sportas nr4 (2015m)

4 p.

6 p.

12 p.

20 p.

POKALBIS

TRADICIJA

TEMA

TALENTAS

Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris Mantas Šernius: „Europos čempionatas žaidėjas įkvėps ir motyvuos.“

Palangoje jau 21-ą kartą surengtas „Sportas visiems“ festivalis. Kaip ir kiekvienais metais, tradicijos čia pynėsi su naujovėmis.

Tris kartus iš eilės žemyno pirmenybėse triumfavusi Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė pirmą kartą titulą gins namuose.

Su Turino „Juventus“ sutartį sudaręs Vykintas Slivka vaikystėje svajojo vilkėti kitų Europos superklubų marškinėlius.

BAKU KARŠTIS

Kepinanti Baku saulė ir karštos sporto aistros varžybų arenose lydėjo pirmųjų Europos žaidynių dalyvius. Vienų viltys čia pildėsi, kitų dužo. Lietuviams kontrastų kupina Azerbaidžano sostinė buvo svetinga ir dosni – mūsų šalies atstovai iškovojo septynis medalius. 10 p.

2015 Nr. 4 (993)

SVAJONĖS PILDOSI

Keturių Lietuvos sportinio ėjimo rekordų autorė olimpietė Brigita Virbalytė-Dimšienė svajones verčia realybe ir sportuodama, ir dirbdama žurnaliste. 22 p.

www.sportas.info

Gyvenimą pakeitė „Tour de France“. 19 p.

2015 Nr. 4 (993)3)333333))))))))))))))))))))))))

SVAPI

ĖS SI

Keturių Lietuvos sportinio ėjimo rekordų autorė Brigita Virbalytė-Dimšienė svajones verčia realyb

ų p j ųj ų

sportuodama, ir dirbdama žurnaliste.g y j

Vyta

uto

Dra

ngin

io n

uotr.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 4 (993)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 47Lietuvos krepšininkas ARTŪRAS GUDAITIS išgirdo savo pavardę NBA naujokų biržoje. 22 metų 208 cm ūgio lietuvį antrame

rate 47-uoju šaukimu pasirinko „Philadelphia 76ers“ klubas. „Tenisininkas LAURYNAS GRIGELIS nutarė vėl žaisti liepą Vilniuje vyksiančiame Prezidento taurės turnyre. Tai vienintelis Lietuvoje rengiamas Tarptautinės teniso federacijos profesionalų turnyras.

Traukiniu į pasaulio taurės fi nalo varžybas Minske nukeliavusi Laura Asadauskaitė iškovojo pirmąją vietą ir iš Baltarusijos sostinės į Vilnių parsivežė kelialapį į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

ra

„Tikrai malonu žaisti Lietuvoje. Ir Prezidento, ir Daviso taurės varžybose. Gaila, kad retai tenka čia parungtyniauti. Lietuvoje emocijų daugiau, nes namų sienos palaiko, padeda sunkiais momentais ir suteikia daugiau jėgų. Bet kartu ir spaudimas didesnis, nes labai jau norisi pasirodyti gerai.“

GIEDRIUS ARLAUSKIS

REGBIO RINKTINĖ

ROKAS MILEVIČIUS

BERNDTAS HAAKE

DVIRATININKAI

27 metų Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas Giedrius Arlauskis pasirašė sutartį su Anglijos elitinėje lygoje žaisiančiu „Watford“ klubu. Į Angliją vartų sargas keliasi iš Bukarešto „Steaua“ (Rumunija).

Europos moterų septynetų regbio čempionato A diviziono turnyre Kaune nė vienos pergalės neiškovojusi mūsų šalies rinktinė liko paskutinė ir kitą sezoną rungtyniaus žemesnėje žemyno pirmenybių grupėje.

Devynis mėnesius trukusiose prestižinėse „Volvo Ocean Race“ buriavimo lenktynėse antrąją vietą užėmė „Team Brunel“. Šiai įgulai atstovavo pirmas šiose varžybose dalyvavęs lietuvis Rokas Milevičius.

Lietuvos ledo ritulio rinktinę dvejus metus ant pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės garbės pakylos vedęs 69 metų vokietis Berndtas Haake dar dvejiems metams lieka prie ekipos vairo.

Aušrinė Trebaitė ir Ramūnas Navardauskas Ignalinoje apgynė Lietuvos dviračių sporto čempionų titulus asmeninėse atskiro starto lenktynėse. Grupines lenktynes laimėjo Daiva Tušlaitė ir Aidis Kruopis.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 4 (993)NrNr. . 4 4 (9(99393))

ŽVILGSNISNaudingiausiu LKL finalo serijos žaidėju išrinktas ARTŪRAS MILAKNIS, o reguliariojo sezono – ANTANAS KAVALIAUSKAS.

Ingvaras Butautas [email protected]

Lietuvos krepšinio lygos čempionu vėl, jau 17-ą kartą, tapo Kauno „Žalgiris“.

Finalo serijoje „Žalgiris“ sausai 4:0 nugalėjo „Lietuvos ryto“ krepšininkus. Nors reguliariajame čempionate „Lietuvos rytas“ nuo kauniečių atsiliko tik viena pergale.Ilgą laiką su šiais dviem grandais kovojęs 2013–2014 m. LKL sezono vicečempionas „Neptūnas“ liko be apdovanojimų, seriją dėl trečiosios vietos 2:3 pralaimėjęs Utenos komandai „Juventus“.Čempionate dar žaidė Pasvalio „Pieno žvaigždės“, Alytaus „Dzūkija“, „Šiauliai“, Panevėžio „Lietkabelis“, „Prienai“, Kėdainių „Nevėžis“ ir „Mažeikiai“. Pastaroji komanda kitą sezoną LKL neberungtyniaus, nes lygos ekipų skaičius mažinamas iki dešimties.Naudingiausiu LKL fi nalo serijos žaidėju buvo išrinktas Kauno „Žalgirio“ gynėjas Artūras Milaknis. Naudingiausiu reguliariojo sezono krepšininku paskelbtas Vilniaus „Lietuvos ryto“ aukštaūgis Antanas Kavaliauskas.Geriausiu treneriu sporto žurnalistai išrinko Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ vyriausiąjį trenerį Mantą Šernių, o LKL ekspertai – Utenos „Juventus“ strategą Dainių Adomaitį.Garbingiausias žaidėjas, pasak teisėjų, „Lietuvos ryto“ veteranas Mindaugas Lukauskis.Geriausiu jaunuoju žaidėju LKL komandų treneriai paskelbė kaunietį Luką Lekavičių.

Geriausia LKL organizacija – Utenos klubas „Juventus“.Geriausiu lygos įžaidėju išrinktas Rashaunas Broadusas („Juventus“), atakuojančiu gynėju – Jamesas Andersonas („Žalgiris“), lengvuoju krašto puolėju – Deividas Gailius („Neptūnas“), sunkiuoju krašto puolėju – Paulius Jankūnas („Žalgiris“), vidurio puolėju – Antanas Kavaliauskas („Lietuvos rytas“).Su LKL generaliniu direktoriui Romualdu Brazausku kalbėjomės apie buvusį sezoną ir naujojo sezono gaires.

Kaip vertinate 2014–2015 m. LKL sezoną?Praėjusį sezoną vertinu vienais aukščiausių balų. Čempionatas sulaukė daug dėmesio: tiek žiniasklaidos, tiek žiūrovų. Mes pasiekėme, kad visos rungtynės būtų transliuojamos internetu, todėl internetinių transliacijų žiūrimumas ypač išaugo. Čia kilo ir viena blogybė: dėl per didelio žiūrovų skaičiaus transliacijos kartais strigdavo ir žiūrovai tuo, suprantama, būdavo nepatenkinti. Todėl mūsų kitų metų uždavinys – išspręsti šias problemas.Manau, kad sportine prasme čempionatas tikrai buvo įdomus. Neprisimenu, kada dar mūsų pirmaujančios komandos buvo pralaimėjusios tiek rungtynių. Reguliariojo sezono nugalėtojas turėjo paaiškėti paskutinėse rungtynėse. Gal kiek nuvylė fi nalo serija. Mes tikrai negalėjome planuoti, kad fi nale pakaks ketverių rungtynių. Bet aiškia persvara nugalėjo stipresnieji.

Ar ne per lengvai, kaip žaidžiant tokį puikų čempionatą, „Žalgiris“ laimėjo fi nalinę seriją?Reguliariojo sezono metu trys komandos žengė koja kojon. Tik jo pabaigoje „Neptūnas“ atkrito. O finale „Lietuvos rytui“ kažko pritrūko. Matyt, „Žalgiris“ pasiruošė geriau.

Ar jus nustebino tai, kad trečią vietą užėmė Utenos „Juventus“?Be abejo. Manau, kad tai buvo siurprizas visiems. Juo labiau kad Utenos komanda atkrintamosiose varžybose startavo iš penktosios pozicijos. Tas šuolis į bronzos medalius šiai komandai yra didžiulis laimėjimas. Ne veltui Utenos klubui buvo skirtas ir prizas už organizacinį darbą.

Ar yra žaidėjų, kurie jums įsiminė per sezoną, galbūt nustebino?Galėčiau išskirti keletą jaunų žaidėjų, padariusių ryškią pažangą: L. Lekavičių ir A. Gudaitį.

Nuspręsta, kad kitais metais lygoje liks tik dešimt komandų. Kodėl?Vienuolikos komandų turnyrui reikia labai daug turų – 44 dienų, kad kiekviena komanda sužaistų po keturis kartus su kiekviena. O dešimčiai komandų pakanka 36 dienų. 8 turai žaidžiant po dvejas rungtynes per savaitę padeda sutaupyti visą mėnesį. Kol kas nežinome, kada baigsime kitą čempionatą. Numatyti du variantai: birželio pradžioje arba viduryje. Viskas priklausys nuo to, ar Lietuvos rinktinei reikės žaisti atrankos į olimpiadą turnyre.

Tai, kad Lietuva prarado vieną vietą Eurolygoje, gali palengvinti LKL tvarkaraščių sudarymą?Pirmiausia tos vietos mes dar nepraradome ir reikia palaukti galutinių patvirtinimų. Bet pagal naująją Eurolygos schemą mūsų antrajai komandai vietos nenumatyta. O dėl tvarkaraščių – tikrai nemanau, kad gali turėti jiems įtakos, nes jeigu antroji komanda nepateks į Eurolygą, ji juk vis tiek dalyvaus Europos taurės turnyre.

Šį sezoną lygą sukrėtė keli skandalai dėl galbūt sutartų rungtynių. Kaip ketinate kovoti su šiuo reiškiniu naujosiose pirmenybėse?Dėl tų rungtynių kol kas nesame gavę iš tyrėjų jokių įrodymų, todėl nuo komentarų susilaikysiu. Tai nėra vien mūsų lygos ar sporto šakos bėda, tai susiję ir su kitomis sporto šakomis. Per tarpsezonį ketiname pasirašyti sutartį su varžybų priežiūros įmone, stebinčia varžybas visame pasaulyje. Manome, kad tai bus didelis dalykas, dirbant prevencinį darbą šiuo klausimu. Šiemet ketiname paprašyti visų žaidėjų prieš čempionatą pasirašyti, kad nedalyvaus lažybose ir, sulaužę pasižadėjimus, sutinka su numatytomis griežtomis sankcijomis.

AtlRkTa1717

Kauno „Žalgirio“

komanda jau 17-ą kartą

tapo Lietuvos krepšinio

lygos čempione.

INTRIGOS KUPINAS SEZONASLietuvos krepšinio lygoje kitame čempionate bus mažiau komandų, o jo pabaiga priklausys nuo rinktinės

LKL generalinis direktorius R. Brazauskas.

Lietuvos krepšinio lygoje kitame čempionate bus mažiau komandų, o jo pabaiga priklausys nuo rinktinėėėssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssss

LKL čempionato fi nale – Kauno „Žalgirio“ krepšininkų triumfas.

Alfredo Pliadžio nuotr.


POKALBIS Lietuvos moterų rinktinė Europos čempionate Vengrijoje iškovojo penkias pergales ir patyrė penkis pralaimėjimus.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė buvo per žingsnį nuo Europos čempionato Vengrijoje pusfi nalio, bet dėl medalių taip ir nekovojo. Nelaimėjo ji ir taip išsvajoto kelialapio į olimpinį atrankos turnyrą. Specialistų vertinimu, rinktinės užimta aštuntoji vieta išties atspindi mūsų komandos pajėgumą. Tačiau merginos įrodė: begalinis noras, ryžtas ir valia palaužia net ir stipresnes varžoves.

Pirmuose dviejuose mačuose nusileidusios Ispanijai (58:72) ir Slovakijai (79:85), lietuvės iškovojo net penkias pergales iš eilės – prieš Vengriją (72:66), Švediją (70:68), Rusiją (78:74), Kroatiją (83:64) ir Serbiją (73:72).Dvikova su Serbija buvo žūtbūtinė – pralaimėjusi ją, Lietuvos komanda būtų keliavusi namo. Bet lietuvės laimėjo. O serbės, taip pat prasmukusios pro atkrintamąsias varžybas, daugiau neklupo ir netikėtai tapo Europos čempionėmis bei iškovojo vienintelį tiesioginį kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.Lietuva taip pat galėjo priartėti prie Rio de Žaneiro – reikėjo patekti į penketuką ir taip gauti galimybę pakovoti olimpiniame atrankos turnyre. Tačiau atkrintamosiose varžybose lietuvės pralaimėjo visus tris mačus. Pirmiausia – ketvirtfi nalio dvikovą su Baltarusija (66:68). Po to – turnyro dėl 5–8 vietų

pusfi nalį turkėms (57:66). O rungtynėse dėl septintosios vietos mūsų šalies ekipą 89:77 pranoko Juodkalnijos krepšininkės.Akistatoje su baltarusėmis Lietuvos rinktinė neteko pagrindinės vidurio puolėjos Gintarės Petronytės. Dar viena šios pozicijos krepšininkė Kristina Alminaitė sužaidė tik vienerias rungtynes, o vėliau iškeliavo į Baku, kur prisidėjo prie Europos žaidynėse kovojusios gatvės krepšinio nacionalinės komandos.Kelialapius į olimpines atrankos varžybas iškovojo fi nale serbėms 68:76 pralaimėjusios prancūzės, mačą dėl bronzos 74:58 laimėjusios ispanės, joms nusileidusios baltarusės ir penktąją vietą užėmusios turkės. Lemiamame mūšyje Turkijos komanda po pratęsimo 68:66 parklupdė ruses, likusias be galimybės keliauti į Rio de Žaneirą.Apie pasibaigusį Europos čempionatą kalbėjomės su vyriausiuoju rinktinės treneriu Mantu Šerniumi.

Kaip vertinate čempionatą ir pasirodymą jame? Europos čempionatas šiek tiek išsikreipė: buvau nustebęs, kad tiek Europos šalių savo rinktinėse turi amerikiečių krepšininkių. Nuvylė, kad daugumai jų tenka pagrindinis vaidmuo komandose, tai šiek tiek keičia visą Europos krepšinio pasaulį. Europos čempionatas tampa tarsi šalių klubų kova, o ne rinktinių čempionatu.

„„Europos čempionatas šiek tiek išsikreipė: buvau nustebęs, kad tiek Europos šalių savo rinktinėse turi amerikiečių krepšininkių. Nuvylė, kad daugumai jų tenka pagrindinis vaidmuo komandose, tai šiek tiek keičia visą Europos krepšinio pasaulį. Europos čempionatas tampa tarsi šalių klubų kova, o ne rinktinių čempionatu.“

Ar esate patenkintas galutiniu rezultatu – aštuntąja vieta? Tikrai taip. Toks buvo minimalus uždavinys – patekti tarp aštuonių geriausių komandų. Pagrindinis – patekti į penketuką, bet ne visą laiką šypsojosi sėkmė. Kol patekome tarp aštuonių pajėgiausių komandų, atidavėme daug jėgų, rinktinė buvo ne visos sudėties, žaidėjos gavo minimalių traumelių, kai kurioms tai neleido naktimis miegoti. Be to, čempionato grafi kas perkrautas – žaidėme rungtynes su serbėmis Šoprone, kitą dieną teko važiuoti į Budapeštą, baltarusės turėjo daugiau laiko ilsėtis. Daug smulkių detalių. Nežaidėme ketvirtfi nalio rungtynių taip, kaip norėjome, dar traumą rungtynių pradžioje patyrė Gintarė Petronytė. Turint aštuonias žaidėjas Europos čempionate sunku, reikia dar bent dviejų krepšininkių, kurios temptų komandą ir padidintų rotacijos galimybes.

Su Gintare Petronyte būtume galėję laimėti ketvirtfi nalio rungtynes su Baltarusija? Dabar sunku pasakyti, galėjome ar ne. Kelias iki tų rungtynių buvo sudėtingas. Visos rungtynės buvo įtemptos, taškas į tašką, komanda tikrai išsikrovė. Merginoms reikėjo 2–3 dienų atsigauti. Noras buvo didelis, darėme, ką galėjome, bet to neužteko.

Penkerios įspūdingos iš eilės laimėtos rungtynės. Kokį pergalių raktą suradote?

Alfredo Pliadžio nuotr.LIETUVOS MOTERŲ KREPŠINIO RINKTINĖS TRENERIS MANTAS ŠERNIUS

ČEMPIONATAS ĮKVĖPS IR MOTYVUOSAntra, nuvylė teisėjų darbas. Pražangos buvo traktuojamos labai nevienodai, ypač pirmoje čempionato dalyje. Kuo toliau, tuo teisėjavimo lygis buvo geresnis. Mano komanda turėjo prie to prisitaikyti: per pasirengimą buvo vienaip, čia atvažiavus – kitaip. Manau, kad keletas šalių iš čempionato iškrito vien dėl to, kad neprisitaikė prie to, kaip buvo skiriamos pražangos. Taip pat pastebėjau, kad Europos čempionatas Vengrijoje nebuvo išreklamuotas. Žaidėme gana tuščiose salėse, jose būdavo tylu, todėl komandos galėdavo lengvai susikalbėti. Lietuva dėl to turėjo pranašumą: rinktinės, kuriose žaidė užsienietės, tarpusavyje privalėjo kalbėtis angliškai, o mes galėjome šnekėtis lietuviškai. Todėl daugumos šalių skautai buvo sutrikę – laukdavo ženklų, o mes kalbėdavome lietuviškai. Apskritai sąlygos čempionate buvo labai geros – ir maistas, ir organizavimas. Komandos pasirodymu esu patenkintas. Negailėjome jėgų ir laimėjome rungtynes prieš tikrai stipresnes varžoves. Žaidėjos buvo labai atsidavusios ir komandai pralaimint man, kaip treneriui, neteko daug kištis į jų žaidimą – merginos, vedamos noro, energijos, žaidybinio pykčio, sugebėdavo pasivyti varžoves ir jas nugalėti. Tokios akimirkos džiugina. Kiek žaidėjos atiduoda savo energijos, tiek ir man yra noro joms padėti.

M. Šerniaus nenuvylė jo komandos pasirodymas Europos čempionate.

„FIBA Europe“ nuotr.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 4 (993)

Palangoje jau 21-ą kartą surengtas asociacijos „Sportas visiems“ festivalis. Kaip ir kiekvienais metais, tradicijos čia pynėsi su naujovėmis. 6p.p.

Manau, tam pagrindas buvo paklotas rengiantis čempionatui. Krepšininkės, kurios dar nebuvo dalyvavusios čempionate, pajuto, kas tai yra. Įtampa, po rungtynių – tik 3–4 val. miegas, nes mačo metu išsikrauni taip, kad dar ir užmigęs toliau rungtyniauji. Manau, kad kai kurios krepšininkės suprato, ką čempionatas reiškia iš tikrųjų. Ir tos penkerios rungtynės, kurias laimėjome iš eilės, mus labai išvargino. Atvažiavus į Budapeštą pristigo laiko atsigauti.

Rungtynės su turkėmis buvo paskutinė galimybė kabintis už kelialapio į olimpinę atranką. Ko pritrūko? Kalbėkime atvirai: mums dar trūksta patirties, kad įveiktume Turkijos komandą, kurioje žaidžia patyrusios vyresnės krepšininkės. Kai kurios jų Europos čempionatuose dalyvavo po du, kai kurios – po tris kartus. Be to, turkės visą sezoną rungtyniauja aukščiausiu lygiu, t. y. žaidžia Eurolygoje ir atstovauja geriausiems Eurolygos klubams. Jų patirtis buvo pagrindinis dalykas. Turkijos rinktinė turėjo pajėgią kiekvienos pozicijos žaidėją. Jautėme, kad sunku žaisti su jomis. Patirties turinčios varžovės neleido priartėti ir laimėti.

Kurios rungtynės buvo sunkiausios? Man, kaip treneriui, tikriausiai su Serbija. Tai buvo tos rungtynės, kurios itin svarbios ir psichologiškai, ir emociškai. Žinojome, kad laimėję grupėje būsime antri, pralaimėję tiesiog važiuosime namo. Reikėjo paruošti komandą, psichologiškai ją nuteikti. Šias rungtynes išskirčiau kaip didžiausią laimėjimą čempionate.

Lietuvos rinktinė šiame čempionate demonstravo pavydėtinai tvirtą charakterį.

Kaip jums pavyko nuteikti merginas? Manau, kad viskas buvo padaryta iki čempionato. Mes daug kalbėdavomės prieš varžybas, mano asistentai taip pat įdėjo daug darbo, aiškindami, kas laukia čempionate, ko galima tikėtis. Kai čempionatas prasidėjo, tai, apie ką kalbėjome, joms buvo nebe naujiena, merginos žinojo, kaip reikia elgtis tose situacijose ir kaip save nuteikti. Mažos detalės, sudarančios visumą.

Dar vienas Lietuvos rinktinės bruožas – labiausiai klydusi komanda čempionate.Po varžybų visi treneriai mus sveikino, kad merginos pasiekė daugiau, nei galėjo. Manau, mūsų rinktinės merginoms reikia pasinaudoti šiuo čempionatu ir gauti darbus geriausiuose klubuose, kad galėtų žaisti aukštu lygiu. Lietuvos moterų krepšinio lyga negali lygiuotis į Ispanijos, Rusijos ar Turkijos čempionatus, kur krepšinio lygis aukštesnis maždaug penkiomis klasėmis. Mūsų krepšininkėms reikia įgauti daugiau patirties. Svarbu, kad jos žaistų aukšto lygio komandose, įgytų patirties per atkaklias rungtynes, jaustųsi drąsesnės ir mažiau klystų.

Kaip vertinate atskirų krepšininkių pasirodymą? Kas nudžiugino, kas galbūt nepateisino vilčių? Tos, kurios liko namie, turbūt ir nepateisino lūkesčių. O visos, kurios dalyvavo čempionate, perlipo per save. Įgavo daugiau pasitikėjimo, suprato, kad gali žaisti su stipriomis varžovėmis ir laimėti.

Į čempionatą išvykote su kitokia rinktine, negu įsivaizdavote, – trūko Giedrės Paugaitės, Eglės Šulčiūtės, Mantės Kvedaravičiūtės.Rotuojant aštuonias žaidėjas galima laimėti rungtynes, bet labai sunku laimėti čempionatą.

Rungtynės buvo įtemptos, kiekvienas pralaimėjimas reiškė, kad važiuojame namo, kiekvienas laimėjimas – einame toliau, tad krepšininkių rotacija turi būti didesnė.

Kokios nuotaikos tarp merginų čempionatui pasibaigus? Labai geros. Merginos vienos kitas palaiko, vakarienę, pietus visada valgome kartu. Girdžiu ir juoką. Viskas gerai – nėra jokios tragedijos, jos pačios supranta savo pajėgumą. Taip pat suprato ir tai, kad gali laimėti, gali tuos medalius užsikabinti. Manau, šis čempionatas jas įkvėps ir motyvuos. Tai turėtų motyvuoti ir tas žaidėjas, kurios nepakliuvo į rinktinę. Europos čempionato medaliai tikrai pasiekiami, tiesiog reikia šiek tiek darbo, treniruotis su didesne motyvacija ir aistra. Kalbamės ir su žaidėjomis, ir su asistentais, ko reikia Lietuvos krepšiniui, ką reikia keisti. Gal neužtenka surengti tik

atidarymo ir uždarymo šventes bei gražiausios krepšininkės rinkimus?..

Praėjusį sezoną treniravote vyrų krepšinio klubą „Pieno žvaigždės“, dirbote moterų rinktinėje, tie darbai susikirsdavo. Ar jau apsisprendėte dėl ateities?Gali būti, kad esamos sąlygos mane privers pasirinkti vyrų krepšinį, nes, kaip žinote, atranka į moterų čempionatą vyks rudenį ir pavasarį, tuo metu, kai vyksta vyrų čempionatai. Žinau, kad klubai negalės išleisti manęs. Dar negaliu atsakyti į šį klausimą. Pirmiausia reikia grįžti namo, gauti darbą su vyrų arba moterų krepšinio komanda ir tuomet kalbėti.

Pasiūlymų jau turite? Europos čempionate labai daug agentų sukinėjosi aplinkui. Moterų klubų atstovai klausinėjo, ką veiksiu kitą sezoną, bet kol kas sprendimo nesu priėmęs – noriu grįžti, atsikvėpti. Šiemet

sezonas buvo įtemptas – turėjau 120 rungtynių, treneriui tai tikrai nemažai. 120 rungtynių yra beveik du sezonai, ir dar per vienerius metus. Viena vertus, man, kaip treneriui, tai didelė patirtis, kita vertus, reikia pailsėti, gerai išsimiegoti – nesapnuoti krepšinio.

Praėjusį sezoną dirbote su vyrų komanda LKL čempionate, treniravote moterų rinktinę. Vyrų ir moterų krepšinis skiriasi? Su kuo sunkiau dirbti?Skiriasi. Jeigu nori tobulėti kaip treneris, žinoma, reikia žengti į vyrų krepšinį. Bet kol jaučiu malonumą dirbti moterų krepšinio treneriu, kol esu reikalingas, tikrai būsiu.Sunku dirbti tiek su vyrų, tiek su moterų krepšinio komandomis – skirtingi, sunkūs žaidėjų charakteriai. Bet kai jie visiškai atsiduoda treneriui, o treneris – žaidėjams, nėra jokio skirtumo, su kuo dirbti. Žinoma, tam tikra specifi ka išsiskiria ir vyrų, ir moterų krepšinis.

LIETUVOS RINKTINĖLGabrielė GutkauskaitėSanta OkockytėKamilė NacickaitėMarina SolopovaMonika GrigalauskytėGintarė PetronytėVita KuktienėSandra LinkevičienėEglė ŠikšniūtėInesa VisgaudaitėKristina AlminaitėNeringa SkadaitėVyr. treneris Mantas ŠerniusTrenerio asistentai: Jurgita Štreimikytė-Virbickienė Rimvydas Samulėnas

Rezultatyviausia Lietuvos rinktinės gretose Europos čempionate buvo vidutiniškai

po 15,7 taško rinkusi K. Nacickaitė.


„„Sportas visiems“ festivalis sujungia ne tik atvykusius dalyvius, bet ir poilsiautojus. Jų į gražų renginį stengiamės pakviesti kuo daugiau, mokome aktyviai ilsėtis. Neužsidarome stadionuose ar sporto salėse, išeiname į viešąsias erdves.“

TRADICIJA Šiemetinis festivalis buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui pažymėti.

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Pagrindinė tradicinio festivalio organizatorė – Lietuvos asociacija „Sportas visiems“, o rėmėjai – Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos sporto federacijų sąjunga ir Palangos savivaldybė.

Šiais metais festivalis sutraukė 4010 registruotų dalyvių, o iš viso renginyje jėgas išbandė 11 390 žmonių. Kalbiname vieną iš festivalio organizatorių, asociacijos „Sportas visiems“ viceprezidentą Algimantą Jucevičių.

Koks buvo šių metų festivalis?Kasmet tobuliname festivalio programą, joje atsiranda naujų rungčių. Pasitelkiamos naujos technologijos, per „Delfi “ interneto televiziją vyko tiesioginė „Taikos bėgimo“, kuriame startavo 1798 dalyviai, transliacija. Naujos technologijos – tai asociacijos „Sportas visiems“ viceprezidento Giedriaus Grybausko iniciatyva. Pradėjęs dirbti asociacijoje, jis ypač suaktyvino mūsų veiklą, įdiegė naujovių. „Sportas visiems“ festivalis sujungia ne tik atvykusius dalyvius, bet ir poilsiautojus. Jų į gražų renginį stengiamės pakviesti kuo daugiau, mokome aktyviai ilsėtis. Neužsidarome stadionuose ar sporto salėse, išeiname į viešąsias erdves.Visa J. Basanavičiaus gatvė tapo sportiška. Vyko ne tik krepšinio turnyras 3 prieš 3, bet ir kiti patrauklūs renginiai (šaudymas, baudų mėtymas, tenisas, žūklė, smiginis, rankų lenkimas, pasagos mėtymas, laipiojimas

sienele ir kt.). Galėjo dalyvauti kiekvienas. Visi renginiai vyko pagrindinėje miesto arterijoje – nuo stadiono iki paplūdimio. Paplūdimyje surengtos tradicinės rungtys: tinklinis, rankinis, regbis, palestros bėgimas, „Indėnų žygis“. Pagrindinis mūsų tikslas – būti kuo labiau matomiems, išeiti į viešąsias erdves, kuo daugiau žmonių uždegti aktyviu poilsiu. Šiemetinis festivalis buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui pažymėti. Kiekvienais metais ieškome naujų akcentų, kurie ne tik būtų patrauklūs sportininkams, bet ir pabrėžtų šiandienos aktualiją. Jau ketvirtus metus mums talkino Palangos savanorių būrys, Lietuvos sporto savanorių sąjunga, kuriai vadovauja Mykolas Krasnickas. Festivalio metu asociacija „Sportas visiems“ su Palangos savivaldybe pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Tai labai naudinga abiem pusėms.

Pasidalykite įspūdžiais apie pirmuosius festivalius?Festivaliai – tai Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidento Dainiaus Kepenio idėja. 1994-aisiais Palangoje buvo surengtas pirmasis festivalis su nedidele sveikuoliškąja programėle. Nuo 1996 m., man pradėjus dirbti Lietuvos asociacijoje „Sportas visiems“, sugalvojome, kad festivaliui reikėtų peraugti į Lietuvos sporto žaidynes. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse surengėme bėgimą per Lietuvą – sportininkai bėgo per simbolinius Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos kaimelius. Renginių vyko ir prie marių. Tačiau idėja nepasiteisino, nes vis dėlto jūra yra jūra. Į Rumšiškes susirinko tik apie

Tarkime, Lietuvos studentų sporto asociacija būna atsakinga už rankinį, Lietuvos šaulių sąjunga – šaudymo varžybas, Sveikuolių asociacija – pasagos metimo varžybas, „Indėnų žygį“, sveikuolių programoje – ir mankštos, maudynės, meditacijos, konferencijos, Lietuvos keliautojų sąjunga – laipiojimo sienele ir keliautojų technikos varžybas, Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“ – kvadratą, „Žalgirio“ draugija – smiginį, rankų lenkimą. Šios draugijos ilgametis prezidentas Vytas Nėnius buvo atsakingas už teniso turnyrą, kuris buvo atgaivintas po daugelio metų pertraukos.

Festivaliai jau perkopė 20 metų. Kuris jų buvo labiausiai pavykęs?Manau, kad 20-asis. Puikiai įgyvendinome Baltijos kelio idėją, ji gražiai sujungė visus festivalio dalyvius. Praėjusiais metais mūsų programoje atsirado linijiniai šokiai, kurie netgi siekė rekordo, renginyje dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. šokių entuziastų. Ta vėliava ir linijiniai šokiai sudarė šaunų ansamblį. Šventėje dalyvaujančius žmones skaičiuojame pagal iš anksto užsiregistravusiuosius ir tuos, kurie renginiuose sugalvoja dalyvauti poilsiaudami pajūryje. Kai tuos skaičius susumuojame, jie gana įspūdingi: beveik 10 tūkstančių. 2014-ieji buvo rekordiniai metai.

Kokios sporto šakos festivalyje pačios populiariausios?Labai populiarūs Lietuvos asociacijos „Gimnastika visiems“ renginiai, šimtai žmonių renkasi mankštas. Iš varžybų pirmauja bėgimo renginys, jis sieja įvairaus amžiaus grupes.

600 dalyvių. Šią vietą nutarėme palikti ramybėje.Vieną kartą žaidynes pabandėme surengti Vilniuje. Jos buvo masiškesnės, sulaukėme apie 2 tūkst. dalyvių. Po to nusprendėme nebesiblaškyti, nes žmones traukė jūra. Į žaidynes dažniausiai visi suvažiuoja su šeimomis: vieni poilsiauja, o kiti rungtyniauja. Vėl grįžome į Palangą, kur jaučiama didelė jūros trauka.

Nuo kurio festivalio taip išsiplėtė varžybų programa?Ji plėtėsi palaipsniui, atsirasdavo vis naujų rungčių, kurios ypač sudomindavo poilsiautojus. Šiemetiniame festivalyje jų buvo daugiau kaip 50. Žurnalistai manęs klausia, ar žmonėms ne per daug? Tikrai ne, jie renkasi tas, kurios labiausiai patinka. Tarkime, sveikuolių programoje buvo ne tik mankšta, bet ir maudynės, meditacijos. Bėgimas, orientavimosi sportas (naktinis ir dieninis), dabar tapę tradiciniais renginiais, atsirado ne iš karto. Į varžybų programą įtraukta žvejyba prie jūros tilto, mūsų asociacijos kontroliuojančiųjų organizacijų kultivuojamos mėgstamos sporto šakos. Kai į asociaciją įstoja naujos organizacijos, jos ateina su naujovėmis. Prieš porą metų asociacijos nare tapus Lietuvos sportinių šokių federacijai, festivalio programoje atsirado jų pasiūlyti linijiniai šokiai. Iš pradžių festivaliuose nebuvo ir masinių šokių, jie rengiami nuo tada, kai asociacijos nare tapo Lietuvos gimnastikos federacija, o Lietuvos greitojo čiuožimo asociacija įtraukė riedučius. Stengiamės, kad mūsų kontroliuojančiosios organizacijos per festivalius ką nors ir kuruotų.

KASMET – VIS NAUJAS VEIDAS

Palangoje jau 21-ą kartą surengtas asociacijos „Sportas visiems“ festivalis. Kaip ir kiekvienais metais, tradicijos čia pynėsi su naujovėmis

Festivalis prasidėjo tradicinėmis eitynėmis.

Nenuilstantis A. Jucevičius.

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 4 (993)NrNr. . 4 4 (9(99393))33))

Gargždų tinklinio komandos kasmet sėkmingai pasirodo per draugijos „Žalgiris“ žaidynes. 9p.p.

VARŽYBOMIS NEAPSIRIBOJAMEVAlgis Vasiliauskas, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas „Manau, kad šiemetinis festivalis puikus, darbas atliktas gerai. Nebuvo nusiskundimų, didesnių nesklandumų. Tiesa, jie neišvengiami, nes susirinko daug žmonių. Reikia tik pasidžiaugti, kad įvykdyti visi planai, laikytasi scenarijaus. Kartu vyko ir sporto draugijos „Žalgiris“ žaidynių fi nalinės varžybos, kurios gražiai įsiliejo į bendrą varžybų programą. Šis festivalis šiek tiek skyrėsi nuo ankstesnių, nes buvo papildytas naujais renginiais. Praėjusiais metais, minint Baltijos kelio 25-metį, per visą J. Basanavičiaus gatvę buvo nešama trispalvė, o šiemet žaidynės buvo skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 25 metų jubiliejui pažymėti. Į žaidynių programą buvo įtrauktas „Taikos bėgimas“, jis sulaukė didelio dėmesio. Šis bėgimas – tai solidarumo akcija su šalimis, kuriose vykdomi kariniai veiksmai ir agresija. Šiuo pirmą kartą surengtu bėgimu mūsų kūno kultūros puoselėtojai ir aktyviai sportuojantys žmonės pabrėžė, kad jie protestuoja prieš bet kokį smurtą pasaulyje, neleistinus veiksmus, apribojančius žmonių galimybes sportuoti, organizuoti įvairius renginius. Tai mums svetima, todėl šį bėgimą ir paskyrėme demokratinėms idėjoms puoselėti. Kiekvienas „Taikos bėgimo“ dalyvis prisidėjo prie taikos ir gerovės stiprinimo. Bėgimo šventėje dalyvavo ir ambasadų darbuotojai, todėl malonu, kad renginį stebėjo ir Užsienio reikalų viceministras Neris Germanas, įteikęs nominacijas. Išskirtinai atrodė Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos asociacija „Gimnastika visiems“, kitos asociacijos, išreiškusios savo valią dalyvauti šiame prasmingame renginyje. Distancijoje šalia suaugusiųjų bėgo ir jaunosios kartos atstovai – vaikai, norintys saugiai gyventi, kurti, mokytis ir sportuoti. Jie bėgo už taiką visame pasaulyje. Asociacija „Sportas visiems“ gauna valstybės pinigų programai įgyvendinti, todėl, net ir nepolitikuodami, neturime būti nuošalyje nuo valstybės vykdomos politikos. Festivalis Palangoje buvo išskirtinis ir tuo, kad neapsiribojo vien varžybomis. Vyko ir plati švietėjiška veikla: konferencijos, seminarai, įvairūs mokymai klubų vadovams bei Lietuvos sveikuolių sąjungos savanoriams. Surengta konferencija „Senjorų sveikatingumo metai – 2015. Patirtys ir įžvalgos“. Festivalio metu laikas buvo išnaudojamas maksimaliai ir racionaliai. Reikėtų pasidžiaugti mūsų asociacijų vadovais, kurie, be bendrosios festivalio programos, dar įvykdė ir tą, kurią užsibrėžė padaryti per pusmetį. Sveika gyvensena aktyviai propaguojama mūsų bendrojo lavinimo mokyklose, įgyvendinama programa. Palangoje per iškilmingą žaidynių atidarymą buvo apdovanotos mokyklos konkurso „Mūsų klasės mankšta“ laureatės. Mums labai

svarbu, kad jaunoji karta augtų sveika, sportuotų, kad jų sąmonė nebūtų sujaukta. Festivalis apėmė visą Palangą – nuo stadiono iki pajūrio. Asociacijai „Sportas visiems“ labai svarbus programos įgyvendinimas ir biudžeto įvykdymas. Pasibaigus festivaliui, susirinkę iš visų kampų ir kampelių birželio viduryje išsamiai aptarėme visus šiuos ūkinius reikalus ir kito pusmečio programą. Ką padarėme, už kiek padarėme, koks tų sąnaudų ir išlaidų efektyvumas, ką reikėtų kitais metais padaryti geriau. Visa tai susieta su skaičiavimais. Ne laikas ieškoti lėšų, kai programa patvirtinta, tada reikia atlikti kitus darbus. Mūsų šiemet dar lauks Lietuvos seniūnijų sporto žaidynės, kuriose dalyvaus apie 150 tūkst. žmonių, o Utenoje rugsėjo mėnesį susirinks apie 1,5 tūkst. sporto mėgėjų. Džiaugiamės, kad praėjo laikas, kai buvo didelė takoskyra tarp kūno kultūros ir didžiojo sporto. Teigiamai į kūno kultūrą ir sportą žiūri Kūno kultūros ir sporto departamentas. Daug metų dirbame kartu, sėdime vienoje valtyje ir plaukiame tinkame linkme. Skęs vienas valties galas, nebus čempionų, nukentės kūno kultūra. Nebus masiškumo, nebus ir deimančiukų. Darbas veja darbą. Atrodo, metai – labai ilgas laiko tarpsnis, bet kai turime veiklos, parengta programa, yra rūpesčių, laikas bėga labai greitai. Ir tuo turbūt reikia džiaugtis. Kitais metais savo festivalį, ko gero, paskirsime olimpinėms žaidynėms pažymėti.“

A. Vasiliauskas (dešinėje) ir Palangos meras Š. Vaitkus pasirašo sutartį dėl bendradarbiavimo.



Kai 2014-aisiais draugijos „Žalgiris“ žaidynių tinklinio varžybos baigėsi Klaipėdos r. Gargždų moterų ir vyrų komandų pergalėmis, jos buvo laikomos favoritėmis ir per šiemetines žaidynes Palangoje. Tačiau jų komandos kapitonas, Sporto centro tinklinio treneris Deividas Žukauskas buvo atsargus.

„Praėjusiais metais draugijos žaidynės vyko atskirai tarp miestų ir rajonų, o šiemet jų pobūdis pasikeitė, nugalėtojas vienas. Apginti pernykščius čempionų titulus visada sunkiau, o ypač dabar, nes miestų tinklininkų meistriškumas yra didesnio lygio nei rajonų. Pagrindinis mūsų tikslas buvo patekti į geriausiųjų ketvertuką. Tai mes ir padarėme“, – teigė komandos treneris D. Žukauskas.

Čempionate pateikė staigmenąGargždų tinklininkai šiemet per Lietuvos vyrų čempionatą užėmė bendrą aštuntą vietą, o Rytų ir Vakarų pogrupyje pelnė bronzos medalius. Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika tai įvardijo kaip vieną iš čempionato staigmenų. Iš tos bronzinės komandos per žalgiriečių žaidynes žaidė trys tinklininkai – Laurynas Gečas, Deividas Žukauskas ir Robertas Jurijonas. Po labai intensyvaus Lietuvos čempionato, kai gargždiečiai žaisdavo kone kiekvieną savaitgalį, kelias savaites jie ilsėjosi ir tinklinio kamuolį buvo pamiršę. Klaipėdos r. Lapių pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojo ir Gargždų sporto centro tinklinio trenerio

D. Žukausko žodžiai pasitvirtino: su miestų komandomis buvo sunku kovoti. Tačiau varžybų pradžia to nerodė. Gargždiečiai jau pirmą dieną parklupdė Panevėžio tinklininkus 2:0. Tačiau vėliau taip susiklostė, kad būtent su jais teko kovoti dėl bronzos medalių. Tačiau šįkart pergalę tokiu pat rezultatu jau šventė panevėžiečiai.

Pralaužė ledus Gargždų sporto mokykloje ilgai nebuvo suburta tinklinio grupių, nors rajone ši sporto šaka buvo labai populiari. Tačiau ledai pralaužti: 2014-ųjų pavasarį sporto mokykloje pagaliau įsteigta mergaičių grupė. 15 metų tinklinį žaidžiantis D. Žukauskas, kuriam dabar 27-eri, įsitikinęs:

Vienas iš komandos lyderių – „Lietuvos dujų“ darbuotojas Edvardas Vilimas. Labai naudingai aikštelėje žaidžia komandos kapitonas Laurynas Gečas, dirbantis vienoje siuntų bendrovėje.

Galinga palaikymo komandaPalangoje per žaidynes gargždiečiai turėjo ir puikią palaikymo komandą – moterų ekipą, ji taip pat siekė apginti pernykščius žaidynių čempionių titulus. Šioje komandoje žaidė ir dviejų tinklininkų – Lauryno Gečo ir Deivido Žukausko – mamos. Aikštelėje rungtyniavo D. Žukausko draugė Sandra Gaudutytė. Gargždietės, žaidžiančios įvairiose senjorų varžybose, žalgiriečių žaidynėse

taip pat buvo ketvirtos. Per pirmąsias rungtynes su panevėžiečiais gargždietės iš balkono pradėjo skanduoti: „Sveikiname gimimo dienos proga!“ Sveikinimai buvo skirti R. Jurijonui, jam tą dieną sukako 35-eri. Palaikymo komandoje buvo ir statybininko Andriaus Tiškaus sūnūs – septynerių Arvydas ir penkerių Tautvydas, kurie su tėvu važiuoja į visas varžybas.„Tinklinį žaidžiu nuo mokyklos laikų. Gimiau ir augau Skuode, mano mokykloje Barstyčiuose tinklinis buvo labai populiarus, ten ir aš pradėjau žaisti. Prieš penkerius metus persikėlus gyventi į Gargždus, su tinkliniu jau negalėjau skirtis. Manau, jį žais ir abu mano sūnūs, kartais jau pamušinėjantys tinklinio kamuolį“, – sako A. Tiškus.

Iš salės – į paplūdimiusVasarą tinklininkai keliasi į paplūdimius. Gargždų tinklininkai – ne išimtis. Kaip sako D. Žukauskas, jau sezono viduryje jie pradėjo galvoti apie smėlį. Gargžduose įrengtos trys paplūdimio aikštelės, tačiau jos nėra gero lygio, todėl sportininkai važinėja treniruotis į Klaipėdą, antrąjį Melnragės paplūdimį. Gargždiečiai dideliam sporto entuziastui Andriui Dumbauskui, garsios paplūdimio tinklininkės Ievos Dumbauskaitės tėčiui, ten padeda įrengti aikšteles. Palangoje jie pasigedo tradicinės žalgiriečių vakaronės, jų vadinamos sportininkų renginiu. „Norisi susitikti, pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais apie žaidynių kovas. Vieni kitus gerai pažįstame, daug metų žaidžiame kartu, tačiau norisi susitikti ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų“, – sako D. Žukauskas.

ŽAIDYNĖSNrNr. . 4 4 (9(9999393))

Gargždų tinklininkai šiemet per Lietuvos vyrų čempionatą užėmė bendrą aštuntą vietą, o Rytų ir Vakarų pogrupyje pelnė bronzos medalius.

Gargždų vyrų tinklinio komanda žalgiriadoje pateko į stipriausiųjų ketvertą.

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

pradžia jau galima pasidžiaugti, tad tinklinis Gargžduose tikrai suklestės.Tinklininkai turi naują sporto salę, kurioje bet kada gali treniruotis. Kai sąlygos geros, galima ir apie brandesnį žaidimą galvoti. Gargždai garsūs savo futbolininkais, krepšininkais, tačiau tinklinis rajone taip pat veržiasi į pirmaujančiųjų gretas. Gargždų tinklininkus galima laikyti savamoksliais. Tačiau, žinoma, ne visus. Štai leidyklos „Print.it“ darbuotojas Olegas Sorokinas daugelį metų atstovavo Klaipėdos universitetui ir, kaip ir ankstesniais metais, patikimai skirsto kamuolius. Jį treniruočių draugai pripažino geriausiu komandos žaidėju žalgiriečių žaidynėse.

AIKŠTĖJE – MOTINOS IR SŪNŪSGargždų tinklinio komandos kasmet sėkmingai pasirodo per Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ žaidynes

Gargždų tinklininkės gynė čempionių titulą.Stefano Milčevičiaus nuotr.


ŽAIDYNĖS Europos žaidynėse Lietuvai atstovavo 71 sportininkas. Medalių rikiuotėje mūsų šalis užėmė 24-ąją vietą. Iš viso Baku rungėsi 50 šalių atletai.

SPORTO AISTROS KARŠTAJAME BAKU

Azerbaidžano sostinėje vykusiose pirmosiose Europos žaidynėse

mūsų šalies sportininkai iškovojo septynis medalius

Lietuvos delegacijos nariai žengia Europos žaidynių

atidarymo iškilmių parade.

Pirmas iš lietuvių ant garbės pakylos užkopė vienviečių kanojų 200 m distancijoje triumfavęs H. Žustautas.

Baidarių ir kanojų irklavimo varžybos vienintelės vyko ne

Baku, o už 300 km nuo sostinės esančiame Mingečevyre.

Plaukimo varžybose, kuriose Baku

varžėsi 13–18 metų sportininkai,

A. Šidlauskas tapo Europos

žaidynių čempionu, vicečempionu ir

rekordininku.

Paplūdimio tinklininkės I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė Baku pralaimėjo tik vieną iš

septynių dvikovų ir iškovojo bronzos medalius.

Sambo kovotojai R. Aksionova ir

R. Matukas Heidaro Alijevo arenoje

pasipuošė bronzos medaliais.

Baku arenų tribūnose lietuviai buvo spalvingi ir triukšmingi.

Vyta

uto

Dra

ngin

io ir

God

os S

mili

ngytės

nuo

tr.


Tris kartus iš eilės žemyno pirmenybėse triumfavusi Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė pirmą kartą titulą gins namuose 12p.p.

Emocijų audros lydėjo badmintonininką K. Navicką bronzinio fi nišo link.

Po kepinančia Baku saule vykusių atskiro starto dviračių sporto

lenktynių fi nišo I. Konovalovas atsigaivino Kaspijos bangose.

T. Pivorunas ir kiti Lietuvos boksininkai treniruodavosi ir

sportininkų kaimelyje.

Lietuvos delegacija buvo įsikūrusi šiame pastate.

Baku stulbino kontrastais.

Žaidynių atidarymą ir uždarymą nušvietė įspūdingi fejerverkai.

Tūkstančiai savanorių buvo pasirengę padėti žaidynių dalyviams ir svečiams.

Lietuvos krepšininkių

ir trenerio M. Budzinausko

asmenukė.

Savo tėvo gimtinei Azerbaidžanui atstovavo Lietuvoje gimęs ir augęs krepšininkas R. Alijevas.

Imtynininkas A. Kazakevičius – žaidynių kaimelio spaudos centre, specialiai pokalbiams su žiniasklaida skirtoje patalpoje, įrengtoje taip pat, kaip ir sportininkų kambariai.


TEMA Lietuvos rinktinė jau turi kelialapį į Rio de Žaneirą. O kitos komandos bilietus į parolimpines žaidynes medžios Kaune.


Europos aklųjų riedulio čempionatas, vyksiantis Kaune liepos 5–12 dienomis, svarbiausias ne tik Lietuvos aklųjų, bet ir apskritai viso mūsų šalies neįgaliųjų sporto renginys.

1998 m. Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė pirmą kartą užlipo ant garbės pakylos pasaulio čempionate Madride. Mūsų rinktinei vis labiau įsitvirtinant pasaulio elite, Lietuvos aklųjų sporto federacija brandino mintis surengti Europos čempionatą namuose. Tačiau ankstesni bandymai gauti čempionato šeimininkų teisę buvo nesėkmingi vien dėl to, kad lietuviai norėjo organizuoti tik vyrų aklųjų riedulio čempionatą, nes moterų komandos neturėjo ir neturi iki šiol. „Kitos valstybės imdavosi organizuoti abu turnyrus, tad mes likdavome už borto. Užpraeitais metais pasiskaičiavome, kad pajėgsime organizuoti ir vyrų, ir moterų turnyrus. Ryžomės“, – nors ofi cialiai neskelbiama, Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidento Lino Balsio žiniomis, šių metų Europos čempionato šeimininkais norėjo tapti ir belgai, ir turkai. Organizatoriai skaičiuoja, kad su visais savanoriais iš viso sulauks apie 260 dalyvių. Preliminariai skaičiuojamas čempionato biudžetas – 145 tūkst. eurų. Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas neslepia, kad surengti čempionatą nelengva – rėmėjai išskėtę rankų nelaukia, nes aklųjų, kaip ir apskritai neįgaliųjų, sportas mūsų visuomenėje nėra populiarus. Pagrindinis čempionato rėmėjas – Kūno

kultūros ir sporto departamentas, atseikėjęs organizacinėms reikmėms 29 tūkst. eurų. „Kitas lėšas renkame iš rėmėjų. Tai Kauno miesto savivaldybė, kredito unija „Saulėgrąža“ ir kiti. Neįgaliųjų sportas Lietuvoje nėra toks įdomus verslui“, – įsitikinęs L. Balsys. Laukdamas pirmojo istorinio čempionato vyras svarsto, kad jis gali būti ir paskutinis.

Gins tituląBent kartą ginti titulą namuose triskart Europos čempionė, lipanti ant garbės pakylos laiptelių visose svarbiausiose pasaulio varžybose, išties nusipelnė. Tris čempionatus iš eilės sosto neužleidžiantys vyrai sieks jį išsaugoti ir Kaune. „Kalbėjomės su komanda, treneriais. Kovosime dėl čempionų vardų, juolab kad tai gali būti vienintelis ir paskutinis kartas, kai čempionatas rengiamas Lietuvoje. Be to, čempionate dalyvaus mūsų sportininkai, kurie ir pradėjo žaisti aklųjų riedulį, pasiekė aukščiausių laimėjimų ir gali būti taip, kad po Rio de Žaneire bent pusė komandos nebesportuos. Tad mūsų tikslas – tapti Europos čempionais Kaune, Lietuvoje. O jei nepavyks, kovosime dėl garbės“, – dėsto federacijos vadovas. Tačiau gegužės viduryje su aukso apdovanojimais ir parolimpiniu kelialapiu rankoje iš Seule vykusių IBSA pasaulio žaidynių grįžusiai Lietuvos rinktinei tai padaryti bus nelengva – Kaune bus kovojama ne tik dėl Europos čempionų vardų, bet ir dėl kelialapio į Rio de Žaneirą, tad norinčiųjų jį pasiimti netruks, juolab kad kai kurioms rinktinėms tai bus paskutinė galimybė. „Kelialapius į Rio de

Žaneirą iš Europos valstybių turime mes, švedai ir suomiai. O tokios komandos kaip čekų, belgų, turkų tikrai stiprios ir jos kovos“, – Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Karolis Levickis neabejoja, kad Mariui Ziboliui, Nerijui Montvydui, Genrikui Pavliukianecui, Mantui Panovui, Mindaugui Suchovėjui ir Mantui Brazauskiui, ginant čempionų vardus, teks paplušėti.

Patirtis ir jaunystėLietuvos rinktinė Europos čempionate bus viena vyriausių. „Mūsų komandoje yra ir 40-mečių žaidėjų. Aklųjų riedulio srityje viskas po truputį keičiasi, žaidėjai jaunėja, bet mano vyrai įrodo, kad amžius – ne riba žaisti aklųjų riedulį aukščiausiu lygiu. Svarbiausia, kad žmonės motyvuoti“, – teigia Lietuvos rinktinės strategas. Be patyrusių komandos narių, yra ir jaunesnių sportininkų. Todėl, anot K. Levickio, kartų kaita vyksta sklandžiai: „Neturėtų būti taip, kad kam nors išėjus prasidės pergalių badas.“ O kaip didžiausią komandos stiprybę jis įvardija tai, kad visi šeši vyrai yra lygiaverčiai žaidėjai. Prieš čempionatą namuose Lietuvos rinktinė papildomo spaudimo nejaučia. „Svarbiausią darbą mes jau nuveikėme – iškovojome kelialapį į Rio de Žaneirą. Namuose žaidimas bus daugiau kaip šventė – ir mes, ir federacija, ir ilgamečiai žaidėjai, kurie žaidžia 20 metų ir daugiau, svajojome apie tokią šventę Lietuvoje ir laukėme jos ilgai“, – pasakoja K. Levickis. Pasirengimas šiam čempionatui niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Prieš čempionatą Lietuvos rinktinė turėjo dviejų savaičių stovyklą Vilniuje, kai žaidėjai,

atidėję kasdienius darbus ir reikalus į šalį, treniravosi po dukart per dieną. „Atlikome didelį darbą. Viskas vyksta taip, kaip turėtų būti“, – ramiai kalba strategas. Lietuvių varžovai grupėje bus švedai, slovėnai, vokiečiai ir čekai. Pasak K. Levickio, visos šios komandos stiprios, gal tik vokiečius galima vadinti autsaideriais. „Tikrai bus ką veikti ir labai įdomu su jomis žaisti“, – neabejoja K. Levickis.

Varžyboms talkins savanoriai14 Laisvės alėjos medžių Kaune jau papuošti čempionate dalyvausiančių komandų vėliavų spalvų mezginiais. Europos čempionatas liepos 5–12 d. vyks Kauno sporto halėje ir Sabonio krepšinio centre. Čempionate dalyvaus po 10 stipriausių Senojo žemyno vyrų ir moterų aklųjų riedulio komandų. Tris dienas (liepos 8–10 d.) rungtynės bus žaidžiamos abiejose arenose, o pusfi naliai ir fi nalai vyks Sabonio krepšinio centre. Čia bus surengtas ir čempionato uždarymas. Čempionato atidarymo šventė liepos 7 d. vyks viešbutyje „Park Inn“, kuriame ir apsistos čempionato dalyviai. „Atidarymas bus gana trumpas, dalyvaus Kauno miesto meras, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius. Pristatysime komandas, koncertuos „Chorų karų“ nugalėtojas aklųjų choras“, – čempionato uždangą praskleidžia L. Balsys. Čempionate dirbs 50 savanorių, tarp jų – 3 užsieniečiai. Pasak L. Balsio, prisikviesti talkinti savanorius buvo nelengva ir reikiama jų skaičių pavyko surinkti tik paskutinėmis

„„Kovosime dėl čempionų vardų, juolab kad tai gali būti vienintelis ir paskutinis kartas, kai čempionatas rengiamas Lietuvoje. Be to, čempionate dalyvaus mūsų sportininkai, kurie ir pradėjo žaisti aklųjų riedulį, pasiekė aukščiausių laimėjimų ir gali būti taip, kad po Rio de Žaneire bent pusė komandos nebesportuos.“ LINAS BALSYS

ISTORINĖ GALIMYBĖ ČEMPIONAMS

Tris kartus iš eilės žemyno pirmenybėse triumfavusi Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė pirmą kartą titulą gins namuose

Lolit

os K

ublic

kajo

s nu

otr.


pasirengimo dienomis. Įėjimas į visas rungtynes nemokamas. Tačiau galima įsigyti ir 2 eurus kainuojantį bilietą – jo savininkai dienos pabaigoje dalyvaus žaidime. Europos čempionato metu visos 66 aklųjų riedulio varžybos bus transliuojamos internetu, o rungtynes lietuvių ir anglų kalbomis komentuos garsinio vaizdavimo specialistai. Čempionato dalyviai, įsitikinęs Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas, daug laisvo laiko tomis dienomis neturės: „Mums buvo paskirtos varžybų dienos ir kiek dienų tai turi trukti, tad laikas suspaustas. Komandos pirmomis dienomis žais po dvejas rungtynes per dieną. Jei ir vyks į miestą, tai tik treniruočių dienomis ir po visų varžybų. Kultūrinė programa – kiekvieno asmeninis reikalas. Mes pasirūpinome viešojo transporto bilietais – čempionato metu viešuoju transportu jie galės naudotis nemokamai.“ L. Balsys griauna mitus, kad akliesiems ekskursijos ir išvykos po miestą neįdomios – su lankytinomis vietomis jie susipažįsta liesdami ar klausydamiesi pasakojimų.

Trijų dienų pranašumasAklųjų riedulys, pasak K. Levickio, ne tiek brangus, kiek specifi nis sportas. Specifi škiausia yra aikštelė, kurioje visos linijos turi būti iškilios. Tokios salės yra dvi Vilniuje. „Neišsinuomosi paprastos salės – jos paruošimas kiekvieną kartą truktų 1,5–3 valandas. Turime klubo „Šaltinis“ salę, kurioje galime bet kada žaisti ir nereikia gaišti laiko ruošiant aikštelę“, – pasakoja treneris. Aklųjų riedulio žaidėjai dėvi juodus nepermatomus akinius, paprastai vilki marškinėlius ilgomis rankovėmis. „Yra specialiai mums pritaikytų, bet kartais žaidžiame ir su futbolininkų vartininkų kelnėmis, nes jos yra su papildomomis klubų apsaugomis. Mes taip pat naudojame klubų apsaugas ar dedame paminkštinimus, nes žaidžiant reikia šokinėti ant šono ir galima stipriai šią vietą sumušti“, – žaidimo niuansus dėsto treneris. Liepos 3 d. Kauno sporto halė ir Sabonio krepšinio centras bus pritaikyti žaisti aklųjų riedulį. Tada čia treniruotis pradės ir Lietuvos rinktinė. „Mūsų rinktinė turės trijų dienų pranašumą – kitos komandos į treniruotes atvyks liepos 6–7 dienomis“, – sako L. Balsys.

Sportuojančiųjų – 10 procentųRengdama Europos čempionatą, Lietuvos aklųjų sporto federacija tikisi ne tik čempioniško jo fi nišo, bet ir liekamųjų reiškinių – kad atsiras daugiau šia sporto šaka susidomėjusio jaunimo ir apskritai daugiau žmonių, susipažinusių su šiuo sportu. Žiūrovų antplūdžio rungtynėse organizatoriai nesitiki – dėmesiu jie nėra lepinami, paprastai į tarptautinius turnyrus, rengiamus Lietuvoje, ateina apie dvidešimt su aklųjų sportu nieko bendra neturinčių sporto mėgėjų. Tarp aklųjų ir silpnaregių Lietuvoje aklųjų riedulys – viena populiariausių sporto šakų. Kaip, pasak federacijos vadovo, ir lengvoji atletika, plaukimas. „Lietuvoje mes dažniausiai organizuojame 7 sporto šakų čempionatus. Mūsų federacijai priklauso 9 sporto klubai, jie buria apie 700–800 mėgėjiškai sportuojančių žmonių. Tai sudaro apie 10 proc. visų silpnaregių ir aklųjų“, – išdėsto statistiką L. Balsys. Kodėl Lietuva, turinti pasaulio elitui priklausančią vyrų komandą, iki šiol nesubūrė moterų aklųjų riedulio ekipos? „Pirmiausia silpnaregių ir aklųjų moterų yra mažiau nei vyrų. Mergaitėms šis sportas ne toks patrauklus, nes jis, kaip ir, pavyzdžiui, dvikovinės sporto šakos, yra šiek tiek šiurkštesnis. Be to, mažas skaičius ugdymo centrų – juos turime tik Kaune ir Vilniuje, tačiau Kaune nėra sporto salės, kurioje būtų galima žaisti aklųjų riedulį, o Vilniuje buvo susikoncentruota į berniukų sportą“, – susiklosčiusią padėtį aiškina federacijos prezidentas. Apskritai, kaip teigia federacijos vadovas, Lietuvoje populiarėjant aklųjų ir silpnaregių integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas, sporto reikalai prastėja: „Dažniausiai mokytojai tokius vaikus pasodina ant suolo ir nesuka galvos. Klasės didelės, mokytojai bijo rizikuoti, o valstybė neskiria etatų mokytojų pagalbininkams, kurie galėtų padėti neregiui per kūno kultūros pamokas. Tėvai, bijodami, kad jo vaiko neužgautų, gauna gydytojų atleidimus nuo kūno kultūros pamokų ir vaikas praranda judėjimo džiaugsmą. Labai sveikintina, kad specialiuose aklųjų ugdymo centruose nuo kūno kultūros pamokų atleidžiamas tik toks vaikas, kuris turi ypatingų sveikatos sutrikimų“, – Lietuvoje vyraujančias tendencijas dėsto L. Balsys.

Pagarba priešininkui – pagrindinė lėkščiasvydžio, greito ir azartiško komandinio žaidimo, taisyklė. 14p.p.

Lietuvos aklųjų sporto

federacijos prezidentas

L. Balsys.

Lietuvos rinktinės treneris

K. Levickis.


SPORTUOJAM Pasak Lietuvos skraidančiojo disko federacijos sekretoriaus MINDAUGO MENDELIO, lėkščiasvydis žaidžiamas panašiai kaip amerikietiškasis futbolas.


Lėkščiasvydis (angl. ultimate) XX a. viduryje gimė Amerikoje ir iš ten pasklido po pasaulį. Šiuo metu stipriausios komandos yra JAV, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje, taip pat stiprūs vokiečiai, ispanai, rusai. Lietuvą lėkščiasvydis pasiekė prieš porą dešimtmečių.

Koks tai žaidimas? Tikriausiai visi vaikystėje mėtėme skraidančiąją lėkštę. Panašų į ją diską (angl. frisbee), sveriantį 175 g, mėto lėkščiasvydžio žaidėjai. Lėkščiasvydis – komandinis sportas, paremtas pagarbos priešininkui principu. Tai bene vienintelis pasaulyje komandinis žaidimas, kuriame nėra teisėjų, – visus ginčus žaidėjai sprendžia patys. Pasak Lietuvos skraidančiojo disko federacijos sekretoriaus Mindaugo Mendelio, lėkščiasvydis žaidžiamas panašiai kaip amerikietiškasis futbolas. Tikslas – diską pernešti per aikštę į taškų pelnymo zoną. Aikštė – 100 m ilgio ir 37 m pločio. Įskaitinės taškų zonos yra abiejuose aikštės galuose. Taškas pelnomas tada, kai žaidėjas perduoda kitam savo komandos žaidėjui, esančiam varžovų taškų zonoje, diską. Jeigu perdavimą nutraukia besiginančios komandos žaidėjai, ji tampa puolančiąja. Negalima bėgti su disku rankose. Pagavus jį, reikia stengtis kuo greičiau sustoti. Žaidžiant negalima stumti, blokuoti ar kitaip liesti varžovo, tam įvykus, įskaitoma pražanga. Lėkščiasvydis žaidžiamas iki taškų arba laiko limito, pavyzdžiui, kol pirma komanda surenka 15 taškų, arba žaidžiama 90 minučių. Komandą paprastai sudaro 7 žaidėjai, tačiau jų skaičius įvairiuose turnyruose gali būti skirtingas. Yra ir mišrių turnyrų, kur pagal susitarimą komandą sudaro 2–3 moterys ir 4–5 vyrai.

mėgsta daug bėgioti, gryną orą. Paplūdimyje dažniausiai vėjuota, tad reikia neblogo fi zinio pasirengimo ir geros metimo technikos. Salėje erdvė gana maža, todėl metimai turi būti tikslūs, staigūs, komandos nariai turi būti susižaidę, kad mažoje erdvėje netrukdytų vieni kitiems“, – niuansus dėstė M. Mendelis, žaidžiantis Vilniaus „KossMix“ komandoje. Kokiomis savybėmis turi išsiskirti lėkščiasvydžio žaidėjas? „Pirmiausia reikia geros nuotaikos, – sako M. Mendelis. – O kadangi tai komandinis žaidimas, reikia mėgti komandinį sportą. Čia daug bėgiojama, šokinėjama į aukštį. Reikia išlavinti gerą metimo techniką. Atrodo, paprasta, bet taip nėra.“ Didžiausia tikimybė patirti traumą – bėgant ar nesaugiai nusileidžiant. „Traumos priklauso ir nuo žaidėjų lygio – kai norisi kuo greičiau bėgti, aukščiau pašokti, tada ir traumų patiriama daugiau. Diskas sunkių sužalojimų nesukelia – nebent kokia mėlynė ar nubrozdinimas“, – teigia M. Mendelis.

Žaidėjų daugėjaPasak federacijos atstovo, Lietuvoje disko mėtymas populiarėja. Vyras prisiminė, kad, jam pradėjus sportuoti prieš bene šešerius metus, Lietuvoje gyvavo šeši šio žaidimo entuziastus vienijantys klubai, kuriuose būrėsi po 15 žmonių. Dabar veikia aštuoni lėkščiasvydžio klubai, juose žaidžia apie 250 žaidėjų. Trakų Vokėje įsikūręs pats seniausias klubas „Vorai“, pastaraisiais metais skinantis Lietuvos čempionų laurus, Klaipėdos „Marių meškos“ nepralenkiamos paplūdimyje. Mišraus diviziono čempionatą pastarąjį kartą laimėjo Vilniaus „KossMix“ komanda. Taip pat lėkščiasvydis žaidžiamas Kaune, Jurbarke, nauja komanda

susibūrė Kaišiadoryse. Pasak M. Mendelio, Lietuvoje diską mėto daugiausia vyresni nei 20 metų žmonės – dirbantieji, paskutinių kursų studentai. „Pastaruoju metu įsitraukia ir 1–2 kursų studentai. Vaikus pavyksta pritraukti tiems, kurie iš mūsų patys dirba mokyklose. Pavyzdžiui, Trakų Vokės klubo „Vorai“ vadovas yra kūno kultūros mokytojas, tad jis bando vaikus supažindinti su disko mėtymu.“

Baltijos šalyse – treti Lietuvos federacija rengia lėkščiasvydžio čempionatus lauke ir uždarose patalpose. Keli klubai organizuoja savo turnyrus, pavyzdžiui, klaipėdiečiai – paplūdimio turnyrą. Lietuviai vyksta į turnyrus kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Birželio viduryje Lietuvos lėkščiasvydžio komanda debiutavo pasaulinio lygio turnyre „Windmill Windup“ Olandijoje. Didžiausio Europoje rengiamo turnyro, kuriame iš viso dalyvavo 80 komandų, mišriajame divizione Lietuvos komanda, suburta iš įvairų klubų atstovų, tarp 24 ekipų buvo 18-a.Vienintelį kartą pasaulio čempionate, kuris vyko Suomijoje, mūsų atstovai dalyvavo prieš 11 metų ir tarp 18 komandų buvo 15-i. Šiemet Lietuvos lėkščiasvydžio rinktinė rugpjūčio pabaigoje ketina dalyvauti Europos klubų čempionate, kuris vyks Estijoje. „Kadangi neturime nė vieno stipraus klubo, važiuos rinktinė. Neseniai dalyvavome uždarų patalpų čempionate Latvijoje, kur susirinko stipriausios komandos iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Pajėgiausi buvo latviai, estai užėmė antrą vietą, mes kol kas – treti. Latvijoje šis žaidimas populiarus mokyklose, tarp studentų, Lietuva tuo negali pasigirti“, – pasakojo M. Mendelis.

Yra kelios atmainosLėkščiasvydis turi atmainų. Viena jų – diskgolfas. „Tai tarsi golfas, tik žaidžiama su diskais“, – lygina M. Mendelis. Šiam žaidimui tinkamų vietų pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Dar viena atmaina – dvidiskis, kurį federacijos atstovas lygina su tenisu. Pagrindinės užduotys puolant – išmesti diską taip, kad jis nusileistų varžovų kvadrate, ir priversti varžovus vienu metu pagauti abu diskus.„Freestyle“ – įvairiausių triukų su skraidančiuoju disku demonstravimas. Triukai dažniausiai atliekami vieno asmens arba komandos iš dviejų asmenų.„Guts“ – dar vienas žaidimas, pritaikytas žaisti su disku. Tai kvadrato, išmuštuko pagrindu sukurtas žaidimas.

Reikia disko ir draugoNorint žaisti lėkščiasvydį mėgėjiškai, tereikia įsigyti diską. Jeigu norisi sportuoti šiek tiek rimčiau, reikės ir specialios avalynės. Diskai gaminami lėkščiasvydžio tėvynėje, Amerikoje. Aerodinamiškas 175 g svorio diskas kainuoja 15 eurų. Pasak M. Mendelio, atsižvelgiant į tai, kaip diskas naudojamas, jo galima nekeisti metus ar net porą. „Kai žiemą žaidžiame salėje, dar priskaičiuojama jos nuoma. Bet apskritai tai nėra brangus sportas – reikia lėkštės ir draugo. Ir gali eiti žaisti“, – teigia pašnekovas. Lėkščiasvydį lietuviai žaidžia visus metus – ant žolės, paplūdimyje ir uždarose patalpose. Lauko sezonas prasideda maždaug balandžio mėnesį ir tęsiasi iki spalio. Paplūdimyje lėkščiasvydžio žaidėjai renkasi įsibėgėjus vasarai. Orams pradėjus bjurti, jie buriasi uždarose patalpose. Atsižvelgiant į tai, kur šis žaidimas žaidžiamas, keičiasi jo pobūdis – žaidėjų, taškų skaičius, laikas. „Žaidimas lauke patiks tiems, kurie

Lėkščiasvydis žaidžiamas ir lauke, ir salėje. Ir žiemą, ir vasarą.„

„Žaidimas lauke patiks tiems, kurie mėgsta daug bėgioti, gryną orą. Paplūdimyje dažniausiai vėjuota, tad reikia neblogo fi zinio pasirengimo ir geros metimo technikos. Salėje erdvė gana maža, todėl metimai turi būti tikslūs, staigūs, komandos nariai turi būti susižaidę, kad mažoje erdvėje netrukdytų vieni kitiems.“

ŽAIDIMAS, KURIAM NEREIKIA TEISĖJŲPagarba priešininkui – pagrindinė lėkščiasvydžio, greito ir azartiško komandinio žaidimo, taisyklė

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 4 (993)NrNr. . 4 4 (9(9999393))

Geriausia Lietuvos moterų žolės riedulio vartininkė 46 metų RASA ČEPIENĖ randa laiko ir sportui, ir verslui, ir anūkei. 17p.p.


ŽOLĖS RIEDULININKĘ SUPA GĖLĖS


Pajėgiausios Lietuvos žolės riedulininkės dar kartą įsitikino, kaip sunku pelnyti įvartį, kai vartuose stovi Rasa Čepienė.

Gargžduose gyvenanti sportininkė atstovauja šalies vicečempionei Vilniaus „HFTC-Tauro“ komandai ir visada atvažiuoja į jos rungtynes.

Rasa, ar žolės riedulys – jūsų pirmoji sporto šaka?Ne pirmoji, lankiau lengvosios atletikos treniruotes. Gimiau ir augau Gargžduose, tačiau mokiausi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje ir mėčiau diską. Mane tobulino puikus treneris Jonas Barauskas. Bet patyriau rankos traumą ir nebegalėjau mėtyti. Buvau fi ziškai stipri, mėgau su žaidimu susijusias sporto šakas. Treneris pasiūlė žaisti žolės riedulį, nes puikiai pažinojo ilgametį Šiaulių „Tauro“ moterų komandos trenerį Rimantą Čaikauską. Jis ir sako: „Pabandome.“ Taip prie žolės riedulio nuo 1986 m. iki šiol ir pasilikau.

Ar visą laiką stovite tik vartuose?Galima sakyti, taip. Tuometis „Tauro“ komandos antrasis treneris Stanislovas Monkus manyje kažką įžvelgė ir pasakė, kad būsiu vartininkė. Kaip pastatė į vartus, taip ir stoviu.

Labai įsiminė 1989 m. pasaulio jaunimo čempionatas Kanadoje, ten atstovavau SSRS jaunimo rinktinei ir laimėjome bronzos medalį. Kaip vartininkei, man teko pagrindinis krūvis. Tada rinktinėje žaidė dar dvi Lietuvos žolės riedulininkės Rasa Krikščiūnaitė ir Ramunė Pilkauskaitė.Niekada neužmiršiu ir per Europos klubų čempionatą su Šiaulių „Tauru“ laimėto bronzos medalio. Kai atstovavau Lietuvos rinktinei, gerai žaidėme per Europos uždarų patalpų čempionatą – tapome vicečempionėmis. Esu sukaupusi daug prizų, skirtų geriausiai čempionatų, įvairių turnyrų vartininkei.

Jūsų gimtajame mieste nėra žolės riedulio. Ką, be sporto, veikiate?Gargžduose anksčiau buvo populiarinamas žolės riedulys, o pastaraisiais metais nebe. Lietuvos vicečempionei „HFTC-Taurui“ atstovauja dar viena gargždietė Inesa Puidokienė, su ja visur kartu važinėjame. Jau 10 metų vystau savo verslą Klaipėdoje – prekiauju gėlėmis. Didelis džiaugsmas – mano šeima. Vyras Vilius, sportavęs mokyklos laikais, mane palaiko, nebara, kai į namus parsitempiu didžiulę vartininkės mantą, džiaugiasi mano pergalėmis. Užauginome dukrą Skirmantę, ji mums padovanojo anūkę Milėją, jai dar nėra nė pusantrų metukų.

Kaip tapti gera vartininke?Pirmiausia reikia to norėti. Jeigu bus noras, bus ir atitinkamas pasirengimas. Antra, reikia daug dirbti, siekti užsibrėžto tikslo. Šiuolaikinis jaunimas kitaip žiūri į žolės riedulį. Mes gyvenome mėgstama sporto šaka, pamatėme pasaulio, kuris anksčiau buvo uždaras. Dabar jaunimui viskas atvira, lieka tik sportu sudominti.Mes pačios verždavomės sportuoti, o dabar jaunimo reikia prašyti, kad ateitų. Vartininkių Lietuvoje buvo ir yra neblogų, tačiau viena ištekėjo ir nebegrįžo, kita metė, trečiai vėjai galvoje. Vartininkė yra vartininkė – ar ji bloga, ar gera, kas nors turi stovėti vartuose.

Ar buvo rungtynių, kurias dar ir šiandien prisimenate?

Vartininko pozicija – viena sunkiausių, kuo jums ji patraukli?Žiūrovai kartais nepastebi gynėjų klaidų, o kai vartininkė praleidžia įvartį, iš karto matyti. Vartininkės duona nėra skalsi. Visą laiką esu įsitempusi. Kai bėgioji aikštėje, įtampos nejauti, o kai stovi vartuose ir stebi žaidimą, tavimi teka lyg elektros srovė.

Keliems klubams atstovavote?Ilgiausiai – Šiaulių „Taurui“. Va čia tai buvo komanda! Profesionali, rimtai žiūrėjo į žolės riedulį. Vienerius metus dar žaidžiau Taškento „Politodele“, bet kai Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais sustiprėjo moterų žolės riedulys, vėl grįžau į Šiaulius. Kai treneris R. Čaikauskas išvažiavo dirbti į Vilnių ir subūrė „HFTC- Tauro“ komandą, paprašė jai atstovauti.

KARJERA NrNr. . 4 4 (9(9999393))

Gargžduose gyvenanti RASA ČEPIENĖ gina Vilniaus komandos vartus.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

KOMANDOS AUTORITETASKLietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas: „Žolės rieduliu Rasa susidomėjo vėlai. Puikių fi zinių domenų mergina labai greitai įsisavino vartininko įgūdžius. Ji išsiskyrė dideliu talentu patikimai saugoti vartus. „Tauro“ komandoje moteris konkuravo su ilgamete vartininke Stase Monkevičiūte, ją netrukus pakeitė. Rasa tapo viena geriausių SSRS aukščiausiosios lygos, kurioje žaidė 12 komandų, vartininkių. Ji atstovavo SSRS jaunimo rinktinei. Kaip vartininkė, Rasa labiausiai sublizgėjo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Atėjo brandos amžius, sukaupta didžiulė patirtis. „Tauro“ moterų žolės riedulio komanda pradėjo žygį

per Europą ir 1993 m. dalyvavo savo pirmajame Europos uždarų patalpų čempionate, penkis sezonus žaidė aukščiausiojoje lygoje. Rasa visą laiką buvo pagrindinė Lietuvos rinktinės vartininkė. Mes turime daug jaunų šios pozicijos žaidėjų, tačiau Rasa už jas yra visa galva pranašesnė. Ji aukšta, vikri, atsidavusi žolės rieduliui. Puikiai jaučia žaidimą, yra didelis komandos autoritetas. Rasa yra visa Lietuvos moterų žolės riedulio istorija. Šiemet per Lietuvos čempionatą niekam nekilo abejonių, kam skirti geriausios vartininkės prizą. Buvo vienintelė kandidatė – Rasa Čepienė. Tokia vartininkė kaip Rasa – pusė komandos.“

Treneriai kalba, kad jau ketinate atsisveikinti su didžiuoju sportu.Sunku pasakyti, kaip bus. Niekada nesakau „ne“. Ir šiemet ketinau nebežaisti, o žaidžiu. Treneris paprašė ir sutikau. Tačiau mano metai jau ne tie – rugpjūčio mėnesį sukaks 47-eri, laikas vietą užleisti jaunimui, tegul kaupia patirtį. Kai stoviu vartuose, galva dirba, bet kojos jau nebe tos. Jau ir špagatą sunku padaryti, ne ta reakcija. Patirties sukaupiau nemažai, bet, kaip sakoma, net pati gražiausia pasaka turi savo pabaigą. Lietuvos čempionatuose dar būtų galima žaisti, tačiau kai išvažiuoji į tarptautines varžybas, pajunti savo metus: ko nors nepadarai, trūksta jaunatviškumo, reakcijos.

Geriausia šių metų Lietuvos moterų žolės riedulio vartininkė 46 metų Rasa Čepienė randa laiko ir sportui, ir verslui, ir anūkei


GYVENIMĄ PAKEITĖ „TOUR DE FRANCE“Pasaulio vicečempionė Liuda Triabaitė dviračių sporte pajuto ir džiaugsmą, ir skausmą

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Pasaulio dviračių čempionato komandinių lenktynių vicečempionė Liuda Triabaitė liepos 7 d. švenčia 50 metų jubiliejų. Didžiajam sportui ji atidavė 19 metų. Nuo jo nenutolo ir dabar – dirba Vilniaus miesto sporto centre ir ugdo jaunuosius dviratininkus.

Kai su Liuda susitikome dviračių sporto bazėje, ji su savo auklėtiniais rengėsi Lietuvos jaunių žaidynių varžyboms Jurbarke. Moteris dažnai su jaunimu taip pat sėda ant dviračio ir išvažiuoja į plentą.

Pažino dvi kartasL. Triabaitė – aštuonių pasaulio čempionatų ir septynių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ dalyvė. Iš pradžių penkerius metus ji atstovavo Prancūzijos klubui „Ebly“, o vėliau porą metų – Lietuvos rinktinei. Liuda – buvusi pasvalietė. Baigusi aštuonmetę mokyklą, atvažiavo mokytis į Panevėžio profesinę technikos mokyklą. Čia ją ir pastebėjo treneris Valerijus Konovalovas, pakvietęs lankyti dviračių treniruotes. Šiandien jubiliatė teigia, kad yra laiminga, jog per 19 savo aktyvaus sportavimo metų dviračių pedalus mynė su dviejų kartų dviratininkėmis: Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja Laima Zilporyte, SSRS čempione Sigute Lizdenyte ir iš jų estafetę perėmusiomis Edita Pučinskaite, Diana Žiliūte, Zita Urbonaite, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtėmis. Liuda niekada neužmirš 1994-ųjų, kai Palerme (Italija) ji tapo 50 komandinių lenktynių vicečempione. Dabar šios rungties varžybų programoje jau nėra. „Mano viena silpniausių vietų buvo kalnai, juose nesijaučiau taip gerai, kaip Edita Pučinskaitė ar Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės. Per varžybas mano pagrindinė užduotis buvo padėti komandos draugėms, kurios galėdavo laimėti varžybas, ir jas vesti į pergalę. Tačiau pasitaikydavo, kad treniruočių draugės ir man sudarydavo galimybę nugalėti. 1994-aisiais laimėjau „Tour de France“ etapą“, – prisimena Liuda.

Lemtinga griūtisTačiau būtent „Tour de France“ lenktynės – vienas skaudžiausių jos gyvenimo etapų. Tai atsitiko 1999 m. rugpjūčio 20 d., iki varžybų pabaigos likus dviem etapams. Liuda pateko į griūtį, smarkiai susitrenkė galvą ir prarado sąmonę. Ji buvo nugabenta į ligoninę, ten praleido kelias dienas. Nebuvo vietos, kurios neskaudėtų. Gydytojai veidą išvagojo siūlėmis.

taurės varžybas, kurios dabar nebevyksta. Liudai pavyko išugdyti Lietuvos jaunučių, jaunių čempionų ir prizininkų. „Tačiau jie baigė vidurines mokyklas, įstojo studijuoti į aukštąsias mokyklas ir su dviračių sportu atsisveikino“, – pasakoja trenerė. Lietuvoje nedaug moterų, dirbančių dviračių sporto trenerėmis. Liuda lenkia pirštus ir vardija: panevėžietės Loreta Zopelienė ir Vitalija Breivienė, vilnietės Valentina Toguzajeva-Pokladok, Raimonda Čerkauskaitė, Eglė Cekanauskaitė, dabar dirbanti Italijoje, ir viskas. „Visada sakydavau, kad niekada nedirbsiu trenere, nes mačiau, koks sunkus tai darbas. Reikia daug nervų, kantrybės, valios. Tačiau greitai teko atsisakyti šių žodžių“, – prisipažįsta Liuda, treniruojanti 18 jaunųjų dviratininkų, tarp jų – ir vieną mergaitę. Talentingų vaikų L. Triabaitė randa per įvairias mokyklų varžybas ar maratonus ir juos kviečia lankyti treniruotes. Vilniaus sporto centre Liuda dviratininkus ugdo su dar

Kai Liuda sugrįžo į namus, po oda dar buvo likę žvyro, ir veidas supūliavo. „Išgyvenau siaubingas dienas – negalėjau valgyti, išmušti priekiniai dantys. Spalio mėnesį profesorius Kęstutis Vitkus man padarė veido operaciją ir, laikui bėgant, pamažu atsigavau“, – prisimena Liuda. Tačiau randai veide liko, ir žymioji dviratininkė su nuoskauda taria: „Dabar nesu fotogeniška...“ Sunki trauma privertė L. Triabaitę baigti sportinę karjerą, kai jai buvo 35-eri.

Kitas gyvenimo etapasPrasidėjo kitas gyvenimo etapas. Tuometis Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos direktorius Gediminas Kastanauskas ją pakvietė dirbti dviračių sporto trenere. Liuda pripažįsta: po tiek metų, praleistų aktyviojo sporto srityje, buvo neįprasta, sunku. Susirinko nemaža mergaičių grupelė ir maždaug penkerius metus glaudėsi sporto bazėje Karoliniškėse. Iš pradžių jaunoji trenerė dar pati su vaikais važinėjo dviračiu. Apie trejus metus dalyvavo ir įvairiose veteranų varžybose, labai mėgo Laimos Zilporytės

„„Visada sakydavau, kad niekada nedirbsiu trenere, nes mačiau, koks sunkus tai darbas. Reikia daug nervų, kantrybės, valios. Tačiau greitai teko atsisakyti šių žodžių.“

L. Triabaitė iki šiol nesiskiria su dviračiu.

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖV

Liuda Triabaitė gimė 1965 m. liepos 7 d. Pasvalio r., Petriškiuose. SSRS sporto meistrė (1982 m.) ir tarptautinės klasės sporto meistrė (1984 m.). Pirmasis treneris – Valerijus Konovalovas. Penkiskart Lietuvos dviračių sporto čempionė (1987–1993 m.), dukart SSRS daugiadienių lenktynių čempionė (1983–1984 m.) ir SSRS tautų spartakiados daugiadienių lenktynių vicečempionė (1986 m.), Baltijos jūros šalių žaidynių 25 km komandinių, 25 km žiedinių (1993 m.) ir 19,5 km atskiro starto (1997 m.) lenktynių laimėtoja.Pasaulio 50 km komandinių lenktynių vicečempionė (1994 m.). 2007 m. baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą.

SUKAKTISNrNr. . 4 4 (9(9999393))

LIUDA TRIABAITĖ – aštuonių pasaulio čempionatų ir septynių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ dalyvė.

keturiais treneriais – Vytautu Juchnevičiumi, G. Kastanausku, V. Toguzajeva-Pokladok ir R. Čerkauskaite.

Dukra žengė mamos pėdomis Liudos pėdomis žengė ir jos dukra Agnė. Ji atstovavo Lietuvos jaunių rinktinei ir porą kartų dalyvavo Europos jaunių čempionate. Dabar jai 25-eri, šiemet baigs Mykolo Romerio universitetą. Liudos vyras – Rolandas Būtėnas – buvęs dviračių sporto mechanikas, o dabar dirba dviračių sporto parduotuvėje „Umarai“. Liuda neslepia – dviratininkus sunku ugdyti. Prastas fi nansavimas, trūksta inventoriaus, apie treniruočių stovyklas svetur galima tik pasvajoti. Todėl visos žiemos bėga Ozo gatvėje esančioje dviračių sporto bazėje, ten jaunimas mina pedalus ant staklių, stiprėja fi ziškai.„Nežinau, ar esu laiminga, gyvenimą susiejusi su dviračių sportu. Neaišku, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs kitoje srityje. Tačiau turiu didelį šeimos palaikymą ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako L. Triabaitė.


„„Kai buvau vaikas, Madrido „Real“ turėjo labai gerą komandą ir, kaip ir daugelis, svajojau joje žaisti. Vėliau, kai „Liverpool“ Čempionų lygos fi nale nugalėjo „Milan“, tapau „Liverpool“ gerbėju.“

TALENTAS VYKINTAS SLIVKA yra rungtyniavęs tokiose komandose kaip „Serie B“ žaidžianti „Modena“, Slovėnijos aukščiausiojo diviziono „Gorica“.

Ingvaras [email protected]

Lietuvos futbolo rinktinės saugas Vykintas Slivka nėra žaidęs nė vieno mačo Lietuvos A lygoje, bet jau buvo registruotas į Italijos „Serie A“ rungtynes.

Kai V. Slivkai buvo 17 metų ir jis atstovavo Panevėžio „Ekrano“ dubleriams, talentingą žaidėją pastebėjo futbolo agentai iš Italijos. Iš pradžių „Brescia“, po to – legendinio Turino „Juventus“ klubų atstovai.„Gimiau, augau ir pradėjau žaisti futbolą Panevėžyje. Paskui išvykau į Italiją“, – sako futbolo talentas.Dabar Vykintui – 20 metų. Jis yra rungtyniavęs tokiose komandose kaip „Serie B“ žaidžianti „Modena“, Slovėnijos aukščiausiojo diviziono „Gorica“. Joms žaidėją nuomojo keturių pastarųjų sezonų Italijos čempionas Turino „Juventus“ klubas. Su juo lietuvis yra pasirašęs sutartį. Birželį vidurio saugas debiutavo Lietuvos rinktinėje per draugiškas rungtynes Vengrijoje su šeimininkų ekipa (0:4). Vėliau žaidė daug triukšmo Lietuvos futbolo bendruomenėje sukėlusiose pralaimėtose rungtynėse su Malta (0:2). Bet labiau įsiminė trečiosios jo rungtynės rinktinėje Europos čempionato atrankoje su Šveicarija Vilniuje (1:2), kur saugas išsiskyrė ne tik aktyvumu, bet ir tuo, kad neišnaudojo

puikios progos pelnyti įvartį, kai buvo išsiveržęs prieš vieną varžovų vartininką.„Sporto“ žurnalisto skambutis futbolininką užklupo Londone, ten V. Slivka leido atostogas. Į Anglijos sostinę jis atvyko kartu su žinomu Lietuvoje humoristu Pauliumi Ambrazevičiumi pasiklausyti mėgstamos grupės koncerto. V. Slivka yra vienintelis iš dabar žaidžiančių lietuvių futbolininkų, atkreipęs vieno Europos superklubų dėmesį ir pasirašęs su juo sutartį.Tiesa, vaikystėje panevėžietis svajojo žaisti kitame klube.

Ar vaikystėje svajojote žaisti kuriame nors dideliame Europos klube? Už kurį klubą sirgote?Taip, svajojau. Kai buvau vaikas, Madrido „Real“ turėjo labai gerą komandą ir, kaip ir daugelis, svajojau joje žaisti. Vėliau, kai „Liverpool“ Čempionų lygos fi nale nugalėjo „Milan“, tapau „Liverpool“ gerbėju.

Bet atsidūrėte Italijoje.Lankiau futbolą, treniravausi ir dalyvaudavau rungtynėse. Pakvietė į mano amžiaus rinktinę. Ten ir pastebėjo, pasiūlė žaisti „Brescia“. Šioje komandoje žaidžiau gal du mėnesius, paskui viskas kažkodėl nutrūko. Matyt, klubai nesusitarė. Kad ir kaip ten būtų, „Brescia“ buvo pirmoji, pakvietusi mane į savo gretas. Po to tikriausiai kažkas iš „Brescia“ mane rekomendavo „Juventus“.

Lietuvos rinktinės slovėnai nelaiko, bet vertina ją pagarbiai.

O ką jūs šiuo metu veikiate? Atostogauju. Atvažiavau į „Blur“ koncertą.

Kiti planuodami atostogas renkasi šiltųjų kraštų paplūdimius.Čia jų reikalas. O man nuo seno patinka muzika. Bet per sezoną retai tenka lankytis kokiame nors koncerte. Nebūna tam laiko. Vasarą stengiuosi atsigriebti.

Kiek dabar mokate kalbų?Italų, anglų, lietuvių ir šiek tiek vokiečių.

O kaip susikalbėdavote Slovėnijoje?Daugiausia itališkai. Nova Gorica yra pasienio su Italija miestas, mūsų treneris taip pat buvo italas.

Per rungtynes su Šveicarija debiutavote Lietuvos rinktinėje. Ką manote apie šios komandos perspektyvas? Ar ji turi galimybių įveikti ką nors daugiau nei San Mariną ir Estiją?Taip. Kodėl ne. Potencialo ji tikrai turi. Tik jai reikia... Na, tiesą sakant, negaliu įvardyti, ko jai trūksta.

O ko pritrūko būtent per rungtynes su Šveicarija? Juk pirmavome. Bet praleidome du įvarčius ir vėl negavome nė taško.Tiksliai vargu ar pasakysiu. Gal sportinio įžūlumo. O gal ir sėkmės.

PER ATOSTOGAS PAPLŪDIMYJE NESIVARTOSu Turino „Juventus“ sutartį sudaręs Vykintas Slivka vaikystėje svajojo vilkėti kitų superklubų marškinėlius

Su Turino klubu pavyko susitarti, todėl su juo ir pasirašiau sutartį.

Iki tol nežaidėte A lygoje nė vienerių rungtynių?Ne, teko žaisti tik „Ekrano“ dublerių komandoje.

Kaip priėmė italai? Ar nebuvo sunku gana paaugliško amžiaus kraustytis gyventi į kitą šalį, garsėjančią kitokia kultūra?Pirmus kelis mėnesius buvo labai sunku. Juo labiau kad italų kalbos visiškai nemokėjau, o angliškai Italijoje nekalba. Komanda priėmė labai šiltai. Apskritai italai yra komunikabilūs žmonės.

Su komanda „Gorica“ sezoną baigėte. Kas bus toliau?To tikrai nežinau. Dabar laukiu tolesnių žinių, tik joms dar šiek tiek ankstoka.

Koks Slovėnijos čempionato lygis?Neblogas. Ten yra „Maribor“ – amžinas čempionas, žaidęs ir Čempionų lygos grupių etape. Taip pat, mano nuomone, yra keturios gero lygio komandos. Man Slovėnijos čempionatas yra labai geras variantas.

Ar slovėnai – mūsų rinktinės varžovai atrankos grupėje – kalba apie nacionalines komandas, akistatas su lietuviais?Mūsų klubo masažuotojas dirba ir Slovėnijos rinktinėje, su juo dažnai pakalbame apie rinktinių reikalus. Svarbiausia varžove

žaidžianti „Modena“, Slovėnijos aukščiausiojo diviziono „Gorica“.

V. Slivka rado savo vietą Lietuvos rinktinėje.Sauliaus Čirbos (LFF.lt) nuotr.


Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Alytuje gimusi ir augusi Brigita Virbalytė-Dimšienė – universali ėjikė. Jai priklauso 5 km (21 min. 31,15 sek.), 10 km (43 min. 36 sek.),20 km (1 min. 30,55 sek.) ir 50 km (4 val. 25 min. 21 sek.) nuotolių Lietuvos rekordai.

Neretai po fi nišo vos spėjusi atgauti kvapą ji ima į rankas mikrofoną ir kalbina kitus varžybų dalyvius. B. Virbalytę-Dimšienę sporto mėgėjai žino ne tik kaip lengvaatletę, Londono olimpinių žaidynių dalyvę, bet ir kaip LRT sporto žinių reporterę.

Įgyvendinai didžiausias savo svajones: mokydamasi Alytuje, norėjai tapti sporto žurnaliste ir ja tapai. Studijuodama Vilniaus universitete žurnalistiką, troškai tapti olimpiete ir savo tikslą pasiekei. Apie ką dar svajoji?Išsipildžius šioms dviem svajonėms, norisi, kad jos mano gyvenime pasiliktų kuo ilgiau. Supratau, kad be didžiojo sporto negaliu gyventi. Šiemet vasario 1-ąją man sukako 30 metų ir norom nenorom pradėjau galvoti, kad ne už kalnų sportinės karjeros pabaiga. Tačiau stengsiuosi daryti viską, kad ėjimo takelyje pasilikčiau kuo ilgiau. Sportinis ėjimas – dalis mano gyvenimo, šalia yra ir žurnalistika. Kartais atrodo, kad sukantis tokiu dideliu tempu sunku ištverti ir išgyventi, bet užtenka pabūti porą dienų be sporto ir darbo ir suprantu, kad kitaip negalėčiau.

Kiek šiemet startavai, įvykdei visus Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvus. Vadinasi, esi labai gerai pasirengusi šiam sezonui?Olimpinis normatyvas man nepakluso tik per tarptautinį Alytaus festivalį, tuomet kartu vyko ir Lietuvos 20 km sportinio ėjimo čempionatas. Iš vakaro pasigavau kažkokį gerklės virusą, jis mane pakirto tiesiog per kelias valandas. Labai gaila, kad taip atsitiko, galėjau kovoti dėl pirmosios vietos ir čempionės titulo. Nurijau karčią piliulę, nesuvaldžiau ašarų. Tačiau prieš akis pagrindinės sezono varžybos – pasaulio čempionatas Pekine, ten norisi pasirodyti kuo geriau. O sezono pabaigoje, kaip sakoma, desertas –10 km nuotolis, kurį labai mėgstu, nes esu gana greita. Bandysiu pagerinti savo geriausią rezultatą.

Alytuje po fi nišo sunkiai tramdei ašaras. Esi labai jautri, reaguoji į mažiausias nesėkmes?Nemanau. Esu iš tų, kurie sukauptą blogį nori išverkti,

niekada jo nelaikau savyje. Visada sakau, kad esu stipri asmenybė. Mano moto – pralaimėjimas gėdos vertas tik tada, kai lengvai pasiduodi. Man didelės emocijos sukyla ir po gero pasirodymo, tada taip pat galiu apsiverkti, tik džiaugsmo ašaromis. Esu gana emocinga, tokiose situacijose negaliu susivaldyti.

Lietuvos čempionate pelnytas sidabro medalis – taip pat puikus laimėjimas. Nesi juo patenkinta?Nelabai. Prieš mėnesį dalyvavau Europos taurės varžybose, per treniruotes taip pat ėjau daug greičiau, todėl Alytuje buvo visos galimybės pagerinti asmeninį rekordą. Negaliu sakyti, kad man distancijoje buvo labai karšta, to tikrai nejutau, tik liga sugriovė visus mano planus. Labiausiai gaila įdėto darbo. Alytuje turėjau puikią progą įrodyti, kad per pratybas laiko veltui neleidau. Pekine per pasaulio čempionatą siekti asmeninio rezultato bus labai

sudėtinga – ten visiškai kitokios klimato sąlygos. Pagrindinis mano tikslas – ne asmeninis rekordas, o kuo aukštesnė vieta.

Ar mėgsti dalyvauti varžybose gimtajame Alytuje?Ne, nes man tai – papildoma atsakomybė. Visi aplinkiniai trokšta, kad laimėčiau varžybas namie. Prieš porą metų visada reikėdavo varžytis su Kristina Saltanovič, o dabar – su Neringa Aidietyte. Kai dalyvauju kitur, neslegia tokia didelė atsakomybė. Kitose varžybose tikrai būčiau šimtu procentų pasitraukusi iš trasos, nes savęs kankinimas tikrai nieko gero neduos.Gimtajame mieste labai nualinau save, ėjau sukandusi dantis. Distanciją per didžiules kančias baigiau vien dėl tų žmonių, kurie atėjo manęs palaikyti.

Ar grįžusi į Alytų sportuoji?Į gimtinę labai retai grįžtu, čia pasportuoju gal tik vieną kartą per metus. Dažniau keliauju į vyro gimtinę Lazdijų rajone

Avižieniuose. Šalia yra ir mano kaimas Buteliūnai, kuriame anksčiau gyveno močiutė. Kartais ten ir pasitreniruoju. Tačiau man geriausia vieta pasaulyje – Vingio parkas. Man čia treniruotis – šventas reikalas. Ir tik pasitaikius laisvam šeštadieniui važiuojame į kaimą. Vingio parke labai smagu treniruotis su N. Aidietyte.

Varžybas visada stebi tavo vyras Marius. Ar jis tave lydi ir į keliones užsienyje?Jis stebi visas Lietuvoje vykstančias varžybas, man daug padeda. Aistringi mano sirgaliai yra ir tėveliai – Vilija ir Liubertas Virbaliai, brolis Rimvydas. Kai šeima stebi varžybas, man sunkiau rungtyniauti, nes tenka didesnė atsakomybė. Kai man nesiseka, ne lengviau ir jiems.

LRT, manau, norėtų, kad dirbtum kaip etatinė darbuotoja. Kokių turi planų po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių?Kol kas atvirai niekas nesakė, kad norėtų mane matyti etatine darbuotoja. Esu labai patenkinta tomis sąlygomis, kurios yra dabar. Suprantu, kad kolegoms reikia daugiau mano pagalbos, kartais dėl varžybų ar treniruočių kai ko ir nepadarau. Kol kolegos mane kęs tokiomis sąlygomis, tol dirbsiu. Esu kritiška, kartais atrodo, kad žurnalistikai skiriu per mažai dėmesio. Reportažus norisi parengti kuo kokybiškiau ir objektyviau, kad žiūrovai ir mano pašnekovai būtų tuo patenkinti. Negaliu lygiuotis į geriausius Lietuvos sporto žurnalistus, bet stengiuosi kuo geriau atlikti savo darbą, nes visada esu maksimalistė, noriu, kad visi džiaugtųsi mano darbu.

Gyveni Rubežiaus kaime prie Lentvario. Kodėl pasirinkai šią vietovę? Juk treniruotis ir dirbti važinėji į Vilnių.Lentvaris – 20 km nuo Vilniaus, nėra taip toli. Mašina atvažiuoju per 20 minučių. Į namus grįžtu tik vakare ir visada galiu pabūti gryname ore, atsisėsti ant pievelės ir ramiai išgerti arbatos. Tai, manau, daug geriau, nei gyventi Vilniaus šurmulyje. Gyvenu Lentvaryje, o namas – dar viena mano svajonė. Tačiau su vyru kol kas neskubiname įvykių ir nežinome, kada jį turėsime.

Ar galvoji apie šeimos pagausėjimą?Kol kas mano šeima – vyras ir tėvai. Pasibaigus Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms mano planuose vaikų dar nėra, o paskui žiūrėsime. Laukiu tos dienos, kai atsikėlusi galėsiu pasakyti: dabar jau esu subrendusi tapti mama ir noriu ja būti. Kol kas motinystei nesu pasirengusi.

VEIDAS BRIGITĄ VIRBALYTĘ-DIMŠIENĘ sporto mėgėjai žino ne tik kaip lengvaatletę, bet ir kaip LRT sporto žinių reporterę.

ĖJIKĖ SVAJONES VERČIA REALYBEKeturių Lietuvos rekordų autorė Brigita Virbalytė-Dimšienė neįsivaizduoja savo gyvenimo be sporto ir darbo

„„Sportinis ėjimas – dalis mano gyvenimo, šalia yra ir žurnalistika. Kartais atrodo, kad sukantis tokiu dideliu tempu sunku ištverti ir išgyventi, bet užtenka pabūti porą dienų be sporto ir darbo ir suprantu, kad kitaip negalėčiau.“

B. Virbalytės-Dimšienės olimpinė svajonė

išsipildė Londone.Alfredo Pliadžio nuotr.


STILIUS Pirmasis GABRIELIAUS LIAUDANSKO išmargintas šalmas buvo skirtas Lietuvos ledo ritulio rinktinės vartininkui Nerijui Dauksevičiui.

Mažvydas [email protected]

Visame pasaulyje ledo ritulio vartininkai išsiskiria spalvingais šalmais, išmargintais įvairiausiais piešiniais. Ypač tai mėgsta stipriausios pasaulio lygos NHL vartų sargai. Ne mažiau akį traukia ir garsių lenktynininkų galvos apsaugos – kartais vien pamačius šalmą galima pasakyti, kieno galvą jis saugo.

Įspūdingai atrodantys šalmai sudomino ir vieną grupės „G&G Sindikatas“ lyderių Gabrielių Liaudanską-Svarą. „Kadangi pats žaidžiu ledo ritulį ir piešiu, pro akis nepraslydo vartininkų pomėgis puošti šalmus. Pagalvojau: kodėl nepabandžius?“ – kilusią idėją prisimena Vilniaus ledo ritulio komandos „Hockey Punks“ kapitonas Svaras.

Puošia VyčiuPirmasis G. Liaudansko išmargintas šalmas buvo

skirtas Lietuvos ledo ritulio rinktinės vartininkui Nerijui Dauksevičiui, kai praėjusiais metais Vilniuje vyko pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės varžybos. Vartininko šalmą atlikėjas patobulino nupiešdamas Vytį. Šiuo simboliu jis neseniai papuošė ir Lenkijos bei Lietuvos trasose pergales skinančio jaunojo kartingų lenktynininko Gusto Grinbergo šalmą.„Kadangi pirmasis šalmas buvo skirtas rinktinės žaidėjui, ginančiam šalies garbę, Vytis savaime tapo tuo simboliu. Jį labai dažnai įpinu dėl dviejų priežasčių – žmonės patys to prašo ir apskritai Vytis – puikus simbolis, susijęs tiek su mūsų šalimi, tiek su kovojimu, nepasidavimu, veržimusi į priekį. Jis tinka visais sporto aspektais“, – mano Svaras.G. Liaudanskas, su bendraminčiais įkūręs kolektyvą „Vyrai plačiais drabužiais“, yra papuošęs ir kitų sporto šakų atstovų šalmus. Pasak

ŠALMUS PAVERČIA MENO KŪRINIAIS„„NHL vartininkų šalmai man atrodo kaip stebuklas. Pamažu atrandu naujų sluoksniavimo, išryškinimo, šešėlio ir kitokių paslapčių. Ir su kiekvienu šalmu tobulėju. Manau, kad ateis laikas, ir mes galėsime padažyti ne prasčiau.“

Gabrieliaus Liaudansko-Svaro išmargintais šalmais Lietuvos sportininkai skrieja ir ledu, ir kartingo trasomis

Gabrieliaus, jie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šioje sferoje ir užsakymų nėra labai daug.

Lygiuojasi į geriausiusSvaras juokauja, kad piešimo, kaip ir visų kitų gyvenimo veiklų, jis mokosi savarankiškai, tad yra savamokslis. Pasak jo, marginant šalmus naudojamos įvairios ir sudėtingos technikos, o mokytis dar reikia daug.„NHL vartininkų šalmai man atrodo kaip stebuklas. Pamažu atrandu naujų sluoksniavimo, išryškinimo, šešėlio ir kitokių paslapčių. Ir su kiekvienu šalmu tobulėju. Manau, kad ateis laikas, ir mes galėsime padažyti ne prasčiau“, – viliasi jis.Piešinių idėjų muzikantas semiasi stebėdamas kitų menininkų darbus, piešinius, kompozicijas. Kai kurios idėjos gimsta galvoje, o jas išreikšti padeda internetas, knygos ar bendraminčiai. Kūrėjas pasakoja, kad vienas šalmas piešiniu papuošiamas maždaug per tris savaites – viskas priklauso nuo kūrinio

sudėtingumo. Jis taip pat sutinka, kad tai – nepigus malonumas.„Nepigus ne tiek tiesiogine reikšme. Tam reikia labai daug laiko, bandymų, keitimų ir laukimo. Žmonės mėgsta vertę skaičiuoti pagal tai, kiek gali uždirbti pinigų per tam tikrą laiką. Jei lygintume taip, šis malonumas labai brangus. Ir pačios priemonės, lakavimas daug kainuoja. Bet geri dalykai juk niekada nebūna pigūs“, – šypsosi Svaras. Dar vienas svarbus aspektas, atperkantis viską, – malonumas. Jei jo nebejaustų, atlikėjas tiesiog atsisakytų veiklos.

Kūryba – įvairiapusėDauguma Svaro piešinių atgula ant marškinėlių ar bluzonų. Pagrindinė jo kūrybos linija pinasi aplink jo gyvenimo kredo: „Visos kaukolės šypsosi.“ Vyras su kompanija ir dekoruoja, tačiau tai tik pomėgis, į kurį jie žiūri kaip į meną. Dažniausiai menininkai pateikia idėją, o ja susidomi konkretūs užsakovai.

„Paprastai nevykdome tiesioginių užsakymų – priimame idėją, pateikiame ją savaip ir nupiešiame. Mes tai vertiname kaip meną, o ne amatą. Aišku, atsižvelgiame į užsakovą, jeigu jis prašo ko nors konkretaus. Bet jeigu mums tai nepriimtina moralės požiūriu, be abejo, nedarome“, – pasakoja atlikėjas. Išskirtinis ir Svaro kiemas. Jis džiaugiasi, kad jo gyvenamųjų namų bendruomenė teigiamai žiūri į jo veiklą ir nesiskundžia. Gabrielius kieme jau išmargino transformatorinę ir pavertė ją vadinamuoju „bumboksu“ (angl. boombox – muzikos grotuvas). Kadangi kieme žaidžia daug vaikų, vandentiekio dangčius jis papuošė įvairiais animacinių fi lmų personažais, o ties įvažiavimu į kiemą su draugais nupiešė didelį ženklą, perspėjantį apie lakstančius mažylius. „Kai išėjęs į gatvę apsidairau ir pamatau suskilinėjusį, pilką betoną, norisi sukurti tai, kas džiugintų“, – atvirai kalba Svaras.

Jaunojo lenktynininko G. Grinbergo šalmą puošia Vytis.

G. Liaudanskas pats žaidžia ledo ritulį.

sportas nr4 (2015m)

Documents