vilniaus universitetas gamtos mokslŲ...
TRANSCRIPT
VILNIAUS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS
ZOOLOGIJOS KATEDRA
ŠARŪNAS ZABLECKIS
SYKO (COREGONUS LAVARETUS L.) BIOLOGIJOS YPATYBĖS
Biologijos bakalauro darbas
Darbo vadovas doc. E. Bukelskis
VILNIUS 1998
TURINYS
Psl.
Įvadas 3
1. Literatūros apžvalga 51.1. Sykų paplitimas 5
1. 2. Kilmė ir sistematika 10
1.3. Sykas (Coregonus lavaretus L.) Lietuvos ežerų ichtiocenozėse 14
1.4. Jūrinis sykas (Coregonus lavaretus lavaretus (L.)) 25
1.5. Vystymasis ir brendimas 29
1.6. Introdukcija ir aklimatizacija 31
2. Darbo medžiaga ir metodai 35
3. Tyrimų rezultatai 40
3. 1. Morfometrijos tyrimai 40
3. 2. Sykų augimo tempai 43
3. 3. Sykų mityba 46
3. 4. Sykų mitybos intensyvumas ir įmitimo koeficientai 52
3. 5. Sykų vislumo tyrimai 54
3. 6. Biochemijos tyrimai 57
3. 6. 1. Lyginamoji sykų patinų ir patelių biocheminė analizė 57
3. 6. 2. Sykų patinų ir patelių (bendri) biocheminiai rodikliai 66
3. 7. Sykų parazitai 68
3. 8. Jūriniai sykai 69
Išvados 71
Literatūros sąrašas 73
Reziume anglų kalba 77
Priedai 79
2
Įvadas
Lietuva yra turtinga ežerais, upėmis, vandens talpyklomis ir kitais telkiniais.
Vienas didžiausių vandens lobių – žuvys. Nuo neatmenamų laikų jos buvo žvejojamos ir
naudojamos maistui. Todėl visuomet buvo skiriamas dėmesys jų ištekliams išsaugoti.
Daugelis žuvų rūšių pasižymi dideliu skaitlingumu ir sutinkamos daugelyje vandens
telkinių. Tai kuojos, ešeriai, pūgžliai ir kt. Tačiau yra tokios vertingos žuvys, kaip sykai,
lašišos, žiobriai ir kt., kurių ištekliai dėl blogėjančių gyvenimo sąlygų yra žymiai
sumažėję. Pagrindinės priežastys, trukdančios racionaliai vystyti žuvų ūkį Lietuvos
vandenyse yra vandenų užterštumas, nekontroliuojama žvejyba, natūralūs vandenų
eutrofizacijos procesai. Dėl šių priežasčių mažėja žuvų populiacijos, krinta jų jaunikliai,
žūva ikrai, vandens augalija apželia seklesni vandenys ir vandens telkinių pakrantės,
išnyksta žuvų nerštavietės. Norint išsaugoti žuvis, pirmiausia reikia išsaugoti jas supančią
aplinką ir tuos gyvūnus ir augalus, be kurių jos negali egzistuoti. Tokiu būdu reikia
atkurti ekologinę pusiausvyra, pasiekti, kad visos gamtos sistemos funkcionuotų
normaliai ir tuo pačiu hidrobiontams būtų sudarytos palankios ekologinės sąlygos. Mes
negalime išsaugoti pavienių organizmų, nesudarę sąlygų gyventi atskiroms bendrijoms.
Prie ūkiniu požiūriu vertingų, tačiau retų ir nykstančių žuvų mūsų vandenyse
priskirtini ežerinis ir jūrinis sykai. Išsamių duomenų apie šių žuvų biologiją, ekologiją,
sistematiką, gausumą, populiacijų struktūrą, išteklių sumažėjimo priežastis ir jų atstatymo
galimybės Lietuvos vandenyse duomenų yra nepakankamai (Lazauskienė, Grigelis ir kt.,
1990).
Sykų tyrimas turi mokslinę reikšmę, sprendžiant sistematikos ir zoogeografijos
klausimus, taip pat tai turi tiesioginę praktinę reikšmę nustatant sykų išteklius ir
pasirenkant tinkamą žuvininkystės strategiją (Скарлато, 1977).
Šio darbo tikslas – apžvelgti ežerinio ir jūrinio sykų ekologijos, zoologijos,
vystymosi, mitybos ypatumus, kilmės, sistematikos, paplitimo, introdukcijos ir
aklimatizacijos klausimus.
Darbe bandoma palyginti Platelių, Vištyčio, Akmenos, Spindžiaus, Verniejaus,
Šakarvos, Asalnų, Lūšių ežerų ir Margių žuvininkystės ūkyje augintų Platelių ežero sykų
3
morfometrinius ir biocheminius parametrus, augimo tempus, vislumą. Taip pat buvo tirta
šių vandens telkinių sykų mityba ir įmitimas.
Apibendrinta sykų sugavimo 1996 – 1998 m. Baltijos jūroje medžiaga, nustatyti
jūrinio syko augimo tempai ir gausumas.
Darbas atliktas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos
katedros Hidrobiologijos laboratorijoje.
4
1. Literatūros apžvalga
1.1. Sykų paplitimas
Šeimos Coregonus atstovai paplitę nuo Alpių regiono Europoje iki Aliaskos ir
Šiaurės Amerikos. Jie sudaro labai daug ekologinių grupių ir formų. Sykams būdinga
labai didelė įvairovė ir didelis kitimas. Praktiškai kiekvieno ežero sykus būtų galima
išskirti į atskirą formą pagal jų sandarą, augimo tempus, mitybą ir kitus parametrus. Per
visus literatūros šaltinius susidarytų 200 syko formų, išskirtų įvairių mokslininkų,
įvairiais laikais (Sheremetyev, 1998).
Iš visų lašišinių žuvų tai pati gausiausia, labiausiai kintanti ir mažiausiai ištirta
gentis. Jai priskiriamos iš šonų šiek tiek suplotos žuvys su palyginti maža burna. Neretai
viršutinis žandikaulis trumpesnis nei apatinis: tokiu atveju burna nukreipta į viršų ir
vadinama viršutine burna. Tokie sykai maitinasi pagrinde planktonu, gyvena vandens
sluoksniuose. Kitų sykų burna galinė: abu žandikauliai vienodo ilgio. Tokia burna šiek
tiek primena silkės burną ir žuvis yra panaši į silkę. Kai kur jas taip ir vadina: silkėmis.
Tačiau riebalinis pelekas išduoda, kad tai lašišinė žuvis. Sykai, kurie maitinasi
organizmais, gyvenančiais ant dugno, turi apatinę burną: t.y. viršutinis žandikaulis
ilgesnis už apatinį. Sykų spalvos skurdesnės nei kitų lašišažuvių, ir net neršto metu
spalvų nepadaugėja. Kartais stebimos karputės. Skirtingai nuo lašišų, sykų ikrai smulkūs
ir neužkasami į gruntą. Nors lizdo valymo procesas, manoma, yra pas sykus (Жизнъ
животных, 1984).
Visos europinės populiacijos yra nykstančios ar labai pažeistos eutrofikacijos,
acidifikacijos, pergaudymo. Didžiojoje Britanijoje aptinkamos 2 sykinių žuvų rūšys:
Coregonus lavaretus (angl. whitefish, schelly, powan, gwyniad) ir C. albula (seliava).
Pastaroji gyvena tik 2 ežeruose. Ežerinis sykas aptinkamas 7 ežeruose (Winfield,
Fletcher, and others, 1995)
Anglų mokslininkai nustatė, kad didžiausią grėsmę šių žuvų išnykimui kelia
eutrofizacija ir naujų žuvų rūšių introdukcija. Viena iš tokių rūšių yra pūgžlys
5
(Gymnocephalus cernua), kuris labai paveikė sykinių žuvų ir ešerio (Perca fluviatilis)
populiacijas.
Žvejai mėgėjai pūgžlį naudoja kaip gyvą jauką, bet šis aklimatizavosi naujuose
vandens telkiniuose ir dabar daugelyje jų sudaro dominuojančias populiacijas. Pavyzdžiui
Bassenthwaite’o ežere pirmi 2 pūgžliai buvo pagauti 1980 m., o 1995 m. šios žuvies
populiacija žuvų bendrijoje sudarė 42 % (Centre for Ecology and Hydrobiology, 1996-
97).
Manoma, kad prie ežerinio syko nykimo Didžiojoje Britanijoje taip pat prisidėjo
vandens lygio mažėjimas kai kuriuose ežeruose, ko pasėkoje išnyko daug nerštaviečių.
Pataisyti padėtį stengiamasi įrengiant dirbtines nerštavietes, taip pat bandoma
introdukuoti sykus į kitus ežerus (Winfield, Fletcher, and others, 1995)
Vokietijos vidaus vandenyse ežerinis sykas yra viena iš pagrindinių verslinių žuvų
(Baltic 21 Series No 4/98).
Estijos ežeriniai sykai (C. lavaretus maraenoides Pol.) kenčia nuo vėžiagyvių
Ergasilius sieboldi parazitavimo. Ant 2-3 metų sykų žiaunų šio parazito sutinkama 1000-
2000 vnt. vienai žuviai. Peipaus ežere sykų apsikrėtimas šiais parazitais – 100 % (Пиху,
1963).
Manoma, kad Peipaus ežere sykai nyksta todėl, kad neužtenka nerštaviečių, taip
pat, dėl ilgo ikrų vystymosi periodo (5 mėn.), kurio metu dalį suryja patys sykai, kitą dalį
sunaikina pūgžliai ir ešeriai. Sykai taip pat nyksta dėl pergaudymo ir kaip manoma dėl
per aukštų temperatūrų (Пиху, 1963).
Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų žuvys labai nukentėjo nuo vandens užterštumo
toksinėmis medžiagomis. Nustatyta, kad ežerinis sykas šiuose ežeruose dažnai serga odos
ir kepenų vėžiu. Dar viena problema yra jūrinės nėgės, kurios visai neseniai pasirodė
Didžiųjų ežerų vandenyse ir masiškai parazituoja lašišines žuvis. Pastaruoju metu imtasi
griežtų apsaugos priemonių ir jau pastebimi poslinkiai į gerąją pusę – ežerinio syko
ištekliai ežeruose atsistato. Svarbu pažymėti, kad sykas JAV ir Kanadoje yra svarbi
verslinė ir mėgėjiškos žūklės žuvis, kuri kasmet duoda milijoninį pelną (Cobb Charls,
1987).
6
Šeimos Coregonidae atstovai Šiaurės Amerikoje yra vienos iš pagrindinių
verslinių žuvų. Tarpusavyje jos sunkiai atskiriamos ir atpažįstamos pagal šnerves, dantis
(gentis Stenodus), žiauninių spaigliukų skaičių.
Coregonus clupeaformis - vidutinio dydžio žuvis, užauganti iki 22 colių (55 cm)
ir 3,5 svarų (1,6 kg). Pasitaiko ir 20 svarų (9 kg) žuvų. Iš Viršutinio ežero ši žuvis buvo
perkelta ir į kitus vandens telkinius, kur gerai aklimatizavosi. Minta vandens vabzdžiais ir
vėžiagyviais. Mėgsta gilius vandenis, neršti plaukia į priekrantę rudeni. Nykstanti rūšis.
C. artedii gyvena dideliais būriais vandens paviršiuje, bet dažnai Pasineria gilyn į
30 ir daugiau metrų gylį. Minta planktonu, mažais vėžiagyviais, vabzdžiais. Užauga iki
12 colių (30 cm) ir kartu su C. clupeaformis ji – viena mėgstamiausių žuvų (Fishes,
1955).
Šiaurės Ledinuotojo vandenyno baseino upėse ir ežeruose gyvena ežerinio syko
giminaitis - sibirinis sykas (C. l. pidschian (Gmel.)). Jis sudaro praeives, pusiau praeives,
ežerines – upines formas. Neršia upėse su greita tėkme, seklumose su akmeningu dugnu.
Mailius upėse užsibūna 4-5 metus. Maitinasi chironomidų lervomis, moliuskais, žuvų
ikrais (Решетников, 1980, 1988).
Sąlyginai, morfologiniu požiūriu, yra išskiriamos pastovios sykinių žuvų rūšys:
čyras, peledė, muksunas. Jų arealas yra ribotas. Polimorfinės rūšys yra sykas ir seliava. Jų
ir arealas yra cirkumpoliarinis. Europoje plito tik šios dvi rūšys. Kaip sykai plito
Europoje ir kokie tai yra porūšiai ar formos yra sunku pasakyti dėl jų polimorfiškumo,
taip pat dar ir dėl to, kad viduramžiais vienuoliai, užsiiminėdami selekcija, perkeldavo
sykus iš vienų ežerų į kitus (Скарлато, 1977).
Švedijoje ir Suomijoje sykus atstovauja 2 formų sykai: mažaspaigliukiniai (20-30
žiauninių spaigliukų) bentofagai ir daugiaspaigliukiniai (30-50 žiauninių spaigliukų)
planktofagai. Pastarieji sykai Europoje yra maži ir kai kada ežerų bendrijose pakeičia
seliavas (Скарлато, 1977).
Vakarų Europoje pagal Bergą gyvena C. l. wartmanni n. macrophthalmus
Nusslin, pagal Vaglerį – C. macrophthalmus Nusslin. Rusijoje aptinkami C. l. olonensis
Pravdin, C. l. pravdinianus Novikov. Visos aukščiau išvardintos formos priskiriamos
karlikinių sykų grupei. Dėl jų mažo kūno dydžio buvo iškelta keletas hipotezių. Galima
būtų manyti, kad karlikinės giluminės formos randa mažai maisto, tačiau Šteinmano
duomenimis šie sykai būna gerai įmitę ir prisiėdę. Yra žinomos lašišinių žuvų karlikinės
7
formos (upėtakiai), kurių genotipas būna toks pat kaip ir normaliai augančių žuvų.
Karlikinės formos gyvena kartu su normaliai augančiomis žuvimis, gal šiek tiek skiriasi
neršto laikas. Manoma, kad greitas subrendimas ir mažas dydis, kas būdinga karlikinėms
formoms, yra naudingas prisitaikymas. Kitais atvejais, pvz. eutrofizacija, buvo aiški
priežastis to, kad sykai yra neūžaugos ir gal būt nesugeba konkuruoti su kitomis rūšimis
kovoje dėl išlikimo. Iki šiol nėra ištirta kaip karlikiškumas yra įsigalėjęs genetiškai ir kaip
tai atsispindi palikuonyse (Скарлато, 1977).
Sykų paplitimą lemia daugelis faktorių, tačiau vieni svarbiausių – deguonies
kiekis vandenyje ir vandens telkinių eutrofizacija. Minimali deguonies koncentracija,
būtina žuvies išgyvenimui, priklauso nuo kraujo savybių, t. y., nuo hemoglobino
sugebėjimo surišti deguonį tik prie tam tikro jo parcialinio slėgio. Buvo pasiūlyti tokie
rodikliai šiam ryšiui apibudinti: 1) deguonies slėgis (prisisotinimo slėgis), kuriam esant,
hemoglobinas prisisotina deguonimi (oksidacija) 95 %, 2) deguonies slėgis, kuriam esant,
hemoglobino, surišto su deguonimi (redukcija), lieka 50 % (atidavimo slėgis). 1 lentelėje
parodyti atidavimo - prisotinimo slėgiai, kurie parodo hemoglobino ir deguonies ryšius,
taip pat pateikiamos kritinės deguonies koncentracijos (mg/l) (Гидробиология и
ихтиология внутрених водоёмов Прибалтики, 1963).
1 lentelė. Hemoglobino oksidacijos – redukcijos savybės kai kuriose gėlavandenėse žuvyse ir kritinės žuvims deguonies koncentracijos (pagal: Гидробиология и ихтиология внутрених водоёмов Прибалтики, 1963)
Rūšis
Deguonies
prisotinimo
slėgis
(mm Hg st)
Deguonies
atidavimo
slėgis
(mm Hg st)
Deguonies konc.
atitinkančios
prisotinimo slėgį
mg/l
Deguonies konc.
atitinkančios
atidavimo slėgį
mg/l
Sykas 130 18 8,3 1,1
Upėtakis 70 11 4,5 0,7
Starkis 75 20 4,8 1
8
Karšis 25 5 1,6 0,3
Lydeka 10 2 0,65 0,13
Ungurys 10 2 0,65 0,13
Sykinėms žuvims, kaip ir kitiems vandens gyvūnams, gyvenimo sąlygos yra geros
ir eutrofiniuose ežeruose, nes čia gausu maisto. Tačiau čia blogos sąlygos vystytis
ikrams, nes trūksta deguonies, uždumblėja dugnas. Priedugnyje susidaro negyva zona.
Tokiuose ežeruose pranašumą įgauna lydekinės, ešerinės, karpinės žuvys su pavasariniu
nerštu ir trumpu embrioniniu vystymosi laiku (Fishes, 1955, Решетников, 1980).
Ežeruose bei vandens talpyklose nuolat vyksta ir nuosavos (autochtoninės)
organinės produkcijos kūrimo bei irimo (destrukcijos) procesai. Pastarieji ypač ženklūs
eutrofiniuose (daugiamaisčiuose) vandens telkiniuose ir, priešingai, menki distrofiniuose
(bemaisčiuose) pelkių ežerokšniuose. Ežerui senstant, jo maistingumas dažniausiai
didėja, t.y., iš oligotrofinio (mažamaisčio) jis virsta mezotrofiniu (vidumaisčiu), o po to –
eutrofiniu (Kilkus, 1993, 1998).
Žemas vandens pH neigiamai veikia žuvų vaisingumą, nulemia ikrelių žuvimą,
inhibuoja ikrų apvaisinimą, stabdo embrionų ir lervučių vystymąsi. Prie pH reikšmės 6
padaugėja išsigimimų procentas, o tokios žuvys, kaip sykinės, ir visai išnyksta (Pasvik
river exploration, 1998).
Sykinėms žuvims didelę žalą daro vandens užterštumas sunkiaisiais metalais.
Buvo tirta Pasvik upė, kuri teka per Suomiją ir Rusijos šiaurės vakarinę dalį. Ant šios
upės krantų pristatyta daug metalo perdirbimo fabrikų, kurie labai teršia aplinką
sunkiaisiais metalais. Kartu su eutrofikacija didelės metalų koncentracijos vandenyje
sukelia žuvims stresinę būklę. Sykai pagauti šalia teršalų šaltinio buvo žymiai mažesni už
tuos, kurie gyvena aukštupyje, kur vanduo yra švaresnis. Manoma, kad dėl streso žuvys
tampa mažiau atsparios parazitams (iki 80 % žuvų sirgo kokiomis nors ligomis), sutrinka
odos pigmentacija. Taip pat nustatyta, kad sykinės žuvys savo kūno audiniuose sukaupia
sunkiųjų metalų žymiai daugiau už kitas rūšis (Pasvik river exploration, 1998).
9
1.2. Sykų kilmė ir sistematika
Pobūris Salmonoidei susiformavo viršutinėje kreidoje - apatiniame eocene.
Sykinių žuvų iškasenos randamos mioceno nuogulose (prieš 26 mln. metų). Taigi galima
manyti, kad sykinių šeima susiformavo terciare (prieš 65 mln. metų).
Anksčiausiai nuo sykinių bendro kamieno atsiskyrė gentis Prosopium, po to sekė
kamieno skilimas į pošeimį Coregonus - žuvis su apatine burna ir į pošeimį Leucychtis -
žuvis su viršutine burna. Šeima Stenodus neseniai atsiskyrė nuo seliavų (Решетников,
1988).
Manoma, kad anksčiau egzistavo gėlo vandens zona, jungusi šiaurinius Azijos,
Europos, Amerikos krantus. Taip sykai galėjo atkeliauti iki Lietuvos. Gėlo vandens jūros
buvimą įrodo ir tas faktas, kad Arkties vandenyne esančių salų ežeruose gyvena sykinės
žuvys. Yra žinomos jūrinės sykų formos, tačiau peledės aptinkamos tik gėluose
vandenyse, o salas nuo žemyno skiria jūra . Sykų plitimas vyko kvartere, kada tirpo
ledynai (prieš 25-10 tūkst. metų) (Решетников, 1988, Москоленко, 1985).
Gėlo vandens zonos buvimas paaiškina ir daugiaspaigliukinių sykų atsiradimą,
kurie manoma kilo iš apgėlintų vandens telkinių, egzistavusių dabartinės Baltijos jūros
vietoje prie tirpstančio ledyno krašto. Čia būdavo daug planktoninių organizmų –
pagrindinio daugiaspaigliukinių sykų maisto. Iš čia jie pasklido po Vakarų ir Šiaurės
Europą, vakarinę buvusios TSRS dalį (Скарлато, 1977).
Šeimos Coregonus kilmės centras yra šiaurės Azija rytų Sibiras. Sykinių žuvų
fosilijų randami tik vienetai ir tai aiškinama tuo, kad šios žuvys kilo iš kalnų vandens
telkininių, kur liekanos ir randamos, o fosilijos susidaro žemumose, kur jas dengia stori
vulkaninių nuosėdų sluoksniai (Решетников, 1980, 1988).
Iškasenose išliko tie organizmai, kurie seniau buvo gausūs ir plačiai paplitę. Iš to,
kad lašišinių žuvų protėvių fosilijų randama labai mažai, galima daryti išvadą, kad jų
populiacijos nebuvo gausios ir neplačiai paplitusios.
Biologinės sykų ypatybės formavosi ledynmečio laikotarpiu, matyt dėl to sykai
yra atsparūs šalčiui, fiziologiškai ir funkciškai prisitaikę gyventi subArktikoje. O kad
sykai buvo plačiai paplitę po apledėjimo, rodo reliktinės bandos ežeruose, kurie neturi
ryšio su sykų kilmės centru (Морфология и систематика…, 1984).
10
Rusų mokslininkas Zenkevičius (Зенкевичъ, 1963) sykus ir seliavas priskiria
sūrių arktinių vandenų reliktams. Manoma, kad jie yra jūriniai šaltamėgiai reliktai iš
ledynų periodo.
Pagal Ekmaną reliktine laikoma tokia rūšis, kurios arealas yra nutrūkęs nuo
pagrindinio rūšies arealo ir jei ji ar jos išeitinė forma susiformavo sąlygose skirtingose
nei tos, kurios yra dabar. Jei reliktinė forma pateko į vandens telkinį antrąkart,
pakartotinai tai ji vadinama pseudoreliktu. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną reliktinė
rūšis yra tokia, kuri išlikusi iš senesnių epochų (Зенкевичъ, 1963).
Sykai plito iš Obės, Jenisėjaus, Lenos upių. Iš aukštupių leisdavosi į žemupius
atsiganyti; susiformavo praeivės formos.
Lašišinių būrio žuvys yra poliploidinės kilmės. Dėl poliploidiškumo sulėtėjo
evoliucijos tempai, nes nežiūrint ankstyvos izoliacijos ir plataus paplitimo rūšių skaičius
gentyse nedidelis.
Sykai į vieną šeima jungiami dėl to, kad išsaugojo dermosphenoticum, ir neturi
dėl to suprapreoperculum, epipleuralia, maxillare su dantimis (tik gentis Stenodus, kaip
antrinį reiškinį turi žandikaulį su dantimis) (Решетников, 1980, 1988).
Antras poliploidijos rezultatas - daugybė genetinių formų, kas padėjo
chromosominio polimorfizmo fone pasiekti didelę adaptacijų įvairovę, dėl kurių susidarė
daugiapakopė vidurūšinė struktūra, leidžianti plačiai paplisti (Морфология и
систематика…, 1984).
Sykų sistematikos ir kilmės problemos gali būti sprendžiamos taikant DNR
molekulinės hibridizacijos metodą. Morfologiškai panašių formų skirtumai, gerai matosi
žuvų genetinėje medžiagoje (Егоров, 1985, Медников, Решетников и др., 1977).
Visoms lašišinėms žuvims būdingas didelis chromosomų skaičius (2n=56-84) ir
ypač chromosominių pečių skaičius (NF=100 ir daugiau). Šeimai Coregonus būdinga
2n=80 ir NF=100. Nustatyta, kad sykinių evoliucijoje įvyko daug kariotipinių pakitimų:
pericentrinės inversijos, centriniai susiliejimai, chromosomų disociacijos. Sykinių žuvų
kariotipų divergencija didžiausia Salmonoidei pošeimyje (2n įvairuoja nuo 58 iki 86). Kai
kuriose rūšyse iki šiol stebimi poliploidijos procesai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kai
kurios peledės produkuoja diploidines gametas, kurios susidaro kiaušialąstės branduoliui
susiliejant su nukreipiamuoju kūneliu (Решетников, 1980, 1988).
11
Buvusioje TSRS išskiriama iki 100 porūšių sykų. Jų sistematika yra labai paini.
Iškyla daug klausimų, kai reikia išskirti vieną ar kitą porūšį, todėl yra taikoma visa eilė
metodų šiems tyrimams. Visų pirma tai fenotipiniai metodai: embriologinė analizė,
lyginamoji morfometrija, parazitai–indikatoriai, taip pat genotipiniai metodai: DNR
hibridizacija, elektroforezė, imunoelektroforezė, kariologinė analizė, nukleotidų sekos.
Kad nepasiklysti sistematikoje, rusų mokslininkas V. N. Ivanovas (Биология
проходных…, 1979) sykinių žuvų evoliucijos teorijoje siūlo vartoti ekotipo sąvoką.
Ekotipas – tai ekologinis vienetas, atsirandantis rūšiai genotipiškai prisitaikant prie
biotopo. Sykinėms žuvims tai reiškia prisitaikymą prie tam tikro ežero, upės nerštaviečių,
tam tikrų gamtinių sąlygų komplekso. Tai labai svarbu aklimatizuojant žuvis ir jas
veisiant dirbtinai. Mokslininko manymu, reikėtų laikytis tokio sistematinio skirstymo:
rūšis, porūšis (geografinė rasė), ekologinė rasė, ekotipas ir lokali populiacija. Ekotipinė
įvairovė sukuria ekologines rases (Биология проходных…, 1979).
Šiauriniams vandens telkiniams būdingi eurifagai. Čia maistas skurdus ir dažnai
keičiasi. Nei upėse, nei ežeruose nėra pakankamai kokios nors rūšies pašarų, kuriais
žuvys galėtų maitintis ištisus metus. Tropikuose žuvims (ir ne tik) būdinga stenofagija ir
stenomorfizmas, o šiaurėje – eurifagija ir polimorfizmas. Ekosistemos šiaurės vandens
telkiniuose paprastos ir negausios rūšių skaičiumi. Evoliucija vyksta daugėjant
vidurūšinių formų skaičiui. Ypač tai būdinga lašišinėms ir sykinėms žuvims. Vienam
vandens telkiny rūšį atstovauja keletas populiacijų, kurios bendrijoje vaidina
savarankiškų rūšių vaidmenį bioenergetiniu aspektu (Решетников, 1980, 1988).
Europos sykai pavadinti pagal švedų mokslininko Thienemann’o samprotavimus,
kuris sykus skirstė į 3 grupes: Fera–holsatus, Lavaretus, Generosus–Wartmanni. O
sistematiškai sykus išskyrė Sverdson’as, kurio manymu, be seliavos ir aklimatizuotos
peledės, Europoje gyvena dar 5 sykų rūšys. Lietuvos ežerinis sykas pavadintas pagal
Europos mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Buvusioje TSRS buvo laikomasi
Rešetnikovo (Решетников, 1980, 1988) pasiūlytos sistematikos. Jis išskiria 6 Europos
sykų porūšius (Europos sykų formos laikomos 1 rūšimi):
1. C. lavaretus lavaretus (L.) – tai praeiviai mažai žiauninių spaigliukų (16–48)
turintys Baltijos jūros baseino sykai, kurie suformuoja upines–ežerines, ežerines formas.
2. C. lavaretus pallasi (Val.) – tai daug žiauninių spaigliukų (vidutiniškai 40)
turintys smulkūs ežeriniai, stambūs praeiviai ir vidutiniai ežeriniai-upiniai sykai. Jie
12
gyvena Baltijos jūros baseino vandens telkiniuose. Arealas sutampa su C. l. lavaretus, bet
grupė siauresnė ir mozaikiškesnė.
3. C. lavaretus mediospinatus (Pravd.) – tarpinė forma tarp 1 ir 2 grupių. Arealas
sutampa su C. l. pallasi. Rinktinė grupė, išskiriama pragmatiškai.
4. C.lavaretus maraenoides (Poljakov). Jiems priklauso Peipaus ežero sykas, taip
pat Baltijos ir Šiaurės jūrų baseinų vandens telkinių sykai su galine burna. Žiauninių
spaigliukų skaičius – 30-45. Suformuoja upines ir ežerines formas. Pastarosioms
būdingas aukštas uodegos stiebelis.
5. C. lavaretus pidschian (Gmelin). Paplitęs Šiaurės Ledjūrio vandenyne. Šiam
sykui būdinga mažai žiauninių spaigliukų ir jų trumpas apatinis žandikaulis.
6. C. lavaretus baunti (Muchomedijarov). Smulkus sykas. Vidutiniškai žiauninių
spaigliukų – 28–42. Planktofagai, neršia pavasarį.
Pagal šią sistematiką Platelių ežero sykas turėtų būti priskirtas 1 porūšiui, t.y., tam
pačiam kaip ir jūrinis sykas.
Kitų mokslininkų teigimu (Скарлато, 1977) Baltijos ir Šiaurės jūrų baseinuose
gyvena C. l. oxyrhynchus (L.), kurį atstovauja kelios mažai morfologiškai ištirtos formos.
Išskirtinis jų bruožas – ilgas mėsingas snukis. Pagal žiauninių spaigliukų skaičių jie
priskiriami vidutiniaspaigliukiniams sykams. Osteologinių ir biometrinių duomenų apie
C. l. oxyrhynchus nėra, todėl išskirti porūšį dar per anksti. Vakarų Europoje, Karelijoje ir
Baltijos jūros baseine gyvena daug žiauninių spaigliukų turinčių sykų grupė, kurie pagal
Bergą priskiriami porūšiui C. l. pallasi (Vallencienes). Švedas Tinemanas jungia juos į
grupę Wartmanni-generosus. Rusų ichtiologas Pravdinas išskiria Karelijos sykus su labai
daug žiauninių spaigliukų į porūšį C. l. multispinatus. Suomių mokslininkas Jarvis
panašius Suomijos sykus pavadino C. generosus Peters f. aspia Smitt. Tokius sykus iš
Alpinių ežerų Tinemanas priskyrė tai pačiai “Wartmanni-generosus” grupei. Manoma
kad tai pačiai grupei priklauso ir Peipaus sykai, kurie buvo introdukuoti ir į Lietuvos
ežerus
Iki šiol nėra vieningos nuomonės apie taksonominę sykinių žuvų padėtį. Kai kurie
užsienio šalių mokslininkai (Environmental Biology of Fishes, 1987, Решетников, 1980)
priskiria sykines žuvis Salmonidae šeimai išskirdami tik sykinių pošeimį Coregoninae.
Tačiau, patyrinėjus lašišinių ir sykinių žuvų vystymosi ypatumus embrioninėje ir lervučių
stadijose, išryškėja aiškūs šių žuvų grupių skirtumai. Pavyzdžiui, sykinės žuvys savo ikrų
13
neužkasa į gruntą, o išmėto po dugną. Lašišinių žuvų ikrai prisitaikę vystytis lizduose,
užkasti, jiems kenkia šviesa. Sykinių žuvų embrionai jautrūs šviesai tik ankstyvose
vystymosi stadijose (tuo metu Sibire būna poliarinė naktis), o vėliau, nuo šviesos, jų
vystymosi tempai pagreitėja. Dar daugiau, nuo akių pigmentacijos stadijos šviesos
nepakankamumas sukelia užtęsta išsiritimą ir išsigimimus. Taip pat turint galvoje, kad
sykinių ikrai gali įšalti į ledą ir išsaugoti gyvybingumą, o lašišinių ikrai yra jautrūs
atšalimui ir neturi citochromo “0”, galima teigti, kad šių grupių sujungimas į vieną šeimą
yra nepagrįstas (Решетников, 1980, 1988).
1.3. Sykas (Coregonus lavaretus L.) Lietuvos ežerų ichtiocenozėse
Lietuvos vandenyse gyvena keturių formų sykai, iš kurių Baltijos (C. lavaretus
lavaretus (L.) ir ežerinis (C. lavaretus holsatus Thienemann) gyvena mūsų vandenyse
nuo seno, o Peipaus (C. lavaretus maraenoides Poljakow) ir sykas ludoga (C. lavaretus
ludoga Poljakow) buvo introdukuoti (). Pagal naujesnę sistematiką Lietuvos vandenų
sykus būtų galima priskirti 3 formoms: Baltijos jūroje gyvenantį ir Kuršių mariose
neršiantį jūrinį syką Coregonus lavaretus L., Vištyčio, Lūšių, Šakarvų, Asalnų, Skaisčio
ir kai kuriuose kituose ežeruose gyvenantį aštriasnukį syką Coregonus oxyrhynchus L.
bei natūraliai Platelių ežere gyvenantį ežerinį syką Coregonus pidschian L., kuris buvo
introdukuotas į Spindžiaus, Verniejaus, Asvejos, Vajuonio, Giluičio, Skaisčio ir
Akmenos ežerus. Vis tik, tikslesniam sistematiniam Lietuvos sykų įvertinimui būtini
detalesni tyrimai (Bukelskis, Repečka, 1998).
Natūralios kilmės ežerų Lietuvoje yra apie 6000, o bendras jų plotas 914 km2
(Kilkus, 1998). Ežerinis sykas (Coregonus lavaretus holsatus Thienemann nat.
platelensis Maniukas) gyvena gilesniuose (vid. gylis 10-20 m) ledynmečio kilmės
ežeruose, kurie Lietuvoje užima 1,5 % respublikos teritorijos ploto.
Ežerinis sykas įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą (1992) bei priskirtas 3-iai
kategorijai (retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šios rūšies biologinių ypatybių)
(Lietuvos Raudonoji Knyga, 1992). Be to, visi ežeriniai sykai (introdukuoti į kitus ežerus
Platelių ežero sykai ir daugiaspaigliukiniai sykai), taip pat Baltijos jūros sykai, įrašyti į
14
globojamų rūšių sąrašą (Aplinkos ministerijos įsakymas, 1999-03-31, Nr. 84). Tai reiškia,
kad šių žuvų populiacijos gali būti lengvai pažeidžiamos ir ateityje gali būti priskirtos
nykstančių rūšių kategorijai.
Platelių syko nugara tamsiai žalia, šonai sidabriški. Žvynai smulkūs, lengvai
iškrintantys. Galva maža. Žiotyse dantų nėra arba jie labai smulkūs.
Platelių ežero sykas, lyginant jį su kitais porūšiais ir ekologinėmis grupėmis,
pagal meristinius požymius (žiauninių spaigliukų skaičius ir kt.) priklauso mažai
žiauninių spaigliukų turinčių sykų grupei (bentofaginiai sykai) (Lietuvos retosios žuvys,
1992, Решетников, 1988).
Žiauninių spaigliukų skaičius svyruoja nuo 19 iki 24, vidurkis siekia 22,63. Tuo
tarpu Vištyčio ežero sykas priklauso kitai formai - žiauninių spaigliukų skaičius svyruoja
37 - 39 ribose (planktofaginiai sykai). Visi meristiniai požymiai leidžia priskirti Vištyčio
syką Peipaus ežero syko formai (Bukelskis, Repečka, 1994).
Platelių ežero ichtiofauna buvo pradėta tyrinėti 1904 m. Maskvos universiteto
prof. N. Zografo, kuris pateikė pirmąsias žinias apie ežero ichtiofauną ir žūklę. Apie
Platelių ežero syką rašė A Randomanskis (1934). Lietuvos MA Biologinio instituto
kompleksinės ekspedicijos dalyviai J. Maniukas (1957) ir B. Bagdžius (1958 ir 1960)
atliko syko morfometrinius ir kai kuriuos biologinius tyrimus. I. Gasiūnas (1958) ištyrė ir
aprašė Platelių ežero syko pašarinę bazę. 1990 m. Platelių syko biologiją tyrė Ekologijos
instituto darbuotojai E. Milerienė (1998), R. Repečka (1992), E. Bukelskis, V. Kesminas
ir kt., (1998). Apie syką rašoma autorių kolektyvo išleistoje knygoje Žvejo vadovas
(1982).
Tyrimų duomenimis, Platelių sykas subręsta 5 gyvenimo metais, patinėliai – 4.
Griežta šios žuvies apsauga Platelių ežere davė teigiamų rezultatų - sužvejojamos kur kas
stambesnės žuvys, jų gausumas yra žymiai didesnis.
Platelių ežero sykas auga lėtai ir 9 metais yra vidutiniškai tik apie 38 cm ir 800 g.
Tuo tarpu Lūšių ežere sykas jau 4 gyvenimo metais yra apie 400 g, 8 metais - 1,5 kg. Per
35 metus syko augimas Platelių ežere beveik nepakito. Patelių ir patinų augimo tempas
vienodas (Milerienė, 1998, Bukelskis, Repečka, 1994, Žvejo vadovas, 1982).
Literatūroje nurodoma, kad sykai neršto metu neminta. Platelių sykui tai
nebūdinga. Subrendę sykai su tuščiais žarnynais sudarė tik 20%. Nerštinio periodo metu
syko virškinamajame trakte buvo rasta moliuskų (Dreissena, Pissidium, Bithynia),
15
vabzdžių lervų (Chironomidae sp. liekanos), kirmėlių (Oligochaeta sp. liekanos), detrito,
syko ikrų (Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992).
Biocheminiais tyrimais nustatyti vandens, baltymų, riebalų kiekiai syko
raumenyse. Pastebėti gana ryškūs skirtumai tarp abiejų lyčių sykų biocheminių rodiklių.
Patelių raumenyse yra kur kas mažiau riebalų bei baltymų, palyginus su patinais. Tai
susiję su chemine sinteze vykstančia gonadose: ikrų subrandinimui sunaudojama žymiai
daugiau medžiagų negu pienių gamybai. Amžiui didėjant, žuvų audiniuose riebalų
susikaupia žymiai daugiau negu jaunesnių individų. Riebalų kiekis Platelių syko
raumenyse, palyginus su praeivio Baltijos jūros syko, buvo žymiai mažesnis ir siekė tik
2-4 %. Praeivio syko, sužvejoto Kuršių mariose pavasarį ir vasarą, riebalų kiekis
raumenyse sudarė 8 %. Tuo tarpu palyginus Platelių syko raumenų cheminę sudėtį su kitų
ežerų nemigruojančių sykų analogiškais duomenimis, ryškių skirtumų nepastebėta
(Lietuvos retosios žuvys, 1992).
Syko priešai - lydekos, ešeriai, pūgžliai. Sugautų lydekų, kurių kūno ilgis (l) 74-
95 cm, skrandžiuose rasta 31-37 cm ilgio sykai. Ešeriai, pūgžliai naikina syko ikrus ir
jauniklius (Milerienė, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992).
Kadangi vieninteliame Platelių ežere natūraliai gyvena gana gausi Raudonosios
knygos atstovo ežerinio syko populiacija, todėl ypatingos svarbos turi jo išteklių
išsaugojimas ir pagausinimas. Norint sumažinti pagrindinių syko priešų - lydekų, ešerių,
pūgžlių skaičių, šių žuvų verslinė žvejyba ežere pageidautina vasarą ir rudenį (iki spalio
vidurio).
Syko ištekliams išsaugoti - būtina griežta šios žuvies apsauga ir apskaita
(Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998).
Gentyje Coregonus išskiriamos 3 grupės sykų: su viršutine burna (europinė
seliava), su galine burna (peledė), su apatine burna (ežerinis sykas, čyras).
Ežerinio syko yra išskiriamos dvi grupės: mažai žiauninių spaigliukų (16-30)
turintys ir besimaitinantys bentosu ir žuvimis, ir daug žiauninių spaigliukų (30-50)
turintys ir besimaitinantys pagrinde planktonu.
Platelių sykas, kaip jau minėta, priklauso mažai žiauninių spaigliukų turintiems
sykams, kurie skiriasi nuo kitos grupės sykų taip pat ir tuo, kad jų yra mažesnės vislumo
galimybės, nes jie subręsta tik 5-7 gyvenimo metais. Nerštas nekasmetinis. Gyvenimo
trukmė 15-20 metų. Daug žiauninių spaigliukų turintys sykai lytiškai subręsta 3-4 metų
16
amžiaus. Neršia kasmet ir gyvena apie 6 metus. Šiai grupei priklauso Peipaus (Čiudo
ežero) sykas (Моисеев и др., 1981).
Peipaus sykas (C. lavaretus maraenoides Poljakow) pirmą kartą Lietuvoje buvo
introdukuotas M. Girdvainio 19 a. pabaigoje Trakų ežeruose. Vėliau įveisti daugelyje kitų
ežerų (Dusios, Vievio, Tauragnų ir kt.). Vislumas - apie 16-18 tūkst. ikrelių. Tauragnuose
sugautas sykas buvo 76 cm ilgio, masė 4,2 kg, 14 metų.
Sykas Peipaus ežere pasižymi sparčiu augimu, geromis eksterjerinėmis ir
maistinėmis savybėmis, todėl labai tinka dirbtiniam veisimui ir aklimatizacijai vidaus
vandenyse. Tyrimų duomenimis Vištyčio ežere gyvena ir net turi verslinę reikšmę
(Kaliningrado srities akvatorijoje kai kuriais metais sužvejojama po keletą tonų sykų)
minėtas Peipaus sykas. Šio syko patekimo Į Vištyčio ežerą aplinkybės kol kas neaiškios.
Vištyčio syką irgi būtų galima naudoti Lietuvos ežerų praturtinimui (Bukelskis, Repečka,
1994, 1995, 1997, 1998, Virbickas, 1986).
Visų formų sykai - retos verslinės žuvys, kurias galima auginti daugelyje didelių
ir gilių ežerų. Labiausiai jiems tinka giliausi ir šalčiausi Lietuvos ežerai, kurių
priedugnyje nesusidaro deguonies deficitas. Svarbu, kad šiuose ežeruose būtų išplitę
ledynmečio reliktiniai vėžiagyviai – Mysis relicta, Limnocalanus grimaldii macrurus,
Pallasiola quadrispinosa, šaltamėgiai moliuskai Pisidium amnicum, iš žuvų - stintelės,
seliavos (Virbickas J., 1986).
Lietuvoje parenkami ežerai hidrofiziniais ir hidrobiologiniais rodikliais artimi
Plateliams, bandoma juose įveisti syką. Tačiau sykus introdukuoti reikia į tokius ežerus,
kuriuose nėra įžuvintos peledės, nes gali įvykti šių rūšių hibridizacija, dėl kurios rūšys
gali išsigimti (Lietuvos retosios žuvys, 1992).
Visų formų sykų veisimo biotechnologija nesudėtinga. Apvaisinti ikreliai
inkubuojami Veiso aparatuose, apversto bedugnio butelio formos induose, per visą
žiemą. Embrionai paprastai vystosi nuo gruodžio iki balandžio mėn., apie 180
laipsniadienių. Išsiritusios lervos, rezorbavusis trynio maišeliui, perkeliamos auginti iki
rudens į tvenkinius arba specialias varžas, kur minta zooplanktonu, bentosu. Šiųmečiai
sykų jaunikliai tinka aklimatizavimui ežeruose. Perkeliant į ežerus lervas, gaunami
prastesni rezultatai, ką parodė ir nesėkmingi syko įžuvinimo į Lietuvos ežerus darbai
šeštame- septintame dešimtmetyje (Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998,
Lietuvos retosios žuvys, 1992).
17
Kiekviename baseine, priklausomai nuo jo tipo, susiformuoja atitinkamas
ichtiofaunos kompleksas. Vandens telkinio žuvų rūšinė sudėtis nulemia jo žuvingumą.
Tai paaiškinama tuo, kad yra lėtai augančios, neproduktyviai naudojančios maisto
išteklius žuvys ir greitai augančios, aukšto produktyvumo žuvys. Pavyzdžiui, kad
mintanti žuvimi 3-4 metų lydeka galėtų padidinti savo svorį vienetu, ji privalo suėsti 4
svorio vienetus žuvies, t. y., lydekos mitybinis koeficientas lygus 4. Tuo tarpu, suaugusių
kuojų, mintančių mišriu maistu (iki 50% augaliniu), mitybinis koeficientas siekia net 35,
todėl ji yra mažiau vertinga žuvis nei lydeka. Prie vertingų žuvų kategorijos priskiriamos
ir kai kurios lėtai augančios žuvys, tačiau turinčios aukštos kokybės mėsą, pavyzdžiui:
sykas, seliava, ungurys ir kitos.
Ar žuvis vertinga, parodo ir jos augimo tempas. Nustatyta, kad Kuršių mariose 5
metų lydeka vidutiniškai sveria - 1730, šamas - 1780, starkis - 1150, vėgėlė - 1040,
jūrinis sykas – 400, lynas - 315, karšis - 210, žiobris - 185, ešerys - 180, karosas - 124,
kuoja - 110, raudė - 73, plakis - 70, pūgžlys - 53, aukšlė - 30 gramų. Vertingos
pramoninės žuvys: karšis, lydeka, starkis, lynas. Antraeilės žuvys: plakis, kuoja,
menkavertės: pūgžlys, dyglė, aukšlė. Tačiau ir antraeilės pramonines žuvys, pavyzdžiui,
kuoja, kai kada ir kai kuriuose vandens telkiniuose gali suvaidinti tam tikrą teigiamą
vaidmenį, padidindamos bendrą žuvų produkciją.
Nustatyta, kad esant net geriausioms sąlygoms, pavyzdžiui, pūgžlių sugavimas
niekada neviršija 2-3 kg/ha, karšio 10-15 kg/ha, seliavos 20-40 kg/ha. T.y., esant tom
pačioms mitybinėms sąlygoms žuvų produkcija bus didesnė ten, kur gyvena pramoniniu
požiūriu vertingesnės žuvys. Todėl kyla būtinybė reguliuoti žuvų rūšinę sudėtį.
Daugelyje vandens telkiniu vyrauja menkavertės žuvų rūšys ir tai paaiškinama jų
biologinėmis savybėmis: jos greičiau subręsta, greičiau vystosi, jų ikrai mažiau
pažeidžiami ligų ir parazitų (Bubinas, Bukelskis, 1998).
Taigi būtina vertingas žuvis veisti dirbtinai, kad ežere būtų užpildytos visos
ekologinės nišos, kad būtų išnaudojami visi ežero resursai. Ežerinis sykas yra ta žuvis,
kuri prisitaikiusi maitintis tuo maistu, kurio tuo metu ežere yra daugiausia, labiausiai
prieinamo. Jis mėgsta gilius vandenis, į kuriuos kai kurios žuvys visai neužplaukia. Sykas
yra puiki žuvis ežerų ichtiofaunos praturtinimui (Repečka ir kt., 1995).
Sykai vertingi dar ir todėl, kad maitinasi bentosu giliose ežerų vietose. Mitybos
intensyvumas ir augimo tempas priklauso nuo natūralaus maisto kiekio, terminių sąlygų
18
ir dujų režimo vandens telkinyje. Sykai maitinasi prie žemesnių temperatūrų nei
šilumamėgės žuvys, tokios kaip karšis ar karpis. Naudodamas tokį patį maistą kaip karšis,
sykas gilesniuose vandens sluoksniuose yra riebus, jo mėsa neturi dumblo kvapo ir
skonio. Jo augimo tempai yra aukštesni nei karšių. Syko adaptyvumą patvirtina tas faktas,
kad Moldavijos tvenkiniuose sykų ikrų inkubacijos laikas sutrumpėjo 70 dienų.
(Суховерцов, 1975).
Ekosistemos su subalansuotomis trofinėmis grandinėmis yra produktyviausios:
metinė verslinė žuvų produkcija sudaro ne mažiau 15-25 kg/ha. Nesubalansuotų žuvų
bendrijų produktyvumas retai siekia 15 kg/ha (Bubinas, Bukelskis, 1998).
Nuo pokario iki septinto dešimtmečio sykai buvo žvejojami 12-oje ežerų
Šventosios, Minijos, Merkio baseinuose. Jų laimikiai nebuvo dideli (1 paveikslas).
Daugiausiai jų buvo sugauta 1967 metais Merkio baseino Samtelio ežere (buvęs Daugų
žuvininkystės ūkis) žuvivaisos tikslams. Dėl sykų sugavimo kai kuriuose (ypač
Šventosios baseino) ežeruose abejojama, tačiau kitų duomenų nėra ir skaičiai skelbiami iš
žuvininkystės ūkių pateikiamų ketvirtinių žuvies sužvejojimo žinių. Pavyzdžiui, Vasaknų
žuvininkystės ūkis 1964-1971 metais Šventosios baseino ežeruose sužvejodavo sykus, o
1972 ir 1973 metais tuose pačiuose ežeruose - salatį. “Mūsų giriose” skelbiama, kad sykų
ikrai būdavo atvežami ir inkubuojami dar prieš karą Antalieptės žuvų veislyne (pastatytas
1924 m.). 1938 ar 1939 metais 200 000 išperintų sykų išleista į Daugų (Didžiulio) ežerą
(Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976).
Versliniuose laimikiuose Drūkšių ežere sykas paminėtas tik 1966 m. Buvo
sugauta 4 kg šios žuvies. Platelių ežere syko buvo sugauta 1965 m. - 123 kg, 1966 m. -
234 kg, 1970 – 24 kg, 1971 – 10 kg, 1972 – 2 kg. Sartų ežere sykas gaudytas: 1964 m. –
11 kg, 1967 – 8 kg, 1968 – 6 kg, 1969 – 18kg, 1970 – 30 kg, 1971 – 51 kg.
Merkio baseino Aukrašties ežere (Alytaus raj.) sykų pagauta 1970 m. - 2 kg.
Alytaus raj. Didžiulio ežere sykai gaudyti 1960 m. - 12 kg, 1965 m. – 3kg ir 1970 m. - 4
kg. Varėnos raj. Samtelio ežere 1967 m buvo sužvejota 343 kg sykų.
Upėse taip pat buvo gaudomi sykai. Nemune sykų sugauta 1954 m. - 11 kg, 1956
m. - 17, 1957 m. - 6 kg, 1968 m. - 100kg.
Šventosios baseinas. Paščio ežere (68 ha, Utenos raj.) sykai žvejoti 1965 m. – 11
kg, 1968 m. – 4 kg, 1969 – 31 kg, 1970 m. – 22 kg, 1971 m. – 24 kg. Kitame Paščio ežere
(25,5 ha, Utenos raj.) 1968 m. buvo sugauta 6 kg sykų. Rašų ežere (Rokiškio raj.) sykai
19
gaudyti 1968 m. - 11kg ir 1971 m. - 3 kg. Po kelis kilogramus sykų 1968 – 71 metai buvo
pagaunama Vencavo ežere (Zarasų raj.), Vykežerio ežere (Zarasų raj.) ir Želvoje
(Rokiškio raj.). Sartų ežere (Rokiškio raj.) sykai gaudyti 1964 m. - 11 kg, 1967 m. - 8 kg,
1968 m. - 6 kg, 1969 m. - 18 kg, 1970 m. - 30 kg, 1971 m. - 51 kg (Žvejyba Lietuvos
TSR…, 1976).
1 paveikslas. Sykų sugavimų dinamika 1947 – 1983, 1996 metais Lietuvos
ežeruose (pagal Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976; A. Bružinskienė, J. Virbickas, 1988,
Bukelskis, Kesminas, ir kt., 1998)
2 lentelėje pateikiamas ežerų sąrašas, į kuriuos praeitame ir šiame šimtmetyje
buvo žuvinami sykai. Kokiais sykais žuvinti kai kurie ežerai, nustatyti nepavyko.
Literatūroje užsimenama, kad daugiausiai buvo žuvinama atvežtinėmis formomis –
Peipaus sykais (C. l. maraenoides Poljakow) ir sykais Ludoga (C. lavaretus ludoga
Poljakow).
20
2 lentelė. Ežerai įžuvinti sykais 19 ir 20 amžiuose (iki 1990 m.) (pagal Žvejyba
Lietuvos TSR…, 1976, Bružinskienė, Virbickas, 1988, Bukelskis, Repečka, 1994, 1995,
1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992).
Eil.
Nr.Ežeras Rajonas Syko forma
1. Daugai Alytaus nežinoma
2. Aukraštis Alytaus nežinoma
3. Zalvė Alytaus Peipaus sykas, sykas ludoga
4. Sartai Rokiškio nežinoma
5. Rašai Rokiškio nežinoma
6. Baltieji Lakajai Trakų nežinoma
7. Juodieji Lakajai Trakų nežinoma
8. Paštys 68 ha Utenos nežinoma
9. Paštys 25,5 ha Utenos nežinoma
10. Drūkšiai Zarasų nežinoma
11. Vencavas Zarasų nežinoma
12. Vykežeris Zarasų nežinoma
13. Dusia Lazdijų Peipaus sykas
14. Samtelis Varėnos nežinoma
15. Svietnikai sykas ludoga
16. Siesartis Molėtų Peipaus sykas, sykas ludoga
17. Lūšiai Ignalinos sykas ludoga
21
Šiuo metu sykai sugaunami 18-oje ežerų. Jie pateikiam 3 lentelėje. Sykų
paplitimas Lietuvoje pavaizduotas žemėlapyje (2 paveikslas).
3 lentelė. Ežerai, kuriuose pastaraisiais metais pagauti sykai (pagal Bukelskis,
Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992, iš žvejų verslininkų
ataskaitų ir žodinių pranešimų).
Eil.
Nr.Ežeras Rajonas Syko forma
1. Plateliai Plungės Platelių sykai
2. Vištytis Vilkaviškio Daugiaspaigliukiniai sykai
3. Galadusys Lazdijų nežinoma
4. Šakarva Ignalinos Daugiaspaigliukiniai sykai, sykai
ludoga
5. Asalnai Ignalinos Daugiaspaigliukiniai sykai
6. Lūšiai Ignalinos Daugiaspaigliukiniai sykai, sykai
ludoga
7. Sartai Zarasų nežinoma
8. Verniejus Trakų Platelių sykai
9. Spindžius Trakų Platelių sykai
10. Juodieji Lakajai Trakų nežinoma
11. Akmena Trakų Platelių sykai
12. Galvė Trakų nežinoma
13. Skaistis Trakų Daugiaspaigliukiniai sykai, Peipaus
sykai
14. Daugai Alytaus Peipaus sykai, sykai ludoga
15. Aukraščio Alytaus Peipaus sykai, sykai ludoga
16. Zalvė Alytaus Peipaus sykai, sykai ludoga
17. Vievio ežeras Vievio Peipaus sykai
18. Giluitis Alytaus Platelių sykai, Peipaus sykai
19. Vajuonis Švenčionių Platelių sykai
20. Tauragnai Utenos Peipaus sykai
21. Asveja Molėtų – Švenčionių Platelių sykai
22
23
2 pa
veik
slas
. Syk
ų pa
pliti
mo
žem
ėlap
is
Žemėlapis sudarytas remiantis dr. E. Bukelskio, dr. R. Repečkos duomenimis
(1994, 1995, 1997, 1998) taip pat remiantis Lietuvos retosios žuvys (1992), žvejų-
verslininkų ataskaitomis ir žodiniais pranešimais.
Platelių sykas pastaraisiais metais žuvintas eilėje ežerų, kuriuose iki šiol ir
pagaunamas. Tai mažai žiauninių spaigliukų turintis sykas. Šiai grupei taip pat
priklauso ir sykas Ludoga. Daug žiauninių spaigliukų turinčiai sykų grupei
priskiriamas Peipaus sykas. Daugiaspaigliukiniai sykai sugaunami ir kituose ežeruose,
tačiau jų sistematinė padėtis neaiški, t. y. kad tuose ežeruose būtų buvę žuvinti
Peipaus sykai duomenų nėra, o kaip ir iš kur jie ten pateko, neaišku. Viena iš
hipotezių yra ta, kad tai vietiniai, iš ledynmečio laikų likę sykai. Tokiems priskiriami
Vištyčio, Lūšių, Šakarvos, Asalnų sykai. Žemėlapyje pateikiami ežerai, kuriuose
dabar pagaunami sykai ir kur jie bandyti introdukuoti pastaraisiais metais (nuo 1990
m.). (Smulkiau apie introdukcijos darbus skaityti skyriuje “Introdukcija ir
aklimatizacija”).
Sykai pasitaiko ne tik versliniuose laimikiuose. Ši žuvis yra mėgiamas
mėgėjiškos žūklės objektas ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Žemiau pateikiami
žvejo įspūdžiai iš žvejybos Vištyčio ežere. “Viduriniuose vandens sluoksniuose staiga
užplaukdavo kelios labai smulkios žuvelės, paskui jų susidarydavo gana didelis būrys,
palei dugną pasirodydavo stambesnė žuvis ir, pakilusi į mailiaus spiečių, jį staiga
išvaikydavo. Žuvys stebėtos echoloto pagalba. Po keleto kibimų, ant avižėlės su uodo
trūklio lervomis, pagavau syką. Matyt šios žuvys maitinasi mailiumi, ypač žiemą.
Sykas buvo 266 g, 33 cm. Gylis buvo 6-7 metrai” (Trinkūnas, 1999).
Kaip minėta aukščiau, Platelių ežero sykai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą
ir jų verslinė bei mėgėjiška žūklė draudžiama. Už kiekvieną sužvejotą syko patiną ar
jauniklį, žalai atlyginti, nustatytas 50 Lt. bazinis įkainis, už subrendusią patelę – 100
Lt. Jei žuvys bus žvejojamos naudojant neleistinus žvejybos įrankius, tokius kaip
elektros srovę, ultragarsą, nuodingąsias ir sprogstamąsias medžiagas, duriamuosius ir
užkabinamuosius įrankius, reikės mokėti 10 kartų didesnę baudą (Lietuvos
Respublikos Vyriausybė…, 1999).
Pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymą Aplinkos ministerija
organizuoja ir atlieka darbus, susijusius su retų ir nykstančių gyvūnų išsaugojimu bei
gausinimu. Kasmet ministerija retų bei nykstančių žuvų gausinimui skiria 100 000 Lt.
Pernai už šias lėšas numatyta praturtinti mūsų vandens telkinius šlakių rituoliais,
paaugintais unguriukais bei Lūšių ežero sykais (Greičiūnas, 1998).
1.4. Jūrinis sykas (Coregonus lavaretus lavaretus (L.))
Pagal neršto ekologiją, jūrinis sykas yra praeivė, bentofaginė žuvis, pastaruoju
metu skaitlingiausiai paplitusi Baltijos jūros centrinės dalies vakarinėse pakrantėse
(Švedija) ir jos įvairaus druskingumo įlankose. Į Kuršių marias migruoja tik lytiškai
subrendę sykai. Jų neršto migracija į šiaurinę marių dalį prasideda rugsėjo mėnesį, o
masinis ėjimas į centrinę ir pietinę marių dalis vyksta spalio ir lapkričio pirmoje
pusėje. Sykai nerštavietėse susitelkia ir neršia lapkričio pabaigoje ir gruodžio
pradžioje. Pagrindinės šių žuvų nerštavietės išsidėsčiusios palei Kuršių marių
vakarinę pakrantę tarp Nidos ir Šarkuvos ir pietinę - tarp Kaširsko ir Deimės upės
žiočių. Be to, kai kuriais metais, sykai neršia ir ant kietų žvirgždėtų Akmenos
seklumos gruntų, esančių į pietvakarius nuo Ventės rago ir periodiškai pasirodo prie
Ežios seklumos. Tuo tarpu, Nemuno deltoje ir Kuršių marių rytinėse pakrantėse, sykai
pasitaiko tiktai pavieniui. Po neršto reproduktoriai iš negilių pakrančių zonos
pasitraukia į atvirus marių plotus ir čia per likusią žiemos dalį ir ankstyvą pavasarį
grįžta į jūrą atsiganymui.
Remiantis atliktais tyrimais, pavieniai syko individai subręsta ir pirmą kartą
neršia Kuršių mariose penktais gyvenimo metais. Tuo metu patinų kūno ilgis įvairuoja
tarp 30- 35 cm, o masė - 260- 480 g, patelių šie rodikliai atitinka 34-36 cm ir 500- 570
g. Syko populiacijoje Kuršių mariose sutinkama patinų 5-10, patelių–5-12 metų
amžiaus individų. Per 1962-1990 m. laikotarpį rasta laimikiuose didžiausia syko
patelė buvo 58 cm ilgio ir 3100g masės, o patinas - 52 cm ir 1800 g.
Patelių vislumas tiesiogiai priklauso nuo žuvies ilgio, masės ir tose pačiose
amžinėse grupėse įvairuoja gana plačiai. Pvz., pirmą kartą neršiančių 5- 6 metų
amžiaus syko patelių vislumas vidutiniškai siekia 23.3, o pakartotinai neršiančių 10-
11 metų amžiaus patelių–71.3 tūkst. ikrelių (Gerulaitis ir kt., 1990, Repečka ir kt.,
1997).
Jūrinio syko lervutės išsirita anksti pavasarį, kaupiasi prie Kuršių marių
vakarinės pakrantės, kur atsigano iki rudens. Beplaukiantys į jūrą sykų šiūmetukai
būna iki 7 cm ilgio (pagal Smitą) ir iki 7 g svorio. Kartais pagaunama ir migruojančių
antramečių. Baltijos jūros pakrantėje pagauti 1+ metų amžiaus sykai siekė 15,3-16,7
cm ir 35-50 g. Trejų metų individai buvo vidutiniškai 17,2 cm ilgio ir 78 g svorio.
Penkių metų sykai siekė 35 cm ilgio ir 545 g svorio (Гидробиология и
ихтиология…, 1963).
Pastebimas sykų išteklių nykimas ir jų verslinių laimikių sumažėjimas. Prieš II
Pasaulinį karą sykų Kuršių mariose buvo sugaunama iki 100 tonų kasmet. (Lietuvos
retosios žuvys, 1992). Syko sugavimai 1927–1957 metais sudarydavo 1 % visų
sugautų žuvų. (Куршю марёс, 1959). Jūrinio syko ištekliai per paskutinius 60 metų ir
toliau mažėjo, ir 1985 metais sunyko iki minimumo.Tais metais sužvejota tik 200kg.
Aštunto dešimtmečio antroje pusėje ir devintajame dešimtmetyje sykų sugavimai
neviršija 1 tonos (Lietuvos retosios žuvys, 1992, Вопросы ихтиологии, 1972). Esant
tokiai būklei, syko žvejyba buvo smarkiai suvaržyta.
Šiuo metu monitoringo darbai Baltijos jūroje atliekami ties Smiltyne,
Karklininkais, Palanga. Syko daugiausiai pagaunama Karklininkuose. Matyt ten po
išėjimo iš Kuršių marių jis maitinasi. Pagrindiniai syko telkiniai rytinėje Baltijos jūros
dalyje būna Kaliningrado srities seklumose. Patyrusių žvejų tvirtinimu, ties Sembos
pusiasaliu gegužės – birželio mėnesiais jų būdavo sugaunama 100–200 kg per vieną
tralavimą. Nuo Sembos tolstant Klaipėdos kryptimi, syko kiekis tralų laimikiuose
palaipsniui mažėdavo, o ties Klaipėda į tralus pakliūdavo tik paskiri egzemplioriai.
Monitoringas atliekamas tinklaičiais su 60–70 mm dydžio akimis. Vidutinis pagauto
syko kūno ilgis buvo lygus 50,8 cm, o masė – 1318 g (Maksimov, 1995).
Pastaraisiais metais stebimas syko išteklių didėjimas. 1996 metais jūrinio syko
priekrantės zonoje buvo sugauta 0,8 tonos (Bukelskis, Kesminas, Repečka 1998).
1998 metais syko sugavimai priekrantėje siekė 2795 kg. Visais žvejybos
įrankiais (statomi tinklaičiai, strimėlinės gaudyklės, ūdos, traukiami tinklai, nėginės
gaudyklės, bučiukai) syko sugavimai praeitais metais sudarė 1 % nuo visų pagautų
žuvų. Daugiausiai sykų pagauta rugsėjo mėnesį – 1172 kg. Sausio ir vasario mėnesiais
sykų nepagauta (Kontautas, 1998)
Jūrinių sykų sugavimo dinamika Kuršių mariose per paskutinius 50 metų
pateikta 3, 4 paveiksluose.
3 paveikslas. Sykų sugavimai Kuršių mariose tonomis 1947-1983, 1996 metais
(Lietuvos teritorija) (Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976, A. Bružinskienė, Virbickas J.,
1988, Bukelskis E., Repečka R., 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys,
1992, Bukelskis, Kesminas ir kt., 1998)
4 paveikslas. Sykų sugavimai Kuršių mariose tonomis 1947-1983 metais
(Kaliningrado teritorija) (pagal Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976, Bružinskienė,
Virbickas, 1988, Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios
žuvys, 1992)
Konstatuota syko išteklių reprodukcijos sutrikimą ir jo laimikių mažėjimą
mariose daugiausiai sąlygoja antropogeninės veiklos faktoriai – padidėjęs vandens
užteršimas, išvystyta motorizuota laivyba Klaipėdos sąsiauryje, intensyvi žvejyba
jūros pakrantėse ir nepakankamai suvaržytas syko reproduktorių gaudymas prieš ir
per nerštą pačiose Kuršių mariose. Siekiant sustabdyti išteklių nykimą, būtina
uždrausti syko reproduktorių išgaudymą nerštavietėse ir organizuoti jo dirbtinį
veisimą su paaugintų jauniklių išleidimu (Gerulaitis ir kt., 1990).
Viena iš priežasčių, kodėl jūrinio syko skaitlingumas mažėja – Klaipėdos
uosto rekonstrukcija ir jo plėtimas. Naujų hidrotechninių įrenginių statyba bei
hidromechanizacijos darbai Klaipėdos protakoje, sukelia poveikį gamtinei aplinkai,
fiziniams ir biologiniams procesams, hidroekosistemų funkcionavimui. Tai daro įtaką
ir žuvų, tame tarpe jūrinio syko, migracijoms.
Aukščiau išvardyti pokyčiai neigiamai veikia žuvų išteklius, kurie, kaip
taisyklė, mažėja. Atsiranda rizikos faktoriai ekosistemos tvarumui. Po to atsiranda
ekonominiai nuostoliai, prireikia lėšų išteklių atstatymui, aplinkosaugai.
Klaipėdos protaka, jungianti Kuršių marias su Baltijos jūra, yra jūrinio syko
migracinė trasa, todėl atliekant bet kokius inžinerinius-techninius darbus protakoje
būtina atsižvelgti ir į žuvininkystės interesus.
Intensyvūs uosto gilinimo darbai gali turėti įtaką tiek praeivių žuvų
migracijoms, tiek ir nerštavietėms, ypač protakoje bei vakarinėje marių dalyje (iki
Drevernos-Juodkrantės) (Repečka ir kt., 1997).
Pagrindinės jūrinio syko išteklių atkūrimo sąlygos yra dirbtinė reprodukcija,
nerštaviečių apsauga ir reprodukcijos sąlygų jose gerinimas. Žuvivaisos ir žuvų
introdukcijos darbai į marias šiuo metu nevyksta. Tikėtina, kad sumažėjus marių
teršimui iš Nemuno upyno ir Klaipėdos miesto, praeivių žuvų migracija į marias
intensyvės (Repečka ir kt., 1997).
1.5. Vystymasis ir brendimas
Svarbus ryšys pastebėtas tarp ikrų pigmentacijos ir jų kokybės, taip pat tarp
pigmentų sudėties ir sykų ekologinių vystymosi sąlygų. Pigmentų kiekis ikruose
tiesiogiai koreliuoja su ikrų kokybe, su jų išgyvenamumu. Pigmentai svarbūs taip pat
lervutės stadijoje.
Sykų ikruose yra karotinoidų, melanino, hemoproteidų (būtent citochromo
“0”).
Spektrofotometrinis matavimas parodė, kad plazminė ikro dalis turi
karotinoidinės prigimties pigmentų – ketokarotinoidų. Vandenyje tirpstanti trynio
dalis turi hemoproteidų, kurie ryškiai skiriasi nuo esančių kepenyse, inkstuose ir
raumenyse.
Skirtingų sykinių žuvų rūšių hemoproteidų tyrimai ikruose parodė, kad jų
koncentracija mažėja tų sykų, kurie gyvena piečiau. Citochromo “0” buvimas sykų
ikruose rodo tam tikrus skirtumus nuo kitų žuvų embriogenezės ekologijos. Išskirtiniu
sykų bruožu yra rudeninis–žieminis nerštas, kurio trukmė 150–230 parų, prie +0–3oC
temperatūros, kuri paskutiniuose ikrų vystymosi etapuose pakyla iki +5–8oC. Dar
daugiau, yra pastebėta, kad sykų ikrai gali įšalti į ledą ir tai yra kaip prisitaikymas
išgyvenimui ežeruose, kurių dugno hidrocheminis režimas ir tipas netinkamas ikrų
vystymuisi. Taip pat tai yra geras apsisaugojimo būdas nuo plėšrūnų, kurie maitinasi
syko ikrais. Tyrimų metu syko ikrai 1 valandai buvo atšaldyti iki -4oC temperatūros ir
iš jų išsirito lervutės. Tik neaišku ar lede ikrai yra diapauzėje, anabiozėje ar toliau
vystosi.
Galima teigti, kad citochromas “0”, kuris turi oksidacinių savybių, “šildo” ikrą
prie žemų temperatūrų. Šias savybes patvirtina citochromo “0” savybė oksiduotis prie
žemų temperatūrų ir didelė jo koncentracija trynyje. Citochromas “0” oksiduoja
mažiau svarbias trynio medžiagas.
Turint galvoje, kad citochromas “0” yra pigmentas ir gali sugerti šviesos
energiją, logiška teigti, kad jis dalyvauja energijos paėmime iš saulės.
Aukščiau minėtas citochromas būdingas tik sykinėms žuvims. Gali būti, kad
kitose žuvų rūšyse yra kiti pigmentai, kurie atlieka panašias funkcijas (Решетников,
1988).
Coregonidae šeimos embrionų išsiritimas nėra determinuotas vystymosi
stadijos. Pavyzdžiui, elektrinis stimuliavimas iššaukia priešlaikinį išsiritimą, o
inkubacija žemose temperatūrose stabdo vystymąsi. Anksčiau išsiritusios lervutės turi
trumpesnius kūnus ir didesnius trynio maišus. Taip pat nustatyta, kad
eleuteroembrioninė (laiko tarpas nuo lervutės išsiritimo iki aktyvios mitybos pradžios)
(Environmental Biology of…, 1987) fazė, anksčiau išsiritusių lervučių, gali užtrukti
iki 7 dienų, kai tuo tarpu vėliau išsiritusios lervutės pradeda maitintis po kelių valandų
po išsiritimo. Eleuteroembrioninės fazės gali būti kaip rodiklis, kuris atspindi
vystymosi ypatumus dirbtinai veisiant žuvis, t. y., rodiklis parodantis, kiek dirbtinės
sąlygos atitinka natūralias.
Ikrų išsiritimą paskutinėse embriogenezės stadijose gali paspartinti arba
sulėtinti temperatūros svyravimai. Tyrimų, atliktų Švedijoje, metu ilgesniam laikui, po
to kai masiškai pradėjo ristis lervutės, dalis syko ikrų buvo palikta 1,5oC
temperatūroje. Visgi 10% embrionų išsirito iš ikrelių. Lervutės, kurių išsiritimas
užtruko 24 ir 31 dieną, pradėjo aktyviai maitintis po kelių valandų po kiaušinio
apvalkalo netekimo. Seliavos lervučių išsiritimą pavyko dirbtinai sukelti dar akių
pigmentacijos stadijoje. Natūraliai kaulinių žuvų vystymesi kiaušinio apvalkalus
suardo fermentas chorionazė. Chorionazės aktyvumas mažas, kai maža aplinkos
temperatūra. Gamtoje sykų išsiritimas prasideda tirpstant ledui. Išsiritę sykai maitinasi
trynio maisto medžiagomis ir taip gali sulaukti maisto objektų pasirodymo. Tuo pačiu
jie gali plačiau paplisti po vandens telkinį, kol dar nėra aktyvūs plėšrūnai.
Išsiritimo laikas yra svarbus dar ir dėl to, kad apvalkalo netekimas pagerina
deguonies patekimą prie embriono, tačiau tuo pat metu lervutė tampa labiau
prieinama parazitams.
Embriogenezės tyrimai gali padėti išsiaiškinti sykų kilmės klausimą
(Environmental Biology of…, 1987).
Ankstesni tyrimų rezultatai parodė, kad vandens telkinių žuvinimas lervutėmis
yra neefektyvus, todėl prieš žuvinant reikėtų sykus paauginti tvenkiniuose. Lervučių
paauginimo pagrindinis momentas – pirminės jų vystymosi stadijos (pirmos 2
savaitės). Šiuo periodu būtina turėti pakankamą, natūralią pašarų bazę. Tai galėtų būti
infuzorijos, kurias vėliau turėtų pakeisti kitas, stambesnis, pašaras. Dviejų savaičių
lervučių paauginimo laikotarpis yra reikšmingas todėl, kad tokio amžiaus jas jau
galima suleisti į tvenkinius, kur jau būna pakankamai zooplanktono, bet prieš tai jos
turi sustiprėti, pasiruošti, tokiam perkėlimui. Rudenį šiūmetukų išeiga Lietuvos
tvenkiniuose gali sudaryti iki 90 % suleistų lervučių skaičiaus (Zableckis, 1998).
Nustatyta, kad žuvų brendimo laikas tampriai susijęs su žuvų augimo tempu ir
su tuo, kada žuvis pasiekia tam tikrą dydį. O tai specifiška kiekvienai populiacijai.
Pvz., peledės, aklimatizuotos šiltesniuose vandenyse, subręsta 1–3 gyvenimo metais,
kai pasiekia 27–29 cm ilgio ir 110–220 g. Ten, iš kur ji yra kilusi, peledė subręsta 5–6
gyvenimo metais, kai ilgis 25–32 cm, svoris–300-600 g. Panašių rezultatų galima
tikėtis ir aklimatizuojant syką (Решетников, 1988).
1.6. Introdukcija ir aklimatizacija
Šeštame - septintame šio amžiaus dešimtmetyje buvo daug bandymų
introdukuoti į Lietuvos vandenis įvairias sykų formas iš šiaurės - Peipaus syką, syką
ludogą ir kt. (ežerų sąrašas pateiktas 1. 3, skyriuje). Sykas ludoga pirmą kartą mūsų
vandenyse introdukuotas 1952 m. Aklimatizavimo tikslais leistas į Lūšių, Šakarvos
ežerus. Sugauti 3 metų sykai buvo 30 cm ilgio, 400 g svorio, o 7 metų – 46 cm ir 1,5
kg. (Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Žvejo vadovas, 1982). Eilė
introdukcijos bandymų nepavyko, nes žuvys buvo veisiamos lervutėmis, be to, dalies
mūsų ežerų sąlygos atvežtiniams sykams netiko. Optimaliausia būtų veisti vietinį,
prisitaikiusį Lietuvos sąlygoms Platelių ežero syką. Artimiausiu metu kai kuriuose
ežeruose rekomenduojama naudoti introdukcijai ir Vištyčio ežero (pagal morfologiją
– Peipaus) syką, pasižyminti geru augimo tempu ir taip pat prisitaikiusį vietinėms
sąlygoms. Vištyčio syku rekomenduojama žuvinti artimesnio regiono (Veisiejų
ežeryno) ežerus: Veisiejų, Galsto. Galima planuoti ir apie Dusios ir kai kurių kitų
ežerų įžuvinimą. 4 lentelėje pateikiami duomenis apie tai, kur 1991 – 1998 metais
buvo žuvinti sykai.
4 lentelė. Platelių syko įžuvinimas į kai kuriuos Lietuvos ežerus 1991-1998 m.
(Aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamento duomenimis)
Ežeras Metai Įžuvinimo forma Kiekis, vnt Individo masė, gVerniejus 1991 įvairūs 190 300
1992 " 281 -1995 reproduktoriai 802 -
Spindžius 1991 šiųmetukai 1820 451992 " 6030 -1993 " 77330 10-13
Vajuonis 1992 įvairūs 19 -Giluitis 1993 šiųmetukai 37500 9Asveja 1994 reproduktoriai 560 -“ 1995 įvairūs 183 -“ 1996 reproduktoriai 1000 -“ 1996 šiųmetukai 142100 -“ 1997 šiųmetukai 67280 -Akmena 1996 šiųmetukai 40000 -Lūšių 1997 lervutės (iš Lūšių ež.) 280000 -Giluitis 1998 lervutės 680000 -Skaistis 1998 šiųmetukai (iš Lūšių ež.) 2400 48Asalnai 1998 lervutės (iš Lūšių ež.) 550000 -Šakarva 1998 lervutės (iš Lūšių ež.) 300000 -
Aplinkos apsaugos ministerijos Žuvų išteklių departamento darbuotojų atliktos
Platelių sykų introdukcijos į Trakų rajono Spindžiaus, Verniejaus, Akmenos bei
Švenčionių/Molėtų rajonų Asvejos ežerus rezultatų tyrimų duomenys rodo, kad sykas
Spindžiaus, Verniejaus ir Asvejos ežeruose rado geras sąlygas atsiganymui, jų augimo
tempas aukštesnis, negu Platelių ežere, žuvys subręsta ir gali neršti. Reproduktorių
kiekis ežeruose yra pakankamas nerštinės bandos susidarymui. Verniejaus ežere sykų
bandoje jau vyrauja vietinės kilmės sykai, tačiau banda dar nėra ypač gausi.
1996 m. buvo nustatytos pagrindinės syko nerštavietės bei neršto laikas
Verniejaus ir Spindžiaus ežeruose. Aktyvus syko nerštas šiuose ežeruose 1996 m.
vyko lapkričio 25–gruodžio 5 dienomis. 1997 m. syko nerštas irgi prasidėjo panašiu
laiku , lapkričio18–25 d. Pagal ankstesnes rekomendacijas Spindžiaus ežere 1997 m.
jau buvo renkami ikrai syko dirbtiniam veisimui. Spindžiaus ir Verniejaus ežerų syko
bandą bus galima panaudoti dirbtiniam veisimui toliau plečiant Platelių syko
introdukciją Rytų ir Pietryčių Lietuvos ežeruose. Būtina kasmet sekti syko būklę,
atliekant šiuose ežeruose kontrolinius apgaudymus įvairiaakiais tinklais. Tiek
Verniejaus, tiek Spindžiaus ežere neleistina žūklė aktyviais žvejybos įrankiais
(traukiamais tinklais) syko neršto bei ikrų vystymosi metu (lapkritis-balandis)
(Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Baliūnas, 1996).
Preliminariais duomenimis syko introdukcija gerai pavyko ir Asvejos ežere.
Apie introdukcijos sėkmę Akmenos ežere spręsti kol kas nepakanka duomenų. 1995-
1997 m. atliktų eksperimentinių tyrimų duomenimis syko introdukcija į Giluičio ežerą
buvo nesėkminga.
1997 m. eksperimentinės žūklės Šakarvos ežere metu buvo nustatyta, kad
sykai šiame ežere aklimatizavosi ir kartu su ešeriu, kuoja, plakiu ir seliava yra
dominuojanti žuvis. Pagauti sykai, greičiausiai, priklauso tai pat formai kaip ir Lūšių
sykas. Didžiausias sužvejotas sykas buvo 68.2 (L), 58.5 (l) cm ilgio ir svėrė 3100 g.
Tai buvo daugiaspaigliukinių sykų formai priklausantis sykas, t. y., artimas Peipaus
sykams. Iki šiol buvo manoma, kad Lūšių ežere gyvena sykas ludoga. Tai turi
reikšmės parenkant ežerus syko introdukcijai. Sykai Šakarvos ežere, manoma, sudaro
400 individų populiaciją, kurios biomasė 550 kg. Biomasė – 7,2 kg/ha, gausumas - 6
vnt./ ha (Repečka, 1997).
Remiantis tyrimų duomenimis, sykais įžuvinti rekomenduojama Trakų raj.
Šulininkų, Ilgų ežerus bei Molėtų raj. Bebrusų, Luokesos ir Baltųjų Lakajų ežerus.
Siekiant, kad nebūtų maišomos skirtingos sykų formos, šiuos ežerus siūloma žuvinti
Platelių sykais.
Naudojant veisimui ypač vertingą, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyto Platelių
syko bandą, jį, visų pirma, būtina veisti vandens telkiniuose, kuriuose didžiausia
tikimybė sulaukti gerų introdukcijos rezultatų, o taip pat laukiama jo aklimatizacijos.
Artimiausioje ateityje būtina ištirti galimos syko introdukcijos požiūriu tokius ežerus
kaip Siesartis, Veisiejai, Galstas ir kt. Tolesnei perspektyvai (panaudojant jau
suformuotas reproduktorių bandas) nepalikti tų ežerų, kur sykai negali veistis, bet gali
augti ir didinti jų bendrą produktyvumą, įžuvinimą.
Parenkant ežerus, tinkamus syko introdukcijai ir aklimatizacijai, būtina
orientuotis ir pagal reliktinių vėžiagyvių paplitimą Lietuvos ežeruose. Prieš įžuvinant
ežerus sykais pageidautina dar labiau pagerinti jų mitybinę bazę, ypač tuose ežeruose,
kur nėra reliktinių vėžiagyvių. Tam gali būti panaudojami Kaspijos komplekso
aukštesnieji vėžiagyviai. Kokybiškesnės reprodukcinės sykų bandos susidarymui,
didesnės genotipinės populiacijos įvairovės ir stabilumo užtikrinimui pageidautina
įžuvinimą šiųmetukais kartoti 3-4 metus. Gerą efektą gali duoti taip pat subrendusių
sykų introdukcija į tą patį ežerą, kuriame buvo išleisti ir šiųmetukai. Daugelyje
Lietuvos ežerų plėšriųjų žuvų gausumas nėra pakankamas, todėl prieš įžuvinant sykais
dažniausiai nebūtinas plėšriųjų žuvų gausumo sumažinimas (Bukelskis, Repečka,
1994, 1995, 1997, 1998).
Vandens telkinių įžuvinimui, sykų lervutes rekomenduojama auginti
tvenkiniuose. Sykų šiųmetukai, auginami tvenkiniuose, normaliai išgyvena jei
vandens temperatūra pasiekia 27–28 laipsnius Celsijaus. Ir netgi laikinas temperatūros
pakilimas iki 29 laipsnių nėra žalingas. Tvenkinio gylis gali siekti vos metrą
(Суховерцов, 1975).
Darbas atliktas kompiuterinių programų Exel, Word, Photoshop, Statistica
pagalba.
2. Darbo medžiaga ir metodai
Medžiaga diplominiam darbui buvo rinkta ekspedicijų į Platelių, Akmenos,
Spindžiaus, Verniejaus, Šakarvos, Asalnų, Lūšių ežerus metu 1997 – 1998 m.
Margiuose (Vilniaus raj.) UAB “Akvilegija” tvenkiniuose trečius metus iš
eilės auginami sykai (toliau – Margių sykai). Tai Platelių ežero sykai. Žuvininkystės
ūkyje praeitais metais 22 ha tvenkinyje augintos antrametės žuvys kartu su karpiais.
1998 metų pradžioje buvo suleista 60 kg sykų po 70 gramų (857 vnt.). Išgaudymo
metu sykai jau buvo vidutiniškai po 238 gramus. Per išgaudymą gyvų liko tik 60 kg
sykų (252 vnt.), nes daugumas jų užduso dėl dumblino vandens (negyvų rasta apie
300). Be to temperatūra siekė 13,8˚ C, o tai aiškiai buvo per daug. Kartu su sykais
išgaudyta 3 tonos karpių po 180 gramų. Vasaros metu karpiai buvo šerti kviečiais.
Ištirtas 121 Margių sykas.
Duomenys apie jūrinius sykus surinkti 2 ekspedicijų į Klaipėdą metu 1998 m.
Ištirta 19 sykų.
Darbe panaudoti doc. E. Bukelskio ir magistranto A. Kaupinio 1996-98 m.
Platelių, Vištyčio, Verniejaus ežeruose surinkti duomenys ir medžiaga. Mitybos
tyrimus padėjo atlikti ir konsultavo dr. A. Bubinas, studentė A. Audzijonytė. Sykų
parazitus padėjo apibudinti dr. R. Petkevičiūtė.
Žuvys gaudytos įvairaus akytumo (45-60 mm) statomais tinklaičiais.
Žuvys buvo išmatuojamos, pasveriamos, paimami jų žvynai. Visų žuvų
išmatuoti nebuvo galimybės, nes jos buvo gaudomos reprodukcijos tikslais. Buvo
tiriamos tik negyvos žuvys, kurios reprodukcijai nebetiko. Taip pat buvo imami
mėginiai mitybos tyrimams ir raumenų, kepenų, gonadų mėginiai biochemijos ir
vislumo tyrimams.
Morfometrijos tyrimams sykai matuoti pagal Pravdino metodiką (Правдин,
1966). Morfometriniams tyrimams išanalizuota iš Akmenos 2, Spindžiaus 4,
Verniejaus 4, Šakarvos 1, Asalnų 1, Margių 17, Platelių 18, Vištyčio 11 sykų.
Augimo tempams apskaičiuoti išanalizuoti 179 sykai.
Sykų morfometrijos tyrimai buvo atliekami matuojant žuvis žvejybos vietoje,
taip pat buvo tiriama šaldyta žuvis.
Analizuojant žuvis nustatyti šie parametrai: lytis ir gonadų brandos stadija,
žuvies masė, amžius, visos žuvies ilgis (L), ilgis pagal Smitą (Ls), ilgis be C (l),
liemens ilgis (od), šoninės linijos formulė, spindulių skaičius D, spindulių skaičius A,
žiauninių spaigliukų skaičius, snukio ilgis (an), akies diametras (np), užakinis
atstumas (po), galvos ilgis (ao), galvos aukštis (lm), kaktos plotis (w), didž. kūno
aukštis (gh), mažiausias kūno aukštis (ik), antedorsalinis atstumas (ag), postdorsalinis
atstumas (rd), uodegos stiebelio ilgis (fd), D pagrindo ilgis (qs), didž. D aukštis (tu), A
pagrindo ilgis (yy), didž. A aukštis (ej), P ilgis (vx), V ilgis (zz), atstumas tarp P ir V
(vz), atstumas tarp V ir A (zy). Sykai matuoti švieži. Plastiniai požymiai perskaičiuoti
į indeksus: procentus nuo kūno ilgio (21 požymis: ilgis be C (l), liemens ilgis (od),
snukio ilgis (an), akies diametras (np), užakinis atstumas (po), galvos ilgis (ao),
galvos aukštis (lm), kaktos plotis (w), didž. kūno aukštis (gh), mažiausias kūno
aukštis (ik), antedorsalinis atstumas (ag), postdorsalinis atstumas (rd), uodegos
stiebelio ilgis (fd), D pagrindo ilgis (qs), didž. D aukštis (tu), A pagrindo ilgis (yy),
didž. A aukštis (ej), P ilgis (vx), V ilgis (zz), atstumas tarp P ir V (vz), atstumas tarp
V ir A (zy)). (atstumo nuo snukio pradžios iki uodegos peleko vidurinių spindulių
galo), kai kurie (snukio ilgis (an), akies diametras (np), užakinis atstumas (po), galvos
aukštis (lm), kaktos plotis (w)) - procentais nuo galvos ilgio.
Sykų morfometriniai parametrai išnagrinėti klasterinės analizės būdu. Tiriant
meristinius požymius dendrogramos pagal tarppopuliacinius Euklido atstumus
sudarytos iš požymių vidurkių. Tiriant plastinius požymius, dendrogramos pagal
tarppopuliacinius Euklido atstumus sudarytos iš požymių indeksų vidurkių.
Augimo tempų nustatymui žvynai imami maždaug ties kūno viduriu, aukščiau
ir žemiau šoninės linijos. Žvynai tirti pro binokuliarą, 8-10 kartų padidinimu,
vizualiniu metodu. Kad labiau išryškėtų metinės rievės žvynuose buvo pritaikytas
dažymo metodas. Kaip dažas buvo užtepamas batų tepalas, kuris turi savybę greitai
nudžiūti ir uždėti plėvelę ant paviršiaus. Plėvelės storis gali būti koreguojamas
nuvalant tepalą skepetaite iki reikiamo šviesumo. Kad butų galima iš kart rasti žvyną,
iš kurio buvo nustatytas žuvies amžius, žvynas įdedamas tarp dviejų lipnios, skaidrios
juostelės atkarpėlių. Dėl to rievės dar labiau išryškėja, kadangi nepilnai sudžiūvęs
batų tepalas pasiskirsto taip, kad didesnis ir tamsesnis jo sluoksnis susidaro ten, kur
viena metinė rievė pereina į kitą. Kur metinė rievė baigiasi, ten žvynas lieka skaidrus.
Žuvų mitybos tyrimams buvo išimamas visas žarnynas, konservuojamas 4 %
formalino tirpale. Žarnyno turinys buvo analizuojamas laboratorijoje. Buvo ištirti 48
sykų ir 5 karpių žarnynai. Atskirai buvo sveriamas visas žarnyno turinys ir po to dalis,
kurios kokybinę sudėtį buvo galima nustatyti. Rasti organizmai pasverti ir jų masė
prilyginta žarnyno turinio masei, kurios kokybinę sudėtį buvo galima nustatyti,
nustatant žarnyne esančių organizmų procentą. Mitybos tyrimai atlikti naudojant
Kublicko metodiką (Bukelskis, Kublickas, 1988). Maisto komponentai apibudinti
naudojantis apibudintojais: Определителъ лресноводных беспозвоночных
Европейской части СССР. – Ленинград, 1977, Хеисин Е. М. Краткий
определителъ пресноводной фауны. - Ленинград, 1951, Липин А. Н. Пресные
воды и их жизнъ. - Москва, 1950, Grigas A. Lietuvos augalų vaisiai ir seklos. –
Vilnius, 1986.
Buvo nustatytas skirtingų ežerų sykų įmitimo koeficientas pagal 6 balų
vertinimo skalę: 0 balų – ant žarnų riebalų nėra, 1 balas – vos matomi atskiri riebalų
fragmentai, 2 balai – žarnas dengia neplati riebalų juostelė, 3 balai – žarnas dengia
plati riebalų juosta, 4 balai – tik vietomis matomos žarnos, nepadengtos riebalų, 5
balai – visą žarną dengia storas riebalų sluoksnis.
T. Fultono įmitimo koeficientas, kuris rodo žuvies masės ir kūno ilgio santykį,
apskaičiuotas pagal formulę:
Q 10000QF = ,
L³
čia QF – įmitimo koeficientas pagal Fultoną, Q – žuvies kūno masė, g, L – žuvies
kūno ilgis, cm. Laikoma, kad kuo šis rodiklis didesnis, tuo žuvis labiau įmitusi.
Nustatytas sykų mitybos intensyvumas pagal žarnų pripildymo laipsnį, kuris
vertintas 5 balais: 0 balų – žarnynas tuščias, 1 balas – yra tik maisto pėdsakų, 2 balai –
maisto žarnyne mažai, 3 balai – maisto daug, 4 balai – maisto labai daug. Skrandžio
priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos pripildymai vertinti atskirais balais.
Sykų vislumui nustatyti buvo pasveriamos gonados, po to pasveriamas 1
gramas ikrų ir suskaičiuojamas jų kiekis. Šį skaičių padauginus iš gonadų masės
gaunamas absoliutinis vislumas.
Gonadų vystymosi (brandos) stadijos buvo vertintos pagal 6 balų vertinimo
skalę: I stadija (juvenilinė), kai žuvis dar nė karto nebuvo neršusi, II stadija –
ramybės, III stadija – brendimo, IV stadija – gonadų brandos, V stadija – neršto ir
lytinių produktų tekėjimo, VI stadija – ponerštinė.
Kadangi svarbiausias gonadų brandos rodiklis yra jų masė, tai jų būklė buvo
įvertinta ne tik vizualiai, pagal minėtas atskiras stadijas (kokybiškai), bet ir pagal
kiekybinį kriterijų – gonadų brandos koeficientą. Šis koeficientas apskaičiuotas pagal
formulę:
q 100K = ,
Q
čia q – gonadų masė, g, Q – žuvies masė, g.
Žuvų biocheminiai tyrimai buvo atliekami Folčio metodu. Tai lipidų
ekstrahavimo iš audinių organiniais tirpikliais metodas, kurį modifikavo ir pritaikė
tyrimams V. Lapinas ir E. Černova. Šiuo būdu išskiriama apie 98 % rusų audiniuose
esančių lipidų, be to netiesioginiu būdu nustatomi ir baltymų kiekiai. Raumenų,
kepenų, gonadų mėginiai buvo imami iš šviežių žuvų. Pasveriama po 1-5 gramai
audinio, kuris sukarpomas žirklutėmis, sudedamas į buteliukus ir užpilamas 10 kartų
didesniu chloroformo ir etanolio mišinio, kurio santykis 2:1. Iki tolesnio apdorojimo
užkimšti buteliukai laikomi šaldytuve, bet neužšaldomi. Fiksuoti mėginiai
homogenizuojami. Iš anksto pasveriami iškaitinti biuksai. Dalis biuksų su filtriniu
popieriumi, kuris dedamas į Biuchnerio piltuvą, kuris įstatomas į Biunzeno kolbą,
prijungtą prie vandens siurblio. Filtruojami baltymai. Filtras su denatūruotais
baltymais dedamas į biuksą ir džiovinamas 60-70 ˚C temperatūroje iki pastovios
masės.
Ekstraktas iš Biunzeno kolbos supilamas į dalomąjį piltuvą, į kurį iš anksto
įpilta vandens ir etanolio mišinio. Dalomajame piltuve vandens, etanolio ir
chloroformo santykis turi būti 1:1:1. Po 4-5 valandų skystis dalomajame piltuve
pasiskirsto į 2 sluoksnius – viršutinį (vandens ir etanolio su bebaltymine, beriebaline
liekana (BBL) ir apatinį (chloroformo ir lipidų). Šie sluoksniai nuleidžiami į
skirtingus biuksus ir džiovinami 60-70 ˚C temperatūroje iki pastovios masės.
Pagal biuksų masių su medžiaga ir be medžiagos skirtumą apskaičiuojamas
baltymų, lipidų ir BBL kiekis (jos didžiausią dalį sudaro angliavandeniai) ir
išreiškiama procentais pagal formulę:
X = (n – m) 100,
čia X – lipidų, baltymų, BBL procentai, n – biukso ir medžiagos masė, m – biukso
masė.
Raumenų tyrimams mėginiai buvo imami iš žuvies nugaros (per vidurį).
Bandyta tirti raumenų mėginius, kurie buvo paimti nuo žuvies galvinės dalies.
Esminių skirtumų rezultatuose nepastebėta, tačiau buvo ištirta per mažai mėginių, kad
būtų galima daryti išvadą, kad neturi reikšmės tas faktas, kad mėginiai paimti iš
skirtingų žuvies vietų. Tai yra svarbu tais atvejais, kai medžiaga yra renkama iš
verslinių laimikių. Sykas yra vertinga žuvis ir žvejai ne visada noriai atiduoda visą
žuvį tyrimams, o galvas atiduoda.
3. Tyrimų rezultatai
3. 1. Morfometrijos tyrimai
Eilėje ežerų atlikta sykų morfometrinė analizė. Išmatuoti 27 plastiniai ir
meristiniai požymiai. Sugrupavus juos atskirai pabandyta išskirti klasterius, pagal
Euklido atstumus. Pirmu atveju sykai grupuoti pagal 4 požymius: šoninės linijos
formulę, spindulių skaičių nugaros peleke, spindulių skaičių analiniame peleke,
žiauninių spaigliukų skaičių ant pirmo žiauninio lanko (skaičiuoti spaigliukai ant
abiejų žiauninių lankų, vėliau išvestas vidurkis). Atlikus klasterinę analizę pagal 4
požymius išsiskyrė 3 klasteriai, 3 ežerų grupės (5 paveikslas). Pirmas klasteris:
Akmena, Spindis, Margiai. Antras klasteris: Plateliai ir Verniejus. Trečias klasteris:
Vištytis, Šakarva, Asalnai (daugiaspaigliukiniai sykai). 1 ir 2 klasteriai – mažai
žiauninių spaigliukų turintys sykai. Jie kilę iš Platelių ežero. Būtų galima paaiškinti
pirmojo klasterio - Margių ir Akmenos - sykų meristinių požymių panašumą, kadangi
į Akmenos ežerą leisti sykai buvo užauginti Margių tvenkiniuose. Spindžiaus sykai
taip pat paauginti tvenkiniuose, tik kitame žuvininkystės ūkyje. O į Verniejų sykai
buvo žuvinami reproduktoriais tiesiai iš Platelių ežero. Trečio klasterio išsiskyrimas
nekelia abejonių, nes iš keturių tirtų požymių labiausiai varijuoja žiauninių spaigliukų
skaičius, kuris šiuo atveju ir nulemia tokį susigrupavimą (5 paveikslas). Palyginimui į
dendrogramą įvesti syko ludogos (C. l. ludoga) ir syko Pydžjano (C. pidschian)
morfometriniai parametrai. Kaip matyti iš paveikslo, jie kai kuriais atvejais labiau
panašūs į Lietuvos sykus, nei vienas į kitą. Tai mažaspaigliukiniai sykai, gyvenantys
šiaurinėje Rusijos dalyje (Правдин, 1954).
5 paveikslas. Euklido atstumai tarp atskirų ežerų sykų (pagal meristinius
požymius) (syko Ludogos (C. l. ludoga) ir syko Pydžjano (C. pidschian)
morfometriniai parametrai pateikti pagal Pravdiną (1954))
Pagal plastinius požymius sykai susigrupavo skirtingai, nei pagal meristinius.
Nebeliko skirtumo tarp mažai ir daug žiauninių spaigliukų turinčių sykų. Aiškiau
išsiskyrė Akmenos ir Margių sykai, kurie galbūt dėl anksčiau minėtos priežasties ir
pagal plastinius požymius yra artimesni vieni kitiems. Palyginimui įtraukti sykas
ludoga (C. l. ludoga) ir sykas Pydžjanas (C. pydschian) pagal tyrinėtus požymius
patenka į atskirą klasterį. Įdomu, kad Platelių ir Vištyčio sykai, pagal plastinius
požymius patenka į vieną klasterį, nors dėl jų priklausymo skirtingoms syko formoms
neabejojama. Savo požymiais labai išsiskyrė Šakarvos ežero sykas, tačiau daryti
išvadas būtų neprasminga, nes iš šio ežero ištirta tik viena žuvis. Spindžiaus, Asalnų,
Verniejaus sykai patenka į vieną grupę su Platelių ir Vištyčio sykais. Jūrinis sykas
pagal plastinius požymius pateko į grupę, kurioje Rusijos sykai, taip pat Akmenos ir
Margių sykai. Tačiau aiškiai išsiskiriančias grupes sunku konstatuoti (6 paveikslas).
6 paveikslas. Euklido atstumai tarp atskirų ežerų sykų (pagal plastinius
požymius) (syko ludogos (C. l. ludoga) ir syko Pydžjano (C. pidschian)
morfometriniai parametrai pateikti pagal Pravdiną (1954), jūrinio syko – pagal
Gaigalą (Гайгалас, 1972))
Sykų morfometriniai parametrai pateikti 1, 2 prieduose. Ten pat min, max
reikšmės, vidurkiai, vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai, pasikliautinieji intervalai.
3. 2. Sykų augimo tempai
Pastebėta, kad kai kuriuose Sibiro ežeruose sykai tame pačiame vandens
telkiny auga skirtingais tempais. Bandyta aiškinti, kad tai skirtingos sykų formos,
tačiau ši hipotezė nepasitvirtino. Kita hipotezė buvo iškelta tiriant Peipaus ežero sykus
(C. l. maraenoides Poljakov). Nustatyta, kad beveik visi sykai buvo užsikrėtę siurbike
Tetracotyle coregoni Achremov, kuri parazituoja žuvies širdyje. Jų būna nuo 2 iki 254
viename individe. Pastebėta, kad yra tiesioginis ryšys tarp parazitų skaičiaus ir žuvies
įmitimo koeficiento, o pastarasis koreliuoja su augimo tempu. Parazitai pastebėti jau 1
metų amžiaus sykuose, todėl introdukcijai į kitus ežerus buvo naudoti sykų ikrai.
Sevano ežere, sykų augimo tempas buvo žymiai geresnis, jie nebuvo užsikrėtę
siurbikėmis (Гидробиология и ихтиология…, 1963).
Lietuvos ežerų sykai auga skirtingu tempu, skirtinguose ežeruose. Taip pat
išsiskiria tvenkiniuose augintų ir jūrinių sykų augimo tempai. Sparčiausiai sykai auga
Lūšių ežere. 7 metų sykas jau būna pasiekęs 1,75 kg masės ir 50 cm ilgio. 14 metų
sykas iš Lūšių ežero buvo 2,2 kg masės ir 62 cm ilgio. Kaip žinia, iš žvyno galima
nusakyti žuvies augimo sąlygas, tempą. Ištyrus minėto syko žvynų metines rieves,
buvo galima suprasti, kad paskutinius 6 metus jo augimas buvo lėtas - metinės rievės
buvo labai siauros. Būtų galima teigti, kad dėl to kaltos gyvenimo sąlygos, tačiau
ištyrus jaunesnių sykų žvynus paaiškėjo, kad šios žuvys, sprendžiant iš žvynų, augimo
tempo sutrikimų neturėjo (metinės rievės buvo plačios). Literatūroje rašoma, kad
daugiaspaigliukiniai sykai yra trumpaamžiai. Šiuo atveju išaiškėja, kad gal ir nėra
trumpaamžiai, tačiau jų augimo tempai, daugėjant metų, lėtėja.
Platelių ežero sykas augintas tvenkiniuose pasižymėjo sparčiu augimo tempu.
Palyginus su Verniejaus ir Akmenos ežerų sykų augimo tempu (tik juose buvo
pagauta 3 metų sykų) jis yra didesnis.
Taip pat daugiaspaigliukiniams sykams (kaip ir Lūšių) priklausantys Vištyčio
ežero sykai pasižymi greitomis augimo savybėmis. 7 metų sykai buvo vidutiniškai 1
kg masės ir 47,3 cm ilgio.
Verniejaus, Spindžiaus ežeruose sykai pasižymėjo panašiu augimo tempu kaip
ir jų giminaičiai Platelių ežere. (pirmuose dviejuose ežeruose sykai introdukuoti iš
Platelių ežero). 5 metų sykai buvo vidutiniškai po 300 gramų ir 33 cm ilgio. Akmenos
sykai introdukuoti iš Platelių ežero palyginus su kitais sykais auga lėtai. 5 metų sykai
svėrė 180 gramų ir buvo 29,7 cm ilgio.
Asalnų ir Šakarvos sykų pagauta po viena egzempliorių. Tai buvo dideli sykai,
kurie svėrė atitinkamai po 1,25 ir 1,75 kg. Jų ilgiai buvo 49,5 ir 55 cm. Jų amžius
atitinkamai 10 ir 12 metų. Šie sykai, kaip manoma, priklauso tai pačiai formai kaip ir
Lūšių ežero sykai, nes visi trys ežerai susisiekia.
Jūrinio syko augimo tempai palyginus su ežerinio syko augimo tempais yra
aukšti. 5 metų sykai užauga iki 0,5 kg masės ir 39,5 cm ilgio.
Grafiškai sykų augimo tempai pateikti 7, 8 paveiksluose.
6A paveikslas. Platelių ežero sykas augintas tvenkiniuose (tekste - Margių
sykas)
7 paveikslas. Kai kurių ežerų ir jūrinio sykų augimo tempai pagal masę (Q)
kilogramais
8 paveikslas. Kai kurių ežerų ir jūrinio sykų augimo tempai pagal visą žuvų
kūno ilgį (L) centimetrais
3. 3. Sykų mityba
Šiauriniai vandens telkiniai pasižymi skurdžia mitybine baze ir jos įvairove
metų bėgyje. Sykų evoliucija nuėjo dviem kryptim: eurifagija ir polimorfizmas.
Pastaroji leido sykams užimti įvairias ekologines nišas. Rusų mokslininko
Rešetnikovo atliktų tyrimų duomenimis, sykai iš vieno ežero gali maitintis 60-ties
skirtingų rūšių organizmais. Pavyzdžiui, masiškai skrendant lašalams, sykai iš gelmių
pakyla į vandens paviršių ir maitinasi vien šiais vabzdžiais (Скарлато, 1977).
Šiuolaikinių ekosistemų požiūriu, tiriant pakitimus žuvų populiacijose,
lemiamą reikšmę vaidina mitybos ir mitybinių ryšių klausimas. Svarbus vaidmuo
tenka kiekybiniams metodams: apskaičiuojami paros, mėnesio, metų racionai,
medžiagų apykaita ir prieauglis, mitybos spektro pakitimai. Svarbu žinoti ar užtenka
maisto žuvims, ar jos pilnai išnaudoja maisto išteklius (Решетников. 1980, 1988).
Pvz. Peipaus ežero sykų maistas - zooplanktonas, dugno gyvūnija,
chironomidų ir kitų vabzdžių lervos. Dideli sykai gaudo stinteles (Суховерцов,
1975).
Buvo ištirti 48 sykų ir 5 karpių žarnynai. Tik viename žarnyne maisto likučių
nebuvo rasta. Keturiuose žarnynuose nepavyko nustatyti maisto sudėties, nes jis jau
buvo apvirškintas. Iš viso rasti 24 įvairūs maisto objektai (5 lentelė, 1–8 paveikslai). Į
lentelę ir paveikslus nepateko tie organizmai, kurie aptikti tik pavienių sykų
žarnynuose ir nesudaro pagrindinės syko mitybinės bazės nei viename ežere. Tokie
organizmai yra šm. Hydrophidae (vandeninės erkės), kurių aptikta po kelis individus
tvenkiniuose augintų sykų žarnynuose.
Vištyčio sykų žarnynuose nemažą žarnyno turinio dalį (iki 5 %) sudarė
dreisenos (Dreissena polymorpha). Šio ežero sykų žarnynuose rasta taip pat Planorbis
sp., Limnaea sp. ir Bithynia sp. pilvakojų moliuskų kiautelių.
Didžiausią moliuskų dalį Vištyčio ir Platelių sykų žarnynuose sudarė genčių
Pisidium ir Sphaerium dvigeldžiai moliuskai. Vieno Vištyčio syko žarnyne apsiuvos
Hydroptylidae, gentis Oxiethyra, sudarė 95 % viso žarnyno turinio.
Verniejaus sykai pasižymėjo tuo, kad jų žarnynuose rasta daug augalinės
kilmės liekanų. Vieno syko žarnyne rasta apie 40 vienodo dydžio ir formos medžio
gabalėlių. Butų galima manyti kad sykas jų prisigaudė atsitiktinai, tačiau tokiu atveju
žarnyne turėtų būti ir pavyzdžiui detrito, tačiau to nepastebėta.
Spindžiaus ir Verniejaus ežerų sykų žarnynuose rasta Carex genties viksvų
sėklų. Chironomidų lervos gali sudaryti žymią sykų mitybos raciono dalį. Žarnynuose
rasta Chironomus genties lervų.
Margių tvenkinyje augę sykai gaudymo metu daugiausiai mito chironomidais.
Margių sykai mito taip pat žirgelių Coenagrion sp. lervomis.
Akmenos sykų pagrindinis maisto objektas buvo Gammarus pulex
šoniplaukos. Jos sykų žarnyne sudarė 90 %.
Vištyčio ir Spindžiaus ežerų sykai mito reliktiniais vėžiagyviais Pallasiola
quadrispinosa. Pastarųjų kiekis sykų žarnyne neviršijo 10 procentų. Spindžiaus ežero
sykų žarnynuose aptikta nematodų, kurie viename žarnyne sudarė 15 %.
5 lentelė. Kai kurių ežerų sykų žarnyno turinio kokybinė sudėtis (vidurkis %)
EžerasAsalnai Vištytis Spindis Akmena Verniejus Plateliai Margiai
(sykai)Margiai (karpiai)
Sykų skaičius, kurių žarnyne
aptikti organizmaiDetritas 15 25,8 7,5 10 40 5,7 20 15,8 28
Augalinės kilmės liekanos - - 1 - 60 0,4 - - 4
Chironomidai (lervos) - - 88,8 - - - 39,7 0,2 19
Irklakojai (Copepoda) - - 0,3 - - - 2,9 0,2 9
Šakotaūsiai (Cladocera) - - 1 - - - 7,5 0,4 13
Šoniplaukos (Amphipoda) - 3,3 - 90 - - - - 7
Mizidai (Mysis relicta) 85 - - - - - - - 1
Blakės Corixa sp. - - - - - - 12,4 83,4 12
Lašalai - - - - - - 17,1 - 13Dvigeldžiai moliuskai - 68,3 1,5 - - 19,6 - - 16
Ikrai (syko) - 2,5 - - - 37,8 - - 12
Pilvakojai moliuskai - - - - - 31,3 - - 7
Lygiakojai (Isopoda) - - - - - 5,2 - - 4
Ištirtų žuvų sk. 1 7 4 2 4 14 16 5 53
Literatūroje (Решетников, 1980, 1988) rašoma, kad daugiaspaigliukiniai sykai
yra planktofagai, o mažaspaigliukiniai - bentofagai. Tyrimų duomenys parodė, kad ši
taisyklė ne visuomet galioja. Pavyzdžiui daugiaspaigliukinio Vištyčio syko
pagrindinis maistas lapkričio mėnesi buvo dvigeldžiai moliuskai (10 paveikslas).
Asalnų daugiaspaigliukinis sykas spalio mėnesi mito priedugnyje gyvenančiais
mizidais (9 paveikslas). Mažaspaigliukiniai sykai tyrimo laikotarpiu daugiausia mito
bentosiniais organizmais. Nors pavyzdžiui tvenkiniuose auginto syko žarnyne rasta iki
20 % vandens blakių, Akmenos ežere – šoniplaukų. Yra žinoma, kad visi sykai
pirmais trejais gyvenimo metais daugiausiai minta planktoniniais organizmais.
Tyrimų rezultatai tai patvirtino: trejų metų Platelių sykai auginti tvenkiniuose buvo
pririję irklakojų ir šakotaūsių vėžiagyvių. Kiti ištirti sykai buvo žymiai vyresni ir jų
mitybos pagrindą sudaro stambesni organizmai (11-14 paveikslai).
9, 10 paveikslai. Daugiaspaigliukinių sykų mitybos racionas (%) Asalnų ir
Vištyčio ežeruose
11, 12 paveikslai. Mažai žiauninių spaigliukų turinčių sykų mitybos racionai
(%) Verniejaus ir Spindžiaus ežeruose
13, 14 paveikslai. Mažaspaigliukinių sykų mitybos racionai (%) Akmenos ir
Platelių ežeruose
Platelių ežero sykai jau ne pirmus metus auginami tvenkiniuose. Paprastai jie
dėl ekonominių sumetimų laikomi kartu su karpiais. Tyrimų rezultatai parodė, kad
šios dvi rūšys dėl maisto konkuruoja mažai (15, 16 paveikslai). Karpių pagrindinę
maisto dalį sudarė vandens blakės 83 %, tuo tarpu sykų žarnynuose jos sudarė 12 %.
Sykai auginti tvenkiniuose ir karpiukai gaudyti perkeliant juos į žiemojimo
tvenkinius. Sykų mitybos tvenkiniuose tyrimų rezultatai gali ne visiškai atspindėti jų
mitybos racioną, kadangi nusekus vandeniui kai kurie vandens organizmai gali būti
lengviau sugauti.
15, 16 paveikslai. Platelių syko auginto tvenkiniuose ir kartu augintų karpiukų
mitybos racionai (%)
3. 4. Sykų mitybos intensyvumas ir įmitimo koeficientai
Buvo nustatytas kai kurių ežerų sykų įmitimo koeficientas pagal 6 balų
vertinimo skalę. 6 lentelėje ir 17 paveiksle pateikiami skirtingų ežerų sykų įmitimo
koeficientų vidurkiai. Paskaičiavus sykų įmitimo koeficientus pagal Fultoną,
paaiškėjo kad 2 naudoti vertinimo metodai neprieštarauja vienas kitam. Pagal abu
vertinimus gerai įmitę buvo Asalnų ir Margių sykai, blogiausiai – Akmenos ežero
sykai.
Buvo nustatytas sykų mitybos intensyvumas pagal žarnų pripildymo laipsnį,
kuris vertintas 5 balais. Skrandžio priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos
pripildymai vertinti atskirais balais. Tyrimų rezultatai pateikiami 6 lentelėje.
6 lentelė. Sykų įmitimas ir žarnyno pripildymas balais (vidurkiai). Žarnyno
turinio masė (vidurkiai)
Ežeras
Įmitimas
Žarnyno
pripildymas
balais
(priekinė
žarna)
Žarnyno
pripildymas
balais
(vidurinė
žarna)
Žarnyno
pripildymas
balais
(užpakalinė
žarna)
Žarnyno
turinio
masė g
Ištirtų
žuvų sk.
Asalnai 5,0 3 3 4 4,69 1
Vištytis 2,7 2 2 3 3,43 7
Spindis 1,5 2 3 4 2,99 4
Akmena 1,5 2 1 3 0,62 2
Verniejus 3,0 1 1 3 0,17 4
Plateliai 2,8 2 2 3 3,20 14
Margiai (sykai) 3,8 4 3 2 1,14 16
Margiai (karpiai) 4,4 3 3 3 3,02 5
17 pav. Sykų įmitimas pagal 6 balų vertinimo skalę (vidurkiai)
17 A paveikslas. Kai kurių ežerų sykų vidutiniai įmitimo koeficientai pagal Fultoną
Pastaba: tirti sykai yra skirtingų amžinių grupių. Literatūroje (Решетников,
1980) užsimenama, kad daugiau metų turinčios žuvys paprastai būna riebesnės. Tai ir
matosi šiuose grafikuose (Asalnų, Vištyčio, Platelių ežerų sykai yra senesnių amžinių
grupių), tačiau sykai auginti tvenkiniuose yra vos trejų vasarų. Jų gerą įmitimą galima
paaiškinti geromis mitybinėmis sąlygomis.
3. 5. Sykų vislumo tyrimai
Dirbtinai veisiant žuvis ar introdukuojant jas į kitus ežerus, svarbu žinoti jų
reprodukcijos galimybes. Pavyzdžiui yra žinoma, kad tvenkiniuose sykai gerai auga ir
greitai subręsta. Tačiau pastebėta, kad anksčiau nei įprastai subręstantys sykai
produkuoja mažiau ikrų. Ikrai būna mažesni, o tai reiškia, kad jie turi mažiau maisto
medžiagų (Решетников, 1980). Senos žuvys būna mažiau vislios taip pat, jų lytinės
ląstelės ne tokios gyvybingos (Bukelskis, Kublickas, 1988).
Moldavijos tvenkiniuose sykai subręsta būdami dviejų metų ir pasiekę 300 –
400 g. Leningrado srities tvenkiniuose gerose sąlygose sykai subręsta 3 gyvenimo
metais. Tvenkiniuose sykų išeiga sudaro 150 – 200 kg iš ha. Trijų metų sykų patelių
(500 – 600 g) absoliutinis vislumas sudaro 14 – 20 tūkst. ikrelių. (Суховерцов Ф. М.,
1975)
Pvz. Peipaus ežero sykas lytiškai subręsta būdamas penkių metų. Vaisingumas
16,4 – 82,3 tūkst. ikrelių (Суховерцов, 1975)
Iš viso ištirtos 40 patelių. Nustatyti jų absoliutiniai vislumai (bendras ikrų
skaičius kiaušidėje) 9 iš tirtų žuvų jau buvo išneršusios (Plateliai, Vištytis) (daugumas
sykų tyrinėti jų neršto metu, gaudant juos reprodukcijos tikslais) arba jų gonados dar
buvo ankstyvose vystymosi stadijose (Akmena). Ikrelių dydį būtų galima lyginti tik
dviejų ežerų sykų, tai Vištyčio ir Platelių, kadangi jų gonados tirtos neršto metu. Nors
šių ežerų sykai skiriasi augimo tempais, įmitimo koeficientu ir kitais rodikliais, iš 1
lentelės matyti, kad šių ežerų sykų ikrai yra vienodos masės (ikrelių skaičius viename
grame) (9 lentelė, 18 paveikslas).
Įdomu pastebėti, kad Platelių sykas augintas tvenkiniuose (Margių sykas)
subręsta 3 gyvenimo metais (Platelių ežere 5) (18A paveikslas).
Gonadų brandos koeficientą rodo žuvų populiacijos ar jos atskirų narių
pasiruošimą nerštui, taip pat gonadų brandos eigą. Šis rodiklis buvo aukščiausias
Vištyčio, Spindžiaus, Platelių ežerų sykų. Koeficientas buvo žemas Akmenos,
Šakarvos ežerų sykų. Margių sykų gonadų brandos koeficientas, palyginus su kitų
ežerų sykų, buvo aukštas, nors sykai turėjo neršti pirmą kartą.
18A paveikslas. 3 vasarų Platelių syko auginto tvenkiniuose (Margių sykas)
gonados. Gaudyta rugsėjo 17 d.
9 lentelė. Kai kurių ežerų sykų absoliutiniai vislumai, ikrelių dydis.
EžerasAmžius,
metai
Ilgis be
uodegos
peleko (l),
cm
Žuvies
masė
(Q), g
Ikrelių
skaičius.
1 grame
Absoliut.
vislumas,
ikr. sk.
Pasikliaut
inieji
intervalai
Ištirtų
individų
sk.
Plateliai 8 32,3 429,0 126 7560 1
16 44,5 1420,0 139 30858 1
Vidurkis 38,4 924,5 133 19209 22831,6 2
Margiai 3 25,3 238,9 272 5807 426,2 20
Akmena 3 23,1 169,6 667 6417 1388,2 2
Spindis 5 29,8 382,2 173 9909 2109,5 3
Šakarva 12 45,4 1745,0 345 6962 - 1
Vištytis 6 31,2 395,0 133 20307 2
7 30,4 382,0 132 29700 1
Vidurkis 30,8 388,5 133 23438 6638,1 3
18 paveikslas. Kai kurių ežerų sykų absoliutiniai vislumai (vidurkiai)
18B paveikslas. Kai kurių ežerų sykų gonadų brandos koeficientai
3. 6. Biochemijos tyrimai
Biocheminė analizė parodo riebalų, baltymų ir angliavandenių kiekį žuvies
audiniuose. Išsekusių žuvų sumažėja baltymų ir riebalų kiekiai raumenyse ir kituose
audiniuose. Sausos medžiagos kiekis kinta žuviai augant. Kaip taisyklė, kuo žuvis
didesnė tuo daugiau ji turi riebalų. Žuvies kūno cheminė sudėtis priklauso nuo jos
fiziologinės būklės ir nuo maisto kokybės ir kiekybės. Tačiau yra žinoma kad, ne
visada didelis riebumas reiškia geras žuvų mitybos sąlygas. Pvz. karpinėms žuvims
trūkstant fosforo jų riebumas viršija normą. Riebalų kiekio padidėjimas arba
pamažėjimas kepenyse gali būti kaip indikatorius, kad su žuvim yra ne viskas
tvarkoje. Riebumas ir santykinė kepenų masė gali augti tuo metu, kai žuvies augimas
yra mažas dėl nepakeičiamų riebiųjų rūgščių, vitaminų trūkumo (Лиманскии, 1984).
Suomijoje ir Norvegijoje buvo atlikti sykų mitybos tyrimai. Tirti 260-265 g
sykai, kurie buvo maitinti skirtingo riebumo maistu. Riebus pašaras buvo 27,5%
riebumo, o liesas - 12,6%. Nebuvo nustatyta didelių skirtumų tarp abiejų grupių
maisto paėmimo kiekio ir prieauglio eksperimento pabaigoje, tačiau rodikliai
išsiskyrė, nustačius riebalų ir baltymų kiekį raumenyse ir žarnynuose. Žuvų, kurios
ėdė riebius pašarus, po 11 savaičių raumenyse riebalų buvo 1,9% ((baltymų 14,0%), o
žuvų, kurios ėdė liesus pašarus, riebalų buvo 1,5% (baltymų 11,5%) (Winfield,
Fletcher, and others, 1995).
3. 6. 1. Lyginamoji sykų patinų ir patelių biocheminė analizė.
Atliktų tyrimų metu biochemiškai ištirtos 38 patelės iš įvairių ežerų.
Procentinė raumenų, kepenų, gonadų (ikrų) biocheminė sudėtis atsispindi 10 lentelėje
ir 1 - 9 paveiksluose.
10 lentelė. Procentinė patelių raumenų, kepenų, gonadų (ikrų) biocheminė
sudėtis
PatelėsRaumenys Kepenys Gonados Ištirtų
individųskaičius
Baltym.
%
Lipid. % BBL. % H2O % Baltym.
%
Lipid. % BBL. % H2O % Baltym.
%
Lipid. % BBL. % H2O %
Margiai 27,00 0,19 0,02 72,79 18,26 3,68 1,07 76,99 21,94 0,58 5,49 71,99 17
Akmena 21,45 0,15 0,02 78,38 17,73 3,19 1,56 77,52 21,08 10,54 1,92 66,47 2
Šakarva 28,02 1,77 1,07 69,14 14,49 8,75 1,04 75,72 21,91 13,23 1,58 63,29 1
Spindis 21,27 1,58 0,80 76,35 20,82 2,53 0,59 76,06 31,02 7,39 1,23 60,36 3
Lūšiai 17,69 0,96 1,24 80,11 - - - - - - - 2
Vištytis 16,22 2,20 1,65 79,93 16,18 2,20 1,32 80,30 15,00 4,28 1,05 79,67 6
Plateliai 17,01 0,51 1,30 81,18 14,00 2,68 1,60 81,73 - - - - 7
Biochemiškai atskirai buvo tirti sykų patinai. Iš viso ištirti 24 individai iš 7
ežerų. Jų biocheminiai parametrai pateikiami 11 lentelėje.
11 lentelė. Procentinė sykų patinų raumenų, kepenų, gonadų (pienių)
biocheminė sudėtis
Patinai
Raumenys Kepenys Gonados Individų
skaičiusBaltym
.%
Lipid. % BBL. % H2O % Baltym
.%
Lipid. % BBL. % H2O % Baltym.% Lipid. % BBL. % H2O %
Margiai 20,26 2,55 0,02 77,17 19,64 3,38 1,21 75,78 31,70 0,18 6,46 61,66 3
Asalnai 20,31 2,07 1,18 76,44 20,34 3,88 0,44 75,34 16,78 1,79 0,49 63,29 1
Spindis 25,59 1,33 2,52 70,56 20,13 2,77 1,88 75,22 25,85 0,91 0,55 72,69 1
Verniejus 22,08 1,83 0,94 75,15 22,28 3,14 2,35 72,23 22,13 5,75 1,85 70,27 4
Lūšiai 18,79 2,29 1,38 77,54 - - - - - - - - 4
Vištytis 19,03 2,93 1,40 76,65 19,03 2,93 1,23 76,83 12,75 2,50 0,63 84,13 4
Plateliai 18,69 1,13 1,50 78,68 16,00 2,00 1,24 80,76 - - - - 7
Tyrimų metu nustatyta, kad procentinis baltymų kiekis patelių raumenyse
varijavo nuo 16 iki 28 % (19 paveikslas). Patinų šis rodiklis nedaug skyrėsi nuo
patelių ir varijavo šiek tiek mažesnėse ribose: nuo 19 iki 25 % (20 paveikslas).
19 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patelių raumenyse tirtuose ežeruose
20 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patinų raumenyse tirtuose ežeruose
Lipidų kiekis raumenyse ir patinų ir patelių varijavo plačiose ribose (21, 22
paveikslai). Akmenos, Margių, Platelių sykų patelių raumenyse lipidų buvo ne
daugiau 0,51 %. Kituose tirtuose ežeruose sykai buvo riebesni (iki 1,77 %), o Vištyčio
syko patelės raumenyse buvo 2,2 % riebalų. Lyginant šiuos duomenis su ikrelių
dydžio duomenimis, būtų galima daryti prielaidą, kad nepriklausomai nuo mitybinių
sąlygų sykai produkuoja vienodus ikrus (pagal dydį), tačiau pačių patelių raumenų
kokybinė sudėtis skiriasi. (Platelių ir Vištyčio sykai gaudyti maždaug vienodu laiku,
kituose ežeruose sugavimo laikas skiriasi). Patinai lytinių produktų gamybai
sunaudoja mažiau energijos (Lietuvos retosios žuvys, 1992). Tai atsispindi jų
riebume. Nei viename iš tirtų ežerų sykų raumenyse lipidų nebuvo mažiau nei 1 %, o
Margių, Asalnų, Lūšių, Vištyčio ežerų sykų raumenyse lipidų buvo daugiau nei 2 %
(22 paveikslas).
21 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patelių raumenyse tirtuose ežeruose
22 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patinų raumenyse tirtuose ežeruose
Tyrimų metu nustatyta, kad Akmenos ir Margių sykų patelės angliavandenių
buvo sukaupę mažiau už kitų ežerų sykų pateles (0,02 %) (23 paveikslas), kai tuo
tarpu Platelių sykas, kuris išsiskyrė mažu lipidų kiekiu raumenyse, angliavandenių
raumenyse buvo sukaupęs palyginus su kitomis žuvimis nemažai (1,3 %). Sykų
patinai tirtuose ežeruose angliavandenių raumenyse turėjo tiek pat kiek ir patelės.
Išsiskyrė Spindžiaus ežeras, kurio sykų patinai raumenyse vidutiniškai buvo sukaupę
2,52 % BBL.
23 paveikslas. BBL kiekiai sykų patelių raumenyse tirtuose ežeruose
Baltymų kiekis tirtų ežerų sykų patelių kepenyse svyravo 14 – 21 % ribose ir
įvairiuose ežeruose skyrėsi nežymiai (24 paveikslas). Patinų šis rodiklis svyravo 16 –
22 % ribose.
24 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patelių kepenyse tirtuose ežeruose
Lipidų kiekiu kepenyse išsiskyrė Šakarvos ežero sykas (8,75 %). Kitų tirtų
ežerų sykų patelių lipidų kiekis kepenyse svyravo 2,2 – 3,68 % ribose (25 paveikslas).
Patinų šis rodiklis nesiskyrė nuo patelių.
25 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patelių kepenyse tirtuose ežeruose
Angliavandenių kiekis buvo šiek tiek mažesnis Spindžiaus ežero patelių
kepenyse (0,59 %). Kituose ežeruose patelių kepenyse BBL kiekis sudarė daugiau nei
1 % (26 paveikslas). Asalnų ežero sykų patinų kepenyse angliavandenių buvo vos 0,4
%, o Verniejaus siekė 2,3 %. Kituose ežeruose BBL kiekis sudarė nuo 1 iki 2 %.
26 paveikslas. BBL kiekiai sykų patelių kepenyse tirtuose ežeruose
Baltymų kiekiu gonadose išsiskyrė Spindžiaus ežero sykų patelės: 31 %, kai
tuo tarpu Vištyčio sykų patelių raumenyse baltymai sudarė vos 15 %. Kitų tirtų ežerų
sykų patelių ikruose baltymų buvo 20 – 21 % (27 paveikslas). Margių sykų patinų
gonadose baltymų buvo 31 %. Mažiausiai baltymų (12 %) buvo Vištyčio syko
pieniuose – 12 % (28 paveikslas).
27 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patelių gonadose tirtuose ežeruose
28 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patinų gonadose tirtuose ežeruose
Lipidų kiekiu gonadose išsiskyrė Akmenos, Šakarvos, Spindžiaus ežerų sykų
patelės, kurių gonadose rasta atitinkamai 10,54 %, 13,23 %, 7,39 % lipidų. Vištyčio
syko patelių gonadose lipidų buvo 4,28, o Margių – vos 0,58 % (29 paveikslas).
Tačiau tų pačių Margių sykų patelės išsiskyrė angliavandenių kiekiu gonadose: 5,49
%, kai tuo tarpu kitų tirtų ežerų sykų gonadose BBL kiekis neviršijo 2 % (31
paveikslas). Tirtų ežerų lipidų kiekiai sykų patinų gonadose svyravo plačiose ribose:
0,2 – 5,8 % mažiausiai – Margių, daugiausiai – Verniejaus) (30 paveikslas).
29 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patelių gonadose tirtuose ežeruose
30 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patinų gonadose tirtuose ežeruose
Daugiausiai angliavandenių gonadose buvo sukaupę Margių sykų patinai ir
patelės atitinkamai 6,5 ir 5 %, Verniejaus sykų patinai – 1,5 %, kitų ežerų sykų patinai
mažiau nei 1 %. Kitų ežerų patelių gonadose angliavandenių kiekiai svyravo tarp 1 ir
2 % (31, 32 paveikslai).
31 paveikslas. BBL kiekiai sykų patelių gonadose tirtuose ežeruose
32 paveikslas. BBL kiekiai sykų patinų gonadose tirtuose ežeruose
Platelių syko biocheminius tyrimus yra atlikęs dr. R. Repečka (Lietuvos
retosios žuvys, 1992). Palyginus jo duomenis su mano tyrimų duomenimis išaiškėjo,
kad Platelių sykai 1990 metais buvo riebesni - patelės 1,6 %, o patinai 2,9 % (33
pav.). Vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai ir pasikliautinieji intervalai pateikti 3 priede.
33 paveikslas. Platelių sykų raumenų biocheminiai rodikliai 1990 ir 1997 m.
(1990 m. duomenys pagal R. Repečką (1992))
3. 6. 2. Sykų patinų ir patelių (bendri) biocheminiai rodikliai.
Bendri (patinų ir patelių) sykų biocheminiai rodikliai pateikti 1 lentelėje. Sykų
baltymų ir lipidų kiekiai raumenyse pateikti 1 ir 2 paveiksluose. Daugiausiai baltymų
raumenyse turėjo Šakarvos ežero sykai (28 %), mažiausiai – Vištyčio (17,3 %).
Tačiau tie patys Vištyčio sykai raumenyse turėjo daugiausiai lipidų – 2,5 %.
Mažiausiai lipidų raumenyse turėjo Akmenos ežero sykai – 0,2 % (12 lentelė, 34, 35
paveikslai).
12 lentelė. Tirtų ežerų sykų patinų ir patelių (bendri) biocheminiai rodikliai.
Raumenys Kepenys GonadosIndividų
skaičiusBaltym
.%
Lipid.
%
BBL.
%
H2O % Baltym
.%
Lipid.
%
BBL.
%
H2O % Baltym
.%
Lipid.
%
BBL.
%
H2O %
Margiai 25,7 0,6 0,0 73,6 18,5 3,6 1,1 76,8 23,8 0,5 5,7 70,0 21
Akmena 21,4 0,2 0,0 78,4 17,7 3,2 1,6 77,5 21,1 10,5 1,9 66,5 2
Šakarva 28,0 1,8 1,1 69,1 14,5 8,7 1,0 75,7 21,9 13,2 1,6 63,3 1
Asalnai 20,3 2,1 1,2 76,4 20,3 3,9 0,4 75,7 16,8 1,8 0,5 63,3 1
Spindis 22,3 1,5 1,2 74,9 20,7 2,6 0,9 75,8 29,7 5,8 1,1 63,4 4
Verniejus 22,1 1,8 0,9 75,2 22,3 3,1 2,4 72,2 22,1 5,7 1,8 70,3 4
Lūšiai 18,8 2,3 1,4 77,5 - - - - - - - - 6
Vištytis 17,3 2,5 1,5 79,1 17,3 2,5 1,3 78,9 14,1 3,6 0,9 81,5 10
Plateliai 17,9 1,1 1,4 81,3 15,1 2,3 1,4 81,2 - - - - 14
34 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų raumenyse tirtuose ežeruose
35 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų raumenyse tirtuose ežeruose
3. 7. Sykų parazitai
Margiuose auginto syko žarnyne rastas cestodas Cariophyleus sp. (manoma,
kad Cawia sinensis, apibūdino dr. R. Petkevičiūtė). Tai pirmas toks atvejis, kai šios
genties parazitai randami lašišinių žuvų (sykų) žarnyne. Paprastai šie parazitai
parazituoja karpinėse žuvyse. Galima būtų teigti, kad sykai auginami kartu su kitomis
žuvimis viename tvenkinyje, apsikrečia ligomis, kuriomis serga kartu auginamos
žuvys, bet buvo rastas tik vienas sykas užsikrėtęs šiuo parazitu.
Ergasilus sieboldi parazitavo ant Verniejaus ežero sykų žiaunų. Vieno syko
žiaunose aptikta iki 280 parazitų.
Dėlės Piscicola geometra žuvinė dėlė parazitavo ant sykų augintų Margiuose.
Ant vieno individo buvo randama iki 20 vnt. šio parazito (35A paveikslas).
Margiuose augintų sykų žarnynuose aptikta nematodų, tačiau nustatyti jų
priklausomybės vienai ar kitai genčiai nepavyko.
35A paveikslas. Dėlės Geometra piscicola ant Margių sykų.
3. 8. Jūriniai sykaiŽuvų tyrimai Baltijos jūroje atliekami traluojant. Žuvininkystės tyrimų
laboratorijos atliktų tralavimų metu 1998 metais pagauta 2751,1 kg žuvų, iš kurių
37,44 kg sudarė sykai (1,36 %). Šie duomenys pateikti 13 lentelėje. 14 lentelėje
pateikiami kai kurie sykų, pagautų tralu, biologiniai parametrai.13 lentelė. Sykų sugavimai pagal 29 tralavimų duomenis 1998 metais(pažymėtos tik tos
dienos, kurių metu pagauti sykai).
Kvadratas, rajonas Laikas Gylis, m
Visas sugavimas, kg
Syko sugavimas, %
Sykų skaičius, vnt.
Vid. syko masė, kg
Masės svyravimo ribos, kg
475 98-08-13 37 9.35 0.21 1 0.02 0.02
441 98-08-13 12-15 48.16 19.16 19 0.48 0.07-0.75
26 rajonas Juodkrantė 98-06-11 10 37 6.8 2 1.26 0.99-1.53
Savartynas 98-05-12 21-22 150 23.5 14 2.4 -
Vidurkis - 20.5 244.5 12.4 9 1.04 -
14 lentelė. 441 kvadrate 98-08-13 pagautų sykų išmatavimai ir biologiniai
rodikliai.
Eil. Nr. Ilgis pagal Smitą, cm
Masė, kg Lytis ir brandos stadija
Žarnyno pripildymas balais
Amžius
1. 30 0.25 M 2 0 52. 28.5 0.2 V 2 0 53. 40.5 0.58 V 3 0 84. 40.8 0.65 M 4 0 75. 42 0.75 V 3 0 96. 39.5 0.55 V 3 0 77. 40 0.6 V 3 0 78. 39.5 0.55 M 2 1 69. 40.5 0.67 V 3 0 910. 39.5 0.55 M 4 0 711. 41.3 0.6 V 3 0 712. 39.5 0.5 V 3 1 613. 39.8 0.65 V 3 0 814. 40.7 0.63 M 4 1 815. 42.2 0.8 V 3 0 916. 40.1 0.6 V 3 0 817. 15.8 0.07 juv 0 318. 15.2 0.07 juv 0 319. 12.4 0.07 juv 0 3
Vidurkis 35.15 0.49 - 0 7Baltijos jūroje žuvų monitoringas vykdomas ne tik traluojant, bet ir statant
statomus tinklaičius priekrantės zonoje. Į šiuos tinklus papuola ir sykai, kurių
sugavimai ir kai kurie biologiniai parametrai pateikti 3 lentelėje. Iš viso yra 4
monitoringo stotys: Smiltynėje, Karklėje, Palangoje, Šventojoje, kuriose 1998 metais
pagauta ~20 kg sykų (14 vnt.) (15 lentelė).
15 lentelė. Sykų sugavimai statomaisiais tinklaičiais 1998 metais laikotarpiu
nuo 04-10 iki 09-03 (pagal Žuvininkystės tyrimų laboratorijos žvejybinius žurnalus).
Sykų skaičius, vnt. (Viso kg)
Laikas, mėn. ir diena
Vid. masė, kg
Masės svyravimo ribos, kg
Vid. ilgis, cm
Ilgio svyravimo ribos, cm
Amžius
Smiltynė1 (1.96) 04.22 1.96 1.96 58.5 58.5 11
Karklė1 (1.2) 04.27 1.2 1.2 50 50 -2 (1.8) 07.23 0.9 0.75-1.05 45 42-45 -
Palanga1 (0.61) 04.28 0.61 0.61 41.5 41.5 -3 (5) 04.06 1.666 - 58 50-64 -2 (3.7) 05.10 1.85 - 57.5 52.5-62 -2 (2.2) 05.11 1.1 0.85-1.35 47.25 45-49.5 -1 (1.2) 06.27 1.2 1.2 42 42 -1 (0.88) 09.03 0.88 0.88 44 44 12
Šventoji1 (0.9) 05.02 0.9 0.9 48 48 -
Išvados
1. Atlikus klasterinę sykų morfometrijos analizę pagal plastinius ir meristinius
požymius išaiškėjo, kad klasteriai aiškiai išsiskiria pagal meristinius požymius
(paimtus kartu): šoninės linijos formulę, spindulių skaičių nugaros ir analiniame
pelekuose, žiauninių spaigliukų skaičių ant pirmo žiauninio lanko. Išsiskyrė
daugiaspaigliukinių sykų grupė (Vištyčio, Asalnų, Šakarvos sykai) ir mažai
žiauninių spaigliukų turinčių sykų grupė (Akmenos, Margių, Platelių, Verniejaus,
Spindžiaus, Akmenos sykai).
2. Pagal 21 plastinio požymio indeksą, paskaičiuotą procentais nuo žuvies ilgio (nuo
snukio pradžios iki uodegos peleko vidurinių spindulių galo (pagal Smitą)) ir
procentais nuo galvos ilgio, išsiskyrė Akmenos ir Margių sykai patekę į vieną
grupę. Platelių ir Vištyčio ežerų sykai, kurių priklausymas skirtingoms formoms
nekelia abejonių, pateko taip pat į vieną klasterį. Kitų ežerų sykai pagal plastinius
požymius aiškių grupių nesudarė.
3. Sparčiausiai sykai auga Lūšių ežere: 7 metų sykai jau būna pasiekę 50 cm ilgio ir
1,75 kg masės. Vištyčio ežero 7 metų sykai buvo vidutiniškai 47,3 cm ilgio ir 1 kg
masės.
4. Daugiaspaigliukinių sykų (Asalnų, Lūšių, Šakarvos) augimo tempai, didėjant
amžiui, lėtėja.
5. Platelių ežero sykas, augintas tvenkiniuose, pasižymi sparčiu augimo tempu: 3
metų jis jau siekė 250 g ir 30 cm., Platelių, Spindžiaus, Verniejaus ežeruose sykai
auga lėčiau nei tvenkiniuose: atitinkamai 5 metų buvo 32, 32,7, 35,7, cm ilgio ir
265, 322, 378 g masės. 5 metų Akmenos sykai sykai svėrė 180 gramų ir buvo 29,7
cm ilgio.
6. Jūrinio syko augimo tempai, palyginus su ežerinio syko augimo tempais yra
aukšti: 5 metų sykai užauga iki 0,5 kg masės ir 39,5 cm ilgio.
7. Skirtinguose vandens telkiniuose, panašiu metų laiku, sykai mito skirtingu maistu.
Iš viso maisto racione rasta 24 skirtingi maisto objektai. Mitybinė konkurencija
tarp tvenkiniuose kartu auginamų karpių ir sykų nedidelė.
8. Pagal įmitimo koeficientą, riebiausi buvo Asalnų sykai. Mažiausiai riebalų turėjo
Spindžiaus ir Akmenos sykai.
9. Visliausi buvo Vištyčio ežero sykai: absoliutus vislumas - 23 tūkst. ikrelių.
Platelių ežero sykų vislumas – 19 tūkst. ikrelių. Likusių ežerų sykų absoliutiniai
vislumai buvo žymiai mažesni, tačiau jų amžius buvo tik 3-5 metai.
10. Vištyčio ir Platelių sykų ikrelių dydis buvo vienodas.
11. Lipidų kiekiai Vištyčio ir Platelių ežerų sykų raumenyse skyrėsi žymiai:
atitinkamai 0,51 ir 2,2 %.
12. Lipidų kiekiu gonadose išsiskyrė Akmenos, Šakarvos, Spindžiaus ežerų sykų
patelės, kurių gonadose rasta atitinkamai 10,54 %, 13,23 %, 7,39 % lipidų.
Vištyčio syko patelių gonadose lipidų buvo 4,28, o Margių – vos 0,58 %. Tačiau
tų pačių Margių sykų patelės išsiskyrė didesniu angliavandenių kiekiu gonadose:
5,49 %, kai tuo tarpu kitų tirtų ežerų sykų gonadose BBL kiekis neviršijo 2 %.
13. Tirtų ežerų lipidų kiekiai sykų patinų gonadose svyravo plačiose ribose: 0,2 – 5,8
% (mažiausiai – Margių, daugiausiai – Verniejaus).
14. Daugiausiai angliavandenių gonadose buvo sukaupę Margių sykų patinai ir patelės
atitinkamai 6,5 ir 5 %, Verniejaus sykų patinai – 1,5 %, kitų ežerų sykų patinai
mažiau nei 1 %. Kitų ežerų patelių gonadose angliavandenių kiekiai svyravo tarp
1 ir 2 %.
15. Palyginus 1990 ir 1997 m. duomenis paaiškėjo, kad Platelių sykai 1990 metais
buvo riebesni - patelės 1,6 %, o patinai 2,9 %.
16. Daugiausiai baltymų raumenyse (bendrai patinai ir patelės) turėjo Šakarvos ežero
sykai (28 %), mažiausiai – Vištyčio (17,3 %). Tačiau tie patys Vištyčio sykai
raumenyse turėjo daugiausiai lipidų – 2,5 %. Mažiausiai lipidų raumenyse turėjo
Akmenos ežero sykai – 0,2 %.
17. Sykų parazitai: Ergasilus sieboldi parazitavo ant Verniejaus ežero sykų žiaunų.
Dėlės Piscicola geometra parazitavo ant Margių sykų. Tų pačių sykų žarnynuose
rasta nematodų. Margiuose auginto syko žarnyne rastas karpinių žuvų parazitas -
cestodas Cariophyleus sp.
Literatūros sąrašas
1. Aplinkos ministerijos įsakymas. – Dėl globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašo. 1999-
03-31, Nr. 84
2. Baliūnas D. Platelių, Skaisčio, Verniejaus bei Spindžio ežerų ichtiocenozių ir sykų
(Coregonus lavaretus holsatus) introdukcijos tyrimai: Diplominis darbas –
Vilnius, 1996, 50 p.
3. Baltic 21. Sector Report on Fisheries - Contribution to Baltic 21, Agenda 21 for
the Baltic Sea Region. International Baltic Sea Fisheries Commission.
Contribution to ”BALTIC21” Agenda 21 for the Baltic Sea Region - Series No
4/98.
4. Bružinskienė A., Virbickas J., Verslinė ir mėgėjiška žvejyba Lietuvos TSR
vandenyse 1974-1985 metais. - Vilnius, Mokslas, 1988, psl. 26-27
5. Bubinas A., Bukelskis E. Gėlavandenių hidrocenozių struktūra ir jų tyrimo
metodai. – VU leidykla, Vilnius, 1998
6. Bukelskis E., Kesminas V., Repečka R. Lietuvos žuvys. Gėlavandenės žuvys.
Vilnius, 1998
7. Bukelskis E., Kublickas A. Ichtiologijos laboratoriniai darbai. – Vilnius, 1988, 75
p.
8. Bukelskis E., Repečka R. Platelių syko arealo Lietuvos vandenyse išplėtimo
perspektyvų įvertinimas: Ataskaita – Vilnius, 1994 – 40 p.
9. Bukelskis E., Repečka R. Platelių syko arealo Lietuvos vandenyse išplėtimo
perspektyvų įvertinimas: Ataskaita – Vilnius, 1995, 41 p.
10. Bukelskis E., Repečka R. Platelių syko arealo Lietuvos vandenyse išplėtimo
perspektyvų įvertinimas: Ataskaita – Vilnius, 1997, 64 p.
11. Bukelskis E., Repečka R. Retų ir nykstančių žuvų - sykų išteklių tyrimas,
rekomendacijų dėl jų atkūrimo priemonių parengimas: Ataskaita - Vilnius, 1998
12. Centre for Ecology and Hydrobiology. Annual report 1996-97, p. 41-43
13. Cobb Charls E. The Great Lakes. Troubled waters. - National Geographic. 1987
Vol. 172, No. 1 July, p. 2-31
14. Environmental Biology of Fishes - 1987 Vol. 19, No. 4, pp. 309-315
15. Fishes. A Guide to Familiar American Species. – New-York, 1955, 82 p.
16. Gerulaitis A. ir kt. Retų ir nykstančių rūšių žuvų populiacijų padėtis ir atstatymo
galimybių įvertinimas: Ataskaita – LHD, Vilnius, 1990, 112 p.
17. Greičiūnas V. Sykas padidins ežerų produktyvumą. - Tėviškės gamta, 1998,
gegužė Nr. 5 (107)
18. Grigas A. Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos. – Vilnius “Mokslas”, 1986.
19. Kaupinis A. Žuvų augimo tempai Įvairaus trofinio lygio seliaviniuose ežeruose:
Diplominis darbas – Vilnius, 1998, 46 p.
20. Kilkus K. Bendroji hidrologija. Ežerai ir vandens talpyklos. – Vilnius, 1993, 63 p.
21. Kilkus K. Lietuvos vandenų geografija. – Vilnius, 1998, 248 p.
22. Kontautas A. Rekomendacijų dėl optimalaus žvejybos įrankių naudojimo Baltijos
jūros priekrantėje įvairiais metų laikais parengimas: Ataskaita - Klaipėda, 1998,
55 p. ir priedai.
23. Lazauskienė L., Grigelis A. ir kt. Biologinės melioracijos priemonės ežerų
produktyvumui padidinti. – Vilnius, 1990, 56 p.
24. Lietuvos Raudonoji Knyga. – Vilnius, 1992, 368 p.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas: Dėl juridinių ar fizinių asmenų
padarytos žalos ir nuostolių, sunaikinus ar sugavus žuvis (jų ikrus) ir kitus
vandens gyvūnus, skaičiavimo. Vilnius, 1999 m. kovo 31 d. Nr. 360.
26. Lietuvos retosios žuvys. – Vilnius, 1992, 148 p.
27. Maksimov J. Menkių ir kitų vertingų žuvų žvejybos įrankių kontrolinis
efektyvumo įvertinimas. - Klaipėda, 1995, 51 psl.
28. Milerienė E. Platelių ežero sykas. - Žuvininkystė Lietuvoje III 2 dalis (vidaus
vandenys), Vilnius, 1998, psl. 83-96
29. Pasvik river. Whitefish stress and accumulation of heavy metals. - Helsinki, 1998.
30. Repečka R. ir kt. Žuvų gausumo bei praeivių žuvų rūšių migracijų terminų
nustatymo Kuršių mariose ties Nemuno delta monitoringas. – LHD. Vilnius, 1995,
64 p.
31. Repečka R. ir kt. Žuvų pavasarinės migracijos eiga Klaipėdos sąsiauryje dugno
gilinimo darbų metu. – LHD. Vilnius, 1997, 70 p.
32. Repečka R. Lietuvos vidaus vandens telkinių žuvų išteklių būklės monitoringas. –
Vilnius, 1997, 63 p.
33. The Fishes. Life Nature Library. – New-York, 1970, 132 p.
34. Trinkūnas V. Vištyčio sykas. – Meškeriotojas, Nr. 4 (43) 1999 m. balandis.
35. Virbickas J. Lietuvos žuvys. – Vilnius, 1986, 149 p.
36. Winfield, I.J., Fletcher, J.M. and Cubby, P.R. Further studies of the schelly
Coregonus lavaretus in Haweswater. IFE Final Report WI/T11063i7/2 to North
West Water Ltd., 1995, 47 pp plus tables and figures.
37. Zableckis J. Platelių sykų šiųmetukų auginimo ypatybės. - Žuvininkystė Lietuvoje
III 2 dalis (vidaus vandenys), Vilnius, 1998, psl. 175-178
38. Žvejyba Lietuvos TSR vidaus vandenyse 1947-1973 metais. - Vilnius, 1976 m. 1,
2 dalys, Informacinis laiškas, 339 psl.
39. Žvejo vadovas. – Vilnius, “Mintis”, 1982, 247 psl.
40. Биология проходных рыб дального востока. – Москва, 1979, 254 стр.
41. Брюзгин В. Л. Методы изучения роста рыб по чешуе, костям и отолитам. –
Киев, 1969, 186 стр.
42. Гайгалас К. С. Морфо-экологические особености, структура популяций,
состояние запасов и некоторые вопросы регулирования промысла морского
сига Coregonus lavaretus (L.) в заливе Куршю марёс. - Вопросы ихтиологии,
Том 12, вып. 6 (77), Москва, 1972, стр. 1048-1056
43. Гидробиология и ихтиология внутрених водоёмов Прибалтики. - Рига, 1963,
302 стр.
44. Егоров А. Г. Рыбы водоёмов юго восточной Сибири. - Иркутск, 1985, 298
стр.
45. Жизнъ животных. - Москва, Просвещение, 1984. 4 т., стр. 152-156
46. Известия всесоюзного научно – иследовательского института озерного и
речного рыбного хозяйства. - Ленинград, 1956, стр. 63–64
47. Лиманскии В. В. Инструкция по физиоло-биохимическим анализам рыб. -
Москва 1984, 59стр.
48. Липин А. Н. Пресные воды и их жизнъ. - Москва, 1950, 346 стр.
49. Медников Б. М., Решетников Ю. С. и др. Изучение родственых связей
сиговых рыб методом молекулярнои молекулярной гибридизаций ДНК. –
Зоол. журнал, 1977. Т.56, Но. 3, стр. 333-341
50. Моисеев П. А. и др. Ихтиология. - Москва, 1981, 381 стр.
51. Морфология и систематика лососевидных рыб. – Москва, 1984, 234 стр.
52. Москоленко Б.К. Сиговые рыбы сибири. – Москва, 1985, 198 стр.
53. Определителъ лресноводных беспозвоночных Европейской части СССР. –
Ленинград, 1977, 510 стр.
54. Пиху Э. Гидробиология и ихтиология Эстонии – Талинн, 1963, 302 стр.
55. Правдин И. Ф. Руководство по изучению рыб. – Москва, 1966, 375 стр.
56. Правдин И. Ф. Сиги водоёмов Карело-Финской ССР. – Москва, Ленинград,
1954, 324 стр.
57. Решетников Ю. С. Биология сиговых рыб. – Москва, 1988, 250 стр.
58. Решетников Ю. С. Экология и систематика сиговых рыб. Москва, 1980, 286
стр.
59. Скарлато Ю. С. Основы класификаций и филогений лососевидных рыб. –
Ленинград, 1977, стр. 77-98
60. Суховерцов Ф. М. Прудовое рыбоводство. – Москва, 1975, 469 стр.
61. Хеисин Е. М. Краткий определителъ пресноводной фауны. - Ленинград,
1951, 158 стр.
Summary
The present diploma paper discuss some peculiarities of biology of whitefish
(Coregonus sp.). In the literature survey the questions of spreading of whitefish in
Lithuania and around the world, origin and systematisation are discussed. Also the
questions of ontogenetic development and pubescence, introduction and
acclimatisation in Lithuania lakes are discussed.
Research were carried out in 1997-1998. Assessment has been made of
morphological features and some biological data of this fish – body dimensions,
growth, nutrition, reproductiveness, biochemistry, parasites. Assessment of whitefish
catch in the Baltic sea has been made.
Data for investigations were gathered in these lakes: Plateliai, Akmena,
Spindžius, Verniejus, Šakarva, Asalnai, Lūšiai. Some data were gathered in Margiu
fishery farm where whitefish from the lake Plateliai were grown.
All in all 160 whitefish were examined. 27 plastic, meristic and biological
parameters were ascertained for most of the fish.
According to cluster analysis two different groups of whitefish can be
determined: whitefishes that have a big number of gill sp.br. (from lakes Vistytis,
Asalnai, Sakarva) and whitefish that have fewer number of gill sp.br. (from lakes
Akmena, Margiai, Plateliai, Verniejus, Spindžius, Akmena).
The highest growth rates of whitefishes were stated in lakes Lusiai and
Vistytis. In these lakes whitefishes has the big number of gill sp.br. Whitefishes from
lakes Akmena, Margiai, Plateliai, Verniejus, Spindžius, Akmena growth rate is lower
though Plateliai whitefishes grown in the Margiai fish farm had higher growth rate.
The whitefish in the Baltic sea has high growth rate comparing with the whitefish in
the lakes.
As regarding nutrition of whitefish it was stated that this fishes are feeding on
different food recourses. 24 food objects were stated in the intestines of whitefishes.
Analysis of biochemical composition of whitefish’s tissues showed that in
Lithuania this fish muscles contain a low amount of fat. Only in Asalnai, Lusiai
Vistytis lakes this amount was higher than 2 %.
As regarding reproductiveness, it was stated that the highest reproductive rate
had Plateliai and Vistytis lakes whitefish.
In Lithuania whitefishes are infected with these ectoparasites: Ergasilus
sieboldi, Piscicola geometra. In the intestines of Plateliai whitefish, that was grown in
Margiai fish farm, parasite Cariophyleus sp. was detected. This cestode is known as
the parasite of Cyprinidae fish and in the intestines of Coregonidae fish was detected
for the first time.
Priedas Nr. 3
Baltymų ir lipidų kiekiai sykų raumenyse %
Ežeras Baltymų kiekis
raumenyse %
Vid. kvadrat. nuokr.
Pasikliat. interval
Lipidų kiekis
raumenyse %
Vid. kvadrat. nuokr.
Pasikliat. interval
Ištirtų žuvų skaičius
Margiai 25,72 14,03 6,00 0,64 1,34 0,57 21Akmena 21,45 0,92 1,27 0,15 0,01 0,02 2Šakarva 28,02 - - 1,77 - - 1Asalnai 20,31 - - 2,07 - - 1Spindis 22,35 2,42 2,37 1,51 0,94 0,92 4Verniejus 22,08 4,52 4,43 1,83 0,17 0,17 4Lūšiai 18,79 1,00 0,80 2,29 1,96 1,57 6Vištytis 17,34 1,94 1,20 2,49 1,74 1,08 10Plateliai 17,85 1,43 0,75 1,13 0,12 0,06 14
Šarūnas Zableckis ……………………………
Doc. Egidijus Bukelskis ……………………………
____________________________________
____________________________________
____________________________________ ………………………
Recenzentas (vardas, pavardė, mokslinis laipsnis, vardas)
Leidžiama ginti darbą:
__________________
(data) Zoologijos katedros vedėjas
___________________________________
(pedagoginis vardas, pavardė, inicialai)