sportas nr1 (2016m)

4 p.

7 p.

14 p.

18 p.

POKALBIS

TRENERIS

ŽVILGSNIS

KARJERA

Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio ekipos vyriausiasis treneris Tomas Pačėsas: „Netikėčiau komanda – nedirbčiau.“

Naujajam Lietuvos rinktinės treneriui Edgarui Jankauskui futbolininkų maksimalios pastangos svarbios ne mažiau nei rezultatai.

Dirbdamas svetur diplomatas Darius Degutis ne kartą įsitikino, kad sportininkai padeda šalims tirpdyti nepasitikėjimo sienas.

Paauglystėje Darius Kasparaitis buvo pasprukęs iš Maskvos namo. Dabar jis dėkingas savo mamai, grąžinusiai sūnų atgal.

LAUROS SKRYDIS

2016 Nr. 1

PREZIDENTO LINKĖJIMAS

Prezidentas Valdas Adamkus: „Linkiu, kad „Sportas“ ir toliau gyvuotų ilgus metus, nes per sportą ugdomos asmenybės, būsimieji mūsų šalies vadovai.“ 11 p.

www.sportas.info

60 metų jubiliejų pažyminčio laikraščio

„Sportas“ ir portalo sportas.info skaitytojai

geriausia 2015 m. Lietuvos sportininke

išrinko penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-

Zadneprovskienę. Šiemet Rio

de Žaneire ji gins olimpinės čempionės titulą. 2 p.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 1

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 686 09 700

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected] [email protected] Daugėlaitė[email protected]

REKLAMATel. 8 686 09 700Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

10 000

RINKIMAI

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Laikraščio „Sportas“ ir portalo sportas.info skaitytojai geriausia 2015 m. Lietuvos sportininke išrinko penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę, kuriai praėję metai buvo nepakartojami.

Ji tapo Europos čempione, įspūdingais fi nišais laimėjo Pasaulio taurės etapus Kaire ir Romoje, iškovojo Pasaulio taurę ir užsitikrino kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, o Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga (UIPM) Lietuvos sportininkę išrinko geriausia 2015 m. pasaulio penkiakovininke.Vienas laimėjimas įspūdingesnis už kitą. O geriausia sportininkė jau susitelkusi naujam jėgų išbandymui – Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, per kurias jai teks ginti 2012 m. iškovotą Londono olimpinių žaidynių čempionės titulą. Metų sportininko rinkimus laikraštis „Sportas“ rengia nuo 1956 m. Iki šiol tik vienas šiuolaikinės penkiakovės atstovas buvo laimėjęs seniausius Lietuvoje rinkimus – 2008 m. laikraščio skaitytojai daugiausia balsų skyrė olimpiniam vicečempionui Edvinui Krungolcui. Į 2015-ųjų Metų sportininkę pažvelgėme dviejų olimpinei čempionei ypač artimų vyrų, kuriuos ji mato kiekvieną dieną,

akimis: jos vyro, Atėnų ir Pekino olimpinių žaidynių medalininko Andrejaus Zadneprovskio ir trenerio Jevgenijaus Kliosovo.

Viskam suranda laiko Olimpinė čempionė keliasi prieš septynias ryto, o už valandos Laura jau lieja prakaitą jojimo treniruotėje. Jos diena baigiasi 22–22.30 val., kai jau rengiasi eiti miegoti. Namie sportininkė mažai ir būna, nes treniruojasi šešis kartus per savaitę. Tik sekmadienis – išskirtinė diena, ilgai lauktas poilsis. Tada būtų galima ir ilgiau pasivartyti lovoje, bet organizmas pripratęs prie įprasto režimo ir penkiakovininkė retai pamiega iki 9 valandos. Laura poilsio dieną mėgsta tvarkyti namus, šeimą nudžiugina savo kulinariniais sugebėjimais.„Jeigu pasitaiko geras oras, mėgstame apie porą valandų pasivaikščioti po miestą, užsukame į kavinę ar restoraną papietauti, nueiname į kino fi lmą, jį pasirenkame tokį, kad ir šešiametei dukrelei Adrianai nebūtų nuobodu žiūrėti“, – sako Andrejus. Vyras džiaugiasi, kad, nepaisant didžiulio užimtumo, Laura sugeba rasti laiko ir šeimai, ir buičiai, ir savo kelioms nuo vaikystės artimoms draugėms, su kuriomis ji iki šiol palaiko glaudžius ryšius. „Daug kas priklauso ir nuo sezono: kai jis baigiasi, laisvo laiko Laura turi daugiau, o kai būna pats varžybų įkarštis, mes

su dukryte ją puikiai suprantame ir stengiamės padėti. Po to ji mūsų „vargus“ atperka savo puikiomis pergalėmis“, – teigia A. Zadneprovskis. Žymusis sportininkas, dabar dirbantis treneriu, neslepia: jiems būtų be galo sunku be Lauros mamos, kuri rūpinasi mažąja Adriana, kai tik jie išvyksta į treniruočių stovyklas ar varžybas. Tada mama apsigyvena jų namuose, nuveda anūkę į darželį, parsiveda, kartu praleidžia vakarus. Andrejus šyptelėja: „Ko gero, visoms sportininkų šeimoms be močiučių nebūtų įmanoma išsiversti. Nebent jos gyventų kitoje šalyje, tada vienintelė išeitis – auklės.“ „Rytais su Laura mėgstame išgerti kavos puodelį, dukrytei išverdame arbatos ar įpilame sulčių. Antradieniais ir ketvirtadieniais, kai rytais būna daugiau laiko, Laura spėja išvirti košės, kurią visi mėgstame. Maistui nesame išrankūs: kaip ir visi žmonės, rytais suvalgome po sumuštinį, išsiverdame ar išsikepame po kiaušinį. Jei pietums močiutė išverda sriubos, jos mums užtenka kelioms dienoms. Laura irgi randa laiko ką nors paruošti. Kad nereikėtų eiti į kavines ar restoranus, stengiamės sočiai pavalgyti namie“, – atvirai kalba A. Zadneprovskis. Jų šeimoje lyderio nėra: kai kuriems dalykams vadovauja Laura, o kai kuriems lemiamas žodis priklauso Andrejui.

„„Kiekvieno trenerio svajonė turėti tokią auklėtinę kaip Laura. Man pasisekė, dirbame jau 14 metų ir, ačiū Dievui, nė karto nebuvome susibarę. Niekada nevėluoja į treniruotes, daro viską, kas numatyta treniruočių plane. Jeigu jai pasakau nubėgti porą ar tris kilometrus, ji nubėgs dvigubai daugiau. Laurą reikia net stabdyti.“ JEVGENIJUS KLIOSOVAS

PENKIAKOVININKĖS PERGALĖS AČIŪ, KAD ESATE SU „SPORTU“AS

Šeši dešimtmečiai kartu su Lietuvos sportu. Kartu su pergalių džiaugsmu, pralaimėjimo kartėliu, sėkmingai įgyvendintomis idėjomis, nuosmukiais ir pakilimais. Per šešis dešimtmečius Lietuvos sporto metraščiu vadinamas laikraštis „Sportas“ savo puslapiuose atspindėjo viską, kas įvyko svarbiausiose mūsų šalies ir užsienio arenose, kuriose rungėsi lietuviai. Mes visada stengiamės pažvelgti giliau ir pateikti daugiau nei vien tik plikus skaičius. Mums svarbiausia – žmonės, kuriantys Lietuvos sporto istoriją, jų kasdienybė, džiaugsmai ir skauduliai. Olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė teigė: „Jei ką nors nori sužinoti apie sportą, skaityk „Sportą“.Kai 1956 m. kovo 2 d. pasirodė pirmasis „Sporto“ numeris, laikraštis buvo vienintelis rašytinės žiniasklaidos šaltinis. Bėgo metai, keitėsi žmonės, technologijos, ne kartą keitėsi ir paties „Sporto“ veidas. Bet laikraštis išliko, nors dabar visame pasaulyje karaliauja elektroninė žiniasklaida. Tad Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius pabrėžė: „Galima džiaugtis, kad sportas turi savo laikraštį. Tai didelis dalykas ir vertybė. Mes tikrai turime jį išsaugoti.“Nesikeičia ir 1956 m. prasidėjusi tradicija rinkti Metų sportininką. Šįkart „Sporto“ prizas bus įteiktas penkiakovininkei Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei.Anksčiau, savo didžiausiais klestėjimo metais, „Sporto“ tiražas perkopdavo net pusantro šimto tūkstančių, o redakcijoje dirbo iki dviejų dešimčių darbuotojų. Dabar „Sporto“ redakcijoje – septyni žmonės. Vieni rašo, kiti rūpinasi dizainu, platinimu, buhalterija. Be to, kasdien originaliais straipsniais papildome portalus sportas.info ir sportuojam.lt.Šio jubiliejinio laikraščio tiražas – 10 tūkst. egzempliorių. Jau kelerius metus „Sportas“ yra nemokamas. Stengiamės, kad jis pasiektų kuo daugiau sporto bendruomenės narių ir, žinoma, kuo daugiau jaunų žmonių. Būtent apie juos kalbėjo ir nuolatinis laikraščio skaitytojas prezidentas Valdas Adamkus: „Linkiu, kad „Sportas“ ir toliau gyvuotų ilgus metus, nes per sportą ugdomos asmenybės, būsimieji mūsų šalies vadovai.“Visiems savo skaitytojams, herojams, žmonėms, prisidedantiems prie to, kad „Sportas“ sėkmingai gyvuotų, tariame gražiausią lietuvišką žodį AČIŪ.Ačiū už tai, kad esate kartu su „Sportu“. „Sporto“ redakcija

Visus įmanomus titulus aukščiausio lygio varžybose jau susižėrusi Laura Asadauskaitė

2015 m. „Sporto“ rinkimuose antrąją vietą užėmė kanojininkas HENRIKAS ŽUSTAUTAS, trečiąją – plaukikė RŪTA MEILUTYTĖ.

Rio de Žaneire L. Asadauskaitė gins

Londone iškovotą olimpinės čempionės titulą.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 1

„Šeimoje mes abu lyderiai, taikomės vienas prie kito, įvairiose situacijose stengiamės rasti kompromisą“, – priduria A. Zadneprovskis.

Sportas lydi visurPenkiakovininkų šeimos namai nėra ramybės oazė, nevengiama diskusijų apie mėgstamą sporto šaką – diskutuojama, dar ir kaip. Pasak Andrejaus, šiuolaikinė penkiakovė – tai didžioji gyvenimo dalis, todėl apie ją kalbama visur. Ir gamtoje, ir namuose, ir treniruotėse. Ypač daug įspūdžių susikaupė po kovo viduryje vykusių Pasaulio taurės antrojo etapo varžybų Rio de Žaneire, kur organizatoriai nesugebėjo tinkamai surengti pasaulio penkiakovės elito varžybų. Kurią Lauros savybę Andrejus labiausiai norėtų išskirti? „Gal vidinį užsispyrimą, didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis. Ji visą save atiduoda ir kone 100 procentų realizuoja per varžybas. Tai nuostabi Lauros savybė, kuria ne visi didelio meistriškumo sportininkai gali pasigirti.“

Svajonių auklėtinė„Kiekvieno trenerio svajonė turėti tokią auklėtinę kaip Laura. Man pasisekė, dirbame jau 14 metų ir, ačiū Dievui, nė karto nebuvome susibarę. Niekada nevėluoja į treniruotes, daro viską, kas numatyta treniruočių plane. Jeigu jai pasakau nubėgti porą ar tris kilometrus, ji nubėgs dvigubai daugiau. Laurą reikia net stabdyti“, – tvirtina J. Kliosovas.

Visą laiką būdamas kartu, treneris pastebi, kad labiausiai per treniruotes olimpinė čempionė mėgsta bėgti. Gali bėgti kiekvieną dieną, net po du tris kartus kasdien. „Kai atsiranda laisva valandėlė ar poilsio diena, Laurą galite sutikti bėgiojančią Vingio parke ar Karoliniškių miškeliuose“, – priduria sportininkės treneris. Bėgimas – stipriausia Lauros rungtis. Dar neseniai ne vienas lengvosios atletikos treneris norėjo, kad ji būtų jų grupėje, o žinomas ilgųjų nuotolių bėgimo specialistas Romas Sausaitis joje įžvelgė gerą maratonininkę. Penkiakovininkė per Lietuvos lengvosios atletikos vasaros ir žiemos čempionatus yra laimėjusi medalių. „Penkiakovėje – penkios sporto šakos, visos sudėtingos, visos sunkios. Daugiausiai rūpesčių kelia jojimas, nežinai, kaip pavyks sutarti su žirgu. Jaučiu, kad ir per treniruotes Laura nemėgsta joti, bet to neparodo. Žino, kad reikia sėsti ant žirgo, ir su šypsena veide sėda. Norint tapti čempione, reikia joti“, – tęsia J. Kliosovas. Treneris negali pasakyti, kiek valandų per dieną Laura treniruojasi. „Tai neribotas laikas. Tarkime, pirmadieniais ji joja porą valandų. Dešimtą valandą manieže jau šaudo ir bėga, po to važiuoja plaukti ir apie 14 val. baigia. Trumpam sugrįžta į namus ir nuo 17 val. porą valandų fechtuojasi. Sportuoja apie 8 val. kasdien, tai didžiulis krūvis, ne kiekviena moteris ar mergina gali taip save

alinti“, – įsitikinęs olimpinės čempionės treneris.J. Kliosovas lenkia pirštus ir sako, kad Laura yra itin geros sveikatos, jai didelis prioritetas – gera mityba, valgo sveiką, ekologišką maistą, yra stipri kaip vyras. Labai užsispyrusi, gali kentėti iki pamėlynavimo. Ir niekada iš jos neišgirsi, jog negali. Tačiau kartu Laura labai jautri, moteriška. Ji skausmingai reagavo į būsimų olimpinių žaidynių organizatorių neveiklumą per Pasaulio taurės antrojo etapo varžybas Rio de Žaneire, kai, pliaupiant lietui, nebuvo stogo pistoletams apsaugoti. „Po dviejų šaudymų Laura priartėjo prie lyderių, skirtumas buvo labai nedidelis. Dar vienas šaudymas – ir sportininkės būtų pavytos. Tačiau... Ir kas dėl to kaltas, kad sutriko pistoleto lazeris. O juk buvo galima laimėti medalį ir piniginį prizą. Bet Lauros tai neišmušė iš ritmo, nes ji žino, kad pagrindinis tikslas – olimpinės žaidynės, o Pasaulio taurės etapas – tai tik geros kontrolinės varžybos. Viską darome, kad tik gerai pasirodytume olimpiadoje“, – pasakoja J. Kliosovas.

Tiki sėkme Rio de ŽaneireLauros treneris, kuris, beje, jaunystėje taip pat buvo neblogo meistriškumo penkiakovininkas, įvykdė sporto meistro normą, tiki savo auklėtinės sėkme per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. „Mūsų tikslas tik vienas – medalis. Visus titulus ji jau turi: olimpinė čempionė, pasaulio čempionė, dukart Europos čempionė, tad trauktis nėra kur. O kaip ten bus, sunku prognozuoti. Vis dėlto penkios sporto šakos, dar turėtų būti ir truputis laimės. Rengiamės labai rimtai“, – priduria treneris, kuriam treniruoti olimpinę čempionę nemažai padeda ir Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės vyrų ir moterų rinktinės treneris A. Zadneprovskis. Nuo 1971 m. treneriu dirbantis J. Kliosovas ypač laukia sėkmingo auklėtinės pasirodymo Rio de Žaneire. Mat jam spalio 30 d. sukaks 70 metų. „Lauros medalis olimpiadoje man būtų pati įspūdingiausia jubiliejaus dovana“, – pripažįsta treneris. Kitos tokio lygio penkiakovininkės kaip L. Asadauskaitė jis jau nesitiki išugdyti. „Jau nėra laiko, esu per senas. Norint parengti gero lygio penkiakovininką, reikia 5–10 metų. Pirmiausia reikia rasti tą talentą, o po to sunkiai dirbti. Laura pradėjo sportuoti nuo 2002-ųjų, o gerus rezultatus rodyti tik nuo 2008-ųjų. Vargo, vargelio buvo daug“, – teigia J. Kliosovas.

ANT LAURŲ NEUŽMIGDĖ

„SPORTO“ RINKIMAI„Visi rinkimų laureataiLaikraščio „Sportas“ rinkimų istorija. Populiariausi Lietuvos sportininkai1956 m. Algirdas Šocikas – boksas 1957 m. Jonas Pipynė – lengvoji atletika1958 m. Birutė Kalėdienė – lengvoji atletika1959 m. Adolfas Varanauskas – lengvoji atletika 1960 m. Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius – irklavimas1961 m. Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius – irklavimas 1962 m. Antanas Vaupšas – lengvoji atletika 1963 m. Adolfas Varanauskas – lengvoji atletika 1964 m. Ričardas Tamulis – boksas 1965 m. Modestas Paulauskas – krepšinis 1966 m. Modestas Paulauskas – krepšinis 1967 m. Modestas Paulauskas – krepšinis 1968 m. Danas Pozniakas – boksas 1969 m. Modestas Paulauskas – krepšinis1970 m. Modestas Paulauskas – krepšinis 1971 m. Modestas Paulauskas – krepšinis 1972 m. Modestas Paulauskas – krepšinis 1973 m. Vladas Česiūnas – baidarių ir kanojų irklavimas1974 m. Vladas Česiūnas – baidarių ir kanojų irklavimas1975 m. Česlovas Jezerskas – savigynos sportas1976 m. Angelė Rupšienė – krepšinis1977 m. Vilhelmina Bardauskienė – lengvoji atletika 1978 m. Vilhelmina Bardauskienė – lengvoji atletika1979 m. Lina Kačiušytė – plaukimas 1980 m. Lina Kačiušytė – plaukimas 1981 m. Robertas Žulpa – plaukimas1982 m. Vladas Turla – šaudymas1983 m. Ana Ambrazienė – lengvoji atletika1984 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1985 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1986 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1987 m. Šarūnas Marčiulionis – krepšinis1988 m. Gintautas Umaras – dviračių sportas1989 m. Šarūnas Marčiulionis – krepšinis1990 m. Šarūnas Marčiulionis – krepšinis1991 m. Šarūnas Marčiulionis – krepšinis1992 m. Romas Ubartas – lengvoji atletika1993 m. Vitalijus Karpačiauskas – boksas1994 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1995 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1996 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1997 m. Arvydas Sabonis – krepšinis1998 m. Diana Žiliūtė – dviračių sportas1999 m. Edita Pučinskaitė – dviračių sportas2000 m. Virgilijus Alekna – lengvoji atletika2001 m. Virgilijus Alekna – lengvoji atletika2002 m. Raimondas Rumšas – dviračių sportas2003 m. Virgilijus Alekna – lengvoji atletika2004 m. Virgilijus Alekna – lengvoji atletika2005 m. Žydrūnas Savickas – galiūnų sportas2006 m. Virgilijus Alekna – lengvoji atletika2007 m. Virgilijus Alekna – lengvoji atletika2008 m. Edvinas Krungolcas – šiuolaikinė penkiakovė2009 m. Simona Krupeckaitė – dviračių sportas2010 m. Marius Stankevičius – futbolas2011 m. Mindaugas Griškonis – irklavimas2012 m. Rūta Meilutytė – plaukimas 2013 m. Rūta Meilutytė – plaukimas 2014 m. Rūta Meilutytė – plaukimas2015 m. Laura Asadauskaitė – šiuolaikinė penkiakovė

ė nemažina krūvių. Bet šeima ir draugai dėl to nelieka nuošalyje

„Lietuvos ryto“ vyriausiasis treneris TOMAS PAČĖSAS: „Netikėčiau komanda – nedirbčiau.“ 4p.p.

Laura, Adriana ir Andrejus.

Treneris J. Kliosovas laukia sėkmingo auklėtinės

pasirodymo Rio de Žaneire.


POKALBIS TOMAS PAČĖSAS yra ir Alytaus miesto tarybos narys. Treniruodamas komandą jis randa laiko ir dalyvauti posėdžiuose.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Po to, kai „Lietuvos rytas“ pasibaigus 2009–2010 m. sezonui atsisveikino su vyr. treneriu Rimu Kurtinaičiu, tuomečiai Lietuvos čempionai ilgam atsisveikino ir su naujais titulais. Vyriausiųjų trenerių veidai komandoje keitėsi tarsi kaleidoskopas, tačiau vilniečių krepšinio laivas dreifavo ir skendo, kol galiausiai pasiekė dugną, iš kurio jį pakėlė vienuoliktu strategu per šešerius metus tapęs Tomas Pačėsas. „Šis sezonas po dviejų mėnesių darbo tapo vienas iš geresnių klubui per pastaruosius šešerius metus“, – džiaugiasi 44 metų strategas, į viršų su komanda jau iškėlęs pirmąjį trofėjų – Karaliaus Mindaugo taurę, turnyro fi nale įveikęs principinį varžovą Kauno „Žalgirį“.

Kitaip nei „Lietuvos ryto“ vadovybė, emocingasis dzūkas išsiskiria ištikimybe. „Lietuvos rytas“ – viso labo antrasis klubas, prie kurio vairo stoja šis treneris.Tiesa, ir T. Pačėso trenerio karjera nėra itin ilga – penkeri metai. Tačiau tiek užteko, kad jis atrastų sėkmingo žaidimo receptų. Dirbdamas Lenkijoje,

T. Pačėsas Eurolygoje sugebėjo atvesti Sopoto „Prokom Trefl “ į stipriausiųjų aštuonetą. „Tik dvi komandos su mažais biudžetais per visą istoriją yra pakliuvusios į aštuntuką“, – laimėjimu pagrįstai didžiuojasi lenkų klubui dirigavęs dzūkas.Ar pavyks daugkartiniam Lenkijos čempionui, kuriuo jis tapo dar pats žaisdamas kaimyninėje šalyje ir jau diriguodamas Sopoto „Prokom Trefl “ ekipai, užsimauti LKL čempiono žiedą? Atsakymą sužinosime vos po poros mėnesių.

Kodėl sutikote treniruoti „Lietuvos rytą“? Sezono vidurys, komanda dugne, o treneriai prieš tai buvo labai dažnai keičiami. Nebuvo baisu dėl savo reputacijos? O galbūt gavote klubo vadovų pažadą, jog nebūsite atleistas ir po nesėkmių?Negalvoju apie atleidimą. Radome bendrą kalbą. Man svarbu ne piniginė išraiška, o sportinis tikslas. Mane suviliojo sportinio rezultato siekimas, be to, mano požiūris sutapo su klubo vadovų. Antra, pasakiau, kad jeigu komanda toliau tęs pasirodymą Europos taurėje, treneriu tikrai nebūsiu, nes tik keliaujant ir žaidžiant

„„Stengiuosi daug dėmesio skirti sportui – žaidžiu futbolą, krepšinį. Tai kol kas vienintelis būdas, padedantis atsipalaiduoti. Alkoholio nevartoju, kitų žalingų įpročių neturiu. Atsipalaiduoti tikrai gana sunku, bet su tuo reikia bandyti susidraugauti.“

Karaliaus Mindaugo turnyre „Lietuvos rytas“ įveikė principinį varžovą „Žalgirį“ ir į viršų kėlė taurę, tačiau LKL čempionate prieš tai keletą kartų suklupo prieš kur kas silpnesnes komandas, o iškart po pergalės Karaliaus Mindaugo turnyre krito prieš Klaipėdos „Neptūną“...Po atlaikyto trijų dienų maratono nusiraminome, todėl Klaipėdoje ir pralaimėjome. Antra, per du mėnesius neįmanoma kardinaliai pakeisti komandos, kai tie patys žaidėjai žaidžia antrus ar trečius metus. Jie pripratę ir susitaikę su pralaimėtojo pozicija, pakeisti tai iš pagrindų labai sunku. Tad ateina ir silpnesnių akimirkų. Manau, LKL kelis kartus pralaimėjome dėl to, kad labai sunkiai dirbome ir ruošėmės turėdami konkretų tikslą – būti optimalios formos Karaliaus Mindaugo turnyre, tai ir padarėme. Neakcentuoju tarpinių tikslų. Dabar mūsų tikslas – LKL čempionatas. Būna, pakeliui aukojame kai kurias rungtynes, kad pasiruoštume tikslui, todėl prarandame ir šviežumą, ir greitį, ir taiklumą – daug dalykų, kurie ir būna tų pralaimėjimų, pavyzdžiui, Utenos „Juventus“ komandai po pratęsimo, pasekmė.

Alfredo Pliadžio nuotr.„LIETUVOS RYTO“ VYRIAUSIASIS TRENERIS TOMAS PAČĖSAS

NETIKĖČIAU KOMANDA – NEDIRBČIAUnematau galimybių pakeisti nei komandos, nei treniruočių proceso. Nemanau, kad darant viską taip pat galima laukti kito rezultato. Rezultatas įmanomas pradėjus dirbti kitaip, modeliuojant sudėtį. Kai komanda iškrito iš Taurės, tai ir padarėme. Baimės nebuvo. Tikėjausi, kad komandoje bus geresnė situacija, bet iš tikrųjų situacija buvo bloga visais atžvilgiais. Nemaniau, kad bus taip blogai. Bet tikėjau ir tikiu, kad iš žaidėjų galima ką nors išspausti ir žaisti geriau.

Tikite, kad su Vilniaus komanda galite užsimauti čempionų žiedus?Netikėčiau – nedirbčiau. O kaip bus, niekas nežino. Stengsimės, pakeliui laukia daug pajėgių komandų ir visos pasiruošusios įkąsti, mesti iššūkį favoritams. Matome, kad LKL vienos iš silpnesnių komandų, žaisdamos namuose, yra pavojingos. LKL lygis labai pakilęs. Kokia bus komandos forma per atkrintamąsias varžybas, nuo to ir priklausys žaidimas. Manau, gerą pavyzdį parodėme Karaliaus Mindaugo taurės turnyre. Džiaugiamės tuo, tikimės, kad titulų badas baigėsi ir atsakomybės našta ne taip slėgs žaidėjus.

T. Pačėso treniruojami „Lietuvos ryto“ krepšininkai nutraukė titulų badą

iškovoję Karaliaus Mindaugo taurę.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.


Rezultatyviausiai šalies čempionato žaidėjai JŪRATEI JUODYTEI žolės riedulys – neatsiejama gyvenimo dalis. 6p.

Buvote vienas iš „Dzūkijos“ klubo steigėjų, pastaruoju metu jūsų gyvenimas virė gimtajame Alytuje. Ar grįžęs su „Lietuvos rytu“ į Alytų jautėtės išskirtinai?Išskirtinių jausmų nebuvo. Alytaus komanda LKL žengia pirmuosius žingsnius, po ilgos pertraukos Alytuje vėl atsirado komanda, žaidžianti aukščiausiu lygiu. Sirgaliai dar pratinami, auginami. Malonu, kad didelė bendruomenės dalis ateina į areną – tai viena lankomiausių arenų Lietuvoje. Tad tokios stiprios asociacijos nėra, kaip, pavyzdžiui, būtų, jeigu būčiau žaidęs Lenkijoje, kur rungtyniavau ir dirbau treneriu devynerius metus. Tada tikrai lieka stiprus rėžis tiek karjeroje, tiek visuomenėje – čia tokio nėra.

Trejus metus nieko netreniravote, VTB jungtinėje lygoje ėjote vykdomojo direktoriaus pareigas. Kodėl? Nebuvo tinkamo pasiūlymo ar norėjosi atsikvėpti?Norėjosi atsikvėpti. Sportiniu atžvilgiu mane labai sunku motyvuoti, nes daug metų iš eilės tapdavau Lenkijos čempionu, Eurolygoje pakliuvome į aštuntuką – tik dviem komandoms su mažais biudžetais per visą istoriją taip yra pasisekę. Tai Belgrado „Partizan“ ir mūsų komandai. Kad žaisime ULEB taurėje ar kokiam nors čempionate, man nėra motyvacija. Labai daug jėgų ir sveikatos paaukojau per tuos 5–6 metus būdamas treneriu. Pastaruosius metus buvau prie krepšinio, dirbau vadybininku, labai komfortiškai jaučiausi. Nors buvo keli geri, fi nansiškai patrauklūs pasiūlymai, bet sportine prasme jie manęs nesudomino.

Treji metai VTB lygoje. Kas įdomiau – trenerio ar organizacinis darbas?Savotiškai įdomūs abu. Valdininko darbas gal mažiau atsakingas, mažiau matomas, mažiau nervinės įtampos, komfortiškesnis. Trenerio darbas tikrai nedėkingas. Tai labai sunki duona.

Trenerio darbas – didelė emocinė iškrova ir nervinė įtampa. Kaip atsipalaiduojate po rungtynių?Stengiuosi daug dėmesio skirti sportui – žaidžiu futbolą, krepšinį. Tai kol kas vienintelis būdas, padedantis atsipalaiduoti. Alkoholio nevartoju, kitų žalingų įpročių neturiu. Atsipalaiduoti tikrai gana sunku, bet su tuo reikia bandyti susidraugauti.

Per varžybas esate itin emocionalus. Ar už aikštės ribų, namuose jūs toks pat?Ne, kai išsikraunu, toks emocingas nebebūnu. Nebent ilgiau nebūna rungtynių, tada susikaupia (šypsosi).

Nuo žaidėjo iki klubo steigėjo. Kokių dar krepšinio iššūkių trokštate?Tikiuosi, mano alkis po šio sezono bus visiškai patenkintas ir jau niekada nebūsiu alkanas.O apie vyrų rinktinės trenerio postą svajojate?

Ne, kol kas nesvajoju ir nemanau, kad tai – viliojanti kėdė. Kas kita Ispanijoje, Italijoje, kur treneriai gauna gana solidžius honorarus ir visus metus ruošiasi tam trumpam periodui – 2–2,5 mėnesio: analizuoja rinktinės žaidėjų darbą, žaidimą, bendrauja su žaidėjais, treneriai negali dirbti klubuose, koncentruojasi tik į rinktinę. Tai gana komfortiškas darbas. Bet pas mus rinktinėje visiškai kitaip – viskas iš idėjos, o už rezultatus tave gali prikalti prie kryžiaus. Aš negalvoju apie rinktinę, nes, mano nuomone, yra daug puikių trenerių – Jonas Kazlauskas, Rimas Kurtinaitis. Nemanau, kad reikėtų bėgti prieš traukinį.

Krepšinį žaidžia ir jūsų penkiolikmetis sūnus Tomas. Ar užaugs dar vienas garsus Tomas Pačėsas?Labai tikiuosi, nes yra duomenys, genetika. Jeigu susiformuos charakteris, galima tikėtis, kad kas nors išeis. Bet dar daug darbo reikia įdėti. Dabar sūnus žaidžia „Dzūkijos“ dublerių komandoje.

Sūnui duodate daug patarimų?Duodu daug, bet ir jis man duoda, reiškia savo nuomonę. Labai malonu išgirsti jauno krepšinio sirgaliaus ir žaidėjo nuomonę, situacijų vertinimą.

Esate Alytaus miesto tarybos narys. Kodėl pasukote į politiką?Todėl, kad negalime to išbraukti iš savo gyvenimo. Dažnai girdime: „Ten nieko nepakeisi“, „Ten susirinkusi šutvė žmonių“ ir pan. Bet norint ką nors keisti reikia patiems aktyviai dalyvauti procese. Tai ir bandome daryti. Žmonės yra pavargę dėl to, kad biudžeto lėšos naudojamos neskaidriai, tai reikia palaipsniui išgyvendinti iš mūsų visuomenės. Niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks ir koks naujas iššūkis laukia.

Kaip pavyksta trenerio pareigas suderinti su darbu miesto taryboje?Nesunkiai – turiu protingą patarėją, ji man daug padeda. Vienas tarybos posėdis per mėnesį ir dalyvavimas komiteto posėdyje kartą per savaitę man daug laiko neatima.

Miesto taryboje dirbate be atlyginimo?Vienas verslininkas parodė tokį pavyzdį – atėjo ne pinigų užsidirbti, o tikrai ką nors nuveikti miestelėnų labui. Dabar dirbu „Lietuvos ryte“, anksčiau kitose darbovietėse – užsidirbu. O atlyginimą už posėdį ar išlaidas kanceliarinėms prekėms galima skirti tam, kam labiau reikia.

Rudenį – rinkimai į Seimą. Gal galvojate apie rimtesnę politiko karjerą?Reikės pasitarti su komandos vadovais, ar nieko prieš bus, jei kandidatuočiau į Seimą (šypsosi).

Bet tokių minčių turite?Nežinau (juokiasi). Mano gyvenime daug kas vyksta spontaniškai. Kol kas koncentruojuosi į krepšinį.

Rezuuzuuzuzuzuzuuuuuuzuuzuzuzuzuzuuzuuuuuzuuuuuultatyviausiai šalies čempionato žaidėjai JŪRATEI JUODYTEI žolės riedulys – neatsiejama gyvenimo dalis.

p jpp.


VEIDAS Lietuvos moterų žolės riedulio uždarų patalpų čempionatą laimėjo Šiaulių „Gintra-Strektė-Universitetas“, vyrų – Širvintų „Inta-Baltic Champignons“.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ žolės riedulininkės Kėdainiuose 10 kartą tapo Lietuvos uždarų patalpų čempionėmis.

Rezultatyviausia Šiaulių komandos žaidėja J. Juodytė pelnė 19 įvarčių. Moteris tiek pergalių nesureikšmina ir sako, kad jai tai pavyksta padaryti todėl, kad komandoje ji – viena tų, kurios realizuoja mažuosius kampinius. „Lietuvos čempionate kampinių pasitaikė gana daug. Įvarčiai nėra vien mano indėlis, tiesiog tinkama pozicija. Paprastai neskaičiuoju, kiek pasiekiu įvarčių, man svarbu bendras rezultatas. Viena žaidėja uždirba kampinį, o kita jį realizuoja“, – pasakoja J. Juodytė.„Gintros-Strektės-Universiteto“ riedulininkėms šį kartą titulą iškovoti buvo sunkiau nei ankstesniais metais. Šiemet likus dviem turams iki čempionato pabaigos šiaulietės buvo antros, o pirmavo jas 2 taškais lenkusios Vilniaus „HFTC-Tauro“ moterys. Abi lyderės aukso medalių likimą išsiaiškino tarpusavio dvikovoje. Ją 5:2 laimėjo „Gintra-Strektė-Universitetas“. Paskutinėse jau nieko nelėmusiose rungtynėse čempionės 13:0 sutriuškino Kelmės ekipą.

Jūrate, supažindink su savo komanda.Tai labai įdomi komanda. Joje žaidžia įvairaus amžiaus, meistriškumo ir skirtingų charakterių sportininkės. Visos iš savo gyvenimo ateiname į aikštę ir gyvename vieną – žaidybinį gyvenimą. Vyriausios komandoje – Donata Grigienė ir vartininkė Viktorija Vileikytė, joms kitąmet sukaks po 30 metų, o daugumai žaidėjų – 27-eri. Kitos žaidėjos jaunesnės, dvyliktokės, pirmakursės, neseniai atėjusios iš „Klevo“ komandos. Mūsų komandos amžiaus skirtumas – beveik 10 metų. Tačiau visos puikiai sutariame, mus vienija žolės riedulys. Mes, vyresnės žaidėjos, jau nesame jaunoji karta, kaip buvo anksčiau, pasiekėme brandą. Savo žaidimu, kovingumu, pergalės troškimu skatiname jaunimą sekti mūsų pavyzdžiu. Sukūrusios šeimas ir išėjusios motinystės atostogų, mūsų žaidėjos vėl grįžta į komandą ir toliau rungtyniauja. Žolės riedulys – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Visos jį žaidžiame maždaug nuo trečios ketvirtos klasės, jau apie penkiolika metų. Mums šis

žaidimas kartais ir atsibosta, tačiau treniruotės, varžybos vis dėlto tapo įprastu gyvenimu.

Ar jus būtų galima vadinti profesionalėmis? Gyvenate iš žolės riedulio?Jokiu būdu ne. Dauguma mūsų turi kokią nors profesiją, specialybę. Mūsų komandoje žaidžia dvi trenerės: Donata Grigienė, kuri treniruoja berniukų ir vyrų komandas, ir aš, antrus metus dirbanti „Klevo“ sporto mokykloje.Kai dar gyvenau su mama ir mačiau sunkų jos darbą, sakiau, kad gyvenime niekada nedirbsiu trenere. Tačiau ne veltui sakoma, kad niekada nesakyk „niekada“. Apsisuko tas ratas ir visiškai nesigailiu, kad tapau trenere. Tai iš tikrųjų labai sunkus, bet įdomus darbas. Jaučiuosi ten, kur ir turiu būti šiandien. Jeigu mano kelios auklėtinės patektų į pagrindinę šiauliečių komandą, mano, kaip trenerės, svajonė būtų įgyvendinta. Baigiau Šiaulių universiteto audiovizualinį meną, o dabar jame gilinu žinias kūno kultūros srityje. Mano dienos režimas labai įtemptas: paskaitos, pratybos, vaikų treniruotės, rungtynės. Nuo pat vaikystės sukroviau nemažą žinių bagažą, dabar jį galiu perteikti jaunajai kartai. Savo gretose turime pareigūnę – vartininkė Viktorija Vileikytė dirba Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Treneris juokaudamas sako, kad jis dabar pasitiki mūsų komanda, kurią prižiūri Viktorija. Ji mus pabara, paskatina, palaiko tvarką. Mūsų vartininkė kartais

pakontroliuoja ir patį trenerį, paklausdama, kada jis ėjo miegoti ar kada kėlėsi. Neseniai šeimą sukūrė Lengvosios atletikos maniežo administracijoje dirbanti Ina Kenstavičiūtė, yra moksleivių, studenčių. Komandos dalis – Simona Grubliauskaitė – šiuo metu Vokietijoje dirba kepykloje, susirado klubą ir žaidžia žolės riedulį. Ernesta Kalinauskaitė yra išvykusi dirbti į Angliją.

Kiek kartų per savaitę treniruojatės?Kiekvieną dieną. Šiemet mums sunkiau dėl sporto bazės, nes Šiauliuose negavome salių. Praėjusiais metais jų turėjome daugiau. Žolės riedulį iškeitėme į bėgimą Lengvosios atletikos manieže, mankštinomės. Tačiau žolės riedulys be lazdų – ne riedulys. Jų būtinai reikia, tai pagrindinis mūsų įrankis. Nors turime sukaupusios nemažai patirties, dėl treniruočių stokos pablogėjo mūsų žaidimo kokybė.Dalyvavome dviejuose Europos uždarų patalpų čempionatuose, viename jų – stipriausių aštuonių klubų varžybose Minske. Užėmėme septintą vietą. Treniruojantis tokiomis prastomis sąlygomis mums tai yra didelis laimėjimas. „Gintra- Strektė-Universitetas“ – septintas klubas Europoje.Sunkiai klostėsi šiemetinio Lietuvos čempionato pradžia: sužaidėme lygiosiomis (2:2) su vicečempionu Vilniaus „HFTC-Tauru“ ir Vilniaus „Žuvėdros-

Archyvų sistemų“ komanda (4:4). Turnyro lentelėje netgi buvome nukritusios į trečią poziciją ir taip sukėlėme nedidelę intrigą. Kai antrame ture „Žuvėdrą-Archyvų sistemas“ nugalėjome 8:1, pakilome į antrą vietą, o baigiamajame ture 5:2 įveikėme „HFTC-Taurą“ ir dar kartą įrodėme, kad šiuo metu esame stipriausias Lietuvos moterų žolės riedulio klubas.

Puikiai žolės riedulį anksčiau žaidė tavo mama Genovaitė Juodienė, o kada tu nusprendei žengti jos pėdomis? Lankydama šeštą klasę, o jau dvyliktoje patekau į reprezentacinę miesto „Gintros-Strektės-Universiteto“ komandą. Mano mamytė, dirbanti „Klevo“ sporto mokykloje, – pagrindinė mūsų komandos jaunųjų žaidėjų ugdytoja. Kasmet treneris Vaidotas Vaičeliūnas iš šios komandos stiprina savąją, tai ir mane nužiūrėjo. Dabartinėje mūsų čempionių komandoje žaidžia dauguma mano mamytės surastų ir išugdytų žaidėjų.

Kur daugkartinėms Lietuvos čempionėms geriau žaisti – lauke ar salėse?Lauke, turime puikią aikštę, esame jos šeimininkės. Ten galime treniruotis, kiek tik norime, net ir tris kartus per dieną. Laukiame, kada komandą papildys jaunos žaidėjos, kurioms galėsime perteikti savo patirtį, kad jos tęstų mūsų pergales. Juk mes net 16 kartų tapome Lietuvos vasaros čempionėmis.

ŽINIAS PERDUODA JAUNIMUIRezultatyviausiai šalies čempionato žaidėjai Jūratei Juodytei žolės riedulys – neatsiejama gyvenimo dalis

J. Juodytė žengia savo motinos

G. Juodienės pėdomis.

„„Baigiau Šiaulių universiteto audiovizualinį meną, o dabar jame gilinu žinias kūno kultūros srityje. Mano dienos režimas labai įtemptas: paskaitos, pratybos, vaikų treniruotės, rungtynės.“

Alfr

do P

liadž

io n

uotr.


Ingvaras [email protected]

„Įkvėpimo semiuosi iš visur. Iš knygų, savo patirties, kelionių ir bendravimo su žmonėmis. Nemažai važinėju ir stebiu, kaip dirba sėkmingi futbolo klubai. Informacijos esu sukaupęs labai daug. Net kontraversiškos. Kartais viena paneigia kita. Futbolas – labai dinamiškas, konkrečios formulės, garantuojančios pergalę, sėkmę nėra. Juk jeigu egzistuotų sėkmės formulė, futbolas netektų nenuspėjamumo, dinamikos, grožio ir būtų labai neįdomu“, – sako Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas.

Tituluočiausias visų laikų Lietuvos futbolininkas rinktinės strategu tapo pernai gruodžio mėnesį. Naujai Lietuvos futbolo federacijos suformuota trenerių taryba LFF Vykdomajam komitetui rekomendavo patvirtinti šio kandidato programą. Be E. Jankausko, tapti Lietuvos rinktinės strategu pretendavo dar trys specialistai. Visi – iš užsienio. Vienas jų – neseniai Vilniaus „Žalgirį“ treniravęs ir puikių rezultatų su juo pasiekęs lenkas Marekas Zubas.

Pakeitė Igorį PankratjevąNeseniai – 2011-aisiais – žaidėjo karjerą baigusio E. Jankausko trenerio patirtis nėra labai ilga. Dar žaisdamas jis buvo portugalo Jose Couceiro asistentas Lietuvos rinktinėje. 2011–2012 m. kartu su J. Couceiro treniravo Maskvos „Lokomotiv“ komandą Rusijoje, vėliau buvo Edinburgo „Heart of Midlothian“ vyriausiųjų trenerių asistentas. Vyriausiuoju treneriu jis dirbo 2014 m. A lygos klube „Trakai“.41-erių metų E. Jankauskas Lietuvos rinktinės trenerio poste pakeitė spalį po paskutinių Europos čempionato atrankos etapo rungtynių su Anglijos rinktine atsistatydinusį Igorį Pankratjevą.Lietuvos komanda per I. Pankratjevo vadovavimo etapą surinko 10 taškų per 10 rungtynių ir užėmė penktąją vietą atrankos grupėje, atsilikusi nuo Anglijos, Šveicarijos, Slovėnijos ir Estijos komandų ir aplenkusi vienintelį San Mariną.

Užduotis – geras žaidimasI. Pankratjevas buvo itin nepopuliarus treneris LFF stadiono tribūnose, kurios lietuvių pasiektus rezultatus vertino neigiamai.Naujasis strategas E. Jankauskas su šiuo požiūriu nesutinka kategoriškai. Jis nemano, kad I. Pankratjevo rinktinės rezultatai yra blogi: „Vyriausiojo trenerio

pozicija - lengvas taikinys kritikams. Konstruktyvi kritika yra naudinga, norėtųsi mažiau asmeniškumų. 10 taškų nėra mažai. Žinau, kad kritikuoti lengva“.Lietuvos futbolo federacija naujajam treneriui jokios užduoties užimti konkrečią vietą ar surinkti konkretų skaičių taškų neiškėlė. O ir pats treneris savo programoje pabrėžė, kad neverta skaičiuoti taškų, tačiau bus keliami aukščiausi reikalavimai kiekvienose rungtynėse. Pagrindinis tikslas – kad komanda tobulėtų ir siektų geriausio rezultato kiekvienose rungtynėse.Tokių reikalavimų, kuriuose nėra konkrečių skaičių, galėtų pavydėti ne vienos rinktinės strategas. Kita – žiūrovai. Dabar buvęs puikus futbolininkas E. Jankauskas yra populiarus. Tačiau nuo I. Pankratjevo istorijos pasikartojimo jis toli gražu nėra apsaugotas. Pastarajam, beje, kaip ir porai prieš tai populiarumo tarp sirgalių nesulaukusiems treneriams, LFF taip pat jokios konkrečios užduoties nekėlė. „Ir kas atsitiks? Ar mano geras vardas nukentės? Ar Latvijos rinktinės trenerio vardas nukentėjo? Baltarusijos? Ką kalbėti apie Olandijos rinktinės trenerį?“ – į galimas nesėkmes nekreipia dėmesio E. Jankauskas.Jis tikino atsakomybės nebijąs: „Labai daug profesijų yra susijusios su atsakomybe ir

svarbūs. Jeigu futbolininkas dega noru žaisti rinktinėje, kad ir jo meistriškumas šiek tiek prastesnis, savo noru jis gali kompensuoti tą skirtumą. Žaidimas puse kojos atvykus į rinktinę man netinka“, – dėsto savo fi losofi ją E. Jankauskas.

Energiją grąžina futbolasKovo viduryje E. Jankausko vadovaujama Lietuvos rinktinė pradėjo pasiruošimą rudenį startuosiančiai pasaulio pirmenybių atrankai dviem draugiškomis rungtynėmis su rumunais (0:1) ir rusais (0:3). Dabar jam – darbų karštymetis.

TRENERIS NrNr. . 11

Per futbolininko karjerą EDGARAS JANKAUSKAS tapo Čempionų lygos ir UEFA taurės laimėtoju.

Bet ir ne rungtynių ar treniruočių stovyklų metu darbo vyriausiajam treneriui pakanka.„Žaidėjų sąrašas buvo pradėtas derinti dar prieš prasidedant A lygai. Su asistentais stebime kiekvienas rungtynes. Kandidatų sąrašas nuolatos perdiskutuojamas. Deriname treniruočių laikų, kelionės dienotvarkę. Kabinetinė veikla ištraukia daugiau energijos negu darbas futbolo aikštėje“, – pasakoja treneris. Energijos ir jėgų treneriui visada suteikia futbolas: „Turėdamas laiko pažaidžiu futbolą su draugais, senjorais. Keista, tačiau fi zinis nuovargis man suteikia jėgų.“

AIKŠTĖJE REIKIA ATIDUOTI VISKĄNaujajam Lietuvos rinktinės treneriui Edgarui Jankauskui labai svarbios maksimalios futbolininkų pastangos

E. JANKAUSKO KARJERAEKomandos1991–1996 m. – Vilniaus „Žalgiris“1996 m. – Maskvos CSKA (Rusija)1997 m. – Maskvos „Torpedo“ (Rusija)1998–2000 m. – „Brugge“ (Belgija)2001–2002 m. – San Sebastiano „Real Sociedad“ (Ispanija)2002 m. – Lisabonos „Benfi ca“ (Portugalija)2003–2004 m. – „Porto“ (Portugalija)2005 m. – „Nice“ (Prancūzija)2005–2007 m. – Edinburgo „Heart Of Midlothian“ (Škotija)2007 m. – „Larnaka“ (Kipras)2008 m. – Lisabonos „Beleneses“ (Portugalija)2008 m. – Rygos „Skonto“ (Latvija)2009 m. – Vilniaus „Reo“2009–2010 m. – Foksboro „New England Revolution“ (JAV)2011 m. – Voronežo „Fakel“ (Rusija)

LaimėjimaiUEFA Čempionų lygos laimėtojas (2003–2004 m.)UEFA taurės laimėtojas (2002–2003 m.)Lietuvos čempionas (1991, 1992 m.)Belgijos čempionas (1997, 1998 m.)Portugalijos čempionas (2002–2003 m.)Geriausias Lietuvos futbolininkas (1997, 1998, 2000, 2001, 2004 m.)

baime. Vieni žmonės gali tuos darbus dirbti, kiti – ne. Ir žaidėjas, ir treneris – ne išimtis. Visi prisiima atsakomybę. Treneriui, aišku, sunkiau. Jis atsako už galutinį rezultatą. Visada reikalauju iš savęs maksimumo. Dabartinės mano pareigos įpareigoja tiek pat reikalauti ir iš kitų. Atsakomybė iš tiesų yra, bet jeigu jos labai bijočiau, rinktinės vyriausiuoju treneriu nebūčiau.“

Netoleruos pasyvumoStrategas nežada staigaus ir stebuklingo rinktinės rezultatų pagerėjimo. „Ar mes turime teisę smerkti ir kritikuoti komandą, kuri lygioje kovoje su aukštesnės klasės varžovu pralaimėjo? Turime būti optimistai, tačiau neatitrūkti nuo realybės. Esame tobulėjimo kelyje, pasinaudodami naujausiomis technologijomis, daug laiko ir pastangų skiriame individualiam kiekvieno žaidėjo stebėjimui“, – apie jau daromus realius žingsnius užsiminė E. Jankauskas.Netgi labiau nei rezultatus Lietuvos rinktinės strategas vertina futbolininkų pastangas. Jo supratimu, komandoje negali būti žaidėjų, neaukojančių jai savęs.„Mano tikslas – kad žaidėjai atiduotų viską. Ką jie gali ir moka tą dieną. Netoleruosiu pasyvumo, nenoro. Kas nors nenori važiuoti į rinktinę? Tegul nevažiuoja, prievartos nebus. Noriu, kad visi, pakviesti į rinktinę, žinotų, kad jie yra tikrai

E. Jankauskui (antras iš kairės) siekti tikslų padės jo asistentų komanda – A. Ramonas

(kairėje), R. Garastas ir I. Morinas (dešinėje).

Saul

iaus

Čirb

os (

LFF.

lt) n

uotr.


TALENTAS Šių metų Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate MONIKA ELENSKA pateikė staigmeną – įveikė olimpietę Eglę Balčiūnaitę.


Per šalies uždarų patalpų čempionatą Kaune 800 m distancijoje favorite buvo laikoma Pekino olimpinių žaidynių dalyvė, šalies rekordininkė šiaulietė Eglė Balčiūnaitė. Tačiau aukso medalio ji nepelnė. Pirmavusią kone visą distanciją, įveikiant paskutinius metrus ją aplenkė Lietuvos edukologijos universiteto antrakursė, Vilniaus miesto sporto centro auklėtinė Monika Elenska.

Sportininkės trenerei, praeityje žinomai vidutinių nuotolių bėgikei Irinai Krakoviak, ši mokinės pergalė nebuvo staigmena. Savo pergale nesistebėjo ir pati sportininkė.

Išliejo daug prakaito„Tai mano sunkaus darbo rezultatas. Labai daug treniravausi, kad aplenkčiau daugkartinę šalies čempionę ir rekordininkę. Ši mano pergalė tikrai nėra pati svariausia“, – teigia pernai ir stadione Lietuvos čempione tapusi M. Elenska. Tiesa, tada 800 m distancijoje nelenktyniavo E. Balčiūnaitė.Sportu Monika susidomėjo dar gyvendama Vilniaus rajono Papiškių kaime. Ji labai dėkinga kūno kultūros mokytojui Edmundui Narodovskiui, kuris 2012-aisiais ją atvedė į lengvąją atletiką. Jaunoji sportininkė išsiskirdavo per tarpmokyklines varžybas, kuriose laimėdavo įvairių distancijų bėgimo rungtis, ir mokytojas vis sakydavo, kad jai reikia rimčiau sportuoti, bėgioti. Talentingą sportininkę buvo nužiūrėjęs ir ėjikų treneris Juzefas Romankovas, bet M. Elenska linko prie bėgimo. „Nuo 2012-jųjų ir prasidėjo mano

lengvaatletės karjera. Ketveri metai – labai nedaug, dar stokoju patirties, visas svajones sieju su ateitimi. Labai džiaugiuosi, kad mane tobulina I. Krakoviak, su ja puikiai sutariame“, – sako smulkutė – 1 m 64 cm ūgio ir vos 51 kg svorio – Monika.

Svajonė – olimpiada Trenerei iš pradžių buvo neramu, nes auklėtinė pradėjo bėgioti labai vėlai, būdama šešiolikos metų. „Monikos man nereikėjo ieškoti, ji pati prisistatė“, – šypsosi I. Krakoviak. Jai iš karto buvo aišku, kokioje rungtyje specializuoti talentingą bėgikę. Juolab kad ir pati sportininkė teigia, jog pats 800 m nuotolis ją susirado. „Kai pirmą kartą įveikiau šią distanciją ir viskas buvo aišku – pajutau dideles simpatijas šiam nuotoliui. Pasiekiau 2 min. 22 sek. rezultatą. Kaip pradedančiajai bėgikei, tai labai gerai“, – didžiuojasi Monika. Jau tada sportininkė įsitikino, kad 800 m – labai sunki lengvosios atletikos rungtis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji prie šio nuotolio pripranta ir netgi sako, kad jai sunkiau bėgti 400 metrų. Šiemet per Lietuvos uždarų patalpų čempionatą Kaune 400 m distancijoje, kovodama ne stipriausiųjų bėgimo rungtyje, vilnietė laimėjo bronzos medalį ir pasiekė asmeninį rekordą – 55,35 sek. Praėjusiais metais Monika debiutavo Europos dvidešimtmečių čempionate, tačiau to, ko tikėjosi, nepasiekė: koją pakišo patirties, tarptautinių varžybų stoka. Jeigu viskas klostysis gerai, kitąmet jos pagrindinis tikslas – įvykdyti normatyvą ir dalyvauti Europos sportininkų iki 23 metų čempionate Bydgošče (Lenkija). Dar tolimesnė svajonė – olimpinės žaidynės.

PERGALIŲ RECEPTAS – DARBAS

Panaši į treneręMonika yra labai panaši į savo trenerę. Ir išvaizda, ir charakteriu. I. Krakoviak netgi teigia, kad jas daug kas maišo. „Su Monika susitarėme, kad, jeigu siekiame gerų rezultatų, tai siekiame kartu. Nebus taip, kad čia lankau pratybas, čia nelankau. Mokinė man – didelis džiaugsmas. Labai darbšti, atsakinga, gyvena sportu. Manau, kad dabar, tapusi Lietuvos čempione, Monika pradės labiau tikėti savimi. Mažais žingsneliais judame į priekį. Kaip bėgikė ji subrendo lankydama dvyliktą klasę, tačiau mokinei būtinai reikia kaupti patirtį“, – tvirtina I. Krakoviak.Su savo auklėtine trenerė dažnai kalba apie bėgimo strategiją: kas ves grupę, kas neves, bet visada pabrėžia: jeigu nori tapti čempione, drąsiai imkis iniciatyvos ir vadovauk bėgimui. O jeigu pasikeis pozicija, nuo lyderės reikia kuo mažiau atsilikti, nes 50 m atkarpa gali viską išspręsti. Monika žiemą treniruojasi Lengvosios atletikos manieže, o vasarą – Vingio parke. Bet ir žiemą ji retsykiais išbėgdavo pabėgioti į lauką. „Svarbiausia – protingai apsirengti“, – įsitikinusi sportininkė. Kai pradėjo gerėti rezultatai, nuo 2015-ųjų rudens M. Elenska pradėjo treniruotis dukart per dieną.

Pomėgis – maisto ruošimas Studijos Lietuvos edukologijos universitete, kuriame Monika kremta kūno kultūros mokslus, nekelia didesnių problemų. Ji puikiai suderina mokslą su sportu. Gerai sutaria su dėstytojais, jie bėgikei sudaro sąlygas atsiskaityti bet kuriuo metu. M. Elenska labai norėtų 800 m nuotolį bėgti greičiau už savo trenerę, kuri manieže buvo pasiekusi 2 min. 3,78 sek., o stadione – 2 min. 0,71 sek. rezultatus. I. Krakoviak gerai bėgiojo ir 1 500 m distanciją, tačiau iš mokinės gerų rezultatų tikisi tik 800 m distancijoje. „Monika labai greita, sparčiai tobulėja, turi didelį potencialą. Dabar labai lauksime vasaros ir geros konkurencijos“, – teigia bėgikės trenerė. Didelis Lietuvos čempionės pomėgis – maisto ruošimas. Ji domisi sveiku maistu, eksperimentuoja ruošdama salotas. Sportininkė gyvena Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje. Monikos draugas – futbolininkas Kasparas Naskauskas. Pora draugauja daugiau nei metus, bet apie vestuves Monika dar nesvarsto ir sako, kad dabar jos galvoje – tik sportas.

Lengvaatletė Monika Elenska pasinėrusi į sportą, bet randa laiko ir mokslams, ir draugui, ir pomėgiui ruošti maistą

„„Nuo 2012-jųjų ir prasidėjo mano lengvaatletės karjera. Ketveri metai – labai nedaug, dar stokoju patirties, visas svajones sieju su ateitimi. Labai džiaugiuosi, kad mane tobulina I. Krakoviak, su ja puikiai sutariame.“ MONIKA ELENSKA

Lietuvos uždarų patalpų čempionate M. Elenska (kairėje) įveikė E. Balčiūnaitę.

Mar

ytės

Mar

cink

evič

iūtė

s nu

otr.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

M. Elenska su trenere I. Krakoviak.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Algirdas Raslanas yra Lietuvos nacionalinės slidinėjimo federacijos prezidentas. Bet šiltuoju metų laiku jį dažnai galima pamatyti ten, kur vyksta didžiausios irkluotojų varžybos.

Tarptautinėje irklavimo federacijoje (FISA) jau beveik 20 metų besidarbuojančiam A. Raslanui Rio de Žaneiro žaidynės bus jau šeštoji vasaros olimpiada, o iš viso – aštuntoji. Ketveriose olimpinėse žaidynėse jis buvo Lietuvos olimpinės rinktinės misijos vadovas. „Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse teks būti ilgokai – nuo rugpjūčio 3 iki 15 dienos. Būsiu atsakingas už svarbių asmenų (VIP) zoną, svečių sutikimą, jų lydėjimą po varžybų vietas, teks aiškinti ir irklavimo subtilybes, teikti jiems informaciją apie sportininkus. Irklavimo varžybas ketina aplankyti daug svečių, juolab kad jos vyks miesto centre“, – sako socialinių mokslų daktaras A. Raslanas.

Kada sužinojote, kad dirbsite Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse?Teisėjų, techninių delegatų skyrimo procedūros aptartos FISA tarybos posėdyje dar 2015-ųjų vasarą, o rudenį jau buvo priimti galutiniai sprendimai. Visi FISA tarybos nariai, komisijos pirmininkai gauna tam tikras pareigas olimpinių žaidynių metu. Jau užsakytas viešbutis, derinami aprangos dydžiai.

Kaip į tai reagavote? Nėra abejonės, labai džiaugiuosi, kad esu įtrauktas į FISA techninius delegatus, nes jau 2015 m. vasarą Rio de Žaneire vyko pasaulio jaunių irklavimo čempionatas, dar vadinamas bandomosiomis varžybomis prieš olimpines žaidynes. Tai buvo labai svarbi repeticija: daugelio techninių dalykų derinimas, tobulinimas ir taisymas, Rio de Žaneiro miesto centre esančio ežero galimybių vertinimas, vandens švarumo tyrimai, irklavimo trasos įrengimas, treniruočių ir varžybų organizavimas. Atliktas didžiulis darbas, o kartu įgyta daug patirties.

Kelias kadencijas esate FISA tarybos narys ir koks darbo baras jums patikėtas?Tarptautinėje irklavimo federacijoje jau dirbu nuo 1999-ųjų, o jaunių komisijos nariu ir FISA tarybos nariu perrenkamas nuo 2003-iųjų. Taigi 18 metų esu FISA techninėje komisijoje ir jaunių komisijos pirmininkas, 13 metų – FISA tarybos narys, tiesa, kadencija baigiasi 2019 metais. FISA jaunių komisija daug

prisideda prie pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatų organizavimo, o kas ketverius metus – prie jaunimo olimpinių žaidynių. Kitos vyks 2018-aisiais Buenos Airėse (Argentina). Komisija padeda rengti ir irklavimo varžybų universiadas, vystyti studentų irklavimą pasaulyje. Joje dirba visų žemynų atstovai – iš Australijos, JAV, Uzbekistano, Vokietijos, šiais metais patvirtinti du nauji nariai – iš Italijos ir Alžyro.Be to, komisijos kasmet skirtingose pasaulio vietose organizuoja trenerių kursus. 2015-ųjų spalį kursai vyko Pekine, juose dalyvavo apie 200 jaunųjų irkluotojų trenerių.

Kaip atsidūrėte irklavimo srityje?1975-aisiais, baigdamas 11 klasę, ėmiau sukti galvą, kokį kelią rinktis. Tėvai tikėjosi, kad tęsiu šeimos tradicijas ir tapsiu žuvininkystės specialistu. Trenerio Petro Albertavičiaus paskatintas, padaviau prašymą stoti į Lietuvos kūno kultūros institutą. Treneris su Raimundu Kernazicku nukreipė į irklavimą. Irklavimą žinojau tik iš „Sporto“ laikraščio nuotraukų ir straipsnių, nes tuo metu savo laimėjimais garsėjo Vytautas Butkus, Genovaitė Ramoškienė, Leonora Kaminskaitė. Prieš stojant, KKI irklavimo katedros vedėjas, dabar jau šviesaus atminimo Antanas Barisas, dvi savaites Birštone mus mokė irklavimo pagrindų. Tai iš tiesų buvo nuostabi patirtis, kaip ir puikus pedagogo A. Bariso darbas. Įstoti pavyko, patekau į intelektualaus, išsilavinusio ir

didžiulės tolerancijos žmogaus Leono Aleksandravičiaus rankas. Mano, kaip žmogaus, formavimuisi jis turėjo labai didelės įtakos.

Kelerius metus buvote Lietuvos irklavimo federacijos viceprezidentas, o dabar mūsų šalies federacijoje neinate jokių pareigų. Pats jų atsisakėte?Taip. Federacijai vadovaujant Eugenijui Levickui, kartu kūrėme federacijos dokumentus, tobulinome įstatus, o varžybų sistemą sėkmingai tobulino Vytautas Briedis. Šie darbai buvo reikalingi stojant į FISA. Šiuo metu Lietuvos irklavimo federacijoje jokių pareigų neturiu.

Bet ar ne paradoksas: FISA esate pripažintas, o čia ne. Ar nejaučiate nuoskaudos?Ne, nejaučiu, bet kaip FISA tarybos narys galėčiau būti kviečiamas į kai kuriuos renginius Lietuvoje, įteikti sportininkams apdovanojimus, nes tai darau per Europos jaunių ir suaugusiųjų čempionatus, Pasaulio taurės etapus, pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatus. Lietuvos irklavimo federacija dirba gerai, puikūs irkluotojų rezultatai, matoma perspektyva. Federacija turi gerą vardą ne tik Lietuvoje, bet ir FISA. Prireikus mūsų šalies interesus ginu per FISA komisijas ar draugus. Tarptautiniai klausimai LIF sprendžiami ir taip sėkmingai, aktyvus prezidentas Dainius Pavilionis, puikiai vertinama generalinė sekretorė Inga Daukantienė. Manau, padėtis gera.

RIO 2016NrNr. . 11

Kelialapius į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes jau užsitikrino dešimt Lietuvos irkluotojų.

Kaip manote, ar Lietuvos irkluotojai iš Rio de Žaneiro parveš medalių ir kas yra rimčiausi pretendentai?Lietuvos irklavimo meistrai šiuo metu yra vieni stipriausių pasaulyje. Tai ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas, daugelio žmonių sunkus darbas ir indėlis. Džiugu, kad rinktinei vadovauja jauni treneriai, kurie ne tik daug dirba, bet ir mokosi iš patyrusių specialistų.Manau, Rio de Žaneire Lietuvos irkluotojai gali iškovoti du olimpinius medalius, o kiti –irkluoti fi nale. Tai būtų tiesiog įspūdinga. Visi Lietuvos irkluotojai ne tik puikūs sportininkai, bet ir nuostabūs, draugiški, atidūs, mandagūs ir kultūringi žmonės. Visi laisvai kalba angliškai, bendrauja, turi daug draugų. Jau daug metų tarp elito sportininkų pasaulyje jie vertinami ir kaip sportininkai, ir kaip puikūs žmonės. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie trenerius, kineziterapeutus, gydytojus ir kitus, padedančius sportininkams. Tai profesionali rinktinė, atitinkanti tarptautinius standartus. Turi naują, kokybišką inventorių, gražias sportines aprangas, yra stebimi ir ryškiai matomi. Juos gerai žino visa FISA vadovybė ir prezidentas, olimpinis čempionas Jeanas-Christophe’as Rollandas. Linkiu mūsų irkluotojams kuo didžiausios sėkmės ir viliuosi, kad Rio de Žaneire girdėsime Lietuvos himną.

„„Lietuvos irklavimo meistrai šiuo metu yra vieni stipriausių pasaulyje. Tai ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas, daugelio žmonių sunkus darbas ir indėlis. Džiugu, kad rinktinei vadovauja jauni treneriai, kurie ne tik daug dirba, bet ir mokosi iš patyrusių specialistų.“

LIETUVIAI RIO TAIKYSIS Į AUKSĄ

Jau aštuntoje olimpiadoje dirbsiantis Algirdas Raslanas didžiuojasi, kad Lietuvos irkluotojai pasaulyje gerbiami ir vertinami

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

Ketveriose olimpinėse žaidynėse A. Raslanas buvo Lietuvos olimpinės misijos vadovas.


„SPORTĄ“ TURIME IŠSAUGOTI

Edis Urbanavičius, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius: „Šiandien „Sportas“ eina koja kojon su kita spauda, nuo kitų masinių informavimo priemonių, manau, neatsilieka ir redakcijos portalas sportas.info. Redakcijos iniciatyva Kūno kultūros ir sporto departamentas bei kitos sporto organizacijos kasmet susitinka su laikraščio vadovais ir aptaria, ką laikraštyje būtų galima gerinti, pasikeičia nuomonėmis, temų įvairovėmis. Tai – teisingas žingsnis. Kolektyvui norisi palinkėti, kad ir ateityje tobulėtų ir eitų pirmyn. Ir ne tik ieškotų su kitais kontakto, bet ir patys galvotų bei kurtų, tai, beje, jie ir daro. Labai svarbu ieškoti kelių, kuriais būtų galima pasiekti savo auditoriją. Tai – pagrindinis tikslas žvelgiant į perspektyvą. Itin svarbu, kad „Sportas“ pasiektų šeimas, kad laikraštis ant stalo būtų ten, kur reikia, kad jis skatintų būti fi ziškai aktyvesnius, kad, paskaičius apie kitų rezultatus, jų žmonės ir patys siektų. Tas problemas iš esmės aptariame ir ieškome sprendimų. Žinoma, pasaulis ir gyvenimas keičiasi. Gal spausdintas leidinys labiau

transformuojasi į elektroninę erdvę, tačiau laikraštis tą vertę turi. Aišku, elektroninis formatas turi didelio potencialo, prireikus galima mažinti laikraščio tiražą. Reikia tiesiog sekti situaciją. Manau, kad tie žmonės, kurie dabar dirba, tai gerai išmano ir visai neblogai tvarkosi. Užtikrinus pasiekiamumą, būtų galima džiaugtis, kad sportas turi savo laikraštį. Tai didelis dalykas ir vertybė. Mes tikrai turime jį išsaugoti.Koks „Sportas“ turėtų būti jam įžengus į septintąją dešimtį? Gyvenimas labai dinamiškas, kinta vertybės, technologijos. Ar mes kada nors matėme sporto renginiuose tiek daug reklamos? Be jos dabar niekas negali išgyventi. Pakito gyvenimas, anksčiau tai buvo neaktualu, o dabar be to negali išgyventi. Sunku pasakyti, kaip ateityje viskas transformuosis. Kas duos toną – ar bus svarbi informacija, ar analitiškumas. Mano supratimu, „Sporte“, kitaip nei kitose žiniasklaidos priemonėse, kurios turi daugiau temų, reikėtų labiau linkti į analitiškumą.Ne pabrėžti sensacijas, antraštes, o paprasčiausiai gilintis, analizuoti. Sporto žmonės taip pat turi būti išprusę, jie turi suvokti vykstančius procesus. Kartais matome, kad ir patys žurnalistai turi mažai informacijos, mažai į tai gilinasi, žino daugiau paviršutiniškų dalykų, o gilesnių, to, kas yra svarbu nutikus kritinei situacijai, stokoja. Ne vienam sporto žurnalistui sakiau, kad vis dėlto reikėtų labiau gilintis į problemos nagrinėjimą, išaiškinimą

visuomenei. Žurnalistas pagal etiką privalo kvalifi kuotai išklausyti abi konfrontuojančias puses, klausti, diskutuoti. Tuomet viskas bus rimta, jie nebus vienas prieš kitą. Žurnalistas turi užimti objektyvią poziciją ir analitiškai išdėstyti situaciją. Linkiu „Sporto“ žurnalistams šviesti sporto visuomenę aktualiais klausimais, kad ji kuo daugiau sužinotų teisingos, išsamesnės informacijos apie sportą, jo struktūras, sporto ir lėšų valdymą, sportininkų rengimą.“

IŠSAMIAUSIAS SPORTO LEIDINYS

Daina Gudzinevičiūtė, olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė: „Sportą“ skaitau visą laiką – nuo tada, kai dar aktyviai sportavau, ir dabar. „Sportas – pats išsamiausias sporto leidinys. Kaip sako mūsų kolegos, jei ką nors nori sužinoti apie sportą, skaityk „Sportą“. Linkime jam ir toliau būti tokiam pat. Per tuos šešis dešimtmečius „Sportas“ subrendo, todėl, įžengus į septintąją dešimtį, linkėčiau, kad jis dar labiau sutvirtėtų, klestėtų, dirbtų toliau, palaikytų mūsų sportininkus. „Sportas“ – lietuviškas leidinys,

jis rašo apie lietuvišką sportą, to dažnai pasigendame per televiziją, kur dažniausiai dominuoja užsienio sportas. Laikraštis atkreipia dėmesį į visas grandis – ir į didįjį, ir į masinį sportą. Tuo galime didžiuotis, nes mus pasiekia daug lietuviško sporto žinių. Mes gyvename Lietuvoje ir norime skaityti apie savo žvaigždes, žvaigždutes ir žvaigždeles. „Sportas“ mus pasiekia vieną kartą per mėnesį. Gal ir per retai... Žmonės, stebintys sporto įvykius, laikraštį norėtų matyti dažniau. Visi suprantame, kad, ko gero, popierinių laikraščių tiražas po truputį senka, nes yra internetiniai portalai. Nepaisant to, „Sportas“ yra skaitomas, patrauklus, visada laukiamas.Linkiu „Sportui“ – vieninteliam Lietuvoje ir išsamiausiam bei geriausiam leidiniui – būti dažnesniu svečiu mūsų gyvenime.“

LAIKRAŠTIS REIKALINGAS ŽMONĖMS

Lina Kačiušytė, olimpinė čempionė, Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė: „Mano laikais, o ir dabar „Sportas“ – vienintelis sporto laikraštis. Mano draugai – aktoriai ir mokslininkai – gaudavo velnių nuo valdžios, nes savo darbo dieną pradėdavo

„„Linkiu „Sporto“ žurnalistams šviesti sporto visuomenę aktualiais klausimais, kad ji kuo daugiau sužinotų teisingos, išsamesnės informacijos apie sportą, jo struktūras, sporto ir lėšų valdymą, sportininkų rengimą.“ EDIS URBANAVIČIUS

JUBILIEJUS Pirmasis laikraščio „Sportas“ numeris išleistas 1956 m. kovo mėnesį.

„SPORTUI“ – SPORTO ŽMONIŲ ŽODŽIAI

Laikraščio 60-mečio proga – šalies sporto visuomenės atstovų linkėjimai ir pastebėjimai

Vald

o R

adžiūn

o nu

otr.


Apie tai, kad „Sportas“ rengiasi iškilmingam 60 metų jubiliejaus minėjimui, prezidentas Valdas Adamkus sužinojo prieš išvykdamas atostogų. Padėkojęs už kvietimą, jis pasakė: „Jeigu tik būsiu sugrįžęs, nepamirškite ir manęs. Tikrai noriu dalyvauti jubiliejiniame minėjime. Mano sveikata po truputį gerėja, netrukus tikiuosi būti puikios formos.“

Prezidente, kadangi esate „Sporto“ skaitytojas, tarkite keletą žodžių apie laikraštį.Pirmiausia noriu jus pasveikinti. Džiaugiuosi tokio ilgo amžiaus tarnyba jaunajai Lietuvos kartai. Linkiu, kad „Sportas“ ir toliau gyvuotų ilgus metus, nes per sportą ugdomos asmenybės, būsimieji mūsų šalies vadovai.

Gera, tiksli informacija padeda brandinti jaunuosius žmones. Tikiu, kad „Sporto“ laikraštis ne tik praneš naujienas, bet ir bus savotiškas mūsų jaunosios kartos dvasios ugdymo elementas.

Kaip seniai skaitote „Sportą“?Per 60 metų buvo įvairių laikotarpių. Turėjau progos matyti „Sportą“ dar anksčiau. Grįžęs į Lietuvą visą laiką palaikau ryšį su jubiliatu, dabar švenčiančiu 60 metų, ir džiaugiuosi dideliu žurnalistų įnašu informuojant Lietuvos visuomenę.

Apie ką dažniausiai skaitote?Manau, kad „Sportas“ atlieka tai, ką jis ir turi atlikti. Pirmiausia jis yra informacinis leidinys ir supažindina su mūsų

sportininkų laimėjimais. Jame randu ir prisiminimų ar net savotiškai akademiniu būdu pristatytų sporto įvykių – įvairių rašinių. „Sportas“ tikrai padeda įgyvendinti sportines idėjas ir darbus Lietuvoje.

Kaip manote, ar vieninteliam Lietuvoje specializuotam sporto laikraščiui dar ilgai bus lemta gyvuoti? Nėra jokios abejonės, ne tik lemta, bet ir būtina jam gyvuoti. Aš džiaugiuosi laikraštį leidžiančių žmonių kruopštumu ir pasiryžimu.

Ko norėtumėte palinkėti jubiliatui „Sportui“?Kad jis toks ir toliau išliktų! Kalbėjosi Marytė Marcinkevičiūtė

NrNr.. 11

UGDO ASMENYBESValdas Adamkus: „Sportas“ atlieka tai, ką ir turi atlikti“

nuo „Sporto“ laikraščio, kuris pasirodydavo tris–penkis kartus per savaitę, o ne nuo „Literatūros ir meno“ ar „Mokslo ir gyvenimo“. Ačiū Dievui, kad „Sporte“ randu informacijos ir apie mėgstamą plaukimą, kitas sporto šakas, o kituose laikraščiuose daugiausia rašoma apie krepšinį. Manau, kad ir patiems krepšininkams šiek tiek nejauku skaityti tik apie save. Gaila, kad dabar „Sportas“ mus aplanko tik vieną kartą per mėnesį. Laikraščiui linkiu gyvuoti dar 60 metų ir kad sutvarkius ekonominius reikalus jį galėtume matyti ir skaityti dažniau. „Sportas“ turi turėti vietą po saule. Jeigu mes jį skaitome, vadinasi, jis reikalingas žmonėms.“

ŽURNALISTAMS IRGI REIKIA SĖKMĖS

Virgilijus Alekna, dukart olimpinis čempionas: „Ne taip dažnai „Sportas“ išeina, kad jį būtų galima dažnai skaityti. Daugiau tenka skaityti interneto portalą sportas.info. Vieną du kartus per savaitę žvilgtelėju, kokios šiandien sporto aktualijos. Kas patinka, perskaitau, o kas ne, praleidžiu. Laikraštyje daugiausia skaitau informacines aktualijas, apie tai, kaip sekasi sportininkams, nes viešojoje erdvėje ne visada rašoma apie visas sporto šakas. „Sportas“ stengiasi nušviesti visą sportinį pasaulį. Buvo laikas, kai „Sporto“ laikraštį netgi prenumeruodavau, turėjau progą jį skaityti tris kartus per savaitę. Dabar, kai yra internetas, galima perskaityti visus laikraščius, tų popierinių mažai ir beliko.

Kiek pamenu ankstesnį „Sportą“, palyginus jį su dabartiniu, ko gero, ne itin ir pasikeitė. Viskas labai panašu, tas pats braižas: ir anksčiau, ir dabar rašoma apie sportą. Linkiu ir ateityje nekeisti sporto temos, prisitaikyti prie šių dienų aktualijų, iššūkių ir gyvuoti toliau. Sportininkams labai svarbu, kad lydėtų sėkmė, o žurnalistams, rašantiems apie sportą, linkiu sveikatos, kad visur ir visada sektųsi, nes prakalbinti sportininkus irgi nėra labai lengvas uždavinys.“

GLAUDUS RYŠYS SU JUBILIATU

Algimantas Jucevičius, Lietuvos šviesuolis, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ viceprezidentas: „Jau 50 metų esu ištikimas „Sporto“ laikraščio skaitytojas. Esu dėkingas, kad ankstesniais metais jame daug vietos buvo skiriama sportiniam turizmui. Pirmaisiais mano draugystės su „Sportu“ dešimtmečiais tekdavo ir pačiam nemažai parašyti apie keliautojų sporto renginius. Laikraštis niekada nestokojo temų. Labai šaunu, kad pastaraisiais metais „Sportas“ nemažai rašo ir apie asociacijos „Sportas visiems“ renginius bei masinį sportą. Kaip vyresnės kartos atstovas, labiau mėgstu skaityti popierinį laikraščio variantą, todėl norisi, kad, įžengęs į septintąją dešimtį, toks ir išliktų. Džiaugiuosi, kad mūsų asociacija su „Sportu“ palaiko gražų, glaudų ryšį. Linkiu ir toliau „Sportui“ būti sporto žiniasklaidos lyderiu, o darbuotojams – kūrybinės sėkmės.“

V. Adamkus –sporto žmogus.

1956 m. pradėtas leisti „Sportas“ yra vienas ilgiausiai nenutrūkstamai Lietuvoje leidžiamų spaudos leidinių. 12p.p.


TEMA 1956 m. Lietuvos sportui įsimintini net penkiais olimpiniais medaliais.

Šiemet „Sporto“ laikraščiui – 60 metų. 1956 m. vietoj iki tol ėjusio to paties pavadinimo žurnalo pradėtas leisti laikraštis.

Pirmasis laikraščio „Sportas“ numeris pasirodė 1956 m. kovo 2 dieną. Keturių puslapių leidinys kainavo 30 kapeikų ir ėjo du kartus per savaitę – antradieniais ir penktadieniais. Nemažai pirmojo numerio straipsnių parašė patys sportininkai. Vieno jų – ėjiko Antano Mikėno – mintis, išspausdintas pirmame pirmojo numerio puslapyje, pateikiame ir jums. Būtent 1956 m. A. Mikėnas pasiekė didžiausią laimėjimą savo karjeroje – iškovojo Melburno olimpiados sidabrą. Tais metais olimpiniais vicečempionais dar tapo krepšininkai Stanislovas Stonkus, Kazys Petkevičius ir Algirdas Lauritėnas. Olimpinę bronzą Melburne nuskynė boksininkas Romualdas Murauskas.

Pirmasis redaktoriaus žodis skaitytojams „Jūsų rankose – „Sporto“ laikraščio pirmasis numeris, laikraščio, kuris, tenkinant gausių skaitytojų pageidavimus, pradėtas leisti vietoje ligi šiol ėjusio to paties pavadinimo žurnalo. Pagrindinis „Sporto“ laikraščio uždavinys – aktyviai kovoti dėl tolesnio sporto masiškumo plėtimo respublikoje, dėl Tarybų Lietuvos sportininkų meistriškumo kėlimo. Todėl redakcija pasiryžusi plačiai nušviesti Tarybų Lietuvos įmonių, kolūkių, įstaigų ir mokyklų fi zinės kultūros kolektyvų gyvenimą, instruktorių-visuomenininkų, trenerių, fi zinio auklėjimo mokytojų bei dėstytojų darbą, reguliariai pažindinti skaitytojus su geriausiųjų respublikos ir šalies sportininkų, trenerių, kolektyvų patyrimu, spausdinti naujausią metodinę medžiagą, o taip pat korespondencijas apie visuomeninio aktyvo – vadovaujančių visuomeninių sekcijų, teisėjų kolegijų ir trenerių tarybų veiklą. Redakcija stengsis tuo pat metu plačiai ir operatyviai informuoti skaitytojus apie respublikos miestų ir rajonų sportinį gyvenimą, apie įvairių sporto šakų Tarybų Lietuvos, Tarybų Sąjungos, Europos ir pasaulio pirmenybes, turnyrus, varžybas, spausdinti išsamią informacinę medžiagą apie užsienio sportą. „Sportas“ skirs itin didelį dėmesį jaunimui, siekdamas kuo geriau įvykdyti tuos uždavinius, kurie Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos XX

STARTAS – PRIEŠ 60 METŲ1956 m. pradėtas leisti „Sportas“ yra vienas ilgiausiai nenutrūkstamai Lietuvoje leidžiamų spaudos leidinių

suvažiavimo direktyvose dėl šeštojo penkmečio plano nubrėžti šitaip: „Užtikrinti tolesnį kūno kultūros ir sporto vystymą, ypač moksleivių ir jaunimo tarpe.“Savaime suprantama, kad „Sporto“ redakcija sugebės įvykdyti jai iškeltus uždavinius tik tuo atveju, jeigu turės platų korespondentų aktyvą, jeigu palaikys glaudžius ryšius su miesto ir kolūkinio kaimo fizkultūrininkais ir sportininkais, sporto darbuotojais.Redakcija kreipiasi į visus savo skaitytojus, kviesdama

juos aktyviai bendradarbiauti. Rašykite, draugai skaitytojai, visais rūpimais klausimais, informuokite „Sportą“ tiek apie pasiektus laimėjimus, tiek ir apie tuos trūkumus, kurie trukdo sparčiau žengti pirmyn. Kuo daugiau laiškų, korespondencijų, pranešimų gaus redakcija, tuo sėkmingiau sugebės „Sporto“ laikraštis kovoti dėl respublikos sportininkų pasiruošimo TSRS tautų spartakiadai, dėl tolesnio sportininkų gretų augimo, jų meistriškumo kėlimo.“Algimantas Litvaitis

Antano Mikėno straipsnis „Sieksiu pasaulio rekordo“„Artėjančios sportinės vasaros, gausių šių metų varžybų laukiu su didžiausiu nekantrumu. Jau praėjusiais metais suplanavęs savo treniruotes laikotarpiui iki TSRS tautų spartakiados, sistemingai dirbdamas, keturis kartus gerinau 20 km sportinio ėjimo rekordą, du – vienos valandos ėjime ir kartą 30 km nuotolyje. Prieš pusę metų Tbilisyje vykusiose šalies pirmenybėse 50 km distancijoje parodžiau geresnį rezultatą (4,13:54,0) už tuometį pasaulio rekordą, nors ir užėmiau tik šeštą vietą.

Vis tik iš šio čempionato grįžau nepatenkintas. Savo plano – nugalėti 20 km distancijoje – įvykdyti nepasisekė. Teko daryti kai kurias išvadas. Visų pirma, nuodugniai nagrinėjau savo draugų ir varžovų kinogramas, jų ėjimo techniką. Pasimokęs iš pasaulio rekordininko A. Jegorovo, žymiai pagerinau atsispyrimą, šiuo metu dar labiau pailginau žingsnį. Gali kilti klausimas kodėl? Atsakymas paprastas. Jei, sakysime, ėjiko žingsnis – 1,25 m, tai norint įveikti 5 000 m distanciją, reikia 4 000 žingsnių. Tačiau jeigu žingsnis kad ir penkiais centimetrais trumpesnis, tą patį nuotolį nueiti galima padarius 166 žingsniais daugiau. Taigi, kuo ilgesnis žingsnis, tuo mažiau jų reikia distancijai įveikti, tuo pačiu mažiau įtempiami raumenys ir sportininkas, artėdamas prie fi nišo, turi daugiau jėgos. Štai kodėl ėjikai stengiasi nuolat ilginti savo žingsnį. Iki šiol treniravausi sistemingai ir intensyviai. Krosai (15–20 km), kaitaliojant ėjimą su bėgimu, arba slidinėjimas 3–4 val. per dieną, pratimai su štanga ir hanteliais, krepšinio žaidimas – štai mano žiemos treniruočių turinys. Kasdieninė, valandą trunkanti, rytinė mankšta lauke bet kuriomis oro sąlygomis padeda ugdyti valingumą, kurio kiek stokojau praėjusio sezono varžybose. Dabar mano treniruotės pagrindas – pats ėjimas. Tris kartus per savaitę stengiuosi praeiti ne mažiau kaip 30 km. Didelį dėmesį skiriu greičio įgijimui, nes jau čia pat ir pirmosios varžybos. Kovo pradžioje teks Kaune draugiškose varžybose išbandyti jėgas su savo senais sportinių kovų draugais latviais A. Mengiu ir V. Aboltinšu. Kovo pabaigoje Nalčike susitiksiu su kitais įžymiais ėjikais. Šiemet įvyks nepaprastai daug įvairių varžybų. Sezonas baigsis tik vėlyvą rudenį. Tai sudaro kai kurių rūpesčių. Ar visuomet pakaks vadinamos sportinės varžybų ugnies, ar per anksti „neišsikvėpsime“? Šie klausimai jaudina kiekvieną. Juk visi nori būti pačios geriausios „sportinės formos“ TSRS tautų spartakiados metu ir net po to. Tai ypač aktualu tiems sportininkams, kurie ruošis Melburno olimpiadai. Dažnai mane klausia, kaip per palyginti trumpą laiką pasiekiau tokių rezultatų. Manau, kad man padėjo ne vien sistemingos treniruotės, bet ir tai, kad visuomet turiu užsibrėžęs tikslą. Pasiekęs naują respublikos rekordą, netrukus stengiuosi jį dar pagerinti. Šiuo metu mano tikslas – 20 km ėjimo distancijoje kiekvieną ratą įveikti vidutiniškai 2–3 sek. greičiau negu pernai.“

Pirmojo „Sporto“ pirmasis puslapis (1956).


Dirbdamas svetur DARIUS DEGUTIS ne kartą įsitikino, kad sportininkai padeda šalims tirpdyti nepasitikėjimo sienas. 14p.p.

1981 m. redakcijoje dirbo net 18 žmonių kolektyvas.

2006 m. „Sportas“.


1966 m. „Sportas“. 1976 m. „Sportas“.




ŽVILGSNIS Būdamas ambasadoriumi PAR, DARIUS DEGUTIS padėjo Lietuvos regbio federacijai užmegzti ryšius su kolegomis iš šios Afrikos valstybės.


Darius Degutis – patyręs diplomatas, per savo profesinę karjerą buvęs Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje ir Izraelyje, Pietų Afrikos Respublikoje, dirbęs Danijoje, JAV ir kitose šalyse. Tačiau, prieš pradėdamas plaukioti diplomatijos vandenyse, D. Degutis plaukiojo valtimi. Ne paprasta – akademine. Irklavimas buvo ta sporto šaka, kurią nuo mažumės sportiškas ir ne vieną sporto šaką išbandęs vaikinas kultivavo ilgiausiai. Tačiau galiausiai paliko ir irklavimą – pasirinko mokslus, be to, kai jauną jų trenerį Vytautą Milių paėmė į karinę tarnybą, jis su draugais pasijuto tarsi našlaitis.

Tačiau atsisveikinimas su irklavimu nevirto sportavimo pabaiga. Nors diplomatinis darbas mėtė iš vienos šalies į kitą, D. Degučio ryšiai su sportu, bėgant metams, regis, tik stiprėja: fizinis krūvis septynis kartus per savaitę, siekiant palaikyti sportinę formą, ir kasdienis darbas, kai, pasitelkus diplomatinius ryšius, galima ištiesti pagalbos ranką Lietuvos sportininkams ar aukštai iškėlus Lietuvos sporto

bendruomenės atstovų. Krepšininkai negalėjo atvykti, nes kaip tik tuo metu buvo NBA lokautas, bet atvyko mūsų ledo ritulininkai Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis, tuo metu buvę pačiame jėgų žydėjime. Nors ledo ritulys Amerikoje populiarumu neprilygsta nei krepšiniui, nei amerikietiškajam futbolui, antras populiariausias vakaro žmogus po prezidento V. Adamkaus buvo D. Kasparaitis. Visi amerikiečiai jį žinojo ir nustebę aikčiojo supratę, kad Darius iš Lietuvos“, – pavyzdžiais kalba diplomatas. D. Degutis pabrėžia, kad kiekvieno sportininko indėlis ir laimėjimas – milžiniškas ir unikalus kapitalas. „Tai daug daugiau nei vien tik jų asmeninis laimėjimas, nei jų aukso medalis. Tai – Lietuva. Ir kai per apdovanojimus pakyla trispalvė, visiems lietuviams, kad ir kur jie būtų, tai yra didžiulis pasididžiavimas ir milžiniškas Lietuvos pristatymas. O mums, diplomatams, kiekviena gera žinia apie Lietuvos sportą – aukso vertės“, – teigia D. Degutis, ragindamas jaunimą nebijoti vargo sportuojant ir siekiant užsibrėžto tikslo.

Nuogas karaliusDėmesys Lietuvai pirmuosiuose spaudos puslapiuose garantuotas,

vėliavą nešti pasauliui žinią apie mus, lietuvius. „Nesuklysiu pasakęs, kad sportas – tai bendrasis labiausiai paplitęs, visas tautas ir žemynus apimantis vardiklis. Mes neturime pasaulinio lygio įmonių, tokių kaip skandinavų „Volvo“ ar „Nokia“ arba olandų „Philips“. Turime unikalų istorinį, kultūrinį paveldą, bet nėra tokių vardų, kurie iškart asocijuotųsi su Lietuva. Bet Lietuva turi sportą. Jis suteikia labai daug. Ir pagrindas Lietuvai garsinti – krepšinis“, – teigia diplomatas.

Su krepšinio vėliava25 metus diplomatiniam darbui atidavęs D. Degutis pastarąjį kartą ambasadoriaus pareigas ėjo Izraelyje. Slaptažodžiu, kuris tirpdydavo ledus ir atverdavo izraeliečių širdis, jam tapo žodis „Šaras“. Šiandien Kauno „Žalgirio“ stratego kostiumą vilkintis Jasikevičius 2003–2005 m. padėjo siekti pergalių Tel Avivo „Maccabi“, bet žydų žemėje jis legenda iki šiol. „Žinoma, prieš tai reikia išsiaiškinti, ar tavo pašnekovas yra „Maccabi“, ar „Hapoel“ sirgalius – tai dvi rimtos stovyklos, – diplomatinių įgūdžių reikia ir kalbant sporto temomis. – Bet Š. Jasikevičiaus palikimas Izraelyje milžiniškas. Ne visi vienodai žino, kur ta Lietuva, bet

„„Kai Lietuvos futbolo rinktinė gauna galimybę žaisti su Anglijos, Ispanijos ar Italijos rinktinėmis, mes iš karto patenkame tose šalyse į pirmuosius puslapius. Kitais atvejais, net ir su krepšinio pergalėmis, ten atsidurti mums sunku.“

DIPLOMATŲ SLAPTAŽODIS –

SPORTASDirbdamas svetur Darius Degutis ne

kartą įsitikino, kad sportininkai padeda šalims tirpdyti nepasitikėjimo sienas

užtekdavo ištarti „Šaras“, ir tu čia savas“, – šypsosi D. Degutis. Lankydamasis pas Izraelio premjerą jis visada su juo aptardavo, kaip sekasi Š. Jasikevičiui ar Arvydui Saboniui. Per diplomatinio darbo metus D. Degutis įsitikino, kad geriausiai pasaulyje Lietuvą galima pristatyti kalbant krepšinio kalba – mūsų krepšininkai ir krepšinio laimėjimai pasaulyje garsūs. Štai Amerikoje „neetatiniai padėjėjai“ buvo NBA rungtyniavę A. Sabonis, Žydrūnas Ilgauskas. Diplomatas prisimena, kaip vienų rungtynių, kuriose žaidė A. Sabonis, pratęsimas buvo Vašingtono spaudos puslapiuose. Jie skelbė apie kelių šimtų lietuvių armiją, atėjusią palaikyti A. Sabonio. „Tokios reklamos nenupirksi už jokius pinigus jokiuose laikraščiuose, žurnaluose, CNN ar BBC kanaluose“, – teigia jis. Ir nors geriausiai žinomi mūsų krepšininkai, kitų sporto šakų atstovai, pasiekę aukštumų, taip pat nepraslysta pasauliui pro akis. „Ambasadoje Vašingtone organizavome priėmimą prezidento Valdaus Adamkaus vizito proga. Buvo sukviesta daug žmonių – kongresmenų, senatorių, diplomatų, lietuvių

D. Degutis krepšinio rungtynėse Tel Avive tarp „Maccabi“ ir Kauno „Žalgirio“.

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 1NrNr.. 11

Laikraštyje „Sportas“ žurnalisto veiklą pradėjęs VIRGILIJUS MUNDRYS net sulaukęs 80-mečio rašo ir kalba apie sportą. 17p.p.

kai mūsų futbolo rinktinė žaidžia atrankos rungtynes su pasaulio grandais. „Kai Lietuvos rinktinė gauna galimybę žaisti su Anglijos, Ispanijos ar Italijos rinktinėmis, mes iš karto patenkame tose šalyse į pirmuosius puslapius. Kitais atvejais, net ir su krepšinio pergalėmis, ten atsidurti mums sunku. Nekalbu apie ekonominius ar kultūros laimėjimus – su jais nelengva patekti į bendrą visuomenės stebėjimo lauką“, – tikina D. Degutis, 15 metų gyvenęs užsienyje. Tiesa, žinios apie futbolą Lietuvoje – su dideliu kartėlio prieskoniu. Lietuvos diplomatas neslepia, kad ne kartą teko raudonuoti, teisintis dėl nuogo sporto karaliaus Lietuvoje ir dėl to, kad Lietuva – vienintelė ES narė, neturinti normalaus stadiono. Ambasadorių būreliuose prasidėjus pokalbiams apie futbolą, D. Degučiui dažnai tenka tyliai pasišalinti iš jo ar negirdomis nuleisti nepatogius klausimus. „Iki šių dienų mus vejasi ispanų ar anglų komentarai apie baisias treniruočių ir rungtynių sąlygas Lietuvoje, kai stadionas buvo palygintas su bulvių lauku...“ – seną gėdą prisimena diplomatas.Nuo to įsimintino ispanų vizito prabėgo ne vieneri metai, bet priimant svečius Lietuvoje pasigirti futbolo laimėjimais ar bent stadionu ir šiandien dar nėra kaip. D. Degutis prisimena, kaip praėjusiais metais atvykę į mūsų šalį pasaulinio masto verslininkai litvakai iš PAR pakeitė planus vien dėl to, kad pamatytų Lietuvos ir Anglijos rinktinių susitikimą. Kaip svetingas šeimininkas, diplomatas, žinoma, parūpino bilietus, tačiau daugiau kuo nudžiuginti svečių negalėjo: „Jie žiūri į tave, šypsosi, bet matai, kad tiems žmonėms tiesiog nepatogu už tave. Mačiau daug klaustukų akyse – kur mes, kas čia vyksta, kokios mokyklos stadione esame?.. Futbolas – savotiška mūsų diplomatų dilema. Kai kalbama apie futbolą, siekiant išsisukti iš nepatogios padėties, tenka gudrauti užsimenant, kad esu ir „Liverpool“ sirgalius, ir taip nukreipti kalbą nuo Lietuvos futbolo bėdų.“

Tiltas tarp šaliųBūdamas ambasadoriumi PAR, D. Degutis padėjo Lietuvos regbio federacijai užmegzti ryšius su kolegomis iš šios Afrikos valstybės. Taip lietuviai sulaukė ne vieno PAR regbio specialisto pagalbos, o talentingi Lietuvos jaunuoliai šiandien turi

galimybę gyventi ir treniruotis šioje regbio šalyje.Lietuviai afrikiečiams taip pat neliko skolingi – krepšinio žiniomis PAR dalijosi Lietuvos krepšinio treneriai, mūsų šalyje krepšinio žinių sėmėsi PAR krepšininkas. „Tai projektas, kurį pavadinome „Tiltu“. Tiltu, sujungiančiu dvi šalis ir per sportą padedančiu vėl susigrąžinti daug žymių PAR litvakų, kurių seneliai prieš šimtą metų išvyko iš Lietuvos. Taip atkuriame ryšius, tarsi uždarome istorijos ratą“, – džiaugiasi diplomatas.Regbis – ne vienintelė sporto šaka, sulaukusi pagalbos iš šios tolimos Afrikos valstybės. Kartais ta pagalba ateina labai netikėtai. Per Londono olimpines žaidynes, vykstant sportinio ėjimo varžyboms, Lietuvos ambasadoriui paskambino vienas žymiausių pasaulyje verslininkų, PAR litvakas. „Jis buvęs profesionalus ėjikas, PAR rinktinės narys. Vyras žiūrėjo tas varžybas Londone ir atsidūrė šalia žmonių su Lietuvos vėliava – norėjo, kad paprašyčiau, jog šie kartu nusifotografuotų. Tai buvo mūsų sportinio ėjimo rinktinės treneriai“, – pasakoja D. Degutis. Istorijos pradžia su nuotrauka virto Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės stovykla PAR, kurią fi nansavo minėtas verslininkas. O šio verslininko globojamas geriausias PAR ėjikas praėjusiais metais treniravosi ir dalyvavo varžybose Lietuvoje.

Per gyvenimą – risteleD. Degučio pamėgtų sporto šakų spektras platus. Su kai kuriomis iš jų gyvenimas jau išskyrė. Štai vieno nusileidimo nuo kalno metu plyšę raiščiai privertė jį visam laikui padėti į šoną slides, bėgantys metai iš sporto šakų sąrašo išbraukė krepšinį ir futbolą, nes vyras vadovaujasi principu, kad sulaukus 45-erių kontaktines sporto šakas reikia palikti jaunesniems. „Anksčiau nuvykęs į bet kurią šalį dirbti pirmiausia skambindavau į Vokietijos ambasadą ir prašydavau, kad mane sujungtų su futbolo komandos kapitonu. Ir sekretorė sujungdavo!“ – šypsosi D. Degutis, kurį vokiečiai mielai priimdavo į savo komandą. Atminimui liko nuotraukų, kuriose jis su Vokietijos rinktinės marškinėliais. Šiandien D. Degutis kiekvieną darbo dieną 6 val. ryto aunasi bėgimo batelius ir įveikia penkis šešis kilometrus. Ne išimtis ir savaitgalis, tik tuomet bėgimas būna vėlyvesnis, o kompaniją

jam palaiko žmona Nida. „Turiu prisiimti kaltę sau, – šypsosi vyras, paklaustas, kuris iš sutuoktinių užkrėtė kitą bėgimo liga. – Mano žmona gali būti pavyzdys tiems, kurie sako, kad bėgimas – ne jiems.“ Nuo mokyklos laikų bėgioti nemėgusi N. Degutienė šiandien savo vyrui palaiko kompaniją ne tik bėgdama kartu rytais, bet ir mielai dalyvaudama varžybose. Šios kasdienės rutinos nesutrikdo ir komandiruotės – lagamine visada yra vietos sportiniams bateliams. O dienotvarkėje – laiko pasidomėti, ar mieste, į kurį keliauja, nevyksta varžybos. Varžymosi elementas – svarbi bėgimo dalis: „Jeigu yra galimybė, visada stengiuosi dalyvauti varžybose, susisiekti su organizatoriais, kad jie žinotų, jog yra svečias iš Lietuvos. Izraelyje, kur klimatas itin palankus sportuoti, bėgimai vyksta dažnai. Bėgimo organizatoriai visada žinodavo, kad yra Lietuvos ambasadorius. Tai padėdavo megzti ryšius. O juk toks mūsų diplomatų tikslas.“ Bene patogiausia diplomatiniams pokalbiams sporto šaka – golfas, kai galima ramiai ir maloniai leidžiant laiką gamtoje aptarti aktualias temas. Tačiau ten trūksta veiksmo, todėl golfą D. Degutis bandė tik kartą. Jis džiaugiasi, kad tarp diplomatų, kaip ir apskritai pasaulyje, sparčiai populiarėja bėgimas. Plinta ir nauja mada – organizuoti verslo susitikimus bėgant. Tai jis pats sėkmingai praktikavo Izraelyje: „Užuot sėdėję ir dvi valandas pietavę ar šnekėję kabinete, mes susitardavome pabėgioti. Kaip sakau, tai bėgimas pokalbio ritmu. Jeigu tavo partneris panašaus fi zinio pasirengimo, gali ir 10, ir 15, ir 20 km bėgti, pakalbėti apie reikalus, šeimą, kasdienius rūpesčius.“ Bėgimas šiandien – bene didžiausia D. Degučio aistra, tačiau sportiškas vyras randa laiko ir kitiems pomėgiams – porą kartų per savaitę jis su žmona lankosi sporto klube, plaukioja, užsiima joga, žaidžia tenisą. Pasak diplomato, gerą savijautą ir darbingumą garantuoja reguliarus sportas: „Sportas suteikia tai, kas visada gyvenime praverčia, t. y. vidinę mobilizaciją, pareigos jausmą, disciplinuotumą, atsparumą darbe, esant nemažiems krūviams“. Sporto aktualijos diplomatijos užkulisiuose neretai tampa atspirties tašku, padedančiu rasti sutarimą, kai nuomonės darbiniais klausimais išsiskiria.

Su bėgimuose Izraelyje iškovotais

apdovanojimais.

Diplomatas bėgimo aistra užkrėtė ir

žmoną Nidą.

16 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 116 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS NrNr.. 11



Žinomas sporto žurnalistas ir komentatorius Virgilijus Mundrys, kovo 1-ąją atšventęs 80 metų jubiliejų, darbinę veiklą pradėjo „Sporto“ laikraštyje. Vėliau dirbo „Sovetskaja Litva“ redakcijoje, Lietuvos televizijos ir radijo sporto skyriuje, buvo laikraščių „Respublika“, „Diena“, „Sargyba“, „Lietuvos žinios“ darbuotojas. Jam teko paragauti net futbolo valdininko duonos Lietuvos futbolo federacijoje ir Vilniaus „Panerio“ klube.

Bet Lietuvos sporto mėgėjams V. Mundrys geriausiai buvo žinomas kaip varžybų komentatorius. Sklandžios ir taisyklingos jo greitakalbės su niekuo nebuvo galima supainioti. Kaip ir Virgilijaus savito stiliaus rašinių.Dabar žurnalistikos veteranas Vilnių iškeitė į Varėną ir gyvena prie pat rajono savivaldybės esančiame penkiaaukštyje. Nors metų jau nemažai, tačiau jubiliatas ir toliau aktyvus: lankosi įvairiose varžybose, padeda komentuoti „Ūlos“ rankinio rungtynes, kiekvieną savaitę Varėnos krašto laikraštyje „Giružis“ nušviečia jo sportinį gyvenimą, vasarą su meškere rankose skuba prie Glūko ežero, kur turi pasistatęs vagonėlį.Beje, ilgametė sporto žurnalistė buvo ir V. Mundrio sesuo Regina Mundrytė, pastaruoju metu nutolusi nuo šios veiklos.

„Sportas“ švenčia 60 metų jubiliejų. Taip sutapo, kad tokią pačią žurnalistinio darbo sukaktį teks atšvęsti ir jums. Kaip tapote sporto žurnalistu?Viskas prasidėjo nuo studijų Vilniaus universiteto Istorijos ir fi lologijos fakultete, kur studijavau žurnalistiką. Po poros metų atėjo laikas atlikti pirmą gamybinę praktiką. Kadangi tuo metu dar aktyviai sportavau, buvau Lietuvos fechtavimo rinktinės narys, iškovojęs visų trijų spalvų šalies čempionatų medalius, buvau žaidęs futbolą, stalo tenisą, tai visiškai natūralu, kad pasiprašiau praktiką atlikti „Sporto“ laikraščio redakcijoje. Tiesa, pati pirmoji mano ranka parašyta sporto publikacija apie ką tik Kišiniove pasibaigusias fechtavimosi jaunių pirmenybes buvo išspausdinta nuo 1952 m. ėjusiame „Sporto“ žurnale, kuriam vadovavo sumanus ir išradingas Mykolas Jackevičius. Jis mane ir paragino dažniau rašyti.M. Jackevičiaus pastangomis šis žurnalas po ketverių metų virto du kartus per savaitę pradėjusiu eiti laikraščiu. Labai gaila, kad, pradėjęs praktiką, jo „Sporte“ jau neberadau, nes buvo perėjęs

į diplomatinę tarnybą. Tada laikraščio redaktoriumi dirbo buvęs jo pavaduotojas – labai korektiškas ir puikus lietuvių kalbos žinovas, žurnalistas Algimantas Litvaitis.

Kokie buvo pirmieji būsimo sporto žurnalisto įspūdžiai?Redakcijoje buvau pirmas praktikantas, tad mane priėmė labai draugiškai ir su šiokiu tokiu smalsumu. Mano praktikos vadovas buvo sumanus ir patyręs redaktoriaus pavaduotojas Abelis Gofmanas. Jam iki šios dienos esu dėkingas už pirmąsias pastabas ir patarimus. Štai trys pagrindiniai jo teiginiai, skirti sporto informacijos autoriams: pirma – varžybas reikia stebėti ne tik akimis, bet ir ausimis, antra – pastebėjus kokią nors įdomią detalę, nereikia jos skubėti „tiražuoti“, kol informacija nebus panaudota tavo rašinyje, ir trečia – net ir trumpiausia informacija privalo turėti savo „perliuką“. Jei jį rasi, net ir pati mažiausia žinutė papuoš sporto skyrelį.Mano pirmieji praktikos žingsniai buvo nelengvi. Tuo metu Vilniuje kaip tik turėjo įvykti pirmasis SSRS rankinio čempionatas. Tai, palyginti, buvo nauja sporto šaka ir ją išmanančių specialistų buvo nedaug. Ko gero, todėl man, kaip jauniausiam, ir buvo patikėta šias varžybas aprašyti. Tada rankinis buvo ne toks, kaip šiandien. Komandas sudarė po 11 žaidėjų ir buvo rungtyniaujama futbolo aikštėje. Aprašant varžybas daug padėjo VVU fi zinio lavinimo katedros vedėjas Pranas Urbonas ir treneris, šios katedros dėstytojas Vytautas Vygontas. Būtent jie mane supažindino su šių pirmenybių organizatoriumi Janiu Grinbergu, Lietuvoje tapusiu tikru šios sporto šakos patriarchu. Tas mūsų prasidėjęs bendradarbiavimas truko kelis

dešimtmečius. Mano reportažai, matyt, tenkino „Sporto“ laikraščio vadovus. Po dviejų savaičių man buvo pasiūlytos laikraščio korektoriaus, o kiek vėliau – ir literatūrinio darbuotojo pareigos.

Kaip buvo organizuotas darbas „Sporto“ redakcijoje?Visi rašantys žurnalistai, įskaitant ir redaktoriaus pavaduotoją, buvo atsakingi už atskiras sporto šakas ir informacijos apie jas pateikimą laikraštyje. Visi norėjome savo rašinius papuošti perliukais, bet kartais pasitaikydavo ir šūvių pro šalį. Kai į redakciją plūstelėjo lengvaatlečių desantas: Vytautas Volungevičius, Gediminas Astrauskas, Antanas Vaupšas, Adolfas Aleksiejūnas, Marytė Marcinkevičiūtė, šių buvusių sportininkų įžvalgos tapo kur kas įdomesnės ir konkretesnės. Tuo metu visos žinios apie sporto įvykius buvo gaudyte gaudomos ir „Sporto“ laikraščio tiražas buvo gerokai viršijęs 100 tūkst. egzempliorių, nusileido tik ofi ciozui „Tiesos“ laikraščiui.

„Sporte“ dirbote 11 metų, o kur toliau pasisuko jūsų gyvenimo kelias?1967-ųjų vasarą, atostogaudamas Palangoje, susipažinau su tuomečiu „Sovetskaja Litva“ laikraščio vyr. redaktoriaus pavaduotoju Igoriu Kašnickiu. Jis mane ir prikalbino dirbti šiame laikraštyje, vadovauti sporto skyreliui. Redakcija man padėdavo ir paremdavo, išvykstant rašyti apie Sarajevo ir Insbruko olimpines žaidynes, pasaulio futbolo, rankinio ir ledo ritulio čempionatus, Europos rankinio ir stalo teniso čempionatus. Buvau liudininkas, kai Algimantas Šalna 1984 m. Sarajeve tapo olimpiniu biatlono čempionu.

SUKAKTIS

Šioje redakcijoje taip pat dirbau 11 metų, gerai ištobulinau rusų kalbos žinias. Tai man padėjo patekti į Maskvos centrinės televizijos komentatorių brigadą per Maskvos olimpines žaidynes. Jose turėjome būti dviese iš Lietuvos: aš buvau paskirtas komentuoti rankinį, o Petras Buzelis – krepšinį. Tačiau į žaidynes jis neišvažiavo – likus vieniems metams iki žaidynių, sporto salėje staiga užgeso šio puikaus žmogaus gyvybė.Už tai, kad man atsirado vieta prie mikrofono, turiu būti dėkingas Lietuvos radijo sporto skyriaus įkūrėjui Antanui Grigeliui. Jis išgirdo, kaip aš Vilniaus „Žalgirio“ stadione atlieku futbolo rungtynių informatoriaus pareigas, ir pasiūlė rengti 2–3 min. trukmės apžvalgas „Sporto naujienų“ laidai, o po to kartu su juo per radiją (dar vėliau ir per televiziją) tiesiogiai pakomentuoti rungtynes. 1978-aisiais A. Grigelis pasiūlė užimti jo vietą Lietuvos televizijos ir radijo sporto skyriuje, nes jis nutarė visas savo jėgas skirti laidai apie gamtą.

Kaip, jūsų nuomone, sporto žurnalistika turėtų plėtotis?Ta proga norėčiau prisiminti, kaip veikė Lietuvos sporto žurnalistų federacija (LSŽF) tada, kai jai vadovavo Mindaugas Barysas ar Aleksandras Krukauskas. Tada buvo rengiami susitikimai su žymiais sporto veikėjais, sportininkais, išklausoma jų nuomonių, pastabų, rekomendacijų. Bent kelis kartus per metus vykdavo sporto žurnalistų kūrybinio darbo ataskaitos, dalijamasi patirtimi, diskusijos apie įvairius terminus ir jų atnaujinimą. Dabar susidaro įspūdis, kad labai sukuklėjusi LSŽF veikla apsiriboja tik sostine.

METAI NEPAKEITĖ PASIRINKTO KELIOLaikraštyje „Sportas“ žurnalisto veiklą pradėjęs Virgilijus Mundrys net sulaukęs 80-mečio rašo ir kalba apie sportą

VIRGILIJUS MUNDRYS buvo akredituotas Insbruko (1976 m.) ir Sarajevo (1984 m.) žiemos ir Maskvos (1980 m.) vasaros olimpinėse žaidynėse.

Prie komentatoriaus stalelio – su krepšinio treneriu V. Garastu.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

„„Buvau Lietuvos fechtavimo rinktinės narys, iškovojęs visų trijų spalvų šalies čempionatų medalius, buvau žaidęs futbolą, stalo tenisą, tai visiškai natūralu, kad pasiprašiau praktiką atlikti „Sporto“ laikraščio redakcijoje.“


KARJERA DARIUS KASPARAITIS yra iškovojęs visų spalvų olimpinius medalius – auksą (1992 m.), sidabrą (1998 m.) ir bronzą (2002 m.).

Ingvaras [email protected]

43-ejų Darius Kasparaitis dar turi vieną tikslą, susijusį su ledo rituliu, – olimpinis čempionas 2018 m. tikisi užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Nors profesionalo karjerą baigė jau 2009-aisiais.

Savo geriausius laikus D. Kasparaitis praleido gindamas JAV komandų garbę Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL) ir rungtyniaudamas Rusijos rinktinėje. Dar būdamas 19 metų Albervilyje jis tapo olimpiniu čempionu žaisdamas jungtinėje komandoje, į kurią susibūrė buvusios SSRS žaidėjai. Vėliau, jau atstovaudamas Rusijos rinktinei, lietuvis iškovojo olimpinį sidabrą Nagane ir olimpinę bronzą Solt Leik Sityje.Lietuvoje D. Kasparaitis vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni jį buvo paskelbę išdaviku, kiti pritarė jo pasirinkimui atstovauti savo lygio komandai, kokia buvo Rusijos rinktinė.D. Kasparaitis į Rusiją – Maskvos „Dinamo“ ledo ritulio mokyklą – išvyko būdamas 14 metų. Tačiau po metų vieną dieną iš Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų rungtynių Maskvoje jis negrįžo į „Dinamo“ jaunųjų ledo ritulininkų bendrabutį.Susitikęs su „Žalgirio“ futbolo

sezonus žaisti nacionaliniame čempionate. Olimpinis čempionas „Hockey Punks“ komandoje debiutavo jau pernai. Šiemet – antrasis sezonas. Leidimą žaisti nacionalinėje ekipoje D. Kasparaitis turėtų gauti 2018-aisiais.Žaidžiant „Hockey Punks“ gynėjo marškinėlius puošė raidė C – kapitonas. Iš tiesų tokią didelę žaidimo patirtį sukaupęs lietuvis niekada iki tol nebuvo buvęs nė vienos komandos kapitonu.„Tai turbūt pagarbos ženklas. Pirmą kartą savo karjeroje buvau kapitonas. Nors ne kartą esu buvęs kapitono asistentu. Vienais metais Niujorke net keturiese buvome kapitono padėjėjais“, – pasakoja ledo ritulininkas, įvarčiais, rezultatyviais perdavimais ir patikimu žaidimu padėjęs „Hockey Punks“ iškovoti tris pergales iš eilės.

Dariau, pastaraisiais metais apsistojote Floridoje. Kaip sekasi? – paklausėme į Lietuvą grįžusio D. Kasparaičio. Majamyje dabar dirbu, turiu įmonę. Taip pat esu penkių vaikų tėvas. Todėl užsiėmimų turiu labai daug.Aš keliuosi šeštą valandą, vaikai – pusę septynių. Pusryčiai. Taip pat reikia pagaminti jiems pietus, kad galėtų įsidėti į mokyklą. Tada atsikelia mažiukas, pamaitiname ir po to tris vaikus vežame į

sirgaliais, atvykusiais į tuometės SSRS sostinę palaikyti Vilniaus futbolininkų, paauglys taip pasiilgo tėvynės, kad kartu su jais po mačo išvyko į Lietuvą, pasiryžęs mesti aukšto lygio ledo ritulį.Tolesnę jaunuolio karjerą išgelbėjo jo motina, išsiuntusi sūnų atgal į Maskvą. Daugiau Dariaus į Vilniaus „Žalgirio“ mačus neišleisdavo treneriai.Šiuo metu D. Kasparaitis gyvena Floridoje. Su 11 metų jaunesne žmona, buvusia krepšininke iš Švedijos Lisa Carrol, jie susilaukė keturių atžalų. 2008 m. rugsėjį porai Švedijoje gimė dvynės Liv ir Lilly, 2010 m. rugpjūtį Rusijoje – sūnus Marley, o pernai lapkritį Majamyje – dar vienas sūnus Milesas. L. Carrol yra trečioji D. Kasparaičio žmona. Netoli Lisos ir Dariaus gyvena jo duktė Elizabeth Maria iš pirmosios santuokos. Su antrąja žmona sportininkas vaikų neturėjo.D. Kasparaitis šiuo metu yra nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Verzasca Group“ prezidentas.Vasario ir kovo sandūroje sportininkas lankėsi Lietuvoje. Viešėjo tam, kad sužaistų trejas rungtynes Lietuvos pirmenybėse. Nes legendinis NHL ledo ritulininkas tvirtai nusprendė žaisti Lietuvos rinktinėje. O tam buvusiam Rusijos rinktinės ledo ritulininkui reikia bent tris

mokyklą. Tada nuvykstu šiek tiek pasportuoti, vėliau – į darbą. Ir taip kiekvieną dieną.Vyriausiajai dukrai netrukus bus 19 metų. Ji mokosi koledže. Gyvena netoli mūsų, todėl dažnai ją matau.

Per savo sportinę karjerą nemažai uždirbote. Ar dabar nesinori verčiau pailsėti, pagyventi savo malonumui?O kam pinigų būna per daug? Taip, uždirbau nemažai, bet vis tiek gyvenimas eina, viskas brangiai kainuoja. Negi sėdėsi visą dieną namuose, įsijungęs televizorių? Turiu naują, įdomų, neatsibodusį verslą. Pačiam įdomu išbandyti, ką dar sugebu. Juo labiau kad penkis vaikus irgi reikia išlaikyti.

Kodėl žiemos sporto atstovas – ledo ritulininkas – pasirinko tokią karštą valstiją Floridą?Taip jau išėjo. Visą laiką gyvenau šiaurėje, į Floridą atvažiuodavau nebent žaisti su komanda. Ir žiemą vis galvodavau: kaip būtų gerai čia pagyventi. Pirmiausia Majamyje įsikūrė mano vyriausioji duktė, o mes vėliau atvažiavome iš Švedijos trims mėnesiams pagyventi. Ir nutarėme: keliamės į Floridą. Dabar kiekvieną rytą atsibundu, matau tą Floridos saulę ir galvoju: kaip čia gerai, kaip čia puiku. Kiek daug pasiekiau, kad gimęs

„„Buvau labai užpykęs, nepatenkintas, kad mane išvežė atgal. Mama tada taip nusprendė ir tai buvo geriausias sprendimas dėl mano tolesnės karjeros. Velniai žino, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu tada būčiau pasilikęs Lietuvoje. Maskvoje man buvo labai sunku. Juk buvau 15 metų vaikas, jau visus metus gyvenantis svetur. Liūdna buvo, buvau pasiilgęs tėvų, draugų.“

LIETUVA – TOLIMA IR

ARTIMAPaauglystėje Darius

Kasparaitis buvo pasprukęs iš Maskvos namo. Dabar jis dėkingas savo mamai,

grąžinusiai sūnų atgal

Žaisdamas „Hockey Punks“ D. Kasparaitis tikisi įgyvendinti savo svajonę atstovautiLietuvos rinktinei.

Hoc

key.

lt nu

otr.


Elektrėnuose dabar gyvenu čia.Šiuo metu esame įsikūrę Majamio priemiestyje, bet iki miesto – vos 20 min. kelio.

Ar ir Floridoje žaidžiate ledo ritulį?Taip, žaidžiu su mėgėjais. Tiesa, jų lygis – labai neaukštas. Bet aš juk visą gyvenimą žaidžiau ledo ritulį, tai man pati maloniausia, geriausia fi zinė iškrova. Labai mėgstu žaisti ledo ritulį, išprakaituoti riebalus. Man patinka sportuoti, o jau tas lygis – koks yra, toks. Koks skirtumas, kur žaisti?

Jūsų komandos Floridoje lygis žemesnis negu „Hockey Punks“?Lietuvoje vyrai tikrai daug geriau žaidžia. Sakyčiau, „Hockey Punks“ taktika nelabai gera, bet vaikinai išties talentingi.

Didžiausiu savo karjeros laimėjimu laikote olimpinį auksą?Taip, tas aukso medalis yra pats brangiausias. Aišku, gaila, kad nelaimėjau NHL Stanley taurės. Bet, geriau pagalvojus, olimpinis auksas svarbesnis. Šiaurės Amerikoje Stanley taurė svarbi, bet nuvažiuosi į Ispaniją, Afriką – niekas jos nežino, visiems artima olimpiada.

Baigęs karjerą Rusijoje paragavote ir trenerio duonos.Karjerai baigiantis Sankt Peterburge man pasiūlė būti trenerio padėjėju. Padirbėjau. Bet įvyko incidentas su kitu treneriu, jis negražiai elgėsi. O aš – dar ką tik buvęs sportininkas, dar nepripratęs prie tos politikos, todėl išėjau iš komandos.

karjeros. Velniai žino, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu tada būčiau pasilikęs Lietuvoje. Maskvoje man buvo labai sunku. Juk buvau 15 metų vaikas, jau visus metus gyvenantis svetur. Liūdna buvo, buvau pasiilgęs tėvų, draugų. Tiesa, neseniai buvau mėnesį atostogavęs Lietuvoje. Tačiau tai tik dar labiau pagilino tą namų ilgesį ir, nuėjęs pasižiūrėti Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų rungtynių Maskvoje, nė nepajutau, kaip su sirgaliais patraukiau atgal į Lietuvą. Vėliau bėgant laikui keitėsi amžius, sukako 16 metų ir išmokau tuos sunkumus įveikti.

Ar gyvenimas paauglystėje toli nuo tėvų užgrūdino charakterį? Ar dėl to vėliau iš Sovietų Sąjungos patekus į visai kitokį pasaulį – Jungtines Amerikos Valstijas – buvo lengviau?Ne, tai jau buvo kas kita. Amerikoje buvo įdomu. 19 metų iš Sovietų Sąjungos išvykus į Ameriką buvo įdomu viskas. Tai buvo visai kitoks gyvenimas: automobiliai, dangoraižiai, televizija. Man ten labai patiko, kiekvieną dieną vis atrasdavau ką nors nauja. Liūdėti dėl to nebuvo kada.

Daugiau nieko treniruoti nebandėte? Netraukia?Ne. Negaliu pasakyti, kad netraukia. Traukia. Bet nusprendžiau daugiau dėmesio skirti vaikams, šeimai. Darbų pilna, bet gyvenimas bėga greitai. Nenoriu praleisti ir nematyti, kaip auga vaikai. Manau, kad padariau labai teisingą sprendimą. Vis dėlto dirbant treneriu reikia važinėti, gali keistis komandos. O vaikus tampyti po visą pasaulį, mano nuomone, yra neteisinga jų atžvilgiu.

Ar „Hockey Punks“ komandai ką nors patarėte?Taip. Pirmiausia – reikia žaisti kūnu.

Ar dažnai būnate Lietuvoje?Čia atvažiuoju, kad pasilikčiau galimybę 2018-aisiais žaisti Lietuvos rinktinėje. Aišku, ne vien žaidimo reikia. Būtinai reikia numesti svorio. Paprastai kiekvienais metais vasarą atvažiuoju į Lietuvą su vaikais ir palieku juos gyventi pas savo tėvus. Taigi dabar išskrisiu atgal į JAV, o liepą savaitei sugrįšiu su vaikais. Tėvai jau priprato. Man labai gerai, kai grįžtu namo, kai tėvai užsiima manimi, kai mama padaro valgyti ir išskalbia drabužius. Čia galiu jaustis ne tėvu, o vaiku, neturinčiu atsakomybės. Nereikia net lėkščių plauti – už tave viską padaro kiti. Majamyje reikia daryti viską: ir lėkštes plauti, ir grindis siurbti, ir vaikus kartu su žmona prižiūrėti. Elektrėnuose būna tikros atostogos.

2018-aisiais jums bus jau 45-eri. Ar amžius nesutrukdys? Ar tiek ilgai galima būti ledo ritulininku?Manau, kad svarbiau ne amžius, o svoris. Mano fi zinė forma gera. Negreitai pavargstu. Bet jeigu man pavyktų numesti 15 kilogramų, čiuožčiau greičiau, lengviau. Žaisti ledo ritulį ketinu iki 80 metų – tiek, kiek gyvensiu. O kodėl gi ne?

Ar ledo ritulininkas neturi būti stambus ir tvirtas?Turi. Bet ne su pilvu... Jeigu nebandyčiau kovoti su antsvoriu, dažnai nežaisčiau ledo ritulio, gal dabar jau kokius 140 kg sverčiau.

Niekada nepagalvojote, kaip būtų pasikeitęs jūsų gyvenimas, jei ta istorija, kai 15 metų neišlaikęs grįžote namo iš Maskvos, pasiryžęs mesti ledo ritulį, būtų pasibaigusi taip, kaip tada norėjote?Nežinau. Visiškai ledo ritulio metęs tikrai nebūčiau. Galbūt dabar žaisčiau „Energijoje“. Buvau labai užpykęs, nepatenkintas, kad mane išvežė atgal. Mama tada taip nusprendė ir tai buvo geriausias sprendimas dėl mano tolesnės

Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje pradėtas žaisti lėkščiasvydis po užsitęsusio sąstingio vėl skinasi kelią į tarptautinę areną 21p.p.

„„Uždirbau nemažai, bet vis tiek gyvenimas eina, viskas brangiai kainuoja. Negi sėdėsi visą dieną namuose, įsijungęs televizorių? Turiu naują, įdomų, neatsibodusį verslą. Pačiam įdomu išbandyti, ką dar sugebu. Juo labiau kad penkis vaikus irgi reikia išlaikyti.“

D. KASPARAIČIO KARJERAD1988–1992 m. – Maskvos „Dinamo“ (Rusija)1992–1996 m. – „New York Islanders“ (JAV)1996–2002 m. – „Pittsburgh Penguins“ (JAV)2002 m. – „Colorado Abalanche“ (JAV)2002–2004 m. – „New York Rangers“ (JAV)2004–2005 m. – Kazanės „Ak Bars“ (Rusija)2005–2006 m. – „New York Rangers“ (JAV) 2006–2007 m. – „Hartford Wolf Pack“ (JAV)2007–2009 m. – Sankt Peterburgo SKA (Rusija)

Karjerą NHL D. Kasparaitis pradėjo „New York Islanders“ klube.

Olimpinių apdovanojimų lietuvis siekė su Rusijos

rinktinės apranga.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.


Lina Daugėlaitė [email protected]

Lėkščiasvydis (angl. ultimate) XX a. viduryje atsirado Amerikoje ir iš ten pasklido po pasaulį. Į Lietuvą šią sporto šaką XXI a. pradžioje atvežė švedai. „Skandinavijos šalys Europoje šį sportą labiausiai kultivuoja“, – pasakoja Andrius Navickas, vienas iš šio sporto pradininkų Lietuvoje. Jis prisimena, kaip apie 2000 m. švedai vienu metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėjo vykdyti įvairius projektus, vesti seminarus ir ieškoti norinčiųjų vystyti šį sportą. 2001 m. Zarasuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje lėkščiasvydžio klubas „Taškas“.

Lietuviai po truputį įsisuko į varžybų karuselę. Nedidelius turnyrus pradėjo rengti namuose, vyko į kaimynines šalis. „2002 m. surinkome jaunimo rinktinę ir dalyvavome pasaulio jaunimo čempionate, vykusiame Rygoje. Rezultatai nebuvo aukšti, bet tai buvo pirmieji mūsų žingsniai tarptautinėje arenoje“, – prisimena A. Navickas. 2004 m. Lietuvos vyrų rinktinė debiutavo pasaulio čempionate Suomijoje, Turku mieste. Tuomet lietuviai tarp 18 komandų užėmė 15 vietą. Dar po metų, 2005 m., savo jėgas lietuviai išbandė ir Europos klubų čempionate, vykusiame Vokietijoje. Jame dalyvavo lėkščiasvydžio pradininkai Lietuvoje – Zarasų „Taškas“. Zarasiškiai liko 23-ti. Tačiau dar po trejų metų zarasiškiai pasirodė kur kas solidžiau: 2008 m.

jie iškovojo teisę dalyvauti fi naliniame Europos klubinio čempionato etape Prancūzijoje ir buvo 16-ti tarp 16 pajėgiausių Europos klubų. Šį vieną geriausių Lietuvos lėkščiasviedininkų laimėjimų per šios sporto šakos istoriją mūsų šalyje praėjusiais metais pagerino kita lietuvių komanda „Drop That Smile“ – Europos klubų čempionato fi nale Vroclave ji užėmė 11 vietą mišriajame divizione.

Lietuvos – dvylika komandų „Taškas“ tapo Lietuvos lėkščiasvydžio centru. „Zarasuose tai buvo viena populiariausių sporto šakų. Ją pradėjo kultivuoti moksleiviai“, – pasakoja vienas šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje.Pirmasis lietuvių lėkščiasvydžio klubas iki 2003 m. užsiėmė šios sporto šakos plėtra mūsų šalyje, vėliau buvo įkurta Lietuvos skraidančiojo disko federacija. 2003 m. surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas. Zarasiškiai tapo ir pirmaisiais Lietuvos čempionais. Penkerius šešerius metus jie mūsų šalyje buvo neįveikiami. „Neturėjome konkurentų, nes buvome pradininkai, turėjome patirties“, – pradžią prisimena A. Navickas. Anot jo, „Taškas“ itin aktyviai veikė apie dešimtmetį. Vėliau savo pozicijas užleido kitiems klubams. Buvę vyresnės kartos lėkščiasvydžio žaidėjai šiandien renkasi žaisti diskgolfą – tai kitas skraidančiojo disko šeimos žaidimas, kuris nėra toks intensyvus, todėl labiau tinkamas vyresnio amžiaus žaidėjams.

Lietuvoje šiuo metu yra 12 komandų, jos įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Jurbarke ir Kaišiadoryse. Vienas seniausių klubų Lietuvoje yra Vilniaus „Vorai“, galintis pasigirti gausia titulų kolekcija, – tai daugkartinis Lietuvos ir Baltijos čempionatų nugalėtojas bei prizininkas. O „Drop ThatSmile“ 2015 m. debiutavo didžiausiame Europos lėkščiasvydžio turnyre „Windmill Windup“ Nyderlanduose, kuriame dalyvavo 80 komandų. Mišriajame divizione Lietuvos komanda tarp 24 ekipų buvo 18-ta.Lietuvoje, pasak A. Navicko, šis sportas labiausiai paplito tarp vyrų. „Tarp moterų jis nelabai prigijo. Buvo bandymų, bet tai susirinkdavo komanda, tai pradingdavo, ir šis sportas liko vyrų užsiėmimu. Dar susiformavo mišrių komandų – aikštelėje žaidžia 4 vyrai ir 3 moterys“, – teigia A. Navickas.

Ir vėl į pasaulio čempionatą2004 m. debiutavę pasaulio čempionate, daugiau laimės jame lietuviai nemėgino. „Pasaulio čempionatai įvairiose šalyse vyksta kas ketverius metus. Kai čempionatai rengiami tolimose šalyse, atstumai dideli ir kelionė kainuoja brangiai“, – priežastis, kodėl daugiau į čempionatus nevyko Lietuvos rinktinė, dėsto A. Navickas. Tačiau fi nansinės priežastys – ne vienintelės. Pasak federacijos atstovo Arvydo Arlausko, Lietuvos

IŠ ARTI

lėkščiasvydžio neaplenkė kartų kaita: „Keitėsi kartos, pirmoji karta, šio sporto pradininkai, pasitraukė, entuziazmas nuslūgo. Federacija kurį laiką labiau orientavosi į klubines varžybas. Dabar federacijoje įvyko pasikeitimų“, – tęsia jis. Po užsitęsusios pertraukos Lietuvos vyrų lėkščiasvydžio rinktinė šiemet vėl bus tarp 32 stipriausių pasaulio komandų.Pasaulio čempionatas birželio 18–25 d. vyks Londone. Lietuvos rinktinės pagrindą sudarys 2007 m. kartos atstovai. Beje, tais metais Lietuvos jaunučių rinktinė laimėjo Europos čempionatą. „Kadangi 2004 m. buvome 15-ti, viliamės, kad ir šį kartą būsime apie viduriuką. Žinoma, visada norisi kuo geriau, galbūt pavyks įšokti ir į dešimtuką“, – tikisi vyras. Po ilgos pertraukos prognozuoti rezultatą pasaulio čempionate sunku. Rinktinės narių amžiaus vidurkis – 26–27 metai, tai žaidėjai, sulaukę brandos.

Apie žaidimąLėkščiasvydis (angl. ultimate) yra komandinis nekontaktinis žaidimas, kurį dvi komandos žaidžia su 175 g skraidančiuoju disku (angl. frisbee). Diskas tarp komandos narių perduodamas metant komandos draugams tol, kol pagaunamas komandos nario taškų zonoje. Su disku negalima bėgti, draudžiamas fi zinis kontaktas. Šis sportas ypatingas tuo, kad nėra teisėjų – visus konfl iktus ir taisyklių pažeidimus sprendžia žaidėjai.

PO 12 METŲ – ANTRASIS BANDYMASŠio amžiaus pradžioje Lietuvoje pradėtas žaisti lėkščiasvydis po užsitęsusio sąstingio vėl skinasi kelią į tarptautinę areną

Lietuvoje pirmasis lėkščiasvydžio klubas buvo įkurtas 2001 m. Zarasuose.

„„2002 m. surinkome jaunimo rinktinę ir dalyvavome pasaulio jaunimo čempionate, vykusiame Rygoje. Rezultatai nebuvo aukšti, bet tai buvo pirmieji mūsų žingsniai tarptautinėje arenoje.“ ANDRIUS NAVICKAS

NrNr. . 11


SPORTUOJAM


Triatlonas – gana nauja, bet sparčiai išpopuliarėjusi sporto šaka, kuria užsiima bet kokio amžiaus sporto mėgėjai ir profesionalai. Yra įvairiausių triatlono distancijų – nuo skirtų vaikams iki paromis trunkančių ultratriatlono. Olimpinėse žaidynėse triatlono varžybų dalyviai plaukia 1 500 m, važiuoja dviračiu 40 km ir bėga 10 km. Neįprasta, bet Lietuvoje šis valingų žmonių sportas persikėlė į sveikatingumo klubą. Triatlono distancijos buvo pritaikytos konkrečiai vietai: varžybų dalyviai sporto klubo baseine plaukė 200 m, mynė treniruoklio pedalus 20 km ir ant takelio bėgo 2 km.

„Trasos buvo sutrumpintos iki minimumo. Toks formatas pasirinktas todėl, kad visi mėgėjai galėtų išbandyti šią sporto šaką“, – apie triatlono pradžią sveikatingumo klube pasakoja „Impuls“ treneris Kęstutis Steponavičius.

Rungėsi net devynmetėGalimybė varžytis buvo pasiūlyta ir patiems jauniausiems dalyviams. Vaikai rungėsi plaukdami 100 m, 10 km mynė pedalus ir 1 km bėgo. Jauniausiai varžybų dalyvei buvo devyneri. Vis dėlto dauguma varžybose dalyvavusių žmonių buvo brandaus amžiaus. Pasak trenerio, jų amžiaus vidurkis – 30 metų. „Triatlonas – subrendusių žmonių sportas“, – teigia K. Steponavičius.Varžybos vyko „Impuls“ klube. Tuo metu jis teikė įprastas

ką jis daro, ir tai labai pagyvina varžybas. Tiems, kurie bando suprasti, kas yra triatlonas, tai taip pat puiki galimybė. Nereikia pirkti dviračio ar hidrokostiumo – mūsų ežerų vanduo ne visada šiltas, sveikatingumo klubas – išties pigus būdas išbandyti triatloną, be to, čia galima pabendrauti su geru kolektyvu.“

Kviečia susitikti lauke „Impuls“ sveikatingumo klubas, baigdamas triatlono varžybų seriją, su šia sporto šaka atsisveikinti neketina – nuo kovo pradėjo rengti ir triatlono treniruotes. „Triatlonas – dinaminė besikeičianti sporto šaka – plaukimas, dviratis, bėgimas. Lietuvoje bėgimo ir dviračių entuziastų jau gana daug. Jie nori išbandyti ką nors nauja. Naujovės visada suteikia papildomos motyvacijos tobulėti“, – kuo vilioja sporto mėgėjus triatlonas, dėsto K. Steponavičius. Pasak jo, triatloną renkasi fi ziškai stiprūs žmonės, galintys įveikti distancijas, norintys išbandyti save.Kadangi kovas šiluma nelepino, tad ir treniruotės vyko sporto klube. Tačiau pavasariui įsibėgėjant „Impuls“ kviečia visus triatlono mėgėjus išeiti į lauką. Ruošiantis treniruotei svarbu pasirinkti pagal orą tinkančią aprangą, nepamiršti gerti vandens, nes treniruotės trunka apie valandą. „Tada treniruotė lauke bus didelis malonumas“, – teigia K. Steponavičius. Kadangi krūvis organizmui didelis, triatloną gali kultivuoti tik sveikas žmogus. „Ypač svarbu, kad nebūtų širdies veiklos problemų, bėdų dėl sąnarių“, – perspėja treneris.

paslaugas, tad lankytojų netrūko. „Žiūrovų taip pat buvo nemažai, jie vėlesniuose etapuose ir patys panoro išbandyti šią sporto šaką“, – džiaugiasi treneris.Iš viso jau įvyko penki „Impuls“ triatlono varžybų etapai. Balandžio 3 d. „Impuls“ sporto klubas kviečia į šeštąjį, jis bus ir paskutinis. „Pradėjome nuo 40 dalyvių, o vėlesniuose etapuose jų skaičius gerokai išaugo“, – tvirtina vyras. Į penktąjį etapą susirinko daugiau nei pusšimtis triatlono mėgėjų ir pasiryžusiųjų išbandyti šią sporto šaką. „Tai visai nebloga pradžia, juolab varžybose, kuriose reikia įvairios patirties“, – džiaugiasi treneris ir priduria, kad iš viso per penkis etapus varžėsi apie 150 dalyvių.

Profesionalas liko be medalioTarp būrio mėgėjų triatlono varžybose buvo ir žinomų sporto veidų – buvęs irkluotojas ir tinklininkas, o dabar triatlonininkas Aleksandras Kočetkovas, jaunas ir perspektyvus triatlonininkas Titas Pumputis, buvęs irkluotojas triatlonininkas Mantas Marcinkevičius. „Varžybose dalyvavau vedamas įdomumo“, – pasakoja naujos patirties „Impuls“ varžybose įgijęs T. Pumputis. Tai, kad reikėjo varžytis ant treniruoklių, jam buvo nauja. Trijuose etapuose dalyvavusiam perspektyviam triatlonininkui tarp prizininkų nepavyko patekti. „Tai ir įdomu. Kai dviračiu reikia minti plentu, aš turiu pranašumą, nes esu lengvas. O čia reikėjo jėgos. Ir plaukėme mažiau – tik 200 m vietoj 750 m. Plaukimas, palyginti su kitais Lietuvos triatlonininkais, mano stiprioji

Jis pataria maistą prieš treniruotę rinktis lengvą, suteikiantį energijos, tačiau, likus valandai dviem iki treniruotės, skrandžio nebeprisikimšti. „Apie mitybą prieš treniruotę reikėtų pasikalbėti su treneriu, jis padės pasirinkti tinkamą valgiaraštį“, – pataria specialistas. Treniruotės trukmė ir pobūdis priklauso nuo tikslo – kokią distanciją norima įveikti. Pasak trenerio, „treniruotės turi būti sistemingos, reikia susidaryti programą“. Populiariausios distancijos – sprinto ir olimpinės.

Visapusiška kūno treniruotėTriatlonas – trijų sporto šakų sąjunga. „Vienas pagrindinių dalykų – bendras kūno paruošimas skirtingose situacijose. Trys sporto rungtys įjungia visas raumenų grupes. Be to, galima išbandyti įvairias aplinkas: iš baseino – ant dviračio, nulipęs nuo dviračio – bėgi“, – kuo naudingas ir žavingas triatlonas, pasakoja treneris. Jo teigimu, iš pradžių visiems sunkiausia plaukti. „Bėgti ir minti dviratį dauguma moka. Plaukiant svarbiausia technika. Gerų plaukimo įgūdžių įgyjama dėl didelio kilometražo. Reikia labai daug plaukti, kad paskui tai būtų galima daryti techniškai tvarkingai, pajusti vandenį, slinkti. Dažniausiai trūksta technikos, ją patobulinus galima sutaupyti daug jėgų, o jos tikrai pravers kitose rungtyse“, – aiškina specialistas. K. Steponavičiaus nuomone, daugiausia dėmesio, susidomėjus triatlonu, reikia skirti silpnajai savybei, kad visose trijose rungtyse pajėgumas būtų panašus.

Treneris KĘSTUTIS STEPONAVIČIUS pataria maistą prieš treniruotę rinktis lengvą, suteikiantį energijos.

savybė. Bėgome tik 2 km vietoj 5 km, tad turėjau mažai galimybių pakliūti tarp prizininkų. Tai buvo įdomi nauja patirtis“, – įspūdžiais dalijasi T. Pumputis. Žiemą, kaip ir kiti šios sporto šakos Lietuvos atstovai, jis neturi kur pasitikrinti jėgų. „Žiemą buvo tik „Impuls“ triatlonas ir žiemos triatlonas, dar dalyvavau bėgimo varžybose. Šios „Impuls“ varžybos man buvo gera treniruotė, jėgų išbandymas, savęs palyginimas su kitais Lietuvos triatlonininkais“, – pasakoja sezonui besirengiantis perspektyvus sportininkas.A. Kočetkovas buvo ne tik varžybų dalyvis, bet ir iniciatorius, uždarų patalpų triatlono idėją parsivežęs iš JAV, kur tokios varžybos labai populiarios. Ten jis turėjo galimybę jas išbandyti. Pasak triatlonininko, didelis tokių varžybų pranašumas – jos nėra priklausomos nuo oro sąlygų. „Nereikia šiltai rengtis, saugiau – nėra mašinų, gatvių, mažesnė tikimybė patirti traumą. Kita vertus, sąlygos dirbtinės – lauke yra ir vėjo pasipriešinimas, ir reljefas keičiasi, vandenyje – bangos, sporto klube to nėra, tad sportuoti lengviau. Bet turint gerą treniruoklį, o „Impuls“ jų turi gana daug, galima imituoti gatvės sąlygas – keisti bėgimo takelio kampą, dviračio apkrovas ir pan.“, – lygina triatlono varžybas lauke ir viduje patyręs sportininkas. Varžybos sveikatingumo klube jį žavi ir dėl to, kad nors triatlonas – individuali sporto šaka, klube galima pasijusti komandos dalimi: „Triatlono trasose, ypač ilgo nuotolio, važiuoti grupe draudžiama, negalima būti vieniems šalia kitų, klube mes petys į petį, matome konkurentą,

PAVASARIO IŠŠŪKIS – TRIATLONASSporto mėgėjus išjudinęs neįprastomis varžybomis,

pavasarį „Impuls“ sveikatingumo klubas pasitinka ir su nauja

treniruočių programa

Vienas varžybų iniciatorių –

A. Kočetkovas (kairėje).


Triatlonas sutraukė įvairaus amžiaus sporto mėgėjus.

Varžybų dalyviai plaukė, mynė dviračio

pedalus ir bėgo.

Politike tapusiai šachmatininkei VIKTORIJAI ČMILYTEI Seime neprireikė iš esmės keisti savo aprangos ir įpročių. 24p.p.


STILIUS Labai stiprūs kvepalai, ryškiai dažyti nagai šachmatų varžybose būtų traktuojami kaip nekorektiškas elgesys.


Šachmatai – intelektualus sportas. Tai tarsi įpareigojimas šios sporto šakos atstovams per varžybas būti korektiškiems ir laikytis nerašytų aprangos kodo taisyklių.

Sporto aprangos per varžybas šios sporto šakos atstovai nedėvi. Pasak geriausios Lietuvos šachmatininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pasitaiko vienos kitos varžybos, kuriose šachmatininkai privalo apsivilkti rėmėjų marškinėlius, ir tiek.„Yra tam tikras aprangos kodas, apibrėžiantis, kad, pavyzdžiui, negalima ateiti su šlepetėmis ar labai trumpais šortukais, nes vis dėlto šachmatai – intelektuali sporto šaka, reikia laikytis tam tikro įvaizdžio. Apranga turi atitikti progą. O šachmatų varžybos – rimtas užsiėmimas, čia vyrauja susikaupimas. Bet griežtų kriterijų nėra“, – prisimena šiandien vos kartą kitą per mėnesį prie šachmatų lentos prisėdanti Europos čempionė, Europos ir pasaulio čempionatų prizininkė ir daugkartinė Lietuvos čempionė.Sportinės karjeros metais specialios eilutės, skirtos varžyboms, V. Čmilytė neturėjo. Tiesiog aprangą, skirtą varžyboms, ji rinkdavosi šiek tiek formalesnę negu kasdien. Susikrauti lagaminą sportininkė sugebėdavo akimirksniu, o kokį drabužį į jį dėti, per daug galvos nesuko. „Tai man niekada gyvenime nebuvo prioritetas, tokius antraeilius sprendimus priimu gana greitai. Žinoma, kaip ir kiekvienai moteriai, man svarbi išvaizda, tačiau tik tiek, kiek reikia“, – teigia šiandien Seime besidarbuojanti 32-ejų V. Čmilytė-Nielsen.Nesistengė savo moteriškumo ji išryškinti ir kokiais nors

aksesuarais. Sportuodama šachmatininkė dažnai dalyvaudavo ne tik moterų, bet ir vyrų varžybose, tad moteriško stiliaus pabrėžimas, jos įsitikinimu, tose situacijose nebūtų buvęs tinkamas. „Pirmiausia laikiau save stipria savo srities profesionale. Ir tai yra svarbiausia“, – aiškius prioritetus turi tituluota sportininkė.Apskritai, pasak jos, šachmatų varžybose tvyro susikaupimas ir pagarba varžovui. Labai stiprūs kvepalai, ryškiai dažyti nagai būtų traktuojami kaip nekorektiškas elgesys. Nors, pavyzdžiui, dar prieš pusę amžiaus traukti dūmą per partiją prie šachmatų lentos buvo įprastas dalykas.Dūmo nei prie šachmatų lentos, nei koridoriuose šiandien niekas netraukia, tačiau laimingo rašiklio prietaras tarp šachmatininkų ir šiame technologijų amžiuje vis dar labai gajus. „Šachmatininkai turi mėgstamą savo tušinuką, nes partijas reikia užrašyti. Laimingas tušinukas – gana dažnas dalykas“, – Lietuvos daugkartinė ir Europos čempionė raktą į pergales rado ir be tokio rašiklio. V. Čmilytė-Nielsen racionali iki galo: „Anksti įsitikinau, kad prietarai nepadeda parodyti geresnio rezultato, o neretai turi neigiamą efektą.“Kur kas svarbiau nei sukti galvą dėl to, kaip atrodys per varžybas, šachmatininkei buvo tinkamas pasiruošimas. Būsimo varžovo partijų analizė, pasirengimas mačui, psichologinis nusiteikimas. „Daugelis nustemba, kad geriausi pasaulio šachmatininkai nemažą dėmesį skiria ir fi ziniam pasirengimui: bėga krosus, žaidžia krepšinį, futbolą. Fiziškai būtina gerai jaustis tam, kad puikiai dirbtų galva ir būtų galima priimti optimalius sprendimus“, – šachmatininkų

gyvenimo užsklandą pakelia geriausia šios sporto šakos Lietuvos atstovė. Ji pati rinkdavosi ramią fi zinę veiklą – pasivaikščiojimus, jogą.O geriausiai atsipalaiduoti V. Čmilytei-Nielsen padėdavo trys dalykai – muzika, knyga ir fi lmai. Knygos jos lagamine keisdavosi dažnai, o štai muzikos ritmai nuo paauglystės iki šiol lydi tie patys – pamėgtieji „Rolling Stone“.Tačiau varžybų jaudulys ir šachmatininkų gyvenimo užkulisiai moteriai – jau praeitis. „Esu labai užsiėmusi Seime, negaliu pasakyti, kad turiu daug laiko ilgėtis“, – į praeitį nesižvalgo tituluota šachmatininkė, prieš metus Seime užėmusi sostinės meru tapusio Remigijaus Šimašiaus kėdę. Ar politinės šachmatų partijos primena žaidimą šachmatais? „Šiek tiek, – šyptelėja Seimo narė. – Nebent tuo, kad tiek žaidžiant šachmatais, tiek įsitraukus į politiką reikia nemažai mąstyti.“ Ir dar, ko gero, panašiu aprangos kodu. Žengus į Seimo rūmus daryti perversmo savo drabužių spintoje V. Čmilytei-Nielsen neteko. „Prieš tapdama Seimo nare žaisdavau aukščiausio lygio elitiniuose turnyruose, ten galioja rimtesnis, formalesnis aprangos kodas, tad man neteko labai keisti savo aprangos ar įpročių“, – pasakoja moteris.

SĖKMĘ LEMIA NE BLIZGUČIAI

Politike tapusiai šachmatininkei Viktorijai Čmilytei Seime neprireikė iš esmės keisti savo aprangos ir įpročių

V. Čmilytės priesaika

Seime.

Olg

os P

osaš

kovo

s nu

otr.

Šachmatai – rimtas sportas, bet V. Čmilytė moka ir atsipalaiduoti.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

sportas nr1 (2016m)

Documents