IŠBANDYK SAVE!Specialus Lietuvos kariuomenės žurnalo KARYS priedas būsimiems kariams

ATEIK į jaunesniųjų karininkų vadų mokymus!

Trejų metų trukmės kariniai mokymai savaitgaliais, kurių metu pajusi kariško gyvenimo pulsą, įgysi naujos patirties, sutiksi daug bendraminčių ir turėsi dar vieną savo profesinio kelio alternatyvą.

JKVM baigęs:• įgysi karininko profesiją, tau bus suteiktas atsargos leitenanto laipsnis;• atliksi pareigą savo šaliai – privalomąją pradinę karo tarnybą;• įgysi galimybę tapti profesinės karo tarnybos kariu;• įrašas apie baigtus mokymus Tavo gyvenimo aprašyme gali padėti lengviau įsidarbinti – būsimas darbdavys įvertins tavo atsakomybę ir drausmingumą, mokymuose įgytas žinias.

Daugiau informacijos – www.karys.lt

STUDENTE!

I. Bu

dzei

kaitė

s nu

otr.

Nori tapti karininku?

prieš ketvirtį amžiaus jūsų senelių ir tėvų dėka ištrūkome iš imperijos, kuri diktavo, kaip mums gyventi. Šiandien mes gyvename nepriklausomoje, demokratinėje šalyje. Turime galimybę rinktis, kaip save realizuoti, ką norime daryti, išsakyti savo nuomonę.

Tačiau laisvė nėra dovana – tai pareiga. Laisvę reikia puoselėti, branginti ir apginti.Svarbu tęsti garbingas Lietuvos sukilėlių, Nepriklausomybės kovų savanorių, pokario partizanų

ir šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės tradicijas. Turime ugdyti savyje tėvynės patriotą, mylintį savo kraštą, jo žmones, kultūrą ir istoriją, taip pat būti pasirengę ginti tėvynės laisvę, nepriklausomybę, demokratijos vertybes. Didžiuotis savo šalimi, aktyviai dalyvauti valstybinių švenčių minėjimuose, renginiuose, kuriuose pagerbiama mūsų šalies istorija ir jos didvyriai.

Džiaugiuosi jaunimo nusiteikimu savanoriškai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Tai rodo, kad jaunimas jaučia atsakomybę už savo šalį, nori išmokti apginti savo valstybę, savo šeimą. Tegul tai būna jums įkvepiantis ir sektinas pavyzdys.

Noriu paraginti jus pagalvoti apie kitus tarnybos būdus Lietuvos kariuomenėje: stoti į Krašto ap-saugos savanorių pajėgas ar į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, pasirinkti šaulio tar-nybą, dalyvauti šaulių vasaros stovyklose. Gal būt kai kurie ateityje pasirinksite pačią garbingiausią kelią savo gyvenime – kario profesiją.

Brangus jaunime,Lietuvos ateitis priklauso nuo jūsų kartos. Nuoširdus jūsų darbas bet kurioje gyvenimo sferoje yra

Tėvynės labui: stiprina jos dvasią, puoselėja pilietiškumą ir patriotiškumą, stiprina mūsų tautą, mūsų valstybę. Jūsų indėlis yra neįkainojamas, kuriant gražią, vieningą, demokratinę, laisvą ir saugią Lietuvą!

Juozas Olekas,Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras

Brangus Lietuvos jaunime,

be abejo, ne kartą esate girdėję, kad Jūs – Lietu-vos ateitis. Galbūt tai Jums atrodo dar neįtikėtina, galbūt manote, kad laikas, kai nuo Jūsų kas nors priklausys, dar labai toli, tačiau patikėkite mani-mi, tai tikrai neilgai truks. Visgi, kodėl Jūs taip apibūdinami? Be abejo, todėl, kad esate Lietuvos Respublikos piliečiai – Lietuvos valstybės nariai. Ne pastatai, turtai ar žemės, būtent Jūs, piliečiai, ir sudarote valstybę.

Mūsų šalies ateitis, kokie Jūs būsite, kaip mąs-tysite, kuo užsiimsite didžiąja dalimi priklauso nuo keleto dalykų: genų, kuriuos paveldėjote iš savo tėvelių, aplinkos, kurioje augote ir gyvenate, kaip Jus auklėjo, kiek į save investavote Jūs patys, kiek pastangų įdėjote, kad būtumėte geresni, ge-riausi. Žinoma, yra dalykų, kurie nuo Jūsų nepri-klauso, tačiau pastangos yra būtent Jūsų rankose. Nepamirškite to.

Pastaraisiais metais saugumas Europoje vėl tapo itin trapus. Aktualėja ir mūsų valstybės sau-gumo klausimas. Stiprinti šalies saugumą yra ne tik kariuomenės, o ir mūsų visų – šalies piliečių – pareiga. Ne tik Konstitucija ar kiti įstatymai, bet ir šlovinga mūsų šalies istorija mus įpareigoja bet kokia kaina išsaugoti tai, kas ne kartą buvo iško-vota mūsų protėvių.

Kaip tai padaryti? Yra įvairių būdų įsitraukti į ginkluotą šalies gynybą: atlikti nuolatinę privalo-mąją pradinę karo tarnybą, po jos – tapti pareng-tojo rezervo arba profesinės karo tarnybos kariu; tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose; tap-ti Šaulių sąjungos nariu; studijuojant aukštojoje mokykloje išeiti jaunesniųjų vadų karininkų mo-kymus. Tačiau ne mažiau svarbu žinoti, kad karo atveju gynyba galima ne tik su ginklu rankose. Karo metu gyvenimas nesustoja, todėl, jei nebūtu-mėte karo prievolininkas ar šaukiamojo amžiaus jaunuolis, prisidėtumėte tiesiog pagal galimybes, tęsdami savo kasdienę veiklą, toliau dirbdami ir vykdydami Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadų nu-rodymus, suteikdami jiems reikiamą informaciją ir pagalbą, nekolaboruodami su priešais.

Be abejo, visada atsiras tokių, kurie sakys, kad

Gerbiamieji,

svajoja šimtai vyrų ir moterų, tokiais vaikais di-džiuojasi tėvai, tokiais tėvais – vaikai. Vieniems tokiomis asmenybėmis tapti pavyksta kariuome-nėje, kiti savo stiprų charakterį formuoja sunkiai dirbdami, pasirinkę kitą veiklą.

Ką pasirinkti, be abejo, kiekvieno Jūsų apsi-sprendimo teisė. Svarbiausia, kad norėtumėte ir bandytumėte siekti. Linkiu Jums sėkmės ir tikiu – Jums pavyks!

Generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas,Lietuvos kariuomenės vadas

į Lietuvos kariuomenę ir į šalies saugumą inves-tuoti neverta, neverta mokytis karybos, neverta net bandyti priešintis, nes vis tiek neapsigintume. Tačiau istorijoje yra ne vienas atvejis, kai tikėjimas ir valia gintis padarė stebuklus, kai saujelė moty-vuotų kovotojų atsilakė prieš kelis ar net keliolika kartų gausesnį ir geriau ginkluotą priešą. Mūsų atvejis net ne toks – esame NATO nariai ir turime tam tikras saugumo garantijas, mums būtų labai svarbu apsiginti, kol sulauktume sąjungininkų paramos.

Visgi, prieš tikintis paramos, būtina pagalvoti apie tai, kodėl gi sąjungininkai turėtų ginti mūsų šalį, jei mes patys nebūtume net tam pasiruošę ar nebandytume to daryti. O ką jau kalbėti apie mūsų pasirengimą ir valią ginti kitas NATO šalis.

Kariuomenės skeptikams pateiksiu paprastą pavyzdį: visi esame linkę investuoti į savo būsto saugumą – įsigyjame brangias, bet patikimas spy-nas, šarvuotąsias duris, diegiame signalizacijos sistemas, nors nei viena iš minėtų priemonių ne-garantuoja šimtaprocentinio saugumo – skiriasi tik laikas, per kurį vagys gali jas įveikti. Lygiai taip yra ir su šalies gynyba. Jei savo šalies saugumu rū-pinsimės kaip savo namų, manau, tikrai apsigin-tume per tą laiką, kol sulauktume sąjungininkų paramos.

Patriotizmas, ištikimybė, pasiaukojimas, sąži-ningumas, drąsa, pagarba, garbė ir principingu-mas – vertybės, kuriomis gyvena ir kurias ugdo Lietuvos kariuomenė. Jos padeda nepalūžti ir ap-sispręsti, kuriuo keliu toliau eiti, net ir esant sun-kiausioms gyvenimo situacijoms. Tai patikrinta. Jei Lietuvoje nebūtų radęsi piliečių, kurie vado-vaudamiesi šiomis vertybėmis, iškilus pavojams, ėmė į rankas ginklus, tapo kovotojais ir gynė Lie-tuvos Laisvę, šiandien, ko gero, negalėtume savęs vadinti lietuviais, kalbėti lietuviškai, didžiuotis savo garbinga istorija. Be to, šios vertybės labai praverčia ir civiliniame gyvenime. Ne veltui ža-vimasi karių ištverme, drausme, tvarkingumu, drąsa, sąžiningumu ir ištikimybe. Tokių darbuo-tojų laukia darbdaviai, apie tokias antrąsias puses

3

Krašto apsaugos ministro patarėja dirbu jau trečius metus. Tiek per įvairių laidų filmavimą Lie-tuvoje ir užsienyje, tiek per interviu radijo laidose, tiek apskritai gyvenime man tenka išgirsti: „Kokia jūs drąsi, kad pasirinkote Lietuvos kariuomenės sritį – juk tai yra išskirtinai vyrų pasau-

lis!“ Visuomet nusišypsau prieš atsakydama į tokį gana banalų pastebėjimą, nes, visų pirma, tikiu, jog Lietuvai reikia daugiau moterų lyderių, drąsių, išskirtinio talento ir savimi pasitikinčių. Lietuvai, kaip ir pasauliui, bandančiam įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1325, turėtų rūpėti, kad lyderė, nesvarbu, kokią sritį ji bepasirinktų, galėtų sėkmingai dalytis savo potencialu ir kurti išliekamąją pridėtinę vertę toje srityje, kurioje dirba, galėtų tobulėti kaip asmenybė. Antra, esu giliai įsitikinusi, kad ugdyti visuomenės patriotiškumą ir pilietiškumą, skatinti sąmoningo Tėvynės gynėjo, pagarbos jai motyvaciją, stovėti petys petin su Lietuvos kariuomene galime mes visi – tiek jau-ni ir vyresni, tiek moterys, tiek vyrai. Svarbiausia, kad visi tikėtume savo atliekamos misijos prasme ir mąstytume globaliai. Trečia, kadangi žvelgiu į pasaulį optimistiškai ir su tikėjimu, kad Lietuva eina realios, o ne teorinės modernizacijos, vystymosi visomis prasmėmis keliu, noriu skaitytojas ir skaity-tojus dar labiau įkvėpti, ypač Y ir Z kartas. Niekada neleiskite, kad kas nors jums apkarpytų tikėjimo ir svajonių sparnus. Jei tikite savo gyvenimo užduotimi ir savimi, – eikite tvirtai ir užtikrintai pasirinktu keliu ir nedvejokite, jei kelyje pasitaikytų sunkumų ar dirbtiniai primesti stereotipai norėtų susilpninti jūsų valią. Kiekvienas mūsų jau nuo gimimo esame lyderės ir lyderiai, tik ne visi tą suprantame. Palai-kykime Lietuvos kariuomenę ir tikėkime savimi. Juk mes esame didi tauta.

Krašto apsaugos ministro patarėja Gintarė Janulaitytė

Visų piliečių lyderystė, arba kodėl turime laužyti

stereotipus

4

5

Pulkininke, Lietuvai vos atkūrus Nepriklausomybę, į kariuomenę atėjote savanoriu, o šiandien vadovaujate Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP).

Apibūdinkite trumpai savo karjerą?Noras tarnauti, tobulėti, siekti tarnybai reikalin-gų žinių, tam tikros charakterio, fizinės savybės ir jų lavinimas. Be mokslų Karo akademijoje, karjera netipinė – šuoliais į kalną, nuo jo – į slė-nį, bet palaipsniui – aukštyn. Visada įsiklausau į vyresnių kolegų patarimus, priimu pastabas. Ko gero, ne paskutinėje vietoje ir sėkmės faktorius.

Kodėl patriotinis entuziazmas, prieš 25 metus masiškai apėmęs jaunuomenę, labai greitai ėmė blėsti, o tarnauti Lietuvos kariuomenėje tapo neva nemadinga?Iš esmės prieštaraučiau jau dėl tokio klausimo. Jaunimas ir dabar tikrai patriotiškas: juk dauguma dabartinių KASP savanorių jauni, 18–30 metų. Vi-sada kariuomenėje buvo beveik tiek karių – profe-sionalų, šauktinių, savanorių, – kiek reikėjo, kiek sugebėjo kariuomenė jų pašaukti. Be abejo, egzis-tuoja gero ir nerūpestingo gyvenimo pagundos, lengvas pinigas (nelaikau tai nuodėme), bendro valstybės budrumo grėsmių fone pokyčiai.

Kuo šiuolaikiniam, nepriteklių nepajutusiam jau-nuoliui gali būti patrauklios KASP?

Pajusti sunkumų ir dar eurą kitą gauti – juk ci-viliniame gyvenime už išgyvenimo mokyklą ar kliūčių trasą reikėtų pinigus mokėti. Be to, aplin-kos pakeitimas, ginklai, sutikti nauji draugai, nauji įgūdžiai ir prisiminimai visam gyvenimui.

Ką pasakytumėt tiems, kurie ėmė „garsiai verkti“ po to, kai 2015 m. buvo grąžintas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą?Viskas jau išsakyta. Ir kultūringa, ir argumen-tuota, ir jų pačių „verktinių“ kalba. Kalbu, turė-damas galvoje ne tuos jaunuolius, kurie gali būti kviečiami į tarnybą, bet tuos, kurie „verkė“, nors jų niekas ten nekvietė ir nekvies. Manau, kad rimtas žmogus visada žino savo vertę ir nelei-džia iš savęs šaipytis – toks drąsiai ateis į kariuo-menę patirti nuotykių, įveiks sunkumus ir tokiu būdu geriau pažins save, užsigrūdins.

Ką patartumėte rinktis būsimajam abiturientui: 9 mėnesius Lietuvos kariuomenėje ar stojamiejuosius egzaminus į aukštąją mokyklą?Manyčiau, kad ir man sunku būtų apsispręsti, jei tokio amžiaus būčiau. Ko gero, geriausia – stojamieji egzaminai į aukštąją mokyklą, o juos išlaikius – į Lietuvos kariuomenę. Tada nedings noras nei studijuoti, nei kariauti, t. y. mokytis ginti savo Tėvynę. Beje, išmokus gyventi karišku režimu ir studijuoti bus lengviau.

Svarbiausia – noras tarnauti! Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas

plk. Arturas Jasinskas

7

„Darykit ką norit, o kariuomenėn neisiu“. „Jeigu bus karas, tikrai lėksiu užsienin“. Tokių ir panašių komentarų pagausėjo po to,

kai buvo vėl paskelbta apie būtinosios karo prievolės atkūrimą.

Iš kompiuterių ekranų sužiuro ašaroti veidai.Iš tiesų, ar ne keista? Jaunas žmogus, gimęs

ir išaugęs nepriklausomoje demokratinėje res-publikoje, besinaudojantis įstatymais patvirtin-tomis pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, nesusi-mąsto, kad jos nėra duotos savaime. Jis geriau paverks. Nes, jo įsivaizdavimu, jo laisvės „su-tryptos“.

Jei tos laisvės nebūtų apgintos ir Lietuva vėl būtų bandoma okupuoti, gyvenimo kokybė iš-kart pasikeistų – ir tikrai ne į gerąją pusę. Isto-rijoje netrūksta pavyzdžių, kai, į šalį įžygiavus priešo kariuomenei, visos bėdos pasirodo esan-čios vaikiškos ir juokingos. Deja, juokinga nebe-būna.

Jaunas žmogus trokšta saviraiškos ir siekia in-dividualumo. Dėl to kartais jis nepastebi visuo-meninių dalykų, kartais net ignoruoja juos, jei nežadama naudos ar malonumo: „Rinkti šiukš-les per akciją „Darom“? Ne. Nėra laiko. Varysiu į koncertą, su draugais susitiksiu, pašėlsim kaip reikia.“

Blogiausias tokio požiūrio rezultatas – ma-žėjanti valios jėga. Žmogus, pripratęs gyventi vien malonumais, atpranta siekti ambicingesnių tikslų. Blogiausia, kad dažnai jis atpranta mąsty-ti ir veikti savarankiškai – o kuriam galui? Ge-rai išvystyta pramogų industrija galvoja už jį, o pinigų galima prasimanyti iš besąlygiškos tėvų meilės. Paauglystėje susiformavęs įprotis gyventi be pareigų vėliau niekur nedingsta. Savarankiš-kai norintis gyventi žmogus to nesugeba – ir vėl

Kaip tampama „verktiniu“?Darius Sutkus

prasideda „pašalpinis“ gyvenimas mažoje kom-forto zonoje, kurios ribas apibrėžia tėvų ar vals-tybės teikiamų pašalpų sąskaita.

Arba dar galima emigruoti – ten pašalpos di-desnės… Keista, kad yra žmonių, kurie padarys viską, kad tik galėtų naudotis savo teisėmis, bet nė puse žodžio neužsimins apie pareigas.

Primirštos istorijos pamokosBėda tik ta, kad bet kuri susikurta teisių ir

laisvių komforto zona neamžina. Ir viena prie-žasčių, dėl kurios visų mūsų gyvenimas gali labai pasikeisti – mūsų geografinė padėtis. Dar tarpukariu keistuoliu laikomas profesorius Ka-zys Pakštas rašė: „Lietuva – tai šalis, kurioje labai pavojinga gyventi.“

Ar profesorius, išmaišęs pusę pasaulio, matęs kalnus ir džiungles, neapsiriko taip tvirtindamas apie lygumų kraštą prie jūros kranto?

Istorija parodė, kad ne. Po kelių metų prasi-dėjo II pasaulinis karas, o dar po pusmečio buvo okupuota Lietuva. Žaidimas buvo suloštas taip gudriai ir greitai, kad nepagelbėjo jokios drau-gystės ar neutralumo sutartys, o visai neblogai ginkluotai Lietuvos kariuomenei nebuvo duota įsakymo priešintis – Vyriausybės nariai, matyt, taip pat buvo pernelyg įtikėję savo komforto zo-nos neliečiamumu ir galingesniųjų mielaširdyste.

Tik paprastas Lietuvos jaunimas pokario metais ginkluota kova parodė, kad okupuoti buvome per prievartą, o ne patys sutikome būti priimami į blogio imperiją, o jų vaikai pratę-sė savo tėvų nebaigtą darbą tautinio atgimimo laikais – tąkart parodydami savo ryžtą jau nebe ginklu, o dainomis.

Bet Lietuva ir iki šiol išlieka „šalimi, kurioje pavojinga gyventi“. Ji, visų pirma, yra ant ribos,

9

kuri nuo seno skyrė dvi – Vakarų ir Rytų – kul-tūras, o po to tapo įtampos tarp demokratinio ir totalitarinio pasaulio riba. Ši įtampa niekur nedingo, ir nėra pagrindo itin tikėtis, jog buvusi šaltojo karo riba – it seniai užgesęs ugnikalnis. Pirmasis šios linijos lūžio taškas buvo Balkanai. Kaip tai palietė žmones, galima įsivaizduoti iš liudininko pasakojimo:

Esu iš Bosnijos, o jums turbūt žinoma, kad 1992–1995 metais ten buvo tiesiog pragaras. Mūsų miestą, kuriame gyveno 60 tūkstančių gyventojų, apsupo ir užblokavo kariuomenė, ir mūsų gyve-nimas metams tapo tikru mėšlu. Neturėjome nei teisėsaugos, nei kitų jėgos organizacijų. Kūrėsi ginkluotos grupės. Tie, kas turėjo ginklą, patys gynė savo šeimas ir namus.

Aš išgyvenau metus mieste, kuriame nebeliko vandens, elektros, kuro, sveikatos apsaugos, civili-nės saugos, produktų paskirstymo sistemos ir kitų municipalinių tarnybų – mieste be jokios centra-lizuotos valdžios ar savivaldos. Po poros mėnesių mieste įsisiautėjo gaujos. Grobė viską, ką galėjo. Daugelis mirė nuo užkrečiamųjų ligų, ypač tie, kas gėrė užterštą vandenį. Mes daugiausia rinko-me lietaus vandenį ir jį virinome. Valgyti tekdavo ir balandžius, ir net žiurkes. Valiuta labai greitai tapo niekuo. Grįžome į mainų prekybos laikus.

Šiandien aš gerai ginkluotas ir apsirūpinęs at-sargomis. Be to, turiu patirties. Išgyventi vienas negali. Išgyvenimas priklausys nuo to, kaip gerai jūs pasirinksite patikimus nelaimės draugus, kiek bus vieninga ir pasiruošusi jūsų šeima.

O 2008 metais Rusija įsiveržė į Gruzijos teri-toriją. Dabar tas pats scenarijus Rytų Ukrainoje. Ir žmonės priversti dalyvauti šiuose įvykiuose, nori jie to ar ne.

Tačiau Ukrainoje norima atplėšti tik mažą jos dalį, o Baltijos valstybės, tikėtina, būtų pradėtos okupuoti iškart. Įsivyrautų chaosas. Judrusis ry-šys, ko gero, nutrūktų, internetas būtų atjung-tas. Valstybės sienos – užblokuotos, jūros ir oro uostai – uždaryti. Netgi judėjimas miestuose ir tarp jų būtų suvaržytas – įsigaliotų praleidimo punktai, dokumentų tikrinimas, būtų įvesta ko-mendanto valanda. Maisto tiekimas žlugtų, o būtiniausi produktai būtų išduodami tik pagal korteles. Vėliau savo tvarką okupantai bandy-

tų įvesti ir įtvirtinti draudimais ir bausmėmis. Okupantai negali nieko pasiūlyti – tik naudoti užimtos teritorijos išteklius savo naudai ir susi-doroti su mąstančiais kitaip.

Tai ne fantazijos, o apibendrinta šiuolaikinių karinių konfliktų patirtis.

Nejaugi mes to norime?

Tikėtis geriausio, ruoštis blogiausiamŽinoma, tikrojo scenarijaus niekas negali už-

tikrintai numatyti. Bet aišku viena. Daugelis bu-vusios taikios šalies gyventojų rizikuotų prarasti savo namus, turtą, šeimą, sveikatą ar net gyvybę. Padėti išlikti tokiu ar panašiu atveju gali tik labai specifiniai įgūdžiai, kurių reikia mokytis. Ge-riausiai – iš anksto.

Jei žmogus yra tarnavęs kariuomenėje, jis ži-nos, kaip elgtis ir ką daryti, kilus didesniam ar mažesniam ginkluotajam konfliktui. Jis ramiau ir racionaliau elgsis apskritai esant bet kokiai ekstremaliajai situacijai. Bėda tik ta, jog karinis mokymas nėra visagalis – bazinių karinių mo-kymų metu įsisavinami tik pradiniai karybos įgūdžiai. Daug geriau, jei žmogus į kariuomenę ateina būdamas geros fizinės parengties, jo mo-tyvacija teigiama, yra sukaupęs žinių.

Lietuvoje mokyklose dar nėra karinio pa-rengimo prieš šaukimą pamokų. Tačiau galima paminėti aibę veiklos sričių, kurios, kaip ir karo tarnyba, išmoko būti nugalėtoju, o ne auka.

Sportas ir Rytų dvikovos išudgys jėgą, greitį, ištvermę ir koordinaciją. Daugelis paklaus: „Kuo, tarkim, tenisas ar fechtavimas gali būti naudin-gas karybos požiūriu? Juk kare reikia šaudyti.“

Iš tiesų, sportinės disciplinos yra daug nau-dingesnės nei atrodo. Jos moko pažinti savo emocijas, valdyti stresą, siekti užsibrėžto tikslo nepaisant nuovargio ir diskomforto. Svarbiau-sia, ko moko sportas, – NUGALĖTI.

Labai naudingos įvairios turizmo rūšys: žy-giai pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis. Turiz-mo patirtis ir įspūdžiai yra neįkainojami, ypač, jei grupėje yra vienas ar keli seni vilkai. Sto-vyklavimas ir buities poreikių užsitikrinimas gamtoje daro žmones savarankiškesnius, mažiau pretenzingus ir lengviau bendraujančius.

10

Topografiją ir orientavimąsi (gaila, sparčiai nyksta palydovinės navigacijos laikais) reikė-tų paminėti atskirai. Gali būti, kad krizės metu navigacijos tiesiog nebus. Bet kuriuo atveju mo-kėjimas skaityti žemėlapį, planuoti maršrutą ar nustatyti savo buvimo vietą – naudingi prakti-niai įgūdžiai. Be to, jie labai lavina atidumą ir mąstymą.

Vis populiarėja paramilitarinės pramogos. Tarkim, šratasvydis, pramoginiai kliūčių ruožai ar išgyvenimo gamtoje pratybos. Jie gali duoti labai daug koncentruotos naudos. Žinoma, ge-

riau, jei tokių renginių organizatoriai turi reikia-mos patirties, moka ją gerai perteikti ir nevysto visiškai komercinės pakraipos projektų – tuo dalyku verta atidžiau pasidomėti.

Kariu ir nugalėtoju dar niekas negimė. Ta-čiau tie, kurie nuo vaikystės yra smalsūs, akty-vūs ir siekiantys realaus patyrimo, susiras tokias laisvalaikio rūšis, kurios bus ne tik smagios ir azartiškos, bet ir naudingos grėsmės sveikatai, gyvybei ar Laisvei atveju. Net stiprus agresorius labai gerai pagalvoja, ar verta pulti tą, kuris yra nuovokus, ryžtingas ir pasirengęs priešintis.

11

Pamenate, kai dar pavasarį spaudoje buvo rašoma apie tolimojoje Meksikoje gimusį, pastaruosius dešimt metų Ispanijoje gy-

venusį, Lietuvos pilietybę turintį, bet lietuviškai kalbėti nemokantį Liudviką Jakavičių? Tai gar-saus XX a. visuomenės veikėjo provaikaitis, tvirtai nusprendęs įleisti šaknis protėvių žemėje ir tvir-tai pasiryžęs tapti Lietuvos kariu, kad būtų pasi-rengęs ginti savo kraštą, jei prireiktų. Galime tik džiaugtis tokiu Liudviko ryžtu ir laikyti jį pavyz-džiu sau ir kitiems. Vaikino noras pradėti tarnybą Lietuvos kariuomenėje neišblėso, jis liko toks pat tvirtas ir motyvuotas.

 L. Jakavičius 2015 m. gruodžio 14 d. jau pra-dėjo devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje. Po trijų mėnesių tarnybą jis tęsia Lietuvos karinių oro pajėgų Oro gynybos batalione Radviliškyje.

 „Žinau, kad bus momentų, kai man bus sun-ku, bet aš esu stiprus ir stengsiuosi – po pirmų trijų tarnybos mėnesių mano visų pasiekimų įvertinimai bus geri“, – prieš išvykdamas į Ruklą ryžtingai buvo nusiteikęs Liudvikas.

 Iššūkis Nr. 1 – lietuvių kalbaLiudvikas, 2015 m. rugpjūtį baigęs savanorio

darbą Šiaulių Didždvario gimnazijoje, rugsėjo pabaigoje įsidarbino Vilniuje įsikūrusioje JAV įmonėje. Kaip pats sako, atvykęs į Lietuvą jis dažnai patiria naujų dalykų, čia susipažįsta su naujais žmonėmis, kuriais labai džiaugiasi.

 2014 m. pabaigoje į Lietuvą iš Ispanijos, kur pastaruosius dešimt metų gyveno, grįžęs vaiki-nas lietuvių kalbos nemokėjo. Jis kalbėjo tik is-paniškai ir angliškai. Vaikinas įsikūrė Šiauliuose, kur jo šeimos šaknys. Tik kremtasi, kad vis dar

Visu šimtu procentų būsiu pasišventęs vienam dalykui –

kariuomeneiŠauktinis Liudvikas Jakavičius

negali susikalbėti lietuviškai.  „Dabar aš lietuviškai daug ką suprantu, ga-

liu sakyti, kad mano žinios pagerėjo, bet vis dar negaliu palaikyti pokalbio lietuvių kalba. Vasarą lankiau lietuvių kalbos kursus užsieniečiams Vy-tauto Didžiojo universitete. Jie buvo labai geri ir man davė daug naudos – įgijau kalbos pagrin-dus, kuriuos dabar turėčiau nuosekliai gilinti. Deja, visuose savo darbuose Lietuvoje kalbėjau tik angliškai, todėl neturėjau progos kasdien kal-bėti lietuviškai. Man – tai kaip užburtas ratas: ne-galiu dirbti lietuviškoje įmonėje, nes nemoku lie-tuviškai, o gilinti žinių negaliu, nes mano darbo aplinkos kalba – anglų“, – pasakoja L. Jakavičius.

13

 Tačiau Liudvikas žino, kad situacija, kai jau pradėjo devynių mėnesių tarnybą Lietuvos ka-riuomenėje, bus kitokia ir niekur kitur jis negalė-tų turėti geresnių sąlygų mokytis lietuvių kalbos. „Čia visą laiką būsiu kartu su lietuviškai kalban-čiais kolegomis, vadais ir galėsiu praktikuotis ir mokytis kalbos kasdieną“, – įsitikinęs vaikinas.

 Kariškam gyvenimui Liudvikas mintimis ir veiksmais pradėjo rengtis jau tada, kai balandžio pradžioje užpildė prašymą savo noru atlikti karo tarnybą.

 Be lietuvių kalbos, kitas iššūkis – aukšti rei-kalavimai fiziniam pasirengimui. „Jei kalbėtume apie sportą, būsiu atviras – turėčiau daugiau sportuoti. Tik kad nuolat buvau įsisukęs į dar-bus ir studijas, nelabai likdavo laiko sportui, bė-gimui. Pastaruosius du mėnesius lankiau sporto klubą, bet pradėjo skaudėti nugarą. Merfio dės-nis: skaudėti man pradėjo likus visai nedaug lai-ko iki tarnybos pradžios. Laimei, savaitgalį prieš tarnybą pradėjau jaustis geriau.

  Todėl nežinau, kaip tvirtai esu pasiruošęs tarnybai, bet žinau, kad stengsiuosi kiek galėda-mas, o kariuomenėje būsiu visu šimtu procen-tų pasišventęs vienam dalykui – kariuomenei.“

 Aiškus veiklos prioritetas artimiausiems devyniems mėnesiamsPradėjęs karo tarnybą veiklus vaikinas pada-

rė savo ankstesnės veiklos pertrauką.  „Puikiai suprantate, kaip sunku vienu metu daryti daug dalykų: dirbti, studijuoti, mokytis lietuvių kalbos, rašyti straipsnius, sportuoti ir t. t., o juk ir su drau-gais reikia susitikti, turiu ir asmeninį gyvenimą. Todėl labai džiaugiuosi, kad galėsiu devynis mė-nesius skirti dėmesį tik vienam dalykui – kariuo-menei, kadangi tai bus ir pagrindinis man užsiė-mimas – jį turėsiu atlikti gerai“, – sako Liudvikas.

Vaikinas neabejoja, kad jo gyvenimas taps kitoks, kad nebus lengva: nauja rutina, nauja aplinka, nauji žmonės, bet tiki, kad bus ir ma-žiau streso nei jo įprastame gyvenime.

Stebėdamas naujienų portaluose ir sociali-niuose tinkluose užfiksuotus tokį pat kelią pa-sirinkusių vaikinų ir merginų tarnybos vaizdus, Liudvikas neabejoja, kad gyvenimas bus tikrai

14

įdomus, kupinas nuotykių ir išbandymų, ras ir naujų draugų. Tai tik dar labiau sustiprina vaiki-no apsisprendimą.

 Kodėl Oro gynybos batalionas?L. Jakavičius – vienas pirmųjų savanoriš-

kai karo tarnybą atlikti  nusprendusių vaikinų. Liudvikas dar pavasarį, Seimui patvirtinus, kad šiemet grąžinama nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, visai netrukus pateikė Šiaulių karo prievolės ir administravimo centrui prašymą at-likti tarnybą.

Savanoriškai pasirinkęs atlikti karo tarnybą Liudvikas, kaip ir visi savanoriškai tarnauti no-rintys 18–35 metų vaikinai ir merginos, turėjo teisę pasirinkti ir pageidaujamą tarnybos vietą iš galimų. Liudvikui galvoti daug nereikėjo, kokį dalinį rinktis.

„Pasirinkau Oro gynybos batalioną, kadangi jis netoli Šiaulių, o Šiauliai man labai  svarbus miestas. Mano šeima yra kilusi iš šio miesto, ir šis miestas man kaip gimtasis, nors ir nesu jame gimęs. Puikiai jaučiuosi šiame mieste ir noriu būti arčiau Šiaulių“, – sako garsaus XX a. pra-džios visuomenės veikėjo, rašytojo ir knygnešio Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio provaikaitis.

Darbdaviai Liudviką tvirtai palaikoPrieš savo noru išeidamas į nuolatinę priva-

lomąją pradinę karo tarnybą L. Jakavičius dirbo vartotojų teisių apsaugos specialistu Vilniuje veikiančioje amerikiečių įmonėje, jis taip pat nuotoliniu būdu studijuoja politikos mokslus ir viešąjį administravimą Ispanijos nacionaliniame universitete. Kaip yra sakęs Liudvikas, jis turi dvi aistras – istoriją ir politiką. Jo straipsnius šiomis temomis publikuoja Lietuvos žiniasklaida. Liud-vikas taip pat bendradarbiauja ir su vienintele Lotynų Amerikoje kartą per savaitę iš Buenos Airių gyvai lietuviškai transliuojama radijo sto-timi „Ecos de Lituania“.

Pasak Liudviko, dabartiniai jo darbdaviai ger-bia jo sprendimą atlikti karo prievolę, jam pritaria ir lauks po tarnybos – išsaugos jam darbo vietą.

„Jaučiu šimtaprocentinį savo kolegų ir vir-šininkų palaikymą, nors aš dar visai naujokas šioje įmonėje. Iš kitos pusės, mano tiesioginė viršininkė, grupės vadovė, taip pat yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė, ji tvirtai palaiko mano sprendimą atlikti karinę tarnybą ir mane skatina. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad mano darbovietė mane visu šimtu procentų palaiko“, – sako Liudvikas.

15

Svarai, esate Šaulių sąjungos narys, dalyvavote TV projekte apie karybą ir t. t. Ar manote, kad būtent kariuomenė yra

geriausia dabartinių jaunuolių pilietiškumo ir patriotiškumo mokykla?Geriausia pilietiškumo ir patriotiškumo mokykla yra šeima. Tačiau kariuomenė irgi turi visas galias šioms būtinoms žmogaus savybėms ugdyti!

Kaip dabartinei paauglių kartai, kuri apie Lietuvos laisvės atkovojimą 1990 m. žino tik iš pasakojimų, dokumentinių filmų, įskiepyti ne tik meilę Tėvynei, bet ir pareigą jai?Kaip visuomet. Pavyzdžiais ir bendraujant. Ro-dant ir aiškinant. Nuoširdžiu, šiuolaikišku ir ne-formaliai pateikiamu auklėjimu.

Kodėl visuomenė susitelkia, ima domėtis karyba, remti kariuomenę tik tuomet, kai pajunta

akivaizdžią išorinę grėsmę?O kodėl žmonės eina į bažnyčią tik bėdai užpuo-lus? Kai esame saugūs, dažniausiai koncentruo-jamės į malonumus. O ištikus bėdai – susivo-kiam ir vienijamės.

Ką patartumėte po vienų dvejų metų mokyklą baigsiantiems jaunuoliams, dar neapsisprendusiems dėl savo ateities? Ar devyni mėnesiai Lietuvos kariuomenėje yra išeitis?Taip. Puiki išeitis. Jei dabar būčiau bebaigiąs mokyklą – nedvejočiau ir eičiau į kariuomenę.

Kur glūdi lietuviškojo patriotizmo, kurio nepalaužė nei vienas mūsų krašto okupantas, šaknys?Nes mes tiesiog labai stiprūs. Kitaip mažos tau-tos neišlieka. 

Esame maža, bet labai stipri tauta

Muzikantas, Lietuvos šaulių sąjungos narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras

17

Prisiimti atsakomybę už save ir už tai,

kas vyksta aplinkui

Lietuvos mokinių parlamento pilietiškumo ugdymo darbo grupė

18

Ar jūsų bendraamžiams, kurie šiemet, po metų, dvejų baigs mokyklą, devyni mėnesiai Lietuvos kariuomenėje yra priimtinas pasirinkimas?Visame pasaulyje populiarėja vadinamieji gap year – laikas, kai jaunuolis, baigęs mokyklą, ieško savojo kelio. Privalomoji karo tarnyba yra puiki alternatyva ir būdas suprasti, ką nori studijuoti, ko siekti, geriau suprasti save. Kariuomenėje įgyta patirtis, ten ugdomas kolektyviškumas, atsakomybė ne tik už save, bet ir už kitą, jau nekalbant apie daugybę naudingų praktinių žinių, kiekvienam labai pravers gyvenime. Be to, tai taip pat geresnė alternatyva, nei šaukti į privalomąją karo tarnybą žmones, kurie jau susikūrę gyvenimą, turi šeimas. Be abejo, siekiamybė, kad susirinktų reikiamas skaičius savanorių.

Kaip jūs, potencialūs šauktiniai, vertinate privalomosios pradinės karo tarnybos sugrąžinimą? Ar nemanote, kad šiuolaikinis jaunimas jau yra atpratęs nuo kareiviškos košės?Privalomoji karo tarnyba tiek vaikinams, tiek merginoms yra daug geriau, negu šaukimas loterijos būdu, pastarasis sukelia stresą ir baimę būti pašauktam netgi tada, kai jau turi pagrindą po kojomis. Žinodami, kad baigę mokyklą moksleiviai turės eiti į kariuomenę, o ne laukti šaukimo rezultatų, jie galės labiau planuoti savo ateitį. Negalime teigti, kad visas jaunimas yra atpratęs nuo sukarintos tvarkos, tačiau šviesti moksleivius ir laužyti įsisenėjusius stereotipus kariuomenės klausimais reikia. Labai puikus pavyzdys yra dviejų dienų Lietuvos mokinių parlamento karinė stovykla Rukloje, kurioje moksleiviai buvo plačiai supažindinami su Lietuvos kariuomene.

Ar nebandėte skaičiuoti, gal net atlikote kokius nors tyrimus, apklausas, kiek šiandieninių abiturientų, baigę mokyklą, yra apsisprendę iš karto tapti šauktiniais‐savanoriais arba, pavyzdžiui, pasirinkti Krašto apsaugos savanorių pajėgas?Tokios apklausos nevykdėme.

Kaip jūs, dabartinė paauglių karta, apie Lietuvos laisvės atkovojimą 1990 m. žinanti iš pasakojimų, dokumentinių filmų,

suprantate pareigą Tėvynei?Kaip pareigą prisiimti visą atsakomybę už save ir už tai, kas vyksta aplinkui. Kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokios profesijos, nesvarbu, kokį darbą dirbdamas – šluodamas šaligatvį ar prasmingais išradimais – įprasmina save.

19

IŠBANDYK SAVE Specialus Lietuvos kariuomenės žurnalo KARYS priedas būsimiems kariams

Atsakingoji redaktorė Gintarė Janulaitytė,dizainerė Aistė Lapinskaitė, kalbos redaktorė Žydrė Švobienė.Leidinyje panaudotos Ievos Budzeikaitės, Tien Enga, Liudviko Jakavičiaus asm. archyvo, Martyno Jaugelavičiaus, Alfredo Pliadžio, Mokomojo pulko nuotraukos.Leidėja – Krašto apsaugos ministerija. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r., tiražas 3 000 egz., užs. nr. GL-110. 2016 m.ISBN 978-609-412-086-2

UDK 355.2(474.5) Iš-23

Studijos Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje

Nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnybaProfesinė kario tarnyba

Jaunesniųjų karininkų vadų mokymaiKario savanorio tarnyba (KASP)

ISBN 978-609-412-086-2