Redakcijos skiltis 2

Gegužė šventinių renginių sūkuryje 3

Karo psichologas: nauja priklausomybės rūšis – Afganistanas 8

Kosovas. Sugrįžimas po dešimties metų 12

Akistata su Adeno įlankos piratais 16

Kaip inžinieriai sudrebino žemę 20

Lemtingos sekundės: gelbėti ar palikti laivą? 24

Tarpukario kariniai partneriai: Lietuva ir Čekoslovakija 30

Minkštoji galia ir Lietuva 36

Atominės grėsmės – tikros ar menamos? 41

Kibernetika, radarai ir... Sirija 46

Moterys partizaniniame kare 48

Regėjęs paskutines teroristų vadeivos gyvenimo valandas 55

Nr. 5 (2009) 2013 m.

3 p.

12 p.

48 p.

REDAKCIJA: vyr.  redaktorius Darius Varanavičius, tel. (8 5) 210 3897 redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) 264 8573 korespondentai: Lijana Cibulskienė, tel. (8 5) 210 3896, Juozas Pocius, tel. (8 5) 210 3895, Ilona Skujaitė, tel. (8 5) 210 3896, Darius Sutkus, tel. (8 5) 273 5744, Dalius Žygelis, tel. (8 5) 273 5744 dizainerė Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) 263 5917 stilistė Daiva Turčinavičiūtė, tel. (8 5) 273 5659 I viršelyje – Algimanto apygardos partizanės seserys Zuzana-Lakštingala ir Joana-Neringa Railaitės. Fotografuota 1948 m. (Genocido aukų muziejaus fondai); II viršelyje – karys savanoris per Sausumos pajėgų pėstininkų parodomąją operaciją Klaipėdoje (I. Budzeikaitės nuotr.); vidiniame atvarte – Lietuvos karo aviacijos ltn. Kazys Mintautas (Blusis) – prie tuo metu vieno greičiausių Europoje naikintuvų Letov Š-20L, Kaunas, 1927–1928 m. (Lietuvos aviacijos muziejaus rinkinių nuotr.); III viršelyje – Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos karys su šiuolaikiniais išminuotojo šarvais (I. Budzeikaitės nuotr).; IV viršelyje – Lietuvos partizanų apdovanojimų lakštai (Genocido aukų muziejaus fondai). Adresas: Totorių g.  25/3, LT-01121, Vilnius

Norint įsigyti šį žurnalą, kreiptis tel. (8 5) 210 3897, 273 5550 arba el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja – Krašto apsaugos ministerija Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas 2  500 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g.  4, Domeikava, LT-54359 Kauno  r. Formatas 60  x 90/8. ISSN 2029-5669

Lithuanian military magazine KARYS (“The Warrior”): Totoriu str. 25/3, LT-01121, Vilnius; phone (370 5) 210 3897, fax (370 5) 273 5550, email Darius.Varanavicius@mil.lt

16 p.

+ plakatas

Sveiki, kariai, visi ištikimi „Kario“ skaitytojai,

rašydami apie pratybas, karių fizinį ir techninį pasirengimą, nepamirštame, kad kariuomenės įvaizdis

ir pajėgumas priklauso nuo daugelio dalykų, tarp jų – prigimtinio ryšio su žeme, kurią vadiname gimtąja,

su žmonėmis, gyvais ir mirusiais, kuriuos vadiname artimaisiais. Išmėginimai užgrūdina, ugdo kareivišką

solidarumą, skatina domėtis patirtimi tų žmonių, kurie išgyveno ekstremaliomis aplinkybėmis ir ne-

prarado žmogiškumo. Karių motinos, žmonos, sesės ir mylimosios nusipelno ne tik proginių padėkų. Jų

meilė – neišmatuojamas dvasingumo šaltinis ir mūsų tvirtybės pagrindas. Gegužės 5-ąją, Motinos dieną,

ieškojome tinkamų žodžių padėkoti savo Mamai, o po dviejų savaičių – Partizanų pagerbimo, kariuomenės

ir visuomenės vienybės dieną – aplankėme partizanų kapus, prisiminėme Lietuvos partizaniniame kare

dalyvavusias moteris. Vargu ar šio numerio straipsniuose pavyko paminėti bent dalelę Tėvynei pasiauko-

jusių moterų, kovojusių partizanų būriuose su ginklu rankose, buvusių ryšininkių, rėmėjų, gailestingųjų

seserų, partizanų motinų, kurios neretai palaidojo ne vieną sūnų ir pačios atsidūrė Sibire... Paprasčiausiai

prisiminkime jas, skaitydami Daliaus Žygelio straipsnį „Moterys partizaniniame kare“.

„Kartais užtenka pabūti, pasėdėti šalia žmogaus, – teigia mūsų pašnekovas psichologas kpt. Andrius

Jurgaitis, – paklausti, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi. Tai gali duoti stulbinamų rezultatų, tik kažkodėl mes

linkę tokių dalykų nepaisyti, manydami, jog tai tik „plepalai...“ Nors št. srž. Viktoro Černiavskio, kuris buvo

išvykęs į Kosovą, Lietuvai 2013 metais vėl pradėjus dalyvauti NATO vadovaujamoje tarptautinėje operaci-

joje, pasakojimas pradedamas teiginiu, kad „šiandien Kosovas anaiptol nespindi optimizmu“, karys įžvelgia

ir teigiamų poslinkių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai

ir Karo medicinos tarnybos atstovai, drąsiai nusiteikę vykti į didžiausią Europos Sąjungos karinę operaciją

ATALANTA, prie Somalio krantų tarnaus beveik visą šių metų antrą pusmetį – nuo rugpjūčio iki gruodžio.

Apie jų rengimąsi misijai rašome pirmąkart. Apie kompleksines pratybas Gaižiūnų poligone pasakoja

patys Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai, mūšio lauke pasiruošę vadovautis savo bataliono šūkiu

„Inžinieriau, negailėk prakaito – brolių gyvybę saugai“. Iš laivo veiksnumo palaikymo taktikos mokymų

Vokietijoje grįžę Karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo P 14 „Aukštaitis“ įgulos nariai kalba apie patirtus iš-

bandymus ugnimi ir vandeniu.

Šiame numeryje rasite ir apžvalginių straipsnių gynybos politikos klausimais. Vienas iš jų – apie tarpu-

kariu užsimezgusius itin draugiškus Lietuvos Respublikos ir Čekoslovakijos Respublikos santykius, kitas –

apie dabartį, minkštąją galią ir naują Rusijos užsienio politikos koncepciją, trečias – apie branduolinės

galios plėtrą bei iš to kylančias grėsmes...

Nepamiršdami šio neramaus, nuolat kintančio pasaulio skaudulių, būkime atidesni vieni kitiems, išmo-

kime pamatyti savo buitį ne reklaminių lankstinukų, o bunkerių, lagerių ir lūšnynų fone, kad išmoktume

branginti, ką turime. Linkime jums saulėtos vasaros ir malonių skaitymo akimirkų.

Su pagarba Kazys JonušasREDAK TORIuS

Redakcijos skiltis2

Iš arti 3

Ilgėliau įstrigus biurokratiniuose labirintuose, norisi išvažiuoti, nesvar-bu  – kur, nesvar-bu – su kuo. Pamė-ginkime drauge su fotografais pake-liauti, bent trumpai stabtelėti ten, kur laikas kristalizuo-jasi  – įgyja istorinį matmenį ir prime-na tai, kas, regis, se-niai pamiršta, arba

nušvinta reginiais – kas gi bus, kas gims-ta, kas užaugs iš to, kas sodinama, ko tik užuomazgas matome, bet po dešimtme-čio kito išvysime praaugant mus. Gegu-žės 3-iąją Pabaiske (ukmergės r.) istorinio mūšio vietoje atsodinant Lietuvos kariuo-menės ąžuolyną, prisiminiau 2008 m. ge-gužės 10 d., kai iš jaunų medelių ten for-muoti Gediminaičių stulpai, kurie turėjo būti lengvai matomi iš paukščio skrydžio. Ąžuoliukus ir tada, ir šįkart drauge su visais sodino krašto apsaugos ministras Juozas

Nepanašu, kad būtume įnikę pramogauti, bet po žvarboko balandžio visokiais žalumynais staiga ištvinęs pavasaris sutapo su proginių renginių įkarščiu. Karių buvo pilna visur – jie sodino medelius Pabaiske, išsipuošę rinkosi į Krašto apsaugos ministerijoje surengtą „Jūrinių mazgų“ apdovanojimų ceremoniją, dalyvavo vadinamuosiuose protų karuose. O gegužės trečią savaitgalį griaudėjo visa Klaipėda ir Paberžė (Kėdainių r.) – ten vyko Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiai, inscenizuota istorinio 1863 metų sukilimo pradžia. Visko nė aprėpti neįmanoma. Juk tuo pat metu dar vyko aktyvūs kariniai mokymai ir pratybos – nuo Ruklos, Jonavos, ukmergės iki Jungtinės Karalystės.

G egužė šventinių renginių sūkuryje

Ąžuoliukus ir 2008 m. gegužės 10 d. (nuotrauka apačioje), ir šįkart drauge su visais sodino krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

4 Iš arti

kacijos gerinimo ir gimtosios kalbos puo-selėjimo – jų kasdienis triūsas pastebėtas ir įvertintas. Pagrindiniai apdovanojimai – Karinių jūrų pajėgų karių surišti jūriniai mazgai – buvo įteikti kariams už ryšius su žiniasklaida, už geriausią metų padalinio viešųjų ryšių projektą, už geriausią vidaus komunikacijos projektą ir kariui kūrėjui. „Audėjo mazgas“ atiteko Jungtinio štabo viršininkui brg.  gen.  Vilmantui Tamošai-čiui (už puikų atstovavimą kariuomenei ir informavimą apie Lietuvos karių operaciją Afganistane), „Avies kulno mazgu“ apdo-vanoti Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai (už intelektinio žaidimo „Žinovų klubas“ organizavimą), „Kadeto mazgu“ – kariai kūrėjai: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) kariūnai ugnius Ragauskas ir Graž-vydas Bajarūnas (už bepiločių žvalgybos orlaivių kūrimą), „Alpių drugelio kilpa“  – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo me-chanizuotojo pėstininkų bataliono (Algir-do batalionas) kariai (už vaiz-do klipą „Aš tarnauju Lie-tuvos kariuo-menėje“). Per renginį taip pat pažymėti perspektyvūs krašto apsau-gos sistemos (KAS) komuni-kacijos ir vie-

šųjų ryšių projektai bei veikla, pagerbti ku-riantys KAS darbuotojai. Tūtą už turiningos knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir kari-nės operacijos“ sudarymą atsiėmė Lietu-vos kariuomenės atstovas Karolis Zikaras, Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės kariams atiteko tūta už išmaningai surengtą Lietu-vos įstojimo į NATO 9 metų sukakties minė-jimo bėgimą orlaivių kilimo taku, už vidaus ir išorės komunikacijos veiklą tūtomis apdovanoti: Algirdo bataliono, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai ir Afganistano Goro provincijos atkū-rimo grupės 15-osios pamainos karininkai kpt. Rūta Gaižutytė, vyr. ltn. Jurgis Norvai-ša ir vyr. ltn. Andrius Česnauskas. Lietuvos kariuomenės vyr.  kapelionas plk.  ltn.  Ri-mas Venckus pelnė ne tik tūtą už krašto apsaugos sistemos renginių organizavimą bei inicijavimą, bet ir buvo pasveikintas 40-ojo gimtadienio proga. Diplomas už

Olekas. Anuomet jis pranašavęs, kad 1435 metais vykusio garsaus mūšio vietoje su-žaliuosiantis ąžuolynas prasmingai susies praeitį ir dabartį, bylos apie tarnystės Tė-vynei dvasią. Tik šįkart ministrą lydėjo ge-rokai mažesnis (bet darbingesnis) medelių sodinimo entuziastų būrys, nebuvo aitva-rų, baikerių ir pienės dar nežydėjo... užtat pakili nuotaika, kad ąžuolą pasodinai, net ne vieną, pamažu diktavo vėlesnių žings-nių ritmą – netrukus bus Spaudos atgavi-mo, knygos ir kalbos dienos minėjimas, ta proga Krašto apsaugos ministerijoje surengtoje „Jūrinių mazgų“ apdovanoji-mų ceremonijoje kariams, kariniams da-liniams bus išdalyti keturi jūriniai mazgai bei septynios tūtos. Ir kaip nesidžiaug-ti apdovanojimų nominantams, visiems krašto apsaugos sistemos kariams bei ci-viliams, prisidedantiems prie visuomenės ir žiniasklaidos informavimo, deramo sis-temos reprezentavimo, vidaus komuni-

lietuvių kalbos puoselėjimą krašto apsau-gos sistemoje įteiktas Krašto apsaugos mi-nisterijos gynybos politikos ir planavimo atstovui Ernestui Flaksui.

Dabar, prieš keliaudami į Klaipėdą, pir-miausia aplankykime Dzūkiją. Gegužės 17-ąją  – Partizanų pagerbimo, kariuo-menės ir visuomenės vienybės dienos išvakarėse  – Perlojoje, Varėnos rajone, buvo iškilmingai perlaidoti keturių Dai-navos apygardos Partizano Kazimierai-čio rinktinės partizanų palaikai. Iš Lie-tuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų žinoma, kad 1952 m. gegu-žės 20 d. sovietų agentų-smogikų grupė

Perlojoje, Varėnos rajone, iškilmingai perlaidoti keturių Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų palaikai. Žuvusieji pagerbti Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčioje.

Gegužės 19-ąją Paberžėje (Kėdainių r.) atidengtas 150-osioms sukilimo metinėms skirtas paminklinis akmuo su sukilimo herbu. Renginyje krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius 90-mečio proga pasveikino buvusį partizaną dimisijos majorą Vytautą Balsį-Uosį.

aukotos šv.  Mišios, vyko dviračių ir pės-čiųjų žygis iš Lazdijų į Kalniškės mūšio vietą. Istorinio mūšio vietoje surengta partizaninių ir patriotinių dainų šven-tė „Te skamba dainos milžinkapių šaly“, šurmuliavo vienos paros karinė jaunimo stovykla. Kasmet gegužę Kalniškės mūšio vietoje renkasi rezistencijos kovų dalyviai, jų artimieji, tremtiniai, šauliai, karinių, su-karintų dalinių atstovai, moksleiviai ir kiti asmenys, kurie domisi rezistencijos kovų istorija. 1945 m. gegužės 16 d. tuometės Alytaus apskrities Simno valsčiuje įvykęs Kalniškės mūšis  – viena reikšmingiausių partizaninio pasipriešinimo kovų Lietu-vos pokario istorijoje. Į mūšį stojo apie 90 apsuptų partizanų, iš jų daugumą sudarė kovotojai, kilę iš vietinių apylinkių. Kovai vadovavo nepriklausomos Lietu-vos karininkas Jonas Neifalta-Lakūnas. Mūšis truko visą dieną, partizanų gretos

aptiko Partizano Kazimieraičio rinktinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytau-to tėvūnijos Genio būrio bunkerį. Jame per kautynes su bunkerį šturmavusiais agentais-smogikais žuvo keturi parti-zanai  – Vytautas Lukoševičius-Balandis, Antanas Česnulevičius-Mėnulis, Jonas Peciukonis-Narkūnas-Banginis ir Vytau-tas Sadauskas-Karys. Žuvusių partizanų palaikai rasti praėjusių metų rugpjūtį Varėnos rajone, miške netoli Zervynų kaimo, atliekant Lietuvos gyventojų ge-nocido ir rezistencijos tyrimo centro ini-cijuotus tikslinius detaliuosius archeolo-ginius tyrimus. Žuvę partizanai pagerbti Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Pranciš-kaus Asyžiečio parapijos bažnyčioje.

Kitą dieną palyginti netoli, Kalniškės miške (Lazdijų  r.), vyko Kalniškės mūšio 68-ųjų metinių minėjimas. Žuvusiems partizanams pagerbti Simno bažnyčioje

retėjo. Ėmus stigti šaudmenų, buvo pri-imtas sprendimas veržtis iš apsupties. Panaudojus granatas ir sutelktą ugnį, kovotojams pavyko tai padaryti. Parti-zanai, negailėdami jėgų ir gyvybės, dėl savo laisvės kovėsi iš paskutiniųjų. Mūšis pareikalavo labai daug aukų, žuvo dau-giau kaip 40 vyrų. 1988-aisiais Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų palaidojimo vietoje pastatytas kryžius, vėliau palaikai perlaidoti Simno kapinėse. 1991-aisiais Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems parti-zanams pastatytas paminklas.

Klaipėda. Gegužės 18-ąją pirmą kartą uostamiestyje griaudėjo pagrindinė ir didžiausia Lietuvos kariuomenės šven-tė – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Šventės sve-čiai galėjo matyti net dvi karines opera-cijas, iškilmingą karo laivų inauguracijos ceremoniją, naują specialiai šiai šventei

2013 m. Nr. 5 5

Kruizinių laivų terminale surengta iškilminga Karinių jūrų pajėgų priešmininių laivų M 53 „Skalvis“ ir M 54 „Kuršis“ inauguracija.

Atidarymo ceremonijos pramoginę dalį pradėjo Garbės

sargybos kuopos karių specialiai šiai šventei sukurta parodomoji

defiliados programa.

Klaipėdoje šventės dalyviai galėjo pamatyti užgrobto laivo šturmą. Laive įsitvirtinusi tariamo priešo įgula slopinta ugnimi iš sausumos, jūros ir oro. Šturmo operacijai naudotos kovinės valtys, visureigiai ir karinis sraigtasparnis Mi-8.

66 Iš arti

sukurtą Garbės sargybos kuopos paro-domąją programą ir daug kitų įdomybių.

Jau nuo ryto šventės vietoje (Pilies gatvėje) atidarytas palapinių miestelis kvietė lankytojus susipažinti su kariais ir padaliniais, kuriuose jie tarnauja, o Kru-izinių laivų terminale anksčiau į renginį atvykę svečiai galėjo stebėti Karinių jūrų pajėgų Mokymo centro jaunesniųjų ka-rininkų vadų mokymų dalyvių priesai-kos ceremoniją – kario priesaiką Lietuvai davė 22 pirmo kurso studentai, karininko priesaiką  – 11 ketvirtą kursą baigiančių mokymų dalyvių. Prisiekusius jaunuolius pasveikino Karinių jūrų pajėgų vadas flo-tilės adm. Kęstutis Macijauskas, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direk-torius Viktoras Senčyla, studentų  – šių mokymų dalyvių  – artimieji, kiti svečiai. Palapinių miestelyje ir krantinėje visų karinių pajėgų bei padalinių ekspozicijo-se demonstruota naujausia ginkluotė ir technika, organizuoti kariniai pažintiniai žaidimai ir išbandymai, veikė tarptautinių operacijų stovykla, buvo įrengti karo isto-rijos stendai, lankytojai tradiciškai vaišinti kareiviška koše su arbata.

Vidurdienį šventės pradžią paskelbė istorinės patrankos šūvis. Per atidarymą uosto kanalu plaukė Karinių jūrų pajėgų kateris su Lietuvos Respubli-kos, NATO ir Karinių jūrų pa-jėgų vėliavomis. Palaiminimo žodį tarė Lietuvos kariuome-nės ordinaras arkivyskupas Gintaras Grušas.

Atidarymo ceremonijos pra-moginę dalį Kruizinių laivų terminale pradėjo Garbės sar-gybos kuopos karių parengta visiškai nauja, dar niekur ne-rodyta ir specialiai šiai šventei sukurta parodomoji defiliados programa. Netrukus sparčiu žygio tempu į aikštę muzikuo-dami įžengė Lietuvos kariuo-menės ir Karinių jūrų pajėgų orkestrai. Karius bei šventės dalyvius pasveikino Klaipėdos miesto meras Vytautas Gru-bliauskas. Buvo šaunu žiūrėti į smalsias susirinkusių žmonių akis – va, matei „Stingerį“, buvai SOP valtyje, šaudei iš G-36, iš-bandei RBS? Ir visiems su visais reikia pasisveikinti, pabendrau-ti. Smalsuolių krantinėje buvo

dėlto šventės dalyviai labiausiai laukė dviejų visos Lietuvos kariuomenės pajė-gų – Sausumos, Karinių jūrų, Karinių oro ir Specialiųjų operacijų  – rengtų operacijų. Kruizinių laivų terminale galėta pamatyti užgrobto laivo šturmą. Laive įsitvirtinusi tariamo priešo įgula slopinta ugnimi iš sau-

sumos, jūros ir oro. Šturmo opera-cijai naudotos kovinės valtys, vi-sureigiai ir karinis sraigtasparnis Mi-8. Vienu metu iš karinio sraig-tasparnio ir kovinių valčių Speci-aliųjų operacijų pajėgų kariams išsilaipinus užgrobto laivo denyje ir neutralizavus priešą, krantinėje nuaidėjo aplodismentai. Tai buvo vienas gražiausių kada nors ma-tytų mūsų karių įvertinimų. Šiek tiek vėliau visi nuskubėjo į Pilies gatvę. Čia prasidėjo Sausumos pajėgų pėstininkų parodomoji operacija tariamo ginkluoto konf-likto zonoje. Imituotas susirėmi-mas su priešu kariams atsidūrus pasaloje ir į nelaisvę patekusių karių išvadavimas. Per operaciją pėstininkus parėmė kariuomenės išminuotojai, taip pat rodyti arti-mosios kovos veiksmai. Ten pat veikė Krašto apsaugos savano-rių pajėgų dienos stovykla. Joje kiekvienas galėjo trumpam tapti kariu savanoriu ir pamėginti at-likti užduotis, kurias kariai nuolat

tiek, kad daug kas ir iš turėjusių šventės programėles nespėjo pamatyti reikšmin-go įvykio – priešmininių laivų M 53 „Skal-vis“ ir M  54 „Kuršis“ inauguracijos cere-monijos. Paskui į pakrikštytus ir oficialius vardus gavusius laivus pradėjo spraustis gausybė lankytojų, net eilės susidarė. Vis

Klaipėdoje vykusioje šventėje dalyvavo ne tik Lietuvos kariuomenės, bet ir JAV sausumos pajėgų rezervo karininkų korpuso (angl. Reserve

Officer Training Corps; ROTC) kariai, į Lietuvą atvykę iš Fort Nokso, Kentukio valstijos. Amerikiečių įkvėpti Lietuvos kariai rodė žiūrovų

itin palankiai įvertintą triuką – atsispaudimus keturiese.

Sausumos pajėgų pėstininkų parodomoji operacija tariamo ginkluoto konflikto zonoje. Pilies gatvėje imituotas į pasalą patekusių karių susirėmimas

su priešu ir į nelaisvę patekusių karių išvadavimas.

2013 m. Nr. 5 7

vykdo tarnyboje. Rikiuotės pratybos, šau-dymo pozicijos, pirmosios medicinos pa-galbos pamokos, informacijos perdavimas ryšių priemonėmis ir galimybė susipažinti su visa žygio amunicija.

Gegužės 19-ąją šventės renginiai iš Klai-pėdos „persikėlė“ į Paberžę (Kėdainių  r.). Joje pagerbti Lietuvos laisvės kovotojai – prieš 150 metų Lietuvoje ir Lenkijoje vyku-sio 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai bei Lietuvos partizanai.

„Čia, Paberžėje, prieš 150 metų kilo bei išplito nesitaikstymo su okupacijos jungu

ir pasipriešinimo banga, jos atgarsiai pa-siekė ir vėlesnių laikų kovotojus dėl Lie-tuvos laisvės“, – renginyje kalbėjo krašto apsaugos ministras J. Olekas.

Šventinio minėjimo proga Paberžėje surengta vieno svarbiausių 1863 metų sukilimo epizodų  – kunigo Antano Mac-kevičiaus manifesto paskelbimo, sukilėlių palaiminimo ir išlydėjimo kovon – insce-nizacija ir parodytas ginkluotas sukilėlių susirėmimas su caro armijos kariais.

už Lietuvos laisvės kovotojus aukotos šv. Mišios ir atidengtas 150-osioms sukili-mo metinėms skirtas paminklinis akmuo. Renginyje krašto apsaugos ministras J. Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas gen.  ltn.  Arvydas Pocius 90-mečio pro-ga pasveikino buvusį partizaną dimisijos majorą Vytautą Balsį-uosį.

Sukilimo epizodus ir sukilėlių gyveni-mo sąlygas padėjo atkurti karo istorijos klubų „Kauno pavieto laisvieji šauliai“, „9 rota 1863“ (Lenkija), „LDK didžiosios

buožės 1-as pėstininkų regimentas“ (ukmergė), draugijos „Insurekcia“ ir kitų institucijų atstovai. Jie vilkėjo atkurtą to meto aprangą, turėjo iš tikrųjų veikian-čias atitinkamo laikmečio ginklų kopijas. Vingiuotame upelio slėnyje buvo įkurta įtvirtinta sukilėlių miško stovykla.

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga Pa-beržėje vyko Lietuvos kariuomenės or-kestro ir Garbės sargybos kuopos pasiro-dymai. Panevėžyje dislokuoto Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų ba-taliono kariai surengė karinės technikos ir ginkluotės parodą, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas pristatė 105  mm haubicą, priešakinių stebėtojų įrangos ekspoziciją.

Šventė baigėsi. Nekelia abejonių tai, kad per ją užsimezgusios pažintys liks atmintyje kaip žinojimas, kad linksmu-mas – tai dangus, po kuriuo žydi visa, iš-skyrus pyktį.

PARENGė JoNAS KAZRAGIS

I. Bu

dzei

kaitė

s, K

. Jon

ušo,

A. P

liadž

io, D

. Žyg

elio

nuo

tr.

Šventės dalyviai galėjo ne tik lankytis Lietuvos kariuomenės padalinių ginkluotės, technikos, ekipuotės, logistikos ekspozicijose, tarptautinių misijų stovykloje, įveikti ne vieną žaidybinę kliūtį ar karinę užduotį kartu su būsimais kariais, bet ir pasivaišinti kepiniais prie Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos stendo, apžiūrėti ką tik pakrikštytus Karinių jūrų pajėgų laivus ir... nuspalvinti kreidutėmis krantinės grindinį.

8

Ko nauja patyrėte ir sužinojote per šią trijų savaičių komandiruotę?

Afganistanas. Pastaraisiais dešimtme-čiais nemažai teko girdėti apie šį saulėtą ir dulkėtą kraštą. Neretas karys pavadina jį Mėnulio žeme, ir negali su tuo nesutik-ti, regėdamas per lėktuvo langą apačioje stūksančius kalnus bei snieguotas jų vir-šukalnes.

Pats Afganistane lankiausi trečią kartą, tad šiek tiek su šiuo kraštu esu susipaži-nęs. Be abejo, išsamiam vaizdui susidary-ti tikriausiai prireiktų kelių dešimtmečių, nes kraštas turtingas tiek istorijos, tiek kultūros, tiek religijos objektų. Tačiau tik ne pinigų. Gal ir yra tam tikrų išlygų: kai kurie afganistaniečiai ar pavienės jų gru-pės turi daug pinigų, nes verčiasi narkoti-

kų gamyba, bet kita šalies dalis skursta ir gyvena gana vargingai.

Kiek laiko turėjote pasirengti misijai?Šį kartą lankytis Goro provincijoje teko

po liūdnų įvykių  – mūsų karius, grįžtan-čius į bazę, granatsvaidžiu apšaudė vie-nas iš vietinių policijos pareigūnų. Kaip ir praėjusiais kartais, pasiruošti komandi-

88 Pokalbis

Karo psichologas: nauja priklausomybės rūšis – AfgAnistAnAsPo incidento Afganistano Goro provincijos sostinėje Čagčarane, kai, grįžtant į stovyklą iš patrulio Čagčarano apylinkėse, į šarvuotą karių automobilį HMMWV buvo paleista prieštankinė raketa ir sužeisti du Lietuvos kariai, jiems į pagalbą skubiai išvyko laikinai einantis Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus viršininko pareigas kpt. ANDRIuS JuRGAITIS. Kalbamės su juo.

ruotei neturėjau daug laiko, nes tik pir-madienį ryte sužinojau, kad įvyko inci-dentas, o penktadienio vakarą jau buvau įsitaisęs mūsų kariuomenės lėktuve Spar-tan iškiliu pavadinimu „Vytautas“.

Kokios patirties kaip psichologas įgijo-te komandiruotėje?

Trečią kartą patirtis sako tą patį – bai-mė ir nerimas labai priklauso nuo to, ku-rioje „ekrano“ pusėje esi. Galima tik įsi-vaizduoti karių artimųjų jaustą baimę, išgirdus, kad Afganistane įvyko kažkoks incidentas, yra sužeistų karių ir pan. Tada, kaip sakoma, iš tiesų širdis gali į kulnus nusiristi. Žinoma, visai kitas jausmas, kai pats esi Provincijos atkūrimo grupės 16-osios pamainos stovykloje, patruliuoji po Čagčarano apylinkes, eskortuoji, vyk-dai saugos patrulius ir taip toliau. Tuo-met esi toje realybėje ir suvoki, esąs „čia ir dabar“. Žinai, kokia tikroji padėtis, kur eini, važiuoji ir ką darai. Tai pačiam su-teikia didelį saugumo jausmą. Visai kas kita namiškiams – jie nieko nežino, mano, kad kariai šiek tiek pagražina situaciją, saugo juos nuo neigiamos informacijos. Nors menu ir priešingą atvejį: prieš ko-kius penkerius metus jaunas karys, ma-tyt, norėdamas patikti tėvams ir mylimai merginai, kasdien sakydavo jiems, kad padėtis labai įtempta, kad iš bunkerio ir apkaso beveik neišlenda, visą parą yra įsi-tempęs ir pasiruošęs kovai, kuri, pasak jo, galinti prasidėti bet kurią akimirką. Kaip toliau rutuliojosi istorija – tiksliai nežinau, tačiau vaikinuko tėvai tada net kreipėsi į kariuomenės vadovybę priekaištaudami, kad ši neva maskuoja gražiais žodžiais ir melagingais pasakojimais realią saugu-mo padėtį.

Kaip tuo metu Čagčarane jautėsi mūsų kariai?

16-osios pamainos stovykloje vyravo draugiška atmosfera, arba normalus psi-chologinis mikroklimatas, jei kalbėtume šiek tiek moksliškiau. Pastebėjau, kad kariai vieni kitus palaiko, vieni kitiems yra geranoriški. Per ilgus rengimosi ir penkis buvimo tarptautinėje operacijoje mėnesius iš pavienių karių, karių savano-rių ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų 8-osios rinktinės štabo karininkų susidarė stiprus ir tvirtas darinys – Provincijos at-kūrimo grupės 16-oji pamaina. Žinoma, situacija, kai į tave šauna piktų kėslų tu-rintis afganistanietis, nėra maloni, bet mūsų kariai savo elgesiu ir tvirtumu įro-dė, kad yra profesionalai, gerai pasiruošę ir geba vykdyti užduotis itin sudėtingo-mis, kartais  – ribinėmis sąlygomis. Taip, tada buvo ir išgąsčio, ir baimės, ir kitokios reakcijos, bet tokiais atvejais tas laikoma adekvatu ir normalu. Tai nėra kasdie-nė patirtis, prie kurios gali priprasti. Prie tokių dalykų priprasti gana sunku, nes anksčiau ar vėliau tave gali apleisti Ange-las Sargas, o jis, tikiu, lydi mūsų karius, nes tokiomis aplinkybėmis nuo sėkmės pri-klauso nemažai. Mūsų karius sėkmė lydi ir neapleidžia tiek per kovinius incidentus, apšaudymą, tiek užvažiavus ant improvi-zuotų sprogstamųjų užtaisų, tiek per vi-sokius atsitiktinius įvykius, kai hummeris (šarvuotas automobilis) virsta ant šono ar per minutę nuskęsta sraunioje upėje. O iš jo galima išsikrapštyti vienu keliu – tik per bokštelį, tai yra stogo liuką. Prieš tai dar

reikia nusiimti šalmą ir neperšaunamąją liemenę. Tokia situacija neabejotinai pa-didina adrenalino kiekį organizme.

Kaip vertinate dabartinę padėtį Afga-nistane?

Labai norėtųsi, kad visi skeptikai ar šiaip klaviatūrų „ereliai“, rašinėjantys pagiežin-gus, piktus, dažnai su sveiku protu prasi-lenkiančius komentarus interneto svetai-nėse, savo akimis galėtų pamatyti, kiek naudos Goro provincijai davė Provincijos atkūrimo grupės pamainos. Progresas la-bai ryškus. Tai asfaltuoti keliai Čagčarane,

2013 m. Nr. 5 9

Patruliuodami po Čagčarano apylinkes ar vykdydami saugos patrulius, kariai nerimauja ne dėl savęs, o dėl namie likusių artimųjų.

Tupėjimas – tenykščiams įprastas reiškinys, ypač vyrams. Gyvenimo tempas kaimuose vangus, ir laiko apmąstymams lieka daugiau.

elektra, mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir pan. Nesu infrastruktūros plė-tros specialistas ir negaliu išsamiai aptarti visos naudos, tačiau net žvelgiant plika akimi matyti nemenka pažanga. Aplink ką tik besikūrusią mūsų bazę beveik ne-buvo jokių namų, o dabar jų pridygę kaip grybų po lietaus. Vietiniai žmonės sten-giasi statytis namus kuo arčiau stovyklos, sklypai šalia jos yra gana brangūs ir pa-klausūs. Tai rodo, kad viena iš pagrindinių Provincijos atkūrimo grupės užduočių  – saugumo užtikrinimas  – puikiai įgyven-dinama, vietos gyventojai pasitiki grupės kariais, juos vertina ir gerbia. Be abejo, būna ir tam tikrų pykčio apraiškų, kai af-ganistaniečiai, ypač vaikai, „pavaišina“ hummerius akmenimis. Tačiau didesnės žalos šiam šarvuotam monstrui, žinoma, nepadaro – juk, kaip sakė vieno skyriaus vadas, „hummeris yra mūsų tvirtovė“, nes gerai apsaugotas. Šitaip veikiau išlieja-mas pyktis, kurio kitais būdais išreikšti nėra galimybių. Be to, tai, kad Provinci-jos atkūrimo grupė užtikrina saugumą, pritraukia užsienio investuotojų. Jie įren-gia rekreacijos zonų, parkų, rūpinasi gėlo vandens tiekimu ir panašiais projektais.

Ar patruliuojant su kariais Jums teko važinėti po tenykščius kaimus?

Per tris savaites šešis kartus prisidėjau prie Provincijos atkūrimo grupės karių ap-saugos patrulių, eskorto, pėsčiojo patru-lio, kartu su civilių ir karių bendradarbia-

juos, kankina nuovargis, karštis, kūną sle-gia neperšaunamoji liemenė, o važiuojant per duobes galva mataruojasi nuo ant šalmo įtaisytos naktinio matymo įrangos. Tačiau paskirta užduotis turi būti įvykdyta. Tinkamai pasirengę mūsų kariai profesio-naliai tą daro. Būdami kartu bendraujame, kalbame tiek apie užduotį, tarnybą, tiek apie šeimos ilgesį. Bendraudamas paju-tau ir kintantį karių požiūrį į mane. Sutiki-te, viena – kai psichologas atvyksta dienai ar kelioms ir išdalija anketas kariams, o jie turi staigiai užpildyti bei atiduoti jas atgal, ir visai kas kita – kai su kariais praleidi tris savaites, drauge vyksti į patrulius, daly-vauji kitoje kasdienėje jų veikloje, kartu eini į mišias ar sporto salę. Žodžiu, darai tai, ką ir jie. Šitaip kariai lengviau įsilei-džia mus į savo aplinką, nes mato, kad esi ne tik persona, nusiteikusi pasėdėti prie kompiuterio, bet ir toks pat žmogus kaip jie. Paprastumas, nuoširdumas, geranoriš-kumas  – didelės vertybės. Man jos ypač svarbios. Kartais nereikia jokių stebuklų ar svarstymų, ką galiu padaryti gera ir pras-minga, juk neturiu jokių rimtų priemonių ar galių. Kartais užtenka pabūti, pasėdėti šalia žmogaus, paklausti, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi. Tai gali duoti stulbinamų rezultatų, tik kažkodėl mes linkę tokių da-lykų nepaisyti, manydami, kad tai tik „ple-palai“, anokia iš jų nauda. Tačiau nauda didelė – labai malonu, kai kas nors tavimi rūpinasi, domisi ar prireikus užjaučia. Tuo-met žmogus nesijaučia vienišas, o kai nesi

vimo specialistais (angl. CIMIC) vykome į netoliese esantį kaimą, dalijome labdarą, kartu su Operacijų koordinavimo centro (angl. OCCP) vyrais dalyvavau susitikime su vietinių saugumo pajėgų (kariuome-nės, policijos, saugumo tarnybų) atsto-

vais. Viskas paliko daug neišdildomų pri-siminimų. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tai buvo pirmas kartas, kai mano profesi-jos (psichologijos srities) atstovas prisidė-jo prie karių, vykdžiusių savo užduotis. Esu ir psichologas, ir karys, todėl džiaugiuosi, kad savo dalyvavimu nepridariau bėdos kitiems kariams, kad neteko ieškoti ma-nęs kur nors kalnuose. Kita vertus, tai puiki galimybė būti kartu su kariais ne tik tada, kai lengva, linksma, saugu, bet ir tada, kai daromi kasdieniai darbai, kai tave, kaip ir

1010 Pokalbis

Anaiptol ne viskas pilka Mėnulio žemėje. Ryškių spalvų paukštis skaidraus

vandens fone – tartum kito gyvenimo simbolis.

Tai buvo pirmas kartas, kai psichologijos srities atstovas prisidėjo prie Lietuvos

karių, vykdžiusių savo užduotis Afganistane.

vienišas, ir gyvenimo spalvos daug ryškes-nės, gražesnės.

Kaip ilgalaikės kovos paveikė Afganis-tano gyventojų galvoseną? Ar jame nėra aktuali tam tikra priklausomybė nuo lab-daros?

Apie afganistaniečių skurdą nesinori dar kartą kalbėti – apie tai nemažai prirašyta kituose straipsniuose, bet jo negalima ir nutylėti, nes jį matantiems kariams kyla dvejopi jausmai. Viena, šis skurdas paro-do, kad, palyginti su vietinių buitimi, esi labai turtingas ir laimingas. Lietuvoje mes nevertiname žieminių batų, elektros, karš-to vandens ir daugybės kitų dalykų – ne-pakeičiamos mūsų gyvenimo dalies. Visai kitaip ten. Pasak karių, labai sunku žiūrėti į basakojį vos kelerių metukų berniuką vis prašantį „bakšiš, bakšiš...“, spaudžiant dau-giau kaip 30 laipsnių šalčiui. Arba, nema-tydamas nė vieno medžio, sunkiai įsivaiz-duoji, kaip šie žmonės išvis peržiemoja, nes šildyti namo kaip ir nėra kuo. Žodžiu, apmąstę savo buitį, kariai labiau vertina tai, ką turi, namie mažiau švaisto įvairių išteklių, nes yra matę tokių, kurie nieko neturi, kuriems nelabai pažįstamas skonis gėlo vandens, nes šio gauna iš tos pačios upės, kur kiti šlapinasi, tuštinasi, plauna mašinas, girdo gyvulius.

Visi žino vietinių žmonių norą viską

gauti ir turėti dykai. Tai paste-bėjau važinėdamas po kaimus. Tarkime, pro vieno amerikiečių įrengto vandens pumpavimo aparato jungtį kapsėjo vanduo, vietos vyresnysis tą pristatė kaip veik neišsprendžiamą pro-blemą, nors tereikėjo guminės

tarpinės detalės ar šiek tiek silikoninio tepalo. Kaltinti pačių gyventojų kaip ir negalima, nes toks jų mentalitetas ug-dytas dešimtmečiais – iš pradžių Sovietų Sąjunga viską davė, tiesė kelius, dabar to paties jie tikisi ir iš kitų, ypač amerikiečių. Jie patys sako: „Tada rusas davė, dabar amerikietis duos...“ Ir tupi, laukia. Tupėji-mas – itin įprastas reiškinys, ypač tas bū-dinga afganistaniečiams vyrams. O kai išgirsta pasiūlymą pasidaryti patiems ką nors – žiūri išplėtę akis, lyg siūlytum atlik-ti nežemišką dalyką.

Vis dėlto Čagčarane matyti ir verslumo, amatininkystės apraiškų. Stebint vietinius Čagčarano centre net apima jausmas, kad jie baisiai užimti žmonės, nes nuolat kaž-kur skuba, įbedę akis į mobiliuosius tele-fonus, lekia tvarkyti reikalų. Tai ryški prie-šingybė, palyginti su tuo, koks gyvenimo tempas esti kaimuose. Ten viskas vyksta iš lėto, vangiai. O Čagčarane yra nemažai fabrikėlių ir įmonėlių, besiverčiančių kuo tik papuola: kalvyste, medienos (šios ti-kriausiai atsivežama iš kitų regionų) dirbi-nių, maisto gamyba ir pan. Čia pat vyksta prekyba, gajūs ir mainai: tarkime, aš tau nuobliuosiu duris, o tu man sumalsi kelis maišus grūdų.

Kuo reikšminga buvo ši komandiruotė Jums ir kaip kariui, ir kaip psichologui?

Sakote, Afganistane įgijote neįkainoja-mos patirties. Kokia ji?

Namo skridau su pirmaisiais kariais, grįžtančiais po pusmečio misijos. Turėjau unikalią galimybę matyti karius, laukian-čius skrydžio, besidžiaugiančius, išvydus mūsų Spartaną „Vytautą“, ir liūdinčius, iš-girdus, kad yra šiokių tokių gedimų ir pla-nuoto susitikimo su šeima šiandien dar nebus, nes įstrigta Odesoje (išties tai nėra pati blogiausia vieta stabtelti).

Tiek Provincijos atkūrimo grupės stovy-kloje, tiek skrisdamas atgal su kariais kal-bėjau apie tai, kad Afganistanas turi tam tikrą magišką, sunkiai suvokiamą trauką, nesvarbu, ar jame esi buvęs kelias dienas, ar kelis, gal net keliolika kartų. Apibūdin-ti tą jausmą gana sunku – traukia, ir tiek. Gal dėl aiškaus darbo? Vykdai konkrečias užduotis, nesi keliolikos sričių specialis-tas, kaip dažnai esti Lietuvoje. Gal dėl pa-prastų buitinių gyvenimo sąlygų? Mais-tas puikus, gali sportuoti, yra internetas ir taip toliau. Gal kai kas pripranta prie ri-zikos ir tampa nuolatiniais adrenalino ieš-kotojais? Priežasčių gali būti daugybė, to-dėl visa tai perša mintį tyrinėti išsamiau. Matau, ateityje aš ir mano kolegos turėsi-me darbo bandydami įminti šį fenomeną. O kol kas, sakykime, kad kariams Afganis-tanas – kaip naujos priklausomybės rūšis. „Nepadauginkite“ jo!

Nuoširdžiai dėkoju Jungtinio štabo va-dovybei už galimybę nuskristi į Afganis-taną ir Goro provincijos atkūrimo grupės 16-osios pamainos vadui plk. Linui Kubi-liui už suteiktą progą pamatyti gyvenimą už bazės ribų, puikias gyvenimo ir darbo sąlygas pačioje bazėje. Pagarba Jums.

KALBINo KAZyS JoNušAS

2013 m. Nr. 5 11

Kpt. 

A. J

urga

ičio

nuo

tr.

Kelionė namo – tolima, išsvajota... Ir vis dėlto Afganistanas turi tam tikrą magišką, sunkiai suvokiamą trauką, nesvarbu, ar jame esi buvęs kelias dienas, ar kelis, gal net keliolika kartų.

Ginklo broliai12

Euforiją keičia nusivylimas dėl nedarbo ir korupcijosPrieš penkerius metus džiaugsmingai

priėmęs Nepriklausomybės deklaraci-ją, leidusią išsivaduoti iš Serbijos glėbio, šiandien Kosovas anaiptol nespindi op-timizmu. Didžiulis nedarbas, korupcija, nusivylimas valdžia, padėtis Šiaurės Ko-

sove, kur serbai atvirai vengia Prištinos nurodymų, be to, ne visos Europos Sąjun-gos (ES) valstybės narės yra pripažinusios šios šalies nepriklausomybę. Iš tiesų čia gyvenančius serbus aktyviai remia Bel-gradas, iš ten daugeliui mokami atlygini-mai, šiame regione serbai atsiskaito savo valiuta. Istorinė atmintis taip pat pernelyg gyva – masinės kapavietės, nauji karo nu-sikaltimai vis kursto įtampą tarp čia gyve-

nančių tautų. Lietuvos indėlis į šį regioną didelis:

mūsų kariai, kaip karo stebėtojai, į čia atvyko 1999-aisiais, 1999–2009 metais dalyvavo tarptautinėje NATO operacijoje (KFOR): palaikė viešąją tvarką, patrulia-vo, teikė pagalbą humanitarinėms orga-nizacijoms, saugojo objektus. Per dešimt metų tarnybą Kosove atliko 800 Lietuvos karių.

Kosovas. sugrįžimas po dešimties metų

L t n .   I r i n a Č e r n i a u s k i e n ė L i j a n a C i b u l s k i e n ė

Št. srž. Viktoras Černiavskis – pirmasis karys, kuris buvo išvykęs į misijos rajoną Kosove, Lietuvai 2013 metais vėl pradėjus dalyvauti NATO vadovaujamoje tarptautinėje operacijoje Kosove (KFOR). Tris su puse mėnesio praleidęs tarnyboje, karys pasidalijo įspūdžiais ir patirtimi.

2013 m. Nr. 5 13

Vis dėlto regione randasi ir optimizmo. Regis, nesutaikomų priešų  – Serbijos ir Kosovo  – istorinis konfliktas baigia išsi-kvėpti: tiek vieniems, tiek kitiems aktuali narystė ES ir NATO. Dėl šių tikslų abi šalys ryžtasi sėstis prie derybų stalo, nes, ne-išsprendusios savo problemų, nėra lau-kiamos. Taigi teks labai daug ką nuveikti, ir jau ryškėja ženklai, kad tai bandoma daryti.

Pirmieji št.  srž. V. Černiavskio įspūdžiai apie Kosovą dviprasmiški. Viena, čia gyvenantiems albanams dar reikia iš-mokti tvarkytis. Kita, nors šalyje nedarbas siekia daugiau kaip 40 proc., gausu smul-kiojo verslo įmonių. Populiariausios – au-tomobilių plovimo garažėliai. Jiems vei-klos netrūksta, nes Kosovo keliai, nors ir padengti asfaltu, ne itin švarūs.

Prastai prižiūrimi keliai

Tarnybos dieną štabo seržantas pradė-davo KFOR Jungtinės logistikos paramos grupės (JLPG) štabe, dislokuotame Prišti-noje, Kosovo sostinėje. „KFOR tarp 5 000 karių iš 31 valstybės buvau vienintelis iš Lietuvos,  – pasakojo karys.  – Tarnavau Daugianacionalinio integruoto logistinio vieneto MILu (angl. Multinational Integra-ted Logistic Unit) Judėjimo ir transportavi-mo skyriuje, vykdžiau oro uosto termina-lo operacijas, ėjau antžeminio transporto judėjimo kontrolės EVE (angl. Efective Visi-ble Execution) operatoriaus pareigas.“

Viena iš pagrindinių št. srž. V. Černiavs-kio užduočių Kosove buvo pasienio punk-tų, traukinių stočių, oro uostų ir kelių rekognoskuotės, galimybių pakrauti ir iš-krauti karinius krovinius analizė. Jei KFOR

gaudavo informacijos apie sugriuvusį til-tą, automobilių avarijas, nuošliaužas, tai št.  srž. V. Černiavskis kartu su kolegomis vykdavo į tas vietas ir tikrindavo kelių bū-klę, ar jais galės važiuoti karinė technika, analizuodavo saugumo padėtį. „Kosove keliai neprižiūrimi,  – pripažino karys.  – Trūksta kelio ženklų, todėl man pačiam tekdavo nustatyti karinės technikos grei-čio ribojimus, nurodyti tinkamiausius maršrutus.“ Visą per rekognoskuotę su-rinktą informaciją karys kaupė KFOR in-formacinėje sistemoje. Ja galėjo naudotis kariai, planuodami savo maršrutus.

Antžeminio transporto judėjimo kon-trolės operatoriaus pareigos labai atsa-kingos. Visos tarptautinei operacijai pri-klausančios pajėgos, civilinio krovininio transporto, vežančio krovinius KFOR, at-stovai, planuodami antžeminio transpor-to judėjimą per Kosovą ir tarptautiniais maršrutais, turi kreiptis į EVE operatorių: pateikti jam nustatytos formos prašymą ir visą reikiamą informaciją apie planuo-jamą maršrutą, transporto ir personalo sudėtį. EVE operatorius įrašo visą gautą informaciją į programą, suteikia kiekvie-nai operacijai numerį, suderina visas de-tales su pasienio pareigūnais (Makedoni-jos, Serbijos, Albanijos, Juodkalnijos). Tik tą padaręs karinis konvojus su pajėgomis gali išvykti.

Kalnuotose Kosovo vietovėse teko susidurti su neišvažiuojamais

užsnigtais keliais.

Tarnybos akimirkos: su KFOR kariais derinami veiksmai.

Ginklo broliai14

Transporto blokados

Pasak štabo seržanto, Šiaurės Kosovo regione, kur dominuoja serbai, civiliai gy-ventojai dažnai blokuoja kelius, trukdo važiuoti transporto priemonėms, ypač toms, kurios priklauso albanų muitinei. Taip serbai priešinasi Prištinos kontro-lei ir išreiškia neoficialią Belgrado valią. „Šį regioną turime ypač prižiūrėti, nes vis dar kyla įvairių konfliktų, vykdami į jį, privalome paisyti visų saugumo priemo-nių  – dėvėti liemenę, turėti šalmą, gin-klus,  – dalijosi prisiminimais Viktoras.  – Mūsų užduotis buvo stebėti pagrindinį šiaurės regiono kelią: įvertinti, ar negresia kelio blokada, ar nėra blokadų, numatyti

atsarginius maršrutus tiems, kurie pla-nuoja vykti per šią vietovę: ne kartą teko ieškoti tinkamo maršruto per kalnus, už-snigtus kelius.“

Surinkta informacija siunčiama per va-dovybę atitinkamoms tarnyboms, inži-nieriams. Jie turi visą reikalingą techniką keliams nuvalyti, o prireikus ir suremon-tuoti. Informacija pasiekia ir tuos, kurie planuoja gabenti krovinius. Tai leidžia operatyviai reaguoti ir koreguoti kelio-nės maršrutus.

Št.  srž.  V.  Černiavskis, be pagrindinių pareigų, atliko ir papildomų – tarkim, ėjo tarnybą oro uoste: „Vadovavau Kariniam oro uosto terminalui, visi kariai, norin-tys išvykti ar atvykti, turėdavo kreiptis į

mane. Priimdavau žmones, organizuoda-vau lėktuvų pakrovimą, iškrovimą. Būda-vo, kai kitas oro uostas negalėdavo priim-ti lėktuvų, tada aš turėjau spręsti – priimti tą lėktuvą ar ne.“ Štabo seržantas juoka-vo: „Turėjau visus terminalo raktus, jei bū-čiau kada neatėjęs į tarnybą – niekas net į oro uostą nebūtų galėjęs įeiti.“

Anot št.  srž.  V.  Černiavskio, transporto judėjimo kontrolė – veiksmingiausias lo-gistikos uždavinys. Jeigu turi reikiamos informacijos, gali lengvai planuoti trans-porto srautus, stebėti, nes šiuolaikinės transporto judėjimo kontrolės progra-mos, kaip antai EVE, suteikia daug gali-mybių. Tai efektyvu, nes taupomos lėšos, degalai.

Pasak št. srž. V. Černiavskio, JLPG vado-vybė vertino judėjimo ir kontrolės spe-cialistų darbą, o šio apimtis buvo išties nemaža: „Kas dieną iš įvairių KFOR bazių gaudavau informacijos apie visų KFOR pagrindinių ir atsarginių misijos palaiky-mo kelių ir dangos būklę, ją, įrašytą į sis-temą, matydavo visas štabas. Be to, nuo

Skrydžių kontrolė – taip pat št. srž. V. Černiavskio rankose.

Tarnybos akimirkos: kremtant Jungtinės logistikos paramos grupės štabo budėtojo duoną.

Tarnybos akimirkos: ranka rankon su kitų šalių atstovais.

2013 m. Nr. 5 15

2013 metų pradėjome administruoti viso KFOR personalo ir technikos duomenis, kad jie būtų veiksmingiau naudojami kontroliuojant judėjimą. Žinant, kad prie misijos prisideda 31 valstybės kariai, – už-duotis tikrai nėra iš lengvųjų“, – sakė lo-gistas.

Lietuva pirmininkaus MILU

Judėjimo kontrolės centro karys steng-sis panaudoti įgytą patirtį kitąmet Lietu-vai ėmus pirmininkauti MILu. Šis projek-tas buvo pradėtas 2010 m. kovo 24 d., kai tuometis Logistikos valdybos vadas plk. Ovidijus Eitminavičius Krašto apsau-gos ministerijos vardu Briuselyje kartu su Bulgarijos, Kanados, Kroatijos, Slovakijos ir Vengrijos atstovais pasirašė supratimo memorandumą dėl Judėjimo kontrolės daugianacionalinio integruoto logistinio vieneto sukūrimo ir išlaikymo. Buvo nu-spręsta, kad kiekvienais metais šiam vie-netui vadovaus vis kita valstybė.

2014 metais Lietuva taps ketvirtąja šali-mi, kuriai bus suteikta garbė ir atsakomy-bė vadovauti šiam vienetui. Pagrindinė

minimo vieneto paskirtis – teikti judėjimo kontrolės paramą NATO pajėgoms per vykdomas operacijas ir pratybas. Pirmi-ninkaujant Lietuvos kariuomenės Judė-jimo kontrolės centro kariai turės admi-nistruoti ir koordinuoti vieneto veiklą, atstovauti MILu NATO štabuose, organi-

zuoti tarptautines MILu pratybas, atlikti kitas su pirmininkavimu susijusias užduo-tis. 2014-aisiais tikimasi sulaukti apie 40 užsienio valstybių kariuomenių atstovų. Logistikos valdybos kariams tai bus ak-tyvūs, daug naudingos, įdomios veiklos žadantys metai.

št. s

rž. V

. Čer

niav

skio

asm

enin

io a

lbum

o nu

otr.

Kpt. Karolis Grabauskas (antras iš dešinės) – MILU

vieneto vadas.

Kelio per Šiaurės Kosovo regioną blokavimo vieta.

Ginklo broliai16

Akistata su L i j a n a C i b u l s k i e n ė

Kaip pėstininkui išgyventi jūroje? Į šį klausimą bando atsakyti

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų

bataliono 1-osios pėstininkų kuopos pagrindu sudaryta Autonominė

laivų apsaugos grupė. Ji pasiryžusi pusmetį praleisti banguojančiuose

vandenyse ir prireikus duoti griežtą atkirtį Somalio piratams.

adeno įlanKos piratais

Grupėje – geriausi plaukikai

Algirdiečiams tenka mokytis naujų da-lykų: kariai studijuoja laivybos pagrindus, terminologiją, laivų tipus, signalinių jūrų vėliavų ženklus, kitus jūreivystės ypa-tumus. Pasak grupės vado kpt.  Aivaro Pliatkaus, pėstininkui, tvirtai jaučiančiam žemę, tai neįprasta. „Kovinės užduotys jūroje  – mums naujas dalykas, neturime jų atlikimo patirties. Todėl šiuo rengimo-si etapu mums labai padeda Karinių jūrų pajėgų ir Specialiųjų operacijų pajėgoms priklausančios Kovinių narų tarnybos ins-truktoriai,  – apie rengimąsi misijai sakė karininkas. – Kokia bus mūsų tarnyba ci-viliniame laive? Paprastai tariant, atliksi-me apsaugininkų vaidmenį. Privalome apginti laivą. Vienas iš iššūkių yra kovinis šaudymas jūroje  – denis siūbuoja, taiki-nys šokinėja, tačiau laikui bėgant su tuo susidorosime.“

Aivaras neabejoja  – algirdiečių grupė susigyvenusi, vieni kitus gerai pažįsta, todėl didelių sunkumų, sprendžiant psi-chologinio prisitaikymo ir sugyvenimo problemas, neturėtų kilti. Profesiona-lumu ir kovingumu garsėjantys Algirdo bataliono kariai, kurių kiekvienas galėtų dalyvauti sudėtingiausioje misijoje, pe-

rėjo atranką. Vienas iš jos pagrindinių kriterijų, taikytų kariams, buvo plaukimo įgūdžiai. Kartu su grupe vyks Karo medi-cinos tarnybos gydytojas bei paramedi-kas ir bataliono štabo kuopos ryšių būrio ryšininkas. Visi nusiteikę optimistiškai, visi laukia ir susidomėję mokosi. „Tai bus unikali patirtis – asmeniškai man neteko plaukioti ilgiau nei dvi paras, pagaliau šį

kartą dalyvaujame ne NATO operacijo-je“, – pasakojo šios misijos vadas.

Sausumos karių grupei vandenyne teks praleisti daug laiko, todėl staigmenų mi-sija gali pateikti – viena iš jų jūrligė. „Bu-vome išplaukę parai į Baltijos jūrą, niekas iš mūsų nesunegalavo, bet gal pernelyg trumpai buvome. Patyrę jūrininkai sako, kad nėra žmogaus, kuris nebūtų sirgęs šia liga, esant tam tikram bangavimui suser-ga ir patys ištvermingiausi“,  – pripažino kpt. A. Pliatkus.

Pagrindinis prekybos ir energijos resursų kelias

Per metus Adeno įlanką perplaukia apie 25 000 laivų, kasmet ja pergabena-ma apie 50 procentų pasaulio konteine-

rių. Tai pagrindinis prekybos jūrų kelias iš Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat energijos resursų kelias iš Persijos įlankos į Europą bei Ameriką.

2011  m. sausio 5  d. Lietuva prisidėjo prie Europos Sąjungos (ES) karinės jūrų operacijos ATALANTA. Operacijai mūsų šalis skiria vieną Lietuvos karinių jūrų pa-jėgų štabo karininką  – jis tarnauja ATA-LANTOS operacijų vadavietėje Nortvude, Didžiojoje Britanijoje.

ES karinės jūrų pajėgos atlieka veiks-mus apie 2 000 000 kvadratinių jūrmylių (apie 4  000  000 kv.  km) rajone. Į jį įeina pietinė Raudonosios jūros dalis, Adeno įlanka ir dauguma Indijos vandenyno, įskaitant Seišelių salas. Ši teritorija yra 1,5 karto didesnė už Europos žemyną, 30 kartų – už Angliją, 10 kartų – už Vokietiją arba 7 kartus – už Prancūziją.

Sunkumų uostuose gali kilti dėl kitokio darbo tvarkos supratimo.

Karių pėstininkų laukia išbandymas šonų trintimi valgykloje ir...

...siūbuojančiomis dviaukštėmis lovomis ankštoje kajutėje.

Rengimasis misijai: mokomės valdyti

gelbėjimo valtį.

2013 m. Nr. 5 17

Ginklo broliai18

saugos Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio maisto programos laivą, iš Kenijos gabe-nantį maisto siuntas į tą patį Somalį. Lai-vo apsaugos funkciją lietuviai perims iš Suomijos karių.

Jungtinio štabo jūrų operacijų karinin-ko kpt.  ltn.  Tado Alasevičiaus, atsakingo už operacijos planavimą, tvirtinimu, laivas lankysis Afrikos šalių – Somalio, Džibučio, Kenijos ir Tanzanijos  – uostuose. Šiuos saugo vietinė valdžia, nes būtent iš jų ne-turtingos Afrikos šalys gauna nemenkų pajamų. Todėl čia pavojaus neturėtų būti. Tiesa, sunkumų gali kilti dėl kitokio darbo tvarkos supratimo, tam tikrų mentaliteto skirtumų. Tad gal ir bus kiek „nervų tam-pymo“. „Didžiausias šios misijos iššūkis yra logistika – kaip organizuoti tai, kad ka-riai galėtų lankytis Afrikos uostuose, kaip maitinti karius ir taip toliau,  – sakė Jung-tinio štabo atstovas. – Negalima pamiršti ir grėsmių, ypač teroristinių išpuolių, – jų yra, tačiau ne tokių kaip karo zonoje.“

SPS PATINO pamoka

Patirtis rodo, kad piratai neužima laivų, turinčių ginkluotą apsaugą. Kita vertus, privačių apsaugos įmonių, kurias sam-dosi laivai, pajėgos paprastai mažesnės, tad mūsų karių pranašumas skaičiumi akivaizdus. Piratai nėra užėmę ir karo laivo, nors tokių bandymų būta. Vienas iš pavyzdžių  – pernai įvykęs incidentas su Ispanijos EuNAVFOR pajėgų aprūpi-nimo laivu SPS PATINO. Vos baigusį es-kortavimo operaciją pagal JT Pasaulio

Pasak kmd. ltn. Svajūno Bandzevičiaus, prieš metus dalyvavusio operacijoje, vie-name rajone gali būti 3–6 Somalio piratų grupės, sudarytos iš 10–12 žmonių, gin-kluotų AK-47 automatais ir granatsvai-džiais RPG. Grupės plaukioja didesniu laivu ir buksyruoja keletą greitaeigių ka-terių, naudojamų atakai. Šios skurdžios šalies, ne kartą balansavusios ant bado ribos, gyventojų tikslas – išgyventi. Todėl piratavimas  – bene prieinamiausias pra-gyvenimo būdas.

Grėsmės nepriskiriamos karo zonai

Algirdiečiai ir grupei priskirti Karo me-dicinos tarnybos atstovai prie Somalio krantų tarnaus beveik visą šių metų an-trąjį pusmetį  – nuo rugpjūčio iki gruo-džio. Per misiją šešiolika karių su savo ginkluote ir įranga nuo piratų išpuolių

ATALANTA – didžiausia ES karinė operacija.

Prie jos prisideda 23 ES valstybės narės ir trys ne ES šalys. Operacijoje dalyvauja maždaug du tūkstančiai karių.

Rengimasis misijai: kovinis šaudymas iš automatinio ginklo laive.

Somalis – viena iš neturtingiausių Afrikos valstybių.

atidengė automatinių ginklų ugnį ir, nau-dodamiesi savo įranga, mėgino patekti į laivą. Ispanijos laivo apsaugos komanda atsakė ugnimi, vėliau ugnį į piratų katerį paleido į orą pakilęs ispanų sraigtaspar-nis. Po sraigtasparnio šūvių piratai išmetė savo ginklus į vandenį ir pasidavė. Penki iš šešių piratų buvo sužeisti, laivo denyje jiems suteikta medicinos pagalba. Visus juos perdavė į Ispaniją dėl tolesnio teisi-nio proceso.

„Grėsmė, kad piratai užims laivą, nedide-lė, – nuramino kpt. ltn. T. Alasevičius. – Pa-prastai jie žino, kuris laivas saugomas, neri-zikuoja, tad tikimybė būti užpultiems labai menka. Vis dėlto, kad ir itin maža, ji yra.“

Poilsis nuo vandens – Afrikos uostuose

Iššūkių pakaks ir saugomame laive  – kariai gyvens mažoje erdvėje, visą parą

jie turės stebėti aplinką, patirs ir jūrligės „malonumų“. Tiesa, viena iš šios ligos kilimo aplinkybių  – blogas oras ir dide-lis bangavimas, o tada piratai nesiryžta plaukti į jūrą.

Somalio pakrančių klimatą veikia mu-sonai: pietvakarių, kuris vyrauja nuo ge-gužės iki rugsėjo, ir šiaurės rytų, kuris pučia nuo gruodžio vidurio iki kovo. Šiais laikotarpiais dėl didelio bangavimo ir su-dėtingesnių oro sąlygų piratai puola retai. Tik vienintelėje vietoje – Adeno įlankoje, nes ją mažiausiai veikia musonai, piratai aktyvūs visus metus.

Karių misija truks keturis penkis mėne-sius. Jie galės susisiekti su artimaisiais in-ternetu per palydovinį ryšį, kartkartėmis paskambinti telefonu. „Buvome apžiūrėti to laivo, gyvenimo sąlygos pritaikytos tik įgulai, todėl dar didesnis žmonių skaičius padėties nepagerins  – visi vienu metu netilpsime valgykloje, trūks vietos daik-tams, – pripažino T. Alasevičius. – Vis dėl-to optimalios sąlygos yra. Juk algirdiečiai kariai ir tame laive turės išgyventi.“

Kartais laivą bus galima palikti  – uos-tuose, išskyrus Somalį, kariai periodiškai bus išleidžiami į krantą. Ten jie galės ap-

sistoti viešbučiuose. Taigi nuo vandens šiokio tokio poilsio bus, nors ir nedažnai.

Bendros piratavimo tendencijos

2013 metų pradžioje piratų nelaisvėje buvo 86 jūrininkai ir žvejai, užgrobti trys prekiniai laivai su 63 jūrininkais. Dar 23 jūrininkai buvo saugomi krante ir laukta išpirkos.

2012-aisiais piratai užgrobė iš viso 6 lai-vus. Iš jų du laivus kariai išlaisvino. Tačiau per operacijas žuvo du jūrininkai. Jungti-nių Amerikos Valstijų nekomercinės orga-nizacijos „One Earth Future Foundation“ duomenimis, kovos su piratavimu išlaidos nuo 7 mlrd. JAV dolerių 2011-aisiais suma-žėjo iki 6 mlrd. JAV dolerių 2012-aisiais.

Taigi faktai liudija, kad šiuo metu pira-taujama mažiau. Tai aiškinama tuo, kad per piratų zonas plaukiančius prekinius laivus vis dažniau saugo privatūs gin-kluoti apsaugininkai, ir tuo, kad palaikant NATO sraigtasparniams Puntlando jūrų policija, sukurta JT ir išlaikoma iš jos lėšų, surengė reidų į Somalio piratų bazes.

maisto programą, netoli Somalio uosto Mogadišo laivą mėgino užpulti piratai. Juos suklaidino tai, kad SPS PATINO yra aprūpinimo laivas ir jo korpusas, ypač naktį, panašus į prekinio laivo. Ankstų rytą, priartėję prie SPS PATINO, piratai

19

Tokios apsaugos priemonės kliudo piratams lengvai

įsilaipinti.

Tai, kad pirataujama mažiau, – ir ES operacijos ATALANTA rezultatas.

A. Pliatkaus, T. Alasevičiaus, www.boston.com, www.wired.com, www.somalianpress.com, www.nahameds.com nuotr.

2013 m. Nr. 5

Ginklo broliai20

Kodėl negailėjo prakaito?

Be inžinierių pagalbos retai apsieina didesnės karinės pratybos, bet dažniau-siai jose matomi tik paskiri Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono (Inžinerijos batalio-nas) padaliniai. Gegužę į Gaižiūnų poligo-ną suvažiavo visos penkios šio bataliono kuopos. Jos turi išskirtinės technikos ir priemonių  – tokių kituose padaliniuose neišvysi.

„Pirmoji inžinerijos kuopa yra pasiruo-šusi remti Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ veiksmus, kad būtų užtikrintas jų mobilumas (žvalgant, šalinant kliūtis ar įrengiant per jas kelius), kontrmobilumas (įrengiant inžinerines kliūtis bei užtvaras priešo technikai) ir iš-gyvenamumas (parama įrengiant pozi-cijas). Antrąją inžinerijos kuopą sudaro perkėlų ir apsaugos nuo cheminio, bak-teriologinio bei radiologinio pavojaus bū-riai. Trečioji bendrosios inžinerijos kuopa teikia paramą taikos palaikymo ir kovos operacijoms, prižiūri infrastruktūrą. Į Spro-gmenų neutralizavimo kuopą įeina du būriai, o Štabo ir aprūpinimo kuopa atsa-kinga už logistiką bei apsaugą“, – pasakojo Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo viršininkas mjr. Ramūnas Jurskis.

Per gegužės viduryje vykusias kompleksines pratybas Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas kaip reikiant sudrebino Gaižiūnų poligoną ir vienu metu parodė visas savo galimybes.Dulkių debesis kėlė pailgintų sprogstamųjų užtaisų ir kovinių minų sprogimai. Nuotoliniu būdu valdoma „velnio mašina“ ir skraidantys išminavimo komplektai valė kelią pėstininkams per minų laukus. Naujoviška abrazyvinė technika gręžė skylę aviaciniame sprogmenyje, o mašinos-bombos kenksmingumas buvo pašalintas naudojant vandenį.Be to, pirmą kartą istorijoje inžinieriai įrengė tokio ilgio ir sudėtingumo kliūčių ruožą priešo technikai bei kompleksinį švarinimo punktą.

Kaip inžinieriai sudrebino žemę

I l o n a S k u j a i t ė

Gegužę į Gaižiūnų poligoną suvažiavusios visos penkios Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kuopos parodė savo techniką ir gebėjimus.

2013 m. Nr. 5 21

Iš viso pratybose dalyvavo 114 inžinie-rių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algir-do mechanizuotojo pėstininkų batalio-no (Algirdo MPB) ir Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono (Ka-raliaus Mindaugo MPB) kariai, naudota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalio-no (Vytenio BPLB) technika. Per praty-bas siekta kuo labiau derinti tarpusavio veiksmus su pėstininkais, taigi kiekviena kuopa pademonstravo naujausią įrangą, ir įspūdingus veiksmus, tai, kaip yra pa-sirengusios praktiškai įgyvendinti mūšio lauke savo bataliono šūkį „Inžinieriau, ne-gailėk prakaito – brolių gyvybę saugai“.

Sprogmenų neutralizavimas – vandeniu Abiejuose Sprogmenų neutralizavimo

kuopos būriuose tarnaujantys inžinie-riai, sprogmenų kenksmingumo šalinimo specialistai, savo profesines žinias taiko tiek tarptautinėse misijose, tiek Lietuvo-je kur nors aptikus karo laikų sprogmenų. Jie nebijo kišti nagų nei prie įprastų spro-gmenų (pavyzdžiui, aviacinių bombų, ka-setinės amunicijos, artilerijos sviedinių, minosvaidžių minų, valdomų ir nevaldo-mų raketų, granatų, kitų įvairių minų), nei prie improvizuotų, pagamintų namų są-lygomis.

Tiesa, išminuotojai plikomis rankomis nedirba. Būtent jie į poligoną atsive-žė daugiausia įrangos ir technikos: nuo sprogmenų atpažinimo bei neutralizavi-mo roboto iki abrazyvinės aukšto slėgio pjovimo sistemos. O ką jau kalbėti apie minų ieškiklius, reaktyvinius išsukiklius ir sprogdiklių numušiklius.

Naujausias kuopos įrenginys – abrazyvi-nė aukšto slėgio pjovimo sistema, naudo-janti vandenį ir smėlį. „Jei radus sprogmenį nusprendžiama, kad jį sunku transportuo-ti, tai su šia įranga korpuse išpjaunama skylė ir išplaunama sprogioji medžiaga. Įranga valdoma nuotoliniu būdu, plieno pjovimo gylis – 5 centimetrai“, – pasakojo Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Arnoldas Anelauskas.

Pasitelkdami šią vienintelę Baltijos ša-lyse abrazyvinę pjovimo įrangą, inžinie-riai prapjovė metalinį aviacinės bombos korpusą. Pasak Inžinerijos bataliono S5

skyriaus viršininko kpt.  Irmanto Genevi-čiaus, pavyzdžiui, tikrovėje, kur nors Vil-niaus centre, radus sprogmenį, ši sistema padėtų saugiai išplauti sprogiąją medžia-gą, o tuomet jau būtų galima sprogmenį sunaikinti vietoje, nesukeliant pavojaus žmonėms ir pastatams.

Mašina-bomba ir žemės drebėjimas

Žemė Gaižiūnų poligone iš tiesų dre-bėjo, kai inžinieriai pademonstravo gy-

nybinio valdomojo komplekto MON 100 poveikį priešo pėstininkams. Pratybų svečiai minos sprogimą matė per moni-torių būdami bunkeryje, o tik paskui ap-žiūrėjo taikinius, suvarpytus kiaurai. Tai nenuostabu, nes vienoje šioje Rusijos gamybos minoje yra apie 2 kilogramus sprogmenų ir 450 cilindro formos maž-daug 1 centimetro ilgio metalo gabalė-lių, per sprogimą didžiule jėga skriejan-čių 100 metrų. Kad būtų veiksmingesnė, mina tvirtinama virš žemės, tarkime, ant medžio ar įkasto rąsto.

Ne ką mažiau įspūdingai ir triukšmin-gai neutralizuota mašina-bomba. „Imi-tuojama situacija gali lengvai susiklos-tyti ir tarptautinėse operacijose. Aptikta įtartina mašina kelia pavojų, nes joje gali būti paslėpta sprogmenų. Siųsti žmogų – rizikinga, imti ir susprogdinti – pernelyg žalinga. Taigi reikia rasti sprendimą, kaip suardyti sprogimo grandinę“,  – apie ką tokiais atvejais mąsto inžinieriai pasakojo patyręs išminuotojas kpt. Nerijus Alekna. Misijoje Afganistane jis yra neutralizavęs daugybę sprogmenų.

Per imituojamą situaciją poligone ap-žvalgyti įtartinos mašinos buvo nusiųstas išminuotojų pagalbininkas „Teodoras“  – sprogstamųjų užtaisų atpažinimo robo-tas. Inžinieriai nusprendė mašiną-bombą neutralizuoti sprogstamaisiais užtaisais su vandens talpyklomis. „Tai metodas, kai per sprogimą susidariusi vandens banga didžiule, koncentruota jėga iš-drasko skardą ir viduje esančius daiktus, tarp jų sprogstamojo užtaiso komponen-tus. Taip panaudojant mažai sprogme-nų gaunamas geras rezultatas“,  – teigė kpt. N. Alekna.

Šia vienintele Baltijos šalyse abrazyvine pjovimo įranga inžinieriai prapjovė metalinį aviacinės bombos

korpusą, kad galėtų išplauti sprogiąją medžiagą.

Mašina-bomba buvo

neutralizuota sprogstamaisiais

užtaisais su vandens

talpyklomis.

Vandens talpyklos  – viena veiksmin-giausių priemonių, jos gerokai palengvina darbą išminuotojams. „Šis metodas pada-ro mažiau žalos aplinkai, tai ypač aktualu, jei tokia mašina-bomba randama mieste. Be to, suveikus sprogmeniui su vandeniu, išminuotojas gali saugiai prieiti ir nukirpti reikiamus laidelius“, – sakė 1-ojo sprogme-nų neutralizavimo būrio 1-ojo skyriaus va-das vyr. srž. Sergejus Sokolenko.

Inžinierių kliūčių ruožas

„Imituojant taktinę situaciją tikimasi, kad priešo motorizuotoji šaulių kuopa judės su BTR 60, BMP 2 ir tankais T-72. Mūsų užduo-tis – įrengti kliūčių ruožą, stabdantį šią tech-niką, kad tuo metu pėstininkų padaliniai galėtų juos naikinti. Kliūčių ruožo ilgis – 250 metrų, kelio plotis – nuo 8 iki 12 metrų. Tai atitinka dviejų juostų Lietuvos rajoninį ke-lią. Kiekviena kliūtis sustiprinama švediško-

mis minomis M-52 su nuspaudžiamaisiais sprogdikliais,  – pasakojo 3-iosios bendro-sios inžinerijos kuopos vadas kpt.  Algir-das Revaitis.  – Ruožą sudaro keli prieštan-kiniai grioviai, eskarpai (įkalnės, nukastos 90 laipsnių kampu  – status šlaitas) ir kon-treskarpai (nuokalnės, nukastos 90 laipsnių kampu), „drakono dantys“ (rąstų ir vielų už-tvara), trikampė barikada iš rąstų ir smėlio.“

Naudodami įvairią kasimo techniką ir vikšrinius buldozerius, kliūčių ruožą in-žinieriai įrengė per 12 valandų. „Kokios užtvaros daromos, kiekvienu atveju le-mia taktinė situacija ir efektyvumas lai-ko atžvilgiu. Pavyzdžiui, kampu įkasti rąstus, vadi-namuosius drakono dan-tis, užtrunka daug laiko, todėl kartais geriau rinktis paprastesnes ir veiksmin-gesnes barikadas“, – teigė 3-iosios bendrosios inži-nerijos kuopos vado pa-

vaduotojas vyr. ltn. Mantas Kazakevičius.Lietuvos kariuomenė neturi tankų,

tad patiems inžinieriams ir teko bandyti įveikti savo pačių įrengtas kliūtis. Tanko „vaidmenį“ atliko sunkusis vikšrinis bul-dozeris  – jis ilgokai buksavo ties barika-domis, bet taip ir nesiryžo lįsti į prieštan-kinius griovius.

Cheminės atakos padariniai

Dujokaukes ir guminius kostiumus dė-vintys inžinieriai Gaižiūnų poligono smė-lynuose buvo pasiruošę švarinti techniką ir karius, patekusius į cheminę ataką.

„Įrengėme daugiafunkcį švarinimo kon-teinerį, turime 2 000 litrų vandens talpyklą, taigi vienu metu be papildomos paramos nuo cheminio, bakteriologinio ar bran-duolinio užterštumo galime švarinti būrio dydžio vienetą, – pasakojo 2-osios inžine-rijos kuopos vadas kpt. Marius Musteikis. – Nustačius, kokia medžiaga buvo panau-dota prieš mūsų karius, pirmame punkte karius ir techniką nuplauname vandeniu, antrame nupurškiame juos atitinkamu cheminiu regentu, neutralizuojančiu kenksmingą medžiagą, o paskutiniame punkte nuplauname juos dar kartą ir tikri-name, ar kenksminga medžiaga pašalinta,

jei ne – procedūra kartojama iš naujo.“Vandens cisterną pratyboms pristatė

Vytenio BPLB, o kartu su inžinieriais ran-ka rankon švarinimo darbus atliko Algir-do MPB ir Karaliaus Mindaugo MPB kariai, tarnaujantys apsaugos nuo cheminio, bakteriologinio bei radiologinio pavo-jaus skyriuose. „Nuo 2013-ųjų sausio šie padalinai kartu su inžinieriais treniruojasi atlikti švarinimo darbus. Jie baigs bendrai

Ginklo broliai22

Naudodami įvairią kasimo techniką ir vikšrinius

buldozerius, kliūčių ruožą inžinieriai įrengė per 12 valandų, o vėliau patys

bandė jį įveikti.

rengtis liepą, bet šiandien pamatėme, kad jau dabar pasiektas geras rezulta-tas. Kai karius švarinimo užduotims atlikti ruošdavome atskirai, galimybės buvo ri-botos, o šiandien šie vienetai pasirengę labai gerai“, – neabejodamas sakė praty-bas stebėjęs brigados „Geležinis Vilkas“ vadas plk. Valdemaras Rupšys.

Kaip pereiti minų lauką ir išlikti gyvam

Jeigu pėstininkams pakeliui pasitaiko užminuotas laukas, inžinieriai paleidžia

Minų lauko „šukavimo“ nuotoliniu būdu ypatumai Įspūdingai atrodė ir į minų lauką įvažia-

vusi tikra „velnio mašina“  – išminavimo sistema MV-10, valdoma nuotoliniu būdu. „Mašinos priekyje yra velenas su grandi-nėmis. Jos besisukdamos „šukuoja“ žemę ir išdaužo minas  – šios paprasčiausiai sprogsta. Vienu kartu išvalomas beveik 3 metrų pločio kelias, „šukavimo“ gylis – apie 50 centimetrų. Taigi paskui technika važiuoja saugiai. Mašinos korpusas gali atlaikyti 3–4 prieštankinių minų sprogi-mus, ja įmanoma ištisai išminuoti lauką arba įrengti perėjas“,  – pasakojo Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono S3 skyriaus viršininkas kpt. Liudas Bogužas.

Šį 22 tonas sveriantį monstrą nuotoliniu būdu valdo operatorius. „Valdyti mašiną nesunku  – neblogai įgusti galima per sa-vaitę, kiek sudėtingesnė techninė priežiū-ra. Mašina gana greitai išvalo minų lauką, alternatyva būtų buldozeriai arba rankiniai minų ieškikliai“, – sakė Sprogmenų neutra-lizavimo kuopos vyr.  eil.  Andrius Blažaus-kas. Šią mašiną jis valdo jau trečius metus.

Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono technika ir karių gebėjimai padarė puikų įspūdį pratybų svečiams. „Per visą mano tarnybos laiką tai buvo vienos iš įdomiau-sių ir geriausiai organizuotų pratybų. Jos parodė, kad mūsų inžinerijos pajė-gos tinkamai išplėtotos  – visas užduotis bataliono kariai atlieka labai gerai, – tei-gė plk.  V.  Rupšys.  – Kaip brigados vadą, mane džiugina, kad inžinieriai puikiai iš-mano taktiką ir kartu su pėstininkais nuo-sekliai bei organizuotai veikia, bendros padalinių pratybos duoda gerų rezultatų. Šiandien inžinieriai pademonstravo, kad yra tinkamai pasirengę atlikti individua-lias ir kolektyvines užduotis.“

savo „ugninius drakonus“ bei „velnio ma-šiną“ ir taip, ilgai netrukdami, paruošia saugias perėjas kariams bei technikai. Kaip atliekama tokia operacija, parodė 1-oji inžinerijos kuopa ir Algirdo MPB ka-riai su šarvuota technika.

„Brigados padalinys turėjo atlikti kon-trataką, bet jiems kelią užtvėrė minų laukas su vielų tvoromis. Inžinieriai turi įrengti tris perėjas pėstininkams ir dvi  – technikai,  – pasakojo 1-osios inžinerijos kuopos vadas kpt. Mindaugas Gvildys. – Perėja pėstininkams įrengiama naudo-jant švediškus nuotolinio išminavimo komplektus. Viename yra 20 kilogra-mų sprogmenų, kitame – 75 kilogramai. Komplektai veikia tokiu principu: palei-džiama raketa, ji per minų lauką ištempia žarną su sprogmenimis, o raketai su pa-rašiutu nusileidus, maždaug po 5 sekun-džių įvyksta sprogimas. Taip išvalomas apie 130–150 metrų ilgio ir 25–50 centi-metrų pločio takas pėstininkams perei-ti. Vielų užtvara susprogdinama pasitel-kiant pailgintą sprogstamąjį užtaisą.“

Nuotolinio išminavimo užtaiso skrydis ir sprogimas kartais juokais vadinamas ugniniu drakonu, ir tai iš tiesų yra įspū-dingas reginys.

2013 m. Nr. 5 23

Dujokaukes ir guminius kostiumus dėvintys inžinieriai Gaižiūnų poligono smėlynuose buvo pasiruošę švarinti techniką ir karius, patekusius į cheminę ataką.

Minų lauką „šukavo“ ir nuotoliniu būdu valdoma išminavimo sistema MV-10. Jos priekyje yra velenas su grandinėmis. Vienu kartu ši „velnio mašina“ išvalo beveik 3 metrų pločio kelią, „šukavimo“ gylis – apie 50 centimetrų.

I. Bu

dzei

kaitė

s nu

otr.

24 Gyveni – mokaisi24

I l o n a S k u j a i t ė

lemtingos sekundės:

gelbėti ar palikti laivą?Jeigu išplaukus į jūrą laive kyla gaisras ar pro atsiradusią skylę korpuse pradeda veržtis vanduo – įgula gali pasikliauti tik savimi. Kiekviena sekundė, kiekvienas tinkamai atliktas veiksmas yra aukso vertės, nes gali išgelbėti laivą ir jame esančius žmones. Karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo P 14 „Aukštaitis“ įgula kovos dėl laivo veiksnumo taktikos turėjo progos mokytis Vokietijoje – čia patyrė, ką reiškia tikri išbandymai ugnimi ir vandeniu.

2013 m. Nr. 5 25

Jūroje tykantys pavojai

Karinių jūrų pajėgų (KJP) kariai mėgs-ta kartoti, kad jūra plaukiantis laivas yra tarsi atskira valstybė, kuri pati turi apsi-rūpinti viskuo: degalais, elektra, mais-tu, šaudmenimis, medikamentais ir kita. Kiekvienas įgulos narys, laive einantis tam tikras pareigas, kilus pavojui turi mo-kėti kovoti dėl laivo veiksnumo – susido-roti su visais atsiradusiais sunkumais, ne-sitikėdamas greitos pagalbos iš šalies.

„Grėsmė laivui gali kilti dėl įvairių veiksnių: įsiplieskusio gaisro, susidūrimo su kitu laivu, užplaukimo ant seklumos, pavojingų oro sąlygų, pagaliau dėl ko-kių nors priešo veiksmų. Kovos dėl laivo veiksnumo esmė  – laikas: kuo greičiau įgula susidoros su iškilusia grėsme, tuo menkesni bus padariniai. Kad gebėtų tin-kamai ir laiku reaguoti į avarinę situaciją, kariams reikia turėti ne tik daug teorinių žinių, bet ir nuolat treniruotis imituoja-mose panašiose situacijose, kad visi įgu-los nariai žinotų kovos dėl laivo veiksnu-mo taktikos ypatumus ir savo pareigas. Ištikus nelaimei, reikia pasikliauti tik savi-mi, nes gali praeiti daug laiko, kol sulauksi pagalbos iš kitur. Jei nepavyktų išgelbėti laivo patiems, tektų jį palikti, o tai – ne-dovanotina“, – pasakojo vyr. ltn. Justinas Žukauskas, laivo P 14 „Aukštaitis“ Naviga-cinės kovinės dalies vadas.

Visuose KJP laivuose reguliariai vyks-ta kovos dėl laivo veiksnumo mokymai, bet galimybė dalyvauti užsienyje specia-lizuotame šios srities kurse suteikia nau-jos patirties. „Nuolat treniruojantis toje pačioje aplinkoje, veiksmai gali tapti mo-notoniški ir automatiški. Visos įgulos da-lyvavimas Vokietijoje surengtame kurse leido kiekvienam laivo nariui pažvelgti į savo veiksmus kitomis akimis. Esmi-niai kovos dėl laivo veiksnumo elemen-tai ir Lietuvoje, ir Vokietijoje tokie patys, bet skiriasi kai kurie metodikos ypatu-mai, – kurso užsienyje įspūdžiais dalijosi vyr.  ltn. J. Žukauskas. – Aplinkoje, į kurią pateko kariai, nelaimės imituotos itin re-alistiškai. Pavyzdžiui, nesakoma: „Įsivaiz-duokite, kad dega variklių skyrius“, ten ugnis ir karštis tikri, degančioje patalpo-je nieko nematyti, o laivo korpuso skyles kariai turėdavo kuo skubiau užtaisyti bū-dami šaltoje, stiprioje vandens srovėje.“

Į kursą Vokietijos karinio jūrų laivyno veiksnumo palaikymo mokymo centre

(angl. German Navy Damage Control Trai-ning Centre; DCTC), įsikūrusiame Neus-tadto uoste, laivas P 14 „Aukštaitis“ buvo išvykęs su visa įgula. Šis mokymo centras yra vienas moderniausių Europoje, turi treniruočių, susijusių su gaisrais, vandens pramušomis, kvėpavimo įrenginiais, gel-bėjimo plaustais ir kita, kompleksus, įrengtus pagal naujausius saugumo bei aplinkosaugos reikalavimus. Veiksnumo palaikymo mokymo centre treniruojasi ne tik Vokietijos karinio jūrų laivyno ka-riai, bet ir kitų šalių, dažniausiai priklau-sančių NATO, laivų įgulos.

Ugnies tramdymas: karščio gniaužtuose

„Žinojau, kad sunku užgesinti gaisrą, bet neįtariau, jog viskas bus taip sudėtin-ga... Atrodo, mašinoje turi gesintuvą, jei užsidegtų  – išliptum ir užgesintum. Nė velnio. Taip nėra. Iš tiesų paspaudi ran-

Mokymuose dalyvavę kariai sako įsiti-kinę, kad, regis, net toks paprastas daik-tas kaip gesintuvas (nors kiekvienas te-oriškai žinome, kaip juo naudotis kilus gaisrui) be tam tikrų įgūdžių mažai ką gali padėti. „Įspūdį padarė jau pati pirma pratybų diena: specialiame angare su gesintuvais ir gaisrinėmis žarnomis gesinome įvairius ugnies židinius. Pa-sirodo, jei nežinosi, kokiu kampu reikia paimti ir laikyti gesintuvą, iš kurios pusės prieiti prie ugnies, – būsi visiškas niekas, nes tavo veiksmai ugnies neveiks. Tik praktikuodamasis gali matyti, liepsna gesta ar plinta, kaip geriau su ja kovoti. Purkšti gaisrine žarna irgi nėra paprasta, nes, atsižvelgdamas į gesinamą objektą, turi pasirinkti srovės formą  – tiesioginę ar skėčio pavidalo, atstumą, atitinka-mą medžiagą  – vandenį ar putas. Tokia patirtis įvairiopai naudinga tiek tarnau-jant laive, tiek civiliniame gyvenime, nes praktiškai sužinai, kaip privalai elgtis kilus gaisrui. ugnis plinta labai sparčiai,

Laivo įgula turi mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą sužeistiesiems.

Tad Vokietijoje kursantai gilino ir medicinos srities žinias.

kenėlę – suskaičiuoji iki penkių, putų ne-bėra, automobilis dega toliau. Ką daryti? Štai tokia būtų reali situacija. Lietuvoje nelabai turėjome praktinių galimybių bandyti gesinti ugnį, o ten pamatėme, kas yra tikras gaisras“,  – apie susidūrimą su liepsnomis Vokietijoje pasakojo „Aukš-taičio“ įgulos narys srž. Laimonas Maksi-movas.

todėl tinkami veiksmai lemia baigtį“,  – neabejojo „Aukštaityje“ tarnaujantis srž. Saulius Klimavičius.

ugnies angare kursantai mokėsi gesinti mažus (liepsnojančią šašlykinę) ir gerokai didesnius (degantį metalinį sraigtaspar-nio maketą) objektus.

Per mokymus netrūko ir gana pavo-jingų akimirkų. Srž.  L.  Maksimovui teko

Gyveni – mokaisi26

matyti, kai, gesinant liepsnojantį kurą vandeniu, ugnis šokdavusi dar aukščiau...

Dūmų labirintas, arba „Ežiukai rūke“

Kovodami su liepsnomis, „Aukštaičio“ įgulos vyrai vilkėdavo visą ugniagesių aprangą, dėvėdavo specialias kaukes, prijungtas prie oro balionų, nešamų ant nugaros, nes realiomis gaisro sąlygomis kvėpuoti be aparatų dažnai būdavo ne-įmanoma. Vis dėlto didžiausias išbandy-mas dūmais kursantų laukė specialiame labirinte. Jame teko gerokai paklaidžioti. „Esi lyg narve, kur daug tunelių, vieto-mis užgriozdintų, todėl negali eiti, reikia šliaužti. Nors eini su porininku, jo nema-tai šalia. Aplink vien dūmai, ugnis, karštis, dejuoja žmonės (leidžiama tokia „muzi-ka“). Vis dėlto turi susigaudyti ir išeiti iš labirinto“, – teigė srž. L. Maksimovas.

Šį dūmų labirintą turėjo pereiti visa „Aukštaičio“ įgula. „Panašių pratybų būta ir mūsų laive Lietuvoje  – per jas specia-

lia dūmų gamybos mašina pripūsdavo dūmų, išjungdavo elektrą, ir susiorienta-vę turėdavome išeiti lauk, dar išnešti pa-keliui rastą sužeistą žmogų. Tačiau jose nematydavome ir nejausdavome ugnies. Per mokymus Vokietijoje viskas buvo ti-kra. Kai savo kailiu pajauti karštį, elgiesi kitaip“, – įsitikinęs srž. S. Klimavičius.

Įdomiausia, kad kai per dūmus abso-

liučiai nieko nematyti, gali labai lengvai pasiklysti net gerai pažįstamoje patalpo-je. „Pavyzdžiui, savo namuose viską žinai, naktį net šviesos nereikia. Taip pat ir laive: kai pradedi tarnybą, susipažįsti su patal-pomis. Vis dėlto – nors, regis, orientuojie-si puikiai, kai visur pilna dūmų, karšta ir nieko nematydamas šliauži, patiri stresą, tad net sava aplinka gali atrodyti paini“, – pasakojo srž. L. Maksimovas.

Kariai gesino tikrus dėl mokymo su-keltus gaisrus, bandė gelbėtis nuo jų, tačiau sako net sudėtingiausiomis aki-mirkomis jautęsi saugiai. „Pavyzdžiui, dūmų labirinte visus veiksmus stebėjo specialią įrangą turintys instruktoriai. Jei matydavo, kad karys neranda, kur išeiti, pradeda panikuoti ar kas nors vyksta ne taip, jie prieidavo ir jį išvesdavo, nereikė-davo bet kokia kaina ištrūkti iš to narvo patiems“,  – pabrėžė „Aukštaičio“ įgulos nariai, džiaugdamiesi, kad, nors mokymų sąlygos buvo itin realistinės, sveiko pro-to ir saugumo ribos niekada nebuvo per-žengiamos.

Kai pro skyles korpuse veržiasi vanduo...

Dar viena didžiulė nelaimė, galinti labai greitai pražudyti laivą, yra vadinamosios pramušos, arba skylės laivo korpuse, kai dėl didelio spaudimo vanduo pradeda staigiai semti patalpas. Kilus tokiam pa-

būtent tokius veiksmus mes mokėmės dar viename specialiame angare. Jame treniravomės nupjautoje laivo dalyje, pilnoje skylių, pro kurias veržėsi vanduo. Maždaug 10 žmonių komanda turėdavo užkimšti įvairias pramušas ir parinkti tin-kamus metodus. Veiksmo būta daug: vos užtaisydavai vieną skylę, kur nors atsiver-davo kita ar net kelios iš karto... Likdavai šlapias iki paskutinio siūlelio. Situacijos tiek kovojant su ugnimi, tiek su vandeniu buvo realistinės, kėlė stresą ir adrenalino antplūdį“, – pasakojo srž. L. Maksimovas.

Per šiuos mokymus įgula išbandė ne-mažai pramušų tvarkymo metodų. „No-rint sustabdyti besiveržiantį vandenį, vienokią ar kitokią skylę reikia užtaisyti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, pa-rinkti tinkamą kaištį ir sandarinimo būdą. Itin svarbūs pirmieji veiksmai: jei ką nors darysi ne taip ir prarasi daug laiko, viskas gali baigtis tragiškai. Ne mažiau svarbi ir komandos sąveika, nes vienas su tokia bėda nesusidorosi“,  – sakė srž.  S.  Klima-vičius. Net ir užtaisius visas skyles laivo borte, „Aukštaičio“ įgulos išbandymai vandeniu nesibaigė...

vojui, įgula turi veikti žaibiškai, o sustab-dyti vandens fontanus nėra paprasta.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kas tai yra, srž. L. Maksimovas pasiūlė atlikti ne-didelį eksperimentą: „Atsukite vonios čiaupą, mėginkite užkimšti tekančią sro-vę pirštu ir žiūrėkite, kas iš to išeis. Atro-do, paprasta, bet iš tiesų  – tai gana su-dėtinga. O ką daryti, jei borte pramušta, pavyzdžiui, 10  cm skersmens skylė, kaip sulaikyti besiveržiantį vandenį? Atlikti

Kovodami su liepsnomis, „Aukštaičio“ įgulos vyrai vilkėjo visą ugniagesių aprangą ir dėvėjo specialias kaukes, prijungtas prie oro

balionų, nešamų ant nugaros, nes realiomis gaisro sąlygomis kvėpuoti be aparatų dažnai būdavo neįmanoma.

Per pratybas kursantai turėjo sandarinti įvairias laivo korpuso pramušas. Veiksmo ir įtampos būta daug – užtaisius vieną skylę, kur nors atsiverdavo kita ar net kelios iš karto.

2013 m. Nr. 5 27

Baisiausias jūrininkų košmaras

Evakuotis iš laivo jūroje – pats blogiau-sias dalykas, koks gali nutikti įgulai. Tai reiškia, kad kova dėl laivo veiksnumo pra-laimėta ir vienintelė galimybė išsigelbė-ti – šokti per bortą į vandenį. Kaip elgtis, kad išgyventum tokiu atveju? „Aukštai-čio“ vyrai labai intensyviai mokėsi to spe-cialiame baseine.

„Šokti į vandenį iš 6 metrų aukščio irgi yra stresas, tikriausiai ne kiekvienas ga-lėtų tai padaryti. Kai eini į baseiną pa-plaukioti ir šokinėji nuo tiltelio – tai ma-lonumas, bet šuolis per bortą reiškia, kad nutiko kažkas bloga ir reikia gelbėtis. Vil-kėdami gelbėjimo liemenes, mokėmės

evakuotis dviem būdais  – nusileisdami virvinėmis kopėtėlėmis arba tiesiog nu-šokdami,  – apie dar vieną išbandymą pasakojo srž.  L.  Maksimovas.  – Moky-mai vyko specialiame baseine. Nušokus į vandenį, tekdavo įlipti į plaustą, o tam irgi reikėdavo pastangų. Baseine imi-tuotos jūros bangos, todėl plūduriuoti plauste nebuvo jokio malonumo, reikėjo ištvermės – aukštyn žemyn siūbuojan-čiame įrenginyje sėdėdavo užsidarę 15 žmonių, kaip ir laive – galėdavo užklup-ti jūros liga. Po kiek laiko visi turėdavo išlipti lauk ir susikibę rankomis plūdu-riuoti vandens paviršiuje, imituodami žvaigždę, kad nepasimestų, kol ištrauks sraigtasparnis ar kitas laivas. Taigi tre-niruotė, bandant įvairius variantus, pra-

sidėdavo laivo palikimu, baigdavosi išsigelbėjimu.“

Anot srž.  S.  Klimavičiaus, ši treniruotė, regis, nesudėtinga, bet, realybėje vilkint šlapius drabužius ir norint per bangas įsi-ropšti į plaustą, privalu įdėti nemažai pa-stangų.

Egzaminas laive Po treniruočių specialiuose angaruose,

kur kursantai kovojo su ugnimi ir vande-niu, atėjo laikas grįžti į savo laivą „Aukš-taitis“ laikyti baigiamojo egzamino. „Čia kartojome viską, ko buvome išmokę: gesinome gaisrus, stabdėme besiver-žiantį vandenį, teikėme pirmąją medi-cinos pagalbą sužeistiesiems. užduotys buvo kompleksinės, t.  y. vienu metu ir rasdavosi gaisras, ir kildavo oro pavojus, ir reikėdavo gelbėti sužeistą kolegą. Visi turėjo susiorientuoti, kaip veikti pasikei-tus aplinkybėms“,  – įspūdžiais dalijosi srž. S. Klimavičius.

„Aukštaičio“ įgula džiaugėsi, kad per egzaminą pasirodė puikiai ir iš santūrių-jų vokiečių sulaukė gerų atsiliepimų. Ar buvo sunku 10 dienų tverti vokišką muš-trą? Kariai atsakydami negailėjo gerų žo-džių. „Mokymai buvo intensyvūs  – nuo ryto iki vakaro, atlikome labai daug prak-tinių užduočių. Nauda ir įgyta patirtis  – didžiulė, patobulinome kovos dėl laivo veiksnumo gebėjimus. Vokiška tvarka ne-išgąsdino: kursas suorganizuotas puikiai, viskas vyko, kaip numatyta, laiku. Instruk-toriai buvo griežti, bet labai geranoriški ir draugiški. Visuomet atsakydavo į klausi-mus, patardavo, per pertraukėlę ir pajuo-kaudavo ar kokį anekdotą papasakoda-vo, nesijautėme suvaržyti, o laisvalaikiu net futbolą spėjome pažaisti“, – pasakojo srž. S. Klimavičius.

Bene pats didžiausias mokymų Vokie-tijoje pliusas, kurį įvardijo visi kalbinti ka-riai, buvo tikroviškos sąlygos. „Kovą dėl laivo veiksnumo reikia gerai organizuo-ti, įgulos nariai turi būti puikiai pasiren-gę psichologiškai, teoriškai ir praktiškai, dera turėti įgūdžių bei žinių apie laivo konstrukcijų galimybių ribas. Vokietijoje kariai pateko į realias stresines situacijas. Jei ištiktų bėda, manau, šio laivo įgula kur kas greičiau, ramiau ir veiksmingiau ga-lėtų kovoti dėl laivo veiksnumo“, – kurso nauda įsitikinęs vyr. ltn. J. Žukauskas.

Evakuotis iš laivo jūroje – pats blogiausias dalykas, koks gali nutikti įgulai. Pratybose karo jūrininkai mokėsi išgyventi plauste, plūduriuojančiame baseine su imituojamomis jūros bangomis.

Po treniruočių specialiuose angaruose, kur kursantai kovojo su ugnimi ir vandeniu, įgula laikė baigiamąjį egzaminą „Aukštaityje“. Kariai sulaukė gerų instruktorių atsiliepimų.

Patr

ulin

io la

ivo

P 14

„Auk

štai

tis“ a

rchy

vo n

uotr

.

2013 m. Nr. 5

Lietuvos karo aviacijos ltn. Kazys Mintautas (Blusis) – prie tuo metu vieno greičiausių Europoje naikintuvų Letov Š-20L (Kaunas, apie 1927–1928 m.). Šiais naikintuvais buvo

apginkluota 1-oji oro eskadrilė – ji tapo grynai naikintuvų eskadrile.Lietuvos aviacijos muziejaus rinkiniai

A n d r i e j u s S t o l i a r o v a s

Lietuvių mokslai Prahoje, Hranicėje ir Brno

Vienas pagrindinių Lietuvos karinės va-dovybės prioritetų buvo įvairių karo sri-čių specialistų rengimas. Todėl aptariamu laikotarpiu (1921–1939 m.) buvo pasirink-ti vieni geriausių Vidurio Rytų Europoje mokslo centrai. Išskirtinio dėmesio su-laukė 1921 ir 1922 metais įkurtos Prahos akademijos  – Generalinio štabo akade-mija (ček. Válečná škola, nuo 1934  m.  – Vysoká škola válečna) ir Karo intendan-tūros akademija (ček. Intendanční škola, nuo 1934 m. – Vysoká intendantská škola).

1922-aisiais Čekoslovakijos diplomato Lietuvoje prof.  Jaroslavo Galios (Jaroslav Galia) iniciatyva pirmieji mokytis į Gene-ralinio štabo akademiją išvyko plk. Kazys Ladiga ir kpt.  Vaclovas Griganavičius, į Karo intendantūros akademiją  – karo valdininkas Vladas Grudzinskas. O Karo mokslo skyriaus viršininkas gen.  Leonas Radus-Zenkavičius vyko susipažinti su karo mokslo įstaigomis. Paminėtina, kad prof.  J. Galia aukščiausiu lygmeniu buvo įgaliotas atstovauti Lietuvoje Čekoslo-vakijos kariniams interesams, rūpintis santykių su kariuomene palaikymu ir jų plėtimu. Jis buvo vienas iš nedaugelio šios šalies diplomatų, kuriam pavyko už-megzti glaudžius asmeninius ryšius su karininkais.

Generalinio štabo akademijoje karinin-kai rengti generalinio štabo, o Karo inten-dantūros akademijoje – administracijos ir kariuomenės ūkio tarnybai. Mokytis jose galėjo karininkai, ištarnavę savo kariuo-menėje penkerius metus, iš jų trejus me-tus  – rikiuotės tarnyboje. Iš pradžių į jas dvejiems metams komandiruoti aukštes-

tarpukario kariniai partneriai:

Po 1918 m. vasario 16 d., plėtodama dvišalius santykius ir regioninį

bendradarbiavimą, Lietuvos Respublika užmezgė draugiškus ir glaudžius santykius

su Čekoslovakijos Respublika. Abi šalys palaikė ryšius karinio mokslo ir karinio pramoninio bendradarbiavimo srityse

bei keitėsi aktualia informacija gynybos politikos, saugumo klausimais.

lietuva ir ČeKoslovaKija

30 Kario akiratyje

1913 metų modelio ašmeninis durtuvas su lietuviškais ženklais, skirtas šautuvui Mauser vz. 24. Čekoslovakija, 1924–1940 m.Durtuvo ilgis – 535 mm, geležtės ilgis – 402 mm, svoris – 0,480 kg.

nio, vėliau  – žemesnio rango karininkai. Generalinio štabo akademijoje lektoriai buvo prancūzų ir čekų karininkai, paskai-tos vyko čekų kalba. Pagrindinis dėme-sys kreiptas į šias disciplinas: bendrąją ir atskirų ginklų taktiką, generalinio štabo tarnybą, pozicijų įrengimą, artileriją, karo istoriją, hipologiją ir jojimą, svetimas kal-bas. Prie akademijos organizuoti ir divizijų, brigadų, pulkų vadų kursai. Karo intendan-tūros akademijoje mokslas truko vienus metus ir aštuonis mėnesius. Joje ypatingas dėmesys telktas į valstybės ir kariuomenės ūkį bei tiekimą, praktinius darbus, dirbtu-vių, sandėlių, ūkių reviziją ir priežiūrą.

Lietuvos kariai Čekoslovakijoje siekė ne tik aukštojo, bet ir aukštesniojo išsilavini-mo. Bendri karo mokslo dalykai dėstyti Hranicės Karo akademijoje (ček. Vojenská akademia), tačiau lietuviai joje nesimokė, profesines žinias gilino Brno Aukštojoje veterinarijos mokykloje (ček. Vysoká škola zvěrolékařská), kavalerijos, fizinio lavini-mo, priešlėktuvinės apsaugos kursuose,

domėjosi karinių pastatų statyba ir kita karine infrastruktūra. Be to, kariuomenė-je veikė pėstininkų, artilerijos, kavalerijos, aviacijos mokymo centrai ir kitos speciali-zuotos mokyklos.

Karinio gynybinio bendradarbiavimo pagrindaiLietuvos karinė ir politinė vadovybė,

atsidėkodama už sudarytas sąlygas ša-lies karininkams kelti kvalifikaciją vienose geriausių aukštųjų karo mokyklų ir siek-dama užmegzti glaudesnius ryšius su Če-koslovakijos kariuomene, apdovanodavo abiejų kariuomenių karininkus, nusipel-niusius puoselėjant abipusius santykius. Karininkų, kuriems valstybinių, kariuome-nės, jos dalinių švenčių proga teikti Lietu-vos valstybės aukščiausi apdovanojimai (Vyties kryžius, Vyčio kryžiaus, Vytauto Didžiojo, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio

Čekoslovakijos Respublikos prezidentas irvyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas

Tomašas Masarykas (Tomáš Garrigue Masaryk)

Lietuvos karininkams įteikiami Čekoslovakijos Karo kryžiai. Kaunas, 1924 m. gegužės 10 d. Apdovanoti karininkai: centre – gen. L. Radus-Zenkavičius, plk. ltn. Vladas Skorupskis ir mjr. Vytautas Steponaitis.

2013 m. Nr. 5 31

32 Kario akiratyje

Gedimino įvairių rūšių ir laipsnių ordi-nai), buvo per dvi dešimtis. Tai gynybos ministrai, vyriausiojo štabo, įvairių ka-riuomenės rūšių ir ginklų srities virši-ninkai, jų padalinių vadai generaliteto atstovai  – Džozefas de Blevekas (Joseph Joachim Marie de Blevec), Stanislavas Če-čekas (Stanislav Čeček), Radolas Gajda (Radola Gajda), Boguslavas Fiala (Bohus-lav Fiala), Emilis Fiala (Emil Fiala), Janas Horakas (Jan Horak), Františekas Hrab-čikas (František Hrabčik), Vojtechas Luža (Vojtěch Luža), Jozefas Svatoplukas Ma-charas (Josef Svatopluk Machar), Jozefas Pešekas (Josef Pešek), Aloizas Podhajskis (Alois Podhajský), Janas Syrovis (Jan Sy-rovy), Janas Stanekas (Jan Staněk), Fran-tišekas Škvoras (František Škvor), Zdenkas Veinerekas (Zdenko Weinerek), Janas Ver-machas (Jan Vermach), Rudolfas Vobrati-lekas (Rudolf Vobratílek), Jozefas Votruba (Josef Votruba), Karelas Voženilekas (Karel

Voženílek) ir Amedis Žakas Emanuelis Žamė (Amédée Jacques Emmanuel Ja-met). Analogiški Baltojo liūto ordinai su kardais ir

be jų, Karo kryžiai, karo la-kūno piloto ir žvalgo garbės

ženklai teikti Lietuvos karininkams. Dvišalius santykius stiprino tiesiogi-

nis karo atašė (pranc. attaché militai-re) bendradarbiavimas. Tačiau, kalbant

apie nagrinėjamus dvišalius santykius, pirmuosius ryšius 1921-aisiais užmezgė diplomatai (civiliai) ir pavieniai aukštes-nio rango karininkai. Vienas tokių pa-vyzdžių – 1922-aisiais Karo mokslo sky-riaus kolektyvas ir karinio žurnalo Mūsų žinynas redakcija ėmė bendradarbiauti su čekoslovakų Karo mokslo institutu (ček. Čekoslovensky Vedecky ustav vojens-ky) ir žurnalu Karinė apžvalga (ček. Vo-jensky Rozhledy), rengė straipsnius apie Čekoslovakijos kariuomenę, keitėsi leidi-niais, knygomis, žurnalais. Be to, kariuo-menių karo specialistai vyko su vizitais

Krašto apsaugos ministerijoje aukštiems čekoslovakų karininkams

įteikiami Lietuvos Respublikos valstybiniai apdovanojimai. Čekoslovakija, apie 1925 m.

Iš dešinės: Prezidento karinės kanceliarijos viršininkas

gen. S. Čečekas, prezidentas T. Masarykas, nepaprastasis

pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Čekoslovakijoje

Dovas Zaunius, Kariuomenės štabo viršininkas

gen. J. Syrovis, Artilerijos skyriaus viršininkas

gen. Rudolfas Krutilis (Rudolf Kroutil),

Technikos skyriaus viršininkas

gen. Františekas Nosalis

(František Nosál).

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras ir buvęs karinis atstovas Čekoslovakijai plk. Balys Giedraitis. 1930 m.

vieni pas kitus, keitėsi žvalgybos infor-macija, stažavosi kariuomenių daliniuo-se ir juos vizitavo, dalyvavo manevruose, parodose, šventėse.

Esminiai karinio gynybinio atstovavi-mo savo šaliai Čekoslovakijoje pagrindai buvo padėti tik 1924–1927 metais, kai pirmuoju ir vieninteliu karo ata-šė šioje valstybėje buvo paskirtas mjr.  Balys Giedraitis. O Čekoslo-vakija savo karinio atstovo į Lietuvą negalėjo siųsti, nes Kaune nebuvo rezi-duojančio jų valstybės įgaliotojo minis-tro. Ši šalis karo atašė Pabaltijo valsty-bėms  – plk.  ltn.  Oldrichą Farskį (Oldrich Farsky) – paskyrė tik 1936-ųjų rudenį. Jo rezidencija buvo Rygoje. Kartu jis buvo ir patikėtinis Sovietų Sąjungai, reziduo-jantis Maskvoje. Plk.  ltn.  O.  Farskis gana dažnai atvykdavo į Lietuvą, domėjosi jos padėtimi, palaikė ryšius su kariuome-

nės vadu. Apskritai galima teigti, kad tuo metu šalių santykiai buvo labiau kariniai ekonominiai.

Karinis eksportas į Lietuvą

Tada Čekoslovakija turėjo išplėtotą karo pramonę. Šalies fabrikai gamino lėktuvus, tankus, šarvuočius, automobilius, pabū-klus, šautuvus, paraką, nuodingąsias du-jas, apsaugos nuo cheminių medžiagų

Lengvasis kulkosvaidis ZB vz. 26. Brno,

Čekoslovakija. XX a. 3–4 dešimtmečiai.

Kalibras – 7,92 mm, dėtuvė – 20 šovinių,

šaudymo greitis – 500 šūvių/min., bendras

ilgis – 1 168 mm, vamzdžio ilgis – 600 mm,

svoris – 8,9 kg.

21 lengvasis tankas LT-40. 1940 m. lapkričio 4 d. Francev V. Exportní

lehké tanky Praga. Export light tanks. Tanque 39. Pzw 39. LT-40,

Praha, 2007, p. 41.

Sudedamasis pašto karvelių narvelis.

Čekoslovakija, XX a. 3–4 dešimtmečiai.

Dujokaukė šuniui. Čekoslovakija, XX a. 3–4 dešimtmečiai.

2013 m. Nr. 5 33

34 Kario akiratyje

priemones. Vietos karo pramonė ne tik patenkindavo valstybės reikmes, bet ir tiekė ginkluotę kitoms šalims – Mažajai ir Pabaltijo Antantei. Pavyzdžiui, 1921-aisiais Lietuva iš Čekoslovakijos įmonės Czechos-lovak Machine Industry įsigijo ugniagesių automobilį Praga, 1922-aisiais iš tos pa-čios bendrovės – stakles, prietaisų patran-kų remonto dirbtuvėms, o 1924-aisiais iš įmonės Ant. Sychra a B. Fabianech v Bos-kovicich  – audinių kariuomenės atstovų uniformoms. Be to, dar pirkta dujokaukių, kombinezonų ir net karinių pašto karvelių narvelių.

Nuo 1923-iųjų Čekoslovakija pradėjo plėtoti tiesioginį ginklų eksportą į Lietu-vą. Vietos kariuomenė tais pačiais metais įsigijo granatų ir šrapnelių. 1925-aisiais Lietuvą pasiekė pirmieji įmonės Vojenská továrna na letadla pagaminti mūsų šaliai 8 naikintuvai Letov Š-20L, konstruktoriaus Aloizo Šmoleko (Alois Šmolek) garbei va-dinti šmolikais. Apskritai tai buvo pirmieji Čekoslovakijos į užsienį eksportuoti lėk-tuvai. 1927-aisiais karo aviatoriams tikrin-ti įsigyta psichotechninių ir kitų tyrimų

aparatūros.

Čekoslovakijos kariuomenės delegacijos nariai Klaipėdoje. 1930 m. rugsėjo 10 d. Pirmoje eilėje iš kairės stovi brg. gen. F. Hrabčikas, antroje eilėje iš dešinės – gen. št. paplk. Liboras Vitezis (Libor Vitez), trečioje eilėje iš kairės – gen. št. paplk. Karelas Pražakas (Karel Pražak).

Vėliau, kaip ir 4-ąjį dešimtmetį, Lietu-vos kariuomenės ginkluotei atnaujinti ir stiprinti įsigyta lengvųjų kulkosvaidžių bei atsarginių dalių ZB vz. 26 (Zbrojovka Brno), variklių Walter, alkūnių lėktuvų va-žiuoklėms, kabelių ir jų impregnavimo medžiagos. 1934-aisiais karo aviacijai nupirkta lauko fotolaboratorija H7, ne-trukus  – Mauser  vz.  24 modelio šautu-vų, šovinių. Iš čekoslovakų įsigyta tan-kų, šarvuočių, automobilvežių remonto dirbtuvių įrangos, gauta licencija ga-minti kulkosvaidžių vamzdžius, stovus. Paminėtina, kad, nors kitų didesnių valstybių karo produkcija buvo pigesnė, stengtasi ne tik atsižvelgti į kainą, bet ir pirkti įvairios modernios, vietos kariuo-menei labiau pritaikytos bei tinkančios ginkluotės.

Trukdžiai ir didžiųjų valstybių interesai

Tiesa, ne visa iš Čekoslovakijos įsigyta ginkluotė pasiekė Lietuvą. Tam įtakos tu-

rėjo kariniai ir politiniai veiksniai bei opus ginklų tranzito klausi-

mas. Pavyzdžiui, 1938-ųjų kovą Štetine (Stettin, dab. Ščecinas, Lenkija – aut. past.) sustabdy-ta ir konfiskuota gabenta kul-kosvaidžių partija. Tais pačiais

metais Škodos gamykloje buvo

užsakyta 12-a 105 mm kalibro sunkiųjų artilerijos patrankų, tačiau 1940 metais Lietuvą pasiekė tik 4 pabūklai, nes kitus sulaikė vokiečiai Eitkūnuose (Eydtkau, dab.  Černyševskojė, Rusija  – aut.  past.). Turimais duomenimis, Lietuvos karinė vadovybė net buvo atmetusi Vokietijos siūlymą priimti buvusią Čekoslovakijos kariuomenės ginkluotę  – šautuvų, kul-kosvaidžių, artilerijos ir prieštankinių pa-būklų, tankų ir lėktuvų  – kaip kompen-saciją už Klaipėdos krašte prarastą turtą.

Be to, panaši padėtis susiklostė dėl kito 1939–1940 metais Lietuvos karinės vado-vybės užsakymo, kai specialiai Lietuvai buvo gaminamas 21 patikimos konstruk-cijos modernus lengvasis tankas seriji-niu pavadinimu LLT (ček. Lehký Litevski Tank), papildomai pritaisomi kulkosvai-džiai, optiniai taikikliai, periskopiniai žiūronai, atsarginės dalys. 1939  m. kovo

16  d. sudarytas Čekijos ir Mora-vijos protektoratas pakoregavo užsakymą, o visų jame buvusių gamyklų (ypač Českomoravk-sa Kalben Danek  – Slany) veiklą kontroliavo vokiečių karininkai. Be to, sutrukdė ir uždelstai dary-ti kulkosvaidžių nustatymo bei montavimo darbai. Galiausiai di-džiųjų valstybių veiksmai lėmė

tai, kad užsakyta karinė technika Lietuvos nepasiekė. Viena, Sovie-tų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą, kita, Vokietijos karinė va-dovybė atšaukė leidimą ją išvež-ti. Tankus perpirko Slovakijos ka-riuomenė ir pavadino juos LT-40.

Apibendrinant teigtina, kad tarpukariu dvišaliams Lietuvos ir Čekoslovakijos santykiams įtakos turėjo is-torinis bendrumas, geopoliti-nis kontekstas. Tai paskatino šalis bendradarbiauti, ypač kuriant karinę doktriną, ak-tualinant Lietuvos kariuo-menės kūrimosi, veiklos ir mokymo principus. Lie-tuvos ir Čekoslovakijos santykiai karo srityje daugiausia orientuoti į vietos kariuomenės ka-rininkų rengimą, karinio gynybinio potencialo stiprinimą ir naujau-sių karinių tendenci-jų perimamumą laiku. Aptariamu laiku šalys padėjo tvirtą dvišalio karinio bendradarbia-vimo, grįsto abipusiu brandžiu strateginiu mąstymu, tarpusavio supratimu, pagrindą. Tai paveikė ir šalies užsienio bei saugu-mo politiką. Čekoslo-vakijos įvykius, šios valstybės žlugimą ir teritorijos padalijimą Lietuva priėmė su šird-gėla, gedulu bei dide-liu nerimu dėl savo pačios ateities.

Šautuvas Mauser vz. 24 su ašmeniniu durtuvu.

Čekoslovakija, XX a. 3–4 dešimtmečiai.

Kalibras – 7,92 mm, dėtuvė – 5 šoviniai, bendras ilgis su durtuvu – 1 410 mm, ilgis be durtuvo – 1 100 mm,

vamzdžio ilgis – 590 mm, svoris su durtuvu – 4,484 kg,

svoris be durtuvo – 4,08 kg.

Visiškai sukomplektuota dujokaukė žmogui „Mok“ (kaukė, filtras ir

krepšys). Čekoslovakija, XX a. 3–4 dešimtmečiai.

Plk. ltn. Oldrichas Farskis – naujas Čekoslovakijos karo atašė Lietuvai. Kardas, 1937, Nr. 2, p. 42.

Vyta

uto

Did

žioj

o ka

ro m

uzie

jaus

nuo

trau

kų ir

gin

klų

rinki

niai

2013 m. Nr. 5 35

36 Kario akiratyje

Minkštojo poveikio galimybėsNaujos Rusijos užsienio politikos kon-

cepcijos pagrindinis tikslas  – gerinti Ru-sijos įvaizdį užsienio valstybėse pasitel-kiant mokslą ir kultūrą. Plėtodama kaip tik šias dvi sritis, Rusija tikisi sulaukti didesnio palaikymo užsienyje ir tapti ne tokia at-grasančia šalimi.

Norint tiksliai paaiškinti minkštosios

galios terminą, reikia pradėti nuo pačios galios sąvokos apibrėžimo. Galia yra ir viena iš pagrindinių užsienio politikos priemonių, ir kiekvienos valstybės tikslas tarptautinėje arenoje. Ši universali prie-monė leidžia valstybei siekti bet kokių tikslų. Dažniausiai jie nustatomi užsienio politikos koncepcijose arba doktrino-se. Paprastai kalbant, didele galia dispo-nuojančios valstybės gali įveikti mažes-nę galią turinčias šalis. Tarkime, Lietuva

ir Didžioji Britanija – pastaroji yra kur kas galingesnė daugumoje sričių. Tačiau galia nėra statiška, nekintama. Priešingai, ji di-namiška, veikiama aplinkybių. Galios dy-dis priklauso nuo situacijos, kur ji reiškiasi, ir kiekio, kokiu ta galia turėtų būti dispo-nuojama. Pavyzdžiui, JAV ekonominė ga-lia mažėja, o Kinijos – auga.

Susikirtus dviejų valstybių interesams, subjektas A savo galią objektui B gali de-monstruoti trimis būdais:

Minkštoji galia ir lietuva

A i s t ė Š u k y t ė

Šiandieniame pasaulyje minkštoji galia aktuali kaip kietosios galios alternatyva. Akademinėje aplinkoje minkštosios galios terminas nėra naujas. Tarptautinių santykių specialistai puikiai žino, kad jį pirmasis pavartojo Harvardo universiteto profesorius Josephas S. Nye 1990 metais. Termino atsiradimo aplinkybėms įtakos turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV)galios stiprėjimas tarptautinėje arenoje ir teigiamas užsienio valstybių visuomenių požiūris. Daugumai Senojo žemyno gyventojų JAV siejosi su svajonių šalimi. Dabar, kai JAV galia ėmė silpti, o Rusijoje yra išrinktas „naujas“ prezidentas, pastaroji valstybė nusprendė gerinti savo įvaizdį užsienyje. Gal ji netaps „svajonių šalimi“, kokia kažkada buvo JAV, tačiau bent veikiausiai sustiprins savo pozicijas gretimose šalyse, sulauks daugiau palaikymo, mažiau užsienio visuomenės kritikos.

1. A TuRI ĮTAKOS B VEIKSMAMS IR SPRENDIMAMS.2. A GALI PAKREIPTI B VEIKSMuS IR SPRENDIMuS SAu NORIMA LINKME.3. A GALI ĮVEIKTI B PASIPRIEŠINIMĄ.

Visi šie trys būdai parodo valstybių do-minavimo, nelygybės ir paklusnumo san-tykius tarptautinėje aplinkoje.

Kad valstybės galią būtų lengviau iš-matuoti, yra tam tikrų galios matavimo

priemonių. Tai fizinė charakteristika (ša-lies geografinė padėtis, dydis, forma, klimatas), šalies reputacija, prestižas, na-cionalinė ekonomika, finansinė padėtis, žemės ūkis, karinių pajėgų efektyvumas ir psichologiniai elementai (patriotizmo stiprumas, kitų tautų stereotipas). Šios galios matavimo priemonės yra pagrin-dinės.

Trumpai tariant, pasak J.  S.  Nye, galia yra valstybės gebėjimas daryti įtaką ki-

tiems, kai reikia pasiekti norimus rezulta-tus.

Visada galios sistemą sudaro valstybės, turinčios galią (A) ir neturinčios galios (B) tarptautinėje arenoje. Žinoma, šiuo atve-ju kalbama ne apie sąjungas ar aljansus, o apie valstybes. Atsižvelgiant į bendrą kontekstą, galima išskirti dvi galios rūšis – tai kietoji galia ir minkštoji galia. Pirmoji rodo, kad valstybė politinių tikslų siekia jėga, pavyzdžiui, fizine (karine) prievarta,

2013 m. Nr. 5 37

Kario akiratyje38

šantažu, ultimatumais, atgrasymu, kiši-musi į šalies vidaus politiką. Ši galios rū-šis nėra patraukli nei A, nei B valstybėms, nes tam reikia daug finansinių išteklių, o visose srityse patirti nuostoliai būna mil-žiniški. Todėl A valstybėms priimtines-nė minkštoji galia, t.  y. savo šalies idėjų sklaida kitose valstybėse. Kitaip tariant, A valstybės siekia palenkti B valstybes savo pusėn darydamos įtaką per kultū-rą, bendrąsias vertybes, interesus, insti-tucijas ar kalbą. Taip sukuriama palanki terpė A valstybės idėjoms plisti ir būti pripažintoms B valstybės visuomenės. Tai yra ilgalaikė kryptinga valstybės užsienio politika, galinti turėti įvairių tikslų  – nuo kultūros sklaidos iki valstybės savanoriš-ko prisijungimo.

Kad minkštoji galia darytų poveikį, kiekviena valstybė turi atitinkamai elgtis. A valstybė turi elgtis, atsižvelgdama į B valstybę, taip, kad sulauktų kuo mažesnio pastarosios pasipriešinimo. Kuo mažiau B valstybė priešinsis, tuo lengviau A valsty-bė įgyvendins savo tikslus. Kalbant apie minkštąją galią, svarbus ir verslo atstovų, interesų grupių, tautinių mažumų, prie-šiškai nusiteikusių kitos valstybės veikėjų vaidmuo.

Kaimynų įtaka Lietuvai

Minkštoji galia nėra nauja valstybių už-sienio politikos priemonė. Jau XVIII–XIX amžiais savo užsienio politikoje ją taikė Prancūzija – tada Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje įkurti Prancūzijos kultūros ins-titutai. Jų pagrindinis tikslas buvo puose-lėti prancūzų kultūrą užsienio valstybėse.

Kodėl minkštoji galia turėtų būti aktu-ali Lietuvai? Iš esmės dėl kelių pastarųjų metų įvykių. Jie parodė tam tikrą tenden-

ciją ir leido susidaryti nuomonę, kad Lie-tuvoje imta labiau propaguoti gretimos šalies kultūrą, kalbą, politiką. Kalbama apie Rusiją. Žinoma, galima teigti, kad tai atsitiktinumas, tačiau analitikai linkę manyti, jog tas vyksta ne atsitiktinai, o, priešingai, taip nuosekliai ir tikslingai įgy-vendinama Lietuvoje gretimos šalies už-sienio politika.

Teigti, kad tą pastebi vien analitikai, būtų neteisinga, mat Rusijos aukščiausieji pareigūnai patys savo kalbose pabrėžia, jog Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra Rusijos interesų lauke. Šios šalies pre-zidentas viešai įvardija minkštąją galią kaip vieną iš pagrindinių užsienio politi-kos priemonių, kuriai turėtų būti skiriama daugiausia dėmesio.

K remliaus kon-troliuojamoje žiniasklaidoje

vis dažniau pasirodo analitinių straipsnių apie buvusios Sovietų Sąjungos respubli-kas – taip siekiama sukelti žlugusios „im-perijos“ nostalgiją.

Dar pastebima, kad Baltijos šalyse ma-žėja jose gyvenančių rusų. Palyginti su 1989–2011 metais, rusų tautybės piliečių Lietuvoje sumažėjo nuo 9,4 iki 5,8  proc., t. y. apie 150 tūkst. žmonių. Gerai žinoma, kad užsienyje gyvenantys piliečiai yra puiki dingstis kištis į kitų valstybių, ypač mažų, tarkime, Lietuvos, Latvijos ir Esti-jos, vidaus politiką ar daryti jai spaudimą.

Todėl akivaizdus Rusijos susirūpinimas dėl savo pozicijos praradimo Lietuvoje skatina koreguoti užsienio politikos prie-mones ir tikslus. Taigi, Rusija Lietuvoje taiko minkštosios galios priemones kelio-se pagrindinėse srityse: • KULTūROS;• žINIASKLAIDOS;• POLITIKOS;• EKONOMIKOS. Norint suprasti, kaip Rusija tą daro, rei-

kia kiekvieną sritį aptarti atskirai.

Rusijos pop „žvaigždūnų“ koncertai Lietuvoje, ko gero, „atsitiktinai“ dažniausiai vyksta per mūsų šalies valstybines šventes.

2013 m. Nr. 5 39

KULTūRAČia reikšmingiausias yra rusų kalbos var-

tojimas Lietuvoje. Svarbu, kad šią kalbą var-totų ir lietuviai, ypač jaunimas, nes šis ins-tinktyviai yra linkęs atsiriboti nuo Rusijos ir krypsta į Vakarų kultūrą. Rusijos apžvalgi-ninkai teigia, kad Lietuvoje specialiai sten-giamasi mažinti rusų kalbos vartojimą ne tik profesinėje srityje, bet ir kasdieniame gyve-nime. Tačiau statistika rodo priešingai. Rusų kalbą, kaip antrąją, moka apie 87 proc. vy-resnių nei 25 metų lietuvių, tai yra didžiau-sias procentas visoje Europoje. Mokėti rusų kalbą ypač reikalauja verslo sektorius. Tai

dar viena sritis, per kurią Rusija taiko minkš-tosios galios priemones. Populiarioji rusų kultūra lengvai „vartojama“ tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos valstybėse.

ŽINIASKLAIDAŠiandien Lietuvoje yra įvairių kiekvie-

nam žmogui lengvai prieinamų žiniasklai-dos priemonių. Rusija puikiai naudojasi internetu ir televizija savo propagandai skleisti. Dauguma rusiškų serialų, rodomų per Lietuvos televizijos kanalus, neverčia-mi į lietuvių kalbą, rodomi tik subtitrai. Palyginti su kita užsienio spauda, rusiš-

kos yra gerokai daugiau. Pavyzdžiui, rusų kalba leidžiama 17 laikraščių, o lenkų tik 3, nors Lietuvoje lenkų gyvena gausiau nei rusų. Žiniasklaida – pagrindinė Rusijos minkštosios galios taikymo priemonė.

POLITIKABaltijos valstybes Rusija nusako kaip vie-

ną iš nestabiliausių Europos geopolitinių regionų, nes čia politinė sistema fragmen-tiška, susikerta valstybių politiniai intere-sai. Itin pabrėžiamas politinių partijų ideo-loginis silpnumas ir verslo interesų grupių įtaka politiniams sprendimams. „Lietuvai

40 Kario akiratyje

trūksta su politine sistema susijusių tra-dicijų, o valstybės institucijose yra giliai įsišaknijusi korupcija.“ Tokios ir panašios tezės apie Lietuvos politiką skleidžiamos internete. Tai viena priežasčių, dėl kurios Rusija lengvai daro įtaką Lietuvos visuo-menei per informavimo priemones.

EKONOMIKAKai 2004 metais Baltijos valstybės tapo

Europos Sąjungos (ES) narėmis, Rusijos ekonominis susidomėjimas Lietuva ėmė menkti. Tačiau laikinai, nes Lietuvos rin-ka maža ir į ją lengva pakliūti naujiems dalyviams. Lietuva vis dar priklausoma nuo Rusijos energetikos išteklių ir eks-porto. Rusijos valdžia finansiškai remia ir skatina Lietuvoje verslą kuriančius ru-sus. Taip išlaikomas ir stiprinamas dviejų valstybių ekonominis ryšys. Reikia pa-žymėti, kad dažnai Rusija savo politinių tikslų Lietuvoje pasiekia kaip tik per eko-nomiką. Todėl šias sritis laikyti atskiromis gana keblu. Pavyzdžiui, Lietuvoje Rusijos investicijos vien per 2011 metus siekė daugiau nei 2 mlrd. litų. Pažymėtina, kad, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje šios mūsų kaimynės investicijų dydis nėra nekintamas, tačiau jų visada yra ir bus. Lietuva 2011 metais į Rusiją in-vestavo tik apie 300 mln. litų. Mūsų šaly-je yra įkurta 118 Rusijos kontroliuojamų įmonių, jų apyvarta viena didžiausių, o Lietuvos valdžia nesuinteresuota riboti Rusijos veiksmų ekonomikoje.

visuomenė neretai priima naujoves iš Rytų valstybių, be to, daugumai žmonių vis dar daro įtaką sovietų filmai, muzika, sportas, televizija.

Nepaisant pokyčių Lietuvos tarptauti-nėje aplinkoje (narystė NATO, ES) ir pa-stangų atsiriboti nuo Rusijos, šios šalies minkštosios galios priemonės Lietuvoje gajos, nes lengvai gali kisti. Tai rodo, kad tam tikros Rusijos institucijos arba gru-pės Lietuvoje atlieka veiksmingą darbą ir skleidžia sau palankią informaciją, pasi-telkdamos mūsų valstybės silpnybes.

Ne paslaptis, kad Rusija visada turėjo

interesų Lietuvoje. Daugelis neabejoja, jog šios valstybės už-sienio politika nuolat darė ir darys įtaką Lietuvos vidaus poli-tikai.

Mūsų strateginė padėtis tarp Rytų ir Vakarų svarbi ne tik ES, bet ir Rusijai. To-dėl su nerimu ir abejonėmis laukiama ka-rinių pratybų „Zapad 2013“ – svarstoma, ar Rusijos galios demonstravimas per šias pratybas bus pirmasis šios valstybės už-sienio politikos žingsnis, pereinant nuo minkštosios prie kietosios galios...

Išvados

Aptarus minkštosios galios apraiškas Lietuvoje, galima padaryti kelias pagrin-dines išvadas.

Lietuvos institucijos nelinkusios (o gal ir negali) daryti ryškių pakeitimų nė vie-noje iš minėtų minkštosios galios taiky-mo sričių. Ekonomika, žiniasklaida, politi-ka ir kultūra sunkiai kontroliuojamos, nes gan stipriai viena nuo kitos priklauso. Tai sukuria tinkamas sąlygas veikti visuome-nę per rusiškas minkštosios galios prie-mones – kultūrą, ideologiją ir kalbą.

Skverbtis į Lietuvos rinką yra strategi-nis Rusijos tikslas. Jo siekiama jau ne vie-nus metus. Taip stengiamasi kurti ilga-laikius santykius ir daryti mūsų šalį kuo priklausomesnę nuo Rusijos rinkos.

Prieinamiausia ir nepastebimiausia sri-tis, kurioje reiškiasi rusų minkštoji galia, yra kultūra ir žiniasklaida. Veikti Lietuvos visuomenės nuomonę, vertybes, požiūrį galima per įvairias informavimo priemo-nes, skleidžiant rusišką kultūrą. Lietuvos

41

D a r i u s S u t k u s

Atominė energija – pati galingiausia žmonijos prisijaukinta pabaisa. Po-tencialus joje slypintis pavojus jaučiamas netgi kai ji „taiki“ ir „kontroliuo-jama“. Beje, „potencialus pavojus“ po katastrofos Černobylio, o dabar – ir Fukušimos atominėse elektrinėse nustojo būti vien fikcija. Akivaizdu, kad ir vadinamasis taikus atomas gali rungtyniauti su jau realiai patirtu Hirošimos ir Nagasakio siaubu. Kelių pamokų užteko įsisąmoninti, kad jei atominė karinė grėsmė taps realybe, pasaulis atsidurs ties nebūties slenksčiu. Padarykime nedidelį ekskursą ir išskirkime svarbesnius bran-duolinės galios plėtros faktus.

atominės grėsmės – tikros ar menamos?

Karyba ir mokslas 41

Šalis, kuri pirma įval-dys branduolinės fizikos laimėjimus,

taps pranašesnė už kitas.Werneris Heisenbergas, fizikas atomininkas

XX a. pradžioje tyrinėjant radiaciją buvo atliekami tik laboratoriniai eksperimentai. Juos darė labai nedaug fizikų ir chemikų. Iš pradžių net miglotai suprasta, kur būtų galima praktiškai taikyti šių bandymų re-

zultatus. Tačiau 1939 m. pradžioje speci-alizuotame vokiškame žurnale „Gamtos mokslai“ pasirodęs Friedricho Strassman-no ir Otto Hahno akademinis straipsnis apie galimą urano branduolio suskaidymą liudijo, kad eksperimentai pradeda per-žengti įprastas gamtos mokslų ribas.

Dėl nacistinio režimo iš Vokietijos buvo priversti išvykti daugelis mokslininkų, vis dėlto tai buvo pirmoji valstybė, pradėjusi įgyvendinti valstybės dotuojamas atomi-nės energijos tyrimų ir taikymo priemo-

nes, bendrai pavadintas „urano“ projek-tu. Praktinis šio tikslas  – vadinamosios urano mašinos, t. y. atominio reaktoriaus, kūrimas. „Neišsenkamo energijos šalti-nio“ ypač laukė vokiečių povandeninis laivynas ir be perstojo dirbusi karo pra-monė.

1939 metais Kaizerio Vilhelmo fizikos institutą ir kitas „dukterines“ projekto ins-titucijas ėmė tiesiogiai „šefuoti“ reicho ginkluotės valdyba. Tais pačiais metais Nobelio premijos laureatas fizikas W. Hei-senbergas savo ataskaitoje ginkluotės valdybai koncentruotai pateikė tyrimų re-zultatus ir pirmą kartą paminėjo: „...taigi, į apie 60 cm skersmens rutulį įdėjus urano ir deuterio mišinio <...>, pradėtų savaime skirtis energija.“ Kalbėta apie valdomą re-aktorių, kurį būtų galima naudoti pramo-niniams ir kariniams techniniams sprendi-mams įgyvendinti. Tiesioginių užuominų į branduolinį ginklą dar nebuvo: idėja pra-dėjo įgauti kontūrus tik apie karo vidurį. Tą lėmė kariuomenės įtakos stiprėjimas pro-jektui, reakcija į sąjungininkų bombarda-vimą, anglosaksų atomininkų laimėjimai.

Karyba ir mokslas42

1942 m. viduryje karo pobūdis pasikeitė. Po masinių sąjungininkų aviacijos antskry-džių iš didžiųjų Vokietijos miestų tebuvo likę griuvėsiai. Vokietija troško keršyti. To-kios emocijos neaplenkė ir W. Heisenber-go. Viename „urano“ projekto susirinkime jis be užuominų pradėjo aiškinti atominės bombos veikimo principą ir tuo nuste-bino ne tik generolus, bet ir kolegas. Vos W.  Heisenbergui baigus kalbėti, feldmar-šalas Erhardas Milchas jo paklausė, kokio dydžio bomba galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus visą miestą. „užtaisas būtų ana-naso dydžio, – atsakė W. Heisenbergas. – Po poros metų amerikiečiai greičiausiai jau turės pasigaminę atominę bombą, o Vokietijos ekonominė padėtis tam esanti per sunki. Tokios bombos negalima sukur-ti per kelis mėnesius, reikia daug laiko ir turėti veikiantį reaktorių.“

Projekto darbus imta spartinti. Dėl sku-bos neišvengta pačių mokslininkų klaidų (dėl netinkamos konstrukcijos reaktorius sprogo nuo jame susidariusio garų slėgio ir darbai pernelyg ilgai užtruko). Vis dėl-to būta daug kitų veiksnių, kurie stabdė „urano“ projekto eigą.

Pirmiausia tai rasinė nacių teorija. Ji skatino smegenų „nutekėjimą“, o dau-gelį partinių bonzų vertė žiūrėti į atomi-

nę fiziką kaip į „žydišką pseudomokslą“. Trūkstant specialistų, projekto vadovais buvo paskirti tie patys partiniai veikėjai (Hermannas Göringas, Albertas Speeras), o jie visiškai nesuvokė atominės fizikos ypatumų. Generalitetas buvo per daug užimtas dabartimi, kad domėtųsi neaiš-

kia „profesorių peršama“ perspektyva. Galiausiai net nesibaigus karui, „urano“ projektui įgyvendinti nebeliko resursų: deuteriu prisodrinto „sunkiojo vandens“, urano oksido. Dėl „totalaus“ karo buvo nutraukti teikti arba sumažinti asignavi-mai projektams, nelaikytiems prioriteti-niais. Prisidėjo ir sąjungininkų specialiųjų tarnybų veikla – sabotuoti ir žvalgyti na-cių šios srities laimėjimai.

Iniciatyva aiškiai perėjo Jungtinių Ame-rikos Valstijų (JAV) pusėn  – ten pakako lėšų ir protų branduoliniams tyrimams.

PO HIROšIMOS

JAV ir Sovietų Są-junga panašios į du aklus vyrus, žabali-nėjančius po tamsų

kambarį ir apsiginklavu-sius iki pat dantų. Bėda ta, kad abu mano, jog jiems gresia mirtinas pavojus.Henry Kissingeris, buvęs JAV valstybės sekretorius

Pokario pasaulis neturėjo laiko idea-lizuotoms sąvokoms; branduolinį ginklą pirmieji pagaminę amerikiečiai progresą

laikė įmanomu tik jei bus pažabota komu-nistinės ideologijos ekspansija ir galimų socialistinių revoliucijų „eksportas“. Mark-sizmo klasikų tezės, kad socialistinis ir ka-pitalistinis pasauliai negali taikiai gyventi šalia, „proletariato diktatūros“, „pasaulinės revoliucijos“ principai ir reali istorinė patir-

tis pagrindė šią nuomonę. Sovietų propa-ganda, atvirkščiai, deklaravo savo politikos „taikumą“ ir JAV hegemonijos „siekius“.

1945  m. balandžio mėnesį JAV prezi-dentas Harry Trumanas pasakė, kad vie-nintelė alternatyva, galinti pažaboti so-vietų ekspansijos siekius, yra Jungtinių Tautų (JT) steigiamoji konferencija ir kad „jei rusai su tuo nesutiks, tegu jie einą po velnių“. Vis dėlto JAV net ir trumpu „ato-minės energetikos monopolijos“ laiko-tarpiu nepanaudojo branduolinio ginklo, nors iš principo galėjo. Tad galima daryti išvadą, kad dauguma šaltiniuose mini-mų Pentagono parengtų „SSRS atomi-nio bombardavimo planų“ („Halfmoon“, „Dropshot“), jei tik jie nėra fikcija, laiky-tini štabų mokymų lygio planais ir negali būti laikomi „agresyvių siekių“ įrodymu.

1949 metais sovietų atomininkai, va-dovaujami Igorio Kurčiatovo (projektą asmeniškai „kuravo“ NKVD vadovas Lav-rentijus Berija), pagaliau susprogdino pirmąją atominę bombą, kodiniu pava-dinimu RDS-1. Pasaulis įžengė į naują „atominio jėgų balanso“, o kartu ir Šal-tojo karo etapą. Geriausiai tą išreiškia šio straipsnio pradžioje minėto fiziko O. Hah-no, pagrindusio atomo skaidymąsi, reak-cija: „Tai gera žinia  – karo grėsmė dabar

tapo įšaldyta.“

„ATšILIMAS“, VOS NESIBAIGęS „ATOMINE žIEMA“

Aš jums parodysiu kuzkinu matj!Nikita Chruščiovas (iš kalbos JT Asamblėjoje)

Mes turime susitai-kyti su tuo, kad

branduoliniame am-žiuje absoliutūs spren-dimai negalimi.Johnas F. Kennedy

XX a. septintąjį dešimtmetį galima sieti su didelėmis permainomis. Dvie-

jų supervalstybių ginklavimosi varžybos, siekiant išlaikyti jėgų balansą, tęsėsi. JAV strategiškai buvo pranašiau išdėsčiusi savo branduolinį ginklą, o prezidentu būnant J. F. Kennedy branduolinių užtaisų padau-gėjo 150 procentų, taktinių branduolinių

Hirošima. JAV įsitikino Wernerio

Heisenbergo teiginio: „Valstybė, pirmoji pagaminusi branduolinį ginklą, taps pranašesnė už kitas“, teisingumu.

jėgų, dislokuotų Vakarų Europoje, galia pa-didėjo 60 procentų. Dvigubai padaugėjo strateginės aviacijos eskadrilių. Balistines raketas pradėta „slėpti“ šachtose, atsirado atominių povandeninių laivų, galinčių ga-benti ir paleisti branduolines raketas (tuo metu JAV turėjo iki 700 balistinių raketų „Minuteman“ ir iki 16 povandeninių laivų su apie pustrečio šimto raketų „Polaris“).

Tačiau branduoliniams užtaisams trans-portuoti reikia priemonių. Todėl amerikie-čiams ypač kėlė nerimą gana toli į priekį pažengusi SSRS kosminė programa. Šios sėkmingumas reiškė, kad branduoliniai užtaisai numatytus taikinius galės pasiek-ti nešami tarpžemyninių balistinių rake-tų (pirma tokia sovietų raketa išbandyta 1959 metais). 1961-ųjų pavasarį, skaityda-mas pranešimą kongrese, J.  F.  Kennedy pareiškė: „...teks labai pasistengti <...>, nacijai laikas prisiimti vadovaujamą vai-dmenį, įsisavinant kosmosą; tai daugeliu atvejų lems mūsų ateitį.“ Kol kas abiejų šalių branduolinius gin-klus realiai galėjo nugabenti prie taikinių tik strateginė aviacija, o raketų skridimo nuotolis naudo-tas tik taktiniu lygmeniu. Sovietų kariuomenė ieškojo būdų, kaip priartėti prie JAV. Pavyzdžiui, siū-lyta neutraliuosiuose vandenyse supilti dirbtinių salų, paskelbti jas SSRS teritorija ir įsteigti jose kari-nes bazes.

Tačiau tiek daug dirbti nebu-vo reikalo – tokią salą sovietams „supylė“ Fidelis Kastro. Socialisti-nė Kuba kaip niekad tiko numa-tomam tikslui. Kas socialistinių propagandininkų požiūriu buvo „laisvės sala“, tas amerikiečiams tapo „pistoletu, įremtu į JAV pakaušį“.

1962  m. spalį JAV Karinių oro pajėgų žvalgybos lėktuvai, nuolat patruliavę virš Kubos, nufotografavo raketas ir joms ren-giamas pozicijas. Nuotraukos nedelsiant perduotos prezidentui. Karininkai infor-mavo, kad pozicijas galima subombarduo-ti, bet tarp antskrydžių yra laiko, per kurį raketos gali būti paleistos  – tokiu atveju žūtų apie 20 milijonų amerikiečių, o šalies infrastruktūra būtų sunaikinta. Todėl ke-lias dienas vyko karštligiškas Nacionalinio saugumo tarybos pasitarimas. „Vanagų“ frakcijai pasakius, kad kelios bombos iš-spręstų daugelį problemų, nes Kubos ae-rodromuose lėktuvai stovi sugrūsti vienas šalia kito, J.  F.  Kennedy paliepė padaryti tapačias JAV karinių aerodromų nuotrau-kas  – rezultatas buvo panašus. Gynybos ministras nurodė pateikti duomenis apie tai, kokių nuostolių patirtų kariuomenė įsiveržimo atveju. Ekspertų prelimina-riais skaičiavimais, būtų 40–50 tūkstančių

žmonių aukų. Nuosaikesni pasitarimo na-riai siūlė kompleksinę programą – JT arbi-tražą ir dalinį nusiginklavimą, pašalinant

savo raketas iš Turkijos ir Graikijos, jei SSRS išgabentų raketas iš Kubos.

Tačiau JAV paskelbė Kubos blokadą; po šios reakcijos atmosfera tapo nervin-ga. Galiausiai spalio pabaigoje Karibų krizė buvo sureguliuota derybomis. Vė-liau J. F. Kennedy viename interviu sakė, kad jam teko įdėti daug pastangų, jog nebūtų pasirinktas karinis konflikto re-guliavimo planas, ir kad „jei JAV būtų įsi-brovusios į Kubą, SSRS irgi būtų pradėjusi veikti. <…> Jei mes ar jie kur nors rimtai būtume pralaimėję, neatmestina tikimy-bė, jog jėgų balansas būtų pasikeitęs, o tai padidintų karo grėsmę“.

NESUTARIMAI SąJUNGININKų STOVYKLOJE

Neutralitetas amoralus.Allanas Dullesas, buvęs CŽV vadovas

Sutartys kaip rožės – vysta.Charles‘is de Gaulle‘is apie Prancūzijos išstojimą iš NATO

Dėl branduolinio ginklo būta nesutarimų ir sąjungininkų stovy-kloje. Pradedant XX a. septintuoju dešimtmečiu susvyravo ir „dvipolė“

supervalstybių pusiausvyra. Priežas-tis – padaugėjo branduolinių „galios

centrų“. Didžioji Britanija pirmąjį savo užtaisą išbandė 1952-aisiais, o 1962  m. gruodį britai sužinojo, kad amerikiečiai

Daugeliu atvejų atominė bomba vertinta tik kaip milžiniškos

griaunamosios galios ginklas, o tokie naikinamieji veiksniai,

kaip skvarbioji ir foninė radiacija, neakcentuoti. Bandymai, per

kuriuos kareiviai dalyvavo kaip bandomoji „medžiaga“, patvirtina šį

faktą tiek JAV, tiek SSRS.

2013 m. Nr. 5 43

Karibų krizė karikatūrininko akimis. 1962 metų įvykiai parodė, kokia plona riba gali skirti taiką ir karą.

Karyba ir mokslas

netieks jiems klasės „oras–žemė“ raketų „Skybolt“, o jų pagrindu britai norėjo su-kurti savas „sulaikymo pajėgas“. Kadangi šioms raketoms jau buvo pagaminti ne-šantieji lėktuvai, britai patyrė nuostolių. Vašingtonas pasiūlė Londonui jūrines ra-ketas „Polaris“, tačiau britų premjeras rei-kalavo išlygos  – teisės, esant reikalui, iš-eiti iš NATO. Kitų valstybių branduoliniai bandymai ir ambicijos nevisiškai sutapo su JAV ir SSRS planais.

1960 metais savo konstrukcijos atomi-nį užtaisą sėkmingai išbandė Prancūzija. Bandymą asmeniškai stebėjęs genero-las Ch.  de  Gaulle‘is sušuko: „Tegyvuoja Prancūzija!“ Prancūzų lyderis, ir taip lin-kęs deklaruoti nepriklausomybę nuo JAV bei tvarkytis savo nuožiūra, dabar įga-vo dar daugiau laisvės įgyvendinti savo siekiams. Juos Ch.  de  Gaulle‘io aplinka nusakė taip: „Prancūzijai dėl geografi-nės padėties ir istorijos yra skirtas Euro-pos vaidmuo.“ Į J. F. Kennedy, amžininkų liudijimu, Ch.  de  Gaulle‘is žiūrėjo kaip į berniūkštį ir buvo įsitikinęs, kad galima sukurti alternatyvą „JAV hegemonijai Se-najame žemyne“. Kaip atsaką į J.  F.  Ken-nedy iniciatyvą sukurti „daugiašales branduolines pajėgas“, kurias JAV žadė-jo aprūpinti savomis raketomis „Polaris“, Ch.  de  Gaulle‘is Didžiosios Britanijos at-stovams pasiūlė „drauge gaminti raketą, kuri galėtų tapti bendra branduolinės jėgos baze ir Europos jėgos užuomazga“. Branduolinių raketų koziriu bandyta nu-spręsti, kokia bus ateities Europa: „žemy-ninė“ ar „atlantinė“?

„Branduolinė autonomija“ tapo lengvu galvos skausmu ir pačiai Prancūzijai  – savų 50 kilotonų bombų ir „Miraž IV“ lėk-tuvų, tinkančių joms transportuoti, ga-myba buvo nelengva našta ekonomikai.

Senojo pasaulio širdimi save laikanti Prancūzija, tapusi branduoline valstybe, ambicijas rodė diplomatinėmis priemo-nėmis. Galima nesunkiai nuspėti, kaip pasaulio bendruomenės akyse buvo ver-tinama maoistinė Kinija, taip pat išban-džiusi savo užtaisą 1964 metais ir sukūrusi raketas nešėjas. Kinija, sprendžiant iš šių darbų spartos, ėjo taku, pramintu sovie-tų konstruktorių: jau 1966-aisiais pradėti vidutinio nuotolio balistinės raketos T1 (CSS), labai primenančios sovietinę SS-3 („Shyster“), bandymai. Ironiška, bet šios raketos, galinčios nuskrieti iki 1  200  km, kėlė potencialią grėsmę ir pačiai SSRS.

Nepraėjus nė dešimtmečiui, kinų rake-tų arsenalas pasipildė kelių pakopų CSS tipo raketomis  – jų pasiekiamumo spin-dulys iš pradžių siekė Vakarų Europą, o paskui ir JAV. Dar vėliau atominį ginklą pasigamino Indija ir Pakistanas. Nors šios valstybės formaliai pasirašė branduolinių ginklų neplatinimo sutartį, reikia turėti omenyje, kad šių Azijos „tigrų“ politinis stabilumas ir mentalitetas neatitinka Va-karų standartų.

ATGIMSTANTI „ATOMINė GRėSMė“?

K albant apie pagrindi-nę amžiaus grėsmę,

manau, kad tai yra ma-sinio naikinimo ginklų plėtra.Vladimiras Putinas

Vladimirai, nebijokite!George’as W. Bushas

Karibų krizė parodė, kokia menka riba gali skirti karą ir taiką. Praėjus pus-

mečiui nuo Kubos įvykių Taikos kalboje Amerikos universitete J. F. Kennedy teigė: „Aš kalbu apie taiką, nes karas įgijo nau-ją veidą. Visuotinis karas netenka jokios prasmės amžiuje, kur didžiosios valsty-bės gali turėti dideles ir palyginti nepa-žeidžiamas pajėgas  <...>. Jis beprasmiš-kas amžiuje, kur viena bomba turi beveik dešimt kartų didesnę sprogstamąją jėgą,

negu ta, kurią panaudojo visų sąjungi-ninkų karinės oro pajėgos Antrajame pa-sauliniame kare.“

Nors JAV ir SSRS propagandinė lini-ja nepakito, nuo XX  a. devintojo dešim-tmečio didžiosios valstybės ėmėsi prie-monių ginklavimuisi riboti, o Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikais jau buvo galima kalbėti apie konstruktyvų dialogą dėl strateginės branduolinės ginkluotės grėsmės mažinimo.

Kiek vėliau subyrėjusi SSRS reiškė, kad atsirado dar dvi saugumą stiprinančios prielaidos – baigėsi Šaltasis karas, o ato-minis ginklas buvo pergabentas į Rusiją. Tačiau šiandien didžiausią nerimą ke-lia valstybės, kurių kuriama politika re-miama agresyvia ideologija ir nestabilia ekonomika, siekiant išplėsti savo galią ar tiesiog išlikti. Šiuo metu tai musulmoniš-kasis Iranas ir komunistinė Šiaurės Korėja. Yra šalių, kurios gali pasigaminti bran-duolinių ginklų (Švedija, Japonija, Pietų

Amerikos šalys), bet to nedaro. Dabar 59 valstybės yra pasirašiusios branduolinių ginklų neplatinimo sutartį ir įsipareigoju-sios bet kada atsiskaityti tarptautiniams stebėtojams. Kaip matome, daugeliu atvejų daug ką lemia pačios valstybės stabilumas ir sveikas požiūris į tai, kad branduolinė plėtra susijusi labiau su ne-stabilumu nei su taika.

Yra ir kita tendencija. Branduolinis ginklas dar visai neseniai laikytas tokia ginkluotės rūšimi, kuria disponuoti gali tik pasaulio stiprieji. Šiuo metu, kai ato-

44

Karinis paradas Pchenjane. Muliažai ar tikros branduolinės raketos?

2013 m. Nr. 5 45

minės paslaptys dėl informacijos sklaidos tapo prieinamesnės, branduolinis ginklas gali tapti „silpnųjų ginklu“, skirtu politi-niam šantažui.

Nelegaliai įsigytu ar pasigamintu ma-sinio naikinimo ginklu, į kurio sudėtį įeitų radioktyviosios medžiagos, gali pasinau-doti ne tik „klastingos valstybės“ (Šiaurės Korėja tą jau daro), bet ir nevalstybiniai radikalūs dariniai. Tokių grupuočių idėjos ir tikslai neretai yra nelogiški, priemonės jiems pasiekti neadekvačios, tad jų dėme-sys branduolinei galiai kelia nerimą.

Nelegalaus savadarbio branduolinio užtaiso gaminimo perspektyvas lemia du veiksniai. Tai intelektinis komponentas ir gebėjimas įsigyti reikalingų sudedamųjų dalių. Pavyzdžiui: 1975 metais JAV televi-zija parodė siužetą apie Masačusetso uni-versiteto absolventą, kuris savarankiškai parengė branduolinio užtaiso projektą. Ekspertų teigimu, tai būtų leidę pagaminti kompaktišką apie 3 kilotonų trinitrotolu-eno sprogimo ekvivalento sprogmenį (!). Paties „konstruktoriaus“ teigimu, „visus komponentus būtų įmanoma įsigyti per komercinius tiekėjus“ ir „jei jūs turėtumė-te 30 tūkstančių dolerių, pagamintumėte bombą labai lengvai, o jei 10 tūkstančių – turėtumėte taupyti, bet pagaminti taip pat galėtumėte.  <...> Tokį užtaisą būtų nesunku gabenti pikape“.

Esama ir neklasikinių „branduolinių sce-narijų“. Jų gausu: teroristinis aktas atomi-nėje elektrinėje, radiologinių užtaisų (ki-taip – purvinųjų bombų) naudojimas, su

masinio naikinimo ginklu susijusio kom-piuterinio terorizmo variantai. Galiausiai įmanoma tiesiog blefuoti (pavyzdžiui, kai kurie čečėnų pasipriešinimo dalyviai buvo pareiškę, kad turi keletą branduolinių gal-vučių, bet, anot jų, „esamomis sąlygomis jų praktiškai negalima panaudoti“).

EPILOGAS: KONfLIKTAS KAIP BRANDUOLINė REAKCIJA

Aš nežinau, kokiais ginklais bus kariau-

jama trečiajame pasauli-niame kare. Bet ketvirtojo pasaulinio karo ginklas bus akmeninis kirvis.Albertas Einsteinas

Fizikai yra branduolinės grandininės reakcijos žinovai, nuo jų priklauso ato-minės galios priemonės. Tačiau jomis siekiami tikslai yra politikų prerogatyva. Politinės konfrontacijos plėtros į konflik-tą procesas eskaluojamas panašiai kaip ir grandininė reakcija: konfliktą būtina „įso-drinti“, sukaupti „kritinę masę“, inicijuoti, o paskui prasideda nevaldoma dezinte-gracija.

Branduolinis ginklas  – ne tik galingas, bet ir kontroversiškas. Jo prieštaros glūdi ne tik abstrakčiose filosofinėse ir morali-nėse konstrukcijose. Pavyzdžiui, didžiau-sias žmonijos išradimas gali tapti jos pa-čios žūties priežastimi.

Kalbant konkrečiau, šio ginklo galia prieštaringa ne tik dėl to, kad praktiškai panaudojus būtų atpalaiduoti milžiniš-ki energijos kiekiai, bet ir dėl to, kad dėl savo galios branduolinis ginklas veikia pasaulio įvykių eigą net nenaudojamas.

Jau vien oficiali deklaracija ar net įta-rimas, kad viena ar kita valstybė tapo „branduolinė“, dar labiau deformuoja esamą saugumo sistemą.

Faktai apie kiekvieno branduolinio ginklo ar jo potencialaus nešėjo ban-dymus ar perdislokavimą, nereikia net kalbėti, visada sukelia politinį šurmulį, netgi paskatina peržiūrėti esamus su-sitarimus ar kitus atsakomuosius veiks-mus. Prisiminkime „raketinio skydo“ Europoje programą, vos nesukėlusios naujos šaltojo karo bangos.

Civilizaciją nuo žūties gina jos pačios sukurtas antstatas, tam tikri „civilizaciniai saugikliai“. Bet ten, kur pagrindiniai valstybės principai paremti ne brandžiu racionalumu, o ambicijomis, grėsmės tikimybė padidėja daug kartų. Blogiausia, kas gali nutikti, – principų kova ir dvejopų standartų taikymas. Juos švedų rašytojas Heathas Bergensenas alegoriškai api-būdino savo įžvalgoje apie taikaus sambūvio problemą: „Žvėrys miške kartą turėjo tar-tis dėl nusiginklavimo. Gyvatė siūlė uždrausti aštrius nagus, liūtas  – nuodingus dantis, o lokys manė, kad reikėtų už-drausti visus ginklus ir galiau-siai visiems stipriai apsikabi-nus pasibučiuoti.“ Kiekviena žinia apie branduolinių ginklų ar jų nešančiųjų

prietaisų perdislokavimą sukelia tarptautinį susirūpinimą. Rusijos mobilusis raketų kompleksas „Iskander“.

nucl

ears

ecre

cy.c

om, h

isto

ry.c

o.uk

, pol

itica

lcar

toon

.com

, tel

egra

ph.c

o.uk

, hsd

l.org

, arm

yrec

ogni

tion.

com

nuo

tr.

JAV ekspertai teigia, kad teroristinės organizacijos dar negali pagaminti „tikro“ branduolinio užtaiso. Tačiau visai

reali radiologinio ginklo panaudojimo galimybė.

46 Karyba ir mokslasUžsienio spaudoje46

Kibernetinis karas ir tarptautinė teisėKarinėje užsienio žiniasklaidoje pasi-

rodė informacija, jog NATO Bendros kibernetinės gynybos centras, įsikūręs Estijoje, savo metinėje ataskaitoje skelbia, kad kibernetinės atakos prieš Aljanso šalis, darančios tiesioginių nuostolių, gali su-laukti tiesioginio ginkluoto NATO atsako.

Pavasarį pasirodžiusiame „Metiniame Talino pranešime dėl tarptautinės teisės pritaikomumo kibernetinio karo sąly-goms“ yra pateikiamos 95 vadinamųjų „juodųjų laiškų taisyklės“, kuriose nuro-doma, kaip šiuolaikinė tarptautinė teisė reglamentuoja elgseną kibernetinėje er-dvėje ir kas yra numatoma realaus kiber-netinio karo atveju.

„IHS Jane’s Defence Weekly“ išskiria 22-ąją taisyklę, kurioje teigiama: „Tarptau-tiniu ginkluotu konfliktu gali būti laikoma situacija tarp dviejų ar daugiau šalių, kai priešiškai nusiteikusios pusės savo arsena-le turi ir ribotą arba neribotą kibernetinių operacijų skaičių.“ Kartu pažymima, kad kol kas tokių požymių nėra turėjęs nė vie-

nas tarptautinis konfliktas, tačiau pavienės operacijos kibernetinėje erdvėje indikuoja turinčios potencialą peržengti įprasto gin-kluoto tarptautinio konflikto ribas.

užsienio spaudos aptariamame pra-nešime taip pat teigiama, kad dabartinė tarptautinė teisė numato galimybę trak-tuoti kibernetines operacijas kaip prie-šišką veiksmą, tačiau tik tuo atveju, kai jų (operacijų) mastas ir sukeliama žala pri-lygsta žalai, padaromai naudojant įprastą ginkluotę. „IHS Jane’s Defence Weekly“ pabrėžia, kad tokia formuluotė palieka ga-limybę netraktuoti įvairių pavienių progra-mišių išpuolių, kibernetinio šnipinėjimo ar kibernetinių nusikaltimų atvejų kaip įvykių, į kuriuos galima reaguoti atsakant ginkluota jėga, nes minėtais atvejais keblu nustatyti, kai padaroma tiesioginės fizinės žalos ar nuostolių.

Estijoje vykdomo projekto direktorius profesorius Michaelis Schmittas teigia, kad nėra jokių teisinių priemonių, drau-džiančių civiliams dalyvauti kibernetinėse operacijose. Tokiu atveju, jei tokie „kiber-netiniai kareiviai“ yra nustatomi, jie patys tampa atakų poveikį patyrusiųjų taikiniu.

KibernetiKa, radarai ir... Sirija

Nenuslūgstant konfliktui Sirijoje, NATO dėmesys yra sutelktas į pietvakarines Turkijos sritis, kur jau dislokuotos iš Vokietijos, Olandijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų atvežtos raketinės sistemos „Patriot“.

M.  Schmittas tvirtai teigia, jog, iš esmės pasikeitus visai technologinei aplinkai, įstatymai, reglamentuojantys elgseną ki-bernetinėje erdvėje, tiesiog privalo būti peržiūrimi bei modernizuojami.

Estijoje – nauja radarų sistema

užsienio karinės spaudos dėmesį pa-traukė ne tik Estijoje įsikūrusio NATO Ben-dros kibernetinės gynybos centro veikla. Nepastebėtas neliko ir naujo oro erdvės kontrolės radaro pristatymas Muhu saloje.

Vidutinio nuotolio oro erdvės stebėjimo

radaras TRS (angl. Thales Raytheon Sys-tem) S-band GM403 yra skirtas Vakarų Estijos oro erdvės stebėsenai ir veikia 470 km spinduliu.

„IHS Jane’s Defence Weekly“ pabrėžia, kad Estija dar 2009 m. už 28 milijonus eurų užsisakė du tokius radarus, o į nu-rodytą kainą įeina ne tik patys įrenginiai, bet ir jų priežiūra, remontas bei pagalba rengiant specialistus naudotis šiais rada-rais. Kartu Estija vykdo savo dalį bendra-me jos ir Suomijos plane, kuris numato net 14-os GM400 sistemos radarų eks-ploataciją.

Tiek Estijos dabar įsigyti radarai, tiek ir bendra jų sistema su Suomija bus rimta parama dabar Estijos teritorijoje vienin-teliam veikiančiam Lockheed Martin AN/FPS-117 oro erdvės stebėjimo radarui, ku-ris nuo 2003 m. pakeitė dar nuo sovietinių metų buvusią P-37 sistemą.

Lygiagrečiai su šiais veiks-mais Estijos karinės oro pajėgos (KOP) išdėsto Saab Giraffe-AMB C-band oro erdvės stebėjimo ra-darus, o Norvegijos dovanotas radaras ASR-8 2D jau veikia KOP bazėje Emaryje Šiaurės Estijoje ir užtikrina oro transporto srau-to administravimą.

„Tapdami integralia Baltijos oro erdvės stebėjimo sistemos (angl. BALTNET) dalimi, naujieji Esti-jos radarai įsilieja ir į integruotą NATO oro gynybos sistemą (angl. NATINADS)“, – pabrėžia karinė

užsienio žiniasklaida. Pastaroji sistema yra dalis kolektyvinės Aljanso gynybos pastan-gų, skirtų veikti koordinuotai sistemai tarp NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse ir įvairių antžeminių oro gynybos vienetų.

Ir vėl apie Siriją

Danielis Wasserbly, „JDW Americas“ redaktorius, aptardamas vis labiau be-sikomplikuojančią situaciją Sirijoje, at-kreipia dėmesį, kad NATO narės aktyviai diskutuoja apie galimybę įvesti savo ka-rinį kontingentą į šią iš pilietinio konflikto niekaip neišbrendančią šalį.

„Aljansas nusprendė, jog užims poziciją, panašią į tą, kokia buvo pasirinkta Libijos atveju. Tai reiškia, kas prioritetu yra laiko-

ma Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos re-zoliucija, regioniniai susitarimai ir visų 28 NATO narių sutartis, o ne tiesioginė Aljan-so invazija į Siriją“, – teigė JAV admirolas, vyriausiasis NATO sąjungininkų pajėgų Europoje vadas (angl. SACEUR) Jimas Stav-ridis, kuris eina ir JAV pajėgų Europoje vy-riausiojo vado (angl. EUCOM) pareigas.

Diskusija apie NATO, JAV ar kitų šalių įsikišimą į konfliktą Sirijoje ypač suinten-syvėjo tada, kai Damasko režimas bei su-kilėliai apkaltino vienas kitą dėl cheminio ginklo panaudojimo pavasarį vykusiuose susirėmimuose, – pažymi „IHS Jane’s De-fence Weekly“. Pabrėžiama, kad dar tą pačią dieną, iškart po informacijos apie galimą cheminio ginklo panaudojimą Sirijoje, admirolas J.  Stavridis informavo JAV Senatą, jog NATO šalys intensyviai tariasi tarpusavyje apie visas įmanomas konflikto sureguliavimo priemones, pra-dedant tiesiogine parama ir baigiant „ne-skraidymo zonomis“ bei „ginklų embar-gu“. Jis taip pat teigė, kad buvo kalbama ir apie galimybę atakuoti tam tikrus Siri-jos oro gynybos objektus.

„NATO šiuo metu užsiima planavimu ir mes esame pasirengę, jei reikės veikti, tačiau diskusijų Sirijos klausimu epicen-trai yra Aljanso narių sostinėse“, – teigė admirolas J.  Stavridis, taip pat pažymė-damas, kad esamuoju laiku NATO prio-ritetas išlieka Turkijos pietvakarių sienos su Sirija, netoli kurios Aljansas išdėstė „Patriot“ „žemė–oras“ tipo raketines sis-temas, kontrolė.

PARENGė DARIuS VARANAVIČIuS

2013 m. Nr. 5 47

Kasmet gegužės pirmąjį sekmadienį minima Motinos diena. ta proga prisimename partizanų motinas ir moteris, dalyvavusias partizaniniame kare.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

(Partizanė ir poetė Diana Glemžaitė,

eilėraštis „Mes mokėsim numirt“, 1949 m.)

MoteryS partizaniniaMe Kare

Lietuvos partizaniniame kare moterys užėmė labai svarbią vietą. Tačiau vargu ar įmanoma jų indėlį pamatuoti statistiš-kai. Būtų neteisinga vertinti tik moteris, prisidėjusias prie partizanų būrių su gin-klu rankose, ir neatsižvelgti į ryšininkes,

rėmėjas, bunkerių laikytojas, medicinos seseris, kurios, neretai rizikuodamos gy-vybe, gydė ir slaugė sužeistuosius. O kur dar partizanų motinos, palaidojusios ne vieną sūnų, vėliau pačios atsidūrusios Si-bire ir ten mirusios... Kas gali visa tai su-

skaičiuoti ir apibendrinti...Partizanų vadovybė ne itin noriai priim-

davo moteris į partizanų būrius ir apskritai neskatino visuotinio traukimosi į miškuo-se veikusius ginkluotų partizanų būrius, juo labiau neragino to daryti moterų ar

Valia priešintis48

D a l i u s Ž y g e l i s

2013 m. Nr. 5 49

merginų, kurioms negrėsė tiesioginis pavojus būti suimtoms ar ištremtoms. Atvirkščiai, daugelis junginių vadų laikėsi gana griežtos pozicijos. „Mūsų Apygarda nėra jokia prieglauda ar šelpimo įstaiga, kad galėtume visus, kurie neturi vietos, priimti į savo tarpą“,  – 1947-aisiais rašė Tauro apygardos vadas Antanas Baltū-sys-Žvejys. Tačiau kategoriškų įsakymų ar nuostatų šiuo klausimu nėra.

Tada partizanų vadovybė siekė, kad moterys gyventų kiek įmanoma legaliai, parūpindavo joms įvairius dokumentus ir t.  t. Turbūt galima teigti, jog tas siekis grįstas grynai žmogiškais sumetimais. Juk gyvenimas drėgnuose bunkeriuose po žeme veik nematant dienos šviesos, nuo-lat rizikuojant gyvybe  – ne visai moteriš-ka veikla. Ką jau kalbėti apie kautynes ar kitus pavojus. Vis dėlto nemažai moterų dalijosi partizaninio gyvenimo sunkumais su broliais, vyrais, draugais... Visose parti-zanų apygardose moterys buvo pagrindi-nės ryšininkės tarp būrių, rinktinių ar kitų dalinių, jos užsiėmė raštvedyba, spausdi-no partizanų atsišaukimus, kreipimusis, laikraščius, slaugydavo sužeistuosius ir tik verčiamos aplinkybių paimdavo ginklą.

Tačiau partizaninio karo istorijoje yra įspūdingų pavyzdžių, liudijančių, kokių drąsių, ištvermingų, atkaklių ir pasiau-kojančių buvo moterų. Tai su savo vy-rais bunkeriuose žuvusios Diana Glem-žaitė, Joana Railaitė-Slučkienė, Kalniškės mūšyje savo gyvybę paaukojusi Albina Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė, apsupta slėptuvėje nusišovusi Irena Petkutė, Jono Žemaičio-Vytauto bunkeryje sužeista bei paimta gyva medicinos sesuo Marijona Žiliūtė ir gausybė kitų.

Partizanų motinos

1947 metais, pačiame par-tizaninio karo įkaršty-

je, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas dienoraštyje rašė: „Su-spausta kančių siela buvo nerami. Ir kaip gali žmogus džiaugtis, kada visą tautą slegia baisūs priespaudos retežiai, kai kiekviename žingsnyje tyko mirtis, kai ausyse nenutyla sužeistų laisvės kovoto-jų aimanavimo aidai, kai akyse stovi šiur-pulingi vaizdai: motina, išmetama kaip gatvės šuo iš savo namų, o rinkoje, krau-juose paplūdęs guli jos sūnus  – laisvės

kovotojas. Kas pajėgtų išmatuoti tą moti-nos širdies skausmą... Ir niekas nepaguos tos kaimietės motinos, kuri brangiausią savo turtą – sūnų paaukojo Tėvynei. Lie-tus nuplaus kruvinus rinkos akmenis, bet niekas nepajėgs išdildyti motinai šiurpu-lingo vaizdo iš jos akių...“

Ko gero, vienas ryškiausių partizanų motinų pavyzdžių yra Ona Vilkaitė-Luk-šienė. O.  Vilkaitė gimė 1886 metais De-gimų kaime. Kai jai buvo keturiolika, nuo šiltinės mirė mama ir tėvas, tad paauglei teko rūpintis trimis jaunesniais broliais ir seserimis. Vargo teko patirti apsčiai. Bū-dama 34-erių, ištekėjo už našlio Simono Lukšos, susilaukė keturių sūnų  – Jurgio, Juozo, Antano ir Stasio. Pokariu visi jie su motinos palaiminimu tapo Tauro apy-gardos partizanais. 1947 m. birželio 13 d. žuvo vyriausias iš brolių Jurgis Lukša-Piršlys – MGB kulkosvaidis jį pakirto bro-lių apsėtame rugių lauke. Mama sūnaus žūties vietoje susėmė į drobę kruviną žemę ir užkasė ją darželyje po bijūnu. Žu-vusio Jurgio kūną stribai nuvežė į Veive-rius išniekinti. Tą pačią dieną suimtą kitą sūnų  – Antaną Lukšą  – sovietai išvežė į Sibiro lagerius. Po trijų mėne-sių, 1947 m. rugsėjo 12 d., Kazlų Rūdos miškuose žuvo jauniau-sias brolis  – tik 20-uosius per-kopęs Stasys Lukša-Juodvarnis, kulkosvaidžio ugnimi dengęs atsitraukiančius bendražygius. Neištvėręs sūnų netekties, emgėbistų smarkiai sumuš-tas tėvas  – Simonas Lukša  – išprotėjo ir tų pačių 1947-ųjų spalio 12-ąją mirė. Motina liko viena, nes paskutinis nenuken-tėjęs sūnus Juozas Lukša-Skir-mantas dėl kitų laisvės kovėsi Tauro apygardos partizanų gretose  – tada buvo Birutės rinktinės vadas ir rengė Lietu-vos partizanų žygį į Vakarus.

Žuvus dviem sūnums, mirus vyrui, O.  Vilkaitei-Lukšienei teko slapstytis, glaustis pas tolimus gimines, nes nega-lėjo grįžti namo. Vienoje vie-toje ilgiau neužsibūdavo dėl saugumo persekiojimo. Taip ir ėjo iš vienų gerų žmonių pas kitus. Tačiau atsirasdavo tokių, kurie „banditų“ motina pavadindavo... 1950 m. rude-

nį grįžęs iš Vakarų sūnus Juozas, vizituo-damas vieną partizanų padalinį, sužinojo, kad netoliese sodyboje yra apsistojusi jo benamė motina. Į trobą jis neužėjo. Ne-galėjo rodytis, be to, nenorėjo skaudinti ir graudinti savo mamos. Tik ilgai žvelgė į ją iš tamsios nakties per langą. Tai buvo paskutinis nebylus jo atsisveikinimas.

Ona Vilkaitė-Lukšienė – keturių partizanų Lukšų motina.

Antanas Kraujelis-Siaubūnas su mama ir žmona Janina Snukiškyte. 1960 m.

50 Valia priešintis50

J. Lukša-Skirmantas žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. netoli Veiverių.

Į savo sodybą Juodbūdžio kaime O. Vil-kaitė-Lukšienė grįžo tik po sūnaus Juozo žūties. Garliavos KGB viršininkas Gulbinas, pagarsėjęs buku žiaurumu, pareiškė, kad „ta senė dabar gali grįžti namo, banditas jau nudėtas“. Po kelerių metų iš Sibiro la-gerių į namus grįžo sūnus Antanas. Susi-tikimą su mama po ilgų išsiskyrimo metų jis prisimena taip: „Parėjau antrą valandą nakties. Švietė mėnulis. Pasibeldžiau į du-ris. Atidaro duris – mama. Išsekusi, pavar-gusi, maža ir silpna mano išdidi motina, mūsų namų siela ir didžioji meilė! Aš jau atsigavęs po visų vargų šiek tiek buvau. Paėmiau aš mamą ant rankų, kaip kokią plunksną, ir įnešiau į kambarį. Kaip šian-dien atsimenu. Ir iš kur tų jėgų atsirado?..“

O.  Vilkaitė-Lukšienė mirė 1966-aisiais Kaune, globojama vienintelio likusio gyvo iš lagerių grįžusio sūnaus Antano.

Vieno iš žinomiausių Lietuvos partizanų Antano Kraujelio-Siaubūno motina Anelė Pagalytė-Kraujelienė gimė 1901-aisiais Kazlų kaime, netoli Alantos. Augo aš-tuonių vaikų šeimoje. Kaip ir O.  Vilkai-

verkė ir sakė nenorinti gyventi. Skausmin-giausia jai buvo tai, kad Lietuvoje lieka sū-nus ir nežinia, ar teks dar pasimatyti su juo. Stribas, neatlaikęs širdį veriančios raudos, smogė mamai per galvą, kad nutiltų. Ki-tas stribas trenkė į pašonę ir pašaipiai tarė: „Pasakyk, kur Antanas – nevešime.“

A. Kraujelis-Siaubūnas matė, kaip trėmė jo šeimą. Tada jis slėpėsi Kaniūkų kapinė-se ir stebėjo savo gimtąją sodybą. „Buvo labai sunku, – po keliolikos metų seserims pasakojo Antanas.  – Jei būčiau tuo metu nusišovęs – tokia mintis buvo kilusi, tėvų trėmimas, manau, nebūtų atidėtas.“

Kraujelių šeima tremtyje išbuvo iki 1959-ųjų. Tais metais A.  Pagalytė-Krau-jelienė, kaip daugiavaikė motina, gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Tada A. Kraujelis-Siaubūnas buvo likęs vienintelis parti-zanas savo apylinkėse ir toliau varė tikrą siaubą partorgams, komsorgams, žmo-nes engusiems kolūkių pirmininkams, kitiems panašaus plauko tautos smaugė-jams. Saugumiečiai tikėjosi, kad, šeimai grįžus į Lietuvą, Antanas stengsis su ja susitikti, ir taip bus įmanoma jį areštuoti. A.  Kraujelis-Siaubūnas su šeima susitiko, net nusifotografavo su mama, bet saugu-miečių pinklių išvengė.

Anot J.  Kraujelytės-Šyvokienės, 1960- aisiais sovietų valdžia ypač stengėsi ap-sunkinti Kraujelių šeimai gyvenimo sąly-gas, o tų pačių metų gegužę, nors oficialių trėmimų jau nebuvo, net įsakė išsinešdinti iš Lietuvos. Mama, tėvas, keturios seserys antrą kartą paliko gimtąjį kraštą ir ėmė ka-bintis į gyvenimą Krasnojarsko krašte. Čia 1965-aisiais šeimą pasiekė žinia apie sūnaus ir brolio Antano žūtį. Skaudžiausiai tą žinią, be abejo, išgyveno motina, nes net pačio-mis sunkiausiomis akimirkomis neprarasda-vo vilties, kad okupantai bus priversti palikti Lietuvą ir šalis vėl bus laisva. „Ilgai taip tęstis negali“, – sakydavo ji. Visada, net tremtyje, moteris jautėsi laisvos Lietuvos piliete, par-tizano motina. Galima sakyti, A.  Pagalytė-Kraujelienė sulaukė savo vilčių išsipildymo; ji mirė 1989-ųjų pavasarį, kai Lietuvoje visa jėga ėmė įsisiūbuoti Atgimimas.

Partizanų žmonos

Partizanų žmonas galima skirstyti į dvi grupes. Vienos kartu su savo vyrais pasi-rinko ginkluoto pasipriešinimo kelią, buvo neatskiriamos jų bendražygės – kartu ko-

tė-Lukšienė, anksti liko našlaitė. Nuo 12 metų tarnavo pas svetimus. Ištekėjusi už Stepono Kraujelio, pagimdė dešimt vaikų. Trys iš jų mirė dar visai maži, tad augino septynis. Tvarkė visą namų ūkį – augino vaikus, rūpinosi buitimi, dirbo namų ruošos darbus. Kai paaugo vaikai ir atrodė, kad gyvenimas jau taps lengves-nis, prasidėjo antroji Lietuvos okupaci-ja  – užgriuvo nauji nelaukti rūpesčiai. Vyriausieji vaikai  – Ona, Antanas ir Vita-lija – tapo partizanų ryšininkais, Kraujelių sodyboje Kaniūkų kaime buvo įrengti du bunkeriai. Juose kurį laiką slėpėsi ir dirbo aukščiausi Rytų Lietuvos partizanų va-dai  – Jonas Kimštas-Žalgiris bei Antanas Slučka-Šarūnas, prieglobstį rasdavo besi-slapstantys nuo tremties kaimynai, stribų persekiojami partizanų artimieji. Tačiau dažni „svečiai“ buvo ir tie patys stribai bei saugumiečiai. Tada motinai reikėjo itin sumaniai suktis, kad neužtrauktų šei-mai didelės bėdos. A. Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė savo knygoje „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“ rašo: „Mama maitino ne tik savo šeimą, bet ir partizanus, kuriuos globojo kaip

savo vaikus. Bendrauda-ma su stribais, aršiai atsa-kinėdavo į jų klausimus, nesižemindavo. Tuo pačiu mama kovodavo dėl kie-kvieno kąsnelio, nes stri-bams rūpėjo, kaip nugvelb-ti duonos, lašinių, dešros. Jie nieko nepalikdavo, nors troba buvo pilna vaikų...“

Ėjo 1 9 5 1 - i e j i . Par tiz aninis

pasipriešinimas okupacijai tęsėsi, saugumiečiams nie-kaip nepavykdavo A.  Krauje-lio-Siaubūno nei suimti, nei likviduoti. Be to, jo seserys buvo partizanų ryšininkės. Taigi Kraujelių šeima okupan-tams styrojo lyg ašaka gerklė-je. Veikiausiai todėl 1951  m. rugsėjo 20  d. visa šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį. Trem-ties rytą J.  Kraujelytė-Šyvokie-nė prisimena taip: „Visi buvome priblokšti, pasimetę. Staiga su-vokėme, kad tai paskutinis rytas gimtuosiuose namuose. Mama, ištikta šoko, nieko nedarė, tik

Partizanė Diana Glemžaitė. 1948 m.

2013 m. Nr. 2 512013 m. Nr. 5 51

vojo, gyveno bunkeriuose, dažniausiai kartu ir žūdavo. Kitos paprastai gyveno pusiau legaliai, augino vaikus ir, savaime suprantama, buvo persekiojamos, te-rorizuojamos, areštuojamos, tardomos, tremiamos. Niekas nepamatuos ir ne-pasakys, kurioms teko lengvesnė dalia. apie partizanų poetę

Dianą Glemžaitę, 1949 m. lapkričio 14 d. su savo vyru Juo-zu Bulovu-Iksu ir dar keturiais bendražy-giais žuvusią Rokiškio rajone Plunksnuo-čių miško bunkeryje, pasakoja Algimanto apygardos Alizavos apylinkių partizanų gydytoja, buvusio medicinos instituto stu-dentė Akvilija Balzienė-Sesutė: „Su Diana kartu mokėmės, ėjome į vieną klasę, sė-dėjome viename suole. Vėliau ji išvažiavo studijuoti. Studijavo lietuvių literatūrą, be to, buvo menininkė, labai gražiai piešė. Bet studijų tęsti negalėjo  – pasijuto sekama. Todėl sugrįžo į gimtąsias Alizavos apylin-kes. Čia įstojo į Alizavos apylinkių partiza-nų būrį. Nors iš pradžių į patį būrį, į mišką ji dar nėjo – gyvendavo tai pas vienus, tai pas kitus žmones, turėjo padirbtus doku-mentus, nebijodavo ir laisvai po apylinkę vaikščioti. Buvo netgi du kartus suimta. Abu kartus, kiek laiko pabuvusi Kupreliš-kio areštinėje, buvo paleista. Daug rašy-davo. Ypač daug parašė eilėraščių. Vėliau ištekėjo už partizano Juozo Bulovo-Ikso. Kai atėjo laikas gimdyti, išvažiavo į Kau-ną. Kauno gimdymo namuose visiškai atsitiktinai pamatė tardytoją, kuris ją jau kelis kartus buvo tardęs. Labai išsigando,

staiga prasidėjo gimdymas, ir gimė negy-va dukrelė. Kūdikį palaidojo jos giminės Kaune, o pati Diana skubiai grįžo į Alizavos apylinkes. Su vyro Juozo Bulovo-Ikso būriu nutarė eiti žiemoti į gerai Rokiškio apylin-kėse Plunksnočių miške įrengtą bunkerį. Atsisveikindama prašiau, kad apsigalvo-tų, pasiliktų pusiau legalioje padėtyje dar bent tą žiemą. Bet Diana norėjo būti kar-tu su savo vyru. O į būrį dar priėmė vieną jauną partizaną, ką tik grįžusį iš tarnybos armijoje… Buvo jie ne kartą perspėti, kad nepasitikėtų juo… Vėliau, matyt, jis tą pa-sitikėjimą įgavo, kažkur išėjo, o grįžo jau su kareiviais, kurie apsupo bunkerį… O jie visi, kad nepasiduotų, tame bunkeryje su-sisprogdino. Ir šiandien nežinome, kur ilsi-si jų palaikai.“

Kita žymi partizanė Joana Railaitė-Ne-ringa 1947-aisiais ištekėjo už Algimanto apygardos vado A.  Slučkos-Šarūno. Jos seserys Genovaitė Railaitė-Milda ir Zuza-na Railaitė-Lakštingala buvo ryšininkės. 1948  m. rugpjūčio 2  d. Joana ir Zuzana išėjo iš slėptuvės susitikti su savo mama Kotryna. Pateko į stribų pasalą. Joaną su-žeidė, o Zuzana žuvo. Jos kūną išniekino Viešintų stribyno kieme. Z. Railaitė-Lakš-

tingala mokytojavo Sudeikių pradinė-je mokykloje. 1949  m. rudenį prasidėjo nelemtų, vienas po kito ėjusių įvykių, suėmimų, išdavysčių grandinė, dėl jos žuvo ar buvo suimti keliasdešimt Algi-manto apygardos partizanų. 1949-ųjų spalio 28-osios rytą MGB papulkininkio Poginovo ir Nachmano Dušanskio vado-vaujamas dalinys keliais žiedais apsupo Jovaišų sodybą Butkiškių vienkiemyje netoli Andrioniškio. Bunkeryje buvęs Ba-lys Žukauskas-Princas iškėlęs rankas išė-jo iš bunkerio ir pasidavė. Jis pasakė, kad bunkeryje dar liko A.  Slučka-Šarūnas ir jo žmona. Enkavėdistai į bunkerį įstūmė šeimininkų dvidešimtmetę dukrą Bronę Jovaišaitę. Kaip iš tiesų visa tai atrodė, papasakojo pati B.  Jovaišaitė: „Tada ga-vau šautuvo buože per nugarą ir buvau priversta lįsti vidun į bunkerį. Ir įlindau. Pasišnekėjau ir su Šarūnu, ir su Nerin-ga. Sakiau, kad išlįstų, pasiduotų  – visgi bent gyvybę išsaugotų. Šarūnas jokiu būdu su tuo nesutiko: „Aš daviau prie-saiką, esu pasiryžęs žūti už Tėvynę ir nė per žingsnį nesitrauksiu ir gyvas nepa-siduosiu.“ Šarūno žmona paprašė, kad nuo jos išbučiuočiau jos sūnų, jos vardu

Algimanto partizanų apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas (pirmas dešinėje) ir Joana Railaitė-Neringa (trečia iš kairės) tarp šios apygardos partizanų. Spėjama, fotografuota 1947 metais per Antano ir Joanos vestuves miške.

Aleksandros Urbonaitės ir Danieliaus Vaitelio

vestuvės. 1941 m.

Vyčio partizanų apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis (kairėje) su Algimanto

partizanų apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu. Apie 1947 m.

5252

atsiprašyčiau tėvų, kad uždėjo jiems tokį vargą  – taip jau susiklostė gyvenimas, kad anksti atėjo laikas mirti. Apsikabino-me visi, pasibučiavome, padėkojo nuošir-džiai jie man už mūsų vargus, už paramą išlaikant bunkerį… Bet dabar atėjo laikas mirti… Šarūnas buvo visas šlapias nuo prakaito. Kai paskutinį kartą apkabino mane, tai net ir mano rūbai pasidarė šla-pi nuo jo rankų. Prakaitas bėgo upeliais, plaukai visi šlapi. Ir kaip nenorėjo mirti. Kas norės mirti…

Prieš išlįsdama atgal į paviršių, pasakiau jiems, kas vaikšto po mūsų kiemą. Šarūnas atsakė, kad jis tai žino, nes girdėjo šnekant. Prieš išlįsdama paklausiau, ką man sakyti rusams. Sako, sakyk, kad nieko nematei, kad bunkeris tuščias  – nieko jame nėra. Išlindusi taip ir pasakiau. Dar pridūriau, kad bunkerio gyventojus jau turite suė-mę. O bunkeryje tamsu, nieko nesimato, bandžiau ir kviesti, ir ieškoti ko nors, bet tikrai jame nieko nėra. Tada prie bunkerio atvedė prieš tai suimtą mūsų brolį. Liepė ir jam lįsti į vidų. O aš ir sesuo buvome šalia pririštos prie medžių. Brolis prieš lįsdamas į bunkerį atsisveikino: „Sudiev, sesės, dau-giau jau nebepasimatysime…“ Jis mums buvo sakęs, kad daugiau jo gyvo rusai gy-venime nebepaims. Ir viskas. Įlindo į vidų ir nebepasirodė.

Po kurio laiko rusai davė prožektorių bei liepė ir man dar kartą lįsti vidun į bunkerį. Dar liepė šaukti brolį, kad išlįstų. Jis taip ir nepasirodė, o aš lįsti dar kartą į vidų atsi-sakiau. Tada mušė šautuvo buože. Taip mušė, kad nebeturėjau kur dėtis. Vis tiek teko lįsti, kiekgi čia mane daužys dar… Ko gi, sako, bijai, ar savo brolio? Ir lindau. Jau mačiau degančią šviesą, girdėjau juos šne-kančius… Ir iš karto sprogimas. Pasibaigė viskas. Kai lindau į bunkerį buvo šviesu, kai atsipeikėjau ir išlindau iš susprogdin-to bunkerio angos jau buvo sutemę. Kai aš lindau anga į bunkerį, jie tuo momen-tu susisprogdino  – pasipylė žemės, lentų skeveldros… Išlindau be prožektoriaus, pilnos akys, pilna burna smėlio, nieko ne-girdžiu. Rusai manęs kažko klausia, o aš nieko negirdžiu, nieko nesuvokiu.

Tuo metu kai išlindau, virš bunkerio jau buvo iškasta didelė duobė. Atkasė iki bunkerio lubų, atmušė lentas, bet patys vis tiek bijojo lįsti į vidų. Buvo sustabdę pro šalį einantį visai niekuo dėtą žmogų, tai jam liepė ir atkasinėti bunkerį, o pas-kui ir į vidų liepė lįsti. Tas atsisakė. Tada virve už kojos pririšo Balį (prieš tai suimtą A. Slučkos-Šarūno adjutantą Balį Žukaus-ką-Komendantą  – aut.  past.) ir liepė lįsti jam vidun. Ir iškelti lavonus.

Ir tada sukrovė lavonus į sunkvežimio kėbulą, ten pat ir mus įsodino ir nuvežė į Kauną. Po to, jau kalėdama lageryje, la-bai dažnai tą dieną atsimindavau ir pa-galvodavau, kad reikėjo ir man neišlįsti, o susisprogdinti kartu su Šarūnu, Nerin-ga ir broliu – nebūtų reikėję visų tų vargų vargti… Bet taip viskas ir pasibaigė – iš-vežė visus sukrovę į kėbulą ir gyvus, ir žu-vusius, ir prasidėjo „linksmosios“ dienos.

Kaip mūsų mama išnešė visą šitą kryžių, kada neteko visų vaikų, sunku

ir įsivaizduoti. Neteko vaikų, neteko pastogės, reikėjo eiti per žmones, per kaimus ir ieškoti, kur prisiglausti, ieškoti duonos. Mes statome kryžius, paminklus partizanams, bet reikia pastatyti paminklą partizanų motinoms. Motinoms, kurios pergyveno baisiausias kančias. Mes tai jauni buvome, o jie tai seni. Ėjo motinos per kaimus iš sielvarto draskydamos sau plaukus ir neturėjo kur savo senos galvos priglausti. Ir niekas neužjautė, bijojo priimti, pamaitinti...“

Tikrai ne lengviau buvo ir laisvės ko-votojų žmonoms, neišėjusioms kartu su savo vyrais į aktyviai veikiančius partiza-nų būrius, o bandžiusioms gyventi, kiek aplinkybės ir sąlygos leido, legaliai, au-ginti vaikus. Jei joms ir negrėsė tiesiogi-nė mirtis kautynėse ar apsuptuose bun-keriuose, tai teko ištverti kitus sunkumus. Viena tokių buvo Vyčio partizanų apy-gardos vado Danieliaus Vaitelio-Briedžio žmona Aleksandra Vaitelienė. Apie tuos laikus ir išgyvenimus ji pasakojo: „Danie-lius buvo labai didelis patriotas, be jokių išskaičiavimų. Puikiai žinojo, kur ir kokiam likimui palieka savo šeimą – mažus vaikus ir mane. Aš labai vargau, labai, bet nieka-da jam nepriekaištavau. Tiek, kiek jis ke-tverius metus vargo miške, tiek aš vargau ne miške, tik ant mano pečių dar buvo vaikai ir mama. Vaikai – pas vienus gimi-nes, mama – pas kitus, o aš ant kojų – iš vienų giminių pas kitas. Kai mane suėmė, čekistai pasakė, kad dabar galėsiu ramiai pamiegoti. Visus ištrėmė į Sibirą.

sibire buvome visai prie bado. Per

dieną gaudavau 200 g duonos, bet gau-davau tik aš, o mūsų buvo keturi. Tą duo-

Valia priešintis

Domas Alekna-Klevas ir Zuzana Montvidaitė-Darkšienė-Eglaitė. Fotografuota 1950 m. liepos 20 d. per sutuoktuves.

Partizanų Domo Aleknos-Klevo ir Zuzanos Montvidaitės-Darkšienės-Eglaitės sutuoktuvių aktas.

ną palikdavau vaikams ir mamai, o pati eidavau dirbti į mišką nevalgiusi. O miške buvo sunku ne tik tremtiniams, bet ir vie-tiniams, bet visi dalydavomės paskutiniu kąsniu.

Vieną dieną darbe labai susirgau. Iš darbo, iš miško kirtimo, reikėjo pareiti še-šis kilometrus pėsčiomis. O sniego buvo daug. Buvo stebuklingai šviesi naktis, visi kartu dirbusieji nuskubėjo į priekį, o aš jau nebegalėjau paeiti, o dar reikėjo par-sinešti šiek tiek malkų, kad parėjus pas vaikus ir mamą, turėtume kuo pasikurti ir sušilti. Aš ir griuvau, ir šliaužiau, ir ėjau, vos ne vos nusiritau nuo to kalno, atsisė-dau ant kelmo ir pirmą kartą gyvenime pasakiau: „Danieliau, kad tu visą laiką pragare kęstum tokias kančias, kaip aš čia.“ Kiek pasėdėjusi, vėl ėmiau eiti ir su-tikau keliuku beeinančią manęs pasitikti mamą. Kada aš jai pasakiau savo pasku-tiniąsias mintis, ji man atsakė: „Tu padarei didelę nuodėmę. Ne tu viena vargsti, ne tave vieną vežė. Tai buvo istorinė pamo-ka. Tu matai, kiek žmonių kenčia ir vargs-ta. Daugiau gyvenime šitaip nesakyk, o

kutės-Žibutės istoriją. Z.  Venskutė-Žibu-tė į partizaninį pasipriešinimą įsitraukė 1946-aisiais  – iš pradžių buvo Kęstučio apygardos partizanų rėmėja ir ryšininkė – aprūpindavo partizanus vaistais, tvars-liava, po kautynių savo namuose slėpė ir slaugė sužeistus kovos draugus, nes partizanų štabo pavedimu buvo baigusi medicinos seserų kursus ir galėjo teikti kvalifikuotą medicinos pagalbą. Į trem-ties vietas siuntė partizanų artimiesiems siuntinius. 1949-aisiais partizanų pavedi-mu nuvyko į Tomsko sritį, iš ten į Lietu-vą pargabeno našlaičiais likusius vieno partizano vaikus. Nuo 1949-ųjų Z.  Vens-kutė-Žibutė tapo Kęstučio partizanų apy-gardos Šalnos rajono štabo ryšininke. Jos sodyboje buvo Kęstučio apygardos „Šalnos“ rajono vadovybės konspiracinis punktas. Deja, 1950-aisiais ją išdavė ir su-ėmė. Per tardymus žiauriai kankinta: dėl sumuštų vidaus organų, pažeisto stubu-ro ilgainiui ji tapo invalide. Kankinama nedavė jokių parodymų apie bendražy-gius ir partizanus globojusius bei rėmu-sius žmones. Per teismą ji vienintelė iš trylikos bendrabylių atsisakė advokato paslaugų ir gynėsi. Tiksliau nesigynė, o, rizikuodama būti nuteista mirties baus-me, kaltino pati: „<…> Aš buvau nusi-stačiusi prieš sovietinę valdžią ir sąmo-ningai kovojau už nacionalinę Lietuvos nepriklausomybę, už savą valdžią ir savą tvarką joje. Aš sąmoningai palaikiau par-tizanus ir neprašau sau malonės ar pasi-gailėjimo. Jūs esate okupantai ir neturite teisės mūsų teisti…“ – toks buvo pasku-tinis Z.  Venskutės-Žibutės žodis teisme.

1951 m. sausį Pabaltijo kari-nės apygardos tribuno-

lo nuosprendžiu nuteista 25-eriems me-tams lagerio ir 5-eriems metams tremties. Atlikusi sovietinių teismų paskirtą baus-mę, Z.  Venskutė-Žibutė tremtyje sukūrė šeimą. Į Lietuvą grįžo 1962-aisiais, apsigy-veno Kvėdarnoje. Mirė 1990 metais.

Dar vienas tokio pasiryžimo pavyzdys yra Onos Lešinskytės gyvenimo ir ko-vos kelias. O.  Lešinskytė kartu su mama gyveno Tauragės valsčiuje, vienkiemyje netoli Kaupių kaimo. Dviem moterims iš-laikyti ūkį, nudirbti vyriškus darbus len-gva nebuvo, bet moterys visada rasdavo galimybę padėti laisvės kovotojams – da-lydavosi maistu, skalbdavo partizanų dra-bužius – kuo galėjo, tuo padėjo. 1946 m.

ypač, jei dar aš girdėsiu.“ Tai štai  – vieną vienintelį kartą gyvenime taip pa-galvojau ir mintyse pasa-kiau jam, bet tai jau buvo ne mano jėgoms…“

Dar reikia paminėti, kad miškuose nebuvo reteny-bė ir partizaniškos vestu-vės. Netrūksta to liudijimų ir prisiminimų. Sakykime, kad ir minėtųjų Algiman-to partizanų apygardos vado A.  Slučkos-Šarūno (nuo 1948-ųjų Karaliaus Mindaugo (Kalnų) srities vadas  – aut.  past.) ir ry-šininkės J.  Railaitės-Ne-ringos vestuvės 1947  m. vasarą. Yra išlikusi viena kita fotografija, kur įam-žinti šie įvykiai. Lietuvos ypatingajame archyve pavyko rasti unikalų do-kumentą  – 1950-aisiais įvykusių sutuoktuvių liu-dijimą. Jame rašoma, kad 1950  m. liepos 20  d. šeimą sukūrė partizanai Domas Alekna-Klevas ir Zuzana Montvidaitė-Darkšienė-

Eglaitė. Liudytojais buvo devyni Kęstu-čio ir Žemaičių apygardų partizanai bei du ryšininkai. Žinoma, kad tokia proga partizanai į mišką pasikviesdavo kunigą, tačiau, savaime suprantamais saugumo sumetimais, jo vardas ir pavardė nemini-mi. Svarbiausia, kad tokios santuokos lai-kytos visiškai teisėtomis. Yra atvejų, kad ir šiais laikais – po 1990-ųjų – tokios san-tuokos pripažintos galiojančiomis.

išskirtinė moterų drąsa ir Pasiryžimas

Dažnai tenka girdėti ar skaityti, kad į MGB rankas gyvos patekusios moterys buvo sunkiau palaužiamos, įkalbamos ar įbauginamos duoti parodymus nei vyrai. Iš tiesų žinoma, kad ne viena moteris, kad ir baisiausiai kankinama, nieko neišduo-davo. Tačiau čekistų tardymo metodai ir technologija buvo gana gerai ištobulinti. Kalbant apie pasiryžimą ir beatodairišką drąsą, reikia paminėti Kęstučio partiza-nų apygardos ryšininkės Zofijos Vens-

2013 m. Nr. 5 53

Kęstučio partizanų apygardos ryšininkė Zofija Venskutė-Žibutė. Fotografuota 1949 metais davus priesaiką.

Valia priešintis54

vasarą O. Lešinskytė davė priesaiką ir tapo ryšininke, slapyvardžiu Akacija. Turėjo do-kumentus ir sąlygas laisvai judėti, todėl įvairiausių užduočių, partizanų prašymų netrūko. 1946 m. rudenį jos gimtojoje so-dyboje Kaupių vienkiemyje įrengtas Kęs-tučio partizanų apygardos Lydžio rinktinės štabo bunkeris. Vieta partizanams tiko  – tarp Tauragės ir Žygaičių esantis neturtin-gų, įtarimų nekeliančių moterų ūkis leido prireikus pasitraukti į netoliese plytinčius Tyrelių miškus. 1947  m. kovo pradžioje vyko sovietų rinkimai. Kad nekiltų nerei-kalingų kalbų ir įtarimų, partizanai pata-rė Akacijai būtinai eiti balsuoti. Kadangi per gerą pusmetį, kai sodyboje gyvavo įrengtas Lydžio rinktinės štabo bunkeris, nebuvo kilę nė mažiausio pavojaus, atsi-palaidavę partizanai elgėsi pernelyg lais-vai – dieną leido ne bunkeryje, o troboje. Kaip tik tuo metu į sodybą netikėtai užsu-ko du rusų kareiviai. Įvyko susišaudymas. Vieną kareivį nukovė, o kitą sužeidė. Bet jų paleista kulka perkirto kojos arteriją sena-jai Lešinskienei; kol partizanai nesėkmin-gai stengėsi sustabdyti kraujavimą ir ją iš-gelbėti, sužeistasis rusų kareivis sugebėjo dingti. Susidarė tokia padėtis, kad rizikuoti ir delsti nebuvo kada, – reikėjo skubiai su-rinkti štabo dokumentus, ginklus ir kuo greičiau trauktis. Ir dar kuo skubiau apie namuose įvykusią nelaimę perspėti į Giri-ninkų rinkimų apylinkę išėjusią Onutę. Pa-vakariais, jau grįžtančią namo, ją pasitiko ryšininkas ir perdavė liūdną žinią apie

mamos žūtį ir būtinybę pasitraukti iš gimtosios sodybos. Apsispręsti reikėjo akimirksniu, pasirinkimo galimybės tik dvi  – MGB arba partizanų būrys. Taip O.  Lešinskytė-Akacija tapo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Briedžio būrio partizane. Apie moterų gyveni-mą partizanų būryje pasakojo ji pati: „Būrys tuo metu buvo didelis  – apie 25–30 kovotojų. Tarp jų keturios mote-rys  – rinktinės vado Alekso Miliulio-Nep-tūno žmona, dvi partizano Mečislovo Dargužo-Aro seserys ir aš. Partizanai į žy-gius, į užduotis mūsų neimdavo, tačiau apmokė, kaip elgtis su ginklais. Partizanų stovykloje atlikdavome moteriškus dar-bus  – rūpinomės maisto ruošimu, skalbi-mu, bendra tvarka. Šiems darbams keturių moterų buvo kaip ir per daug, todėl ne-trukus perėjau į Kazimiero užkalnio-Tauro vadovaujamą būrį. Nelengva man buvo. Sunkiausia buvo morališkai. Kitoms mote-rims buvo kiek ramiau ir lengviau – vienos vyras buvo partizanas, kitos turėjo brolį, dar kitos bent jau simpatijas turėjo, o aš nieko neturėjau – nei namiškių, nei nieko. Toks tas ir gyvenimas buvo ginkluotų vyrų būryje. Siūlė man ir draugauti, ir tekėti, ir vestuves miške iškelti. Pagalvodavau apie tai, bet nenorėjau nei sau tos naštos pri-siimti, nei kito žmogaus įpareigoti – visgi padėtis ir taip be galo įtempta ir sunki, o čia dar šeimyniniai įsipareigojimai... Todėl ir laikiausi tokios pozicijos, kad nuo visų siūlymų draugauti griežtai atsisakydavau.

1950 m. gegužės 7 d. agentas smogi-

kas Fricas Gaubtys netoli Stirbaičių kai-mo įviliojo partizanų būrį, kuriam tada priklausė O.  Lešinskytė-Akacija, į pasalą. Per kautynes žuvo penki partizanai, Aka-ciją sunkiai sužeidė, bet ji sugebėjo pasi-traukti. Apie metus gydėsi pas žmones. Tačiau 1951  m. gegužės 29  d. O.  Lešins-kytė-Akacija buvo suimta, daugiau nei metus tardyta ir 1952-aisiais sovietinių teismų nuteista 25-eriems metams lage-rio bei 5-eriems metams tremties. Kalėjo Vorkutoje. Grįžusi į Lietuvą, sukūrė šeimą, apsigyveno Tauragėje.

Režisierius Edmundas Zubavičius, pa-statęs ne vieną dokumentinį filmą apie partizanus, tarp jų ir apie moteris parti-zaniniame kare, yra pasakęs: „Partizanės moterys taip suėjo į mano sielą, kad nie-kada nepaliks manęs, nes aš išgyvenau jų gyvenimus. Vien Marijona Žiliūtė-Eglu-tė iš „Vienatvės pilnaties“ ko verta!.. Jos žvilgsnyje  – partizanų šešėliai, tikėjimas ateitimi ir vienatvė, vienatvė...“

Ir, gink Dieve, nebūdavo jokių kabi-nėjimųsi. Tiesa, būrio vyrai sakyda-vosi nejaučią, kad esu būryje kažkuo išskirtinė vien dėl to, kad esu mote-ris. Aišku, buvau tvirto charakterio, užsispyrusi, vyrai mane labai gerbė, juolab ir visus pavedimus atlikdavau nepriekaištingai.“

Kęstučio apygardos

partizanė Ona Lešinskytė-

Akacija. 1950 m.

Vyčio apygardos partizanė Zofija Striogaitė-Žilienė-Klajūnė tarp brolių Sinkevičių – Jono-Šermukšnio ir Petro-Ąžuolo. Apie 1947–1948 m.

Gen

ocid

o au

kų m

uzie

jaus

ir L

ietu

vos

ypat

ingo

jo a

rchy

vo fo

ndų

nuot

r.

Knygos 55

Regėjęs paskutines teroristų vAdeivos gyvenimo valandas

Mark Owen, Kevin Maurer. NELENGVA DIENA. MISIJA, PER KURIĄ BUVO NUKAUTAS OSAMA BIN LADENAS, SPECIALIŲJŲ JAV OPERACIJŲ PAJĖGŲ KARIO AKIMIS (iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis). Vilnius: Alma littera, 2013. 264 p.

Leidyklos „Alma littera“ lietuviškai išleista Marko Oweno knyga „Nelengva diena“ Amerikoje vertinta prieštaringai. Pentagonas teigė, kad autorius pažeidė sutartį ir atskleidė įslaptintą informaciją. Teisingumo ministerija grasino imtis teisinių veiksmų, bet M. Owenas patikino, kad nieku gyvu nebūtų kėlęs pavojaus buvusiems bendražygiams. Jo tiks-las buvęs papasakoti neiškraipytą tiesą, o didumą knygos pajamų jis pažadėjo skirti žuvusių „ruonių“ šeimoms.

Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laivyno SEAL pajėgų karys, šią knygą parašęs Marko Oweno slapyvar-džiu, 2011 metais dalyvavo Pakistane surengtame reide, per kurį buvo nukautas Osama bin Ladenas. Rašant kny-gą, M. Owenui talkino žurnalistas Kevinas Maureris – jis beveik dešimtmetį yra skyręs JAV specialiųjų pajėgų vei-klos tyrimams. Nieko keista, kad M. Oweno pasakojimas sukėlė daug ginčų – ir dėl pačios misijos jų kilo nemažai.

M.  Owenas  – atsistatydinęs JAV laivyno specialiųjų karinių užduočių grupės, vadinamos šeštąja SEAL ko-manda, karys. Jis daug metų tarnavo laivyne kaip „ruo-nis“ ir dalyvavo šimtuose misijų visame pasaulyje. Per 2011-aisiais Abotabade (Pakistanas) O. bin Ladeno kom-plekse vykdytą lemtingą antžeminę operaciją „Neptūno ietis“ M.  Owenas buvo vienos grandžių vadas ir vienas pirmųjų karių, įžengusių pro teroristų lyderio slėptuvės trečiame namo aukšte duris.

„Nelengvoje dienoje“ M. Owenas kalba apie jo ir dvide-šimt keturių rinktinių vyrų, elitinės specialiųjų pajėgų ko-mandos, ruošimąsi svarbiausiai savo gyvenimo užduočiai, patirtą sraigtasparnio avariją, O.  bin Ladeno komplekso šturmą, lemiamą šūvį ir istorinį radijo pranešimą, paskelbu-sį, kad pasaulio pirmojo teroristo nebėra tarp gyvųjų.

Knygoje ne tik pasakojama apie specialiųjų pajėgų operacijas, bet ir nusikeliama į JAV karinę bazę, aprašoma geriausių kovotojų atranka bei mokymai, sudėtingos tre-niruotės. M. Owenas kalba apie svarbiausią „ruonių“ iššū-

kį – apie tai, kaip kariai verčiami pasiekti fizines ir emocines žmogaus galimybių ribas, aukščiausią fizinės ištvermės lygį, apie daugybę slaptų misijų ir savo komandos gyvenimą po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių. Šia knyga, kur atskleidžia-ma tikroji „ruonių“, kurių talentas, gebėjimai, patirtis ir išskir-tinis pasiaukojimas pelnė vieną didžiausių karo su terorizmu pergalių, istorija, autorius pagerbia vyrus, dėl savo šalies rizikuojančius viskuo, ir kartu supažindina su nepagražinta specialiųjų JAV operacijų pajėgų karių kasdienybe.

Knygos

„Vienintelė lengva diena buvo vakar“,  – tokia JAV laivyno specialiųjų karinių užduočių grupės „ruonių“ filosofija.

13 skyrius. Įsiskverbimas„<...> Sunku apsakyti, ką jauti sraigtasparniui krin-

tant žemyn. Kažin ar iki galo perpratau, kas dedasi. Galvoje sukosi mintis, kad galbūt liksiu įstrigęs tarpdu-ry, kaip animacinio filmuko „Looney Tunes“ veikėjas. Jame namas nukrinta ant uolos, o veikėjas pasprunka atidaręs priekines duris. Šmėkštelėjo mintis, kad, sraig-tasparniui rėžus į žemę ir ėmus verstis, iškrisiu pro prie-kines duris ir būsiu saugus.

Mums artėjant prie žemės šmėstelėjo pietinė kom-plekso siena.

Sraigtasparniui pasisukus devyniasdešimties laips-nių kampu, uodegos sraigtas jos vos neužkliudė. Žemei skriejant artyn krūtinę sugniaužė baimė. Ne-valdžiau įvykių, veikiausiai tai mane labiausiai ir gąs-dino. Visada maniau, kad tikriausiai žūsiu per susišau-dymą, tik jau ne per sraigtasparnio avariją. Buvome linkę tikėti mums palankiu likimu. Žinojome, kokie tyko pavojai. Apskaičiuodavome mūšio tikimybes ir pasitikėjome savo įgūdžiais. Bet sėdėdami įsikabinę sraigtasparnyje nieko negalėjome padaryti. Likus ke-lioms sekundėms iki smūgio, pajutau kaip nosis nusvi-ro žemyn. Laukdamas bumbtelėjimo sulaikiau kvapą. Sraigtasparnis sudrebėjo ir nosimi tarsi strėlė smigo į minkštą žemę. Ji čia pat. Štai mes ir vietoje. Viskas nutiko taip greitai, kad nė nepajutau smūgio.

Sraigtai nesulūžo. Rotoriai taršė purviną kiemą, kėlė aplink mus dulkių ir šiukšlių audrą.“ (P. 169, 170)

„Iššokau iš kabinos ir pritūpiau ant žemės. Nors slėgė daugiau kaip trisdešimties kilogramų įranga, nejutau nei svorio, nei smū-gio. Nė nežvilgterėjęs atgal, tarsi olimpinis sprinteris leidausi bėgti nuo sraigtasparnio. Sustojęs maždaug už dvidešimt septynių me-trų, atsisukau ir pirmą kartą pamačiau avarijos vietą.

Sraigtasparniui nukritus, uodegos strėlė užstrigo ant keturių metrų aukščio sienos. Atraminė uodegos dalis pakėlė „Juodąjį vanagą“ ir neleido sraigtams pasiekti žemės. Jei sieną būtų kliu-džiusi kuri kita sraigtasparnio dalis arba būtume pasvirę ir sraig-tai būtų pirmi palietę žemę, nė vienas mūsų nebūtų atsikėlęs iš balos sausas. Tedis su padėjėju padarė tai, kas neįmanoma.

Mačiau komandos draugus šokant iš kabinos ir neriant pro tarpą po sraigtasparniu, kuris vis dar rėmėsi į sieną.“ (P. 170)

„<...> Žinojome, kad vienas patikimiausių bin Ladeno kurjerių Achmedas al Kuveitas su šeima gyvena svečių name. Tikėjomės, kad ten bus bent viena iš jo žmonų ir keletas vaikų. Kadangi name buvo vaikų, spąstų nesitikėjau.

Visai kaip makete ir nuotraukose, namo priekyje buvo dve-jos metalinės durys, jose langeliai su grotomis. Ir jie, ir didieji langai grotuoti. Name nemačiau jokių šviesų. Langus dengė marškos, nepažiūrėsi, kas viduje.

<...> Jau ruošiausi užtaisyti detonatorių, bet tada kažkas atšo-vė spyną. Tą garsą išgirdo ir Vilas, akimirksniu pasitraukėme nuo

durų. Nė neįsivaizdavome, kas išeis ir ko tikėtis. Priešas pravers duris ir išmes granatą ar iškiš savo AK-47 ir ims šaudyti?

<...> Durys pamažu prasivėrė, girdėjau šaukiant moterį. Bet nepasijutome saugesni. Jei ji išeis su savižudžio liemene, mes žuvę. Čia bin Ladeno kompleksas. Čia pilna jo pagalbi-ninkų. Jau buvome pasitikti šūviais, todėl buvo aišku, kad ko-votojai pasiruošę dėl bin Ladeno mirti.

Nors veidu varvėjo prakaitas, o akys buvo prineštos sraig-tasparnio sukeltų smilčių, per žalią naktinio regėjimo žiūro-nų miglą pamačiau moters pavidalą. Ji kažką laikė rankose ir mano pirštas pamažu ėmė spausti gaiduką. Moteriai apie galvą šokčiojo mūsų lazeriai. Jei ji laiko bombą, pakaktų da-lies sekundės jos gyvybei atimti.

Durims prasivėrus plačiau, pamačiau, kad glėbyje ji laiko suvystytą kūdikį. Al Kuveito žmona Mariama išėjo spausdama prie krūtinės vaiką. Jai iš paskos iš namo išsekė dar trys vaikai.

– Eikš čia! – arabiškai jai šūktelėjo Vilas.Ginklu sekiau, kol jie ėjo prie mūsų.– Jis negyvas, – arabiškai Vilui pasakė Mariama, – nušo-

vėte jį. Jis negyvas. užmušėte jį.Vilas greitai apieškojo moterį.– Ji sako, kad vyras negyvas, – išvertė Vilas moters žo-

džius.Pritūpęs iš dešinės stumtelėjau duris.Miegamojo tarpduryje tysojo kojos. Nebuvo, kaip sužino-

ti, ar priešas dar gyvas, o aš neketinau rizikuoti. Vilas spus-telėjo man petį sakydamas, kad pasiruošęs, ir žengėme į ko-ridorių. Pridėjau šautuvą prie peties ir iššoviau porą kulkų, norėjau būti tikras, kad vyras nukautas.“ (P. 172–175)

PARENGė JuoZAS PoCIuS

56