1

6 TEMA

RINKIMŲ TEISĖS INSTITUTAS ŠIUOLAIKINIŲ VALSTYBIŲ KT

Žmonės dalyvauja, renkant municipalinius valdžios atstovus, parlamento narius, prezidentą, Ministrą Pirmininką (Izraelis) – t.y. pareigūnus, į atstovaujamuosius organus ar aukščiausias pareigas.

Rinkimai – tai valdžios legalizavimo instrumentas, politinių veikėjų atranka, politinės santvarkos charakteristika, tai svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21str. numatyta, kad tautos valia yra valstybinės valdžios pagrindas. Ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra laiduojama visuotinė ir lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas ar kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.

Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo ar atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytu procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti.

Rinkimų klasifikacija.1) pagal rinkimų teritoriją:

visuotiniai (nacionaliniai) daliniai (regioniniai)

2) pagal rinkimų būdą: tiesioginiai netiesioginiai

3) pagal terminus: eiliniai neeiliniai pakartotiniai (rengiami tuomet, kai

neįvyksta normalūs rinkimai).Konstitucinis teisinis rinkimų institutas – tai teisės normų sistema, kuri

reguliuoja kandidato išrinkimo į atstovaujamas institucijas ar pareigas procesą, nustato pagrindinius rinkimų principus. Reikalavimus rinkėjams bei kandidatams, nustato institucijas, kurios organizuoja rinkimus, numato šių institucijų organizaciją bei veiklą, rinkiminių vienetų sudarymą, rinkėjų statusą, agitacijų procedūras, rezultatų nustatymo, rezultatų apskundimo bei užprotestavimo tvarka ir būdus.

Rinkimų teisė gali būti suprantama dviem prasmėmis:1) rinkimų teisė objektyviąja prasme – tai teisės normos,

reguliuojančios rinkimų procesą – jos yra išdėstytos konstitucijoje, įstatymuose, prezidento dekretuose, nutarimuose, konstitucinio teismo sprendimuose, rinkimų komisijų instrukcijose.

2) Rinkimų teisė subjektyviąja prasme – asmens teisė dalyvauti rinkimuose – norint šią teisę turėti, reikia atitikti dvi sąlygas:

1. turėti pilietybę2. būti sulaukusiam tam tikro amžiaus (dažniausiai 18)3. būti veiksniam. Subjektyvioji rinkimų teisė yra skirstoma:1) Aktyvi rinkimų teisė – tai

teisė rinkti; 2) pasyvi rinkimų teisė – teisė būti išrinktam. Turėdamas pasyvią rinkimų teisę, asmuo visuomet turi aktyvią.

Pagrindiniai rinkimų principai – laisvi, reguliarūs, sąžiningi, reguliariai vykdomi rinkimai. Kariniai režimai paprastai atmeta rinkimų institutą. Autoritariniai režimai toleruoja savivaldos organų rinkimus, parlamentiniai rinkimai neleidžiami. Totalitarinėse valstybėse rinkimai yra rengiami reguliariai, tačiau rinkimuose dalyvauja tik viena partija ar tik vienas kandidatas (Zairas).

Rinkimų teisės principai.Konstitucijoje paprastai nustatomi tokie rinkimų principai:1) visuotiniai rinkimai2) lygūs rinkimai3) tiesioginiai rinkimai4) slaptas balsavimas. Kartais ne visi principai yra taikomi kartu – pvz. Turkijoje prezidentą

renka parlamentas, vadinasi, rinkimai nėra visuotiniai. Lygybės principas – vienas žmogus – vienas balsas. Kinijoje vieno

miestiečio balsas yra prilygintas aštuoniems kaimo gyventojų balsams. 1)Visuotiniai rinkimai – rinkimuose turi teisę dalyvauti beveik visi

suaugę piliečiai. Kinijoje kontrrevoliucionieriams atimama teisė balsuoti. Rinkėjų korpusas – tai visuma rinkėjų. Visuotinė rinkimų teisė – tai ne gyventojų, bet piliečių teisė(tai yra

politinė jų teisė). Nevisi piliečiai gali dalyvauti rinkimuose (nedalyvauja nepilnamečiai bei neveiksnūs žmonės).

Kai kuriose šalyse draudžiama balsuoti kalintiems asmenims. Didžiojoje Britanijoje rinkimų teisės neturi perai pagal paveldimumą. Kai kuriose valstybėse nesuteikiama teisė dalyvauti rinkimuose kareiviams (karininkams paprastai leidžiama). Kai kuriose šalyse rinkimuose negali dalyvauti genčių vadai. Kai kuriose šalyse rinkimų teisė gali būti atimta teismo nuosprendžiu (pvz Lotynų Amerikoje – už piktybinį bankrotą).

Kai kuriose valstybėse – dalyvavimas rinkimuose yra privalomas (Čilė, Graikija).

Rinkėjų amžius:

o - 18 – daugelis valstybiųo 16 – Nikaragva, Brazilijao 20 - Marokas. Pasyvi rinkimų teisė paprastai reikalauja didesnio amžiaus – JAV

prezidento rinkimai – 35, VFR prezidento rinkimai – 40 m – tai lemia konkrečios istorinės aplinkybės.

Taip pat gali būti nustatomos papildomos sąlygos, pvz – nuolat gyventi valstybėje tam tikrą laiką – JAV prezidento rinkimuose – 14 metų; taip pat – būti piliečiu pagal kilmę, esant tam tikram amžiui, asmuo nebetenka pasyvios rinkimų teisės – Bolivijoje – nuo 65 m. Kai kuriose valstybėse reikia mokėti skaityti ir rašyti valstybine kalba (Ruanda – prancūzų kalba), taip pat reikalavimas mokėti valstybinę kalbą (Moldova, Uzbekija, Kazachija, Ukraina).

Yra ir kitų pasyvios rinkimų teisės ribojimų. Pvz. nerenkamumo atvejai – pvz atisisakyti tam tikrų postų teisėjo, prokuroro, kariškio) – prieš 6 mėn iki rinkimų (kai kuriose valstybėse – prieš 12 mėn) – tai santykinis nerenkamumas. Absoliutus nerenkamumas – pvz Ispanijoje monarcho šeimos nariai negali būti renkami.

Nesuderinamumas – negalima užimti dviejų renkamų pareigų ar renkamą pareigą ir valstybės tarnybą (pvz. Prancūzijoje – būti parlamentaru ir kartu būti ministru).

Neretai pasyvi rinkimų teisė yra siejama su tam tikru užstatu – Prancūzijoje – 1000 frankų. Užstato negrąžina, jei kandidatas nesurenka tam tikro balsų skaičiaus (Kanada – 15 proc, Prancūzija, D.Britanija – 5 proc, Indija – 1/8 rinkėjų).

Taip pat taikomas sėslumo cenzas – reikalavimas tam tiktą laiką pragyventi atitinkamoje vietovėje, kad asmuo galėtų būti įrašytas į kandidatų sąrašą (D. Britanijoje – 12 mėn).

Kuveite moterys neturi rinkimų teisės.

2) Lygi rinkimų teisė – lygios rinkėjų teisės rinkti ar būti išrinktiems. Atstovas turi būti renkamas nuo vienodo rinkėjų skaičiaus, įstatymas numato vienodą kandidatų iškėlimo tvarką,pan.

Kai kuriose valstybėse gali būti tam tikrų išimčių – iki 1940 m D. Britanijoje asmenys, turinys universitetinį išsilavinimą, galėjo balsuoti taip pat ir universiteto buvimo apygardoje.

Lygybė gali būti pažiedžiama, jai balsavimas vyksta pagal kurijas. Pvz. Beninas – darbininkai, tarnautojai, verslininkai, dvasininkai – skirtingas atstovų skaičius parlamente. Kinijoje viena miesto komuna atitinka aštuonioms kaimo komunoms.

Lygūs rinkimai – tai lygios pagal gyventojų skaičių rinkiminės apygardos ar vienodos proporcijos, skaičiuojat rezultatus.

Lygybės principas taip pat gali būti pažeistas, naudojant rinkimų geografiją – apygardos nelygios ar yra sudaromos pagal gyventojų skaičiaus apygardoje persvarą.

3) Tiesioginiai rinkimai – piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus į valstybines institucijas – prezidentą, parlamento narius, savivaldos organų narius, ministrą pirmininką (Izraelis).

Netiesioginiai rinkimai – išrinkti atstovai renka pareigūnus – pvz. prezidentas yra renkamas parlamente (Estija). JAV yra renkami elektoriai, kurie renka prezidentą. Prancūzijoje senatorius renka: Nacionalinio susirinkimo nariai, išrinkti tame departamente, regionų tarybų nariai, municipalinių tarybų nariai (renkami specialiai tam tikslui).

4) Slaptas balsavimas . Slaptas balsavimas reiškia, kad balsavimas vyksta, nematant kitiems.

Slaptumo pažeidimas baustinas. Atviri rinkimai yra tik Afrikoje. Balsavimo slaptumas yra reikalingas todėl, kad valdžia neturi teisės kontroliuoti kaip asmuo balsuoja. JAVPrezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris šalies pilietybę įgijo gimdamas, yra35m., ir paskutinius 14m. gyveno JAV. Kadencija – 4m. XXII pataisa numato 2 kadencijų terminą, kuriam asmuo gali būti renkamas prezidentu. Prezidentas renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, kuri renka prezidentą. Kiekvienoje valstijoje renkama tiek kolegijos rinkikų, kiek valstija turi narių Senate ir atstovų rūmuose. Kongresas renkamas tiesiogiai JAV piliečių. Rinkimai vykdomi tiesiogiai, visuotinai, lygiais pagrindais ir slaptai. Kongresą sudaro 2 rūmai: Atstovų rūmai (narys – 2m. kadencija) ir Senatas (narys – 6m. kadencija). Kas dveji metai yra perrenkamas trečdalis Senato. Senatoriumi gali būti išrinktas asmuo, turintis ne mažesnį nei 9m. pilietybės stažą ir ne jaunesnis nei 30m. turi gyventi toje valstijoje, kurioje renkamas. Atstovų rūmų nariu gali būti asmuo, turintis ne mažesnį nei 7m. pilietybės stažą, ne jaunesnis nei 25m. ir turi gyventi atstovaujamoje valstijoje. Nemažai JAV konstitucijos pataisų yra susiję su rinkimų teise: XII, XV, XVII, XIX, XXII, XXIV, XXVI. PrancūzijaRespublikos prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais. Nacionalinio susirinkimo nariai renkami visuotiniais rinkimais pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse apygardose. Jei nė vienas kandidatas pirmajame rinkimų ture negavo daugiau nei 50% rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose balsų, tai po 2savaičių rengiamas antras ratas, kuriame dalyvauja visi kandidatai, gavę daugiau nei 12,5% apygardoje įregistruotų rinkėjų balsų. Senato nariai renkami 9m. juos renka specialios rinkimų kolegijos. Kas 3m. Senato sudėtis atnaujinama. VFRBundestagas yra vienintelė tiesiogiai demokratiniu būdu laisvuose ir lygiuose rinkimuose renkama institucija. Bundesrato sudėtis pasikeičia pasikeitus federalinių žemių vyriausybėms. Federalinį prezidentą renka federalinis susirinkimas. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri sudaroma tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per 5m. Jį sudaro Bundestago nariai ir tiek pat narių, kiek išrenka federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus. Prezidentu gali būti išrinktas vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius ir yra 40 m. amžiaus. Penkerių metų kadencijai gali būti išrinktas 2 kartus. Išrinktu laikomas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei daugumos per 2 turus nesurenka nei vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų ture. EUROPOS SĄJUNGA

Suvienytos Europos idėja, prieš tapdama politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos valstybių tikslu, nebuvo žinoma niekam, išskyrus mokslininkus ir filosofus. Dar prieš įkuriant Europos Bendriją ir prieš peraugant į ES, galime aptikti tam tikrų šios idėjos užuomazgų, bandymų sukurti suvienytos Europos modelį.

Suvienytos Europos valstybių sąjungos idėjos propaguotojai rėmėsi sėkmingais pavyzdžiais, pirmiausia JAV nepriklausomybe, paskelbta 1776 m., Šveicarijos sąjungos paskelbimu 1848 m.. Apie Europos suvienijimą jau 1923 m. jau kalbėjo Austrijos europietiškojo judėjimo pradininkai bei vadovas Cadenhove Kalergis. Jis siūlė sukurti Jungtines Europos valstijas. 1929 m. rugsėjo 5 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras A. Briandas, remiamas Vokietijos kolegos G. Stresemanno, savo garsioje kalboje, pasakytoje Ženevoje vykusioje JT asamblėjoje pasiūlė sukurti ES. Tačiau šia idėja buvo siekiama tik glaudesnio Europos valstybių bendradarbiavimo. Dar nebuvo jokių užuominų į šalių nacionalinio suvereniteto apribojimus.

Vėlesni įvykiai užgožė taikias pastangas, kuriomis buvo siekiama sujungti Europą. Tik dar kartą karui nuniokojus Senąjį žemyną, iš tikrųjų buvo suvokta nuolatinės tautų

1

2

konferencijos beprasmybė. Visiškas Europos nusilpimas davė postūmį tolesniems žingsniams integracijos link. Tuomet buvo vadovaujamasi trimis pagrindiniais motyvais:

1. Europa suvokė savo silpnumą. Per karus ir įvairius politinius konfliktus ji prarado vyraujantį vaidmenį pasaulyje. Reikėjo ką nors daryti, vienyti jėgas, nes vis labiau savo galią stiprino dvi naujos supervalstybės – JAV ir Tarybų sąjunga.

2. buvo norima sukurti geresnį, teisingesnį ir laisvesnį pasaulį, kuriame tarptautiniai santykiai remtųsi visuotinai priimtais principais.

3. vienas iš svarbiausių politinių motyvų buvo tai, kad daugiau nebebuvo norima veltis į naujus karinius konfliktus. Du pasauliniai karai parodė, kad Europa buvo ne tik pagrindinė veikėja, bet ir patyrė daugiausia nuostolių.

Italų ir prancūzų federalistai Altiero Spinelis ir Jean Monnet buvo pagrindiniai asmenys po Antrojo pasaulinio karo, suteikę postūmį Europos vienijimuisi. Jie inicijavo Šumano plano sukūrimą, kurio pagrindu 1951 m. buvo įkurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Pagaliau buvo prieita prie tos pačios nuomonės, kad nacionalinių ir regioninių valdžios įstaigų veikla turi būti priderinta prie nepriklausomų, demokratinių institucijų, atsakingų už tas sritis, nes jų bendros pastangos yra efektyvesnės negu pavieniai veiksmai: tai būtų bendra rinka, valiutų politika, ekonominės ir socialinės sąsajos, užsienio ir saugumo politika. Tačiau egzistavo is funkcionalistinis požiūris, pagal kurį valstybės turi palaipsniui savo suverenitetą perduoti valdyti sąjungos lygmeniu. Tačiau šiandien šie du požiūriai yra susilieję į įsitikinimą, kad nacionalinė ir regioninė valdžia siejama su nepriklausomomis, demokratiškomis Europos institucijomis, kurios veikia savo kompetencijos ribose ir kur bendri veiksmai yra efektyvesni nei atskirų valstybių veiksmai.

Kertinis akmuo ES buvo padėtas 1950 m. gegužės 9 d., kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pateikė savo ir Jean Monnet parengtą planą. Jame buvo numatoma Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę padaryti pavaldžia jungtinei Vyriausiajai valdybai, kurios vadovaujama organizacija būtų atvira visoms kitoms valstybėms. Robertas Schumanas suprato, kad norint ekonomiškai ir politiškai pažaboti Vokietiją, reikia ją įtraukti į tvirtą ilgalaikę Europos valstybių grupę. Jis pasinaudojo minimi, kurią 1946 m. rugsėjo 19 d. Ciuriche pasakė Winston Churchill. Jis ragino kurti jungtines Europos valstijas ir kaip esminį dalyką pabrėžė Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo svarbą.

1951 m. balandžio 18 d. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir VFR pasirašė sutartį, kuria buvo įkurta EAPB. 1952 m. liepos 23 d., įsigaliojus šiai sutarčiai, buvo įvykdytas Roberto Schumano planas (Paryžiaus sutartis). Buvo tikimąsi, kad vėliau plėsis ir politinė Europos integracija, kurią užbaigs Europos Konstitucijos priėmimas. Paryžiaus sutartis buvo terminuota – ji turėjo galioti 50 metų (vėliau visas teises perėmė Europos Komisija).Minimos bendrijos sukūrimas svarbus šiais aspektais:

1. kūrimasis parodė, kad ekonominė integracija yra įmanoma; kiekviena šalis narė matė naudą iš šio susijungimo;

2. paaiškėjo integracijos būdas. Buvo sukurtos pirmos trys institucijos: Europos Taryba, Europos Asamblėja (vėliau pervadinta Europos Parlamentu) ir Teisingumo teismas.

Tačiau šeštąjį dešimtmetį Europos integracijos šalininkų mąstyme buvo matomi du skirtingi dalykai – karinė gynyba ir ekonominė sąjunga. EAPB sukūrimas įrodė, kad ekonominės sąjungos tikslas buvo svarbesnis, nes jis leido sumažinti priklausomybę nuo supervalstybių ir atvėrė naujas ekonominės rekonstrukcijos galimybes. Be to, 1954 m. įvyko dar vienas lemiamas įvykis – Prancūzijos parlamentas neratifikavo pasiūlymo įkurti Europos armiją, arba kitaip tariant, neleido įsteigti Europos gynybos bendrijos. Vis dar buvo prisimenamas Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės. Be to, Prancūzijos parlamentui atmetus pasiūlymą įkurti Europos politinę bendriją, visiškai žlugo galimybė sukurti nepriklausomą nuo JAV Europos gynybos sistemą. 1954 m. buvo įkurta Vakarų Europos sąjunga (VES) (Western European Union), bet ji buvo silpna organizacija. VES buvo institucija, kuri tik formaliai bendradarbiavo saugumo ir gynybos srityse, nes Šaltojo karo metais dominuojantis vaidmuo gynybos srityje teko 1949 m. įkurtai NATO. VES tarnavo daugiau politiniais tikslais pirmaisiais gyvavimo metais. Tai, be abejonės, buvo svarbūs uždaviniai, tačiau jie buvo atitolę nuo gynybos ir saugumo karine prasme. Viena iš VES silpnumo priežasčių – organizuotesnio, didesnio potencialo aljanso – NATO egzistavimas. Europos gynyba tapo neatsiejamais susijusi su NATO, kurioje dominavo JAV. Taigi gynyba nebuvo rimtas Europos integracijos pagrindas.

Tuo metu visos pastangos buvo skiriamos ekonominei integracijai, kuri nebuvo tokių didelių mastų. 1956 m. komitetas, vadovaujamas Belgijos užsienio reikalų ministro Paul-Henri Spako, apsvarstė tolesnės integracijos galimybes ir jo ataskaita padėjo pagrindus Europos atominės energetikos bendrijos (Euroatomo (1957)) ir Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartims. Šias sutartis Romoje Didžiojo šešeto valstybės pasirašė 1957 m. kovo mėn., o jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.

Taigi 1957 m. Romos sutartis „sukuria vis glaudesnius Europos tautų sąjungos pagrindus“ ir kviečia „kitas Europos tautas, kurios pritaria jų idealui, suvienyti jų pastangas“ (Romos sutarties preambulė).

Vis dėlto reikia pažymėti, kad tarp Romos sutarties signatarų nebuvo D. Britanijos. Ji vis dar save laikė supervalstybe ir labiausiai prieštaravo Europos gynybinės ir politinės bendrijos sukūrimui.

Taip pat svarbu paminėti, kad visos trys bendrijos (EAPB, Euroatomas ir EEB) turėjo atskiras institucijas. Tik 1967 m. EAPB vyriausioji valdyba, EEB ir Euroatomo komisijos buvo sujungtos į instituciškai sujungtą Europos Bendriją.

Bendrasis Europos aktas (BEA) (Single European Act), kuris įsigaliojo 1987 m. sausio 1 d. ir kuriuo buvo siekiama sudaryti prielaidas iki 1992 m. pabaigos sukurti bendrąją rinką, buvo tiesioginis atsakas į kritiką dėl neefektyvaus ES institucijų darbo. Buvo peržiūrėtos sutartys siekiant išplėsti Europos Parlamento įgaliojimus, įvesta bendradarbiavimo procedūra, kuri leido Parlamentui atmesti arba keisti Tarybos poziciją. BEA buvo pirmasis žingsnis, suteikęs Parlamentui daugiau galimybių dalyvauti įstatymų leidybos procese. BEA suteikė naują formą tarpinstituciniams santykiams. Šis aktas sujungė tris institucijas – Tarybą, Komisiją ir Parlamentą – , t.y. sukūrė tripusį bendradarbiavimą, kuriame Parlamentas laipsniškai taps tikruoju įstatymų leidėju. Tai, be abejo, turėjo mažinti demokratijos trūkumą Sąjungos institucijose. 10-asis BEA straipsnis Komisijai suteikė teisę įgyvendinti Sąjungos politiką, išskyrus specialius atvejus. Taigi Komisija įgijo išimtinę teisę inicijuoti įstatymų leidimą ir būti atsakinga už Sąjungos kriterijų taikymo kontrolę.

Kai kurie autoriai teigia, kad ši sutartis buvo tikroji ES pradžia. Be to, su šia sutartimi siejamas Europos Bendrijos terminas

1992 m. buvo sudaryta ES (Mastrichto) sutartis, kuri numato Sąjungos pilietybę, ekonominę bei valiutų sąjungą, bendrą užsienio ir saugumo politiką. Šia sutartimi buvo labiau išplėstos Europos Parlamento teisės: daugelyje sričių Parlamentas turi teisę spręsti kartu su Taryba (vidaus rinkos, laisvo žmonių judėjimo, ilgalaikių tyrimų programų, bendrųjų aplinkos apsaugos programų, transeuropinio ryšio tinklų, priemonių, susijusių su vartotojų apsauga, visuomenės sveikatos apsaugos ir kultūros skatinimo klausimais).

Demokratija tapo pagrindiniu Mastrichto sutarties principu. Sutartis ir toliau numatė plėsti Parlamento galias. Ji išplėtė Parlamento įstatymų leidžiamąsias galias priimant Sąjungos teisės aktus. Kilus nesutarimams tarp Parlamento ir Tarybos, gali būti tam sudaromas Jungtinis sutaikymo komitetas.

Taigi Mastrichto sutartis išplėtė ES kompetenciją ekonominėje, aplinkos apsaugos ir socialinėje sferose, o politikos reformoms įtakos turėjo labai mažai.

1997 m. Amsterdamo sutartis apima ES institucijų struktūros efektyvumo didinimo klausimus. Ji turėjo sumažinti demokratijos trūkumą ES institucijose, nes suteikė papildomų galių Parlamentui bei numatė suteikti informaciją apie ES aktus nacionaliniams valstybių narių parlamentams.

Amsterdamo sutartis sustiprino Europos Parlamento galias trimis procedūromis, skirtoms jo funkcijoms atlikti:

1) pritarimo procedūra – numatyta naujų narių priėmimo, vienodų rinkimų procedūrų sudarymo sferose, t.y. Europos Parlamento rinkimams ir kai kurioms tarptautinėms sutartims;

2) papildomo sprendimo procedūra – buvo papildyta 23 naujomis sferomis;3) konsultavimo procedūra.Taip pat buvo numatyti tokie esminiai instituciniai pakeitimai:

1. papildomo sprendimo procedūra tampa visuotine tvarka, kol plečiamos Parlamento galios įstatymų leidybos procedūroje;

2. pertvarkoma Komisijos skyrimo tvarka bei didinami jos Pirmininko įgaliojimai suteikiant Komisijos veiklai aukštesnį lygį nei Parlamento ir narių valstybių.

Kitas ne mažiau svarbus Amsterdamo sutarties elementas – „skaidrumas“. Skaidrumo terminas vartojamas Sąjungos institucijų veiklos atvirumui apibrėžti. Tai reiškia platesnį ES dokumentų bei informacijos prieinamumą visuomenei.

Taigi visi šie pakeitimai rodo, kad parlamentarizmo įtaka ES kasmet didėja. Amsterdamo sutartis buvo žingsnis šia kryptimi tiek kokybės požiūriu – Parlamentas ir Taryba papildomo sprendimo procedūroje dalyvauja lygiomis teisėmis; tiek kiekybės – išplėstas šios procedūros taikymas daugumai politikos sferų.

2003 m. Nicos sutartis įtvirtino kai kuriuos Mastrichto bei Romos sutarčių pakeitimus. Ja buvo siekiama reformuoti institucinę ES struktūrą, pristabdyti ES plėtrą.

2004 m. – priimta Europos Konstitucija.ES nėra federacija kaip Jungtinės Valstijos. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių

bendradarbiavimo organizacija kaip Jungtinės Tautos. Ji iš tiesų unikali. ES sudarančios valstybės (valstybės narės) išlieka nepriklausomos suverenios valstybės, bet jos telkia savo suverenitetą, kad įgytų galią ir pasaulinę įtaką, kurios atskirai nė viena negalėtų turėti.

Suvereniteto telkimas reiškia, jog valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda susikurtoms bendroms institucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendrų interesų klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu.

Europos sprendimų priėmimo procese apskritai ir ypač bendro sprendimo procedūroje dalyvauja trys pagrindinės institucijos:

Europos Parlamentas (EP) , kuris atstovauja ES piliečiams ir yra jų tiesiogiai renkamas;

Europos Sąjungos Taryba , kurioje atstovaujama atskiroms valstybėms narėms;

Europos Komisija , kurios paskirtis palaikyti visos Sąjungos interesus.Šis „institucijų trikampis“ nustato politikos kryptis ir leidžia teisės aktus, kurie taikomi

visoje ES. Iš esmės Komisija siūlo naujus teisės aktus, o Parlamentas ir Taryba juos priima.

Dvi kitos institucijos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį: Teisingumo Teismas įtvirtina ES teisės nustatytą tvarką, o Audito Rūmai tikrina Sąjungos veiklos finansavimą.

ES institucijų galios ir įgaliojimai nustatyti sutartyse, kurios yra viso, ką ES daro, pagrindas. Jose taip pat nurodytos taisyklės ir procedūros, kurių ES institucijos turi laikytis. Dėl sutarčių susitarė visų ES valstybių prezidentai bei (arba) ministrai pirmininkai ir ratifikavo parlamentai.

Be minėtų institucijų, ES yra kitų įstaigų, kurios atlieka specializuotas funkcijas:

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atstovauja pilietinei visuomenei, darbdaviams ir darbuotojams;

Regionų komitetas atstovauja regionų ir vietos valdžios institucijoms;

Europos investicijų bankas finansuoja ES investicinius projektus ir per Europos investicijų fondą padeda mažosioms įmonėms;

Europos centrinis bankas atsakingas už Europos pinigų politiką;

Europos ombudsmenas tiria skundus dėl netinkamo ES institucijų ir įstaigų administravimo;

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas užtikrina žmonių asmeninių duomenų privatumo apsaugą;

Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras skelbia informacija apie ES;

Europos Bendrijų personalo atrankos tarnyba įdarbina ES institucijų ir kitų įstaigų darbuotojus.

Europos administravimo mokyklos uždavinys – rengti mokymus įvairiose srityse ES institucijų darbuotojams.

Be to, yra įsteigtos specializuotosios agentūros tam tikriems techniniams, moksliniams arba valdymo uždaviniams spręsti.

EUROPOS PARLAMENTAS

2

3

Europos Parlamentą (EP) renka Europos Sąjungos piliečiai, kad jis atstovautų jų interesams.Jo ištakos siejamos su praėjusio šimtmečio šeštuoju dešimtmečiu ir Bendrijų steigimo sutartimis, o nuo 1979 m. EP narius renka žmonės, kuriems jie atstovauja.

Parlamento rinkimai rengiami kas penkeri metai, o balsavimo teisę turi kiekvienas kaip rinkėjas įregistruotas ES pilietis.Taigi diskusijose su kitomis ES institucijomis Parlamentas išreiškia Sąjungos piliečių (daugiau kaip 455 milijonų) demokratinę valią ir atstovauja jų interesams.2004 m. birželio mėn. išrinktą Parlamentą sudaro 732 nariai iš visų 25 ES šalių.Beveik trečdalis narių (222) – moterys.

EP nariai posėdžių salėje sėdi susiskirstę ne pagal nacionalines delegacijas, o pagal septynias politines grupes. Jie atstovauja patiems įvairiausiems požiūriams į Europos integraciją, tarp jų yra ir tvirtų federacinės Europos rėmėjų, ir euroskeptikų.

2004 m. Chosepas Borelis Fontejesas (Josep Borrell Fontelles) buvo išrinktas Europos Parlamento pirmininku.

Europos Parlamentas dirba trijose vietose: Briuselyje (Belgija), Liuksemburge ir Strasbūre (Prancūzija).

Liuksemburge yra jo administracinės įstaigos (generalinis sekretoriatas).Viso Parlamento posėdžiai, vadinami plenarinėmis sesijomis, vyksta Strasbūre ir kartais Briuselyje.Komitetai taip pat posėdžiauja Briuselyje.

Europos Parlamentas dirba Prancūzijoje, Belgijoje ir Liuksemburge. Parlamentas vykdo tris svarbiausias funkcijas:1. Kartu su Taryba priima daugelio politikos sričių Sąjungos teisės aktus.Tai, kad EP tiesiogiai renka piliečiai, padeda užtikrinti ES teisės demokratinį teisėtumą.2. Parlamentas vykdo visų kitų ES institucijų, o svarbiausia, Komisijos, demokratinę kontrolę.Jis turi įgaliojimus pritarti arba nepritarti Komisijos narių kandidatūroms ir gali pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija.3. Įtaka biudžetui.Kartu su Taryba Parlamentui priklauso įgaliojimai tvirtinti ES biudžetą, todėl jis turi įtakos ES išlaidoms.Baigdamas procedūrą, jis patvirtina arba atmeta visą biudžetą.Parlamento darbas dalijamas į du pagrindinius etapus: 

Rengimasis plenarinei sesijai.EP nariai rengiasi sesijai dirbdami įvairiuose Parlamento komitetuose, kurie rūpinasi konkrečiomis ES veiklos sritimis.Parlamente svarstytini klausimai aptariami ir politinėse grupėse. 

Pati plenarinė sesija.Plenarinės sesijos paprastai vyksta Strasbūre (vieną savaitę per mėnesį) ir kartais Briuselyje (tik dvi dienas).Per šias sesijas Parlamentas, prieš priimdamas sprendimą dėl viso teksto, nagrinėja pasiūlytus teisės aktus ir balsuoja dėl jų pakeitimų.

Dar Parlamentas į darbotvarkę gali įtraukti Tarybos ar Komisijos atsiųstus pranešimus arba paklausimus, susijusius su tuo, kas vyksta ES arba visame pasaulyje.

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA

Taryba yra svarbiausia ES sprendimų priėmimo institucija.Kaip ir Europos Parlamentas, Taryba buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą.

Kurie ministrai vyksta į kokius posėdžius, priklauso nuo klausimų, įtrauktų į darbotvarkę. Pavyzdžiui, jei Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama „Aplinkos taryba“.

ES santykiai su kitomis viso pasaulio šalimis aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Tačiau ši Taryba atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras arba valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena vyriausybė.

Iš viso gali būti sudarytos devynios skirtingos Tarybos: Bendrųjų reikalų ir išorės santykių, Ekonomikos ir finansų (ECOFIN), Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR),Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų, Konkurencingumo, Transporto, telekomunikacijų ir energetikos, Žemės ūkio ir žuvininkystės, Aplinkos, Švietimo, jaunimo ir kultūros.

Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo vyriausybės vardu prisiimti įsipareigojimus. Kitaip tariant, ministro parašas – visos vyriausybės parašas.Be to, kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras yra atskaitingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja. Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.

Daugiausia keturis kartus per metus valstybių narių prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai bei Europos Komisijos pirmininkas susitinka kaip Europos Vadovų Taryba. Šiuose viršūnių susitikimuose nustatomos ES politikos gairės ir sprendžiamos tos problemos, kurių nepavyko išspręsti žemesniu lygmeniu (t. y. kurių neišsprendė ministrai įprastų Tarybos posėdžių metu).Europos Vadovų Taryboje svarstomi labai svarbūs klausimai, todėl diskusijos dažnai užsitęsia iki vėlyvos nakties ir sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio.Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus:

1. Daugelyje politikos sričių kartu su Europos Parlamentu priimti Sąjungos teisės aktus.

2. Koordinuoti valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis.3. Sudaryti ES tarptautinius susitarimus su kitomis valstybėmis arba

tarptautinėmis organizacijomis.4. Kartu su Europos Parlamentu tvirtinti ES biudžetą.5. Pagal Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES

bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP, išsamesnė informacija pateikiama skyrelyje "Bendra užsienio ir saugumo politika".

6. Koordinuoti valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose (žr. tolesnį skyrelį „ Laisvė, saugumas ir teisingumas “).

Daugelis šių įgaliojimų susiję su Bendrijos veikimo sritimi, t. y. su tomis veiklos sritimis, kuriose valstybės narės yra nusprendusios sutelkti savo suverenitetą ir sprendimų priėmimo galias perduoti ES institucijoms. Ši veikimo sritis yra ES pirmasis „ramstis“. Vis dėlto paskutiniai du įgaliojimai daugiausia susiję su veiklos sritimis, kuriose valstybės narės nėra perdavusios savo galių, o tiesiog veikia išvien. Tai vadinama tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir sudaro Europos Sąjungos antrąjį ir trečiąjį „ramsčius“.COREPER

Kiekviena ES valstybė narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kuri jai atstovauja ir jos nacionalinius interesus gina ES lygmeniu. Kiekvienos atstovybės vadovas iš tikrųjų yra savo šalies ambasadorius Europos Sąjungoje.Šie ambasadoriai (vadinami nuolatiniais atstovais) kas savaitę renkasi Nuolatinių atstovų komitete (COREPER).Komiteto paskirtis – parengti Tarybos darbą, išskyrus žemės ūkio reikalus, kuriais rūpinasi Specialusis žemės ūkio komitetas. COREPER padeda daugelis iš valstybių narių administracijos pareigūnų sudarytų darbo grupių.Pirmininkavimas Tarybai Tarybai pagal rotacijos principą kas šešis mėnesius pirmininkauja vis kita valstybė narė. Kitaip tariant, kiekviena ES valstybė iš eilės perima atsakomybę už Tarybos darbotvarkę ir šešis mėnesius pirmininkauja jos posėdžiams, skatindama teisės aktų leidybos bei politinius sprendimus ir tarpininkaudama, kad būtų pasiekti valstybių narių kompromisiniai susitarimai.Pavyzdžiui, jei Aplinkos tarybą numatoma sušaukti 2006 m. antrojoje pusėje, jai pirmininkaus Suomijos aplinkos ministras, nes Suomija tuo metu bus Tarybai pirmininkaujanti valstybė.Pirmininkaujančiai valstybei padeda Generalinis sekretoriatas, kuris rengia ir visais lygmenimis užtikrina sklandų Tarybos darbą.2004 m. Tarybos generaliniu sekretoriumi dar kartą buvo paskirtas Chavjeras Solana (Javier Solana).Jis taip pat yra vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai (BUSP) ir, eidamas šias pareigas, padeda koordinuoti ES veiksmus pasaulio arenoje. Pagal naująją Sutartį dėl Konstitucijos vyriausiojo įgaliotinio pareigybę pakeis ES užsienio reikalų ministro pareigybė.Generaliniam sekretoriui padeda generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kuris yra atsakingas už vadovavimą Generaliniam sekretoriatui.Sprendimai Taryboje priimami balsuojant. Kuo valstybėje daugiau gyventojų, tuo daugiau ji turi balsų, bet balsų skaičius apskaičiuojamas valstybių, kuriose mažiau gyventojų, naudai. Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija

29

Ispanija ir Lenkija 27Nyderlandai 13Belgija, Čekija, Graikija, Portugalija ir Vengrija

12

Austrija ir Švedija 10Airija, Danija, Lietuva, Slovakija ir Suomija

7

Estija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas ir Slovėnija

4

Malta 3IŠ VISO 321

Kai kuriose ypač svarbiose srityse, pavyzdžiui, bendros užsienio ir saugumo politikos, mokesčių, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politikos, Tarybos sprendimai turi būti priimami vieningai. Kitaip tariant, šiose srityse kiekviena valstybė narė turi veto teisę.

Vis dėlto dėl daugumos klausimų Taryba priima sprendimus kvalifikuota balsų dauguma (KBD).Kvalifikuota balsų dauguma yra, jeigu

sprendimui pritaria dauguma valstybių narių (kai kuriais atvejais daugumą sudaro du trečdaliai balsų) ir

surenkama bent 232 balsai, t. y. 72,3 % visų balsų.Be to, valstybė narė gali reikalauti patvirtinimo, kad sprendimui pritarusieji atstovauja ne mažiau kaip 62 % visų Sąjungos gyventojų. Paaiškėjus, kad taip nėra, sprendimas nebus priimtas.

EUROPOS KOMISIJA

Komisija yra nepriklausoma nuo nacionalinių vyriausybių. Jos darbas – atstovauti visos ES interesams ir juos palaikyti.Ji rengia naujų Europos teisės aktų pasiūlymus, kuriuos teikia Europos Parlamentui ir Tarybai.

Komisija taip pat yra ES vykdomosios valdžios institucija, kitaip tariant, ji atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad ji tvarko ES einamuosius reikalus: įgyvendina ES politiką, vykdo programas ir leidžia lėšas.

Kaip ir Parlamentas bei Taryba, Europos Komisija įsteigta praėjusio amžiaus šeštajame dešimtyje pagal ES steigimo sutartis.

Terminas „Komisija“ vartojamas dviem reikšmėmis. Pirma, Komisija – tai vyrų ir moterų grupė, po vieną iš kiekvienos ES valstybės, kurie paskirti šiai institucijai vadovauti ir priimti sprendimus. Antra, Komisija – tai pati institucija ir jos darbuotojai.

Paskirti Komisijos nariai neoficialiai vadinami komisarais. Visi jie savo kilmės valstybėse yra ėję aukštas politines pareigas, daugelis jų yra buvę ministrais, bet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti visos Sąjungos interesų labui ir neklauso valstybių narių vyriausybių nurodymų.

Nauja Komisija skiriama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų. Tvarka yra tokia:

Valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, ką skirti naujuoju Komisijos pirmininku.

Paskirtąjį Komisijos pirmininką tvirtina Parlamentas.

Tada paskirtasis Komisijos pirmininkas, tardamasis su valstybių narių vyriausybėmis, parenka kitus Komisijos narius.

Taryba kvalifikuota balsų dauguma patvirtina kandidatų sąrašą ir jį pateikia Europos Parlamentui.

Parlamentas apklausia kiekvieną kandidatą ir balsuoja dėl visos grupės patvirtinimo.

Parlamentui balsavimu patvirtinus naująją Komisiją, kvalifikuota balsų dauguma ją oficialiai skiria Taryba.

3

4

Dabartinės Komisijos kadencija baigsis 2009 m. spalio 31 d. Jos pirmininkas yra Žozė Manuelis Barozas (José Manuel Barroso) iš Portugalijos.

Politiniu atžvilgiu Komisija tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Pavieniai Komisijos nariai privalo atsistatydinti, jeigu to jų prašo pirmininkas, su sąlyga, kad tam pritaria kiti komisarai.

Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi paaiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus.

Einamuosius Komisijos reikalus tvarko administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apie 25  000. Galbūt tai pasirodys daug, bet iš tikrųjų jų yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos įdarbina įprasta vidutinio Europos didmiesčio taryba.

Pagrindinė Komisijos buveinė yra Briuselyje (Belgija), bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes visose ES valstybėse ir delegacijas daugelio pasaulio valstybių sostinėse.Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas:

siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai;

administruoja ir vykdo ES politiką bei biudžetą;

(kartu su Teisingumo Teismu) įgyvendina ES teisę;

atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, derėdamasi dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.

Tik Komisijos pirmininkas sprendžia, kuris komisaras už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir (prireikus) Komisijos kadencijos metu gali šias pareigas keisti.

Komisija posėdžiauja Briuselyje vieną kartą per savaitę, paprastai trečiadieniais. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia už atitinkamą politikos sritį atsakingas komisaras, ir tada visa grupė dėl jo priima kolektyvinį sprendimą.

Komisijos personalas dirba departamentuose, vadinamuose generaliniais direktoratais (GD), ir tarnybose (pavyzdžiui, Teisės tarnyboje).Kiekvienas GD atsakingas už tam tikrą politikos sritį, o jam vadovauja generalinis direktorius, kuris atskaitingas vienam iš komisarų. Viską koordinuoja Generalinis sekretoriatas, kuris taip pat vadovauja savaitiniams Komisijos posėdžiams. Generaliniam sekretoriatui vadovauja tiesiogiai Komisijos pirmininkui atskaitingas generalinis sekretorius.

Kaip tik generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir rengia teisės aktų pasiūlymų projektus, bet šie pasiūlymai tampa oficialiais, tik kai savo savaitiniame posėdyje juos patvirtina Komisija. Procedūra yra maždaug tokia.

Pavyzdžiui, Komisija mano, jog reikia ES teisės akto, kad būtų užkirstas kelias Europos upių taršai. Tada Aplinkos generalinis direktoratas, išsamiai pasikonsultavęs su Europos pramonininkais ir ūkininkais, taip pat su valstybių narių aplinkos ministrais ir aplinkosaugos organizacijomis, parengia pasiūlymą. Pasiūlymo projektas bus aptariamas ir su kitais Komisijos departamentais, taip pat jį patikrins Teisės tarnyba ir Generalinis sekretoriatas.

Visiškai parengtas pasiūlymas bus įtrauktas į kito Komisijos posėdžio darbotvarkę. Jeigu pasiūlymui pritaria bent 13 iš 25 komisarų, Komisija jį priims, ir visa grupė jį besąlygiškai rems. Tada dokumentas bus nusiųstas Tarybai ir Europos Parlamentui svarstyti.Jeigu Komisiją sudarys per daug narių, ji tinkamai nefunkcionuos. Šiuo metu joje dirba po vieną komisarą iš kiekvienos ES valstybės.Kai į Europos Sąjungą įstos Bulgarija ir Rumunija, iš viso bus 27 valstybės narės. Tada vieningu sprendimu Taryba nustatys maksimalų komisarų skaičių. Jų turi būti mažiau negu 27, o iš kurių valstybių narių jie turėtų būti, bus nustatoma pagal rotacijos sistemą, kuri turi būti absoliučiai teisinga visų valstybių narių atžvilgiuMONARCHIJA ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE (JUNGTINĖ KARALYSTĖ, ISPANIJA, BELGIJA, ŠVEDIJA):

Monarchija – tai ne tik vieno valdžia, bet tai yra ir paveldima valdžia.Monarchijos gali būti kelių rūšių:

1) absoliutinė (neribota) monarchija Absoliutinėje monarchijoje visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui.

Jis pats leidžia įstatymus, savo nuožiūra skiria aukščiausius valstybės pareigūnus, vadovauja vykdomajai valdžiai, skiria ir atleidžia ministrus, vykdo aukščiausiąjį teisingumą. Tokioje monarchijoje nėra tautos renkamo parlamento, monarcho galios nėra ribojamos teisės aktais. Absoliutinė monarchija yra: Saudo Arabijoje.

2) konstitucinė (ribota) monarchija Konstitucinėje monarchijoje yra pripažįstamas tautos suverenitetas, įstatymus

leidžia tautos atstovybė – parlamentas. Jis gali kontroliuoti ir vyriausybės veiklą.Yra skiriamos 2 konstitucinės monarchijos:

a) Dualistinė monarchija.Čia suverenitetas priklauso tautai ir monarchui. Monarcho valdžia iš esmės

apribota įstatymo leidžiamosios valdžios. Tai pradinė, ribota konstitucinės monarchijos forma, t.y. čia jau pastebima, nors tik iš dalies, valdžių padalijimo sistema – vykdomoji valdžia atskirta nuo leidžiamosios valdžios. Įst. leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, vykdomoji – monarchui, kuris pats tiesiogiai gali vadovauti vykdomosios valdžios struktūroms arba skirti vyriausybę. Teisminė valdžia yra monarcho žinioje, nors gali būti ir nepriklausoma. Vyriausybė už savo veiklą atsako ne parlamentui, o monarchui. PVZ.: Jordanija, Nepalas, Kuveitas, Tailandas.b) Parlamentinė monarchija.

Išties demokratiška konstitucinės monarchijos rūšis. Ji susiformavo istorijos raidoje, ne griaunant, bet pertvarkant, pritaikant senas valstybės valdžios institucijas prie naujų istorinės valdžios sąlygų. Suvereni galia priklauso tautai, monarchas – tik įsteigtos valdžios institucija, vykdanti tam tikras konstitucijos nustatytas funkcijas. Monarchas yra valstybės vadovas, jis nedalyvauja valstybės veikloje. Sakoma: „karaliauja, bet nevaldo“. Monarchas dažniausiai vykdo tik simbolines funkcijas. Įstatymus priima parlamentas, vyriausybę formuoja politinės jėgos, po rinkimų sudarančios parlamentinę daugumą. Vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui už savo veiklą. PVZ.: Didžioji Britanija, Švedija, Olandija, Belgija, Danija, Ispanija, Norvegija, ir kt.

Belgija

Belgijos Konstitucija įtvirtino monarchinę valdymo formą. Tačiau ten taip pat sakoma, kad visa valdžia kyla iš tautos ir kad ji įgyvendinama Konstitucijoje nustatyta tvarka. Taigi valdžios šaltinis yra tauta. Pagal šią K. karalius yra tik įsteigtos valdžios institucija, kuriai patikima tam tikra K. apibrėžta veiklos sritis. Belgų tauta pritaria atstovaujamajai konstitucinei monarchijai, kurioje sostas perduodamas pagal paveldėjimo principą.

Belgijos federalinę vykdomąją valdžią sudaro karalius, ministrai, valstybės sekretoriai ir paskirtos vykdomosios tarnybos. Federalinę leidžiamąją valdžią sudaro karalius, Atstovų rūmai ir senatas.

Karalius turi teisę paleisti parlamentą. K 46 str. nustatyta, kad karalius gali paleisti Atstovų rūmus, jei šie absoliučia balsų dauguma:1) balsuoja prieš pasiūlytą pasitikėjimo votumą federaline vyriausybe ir per 3 d.

nuo pasitikėjimo votumo atmetimo nepasiūlo karaliui naujos Ministro pirmininko kandidatūros;

2) balsuoja už nepasitikėjimą federaline vyriausybe ir nepasiūlo karaliui MP kandidatūros.

Karalius atsistatydinus federalinei vyriausybei gali paleisti Atstovų Rūmus gavęs sutikimą, pareikštą absoliučia šių rūmų narių dauguma. Atstovų rūmų paleidimas reiškia ir Senato paleidimą. Pagal teisę senatoriai yra karaliaus vaikai (18m.) – tiesioginiai karaliaus palikuonys, turintys teisę paveldėti sostą. Teoriškai jie gali dalyvauti pasėdžiuose ir balsuoti sulaukę 21m. Tačiau pagal susiklosčiusią praktiką jie nebalsuoja. Jie neįskaitomi ir skaičiuojant kvorumą.

Karaliaus ir Atstovų rūmų bendra kompetencija įst, leidybos srityje apima Belgijos pilietybės teikimą, įstatymus dėl karaliaus ministrų civilinės ir baudžiamosios atsakomybės, biudžeto ir jo vykdymo, ginkluotųjų pajėgų kontingento nustatymo.

Karaliaus konstitucinius įgaliojimus paveldi tiesioginiai, tikri ir teisėti Leopoldo Sakso – Koburgo palikuonys, vadovaujantis pirmagimystės principu (iki 1991m. sostą gali užimti tik vyrai).

Karaliaus asmuo yra neliečiamas. Įstatymu nustatomos kiekvienam karaliavimui skirtos lėšos. Mirus karaliui abeji parlamento rūmai turi būti sušaukti per 10d. Po karaliaus mirties, kol neprisiekia jo įpėdinis ar regentas, belgų tautos vardu, konstitucinius karaliaus įgaliojimus vykdo į tarybą susirinkę ministrai. Paaiškėjus, kad karalius negali vykdyti savo pareigų, ministrai privalo nedelsiant sušaukti parlamento rūmus, kurie nustato globą ir skiria regentą. Karalius sostą užima prisiekęs abiejų rūmų posėdyje. Pagal K. karalius vykdo tik įgaliojimus, numatytus K. ir ypatinguose įst., priimamuose K. pagrindu. Joks karaliaus aktas negalioja, jei jo nepasirašo ministras. Už aktą atsako jį kontrasignavęs ministras. Karalius priima reglamentus ir nutarimus įstatymams įgyvendinti. Karalius tvirtina ir skelbia įstatymus. Karalius teikia karinius laipsnius, skiria į pareigas bendrojo administravimo ir užsienio santykių valstybės institucijose, išskyrus įst. numatytas išimtis. Karaliui priklauso malonės teisė.

Ministrus skiria ir atleidžia karalius. Vyriausybė pateikia karaliui prašymą dėl atsistatydinimo, jei Atstovų rūmai absoliučia savo narių dauguma balsuoja už nepasitikėjimą Federaline Vyriausybe, kartu pasiūlydami karaliui ministro pirmininko kandidatūrą arba per 3d. nuo nepasitikėjimo votumo atmetimo pasiūlo karaliui naują MP kandidatūrą. Karalius skiria MP pasiūlytą kandidatą, kuris pradeda eiti savo pareigas prisiekus naujajai Federalinei Vyriausybei. Karališkosios šeimos nariai negali būti skiriami ministrais.

Arbitražo teismo teisėjai prisiekia karaliui. Taikos teisėjus ir tribunolų teisėjus į pareigas tiesiogiai skiria karalius. Apeliacinių teismų teisėjus, tribunolų pirmininkus ir jų pavaduotojus skiria karalius atitinkamų teismo instancijų ir provincijos tarybų arba sostinės Briuselio tarybos teikimu. Kasacinio teismo, Vykdančio aukščiausiojo teismo funkcijas teismų sistemoje, teisėjus karalius skiria ir atleidžia iš dvigubai ilgesnio sąrašo, kurį teikia Atstovų rūmai, Senatas, Kasacinis teismas.

Karalius sudaro sutartis, išskyrus sutartis, kurias sudaryti pagal K. teisę turi bendruomenių ir regionų Vyriausybės. Karaliaus sudarytos sutartys įsigalioja, kai joms pritaria abeji parlamento rūmai. Švedija

Švedijos monarcho galios nuolat keitėsi, vykstant šalyje tam tikriems politiniams procesams. Politinis gyvenimas buvo nuosekliai demokratizuojamas. Plėtėsi ir griežtėjo parlamentinė kontrolė, padidėjo Vyriausybės atsakomybė.

Aktas dėl valdymo formos galiojo iki1974m. Šis dokumentas įtvirtino absoliutinę monarchiją, karaliui suteikė nemažai privilegijų, o Rikstago galias apribojo.

1810m. Aktas dėl sosto paveldėjimo įtvirtino solistinę sosto paveldėjimo sistemą( kai sostą gali paveldėti tik vyrai).

Kuo toliau tuo labiau siaurinamos karaliaus teisės. Šiuolaikinė Švedijos K. įtvirtino parlamentinės monarchijos valdymo formą.

K 1 dalies pirmas paragrafas skelbia, kad valstybinės valdžios šaltinis yra liaudis, kuri dalyvauja valdyme naudodamasi visuotine ir lygia rinkimų teise.

Švedijos K. nereikalauja, kad Rikstago priimtus įstatymus tvirtintų karalius. Karalius taip pat nesinaudoja ir veto teise.

K teigia, kad Švedijos valstybės vadovas yra karalius. Buvo pakeista solistinė sistema, todėl karaliumi gali tapti vyras ar moteris, turintis 18m. pilietis. Pagal K. jis tuo pat metu negali būti talmanas,ministras, Rikstago narys. Vyriausybė turi informuoti Rikstagą, jei karalius 6mėn nevykdė ar negalėjo vykdyti pareigų. Rikstagas turi nuspręsti, ar karalius paliko sostą. Jei karalius paliko sostą, ar jei baigėsi karaliaus dinastija, tai Rikstagas turi paskirti regentą, atliksiantį valstybės vadovo funkcijas.

Švedijoje karaliaus vaidmuo yra nominalus. Jis atlieka daugiausia reprezentacines, ritualines funkcijas. Šalies valdyme karalius dalyvauja kaip autoritetingas asmuo. K nurodyta, kad karalius prieš išvykdamas į užsienį turi pasitarti su MP. Karališkosios šeimos veiksmus privalu derinti su vyriausybe ir Rikstagu. Princas ar princesė negali susituokti, jei Vyriausybė, karaliui pasiūlius, nesutinka. Jei šie asmenys susituokia negavę leidimo, tai jie praranda sostą. Pagal galiojančią K. Vyriausybei atiteko tos funkcijos, kurias anksčiau vykdė karalius. Jungtinė Karalystė

Tai tikras parlamentinės monarchijos pavyzdys. 1701m. Sosto paveldėjimo aktas apibrėžia taisykles, kurių reikia laikytis užimant monarcho – valstybės vadovo sostą. 1688m. teisių Bilis draudžia karaliui vetuoti parlamento priimtus teisės aktus, o įst. vykdomojivaldžia siejama su vyriausybe, atskaitinga parlamentui. Dauguma konstitucijos konvencijų reguliuoja monarcho santykius su parlamento rūmais ir vyriausybe. Konstitucinės konvencijos numato: 1) monarcho

4

5

pareigą skirti MP asmenį, kurį palaiko Bendruomenių rūmų dauguma; 2) Monarcho pareigą skirti ir atleisti iš ministro posto tą asmenį, kurio kandidatūrą siūlo MP; 3) monarchui pareigą pasirašyti bet kokį įstatymą, kuris buvo priimtas parlamente; 4) monarcho pareigą klausyti ministro kabineto ir MP patarimų.

Vienas iš teisminių precedentų nurodė 1611m. Proklamacijų byloje, kad monarchas negali vykdyti įst. leidžiamosios valdžios funkcijos.

JK parlamentą sudaro: monarchas, Bendruomenių rūmai, Lordų rūmai. Monarchas – tai valstybės vadovas, kuris simbolizuoja nacijos vienybę, ir yra suverenios valdžios šaltinis. JK veikia kastiliškoji sosto paveldėjimo sistema - sosto atsisakiusio ar mirusio monarcho vietą užima vyriausiasis karališkosios šeimos sūnus, o jei jo nėra, tada vyriausioji dukra.„Karalius karaliauja, bet nevaldo“. Tačiau tam tikrų įgaliojimų jis turi. Formaliai monarchas laikomas vykdomosios valdžios grandies dalimi, yra Britų sandraugos valstybių vadovas. Monarchas yra anglikonų bažnyčios galva. Monarchas yra ginkluotųjų pajėgų bei teisminės valdžios galva.

Karališkoji prerogatyva – tai monarcho įgaliojimų bendrojoje teisėje apimtis. Ši prerogatyva nuolat siaurėjo. Prerogatyvos gali būti:1) asmeninės

numato, kad monarchas turi imunitetą, nuosavybės garantijas, užtikrinamas monarchijos instituto nepertraukiamumas.

2) politinėsa) valdymo srityje – monarchas skiria ir

atleidžia ministrus, vyskupus, vadovauja karinėms pajėgoms, valdo karūnos nuosavybę.

b) Teisminėje srityje – monarchas turi teisę teikti malonę, jis skiria teisėjus, teisingumas vykdomas monarcho vardu.

c) Įstatymų leidybos srityje – monarchas turi galimybę sušaukti ir paleisti bendruomenių rūmus, jis pasirašo parlamento priimtus įst.

Dauguma savo funkcijų monarchas vykdo per vyriausybę, kuri veikia jo vardu. Bendruomenių rūmams vadovauja pirmininkas, kuris renkamas iš rūmų narių ir paprotys reikalauja, kad jo kandidatūrai pritartų monarchas (įgaliojimų apimtis neleidžia monarchui nepritarti). Lordų rūmams vadovauja kancleris, kurį skiria monarchas MP siūlymu.

Įstatymo projektą, jei abeji rūmai pritaria turi pasirašyti monarchas. JK valstybės vadovas negali naudotis atidedamojo veto teise. KT TEISĖS PRINCIPAI, NORMOS, INSTITUTAI

KT sistemos pagrindiniai elementai:1) principai;2) institutai;3) normos.

Principai – tai fundamentalios idėjos, pagrindiniai pradai, nulemiantys teisės normų turinį bei paskirtį.KT principai: a) bendrieji (universalūs); b) specialieji (konkretūs).Bendrieji principai – tai pačio bendriausio pobūdžio tam tikri reikalavimai. Jie patys savaime neveikia, bet jie apsprendžia kitų konstitucinių normų paskirtį. Didžiausią įtaką jie turi priimant įstatymus. Jais remiamasi, kai realizuojamos KT normos.Bendrieji principai:.

1) Tautos suvereniteto (Prancūzija, Lietuva). Jis parodo, iš kur kyla valstybės valdžia. Akcentuojama, kad visa valdžia priklauso tautai. Visa valstybė grindžiama tautos buvimu, tautos valia ir pan.

2) Tautos atstovybės. Susijęs su tautos suvereniteto principu. Tai išvestinis principas. Visa valdžia priklauso tautai, bet įgyvendinimas ne visada priklauso tautai. Šio principo asmė ta, kad tauta pati įgyvendina tą valdžią. Tautos atstovybė įtvirtinta Japonijos konstitucijos preambulėje, nors ši šalis ir yra monarchija. Šis principas gali būti kaip šiuolaikinės demokratinės valstybės principas.

3) Valdžių padalijimo principas. Tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis įtvirtintas Vokietijos konstitucijoje: valstybinė valdžia grindžiama valdžių padalijimo principu. Taip pat JAV konstitucijoje. Šis principas tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintas visose konstitucijose.

4) Lygiateisiškumo principas(Italija). Turi didelę reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir laisves, teisinį statusą ir pan.

5) Neatimamų teisių principas. Vokietijos konstitucijos 1str.kalbama apie žmogaus teises: jos turi būti pripažįstamos, negali būti siaurinamos, atimamos.

Specialieji principai – tai principai, kurie turi gana siaurą pritaikymo sritį. Dažniausiai liečia vieną institutą. Jie panašūs į normą. Specialieji principai:

1) Deputatų nepriklausomumas nuo rinkėjų. Prancuzijos konstitucijoje įtvirtintas deputatų laisvasis mandatas – vieną kartą išrinktas deputatas negali būti atleistas pirma laiko.

2) Konstitucinių teisių teisminė gynyba. Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms gali būti taikoma teisminė gynyba. Tai aukščiausias teisių garantavimo principas(Ispanija).

3) Valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas(Ispanija). Įtvirtinamas valstybės vadovo neatsakingumas. Jis negali būti traukiamas jokion teisminėn atsakomybėn. Tačiau šis principas įtvirtintas ne visose valstybėse. Egzistuoja kontrasignacijos institutas.

Institutai – tai suderinta teisės normų grupė, reguliuojanti vienarūšius visuomeninius santykius. Institutai padeda geriau suvokti teisės sistemą, nes sugrupuoja visas tos šakos normas.Dažniausiai sutinkami KT institutai yra šie:

Pilietybės; Valstybės vadovo; Piliečių asmeninės teisės; Visuomenės ekonominės sistemos; Socialinės sistemos;

Politinės sitemos; Visuomenės dvasinio gyvenimo pagrindų; Asmens teisinio statuso; Valstybės formos; Rinkimų teisės; Referendumo; Parlamento; Vyriausybės; Vietos savivaldos; Ir kt. Institutai.

Stambiausi institutai skirstomi į smulkesnius – subinstitutus. Pvz.: žmogaus teisių instituto subinstitutas – pilietybės institutas.Norma – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Jos laikymasis yra užtikrinamas valstybės prievarta.Dažniausiai KT normos yra įtvirtintos įstatymuose ir kt.teisės aktuose. Tik palyginus retais atvejais KT normos yra sukuriamos kitaip – teismo precedentu, konstituciniu papročiu.Konstitucijos ar įstatymo straipsnyje gali būti tik viena norma, pvz. 1949m. VFR pagrindinio įst. 102str.: “Mirties bausmė panaikinama“. Tačiau viename straipsnyje ar net viename straipsnio sakinyje galima aptikti keletą KT normų, pvz. 1962m. Prancūzijos Prezidento rinkimų įst. 3str.: „Ne vėliau kaip per 15d. po respublikos prezidento rinkimų pirmojo turo, vyriausybė turi paskelbti kandidatų sąrašą“.KT dominuoja imperatyvusis metodas. Dauguma KT normų yra įpareigojančio, draudžiančio, nustatančio pobūdžio. Tokios normos tik reikalauja nustatyto elgesio→normos įsakymai. Rečiau sutinkamos normos leidimai→jos plačiai naudojamos ir yra pagrindinės tik asmens teisinio statuso reguliavime. Konstituciniame reguliavime dominuoja subordinacijos (pavaldumo) santykiai. Koordinacijos (derinimo) santykiai yra sutinkami rečiau. Tačiau KT galima sutikti ir dispozityvinių normų. Pvz. 1947m. Italijos konstitucijos 94str., kuris reglamemtuoja, kad kiekvieni parlamento rūmai gali pareikšti pasitikėjimą vyriausybei, ar atsisakyti jį pareikšti vardinio balsavimo būdu.Dauguma KT normų yra normos taisyklės→nustatančios tam tikrus elgesio modelius. Esant tam tikriems juridiniams faktams, šių normų pagrindu atsiranda teisiniai santykiai.Žymią normų dalį sudaro normos principai→labai bendro pobūdžio taisyklės, kurios detalizuojamos kitose KT normose. Pvz. 1982m. Kinijos konstitucijos 17str. Nustato socializmo principą: „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“.Normos tikslai→ypatingai buvo būdingos totalitarinio socializmo valstybėms, kurios iškeldavo komunistinės bei socialinės visuomenės sukūrimo tikslus.Normos simboliai→valstybių devizai. Pvz. Gvinėjos 1990m. Konstitucijos 1str.: „Darbas, teisingumas, solidarumas“.Normos apibrėžimai→pvz. „Valstybė - nedaloma pasaukietinė socialinė demokratinė respublika“ (Prancūzijos Respublikos 1958m. Konstitucijos 2str.).

Teisės normos struktūra:1) Hipotezė – tai sąlyga, kuriai esant ta norma veikia.2) Dispozicija – tai pati elgesio taisyklė.3) Sankcija – tai prievarta, taikoma pažeidus taisyklę.

KT normos skiriasi nuo kitų teisės normų tuo, kad neturi sankcijų. Tai yra vienas iš KT normų ypatumų. Jos arba perkeliamos į kitą teisinį reguliavimą, arba įgauna kitą – politinę reikšmę (pvz. Vyriausybės atsistatydinimas, parlamentui jai paskelbus nepasitikėjimą). Baudžiamoji atsakomybė gali būti numatyta tik už konkrečiai nustatytus nusikaltimus ir yra formuluojama pačia bendriausia prasme, pvz. už valstybės išdavimą ar prezidento kyšininkavimą, tačiau baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik po to, kai asmuo yra atleidžiamas iš pareigų, bendra tvarka kaip ir fiziniams asmenims. Kitas ypatumas – pačios KT normos dispozicijos bendras pobūdis. Tai labai bendro pobūdžio taisyklės, jos dažnai būna deklaratyvaus pobūdžio, o ne konkretaus. Hipotezės taip pat retai sutinkamos. Hipotezės žodinė išraiška yra retai sutinkama KT normų aktuose ir dažniausiai yra formuluojama netiesiogiai.KT normoms teikiamas prioritetas, todėl kiekviena kita teisės šaka turi neprieštarauti KT normoms.

KT SANTYKIAI

Kokius santykius reguliuoja konstitucijos? Kuo panašus įvairių konstitucijų turinys? Atsakymą pateikia Philippe’as Ardant’as: „Visų jų objektas tas pats: jos nustato valdžios organizaciją ir funkcionavimą, taip pat valdančiųjų ir valdomųjų santykius.“ Taigi kiekvienos konstitucijos normos reguliuoja bent dvi dideles visuomeninių santykių grupes.

Pirmoji grupė – asmens statusas, žmogaus ir piliečio teisų ir laisvių sritis.

Antroji santykių grupė – valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykiai. Valstybės valdžios organizacija grindžiama tautos suvereniteto prioritetu ir valdžių padalijimu. Konstitucijoje turi būti užtikrintas atstovaujamasis valdymo pobūdis ir valdžių padalijimo principas.

Taigi konstituciniai teis. santykiai – tai konstitucinės teisės normomis sureguliuoti santykiai, kurie atsiranda valstybės teisinės organizacijos ir piliečių teisių pagrindų realizavimo srityje. Konstituciniai teis. santykiai neveikia patys sau – tam reikalingi subjektai, kuriems suteikiamos tam tikros teisės ir pareigos.

Subjektai:1) tam tikros socialinės ir nacionalinės bendrijos (tauta, kuri yra valdžios

šaltinis; tautinės mažumos, turinčios apsisprendimo teisę; klasės (socialistinėse šalyse));

2) valstybė ir jos sudėtinės dalys (pvz.: JAV kaip valstybė ir jos valstijos kaip federacijos subjektai);

3) Pagrindinės valstybės institucijos;4) Visuomeniniai susivienijimai, politinės partijos ir organizacijos, ir net

rinkėjų grupės (jei jos inicijuoja įstatymo priėmimą, referendumą ir pan.);5) Atstovaujamų institucijų deputatai;6) Vietinio valdymo ir savivaldos institucijos;

5

6

7) Individai (asmenys) – piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės. Kiekvienai šių kategorijų būdinga tam tikra konstitucinių teisių apimtis.

KT ŠALTINIO SAMPRATA. KT ŠALTINIAI ROMANŲ-GERMANŲ TEISĖS TRADICIJOS ŠALYSE: ĮSTATYMO SAMPRATA, KLASIFIKAVIMAS

KT šaltiniai – tai teisės normų išorinė išreiškos forma. Teisės norma – tai tam tikra elgesio taisyklė, kuri yra visuotinai privaloma. Kad ji būtų vykdoma, ją reikia žinoti, todėl ji turi būti kaip nors išoriškai išreikšta. Taigi teisės normos išreiškimo forma – teisės šaltiniai. Konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi tik tie, kuriuose yra KT normų. Yra tiesioginio valstybės teisinio raguliavimo šaltiniai , ir tie kuriuos v-bė sankcionavo( pvz. Teisės doktrina, teisės paprotys). Kintant teisei, kito teisės šaltinių forma ir rūšys bei samprata.Egzistuoja dvi stambiausios teisės sistemos ir nuo jų priklauso KT šaltinių samprata, klasifikacija bei ypatumai:1) Romanų-germanų teisės sistema;2) Anglo-amerikiečių teisės sistema.

Pati seniausia yra romanų-germanų teisės sistema. Ji atsirado V a.pr.Kr. ir skaičiuojama nuo XII lentelių įstatymų išleidimo. Didžiausią įtaką jai padarė Justiniano romėnų teisės kompiliacija. [ VI a. įvyko romėnų teisės perėmimas. ~530m. sukurtas Justiniano CK (Corpus iuris civilis) iš 4 dalių. ] Ši romėnų teisės kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei.Romanų-germanų teisės sistema atsirado Europos valstybėse. Nežiūrint valstybių griūvimų, ta teisė išliko. Šiandien Europos valstybės laikomos romėnų teisės tradicijų pagrindiniais puoselėtojais. Su laiku romanų-germanų teisės sistema plito ir kitose pasaulio dalyse (per kolonizacijos procesą). Ją perėmė Lotynų Amerikos, Azijos ir kitos valstybės.Pagrindinis teisės šaltinis šioje teisės sistemoje yra:1) Įstatymas. Tai parlamento priimamas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę

galią. Įstatymai yra klasifikuojami.2) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (valstybės

vadovo, vyriausybės ir pan.).Taigi, pagrindinis romanų-germanų teisės šaltinis yra valstybės institucijų priimtas rašytinis teisės šaltinis. Čia paplito kodifikacijos (įstatymų rinkiniai). Pirmiausia atsirado civilinės, o po to ir baudžiamosios teisės kodifikacijos.KT apskritai kaip teisės šaka susiformavo 18 amžiuje ir nuo 18a. pabaigos vadinama šiuolaikine valstybės teisės šaka. Pagrindiniai KT šaltiniai:1) Konstitucija. Ji turi atskirą teisės akto formą. Turi aukščiausią teisinę galią.

Romanų-germanų teisės sistema sąlygojo konstitucijos išskyrimą į ypatingą vietą. Konstitucija turi viršenybę prieš kitus teisės aktus. Tai pagrindinis KT šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės šaltinis.

2) Įstatymai. Pagal romanų-germanų teisės sistemą, įstatymas – tai parlamento priimami teisės aktai. Jiems pripažįstama antroji vieta teisės sistemoje po konstitucijos. Čia galioja juridinės galios nelygumas:a) konstituciniai įstatymai . Jais papildoma konstitucija, konstitucijos

pataisos. Turi beveik tokią pačią reikšmę kaip ir konstitucija;priimami ypatinga tvarka. Kai kuriose v-bėse pati Konstitucija yra vadinama konstituciniu įstatymu, pvz.Vokietijoje – Pagrindinis įstatymas

b) organiškieji įstatymai . Tai įstatymai, kurie priimami blanketinių KT normų pagrindu, remiantis tam tikra nuoroda. Jie užpildo konstitucijos spragas. Tai yoatingos reikšmės įst., kuriopriėmimas tiesiogiai nurodomas Konstitucijoje. Kai kuriose šalyse yra nurodomos konkrečios visuomeninio gyvenimo sferos, kurių teisinė reglamentacija yra galima tik organiniais įst – pvz. Ispanijojos Konstitucijos 81 str.numato, kad org.įst yra tie, kurie yra susiję su pagrindinių teisių ir laisvių išplėtimu, patvirtinantys autonominių bendruomenių statutus, susiję su visuotine rinkimų teise ir kt.įst, numatyti Konstituscijoje. Jis užima tarpinę vietą tarp konst.įst. ir paprastųjų įst. Jų atsiradimas siejamas su 1958m Prancūzijos konstitucija. Vėlaiu šie įst paplito buvusiose Pranc.kolonijose, t.p kt šalyse( pvz Moldova). Kiekvienos šalie Konsyitucijoje gali būti numatytas bet koks skaičius tokių įst.:pvz 1991 Rumunijosn Konst. numatė 25 klausimus, kuriais turėjo būti priimti org.įst. dažnai org įst priėmimas siejamassu pagrindiniais KT institutais. Liuva nepripažįsta org.įst. Org.įst priimti ir pakeisti yra daug sunkiau nei paprastuosius, pvz Prancūzijoje prieš priimant tokį įst, konstitucinė taryba tikrina jo atitikimą Konstitucijai. Jie turi viršenybę prieš žemesnius įstatymus, bet negali prieštarauti konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;

c) paprastieji įstatymai . Tai visi kiti įstatymai, jei jie nėra konstituciniai ar organiniai. Jų yra daugiausiai. Jie negali prieštarauti aukštesniems;jie priimami bendra tvarka, reguliuoja svarbias v-bės gyvenimo sritis. Gali būti priimti parlamento ar tautos tiesiogiai. Federacinėse v-bėse būna federaciniai įst ir federacijos subjektų įst. T.p yra vieinių įst, priimamų autonominių vienetų institucij( Italija, Ispanija)

d) ypatingieji įstatymai . Jų priėmimas būdingas III pasaulio šalims ( Šri Lanka, Malaizija, Jamaika). Priimami parlamento bendra tvarka, tačiau gali riboti tam tikras įst normas ar net konst.teisės normas, pvz Šri Lankos 1971 įst „ Kelio terorizmui užkirsti“. Dažniausiai jie priimami trumpam laikotarpiui, tačiau parlamentas turi teisę pratęsti jų galiojimą.

e) Parlamento reglamentai, statutai . Nustato jų vidinę organizaciją ir darbo procedūras, turi įst galią, tačiau priimami šiek tiek supaprastinta tvarka- be valstybės vadovo promulgavim. Jei parlamentas yra dviejų rūmų, kiekvieni rūmai turi savo reglamentą, kurio priėmimui nereikia kt rūmų pritarimo.

f) deleguotieji įstatymai . Tai normatyviniai aktai, turintys įst galią, tačiau išleisti ne paties įst leidybos organo, o jo pavedimu kitų v-bės organų- dažniausiai vyriausybės, rečiau v-bės vadovo. Deleguota įstatymleidystė. Kaip tam tikrų klausimų operatyvenis sprendimo būdas plačiai paplito daugelyje šalių ( pvz D. Britanija , Prancūzija, Italija). Ji atspindėjo vykdomosios valdžios vaidmens sustiprėjimą ir padėjo vykdomajai valdžiai sustiprėti. Deleguotoji įstatymleidystė gali būti vertinama

teigiamai, kai kalbama apie svarbių soc.programų realizavimą; ir neigiamai- jei vykdomoji valdžia pernelyg įtakoja parlamentą ir pastarojo vaidmuo silpnėja, taigi tam tikra prasme griauna valdžių padalijimo principą. Del.įstatymleidystė yra įmanoma tik tuo atveju, jei ji tiesiogiai nustatyta Konstitucijoje. Konstitucijų autoriai stengėsi įsprausti deleguotą įstatymleidystę į griežtas ribas tokiu būdu paliekant parlamentui galutinio sprendimo teisę. Todėl KT iškelia tam tikras sąlygas del.įstatymleidystei:

atitinkamas parlamento leidimas yra suteikiams nustatytam laikotarpiui

griežtai nustatomas klausimų ratas parlamento leidimui negali būti taikomas

plečiamasis aiškinimas deleguota leidyba draudžiama išduoti leidimą sukurti normoms,

keičiančioms galiojančius įst ar galiojančias atgal

neleidžiama subdelegacija.1. valstybės vadovo aktai turintys įst galią ( Italija, Sirija, Marokas)- pvz Italijoje

įst galią turi prezidento dekretai. Pgl 1995 Kazachstano konst.šioje srityje prezitentas turi labai išplėstus įgaliojimus- jam įst leidybą gali deleguoti tik 1metams, t.p jis gali paskelbti skubų įst priėmimą, o jei parlamentas atsisako skubia tvarka priimti įst, tai jis gali iįleisti įsaką, turintį įst galią

2. vyriausybės aktai, turintys įst galią- labiau paplitęs variantas, nei pirmasis( Ispanija, Portugalija, Rumunija, Graikija). Šie aktai turi būti patvirtinti parlamento. Pgl prancūziškąją dokriną tokie aktai yra vadinami hibridiniais teisės aktais.

3) Poįstatyminiai aktai . Tai vykdomosios valdžios priimami aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, taip pat konstitucinėms normoms. Jų yra didelė įvairovė. Pagal subjektus poįstatyminiai aktai yra:a) valstybės vadovo aktai . (dekretai, įsakai, įsakymai);b) vyriausybės norminiai aktai . (ordonansai, dekretai, nutarimai). Vyriausybė

leidžia didelę dalį poįstatyminių aktų, nes ji įgyvendina valdžią. Leidžia poįstatyminius aktus (įstatymus papildančius aktus). Vyriausybė jais nustato įstatymų realizavimo tvarką. Parlamentinėse valstybėse dominuoja vyriausybės norminiai aktai. Prezidentinėse – valstybės vadovo aktai;

c) teritorinių darinių vadovų aktai . (gubernatorių);d) ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos ;e) vietinių, vietos savivaldos institucijų aktai .

Romanų –germanų valstybėse KT pagrindinis šaltinis yra norminiai teisės aktai.Romanų-germanų tradicijos valstybėse greta norminių teisės aktų kaip šalutiniai šaltiniai yra:1) Precedentai. Tai teismų sprendimai, taikomi nagrinėjant kitas analogiškas bylas.

Ilgus šimtmečius nebuvo pripažįstami, bet dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės sistemoje precedentas pripažįstamas teisės šaltiniu. Neretai precedentai turi turėti patvirtinimą.

2) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai, darbai, išvados, rekomendacijos. Oficialiai teisės šaltiniu nepripažįstama, bet, kai būna teisės spragos, remiamasi mokslininkų formuluojamomis išvadomis, rekomendacijomis.

3) Tarptautinės sutartys. Nacionaliniu teisės šaltiniu būna, kai pati valstybė yra pasirašiusi ją ar prisijungia ir prisiima įsipareigojimus.

4) Lokaliniai aktai. Galioja tam tikroje šalies teritorijoje (Ukrainoje – Krymo aktai). Valstybių miestai neretai turi savo chartijas, kurios reguliuoja vietos savivaldą.

5) Kvazi konstituciniai teisės aktai: Karinių ar revoliucijos tarybų aktai (Nigerija, Etiopija)- tai laikinosios

valdžios, susikurusios po eilinio perversmo, aktai( dekretai, promulgacijos)

Nacionalinės chartijos (Alžyras) Revoliucinės chartijos (madagaskaras) Valdanciūjų( vienintelių) partijų aktai (Kongas, Zairas)

JAV 1787 M. KONSTITUCIJOS RENGIMAS, PRIĖMIMAS, KEITIMAS, FORMA, STRUKTŪRA IR LENKIJOS KONSTITUCIJOS PRIĖMIMAS

1787 m. JAV konstitucijos rengimas, priėmimas – Dare itaka prancuzu svietejai, idejos.visuomenes sutarties teorija.. Buvo kuriami stabdziu ir atsvaru mechanizmas(cia kad is klaidu kt mokytis del valdymo). Itvirtinama prezidentine respublika, preizidento vaiduo isskirtinis,

Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo. Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo. Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų. Nebuvo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų įgyvendinimą. Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai. Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos komitetas, kuriame dalyvavo 55 delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius. 60 proc. naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas. Balsuojama buvo pagal valstijas.

1) Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia.

2) Nju – Džersi etapas - grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais pataisymais.

3) Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo.

6

7

JAV konstitucijos keitimas, forma bei struktūra

JAV konstitucija – rašytinė konstitucija, susidedanti iš VII straipsnių suskirstytų į skyrius. Konstitucijos pataisos inkorporuojamos į Konstituciją (seka iš karto po straipsnių), šiuo metu JAV konstitucija turi 27 pataisas, paskutinioji buvo priimta 1992 m. įtvirtinanti draudimą keisti atlyginimo už tarnybą dydį senatoriams ir atstovams iki tol, kol neįvyks atstovų rinkimai.Konstitucija buvo priimta 1878 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn.JAV konstitucijos V straipsnyje nurodyta, kad kongresas, jeigu 2/3 abejų rūmų sutars esant reikalinga, gali siūlyti Konstitucijos pataisas arba prašant 2/3 valstijų įstatymų leidžiamųjų susirinkimų gali sušaukti konventą siūlyti pataisoms. Abiem atvejais tokios pataisos įsigalioja kaip Konstitucijos dalis, jeigu jas ratifikuoja 3/4 valstijų įstatymų leidžiamieji susirinkimai arba ¾ valstijų konventai – pagal tai, kokią ratifikavimo formą pasiūlys Kongresas.

Lenkijos konstitucijos priėmimas

1989 metais, prezidentaujant Aleksandrui Kvasnievskiui, referendumu (tautos) buvo priimta Lenkijos Tautos Konstitucija, kaip išsilaisvinimo ir nepriklausomybės simbolis. Ši konstitucija galioja iki šiol su keliais pakeitimais.

PRANCŪZIJOS 1958 M. KONSTITUCIJOS RENGIMAS, PRIĖMIMAS, KEITIMAS, FORMA, STRUKTŪRA

Dabartinė Prancūzijos Konstitucija, įtvirtinusi V Respubliką, buvo priimta tautos referendumu 1958m. rugsėjo 28d., įsigaliojo 1958m.spalio 4d.(V Respublikos Konstitucija). Šios Konst. priėmimą reikėtų sieti su to laikotarpio socialine ir politine krize Prancūzijoje. Iškilus pilietinio karo grėsmei, padėtis tapo palanki idėjai, kad tauta įveiks krizę tik suteikusi visus būtinus įgaliojimus nacionaliniam lyderiui(Charles de Gaulle). Jam pavyko pasiekti, kad būtų priimtas aktas dėl Konst. keitimo. Rengiant projektą turėjo būti gauta išvada Valstybės tarybos ir konsultacinio komiteto. Parengtas Konst. tekstas turėjo būti pateiktas tautos referendumui. Konstitucinis įstatymas dėl Konst. keitimo turėjo būti promulguotas per 8d. po tautos pritarimo. Projekto rengimo tarpsniai:

1) projekto metmenų parengimas2) kreipimasis į konstitucinį konsultacinį komitetą išvadai gauti.3) Projekto nagrinėjimas Valstybės Taryboj4) Tarpministerinis komitetas iš naujo nagrinėjo tekstą, po to pateiktas

ministrų tarybai ir ši pritarė tokiam K. tekstui. Prancūzijos K. XVI skirsnis – “Dėl Konstitucijos keitimo”.89 str. numato kada K. negali būti keičiama:

1) jokiais būdais negalima keisti respublikinės valdymo formos;2) K. keitimas negalimas, kai yra kėsinamasi į šalies teritorijos vientisumą,

laikinai einant prezidento pareigas, kai taikomas K. 16str.K. pataisų iniciatyva priklauso parlamento nariams ir prezidentui, kuris jos imasi MP siūlymu. Pataisų projektui ir keitimo siūlymui turi pritarti abeji rūmai. Keitimo siūlymai visada perduodami tautos referendumui, tačiau įstatymo projektą Prezidentas gali perduoti tiek referendumui, tiek deputatų ir senatorių kongresui. Sprendimas priimamas 3/5 dalyvavusių narių balsų dauguma.

Prancūzijos K. sudaro 4 aktai (3 aktai nurodyti pačioje K. preambulėje):1) 1958m. Prancūzijos Respublikos K.2) 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija;3) 1946m. Prancūzijos Respublikos K. preambulė.4) 2004m. Aplinkos apsaugos chartija ( 2005m. konstituciniu įst. Buvo

pripažintas, kaip sudėtinė K. dalis).Ir ši dalis, kurios nėra nurodytos preambulėje, kaip K. sudėtinės dalies, tačiau kuri tokia yra pripažinta:5) Pagrindiniai principai, pripažinti respublikos įstatymuose (šiuos principus,

kaip sudėtinę galiojančios K. dalį pripažino Konstitucinė Taryba).Prancūzijos K. tekstą sudaro 16 skirsnių, 103 straipsniai, Preambulė. Preambulėje nurodyti kiti 3 pagrindiniai dokumentai: 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija; 1946m. Prancūzijos Respublikos K. preambulė; 2004m. Aplinkos apsaugos chartija.

PASAULIO VALSTYBIŲ KONSTITUCIJŲ FORMA IR STRUKTŪRA

Sąvoka "konstitucijos forma" vartojama norint atskleisti konstitucijos normų įtvirtinimo būdą. Teisinėje literatūroje skiriamos 2 konstitucijos formos: 1. Rašytinė konstitucija 2. Nerašytinė konstitucija 1. Rašytinė konstitucija- vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis amens teisinės padėties pagrindus bei viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Rašytinė konstitucija išsiskiria savo formalia aukščiausia teisine galia, t.y. savybe, kuri nėra būdinga nerašytinei konstitucijai. Tokios yra daugelio šalių konstitucijos. Rašytinė konstitucija paprastai vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas. Tačiau yra šalių, kuriose konstitucją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai. Pvz., šiuolaikinės Švedijos konstituciją sudaro 4 konstituciniai teisės aktai: 1974m. Valdymo forma, 1810m. Aktas apie sosto paveldėjimą, 1949m. Aktas apie spaudos laisvę ir 1991m. Išraiškos laisvės pagrindinis įstatymas. Tai nekodifikuota rašytinė konstitucija. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą rašytinę konstituciją. Tai konstitucija, kurios sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai ar deklaracijos. Sudėtinės kodifikuotos konstitucijos pavyzdžiai- 1958m.Pranūzijos Konstitucija, kuri savo sudėtinėmis dalimis pripažįsta 1789m. Žmogaus ir piliečio laisvių deklaraciją bei 1946m. Prancūzijos Konstitucijos preambulę, taip pat 1992m. Čekijos Konstitucija, kurią, be pagrindinio Konstitucijos teksto, sudaro "Pagrindinių teisių ir laisvių deklaracija". Sudėtinė kodifikuota konstitucija skiriasi nuo rašytinės nekodifikuotos konstitucijos tuo, kad pirmąją kostituciją sudarančio dalys yra viena su kita tiesiogiai susijusios, jos traktuojamos kaop vientisas sudėtinis dokumentas, o ne dokumentų visuma. 2. Šalies, neturinčios rašytinės konstitucijos, pavyzdžiu yra nurodoma Didžioji Britanija. Jos konstitucinė santvarka yra įtvirtinta ir teisės norminiuose aktuose, ir teismų precedentuose, ir konstituciniuose papročiuose. Šie šaltiniai neišsiskiria savo teisine galia

iš kitų teisės šaltinių. Tačiau šioje šalyje daugelis valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykių reglamentuojama įstatymu. Tiesa, kai kurie britų konstitucininkai teigia, kad netikslu D.Britanijos Konstituciją vadinti nerašytine. Jų nuomone, D,Britanijos Konstituciją galima laikyti "neformalizuota", "nekodifikuota" konstitucija.

Aptarus konstitucijos formą, galima panagrinėti konstitucijos- aukščiausios galios šalies pagrindinio įstatymo- stuktūros dėsningumus. Nagrinėjama rašytinių kodifikuotų konstitucijų struktūra, nes rašytinių nekodifikuotų konstitucijų struktūros dėsningumus žymiai sunkiau įžvelgti. Žinoma, kiekvienos šalies konstitucija net ir savo struktūros požiūriu- unikali, tačiau pati konstitucinio reguliavimo logika verčia kostitucijų kūrėjus žengti panašius žingsnius. Daugelio šalių konstitucijų struktūros analizė leidžia daryti išvadą, jog paprastai pagrindinį įstatymą sudaro tokios dalys:Preambulė (įvadinė dalis).Pagrindinė dalis ( jos normose atskleidžiamas konstitucijos turinys).Baigiamosios, pereinamosios ar papildomosios nuostatos.Priedai. 1. Preambulėje išvardijami konstitucijos tikslai, nurodomos istorinės konstitucijos priėmimo aplinkybės. Kartais joje nurodomi svarbiausi valstybės politikos principai ar net skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai svarbi konstitucijos dalis, įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Teisinėje literatūroj diskutuojama dėl preambulės norminio pobūdžio. Teigiama, kad preambulės nuostatos nėra teisės normos, jos įstatymų leidėjui gali daryti tik moralinį poveikį. Tokia argumentacija grindžiama tuo, kad preambulės nuostatų, skirtingai nuo kitų konstitucijos dalių normų, negali tiesiogiai taikyti teismai. Tai pernelyg abstrakčios, programinio pobūdžio taisyklės, kurias nagrinėjant negalima vertinti kaip tikrų teisės normų. Tačiau yra kitas požiūris: preambulės nuostatos turi tokią pat norminę reikšmę, kaip ir bet kurios kitos konstitucinės nuostatos. Pvz., Prancūzijoje ilgą laiką buvo diskutuojama dėl 1958m. Prancūzijos Konstitucijos preambulės teisinės reikšmės. Šios šalies Konstitucijos preambulėje buvo skelbiama, kad prancūzų tauta iškilmingai skelbia savo ištikimybę žmogaus teisėms ir nacionalinio suverenumo principams, taip kaip jie yra apibrėžti 1789m. Deklaracijoje, patvirtinti ir papildyti 1946m. Konstitucijos preambulėje. Taigi nurodytuose dokumentuose buvo skelbiamos pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės teisės ir laisės. Ginčai dėl Konstitucijos preambulės reikšmės baigėsi tik 1971m. Parncūzijos Konstitucinei Tarybai priėmus sprendimą dėl preambulės nuostatų norminės reikšmės. Galima ir trečia- tarpinė pozicij- į preambulės nuostatas būtina atsižvelgti interpretuojant ir taikant kitų konstitucijos dalių normas. Tais atvejais, kai konstitucijos preambuleje skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės, neabejojama, kad šios nuostatos turi tokią pat juridinę reikšmę, kaip ir kitų konstitucijos dalių normos.

2. Pagrindinę konstitucijos dalį sudaro konstitucijos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises bei laisves, valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų statusą, tarpusavio santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius, vietos savivaldos pagrindus. Paprastai pagrindinę dalį sudaro keli ar keliolika skyrių (jie taip pat gali vdintis dalimis, skirsniais ir pan). Pagrindinė dalis ne vienoje konstitucijoje pradedama skyriumi, kuriame išdėstytos normos, įtvirtinančios konstitucinės santvarkos pagrindus ( tautos suverenitetą, demokratiją, pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, valdžių padalijimą ir jų galių ribojimą ir t.t.). Kai kurių naujųjų konstitucijų pagrindinio teksto dlis pradedama žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimu. Toks šio konstitucinio instituto išdėstymas pagrindinio teksto pradžioje parodo žmogaus statusui šalies konstitucinėje sąrangoje teikiamą reikšmę. Kituose konstitucijos skyriuose išdėstomos valstybės valdžios organizaciją nustatančios normos. Paprastai kiekvieną valstybės valdžios instituciją apibrėžiančios normos išdėstomos tam tikruose skyriuose: parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, teismai. Vienose konstitucijose pradedama nuo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos teisinės padėties įtvirtinimo, kitose pirmiausia nustatoma valstybės vadovo teisinė padėtis. Toks išdėstymas paprastai sietinas su šalies valdymo forma ( nors ne visada). Atskiruose konstitucijos skyriuose nsutatomas vietinis valdymas ir savivalda, finansai ir valstybės biudžetas. Pagrindinėje konstitucijos teksto dalyje taip pat gali būti tokie skyriai kaip "Užsienio politika", "Valstybės saugumas" ir pan.

3. Konstitucijos Baigiamosiose nuostatose išdėstomos normos, nustatančios konstitucijos įsigaliojimo tvarką. Pasitaiko, kad Baigiamosiose nuostatose išdėstomos ir normos apie konstitucijos keitimo tvarką, jeigu tai nebuvo sureguliuota pagrindinės dalies normų. Pereinamosiose nuostatose nustatomi atskirų konstitucijos normų įsigaliojimo terminai, senų konstitucinių institutų pakeitimo naujais tvarka ir terminai. Kai kada konstitucija turi ir papildomas nuostatas. Jomis aiškinamos kai kurios pagrindinės konstitucijos dalies normos, nustatomos tam tikros išimtys ar tam tikro klausimo reguliavimo specifika.

4. Kartais prie kai kurių konstitucijų yra priedai. Jų reikšmė įvairi. Pasitaiko, kad juose išdėstomos normos, kurių vieta neabejotinai turėtų būti pagrindinėje dalyje.

KONSTITUCIJŲ KLASIFIKAVIMAS. LIBERALUSIS, ETATISTINIS IR MIŠRUS KONSTITUCIJŲ MODELIAI

Liberalusis, etatistinis ir mišrus konstitucijų modeliai yra analizuojami socialinio konstitucijos turinio plotmėje.T.y, kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami 2 aspektai:a) Socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja Konstitucija (objektas).b) Teisinis konstitucijos turinys – tai, iš ko susideda Konstitucija, teisinė medžiaga (normos, principai).

7

8

Taigi, pagal socialinį konstitucijos turinį, yra išskiriami 3 pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai, kurie skiriasi pagal savo reguliavimo dalyko ribas, t.y. kokia apimtimi yra reguliuojamas valstybės valdžios ir visuomenės santykiai; kiek glaustai ar detaliai šie santykiai yra reglamentuojami konstitucijoje:

1) LIBERALUSIS modelis. Konstitucija nustato valstybinės valdžios ir asmens teisinio statuso pagrindus, nereguliuoja socialinių ir ekonominių santykiu (apima tik nuosavybę ir mokesčius). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos (pvz., JAV). Čia valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai, minimaliai reguliuoja asmens gyvenimą. Tai tik valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai.

2) ETATISTINIS modelis. Priešingybė liberaliajam modeliui. Ypatingas vaidmuo skiriamas valstybiniam reguliavimui. Siekiama kuo daugiau visko surašyti į konstituciją, maksimaliai sureguliuoti visuomeninius santykius. Čia labai išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė, ideologinė, religinė ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms: Kinija, Š. Korėja, Vietnamas, Kuba.

3) MIŠRUS modelis. Tarpinis variantas. Lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas – konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima, tačiau skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir laisvės. Tai tarsi liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucija), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Portugalija, Ispanija, Lietuva, Vokietija ir kt.

AMERIKIETIŠKASIS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS MODELIS

Konstitucinė justicija atsirado kartu su rašytinėmis konstitucijomis, būtent su JAV 1787 m. konstitucija, o pirmoji konstitucinės justicijos institucija taip pat atsirado JAV. JAV Konstitucija nenumatė konstitucinės kontrolės mechanizmo, todėl konstitucinė kontrolė atsirado teisminio precedento pagrindu: AT savo sprendime išplėtė savo kompetenciją ir priskyrė sau konstitucinės kontrolės funkcijas, įdomu tai, kad tokiam AT sprendimui ilgą laiką nebuvo visiškai jokių prieštaravimų ir tokia AT funkcija visiems atrodė natūrali. 1803 m. vienoje byloje JAV Aukščiausias Teismas priėmė sprendimą, kuriame pripažino, kad Teismų įst straipsnis prieštarauja konstitucijai. Šio sprendimo pagr tezė: priešingas konstitucijai įstatyminis aktas nėra įstatymas. Svarbiausia teismo veikla – pasakyti, kas yra įstatymas- tai papildoma valdžių padalijimo principo garantija. Pagrindiniai bruožai:

kontrolę vykdo bendros kompetencijos teismai (konstitucinės justicijos funkcija patikima šalies teismų visumai);

decentralizuota konstitucinė kontrolė; konstitucinė apsauga vykdoma sprendžiant įvairias bylas (tai išties

nesiskiria nuo paprasto teisingumo įgyvendinimo tuo požiūriu, kad visu ginčus, nesvarbu kokia jų prigimtis, nagrinėja tie patys teismai, laikydamiesi beveik tų pačių sąlygų. Konstitucingumo klausimas gali kilti kiekvienoje byloje, jam spręsti ypatingos procedūros nereikia: tiesą sakant, nėra konstitucinių ginčų nagrinėjimo, kaip kad nėra administracinių ginčų ar ginčų, nagrinėjimų bendros jurisdikcijos teisme, nes nėra jokios prasmės išskirti šiuos ginčus iš kitų to paties teismo nagrinėjamų bylų; konstituciniai klausimai nagrinėjami esant ginčui);

vykdoma kazualinė konstitucinė kontrolė; sprendimas privalomas bylos šalims.

Kodėl nepavyko įdiegti amerikietškojo modelio Europos šalyse?1. Pirmiausia tai paaiškina įstatymo sakralizavimas. Nuo 1789 revoliucijos laikų per visą XIX a.ir XX a.pradžioje viešpatavo Rousseau teiginys, kad įst.yra neklaidingas, kurio niekas neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įst viešpatavimas: “teisėtumo sąvoka sutampa su legalumo sąvoka, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento priimtiems įstatymams”. JAV šventa laikoma Konstitucija, Europoje įstatymas.2. Paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės justicijos buvimo. Kontinentinio modelio teisėjų silpnumą ir nedrąsą lemia jų, kaip “karjeros magistratų, statusas, “ demokratinio skyrimo į pareigas”, kaip skiriami amerikiečių teisėjai nebuvimas.3. Vienos teismų sistemos nebuvimas .Amerikietiškoji sistema gerai veikia tik ten, kur teismai sudaro vieną sistemą t.y JAV ir visose common law šalyse, nes čia ginčų nagrinėjimas nedalomas ir konstitucingumo problema gali kilti bet kurioje teisenoje, nesiimant kokio nors atskiro nagrinėjimo.4. Nepakankamas konstitucijų “griežtumas” tai taip pat laikoma priežastimi, kodėl tarpukariu kai kurios Europos v-bės atmetė amerikietiškąjį modelį.

EUROPIETIŠKASIS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS MODELIS

Šis modelis atsirado 20 amžiuje. Pradininkai H. Kelzenas ir Č. Eisenmanas - 1928 m. disertacija – jie įrodė, kad KT institucija, kuriai pavesta kontroliuoti įstatymų atitikimą konstitucijai, visiškai dera su valdžių padalijimo teorija. Jei ne Hansas Kelsenas, europietiškojo konstitucinės justicijos modelio, kurį šiandien patvirtina trisdešimt šalių pavyzdžiai, nebūtų. Vienos mokytojas savo veikaluose bei savajame 1920 m. Austrijos Konstitucijos projekte galutinai suformulavo konstitucinės justicijos tipą, kitokį nei amerikietiškas. Šio modelio skiriamasis bruožas – konstitucinę justiciją vykdo speciali institucija - Konstitucinis Teismas. Žlugus socialistinei sistemai įsiviešpatavo europinis modelis (išimtis buvo Estija). Europinio modelio sėkmę po Antrojo Pasaulinio karo lėmusios priežastys:

Istoriniai sumetimai

Istorinės aplinkybės lėmė KT sukūrimą Vokietijoje ir Italijoje, bei atkūrimą Austrijoje, dėl siekimo įtvirtinti demokratiją Ispanijoje;

Priežastys: kilo būtinybė apsisaugoti nuo įstatymų leidėjo (nes jis gali būti ir engėjas) bei kilo nepasitikėjimas paprastų teismų teisėjais.

Teoriniai sumetimai Kelzenas teigė, kad K būtina suvokti kaip

pagrindinę normą, todėl tai lemia jos apsaugos specifiškumą; jis teigė, kad svarbiausia K apsaugos garantija – galimybė panaikinti jai prieštaraujančius teisės aktus, tačiau jokiu būdu neteisėtų aktų panaikinimo funkcijos negalima priskirti juos priėmusiai institucijai;

Konstitucinė justicija yra suderinama su įstatymo leidėjo suverenitetu, nes jis priklauso visai valstybės sistemai;

KT veikia kaip negatyvus įstatymų leidėjas, kurio veiklos ribas nubrėžia pati K; iki šių dienų egzistuoja nuomonių, kad KT priskiriamas prie valstybinės valdžios ir kad jis nėra valstybinės valdžios dalis.

Instituciniai (politiniai sumetimai) Stabilios ir vienalytės daugumos visagalybė kelia

poreikį europietiškuose parlamentiniuose ar pusiau parlamentiniuose kontinentinio tipo režimuose įvesti konstitucinę justiciją;

Pagrindiniai modelio bruožai lyginant su amerikietišku modeliu: Kontrolę vykdo specialiai tam sukurta institucija

(Konstitucinis Teismas, Konstitucinė Taryba ir kt.); Centralizuota konstitucinė priežiūra; Konstitucinė apsauga vykdoma nagrinėjant tik su

konstitucingumo klausimus (nagrinėti konstitucinius klausimus nebūtinai reikia ginčo, o vieno iš subjektų, kurie gali kreiptis į KT, prašymu);

Vykdoma abstrakti konstitucinė kontrolė; Sprendimas privalomas absoliučiai visiems.

Europietiškojo konstitucinės justicijos modelio bruožai.Bendri konstitucinių teismų bruožai.Specifinis institucinius ir teisinis kontekstas.

1. Kt įtvirtinti v-bėse, kurioms būdinga parlamento arba pusiau parlamentinio valdymo forma.

2. Europietiškojo modelio šalyse funkcionuoja dualistinė ir pliuralistinė teismų bei teisinės tvarkos sistemos( Ital., Pranc., Austrijoj, Isp.- 2 teismų sistemos, Vokietijoje- 5).

Konstitucinis statusas.Konst justicijos f-ją vykdo konstitucinis teismas( Kt) ar konstitucinis tribunolas, nepriklausomas nuo jokios kitos valstybės institucijos. Tokios nepriklausomybės sąlyga – Kt konstitucinis statusas, apibrėžiantis jo organizaciją, veiklą ir įgaliojimus, saugantis teismą nuo valdžios institucijų, kurias jis įgaliotas kontroliuoti. Tai suponuoja reikalavimą būtinas nuostatas įtvirtinti pačioje konstitucijoje ir kad būtų nustatyta statutinė šios institucijos administravimo, finansavimo autonomijos bei jos narių nepriklausomybės garantijos. Institucijos, kurios įgaliojimus, veiklą ar net egzistenciją gali iš naujo svarstyti įst. leidėjas arba vyriausybė, negalima laikyti Kt ar apskritai konstitucinės justicijos institucija.Konst .ginčų nagrinėjimo monopolis.Konst. justicija sutelkta specialiai šiam tikslui įkurtos institucijos, turinčios šios srities monopolį, rankose. Tai reiškia, kad paprastieji teismai negali nagrinėti ginčų, priskirtų Kt jurisdikcijai. Šio teismo kompetencijai priskirta:1. nagrinėti ginčus dėl įst. atitikties konstitucijai.2. gali būti priskirta tikrinta tikrinti parlamento narių įgaliojimus.3. nagrinėti parlamento rūmų veiklos klausimus

Polit valdžios institucijų galimybė skirti Kt teisėjais ne karjeros magistratus.1.Skiriant Kt narius tradicinių kriterijų nesilaikoma, tuo jų sudarymas skiriasi nuo paprastųjų teismų sudarymo.2.Teisėjai nebūtinai yra magistratai, jai galima skirti teisės profesorius, advokatus, valdininkus, ar net, kaip pvz. Pranc.- net neteisininkusTikras teismas.Jeigu norime pripažinti instituciją Kt, tai ji turi būti tikras teismas. T.y tas teismas turi skelbti teisę, turinčią teismo sprendimo galią, ir kad tai, jog jis pripažino prieštaravimą konstitucijai, gali lemti anuliavimą su padariniais erga omnes . Teismų sistemai nepriklausantis teismas. Tai pagrindinis skirtumas nuo aukščiausiojo teismo, kuris yra aukščiausiai teismų sistemoje, tuo tarpu Kt yra šalia visu teismų sistemos, tačiau turi svarbią įtaką jų veiklai.

PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS PRANCŪZIJOS 1958 M. KONSTITUCIJOJE

Jeigu ne Prancūzijos konstitucinės tarybos veikla, tektų pripažinti, kad V respublikos konstitucija yra politinė, nustatanti vien viešosios valdžios organizaciją ir jos funkcionavimo pagrindus. KT savo sprendimus ėmusi grįsti 1789 m. „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ ir 1946 m. konstuticijos preambulės nuostatomis, įtvitinančiomis asmens teises ir laisves, išryškino Konstitucijos, kaip asmens teises saugančio akto, reikšmę. Asmens teisių apsaugą sustiprino ir KT suformuluota konstitucinė doktrina III Respublikos pripažintų principų taikymą, ginant pagrindines asmens teises. Pačiame 1958 m. K tekste įtvirtintos tik kelios teisės: lygybė prieš įstatymą, rinkimų teisę, politinių partijų steigimo laisvę, asmens laisvę. Prancūzijos KT interpretuodama kai kurias teises, įtvirtintas 1789 m. deklaracijoje, atsižvelgė į visuomenės evoliuciją: nuosavybės teisės siejamos su Respublikos socialiniu pobūdžiu; minties ir nuomonės reiškimo laisvė aiškinama, atsižvelgiant į techninius imperatyvus, darančius įtaką radijos ir televijos laidų sklaidai ir pan. Kai kurios teisės ir laisvės, įtvirtintos III Respublikos

8

9

įstatymuose, kuriais buvo remtąsi 1946 m. konstitucijos preambulėje, turėjo būti interpretuojamos ypač šiuolaikiškai.Lygybės principas. Konstituciniai aktai įtvirtino asmens lygybę prieš įstatymą, vyrų ir moterų lygybę, lygybę nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kilmės, pažiūrų, tikybos lygiateisiai siekti mokslo, kultūros, įgyti profesiją. Asmeninės teisės konstituciniuose dokumentuose įtvirtinamos, remiantis prigimtinių teisių koncepcija. Tai asmens neliečiamybė, sąžinės lasvė, teisė eiti viešas pareigas, prieglobsčio teisė. 1789 m. deklaracijoje įtvirtinti ir kai kurie šių teisių įgyvendinimo principai: laisvė reiškia daryti visa, kas nedaro žalos kitiems; lasivės ribas nustato įstatymas; nieko negalima versti daryti tai, kas nenumatyta įstatyme. Politinės teisės, išvardintos deklaracijos preambulėje ir įtvirtintos „konstitucingumo bloke“ esančiuose įstatymuose, yra susivienijimų, žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų ir demonstracijų laisvė. Socialinės ir ekonominės teisės išdėstytos 1946 m. konstitucijos preambulėje. Tai: nuosavybės teisė ir jos neliečiamybė, teisė į vienodus mokesčius, atsižvelgiant į piliečių pajamas bei mokesčių kontrolę; teisė burtis į profesines sąjungas; teisės streikuoti; asmens ir šeimos teisė į būtinas raidos sąlygas; teisė į sveikatos apsaugą, materialinę pagalbą, poilsį. Teisminė gynyba laikoma esmine šių laisvių garantija. Teisminę valdžią sudaro tiek teisėjai, tiek ir prokurorai. KT nagrinėja priimtų, tačiau dar nepaskelbtų įstatymų konstitucingumą, ovalstybės taryba kontroliuoja vykdomosios valdžios aktus. Akto, kuriuo pažeidžiamos teisės, anuliavimas yra ypač svarbi asmens teisių užtikrinimo garantija.

PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS VFR 1949 M. PAGRINDINIAME ĮSTATYME

Kaip ir daugelio valstybių konstitucijose, VFR Pagrindinio įstatymo I skirsnyje įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės. Ir tai jokiu būdu negalima paaiškinti vien redakciniais sumetimais: taip Pagrindinio įstatymo rengėjai siekė pabrėžti pagrindinių teisių svarbą, jų aktualumą ir privalomumą (ne veltui apie pagrindines teises rašoma pačioje Pagrindinio įst. pradžioje, o ne kažkur vidury ar pabaigoj). Tai patvirtina ir trys svarbios nuostatos:

1) Pagrindinių teisių privalomumas visoms valdžios institucijoms visose srityse pagal Pagrindinio įstatymo 1str. 3 d. (“Toliau išdėstytos pagrindinės teisės yra privalomos įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžioms kaip tiesiogiai taikoma teisė”).

2) Reikšminga Pagrindinio įst. pastovumo apsauga pagal Pagrindinio įst 79 str. 3 d. (“Šio Pagrindinio įstatymo keitimas, susijęs su Federacijos padalijimu į federalines žemes, esminiu federalinių žemių dalyvavimu įstatymų leidyboje arba su 1 ir 20 str. įvardintais principais, negalimas“ (1 str. 1-2d. žmogaus orumas kaip pagrindinių teisių pagrindas)), įskaitant Pagrindinio įst. 19 str. 2 d. įtvirtintą garantiją, kad pagrindinių teisių ribojimo atveju negali būti pažeistas esminis jų turinys.

3) Efektyvių procesinių teisių įgyvendinimo užtikrinimas pagal Pagrindinio įst. 19 str. 4 d. ir 93 str. 1d.

Pagrindinės teisės Pagrindinio įst. atžvilgiu gali būti apibūdintos kaip asmeniui Konstitucijos suteiktos ir garantuojamos individualios teisės. Pagrindinės teisės įtvirtintos ne tik I skirsnyje, bet ir kituose nuostatose. Pagrindinėmis teisėmis laikomos visos teisės įtvirtintos 1 – 19 straipsniuose, 20 str. 4 d., 33, 38, 101, 103, 104 str.Pagrindinio įst. I skirsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės yra svarbi Konstitucijos dalis. Šios teisės gali būti įvairiais skirstomos ir klasifikuojamos. Tradiciškai pagrindinės teisės skirstomos į teises garantuojančias laisvę (teisė į gyvybę ir fizinę neliečiamybę, laisvo judėjimo laivę, tikėjimo, sąžinės, religinių ir pasaulietinių pažiūrų laisvę), lygybę (lygybė prieš įstatymą, draudimas varžyti ar privilegijuoti dėl lyties, socialinės kilmės, tikėjimo ar politinių pažiūrų, vienodos galimybės eiti valstybines pareigas), galimybę teisiškai ginti pagrindines teises (pvz., 19 str. 4d., 101 – 104 str.). Taip pat gali būti skiriamos pilietinės ir politinės teisės, garantuojančios teisę į pilietybę (16 str. 1 d.), aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę (38 str.) ir kt. Svarbios Pagrindinio įstatymo nuostatos, užtikrinančios nuosavybės ir paveldėjimo teisę (14 str.), ginančios santuoką ir šeimą, reglamentuojančios švietimo reikalus.Kalbant pagrindines teises, svarbu žinoti, kokios teisės kokiems subjektams taikomos. Pagrindinės teisės gali būti skirstomos į tokias, kurias turi kiekvienas žmogus (pvz. teisė į gyvybę, tikėjimo, sąžinės laisvė ir kt.), kitos suteikiamos tik piliečiams arba vokiečiams (vokiečio sąvoka įtvirtinta 116 str.) – susirinkimų, susivienijimų ir koalicijų laisvė, laisvo kilnojimosi teisė ir kt. Pagrindinės teisės galioja ir juridiniams asmenims, jeigu jiems galima pritaikyti jų esmę. Paprastai subjektai, kuriems suteikiama viena ar kita teisė įvardijami pačiame straipsnyje.Asmens teisės negali būti absoliučios - tam tikrais jos gali būti ribojamos. Pagrindinis įst. įtvirtina: jei viena iš pagrindinių teisių gali būti apribota įstatymu, tai įstatymas turi galioti visiems, o ne pavieniais atvejais. Be to, tame įstatyme turi būti įvardintos teisės su nuoroda į konstitucijos straipsnį. Savrbu ir tai, kad negali būti pažeistas pagrindinių teisių turinys. Tam, kad pagrindinės teisės būtų ginamos, reikalinga teisminės valdžios vykdoma jų kontrolė ir apsauga (94 str. 4d. ir 93 str. 1 d.).Pagrindiniame įst. įtvirtinta ir keletas pareigų. Čia tiesiogiai neįtvirtinta pareiga laikytis Konstitucijos ir jos nuostatų, tačiau straipsniuose galima rasti netiesioginį tokios pareigos įtvirtinimą. Pagrindiniame įst. numatyta keletas pareigų, kurias kai kuriais atvejais gali būti privalu įvykdyti visuomenės labui – atlikti tam tikrą darbą, pvz. karo tarnyba, tėvai privalo rūpintis vaikais ir juos auklėti; nuosavybė taip pat įpareigoja - ją naudojant turi būti prisidedama prie visuomenės gerovės. Teisė laisvai ugdyti savo asmenybę įpareigoja kiekvieną asmenį nepažeisti kitų asmenų teisių, nenusižengti konstitucinei santvarkai ar moralės normoms ( 2 str. 1d.).

JAV TEISIŲ BILIS

1791 metų priimtos dešimt JAV 1787m. Konstitucijos pataisų ir visa tai pavadinta Teisių biliu. JAV Konstitucijoje nebuvo skirsnio apie žmogaus teises, todėl šios dešimt pataisų skirtos būtent pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms įtvirtinti. Daug dėmesio procesinėms garantijoms. 1 pataisa skelbia fundamentalias laisves. Tai padaroma ne pateikiant laisvių sarašą, bet uždraudžian priimti šias laisves varžančius įstatymus. Tai reiškia, kad valstybė jų

nesteigia, bet saugo nuo galimų suvaržymų. Įtvirtinta žodžio, sąžinės, taikių susirinkimų laisvė, peticijos teisė. Grindžiamas religijos nebuvimas – bažnyčia atskiriama nuo valstybės. Ypatybė: žodžio laisvė nesuteikia teisės kelti maištą prieš valstybę ir visuomeninę tvarką, platinti pornografiją, skleisti šmeižtą. 2 pataisa įtvirtina teisę turėti ir nešiotis šaunamąjį ginklą.3 pataisa draudžia taikos metu be savininko sutikimo privačiuose butuose apgyvendinti kareivius – asmens būsto neliečiamybės principas.4 pataisa garantuoja, kad nepagrįsti areštai ir kratos nepažeis asmens, jo nuosavybės neliečiamybės.5 pataisa nustatė procesines asmens garantijas – prisiekusiųjų teismo galimybė, principas nebausti už tą patį nusižengimą du kartus, draudimas versti asmenį liudyti prieš save, draudimas riboti asmens laisvę, turtą, atimti gyvybę be atitinkamo teismo sprendimo, įtvirtino nekaltumo prezumpciją.6 pataisa apibrėžė bendruosius teismų veiklos principus – kaltinamojo teisė į greitą ir viešą teismą, kaltinamojo teisė susipažinti su kaltinimo motyvais ir priežastimi.7 pataisa nustatė, kad ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės bylos gali būti negrinėjamos prisiekusiųjų teismo.8 pataisa draudė reikalauti didelių užstatų, imti dideles baudas ir skirti žiaurias, neįprastas bausmes – bet nedraudžia mirties bausmės.9 pataisa teigia, kad Konstitucijoje nenurodytos teisės nepaneigia kitų nepaminėtų žmogaus teisių ir laisvių.10 pataisa apibrėžė federacijos ir valstijų įgaliojimų ribas.

PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS LENKIJOS KONSTITUCIJOJE

Kiekvienos valstybės Konstitucijoje yra atskiri skirsniai, skirti žmogaus teisėms ir laisvėms įtvirtinti. Taip pat yra specialūs įstatymai, kur tos teisės ir laisvės konkretizuojamos. Kalbant apie Lenkijos Konstitucija, reikia išskirti Konstitucijos II skyrių „Žmogaus ir piliečio laisvės, teisės ir pareigos“

Visų pirma nuo 30 iki 37 straipsnio yra išskiriami bendrieji principai: prigimtinis ir neatimamas žmogaus orumas yra žmogaus ir piliečio laisvių

ir teisių šaltinis, jis neliečiamas, jį gerbti ir saugoti yra viešosios valdžios pareiga.

žmogaus laisvę saugo teisė Teisės požiūriu visi yra lygūs. Moteris ir vyras turi lygias teises šeimoje, politiniame, socialiniame ir

ekonominiame gyvenime Kiekvienas, priklausantis Lenkijos Respublikos jurisdikcijai, naudojasi

Konstitucijos užtikrinamomis laisvėmis ir teisėmis ir kt.

Konstitucijoje yra išskiriamos tokios žmogaus teisės: Asmeninės laisvės ir teisės Politinės laisvės ir teisės Ekonominės, socialinės ir kultūrinės laisvės ir teisės

Asmeninės laisvės ir teisės (38 – 56 str.) Lenkijos Respublika kiekvienam žmogui užtikrina teisinę gyvybės

apsaugą; Su niekuo negali būti atliekami moksliniai, tarp jų ir medicinos bandymai,

nesant savo valia išreikšto sutikimo; Kiekvienam yra užtikrinama asmens neliečiamybė ir asmens laisvė; Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui netaikoma senatis; Kiekvienas turi teisę į privataus ir šeimos gyvenimo, garbės ir gero vardo

apsaugą, taip pat teisę spręsti dėl savo asmeninio gyvenimo; Garantuojama būsto neliečiamybė; Kiekvienam užtikrinama sąžinės ir religijos laisvė; Kiekvienam užtikrinama laisvė reikšti savo pažiūras, gauti ir skleisti

informaciją; Lenkijos piliečio ekstradicija draudžiama ir kt.

Politinės laisvės ir teisės (57 – 63 str.) Kiekvienam užtikrinama laisvė organizuoti taikius susirinkimus ir

dalyvauti juose. Šios laisvės apribojimus gali nustatyti įstatymas; Kiekvienam užtikrinama susivienijimų laisvė; Užtikrinama laisvė jungtis į profesines sąjungas, visuomenines-profesines

žemdirbių organizacijas ir darbdavių organizacijas; Lenkijos piliečiai, turintys visas viešąsias teises, turi teisę vienodais

pagrindais stoti į viešąją tarnybą; Lenkijos pilietis turi teisę dalyvauti referendume, taip pat teisę rinkti

prezidentą, deputatus, senatorius ir atstovus į teritorinės savivaldos institucijas, jeigu jam ne vėliau kaip balsavimo dieną yra sukakę 18 metų;

Kiekvienas turi teisę viešaisiais, asmeniniais ar kito asmens interesais pastarajam sutinkant, pateikti peticijas, siūlymus ir skundus viešosios valdžios institucijoms, taip pat visuomeninėms organizacijoms ir įstaigoms dėl jų vykdomų užduočių, pavestų joms viešojo administravimo srityje ir kt.

Ekonominės, socialinės ir kultūrinės laisvės ir teisės (64 – 76 str.) Kiekvienas turi teisę į nuosavybę, į kitas turtines teises, taip pat

paveldėjimo teisę; Kiekvienam užtikrinama laisvė pasirinkti profesiją ir profesinės veiklos

laisvė, taip pat laisvė pasirinkti darbo vietą. Kiekvienas turi teisę į saugias ir higieniškas darbo sąlygas. Šios teisės

įgyvendinimo būdą ir darbdavių pareigas nustato įstatymas; Pilietis turi teisę į socialinį aprūpinimą nedarbingumo dėl ligos ar

invalidumo atveju ir sulaukęs pensinio amžiaus. Kiekvienas turi teisę į sveikatos apsaugą; Kiekvienas turi teisę į mokslą; Valstybė vykdydama savo socialinę ir ekonominę politiką, atsižvelgia į

šeimos gerovę; Lenkijos Respublika užtikrina vaiko teisių apsaugą;

9

10

Kiekvienam užtikrinama meninės kūrybos, mokslinių tyrinėjimų ir jų rezultatų skelbimo laisvė, dėstymo laisvė, taip pat laisvė naudotis kultūros vertybėmis;

Viešoji valdžia vykdo politiką, užtikrinančią ekologinį saugumą dabartinei ir ateities kartoms ir kt.

Be to, Konstitucijoje yra numatytos laisvių ir teisių apsaugos priemonės (77 – 81 str.) Pavyzdžiui, kiekvienas turi teisę į žalos, padarytos neteisėtais viešosios valdžios institucijos veiksmais, atlyginimą; įstatymas niekam negali užkirsti teisminio kelio pažeistoms laisvėms ir teisėms apginti ir kt.

KONSTITUCINIO PAGRINDINIŲ TEISIŲ INSTITUTO RAIDA IR ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso laikotarpiu žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių idėjų ištakomis. J.Lockas buvo vienas pirmųjų filosofų ir politikų, kuris formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos integralų elementą. Kai kuriuose tų laikų teisės aktuose žmogaus teisėms jau buvo skirtas dėmesys – tai Anglijos teisės aktai: 1215m. Magna Charta, 1679m. Habeas corpus act, 1689m. Teisių bilis, taip pat 1776m. Amerikos Nepriklausomybės deklaracija, tačiau moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt. Tai vienas svarbiausių žmogaus teisių įtvirtinimo aktas, nes jame suformuluotas svarbus žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.Taigi jau XVIIIa. pab. kai kurias pilietines ir politines teises bandyta teisiškai įtvirtinti. Šis procesas vyko kartu su konstitucijų atsiradimu. 1791m. PrancūzijosKonstitucija buvo pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1787m. JAV Konstitucija buvo papildyta Teisių biliu, taigi žmogaus teisės nuo pat teisinio institucionalizavimo pradžios buvo suprantamos kaip svarbus konstitucinio reguliavimo komponentas. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo nauja tarptautinės teisės sritis – Tarptautinė žmogaus teisių teisė. Jos susikūrimui didelę įtaką turėjo 1948m.gruodžio 10d. JTO Generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas ir kitų tarptautinių žmogaus teises įtvirtinančių dokumentų, pvz.: Europos Tarybos 1950m. Žmogaus teisių ir pagr.laisvių apsaugos konvencija.

V TEMA

DVIPARTINĖS SISTEMOS BRUOŽAI: JAV, JUNGTINĖ KARALYSTĖ

Šalyje yra dvi stambios politinės partijos, kurios rinkimų metu labai varžosi (Kai kur dvipartinė sistema yra įtvirtinta įstatymuose (Brazilija, Nigerija)). Šioje sistemoje greta dviejų politinių partijų veikia daug kitų neįtakingų partijų (DB (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai)). D.Britanijoje iki I Pasaulinio Karo pagrindinės politinės partijos buvo konservatoriai ir liberalai, o po I Pasaulinio Karo liberalus išstūmė leiboristai. Iki dabar valdo leiboristai ir konservatoriai.Mažesnės politinės partijos dvipartinėse sistemoje nevaidina labai didelio vaidmens. Dvipartinės sistemos užtikrina politinį stabilumą. Dvipartinės sistemos traktuojamos kaip užtikrinančios politinį stabilumą, tvirtą vyriausybę, pastovią parlamentinę daugumą.Dvipartinė sistema – rinkimų kovoje rungiasi kelios partijos, kurios turi vienodas galimybes laimėti. Taikus rungtyniavimas leidžia kompromiso keliu rasti rezultatyvinę politinę kryptį; šalyje veikia daug partijų, tačiau į valdžią pretenduoja tik dvi, viena valdo, kita – opozicijoje. Po rinkimų šios partijos paprastai keičiasi vietomis. Dvipartinės sistemos buvimas apsunkina alternatyvių partijų susiformavimą.JAV – dvipartinė sistema - veikia dvi pagrindinės partijos - respublikonai ir demokratai. Demokratų bazė – Pietų valstijos, kurios pasisakė už vergiją. Respublikonai – pasisakė už vergijos panaikinimą, lygybę. Šių partijų skirtumai glūdi ir vidaus bei užsienio politikos klausimuose. Respublikonai yra linkę mažinti socialinių programų finansavimą, pagalbą užsienio šalims. Demokratai – priešingai – pasisako už valstybės vykdoma globalinę politiką. Šios partijos neturi pastovių programų, narystės. Partijos nariu yra laikomas tas, kas rinkimuose balsavo už partijos kandidatą. Nėra nario mokesčio. Partijos suvažiavimai įvyksta kas keturi metai – jie vykdomi, norit išrinkti partijos kandidatą, kuris jai atstovaus rinkimuose. Pastoviai veikia tik nedidelė partijos struktūra. Partija iš esmės veikia tik rinkimų kampanijos metu. Didžioji Britanija. Veikia dvipartinė sistema – konservatoriai ir leiboristai. Skiriasi nuo JAV tuo, kad partijos susidarė idėjiniu pagrindu. Konservatoriai – tradicionalistai, pasisako už valstybės reguliavimo ribojimą, privatinės nuosavybės apsaugą, prireikus pasisako už tai, kad būtų denacionalizuota tai, ką nacionalizavo leiboristai. Leiboristai – tai darbininkų partija – joje egzistuoja individuali bei kolektyvinė narystė (asmuo tampa šios partijos kolektyviniu nariu, jei jis yra profesinės sąjungos narys). Be šių partijų yra ir daugiau – socialdemokratų, žaliųjų, socialliberalų, veikia ir vietinės partijos – Škotijos, Olsterio, Velso nacionalinės partijos.

DAUGIAPARTINĖS SISTEMOS BRUOŽAI: PRANCŪZIJA, ITALIJA, VOKIETIJA

PRANCŪZIJAPOLITINIAI BRUOŽAIValstybės tipas: liberali demokratijaValstybės įkūrimo data: nuo 741 m.Politinė struktūra: unitarinėVykdomoji valdžia: dvigubaAsamblėja: dviejų rūmųPartinė struktūra: daugiapartinė

POLITINĖ SISTEMA

Nuo 1958 spalio Penktosios Respublikos konstitucijos (septyniolikta nuo 1789 m. konstitucijos), Prancūzija turi dviejų rūmų parlamentą ir „dvigubą“ arba padalytą (shared) vykdomąją valdžią.Parlamentas sudarytas iš Nacionalinės Asamblėjos ir Senato. 577 Nacionalinės Asamblėjos nariai yra renkami 5 metų terminui iš vienrinkimių apygardų remiantis dviejų balsavimų absoliučios daugumos balsavimo sistema (two-ballot „run-off“ absolute majority voting system). 321 Senato nariai yra netiesiogiai išrenkami kas trys metai tuo pačiu metu devynių metų terminui. Juos renka rinkimų kolegija, sudaryta iš vietinių Nacionalinės Asamblėjos narių, merų, departamentų tarybų narių ir vietinės valdžios (municipalitetų) tarybų. 22 Nacionalinės Asamblėjos ir 13 Senato vietų yra paskirta užjūrio departamentams ir teritorijoms, o 12 Senato vietų – prancūzų piliečiams, esantiems svetur.1986 metų kovo rinkimuose į Nacionalinę Asamblėją buvo naudojama proporcinė rinkimų sistema, kuri rėmėsi departamentų lygio daugiamandatėmis apygardomis. Tačiau Chirac‘o administracija grąžino dviejų balsavimų sistemą, naudotą nuo 1958 m. Remiantis šia sistema, kandidatai gali laimėti pirmame balsavime, jei jie surenka absoliučią daugumą balsų arba ¼ visų registruotų balsavimo teisę turinčių asmenų balsų. Kitu atveju, po savaitės yra vykdomas antras balsavimas, kuriame dalyvauja kandidatai, pirmame balsavime surinkę mažiausiai 12,5% visų pirmo balsavimo balsų ir yra lemiamas besiremiant santykine arba absoliučia dauguma. Praktikoje kairės ir dešinės koalicijos sudaro sutartis vietovėse dėl antro balsavimo susitardami su mažai balsų gavusiais kandidatais, kad šie atsitrauks, taip tolesniame balsavime susiduria du varžovai. Apie 2/3 Nacionalinės Asamblėjos vietų yra išrenkamos antruoju balsavimu.Senatas, kurio narystė yra iškreipta tarp centristiškai ir nepriklausomai mąstančių kaimo ir miestų atstovų, veikia kaip dalinė, o kartais ir pamokomoji, kontrolės institucija. Jis turi laikiną teisę vetuoti Nacionalinės Asamblėjos leidžiamus teisės aktus ir teikti pataisas specialiai sušauktose „jungtinėse taikinamosiose konferencijose“.

Penktajai Prancūzijos Respublikai būdinga dvipakopio mažoritarinio balsavimo sistema renkant prezidentą ir parlamentą. Pirmuoju atveju pagrįstai reikalaujama absoliučios daugumos, tad varžytis antrajame rate leidžiama tik 2 pirmojo rato lyderiams. Kad patektų į Nacionalinį susirinkimą (asamblėją), laimėtojui antrajame rate pakanka paprastosios daugumos; be to, daug kas priklauso nuo to, keliems kandidatams leidžiama dalyvauti antrajame rate. Šis modelis padėjo mažinant partinės sistemos fragmentaciją bei Prancūzijos politinę bendruomenę pertvarkant pagal dvipolį modelį. Šios rinkimų sistemos tikslas – sudaryti daugiau galimybių trečiosioms partijoms arba mažosioms partijoms.

POLITINĖS PARTIJOSŠiuo metu Prancūzijos politikoje dominuoja 3 didžiosios ir 2 mažos partijos. Atskirais atvejais jos, įtakojamos šalies dviejų etapų rinkimų sistemos, neformaliais susigrupuoja į kairės ir dešinės koalicijas, kurios yra paremtos ideologiniais skirtumais, nulemtais Prancūzų Revoliucijos.Dominuojanti jėga kairėje yra Socialistų partija, kildinama iš radikalių respublikonų 19 amžiuje, ją 1905 m. įkūrė Jean Jaures. Su ja siejamas Lionel Jospin.Artimai su Socialistų partija susijusi Kairiųjų radikalų judėjimas – partija, įkurta 1973 m. kaip atskilimas iš Radikalų partijos.Kairėje taip pat yra Prancūzijos komunistų partija, kuri kartu su Socialistų partija buvo koalicijoje 1981 ir 1984 m. Įtakingiausia partija dešinėje yra „dešiniųjų koalicija“ yra Sambūris dėl Respublikos (Rally for the Republic), kuri buvo suformuota 1976 m. Jacques Chirac‘o kaip tolesnio Demokratų sąjungos už Respubliką (Union of Democrats for the Republic), kurią 1968 m. įkūrė Charles de Gaule.Kaip iššūkis Sambūriui dėl Respublikos, 1978 m. buvo įkurta Sąjunga dėl prancūzų demokratijos, kuria buvo siekiama suburti mažesnes centro-dešinės partijas dėl efektyvesnio elektorato susivienijimo.Taip pat yra Respublikonų partija (1962), Socialdemokratų centro partija (1976), Socialdemokratų partija (1973), Radikalų partija (1901m. ji buvo dominuojanti partija Trečiojoje ir Ketvirtojoje Respublikose), Centro unija (1988), Nacionalinis frontas (1972) ir dar apie 30 mažų regioninių ir nacionalinių partijų.VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPO ĮTVIRTINIMAS KONSTITUCIJOSE

Valdžių padalijimo principas – tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis pakirto absoliutizmą. Įtvirtintas Vokietijos konstitucijoje: valstybinė valdžia grindžiama valdžių padalijimo principu. Taip pat JAV konstitucijoje. Šis principas tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintas visose konstitucijose. Konstitucijose detaliai apibūdinama trijų valdžių sudarymo, veiklos tvarka, kompetencijos pagrindai.Valdžių padalijimo principas negali būti atskleistas neišsiaiškinus pagrindinių šio principo teiginių:valdžių padalijimo principas yra glaudžiai susijęs su teisinės valstybės idėja. LR

Konstitucinis teismas valdžių padalijimą apibūdina kaip pamatinį demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principą;

valdžių padalijimas turi užslėptąją idėją sudaryti prielaidas užkirsti kelią piktnaudžiauti valdžia ir taip pažeisti žmonių teises. Valdžių padalijimo principo esmė – ne formalus, scheminis atskirų valdžios šakų galių diferencijuotas išvardijimas, bet visų pirma tam tikras stabdžių ir atsvarų mechanizmas, garantuojantis jų santykinį autonomiškumą ir pusiausvyrą;

valdžių padalijimo idėja pasireiškia trejopai, mokslinėje literatūroje yra skiriamas funkcinis (atskirų valdžios šakų išskyrimas valstybės valdžios viduje), organizacinis (valstybės valdžios atliekamų funkcijų paskirstymas trims atskiroms valstybės valdžios institucijoms) ir asmeninis (vienos ar kitos valstybės valdžios funkcijas vykdantys asmenys neturėtų vykdyti kitai valstybės valdžios institucijai priskirtų funkcijų) valdžių padalijimas.

Moderniojo konstitucionalizmo raidos realijos parodė, jog formalusis (de jure) valdžių padalijimo koncepcijos įtvirtinimas konstitucijoje dar negarantuoja jo sėkmingos veiklos. Akivaizdu, jog sėkmingam valdžių padalijimo modelio veikimui reikia:ilgalaikės konstitucinių teisinių santykių praktikos;susiformavusios konstitucinių papročių sistemos;turtingos konstitucinės justicijos institucijų sukurtos jurisprudencijos.

Todėl neretai, kai egzistuojantis valdžių padalijimo modelis neveiksmingas, skubama siūlyti keisti patį valdžių padalijimo modelį arba atskirus stabdžių ir atsvarų

10

11

sistemos elementus. Kadangi valdžių padalijimo modeliai yra įtvirtinti nacionalinėse konstitucijose, tiesiogiai ar netiesiogiai siūloma keisti konstituciją.

VALDŽIŲ PADALIJIMAS IR STABDŽIŲ BEI ATSVARŲ MODELIO ĮVAIROVĖ: JAV, VFR, PRANCŪZIJA, LENKIJA, ESTIJA

JAV: įgaliojimų paskirstymas esant prezidentiniam valdymuiPrezidentinis valdymo modelis atskleidžia griežtą valdžių padalijimo principą realizuotą JAV. Valdžių padalijimo modelis čia galėtų būti laikomas klasikiniu. 1787 m. JAV konstitucijoje yra išreikštos trys valdžios, turinčios joms būdingus įgaliojimus ir galimybes turėti įtakos kitų valdžios šakų veiklai, jei jos viršija savuosius įgaliojimus. JAV konstitucionalizme kalbant apie valdžių įtaką ir pusiausvyrą vyrauja dvi dimensijos: pirma dimensija yra susijusi su federalizmu ir JAV teritorinių subjektų įtaka, o antroji yra susijusi su centrine valdžia ir valdžių padalijimu. Turint omenyje abi šias dimensijas JAV valdžių padalijimo idėją galima apibūdinti daugiau kaip institucijų nepriklausomumą, nei tų institucijų funkcijų nepriklausomumą. 1881 metų byloje Aukščiausiasis teismas pareiškė savo nuomonę, kad kiekviena valdžia turi „naudotis jai suteiktomis galiomis tik savo srities ribose“. Nuo to laiko JAV susiformavo toks šio principo aiškinimas, kuris skambėtų taip „valdžios padalijimas nedaro kiekvienos valdžios autonomiška, bet palieka kiekvieną valdžią priklausomą nuo kitų valdžių kaip ir suteikia jai galimybę laisvai naudotis savo srityje jai suteiktais įgaliojimais“. VFR (D. Britanija): įgaliojimų paskirstymas esant parlamentinam valdymuiVFR Artimas ryšys tarp vykdomosios ir įstatymo leidžiamosios valdžių: vyriausybės nariai yra dažniausiai parlamento nariai. Vykdomoji valdžia gali vykdyti deleguotąją įstatymų leidybą. Prezidentas taip pat turi tam tikras formalias įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios galias. Vokietijai (kaip ir D. Britanijai, Italijai, Vengrijai) valdžios įgaliojimų padalijimas yra kitoks. Čia pabrėžiama vyriausybės atskaitomybė parlamentui. Pagal valdžios įgaliojimų mastą VFR galima priskirti prie parlamentinio valdymo valstybių. Vokiečių konstitucinės teisės specialistai egzistuojantį valdžių padalijimo modelį vadina parlamentinės vyriausybės sistema. Ministrų kabinetas gali veikti tik gavęs Bundestago mandatą, o naujai išrinktas parlamentas išrenka naują valstybės vadovą – kanclerį. Paprastai juo būna parlamente daugumą gavusios partijos lyderis. Vyriausybės nariai gali būti parlamento nariai, taigi VFR vyriausybė negali išlikti ilgiau nei to norės parlamentas. Vokietijos Pagrindiniame įstatyme yra numatytas Konstitucinis teismas, kuris turi gana didelius įgaliojimus – sprendžia teisinius ginčus tarp Vokietijos – žemių, federacijos ir atskirų žemių, taip pat ginčus dėl Pagrindiniame įstatyme numatytų teisių turinio. VFR Konstituciniam teismui suteikta teisė uždrausti politines partijas, skelbti prezidento apkaltą ir nušalinti jį nuo pareigų, priimti sprendimus dėl skundų prieš teisėjus. Vokietijoje iki XX a. vidurio teisė buvo tapatinama su įstatymu. Vokiečių konstitucinės teisės doktrinoje teisinės valstybės atributas buvo ne teisinis įstatymas, o visuotinis paklusimas galiojančiam įstatymui, todėl 1949 m. Pagrindiniame įstatyme numatyta, kad teismai spręsdami bylas vadovaujasi įstatymu ir teise. Tai nauja romanų- germanų teisės sistemai, nors pavyzdžiui JAV teismai šia teise naudojosi nuo XIX a. pradžios. JAV TEISMŲ SISTEMA

JAV Konstitucija nustato, jog šalyje gali būti tik vienas Aukščiausiasis teismas ir tiek žemesnės pakopos teismų, kiek nustatys šalies Kongresas. Taigi Konstitucija nustato teismų subordinaciją, kurios viršūnėje egzistuoja tik viena institucija – JAV Aukščiausiasis Teismas. Konstitucijoje apibrėžta ir teismų jurisdikcija. Teismai gali nagrinėti bylas vadovaudamiesi reikšmingu skaičiumi šaltinių. Jie gali remtis bendrąja ir teisingumo teise, įstatymais, sutartimis, gali tiesiogiai taikyti Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtinta, jog bylos, kuriose sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nagrinėjamos dalyvaujant prisiekusiesiems, be to, tos valstijos, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, teritorijoje.JAV veikia federacinė valstijų teismų sistemos. Federacinę teismų sistemą sudaro trijų pakopų teismai: regionų ( Federal district courts ), apeliaciniai ( Federal courts of appeals ), bei JAV Aukščiausiasis teismas ( United States Supreme Court).

Regioniniai Teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, sprendžia baudžiamąsias ir civilines bylas. Iš viso šalyje yra 96 regioniniai teismai, jie yra kiekvienoje valstijoje. Didesnėse valstijose yra ne vienas, o keletas teismų;

Apeliaciniai teismai( jų šalyje 12) nagrinėja apeliacijas dėl regioninių teismų, t.p ginčus dėl tam tikrų neteisminių institucijų ( Nacionalinės darbo santykių valdybos) sprendimo;

JAV Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausia teisminė šalies institucija. Šis teismas nagrinėja ginčus dėl valstijų aukščiausiųjų teimų ir federacijos teismų sprendimų.

Aukščiausiąjį teismą sudaro 9 teisėjai. Juos skiria prezidentas Senato patarimu ir pritarimu. Šiuos teisėjus galima nušalinti tik apkaltos tvarka. Taigi garantuojama teismo veiklos nepriklausomumas ir nešališkumas. Teismo veikloje nėra numatyta galimybių jam veikti ne visos sudėties. Tad jis veikia kaip kolegiali institucija. Šis teismas naudojasi plačia diskrecijos teise. Jis pats gali spręsti, kokias bylas priimti nagrinėti. Dažniausia teismas priima nagrinėti federacijos lygmens, ypatingos svarbos klausimus. Priežastys, dėl kurios Teismas gali priimti nagrinėti bylą:

1) federacijos lygmens klausimai, kurių anksčiau teismas nenagrinėjo;

2) neteisingas federacijos įstatymų interpretavimas žemesnės pakopos teismuose;

3) žemesnės pakopos teismų ir Aukščiausiojo Teismo sprendimų prieštaringumas;

4) žemesnės pakopos teismų teisminių procedūrų priimant sprendimus nesilaikymas.

Aukščiausiasis Teismas, veikdamas kaip paskutinė apeliacinė instancija, gali nagrinėti bylas iš esmės( tikrinti faktus), ir dėl procedūrinių dalykų ( teisės aktų pažeidimo). Šis teismas veikia ir kaip pirmosios instancijos teismas, tačiau tuomet bylų esmė būna valstijų, pasiuntinių ginčai, užsienio valstybių konsulų problemos. Apeliacijos atveju į teismą kreipiasi viena iš šalių, teigiančių , kad byla yra reikšminga visai federacijai ir kad žemesnės instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą. Esant kreipimuisi į Aukščiausiąjį Teismą kreipiasi žemesnio rango teismas, norėdamas gauti teisinio klausimo išaiškinimą, reikalingą sprendžiant konkrečią bylą. Šis teismas tp sprendžia konstitucinės justicijos klausimus. Kadangi teisės aktų konstitucingumo klausimus gali spręsti ir žemesnieji teismai, Aukščiausiasis Teismas turi įgaliojimus tokius sprendimus persvarstyti. Kiekvienos šalies valstijos konstitucija nustato atskiras ne federalinio lygmens teismų sistemas. Būtent šiuose teismuose yra sprendžiama absoliuti dauguma baudžiamųjų ir civilinių bylų. Teismų sistemos ganėtinai skiriasi ir priklauso nuo valstijos istorijos ar kt aplinkybių. Kaip ir federacijoje, valstijoje egzistuoja pakopinė teismų sistema.

Žemiausio instancijos (taikos, magistratų, merijų, policijos ) teismai sprendžia smulkias baudžiamąsias ir civilines bylas. Taikos teisėjai provincijose arba magistratų teisėjai miesteliuose nebūtinai privalo turėti teisinį išsilavinimą. Tokie teisėjai gali tvirtinti tam tikrus dokumentus( panašiai kaip notaras), paskirti baudą, perduoti bylą aukštesnės instancijos teismui;

Pirmosios instancijos (grafysčių, apygardų, miesto) teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas. Dalyvaujant prisiekusiesiem;

Apeliaciniai teismai vykdo žemesniųjų teismai priežiūros funkciją, nagrinėja apeliacijas dėl jų sprendimų. Dažniausiai šie teismai sprendžia ginčus dėl rinkimų. Valstijų aukščiausieji teismai yra aukščiausios teisminės instancijos valstijose. Šie teismai nagrinėja apeliacijas dėl žemesnės pakopos teismų sprendimų. Paprastai valstijų aukščiausiųjų teismų teisėjus skiria gubernatoriai valstijų senatų pritarimu. Šie teismai tp vykdo konstitucinės justicijos funkcijas. Spręsdami bylas valstijų teismai gali remtis federacijos konstitucija ir netgi pripažinti valstijos konstitucijos nuostatas antikonstitucinėmis.

PARLAMENTO SUVERENITETO DOKTRINA D. BRITANIJOJE

Jungtinė karalystė yra tradicinė ir seniausia parlamentinio valdymo modelio šalis. Pagrįstas parlamento suvereniteto doktrina, suformuluota J. Lock‘o XVII ir A.V.Dicey. Ištakos „Šlovingosios revoliucijos“ epocha, kai visuomenės mokslai parlamentą, kaip vienintelę tautos atstovybę, pradėjo traktuoti kaip suvereną. Anglijos parlamentas apima:

Karalienę – monarchas „tik karaliauja, bet nevaldo“, bet turi įgaliojimų įvairiose srityse. Formaliai laikomas vykdomosios valdžios grandies dalimi, nes dauguma funkcijų vykdo per vyriausybę, kuri veikia monarcho vardu.

Lordų rūmus – nariai yra dvasiniai lordai, lordai – teisininkai, kilmingi lordai ir lordai, kuriems titulą sueikė monarchas už nuopelnus.

Bendruomenių rūmus – renkami tiesioginiuose ir laisvuose rinkimuose penkerių metų kadencijai taikant santykinės daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą.vadovauja pirmininkas, renkamas iš rūmų narių.

Parlamentas turi galimybę priimti bet kokio turinio įstatymą, jo įgaliojimai nėra limituoti. Tačiau:

konstituciniai papročiai, teisminiai precedentai, politinės ir moralinės vertybės, būdamos konstitucinės teisės šaltiniais, numato tam tikrą Bendruomenių rūmų visagalybės ribojimą.

Taip pat atsvara – Lordų rūmai ir Aukščiausiojo teismo įgaliojimai, nes „AT teisėjai gali priimti sprendimus, panaikinančius parlamento aktus“. Teismas kuria teisminius precedentus, kurie tampa privalomomis elgesio taisyklėmis. Taip pat turi galią netaikyti parlamento priimto įstatymo. Teisminė valdžia lygi įstatymų leidžiamajai valdžiai ir vykdomajai valdžiai.

Vyriausybės atskaitomybė parlamentui. Vykdomosios valdžios atstovai gali būti ir įstatymų leidžiamosios institucijos nariai. Vykdomosios valdžios ministrai yra ir Bendruomenių rūmų nariai. Vyriausybė turi turėti Bendruomenių rūmų daugumos paramą, be kurios ji negali išlikti ir įgyvendinti vykdomosios valdžios funkcijų. T.y. vyriausybė priklausoma nuo parlamento pasitikėjimo. Taip pat vyriausybė ir atskiri ministrai parlamentui atskaitingi.Parlamento suvereniteto doktrina pagal A.V. Dicey:Suverenaus parlamento ypatybės:

Įstatymų leidybos valdžia (ir tik ji) turi teisę keisti bet kuriuos pagrindinius įstatymus taip pat laisvai ir tokiu būdu, kaip ir visus kitus įstatymus

Nėra jokio teisinio pobūdžio skirtumo tarp konstitucinių ir kitų įstatymų (visi jie priimami ir keičiami taip pat)

Nėra jokios teisminės ar kitokios valdžios, kuri turėtų teisę paskelbti parlamento arktą negaliojančiu arba prieštaraujančiu konstitucijai. Tai gali padaryti tik parlamentas.

Parlamento suverenitetas gali būti suprantamas: pozityviąja prasme - neribota parlamento kompetencija įstatymų leidyboje.

Parlamentas gali išleisti bet kokius aktus, pvz.: nustatyti karūnos paveldėjimo tvarką, kištis į privačių asmenų teises, išleisti aktus dėl amnestijos ir pan. – „parlamentas gali viską, tik negali moters paversti vyru, o vyro – moterimi“

negatyviąja prasme – nebuvimas jokios kitos įstatymų leidybos valdžios, prilygstančios parlamento valdžiai:

o Karalius: karališkosios proklamacijos neturi įstatymo galios, jos tik karaliaus vykdomosios valios paskelbimo forma, tačiau jos pačios negali nustatyti jokiam žmogui jokios prievolės ar pareigos, kurios nenustato bendroji teisė ar parlamento aktas.

11

12

o Vienerių iš parlamento rūmų nutarimai: Pirma, vienerių iš rūmų nutarimai nėra įstatymai. Antra, kiekvieni parlamento rūmai visiškai kontroliuoja visus savo veiksmus, taip pat turi teisę apsisaugoti, nubausdami už įžeidimą kiekvieną asmenį, kuris apšmeižė arba viešai įžeidė rūmus, ir joks teismas nesiaiškins, kokia forma bet kurie rūmai pasinaudojo valdžia, kurią jie turi pagal įstatymą.

o Parlamento rinkėjų balsavimo teisė: vienintelė įstatyminė rinkėjų teisė pagal Anglijos konstituciją yra išrinkti parlamento narius. Rinkėjai neturi jokių teisinių priemonių rengiant, tvirtinant at panaikinant parlamento leidžiamus įstatymus.

o Bendrieji teismai: iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši teisminė įstatymų leidyba prieštarauja parlamento viršenybės principui. Bet taip nėra. Anglijos teisėjai nereikalauja ir neįgyvendina jokios teisės panaikinti statuto galiojimą, o parlamento aktai gali ignoruoti ir dažnai ignoruoja teisėjų kuriamą teisę. Teisminė įstatymų leidyba yra antraeilė, vykdoma parlamentui stebint ir vadovaujant. (čia A.V. Dicey prieštarauja teisminio precedento doktrinai?)

PARLAMENTAS KAIP ATSTOVAUJAMOJI VALSTYBĖS INSTITUCIJA, JO FORMŲ ĮVAIROVĖ: VFR, ITALIJA

I T A L I J AKonstitucijoje skelbiama, kad suverenitetas priklauso Tautai, jis įgyvendinamas

Konstitucijoje numatytais būdais ir neperžengiant nustatytų ribų.Esminė tautos prerogatyva reiškiant savo politines galias – parlamento sudarymas.

Parlamento nariai (deputatai ir senatoriai) renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Nė viena kita valstybės mechanizmo dalis tokiu pagrindu neįgyja savo konstitucinių įgaliojimų. Vadinasi, vienintelis tautos suvereniteto reiškėjas yra atstovaujamoji institucija – parlamentas, kuris pagal Konstituciją vienintelis įgyvendina savo pagrindines priedermes – leisti įstatymus ir kontroliuoti vykdomąją valdžią.

Visi piliečiai turi teisę kreiptis į parlamentą su peticijomis reikalaudami priimti atitinkamus įstatymus ir išdėstyti visuomeninius poreikius. Konstitucijoje taip pat įtvirtinta ir tautos įstatymo leidimo iniciatyvos teisė: ne mažiau kaip 50 tūkst. Rinkėjų gali pateikti parlamentui pastraipsniui parengti įstatymo projektą.

Konstitucijoje ir 1970 gegužės 25 d įstatyme, reguliuojančiame referendumą ir tautos įstatymų leidimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo tvarką, nustatyta, kad parlamento teisę leisti įstatymus gali vykdyti ir tauta. Tai atsitinka tada, kai 500 tūkst rinkėjų arba 5 sričių tarybos pateikia siūlymą visiškai arba iš dalies panaikinti įstatymą ar kitą teisės aktą, turintį įstatymo galią (naikinamasis referendumas). Tiesa, toks referendumas draudžiamas, jeigu teikiamas pasiūlymas dėl mokesčių, biudžeto, amnestijos ir malonės, taip pat dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo.

Referendumai gali būti organizuojami dėl įstatymų, kuriais keičiama Konstitucija, taip pat dėl konstitucinių įstatymų, jeigu per 3 mėn po jų paskelbimo referendumo reikalauja 1/5 Deputatų rūmų ar Senato narių, 500 tūkst rinkėjų ar 1/5 sričių tarybų. Tokie referendumai negali būti rengiami, jeigu antrajame balsavimo ture įstatymas buvo priimtas 2/3 abejų rūmų parlamento narių balsų dauguma.

Tautos suvereniteto užtikrinimo garantija yra valstybės valdžių atskyrimo principo įgyvendinimas konstitucinėje sistemoje. Nors šis principas formaliai nedeklaruojamas Konstitucijoje, tačiau realiai valstybės valdžios sistema grindžiama trimis valstybės valdžios grandimis – įstatymų leidimo, vykdomąja ir teismine. Be to, veikia Konstitucinis Teismas, įgyvendinantis įstatymų konstitucinio teisėtumo tikrinimo funkciją. Konstitucijos nustatytos kiekvienos valstybės valdžios galių ribos ir pagrindinės funkcijos.

It yra parlamentinė respublika, jos konstitucijoje, kitaip nei kai kurių Europos valstybių, parlamento kompetencija išdėstyta bendrais bruožais, neribojama konkrečiu ir baigtiniu įgaliojimų sąrašu.

Pagrindinės parlamento funkcijos: Įstatymų leidimas; Valstybės biudžeto priėmimas ir jo vykdymo kontrolė; Vyriausybės veiklos politinė kontrolė; Valstybės institucijų sudarymas.

Parlamentas taip pat spendžia klausimus dėl karo padėties įvedimo, tarptautinių sutarčių ratifikavimo, visiškos ar dalinės amnestijos paskelbimo.

Parlamento rūmai gali sudaryti įvairias komisijas (jų veiklos pobūdis, kompetencijos ribos smulkiau nereglamentuojamos) ištirti klausimus, kurie yra viešųjų interesų sritis.

ITALIJOS PARLAMENTO RINKIMŲ TVARKAPokarinėje It-je ilgą laiką parlamentas buvo renkamas remiantis proporcine rinkimų tvarka, o nuo 1993 m buvo pereita prie mišrios.RINKIMŲ TEISĖPagal konstituciją, rinkėjai yra visi piliečiai, sulaukę 18 m., o Senato rinkimuose – 25 m.. Rinkėjai turi gyventi rinkimų apygardos teritorijoje.

PARLAMENTAS KAIP ATSTOVAUJAMOJI VALSTYBĖS INSTITUCIJA, JO FORMŲ ĮVAIROVĖ: LENKIJA, LATVIJA, ESTIJA, RUSIJA

Iš dėstytojo atsiųstų konspektų:Pagal savo išorinę formą, parlamentai būna:1) vienerių rūmų parlamentai;2) dvejų rūmų parlamentai (bikameraliniai parlamentai).Istoriškai parlamentai pradžioje formavosi kaip dvejų rūmų. Tai susiję su tuo, kad parlamentais buvo siekiama apriboti monarcho galybę. Visuomenė buvo labai susisluoksniavusi, o kuriantis parlamentams, buvo reikalaujama, kad būtų atstovaujami įvairūs visuomenės sluoksniai. Parlamentus sudarė ir prastuomenė, ir aukštuomenė. Žemiesiems sluoksniams priklausė pirkliai, amatininkai, su laiku ir buržuazija, todėl šį sluoksnį atstovavo vidurinieji visuomenės sluoksniai. Aukščiausią padėtį užimdavo

aristokratija, kilmingieji, kurie norėjo ypatingų teisių. Todėl ir formavosi dvejų rūmų parlamentai. Bikameralizmas susiformavo kaip visuomenės susisluoksniavimo atspindys, parodantys visuomenės padėties ypatumus. Žemieji rūmai buvo formuojami rinkimų keliu, nustatant proporcijas, o aukštieji rūmai buvo formuojami kitu principu – pagal titulą, ir ta vieta aukštuosiuose rūmuose buvo paveldėjama kito vyriausio vyriškos lyties šeimos nario. Dvejų rūmų parlamento struktūra yra feodalinių valstybių ypatumas, atspindintis to meto valstybių sanklodą. Tokia dvejų rūmų struktūra dominavo net iki XX a. pradžios (iki I PK). Vėliau, kuriantis naujoms valstybėms, kai iro kolonijinė sistema, pradėti formuoti vienerių rūmų parlamentai. Besikuriančios valstybės formavo vienerių rūmų parlamentus. Nes tai tenkino tautos suvereniteto idėjos įgyvendinimą. Vienerių rūmų parlamentai buvo traktuojami kaip demokratiškesnė forma, nes jie visus visuomenės narius traktavo vienodai. Dvejų rūmų parlamentai, ypač po II PK, dažniausiai kūrėsi federacinėse valstybėse. Toks parlamentas suformuotas ir pirmoje demokratinėje valstybėje – JAV. JAV kongresas susideda iš dvejų rūmų: Atstovų rūmai – atstovauja visai visuomenei, ir Senatas – atstovauja federacijos subjektus. Dvejų rūmų struktūra pateisinama ir suvokiama federacinėse valstybėse. Tokia rūmų struktūra taip pat yra Vokietijoje, taip pat kitose valstybėse.Vienerių arba dvejų rūmų parlamento pasirinkimas neretai susijęs ir su tam tikra tradicija. Kartais dėl to ir unitarinėse valstybėse yra sutinkami dvejų rūmų parlamentai (ypač senosiose valstybėse).Dvejų ir vienerių rūmų parlamentų pranašumai ir blogybės. Vienerių rūmų parlamentas yra greičiau dirbanti institucija, greičiau priimanti įstatymus ir atliekanti kitus veiksmus. Tai efektyvu, bet tokiam parlamentui prikišama tai, kad dažnai jis sprendimus priima skubotai, nepakankami apsvarstytai, todėl pasitaiko klaidų, prieštaravimų. Tokio trūkumo bandoma išvengti dvejų rūmų parlamente. Dvejų rūmų parlamentuose kiekvieno įstatymo projektas praeina dvigubą svarstymo stadiją (abiejuose rūmuose). Toks dvigubas įstatymo svarstymas padeda geriau aptikti spragas. Žemuosiuose rūmuose dirba jaunesni nariai, kurie neturi daug patirties, todėl žemieji rūmai būna labiau radikalūs, linkę į reformas, o aukštieji rūmai yra formuojami iš vyresnio amžiaus asmenų, todėl jie gali pastebėti žemųjų rūmų narių padarytas klaidas. Aukštieji rūmai padeda subalansuoti rengiamus įstatymus. Esant dvejų rūmų parlamentui, visados užtrunka įstatymų leidyba, nes kiekvienas įstatymas turi būti priimamas du kartus, tai reikalauja daugiau laiko, daugiau papildomų lėšų. Iš viso to seka, kad mažesnėse valstybėse, ypač jaunose, visada būna pasirenkama vienerių rūmų parlamento struktūra. Jaunose valstybėse visada būna didelė įstatymų leidybos programa, todėl vienerių rūmų parlamentas gali greičiau priimti reikiamus įstatymus, juos keisti, pildyti, tvarkyti ir pan.Pagal pavadinimą, aukštieji ir žemieji rūmai skiriasi:1) Žemieji rūmai vadinami deputatų, atstovų, bendruomenių rūmais. Tai parodo, kad

šie rūmai atstovauja visą tautą.2) Aukštieji rūmai dažnai vadinami Senatu, pabrėžiant amžiaus solidumą. Kai kurių

valstybių parlamentuose likę Lordų rūmai. Tai parodo, kad jie skirti aukštuomenei atstovauti. D.Britanijoje jau priimtas įstatymas dėl Lordų rūmų reformos. Numatoma šią instituciją, kuri turi per 1000 narių, reformuoti. Nuo kitų metų jau turėtu prasidėti tas pertvarkymas, atsisakant Lordų rūmų kaip aristokratiją atstovaujančios institucijos.

Islandijoje ir Norvegijoje parlamentai yra vienerių rūmų. Islandijoje - Altingas, Norvegijoje – Stotingas. Kiekvienas iš šių parlamentų, kai būna išrinkti, susirinkę į pirmą posėdį, susiskirsto į dvejus rūmus, nors formuojami kaip vienerių rūmų. Šis dvejų rūmų parlamentas veikia dvejų rūmų forma tik priiminėdamas įstatymus, kitais klausimai (dėl vyriausybės formavimo, biudžeto formavimo, užsienio politikos), abeji rūmai veikia viename posėdyje vienerių rūmų forma.

Iš knygų:LENKIJAĮstatymų leidžiamąją valdžią Lenkijos Respublikoje įgyvendina dvejų rūmų parlamentas, kurį sudaro:● Seimas ( žemieji rūmai ), Seimą sudaro 460 deputatų. Rinkimai į Seimą yra

visuotiniai, lygūs, tiiesioginiai, proporciniai ir vyksta slaptu balsavimu;● Senatas ( aukštieji rūmai ), Senatą sudaro 100 senatorių. Rinkimų į Senatą atveju

Konstitucija nereikalauja laikytis lygybės principo, joje taip pat nėra įtvirtinta rinkimų sistema

Seimas ir Senatas renkami 4 metų kadencijai.Konstitucija įtvirtina parlamento nario laisvo mandato principą, taip pat kitas tinkamo parlamentarų funkcijų įgyvendinimo garantijas: parlamentinį imunitetą, parlamento mandato nesuderinamumą su kitomis valstybinėmis funkcijomis, draudimą užsiimti ūkine veikla, teikiančia naudos iš Valstybės iždo ar teritorinės savivaldos turto, bei draudimą įsigyti tokį turtą.LATVIJAParlamentą ( Saeima ) sudaro 100 Tautos atstovų. Parlamentas renkamas visuotiniais, lygiais, tiesioginiais rinkimais ir slaptu balsavimu, pagrįstais proporcingu atstovavimu. Parlamentas renkamas 4 metams. Parlamento posėdžiai vyksta Rygoje ir tik esant ypatingoms aplinkybėms parlamentas renkasi kitoje vietoje. Parlamentas renka prezidiumą, kurį sudaro pirmininkas, 2 pavaduotojai ir sekretorius. Prezidiumas parlamento įgaliojimų metu veikia nenutrūkstamai. Prezidiumas šaukia parlamento sesijas, planuoja eilinius ir neeilinius posėdžius.Parlamentas sprendimus priima absoliučia posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma, išskyrus atvejus, konkrečiai numatytus Konstitucijoje.

ESTIJAĮstatymų leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui ( est. RIIGIKOGU ). Parlamentą sudaro 101 narys. parlamento nariai renkami laisvuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą, remiantis visuostine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Parlamentas renkamas 4 metams. Parlamento nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įmonėse ar organizaijose. Parlamentas:1) leidžia įstatymus ir rezoliucijas;2) priima nutarimus dėl referendumų;3) renka Respublikos prezidentą;4) ratifikuoja ir denonsuoja tarptautines sutartis;5) įgalioja kandidatą į ministro pirmininko postą suformuoti Respublikos Vyriausybę;

12

13

6) tvirtina valstybės biudžetą ir jo vykdymo ataskaitą;7) prezidento siūlymu skiria Aukščiausiojo Teismo pirmininką, Estijos banko tarybos

pirmininką, valstybės kontrolierių, teisingumo kanclerį, karinių pajėgų vadą ir vyriausiąjį vadą;

8) Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu skiria Aukščiausiojo Teismo narius;9) skiria Estijos banko tarybos narius;

RUSIJAĮstatymų leidžiamąją valdžią vykdo Rusijos Federacijos parlamentas- Federalinis susirinkimas, visai Rusijos tautai ir visiems Federacijos subjektams atstovaujanti įstatymų leidybos institucija. Ją sudaro dveji rūmai: Federacijos Taryba ir Valstybės Dūma. Konstitucijoje jie nevadinami žemaisiais ar aukštaisiais rūmais, tačiau pagal jų sudarymo tvarką, tarpusavio santykį ir įgaliojimų apimtį Federacijos Tarybą galima būtų laikyti aukštaisiais, o Valstybės Dūmą- žemaisiais rūmais. Abeji rūmai pagal savo sudarymo ir darbo tvarką atspindi dvejopą atstovavimą- tiesioginis atstovavimas tautai ir Rusijos federacijos subjektams. Rūmų kompetencija atribota. Kai rūmai posėdžiauja kartu, šių posėdžių metu nebalsuojama ir sprendimai nepriimami. Parlamento rūmai posėdžiauja atskirai, savarankiškai sprendžia jų vadovų klausimus renkant atitinkamai Federacijos Tarybos pirmininką ir jo pavaduotojus, Valstybės Dūmos pirmininką ir jo pavaduotojus, taip pat nustato savo rūmų struktūrą, formuoja komitetus ir komisijas.Abeji rūmai turi savo reglamentą ir sprendžia vidaus darbo tvarkos klausimus. Bendra abejų rūmų institucija- Apskaitos rūmai, vykdantys parlamentinę federalinio biudžeto vykdymo kontrolę.Nuostatos dėl Federacijos Tarybos itin lakoniškos. Visi Federacijos subjektai turi teisę turėti Fedaraliniame susirinkime po 2 mandatus. Fedracijos Tarybos sudarymo tvarkos klausimai paliekami federaliniam įstatymui. Pagrindiniai Federacijos Tarybos įgaliojimai:

● sienų tarp Federacijos subjektų pakeitimas;● valstybės gynimo klausimai ir kariuomenės panaudojimas už valstybės ribų;● nepaprastoji padėtis;● valstybės vadovo pašalinimo iš užimamų pareigų klausimas;

valstybės vadovo rinkimų paskelbimas ĮSTATYMŲ LEIDYBA, SPECIALIOS PROCEDŪROS: SAMPRATA, ĮVAIROVĖ

Iš dėstytojo atsiųstų konspektų:Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai):1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo

projekto autorius jį pristato ir neretai jis pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.

2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.

3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, - galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.

4) ĮSTATYMŲ LEIDYBOS ĮVAIROVĖ ĮVAIRIOSE VALSTYBĖSE

5)6) JAV7) JAV Kongresas – tai įstatymų leidžiamoji institucija, tautos atstovybė.8) Įstatymų leidybos procedūra prasideda nuo įstatymo projekto pateikimo rūmams.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teise gali naudotis tik abiejų parlamento rūmų nariai. JAV prezidentas nėra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektas. Prezidentui svarbius įstatymo projektus parlamentui paprastai teikia tie parlamento nariai, kurie atstovauja tai pačiai politinei partijai. Abieji rūmai įstatymo projektą rengia keliais etapais. Pirmojo svarstymo metu įstatymo projektas formaliai pristatomas parlamento nariams, jis registruojamas. Šitame etape rūmų įstatymo projektas pateikiamas atitinkamam komitetui svarstyti. Į komitetą kviečiami ekspertai, daromos įstatymo projekto pataisos, rengiamas pranešimas parlamento rūmams. Jeigu įstatymo projektas labai svarbus ir ypač jei jis prieštaringai vertinamas, komitetas paprastai nustato viešo svarstymo datą. Antrojo svarstymo metu komiteto pirmininkas skaito pranešimą dėl įstatymo projekto. Šiame etape diskutuojama arba priimamas sprendimas dėl pataisų. Trečiojo svarstymo metu rūmams pateikiamas galutinis įstatymo projekto variantas, dėl kurio ir balsuojama. Įstatymo projektas, jei jam pritariama, perduodamas kitiems Kongreso rūmams. Esant nesutarimams sudaromi

derinamieji komitetai. Tačiau jeigu kurie nors Kongreso rūmai nepritaria įstatymų projektui, jis atmetamas. Jei įstatymų projektui pritaria Atstovų rūmai ir Senatas, jis perduodamas prezidentui pasirašyti. Per dešimt dienų prezidentas gali jį pasirašyti ir įstatymas pradeda galioti. Jeigu prezidentas vetuoja įstatymo projektą, Kongresas gali dviejų trečdalių abejų rūmų balsų dauguma pritarti įstatymo projektui. Tuomet jis tampa įstatymu ir be prezidento parašo. Tačiau surinkti tokią kvalifikuotą daugumą nėra lengva, todėl dažnai sudaromos derinimo grupės, kurios ieško prezidento ir Kongreso kompromiso. Jei prezidentas, gavęs įstatymo projektą, per dešimt dienų jo nepasirašo ir nevetuoja, įstatymas įsigalioja ir be prezidento parašo.

9)10) Didžioji Britanija11) Įstatymų projektai (biliai) gali būti skirtingų rūšių. Svarbiausieji įstatymų

projektai vadinami viešaisiais biliais (Public Bills). Jie reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius ir turi valstybinį interesą. Iniciatyvos teisės subjektai yra abiejų rūmų deputatai ir deputatai – vyriausybės nariai. Vyriausybės narių pateikti įstatymų projektai, vadinami „vyriausybės įstatymų projektais“, nagrinėjami taikant prioritetą laiko atžvilgiu. Privatūs įstatymų projektai (Private Bills) aktualūs tik atskiroms asmenų grupėms bei atskirose teritorijose gyvenantiems žmonėms, todėl subjektai, galintys inicijuoti tokius įstatymų projektus, yra vietos savivaldos institucijos bei tam tikra asmenų grupė. Tokiems įstatymų projektams svarstyti ir priimti numatyta šiek tiek kitokia procedūra nei priimant viešuosius įstatymo projektus. Mišrūs įstatymo projektai (Hybrid bills) turi bruožų, būdingų tiek vešiesiems, tiek ir privatiesiems įstatymų projektams. Tačiau pažymėtina, jog nėra vienareikšmių kriterijų, keip priskirti įstatymų projektą mišrių įstatymo projektų grupei.

12) Kad įstatymų projektas taptų įstatymu, parlamentas jį turi svarstyti tris kartus. Primojo svarstymo metu įstatymo projektas yra pristatomas ir išdalijamas deputatams susipažinti. Antrojo svarstymo metu aptariamos bendrosios įstatymo projekto nuostatos, projektas perduodamas svarstyti komitetams. Trečiojo svarstymo metu įstatymo projektas svarstomas rūmų plenariniame posėdyje, čia pristatoma pagrindinio (konkretus projektas priskirtas skirtingiems komitetams) parlamento komiteto nuomonė dėl svarstomo įstatymo projekto. Parlamente balsuojama. Jeigu įstatymo projektui pritaria paprastoji dauguma, sakoma, kad projektui pritarta, ir jis siunčiamas svarstyti kitiems parlamento rūmams. Jeigu Lordų rūmai siūlo pataisas, Bendruomenių rūmai turi jas apsvarstyti, bendri komitetai ieško kompromiso. Jeigu kompromiso rasti nepavyksta, Lordų rūmai turi galimybę atidėti įstatymo projektą metams. Jei tai finansinius klausimus reguliuojantis įstatymo projektas, tuomet terminas, kuriam Lordų rūmai gali atidėti įstatymo projektą, yra tik vienas mėnuo. Įstatymo projektą, jei jam abeji parlamento rūmai pritaria, turi pasirašyti monarchas. Nors rašytinė teisė nedetalizuoja, kokiomis aplinkybėmis monarchas gali arba negali pasirašyti įstatymo, konstitucinė konvencija numato, jog karalius arba karalienė visuomet privalo pasirašyti abiejų parlamento rūmų priimą aktą. Tad Jungtinės Karalystės valstybės vadovas negali naudotis atidedamojo veto teise.

10 TEMA

VYKDOMOSIOS VALDŽIOS SAMPRATA. VYRIAUSYBĖS STABILUMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Vydomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies konstitucijoje ir įstatymuose numatytus įgaliojimus. Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės skyrimo būdas priklauso nuo šalie valdymo formos, politinių ir istorinių tradicijų, kitų ypatumų.

Nuo Seimo pasitikejimoNuo tarpusavio santykiu

1.Vyriausybės samprata ir vyriausybės organizacinės formos.Vyriausybė – tai paprastai kolegiali ir aukščiausia vykdomosios tvarkomosios valdžios institucija. “Paprastai”, nes valstybės vadovas taip pat yra vykdomosios valdžios dalis. Tačiau vyriausybė turi daugiau įgaliojimų nei valstybės vadovas. Pvz., parlamentinio valdymo valstybėse vyriausybei tenka svarbiausia vieta vykdomosios valdžios struktūroje. Ši kolegiali institucija susideda iš ministro pirmininko (MP) ir ministrų. Kai kuriose valstybėse MP vadinamas premjeru, doktrinoje – vyriausybės vadovu.Pati vyriausybė dirba kolegialiai (posėdžių forma). Posėdžiuose vyriausybė svarsto svarbiausius klausimus ir priima teisės aktus. Teisės aktai priimami taip pat kolegialiai, balsų dauguma, todėl ne visados lemiamas žodis priklauso vyriausybės vadovui. Vyriausybė – tai bendrinė sąvoka, kuria pažymimos įvairios organizacinės formos. Japonijoje vyriausybė vadinama Kabinetu, Prancūzijoje ir Indijoje – Ministrų taryba, Kinijoje – Valstybės taryba, Vokietijoje – Federalinė vyriausybė, LT – vyriausybė. Taigi “vyriausybės” sąvoka apima įvairius pavadinimus.

Yra ir kai kurių kitokių ypatumų, būdingų vyriausybei. Prancūzijoje ir Belgijoje naudojami 2 pavadinimai: Ministrų taryba ir Kabineto

taryba. “Ministrų taryba” naudojama tada, kai posėdžiams pirmininkauja prezidentas (Prancūzija), ar karalius (Belgija). “Kabineto taryba” naudojama tada, kai vyriausybės posėdžiams pirmininkauja vyriausybės vadovas. Čia valstybės vadovui suteikta galimybė dalyvauti vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti.

D.Britanijoje vyriausybė susideda iš maždaug 90-100 narių. Tas skaičius priklauso nuo parlamento rinkimų rezultatų, t.y. pats parlamentas nusprendžia, kiek bus tų narių. Šią vyriausybę galima pavadinti “popierine”. Taip yra todėl, kad šios vyriausybės nariai visi kartu niekada neposėdžiauja, kartu į posėdžius nesirenka. Tokia situacija yra dėl to, kad D.Britanijoje vyriausybės nariai yra turi nevienodą statusą: yra vyresnieji ministrai (apie 20), jaunesnieji ministrai ir yra valstybės sekretoriai – ir jie visi yra vyriausybės nariai. Jaunesnieji ministrai yra vyresniųjų pavaduotojai, padėjėjai. Todėl D.Britanijos vyriausybę sudaro ~20 narių (vyresnieji ministrai), ir į šios vyriausybės sudėtį įeina premjeras ir įtakingiausieji ministrai. Taigi posėdžiaujanti vyriausybė susideda iš 20 narių (1/5 visų vyriausybės narių). Ši posėdžiaujanti vyriausybė vadinama kabinetu. Pats

13

14

premjeras pasirenka, ką kviesti į posėdžius. Tarp tų 20 ministrų dar sudaromas vidinis kabinetas (iki 5-6 narių). Tai yra savotiškas vyriausybės prezidiumas, biuras.

Prezidentinėse respublikose ir dualistinėse monarchijose yra toks ypatumas, kad čia neegzistuoja kolegiali vyriausybės forma. Tokiose šalyse valstybės vadovas pats skiria/atleidžia ministrus. Kai kuriais atvejais valstybės vadovas dar turi gauti parlamento pritarimą. Ministrai traktuojami kaip prezidento padėjėjai, patikėtiniai. Čia nėra MP, o ministrams vadovauja prezidentas. Šiose šalyse nekviečiami vyriausybės posėdžiai. Prireikus valstybės vadovas gali pasikviesti ministrus pasitarti, bet tuose pasitarimuose nėra priimami kolegialūs teisės aktai. Administravimo aktus priima valstybės vadovas. O kolegialios vyriausybės čia nėra.Kartais prezidentinėse respublikose visi ministrai yra prezidento komanda, vyriausybė vadinama prezidento komanda. Meksikos konstitucinėje teisėje (ši šalis yra prezidentinė respublika) vyriausybė turi specialų pavadinimą – valstybės sekretorių pasitarimas (tai nėra sprendžiamoji institucija). Ministrai vadinami valstybės sekretoriai. JAAV valstybės sekretoriumi vadinamas svarbiausias ministras – užsienio reikalų ministras. O kiti ministrai vadinami tiesiog sekretoriais (jie vadovauja įvairioms žinyboms).

2.Vyriausybės sudarymo tvarka.Vyriausybės sudarymo tvarka priklauso nuo valdymo formos (parlamentinė/prezidentinė).Prezidentinio valdymo šalyse ar dualistinėse monarchijose vyriausybę formuoja pats valstybės vadovas. Skiriami ministrai ir pats valstybės vadovas savo nuožiūra pasirenka asmenis ir juos skiria (ar atleidžia).JAV prezidentas, prieš skirdamas sekretorių, privalo gauti senato pritarimą. Kandidatūros negali būti atmestos politiniais motyvais. Lemiamą reikšmę turi moralinės savybės.Esant prezidentinei valdymo formai, vyriausybės kolegialių posėdžių nebūna, išskyrus, kai prezidentas ministrus kviečia į pasitarimą. Šiuo atveju tokia vyriausybė nėra atskaitinga parlamentui. Jis neturi galimybės kontroliuoti vyriausybės veiklos. Tokia vyriausybė yra atskaitinga tik prezidentui. Šiuo atveju taip pat nėra MP, jo vietoje yra valstybės vadovas.

Parlamentinio valdymo šalyse vyriausybės formavimas turi kitą pobūdį. Formuojant vyriausybę dalyvauja valstybės vadovas ir parlamentas. Valstybės vadovo dalyvavimas būna ritualinis, procedūrinis, jis lemiamos reikšmės neturi. Lemiamą reikšmę turi parlamentas. Vyriausybę formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija (gavusi 50 proc. + 1 vietų); ši parlamentinė partija įgyja teisę formuoti vyriausybę. Tokia teisė ne visada yra įtvirtinta juridiškai. Tai susiję su tuo, kad formuojama vyriausybė turi gauti parlamento pasitikėjimą. Vienas iš būdų pasitikėjimui pareikšti, kai parlamentas balsuoja dėl MP kandidatūros. Parlamentas turi pasisakyti, ar jis pritaria tai kandidatūrai. MP kandidatūrą paprastai teikia valstybės vadovas. Parlamento pritarimas yra svarbiausias. Netgi yra taip, kad susiformuoja būdai sužinoti, kuri kandidatūra parlamentui yra priimtina. Kai kuriose valstybėse valstybės vadovas pasikviečia politinių partijų vadovus ir aptaria kandidatūras. Pvz., Nyderlandai ir Belgija (tai parlamentinės monarchijos): monarchas po parlamento rinkimų paskiria informatorių, kuris informuoja monarchą apie politinės nuotaikas. Valstybės vadovas skiria asmenį, kuris dar vadinamas vyriausybės formuotoju, o ne premjeru. Taip būna ypač tada, kai nėra galimybės formuoti vienpartinės vyriausybės. Kai tokiam formuotojui parlamentas pritaria, formuojama vyriausybė. Daugumoje parlamentinės valstybėse premjerą skiria valstybės vadovas, atsižvelgiant į tai, kokia politinė partija laimėjo rinkimus. Prieš skiriant premjerą, turi būti gautas parlamento pritarimas. Kartais būna išankstinis susitarimas. Būna koalicinė vyriausybė: koaliciją sudarančios partijos iš anksto užsitikrina, kiek vyriausybės vietų jai teks, ar net būna susitariama, kokie portfeliai atiteks.Vyriausybės formavimo ypatumas yra Švedijoje (parlamentinė monarchija). Čia formuojant vyriausybę monarchas iš vis nedalyvauja. MP skiria parlamento pirmininkas.

Parlamentinio valdymo šalyse paskyrus ministrus vyriausybė dar nepradeda veikti. Ji turi gauti įgaliojimus veikti iš parlamento. Reikalaujama, kad vyriausybė pateiktų savo veiklos programą parlamentui. Parlamentas organizuoja tos programos svarstymą, po šio svarstymo balsuojama, ar pritarti tai programai. Jei balsuojama “prieš” – tai reiškia, kad vyriausybė negavo pasitikėjimo ir įgaliojimų veikti. Tada ta vyriausybė privalo atsistatydinti. (Gali būti nustatomas laikas patobulinti programą ir gali būti antras svarstymas).

Vyriausybės pagal savo politinę sudėtį būna;1) vienpartinės;2) koalicinės.Vienpartinės vyriausybės yra tada, kai vyriausybę formuoja viena politinė partija, kuri turi absoliučią daugumą parlamente (rinkimuose gauna 50 proc. + 1 vietų). Tokia vyriausybė traktuojama kaip tvirta ir ilgaamžė. Traktuojama, kad visus vyriausybės veiksmus rems parlamentas. Vienpartinė vyriausybė daugiausia sudaroma dvipartinės sistemos šalyse (D.Britanija). Daugumoje parlamentinio valdymo formos valstybių nebūna vienpartinės parlamentinės daugumos, o po rinkimų paprastai atsiranda 2-3 partijos, gavusios daugiausiai vietų, ir daug kitų smulkesnių, gavusių žymiai mažiau vietų. Tokiu atveju parlamentinės partijos būna priverstos burtis į koalicijas, eiti į politinius susitarimus, derinti programas. Pagrindinis koalicijos tikslas – sulipdyti parlamentinę daugumą. Į koaliciją jungiasi toks partijų skaičius, kad sudaryti daugumą. Ta koalicija, kuri įgyja absoliučią daugumą, įgauna teisę formuoti koalicinę vyriausybę. Koalicinės vyriausybės nelaikomos tvirtomis. Ilgainiui išryškėja nesutarimai, prieštaravimai parlamentinėje koalicijoje, todėl, kai subyra parlamentinė koalicija, iškyla grėsmė ir vyriausybei: tokiai vyriausybei pareiškiamas nepasitikėjimas (tai vadinama vyriausybės krize – kai vyriausybė priversta atsistatydinti). Paprastai tada formuojama nauja vyriausybė. Iki naujos vyriausybės suformavimo senai vyriausybei dar pavedama eiti pareigas (Laikinoji vyriausybė; ji negali priimti svarbių sprendimų, spręsti svarbių klausimų).Kartais būna taip, kad nepavyksta susitarti dėl koalicinės vyriausybės. Tada formuojama darbinė (specialistų) vyriausybė. Ji formuojama ne iš politikų, o iš profesionalų valdininkų. Tai traktuojama kaip ta, tikras būtinas variantas, siekiant išvengti pirmalaikių parlamento rinkimų. Būna, kad tokia darbinė vyriausybė sudaroma, kol įvyks pirmalaikiai parlamento rinkimai.

Vyriausybės krizė (nepastovumas) – tai viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko gali būti paleistas parlamentas ir paskelbti pirmalaikiai parlamento rinkimai. Tai apsunkina valstybės valdymą. Laikoma, kad atsiranda pagrindas skelbti naujus rinkimus.

3.Vyriausybės kompetencija.Parlamentinio valdymo šalyse vyriausybė yra svarbiausia vykdomosios valdžios institucija, ir jos kompetencija nustatoma konstitucinės teisės normomis. Dažniausiai būna, kad konstitucijos nustato įgaliojimus tik bendrais bruožais, abstrakčiai: “valstybės valdymas”, “vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimas”. Po to įstatymais būna detalizuojami tie vyriausybės įgaliojimai. Visa tai, kas susiję su vykdomąja valdžia, tai turi priklausyti vyriausybei, išskyrus tai, kas priskiriama valstybės vadovui (parlamentinio valdymo šalyse jo įgaliojimai yra ritualiniai, ceremoniniai). Nuolatinių valstybės reikalų tvarkymas visada laikomas vyriausybės prerogatyva. Kartais pabrėžiama, kad valstybės valdymas priklauso vyriausybei tiek, kiek tos funkcijos nepriskiriamos valstybės vadovui ar parlamentui. Plačiausi įgaliojimai priklauso vyriausybei.

Vyriausybės įgaliojimai norminio reguliavimo srityje. Teisės aktų priėmimas, galimybė dalyvauti priimant teisės aktus – yra svarbi teisė. Kiekviena vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Vyriausybė šia teise

naudojasi labai plačiai, ypač vienpartinės vyriausybės. Vyriausybė tampa pagrindiniu įstatymų projektų rengėju. Parlamentas tokiu atveju be didesnių sutrikimų tvirtina vyriausybės teikiamus projektus. Tokiu atveju parlamentas ir vyriausybė veikia sutartinai. Tokia sistema vadinama ministeralizmu. Susidaro didelė galimybė vyriausybei daryti didelę įtaką parlamentui.

Kai kuriose valstybėse egzistuoja deleguotoji įstatymų leidyba. Teisė priimti aktus, turinčius įstatymų galią suteikiama vyriausybei. Įstatymų leidybos delegavimas galimas 2 atvejais:

1) kai tą tiesiogiai nustato konstitucija;2) kai pats parlamentas nusprendžia suteikti vyriausybei tokius įgaliojimus.Parlamentas gali nuspręsti konkrečiu atveju pavesti vyriausybei priimti tam tikrus teisės aktus. Parlamento kompetencijos klausimai pavedami spręsti vyriausybei. Vyriausybė tą aktą priima pagal parlamento pavedimą. Tas aktas turi įstatymų galią. Deleguotoji įstatymų leidyba yra rizikingas dalykas. Tai gali pakirsti parlamentarizmą.

Vyriausybė taip pat leidžia vykdomuosius (administravimo) aktus. Jie įvardinami konstitucinėje teisėje kaip poįstatyminiai aktai. Poįstatyminiai teisės aktai – tai vykdomosios valdžios priimtas teisės aktas. Jis turi būti priimtas : 1) remiantis įstatymu; 2) jo paskirtis yra įgyvendinti įstatymo normas (jas detalizuoti, konkretizuoti). Nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka, leidžiama papildyti įstatymines normas. Tokie teisės aktai priimami visose parlamentinio valdymo šalyse. Jie priimami kolegialiai.

Šiaip kyla ginčų dėl teisinio reguliavimo, kurį vykdo vyriausybė. T.y. kyla ginčai dėl to, kuriuos klausimus priskirti parlamento kompetencijai, o kuriuos – vyriausybės kompetencijai (kurie klausimai turi būti reguliuojami įstatymai, o kurie – poįstatyminiais teisės aktais). Poįstatyminiai teisės aktai turi remtis įstatymu ir turi įgyvendinti tą įstatymą. Egzistuoja ir kita nuomonė, kad vykdomoji valdžia turi galimybę spręsti savarankiškai tam tikrus dalykus, kurie susiję sy vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimu. Prancūzijoje yra vadinamieji “reglamentiniai aktai”. Tai šiuo atveju reiškia, kad tiksliai yra tiksliai apibrėžta parlamento kompetencija įstatymų leidybos srityje, ir vykdomosios valdžios kompetencija teisinio reguliavimo srityje. Vyriausybė turėdama savo įgaliojimus teisinio reguliavimo srityje, savarankiškai gali priimti teisės aktus, ir parlamentas į tą sritį negali kištis (tai reglamentiniai aktai). Nereikalaujama, kad jie remtųsi įstatymais. Tai teisinio reguliavimo sritis, kuri yra išimtinė vyriausybės kompetencija.

Greta teisinio reguliavimo vyriausybei priklauso konkretūs įgaliojimai, įgyvendinant vykdomąją valdžią., kadangi ji susideda iš ministrų. Kiekvienas ministras turi jam priskirtą valstybės valdymo šaką. Kiekvienas ministras vadovauja tam tikrai valstybės valdymo šakai, sričiai, jo žinioje atsiduria daugybė įstaigų; jis atsako už tą jam priskirtą sritį. Susirinkę į posėdį ministrai sprendžia bendrus reikalus, priima teisės aktus.Ministerijos – pagrindinės žinybos, joms vadovauja ministrai. Taip pat yra ir ministrų be portfelio, kurie neturi savo atskiros jiems priskirtos srities. Jie daugiau atlieka koordinavimo funkcijas. Dažniausiai jie skiriami vykdyti valstybinės svarbos funkcijas (pvz., socialines funkcijas).Yra ir kitos vyriausybės žinybos. Jos yra žemesnio lygio nei ministerijos. Jos gali būti priskiriamos prie ministerijos (ir tada tampa pavaldžios ministerijai), arba gali būti prie vyriausybės. Taigi tokios žinybos turi žemesnį statusą nei ministerija.

Vyriausybė - tai kolegialus aukščiausias vykdomasis - tvarkomasis organas valstybėje.Jos pagrindinis požymis - kolegialumas. Ji susideda iš grupės asmenų, vadinamų vyriausybės nariais. Dažniausiai tai būna ministrai. Ministrų būna įvairaus rango, arba visai ne ministrai.Vyriausybei pavedami spręsti visi krašto valdymo klausimai. Ji visada formuojama esant parlamentinei valdymo sistemai. O prezidentinėje respublikoje ir dualistinėje monarchijoje Vyriausybės kaip atskiros institucijos nebūna. Čia skiriami ministrai, bet jie veikia pavieniai arba prezidento vadovaujami. Dualistinėje monarchijoje visas vykdomosios valdžios galias turi monarchas: jis skiria ministrus, juos atleidžia ir Vyriausybė, kaip kolegiali institucija, neegzistuoja. Čia Vyriausybė nesudaroma arba ji sutapatinama su valstybės vadovu. Todėl kalbėdami apie Vyriausybę, mes orientuojamės į parlamentinę valdymo formą.

Vyriausybė vadinama įvairiai: vyriausybe tiesiogiai vadinama Čekijoje; Japonijoje - kabinetas; kai kur - ministrų taryba (Prancūzijoje, Indijoje); Šveicarijoje - federalinė taryba; Vokietijoje - federalinė vyriausybė ( skiriant nuo žemių vyriausybių).

VALSTYBĖS VADOVO INSTITUTAS: IŠRINKIMAS, ĮGALIOJIMAI, JŲ PASIBAIGIMAS – JAV PREZIDENTAS

14

15

JAV vykdomoji valdžia priklauso prezidentui (nustatyta Konstitucijos II skyriaus 1 str.). Jis vykdomosios valdžios, valstybės galva ir svarbiausias šalies pareigūnas. Jis nėra atskaitingas Kongresui.

IŠRINKIMASPrezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris šalies pilietybę įgijo gimdamas, yra 35 m. ir paskutinius 14 m. gyvena Valstijose. Prezidentas ir viceprezidentas negali būti vienos valstijos gyventojai. Prezidentas renkamas ketveriems metams. Rinkimai vyksta kiekvienais kelintiniais metais, lapkričio mėn. pirmąjį antradienį, einantį po pirmojo pirmadienio. Konstitucija numato, kad asmuo prezidentu gali būti renkamas dviems kadencijoms. Jis renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, o ši – prezidentą. Kiekvienoje valstijoje renkama tiek rinkikų kolegijos narių, kiek valstija turi narių Senate ir Atstovų rūmuose. Rinkikų kolegiją sudaro 538 rinkikai. Partijos siūlo rinkikų sąrašus. Pergalę pasiekti užtenka santykinės balsų daugumos, o renkant prezidentą – absoliučios daugumos. Jei dėl kokių nors priežasčių rinkikų kolegija neišrenka prezidento, tada tai gali padaryti Atstovų rūmai.

ĮGALIOJIMAI.Reikia paminėti, kad vykdomoji valdžia JAV vadinama prezidento administracija, ją sudaro trys grandys: kabinetas, prezidento vykdomasis aparatas, vykdomosios agentūros. Kabinetas teikia rekomendacijas prezidentui. Vykdomasis aparatas užtikrina prezidento funkcijų įgyvendinimą ir sklandų darbą. Vykdomosios agentūros nagrinėja konkrečius klausimus. Daugumą jų apibrėžia Konstituciją, bet dalį ir konstituciniai papročiai. Prezidentas atstovauja valstybei tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Jis gali teikti malonę nuteistiesiems. Prezidento aparato parengtus įstatymų projektus svarsto Kongresas, taip formaliai dalyvaujama įstatymų leidyboje. Prezidentas gali vetuoti Kongreso priimtą įstatymą per dvidešimt dienų nuo įstatymo priėmimo. Jei taip atsitinka, tuomet sudaromos derinimo grupės, ieškančios kompromiso. Prezidentas taip pat turi įgaliojimus vyriausiojo kariuomenės vado ir laivyno vado, nes jis gali siųsti karius į užsieny dalyvauti įvairiose operacijose. Prezidentas teikia aukščiausius karinius laipsnius, skiria karo vadus, sudaro Generalinį štabą, skiria gynybos sekretorių, formuoja užsienio politiką ir jai vadovauja. Reikėtų paminėti, kad prezidentas turi įgaliojimus skirti aukščiausius valstybės pareigūnus, tik tam reikia Senato patarimo ir pritarimo. Tačiau taip paskirtą pareigūną prezidentas asmeniškai bet kada gali nušalinti nuo posto. Vykdydamas savo įgaliojimus, prezidentas leidžia vykdomuosius įsakymus, direktyvas, reorganizacinius planus, proklamacijas, instrukcijas. Reikia pasakyti, kad kongresas atlieka vykdomosios valdžios kontrolę, tai tikrindamas jos kokybę. Jei prezidento postas dėl kokių nors priežasčių lieka laisvas, jį pakeičia viceprezidentas. Jei viceprezidento postas lieka laisvas, tada prezidentas gali paskirti viceprezidentą su Kongreso patvirtinimu.

ĮGALIOJIMŲ PASIBAIGIMAS.Jei prezidentas pašalinamas iš pareigų, miršta, atsistatydina ar nebegali toliau eiti pareigų, jo įgaliojimus vykdo viceprezidentas. Jei prezidentas ir viceprezidentas pašalinami iš pareigų, miršta, atsistatydina ar nebegali toliau eiti pareigų, Kongresas gali priimti įstatymą, nurodantį, koks pareigūnas tokiu atveju vykdys įgaliojimus tol, kol bus pašalintos priežastys, trukdančias prezidentui eiti savo pareigas, arba, kol bus išrinktas naujas prezidentas. Prezidentas ir viceprezidentas ir visi JAV pareigūnai gali būti pašalinami iš pareigų, kai apkaltos procedūra jie yra pripažįstami kaltais dėl valstybės išdavimo, kyšininkavimo ar kito sunkaus ar nesunkaus nusikaltimo padarymo.

VALSTYBĖS VADOVO INSTITUTAS: IŠRINKIMAS, ĮGALIOJIMAI, JŲ PASIBAIGIMAS - VFR PREZIDENTAS

VFR Pagrindinio įstatymo V skyrius reglamentuoja Federacijos prezidento institutą, nustato jo rinkimų tvarką, įgaliojimus, kompetenciją, taip pat prezidento apkaltos tvarką.

Valstybės vadovo teisinę padėtį lemia vasltybės valdymo forma. Kaip ir kiekvienoje parlamentinėje respublikoje, VFR vykdomoji valdžia yra bivalentinė – ją sudaro “silpnas” federalinis prezidentas ir “stiprus” federalinis kancleris. Dabartinį Vokietijos federalinio prezidento teisnį statusą lėmė tai, kad Pagrindinio įstatymo kūrėjai, atsižvelgdami į 1919m. Konstitucijoje prezidentui suteiktus gana plačius įgaliojimus, buvusius vienu iš valstybę destabilizavusių veiksnių, vykdomosios valdžios galias labai susilpnino.Federalinis prezidentas yra valstybės vadovas ir aukščiausias konstitucinis organas. Jį renka Federalinis susirinkimas. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri sudaroma tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per penkerius metus. Jį sudaro Bundestago nariai ir tiek pat narių, kiek išrenka federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus. Federaliniu prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius ir yra sulaukęs 40 metų amžiaus. Išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei šios daugumos per du rinkimų turus nesurenka nė vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų ture. Federalinis prezidentas renkamas penkerių metų kadencijai ir turi teisę iš eilės būti perrinktas tik vieną kartą. Federalinis prezidentas, eidamas savo pareigas, negali užimti jokių kitų pareigų. Išsamiai federalinio prezidento rinkimų tvarką reglamentuoja federalinis įstatymas (Pagrindinio įst 54 str. 7 d.).Be Pagrindiniame įstatyme įvardytų federaliniam prezidentui suteiktų įgaliojimų jam priklauso tokios teisės, kurios tradiciškai suteikiamos valstybės vadovams. Visų pirma, tai reprezentacinės, integracinės funkcijos. Pagal klasikinės demokratijos tradiciją, parlametui neatskaitingas valstybės vadovas pirmiausia yra kylančius ginčus ar konfliktus sprendžianti asmenybė, “neutrali jėga”, “Kosntitucijos saugotojas”, moralinis autoritetas, rezervinė politinė valdžia, kai parlamentui gresia krizė. Svarbiausi federalinio prezidento įgaliojimai politiniu požiūriu nėra savarankiški. Prie įstatymų leidybos jis prisideda tuo, kad rengia federalinius įstatymus ir juos skelbia. Tai daryti jis gali atsisakyti, jei kyla abejonių, jei įstatymas formaliu ir materialiu požiūriu gali prieštarauti Konstitucijai. Be to, federalinis prezidentas turi teisę sušaukti Bundestagą ir jį paleisti. VALSTYBĖS VADOVO INSTITUTAS: IŠRINKIMAS, ĮGALIOJIMAI, JŲ PASIBAIGIMAS - JUNGTINĖS KARALYSTĖS MONARCHAS

Monarchinė valdžia yra nepriklausoma nuo tautos, liaudies. Ji yra kylanti pati iš savęs. Monarcho sostas, pareigos perduodamos paveldėjimo keliu. Nėra demokratinių procedūrų, rinkimų, kadencijos apribojimų ir pan. Skiriamos įvairios sosto paveldėjimo sistemos:

1. Salinė paveldėjimo sistema. Tai viena griežčiausių sistemų, kuri paneigia lyčių lygybės principą. Sostą gali paveldėti tik vyrai. Moterys nušalinamos nuo sosto paveldėjimo (Japonija, Belgija, Norvegija).

2. Kastilinė paveldėjimo sistema. Pirmenybė teikiama vyriškai giminei (jaunesnis brolis nušalina vyresniąją seserį). Moteris gali sostą paveldėti, tik jei nėra vyriškos lyties įpėdinių (Ispanija, B.Britanija, Danija, Nyderlandai (iki 1983 m.)).

3. Austriškoji paveldėjimo sistema. Ji siejama su buvusia Austrijos imperija. Pirmenybė teikiama vyriškai giminei. Bet numatytas atvejis, kai sostą gali paveldėti moteris: su sąlyga, kad visiškai nėra vyriškos lyties atstovų.

4. Švediškoji paveldėjimo sistema. Atnaujinta ir įtvirtinta 1979m. sosto paveldėjimo įstatyme. Vienodas teises turi tiek vyrai, tiek moterys. Prioritetas teikiamas vyresniam amžiui (Švedija, 1983 m. ši sistema priimta ir Nyderlanduose).

5. Musulmoniškoji paveldėjimo sistema. Mirus monarchui, karališkoji šeima pati nusprendžia, kurias iš jos narių gali užimti mirusiojo vietą. Tose šalyse yra daugpatystė, todėl įpėdinių yra dešimtimis. Todėl ši sistema padeda išvengti karų, konfliktų tarp palikuonių. Paveldi tik vyriškos giminės atstovai. Karališkos šeimos turi teisę ir nušalinti esamus monarchus (Saudo Arabija, Omanas).

Kai sosto paveldėtojas yra nepilnametis asmuo, skiriamas regentas arba regentų taryba. Regentu dažniausiai būna asmuo, artimas karališkajai šeimai, turintis išsilavinimą, išmanantis valstybės valdymą. Tai savotiškas nepilnamečio monarcho patarėjas. Skiriant regentą dalyvauja karališkos giminės suaugę nariai, neretai ir vyriausybės atstovai, dvasininkai. Tai atsakinga procedūra, nes regentas gauna ir tam tikra prasme tam tikras teises valdyti šalį. Regentystė baigiasi monarchui (sosto įpėdiniui) pasiekus pilnametystę. Sosto perėmimas yra vykdomas iškilmingai. Ta procedūra vadinama karūnavimu. Jis dažniausiai vykdomas katedroje ar sobore. 

Monarcho privilegijos:

1. Monarchas turi teisę į monarchinės valdžios atributus: karūną, mantiją, sostą, skeptrą ir kai kuriuos kitus.

2. Turi teisę į atitinkamą titulą. Tas titulas būna gana ilgas. Tai įvairūs aristokratiniai vardai, dažniausiai siejami su jo valdomomis žemėmis (dvarais). Ta valda dar siejama su aristokratiniu titulu (grafas, hercogas).

Teisė į rezidenciją. Tai teisė į karališkąjį dvarą, teisė turėti dvariškių (aristokratiškos kilmės asmenys, monarcho personalo asmenys, tarnai, gvardijos daliniai). Kartu tai gali būti suprantama ir kaip tam tikros patalpos, kur monarchas atlieka valstybės vadovo funkcijas11 TEMA

VIETOS SAVIVALDA: PAGRINDAI, STRUKTŪRA, FORMOS, FUNKCIJOS, SANTYKIS SU CENTRINĖMIS INSTITUCIJOMIS: JAV

Iš vienų konspektų: Valstybės administracinė teritorinė struktūra.

Kiekvienos valstybės teritorija skirstoma į tam tikrus teritorinius vienetus, kurie vadinami administraciniais teritoriniais vienetais. Tai daroma nepriklausomai nuo to, ar valstybė yra unitarinė, ar federacinė. Federacinės valstybės teritorija susideda iš federacijos subjektų teritorijų sumos. Todėl reikia turėti minty, kad šiuo atveju kalbama apie federacijos valstybės subjektų teritorinį suskirstymą. Unitarinės valstybės teritorija skirstoma į administracinius teritorinius vienetus. Federacinės valstybės subjektų teritorija – taip pat į administracinius teritorinius vienetus, egzistuoja kiekvieno subjekto administracinė teritorinė struktūra. Kam to reikia? Valstybės teritorijos dalijimas vykdomas valdymo patogumui, norint suteikti tam tikrus patogumus gyventojams, kad teritoriniuose vienetuose dislokuoti valdžios institucijas. centrinei valdžiai atskaitingos ir pavaldžios institucijos (vietinis valdymas).

Vietos (vietinis) valdymas.

Vietinis valdymas – valstybės valdžios institucijų kūrimas valstybės administraciniuose teritoriniuose vienetuose (aukštesnės grandies). Vietos valdymas labiausiai paplitęs Europos valstybėse. Valdžios funkcijas įgyvendina valstybinei centrinei valdžiai pavaldžios įstaigos. Tai reiškia, kad vietos valdymas gali būti apibūdintas kaip valstybės valdymo funkcijų vykdymas administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose steigiamos centrinės valdžios institucijų įstaigos, todėl jos ir veikia prižiūrimos centrinės valdžios. Tos įstaigos yra pavaldžios centrinei valdžiai ir veikia centrinės valdžios vardu (ministerijų skyriai pavaldūs atitinkamoms ministerijoms). VIETOS SAVIVALDA: PAGRINDAI, STRUKTŪRA, FORMOS, FUNKCIJOS, SANTYKIS SU CENTRINĖMIS INSTITUCIJOMIS: PRANCŪZIJA

Pagal Prancūzijos konstitucijos 72 straipsnį Prancūzijos Respublikos teritorinės bendruomenės yra komunos, departamentai, regionai, bendruomenės, turinčios ypatingą statusą, taip pat užjūrio teritorinės bendruomenės, numatytos Konstitucijos 74 straipsnyje. Bet kokia kita teritorinė bendruomenė gali būti įstatymu įkurta vietoj vienos ar kelių minėtų bendruomenių. Pagal Konstituciją teritorinės bendruomenės gali priimti sprendimus dėl visų įgaliojimų, kurie geriausiai gali būti įgyvendinami jų lygmeniu. Įstatymų nustatytomis sąlygomis šios bendruomenės tvarkosi laisvai. Jos išsirenka savo

15

16

tarybas ir naudojasi reglamentine valdžia savo įgaliojimams įgyvendinti. Valstybės vadovas Respublikos teritorinėse bendruomenėse atsako už nacionalinius interesus, administracinę kontrolę ir įstatymų laikymąsi. Įstatymas nustato sąlyga, kurioms esant kiekvienos teritorinės bendruomenės rinkėjai gali, įgyvendinant peticijos teisę, reikalauti į šios teritorinės bendruomenės patariamojo susirinkimo darbotvarkę įrašyti klausimą, priklausantį jo kompetencijai. Organinio įstatymo numatytomis sąlygomis sprendimo ar akto, priklausančio teritorinės bendruomenės kompetencijai, projektai gali būti jos iniciatyva perduoti šios teritorinės bendruomenės rinkėjams priimti sprendimą referendumu. Kai ketinama įkurti ypatingo statuso teritorinę bendruomenę arba pakeisti jos organizaciją, įstatymu gali būti nuspręsta apklausti suinteresuotus bendruomenės rinkėjus. Teritorinių bendruomenių ribų keitimas taip pat gali būti pagrindas apklausti rinkėjus įstatymo nustatytomis sąlygomis. VIETOS SAVIVALDA: PAGRINDAI, STRUKTŪRA, FORMOS, FUNKCIJOS, SANTYKIS SU CENTRINĖMIS INSTITUCIJOMIS: JUNGTINĖ KARALYSTĖ

Pagrindai 

Vietos savivalda tokia, kokia yra dabar Anglijoje atsirado po kelių reorganizacijų. Svarbiausi čia – 1972 m. Vietos savivaldos Aktas, kuris visiškai  pakeitė vietos savivaldos organizavimą, 1985 m. Vietos savivaldos Aktas – pakeitė dalinai vietos savivaldos struktūrą. Vietos savivalda Anglijoje organizuojama įstatymų, išleistų Anglijos parlameto, pagrindu. Taigi, vietos savivaldos institucijos yra statutiniai (įstatyminiai) organai, kurių funkcijos yra nustatytos jų statute (įstatyme). Jos negali vykdyti joms nesuteiktų funkcijų (ultra vires doktrina). 

Struktūra 

Anglijoje yra du pagriniai vietos savivaldos lygiai, kiekvienas atsakingi už atitinkamą sritį:

1. Lygis -grafystės (counties) – atsakingi už švietimą, atliekų tvarkymą, policiją, transportą ir pan.

2. Lygis - apygardos (districts) – atsakingi sveikatos priežiūra, aprūpinimą būstu, miestų transportą ir pan.

kaimo apygardose dar veikia parapijos, turinčios labai ribotas savivaldos funkcijas.

Vietos savivalda Anglijos teritorijoje pasiskirsčiusi taip:

Visoje Anglijoje (išskyrus didžiuosius miestus) – grafystės (counties) jos skaidomos į apygardas (districts) kaimo, meistelių apygardose – parapijos

Didieji miestai(Londonas, Vakarų Midlendai (apie Birmingamą), Mančesteris ir dar keturios urbanistinės vietovės) - skirstomi į  apygardas ar rajonus, kur kuriamos atskiros savivaldybės. Čia vietos savivalda organizuojama taip:

Londone yra 32 rajonai (boroughs) (konspektuose rašoma, kad tai apygardos, mano manymu, tai dalinai tiesa, nes tie rajonai (boroughs) atitinka apygardų (districts) statusą – t.y. yra antrojo lygmens vietos savivalda)

Kitose vietose – metropolitetinės apygardos (metropolitan districts)

Vietos savivaldos institucijos Anglijoje – tai tam tikros korporacijos, kurias sudarp keli asmenys, o juos kontroliuoja renkama taryba. Kiekviena taryba turi pirmininką, kai kur vadinamą meru. Tačiau šis titulas nesuteikia jokių teisinių galių.

Tarybos renkamos kiekvienais metais po trečdalį, arba ne didžiųjų miestų tarybos gali rinkti tarybas kas 4 metus. Rinkėjai balsuoja ten kur turi gyvenamąją vietą, taip pat ir kandidatai į tarybas turi būti tos vietos gyventojai. 

Anglijos vietos savivaldos požymiai:

Nėra valdžių padalijimo. Vietos taryba yra kartu ir įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Nėra atskiros institucijos, kuriai vietos savivaldos institucijos būtų atsakingos. Jų priimami sprendimai yra kolektyviniai.

Vietos savivaldos galios yra statutinės (įstatyminės), t.y. negali vykdyti politikos tose strityse, kur jos nėra suteiktos pagal įstatymą.

Vietos savivaldos pareigūnai yra tos institucijos tarnautojai pagal darbo sutartį. Tačiau kai kurie tarnautojai gali būti skiriami ir pagal įstatymą su jiems prikalsančiomis teisėmis ir pareigomis. Tuo atveju jie veikia ne vietos savivaldos institucijos vardu, ji neatsako už jų veiksmus, nebent priešingai nustatyta įstatymo.

Vietos savivaldos instuticijos gali deleguoti dauguma savo funkcijų komitetams, komisijoms, pareigūnams ar jungtiniams komitetams su kitomis vietos savivvaldos institucijomis pagal tam tikras veiklos sritis.

Finansinė kontrolė daug griežtesnė. Pirma, vykdomas išorinis auditas – visuomenė čia turi įtakos, tarnautojai gali būti baudžiami. Antra, iždininkas yra tiesiogiai atsakingas už vietos savivaldos pinigų tvarkymą.

Vietos savivaldos institucijos neturi teisinio imuniteto, jos atsakingos už savo tarnautojų veiksmus.

Santykis su centrinėmis institucijomis 

Galima sakyti, kad vietos savivalda „tarnauja“ centrinei valdžiai, nes jos egzitavimas, finansai ir jų galios priklauso nuo statuto (įstatymo) (jį išleidžia centrinė valdžia). Centrinės valdžios kontrolės apimtis priklauso nuo šio įstatymo turinio, juo vietos savivaldai suteiktų teisių, vietos savivaldai teikiamų finansų ir bendro politinio klimato.

Centrinės valdžios intervencija yra pageidaujama tais atvejais, kai reikia pašalinti nesutarimus tarp skirtingų lygių vietos savivaldos, taip pat, kai reikia koordinuoti bendrą politiką, pvz. žemėtvarką. 

Vietos savivaldos autonomiškumas pasireiškia šiomis formomis:

Institucijos renkamos tiesiogiai

Dalį (apie 20 %) finansų gauna iš vietinių mokesčių

Reikalingumas tokias paslaugas, kaip švietimas, aprūpinimas būstu, aplinkos kontrolė, teikti ir administruoti atsižvelgiant į vietines aplinkybes.

 Centrinės valdžios vykdoma vietos savivaldos kontrolė apima šias formas:

Turi galią teikti dotacijas

Kontroliuoja vietinių mokesčių lygį

Turi veto teisę vietos savivaldos veiksmams

Atlieka auditą, tikrinimus

Nustato vietos savivaldai suteikiamas teises

 Kitos vietos savivaldos priežiūros formos 

1. Audito komisija – tiria išlaidas, jų panaudojimo ekonomiškumą, efektyvumą ir naudingumą, bet politinę vertę.

2. Vietinis ombudsmenas – sudaro trys pareigybės, tiria tik nekompetentingą valdymą. Dauguma skundų patenka tiesiai iš gyventojų. Tyrimo rezultatus praneša skundą pasteikusiam asmeniui, gali paskelbti laikraštyje, teikia kasmetinius pranešimus vietos savivaldos institucijoms, tačiau jokių kitų galių neturi.

3. Teismai – nustatę pažeidimą arba nustatę vietos savivaldos institucijos tarnautojo neteisėtai išlaidas, gali įpareigoti atsakingą asmenį atlyginti žalą.

16