sportas nr6 (2014m)

4 p.

8 p.

18 p.

21 p.

Nr. 6 (985) 2014 RUGSĖJIS

PATINKA IŠŠŪKIAI

Europos dviračių treko jaunių čempionė Edita Mazurevičiūtė labiausiai mėgsta dalyvauti varžybose, kuriose jaučia didelę konkurenciją. „Kai nėra rimtų varžovių, visiškai neįdomu“, – teigia sportininkė. 9 p.

www.sportas.info

Rio link – tvirtais grybšniais. 3 p.

Nr. 6 (985) )) ) )) )) ) )))))) )) ) )) )))))))))))))))

PATIŠŠŪ

POKALBIS

TALENTAI

SUKAKTYS

VEIDAS

Baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Romas Petrukanecas mano, kad į 2016 m. olimpiadą pateks šeši Lietuvos irkluotojai.

Po sunkios traumos atsigavęs Lietuvos motokroso čempionas 16-metis Arminas Jasikonis meistriškumo paslapčių semiasi Belgijoje.

50-metį atšventęs Lietuvos futbolo rinktinės strategas Igoris Pankratjevas neslepia – baigęs žaidėjo karjerą jis mokėsi gyventi iš naujo.

Vieno talentingiausių Lietuvos tenisininkų Luko Mugevičiaus tobulėjimo paslaptis – ilgos ir sunkios kasdienės treniruotės. PRIEŠ AKIS –

NAUJI KELIAI

Elija

us K

niež

ausk

o nu

otr.

Įspūdingą trofėjų kolekciją sukaupęs lengvaatletis Virgilijus Alekna apsisprendė – šis sezonas jam bus paskutinis su disku ran-kose. Tad dabar jam prieš akis – nauji keliai. Į V. Aleknos gyvenimą ir karjerą pažvelgėme jo artimiausių žmonių akimis.12 p.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGSĖJIS

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 655 39 470Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 6Nė vienam iš daugiau nei 30 Lietuvos lengvaatlečių nepavyko iškovoti medalio Šveicarijos mieste Ciuriche vykusiame Europos čempionate.

Aukščiausiai pakilo šeštąją vietą užėmusi disko metikė Zinaida Sendriūtė.„Pirmuosius savo metus NBA prisiminė Šarūnas Marčiulionis, sakydamas kalbą per iškilmes, kuriose jis buvo priimtas į Krepšinio šlovės muziejų.

IMTYNININKAI

ŠACHMATININKĖS

IRKLUOTOJAI

TINKLININKĖS

Pasaulio jaunimo imtynių čempionate Kroatijoje graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje iki 130 kg Mantas Knystautas iškovojo sidabrą. Moterų imtynių turnyre Danutė Domikaitytė (iki 67 kg) laimėjo bronzą.

Lietuvos moterų rinktinė iškovojo B grupės aukso medalius Norvegijoje vykusioje šachmatų olimpiadoje. Bendroje įskaitoje lietuvės tarp 136 komandų užėmė 18-ąją vietą. Mūsų šalies vyrai fi nišavo 49-i iš 177 šalių.

Lietuvos irklavimo porinės dvivietės įgula 17-metis Dovydas Nemeravičius ir 16-metis Armandas Kelmelis iškovojo sidabro medalius Vokietijoje vykusiame pasaulio jaunių (iki 19 m.) irklavimo čempionate.

Geriausia Lietuvos paplūdimio tinklinio pora Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė Rytų Europos čempionato „Russia Open“ turnyre Sankt Peterburge iškovojo aukso medalius. Lietuvės šiose varžybose laimėjo visas dvikovas.

Rūta Meilutytė per vieną savaitę šventė pergales dviejuose žemynuose. Lietuvos plaukimo princesė iškovojo du aukso medalius Nandzingo jaunimo olimpinėse žaidynėse, o po to iš Kinijos perskrido į Vokietiją ir Berlyne tapo Europos čempione.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

Aukščiausiai pa

„Buvau balta varna komandos „Golden State Warriors“ persirengimo kambaryje. Mano pasaulis buvo kitoks. Namuose ledukus naudojome tik viskiui. Dviejų buvo per mažai, o trijų – per daug. Kai patekau į persirengimo kambarį, pamačiau ledą maišeliuose, kibirėliuose, ledas buvo visur.“

Dėl ilgamečio Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ tinklinio trenerio Valerijaus Gundajevo mirties reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

Lietuvos tinklinio federacija

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGSĖJISRRUGUGSĖSĖJIJISS20201414 RRUGUGSĖSĖ

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Pirmą kartą Lietuvos plaukimo istorijoje per Europos čempionatą taip sėkmingai pasirodė ir Lietuvos plaukikai. Rūta Meilutytė tapo 50 m plaukimo krūtine rungties čempione, vieną sidabro (50 m krūtine) ir du bronzos (100 m ir 200 m krūtine) medalius iškovojo Giedrius Titenis. Finale lenktyniavo ir Danas Rapšys (5-oji vieta 200 m nugara) bei abi vyrų estafečių komandos (4 x 100 m laisvuoju stiliumi ir kombinuotu būdu), užėmusios septintąsias vietas.

Čempionate po du kartus Lietuvos rekordus gerino peteliške plaukęs (parengiamajame plaukime ir pusfi nalyje) Tadas Duškinas bei Giedrus Titenis (pusfi nalyje ir fi nale), plaukikai pasiekė ir savo asmeninių rekordų.

Kaip būtų galima paaiškinti tokią sėkmę? – paklausėme Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. trenerio anykštėno Žilvino Ovsiuko. Europos čempionato plaukimo varžybose Lietuvai atstovavo aštuoni vyrai ir dvi moterys. Komandoje buvo keturi Amerikoje studijuojantys ir keturi Lietuvoje besitreniruojantys ir besimokantys plaukikai, o Rūta Meilutytė ir Eva Gliožerytė gyvena ir treniruojasi Plimute. Pagrindinis mūsų tikslas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės.

ŽVILGSNIS Europos čempionate Berlyne Lietuvai atstovavo ir keturi JAV studijuojantys sportininkai.

To tikslo siekiame žingsnis po žingsnio. Pora metų buvo skirti ieškojimams, šį tą keitėme, žiūrėjome, atrinkome plaukikus. Dabar jau koncentruosimės į branduolį, kuris rengsis olimpinėms žaidynėms. Ieškome kuo daugiau specialistų, galinčių mums padėti profesionaliai rengti komandą.

Jūsų mokinys G. Titenis teigė, kad jis nesitikėjo tokio puikaus pasirodymo, o kaip jūs?Didžiausias viltis siejome su jo pasirodymu 100 m distancijoje plaukiant krūtine, tačiau čempionatas parodė, kad jis gali puikiai rungtyniauti ir 200 m distancijoje. Na, o 50 m nuotolis – gana įnoringas: sportininkas gali būti ir pirmas, ir paskutinis. Mažiausia klaidelė gali viską apversti aukštyn kojomis.G. Titenis čempionatui buvo gerai pasirengęs, tik galbūt per vienas varžybas jis nesitikėjo laimėti trijų medalių, dėl kurių reikėjo labai stipriai pakovoti.

Visi keturi medaliai laimėti plaukiant krūtine. Žvelgiant į istoriją, mūsų šalies legendiniai plaukikai – Arvydas Juozaitis, Lina Kačiušytė, Robertas Žulpa – taip pat lenktyniavo plaukdami krūtine. Tad Išvada aiški: Lietuva – plaukikų krūtine kraštas?Ne tik. Plaukdami krūtine, gerus rezultatus rodo ir mūsų vyrai, ir moterys. Nėra daug šalių, kur plaukikai vyrai ir moterys to paties

stiliaus rungtyje laimėtų medalių. O mums tai pavyksta padaryti ir tai dar labiau sustiprina gražias mūsų tradicijas, išreiškia pagarbą mūsų plaukikams. Progresuoja ir kitais stiliais rungtyniaujantys plaukikai. Iki medalio nedaug trūko nugara plaukiančiam D. Rapšiui, jis turi dar daug rezervo. Gera mūsų vyrų estafetės komanda. Jai atstovavo tik keturi sportininkai, tačiau yra ir atsarginių – tarkime, Simonas Bilis galėjo sėkmingai pakeisti Mindaugą Sadauską, auga talentingas Povilas Strazdas, Nandzinge per olimpinį jaunimo festivalį laimėjęs medalį.

Lietuvos plaukimo komanda Berlyne buvo vieninga, ar kuriam nors plaukikų turėjote priekaištų?Ne, didžiuojuosi visais plaukikais. Jie visi buvo kaip vienas kumštis, vienas kitą palaikė.

Ar čempionate pateisino viltis Amerikoje studijuojantys M. Sadauskas, S. Bilis, Tadas Duškinas ir Igoris Kozlovskis?Į Ameriką sportininkai važiuoja dėl vienos priežasties – ten apmokamas mokslas, sportininkai gauna stipendiją. O visa kita – jau mūsų rūpestis, kad jie iki sezono pabaigos pasiektų gerus rezultatus. Šiek tiek vilčių nepateisino I. Kozlovskis.

Ar po sėkmingo pasirodymo Berlyne pagausės plaukikų baseinuose?Plaukimo baseinas nėra guminis,

neišsitemps. Dabar turėtų gerėti plaukimo kokybė.

Apetitas atsiranda bevalgant, gruodžio 3–7 d. Katare vyks trumpojo baseino pasaulio čempionatas. Ar įsibėgėję ir ten nesustosite?Mūsų planai mažajame baseine kiti, žiūrėsime, kad nenukentėtų pasirengimas olimpinėms žaidynėms. Šiuo metu negaliu pasakyti, kas Lietuvai atstovaus Katare.

Esate Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. treneris, kaip manote, ar gausi Lietuvos plaukikų komanda bus Rio de Žaneire ir ar pretenduosite laimėti medalių?Laimėti medalių nori visos šalys. Visi nestovi vietoje, progresuoja, todėl negalime ir mes sustoti. Prieš olimpines žaidynes 2015 m. vyks pasaulio čempionatas. Kas į jį pateks, galima sakyti, kad pateks ir į olimpines žaidynes, nes normatyvai panašūs. Į olimpines žaidynes plaukikai gali patekti tik įvykdę A normatyvą, o jis per pasaulio čempionatą garantuoja vietą 24-uke. Plaukikai, kurie įvykdys B normatyvą, galimybių patekti į olimpines žaidynes neturės.Manau, kad į Rio de Žaneirą kelialapius turėtų iškovoti mūsų vyrų estafečių komandos, nors tai padaryti bus labai sudėtinga. Į olimpines žaidynes turėtų patekti ir pagrindiniai mūsų plaukikai, dalyvavę Europos čempionate.

sOdtpPr4

Lietuvos plaukikai iš europos čempionato

Berlyne parsivežė

keturis medalius. Čempionės

trofėjų iškovojo

iškovojo Rūta Meilutytė,

vieną sidabro ir du bronzos apdovanoji-

mus – Giedrius Titenis.

RIO LINK – TVIRTAIS GRYBŠNIAISPo sėkmingiausio Europos čempionato šalies plaukimo rinktinė visą dėmesį skirs pasirengimui olimpiadai

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

Rinktinės treneris Ž. Ovsiukas – su Europos čempionate medalius iškovojusiais G. Titeniu ir R. Meilutyte.Elijaus Kniežausko nuotr.



Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo sezonas baigiasi. Liks tik tradicinė tarptautinė „Galvės“ regata, kuri įvyks rugsėjo 7 d. Trakuose. Šiemetis sezonas sportininkams buvo permainingas, nors iškovota ir nemažai įvairių spalvų medalių įvairiose amžiaus grupėse.

Apie sezoną kalbėjomės su buvusiu baidarininku, 2002 m. Pasaulio taurės laimėtoju, pasaulio ir Europos čempionatų bronzos medalių laimėtoju, o dabar Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (LBKIF) generaliniu sekretoriumi Romu Petrukanecu.

Kaip vertinate šį sezoną? – paklausėme R. Petrukaneco.Sezonas buvo neblogas. Iš visų varžybų grįžome su medaliais. Per Europos čempionatą bronzos medalius dviviečių baidarių varžybose pelnė Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas, pasaulio čempionate bronzą iškovojo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, pasaulio jaunimo (iki 23 m.) ir pasaulio studentų čempionu tapo Henrikas Žustautas, o Nandzingo jaunimo olimpinių žaidynių ir Europos vicečempionu tapo ir pasaulio jaunių bronzą iškovojo Vadimas Korobovas. Šie sportininkai apdovanojimus pelnė įveikę 200 m distanciją. Pirmą kartą baidarių ir kanojų irklavimo istorijoje aukso medalį jaunimo grupėje (iki 23 m.) iškovojo H. Žustautas, nes šios amžiaus grupės planetos čempionatus Tarptautinė baidarių

ir kanojų irklavimo federacija pradėjo rengti tik nuo praėjusių metų. Dabar iš visų varžybų, kokios tik vyksta pasaulyje, esame parsivežę medalių. Vilniečio trenerio Kazimiero Rėksnio auklėtinis H. Žustautas nudžiugino ir įspūdingu rezultatu – 200 m distanciją jis įveikė per 38,27 sekundės. Taip greitai pasaulyje šio nuotolio dar niekas nebuvo įveikęs... Tuo metu jis buvo pasaulio rekordininkas, tačiau Maskvoje per pasaulio čempionatą 200 m atkarpą olimpinis čempionas rusas Jurijus Čebanas įveikė keliomis sekundės dalimis greičiau ir iš mūsų kanojininko atėmė rekordą. Dabar H. Žustauto rezultatas pasaulyje yra antras. Sudaromi atskirų distancijų irkluotojų, kurie nuotolius įveikia greičiausiai, dešimtukai. Kai H. Žustauto pavardė atsirado priekyje, jis iš karto atkreipė į save dėmesį. Visus Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo entuziastus apėmė begalinis džiaugsmas. Praėjusiais metais J. Šuklino rezultatas, pasiektas Kazanėje per universiadą, dešimtuke buvo trečias ar ketvirtas.

Ar būtų galima teigti, kad H. Žustautas – šio sezono atradimas?Taip. Jeigu Henrikas pasiekė tokį fantastišką rezultatą, manau, jis ateityje gali dar greičiau irkluoti. Vilnietis išsiskyrė ir anksčiau: tapo Europos jaunių vicečempionu, o kai perėjo į vyresniųjų grupę – buvo šeštas, šiemet Europos jaunimo čempionate – penktas.

POKALBIS ROMAS PETRUKANECAs mano, kad laukia įdomi Jevgenijaus Šuklino ir Henriko Žustauto kova.

„Kanojų irklavimas – sunki, nemoteriška rungtis. Vis dėlto jeigu jos norima – neuždrausi. Mūsų kanojininkėms norisi pasakyti: parodykite, ką galite, ir mes jums padėsime. Mes turime tikrai nemažą savo rinktinę ir ją reikia išlaikyti.

Dabar galimybės gerokai sumažėjo: jeigu esi sprinteris, iš esmės gerai irkluoti 1 000 m distancijos neįmanoma.

Kada prasidės atranka į olimpines žaidynes?Kitąmet per pasaulio čempionatą Milane ir 2016 m., kai dar vyks Europos irkluotojų atranka. O ji gana sunki. Tarkime, kanojininkų iš pasaulio čempionato į Rio de Žaneirą pateks tiktai šešios bet kokios dvivietės, aštuoni vienvietininkai baidarininkai ir septyni kanojininkai, o iš Europos atrankos varžybų – dar du vienviečių meistrai. Dėl kelialapių kovos Australijos, Afrikos, Amerikos ir Azijos žemynų sportininkai. Olimpinėse žaidynėse dalyvaus labai mažai baidarininkų ir kanojininkų. Dviviečių baidarių varžybose dėl medalių kovos tik 12 įgulų, panašus skaičius bus ir kanojų komandų. Paradoksalu: tribūnose kovą stebi daugiau kaip 30 tūkst. žiūrovų, iškasami specialūs kanalai, kainuojantys nežmoniškus pinigus, brangi infrastruktūra, o fi nale kovoja tiek nedaug valčių...

Kodėl J. Šuklinas savo ilgametį trenerį Vasilijų Suchorukovą išmainė į pasaulio ir Europos čempioną Raimondą Labucką?Jie abu išsiskyrė praėjusių metų rudenį. V. Suchorukovas – klubo treneris. Kiek žinau, buvo bandoma tartis, kad su Jevgenijumi dirbtų abu treneriai, bet jie to nesugebėjo suderinti ir tada su Vasilijumi buvo atsisveikinta. Kai visaginietis J. Šuklinas iš stovyklų grįžta namo, jam padeda Raimondas,

Alfredo Pliadžio nuotr.LBKIF GENERALINIS SEKRETORIUS ROMAS PETRUKANECAS

GALIME TURĖTI ŠEŠIS OLIMPIEČIUSH. Žustautas labai gerai pasirengė šiemečiam pasaulio čempionatui, irkluodamas pakeitė savo metodo šabloną ir rungtyniavo visiškai kitaip nei prieš tai vykusiose varžybose.

Tad dėl vieno kelialapio į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes varžysis du pajėgūs Lietuvos kanojininkai – J. Šuklinas ir H. Žustautas. Kam nusišypsos laimė?Tai tikrai klasikinė situacija: yra labai stiprus pirmasis numeris ir atsiranda ypač stiprus jaunas ir smarkiai progresuojantis žmogus. Po poros metų jiems reikės atsisėsti ant vienos kėdės. Jevgenijus taps dar vyresnis (bus 31-ų) ir sunkesnis, o Henrikas – brandesnis (jam bus 22-eji) ir stipresnis. Susirungs skirtingų kartų sportininkai, juos ta kova motyvuos dar daugiau treniruotis. Šioje rungtyje turime du stiprius kanojininkus ir per bet kokias varžybas galime tikėtis gerų rezultatų.

Gal norint neprarasti dviejų stiprių kanojininkų H. Žustautą reikėtų sodinti į dvivietę kanoją?Sunkiai tikėtina, nes Henrikas netinka dvivietei, yra daugiau vienvietininkas. Dabar, kai turime dvi olimpines rungtis, – sprintą ir 1 000 m, sportininkas turi nuspręsti, kurioje distancijoje rungtyniaus. Henrikui ir Jevgenijui, kurių specializacija – sprintas, būtų sudėtinga irkluoti 1 000 m nuotolį. Anksčiau buvo 500 m ir 1 000 m nuotoliai, tad sportininkus buvo galima „permesti“, nes abi distancijos daugmaž panašios.

Šių metų pasaulio čempionate ant garbės pakylos iš Lietuvos

sportininkų kopė tik J. Šuklinas.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGSĖJIS

Vitoldas Masalskis mano, kad Lietuvos rinktinės stiprybė – po du lygiaverčius žaidėjus beveik visose pozicijose 6p..

o per treniruočių stovyklas užsienyje – rinktinės vyr. treneris Egidijus Gustas.

Ar šiemetis pasaulio čempionatas Maskvoje buvo sklandus?Gana sklandus, geranoriškas ir visavertis. Mes prie politinės situacijos labai arti prisiliečiame tuo atžvilgiu, kad visą žiemą per pratybas Portugalijos treniruočių centre draugaujame su Rusijos baidarininkais ir kanojininkais. Politika sportininkams – antraeilis dalykas, per čempionatą Maskvoje plevėsavo ir Rusijos, ir Ukrainos vėliavos, jokių politinių motyvų nesijautė. Čempionate dalyvavo 950 sportininkų, atstovavusių 75 šalims, o praėjusiais metais – daugiau kaip 90 šalių sportininkai. Rusijoje būna problemų dėl vizų ir tai sutrukdė kai kurioms šalims atvykti į čempionatą, transportuoti valtis.

Pirmą kartą pasaulio čempionate dalyvavo ir viena Lietuvos kanojininkė – 19-metė šiaulietė Rūta Dagytė. Kokios tolesnės moterų kanojų plėtros galimybės Lietuvoje?Rūtai čempionatas susiklostė nesėkmingai, po atrankos plaukimo, pasvėrus valtį, trūko 10 gramų, ir šiaulietė buvo diskvalifi kuota. Mes kanojininkių moterų neplanavome vežtis, tačiau Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija turi moterų kanojų irklavimo plėtros programą, tad sportininkės buvo pakviestos į čempionatą, už jas viskas buvo sumokėta.Kanojų irklavimas – tai suteikta nauja viltis moterims, kad ši rungtis galbūt bus įtraukta į 2020 m. olimpinių žaidynių programą. Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija Tarptautiniam olimpiniam komitetui turės įrodyti, kad moterų kanojų irklavimo vienviečių rungtis yra verta vadintis olimpine.

Tačiau tarptautinėje baidarių ir kanojų bendruomenėje šiai permainai priešinasi 80 proc. šalių. Kanojų irklavimas – sunki, nemoteriška rungtis. Vis dėlto jeigu jos norima – neuždrausi. Mūsų kanojininkėms norisi pasakyti: parodykite, ką galite, ir mes jums padėsime. Mes turime tikrai nemažą savo rinktinę ir ją reikia išlaikyti.

Trakuose vyksta pasaulio jaunių, jaunimo, senjorų irklavimo čempionatai, o kodėl nėra tokio rango baidarių ir kanojų irklavimo varžybų?Iki šių metų pavasario iš viso negalėjome nieko didesnio surengti, nes neturėjome starto sistemos. Šiemet Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas nupirko šią starto mašiną, ji kainavo 450 tūkst. litų. Tačiau norint surengti stambesnes tarptautines varžybas jų reikia dviejų ar trijų. Tai gana sudėtinga. Tik investavus dar pusę milijono litų, būtų galima pradėti galvoti, kad gal Tarptautinei baidarių ir kanojų federacijai vertėtų pateikti prašymą rengti kokias nors varžybas. Būtų galima organizuoti pasaulio meistrų (senjorų) čempionatą. Pradėjus dirbti naujosios Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos žmonėms, perėmėme nekokį palikimą – federacija skendo skolose. Tačiau per porą metų sugebėjome išsivalyti ir jų atsikratyti. Viską susitvarkėme ir dabar norisi ramybės, pagrindinį dėmesį skirti sportininkų meistriškumui kelti.

Kiek tikitės parengti olimpiečių Rio de Žaneirui?Nors atranka sudėtinga ir sunki, tikiuosi, kad olimpiečiais taps šeši sportininkai. Kelialapius turėtų iškovoti Jevgenijus Šuklinas, Ričardas Nekrošius ir Andrejus Olijnikas, Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas bei Ignas Navakauskas.

R. Petrukanecas džiaugiasi sėkmingu sezonu.


Saulius [email protected]

Mūsų šalies krepšininkai pradėjo kovas Ispanijoje vykstančiame pasaulio čempionate. Jono Kazlausko auklėtiniai pirmajame etape kaunasi D grupėje kartu su Slovėnijos, Australijos, Meksikos, Angolos ir Pietų Korėjos komandomis.

„Sporto“ laikraščio žurnalistas prieš pasaulio pirmenybes pakalbino iš Panevėžio kilusį garsų trenerį, buvusį ilgametį Kauno „Žalgirio“ krepšininką Vitoldą Masalskį. Jis analizavo Lietuvos rinktinės žaidimą draugiškuose mačuose, samprotavo apie komandos pliusus ir minusus, davė patarimų nacionalinės ekipos vyriausiajam treneriui taip pat panevėžiečiui J. Kazlauskui, su kuriuo, beje, mokėsi toje pačioje mokykloje.Kai kalbėjomės su V. Masalskiu, rinktinė dar nebuvo patyrusi labai skaudaus smūgio – per paskutines kontrolines rungtynes Kroatijoje susižeidė pagrindinis įžaidėjas Mantas Kalnietis. Vietoj jo į planetos pirmenybes iškeliavo Adas Juškevičius. Beje, jau duodamas interviu laikraščiui

„Sportas“ V. Masalskis pastebėjo: „Jei Mantas susižeistų, būtų problema.“

Kokį įspūdį paliko rinktinės žaidimas kontroliniuose mačuose? – paklausėme V. Masalskio.Mačiau visas lietuvių draugiškas rungtynes. Iš pradžių įspūdis buvo labai geras. Pirmuose mačuose jautėsi didelis emocinis užtaisas. Vėliau žaidimas tapo kiek prastesnis, bet treneriai daug eksperimentavo. Kai kuriose rungtynėse vyrai atrodė blogiau galbūt ir dėl to, kad truputį pavargo. Juk reikėjo sužaisti labai daug kontrolinių mačų. Manau, dalį rungtynių buvo galima žaisti su stipresniais varžovais.Pritariu Linui Kleizai, kai jis sakė, kad lietuviai teisėjai darė meškos paslaugą mūsiškiams, palaikydami juos per draugiškas rungtynes namie.Kokius konkrečiai įžvelgėte komandos trūkumus?Rinktinė turėjo daug vargo su slovėnais. Mums neparankios labai greitai žaidžiančios, plačiai puolimo metu išsidėstančios komandos, turinčios būrį gerai vienas su vienu rungtyniaujančių krepšininkų. Tokie ir yra slovėnai. Jie primetė

NUOMONĖ Legendinio „Žalgirio“ žaidėjas VITOLDAS MASALSKIS mokėsi toje pačioje Panevėžio mokykloje, kaip ir Jonas Kazlauskas.

gali efektyviai žaisti jėgos krepšinį. Kitas vidurio puolėjas Darjušas Lavrinovičius silpniau rungtyniauja arčiau krepšio, tačiau, kitaip nei Jonas, gali pataikyti ir iš toli. J. Valančiūnui reikia tobulinti metimą iš vidutinio nuotolio. Dabar jis varžovams neretai yra nuspėjamas. Beje, labai gerai, kad su kandidatais buvo pakviestas Artūras Gudaitis. Šiam perspektyviam „centrui“ tai – puiki mokykla.Aukšto lygio ir mūsų sunkieji puolėjai Donatas Motiejūnas bei Paulius Jankūnas. Donatas pasaulio čempionate turėtų būti labai tvirtas ramstis. Manau, kad jį reikia dažniau išnaudoti arčiau krepšio. Donatas turi įvairių apgaulingų judesių arsenalą. Man patiko, kai rinktinė žaisdavo mažuoju penketu su D. Motiejūnu vidurio puolėjo pozicijoje.Treneriai turi didelį pasirinkimą ir rinkdamiesi krepšininką lengvojo puolėjo pozicijai. Simas Jasaitis įrodė, kad puikiai gali žaisti ir kaip atakuojantysis gynėjas. Jis gerai ginasi ir nuo greitesnių oponentų. Pavyzdžiui, Simas „uždarė“ siautėjusį Naujosios Zelandijos snaiperį Kirką Penney. Jonas Mačiulis – labai protingas

ARSENALE – ĮVAIRESNI GINKLAImums savo braižą.Pasigedau kai kurių žaidėjų agresyvumo puolant. Pavyzdžiui, Renaldo Seibučio. Juntamas dalies krepšininkų nepasitikėjimas savo jėgomis, kai reikia atakuoti iš toli. Be to, būtina tobulinti gynybą nuo varžovų pikenrolo.Keliose dvikovose vyrai prastai kovojo dėl kamuolių. Tai turbūt atsipalaidavimo, nesusikaupimo rezultatas. Mūsų rinktinei trūksta kūrėjų. Mačiau visas ispanų kontrolines rungtynes. Iš esmės visi jų krepšininkai itin kūrybingi, universalūs. Lietuvos komandoje tokių žaidėjų tik maždaug 60 procentų. Kai yra daug kūrėjų, tada ir derinių reikia mažiau.Kaip jums patiko rinktinės deriniai?Draugiškose rungtynėse jie buvo paprasti, bet, manau, kad J. Kazlauskas slapukauja ir specialiai neatskleidė visų kortų.

O kokie mūsų ekipos pranašumai?Kiekvienoje pozicijoje, išskyrus įžaidėjo, turime po du daugmaž lygiaverčius krepšininkus. Svarbu ir tai, kad jie skirtingo stiliaus. Tarkime, Jonas Valančiūnas

Vitoldas Masalskis mano, kad Lietuvos rinktinės stiprybė – po du lygiaverčius žaidėjus beveik visose pozicijose

„Mūsų rinktinei trūksta kūrėjų. Mačiau visas ispanų kontrolines rungtynes. Iš esmės visi jų krepšininkai itin kūrybingi, universalūs. Lietuvos komandoje tokių žaidėjų tik maždaug 60 procentų.

Ryškiausia Lietuvos rinktinės žvaigždė – J. Valančiūnas.

Raimondo Vyšniausko nuotr.


Po sunkios traumos atsigavęs Lietuvos motokroso čempionas 16-metis Arminas Jasikonis meistriškumo paslapčių semiasi Belgijoje. 8p..

krepšininkas, dažniausiai priima teisingus sprendimus. Mindaugas Kuzminskas gerokai patobulėjo Malagoje. Tai – „Unicaja“ trenerio Joano Plazos nuopelnas.Pajėgūs ir mūsų „antrieji“ numeriai – Martynas Pocius bei R. Seibutis.O štai jei susižeistų pagrindinis įžaidėjas Mantas Kalnietis, būtų problema. Tiesa, manau, kad Šarūnas Vasiliauskas gali būti naudingas komandai. Jis aikštėje priima geresnius sprendimus nei Adas Juškevičius, tačiau šis geriau jaučiasi atakuojančiojo gynėjo pozicijoje. Kaip įžaidėjas Adas nepatobulėjo.

Ar labai trūksta Roberto Javtoko ir Lino Kleizos?Man dabartinė rinktinė atrodo universalesnė ir patinka labiau nei pernykštė. R. Javtokas atlieka daug juodo gynybinio darbo, bet puolant nėra toks efektyvus. Kai nėra L. Kleizos, dauguma kitų žaidėjų nebesidairo į Liną ir patys dažniau imasi iniciatyvos. Taigi dabar lemiamais momentais lyderiais tapti gali keli krepšininkai. Tai varžovams apsunkins gyvenimą.

Ar Lietuvos ekipa yra pajėgi iškovoti medalius Ispanijoje?Taip. Pirmiausia reikėtų grupėje užimti pirmąją vietą. Tą vyrai gali padaryti. Mūsų grupė nėra labai stipri. Labai bijau aštuntfi nalio, ketvirtfi nalio, kai viską lems vienas mačas. Pamenu, 1999 m. Europos čempionate mūsų rinktinė su Arvydu Saboniu buvo visa galva aukštesnė už kitas, bet pasitaikė juoda diena ketvirtfi nalyje žaidžiant su ispanais ir likome be medalių.Pernai Europos čempionate ir prieš jį matėme nemažai bangavimų mūsų rinktinės žaidime, šįkart to yra daug mažiau.

Kas laimės pasaulio pirmenybes?Pagrindiniai favoritai – ispanai ir amerikiečiai. Nenorėčiau spėlioti, kurie nugalės. JAV rinktinės treneris Mike’as Krzyzewskis nemažai dėmesio skiria gynybos sistemoms, bet puolant žaidėjams suteikia didelę laisvę. Ispanai žaidžia laisvai, greitai, turi itin ilgą atsarginių žaidėjų suolą, jie labai patyrę. Man be galo patinka ispanų žaidimas.

Po to, kai paskutinėse kontrolinėse rungtynėse Kroatijoje sunkią traumą

patyrė M. Kalnietis, pagrindinio įžaidėjo

vaidmuo atiteko Š. Vasiliauskui.

Lino Kunigėlio ir Alfredo Pliadžio nuotr.

LIETUVOS RINKTINĖS KONTROLINĖS RUNGTYNĖSLVaržovas Rezultatas Rezultatyviausi žaidėjai Latvija 93:74 A. Gudaitis 15, M. Kuzminskas 14, P. Jankūnas 13Gruzija 82:51 M. Kuzminskas 15, R. Seibutis ir D. Motiejūnas po 13Gruzija 81:54 D. Lavrinovičius 17, D. Motiejūnas 12, Š. Vasiliauskas ir D. Gailius po 9Suomija 90:81 M. Kuzminskas 12, M. Pocius, K. Lavrinovičius ir Š. Vasiliauskas po 11Ukraina 70:54 D. Lavrinovičius 19, J. Mačiulis 9, A. Gudaitis ir D. Motiejūnas po 8Suomija 83:66 J. Valančiūnas 20, M. Kuzminskas 17, S. Jasaitis 13Australija 91:78 J. Valančiūnas 19, M. Kalnietis 12, M. Kuzminskas 11Graikija 86:67 D. Motiejūnas 18, J. Valančiūnas ir D. Lavrinovičius po 14Naujoji 85:79 J. Valančiūnas 19, P. Jankūnas 16, D. Lavrinovičius 12ZelandijaSlovėnija 80:76 P. Jankūnas ir J. Valančiūnas po 14, M. Kalnietis 13Brazilija 64:61 J. Valančiūnas ir J. Mačiulis po 11, D. Motiejūnas 10Iranas 80:67 M. Pocius 12, M. Kuzminskas 11, Š. Vasiliauskas 10Slovėnija 72:74 D. Motiejūnas, D. Lavrinovičius ir M. Kalnietis po 15Kroatija 80:94 J. Mačiulis 20, J. Valančiūnas 16, Š. Vasiliauskas ir D. Lavrinovičius po 15


TALENTAI Didžiausias ARMINO JASIKONIO karjeros laimėjimas – 2011 m. Europos motokroso čempionato bronzos medalis motociklų iki 85 kub. cm klasėje.

Mažvydas [email protected]

Arminas Jasikonis triumfavo ir šių metų Lietuvos motokroso čempionate, pasibaigusiame rugpjūčio 19 dieną.

Anykštėnas aplenkė du užsieniečius ir užtikrintai laimėjo MX2 klasėje (dvitakčių variklių iki 125 kub. cm arba keturtakčių variklių iki 250 kub. cm klasė).

Mokėsi pagal specialią programąA. Jasikonis pirmą kartą su motokrosu susipažino vos ketverių metų, paskatintas tėvo ir pirmojo trenerio Rolando. Profesionalų startų dar reikėjo palaukti – pirmą kartą varžybose teko dalyvauti sulaukus 13-os metų. Būtent tada, 2010 m., lietuvis išvažiavo gyventi ir sportuoti į Estiją pas žinomą trenerį Avo Leoką.„Šiemet pagrindinė treniruočių bazė yra Belgijoje. Per savaitę turiu nuo dviejų iki penkių treniruočių, priklauso nuo savijautos, kokios varžybos laukia, o gal startų visai nėra“, – pasakoja lietuvis, kurį ir vėl treniruoja tėtis, o fi zinį pasirengimą prižiūri Linas Šiaučiūnas.

Daugiausia laiko užsienyje praleidžiantis sportininkas šiemet į Lietuvą grįžo tik per motokroso čempionato etapus. Nepaisant to, A. Jasikonis pagal specialią programą krimto mokslus Anykščių Antano Baranausko vidurinėje mokykloje, o dabar įstojo į Anykščių technologijų mokyklą. Tačiau vaikino svajonė viena – susieti ateitį su motokrosu.

Trauma pakišo kojąDidžiausias Armino karjeros laimėjimas – 2011 m. Europos motokroso čempionato bronzos medalis motociklų iki 85 kub. cm klasėje. Po šios pergalės jis buvo pagerbtas Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už sporto pergales“.Vėliau Europoje rezultatai taip nedžiugino, o šiais metais lietuvis ir vėl pademonstravo gana aukštą rezultatą – užėmė 7-ąją vietą.„Tais metais patyriau rimtą kojos traumą ir nevažinėjau šešis mėnesius. Po traumos buvo sunku grįžti, viską reikėjo pradėti iš naujo, tai padarė savo. Pasiruošimas vyksta žingsnis po žingsnio. Šių metų rezultatas nebuvo labai džiuginantis, tai tik įrodo, kad dar reikia išlieti daug prakaito“, – neabejoja jis.

Lietuvos čempiono teigimu, čia svarbus ir amžius – patirtis, mąstymas, fi zinė jėga ateina su metais, tačiau svarbiausia – įdėti užtektinai pastangų.„Viskas susideda į vieną vietą, ir jei visi dalykai sutinka vienas su kitu, tada ir rezultatas bus geras. Vien su gera technika varžybų nelaimėsi, jei nebūsi pasiruošęs fi ziškai. Turėti talentą jau yra pliusas, tačiau jeigu būsi tinginys, nieko nepasieksi“, – paklaustas apie motokroso sėkmės formulę sako jaunasis talentas.

Išgyventi nelengvaPagrindinis A. Jasikonio dėmesys šiemet tenka atvirajam Vokietijos čempionatui (ADAC). „Youngster“ klasėje po penkių etapų jis užima ketvirtąją vietą, o iki čempionato pabaigos lieka dar trys etapai. Lietuvis dabar atstovauja ekipai „Steel Mustang Racing“ ir važiuoja KTM motociklu. Pasak sportininko, motokrosas – brangus sportas ir bent dabar jis negali iš jo gyventi, tačiau dirba tam, kad šis noras išsipildytų. „Šiais laikais nėra taip lengva gauti gerą sutartį, kad tavimi komanda visiškai pasirūpintų, o dar ir gautum gerą atlyginimą“, – pripažįsta jis.

Laukia motokroso olimpiadaA. Jasikonis per savo karjerą jau aplankė ne vieną Europos šalį, todėl gali palyginti motokroso populiarumą jose. Lietuvis sako, kad dabartinė jo treniruočių vieta yra vadinama motokroso širdimi.„Sakoma, kad Belgija yra motokroso širdis – kas taip sako, tikrai neklysta. Tai šalis, kuri pripažįsta motokrosą ir žmonės su malonumu eina žiūrėti varžybų. Čia tikrai mėgsta ir supranta šį sportą“, – kalba A. Jasikonis.Lietuvoje, Armino manymu, žmonės, ateinantys į varžybas, taip pat dievina ir suprantą šią sporto šaką. Greitai jie galės mesti visus darbus į šalį ir palaikyti A. Jasikonį bei kitus Lietuvos rinktinės narius motokroso olimpiada vadinamose varžybose „Motocross of Nations“. Tai tarpvalstybinės varžybos, kuriose šaliai atstovauja trys geriausi jos sportininkai. Varžybos vyks rugsėjo 27–28 d. Latvijoje. „Turiu daug rimtų startų, bet tai iš visų rimčiausias. Kartu su Nerijumi Rukštela ir Arūnu Gelažninku atstovausime Lietuvai“, – nekantrauja A. Jasikonis.

ANT MOTOCIKLO – NUO KETVERIŲ

„„Viskas susideda į vieną vietą, ir jei visi dalykai sutinka vienas su kitu, tada ir rezultatas bus geras. Vien su gera technika varžybų nelaimėsi, jei nebūsi pasiruošęs fi ziškai. Turėti talentą jau yra pliusas, tačiau jeigu būsi tinginys, nieko nepasieksi.“

A. Jasikonis savo ateitį sieja su motokrosu.Nuotr. iš asmeninio albumo

Po sunkios traumos atsigavęs Lietuvos motokroso čempionas 16-metis Arminas Jasikonis meistriškumo paslapčių semiasi Belgijoje


Europos čempionė Edita Mazurevičiūtė mėgsta varžybas, kuriose didelė konkurencijaSUNKAUS DARBO VAISIAIMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Panevėžietei dviratininkei Editai Mazurevičiūtei itin palanki Portugalija: 2013-aisiais ji šioje šalyje tapo Europos jaunių dviračių treko daugiakovės vicečempione, o šiemet – čempione.

Po čempionato treneris Antanas Jakimavičius jaunąsias dviratininkes išleido ilgai lauktų atostogų, o pats su šeima išvažiavo ilsėtis į Kroatiją. Tačiau Europos jaunių (iki 18 m.) čempionė E. Mazurevičiūtė pailsėjo tik kelias dienas ir vėl sėdo ant dviračio. Daugiausia važinėjo plentu. Ir viena, ir su savo broliais dvyniais 11-mečiais Eirinu ir Rimantu, kurie taip pat lanko dviračių pratybas trenerio Algimanto Buivido grupėje. „Turiu dar vieną brolį, 28-erių Evaldą, tačiau jis „pasiklydo“ ir netapo dviratininku. Tėvai taip pat nebuvo dviratininkai, tik aš su savo jaunaisiais broliukais. Juos pamokau, padiskutuojame apie dviračių sportą“, – sako čempionė, kuriai šiemet vasario 10 d. sukako 18 metų.

Trekas iškart patikoPanevėžys vadinamas dviratininkų miestu. Gal dėl to ir Edita, lankiusi „Gabijos“ pagrindinės mokyklos šeštą klasę, iš karto susiviliojo prieš penkerius metus į mokyklą dviratininkių ieškoti atėjusio treko trenerio A. Jakimavičiaus kvietimu lankyti dviračių pratybas. „Iš pradžių važinėjau plentu, priklausiau dviračių sporto klubui „Fortūna“, išsiskyriau jau per pirmąsias varžybas. Tačiau po vieno iš griuvimų klubo treneriams pradėjau neberūpėti. Štai tada trenerio A. Jakimavičiaus pakalbinta ir nutariau išbandyti treką. Pabandžiau – patiko, taip ir likau“, – prisimena Edita. Plentu važinėta taip pat nemažai. Trekininkių treneris jaunajai sportininkei tiesiai šviesiai pasakė, kad ją matantis tik kaip trekininkę. Editos pažintis su treku įvyko prieš porą metų, kai žiemą jame buvo pradėta treniruotis.Jaunoji sportininkė neišvengė griuvimo, trekas jai pasirodė baisus, todėl atsirado mažų problemų. Treneris A. Jakimavičius ramino savo auklėtinę ir sakė, kad iš pradžių taip būna visiems, įžengusiems į treką.

Pergalių laukti ilgai nereikėjoPergalių ilgai laukti nereikėjo, jaunučių grupėje jai pavykdavo laimėti įvairių varžybų. Tačiau patys svariausi laimėjimai pasipylė 2013-aisiais. „Nežinau, ar esu talentinga. Daug treniruojuosi, daug pastangų deda ir treneris. Viską kartu sudėjus, ir pergalės neaplenkia“, – sako pasaulio jaunių čempionė. Ji ypač džiaugiasi, kad pateko į prityrusio trenerio ir gero žmogaus A. Jakimavičiaus grupę. Jai priklauso ir stiprios moterys, ir jaunimas.

Paprašyta prisiminti šių metų pasaulio jaunių dviračių treko čempionatą Portugalijoje, panevėžietė tik šypteli ir sako: „Tai buvo tarsi du skirtingi čempionatai. Nuostabi pirmoji diena: 7,5 km skrečo lenktynėse – pirma, 2 km persekiojimo lenktynėse – trečia, atkrintamosiose varžybose – ketvirta ir pirmoji vieta bendroje įskaitoje.Antrosios dienos pradžia tragiška: 500 m lenktynėse, skaičiuojant laiką, ir greitojo rato lenktynėse buvau tik devinta ir smuktelėjau į šeštąją poziciją. Iššvaisčiau viską, ką buvau sukaupusi pirmą dieną. Pakirto rankas ir kojas. Tariau sau: arba dabar, arba niekada. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip įvykiai klostėsi paskutinėje rungtyje – 20 km taškų lenktynėse.Važiavau iš paskutiniųjų, stengiausi pakilti iš šeštosios vietos. 20 km taškų lenktynės – tai mano rungtis, man būdingas greitis. Pavijau varžoves visu ratu ir tai man leido surinkti čempionišką 195 taškų sumą. Tik septyniais taškais aplenkiau vicečempionę britę Grace Garner. Tai buvo mano paskutinis pasaulio jaunių čempionatas, kitais metais jau rungtyniausiu jaunimo grupėje.“

Norėtų tapti trenereNors teks rungtis su vyresnėmis varžovėmis, Editos tai nebaugina. Panevėžietė pripažįsta, kad iš pradžių su jomis bus sunku varžytis, tačiau per penkerius metus prie to tikrai pripras. „Viskas įmanoma, jau kitais metais neketinu joms nusileisti, tos amžiaus grupės lyderėms stengsiuosi būti rimta varžovė“, – teigia Edita. Dviračių treke jai didelis autoritetas – Europos čempionė ir pasaulio čempionatų medalininkė Vilija Sereikaitė, rungtyniaujanti asmeninėse ir komandinėse persekiojimo lenktynėse. „Turiu į ką lygiuotis, kuo vadovautis. Persekiojimo lenktynės man labiau patinka nei dviračių daugiakovė, kur reikia dalyvauti šešių rungčių varžybose. Sportininkai turi vieną tikslą – patekti į olimpines žaidynes. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Dabar mūsų komandinių persekiojimo lenktynių komanda ypač pajėgi, yra realių galimybių nuvažiuoti į Rio de Žaneirą“, – savo planų neslepia 173 cm ūgio E. Mazurevičiūtė. Sportininkė priduria, kad tai – tik svajonė. Nes nežinia, kas gali nutikti po metų ar dvejų. „Šiandien esu sveika, bet kitą dieną gali kažkas nutikti. Tačiau šimtu procentų esu atsidavusi dviračių sportui, apie nesėkmes stengiuosi negalvoti. Mėgstu dalyvauti tose varžybose, kuriose jaučiu didelę konkurenciją, tada labiau išryškėja, koks iš tikrųjų mano pajėgumas. Kai nėra rimtų varžovių, visiškai neįdomu rungtyniauti“, – sako ji.Kitais metais Edita baigs mokyklą ir norėtų studijuoti kūno kultūrą. Jai patinka bendrauti su vaikais ir Europos jaunių čempionė save mato kaip trenerę.

Net devyni iš 21 Lietuvos sportininko, dalyvavusio antrosiose vasaros jaunimo olimpinėse žaidynėse Nandzinge, namo grįžo su medaliais.Senojoje Kinijos sostinėje net du kartus ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio kopė plaukikė Rūta Meilutytė.Galingai aukso link nužygiavo Lietuvos vaikinų krepšinio 3 x 3 rinktinė, treniruojama Daliaus Lubio. Kristupas Žemaitis, Jonas Lekšas, Justas Vazalis, Martynas Sajus laimėjo visas 13 rungtynių. Nandzingo žaidynių sidabro medaliai įteikti plaukikui Povilui Strazdui ir kanojininkui Vadimui Korobovui.Du bronzos medalius iškovojo tenisininkė Akvilė Paražinskaitė. Šiuolaikinės penkiakovės bronzos medalį nuskynė Dovydas Vaivada.

Visi lietuvių pasirodymaiKanojų irklavimas. Vadimas Korobovas: sprintas – 2-oji vieta, slalomas – 9-oji vieta.Dviračių sportas. Ernesta Strainytė ir Ema Manikaitė: merginų komandų varžybos – 9-oji vieta, mišrių komandų varžybos kartu su makedonais – 7-oji vieta.Irklavimas. Andrius Lapatiukas – 11-oji vieta; Sonata Petrikaitė – 4-oji vieta.Krepšinis. Kristupas Žemaitis, Jonas Lekšas, Justas Vazalis, Martynas Sajus – 1-oji vieta.Lengvoji atletika. Benediktas Mickus: 800 m bėgimas – 8-oji vieta, mišrioji estafetė – 4-oji vieta; Tomas Vasiliauskas: kūjo metimas – 4-oji vieta; Karolis Maisuradzė: rutulio stūmimas – 11-oji vieta.Paplūdimio tinklinis. Matas Navickas ir Edvinas Vaškelis – 17–24 vietos.Plaukimas. Rūta Meilutytė: 50 m ir 100 m krūtine – 1-oji vieta, 100 m laisvuoju stiliumi – 5-oji vieta; Povilas Strazdas: 200 m kompleksinis plaukimas – 2-oji vieta, 400 m laisvuoju stiliumi – 9-oji vieta, 100 m laisvuoju stiliumi – 11-oji vieta, 50 m peteliške – 13-oji vieta; Ugnė Mažutaitytė: 200 m nugara – 14-oji vieta; Paulius Grigaliūnas: 100 m krūtine – 13-oji vieta, 200 m krūtine – 17-oji vieta.Šiuolaikinė penkiakovė. Aurelija Tamašauskaitė: asmeninės varžybos – 4-oji vieta, mišrioji estafetė su prancūzu Gabrieliu Cianelli – 4-oji vieta; Dovydas Vaivada: asmeninės varžybos – 3-ioji vieta, mišrioji estafetė su argentiniete Ailen Cisneros – 22-oji vieta.Tenisas. Akvilė Paražinskaitė: asmeninės varžybos – 3-ioji vieta, merginų dvejetų varžybos su latve Jelena Ostapenko – 3-ioji vieta.

DOSNIOJI KINIJA

Leidinio „Bėgimas: universalus gidas“ puslapiuose – istorija, patarimai, kaip išvengti klaidų, mitybos ir sveikatingumo paslaptys. 10p.p.

E. Mazurevičiūtė laimi medalius ir treke, ir plente.


SPORTUOJAM Knygos autorė Elizabeth Hufton ketinantį pradėti bėgioti žmogų tikrai padrąsins, pradėjusiajam padės išvengti daugybės klaidų ir problemų, kurias jau patyrė kiti.

„Bėgimas: universalus gidas“. Taip vadinasi Elizabeth Hufton knyga. Jos puslapiuose yra viskas, ką reikia žinoti: tiek norint pradėti bėgioti (tai daryti tausojant sveikatą), tiek siekiant efektyvesnių, kokybiškesnių treniruočių, tiek trokštant visą laiką tobulėti.

Knygos autorė ketinantį pradėti bėgioti žmogų tikrai padrąsins, pradėjusiajam padės išvengti daugybės klaidų ir problemų, kurias jau patyrė kiti, o pažengusiajam patars, kaip treniruotis efektyviau ir per tą patį laiką pasiekti geresnių rezultatų. Universaliame bėgimo gide iš pradžių pasakojama bėgimo istorija, apžvelgiami pirmieji didžiausi pasauliniai bėgimo renginiai. Čia rasite specialistų patarimų įvairiausiais su bėgimu susijusiais klausimais – apie bėgimo reikmenis (aprangą ir batelius), fi zinės būklės testus, svarbiausius jėgos ir tempimo pratimus, mitybą prieš treniruotę ir po jos, bėgikų traumas ir kaip jų išvengti. Pravers skirtingoms varžybų distancijoms skirti treniruočių planai.Rengiant knygąįvairiais patarimais labai padėjo Lietuvos sporto visuomenėje gerai žinomi žmonės: mūsų 100 km bėgimo čempionė, 3 ir 5 km sportinio ėjimo pasaulio ir Europos rekordininkė Sada Bukšnienė, VU Santariškių klinikų Reabilitacijos, fi zinės ir sporto medicinos centro gydytoja Jūratė Kesienė, ilgų nuotolių bėgimo, klubo „F.O.C.U.S“ treneris Povilas Rakštikas, maratonininkas Darius Sadeckas. Laikraštyje „Sportas“ – ištraukos iš knygos „Bėgimas: universalus gidas“.

Sveika širdis ir plaučiaiBėgimas sumažina širdies ligų riziką, mažina kraujospūdį ir „blogojo“, arterijas užkemšančio MTL (mažo tankio lipoproteinų) cholesterolio kiekį, didina „gerojo“ DTL (didelio tankio lipoproteinų) cholesterolio, kuris valo kraujagysles, kiekį. Širdis yra raumuo ir, jei ji intensyviau dirbs saugia apkrova, tai padidės ir taps stipresnė. Gerėjant žmogaus fi zinei formai, pulsas laipsniškai šiek tiek retėja – tai patvirtina, kad širdis dirba efektyviau. Pagerėja organizmo gebėjimas pernešti deguonį, nes dirbančiuose raumenyse atsiranda daugiau kapiliarų (mažos kraujagyslės). Bėgti taps ne tik lengviau, bet ir atrodys, kad kasdienei veiklai reikia mažiau pastangų.

Sumažėjęs kūno riebalų kiekisŽinoma, kad bėgimas padeda

žmonėms sulieknėti, palaiko tinkamą kūno svorį ir mažina su nutukimu susijusių ligų riziką. Net jei prieš pradėdami bėgioti sveriate normaliai, vis tiek turėsite naudos: tyrimai rodo, kad per didelis kūno riebalų kiekis aplink vidaus organus kelia riziką sveikatai, nesvarbu, koks yra svoris. Reguliarus sportas – geriausias būdas sumažinti kūno riebalų kiekį.

Mažesnis stresasPo sunkios darbo dienos pabėgioti, ko gera, norisi mažiausiai, bet bėgimas tikrai padės atsipalaiduoti. Į stresą, nesvarbu, kokia jo priežastis, kūnas reaguoja taip, tarsi būtų susidūręs su pavojumi, ir generuoja vadinamąjį „kovoti arba pabėgti“ atsaką, pasireiškusį jau pirmykščiam žmogui, kai reikėjo apsiginti nuo plėšrūnų

ar kitų žmonių, pabėgti. Streso hormonai katecholaminai išsiskiria į kraują ir tankina pulsą, kelia kraujospūdį, kvėpavimas padažnėja, o kūnas pasirengia fi zinei veiklai. Bėgimas skatina šių cheminių medžiagų šalinimą, sumažina nemalonius streso požymius, pavyzdžiui, nerimą, drebulį ar būdravimą.

Stipresni kaulai ir sąnariaiDauguma žmonių vengia bėgioti, nes baiminasi neigiamo poveikio sąnariams ir kaulams. Nustatyta, kad bėgimas gerina kaulų tankį ir užkerta kelią osteoporozei (kaulų trapumui). Nors bėgimas dažnai minimas kaip osteoartrito, ypač kelių, priežastis, neįrodyta, kad nuolat bėgiojantys žmonės rizikuoja labiau nei kiti. Iš tiesų reguliarus judėjimas gali padėti išlaikyti sąnarių judrumą senstant.

Geresnė psichinė sveikataKeliskart pabėgioję suprasite, kodėl žmonės bėgikais tampa visam gyvenimui. Po sunkesnės treniruotės kelias valandas jausitės pakylėti. Mokslininkai negali pasakyti dėl ko, bet sportas susijęs su endorfi nų – natūralių anestetinių cheminių medžiagų – išskyrimu ilgalaikės ir intensyvios veiklos metu. Naujesni tyrimai parodė, kad bėgikų ir dviratininkų kraujotakoje po treniruotės padidėja kitos cheminės medžiagos – anandamido – lygis, žmonės jaučiasi atsipalaidavę ir gerai nusiteikę. Pastebimas ir ilgalaikis bėgiojimo efektas. Kai kurie duomenys, nors moksliškai ir nepatvirtinti, rodo, kad bėgimas palengvina depresijos požymius, tad gydytojai šia liga sergantiems pacientams pataria sportuoti.

Auksinės maisto taisyklėsTapti bėgiku reiškia keisti požiūrį ir į maistą. Taip, jūs galėsite valgyti šiek tiek daugiau patinkančio maisto, bet subalansuotas jo racionas, tikintis pagerinti fi zinę formą ir pajusti sporto teikiamą malonumą, taps svarbesnis nei bet kada.Taisyklingai maitintis visiškai nesudėtinga – tiesiog laikykitės toliau išvardytų pagrindinių mitybos taisyklių.

Nebėgiokite tuščiu skrandžiuNevalgyti pusryčių yra blogas įprotis, o sportuojantiems žmonėms jis gali sugadinti treniruotę. Net jei bėgiojate anksti rytą, turėtumėte lengvai užkąsti valandą ar dvi iki treniruotės. Tinka bananas ar mažas jogurto indelis, sauja razinų arba, jei jaučiate, kad kietas maistas prieš bėgimą jums netinka, išgerkite sportinio gėrimo.

Valgykite dažnai ir nedaugTaikydami šią strategiją, visą dieną išlaikysite vienodą energijos lygį, išvengsite antplūdžio ar į letargą panašaus energijos netekimo, apimančio suvalgius daug ir sunkiai virškinamo maisto. Jei suplanuosite sveikus užkandžius ar lengvą maistą kas dvi tris valandas, kils mažiau pagundų paragauti nesveiko maisto arba praleisti bėgimą dėl vakarienės.

Nesilaikykite dietosDauguma suaugusiųjų bent kartą gyvenime yra laikęsi dietos. Tačiau būsite sveikesni ir geresni bėgikai, jei atsisakysite mąstymo apie dietą. Apie valgį galvokite kaip apie organizmo degalus ir nesijauskite kalti suvalgę ką nors nedietiško – bėgimas padės sudeginti šias kalorijas. Į siekį sveikiau maitintis ir sportavimo įpročių formavimąsi žiūrėkite kaip į ilgalaikius procesus. Taip maitindamiesi normalų svorį išlaikysite lengviau nei dietomis.

GIDAS PO BĖGIMO PASAULĮNaujo leidinio puslapiuose – istorija, patarimai, kaip išvengti klaidų, mitybos ir sveikatingumo paslaptys

„Rengiant knygą įvairiais patarimais padėjo Lietuvos sporto visuomenėje žinomi žmonės: 3 ir 5 km sportinio ėjimo pasaulio ir Europos rekordininkė Sada Bukšnienė, ilgų nuotolių bėgimo, klubo „F.O.C.U.S“ treneris Povilas Rakštikas.


TEMA VIRGILIJAUS ALEKNOS asmeninis rekordas – 73 m 88 cm – buvo pasiektas 2000 metais. Tai antras geriausias rezultatas pasaulio istorijoje.


Vieno iškiliausių Lietuvos sportininkų karjera artėja prie pabaigos. Įspūdingą trofėjų kolekciją sukaupęs disko metikas Virgilijus Alekna apsisprendė – šis sezonas jam bus paskutinis su disku rankose.

„Prieš 20 metų pradėjau Europos čempionatu, po 20 metų ir baigiu Europos čempionatu. Kitąmet į pasaulio čempionatą Kinijoje nevažiuosiu – toli ir Azijoje man sėkmė itin nesišypso. Manau, kad pats laikas po 20 metų karjeros sustoti. Tai – paskutinės ofi cialios varžybos, atstovaujant rinktinei. Kuo toliau, tuo sunkiau, o šiais metais – ypač. Manau, kad geriau nebetęsti karjeros. Visą sezoną jaučiau traumas... Tokio amžiaus sportininkų kaip aš, 42 metų, dalyvaujančių Europos čempionate nerasite“, – tokie žodžiai nuskambėjo iš V. Aleknos lūpų rugpjūčio 12 d. Europos čempionate Ciuriche.Apsispręsti Lietuvos sporto milžinui padėjo nesėkmingas pasirodymas žemyno pirmenybėse. Lietuvis numetė diską tik 59 m 35 cm ir liko 21-as.Kai 1994 m. V. Alekna pirmą kartą paragavo didžiųjų varžybų duonos Europos čempionate Helsinkyje, jis nusviedė diską 56 m 38 cm ir užėmė 17-ąją vietą.Vėliau karjeros kreivė sparčiai kilo.

Olimpinėse žaidynėse lietuvis pirmą kartą dalyvavo 1996-aisiais Atlantoje ir, numetęs diską 65 m 30 cm, užėmė penktąją vietą. 2000 m. Sidnėjuje sportininkas pirmą kartą iškovojo olimpinio čempiono aukso medalį (69 m 30 cm), 2004 m. Atėnuose pagerino olimpinį rekordą ir triumfavo antrą kartą (69 m 89 cm), 2008 m. Pekine laimėjo bronzą (67 m 79 cm), o 2012 m. Londone liko ketvirtas (67,38 m).V. Alekna du kartus tapo pasaulio čempionu (2003 ir 2005), du sykius planetos pirmenybėse liko antras (1997 ir 2001), kartą tapo Europos čempionu (2006), vicečempionu (2002) ir trečiosios vietos laimėtoju (1998).Atleto asmeninis rekordas – 73 m 88 cm – buvo pasiektas 2000 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Kaune. Tai antras geriausias rezultatas pasaulio istorijoje, vos 20 cm nusileidžiantis Jürgeno Schulto metimui, skriejusiam 74 m 8 cm.Pastaruoju metu V. Alekną vis pristabdydavo traumos, tad jo rezultatai buvo banguoti.„Jau esu ne pirmos jaunystės, kaip sportininkas tikrai brandaus amžiaus. Ypač sunkūs buvo du pastarieji sezonai, o ir šis rezultatas Europos čempionate paskatino, kad laikas karjerą baigti. Gal jau ir nervinė sistema ne ta, varžybinis jaudulys, nors naštos nejaučiau. Keista net buvo važiuoti į Europos čempionatą – jaučiausi lyg į svečius keliaučiau.

Jau nebėra tokios ugnelės“, – teigė keturis kartus geriausiu Lietuvos sportininku išrinktas lengvaatletis. Paklaustas apie ateities planus, sakė: „Galvoju apie daug ką, taip pat ir trenerio karjerą.“Apie V. Alekną kalbėjomės su artimiausiais jam žmonėmis: žmona Kristina Alekniene ir ilgamečiu masažuotoju, pagalbininku ir bičiuliu Zigmu Živatkausku.

„Virgis būtų puikus treneris“Buvusi šuolininkė į tolį K. Aleknienė, prisiminusi jaunystę, neseniai pradėjo bėgioti šalia namų Pavilnyje, daro mankštas. „Tačiau jokiose senjorų varžybose neketinu dalyvauti, jau supratau, kad esu ne varžybų žmogus“, – šypteli K. Aleknienė, interjero detalių ir dovanų salono „Imdeco“ vadovė.

Tikriausiai pagalvojote – pagaliau Virgilijus bus namie, laiką leis su mylima šeima. Ar tuo džiaugiatės?Tikrai džiaugiuosi, tačiau nežinau, ar Virgis daugiau laiko praleis su šeima. Nežinau, kaip jis susidėlios savo darbus.

Kaip manote, ar Virgilijui sunku skirtis su didžiuoju sportu?Manau, kad jam šis laikas tikrai sunkus. Virgis didžiąją gyvenimo dalį praleido sportuodamas, o dabar atėjo permainų metas. Tačiau tokį visi sportininkai anksčiau ar vėliau išgyvena. Iš vienos veiklos

pereiti į kitą nėra lengva. Tačiau vyro veide nepastebiu, kad jis dėl to išgyventų.

Kai Virgilijus būdavo ilgalaikėse treniruočių stovyklose, varžybose, tikriausiai 14-metį Martyną, 12-metį Mykolą ir 6-erių Gabrielę nebuvo lengva auginti?Šiaip jau vaikus visiems sunku auginti. Neturiu su kuo lyginti, todėl negaliu pasakyti, ar man buvo sunkiau nei kitoms moterims. Manau, kad nebuvo sunku. Kai Virgis grįždavo namo, iškart pasijusdavo, jog jis su šeima, yra jos galva.

Ar dažnai vyras skambindavo ir teiraudavosi, kaip visiems sekasi?Skambučių sulaukdavome dažnai – ir po treniruočių, ir po varžybų.

Kaip manote, koks bus tolesnis V. Aleknos gyvenimas?Nesu linkusi spėlioti apie jo ateitį, to nedarau ir nedarysiu. Girdžiu sakant, kad Virgis būtų geras lengvosios atletikos treneris. Neabejoju, jis būtų pats geriausias treneris, jeigu tik nuspręstų juo būti. Aš taip pat jam to linkiu.

Suklestėjo jūsų verslas – jis plečiasi, jam šiemet sukanka 10 metų. Ar už tai esate dėkinga Virgilijui? Gal dabar salonų tinklą plėsite dviese?Suklestėjo – per daug skambus žodis. Verslas yra, jis gyvuoja. Du

PRIEŠ SPORTO ĄŽUOLO AKIS – NAUJI KELIAIApie karjeros pabaigą paskelbęs legendinis disko metikas Virgilijus Alekna artimiausių žmonių akimis„

„Jau esu ne pirmos jaunystės, kaip sportininkas tikrai brandaus amžiaus. Ypač sunkūs buvo du pastarieji sezonai, o ir šis rezultatas Europos čempionate paskatino, kad laikas karjerą baigti.“ VIRGILIJUS ALEKNA

Virgilijus ir Kristina Aleknos su savo atžalomis – sūnumis Mykolu ir Martynu bei dukra Gabriele.Elijaus Kniežausko nuotr.


Su bendraminčiais Alytuje tinklinio aikšteles įrengęs Kęstutis Pačėsas džiaugiasi, kad sportas lydi ne tik jo vaikus, bet ir anūkus. 15p.p.

salonai veikia Vilniuje ir vienas Kaune. Mano plėtojamas verslas – ne Virgio sritis. Su juo niekada neketinome dirbti kartu.

Kaip galite apibūdinti Virgilijų? Koks jis vyras, tėvas?Labai nekonkretus klausimas, į jį sunku atsakyti keliais žodžiais. Tad atsakysiu vienu – puikus.

Dabar Virgilijus – puikus masalas politinėms partijoms, ar norėtumėte, kad jis pasuktų politiko keliu?Ne, ir to jam nelinkiu. Nenorėčiau būti politiko žmona. Tačiau jeigu jo sprendimas bus kitoks, reikės su tuo sutikti. Šiaip jau pirmenybę teikiu privačioms iniciatyvoms. Jei kas nors gyvenime pasikeičia, tai tik dėl privačių žmonių iniciatyvų.

„Jis gimęs mėtyti diską“12 metų su V. Alekna dirbęs masažuotojas Z. Živatkauskas su sportininku visą laiką buvo kartu – ir per pratybas namie, ir užsienyje. „Kiekvieną dieną su Virgiu susitikdavome ir ne po vieną kartą. Dažnai dviese švęsdavome Virgio gimtadienį vasario 13 d., nes būdavome treniruočių stovyklose. Trečias žmogus mums būdavo nereikalingas, dar „paskųs“, – šypsodamasis prisimena Zigmas.Z. Živatkauskas – buvęs ilgųjų nuotolių bėgikas, 1972 m. Lietuvos maratono čempionas. Savo malonumui vyras bėgioja iki

diskininkų ten dalyvaudavo varžybose, o Virgilijus dėl vienų varžybų nenorėjo gadinti viso sezono. Jis visą dėmesį sutelkdavo į pagrindinius startus – olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus.

Kai Virgilijų kamavo nugaros skausmai, jis dviračiu važinėdavo po Vingio parką, ar jam palaikydavai draugiją?Taip, važinėdavau, kiekvieną rudenį Vingio parke kartu bėgiodavome ir krosus. Aš jau senas, jis dar jaunas, bet aplink parką ristele apibėgdavome porą ratų, o tai – apie 9 kilometrai. Atkakliai tarpusavyje kovodavome teniso aikštelėje, rudenį skaičiuodavome rezultatus, kas daugiausia laimėjo kovų, o kas daugiausia pralaimėjo. Rudenį po sezono Karoliniškėse žaisdavome kone kiekvieną dieną. Mūsų mačai būdavo draugiški, netrūkdavo emocijų.

Gaila, kad tokios legendos, kaip V. Alekna, palieka didįjį sportą?Labai gaila. Virgilijus dar galėjo mėtyti, tačiau trukdė nugaros trauma. Gydytojai sakė, kad nereikia daryti jokios operacijos, kiek gali – tiek ir sportuok. Amerikietis Alas A. Oerteris olimpiniu čempionu tapo, būdamas 45-erių. Fiziškai Virgilijus dar labai stiprus, jeigu ne ta trauma, diską jis galėjo mėtyti ne vienus metus.

šių dienų, taip pat aktyviai mina dviračio pedalus, o žiemą Salotės ežere, su draugais išsikirtęs eketę, krenta į ledinį vandenį.

Koks, tavo akimis, yra Virgilijus?Jis gimęs mėtyti diską, labai talentingas. Kartu iškėlė ir mane: su Virgilijumi užaugau, subrendau. Jį masažavau, buvau kaip gydytojas, patarėjas, priimdavau sprendimus, bet niekada neperžengdavau ribos. Dirbau savo darbą, o Virgilijus – savo. Jis – nuostabus žmogus. Jeigu kartais ir susiginčydavome, tai po kokių penkių minučių nuspręsdavome, kas vis dėlto yra geriausia. Tarp Virgilijaus ir manęs nebuvo iškilę jokio konfl ikto, su juo buvo labai lengva dirbti. Jis neturi jokių kaprizų, jam viskas gerai.

Kaip per stovyklas leisdavote laisvalaikį?Laisvalaikio ne tiek daug ir būdavo. Per poilsio dienas automobiliu kur nors nuvažiuodavome – apžiūrėdavome kalnus, pasižiūrėdavome žvėrių.

Virgilijus turi visus titulus, tačiau kodėl nepavyko pasiekti pasaulio rekordo, nors iki jo trūko visai nedaug?Virgis to pasaulio rekordo nelabai ir vaikėsi, specialiai pavasarį nevažiuodavo į Ameriką, prie Los Andželo, kur siautėja vėjai, ir yra visos sąlygos toli mesti. Daug

V. Alena iš Sidnėjaus ir Atėnų parsivežė olimpinį auksą, o Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą.

V. Aleknos garbei svarbiausiose planetos varžybose daug metų kilo Lietuvos vėliava.Alfredo Pliadžio nuotr.

Su ilgamečiu bendražygiu Z. Živatkausku.

Paskutinis V. Aleknos Europos čempionatas.Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Lietuvos čempionas ir rinktinės žaidėjas Kęstutis Pačėsas buvo vienas tų, kurie garsino Dzūkijos sostinę tinklinio aikštelėse. Jį žaidimo paslapčių mokė legendinis treneris, šviesaus atminimo Albinas Šukaitis.

Gavęs gerus tinklinio pagrindus, vėliau alytiškis baigė puikią meistriškumo mokyklą, studijuodamas Kauno politechnikos institute.

Buvo universalus žaidėjasK. Pačėsas atstovavo Kauno „Sakalo“ ir „Šilko“ komandoms, rungtyniavusioms SSRS antrosios lygos čempionate, ir devynerius metus – Lietuvos rinktinei. Baigęs studijas, 1973 m. Kęstutis sugrįžo į gimtąjį Alytų, žaidė „Dzūkijos“ ekipoje, su ja tapo Lietuvos čempionu.Vėliau žaidėjas apsivilko Alytaus „Šilumos tinklų“ aprangą, ši komanda taip pat daug metų sėkmingai rungtyniavo Lietuvos čempionate. Jis garsėjo kaip universalus tinklininkas.„Mums nieko netrūko, nereikėjo rūpintis nei kamuoliais, nei sporto salėmis. Tačiau daugiausia rungtyniaudavome tik tarpusavyje, jeigu pavykdavo išvykti į Lenkiją ar Vokietiją, tai buvo didelis įvykis. Dabar gali važinėti po visą pasaulį, tik turėk pinigų“, – sako K. Pačėsas. Jis tinklinį kaip mėgėjas žaidė iki praėjusių metų, nors ir sulaukė 65-erių.

Nuo mažų dienų tobulino sūnųSukūręs šeimą, K. Pačėsas su žmona Alvyda didelį dėmesį skyrė sūnums Tomui ir Kęstučiui. Norėjo, kad jie taptų gerais sportininkais. Abu lankė plaukimą. „Tačiau Tomas vis dėlto pasirinko krepšinį. Kai tik jis pradėjo žaisti, su juo daug dirbau individualiai, taikiau įvairius pratimus,

prakaitavau kartu. Tinklininkai iš manęs juokėsi, kad noriu jį „padaryti“ krepšininku, atseit nieko iš to neišeis. Jiems atsakiau, kad išeis. Kai su Tomu pasiekėme tikslą, rinktinės vyriausiasis treneris Vladas Garastas sakė – T. Pačėsas su kamuoliu bėga greičiau nei kitas be kamuolio. Paimdavau rankinio kamuolį ir mesdavau per visą sporto salę, o Tomas jį turėdavo pagauti. Sūnų versdavau atlikti įvairius šuolius, dirbome tikrai labai daug. Padėdavo ir kitas sūnus, jis ateidavo ir paduodavo kamuolius. Specialūs pratimai Tomui davė ypač daug naudos“, – pasakojo Kęstutis. Jo sūnus Tomas 1996 m. su Lietuvos krepšinio rinktine iškovojo Atlantos olimpinių žaidynių bronzą.Buvęs tinklininkas laimingas, kad krepšinio pratybas lanko ir jo anūkai: Tomo sūnus 14-metis Tomas ir Kęstučio, kuris su šeima gyvena Anglijoje ir turi savo verslą, 13-metis Rokas bei 16-metis Grantas. „Kaip aš treniravau Tomą, taip dabar jis treniruoja savo sūnų. Kieme pasistatė krepšinio stovą ir mėto. 19-metė Tomo dukra Rūta šiemet baigė vidurinę mokyklą ir rudenį išvyks studijuoti“, – sako Kęstutis.

Dirba keliose šalyseK. Pačėsas kiek išgyvena, kad Tomui nelengva dirbti Jungtinėje krepšinio lygoje, kurioje šiemet atsisakė žaisti Lietuvos krepšinio klubai. „Matau, kad Tomui kainuoja daug nervų, kai politika suplakama su sportu. Tai nėra gerai. Tomas nemažai laiko praleidžia Rusijoje, o kai susitvarko visus reikalus, grįžta į Alytų. Jam nėra lengva vadovauti ir „Dzūkijos“ klubui, tačiau labai gerai, kad debiutavusi komanda šiemet išsilaikė Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).Sūnus galėtų būti ir geras krepšinio treneris, tačiau nuo jo, manau, buvo kiek pavargęs, todėl pasirinko organizacinį

darbą. Tomui – 43-eji, jam dar viskas prieš akis. Jis trykšta energija, organizuoja įvairias miesto krepšinio varžybas, žaidžia Vakarų zonos veteranų pirmenybėse. Aš juo didžiuojuosi“, – sako Kęstutis. Savo gyvenimo su Anglija nežada susieti ir Kęstutis jaunesnysis, nors kone pačiame Londono centre turi didelį kosmetikos centrą, kuriame dirba daugiau nei 30 žmonių, bei parduotuvę, šešių atitvarų automobilių centrą. Alytuje dabar jis statosi namą, kartkartėmis grįžta namo. „Vaikams ir anūkams padėti jau nereikia, jie man padeda“, – sako Kęstutis.

Dėmesys plėtraiK. Pačėsui buvo graudu, kad gimtinėje taip užgeso tinklinis. Tad su savo bendraminčiais nutarė – reikia atgaivinti tai, kas prarasta. Miesto savivaldybės mero Jurgio Krasnicko kabinete aptarė tinklinio plėtros strategiją ir ėmėsi darbų. Pirmasis rimtas žingsnis – keturių paplūdimio tinklinio aikštelių įrengimas prie Dailidės ežerėlio. Padedamas didelių tinklinio entuziastų, miesto savivaldybės tarybos nario Henriko Šivoko ir „Šilumos tinklų“ direktoriaus Vytauto Pajarskio, Kęstutis dirbo išsijuosęs. „Šitos aikštelės dar ne viskas, jos – tik vienas iš etapų Alytaus tinkliniui atgaivinti. Stengsimės suburti moterų ir vyrų komandas, kurios dalyvautų Lietuvos aukščiausiosios lygos čempionate, kad įvairaus amžiaus tinklininkus ugdytų šeši treneriai. Širdis džiaugiasi, kai matau, kad paplūdimio aikštelės nuo ryto iki vakaro būna pilnos, jose žaidžia įvairaus amžiaus žmonės. Per dieną susirenka iki poros šimtų.

Gana brangiai mums atsiėjo smėlis, už jį rėmėjams reikėjo sumokėti nemažai pinigų, o kur visa paplūdimio tinklinio įranga, bokšteliai, sportinis inventorius. Daug ką darėme savo rankomis. Aikštelės mums kainavo 80 tūkst. litų“, – sako Kęstutis.Paplūdimio tinklinio aikštelių iškilmingame atidaryme dalyvavo ir Kęstučio sūnus Tomas. „Sūnus neabejingas visoms sporto šakoms – ir krepšiniui, ir tinkliniui, ir futbolui. Jis didelis savo gimtojo miesto patriotas, yra mano didžiausias rėmėjas“, – paaiškina Kęstutis.

Tinklinio centro bėdos Vienas iš K. Pačėso siekių – kad Jaunimo mokykloje įkurtas Tinklinio centras atitiktų savo pavadinimą ir būtų naudingas tinkliniui – čia tinklininkai per savaitę galėtų treniruotis ne tris kartus, bet daugiau, nes dabar čia viešpatauja tenisininkai... „Mums nemažai talkina Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas. Jis mokyklose po vieną valandą žada skirti vaikams mokyti žaisti tinklinį, žmonėms už tas valandas mokės atlyginimus. Mokytojai buvo išsigandę, kad iš jų atims etatus, tačiau tie pinigai bus skirti atskirai pradžiamoksliams mokyti. Jeigu viskas klostysis gerai, ateityje svarstome įsteigti sportinę klasę su sustiprinta matematika ar kuriuo nors kitu dalyku“, – teigia K. Pačėsas. 13 metų K. Pačėsas dirbo „Achemos“ atstovu Maskvoje, o grįžęs į Lietuvą ketverius metus – „Achemos“ bazėje Švenčionėliuose. Dabar porą metų jis niekur nebedirba, todėl dabar jo pagrindinė veikla – žadinti Alytaus tinklinį.

„„Paplūdimio aikštelės nuo ryto iki vakaro būna pilnos, jose žaidžia įvairaus amžiaus žmonės. Per dieną susirenka iki poros šimtų. Gana brangiai mums atsiėjo smėlis, už jį rėmėjams reikėjo sumokėti nemažai pinigų, o kur visa paplūdimio tinklinio įranga, bokšteliai, sportinis inventorius. Daug ką darėme savo rankomis.“

MANO KRAŠTAS Vienas iš KĘSTUČIO PAČĖSO siekių – kad Jaunimo mokykloje įkurtas Tinklinio centras atitiktų savo pavadinimą ir būtų naudingas tinkliniui.

TIKSLAS – ATGAIVINTI TINKLINĮ

Su bendraminčiais Alytuje tinklinio aikšteles įrengęs Kęstutis Pačėsas džiaugiasi, kad sportas lydi ne tik jo vaikus, bet ir anūkus

K. Pačėsas su sūnumi Tomu dalyvavo naujųjų aikštelių atidaryme.

Mar

ytės

Mar

cink

evič

iūtė

s nu

otr.


„Būdamas Pietų Afrikoje, išmokau, kaip svarbu yra sunkiai ir kryptingai dirbti, ką reiškia, kai visa komanda dirba išvien. Žaisdamas mokyklos komandoje turėjau labai gerą fi zinio parengimo trenerį. Jis stebino savo treniruočių metodika, ypač gyvenimiškomis pamokomis, motyvacinėmis kalbomis.

REGBIS Dabar DOVYDAS TAUJANSKAS išvykęs į Angliją žaisti ir studijuoti Hartpury koledže. Jis studijuos atletinį rengimą ir reabilitaciją.

Dominykas Genevič[email protected]

Šiaulietis Dovydas Taujanskas – vienas talentingiausių Lietuvos regbininkų. Nors jam tik 20 metų, jis jau yra nuolatinis Lietuvos septynetų ir 15-os regbio rinktinių narys, spėjęs pažaisti ir senomis šios sporto šakos tradicijomis išsiskiriančioje Pietų Afrikoje.

Šiais metais D. Taujanskas su Lietuvos septynetų regbio rinktine triumfavo Kaune vykusiame Europos čempionato A diviziono turnyre ir pelnė teisę žaisti su stipriausiomis Senojo žemyno komandomis. Naujos patirties regbio žaidėjas planuoja įgyti ir Anglijoje, kur ketina studijuoti ir atstovauti mokyklos ekipai. Pokalbis su D. Taujansku apie pasirinktą sportininko kelią, po čempionato Kaune apėmusias emocijas ir svajones kaip profesionalui žaisti Lietuvoje.

Kodėl pasirinkai būtent regbį? – paklausėme D. Taujansko.Mano tėtis 1991 m. per Sausio 13-osios įvykius susipažino su buvusiu komandos „BaltRex“ vyriausiuoju treneriu Augustu Taraliu. Jis gyveno greta ir retsykiais užeidavo į svečius. Man tada buvo ketveri ar penkeri. Augustas vis klausdavo tėčio, kada atves mane į regbį. Tad kai man buvo beveik 10 metų, kalba pasisuko apie regbio treniruotes. Pamenu, kaip tėtis nuvežė mane į Vijolių mokyklos stadioną, ir

nuo tos dienos regbis įaugo man į kraują. Daugiau jokia sporto šaka jo negalėjo pakeisti.

Ar tėvai iškart palaikė tavo norą tapti regbininku?Tėvai niekada nebuvo prieš regbį. Nebent kai gaudavau kokią traumą, kad ir nelabai rimtą, mama bandydavo pasakyti, kad užteks traumų ir regbio. Bet tai priimdavau kaip juoką ir tuo diskusijos pasibaigdavo.

Karjerą pradėjai Šiauliuose – Lietuvos regbio sostinėje. Ar ten sudarytos geros sąlygos sportuoti?Kadangi Šiauliai – regbio sostinė, tai, savaime suprantama, kad yra daug gerų žaidėjų. O geriausia tobulėti, kai jauti konkurenciją. Konkuruodamas su geresniais žaidėjais tobulėji ne tik fi ziškai, bet ir psichologiškai, įgauni pasitikėjimo savimi. Labai svarbu turėti gerų trenerių, o jų Lietuvoje yra ne vienas. Vis dėlto norint tobulėti reikėtų jų ir daugiau, ypač iš kitų šalių. Manau, Šiauliuose sportuoti sudarytos tikrai geros sąlygos, tačiau baigus vidurinę mokyklą reikėtų išbandyti jėgas užsienyje, nes, kad ir kaip būtų gaila, čia regbis nėra profesionalų sporto šaka.

Ko reikia, kad taptum profesionalu?Kaip ir visur, norint tapti profesionalu, reikia turėti daug valios ir psichologinio nusiteikimo, taip pat laikytis disciplinos. Vien talento neužtenka, nes sunkus

priklausys nuo pasiruošimo. Šių metų čempionatui labai gerai ir kryptingai ruošėmės, o ateinančiais metais reikės ruoštis dar rimčiau. Jei tai pavyks įgyvendinti, viskas bus įmanoma.

Lietuvoje regbis niekada nesulaukė didelio dėmesio ir fi nansavimo, bet sugebėjo ne kartą nustebinti savo rezultatais. Kas tai lemia?Puikūs treneriai, jų atsidavimas darbui, žaidėjai, siekiantys vieno tikslo, taip pat noras atkreipti į save dėmesį, kad Lietuvoje ne tik krepšinis egzistuoja. Dar daug žaidėjų, ypač vyresnių, yra užaugę kartu nuo pat vaikystės ir aikštėje kovoja vienas už kitą kaip brolis už brolį.

Žaidi ir Lietuvos 15-os regbio rinktinėje. Kuri regbio atmaina tau labiau prie širdies? Kodėl? Ne kartą ir pats sau bandžiau užduoti šį klausimą, tačiau taip ir nenusprendžiau. Tiek septynetų, tiek 15-os regbis man labai patinka.

Kokie tavo artimiausi karjeros planai? Ką ketini studijuoti? Dabar esu išvykęs į Angliją žaisti ir studijuoti Hartpury koledže. Studijuosiu atletinį rengimą ir reabilitaciją.

Ar turi svajonių šalį, kurioje norėtum žaisti?Mano svajonė yra žaisti Lietuvoje, kad joje būtų profesionalų komandų. Arba kad ir kitame pasaulio krašte, bet kartu turėtų keliauti ir mano mergina.

GYVENIMO PAMOKOS – AFRIKOJE Dovydas Taujanskas galėtų žaisti regbį bet kuriame pasaulio krašte. Tik svarbu, kad kartu keliautų ir jo mergina

darbas jį pranoksta. Pažįstu keletą žaidėjų, kurie buvo labai talentingi, bet neįdėjo daug darbo ir laikui bėgant nebežaidė taip gerai.

Teko sportuoti ir regbio valstybėje – Pietų Afrikoje. Kokias svarbiausias pamokas ten išmokai?Būdamas Pietų Afrikoje, išmokau, kaip svarbu yra sunkiai ir kryptingai dirbti, ką reiškia, kai visa komanda dirba išvien. Žaisdamas mokyklos komandoje turėjau labai gerą fi zinio parengimo trenerį. Jis stebino savo treniruočių metodika, ypač gyvenimiškomis pamokomis, motyvacinėmis kalbomis ir labai priminė trenerį iš fi lmo „Treneris Karteris“ (angl. „Coach Carter“). Gavau kelias labai svarbias gyvenimiškas pamokas ir jas atsiminsiu tikrai ilgai.

Su Lietuvos septynetų regbio rinktine patekai į Europos elitą. Ar dažnai prisimeni pirmenybes Kaune?Ypač prisimenu paskutinį švilpuką ir džiaugsmą visos komandos akyse. Net šiurpuliukai nubėga per kūną, kai peržiūriu vaizdo įrašus ar nuotraukas. Tokie malonūs prisiminimai dažnai užplūsta.

Ko tikiesi elito divizione? Ar pagalvoji apie olimpines žaidynes?Manau, kad dar šiek tiek anksti galvoti apie olimpines žaidynes. Pirmiausia reikia sėkmingai įsitvirtinti elito divizione. Žinoma, viskas

Sauliaus Čirbos nuotr.

D. Taujanskas yra nuolatinis Lietuvos septynetų ir 15-os regbio rinktinių narys.Evaldo Šemioto nuotr.


„Komanda priėmė puikiai. Kartu su manimi atėjo dar ir Arminas Narbekovas. Kolektyvas buvo ir stiprus, ir darnus. Tokie veteranai, kaip Stanislovas Danisevičius, Algis Mackevičius, Rimas Turskis, Sigitas Jakubauskas, visada jaunus labai palaikydavo.

Ingvaras [email protected]

„Viskas prasidėjo prie Kauno 12-osios vidurinės mokyklos, kurioje tada mokiausi. Lankyti futbolo treniruotes pradėjau, kai man buvo apie 10 metų, trečioje klasėje. Mūsų mokykloje rinko grupę. Į ją aš ir patekau“, – pasakojo Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Igoris Pankratjevas.

Futbolo specialistui, buvusiam legendinio Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjui, rugpjūčio 9 d. sukako 50 metų.

Svajojo žaisti „Inkare“Pirmasis I. Pankratjevo treneris buvo dabartinis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Techninio skyriaus direktorius Stasys Stankus.„Galbūt yra žmonių, kurie jo ir nemėgsta, bet aš manau, kad jis buvo puikus vaikų treneris. Vien jau mūsų grupę išleido tikrai stiprią: Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Alvydas Koncevičius, Ričardas Mažeika, Rolandas Siniakovas“, – apie žmogų, supažindinusį su futbolu, pasakojo I. Pankratjevas.Futbolas Igorį „nušvilpė“ iš plaukimo. I. Pankratjevas pirmiausia lankė baseiną ir ten jam gana neblogai sekėsi. Tad net pasirinkus futbolininko kelią, plaukimo treneris berniuką bandė įkalbėti grįžti.Tiesa, anot dabartinio Lietuvos rinktinės stratego, futbolas plaukimą nugalėjo nesunkiai.„Tais laikais juk futbolą žaidė beveik kiekvienas mano bendraamžis“, – prisiminė I. Pankratjevas.Atrodytų, tais laikais kiekvienas jaunas futbolininkas turėjo svajoti patekti į Vilniaus „Žalgirį“, o iš tikrųjų – į tuometę Lietuvos rinktinę. Igorio svajonė tiek toli nesiekė. Jis norėjo bent jau prasimušti į vieną gimtojo miesto lyderių komandų.„Viskas ėjo palaipsniui. Iš pradžių galvojau, kaip pakliūti į vieną Kauno komandų, žaidusių tuometėje Lietuvos aukščiausioje lygoje: „Inkarą“, „Kelininką“, „Bangą“. Ir kiekvienas mūsų turėjome savo mėgstamą komandą. Mano buvo „Inkaras“, R. Tautkaus – „Banga“, kito – „Kelininkas“. O su metais augo ir apetitas“, – kalbėjo I. Pankratjevas.

Kolektyvas buvo darnus„Inkare“ jam sužaisti taip ir neteko. Keletą rungtynių sužaidęs „Kelininke“, 18-metis pateko tiesiai į „Žalgirį“. Nors prieš tai teko pasitreniruoti ir su Minsko „Dinamo“. Žaisdamas SSRS jaunių ir jaunimo rinktinėse, kaunietis buvo sulaukęs ne tik tuomečio Baltarusijos futbolo fl agmano, bet ir Odesos „Čornomorec“ kvietimo.

Iš „Žalgirio“ – dar ne. Tačiau po kelių treniruočių jaunuolis buvo iš „Dinamo“ išsiųstas į Vilnių – „Žalgirį“. Lietuvos teritorija neofi cialiai priklausė „Žalgirio“ klubui ir, nuviliojęs jauną talentą iš Lietuvos, kitos „broliškos respublikos“ klubas lyg ir laužydavo nerašytą susitarimą. Dėl I. Pankratjevo derėjosi dviejų respublikų sporto vadovybės ir nusprendė, kad jis priklauso Lietuvai.„Komanda priėmė puikiai. Kartu su manimi atėjo dar ir Arminas Narbekovas. Kolektyvas buvo ir stiprus, ir darnus. Tokie veteranai, kaip Stanislovas Danisevičius, Algis Mackevičius, Rimas Turskis, Sigitas Jakubauskas, visada jaunus labai palaikydavo. S. Jakubauskas tada buvo didelė žvaigždė – rezultatyviausias komandos žaidėjas. Bet komandoje jis buvo ne žvaigždė, o tiesiog šaunus vyras. Nebuvo jokio neigiamo vyresniųjų spaudimo“, – kalbėjo vėliau septynerius metus „Žalgiriui“ atidavęs futbolininkas.Debiutavo jis reprezentacinėje Lietuvos komandoje 1983-iaisiais SSRS aukščiausiosios lygos rungtynėse su Baku „Neftči“. Tai

buvo ketvirtosios tų pirmenybių „Žalgirio“ rungtynės, per jas Vilniaus komanda laimėjo 1:0, iškovodama pirmą savo pergalę po sugrįžimo į aukščiausiąjį divizioną.194 cm ūgio futbolininkas, išsiskyręs stipriu smūgiu, liko „Žalgiryje“ iki 1990-ųjų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Žalgiriui“ pasitraukus iš SSRS pirmenybių, o FIFA pritaikius sankcijas Lietuvos futbolui, šis buvo prie visiško žlugimo ribos. Visi geresni futbolininkai pasklido po įvairias šalis – kas kur galėjo prasimušti.Vienas pirmųjų „Žalgirį“ paliko ir I. Pankratjevas. Iš pradžių jo keliai vedė į Vokietiją, čia jis žaidė žemesnių lygų Hernės „Westfalia“ bei Kaselio „Hessen“ komandose. Vėliau rungtyniavo Rusijos Maskvos „Dinamo“. 1992-asiais I. Pankratjevas grįžo į Lietuvą ir pusę metų praleido Vilniaus klube „Lietuvos Makabi“. Nuo 1992 m. iki karjeros pabaigos (su neilga pertraukėle Šiaulių „Sakale“), rungtyniavo Ukrainos komandose: Kijevo „Dynamo“, Myronivkos „Niva-Borysfen“, Luhansko „Zaria“, Chmelnyckio „Podilia“, Ternopilio „Nyva“

ir pagaliau – vėl „Zaria“, kur 1998-aisiais ir baigė profesionalaus futbolininko karjerą.

Buitis – visiška naujovė„Treneriu tapau po poros metų pabaigęs futbolininko karjerą. Sunkus buvo man tas laikotarpis, baigus žaisti. Žinau, kiti tai išgyvena lengvai, bet tik ne aš. Ir ne dėl to, kad nėra kas veikti, kad pasikeičia gyvenimo režimas. Visos buitinės smulkmenos man buvo siaubas ir visiška naujovė. Juk kai buvau žaidėjas, klubo administratoriai viską sutvarkydavo už mane. Aš net nežinojau, kaip sumokėti už butą, užsiregistruoti poliklinikoje… Kai tai atlikti teko pačiam, nežinojau ko griebtis, ką daryti...“ – pasakojo Lietuvos rinktinės treneris.I. Pankratjevas tada jau buvo vedęs. „Pirmąją žmoną parsivežiau iš Luhansko. Lietuvoje ji buvo užsienietė. Nelabai daug ko čia galėjo imtis“, – prisiminė treneris.Trenerio darbą I. Pankratjevas pradėjo nuo Kauno „Inkaro“. Po ketverių metų, praleistų šiame klube, treniravo Klaipėdos „Atlantą“, vėliau „Kauną“, Vilniaus „Žalgirį“, Lietuvos jaunimo rinktinę, Marijampolės „Sūduvą“, buvo Valdo Ivanausko asistentu Azerbaidžano Sumgaito „Standard“, po to vėl dirbo su „Žalgiriu“, Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio Csabos László asistentu, ir jau metus – vyriausiuoju treneriu.Dabar I. Pankratjevas turi kitą šeimą. Žmonai futbolas – ne priešas. I. Pankratjevo išvykas, stovyklas priima normaliai.„Jeigu moteris gali ištverti, kai žaidi futbolą, tai tikrai gali ištverti, kai esi tik treneris. O keisčiausia, kad šeima nebuvo nė vienose rungtynėse. Namuose jaudinasi. Bet rezultatą visada žino. O jei pralaimim, stengiasi labai nekristi į akis... Nemeluosiu – rezultatas mano nuotaikai daro didelę įtaką. Vis dėlto jis yra tai, dėl ko žaidžiam. Taip, būna, kad ir po pralaimėtų rungtynių nuotaika normali. Tada, kai komanda iš tiesų gerai sužaidžia, bet teigiamo rezultato nepasiekia“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės strategas.

Geriausi prisiminimai – iš „Žalgirio“„Aišku, vienareikšmiškai – iš „Žalgirio“. Juk geriausi mano metai jame ir praėjo. Ir pastovumas buvo. Nuo 1983 iki 1989 m. tame pačiame klube“, – sako I. Pankratjevas, paklaustas iš kurio klubo prisiminimai likę geriausi.Dabar jam nė motais, kad neįgyvendino tos vaikystės svajonės – žaisti Kauno „Inkare“.„Trumpalaikė ji buvo. Kai jau žaidžiau „Kelininke“, ji jau buvo praėjusi. Žaisti „Inkare“ nepavyko, tačiau teko būti jo treneriu“, – sako I. Pankratjevas.

SUKAKTIS IGORIS PANKRATJEVAS yra rungtyniavęs ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos komandose.

FUTBOLAS NUGALĖJO PLAUKIMĄLietuvos futbolo rinktinės strategas Igoris Pankratjevas neslepia – baigęs žaidėjo karjerą jis mokėsi gyventi iš naujo

Lietuvos rinktinės strategas I. Pankratjevas neslepia –

rezultatai daro įtaką jo nuotaikai.

I. Pankratjevas (antras iš dešinės) daug metų praleido legendiniame „Žalgiryje“.

Alfredo Pliadžio nuotr.



Dvi dienas Šilalė gyveno miesto gimtadienio švente, kuri prasidėjo šventomis mišiomis Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, o baigėsi fejerverku ir diskoteka po nakties dangumi.

Į miesto gimtadienio šventę ir stadiono atidarymą suvažiavo daug garsių kraštiečių, tarp jų buvo ir Seimo narys Stasys Šedbaras bei Šilalės garbės pilietis, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų direktorius medicinai profesorius Pranas Šerpytis, taip pat atvyko Gastų (Ukraina) ir Krašnikų (Lenkija), su kuriais draugauja šilališkiai, delegacijos. Šventėje dalyvavo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas Algis Vasiliauskas, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras.

Raktas į olimpines pergalesPer rajono mero Jono Gudausko priėmimą svečiai paliko savo autografus savivaldybės metraštyje. LTOK viceprezidentas A. Vasiliauskas daug gražių žodžių skyrė tiems, kurie didelį dėmesį skiria kūno kultūrai ir sportui, sukuria tokius gražius projektus ir gerina Šilalės žmonių gyvenimą. „Dažnai tariame žodžius „gyvenimo kokybė“, tačiau nesusimąstome, nuo ko ji priklauso. Gera mieste gyventi, kai yra ne tik savivaldybė, prokuratūra, teismas ir ligoninė,

bet ir Kultūros namai, kai jaunimui pastatomi tokie puikūs sporto objektai“, – sakė A. Vasiliauskas. Jis šilališkiams linkėjo, kad šis sporto objektas būtų ne paskutinis ir merui įteikė LTOK dovaną – simbolinį raktelį, atidarantį duris į olimpines pergales.

Nuo vaikų iki senjorųStadiono atidarymo iškilmėse šįkart nesimatė garsiausių Šilalės sportininkų – irkluotojos Donatos Vištartaitės, dviratininkų Ramūno Navardausko ir Ingos Čilvinaitės, nes jiems dar nesibaigė sezonas. Taip pat nebuvo dviratininkų trenerio Kęstučio Česaičio, su savo auklėtine Ernesta Strainyte išvykusio į II olimpines jaunimo žaidynes Nandzinge.Vis dėlto sporto žmonių, įvairiais metų laikais garsinusių Šilalę, buvo daug. Jie kartu su miesto vadovais, lydint orkestro garsams ir šokant Kultūros namų šokėjoms, dalyvavo šventinėje eisenoje per visą miestą į stadioną, kur, stebint kone visai Šilalei, ir buvo pagerbti. Šventinės eisenos priekyje – geriausi Šilalės rajono sporto mokyklos, vadovaujamos Gitanos Jurgutienės, jaunieji auklėtiniai, būsimos Lietuvos olimpinės viltys, čempionai ir rekordininkai, nešę simbolinę olimpinę vėliavą. Eisenoje dalyvavo ir senjorai, ir jaunoji karta, per pastaruosius porą metų svariai rungtyniaujanti Lietuvos olimpiniame mokinių festivalyje, sportiškiausios mokyklos.

Investicija į ateitįNepaisant įvairių trukdžių, kitąmet per miesto gimtadienio

šventę laukiama dar vieno laisvalaikio praleidimo centro – naujo 25 m ilgio keturių takų plaukimo baseino įkurtuvių. Seimo narys S. Šedbaras neslėpė susižavėjimo klestinčia Šilale, puikiai sutvarkyta infrastruktūra. Pasak jo, stadionas – tai investicija į ateitį. Profesorius P. Šerpytis teigė, kad jį, gydytoją, toks stadionas ne tik gydo, bet ir yra prevencija, profi laktika. Garsus medikas tiki, kad dabar, turint tokį puikų stadioną, Šilalėje narkomanijos, nusikaltimų tikrai gerokai sumažės, kad miestas išugdys dar ne vieną pasaulio ar olimpinį čempioną, o kiekvienas litas, investuotas į kūno kultūrą ir sportą, yra tikrai nuostabi investicija į sveikatą.

Tinka įvairioms sporto šakoms„Šilalė – nedidelis miestelis, bet be galo gražus ir brangus visiems mūsų žmonėms. Kai kurie mūsų sportininkai gal ir netaps pasaulio ar Europos čempionais, bet jie visada bus mūsų čempionai“, – sako didelis sporto entuziastas, rajono meras J. Gudauskas. Jis buvo laimingas: iš pagrindų pasikeitė centrinis miesto stadionas, investicijos į jį siekė apie 4 mln. litų, o stadiono rekonstrukciją pavadino istorine pergale. „Tikrai esu be galo laimingas ir labai jaudinuosi. Šilalė – tinkamas sportui

miestas, stadionas – didelė dovana visiems. Labai noriu šiame stadione kitąmet matyti šilališkius – futbolininkus, kurių dauguma dabar rungtyniauja Tauragės „Tauro“ komandoje, besitreniruojančius ir besivaržančius lengvaatlečius.Mes esame alkani sporto pergalių, sergame už R. Navardauską, kai jis dalyvauja lenktynėse „Tour de France“ ar „Girro d’Italia“, kai irkluoja D. Vištartaitė. Šitas stadionas – tai Šilalės miesto šerdis. Esame maži, bet ambicingi, turime svajonių, idėjų ir, tikiu, kad kitąmet bus atidarytas ir Sporto laisvalaikio centras“, – entuziastingai nusiteikęs sako J. Gudauskas.Stadionas bus pritaikytas futbolui ir lengvajai atletikai, nors jame ir nėra šuolių sektorių (tik metimų), o ir bėgimo takai – ne aštuoni, o šeši. Kadangi stadionas buvo renovuotas, nebuvo galima plėstis. Šilališkiai viliasi, kad pagaliau bus suburta ir jų futbolo komanda, kad iš kitų komandų į namus sugrįš jų žaidėjai. LFF prezidentas J. Kvedaras šilališkiams netgi padarė pirmąją „injekciją“ – padovanojo nemažai kamuolių. Futbolo kamuolys buvo įteiktas ir sportiškajam rajono merui J. Gudauskui. Jis jaunystėje buvo ne tik lengvaatletis bėgikas, bet ir žaidė futbolą.

„„Šilalė – nedidelis miestelis, bet be galo gražus ir brangus visiems mūsų žmonėms. Kai kurie mūsų sportininkai gal ir netaps pasaulio ar Europos čempionais, bet jie visada bus mūsų čempionai.“ JONAS GUDAUSKAS

ISTORINĖ ŠILALĖS PERGALĖ

„Auginkim Šilalę širdy“. Taip vadinosi Šilalės miesto šventė, kurios vienas pagrindinių akcentų buvo rekonstruoto stadiono atidarymas

Atidarymo juostą perkirpo Šilalės rajono meras J. Gudauskas, LTOK prezidentas A. Vasiliauskas ir stadioną rekonstravusios bendrovės „Kvėdarsta“ valdybos pirmininkas S. Navardauskas.

RRUGUGSĖSĖJIJISS20201414 R RRRUGUGSĖSĖJIJISS

BAZĖSProfesorius PRANAS ŠERPYTIS įsitikinęs, kad kiekvienas litas, investuotas į kūno kultūrą ir sportą, yra investicija į sveikatą.

Šilalės sporto talentai į stadioną atnešė olimpinę vėliavą.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


Saulius [email protected]

19-mečio Luko Mugevičiaus iš vėžių neišmuša ir ilgos pralaimėjimų serijos. Užsispyręs ir kryptingai tikslo siekiantis Lietuvos teniso talentas kyla ATP reitingo laipteliais. Po puikaus pasirodymo Vilniuje vykusiame Prezidento taurės turnyre, kuriame pateko į fi nalą, lietuvis geriausių pasaulio tenisininkų rikiuotėje pakilo į 797-ąją vietą. Tai aukščiausia jo pozicija.

L. Mugevičių kalbino laikraštis „Sportas“.

Sakei, kad Prezidento taurės turnyras Vilniuje buvo geriausias per tavo karjerą. Ar tau daug geriau sekasi rungtyniauti stebint saviems sirgaliams? Dalis sportininkų žaisdami namie „perdega“ ir nesugeba atskleisti visų savo sugebėjimų...Mane įkvepia, kai žaidimą stebi savi žmonės. Kai baigiasi jėgos, atsiranda papildomos energijos. Tada kokybiškiau žaisti padeda ir suvokimas, kad sirgaliai atėjo dėl manęs. Taip, mačo pradžioje dažnai jaudinuosi, bet greitai persilaužiu ir pradedu mėgautis tenisu. Gerą pasirodymą lėmė ir tai, kad aš būdamas Lietuvoje nuolat treniruojuosi grunto aikštelėje Bernardinų sodo aikštyne. Už sudaromas puikias sąlygas noriu padėkoti Vilniaus teniso akademijai.

Tai gruntas tavo mėgstamiausia danga?Ko gero, taip.

Kokius žaidimo elementus tau reikia tobulinti labiausiai?Pirmiausia žaidimą prie tinklo. Kol kas nelabai pasitikiu savimi tokiose situacijose. Be to, reikia gerinti pirmo padavimo tikslumą. Kartais jis siekia 70 proc., o neretai – tik 40. Gal dėl patirties stokos. Sieksiu, kad tikslumas visada būtų 60–70 procentų.

O kokie tavo pagrindiniai koziriai aikštelėje?Sunku pasakyti, bet, manau, kad mano stiprybė – žaidimo įvairovė. Nemažai mačų esu laimėjęs „galva“.

Kokie tavo, kaip tenisininko, tikslai? Patekti į pirmąjį geriausių pasaulio žaidėjų šimtuką? O gal dešimtuką?Kol kas konkrečių tikslų neturiu. Tiesiog stengiuosi laimėti kiekvieną dvikovą. Žinoma, pasvajoju. Juk, ko gero, dauguma jaunų futbolininkų taip pat svajoja žaisti „Barcelona“ ar kurioje kitoje garsioje komandoje.

„Laisvalaikio beveik nelieka. Po trijų treniruočių per dieną jau nieko nesinori. Šiaip man patinka susitikti su draugais, nueiti į kiną, baseiną, pažaisti biliardą, pasivaikščioti mieste. Labai retai būna, tarkim, dvi laisvos dienos nuo teniso. Tada atsiranda keistas jausmas, kartais net nežinau ką veikti.

Kiek laiko per dieną treniruojiesi?Apie šešias valandas. Du kartus darbuojuosi aikštyne, kartą vyksta fizinio pasirengimo treniruotė. Sportuoju ir savaitgaliais.

Nuolat treniruojiesi, žaidi varžybose, ar psichologiškai ir fiziškai nepavargsti nuo teniso?Ne. Aš mėgaujuosi tenisu, man labai patinka ši sporto šaka.

Daugumai tenisininkų itin sudėtinga pereiti iš jaunių į suaugusiųjų tenisą. Štai Ričardas Berankis, buvusi pirmoji pasaulio jaunių raketė, dabar rikiuojasi tik antrame šimtuke.Sutinku, kad tai sunku. Adaptacija trunka maždaug trejus metus. Reikia susitaikyti su dažnais pralaimėjimais. Juk visą laiką tenka žaisti su vyresniais varžovais įvairių turnyrų atrankos etapuose.

Ypač sudėtinga patekti į aukštesnio lygio turnyrų pagrindines varžybas. Tada beveik nepavyksta užsidirbti pinigų. Prieš keletą mėnesių pralaimėjau gal aštuonis mačus iš eilės. Tam turėjo įtakos ir pėdos, kirkšnies traumos, ligos. Sunku būna po tokios ilgos nesėkmių virtinės, bet man tada atsiranda dar didesnis noras treniruotis. Aišku, kai kurie jauni žaidėjai palūžta psichologiškai, dalis net meta tenisą.

Kokį aukščiausią reitingą turintį žaidėją esi įveikęs?Esu nugalėjęs Artiomą Smirnovą iš Ukrainos, jis yra trečiajame šimtuke.

Tave treniruoja tėtis Rimvydas Mugevičius. Ar tai gerai? Ar tėvas sūnui visada būna griežtas ir reiklus?Labai gerai, kad mane treniruoja tėtis. Jis visada griežtas. Tai didelis pliusas.

Aš šimtu procentų juo pasitikiu. Pasitaiko, kad prieštarauju tėčiui, būna ir nedidelių konfliktų, tačiau tai neišvengiama. Manau, kad jis aukšto lygio specialistas. Jokio kito trenerio man nereikia.

Ar visą laiką turi su kuo treniruotis Lietuvoje?Ne. Tai yra problema. Vilniuje dažnai trūksta partnerių. Dėl to kartais pasikviečiame baltarusių, nuvykstame į Estiją. Kai nėra išeities, kartais treniruojuosi ir su Lina Stančiūte. Laurynas Grigelis, su kuriuo bendraujame, kviečia mane pasportuoti į Italiją, bet itin sudėtinga ten ištrūkti dėl varžybų tvarkaraščio. Kai nuvykstu į turnyrus, tokių problemų nelieka. Tada treniruojuosi su varžybų dalyviais.

Kurių geriausių pasaulio tenisininkų žaidimas tau labiausiai prie širdies?Novako Djokovičiaus, Rogerio Federerio, Gaelio Monfi lso, Aleksandro Dolgopolovo.

Ką veiki laisvalaikiu?Laisvalaikio beveik nelieka. Po trijų treniruočių per dieną jau nieko nesinori. Šiaip man patinka susitikti su draugais, nueiti į kiną, baseiną, pažaisti biliardą, pasivaikščioti mieste. Labai retai būna, tarkim, dvi laisvos dienos nuo teniso. Tada atsiranda keistas jausmas, kartais net nežinau ką veikti.

Kiek laiko praleidi užsienyje? Kiek šalių esi aplankęs?Per mėnesį maždaug savaitę būnu Lietuvoje, o tris – svetur. Neskaičiavau, kiek šalių aplankiau. Esu pabuvojęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą (juokiasi).

Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?Sunku pasakyti, daug šalių patiko. Pavyzdžiui, labai įsiminė Portugalija, jos sostinė Lisabona, kur žaidėme Daviso taurės varžybas.

Kiek moki užsienio kalbų?Kalbu angliškai, rusiškai. Dar labai noriu išmokti ispanų ir prancūzų kalbų.

Ar ketini studijuoti? Jei taip, kur?

Šiemet Vilniuje baigiau mokyklą. Norėčiau stoti į aukštąją, bet dar nežinau, kada tai padarysiu. Gal šiemet. Turbūt rinksiuosi psichologiją arba sporto vadybą, o gal ir kūno kultūrą. Visi šie dalykai man patinka.

NESĖKMĖS NE GNIUŽDO, O GRŪDINATalentingo Lietuvos tenisininko Luko Mugevičiaus tobulėjimo paslaptis – ilgos ir sunkios kasdienės treniruotės

VEIDASRRUGUGSĖSĖJIJISS20201414 R RRRUGUGSĖSĖJIJI

LUKAS MUGEVIČIUS pateko į Vilniuje vykusio Prezidento taurės turnyro finalą.

L. Mugevičiaus stiprybė – žaidimo įvairovė.Alfredo Pliadžio nuotr.


Algirdas Klimkevič[email protected]

Kaunas – Lietuvos futbolo lopšys, o sovietmečiu – talentų šaltinis. Tarpukariu garsėjo Centro, Žaliakalnio bei Šančių priemiesčio futbolininkai, pokariu – kelis dešimtmečius svorio centras persikėlė į miesto pakraščius – Vilijampolę ir šalia Kauno Marijampolės plento, netoli Garliavos, ištįsusią Julijanavos gatvę, vietinių vadinamą „mažuoju kaimeliu“.

Unikali talentų kalvėJulijanava – unikali futbolo talentų kalvė. Jos indėlio į Lietuvos futbolą gali pavydėti ir ne vienas rajono centras. Čia pirmus žingsnius žengė dabar žinomi keturi nusipelnę treneriai: Vladas Ulinauskas, Algirdas Vosylius, Povilas Grigonis ir Antanas Komskis.12-a paplentės pievose pradėję spardyti kamuolį, išaugo iki Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos meistrų komandų žaidėjų, keturiems iš jų suteikti sporto meistrų vardai. A.Vosylius ir Algirdas Žilinskas žaidė SSRS „B“ klasės zonų komandų, o A. Komskis – studentų rinktinėse. Ir vis dėlto aukščiausiai šiame sąraše, kaip žaidėjas, iškilo Vaidotas Žitkus (1944-06-20–2001-11-02). Lietuvos ir Pabaltijo jaunių čempionas, SSRS jaunių čempionato bronzos medalio laimėtojas (kaip Kauno „Bangos“ jaunių ekipos žaidėjas), Kauno „Bangos“ (1961–1962) ir Vilniaus „Žalgirio“ (1962–1966, 1969, 1973–1974), Maskvos „Spartak“ (1965–1967), Maskvos „Lokomotiv“ (1967–1968) meistrų komandos žaidėjas, pirmasis iš Lietuvos jaunųjų futbolininkų žaidė SSRS jaunių ir jaunimo rinktinėse, dalyvavo Europos čempionate. Būdamas Maskvos „Spartak“ komandos sudėtyje 1965 m. laimėjo SSRS taurę, dalyvavo Europos taurių laimėtojų taurės varžybose, žaidė su Vienos „Rapid“ (Austrija, 1966).

Treniruodavosi papildomaiV. Žitkus – reto užsispyrimo ir atkaklumo futbolininkus. Jis iš tos kategorijos žmonių, kurie į sportą ateina, turėdami 1–2 proc. talento, o kitus kompensuoja juodu darbu. Rimtai treniruotis Vaidotas pradėjo gana vėlai – būdamas 14-os. Iki tol kamuolį su draugais gainiodavo kur pakliuvo. Kieme, platesnėje gatvėje, 14-osios vidurinės mokyklos aikštelėje. Į sporto mokyklos futbolo grupę, kurioje bendraamžiai buvo treniravęsi po kelerius metus, bandė patekti su draugu. Laimė nusišypsojo vienam – Vaidotui. Iki 1958 m. rudens Kauno VSM buvo tik viena grupė –

auklėtinių amžiaus skirtumas – 2–3 metai. V. Žitkus, prisimindamas „pirmąją klasę“ futbolo mokykloje, draugams pasakodavo: „Treneris įteikdamas kamuolį tarė: prisirišk prie virvutės, kai išmoksi mėnesį teisingai spirti, ateik. Spirti išmokau, į grupę patekau „kaip viršnorminis“. Joje sutikau būsimus sporto meistrus. Benjaminą Zelkevičių, Joną Kavaliauską, Gintautą Kalėdinską ir kitus.“ V. Žitkus, įvertinęs savo pliusus ir minusus, treniruodavosi papildomai, savarankiškai. Koordinacijai, vikrumui lavinti susidraugavo su boksininkų mėgstama šokdyne, į treniruotes – pirmas, iš jų – paskutinis. Vėliau sužinojome, kad žiemą į treniruotes sporto halėje (jaunieji futbolininkai į halę įeidavo apie 21 val., po kitų sportininkų treniruočių) išeidavo, kai tėvai sumigdavo (tėvai buvo priešiški sūnaus užsiėmimams), iššokdavo pro langą, o grįždavo – po pusiaunakčio. Po kelerių metų „atsilikėlis“ tapo vienu iš grupės lyderių.

Iš „Spartak“ grįžo į „Žalgirį“Kauno jauniesiems futbolininkams atsirado papildomas stimulas, kai 1960 m. įsikūrė „Bangos“ meistrų komanda. 1961 m. švietimo

VSM skyriaus Futbolo grupė, pasivadinusi „Banga“, dalyvavo SSRS meistrų komandų futbolo grupių (tiksliau jaunių) pirmenybėse.Šios varžybos V. Žitkui tapo tramplinu į SSRS jaunių rinktinę. „Banga“, įveikusi zoninių varžybų Daugpilyje barjerą, fi nalinėse – Kremenčuką, iškovojo trečiąją vietą. V. Žitkus – komandos kapitonas – buvo pripažintas geriausiu gynėju ir pateko į simbolinę SSRS jaunių rinktinę. Rudenį, kai jo vedama Lietuvos jaunių rinktinė tapo Pabaltijo jaunių čempione, kapitonas buvo pakviestas į „Bangos“ meistrų suaugusiųjų komandą. 1962 m. rudenį subyrėjus „Bangai“, V. Žitkus, B. Zelkevičius, G. Kalėdinskas atsidūrė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipoje. Vaidotas, gerai pasirodęs „Žalgiryje“ ir SSRS jaunių bei jaunimo rinktinėse, išvyko į SSRS elitinę Maskvos komandą „Spartak“. 1969 m. Vilniaus „Žalgirio“ trenerio A. Vosyliaus pakviestas vėl sugrįžo į Vilnių. 1974 m. „Žalgiris“, iš pagrindų atjauninęs sudėtį, kapstėsi trečiosios lygos dugne. Vaidotas, kaip ir jo geras draugas Petras Glodenis, buvo palikti kaip mokytojai. Tačiau vidurvasarį užsukę į trenerių štabą pareiškė: „Paleiskite mus,

ne mums toks režimas, krūviai.“Išsiskyrė neatkalbinėjami, nuleistomis galvomis, be išleistuvių, gėlių – turėjo nuodėmių. Sunku rašyti, bet reikia. Abu – Vaidotas ir Petras – kaip ir dar keletas gyveno tik futbolu, ta diena. Kai jų draugai laisvalaikį leido prie knygų, studijavo, į tą pusę pažvelgti nenorėjo. Nepagalvojo, kad jaunystė, futbolas – neamžini, kad ateis diena, kai reikės atsisveikinti su šiuo sportu, kad likusią gyvenimo dalį duonai teks užsidirbti kitu būdu – įgyta profesija.

Pasikeitė MaskvojeV. Žitkaus gyvenimo būdą smarkiai pakoregavo posūkis legionieriaus keliu. Pasiekęs „laimės žiburį“ Maskvos „Spartak“, buvo apsuptas ne tik aistruolių, bet ir įvairių pagundų.Būtent jų našta ir pasirodė per sunki. Būdamas 24 metų, palikęs komandą „Spartak“, pritrūko jėgų, valios kilti aukštyn, laikėsi ant seno bagažo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais glaudėsi Kaune, pramokęs masažuotojo amato, minkydavo Kauno „Inkaro“ futbolininkus. Vaidotas, anot draugų, jaunystėje buvęs linksmas, žvalus, mėgęs papokštauti, užsisklendė savyje, vengė draugijų. Į anapilį iškeliavo būdamas 67-erių.

ISTORIJA VAIDOTAS ŽITKUS koordinacijai, vikrumui lavinti susidraugavo su boksininkų mėgstama šokdyne.

Į TRENIRUOTES BĖGDAVO PRO LANGĄTalentu ir neįtikėtinu darbštumu į sporto aukštumas pakilęs Vaidotas Žitkus gyveno tik futbolu

„„Treneris įteikdamas kamuolį tarė: prisirišk prie virvutės, kai išmoksi mėnesį teisingai spirti, ateik. Spirti išmokau, į grupę patekau „kaip viršnorminis“. Joje sutikau būsimus sporto meistrus. Benjaminą Zelkevičių, Joną Kavaliauską, Gintautą Kalėdinską ir kitus.“

V. Žitkus (kairėje) žaidė Maskvos „Spartak“ komandoje.


PERTRAUKĖLĖ RRUGUGSĖSĖJIJISS

Siųskite teisingą kryžiažodžio atsakymą el. paštu [email protected] iki rugsėjo 15 d. ir laimėkite „Hummel“

laisvalaikio marškinėlius.

Rugpjūčio mėnesio numeryje spausdinto kryžiažodžio teisingus atsakymus atsiuntė 6 skaitytojai. Ištraukus burtus paaiškėjo,

kad „Hummel“ prizą laimėjo Gerda Vaitkutė. Sveikiname!


STILIUS PAULIUI RATKEVIČIUI, be lengvojo kultūrizmo ir futbolo, artimos ir kitos sporto šakos – krepšinis, biliardas, tinklinis.

20201414 R RUGUGSĖSĖ20201414 R RUU

Mažvydas [email protected]

Lengvojo kultūrizmo, arba kitaip fi tneso, atstovas Paulius Ratkevičius – puikus pavyzdys žmogaus, pomėgį pavertusio pragyvenimo šaltiniu ir besimėgaujančio kiekviena gyvenimo akimirka. 27-erių atletas yra vienas geidžiamiausių asmeninių trenerių Lietuvoje, o jo pergalės varžybų scenoje vis labiau garsina mūsų šalį.

Sporto klube „Body Gym“ besitreniruojantis ir kitus treniruojantis P. Ratkevičius jau spėjo nugalėti Europos čempionate ir „Arnold Classic“ varžybose „Men’s Physique“ iki 170 cm ūgio kategorijoje, o dabar pradėjo ruoštis lapkritį vyksiančiam pasaulio čempionatui.

Futbolą pakeitė metalasPaulius prisimena, kad pirmą kartą į sporto salę užsuko būdamas vos 12-os metų, kai futbolo treniruočių metu susilaužė ranką.„Sporto salėje jau sportavo mano mama ir brolis, o aš futbolo treniruotėse buvau susilaužęs ranką. Tad nuėjau ir man patiko. Lankiau „Žalgirio“ sporto mokyklą gal ketverius metus. Tačiau nuėjęs į salę taip užsikabinau, kad neturėjau jokios didesnės pertraukos“, – pasakoja Paulius, šio sporto pasaulyje jau gyvenantis beveik 16 metų.Iš pradžių atletas nesidairė į sceną ir dalyvavo jėgos varžybose, buvo tapęs Lietuvos čempionu spausdamas štangą. Pirmą kartą lengvojo kultūrizmo varžybose dalyvavo 2007 m. ir nuo tada praleido tik 2010 m. sezoną.„Užteko nuvažiuoti į Vilniaus pirmenybes, kad sukiltų sportinis pyktis. Pradėjau ruoštis ir nemažai visko laimėjau 2011 metais. Tada ir vėl įbridau į tai ir kuo toliau, tuo, matau, giliau brendu. Žinoma, mane motyvuoja ir rezultatai“, – sako Europos čempionas.

Mėgsta naktinį gyvenimąPauliui, be lengvojo kultūrizmo ir futbolo, artimos ir kitos sporto šakos – krepšinis, biliardas, tinklinis. Tačiau joms lieka vis mažiau laiko. Vyras yra išbandęs

ir bokso treniruotes – jas lankė apie metus. Nors dauguma įsivaizduoja, kad lengvojo kultūrizmo ir kultūrizmo sporto atstovai temato sporto salę, negali leisti sau pasilinksminti ir yra supančioti geležinių mitybos ir poilsio grandinių, tačiau P. Ratkevičius kartais leidžia sau atsipalaiduoti.„Esu aktyvus žmogus. Labai mėgstu naktinį gyvenimą savaitgaliais. Viską protingai darant, galima tai suderinti – juk savaitgalį galima ir vėliau atsikelti. Svarbiausia būti laimingam, nebūtina vartoti alkoholio, kad galėtum atsipalaiduoti. Jei kartą per porą savaičių nueisi vėliau miegoti – nieko neatsitiks, palyginti su tuo, kiek patirsi malonumo. Aš turiu poreikį ir man to reikia“, – kalba atletas.Paulius neatsisako ir skanėstų – sekmadieniais iki pietų leidžia sau valgyti viską, ką nori. Jis per savaitę susidaro sąrašą, ką norėtų suvalgyti. Dažniausiai tokį sąrašą sudaro apie dešimt skanėstų – ledai, picos, sūriai, įvairūs saldumynai ir kt. Tad sekmadienio rytai atletui – savotiška šventė.

Supažindina klientus su meditacija

Susidaryti tokius sąrašus jis pataria ir savo klientams, kurie dažniausiai kreipiasi dėl stuburo skausmų ir antsvorio. Jiems sportininkas stengiasi padėti ne tik atsikratyti šių problemų, bet ir sutvirtėti dvasiškai.„Šios problemos dažnai susijusios viena su kita. Dauguma dirba sėdimą darbą ir nejuda, reikia stiprinti nugarą, derinti mitybą. Taip pat savo klientams skiriu meditacijas, nes tai gerina gyvenimo kokybę, leidžia atsikratyti streso, padeda išsivalyti. Pats tuo labai domiuosi ir daug medituoju. Sportuojant kaupiasi pieno rūgštis, o kai medituojame – kūnas šarminasi. Kai yra pusiausvyra, yra ir harmonija, tą dauguma pajunta jau po pirmų meditacijos kartų. Tai atsipalaidavimo pratimai, daromi po treniruotės“, – meditacijos naudą pabrėžia P. Ratkevičius.Bene labiausiai įsiminęs rezultatas, dirbant su asmeniniu klientu, – kai šiam pavyko atsikratyti 20 kg svorio per tris mėnesius. Tačiau, Pauliaus teigimu, ne kilogramai esmė, nes tokių istorijų esame girdėję ne vieną.„Mes sugebėjome pašalinti nugaros skausmus, sutvirtinome raumenyną, vyriškis labai išgražėjo, galima sakyti, žmona jį įsimylėjo iš naujo ir vyras

visiškai pasikeitė. Jis užėmė aukštas pareigas, tad padedamas meditacijų atsikratė ir streso“, – prisimena P. Ratkevičius.

Nori tapti profesionaluP. Ratkevičius dažniausiai sportuoja keturis kartus per savaitę, o artėjant varžyboms šis skaičius padidėja ir iki penkių, taip pat prisideda ir kardiotreniruotės. Būtent dabar jis pradeda ruoštis trečiam didžiajam šių metų startui – pasaulio čempionatui. Iki jo dar liko apie keturi mėnesiai.„Pradėjau jau eiti tikslo link. Galima būtų pasiruošti ir per du mėnesius, bet reikėtų labiau skubėti ir priimti griežtesnius sprendimus. Kuo anksčiau pradedi ruoštis, tuo lengviau“, – neabejoja jis.Atletas mano, kad jei tik bus noro, jis drąsiai dar bent 12 metų galėtų dalyvauti varžybose vis gerindamas savo sportinę formą. Kaip visada, jo tikslas – ne priaugti daugiau raumenų, o gerinti jų kokybę. Kategorijoje „Men’s Physique“ besivaržantis Paulius sako, kad niekada nenorėjo tapti itin dideliu ir varžytis su kultūristais.„Aš nematau savęs tokio, nors anksčiau ir dalyvavau klasikinio kultūrizmo kategorijos varžybose. Matydamas šios kategorijos čempionus, žinojau, kad nei noriu pats toks būti, nei laimėsiu, nes nebūsiu toks didelis. Man tai jau nebepriimtina. O kategorijos „Men’s Physique“ varžybose jaučiuosi puikiai, nes tai atitinka mano požiūrį į puikią išvaizdą, stiprų, ištreniruotą kūną“, – savo pasirinkimą aiškina sportininkas.Dabar P. Ratkevičiaus svajonėse – vadinamosios profesionalo kortos laimėjimas. Ši korta leidžia varžytis su geriausiais atletais profesionalų varžybose. O iš čia gali atsiverti kelias ir į prestižinį turnyrą „Mr. Olympia“.„Ką aš giliai pasąmonėje įsivaizduoju, tas dažniausiai ir įvyksta. Manau, kad aš jame anksčiau ar vėliau tikrai dalyvausiu. Reikės įdėti daug darbo, bet aš žinau, kad man to reikia. Juk anksčiau taip pat negalėjau pagalvoti, kad laimėsiu tokius turnyrus kaip šiemet“, – į ateitį žvelgia lengvojo kultūrizmo žvaigždė.

„„Esu aktyvus žmogus. Labai mėgstu naktinį gyvenimą savaitgaliais. Viską protingai darant, galima tai suderinti – juk savaitgalį galima ir vėliau atsikelti. Svarbiausia būti laimingam, nebūtina vartoti alkoholio, kad galėtum atsipalaiduoti. Jei kartą per porą savaičių nueisi vėliau miegoti – nieko neatsitiks, palyginti su tuo, kiek patirsi malonumo. “

P. Ratkevičius treniruojasi klube „Body Gym“.

Mažvydo Laurinaičio nuotr.

POMĖGIS IR DARBAS – TAS PATSPaulius Ratkevičius nesusisaisto geležiniais pančiais – randa laiko ir naktiniam gyvenimui, ir skanėstams

sportas nr6 (2014m)

Documents