-

-

-

-

-

Šiandien skaitykite:

ŠEŠTADIENIS, 11 p.

SODYBA, 7 p.

Mūsų krašte yra vieni didžiausių gėlo vandens išteklių pasaulyje. Atei-tyje šis nacionalinis turtas bus kur kas vertingesnis už naftą ir dujas.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Eu-ropos šalių, vandens tiekimas yra valstybės prerogatyva. Tačiau į šią sritį nusitaikę verslininkai spau-džia politikus, kad jie atvertų ke-lius privatizuoti vandens tiekimą gyventojams. Briuselyje jau ren-giami teisės aktai, kuriuos priėmus bus sudarytos sąlygos nacionali-nį turtą ir viešąją gėrybę paversti preke. Lietuvoje privačiam verslui tai galėtų tapti nauja aukso gysla.

Lietuvos geologijos institutas nurodo, kad mūsų šalies požemi-nio geriamojo vandens ištekliai su-daro didelę nacionalinio turto dalį.

Lietuvos statistikos departa-mento duomenimis, vien nuodug-niai ištirtų geriamojo vandens išteklių ekonominė vertė yra dau-giau kaip 20 mlrd. Lt, dar per 10 mlrd. Lt įvertinti mineralinio vandens ištekliai.

2 p.

-

-

Velykų pavadinimą kai kas laiko skoliniu ir sieja jį su rusišku Velikij denj, didi diena, nors patys rusai šią šventę vadina žydišku žodžiu Pas-cha. Manding, teisūs tie etnologai, kurie Velykas kildina iš žodžio vėlės. Mat senovės lietuviai, garbinę pro-tėvius ir pavasarį lankydavę jų ka-pus, net aukodavę jiems margučių.

3 p.

p.

p. p.

2 Nr. 25 (9250)

Atkelta iš 1 p.

Europos viešųjų paslaugų pro-fesinių sąjungų federacija pernai visoje ES pradėjo piliečių akciją „Vanduo yra žmogaus teisė“, kuria siekiama, kad atitinkama direktyva nebūtų patvirtinta. Jau surinkta apie pusantro milijono parašų.

Kad Europos Komisijos (EK) pareigūnai atsižvelgtų į pilie-čių nuomonę, pakanka 1 milijo-no ES gyventojų parašų. Tačiau jie turi būti surinkti ketvirtadalyje ES šalių, kurioms nustatyta (pa-gal šaliai Europos Parlamente ats-tovaujančių politikų skaičių) atitin-kama parašų kvota. Ją jau pasiekė vokiečiai, austrai, belgai, slovėnai ir slovakai. Lietuva turi surinkti 9 000 parašų. Pasak akcijos „Van-duo yra žmogaus teisė“ mūsų šalyje koordinatoriaus Lietuvos pramo-nės profesinių sąjungų federacijos vadovo Juozo Neverausko, gyven-tojai savo valią išreikšti ir peticiją pasirašyti gali bibliotekose.

Vanduo pabrango 4 kartus

Matyt, neatsitiktinai siekiui pri-vatizuoti vandens tiekimą akty-

viausiai priešinasi vokiečiai, surinkę daugiau kaip milijoną gyventojų pa-rašų. „Vokietijoje kai kur jau priva-tizuotas vandens tiekimas. Ten gy-ventojams padidėjo vandens kainos ir pablogėjo jo kokybė. Matydami tokias privatizavimo pasekmes, gy-

ventojai tam prieštarauja“, – sakė pilietinės akcijos Lietuvoje koor-dinatorius.

Anot jo, drastiškas pasekmes pajuto ir Portugalijos miesto Pa-cos de Ferreira gyventojai. Priva-tizavus vandens tiekimą, per ke-letą metų vanduo pabrango net 4 kartus ir toliau pamažu brangs-ta. Skundžiasi Londono ir Bordo miestų, kur šias paslaugas perėmė privatūs investuotojai, gyventojai. „Tokie padariniai nestebina, nes verslas spaudžia pelną“, – teigė J.Neverauskas.

Pasak Seimo Aplinkos apsau-gos komiteto nario Lino Balsio, į šią sritį negalima įsileisti privataus kapitalo. „Leidus privatizuoti van-dens tiekimą, galima tikėtis ir van-dens pabrangimo, ir besaikio ište-klių naudojimo bei pardavinėjimo, nes privačių įmonių siekis – pelnas. Tai jau parodė kai kurių šalių patir-tis. Vanduo neturėtų tapti komer-cijos objektu ir pelno šaltiniu“, –

įsitikinęs Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.

privatizuoti Ar surinkti piliečių parašai tu-

rės įtakos EK pareigūnų sprendi-mams? Anot L.Balsio, kitaip nei Lietuvoje, Vakarų Europos šalyse paisoma piliečių valios. „Ten žmo-nių balsai turi svorį, o Lietuvoje stengiamasi juos ignoruoti. Štai re-ferendumas dėl atominės elektri-nės turi privalomąją galią, tačiau jos nepaisoma ir bandoma iš nau-jo diskutuoti“, – samprotavo par-lamentaras, daug metų dirbęs žur-nalistu Briuselyje.

Pasak akcijos organizatorių, di-rektyvą dėl vandens privatizavimo EK stumia remdamasi Tarptautinio valiutos fondo ir Europos centrinio banko rekomendacijomis.

„Ši trijulė spaudžia finansinių sun-kumų turinčias ES nares, kad jos į viešąjį sektorių įsileistų privačius in-vestuotojus. Europos profesinės są-jungos sukėlė skandalą išsiaiškinu-sios, kad Europos centrinis bankas prieš metus Italijos valdžią spaudė privatizuoti viešąsias paslaugas“, – teigė J.Neverauskas.

EK stumia Koncesijų direktyvą, pagal kurią į privačias rankas keti-nama atiduoti sveikatos apsaugą, vie-šąjį transportą, vandens bei elektros tiekimą ir kitas viešąsias paslaugas.

Anot Lietuvos pramonės profe-sinių sąjungų federacijos pirminin-ko, kalbama, kad Koncesijų direk-tyvą šalims narėms siūloma svarstyti už uždarų durų. Ši direktyva nebūtų privaloma, tačiau, žinant mūsų poli-tikų „atsparumą“ privataus kapitalo galiai, jos rekomendacinis pobūdis gali likti nepastebėtas.

Lietuva jau pademonstravo savo požiūrį į vandens tiekimą gyven-tojams. Teisė į geriamąjį vandenį deklaruota Jungtinių Tautų Gene-ralinės Asamblėjos, kuri 2010 m.

patvirtino rezoliuciją „Žmogaus teisė į vandenį ir sanitariją“. Bal-suojant dėl šios rezoliucijos net 17 ES šalių susilaikė. Tarp jų, pasak J.Neverausko, yra ir Lietuva (taip pat Latvija ir Estija).

L.Balsys įsitikinęs, kad spaudi-mui privatizuoti viešąsias paslau-gas reikia griežto atkirčio. Patys gyventojai turėtų nelikti abejin-gi ir ginti savo interesus. Parašų rinkimas prieš vandens privatiza-vimą – gera viešumo ir pilietišku-mo akcija.

„Aplinkos apsaugos komite-te trumpai kalbėjome apie van-dens tiekimo privatizavimą, tačiau platesnių diskusijų Seime nebuvo. Kolegos laikėsi panašios nuomo-nes, kad vanduo – nacionalinis tur-tas. Jo vertė kiekvieną dešimtį išau-ga keleriopai. Lietuvos geologijos tarnybos vadovas teigė, kad greitai vanduo bus vertingesnis už naftą ir dujas“, – teigė Lietuvos žaliųjų par-tijos vadovas.

Vilniaus universiteto (VU) pro-fesoriui Romui Lazutkai mintis pri-vatizuoti vandens tiekimą, kaip ir kitas viešąsias paslaugas, nėra pa-traukli. Anot jo, Lietuvos valstybei, kur silpna demokratija, sunku su-valdyti privataus sektoriaus siekius.

„Problemų yra tose srityse, kur tu-rėtų efektyviai veikti konkurencija, pavyzdžiui, prekyboje. Atrodytų, kad čia neturėtų būti jokio dominavimo. Tačiau jaučiame, kad čia ne viskas ge-rai, nors formaliai niekas to neįrodo. Privatų kapitalą įleidus į viešąjį sekto-rių, reikalinga akyla valstybės priežiū-ra. O tai padaryti nėra lengva, todėl prasideda bėdos“, – aiškino ekono-mistas ir sociologas.

VU profesorius siūlytų Lietuvai pasimokyti iš Norvegijos, kuri gam-tos išteklių eksploatavimą laiko savo rankose. O mūsų valstybė laikoma prasta šeimininke, todėl skubama viską privatizuoti.

„Mūsų piliečiai negeba efektyviai prižiūrėti valdžios, kuri linkusi piktnau-džiauti, todėl atsiranda sąlygos priva-čioms įmonėms naudotis dominuojan-čia padėtimi ir pelnytis iš gyventojams teikiamų paslaugų“, – teigė R.Lazutka.

VU profesorius įžvelgia ir daugiau prastų tendencijų, kurios vis labiau pasireiškia tokiose šalyse kaip Lietu-va, kuriose demokratija dar labai trapi.

„Šiais laikais privačios finansinės struktūros tiesiog įkalina valstybes, de-mokratijos mažėja. Valstybės spaudžia-mos nedidinti mokesčių verslui, kad tai neatbaidytų investuotojų, o socia-liniai gyventojų poreikiai tenkinami iš skolintų lėšų. Taip valdžia įvaroma į kampą. Štai Lietuvoje visas socialines ir ekonomines naujienas ir praneša, ir komentuoja bankų atstovai. Taip suku-riamas atitinkamas informacinis lau-kas, daromas spaudimas politikams“, – teigė R.Lazutka.

Algimantas Salamakinas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmi-ninkas

Vandens, kaip ir šilumos, tiekimo bei -

-

komitete šis klausimas bus svarstomas,

--

Aktualijos

Nauja privataus kapitalo aukso gysla

40 proc.

valstietis.lt.

Kaime Mieste 39 proc.

7 proc.

15 proc.

Pilnatis.

18.49.

-

-

-

tiek daugiau.Eltos, orai.lt, VL inf.

°

- °

°

°

0 °

°

Stiprins vandens

, aplinkos ministras

----

3Nr. 25 (9250)

Atkelta iš 1 p.

Tikėta, kad šiuo metu kartu su atgimstančia gamta prisikelia ir mi-rusiųjų vėlės. Atgal jas pargina tik pirmojo perkūno griausmas.

Kasmet tenka specialiai domė-tis, kada gi šiemet išpuls Šv.Velykos, nes jos įvairiais metais būna vis kitą dieną. Įdomu, kodėl: nejau Kristaus prisikėlimo data nėra tiksli? Etno-logas prof. Libertas Klimka linkęs manyti, kad senovėje ši kalendorinė šventė kasmet turėjo tikslią datą. Tai rodo dar išlikę archajiški papročiai, pavyzdžiui, prausimasis saulei te-kant iš rytų tenkančio upelio ar šal-tinio vandeniu. Būdavo prausiama-si Didžiąją savaitę arba Velykų rytą, tačiau tik lygiadienio rytą saulė pa-teka tiksliai rytuose. Iš rytų tekan-čio upelio tėkmė ir tekančios sau-lės padėtis tądien idealiai sutampa.

Anot L.Klimkos, pavasario ly-giadienį švęsdavo visos senųjų kul-tūrų tautos. Tik krikščionybei įsi-galėjus Velykų datą imta derinti su Mėnulio fazėmis. Romos katali-kai ir dauguma protestantų Vely-kas švenčia pirmąjį sekmadienį po pirmos Mėnulio pilnaties, pavasa-rio lygiadieniui praėjus. Popiežiaus Grigaliaus, pagal kurio kalendo-rių skaičiuojamas laikas, nurody-mu 1582 m. Neapolio astronomas A.Lilius ir matematikas Ch.Clavius sudarė Velykų dienos apskaičiavi-mo algoritmą. Gal taip buvo mė-tomos pėdos, kad Kristaus prisi-kėlimo šventė nesutaptų su vis dar švenčiamu pagonišku lygiadieniu, senųjų dievų garbinimu?

simbolisKiekvienas vaikas žino, kad su-

valgyti bažnyčioje pašventintą, do-vanotą ar laimėtą margutį – visai kas kita, nei pusryčiams supusti kie-tai virtą kiaušinį. Kiaušinis – vienas svarbiausių, seniausių archetipinių simbolių. Daugelyje senovės kultūrų yra mitas apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio. Kiaušinyje slypi pradžia ir pabaiga, gyvybė ir mirtis. Pasakose nenugalimo raganiaus ar Nemario-jo Kaščėjaus mirtis slypi kiaušinyje, užkastame pasaulio krašte.

Kiaušinių marginimo paprotys yra labai senas, o tokie marginimo raš-tai, kaip gyvatėlės, saulutės, trikam-piai, rombai, yra itin archajiški. Vil-niuje netoli Gedimino kalno rastas XIII a. akmeninis margutis, Dainų slėnyje – medinis: šiose vietose, ma-noma, buvo pagonių dievų šventy-klos. Prof. L.Klimka spėja, kad pir-masis saulutėmis ir žalčiais margintas kiaušinis būdavo aukojamas deivei Paukštei, pavasarį grąžindavusiai paukščius. Anot etnologo, žmonės anuomet, taupydami maisto atsargas, žiemą neretai alkdavo, badaudavo, tad paukščių grįžimas pavasarį ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas jiems reiškė gy-vybę, sunkmečio pabaigą.

Garsi lietuvių kilmės archeologė Marija Gimbutienė deivę Paukštę mini savo įstabiame veikale „Senoji Europa“ (1997 m.). Ji ir pati yra radu-si, ištyrinėjusi ne vieną 5 tūkst. pr. Kr. sukurtą statulėlę, kur deivė Paukštė, visagalė valdovė, vaizduojama kaip krūtininga moteris su paukščio gal-va ir sparnais, išmarginta V formos ženklais, gyvatėlėmis.

Spėjama, kad deivę Paukštę vė-liau baltai garbino kaip Laimą – gi-mimo, gyvenimo ir mirties deivę. Dainose ji dažnai siejama su paukš-čiais, ypač gegute, laimės lėmėja. Ir šiandien, savaip suprasdami laimę, pirmąkart gegutei užkukavus, žvan-giname kišenės ar piniginės turiniu.

Pamirštas Lados kultas

Velykų papročiai itin įdomūs, ta-čiau iš daugelio likęs tik veiksmas be mums suprantamo turinio. Štai Vely-kų dieną suaugusieji eidavo lalauti: dar neseniai vadinamieji lalauninkai būre-liu traukdavo per kaimą dainuodami, priedainis – būtinai su žodelyčiais „ai lalu lalu“, „ei lalo“. Šių prasmės patys lalauninkai nebesuprasdavo, o mes nū-nai tepajėgiame grožėtis šiomis daino-mis be jokios nuovokos:

Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo / Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo / Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo / Šventas Jo-nas mėšlą vežė, ei lalo...

Anot etnologų, lalavimas – itin archajiškas paprotys. Senovėje pa-našiai būdavo garbinama deivė Lela, Lados dukra. Pagonybės lai-kais pavasario lygiadienį lalaunin-

kai, lankydami laukus ir kaimynus, užkalbėjimais „Ei, Lada! Ei, Lela!“ melsdavo deivės visokių malonių. O tie šventieji dainoje atsidūrė daug vėliau, „įstumti“ čia krikščionybės.

Lada – tai didžioji baltų deivė pramotė, dar vadinama didžiąja mo-tina, pagimdžiusi pirmuosius die-vus dvynius – dukterį Lelą ir sūnų Lėlį. Senovės graikų Leda, Kretos ir Mikėnų kultūros Lato, romėnų La-dona – tai vis ta pati deivė, kurios kultas buvo išplitęs nuo Adrijos iki Baltijos jūrų. Toks kulto išplitimas rodo jo archajiškumą. Slavų kalbos žodžiai „ladno“ , „laduški“ – Lados garbinimo liekanos.

Baltų gyventoje teritorijoje ras-ta žalvarinių didžiosios deivės su iškeltomis rankomis statulėlių. Pa-našūs radiniai saugomi Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje. Netoli Druskininkų ras-tas kiaušinio formos amuletas su deive, stovinčia ant pusmėnulio, su saulės ženklu galvoje: spėjama, kad tai deivė gimdytoja Lada. Šiaulių apylinkėse rastas kitas kiaušinio pa-vidalo amuletas su, kaip manoma, deivės Lados veidu.

Neįtikėtina, bet dar XIX a. pra-džioje Bresto (Baltarusija) apy-linkėse per Velykas buvo gieda-ma apie pasaulio karalienę deivę Ladą, dainose vadinamą ir aukso boba. Vaikinai ir merginos sukda-vo ratelius susikibę iškeltomis ran-komis, tokie šokiai buvo vadinami Lados rateliais.

Ir žemaičiai Motiejaus Valan-čiaus laikais dar švęsdavę deivės Lados dieną. Vyskupo liudijimu, tą pirmąjį trečiadienį po Velykų bū-davo užginta imtis bet kokio dar-bo, nederėdavo nė piršto pajudin-ti, kad pasėliai būtų apsaugoti nuo perkūnijų ir krušų. Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną nevalia žemės liesti, nė kuolo žemėn įkal-ti, kad ledai javų vasarą neiškapotų.

Lietuviai Velykas švęsdavo net keturias dienas, o didžiosios links-mybės ir pramogos prasidėda-vusios antrąją Velykų dieną. Vai-kai eidavo kiaušiniauti, ne šiaip kaulydavo margučių, o su daine-le: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis...Velykų rytą lelija pra-žydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto...“ Jei vaikas padai-navęs įsikišdavo į burną pirštą – vadinasi, pakaks vieno kiaušinio, du pirštai burnoj reiškė, kad pra-šo dviejų, tačiau labai godžiam būti nederėdavo – godus likdavo nieko nepešęs. Vyrai eidavo bukynių, t. y. dauždavo kiaušinius rungdamiesi, kurio kiaušinis tvirčiausias. Būda-vo renkamas ir gražiausias – mar-gučių karalius.

Antrąją Velykų dieną margu-čiai būdavo ne tik daužiami, bet ir ridinėjami, būtinai lauke, mat susiliesdami su žeme jie žadinda-vę vėles. Vėliau margučių rideni-mo varžyboms būdavo sukalamas lovelis: tas, kurio kiaušinis nurie-dėdavo toliausiai, buvo laikomas laimės palytėtu – tokiam seksis visus metus! Bernai ir pusberniai eidavo dėdinėti – lankyti mergi-

nų, kurios turėdavusios atsipirkti margučiais. Jei kuri mergina šių gailėdavo ar neturėdavo, būdavo jėga nutempiama į vištidę ir so-dinama į vištos gūžtą perėti. Štai kokie juokai belikę iš didžiosios Paukštės garbinimo...

Kai kuriuose Lietuvos kaimuo-se dar ir dabar puošiamas Velykų medis arba eglutė – mažas didžiojo Pasaulio medžio priminimas. Prie tiesios šakos būdavo rišamos eglės šakelės, ant jų įtaisomi lizdeliai su 9 ar 12 margučių, nes toks skaičius nešdavęs laimę. Medelis puošiamas išsprogusiomis blindės šakelėmis, popierinėmis lelijomis, rožėmis.

O vaikams būdavo porinama, kad trobelėje už miško gyvena bobutė Velykė, kuri naktį margintus kiau-šinius sudeda į vaško vežimaitį, kiš-kių traukiamą, ir dar neprašvitus veža vaikams dovanų. Toji Velykė, matyt, liekana tos žilos senovės deivės pra-motės, nuo krikščioniškojo pasaulio priverstos slėptis miške bobutės pa-vidalu. Ryte prabudę mažieji rasdavo žadėtas dovanas – po porą bobos Ve-lykės kiaušinių ant palangės. Dveje-tas, porelė būdavo labai svarbu: koks gi vaisingumas be poros? Vislūs kiš-kiai čia taip pat kaip sykis: štai Pran-cūzija velykmečiu tampa didžiuliu šokoladiniu kiškiu ir vištų rojumi. Prancūzijoje Velykų simboliais lai-komi ne tik kiškis ar višta, bet ir žuvis.

Tikėta, kad margučiai, ypač šven-tinti, turi stebuklingų galių: jų val-gydavo sergantieji, negalinčios pa-stoti moterys. Vyrai kelis margučius pakasdavo laukuose, kad šie vešliau derėtų, moterys paslėpdavo namuose, kad apsaugotų šiuos nuo Perkūno...

Įdomu, nuo kokių nelaimių gali apsaugoti nūnai taip madingas stru-čio kiaušinis? Tik, anot bandžiusių-jų, jo neįmanoma nei dorai nudažy-ti, juolab dailiai išskutinėti, – kietas kaip akmuo! Nesvarbu, kaip ko-kie delikatesiniai kiaušiniai per šias šventes valgomi. Svarbiausias yra tai, apie ką gieda vaikai kiaušiniau-tojai: kad lelija ar rožė, pražydusi Šv.Velykų rytą, yra ne vieno nau-dai ar prekybininkų pelnui, o visam svietui.

Aktualijos

fotodiena.lt nuotrauka

-

4 Nr. 25 (9250)

Lietuvos radijas ir televizija (LRT) turi naują seną generalinį direktorių – pirmą kartą po nepri-klausomybės atkūrimo juo buvo perrinktas dabartinis nacionalinio transliuotojo vadovas žurnalistas Audrius Siaurusevičius. Taigi, per-mainų LRT nebus.

Pasak A.Siaurusevičiaus, visuo-meninis transliuotojas privalo iš-likti alternatyva masiniam skoniui bei gaminti produkciją, kuri turėtų išliekamąją vertę, ir taip konkuruoti rinkoje. Atsikirsdamas į nuolatinius priekaištus dėl neūkiškumo ir dide-lių LRT skolų, jis tikino, kad Lie-tuvos nacionalinis transliuotojas vis dar mažiausiai finansuojamas ES. Formaliai dvejus pastaruosius metus LRT dirbo pelningai, tačiau pirmoji jo kadencijos pusė buvo labai nuos-tolinga. Aišku, A.Siaurusevičius kuk liai nutylėjo, kad LRT skolų nedidino dar ir todėl, kad atsisakė mokėti Lietuvos radijo ir televizi-jos centrui (Telecentrui) 10,3 mln. litų ir dėl šios sumos bylinėjasi teis-me. Mat Telecentras nesutiko su-mažinti įkainių taip, kaip pageidavo A.Siaurusevičius. Panašiai atrodytu-mėte ir jūs, jei parduotuvėje staiga

pareikštumėte, kad už norimą prekę nemokėsite visos kainos.

Neaudituotas LRT pelnas 2012 m. buvo 1,9 mln. litų, 2011 m. – 911,4 tūkst. litų. Bendrovės apyvar-ta atitinkamai buvo 71 mln. litų ir 65 mln. litų. Per penkerius metus A.Siaurusevičius užgyveno daugiau nei 9 mln. litų skolos, beje, gaudamas 13 tūkst. litų algą „ant popieriaus“.

Tapti LRT generaliniu direkto-riumi pretendavo net septyni asme-nys. Norėdami suprasti LRT tary-bos pasirinkimo motyvus, turėtume nors trumpai apžvelgti, kas jie tokie ir ką gi jie siūlė.

Vienas iš kandidatų – Kovo 11-osios valstybės atkūrimo akto signataras Virginijus Pikturna, ku-ris, pasirodo, prieš dvejus metus at-sisakė būti piliečiu valstybės, kurią atkūrė. Gavo JAV pilietybę. Tai jam nesutrukdė neteisėtai naudotis Lie-tuvos diplomatiniu pasu. Juk ma-lonu vaidinti diplomatą. Jis dirba „Laisvosios Europos radijo / Lais-vės radijo“ informacijos ir analizių skyriaus vadovu Vašingtone. Kan-didatuodamas į LRT vadovo postą neslėpė, kad ruošėsi kištis į žurna-listų darbą, kad „transliuotojo turi-nys būtų kokybiškesnis“. Kadangi kūrybiškumas – individualus rei-kalas, galima įsivaizduoti, kaip tai būtų atrodę praktiškai.

Nenuilstamas kovotojas už žur-nalisto etiką, nuo 2003 m. einantis Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmi-ninko pareigas Dainius Radzevi-čius, buvęs LRT tarybos pirminin-ku nuo 2008-ųjų iki šių metų kovo, pirmininkavo LRT tarybos posė-džiui, kai buvo tvirtinamos konkur-so į generalinio direktoriaus postą

sąlygos, taigi, supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Jis pernelyg garsiai mąstė apie pokyčius LRT vadovybėje – neslėpė, kad atliktų „administracinius bei struktūrinius pakeitimus“. Dabartiniai vadovai, pavyzdžiui, generalinio direktoriaus pavaduotojas ir televizijos direkto-rius Rimvydas Paleckis bei TV nau-jienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, turėjo sunerimti. Kaip ir kiti A.Siaurusevičiaus draugeliai.

Žurnalistė ir Baltarusijoje žuvu-sio ar nužudyto Valstybės saugumo departamento pareigūno Vytauto Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė, siekdama LRT vadovo posto, sakėsi bandysianti laviruoti tarp rinkos ten-dencijų, „destruktyviai veikiančių žiū-rovą ir žinių kokybę“, bei programų kokybės. Neva pataikaujant žiūrovui yra smukdoma produkcijos kokybė. Tokie aštrūs išsireiškimai reiškia, kad ji spjautų į žiūrovų poreikius.

Vienas iš „ERGO Lietuva“ va-dovų Irmantas Šerys ketino labiau komercializuoti LRT – pritrauk-ti papildomų finansavimo šaltinių ir taip mažinti priklausomybę nuo valstybės biudžeto. Jis ruošėsi pri-taikyti LRT platesniam vartotojų ratui, kas, jo nuomone, pritrauktų daugiau pajamų. Iš esmės tai reiš-

kia, kad jis darytų tai, ką daro visos didžiosios televizijos.

BNS įkūrėjas ir buvęs redaktorius Edvinas Butkus pasisakė už „koky-bišką kultūrą“ ir piktinosi sporto programomis, kurias vadino skan-dalingomis. Taip pat jis mįslingai ketino standartizuoti „Panoramą“, kad jos „struktūra taptų supranta-ma“, t. y. būtų įvardyti jos prioritetai ir sukurtas redaktoriaus vadovas ži-nioms rašyti. Ką tai reiškia, nuspėti nesunku, – žinių pateikimą telegra-fine kalba ir kuo sausiau.

Vienas iš pirmųjų nepriklausomų TV laidų prodiuserių Lietuvoje Sau-lius Jakutavičius siūlė kapoti viską iš eilės ir smarkiai atnaujinti LRT lai-das, „susitelkti į jaunesnę auditoriją“. Vadinasi, jis ruošėsi išvaikyti vyres-nio amžiaus darbuotojus, kurių LRT nemažai. Turėjo atrodyti komiškai: „Rinkite mane, o aš jus išvaikysiu.“ Tačiau verta dėmesio jo mintis, kad

šiandien LRT trūksta analitinių, žurnalistinių prog ramų. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuolat skundžiamasi, kad teismai neteisingi, korupcijos daug, todėl galėtų atsirasti laida apie lietu-viškos Temidės užkulisius. Nepana-šu, kad A.Siaurusevičius tam ryžtųsi.

Arogancijos pilnas A.Siau ru-sevičius neatrodė idealus kandida-

tas. Jis bene labiausiai išgarsėjo tuo, kad 2008-ųjų Seimo rinkimų nak-tį girtutėlis spruko nuo žurnalistų, supainiojo duris ir atsidūrė viešbu-čio elektros skydinėje, kur užsidaręs nuo fotografų praleido kelias valan-das, kad išsiblaivytų.

Tačiau po šio nemalonaus inci-dento net ir virtęs pašaipų objek-tu, A.Siaurusevičius sugebėjo susi-tvarkyti ir daugiau į girtuokliavimo istorijas neįsivėlė. LRT pamažu patyrė teigiamų pokyčių. Jis asme-niškai šefuoja kultūros kanalą ir su-silaukė teigiamų atsiliepimų. Net ir per teismus su Telecentru, net ir skriausdamas darbuotojus, jis iš-suko LRT nuo grėsusio bankroto. Be to, sugebėjo įveikti garsiuosius biudžeto „karpymus“, kai LRT fi-nansavimas buvo sumažintas dau-giau negu bet kuriai kitai valstybės finansuojamai institucijai.

Nors buvo galima įtarti, kad A.Siaurusevičius kažkaip papir-ko LRT tarybos narius, arba tiesiog skelbti, kad „valstybininkų klanas“, kuriam LRT vadovas taip pat buvo

artimas, toliau sėkmingai gyvuoja, matant jo varžovus rinkimuose į ge-neralinio direktoriaus postą darytina išvada, jog LRT taryba neturėjo kito pasirinkimo. A.Siaurusevičius idealiai atitiko aukso viduriuką tarp norinčių-jų viską griauti, perdaryti, visus atleisti ir tų, kurie norėjo LRT dar labiau nu-tolinti nuo žiūrovų daugumos.

Per Velykas mes švenčiame svar-biausią krikščioniškojo tikėjimo slė-pinį, ant kurio pastatytas mūsų krikš-čioniškasis gyvenimas ir būsimojo prisikėlimo viltis. Apaštalas Paulius ragino krikščionis tvirtai tikėti Kris-taus prisikėlimu: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numi-rusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyve-nimą.“ Dėl šios priežasties per Ve-lykas mes džiūgaujame ir giedame: „Šią dieną laimingą Viešpats pada-rė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!“

Sveikiname jus, brangūs kuni-gai, vienuoliai ir pasauliečiai, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventėje, dali-jamės su jumis velykiniu džiaugsmu ir trokštame, kad kiekvieno jūsų šir-dis būtų kupina džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja Velykų žinia. Tačiau kad šis linkėjimas išsipildytų, reikia mūsų pasiryžimo Velykų slėpinį pa-versti savo gyvenimo tikrove.

Po Jėzaus mirties ir palaidojimo džiaugsmo tikrai nebuvo. Atskubė-jusi prie kapo Marija Magdalietė Jė-zaus kūno nerado; ji matė tik nu-mestas drobules, todėl stovėjo prie kapo angos ir verkė. Čia jai apsireiš-kė prisikėlęs Jėzus ir pašaukė vardu: „Marija!“ Buvusi nusidėjėlė tampa pirmąja Jėzaus prisikėlimo liudytoja. Prisikėlimo žinią ji nuneš Jėzaus mo-kiniams, kad šie irgi įtikėtų ir kitiems liudytų apie prisikėlusį Mokytoją.

Marijos Magdalietės pavyzdys yra labai brangus. Prisikėlusį Jėzų tikin-tis žmogus gali būti labai ištikimas savo Krikšto įsipareigojimams, bet gali klysti ir nusidėti, tačiau ir šiuo blogiausiu atveju jis pasitiki Dievo gailestingumu, kuris gali prikelti jį iš giliausio moralinio kapo. Dievas, kaip taikliai pasakė popiežius Pran-ciškus, nepavargsta būti gailestingas, tik mums reikia nepavargti pasinau-doti Dievo gailestingumu.

Per Krikštą Dievas kiekvieną žmogų, kaip ir Mariją Magdalietę, pašaukia vardu pradėti prisikėlusio žmogaus gyvenimą, pilną dvasinės šviesos, meilės ir broliškumo. O kaip viso to šiandien mums reikia!

Mus kasdien atakuoja informa-cija apie žmonių susvetimėjimą, su-siskaldymą, nepagarbą vieni kitiems, žiaurumus, o kartais net sunkiai su-vokiamus nusikaltimus. Mus šiur-pina nusivylę ir iš gyvenimo savo

valia pasitraukiantys žmonės. To-kiais atvejais mes klausiame: iš kur visa tai? Netiesa, kad tik medžia-ginis vargas padaro žmogų beširdį ar priverčia jį taip nusivilti gyveni-mu, kad tik savižudybėje rastų išeitį. Baisesnis yra dvasinis vargas. Bešir-diškumas ir žiaurumas atsiranda ir suveši dirvoje, kurią tręšia neskais-tumas, neapykanta, godumas, pa-vydas, puikybė, girtuokliavimas ir kitos nuodėmės. Gyvenimas nuo-

dėmėje – tai tūnojimas kape, nuo kurio angos Velykų angelas dar ne-nuritino akmens.

Velykos kviečia mus prisikelti ir pradėti gyvenimą su Kristumi. Dar daugiau – Velykos kviečia mus nešti Prisikėlimo žinią, džiaugsmą ir vil-tį į žmonių bendruomenę. Iš šalies niekas mūsų nepakeis ir neprikels naujam gyvenimui, tai padaryti ga-lime ir turime mes patys drauge su prisikėlusiuoju Kristumi.

Kai Argentinos kardinolą J.M.Ber goglio išrinko popiežiumi, žurnalistai suskubo klausti: tai ką gi dabar padarys popiežius Pranciš-

kus? Ką jis duos pasauliui? Atrodo, kad iš popiežiaus laukiama kažko kaip iš burtininko, tačiau stebuklin-gos lazdelės yra tik pasakose. Popie-žius tikrai žino, ko pasauliui reikia, kad jis keistųsi į gera. Reikia meilės, broliškumo ir solidarumo su silpnais ir kenčiančiais žmonėmis; reikia pa-garbos šalia mūsų esančiam žmogui. Žmoguje reikia matyti ne daiktą, kuriuo galima pasinaudoti, bet Kris-tų, kuriam galima pasitarnauti. Po-

piežius Pranciškus šitai ne tik žino – jis tuo ir gyvena. Jis tiesiog spindu-liuoja meile ir broliškumu.

Inauguracijos dienos rytą popie-žius Pranciškus telefonu paskambino į Buenos Aires, kur žmonės budėjo ir laukė, kada galės ekranuose stebėti buvusio savo ganytojo, o dabar po-piežiaus iškilmingas Mišias Šv. Pe-tro aikštėje. Popiežius kalbėjo tau-tiečiams: „Prašau, kad visi eitumėte kartu; saugokite vieni kitus. Globo-kite savo šeimas, saugokite gamtą, prižiūrėkite vaikus, globokite sene-lius; tenebūna neapykantos, tenebū-na barnių, atmeskite pavydą, nieko nežeiskite. Būkite nuoširdesni ir ar-tėkite prie Dievo. Dievas yra geras, Jis visuomet atleidžia, supranta, ne-bijokite. Jis – Tėvas, artėkite prie Jo.“

Štai Šventojo Tėvo receptas, ko reikia nūdienos pasauliui. Popiežius rodo velykinio prisikėlimo – meilės ir gerumo – kelią ir kviečia mus juo eiti. Jo žodžiai labai aktualūs mums, sunkiai gydantiems praeities prievar-tos ir dabarties neatsakingos laisvės padarytas žaizdas. Todėl, švęsdami Kristaus Prisikėlimo slėpinį, maldoje palinkėkime vieni kitiems daug geru-mo, atlaidumo ir broliškumo. Tene-lieka nė vieno žmogaus, kurio neap-glėbtų mūsų meilė ir gero linkėjimas, tuomet ir mes patys tikrai patirsime dvasinio prisikėlimo džiaugsmą.

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ir

vyskupas Kęstutis Kėvalas

Šių metų kovą kaip reta šalti orai bitynuose sutrukdė im-tis svarbių darbų. Tik kovo 6-oji buvo šilta. Tada beveik visuose bitynuose apsiskrai-dė bitės.

Meilutė Močiškytė

Pravers skrupulinga globa

Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis

11 p.

Sodyba

Bičių avilys

23 p.

7 p.7 p.

23 p.

Užpalių krašte Šeimyniškių kaime įsikūrę Rasa ir Dainius Širviai margučius ridens ten, kur svajojo būti ne vienus metus – savuose namuose gamtos pašonėje.

Nijolė Baronienė

Ne dejuoti dėl vis daugiau laiko prie kompiuterių pralei-džiančių moksleivių, o imtis veiklos, kuri padėtų naujai pažvelgti į magišką gamtos pasaulį, sumanė sostinės Fa-bijoniškių vidurinės mokyklos pedagogai ir moksleiviai.

Nijolė Baronienė

Prekybininkai tikina, kad, nepaisant neįprastai šal-to kovo, šiais metais no-rinčiųjų auginti daržoves, puošti aplinką gėlėmis ne-mažėja.

Rapolas Tamošiūnas

Poetai į pensiją neišeina

„Širvynėje“ nuobodžiauti neteks

Mokėsi pažinti ir pamilti bites

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė sakė kartą klaususi Marcelijaus Martinai-čio: „Kas su tavimi būtų buvę, jei būtum likęs gimtajame Paserbenčio kaime prie Kalnujų?“ Marcelijus atsakė: „Taip ir būtų buvę. Būčiau dirbęs savuosius darbus, gyvenęs savąjį gyvenimą, vilkėjęs tėvo kailiniais, mūvėjęs jo guminiais batais... Būtų lietingas vakaras. Vesčiausi karvę pa-lei Žemaičių plentą, o tuo plentu autobusu važiuotų Viktorija Daujotytė. Ir nesustotų, neišliptų Kalnujuose, nepaklaustų: „Kur tu čia toks vienišas eini?“.

Rūta Klišytė

12 p.

„Mano senyva giminaitė kažkokiam aferistui, neva prekybos agentui, atidavė paskutinis pinigus už bevertį daiktą. Klausiu, kaip jam pavyko jai, šiaip nekvailai moteriškei, užkalbė-ti dantį, o ta tvirtina, kad anas jos beveik nešnekinęs, tik labai nuošir-džiai paspaudęs ranką įeidamas ir išeidamas. Ką apie tai manote, ar čia kokie burtai?“ – norėtų sužinoti vilnietė Stasė.

Atsako psichologė Rūta Bubelienė

Norinčiųjų sėti ir sodinti nemažėja

Padėk sau

Nesileiskite liečiami be reikalo