turinys - vdu · 2013. 7. 31. · 3.2.1. dvasininkų požiūris į vivente rege reformą...

5

Turinys

ĮVADAS 7

1. KATALIKŲ BAŽNYČIOS ORGANIZACIJA IR JOS SĄSAJOS SU VALSTYBE 21 1.1. Vyskupijų išsidėstymas ir pavaldumas metropolijoms 21 1.2. Patronato teisė Lietuvoje 25 1.3. Katalikų bažnyčios privilegijų išlaikymas ir didinimas XVII a. antrojoje pusėje 28 1.4. Bendra LDK bažnytinių pareigūnų charakteristika 31 1.5. Vyskupijų kapitulų sudėtis 35 1.6. LDK vyskupai: paskyrimas ir bažnytinė veikla 37

2. KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR JOS HIERARCHŲ PAREIGOS VALSTYBEI 43 2.1. Katalikų bažnyčios kolektyviniai įsipareigojimai valstybei 43 2.1.1. Kapitulų požiūris į LDK visuomenines-politines problemas 45 2.1.2. Visuomeniniai-valstybiniai klausimai vyskupijų sinoduose 48 2.2. Katalikų bažnyčios hierarchų pareigos valstybei 51 2.2.1. Bažnytinių pareigūnų valstybinė karjera valdovo ir LDK raštinėse 51 2.2.2. Vyskupų valstybinės pareigos 53

3. KATALIKŲ BAŽNYČIOS VEIKLA STIPRINANT LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SAUGUMĄ 74 3.1. Katalikų bažnyčios indėlis ginant Lietuvą XVII a. vidurio karų su Rusija ir Švedija metu 75 3.1.1. Kėdainių sutartis ir dvasininkų pozicija 77 3.1.2. Sutartys su Rusija 1656–1658 m. 82 3.2. Vidaus gyvenimo problemos 1660–1668 m. ir LDK Katalikų bažnyčios hierarchų įtaka jų sprendimui 86 3.2.1. Dvasininkų požiūris į vivente rege reformą 1660–1662 m. 86 3.2.2. LDK kariuomenės konfederacijos numalšinimas ir vivente rege projekto žlugimas 88 3.3. LDK dvasininkų politinė veikla 1669–1686 m. 95 3.3.1. Vyskupų dalyvavimas 1669 m., 1674 m. elekcijose 95 3.3.2. Dvasininkų dalyvavimas sprendžiant užsienio politikos problemas 1667–1686 m. 98 3.4. Vilniaus vyskupo K. K. Bžostovskio konfliktas su LDK etmonu K. J. Sapiega 104 3.5. Dvasininkų veikla stiprinant LDK saugumą įvertinimas 110

IŠVADOS 115

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 117

PRIEDAI 131 1 PRIEDAS. Valdovo paskirti XVII a. antrosios pusės LDK Katalikų bažnyčios pareigūnai Lietuvos Metrikos (Kn. 123–149) duomenimis 131 2 PRIEDAS. XVII a. antrosios pusės privilegijų Katalikų bažnyčiai patvirtinimas seimuose (pagal Volumina legum) 152 3 PRIEDAS. Vilniaus, Smolensko ir Žemaičių vyskupijų kapitulų sudėtis XVII a. antrojoje pusėje 158 4 PRIEDAS. Bažnytiniai pareigūnai, tarnavę valdovo ir LDK raštinėse XVII a. antrojoje pusėje 164

SUMMARY 166

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 170

7

ĮVADAS

Katalikų bažnyčia kaip institucija neįpareigota dalyvauti valstybės politiniame gyve-nime. Pagrindinė jos veikla – katalikybės skleidimas, rūpinimasis evangelizacija. Tačiau Katalikų bažnyčia egzistuoja visuomenėje, o visuomenė susiorganizavusi į politinius dari-nius – valstybes, taigi neišvengiamai atsiranda Katalikų bažnyčios ir valstybės kontaktų.

Pagal tai, kokie buvo Bažnyčios ir valstybės santykiai, Europoje išskiriami keli Ka-talikų bažnyčios ir valstybės santykių raidos etapai. Pirmasis truko iki Reformacijos pra-džios, antrasis – iki Kontrreformacijos pabaigos, trečiasis – iki Švietimo epochos. Ypatin-gas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas vyko trečiuoju laikotarpiu, kurio pradžia Europoje laikoma 1648 m. (tais metais buvo pasirašyta Vestfalijos taika, užbaigusi Tris-dešimtmetį karą, paskutinį tokio dydžio religinį karą Europoje).1 Šiuo periodu valstybės ir Bažnyčios santykiai Europoje nusakomi kaip valstybinės Bažnyčios epocha. Valstybine Bažnyčia laikome tokius Bažnyčios ir valstybės santykius, kai valstybė į savo globą paima Bažnyčią bei sudaro palankias sąlygas jos veiklai, saugo nuo kitų konfesijų konkurencijos ir reikalauja remti valstybinę politiką, kartais atsisakius Bažnyčiai prioritetinės veiklos (pvz., galikanizmas Prancūzijoje). Valstybinė Bažnyčia – dažniausiai glaudus, abipusiškai naudingas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas.

Nugalėjus kontrreformacijai, XVII a. antrojoje pusėje Lietuvoje2 taip pat įsivyravo valstybinės Bažnyčios epocha. Katalikų bažnyčia tapo vienintele valstybės proteguojama Bažnyčia (be jos LDK teritorijoje veikė kitos religinės bendruomenės – stačiatikiai, uni-tai, žydai, karaimai, evangelikai ir kt.). 1658 m. Lenkijos – Lietuvos seimas paskelbė ba-niciją arijonams ir uždraudė valstybėje išpažinti šį tikėjimą. 1668 m. nutarimu uždrausta atsisakyti katalikų tikėjimo, už tai grėsė išvijimas iš šalies ir turto konfiskacija.

Šiuo palankiausiu Katalikų bažnyčios raidai Lietuvoje periodu vis dėlto nebuvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuvos Katalikų bažnyčia priklausė Lenkijos baž-

1 Raab T. K. The Struggle for Stability in Early Modern Europe. Oxford, 1975. P. 78–82, 148; Cragg G. R. The Church and the Age of Reason. Penguin Books, 1972. P. 12; Katalikų bažnyčios istorija. Vilnius, 1997. T. 2. P. 90; Sallman J. M., red. Le catholicisme triomphant en Italie au 17e siècle / L’Italie au XVIIe siècle. Paris, 1989. P. 238, 259–260; Po-chia Hsia R. The world of Catholic renewal 1540–1770. Cambridge, 1998. P. 112–113.

2 Sąvokos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lietuvos valstybė (Lietuva) monografijoje vartojamos sino-nimiškai.

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje

8

nytinei provincijai. Nuo Lenkijos Katalikų bažnyčios ją galime atskirti tik mechaniškai: Lietuvos Katalikų bažnyčia veikė teritorijoje, kurią ribojo LDK valstybinės sienos ir ku-rioje gyveno LDK visuomenė, vienijama vienos Lietuvos politinės kultūros, pilietinės orientacijos. Lietuvos Katalikų bažnyčios pareigūnais buvo skiriami tik LDK piliečiai. LDK Katalikų bažnyčios ir LDK visuomenės santykius nustatė III Lietuvos Statutas. Nors bažnytinė metropolija buvo Lenkijoje, tai nepaneigė Lietuvos Bažnyčios vyskupų ir kapitulų savarankiškumo.

Lenkijos – Lietuvos valstybę istorikai vadina federacine sąjunga, kuri turėjo bendrą valdovą, seimą, užsienio politiką, bet atskirą vykdomąją, teisminę valdžią, kariuomenę, iždą ir teisę. LDK gyventojai jautėsi tiek Lietuvos, tiek Lenkijos – Lietuvos valstybės piliečiais. Tokiomis sąlygomis turėjo formuotis ne tik specifinis visuomenės santykis su valstybe, bet ir specifiniai ryšiai tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos Katalikų bažnyčios.

LDK Katalikų bažnyčia neturėjo vienos institucijos, kuri būtų reguliavusi jos san-tykius su valstybe. Lietuvos Katalikų bažnyčios požiūrį į valstybę atspindi Lietuvos vys-kupijų sinodų ir kapitulų, kaip bažnytinių institucijų, nutarimai, ypač aukštųjų LDK katalikų dvasininkų (vyskupų, kapitulų narių) asmeninės nuostatos ir veikla. Lenkijos – Lietuvos valstybėje katalikų vyskupai buvo tiesiogiai įtraukti į valstybės valdymą, pripa-žinti pirmaisiais senatoriais. Šie bažnytiniai senatoriai, turėję dvigubus įpareigojimus – tarnauti Bažnyčiai ir valstybei, buvo aukščiausias Katalikų bažnyčios ir valstybės veiklos susipynimo pavyzdys.

Tvarkydamos visuomenės gyvenimą, Bažnyčia ir valstybė buvo pasidalijusios vei-klos sritis. Valstybė tvarkė visuomenės saugumo reikalus, formavo vidaus ir užsienio politiką. Katalikų bažnyčia be evangelizacijos rūpinosi švietimo, mokyklų ir karitaty-viniais reikalais, ugdė piliečių dvasines vertybes, sąmoningumą ir požiūrį į valstybinius reikalus. Antanas Tyla išskyrė keletą Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimo valstybi-nime gyvenime aspektų. Jo nuomone, Katalikų bažnyčia tiesiogiai dalyvavo valstybės gyvenime atlikdama pareigas valstybinėse ir luominėse institucijose, vykdydama vals-tybinius fiskalinius, valstybės apsaugos ir gynybos įsipareigojimus, o netiesiogiai – savo iniciatyva kurdama švietimo sistemą, stiprindama visuomenės universalias ir naciona-lines nuostatas, kurdama ilgalaikį kultūrinį sakralinį paveldą, formuodama labdaros ir globos institucijų tinklą.3

Monografijoje siekėme ištirti, kaip Katalikų bažnyčios hierarchai atliko pareigas vals-tybinėse ir luominėse institucijose, rūpinosi valstybės gynyba ir kaip valstybės institucijos – valdovas, seimas, senatoriai – ir piliečiai rūpinosi Katalikų bažnyčios reikalais. Atlikdami tyrimą, kėlėme klausimus, kokias sąlygas sudarė LDK kaip valstybė Katalikų bažnyčios veik lai XVII a. antrojoje pusėje, kokią teikė paramą Bažnyčiai, kokiose srityse ribojo jos veiklą, kokiu mastu valstybė siūlė skirti klebonus į parapines bažnyčias, kokias valstybines pareigas galėjo užimti dvasininkai ir kaip vyko abipusis šių reikalų derinimas. Siekėme

3 Tyla A. Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimas valstybiniame gyvenime XVI a. pabaigoje – XVII a. / Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (toliau – LKMA) Metraštis. Vilnius, 2000. T. 16. P. 595.

9

Įvadas

atskleisti, kokias valstybines problemas Katalikų bažnyčia spręsdavo bažnytiniuose repre-zentaciniuose organuose – sinoduose, kapitulų posėdžiuose, kas darė didžiausią įtaką dvasi-ninkijos politinių nuostatų formavimuisi, koks buvo LDK bažnytinių hierarchų – vyskupų kaip senatorių ir kitų dvasininkų politinis aktyvumas senate, seime, seimeliuose, konvo-kacijose. Tyrėme Katalikų bažnyčios įtaką valstybės valdymui, kariuomenei organizuoti, formuoti užsienio politiką, stiprinti LDK saugumą XVII a. antrojoje pusėje.

Monografijoje neanalizuojama pagrindinė ganytojiška Katalikų bažnyčios veikla, karitatyvinė veikla, rūpinimasis švietimo reikalais, kulto pastatų architektūrine verte, bažnytinio meno kūriniais, vienuolynų ordinų, ypač jėzuitų, vaidmuo, nes tai atskiro darbo, savitos metodikos reikalaujančios temos. Dėl to netirti Katalikų bažnyčios santy-kiai su stačiatikiais, unitais ir kitomis konfesijomis.

Tyrimui pasirinkta XVII a. antroji pusė, nors LDK Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai beveik netyrinėti nuo Katalikų bažnyčios įsikūrimo Lietuvoje iki šių laikų. Kaip minėta, XVII a. antrojoje pusėje Europoje formavosi valstybinės Bažnyčios modelis. Ty-rimo pradžia – 1648 m. – pasirinkta dėl to, jog po Vestfalijos taikos Europoje pasikeitė Katalikų bažnyčios vaidmuo. XVII a. 5-asis dešimtmetis laikomas Lenkijos – Lietuvos konfesinių santykių istorijos riba, kai katalikams buvo garantuota teisė dalyvauti vals-tybės gyvenime.4 Be to, 1648 m. Lenkijos – Lietuvos valstybėje kilo Bogdano Chmel-nickio sukilimas, kuris išprovokavo karus su Rusija (1654–1667 m.), atsinaujino karas su Švedija (1655–1660 m.). Dėl jų valstybė buvo siaubingai nuniokota, LDK sostinė Vilnius ir žymi LDK teritorijos dalis – okupuota, siautė badas, maras, patirta demogra-finių praradimų, sudrebėjo visa Lenkijos – Lietuvos valstybės sandara, 1660–1662 m. seimuose vyko nesėkmingi valstybinių reformų bandymai. Valdovai nesugebėjo pažaboti didikų įtakos, vyravo Pacų ir Sapiegų giminių įtaka, o jų hegemonija baigėsi 1700 m. Valkininkų įvykiais.

1696 m. į valdžią atėjo Saksų dinastija ir atsinešė naujas politines kryptis bei naują valstybės valdymo viziją. Prasidėjo nauja epocha, valstybės vidaus gyvenime sustiprėjo Rusijos faktorius. Remdamiesi šiais politiniais įvykiais, manome, kad tikslinga darbą baigti ties XVII a. pabaiga. Pavieniais atvejais, norėdami parodyti XVII a. antrosios pusės reiškinių tąsą ar transformaciją, peržengiame 1696 m. ribą, bet Saksų laikotarpis kom-pleksiškai nebetiriamas. Žvelgiant iš Katalikų bažnyčios pozicijų, XVII a. antroji pusė LDK Katalikų bažnyčiai yra „aukso“ periodas, nes po kontrreformacijos ji tapo valstybės proteguojama religija, o XVIII a. pradžioje šis būvis pakito, nes Rusijos remiama stipriau ėmė reikštis stačiatikybė. Taigi pasirinktas laikotarpis yra atskiras Lietuvos istorijos vys-tymosi periodas, kurio pradžią ir pabaigą galime išryškinti tiek pagal valstybės, tiek pagal Katalikų bažnyčios vystymosi tendencijas.

Tyrimų apžvalga. Lenkų istorikai pirmieji pradėjo tyrinėti Katalikų bažnyčios ir vals-tybės santykių problemą Lenkijos – Lietuvos valstybėje XVI–XVIII a. Alicja Dybkowska,

4 Wisner H. Równość i dyskriminacja. Z dziejów społeczeństwa szlacheckiego WXL I połowy XVII wieku / Praei-ties baruose. Skiriama akademikui Vytautui Merkiui 70-ies metų jubiliejaus proga. Vilnius, 1999. P. 103–110.


10

Janas Dzięgielewski paskelbė straipsnį apie Katalikų bažnyčios dalyvavimą sprendžiant 1506–1668 m. Lenkijos – Lietuvos valstybės reikalus. Pažymėję, jog ši tema Lenkijoje dar tik pradedama gvildenti, kad straipsnio tikslas – suformuluoti problemas, o ne pateikti į jas atsakymus, autoriai atkreipė dėmesį į tokias tyrimų problemas: kaip ir kieno interesus pirmiausiai reiškė dvasininkai – Bažnyčios ar valstybės, koks dvasininkų vaidmuo Lenki-jos – Lietuvos valstybės seimų eigai ir nutarimams, kokios buvo dvasininkų dalyvavimo valstybinėje politikoje galimybės ir aktyvumas, bei pabrėžė, kad nėra tyrimų, kurie galėtų į jas išsamiai atsakyti.5 J. Dzięgelewskio nuomone, dvasininkų veikla pirmiausia reiškė Katalikų bažnyčios interesus.6 Vėlesniuose straipsniuose šie autoriai domėjosi tapimo vys-kupais būdais valdant Žygimantui Augustui bei vyskupų religine politika XVI a. pabai-goje – XVII a. pirmojoje pusėje. Jerzy Dygdała tyrė vyskupų aktyvumą politiniame gyve-nime Saksų laikais.7 Šie autoriai Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius bandė atskleisti Lenkijos – Lietuvos valstybės politinės sandaros tyrimų kontekste.

Ištyrę Krokuvos vyskupo Andrzejaus Trzebickio biografiją, Adamas Przybośas ir Mi-chałas Rożekas padarė išvadą, jog Katalikų vyskupai vaidino svarbų vaidmenį valstybės po-litiniame, visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, jau nekalbant apie religinį. Biografijos autoriai atskleidė, jog vyskupas A. Trzebickis buvo visų pirma Lenkijos – Lietuvos valstybės senatorius ir politikas.8 Panašią išvadą padarė Janas Kracikas straipsnyje „Vyskupai senosios Respublikos senate“ (apimančiame XII–XVIII a.). Jo nuomone, gavę valstybines parei-gybes (pvz., raštininko), vyskupai ir kiti dvasininkai veikiau apleisdavo nei pagerindavo ganytojišką veiklą, o vyskupija dėl geros organizacijos egzistuodavo pati savaime.9

Nors Katalikų bažnyčia neatsiejama nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, Lie-tuvoje ilgai nebuvo sąlygų jų santykiams tirti. Lietuvos Bažnyčios ir valstybės santykių tema istoriografiniu lygmeniu pirmąkart iškelta lietuvių išeivijoje, pasirodžius Vytauto Vardžio straipsniui apie Bažnyčios ir valstybės santykius Lietuvoje po I pasaulinio karo. Jame autorius analizavo, kaip Katalikų bažnyčia prisidėjo prie jaunos Lietuvos valstybės kūrimosi: aktyviai dalyvavusi visuomenės politiniame gyvenime, bažnyčiose įvedusi lie-tuviškas pamaldas, kūrusi katalikiškas organizacijas, vėliau dalyvavusi politinių partijų veikloje, 1926 m. įkūrusi atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją.10

5 Dybkowska A., Dzięgielewski J. Udział kościoła rzymskokatolickiego w sprawach państwa / Tradycje politycz-ne dawnej Polski. Warszawa, be leidimo datos (toliau – b. l. d.) P. 117–167.

6 Ten pat. P. 147.7 Dybkowska A. O powoływaniu biskupów za panowania Zygmanta Augusta; Dzięgielewski J. Biskupi rzyms-

kokatoliccy końca XVI – pierwszej połowy XVII w. i ich udział w kształtowaniu stosunków wyznaniowych w Rzeczypospolitej; Dygdała J. Episkopat rzymskokatolicki doby saskiej. Aktywność w życiu publicznym Rze-czypospolitej / Między monarchią a demokracją. Studia z dziejów Polski X–XVIII wieku. Red. Sucheni-Gra-bowska A., Żaryn M., Warszawa, 1994. P. 116–142, 191–210, 332–376.

8 Przyboś A., Rożek M. Biskup krakowski Andrzej Trzebicki. Z dziejów kultury politycznej i artystycznej w XVII stuleciu. Warszawa, 1989.

9 Kracik J. Biskupi w Senacie dawnej Rzeczypospolitej / Senat w Polsce. Dzieje i teraźniejszość. Warszawa, 1993. P. 54–59.

10 Vardys V. Bažnyčios ir valstybės santykiai nepriklausomoje Lietuvoje / Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997. P. 240–269.

11

Įvadas

A. Tyla ištyrė Katalikų bažnyčios reikšmę sudarant Lietuvos valstybinį biudžetą, atskleidė, koks buvo Katalikų bažnyčios indėlis mokant valstybinius mokesčius XVI a. pabaigoje – XVII a.11 Šie tyrimai artimi lenko Henryko Karbowniko studijoms. Jis tyrė Bažnyčios apdėjimą mokesčiais valstybės reikmėms XVII a. viduryje – 1795 m. Bet kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos valstybės padėtį, autorius dažniausiai rėmėsi vien Lenkijos medžiaga, liko neišryškintas LDK Katalikų bažnyčios požiūris į valstybinius mokesčius.12

Vienas naujausių tyrimų – Roberto Jurgaičio straipsnis apie 1696–1764 m. Vilniaus seimeliuose nagrinėtas Katalikų bažnyčios problemas. Straipsnis aktualus tuo, jog at-skleidė Katalikų bažnyčios santykius su visuomene seimelyje – pagrindinėje LDK bajorų savivaldos institucijoje. Autorius padarė išvadas, jog apie 9–16 % svarstomų seimelių problemų sudarė Katalikų bažnyčios reikalai. Dažniausiai buvo spręsti su Katalikų baž-nyčios žemėvaldos gausėjimu, teisminės galios augimu, disidentų bei Katalikų tarpusa-vio nesutarimais susiję klausimai. Dauguma priimtų sprendimų buvo palankūs Katalikų bažnyčiai. Tais atvejais, kai bajorijos ir dvasininkų interesai sutapdavo, bajorai besąlygiš-kai pritardavo dvasininkams. Tačiau dvasininkai seimeliuose dalyvaudavo ne kaip savojo luomo reprezentantai, o kaip savo valdų administratoriai.13 R. Jurgaičio duomenis galė-jome palyginti su XVII a. antrosios pusės būkle.

Šie tyrimai buvo vieninteliai, tiesiogiai atskleidę Katalikų bažnyčios ir valstybės santy-kius. Monografijai ypatingos reikšmės turėjo Lietuvos Katalikų bažnyčios tyrinėjimai bei XVII a. antrosios pusės Lenkijos – Lietuvos valstybės politinės istorijos tyrimai, kuriuose tiesiogiai negvildenta Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių problema, bet atskleisti kai kurie Katalikų bažnyčios padėties ir veiklos Lenkijos – Lietuvos valstybėje aspektai.

Lietuvos Katalikų bažnyčios tyrimai pradėti XIX a. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išspausdino veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Knygoje buvo panaudota nemažai šiuo metu jau žuvusios parapijų archyvų medžiagos, atskleidusios Žemaičių vyskupystės padėtį nuo įsikūrimo iki XIX a. vidurio. Istorikas rašė praktiškai visais Katalikų bažnyčiai aktualiais klausimais – apibūdino vyskupus ir vyskupiją jų valdymo laikotarpiais, aptarė bažnytinius sinodus ir kt. problemas.14

Vilniaus vyskupijos tyrimus pradėjo istorikai Wincentas Przyałgowskis15 ir Janas Kur-czewskis.16 Jų darbuose gausu faktų, pasitarnaujančių tolesniems tyrinėjimams. Autoriai

11 Tyla A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Katalikų bažnyčios dalyvavimas formuojant valstybės biudžetą XVI a. pab. – XVII a. / LKMA Suvažiavimo darbai. Vilnius, 1995. T. 15. P. 175–197; Tyla A. Lietuvos Kata-likų bažnyčios dalyvavimas valstybiniame gyvenime... P. 594–599.

12 Karbownik H. Obciążenia stanu duchownego w Polsce na rzecz państwa od połowy XVII do 1795 r. Lublin, 1984.

13 Jurgaitis R. Katalikų bažnyčios problemos Vilniaus seimelyje (1696–1764) / LDK: Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Avižoniui – 90. Vilnius, 2001. P. 82–87.

14 Valančius M. Raštai. Vilnius, 1972. T. 2. Žemaičių vyskupystė.15 Przyałgowski W. Żywoty biskupów wileńskich. Petersburg, 1860. T. 1–3.16 Kurczewski J. Kościoł zamkowy czyli katedra wileńska. Wilno, 1908. Cz. 1; 1910. Cz. 2; 1916. Cz. 3 (Stres-

zczenie aktów kapituly wileńskiej); Kurczewski J. Biskupstwo wileńskie. Wilno, 1912.


12

panaudojo dalį jau neišlikusių šaltinių. J. Kurczewskis pateikė visapusišką Vilniaus vysku-pijos sandaros ir bažnytinės veiklos vaizdą. Vilniaus ir Lucko vyskupijų statutus pristatė bei įvertino Jakubas Sawickis.17 Kol kas vienintelę Smolensko vyskupijos sintetinę istoriją parašė lenkų istorikas Tadeuszas Długoszas18. Joje ypač didelis dėmesys skirtas vyskupijos sukūrimo ir organizavimo problemoms, pirmojo vyskupo Petro Parčevskio veiklai. Li-vonijos Katalikų bažnyčios istoriją tyrinėjo Janas Fijałekas, Edwardas Kuntze, Heinrihs Strods ir kt.19 Jų veikaluose nedidelis dėmesys skirtas XVII a. antrosios pusės Katalikų bažnyčios Livonijoje istorijai, tačiau aptartas šios bažnyčios atsikūrimas Stepono Batoro laikais. Lucko vyskupijos įsikūrimą, sandarą bei veiklą tyrė Ludwikas Królikas.20

Tarpukario ir išeivijos Lietuvos istorikai Antanas Alekna, Zenonas Ivinskis, Rapolas Krasauskas tęsė M. Valančiaus pradėtą tradiciją.21 Zenonas Ivinskis bei Jonas Totorai-tis praplėtė katalikų bažnyčios Lietuvoje tyrimus įtraukę Vatikano archyvų medžiagą. Z. Ivins kis pirmasis Lietuvos istoriografijoje apžvelgė Katalikų bažnyčios patronato LDK pagrindinius bruožus.

Naujesnius tyrimus iš Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų istorijų, gaila, nesiekiančius XVII a. antrosios pusės, atliko Jerzy Ochmańskis22 ir Grzegorzas Błaszczykas23. Jie domė-josi vyskupijų įkūrimu, aprūpinimu, organizacija, atskleidė patronato teisės formavimąsi ir raidą XIV a. pabaigos – XVII a. pradžios Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse.

LDK katalikų bažnyčios įsikūrimo Lietuvoje istorijos sintezę atliko Mečislovas Ju-čas. Nors veikale „Krikščionybės kelias į Lietuvą“ kalbama daugiausia apie Vilniaus ir Že-

17 Sawicki J. Concilia Poloniae. Źródła i studia krytyczne. Warszawa, 1948. T. II. (Synody diecezji wileńskiej i ich statuty.) 1949. T. III. (Synody diecezji łuckiej i ich statuty.)

18 Długosz T. Z dziejów diecezji smoleńskiej. Lwów, 1937.19 Fijałek J. Kościół rzymsko – katolicki w Inflantach pod władztwem polskiem (1582–1772/95) / Kwartalnik

teologiczny wileński. Wilno, 1923. R. 1. Z. 2. P. 177–198; Kuntze E. Utworzenie biskupstwa wendeńskiego przez Stefana Batorego / Studia historyczne ku czci S. Kutrzeby. Kraków, 1938. T. 2. P. 454–465; Strods H. Latvijas Katoļu Baznīcas vēsture 1075–1995. Rīga, 1996.

20 Królik L. Organizacja dekanalna diecezji łuckiej i brzeskiej w XVII i XVIII wieku. Lublin, 1981; Królik L. Organizacja diecezji łuckiej i brzeskiej od XVI do XVIII wieku. Lublin, 1983.

21 Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. Red. Stakauskas J., Kaunas, 1936; Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sos-to santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo) / LKMA Suvažiavimo darbai. Roma, 1961. T. 4. P. 117–152; Ivinskis Z. Krikščionybė Lietuvoje / Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1987. T. 4; Ivinskis Z. Vatikano archy-vas – aruodas lietuvių kultūros istorijai / Aidai. 1950. Nr. 3 (29). P. 110–113; Ivinskis Z. Vilniaus vyskupai iki XVII a. vidurio. Rankr. kop. Kauno viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyrius (toliau – KVB); Ivinskis Z. Vilniaus vyskupai kunigaikščiai. Rankr. kop. KVB; Totoraitis J. Lenkų išleistieji Vatikano archyvo istorijos šaltiniai / LKMA Suvažiavimo darbai. 1939. T. 3. P. 342–349; Totoraitis J. Vilniaus vyskupų reliacijos XVII ir XVIII amžiuje / Tiesos kelias. 1939. Nr. 2. P. 81–90. Nr. 3. P. 169–174. Nr. 6. P. 443–452; Krasauskas R. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI–XVII a. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai / LKMA Suvažiavimo darbai. Roma, 1969. T. 6. P. 189–241; Krasauskas R. Katalikų bažnyčios silpnėjimas ir atsigavimas XVI–XVII amžiuje / Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997. P. 174–215.

22 Ochmański J. Powstanie i rozwój latyfundium biskupstwa wileńskiego (1387–1550). Poznań, 1963; Och-mański J. Biskupstwo wileńskie w średnowieczu. Ustrój i uposażenie. Poznań, 1972; Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996.

23 Błaszczyk G. Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w. Uposażenie. Poznań, 1992; Błaszczyk G. Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w. Ustrój. Poznań, 1993; Błaszczyk G. Plebani kroscy na Żmudzi i ich uposażenie do końca XVIII wieku / Litwa i jej sąsiedzi od XII do XX wieku. Poznań, 1994. P. 105–120.

13

Įvadas

maičių vyskupijas, tačiau pažymėta, jog XV a. pradžioje be šių dviejų Lietuvos valstybei priklausė 1405 m. Jogailos funduota Kijevo, 1417 m. Vytauto funduota Vladimiro (Vo-lynės) ir Lenkijos funduota Kameneco (Podolės) vyskupijos.24 Tiriant atskiras vyskupijas, bandoma pereiti nuo lokalinio požiūrio į krikštą prie bendros LDK Katalikų bažnyčios sampratos. Kitoje monografijoje M. Jučas pratęsė patronato teisės tyrimus Lietuvoje, atskleidė parapijų fundacijų ypatybes Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose.25

Katalikų bažnyčios ir jos hierarchų pareigas valstybei padėjo atskleisti Józefo Wolffo bei Andrzejaus Rachubos sudaryti senatorių ir kitų valstybės tarnautojų sąrašai,26 o šių hie-rarchų biografijas – Polski Słownik Biograficzny (toliau – PSB) paskelbtos biogramos.

Iš politinių tyrimų reikėtų pažymėti Konstantino Avižonio ir Adolfo Šapokos studi-jas. K. Avižonis analizavo Lenkijos – Lietuvos valdovo teises ir pareigas, seimų, seimelių veiklą, teisę ir teismus, iždą, bajorijos privilegijas ir pareigas, išryškino Lietuvos ir jos bajorijos vaidmenį Lenkijos – Lietuvos valstybėje.27 A. Šapoka tyrė Lenkijos – Lietuvos valstybės po Liublino unijos bendro gyvenimo ypatybes, atkreipė didesnį dėmesį į Lietu-vos konvokacijas, atskirus nuo Lenkijos LDK priešseiminius suvažiavimus.28

Lenkijos istorikai publikavo nemažai sintetinių veikalų, skirtų seimų istorijai, vals-tybės teisei.29 Iš jų būtų galima išskirti Jerzy Michalskio redaguotą Lenkijos seimų is-toriją, padėjusią suvokti šios institucijos pagrindinius bruožus. Wojciecho Kriegseiseno monografijoje pateikiamas naujas požiūris į XVII–XVIII a. seimus, jų organizacijos ir veikimo principai nebetraktuojami kaip vedę prie valstybės žlugimo, bet kaip to meto realaus gyvenimo atspindys, laužomi įsisenėję stereotipai.

W. Kriegseisenas tyrė XVII–XVIII a. Lenkijos – Lietuvos seimelių veiklą (didžiau-sią dėmesį skyrė Lenkijai), bandė analizuoti, kiek bažnytiniai senatoriai dalyvavo sei-meliuose. W. Kriegseisenas pritarė nuomonei, jog vyskupai šiai veiklai nesiangažavo.30 Lietuvos seimelius tuo laikotarpiu tyrė Andrzejus Zakrzewskis, o didžiausią dėmesį sky-rė Trakų seimelio istorijai. Tačiau nesistengė atskleisti dvasininkų veiklos seimelyje.31

24 Jučas M. Krikščionybės kelias į Lietuvą. V., 2000. P. 66.25 Jučas M. Lietuvos parapijos XV–XVIII a. V., 2007.26 Wolff J. Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego 1386–1795. Kraków, 1885; Urzędnicy

centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII w. Spisy. Opr. Lulewicz H., Rachuba A., Kórnik, 1994.

27 Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940; Avižonis K. Rinktiniai raštai. Roma, 1982. T. 3.

28 Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos. Kaunas, 1938.29 Konopczyński W. Liberum veto. Studium porównawczo – historyczne. Kraków, 1918; Kutrzeba S. Sejm walny

dawnej Rzeczypospolitej polskiej. Warszawa, b. l. d.; Wisner H. Najjaśniejsza Rzeczpospolita. Szkice z dziejów Polski szlacheckiej XVI–XVII wieku. Warszawa, 1978; Historia sejmu polskiego. Red. Michalski J. Warszawa, 1984; Czapliński W. Dzieje sejmu polskiego do roku 1939. Kraków, 1984; Wójcik Z. Liberum veto. Kraków, 1992; Dzieje sejmu polskiego. Red. Bardach J., Warszawa, 1993; Kriegseisen W. Sejm Rzeczypospolitej szla-checkiej (do 1763 roku). Geneza i kryzys władzy ustawodawczej. Warszawa, 1995; Społeczeństwo obywa-telskie i jego reprezentacja (1493–1993). Warszawa, 1995; Bardach J., Leśnodorski B., Pietrzak M. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa, 1998.

30 Kriegseisen W. Sejmiki Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII i XVIII wieku. Warszawa, 1991. P. 105.31 Zakrzewski A. B. Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI–XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik

trocki. Warszawa, 2000.


14

Dar neištirti vieni svarbiausių Lietuvai Vilniaus ir Žemaičių seimeliai XVII a. antrojoje pusėje.

Yra nemažai išsamių monografijų, skirtų atskirų XVII a. antrosios pusės seimų ana-lizei – tai Władysławo Czaplińskio, Stefanios Ochmann-Staniszewskos, Łucjos Częścik, Krystynos Matwijowski, Witoldo Kłaczewskio, Januszo Wolińskio, Maciejaus Matwi-jówo veikalai.32 Autoriai neturėjo tikslo analizuoti katalikų dvasininkijos vaidmens sei-muose, tačiau apčiuopiame dvasininkų veiklos nuotrupų, pateikiamas spalvingas Len-kijos – Lietuvos valstybės seimų vaizdas to meto politinių įvykių kontekste. Išskirtiniai S. Ochmannos nuopelnai tiriant Jono Kazimiero Vazos laikotarpio seimus. Kai kurie autoriai per menkai susipažinę su Lietuvos istorine specifika. Krystynos Matwijowski veikale apie Gardino seimą Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas painiojamas su Vilniaus vyskupu nominatu Mikalojumi Steponu Pacu.33

Andrzejaus Rachubos veikale apie LDK kariuomenės konfederaciją 1660–1663 m. atskleisti Lietuvos vyskupų santykiai su kariuomene ir įtaka jai, remiamasi daugeliu įvai-rių šaltinių, smulkiai, tiesiog dienomis, nagrinėjami įvykiai.34 LDK požiūris į Liubomirs-kio rokošą nagrinėtas A. Rachubos disertacijoje, kuri naudinga faktinės medžiagos gausa, bei straipsniuose. Tą pat rokošą nagrinėjo M. Nagielskis, naudodamasis Prancūzijos bib-liotekų ir archyvų medžiaga.35

LDK – Lenkijos vidaus politikos ir užsienio interesų derinimo problemas J. Sobieskio valdymo laikotarpiu gvildeno Lenkijos istorikai Kazimierzas Piwarskis, Aleksander Codello

32 Ochmann S. Sejm koronacyjny Jana Kazimierza w 1649 r. Wrocław, 1985; Częścik Ł. Sejm warszawski w 1649/50 roku. Wrocław, 1978; Czapliński W. Dwa sejmy w roku 1652. Studium z dziejów rozkładu Rzeczy-pospolitej szlacheckiej w XVII wieku. Wrocław, 1955; Ochmann S. Sejmy lat 1661–1662. Przegrana batalia o reformę ustroju Rzeczypospolitej. Wrocław, 1977; Kłaczewski W. W przededniu wojny domowej w Pols-ce. Walka sejmowa lat 1664–1665. Lublin, 1984; Matwijów M. Ostatnie sejmy przed abdykacją Jana Kazi-mierza 1667 i 1668. Wrocław, 1992; Kłaczewski W. Abdykacja Jana Kazimierza. Społeczeństwo szlacheckie wobec kryzysu politycznego lat 1667–1668. Lublin, 1993; Ochmann-Staniszewska S. Staniszewski Z. Sejm Rzeczy pospolitej za panowania Jana Kazimierza Wazy. Prawo – doktryna – praktyka. T. 1–2. Wrocław, 2000; Chmie lewska M. Sejm elekcyjny Michała Korybuta Wiśniowieckiego 1669 roku. Warszawa, 2006; Woliński J. Epilog elekcji 1674 r. Kraków, 1952; Matwijowski K. Pierwsze sejmy z czasów Jana III Sobieskiego. Wrocław, 1976; Matwijowski K. Sejm grodzieński 1678–1679. Wrocław, 1985.

33 Pvz., p. 122 Žemaičių vyskupu laikomas M. S. Pacas, nors iš tikrųjų Gardino seimo metu Žemaičių vyskupu buvo Kazimieras Pacas; p. 80 rašoma, kad senatorių votuose, prasidėjusiuose 1678 01 04, kalbėjo Vilniaus vyskupas nominates M. S. Pacas, o knygos pabaigoje pateikiamuose senatorių sąrašuose (p. 139) teigiama, jog šis Vilniaus vyskupas nominatas votuose nadalyvavo; Žemaičių vyskupas K. Pacas tekste minimas du kartus, bet į asmenvardžių rodyklę neįtrauktas. Matwijowski K. Sejm grodzieński 1678–1679…

34 Rachuba A. Konfederacja Kmicicowska i Związek Braterski wojska litewskiego w latach 1660–1663. Warsza-wa, 1989.

35 Rachuba A. Wielkie Księstwo Litewskie wobec rokoszu Jerzego Lubomirskiego w latach 1664–1667. Rozpra-wa doktorska. Uniwersytet warszawski. Wydział historyczny. 1978; Rachuba A. Litwa wobec sądu nad Jerzym Lubomirskim / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1986. R. XCIII. Z. 3. P. 679–707; Rachuba A. Opozycja litewska wobec wyprawy Jana Kazimierza na Rosję (1663/4 r.) / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1982. R. LXXXIX. Nr. 1. P. 15–29; Rachuba A. Zabiegi dworu i Jerzego Lubomirskiego o pozyskanie Litwy w 1664 roku / Przegląd historyczny. Warszawa, 1987. T. LXXVIII. Z. 1. P. 1–17; Rachuba A. Zabójstwo Wincentego Gosiewskiego i jego polityczne następstwa / Przegląd historyczny. 1980. T. LXXI. Z. 4. P. 705–725; Nagielski M. Rokosz Jerzego Lubomirskiego w 1665 roku. Warszawa, 1994.

15

Įvadas

ir kt.36 Lietuvoje pasirodžiusi Gintaro Sliesoriūno monografija apie XVII–XVIII a. san-dūros LDK vidaus karą atskleidė Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir LDK etmono Kazimiero Jono Sapiegos plačiai pagarsėjusį konfliktą dėl kariuomenės lai-kymo vyskupo valdose.37 Šio konflikto metu susipynė bažnytiniai ir valstybiniai interesai, jis iliustruoja Katalikų bažnyčios padėtį ir įtakingumą to meto visuomenėje.

Iš užsienio politikos problematikos daugiausia ištirti Lietuvos – Švedijos santykiai 1655–1656 m., derybos su Rusija 1656–1660 m. laikotarpiu. Kėdainių sutarties proble-matikai skirta Adolfo Šapokos monografija, Antano Tylos straipsniai, derybas su Švedija ir Rusija daugiausiai tyrinėjo Ludwikas Kubala. Pažymėtinas Baltarusijos istoriko Gena-dijaus Saganovičiaus veikalas apie 1654–1667 m. karą, anglų istoriko Roberto I. Frosto žvilgsnis į Lenkijos – Lietuvos valstybę 1655–1660 m.38 Veikaluose atskleisti kai kurie vyskupų politinės veiklos momentai, bet neturime išsamaus vaizdo apie vyskupų nuos-tatas dėl Lenkijos – Lietuvos užsienio politikos krypčių ir įgyvendinimo būdų. Istorio-grafijoje mažai tirti tolesni (nuo 1660 m.) LDK – Rusijos santykiai, ypač LDK požiūris į Turkijos problemą. Teko remtis bene vienintelio tyrinėtojo – Zbigniewo Wójciko – veikalais.39

36 Piwarski K. Jan III Sobieski wobec spraw bałtyckich w latach 1693–1694. (Odb. z Rocznik Gdański. 1933. T. VII.) Gdańsk, 1934; Piwarski K. Lithuanian Participation in Poland’s Baltic Policies / Baltic and Scandi-navian Countries. 1937. V. III. P. 219–226; Piwarski K. Opozycja litewska pod koniec XVII wieku / Pamię-tnik V powszechnego zjazdu hisotryków polskich w Warszawie 28 listopada do 4 grudnia 30 r. Lwów, 1930. P. 259–277; Piwarski K. Polityka bałtycka Jana III w latach 1675–1679. Cieszyn, 1932; Codello A. Litwa wo-bec polityki Bałtyckiej Sobieskiego w latach 1675–1679 / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1967. R. LXXIV. Nr. 1. P. 21–47 ir kt.

37 Sliesoriūnas G. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m. Vilnius, 2000.

38 Kubala L. Wojna brandenburska i najazd Rakoczego w roku 1656 i 1657. (Szkice historyczne V.) Lwów, [1917]; Kubala L. Wojny duńskie i pokój oliwski 1657–1660. (Szkice historyczne VI.) Lwów, 1922; Kubala L. Wojna moskiewska r. 1654–1655. (Szkice historyczne III.) Warszawa, 1910; Kubala L. Wojna szwec-ka w roku 1655 i 1656. (Szkice historyczne IV.) Lwów, [1914]; Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. Parengė Tyla A., Vilnius, 1990; Tyla A. Kėdainių unijos opozicija (1655–1656) / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1979. T. 2 (67). P. 67–84; Tyla A. Suki-limas Lietuvoje prieš švedų okupaciją 1656 m. / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1976. T. 4 (57). P. 61–73; Tyla A. Kėdainių sutarties vertinimas XVII a. – 1940 m. istoriografijoje / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1984. T. 2 (87). P. 59–73; Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius, 1977; Wisner H. Dysydency litewsci wobec wybuchu wojny polsko – szwe-dzkiej (1655–1660) / Odrodzenie i Reformacja w Polsce. Warszawa, 1970. T. XV. P. 135–136; Visneris H. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai. Vilnius, 1991; Wisner H. Rok 1655 na Litwie: pertrakcje ze Szwecją i kwestia wyznaniowa / Odrodzenie i Reformacja w Polsce. Wrocław, 1981. T. XXVI. P. 83–103; Wisner H. Jonušas Radvila. Vilnius, 2000; Wojna polsko – szwedzka 1655–1660. Red. Wimmer J. Warszawa, 1973; Сагановiч Г. Невядомая вайна, 1654–1667. Мiнск, 1995; Frost R. I. After the Deluge. Poland – Lithuania ant the Second Northern War 1655–1660. Cambridge, 1993.

39 Codello A. Litwa wobec wojny z Turcja 1672–1676 r. / Studia i materiały do historii wojskowości. 1968. T. 14. Cz. 1. P. 136–160; Historia dyplomacji polskiej. Red. Wójcik Z. Warszawa, 1982. T. 2 (1572–1795); Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza. Warszawa, 1959; Wójcik Z. Między traktatem andruszows-kim a wojną turecką. Stosunki polsko – rosyjskie 1667–1672. Warszawa, 1968; Wójcik Z. Rzeczpospolita wobec Turcji i Rosji 1674–1679. Wrocław, 1976; Wójcik Z. Epilog traktatu Grzymułtowskiego w roku 1686 / Trudne stulecia. Studia z dziejów XVII i XVIII wieku. Ofiarowane Profesorowi Jerzemu Michalskiemu w sie-demdziesiątą rocznicę urodzin. Red. Kądziel L., Kriegseisen W., Zielińska Z., Warszawa, 1994. P. 27–45.


16

Šaltinių apžvalga. Dėl temos specifiškumo darbe buvo galima naudotis tiek Kata-likų bažnyčios, tiek Lenkijos – Lietuvos valstybės institucijų, tiek privačių asmenų do-kumentais, publikuotais įvairiuose šaltinių rinkiniuose ar saugomais archyviniuose fon-duose. Apžvelgiant Katalikų bažnyčios institucijų produkuotą medžiagą, tyrimo temai buvo svarbūs Lenkijos – Lietuvos valstybės nunciatūros dokumentai, sukaupti Vatikano archyve. Naudojomės „Acta Nuntiaturae Polonae“ rinkiniuose publikuotais nuncijaus Pallavicini dokumentais, daugiausiai korespondencija ir kt.40 Taip pat Augustino Thei-nerio parengtu dokumentų rinkiniu.41 Naudotasi skelbtais Lenkijos – Lietuvos nuncijų pranešimais Romai.42 Šie dokumentai atspindi LDK vyskupų ryšį su nuncijais bei po-piežiumi, plačiai naudojami lenkų istorikų darbuose apie Lenkijos reikalus. Lietuvoje istorikų dėmesio susilaukė tik A. Theinerio publikacija, kurioje surinktus dokumentus Adolfas Šapoka naudojo Kėdainių sutarčiai ir su ja susijusiems reiškiniams tirti.

Iš Romoje esančių Žemaičių vyskupijos dokumentų publikacijos43 atsiskleidžia vyskupijos santykiai su Vatikanu. Rinkinyje sudėti Žemaičių vyskupijos istorijai svarbūs dokumentai: bažnyčių, altarijų fundaciniai bei aprūpinimo aktai, testamentai, siūlymų paskirti į pareigybes raštai, korespondencija ir kt. XVI–XIX a. LDK vyskupų praneši-mai (relationes) Romai, paskelbti Pauliaus Rabikausko44, suteikia informacijos apie to meto vyskupijų padėtį bei pranešimų autorius vyskupus.45 Svarbu tai, jog į rinkinį įdėti ne tik Vilniaus ir Žemaičių, bet ir Smolensko, Lucko, Livonijos vyskupų pranešimai. Nors vyskupai Romai pranešimus turėjo pateikti kas 4 metus, tačiau iš XVII a. II pusės turime tik 2 Vilniaus vyskupo pranešimus (1651 m. ir 1697 m.), 4 – Lucko (1652 m., 1658 m., 1666 m., 1671 m.) ir po vieną Žemaičių (1664 m.) bei Smolensko (1652 m.) vyskupų pranešimus. Neišliko 1696 m. Livonijos vyskupo Mikalojaus Poplavskio pra-nešimas. Rinkinyje yra trumpa vyskupijų įkūrimo ir raidos istorija, vyskupų sąrašai, žemėlapiai bei kita medžiaga, padedanti tirti vyskupų pranešimus ir nustatyti LDK Katalikų bažnyčios padėtį.

Vilniaus universiteto bibliotekos Pauliaus Jatulio fonde yra 1652 m. balandžio 28 d. Smolensko vyskupo Pranciškaus Dolmat-Isajkovskio pranešimo Romai fotokopija iš Va-tikano archyvo.46 Šis pranešimas platesnis nei Pauliaus Rabikausko paskelbtasis rinkinyje „Relationes status dioecesium...“.47 Naudojomės Lvovo arkivyskupų reliacijų Romai pu-blikacija, parengta Tadeuszo Długoszo.48

40 Acta Nuntiaturae Polonae. T. I. Ed. Wojtyska H. D. Romae, 1990. T. XXXIV. V. 1–2. Ed. Domin-Jačov M., Romae, 1995, 1997.

41 Theiner A. Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae. Romae, 1863. T. III (1585–1696).42 Relacye nuncyuszów apostolskich i innych osób o Polsce od roku 1548 do 1690. Berlin, 1864. T. 2.43 Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Col. Jatulis P., Roma, 1989. Pars II (1609. VI. 26–1926.

V. 13).44 Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae. Red. Rabikauskas P., Roma, 1971–1978. T. 1–2.45 Rabikauskas P. Introductio / Relationes status dioecesium... P. XXXIX.46 Smolensko vyskupo P. Dolmat-Isajkovskio pranešimas. 1652 04 28. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraš-

čių skyrius (toliau – VUB). F. 57. B. 53. Nr. 800.47 Relatio anni 1652 (ep. F. D. Isajkowski) / Relationes status dioecesium… T. 2. P. 331–333.48 Relacje arcybiskupów lwowskich 1595–1794. Wyd. Długosz T., Lwów, 1937.

17

Įvadas

Skiriamų Katalikų bažnyčios pareigūnų bylos, arba informaciniai procesai (processus consistoriales), saugomos Vatikano archyve. Ten ilgai darbavosi Lietuvos istorikas Pau-lius Jatulis, surinkęs svarbiausias Vilniaus, Žemaičių, Smolensko vyskupų ir sufraganų paskyrimo bylas, kurių nuorašai dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje.49 Jie suteikia informacijos apie dvasininkus kaip asmenis – apie jų moralę, išsilavinimą, parei-gingumą ir karjerą.

Katalikų bažnyčios vyskupijų sinodų medžiaga padeda atskleisti vyskupų ir kitų aukštųjų bažnytinių hierarchų, posėdžiavusių sinoduose, nuostatas ir veiklą. Tyrinėjome Vilniaus, Žemaičių, Smolensko, Lucko vyskupijų sinodus. Dauguma sinodų medžiagos buvo išspausdinta XVII a.50 Daugiausia sinodų vyko XVII a. pirmojoje pusėje. XVII a. antrojoje pusėje neįvyko nė vieno Žemaičių vyskupijos sinodo, tik vyskupas Kazimieras Pacas pakartotinai perleido XVII a. pirmojoje pusėje vykusių sinodų medžiagą. Antro-joje šimtmečio pusėje vyskupai ėmė spausdinti ganytojiškus laiškus, 1682 m. pasirodė Vilniaus vyskupo M. S. Paco ganytojiškas laiškas.51 XX a. buvo publikuoti 1645 m. Smolensko sinodo nutarimai.52

Kita šaltinių grupė – vyskupijų kapitulų aktai, iš kurių atsiskleidžia prelatų ir ka-nauninkų bažnytinė, visuomeninė bei politinė veikla. Vilniaus vyskupijos kapitulos aktai saugomi Mokslų akademijos bibliotekoje. Jų santraukas XX a. pradžioje publikavo Janas Kurczewskis.53 Žemaičių kapitulos dokumentų išlikę tik nedideli fragmentai, išmėtyti po įvairius archyvus. Išsamiausia išlikusi 1693–1696 m. Žemaičių kapitulos aktų knyga.54 Dėl šių priežasčių sunku susidaryti kompleksišką vaizdą apie Žemaičių kapitulos dalyva-vimą valstybiniame gyvenime.

Darbe naudotasi Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų vizitacijų medžiaga. Iš nagrinėjamo laikotarpio išlikę 3 Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktų dalys (1675–1677 m., 1697 m., 1705 m.) bei kitos vizitacijų ir inventorių nuotrupos, saugomos Kauno arkivyskupijos

49 Informaciniai procesai. VUB. F. 57. B. 53. Nr. 775.50 Collectanea constitutionum synodalium dioecesis Samogitiensis. Vilnae, 1690; Constitutiones synodorum

dioecesis Vilnensis diversis temporibus celebratum iussu Abrahami Woyna editae. Vilnae, 1633; Acta synodi diaecesis Vilnensis praesidente Illustrissimo ac Reverendissimo Domino D. Alexandro in Ma-cieiow Sapieha, Dei et Apostolicae sedis gratia Episcopo Vilnensi. Vilnae, 1669; Acta, constitutiones et decreta synodi diaecesis Vilnensis praesidente Illustrissimo ac Reverendissimo Domino Domino Alexandro Michaele Kotowicz Dei et Apostolicae Sedis Gratia Episcopo Vilnensi. Vilnae, 1685; Decreta, sanctiones et universa acta synodi dioecesanae Vilnensis… Vilnae, 1717; Synodus Luceoriensis et Brestensis per Illustrissimum ac Reve-rendissimum D. D. Stanislaum in Magna Witwica Witwicki episcopum Luceoriensem et Brestensem celebrata die Divo Hieronymo Sacra Trigesima Mensis Septembris A. D. 1684. Warsaviae, 1684.

51 Modus et ordo boni regiminis in dioecesim Vilnensem introducendi sancitus ex mandato... Nicolai Stephani Pac... Vilnae, 1682.

52 Długosz T. Z dziejów diecezji smoleńskiej. Lwów, 1937. P. 83–91; Wójcik W. Statuty synodu diecezji smo-leńskiej z 1645 roku / Roczniki teologicno – kanoniczne. 1975. T. XXII. Z. 2. P. 73–84.

53 Vilniaus kapitulos aktai. 1644–1698. T. 12–19. Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – MAB). F. 43. B. 220–227; Kurczewski J. Kościoł zamkowy... Cz. 3. (Streszczenie aktów kapituly wileńskiej.)

54 Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1417–1655. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA). B. 1; Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1656–1699. KAKA. B. 2; Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1693–1696. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (toliau – LNB). F. PR – 289.


164

4 priedas

Bažnytiniai pareigūnai, tarnavę valdovo ir LDK raštinėse

XVII a. antrojoje pusėje1

Karališkieji sekretoriai

Petras ParčevskisPranciškus Dolmat-IsajkovskisPetras Kazimieras BerkasJurgis BialozorasKristoforas BialozorasJurgis Mykolas BienickisSimonas Adalbertas (Vaitiekus) MlyneckisKazimieras Jonas VaišnoravičiusValerijonas Stanislovas JudickisAndrius Kazimieras OsovskisAleksandras KotovičiusMikalojus SviechovskisAdomas SkretuševskisJonas SokalskisKristupas StockisStanislovas UrbanskisMikalojus Kazimieras VladyčkaJoakimas Skirmuntas

LDK dvasiniai referendoriai

Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1641–1649)Jonas Kristupas Daugėla-Zaviša (1649–1656)Jurgis Stanislovas Valavičius (1656)Aleksandras Kazimieras Sapiega (1657–1659)Jurgis Nieviarovskis (1659–1670)Valerijonas Stanislovas Judickis (1670–1673)Eustachijus Stanislovas Kotovičius (1673–1687)Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (1687–1695)Aleksandras Benediktas Vyhovskis (1696–1701, 1703)

1 Pagal Urzędnicy centralni i dygnitarze...

165

Priedai

LDK didieji dvasiniai sekretoriai

Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1670?–1684)Vincentas Stanislovas Valavičius (1684–1698)Jonas Mikalojus Zgierskis (1698–1704)

LDK didžiosios kanceliarijos regentai

Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1633?–1641)Jonas Karolis Daugėla-Zaviša (1641–1649)Jurgis Nieviarovskis (1658, 1659)Petras Kazimieras Berkas (1659)Jurgis Mykolas Bienickis (1661–1663)Aleksandras Kotovičius (1672)Kazimieras Jonas Vaišnoravičius (1676–1677)Vincentas Stanislovas Valavičius (1677–1684)Jonas Pokžyvnickis (1685, 1696, gal iki 1703)

LDK mažosios kanceliarijos regentai

Jurgis Bialozoras (1650–1654)Valerijonas Stanislovas Judickis (1654, 1655)Simonas Adalbertas (Vaitiekus) Mlyneckis (1658–1667, 1670–1673)Aleksandras Mykolas Galinskis (1678–1683)Jonas Pokžyvnickis (1683–1693)?Marcijonas Valavičius (1694–1697)

LDK didieji raštininkai

Andrius Kazimieras Osovskis (1678–1682)Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1641–1649)Jonas Karolis Daugėla-Zaviša (1649–1656)Jurgis Stanislovas Valavičius (1656)Valerijonas Stanislovas Judickis (1657–1673)

LDK iždo išlaidų raštininkas

Jurgis Bialozoras (1649–1658)

166

SUMMARY

RAPPORTS BETWEEN THE CATHOLIC CHURCH AND THE STATE IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA

IN THE 2ND HALF OF THE 17TH CENTURY

This book discusses intercourses between the Catholic Church and the State in the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the 17th century. On the one hand, the influence of the Church institutions (synods, capitula sessions) and its hierarchs on the State’s political life are discussed. On the other hand, it researches how state institutions, such as ruler, diet, senators and citizens took care of the Church’s matters.

The second half of the 17th century was chosen as the research period because of several reasons. Firstly, this period compared to the previous one has almost not been investigated in Lithuanian historiography. Secondly, the second half of the 17th century starts with a devastating political turmoil that affects all sides of the society’s life. Mo-reover, in the middle of the century the Catholic Church established itself as the only religious institution completely eliminating Protestants and other religious trends that were extremely active at the beginning of the century. The end of the period is marked by the establishment of the Saxon dynasty (1696), and the loss of the dominant positions of the Catholicism in the social and the political life through the 18th century, caused by the rise of the Orthodoxy protected by Russia.

It is necessary to study history of the Catholic Church in Lithuania through the se-cond half of the 17th century because of several reasons. Differently from modern times, early modern Church controlled not only religious life of the society, but considerably influenced its social, cultural and political spheres. Without studying a set of these activi-ties, we would not comprehend most of the contemporary processes and developments. This investigation reveals various aspects of the Church’s participation in the social life and the State’s political activities.

167

Summary

The topic of this book has not been investigated. Polish historians have started studying rapports between the Catholic Church and the State by formulating pro-blems. Several investigations have been done concerning tollage (H. Karbownik and A. Tyla) from the Church lands. Because of the lack of literature directly related to the topic of the book, investigations on the history of the Catholic Church (M. Va-lančius, J. Kurczewski, W. Przyałgowski, Z. Ivinskis, P. Rabikauskas, J. Ochmański, G. Błaszczyk) and on the political history of the Polish-Lithuanian Commonwealth were extremely important (A. Šapoka, K. Avižonis, A. Tyla, G. Sliesoriūnas, L. Kubala, S. Ochmann, A. Rachuba, A. Wójcik). These studies did not discuss relations between the Church and the State, but revealed some aspects of the Catholic Church activities in the Commonwealth.

Several types of published and archival sources were used. Part of them were first time introduced into the historiography. These are the documents of the Catholic Church: correspondence of the Church officials, official documents related to the acti-vities of the hierarchs, decisions of the Synods, visitations, documents of the capitula. Secondly, there are documents of the State institutions: privileges given by the rulers, international treaties, minutes and constitutions of the Diets, documents of the Senate, instructions of the small Diets. Thirdly, there are private documents: correspondence, memoirs and panegyrics.

The book is divided into three chapters. The first one discusses the dependence of the Catholic Church on the State, and the concern of the State about the Church issues. It discusses numerous privileges given by the rulers and analyzes political careers of the Church officials. The second chapter discusses the duties of the Church institutions (synods, capitula) and hierarchs towards the State. It analyzes the Church‘s participation in the political life of the State, and investigates possibilities of the career for clergymen. The third chapter discusses the Church concern about the security of the State. The Church and its members position towards the Kėdainiai treaty is investigated initially. Later, the activities of the Church hierarchs in shaping internal and external policy of the State are analyzed. Attention is also paid to their contribution in strengthening and financing the armies.

There are several annexes added to the book. Most of them introduce new mate-rials to the historiography. The first one lists those officials of the Lithuanian Catholic Church, who were supported by the ruler in the second half of the 17th century. The second one presents privileges of the Catholic Church approved at the Diets of the Commonwealth in the same period. They prove that in many cases the Third Lithuanian Statute was ignored when specific political questions related to the Church were concer-ned. The third appendix lists the members of Vilnius, Smolensk and Samogitia capitula. In the fourth one, there are names of clergymen who next to their ecclesiastical offices also worked in the offices of the ruler and the Grand Duchy.

As the result of the research, several conclusions were made.


168

In the second half of the 17th century, the dioceses of Vilnius, Samogitia and Smo-lensk represented the Catholic Church of Lithuania. The dioceses of Livonia and Luck were divided between the Lithuanian and Polish authorities.

The State frequently felt concern about the Church. This can be proved by nume-rous acts of the Diets that liberated certain territories of the Church from military servi-ce. Most of these privileges were issued through the 1670’s. Because of these concessions, the wealth of the Catholic Church considerably increased through the last decades of the 17th century.

Using his right of patronage, the ruler was able to control appointment of cler-gymen to approximately one-third of parishes, as well as, shape Vilnius and Smolensk capitula and appoint bishops. The interests of the influential magnate families, however, limited this right of the ruler. The candidacies had to be coordinated according to the interests of both sides.

Clergymen who received favour and support of the ruler used to make their ca-reer both political and ecclesiastical much faster. The highest posts in the political and ecclesiastical hierarchy used to be occupied by those clergymen who managed to receive support of both the State and the Church. When choosing a candidate to the place of a bishop, interests of the magnate families and the ruler played the most important role.

The ecclesiastical career of a clergyman usually started from the prelature or canonry of Smolensk or Samogitia. Further step was the membership in Vilnius capitulum. This position provided with the possibility to become a bishop of Smolensk or Samogitia dioceses. The last stage of the career was the place of Vilnius bishop.

During the sessions of capitula and in the synods of the dioceses clergymen used to discuss political issues next to religious ones. Capitula discussed issues of tollage, appointed and sent envoys to the Polish-Lithuanian Diets, wrote them instructions. Sy-nods discussed questions less connected to politics, but spoke for the veneration of the Lithuanian laws and propagated faithfulness towards the fatherland.

The political orientation of a clergyman was influenced by his dependence on a political group or a house of magnates. There was no institution in the Catholic Church that could control the political orientation of its members. Therefore, they had the free-dom to make their own decisions. Clergymen rarely were authors of political programs. They preferred to support one or another arguing side, usually the King’s one. If a clergy-man belonged to an influential magnate family, he supported its political course.

Compared with other clergymen, bishops had the greatest influence on the political life of the State. Being senators, they had to participate actively in the political life. They attended one-third of the Polish-Lithuanian Diets, participated in Senate sessions, and had a right to reside close to the ruler and control his actions in particular periods of time. Also they influenced small Diets of Vilnius and Samogitia. Clergymen attended about a half of Samogitian small Diets. Bishops were chairmen of one-third of them, and influenced their decisions.

169

Summary

There were several fields of political activity, where clergymen were especially capa-ble. More than all other politicians, they managed to fix conflicts between the State and the army much faster and in a more efficient way. Also, at the time of political turmoil (e.g. elections of a King), they successfully acted as peacekeepers able to calm enraged parties. There were many famous diplomats among them who participated in numerous negotiations with Russia.

In the second half of the 17th century, the Catholic Church of the Grand duchy was not centralized. This resembled the weak central power in the Polish-Lithuanian Commonwealth, and resulted in the freedom of clergymen to choose political views and priorities. Sometimes in the periods of political crisis the Catholic Church of Lithuania used to put the interests of the State higher than those of the Church without any orders or pressing (constraint) of the State.

170

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

(Į rodyklę neįtraukti asmenvardžiai, esantys literatūros ir šaltinių sąraše, išnašose.)

Šv. Adalbertas (Vaitiekus) 50Alekna Antanas 12, 121Aleksandras, Lietuvos didysis

kunigaikštis 27Ancuta Jurgis Kazimieras 33, 145, 148Ancuta Motiejus Juozapas 144, 148,

160,161Ancutos 34Andriuškevičius Adalbertas 140Andriuškevičius Steponas Jonas 134,

141Andžeikevičius Mykolas 138Avižonis Konstantinas 13, 167Bardach Juliusz 78Bardauskas Mykolas 53Bartoševičius Mikalojus 139Batoras Steponas, Lenkijos – Lietuvos

valdovas 12, 24, 45Bažinskis Antanas 134Beimovskis Kazimieras 140Beinartas Adalbertas Kazimieras 147,

160Bendzinskis 76Berkas Petras Kazimieras 34, 135, 149,

162, 164, 165Berkas Vladislovas Pranciškus 153Bežanskis Stanislovas 163Bialovieskis Martynas 159Bialozorai 34Bialozoras Jurgis 36–39, 41, 47, 53,

58–60, 62, 63, 65, 67, 73, 79–82, 86–94, 108, 109, 111, 112, 114–116, 141, 146, 148, 149, 158, 159, 164, 165

Bialozoras Kristoforas 131, 145, 148, 160, 164

Bialozoras Martynas 131, 141, 145–147, 158, 160, 163

Bienickis Jurgis Mykolas 34, 140, 147, 148, 158, 160, 164, 165

Błaszczyk Grzegorz 12, 26, 35, 167Blaškovskis Mikalojus 162Boguckis 133Bonifacas IX 22Borkovskis Mikalojus 162Borovskis Kazimieras 135Brazgalskis Andrėjus Martynas 142, 146,

150, 159, 161Breuteltas Stanislovas Jeronimas 149Brodovskis Stanislovas 134Budnickis Steponas 135Buturlinas 102Bžostovskienė (Duninovna) Rachelė

Barbora 157Bžostovskis, Ciprijonas Povilas 39, 84,

85, 97, 147, 151, 154, 157, 159Bžostovskis Jonas 151Bžostovskis Konstantinas Kazimieras 5,

15, 19, 23, 33, 36–38, 41, 47, 51, 53, 59, 60, 61, 65, 67, 72, 92, 104–110, 112, 115, 132, 147, 159, 165

171

Asmenvardžių rodyklė

Cammendoni, nuncijus 24Cantelmi, nuncijus 61Cecilija Renata, karalienė, Jono

Kazimiero Vazos žmona 153Cešinskis Baltramiejus 146, 159Chmelnickis Bogdanas 9, 83Chmielevskis Mykolas 141Chodkevičius Aleksandras Kristupas 37,

63, 87, 134, 141, 147, 149, 159Chodkevičius Jonas 45, 76Chodkevičius Kristupas 66Chomentovskis Mikalojus 149Chovanskis Ivanas 88Chrapovickis Jonas Antanas 19, 84, 155Ciechanovieckis Mikalojus Valerijonas

90Ciecnickis Jonas 136Ciecnickis Petras Adalbertas 136Cybo, kardinolas 61Codello Aleksander 102, 103de Condé Liudvikas 88, 96Cvecinskis Pranciškus 133Czapliński Władysław 55Częścik Łucja 14, 55Čadajevas 102Čartoriskis Simonas 142, 161Češeika Viktorinas 139Čerkaskis Jokūbas 76Čerskis Albertas 149Čizevskis Liudvikas 139Čizovskis 136Čudovskis Kazimieras 133Dalairac Francoise Pauline 20Dambrovskis 61, 96Dambrovskis Juozapas 133Dambskis S. 63Daugėla-Zaviša Jonas Karolis 34, 38, 39,

41, 47, 52, 58, 59, 62, 65, 82–86, 112, 114, 115, 131, 144, 158, 159, 164, 165

Daugirdas 137Deferis Jonas 144Dembkovskis Steponas 136, 137Diblinskis Albertas 143, 161

Dirvoniškis Valentinas 133Dybkowska Alicja 9Dygdała Jerzy 10Długosz Jan 25, 26Długosz Tadeusz 12, 16, 49Dolgorukis 85Dolmat-Isajkovskis Martynas Žagiel 158Dolmat-Isajkovskis Pranciškus 36, 37,

45, 58, 62, 64, 75, 134, 144, 153, 164, 165

Domaševskis Jurgis 30, 154Dovolgas Steponas 138Dunevičius Simonas 136Drohšickis Andrėjus 145Druckis-Sokolinskis Jonas Kazimieras

146, 159 Dubovičius Ignacas 151Dupont Philipe 20Dzięgielewski Jan 10Dzikas 134Dževickis Motiejus 137Eidziatovičius Motiejus Felicijonas 32,

146d‘Enghien Julijus Henrikas 87, 88Fasciševskis Pranciškus 145Fatuskis Paulius Petras 162Fedorovičius Lukas 145Fijałek Jan 12Filipovičius Judas Teodoras 133Flintas Jonas 142Fredro Andrius Maksimilijonas 87Galinskis Aleksandras Mykolas 165de la Gardie Magnusas Gabrielis 78, 80,

81Gelgudas Andrius Kazimieras 97Gembickis A. 63Gembickis Jonas 87Gembockis Aleksandras 143, 161Giedraičiai 34Giedraitis Adomas 138, 145Giedraitis Kazimieras 133Giedraitis Vladislovas 41, 69, 71, 138,

142, 161–163


172

Girskis Tomas Kazimieras 67, 143, 147, 158, 160, 161

Glebavičius Jonas Karolis 67, 91Gluchovskis Simonas 141Gmenskis 150Godačevskis Kazimieras 146Godlevskis Kazimieras 153Golinskis Motiejus 138Gorbačevskis Dominykas 143, 161Gosievskis Aleksandras 157Gosievskis Boguslovas 131, 148, 158,

160Gosievskis Vincentas 76, 77, 85, 89–92Gosinskis 135, 138Gradovskis Martynas 139Grigalius XI 22Grigaravičius Andrius 146, 159Grimža Adalbertas 142Grochovskis Tomas 134, 136, 162Gurnickis Lukas 146, 159Gutmenas Jonas Jurgis 136Gutovskis Albertas 140Gžendzickis Kazimieras 150de Hauteville 20Heliaševičius Stanislovas 162Hermanovičius Mykolas 133Hertmanas Fabijonas 140Hieremia 146Hyuley? Mikalojus 136Hladovickis Samuelis 47, 160Horainas Aleksandras 33, 135, 148,

149, 158, 160Horodeckis Jokūbas 133Hurko 145Ichnatovičius 30Idelskis 143Inocentas XI 41Inocentas XII 24 Intok Martynas 150Iolscivkevičius? Jonas 150Ivinskis Zenonas 12, 27, 33, 167Izdebskis Adalbertas 33, 140, 142, 148,

160, 161

Jankevičius Jonas 141Jankovičius Juozapas 135Janulaitis Augustinas 63Januškevičius 144Jaskulskis, Motiejus 136Jatulis Paulius 16, 17Jezerskis Mikalojus 139, 144Ježevičius Mykolas 143Jodzevičius 145Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis 13,

22, 25, 50Joteika Valerijonas 136, 137Jučas Mečislovas 12, 13Judickis Mikalojus 88Judickis Valerijonas Stanislovas 47, 82,

143, 147, 158, 159, 161, 164, 165Jurevičius Jonas 138, 140, 160, 161Jurgaitis Robertas 11, 70, 72Jurgelevičius Simonas 136Šv. Jurgis Kankinys 50Kalilas Jonas 139Kaminskis Vladislovas Dadzibogas 154Karašas Jurgis 137Karbownik Henryk 11, 44, 111, 167Karlinskis Steponas 133Karolis, Lotaringijos kunigaikštis 96Šv. Kazimieras 34, 47, 50, 82, 89, 108,

149, 155de Kczicki? Mikalojus 150Kerdiejus 157Kiška Stanislovas 48Kłaczewski Witold 14, 56Klečkovskis Paulius 159Klečkovskis Stanislovas 135Klimovičius 144Klinskis 132Kobylinskis Motiejus 162Kochanskis Martynas 143, 161Kochas Jurgis 162Komorovskis Jurgis 145, 147, 160Komorovskienė (Judickaitė) Konstancija

153Konaževskis Samuelis 163

173


Konopczyński Wladysław 79Kopcas Adomas 159Kopcas Jonas Karolis 73, 152Kopcienė Lukrecija Marija 152Korfas Steponas 163Koryčinskis Steponas 83–85Kosakovičius Stanislovas 138Kosman Marcelin 22Koščielskis Tomas 149Kotovičiai 34Kotovičius Aleksandras 19, 33, 36–38,

41, 47, 49, 58–60, 62, 65, 67, 95–99, 101, 102, 112, 114, 115, 132, 133, 137, 141, 146, 147, 158, 159, 162, 164, 165

Kotovičius Andrius Pranciškus 154, 156Kotovičius Eustachijus Stanislovas

Kazimieras 34, 36, 37, 41, 47, 59, 60, 63, 134, 142, 143, 146, 147, 149, 158, 160, 164

Kracik Jan 10Krasauskas Rapolas 12Krasnodembskis Povilas 155Kriegseisen Wojciech 13, 61, 66, 69, 70Krišpinas-Kiršenšteinas Jonas Jeronimas

36, 37, 59, 69, 70, 107, 146–148, 158–160, 164

Krišpinas-Kiršenšteinas Pranciškus 47, 67, 160

Królik Ludwik 12Krupa Jacek 64Kubala Ludwik 15, 83, 167Kulikovskis Andrėjus 135Kučinskis Laurencijus Kazimieras 134Kuntze Edward 12Kurčas Steponas 153Kurczewski Jan 11, 12, 17, 35, 56, 167Kžezonovičius Steponas 150Kžyzanovskis Stanislovas 133Ladzikas Baltramiejus 139Laudanskis Jonas 137Lazarovičius Petras 135Lenevičius Jokūbas 69Leopoldas I, imperatorius 103

Lepačinskis Jurgis 162Leugotas Andrius 149Levickis? Andrius 138Levickis Paulius 158Lezenskis Tomas 63, 95Liauksminas Martynas Kazimieras 69,

144, 162Ligurtovičius Jokūbas 198Limuntas Martynas 151, 152Lisickis? 132Liskovskis Jurgis Aleksandras 137, 139,

140Litak Stanisław 26, 27Liubeneckis Gabrielius 78Liubomirskis Jurgis 14, 39, 87, 88, 93,

94, 112Liudvika Marija, Lenkijos karalienė 86,

88Loikevičius Simonas Gabrielius 132Lubkevičius Aleksandras 139Lubonskis Pranciškus 136Lucinovičius Jonas 145Lukomskis Samuelis Eustachijus 156Lužeckis Karolis 101Lvovičius Kazimieras Jonas 162, 163Maciejovskis Bernardas 24, 32, 33Mackevičius Povilas 138Mališevskis Pilypas 30Mališevskis Samuelis 30Marescotti Galeazzo, nuncijus 41Markevičius Jonas 150Maroń Jerzy 57, 58Martelli, nuncijus 40, 101Martynas V 23Maskiewicz Bogusław Kazimierz 19Maskiewicz Samuel 19Matwijowski Krystyn 14, 57Matwijów Maciej 14, 56Maževičius Adomas 133Mažinskis 135Mažvydas Martynas 18Mececkis Kristupas 145Medekša Pranciškus 153


174

Medekša Stanislovas 19, 56, 77Meineris Jonas 141Meleškevičius Rapolas 150Mengolinas Karolis 163Mentickis Teodoras 147, 160Michalovskis Juozapas 149Michalovskis Kazimieras 144Michalski Jerzy 13Mickevičius Rimvydas 51, 131Šv. Mikalojus 50Minickis Stanislovas 140Miseika Mykolas 144Misevičius Jokūbas Jonas 145Mlyneckis Simonas Adalbertas

(Vaitiekus) 47, 132, 140, 150, 159, 164, 165

Mlockis Jonas Karolis 96, 97Mocarskis Adomas 132Mocarskis Laurencijus 47, 159Mocarskis Stanislovas 137Močulskis Valerijonas 137 Moižimas 134Molenda Albertas 142, 161Monkevičius Simonas 137Monsieur de Mongrillon 20Montovtas Motiejus 144Montovtas Steponas 141Mucharskis Liudvikas Petras 140Nagielski Mirosław 14Narbutas Adomas 30, 154Naruševučius Adomas 90, 91Naruševičius Kazimieras 161Neištadtas Kazimieras 144Nevelskis Jonas 47, 138, 158, 162Nieviarovskis Jurgis 164, 165Nivinskis Benediktas 134Norvaiša Mikalojus 137Novakovskis Petras 137Nurkevičius Kazimieras 138Obuchovičius Mykolas 73Obuchovičius Zacharijus 142, 143, 161Ochmann-Staniszewska Stefania 14, 47,

55, 56, 58, 59, 167

Ochmański Jerzy 12, 26, 167Ochtodas 30Oginskiai 30, 113Oginskienė (Glebavičiūtė) Marcibelė

Ona 30, 157Oginskis Jonas 30, 153, 157Oginskis Marcijonas Aleksandras 30, 31,

73, 96, 97, 101, 103, 156, 157Olakovskis Andriejus 135Olekševskis Paulius Petras 146Olšovskis A. 100Opalinskis A. 66Ordovičius Baltramiejus 150Osovskis Andrius Kazimieras 47, 155,

158, 160, 164, 165Pacai 9, 29, 30, 34, 39, 40, 60, 72, 73,

85, 86, 88, 89, 91, 94–96, 103, 104, 111–113, 115

Pacas Jeronimas 89Pacas Jonas 132, 159Pacas Kazimieras 14, 17, 36–41, 48, 51,

55, 58–60, 63, 65, 67–69, 71–73, 86, 89, 91, 93–96, 98, 101–103, 107, 115, 132, 147, 158, 159

Pacas Kristupas Zigmantas 30, 40, 59, 67, 68, 73, 77, 84, 85, 87, 90, 92, 94–96, 99, 104, 112, 152, 153

Pacas Mikalojus Steponas 14, 17, 30, 32, 38–40, 54, 58–60, 62, 63, 65, 95–98, 100–103, 107, 114, 115, 134, 152, 160

Pacas Mykolas Kazimieras 29, 30, 40, 66, 73, 91, 92, 95, 96, 99–101, 103, 104, 115, 153, 154

Pacas Petras Mykolas 67, 70Pacas Simonas 30Pachockis Kristupas Paulius 138, 148,

161Panasevičius Baltramiejus 139Panceržinskis Karolis Jonas 33, 138,

160, 161Pankevičius Jonas 149Parčevskiai 34Parčevskis Albertas 143Parčevskis Bazilijus 162

175


Parčevskis Petras 12, 22, 33, 37–39, 48, 49, 58, 59, 63, 68, 70, 75, 79–82, 111, 135, 150, 164

Pasekas Janas 20Paškevičius Mikalojus Kazimieras 138Paškovskis Kristupas 135Pavdelevičius Kazimieras 149Pavinskis 135Perkuskis Jonas 143Piadzinskis Martynas 154Piaseckis Tomas 106, 142, 144, 160Piantkovskis Jonas 139, 147, 160, 161Pilypas Petras 131Pilypas Vilhelmas, Neuburgo

kunigaikštis 96Piotrovičius Adomas Kazimieras 163Piotrovičius Steponas 155Piotrovskis Jeronimas 140Pirskis Augustinas Jonas 137Piwarski Kazimierz 14Pociejus Leonardas 155Poczobut-Odlanicki Jan Władysław 19,

40Počobutas-Odlanickis Andrius 152, 153Počobutas-Odlanickis Laurynas Mykolas

154Poduskis Motiejus Kieša 134, 141Pogreckis Motiejus 158Pokrišinskis157Pokžyvnickis Jonas 165Polkovskis Kazimieras 134Polubinskis Aleksandras Hilarijus 95,

97, 102, 153, 156Polubinskis Petras Aleksandras 67, 145,

160Polupientas Mikalojus Kazimieras 151Poplavskis Mikalojus 13, 37Potockis M. 160Powidaj Ludwik 160Pražmovskis Mikalojus 90Pražmovskis Pranciškus 24, 87Pretsus Jonas 145Pruškovskis Jurgis 140Protasevičienė (Bžučanska) Elena 165

Przyałgowski Wincenty 11, 45, 57, 92, 105, 107, 167

Przyboś Adam 10Puchalskis Kazimieras 154, 155, 157Puckevičius Jonas 139Pudinskis Kazimieras 139Pudlinskis 145Pukinas Felicijonas 138Pupkevičius Motiejus Mykolas 140Purpevičius Juozapas 138Puzina 145Puzina Paulius Konstantinas 162Pžeciševskis Andrius 163Pžeclavskis Kristupas 132, 147, 158, 159Pžichodzkis 143, 161Pufendorf Samuel 78, 81Rabikauskas Paulius 16, 167Rachuba Andrzej 13, 14, 56, 57, 68, 69,

167Radvila Albrechtas Stanislovas 19, 58, 76Radvila Boguslovas 39, 78, 87, 89, 91Radvila Jonušas 66, 67, 76–79, 89Radvila Karolis Stanislovas 19, 157Radvila Kristupas 152Radvila Mykolas Kazimieras 39, 99, 101Radvilaitė Liucija Karolina 106Radvilos 18, 78, 79, 92, 106Radvilienė Ona Marija 89Radziejovskis Mykolas 24, 105Radzimiński Andrzej 36Radziminskienė (Naruševičiūtė) Ona 157Radziminskis Kazimieras Franckevičius

157Rakočis Jurgis 83Reimeris Bernardas 133, 144, 163Reimeris Mykolas 142, 161Remiševskis 30Rembetovskis Martynas 150Rimvydas Elijas Mykolas 154, 156Rodomanskis Mykolas 142Rodzevičius 142Rogošas Jonas 141Rohačevičius Mikalojus 136


176

Rosinskis Petras Jonas 135Rosinskis Pranciškus Antanas 135Rosochackis 30Rosochackis Laurencijus 146Roškovskis Martynas 150Rożek Michał 10Rudamina Žygimantas 91, 160Saganovičius Genadijus 15 Saksai 9, 10Sanguška Jeronimas Vladislovas 31, 36,

37, 39, 41, 47, 58, 66, 111, 148, 157–159

Sapiega Aleksandras Kazimieras 19, 36–39, 49, 58, 59, 63, 65, 67, 68, 71–73, 86, 88, 90, 91, 93, 95, 96, 99, 111, 115, 139, 146, 149, 158, 159, 164

Sapiega Kazimieras Jonas 5, 15, 19, 39, 60, 92, 104, 104–107, 112, 115

Sapiega Kazimieras Leonas 29, 31, 151, 152, 154, 155

Sapiega Kristupas 90Sapiega Leonas 29, 151Sapiega Paulius Pranciškus 52, 148, 158,

160Sapiega Povilas Jonas 81, 88–90 Sapiegos 9, 19, 29, 34, 61, 70, 72, 86,

88, 91, 104, 105, 107, 108, 113, 115Sarneckis Kazimieras 19, 57Sarnovskis 72Sawicki Jakub 12Sčensnovičius Jonas 149Semaška Stanislovas 69, 141, 163Semenavičius 143Senkevičius Albertas 143, 161Squarci? Bernardas 137Siemihradskis Stanislovas 135Siesickis Kristupas Daumantas 160Silnickis Vladislovas 36, 158, 159Sirtautas Baltazaras Jurgis 163Siurta Petras 154Skarbekas Jonas 33, 148, 160Skirmuntas Joakimas 69, 71, 163, 164Skorulskis Aleksandras 160

Skorulskis Bazilijus 162Skorupskis Andrius 154Skorupskis Rafaelis 154Skretuševskis Adomas 132, 162, 164Skuminas-Skuminovičius Teodoras 88,

150, 158, 159, 163Sliesoriūnas Gintaras 15, 19, 61, 68,

104–107, 167Sluchtenbergas Jonas 142, 161Slupskiai 34Slupskis 144Slupskis Antanas 133Slupskis Mikalojus 91, 136, 146, 158,

159Sluskis Mykolas 145Sluška Juozapas Boguslovas 157Smolevskis Kasparas 133Snitka 140, 141Sobieskis Jonas, Lenkijos – Lietuvos

valdovas 14, 50, 52, 58–60, 64, 74, 95–97, 99–101

Sokalskis Jonas 149, 164Sopocko Jonas 133, 140, 141, 161Stanislavskis Konstantinas 160Šv. Stanislovas 50Stancikevičius Jokūbas 162Stankevičius Mikalojus 152Stankevičius Mykolas 153Starkevičius Adomas 131Starkevičius 145Stockis Kristupas 134, 164Stryjkowski Maciej 26Strods Heinrihs 12Sulažickis Jonas 138Sudnikas Juozas 139Surechovskis Mykolas 162Survila Jonas Čajevskis 132Survila Motiejus 145Svencickis Stanislovas 162Sviechovskis Mikalojus 162–164Šaniavskis Konstantinas 158, 160Šapoka Adolfas 79–80, 83, 167Ščianinskis Jurgis 143, 161Ščisleiskis Paulius 134

177


Šemborskis 142, 161Šemeta Mikalojus Kazimieras 19, 71,

77, 81Šesežematovskis? 138Šidlovskis Kazimieras 132Šiutė Benediktas 78, 80Šivickis Jonas 142Šlagieris Kristupas 136Šledzievskis Petras 142Šmurlovskis Motiejus 137Šnerinas Samuelis 162Špilukas Andrėjus 144Šukevičius 137Šukšta Jonas 163Šukšta Kristoforas 162Šuliževskis Adalbertas 162Šumlanskis Kazimieras 156Taubė Liudvikas81Tazbir Janusz 50, 111Tchožnickis Andrėjus 160Theiner Augustin 16Tiškevičius Jurgis 24, 38, 45, 46, 48, 53,

54, 58–60, 63–66, 68, 70, 75–82, 111, 115, 141, 150

Tiškevičius Ostapas 155Tyla Antanas 8, 11, 15, 44, 81, 167Typštevičius Danielius 139Tyška Mykolas Jonas 131Tyzenhauzas Gotardas Jonas 33, 36, 37,

39, 41, 48, 58, 59, 62, 67, 144, 146, 159

Tokarskis Stanislovas 138Totoraitis Jonas 12Tžebickis Andrius 84, 85, 103 Ukovskis Garbielius Kazimieras 138Urbanskis Stanislovas 144, 164Vagrovskis Konstantinas 144Vaina Abraomas 48, 50, 53, 66Vaina Benediktas 24, 53Vaišnoravičius Kazimieras Jonas 33, 110,

135, 147, 160, 164, 165Vaitkevičius Jonas 162Vaitkevičius Kristoforas 162Valančius Motiejus 11, 12, 48, 108

Valavičiai 34Valavičius Eustachijus 53Valavičius Jurgis Stanislovas 47, 79, 159,

164, 165 Valavičius Marcijonas Boguslovas 132,

134, 136, 139, 148, 160, 165Valavičius Martynas 46, 162Valavičius Vincentas Stanislovas 23, 47,

52, 131, 135, 148, 160, 162, 165Valavičius Vladislovas 88Valickis Jokūbas 138Valkevičius Mikalojus 137Vaniševskis Stanislovas 149, 159Vardys Vytautas 10Vasilevičius 30Vaza Jonas Kazimieras, Lenkijos –

Lietuvos valdovas 14, 39, 75, 77, 82, 83, 85, 87, 89, 94, 95, 155

Vaza Vladislovas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 22, 30, 75, 151, 156

Vaza Zigmantas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 22, 151

Važinskienė (Pacaitė) Ona 152Važinskis Baltramiejus 133, 158Važinskis Laurencijus 133Vcišlinskis Marcijonas Florijonas 159Venatovičius Motiejus 138Vendrogovskis Jonas 132, 133Vežbickis Teodoras 148Vidimontas-Vidinovskis Stanislovas 137Viečorkovskis Jonas 136, 143Viečorkovskis Faustas 142, 161Viesiolovska Aleksandra 156Viežbickis 136Viežbolovskis Steponas 103Viežbovskis Kazimieras 137Virukevičius Baltramiejus 142Visockis Baltramiejus 140Visovskis Motiejus 134Vitvickis Stanislovas 63Vizgaila Jurgis 144Vyhovskis Aleksandras Benediktas 164Vyšnioveckis Dimitrijus Jurgis Kaributas

97


178

Vyšnioveckis Mykolas Kaributas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 95, 96

Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis 13, 22, 25, 26, 50

Vladyčka Mikalojus Kazimieras 132, 164Vnirovskis Simonas 139Vosovičius Pranciškus 143Voitkevičius Kristupas 135Vojevudzkis 142, 161Volfas Aleksandras 37, 63Volkovičius Jonas Stanislovas Kolenka

141Vorbek-Lettow Motiejus 19, 76Vorlovskis Stanislovas 145, 146Voroničius Martynas 148, 160Vroblevičius 140Vroblevskis Matas 137Wisner Henryk 77, 81Wolff Józef 13, 51Woliński Janusz 14, 57Wójcik Walenty 49Wójcik Zbigniew 15, 83, 167Zablockis Adomas 140, 159Zablockis Simonas 133Zablockis Tomas 137Zagliešas Steponas 136Zago Tomas 139Zaidličas Jonas 143, 161Zakrzewski Andrzej 13, 66, 72Zakževskis Nikoranas 131Zalenskis Zigmantas 144Zaleskis Jonas 151, 161

Zaleskis Jurgis 134Zaleskis Laurencijus 140Zalycz? 131Zavadzkis Jokūbas 132Zdanovičius 30, 156Zdanovičius Adomas 143, 161Zdanovičius Jonas Ignacijus 162Zdanovičius Martynas 160Zelinskis Jurgis 132Zelinskis Lukas 143Zenkevičius Mykolas Jonas 34, 133, 148Zielińska Krystyna 49Zgierskis Jonas Mikalojus 33, 34, 52,

135, 139, 142, 148, 149, 158, 160, 165

Zgierskis Juozapas Mykolas 142Zmijovskis 30Zolotarenka Ivanas 76Zotokas Stanislovas 145Zubas Pranciškus 150Žabinskis Albertas 158Žeminskis Florijonas 140, 141, 142, 161Žeromskis Kazimieras Chvalibogas 90,

91Žiminskis Honorijus 162Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis

kunigaikštis 10, 45Žygimantas Senasis, Lietuvos didysis

kunigaikštis 45Žolkevičius Kazimieras 34Žuchorskis Benediktas Jonas 34, 41, 46,

47, 67, 136, 139, 143, 158, 160–163

turinys - vdu · 2013. 7. 31. · 3.2.1. dvasininkų požiūris į vivente rege reformą...

Documents