sportas nr1 (2013m)

24
4,5 p. 8 p. 10 p. 15 p. Nr. 1 (970) 2013 BALANDIS TĖVYNĖS ILGESYS Anglijoje ne vienus metus gyvenanti olimpinė čempionė Rūta Meilutytė ilgisi tėvynės. Anot britų spaudos, plaukikės tėvas Saulius stengiasi nuslopinti ilgesį gamindamas silkių ar rūkytos šoninės patiekalus. 3 p. www.sportas.info LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS Nr. 1 (970 0 0 0 0 0 0 ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) POKALBIS VEIDAS SPORTUOJAM ŽVILGSNIS Jaunystėje imtynes į mokslus iškeitęs premjeras Algirdas Butkevičius laisvalaikiu stengiasi pasisemti energijos sportuodamas. Dviejų olimpiadų dalyvė badmintonininkė Akvilė Stapušaitytė tiki, kad jos valanda išmuš 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse. Ketinančius išmėginti ledo ritulį kartais stabdo baimė apsijuokti ir aprangos kainos. Bet noras žaisti nugali visas kliūtis. Vilniaus „Žalgirio“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė tiki prietarais ir su komanda nekeliauja nei autobusu, nei lėktuvu. www.tavosiena.lt

Upload: sporto-leidiniu-grupe-sporto-leidiniu-grupe

Post on 06-Mar-2016

234 views

Category:

Documents


4 download

DESCRIPTION

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ !

TRANSCRIPT

Page 1: SPORTAS Nr1 (2013m)

4,5 p.

8 p.

10 p.

15 p.

Nr. 1 (970) 2013 BALANDIS

TĖVYNĖSILGESYS

Anglijoje ne vienus metus gyvenanti olimpinė čempionė Rūta Meilutytė ilgisi tėvynės. Anot britų spaudos, plaukikės tėvas Saulius stengiasi nuslopinti ilgesį gamindamas silkių ar rūkytos šoninės patiekalus. 3 p.

www.sportas.info

LIETUVOSTAUTINIOOLIMPINIOKOMITETOŽURNALAS

Nr. 1 (9700000000000))) )))) ) ) ))))))))))) )) )))))) )))) ))))))))

POKALBIS

VEIDAS

SPORTUOJAM

ŽVILGSNIS

Jaunystėje imtynes į mokslus iškeitęs premjeras Algirdas Butkevičius laisvalaikiu stengiasi pasisemti energijos sportuodamas.

Dviejų olimpiadų dalyvė badmintonininkė Akvilė Stapušaitytė tiki, kad jos valanda išmuš 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse.

Ketinančius išmėginti ledo ritulį kartais stabdo baimė apsijuokti ir aprangos kainos. Bet noras žaisti nugali visas kliūtis.

Vilniaus „Žalgirio“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė tiki prietarais ir su komanda nekeliauja nei autobusu, nei lėktuvu.

ww

w.ta

vosi

ena.

lt

Page 2: SPORTAS Nr1 (2013m)

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

LEIDĖJAVšĮ “Sporto leidinių grupė”Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17 LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

RedaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 686 09 700

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 646 83 314Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 0237

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4000

ATGARSIAI 91VYTAUTAS GRYBAUSKAS nesulaukė 91-ojo gimtadienio, kurį būtų paminėjęs balandžio 3 d. Garsus išeivijos

sporto veikėjas kovo 17 d. iškeliavo Anapilin.„Per dvi treniruočių stovyklas dėl oro sąlygų į lauką pavyko išeiti tik du kartus. Daugiausia darbo buvo

prie tinklo. Ir tose varžybose dalyvavau be jokio rimtesnio tikslo. Norėjau sukelti organizmui šiokį

tokį šoką – juk yra skirtumas, kai dirbi prie tinklo ir iš karto po to dalyvauji varžybose lauke. Tai ir

sudalyvavau. Ir visai neblogai pasisekė.

VIRGILIJUS ALEKNA anksti pradėjo sezoną – 41 metų atletas kovo 16 d. užėmė antrąją vietą Europos metimų taurės varžybose Ispanijoje, nusviedęs diską 64 m 66 cm.

DARVYDAS ŠERNAS

ROLANDAS DOVIDAITIS

DIRKAS BAUERMANNAS

AGNĖ SEREIKAITĖ

ISABELLA TOBIAS

Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas D. Šernas įmušė įvartį, padėjusį mūsų šalies komandai iškovoti tašką pasaulio čempionato atrankos mače su slovakais. Rungtynės Žilinoje baigėsi 1:1. Lietuviai, per 5 dvikovas surinkę 5 taškus, G grupėje užima 4-ąją vietą.

Lietuvos automobilių klubo (LAK) suvažiavime naujuoju prezidentu buvo išrinktas R. Dovidaitis. LAK, tikrasis Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) narys, kasmet rengia tradicinį ralį „Aplink Lietuvą“ ir „Vilniaus“ ralį.

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos vairą perėmė ilgametis Vokietijos rinktinės strategas D. Bauermannas. Jis sostinės klubo trenerio poste pakeitė Darių Maskoliūną. Su vokiečiu pasirašyta sutartis iki sezono pabaigos su galimybe ją pratęsti dar metams.

Geriausia Lietuvos čiuožėja trumpuoju taku A. Sereikaitė Italijoje pranoko konkurentes 500 m, 1 000 m, 1 500 m distancijose ir tapo absoliučia Europos jaunimo taurės laimėtoja. Šį titulą 18-metė vilnietė iškovojo penktą kartą iš eilės.

Paaiškėjo, kad amerikietės ledo šokėjos I. Tobias, kartu su lietuviu Deividu Stagniūnu iškovojusios kelialapį į 2014 m. olimpines žaidynes, šaknys – Lietuvoje. Čiuožėjos mamos dėdė tvirtina, jog jo senelis gimė ir augo Alytaus apylinkėse.

Vieną po kito į Kauno „Žalgirį“ stiprius ir kartu brangius žaidėjus sukvietęs Vladimiras Romanovas atsisakė turėtų klubo akcijų ir paliko Lietuvos čempionus su milžiniška skolų našta.Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) pieš.

V

AS

Page 3: SPORTAS Nr1 (2013m)

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

Kovo 19 d. 16-ąjį gimtadienį atšven-tusi plaukikė Rūta Meilutytė sporto srityje jau pasiekė tiek, kiek kitiems nepavyksta per visą gyvenimą.Londono olimpinėse žaidynėse pa-saulį pergale 100 m rungties krūtine distancijoje pribloškusi tada dar 15-metė lietuvė vėliau nesumažino apsukų ir gruodį pasaulio čempio-nate Stambule nuskynė du aukso ir vieną sidabro medalį.Už įspūdingą pasirodymą arenose R. Meilutytė skynė laurus įvairiuose rinkimuose.

2012 m. geriausia ir populiariausia Lie-tuvos sportininke R. Meilutytė išrinkta ir seniausiai mūsų šalyje rengiamuose rinkimuose, kuriuos organizuoja lai-kraštis „Sportas“, o pastaraisiais me-tais – ir portalas „sportas.info“.Antroji vieta atiteko šiuolaikinės pen-kiakovės olimpinei čempionei Laurai Asadauskaitei, trečioji – Londone si-dabrą iškovojusiam kanojos irkluoto-jui Jevgenijui Šuklinui.Į R. Meilutytės gyvenimą, praėjus aš-tuoniems mėnesiams nuo Londono olimpinių žaidynių, pažvelkime Di-džiosios Britanijos žiniasklaidos akimis.

Dienotvarkė nepasikeitėPraėjo aštuoni mėnesiai nuo tada, kai Rūta Meilutytė laimėjo 100 m plauki-mo olimpinį auksą. Po šio triumfo lie-tuvės gyvenimas, atrodytų, turėtų būti jau kitoks, bet, kaip sako ji pati, iš tiesų niekas nepasikeitė. Ji vis dar keliasi 4.50 val. pasirengusi dviejų valandų ankstaus ryto treniruotei. Penkias die-nas per savaitę vis dar eina į mokyklą. Vis dar nekenčia matematikos, fi zikos ir mėgsta biologiją bei fi zinį lavinimą. Po pamokų mergina vis dar eina į ba-seiną ir treniruojasi dvi valandas popi-et. Tai skamba labai nedėkingai, bet ji turi vieną ar dvi nedideles privilegijas.„Manau, – sako plaukikė krizendama. – Mokytojai dabar labiau linkę atleisti mano išdaigas.“R. Meilutytės Plimuto koledžo moks-lo draugai laiko jos sėkmę pavyzdžiu. Kartu su britų šuolių į vandenį pasi-

didžiavimu Tomasu Daley jiedu buvo laikomi dviem mokyklos žvaigždė-mis. Kitaip nei iš T. Daley, niekas prieš žaidynes iš R. Meilutytės labai daug nesitikėjo. Juk su ja varžėsi dvi šių lai-kų geriausios pasaulio plaukikės: aus-tralė Leisel Jones ir 11 olimpinių bei 14 pasaulio čempionato medalių iškovo-jusi amerikietė Rebecca Soni.„Buvo puiku rungtyniausi tame pa-čiame plaukimo take su jomis“, – sakė R. Meilutytė. Prieš žaidynes ji planavo patekti į fi nalą. Lietuvė būtų laiminga ir tuo. O laimėtas auksas ją šokiravo. Prieš plaukimą neatrodė, kad mergina nervintųsi, bet po to paauglei teko ko-voti su galvos skausmu.„Aš tikėjausi tik pasiekti geriausią savo laiką, maniau, kad jo patekti į fi nalą už-teks. Aš būčiau buvusi laiminga atplau-kusi aštunta. Tikrai negalvojau apie medalį. Nustebinau pati save“, – kraipė galvą sportininkė. Tą naktį ji negalėjo patikėti tuo, ką padarė, ir užmigo su medaliu pižamos kišenėje.

Didžiuojasi būdama lietuvėPirmas dalykas, kurį britų spauda no-rėjo sužinoti, – ar R. Meilutytė sutiktų pakeisti pilietybę. Jos šeima persikė-lė į Plimutą 2010 m., nes Rūtos tėvas Saulius dirbo svetur. Nuo tada klube „Plymouth Leander“ lietuvę treniruo-ja Jonathanas Ruddas.R. Meilutytė atsakė trumpai: „Aš la-bai didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Gy-venau Lietuvoje beveik visą savo gy-venimą, mano visa šeima yra iš ten, ir aš nesuprantu, kodėl turėčiau keisti savo pilietybę.“Plaukikė iki šiol ilgisi tėvynės, nors tė-vas Saulius stengiasi nuslopinti ilgesį gamindamas silkių ar rūkytos šoninės patiekalus.

Specialistai nutildė kaltintojus Olimpinių žaidynių metu atsirado tokių, kurie stebėjosi, kodėl Rūtai ne-metami kaltinimai, persekioję 16 metų Kinijos plaukikę Ye Shiwen po šios laimėto olimpinių žaidynių medalio. JAV plaukimo trenerio Johno Leonar-do, abejojusio dėl Ye, atsakymas buvo

toks: „Niekas nėra įžvelgęs nieko to-kio, kas kalbėtų apie Lietuvos plau-kikės kūno anomalijas. Ji tiesiog yra gera ir labai greita plaukikė.“ Trumpai tariant, J. Leonardas matė užtektinai Rūtos pasirodymų jaunimo čempiona-tuose, kad suprastų, kokia gera plau-kike ji yra, ir nemano, kad jos laikas olimpinėse žaidynėse buvo toks neį-tikėtinas, kad leistų ją kuo nors įtarti.R. Meilutytė atsiriboja nuo viso to. Ji tiki, kad „sunkiausiai dirbantis asmuo laimi“. Maloniausias dalykas, jai nu-tikęs po olimpinių žaidynių, – sugrį-žimas į baseiną Stambule, kur vyko trumpojo baseino pasaulio čempiona-tas. Jame lietuvė pagerino abiejų plau-kimo krūtine distancijų (50 ir 100 m) Europos rekordus ir laimėjo sidabro medalį plaukdama 100 m distanciją kompleksiniu būdu. Sportininkė sako, kad plaukimas krūtine jai patinka, nes „viską lemia technika, o ne fi zinė jėga.“ Tačiau ji gali konkuruoti ir kitose rung-tyse. Britų universitetų čempionate Še-fi lde praėjusi mėnesį R. Meilutytė net 8 sek. pagerino Lietuvos 200 m komplek-siniu būdu plaukimo rekordą. Jos laiko (2 min. 13,69 sek.) būtų užtekę patekti į olimpinių žaidynių pusfi nalį.

Sunkus triūsas atsiperkaDidžiojoje Britanijoje vykusiame „Bri-tish Gas International“ čempionate R. Meilutytė laimėjo 50 ir 100 m plaukimo krūtine rungtis. Abejose ji pagerino sau priklausiusius Lietuvos rekordus. Ji dalyvavo ir plaukimuose laisvuoju stiliumi, nugara bei peteliške.„Visa tai yra tik dalis pasiruošimo pa-saulio čempionatui, kuris vyks Barse-lonoje liepos ir rugpjūčio mėnesiais“, – teigė plaukikė.Jeigu lietuvei ir toliau taip gerai seksis, ji Barselonoje plauks ne tik krūtine, bet ir kompleksiniu būdu. Tvarkaraš-tis sunkus, bet R. Meilutytė laiminga, taikstydamasi prie jo. „Po olimpinių žaidynių supratau vieną dalyką – sun-kus triūsas atsiperka“, – sakė plaukikė.

Daugiau plaukimo naujienų skaitykite www.sportas.info

Laikraščio „Sportas“ rinkimų istorija. Populiariausi Lietuvos sportininkai

1956 m. ALGIRDAS ŠOCIKAS boksas 1957 m. JONAS PIPYNĖ lengvoji atletika1958 m. BIRUTĖ KALĖDIENĖ lengvoji atletika1959 m. ADOLFAS VARANAUSKAS lengvoji atletika 1960 m. ZIGMAS JUKNA ir ANTANAS BAGDONAVIČIUS irklavimas1961 m. ZIGMAS JUKNA ir ANTANAS BAGDONAVIČIUS irklavimas 1962 m. ANTANAS VAUPŠAS lengvoji atletika 1963 m. ADOLFAS VARANAUSKAS lengvoji atletika 1964 m. RIČARDAS TAMULIS boksas 1965 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis 1966 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis 1967 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis 1968 m. DANAS POZNIAKAS boksas 1969 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis1970 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis 1971 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis 1972 m. MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis 1973 m. VLADAS ČESIŪNAS baidarių ir kanojų irklavimas1974 m. VLADAS ČESIŪNAS baidarių ir kanojų irklavimas1975 m. ČESLOVAS JEZERSKAS savigynos sportas1976 m. ANGELĖ RUPŠIENĖ krepšinis1977 m. VILHELMINA BARDAUSKIENĖ lengvoji atletika 1978 m. VILHELMINA BARDAUSKIENĖ lengvoji atletika1979 m. LINA KAČIUŠYTĖ plaukimas 1980 m. LINA KAČIUŠYTĖ plaukimas 1981 m. ROBERTAS ŽULPA plaukimas1982 m. VLADAS TURLA šaudymas1983 m. ANA AMBRAZIENĖ lengvoji atletika1984 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1985 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1986 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1987 m. ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis1988 m. GINTAUTAS UMARAS dviračių sportas1989 m. ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis1990 m. ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis1991 m. ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis1992 m. ROMAS UBARTAS lengvoji atletika1993 m. VITALIJUS KARPAČIAUSKAS boksas1994 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1995 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1996 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1997 m. ARVYDAS SABONIS krepšinis1998 m. DIANA ŽILIŪTĖ dviračių sportas1999 m. EDITA PUČINSKAITĖ dviračių sportas2000 m. VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika2001 m. VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika2002 m. RAIMONDAS RUMŠAS dviračių sportas2003 m. VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika2004 m. VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika2005 m. ŽYDRŪNAS SAVICKAS galiūnų sportas2006 m. VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika2007 m. VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika2008 m. EDVINAS KRUNGOLCAS šiuolaikinė penkiakovė2010 m. MARIUS STANKEVIČIUS futbolas2011 m. MINDAUGAS GRIŠKONIS irklavimas2012 m. RŪTA MEILUTYTĖ plaukimas

Triumfu Londono olimpinėse žaidynėse net save nustebinusi ir sutrikdžiusi R. Meilutytė

dabar – savimi pasitikinti paauglė, kurios pergalės jau niekam nėra staigmena.

Elijaus Kniežausko nuotr.

VISI RINKIMŲ LAUREATAI

RINKIMAIBBALALANANDIDISS20201313 BBALALANANDD

RŪTA MEILUTYTĖ išrinkta populiariausia Lietuvos sportininke seniausiai mūsų šalyje rengiamuose rinkimuose, kuriuos organizuoja laikraštis „Sportas“.

„Po olimpinių žaidynių supratau „Po olimpinių žaidynių supratau vieną dalyką – sunkus triūsas vieną dalyką – sunkus triūsas atsiperka“, – teigė geriausia metų atsiperka“, – teigė geriausia metų sportininkė Rūta Meilutytėsportininkė Rūta Meilutytė

Page 4: SPORTAS Nr1 (2013m)

4 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius šių metų lapkričio 19 d. minės 55 metų gimtadienį. Jis – sporto žmogus, aktyviai sportuojantis ir dabar. Šiandien premjeras dalijasi savo mintimis apie Lietuvos sportą, aktualijas ir laisvalaikįPo Vyriausybės šimtadienio prem-jeras su žmona Jolanta išvyko sa-vaitę pailsėti į Ispanijai priklausian-čią Gran Kanarijos salą ir čia bus iki Šv. Velykų. Prieš išvykdamas A. Butkevičius sakė, kad jo atosto-gos bus aktyvios ir sportiškos.

Lietuvos ministru pirmininku tapo sporto žmogus. Ar galima tikėtis, kad nuo to Lietuvos sportui bus geriau? – paklausėme premjero.

Kūno kultūrai ir sportui XVI Vyriausybės programoje skyrė-me nemažai dėmesio ir siekiame programą įgyvendinti. Su Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD) aptarėme numatomus ateinančių kelerių metų darbus. Nemažai projektų yra pradėta, tačiau iki šiol jie strigo dėl lėšų stygiaus. Mano pozicija tokia: turime pirmiausia baigti pradėtus projektus, išspręsti įsisenėjusias problemas ir tada imtis naujų.

Į premjero kėdę sėdote, turėda-mas nemažai gražių sumanymų, susijusių ir su sporto sritimi. Kokie jie? Maloni naujiena – Vy-riausybė planuoja atleisti sporto bazes nuo nekilnojamojo turto mokesčio.

Jau dabar Lietuvos olimpinio sporto centro bazės nemoka nekilnojamojo turto mokesčio. Kai kurios savivaldybės savo tarybų sprendimu sporto objektus yra atleidusios nuo šio mokesčio, kitos – ne. Todėl Vyriausybės programoje numatėme įstatymu įtvirtinti galimybę atleisti sporto paslaugas teikiančius objektus nuo nekilnojamojo turto mokes-čio. Taip tikimės pagerinti fi nansi-nę sporto situaciją ir skatinti tiek profesionalų, tiek mėgėjų sportą.

Ar esate patenkintas dabartine Lietuvos sporto padėtimi, kas jums labiausiai kelia nerimą?

Džiugina jaunoji sportininkų karta. Ji įrodė, kad yra stipri, va-linga, pajėgi kovoti. Tai ne vienos dienos ir ne vienų metų atletų bei trenerių triūso rezultatas. Nerimą kelia šioks toks sporto bendruomenės susiskaidymas ar nesusikalbėjimas. Per beveik tris mėnesius buvau susitikęs su įvairiais sporto bendruomenės at-stovais – treneriais, sportininkais,

sporto institucijų vadovais. Akcentavau būtinybę sporto bendruomenei būti vieningai, pradedant, žinoma, nuo sporto institucijų įsiklausymo į sporti-ninkų poreikius ir atsakomybę, sprendžiant sporto klausimus.

Kaip manote, kiek Lietuvos sportui užtektų pinigų, norint oriai gyventi?

Pinigų niekada neužteks, tačiau tiek, kiek turime, privalome tikslingai paskirstyti ir panaudoti efektyviai. Sporto lėšos 2011 m. Lietuvoje perkopė per pusę mili-jardo litų, įskaitant savivaldybių, KKSD asignavimus, lėšas, gautas nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir t. t. Reikia atskirti lėšas, skiriamas sporto infrastruktūros plėtrai, ir tas, kurios tiesiogiai skiriamos tiek fi ziniam aktyvumui ir kūno kultūrai lavinti, tiek didelio meis-triškumo sportininkams rengti. Šiais metais skirtas 31 mln. litų sporto objektų statybai. Turime naudotis sporto centrais, o jų paslaugos turi būti prieinamos visiems – ir sporto meistrams, ir sporto entuziastams, mėgėjams. Sieksime, kad būtų skirta lėšų iš 2014–2020 m. naujos Europos Są-jungos fi nansinės perspektyvos 50 m baseinų Klaipėdoje ir Vilniuje statyboms bei kitų sporto centrų

plėtrai regionuose. Užsienio prak-tika rodo, kad tikslingiausia lėšas skirstyti pasirenkant konkrečias kryptis, o ne išdalijant mažomis sumomis. Mūsų požiūriu, itin svarbu skirti lėšų ten, kur pinigais pasinaudos jauni sportininkai, kad jomis būtų ugdomas sporto meistriškumas.

Gal jūsų vadovaujamai Vyriau-sybei pavyks pralaužti ledus ir Vilniuje bus pastatyti repre-zentaciniai miesto stadionas bei plaukimo baseinas?

Vyriausybė stengsis įgyvendinti šiuos projektus, bet tam reikia ir Vilniaus miesto savivaldybės pagalbos, ir pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Sausio viduryje asmeniškai teko lankytis Vilniaus Lazdynų baseine kartu su miesto meru ir sporto vadovais. Aptarėme, kaip galėtų būti išspręsta baseinų Vilniaus mieste padėtis. Ieškosime galimybių dar šiais metais iš Valstybės investi-cijų programos Lazdynų baseino kosmetiniam remontui skirti 2 mln. litų, kad 700 jį lankančių plaukikų galėtų nenutrūkstamai treniruotis, o naujojo baseino Vil-niuje statybos numatomos, kaip minėjau, iš 2014–2020 m. fi nansi-nės perspektyvos lėšų. Nacionalinis stadionas, į kurį iki

šiol investuota per 100 mln. litų, mano manymu, turi būti pastaty-tas, jei šiam projektui įgyvendinti pritrauksime ir privačių inves-tuotojų lėšų, remdamiesi vadina-muoju PPP (angl. Public Private Partnership) – viešos ir privačios partnerystės pagrindu. Savo pa-tarėjus esu įpareigojęs išnagrinėti galimybes ir pateikti pasiūlymų, su kokiais privačiais investuotojas ir valstybės parama šį projektą galėtume įvykdyti.

Dar ne taip seniai prasitarėte, kad Panevėžyje norėtumėte atgaivinti internatinę sporto mokyklą, kurioje galėtų tobulėti talentingi sportininkai iš visos Lietuvos. Ar tie planai išlieka?

Taip, planai išlieka. Galiu pasa-kyti, kad vasario pabaigoje buvo susitikta su Panevėžio atstovais, KKSD vadovais ir aptarta, kaip šią idėją atgaivinti. Panevėžio sporto mokykla kelis dešimtme-čius ugdė mūsų sporto meistrus, pelniusius aukščiausius apdo-vanojimus pasaulio, Europos čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse. Manau, atkūrę Pane-vėžio internatinę sporto mokyklą, sudarysime papildomų galimybių atrasti ir ugdyti jaunuosius mūsų sporto talentus. Šiuo klausimu darbą jau pradėjo ekspertų grupė. Ji turi parengti

POKALBIS Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius asmeninėmis lėšomis parėmė Lietuvos neįgaliųjų teniso rinktinę.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

SPORTAS – ŠALIES VIZITINĖ KORTELĖMINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

Jaunystėje imtynes į mokslus Jaunystėje imtynes į mokslus iškeitęs premjeras rūpinasi talentų iškeitęs premjeras rūpinasi talentų kalvės atgaivinimu Panevėžyje, tiki, kalvės atgaivinimu Panevėžyje, tiki, kad Vilniuje išdygs nacionalinis kad Vilniuje išdygs nacionalinis stadionas, o laisvalaikiu stengiasi stadionas, o laisvalaikiu stengiasi pasisemti energijos sportuodamaspasisemti energijos sportuodamas

Pliadisfoto.lt nuotr.

Page 5: SPORTAS Nr1 (2013m)

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

Kelintos tai buvo jūsų olimpinės žaidynės?

Tai buvo antrosios olimpinės žaidynės, kurias galėjaus stebėti, pirmosios buvo Pekine.

Buvote įvairių sporto šakų tarptautinių turnyrų, varžybų globėjas. Kurios sporto šakos jums labiausiai prie širdies?

Mokydamasis mokykloje susidomėjau ir lankiau laisvų-jų imtynių treniruotes. Mano treneris Fiodoras Vladimirovas, kuriam esu tikrai dėkingas, įskiepijo užsispyrimą, atka-klumą, ištvermę, išmokė daug dirbti, siekiant sportinių rezul-tatų. Todėl ši sporto šaka visada traukia mano dėmesį. Domiuosi sportu – dauguma sporto šakų, tik gaila, kad šiuo metu mažiau laiko lieka atvykti ir stebėti varžybas gyvai.

Buvote gero lygio imtynininkas, tačiau dar neatsiskleidus suge-bėjimams, jūsų sportinė karjera staiga nutrūko. Kodėl?

Tuo metu jau buvau kandidatas į TSRS sporto meistrus, tačiau teko pasirinkti, ar daugiau laiko skirti fi ziniam sportui, ar studijoms. Pasirinkau studijas.

Ar dabar jūsų artimų draugų būryje yra sportininkų?

Turiu labai daug pažįstamų spor-tininkų, keletas jų – draugai. Tai graikų-romėnų imtynių pasaulio čempionas Rimantas Bagdonas, bendraujame su disko metiku Virgilijumi Alekna.

Lankote sveikatingumo klubą, žavitės pilateso mankšta, žai-džiate krepšinį, ko dar apie jus nežinome? Dabar kalnų slidinė-jimo bumas, gal leidžiatės nuo kalnų?

Šiandien gyvendamas pagal tokią intensyvią darbotvarkę griežtai laikausi principo – kartą ar du per savaitę apsilankyti sporto klube. Sportas man suteikia energijos ir teigiamą, pozityvią savijautą.

Gyvenate prie Vingio parko, ar pasinaudojate jo pranašumais ir išeinate pabėgioti?

Kartais išeinu pasivaikščioti gry-name ore, deja, neturiu tam tiek laiko, kiek norėčiau.

Rūta Meilutytė, lankydamasi pas jus, padovanojo plaukimo kepuraitę. Ar ją laikysite kaip olimpinės čempionės suvenyrą, ar naudositės plaukiodamas baseine?

Olimpinės čempionės R. Meilu-tytės dovana man labai brangi. Sportininkės fenomenas rodo, kiek daug neatskleisto talentų potencialo turi Lietuvos jauno-sios kartos sporto atstovai. Tai dar labiau įpareigoja mus sudaryti tinkamas sąlygas tre-niruotis didelio meistriškumo sportininkams. Tikrai miela buvo susitikti su čempione Rūta. Ji, nors turi nepaprastą talentą, sugeba itin paprastai ir nuoširdžiai bendrauti su visais savo gerbėjais, kiekvienu sutiktu žmogumi. Linkiu jai kuo geriausios kloties ir svarių sporti-nių laimėjimų.

Praėjusiais metais asmeniniais pinigais (apie 10 tūkst. litų) apmokėjote Lietuvos neįgaliųjų sportininkų kelionę į pasaulio neįgaliųjų teniso čempionato atrankos turnyrą. Gal parėmėte ir daugiau sportininkų?

Manau, kad sportas – tai ne tik mūsų šalies vizitinė kortelė, į kurią įrašytos mūsų čempionų pavardės. Sportas – tai ir sveiko gyvenimo būdas, kuriam laiko turime rasti kiekvienas. Stengiuo-si rasti rėmėjų. Teko prisidėti ir prie Vilkaviškio imtynių klubo, paremti dviratininkus.

Kuriam Lietuvos sportininkui, komandai jaučiate simpatijas?

Kaip ir kiekvienas Lietuvos žmogus, mėgstu krepšinį. Norėtųsi, kad abi garsios krep-šinio komandos – „Žalgiris“ ir“ Lietuvos rytas“ – išliktų stiprios tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu lygiu. Simpatijas jaučiu kiekvie-nam sportininkui, siekiančiam rezultatų.

Ko tikitės iš Lietuvos sportinin-kų 2013-aisiais?

Pirmiausia kiekvienam sporti-ninkui ir jį ruošiančiam treneriui linkiu gerų rezultatų, ištvermės jų siekiant. Neabejoju, kad šiais metais turėsime progą kartu džiaugtis mūsų šalies sportininkų laimėjimais, nes ir Europos, ir pasaulio čempionatų laukia išties daug. Vien Lietuvoje jų planuoja-me surengti net šešis.

Daugiau naujienų skaitykite www.sportas.info

MILDA VALČIUKAITĖ – kryžkelėje: dvivietėje valtyje irkluotoja gerai jaučiasi su olimpiete, bet nenori prarasti ir JAV studijuojančios porininkės. 6p.p.

konkretų ilgalaikį planą, kuriuo bus siekiama jau 2014-ųjų mokslo metų pradžioje sukomplektuoti pirmą-sias Panevėžio internatinės sporto mokyklos sportininkų klases.

Kam, jūsų nuomone, turėtų pri-klausyti Kūno kultūros ir sporto departamentas?

KKSD šiuo metu yra Vyriausybei pavaldi institucija, kurią kuruoja Vidaus reikalų ministerija. De-partamento funkcijos yra aiškiai apibrėžtos, o dirbdamas visada reikalauju griežtos atsakomybės ir kompetencijos, vykdant numa-tytas funkcijas. Svarbiausia, kad šalies sporto institucijos visuomet rastų konstruktyvų dialogą su visa sporto bendruomene, o sportas, kaip ir pridera, taptų tautos vieny-bės ir susitelkimo pavyzdžiu.

Stebėjote Londono olimpines žaidynes. Kokiose varžybose lankėtės, ar didžiavotės Lietuvos sportininkais?

Per Londono olimpines varžybose stebėjau krepšinio rungtynes ir sporto karalienės – lengvosios atle-tikos – meistrų pasirodymus. Kaip ir kiekvienam lietuviui, jausmas matyti kylančią Lietuvos trispalvę aukščiau nei kitų dešimtis kartų galingesnių šalių yra neapsakomas.Lietuvos sportininkai – savanoriai Lietuvos ambasadoriai, aukojantys savo bendraamžiams įprastus po-mėgius dėl nepaprastai kantriu ir sunkiu darbu pasiekiamų rezulta-tų. Džiaugiuosi, kad lietuvių tauta turi vienybės jausmą ir pozityvų požiūrį į sporto svarbą, o tai val-džios institucijas verčia dar labiau pasitempti ir skirti tinkamą dėmesį.

„Reikia atskirti lėšas, skiriamas sporto infrastruktūros plėtrai, ir tas, kurios tiesiogiai skiriamos tiek fi ziniam aktyvumui ir kūno kultūrai lavinti, tiek didelio meistriškumo sportininkams rengti. Šiais metais skirtas 31 mln. litų sporto objektų statybai. Turime naudotis sporto centrais, o jų paslaugos turi būti prieinamos visiems – ir sporto meistrams, ir sporto entuziastams, mėgėjams.

Nors A. Butkevičiaus dienotvarkė – labai intensyvi, jis randa laiko pasportuoti.

Page 6: SPORTAS Nr1 (2013m)

6 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

Irklavimas – nenuspėjamas sportas. Šiandien sportininkai gali irkluoti vienvietę valtį, o rytoj sėsti į dvivietę ar keturvietę ir viską pradėti iš naujo, kurti naujus planus. Dukart pasaulio ir Europos jaunių čempionė vilnietė Mil-da Valčiukaitė savo valtį, atrodo, rado ilgai neieškojusi. Tai – porinė dvivietė. Tik neaišku, su kuo ją šiemet irkluos.

Vilnietės porininkė kaunietė Ieva Ado-mavičiūtė išvyko studijuoti į Ameriką ir Vašingtono valstijoje irkluoja aš-tuonvietę. Milda šiemet porinę dvivie-tę pradėjo irkluoti su Europos moterų čempione kauniete Donata Vištartaite, tačiau nežino, kaip bus toliau.

Laukia rimti išbandymai„Negaliu sakyti, kad išsiskyriau su savo ankstesne porininke, mes visada žiemą ir rudenį treniruodavomės ats-kirai. Ievą tobulino treneris Vytautas Valiauskas, o mane – tėtis ir treneris To-mas Valčiukas. Gegužę laukiu Ievos su-grįžtančios. Dar praėjusiais metais var-žėmės jaunių grupėje, tačiau Trakuose debiutavome ir per pasaulio jaunimo čempionatą užėmėme ketvirtąją vietą.

Šiemet mūsų jau laukia rimti išban-dymai jaunimo grupėje. Joje galėsime dalyvauti ketverius metus, įkelsime koją ir į suaugusiųjų irklavimo pasaulį. Per šiemetį pasaulio jaunimo čempi-onatą norėtųsi patekti į šešetuką, ge-rai pasirodyti universiadoje, Europos čempionate“, – sakė Milda.

Vilnietė taip pat turėjo pasiūlymų

važiuoti į Ameriką, tačiau atsisakė. Buvo gaila palikti Lietuvą ir namus, be to, Amerikoje jai tektų irkluoti aš-tuonvietę valtį, prie kurios Milda nėra pratusi: „Manęs netraukia nei Ameri-ka, nei Anglija, geriausia – namuose.“

Į dvivietę – su olimpieteKol M. Valčiukaitės porininkė studijuo-ja Amerikoje, treneriai jai pasiūlė porinę dvivietę irkluoti su D. Vištartaite. Lietu-vos irklavimo federacija sportininkėms užsakė naują valtį, ji dabar gaminama. Vasario pabaigoje ir kovo pradžioje per treniruočių stovyklą Graikijoje jos jau liejo prakaitą kartu. Tiesa, oro sąlygos naujajai įgulai neleido gerai padirbėti, abi kartu irklavo vos penkis kartus.

„Ir man, ir Donatai patiko. Tačiau tai – dar tik pradžia, sunku spręsti, kaip bus toliau. Donata, kaip ir Ieva, yra yrinin-kės, o aš sėdžiu už nugaros. Prie abiejų prisitaikau be jokių problemų. Balandį dalyvausime kontrolinėse varžybose, pažiūrėsime, kaip su Donata seksis ir-kluoti“, – sakė 18-metė Milda.

Deriną mokslą ir sportąM. Valčiukaitė praėjusiais metais ge-rais pažymiais baigė Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją ir rudenį pradėjo studijuoti Vilniaus universitete Ma-tematikos ir informatikos fakultete. Sportininkė stengiasi suderinti mokslą su sportu, nors tai padaryti nėra len-gva, mokslas šiek tiek nukenčia. Vos grįžusi iš treniruočių stovyklos Grai-kijoje, mergina kibo į mokslus.

„Labai atsilikau, tad per trumpą laiką stengiausi viską susitvarkyti. Net nenu-ėjau į geriausių Lietuvos mokinių spor-

tininkų apdovanojimą, kur man su Ieva buvo skirtos trečioji ir ketvirtoji vietos. Su Donata kartu neišvažiavau ir į antrąją treniruočių stovyklą Graikijoje, prie jos prisijungiau kiek vėliau“, – sako Milda.

Didelę įtaką daro tėvasIrklavimo srityje sportininkei didelę įtaką daro tėvas ir treneris T. Valčiu-kas, dar ne taip seniai pats sėkmingai irklavęs vienvietę ir atstovavęs Lietu-vai pasaulio čempionatuose. Mėgė-jiškai irklavo ir Mildos mama Gabija Abaraitytė-Valčiukienė.

Kaip ir tėvas, Milda iš pradžių ban-dė irkluoti vienvietę valtį, per 2010 m. pasaulio jaunių čempionatą Čekijoje užėmė septintąją vietą. Tačiau po to sėdo į porinę dvivietę. Sportininkė tei-gia, kad namie su tėvu apie irklavimą jie stengiasi kalbėti kuo mažiau, mama itin kontroliuoja tą erdvę.

„Per pratybas jis man – treneris, o na-mie – tėtis. Manęs neverčia laikytis di-etų ar eiti anksti miegoti laiku“, – sako Milda. Ji nemažą dėmesį skiria mity-bai, Graikijoje per treniruočių stovyklą su tos šalies rinktinės irkluotojais vil-nietė maitinosi pagal graikų dietologo sudarytą valgiaraštį.

Laisvalaikio pasaulio ir Europos jau-nių čempionė neturi. Graikijoje per šiemetę treniruočių stovyklą ji su D. Vištartaite treniravosi 22 dienas ir tik vieną dieną turėjo laisvą, tada važiavo pasižvalgyti po Atėnus.

Milda turi šešiametį brolį Motiejų. Su juo gražiai draugauja, kai būna namuose, kartu pažaidžia. „Būdama užsienyje, broliuko labai pasiilgstu“, – teigė sportininkė.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

ŽENGIA Į SUAUGUSIŲJŲ PASAULĮMilda Valčiukaitė dvivietėje valtyje gerai jaučiasi su olimpiete, bet laukia sugrįžtančios įprastos porininkės

TALENTAI MILDA VALČIUKAITĖ praėjusiais metais gerais pažymiais baigė Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją ir rudenį pradėjo studijuoti Vilniaus universitete.

`ŽVILGSNIS IŠ ŠALIES

`

Tomas ValčiukasDaugkartinis Lietuvos čempionas, sportininkės tėvas ir treneris

„Milda lankė dainų ir tautinių šokių būrelį. Kai atėjo vasara, jai pasiūliau pairkluoti. Pabandžiusi irklų nepaleidžia iki šių dienų. Dar 2010 m. buvo matyti, kad Lietuvoje atsirado nebloga įgula. Auksiniai Ievai ir Mildai buvo 2011-ieji, irkluotojos tapo pasaulio ir Europos jaunių čempionėmis, laimėjo tarptautinių regatų. Po metų merginos pergales pakartojo. Tai buvo rimta paraiška ateities laimėjimams. Su Ievos treneriu kauniečiu Vytautu Valiausku nusprendėme bendradarbiauti toliau. Nesiryžčiau sakyti, kurią valtį Milda toliau irkluos: vienvietę ar dvivietę, matau didelį jos įdirbį. Man pačiam būtų labai smagu, kad per ateinantį olimpinį ciklą dukra taptų viena iš kandidačių atstovauti Lietuvai Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.“

Donata Vištartaitė Europos čempionė, olimpietė

„Nežinau, kaip seksis irkluoti su Milda Valčiukaite. Per pirmąją treniruočių stovyklą Graikijoje nebuvo daug galimybių kartu irkluoti, buvo nekoks oras. Kartu nesitreniravome tiek, kiek norėjome. Tačiau pradžia mane tenkina ir bandysime toliau ta linkme dirbti.Norime sukurti gerą, tvirtą komandą. Milda už mane jaunesnė, tačiau ji jau tituluota irkluotoja, dukart pasaulio ir dukart Europos jaunių čempionė. Labai darbšti, siekia savojo tikslo. Manau, tik klausimas, kaip mums seksis kartu irkluoti, – viskas turėtų būti gerai. Tai, kad susėdome į vieną valtį, – daugybės žmonių siekis. Ir Lietuvos irklavimo federacijos, ir mūsų pačių, ir rinktinės trenerių. Taip viskas sutapo.“

„Donata, kaip ir

Ieva, yra yrininkės, o aš sėdžiu už nugaros. Prie

abiejų prisitaikau be jokių problemų.

Balandį dalyvausime kontrolinėse

varžybose, pažiūrėsime, kaip

su Donata seksis irkluoti.

M. Valčiukaitė (dešinėje) ir I. Adomavičiūtė neturėjo sau lygių jaunių varžybose. Viduryje – T. Valčiukas.

M. Valčiukaitė yra irklavusi ir vienvietę valtį.

Page 7: SPORTAS Nr1 (2013m)

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

Vilnietis Ričardas Panavas daž-nai nuklysta į praeitį ir prisimena tuos laikus, kai dalyvavo Albervi-lio, Lilehamerio, Nagano bei Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse.

„Vis dėlto labiausiai įsiminė pačios pirmosios olimpinės žaidynės 1992 m. Albervilyje. Buvau jaunas idealistas, kupinas pačių geriausių norų. Jutau didelį savo gyvenimo pakilimą, nepakartojamą jausmą – tai buvo mano pirmosios olimpinės žiemos žaidynės, kuriose atstova-vau laisvai Lietuvai. Viskas atrodė labai gražu, idealu, kibirkščiavo tautos vienybė. Dabar tai ne visada jaučiu. Kaip jaunas slidininkas, Lilehameryje ir Nagane pasiektais rezultatais buvau patenkintas. Tačiau Solt Leik Sityje jau norėjosi daugiau, bet kažko pritrūkau – gal jėgų, o gal vienybės.Rezultatas priklauso ne tik nuo sportininko, o nuo daugybės veiksnių. Kaip ir kiekvienas įvykis viskas susideda iš mažų dalykėlių, viskas susikristalizuoja ir susidaro kažkoks derinys. Slidi-nėjimas – individuali sporto šaka, vienas turi kovoti, joks komandos draugas už tave nepakovos“, – sako R. Panavas.

Ričardai, kodėl atsisveikinai su didžiuoju slidinėjimu, juk tau buvo vos 31-i. Kaip slidininkui – tai pati branda...

Atsisveikinau dėl to, kad buvau šiek tiek nusivylęs. Man, jau-nam slidininkui, slidinėjimas iš pradžių buvo idealizmas, o vėliau pamačiau, kad mano rezultatai netenkina visuomenės. Slidinėjant vienam ypač sunku pasiekti gerų rezultatų. Pavargau nuo kelionių, dažnai tekdavo pačiam automobi-lį vairuoti. Daug kas sako, kad galėjau dar sportuoti, tačiau tokiomis sąly-goms, kokios buvo, nelabai galėjau pagerinti savo rezultatų per pačias svarbiausias metų varžybas. Kai man sukako 40 metų, visai kitaip pradėjau žiūrėti į sportą.

Treneriu dirbi aštuntus metus, ar patinka?

Patinka, nes galiu perteikti savo patirtį. Kol yra žmonių, kuriems įdomu, ir galiu ko nors išmokyti, – tai man teikia džiaugsmą.

Kokio amžiaus slidininkai treni-ruojasi tavo grupėje?

Vyriausiam – 14-a metų, o jauniau-siam – dešimt. Iš pradžių slides jie perkasi patys, o kai kuriems duodu savo sportinį inventorių. Dabar „Sietyno“ sporto mokykloje, ku-rioje dirbu, stipresnių sportininkų laukia naujų slidžių siuntos. Gerėja rezultatai, gerėja ir inventorius.

Labai pasigendu varžybų, slidi-nėjimo švenčių vaikams. Buvome nuvažiavę į varžybas Maduonoje (Latvija) ir mane nustebino, kad vaikai buvo suskirstyti į įvairias amžiaus grupes: gimusieji 2004 m., 2006 m. ir jaunesni. Lietuvoje grupių mažai: gimusiesiems 1997 m. ir jaunesniems. Tai didelė praraja, kurios neturėtų būti. Jiems nėra stimulo lenktyniauti – jaunesnieji pralaimi vyresniems ir dėl to išgyvena, nes nežino, dėl ko pralaimėjo. Vaikams 3–5 metai labai didelis skirtumas, o daugiau grupių per varžybas nėra. Kai atvažiuoju į kokias nors varžy-bas, nuolat matau tuos pačius veidus. Slidinėjimo trasose noriu matyti kuo daugiau jaunimo, o ne vyresnio amžiaus slidininkų, besi-varžančių tarpusavyje. Iš didesnės atrankos būtų didesnė galimybė surasti stipresnių vaikų, kurie ateityje galėtų garsinti Lietuvą.

Ar norėtum dirbti Lietuvos slidi-nėjimo rinktinės vyr. treneriu?

Kartais apie tai pagalvoju, bet tų pareigų man niekas nesiūlo. Kita vertus, turiu tris mažus vaikus (dukrytei dar tik šeši mėnesiai, o sūnums ketveri ir dveji metukai), todėl kažin ar galėčiau kaip čigo-nas keliauti iš vienos vietos į kitą ir pusę metų nebūti namuose. Kai vaikai dar neužauginti, veiklos

užtenka ir namuose. Dar anksti kalbėti, kuo vaikai bus užaugę, ar jie paseks mano pėdomis, ar ne.

Kodėl retai tave matome daly-vaujantį veteranų varžybose?

Manęs to paties kartais klausia ir veteranai. Apie veteranų sportą turiu savo nuomonę. Tie, kurie jaunystėje savęs nerealizavo, nebuvo persisotinę slidinėjimu, jiems dar kažko trūksta, todėl ir veržiasi į trasas. Man – kitaip. Daug metų praleidus slidinėjant ir žinant, kad jau nepasieksiu to-kio rezultato, kokį pasiekiau per vieną iš pasaulio čempionatų (21-a vieta) ir olimpines žaidynes, nėra reikalo vėl siekti pergalių su veteranais.

Įkūrei Vilniaus slidinėjimo klu-bą „Marsas“, kokias viltis sieji su juo?

Klubą įkūrėme visiškai neseniai. Atsiranda žiemos sporto entuzi-astų, kurie nori išmokti slidinėti, bet nežino, į ką kreiptis. Kiti gal-voja, kad palikęs aktyvųjį sportą dingau kaip į vandenį. Tuo klubu noriu priminti apie save, kad esu gyvas, sveikas ir toliau populiari-nu savo mėgstamą sporto šaką.Turime savo internetinį puslapį, kurį pavadinome „Valia.lt“. Kaip ir kitose sporto šakose, be valios

nieko nepasieksi, ją reikia patiems ugdytis. Sportininkai pratybas turi lankyti sistemingai bet kokiu oru – lyjant, pustant, esant atodrėkiui.

Kai aktyviai sportavai, turėda-vai nemažų priekaištų Lietuvos slidinėjimo federacijai, o kaip dabar vertini jos darbą?Nenoriu leistis į jokias apkalbas. Sporto šakos populiarumą, rezul-tatų augimą lemia ir sutarimas, ir tikėjimas vieniems kitais. Kuo geresnė atmosfera, tuo daugiau vaikų gali ateiti sportuoti, jie greičiau tobulėja. Kokia dabar yra situacija, nenorėčiau gilintis. Dirbu su vaikais, esu kiek nuto-lęs nuo tos virtuvės. Jeigu jėgas skirsiu įrodinėti savo tiesas, man jų neužteks – jėgas skiriu ten, kur esu reikalingas, kur šią akimirką galiu geriausiai pada-ryti savo darbą. Mūsų, trenerių, nėra daug, todėl visi turėtumėm vienytis ir dirbti, kaip sakoma, „Vardan tos Lietuvos“. Idealai turi būti, be jų nėra jokios krypties. Mes dirbame kasdienį darbą – stengiamės, kad mūsų mokiniai garsintų gimtą kraštą, visiems parodytų, kad yra tokia Lietuvėlė. Jeigu vieni ant kitų bersime šiukšles, tai nieko gero nepasieksime. Skatau įvairiausio pobūdžio knygas, naršau po internetą, noriu ką nors pakeisti ten, kur dirbu.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

VAIKAI – IR NAMIE, IR DARBEBuvęs slidininkas Ričardas Panavas ugdo jaunuosius slidininkus ir labai pasigenda jiems rengiamų varžybų

KARJERA20201313 B BALALANANDDDIDISS1313 B BALALANANDD

RIČARDAS PANAVAS

Gimė 1972-04-01 Vilniuje.

1995 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą.

Treneriai: Jakovas Gimbickis (1983–1995 m., pir-masis), Kazys Milašius (1997–2002 m.).

21 kartą tapo Lietuvos slidinėjimo čempionu.

Keturių pasaulio čempionatų dalyvis (1993, 1997,1999, 2001). Ketverių žiemos olimpinių žaidynių dalyvis (1992, 1994, 1998, 2002).Daugkartinis tarptautinių lenktynių prizininkas.

R. Panavas nedalyvauja veteranų varžybose. Jis mieliau treniruoja vaikus.

Staf

ano

Milč

evič

iaus

nuo

tr.

R. Panavo patirties bagažas – įspūdingas.

avgi

.lt n

uotr.„

Kai atvažiuoju į kokias nors varžybas, nuolat matau tuos pačius veidus. Slidinėjimo trasose noriu matyti kuo daugiau jaunimo, o ne vyresnio amžiaus slidininkų, besivaržančių tarpusavyje. Iš didesnės atrankos būtų didesnė galimybė surasti stipresnių vaikų, kurie ateityje galėtų garsinti Lietuvą.

Page 8: SPORTAS Nr1 (2013m)

8 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

Inga Bartuševičiūtė[email protected]

A. Stapušaitytė pastaraisiais metais daugiau laiko praleidžia ne gimtinėje, o Olandijoje. „Olandijoje yra daugiau lygiaverčių treniruočių partnerių, o jų mums labai trūksta Lietuvoje, be to, daug geresnės treniravimosi sąlygos, salės. Yra badmintono centras, kuriame vyksta visų geriausių sportininkų pratybos. Ten sukurtos visos sąlygos treniruotis ir tobulėti. To mes neturime Lietuvoje, sąlygas kuriamės patys“, – pasakojo olimpietė.

Tiesa, A. Stapušaitytei net Olandijoje dažniau tenka treniruotis su vaikinais, nes ir čia trūksta aukščiausio lygio badmintonininkių, be to, vaikinai daugiau ir rimčiau treniruojasi, tad pratybos būna kokybiškesnės.

Intensyvios treniruotės ankstesnį sezoną lėmė puikų sportininkės pasirodymą Olandijos ir Europos klubų varžybose. „2010–2011 m. sezoną mano atstovaujamas klubas „BC Duinwijck“ tapo šalies ir Europos čempionu. Aš laimėjau visus vienetų mačus, kuriuose žaidžiau, ir buvau išrinkta geriausia Harlemo miesto metų sportininke, – pasakojo badmintonininkė. – Iškart po Londono olimpiados prasidėjo naujas sezonas, patyriau keletą traumų, tad sekėsi kiek sunkiau, tačiau yra geros sąlygos treniruotis ir siekti aukštų rezultatų. Kol kas jaučiu, kad tobulėju ir galiu tobulėti.“

Olimpinės žaidynės26 metų sportininkė dalyvavo jau dvejose olimpiadose – 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono.

„Įspūdingiau atrodė Pekino žaidynės. Gal dėl to, kad man tai buvo pirmoji olimpiada, viskas buvo nauja, buvau apimta euforijos, be to, buvau pirmoji mergina, iškovojusi teisę

atstovauti Lietuvai badmintono varžybose. Viskas buvo labai gražu – daug įžymybių aplink, o aš tarp jų, – šypsodamasi pasakojo olimpietė. – Aišku, Londono olimpiada taip pat buvo labai įspūdinga, sąlygos ir atmosfera gera, tik badmintono varžybos vyko „Wembley“ arenoje, kurią pasiekti iš olimpiečių kaimelio užtrukdavo nemažai laiko.

Tad tik nuvykusi į Londoną porą dienų pagyvenau kaimelyje, bet greitai dėl treniruočių ir varžybų teko persikelti į viešbutį tam, kad galėtume labiau pailsėti ir pasiruošti startui, – tai neleido pajusti olimpinės atmosferos. Tik po varžybų grįžau į kaimelį.“

Mintyse – Rio de ŽaneirasSportininkė jau galvoja ir apie 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadą: „Tikiu, kad dar galiu pasiekti pergalių. Pirmoji olimpiada buvo tarsi apšilimas, prieš antrąją turėjau labai daug sveikatos problemų, pakišusių koją, o trečias kartas nemeluos.“

Du skirtingi pasauliaiBadmintonas kilęs iš Azijos, tad azijietės yra bene stipriausios šios sporto šakos atstovės visame pasaulyje. Pasak A. Stapušaitytės, azijiečiai gyvena badmintonu taip, kaip lietuviai krepšiniu.

„Badmintonas Lietuvoje ir Azijoje – tai du skirtingi pasauliai. Pirmiausia dėl to, kad turime visiškai kitokias sąlygas. Lietuvoje pasiekę profesionalų lygį sportuojame kaip galime ir stengiamės kurti kuo geresnes sąlygas, o jiems tos sąlygos jau yra sukurtos. Geriausi jų sportininkai negalvoja apie priemones, aprangą ar inventorių, jiems lieka tik treniruotis ir siekti gerų rezultatų“, – aiškino A. Stapušaitytė.

Kai kurios Europos valstybės bando prisivilioti tarp savo šalių lyderių nepatenkančias azijietes, suteikdamos joms pilietybę ir taip sustiprindamos savo rinktines.

A. Stapušaitytė nesmerkė sportininkių sprendimo atstovauti kitai šaliai: „Aišku, iš pradžių buvo keista, kai Europos

VEIDAI Net Olandijoje geriausiai Lietuvos badmintoninkei Akvilei Stapušaitytei dažniau tenka treniruotis su vaikinais, nes ir čia trūksta aukščiausio lygio badmintonininkių.

„Badmintonas Lietuvoje ir Azijoje – tai du skirtingi pasauliai. Pirmiausia dėl to, kad turime visiškai kitokias sąlygas.

Dviejų olimpiadų dalyvė Akvilė Stapušaitytė tiki, kad jos valanda išmuš Rio de Žaneiro žaidynėsečempionate pamačiau azijiečius, atstovaujančius Prancūzijos ar Olandijos šalims, tačiau neturiu nieko prieš. Vis dėlto pati nematau prasmės keisti pilietybės, nes save matau tik kaip lietuvę.“

Treniruoja ir kitusKadangi A. Stapušaitytė didžiąją laiko dalį skiria badmintonui, sportininkės dienotvarkėje įsivyravo rutina: „Olandijoje manęs niekas neišlaiko, tad gyvenimui tenka užsidirbti pačiai. Kartais tenka treniruoti vaikus ar komandas, retkarčiais treniruoju žmones individualiai. Kitų treniravimas man yra darbas, bet vis dėlto didžiąją dalį laiko skiriu treniruotėms.“

Sportininkė atsipalaiduoja leisdama laiką ir bendraudama su jai artimais žmonėmis, draugais, klausydamasi muzikos, skaitydama knygas ar netgi gamindama maistą. A. Stapušaitytė prisipažino – į Lietuvą norėtų grįžti kuo dažniau, tačiau pastaruoju metu užimtumas neleidžia to daryti.

Olimpietė atskleidė, kad Olandijoje turi širdies draugą, kuris taip pat žaidžia badmintoną: „Mane su draugu suvedė panašus likimas. Pasirinkome tą pačią sporto šaką, tai padeda mums lengviau suprasti vienam kitą. Abu esame pasinėrę į sportą ir siekiame karjeros aukštumų, taigi rimtesnių planų kol kas neturime.“

Pirmieji žingsniaiIš Tauragės kilusi A. Stapušaitytė badmintoną pradėjo žaisti būdama devynerių. Prieš tai jėgas išbandė kaip lengvaatletė, žaidė rankinį.

Badmintonu susižavėjo, nes tai asmeninė sporto šaka, kurią sudaro labai daug elementų. Pirmasis sportininkės treneris buvo Jonas Šileris. Dabar į Olandiją persikėlusią profesionalią badmintonininkę treniruoja Hermanas Leidelmeyeris, o Lietuvoje – Juozas Špelveris.

Daugiau naujienų skaitykite www.sportas.info

6A. Stapušaitytė

atstovavo 6 užsienio klubams:

vienam Prancūzijos,

dviem Danijos, vienam Lenkijos ir dviem Olandijos.

Šios šalies ekipoje „BC Duinwijck“

lietuvė žaidžia jau ketvirtą sezoną.

Asmeninio archyvo nuotr.

Page 9: SPORTAS Nr1 (2013m)

9LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvė, Pasaulio taurės laimėtoja 37 metų Rasa Mažei-kytė vėl aktyviai mina dviračio pedalus ir teigia, kad jos planai labai rimti.

Rasa, kas tave paskatino grįžti į didįjį sportą?

Lemtingas buvo 2012 m. Euro-pos čempionatas Panevėžyje. Daug galimybių keliauti netu-riu, auginu trejų metukų sūnelį Tomą. Bet į Panevėžį labai veržiausi, su šiuo miestu susieta daug gražių mano prisiminimų. Per čempionatą susitikau savo pirmąjį trenerį klaipėdietį Juozą Paulauską, kurio seniai nebuvau mačiusi.Ir būdama čempionate papra-šiau trenerio Antano Jakimavi-čiaus, kad man sudarytų gali-mybę atsisėsti ant šiuolaikiško dviračio ir 10 min. pasisukioti puikiame treke. Buvo nepakartojama, mane dvi-ratis nešė lyg ant sparnų. Italijoje kartais mėgėjiškai pasivažinėda-vau sportiniu dviračiu, bet visai kitoks jausmas, kai sėdi ant treko dviračio ir juo apsukti kelis ratus.

Nebijojai?

Šiek tiek. Pastarąjį kartą treko dviračiu važiavau 2003 m. per Pasaulio taurės varžybas. Prabėgo dešimt metų nuo to laiko, kai vėl išgyvenau tą neapsakomą jausmą. Nutariau, kad reikėtų pabandyti rimčiau pasitreniruoti.

Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneris A. Jakimavičius vasario pabaigoje tave pakvietė į treniruočių stovyklą Kroatijoje. Kaip sekėsi?

Stovykloje praleidau daugiau kaip dvi savaites, stiprėjome fiziškai, važinėjome plentu. Į treką, manau, sugrįšiu rug-pjūtį ar rugsėjį. Nutariau: arba treniruotis rimtai, arba iš viso nesitreniruoti, žaidimams nėra laiko. Mano planai rimti, o toliau viskas priklausys nuo savijautos. Norėčiau atstovauti Lietuvai komandinėse persekio-jimo lenktynėse. Pradžia visada būna sunki, treniruočių krūviai dideli, ne-lengva juos įveikti. Tačiau turiu labai daug entuziazmo ir noro. Iš trenerio gavau individualius planus dirbti Italijoje, stengiuosi viską padaryti, o po kurio laiko vėl prisijungsiu prie Lietuvos rinktinės.

Kiek laiko gyveni Italijoje?

Nuo 1999 metų. Išvažiavau atstovauti vienam klubui „Aliver-ti“. Po to atstovavau dar vienam klubui ir 2003 m. baigiau sporti-nę karjerą. Su didžiuoju sportu atsisveikinau ne savo noru – dėl sveikatos problemų. Per vienas iš plento varžybų griuvau, paaštrėjo anksčiau gydytos nugaros skaus-mai. Buvo užspaustas nervas, teko gydytis. Tada rengiausi pasaulio čem-

pionatui, buvusiam vienam iš atrankos etapų į Atėnų olim-pines žaidynes. Praktiškai jau turėjau kelialapį savo rankose. Bet pasaulio čempionatą buvau priversta praleisti, „nuplaukė“ ir mano trečiosios olimpinės žaidy-nės. Tai buvo labai sunkūs metai, reikėjo iš naujo atrasti save. Ant dviračio, kur praleidau visą savo gyvenimą, ilgai vengiau sėsti. Laimė, sutikau draugą, jis man daug padėjo, suteikė namus, puikią aplinką.

Ar skaudus buvo atsisveiki-nimas su didžiuoju dviračių sportu?

Labai skaudus. Tai buvo ne mano lemiamas žodis, ne aš nusprendžiau skirtis su sportu. Kažkas už mane nusprendė: lenktyniavau, nukritau, atsibu-dau, atsikėliau ir aš – jau nebe dviratininkė. Man tai buvo pats didžiausias smūgis gyvenime. Porą metų per televizorių net ne-galėjau žiūrėti sporto programų, stebėdavau kitas laidas.

Kaip jauteisi, vėl atsidūrusi Europos dviračių treko čempio-nate?

Išgyvenau daug teigiamų emo-cijų, sutikau pažįstamų, draugų. Labai džiaugiuosi, kad geromis treko persekiotojomis tapo Vilija Sereikaitė, Aušrinė Trebaitė. Jos savo rezultatais peraugo ir mane. Visą laiką tikėjau, kad kada nors atsiras man derama pamaina, kitaip negali būti. Mano treneris A. Jakimavičius toliau dirba kūrybingai, aukoja-si, negaili savęs. Dabar vėl esu nepaprastai laiminga, kad galiu treniruotis su naująja Lietuvos dviratininkių karta.

Ką veiki Italijoje?

Praėjusios vasaros sezoną buvau įsidarbinusi sporto prekių par-duotuvėje, o šiaip tarpininkauju lietuviams, atvažiuojantiems į Italiją pirkti automobilių. Būnu jų tarpininkė ir vertėja. Pastaruo-ju metu Italijoje jaučiama krizė, darbo sumažėjo. Itališkai gerai kalba mano sūnelis, jis supranta ir lietuviškai. Su vyru Liuka gyvename prie jūros kuror-tinėje vietovėje netoli Pizos mies-to, Lukos provincijoje. Netoliese įsikūrė ir Raimondas Rumšas su šeima. Maždaug už 60 km gyvena Edita Pučinskaitė, autostrada pas

ją nuvažiuoju per pusvalandį. Susitinku ir su Erika Vilūnaite.

Ar norėtum, kad Tomas užaugęs būtų dviratininkas?

Jis turi dviratuką, juo važinėja, ta-čiau nežinau, ar norėčiau, kad jis užaugęs būtų dviratininkas. Dar pagalvosiu, kur jį leisti sportuoti.

Penktus metus Lietuvos dviračių treko meistrams per šalies čem-pionatus atsiunti dovanų – čempionų marškinėlių. Ar tu juos perki už savo pinigus?

Esame geri draugai su vienos siuvyklos savininku. Su juo susi-pažinau, kai jis mano klubui siuvo sportinę aprangą. Dabar tarpinin-kauju klubams, jie patys perkasi ap-rangą. Pagalvojau, kad ir Lietuvos dviratininkams reikėtų padėti. Siuvyklos šeimininkas mūsų dvi-ratininkams dovanoja Lietuvos čempionų marškinėlių. Ir italams malonu rengti Lie-tuvos čempionus, ir man, kad tarpininkauju. Veltui rengiame ir Simoną Krupeckaitę. Ji turi visą sportinę aprangą. Stengiuo-si padėti savo treneriui A. Jakimavičiui.

Patyrę specialistai pataria nežiūrėti į sportą kaip į katorgą. 11p.

9LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Patyrę specialistai pataria nežiūrėti į sportą kaip į katorgą.

y ę p ppp.

„Pradžia visada

būna sunki, treniruočių krūviai

dideli, nelengva juos įveikti.

Tačiau turiu labai daug

entuziazmo ir noro. Iš trenerio gavau

individualius planus dirbti

Italijoje, stengiuosi viską padaryti, o

po kurio laiko vėl prisijungsiu prie

Lietuvos rinktinės.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Tomo Gaubio nuotr.

Page 10: SPORTAS Nr1 (2013m)

10 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

SPORTUOJAM Būnant ant ledo, labai lavėja kvėpavimo takai. Įrodyta, kad ledo ritulininkai vidutiniškai serga mažiau, palyginti su futbolininkais ar krepšininkais.

„Visoje Lietuvoje yra labai daug norinčiųjų žaisti ledo ritulį. Bet visi gėdijasi, ypač „Akropoliuose“, kur dažniausiai ir vyksta treniruotės, kad į juos labai žiūrės ir juoksis“, – kalbė-jo Klaipėdos mėgėjų komandos „Kirai“ ledo ritulininkas Vaclo-vas Gedvilas.

„Kirai“ žaidžia Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NLRL). V. Gedvilas yra lygos atstovas spaudai. Jis rim-čiau domėtis šiuo žaidimu pradėjo dirbdamas žurnalistinį darbą.„Tai buvo maždaug prieš šešerius ar septynerius metus. Dirbau te-levizijoje ir rengiau sporto laidą. Klaipėdos komanda, dalyvavusi Latvijos miesto Liepojos atvira-jame čempionate, mane pakvietė padaryti reportažą. Važiavome kartu ir man pasiūlė: „Pabandyk, ateik į treniruotę.“ Pačiūžas avėjęs buvau ir mokėjau čiuožti tiesiai, bet per pirmas treniruotes stab-dydavau tiesiog atsitrenkdamas į bortą. Nei pasukti, nei stabdyti nemokėjau. Vaikystėje mes žais-davome ledo ritulį šiaip – su ba-tais. Buvo įdomu pabandyti su pa-čiūžomis“, – pasakojo V. Gedvilas.Kaip ir V. Gedvilas, dauguma mėgėjų ledo ritulį pradeda žaisti būdami jau toli gražu ne vaikų ar paauglių amžiaus. Dažnam tenka prieš tai išmokti čiuožti. NLRL ir žemesnio pajėgumo lygose žai-džia vyrai nuo 20 iki 50 metų.

Inventorius – nepigusLedo ritulys atrodo brangiai kai-nuojanti sporto šaka, palyginti su kitais Lietuvoje populiariais žaidi-mais – krepšiniu ar futbolu. Vien apsirengti prieš treniruotes ar rungtynes visą amuniciją kiek pri-reikia laiko. „Kol apsirengi – spėji sušilti“, – juokavo V. Gedvilas.Ir visa ta amunicija, žinoma, kai-nuoja. Bet ledo ritulio entuziastas iš Klaipėdos tikina, kad gerai pa-skaičiavus, kainos nebaugina.„Taip, jeigu eitum į ledo ritulio ap-rangos parduotuvę ir viską pirk-tum naują, būtų labai brangu. Iš-leistum apie pusantro tūkstančio litų vidutinės klasės aprangai. Bet aš tą komplektą nusipirkau prieš septynerius metus, išskyrus, aišku, lazdas, nes jos lūžta. Dar pirštinės. Jos yra odinės. Jeigu jų tinkamai neprižiūri, gali prireikti ir jas pasi-keisti. Bet jei jas prižiūrėsi tinkamai, penkerius metus galėsi drąsiai ne-šioti. Žaidžiant mūsų lygiu, pačiū-žos tikrai gali būti amžinos, šortai gali apiplyšti, bet jų aš dar nekei-čiau. Taip, palyginti su futbolu arba krepšiniu, ledo ritulio ekipuotė yra šiek tiek brangesnė. Bet krepšinio batelių užtenka sezonui. Futbolo bateliai – laukui vieni, salei – kiti. Jų dviejų porų prireikia per metus. Ži-nau, ką sakau, nes esu žaidęs ir fut-bolą, ir krepšinį. Todėl ledo ritulys nėra daug brangesnis už kitus žai-dimus“, – samprotavo V. Gedvilas.

Dažniausiai keičiamos lazdosLedo ritulio lazda yra dažniausiai keičiama sportininko amunicijos dalis. Bet kiek laiko viena lazda išlaikys, sunku prognozuoti.„Nusipirkau dvi vienodas lazdas. Su viena jų žaidžiau pusantrų

Ingvaras [email protected]

metų. O kita sulūžo po trijų savai-čių. Yra žmonių, žaidžiančių gero-kai ilgiau, yra ir vieną po kitos kei-čiančių. Tai daugiausia priklauso nuo žaidimo stiliaus“, – pasakojo V. Gedvilas. Anot jo, kai kurios laz-dos nėra vienkartinės. Net sulūžu-sias galima pataisyti.

Vartininku būti sunkuIšskirtinė persona ledo ritulio aikštelėje – vartininkas. Jis prieš rungtynes drabužinėje praleidžia dvigubai daugiau laiko. Ir jo amu-nicija kainuoja dvigubai daugiau.„Vartininku būti sunkiau. Nors sveikatos sutrikimų nebūna, bet gauti rituliu, skriejančiu 70–80 km/val. greičiu, į šalmą didelio džiaugs-mo nėra. Jo stovėsena primena sė-dėjimą ant taburetės, kurios nėra, – tai fi ziškai sunkus darbas. Ledo ri-tulio vartininkas turi būti labai ra-mus. Čia situacija keičiasi žaibiškai. Jeigu tik susinervinsi, neturėsi laiko susitvardyti. Tokių, kaip futbolo, pertraukėlių, kai lauki, kol atsineš kamuolį, kol pakels kampinį, – nėra“, – pasakojo V. Gedvilas.Lietuvos mėgėjų komandose iš vartininkų nereikalaujama mokėti už treniruotes, nemažai klubų pri-sideda perkant vartininkų aprangą.

Brangiausia – ledo nuomaŽaidžiant ledo ritulį, brangiausias dalykas yra ledo nuoma. „Įvairūs klubai sprendžia ledo nuo-mos klausimą skirtingai. Klaipėdoje ledo nuoma nuo 21 iki 23 val. kai-nuoja 330 litų. Tuo metu drąsiai gali žaisti 25 žmonės, per dvi valandas prisibėgioji iki valiai. Iš ryto Klaipė-doje ledas kainuoja 200 litų už be-veik dvi valandas. Panašios kainos yra Šiauliuose ir Kaune. Vilniuje „Akropolyje“ jos kiek aukštėlesnės. Sostinės pramogų arenoje – labai brangu. Dvi su puse valandos, per kurias sužaidžiamos rungtynės, kainuoja 900 litų. Todėl niekas ten nesitreniruoja, nebent rungtyniauja. Šiaip, atsižvelgiant į klubo politiką, vienam žmogui treniruotė kainuoja 10–30 litų“, – ledo nuomos įkainius dėstė „Kirų“ ledo ritulininkas.

Treneris - samdomas„Trenerius samdo net atėjusieji „nuo balos“. Jie surinko žmonių, sužaidė rungtynes, gavo 0:15, 0:18, 0:20 ir suprato, kad patys nieko neišmoks. Dažniausiai mėgėjų ko-mandų treneriais dirba vaikų ledo ritulio mokyklų treneriai, taip pat treniruojantys ir suaugusiuosius“, – tvirtino V. Gedvilas. Jo komanda treniruojasi tris kartus per savaitę. 2–3 treniruotės per savaitę yra įpras-ta Lietuvos ledo ritulio mėgėjams.„Tikrai nėra taip, kad vyrai susiren-ka į rungtynes, po jų išgeria alaus ir išsiskirsto“, – tikino klaipėdietis.

Ledo ritulio pliusai Savo pamėgtai sporto šakai V. Ge-dvilas rado pliusų, išskiriančių ją iš kitų žaidimų: „Tai yra gerokai intensyvesnė sporto šaka, greičiai čia visai kiti ir adrenalinas, emoci-jos. Kad ir kaip būtų keista, bet ant ledo suprakaituoji gerokai greičiau, emocijų patiri daugiau, orientuotis reikia staigiau. O didžiausias prana-šumas yra tas, kad būnant ant ledo, labai lavėja kvėpavimo takai. Įrody-ta, kad ledo ritulininkai vidutiniškai serga mažiau, palyginti su futboli-ninkais ar krepšininkais.“

PRAKAITAS LIEJASI DAR DRABUŽINĖJE

Ketinančius išmėginti ledo ritulį kartais stabdo baimė apsijuokti ir aprangos kainos. Bet noras žaisti nugali visas kliūtis

KIEK TAI KAINUOJA?PAČIŪŽOS 150–2 000 litųBLAUZDINĖS 50 litųKOJINAITĖS 10 litųKOJŲ APSAUGOS 70–200 litųGENITALIJŲ APSAUGOS 50 litųŠORTAI 100–400 litųKRŪTINĖS APSAUGA 100–200 litųPIRŠTINĖS 150–400 litųALKŪNĖS 70–200 litųTRENIRUOČIŲ MARŠKINĖLIAI 50 litųŠALMAS SU VEIDO APSAUGA 150–350 litųLAZDA 70–500 litųRITULYS 3 litai

Vartininko amunicijos kainą reikia padauginti iš dviejų

Ledo ritulininko amunicija kainuoja nepigiai.Vaclovo Gedvilo nuotr.

Page 11: SPORTAS Nr1 (2013m)

11LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

Lietuvos krepšinis per krizę neteko Varėnos, Rokiškio, Jurbarko, Pagėgių, Rietavo, Ignalinos, Visagino, Elektrėnų, Širvintų ir Ukmergės komandų. 12-13p.p.

pradėti mankštintis yra pasikonsul-tuoti su kvalifi kuotu treneriu ir turėti tinkamai sudarytą programą. Pačiam tai padaryti gana sudėtinga, o drau-gų ar internete rastos – labai jau ne-profesionalu“, – teigia R. Bimba.Programų pasirinkimo įvairovė šiais laikais gana didelė: kūno masės palai-kymo, riebalinio kiekio deginimo, kūno masės auginimo, antistresinė. Progra-mos sudaromos net vaikams, nėščio-sioms ir senjorams. Vidutinė plano su-darymo kaina Lietuvoje gali svyruoti nuo 50 iki 150 litų, tai priklauso ir nuo miesto, ir sporto klubo, ir paties trenerio.

Lietuvoje – sudėtinga situacijaPasak užsienyje dirbusio asmeninio trenerio R. Bimbos, sporto klubas žmogui per mėnesį gali kainuoti apie porą šimtų litų. Tačiau situacija Lietu-voje yra gana sudėtinga – sporto klubų nėra daug, o sportuoti nori daug kas.„Teko dirbti ir Rusijoje, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Norvegijoje, todėl dabar galiu įžvelgti šiokių tokių skirtumų. Vienas gerų pavydžių iš Didžiosios Bri-tanijos sostinės Londono: miesto val-džia valdo 76 klubų tinklą, prieinamą kiekvienam. Asmeninis treneris – kitas dalykas, jis atitinkamai ir kainuoja, – dalijasi patirtimi R. Bimba. – Vilniuje turėtų būti dvigubai daugiau klubų, nei yra. Vieni būna maži ir nesanitariški, kiti – dideli ir perpildyti. Politikai turė-tų būti labiau suinteresuoti visuomenės fi ziniu aktyvumu.“

Kaip pasirinkti tinkamą kelią?Šiais laikais dauguma klubų samdosi kvalifi kuotus trenerius. Kai kurie būna baigę aukštąjį mokslą, kiti turi trenerio veiklos licenciją. Tačiau svarbus ne po-pieriukas, o žinios. Kai kuriems sporto klubų vadovams svarbu, kad treneris būtų buvęs sportininkas. Tačiau nėra jokių stereotipų lyčių klausimu.„Vyresnės moterys galbūt ir renkasi trenerę moterį, baimindamosi vyrų ir jų galimai didesnio krūvio. Kartais, kai klientas vyresnis, ir trenerio ieško vyres-nio – bendresni interesai, – sako R. Bim-ba. – Yra daug trenerių ir visi jie skirtin-gi – vienas lėtas, kitas aktyvus ir greitas. Žmogus pats pasižiūri, pabendrauja ir pasirenka, kuris jam prie širdies.“Žinoma, sportas neduos rezultatų, jei nebus subalansuota ir mityba. „Reikėtų vartoti kuo mažiau konservuotų, per-dirbtų ir rinktis liesesnius produktus. Venkite cukraus ir daug jo turinčių maisto produktų, taip pat riebaus mais-to. Į racioną įtraukite daugiau daržovių, vaisių, liesos mėsos ir valgykite kuo įvairesnį maistą, – siūlo treneris. – Taip pat laikykitės valgymo režimo, gerai iš-simiegokite ir gaukite vitaminų. Būsite sveikesni ir laimingesni.“

Šylant orams pajuntame norą paža-dinti savyje žiemos miegu užmigusią mešką. Dauguma nerimaujame dėl per šaltąjį sezoną nejučiomis priaugto svorio ar tiesiog stengiamės pagerinti bendrą savijautą. Tam pradedantiesiems siūloma išnaudo-jant gryną orą ar pasitelkti trenerių pagalbą sporto klube.

Įsigykite naujus bateliusTiems, kas galbūt nėra sporto klubų mėgėjas ir norėtų kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, Mindaugas Rei-nikovas, Lietuvos aukštosios jūreivys-tės mokyklos kūno kultūros dėstytojas bei sporto instruktorius siūlo atrasti tai, kas patinka.„Siūlyčiau visų pirma į sportą nežiū-rėti kaip į katorgą, sportas negali būti kančia. Šiuolaikinėje visuomenėje kie-kvienas turi atrasti savo pašaukimą. Jei patinka vaikščioti – vaikščiok, jei nepa-tinka – bėk, o jei ir tas nelabai – mink dviratį“, – sako buvęs lengvaatletis, daugkartinis 400 m barjerinio bėgimo Lietuvos čempionato prizininkas.Rinktis tikrai yra iš ko, juolab kad tai nieko nekainuoja. Aišku, svarbu turėti ir bendražygį ar augintinį, įsigyti ge-rus bėgimo ar vaikščiojimo batelius.„Nauji patogūs bateliai – vienintelė investicija ir gera motyvacija jau turint juos panaudoti, o kompanionas ne-leis liūdėti. Tai labai svarbu persilau-žiant“, – sako M. Reinikovas. Jis šiuo metu dirba ir lengvosios atletikos tre-neriu, ugdo jaunimą.Specialisto manymu, pradedantysis tu-rėtų per savaitę rasti bent tris kartus po 45 minutes vidutinio tempo pasivaikš-čiojimui, įtraukti kelis mankštos prati-mus (rankų sukimus ar įtūpimus) ir juos kartoti vaikščiodamas. Paprastam žmo-gui tai ypač tiks. Be to, svarbu į mitybos racioną įtraukti ir kuo daugiau daržovių.„Kūnas net mums nežinant žiemą au-gino svorį. Gerėjant orams, reikia imtis priemonių. Net patį organizmą prade-da traukti prie vitaminų, todėl svarbu valgyti daug žalių salotų, kuo žalesnės – tuo geriau. Į racioną įtraukite pekini-nių kopūstų, paprastų lietuviškų salo-tų, nepamirškite ir lietuviškų svogūnų bei pomidorų“, – sako M. Reinikovas.

Sporto klube reikia trenerioLietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacijos Teisėjų kolegijos pirmi-ninkas, Vilniaus kultūrizmo ir fi tnio klubų sąjungos generalinis sekreto-rius bei asmeniniu treneriu dirbantis Remigijus Bimba teigia, kad pradėti sportuoti gali kiekvienas norintysis.„Vienas iš patarimų norintiesiems

Ieva Staponkutė [email protected]

ŽADINTUVAS IŠ ŽIEMOS MIEGO

Patyrę specialistai pataria nežiūrėti į sportą kaip į katorgą ir daryti tai, kas patinka. Tai padės pasijusti gerai ir kūnui, ir protui

TRENERIO RECEPTAS

3

5050

Specialisto manymu,

pradedantysis turėtų per

savaitę rasti bent tris kartus po 45 minutes

vidutinio tempo pasivaikščio-

jimui, įtraukti kelis mankštos

pratimus.

Sportavimo plano suda-rymo kaina Lietuvoje

gali būti nuo 50 litų –

tai priklauso ir nuo miesto,

ir sporto klubo, ir paties trenerio. „

Programų pasirinkimo įvairovė

šiais laikais gana didelė: kūno masės palaikymo,

riebalinio kiekio deginimo, kūno

masės auginimo, antistresinė. Programos

sudaromos net vaikams, nėščiosioms

ir senjorams.

Pasak M. Reinikovo, paprastų pomidorų ir

agurkų salotų receptas – tikras vitaminų užtaisas.

Reikės:šviežių pomidorų

šviežių agurkųpekininių kopūstų

svogūnų ar svogūnų laiškų

Padažui:acto

alyvuogių aliejaus cukrausdruskos

Stambiai supjaustykite pekininį kopūstą, šviežius pomidorus ir

agurkus, smulkiau – svogūnus. Sudėkite viską į salotų dubenėlį,

padažui naudokite truputį druskos, cukraus, acto ir aliejaus. Paprasta ir

labai skanu, galima pagardinti bet kokį mėsos patiekalą. Tik prisiminkite –

viena dalis mėsos ir trys dalys salotų.

Skanaus!

M. Reinikovas siūlo derinti

sportą ir sveiką mitybą.

R. Bimba pradedantiesiems pataria pasikonsultuoti su kvalifi kuotu treneriu.

Page 12: SPORTAS Nr1 (2013m)

12 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

TEMA Praūžus ekonominei krizei krepšinio žemėlapyje nebeliko Varėnos, Rokiškio, Jurbarko, Pagėgių,Rietavo, Ignalinos, Visagino, Elektrėnų, Širvintų ir Ukmergės rajonų komandų.

SUNKMEČLIETUVOS KREPŠ

Trijuose pagal pajėgumą nacionali-niuose čempionatuose šį sezoną iš viso žaidžia 57 krepšinio klubai – 12 Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), 18 – Nacio-nalinėje krepšinio lygoje (NKL) ir 27 Regionų krepšinio lygoje (RKL). Tačiau jei palygintume dabartinį Lietuvos krep-šinio žemėlapį su buvusiu prieš kelerius metus, išvystume nemažai skirtumų.

Dar 2009–2011 m. iš 57 savivaldybių (to paties miesto ir rajono savivaldy-bės traktuojamos kaip vienas viene-tas, nebent turi atskiras komandas) tik 11 neturėjo savo krepšinio ekipos bent vienoje šalies lygoje. Tačiau pra-ūžus ekonominei krizei krepšinio že-mėlapyje nebeliko Varėnos, Rokiškio, Jurbarko, Pagėgių, Rietavo, Ignali-nos, Visagino, Elektrėnų, Širvintų ir Ukmergės rajonų komandų.

Dzūkai neturi kuo pasigirtiAlytaus apskrityje gyvuoja vos dvi krepšinio komandos ir abi priklauso apskrities centrui – Alytaus miestui. NKL grumiasi „Dzūkija“, o RKL rung-tyniauja „Savanoris“.Apskričiai priklausantys Lazdijų ir Va-rėnos rajonai bei Druskininkų miestas neturi savo vyrų krepšinio komandų, rungtyniaujančių bent viename naci-onaliniame čempionate. Varėna prieš kelerius metus turėjo savo komandą RKL, ji vadinosi Varėnos „Ekstra-Fe-niks“. Tačiau 2009–2010 m. sezonas šiai ekipai buvo paskutinis. Druskininkų sporto centro direkto-riaus pavaduotojas Gintaras Grigas

paminėjo dvi pagrindines priežastis, kodėl jų miestas neturi krepšinio ko-mandos: „Lėšas skiriame vaikų ko-mandoms, skatiname jų tobulėjimą. Organizuojame klasių krepšinio var-žybas, nemažai tam skiriame pinigų. O juk žinote, kiek kainuoja išlaikyti komandas nacionaliniuose čempio-natuose, tad tas lėšas geriau skiriame vaikų sportui. Kitas dalykas – gy-ventojų skaičius ir gimstamumas. Jei mieste per metus gimsta 160 vaikų, išauginti komandą yra labai sunku. Nėra visavertės atrankos – kas ateina, tas sportuoja. Kas iš to, kad miestas turi savo vyrų krepšinio komandą, bet jai atstovauja visi žaidėjai, atvykę iš kitų miestų. Mes norėtume, kad bent dauguma būtų vietiniai žaidėjai. Turė-ti komandą vien tam, kad galėtumėm išleisti pinigus, – to nenorime.“Tiesa, Druskininkai ne visada buvo juoda skylė Lietuvos krepšinio žemė-lapyje. Prieš septynerius metus gyva-vo „Druskininkai“, žaidę NKL ir lygo-je, kurią vėliau pakeitė RKL.„Neatmetame galimybės, kad ateityje vėl turėsime savo komandą. Bus ge-resnės sąlygos ar bent ekonominė situ-acija pasitaisys, tada galbūt sugrįšime į didįjį krepšinį“, – sakė G. Girgas. Lazdijų rajono gyventojai krepšinį žaisti taip pat moka, be to, turi ir pui-kią krepšinio areną, tačiau nė viename iš čempionatų komandos nėra turėję. Lazdijų sporto centro krepšinio trene-rio Ričardo Čepanonio teigimu, svar-biausia kliūtis yra fi nansai. Vis dėlto tikimasi, kad jau kitą sezoną pavyks debiutuoti RKL pirmenybėse.„Mūsų miestelis mažas, nėra įmonių, todėl reikia prašyti fi nansavimo iš sa-

vivaldybės. Lazdijų vaikai treniruojasi, noriai dirba, turime ir neblogų žaidėjų, tačiau tinkamo požiūrio dar nesulau-kėme. Aš manau, kad komanda būtų svarbi mūsų jaunimui kaip motyvavi-mo priemonė. Jie turėtų stengtis, žaisti ir turėti galimybę atstovauti Lazdijų komandai. Tai didelis motyvas“, – ko-mandos naudą įžvelgė R. Čepanonis.

Rytų Lietuvoje – ne koks vaizdelisNe koks vaizdas pasitinka ir Rytų Lie-tuvoje. Utenos ir Vilniaus apskrityse randame vos keturias krepšinio koman-das – Utenos „Juventus“ (LKL), Molėtų „Ežerūnas-Karys“ (NKL), „KK Trakai“ ir Anykščių „KKSC-Volupis“ (RKL). Rajono centrų – Ignalinos, Visagino, Zarasų, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvin-tų, Švenčionių, Ukmergės – gyventojai šiemet neturi galimybės sirgti už savo komandą nė viename iš nacionali-nių čempionatų. Tiesa, prieš kelerius metus net penki iš minėtų aštuonių miestų turėjo savo ekipas RKL. Dar praėjusį sezoną gyvavo „Ignalina“ ir Elektrėnų „Hidras-Centauras“, 2010–2011 m. sezone žaidė Širvintų „Ale-kniškis“, 2009–2010 m. rungtyniavo „Visaginas“, 2008–2009 m. buvo ir Ukmergės „Olimpas“. Ukmergės sporto centro direktorius Vytautas Tutlys pripažino, kad mies-tui reikia krepšinio komandos, bet lėšų stygius neleidžia dalyvauti RKL.„Pateiksiu vieną pavyzdį. Jonava savo klubams šiemet skyrė 700 tūkst. litų, o Ukmergės vyrų ir moterų krepšinio bei futbolo komandos gavo po 5 000 litų...Visi labai norėtume turėti komandą, kuri žaistų RKL. Kiekvienai sporto šakai svarbu turėti pagrindinę koman-

dą, kurioje tobulėti galėtų perspek-tyviausi miesto sportininkai. Juolab kad mūsų komandai gali atstovauti ir čia mokyklas pabaigę Vilniuje stu-dijuojantys žaidėjai.Turime ir noro, ir techninių galimybių – visos mokyklų sporto salės yra renovuotos. Trūksta tik pinigų“, – sakė V. Tutlys. Tauragės apskritis pasigirti krepšinio komandų skaičiumi taip pat negali. Tuštumą tarp Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės užpildo vienintelis Tauragės krepšinio klubas, besigrumiantis RKL pirmenybėse. 2009–2010 m. RKL rung-tyniavo Jurbarko „Nemunas“, o 2010–2011 Pagėgiams atstovavo Vilkyškių pieninė, bet jų neliko.Jurbarko sporto centro vadovas Anta-nas Domeika pateikė kelias komandos subyrėjimo priežastis, tačiau pagrindi-nė išlieka fi nansavimo stoka.„Šešis sezonus žaidėme RKL, bet pa-prasčiausiai susiklostė tokia situacija, kad dėl lėšų stokos nebegalime daly-vauti. Tam įtakos turėjo ekonominė krizė. Deja, artimiausiu metu sugrįžti į didįjį krepšinį planų nėra, bet ne tik dėl lėšų stokos. Neturime ir tinkamo trenerio, kad žaistumėm tokio lygio lygoje“, – sakė A. Domeika.

Suvalkijoje yra vietos plėtraiMarijampolės apskrityje krepšinis dar taip pat turi vietos plėstis. Čia padėtį gelbėja tik regiono centras – Mari-jampolės miestas, kuriame yra trys komandos. NKL rungtyniauja „Sūdu-va-Mantinga“, o RKL žaidžia dvi jau-nimo komandos – „ŽSM-Mantinga“ ir KK „Kadis“. Krepšinis šaknis įlei-dęs ir Šakiuose. Šio miesto komanda „Zanavykas“ iš RKL šiemet persikėlė

11112009–2011 metais iš 57 savivaldybių

tik 11 neturėjo savo krepšinio

ekipos bent vienoje šalies

lygoje.

Edvinas [email protected]

Page 13: SPORTAS Nr1 (2013m)

13LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

VILMA VENSLOVAITIENĖ niekada nesitikėjo dirbti sporto srityje.Tačiau likimas energingą moterį įsuko į Lietuvos futbolo verpetą. 15p.p.

REK

LAM

A

IO RANDAI ŠINIO ŽEMĖLAPYJE

į aukštesnę lygą NKL ir čia sėkmingai grumiasi. Tačiau šiais dviem miestais krepšinis Suvalkijos regione ir apsiri-boja. Vilkaviškis, Kalvarija ar Kazlų Rūda savo komandų neturi.Lyderiai Lietuvoje - ŠiauliečiaiNepralenkiama yra Šiaulių apskri-tis, būtent čia krepšinio gerbėjai turi daugiausia galimybių rinktis, už ku-rią mėgstamą komandą sirgti. Visos septynios savivaldybės čia turi savo krepšinio komandų pagrindinėse Lie-tuvos lygose – LKL, NKL arba RKL. Aukščiausioje lygoje rungtyniauja „Šiauliai“. Antroje pagal pajėgumą lygoje žaidžia Joniškio „Delikatesas“, Pakruojo „Meresta“ ir Radviliškio „Radviliškis-Juodeliai“. Regionų krep-šinio lygoje dalyvauja „SCKK Akme-nė“, „Kelmė“, Kuršėnų „Grafų bal-dai-Kristalas“ ir „Saulė-Šiauliai“.Komandų skaičiumi pasigirti gali ir gretima Panevėžio apskritis. Čia pen-kiose savivaldybėse pasiskirsčiusios septynios krepšinio komandos ir tik vienas iš rajonų centrų – Rokiškis – nuo 2010 m. nebeturi savos komandos. Pa-nevėžio miestui LKL atstovauja „Liet-kabelis“, o RKL žaidžia „Omega-Ir-mus“ ir „Bangenė-Aivera“. Pasvalys taip pat turi savo atstovus LKL – tai „Pieno žvaigždės“, o RKL rungtyniauja „Pasvalio melioracija“. Kupiškiui Regi-onų lygoje atstovauja „SC-Dailista“, o Biržų garbę gina „Rinkuškių alus“.

Žemaičių klubaiTik viena savivaldybė komandos ne-turi ir Telšių apskrityje – Rietavas. Že-maičiai NKL gali sirgti už „Mažeikius“ ir Plungės „Olimpą“, o RKL – už „Tel-šius“. Dar 2010–2011 m. sezoną Rieta-

vui Regionų lygoje atstovavo „Liūtas“. Lietuvos krepšinio sostinę Kauną taip pat supa nemažai komandų. Kauno apskrityje savo klubus pagrindinėse šalies pirmenybėse turi šie regiono cen-trai: Kėdainiai, Jonava, Prienai, Rasei-niai, Birštonas. Be savo komandos lieka vienintelis Kaišiadorių rajonas, išugdęs vieną mūsų krepšinio žvaigždžių Ra-mūną Šiškauską. Prieš gerą dešimtmetį baigė gyvuoti R. Šiškausko pirmoji ko-manda Kaišiadorių „Baltija“.

Pajūryje žaidžia krepšinįNemažai ekipų yra ir pajūrio regione. Klaipėdos apskrityje veikia aštuonios komandos, pasiskirsčiusios beveik visuose rajonų centruose. LKL rung-tyniauja Klaipėdos „Neptūnas“ ir Pa-langos „Palanga“, NKL grumiasi „Naf-ta-Universitetas“, „Gargždai-Bremena“, „Šilutė“, RKL žaidžia Klaipėdos „LCC tarptautinis universitetas“, Neringos „Kuršiai“ ir „Kretinga“. Savo komandos pastaruosius sezonus neturi tik Skuo-das. Dar 2009–2010 m. gyvavo Skuodo komanda „Kuršasta“, tačiau pastarasis RKL sezonas jai buvo paskutinis. Apibendrinant Lietuvos krepšinio žemėlapio duomenis, galima drąsiai teigti, kad nuo 2008 m. užklupusi eko-nominė krizė turėjo nemažai įtakos ir krepšinio klubams. Vis dėlto Šiaurės ir Šiaurės vakarų Lietuvos regionai sugebėjo prie šios padėties prisitaikyti lanksčiau ir išsilaikyti krepšinio žemė-lapyje. O kitoms apylinkėms, ypač Rytų Lietuvos, dar teks įdėti nemažai pastan-gų, norint sugrįžti į didįjį krepšinį.

Daugiau krepšinio naujienų skaitykite www.sportas.info/krepšinis

Po Lietuvos ekonomiką kausčiusioskrizės trijose pagrindinėse šalies vyrų krepšinio lygose – LKL, NKL ir RKL – neliko 10-ies savivaldybių komandų. Liūdniausia situacija – Rytų Lietuvoje, geriausia – Šiaulių apskrityje. Būtent čia krepšinio gerbėjai turi daugiausia galimybių rinktis, už kurią mėgstamą komandą sirgti.

ww

w.ta

vosi

ena.

lt

Page 14: SPORTAS Nr1 (2013m)
Page 15: SPORTAS Nr1 (2013m)

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

ŽVILGSNISBBALALANANDIDISS20201313 BBALALANANDD

Vilniaus „Žalgiris“ Lietuvos fut-bolo padangėje išsiskiria ne tik šlovinga istorija ar gausiausiais ir ištikimiausiais sirgaliais. Sosti-nės klubas yra vienintelis šalyje, kuriam vadovauja moteris.

Vadybos magistrė 39 metų kaunietė Vilma Venslovaitienė, Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ vykdomoji direktorė per ketverius metus ne tik pamilo legendinę komandą, bet ir vadina ją savo šeima.

Vilma, kaip atradote kelią į fut-bolą? – paklausėme moters.

Keista, bet visi manęs klausia, ko-kią sporto šaką buvau pasirinkusi. Galiu pasakyti – su sportu buvau absoliučiai susipykusi, nuo moky-klos laikų kūno kultūros pamokos man buvo nesuprantamas daly-kas. Prievartinis sportavimas buvo nepriimtinas ir nesuvokiamas. Į futbolą atvedė atsitiktinumas. Dirbau „Senukų prekybos centro“ personalo vadove, bet po aštuo-nerių metų darbo tapau „Ūkio banko investicinės grupės“, personalo direktore. Vienas iš ŪBIG projektų plėtros sričių buvo futbolo klubai vienas jų ir Škotijos sostinės Edinburgo „Hearts“. Jis ir tapo mano langu į sporto pa-saulį. Vieną dieną ant savo stalo radau sportinės veiklos sutartis taip ir pradėjau į jas gilintis. Skai-čiau įvairias taisykles net nakti-mis. Pamačiau, kad futbolas yra ne tik žaidimas, reikia rūpintis ir žaidėjų pirkimais, jųnuoma, biu-džetu, komercija, rėmėjais ir kitais

dalykais – tai jau atskiras verslas, kur iš tiesų reikia daug dirbti. Tada maniau, kad nebedirbda-ma su V. Romanovu, su futbolu nebeturėsiu nieko bendra, tačiau taip neatsitiko. Pradėjusi gilintis į futbolo subtilybes, mokytis iš „Hearts“ ir kitų užsienio klubų, įgijau neįkainojamos patirties, kurią buvo per brangu pasilikti sau, tad norėjosi ja pasidalyti. Tai ir padariau.

Kokių Lietuvos ir kitų šalių fut-bolo skirtumų įžvelgiate?

Kaip minėjau, teko laimė viską pradėti nuo Škotijos. Tai buvo futbolo vadovėlis. Teko dažnai skristi į Škotiją, po mėnesį ar du ten praleisdavau. Vėliau teko prisidėti ir prie vieno Vokietijos klubo plėtros koncepcijos kūrimo. Futbolas tikrai turi gražų socialinį atspalvį. Visi tie, kurie prisiliečia ir dalyvauja klubo gyvenime, tampa socialiai atsakingi žmonės. Šalia klubo visada yra ir vaikai, ir tėvai, ir miestų bendruomenė. Todėl Vokietijos verslininkai jaučia, kad turi atiduoti duoklę visuomenei ir remia savo miesto klubus, nieko iš to nereikalaudami. Lietuvos verslininkai į sporto rėmimą žiūri kitaip, nes visada klausia – kas man iš to. Kas? Tiesiog – garbė.

Kaip sekasi dirbti su tiek daug vyrų? Būnate griežta?

Vienareikšmiškai pasakyti negaliu, bet iš darbo patirties su žmonėmis žinau, kad jie mane išgirsta. Be to, nejaučiu, kad kas nors būtų ne taip. Mano kalba pa-prasta ir konkreti. Visada išklau-sau kitus. O kai reikia – taip, galiu

būti labai giežta (juokiasi). Bet aš stengiuosi ieškoti kompromisų. Visi žino, kad atėję pas mane sulauks atsakymų ir, jei reikės, pagalbos. Esu pasiekiama visas 24 val. per parą.

Daug laiko praleidžiate dirbda-ma, o kaip šeima?

Aš išsiskyrusi, o vaikų neturiu. Turiu didelę žalgiriečių šeimyną, kaip juokauju, turiu jau ir anūkų (šypsosi) .

Ar dirbdama tokį darbą jaučiatės kaip žuvis vandenyje?

Visi sako: „Jūs turbūt mėgstate futbolą.“ Aš mėgstu rezultatą ir atsakomybę už tai, ką darau. To-dėl, natūralu, kad turi ne mėgti, o mylėti tai, ką darau.

Tai ar pamėgote?

Taip, tai yra mano šeima. Šian-dien – tai mano gyvenimas. Nuo 2009-ųjų vis neturiu laiko net atostogoms. Turiu visą būrį vyrų ir jų šeimų. Kasdien mąstau apie klubo gerovę. Reikia rezultatų, o jiems pasiekti – ir pinigų. Klubo biudžetas 2010 m. buvo 2 mln. litų 2011 m. – jau 3 mln. litų,. Pernai biudžetas išaugo iki 4 mln. litų, 2 mln. skyrė savivaldybė. Kitos lėšos – paieškos rezultatas. Todėl atostogų nėra.

Žinome, kad futbolininkai gana prietaringi, todėl neleidžia moteriai važiuoti kartu vienu autobusu – sakoma, kad koman-da atsiveža įvartį į savo vartus. Ar tas pat galioja ir skrendant lėktuvu? Kaip pati keliaujate?

Autobusu tikrai nekeliauju, jei reikia, pati važiuoju. O lėktuvu skridau vieną kartą, bet daugiau nebeskrisiu (juokiasi). Tada varžybos buvo nesėkmingos, todėl pasakiau – viskas, koman-da keliaus atskirai, aš – taip pat. Yra daug prietarų ir aš, būdama gana senamadiška, jais tikiu. Bet jei pati nekeliauju, tai tos dvi valandos būna košmariškos. Stengiuosi užsiimti kokia nors veikla, kad tik nukreipti mintis. Rezultatą dažniausiai man pra-neša SMS žinute.

Su „Žalgiriu“ dirbate jau ketve-rius metus. Ar ketinate ką nors keisti dar po ketverių? Juk pati sakėte, kad žmogus darbą keisti turi kas aštuonerius metus.

Savęs nepaliksi. Kol esu viena iš klubo savininkių ir kol jis dar tvirtai nestovi ant kojų, šiandien nematau nė vienos galimybės pasitraukti bent vienam iš mūsų. Kol nėra galimybių, negalvoju ir apie norus.

Neskaitant aistros darbui, kas dar jums gyvenime svarbu?

Iškelti sau maksimalius tikslus ir stengtis juos įvykdyti. Turiu šiokį tokį lošėjo mentalitetą, esu ambicinga, į tikslą orientuota asmenybė, viską turiu padaryti maksimaliai gerai. Tai mane ir atvedė į futbolą, buvo spustelė-tas ambicijų mygtukas – sakė, kad vyro, nežaidusio futbolo, ir moters derinys nieko nepasieks. Pasijutau tarsi „blondinė“. Tačiau atsakiau – stebėkite, kaip futbolas atgims ir Vilniuje, mieste, kurio net nepažįstu. Ir jis atgimė.

Ieva Staponkutė[email protected]

V. Venslovaitienė „Žalgirį“ vadina savo

šeima ir jam skiria visas jėgas.

Avgi.lt nuotr.„Turiu šiokį tokį lošėjo mentalitetą, esu ambicinga, į tikslą orientuota asmenybė, viską turiu padaryti maksimaliai gerai. Tai mane ir atvedė į futbolą, buvo spustelėtas ambicijų mygtukas – sakė, kad vyro, nežaidusio futbolo, ir moters derinys nieko nepasieks. Pasijutau tarsi „blondinė“. Tačiau atsakiau – stebėkite, kaip futbolas atgims ir Vilniuje, mieste, kurio net nepažįstu. Ir jis atgimė.

Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė tiki prietarais ir su komanda nekeliauja nei autobusu, nei lėktuvu

Page 16: SPORTAS Nr1 (2013m)

16 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

BAZĖS Renovacijai 2 mln. litų skyrė Vyriausybė, o 300 tūkst. litų – miesto savivaldybė. Iš viso maniežo renovacija kainavo 4,3 mln. litų.

001313 B BALALANANDIDISS

– tų.

„Kol Lietuvoje neatsiras šiuolaikiškesnio konkurento, viliuosi, kad pas mus vyks nemažai gero lygio varžybų. Tačiau, be abejo, renovuosis ir kiti maniežai, tada bus didesnė konkurencija, ir mūsų manieže varžybų sumažės.

litų – apšiltinome visą maniežo išorę, pakeitėme langus, šildymo sistemą, įrengėme naują apšvie-timo sistemą. Renovacijai 2 mln. litų skyrė Vyriausybė, o 300 tūkst. litų – miesto savivaldybė. Iš viso maniežo renovacija kainavo 4,3 mln. litų. Darbus atliko bendrovė „CCM Baltic“. Dabar mūsų manie-žas tikrai gražus ir šiltas. Aplinkui – keturi bėgimo takai, o tiesiojoje – šeši. Įsigijome naują fotofi nišą, teleskopines tribūnas, švieslentę, suremontavome vidaus patalpas. Praplėtėme trišuolio ir šuolio į tolį šuoliaduobes, prirei-kus vienu metu čia galima atlikti du šuolius iš karto. Nusipirkome naują surenkamą mobilų rutulio stūmimo sektorių, kurį galime pastatyti, kur tiktai norime. Susitvarkėme patalpas, esan-čias rūsiuose, ten išbetonavome grindis, išdažėme sienas, laiptus išklojome plytelėmis. Turime garažą su pakeliamaisiais elektri-niais vartais. Nežinau, ką daugiau buvo galima padaryti. Net vasarą galime atsidaryti stoglangius ir įkvėpti tyro oro. Susiremon-tavome visus darbo kabinetus. Mano svajonė buvo pasikeisti ir visą naują sporto įrangą – naujus aukščio ir šuolių su kartimi sekto-rius, nors ir dabartiniai dar nėra labai blogi, barjerus, trinkeles.

Ar išnaudojote visus pinigus, kuriuos surinkote, ar dar kaž-kam pasilikote?

Panaudojome viską – ką galėjome, viską padarėme. Įgyvendinau savo slaptą svajonę kada nors Šiauliuose turėti gerą lengvosios atletikos maniežą. Tikrai nesigirdamas galiu pasakyti, kad jis Lietuvoje iš tikrųjų geriausias. Niekas nepasakys, kad mūsų manieže šalta – per treni-ruotes būna 16–17 laipsnių, o per varžybas – 19–20 laipsnių šilumos.

Turint tokį maniežą, iš Šiaulių lengvaatlečių galima tikėtis dar svaresnių rezultatų?

Norėčiau, kad per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, be dviejų mūsų lengvaatlečių maratoninin-kių Remaldos Kergytės ir Rasos Drazdauskaitės, kurios rungtynia-vo Londone, būtų trys ar keturi sportininkai. Realūs kandidatai Eglė Balčiūnaitė neįvykdė A nor-matyvo, Tomas Gaidamavičius – B normatyvo, o Dovilė Dzindza-letaitė jį įvykdė pavėlavusi. Mūsų rungčių spektras auga: turime trišuolininkų, ėjikų, vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikų.

Du kartus gerinote Lietuvos reko-rdus, jeigu būtumėte turėjęs to-kias sąlygas kaip dabar, galėjote ir į olimpines žaidynes nuvažiuoti?

Sunku pasakyti, kaip viskas būtų susiklostę. Tada, kai rinkau po 8 000 taškų, treniravausi Vilniaus lengvosios atletikos manieže. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai

po kojomis painiojosi mažiukai sportininkai ir normaliai negalė-jau nei bėgioti, nei šokinėti. Todėl savo manieže dabar darau tvarką: apšilimas vyksta trečiame ir ketvir-tame takuose, o pirmas ir antras takai būna laisvi, kad sportininkai galėtų ramiai bėgioti atkarpas. Tvarkos esu išmokęs ir futbo-lininkus, ateinančius stiprėti fi ziškai, o su kamuoliu manieže jie nežaidžia. Mūsų maniežas – ne tik lengvosios atletikos Meka. Pa-prastomis dienomis čia treniruoja-si ir regbininkai, žolės riedulinin-kai, irkluotojai, kaip jau minėjau, futbolininkai. Per vieną dieną apsilanko apie 700 sportininkų. Kol Lietuvoje neatsiras šiuolaikiš-kesnio konkurento, viliuosi, kad pas mus vyks nemažai gero lygio varžybų. Tačiau, be abejo, reno-vuosis ir kiti maniežai, tada bus didesnė konkurencija, ir mūsų manieže varžybų sumažės.

Ar jūs, maniežo direktorius, turite daug darbų?

Darbo užtenka, tačiau jis manęs nebaugina. Jeigu į darbą eičiau kaip į katorgą, neičiau į jį iš viso. Esu ir maniežo, ir sporto mokyklos direktorius, gyvenu tuo, ką supran-tu ir moku daryti. Pats dar dirbu treneriu – kartu su Juzefa Baikš-tiene treniruoju savo mėgstamos rungties – daugiakovės – sportinin-kus. Mano pagrindinės rungtys – metimai ir šuoliai su kartimi.

Šiauliai tapo Lietuvos lengva-atlečių žiemos sostine – čia po rekonstrukcijos duris atvėrė vienas geriausių šalies lengvosios atletikos maniežų.

Šiauliuose išaugo daug puikių lengvaatlečių, Lietuvos čem-pionų ir rekordininkų: Seulo olimpinių žaidynių vicečem-pionė Laimutė Baikauskaitė, Teresė Raponavičienė, Nijolė Kvietkauskaitė, Nelė Žilinskienė, Česlovas Kundrotas, Rasa Draz-dauskaitė, Eglė Balčiūnaitė.Todėl, pasak Šiaulių lengvosios atletikos maniežo ir Lengvosios atletikos mokyklos direktoriaus Tolvydo Skaliko, miesto sporti-ninkai jau seniai nusipelnė turėti gerą lengvosios atletikos maniežą. Maniežo direktorius – buvęs len-gvaatletis, du kartus gerinęs šalies dešimtkovės rekordus: 1984 m. Vil-niuje surinko 8 042 tšk., o 1985 m. tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) – 8 047 taškus.

Kiek laiko truko maniežo reno-vacija? – paklausėme T. Skaliko.

Renovacija su pertraukomis truko apie porą metų. Idėja buvo labai paprasta: Europos Sąjunga skiria investicinių lėšų ekonominio taupumo ir šildymo objektams. Iš tos programos gavome 1,9 mln.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

ATSINAUJINIMAS PAVERTĖ LYDERIAIS

ŠIAULIŲ MANIEŽAS

1973 metai Atidarytas Šiaulių lengvosios

atletikos maniežas – vienintelis Baltijos šalyse, sukvietęs geriau-

sius miesto sportininkus, trenerius sportuoti ir dirbti mokykloje.

Naujai atidarytos Lengvosios atle-tikos mokyklos direktoriumi buvo

paskirtas V. Leskauskas. Tais me-tais mokykloje buvo tarifi kuotos 44 grupės, kuriose savo sportinį

kelią pradėjo 546 moksleiviai.

2003 metai Renovuoti lengvosios atletikos

stadiono, esančio šalia maniežo, bėgimo takai, sutvarkyti šuolio į tolį, trišuolio, metimų sektoriai.

2013 metai Vasario 9 d. įvyko renovuoto

Šiaulių maniežo atidarymo šventė, kurios metu buvo

surengtos ir pirmosios varžybos. Vasario 15–16 d. čia surengtas Lietuvos žiemos čempionatas.

A

R

V

Renovuotame Šiaulių manieže Renovuotame Šiaulių manieže treniruojasi ne tik lengvaatlečiai, treniruojasi ne tik lengvaatlečiai, bet ir regbininkai, žolės riedulininkai, bet ir regbininkai, žolės riedulininkai, irkluotojai ir futbolininkaiirkluotojai ir futbolininkai

Augusto Didžgalvio/LLAF nuotr.

Dominyko Lauručio nuotr.

Page 17: SPORTAS Nr1 (2013m)
Page 18: SPORTAS Nr1 (2013m)

18 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

IŠ ARCHYVŲ Žvilgsnis į laikraščio „Sportas“ archyvus.Šįkart – 1973-iųjų kovo atgarsiai.

LEIDIMAS NUO 1956 METŲ

1973 KOVAS

SVEIKATOS VERSMĖMarytė Marcinkevičiūtė1973-03-03

Sunku medikams iš karto pasi-reikšti keliose srityse. Didesnę dalį dienos atima darbas, vakarais reikia pabūti su šeima, žiūrėk, pramogoms laiko ir nebelieka. Ta-čiau turime ir kitokių pavyzdžių. Prisiminkime chirurgus vilniečius Algimantą Saunorį, Praną Naujo-kaitį, alytiškį Blažiejų Jucevičių, panevėžietį stomatologą Stasį La-banauską. Jų pavardės didesnių komentarų nereikalauja. Minėti medikai žinomi visoje respubliko-je ir kaip geri savo srities specia-listai, ir kaip puikūs sportininkai. Vadinasi, laiko galima surasti. Tuo įsitikinome ir pabuvoję Pakruo-jyje, kur susipažinome su centri-nės ligoninės medikais, dideliais sporto entuziastais.

Kai Pakruojyje vyksta kurios nors sporto šakos zoninės varžybos, cen-trinės ligoninės medikų kolektyvo raginti nereikia: sporto kolektyvo pirmininkas rentgenologas Vincas Mickus sukviečia aktyvą į savo kabi-netą ir pasako: „Vyručiai, rinksimės tada ir tada, prašome nevėluoti!“ Labiausiai medikai mėgsta parung-tyniauti krepšinio aikštelėje. Tiesa, per rajono pirmenybes jie į prizinin-kus netaiko, tačiau pajėgiausioms komandoms įvaro nemažai baimės. „Jeigu pavyktų bent porą mėnesių visiems krepšininkams pasitreni-ruoti kartu, neabejoju, ir apie prizi-nę vietą pagalvotume. Deja, mūsų darbas toks, kad retokai visi galime susirinkti“, – sako Vincas Mickus.Geriausias komandos krepšininkas –

ftiziatras Sigitas Slapšys. Jį aikštelė-je sunku uždengti. Vidutinio ūgio krepšininkas žaidžia judriai, todėl varžovai Sigitui Skiria nemažą dė-mesį. Savo laiku Sigitas buvo daug žadantis krepšininkas, atstovavo respublikos jaunių rinktinei, žaidė gynėjo pozicijoje. Nors gydytojas dabar jau ne pirmos jaunystės, ta-čiau sportas ir šiuo metu – jo ge-riausias draugas. Kiekvieną dieną ftiziatras atlieka rytinę mankštą, nepraleidžia progos pabūti gryna-me ore, mėgsta paslidinėti. Kalbant apie krepšininkus, negali-ma nepaminėti ir Vinco Mickaus, centrinėje ligoninėje dirbančio pir-mus metus. Nors jis ligoninėje laiko-mas naujoku, tačiau jaunas rentge-nologas spėjo atkreipti dėmesį savo organizaciniais gabumais. Ne veltui medikai energija trykštančiam sim-patingam jaunuoliui patikėjo kolek-tyvo pirmininko pareigas. Vincas mielai ėmėsi šių pareigų, medikai dažniau pradėjo dalyvauti varžybo-se, vis aktyviau įsitraukia į sportinį sąjūdį. Dabar ligoninėje 35 medikai, aktyvūs sportininkai, reguliariai lanko pratybas, semiasi sveikatos. Jeigu medikų penketukui „nekren-ta“ laimė per varžybas, niekas žai-dėjų „nenušvilpia“. Juk ir tikriems snaiperiams ne visada sekasi. Cen-trinės ligoninės krepšinio koman-da, nors ir nėra pajėgiausia rajone, tačiau labiausiai mėgstama žiūrovų. Didelį autoritetą ligoninėje turi vidaus ligų gydytojas Valerijus Šidlauskas. Jo iniciatyva medikai apsirūpino šachmatų lentomis, te-niso stalu, kitu sporto inventoriu-mi, kuriuo dabar gydytojai mielai pasinaudoja pietų pertraukos metu.

Palinkusį prie šachmatų lentos daž-nai galima pamatyti ir patį vidaus ligų gydytoją, ligoninėje neturintį sau lygių varžovų. Ir ne tik darbo-vietėje, bet ir Pakruojo rajone. Kad Valerijus Šidlauskas gerai žaidžia šachmatais, įsitikino ir visos respu-blikos medikai – pakruojietis pernai Alytuje per respublikines medikų spartakiados varžybas užėmė pir-mąją vietą. Na, o šaškėmis Pakruojo rajone geriausiai žaidžia medicinos sesuo Aldona Dačiulienė, nuo jos stengiasi neatsilikti darbo draugė Elena Kupriūnienė. Ligoninės šaš-kininkai neseniai laimėjo rajono žie-mos spartakiados varžybas. Su sportu draugauja dauguma Pa-kruojo centrinės ligoninės medikų, spartakiados varžybose aktyviai dalyvauja ir moterys, ir vyrai. Dan-tų technikė Vida Daunoraitė, vaikų konsultacinio skyriaus medicinos sesuo Birutė Drevenskaitė mielai žaidžia krepšinį, profsąjungos vie-tos komiteto pirmininkas chirur-gas Algis Ramašauskas – prisiekęs stalo tenisininkas, vyr. gydytojas Kazimieras Lickūnas – aistringas šachmatų mėgėjas, medicinos se-serys Julija Koženauskaitė ir Birutė Žulonaitė – turizmo gerbėjos. Me-dikai užmezgė draugystės ryšius su Kuršėnų, Biržų, Kėdainių ben-dradarbiais, kasmet su jais susitin-ka draugiškose varžybose.Pakruojo centrinės ligoninės sporto kolektyvas gana jaunas – jam nėra nė dešimties metų. Medikai sėkmin-gai laiko PDG komplekso normas, sveikatos semiasi krepšinio aikšte-lėse, turistiniuose žygiuose. Laikui bėgant, bus ir svaresnių laimėjimų. Sveikatos versmei nėra ribų.

PRIEŠ 40 METŲ TRUMPAIStudentų čempionė1973-03-01Hanoveryje (VFR) pasibaigė pirmasis pasaulio studentų stalo teniso čempionatas. Per koman-dines varžybas mūsų šalies vyrai laimėjo aukso, o moterys – bron-zos medalius. O per asmeninį turnyrą sėkmingai žaidė TSRS vyrai – jiems atiteko visas auksas.Absoliučiu čempionu tapo batu-mietis S. Sarchojanas. TSRS eks-čempionas vieneto varžybų fi nale nugalėjo čekoslovaką J. Kuncą. Kartu su jerevaniete R. Pogosova jis laimėjo mišrių dvejetų turnyrą, fi nale 3:0 įveikę triskart žemyno čempionus maskviečius Z. Rudno-vą ir S. Gomozkovą. Trečią aukso medalį batumietis iškovojo kartu su S. Gomozkovu per vyrų dveje-tų varžybas – jie 3:1 nugalėjo VFR žaidėjus K. Šmitingerį ir J. Leisą.Su aukso medaliu grįžta KKI studentė Asta Giedraitytė. Kaip ir neseniai pasibaigusiame šalies čempionate, kaunietė kartu su Z. Rudnova laimėjo moterų dvejetų varžybas. Finale mūsiškės 3:1 įvei-kė R. Pogosovą ir L. Andrejevą.Moterų čempione tapo ČSSR sportininkė A. Grofova, 3:2 nuga-lėjusi Z. Rudnovą.

TSRS čempionas1973-03-03Kaukazo priekalnėse esansi Adygėjos autonominės srities sos-tinė Maikopas garsėja nafta ir... savigynos imtynininkais. Vietos pedagoginio instituto fi zinio la-vinimo katedros vedėjas Jakubas Koblevas išugdė ne vieną savigy-nos meistrą, jo mokinys Vladi-miras Nevzorovas 1971–1972 m. iškovojo TSRS čempiono vardą, tapo pirmuoju Europos savigynos imtynių pirmenybių nugalėtoju. TSRS savigynos čempionatas neatsitiktinai surengtas Adygėjos sostinėje. Ši vyriška sporto šaka čia gerbiama ir mėgstama. Juk net 18 maikopiečių dalyvauja šalies pirmenybėse. Įsimins visam gyvenimui Maikopą Kauno treneris Jurijus Kuricinas, Pernai Krasnojarske jis tapo šalies pirmenybių sidabro medalininku, pralaimėjęs lemiamą imtį sver-dlovskiečiui A. Fiodorovui. Per šiemetines varžybas seni varžovai apsikeitė pakylos laipteliais – TSRS čempionu tapo 34-erių metų J. Kuricinas, fi nale nugalėjęs lenin-gradietį J. Gerasimovą. Praėjusių metų šalies ir Europos čempionui A. Fiodorovui teko pasitenkinti bronzos medaliu.

Pasaulio čempionas1973-03-13Italijoje, netoli Forni di Sorpa miestelio, praėjusį savaitgalį vyko pirmasis pasaulio jaunimo biatlono čempionatas, kuriame buvo šaudo-ma mažo kalibro šautuvais. Puikiai pasirodė Vilniaus geležinkelių transporto technikumo trečio kurso moksleivis 19-metis Igoris Gruzde-vas, tapęs pasaulio čempionu. Tre-nerio V. Januškovskio auklėtinis 15 km įveikė per 56 min. 2,07 sek. ir tik vieną kartą nepataikė į taikinį, taip gaudamas vieną baudos minutę.

Rašykite [email protected] pageidavimus, kurių metų archyvo puslapius norėtumėte kartu pavartyti

Kaip žinoma, šių metų šalies čem-pionato dvikovose lygiosios nefi k-suojamos. Užvakar visasąjunginio

sporto komiteto futbolo valdyba bei TSRS futbolo federacija paskel-bė, kaip bus skaičiuojami taškai už pergalę. Jei ji pasiekta per 90 minu-čių žaidimo, nugalėtojo turnyrinėn

sąskaiton įrašomi du taškai, o jei tik po 11 m baudinių serijos – vienas. Pralaimėjusi komanda ir vienu, ir

kitu atveju negauna taškų.1973-03-01

* * *Du įžymūs Ispanijos krepšininkai

Emiljanas Rodrigezas ir Fransiskas Buskatas netrukus atsisveikins su aktyviuoju sportu. Ta proga Tarp-

tautinė krepšinio mėgėjų federacija nutarė birželio 14 ir 16 d. surengti

dvejas rungtynes Ispanijoje tarp Eu-ropos žvaigždžių rinktinės ir E. Ro-drigezo klubo Madrido „Real“ bei

F. Buskato klubo Badalonos „Joven-tud“ krepšininkų. Europos „žvaigž-džių“ rinktinei paskirtas vadovauti

Vitoldas Zagorskis (Lenkijos LR) jau paskelbė į komandą kviečiamų

15 krepšininkų sąrašą. Jame yra keturi mūsų šalies atstovai. Tai – M. Paulauskas, Aleksandras ir Sergejus

Belovai bei A. Žarmuchamedovas.1973-03-08

* * *Rubikių ežeras Anykščių rajone sekmadienį ant ledo priėmė res-

publikos poledinės žūklės čempi-onato dalyvius. Į varžybas atvyko

Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Anykščių žūklės mėgėjai. Moterų

grupėje nugalėjo panevėžietė V. Kranočiadova, antra buvo kaunietė D. Milkevičienė, o bronzos medalis atiteko kaunietei B. Blinstrubienei.

Iš vyrų geriausiai Rubikių žuvis traukė iš ekečių panevėžiečiai.

Čempionu tapo A. Palionis, pralen-kęs J. Tarulį. Bronza vėl iškeliavo į Šiaulius – ją išsivežė žinomas

bokso treneris V. Peleckis. Panevė-žiečiai laimėjo ir pereinamąjį prizą.

Po jų liko šiauliečiai ir kauniečiai. Gaila, kad Rubikiuose nebuvo nė vieno vilniečio, nors sostinėje yra

tūkstančiai poledinės žūklės mėgė-jų. Negi respublikos sostinės žvejai nesugebėjo atsiųsti aštuonių žvejų (vilniečiams buvo leista pristatyti

dvi komandas)?1973-03-15

* * *Buvo metų, kai TSRS moterų

rankinio rinktinei atstovavo po 4–6 Lietuvos rankininkes. Turėjome

savo pasiuntinių ir TSRS vyrų rinktinėje. A. Macežinskas buvo

net jos kapitonu. Tačiau pamažu, lyg nepastebimai, mūsiškių vietas

užėmė kiti. Pastaraisiais metais TSRS herbu pažymėtą aprangą turėjo teisę vilkėti tik kaunietė

A. Lasickaitė-Gončarova. Pozici-jos aiškiai buvo užleistos. Todėl

dvigubai malonu, kad šiemet mūsų rankininkai vėl atkreipė šalies rink-

tinių trenerių dėmesį. Pirmą kartą į šalies rinktinę pakviesta 22 metų

Kauno žalgirietė politechnikos instituto studentė Rita Zailskaitė.

Tarp kandidatų į šalies jaunimo rinktinę yra kauniečiai Aldona

Česaitytė ir Albertas Mazeliauskas. TSRS jaunių rinktinę reprezentuos

septyniolikmetis moksleivis iš Veisiejų Romas Dumbliauskas. Gal

visa tai – renesanso pradžia?1973-03-17

Page 19: SPORTAS Nr1 (2013m)

19LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

PRO MEMORIA20201313 B BALALANANDDDIDISS1313 B BALALANANDD

JUOZAS SUBAČIUS1928–2013

Kovo 14 d. Kaune mirė buvęs ilgametis Lietuvos sporto universiteto

dėstytojas, Dvikovos sporto šakų katedros vedėjas, Lietuvos nusipelnęs treneris, žinomas fechtuotojas, SSRS

sporto meistras Juozas Subačius.

J. Subačius gimė 1928 m. vasario 29 d. Kamorūnuose, Leipalingio

valsčiuje, Seinų apskrityje. 1953 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno

kultūros institutą (LVKKI, dabar – Lietuvos sporto universitetas).

1953–1954 m. dirbo „Spartako“ sporto draugijos sporto instruktoriumi,

1954–1995 m. – LVKKI Dvikovos sporto šakų katedroje: 1954–1956 m. fechtavimosi dėstytoju, 1956–1958 m.

ir 1975–1988 m. – vyr. dėstytoju, 1958–1975 m. katedros vedėju, 1988–

1995 m. sporto įrenginių meistru.

J. Subačius jaunystėje aktyviai sportavo, aštuoniskart (1954,

1956–1962) tapo Lietuvos, 1954 m. – Pabaltijo fechtavimosi kardu čempionu,

septyniskart (1953, 1956–1960, 1962) – Lietuvos komandinių varžybų, penkiskart (1958–1962 m.) – Lietuvos

taurės, 1962 m. – Pabaltijo taurės komandinių varžybų laimėtoju.

J. Subačius buvo fechtavimosi sporto teoretikas ir praktikas. Daug

prisidėjo rengiant aukštos kvalifi kacijos fechtavimosi specialistus LVKKI. Buvo

Lietuvos fechtavimo federacijos trenerių tarybos narys, rinktinės vyr. treneris (1963–1980), Lietuvos fechtavimo

federacijos prezidentas (1974–1975).

Parašė knygas: „Fechtavimo mokymo ir treniruotės pagrindai“

(1983), „Fechtuotojų techninis ir taktinis parengimas“ (1985),

„Fechtavimo taktika ir fechtuotojų taktinis rengimas“ (1986).

Išugdė daug garsių sportininkų: daugkartinius Lietuvos čempionus

ir prizininkus A. Čechanavičiūtę, A. Špoką, R. Karpickaitę-Nekrašienę,

V. Stašaitį, G. Maisiejų, B. Rusteiką, V. Matulevičių, Z. Motiekaitį,

L. Varneckienę, J. Petrauskaitę-Bukauskienę ir kitus.

Savo gyvenimą J. Subačius skyrė Lietuvos sportui, jaunosios kartos

ugdymui. Kolegų ir Lietuvos sporto visuomenės atstovų buvo ypač

vertinamas ir mylimas už sąžiningumą, darbštumą ir nuoširdumą.

Šviesus šio pedagogo atminimas išliks jį pažinojusiųjų ir su juo ilgus

metus dirbusiųjų atmintyje.

Lietuvos fechtavimosi federacija

Janis – sporto džentelmenas

„Mano pažintis su Janiu Grinbergu įvyko per IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, vykusias Lietuvoje 1991 m., kai su juo supažindino jo žmona šviesaus atminimo Roma Griniūtė. Tada Janis buvo šių žaidynių organi-zacinio komiteto štabo vadovas, o aš vadovavau Amerikos lietuvių sporti-nei delegacijai. Žaidynių metu buvau pakviestas į Janio ir Romos sodybą Molėtų rajone, turėjau puikią gali-mybę su Janiu daugiau pabendrauti.

Reikia tikėtis, kad šio subtilaus žmogaus įdėtas darbas į Lietu-vos rankinį nenueis veltui – ir toliau sporto šaka žengs tobulėji-mo keliu, trauks mūsų jaunimą, užims tinkamą vietą Lietuvos sportiniame judėjime.

Kiek teko su juo bendrauti, jis man paliko labai ramaus, subtilaus spor-to džentelmeno asmenybės įspūdį. Tyliai ir ramiai dirbdamas Lietuvos rankinio federacijoje ir LTOK, iš-laikė orumo skraistę. Toks mano gyvenime Janis ir liks.“

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus

Milžiniška įtaka pasauliniam rankiniui

„Pirmą kartą Janį Grinbergą pama-čiau gal 1976 m., kai žaidžiau ranki-nį, o 1982 m. su juo jau susipažinau artimiau, nes pradėjau dirbti Elek-trėnų sporto mokyklos direktoriumi.1990 m. J. Grinbergas mane pa-kvietė dirbti į Lietuvos rankinio federaciją, tada iš jo gavau pirmą-sias tarptautinio lygio vadybos pa-mokas. 1991 m., jam tapus LTOK generaliniu sekretoriumi, taip pat teko dažnai bendrauti, jis man daug padėjo organizaciniame darbe.

Daugiausia iš savo mokytojo su-žinojau, kai jis dirbo Tarptauti-nėje rankinio federacijoje vienu iš Teisėjų ir taisyklių komisijos vadovų.

Teko dažnai dalyvauti IHF ir Europos rankinio renginiuose, būtent tada pa-mačiau, kokią milžinišką įtaką Janis turi pasauliniam rankiniui, kiek žmo-nių jį gerbia ir dėkoja už pagalbą.“

Valentinas Pekeliūnas,LTOK generalinis sekretorius

GYVENIMAS, SKIRTAS SPORTUILemtingą akimirką

nesudvejojo

„Kai sovietmečiu pradėjau dirbti Sporto komiteto pirmininko pa-vaduotoju, mano kuruojama sritis buvo ir sportiniai žaidimai.

Janis Grinbergas – pats žino-miausias sporto darbuotojas iš Lietuvos užsienyje.

Būdamas Tarptautinės rankinio fe-deracijos teisėjų komisijos pirmi-ninkas, jis dažnai važinėjo į užsienį ir žinojo visas rankinio peripetijas.Pagrindinis labai artimas sąlytis su Janiu – LTOK komiteto atkūrimas 1988-aisiais. Jo patarimai buvo ypač svarbūs, tačiau Janiui tai taip pat buvo nepaprastai svarbios akimirkos – tuo metu dar viskas buvo daroma per Maskvą, o jis buvo ir atkuriamojo LTOK darbo grupės narys, vėliau iš-rinktas generaliniu sekretoriumi.

Janis mus mokė tvarkytis subti-liai, kiek galima daugiau medžia-gos apie LTOK nuveiktus darbus siųsti į IOC būstinę Loznoje, tą, beje, mums patarė ir tada dar būsimas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Būdamas gene-ralinis sekretorius, Janis dirigavo mūsų išvykai į Tarptautinį olim-pinį komitetą, kur kalbėjomės LTOK atkūrimo klausimais.

Gruodžio 11 d. sukaks 25-eri metai, kai mes pasiekėme savo tikslą – atkū-rėme LTOK, tačiau tose mums džiu-giose iškilmėse Janio jau nebebus, jį pagerbsime tylos minute. Užaugo nauja karta, tarsi ir vargo nebūta. Tačiau tuo metu reikėjo ryžtis. Ja-niui – taip pat. Ar tu būsi SSRS deleguotas IHF teisėjų komisijos pirmininkas, ar tau gali užsidaryti visos durys į tarptautinę sferą. Ne tik man, tuomečiam Sporto komi-teto pirmininko pavaduotojui, bet ir Janiui teko didelė atsakomybė, nelengva ryžtis tokiam drąsiam žingsniui. Tačiau nepaisydami įvai-rių grasinimų, mes ryžomės.

Kai susitikdavome su latviais, jie man šypsodamiesi sakydavo – jei-gu ne latviai, mes nebūtume atkū-rę Tautinio olimpinio komiteto. Mat Janis Grinbergas – latvių tautos sūnus, gyvenęs Lietuvoje.“

Artūras Poviliūnas, Lietuvos tautinio olimpinio

komiteto garbės prezidentas

Apie anapilin iškeliavusį Lietuvos rankinio tėvą ir olimpinio atgimimo šauklį Janį

Grinbergą – jo bendražygių mintys

Kovo 9 d. nustojo plakti Janio Grinbergo širdis. Žmogaus, buvusio išskirtine spor-

to pasaulio asmenybe. Ne tik rankinio patriarchas, bet ir Lietuvos tautinio olim-

pinio komiteto (LTOK) atgimimo šau-klys. Jis dirbo net aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse.

Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir

Sidnėjuje J. Grinbergas buvo ofi cia-lus Tarptautinės rankinio federacijos

(IHF) atstovas, o Maskvoje – ir rankinio varžybų direktorius. Į Albervilio žiemos

žaidynes J. Grinbergas jau vyko kaip LTOK generalinis sekretorius.

JANIS GRINBERGAS1925 m. spalio 29 d. Liepojoje (Latvija) gimęs J. Grinbergas – latvių savanorio

Alberto Grinbergo ir į Liepoją su šeima iš Vilniaus krašto atvykusios Antaninos Galinis sūnus.

Sąjunginės kategorijos krepšinio (1952), rankinio (1955), tarptautinės kategorijos rankinio (1959) teisėjas. Lietuvos (1963) ir SSRS (1965) nusipelnęs treneris. 1950 m. baigė Latvijos kūno kultūros institutą. 1948–1949 m. – Kauno

universiteto treneris dėstytojas, 1949–1953 m. – „Kauno audinių“ krepšinio komandos žaidėjas, treneris, 1953–1957 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto

krepšinio, tinklinio, teniso (iki 1955), 1953–1989 m. – rankinio valstybinis treneris. 1956–1964 m. treniravo SSRS moterų rankinio rinktinę, 1963–

1970 m. – vyrų. Nuo 2000 m. – IHF garbės narys. 1989–1992 m. – LTOK generalinis sekretorius, nuo 2002 m. – garbės generalinis sekretorius, 1997–

1998 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, nuo 1998 m. – garbės prezidentas. Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2005).

J. Grinbergas apdovanotas: LTOK Garbės ženklu (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (2000), KKSD 2-ojo laipsnio ordinu

„Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000), IOC Olimpiniu ordinu (2002), KKSD 1-ojo laipsnio ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005), LTOK Olimpine žvaigžde (2005), IHF auksiniu Garbės žiedu (2005), IHF Aukso ženklu

(2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2008).

„Reiškiu gilią užuojautą gerbiamo Janio Grinbergo, Lietuvos rankinio ir krepšinio trenerio, teisėjo, sporto darbuotojo, šeimai, artimiesiems, visai sporto bendruomenei.“

Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės darbuotojų vardu Generalinis direktorius Klemensas Rimšelis

Dėl Janio Grinbergo mirties reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems. Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“.

A. Poviliūnas ir V. Adamkus ne kartą lankėsi Romos

ir Janio Grinbergų sodyboje Molėtų rajone.

Page 20: SPORTAS Nr1 (2013m)

20 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

Kovo 4 d. 75-metį atšventęs Mečislovas Preišegolavičius gimė Kaune.„Gyvenome Vilijampolėje. Pačiame pakraštyje, už „Inkaro“ gamyklos. Tėvas turėjo 80 arų že-mės – tai buvo mūsų sodyba. Tenai tėvas ir arklį laikydavo. Nors tiek žemės nuo vaikystės su kastuvu sukasdavome. Karo metus dar šiek tiek prisimenu. Jau 1944 m. mes, mažiukai vaikai, kariškių arkliais jodavome iki Nemuno jų maudy-ti, girdyti“, – dalijosi vaikystės prisiminimais vėliau daug metų su žirginiu sportu darbavęsis vyras.

Tiesa, nuo tos vaikystės iki žirgi-nio sporto organizatoriaus, teisėjo darbo Nemunu nutekėjo daug vandens. Ir sporto šakų M. Preiše-golavičius išbandė nemažai.

„Buvau ne jojikas, o lengvaa-tletis“, – tikino sporto veteranas. Sportuoti rimčiau M. Preišegola-vičius ėmė įstojęs į Kūno kultūros institutą (KKI). „Kai studijavau Kūno kultūros institute, garsus krepšinio ir rankinio treneris Valerijus Grešnovas iš Maskvoje vykusio pasaulio jaunimo festi-valio atvežė į Kauną badmintoną. Mes jį žaisdavome, susirinkę į KKI salę nuo septynių ryto. Ir kartą vie-

name kariniame dalinyje su Povilu Tamošausku sužaidėme pirmąsias Lietuvoje parodomąsias badminto-no rungtynes su visais teisėjais.

Patiko šuoliai į vandenį. Kol šokdamas iš dešimties metrų plojausi į vandenį nugara... Tada šokinėti baigiau. Užsiėmiau povandeniniu sportu. Bet, aišku, daugiausia dėmesio skyriau len-gvajai atletikai. Bėgiojau 100 m, estafetę, šokinėjau per barjerus. Būdamas moksleivis buvau ir 400 m barjerinio bėgimo prizininkas.“

Žirgų sportą atrado VilniujeKKI M. Preišegolavičius baigė 1960 m. ir išsikraustė į Vilnių dirbti odos galanterijos kom-binato gamybinės gimnastikos metodininku.

1962–1972 m. M. Preišegolavi-čius dirbo Vilniaus miesto sporto komitete. „Po to pasiūlė dirbti „Nemuno“ draugijoje. Man joje davė kuruoti žirgų sportą. Ir užsikabinau... Ir dabar su šiuo sportu jau esu daugiau nei 40 metų“, – kalbėjo garsusis sporto organizatorius ir teisėjas.

Pradėjęs dirbti „Nemuno“, vėliau „Žalgirio“ draugijose instrukto-riumi, 1992 m. M. Preišegolavičius tapo atkurtosios Lietuvos žirginio sporto sąjungos direktoriumi.

„Buvau vienintelis apmoka-

mas sąjungos darbuotojas, kurio pareigos buvo varžybų organiza-vimas, rinktinių komplektavimas ir siuntimas į SSRS čempionatus, tarptautines varžybas, invento-rius, pinigų organizacijos veiklai ieškojimas. Žodžiu, tūkstančiai darbų“, – kalbėjo buvęs žirgų sporto funkcionierius.

Teisėjo karjeraPats M. Preišegolavičius nėra daly-vavęs jojimo varžybose kaip raitelis.

„Aišku, jodavau. Bet savo malo-numui, o ne sportui. Smagu pajodi-nėti nuvažiavus kur nors į žirgyną. Pamenu puikų žirgą Faridą. Išjoji juo žiemą, jis iki pilvo sniegu bren-da...“ – kalbėjo veteranas.

Bet M. Preišegolavičius penkis kartus buvo SSRS čempionato vyriausiasis teisėjas.

„Prieina pulkininkas ir sako: „Reikia, kad Maskva laimėtų.“ At-sakau: „O aš manau, kad laimėti turi Vilnius. Ir esu vyriausiasis teisėjas. Aš pasiskųsiu ir daugiau į stadioną neįeisite.“ Po to galvoju – kad tik manęs nenušautų...“ – prisimindamas teisėjavimo SSRS pirmenybėse specifi ką, juokėsi M. Preišegolavičius.

Lietuvis teisėjavo ir Maskvos olimpinėse žaidynėse 1980-aisiais. Tiesa, iš jų prisimena ne tik gerus dalykus. Anot M. Preišegola-

vičiaus, dėl to, kad olimpiadą boikotavo dauguma Vakarų šalių, sportinis jojimo varžybų lygis buvo labai žemas: „Gaila, kad niekas iš rimtesnių raitelių jose nedalyvavo. Atvežė indus. Juokavom, kad jiems geriau ant dramblių joti...“

M. Preišegolavičius buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona susilaukė dviejų vaikų: sūnaus ir dukters. Su antrąja – Danute – susilaukė dar vienos dukters.

„Žmona Danutė – chemikė. Bet dirbo Seimo posėdžių sekreto-riate. Turiu ne tik vaikaičių, bet ir provaikaičių – sūnaus dukters vaikų“, – džiaugėsi ilgametis sporto organizatorius.

Namuose – lyg muziejusKlausti M. Preišegolavičiaus, ar dabar, būdamas pensininkas, jis domisi žirgų sportu, matyt, nevertėjo... „Pažiūrėkit – čia visur viskas susiję su žirgų sportu“, – rodė jis savo kambarį.

Ir į varžybas M. Preišegolavi-čiaus varu varyti nereikia.

„Būna dar pakviečia, kartais pateisėjauju. Bet geriau jau iš šalies pasižiūrėti, pakalbėti su draugais. Kai teisėjauji, turi būti susikaupęs, atlikti savo funkciją ir nematai paties jojimo“, – aiškino ilgametis žirgų sporto teisėjas.

SUKAKTYS Jaunystėje Mečislovas Preišegolavičius buvo lengvaatletis, taip pat žaidė badmintoną, šokinėjo į vandenį nuo tramplino.

Ingvaras [email protected]

POSŪKIS – PRIEŠ 40 METŲMEČISLOVAS PREIŠEGOLAVIČIUS

Žirgų sportui atsidavęs Žirgų sportui atsidavęs Mečislovas Preišegolavičius pats Mečislovas Preišegolavičius pats

jojimo varžybose nedalyvavojojimo varžybose nedalyvavo

VIZITINĖ KORTELĖ

Mečislovas PreišegolavičiusGimė 1938-03-04.

1960 m. baigė LVKKI.

1962–1972 m. – Vilniaus miesto sporto komiteto instruktorius.

1972–1986 m. – „Nemuno“ sporto draugijos Centro tarybos instruktorius.

1986–1992 m. – „Žalgirio“ sporto draugijos Respublikinės tarybos vyriausiasis instruktorius.

1992–2003 m. – Lietuvos žirginio sporto sąjungos valdybos direktorius.

2003–2004 m. – Lietuvos sporto federacijų sąjungos vyriausiasis specialistas.

1990–2003 m. – Lietuvos žirginio sporto sąjungos teisėjų kolegijos pirmininkas.

1990–2003 m. – LTOK atkuriamojo suvažiavimo delegatas.

1974–2002 m. – Lietuvos, SSRS čempionatų, taurių varžybų vyriausiasis teisėjas.

1980 m. teisėjavo XXII olimpinėse žaidynėse Maskvoje.

1982 m. suteiktas LTSR nusipelniusio trenerio vardas.

1997 m. suteikta nacionalinė žirgų sporto teisėjo kategorija.

2008 m. suteiktas LTOK garbės nario vardas.

1980 m. apdovanotas KKSD medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

2000 m. apdovanotas Vilniaus savivaldybės medaliu „Už nuopelnus Vilniaus miesto sportui“.

2002 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento padėkos raštu.

2003 m. apdovanotas KKSD aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, LTOK olimpine žvaigžde.

2008 m. apdovanotas Sporto garbės komandoro ženklu, LTOK atkūrimo 20-mečio medaliu.

Page 21: SPORTAS Nr1 (2013m)

21LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

Šių metų balandžio 11 d. lengvo-sios atletikos treneriui Viktorui Barkalajai būtų sukakę 100 metų. Tačiau jo netekome 2010 m. lapkričio 6 dieną. Jis mirė savo namuose, eidamas 98-uosiu-sĮdomu, kiek metų reikės laukti, kol bent vienas mūsų vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikų treneris išugdys tokio didelio meistrišku-mo stajerius kaip Jonas Pipynė, Kęstutis Orentas, Adolfas Alek-siejūnas, Anatolijus Baranovas, Algimantas Žadvydas...

V. Barkalaja – vienas pirmųjų Lietuvos pokario trenerių, į mūsų šalį atvykęs iš Gruzijos. Ten jis gimė ir augo, studijavo medicinos institute, vėliau tarnavo sovietų armijoje Irane, buvo medicinos tarnybos papulkininkis. Į Vilnių Viktoras atvažiavo 1947-aisiais. Gal ir nebūtų įleidęs šaknų Lietuvoje, jei ne skaudi vienintelės mažametės dukre-lės mirtis, kai jis, medikas, jai niekuo negalėjo padėti. Tai buvo pati didžiausia Viktoro netektis gyvenime, po kurios jis ilgai negalėjo atsigauti ir nutarė išeiti, kur akys mato, pakeisti aplinką, nelikti Gruzijoje, nes ji jam nuolat primindavo skaudžią netektį.

Apie save subūrė bėgikusViktoras buvo talentingas lengva-atletis: turėjo Gruzijos čempiona-tų apdovanojimų, dešimt kartų gerino Lietuvos kūjo metimo rekordus (nuo 34,67 iki 50,28 m), penkis kartus tapo Lietuvos čempionu. Jis labai greitai prigijo Lietuvoje, nes savo žmogiškumu,

nuoširdumu traukė žmones.Baigęs sportinę karjerą, V. Barka-laja apie save ėmė burti bėgikus. Pratybose naudodavo daug na-tūralių priemonių, nemažai laiko praleisdavo ne tik Vingio parke, bet ir Gedimino kalno papėdėje. Kažin ar dabartiniai mūsų bėgikai po kelis kartus viena koja nuo Katedros užšuoliuotų į Gedimino pilies kalną. O šviesaus atminimo trenerio vadovaujami bėgikai tą dažnai darė.

Knygos taip ir neparašėBėgikų ugdytojas gilinosi į moki-nių psichologiją, jiems padėdavo įvairiausiais klausimais, tarkime, kaip rasti gyvenimo kelią ren-kantis studijas, pradedant dirbti, kuriant šeimą.Šviesaus atminimo Gediminas Astrauskas apie savo trenerį buvo sumanęs parašyti knygą, net pavadinimą jau buvo sugalvojęs – „Barkalajos alėja“. Pradėjo rašyti prieš kelias dešimtis metų, bet jos taip ir nebaigė. Kaip pats prisipažino, teparašė lygiai 37 puslapius. Tuo metu pasaulyje egzistavo bėgimo mo-

kyklos, tarp kurių buvo ir Vingio parko mokykla. Ji iškilo tada, kai J. Pipynė nušluostė nosis visiems vengrų, anglų, australų mokyklų bėgikams. Pasak G. Astrausko, vienu metu tai buvo neabejotinai geriausiai parengtas, talentingiau-sias pasaulio bėgikas.„Barkalajos alėja“ ir buvo tos mo-kyklos pradžia. V. Barkalaja išug-dė keturis olimpiečius ir 17 sporto meistrų, 365 kartus jo auklėtiniai gerino SSRS ir Lietuvos rekordus. „Tai buvo tikrai didis treneris“, – teigė olimpietis K. Orentas.

Į grupę priimdavo visusKaip šiam garsiajam treneriui pavyko išugdyti tiek daug rekordininkų ir čempionų? Jis atsakydavo: „Labai paprastai. Aš čia niekuo dėtas – bėgimo takelyje lenktyniavo mokiniai, o ne aš. Daug kas manęs dažnai prašyda-vo parodyti auklėtinių treniruočių planus, o aš jiems ir sakau, kad planus turėjau tik tam, kad paro-dyčiau mokyklos direktoriui savo darbą ir gaučiau atlyginimą.“ V. Barkalajos grupėje mažiau nei 30 bėgikų niekada nebūdavo, kar-

tais jų skaičius siekdavo net 60. Kas ateidavo, tą priimdavo. Kartu treniravosi ir didelio meistrišku-mo bėgikai, ir antrojo atskyrio sportininkai. Treneris nepaprastai gerai pažinojo savo mokinius, jų charakterius. Bėgikų ugdytojas buvo sumanus psichologas, be galo taktiškas ir pareigingas.

Vanduo – gyvenimo eliksyrasVisus metus jo vadovaujami bėgikai treniravosi lauke, o po pratybų savo mokinius grūdin-davo šaltame vandenyje. Nuo šios „procedūros“ retsykiais buvo atleidžiamas tik sėdimojo nervo uždegimą gydęsis J. Pipynė ir jam netekdavo nirti į šaltas bangas. Treneriui vanduo buvo savotiškas gyvenimo eliksyras. Kiekviena jo diena prasidėdavo rytmečio mankšta su svarmenimis ir šaltu dušu ar vonia, o kai šalčiau – maudymusi Valakampiuose. Kartą per savaitę jis mėgdavo pasikaitinti pirtyje. Garsusis bėgikas A. Aleksiejūnas teigia, kad treneris V. Barkalaja pirmasis Lietuvoje privertė bėgikus intensyviai treniruotis žiemą. Jo mokiniai buvo pirmieji „bandomie-ji triušiai“, bėgioję per šaltį ir pū-gas, savo apšerkšnijusiais veidais gąsdindami kailiniuotus praeivius.

Neklausė auklėtinių pavardžiųAnksčiau lengvosios atletikos trenerių specializacija nebuvo kuri nors viena rungtis. V. Barkalajos grupėje buvo ne tik bėgikų, bet ir metikų. Pradedančiųjų treneris niekada neklausdavo, kokios jų pavardės. Kai prabėgdavo keli mė-nesiai ir naujokai, ištvėrę didelius pratybų krūvius, neišsibėgiodavo iš grupės, tada treneris pasidomė-

davo, kokios jų pavardės. „Tada jais susidomėdavau, nes žinodavau, kad tai tikrieji sportininkai, kurie pasieks gerų rezultatų. Nė nepajutau, kaip pirmajam iš Lietuvos trenerių teko pradėti tą specializaciją, – pradėjau ugdyti tik bėgikus“, – sakė V. Barkalaja.

Pomėgis – maisto gaminimasV. Barkalaja buvo puikus kuli-naras, gamino nuostabius mėsos patiekalus, įvairiausių žolelių arbatas, žinojo daugybę maisto ga-minimo receptų. Pats eidavo į par-duotuves, susipirkdavo produktus ir kuriam laikui užsidarydavo virtuvėje. Į svečius kviesdavo savo mokinius ir juos vaišindavo neapsakomo skonio patiekalais. Treneris ir mokiniai buvo viena darni šeima, kartu švęsdavo gim-tadienius, įvairias šventes.„Aš neturėjau tokio hobio, kaip mano mokiniai. J. Pipynė buvo aistringas medžiotojas, K. Oren-tas – žvejys ir grybautojas, G. As-trauskas netgi ir bėgdamas taku, rungtyniaudamas kūrė eilėraš-čius. Man liko tik kulinarija. Galiu viską pagaminti iš mėsos. Bet argi tai hobis? Labai mėgau tvarkyti kambarius, mažiausia dulkelė ant baldų ar grindų man badė akis. Labai anksti netekau mamos, jos net ir neatsimenu, visą laiką augau su tėčiu. Nuo mažens dir-bau visus moteriškus ir vyriškus darbus. Tvarkingumas įaugo į mano kraują“, – yra sakęs visų mylimas treneris. Jis ir iš savo au-klėtinių reikalavo didelės tvarkos ir punktualumo.

Daugiau neujienų skaitykitewww.sportas.info

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

GRUZINAS ŠIRDĮ ATIDAVĖ LIETUVAIViktoras Barkalaja į mūsų kraštą atvyko iš Gruzijos, o Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Irane

Plia

disf

oto.

lt nu

otr.

VALENTINAS BUBULIS pašaukimą surado sename sovietiniame žurnale. 22p.p.

V. Barkalaja su vienu garsiausių savo auklėtinių

A. Baranovu.

95-mečio proga pas V. Barkalają rinkosi sveikinti sporto žmonės.

Page 22: SPORTAS Nr1 (2013m)

22 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

MANO KRAŠTAS Vasarį V. Bubulis buvo išrinktas į Europos beisbolo konfederacijos (CEB) Vykdomąjį komitetą. Lietuvis į tokį aukštą postą išrinktas pirmą kartą.

„Pastaruosius dešimt metų aš dirbu „Saulės“ gimnazijos direk-toriumi. Beisbolui populiarumo tai nepridėjo. Anksčiau buvau ir treneris, ir direktorius, ir tėvas, ir motina, ir kas tik nori. Tada mes, uteniškiai, esame dalyvavę ir po-roje pasaulio serijų, esame žaidę su daugiau nei 40-ies pasaulio šalių čempionais“, – aiškino V. Bubulis.

Kad ir koks svarbus Utenai būtų beisbolas, gimnazijos direktorius pripažįsta, kad populiariausia sporto šaka ir anksčiau, ir ypač dabar, kai miesto komanda „Ju-ventus“ žaidžia LKL, yra krepši-nis, nors itin dideliais laimėjimais krepšininkai pasigirti negali.

„Utenos dviratininkų rezultatai yra labai geri. O dviračių sportas čia tikrai nėra populiariausia spor-to šaka“, – kalbėjo V. Bubulis.

Vis dėlto beisbolo entuziastas mano, kad laimėjimai gali lemti daug. „Štai mūsų mokinys Jonas Valančiūnas pasirašė sutartį su NBA klubu. Buvo ir to paties am-žiaus beisbolininkas. Jam labai ne-daug trūko iki sutarties su profesio-nalų lyga. Bet visi žino krepšininką, o beisbolininko – ne“, – kalbėjo „Saulės“ gimnazijos direktorius.

Nors dauguma jo gimnazijos mo-kinių renkasi krepšinį, V. Bubulis sako, kad Utenoje sporto šakų pasi-rinkimas yra didelis: „Mūsų mieste vaikas gali pasirinkti beveik bet ko-kią sporto šaką. Visų šakų treneriai jį stengiasi prisivilioti pas save.“

Sąlygos treniruotis - puikiosDabar jau nebe tie laikai, kai vietoj beisbolo lazdos reikėjo naudoti kas-tuvo kotą. V. Bubulis tvirtina, kad sąlygos Utenoje lankyti beisbolą yra puikios. Tai nėra brangus sportas.

„Yra ir pirštinių, ir lazdų, kai-nuojančių kelis šimtus dolerių, bet yra ir paprastesnių variantų, kainuojančių tikrai nedaug. Juo labiau, kad mes įrangos galime gauti už ačiū“, – tvirtino Utenos beisbolo pradininkas.

Tos įrangos uteniškiams parūpi-na amerikiečiai. „Turime labai gerų ryšių su čia, Utenoje, gyvenančiais amerikiečiais. Ir neturim problemų įsigyti įrangos. Mes jos gauname labai pigiai“, – kalbėjo V. Bubulis.

Prieš kelerius metus Lietuvos beisbolininkai įrangos gaudavo nemokamai kaip labdarą.

„Yra tokia organizacija „Little League“. Ji vykdo pačią didžiausią jaunimo programą iš visų sporto šakų visame pasaulyje. Aš buvau jos administratorius Lietuvoje. Mes gaudavome pačių garsiausių įmo-nių labdaringų siuntų – naujausios ir geriausios įrangos. Jos esame gavę visi lietuviai: ir mes, ir vilniečiai, ir kauniečiai“, – pasakojo V. Bubulis.

Dukra – garsi dainininkėV. Bubulis gyvena su žmona Rūta. O jųdviejų dukra Rasa dainuoja grupėje „Rasabasa“.

„Kažkada Rasa buvo pirmoji mergina Lietuvoje, žinanti beisbolo taisykles. Rasa – buvusi rajono šuo-lių į tolį čempionė. Į tėvą. Aš ir pats buvęs šuolininkas. O dabar dainuo-ja, nueina į šalia esančią salę ir pa-sportuoja. Bet tai jau daugiau kūno kultūra nei rimtesnis sportas.“

V. Bubulio žmona su sportu nėra niekuo susijusi. Nors, pasak beisbolo pradininko, niekada nesi-priešino sporto idėjoms.

„Anksčiau mes norėjome įvažiavi-mo į miestą vietoje pastatyti stendą su užrašu „Sveiki atvykę į Lietuvos beisbolo sostinę“. Dar tos minties neatsisakėme ir, manau, kada nors pastatysime“, – kalbėjo Lietuvos beisbolo asociacijos prezidiumo ir Europos beisbolo konfederacijos Vykdomojo komiteto narys Valen-tinas Bubulis.

53 metų Utenos „Saulės“ gimnazi-jos direktorius gimė Vilniuje, bet save laiko tikru uteniškiu. Visas jo gyvenimas prabėgo šiame Aukš-taitijos mieste.

Didelė šio gyvenimo dalis susiju-si su beisbolu. V. Bubulis yra Ute-nos „Vėtros“ beisbolo klubo pre-zidentas, Lietuvos vaikų beisbolo lygos prezidentas, vienas pirmųjų beisbolo propaguotojų Lietuvoje.

Netikėta kelio pradžiaPirmą kartą V. Bubulis apie beis-

bolą sužinojo dar gilaus brežne-vizmo laikais. Būsimasis fi zinio lavinimo ir geografi jos mokytojas beisbolą atrado, domėdamasis dėl šios sporto šakos pamišusia toli-ma Karibų jūros šalimi.

„Kioske nusipirkau tokį rusiš-ką žurnalą „Kuba“. Jame gal šeši viduriniai lapai buvo prirašyti apie beisbolą. Vėliau tą žurnalą išmečiau, o vidurinius lapus pa-silikau, kartkartėmis pasižiūrėda-vau ir išsitraukdavau iš stalčiaus. Tada dirbau vienoje mokyklėlėje kūno kultūros mokytoju, su vai-kais pabandėme žaisti beisbolą pagal tai, kas ten buvo parašyta. Išsilaužiau iš kastuvo kotą, turė-jau ledo riedulio kamuoliuką“, – pasakojo Lietuvoje tuo metu retam girdėtos sporto šakos entuziastas.

Nebuvo įmanoma suprastiIšlikusiuose žurnalo puslapiuose buvo pateiktos beisbolo taisyklės.

„Bet jos surašytos siaubingai. Ten nieko nebuvo įmanoma su-prasti. Todėl mums tada nieko ir

Ingvaras [email protected]

PAŠAUKIMĄ RADO ŽURNALEVALENTINAS BUBULIS

Kraštiečius neįprasta Lietuvoje sporto šaka užkrėtusio Valentino Bubulio pirma beisbolo lazda buvo kastuvo kotas

Vasarį V. Bubulis buvo išrinktas į Europos beisbolo konfederaci-jos (CEB) Vykdomąjį komitetą. Lietuvis į tokį aukštą postą iš-rinktas pirmą kartą.Į CEB Vykdomajame komitetą iš-rinkta 11 narių.

CEB prezidentu išrinktas Ja-nas Esselmanas (Olandija), pirmuoju viceprezidentu tapo Peteris Kurzas (Izraelis), an-truoju – Jürgenas Elsishansas (Vokietija), trečiuoju – Petras Ditrichas (Čekija), o generali-niu sekretoriumi tapo Xavieras Mateu (Ispanija).

Kiti CEB Vykdomojo komiteto nariai: Rene Laforce’as (Bel-gija), Matsas Fransonas (Šve-dija), Michaelas Manningas (Airija), Didier Seminet (Pran-cūzija), Monique Schmitt (Švei-carija) ir Valentinas Bubulis (Lietuva).

ATSAKINGOS PAREIGOSnepavyko“, – prisiminė V. Bubulis.

Daug vėliau Utenos komanda startavo Lietuvos beisbolo čem-pionate. Tada beisbolas jau buvo žaidžiamas didžiuosiuose Lietu-vos miestuose.

„Kai sužinojau, kad beisbolą žaidžia ir kauniečiai, ir vilniečiai, nuvažiavau į Vilnių, susitikau su reikiamais žmonėmis ir suspėjome į pirmąjį Lietuvos beisbolo čempi-onatą“, – pasakojo Utenos beisbo-lo entuziastas.

Vis dėlto Utena aplenkė ir Kau-ną, ir Vilnių. Nes Utenoje įreng-tas vienintelis Lietuvoje beisbolo stadionas.

„Gal kur nors beisbolas ir yra egzotiška sporto šaka, bet Utenoje jis – jokia naujiena: viskas įprasta, viskas suprantama, viskas aišku“, – kalbėjo apie Lietuvos beisbolo sos-tinę V. Bubulis.

Populiariamas buvo didesnisTačiau vyras pripažino, kad anks-čiau ši sporto šaka mieste buvo populiaresnė negu dabar.

avgi.lt nuotr.

Page 23: SPORTAS Nr1 (2013m)

23LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 BALANDIS

PERTRAUKĖLĖ20201313 B BALALANANDIDISSSSALALANANDIDISS

Siųskite teisingą kryžiažodžio atsakymą el. paštu [email protected] iki balandžio 15 d. ir laimėkite „Hummel“ laisvalaikio marškinėlius. Laimėtoją paskelbsime kitame laikraščio „Sportas“ numeryje.

MEDALIAI ŽURNALISTAMSKovo pradžioje Geteborge (Švedija) vykusiame Europos lengvosios atleti-kos uždarųjų patalpų čempionate Lie-tuvos sportininkai neiškovojo medalių. Bet be apdovanojimų lietuviai neliko – čempionės titulą ir prizą iš žemyno pirmenybių parsivežė naujienų portalo „sportas.info“ ir laikraščio „Sportas“ korespondentė Ieva Staponkutė.Buvusi trišuolininkė laimėjo paskuti-nę čempionato dieną surengto žurna-listų 800 m bėgimo „Omega Race“ moterų varžybas. Ji nuotolį įveikė per 2 min. 56,37 sekundės. „Smagu dalyvauti tokiose varžybose, – po renginio šypsojosi I. Staponkutė. – Buvo šiek tiek sunkoka, pakirto kojas. Į olimpines aukštumas jau nepakilsiu, ypač tokios rungties varžybose, bet džiaugiuosi savo pasirodymu.“Iš viso žurnalistų bėgimo varžybose dalyvavo septyni vyrai ir dvi moterys iš Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Švedi-jos ir Didžiosios Britanijos.

I. Staponkutė – ne pirma Lietuvos žurnalistė, iškovojusi medalį lengvo-sios atletikos čempionate. 1995-aisiais taip pat Geteborge vyko pasaulio pirmenybės, kuriose bendro-vės „Carlsberg“ atstovų ir Švedijos šuolininko į aukštį Patriko Sjöbergo iniciatyva žurnalistams surengtoje šuo-lių į aukštį rungtyje dalyvavo ir tuome-tis Lietuvos radijo ir televizijos sporto redakcijos vyriausiasis redaktorius, o dabar fotografas Alfredas Pliadis.Buvęs šuolininkas A. Pliadis tada įvei-kė 160 cm aukštį ir pelnė bronzos me-dalį. Pirmąją vietą iškovojo žurnalistas iš Danijos Larsas Werge (206 cm). „Kolegos įkalbėjo dalyvauti kaip bu-vusį sportininką. Nesigailiu, linksma prisiminti tą sėkmę ir dabar. Gavau dovanų sportinį krepšį, prikrautą alaus skardinių, sportinius marškinėlius su garsiojo šuolininko autografu ir ta proga išleistą specialų ženklelį“, – pri-siminimais dalijosi fotografas.

Pliadisfoto.lt nuotr.

Page 24: SPORTAS Nr1 (2013m)

24 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 BALANDIS

STILIUS Apranga, makiažas, šukuosena, aksesuarai. Visa tai prisideda prie smagios varžybų atmosferos ir gerų sportinių rezultatų

20201313 B BALALANAN

da tų

20201313 B BAA

Pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionato sidabro laimėtoja ir Lietuvos rekordininkė D. Dzindzaletaitė visada, nors ir minimaliai, stengiasi pasipuošti varžyboms. „Dažniausiai pasirausiu spintoje ir ieškau gražesnės naujesnės ap-rangos. Aišku, labai svarbu, kad ji būtų ir patogi, nes tada ir nuotaika gera, o tai leidžia man jaustis gražiai“, – teigė 19-metė sportininkė. Tačiau trišuolininkė nesistengia išsiskirti makiažu. „Kai buvau pasaulio jaunimo čempionate, pa-stebėjau, kad juodaodės merginos mėgsta būti ryškios ir išvaizdžios. Man tai nesvarbu ir išvis daž-niausiai nepastebiu, kas ką apsirengęs ar pasidažęs – susikon-centruoju į varžybas“, – sakė kovo pradžioje suaugusiųjų Europos čempionate Getebor-ge debiutavusi ir 14-ąją vietą užėmusi lengvaatletė.

Amerikos Oklahomos universi-teto antrame kurse studijuojanti

lietuvė teigia, kad varžyboms per daug nesiruošia, bet bėgant

ilgus nuotolius jai praverčia speciali šukuosena.

„Mano plaukai ilgi, todėl tu-riu įprotį susipinti juos eglute.

Tačiau tenka išvysti ir geresnių šukuosenų – varžybose JAV dau-guma juodaodžių sprinterių bėga

palaidais plaukais ar su vakari-nėmis šukuosenomis: plaukus

susigarbanoja ir prisiriša įvairių kaspinėlių ar blizgių lankelių,

išsidažo“, – stebėjosi M. Juodeš-kaitė. Tačiau pati ryškių spalvų

varžybose vengia. „Makiažas toks kaip ir kiekvieną

dieną, o mano pagrindinis stiliaus akcentas ir talismanas – auskarai.

Pati juos pasidariau iš kriauklyčių, rastų Ispanijos paplūdimyje“, –

pasakojo 23-ejų sportininkė.

Kita ilgų distancijų bėgikė, dažnai varžybose patenkanti fotografų akiratin, V. Žūsinaitė teigė, kad tiek vasarą, tiek žiemą jai patinka būti lengvai natūraliai įdegusiai.„Mėgstu žiemą nueiti į soliariumą, bet tik šiek tiek, kad įgyčiau natūra-lios spalvos įdegį. Gražindamasi ir pasišildau, ir nuotaika pakyla, – sako šilumą labiau nei makiažą mėgstanti sportininkė. – Patinka ir bent minimaliai pasidažyti: tiek bėgi, stengiesi, tai bent prieš startą ir po jo gali graži jaustis. Kadangi niekada daug nesidažau, prakaitas makiažo nesugadina“, – dalijasi grožio subtilybėmis 25-erių bėgikė.Ji pastebi skirtingų rungčių atsto-vių aprangos skirtumus.„Mums, ilgų distancijų bėgikėms, patinka prigludusi apranga. Tiesiog daug patogiau bėgti su tokiomis sportinėmis kelnėmis nei su plačiomis medvilninėmis, kurias dažnai apšilimo metu mūvi sprinterės“, – paaiškino 1 500 m kliūtinio bėgimo Lietuvos rekordininkė.

MONIKA JUODEŠKAITĖ

DOVILĖ DZINDZALETAITĖ VAIDA ŽŪSINAITĖ

Lengvaatletės trišuolininkė Dovilė Lengvaatletės trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė ir stajerės Vaida Dzindzaletaitė ir stajerės Vaida Žūsinaitė su Monika Juodeškaite Žūsinaitė su Monika Juodeškaite neslepia – gražiai ir tvarkingai joms neslepia – gražiai ir tvarkingai joms norisi atrodyti ne tik kiekvieną norisi atrodyti ne tik kiekvieną dieną, bet ir per varžybas. dieną, bet ir per varžybas.

Ieva Staponkutė[email protected]

Aug

usto

Did

žgal

vio/

LLA

F nu

otr.

plia

disf

oto.

lt nu

otr.