Kalbėti apie sporto ir karo santykio problemą tam tikra prasme yra sudėtinga. Viena vertus, žvelgdami į pasaulį, galime matyti reiškinius, kurie kursto mūsų intuityvią nuojautą, kad šie dalykai tam tikru būdu yra susiję. JAV krepšinio rinktinė tapatinama su JAV kariais Irake, autoritarinės ir totalitarinės valstybės, ruošdamos savo sportininkus, taiko karinį muštrą ir ideologinio poveikio priemones, stadionai pilni agresyviai nusiteikusių sirgalių, nuolat keliančių muštynes ir riaušes, vis didesnę grėsmę kelia dopingo (t.y. žūtbūtinės/nešvarios pergalės) problema, kuri tapo neatskiriama sporto diskurso tema. Kita vertus, empiriškai įrodyti sporto ir karo ryšį yra nepaprastai sudėtinga tiek dėl daugybės kintamųjų, kurių neįmanoma kontroliuoti, tiek ir dėl to, kad neįmanoma empiriškai stebėti priežastinio mechanizmo, jungiančio šiuos du socialinės tikrovės aspektus. Tokiomis sąlygomis kyla klausi­mas, ar nereikėtų šios problemos nagrinėti kitaip. Ar nereikėtų klausti, kaip mes kalbame apie sportą ir karą?

2007 m. gruodIs nr. 12

AtvirAi kAlbAnt, tArptAutiniu lygmeniu sportAs tėrA kAro pAmėgdžiojimAs [george orwell]

VU tspmi stUdentø laikraðtisnemoKAmAs

Turinys

sportas – tai taika? ...............1

Treneris, vardu Valstybė........ 1

Ten, kur visada lygiosios ................................. 2

Kaip politika šachmatuose virto šachmatais politikoje ... 3

stebuklas Berne ..................... 3

Apie „Old Firm“ derbius ir ritualinius karus futbolo arenoje ................................... 5

Žaidimai, kuriuos žaidžia tautos, ir go strateginio mąstymo struktūra ................. 5

Politiškiausios olimpinės žaidynės ................................. 7

Politikos ir sporto paralelės pagal Pierre Bourdieu: laukai, žaidimai ir prizai ................... 9

sportas kaip valstybės propa­gandos dalis: sovietinės sistemos atgaivinimas Baltarusijoje ......................... 10

Apie sportą ir pilietybę tebe­kovojančiame pasaulyje ......11

Kriketas žengia į priekį: istori­nių sąskaitų suvedimas ........11

Kodėl reikia skirti elitinį ir elito sportą? ......................... 13

sportinė dvasia .................... 15

Futbolas yra daugiau ........... 16

Juodosios sporto žvaigždės ............................. 16

Mantas Radžvilas

Nukelta į 8 psl.

sporTAs – TAI TAIKA?

Nukelta į 9 psl.

Laura Tautvaišaitė

ApIe olImpInį pAsAKoJImąDaugumoje istorijos knygų galime rasti

nors kelis sakinius apie senovės Graikijos Olimpines žaidynes. Dažniausiai tekstas pasakoja, kad senovės Graikijos atletai, susirinkę į Olimpines žaidynes, rungda-vosi/varžydavosi tarpusavyje, siekdami išsiaiškinti, kuris iš jų yra geriausias. Po daugelio amžių atgaivintos Olimpinės žaidynės taip pat remiasi pasakojimu apie senovės Graikijos Olimpines žaidynes. Oficialiajame diskurse gausu tokių sąvokų kaip garbingos varžybos, Olimpinė dva­sia ar Olimpinė taika. Šiame kalbėjime pabrėžiamas taikus Olimpinių žaidynių pobūdis, neretai akcentuojama daly-vavimo žaidynėse, o ne pergalės svarba. Oficialusis Olimpinių žaidynių diskursas šį renginį aprašo kaip sporto šventę, ku-rioje varžybos turi šventiško žaidimo ir taikaus bei draugiško sportininkų sambūvio reikšmę.

Vis dėlto šis kalbėjimas kelia nuostabą. Ne tiek dėl to, kad oficialusis pasakojimas neatitinka empirinių Olimpinių žaidynių faktų. Jis labiau verčia nustebti dėl esminio neatitikimo tarp oficialiojo Olimpinio pasa-kojimo ir to diskurso, kuris supa Olimpines žaidynes kaip empirinį tikrovės reiškinį. Kitaip tariant, sporto aistruolių ir pačių sportininkų kalbėjimas iš esmės skiriasi nuo oficialiojo diskurso. Klausydamiesi šio neoficialiojo diskurso, mes girdime tokias sąvokas kaip kovoti, žūtbūtinė kova, mūšis, atsilaikyti, nacionalinė garbė, valstybė, prestižas, nacionalinė tragedija, komandos strategija ir taktika, atiduoti paskutines jėgas, didvyriškai kovoti ir t.t. Į šias sąvokas reikia atkreipti dėmesį. Jos ypatingos tuo, kad iš jų labai nesunku su-konstruoti diskursą, kurį absoliuti dauguma individų atpažintų kaip karinį diskursą. Minėtosios karinės-sportinės sąvokos toli gražu negali būti suvokiamos kaip univer-salaus vartojimo sąvokos. Akivaizdu, kad tarp sąvokų varžytis ir kovoti yra esminis reikšminio krūvio skirtumas. Sąvoka ko­voti turi istoriškai susiformavusių reikšmių kompleksą, kuris yra kur kas intensyves-

Peter Paul Rubens „Angiario mūšis“, kopija. 1603

TrenerIs, VArdu VAlsTybė„ kiekvieno trenerio

gyvenimas bus kupinas nusivyl imų, jei jo di­džiausias džiaugsmas yra pergalė.“

Chuck nollVis dažniau girdint diskusijas sporto

geopolitikos tema, komandoms suteikiant šalies garbę ginančių kariuomenių epitetus, o Europos institucijoms rašant „Baltąsias knygas“, neprašomas iškyla klausimas: kokia sporto politika vykdoma Lietuvoje?

Galbūt žodžių junginys „Lietuvos sporto politika“ skamba pernelyg sofistikuotai ir neabejotinai daugelis paklaustų, ar to-kia apskritai egzistuoja. Turbūt galėtume pripažinti jų abejonę visiškai teisinga ir pagrįsta, jei laikytumės griežtai norma-tyvinio politikos proceso apibrėžimo. Vis dėlto čia nekeliamas tikslas atsakyti į klausimą, ar tai, kas vykdoma sporto srityje, vadintina politika tikrąją šio žodžio prasme, o veikiau mėginama pateikti interpretacijų, kaip treneris valstybė vadovauja mūsų šalies „komandai“.

Nors pastaraisiais metais, atkarto-jant pasaulines tendencijas, Lietuvos biudžete numatomi asignavimai spor-tui nuolatos auga ir netgi sparčiau nei

bendrasis šalies biudžetas, viešojoje erdvėje nuolat jaučiamas nepasitenkini-mas priimamais sprendimais – nuo prastai išplėtotos infrastruktūros norintiems spor-tuoti mėgėjams iki netinkamo premijų paskirstymo už pasiektas pergales. Pas-tarieji pavyzdžiai abstrakčiai atspindi profesionaliojo ir sporto visiems skirtį. Gaji nuomonė, jog Lietuvos valdančiųjų vykdomoje politikoje prioritetu pasirinktas profesionalusis sportas, dėmesys telkiamas ties pajėgiausiųjų rengimu, jų dalyvavimu varžybose ir apdovanojimais už pasiek-tas pergales, tuo tarpu žymiai mažiau rūpinamasi mėgėjų sporto sąlygomis, ne-pakankamai puoselėjamas sportas kaip

2007 m. gruodis nr. 12� SPORTAS

redakCijos þodis

Post ScriptumTeminis VU TSPMI studentų laikraštis,

leidžiamas du kartus per metus nuo �00� 05 01

ISSN 1822–4695leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica”

www.republica.lt

redakcija:Adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius

telefonai: 2514146, 8 675 32108 el.paštas: postscriptum@republica.lt

vyriausiasis redaktorius: Giedrius Krupauskasredaktoriaus pavaduotojai: Antanas Manstavičius, Inga Česnulaitytė

kalbos redaktoriai: Vita Baubinaitė, Eglė Maliukevičiūtė, Jogilė Ulinskaitėplatinimo koordinatorė: Lina Kutkauskaitė

redakcijos nariai: Inga Česnulaitytė, Gabrielė Čibiraitė, Marija Dautartaitė, Ignas Krasauskas

maketavo: Ona Lozuraitytėspaudai rengė ir spausdino: UAB „Versus aureus“ leidykla, Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius

tiražas: 3000

post scriptum dėkoja: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui ir VU TSPMI Globėjų Tarybos nariui

Šarūnui Marčiulioniui už paramą rengiant šį numerį

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

apie dU þaidimUsGiedrius Krupauskas

www.postscriptum.lt

Ten, Kur VIsAdA lygIosIos

Ignas Krasauskas

Apie grėsmes pasauliui, kuriame var-žymasis turėtų baigtis ne sutriuškinimu, o dvasinėmis lygiosiomis, „Post Scriptum“ kalbėjosi su profesoriumi, jaunystėje spor-tininku, Leonidu Donskiu.

post scriptum: Ko gero, charakteringiau-sia „meno“ sąvokos redukcija ir abstrakcija būtų „kūryba“. Lygiai taip pat verslą siejame su pelnu, o politiką – su galia. Galvojant apie sportą, į galvą ateina „šlovė“. Ar šis aspektas tinkamiausias?

leonidas donskis: Šlovė yra žmogaus veiklos aspektas ir siekiamybė ne tik sporte. Šlovės taip pat siekia ir menininkai, neretai mokslininkai, viešos figūros. Vis dėlto sportas turi vieną ypatingą momentą – šlovę galima pasiekti per labai trumpą laiką. Už to slypi kruvinas sportininko darbas, daugelio metų treniruotės, bet vienas įvykis sportininką gali paversti legendine figūra, ypatingomis raidėmis į sporto istoriją įrašyti žmonių vardus arba jų klubų pavadinimus. Kitaip tariant, kitose veiklos srityse reikalingas ilgas tęstinumas, o sporte pakanka vieno dide-lio įvykio, didelės pergalės, kad pelnytum šlovę.

Vadinasi, įvyko ypatingas sporto su-reikšminimas. Sportas paverstas didžiulio profesionalumo reikalaujančia veikla, kuri žmogui atneša šlovę, turtą, simbolinę, o dažnai ir realią galią. Tai yra dvidešimto amžiaus reiškiniai, tad šis sureikšminimas – palyginti nesenas. Būta teoretikų, kurie tai numatė ir į sportą žvelgė kaip į neišvengiamą masių epochos sudedamąją dalį. Oswaldas Spengleris „Vakarų saulėlydyje“ arba José Ortega y Gassetas „Masių maište“ kalbėjo apie tai, kad masių epocha yra reginių epo-cha. Panem et circenses dvasia Spengleriui siejosi su atmosferos, supusios paskutines žlungančios Senovės Romos imperijos die-nas, atgaivinimu dvidešimtajame amžiuje. Sportui buvo prognozuojamas panašus vaid-muo – Spengleris spėjo, jog tokiai epochai reikės gladiatorių.

Vis dėlto sportas netapo vien tik masių reginiu – juo pradėjo ginkluotis valstybės ir ideologijos. Politinės doktrinos, kurias mes šiandien laikome pamišėliškomis, pa-vyzdžiui, rasizmas, buvo tiesiogiai susijusios su sportu. 1936-ųjų Olimpinėse žaidynėse Berlyne Hitlerio išpažintai rasinei doktrinai buvo suduotas smūgis – jo akyse juodaodis sportininkas Jesse Owensas iš JAV laimėjo keturis aukso medalius. Hitleris nuoširdžiai tikėjo, kad blondinai mėlynakiai vokiečiai yra fiziškai tobulesni už juodaodį ar geltonodį, o sportas turįs patvirtinti jo rasistinę doktriną. Lygiai taip pat sovietai tikėjo, kad tarybinis žmogus turi būti ne tik idėjiškai brandesnis, herojiškesnis, bet ir fiziškai pranašesnis.

Ideologijos, režimai, valstybės pradėjo naudoti sportą kaip varžymosi instrumentą, kadangi buvo suprasta didžiulė jo įtaka milžiniškai žmonijos daliai. Būtų kvaila įrodinėti, kad esi geresnis politinis režimas, nes turi geresnę literatūrą. Net sovietinis režimas, nepaisydamas to, kad Amerika buvo baisiausias priešas, pripažino, kad ji turėjo sukūrusi didžią literatūrą. Lygiai taip ir amerikiečiai, kurie nekentė Rusijos ir Sovietų Sąjungos kaip priešo, pripažino, kad rusai sukūrė didžią literatūrą, fortepijoninę muziką, baletą, teatrą, kiną. Buvo dalykai, kurių, būdamas kultūringas žmogus, niekaip negalėjai ignoruoti. Aukštoji kultūra, baletas, teatras, kinas, akademinė kultūra nieko nele-mia! O sportas... Jis tapo įrodymu, argumen-tu, poveikio priemone. Sugebėjimas paveikti masinę sąmonę ir daugelio šalių žmones yra viena iš mįslingiausių sporto veikimo formų.

ps: Kaip pasikeitė politikos ir sporto san-tykis nuo Antikos iki šių laikų? Jei anuomet Olimpinių žaidynių metu buvo skelbiamos paliaubos, tai 1980-aisiais JAV ir kai kurios kitos valstybės...

ld: Ignoravo Maskvos olimpiadą. Pasikeitė labai daug kas. Šiuolaikinės poli- Nukelta į 6 psl.

Europos žemyną, išskyrus galbūt kibirkščiuojančius Balkanus, gaubia istoriškai neįprasta ilgalaikė taika. Tiesa, nederėtų apsigauti – neutraliza­vus sunkiąją artileriją, ietys laužomos dėl „minkštosios galios“, sykis nuo sykio susiremiant dėl skirtingais bėgiais ir greičiais judančios Europos vizijų, institucinių reformų, balsavimo modelių, reprezentacinių kėdžių ar produkcijos ir prekybos kvotų.

Aistros verda ir kitu lygmeniu – vokiečiai ir prancūzai, lyg atkar­todami šimtamečius nesutarimus, baruose džiūgavo anglų naciona­linei futbolo rinktinei nepatekus į 2008 m. Europos futbolo čempionatą; sportinių metų riboženklis – Lisa­bonos­Dakaro lenktynės – pirmą kartą istorijoje atšauktos dėl šen bei ten vis pasirodančios terorizmo šmėklos; Lietuvoje politiniai sprendimai iš eterio išstumia tai, kas neva vienija tautą – krepšinį. Tai tik keletas štrichų, kaip sportinio ir politinio gyvenimo įvykiai neišvengiamai veikia ir atranda vieni kitus kasdienėje sąmonėje.

sportas ir politika – tai tik dvi žmogaus veiklos sritys, tačiau esmingai įkūnijančios žaidimo, o sykiu ir paties gyvenimo metaforą. Tiek sportą, tiek politiką ženklina herojiškų pergalių ir dramatiškų pralaimėjimų istorijos, čia galime įžvelgti besiskleidžiantį neprognozuojamą spontaniškumą ir teikiamų galimybių įvairovę. iš dalies tapatūs savo vidine konkurencine logika ir išoriniu blizgesiu sportas ir poli­tika atlieka tiek instrumentines, tiek socialines funkcijas: nuo ideologinių įrankių iki tapatybės reprezentantų, nuo socialinės iškrovos iki įgūdžių lavinimo, nuo išsilavinimo iki pramogos, nuo individualaus tobulėjimo iki bendram tikslui sutelktų pastangų.

Formuojami ir atkartojami specifiniuose kontekstuose sportas ir politika išlaiko tiek lokalią, tiek tarptautinę dimensijas. Tarptautinė sporto organizacija nuosekliai atkartoja pasaulio tvarką kuriančias politines institucijas.

Galiausiai bendru vardikliu galėtų tapti simptominiai negalavimai – nešvari konkurencija, ekonominių interesų visagalybė, diskriminacinės patirtys, politinis dopingas – korupcija, rinkimų ir rungtynių pirkimas. Garbingo žaidimo, tam tikrų „olimpinių“ idealų atgaivinimo ilgisi tiek politinio proceso dalyviai, tiek atletai ir gausi juos rengiančiųjų palyda, dar svarbiau – jų ilgisi esmingiausia šių procesų dalis, įgaunanti skirtingas charakteristikas kaip aistringi žiūrovai ar pasyvūs rinkėjai.

nederėtų pamiršti, jog be žaidybiškumo elemento, t.y. tam tikro laisvės, kūrybingumo, o sykiu bendrystės ir atsakomybės pojūčio, tiek sportas, tiek politika gresia netekti to, dėl ko pritraukdavo minių dėmesį nuo agorų Graikijoje ar koliziejaus romoje iki Europarlamento Briuselyje ar Wembley Londone.

Artėjant 2008­ųjų Pekino Olimpinėms žaidynėms, analitikų vertinimu, tapsiančioms vienu svarbiausių metų ne tik sportiniu, bet ir politiniu įvykiu, „Post scriptum“ kviečia savo skaitytojus paieškoti sporte politikos, o politikoje – sporto, ir, parafrazuojant George‘ą Orwellą, atrasti mūsų laikų „sportinę dvasią“.

Odilon Redon „Mūsų naktų užkulisiai”. 1887

Tai, kas vyksta ringe, aikštelėje ar takelyje, negalėtų būti vadinama sportu, jei ne žmogiškojo garbingumo idėja. Vis dėlto šiais laikais ji dažniausiai nustelbiama laukinių tribūnų aistrų bei alaus reklamos pertraukėlių. Kai sporto magiją ėmė naudoti reitingų ir ideologinių karų žonglieriai, neretas atletas tapo kriokiančios pinigų ir galios mašinos sraigteliu.

tikos sąlygomis neįmanoma laikytis antikinių idealų. Pierre‘as de Coubertinas, kuris atgai-vino Olimpinę chartiją ir kurio pastangomis 1894-aisiais įvyko Olimpinės žaidynės Atėnuose, tikėjo, kad sportas gali sutaikyti žmoniją. Tai ir yra antikinis olimpinis idealas: karo metu žmonės negali varžytis, kadangi sporto agonistinė dvasia yra kitokia. Graikų įsitikinimu, tai gera agonistinė dvasia ir žmonės varžosi be neapykantos: tu nenori

suluošinti arba nužudyti savo varžovo, tu tik nori įrodyti, kad esi stipresnis.

Argonautų mitas pasakoja, kad be-sivaržant Poluksui ir Amikui kariuomenės stovėjo viena priešais kitą. Visi puikiai suprato, kad negalima nieko daryti, kad karo veiksmas nustoja, kai tik prasideda sporto varžybos, kokios brutalios jos bebūtų.

Nuotraukoje Leonidas Donskis

2007 m. gruodis nr. 12 3SPORTAS

KAIp polITIKA šAchmATuose VIrTo šAchmATAIs polITIKoJe

Šarūnė Lapinskaitėpolitikų kalbose, žurnalistų bei politologų komentaruose

neretai sutinkame šachmatų žaidimo terminus, kuriuos pasitel­kiant apibūdinamos tam tikros politinės aktualijos. Išgirstame, kad seime įvyko rokiruotė, tarptautinėje politikoje mažosios valstybės yra pėstininkai, o didžiosios – žaidėjai, politikai skaičiuoja keletą ėjimų į priekį, pasirenka gambito strategiją ir pan. Kas gi iš tiesų sieja politiką ir šachmatus bei kas slypi politinių situacijų palyginimuose su šachmatais?

KAIp KArAlIAus pATArėJAs VIrTo VAldoVe

Kad šachmatai yra susiję su poli-tika ir ypač – su tarptautiniais santykiais, įsitikinsime žvilgtelėję į šachmatų kilmę ir šio žaidimo vystymosi istoriją. Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kurgi yra šachmatų tėvynė, kol galiausiai XX a. pradžioje buvo įrodyta, kad VI a. Šiaurės Indijos Kanaudžo mieste buvo sukurta pirminė šachmatų versija, vadinama Čaturanga (Chaturanga). Impulsu šachmatams atsirasti tapo tuometinių Indijos karalių (kurie buvo ir karvedžiai) poreikis turėti karo lauko modelį, leidžiantį numatyti kariuomenių išsidėstymą, judėjimo kryptis bei strategi-nius planus. Todėl jau pirmosiose šachmatų versijose figūrų išdėstymas bei jų savybės atitiko kariuomenės išdėstymą lauke ir atskirų jos narių savybes.

Kaip ir šiandien šachmatų lentoje, kariuomenės kraštuose stovėjo arklių traukiami kovos vežimai, kurie, kaip ir bokštas šachmatuose, buvo nelankstūs keičiant judėjimo kryptį. Vieta šalia buvo skirta raiteliams, kurie pasižymėjo dinamiškumu, žirgas galėjo peršokti kliūtis, o ant jo sėdintis raitelis – ietimi smogti į vieną ar kitą pusę. Klausimas, kokią funkciją atliko dabartinis šachmatų rikis, gana mįslingas, kadangi skirtingose kal-bose rikis yra vadinamas vis kitaip (anglų k. bishop reiškia vyskupas, vokiečių k.

Läufer – bėgikas) ir tik rusiškai rikis – слон, kas reiškia dramblį ir atitinka kovinį dramblį senovės Indijos kariuomenėje. Lauko cen-tre stovėjo karalius arba karvedys, o šalia jo – vyriausiasis patarėjas. Kariuomenės priešakyje buvo išsirikiavę pėstieji, kuriuos šachmatuose simbolizuoja pėstininkai.

Įdomu, kad valdovės tuometinėje šachmatų versijoje nebuvo. Beje, ir jai „atstovavęs“ karaliaus patarėjas taip pat nepasižymėjo ypatingomis galiomis. X a. šachmatai per Persiją ir Arabiją pasiekė Ispaniją ir išplito Europoje. Yra keletas versijų, aiškinančių, kaip savo vietą len-toje išsikovojo moteriškosios giminės atstovė – valdovė. Žinoma, kad Viduramžių vienuoliai itin pamėgo šachmatus, būtent jie ir parašė Europoje pirmąsias knygas apie šachmatus. Tuo pat metu krikščionybėje įsigalėjo Marijos kultas – Dievo Motinai imta skirti gerokai daugiau dėmesio. Manoma, kad tai galėjo nulemti tuometinio „karaliaus patarėjo” virsmą karaliene, kuri šachmatuose vadinama valdove. Kitame paaiškinime daugiau dėmesio skiria-ma istorinėms aplinkybėms ir ypatingas dėmesys sutelkiamas į tuometines moteris-kovotojas, tokias kaip prancūzė Žana d’Ark arba įtakingoji Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė. Teigiama, kad kare bei politikoje vis svarbesnė rolė atiteko moterims, o tai galėjo tapti valdovės, kaip galingiausios figūros lentoje, atsiradimo ir įsitvirtinimo priežastimi.

pėsTInInKAI šAchmATuose Ir prAncūzų reVolIucIJA

Akivaizdu, kad visuomenės raidą ska-tinusios religinės bei politinės idėjos atsispindėjo ir šachmatuose, darydamos įtaką šio žaidimo taisyklių kaitai. Visgi ne-galima teigti, kad ši įtaka buvo vienpusė. Reikia pastebėti, kad Europą pasiekę šachmatai buvo suprantami ne tik kaip karinių situacijų modeliavimo priemonė, bet ir kaip vaizduotę bei intelektinį mąstymą skatinantis žaidimas. Ilgą laiką vis dar veikiami politinių, socialinių bei visuomeninių idėjų, ilgainiui šachmatai su-formavo tik žaidėjams iš tiesų suprantamą realybę, kuri įgavo ir savitą filosofiją.

Vienu ryškiausių pavyzdžių, ilius-truojančių, kaip šachmatuose atrastos ir iškristalizuotos idėjos veikė polines aktu-alijas, laikytinas Švietimo amžiuje gyvenęs žymus prancūzų šachmatininkas André Phi-lidoras. Jis dar 1750 m. išleido, atrodytų, tik šachmatininkams skirtą knygą „L’analyse

des écheques”, kuri sulaukė tokių didžiųjų XVIII a. mąstytojų, kaip Voltaire‘as, Diderot ir Rousseau dėmesio. Iki to laiko pėstininkų žaidėjai nevertino, kadangi visas žaidimas pirmiausiai buvo plėtojamas pasitelkiant „sunkiąsias” figūras. Būtent jomis galėjo būti greitai organizuojama ataka, siekiant priešininko karaliui paskelbti matą. Tuo tarpu A. Philidoras pirmasis atskleidė idėją, kad svarbiausia jėga šachmatuose yra pėstininkai, kurių aktyvumas bei veržlumas neretai nulemia ir partijos pabaigą. Po kelių dešimtmečių pasaulis stebėjo Prancūzų revoliuciją, kurioje į kovą pakilusi paprasta liaudis paskelbė savo monarchui matą, kas, išvertus iš senovės persų kalbos Šah mat, reiškia „karalius mirė”.

KAIp ATsIrAndA šAchmATų meTAforos?

Be abejo, galime teigti, kad tuometinės A. Philidoro idėjos ir Prancūzų revoliucija tebuvęs tik sutapimas arba kad šachmatų

Nukelta į 4 psl.

sTebuKlAs berneMarius Blume

Mainco Johanno Gutenbergo Universitetas

billas shankly, legendinis „liverpool“ treneris, sykį teigė: „Kai kurie žmonės tvirtina, jog futbolas yra gyvybės ir mirties reikalas, tačiau galiu jus užtikrinti, jog tai yra nepalyginamai svarbiau.“ nepaisant to, kiek tokios kalbos yra reikšmingos, sporto įtaką sunku pervertinti. sportas teikia emocijų, sujungia ir išskiria, sukuria identifikacijos ir nuostabos pavyzdžių.

globAlusIs fenomenAs

Egzistuoja ne vienas pavyzdys, įrodęs sporto ir politikos tarpusavio priklauso-mybę. „Futbolas skleidžia viltį“– taip di-džiausias Europos sporto laikraštis „Sports Bild“ pakomentavo 2007 m. Azijos futbolo čempionato finalą, pasibaigusį Irako per-gale. Šiitai, sunitai ir kurdai, musulmonai ir krikščionys, išėjo į Bagdado gatves kartu švęsti pergalės. Dabar arba niekada. Irako dezintegracijos akivaizdoje, liepos 29 dieną, dauguma gyventojų jautėsi esą tiesiog irakiečiai, nors, netgi švenčiant rinktinės pergalę pusfinalyje, 50 žmonių žuvo sprogus bombai.

Dėl struktūrinių priežasčių Afganistano rinktinės dalyvavimas Azijos čempionate atrodė tiesiog neisįvaizduojamas, todėl ne-

Pasak Pascalio Boniface‘o, atrodo, jog narystės FIFA siekis tampa vienu pirmųjų jaunos gimstančios valstybės oficialių aktų. Juodkalnija šiuo atveju yra puikus pavyz-dys. Boniface‘as taip pat primena tris tradi-cinius elementus, apibrėžiančius valstybę: teritorija, gyventojai ir vyriausybė (valdžia), ir priduria, jog ketvirtuoju elementu šiuo atveju turėtų tapti nacionalinė futbolo rinktinė. Tuomet nacionalinį suverenitetą tektų apibrėžti kaip sugebėjimą apginti išorines sienas, paleisti į apyvartą valiutą ir surengti tarptautines futbolo rungtynes. Skamba juokingai, tačiau tampa panašu į tiesą, kai apie tarptautinių rungtynių organizavimą prabyla netgi Vatikanas.

nAuJos TApATybės pAIešKos

Norėčiau aptarti vieną atvejį, itin vaizdžiai išreiškiantį numanomą spor-to ir politikos sintezę. Apklausoje, tiriančioje liepos 4-osios reikšmę, turbūt dauguma respondentų ją sietų su JAV Nepriklausomybės diena. Vis dėlto Vokie-tijai ši 1954-ųjų diena žymi tikrų tikriausią (at)gimimą. Tikrieji Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pamatai (tam, beje, pritaria ir nemažai mokslininkų) buvo pakloti Berno „Wankdorf” stadione pa-saulio futbolo čempionato finalo metu,

kai Vokietija įveikė Vengriją. Iš tiesų vargu ar kam nors tuo metu rūpėjo konstitucija, priimta neatsiklausus žmonių, pavargusių nuo nuolatinių ginčų ir praradusių politinį interesą, priblokštų ir išsekintų nacional-socialistinio košmaro bei pasaulinio karo. Kaip reikėjo atkurti šalies infrastruktūrą, taip šaliai reikėjo atsitiesti psichologiškai. Didžioji dalis gyventojų tiesiog stengėsi išgyventi, praradę bet kokią orientaciją. Veikti ir mąstyti pasitikint savimi buvo tie-siog neįsivaizduojama, todėl neišvengiamai reikėjo stimulo naujai garbingai pradžiai.

Būtent tokiu metu Vokietija švenčia pergalę rezultatu 3:2. Pasak Martino H. Geyerio, Vokietijos pergalė 1954 m. pasaulio futbolo čempionate, kaip tautos atgimimo mitas, turėjo daugiau reikšmės Federacinės Respublikos formavimui nei visi pokario metu išleisti oficialūs aktai. Pergalė Berne suveikė kaip galingas mo-tyvacinis užtaisas, pateikęs atsakymą į neišsprendžiamą klausimą „kas mes esame dabar?“. „Berno stebuklas“ nesukurstė jokio nacionalizmo, tiesiog sveiką nacionalinę savijautą ir savivoką.

XX a. Vokietijos istorija, su retomis išimtimis būdama šlovinga, taip pat buvo pažymėta vidinės sportinės ir politinės dramos. Po 1938 m. Austrijos anšliuso

Nukelta į 4 psl.

nuostabu, jog pirmosios rungtynės Kabulo stadione – vietoje, kur Talibano režimo metais vykdavo viešos egzekucijos – tapo stulbinančiu jausmų proveržiu. Šiuo metu kuriasi netgi moterų futbolo komandos, o tai yra sveikstančios visuomenės požymis.

Sportas yra susijęs su tauta ir tautine savigarba nuo pat tada, kai sportininkai ėmė sąmoningai atstovauti savo tautai, taip personifikuodami pačią jos esatį. Futbolas tapo unikaliu globaliu fenomenu, savotiška universalios kalbos rūšimi, administruoja-ma didžiausios pasaulyje organizacijos (FIFA), turinčios daugiau narių (207) nei pačios Jungtinės Tautos. Tarptautinis naci-jos pripažinimas tam tikrais atvejais (pvz., Farerų salos, Šiaurės Airija, Hong Kongas, Palestina) yra legitimuotas tik narystės šioje organizacijoje.

2007 m. gruodis nr. 124 SPORTAS

Atkelta iš 3 psl.

Atkelta iš 3 psl.

Kaip politiKa šachmatuose virto šAchmAtAis politikoje

idėjos šiuolaikinės politikos tikrai nebe-veikia. Vis dėlto jau seniai yra pripažinta, kad šachmatai nėra tik žaidimas, greičiau sportas, mokslas bei menas, turintis savitą filosofiją.

Norėdami analizuoti, kodėl politikai, žurnalistai ir kiti komentatoriai nuo seno taip pamėgo šachmatų terminais apibūdinti susidariusias politines situacijas, susidu-riame su metaforų fenomenu. Abstrakčių, kompleksiškų ar naujų reiškinių akivazidoje žmogus metaforizuoja, t.y. nauja situacija yra lyginama su pažįstamais reiškiniais, ieškoma asociacijų ir todėl pasitelkiami žodžiai iš kasdienių arba kitų žinomų sričių. Kaip pavyzdį žymieji kognityvistinės lingvistikos atstovai Georgas Lakoffas ir Markas Johnsonas dažnai mini metaforą „Meilė yra kelionė”. Kadangi aiškiai žinome, kas yra kelionė, pasitelkus šią metaforą tampa lengviau paaiškinti, kaip

suprantame ir tokį sunkiai apibūdinamą dalyką kaip meilė.

Analogiškai politikai ar komentato-riai pasitelkia šachmatų terminus, kuriais apibūdina tam tikras kompleksiškas, sun-kiai paaiškinamas politines situacijas. Šiuo atveju ne taip svarbu, ar šachmatų metafora vartojama sąmoningai ar nesąmoningai. Šachmatų terminai gali mums atskleisti, kaip tam tikras politikas traktuoja konkrečią situaciją, jeigu įsigilinsime, kokios idėjos slypi tame pasaulyje, kurio neatskiriamos dalys – lenta, figūros ir žaidėjai.

šAchmATų „fIlosofIJA“ Ir TArpTAuTInė polITIKA

Šachmatai yra nulinės sumos žaidimas, kuriame vieno žaidėjo laimėjimas reiškia

kito žaidėjo pralaimėjimą. Šachmatų taisyklės, nurodančios žaidimo tikslą (paskelbti priešininko karaliui matą), lemia, kad šiame žaidime nėra kooperuojama. Tiesa, galimos lygiosios, tačiau retai šis rezultatas gaunamas siekiant abipusės naudos – greičiau po pusę taško tenka pasidalinti tuomet, kai laimėjimas tampa nebeįmanomas nė vienam žaidėjui. Taigi šachmatai – tai pirmiausiai kova, kuria siekiama sutriuškinti priešininką. Kadangi šachmatų metafora akcentuoja konfliktą, šio žaidimo filosofija aiškiai primena „kie-tosios“ arba realiosios politikos šalininkų požiūrį į tarptautinius santykius.

Kaip ir valstybės tarptautinėje siste-moje, šachmatų figūros yra hierarchi-niame santykyje, kadangi jų vertė ir galia skiriasi dėl turimų savybių. Taip pat visos figūros, išskyrus vienintelį karalių, yra kertamos. Tik pėstininkas turi ypatingą savybę – pasiekęs paskutinę priešininko liniją, jis turi galimybę „tapti generolu“, kitaip tariant, privalo pasiversti į stipresnę figūrą – žirgą, rikį, bokštą arba valdovę. Tokiu būdu net ir nukirstos figūros gali sugrįžti į žaidimą, lygiai kaip istorijos

tėkmėje iš pasaulio žemėlapio išnykusios valstybės galėjo švęsti savo sugrįžimą į didįjį politinį žaidimą.

Šachmatų lenta atskleidžia erdvinę dimensiją, kuri yra padalyta į 64 langelius. Kaip kiekviena valstybė turi savą teritoriją, taip kiekviena figūra užima vieną langelį. Figūros „spinduliuoja“ savo jėgą į lange-lius, kuriuos galėtų užimti vienu ėjimu, to-kiu būdu lentoje nuolat kovojama dėl cen-trinių langelių, o kitų svarba priklauso nuo konkrečios pozicijos. Nesunku pastebėti analogijų tarptautinėje politikoje – susikir-tus valstybių interesams, vieni arba kiti pasaulio regionai tampa konfliktų židiniais, o kai kurios teritorijos išlieka nuolatine kovos arena.

Tai tik keletas štrichų, nušviečiančių šachmatų idėjas ir jų atitikmenis tarp-tautinėje politikoje. Šachmatų ir poli-tikos kompleksiškumas leidžia atrasti daugybę paralelių ir tam tikrais atvejais tik nuo šachmatų idėjų pažinimo priklau-sys, ar tikėsime politikais, teigiančiais, jog jie pasirengę kompromisui, tačiau traktuojančiais derybas kaip šachmatų partiją.

stebuKlas berne

abiejų šalių futbolo rinktinės turėjo būti sujungtos, tačiau žaidėjų įsitikinimai buvo pernelyg skirtingi, todėl pasirodymas tų pačių metų pasaulio futbolo čempionate Prancūzijoje baigėsi visiška nesėkme ir ankstyva kelione namo. 1954 m. Berno finalas Vokietijos žmonėms tapo impulsu ieškoti naujos tapatybės. Tuo tarpu Vokieti-jos Demokratinė Respublika (VDR), 1974 m. grupės varžybų etape įveikusi VFR, kartu šventė pastarosios pergalę pirmenybių finale. VDR gyventojai nesijautė turį tapa-tintis su represiniu socialistiniu režimu. Galiausiai po 1990-ųjų (tais pačiais metais įvyko ir Vokietijos suvienijimas) finalo visa Vokietija mojavo juodos auksinės raudonos spalvų vėliavomis – taip, kaip po Berlyno sienos griūties 1989 m., ir taip, kaip per 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje.

„Laikas naujoms draugystėms“ – skel-bė viena pastarojo čempionato afišų. Nors Vokietijai nepavyko iškovoti titulo žaidžiant namų stadionuose, tačiau pa-sauliui ji pristatė naująjį savo veidą, o tai yra nepalyginamai svarbesnis laimėjimas. Tarptautinė spauda sveikino Vokietiją tapus kosmopolitiška ir tuo pat metu atradus tautinę savigarbą, kuri, jei nėra iškreipiama šovinizmo, yra pats natūraliausias jausmas pasaulyje. Palyginimui, 1954 m., vieniems užsienio dienraščiams spausdinant kom-plimentus, kiti buvo kupini pasipiktini-mo. Prancūzų „Le Monde“ išspausdino straipsnį įspėjančia antrašte – ACHTunG! (vok.k. – Dėmesio!).

TAuTos ATgImImo mITAs

Nors ketvirta santvarka per 80 metų vokiečių žemėse buvo pradėta kurti 1949 m., kaip teigia Franz-Josefas Brügge-meieris, daugeliui vokiečių naujos valstybės pradžią žymėjo būtent pergalingas 1954-ųjų finalas.

1948 m. atgaivinta nacionalinė valiuta ir priimtas pagrindinis įstatymas (Grundg­esetz), suvoktas kaip laikinoji konstitucija, iš esmės nesukėlė jokios emocinės reakci-jos, jokio pasididžiavimo, jokio bendrumo jausmo. Pasak Joachimo Schweero, Berno pergalė buvo tik vienas iš daugelio žingsnių sugrįžtant į tarptautinę bendruomenę, tačiau patiems vokiečiams, ko gero, tai buvo pats priimtiniausias žingsnis. Istorikas Joachimas Festas komandos kapitoną Fritzą Walterį, šiam mirus, pavadino vienu iš trijų „tėvų steigėjų“ – emociniu, šalia „politinio tėvo“ Adenauerio ir „ekonomikos tėvo“ Erhardo.

Žinoma, tokie išskirtinės svarbos pokyčiai, kaip politinė ir karinė integracija į Vakarų struktūras bei funkcionuojanti socialinė rinkos ekonomika, būtų įvykę ir be šios pergalės. Tiesą sakant, šio įvykio reikšmės to meto Vokietijos politikai nesugebėjo visapusiškai įvertinti. Viena vertus, jie neturėjo jokios nuojautos apie galimą šio įvykio emocinį krūvį arba pernelyg jį nuvertino, kita vertus, stengėsi jį slopinti, įbauginti prisiminimų apie propagandą ir baimindamiesi galimų nesusipratimų tiek šalies viduje, tiek ir tarptautiniu lygmeniu. Todėl nenuostabu, jog tuometinis VFR prezidentas Theodoras Heussas, sakydamas kalbą Berlyne pasaulio čempionų pagerbimo proga, pasmerkė bet kokias pastangas sportinei pergalei suteikti politinę prasmę. Kita vertus, butų buvę dar nenatūraliau, jei vokiečiai šios pergalės aps-kritai nebūtų šventę. „Visur būtų nutikę tas pats“, - teigė Peco Bauwensas, Vokietijos futbolo federacijos prezidentas, pasirodžius pirmosioms šovinizmo apraiškoms ir ner-vingiems kaimyninių valstybių priekaištams. Trintis tarp Vokietijos ir Prancūzijos, lėmusi tai, jog pastaroji atmetė jungtinių Europos karinių pajėgų idėją, dažnai interpretuo-jama Vokietijos sportinių pergalių kontekste (prisiminus, jog tą pačią dieną „Mercedes“

komanda iškovojo pirmąjį Formulės-1 čempionų titulą).

Tuometinis vidaus reikalų ministras Gerhardas Schröderis buvo vienas iš nedaugelio oficialių pareigūnų, įžvelgęs pozityvią energiją, supančią pergalę Berne, ir per žaidėjų sveikinimo ceremoniją teigęs, jog „Vokietija nėra tokia turtinga simbolių ir motyvų, kurie įkūnytų bendrą patirtį, todėl esame dar dėkingesni už kiekvieną įvykį, kuris mums sukelia tikrą bendrumo jausmą.“

Šiuo atveju sąvoka „mes“ yra atvira plačioms interpretacijoms, tačiau, kaip teigia Norbertas Seitzas, suskaldyta tauta būtent futbolo dėka vėl atrado save kaip vientisą darinį. 1954 m. liepos 4-osios entuziazmo protrūkis, daugelio vertinimu, buvo atkartotas nebent 1989 m. lapkričio 9-ąją, netrukus aptemdytą išaugusių Vakarų Vokietijos mokestinių prievolių bei politinio nusivylimo Rytų Vokietija.

Iš tiesų tik nedaugelis sutiktų, jog liepos 4-ąją derėtų švęsti kaip valstybės šventę, kaip ir niekas nemini birželio 17-osios – 1953 m. nuslopintų neramumų Rytų Vokietijoje metinių. 1954 m. VDR gyventojai „Vakarų brolių“ pergale prieš Vengriją – tuo, ką oficialusis VDR režimas

prilygino klasinių priešų pergalei – galėjo džiaugtis tik nebyliai. Dar daugiau, Wolf-gangas Hempelis, radijo korespondentas VDR, turėjo susilaikyti nuo bet kokių patriotinių sentimentų (tiesą sakant, tai dar būdingiau šiandieniniams Vokieti-jos komentatoriams), už ką vėliau buvo apkaltintas tėvynės išdavyste. Tuo tarpu Herberto Zimmermanno reportažai virto legendomis, kaip ir pats komentatorius, kurio klausydavosi daugiau nei 60 milijonų klausytojų. Pasak Jürgeno Leinemanno, šie įrašai galėtų būti laikomi vienu iš tautos gyvosios istorijos pavyzdžių.

Čempionų titulas – šansas naujai pradžiai, sekančiai po metų nusižeminimo ir nuolankumo. Inkaras tautai, ieškančiai naujos tapatybės. Tai tik futbolo rungtynės ir tuo pat metu – daug daugiau nei rungtynės. „Kiekvienai tautai reikalin-gos savos legendos“ – skelbia 2003 m. pasirodžiusio filmo „Berno stebuk-las“, kurį režisavo Sönke Wortmannas, paantraštė. 2006 m. vasarą, pasaulio fut-bolo čempionato metu, tas pats režisierius visur lydėjo nacionalinę rinktinę ir sukūrė dar vieną dokumentinę juostą: „Vokietija. Vasaros pasaka.“

Kadras iš filmo „Berno stebuklas“ (rež. Sönke Wortmann, 2003)

2007 m. gruodis nr. 12 5SPORTAS

pradėkime nuo išlygos: tikrai nemanau, kad tarptautinius ar apskritai bet kuriuos socialinius santykius galima paaiškinti abstrakčiais schematiniais modeliais. pasaulis tam per didelis ir pernelyg išradingas. Veikiau atvirkščiai, pirmiausiai braižomos schemos yra supaprastintos „architekto“ nuostatos pasaulio atžvilgiu, kurios vėliau pradeda daugiau ar mažiau veikti mūsų vaizduotę. Apie kai kurias iš šių sukurtų bei išpopuliarėjusių „projekcijų“ ir norisi pakalbėti. Konkrečiai tariant, žaidimus. Konkrečiau – stalo žaidimus. dar tiksliau – strateginius stalo žaidimus, kurie beveik laikomi „civilizacijos“ nuosavybe ir priimami kaip natūralūs gyvenamojo pasaulio elementai, kaip, pavyzdžiui, šachmatai Vakaruose.

ApIe „old fIrm“ derbIus Ir rITuAlInIus KArus fuTbolo ArenoJe

Donatas Puslysglazgo derbis, kuriame akis į akį susitinka mirtini priešai

„celtic“ ir „rangers“, futbolo gerbėjams geriau žinomas „old firm“ vardu, dažnai yra vadinamas pasauline gentinės nea­pykantos sostine.

genTInės neApyKAnTos sosTInė

Per savo istoriją futbolas nuo britų liau-dies žaidimo išsivystė į pasaulinę isteriją keliantį masinį reginį. Savo ruožtu kito ir futbolo, kaip socialinio identiteto raiškos arenos, vaidmuo. Regioninę priešpriešą papildė nauji antagonizmai – religiniai, etniniai bei rasiniai konfliktai. Savaime suprantama, daugumoje visuomenių eg-zistuoja alternatyvios viešosios erdvės, kuriose įvairios mažumos turi galimybę nevaržomai išreikšti savo tapatybę. Tačiau neretai futbolo stadionas gali tapti ta vie-nintele arba pirmine erdve, kurioje jie gali nesivaržydami demonstruoti savo identitetą. Būtent tokia situacija susiklostė Škotijoje, kurioje airių kilmės imigrantai sudaro vos 1 proc. visų šalies gyventojų.

Benedictas Andersonas savo kny-goje, analizuojančioje nacionalizmo kilmę, tautas vadina įsivaizduojamomis bendruomenėmis. Žodis „bendruomenė“ visų pirma implikuoja tai, jog tos grupės nariai turi tam tikrų bendrų bruožų, atskiriančių juos nuo kitų grupių narių. Narystė bendruomenėje gali būti api-brėžiama remiantis daugybe kriterijų: re-liginiu, etniniu, politiniu ar socialiniu.

Įsivaizduojamų bendruomenių sąvoka kuo puikiausiai gali būti pritaikyta ir

futbolo klubų sirgaliams, kuriuos nuo kitų bendruomenių atskiria vienas esmi-nis kriterijus – ištikimybė tam tikrai fut-bolo komandai, jos spalvoms, simbo-liams ar istorijai. Vienas iš pagrindinių B. Andersono knygos „Įsivaizduojamos bendruomenės“ argumentų teigia, kad, nors individas ir turi tam tikrų bendrų bruožų su savo bendruomenės nariais, egzistuoja didelė tikimybė, jog jis per visą savo gyvenimą neturės tiesioginio asme-ninio kontakto su dauguma tos grupės narių. Būtent todėl tokia bendruomenė vadinama įsivaizduojama. Taip pat yra ir futbole, kur didelė dalis tam tikros koman-dos sirgalių niekada nėra susitikę akis į akį, tačiau jiems užtenka žinoti, kad jie yra tam tikros socialinės grupės nariai, ir vien pats priklausymo faktas teikia orumo bei pasididžiavimo.

Kaip pažymi Richardas Jenkinsas, tam tikros komandos palaikymas ne tik leidžia pajusti bendrumo jausmą su kitais tą pačią komandą palaikančiais asmenimis, tačiau ir suteikia progą atsiriboti nuo kitokį socialinį identitetą turinčių grupių. Tad tampa svarbu ne tik tai, kas tu esi, bet ir tai, kas nesi. Socialinis identitetas reprezentuoja mūsų supratimą apie save ir apie kitus.

Identitetas anaiptol nėra apibrėžiamas vienašališku aktu, todėl mažumos iden-titetui itin svarbiu tampa daugumos pri-pažinimas. Jei dauguma sutinka pripažinti

mažumos identitetą, vadinasi, mažuma yra pripažįstama esančia vertinga, o jos tapatybė – įnešančia į visuomenę kultūrinės įvairovės. Tuo tarpu daugumai kategoriškai atmetant mažumos tapatybės modelį, pasta-rosios atstovai gali tapti diskriminacijos ar rasizmo aukomis. Savo ruožtu mažuma gali priešintis ar net mesti iššūkį daugumos dominavimui.

Glazgas tapo ritualizuoto mūšio tarp savo išskirtinės tapatybės pripažinimo siekiančių išeivių iš Airijos ir dominuo-jančios protestantiškos škotų kultūros, siekiančios hegemonijos, vieta. Kad supras-tume šio konflikto ištakas, verta apžvelgti abiejų antagonistinių klubų susikūrimo aplinkybes.

„celTIc“ susIKūrImAs

1707 m. sudarius uniją su Anglija, esminiai pokyčiai Škotijos žemės ūkio sek-toriuje lėmė tai, kad šaliai reikėjo daugiau darbo jėgos. Tad XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje vis daugiau nuo nedarbo savo gimtinėje bėgančių airių ieškoti geresnio gyvenimo traukė į čia pat esančią Škotiją. Dar daugiau airių į šią šalį atvyko, kai jų gimtinėje 1845-1849 m. siautė Didysis bad-metis. 1901 m. duomenimis, Škotijoje jau gyveno 205 tūkst. airių kilmės imigrantų.

Įsikūrimo procesas svečioje, priešiškai nusiteikusioje šalyje buvo itin skaus-

ŽAIdImAI, KurIuos ŽAIdŽIA TAuTos, Ir go sTrATegInIo mąsTymo sTruKTūrA

Justinas DementavičiusTArpTAuTInė erdVė KAIp sTAlo ŽAIdImAs

Tautoje dominuojantys strateginiai žaidimai dažnai ne tik „susikuria“ savo kultą, yra fanų, profanų ir profesionalų dėmesio objektas, bet ir tampa elitiškumo bei politinės išminties požymiu. Mokantis žaisti – ne šiaip Žvaigždė, bet protinga, sėkminga, nuovoki, stipri, galinga, turinti reikiamų išteklių (priklausomai nuo to, kas visuomenėje vertinamas kaip geras politi-kas) asmenybė. Pamatinė straipsnio tezė gana paprasta: „civilizacijoms“ būdinga „strateginių žaidimų kultūra“ vienu ar kitu būdu atsispindės ir daromuose poli-tiniuose sprendimuose, kurie paremti iš žaidimų perimtu supratimu apie tai, kaip galima efektyviausiai pasiekti pergalę. Trumpai tariant, ši apybraiža teigs, arba veikiau klaus, kaip strateginiai ar taktiniai šiuolaikinių valstybių veiksmai gali būti susieti ir paaiškinti jų „civilizacijoms“ būdingų žaidimų principais, dėl straips-nio apimties daugiau dėmesio skiriant tik vienam iš jų – Rytų Azijoje ypatingai mėgstamam go.

Strateginio žaidimo principas iš esmės atspindi tai, kas tarptautiniuose santykiuose vadinama realpolitik: erdvėje susitinka keli autonomiški/suverenūs žaidėjai, kurie konkuruoja dėl savo interesų siekdami pergalės ir slopindami kito pasipriešinimą. Šiuo atveju žaidėjai-valstybės laikytini kovojančiais varžovais, kurie turi skirtingas figūras ir galimybes laimėti partiją. Tuo

pat metu žaidėjai gali tapti skirtingomis figūromis kitoms valstybėms. Kitaip tariant, valstybė tuo pat metu yra ir abstrahuojanti (suteikianti vaidmenis), ir abstrahuota (at-liekanti vaidmenį kitiems). Paradoksalu, tačiau žaidėjai, siekdami vienos pergalės, yra ir gali būti suprantami kaip žaidžiantys skirtingus žaidimus priklausomai nuo tarptautinę erdvę vertinančiojo „strateginio prietaro“.

Puikiai toks tarptautinės aplinkos su-pratimo schematizavimas atsispindėjo Z. Brzezinskio knygoje „Pasaulinė šachmatų lenta“. Esminis aktyvaus žaidėjo vaid-muo joje po Šaltojo karo buvo priskir-tas tik JAV, tačiau ji žaidžia skirtingose erdvėse, su skirtingais veikėjais, skirtingoms valstybėms suteikdama vis kitokius vaid-

menis. Pavyzdžiui, Ukrainai tapus dram-bliu, Lietuvai greičiausiai tektų tenkintis ambicingo pėstininko vaidmeniu. Nors, tiesą pasakius, Lietuvos užsienio politikos pomėgis (ar būtinybė) veikti kartu su galingesne regionine figūra kiek labiau primena „rusiškus šachmatus“ (tavrelius), kuriuose figūra gali „susilieti“ su kita ir įgyti abiejų turimas „galias“. Kitas charak-teringas pavyzdys – Artimuosiuose Rytuose populiarus žaidimas nardai. Juose svarbu ne tik strategija, bet ir atsitiktinumas: meta-mi kauliukai parodo, kiek ėjimų gali pa-daryti žaidėjas. Tokiu būdu kur kas geriau galima suprasti Dievo rankos metaforos dažnumą Irano, „Al Qaedos“ ir kai kurių kitų „sakralizuotų“ Rytų valstybių strategi-niuose sprendimuose ir retorikoje.

KInIšKA GO erdVė

Tradicinių strateginių žaidimų (juo labiau modernių – „Risk“, įvairių RPG ir kt.) analogijos su tarptautiniais santykiais įžvelgiamos gana lengvai. Tačiau šiame straipsnyje atsisakysime gąsdinti islamu ir suprasti kitus kaip geresnius ar bloges-nius šachmatininkus. Pažvelgsime į vieną seniausių „civilizacijų“ – Kiniją, kuriai, kaip tikima, dėl jos dinamiško augimo gali priklausyti XXI amžius. Tai, kad jai būdingas iš esmės kitas strateginio mąstymo principas, leidžia teigti faktas, jog šiuo metu pats populiariausias stalo žaidimas ir didžiosios dalies visuomenės aistra yra go. Teigiama, kad šis žaidimas dar prieš 3000 metų atsirado Rytų Azijoje. Žaidimo atsiradimas taip pat neretai siejamas su kova: pagal vieną iš versijų, go atsirado generolams ant žemėlapių dėliojant akme-nukus, kurie žymėjo savus ir priešininkų dalinius. Vis dėlto šiuo metu tai jau nebe karinės strategijos dalis, bet visuomenės kasdienybė: manoma, jog daugiau nei 80 proc. kinų žaidžia go, o gabiausieji žaidėjai ugdomi specialiuose go universitetuose.

Go žaidimo pasaulis dažniausiai išsi-dėstęs erdvėje, kuri padalinta į 19 hori-zontalių ir tiek pat vertikalių langelių. Juodi ir balti akmenys paeiliui dedami ant linijų susikirtimų taškų. Žaidimo esmė paprasta – užimti kuo didesnę erdvę. Kito žaidėjo teritorija užimama tuomet, kai vie-noje vietoje susispietusių akmenų grupę

Nukelta į 14 psl.

Nukelta į 8 psl.

2007 m. gruodis nr. 126 SPORTAS

Atkelta iš 2 psl.

ten, kur visAdA lygiosios

Varžymasis yra garbingumas. P. de Couber-tinas atkūrė šią dvasią, bet pats faktas, kad 1936-aisiais Olimpiada vyko nacistinėje Vokietijoje, sudavė smūgį bet kokiai Olimpi-nei chartijai ar idėjai.

Galima pritarti sprendimui, kurį pasi-rinko JAV ir daugelis kitų šalių – tai buvo logiška. Sovietų Sąjunga brutaliai įsiveržė į Afganistaną, todėl suprantama, kad Olimpi-ada būtų buvusi panaudota propagandiniais tikslais. Tiesa, sovietai atkeršijo nedalyvau-dami Los Andželo olimpiadoje ir dar pareika-laudami, kad nevyktų ir satelitai.

Netrukus Olimpinės žaidynės įvyks Ki-nijoje. Jos ekonominė svarba yra didžiulė, tačiau jos niekaip nepavadinsi žmogaus teises gerbiančia valstybe. Ji daro baisius dalykus pradedant organų pardavinėjimu ir baigiant politinių disidentų bei kitamanių persekiojimu. Jei Vakarai dalyvaus Pekino olimpiadoje, o man intuicija kužda, kad dalyvaus, tai laikykime, kad P. de Couber-tino idealai bus išduoti dar kartą. Jie tikrai bus išduoti. Dabartinė politika palieka vis mažiau šansų įgyvendinti Olimpinę chartiją ir jos idealus.

Olimpinės žaidynės antikinėje Graikijoje buvo ne graži frazė – tai buvo tikrai gerbia-mas idealas, sustabdydavęs karus.

Kita vertus, net ir suvokdamas, kad da-bartiniame pasaulyje yra daugybė olimpinės dvasios išniekinimo faktų, turiu pasakyti, kad olimpiadų ir sporto vaidmuo yra teigiamas. Kaip bebūtų, priešiškos valstybės susitinka futbolo, krepšinio aikštėse ir sportininkai sugeba pasveikinti vienas kitą, nors nuo pat mažumės būna mokomi nekęsti vieni kitų. Kai Sovietų Sąjungos profesionalų ledo ritulio rinktinė žaisdavo su Kanados profesionalais, pasitaikydavo visko: kanadiečiai, kurie geriau stovėdavo ant pačiūžų ir geriau mušdavosi, tiesiog sudaužydavo sovietų komandą. Sovie-tiniai sporto komentatoriai labai liūdėdavo. Visgi esu matęs ir gražių epizodų. Kartą Bobby Clarke‘as, „Flyers“ kapitonas, po rungtynių apsikabino Vladislavą Tretjaką ir padovanojo šiam laikrodį, sakydamas, kad jis yra geriausias pasaulio žaidėjas.

Sportas gali nugalėti, jame yra riteriškos etikos liekanų. Nepaisant to, kad užaugai pedagoginėje sistemoje, kuri mokė nekęsti kitos edukacinės, politinės sistemos, vis dėlto įmanoma surasti savyje pagarbos varžovui, pasiekusiam aukščiausių rezultatų.

ps: Kokie aspektai sportą suartina su politika?

ld: Sportas yra politika vien dėl to, kad jis atlieka viešosios diplomatijos funkciją – populiarina šalį. Apie Lietuvą daugiau sužinoma jos gero krepšinio dėka. Lygiai taip pat daugybę simpatijų dėl futbolo pelno Bra-zilija, Argentina, Nyderlandai, Anglija.

Jis nėra izoliuotas nuo viešojo gyve-nimo. Varžybų etika yra ir politikos etika, pavyzdžiui, pagarba kitai rasei, tautai. Didžiulius skandalus sukelia rasistiniai italų ar ispanų sirgalių šūkiai. Nesitaikstoma ir su nepagarba sportininkams vien dėl to, kad jų valstybė rezga kažkokią reakcingą politiką – sportininkai neturi tapti savo valstybių įkaitais. Sportas neišvengiamai pritaikomas prie tam tikros dominuojančios socialinės, moralinės tvarkos – tai yra viešojo gyvenimo dalykai.

Šalys didžiuojasi savo mokslo, eko-nomikos pasiekimais, karine galia, kultūra, sportu. Vadinasi, ir sportas yra simbolinės galios arena, kuri yra naudojama varžymuisi tarp tautų ir valstybių.

ps: Ar galima teigti, kad tai – karo sub-limacija?

ld: Jūs palietėte aspektą, kuriuo aš spor-tui teikčiau labai svarbią reikšmę. Vienas teigiamiausių sporto požymių yra tas, kad jis yra simbolinis karo pakaitalas. Gal kartais juokingai atrodo tos aistros, kai keliamos vėliavos, šaukiama, staugiama, visa valstybės ar tautos garbė sufokusuojama futbolo

rungtynėse. Vis dėlto tai yra kur kas geriau nei iš tikrųjų nekęsti kitos šalies ir naudoti kitokias varžymosi formas.

Taip, nacionalinė rinktinė visada yra savotiškas kariuomenės simbolinis pakaitalas. Tai yra riteriai, einantys į mūšį. Jie turi vėliavas, jie turi heroldus, apie juos yra ištrimituojama. Tas pakaitalas yra akivaizdus, bet jis atlieka teigiamą vaidmenį: jie kaunasi, bet po to vis tiek apsikabina ir sveikina vieni kitus. Šia prasme sportas netgi sugeba išstumti karą. Atkreipkite dėmesį – kariaujančios šalys kartu nebesportuoja.

ps: Palietėte užsienio politiką, tarptau-tinius santykius. O kokią reikšmę sportas turi vidaus politikoje?

ld: Labai didelę. Buvusi Sovietų Sąjunga mėgino savo gerais sportiniais pasiekimais glaistyti bjaurią realybę. Žmonės tarsi jautė pasididžiavimą, kad turi tokias ledo ritulio, krepšinio rinktines. Buvo galima eksploatuoti tarybinių tautų nacionalizmo teoriją: lietu-viai kartu su rusais, ukrainiečiais, kazachais pasiekia pergales. Sportas tampa vualiu, bjaurios politinės praktikos makiažu.

Geresniais atvejais sportas gali padėti šalims spręsti solidarumo, sanglaudos, pilietiškumo problemas. Pavyzdžiui, daugia-rasėse visuomenėse. Sportas neabejotinai padėjo Amerikai. Rasizmas iš dalies buvo pažabotas sporto dėka – amerikiečiai pradėjo didžiuotis savo bendrapiliečiais, kurie yra nuostabūs sportininkai, muzikantai.

Sportas taip pat normalizuoja santykius tarp buvusių kolonijų ir metropolijų. Dviejų alžyriečių imigrantų sūnus Zinedine‘as Zidane‘as tapo nacionaliniu herojumi. Merci Zizou! – dėkojo visas Paryžius už įstabią pergalę prieš Braziliją finalinėse 1998-ųjų pasaulio futbolo čempionato rungtynėse, kai jis vos ne vienas įveikė visą Brazilijos rinktinę. Gilios simpatijos Surinamui tarp olandų neabejotinai susijusios su futbolu. Tai ne tik harmonizuoja rasių santykius, kaip Amerikoje, bet ir padeda iš dalies atsikratyti negerų kolonializmo sentimentų.

Kita vertus, mūsų dominuojanti sąmonė, žvaigždžių kultūra, sporto, masinių reginių, agonizmo kultas veda prie to, kad visą Afriką redukuojame į sau reikalingus talentus sporte ar muzikoje, nesuvokdami, kad tos šalys turi unikalias patirtis ir kultūras, o mus domina tik tai, kas atneša didelius pinigus Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

ps: Žmonės iš Juodojo žemyno bei kitų skurdesnių šalių bėgioja Vakarų valstybių aikštelėse ir takeliuose, gauna tų šalių pilietybes. Gerai tai ar blogai?

ld: Visko čia yra po truputį. Modernia-jame gyvenime nebūna absoliučiai teigiamų ar neigiamų reiškinių. Viena vertus, tai yra kolonializmo liekana. Skverbiamasi ten, kur silpnos ekonomikos, visuomenės ir menka politika. Jos nieko negarantuoja žmonėms, kurių žydroji svajonė yra patekti į Europą ir tapti žvaigždėmis. Kita vertus, yra ir teigiama pusė. Šie žmonės neretai praturtėja, jiems ga-rantuojamos teisės, jie yra gerbiami už savo talentą. Mano mylima komanda Amsterdamo „Ajax“ gyvena iš labai gerų trenerių, kurie puikiai dirba su vaikais, tarp kurių daug mažų afrikiečių. Būtent „Ajax“ pavertė žvaigždėmis Kamerūno, Senegalo, Dramblio Kaulo Kranto vaikus. Tą daro ir prancūzai, ir italai.

Čia esama ir žiaurios rinkos logikos: žmonės išspaudžiami kaip citrinos, jų kar-jeros yra trumpalaikės. Po to jie niekam nereikalingi su savo išeikvotais sąnariais, nugaromis, keliais. Trisdešimt kelerių metų vaikinas tampa sporto veteranu. Jis turi su-kaupti kuo daugiau pinigų, kad užsitikrintų ramią senatvę. Vakaruose tai pavyksta žymiai geriau nei buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur, atidavę viską valstybei, jie išeidavo beturčiai ir prasigerdavo. Tai ištiko daugelį garsių Lietuvos boksininkų. Gerai, kad taip baigėsi Arvydui Saboniui ar Šarūnui Marčiulioniui – jie suspėjo paragauti laisvos

Lietuvos gyvenimo, pateko į Ameriką, už savo talentą gavo milijonus. O ką kalbėti apie didelius talentus, kurie nieko neturi? Ar Lietuvos krepšiniui mažiau nusipelnė didysis Modestas Paulauskas?

Sovietų Sąjungos sportininko gyvenimas buvo žiaurus. Lietuvių imtynininkai ir bok-sininkai, tapę Europos čempionais, vėliau virto alkoholikais. Vien dėl to, kad režimas juos paleisdavo nuogais užpakaliais. Vaka-ruose to nebuvo. Rinka yra žiauri, bet savaip garbinga – jei jau tapai žvaigžde, tau neleis pasitraukti tuščiomis kišenėmis.

Krepšininkų, futbolininkų ar lauko te-nisininkų honorarai yra didžiuliai, bet tuo pat metu jaunas žmogus, jei jis neturi pro-fesijos, tampa niekuo. Jis gali būti turtingas, bet neturi jokio prasmingo gyvenimo ir turi ieškoti naujo pagrindo. Gerai, jei sporte pasitaiko išsilavinęs žmogus, kuris turi ką veikti. Pavyzdžiui, garsusis Brazilijos rinktinės kapitonas Socratesas, 1982-ųjų pasaulio fut-bolo čempionato dievaitis, buvo pediatras. Pasiseka tiems, kurie tampa gerais treneriais, bet daugeliu atvejų sportininko gyvenimas yra žiaurus, kadangi žmogaus gyvenimas yra sufokusuotas nuo vaikystės iki jaunystės, kuri vadinama veterano amžiumi.

Mūsų laikais medicina yra tokia gera, kad leidžia sportuoti beveik iki 36-erių metų, o anksčiau 28-erių metų sportininkas jau buvo veteranas ir eidavo į užtarnautą poilsį. Gim-nastikoje yra dar žiauriau. Tai yra totalitarinių arba diktatūrinių šalių sportas. Mergaitėms ištąsomi sąnariai, kaulai sukalkėja dar ankstyvoje jaunystėje. Devyniolikmetės merginos yra veteranės, jų geriausias amžius– 14-15 metų. Baisu, kai žmogus yra vertingas tik kelis savo gyvenimo metus.

ps: Kaip suprasti tai, kad mes guldome galvas dėl savo nacionalinių rinktinių, o kitą minutę strimgalviais skubame atiduoti pilietybę svetimos šalies sportininkui ar sportininkei?

ld: Taip, žmogui, kuris savo širdimi nėra tikras pilietis ir nemyli šito krašto. Vis dėlto pavojų nacionaliniams jausmams aš įžvelgčiau sporto komercializacijoje, kai žmogui yra naudingiau žaisti savo klube, kuris apdraudžia jį didžiule suma ir moka tokius pinigus, jog žaisdamas rinktinėje jis, palyginus, negauna beveik nieko. Tarsi teigiama, jog tu esi mūsų ir ką mums reiškia tavo žaislinė valstybėlė kažkur Afrikoje arba Rytų Europoje. Čia esama kolonializmo.

Apskritai tai yra sąmoningumo dalykai. Kai lietuviai atsisako žaisti savo nacionalinėje rinktinėje, man belieka gūžčioti pečiais, kadangi to niekada nepadarytų brangiuose

Anglijos klubuose žaidžiantys danai arba olandai. Niekada. Jie eina ir net pusiau trau-muoti žaidžia savo nacionalinėje rinktinėje. Tikros asmenybės labai greitai pastato į vietą sporto vadybininkus ir klubų prezidentus. Abejoju, ar išdrįstų kas nors iš „Chelsea“ pasakyti Didier Drogba, kad jis neturėtų žaisti Dramblio Kaulo Kranto rinktinėje, tačiau bernelį, kuris nelabai sąmoningas ir nelabai stipraus būdo, klubo vadovybė gali pašantažuoti. Komercializacija kelia pavojų, bet jei žmonės yra išugdyti sąmoningais savo šalies piliečiais, jie visąlaik supras, kad spor-tininkui nėra didesnės laimės kaip atstovauti savo valstybei.

ps: Esate kino mėgėjas. Ar Jums patiko Rokis Balboa?

ld: Labai geras klausimas. Man labai pa-tiko Rokis Balboa. Būtų galima psichologiškai ir antropologiškai studijuoti šį atvejį. Aš bu-vau tipiškas tarybinis vaikas, užaugęs Tarybų Lietuvoje, ir man Rokis Balboa visada buvo amerikietis gerąja prasme – tas, kuris yra atkaklus, sugeba įveikti pats save, nugalėti už save nepalyginamai galingesnį varžovą. Tas amerikietiškas paprasto gatvės vaikino idealas kėlė susižavėjimą. Turbūt todėl, kad jautėm, jog mūsų sistema gniuždo, neleidžia turėti svajonės. Tuose filmuose matydavai, kad tie sportininkai nebūdavo vien tik sraig-teliai, jie turėjo savo ambicijas, yra individai, asmenybės.

Čia nėra vien Amerikos propagandos sėkmė, kad jaunas Donskis laikė Rokį Balboa šauniu vaikinu. Atkreipkite dėmesį, kokie Rokio santykiai su treneriu Mickey. Ar buvo galima tai įsivaizduoti Sovietų Sąjungoje, kur treneris buvo visagalė figūra, kur sportininkus izoliuodavo nuo šeimų? Sporto stovyklose jie cyptelėti negalėdavo. Sportas buvo kariuomenės tęsinys. O ten – pažiūrėkite: treneris jam padeda kaip žmogus žmogui, elgiasi su juo kaip vyresnis draugas. Tai tokie humaniški, psichologiškai niuansuoti santykiai tarp trenerio ir sportininko, kurių aš nebuvau matęs. Aš pats sportavau – bu-vau imtynininkas, dėl to Rokis Balboa taip žavėjo.

Galiausiai tarybiniams vaikams patiko „Rocky IV“, kur Rokis nugali rusą Ivaną Drago – baisią mašiną, tą pačią, kuri nužudė Apollo Creedą. Besibaigiant Šaltojo karo metams daugelis į tai žiūrėjo kaip į politinį bestselerį. Visiems buvo gera matyti, kaip Ro-kis Balboa sudaužo baisią tarybinę mašiną. Nors visi suprato sukarikatūrinimą, visgi šie dalykai stipriai apeliavo į Tarybų Sąjungoje gyvenusių jaunų žmonių sentimentus.

Francisco Goya „Milžinas”. 1808-1812

2007 m. gruodis nr. 12 7SPORTAS

didžioji politika nuo pat civilizacijos atsiradimo yra persmelkusi visas žmogaus gyvenimo sritis, o visi didesnio masto renginiai, nors iš pirmo žvilgsnio ir nepolitiški, gali būti panaudoti politiniams tikslams. šiame straipsnyje pristatomi ryškiausia politine potekste pasižymėję didžiausi sportinio pasaulio įvykiai – olimpinės žaidynės (oŽ).

polITIšKIAusIos olImpInės ŽAIdynėsEgidijus Lipnickas

5 VIeTA: 1936 m. berlynAs

Šios žaidynės buvo pramintos „Na-cių olimpiada“, kadangi jų metu abso-liučią valdžią Vokietijoje turėjusi Nacio-nalsocialistų partija ir jos lyderis Adolfas Hitleris išnaudojo pasaulio susidomėjimą OŽ savajai propagandai skleisti. Specialiai OŽ buvo pastatyta apie 150 naujų sporto objektų (įskaitant 100 000 žiūrovų talpinusį pagrindinį olimpinį stadioną), turėjusių simbolizuoti Trečiojo Reicho galybę. Arijų rasinį pranašumą turėjo įrodyti Vokietijos olimpinės rinktinės, sudarytos iš „grynųjų“ arijų, dominavimas sporto rungtyse – dar gerokai iki OŽ pradžios iš Vokietijos sporto klubų ir komandų buvo išvaryti visi žydų, čigonų ar kitokios „negrynos“ kilmės atletai, o sudarytai Vokietijos rinktinei buvo leista ir netgi liepta treniruotis pro-fesionaliai, taip paminant tuomet galiojusį mėgėjiško olimpinio sporto principą.

Dėl rasistinės ir antisemitinės Vokie-tijos politikos kitose valstybėse kilo dis-kusijos, ar nereikėtų žaidynių atšaukti ar perkelti į kitą valstybę, buvo svarstomos galimybės žaidynes boikotuoti. Visgi Vokie-tija pasistengė sumažinti įtampą: prieš žaidynes buvo sušvelninta antisemitinė politika, iš gatvių pašalinti rasistiniai atsi-šaukimai ir plakatai, tad galiausiai nugalėjo JAV olimpinio komiteto vadovo Avery Brun-dage‘o požiūris, jog „politika sporte neturi vietos“, ir žaidynės įvyko kaip numatyta, dalyvių skaičiumi pralenkdamos visas iki tol vykusias OŽ.

Vis dėlto naciams nepavyko domina-vimu sporte įrodyti savo rasinio pranašumo: nors Vokietija laimėjo daugiausiai medalių, tokių „rasiškai prastesnių“ sportininkų kaip juodaodžio JAV atleto Jesse Owenso, laimėjusio net 4 olimpinius aukso meda-lius, pergalės sutrukdė galutinai įtvirtinti fašizmo pranašumo mitą. Tai gerokai supykdė A. Hitlerį, kurio reakcija yra už-fiksuota garsiajame Leni Riefenstahl filme „Olimpija“. A. Hitleris nepasveikino nei J. Owenso, nei kitų juodaodžių nugalėtojų, kas buvo įvertinta kaip akivaizdus rasizmo pareiškimas, nors iš tiesų Vokietijos ly-deris asmeniškai nepasveikino nė vieno olimpinio čempiono (įskaitant ir vokiečius), išskyrus pirmąją žaidynių dieną, kai jis įteikė olimpinius medalius keliems Vokietijos atletams. Tiesa, tądien jis paliko stadioną kaip tik tuo metu, kai medalis turėjo būti įteiktas JAV sportininkui Corne-liui Johnsonui. Apskritai derėtų pastebėti, jog žaidynių metu rasizmas ir segregacija nacių Vokietijoje nebuvo labai pastebimi: juodaodžiai atletai Berlyne gyveno toki-uose pat viešbučiuose ir galėjo laisvai ke-liauti lygiomis teisėmis su baltaodžiais, tuo tarpu grįžęs į JAV olimpinis didvyris J. Ow-ensas į savo garbei rengiamus priėmimus turėjo keltis krovininiais liftais.

4 VIeTA: 1956 m. melburnAs

16-osios OŽ pirmiausiai išsiskyrė tuo, kad pirmąkart šiuolaikinių OŽ istori-joje dalis valstybių dėl politinių priežasčių boikotavo didžiausią pasaulio sporto renginį. Iki tol taip pat pasitaikydavo, jog kai kurių valstybių sportininkai atsisaky-davo dalyvauti OŽ, tačiau tai lemdavo ekonominės priežastys (1932 m. daug

pajėgių atletų neatvyko į Los Andželą dėl Didžiosios ekonominės krizės) arba tarptautinės sankcijos – 1920 m. Antver-peno OŽ dėl kaltinimų sukėlus Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo leista dalyvauti Vokietijai (jai nebuvo leista varžytis dar ir 1924 m. Paryžiuje), Austrijai, Turkijai, Bulgarijai ir Vengrijai, o 1948 m. Londono OŽ, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nebuvo leista dalyvauti Vokietijai ir Japonijai.

Tuo tarpu 1956 m. OŽ boikotavo Kinijos Liaudies Respublika, kurią įžeidė leidimas olimpiadoje dalyvauti Kinijos Respublikos (Taivanio) sportininkams. Dėl tais pačiais metais prasidėjusios Sueco krizės olimpiadoje nedalyvavo trijų arabų šalių – Libano, Egipto ir Irako – atstovai, o Šveicarijos, Olandijos ir Ispanijos rinktinės atsisakė atvykti protestuodamos prieš SSRS invaziją į Vengriją.

Apskritai Vengrijos revoliucija buvo labiausiai olimpiadą nuspalvinęs politinis įvykis. OŽ buvo atidarytos lapkričio 22 d., praėjus vos porai savaičių po kruvi-nos krizės Budapešte atomazgos, tad šie įvykiai vis dar buvo pasaulio dėmesio cen-tre. Vengrijos sportininkai sulaukė didelio Australijos ir kitų Vakarų valstybių žiūrovų palaikymo, tuo tarpu sovietų rinktinė, atvirkščiai, tapo pačia nekenčiamiausia, o kiekviena vengrų ir sovietų atletų akistata tapdavo labai įtempta kova. Įtampa pasiekė savo kulminaciją per vandensvydžio mačą tarp SSRS ir Vengrijos komandų, kuris tapo žinomas „Kruvinojo vandens“ rungtynių vardu. Nuo pat rungtynių pradžios vyko labai šiurkšti kova su daug abipusių įžeidimų ir apsikeitimų smūgiais. Varžybų pabaigoje, po sovietų žaidėjo smūgio, vengrui buvo smarkiai prakirsta galva, o į baseiną pralietas kraujas. Įsiutę žiūrovai metėsi prie baseino, apspjaudė ir gra-sino susidoroti su sovietų žaidėjais, tačiau policijai pavyko suvaldyti padėtį. Mačas buvo nutrauktas, pergalė įskaityta tuo metu pirmavusiems vengrams, kurie vėliau tapo olimpiniais čempionais.

3 VIeTA: 1980 m. mAsKVA Ir 1984 m. los AndŽelAs

jų sąjungininkų paaštrėjimu. To kal-tininke tapo SSRS ir jos 1979 m. in-vazija į Afganistaną, kuri sukėlė audringą tarptautinę reakciją ir Vakarų šalių protes-tus. JAV vyriausybė ėmėsi įvairių protesto priemonių, ir viena iš jų buvo 1980 m. Maskvos OŽ boikotas. JAV pavyzdžiu pasekė daugiau nei 60 valstybių, tarp jų VFR, Japonija, Kinija, Kanada ir kt. – tai buvo didžiausias boikotas per visą olimpinio judėjimo istoriją. JAV vėliau surengė alternatyvias sporto žaidynes, kuriose dalyvavo dalis Maskvos OŽ boikotavusių valstybių.

Kai kurios kitos valstybės, nors ir atsiun-tė savo delegacijas į Maskvą, protestavo kitokiomis priemonėmis: 15-os valstybių, tarp jų D. Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Australijos ir kt., sportininkai olimpiadoje dalyvavo po olimpine vėliava, o apdova-nojimų ceremonijų metu jų nacionalinius himnus pakeitė olimpinis himnas.

1984 m. įvyko atsakomasis SSRS ir jos sąjungininkių boikotas. Teisindamasi JAV tvyrančiu „šovinizmu ir antisovietine isterija“, SSRS paskelbė, jog nesiųs savo delegacijos į Los Andželo OŽ. Ja pasekė dar 13 sovietų sąjungininkių, daugiausia iš Rytų Europos (iš rytų europiečių tik Ru-munija neatsisakė dalyvauti žaidynėse). Oficialiai sovietai savo boikoto nesiejo su ketverių metų senumo JAV veiks-mais, tačiau „keršto“ versiją greitai išplatino amerikiečiai, o sovietai perne-lyg nesistengė jos paneigti. SSRS taip pat surengė alternatyvias žaidynes, pavadintas „Draugystės žaidynėmis“, kuriose daly-vavo Los Andželo OŽ boikotavusios Rytų bloko šalys.

Įdomus faktas, jog Iranas buvo vienin-telė valstybė, boikotavusi ir Maskvos, ir Los Andželo žaidynes.

2 VIeTA: 1972 m. mIunchenAs

Tai buvo antrosios OŽ, vykusios Vokie-tijoje po 1936 m. Berlyno olimpiados. Žaidynių rengėjai siekė pristatyti pasauliui naująją demokratinę ir optimistinę Vokie-tijos viziją, taip pat ištrinti prisiminimus apie nacių režimą ir jo suorganizuotą 1936 m. „Nacių olimpiadą“. Siekius su-kurti džiaugsmingą ir draugišką nuotaiką iliustravo žaidynių moto – „Laimingosios žaidynės“. Vis dėlto visas šias pastan-gas niekais pavertė rugsėjo 5 d. įvykiai, vėliau tapę žinomi kaip „Miuncheno skerdynės“.

Tą dieną palestiniečių teroristų grupuotė „Juodasis rugsėjis“ paėmė įkaitais 11 Izraelio olimpiečių ir pateikė re ika lav imą pa le i s t i daugiau ne i 200 palestiniečių, kalinamų Izraelio kalėjimuose. Situaciją ir derybas su te-roristais apsunkino tai, kad buvo įtraukti žydų kilmės žmonės, o Vokietija vis dar buvo giliai traumuota Holokausto įvykių. Galiausiai derybininkų pastangos jokių rezultatų nedavė, o įkaitų išlaisvinimo ope-racija buvo itin nesėkminga ir baigėsi 17 žmonių (11 įkaitų, 5 teroristų ir 1 vokiečių policininko) žūtimi.

Šie įvykiai neišvengiamai turėjo įtakos olimpiadai. Nors krizei prasidėjus buvo mėginama OŽ tęsti kaip numatyta, tačiau po didžiulių protestų rugsėjo 5 d. žaidynės buvo vienai dienai sustabdytos (tai iki šiol lieka vieninteliu atveju, kai OŽ buvo bent laikinai nutrauktos, išskyrus dėl pasaulinių karų neįvykusias 1916, 1940 ir 1944 m. OŽ). Kitą dieną Olimpiniame stadione vykusiame aukų pagerbime dalyvavo 3 000 atletų ir 80 000 žiūrovų. Nepaisant reikalavimų visai nutraukti žaidynes, tuo-metinis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas A. Brundage‘as nutarė, jog „žaidynės turi vykti toliau“. Šiam spren-

Šios OŽ pačios politiškiausios olimpia-dos titulo nusipelno dėl to, kad jas lydėjo net keli politiniai skandalai.

Pirmasis iš jų įvyko žaidynėms dar net neprasidėjus: spalio 2 d. (10 dienų prieš prasidedant OŽ) įvyko „Tlate-lolco žudynės“. Meksikiečių studentai, pasinaudodami pasaulio dėmesiu dėl artėjančios olimpiados, surengė pro-testo demonstraciją (1968 m. studentų demonstracijų visame pasaulyje atgarsis). Saugumo pajėgoms paleidus ugnį į minią, žuvo, kaip spėjama, nuo 200 iki 300 žmonių, nors oficialioji valdžia skelbė apie 4 žuvusius ir 20 sužeistųjų.

Antrasis visame pasaulyje nuskambėjęs skandalas įvyko 200 metrų bėgimo pri-zininkų apdovanojimo ceremonijos metu. Du juodaodžiai JAV atletai – bėgimo nugalėtojas Tommie Smithas ir bronzi-nis prizininkas Johnas Carlosas – ant podiumo stojo be batų ir, skambant JAV himnui, stovėjo nuleidę galvas, bet iškėlę sugniaužtus kumščius, apmautus juodomis pirštinėmis, taip simbolizuo-dami juodaodžių skurdą ir garbę bei protestuodami prieš rasinę diskriminaciją Pietų Afrikoje ir JAV. Po tokio elgesio jie buvo nušvilpti susirinkusių žiūrovų, pašalinti iš JAV olimpinės komandos ir olimpinio kaimelio, o vėliau iki gyvos gal-vos diskvalifikuoti iš OŽ. Po ketverių metų Miunchene panašiai pasielgė kiti du JAV atletai Vincentas Matthewsas ir Wayne‘as Collettas. Apdovanoti aukso ir sidabro medaliais, skambant JAV himnui, jie elgėsi kasdieniškai – kalbėjosi tarpusavyje ir juokavo, už ką taip pat sulaukė diskvali-fikacijos visam gyvenimui.

Dar vienas politinis įvykis, lydėjęs žaidynes, buvo 1968 m. „Prahos pa-vasario“ numalšinimas. Čekoslovakų gimnastė Vera Časlavska, neslėpusi savo antikomunistinių pažiūrų, du kartus per medalių įteikimo ceremoniją demon-stratyviai nuleido galvą ir nusisuko nuo SSRS vėliavos, taip tylomis protestuo-dama prieš Varšuvos pakto šalių invaziją į Čekoslovakiją. Tiesa, abu sykius ji taip pasielgė po to, kai dėl kontraversiškų teisėjų sprendimų aukso medaliai atiteko SSRS sportininkėms, o pati Časlavska, lai-kyta absoliučiai pajėgiausia iš tuomečių gimnasčių, turėjo tenkintis sidabro meda-liais. Už šiuos akibrokštus Čekoslovakijos komunistinis režimas gimnastę visam gyvenimui diskvalifikavo ir apribojo galimybes keliauti į užsienį.

1968 m. Meksiko Olimpinių žaidynių atvirukas

1980

m. M

askv

os O

limpin

ių ž

aidyn

ių a

tviru

kas

Devintojo dešimtmečio pradžia suta-po su Šaltojo karo tarp SSRS ir JAV bei

dimui neprieštaravo ir Izraelio vyriausybė bei žydų olimpinės delegacijos vadovas, tačiau likę Izraelio sportininkai buvo atšaukti iš žaidynių. Protestuodami prieš tokį A. Brundage‘o sprendimą bei neri-maudami dėl savo saugumo, iš olimpia-dos taip pat pasitraukė kai kurie pavieniai sportininkai bei Egipto, Alžyro ir Filipinų delegacijos.

1 VIeTA: 1968 m. meKsIKAs

2007 m. gruodis nr. 128 SPORTAS

Atkelta iš 1 psl.

Atkelta iš 5 psl.

nis nei sąvokos varžytis. Varžymosi sąvoka išlaiko tam tikrą žaidybiškumo ir nerimtumo aspektą, o sąvoka kovoti yra sąvoka, žyminti rimtą konfliktą, idėjų ar ideologijų susidūrimą bei panašaus inten-syvumo reiškinius. Tai neabejotinai nėra atsitiktinumas. Šios sąvokos gali padėti atskleisti sporto ir karo ryšį.

dIsKursAs Ir sporTo TVArKA

Sporto diskursas nėra vien kalbėjimas apie sportą. Diskurse slypi pačios sporto šaknys. Michelio Foucault teiginys, kad diskurse slypinčios taisyklės lemia daiktų tvarką, šiuo atveju yra lemtingas. Sportas, jo taisyklės ir reikšmė, kurią mes suteikia-me sportui kaip reiškiniui, slypi mūsų kalbėjime apie sportą, o ne pačiame spor-to įvykyje kaip reiškinyje. Tai nesunku suvokti prisiminus, kad sportas yra ne kas kita, o socialinis reiškinys. Jis yra tik tam tikra žmogaus atliekama tikrovės socialinės organizacijos forma, kurios charakteristikas lemia mūsų turimas pa-sakojimas apie tai, kas yra sportas. Vadi-nasi, mūsų pasakojimas apie sportą nėra empirinių faktų atspindys. Tai simbolinė prasmių ir taisyklių konstrukcija, kurią mes savo veiksmais perkeliame į tikrovę. Problema ta, kad šis mūsų turimas pasa-kojimas nėra atsitiktinis. Anot Foucault,

sportas – tai taiKa?diskursas savo esme yra represyvus. Jis ne tik lemia daiktų padėtį, bet ir turi savo metataisykles, apibrėžiančias kalbėjimo būdus, kurie leidžia naujoms teiginių sistemoms patekti į esamą diskursą. Kitaip tariant, jau egzistuojantis sporto diskursas įtvirtina savo formą, nes nauji teiginiai apie sportą turi atitikti įsitvirtinusias kal-bėjimo apie sportą taisykles. Tai reiškia, kad bet koks kalbėjimas apie sportą įtvir-tina esamą sporto tvarką.

Ši tvarka mus turi dominti todėl, kad dėl jos sportas tampa karu. Tai įvyksta dėl to, kad sporto diskurse taikydami karo diskursui tinkančias sąvokas, mes nekal-bame apie sportą. Mes kalbame apie karą. Kaip pastebėjo Jacques Derrida, Va-karuose įsitvirtinęs fonetinis raštas sukuria paradoksalią akustinę apgaulę, kad min-tis yra perduodama tiesiogiai, nes raštas (kuris turi būti suvokiamas kaip simbolinė pasaulio konstrukcija) ženklina garsus, kuriais mes ištariame mintį. Taigi mūsų fonetinis raštas teoriškai atspindi mintį-garsą. Tačiau taip iš tiesų nėra, nes raštas turi istoriškai represuotas tam tikrų sąvokų reikšmes. Tai reiškia, kad kalbėdami apie sportą karo terminais, mes internalizuo-jame sąvokas, turinčias karinio diskurso intensyvumą. Mes negalime sąvokos žūtbūtinė kova vartoti kaip draugiškų rungtynių sinonimo. Šiose karinėse sąvokose žaidybiškumo elementas (jei jis apskritai kada nors slypėjo šiose sąvokose) yra represuotas tokiu mastu, kad mes jose „nebeįskaitome“ ir „nebejaučiame“ nieko kito, kaip karo ir bekompromisinių grumtynių reikšmę. Taigi, kalbėdami apie sportą, mes kalbame apie karą. Mes in-

apsupa priešininko akmenys, t.y. kai grupė (ar pavienis akmuo) nebeturi „laisvų“ linijų „išėjimui“ – susijungimui su kitais „savais“ akmenimis. Žaidimas baigtas, kai nebelieka ėjimų, kurie nebūtų savižudiški arba lieka tik teritorijos, kurios ir taip yra kontroliuo-jamos ėjimą darančio žaidėjo.

Taigi pagal go interpretuojama Kinijos užsienio politika ir tarptautinės erdvės ma-tymas iš esmės turi remtis dviem principais. Pirma, puolamasis – erdvės įsisavinimas einant ten, kur dar nėra įsitvirtinę „prie-šininkai“ (šiuo atveju ne tik geografinė sfera, bet ir ekonomika, kultūra ir t.t.), ir erdvės apsupimas, savotiškas „užpildymas“, ilgainiui tikintis išstumti ankstesnius erdvės „šeimininkus“. Iš esmės būtent tokiais prin-

ternalizuojame šią prasmių konstrukciją kaip savo vidinę sporto sampratą. Kitaip tariant, mūsų kalbėjimo apie sportą vidinė prasmių sistema arba, kaip pasakytų Derrida, logocentrinė struktūra yra karo prasmių struktūra. Sporto tvarka yra karo tvarka, kurioje nebėra vietos nerimtam žaidimui. Sporto pasaulis yra būtinumo, bekompromisiškumo ir rimtumo pasaulis. Sporte pergalė bet kokia kaina, kaip ir kare, yra tikrasis, nors ir oficialiojo diskurso maskuojamas, galutinis tikslas, sporto teologija. Sportas nebėra žaidimas. Spor-tas yra tikėjimas/religija, nacionalinis interesas ir masių agresijos objektas.

Kodėl TAIp yrA?

Kodėl mes kalbame apie sportą kaip karą? Kodėl nenaudojame diskurso, kuris naudojamas aprašyti istorinį (tai-gi negyvų prasmių) senovės Graikijos Olimpinį pasaulį? Šis klausimas ne-paprastai sudėtingas. Viena vertus, tai gali būti sąmoningas sportinės isterijos kurstymas, siekiant išlaikyti maksimalų visuomenės susidomėjimą sportu ir taip užtikrinti vartojimo sistemos stabilumą. Dideli sportiniai renginiai yra puiki dirva skatinti vartojimo instinktus ir pasiekti, kad vartojimo sistemos princi-pas (didinti vartojimą) veiktų efektyviau-siai. Kita vertus, sportas-karas gali būti puiki socialinio stabilumo užtikrinimo priemonė, nes sporte sukuriamas karo (t.y. erdvės agresijai realizuoti) laukas. Tai gali būti puiki socialinės ramybės palaikymo priemonė, nes piliečiai turi

kur nukreipti savo agresiją, nesukeldami socialinių neramumų, kurių bijo kiekvie-na valstybė. Be to, toks sportas gali būti puikus įrankis piliečių „kovinei dvasiai“ palaikyti. Dabartinėmis sąlygomis tikras karas daugeliui valstybių yra problemiška ir vengtina patirtis, tačiau nacionalinį mastą įgaunantis sportininkų palaikymas, valstybės kovos tapatinimas su sportininkų kovomis yra puikus būdas simuliakriškai „suvaidinti“ karo būklę ir šitaip retkarčiais išbandyti piliečių tautinį, nacionalinį, valstybinį įkarštį išvengiant realių karo veiksmų. Tokiu būdu net mažos valstybės gali simuliuoti karą ir net jį „laimėti“ prieš daug didesnes valstybes. Tai neabejo-tinai gali tapti ideologiniu instrumentu valstybių nelegitimiai prigimčiai nuslėpti, sukurstant iracionalius piliečių impulsus ir nukreipiant juos valstybei naudinga linkme.

Vis dėlto sporto-karo egzistavimas negali būti siejamas vien su valstybės ir viso pasaulio atžvilgiu puoselėjamais socialinės inžinerijos planais. Panašu, kad žmogaus iracionalūs impulsai, ku-rie sukelia tiek daug nereikalingų ir beprasmių žudynių, pasireiškia kaip ira-cionalus ir kone pasąmoningas procesas, įtvirtinantis karinio diskurso taisykles sporto srityje. Juk neretai miestų futbolo ar krepšinio komandų susidūrimai baigia-si kur kas aršesniais ir negailestingesniais sportininkų ir sirgalių mūšiais. Kiekvienu atveju akivaizdu, kad sporto pasaulis slepia kur kas gilesnius ir sunkiau su-vokiamus sporto prasmių sluoksnius, nei mes esame linkę pripažinti ir juo labiau juos įvertinti.

žAidimAi, kuriuos žAidžiA tAutos, ir gO strAteginio mąstymo struktūrA

cipais remiasi stiprėjančios Kinijos užsienio politika. Galima tik stebėti(s), ką kinai daro Afrikoje, ko ieško Baltarusijoje, jau nekal-bant apie aplinkinius Azijos regionus, kurie jau dabar dažnai traktuojami kaip Kinijos provincijos. Šiuo atveju atsakymas gana pa-prastas – įsisavinamas „trečiasis pasaulis“, kuris Vakaruose buvo pamirštas ir paliktas kaip nereikalingas. Kinija, besiremianti go principais, niekur neskuba – nekontroliuo-damas erdvės dabar, galėsi ją „įsisavinti“ ateityje, kai priešas bus toks išsiskaidęs ir nusilpęs, kad pats negalės tos teritorijos ginti. Šiuo metu svarbiausia yra eiti ten, kur nieko nėra, ir lėtai supti priešininko erdvę. Svarbu pastebėti, kad ši strategija sėkmingai taikoma ne tik valstybiniame, Laszlo Moholy-Nagy „Nuo Berlyno radijo bokšto”. 1928

Laszlo Moholy-Nagy „Nuo Berlyno radijo bokšto”. 1928

bet ir visuomeniniame bei ekonominiame lygmenyse: skverbiamasi į sektorius, kuriuose vakariečiai nebenori veikti dėl menkų pajamų, į vietas, kuriose niekas nesiryžta gyventi (pvz., garsieji „kinų kvar-talai“ kūrėsi ten, kur „civilizuoti“ piliečiai dažnai tiesiog nesiryždavo gyventi), į ekonominius sektorius, kuriuose veikti nebepelninga.

Antroji strategija sąlyginai gali būti pa-vadinta „ginamąja“. Tiesa, ginti čia reiškia ne tiek atsakyti agresija „puolančioms“ valstybėms, kiek įsitvirtinti ten, kur jau yra veikiama. Partijos (ar veikiau ėjimo sekos) užduotis – išvengti to, kad „puolantieji“ akmenys transformuotųsi į prarastus. Šiuo atveju galioja du svarbiausi go principai: susispietimas (tiek buriant partnerius į didesnes grupes, tiek išlaikant didelį kinų tankumą valstybėje) ir nuolatinis ar bent lengvai galimas kontaktas su kitu, ne-beapsupamu spiečiumi, t.y. pačia Kinija (vadinamieji kinų guanxi tinklai). Turbūt aiškiausiai matomas tokios strategijos taikymas šiuo metu reiškiasi Rusijos To-limuosiuose Rytuose: netankiai apgyven-dintame Sibire kinai įsitvirtina vis labiau ir neatmetama galimybė, kad ilgainiui jie kai kuriuose pasienio regionuose net gali

sudaryti gyventojų daugumą. Kita vertus, analogiškas kantrus „žingsnis po žingsnio“ ėjimas pastebimas geopolitinėje bei geoekonomineje plotmėse. Pavyzdžiui, šiuo metu daug kalbama apie augantį Vi-durio Azijos vaidmenį Vakarams ir Rusijai, tačiau dažnai užmirštama atkreipti dėmesį, kad šio regiono valstybės vis labiau tampa priklausomos nuo Kinijos ir yra glaudžiai saistomos jos prekybinių ir politinių-ins-titucinių saitų (pvz., Šanchajaus ben-dradarbiavio organizacija). Tokiu būdu kinai, rodos, neturi globalios politikos, o koncentruojasi tik į susispietimą regione. Visgi, remiantis go strategija, tai tik lai-kinas pozicijos įtvirtinimas ir platformos suformavimas tolesnei įtakos plėtrai.

Pabaigoje natūralu būtų paklausti, o kur šioje kiniškoje go strategijoje gali būti matoma Lietuva? Greičiausiai Va-karų valstybių „spiečiuje“, greičiausiai kaip erdvė pigios darbo jėgos eksportui, kaip dar per tolima, kad būtų suprasta ir bandoma įsisavinti. „Kinai žino...“. Svar-biausia suprasti kitką: nepaisant skambių pareiškimų apie istorijos pabaigą, žaidi-mas tęsiasi ir mes neišvengiamai jame dalyvaujame.

2007 m. gruodis nr. 12 9SPORTAS

Kas sieja politiką ir sportą? Žinoma, egzistuoja toks dalykas kaip sporto politika – t.y. be lobizmo neapsieinantys ir politiškai reikšmingi sprendimai, priimami skirstant lėšas sportui san­tykyje su kitomis finansuojamomis sritimis arba dalijant juos atskiroms sporto šakoms. Taip pat žinome, jog sportą galima politizuoti, pavyzdžiui, sportinius pasiekimus pajungiant na­cionalizmui stiprinti.

Atkelta iš 1 psl.

treneris, vArdu vAlstybė

gyvenimo būdas.Taigi čia bus pateiktos dvi interpretaci-

jos, mėginančios paaiškinti esamą situaciją. Viena vertus, įspūdis, jog valstybė teikia pirmenybę profesionaliajam sportui, gali susidaryti dėl neįtikėtinai svaraus privataus verslo indėlio. Kita vertus, valstybė gali sąmoningai tai daryti, įsivaizduodama pasiekimus profesionaliajame sporte kaip garbę ir prestižą šaliai.

sporTAs – InVesTIcIJų rInKA

Viename iš nedaugelio Lietuvos Res-publikos įstatymų, skirtų analizuojamai kūno kultūros ir sporto sričiai, numatyta, jog kūno kultūros ir sporto valdymo funkcijas vykdančios valstybės institucijos turi ben-dradarbiauti su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis. Be abejo, suinteresuotų privataus verslo subjektų elgesys atitinka raciona-laus, pelno siekiančio veikėjo mąstymo šabloną, tad, turėdami teisę dalyvauti sporto valdyme, skirdami lėšų, jie tikisi atlygio. Natūralu, kad, būdamas racionalus, inves-tuotojas renkasi didžiausias žiūrovų audito-rijas pritraukiančias sporto šakas, tokiu būdu pagrįstai tikėdamasis sėkmingiau išgarsinti savo kompanijos vardą. Greičiausiai niekas nė neabejoja, jog Lietuvoje daugiausiai dėmesio sulaukia krepšinis ir visi kokiu nors būdu su juo susiję projektai. Šiuo atžvilgiu mūsų šalis, turėdama išskirtinę sporto šaką, nėra jokia išimtis. Pavyzdžiui, nors JAV Nacionalinės krepšinio asociacijos finansiniai srautai yra neįtikėtinai dideli, šalies moterų krepšinis išgyvena krizę, žaidėjos tarp sezonų rungtyniauja užsienio klubuose ir vis labiau baiminamasi, jog nebenorės iš jų grįžti. Tokia situacija susi-klosto rėmėjams daug mieliau pasirašant sutartis su populiaresnėmis vyrų komando-mis ar rinktinėmis.

Valstybė, turinti bent minimaliai rūpintis visais esamos sistemos elementais, net ir norėdama nebūtų pajėgi prilygti privačių finansinių šaltinių srautams, besikoncen-truojantiems ties keliomis sporto šakomis, taigi negali išlyginti ir susidariusių paramos disproporcijų. Greičiausiai ji to ir nebando daryti, kadangi, trokšdama kuo geresnių rezultatų, vadovaujasi logika, kurią Seneka vaizdžiai išreiškė posakiu „tam, kuris nežino į kurią pusę plaukia, joks vėjas nebus palankus“, tad ir pati pirmenybę teikia perspektyvioms, pergales žadančioms sporto šakoms.

pergAlė KAIp gArbės Ir presTIŽo mATAs

Analizuojant viešąjį diskursą, netrunka įsitikinti, jog preferencijų teikimas profe-sionaliajam sportui nėra vien klaidingas įspūdis, nulemtas aktyvaus privataus sektoriaus dalyvavimo. Valdančiųjų pa-sisakymuose sportininkų pasiekimai su-vokiami kaip valstybės prestižo ir garbės rodikliai. Egzistuoja nuomonė, kad toks instrumentinis sporto traktavimas yra sovietinės tradicijos tąsa, kada dirbta dėl medalių, o kiekviena pergalė buvo šansas parodyti socialistinės kultūros ir sovietų liaudies pasiekimus. Akivaizdu, jog toks paaiškinimas esti tiesmukas ir ribotas, juolab kad dažniausiai linkstama neigti ir keisti viską, kas susiję su praeitimi Sovietų Sąjungoje.

Dar vienu instrumentinio sporto trakta-vimo šaltiniu galima būtų laikyti realistinę tarptautinių santykių mokyklą, valstybių tarpusavio santykius aiškinančią kaip kovą dėl galios. Šiuo atveju svarbi ne tiek galia ir kontrolė, prarandančios reikšmę tarptauti-nei visuomenei vis mažiau orientuojantis į valstybingumą, o šalies įvaizdis, įgyjamas kitų akyse.

Šalis, remdama profesionalius spor-tininkus ir tikėdamasi jų būsimų pergalių, projektuoja įgysiamą prestižą ir statusą. Tokia „garbės“ siekio samprata taikytina ne tik tarpvalstybiniu lygmeniu, ji sėkmingai gali paaiškinti ir šalies regionų, miestų tarpusavio konkurenciją. Remiantis JAV

atlikta studija, jau XX a. viduryje politi-kai stengėsi privilioti pagrindinių sporto lygų klubus į savo miestus, o komandos išsikraustymas tapo miesto antrarūšiškumo požymiu. Ši analizė ir joje pateiktos išvados puikiai pritaikomos Kauno savivaldybės norui pastatyti areną ir išlaikyti „Žalgirio“ krepšinio klubą mieste.

ŽAIdImus reIKIA ŽAIsTI, o ne ŽIūrėTI, KAIp ŽAIdŽIA KITI

Lietuvoje vyraujanti tendencija traktuoti profesionalųjį sportą kaip priemonę šalies vardui garsinti yra pasaulinių tendencijų atspindys. Visgi Lietuvos sporto politikos skirtybė ir trūkumas – nepakankamas rūpinimasis sporto infrastruktūra, skirta mėgėjams, nors rengiamose sporto strate-gijose būtent sportui visiems skiriama daugiausiai dėmesio, esą fizinė veik-la – tai sveikesnio ir dvasiškai vertinges-nio žmogaus ugdymo sudėtinė ir labai reikšminga dalis. Net jei mėgėjiška fizinė veikla ir nebūtų suvokiama kaip vertybė,

tektų pripažinti, jog masių sportas – kita profesionaliojo sporto monetos pusė, lemianti sportininkų atrankos princi-pus ir sporto vaidmens visuomenėje formavimąsi.

Kol toks mąstymas neatsispindi spor-to politiką formuojančiųjų ir įgyven-dinančiųjų sprendimuose, belieka įver-tinti esamos situacijos teigiamas puses. Profesionalų pasirodymų varžybose stebė-jimas taip pat turi emocinį poveikį, skati-na vienybės ir pasididžiavimo jausmą, t.y. panašius socialiai vertingus pojūčius, ku rie patiriami esant išpuoselėtai sporto infra-struktūrai, mėgėjams turint galimybę spor-tuoti ir megzti socialinius tinklus drauge su bendraminčiais, išmokus vertinti sporto procesą, o ne rezultatą. Visgi pirmiausia vertinti procesą turi išmokti treneris – valstybė – ir „išleisti į žaidimo aikštelę“ ne tik tuos, kurie pasieks pergalę, bet ir tuos, kurie mėgausis galimybe dalyvauti, suda-rant sąlygas sportuoti ne tik profesiona-lams, bet ir mėgėjams, idant laimėjimas nebūtų didžiausias trenerio džiaugsmas, o gyvenimas – kupinas nusivylimų.

polITIKos Ir sporTo pArAlelės pAgAl pIerre bourdIeu: lAuKAI, ŽAIdImAI Ir prIzAI

Indrė Balčaitė

Sporto ir politikos „jungtis“ galima ir individualiu lygmeniu: yra sportuojančių politikų, kurie žaidžia šachmatais arba tenisą ir gali tuo pasinaudoti populiarinant savo asmenybę (pavyzdžiui, Vladimiro Putino juodasis dziudo diržas prisideda prie jo „stipraus lyderio“ įvaizdžio), arba tiesiog bėgioja iš vienos partijos į kitą (kas jiems nebūtinai visada išeina į naudą). Kita vertus, yra sportininkų, kurie vėliau savo populiarumą panaudoja tapdami politikais: vienas garsiausių pavyzdžių – Kalifornijos valstijos gubernatorius Arnoldas Schwar-zeneggeris.

Tarp sporto ir politikos esama ir gilesnių tarpusavio ryšių – tai ne vien tarpusa-vio susidūrimai, bet ir vidinės logikos paralelės. Tai dvi žmogaus veiklos sritys, kurias sociologiškai galima analizuoti re-miantis tomis pačiomis sąvokomis. Turbūt įtikinamiausią ir universaliausią būdą tai daryti pasiūlė vienas įtakingiausių XX a. an-trosios pusės sociologų prancūzas Pierre‘as

Bourdieu (1930-2002) – galbūt dėl to, kad jaunystėje pats garsėjo kaip geras regbio žaidėjas.

unIVersAlI bourdIeu „įrAnKIų dėŽė“

Tiesą sakant, Bourdieu „instrumen-tarijus“, kurį jis vienodai sėkmingai taikė analizuojant meną, televiziją, vedybų papročius, akademikų veiklą ir vyrų do-minavimą, kelia nemažai aliuzijų į sportą. Pasak sociologo, skirtingos žmogaus veiklos sritys yra tarsi „laukai“ (aikštės), ku-riuose individai rungtyniauja dėl skirtingų rūšių atlygio – tam tikros srities autoriteto, „svorio“ joje; kitaip tariant, dėl tame lauke įtakingos kapitalo rūšies monopolio. Šį rungtyniavimą prasmingą daro jo dalyvių tikėjimas tam tikros erdvės siūlomais „prizais“ ir įsitraukimas į „žaidimą“ pagal

Nukelta į 13 psl.Eadweard Muybridge „Bokso judesių studija“. 1887

2007 m. gruodis nr. 1210 SPORTAS

sovietų sąjungoje sporto reikšmingumas buvo įvertintas visais aspektais – politiniu, socialiniu, tarptautiniu. centrali­zuota sporto administravimo sistema padėjo valstybei užtikrinti geriausius pasiekimus beveik visose sporto šakose, tačiau sporto pasiekimai patys savaime būtų nieko verti, jei ne visa propagan­dos mašina, įtikinanti, kad tai pati geriausia šalis, patys geriau­si žmonės. baltarusijos prezidentas Aleksandras lukašenka, izoliavęs savo šalį autoritariniu valdymu, bando pasinaudoti sovietmečiu išbandyta schema. Tik vienas esminis skirtumas skiria jį nuo tų, kurie kūrė sovietinę sporto sistemą – pastarie­siems buvo svarbus pačios sistemos ir ideologijos išlikimas, o A. lukašenkai rūpi jo asmeninis populiarumas.

sporTAs KAIp VAlsTybės propAgAndos dAlIs: soVIeTInės sIsTemos ATgAIVInImAs bAlTArusIJoJe

Jovita Pranevičiūtė

sporTo IsTorIJA šAlIA polITIKos IsTorIJos

Tai, kokį svarbų vaidmenį mobilizuo-jant visuomenę, pateisinant esamą režimą ir užtikrinant atitinkamą mąstymo kryptį atlieka sportas, suprato jau senovės grai-kai, surengę pirmąsias olimpines žaidynes ir jų nugalėtojus gerbę ne mažiau nei didžiuosius karvedžius. Tai suprato ir ro-mėnai, kuriems sportas bei žaidimai padėjo nukreipti bent jau dalies visuomenės ener-giją ir nepasitenkinimą į didžiuosius cirkus. Tiesa, Viduramžiais viešai pasirodyti ar susi-kauti parodomosiose rungtynėse teisę turėjo tik kilmingieji, oficialius riterių turnyrus skelbdavo tik vietos valdovai. Moder-niaisiais laikais sportas išlaikė praktiškai visas jam priskiriamas užduotis: kūno kultą ir pagarbą nugalėtojams, visuomenės dėmesio sutelkimą ir, žinoma, varžybų rengimo taisykles. Tiesa, visos jos buvo pritaikytos nūdienai.

XX a. pradžioje šios sporto taikymo ribos buvo peržengtos. Tarpukariu įsitvir-tinusios ideologijos – fašizmas ir socializ-mas – sudarė prielaidas sportą vertinti kaip politikos priemonę, kuri padeda siekti iškeltų ideologinių tikslų. Kita vertus, sporto politika arba tai, kokia vieta suteikia-ma sportui politinėje darbotvarkėje, yra tarsi veidrodis ir atspindi sanklodą, kurią siekiama įtvirtinti visuomenėje, išryškina asmeninius šių ideologijų lyderių tikslus. Naciams sportuojantis žmogus – tai svei-

kas žmogus, kurio išlavintas kūnas turėjo tapti tikro arijo simboliu. Be to, nacių politinė antropologija ypač vertino sveikas moteris, kurios turėjo užtikrinti arijų tautos tęstinumą, todėl čia daug dėmesio buvo skiriama masiniam moterų sportui ir jų fizinei sveikatai.

soVIeTų sporTo mAšInA

Sovietų Sąjungoje sporto reikšmingumas buvo įvertintas visais aspektais: pirma, sportas palaiko sveiką gyvenimo būdą, todėl „sportuojantis sovietinis žmogus“ dirbs produktyviau ir bus geresnis Tėvynės gynėjas. Netgi sportinių įvertinimų sistema buvo ne tik apibrėžiama „sporto meistrų vardais“, bet ir suteikiant apdovanojimus, nominuojant kaip „pasirengusį darbui ir gynybai“. Antra, sportas – tai savotiškas visuomenės dėmesio kontroliavimas, užtikrinimas, kad aktyvūs ir energingi jos nariai turės kuo užsiimti, savotiškas žmogaus individualių poreikių tenkinimo ir asmeninio pasitenkinimo būdas, siekiant užkirsti kelią „virtuvinėms revoliucijoms“. Trečia, sportas – puiki priemonė mobilizuo-ti visuomenę, sužadinti jos pasididžiavimą bendrapiliečiais, tai galimybė valdžiai kurti vieningą valdomų tautų „sovietinės tautos“ identitetą. Be to, masovost užtikrino bendrumo, masinio įsitraukimo ir visų lygybės jausmą. Ketvirta, valstybės atžvilgiu dalyvavimas tarptautinėse varžybose reiškė savotišką tarptautinį pripažinimą, statuso užsitikrinimą ir vietos žemėlapyje

apsibrėžimą. Olimpinėse žaidynėse Sovietų Sąjunga pirmą kartą dalyvavo tik 1952 m., tačiau jau nuo 1960 m. ji buvo viena iš pagrindinių Kanados ir Šiaurės Europos valstybių ledo ritulio konkurenčių. Nuo 1975 m. sovietų rinktinės nariai iškovodavo medalių beveik visose sporto šakose.

Sovietų Sąjungoje sporto politika buvo centralizuota. Sprendimus, kiek ir kokių sporto kolektyvų turi būti, priim-davo aukščiausia valdžia. Egzistuojanti griežta administracinė sistema užtikrino puikią paslėptų talentų atranką. Dėl eg-zistavusio politinio spaudimo kokį nors sportinį talentą turintys asmenys nes-portuoti praktiškai negalėjo. Galiausiai sportininkams, kaip ir kitiems pramonės ar mokslo šakų atstovams, buvo kuriami penkmečio planai. Visa tai buvo puikiai de-rinama su socializmo ideologija „pavyti ir aplenkti“. Uždaros visuomenės žiniasklaida veikė tik kaip propagandos instrumentas, todėl visuomenėje galėjo būti palaikomas įsitikinimas, kad tik pati geriausia pasaulyje ideologija gali sukurti pačią geriausią pa-saulyje sporto politiką, kuri užtikrina pačių geriausių pasaulyje sportininkų pačius geriausius rezultatus. Apie sportininkes, verčiamas darytis abortus prieš varžybas, niekas nekalbėjo, apie sovietų medikus, dirbančius tam, kad padidintų sportininkų ištvermę, nors tai neigiamai veikė pastarųjų sveikatą, nebuvo žinoma.

sporTAs – bAlTArusIšKos propAgAndos dAlIs

Tai, kad Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai sportas – „tai gyvenimas“, bal-tarusiai viešai išgirdo tik 2001 m., artėjant prezidento rinkimams, nors visuomenė apie tai galėjo nujausti nuo pat jo atėjimo į valdžią, kai sportą mylintis prezidentas tapo jų gyvenimo dalimi. Šalies preziden-tas praktikuoja beveik visas sporto šakas ar bent jau jas, kaip teigia, puikiai išmano.

Savo valdymą A. Lukašenka pradėjo nuo naujų sporto kompleksų statybos ir senų rekonstrukcijos. Vos per dvejus me-tus 1999-2000 m. buvo pastatytos 6 ledo arenos regionuose ir dar 2 – Minske. Kiek vėliau A. Lukašenka jau laimino naujo slidinėjimo centro statybas. Nepaisant to, kad per pastaruosius dvejus metus įvyko ne vienas nelaimingas atsitikimas, kai mokyk-lose dėl jų avarinės būklės įgriuvo lubos, šiuo metu Minske statoma multifunkcinė sporto arena, kuri turi būti didžiausia ir moderniausia visoje NVS.

Kadangi Baltarusijos prezidentas teigia žinąs „kiekvieną mūsų sportininko kūno judesį“, jiems kaip ir Sovietų Sąjungoje yra keliami atitinkami tikslai. Pavyzdžiui, iš Atėnų olimpiados turėjo būti parvežti 25 medaliai, o iš Sidnėjaus – 17. Palyginimui Lenkija, nors ir būdama tris su puse karto didesnė už Baltarusiją, iš abiejų olimpiadų parsivežė po 11 medalių, o penkis kartus didesnė Ukraina – po 23. Suprantama, pre-zidentui teko nusivilti, nors dar 1998 m., prieš Nagano Olimpines žaidynes, jis žadėjo, kad „kiekvienas nepateisinęs lūkesčių bus griežtai baudžiamas“. Tiesa, kalti Atėnuose liko organizatoriai, kurie neišdavė vizos tuometiniam sporto ir turiz-mo ministrui Evgenijui Sivakovui, buvusiam KGB vadovui, kaltinamam kelių opozicijos narių grobimu, o galbūt ir nužudymu, kuris Atėnuose turėjo vadovauti olimpinei delegacijai.

Kita vertus, nors per visas valstybines šventes šalyje siekiama rengti sporto varžybas, o kiekvieno karinio parado pabaigoje žygiuoja sportininkai, atrankos, vertinimų ir net pasirinkimo iš 10 mln. gyventojų sistema yra daug skurdesnė. Tiesa, imdama pavyzdį iš Sovietų Sąjungos,

Baltarusija pabandė centralizuoti savo spor-to administraciją: A. Lukašenka – Olimpinio komiteto pirmininkas, Saugumo tarybos pirmininkas Genadijus Nevyglasas – Fut-bolo federacijos pirmininkas, vidaus reikalų ministras Vladimiras Naumovas – ledo ritulio federacijos pirmininkas.

Kol kas žmonių susidomėjimą sportu palaiko tik čia egzistuojanti propagandos sistema, kuri niekuo nenusileidžia sovieti-nei. Apie Lietuvos laimėjimą 2003 m. Eu-ropos krepšinio čempionate sporto žiniose net nebuvo užsiminta, nes daug svarbesnės pasirodė jaunuolių iki 18 m. gatvės ledo ritulio varžybos. Nuolat pabrėžiama, kad kaimyninės valstybės, kritiškai vertinančios Baltarusijos politinį režimą, tarptautinėse varžybose nieko nelaimi ir jų sportui gresia krizė. Atrodytų, visai nesvarbu, kad pasau-lio ledo ritulio čempionatas vyko Latvijoje, o ne naujose Baltarusijos ledo arenose.

Baltarusijos visuomenė yra uždara ir izoliuota, informacijos kanalai, išskyrus internetą, yra ar gali būti kontroliuojami, todėl palaikyti mitą, kad Baltarusija yra pati geriausia, nėra sudėtinga. Juolab kad bet koks sportinis laimėjimas yra pristatomas kaip „šalies sporto sistemos“ laimėjimas. Sportininkai yra apdovanojami aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais, todėl dažniausiai jie dėkoja sistemai ir asmeniškai prezidentui.

sporTAs KAIp TArpTAuTInė polITIKA

Suprantama, jog Švedijos rinktinei svar-biose tarptautinėse ledo ritulio varžybose pralaimėjus Baltarusijai, bent pusė pasau-lio sužino, kad egzistuoja tokia šalis. Tai džiugina ne tik didžiausius A. Lukašenkos gerbėjus, bet ir visus baltarusius – šalis gali tapti žinoma ne tik dėl autoritarinio vadovo. Baltarusijos teniso žvaigždei Vladimirui Volchkovui laimėjus Daviso taurės kertvirtfinalyje prieš rusų tenisininką, jis tapo didvyriu, nes tai įvyko kaip tik tuo metu, kai Rusija nutraukė dujų tiekimą Bal-tarusijai dėl dalies dujų „nutekinimo“ šalies viduje. Kai sportininkui ir jo treneriui buvo įteikiami aukščiausi šalies apdovanojimai, A. Lukašenka juos pavadino „ordinais už pergalę prieš Rusiją“.

Sportinių pergalių prieš Rusiją būta ir daugiau. 1996 m. Rusija nusprendė labiau saugoti savo vidaus rinką nuo broliškos Baltarusijos, įtardama ją kainų dempingu ir apribodama sviesto importą. Ši prekybos krizė tuo metu buvo išspręsta dėl gerų A. Lukašenkos santykių su Rusijos guber-natoriais, ypač Maskvos meru Jurijumi Lužkovu. Tada A. Lukašenka visai šaliai gyrėsi, kad Lužkovas jam tris kartus pralošė teniso korte, todėl „Baltarusija galinti teikti sviestą savo nustatyta kaina“. Nenuostabu, kad sužaisti teniso mačą iš dar 5 tūkst. tonų sviesto šalies vadovas siūlė ir savo pavaldiniams.

Laura Grybkauskaitė „Pirmas. 10 balų“. 2006

Laura Grybkauskaitė „Ne savo balsu“. 2006

Nukelta į 12 psl.

2007 m. gruodis nr. 12 11SPORTAS

1936 metai, berlynas. nacionalsocialistinės Vokietijos ly­deris Adolfas hitleris aukštai iš tribūnų stebi varžybas, turinčias tapti didžiuoju arijų rasės triumfu. JAV vyrų krepšinio rinktinė su lietuvių kilmės kapitonu franku (pranu) lubinu pirmąkart tampa olimpine čempione. Juodaodis amerikiečių sprinteris Jesse owensas paties fiurerio akivaizdoje laimi keturis aukso medalius. 2007 metais amerikietis J. r. holdenas taikliu metimu lemia rusijai europos krepšinio čempionų medalius, simboliškai pažymėdamas negrįžtamai pasikeitusią sportinę ir politinę tikrovę.

ApIe sporTą Ir pIlIeTybę TebeKoVoJAnčIAme pAsAulyJe

Antanas Manstavičius

A. hITlerIs Ir ŽūTbūTInės KoVos prIncIpAI

Apskritai Berlyno Olimpiada žymi svarbią ideologinę A. Hitlerio pergalę. Nacionalsocialistinės Vokietijos sportininkai susižeria žymią medalių kolekcijos dalį, simboliškai pagrįsdami naujosios pasaulio tvarkos modelį. Bėgant metams, griežtėja antisemitinė politika, aušta Krištolinės nakties ir Aušvico laikai. Tūkstančiai ligšiolinių visuomenės narių galiausiai priversti pripažinti savo kitoniškumą, lemiantį grėsmę pačiam jų egzistencijos faktui, ir bėgti iš susvetimėjusios šalies – tėvynės, kuri išsižada. Nupilietinimas eina lygiagrečiai sporto įvykių, kartkartėmis užbėgdamas jiems už akių.

Pats A. Hitleris, žinoma, ne sporti-ninkas, o didybės manija sergantis mistinės tautos kūrėjas. Jis jaučia pareigą politinėmis priemonėmis tęsti biologinę kovą dėl išlikimo, o sportinėmis, jeigu prireikia, – įtvirtinti ideologinės-politinės programos legitimumą. Sportinis veiksmas, kaip iš prin-cipo iracionali valios ir energijos sankaupa, paleista į taisyklėmis apribotą pasaulį, turi šansą transformuoti šią tikrovę, vos tik atsiduria pačioje tobulumo viršūnėje. Mi-chaelas Jordanas savo sukurta legenda bene labiausiai priartėja prie sporto antžmogio statuso, nukariaudamas krepšinio pasaulį genetiškai nulemto talento ir nevaržomos valios jėga. A. Hitleris teigia tuos pačius principus, užsilipęs ant oratoriaus pakylos

ir mosuodamas sunkiu neapykantos reto-rikos kirviu.

Pirmiausiai kliūna tiems, kurie iškyla kaip kliūtis siekti savaiminės vertybės – pergalės. Genetiniai ar dvasios defektai turi būti pašalinti, konstruojant tobulą homogenišką masinį kūną. Tauta, su-vokusi savo misiją, išsižada svetimųjų, nepriklausančių šiai misijai ir šiam nepaso-tinamam naujojo amžiaus tikėjimui. Moks-las, menas, sportas – visos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sritys jaučia naujosios

tvarkos gimimo agoniją – gerokai prieš tai, kai iracionalus naikinimo šėlsmas smogia visu smarkumu, ir galiausiai sunaikina savyje pergalės viltį.

p. lubInAs: įpIlIeTInImAs KAIp „susIgrąŽInImAs“

P. Lubino pavyzdys žymi gero-kai nuosaikesnį sportinės-politinės ko-vos variantą. Jis yra gimęs ir augęs JAV, atstovavęs šiai šaliai tarptautinėse varžybose. Visgi P. Lubinas nepasirodo svetimas nei tautininkų dominuojamam Lietuvos politiniam elitui, nei eiliniams krepšinio sirgaliams. Netrukus po Berlyno žaidynių atvykęs į tėvų gimtinę, jis padeda Lietuvos rinktinei apginti Europos krepšinio čempionų titulą, paskutinėmis rungtynių su pagrindiniais konkurentais latviais aki-mirkomis pataikęs lemiamą metimą.

P. Lubinas tautiečių akyse lieka ne-praradęs savo prigimtinio „natūralumo“, nėra svetimas, ir dėl šios priežasties turi galimybę tapti naujojo žaidimo simboliu, tikruoju Lietuvos „krepšinio krikštatėviu“. P. Lubino ir kitų JAV lietuvių, neišskiriant

nė Stepono Dariaus, indėlis – esminis, prisidėjęs prie krepšinio kaip populia-riausios sporto šakos įsitvirtinimo Lietu-voje. Pokario metais jų mokiniai, jau atstovaudami Sovietų Sąjungai, prisideda prie pirmųjų stambių Maskvos pergalių krepšinio aikštelėje, tuo pačiu dėdami pagrindus ir lietuvių tautinio sporto eman-cipacijai „Žalgirio“ – CSKA kovų metu.

Pastaruoju metu, didėjant lietuvių diasporai užsienyje, jaunieji sportininkai svečiose šalyse taip pat mokosi krepšinio ar futbolo, rankinio ar lengvosios atle-tikos paslapčių. Ateityje, Lietuvos sporto valdininkams tikintis sulaukti greitų pergalių sporto arenose, pagunda „susigrąžinti“ ta-lentingesnius lietuvių kilmės sportininkus gali tik stiprėti, nesutikdama bent kiek rimtesnių kliūčių ir palaikanti siekį išlaikyti tautinę sporto tapatybę.

J. owensAs – sVetimas TArp sAVų

Trečiasis Berlyno olimpiados dalyvis, vergo vaikaitis J. Owensas, žaidynių metu nesulaukia viešo A. Hitlerio pasveiki-

KrIKeTAs ŽengIA į prIeKį: IsTorInIų sąsKAITų suVedImAs

Nukelta į 12 psl.

Nukelta į 12 psl.

Rima Aukštuolytėtai nėra vienintelės žymės, kurios suteikiamos,mano sūnau, kilniame kriketo þaidime tau,taip pat vartelių skaičius tavo meistriškumui augti

iki galo,lai tavo Vardas būna aukščiau nei tavo draugų.sėkmė, aš pripažįstu, yra svarbi, ir galingas žaidimas,susimaišęs su suktybėmis, turi pažymėti kario kelią.

(edmund Blunden, „kriketo šalis“)

KrIKeTo KoncepcIJAAtsižvelgiant į taisykles, ritualus ir

žodyną, kriketas yra vienas sudėtingiausių žaidimų pasaulyje, dėl kurio kilmės ir atsi-radimo iki šiol nėra sutariama. Vieniems tai vaikiškas žaidimas, vėliau perimtas suaugusiųjų, kurio šaknų reikėtų ieškoti Didžiojoje Britanijoje. Kitiems – vaikų žaidimas (,,lazda ir kamuolys“), kurio kilmė sietina su Indija ir kuris pirklių dėka per Persiją pasiekė Europą, o galiausiai Angli-joje buvo išvystytas į tokį, koks yra dabar.

Pagrindiniai kriketo elementai – dvi komandos po 11 žaidėjų, lazda, kamuolys ir varteliai. Žaidėjas, turintis lazdą, privalo kuo toliau ir stipriau numušti kamuoliuką, metamą kito žaidėjo. Savo koncepcija kriketas labai primena beisbolą, tačiau tai yra skirtingos sporto šakos. Kriketo esmę galima nusakyti taip: komanda turi padėti kuo daugiau savo žaidėjų apibėgti kvadratą, numušus kamuoliuką lazda. Tuo pat metu komanda turi veikti taip, kad kuo mažiau priešininkų komandos žaidėjų

apibėgtų kvadratą. Toks elgesys žaidimo metu primena kovą, kadangi esama tiek puolimo, tiek gynybos elementų.

Kriketas yra vadinamas vienu iš elitinių žaidimų pasaulyje, tačiau jo kelias istorijos eigoje pažymėtas intrigomis. Iš pradžių jis buvo naudojamas britų imperialistų kaip priemonė įdiegti britiškos moralės elgesio normas vietinėms bendruomenėms. Kolonijų valdytojai čia turėjo ypatingą reikšmę: jie buvo laikomi sektinais britiško gyvenimo būdo tiek privačiame,

tiek viešajame gyvenime pavyzdžiais. Šia prasme moderniojo kriketo ištakos siekia imperialistinį Didžiosios Britanijos bandymą primesti savo elgesio normas kolonijoms – idealus būdas priversti visuomenę nulenkti galvą ir tapti paklus-nia imperijos dalimi. Visgi istorija dažnai pasisuka ne taip, kaip norėtų tie, kurių rankose galia; nors kriketas tebėra esminis indų ir pakistaniečių gyvenimo atributas, tačiau jis tapo priemone kovoje prieš Didžiąją Britaniją ir veiksniu, vienijančiu

įprastai vieni kitiems priešiškus induistus ir musulmonus.

ŽVIlgsnIs į prAeITį – VAKArų IndIJA

Nors kriketas yra išplitęs visoje egzista-vusios britų imperijos teritorijoje, ypatingą vaidmenį jis atlieka buvusioje Vakarų Indi-joje, kurios didžiausios dalys yra dabartinė Indija ir Pakistanas. Skirtumai tarp šiose šalyse egzistuojančių visuomenių niekam nekelia abejonių – tai puikiai iliustruoja ir skaudūs konfliktai, sukelti religinių įtampų.

Nepaisant to, kriketas tapo žaidimu, peržengiančiu kastų, religijų ir rasių skirtu-mus. Vakarų Indijoje buvo išskiriamos trys žmonių grupės: parsi, induistai ir musulmo-nai. Kriketo raidos pionieriais yra laikomi parsi žmonės: jie pradėjo pamėgdžioti baltuosius kareivius, improvizuodami, jog

George Demeny, Etienne-Jules Marey „Sprinteris“. 1890-1900

2007 m. gruodis nr. 121� SPORTAS

kriketAs žengiA į priekį: istorinių sąskAitų suvedimAs

Atkelta iš 11 psl.

Apie sportą ir pilietybę tebekovojAnčiAme pAsAulyje

Atkelta iš 11 psl.

nimo, tačiau ir viešų įžeidimų išvengia. Grįžęs į JAV jis verčiasi ganėtinai sunkiai, skundžiasi taip niekada ir nesulaukęs JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto, fiziškai neįgalaus „Naujojo kurso“ kūrėjo, dėmesio.

Savo gyvenimo ir pergalių istorija amerikiečių lengvaatletis – spindinti viduje susipriešinusios visuomenės veidrodžio šukė. Nors savo sportiniais žygdarbiais J. Owensas daužo stereotipus ir verčia reginio ištroškusią vokiečių publiką bent laikinai priimti akis badantį kitoniškumą, jis lieka stebėtinai svetimas savo šalyje ir svetimas ten, kur pelno sau didžiąją šlovę. Netgi skambios pergalės neleidžia peržengti sienos, kurią priešais sportininką stato šimtametės tradicijos.

Kaip ir daugelis pranašų, namuose J. Owensas lieka atstumtuoju; jis nėra nesu-prastas, nes sporto turinys dažniausiai ne-reikalauja supratimo, jis tiesiog lieka kitoks, ir vis dar tarsi nematomas. Jau vėliau pasiro-do kiti „juodųjų“ sporto pionieriai, daugeliu atvejų – tiesiog geri krepšinio žaidėjai, kuriems lemta būti pastebėtiems ir įkaitinti JAV bei viso pasaulio sirgalių emocijas. Šie pokyčiai sutampa su pilietinių teisių judėjimo pradžia ir duoda neturtingam geto jaunimui dar vieną (kartais – vienintelį) šansą prasimušti, kiek aukščiau pakilti iš so-cialinio dugno – į ryškių šviesų ir televizijos kamerų pasaulį.

Kai „Svajonių komanda“ 1992 metais nusileidžia iš NBA aukštybių į Barselonos krepšinio arenas, juodaodžiai atletai nebėra išimtis. Jie yra kitokie, nes neprilygstami, ir neprilygstama laikoma juos išauginusi ir jų atstovaujama JAV krepšinio kultūra. Tuo pat metu veriantis valstybių sienoms stiprėja

kitos tendencijos, iš pagrindų keičiančios profesionalaus sporto ir nacionalinės re-prezentacijos sampratas.

pIlIeTybė Ir globAlus spor­To VerslAs

Šiuolaikinis sportas – globalus reiškinys, įrėmintas tarptautinių organizacijų tin-kluose. Televizijos žiūrovai ar interneto vartotojai gali realiu laiku stebėti daugybę įvairių sporto šakų varžybų, kad ir kur jos bevyktų. Žinomi sportininkai prilygsta ryškiausioms šou pasaulio žvaigždėms ir yra lengvai atpažįstami bet kuriame pasau-lio kampelyje. Visa tai nesunkiai konver-tuojama į didelius pinigus; palaipsniui aiškėja, jog globalus sportas – tai visų pirma sporto verslas, ir didelio masto profesionalių sportininkų (darbo jėgos) migracija tai tik patvirtina.

Pačiam sportui ir sporto varžybų ste-bėtojams komercializacija didele dalimi reiškia ir vientiso nacionalinio sporto įvaizdžio netektį. Svetimšaliams atletams pradedant dominuoti vietiniame lygyje, transformuojasi ir senieji sportininko kaip tautos atstovo įvaizdžiai. Nors Lubino at-vejis visada išlieka aiškia galimybe, šiais laikais tragiškai svetimas Owensas ateina jau ne iš konkrečios visuomenės ar tos pačios etninės grupės gretų. Vyriausybės, siekiančios trumpojo laikotarpio sportinės sėkmės, ima kopijuoti privačių sporto klubų vadybos principus. Pilietybė iš esmės yra perkama ir parduodama – iš JAV krepšininkų Europoje (Ericas Elliottas, J. R. Holdenas, Priestas Lauderdale‘as ir kt.) ar Kenijos lengvaatlečių – visame pasaulyje

skrybėlės yra varteliai, skėčiai – lazdos, o kamuolius pasigaminę iš kimštos senos odos. Taip elementariai ir buitiškai pradėjo rastis pirmieji kriketo klubai, entuziastingai palaikomi kolonialistų. Nenorėdami nuo jų atsilikti induistai, nuolatiniai parsi varžovai tiek socialinėje, tiek verslo sferose, taip pat ėmėsi kurti kriketo žaidėjų klubus. Pasku-tiniai šiose varžybose buvo musulmonai, paskatinti Luxmani ir Tyebjee šeimų.

Toks tarpusavio varžymasis nebuvęs tai-kus: kiekviena grupė turėjo dominuojamas įtakos zonas, kuriose neleisdavo steigtis kitų grupių klubams. Kaip galima pastebėti, tuo laikotarpiu kriketas buvo visuomenę ar-dantis veiksnys, daręs ją silpna ir pavaldžia imperialistams. Taigi sportas, kaip tam tikra kultūros raiškos forma, buvo panaudotas galios įtvirtinimui.

Spartus kriketo vystymasis lėmė tai,

kad XX a. pradžioje šios trys grupės tapo lygiavertėmis Didžiosios Britanijos konkurentėmis. Britų kolonija amžiaus vi-duryje suskilo ir susikūrė atskiros valstybės, tačiau tai neturėjo įtakos kriketo pozici-joms šiose šalyse. Dar daugiau, britų dėka Vakarų Indijoje įdiegtas žaidimas, turėjęs susilpninti visuomenę, tapo vienijančia jėga kovoje prieš buvusius kolonistus, kuriuos įveikti kriketo aikštėje virto garbės reikalu.

Kita vertus, kai buvusios vienos valstybės sudedamosios dalys žaidžia tar-pusavyje, konfliktų nepavyksta išvengti, nes čia jos iš sąjungininkių pavirsta varžovėmis ir skirtumai tampa itin aštrūs. Kiekvienai jų esminis uždavinys yra nugalėti priešininkę jos pačios šalyje ir įgyti žiūrovų simpati-jas, todėl dažnai kriketas tampa valstybių vadovų politinių manipuliacijų auka. Visgi kova dažniausiai neperžengia žaidimo aikštelės ar politinės arenos ribų, o tam tikrais atvejais galima teigti, kad kriketas atlieka ir taikos mediatoriaus funkciją, kai kriketo varžybų organizavimas pasitel-kiamas kaip draugiškų santykių išraiškos forma.

šIAndIenInės reAlIJos

Kriketo populiarumas neblėsta, o mi-nios žmonių susirenka pasižiūrėti ne tik į mušinėjamą kamuoliuką – neat-siejama žaidimo dalimi tapo lažybos. Kadangi varžybos gali trukti net penkias dienas, laikas skiriamas pramogoms ir įvairioms ceremonijoms (pvz., arbatos gėrimui). Nors išoriškai kriketas tarsi prara-do aristokratiškumo aurą, tačiau savo esme išlieka žaidimu dėl garbės. Ne veltui jis yra laikomas sporto šaka, pirmaujančia pagal sportininkų savižudybių skaičių, o neseniai sporto pasaulį sudrebino žinia apie įtariamą Pakistano komandos trenerio nužudymą, siekiant, jog į paviršių neiškiltų nelegalūs sandėriai – korupcija kriketo pasaulyje tapo įsigalėjusiu ir klestinčiu reiškiniu.

sporTAs – prezIdenTo Asme­nInIs pAsIdIdŽIAVImAs

Baltarusijoje atgyja visi sovietinio sporto akcentai – sveiko dirbančio žmogaus įvaiz-dis, būtinybė nukreipti energingų žmonių jėgas, sporto masiškumas ir tautos vienybės idėjos palaikymas. Sportas A. Lukašenkai – įvaizdžio dalis, dažnai vienintelė jo buvimo valdžioje pateisinimo priemonė, galimybė akcentuoti savo pergales per sportininkų pasiekimus ar asmenines pergales fiktyviose varžybose.

A. Lukašenka savo politinę karjerą pra-dėjo parodomaisiais bėgimais. Jis – jaunas, energingas ir sportiškas politikas – galėjo susikurti įvaizdį, kad gerokai aplenks vi-sus tuos biurokratus, kurie sveria dvigubai daugiau ir sunkiai gali pajudėti, suprask, ką nors keisti. Su sportine uniforma A. Lukašenka pasirodo taip pat dažnai kaip ir su karine. Ant karinės uniformos – feldmaršalo skiriamieji ženklai, o sportuoja jis dėvėdamas marškinėlius, pažymėtus pir-muoju numeriu. Be to, pastaraisiais metais A. Lukašenka nėra pralaimėjęs jokių viešų varžybų, o nuo 2001 m. daugiau nepralaimi ir prezidento komanda. Į pastarosios sudėtį įeina geriausi šalies sportininkai. Artimi valdžiai žmonės sako, kad visi varžybose su prezidentu dalyvaujantys sportininkai yra instruktuojami prie jo nesiliesti. Tiesa, kažkada ledo ritulį su A. Lukašenka žaidęs dabartinis Rusijos vicepremjeras Medvede-vas galėjo įsitikinti, kad atvirkštine tvarka ši taisyklė netaikoma, t.y. Baltarusijos prezidentas turėjo teisę piktybiškai pakišti savo lazdą po kolegos pačiūžomis. Vėliau buvo juokaujama, kad 2006 m. energetinė krizė Baltarusijoje – galutinis šių „varžybų“ rezultatas.

Galiausiai visi sportiniai laimėjimai, buvę ar esami, yra prezidento nuopelnas. Jis fotografuojasi su sporto žvaigždėmis, jie puikuojasi sostinės socialinės reklamos skyduose, skelbiančiuose, kokia nuostabi ir pirmaujanti šalis yra Baltarusija. Kai pre-zidentas susitinka su studentais ar jaunimu, dažnai jį lydi sporto veteranai ar dabar-tiniai sportininkai, tačiau tik tie, kurie jo nekritikuoja.

Panašu, kad A. Lukašenka nėra nusitei-kęs žinoti, jog jo pergalės fiktyvios arba kad visuomenė nėra linkusi eiti į antraeiles varžybas vien dėl to, kad ten bus preziden-tas. Todėl buvo sukurta savotiška sistema, užtikrinanti, kad tribūnos visada bus pilnos mokyklinio amžiaus vaikų – už tai jie gauna gerą pažymį – arba karo veteranų, kuriems išmokamos pensijos. Nebematyti ir prieš porą metų varžybose dar pasirodydavusios opozicinės baltos-raudonos-baltos vėliavos. Įeinantys į varžybas yra tikrinami, o jeigu įtariama, kad bus rengiama pilietinė akcija, bilietais apskritai nebeprekiaujama. Riboti transliacijas iš kitų šalių tarptautinių varžybų ar užtikrinti, kad opozicija nenusiveš savų vėliavų, sunku, todėl tenka įsigyti filmavimo licenziją ir rodyti varžybas tik vienu rakursu, kaip atsitiko 2006 m. Latvijoje vykusio pasaulio ledo ritulio čempionato metu.

Kitaip nei naciai, A. Lukašenka never-tina sporto atskirai nuo visų kitų valstybės administravimo sistemų. Čia svarbu ne tik kūno sveikata, bet ir tai, ką žmonės mąsto, koks yra jų išsilavinimas. Kūno kultas yra pateisinamas tik tada, jei jis suderinamas su egzistuojančia vertybių sistema, t.y. ideologija. Jei kvestionuojami Baltarusijos Olimpinio komiteto prezidento sprendimai, iš Olimpinio komiteto galima išmesti net ir triskart olimpinį bei devyniskart pasaulio čempioną Vladimirą Parfenovičių. Balta-rusijoje sportas nesvarbus pats savaime, nesvarbūs juo užsiimantys žmonės, jis reikalingas tik tiek, kad atitiktų valstybės keliamus tikslus, t.y. padėtų lyderiui išlikti „pirmuoju numeriu“.

(Stephenas Cheroko, Albertas Chepkurui, Bernardas Lagatas ir kt.) tikimasi paramos ir pergalių tarptautinių varžybų metu, mainais iki gyvos galvos jiems suteikiant dosnias rentas ar užtikrinant didesnes galimybes ES bendrosios rinkos erdvėje.

Kylant įpilietinimo bangai, ekonomiškai silpnesnės valstybės sporto srityje susi-duria su grėsme būti pasmerktos „žaliavų“ eksportuotojų vaidmeniui. Tai, kas nieko nereiškia milžiniškai JAV sporto sistemai, Kenija jaučia kaip realią grėsmę šalies interesams. Į atleto paruošimą investuotos lėšos iš esmės nueina perniek, neduodamos netgi simbolinės grįžtamosios naudos. Dar daugiau, žymaus sportininko netektis kenkia valstybės prestižui, rodo jos nesugebėjimą tinkamai aprūpinti savo atstovų.

Akivaizdu, jog komercinio sporto lai-kais sportininko statusas nebeturi savyje to itin ryškaus politinio atspalvio, žinomo mums iš hitlerinės Vokietijos ar kitų totalitarinių režimų praktikos. Nepaisant to, populiarėjančios užsieniečių sportininkų įpilietinimo procedūros rodo, jog valstybių polinkis konkuruoti vis dar persikelia ir į sporto sferą, kur viena galios rūšis gali būti naudingai iškeista į kitą. Vargu ar šios trans-formacijos, iškreipdamos nusistovėjusias konkurencijos taisykles, teigiamai veikia tarptautinę sportinių santykių sistemą. Valstybės lygiu tai gali reikšti ir mažėjančias paskatas nuosekliai plėtoti nacionalinę spor-to sistemą, taigi bendrą sportininkų parengi-mo nuosmukį ateityje. Ar natūralizuoti sportininkai, tokie, kaip J. R. Holdenas, naujojoje tėvynėje gali tikėtis susilaukti sim-bolinio „nacijos atstovo“ statuso taip pat yra didžiai abejotina – visų pirma, ko gero, dėl jų pačių motyvacijos stokos. Tarptautinės sporto varžybos, bent kol kas, vis dar išlieka kova tarp valstybių, o ne stambių ver-slo korporacijų, ir tai, pripažinkime, slepia savyje tam tikro patrauklumo.

SportaS kaip valstybės

propagandoS daliS

Atkelta iš 10 psl.

John Tenniel iliustracija Lewis Carroll knygai „Alisa stebuklø ðalyje”. 1866

2007 m. gruodis nr. 12 13SPORTAS

jo taisykles. Tokiu būdu socialinę tikrovę ga-

lima įsivaizduoti kaip didžiules ne-sibaigiančias olimpines žaidynes, kuriose daugybė varžovų vienu metu rungiasi skirtingų sporto šakų (vienos jų labiau komandinės, kitos – individu-alios) lenktynėse. Kiekvienas renginys vyksta pagal atitinkamas taisykles, kurių dalyviai pasižada laikytis, siek-dami teisėtai nusipelnyti titulą, laurų vainiką, piniginį prizą, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį.

Nuo varžybų dalyvio pasirodymo priklauso jo(s) socialinis statusas, ben-dra visų tam tikros šakos sportininkų hierarchija ir jos pokyčiai. Laimėjimai nugalėtojams padeda kaupti jų srityje pripažįstamą kapitalą, o nesėkmės juos nuskurdina. Šie įvykiai nuolat kuria ir perkuria „lauke“ susidariusią situaciją: tam tikro kapitalo pasiskirstymą ir srau-tus. Žaidimuose gali būti keičiama ir

pati lauko struktūra, jis nėra iki galo apibrėžtas ir stabilus – taip Bourdieu paaiškina kaitos galimybę.

sporTo Ir polITIKos ŽAIdImAI

Iš tiesų sportui (kaip „aikštei“) reikia žiūrovų/sirgalių; auditorija – šiuo atveju tampanti stebėtojais, rinkėjais, rėmėjais – lygiai taip pat reikalinga ir politikams. Viename lauke laimi greičiausi, vikriausi ar stipriausi, kitame – iškalbingiausi, charizmatiškiausi, geriausi derybininkai ir strategai.

Sporto ir politikos „žaidimai“ panašūs tuo, kad šiandieninėmis sąlygomis jų dalyviams nebereikia rizikuoti gyvybe. Pasak prancūzų istoriko Roger Chart-ier, tai – konfrontacija, kuri negresia destrukcija, sunaikinimu – bent jau sta-

bilioje demokratinėje sistemoje, kur poli-tiniai priešininkai nedingsta be žinios.

Tai nebėra antikinės gladiatorių grumtynės, kuriose tik nugalėtojas lieka gyvas: anot Bourdieu, XIX a. sportas susiformavo kaip atskira, savarankišką prasmę turinti žmogaus veiklos erdvė. Atsiskyręs nuo religinių ritualų, karinių pratybų, jis tapo ne vien laisvalaikio lei-dimo ar savo šaunumo demonstravimo forma, bet ir tikslingu lavinimusi, kar-jera, verslu, talentų ir žaidynių rinka.

Politika Vakaruose tuo metu jau buvo atsiribojusi nuo Bažnyčios, kara-liai neteko savo dieviškumo auros ir monarchijas daug kur keitė respub-likos, o luomų sistemą – visuotinė balsavimo teisė. Šie virsmai visiškai transformavo politiką kaip viešųjų reikalų tvarkymą – jo aktyviais, žaidimo taisykles kuriančiais dalyviais ilgainiui galėjo tapti nepalyginamai daugiau žmonių.

gAlIos meTA­lAuKAs

Šiandieninėje politikos erdvėje „trofėjai“ įvairūs: palanki viešoji nuo-

monė, sėkmingi rinkimų rezultatai, suteikiantys teisę priimti ir įgyvendinti sprendimus. Vis dėlto politika, kaip veikėjų manevravimas ir susidūrimai valstybiniame-biurokratiniame lauke, savaime dar nelemia galios pasis-kirstymo ir persiskirstymo visuomenėje. Socialinė sistema daug sudėtingesnė – kaip minėta, ji susideda iš dauge-lio vienu metu vykstančių žaidimų įvairiausiuose laukuose ir reaguoja į pokyčius juose.

Politiką ir sportą, Bourdieu teigimu, jungia ne tik vidinės analogijos, bet ir šias bei kitas veiklos sritis peržengiantis galios laukas. Tai kito lygmens „aikštė“, kurioje sporto rungtynėse išsikovotas prestižas, rinkimuose laimėti balsai ar populiarumas spaudoje „konver-tuojami“ į simbolinį kapitalą – galios šaltinį.

Šiame lauke kitose erdvėse surinkti „taškai“ sukuria galios skirtumus bei sąlygoja bendrą visuomenės struktūrą. Štai kodėl žymūs sportininkai ir net šou pasaulio žvaigždės gali tapti įtakingais politinio lauko žaidėjais.

Politikos ir sPorto Paralelės Pagal pierre Bourdieu

Atkelta iš 11 psl.

Kodėl reIKIA sKIrTI elITInį Ir elITo sporTą?

Marija Dautartaitė

Kasdienybėje mąstydami apie sportą, dažniausiai matome jį kaip fizinę veiklą, kurios rezultatus lemia treniruotės ir gabumai. daugių daugiausiai įžvelgiame skirtį tarp sporto, paremto komandiniu žaidimu, ir sporto, paremto individualiais pasiekimais. matyt, tik nedaugelis susimąstome, kad sportas nėra nei vienalytis, nei binarinis reiškinys – skirtingos ne tik naudojamos priemonės, bet ir jo sklaida bei tikslinės grupės. nors sąvoka „elitinis sportas” nėra dažna statistinio sporto mėgėjo žodyne, socialinėje filosofijoje jai nagrinėti skiriama nemažai dėmesio. Kaip rašo prancūzų sociologas pierre‘as bourdieu, sporto įjungimas į šiuolaikinius visuomenės mechanizmus vyko būtent per sporto, kaip elitui priimtinos veiklos, pripažinimą.

ArIsToKrATIJos ŽVIlgsnIs į sporTą

Senovės Graikijoje egzistavęs sporto kultas teigė, kad sportas yra neatsieja-mas nuo vertingo ir garbingo žmogaus gyvenimo sampratos, jo naudingumas buvo prilygintas išminties ir žinių nešamai naudai. Įžengus į modernybę pastebima tai, kad aukštoji visuomenė nusigręžia nuo sporto. Aristokratijai neegzistavo tokia sąvoka kaip sportas – fizinė veikla, tokia kaip jodinėjimas ar fechtavimasis, buvo greičiau išsilavinimo, o ne sporto sritis, tuo tarpu liaudyje paplitę žaidimai ir rungtynės buvo vertinami kaip žemoji kultūra.

Vis dėlto tikroji sporto sąvoka atsirado tada, kai liaudyje populiarūs žaidimai buvo integruoti į elitines mokyklas, kur, kaip ir liaudiškoji muzika kadaise, buvo adaptuoti aukštajai kultūrai pritaikant taisykles. Viešieji žaidimai, sietini su tam tikra švente ar proga, uždaryti mechanizuo-tose aukštuomenės išsilavinimo įstaigose, keičia savo paskirtį – praktikuojami kas-dien ir įsprausti į taisykles, tokie žaidimai suvokiami kaip fizinis judėjimas dėl judėjimo, menas dėl meno – jų socialinė bendruomeninė paskirtis transformuojama į tik elitui prieinamą praktiką. Ji būtina, nes, remiantis iš antikos ateinančia mintimi, tik fiziškai ištreniruotas kūnas kartu su žinojimu kuria žmogišką būtybę par excellence.

sporTAs KAIp pedAgogInIs meTodAs

Sportas yra priemonė ugdyti charakterį, užimti laiką, kontroliuoti asmenį; spor-tas – tai pedagoginis metodas. Sportinės veiklos ir išsilavinimo sąjunga buvo visiškai priešinga darbininkų klasėje paplitu-siam įsitikinimui, kad sportas – paauglių užsiėmimas, kuriuo suaugęs žmogus negali užsiimti. Taigi kodėl sportas buvo įsileistas į elitines mokyklas?

Matyt, varžymosi elementas, apri-botas taisyklėmis, buvo ypač palankus ugdyti ateities lyderius – tokios charakterį atspindinčios savybės kaip ryžtas, drąsa buvo formuojamos sporto pagalba. Pasibai-gus karų ir sukilimų erai, reikėjo dirbtinio aparato, kuris skatintų vyrams, t.y. lyde-riams, būdingų savybių stiprinimą.

Dar daugiau, atsirado galimybė nau-doti „sąžiningo žaidimo” sąvoką, skatinusią siekti pergalės, atsižvelgiant į galimy-bes ir pastangas, ir, žinoma, kainą. Toks besiformuojančio kapitalizmo atspindys edukacinėje sistemoje nėra netikėtas – kol masės tikslo siekė bet kokia kaina, elitas buvo mokomas įvertinti kaštus. Tai reiškė ir kitą svarbų lūžį – būtent buržua propaguojamų vertybių kovą prieš aukštosios aristokratijos siūlomą vertybių modelį. Kitaip tariant, asmeninės kario savybės – valia, jėga, sumanumas – nustelbė mokslininko vertybes – kultūrą,

išsilavinimą, žinias – pasitelkus sportą ir varžybas, vadinasi, įvedus visiškai naują kriterijų į tą sistemą, kurioje sprendžiama, kas yra viršesnis. Būtent todėl išaugo tokių reiškinių kaip tarpinstitucinės varžybos svar-ba – lyderiai (bendruomenės, visuomenės) paaiškėdavo laimėjus sportines varžybas.

P. Bourdieu sporto kaip mato įsigalėjimą įvardina „anti-intelektualizmu”. Kitaip ta-riant, jis vertina tai kaip klasių kovą – senoji aristokratija ir aukštoji kultūra kovoja su buržua pasauliu. Kovos priemonė – sutram-dyti liaudies žaidimai, dabar jau vadinami sportu. Besivystantis kapitalizmas šią kovą

koreguoja – susiformavus valdančiajai klasei nebėra takoskyros tarp buržua ir aristokratų, tačiau vis dar išlieka poreikis sportiniais pasiekimais antrinti žinioms ir išsilavinimui.

populIArusIs sporTAs Ir mAsės

Tuo pačiu metu vyksta pasikeitimai ir masėse – buržuazija populiarina sportą.

Nukelta į 14 psl.

Henri Rousseau „Futbolo žaidėjai“. 1908

2007 m. gruodis nr. 1214 SPORTAS

Tiesa, tai reiškia, kad tarp elito paplitę reg-bis ar futbolas tampa prieinami visiems, ir pagal taisyklę „laimi tas, kas gali” – sportas tampa atviru visiems visuomenės sluok-sniams. Kuriamas žmonių, jis sugrįžta žmonėms.

Kalbant apie populiariuosius sportus reikia paminėti, kad svarbiausia jų savybė yra ta, kad varžybas gali stebėti didelis skaičius žmonių. Net pats stebėjimas neretai vadinamas sportu. Visgi būtina pabrėžti didžiausią elitinio ir masių sporto skirtumą – jei elitinio sporto praktikavimas yra matomas kaip savęs tobulinimo būdas, atliekant veiksmą, prilyginamą meninei veiklai, tačiau nesiekiant profesionalumo, populiariajame sporte būtent profesionalu-mas tampa pagrindiniu vertinimo kriteri-jumi.

Būtina pabrėžti , kad egzistuoja aiški skirtis tarp elito sporto, t.y. puikiai apmokamų profesionalų, kurie yra stebimi daugybės sporto mėgėjų, ir elitinio sporto, kuris praktikuojamas tik nedidelės saujelės žmonių. Nenuostabu, kad elitas, t.y. valdančioji klasė, priešindamasis populia-riajam sportui, brėžia aiškią liniją tarp mas-inio, vulgariojo sporto ir kuria elitinio spor-to šakas – tenisą, buriavimą, jodinėjimą. Kodėl elitines? Todėl, kad jų taisyklės yra sukonstruotos taip, kad būtų palankios eli-tui – sėkmingam sporto įvaldymui reikalin-gos nemažos lėšos, o galimybė pašaliniams tokį sportą stebėti nėra didelė. Dar daugiau, praktika vykdoma uždaruose ratuose, kurie aiškiai atsirenka, ką įsileisti, o ko ne.

Visų svarbiausia, kad elitinis spor-tas pats savaime nėra vien tik reginys – jame stengiamasi derinti žinias ir jėgą, sumanumą ir treniruotes. Elitiniuose žaidimuose pergalės nesiekiama bet kokia kaina – ji užsitarnaujama. Kita vertus, elitas, priešingai nei žemesniųjų klasių atstovai, turi nepalyginamai daugiau būdų sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje – jiems nėra reikalingas profesionalus sportas, kuris atvertų kelius.

Matyt, reikėtų pripažinti, kad, atskyrus elitinį sportą nuo elito sporto, pastarasis galėtų būti iliustruotas Davido Beckhamo pavyzdžiu – šis futbolininkas populia-riojo sporto dėka tapo elito dalimi, su jo vardu siejamos aukščiausio lygio futbolo varžybos, spaudos dėmesys. Šioje situa-cijoje neįsivaizduojamas yra atvirkštinis procesas – futbolas tapo populiarus, nes jį žaidė D. Beckhamas. Tokia pati situacija yra beveik su visomis plačiai žinomomis sporto garsenybėmis. Elitinis sportas garsenybių nereikalauja – nors amerikiečių golfo žaidėjas Tigeris Woodsas ir tapo pasauliniu vardu, šis populiarumas yra veikiau išimtis. Dažniausiai elitinės sporto šakos orientuo-tos į veiksmo malonumą, sveikas varžybas, tačiau nesiekia sukurti sportininko kulto. Elitinės sporto šakos yra skirtos mėgautis jų dalyviams, o ne žiūrovams.

Taigi nors sportą dažnai suvokiame kaip visiems atvirą erdvę, kurioje svarbiausi yra gebėjimai, tačiau egzistuoja ir kita sporto pasaulio dalis, valdoma savitų taisyklių, kurios masėms yra ne visada suprantamos.

kodėl reikia skirti elitinį ir

elito sPortą?

Atkelta iš 13 psl.Atkelta iš 5 psl.

Apie „old Firm“ derbius ir rituAlinius kArus Futbolo Arenoje

mingas. Kaip žinia, XVI a. vid. Škotijoje vykusi reformacija atsikratė katalikiškos kultūros liekanų ir priėmė Johno Knoxo išpažintą kalvinizmo versiją. J. Knoxas savo darbuose itin smarkiai puolė popiežių, „katalikišką stabmeldystę“ bei svajojo apie vieningą protestantų naciją visoje Didžiojoje Britanijoje. Taigi galime teigti, jog iš dalies škotiška tautinė savimonė buvo apibrėžta per aktyvią priešpriešą katalikams ir jų skleidžiamai kultūrai. Katalikai buvo išstumti į periferinius šalies regionus ir, ne-paisant vis mažėjančio jų skaičiaus, nuolat tapdavo neapykantos bei smurto proveržių taikiniais.

Nors XVIII a. paskutiniajame dešimt-metyje Glazgo mieste buvo vos 39 oficialiai užregistruoti katalikai, tačiau veikė net 43 antikatalikiškos asociacijos. Protestantams siekiant įtvirtinti dominavimą ir primesti savo kultūrą bei tikėjimą katalikų mažumai, airiai buvo verčiami užgniaužti savo tautinę bei religinę tapatybę. Taigi iki pat „Celtic“ klubo susikūrimo praktiškai neegzistavo

jokia terpė viešai airiško identiteto raiškai. Pagaliau 1888 m. brolis Walfridas,

maristų ordino vienuolis, įkūrė labdaros organizaciją, kurią pavadino „Celtic“ vardu. Futbolas buvo pasirinktas kaip priemonė išlaikyti vienybę bendruomenės viduje, neleisti airiams atitolti nuo katalikybės bei rinkti pinigus vargingai East End rajone Glazge gyvenantiems airiams.

„Celtic“ nebuvo pirmasis ir vienintelis katalikų klubas visoje Škotijoje – katalikišką identitetą puoselėjo ir Edinburgo „Hiber-nians“ bei „Dundee United“ (anksčiau va-dintas „Dundee Hibernian“) futbolininkai. Puikūs „Celtic“ rezultatai lėmė tai, kad ši komanda Škotijos airiams netrukus tapo pagrindine vieša arena savo tautinėms bei kultūrinėms aspiracijoms reikšti.

Vis dėlto „Celtic“ įkūrėjai burdami komandą turėjo ir kitą tikslą. Be to, kad siekė stiprinti ir išlaikyti airių bendrumo jausmą bei jų tapatybę, jie taip pat stengėsi padėti imigrantams integruotis į Škotijos visuomenę. Ne veltui integracijos priemone buvo pasirinktas futbolas – Anglijoje gimusi sporto šaka. „Celtic“ susikūrimo metu „Galų atletikos asociacija“ stengėsi propaguoti tik airiškas sporto šakas ir draudė savo nariams dalyvauti klubuose, propaguojančiuose „užsienietišką sportą“, tačiau „Celtic“ klubas nepaisė šio draudimo. Be to, ekipa pasirinko žymiai nuosaikesnį pavadinimą, turinti sąryšių tiek su Airija, tiek su Škotija (verta turėti omenyje, kad kiti to meto airių katalikų klubai savo pavadinime turėjo žodį Hibernia – istorinį Airijos vardą – taip akivaizdžiai demonstruodami savo lo-jalumo objektą).

proTesTAnTų ATsAKAs

Vis dėlto škotai ir toliau suvokė „Celtic“ klubą ne kaip integracijos instrumentą, bet visų pirma kaip iššūkį bei grėsmę šalyje dominuojančiai protestantiškajai kultūrai. Tad atsako ilgai laukti neteko.

„Rangers“ klubas buvo suburtas 1872

m. Verta pažymėti, kad gyvavimo pradžioje tai buvo tik sportinė organizacija, neturėjusi jokių religinių ar etninių implikacijų, tačiau „Celtic“ klubo sėkmė lėmė tai, kad „Ran-gers“ ekipa priėmė imigrantų mestą iššūkį ir priskyrė sau pareigą ginti protestantišką unijinę kultūrą. 1912 m. „Rangers“ klubo vadovu tapo Ure‘as Primrose‘as – aktyvus unijos su D. Britanija šalininkas, laisvasis masonas, savo kalbose nevengęs reikšti aršaus priešiškumo airių katalikams. Nuo to laiko „Rangers“ ėmė vykdyti aktyvią antikatalikišką politiką.

Tai, kad „Rangers“ klubas prisiėmė nacionalinės savigarbos bei orumo gynėjų vaidmenį reiškė viena – futbolas tapo are-na, atspindinčia etnoreliginį lūžį Škotijos visuomenėje. Stadionas tapo ritualinio karo tarp abiejų komandų gerbėjų vieta, taip patvirtinant Alano Tomlinsono žodžius, kad stadionas tebėra viena iš tų nedaugelio vietų, kurioje galima nesivaržant išreikšti kolektyvines emocijas, kasdieniame gyve-nime laikomas socialiniu tabu.

eTnorelIgInIs lūŽIs

Vykstant „Old Firm“ derbiams, dėl pergalės kovojama ne tik futbolo aikštėje, bet ir tribūnose, kuriose susikauna dvi al-ternatyvios tapatybės formos. Kaip minėta, svarbiausias vaidmuo čia tenka religiniams skirtumams. Praėjusio amžiaus paskutinio-jo dešimtmečio pabaigoje, kai priešprieša tarp dviejų Glazgo ekipų buvo pasiekusi apogėjų, net 93 procentai „Celtic“ fanų save laikė katalikais, tuo tarpu 73 proc. „Rangers“ fanų teigė esą Škotijos bažnyčios nariai. Trys iš penkių „Celtic“ gerbėjų save laikė airiais ir tik trečdalis škotais. Daugu-ma kitų Škotijos klubų sirgalių buvo škotų tautybės, o 16 proc. save laikė britais. Kiek daugiau nei pusė – 54 proc. – „Celtic“ fanų tuomet pareiškė, kad niekada nežiūrėjo Škotijos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynių, tačiau 52 proc. jų teigė sekantys Airijos rinktinės susitikimus.

„Rangers“ fanų ištikimybę D. Britanijai atsispindėjo faktas, kad net trys ketvirtada-liai jų manė, jog Šiaurės Airija turi išlikti Britanijos sudėtyje. Priešingai, net keturi penktadaliai „Celtic“ gerbėjų buvo įsitikinę, kad Airija turi susivienyti.

Sektoriniai lūžiai puikiausiai atsispindi „Old Firm“ derbių metu, kai tribūnose dažniausiai dominuoja su futbolu visiškai nesusijusios skanduotės. Tarp „Rangers“ sirgalių itin populiarios antikatalikiškos ir antiairiškos dainos. Viena iš tokių dainų, kartkartėmis vadinama neoficialiu „Ibrox“ stadiono, kuriame žaidžia „Rangers“ ekipa, himnu, vadinasi „Bilio vaikinai“. Ši daina dedikuota praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose protestantiškoje East End rajono dalyje veikusios gaujos vadui Williamui „Billy“ Fullertonui:

sveiki, sveiki, mes esame Bilio vaikinai.sveiki, sveiki, jūs galite atpažinti mus

pagal keliamą triukšmą.Mes iki kelių klampojam airių krau­

jyje – pasiduok, arba tu mirsi,

nes mes esame Bilio vaikinai.Gana dažna figūra „Rangers“ fanų dai-

nose yra ir Romos popiežius, kurį smerk-dami protestantai išreiškia katalikiškos kultūros atmetimą.

Be šių priešpriešą alternatyviai tapatybės formai išreiškiančių dainų „Ibrox“ stadiono tribūnose dažnai skamba ir ištikimybę D. Britanijai deklaruojantys himnai, iš jų ir „Dieve, saugok karalienę“. Tribūnose dažnai galima išvysti D. Britanijos vėliavų.

Tuo tarpu „Celtic“ fanų folklore dažnos yra airių pasipriešinimą D. Britanijos kolo-nizacijai menančios dainos, kuriose neretai garbinama Airių respublikonų armija (IRA). Itin populiari yra „Airių sukilėlių“ daina:

ir radijas pranešė, kad dar vienas nu­kautas,

ir jis žuvo su ginklu rankoje.Bet jie nepranešė, kodėl Billy reidas

turėjo mirti,nes jis mirė, kad išsaugotų Airiją.Dėl savo palankumo Airių respublikonų

armijai „Celtic“ fanai kartais netgi būdavo vadinami „sportiniu šios armijos padaliniu“.

Klubų polITIKA

Kaip matome, tiek „Ibrox“, tiek „Celtic Park“ stadionų tribūnose dažniausiai girdi-mos su futbolu visiškai nesusijusios dainos. Veikiau sirgaliai stadioną mato kaip erdvę savo politiniams įsitikinimams reikšti. Verta pastebėti, kad prie etnoreliginio lūžio visuomenėje palaikymo smarkiai prisideda ir pačių klubų vykdoma politika.

Nors į „Celtic“ komandos sudėtį dažnai patekdavo protestantų tikėjimo žaidėjų (vien ko vertas Kenny Dalglishas, 1969-1977 m. įmušęs 167 įvarčius), „Rangers“ ekipa ilgą laiką vykdė sektorinę atrankos politiką. Tos politikos esmė gali būti nu-sakyta žodžiais „katalikams vietos klube nėra“. 1973 m. Davidas Hope‘as turėjo būti paskirtas naujuoju „Rangers“ klubo pirmininku, tačiau ekipos vadovybė greitai atšaukė tokį savo sprendimą, kai paaiškėjo, kad D. Hope‘as yra vedęs katalikę. Tiesa, vėliau sektorinė žaidėjų atrankos politika buvo sušvelninta – klube rungtyniavo ne vienas katalikybę išpažįstantis užsienietis.

1987 m. policija buvo pradėjusi tyrimą po to, kai „Rangers“ žaidėjas Grahamas Robertsas pasibaigus derbio rungtynėms dirigavo sirgaliams, dainuojantiems „Mes esame Bilio vaikinai“. 1994 m., švęsdami pergalę Škotijos pirmenybėse, „Rangers“ ekipos nariai vilkėjo marškinėlius su užrašu: „Pakarkime IRA žmogžudžius“. 1999 m. klubo vicepirmininkas Donaldas Findlay buvo priverstas atsistatydinti, kai televizijos kameros užfiksavo jį dainuojant sektorines dainas po laimėtų Škotijos taurės finalo rungtynių.

Tuo tarpu „Celtic“ klubas 1931 m. turnė Amerikoje metu žaidė ne su Škotijos, o su Airijos vėliava. 1949 m. „Celtic Park“ stadione buvo surengtas D. Britanijos katalikų sąjungos šimtmečio jubiliejus. Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio klubo leidžiamame žurnale „The Celtic View“ buvo reklamuojami airių sukilėlių dainų įrašai, airių nacionalinės šventės bei airių liaudies grupė „The Wolfe Tones“.

Vis dėlto šiandien abu klubai daug rimčiau ėmė žiūrėti į tarpusavio kovas supančią smurto bei neapykantos atmosferą. „Celtic“ klubas 1996 m. pradėjo kampaniją „Vaikinai prieš fanatizmą“, kurios pagrindi-nis edukacinis tikslas yra įskiepyti jaunimui pagarbą kitoms bendruomenėms, nepaisant jų narių tautinės ar rasinės sudėties. Be to, stadione buvo sustiprintas saugumas – pa-sitelkta daugiau policijos pajėgų, sirgalius imta stebėti vaizdo kameromis. Visa tai sumažino smurto proveržių, tiesa, klubai ir toliau stengiasi išlaikyti savo tapatybę. Praėjusiais metais „Celtic“ klubo vadovybė atsisakė sudaryti stadione draudžiamų at-likti dainų sąrašą ir pareiškė, kad airiškos dainos visada bus laukiamos „Celtic Park“ arenoje.

2007 m. gruodis nr. 12 15SPORTAS

sporTInė dVAsIAGeorge Orwell

Pasibaigus trumpai „Dinamo“ futbolo komandos viešnagei, viešai galima išsakyti tai, ką daugelis mąstančių žmonių kalbėjo dar jiems prieš atvykstant: sportas, jeigu šis vizitas turėjo kokios nors įtakos anglų-sovietų santykiams, yra neišsenkantis piktos valios šaltinis ir galėjo juos tik pabloginti.

Netgi dienraščiai nepajėgė nuslėpti, jog bent dvejas iš ketverių žaistų rungtynių lydėjo negera nuojauta. Pasak ten buvusių, rungtynėse su „Arsenalu“ britų ir rusų žaidėjai sukėlė muštynes, o susi-rinkusi minia nušvilpė teisėją. Ryngtynės Glazge, kaip aš buvau informuotas, nuo pat pradžių virto paprasčiausiomis peštynėmis. Galiausiai kilo diskusija – būdinga mūsų nacionalistiniam amžiui – apie „Arsenalo“ komandos sudėtį. Ar iš tiesų tai buvo visos Anglijos rinktinė, kaip teigia rusai, ar tiesiog lygos komanda, kaip tvirtina britai? Ar „Dinamo“ iš tiesų taip netikėtai nutraukė savo turnė, stengda-masi išvengti susitikimo su visos Anglijos rinktine? Kaip įprasta, kiekvienas atsako į šiuos klausimus pagal savo politinius polinkius. Vis dėlto ne visi. Kaip pavyzdį pagiežingų aistrų, kurias sukelia futbolas, susidomėjęs stebėjau rusofiliško news Chronicle sporto naujienų korespondento užimamą antirusišką poziciją ir palaikomą nuostatą, jog „Arsenalas“ nėra visos Angli-jos rinktinė. Be jokios abejonės, ginčas dar ilgai aidės istorijos knygų paraštėse. Tuo tarpu jau matomi „Dinamo“ turo rezulta-tai sukūrė šviežią abipusį priešiškumą.

Ar galėjo būti kitaip? Mane visuomet stebina, kai girdžiu žmones sakant, jog sportas skatina tautų draugiškumą ir, jeigu pasaulio tautos galėtų susitikti futbolo ar kriketo aikštėse, jos neturėtų jokio polinkio kautis mūšio lauke. Net ir nežinodami konkrečių pavyzdžių (tarkime, 1936-ųjų Olimpinių žaidynių), kai tarptautinės sporto varžybos virto neapykantos orgijomis, išvadas galėtume daryti pagal bendruosius principus. Beveik visos šiais laikais praktikuojamos sporto šakos yra konkurencinės. Žaidžiama dėl pergalės, o žaidimas netenka prasmės, jei nesistengiama laimėti. Ant kaimo vejos, kur pats gali pasirinkti komandą be jokių patriotinių sentimentų, žaidžiama dėl malonumo ar mankštos, tačiau vos tik iškyla prestižo ir garbės klausimas, vos tik pajuntama, jog kažkas daugiau nei tu pralaimėjimo atveju jausis pažemintas, sužadinami patys barbariškiausi koviniai instinktai. Tai žino kiekvienas, žaidęs bent jau mokyklos futbolo komandoje. Atvirai kalbant, tarptautiniu lygmeniu sportas tėra karo pamėgdžiojimas. Vis dėlto svarbiausia yra ne žaidėjų elgsena, tačiau žiūrovų nuostatos, o dar svarbiau – nuos-tatos tautų, siuntančių dėl absurdiškų varžybų ir bent jau trumpam rimtai

įtikėjusių, jog bėgiojimas, šokinėjimas ar kamuolio spardymas yra tautos dorybių išbandymai.

Netgi toks laisvalaikio žaidimas kaip kriketas, reikalaujantis daugiau gracijos nei jėgos, gali, kaip matėme, sukelti daug nesutarimų, kilusių dėl smūgiavimo į kūną ir šiurkščios taktikos, kuria rėmėsi Australi-jos komanda, 1921 m. žaidusi Anglijoje. Futbole, kur nukenčia dažnas, o kiekviena tauta turi savo žaidimo stilių, kuris atrodo neteisingas svetimtaučiams, situacija dar prastesnė. Siaubingiausias iš visų yra bok-sas. Vienas iš baisiausių reginių pasaulyje yra baltaodžio ir spalvotojo boksininkų dvikova, stebima įvairialypės auditorijos. Publika, stebinti boksą, visuomet yra at-grasi, o moterų elgesys yra toks, jog, mano supratimu, savo varžybų kariniai daliniai būtent dėl to joms ir neleidžia stebėti. Kad ir kaip būtų, prieš dvejus ar trejus metus, kai savanorių pajėgos ir reguliari kariuomenė surengė bokso turnyrą, buvau paskirtas saugoti salės durų ir man buvo įsakyta neįleisti moterų.

Anglijoje sporto manija yra pakanka-mai stipri, tačiau dar nuožmesnės aistros verda jaunose valstybėse, kur rengiamos varžybos ir nacionalizmas tik neseniai išsivystė. Tokiose šalyse, kaip Indija ar Birma, futbolo rungtynių metu reikalingi tvirti policijos kordonai, siekiant, jog mi-nia neįsiveržtų į aikštę. Birmoje man teko matyti, kaip vienos komandos sirgaliai lemiamą rungtynių akimirką pro policiją įsiveržė į aikštę ir sužalojo varžovų ko-mandos vartininką. Pirmąsias rimtas futbolo rungtynes Ispanijoje prieš 15 metų lydėjo nekontroliuojamos riaušės. Vos tik sužadinami varžymosi impulsai, žaidimo pagal taisykles nuovoka kaip mat išgaruoja. Žmonės nori matyti vieną pusę ant pjedestalo, o kitą – pažemintą, tačiau pamiršta, jog pergalė, pasiekta sukčiaujant arba įsiveržus miniai, yra bevertė. Net ir tuo atveju, kai žiūrovai nekliudo fiziškai, jie stengiasi paveikti rungtynes pritari-mo šūksniais sveikindami saviškius ir trukdydami varžovams švilpimu bei įžeidimais. Rimtas sportas neturi nieko bendro su garbingu žaidimu. Jis sietinas su neapykanta, pavydu, pagyrūniškumu, taisyklių nepaisymu ir sadistišku malo-numu stebint prievartą. Kitaip tariant, tai karas be šūvių.

Užuot paisčius niekus apie švarų, sveiką varžymąsi futbolo aikštėje ir tą nuostabią rolę, kurią Olimpinės žaidynės atlieka sutelkdamos tautas draugėn, pravarčiau būtų išsiaiškinti, kaip ir kodėl iškilo šis modernusis sporto kultas. Daugu-ma žaidimų, kuriuos praktikuojame, kilę iš senovės, tačiau nepanašu, jog sportas nuo romėnų laikų iki devyniolikto amžiaus būtų vertintas labai rimtai. Netgi Anglijos vidurinėse mokyklose žaidimų kultas prasidėjo tik praėjusio amžiaus pabaigoje. Dr. Arnoldas, paprastai laikomas mo-

derniosios vidurinės mokyklos įkūrėju, žaidimus traktavo kaip laiko švaistymą. Vėliau daugiausiai Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose žaidimai buvo paversti dosniai finansuojamu užsiėmimu, pajėgiančiu pri-traukti plačias minias ir sužadinti laukines aistras, ir kaip infekcija išplito iš šalies į šalį. Plačiausiai pasklido aršiausios sporto šakos, tokios, kaip futbolas ir boksas. Nėra abejonės, kad ši plėtra susijusi su kylančiu nacionalizmu, kitaip tariant, su pamišėlišku moderniuoju įpročiu identi-fikuoti save su didesnės galios vienetu ir viską matyti kaip kovą dėl prestižo.

Be to, tikėtina, jog organizuoti žaidimai labiau klestės miesto bendruomenėse, kur vidutinis žmogus gyvena pakankamai sėslų ar bent jau uždarą gyvenimą ir neturi daug progų kūrybingam darbui. Kaimo bendruomenėje berniukas arba jaunuolis didžiąją dalį perteklinės ener-gijos išeikvoja vaikščiodamas, plaukio-damas, mėtydamasis sniegu, laipiodamas po medžius, jodinėdamas arkliais ir nere-tai būdamas žiaurus gyvūnams, kaip kad žvejyboje, gaidžių peštynėse ar žiurkių gaudynėse. Dideliame mieste privaloma įsitraukti į grupinius užsiėmimus, siekiant išlieti fizinę energiją ar patenkinti sadis-tinius impulsus. Londone ir New Yorke žaidimai traktuojami taip pat rimtai kaip Senovės Romoje ar Bizantijoje, tačiau

Laura Grybkauskaitė „Satyra“. 2006

„sKAITyTI“ ŽAIdImą

Viduramžiais jie nebuvo maišomi su politika ar grupine neapykanta, nors ir buvo fiziškai dar brutalesni. Norint dar padauginti šiuo metu pasaulyje ir taip gausios nesantaikos, sunku būtų sugalvoti geresnį būdą nei surengti seriją futbolo rungtynių tarp žydų ir arabų, vokiečių ir čekų, indų ir britų, rusų ir lenkų, italų ir jugoslavų, kurias stebėtų 100 000 skirtingų tautybių žiūrovų. Žinoma, aš netvirtinu, jog sportas yra viena iš pagrindinių tarp-tautinio varžymosi priežasčių; plataus masto sportas, mano nuomone, yra tik dar vienas padarinys priežasčių, sukėlusių nacionalizmą. Vis dėlto situacija tik pabloginama, jei siunčiama komanda, sudaryta iš vienuolikos vyrų ir pava-dinta nacionaliniais čempionais, į kovą su varžovų komanda abiems pusėms leidžiant suprasti, jog pralaimėjusi nacija netenka garbės.

Dėl to aš viliuosi, jog mes neatsaky-sime į „Dinamo“ vizitą siųsdami britų komandą į SSRS. Jeigu privalome tai pada-ryti, tuomet siųskime atrarūšę komandą, kuri neabejotinai bus sumušta ir nepre-tenduos į visos Britanijos reprezentaciją. Egzistuoja užtektinai realių priežasčių nerimui ir neturėtume jų gausinti drąsindami jaunus vyrus spardyti vieni kitiems blauzdas priešais riaumojančius įsiutusius žiūrovus.

1945

Žaidžiančiam futbolininkui aikštė nėra „objektas“, t.y. abstrakti sąvoka, kurią galima įsivaizduoti daugybe požiūrių ir kuri reiškia tą patį, įvykus akivaizdiems aikštės pokyčiams. Ji apima jėgos lini-jas („aikštės linijas“, „baudos aikštės“ linijas) ir yra suskirstyta sektoriais (pvz., „gynyba“), kur reikalaujama elgtis tam tikru būdu ir kur inicijuojamas ir kreipia-mas žaidimas, tarsi pats žaidėjas jo neįsisąmonintų. Aikštė nėra tai, kas jam žinoma, bet reiškiasi kaip imanentinė jo praktinių intencijų dalis; žaidėjas susilieja su ja į viena ir jaučia, tarkime,

„įvarčio“ kryptį lygiai taip pat tiesiogiai, kaip vertikalią ir horizontalią savo kūno padėtį. Maža pasakyti, jog sąmonė gyvena šioje aplinkoje. Šiuo momentu sąmonė yra ne kas kita, kaip aplinkos ir veiksmo dialektika. Kiekvienas žaidėjo manevras keičia lauko pobūdį ir brėžia naujas jėgos linijas, o išplėtojamas ir at-liekamas iki galo veiksmas rutuliojasi ir savo ruožtu keičia fenomenalų lauką.

Maurice Merleau­PontyPagal P. Bourdieu, J. D. Wacquant,„Įvadas į refleksyviąją sociologiją“Clarence H. White „Lietaus lašai”. 1903

2007 m. gruodis nr. 1216 SPORTAS

JuodosIos sporTo ŽVAIgŽdėsApie juodaodžius yra daug fantastiš-

kiausių legendų. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pasakojama apie fenomenus, apdovanotus neįtikėtinais sugebėjimais. Žmogus-antilopė, basas nubėgantis 100 metrų per 9 sekundes, žmogus-spyruoklė, iššokantis 3 metrus į aukštį.

Tačiau legendos palieka legendomis. Tikėti reikia faktais. Apie keletą įdomesnių norisi pakalbėti.

Trečdalis Afrikos dar neturėjo menkiau-sio supratimo apie fizinę kultūrą, kai buvo sukurta absurdiška teorija apie rasinį negrų ribotumą sporte. Negras – boksininkas! Taip! Bėgikas! Žinoma! Bet tenisininkas, krepšininkas, futbolininkas – ne! Pastarosios sporto šakos neva neatitinkančios jų prigim-ties.

Iš tikrųjų boksas buvo ir dar, matyt, ilgai liks labiausiai negrų jaunuolius viliojanti sporto šaka.

Imponuojantis, triukšmingų sensacijų pilnas juodaodžių boksininkų sąrašas. Jau 18 amžiuje „juodasis teroras“ buvo tarsi bokso prologas. Ričmondas (1763-1829), Tomas Malineksas (1748-1818), Džekas Džonsonas, Džinas Lujis, Rojus Robinsonas – geriausieji. Juos sekė nauji: Floidas Patersonas, Sonis Lis-tonas, vėliau – Kasijus Klėjus. Didysis Klėjus! Hanoje ir Konge, Sudane ir Mozambike trejų metų bambliai jo vardą ištaria lyg maldą.

Pirmą kartą devyniolikmetis Klėjus sublizgėjo 1960 metų Olimpinėse žaidynėse Romoje. Labai greitai tapo profesionalu. Nuvainikavo visus, pradedant absoliučiu sunkaus svorio pasaulio čempionu.

Staigus Klėjaus, arba Muchamedo Alio, pasisekimas slypi įgimtose jaunuo-lio savybėse – nepaprastame vikrume, reakcijoje. Be abejonės, neapsieinama be atkaklių treniruočių, kurių krūvis nemažas. Žinovai teigia, kad Klėjus dar nepasiekė savo apogėjaus. Galimybės neišnaudotos. Deja... Pereitų metų birželio 20 dieną bok-sininkas gavo šaukimą vykti į veikiančiąją amerikiečių armiją Vietname. Dėl religinių įsitikinimų atsisakė. Teismas Klėjų nubaudė 5 metais kalėjimo arba 1000 dolerių bauda.

Atėmė visus titulus, ir pasaulio čempiono vieta liko laisva. Dėl jos kovos kiti keturi negrai.

Sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės. Bilis Raselas, Oskaras Robertsonas – ne-pralenkiami savo meistriškumu krepšinio virtuozai. O garsieji Globtrotersai iš Har-lemo?! Virtuoziškumas beveik fantastiškas... Amerikiečių numylėtinis tenisininkas ilga-kojis Asis yra geriausioje formoje, kelyje į pasaulinę karjerą.

Pagaliau futbolas. Čia galima apsistoti ilgėliau.

Kairysis puolėjas Josė de Andradė pirma-sis atkreipė į save dėmesį. Iškovojo olimpinio čempiono vardą, o 1930 metais pripažintas geriausiu pasaulio futbolininku.

Pasaulis išmoko vertinti juodaodžių futbolininkų meistriškumą. Bėgo metai, į futbolo istoriją buvo įrašyti nauji vardai. Leonidas, Julinko, Berbosa, Džalma, Santo-sas, Didis...

Šiandien geriausias juodasis futbolo perlas – Edisonas Arantesas de Nascimen- to, arba Pele. Kas jis, nereikia aiškinti, lygiai kaip ir to vaidmens, kurį Brazilija suvaidino pasauliniame futbole. Brazilijos reprezentacinės komandos sudėtyje – 7 juodaodžiai.

Kai antroji garsenybė aštuoniolikametis Eusebijas de Silva Fereira atvyko į Lisaboną, „Benfiką“ treniravo Bela Gutmanas. Gutma-nas jau tada suprato, kokį turtą jis turi. Visas jėgas ir dėmesį jis paskyrė šiam futbolininkui ir sulaukė pelnyto atpildo.

Dabar niekam nepaslaptis, kad negrai futbolininkai turi charakteringas fizines savybes – vikrumą, ištvermę, įgimtą judesio lengvumą.

Daugelis juodojo kontinento talentų pasiekia stulbinančių rezultatų.

JAV rinktinės turi būti dėkingos negrams už daugelį garsių pergalių. Negrai sudaro didelę amerikiečių olimpinių komandų dalį. Deja, skindami laurus, puošiančius Amerikos galvą, jie nesusilaukia dėkingumo. Vienas žymiausių pasaulio bėgikų, trijų puikių rekordų autorius Džesis Ovensas gyvenimą

fuTbolAs yrA dAugIAuJoseph Ratzinger

Šiomis 1978-ųjų birželio dienomis už-metę akį į laikraščius arba į radijo ir televizi-jos programas, kone iškart galime konstatuo-ti, kad esama dominuojančios temos – tai pasaulio futbolo čempionatas. 1970-ųjų čempionate – padedant televizijai – dalyvavo septyni šimtai milijonų žmonių; šiuokart jų bus tikrai dar daugiau. Futbolas tapo glo-baliu įvykiu, kuris, įveikdamas bet kokias sienas, visame mūsų žemės rutulyje suvienija žmones, užkrėsdamas juos ta pačia dvasios būsena, vienodomis viltimis, baimėmis, aistromis ir džiaugsmais. Vargu ar kuris nors kitas įvykis pasaulyje gali pasiekti panašaus masto poveikį. Tai rodo, kad čia turėtų būti užkabinti pirmapradiški žmogiški dalykai, ir kyla klausimas, kur glūdi šio žaidimo jėgos pagrindas? Pesimis-tas atsakytų, esą tai tas pats, kaip senovės Romoje, – masių šūkis skelbia: panem et circenses. O juk iš duonos ir žaidimų sudary-tas tik jokių aukštesnių tikslų nebežinančios, dekadentiškos visuomenės gyvenimas. Tačiau net jei ir priimtume šį atsakymą, jo anaiptol nepakaktų. Reikėtų darsyk paklausti: kuo gi patraukia šis žaidimas, kuris yra toks pat svarbus kaip ir duona? Galėtume atsakyti vėl atsigręžę į senąją Romą, kurios šaukimasis „duonos ir žaidimų“ iš tikrųjų teišreiškęs troškimą gyventi rojuje, – sotaus gyvenimo be rūpesčių, pilnatviškai laisvo gyvenimo troškimą. Mat „žaidimas“ galiausiai ir reiškia visiškai laisvą vyksmą, be jokio tikslo ir reikalo, bet vis dėlto įtempiantį ir išsunkiantį visas žmogaus jėgas.

Žinoma, visa tai gali sugadinti verslo dva-sia, kuri futbolo visumą pajungia nykiai pini-go tikrovei, ir iškreipia žaidimą, paversdama jį industrija, kuri sukuria bauginamo dydžio regimybės pasaulį. Tačiau ir toks pasaulis negalėtų egzistuoti, jei nebūtų pozityvaus žaidimą grindžiančio pagrindo: pratinimosi (Vorübung) gyventi ir gyvenimo peržengimo prarastojo rojaus link. Abiem atvejais susi-duriame su laisvės disciplinos paieškomis, – prisiimant taisykles pratinamasi būti vieni su kitais, vieni prieš(ais) kitus ir sugyventi su savimi pačiais. Jei mes šitai apmąstytume, galbūt galėtume iš žaidimo naujai išmokti

baigė skurde. Rasinė negrų diskriminacija paliečia sportininkus ir dabar. Sportininkai myli savo skriaudžiamą tautą, jie nusiteikę ryžtingai. Kaip atrodys amerikiečių olimpinė komanda Mechike, jeigu negrai sportininkai įvykdys savo grasinimą – atsisakys dalyvauti

gyventi. Juk žaidime atsiskleidžia pamatinis dalykas: žmogus gyvas ne viena duona, ir duonos pasaulis ir tikrųjų tėra pirmas laiptelis kopiant į tikrą žmogiškumą, į laisvės pasaulį. O laisvė juk gyvena dėka taisyklės (regel), disciplinos, kuri išmoko buvimo vienų su kitais ir tikro buvimo vienų prieš(ais) kitus, išmoko nepriklausyti nuo išorinės sėkmės bei savivalės ir šitaip tikrai tapti laisvam. Žaisti gyvenimą: jei mes žvelgtume giliau, tai fut-bolo aistrų pasaulio fenomenas galėtų mums suteikti šį tą daugiau nei vien pramogą.

iš vokiečių kalbos vertė Antanas Meilūnas

Šia prasme žaidimas būtų tarsi mėginimas sugrįži į rojų: pasitraukimas iš pavergiančios kasdienybės tikrovės (Ernst) ir kasdienio gyvenimo rūpesčių į laisvą rimtį to, kas neprivalo būti ir todėl yra gražu. Todėl tam tikra prasme žaidimas peržengia kasdienį gyvenimą; tačiau visų pirma, ypač vaiko atveju, jis pasižymi kitkuo: žaidimas yra įpratimas (Einübung) gyventi. Jis simbolizuoja patį gyvenimą ir, galima sakyti, užbėga jam už akių laisvai jį komponuodamas. Man regis, futbolas labiausiai ir patraukia tuo, kad ypač įtikinamai sujungia šiuos du aspektus. Iš pradžių jis priverčia žmogų save patį taip pajungti disciplinai, idant per treniruotes įstengtų suvaldyti save, per suvaldymą – įgytų pranašumą, o per pranašumą – laisvę. Tačiau po to jis daugiausiai moko žmogų disciplinuoto buvimo vienų su kitais (Mi­teinander); kaip komandinis žaidimas jis priverčia savastį įjungti į visumos tvarką. Jis suvienija per bendrą tikslą: kiekvieno paskira sėkmė ir nesėkmė glūdi visumos sėkmėje ar nesėkmėje. Ir galiausiai futbolas moko garbingos kovos vienų prieš kitus (Ge­geneinader), kai bendros taisyklės, kurioms paklūstama, lieka varžovus jungiančiu ir vienijančiu dalyku, o ir žaidybiškumo laisvė, jei ją teisingai suvokiame, žaidimo vienų prieš kitus tikrovę vėl perkeičia į užbaigto žaidimo laisvę. Žiūrėdami žmonės identifi-kuojasi su žaidimu ir žaidėjais, ir šitaip patys dalyvauja buvime vienų su kitais ir vienų prieš kitus, žaidimo tikrovėje ir jo laisvėje. Žaidėjai tampa jų pačių gyvenimo simboliu, ir tai turi grįžtamąjį poveikį. Jie žino, kad žmonės juose atranda savo pačių atvaizdą ir patvirtinimą.

Edv

ard

Mun

ch „

Susid

ūrim

as er

dvėje

“. 18

99

Egon Schiele „Stovintis nuogas vyras, iškėlęs ranką“. 1910

joje, solidarizuodamiesi su savo tautiečiais! Ir kai Afrika įveiks savo amžių atslikimą,

ar nesuplauks į ją didžiuma olimpinio aukso!

iš užsienio spaudos „nemunas“, 1968 m. nr. 1