konstitucinĖ 2010 sausis–kovas jurisprudencija · 2015. 3. 9. · 2010 sausis–kovas nr. 1 (17)...

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 1 (17)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

10

◆

S

AU

SIS

–K

OV

AS

Nr. 1 (17)SAUSIS–KOVAS

2010ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS


2010

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Egidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojas

Kęstutis Jankauskas

Nariai:

Armanas Abramavičius

Rima Mekaitė

Ramunė Sakalauskaitė

Egidijus Šileikis

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Telefonas (8 5) 212 6043

El. paštas [email protected]

Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama

be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2010

5

TURINYS

35

75

113

115


Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 da-

lies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 3 d.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912

„Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ ati-

tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 9 d.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226

„Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų

patvirtinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d.

nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksi-

malių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija)

1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 12 d.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl

pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-

klausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties prie-

dų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų

tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės

bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ atitikties Lietuvos Respublikos Kons-

titucijai, 2010 m. vasario 26 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo

akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių

34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat

akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo su-

tarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės

„Gazprom“ papildymo projekto“ galiojimo atstatymo, 2010 m. vasario 26 d.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154

„Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. re-

dakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pilie-

čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio

2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m.

kovo 23 d. redakcija), 2010 m. kovo 9 d.

Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio

23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. kovo 22 d.

Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. re-

dakcija) 18 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai, 2010 m. kovo 31 d.


Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar

Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-

dakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo,

2010 m. kovo 19 d.

58

130

141

161


Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2010 m. kovo 31 d.


2010 m. sausio 1–kovo 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti prašymai


Italijos Konstitucinio Teismo nutarimas


Prof. dr. Gediminas Mesonis. Konstitucijos interpretavimo metodų tipologija

Dr. Lina Beliūnienė. Konstitucinių žmogaus teisių nuostatų aiškinimo teorijos

kaip šių nuostatų aiškinimo metodologinio pagrindo problema

PRANEŠIMAI

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius. Kovo 11-oji: nepriklausomybės atkūrimo teisinė

konstrukcija

RECENZIJA

Ernestas Milius. Teisingumas su mantija


Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2010 m. sausio 1–kovo 31 d.




Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

181

170

174

199

215

239

252

258

264

265

261


NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO

(2004 M. KOVO 5 D. REDAKCIJA) 11 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2010 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-

minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo

nariui Sauliui Bucevičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2010 m.

sausio 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 36/2006-8/2009-49/2009 pagal:

1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-

likos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-

mo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta,

kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,

yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-

mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustaty-

tas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (pra-

šymas Nr. 1B-37/2006);

2) pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo

draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nusta-

tyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-

mo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,



2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆6

tas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos


šymas Nr. 1B-7/2009);

3) pareiškėjo – Telšių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-

publikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo drau-

dimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta,

kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo




tas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos


šymas Nr. 1B-62/2009).

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungi-

mo į vieną bylą“ pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas nume-

ris 36/2006-8/2009-49/2009.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nu-

tartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištir-

ti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija, toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalis, ku-

rioje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalo-

mojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių

trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės

žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiš-

kėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštarauja Konsti-

tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas

Nr. 1B-37/2006).

2. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą.

Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pra-

šymu ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo

draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustaty-

ta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra

500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei

100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytas maksi-

malus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-7/2009).

◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 7

3. Pareiškėjas – Telšių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas

nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašy-

mu ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-

jo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje

nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-

jo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių tre-

čiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės

žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiš-

kėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konsti-

tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas

Nr. 1B-62/2009).

II

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-

mo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, ribojančia draudimo sumą dėl neturtinės

žalos padarymo 500 eurų dydžio suma, nukentėjusių asmenų teisės ir interesai įsta-

tymo yra ginami mažiau nei draudimo bendrovių. Nukentėjęs asmuo, negaudamas

realaus žalos atlyginimo, yra diskriminuojamas. Įstatymas nesuteikia tinkamos drau-

dimo apsaugos ir asmeniui, apdraudusiam savo civilinę atsakomybę. Todėl draudimo

bendrovių padėtis yra išskirtinė, palyginti ne tik su nukentėjusiais dėl eismo įvykio,

bet ir su apsidraudusiais asmenimis. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitu-

cijos 29 straipsnio 1 daliai.

1.2. Įstatyme įtvirtinus maksimalias neturtinės žalos atlyginimo ribas, draudikui

suteikiama galimybė išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Ne-

turtinės žalos dydžio ribojimas nepateisina ne tik nukentėjusių, bet ir apsidraudusių

asmenų lūkesčių, nes asmuo, sudarydamas civilinės atsakomybės privalomojo drau-

dimo sutartį, pagrįstai tikisi, kad jo padarytą žalą atlygins draudikas. Todėl maksi-

malios draudimo išmokos (500 eurų sumos) nustatymas neturtinės žalos padarymo

atveju prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymas grindžiamas iš

esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Vilniaus apygardos teismo prašymas.

3. Pareiškėjo – Telšių rajono apylinkės teismo prašymas grindžiamas iš esmės tais

pačiais argumentais, kaip ir Vilniaus apygardos teismo prašymas.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Seimo atstovo Seimo nario Sauliaus Bucevičiaus, suinteresuoto asmens – Seimo bu-

vusio atstovo Seimo nario Raimundo Palaičio (Seimo Pirmininko 2009 m. gruodžio

23 d. potvarkiu Nr. PP-77 R. Palaitis neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje kons-

titucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas

teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.


1. Suinteresuoto asmens – Seimo buvusio atstovo R. Palaičio pozicija grindžia-

ma šiais argumentais.

1.1. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlyginti-

nos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai, taip pat

apsaugoti nukentėjusio asmens turtinius interesus. Draudikas ir draudėjas yra dvi

sutarties šalys, kurios turi savarankiškas teises ir pareigas. Sutarties laisvės princi-

pas reiškia, kad šalys turi teisę nustatyti sutarties sąlygas, savo tarpusavio teises ir

pa reigas. Tačiau sutarties laisvė nėra absoliuti, tam tikros ribos gali būti nustatytos

imperatyviomis įstatymo normomis. Privalomojo draudimo atveju sutarties laisvė

yra ribojama, nes pareigą sudaryti draudimo sutartį nustato įstatymas. Tokia parei-

ga įstatymu nustatoma paprastai siekiant apsaugoti ne tiek draudėjų, kiek trečiųjų as-

menų, kuriems žala atsiranda dėl draudėjo veiksmų, teisėtus interesus, t. y. remiantis

tam tikru konkrečiu viešuoju interesu. Pareigą drausti civilinę atsakomybę pagal įsta-

tymą turi ne tik transporto priemonių valdytojai, bet ir notarai, antstoliai, sveikatos

priežiūros įstaigos.

1.2. Draudimo teisiniai santykiai tarp draudiko ir draudėjo atsiranda draudimo

sutarties, o ne delikto pagrindu. Draudikas savaime (vien dėl savo teisinio statuso)

neturi pareigos atlyginti visos draudėjo patirtos žalos. Draudimo bendrovė paprastai

prisiima ribotą atsakomybę, t. y. padarytą žalą atlygina neviršydama draudimo su-

mos. Jeigu draudimo išmoka nepadengia viso žalos dydžio, nukentėjęs asmuo gali ją

išsireikalauti iš žalą padariusio asmens bendraisiais pagrindais (Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso 6.254 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nuostatos, ribojančios draudiko

išmokamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, nepakeičia Konstitucijos 30 straips-

nyje ir Civiliniame kodekse įtvirtintų bendrų nukentėjusiojo teisių gauti visą žalos

atlyginimą, kadangi nustatant privalomąjį draudimą nėra įtvirtinami savarankiški

žalos atlyginimo principai, o tik numatoma, kokią atsakomybę už žalą padariusį as-

menį turi prisiimti jo atsakomybę apdraudusi draudimo įmonė. Draudimo bendrovė

ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai. Tačiau draudimo bendrovės

atsakomybė yra ribota, o apdrausto asmens – neribota.

1.3. Nustatant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-

jo draudimo sumų dydžius siekiama dviejų pagrindinių tikslų: maksimaliai užtikrinti

per eismo įvykį nukentėjusių asmenų interesus ir sudaryti sąlygas sąžiningai draudi-

mo įmonių konkurencijai. Nustatant draudimo sumų dydžius reikia atsižvelgti ne tik

į nukentėjusių asmenų, bet ir į draudėjų bei draudikų interesus, kurie dažnai yra prie-

šingi. Nukentėjęs asmuo visada bus suinteresuotas, kad draudimo išmokos visiškai

padengtų per eismo įvykį jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Draudėjas yra suintere-

suotas ne tik užsitikrinti savo padarytos žalos atlyginimą, bet ir mokėti kuo mažesnes

draudimo įmokas. Draudimo įmonė suinteresuota pelninga ūkine komercine veik-

la, kuri nemažai priklauso nuo draudimo įmokų ir išmokų santykio. Jeigu įstatymų

leidėjas nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris darytų draudimo bendrovių ūkinę

komercinę veiklą nerentabilią, draudimo sistema nebūtų veiksminga ir naudinga vi-


suomenei. Tik tinkamai subalansavus visų nurodytų asmenų interesus galima tikėtis,

kad bus sukurta veiksminga privalomojo draudimo sistema.

1.4. Svarbiausias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-

lomojo draudimo uždavinys – atlyginti nukentėjusiam asmeniui objektyviai galimą

nustatyti žalą, t. y. žalą turtui ir asmeniui. Neturtinė žala objektyviai negali būti nusta-

tyta, nes paprastai tokios žalos įvertinimą lemia daugelis subjektyvių veiksnių. Netur-

tinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir atlyginti įmanoma tik sąlygiškai. Pati

neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad negalima jos tiksliai apibrėžti ir rasti negin-

čytino piniginio ekvivalento arba materialine kompensacija grąžinti ankstesnės nu-

kentėjusio asmens būklės. Nukentėjęs asmuo, siekdamas visiško žalos atlyginimo, dėl

likusios sumos išieškojimo iš kaltininko dar gali kreiptis į teismą, kuris, nustatyda-

mas priteisiamą papildomą sumą, atsižvelgs į nukentėjusiojo iš draudimo bendrovės

gautą draudimo išmoką ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.

1.5. Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių val-

dytojų civilinės atsakomybės draudimą, aiškiai apibrėžia tik dvi atlygintinos žalos bei

atitinkamų draudimo sumų rūšis: draudimo sumą dėl žalos turtui ir draudimo sumą

dėl žalos asmeniui, o neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo klausimai Europos Są-

jungos direktyvose iš viso nėra reglamentuoti.

1.6. Buvęs suinteresuoto asmens – Seimo atstovas daro išvadą, kad įstatyme yra

įtvirtintos minimalios draudimo atlygintinos sumos ir kad tokių sumų nustatymu įsta-

tyme savaime nepažeidžiami draudėjų, nukentėjusių asmenų ir draudikų teisėti intere-

sai, taip pat ir Konstitucija. Minimali privalomojo draudimo suma nustatoma draudėjų

ir nukentėjusių trečiųjų asmenų naudai. Tai riboja draudimo sutarties šalių teises, bet

pateisinama visuomenės interesu, jeigu laikomasi proporcingumo principo.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo S. Bucevičiaus pozicija grindžiama šiais

argumentais.

2.1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – viena iš

draudimo rūšių. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą tai yra ūkinė komer-

cinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito

asmens nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šio asmens turtinius interesus.

Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos nei-

giamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai, taip pat apsaugoti nu-

kentėjusio asmens turtinius interesus.

2.2. Tiek draudėjo, tiek draudiko teises ir pareigas nustato įstatymai ir draudi-

mo sutartis. Draudikas savaime neturi pareigos atlyginti visos draudėjo padarytos

žalos, jis prisiima tik ribotą atsakomybę, atlygindamas žalą, neviršijančią draudimo

sutartyje nurodytos sumos. Jei draudimo išmoka nepadengia visos padarytos žalos

dydžio, nukentėjęs asmuo gali bendrais pagrindais išsireikalauti ją iš žalą padariu-

sio asmens.

2.3. Draudimo santykiai paprastai yra sutartiniai santykiai, kuriems galioja su-

tarčių laisvės principas. Tačiau sutarties laisvė nėra absoliuti, tam tikros ribos gali


būti nustatytos imperatyviomis įstatymo normomis. Privalomojo draudimo atveju

sutarties laisvė yra ribojama, nes pareigą sudaryti draudimo sutartį nustato įstaty-

mas. Tokia pareiga įstatymu nustatoma paprastai siekiant apsaugoti ne tiek draudė-

jų, kiek trečiųjų asmenų, patyrusių žalą dėl draudėjo veiksmų, teisėtus interesus, t. y.

remiantis viešuoju interesu. Civilinės atsakomybės draudimo šalių laisvę riboja įsta-

tyme nustatyti draudimo sumų dydžiai. Nustatyti tokį ribojimą leidžia Konstituci-

jos 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei. Nustatant draudimo sumų dydžius siekiama dviejų

tikslų: maksimaliai užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusių asmenų interesus ir suda-

ryti sąlygas sąžiningai draudimo įmonių konkurencijai.

2.4. Draudėjų ir draudikų interesai dažnai yra priešingi. Draudėjas yra suintere-

suotas ne tik užsitikrinti savo padarytos žalos atlyginimą, bet ir mokėti kuo mažes-

nes draudimo įmokas. Draudimo įmonė yra suinteresuota pelninga ūkine komercine

veikla, kuri priklauso nuo draudimo įmokų ir išmokų santykio. Nustačius itin dide-

lius draudimo sumų dydžius, didėtų ir draudėjo mokamos draudimo įmokos suma.

Tai nebūtinai garantuotų draudimo įmonės rentabilumą. Taip pat padaugėtų trans-

porto priemonių valdytojų, negalinčių net minimaliomis sumomis apdrausti savo ci-

vilinės atsakomybės. Tokiu atveju draudimo sistema taptų neveiksminga ir nebūtų

naudinga visuomenei.

2.5. Nors pareiškėjai teigia, kad įstatyme yra įtvirtinti maksimalūs draudimo iš-

mokamų sumų dydžiai, įstatyme nėra nurodyta, kad draudikas ir draudėjas negali

susitarti dėl didesnių draudimo sumų.

2.6. Įstatyme nustačius minimalias draudimo sumas nepažeidžiami draudėjų,

nukentėjusių asmenų ir draudikų teisėti interesai, taip pat ir Konstitucija.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos

teisingumo ministro Petro Baguškos, Lietuvos Respublikos fi nansų ministro Riman-

to Šadžiaus, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pirmininko Min-

daugo Šalčiaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno rašytiniai paaiškinimai.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas S. Bu-

cevičius iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus

ir atsakė į pateiktus klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specia-

listai – Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas Mindaugas Šalčius ir šios komi-

sijos Juridinio skyriaus vedėja Vilija Petronienė.

Specialistai paaiškino, kad būtinybė riboti draudiko atsakomybę kyla iš trans-

porto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties,

kaip rizikos perleidimo sandorio, specifi kos. Draudikas už draudimo įmoką perima


iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, nusistato prisiimamų įsipareigojimų ribas bei

prisiimamos rizikos dydį, kad galėtų įvertinti savo fi nansinį pajėgumą ir suformuoti

atitinkamus draudimo techninius atidėjinius, siekdamas tinkamai įvykdyti savo įsi-

pareigojimus mokėti draudimo išmokas. Transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo įmokos apskaičiuojamos atsižvelgiant į viduti-

nes draudimo išmokas dėl per eismo įvykį padarytos žalos asmeniui.

Neturtinė žala tradiciškai yra priskiriama iš viso nedraudžiamos rizikos katego-

rijai. Dažniausiai ji vertinama remiantis subjektyviais kriterijais, dėl to kyla šios ri-

zikos įvertinimo problema. Ekonominiu požiūriu, esant neribotai neturtinės žalos

draudikų atsakomybei, padidėtų draudimo įmokos, taip pat sumažėtų draudikų pajė-

gumas prisiimti draudimo riziką arba net jie visiškai atsisakytų prisiimti tokią riziką.

Socialiniu požiūriu kiltų draudėjų atsakingumo problema, nes draudėjas, už draudi-

mo įmoką perleidęs visą su tam tikrais įvykiais susijusią draudimo riziką, galėtų elg-

tis mažiau atsakingai.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjai – Vilniaus apygardos teismas, Marijampolės rajono apylinkės teis-

mas ir Telšių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar Transporto priemonių val-

dytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d.

redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad transporto priemonių valdyto-

jų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepai-

sant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui

(tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui,

ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės ža-

los dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

2. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašo-

ma ištirti, ar Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos

dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

II

1. Seimas 2001 m. birželio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto prie-

monių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą,

įsigaliojusį 2001 m. birželio 30 d. (su tam tikromis išimtimis).

Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad vienas iš įstatymo priėmimo

tikslų – suteikti per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui daugiau garantijų, kad jo

patirta žala būtų atlyginta kuo operatyviau.


1.1. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalo-

mojo draudimo įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo tikslas ir paskirtis“ 1 dalyje nurodyta,

kad įstatymo tikslas – „nustatyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civili-

nės atsakomybės privalomojo draudimo tvarką“, o 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymas

nustato žalos asmeniui ir (ar) turtui, padarytos tretiesiems asmenims auto avarijos

metu arba atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė (toliau – autoavarijos metu pada-

ryta žala), atlyginimo tvarką <...>“.

1.2. Šiame įstatyme inter alia buvo nustatyta:

– „Transporto priemonės vairuotojas, dalyvaujantis kelių eisme, privalo būti ap-

sidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės priva-

lomuoju draudimu arba būti apdraustas šiuo draudimu ir turėti galiojantį draudimo

liudijimą (polisą), patvirtinantį, kad yra sudaryta draudimo sutartis“ (4 straipsnio

2 dalis);

– „Draudikas – draudimo įmonė, kuri turi Valstybinės draudimo priežiūros tar-

nybos prie Finansų ministerijos valdybos išduotą leidimą vykdyti transporto prie-

monių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri

yra Biuro narė, sudariusi su draudėju transporto priemonių savininkų ir valdytojų

civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis)“

(2 straipsnio 1 dalis);

– „Draudimo objektas – transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė

atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Draudimo sutartimi apdraudžia-

ma draudėjo ir kiekvieno asmens, teisėtai valdančio transporto priemonę, civilinė

atsakomybė, kuri gali atsirasti valdant transporto priemonių savininkų ir valdytojų

civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) (toliau – draudimo

liudijimas (polisas)) nurodytą transporto priemonę“ (3 straipsnio 1 dalis);

– „Draudimo įmonė, kuri turi leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų

ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir yra Biuro narė, privalo su-

daryti draudimo sutartis su transporto priemonių savininkais ar teisėtais valdytojais,

kurie pateikė prašymus ir visus būtinus dokumentus sudaryti tokias sutartis. Draudi-

mo įmonės atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti ginčijamas teismo tvar-

ka“ (12 straipsnis);

– „Biuras – draudimo įmonių, turinčių leidimą vykdyti transporto priemonių

savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, lėšomis įsteigta

asociacija, turinti juridinio asmens teises, sąskaitų bankuose, antspaudą su savo pava-

dinimu ir atliekanti šio įstatymo numatytas funkcijas. <...>“ (23 straipsnio 1 dalis).

1.3. Taigi šiuo įstatymu buvo įtvirtintas transporto priemonių savininkų ir valdy-

tojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo institutas, t. y. nustatytas transpor-

to priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo privalomumas

visiems transporto priemonių savininkams ir valdytojams. Civilinė atsakomybė tu-

rėjo būti apdrausta sudarant draudimo sutartį. Transporto priemonių savininkų ir

valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas buvo įgyvendinamas per


draudikus – draudimo įmones. Draudimo įmonės, turėjusios leidimą vykdyti trans-

porto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą,

privalėjo sudaryti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo sutartis su transporto priemonių savininkais ar teisėtais val-

dytojais, pateikusiais prašymus ir visus būtinus dokumentus sutarčiai sudaryti.

2. Šio įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 13 straipsnio „Draudimo sumos,

draudimo įmokos ir dydžiai“ 1 dalyje buvo nustatyta: „Transporto priemonių savinin-

kų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 litų as-

meniui ir 30 000 litų turtui.“

Šio įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 19 straipsnyje „Reikalavimas atly-

ginti žalą“ inter alia buvo nustatyta: „Jei draudikas ar Biuras atlygina ne visą nuken-

tėjusiajam autoavarijos metu padarytą žalą, dėl to, kad žala viršija draudimo sumas,

nukentėjęs autoavarijoje asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad šis atlygintų liku-

sią žalos dalį.“

Minėto įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 20 straipsnyje „Žalos atlygi-

nimas“ inter alia buvo nustatyta:

„Autoavarijos metu padarytą žalą atlygina draudikas, apdraudęs atsakingo už

autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę <...>.

Biuras moka draudimo išmokas nukentėjusiems autoavarijoje asmenims tais

atvejais, jei atsakingas už autoavarijos metu padarytą žalą transporto priemonės vai-

ruotojas:

1) nebuvo apsidraudęs šio įstatymo nustatytu transporto priemonės savininkų

ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nebuvo apdraustas

šiuo draudimu;

2) padarė žalos valdydamas transporto priemonę nesudaręs panaudos ar nuo-

mos sutarties arba valdydamas transporto priemonę be kito teisėto pagrindo;

3) padarė žalos tyčia;

4) padarė žalos asmens sveikatai ar (ir) padarė žalos atimdamas gyvybę ir yra ne-

žinomas;

5) padarė žalos pagrobta (pavogta) ar kitaip neteisėtai pasisavinta ar užvaldyta

transporto priemone.

Biuras moka draudimo išmokas ir tais atvejais, kai Biuro narė tampa nemoki, o

Biuro narės nemokumą patvirtina Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Fi-

nansų ministerijos.

Draudikas ar Biuras atlygina nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui tik įro-

dymais pagrįstą autoavarijos metu padarytą žalą, kuri neviršija šio įstatymo 13 straips-

nyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl

autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo.“

Taigi Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės priva-

lomojo draudimo įstatyme (2001 m. birželio 14 d. redakcija) buvo įtvirtintos maksi-

malios dėl vieno eismo įvykio padarytos žalos turtui (30 000 litų) ir žalos asmeniui


(30 000 litų) draudiko atlygintinos sumos. Draudimo suma asmeniui padarytai ne-

turtinei žalai atlyginti įstatyme nebuvo numatyta. Įstatyme pareiga atlyginti padarytą

žalą buvo nustatyta dviem asmenims – draudikui, draudimo sutartimi įsipareigoju-

siam tiek, kiek buvo nustatyta sutartyje ir teisės aktuose, ir kaltininkui, jei draudimo

išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti.

Pažymėtina, kad toks Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija)

13 straips nio 1 dalyje įtvirtintas reguliavimas, kai nustatoma civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo suma, reiškia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudiko

mokama išmoka negali būti didesnė už įstatyme nustatytą draudimo sumą.

3. Seimas 2003 m. kovo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių

savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10, 14,

15, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. balandžio 9 d.

Šiuo įstatymu Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnis (2001 m. birželio 14 d. redakcija), kuria-

me įtvirtintos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos per eismo įvykį pa-

darytai žalai asmeniui ir turtui atlyginti, keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo.

4. Seimas 2004 m. kovo 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemo-

nių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo

13 straipsnio papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 13 d.

Šio įstatymo 1 straipsnyje, kuriuo papildyta Transporto priemonių savininkų ir

valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis

(2001 m. birželio 14 d. redakcija), buvo nustatyta:

„13 straipsnio 1 dalyje po skaičių ir žodžių „30 000 litų turtui“ įrašyti skaičius ir

žodžius „arba 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalo-

mojo draudimo suma yra 30 000 litų asmeniui ir 30 000 litų turtui arba 500 000 eurų

asmeniui ir 100 000 eurų turtui.“

Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad įstatymas papildytas siekiant su-

daryti transporto priemonių savininkams ir valdytojams galimybę apdraudžiant ci-

vilinę atsakomybę pasirinkti ir didesnes draudimo sumas, kurios įstatyme nurodytos

eurais (500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui).

5. Seimas tą pačią 2004 m. kovo 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto

priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įsta-

tymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Transporto priemonių savininkų ir val-

dytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (2001 m. birželio 14 d.

redakcija) išdėstė nauja redakcija ir pakeitė jo pavadinimą – jis buvo pavadintas Trans-

porto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

įstatymas (2004 m. kovo 5 d. redakcija) pagal Lietuvos Respublikos transporto prie-

monių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstaty-


mo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnį įsigaliojo

2004 m. gegužės 1 d. (su tam tikromis išimtimis).

5.1. Išdėsčius Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-

mybės privalomojo draudimo įstatymą nauja redakcija, buvo pakeista inter alia jo

straipsnių numeracija.

5.2. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 4 straipsnio „Pareiga sudaryti drau-

dimo sutartį“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo

būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju

draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respub-

likos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės at-

sakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.“

Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Už

draudimo sutarties sudarymą <...> atsako transporto priemonės savininkas <...>.“

Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 4 straipsnyje nustatytą teisi-

nį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomy-

bės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 4 straipsnyje

nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jis iš esmės nepakito – Įstatyme liko eks-

pliticitiškai įtvirtinta imperatyvi transporto priemonių valdytojų pareiga sudaryti ci-

vilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

5.3. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje buvo nusta-

tyta: „Draudikas – asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos

Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar užsienio valstybės draudimo įmonės fi -

lialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietu-

vos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį

draudimą ir kuris yra Biuro narys.“

Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje nustatytą

teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-

mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 2 straipsnio

1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad draudiko, vykdančio transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, samprata buvo iš-

plėsta – nurodytos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės.

Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje inter alia buvo nu-

statyta:

„Draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su <...> asmenimis, kurie patys

ar per savo atstovą pateikė prašymus ir visą būtiną informaciją bei dokumentus, rei-

kiamus sutarčiai sudaryti. Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti

ginčijamas teismo tvarka.“



mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 12 straips-


nyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jis iš esmės nepakito – Įstatyme liko

nustatyta draudimo įmonių pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civili-

nės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis su asmenimis, pateikusiais prašy-

mus ir visą būtiną informaciją bei dokumentus, reikiamus sutarčiai sudaryti.

5.4. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustaty-

ta: „Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta

atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus trans-

porto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomen-

daciją Nr. 5 ir atliekanti šio Įstatymo nustatytas funkcijas.“




nio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jo esmė nepakito.

5.5. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnyje, kurio 1 dalį atitinka-

ma apimtimi ginčija pareiškėjai, buvo nustatyta:

„1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-

mo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,

yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-

mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui.

2. Vienu eismo įvykiu laikomas įvykis, įvykęs dėl tos pačios priežasties, nepai-

sant to, kad dėl tokio eismo įvykio gali būti pareikštos kelių nukentėjusių trečiųjų as-

menų pretenzijos.

3. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka

išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio

straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra dides-

nės.

4. Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.

5. Jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi

teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumo-

kėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

6. Draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudiminis įvykis įvyko per

laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudi-

mo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mo-

kėjimo.

7. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo

įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pa-

gal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala

buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmo-

kėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos

draudiko išmokėtas sumas.“




mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 13 straipsnio

1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, jog jis pakito tiek, kad buvo eksplici-

tiškai nustatyta, jog maksimali transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500 eurų dėl neturtinės žalos

padarymo asmeniui, kuri nurodyta kaip nustatytos 500 000 eurų privalomojo drau-

dimo sumos dėl žalos padarymo asmeniui dalis.

5.6. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 13 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:

„Jei draudikas ar Biuras atlygina ne visą nukentėjusiajam autoavarijos metu padarytą

žalą dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs autoavarijoje asmuo turi tei-

sę kreiptis į kaltininką, kad šis atlygintų likusią žalos dalį.“




nyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad šiose nuostatose išdėstytas teisinis

reguliavimas nepakito – Įstatyme liko nustatyta, kad jei transporto priemonių valdy-

tojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį

padarytai žalai visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą

atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.


„Dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam as-

meniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei:

1) kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neap-

draustą nustatytą (identifi kuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsi-

randa transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė;

2) kaltininkas, kurio tapatybė nenustatyta, padarė žalą asmens sveikatai ir (ar)

atėmė asmens gyvybę, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto prie-

monės valdytojo civilinę atsakomybę;

3) kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsi-

draudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudi-

mu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla.“




nio 2 ir 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad buvo išplėstas sąrašas

atvejų, kada žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina Biuras.


„Draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui

tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią

šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus


reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Nukentėjusio trečiojo

asmens pageidavimu draudikas ar Biuras išmoką perveda tiesiogiai nukentėjusio tre-

čiojo asmens pasirinktai turtą remontuojančiai įmonei. Draudikas ar Biuras privalo

pervesti išmoką šiai įmonei ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po to, kai sugadintas

turtas buvo suremontuotas ir buvo pateiktas mokėjimo dokumentas.“




nio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jo esmė liko ta pati – Įstatyme

įtvirtintos maksimalios dėl eismo įvykio padarytos žalos turtui (100 000 eurų) ir ža-

los asmeniui (500 000 eurų), inter alia neturtinės (500 eurų), draudimo sumos.

6. Įstatymas (2004 m. kovo 5 d. redakcija) buvo priimtas siekiant įgyvendinti inter

alia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, susijusias su motorinių transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Šios direktyvos buvo išvardy-

tos Įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“. Įstatymu įgyven-

dintos inter alia šios direktyvos:

– 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įsta-

tymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo

(vadinamoji Pirmoji transporto priemonių draudimo direktyva);

– 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių na-

rių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-

mybės draudimu, suderinimo (vadinamoji Antroji transporto priemonių draudimo

direktyva);

– 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių

narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

draudimu, suderinimo (vadinamoji Trečioji transporto priemonių draudimo direk-

tyva);

– 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB

dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas

73/239/EEB ir 88/357/EEB (vadinamoji Ketvirtoji transporto priemonių draudimo

direktyva).

6.1. Pirmosios transporto priemonių draudimo direktyvos 72/166/EEB 3 straips-

nio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė <...> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad trans-

porto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė

atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuosta-

tos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“

6.2. Antrosios transporto priemonių draudimo direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio

2 dalyje inter alia buvo įtvirtinta:


„Nepažeidžiant jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės,

kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos turi būti ne

mažesnės kaip:

– žalos asmeniui atveju – 350 000 ekiu, kai yra tiktai vienas nukentėjusysis; jei-

gu vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra susijęs su daugiau negu vienu nukentėju-

siuoju, ši suma yra dauginama iš nukentėjusiųjų skaičiaus,

– turtui padarytos žalos atveju – 100 000 ekiu vienam žalos atlyginimo reikalavi-

mui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus.

Valstybės narės gali vietoje nurodytų minimalių sumų numatyti minimalią

500 000 ekiu sumą žalos asmeniui atveju, jei vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra

susijęs su daugiau negu vienu nukentėjusiuoju, o žalos asmeniui ir turtui padarytos

žalos atveju – minimalią bendrą 600 000 ekiu sumą vienam žalos atlyginimo reikala-

vimui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus ir žalos pobūdžio.“

Trečiąja ir Ketvirtąja transporto priemonių draudimo direktyvomis 90/232/EEB

ir 2000/26/EB reguliuojami kiti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-

bės privalomojo draudimo santykių aspektai, nesusiję su transporto priemonių val-

dytojų padarytos žalos draudiko išmokamo atlyginimo dydžio nustatymu.

6.3. Pažymėtina, kad jau įsigaliojus Įstatymui (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2005 m.

gegužės 11 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš

dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB

bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių

transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (vadinamoji Penk-

toji transporto priemonių draudimo direktyva).

Penktosios transporto priemonių draudimo direktyvos 2005/14/EB konstatuoja-

mosios dalies 10 punkte buvo nustatyta:

„Valstybių narių įsipareigojimai užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam

tik ras mažiausias sumas, yra svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas. Di-

rektyvoje 84/5/EEB numatytos mažiausios sumos turėtų būti ne tik peržiūrėtos, atsi-

žvelgiant į infl iaciją, bet ir realiai padidintos, siekiant pagerinti nukentėjusių asmenų

apsaugą. Mažiausia suma, skirta atlyginti žalą asmeniui, turėtų būti apskaičiuota taip,

kad būtų visiškai ir sąžiningai atlyginta visiems nukentėjusiems asmenims, kurie pa-

tyrė labai sunkių sužalojimų, tačiau reikia atsižvelgti į nedažnai pasitaikančius įvy-

kius, kai sužalojama keletas asmenų, ir į mažą nukentėjusių asmenų, kurie vieno

įvykio metu patiria labai sunkius sužalojimus, skaičių. Mažiausia atlyginama suma,

sudaranti 1 000 000 eurų kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 eurų

kiekvienam reikalavimui atlyginti žalą (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių

asmenų skaičiaus, yra pagrįsta ir pakankama. Siekiant, kad minėtos mažiausios su-

mos būtų įdiegtos kiek galima lengviau, nuo šios Direktyvos įgyvendinimo dienos

turėtų būti nustatytas pereinamasis penkerių metų laikotarpis. Valstybės narės per

trisdešimt mėnesių nuo Direktyvos įgyvendinimo dienos turėtų ne mažiau kaip per

pusę padidinti minėtas sumas.“


Penktosios transporto priemonių draudimo direktyvos 2005/14/EB 2 straipsniu

buvo pakeista inter alia Antrosios transporto priemonių draudimo direktyvos 84/5/EEB

1 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip:

„Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės,

kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos būtų ne ma-

žesnės kaip:

a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 eurų

kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 eurų kiekvienam žalos atlygini-

mo reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus;

b) turtui padarytos žalos atveju – 1 000 000 eurų kiekvienam žalos atlyginimo

reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus.

Jei būtina, valstybės narės gali nustatyti ne daugiau kaip penkerių metų pereina-

mąjį laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

2005/14/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/

EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susiju-

sias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu,

įgyvendinimo datos, per kurį jos turi pritaikyti mažiausias atlyginamas sumas prie

šioje dalyje nurodytų sumų.“

6.4. Apibendrinant konstatuotina, kad Europos Sąjungos direktyvose, susijusio-

se su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, yra

įtvirtinta Europos Sąjungos valstybių narių pareiga užtikrinti privalomąjį transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą ir nurodyta mažiausia draudi-

ko atlyginama per eismo įvykį padarytos žalos suma; išskiriama turtui padaryta žala

ir žala asmeniui, tačiau eksplicitiškai nenustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Penk-

tojoje transporto priemonių draudimo direktyvoje 2005/14/EB taip pat nustatytas ne

daugiau kaip penkerių metų pereinamasis laikotarpis nuo šios direktyvos įgyvendi-

nimo datos, per kurį valstybės narės turi nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas drau-

diko atlyginamas sumas pritaikyti prie direktyvose nurodytų sumų.

7. Seimas 2007 m. gegužės 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto prie-

monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo

įstatymą, kuriuo Įstatymą (2004 m. kovo 5 d. redakcija) išdėstė nauja redakcija.

Įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 11 straipsnyje nustatyta:

„1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-

mo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek

yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra:

1) iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat 1 000 eurų

dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui;

2) nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos

asmeniui (taip pat 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui;

3) nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat

5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.


2. Vienu eismo įvykiu laikomas įvykis, įvykęs dėl tos pačios priežasties, nepai-

sant to, kad dėl tokio eismo įvykio gali būti pareikštos kelių nukentėjusių trečiųjų as-

menų pretenzijos.

3. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka

išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio

straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės.

4. Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.

5. Jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi

teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumo-

kėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

6. Draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per

laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudi-

mo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mo-

kėjimo.

7. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo

įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pa-

gal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala

buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal

šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš

draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

8. Draudikas neturi teisės draudimo sutartyje nustatyti sumos, kuria draudžia-

mojo įvykio atveju būtų sumažinama mokama išmoka.

9. Kas penkeri metai nuo 2012 m. birželio 11 d. šio straipsnio 1 dalies 3 punkte

nurodyti draudimo sumų dydžiai dėl žalos asmeniui ir dėl žalos turtui indeksuojami

atsižvelgiant į Europos vartotojų kainų indekso santykinį pokytį per atitinkamą lai-

kotarpį ir suapvalinant gautus dydžius 10 000 eurų tikslumu. Indeksuoti draudimo

sumų dydžiai skelbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime.“

Palyginus Įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nu-

statytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija)

11 straipsnio 1 dalyje, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įsta-

tyme (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) buvo nustatytos didesnės civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo sumos dėl neturtinės žalos atlyginimo: Įstatyme (2004 m. kovo

5 d. redakcija) – 500 eurų draudimo suma dėl neturtinės žalos atlyginimo, o Įstatyme

(2007 m. gegužės 17 d. redakcija) – 1 000 eurų draudimo suma dėl neturtinės žalos at-

lyginimo; nuo 2009 m. gruodžio 11 d. numatyta 2 500 eurų draudimo suma, o nuo

2012 m. birželio 11 d. – 5 000 eurų draudimo suma dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad įstatymų leidėjas, siek-

damas į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, pasinaudojo

Penktojoje transporto priemonių draudimo direktyvoje 2005/14/EB numatytu penke-

rių metų pereinamuoju laikotarpiu, skaičiuojamu nuo minėtos direktyvos įgyvendini-


mo datos (t. y. nuo Įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) įsigaliojimo datos), ir

įtvirtino nuoseklų Įstatyme (2004 m. kovo 5 d. redakcija) nustatytų transporto prie-

monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumų didinimą.

Pažymėtina, kad priėmus 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tary-

bos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo

(kodifi kuota redakcija) buvo kodifi kuotos ir dėl to panaikintos Tarybos direktyvos

72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2005/26/EB.

8. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis transporto prie-

monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, aiškintinas

kitų draudimo santykius reglamentuojančių nuostatų, inter alia Civilinio kodekso ir

Draudimo įstatymo nuostatų, kontekste.

8.1. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio „Neturtinė žala“ 2 dalyje nustatyta:

„Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atly-

ginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens

gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas ne-

turtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo

turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplin-

kybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“

Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje „Visiškas nuostolių atlyginimas“ nustatyta:

„Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar

sutartis nustato ribotą atsakomybę.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpu-

savio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių

atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių

atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsa-

komybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.“

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio „Pareiga atlyginti padarytą žalą“ 2 dalyje nu-

statyta: „Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturti-

nę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.“

Civilinio kodekso 6.254 straipsnio „Civilinės atsakomybės draudimas“ 1 dalyje

inter alia nustatyta, kad „įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomy-

bė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį“.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „jeigu draudimo atlyginimo nepakanka ža-

lai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina

apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą“.

Civilinio kodekso 6.987 straipsnyje „Draudimo sutarties samprata“ nustatyta,

kad „draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą

draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui,

kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo


išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta

įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis“.

Civilinio kodekso 6.997 straipsnio „Draudimo suma“ 1 dalyje nustatyta: „Turtinių

interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma)

draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba

įstatymu.“

Civilinio kodekso 6.988 straipsnio „Draudimo formos ir šakos“ 3 dalyje nustaty-

ta: „Privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus

reglamentuoja kiti įstatymai.“

Civilinio kodekso 6.1000 straipsnyje „Papildomas draudimas“ nustatyta:

„Jeigu ne gyvybės draudimo sutartyje, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, yra

apdrausta tik dalis turto ar rizikos (draudimo) vertės, draudėjas (naudos gavėjas) turi

teisę papildomai juos apdrausti, sudarydamas papildomą draudimo sutartį su tuo pa-

čiu ar kitu draudiku. Tačiau šiais atvejais bendra draudimo suma pagal visas draudi-

mo sutartis negali viršyti draudimo vertės.“

Apibendrinant šį teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoti-

na, kad draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nu-

statytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą

įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu draudimo išmokos nepakanka

žalai, inter alia neturtinei, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmo-

kos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

Teismas, atsižvelgdamas į įstatyme nustatytus kriterijus, gali sumažinti padarytos ža-

los atlyginimo dydį, tačiau sumažintas žalos, inter alia neturtinės, atlyginimo dydis

negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria transporto priemonės valdytojo civili-

nė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Pažymėtina, jog draudėjas,

siekiantis, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygintų didesnę jo pada-

rytą žalą nei įstatyme numatyta privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsa-

komybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu.

8.2. Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 2 straipsnio 3 daly-

je buvo nustatyta, kad „civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų,

susijusių su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų tur-

tui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis pri-

klauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam

asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršijant draudimo sumos, jeigu ji nusta-

toma draudimo sutartyje“.

Draudimo objektas apibrėžtas Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redak-

cija) 2 straipsnio 20 dalyje: „Draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens

gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.“

Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 2 straipsnio 8 dalyje nu-

statyta: „Draudikas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti drau-

dimo veiklą.“


Draudimo įmonių veikla apibrėžta Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d.

redakcija) 2 straipsnio 27 dalyje, kurioje inter alia nustatyta: „Draudimo veikla – ūki-

nė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisii-

mama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius

interesus įvykus draudiminiams įvykiams <...>.“

Apibendrinant konstatuotina, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiam as-

meniui padarytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties. Drau-

diko įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais

įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą;

draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma. Draudimo

įmonė yra tam tikras tarpininkas, kuris draudimo sutarties pagrindu atlygina nuosto-

lius nukentėjusiam trečiajam asmeniui dėl apdraustojo civilinės atsakomybės draudi-

mu jam padarytos žalos. Draudikų vykdoma veikla yra ūkinė komercinė veikla.

Draudimo įstatymas (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir

(arba) papildomas, tačiau cituotasis teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.

8.3. Taigi, apibendrinant cituotas Civilinio kodekso ir Draudimo įstatymo nuo-

statas ir aiškinant jas kartu su Įstatyme (2004 m. kovo 5 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu

reguliavimu, darytina išvada, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-

mybės privalomasis draudimas yra specifi nė ūkinė komercinė veikla, kurią vykdo

draudikai (draudimo įmonės). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-

bės draudimas yra privalomasis draudimas, kuriuo siekiama apsaugoti nukentėjusių

asmenų ir draudėjų turtinius ir kitus interesus. Jeigu transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį pa-

darytai žalai, inter alia neturtinei, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo

išmokos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas as-

muo. Suinteresuoti asmenys, siekiantys, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvy-

kiui, atlygintų didesnę jų padarytą žalą, inter alia neturtinę, nei įstatyme numatyta

privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo pa-

pildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam

tikri transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

santykių aspektai atskleisti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (buvusio Europos

Bendrijų Teisingumo Teismo, toliau – EBTT) jurisprudencijoje.

EBTT, vertindamas Italijos Respublikos teiginį, kad civilinės atsakomybės priva-

lomojo draudimo tikslas – socialinė nukentėjusiųjų per kelių eismo įvykius apsauga,

pažymėjo, kad „į šį socialinės apsaugos tikslą, kurį iš esmės reikia analizuoti kaip tin-

kamo žalos atlyginimo nukentėjusiesiems garantiją, galima atsižvelgti kaip į svarbesnį

bendrojo intereso tikslą“ (EBTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje C-518/06

Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 73–74 punktai). EBTT yra pa-

brėžęs, kad „dabar galiojančioje Bendrijos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė

nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės re-


žimą“ (EBTT 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje C-348/98 Mendes Ferreira ir

Delgado Correia Ferreira, 23–29 punktai; 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas bylo-

je C-356/05 Elaine Farrell, 33–35 punktai). Vis dėlto savo kompetenciją valstybės na-

rės turi įgyvendinti atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, kurios „tikslas yra garantuoti,

kad dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-

bės draudimo visi transporto priemonės sukeltame eismo įvykyje nukentėję keleiviai

gautų savo patirtos žalos atlyginimą. <...> Nacionalinės teisės aktų nuostatos, regla-

mentuojančios transporto priemonių eismo įvykiuose patirtos žalos atlyginimą, ne-

gali panaikinti šių nuostatų naudingumo“ (EBTT 2005 m. birželio 30 d. sprendimas

byloje C-537/03 Katja Candolin, 27–28 punktai). Todėl bet kuris valstybių narių na-

cionalinės teisės normose nustatytas pasirinktas civilinės atsakomybės režimas turi

būti padengtas privalomuoju draudimu atsižvelgiant į nustatytas minimalias sumas

(EBTT 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje C-348/98 Mendes Ferreira ir Delgado

Correia Ferreira, 39–40 punktai; 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje C-356/05

Elaine Farrell, 33 punktas). Nacionalinės teisės normos, kuriose nustatyta keletas civi-

linės atsakomybės režimo rūšių, galinčių būti taikomų per eismo įvykį padarytai žalai

atlyginti, ir kuriose numatytos maksimalios draudimo sumos, mažesnės nei direk-

tyvoje įtvirtintos minimalios draudimo sumos, prieštarauja direktyvos nuostatoms

(EBTT 2003 m. liepos 24 d. nutartis byloje C-166/02 Daniel Fernando Messajana Vie-

gas). EBTT taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš būdų valstybėms narėms laikytis nu-

statytos pareigos užtikrinti, kad piliečiai apsidraustų transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės režimu, – „prižiūrėti, kad kiekvienas transporto priemonės sa-

vininkas galėtų apsidrausti tokiu draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos

tarifą“ (EBTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje C-518/06 Europos Bendrijų

Komisija prieš Italijos Respubliką, 77–78 punktai).

Apibendrinant pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos direktyvas, kuriose

įtvirtintos nuostatos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-

lomojo draudimo, valstybėms narėms paliekama laisvė pasirinkti civilinės atsakomy-

bės privalomojo draudimo sistemą ir ją įgyvendinančias priemones. Valstybės narės

privalo užtikrinti, kad visiems per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims bus atly-

ginta padaryta žala, valstybių narių nacionalinės teisės aktuose nustatytos draudimo

sumos nebus mažesnės nei direktyvose nustatytos minimalios draudimo sumos, taip

pat prižiūrėti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti

šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką.

10. Pažymėtina ir tai, kad visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir daugely-

je pasaulio valstybių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė yra drau-

džiama privalomuoju draudimu. Kai kurių užsienio valstybių (Prancūzija, Belgija,

Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kt.) įstatymuose neturtinės žalos atlyginimo ribos

nenumatytos. Moralinės žalos dydį pinigais tokiose valstybėse įvertina teismas, va-

dovaudamasis nusistovėjusia teismų praktika. Tačiau kai kurių užsienio valstybių

(Estijos, Latvijos, Danijos) teisėje yra principas, ribojantis neturtinės žalos pagal pri-


valomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis atlyginimą. Neturtinės

žalos atlyginimo apribojimas yra nustatytas Estijos Respublikos transporto priemo-

nių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo trečiųjų asmenų atžvilgiu įstatyme,

priimtame 2001 m. balandžio 10 d. (su pakeitimais), Latvijos Respublikos transpor-

to priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, pri-

imtame 2007 m. rugsėjo 27 d., ir Danijos Karalystės atsakomybės dėl padarytos žalos

įstatyme, priimtame 1986 m. rugsėjo 8 d.

III

1. Minėta, kad pareiškėjai abejoja, ar Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija)

11 straips nio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudi-

ko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-

titucijos 30 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės

ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, vartojama sąvoka „moralinė žala“, o

ginčijamoje Įstatymo nuostatoje ir Civilinio kodekso nuostatose, kuriose reguliuoja-

mas asmeniui padarytos žalos atlyginimas, vartojama sąvoka „neturtinė žala“.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės

aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotė-

mis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdy-

ti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės

aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės),

apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės),

kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti

Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žo-

džius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip

aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina; Konstitucija

neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibū-

dinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes (Konstitucinio

Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Tad Konstitucijos

30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir ki-

tais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių

konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad sąvoka „neturtinė žala“, vartojama ginčijamoje Įstatymo

nuostatoje, reiškia tą patį, ką ir Konstitucijoje vartojama sąvoka „moralinė žala“.

3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir ap-

skritai asmens – ne tik fi zinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus oru-

mą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m.

rugpjūčio 19 d. nutarimas). Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir

moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d.,


2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Įtvir-

tinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems mate-

rialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d.

nutarimas).

4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas as-

meniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia

su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatu-

mus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įverti-

nimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra

įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in in-

tegrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta

žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti

ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis

vertybėmis. Tuo tarpu moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima

įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patir-

tos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensa-

cija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios

iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada

(geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant inter alia materialią (pir-

miausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties

nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (Konstitucinio

Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

5. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuo-

statą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įsta-

tymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti

įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą mate-

rialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus

teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų

vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais

veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį ža-

los išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d.

nutarimai).

6. Minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pa-

grindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

7. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu ar įstatymais reguliuodamas san-

tykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlygi-

nimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo

2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam pa-

darytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nusta-

tyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones.


Įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatan-

čius žalos atlyginimą asmeniui dėl jam padarytos žalos, naudodamasis jam suteikta

diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius padarytos ža-

los atlyginimo būdus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymė-

tina, jog konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalą paprastai turi

atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-

mų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad tam tikrose veiklos srityse žalos pada-

rymo (atsiradimo) rizika yra didesnė, ir siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta

žala būtų atlyginta veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kai

kitiems asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą

padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo, t. y. nustatyti vadinamąjį draudžia-

mąjį žalos atlyginimo būdą. Nustatydamas tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo

būdą, įstatymų leidėjas privalo įtvirtinti draudžiamojo žalos atlyginimo pagrindus.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog įsta-

tymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad tam tikrų objektų naudojimas kelia dides-

nį pavojų kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat į tam tikros asmenų

vykdomos profesinės ar ūkinės veiklos ypatumus, gali nustatyti tokį teisinį reguliavi-

mą, pagal kurį asmenys, naudojantys atitinkamus objektus arba vykdantys tam tikrą

profesinę ar ūkinę veiklą, privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl žalos pada-

rymo. Nustatydamas privalomojo draudimo pagrindus ir sąlygas, įstatymų leidėjas

gali inter alia nustatyti maksimalias draudimo sumas. Nustatydamas tokias sąlygas,

įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad pareigos mokėti draudimo įmokas vykdymas

netaptų per sunkia našta asmeniui, kuris pagal įstatymą privalo apdrausti savo civili-

nę atsakomybę dėl žalos padarymo.

9. Minėta, kad ūkinės veiklos subjektų, kurie įstatymo nustatyta tvarka ir sutar-

ties pagrindu įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą tam tikro dydžio žalą, veikla

laikytina tam tikros ūkinės komercinės veiklos rūšimi. Taigi įstatymų leidėjas, regu-

liuodamas draudžiamojo žalos atlyginimo santykius, inter alia nustatydamas subjek-

tų, kurie pagal sutartį įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą tam tikro dydžio

žalą, teisinės padėties pagrindus, turi paisyti imperatyvų, kylančių inter alia iš Kons-

titucijos 46 straipsnio.

9.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos

laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui sa-

varankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia

sutarčių sudarymo laisvę.

9.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos lais-

vė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų,

apribojimų (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės

31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. balandžio

29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).


9.3. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta ūkinės

veiklos teisinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei

(Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės

31 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

9.4. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei,

gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifi ka;

taigi valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifi ką, gali naudoti įvairias teisinio

reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja tai,

kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti įvairių asmenų interesų pu-

siausvyros.

„Bendra tautos gerovė“ neturi būti priešinama ūkinės veiklos subjekto, kurio

veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba

kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teis-

mo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama

ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrin-

ti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstituci-

nio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m.

sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m.

birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

9.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-

mų leidėjas, paisydamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo reguliuo-

ti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat kitų Konstitucijos

normų ir principų, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ūkinei veiklai, inter alia

draudimo veiklai, siekdamas užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto),

ir visos visuomenės bei jos narių interesus.

10. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo santykių teisinis reguliavimas įstatymais

gali būti diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar asmeniui padaryta žala yra atlygina-

ma neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio

reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir tiek iš subjekto, kuris

sutarties pagrindu įsipareigojo atlyginti tam tikro dydžio žalą, tiek iš žalą padariusio

asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens reikalauti teisingai atlyginti padary-

tą žalą. Įstatymu reguliuojant minėtus santykius taip pat privalu paisyti asmenų lygia-

teisiškumo, teisingumo, kitų konstitucinių principų.

11. Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir

teisingas.

11.1. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų

prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, nega-

lėtų gauti teisingo žalos atlyginimo.

11.2. Konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje

įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės


prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio

19 d. nutarimas). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį

teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų rei-

kalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

11.3. Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs

ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal

kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų pro-

porcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir

visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielai-

dų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).

11.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad

įstatymų leidėjas, nustatydamas inter alia tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo

teisinį reguliavimą, kai tam tikri subjektai privalomojo draudimo sutarties pagrin-

du įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą žalą, neprivalo nustatyti tokių drau-

dimo sumų, kurios įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką

padarytos žalos atlyginimą. Tačiau įstatymų leidėjas privalo nepaneigti konstitucinės

asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą, inter alia kai draudimo

sumos nepakanka padarytai žalai visiškai atlyginti, bendrais pagrindais, t. y. iš žalą

padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens.

11.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės

valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai; neatsiejami

teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas

ir teisinis saugumas.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės val-

džią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų

įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi tei-

sę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, nepriešta-

raujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai

įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų

lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitu-

cinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti trak-

tuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m.

balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja

vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai

vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nu-

statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skir-

tingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m.

liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

13. Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjun-

goje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos


teisinės sistemos dalis, ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Są-

junga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos

atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Kaip minėta, privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-

bės draudimo santykius reguliuoja ir atitinkami Europos Sąjungos teisės aktai. Nagri-

nėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas,

reguliuodamas privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

draudimo santykius, turi paisyti ir reikalavimų, kylančių iš Europos Sąjungos teisės

aktų. Lietuvos Respublikos įstatymai, reguliuojantys minėtus santykius, negali kon-

kuruoti su Europos Sąjungos teisės aktais.

IV

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo

draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs, ar Įstatymo

(2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustaty-

tas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo


2. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje buvo nustaty-

ta: „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo


yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-

mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymo

(2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje buvo eksplicitiškai įtvirtinta, jog

transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma

dėl vieno eismo įvykio yra 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo asmeniui, ir tai reiš-

kia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudiko mokama draudimo išmoka dėl asme-

niui padarytos neturtinės žalos negali būti didesnė už šią Įstatyme nustatytą sumą.

3. Pareiškėjų nuomone, Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio

1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygin-

tinos neturtinės žalos dydis, prieštaravo inter alia konstituciniam teisinės valstybės

principui dėl to, kad, Įstatyme įtvirtinus maksimalius neturtinės žalos atlyginimo dy-

džius, draudikui suteikta galimybė išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atly-

ginimo, o neturtinės žalos dydžio ribojimas nepateisina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir

apsidraudusiųjų lūkesčių.

4. Šiame nutarime pažymėta, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą ma-

terialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas ir kad Konstitucija įpareigoja

įstatymų leidėją nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės ir

moralinės žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones.


Taip pat minėta, kad įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prie-

laidos padarytą žalą atlyginti teisingai; konstitucinis teisingumo principas suponuoja

ir tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas

kitas asmuo; įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta žala būtų

atlyginama veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kai kitiems

asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą pada-

ręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo, t. y. nustatyti vadinamąjį draudžiamą-

jį žalos atlyginimo būdą. Nustatydamas privalomojo draudimo pagrindus ir sąlygas,

įstatymų leidėjas gali inter alia nustatyti maksimalias draudimo sumas; įstatymų lei-

dėjas, nustatydamas inter alia tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo teisinį regu-

liavimą, kai tam tikri subjektai privalomojo draudimo sutarties pagrindu įsipareigoja

atlyginti kito asmens padarytą žalą, neprivalo nustatyti tokių draudimo sumų, kurios

įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką padarytos žalos atly-

ginimą, tačiau jis privalo nepaneigti konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai at-

lyginti jam padarytą žalą, inter alia kai draudimo sumos nepakanka padarytai žalai

visiškai atlyginti, bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens ar už jo veiks-

mus atsakingo kito asmens.

Minėta ir tai, kad nustatydamas privalomojo draudimo sąlygas įstatymų leidė-

jas privalo užtikrinti, kad pareigos mokėti draudimo įmokas vykdymas netaptų per

sunkia našta asmeniui, kuris pagal įstatymą privalo apdrausti savo civilinę atsakomy-

bę dėl žalos padarymo.

5. Minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalo-

muoju draudimu siekiama apsaugoti nukentėjusių asmenų ir draudėjų turtinius ir

kitus interesus; jeigu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalo-

mojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, inter alia netur-

tinei, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygina

žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

Minėta ir tai, kad draudėjas, siekiantis, kad draudikas, įvykus draudžiamajam

įvykiui, atlygintų didesnę jo padarytą žalą nei įstatyme numatyta privalomojo drau-

dimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti

savanoriškuoju draudimu.

6. Vadinasi, Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-

tu teisiniu reguliavimu, pagal kurį draudikas išmoka iki 500 eurų dydžio neturtinės

žalos dydžio atlyginimą, siekiama sudaryti sąlygas draudikui ne išvengti asmeniui

padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kaip mano pareiškėjas, o vykdyti savo įsipa-

reigojimus, prisiimtus pagal sudarytą draudimo sutartį. Toks teisinis reguliavimas

nepaneigia konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą

bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito

asmens.

7. Minėta, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog asmenys turi teisę pagrįstai

tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius


Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendi-

namos.

Konstatuotina, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, pa-

gal kurį transporto priemonių valdytojai sudaro civilinės atsakomybės privalomojo

draudimo sutartį, nesukuria pagrindo atsirasti teisėtiems lūkesčiams, kad draudikas

atlygins visą jų padarytą žalą, nes, kaip minėta, pagal įstatymą draudikas įsipareigoja

atlyginti padarytą tam tikro dydžio žalą įstatymo nustatyta tvarka ir sutarties pagrin-

du inter alia tiek, kiek numatyta įstatyme ir sutartyje. Taigi nėra pagrindo teigti, jog

įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad draudikas išmoka maksimalų 500 eurų neturti-

nės žalos atlyginimą, pažeidžia apsidraudusių asmenų teisėtus lūkesčius.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2004 m.

kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksi-

malus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.

9. Pareiškėjų nuomone, Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio

1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlyginti-

nos neturtinės žalos dydis, prieštaravo inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai

dėl to, kad tokiu teisiniu reguliavimu nukentėjusio asmens teisės ir interesai yra gina-

mi mažiau nei draudimo bendrovių, o nukentėjęs asmuo, negaudamas realaus žalos

atlyginimo, yra diskriminuojamas.

10. Šiame nutarime minėta, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui prin-

cipas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei

įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus sa-

vavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali

būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esan-

čių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisi-

nis reguliavimas susijęs su skirtingų asmenų kategorijų interesais: draudikų, įvykus

draudžiamajam įvykiui išmokančių Įstatyme nustatytą privalomojo draudimo sumą;

transporto priemone žalą padariusių asmenų, apdraudusių savo civilinę atsakomybę

(draudėjų); per eismo įvykius žalą patyrusių asmenų, gaunančių atitinkamą draudi-

mo išmoką. Akivaizdu, kad draudikai, draudėjai ir nukentėję asmenys turi skirtingas

teises bei pareigas ir sudaro skirtingas asmenų, kurių teisinė padėtis yra skirtinga, ka-

tegorijas. Jų negalima tapatinti. Pažymėtina, kad kiekvienai atskirai šių asmenų ka-

tegorijai – draudikams, draudėjams ir nukentėjusiesiems – yra nustatytas vienodas

teisinis reguliavimas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusių asmenų teisės ir

interesai Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nustatytu tei-

siniu reguliavimu ginami mažiau nei draudimo bendrovių ar kad nukentėję asmenys

diskriminuojami, palyginti su draudimo bendrovėmis.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2004 m.

kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksi-


malus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitu-

cijos 29 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės at-

sakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straips-

nio 1 dalis (Žin., 2004, Nr. 46-1498) ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus

500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydis, neprieštaravo Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 16-758.

35

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. GRUODŽIO 6 D.

NUTARIMO NR. 912 „DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO

PLANAVIMO SCHEMOS PATVIRTINIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius



Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Romualdo Kęstučio Urbaičio,


dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsto-

vėms Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės departamento Teisės taiky-

mo skyriaus vedėjai Agnei Murauskaitei ir šio skyriaus vyriausiajai specialistei Eglei

Izokaitytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2010 m. vasario 5 d. išnagrinėjo bylą Nr. 23/2007-38/2009 pagal:

1) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ neprieštarau-

ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-

galiojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straips-

nio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos

Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. ba-

landžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straips-

nio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-25/2007);

2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Tra-

kų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ pagal paskelbimo

tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-50/2009).

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungi-

mo į vieną bylą“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-25/2007

(byla Nr. 23/07) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-50/2009

(byla Nr. 38/2009) sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 23/2007-38/2009.



nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo adminis-

tracinę bylą. Teismas 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą

ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio

6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos

patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912) ne-

prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m.

liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 da-

liai, taip pat ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos


landžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straips-

nio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-25/2007).

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo admini-

stracinę bylą. Teismas 2009 m. spalio 7 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir

kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio

6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos

patvirtinimo“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-50/2009).

II

Pareiškėjų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos

administracinio teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.

Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio

nacionalinio parko planavimo schema, kurią sudaro Trakų istorinio nacionalinio par-

ko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas ir aiškinamasis raštas, Lietuvos Respub-

likos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212

„Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ „Valstybės

žiniose“ buvo paskelbta ne visa: šios schemos dalis – parko teritorijos su funkcinėmis

zonomis planas – viešai paskelbtas nebuvo. Minėtame Statybos ir urbanistikos minis-

terijos įsakyme tik nurodyta, kad su šiuo planu galima susipažinti Statybos ir urbanis-

tikos ministerijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacionalinio parko direkcijoje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos norminio teisės akto dalys (taip

pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vie-

nodą teisinę galią; kad priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant juose

nustatytą teisinį reguliavimą keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo

turinys. Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas

yra neatskiriama Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos dalis, tačiau

ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“ jis nebuvo paskelbtas.

◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 37

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Vyriausybės atstovių Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento

Teisės taikymo skyriaus vedėjos A. Murauskaitės ir vyriausiosios specialistės E. Izo-

kaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pažymima, jog tai, kad Trakų istorinio na-

cionalinio parko planavimo schemos (toliau – ir Schema) sudedamoji dalis – parko

teritorijos su funkcinėmis zonomis planas nebuvo paskelbtas vieninteliame ofi cia-

liame teisės aktų paskelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“, nėra pagrindas teigti, kad

buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisės aktų paskelbimo reikalavimai. Suintere-

suoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Įstatymų leidėjui yra suteikta teisė, atsižvelgiant į tam tikrų teisės aktų specifi ką,

nustatyti atskirą, specifi nį, jų skelbimo šaltinį ir būdą, jeigu toks teisinis reguliavimas

turi užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų paskelbimo ofi cialumo, viešumo rei-

kalavimus, konstitucinį reikalavimą, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo

sudedamosios dalys), taip pat konstitucinį reikalavimą, kad teisės aktai turi būti skel-

biami valstybine lietuvių kalba. Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d.

nutarimo nuostatomis galima daryti išvadą, kad Trakų istorinio nacionalinio parko

planavimo schemos tvirtinimo metu nebuvo techninių galimybių iš 4 mm storio karto-

no pagamintos spalvotos schemos, kurios matmenys yra 1,6 m × 1,6 m (Schemos gra-

fi nės dalies pagrindinio brėžinio mastelis 1 : 10 000), „Vals tybės žiniose“ (vieninteliame

ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje) paskelbti taip, kad teisės subjektai galėtų ją

įskaityti ir suprasti jos turinį. Taigi Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo

tvarkos įstatyme nustatytas teisės aktų skelbimo būdas ginčijamo teritorijų planavimo

dokumento paskelbimo atveju neužtik rino Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskel-

bimo reikalavimų laikymosi. Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkci-

nėmis zonomis plano nepaskelbimas ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje buvo

konstituciškai pateisinamas ir atitiko visas Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d.

nutarime nurodytas sąlygas: ofi cialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje buvo

paskelbta, kad Vyriausybė nutarimu patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko pla-

navimo schemą; iš paskelbto teisės akto aišku, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintas

parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas šiame šaltinyje nėra paskelbtas; nuro-

dyta, kur galima susipažinti su nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi; yra praktiš-

kai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams.

2. Ginčijamu Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema yra specialusis teritorijų plana-

vimo dokumentas, kuriam įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į specifi nį teritorijų pla-

navimo dokumentų turinį ir apimtį, buvo nustatęs atskirą paskelbimo ir įsigaliojimo

tvarką, užtikrinančią Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų paskelbimo viešumo, ofi cia-

lumo ir kitų reikalavimų įvykdymą. Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo

schema buvo parengta ir patvirtinta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstaty-

mui dar neįsigaliojus. Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui Schemos teisinio sta-


tuso klausimas buvo išspręstas Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617

„Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pra-

dėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo doku-

mentams“ (toliau – ir Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 617), pagal

kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generali-

niai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisieki-

mo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos,

teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų pro-

jektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos

projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos

joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo

dokumentai, jei jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstaty-

mo įsigaliojimo dienos. Minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų

planavimo dokumentų registre. Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema

teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų

planavimo dokumentas, todėl visi asmenys tiek pagal Teritorijų planavimo įstatymą,

tiek pagal Teritorijų planavimo dokumentų registro nuo status turėjo galimybes susi-

pažinti su šiuo teritorijų planavimo dokumentu ir gauti visą informaciją apie jį.

3. Įstatymų leidėjo siekį nustatyti atskirą Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų pa-

skelbimo viešumo ir kitus reikalavimus užtikrinančią teritorijų planavimo dokumen-

tų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką rodo ir tai, kad keičiant Teritorijų planavimo

įstatymą teritorijų planavimo dokumentų paskelbimo viešumui užtikrinti buvo nu-

statyta speciali tvarka (Teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. vasario 7 d. redakcija),

pagal kurią įstatymų leidėjas nereikalavo ofi cialiame teisės aktų paskelbimo šaltiny-

je paskelbti paties teritorijų planavimo dokumento, o jo paskelbimo viešumas pagal

Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą turėjo būti užtikrinamas

tiek taikant specialias visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo dokumentų ren-

gimo procese procedūras, tiek įregistravus tokį dokumentą teritorijų planavimo do-

kumentų registre ir užtikrinus visų asmenų teisę susipažinti su juo.

4. Visiems asmenims buvo sudarytos realios galimybės susipažinti su „Valstybės

žiniose“ nepaskelbta teisės akto dalimi: Schema yra įregistruota teritorijų planavimo

dokumentų registre, susipažinti su planu galima Aplinkos ministerijoje (šiuo metu –

Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos), Trakų rajono

savivaldybėje ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje. Plano kopija taip pat sau-

goma Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje, o Schemos elektroninę versiją gali-

ma rasti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos svetainėje (www.seniejitrakai.lt).

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti:

– Aplinkos apsaugos agentūros 2008 m. vasario 11 d. raštas Nr. (15)-A4-237 „Dėl

informacijos byloje Nr. 23/07“, kuriame pateikta informacija, kad teritorijų planavi-


mo dokumentų registre yra įregistruota Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutari-

mu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema ir kad,

teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, minėtos schemos originalas

yra saugomas Vyriausybėje, o kopija – Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie

Aplinkos ministerijos. Kartu su šiuo raštu buvo atsiųstas teritorijų planavimo doku-

mentų registro išrašas, patvirtinantis rašte nurodytą informaciją.

– Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario 12 d. raštas

Nr. S-103 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“, kuriame nurodyta, kad vienas iš Trakų

istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalų yra saugomas Trakų istori-

nio nacionalinio parko direkcijoje. Taip pat paaiškinta, kad minėtos schemos grafi nės

dalies pagrindinis brėžinys yra pagamintas iš 4 mm storio kartono; Schemą sudaro ke-

turios dalys, kiekviena iš jų yra 0,8 × 0,8 m dydžio; visas Schemos dydis yra 1,6 × 1,6 m;

Schemos mastelis yra 1 : 10 000; Schema spalvota. Rašte teigiama, kad su Trakų isto-

rinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu susipažinti galima ir Aplinkos

ministerijoje bei Trakų rajono savivaldybėje, o jos elektroninę versiją galima rasti Trakų

istorinio nacionalinio parko direkcijos svetainėje (www.seniejitrakai.lt).

– Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. vasario 21 d. raštas

Nr. AP3-752 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“, kuriame teigiama, kad Trakų rajo-

no savivaldybei Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema (nei jos origi-

nalas, nei kopija) nebuvo pateikta ir kad Trakų rajono savivaldybėje minėta schema

nebuvo ir nėra saugoma.

– Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario 29 d. raštas

Nr. S-194 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad Tra-

kų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos elektroninė versija Trakų istori-

nio nacionalinio parko direkcijos svetainėje (www.seniejitrakai.lt) įdėta nuo 2003 m.

gruodžio mėn. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija taip pat nurodė, kad Tra-

kų rajono savivaldybės administracija, Trakų istorinio nacionalinio parko direkci-

jai teikdama paraiškas dėl projektavimo ir planavimo sąlygų sąvado rengimo, kartu

pateikia ir Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos ištraukas. Be to,

Trakų rajono savivaldybės administracija, vykdydama Teritorijų planavimo įstatymo

28 straipsnio reikalavimus, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą

yra įregistravusi teritorijų planavimo dokumentų registre, numeris 110792000003.

– Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos 2009 m. gruodžio 31 d.

raštas Nr. 8-78/12 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pateiktos Vyriausybės

1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 rengimo dokumentų kopijos.

– Kultūros ministerijos 2010 m. sausio 13 d. raštas Nr. S2-59 „Dėl Trakų istori-

nio nacionalinio parko planavimo schemos“, kuriame teigiama, jog nuo 2000 m., kai

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos steigėjo funkcijos buvo perduotos Kul-

tūros ministerijai, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos brėžinio

kopija yra saugoma Kultūros ministerijoje (nuo 2004 m. rugsėjo mėn. – Saugomų te-

ritorijų ir paveldo apsaugos skyriuje) ir visi pageidaujantieji ministerijos darbo metu


galėjo ir gali laisvai susipažinti su Schema. Kultūros ministerijoje saugoma Trakų is-

torinio nacionalinio parko planavimo schemos brėžinio kopija susideda iš 4 lapų, ku-

rių formatas apie 870 x 817 mm.

– Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m.

sausio 15 d. raštas Nr. V3 2.8.-71 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma,

kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos įsteigta 2002 m.

sausio 1 d. reorganizavus Miškų ir saugomų teritorijų departamentą ir kad šioje tar-

nyboje yra, o minėtame departamente buvo saugoma sumažinta spalvota Trakų isto-

rinio nacionalinio parko planavimo schemos kopija.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės

A. Murauskaitė ir E. Izokaitytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose

išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

1. Vyriausybės atstovės teigė, kad Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo

schema yra viešai eksponuojama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, vi-

siems asmenims, pageidaujantiems susipažinti su minėta schema, yra sudarytos to-

kios galimybės, yra daroma spalvotos ir nespalvotos plano kopijos bei skaitmeniniai

Schemos išrašai.

2. Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos saugojimo Tra-

kų rajono savivaldybėje Vyriausybės atstovės pateikė informaciją, kad Trakų rajono

savivaldybė suinteresuotosioms institucijoms pateikia Schemos ištraukas. Vyriausy-

bės atstovės taip pat teigė, jog administracinėse bylose, inter alia Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo byloje Nr. A11 – 215/2007, Trakų rajono savivaldybė remiasi

Schema, todėl manytina, kad Trakų rajono savivaldybė turi Trakų istorinio naciona-

linio parko planavimo schemą.


konstatuoja:

I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės nutarimo, kuriuo

yra patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, atitiktis Kons-

titucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo

ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo

ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims).

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė

nutarimą Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų,

Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, ku-

ris įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d. Šiuo nutarimu, siekiant „išsaugoti Lietuvos žmo-

nėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei


etnokultūrinį paveldą“, buvo inter alia nutarta: „Įsteigti Lietuvos Respublikos komp-

leksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį re-

zervatą (pagal parengtas schemas): <...> Trakų istorinį nacionalinį parką – 8 tūkst. ha

ploto“ (1 punkto 4 papunktis); „Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę Lietuvos

Respublikos aplinkos apsaugos departamento ir Kultūros paveldo inspekcijos teiki-

mu <...> iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti <...> Trakų istorinio nacionalinio par-

ko <...> nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis).

3. Vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 283 „Dėl Dzūkijos,

Kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio

nacionalinio parko laikinųjų nuostatų ir Viešvilės valstybinio rezervato nuostatų pa-

tvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino inter alia Trakų istorinio nacionalinio parko

laikinuosius nuostatus. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1992 m. balandžio 22 d.

Minėtų laikinųjų nuostatų (1992 m. balandžio 22 d. redakcija) 3 punkto 2 pa-

straipoje buvo nustatyta: „Trakų parko teritorija tvarkoma pagal Lietuvos Respubli-

kos Vyriausybės patvirtintą šio parko planavimo schemą ir ja remiantis parengtus ir

nustatyta tvarka suderintus žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių

planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir

kitus projektus.“

4. Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 912 „Dėl Trakų isto-

rinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, kurio atitiktis Konstitu-

cijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir

įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-

pildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir

įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims) yra ginčijama šioje konstituci-

nės justicijos byloje. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1993 m. gruodžio 11 d.

4.1. Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarime Nr. 912 (1993 m. gruodžio 6 d.

redakcija) buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

1. Patvirtinti Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos mi-

nisterijos pateiktą Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teri-

torijos su funkcinėmis zonomis planą ir aiškinamąjį raštą).

2. Pavesti Valstybiniam žemėtvarkos institutui per du mėnesius pažymėti Trakų

istorinio nacionalinio parko zonų ribas žemės naudojimo planuose ir žemės refor-

mos žemėtvarkos planuose, taip pat apskaičiuoti šių zonų plotus.“

4.2. Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio

parko planavimo schema, sudaryta iš parko teritorijos su funkcinėmis zonomis pla-

no (grafi nė Schemos dalis) ir aiškinamojo rašto (tekstinė Schemos dalis).

1993 m. gruodžio 10 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas tik Vyriausybės nu-

tarimas, o juo patvirtinti priedai išspausdinti nebuvo.

1994 m. vasario 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Statybos ir urbanisti-

kos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio nacio-


nalinio parko planavimo schemos paskelbimo“, kuriame buvo nustatyta: „Paskelbti

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Trakų

istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo” patvirtintą Trakų is-

torinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teritorijos su funkcinėmis zo-

nomis planą ir aiškinamąjį raštą).“

Minėtame įsakyme buvo tokia pastaba: „Planas neskelbiamas. Su juo galima su-

sipažinti Statybos ir urbanistikos ministerijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacio-

nalinio parko direkcijoje.“

Taigi „Valstybės žiniose“ Schemos grafi nė dalis (parko teritorijos su funkcinėmis

zonomis planas) išspausdinta nebuvo, buvo paskelbta tik Schemos tekstinė dalis, pa-

vadinta „Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema“.

Šioje (tekstinėje) Schemos dalyje yra paaiškinta šio parko įsteigimo tikslai, Sche-

mos struktūra ir vaidmuo teisiškai reglamentuojant Trakų istorinio nacionalinio par-

ko tvarkymą, nustatyti bendrieji Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo ir

tvarkymo principai, apibrėžta šio parko zonos, jų nustatymo tikslai, šių zonų nau-

dojimas ir tvarkymas, taip pat jų plėtotė, be to, pateikta Trakų istorinio nacionalinio

parko uždaviniams vykdyti, konkrečioms priemonėms įgyvendinti reikalingų svar-

biausių projektavimo darbų 1994–1997 metais detali programa (lentelė).

5. Vyriausybė 2000 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 388 „Dėl Trakų isto-

rinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2000 m. balandžio

13 d. Šio Vyriausybės nutarimo 1 punktu buvo patvirtinti Trakų istorinio nacio-

nalinio parko nuostatai, o 5 punktu buvo pripažinti netekusiais galios Vyriausybės

1992 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 283 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko

laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ (5.1 punktas) ir Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d.

nutarimas Nr. 239 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų dali-

nio pakeitimo“ (5.2 punktas).

Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų 3 punkte buvo nustatyta, kad nacio-

nalinio parko teritorija saugoma, tvarkoma ir naudojama pagal Vyriausybės 1993 m.

gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintą planavimo schemą, jos pagrindu pareng-

tus, nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus.

6. Vyriausybė 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą Nr. 760 „Dėl žemės val-

dymo teisės suteikimo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 ir 1996 m. sausio 11 d.

nutarimo Nr. 69 pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. birželio 1 d. Šiuo Vyriausybės

nutarimu Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai inter alia buvo suteikta tei-

sė valdyti 78,65 hektaro valstybinės žemės sklypą Užutrakio buvusio dvaro sodybos

teritorijoje (1 punktas) ir atitinkamai pakeistas Schemos skyriaus „Trakų istorinio

nacionalinio parko zonos“ I skirsnio „Konservacinė zona“ 2 punkto „Draustiniai“

2.3 papunktis (2 punktas).

Vyriausybė 2004 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1323 „Dėl Lietuvos Respub-

likos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacio-


nalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2004 m.

spalio 27 d. Šiuo nutarimu Schema buvo iš dalies pakeista ir papildyta: pakeistas

skyriaus „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ III skirsnio „Rekreacinė zona“

3 punktas – numatyta kurti naujas rekreacines zonas, o Schemos 3 priedas „Poilsio

įstaigos ir jų naudojimas“ papildytas lentele „Statomos naujos poilsio įstaigos Trakų

istorinio nacionalinio parko teritorijoje“.

7. Lietuvos Respublika 1992 m. kovo 31 d. (kai prisijungimo dokumentas buvo ati-

duotas saugoti Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO)

generaliniam direktoriui) prisijungė prie 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priim-

tos Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (toliau – Konvencija).

Konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. birželio 30 d. Prisijungdama prie

Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo saugoti savo teritorijoje esantį kultū-

ros ir gamtos paveldą ir įgijo teisę siūlyti savo teritorijoje esančias vietoves įtraukti į

UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

2002 m. UNESCO ekspertai, lankydamiesi Lietuvoje, atkreipė dėmesį į Trakų is-

torinio nacionalinio parko vertes, kurias palankiai įvertino ir rekomendavo rengtis

šio Lietuvos objekto nominacijai į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. 2003 m. ba-

landžio 3-4 d. Lietuvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Trakų istorinis nacio-

nalinis parkas – UNESCO pasaulio paveldo sąrašuose: poreikis ir galimybės“ buvo

priimta rezoliucija, kurioje inter alia konstatuota, kad „atsižvelgiant į kraštovaizdžio

išskirtinę kompleksinę vertę Trakų istorinis nacionalinis parkas galėtų būti nomi-

nuojamas į Pasaulio paveldo mišriųjų vertybių sąrašą“, ir nutarta prašyti „Kultūros

ministeriją pritarti Trakų istorinio nacionalinio parko įrašymui į Pasaulio paveldo

mišriųjų vertybių sąrašą, įsakymu patvirtinti darbo grupę ir pavesti jai nustatytais

terminais parengti Trakų istorinio nacionalinio parko teikimą Pasaulio paveldo ko-

mitetui ir skirti tam reikiamą fi nansavimą“.

2003 m. liepos 28 d. Trakų istorinis nacionalinis parkas Lietuvos Respublikos

kultūros ministerijos teikimu buvo įtrauktas į preliminarųjį UNESCO pasaulinio pa-

veldo sąrašą (vertybių kategorija – mišri).

8. Taigi Lietuvos valstybė Trakus ir jų apylinkes traktavo ir traktuoja kaip unika-

lų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai

turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, jog,

kaip minėta, Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 „Dėl Trakų isto-

rinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Trakų istorinio nacio-

nalinio parko nuostatuose buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad Trakų istorinis

nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Trakų istorinio nacio-

nalinio parko planavimo schemą.

Taigi jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter

alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gy-

venviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komu-


nikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami

neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu ne-

gali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma,

ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuo-

ja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną te-

ritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas

faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fi des.

Priešingu atveju būtų ne tik pažeistas Trakų istorinio nacionalinio parko, kaip

unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teri-

torijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių

imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė

rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų

ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat at-

kuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir

kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

10. Kita vertus, iš Konstitucijos kylantis reikalavimas išsaugoti Trakų istorinį na-

cionalinį parką nereiškia, kad Lietuvos valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją

teisės aktais reguliuodamos su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos admi-

nistravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka,

vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inži-

nerinėmis komunikacijomis ir pan.) susijusius santykius, gali nepaisyti Konstitucijos

nuostatų, inter alia konstitucinės teisės aktų ofi cialaus ir viešo paskelbimo sampratos.

II

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama Vyriausybės

1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912, kuriuo yra patvirtinta Trakų istorinio nacio-

nalinio parko planavimo schema, atitiktis Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui pagal paskelbimo tvarką, t. y. ginčijamas ne šio

Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kad ofi cialiame tei-

sės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa Schema (nebu-

vo paskelbta Schemos grafi nė dalis).

2. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. priėmė nutari-

mą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų

teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl

Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m.

gruodžio 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos

Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-

mo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) (Žin., 1993, Nr. 12-96)

ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros tei-

sės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafi nių da-


lių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti ofi cialiai

skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip

pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struk-

tūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti „Valstybės žiniose“,

galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, priešta-

ravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d.

nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (ge-

neralinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) (Žin., 1994, Nr. 99-1977) pagal

paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai.

3. Konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas minėtas nutarimas, buvo

sprendžiamas Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos atitikties Kons-

titucijai pagal paskelbimo tvarką klausimas. Šioje konstitucinės justicijos byloje Vy-

riausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio

parko planavimo schemos patvirtinimo“ atitiktis Konstitucijai yra ginčijama iš esmės

tuo pačiu aspektu – būtent, kad ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės

žiniose“ nebuvo paskelbta Schemos grafi nė dalis.

4. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta, kad Schemą sudaro ne tik teksti-

nė, bet ir grafi nė dalis (ne tik rašytinis tekstas, bet ir brėžiniai ir kt.), kuri yra spalvota;

Schemos grafi nės dalies pagrindinis brėžinys yra pagamintas iš 4 mm storio kartono;

kiekviena iš Schemą sudarančių keturių dalių yra 80 × 80 cm dydžio; visas schemos

dydis – 160 × 160 cm (Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario

12 d. raštas Nr. S-103 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“). Ši schema Vyriausybės

nutarimu patvirtinta 1993 m.

Atsižvelgiant į visa tai, pažymėtina, kad Trakų istorinio nacionalinio parko plana-

vimo schemos grafi nė dalis savo formatu yra panaši į Kuršių nerijos nacionalinio parko

planavimo schemos grafi nę dalį (brėžiniai 51,5 × 226 cm, 51 × 221 cm, 59,5 × 100 cm,

43 × 123 cm, 43 × 161,5 cm, 59,5 × 167 cm, 59,5 × 171 cm, 59 × 189,5 cm, 59 × 207 cm

ir pan.). Be to, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, kaip minėta,

buvo patvirtinta 1993 m., t. y. dar anksčiau už Kuršių nerijos nacionalinio parko plana-

vimo schemą, kuri Vyriausybės nutarimu patvirtinta 1994 m.

5. Pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskun-

džiami, jie yra visiems privalomi, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 34 straips-

nio 7 dalį faktai, Konstitucinio Teismo nutarimu nustatyti vienoje byloje, nagrinėjant

kitas bylas iš naujo neįrodinėjami.

Ankstesnėse Konstitucinio Teismo bylose nustatytos faktinės aplinkybės yra res

iudicata; jos turi prejudicinę galią ir kitose bylose nebenustatinėjamos ir nebeįrodi-

nėjamos (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija

(ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę

(Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).


6. Atsižvelgiant į tai, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Trakų istorinio na-

cionalinio parko planavimo schemų grafi nės dalys savo formatu yra panašios, taip pat

į tai, kad abiejose bylose tyrimo dalykas yra analogiškas (Vyriausybės nutarimų, ku-

riais patvirtintos atitinkamų saugomų teritorijų planavimo schemos, atitiktis Konsti-

tucijai pagal jų paskelbimo tvarką), šioje konstitucinės justicijos byloje derėtų remtis

ankstesnėje konstitucinės justicijos byloje (dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko pla-

navimo schemos) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su teisės aktų

skelbimo praktika bei techninėmis galimybėmis ir visuomenės informavimo apie te-

ritorijų planavimo dokumentus tvarka. Taip pat derėtų remtis ir Konstitucinio Teis-

mo 2007 m. birželio 27 d. nutarime padarytomis išvadomis dėl galiojusio teisinio

reguliavimo, susijusio su teritorijų planavimu, visuomenės informavimu apie terito-

rijų planavimo procesą, teisės aktų, inter alia teritorijų planavimo dokumentų, skelbi-

mo tvarka, ir apibendrinta ankstesne bei suformuota nauja konstitucine doktrina.

7. Minėtoje konstitucinės justicijos byloje dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko

planavimo schemos Konstitucinis Teismas inter alia nustatė šias faktines aplinkybes:

– 1994 m. gruodžio mėn., kai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo sche-

ma buvo patvirtinta Vyriausybės, Vyriausybės nutarimai buvo ofi cialiai skelbiami lei-

dinyje „Valstybės žinios“, kurį spausdino AB „Spauda“;

– 1994 m. Lietuvoje apskritai techniškai buvo įmanoma išspausdinti tokį doku-

mentą kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis pla-

nas), tačiau būtų buvę sudėtinga inter alia užtikrinti tokio dokumento vientisumą;

– būtent „Valstybės žiniose“ paskelbti visos apimties Kuršių nerijos nacionalinio

parko planavimo schemą (visas jos sudedamąsias dalis) tokiu formatu, kokiu ji buvo

patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdina-

mos „Valstybės žinios“, neprarandant jos informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir

t. t.), tuo metu (1994 m.) ir dar ilgą laiką po to iš esmės nebuvo techninių galimybių;

– tuo metu (1994 m.) kompiuterių galimybės Lietuvoje buvo itin menkos (maža

atmintis, lėtumas, ribotas tinklas ir t. t.), todėl vartotojams internete pateikti žemė-

lapius, grafi kus, nuotraukas ir pan. buvo sudėtinga; techninių galimybių parengti to-

kių brėžinių kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos skaitmeninį

variantą ir pateikti jį internete atsirado maždaug 1996–1998 m.; techninės galimy-

bės tokius dokumentus tiražuoti skaitmeniniu formatu padidėjo 1996 m., kai Valsty-

bės žemės kadastro įmonė įsigijo nespalvotą didelio formato skenerį, o pakankamos

techninės galimybės atsirado 1998 m., kai VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos

centras „GIS-Centras“ įsigijo pirmąjį spalvotą skenerį.

8. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad 1994 m.

gruodžio mėn. ir dar ilgą laiką po to Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo

schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo pa-

tvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos

„Valstybės žinios“, neprarandant tos schemos informacinės vertės (aiškumo, kokybės

ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“, kuriose pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Res-


publikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balan-

džio 6 d. redakcija) turėjo būti ofi cialiai skelbiami Vyriausybės nutarimai, iš esmės

nebuvo techninių galimybių.

9. Remiantis šiomis aplinkybėmis, kurios yra res iudicata nagrinėjamos konsti-

tucinės justicijos bylos kontekste, konstatuotina, kad 1993 m. patvirtintos Trakų is-

torinio nacionalinio parko planavimo schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų

dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei for-

matu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos

informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“,

kuriose pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-

mo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) turėjo būti ofi cialiai

skelbiami Vyriausybės nutarimai, iš esmės nebuvo techninių galimybių.

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar Vyriausybės 1993 m.

gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo

schemos patvirtinimo“ neprieštaravo Konstitucijai, nustatyta, kad:

– Schemos originalas yra saugomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkci-

joje, o Schemos elektroninė versija nuo 2003 m. gruodžio mėn. yra įdėta Trakų isto-

rinio nacionalinio parko direkcijos interneto svetainėje (www.seniejitrakai.lt) (Trakų

istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario 12 d. raštas Nr. S-103 „Dėl in-

formacijos byloje Nr. 23/07“ ir 2008 m. vasario 29 d. raštas Nr. S-194 „Dėl papildo-

mos informacijos pateikimo“);

– Schemos kopijos yra saugomos Kultūros ministerijoje (Kultūros ministeri-

jos 2010 m. sausio 13 d. raštas Nr. S2-59 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko

planavimo schemos“, suinteresuoto asmens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaity-

tės paaiškinimai) ir Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos minis-

terijos; Schema yra įregistruota teritorijų planavimo dokumentų registre (Aplinkos

apsaugos agentūros 2008 m. vasario 11 d. raštas Nr. (15)-A4-237 „Dėl informacijos

byloje Nr. 23/07“ su išrašu iš teritorijų planavimo dokumentų registro, Valstybinės

saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. sausio 15 d. raštas

Nr. V3 2.8.-71 „Dėl informacijos pateikimo“);

– susipažinti su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkcinėmis

zonomis planu (arba jo kopija) galima Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijo-

je, Kultūros ministerijoje, Aplinkos ministerijoje (šiuo metu – Valstybinėje saugomų

teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos), o Schemos elektroninę versiją ga-

lima rasti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos interneto svetainėje (www.

seniejitrakai.lt) (suinteresuoto asmens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaitytės pa-

aiškinimai, Kultūros ministerijos 2010 m. sausio 13 d. raštas Nr. S2-59 „Dėl Trakų

istorinio nacionalinio parko planavimo schemos“, Valstybinės saugomų teritorijų

tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. sausio 15 d. raštas Nr. V3 2.8.-71 „Dėl

informacijos pateikimo“); Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema yra

viešai eksponuojama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, visiems asme-


nims, pageidaujantiems susipažinti su minėta schema, yra sudarytos tokios galimy-

bės, daroma spalvotos ir nespalvotos plano kopijos bei skaitmeniniai Schemos išrašai

(suinteresuoto asmens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaitytės paaiškinimai teismi-

niame posėdyje).

11. Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. vasario 21 d. rašte

Nr. AP3-752 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“ teigiama, kad Schema Trakų rajono

savivaldybėje nebuvo ir nėra saugoma. Bylos nagrinėjamo metu nustatyta, kad Trakų

rajono savivaldybė suinteresuotosioms institucijoms pateikia Schemos ištraukas, taip

pat administracinėse bylose, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo by-

loje Nr. A11 – 215/2007, Trakų rajono savivaldybė remiasi Schema (suinteresuoto as-

mens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaitytės paaiškinimai teisminiame posėdyje).

12. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta ir tai, kad išduodant detaliojo

planavimo Trakų istoriniame nacionaliniame parke sąlygas nuolat remiamasi Sche-

ma, kad Trakų rajono savivaldybės administracija, Trakų istorinio nacionalinio par-

ko direkcijai ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui teikdama paraiškas

dėl sąlygų planavimo dokumentams rengti, kartu pateikia ir Trakų istorinio nacio-

nalinio parko planavimo schemos grafi nės dalies ištraukas, tai nurodydama paraiš-

kų priedų aprašuose (Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario

29 d. raštas Nr. S-194 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ ir Aplinkos minis-

terijos 2010 m. sausio 11 d. raštas Nr. (16-1)-D8-265 „Dėl informacijos pateikimo“

su prie šių raštų pridėtomis Trakų rajono savivaldybės administracijos prašymų sąly-

goms detaliojo planavimo dokumentams rengti bei Schemos grafi nės dalies ištraukų

kopijomis). Nenustatyta, kad išduodant detaliojo planavimo (Trakų istoriniame na-

cionaliniame parke) sąlygas dėl Schemos prieinamumo teisės subjektams ar jos turi-

nio autentiškumo būtų kilę kokių nors teisinių ginčų.

Taigi nors „Valstybės žiniose“ Schema buvo paskelbta ne visa („Valstybės žinio-

se“ buvo paskelbta tik jos tekstinė dalis), buvo pripažįstama, kad visa Schema galioja,

šios Schemos originalas (kopijos) buvo laikomas atitinkamose institucijose, ji buvo

prieinama susipažinti, prireikus buvo daroma Schemos kopijos ir išrašai, ji naudoja-

ma rengiant planavimo dokumentus.

III

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Konstitu-

cijai, būtent jos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įsta-

tymai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ne tai, kas

nustatyta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarime Nr. 912, t. y. ne šio Vyriausy-

bės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutari-

mas (jo dalis) buvo paskelbtas.

2. Spręsdamas analogišką konstitucinį ginčą (dėl Kuršių nerijos nacionalinio

parko planavimo schemos) Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime

konstatavo:


– įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra ofi cialiai paskelbti; įstaty-

mu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame

įstatymai turi būti paskelbti; ofi cialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijo-

je ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet

ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos

vykdytų; demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų; įstaty-

mai turi būti paskelbti viešai;

– pagal Konstituciją teisės aktai turi būti ofi cialiai skelbiami laikantis jų ofi cialaus

skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami;

– Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į

konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pa-

žodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir

kitus teisės aktus;

– Vyriausybės nutarimai, kaip ir kiti teisės aktai, gali skirtis pagal formą, turinį,

struktūrą, apimtį, turėti įvairias sudedamąsias dalis (priedėlius); teisės akte gali būti

ne tik tekstinė, bet ir grafi nė dalis (lentelės, brėžiniai, schemos, planai, kartogramos,

simboliai, emblemos ir t. t.); visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) su-

daro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę ga-

lią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą

turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės

aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis;

– ofi cialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai rei-

kalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipa-

žinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su

ofi cialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės ak-

tai būtų prieinami visiems teisės subjektams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi

plačią diskreciją: atsižvelgęs į teisės aktų turinį, ypatumus ir įvairovę, kitas turinčias

reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairius ofi cialaus teisės aktų paskelbimo šalti-

nius ir būdus; nustatydamas ofi cialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įsta-

tymų leidėjas turi atsižvelgti ir į technines galimybes teisės aktus paskelbti tam tikru

būdu; sparti technologijų plėtra lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius regu-

liuojančių teisės aktų dinamiką, elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos tobulėja itin

sparčiai, nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant

elektronines informacines technologijas, inter alia internetą, todėl būtina, kad įstaty-

mų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos ati-

tinkamų visuomeninių santykių kaitos; šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir

teisės aktų skelbimui;

– tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafi nę

dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos

struktūros ir jeigu dėl jų grafi nės dalies publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) kyla

didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdinimo, tiražavimo)


išlaidos yra nepamatuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės fi nansines galimybes, taip

pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises

ir pareigas)), įstatymu gali būti nustatyta tokia ofi cialaus šių teisės aktų paskelbimo

tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis

tekstas, ofi cialios skelbimo tvarkos; Konstitucija to savaime nedraudžia; įstatymu gali

būti nustatyta, kad tokių teisės aktų grafi nė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra ofi cialiai

skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje), taip pat kad grafi nė dalis (ar

tam tikros jos dalys) yra ofi cialiai skelbiama kitokiu būdu nei tekstinė dalis;

– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafi nė dalis paskelbiama atskirai nuo teksti-

nės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu, privalu laikytis iš

Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo ofi cialumo, viešumo reikalavimų, taip

pat būtina užtikrinti, kad dėl atskiro teisės aktų tekstinės ir grafi nės dalių publikavi-

mo neatsirastų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumą: visų pirma būtina, kad

laikantis bendrosios (įprastos) ofi cialaus teisės aktų skelbimo tvarkos atitinkamame

šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvi-

nis sprendimas; antra, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam

tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) jame nėra

paskelbta (paskelbtos); trečia, turi būti aišku, kur galima susipažinti su tame šalti-

nyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis

dalimis); galiausiai, ketvirta, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto

dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to,

tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl minėtame šaltinyje nepa-

skelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio

autentiškumo; jeigu yra laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu tam tikros (tam tikrų)

teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šalti-

nyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad tam tik-

ras teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neofi cialiai,

t.y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstituci-

nio teisinės valstybės principo; toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje

nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi

ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam

yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinka-

mo teisės akto atitikties Konstitucijai.

IV

Dėl Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų isto-

rinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ atitikties Konstitu-

cijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos

Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstaty-

mo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui,

9 straipsnio 1 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės


aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straips-

nio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 1993 m.

gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912, kuriuo yra patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio

parko planavimo schema, atitiktis inter alia įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-

tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų

dalims). Ginčijama ne tai, kas nustatyta šiame Vyriausybės nutarime, t. y. ne šio Vy-

riausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės

nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas, būtent kad juo patvirtinta Schema nebuvo, pasak

pareiškėjo, paskelbta ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“.

2. Minėta, kad pagal Konstituciją teisės aktai turi būti ofi cialiai skelbiami laikan-

tis jų ofi cialaus skelbimo tvarkos, kuri yra nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išlei-

džiami.

Todėl nors pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištir-

ti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką nepriešta-

rauja ne tik įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo

ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) straipsniams (jų dalims),

bet ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (taip nuo

2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų

teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vė-

lesniais pakeitimais ir papildymais)) straipsniams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m.

liepos 7 d. redakcija, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs,

ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką neprieštarau-

ja 2005 m. liepos 7 d. redakcija išdėstytiems Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir

įsigaliojimo tvarkos įstatymo straipsniams (jų dalims).

3. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respub-

likos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d.

redakcija) buvo numatytas vienintelis ofi cialaus Vyriausybės nutarimų skelbimo šalti-

nis – „Valstybės žinios“. Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų

skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nebuvo nuostatų,

kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie,

kuriuose esama itin didelės apimties grafi nių dalių (brėžiniai, lentelės, grafi kai, sche-

mos, žemėlapiai ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, ga-

lėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais

būdais. Šiame įstatyme taip pat nebuvo nuostatų, kad minėti itin didelės apimties, sudė-

tingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti „Valstybės

žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, ku-

rių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Vals-

tybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato.


3.1. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokio

diferencijuoto teisinio reguliavimo nenustatymas yra konstituciškai nepagrįstas, nes

neatitinka konstitucinės teisės aktų ofi cialaus viešo paskelbimo sampratos, įtvirtintos

inter alia Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kuri kartu su konstituciniu teisinės vals-

tybės principu suponuoja būtinybę nustatyti diferencijuotą teisinį Vyriausybės nuta-

rimų (ir kitų teisės aktų) ofi cialaus skelbimo reguliavimą“. Minėtame Konstitucinio

Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų

ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakci-

ja) nustatytas visuminis teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu buvo ydingas, konstitu-

ciškai nepagrįstas.

3.2. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu įstatymas „Dėl Lietu-

vos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m.

balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, su-

dėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės

apimties grafi nių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų,

galėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba)

kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apim-

ties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti

„Valstybės žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ nu-

meriuose, pripažintas prieštaravusiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui.

3.2.1. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymo „Dėl Lietuvos


landžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straips-

nio 1 dalies nuostatos, kurių atžvilgiu buvo ginčijama Vyriausybės 1994 m. gruodžio

19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos

(generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustatyto

visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą. Taip pat pažy-

mėta, kad šis konstatavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą minėtą

įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalioji-

mo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyto visuminio teisinio regulia-

vimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą atspindėjo vien nurodytos šio įstatymo

1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

3.2.2. Konstatavęs, jog įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-

sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apim-

timi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai

(jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafi nių dalių (brė-

žinių, lentelių, grafi kų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin

didelių techninių problemų, galėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“,

bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenusta-

tyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys),


net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skel-

biami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias

aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Valstybės žinių“ tiražas, o forma-

tas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato, prieštaravo Konstitucijos

7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat konstata-

vęs, jog šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straips-

nio 1 dalies nuostatos, kurių atžvilgiu buvo ginčijama Vyriausybės 1994 m. gruodžio

19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos

(generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustaty-

to visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą, Konstitu-

cinis Teismas netyrė, ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl

Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“

(1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punk-

tui, 8 straipsnio 1 daliai.

4. Vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – prin-

cipas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės

aktui.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu įsta-

tymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo

tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin

didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuo-

se esama itin didelės apimties grafi nių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių

techninių problemų, galėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose

šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minė-

ti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant

juos ofi cialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose

„Valstybės žinių“ numeriuose, yra pripažintas prieštaravusiu Konstitucijos 7 straips-

nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tirti ginčijamo Vyriausybės

1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 atitiktį įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos

įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d.

redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai

yra beprasmiška: jeigu ji būtų tiriama, būtų daroma iš esmės klaidinga prezumpcija,

esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą. Tokia prezump-

cija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra

Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė.

Todėl Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginči-

jamas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-

tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d.

redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

5. Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d.

nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos pa-


tvirtinimo“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui, pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:

– 1993 m. gruodžio 10 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Vyriausybės 1993 m.

gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo

schemos patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko

planavimo schema;

– 1994 m. vasario 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Statybos ir urbanis-

tikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio na-

cionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ kartu su Schemos tekstine dalimi,

pavadinta „Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema“, o Schemos grafi -

nė dalis (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas) nebuvo paskelbta (buvo

įrašyta tokia pastaba: „Planas neskelbiamas. Su juo galima susipažinti Statybos ir ur-

banistikos ministerijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacionalinio parko direkcijo-

je.“); taigi teisės subjektai ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“

buvo informuoti, kur galima susipažinti su nepaskelbta Schemos grafi ne dalimi (jos

originalais, kopijomis);

– Schema yra didelės apimties, ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafi nę dalį; Schemos

grafi nės dalies pagrindinis brėžinys yra pagamintas iš 4 mm storio kartono; kiekvie-

na iš Schemą sudarančių keturių dalių yra 80 x 80 cm dydžio; visas Schemos dydis –

160 × 160 cm;

– išduodant detaliojo planavimo (Trakų istoriniame nacionaliniame parke) sąly-

gas buvo ir yra remiamasi Schema;

– Trakų rajono savivaldybė suinteresuotoms institucijoms pateikia Schemos iš-

traukas, administracinėse bylose, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-

mo byloje Nr. A11 – 215/2007, Trakų rajono savivaldybė remiasi Schema;

– išduodant detaliojo planavimo (Trakų istoriniame nacionaliniame parke) są-

lygas dėl Schemos prieinamumo teisės subjektams ar turinio autentiškumo teisinių

ginčų nekildavo, taigi nors Schema „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa („Vals-

tybės žiniose“ buvo paskelbta tik jos tekstinė dalis), buvo pripažįstama, kad visa Sche-

ma galioja;

– susipažinti su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkcinėmis

zonomis planu (arba jo kopija) galima Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijo-

je, Kultūros ministerijoje, Aplinkos ministerijoje (šiuo metu – Valstybinėje saugomų

teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos). Trakų istorinio nacionalinio parko

planavimo schema yra viešai eksponuojama Trakų istorinio nacionalinio parko di-

rekcijoje, visiems asmenims, pageidaujantiems susipažinti su minėta schema, yra

sudarytos tokios galimybės, daroma spalvotos ir nespalvotos plano kopijos bei skait-

meniniai Schemos išrašai. Schemos elektroninę versiją galima rasti Trakų istorinio

nacionalinio parko direkcijos interneto svetainėje (www.seniejitrakai.lt).

6. Taip pat, kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje kaip res iudicata

remtinasi aplinkybe, nustatyta konstitucinės justicijos byloje dėl Kuršių nerijos na-


cionalinio parko planavimo schemos, kad 1994 m. gruodžio mėn. ir dar ilgą laiką po

to Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos, kuri, kaip jau konstatuota

šioje konstitucinės justicijos byloje, savo formatu yra panaši į Trakų istorinio nacio-

nalinio parko planavimo schemą, visa apimtimi ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo

metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant tos schemos informacinės

vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“ iš esmės nebu-

vo techninių galimybių.

Šią aplinkybę aiškinant nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste

konstatuotina, kad ir 1993 m., kai buvo priimtas šioje konstitucinės justicijos byloje

ginčijamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta Trakų istorinio naciona-

linio parko planavimo schema, jos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu

formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu

tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos informaci-

nės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“ iš esmės ne-

buvo techninių galimybių.

7. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime dėl Kuršių nerijos nacionalinio par-

ko planavimo schemos pažymėta ir tai, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko plana-

vimo schema yra teritorijų planavimo dokumentas, todėl sprendžiant, ar ginčijamas

Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, reikia atsižvelgti ne tik į tai, kaip

su ofi cialiu Vyriausybės nutarimų paskelbimu ir įsigaliojimu susijusius santykius gin-

čijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu (ir vėliau) reguliavo įstatymas, kuris,

kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu buvo pripažintas

prieštaraujančiu Konstitucijai, bet ir tai, kaip buvo (ir yra) reglamentuojamas teritori-

jų planavimo dokumentų rengimas, registravimas, paskelbimas, įsigaliojimas.

Apibendrinęs su teritorijų planavimo dokumentų rengimu ir jų paskelbimu su-

sijusių santykių teisinį reguliavimą ir jo raidą nuo 1994 m., Konstitucinis Teismas

2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo: tas teisinis reguliavimas leido įvairiems

asmenims dalyvauti svarstant parengtus, bet dar nepatvirtintus teritorijų planavimo

dokumentus, fi ziniai ir juridiniai asmenys turėjo teisę susipažinti su parengtais ir pa-

tvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar

jų dalių, brėžinių kopijas; jokių kliūčių tam teisės aktuose nebuvo nustatyta; kur sau-

gomi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, asmenys galėjo sužinoti iš teritorijų

planavimo dokumentų registro; buvo nustatyta tokia teritorinio planavimo dokumen-

tų registravimo tvarka, kad teritorijų planavimo dokumentų registre turėjo būti nu-

matoma, kur yra saugomas teritorijų planavimo dokumento originalas ir dub likatai.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje atsižvelgtina į konstitucinės justicijos by-

loje dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos Konstitucinio Teismo

padarytą išvadą, kad iš teisės aktų, reglamentavusių teritorinio planavimo dokumen-

tų rengimą, registravimą, paskelbimą ir įsigaliojimą, matyti, jog teisės subjektams

turėjo būti (ir iš tikrųjų buvo) aišku, kur galima susipažinti su „Valstybės žiniose“ ne-

paskelbta saugomos teritorijos planavimo schema (jos originalais, kopijomis).


Šiame kontekste pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nustaty-

ta, jog teisės subjektai ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“

buvo informuoti apie tai, kur galima susipažinti su „Valstybės žiniose“ nepaskelbta

Schemos dalimi (Statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsaky-

mo Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“

pastaba: „Planas neskelbiamas. Su juo galima susipažinti Statybos ir urbanistikos mi-

nisterijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacionalinio parko direkcijoje.“).

9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jokie su Trakų isto-

rinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių de-

taliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu,

kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.)

susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į mi-

nėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti mi-

nėtos Schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, jog tai,

kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gamtos

ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai nustaty-

tas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir

bendrojo teisės principo bona fi des.

10. Taigi dėl visų čia nurodytų aplinkybių vien tai, kad Vyriausybės 1993 m.

gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavi-

mo schemos patvirtinimo“ patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo

schema „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa, savaime neduoda pagrindo teigti,

kad Schema apskritai buvo „nepaskelbta“ arba „paskelbta“ neviešai, neofi cialiai, kad

jos prieinamumas teisės subjektams nebuvo užtikrintas ir šitaip buvo pažeisti Kons-

titucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nepaisoma konstitucinio teisinės valsty-

bės principo.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės

1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko

planavimo schemos patvirtinimo“ (1993 m. gruodžio 6 d. redakcija) pagal paskelbi-

mo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui.




nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nu-

tarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos pa-

tvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 68-1287; 1994, Nr. 10-162) pagal paskelbimo tvarką

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.





Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis



58

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. VASARIO 13 D.

NUTARIMO NR. 226 „DĖL KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO

RINKLIAVŲ RŪŠIŲ, DYDŽIŲ IR TAIKYMO PRINCIPŲ PATVIRTINIMO“

1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M.

VASARIO 13 D. NUTARIMO NR. 226 „DĖL KLAIPĖDOS VALSTYBINIO

JŪRŲ UOSTO RINKLIAVŲ RŪŠIŲ, JŲ MAKSIMALIŲ DYDŽIŲ IR

TAIKYMO PRINCIPŲ PATVIRTINIMO“ (2003 M. GEGUŽĖS 27 D.

REDAKCIJA) 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI


Vilnius







vams Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjai Janinai

Žukauskienei, Susisiekimo ministerijos Valstybės turto ir viešųjų pirkimų skyriaus

vedėjui Sauliui Kerzai ir Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto

departamento direktoriui Juozui Daruliui,



2010 m. vasario 10 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 05/08 pagal pa-

reiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos vals-

tybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1 punk-

tas ir juo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai, šio

Vyriausybės nutarimo 2 punktas ir juo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uos-

to rinkliavų taikymo principai, taip pat Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo

Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dy-

džių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punktas

ir juo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų maksimalūs

dydžiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui,

127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 59


nustatė:

I

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administ-

racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstituci-

nį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226

„Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų

patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 226) 1,

2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punktas ne-

prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas

šiais argumentais.

Ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink-

liavos (toliau – ir uosto rinkliava), kuri, pasak pareiškėjo, pagal savo esmę ir pobū-

dį laikytina privalomu mokėjimu, rūšys bei esminiai elementai: dydžiai (maksimalūs

dydžiai), taikymo principai. Pareiškėjas, remdamasis ofi cialiąja konstitucine doktri-

na, teigia, kad uosto rinkliavos rūšys ir minėti elementai turėtų būti nustatyti ne Vy-

riausybės nutarimu, o Seimo priimtu įstatymu.

Tai, kad uosto rinkliavą renka Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (to-

liau – ir Uosto direkcija), kad ši rinkliava neįskaitoma į valstybės biudžetą ir yra

renkama už naudojimąsi uostu, abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitik-

ties Konstitucijai nepašalina. Pareiškėjo nuomone, uosto rinkliava yra viešosios tei-

sės normų reguliuojama privaloma įmoka, kurios funkcijos iš esmės nesiskiria nuo

tradicinių mokesčių funkcijų – gauti pajamų, reikalingų valstybės funkcijoms vyk-

dyti, ir reguliuoti ekonominius procesus, o Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte,

127 straipsnio 3 dalyje nurodyti privalomi mokėjimai ir rinkliavos gali būti nustato-

mi už tam tikras paslaugas ar valstybės turto naudojimą ir nebūtinai turi būti moka-

mi į valstybės biudžetą.

Pareiškėjo nuomone, net jei uosto rinkliava neatitiktų rinkliavos, nurodytos

Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje, ar privalomų mokėjimų, nurodytų Konstitu-

cijos 67 straipsnio 15 punkte, sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo

kyla reikalavimas šios rinkliavos, kaip turtinio įpareigojimo asmenims, rūšis ir esmi-

nius elementus, inter alia jos dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus, nu-

statyti įstatymu.

III


mens – Vyriausybės atstovų Susisiekimo ministerijos Teisės departamento direktorės


J. Žukauskienės, šio departamento Juridinio skyriaus vedėjo S. Kerzos ir Susisieki-

mo ministerijos Vandens transporto departamento direktoriaus J. Darulio rašytiniai

paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo

Nr. 226 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija)

1 punktas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, uosto rinkliava nėra valstybinis mokestis.

Ši rinkliava nepatenka į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo re-

guliavimo sritį ir pagal objektą ar paslaugas teikiantį subjektą nėra valstybinė rinklia-

va. Vyriausybės atstovai teigia, kad uosto rinkliava – laivo valdytojo mokamas atlygis

valstybės įmonei Uosto direkcijai už tiesiogiai ir netiesiogiai suteikiamas paslaugas,

kurias laivo valdytojas gauna naudodamasis uostu, jo infrastruktūra. Pagal Lietuvos

Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą šios lėšos naudojamos tik uosto

infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti.

Ginčijamas Vyriausybės nutarimas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos

valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatas, pagal kurias valstybės įmonė

gali nustatyti inter alia savo teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, išskyrus atvejus, kai

juos įstatymų nustatyta tvarka nustato Vyriausybė, savivaldybės taryba ar kita įsta-

tymų nustatyta institucija, ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsnio

2 dalį, pagal kurią uosto rinkliavų rūšis, jų maksimalius dydžius, rinkliavų taikymo

principus nustato Vyriausybė.

Vyriausybė, ginčijamu nutarimu patvirtindama Klaipėdos valstybinio jūrų uos-

to rinkliavų rūšis ir jų dydžius (maksimalius dydžius), nepraplėtė Transporto veiklos

pagrindų įstatyme ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme įtvirtinto rinkliavos

(uosto rinkliavos) objekto.

Vyriausybės atstovai teigia, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas privalo būti di-

namiškas ir sugebėti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų. Uos-

to rinkliavų rūšis, dydžius ir taikymo tvarką nustatant įstatymu Klaipėdos valstybinis

jūrų uostas dėl ilgų įstatymų priėmimo procedūrų negalėtų tinkamai konkuruoti su

kitais uostais.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinės Lietuvos

Respublikos teisingumo viceministrės Eglės Radušytės, tuometinio Lietuvos Respub-

likos fi nansų viceministro Valentino Miltienio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto

Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docento Broniaus Sudavičiaus rašy-

tiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai

J. Žukauskienė, S. Kerza ir J. Darulis iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose

išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus ir pateikė pa-

pildomus paaiškinimus.



konstatuoja:

1. Vyriausybė 2002 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą Nr. 226 „Dėl Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“, ku-

riame inter alia buvo nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstaty-

mo (Žin., 1996, Nr. 53-1245; 2000, Nr. 75-2265) 34 straipsniu, Lietuvos Respublikos

Vyriausybė n u t a r i a:

1. Patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšis ir dydžius (pride-

dama).

2. Patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principus (pri-

dedama).

<...>

4. Šis nutarimas įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 dienos.“

1.1. Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 priede „Klaipėdos vals-

tybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai“ buvo nustatyta:

„KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO RINKLIAVŲ

RŪŠYS IR DYDŽIAI

Rinkliavos pavadinimas Rinkliavos dydis

I. Laivo rinkliava

1. Už įplaukimą į uostą:

1.1. trampo; linijinio krovininio laivo* 2 litai už BT vienetą

1.2. linijinio geležinkelio kelto ir linijinio ro-ro

keleivinio laivo*

0,3 lito už BT vienetą

1.3. linijinio ro-ro krovininio laivo ir linijinio laivo,

vežančio tik konteinerius*


1.4. trampo, kurio BT mažesnė kaip 1000 vienetų, ir

žvejybos laivo, turinčio žvejybinio laivo klasifi kacijos

liudijimą


1.5. vidaus vandenų laivo; nesavaeigio plaukiojančio statinio 0,8 lito už kub. metrą

1.6. keleivinio (ne ro-ro) laivo 0,8 lito už BT vienetą

II. Navigacinė rinkliava

2. Už įplaukimą į uostą:

2.1. trampo; linijinio krovininio laivo* 0,4 lito už BT vienetą

2.2. linijinio ro-ro krovininio laivo*; linijinio laivo, vežančio

tik konteinerius*; keleivinio (ne ro-ro) laivo


2.3. ro-ro keleivinio laivo; geležinkelio kelto 0,1 lito už BT vienetą

2.4. vidaus vandenų laivo 0,2 lito už kub. metrą

III. Krantinės rinkliava

3. Už stovėjimą prie krantinės vykdant krovos operacijas:

3.1. krovininio laivo 0,4 lito už BT vienetą


Rinkliavos pavadinimas Rinkliavos dydis

3.2. ro-ro laivo; laivo, vežančio tik konteinerius 0,25 lito už BT vienetą

4. Už stovėjimą prie krantinės (gavus valstybės įmonės

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos leidimą)

nevykdant krovos operacijų:


(už parą)

4.2. ro-ro laivo; laivo, vežančio tik konteinerius 0,04 lito už BT vienetą

(už parą)

4.3. vidaus vandenų laivo 0,02 lito už kub. metrą

(už parą)

IV. Tonažo rinkliava

5. Už įplaukimą į uostą krovos operacijoms, išskyrus

ro-ro laivus ir laivus, vežančius tik konteinerius:


5.2. tanklaivio, vežančio naft ą ir naft os produktus 6 litai už BT vienetą

6. Už pakrautą į ro-ro laivą/iškrautą iš ro-ro laivo

transporto priemonę:

6.1. autobusą (daugiau kaip 12 sėdimų vietų, įskaitant

vairuotojo vietą)

20 litų už vienetą

6.2. treilerį; autotreilerį; geležinkelio vagoną; sunkvežimį;

vilkiką; roltreilerį ir konteinerį ant važiuoklės ro-ro

operacijose:

su kroviniu 20 litų už vienetą

be krovinio 7 litai už vienetą

6.3. lengvąjį automobilį; autobusą (ne daugiau kaip

12 sėdimų vietų, įskaitant vairuotojo vietą)

12 litų už vienetą

7. Už konteinerį, pakrautą kranu į ro-ro laivą ir laivą,

vežantį tik konteinerius/iškrautą kranu iš ro-ro laivo ir

laivo, vežančio tik konteinerius:

su kroviniu 20 litų už TEU

be krovinio 7 litai už TEU

V. Sanitarinė rinkliava

8. Už laivo stovėjimą uoste:

iki 10 parų įskaitytinai 0,25 lito už BT vienetą

nuo 11 paros už kiekvieną parą 0,025 lito už BT vienetą

VI. Keleivio rinkliava

9. Už kiekvieną laivu atvykstantį į uostą/išvykstantį iš

uosto keleivį

4 litai už keleivį

* Laivybos linijos turi būti įregistruotos susisiekimo ministro nustatyta tvarka.“

1.2. Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 priede „Klaipėdos vals-

tybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principai“ buvo nustatyta:


„KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO RINKLIAVŲ TAIKYMO

PRINCIPAI

1. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavas (toliau vadinama – uosto rinklia-

vos) renka valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.

2. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste iš užsienio šalių laivų renkamos tokio pat

dydžio rinkliavos kaip ir iš Lietuvos Respublikoje įregistruotų laivų.

3. Užsienio karo ir kiti valstybiniai nekomerciniai laivai atleidžiami nuo uosto

rinkliavų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

4. Laivo, navigacinė, krantinės, sanitarinė rinkliavos apskaičiuojamos pagal laivo

matavimo liudijime nurodytą bendrąją jo talpą (BT), apskaičiuotą vadovaujantis Tarptau-

tine 1969 m. birželio 23 d. konvencija dėl laivų matmenų nustatymo (TONNAGE 69).

5. Tonažo rinkliava apskaičiuojama:

5.1. visiems laivams, išskyrus nurodytus 5.2 ir 5.3 punktuose, – pagal laivo BT;

5.2. ro-ro laivams – už kiekvieną transporto priemonės vienetą; už 20 pėdų kon-

teinerio ekvivalentą (toliau vadinama – TEU), pakrautą į laivą/iškrautą iš laivo kranu;

5.3. laivams, vežantiems tik konteinerius, – už TEU, pakrautą į laivą/iškrautą iš

laivo kranu.

6. Vidaus vandenų laivams uosto rinkliavos apskaičiuojamos pagal laivo tūrio

modulį, taikant formulę:

M = L × B × T, kur:

M – laivo tūrio modulis (kub. metrais);

L – didžiausias laivo ilgis (metrais);

B – didžiausias laivo plotis (metrais);

T – maksimali laivo grimzlė (metrais).

7. Keleivio rinkliava skaičiuojama už kiekvieną laivu atvykstantį į uostą/išvyks-

tantį iš uosto keleivį.

8. Uosto rinkliavos skaičiuojamos litais.“

2. Vyriausybė 2003 m. gegužės 27 d. priėmė nutarimą Nr. 651 „Dėl kai kurių Lie-

tuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pakeitimo ir pripažinimo netekusiais galios“

(toliau – ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 651), kurio 6 punktu pa-

keitė Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 226 – jo antraštėje po žodžių

„rinkliavų rūšių“ buvo įrašyti žodžiai „jų maksimalių“ (6.1 punktas), jo 1 punkte po

žodžių „rinkliavų rūšis ir“ buvo įrašyti žodžiai „jų maksimalius“ (6.2 punktas), juo

patvirtintų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių ir dydžių pavadinime po

žodžių „rinkliavų rūšys ir“ buvo įrašyti žodžiai „jų maksimalūs“ (6.3 punktas). Šis

Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. gegužės 31 d.

3. Apibendrinant aptartąjį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Vyriausybės 2002 m. va-

sario 13 d. nutarime Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės 27 d. redakcijos),

kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, pažymėtina, kad:

– šio nutarimo 1 punktu (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės 27 d. redak-

cijos) buvo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai


(maksimalūs dydžiai). Nutarimo priede „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų

rūšys ir dydžiai“ (2002 m. vasario 13 d. redakcija), „Klaipėdos valstybinio jūrų uos-

to rinkliavų rūšys ir jų maksimalūs dydžiai“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) buvo

įtvirtintos laivo, navigacinė, krantinės, tonažo, sanitarinė ir keleivio uosto rinkliavos,

mokamos už naudojimąsi uostu (inter alia suteikiamas paslaugas), o uosto rinklia-

vų dydžiai (maksimalūs dydžiai) priklausė inter alia nuo laivo rūšies (nustatant laivo,

navigacinę, krantinės, tonažo rinkliavas), laivo stovėjimo uoste laiko (nustatant sani-

tarinę rinkliavą), keleivių skaičiaus (nustatant keleivio rinkliavą);

– šio nutarimo 2 punktu (2002 m. vasario 13 d. redakcija) buvo patvirtinti Klai-

pėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principai. Nutarimo priede „Klai-

pėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principai“ inter alia buvo nustatytos

laivo, navigacinės, krantinės, tonažo, sanitarinės rinkliavų apskaičiavimo taisyklės

(formulės), atitinkamai taikomos atsižvelgiant į laivo talpą, tūrio modulį ir kt.

4. Pažymėtina, kad Vyriausybė 2008 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą Nr. 245 „Dėl

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo

principų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d. Šio Vyriausybės nutari-

mo 1 punktu patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų mak-

simalūs dydžiai (1.1 punktas), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo

principai (1.2 punktas), o 2 punktu pripažinti netekusiais galios Vyriausybės 2002 m.

vasario 13 d. nutarimas Nr. 226 (2.1 punktas) ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d.

nutarimas Nr. 651 (2.2 punktas). Paminėtina, kad Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nu-

tarimu Nr. 245 inter alia patvirtinta nauja uosto rinkliavos rūšis – uosto akvatorijos

rinkliava, pakeisti (t. y. sumažinti) ir labiau diferencijuoti visų rinkliavų maksimalūs

dydžiai, pakeisti uosto rinkliavų taikymo principai.

Taigi pareiškėjo prašomos ištirti Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo

Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės 27 d. redakcijos) nuostatos šiuo

metu negalioja.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto

panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Tačiau,

kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tais atvejais, kai

į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl

toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukš-

tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra-

šymą nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

5. Minėta, jog pareiškėjas Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226

1, 2 punktų, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punkto

prieštaravimą Konstitucijai grindžia tuo, kad uosto rinkliavos rūšys ir esminiai ele-

mentai (jos dydžiai (maksimalūs dydžiai), taikymo principai) turėjo būti nustatyti ne

ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o Seimo priimtu įstatymu.

Vadinasi, pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neginčija Vy-

riausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 1, 2 punktais patvirtintų uosto rink -


liavų rūšių, dydžių, jų taikymo principų, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės

27 d. redakcija) 1 punktu patvirtintų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių; iš pa-

reiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė tai, ar minėti Vyriausybės

nutarimo punktai neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio

3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.

6. Taip pat minėta, kad Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 226 pri-

imtas vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsniu. Pažymė-

tina, kad Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 priėmimo metu galiojo

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsnis, išdėstytas 2000 m. rugpjū-

čio 29 d. redakcija, o Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 651 priėmimo

metu – 2002 m. gruodžio 5 d. redakcija. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo

34 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „uosto rinkliavų rūšis, dydžius, taikymo prin-

cipus <...> nustato <...> Vyriausybė“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija); „uosto rink-

liavų rūšis, jų maksimalius dydžius, rinkliavų taikymo principus <...> nustato <...>

Vyriausybė“ (2002 m. gruodžio 5 d. redakcija).

7. Sprendžiant, ar įstatymų leidėjas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo

34 straipsnio 2 dalimi (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m. gruodžio 5 d. redakcijos)

galėjo pavesti Vyriausybei nustatyti uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dy-

džius), rinkliavų taikymo principus, būtina atskleisti Klaipėdos valstybinio jūrų uos-

to teisinę padėtį, veiklos pobūdį, uosto rinkliavų sampratą.

8. Pažymėtina, kad galiojant ginčijamam teisiniam reguliavimui su transporto

(inter alia vandens transporto) veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindai

buvo nustatyti Transporto veiklos pagrindų įstatyme (2002 m. vasario 28 d. redak-

cija). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios įstaty-

mo nuostatos:

– rinkliava – transporto infrastruktūros objekto savininko nustatytas užmokestis

už naudojimąsi transporto infrastruktūros objektu, kurį transporto infrastruktūros

objekto naudotojas moka transporto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui)

(2 straipsnio 1 dalis);

– visi transporto infrastruktūros naudotojai už naudojimąsi transporto infra-

struktūra privalo mokėti transporto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui)

rinkliavas, o rinkliavų dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato transporto infrastruk-

tūros objekto savininkas, atsižvelgdamas į išlaidas, reikalingas šiems objektams eks-

ploatuoti (9 straipsnio 2 dalis);

– lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, naudojamos tik

šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje

numatytoms programoms fi nansuoti (9 straipsnio 3 dalis);

– lėšas, gautas už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra (inter alia jūrų

uostų rinkliavas), valdytojas naudoja pagal viešosios transporto infrastruktūros savi-

ninko ar jo įgaliotos institucijos patvirtintą pajamų ir išlaidų sąmatą bei patvirtintas

specialiąsias programas (15 straipsnio 2 dalis).


9. Taigi pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymą (2002 m. vasario 28 d. redak-

cija) transporto infrastruktūros naudotojai už naudojimąsi ja privalo mokėti trans-

porto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui) rinkliavas (inter alia jūrų uostų

rinkliavas); jų dydžius ir mokėjimo tvarką nustato transporto infrastruktūros objekto

savininkas; gautos lėšos naudojamos minėtiems objektams eksploatuoti.

10. Taip pat paminėtinos šios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (1996 m.

gegužės 16 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), kuris yra lex

specialis Transporto veiklos pagrindų įstatymo atžvilgiu, nuostatos:

– uosto rinkliava – administraciniu būdu iš laivų savininkų (valdytojų) renkamos

lėšos už naudojimąsi uostu (2 straipsnio 6 pastraipa (2000 m. rugsėjo 26 d. redakci-

ja); uosto rinkliava – laivų savininkų (valdytojų) mokamos privalomosios įmokos už

naudojimąsi uostu (2 straipsnio 6 dalis (2002 m. gruodžio 5 d. redakcija);

– Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė (3 straips-

nio 1 dalis (1996 m. gegužės 16 d., 2005 m. gruodžio 6 d. redakcijos);

– uosto steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė; steigėjo funkcijas Vyriau-

sybės pavedimu vykdo Susisiekimo ministerija (3 straipsnio 2 dalis (1996 m. gegu-

žės 16 d. redakcija);

– uostas – Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalis, skirta laivams aptar-

nauti bei kitai su laivyba susijusiai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti (4 straipsnio

1 dalis (1996 m. gegužės 16 d. redakcija);

– uoste esančius valstybės nuosavybės objektus valdo Uosto direkcija (10 straips-

nio 1 dalis (1996 m. gegužės 16 d. redakcija); uosto žemę, akvatoriją ir uosto inf-

rastruktūrą patikėjimo teise valdo, jomis disponuoja ir naudoja Uosto direkcija

savo įstatų, jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis

(10 straipsnis (2005 m. gruodžio 6 d. redakcija);

– Uosto direkcija yra valstybės įmonė (10 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio

29 d. redakcija), 10 straipsnis (2005 m. gruodžio 6 d. redakcija);

– vienos iš pagrindinių Uosto direkcijos funkcijų (11 straipsnis (2002 m. gruo-

džio 5 d., 2006 m. gruodžio 5 d. redakcijos) yra: koordinuoti uosto žemės naudo-

tojų vykdomą uosto teritorijos apsaugą, užtikrinti saugią laivybą uoste (1 punktas);

užtikrinti uosto kapitono veiklą (2 punktas); Vyriausybės nustatyta tvarka prižiūrėti

bei tvarkyti uosto rezervines teritorijas (3 punktas); efektyviai naudoti ir valdyti pa-

tikėjimo teise perduotą valstybės turtą (4 punktas); nuomoti uosto žemę (5 punktas

(2006 m. gruodžio 5 d. redakcija); rinkti uosto rinkliavas (6 punktas); įgyvendinti

uosto apsaugos nuo taršos prevencijos priemones bei organizuoti taršos padarinių lik-

vidavimą (10 punktas); statyti, naudoti ir plėtoti uosto infrastruktūrą (11 punktas);

palaikyti projektinius gylius uosto akvatorijoje ir prie krantinių, pirsų (12 punktas);

organizuoti ir vykdyti uosto aplinkos apsaugą (13 punktas);

– uosto lėšas sudaro inter alia uosto rinkliavos (32 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

– uosto rinkliavos ir uosto žemės nuomos mokestis yra nerealizacinės ir neap-

mokestinamosios pajamos (32 straipsnio 2 dalis);


– Uosto lėšos naudojamos uosto eksploatavimo, plėtros ir kitoms išlaidoms, su-

sijusioms su uosto veikla, fi nansuoti (apmokėti) (33 straipsnis (1996 m. gegužės 16 d.,

2002 m. gruodžio 5 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais);

– už naudojimąsi uostu laivų valdytojai privalo mokėti uosto rinkliavas

(34 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija);

– uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), rinkliavų taikymo prin-

cipus nustato Vyriausybė (34 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m.

gruodžio 5 d. redakcijos).

11. Taigi pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą (1996 m. gegužės 16 d.

redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) uosto paskirtis – aptarnauti

laivus bei vykdyti kitą su laivyba susijusią komercinę ir ūkinę veiklą; uosto rinkliavos

yra uosto lėšas sudarančios įmokos, kurias laivų savininkai (valdytojai) privalo mokėti

tik tuomet, kai naudojasi Lietuvos Respublikos nuosavybe – Klaipėdos valstybiniu jūrų

uostu; jų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus nustato Vyriausybė;

jas renka valstybės įmonė Uosto direkcija; tokios lėšos naudojamos uosto eksploatavi-

mo, plėtros ir kitoms išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, fi nansuoti (apmokėti).

12. Siekiant atskleisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teisinę padėtį, veiklos po-

būdį, uosto rinkliavų sampratą svarbu išsiaiškinti su valstybės turto valdymo, naudo-

jimo ir disponavimo juo tvarka bei sąlygomis susijusį teisinį reguliavimą, nustatytą

inter alia Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos valstybės

ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės įstatyme, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme. Nagrinė-

jamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad:

– pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 punktą (2000 m. spalio 10 d. redak-

cija) Vyriausybė, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdy-

mo ir naudojimo tvarką;

– pagal Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 2.36 straipsnį „Valsty-

bės ir savivaldybių dalyvavimas civiliniuose santykiuose“ valstybė ir jos institucijos

yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (1 da-

lis), valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per ati-

tinkamas valstybės valdymo institucijas (2 dalis);

– pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo

įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalį valstybės turto savinin-

ko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta

tvarka; pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo

disponuoja inter alia valstybės įmonės (2 punktas);

– pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redak-

cija) 4 straipsnio 6 punktą (1997 m. gruodžio 9 d. redakcija) ir šio įstatymo (2003 m.

gruodžio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 5 dalį valstybės įmonės galėjo ir gali nustatyti

savo teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, išskyrus atvejus, kai juos įstatymų nustatyta

tvarka nustato inter alia Vyriausybė.


13. Apibendrinant nurodytas Transporto veiklos pagrindų įstatymo ir Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto įstatymo, Civilinio kodekso, Valstybės ir savivaldybių turto

valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Vyriausybės įstatymo, Valstybės ir

savivaldybės įmonių įstatymo nuostatas, jas aiškinant kartu su nurodytomis Vyriau-

sybės 2002 m. vasario 13 d. nutarime Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegu-

žės 27 d. redakcijos) įtvirtintomis nuostatomis, nagrinėjamos konstitucinės justicijos

bylos kontekste darytinos šios išvados:

– Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra valstybės turtas, kurio savininko funkci-

jas įgyvendina Vyriausybė, o patikėjimo teise jį valdo, naudoja ir juo disponuoja vals-

tybės įmonė Uosto direkcija; Vyriausybė, įgyvendindama Uosto savininko funkcijas,

nustato Uosto teikiamų paslaugų kainas ir tarifus (inter alia uosto rinkliavų rūšis, dy-

džius (maksimalius dydžius), taikymo principus;

– Uosto direkcija yra savarankiškas ūkio subjektas, t. y. valstybės įmonė, kuri

vykdo ūkinę komercinę veiklą, inter alia teikia su uosto eksploatavimu susijusias pa-

slaugas: užtikrina saugią laivybą uoste ir uosto kapitono veiklą; organizuoja uosto

apsaugos nuo taršos prevencijos priemonių įgyvendinimą ir taršos padarinių likvi-

davimą; palaiko projektinius gylius uosto akvatorijoje ir prie krantinių, pirsų; organi-

zuoja ir vykdo uosto aplinkos apsaugą; ir kt.;

– uosto rinkliavas Uosto direkcijai moka tik tie laivų savininkai (valdytojai), ku-

rie naudojasi uostu; uosto rinkliavos yra įmokos, kurias laivų savininkai (valdytojai)

moka už Uosto suteikiamas paslaugas; šiems teisiniams santykiams būdingas atly-

gintinumas ir dvišališkumas; Uosto direkcija veikia kaip civilinių teisinių santykių

dalyvė, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai įgyja civilines teises,

prisiima civilines pareigas; uosto paskirtis – aptarnauti laivus bei vykdyti kitą su lai-

vyba susijusią komercinę ir ūkinę veiklą;

– uosto rinkliavos yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto lėšos, naudojamos uos-

to eksploatavimo, plėtros ir kitoms išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, fi nansuo-

ti (apmokėti).

14. Pažymėtina, kad mokesčio samprata ir mokesčių sąrašas įtvirtinti Mokesčių

administravimo įstatyme, kuris galiojant ginčijamam teisiniam reguliavimui buvo iš-

dėstytas 1995 m. birželio 28 d. ir 2004 m. balandžio 13 d. redakcijomis. Nagrinėja-

mos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios įstatymo nuostatos:

– mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievo-

lė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti; ši

prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka (2 straipsnio (1995 m. birželio 28 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, galiojusi iki 2004 m. gegužės

1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. balandžio 13 d. priimtas Mokesčių administravimo

įstatymas) pirmoji pastraipa); rinkliava – įstatymo nustatyta piniginė prievolė asme-

niui už jam suteikiamas tam tikras valstybės institucijų paslaugas; rinkliavos yra pa-

pildomas pajamų šaltinis valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti (2 straipsnio

(1995 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, ga-


liojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. balandžio 13 d. priimtas

Mokesčių administravimo įstatymas) antroji pastraipa);

– mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievo-

lė valstybei; mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas

(2 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 23 dalis);

– pagal šį įstatymą administruojama valstybės rinkliava (5 straipsnis (2000 m.

gruodžio 20 d. redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo

2004 m. balandžio 13 d. priimtas Mokesčių administravimo įstatymas) ir 13 straips-

nio 1 dalies 15 punktas (2004 m. balandžio 13 d. redakcija);

– valstybės rinkliava pagal šį įstatymą administruojama tik tiek, kiek tai nusta-

tyta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme (5 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio

20 d. redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. ba-

landžio 13 d. priimtas Mokesčių administravimo įstatymas) ir 14 straipsnio 3 dalis

(2004 m. balandžio 13 d. redakcija).

15. Taigi pagal Mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d.,

2004 m. balandžio 13 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais)

mokestis buvo ir yra atitinkamame mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustaty-

ta piniginė prievolė valstybei.

16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos taip pat

šios Rinkliavų įstatymo (2000 m. birželio 13 d. redakcija), kuris yra lex specialis Mo-

kesčių administravimo įstatymo atžvilgiu, nuostatos:

– valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos insti-

tucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų (toliau – institucijos), išskyrus teismus, teikia-

mas paslaugas (2 straipsnio 1 dalis); institucijų teikiamos paslaugos – juridinę galią

turinčių dokumentų bei jų dublikatų išdavimas, taip pat jų perregistravimas ir kitos

paslaugos (2 straipsnio 2 dalis);

– valstybės rinkliava įskaitoma į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma paslaugą sutei-

kianti institucija, o valstybės rinkliava už Lietuvos banko teikiamas paslaugas įskaito-

ma į valstybės biudžetą (16 straipsnio 1 dalis).

17. Taigi pagal Rinkliavų įstatymą (2000 m. birželio 13 d. redakcija) valstybės

rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tar-

nybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas; valstybės rinkliava įskai-

toma į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma paslaugą suteikianti institucija.

18. Apibendrinant nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo ir Rinkliavų

įstatymo nuostatas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėti-

na, kad nei pagal Mokesčių administravimo įstatymą, nei pagal Rinkliavų įstatymą

uosto rinkliava nebuvo ir nėra mokestis ar valstybės rinkliava.

19. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 2002 m.

vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės

27 d. redakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo inter alia Konstitucijos

67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.


20. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas nuro-

dyta apimtimi neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui „Seimas <...>

15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“, 127 straipsnio

3 daliai „mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respubli-

kos įstatymai“, būtina išsiaiškinti, ar uosto rinkliavos laikytinos valstybiniais mokes-

čiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme

bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies prasme.

21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios ofi -

cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas yra su-

formulavęs aiškindamas mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams (išskyrus

rinkliavas) būdingus požymius:

– mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neat-

lygintiniai juridinių ir fi zinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į

valstybės (savivaldybės) biudžetą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutari-

mas); mokesčiai mokami esant nuolatiniam apmokestinamam objektui (Konstituci-

nio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas);

– valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nu-

statyta piniginė prievolė valstybei; pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus

privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, tai yra svarbi asmens

teisių apsaugos garantija (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas);

– mokesčiais reguliuojami visuomenėje vykstantys socialiniai-ekonominiai pro-

cesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami tautos ūkio vystymo prio-

ritetai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai);

mokesčiams būdinga tai, kad jie reguliariai mokami nustatytais laiko tarpais ir tiesio-

giai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus valstybės įstaigai, priėmusiai šį

mokestį, neatsiranda prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią pa-

slaugą mokesčio mokėtojui (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas);

mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas; mokesčių santykiai – tai

valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės vykdomo-

sios valdžios institucijų (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas),

jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas

(Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

22. Interpretuodamas Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalies nuostatą „Valstybės

biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų

iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“, Konstitucinis Teismas 1996 m. kovo 15 d. nuta-

rime inter alia konstatavo, kad „<...> pagal Konstituciją gali būti išskiriamos penkios

valstybės biudžeto pajamų teisinės formos (reguliarūs mokesčiai, kiti privalomi mo-

kėjimai, rinkliavos, pajamos iš valstybinio turto, kitos įplaukos). Jos detalizuojamos

atskiruose įstatymuose“. Taigi rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių pras-

me yra viena iš valstybės biudžeto pajamų teisinių formų.


23. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. kovo 15 d. nutarime, priim-

tame konstitucinės justicijos byloje dėl Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimu

Nr. 1123 „Dėl žyminio mokesčio tarifų bei žyminio mokesčio mokėjimo ir grąžinimo

tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų žyminio mokesčio tarifų punktų atitikties Konstitu-

cijai ir įstatymams, inter alia pažymėjo, kad rinkliava suprantama kaip turinti dvišalį

pobūdį, t. y. teisinių santykių, atsirandančių sumokant ją, subjektai turi atitinkamas

teises ir pareigas; privalomų rinkliavų mokėjimo pagrindai yra du: apmokestinamas

objektas ir valstybės kompetentingų įstaigų juridiniams ir fi ziniams asmenims atlik-

ti veiksmai ar suteiktos paslaugos; dauguma rinkliavų paprastai yra savanoriški mo-

kėjimai, t. y. asmuo, norėdamas kokios nors valstybės įstaigos paslaugos ar veiksmo,

sutinka sumokėti rinkliavą prieš atliekant veiksmus ar išduodant juridinę galią turin-

čius dokumentus ir tuo pagrindu jis įgyja teisę reikalauti atlikti pageidaujamus veiks-

mus ar išduoti jam reikalingus dokumentus.

24. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek

mokesčiai, tiek valstybinės rinkliavos yra nustatomi įstatymu ir mokami į valstybės

(savivaldybės) biudžetą; tačiau valstybiniams mokesčiams Konstitucijos 67 straipsnio

15 punkto prasme būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas; mokes-

čių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir vals-

tybės vykdomosios valdžios institucijų. Tuo tarpu rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio

2, 3 dalių prasme – privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų

įstaigų juridiniams ir fi ziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.

25. Minėta, kad: Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra valstybės turtas, kurio sa-

vininko funkcijas įgyvendina Vyriausybė, o patikėjimo teise jį valdo, naudoja ir juo

disponuoja valstybės įmonė Uosto direkcija; Vyriausybė, įgyvendindama uosto sa-

vininko funkcijas, nustato uosto teikiamų paslaugų kainas ir tarifus (inter alia uosto

rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus; Uosto direkcija

yra savarankiškas ūkio subjektas, t. y. valstybės įmonė, kuri vykdo ūkinę komercinę

veiklą, inter alia teikia su uosto eksploatavimu susijusias paslaugas; uosto rinklia-

vas Uosto direkcijai moka tik tie laivų savininkai (valdytojai), kurie naudojasi uos-

tu; uosto rinkliavos yra įmokos, kurias laivų savininkai (valdytojai) moka už uosto

suteikiamas paslaugas; šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas ir dvi-

šališkumas; Uosto direkcija veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyvė, t. y. lygiais

pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai įgyja civilines teises, prisiima civilines

pareigas; uosto paskirtis – aptarnauti laivus bei vykdyti kitą su laivyba susijusią ko-

mercinę ir ūkinę veiklą; uosto rinkliavos yra ne valstybės biudžeto pajamos, o Klaipė-

dos valstybinio jūrų uosto lėšos, naudojamos uosto eksploatavimo, plėtros ir kitoms

išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, fi nansuoti (apmokėti).

Taip pat minėta, kad pagal Rinkliavų įstatymą (2000 m. birželio 13 d. redakci-

ja) valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos instituci-

jų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas; valstybės

rinkliava įskaitoma į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma paslaugą suteikianti institucija. Pa-


žymėtina, kad, kaip minėta, nei pagal Mokesčių administravimo įstatymą, nei pagal

Rinkliavų įstatymą uosto rinkliava nebuvo ir nėra mokestis ar valstybės rinkliava.

26. Konstatuotina, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavos yra laivų sa-

vininkų (valdytojų) mokamas atlyginimas savarankiškam ūkio subjektui – valsty-

bės įmonei Uosto direkcijai, vykdančiai ūkinę komercinę veiklą, už uosto suteiktas

paslaugas ir jos mokamos ne į valstybės (savivaldybės) biudžetą, todėl nelaikytinos

valstybiniais mokesčiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitucijos 67 straips-

nio 15 punkto prasme bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių pras-

me. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatytų

valstybės rinkliavų ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme, poįstatyminiuose

teisės aktuose, priimtuose įgyvendinant šį įstatymą, inter alia ginčijamame Vyriausy-

bės 2002 m. vasario 13 d. nutarime Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės

27 d. redakcijos), nustatytų uosto rinkliavų turinys ir paskirtis skiriasi.

27. Tai konstatavus nėra teisinio pagrindo teigti, jog Klaipėdos valstybinio jūrų

uosto rinkliavų rūšys ir jų esminiai elementai, inter alia maksimalūs dydžiai, turėjo ar

turi būti nustatomi laikantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte ir 127 straipsnio

3 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai

bei rinkliavos turi būti nustatomi tik Seimo priimtu įstatymu ir negalėjo būti patvir-

tinti Vyriausybės nutarimu. Taigi įstatymų leidėjas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto

įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m. gruodžio 5 d. re-

dakcijos) galėjo pavesti Vyriausybei nustatyti uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksi-

malius dydžius), rinkliavų taikymo principus.

28. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės

2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinklia-

vų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2002 m.

vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink liavų rūšių,

jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 27 d. re-

dakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio

15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.

29. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 2002 m.

vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegu-

žės 27 d. redakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo inter alia konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui.

30. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės pareiga pri-

imti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konsti-

tucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl

įstatymų įgyvendinimo. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Kons-

titucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją,

inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstitu-

ciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priima-

mi remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo


aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galio-

jimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m.

balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai, 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra

konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje

nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių

reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia

Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai,

kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Konstituci-

nio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

31. Šiame nutarime konstatuota, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinklia-

vos nelaikytinos valstybiniais mokesčiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitu-

cijos 67 straipsnio 15 punkto prasme bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio

2, 3 dalių prasme. Konstatuota ir tai, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų esminiai elementai, inter alia maksima-

lūs dydžiai, turėjo būti nustatomi laikantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte ir

127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad valstybiniai mokesčiai ir kiti priva-

lomi mokėjimai bei rinkliavos turi būti nustatomi tik Seimo priimtu įstatymu ir ne-

galėjo būti patvirtinti Vyriausybės nutarimu.

Pažymėtina, kad, kaip minėta, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo

34 straips nio 2 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m. gruodžio 5 d. redakci-

jos) expressis verbis nustatyta, jog uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dy-

džius), rinkliavų taikymo principus nustato Vyriausybė, taigi ginčijamas Vyriausybės

2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės

27 d. redakcijos) priimtas vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo

34 straips niu.

32. Taip pat minėta, kad ginčijamo Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo

Nr. 226 priede „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai“ (2002 m.

vasario 13 d. redakcija), „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų maksi-

malūs dydžiai“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) buvo įtvirtintos laivo, navigaci-

nė, krantinės, tonažo, sanitarinė ir keleivio uosto rinkliavos, uosto rinkliavų dydžiai

(maksimalūs dydžiai); šio nutarimo priede „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinklia-

vų taikymo principai“ inter alia buvo nustatytos laivo, navigacinės, krantinės, tonažo,

sanitarinės rinkliavų apskaičiavimo taisyklės (formulės), kurios atitinkamai taiko-

mos atsižvelgiant į laivo talpą, tūrio modulį ir kt.

Minėta ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje

nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustaty-

ti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taigi

iš konstitucinio teisinės valstybės principo nekyla imperatyvas, kad Klaipėdos vals-

tybinio jūrų uosto rinkliavų ar kitų tokio pobūdžio mokėjimų rūšys, dydžiai (maksi-

malūs dydžiai), taikymo principai turi būti nustatomi būtent įstatymu.


Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybė, ginčijamais nutarimais

patvirtindama Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksima-

lius dydžius), taikymo principus, viršijo savo įgaliojimus ir kad dėl to ginčijamas

teisinis reguliavimas pagal priėmimo tvarką prieštaravo konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.


2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink-

liavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės

2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink-

liavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegu-

žės 27 d. redakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo konstituciniam

teisinės valstybės principui.




nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutari-

mo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo

principų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 17-673) 1, 2 punktai, Lietuvos Respubli-

kos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio

jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“

(2003 m. gegužės 27 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 52-2327) 1 punktas pagal priėmimo

tvarką neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



75

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. SAUSIO

9 D. NUTARIMO NR. 22 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS

„LIETUVOS DUJOS“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ

34 PROCENTŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES, ŠIOS

SUTARTIES PRIEDŲ, TAIP PAT AKCININKŲ SUTARTIES PROJEKTAMS“

1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO

18 D. NUTARIMO NR. 292 „DĖL ILGALAIKĖS GAMTINIŲ DUJŲ

TIEKIMO SUTARTIES TARP AKCINĖS BENDROVĖS „LIETUVOS DUJOS“

IR ATVIROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „GAZPROM“ PAPILDYMO

PROJEKTO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius






dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Sei-

mo nariui Jurgiui Razmai,


vams Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojui Rimvydui

Pilibaičiui ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Energetikos išteklių, elekt-

ros ir šilumos skyriaus vyriausiajam specialistui Nemunui Bikniui,



2010 m. vasario 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/2008-25/2009 pagal:

1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lie-

tuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo

akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-

centų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų

sutarties projektams“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo

18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės

bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo

projekto“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straips-

nio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-19/2008);

2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gegužės 5 d. nutarimo

Nr. XI-246 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu


ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl

pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausan-

čių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat

akcininkų sutarties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292

„Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos du-

jos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ pagal normų

turinį, reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio

pirmajai daliai ir teisinės valstybės principui“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti,

ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pri-

tarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių

34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akci-

ninkų sutarties projektams“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.

kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp ak-

cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildy-

mo projekto“ ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė valstybės įmonės Valstybės turto

fondo ir Rusijos Federacijos atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ 2004 m. sausio

23 d. sudarytos sutarties Nr. 2/108 dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo H priedo ir

9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuo-

ti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-28/2009).

Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu „Dėl prašymų sujun-

gimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-19/2008 (byla

Nr. 19/2008) ir pareiškėjo – Seimo prašymas Nr. 1B-28/2009 (byla Nr. 25/2009) buvo

sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 19/2008-25/2009.


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-

tirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bend-

rovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų

pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties pro-

jektams“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22) 1, 2 punk-

tai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų

tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bend-

rovės „Gazprom“ papildymo projekto“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nu-

tarimas Nr. 292) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims,

128 straipsnio 1 daliai.

◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 77

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Konstituciniame Teisme gautas

2008 m. liepos 8 d.

2. Pareiškėjas – Seimas 2009 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą Nr. XI-246 „Dėl

kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akci-

nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų

akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutar-

ties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės

gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atviro-

sios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ pagal normų turinį, regulia-

vimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio pirmajai daliai

ir teisinės valstybės principui“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą Konstituciniam

Teismui ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vy-

riausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 ta apimtimi, kuria Vyriausybė prita-

rė valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“

2004 m. sausio 23 d. sudarytos sutarties Nr. 2/108 dėl akcinės bendrovės „Lietuvos

dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–parda-

vimo (toliau – ir Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis) H priedo ir 9.1 punkto nuo-

statoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų

kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio

3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2009 m. gegužės

13 d.

3. Konstitucinis Teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo –

Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gegužės 5 d. nutarime Nr. XI-246 „Dėl krei-

pimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akci-


akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutar-

ties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės

gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atviro-

sios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ pagal normų turinį, regulia-

vimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio pirmajai da-

liai ir teisinės valstybės principui“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nutarė priimti Sei-

mo 2009 m. gegužės 5 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2004 m.

sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas

Nr. 292 ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė valstybės įmonės Valstybės turto fondo

ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ 2004 m. sausio 23 d. sudarytos sutarties

Nr. 2/108 dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklau-


sančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir

pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir at-

lyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 da-

lims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto Seimo prašymo pri-

ėmimo 2009 m. gegužės 19 d. buvo ofi cialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin.,

2009, Nr. 58-2252). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutari-

mas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Vyriausybės 2004 m. sausio

9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292

galiojimas.

II

Pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Seimo prašymai grindžiami šiais argumen-

tais.

1. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktais ir 2004 m. kovo

18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatomis tiek, kiek jomis pritarta Akcijų pirkimo–parda-

vimo sutarties H priedo įsipareigojimams nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir su-

teikti įgaliojimai tokius įsipareigojimus prisiimti, ūkinę veiklą reguliuoja taip, kad ši

tarnauja ne bendrai tautos gerovei ir vartotojų teisės neginamos, o saugomi tik atvi-

rosios akcinės bendrovės „Gazprom“ interesai. Vadinasi, ginčijamais nutarimais Vy-

riausybė įsipareigojo įgyvendinti savo kompetenciją teisėkūros procese atsižvelgdama

tik į atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ interesus, net jei dėl to būtų pažeidžia-

mi Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai.

Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarime konstatuota, kad Konsti-

tucijos įgyvendinimo negali varžyti jokios sąlygos. Už Vyriausybės prisiimto įsipa-

reigojimo nereguliuoti gamtinių dujų kainų nevykdymą numatyta prievolė atlyginti

nuostolius atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ apriboja Konstitucijos 46 straips-

nio 3, 5 dalių įgyvendinimą, nes teisinis reguliavimas, skirtas bendrai tautos gerovei

ir vartotojų teisėms apsaugoti (dujų kainų reguliavimas), tampa nepalankus eko-

nominiu aspektu kaip galintis sudaryti sąlygas Lietuvos valstybei taikyti fi nansines

sankcijas. Kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas princi-

pas, kad valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms.

2. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 9.1 punkto įsipareigojimą atlyginti atvi-

rajai akcinei bendrovei „Gazprom“ iki 100 mln. litų dydžio nuostolius, jeigu dujų

kainos būtų pradėtos reguliuoti nesilaikant Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties

H priede numatyto įsipareigojimo, galima laikyti valstybės esminiu turtiniu įsiparei-

gojimu. Tokia nuomonė grindžiama tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės

skolos įstatymo 5, 6 straipsnius valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu laikyti-

nas įsipareigojimas, viršijantis 40 mln. litų, taip pat tuo, kad Konstitucinis Teismas

1997 m. birželio 17 d. nutarime konstatavo, jog 50 mln. litų vertės Vyriausybės pa-

skolos obligacijų emisija – tai valstybės esminis turtinis įsipareigojimas išpirkti obli-


gacijas sumokant palūkanas. Be to, pagal Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d.

nutarimą esminiu turtiniu įsipareigojimu laikomas įsipareigojimas atlyginti nuosto-

lius strateginiam investuotojui ir akcinei bendrovei „Mažeikių naft a“.

Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl valstybės es-

minių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu. Konstitucinio Teis-

mo 2000 m. spalio 18 d. nutarime konstatuota, kad sprendimus dėl valstybės esminių

turtinių įsipareigojimų pagal Konstituciją gali priimti tik Seimas ir tik tuo atveju, kai

yra Vyriausybės siūlymas. Vadinasi, Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22

1, 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos tiek, kiek jomis pritarta

Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 9.1 punkto įsipareigojimams ir suteikti įgalioji-

mai prisiimti šiuos įsipareigojimus, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje

numatytai tokių sprendimų priėmimo tvarkai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu Vy-

riausybė prisiėmė išskirtinius konstitucinius Seimo įgaliojimus priimti sprendimus

dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų, todėl toks reguliavimas prieštarauja

Konstitucijos 128 straipsnio 1 daliai ir pagal turinį.

Pareiškėjai, remdamiesi Konstitucinio Teismo suformuluota ofi cialiąja konsti-

tucine doktrina, jog valdžių padalijimo principas reiškia ir tai, kad jei Konstitucijoje

yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena

kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, teigia, kad ginčijamas Vyriausybės

nustatytas teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio

1 dalyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui.

3. Pasak pareiškėjų, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad

valdžios galias riboja Konstitucija, glaudžiai susietas su to paties straipsnio 1 dalyje

įtvirtintu valdžių padalijimo principu ir „tarnystės žmonėms principu“. Taigi nusta-

čius, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ir 2004 m. kovo

18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos tiek, kiek jomis pritarta Akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties H priedo ir 9.1 punkto įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti

nuostolius dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo ir suteikti įgaliojimai tokius įsiparei-

gojimus prisiimti, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 3 dalims, reikėtų taip pat

konstatuoti, kad šios nuostatos prieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ir 2004 m. kovo

18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir tuo

aspektu, kad buvo pažeistas viešumo principas. Ši nuomonė grindžiama Konstituci-

nio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime suformuluota konstitucinio teisinės valsty-

bės principo doktrina ir 1997 m. birželio 17 d. nutarime suformuluota Konstitucijos

128 straipsnio 1 dalies doktrina, kad valstybinės paskolos ir kitų valstybės esminių

turtinių įsipareigojimų svarstymas Seime suponuoja viešą diskusiją. Pareiškėjai teigia,

kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimui Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimui

Nr. 292 trūksta konstitucinio ir įstatymų nustatyto pagrindo, jų nuostatos ne konkre-

čios, o visiškai formalios; jais buvo pritarta visuomenei nežinomo turinio sutartims,

kuriomis prisiimti valstybės esminiai turtiniai įsipareigojimai ir nustatyti konstituci-


nių nuostatų įgyvendinimo suvaržymai, todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja


III

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Vyriausybės atstovų pagal Seimo narių grupės prašymą Ūkio ministerijos

Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorės Neringos Pažūsienės ir Energe-

tikos išteklių departamento direktoriaus Vlado Gagilo, taip pat Vyriausybės atstovų

pagal Seimo prašymą Ūkio ministerijos Teisės ir viešųjų pirkimų departamento di-

rektorės N. Pažūsienės, Energetikos ministerijos Energetikos išteklių, elektros ir ši-

lumos skyriaus vyriausiojo specialisto Nemuno Bikniaus ir valstybės įmonės Turto

fondo Teisės departamento Teisės skyriaus teisininkės Rasos Stankauskienės rašyti-

niai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo

Nr. 22 1, 2 punktai ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 neprieštarauja Konstitu-

cijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui. Vyriausybės atstovų pozicija dėl ginčijamų Vyriausybės

nutarimų nuostatų atitikties Konstitucijai pateikiama atsižvelgiant į tai, kad pagal

Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2007 m. gegužės 23 d. nutarimus Konsti-

tucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti Vyriausybės sutarčių ar kitokių susitarimų su

strateginiu investuotoju, pateikti dėl jų savo nutarimo rezoliucinėje dalyje kokią nors

išvadą, nenagrinėja jų rengimo ir pasirašymo, taip pat jų įgyvendinimo.

2. Suinteresuoto asmens atstovų pagal Seimo narių grupės prašymą N. Pažūsie-

nės ir V. Gagilo pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Vyriausybė, 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktais pritardama

Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektams bei įgaliodama vals-

tybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių pasirašyti šią sutartį ir jos

priedus, taip pat 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 292 pritardama ilgalaikės gamti-

nių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios ak-

cinės bendrovės „Gazprom“ (toliau – ir Dujų tiekimo sutartis) papildymo projektui,

nesukūrė naujų ar kitokių nei numatyta įstatymuose teisės normų, todėl Vyriausybė,

priimdama tokius sprendimus, nepažeidė pagal Konstituciją ir įstatymus jai suteik-

tų įgaliojimų.

2.2. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje (galiojusiame

ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimo metu) buvo nustatyta, kad dujų sektoriu-

je reguliuojamos perdavimo, paskirstymo, laikymo kainos ir dujų kainos reguliuo-

jamiesiems vartotojams; viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų

ribas ir viršutines kainų ribas reguliuojamiesiems vartotojams nustato Valstybinė

kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija). Taigi įstatymų leidėjas

nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo pavedė ne Vyriausybei, o Komisijai reguliuoti

viršutines dujų kainų ribas. Todėl Vyriausybės sprendimas, kuriuo būtų nustatomas

gamtinių dujų kainų reguliavimas, galėtų būti traktuojamas kaip teisės aktas, keičian-


tis įstatymą ir sukuriantis naujas bendro pobūdžio teisės normas. Taip būtų pažeista

Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija.

2.3. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kuriai buvo pritarta ginčijamo Vyriau-

sybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu, H priede nustatytas Vyriausy-

bės įsipareigojimas Dujų tiekimo sutarties galiojimo metu išimtinai savo iniciatyva,

įskaitant įstatymų leidybos iniciatyvą, nepriimti sprendimų, inicijuojančių Komisiją

ar kitas institucijas nustatyti gamtinių dujų kainas (neįskaitant transportavimo, per-

davimo ir paskirstymo kainų) laisviesiems vartotojams, aiškintinas kaip Vyriausybės

susilaikymas inicijuojant Gamtinių dujų įstatymo pakeitimus tiek, kiek jie susiję su

gamtinių dujų kainų laisviesiems vartotojams reguliavimu. Tokiu įsipareigojimu ne-

ribojama įstatymų leidėjo teisė ir pareiga inicijuoti įstatymų projektus, leisti įstaty-

mus, taip pat neribojama Komisijos kompetencija gamtinių dujų kainų reguliavimo

srityje.

2.4. Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis suponuoja tai, kad valstybinės pasko-

los ar valstybės kito esminio turtinio įsipareigojimo klausimas visuomet turi būti

svarstomas ir sprendimas dėl jo turi būti priimamas Seime. Pareiškėjo – Seimo narių

grupės prašyme minimas Valstybės skolos įstatymas netaikytinas Akcijų pirkimo–

pardavimo sutarties 9.1 punkte nurodytam įsipareigojimui dėl nuostolių atlyginimo,

jam taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245, 6.251 nuostatos, regu-

liuojančios civilinę atsakomybę ir nuostolių atlyginimą.

3. Suinteresuoto asmens atstovų pagal Seimo prašymą N. Pažūsienės, N. Bik-

niaus, R. Stankauskienės pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto val-

dymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos

valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo

7 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriau-

sybės įstatymo 22 straipsnio 5 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldy-

bių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies nuostatos

leidžia daryti išvadą, kad Vyriausybė turėjo įstatymais suteiktą teisę ginčijamais savo

nutarimais pritarti Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei Dujų tiekimo sutarties

papildymo projektams ir suteikti įgaliojimus valstybės įmonės Valstybės turto fondo

vadovui pasirašyti Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Vyriausybės teisę pritarti ar

nepritarti privatizavimo sandorių projektams yra konstatavęs ir Konstitucinis Teis-

mas 2007 m. gegužės 23 d. nutarime. Taigi ginčijami Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d.

nutarimas Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 pagal priėmimo tvarką ne-

prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 1 daliai.

3.2. Vienas pagrindinių strateginių valstybės uždavinių privatizuojant akcinės

bend rovės „Lietuvos dujos“ akcijas buvo ilgalaikio dujų tiekimo užsitikrinimas palan-

kiomis šalies vartotojams kainomis atsižvelgiant į Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą.

3.3. Pagal 2003 m. galiojusį teisinį reguliavimą dujų tiekimo laisviesiems varto-

tojams kainos buvo sutartinės, jos negalėjo būti reguliuojamos. Tik Seimo 2007 m.


kovo 20 d. priimto Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo

23 straipsnyje buvo įtvirtintas kainų reguliavimo mechanizmas – nustatyta, kad regu-

liuojamos ir tiekimo kainos laisviesiems vartotojams, o kainų viršutinės ribos regu-

liuojamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimu.

Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegu-

žės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose suformuluotoje konstitucinėje dokt-

rinoje inter alia įtvirtinta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus,

turi laikytis galiojančių įstatymų, kad Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuo-

se teisės aktuose – negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų

su nustatytuoju įstatymuose, jog svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė

priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai nepriešta-

rautų Konstitucijai ir įstatymams.

3.4. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties H priede įtvirtintas Vyriausybės pati-

kinimas jokiais būdais neriboja įstatymų leidėjo – Seimo, taip pat ir Komisijos teisių

ir pareigų gamtinių dujų kainų laisviesiems vartotojams reguliavimo, jo inicijavimo

požiūriu. Be to, šis Vyriausybės patikinimas nėra besąlyginis, nes ji, vadovaudama-

si įstatymais, gali imtis teisinio reguliavimo priemonių, susijusių su gamtinių dujų

kainų ribojimu, jeigu skirtumas (marža) tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“

mokamos gamtinių dujų įsigijimo (pirkimo) kainos ir jų pardavimo laisviesiems var-

totojams kainos viršys 15 procentų. Šia 15 procentų dydžio marža yra saugoma vie-

šasis interesas bei tautos gerovė, laisvųjų vartotojų interesai ginami nuo nepagrįstai

didelių gamtinių dujų kainų ir dujas tiekiančios bendrovės nepagrįsto pelno.

3.5. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintas įsipareigojimas atlyginti pir-

kėjui nuostolius, patirtus dėl šios sutarties H priede pateikto Vyriausybės patikinimo

esminio pažeidimo, nėra išreikštas konkrečiu dydžiu. 100 mln. litų dydžio suma yra

apribota bendra atsakomybė, tačiau tai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad dėl mi-

nėto esminio pažeidimo iš viso būtų patirta nuostolių arba kad būtų patirta nuosto-

lių, viršijančių 40 mln. litų, t. y. tokią sumą, kuri, pasak pareiškėjo, pagal Valstybės

skolos įstatymą yra laikoma esminiu valstybės turtiniu įsipareigojimu.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Konstitucinis Teismas 2000 m. spalio 18 d.

nutarime įsipareigojimo atlyginti nuostolius strateginiam investuotojui ir akcinei

bendrovei „Mažeikių naft a“ nepripažino valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu.

Taigi Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos, nustatančios įsipareigojimus

atlyginti nuostolius dėl įsipareigojimo nereguliuoti gamtinių dujų kainų nevykdymo,

nėra valstybės esminiai turtiniai įsipareigojimai.

3.6. Ginčijamais Vyriausybės nutarimais nebuvo pažeistas viešumo principas,

nes civilinių santykių šalių, inter alia valstybės, konfi dencialumo įsipareigojimai su-

tartyse yra įprasta komercinė praktika.

3.7. Kadangi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, Vyriausybės 2004 m. sausio

9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos

tiek, kiek jomis pritarta Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties H priedo ir 9.1 punkto


įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti nuostolius dėl tokio įsipareigo-

jimo nevykdymo ir suteikti įgaliojimai prisiimti tokius įsipareigojimus, nepriešta-

rauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 3 dalims, todėl jos neprieštarauja ir Konstitucijos

5 straipsnio 2 daliai. Taip pat, kadangi ginčijamos Vyriausybės nutarimų nuostatos

neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio

1 daliai, jos neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės var-

totojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus Felikso Petrausko, Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojo Dano Janulionio, akcinės

bendrovės „Lietuvos dujos“ generalinio direktoriaus Viktoro Valentukevičiaus paaiš-

kinimai.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui kartu su Vyriausybės kanclerio

pavaduotojo Olego Romančiko raštu buvo gauti Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nu-

tarimo Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 projektų rengimo dokumen-

tai. Šiame rašte, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių

įstatymo 16 straipsnio 8 dalimi, prašoma užtikrinti pateiktos įslaptintos informaci-

jos apsaugą.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas J. Raz-

ma iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus. Suinteresuoto as-

mens – Vyriausybės atstovai R. Pilibaitis ir N. Biknius iš esmės pakartojo savo ir

buvusių suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų N. Pažūsienės, V. Gagilo ir

R. Stankauskienės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsa-

kė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.


konstatuoja:

I

1. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės

bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų ak-

cijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties

projektams“, kuris įsigaliojo 2004 m. sausio 16 d. Šiame nutarime nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatiza-

vimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 107-2688) 10 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respubli-

kos Vyriausybė n u t a r i a:

1. Pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklau-

sančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Vals-

tybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvirosios

akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat akcininkų


sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės

„Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui.

2. Įgalioti valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Povilą

Milašauską Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pir-

kimo–pardavimo sutartį tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios

akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus, taip pat akcininkų sutartį tarp

valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir

„Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“.

3. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas per-

davimo turi pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarti ilgalaikės gamtinių

dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės

bend rovės „Gazprom“ (t. y. galiojančios dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-

vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ pakeitimo ir galioji-

mo pratęsimo ne mažiau kaip iki 2014 metų įskaitytinai) projektą.

4. Šio nutarimo 3 punkte nurodytoje ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje turi būti

nustatytos šios svarbiausios sąlygos:

4.1. Atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ įsipareigoja tiesiogiai tiekti akcinei

bend rovei „Lietuvos dujos“ gamtines dujas tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne ma-

žiau kaip 70 procentų bendro Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio, pareikšto ak-

cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (išskyrus tiekimą akcinei bendrovei „Achema“ ir

uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofi kacinė elektrinė“).

4.2. Gamtinių dujų kaina turi būti nustatoma pagal formulę, nurodytą galiojan-

čioje dujų tiekimo sutartyje, sudarytoje tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir

atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“; ši formulė gali būti keičiama sutarties šalių

susitarimu atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainų dinamiką Lietuvos Respublikoje.

4.3. Ilgalaikėje gamtinių dujų tiekimo sutartyje numatytais kiekiais gamtinės dujos

turi būti tiekiamos nuo artimiausio po šios sutarties sudarymo pusmečio pradžios.“

2. Vyriausybė 2004 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gam-

tinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios ak-

cinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 20 d.

Šiame nutarime nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-

mo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės

teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties

priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 3 ir 4 punk-

tais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

Pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lie-

tuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuosta-

toms, atitinkančioms sąlygas, nustatytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos


privatizavimo sąlygų 1 punkte ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuo-

savybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, suda-

rytos tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės

„Gazprom“, 7.4 straipsnyje.“

3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio

9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292

neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio

1 daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-

mo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 ta apimti-

mi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjo, pritarė Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties

H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus

nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos

5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui.

5. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo matyti, kad jis ginčija Vyriausy-

bės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d.

nutarimo Nr. 292 atitiktį Konstitucijai ta pačia apimtimi, kaip ir pareiškėjas – Seimas,

t. y. ta apimtimi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjo, pritarė Akcijų pirkimo–pardavi-

mo sutarties H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsi-

pareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius.

6. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu

Vyriausybė pritarė ne pačiai Akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai, o šios sutarties ir

jos priedų projektams. Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 292 pritarta ne

Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektams, o Ilgalaikės gamtinių


bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuostatoms, atitinkančioms sąlygas, nu-

statytas AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų

akcijų paketo privatizavimo programos privatizavimo sąlygų 1 punkte ir Akcijų pir-

kimo–pardavimo sutarties 7.4 straipsnyje. Pareiškėjai neginčija Vyriausybės 2004 m.

kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 ta apimtimi, kuria buvo pritarta Dujų tiekimo sutarties

papildymo projekto nuostatoms.

7. Taigi pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas prašo ištirti, ar Vyriausybės

2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d.

nutarimas Nr. 292 ta apimtimi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjų, pritarė Akcijų

pirkimo–par davimo sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo projek-

to nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių

dujų kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straips-

nio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Pažymėtina, kad pareiškėjų prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio

9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292


ta apimtimi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjų, pritarė Akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo projekto nuostatoms ir pagal

šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlygin-

ti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijai, grindžiamas Akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo projekto nuostatomis. Taigi

pareiškėjų prašymas ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims,

128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vy-

riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo

18 d. nutarimas Nr. 292, reiškia ir prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Ak-

cijų pirkimo–pardavimo sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo pro-

jekto nuostatos.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas spren-

džia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezi-

dento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas Vyriausybės

2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“

valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pro-

jektui“ atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių

turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija),

16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. re-

dakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkė-

ju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip

15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, yra

konstatavęs, kad „Vyriausybės pritarimas atitinkamam sutarties projektui vertintinas

tik kaip leidimas sudaryti sandorį (kurio sąlygos, kaip komercinėje praktikoje savai-

me suprantama, tokiais atvejais nėra viešinamos), o ne jo sudarymas, toks sutarties

projektas netraktuotinas kaip kokį nors teisinį reguliavimą įtvirtinanti šio teisės akto

dalis, kuri galėtų turėti tokią pat teisinę galią, kaip ir kitos šio Vyriausybės nutarimo

dalys. Todėl minėtas sutarties projektas nėra šioje konstitucinės justicijos byloje tiria-

mo Vyriausybės nutarimo sudedamoji dalis, jis apskritai nėra teisės aktas, juo labiau

toks teisės aktas, dėl kurio Konstitucinis Teismas turėtų įgaliojimus savo nutarimo

rezoliucinėje dalyje pateikti kokią nors išvadą (sprendimą)“ (Konstitucinio Teismo

2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašomi tirti Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties

ir jos priedų projektai nėra šioje byloje ginčijamų Vyriausybės nutarimų sudedamo-

sios dalys, nėra teisės aktai, todėl pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą

nėra ir Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas. Taigi šioje konstitucinės justicijos bylo-

je Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektai nebus tiriami.

Kartu pažymėtina, kad tuo atveju, kai iš Vyriausybės nutarimo, kuriuo pritarta

tam tikros sutarties projektui, turinio (inter alia sutarties tikslo, objekto, sąlygų), taip

pat kitų Vyriausybės nutarimo priėmimo aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad toks


Vyriausybės nutarimas prieštarauja bendrai tautos gerovei, kelia grėsmę Lietuvos

valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, valsty-

bės saugumui ar kitiems gyvybiškai svarbiems valstybės interesams, Konstitucinis

Teismas privalo tai konstatuoti ir pripažinti, kad Vyriausybė, pritardama sutarties

projektui, veikė ultra vires.

9. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pagal pareiškėjų – Seimo narių gru-

pės ir Seimo prašymus Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijos 5 straipsniui,

46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui neprieštarauja:

– Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bend-

rovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų

pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties pro-

jektams“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lie-

tuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui

atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto

fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo

sutartį bei jos priedus;

– Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių


bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“.

II

Dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės



projektams“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl il-

galaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir

atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ atitikties Konstitucijos

5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui.

1. Minėta, kad Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu inter alia

pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių

34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės tur-

to fondo, veikiančio Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“,

šios sutarties priedų projektams, o šio nutarimo 2 punktu inter alia įgaliojo valsty-

bės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti


centų akcijų pirkimo–pardavimo sutartį tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo

ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus.

2. Pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Seimo prašymus sprendžiant, ar

Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai atitinkama apimti-


mi neprieštarauja Konstitucijai, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar Vyriausybė turė-

jo įgaliojimus priimti sprendimus dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų privatizavimo ir pritarti Akcijų

pirkimo–pardavimo sutarties bei jos priedų projektams; priešingu atveju būtų ne-

įmanoma atsakyti, ar Vyriausybė, savo 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 22 pritarda-

ma minėtiems projektams, neveikė ultra vires.

2.1. Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22 yra priimtas dėl akcinės


cijų pardavimo, t. y. dėl valstybės turto privatizavimo. Šio nutarimo priėmimo metu

valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reguliavo Valstybės ir savivaldybių tur-

to privatizavimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais

ir papildymais).

2.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Vals-

tybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su

vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– privatizavimas – valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkė-

jų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sando-

rius (1 straipsnio 1 dalis);

– privatizavimo objektas – akcijos ar kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės

teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Vyriausybė įtraukia į privatizavimo

objektų sąrašą (1 straipsnio 2 dalis);

– privatizavimo sandoris – remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal ku-

rią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti

privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsi-

pareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nu-

statytus įsipareigojimus (1 straipsnio 4 dalis);

– Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir

kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo ins-

titucijoms (3 straipsnio 2 dalis);

– Valstybės turto fondas (toliau – Turto fondas) yra privatizavimo institucija

(3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuris, vykdydamas šio bei Valstybės turto fondo

įstatymų jam pavestas funkcijas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje,

veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės

teise priklausantį turtą (4 straipsnio 1 dalis), parengia privatizavimo objektų sąra-

šo projektą ir teikia jį Vyriausybei tvirtinti (4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nusta-

to objekto privatizavimo būdą ir atskiro objekto privatizavimo sąlygas (4 straipsnio

2 dalies 2 punktas), Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius (4 straips-

nio 2 dalies 8 punktas);

– Privatizavimo komisija yra privatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institu-

cija, veikianti pagal šį įstatymą bei Vyriausybės patvirtintus nuostatus (5 straipsnio

1 dalis); Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui (5 straipsnio 2 dalis); Priva-


tizavimo komisija yra sudaroma iš 13 narių; Privatizavimo komisijos pirmininką

ir 6 jos narius skiria ir atleidžia Seimas Vyriausybės teikimu; kitus 6 Privatizavimo

komisijos narius skiria ir atleidžia Seimas Seimo narių frakcijų teikimu (5 straips-

nio 3 dalis (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija). Privatizavimo komisija turi teisę pri-

tarti ar nepritarti objektų privatizavimo programų projektams (5 straipsnio 4 dalies

1 punktas);

– objekto privatizavimo programa – dokumentas, kuriame nurodyta (10 straips-

nio 4 dalis): objekto pavadinimas ir privatizavimo būdas (1 punktas); privatizavimo

terminai (2 punktas); privatizavimo objekto trumpa charakteristika (įstatinis kapi-

talas arba vertė, valstybei ar savivaldybei tenkančių akcijų nominali vertė, įstatinio

kapitalo rentabilumas, gamybos apimtis ar metinė apyvarta, darbuotojų skaičius, pa-

grindinės veiklos pobūdis, geografi nė padėtis, informacija apie valstybės ar savivaldy-

bės kontroliuojamos įmonės produkcijos ar paslaugų dalį rinkoje ir trečiųjų asmenų

teises į tokią įmonę) (3 punktas); privatizavimo sąlygos (4 punktas); Vyriausybė turi

teisę nustatyti ir kitus, nei nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo

įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, objekto privatizavimo programų sudarymo reikala-

vimus (įskaitant teisę nustatyti privalomas objektų privatizavimo programų sąlygas

ir privatizavimo būdus), taip pat teisę pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio

objektų privatizavimo programų ir privatizavimo sandorių projektams (10 straipsnio

5 dalis); objekto privatizavimo programa turi būti viešai paskelbta Informaciniame

privatizavimo biuletenyje (11 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

– privatizavimo objektų sąrašą Turto fondo teikimu tvirtina Vyriausybė; į šį są-

rašą gali būti įtrauktos visų valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausan-

čių įmonių akcijos, išskyrus tas akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurių

privatizavimą riboja įstatymai; į privatizavimo objektų sąrašą pagal Valstybės ir sa-

vivaldybių turto privatizavimo įstatymą negali būti įtrauktas inter alia Lietuvos Res-

publikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas (10 straipsnio 2 dalis (2002 m.

kovo 5 d. redakcija).

Apibendrinant išvardytas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo

(1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas

pažymėtina, kad jose nustatyti Vyriausybės, Turto fondo, Privatizavimo komisijos

įgaliojimai privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, inter alia

Vyriausybės įgaliojimai tvirtinti privatizavimo objektų sąrašą, į kurį negalėjo būti

įtrauktos akcinių ar uždarųjų akcinių bendrovių, kurių privatizavimą riboja įstaty-

mai, akcijos, pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo

programų ir privatizavimo sandorių projektams.

2.3. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl specialiosios paskirties bendrovių ir

jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija, įsigaliojusi 1995 m. kovo 10 d.)

2 straipsnyje (1996 m. birželio 27 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Įmonės, įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį, turi reorganizuotis į specialios paskir-

ties akcines ir uždarąsias akcines bendroves. <...>


Įmonės įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį ir reorganizuotos į specialios paskirties

bendroves, Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka gali didinti įstatinį kapitalą

tik iš bendrovės lėšų. <...>

Uždrausti įmonėms, įrašytoms į šio įstatymo 2 priedėlį ir reorganizuotoms į spe-

cialios paskirties bendroves, keisti specialios bendrovės statusą, reorganizuotis kitaip,

kaip į specialios paskirties bendroves.“

Šio įstatymo 2 priedėlyje „Valstybinių įmonių, kurios iki 2000 metų turi būti spe-

cialios paskirties bedrovės, sąrašas“ inter alia buvo nustatyta: „2005952 Valstybinė

įmonė „Lietuvos dujos“.

Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo

5 straipsnio 2 dalį (1998 m. kovo 19 d. redakcija) valstybės ar savivaldybės instituci-

jai specialios paskirties bendrovėje turėjo priklausyti akcijų, suteikiančių ne mažiau

kaip 2/3 balsų.

Taigi pagal teisinį reguliavimą, nustatytą įstatyme „Dėl specialiosios paskirties

bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija su vėlesniais pakei-

timais) ir Akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (1998 m. kovo 19 d. re-

dakcija), valstybės ar savivaldybės institucijai specialios paskirties bendrovėje turėjo

priklausyti akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 2/3 balsų, ir buvo draudžiama keisti

specialios paskirties bendrovės statusą. Vadinasi, pagal šį teisinį reguliavimą ne vals-

tybės ar savivaldybės institucijoms specialios paskirties bendrovėje galėjo priklausyti

akcijų, suteikiančių ne daugiau kaip 1/3 balsų.

2.4. Seimas 2000 m. spalio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinės bendro-

vės „Lietuvos dujos“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d.

Šiame įstatyme buvo nustatyti minėtos akcinės bendrovės reorganizavimo būdas ir

tvarka (1 straipsnio 1 dalis), inter alia numatyta, kad reorganizavimo metu panaiki-

namas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ specialios paskirties statusas ir pakeičia-

mi jos įsta tai (2 straipsnis).

Pakeisti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ įstatai valstybės įmonėje Registrų

centre įregistruoti 2000 m. gruodžio 31 d.

2.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos, kuriai Sei-

mas pritarė 2001 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. IX-455 „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos“ (įsigaliojo 2001 m. liepos 12 d.) 1 straipsniu, 7.5 skyriuje

„Energetika“ inter alia buvo numatyta: restruktūrizuoti ir reorganizuoti energetikos

sistemą, jos tam tikrus objektus privatizuoti; parengti ir priimti pagrindinius energe-

tikos, elektros, dujų ir kitų resursų įstatymus, reikalingus privatizacijai vykdyti; dujų

ūkio privatizavimą ir plėtojimą vykdyti atsižvelgiant į būtinumą didinti konkuren-

cingumą ir rinkos skaidrumą, palaipsniui didinti rinkų atvėrimą nereguliuojamiems

vartotojams, sudarant galimybes pirkti gamtines dujas tiesiogiai iš dujų įmonių be

tarpininkų.

2.6. Minėta, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo

10 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 5 d. redakcija) į privatizavimo objektų sąrašą ne-


galėjo būti įtrauktos, kartu ir privatizuojamos, valstybei ir savivaldybei nuosavybės

teise priklausančių įmonių, kurių privatizavimą riboja įstatymai, akcijos.

Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 priėmimo metu įmonių priva-

tizavimo ribojimai buvo nustatyti inter alia Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę

nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugu-

mui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme (2002 m. spalio 10 d. redakcija), kurio pa-

skirtis – nustatyti, kurios įmonės ir įrenginiai turi strateginę reikšmę nacionaliniam

saugumui, kurie iš jų nuosavybės teise privalo priklausyti valstybei, o kuriuose iš jų

(ir kokiomis sąlygomis) kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europi-

nės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas, paliekant

sprendžiamąją galią valstybei, taip pat nustatyti kitas nacionaliniam saugumui užtik-

rinti svarbias įmones (1 straipsnis).

Šio įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti valstybės įmonės ir valstybei nuosavybės

teise priklausantys įrenginiai, 3 straipsnyje – įmonės, kurių kapitalo dalį gali suda-

ryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ati-

tinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, ir įrenginiai,

4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nacionaliniam saugumui užtikrinti, be šio Įstatymo

2 ir 3 straipsniuose nurodytų įmonių ir įrenginių, svarbios yra ir šios įmonės: <...>

2) akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ <...>“, o 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Sie-

kiant užtikrinti nacionalinį saugumą, įstatymai gali nustatyti papildomus šio straips-

nio 1 dalyje nurodytų įmonių veiklos reikalavimus.“

Taigi pagal šį įstatymą akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ nebuvo priskirta prie

valstybės įmonių (šio įstatymo 2 straipsnis) ar įmonių, kurių kapitalo dalį gali suda-

ryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ati-

tinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei (šio įstatymo

3 straipsnis).

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 priėmimo

metu nei Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakci-

ja su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuris skirtas bendrai energetikos veiklai,

energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindams, efektyviam energijos ir energijos ište-

klių vartojimui reglamentuoti, nei Gamtinių dujų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuris skirtas bendriesiems gamtinių

dujų sektoriaus organizavimo principams ir gamtinių dujų įmonių veiklai bei santy-

kiams su vartotojais nustatyti (tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines

dujas), nei kituose įstatymuose nebuvo nuostatų, kurios nustatytų akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ akcijų privatizavimo ribojimus.

2.7. Paminėtina ir tai, kad Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė nutarimą

Nr. IX-1130 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ (įsigaliojo

2002 m. spalio 17 d.), kuriuo patvirtino Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinę

energetikos strategiją (1 straipsnis), pripažino netekusiu galios Seimo 1999 m. spalio

5 d. nutarimą Nr. VIII-1348 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“


(2 straips nis). Atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos II skyriuje „Energeti-

kos strategijos tikslai“, atsižvelgiant į pagrindinius energetikos politiką formuojančius

veiksnius, buvo nustatytas inter alia šis Lietuvos energetikos strateginis tikslas: „<...>

3) privatizuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo bei elektros energijos sekto-

riaus privatizuotinas įmones, tęsti naft os perdirbimo ir transportavimo įmonių pri-

vatizavimą; <...>.“

2.8. Apibendrinant aptartąsias teisės aktų nuostatas nagrinėjamos konstitucinės

justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo privatizuotinų įmonių privatizavimas

Seimo buvo pripažintas Lietuvos energetikos strateginiu tikslu;

– įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nebuvo draudimo privatizuoti akcinės

bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas;

– pagal įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nustatytą teisinį reguliavimą Vy-

riausybė turėjo įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo.

3. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai

atitinkama apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, svarbu išsiaiškinti ir tai, ar Vyriau-

sybė, priimdama sprendimą pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp

valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“

projektui, laikėsi įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nustatytų reikalavimų.


10 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 5 d. redakcija) privatizavimo objektų sąrašą Turto

fondo teikimu tvirtina Vyriausybė.

3.1.1. Vyriausybė 1998 m. vasario 23 d. priėmė nutarimą Nr. 228 „Dėl privatizavi-

mo objektų sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojo 1998 m. kovo 1 d.; toliau – ir Vyriausybės

1998 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 228), kurio 1 punktu patvirtinto privatizavimo

objektų sąrašą. Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 228 buvo ne kartą

keičiamas ar papildomas.

3.1.2. Vyriausybė 2000 m. kovo 2 d. priėmė nutarimą Nr. 246 „Dėl akcinės bend-

rovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų patvirti-

nimo“ (įsigaliojo 2000 m. kovo 9 d.), kuriame nustatyta:

„Įgyvendindama Nacionalinės energetikos strategijos nuostatas, Lietuvos Res-

publikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindines privatizavimo bei

pertvarkymo nuostatas (pridedama).“

Šis nutarimas buvo keičiamas Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1194

„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. 246 „Dėl ak-

cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuo-

statų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“.


3.1.3. Vyriausybė 2000 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. 495 „Dėl akcinės

bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo proceso koordinavimo“ (įsigaliojo 2000 m.

gegužės 2 d.), kuriuo sudarė komisiją akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatiza-

vimo procesui koordinuoti (1 punktas) bei pavedė komisijai inter alia: viešo kon-

kurso būdu parinkti tarptautinę patirtį turintį privatizavimo konsultantą (ekspertą)

(2.1 punktas); nagrinėti su įmonės akcijų privatizavimu susijusius klausimus ir prob-

lemas (2.3 punktas); siūlyti Turto fondui objekto privatizavimo sąlygas (pardavimo

kainą, sumokėjimo terminus, reikalavimus, keliamus investicijoms, taip pat objekto

plėtojimo, būsimos veiklos ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimus), objekto priva-

tizavimo parengimo ir vykdymo grafi ką, kvalifi kacinius kriterijus ir sąlygas poten-

cialiems pirkėjams ir pateiktų pasiūlymų vertinimo sistemą (2.4 punktas); nagrinėti

rengiamos objekto privatizavimo programos projektą, sandorio dokumentų ir kitų

su objekto privatizavimu susijusių dokumentų projektus ir teikti šiais klausimais iš-

vadas (2.5 punktas).

3.1.4. Vyriausybė 2001 m. kovo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 325 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo

objektų sąrašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojo 2001 m. kovo 30 d.), ku-

riuo iš dalies pakeitė Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 228 (su vėles-

niais pakeitimais ir papildymais) patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą ir išdėstė jį

nauja redakcija. Į šį sąrašą buvo įtraukta ir akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“, pridėjus

pastabą, kad šis objektas gali būti privatizuojamas tik po to, kai privatizavimo prog-

ramai pritars Vyriausybė.

3.1.5. Vyriausybė 2001 m. spalio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1194 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. 246 „Dėl akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų patvirtinimo“

dalinio pakeitimo“ (įsigaliojo 2001 m. spalio 11 d.), kuriuo iš dalies pakeitė Vyriau-

sybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 246 patvirtintas Akcinės bendrovės „Lietuvos

dujos“ pagrindines privatizavimo bei pertvarkymo nuostatas.

Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo

nuostatų 1 punkte „Pagrindiniai akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (toliau vadina-

ma – Bendrovė) privatizavimo ir pertvarkymo tikslai yra:“ (2001 m. spalio 4 d. redak-

cija) inter alia nustatyta:

„1.5. privatizuojant Bendrovę, pritraukti europinės ir transatlantinės integracijos

kriterijus atitinkantį investuotoją (toliau vadinama – Strateginis investuotojas), gam-

tinių dujų tiekėją (toliau vadinama – Tiekėjas) ir kitus investuotojus.“

Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo

nuostatų 2 punkte „Pagrindinės bendrovės privatizavimo ir pertvarkymo nuostatos

yra šios:“ (2001 m. spalio 4 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„2.3. Bendrovė privatizuojama parduodant dalį valstybei nuosavybės teise pri-

klausančių akcijų;


2.4. viešo konkurso būdu parduodami 34 procentai Bendrovės akcijų Strategi-

niam investuotojui <...>;

2.10. viešo konkurso būdu parduodami 34 procentai Bendrovės akcijų Tiekėjui

arba konsorciumui, kuriame sprendžiamojo balso teisė priklauso bent vienam ar ke-

liems dalyviams, atitinkantiems šiose nuostatose Tiekėjui keliamus reikalavimus;

2.11. Tiekėjas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tie-

kimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir nurody-

ti tiekiamų gamtinių dujų kainos formulę; <...>.“


10 straipsnio 5 dalį Vyriausybė inter alia turi teisę pritarti ar nepritarti svarbiausių Lie-

tuvos ūkio objektų privatizavimo sandorių projektams. Vyriausybė 2002 m. gegužės

15 d. priėmė nutarimą Nr. 670 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ vals-

tybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties

ir akcininkų sutarties projektams“ (įsigaliojo 2002 m. gegužės 18 d.), kuriuo pritarė ak-

cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procen-

tų akcijų pardavimui Vokietijos kapitalo bendrovėms „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie

AG“. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 1504 „Dėl akcinės bend-

rovės „Lietuvos dujos“ akcijų perleidimo“ (įsigaliojo 2003 m. gruodžio 6 d.), kuriuo nu-

tarė leisti „E.ON Energie AG“ savo įgytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijas

perduoti „Ruhrgas AG“ dukterinei įmonei „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“.

3.3. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio

5 dalį, kaip minėta, Vyriausybė inter alia turi teisę pritarti ar nepritarti svarbiausių

Lietuvos ūkio objektų privatizavimo programų projektams.

3.3.1. Vyriausybė 2002 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 846 „Dėl pritarimo


centų akcijų paketo privatizavimo programai, numatančiai parduoti jį viešo konkurso

būdu gamtinių dujų tiekėjams“ (įsigaliojo 2002 m. birželio 13 d.), kuriuo, vadovau-

damasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d.

redakcija) 10 straipsnio 5 dalimi ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu

Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio ša-

kos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų patvirtinimo“, pritarė akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ (įmonės kodas – 2005952) valstybei nuosavybės teise priklausančių

34 procentų akcijų paketo privatizavimo programai, numatančiai parduoti jį viešo

konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams (1 punktas).

Privatizavimo programos, kuriai Vyriausybė pritarė minėtu nutarimu, skyriuje

„Privatizavimo sąlygos“ inter alia buvo nustatyta, kad potencialus pirkėjas ne trum-

pesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tiekimą, tenkinantį šalies

gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir pasiūlyti priimtiną tiekiamų

gamtinių dujų kainos formulę (1 punktas).

Vyriausybė šį nutarimą priėmė po to, kai Privatizavimo komisija 2002 m. gegužės

24 d. pritarė „AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-


centų akcijų paketo privatizavimo programos projektui (gamtinių dujų tiekėjams)“

(Privatizavimo komisijos 2002 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 22 (262). Pri-

vatizavimo programa paskelbta Informaciniame privatizavimo biuletenyje, 2002 m.,

Nr. 7. Minėta, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Pri-

vatizavimo komisija turėjo teisę pritarti ar nepritarti objektų privatizavimo progra-

mų projektams.

3.3.2. Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 1416 „Dėl prita-

rimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių

34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos nuostatų pakeitimams“ (įsiga-

liojo 2002 m. rugsėjo 12 d.), kuriuo Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos

dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privati-

zavimo programos, numatančios parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų

tiekėjams, kuriai pritarta Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 846, pa-

keitimams, nustatantiems, kad potencialių pirkėjų pirminių konkursinių pasiūlymų

priėmimo pabaiga – 2002 m. rugsėjo 26 d., o galutinių konkursinių pasiūlymų pri-

ėmimo pabaiga – 2002 m. lapkričio 20 d. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimas

Nr. 1416 buvo keičiamas Vyriausybės 2002 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1775 „Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1416 „Dėl pri-


34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos nuostatų pakeitimams“ pakeiti-

mo“ (įsigaliojo 2002 m. lapkričio 16 d.), kuriuo buvo nustatyta, kad „galutinių kon-

kursinių pasiūlymų priėmimo pabaiga ir jų peržiūros pradžia – 2003 m. vasario 28 d.

14 valanda“, ir Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 291 „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1416 „Dėl pritarimo akcinės


cijų paketo privatizavimo programos nuostatų pakeitimams“ pakeitimo“ (įsigaliojo

2003 m. kovo 8 d.), kuriuo buvo nustatyta, kad galutinių konkursinių pasiūlymų pri-

ėmimo pabaiga ir jų peržiūros pradžia yra 2003 m. balandžio 11 d. 14 valanda.

3.4. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. priėmė pareiškėjų ginčijamą nutarimą Nr. 22

„Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-

klausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų,

taip pat akcininkų sutarties projektams“, kurio 1 punktu pritarė akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų parda-

vimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“.

3.5. Minėta, kad gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo privatizuotinų įmonių

privatizavimas Seimo buvo pripažintas Lietuvos energetikos strateginiu tikslu, kad

įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nebuvo draudimo privatizuoti akcinės bendro-

vės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kad pagal

įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėjo

įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise

priklausančių akcijų pardavimo.


3.6. Taigi darytina išvada, kad Vyriausybė, priimdama sprendimą pritarti akci-

nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procen-

tų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir

atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir šios sutarties priedų projektams, įgyven-

dino įstatymų ir atitinkamų Seimo nutarimų nuostatas.

4. Pažymėtina, kad Vyriausybė pagal Konstituciją, kaip ne kartą yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų. Šiame nutarime

minėta, kad Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos

įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo institucijoms, inter alia Turto

fondui, Privatizavimo komisijai.

4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d.

nutarimo Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojan-

tys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vy-

riausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 443) (įsigaliojo 1998 m. balandžio

18 d.) 1 punktu patvirtintų Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojan-

tys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų 1 punktą valstybei ar savivaldy-

bei nuosavybės teise priklausančių akcijų valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose

įmonėse, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, pa-

rengimo privatizuoti specifi nes sąlygas ir privatizavimo vykdymą derinant Valstybės ir

savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatytus privatizavimo būdus reglamen-

tavo (ir reglamentuoja) būtent šie nuostatai (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 443 2 punkte (2001 m. lap-

kričio 7 d. redakcija) buvo nustatyta, kad, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintais

Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objek-

tai, akcijų privatizavimo nuostatais, privatizuojamos į privatizavimo objektų sąrašą

įtrauktos valstybei nuosavybės teise priklausančios inter alia: Turto fondo patikėjimo

teise valdomos akcijos valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių ir uždarųjų ak-

cinių bendrovių, kurias pasiūlo Turto fondas ir kurios atitinka bent vieną nutarimo

2.1.4 punkte nurodytų kriterijų (įmonės įstatinis kapitalas viršija 50 mln. litų; įmonė

yra dominuojanti savo pagrindinės veiklos rinkoje; įmonė yra infrastruktūros objek-

tas); įmonių, kurias Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria privatizuoti pagal šiuo

nutarimu patvirtintus nuostatus, akcijos (2.1.5 punktas). Šio nutarimo 2.2 punkte inter

alia buvo nustatyta, kad konkurso komisija, sudaryta Vyriausybės 2000 m. gegužės

2 d. nutarimu Nr. 495 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo proce-

so koordinavimo“, vykdo šiuo nutarimu patvirtintuose nuostatuose nustatytos kon-

kurso komisijos funkcijas. Paminėtina, kad į komisiją akcinės bendrovės „Lietuvos

dujos“ privatizavimo procesui koordinuoti, sudarytą Vyriausybės 2000 m. gegužės

2 d. nutarimu Nr. 495, įėjo įvairių institucijų, inter alia Seimo, Ūkio ministerijos, vals-

tybės įmonės Valstybės turto fondo, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komi-

sijos, Vertybinių popierių komisijos, t. y. valstybės institucijų, atstovai.


4.2. Minėta, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. 846, kuriuo pri-

tarta akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių


konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams, priimtas vadovaujantis inter alia Vyriausy-

bės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443, kuriuo patvirtinti Įmonių, kurios yra

svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo

nuostatai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketas gamtinių dujų tiekėjams

buvo parduodamas viešo konkurso būdu. Konkursas vyko akcinės bendrovės „Lietu-

vos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų privatizavimo

programoje (gamtinių dujų tiekėjams), kuriai, kaip minėta, pritarė ir Privatizavimo

komisija, ir Vyriausybė, nustatytais terminais. Minėta, kad Vyriausybė savo nuta-

rimais, inter alia 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1416, 2002 m. lapkričio 13 d.

nutarimu Nr. 1775, 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 291, keitė potencialių pirkėjų pir-

minių konkursinių pasiūlymų priėmimo pabaigos, galutinių konkursinių pasiūlymų

priėmimo pabaigos ir jų peržiūros pradžios datas. Akcinės bendrovės „Lietuvos du-

jos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų privatizavimo viešą

konkursą laimėjo atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“.

Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra pagrindo teigti, kad privati-

zuojant akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausan-

čių 34 procentų akcijų paketą nebuvo laikomasi reikalavimų, nustatytų Vyriausybės

1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443 patvirtintuose Įmonių, kurios yra svarbūs

infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuosta-

tuose. Tokių duomenų nepateikia ir pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas.

Taigi byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad Vyriausybė,

priimdama sprendimą pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosa-

vybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp vals-

tybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir šios

sutarties priedų projektams, nepaisė savo pačios nutarimuose nustatytos tvarkos.

5. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas ginčija Vyriausy-

bės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų atitiktį inter alia Konstitucijos

5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai.

5.1. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktuo-

se nustatyta:

„1. Pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-

klausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės

Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvi-

rosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat ak-

cininkų sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės

bendrovės „Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui.


2. Įgalioti valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Povilą

Milašauską Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pir-

kimo–pardavimo sutartį tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios

akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus, taip pat akcininkų sutartį tarp

valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir

„Ruhrgas Energie Beteiligungs AG.“

5.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitu-

cijos 5 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valsty bės

valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, įtvirtintas valdžių padalijimo princi-

pas inter alia reiškia, kad jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės val džios

institucijos įgaliojimai, ši valstybės institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, negali jų

perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Vyriausybės kaip valstybės valdžios institucijos įgaliojimai yra nustatyti inter

alia Konstitucijos 94 straipsnyje. Pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė: tvarko

krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja vals-

tybės saugumą ir viešąją tvarką (1 punktas); vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl

įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (2 punktas); koor-

dinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą (3 punktas); rengia valstybės

biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto

įvykdymo apyskaitą (4 punktas); rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus

(5 punktas); užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybė-

mis ir tarptautinėmis organizacijomis (6 punktas); vykdo kitas pareigas, kurias Vy-

riausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas).

Vyriausybės įgaliojimai taip pat yra nustatyti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punk-

te, 89 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir kt. Vy-

riausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė daro

įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra vals-

tybės valdymo reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d.,

2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl valstybinės

paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausy-

bės siūlymu. Tai reiškia, kad sprendimus dėl valstybės esminių įsipareigojimų pagal

Konstituciją gali priimti tik Seimas ir tik tuomet, kai yra Vyriausybės siūlymas (Kons-

titucinio Teismo 2000 m. spalio 18 nutarimas). Konstitucinis Teismas 1997 m. birže-

lio 17 d. nutarime konstatavo, kad šios konstitucinės normos turinyje yra du svarbūs

teisinio reguliavimo aspektai: visų pirma joje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas,

kad tik Seimas priimtų sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių

turtinių įsipareigojimų; Vyriausybė turi teisę inicijuoti šio klausimo svarstymą Sei-

me; antras aspektas – valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsiparei-

gojimų svarstymas Seime suponuoja viešą diskusiją.


Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis neatsiejama nuo šio straipsnio 2 dalies, ku-

rioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nu-

stato įstatymas. Tai aiškindamas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad

valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn

turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valsty-

bės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise pri-

klausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai

perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Tai taikytina ir

Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors atitinkamus santykius re-

guliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos ne-

taikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2007 m.

gegužės 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

5.3. Pareiškėjai savo abejones dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo

Nr. 22 1, 2 punktų atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai grin-

džia tuo, kad Vyriausybė, šiuo nutarimu pritardama Akcijų pirkimo–pardavimo su-

tarčiai, prisiėmė esminį turtinį įsipareigojimą, o pagal Konstitucijos 128 straipsnio

1 dalį tai galėjo padaryti tik Seimas Vyriausybės siūlymu.

5.4. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai

ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei

nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-

rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-

torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,

neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad,

kaip konstatuota šiame nutarime, pagal įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nu-

statytą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėjo įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendro-

vės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo. Taigi

Seimas buvo priėmęs sprendimą dėl privatizuotinų gamtinių dujų perdavimo ir pa-

skirstymo įmonių privatizavimo, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybė

negalėjo pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-

klausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“.

Pabrėžtina ir tai, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punk-

tuose nėra nuostatų, pagal kurias Vyriausybė prisiima turtinį įsipareigojimą. Pa-

reiškėjai nurodo, kad valstybės esminis turtinis įsipareigojimas nustatytas Akcijų

pirkimo–pardavimo sutarties projekte. Minėta, kad Akcijų pirkimo–pardavimo su-

tarties ir jos priedų projektai nėra šioje byloje ginčijamų Vyriausybės nutarimų su-

dedamosios dalys, nėra teisės aktai, todėl pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo

įstatymą nėra ir Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas.

Kartu pažymėtina, kad įstatymuose nėra bendro valstybės esminio turtinio įsipa-

reigojimo apibūdinimo. Kai kuriais atvejais įstatymų leidėjas valstybės esminio turti-

nio įsipareigojimo sąvoką sieja su prisiimamų turtinių įsipareigojimų dydžiu. Antai

Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (2003 m. birželio 24 d. įstatymo redakci-


ja, įsigaliojusi 2003 m. spalio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Spren-

dimus dėl koncesijų, pagal kurias Lietuvos Respublika prisiima esminius turtinius

įsipareigojimus, priima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriau-

sybės siūlymu. Šio Įstatymo tikslais turtinis įsipareigojimas (įskaitant galimą civili-

nę atsakomybę, atsirandančią pagal koncesijos sutartį), viršijantis 200 milijonų litų,

laikomas esminiu“; Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 152 straipsnio (2009 m.

birželio 16 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) 9 dalyje numatyta: „Spren-

dimą dėl valdžios ir privataus subjektų partnerystės, pagal kurią valstybė prisiima

didesnius kaip 200 mln. litų turtinius įsipareigojimus (įskaitant galimą civilinę atsa-

komybę, atsirandančią pagal valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį), pri-

ima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu.“

Paminėtina ir tai, kad jokiame įstatyme nėra nustatyta, koks turtinis įsipareigoji-

mas, galintis kilti iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo su-

tarčių, laikytinas valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu.

5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės

2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos du-

jos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktai

ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjų, Vyriausybė, pritarusi akcinės bendrovės „Lietu-

vos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui

atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojusi valstybės įmonės Valstybės turto

fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo

sutartį bei jos priedus, prisiėmė esminius turtinius įsipareigojimus, neprieštarauja

Konstitucijos 5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai.

6. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas ginčija Vyriausy-

bės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų atitiktį inter alia Konstitucijos

46 straipsnio 3, 5 dalims.

6.1. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę

veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies for-

muluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra

administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos tei-

sinį reguliavimą, inter alia ūkinės veiklos sąlygų, ribojimų (draudimų) nustatymą,

procedūrų reglamentavimą teisės aktuose (2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gruodžio

4 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūki-

nę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir

privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų

asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama

paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, val-

dančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems


interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio

jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų riboja-

mi daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos

nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos

galimybės jai reikštis.

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nusta-

tymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam

tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės

13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konsti-

tuciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra

laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuo-

menėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas

vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir

laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo intere-

sus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ši nuostata suponuoja tai, kad

teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės,

valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o

jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruota, valstybės

valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris

užtikrintų vartotojų interesų apsaugą.


Nr. 22 1, 2 punktų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims grindžia tuo, kad

Vyriausybė šiuo nutarimu prisiėmė įsipareigojimą nereguliuoti gamtinių dujų kainų

ir taip apribojo minėtose Konstitucijos normose nustatytų ūkinės veiklos reglamen-

tavimo ir vartotojų teisių apsaugos principų įgyvendinimą.

6.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo

Nr. 22 priėmimo metu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje „Kainų re-

guliavimas“ (2000 m. spalio 10 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta:

„1. Dujų sektoriuje reguliuojamos šios kainos:

1) perdavimo;

2) paskirstymo;

3) laikymo;

4) dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams.“

Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas Vyriausybės 2001 m. bir-

želio 19 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir

tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo,

paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 37 punkto (2002 m. gruodžio

23 d. redakcija) nuostatos „Įmonė, kuri verčiasi dujų tiekimu, privalo: <...> 37.9. nu-

statyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip komisijos nustaty-


ta viršutinė dujų tiekimo kainos riba“ atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, konstatavo,

kad būtent Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 10 d. re-

dakcija) buvo nustatyta dujų sektoriuje reguliuojamų kainų nomenklatūra ir kad kol

nebuvo pakeista ar papildyta Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis (2000 m.

spalio 10 d. redakcija), galėjo būti reguliuojamos tik dujų perdavimo, paskirstymo,

laikymo kainos ir dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams, o kitos kainos, inter

alia dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos, buvo sutartinės (negalėjo būti re-

guliuojamos) (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Taigi Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 priėmimo metu dujų tie-

kimo laisviesiems vartotojams kainos nebuvo reguliuojamos (buvo sutartinės).

Seimas 2007 m. kovo 20 d. priėmė Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymą,

kuris įsigaliojo 2007 m. balandžio 19 d. Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo

1 straipsniu Gamtinių dujų įstatymas (2000 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pa-

keitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Gamtinių dujų įstatymo (2007 m. kovo 20 d. redakcija) 23 straipsnyje „Kainų re-

guliavimas“ nustatyta:

„1. Dujų sektoriuje reguliuojamos šios kainos, nustatant jų viršutines ribas:

1) perdavimo;

2) skystinimo;

3) laikymo;

4) skirstymo;

5) tiekimo.“

Taigi pakeitus Gamtinių dujų įstatymą (2000 m. spalio 10 d. redakcija su vėles-

niais pakeitimais ir papildymais) ir išdėsčius jį nauja redakcija (2007 m. kovo 20 d.

redakcija) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį yra reguliuojama ir

dujų tiekimo kaina, inter alia dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kaina. Pažymė-

tina, kad pagal Gamtinių dujų įstatymo (2007 m. kovo 20 d. redakcija) 23 straipsnio

2 dalį nuo 2007 m. liepos 1 d. laisvieji vartotojai yra visi vartotojai (juridiniai ar fi -

ziniai asmenys perkantys dujas (Gamtinių dujų įstatymo 3 straipsnio 40 dalis). Taigi

pagal Gamtinių dujų įstatymą (2007 m. kovo 20 d. redakcija) nuo 2007 m. liepos 1 d.

dujų tiekimo kaina yra reguliuojama visiems vartotojams.






neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, pabrėžtina, kad Vyriausybės

2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktuose nėra nuostatų, pagal kurias Vy-

riausybė prisiima įsipareigojimą nereguliuoti gamtinių dujų kainų.

6.5. Šiame nutarime minėta, kad Vyriausybė savo 2004 m. sausio 9 d. nutarimu

Nr. 22 ne tik pritarė Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektams


bei įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės

vardu šią sutartį bei jos priedus pasirašyti – šio nutarimo 3, 4 punktuose, kaip minė-

ta, nustatyta:

„3. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas per-

















4.3. Ilgalaikėje gamtinių dujų tiekimo sutartyje numatytais kiekiais gamtinės du-

jos turi būti tiekiamos nuo artimiausio po šios sutarties sudarymo pusmečio pra-

džios.“






neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, būtina išsiaiškinti ir tai, ar Vy-

riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose, kuriais vadovaudamasi

Vyriausybė priėmė savo 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 292, nustatytas teisinis re-

guliavimas atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

6.7. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22 yra priimtas

vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio

5 dalimi, kurioje numatyta, kad Vyriausybė turi teisę nustatyti ir kitus, nei nustatyta

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, objek-

to privatizavimo programų sudarymo reikalavimus (įskaitant teisę nustatyti privalo-

mas objektų privatizavimo programų sąlygas ir privatizavimo būdus), taip pat teisę

pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo programų ir

privatizavimo sandorių projektams. Minėta ir tai, kad Valstybės ir savivaldybių tur-

to privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog objekto privatizavimo


programa – dokumentas, kuriame nurodyta: objekto pavadinimas ir privatizavimo

būdas (1 punktas); privatizavimo terminai (2 punktas); privatizavimo objekto trum-

pa charakteristika (įstatinis kapitalas arba vertė, valstybei ar savivaldybei tenkančių

akcijų nominali vertė, įstatinio kapitalo rentabilumas, gamybos apimtis ar metinė

apyvarta, darbuotojų skaičius, pagrindinės veiklos pobūdis, geografi nė padėtis, in-

formacija apie valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės produkcijos ar pas-

laugų dalį rinkoje ir trečiųjų asmenų teises į tokią įmonę) (3 punktas); privatizavimo

sąlygos (4 punktas).

Taigi įstatymu Vyriausybei buvo suteikta teisė nustatyti papildomus, palyginti su

nustatytaisiais Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme, atskirų objektų

privatizavimo programų sudarymo reikalavimus.

6.8. Minėta ir tai, kad akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijos buvo privati-

zuojamos pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 443 1 punktu pa-

tvirtintus Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos

objektai, akcijų privatizavimo nuostatus, kurie reglamentuoja valstybei ar savivaldy-

bei nuosavybės teise priklausančių akcijų valstybės ar savivaldybės kontroliuojamo-

se įmonėse, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai,

parengimo privatizuoti specifi nes sąlygas ir privatizavimo vykdymą derinant Valsty-

bės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatytus privatizavimo būdus.

Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objek-

tai, akcijų privatizavimo nuostatų 20 punkte nustatyta, kad Turto fondas ir konkurso

komisija, rengdami įmonės akcijų privatizavimo programą, turi išnagrinėti su įmo-

nės akcijų privatizavimu susijusias problemas, identifi kuoti ir analizuoti prieš objekto

privatizavimą bei privatizavimo metu spręstinus klausimus ir inter alia nustatyti:

„20.3. fi nansinius, techninius, vadybinius ir kitus įmonės poreikius bei reikala-

vimus investicijoms ir įmonės veiklos plėtotei, kuriuos turėtų patenkinti strateginis

investitorius. Šie reikalavimai investitoriui gali būti įtraukti į objekto privatizavimo

sąlygas ir (ar) naudojami kaip vertinimo kriterijai vertinant potencialių pirkėjų tech-

ninius pasiūlymus.“

Taigi Vyriausybė, naudodamasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo

įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi jai suteikta teise, nustatė įmonių, kurios yra svarbūs

infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, parengimo privatizuoti speci-

fi nes sąlygas.

6.9. Kaip minėta, Privatizavimo komisija 2002 m. gegužės 24 d., vadovauda-

masi Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios

yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatiza-

vimo nuo statų patvirtinimo“, pritarė „akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei


projektui (gamtinių dujų tiekėjams)“; privatizavimo programos skyriuje „Privatizavi-

mo sąlygos“ inter alia buvo nustatyta, kad potencialus pirkėjas ne trumpesniam kaip

10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tiekimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų po-


reikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir pasiūlyti priimtiną tiekiamų gamtinių dujų kai-

nos formulę (1 punktas).

Šios privatizavimo programos skyriuje „Potencialiems pirkėjams taikomi kvali-

fi kaciniai kriterijai ir sąlygos“ inter alia buvo nustatyta: „Potencialus pirkėjas – Gam-

tinių dujų tiekėjas turi būti subjektas, kuris tiekia gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“

ar kitoms įmonėms Lietuvoje ir kuris tiesiogiai arba per kontroliuojamus subjektus

kontroliuoja bei eksploatuoja gamtinių dujų išteklius ir gamtinių dujų transportavi-

mo infrastruktūrą, reikalingą efektyviai vykdyti jo tiekimo įsipareigojimus, bei tai

įrodo.“

Minėta ir tai, kad Vyriausybė 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 846 „Dėl pri-



konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams“, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybių

turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dali-

mi ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios yra

svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo

nuostatų patvirtinimo“, pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosa-

vybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programai, kurio-

je numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams.

6.10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste darytinos šios su Vy-

riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose nustatytu teisiniu regu-

liavimu susijusios išvados:

– teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo

Nr. 22 3, 4 punktuose, yra grindžiamas atitinkamomis akcinės bendrovės „Lietuvos

dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatiza-

vimo programos, kurioje numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų

tiekėjams, nuostatomis;

– valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavi-

mo programa, kurioje numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų tie-

kėjams, grindžiama atitinkamomis Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo

Nr. 443 1 punktu patvirtintų Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuo-

jantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų nuostatomis;

– Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 443 ir juo patvirtinti nuo-

statai grindžiami Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straips-

nio 5 dalimi.

Vadinasi, teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nuta-

rimo Nr. 22 3, 4 punktuose, atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus.

Taigi Vyriausybė, savo 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 22 pritardama akci-

nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procen-

tų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliodama valstybės

įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti ak-


cijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, kartu įpareigojo valstybės įmonę

Valstybės turto fondą iki nuosavybės teisių į akcijas perdavimo pateikti Vyriausybei

pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos

dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektą bei nustatė svarbiausias

šios sutarties sąlygas: atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ turėjo įsipareigoti gamti-

nes dujas tiekti tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne mažiau kaip 70 procentų bendro

Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio; gamtinių dujų kaina turėjo būti nustato-

ma pagal formulę, nurodytą galiojančioje dujų tiekimo sutartyje, o ši formulė galėjo

būti keičiama sutarties šalių susitarimu atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainų di-

namiką Lietuvos Respublikoje; dujos turėjo būti tiekiamos nuo artimiausio po šios

sutarties sudarymo pusmečio pradžios. Toks teisinis reguliavimas atitiko įstatymo

nustatytus reikalavimus; juo Vyriausybė siekė užtikrinti, kad gamtinės dujos Lietu-

vai būtų tiekiamos ilgą laiką ir kad jų kaina būtų nustatyta atsižvelgiant į alternaty-

vaus kuro kainas.

Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjų ginčijamame Vyriausybės

2004 m. sausio 9 d. nutarime Nr. 22 nustatytu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma

konstitucinio imperatyvo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos

gerovei, buvo sudarytos prielaidos pažeisti vartotojų interesus.









neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims.

7. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas ginčija Vyriausybės

2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų atitiktį inter alia konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

7.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad vals-

tybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovau-

tis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Konstitucinis Teismas taip pat

yra konstatavęs, jog teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai,

kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai

bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos

valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; teisinės vals-

tybės principas suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos negali

viršyti Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų, kad viena valstybės valdžios institu-

cija negali įsiterpti į kitai valstybės valdžios institucijai Konstitucijoje nustatytus įga-

liojimus.


Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisi-

nės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįs-

tatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir

Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais,

kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas

aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teis-

mas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis

reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įsta-

tymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstituci-

jos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta,

kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis val-

džių padalijimo principas (2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m.

balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).


Nr. 22 1, 2 punktų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo,

kad šiuo nutarimu buvo pritarta visuomenei nežinomo turinio sutarčiai ir taip buvo

pažeistas viešumo principas, be to, minėtos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nuta-

rimo nuostatos atitinkama apimtimi prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės

principui dar ir dėl to, kad jos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3,

5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai.






neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip mi-

nėta, Vyriausybės pritarimas atitinkamam sutarties projektui vertintinas tik kaip lei-

dimas sudaryti sandorį (kurio sąlygos, kaip komercinėje praktikoje įprasta, tokiais

atvejais nėra viešinamos), o ne jo sudarymas, toks sutarties projektas netraktuotinas

kaip kokį nors teisinį reguliavimą įtvirtinanti šio teisės akto dalis, kuri galėtų turėti

tokią pat teisinę galią, kaip ir kitos šio Vyriausybės nutarimo dalys; toks sutarties pro-

jektas apskritai nėra teisės aktas.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstaty-

mai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje

vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė nega-

li būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip ap-

imanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo

2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai). Konstitu-

cinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie

teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valsty-

bės principo, jis yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elemen-


tų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d.,

2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22, kurio 1,

2 punktais inter alia pritarta akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavy-

bės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės

įmonės Valstybės turto fondo, veikiančio Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bend-

rovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedų projektams ir valstybės įmonės Vals-

tybės turto fondo generalinis direktorius įgaliotas šią sutartį ir jos priedus pasirašyti,

buvo ofi cialiai paskelbtas (Žin., 2004, Nr. 8-185), tačiau sutarties projektas ir jos priedų

projektai, kuriems Vyriausybė pritarė minėtu nutarimu, ofi cialiai nebuvo paskelbti.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad

konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant

Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims. Minėtas konstitucinis

reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svar-

biausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti

ofi cialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik for-

malus pritarimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutar-

ties projekto, kuriam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje

numatytoms privatizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip

antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai. Kita vertus, nega-

lima nepaisyti komercinėje praktikoje nusistovėjusio konfi dencialumo reikalavimo,

kad tam tikros sutarties sąlygos nėra viešinamos. Kartu pažymėtina ir tai, kad tais

atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties,

sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali

būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

Šiame nutarime konstatuota: pagal įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nusta-

tytą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėjo įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo; priim-

dama sprendimą parduoti 34 procentus valstybei nuosavybės teise priklausančių

akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“

Vyriausybė laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos; akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo

privatizavimo programoje buvo numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių

dujų tiekėjams; šioje programoje buvo numatyti potencialiems pirkėjams taiko-

mi kvalifi kaciniai kriterijai ir sąlygos, taip pat privatizavimo sąlygos; privatizavimo

prog rama buvo vieša, paskelbta Informaciniame privatizavimo biuletenyje, 2002 m.,

Nr. 7; Vyriausybė, ginčijamu nutarimu pritardama Akcijų pirkimo–pardavimo sutar-

ties ir jos priedų projektams, kartu įpareigojo valstybės įmonę Valstybės turto fondą

iki nuosavybės teisių į akcijas perdavimo pateikti Vyriausybei pritarti ilgalaikės gam-

tinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios ak-

cinės bendrovės „Gazprom“ projektą bei nustatė svarbiausias šios sutarties sąlygas.


Taip ji siekė užtikrinti, kad gamtinės dujos Lietuvai būtų tiekiamos ilgą laiką ir kad jų

kaina būtų nustatyta atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainas.

Šiame nutarime minėta, kad jokiame įstatyme nėra nustatyta, koks turtinis įsipa-

reigojimas, galintis kilti iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavi-

mo sutarčių, laikytinas valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu.

Taigi nors Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektas ir jos priedų projektai,

kuriems Vyriausybė pritarė 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu, ofi cialiai

nebuvo paskelbti, tam tikra dalis šios sutarties sąlygų buvo žinomos iš šio ir kitų pa-

skelbtų teisės aktų.









neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas prašo ištirti, ar Konsti-

tucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas

Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lie-

tuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“.

8.1. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 292 nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-



priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 3 ir 4 punk-

tais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

Pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lie-

tuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuosta-

toms, atitinkančioms sąlygas, nustatytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei


privatizavimo sąlygų 1 punkte ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuo-

savybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, suda-

rytos tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės

„Gazprom“, 7.4 straipsnyje.“

8.2. Minėta ir tai, kad Privatizavimo komisija 2002 m. gegužės 24 d. pritarė „ak-

cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-

centų akcijų paketo privatizavimo programos projektui (gamtinių dujų tiekėjams)“.

Šios programos skyriaus „Privatizavimo sąlygos“ 1 punkte buvo nustatyta, kad po-


tencialus pirkėjas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tie-

kimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir pasiūlyti

priimtiną tiekiamų gamtinių dujų kainos formulę.

8.3. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 priim-

tas vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktais, ku-

riuose, kaip minėta, nustatyta:

„3. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas per-

















4.3. Ilgalaikėje gamtinių dujų tiekimo sutartyje numatytais kiekiais gamtinės du-

jos turi būti tiekiamos nuo artimiausio po šios sutarties sudarymo pusmečio pra-

džios.“

8.4. Taigi Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 priimtas įgyvendinant

Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3 punkto nuostatas; Dujų tiekimo su-

tarties papildymo projekte, kuriam Vyriausybė pritarė 2004 m. kovo 18 d. nutarimu

Nr. 292, turėjo būti nustatyti 1999 m. gruodžio 16 d. tarp atvirosios akcinės bendrovės

„Gazprom“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ sudarytos sutarties Nr. 1GLi-2000

dėl gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos į Lietuvos Respubliką 2000–2005 metais apimčių

bei sąlygų pakeitimai ir papildymai, kurie atitiktų Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nu-

tarimo Nr. 22 4 punkte nustatytus reikalavimus bei svarbiausias sąlygas, taip pat Pri-

vatizavimo programos privatizavimo sąlygų 1 punkte ir Akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties 7.4 straipsnyje nustatytas sąlygas.

8.5. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuo-

se, kuriais vadovaudamasi Vyriausybė priėmė 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 292,

nustatytas teisinis reguliavimas atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

8.6. Minėta, kad Vyriausybė pagal Konstituciją, kaip ne kartą yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų. Minėta ir tai,


kad Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 priimtas įgyvendinant Vy-

riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3 punkto nuostatas.

Konstatavus, kad teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. sausio

9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose, atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus, taip pat

konstatuotina, kad įstatymų nustatytus reikalavimus atitiko ir teisinis reguliavimas,

nustatytas Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 292.

8.7. Pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas, ginčydami Vyriausybės 2004 m.

kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 atitiktį Konstitucijai, nurodo tuos pačius argumentus,

kaip ir ginčydami Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ati-

tiktį Konstitucijai.

8.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 2004 m.

sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akci-


akcijų pardavimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės

Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pir-

kimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui,

46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad teisinis reguliavimas, nustaty-

tas Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose, taip pat 2004 m.

kovo 18 d. nutarime Nr. 292 atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

8.9. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad

Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ir Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d.

nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bend ro-

vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad svars-

tytina teisinis reguliavimas ir jo pagrindu susiformavusi praktika, kai privatizavimo

sutarčių projektus svarsto Vyriausybė in corpore ir priima sprendimus pritarti tokių

sutarčių ir jų priedų projektams, pavedant konkrečiam pareigūnui Vyriausybės var-

du pasirašyti tokias sutartis. Tai iš esmės sudaro prielaidas nuasmeninti atsakomybę

už galimai padarytus pažeidimus.




nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-



priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 1, 2 punktai

ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lie-




fondo generalinį direktorių Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti ak-

cijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nuta-

rimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-

vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“

(Žin., 2004, Nr. 42-1386) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



113

LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

PRANEŠIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. SAUSIO

9 D. NUTARIMO NR. 22 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS

„LIETUVOS DUJOS“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ

34 PROCENTŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES, ŠIOS

SUTARTIES PRIEDŲ, TAIP PAT AKCININKŲ SUTARTIES PROJEKTAMS“

1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M.

KOVO 18 D. NUTARIMO NR. 292 „DĖL ILGALAIKĖS GAMTINIŲ DUJŲ

TIEKIMO SUTARTIES TARP AKCINĖS BENDROVĖS „LIETUVOS DUJOS“

IR ATVIROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „GAZPROM“ PAPILDYMO

PROJEKTO“ GALIOJIMO ATSTATYMO


Vilnius

2009 m. gegužės 19 d. „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 58-2252) buvo ofi cia-

liai paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas,

kad iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje sustabdomas Lie-

tuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo


centų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų

sutarties projektams“ 1 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo

18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės

bendrovės „Lietuvos Dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo

projekto“ galiojimas.

Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės



projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nuta-

rimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės

„Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ ati-

tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame nutarta:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-



2010 m. vasario 26 d. pranešimas ◆114

priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 1, 2 punktai

ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lie-



fondo generalinį direktorių Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti ak-

cijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nuta-

rimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-

vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“

(Žin., 2004, Nr. 42-1386) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straips-

nio 3 dalimi,

p r a n e š u, kad nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl prita-

rimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių

34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akci-

ninkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.

kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp ak-

cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papil-

dymo projekto“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ofi cialaus paskelbimo

dienos atstatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo

Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise

priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų,

taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriau-

sybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo

sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės

„Gazprom“ papildymo projekto“ galiojimas.

Pirmininkas Kęstutis Lapinskas


115

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. SPALIO 23 D.

NUTARIMO NR. 1154 „DĖL VALSTYBINĖS REIKŠMĖS MIŠKŲ PLOTŲ

PATVIRTINIMO“ (2004 M. LAPKRIČIO 3 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS

PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ

ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIAI (2001 M. RUGPJŪČIO

3 D. REDAKCIJA), 5 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTUI

(2004 M. KOVO 23 D. REDAKCIJA)

2010 m. kovo 9 d.

Vilnius






dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo sky-

riaus vedėjai Agnei Murauskaitei,



2010 m. kovo 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 25/2007 pagal pareiš-

kėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-28/2007) ištir-

ti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370

„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl

valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria žemės

sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, pagal Aplinkos minis-

terijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straips-

nio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.


nustatė:

I

Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administ-

racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370

2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆116

„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl

valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak

pareiškėjo, buvusio savininko A. M. žemė, kuri Palangos miesto savivaldybės tarybos

2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 pažymėta kaip laisva (neužstatyta) ir kuriai

Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsa-

kymu Nr. A1-4.1.-359 patvirtinti natūra grąžinamos žemės sklypo Vanagupės g. 46,

Palangoje, planas, dydis, ribos, apribojimai ir vertė pagal Aplinkos ministerijos pa-

rengtas schemas, buvo priskirta prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarau-

ja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

II

Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas

tuo, kad piliečiui prašant priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą

Palangos mieste šis sklypas buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus,

patvirtintus Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-

mės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybė

šiuo nutarimu pagrįstai priskyrė iki nacionalizacijos piliečio A. M. nuosavybės tei-

se valdytą žemę prie valstybinės reikšmės miškų plotų nepriėmus sprendimo dėl pre-

tendento pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Pareiškėjas mano,

kad šią žemę Vyriausybės nutarimu priskyrus prie valstybinės reikšmės miškų plo-

tų iš pretendento buvo atimta galimybė atkurti nuosavybės teises į šią žemę, todėl

abejoja, ar toks šiame Vyriausybės nutarime nustatytas teisinis reguliavimas neprieš-

tarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo

įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės

poreikiams ir teisingai atlyginama), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-

jį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (žemė grąžinama natūra turėtoje vie-

toje), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant

natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, kurios planus Vyriausybės nustatyta

tvarka tvirtina savivaldybės administracijos direktorius).

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Vyriausybės atstovės A. Murauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad

ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai ir minėtoms Piliečių nuo-

savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės A. Murauskaitės pozicija grindžia-

ma šiais argumentais.

1. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų Lietuvos Respublikos miškų

valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento, papildo-

mos grafi nės bei vaizdinės medžiagos matyti, kad ginčijamame žemės sklype yra miš-

◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 117

kas (Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos Palangos miesto savivaldybės

miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas (toliau – ir Palangos miesto savivaldybės

miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas), kuris Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d.

nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nuta-

rimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo

priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų. Pateikti taksaciniai rodikliai bei

vaizdinė medžiaga rodo, kad sklype augantis miškas atitinka Lietuvos Respublikos

miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus miško kriterijus: tai yra ne mažesnis

kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietė-

je brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat iš-

retėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės,

degavietės, aikštės). Nurodytasis miškas yra Palangos miesto teritorijoje, todėl jis pri-

skiriamas miesto miško kategorijai, o pagal Miškų įstatymo 5 straipsnį miestų miškai

yra valstybinės reikšmės miškai.

2. Miestų miškai turi ypatingą ekologinę reikšmę. Jie gerina miestų aplinkos ko-

kybę, mažina neigiamą poveikį aplinkai. Miestų miškai taip pat atlieka svarbią socia-

linę ir rekreacinę funkcijas, užtikrindami kokybišką visuomenės poilsį urbanizuotose

teritorijose. Teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo į

miesto miškus ribojimas, siekiama apsaugoti kitas Konstitucijos ginamas vertybes

(gamtos išteklius, aplinką), todėl tokie ribojimai yra teisėti ir būtini.

3. Vyriausybei įgyvendinant įstatymu jai suteiktus įgaliojimus tvirtinti valstybi-

nės reikšmės miškų plotų schemas, dėl miesto miškų įtraukimo į tokią schemą nepa-

keičiamas miesto teritorijoje esančio miško statusas, jam taikomas teisinis režimas.

Net jeigu Vyriausybė mieste esančios ir miško kriterijus atitinkančios teritorijos ne-

įtrauktų į valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, tokia teritorija pagal Miškų

įstatymą būtų laikoma valstybinės reikšmės mišku, kuris yra išimtinė valstybės nuo-

savybė, ir nuosavybės teisės į ją negalėtų būti atkuriamos.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė

A. Murauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-

tus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vy-

riausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų

plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, buvusio savininko

A. M. žemė, kuri Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. spren-


dimu Nr. 75 pažymėta kaip laisva (neužstatyta) ir kuriai Palangos miesto savivaldybės

administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A1-4.1.-359 patvirtin-

ti natūra grąžinamos žemės sklypo Vanagupės g. 46, Palangoje, planas, dydis, ribos,

apribojimai ir vertė pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, buvo priskirta

prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Pi-

liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio

2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

2. Vyriausybė 2004 m. lapkričio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 1370 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės

reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2004 m. lapkričio 7 d.).

Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta:

„1. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą

Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451;

2002, Nr. 54-2121; 2003, Nr. 74-3443; 2004, Nr. 26-815, Nr. 143-5233):

1.1. Išdėstyti 1 punktą taip:

„1. Patvirtinti 1093,71 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus (pride-

dama) pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.“

1.2. Išdėstyti nauja redakcija nurodytuoju nutarimu patvirtintus valstybinės

reikšmės miškų plotus (pridedama).

2. Pavesti Aplinkos ministerijai pateikti 1 punkte nurodytas schemas apskričių

viršininkams ir kitoms suinteresuotoms institucijoms.“

3. Taigi Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-

mės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos atitinkamos Vyriausybės

1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2004 m. rugsėjo 23 d. redakcija) nuostatos,

inter alia buvo naujai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai.

Darytina išvada, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 23 straipsniui

ir atitinkamiems Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo straipsniams neprieštarauja Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas

Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d.

redakcija) (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m.

lapkričio 3 d. redakcija).

4. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d.

redakcija) turi sudedamąją dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“, kurioje inter alia

Palangos miesto savivaldybei buvo patvirtinti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikš-

mės miškų plotai (19 pastraipa).

5. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nenurodo, kurios

redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo 4 straipsnio 2 daliai ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui, jo manymu, ginčijamas Vy-

riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija)

(atitinkama apimtimi) prieštarauja; iš prašymo argumentų ir bylos medžiagos maty-


ti, kad tai – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

4 straipsnio 2 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas

(2004 m. kovo 23 d. redakcija).

6. Kaip matyti iš konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos, inter alia

iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos, kuri pagal Lietuvos Respublikos Vyriausy-

bės 2003 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų vals-

tybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų Lietuvos

Respub likos miškų valstybės kadastro nuostatų 15 punktą yra kadastro tvarkymo įs-

taiga, pateikto 2007 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro

valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0707-0013, Vyriausybės

1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) Palangos

miesto savivaldybei patvirtinti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai

apėmė ir sklypą, esantį Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaci-

niame sklype, į kurio dalį siekiama atkurti nuosavybės teises natūra.

7. Taigi Konstitucinis Teismas tirs, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-

mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkri-

čio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvirtinti (pagal atitinkamą

Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės

miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį

sklypą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išliku-

sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d.

redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).

8. Pažymėtina, kad tai, ar konkretus asmuo pagrįstai pretenduoja atkurti nuosa-

vybės teises į minėtą ginčijamą sklypą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės

justicijos byloje. Šiuos klausimus spręsti priklauso atitinkamą nuosavybės teisių

atkūrimo bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijai.

II

Dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-

mės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apimtimi, ku-

ria Palangos miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą

schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos

miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, atitikties Piliečių nuo-

savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai

(2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo

23 d. redakcija).

1. Pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154

„Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redak-

cija) atitinkama apimtimi prieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d.

redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija) dėl to, kad


ginčijamu Vyriausybės nutarimu Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo

28 taksacinį sklypą prie valstybinės reikšmės miškų priskyrus nepriėmus sprendimo

dėl pretendento pateikto prašymo atkurti natūra nuosavybės teises į šią žemę, pasak

pareiškėjo, iš pretendento buvo atimta galimybė įgyvendinti šią teisę.

2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pirmiausia būtina išsi-

aiškinti miško sąvoką, taip pat valstybinės reikšmės miškų sampratą, Palangos miesto

savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinio sklypo paskirtį ir statusą.

3. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo 1979 m.

birželio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos miškų kodeksas, pagal kurio 1 straipsnį

šis kodeksas reguliavo miškų santykius, o pagal šio kodekso 28 straipsnio 1 dalį vals-

tybinės reikšmės miškai buvo skirstomi į pirmąją, antrąją ir trečiąją grupes. Minėto

kodekso 28 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „pirmajai grupei priklauso miš-

kai, kurie atlieka pirmiausia šias funkcijas: <...> sanitarines-higienines ir sveikatin-

gumo (miestų miškai, <...>)“.

4. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė Lietuvos Respub-

likos miškų įstatymą (įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.). Pagal Miškų įstatymo (1994 m.

lapkričio 22 d. redakcija) 27 straipsnį, įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Miš-

kų kodeksas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog požymiai,

pagal kuriuos atitinkamas žemės sklypas yra laikomas mišku, buvo nustatyti Miškų

įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje: miškas – ne mažes-

nis kaip 0,1 hektaro, apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs

(kirtavietės, degimvietės) žemės plotas. Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. re-

dakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jame nustatytas minė-

tas teisinis reguliavimas iki 2001 m. liepos 1 d. nepakito.

Seimas 2001 m. balandžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo

pakeitimo įstatymą, pagal kurio 1 straipsnį Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d.

redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Miškų įsta-

tymas pagal tą pačią dieną priimtą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo įgyvendini-

mo įstatymo 1 straipsnį įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Pagal Miškų įstatymo (2001 m.

balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalį miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro

žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiu-

je siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus

veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Miš-

kų įstatymas (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba)

papildomas, tačiau jame nustatytas minėtas teisinis reguliavimas nepakito.

5. Konstitucinės justicijos bylos medžiaga, inter alia kompetentingų valstybės

institucijų pateikti duomenys, leidžia konstatuoti, kad buvusio savininko A. M. že-

mės dalis, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra:

– patenka į Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį skly-

pą, kuris Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respub-


likos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės

miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų

plotų (Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. liepos 31 d. raštas Nr. 576 „Dėl in-

formacijos pateikimo“, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. liepos 30 d. Lietu-

vos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos

fragmentas Nr. P0707-0013);

– Palangos miesto teritorijai buvo priskirta dar 1970 m. (Lietuvos TSR Aukščiau-

siosios Tarybos Prezidiumo 1970 m. birželio 30 d. įsakas „Dėl Kretingos rajono Šven-

tosios apylinkės panaikinimo ir Palangos miesto ribų nustatymo“; Palangos miesto

savivaldybės 2010 m. vasario 22 d. raštas Nr. (19.4)-D3-472 „Dėl informacijos patei-

kimo konstitucinės justicijos bylai“).

6. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, Palangos miesto

savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype auga medynas, kurio amžius

yra 55 metai, medžių aukštis – 19 metrų, miško plotas – 0,6 hektaro, medyno tipas –

miško parkai, jo tankumas – vidutinis (Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m.

liepos 30 d. pažyma Nr. TA 0707-0004 „Apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės

kadastre įregistruotų miškų taksacinius rodiklius“).

Taigi, kaip matyti iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikto 2007 m. liepos

30 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų

schemos fragmento Nr. P0707-0013 ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadast-

re įregistruotų taksacinių rodiklių, Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo

28 taksacinis sklypas atitiko ir atitinka tiek Miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d.

redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje, tiek Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redak-

cija) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą miško sąvoką.

7. Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje nu-

statyta, kad „miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai“.

Minėta, kad teritorija, kurioje yra Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvar-

talo 28 taksacinis sklypas, Palangos miestui buvo priskirta dar 1970 m.

Taigi iš konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos matyti, kad Palangos

miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype yra miesto miškas.

8. Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. priimtame Miškų įstatymo, kuris įsigaliojo

1995 m. sausio 1 d., 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad „Lietuvos Res-

publikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie

yra priskirti: <...> 3) <..> miestų miškams <...>“.

Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalies 2 punk-

te nustatyta, kad „<...> Valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...>“.

Ši Miškų įstatymo nuostata nebuvo keičiama ar papildoma.

Taigi Miškų įstatyme buvo ir yra nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės

reikšmės miškai.

Vadinasi, Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame

sklype augantis miesto miškas yra valstybinės reikšmės miškas.


9. Minėta, kad pareiškėjas ginčija, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas


redakcija) atitinkama apimtimi neprieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjū-

čio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).

10. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) yra nustatyta:

„Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios

nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės iš-

perkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžin-

ti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra

gali būti grąžinama atskirais sklypais. Žemės sklypų, įgytų bendrosios nuosavybės

teise, padalijimo projektai rengiami šios žemės savininkų lėšomis pagal vienodo dy-

džio Vyriausybės nustatytus darbų įkainius.“

11. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta

tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos:

1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar pilie-

čiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pas-

tatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą,

išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei,

ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra

laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio,

jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams in-

dividualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuo-

ti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.

Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės skly-

pų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organi-

zuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.“

12. Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies

1 punktą (2004 m. kovo 23 d. redakcija) žemė ir atitinkamai miesto žemė piliečiui yra

grąžinama natūra.

Vadinasi, šio įstatymo nuostatomis buvo reguliuojami santykiai, susiję su žemės

ir atitinkamai miesto žemės, kuri nėra miškas, grąžinimu piliečiams natūra, išskyrus

atvejus, kai tokia žemė nėra grąžinama, o yra valstybės išperkama.

13. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo 4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies

1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija) daroma nuoroda į šio įstatymo 12 straipsnį

(2003 m. spalio 14 d. redakcija), kuriame nustatyti atvejai, kada žemė ir atitinkamai


miesto žemė piliečiams negrąžinama natūra, o už ją pagal šio įstatymo 16 straipsnį

(2002 m. spalio 29 d. redakcija) atlyginama kitais būdais.

14. Kaip minėta, Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaci-

niame sklype yra miesto miškas. Pabrėžtina, kad atvejai, kada miškai piliečiams ne-

grąžinami natūra, o už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį (2002 m. spalio 29 d. redakcija),

yra nustatyti ne šio įstatymo 12, bet 13 straipsnyje.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straips-

nyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta:

„13 straipsnis. Valstybės išperkami miškai ir vandens telkiniai

Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išper-

kami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie:

1) priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vande-

nims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė;

2) priskirti valstybiniams rezervatams, valstybinių parkų rezervatams ir rezerva-

tinėms apyrubėms, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui;

3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško

parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriau-

sybė;

4) priskirti miško genetiniams draustiniams, valstybiniams miško medelynams,

valstybiniams miško daigynams ir miško sėklinėms plantacijoms;

5) priskirti miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objek-

tams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė;

6) valstybinės reikšmės miškai, esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir

Kuršių marių;

7) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn.“

Taigi pagal šio įstatymo 13 straipsnį (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuosavy-

bės teisės į miškus grąžinant juos natūra neatkuriamos, jeigu jie: priskirti valstybi-

nės reikšmės miškams (1 punktas); priskirti miestų miškams (3 punktas). Vadinasi,

miestų miškai yra valstybės išperkami; už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuo-

savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį (2002 m.

spalio 29 d. redakcija).

15. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį miestų miškai piliečiams

negrąžinami natūra, o yra išperkami valstybės atlyginant už juos kitais būdais, buvo

nustatytas dar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnio 3 punkte (1992 m. ge-

gužės 7 d. redakcija), taip pat ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-

tą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 punkte (1997 m. liepos 1 d. redakcija).

Pažymėtina ir tai, kad pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnį (1991 m. birželio 18 d.

redakcija) „valstybės reikmėms reikalingi miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nuro-


dytųjų asmenų išperkami, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo

(kompensavimo) būdus, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus

priskirti pirmosios grupės miškams“. Minėta, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Res-

publikos miškų kodekso 28 straipsnio (1979 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalyje buvo

nustatyta, kad „pirmajai grupei priklauso miškai, kurie atlieka pirmiausia šias funkci-

jas: <...> sanitarines-higienines ir sveikatingumo (miestų miškai, <...>)“.

Taigi principinė nuostata, kad miestų miškai nėra grąžinami piliečiams natūra,

o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta jau nuo 1991 m. birželio 18 d., kai Seimas

priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstaty-

mo tvarkos ir sąlygų“.

16. Minėta, kad, pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-

mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkri-

čio 3 d. redakcija) atitinkama apimtimi prieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m.

rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. re-

dakcija) dėl to, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu Palangos miesto savivaldybės

miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą prie valstybinės reikšmės miškų priskyrus

nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto prašymo atkurti natūra nuosavybės

teises į šią žemę, pasak pareiškėjo, iš pretendento buvo atimta galimybė įgyvendin-

ti šią teisę.

Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat būtina išsiaiškinti, ar Vyriausy-

bė turėjo įgaliojimus Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį

sklypą nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto prašymo atkurti nuosavybės

teises į šią žemės dalį priskirti prie valstybinės reikšmės miškų, t. y. ar ji galėjo priim-

ti ginčijamą nutarimą atitinkama apimtimi.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hie-

rarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstituci-

nis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais)

nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad

poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstaty-

mams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis

įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepai-

sant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter

alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

16.1. Vyriausybei priimant atitinkama apimtimi ginčijamą Vyriausybės 1997 m.

spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) galiojo Piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1,

3 punktai (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuriuose nustatyta: „Miškai ir van-

dens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už

juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės

reikšmės miškams, <...>. Šių miškų <...> plotus tvirtina Vyriausybė; <...> 3) priskirti


miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvar-

dytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė; <...>.“

16.2. Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo 13 straipsnio 1 punkto (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą Vyriau-

sybė turėjo įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, o pagal šio straips-

nio 3 punkto (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą turėjo įgaliojimus tvirtinti

miestų miškams priskirtų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais.

17. Minėta, kad Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinia-

me sklype yra miesto miškas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nu-

tarime, kuriame atitinkama apimtimi buvo tiriama Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.

nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. lie-

pos 14 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-

nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių nuostatoms, buvo konstatuota ir tai, kad,

nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valsty-

binės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikš-

mės miškai.

Vien tai, kad Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinis skly-

pas tam tikrą laiką nebuvo Vyriausybės nutarimu priskirtas prie valstybinės reikšmės

miškų plotų ir kad tai buvo padaryta tik Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą

Nr. 1154 išdėsčius 2004 m. lapkričio 3 d. redakcija nepriėmus sprendimo dėl preten-

dento pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemės dalį, savaime nėra pa-

grindas teigti, kad Vyriausybė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus.

18. Minėta, kad Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinia-

me sklype yra miesto miškas. Vadinasi, šis sklypas, kaip miesto miškas, pagal Miškų

įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuriame

nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, ir pagal Piliečių nuo-

savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punktą

(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nėra piliečiams grąžinamas natūra, o turi būti iš-

perkamas valstybės.

Šioje konstitucinės justicijos byloje jau minėta, kad principinė nuostata, jog mies-

tų miškai nėra grąžinami piliečiams natūra, o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta

jau nuo 1991 m. birželio 18 d., kai Seimas priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

19. Minėta ir tai, kad už valstybės išperkamus miškus valstybė piliečiams atlygina

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straips-

nyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatytais būdais.

20. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime yra

konstatavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių at-

kūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam

nuosavybės teisių apsaugos principui.


21. Minėta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir 5 straipsnio 2 da-

lies 1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija), kurių atžvilgiu pareiškėjas ginčija Vy-

riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų

plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) (atitinkama apimtimi), yra re-

guliuojami santykiai, susiję su žemės ar atitinkamai miesto žemės, kuri nėra miškas,

grąžinimu piliečiams natūra.

Minėta ir tai, kad sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natū-

ra, yra miesto miškas.

22. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nuta-

rime Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkri-

čio 3 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Palangos miestui

patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hek-

tarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų

105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-

nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redak-

cija) ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. kovo 23 d. redakcija).


1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pa-

tvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Palangos miestui

patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hek-


105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d.

redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).

III

Dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės

reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apim-

timi, kuria Palangos miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos

parengtą schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir

Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, atitikties

Konstitucijos 23 straipsniui.

1. Minėta, kad, pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-

mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lap-

kričio 3 d. redakcija) atitinkama apimtimi prieštarauja inter alia Konstitucijos

23 straipsniui dėl to, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu Palangos miesto savi-

valdybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype esantį mišką prie valstybinės

reikšmės miškų plotų priskyrus nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto pra-

šymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę, iš pretendento buvo atimta galimybė įgy-

vendinti šią teisę.


2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis);

nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstaty-

mo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis).

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos

47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatą, kad Lietuvos Respub-

likai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės

vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Ši

nuostata reiškia, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redak-

cija) nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali

priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitu-

cinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai)

negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuo-

savybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstituci-

ja tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m.

rugsėjo 6 d. nutarimai).

3. Pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės tei-

ses, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas,

kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamą-

jį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; oku-

pacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių

nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant

teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės,

kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi

būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir

visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos

5 d. nutarimai).

4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įstatymuose gali būti nu-

statyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės tei-

ses, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m.

liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d.

sprendimas); restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra,

turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosa-

vybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosa-

vybės teisių atkūrimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m.

rugsėjo 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime yra konsta-

tavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, nustatantis nuosavybės teisių atkūrimo natūra

alternatyvas, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių

apsaugos principui.

Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį inter-

pretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne


kartą yra konstatavęs: iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo

buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstituci-

nio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas); valstybės įgaliotos institucijos sprendi-

mas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo

to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teis-

mo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog vien tai, kad Palan-

gos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas tam tikrą laiką ne-

buvo Vyriausybės nutarimu priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų ir kad

tai buvo padaryta tik Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 išdėsčius

2004 m. lapkričio 3 d. redakcija nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto pra-

šymo atkurti nuosavybės teises į šią žemės dalį, savaime nėra pagrindas teigti, kad

Vyriausybė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus.

Paminėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, nepaisant to,

ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikš-

mės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai

(Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

6. Minėta, kad pagal Konstituciją teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuo-

savybės teisių atkūrimą.

7. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime


redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Palangos miestui pa-

tvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hek-


105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, nukrypo nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių

nuosavybės teisių apsaugos imperatyvų.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1997 m.

spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“

(2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvirtinti (pa-

gal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybi-

nės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo

28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.




nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-

mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio

3 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 162-5910) ta apimtimi, kuria Palangos miestui pa-

tvirtinti (pagal atitinkamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtą sche-


mą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto

savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punk-

tui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-

mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio

3 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 162-5910) ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvir-

tinti (pagal atitinkamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtą schemą)

3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savi-

valdybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



130

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NOTARIATO ĮSTATYMO 23 STRAIPSNIO

3 DALIES (2003 M. SAUSIO 23 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS


2010 m. kovo 22 d.

Vilnius






dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-

mo nariui Juliui Sabatauskui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės tei-

sės skyriaus vedėjai Dainai Petrauskaitei,



2010 m. kovo 16 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/08 pagal pareiškė-

jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-17/2008) ištirti, ar

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d.

redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę

bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su

prašymu (Nr. 1B-17/2008) ištirti, ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m.

sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas

šiais argumentais.

Pagal Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą notaro įgaliojimai pasi-

baigia notarui sulaukus 65 metų. Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m.

sausio 23 d. redakcija) nustatyta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo

ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų. Jokių kriteri-

jų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus, teisės ak-

tuose nėra nustatyta. Pareiškėjui kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas, kai yra

◆ DĖL NOTARO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO 131

numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus pasibaigus jų laikui ir nėra numatyta

jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgalioji-

mus, nesudaro prielaidų kitiems asmenims bandyti daryti notarui tiesioginę ar ne-

tiesioginę įtaką.

Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti

notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Šitaip valstybės ins-

titucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip

valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus arba jų nepratęsiant.

Pareiškėjo teigimu, minėtas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su konstituci-

niu teisinės valstybės principu, pagal kurį, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veik-

ti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės,

Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią, visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

III


mens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės

skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad No-

tariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja

Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

Pagal Lietuvos teisę notaro statusas yra dvejopas. Viena vertus, jis yra valstybės

įgaliotas asmuo, kurio veikla susijusi su viešųjų funkcijų vykdymu, kita vertus, nota-

ras verčiasi profesine veikla – teikia teisines paslaugas. Tačiau, skirtingai nei kiti pas-

laugas teikiantys asmenys, notaras turi išskirtines teises teikti tam tikras paslaugas

(įstatymai nustato sandorius, kuriuos privaloma tvirtinti notarine tvarka, be to, no-

taras tvirtina įstatyme nurodytus juridinius faktus, išduoda paveldėjimo teisės liudi-

jimus ir pan.). Atlyginimo už notaro teikiamas paslaugas dydį nustato valstybė, t. y.

notaro teikiamų paslaugų įkainiai yra fi ksuoti.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, notariatas, kaip teisinis institutas, ir notaras,

kaip teisines paslaugas teikiantis valstybės įgaliotas asmuo, nėra valdžios institucija

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio prasme. Notaro nepriklausomumas

turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į notaro teisinį statusą ir į notariato, kaip teisinio

instituto, tikslus. Įstatymai nustato ne tik notarų, bet ir kitų laisvųjų profesijų atstovų

pareigą laikytis nepriklausomumo ir objektyvumo principų. Viena iš profesinės veik-

los nepriklausomumo garantijų – leidimo verstis profesine veikla tvarka. Paprastai

asmenys gali užsiimti profesine veikla, jei atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus.

Įstatymai nenustato vertimosi profesine veikla termino, t. y. asmuo įgyja teisę verstis

profesine veikla neterminuotai. Teisė verstis profesine veikla pasibaigia tik teisės ak-

tuose nustatytais pagrindais. Tik notarai ir antstoliai teisę verstis profesine veikla įgy-

ja dalyvaudami viešame konkurse ir tik jų teisė verstis profesine veikla yra ribojama

dėl amžiaus. Notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 65 metų. Jie gali būti pra-


tęsti iki notarui sukaks 70 metų. Toks pat teisinis reguliavimas yra taikomas antsto-

liams. Notarų ir antstolių įgaliojimų pasibaigimo teisinis reguliavimas yra panašus į

valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų teisinį reguliavimą,

nes tiek notarai, tiek antstoliai paslaugas teikia kaip valstybės įgalioti asmenys.

Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad reikalavimai notarui yra nustatyti Nota-

riato įstatymo 3 straipsnyje, o notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai – šio įstatymo

23 straipsnyje. Todėl, pasak suinteresuoto asmens atstovės, Notarų rūmai ir teisingumo

ministras, spręsdami notaro įgaliojimų pratęsimo klausimą, turėtų vadovautis nurody-

tuose straipsniuose pateiktais kriterijais. Notaro įgaliojimai gali būti nepratęsti, jeigu

asmuo nebeatitinka notarui keliamų reikalavimų (pvz., dėl sveikatos). Pasak suintere-

suoto asmens atstovės, ginčijama Notariato įstatymo nuostata turi būti taikoma kartu

su kitomis šio įstatymo nuostatomis, nustatančiomis reikalavimus notarui. Tiek Notarų

rūmai, tiek teisingumo ministras, spręsdami notaro įgaliojimų pratęsimo klausimą, yra

saistomi teisėtų lūkesčių principo, todėl atsisakymas pratęsti notaro įgaliojimus turėtų

būti motyvuotas nurodant, kokių notarams keliamų reikalavimų notaras neatitinka.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinės Lietuvos

Respublikos teisingumo viceministrės Eglės Račinskienės, Lietuvos notarų rūmų

prezidento Mariaus Stračkaičio rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Pet-

rauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir

atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Seimo narys J. Sabatauskas pateikė paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teis-

mo teisėjų klausimus.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Nota-

riato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje nustaty-

ta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro

įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų, neprieštarauja konstituci-

niam teisinės valstybės principui.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. rugsėjo 15 d. priėmė Lie-

tuvos Respublikos notariato įstatymą, kuris pagal 1992 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos notariato

įstatymo įsigaliojimo“ 1 punktą įsigaliojo 1992 m. gruodžio 1 d.

Pažymėtina, jog Notariato įstatymo 23 straipsnyje (1992 m. rugsėjo 15 d. redak-

cija) „Notaro įgaliojimų pasibaigimas“ įtvirtinta nuostata, kad notaro įgaliojimai pa-

sibaigia notarui sulaukus 65 metų.


Nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje „Notaro veiklos pasibaigimas“ (1992 m.

rugsėjo 15 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo numatyta ga-

limybė pratęsti notaro įgaliojimus.

3. Pažymėtina ir tai, kad Notariato įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) pa-

pildomas, tačiau nei šio įstatymo 23 straipsnyje, kuris buvo keičiamas ir papildomas

Seimo 1994 m. rugsėjo 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Res-

publikos notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo“, Seimo 1998 m. gegužės 14 d. pri-

imtu Lietuvos Respublikos notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo

1999 m. birželio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 3 ir 23 straipsnių

papildymo įstatymu, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo numatyta galimybė

pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas galiojo iki 2003 m. vasario 12 d.

4. Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo

2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 20, 22, 23, 25, 27, 28, 31, 32, 36, 37, 40, 41, 43, 44, 51, 53,

56, 57, 59, 60 straipsnių ir II skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo, įstatymo

papildymo 61, 62, 151, 221, 271 straipsniais ir 58, 63, 64 straipsnių pripažinimo neteku-

siais galios įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. vasario 12 d.

Šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi Notariato įstatymo 23 straipsnis (1999 m. birželio

15 d. redakcija) buvo papildytas 3 dalimi, kurią ginčija pareiškėjas.

5. Notariato įstatymo 23 straipsnyje „Notaro įgaliojimų pasibaigimas“ (2003 m.

sausio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Notaro įgaliojimai pasibaigia:

1) notarui mirus;

2) notarui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės;

3) notaro pareiškimu;

4) kai jis neatitinka šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 7 punkto reikalavimų;

5) įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo notaras nuteistas už sunkų ar labai

sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą

veiką, jeigu neišnyko teistumas;

6) Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui pritarus Notarų garbės teismo

siūlymui atleisti notarą iš pareigų;

7) kai jis netinka eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus;

8) notarui sulaukus 65 metų;

9) jeigu notaras daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka mokesčių į Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka;

10) jei notaras pažeidė šio įstatymo 20 straipsnio reikalavimus;

11) jei notaras sistemingai daugiau kaip 4 mėnesius iš eilės nemoka mokesčių

Notarų rūmams;

12) jei notaras buvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,

KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo

komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių dar-

buotojų dabartinės veiklos” numatyti apribojimai.


Notaro įgaliojimų pasibaigimas (atleidimas iš pareigų) įforminamas Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro įsakymu.

Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro

įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.“

Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2007 m. birželio 5 d. priėmė Lietuvos

Respublikos notariato įstatymo 3 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo

2007 m. birželio 21 d. Šiuo įstatymu inter alia Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 da-

lies 12 punktas buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau ginčijama Notariato įstaty-

mo 23 straipsnio 3 dalis keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

6. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas notaro

įgaliojimų pratęsimas, aiškintinas kituose Notariato įstatymo straipsniuose (jų daly-

se), inter alia Notariato įstatymo 23 straipsnyje, nustatyto teisinio reguliavimo kon-

tekste.

6.1. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija) notaria-

tas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti

neginčijamas fi zinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtik-

rinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą (1 straipsnis).

6.2. Notariato įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nustatyta,

kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkci-

jas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių

ir dokumentų (1 dalis); notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo

ministras (2 dalis).

6.3. Teisę eiti notaro pareigas turi tik asmenys, atitinkantys Notariato įstatymo

3 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytus rei-

kalavimus. Asmuo, paskirtas notaru, prieš pradėdamas eiti pareigas prisiekia Lie-

tuvos Respublikos teisingumo ministrui (Notariato įstatymo 5 straipsnio (1992 m.

rugsėjo 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 1 dalis).

6.4. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalį (2001 m. birželio 12 d. redak-

cija) notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus: tvirtina sandorius, išduoda pavel-

dėjimo teisės liudijimus, išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto

liudijimus, liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą, liudija parašo dokumen-

tuose tikrumą, liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą, tvirtina

faktą, kad fi zinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje, priima saugoti ofi cia-

liesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus, tvirtina

dokumentų pateikimo laiką, perduoda vienų fi zinių ir juridinių asmenų pareiškimus

kitiems fi ziniams ir juridiniams asmenims, priima į depozitinę sąskaitą pinigines su-

mas, priima jūrinius protestus, protestuoja vekselius ir čekius, daro vykdomuosius

įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose, surašo ar

tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir

tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sando-

ryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumen-


tuose numatytos aplinkybės, tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitiktį

įstatymų reikalavimams, atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

6.5. Notariato įstatymo 12 straipsnyje „Notarų nepriklausomumas“ (1992 m.

rugsėjo 15 d. redakcija) nustatyta: „Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami

valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams.“ Taigi

notarų veikla yra grindžiama inter alia nepriklausomumo principu.

6.6. Notariato įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gegužės 14 d. redakcija)

nustatyta, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notari-

nius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, nota-

ras atsako kaip valstybės pareigūnas.

6.7. Pagal Notariato įstatymą (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija su vėlesniais pa-

keitimais ir (arba) papildymais) notariato veiklos priežiūrą atlieka vykdomosios val-

džios funkcijas atliekantis subjektas – teisingumo ministras, kuris: skiria bei atleidžia

notarus (2 straipsnio 2 dalis); tvirtina Notaro kvalifi kacinio egzamino nuostatus ir

Notaro praktikos atlikimo tvarką (3 straipsnio 2 dalies 3 punktas), Viešo konkurso

eiti notaro pareigas nuostatus (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas), Notarų rūmų susi-

rinkimo priimtą Notarų rūmų statutą (8 straipsnio 4 dalis), Notarų garbės teismo

nuostatus (101 straipsnio 1 dalis); Notarų rūmų prezidiumo teikimu tvirtina Nota-

rų kvalifi kacijos kėlimo nuostatus (4 straipsnio 1 dalis), Notarų atestavimo nuostatus

(4 straipsnio 3 dalis); priima notarų priesaiką (5 straipsnio 1 dalis); nustato nota-

rų skaičių, jų buveinę ir veiklos teritoriją (6 straipsnio 1 dalis); įsakymu steigia no-

tarų biurus (6 straipsnio 2 dalis); nustato reikalavimus, keliamus notarų biurams ir

notarų darbo laikui (6 straipsnio 3 dalis); įsakymais įformina notaro skyrimą ir no-

taro pareigų atlikimo pradžią (61 straipsnio 1 dalis); skiria asmenis, kurie atlieka no-

tarų ir jų savivaldos institucijų veiklos tarnybinę priežiūrą (7 straipsnio 1 dalis); turi

teisę iškelti notarui drausmės bylą už Notariato įstatymo, teisingumo ministro pa-

tvirtintų teisės aktų ir Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso pažei-

dimus (71 straipsnis); skiria du Notarų garbės teismo narius (101 straipsnio 2 dalis);

suderinęs su Lietuvos archyvų departamentu prie Vyriausybės, nustato Notaro pro-

fesinės veiklos metu sudaromų dokumentų tvarkymo, saugojimo ir perdavimo tvar-

ką (151 straipsnio 4 dalis); nustato vienodą visiems notarų biurams iškabų formą

(201 straipsnio 3 dalis); įsakymu įformina notaro įgaliojimų pasibaigimą (atleidimą

iš pareigų) (23 straipsnio 2 dalis); Notarų rūmų teikimu sprendžia, pratęsti notaro

įgaliojimus ar jų nepratęsti iki notarui sukaks 70 metų (23 straipsnio 3 dalis); nusta-

to notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formas ir jų pildymo

taisykles (44 straipsnis); atsižvelgdamas į Notarų rūmų parengtas notariato veiklos

perspektyvas ir kryptis, nustato kandidatų į notarus (asesorių) skaičių (56 straipsnio

2 dalis); nustato Kandidatų į notarus (asesorių) viešo konkurso tvarką (56 straipsnio

3 dalis); skiria ir atleidžia kandidatus į notarus (asesorius) (57 straipsnio 1 dalis); su-

derinęs su Notarų rūmų prezidiumu, nustato Kandidato į notarus (asesoriaus) nota-

ro praktikos atlikimo tvarką (59 straipsnio 1 dalis).


6.8. Pasibaigus notaro įgaliojimams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

priima sprendimą dėl tolesnės biuro veiklos, neatliktų notarinių veiksmų tęsimo ir doku-

mentų perdavimo (Notariato įstatymo 24 straipsnis (1994 m. rugsėjo 22 d. redakcija).

7. Apibendrinant apžvelgtąjį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Notariato įsta-

tyme iš esmės įtvirtintas vadinamasis lotyniškojo tipo notariatas (lotyniškoji notaria-

to organizavimo sistema), būdingas civilinės (kontinentinės) teisės tradicijai. Lietuvoje

notarai vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnau-

tojai – jie verčiasi savarankiška profesine veikla, o jų funkcijas, kitą veiklą bei įgalio-

jimus apibrėžia įstatymai. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad už įstatymų ar kitų

teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma

baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.

Notaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą už-

tikrinančių funkcijų – fi zinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų

juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo –

vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems

šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. Notarą ski-

ria ir atleidžia teisingumo ministras, kuris inter alia prižiūri notariato veiklą. Notaras yra

valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuo-

se nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių

vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas

ir valstybės priedermė. Notaro veikla grindžiama inter alia nepriklausomumo principu.

8. Aiškinant ginčijamą Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sau-

sio 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį notaro įgaliojimai gali

būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks

70 metų, minėtų Notariato įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad:

– notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Notariato įstatymo

23 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais); vie-

nas iš notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindų yra notaro amžius, t. y. 65 metai (No-

tariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais

pakeitimais) 8 punktas);

– notaro, sulaukusio 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsti Notarų rūmų teikimu

teisingumo ministro įsakymu iki jam sukaks 70 metų; priimant sprendimą dėl nota-

ro įgaliojimų pratęsimo teisingumo ministro nesaisto Notarų rūmų teikimas, tačiau

tai nereiškia, kad nesant atitinkamo Notarų rūmų teikimo teisingumo ministras gali

priimti sprendimą pratęsti notaro įgaliojimus;

– nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėles-

niais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų

(kriterijų), kuriems esant notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami.

Taigi visų notarų įgaliojimai baigiasi jiems sulaukus 65 metų, išskyrus notarus,

kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu pratęsiami iki

jiems sukaks 70 metų; tokiu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta bendros taisyklės, kad


notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, išimtis, kuri reiškia, kad Notarų

rūmų teikimu teisingumo ministro sprendimu kai kurių notarų, sulaukusių 65 metų,

įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 70 metų.

Pažymėtina, jog teisingumo ministro teisė pratęsti notaro įgaliojimus iki nota-

rui sukaks 70 metų negali būti interpretuojama kaip paneigianti Notariato įstatymo

23 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 8 punk-

te įtvirtintą bendrą taisyklę, kad notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų.

Kita vertus, Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija)

įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, kad visais atvejais dėl notaro, kurio įgaliojimai

pasibaigia sulaukus įstatyme nustatyto 65 metų amžiaus ir kuris atitinka inter alia No-

tariato įstatymo 3 straipsnyje „Teisė eiti notaro pareigas“ (2003 m. sausio 23 d. redakci-

ja su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintus reikalavimus, Notarų rūmų teikimu teisingumo

ministras turi priimti sprendimą pratęsti notaro įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas kilti situacijoms, kai dalis notarų,

sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių

65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų. Taigi tokiu teisi-

niu reguliavimu sudaromos prielaidos tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsi-

imančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.

9. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja,

ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nepriešta-

rauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituci-

niam teisinės valstybės principui grindžiama tuo, kad, jo manymu, tokiu teisiniu re-

guliavimu, kai yra numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus pasibaigus jų laikui

ir nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, pratęsti

notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti, valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai –

sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui.

11. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įsta-

tymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti

tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grin-

džiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma

taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas

teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų

visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių sub-

jektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius

privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą už-

tikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir

kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

12. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia Konstitucinio

Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) yra konstatavęs,

kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, supo-


nuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės val-

džią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi

veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukš-

čiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tar-

pusavyje susijusių imperatyvų; taigi konstitucinio teisinės valstybės principo turi-

nys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas

Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsie-

jamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiš-

kumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

13. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų

lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitu-

cinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti trak-

tuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m.

balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja

vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai

vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nu-

statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose pa-

dėtyse, kategorijų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m.

liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

14. Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo

principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos as-

mens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas, sistemiškai (kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) aiš-

kindamas Konstitucijos 48 straipsnį, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvie-

nas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, yra konstatavęs, kad, sudarydamas

teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, įstatymų leidė-

jas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti

darbą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m.

liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d.,

2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

15. Pažymėtina, kad valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų

institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai

daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pa-

gal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios

tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valsty-

bės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d.,

2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).

16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai

įstatymu yra pavedama kitoms (ne valstybės) institucijoms vykdyti tam tikras valstybės


funkcijas, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti

asmuo, norintis vykdyti tokią veiklą, jo įgaliojimų trukmę, įgaliojimų pasibaigimo pag-

rindus ir kt., paisyti inter alia iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, iš konstitucinio teisinės

valstybės principo kylančių imperatyvų. Turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas,

kad asmenims, įgyvendinantiems Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pa-

sirinkti darbą bei verslą, inter alia besiverčiantiems ta pačia valstybės kontroliuojama

profesine veikla, būtų nustatomos vienodos profesinės veik los sąlygos, inter alia vieno-

da įgaliojimų trukmė. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstituci-

jos 29, 48 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

17. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą

sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį notaro įgalioji-

mai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui

sukaks 70 metų, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad asmuo, pasirinkdamas

notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pa-

sirinkti darbą bei verslą.

Minėta, kad visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, išskyrus

notarus, kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu pra-

tęsiami iki jiems sukaks 70 metų. Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsny-

je (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo

straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali

būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų truk-

mę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo

pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti

dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo. Minėta ir tai, kad toks teisinis regu-

liavimas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų,

o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems su-

kaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiiman-

čius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.

18. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 da-

lyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį tei-

singumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų

nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai

pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš es-

mės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konsti-

tucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir

29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nu-

krypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Notariato įstaty-

mo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos

29 straipsniui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.


20. Šiame kontekste pažymėtina, kad objektyviai gali susidaryti ir tokių situaci-

jų, kai nėra galimybių kitais būdais, kaip tik laikinu notaro įgaliojimų pratęsimu, tam

tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymo, t. y. fi zinių ir juridinių as-

menų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, tęstinumą ir taip už-

tikrinti viešąjį interesą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį išimtį nustatantį

teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai galėtų būti laikinai pratęsiami tik

jeigu nėra galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funk-

cijų vykdymą, t. y. užtikrinti viešąjį interesą.

21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste kartu pažymėtina, jog

tai, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) šiuo

Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nereiš-

kia, kad notarų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal šioje konstitucinės justicijos by-

loje pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį reguliavimą, gali būti vien šiuo

pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar

būti nutraukti.




nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis

(2003 m. sausio 23 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-598) prieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus

gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



141

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO

(2000 M. SPALIO 12 D. REDAKCIJA) 18 STRAIPSNIO 1 DALIES

(2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS


2010 m. kovo 31 d.

Vilnius








2010 m. kovo 25 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 30/07 pagal pareiškė-

jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respubli-

kos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija)

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai.


nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo civilinę bylą.

Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pra-

šymu ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. re-

dakcija) neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai (prašymas Nr. 1B-39/07).

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas

šiais argumentais.

Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį įstatymams, Vyriausybės bei savival-

dybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai at-

skaitingus vykdomuosius organus. Taigi Konstitucijoje yra išskirtos dvi savivaldybių

institucijų, turinčių valdingus įgaliojimus, rūšys: savivaldybių tarybos ir savivaldy-

bių tarybų sudaryti joms atskaitingi vykdomieji organai. Vykdomoji institucija negali

priimti tokių sprendimų, kurie nebūtų tiesiogiai grindžiami įstatymais, Vyriausy-

bės nutarimais ar savivaldybės tarybos sprendimais, taip pat priimti tokių sprendi-

mų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams. Remdamasis


Konstitucinio Teismo doktrina pareiškėjas pažymėjo, kad savivaldybių tarybų įga-

liojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių tarybų atskaitin-

giems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme ir kad

minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įsta-

tymą nėra savivaldybių tarybų atskaitingi vykdomieji organai. Pareiškėjo manymu,

Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta savivaldybių tarybos kole-

gija nėra savivaldybių taryboms atskaitingas vykdomasis organas, kadangi Vietos sa-

vivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatyta, jog

vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius. Todėl, pareiškėjo

nuomone, yra pagrindo manyti, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis

galėjo prieštarauti Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai.

III


mens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios specia-

listės Onos Buišienės ir Seimo nario Valdemaro Tomaševskio rašytiniai paaiškinimai,

kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės O. Buišienės pozicija grindžiama šiais

argumentais.

1.1. Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys – savivaldy-

bių tarybos ir joms atskaitingi vykdomieji organai, kurias sudaryti yra konstitucinė

savivaldybių tarybų pareiga. Savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų tarpusavio

santykiai grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir

savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu princi-

pais. Visi vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klau-

simais yra subordinuoti savivaldybių tarybų sprendimams.

1.2. Savivaldos institucijų organizavimą ir veiklos tvarką nustato įstatymų leidėjas.

Ginčijamoje įstatymo normoje nenustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak

Seimo atstovės, būtų sudarytos teisinės prielaidos įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę

kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijoje expressis verbis nurodytais klausimais.

Be to, sąvoka „savivaldybės tarybos kolegija“ pažymi, kuo ji skiriasi nuo savivaldybių

institucijų, ir neprilygina jos kuriai nors konstitucinei savivaldybių institucijų rūšiai –

atstovaujamajai ar vykdomajai. Savivaldybės tarybos kolegija yra savivaldybės tarybos

vidaus darinys, kuriam savivaldybės taryba patiki kai kurias savo funkcijas. Savivaldy-

bės tarybos kolegijai priskirtų funkcijų apimtis rodo, kad įstatymų leidėjas neįsiterpė į

Konstitucijoje numatytą savivaldybių tarybų išimtinę kompetenciją.

1.3. Savivaldybės tarybos teisė sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją išplaukia

ir iš konstitucinių savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės laikantis Konstitu-

cijoje apibrėžtų principų, tad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs savivaldybės tarybos teisę

prireikus sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir jai pavesti vykdyti įstatymų api-

brėžtus įgaliojimus, vadovavosi Konstitucija, laikėsi įtvirtintos įgaliojimų suteikimo

◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 143

teisės akto formos (įstatymo) ir nepaneigė galimybės savivaldybių taryboms realizuo-

ti Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintos savo kompetencijos. Todėl, O. Buišienės many-

mu, ginčijama įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas V. Tomaševskis savo rašytiniuose pa-

aiškinimuose pritarė O. Buišienės argumentams.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos

teisingumo ministro Petro Baguškos, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus

Vytauto Kvietkausko, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departa-

mento direktoriaus Egidijaus Vilkicko, Seimo Valstybės ir valdymo komiteto pirmi-

ninko Jono Jagmino rašytiniai paaiškinimai.


konstatuoja:

I

1. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Vietos savivaldos įstatymą. Pagal šio įstaty-

mo 31 straipsnį jis įsigaliojo pirmą dieną po įvykusių rinkimų į Lietuvos Respublikos

savivaldybių tarybas, t. y. 1995 m. kovo 26 d.

Šiuo įstatymu įgyvendinant Konstitucijos nuostatas, inter alia jos 119 straipsnį,

buvo įtvirtinti vietos savivaldos sistema, savivaldos principai, nustatyti bendra savi-

valdos institucijų organizavimo ir veiklos tvarka, savivaldos institucijų kompetencija,

savivaldybių ūkinės ir fi nansinės veiklos pagrindai.

Šis įstatymas buvo ne kartą keistas ir (arba) papildytas.

2. Seimas 2000 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos

įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Vietos savivaldos įstatymą (1994 m.

liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimas ir papildymais) išdėstė nauja redakcija.

Šis įstatymas įsigaliojo 2000 m. spalio 27 d.

2.1. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 da-

lyje buvo nustatyta:

„Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba ir

vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba (toliau – valdyba), savivaldybės me-

ras (toliau – meras), turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei

pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų

įgyvendinimą bendruomenės interesais.“


lyje buvo nustatyta: „Savivaldybės kontrolės institucija – savivaldybės kontrolierius,

kontroliuojantis savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekantis savivaldybės vidaus

audito funkcijas.“

2.3. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnyje

inter alia buvo nustatyta:


„1. Savivaldybės taryba susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai iš-

rinktų savivaldybės bendruomenės atstovų. <...>

4. Per du mėnesius nuo pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio

sušaukimo dienos turi būti išrinktas savivaldybės meras ir sudaryta valdyba.

<...>“



„1. Savivaldybės tarybos komitetai sudaromi savivaldybės tarybai teikiamiems

klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti,

kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi savivaldybės tarybos, valdybos, mero sprendimai.

2. Komitetai sudaromi iš tarybos narių savivaldybės tarybos sprendimu. <...>

<...>

5. Komitetai pagal savo kompetenciją priima rekomendacinius sprendimus. <...>“



„Savivaldybės taryba:

<...>

5) sudaro savivaldybės valdybą;

<...>“



„1. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių suda-

ro valdybą ir nustato jos narių skaičių.

2. Valdybos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduotojai).

Kitų (neetatinių) valdybos narių kandidatūras iš tarybos narių savivaldybės tarybai

tvirtinti teikia meras. Valdybos nariais negali būti Kontrolės komiteto pirmininkas, jo

pavaduotojas ir Kontrolės komiteto nariai. Valdybos narių tvirtinimo ir valdybos nario

statuso praradimo procedūrą nustato savivaldybės tarybos veiklos reg lamentas.

<...>“



„1. Valdyba:

<...>

2) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilga-

laikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kontro-

lės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;

<...>

15) mero siūlymu ir atsižvelgdama į įstatymų patvirtintą sąrašą sprendžia politi-

nio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo klausimą, nu-

stato jų skaičių;

<...>“


3. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Vietos savi-

valdos įstatyme (2000 m. spalio 12 d. redakcija) apibrėžiant sąvoką „savivaldybės

institucijos“ buvo nurodyta: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija yra savivaldy-

bės taryba, o vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras;

2) savivaldybės institucijoms tenka tiesioginė ir asmeninė atsakomybė už įstatymų,

Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritori-

joje. Buvo nustatyta savivaldybės institucijų sudėtis: savivaldybės taryba sudaryta iš

demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų, valdyba – iš savivaldy-

bės tarybos narių; įstatymu nustatytos savivaldybės tarybos ir vykdomųjų instituci-

jų funkcijos. Apibrėžiant sąvoką „savivaldybės kontrolės institucija“ buvo nurodyta:

1) savivaldybės kontrolės institucija yra savivaldybės kontrolierius; 2) savivaldybės

kontrolės institucijai pavedama kontroliuoti savivaldybės biudžeto naudojimą bei at-

likti savivaldybės vidaus audito funkcijas. Įstatyme buvo nustatyta, kad savivaldybės

taryba gali sudaryti savo vidinius struktūrinius padalinius – savivaldybių tarybų ko-

mitetus, kurie sudaromi iš savivaldybės tarybos narių; savivaldybės tarybos komite-

tų paskirtis – preliminariai nagrinėti savivaldybės tarybai teikiamus klausimus, teikti

savivaldybės tarybai savo išvadas bei pasiūlymus, pagal savo kompetenciją priimti re-

komendacinio pobūdžio sprendimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d.

nutarimu inter alia pripažino, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis

(2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog savivaldybės valdy-

ba yra sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, prieštaravo Konstitucijos 119 straips-

nio 1, 4 dalims.

Konstitucinis Teismas savo nutarime inter alia konstatavo, kad pagal Konstituciją

savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos su-

darančių savivaldybių tarybų narių; nurodyti vykdomieji organai nėra savivaldybių ta-

rybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės

tarybos darbą. Tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį (2000 m.

spalio 12 d. redakcija) savivaldybės taryba valdybą sudaro iš savivaldybės tarybos na-

rių, reiškia, jog buvo nepaisoma Konstitucijoje įtvirtinto savivaldybių tarybų sudary-

tų vykdomųjų organų atskaitingumo savivaldybių taryboms bei savivaldybių tarybų

viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principų, buvo panaikintas

Konstitucijoje įtvirtintas esminis skirtumas tarp savivaldybių tarybų, kaip atstovauja-

mųjų institucijų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, ir jų sudaromų bei joms at-

skaitingų vykdomųjų organų (Konstitucinio Teismo 2002 gruodžio 24 d. nutarimas).

4. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos

įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straips-

nių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris pagal jo

21 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2003 m. vasario 25 d.


lyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:


„Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba,

ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vie-

tos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra at-

sakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.“

Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straips-

nio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustaty-

tuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje

matyti, jog savivaldybės vykdomosios institucijos apibrėžimas pakito tuo aspektu,

kad buvo nustatyta, jog savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės adminis-

tracijos direktorius; nuostatos, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldy-

bės valdyba ir savivaldybės meras, neliko; savivaldybės atstovaujamoji institucija liko

įtvirtinta ta pati – savivaldybės taryba.


lis pakeista nebuvo.

4.3. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnio

4 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„4. Per du mėnesius nuo pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio

sušaukimo dienos turi būti išrinktas savivaldybės meras, paskirti mero pavaduotojas

(pavaduotojai) ir savivaldybės administracijos direktorius, sudaryta savivaldybės ta-

rybos kolegija, jei nusprendžiama ją sudaryti.“

Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnio kitos

dalys keičiamos ir (arba) papildomos nebuvo.


nio 4 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nusta-

tytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnio

4 dalyje matyti, jog jis pakito taip, kad šioje nuostatoje buvo įtvirtinta, jog turi būti

paskirti mero pavaduotojas (pavaduotojai) ir savivaldybės administracijos direkto-

rius, taip pat sudaryta savivaldybės tarybos kolegija, jei nusprendžiama ją sudaryti, o

nuostatos, kad turi būti sudaryta valdyba, neliko.

4.4. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 15 straipsnio

nuostatos, susijusios su šia konstitucinės justicijos byla, keičiamos ir (arba) papildo-

mos nebuvo.


(2003 m. sausio 28 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta:

„Savivaldybės taryba:

<...>

5) priima sprendimą sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir mero teikimu ją

sudaro;

<...>

9) priima sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus (direktoriaus

pavaduotojo) priėmimo į pareigas <...>;


<...>

15) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų il-

galaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kont-

rolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;

<...>

19) mero siūlymu sprendžia dėl savivaldybės tarybos sekretoriato valstybės tar-

nautojų pareigybių steigimo, nustato jų skaičių;

20) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus;

<…>“


nio 5 ir 9 dalyse (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nu-

statytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnio

5 dalyje matyti, jog jis pakito taip, kad buvo nustatyta, jog savivaldybės taryba priima

sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo į pareigas, taip pat

dėl savivaldybės tarybos kolegijos sudarymo, jei nusprendžiama ją sudaryti, o nuo-

statos, kad savivaldybės taryba sudaro valdybą, neliko.


nyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vie-

tos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 ir 19 straipsniuose matyti,

kad savivaldybės tarybos kompetencija buvo išplėsta: savivaldybės tarybai papildomai

priskirta dauguma funkcijų, kurios pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio

12 d. redakcija) 19 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo priskirtos valdybai.


(2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali

sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją (toliau – kolegija) ir nustatyti jos narių skaičių.

Savivaldybės taryba gali pavesti kolegijai vykdyti šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir

20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus.

2. Kolegijos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduo-

tojai). Kitų (neetatinių) kolegijos narių kandidatūras savivaldybės tarybai tvirtinti

teikia meras. Kolegijos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, kolegijos

nariais negali būti Kontrolės komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ir Kontrolės ko-

miteto nariai. Kolegijos darbo tvarką, posėdžių organizavimo tvarką, kolegijos narių

statusą, jų tvirtinimo ir kolegijos nario statuso praradimo procedūrą nustato savival-

dybės tarybos veiklos reglamentas. Kolegija ne rečiau kaip kartą per metus arba pri-

reikus atsiskaito už savo veiklą savivaldybės tarybai.

3. Kolegijos įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai išrinktos

savivaldybės tarybos nariai. Iki naujos kadencijos kolegijos sudarymo jos įgaliojimus

laikinai vykdo meras.“


nyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija), kurio 1 dalies nuostata ginčijama šioje konstitu-


cinės justicijos byloje, nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vietos savivaldos

įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnyje matyti, kad jis pakito iš es-

mės: 18 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savivaldybės

taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti savivaldybės

tarybos kolegiją, taip pat buvo įtvirtinti šios kolegijos įgaliojimai, formavimo tvar-

ka, įgaliojimų pasibaigimas. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redak-

cija) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta,

kad iš savivaldybės tarybos narių sudarytai savivaldybės tarybos kolegijai savivaldy-

bės taryba gali pavesti vykdyti kai kuriuos savivaldybės tarybos kompetencijai pri-

skirtus įgaliojimus.

4.7. Apibendrinant išdėstytus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d.

redakcija) pakeitimus konstatuotina, kad buvo iš esmės pakeistas savivaldybės vyk-

domosios institucijos apibrėžimas: nustatyta, kad savivaldybės tarybos vykdomoji

institucija yra savivaldybės administracijos direktorius; nuostatų, kuriose buvo įtvir-

tinta, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės valdyba, kurią savi-

valdybės taryba sudaro iš savivaldybės tarybos narių, ir meras, neliko. Taip pat buvo

pakeista savivaldybės institucijų formavimo tvarka: nustatyta, kad savivaldybės ta-

ryba priima sprendimą dėl savivaldybės vykdomosios institucijos – savivaldybės

administracijos direktoriaus priėmimo į pareigas. Nuostata, kurioje buvo įtvirtintos

savivaldybės valdybos funkcijos, pripažinta netekusia galios, o dauguma funkcijų,

kurios Vietos savivaldos įstatyme (2000 m. spalio 12 d. redakcija) buvo priskirtos

savivaldybės valdybai, priskirtos savivaldybės tarybai. Nuostata, kurioje buvo įtvir-

tintas sąvokos „savivaldybės kontrolės institucija“ apibrėžimas, taip pat nuostatos,

kuriose buvo įtvirtinta, kad savivaldybės taryba iš savo narių gali sudaryti savivaldy-

bės tarybos komitetus, priimančius rekomendacinio pobūdžio sprendimus, nepaki-

to. Taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš

savo narių gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją, kuriai gali pavesti vykdyti kai

kuriuos savo įgaliojimus.

Aiškinant ginčijamą Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakci-

ja) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavi-

mą, pagal kurį savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savo narių galėjo sudaryti

savivaldybės tarybos kolegiją ir jai pavesti vykdyti kai kuriuos savivaldybės tarybos

kompetencijai priskirtus įgaliojimus, kartu su Vietos savivaldos įstatymo (2000 m.

spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisi-

niu reguliavimu pažymėtina, kad sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją yra savival-

dybės tarybos teisė, o ne pareiga, todėl savivaldybės taryba galėjo nuspręsti tokios

kolegijos ir nesudaryti. Įgaliojimus, kuriuos savivaldybės taryba galėjo pavesti savi-

valdybės tarybos kolegijai, nesudarius tokios kolegijos ir toliau vykdė savivaldybės

taryba. Savivaldybės tarybos kolegijai galėjo būti pavesta: priimti sprendimus dėl sa-

vivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūki-

nių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių,


sveikatos ir kitų programų projektų rengimo; mero siūlymu spręsti dėl savivaldybės

tarybos sek retoriato valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, nustatyti jų skaičių;

kasmet nustatyti savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus. Savivaldybės tarybos

kolegijos priimti sprendimai šiais klausimais buvo galutiniai.

5. Vietos savivaldos įstatymas (2000 m. spalio 12 d. redakcija su 2003 m. sausio

28 d. pakeitimais) iki 2008 m. rugsėjo 15 d. buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papil-

domas, tačiau pareiškėjo ginčijama nuostata nekito.

6. Seimas 2008 m. rugsėjo 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos

įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Vietos savivaldos įstatymas (2000 m.

spalio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir iš-

dėstytas nauja redakcija. Šis įstatymas įsigaliojo 2008 m. spalio 1 d. (su atitinkamo-

mis išimtimis).

Išdėsčius Vietos savivaldos įstatymą nauja redakcija, buvo pakeista inter alia kai

kurių straipsnių numeracija: 12 straipsnis tapo 11 straipsniu, 15 straipsnis – 14 straips-

niu, 17 straipsnis – 16 straipsniu, o 18 straipsnis, kurio nuostatą ginčija pareiškėjas, –

17 straipsniu.

6.1. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 16 straipsnyje

inter alia nustatyta:

„1. Savivaldybės tarybos kompetencija yra išimtinė ir paprastoji.

2. Išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija:

<...>

11) sprendimų dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų

pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir savivaldybės tarybos sekretoriato su-

darymo priėmimas mero siūlymu;

<...>

20) pasiūlymų valstybės institucijoms dėl savivaldybės teritorijoje esančių šių

institucijų padalinių veiklos gerinimo teikimas, prireikus šių padalinių vadovų iš-

klausymas reglamento nustatyta tvarka;

<...>

41) sprendimų dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės ir dėl bendrųjų ilgalai-

kių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kontrolės

ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo priėmimas;

<...>

6. Išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldy-

bės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.

<...>“

Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 16 straips-

nyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m.

spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) matyti, jog

jis pakito taip, kad įstatyme buvo išskirta savivaldybės tarybos išimtinė ir paprasto-

ji kompetencija; nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskir-


tų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai

ar įstaigai.

Pažymėtina, kad priimti sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės

ir dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių,

nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projek-

tų rengimo bei sprendimus dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės

tarnautojų pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir savivaldybės tarybos sek-

retoriato sudarymo mero siūlymu, t. y. dvi iš trijų funkcijų, kurios pagal Vietos savi-

valdos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio

28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą galėjo būti perduotos savivaldybės ta-

rybos kolegijai, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija)

16 straipsnį priskirtos ne paprastajai, o išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai:

savivaldybės taryba negali jų perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.

6.2. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 17 straipsny-

je nustatyta:

„1. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių gali sudaryti savi-

valdybės tarybos kolegiją (toliau – kolegija).

2. Kolegijos narių skaičius, darbo tvarka, posėdžių organizavimo tvarka nusta-

tyta reglamente.

3. Kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas.

4. Kolegija paprastai nagrinėja šiuos klausimus:

1) analizuoja savivaldybės teritorijoje esančių valstybės institucijų padalinių veik-

lą, teikia siūlymus savivaldybės tarybai dėl šių padalinių veiklos gerinimo ir jų vado-

vų išklausymo;

2) svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, dėl bend-

rųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų

kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo or-

ganizavimo;

3) numato savivaldybės tarybos narių mokymo prioritetus (kiekvienais metais);

4) svarsto klausimus dėl savivaldybės tarybos sekretoriato sudarymo arba mero

politinio (asmeninio) pasitikėjimo (jeigu sekretoriatas nesudaromas) valstybės tar-

nautojų pareigybių steigimo ir jų skaičiaus nustatymo.“

Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 17 straips-

nyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m.

spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) matyti, kad jis

pakito iš esmės: eksplicitiškai nustatyta, kad savivaldybės tarybos kolegija, sudaryta

iš savivaldybės tarybos narių, yra savivaldybės tarybos patariamoji institucija, nagri-

nėjanti jai pavestus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų; Vietos sa-

vivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) neliko nuostatos, kurioje buvo

įtvirtinta, kad savivaldybės taryba gali pavesti savivaldybės tarybos kolegijai vykdyti

tam tikrus savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įgaliojimus.


6.3. Apibendrinant konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rug-

sėjo 15 d. redakcija) eksplicitiškai nustatytas savivaldybės tarybos kolegijos statusas:

jame įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos kolegija, sudaryta iš savivaldybės tarybos

narių, yra savivaldybės tarybos patariamoji institucija, nagrinėjanti jos kompeten-

cijai priskirtus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų. Sprendimus tais

klausimais, kuriuos svarsto ir analizuoja savivaldybės tarybos kolegija, priima savi-

valdybės taryba pagal jai Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija)

16 straipsniu priskirtą kompetenciją.

Taigi pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas buvo pakeistas iš esmės, o nuo-

statos, kurioje buvo įtvirtinta, kad savivaldybės taryba gali pavesti savivaldybės ta-

rybos kolegijai vykdyti tam tikrus savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus

įgaliojimus, neliko.

7. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto

panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstituci-

nis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas tei-

sės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis

reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d.

sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nuta-

rimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d. nutarimas).

Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į

Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl

toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukš-

tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra-

šymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

II

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo

ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straips nio

1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 119 straips nio

4 daliai.

2. Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta:

„Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos admi-

nistraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.

Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius

administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietu-

vos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, rem-

damiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendi-

mams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuo-

sius organus.“


3. Konstitucinis Teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės jus-

ticijos bylose, inter alia 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir 2004 m. vasario 11 d.

sprendime, aiškindamas vietos savivaldai skirtas Konstitucijos nuostatas yra sufor-

mulavęs plačią ofi cialiąją konstitucinę vietos savivaldos doktriną.

4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vietos savivalda – tai įstatymo nu-

statytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių,

arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietu-

vos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmišku-

mas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo

2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. vasario 9 d., 2009 m. birže-

lio 8 d. nutarimai). Minėtos teritorinės bendruomenės yra savivaldos teisės subjektas

ir Konstitucijoje jos vadinamos savivaldybėmis (arba vietos savivaldybėmis) (Konsti-

tucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

5. Savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendina-

ma, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos; sąvoka „savivaldos

institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų

institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitin-

kamų bendruomenių savivaldos teisė (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.,

2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės

sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet

ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme (Konstitucinio

Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

6. Įgyvendinti savivaldos teisės neįmanoma be demokratinio atstovavimo. Savi-

valdybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos; jos

tiesiogiai numatytos Konstitucijoje; jokios kitos savivaldos institucijos, išskyrus savi-

valdybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruo-

džio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Savivaldybių tarybos – tai institucijos,

per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldy-

bės tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai (Konstitucinio

Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

7. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių tarybų priimami spren-

dimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo; savivaldybių tarybų sprendimus

tiesiogiai įgyvendina joms atskaitingi vykdomieji organai, kurie yra neatskiriama sa-

vivaldos mechanizmo dalis; sudaryti minėtus vykdomuosius organus – konstitucinė

savivaldybių tarybų pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m.

gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

7.1. Konstitucijoje nėra nustatyta savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomų-

jų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), sudarymo tvarka, pavadinimai,

tarpusavio ryšiai; jų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožai.

Savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijas ir kompetenciją pa-

liekama nustatyti Seimui įstatymu. Įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms


atskaitingų vykdomųjų organų sudarymą, funkcijas ir kompetenciją būtina paisyti

Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos,

vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms

atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruo-

džio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies formuluotė „savivaldybių tarybos suda-

ro <...> vykdomuosius organus“ suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją

įstatymu nustatyti, kokia tvarka – rinkimų ar kitokia – yra sudaromi minėti vyk-

domieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie – vienasmeniai, kokie yra jų tar-

pusavio ryšiai. Įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių

vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti

savivaldybių taryboms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruo-

džio 13 d. nutarimai).

7.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 da-

lyje nurodyti vykdomieji organai yra institucijos, kurios sudaromos įstatymams,

Vyriausybės bei savivaldybių tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Nurody-

ti vykdomieji organai nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (pa-

daliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą; pagal Konstituciją

savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos

sudarančių savivaldybių tarybų narių (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.,

2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

7.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savivaldybių taryboms atskaitin-

gų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bend-

ruomenės įgyvendina savivaldos teisę. Savivaldybės turi konstitucinę kompetenciją

kontroliuoti vykdomuosius organus, todėl vykdomieji organai negali pakeisti arba

pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali

dominuoti savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti tokio teisinio

reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų

prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį sa-

vivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų or-

ganų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti

savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucinio Teismo

2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

8. Įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai

įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms

atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją; apibrėždamas savivaldybių tarybų ir

joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir

šios kompetencijos realizavimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d.

sprendimas).

8.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tam tikra savivaldybių tarybų

kompetencija yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Priimti sprendimus


Konstitucijoje, inter alia jos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio

2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje, nuro-

dytais savivaldos klausimais gali tik savivaldybių tarybos. Tai yra savivaldybių tarybų

išimtinė konstitucinė kompetencija.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad sprendimus tarybos iš-

imtinės konstitucinės kompetencijos klausimais priima ne savivaldybių tarybos, bet

jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos;

pačios savivaldybių tarybos taip pat negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems

vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės pri-

imti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo,

pagal kurį savivaldybių taryboms būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus per-

duoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams arba kitoms sa-

vivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų

sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems

organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti

sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio

2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nuro-

dytais klausimais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m.

vasario 11 d. sprendimas).

8.2. Tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis ver-

bis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė

kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos

sprendimus priimti yra priskiriama savivaldybių tarybų kompetencijai, o kurių – sa-

vivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų ar kitų savivaldybių institucijų

kompetencijai. Tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus

priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei savivaldybių taryboms

atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms per-

duoti teisės priimti tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali

įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima

savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldy-

bių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; tačiau tokiais atvejais turi būti

tenkinamos šios sąlygos: 1) savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus

sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams

turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme; 2) minėtų įgaliojimų negalima perduoti sa-

vivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi

vykdomieji organai. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nusta-

tyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdo-

mieji organai (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Taigi konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas ofi cialią vietos sa-

vivaldos sampratą, pažymėjo, jog savivaldybių tarybos gali perduoti savivaldybių ta-


ryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams teisę priimti tam tikrus sprendimus

tais klausimais, kurie nėra priskirti savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kom-

petencijai, jei tokie savivaldybių tarybų įgaliojimai expressis verbis nustatyti įstaty-

me. Teisės priimti sprendimus tais klausimais, kurie pagal įstatymą gali būti perduoti

savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negalima perduoti

savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskai-

tingi vykdomieji organai.

9. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad savivaldybių tarybos, įgyvendi-

nančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus

įgaliojimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas. Sa-

vivaldybių institucijos yra sudaromos tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai,

tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai.

Tad „savivaldybės institucijomis“ laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskai-

tingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos. Są-

voka „savivaldybės institucijos“ išreiškia atitinkamų institucijų priklausomumą tam

tikrai savivaldybei (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio

13 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nei savi-

valdybės tarybai atskaitingi vykdomieji organai, nei kitos valdingus įgaliojimus tu-

rinčios savivaldybės institucijos negali būti sudarytos iš savivaldybės tarybos narių.

10. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų

leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal

kurį teisę priimti sprendimus tam tikrais savivaldybių tarybų kompetencijai (išskyrus

savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją) priskirtais klausimais savi-

valdybių tarybos gali perduoti ir kitoms valdingus įgaliojimus turinčioms savivaldy-

bės institucijoms, jei tokie savivaldybės tarybos įgaliojimai expressis verbis nustatyti

įstatyme ir jei įstatyme nėra nustatyta, kad teisė priimti minėtus sprendimus gali būti

perduota savivaldybės taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams.

11. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1 ir 4 dalis,

savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali

sudaryti savo vidinius struktūrinius padalinius.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų vidiniai

struktūriniai padaliniai negali būti traktuojami kaip tokie, per kuriuos teritorinės

bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas

vietos savivaldos santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sa-

vivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai ar atskiri savivaldybių pareigūnai

prilygtų savivaldybių taryboms ar pakeistų savivaldybių tarybas, inter alia tuo aspek-

tu, kad perimtų tam tikrų savivaldybių tarybų, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų

atstovybių, kompetencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą. Savivaldybių tarybų vidiniai

struktūriniai padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami re-

komendacijas savivaldybių taryboms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan.,


tačiau negali savivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galuti-

nių sprendimų.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad savival-

dybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai pagal Konstituciją negali būti traktuoja-

mi ir kaip savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių

tarybų įsteigtos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybių institucijos.

III

Dėl Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio

1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 4 da-

liai.

1. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 da-

lyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali su-

daryti savivaldybės tarybos kolegiją (toliau – kolegija) ir nustatyti jos narių skaičių.

Savivaldybės taryba gali pavesti kolegijai vykdyti šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir

20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus.“

2. Nors pareiškėjas prašo Konstitucinio Teismo ištirti, ar Vietos savivaldos įstaty-

mo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakci-

ja) neprieštaravo Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai, iš pareiškėjo prašyme pateiktų

argumentų matyti, jog jam kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spa-

lio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) Konstitucijai

neprieštaravo ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba gali paves-

ti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti šio

įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgalio-

jimus.

3. Aiškinant ginčijamą Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakci-

ja) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavi-

mą kartu su Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje

(2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu šiame nutarime minė-

ta, kad savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, galėjo

būti pavesta vykdyti kai kuriuos savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įga-

liojimus, kuriuos nesudarius tokios kolegijos ir toliau vykdo savivaldybės taryba; sa-

vivaldybės tarybos kolegijai galėjo būti pavesta: priimti sprendimus dėl savivaldybės

teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, inves-

ticinių, demografi nių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir

kitų programų projektų rengimo; mero siūlymu spręsti dėl savivaldybės tarybos sek-

retoriato valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, nustatyti jų skaičių; kasmet nusta-

tyti savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus.

4. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)

18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nusta-


tyta, kad savivaldybės taryba gali pavesti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš

savivaldybės tarybos narių, vykdyti šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose

nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus, neprieštaravo Konstitucijai, svarbu išsi-

aiškinti, koks yra savivaldybės tarybos kolegijos statusas ir kokia jos teisinė prigimtis.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas ofi cialią konstitucinę vietos

savivaldos sampratą, yra pažymėjęs, jog savivaldybių tarybos gali perduoti savival-

dybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams teisę priimti tam tikrus

sprendimus tais klausimais, kurie nėra priskirti savivaldybių tarybų išimtinei kons-

titucinei kompetencijai, jei tokie savivaldybių tarybų įgaliojimai expressis verbis nu-

statyti įstatyme. Minėta ir tai, kad teisę priimti sprendimus tam tikrais savivaldybių

tarybų kompetencijai (išskyrus savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompe-

tenciją) priskirtais klausimais savivaldybių tarybos gali perduoti ir kitoms valdingus

įgaliojimus turinčioms savivaldybės institucijoms, jei tokie savivaldybės tarybos įga-

liojimai expressis verbis nustatyti įstatyme ir jei įstatyme nėra nustatyta, kad teisė pri-

imti minėtus sprendimus gali būti perduota savivaldybės taryboms atskaitingiems

vykdomiesiems organams.

5. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)

3 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija), inter alia apibrėžiant savivaldy-

bės vykdomąją instituciją, buvo nurodyta: 1) savivaldybės vykdomoji institucija yra

savivaldybės administracijos direktorius; 2) vykdomajai institucijai tenka tiesioginė

ir asmeninė atsakomybė už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendi-

mų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei šio-

je, nei kitose Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija su 2003 m.

sausio 28 d. pakeitimais) nuostatose jokia kita institucija nebuvo nurodyta kaip sa-

vivaldybės tarybai atskaitinga vykdomoji institucija. Taip pat minėta, kad pagal Vie-

tos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalį (2003 m.

sausio 28 d. redakcija) savivaldybės tarybos kolegija yra sudaroma iš savivaldybės ta-

rybos narių.

Taigi pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straips-

nio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) bei kitose Vietos savivaldos įstatymo

(2000 m. spalio 12 d. redakcija su 2003 m. sausio 28 d. pakeitimais) nuostatose įtvir-

tintą teisinį reguliavimą iš savivaldybės tarybos narių sudaryta savivaldybės tarybos

kolegija negali būti traktuojama kaip savivaldybės tarybai atskaitinga vykdomoji ins-

titucija.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdo-

mieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių.


3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiant sąvoką „savivaldybės kontrolės institucija“ buvo nu-

rodyta: 1) savivaldybės kontrolės institucija yra savivaldybės kontrolierius; 2) savival-

dybės kontrolės institucijai pavedama kontroliuoti savivaldybės biudžeto naudojimą

bei atlikti savivaldybės vidaus audito funkcijas.


Vadinasi, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)

3 straipsnio 4 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą sa-

vivaldybės tarybos kolegija nėra ir negali būti laikoma savivaldybės kontrolės insti-

tucija.

7. Šiame nutarime minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas ofi cia-

lią konstitucinę vietos savivaldos sampratą, yra pažymėjęs, jog savivaldybių tarybos,

įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas val-

dingus įgaliojimus turinčias savivaldybės institucijas.

Minėta, kad kitos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybės institucijos daly-

vauja įgyvendinant įstatymus, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimus sa-

vivaldybės teritorijoje arba pačios juos įgyvendina. Minėta ir tai, kad kitos valdingus

įgaliojimus turinčios savivaldybių institucijos negali būti sudarytos iš savivaldybės

tarybos narių.

Taigi Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio

1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nurodyta savivaldybės tarybos kolegija, su-

daryta iš savivaldybės tarybos narių, negali būti traktuojama kaip kita valdingus įga-

liojimus turinti savivaldybės institucija.

8. Konstatuotina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. re-

dakcija su 2003 m. sausio 28 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės

tarybos kolegija nėra nei savivaldybės vykdomoji institucija, nei kontrolės institucija

ar kita valdingus įgaliojimus turinti savivaldybės institucija.

9. Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatyme (2000 m. spalio 12 d. redakcija su

2003 m. sausio 28 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybių tarybos

gali sudaryti savo struktūrinius padalinius. Savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai

padaliniai inter alia yra savivaldybių tarybų komitetai. Savivaldybių tarybų komitetai

sudaromi iš savivaldybės tarybos narių, o jų paskirtis – preliminariai nagrinėti savi-

valdybės tarybai teikiamus klausimus, teikti savivaldybės tarybai savo išvadas bei pa-

siūlymus, pagal savo kompetenciją priimti rekomendacinio pobūdžio sprendimus.

10. Pagal sudarymo tvarką savivaldybės tarybos kolegija yra panaši į savivaldy-

bės tarybos komitetus – tiek savivaldybės tarybos kolegija, tiek savivaldybės tarybos

komitetai sudaromi iš savivaldybės tarybos narių. Šiuo požiūriu savivaldybės tarybos

kolegija, kaip ir savivaldybės tarybos komitetai, traktuotina kaip savivaldybės tarybos

vidinis struktūrinis padalinys. Tačiau skiriasi jų įgaliojimų pobūdis ir turinys: savi-

valdybės tarybos komitetai pagal savo funkcijas yra patariamieji savivaldybės tarybos

organai, o savivaldybės tarybos kolegijai buvo nustatyta teisė savarankiškai vykdyti

tam tikras Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje

(2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintas savivaldybės tarybos funkcijas.

11. Minėta, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos

119 straipsnio 1 ir 4 dalis, yra pažymėjęs, jog savivaldybių tarybos, įgyvendinančios

Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti savo vidinius struktūrinius

padalinius.


Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai

padaliniai negali būti traktuojami kaip tokie, per kuriuos teritorinės bendruomenės

įgyvendina savivaldos teisę, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas vietos savivaldos

santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių tarybų

vidiniai struktūriniai padaliniai ar atskiri savivaldybių pareigūnai prilygtų savivaldy-

bių taryboms ar pakeistų savivaldybių tarybas, inter alia tuo aspektu, kad perimtų

tam tikrų savivaldybių tarybų, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybių, kom-

petencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą. Savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai

padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami rekomendacijas

savivaldybių taryboms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan., tačiau negali sa-

vivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galutinių sprendimų.

Taip pat minėta, kad savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai pagal

Konstituciją negali būti traktuojami ir kaip savivaldybių taryboms atskaitingi vykdo-

mieji organai ar kitos savivaldybių tarybų įsteigtos valdingus įgaliojimus turinčios sa-

vivaldybių institucijos.


18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, jog savival-

dybės taryba iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti savivaldybės tarybos kole-

giją ir pavesti jai vykdyti Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)

17 straipsnio (2003 m. sausio 28 d, redakcija) 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus sa-

vivaldybės tarybos įgaliojimus. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės

prielaidos tam tikra apimtimi perleisti savivaldybės tarybos kolegijai savivaldos tei-

sės įgyvendinimą. Vadinasi, pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio

28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės tarybos kolegija, vykdyda-

ma savivaldybės tarybos jai pavestus įgaliojimus, tam tikrais klausimais galėjo pri-

lygti savivaldybės tarybai ar ją pakeisti, inter alia tuo aspektu, kad galėjo perimti tam

tikrų savivaldybės tarybos, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybės, kompe-

tencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą.

13. Konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakci-

ja) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavi-

mu ta apimtimi, kuria buvo nustatyta savivaldybės tarybos teisė pavesti savivaldybės

tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti kai kuriuos sa-

vivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, buvo nukrypstama nuo

Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1 ir 4 dalyse, įtvirtintos vietos savivaldos

sampratos.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vietos savival-

dos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio

28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba gali pa-

vesti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti

šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įga-

liojimus, prieštaravo Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.





nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spa-

lio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003,

Nr. 17-704) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba gali paves-

ti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti šio

įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgalio-

jimus, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas




SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS

PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKSLO IR STUDIJŲ

ĮSTATYMO (2009 M. BALANDŽIO 30 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,

PRIĖMIMO

2010 m. kovo 19 d.

Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-3/2010) ištirti, ar Lietuvos Res-

publikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) preambu-

lės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems

dirbti mokslinį darbą“, 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6 straipsnio 4 dalies nuosta-

ta „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešo-

ji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio

ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 8 straips-

nio 1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies 2 punk-

tas, 17 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1, 6 dalys, 12 dalies 1, 4, 8 punktai, 19, 20,

21, 22, 39 straipsniai, 48 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straipsnio 3 dalis,

69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis, 86 straips-

nio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnio 2, 4, 6,

8 dalys, 94 straipsnis, 95 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja tam tikriems

Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniams.


nustatė:

I

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas iš-

tirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) (toliau – ir

2010 m. kovo 19 d. sprendimas ◆162

Įstatymas) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> są-

lygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“, 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6 straipsnio

4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikian-

tis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą auto-

nomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas,

8 straipsnio 1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies

2 punktas, 17 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1, 6 dalys, 12 dalies 1, 4, 8 punktai,

19, 20, 21, 22, 39 straipsniai, 48 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straips-

nio 3 dalis, 69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis,

86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straips-

nio 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis, 95 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja

tam tikriems Konstitucijos straipsniams.

2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuo-

statomis, aiškinančiomis aukštųjų mokyklų autonomiją ir fi nansavimą bei kriterijus,

kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais. Pareiškėjo manymu, svar-

biausios jo prašymą pagrindžiančios konstitucinės doktrinos nuostatos yra šios:

– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų auto-

nomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdy-

mo struktūros pagrindus;

– aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos

savivaldos funkcijas, formuoja pačios aukštosios mokyklos; tokių institucijų suda-

rymo būdus ir tvarką įstatymuose įtvirtintais pagrindais savo įstatuose ar statutuose

nustato pačios aukštosios mokyklos;

– paprastai šios aukštųjų mokyklų institucijos yra formuojamos iš jų akademinės

bendruomenės narių; aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja aukštųjų mokyklų

teisę numatyti, kad tokių institucijų nariais gali būti ne tik tos aukštosios mokyklos

akademinės bendruomenės nariai;

– valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į tokias

aukštųjų mokyklų institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių

paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei;

tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymais gali nustatyti įstatymų leidėjas,

nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo;

– valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas pilie-

čiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių

(krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero

mokymosi kriterijus;

– kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to

pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad už jų mokslą valstybinėse aukštosiose moky-

klose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu;

– gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma

užkrautos patiems šiems asmenims;

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 163

– piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės

užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių)

specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatymo nustatytus gero

mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio moky-

mosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros;

– piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal

valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių

(krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių

patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas;

– Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius

fi nansinius įsipareigojimus besimokantiesiems aukštosiose mokyklose; prisiimant

didesnius fi nansinius įsipareigojimus negu išplaukia iš konstitucinės nuostatos, kad

valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimo-

kantiems piliečiams, neturi būti paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisingos ir

darnios visuomenės siekis;

– įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės fi nansines galimy-

bes, tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių

negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valsty-

bės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose;

tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių

specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, – jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nusta-

tytus gero mokymosi kriterijus.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo preambulės nuosta-

ta „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti moks-

linį darbą“, 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė

aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turin-

ti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų

nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 8 straipsnio 1, 3 dalys,

9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies 2 punktas, 17 straipsnio

2 dalis, 18 straipsnio 1, 6 dalys, 12 dalies 1, 4, 8 punktai, 19, 20, 21, 22, 39 straipsniai,

48 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straipsnio 3 dalis, 69 straipsnio 2 dalis,

70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas,

90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnio 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis,

95 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos straips-

niams.

Prašymą pateikė Seimo narių grupė. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį ir

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 punktą Seimo

narių grupė turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos


Respublikos įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 102 straips-

nio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies

1 punktą šis prašymas yra žinybingas Konstituciniam Teismui.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme

ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi

būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos

juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teis-

mas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitik-

ties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta

aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrin-

džiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Va-

dinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir

(arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai

(jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkre-

čios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuo-

mone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai.

Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba)

reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžian-

tys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo

dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Kons-

titucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto

(jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laiky-

tinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“.

Pažymėtina ir tai, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstituci-

jai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės

akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejo-

ja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė-

jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai

nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių moty-

vų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo

teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nu-

rodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim-

tį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei

pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės instituci-

jos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun-

kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui

(Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas).

3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, kuria-

me nustatyta, kad studijos yra grindžiamos aukštųjų mokyklų ir studentų sąžiningos

konkurencijos principu, neprieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstitu-


ciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas cituoja konstitucinės doktrinos nuo-

statas dėl aukštųjų mokyklų autonomijos, nemokamo mokslo laidavimo valstybinėse

aukštosiose mokyklose, tačiau nepagrindžia, kaip šios nuostatos susijusios su ginči-

jamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir kodėl

jos prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

4. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, 12 dalies 1, 4, 8 punktų

nuostatos „1. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius (toliau – kontrolierius)

yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akade-

minės etikos ir procedūrų pažeidimo. <...> 12. Išnagrinėjęs skundą arba atlikęs tyri-

mą, kontrolierius priima sprendimą: 1) informuoti mokslo ir studijų institucijas ir

Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir proce-

dūrų pažeidimų; <...> 4) rekomenduoti darbuotojui atsisakyti dalyvauti vykdomame

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projekte; <...>

8) viešinti nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo atvejus; <...>“ ne-

prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai („Aukštosioms mokykloms suteikia-

ma autonomija“), konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas, ginčydamas

minėtų nuostatų atitiktį Konstitucijai, pateikia citatą iš Konstitucinio Teismo nutari-

mų: „Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiš-

kai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą,

ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų pri-

ėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros

veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (Konstitucinio Teismo

1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario

20 d. nutarimai). Tačiau pareiškėjas nepagrindžia, kaip jo cituotos Konstitucinio

Teismo nutarimų nuostatos yra susijusios su Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, 12 dalies

1, 4, 8 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kurį pareiškėjas ginčija, nepateikia

teisinių motyvų, kodėl šiame Įstatymo straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas,

pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

5. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostata „Kontrolieriu-

mi skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis mokslo laipsnį ir vadybinės

patirties“ neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi

teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atsto-

vus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,

48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei

verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas teigia, kad norintiesiems eiti bet kurias pareigas turi būti nustatyti

pagrįsti reikalavimai, ir nemato „pagrįsto teisinio motyvo, reikalaujančio mokslinio

laipsnio ir vadybinės patirties“ iš kandidatų, kurie siekia užimti akademinės etikos ir

procedūrų kontrolieriaus pareigas. Pareiškėjo prašyme nėra argumentų, kodėl ginči-


jamoje Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostatoje nustatytas teisinis reguliavimas, pa-

sak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat nepagrindžia, kodėl

ginčijama Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostata riboja konstitucinę asmenų teisę

lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.

6. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies nuostatos „Rek-

toriaus (direktoriaus) kadencija – 5 metai. Tas pats asmuo tos pačios aukštosios

mokyklos rektoriumi (direktoriumi) gali būti renkamas ne daugiau kaip dviem ka-

dencijoms iš eilės ir ne anksčiau kaip po 5 metų nuo paskutinės kadencijos pabaigos,

jei paskutinė kadencija buvo iš eilės antra“ neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos

straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, įsta-

tyme turi būti nustatyti pagrįsti reikalavimai norintiesiems eiti tam tikras pareigas,

tačiau pareiškėjas nepateikia teisinių motyvų, kodėl ginčijama Įstatymo 22 straips-

nio 8 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai („Aukštosioms

mokykloms suteikiama autonomija“), 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas

žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

7. Minėta, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti

aiškiai nustatyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno

konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto,

kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja.

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ta apimtimi, kuria

prašoma ištirti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 18 straipsnio 1, 6 dalių, 12 da-

lies 1, 4, 8 punktų, 22 straipsnio 8 dalies atitiktį tam tikriems Konstitucijos straips-

niams, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje

nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašy-

mas yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons-

titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

8. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti,

ar Įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...>

sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“, 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė

aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turin-

ti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų

nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 8 straipsnio 1, 3 dalys,

9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies 2 punktas, 17 straips-

nio 2 dalis, 19, 20, 21, 22 (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį), 39 straipsniai, 48 straipsnio

2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straipsnio 3 dalis, 69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio

2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio

4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnio 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis, 95 straips-

nio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos straipsniams, yra


grindžiamas teisiniais motyvais, taip pat iš esmės atitinka kitus Konstitucinio Teismo

įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl prašymas šia apimtimi priimtinas nagrinėti

Konstituciniame Teisme.

9. Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtina-

mi, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – Seimo narių grupė grindžia savo

poziciją; priimant tokį sprendimą lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas

yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d.,

2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. gegužės14 d.

sprendimai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25, 28,

66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištir-

ti, ar:

– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redak-

cija) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas

geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-

dakcija) 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juri-

dinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos

garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 8 straipsnio

1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 19, 20, 21, 22 straipsniai (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį),

53 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straips-

nio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams

teisinės valstybės, asmenų lygybės principams;

– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.

redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui;


redakcija) 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui;



dakcija) 39 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio

3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;



40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituci-

niam teisinės valstybės principui;


redakcija) 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 18 straipsniui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3,

7 dalims;


dakcija) 69 straipsnio 2 dalis, 76 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-

cijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 93 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis („Įsta-

tymo VII skyriaus nuostatų įsigaliojimas ir taikymas“), 96 straipsnis („Valstybinių

aukštųjų mokyklų pertvarkymas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas“) nepriešta-

rauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio

saugumo principams, taip pat ar šio įstatymo 96 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;



40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui;




2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą iš-

tirti, ar:


dakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti-

tucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


cija) 18 straipsnio 1 dalis, 12 dalies 1, 4, 8 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;





cipui;




cipui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



KONSTITUCINIO TEISMO

PIRMININKO POTVARKIAI

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2010 m. kovo 31 d. Nr. 2B-45

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurio-

je pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į žemę Šiaulių miesto hidroparko teritori-

joje. Pareiškėjų administracinėje byloje nuomone, šioje vietoje buvo pasodinti medžiai

ir įveistas parkas, tačiau niekada nebuvo miesto miško, kuris pagal Piliečių nuosa-

vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punktą

(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) negalėtų būti piliečiams grąžinamas natūra.

Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos Respubli-

kos Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-13/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miš-

kų plotų patvirtinimo“ (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1305 redakci-

ja) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti

(pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtas schemas)

0,45 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pasak pareiškėjo, apima ir Šiaulių

miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksacinius sklypus, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies

nuostatai, kad miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaiko-

mi mišku.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinis teismo nuomone, Šiaulių mies-

to miškų 520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksaciniai sklypai nepagrįstai priskirti miško par-

kams, nes Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 5 ir 6 dalyse nustatytas reguliavimas, pasak

pareiškėjo, reiškia, kad miestuose esantys želdiniai pagal jų amžių, aukštį, pobūdį, pa-

skirtį ir pan. gali būti priskirti miesto miškams arba miško parkams, tačiau miestuose

ir kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Teismas abejoja,

ar toks priskyrimas yra teisėtas, ar Šiaulių miesto hidroparke esantys želdiniai teisin-

gai kvalifi kuoti kaip priklausantys miško parkui.

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies

5 punkte nustatyta, kad teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą,

turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo

Konstitucijai teisiniai argumentai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs,

kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikala-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 171

vimas nurodyti teismo nuomonės teisinius argumentus reiškia, jog teismai, argumen-

tuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)

prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais

ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas arba kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu,

prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.

2. Konstitucinio Teismo pirmininko pavedimu atlikus Vilniaus apygardos admi-

nistracinio teismo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad jame nėra teisinių ar-

gumentų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo

atitikties Miškų įstatymo nuostatoms.

Pareiškėjo prašymas ištirti Vyriausybės nutarimo atitinkama apimtimi atitiktį

Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 daliai turi būti pa-

grįstas teisiniais argumentais, kurie pareiškėjo nagrinėtoje administracinėje byloje

yra neatsiejami nuo faktinių aplinkybių, atitinkamų valstybės ir savivaldybės institu-

cijų sprendimų, tebegaliojančių ofi cialių dokumentų, kuriais vadovaujantis buvo pri-

imtas pareiškėjo ginčijamas Vyriausybės nutarimas. Pažymėtina, kad nustatyti bylai

reikšmingas aplinkybes ir teisinius faktus, įvertinti valstybės ir (ar) kitų kompeten-

tingų institucijų parengtų ir patvirtintų dokumentų (planų, sąrašų, schemų ir pan.)

sudarymo pagrįstumą ir teisėtumą yra teismo, padavusio prašymą ištirti ginčijamo

Vyriausybės nutarimo atitiktį Miškų įstatymo nuostatoms, pareiga.

3. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ir admi-

nistracinės bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5,

7 taksaciniai sklypai yra registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.

Valstybiniam miškotvarkos institutui 2005–2006 m. atlikus Šiaulių miesto savivaldy-

bės teritorijoje esančių miškų inventorizaciją, miškų kadastro duomenys nebuvo pa-

keisti. Šios inventorizacijos kokybę Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų

kontrolės skyriaus specialistai įvertino teigiamai. Miškų inventorizacijos duomenys

buvo naudojami rengiant Šiaulių apskrities miškų tvarkymo, priskyrimo miškų gru-

pėms, valstybinės reikšmės miškų plotų schemų ir sąrašų projektus.

Valstybinė miškotvarkos tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka rengė ir derino Šiau-

lių miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schemos projektą atsižvelgdama į Šiau-

lių miesto savivaldybės tarybos sprendimus dėl Šiaulių miesto želdinių patvirtinimo,

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos patvirtinto Šiaulių miesto bendrojo plano spren-

dinius, taip pat detaliųjų planų sprendinius, susijusius su infrastruktūros plėt ra.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtą (patikslintą) Šiaulių

miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą Vyriausybė 2009 m.

spalio 14 d. nutarimo Nr. 1305 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės1997 m. spalio

23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakei-

timo 1.2.1 ir 1.3 punktais pakeitė Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nustaty-

tus Šiaulių miesto valstybinės reikšmės miškų plotų dydžius ir ribas.

4. Konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netyrė ir ne-

įvertino minėtų faktinių aplinkybių, atitinkamų viešojo administravimo institucijų

2010 m. kovo 31 d. potvarkis ◆172

sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, šių institucijų parengtų, patvirtintų ir tebega-

liojančių teisės aktų, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutari-

mas. Taigi pareiškėjas savo abejones dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo

Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2009 m. spalio 14 d.

redakcija) ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti valstybinės reikšmės miškų

plotai, pasak pareiškėjo, apima ir Šiaulių miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksaci-

nius sklypus, atitikties Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straips-

nio 1 dalies nuostatai, kad miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti

parkai nelaikomi mišku, grindžia įvairiomis prielaidomis, bet ne teismo ištirtomis ir

įvertintomis aplinkybėmis, administracinėje byloje nustatytais teisiniais faktais.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administra-

cinėje byloje taip pat nėra nustatyta, kad Šiaulių miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5,

7 taksaciniai sklypai iš tiesų patenka į Šiaulių miesto savivaldybės Šiaulių miesto miš-

kų ir parkų plane pažymėtą teritoriją „Hidroparkas“ (Vilniaus apygardos administra-

cinio teismo 2010 m. kovo 1 d. posėdžio protokole užfi ksuota, kad Valstybinės miškų

tarnybos atstovė negalėjo pasakyti, ar dalis ginčytinų sklypų patenka į Šiaulių miesto

hidroparko teritoriją, ar yra šalia jos). Byloje nėra nustatytos ir aplinkybės, kurios ga-

lėtų patvirtinti ar paneigti pareiškėjų administracinėje byloje teiginį, kad šioje vietoje

buvo pasodinti medžiai ir įveistas parkas, tačiau niekada nebuvo miesto miško.

Kartu pažymėtina, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-

kūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2006 m. lapkričio 16 d. redakci-

ja) nustatyta, kad žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka

priskirtose teritorijose ir yra užimta parkų, taip pat negali būti grąžinama natūra ir

turi būti valstybės išperkama.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus

apygardos administracinis teismas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo

abejones dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Miškų įstatymo (2001 m. ba-

landžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 daliai, todėl minėtas pareiškėjo prašymas nea-

titinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų ir

pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžintinas pareiškėjui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį prašymo grąžinimas

neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę

trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą

(Nr. 1B-13/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.

nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2009 m.

spalio 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinka-

mas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtas schemas) 0,45 tūkst. ha

valstybinės reikšmės miškų plotai, pasak pareiškėjo, apima ir Šiaulių miesto miškų

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 173

520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksacinius sklypus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos miš-

kų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad

miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.

Pirmininkas Kęstutis Lapinskas



2010 M. SAUSIO 1–KOVO 31 D.

KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. sausio 5 d. po-

tvarkiu Nr. 2B-1 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010, Nr. 2-62)

priimtas pareiškėjo – Jurbarko rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-67/2009)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis (2006 m. spalio

17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis (2006 m. spa-

lio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose, pasak pareiškėjo, nėra numatyta galimy-

bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias

bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais,

nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį statinio

nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplin-

kybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir

dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio

1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. sausio 7 d.

potvarkiu Nr. 2B-4 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,

Nr. 3-126) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas

(Nr. 1B-66/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d.

nutarimas Nr. 903 „Dėl pritarimo susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklau-

sančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo

projekto“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui,

konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savival-

dybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija)

1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. sausio 26 d.


Nr. 11-539) priimtas pareiškėjo – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-1/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis

(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-

nis (2009 m. lapkričio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-


◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 175







4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. vasario 2 d.


Nr. 15-717) priimtas pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymas



nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-

bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, kitas reikšmingas bylai

aplinkybes, nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui pašalinti neteisėtos statybos pa-

darinius – per nustatytą terminą statinį nugriauti arba jį pertvarkyti (dalį statinio

nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes yra akivaizdžiai neadekvatus

padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.



Nr. 15-718) priimtas pareiškėjo – Druskininkų miesto apylinkės teismo prašymas



nis (2009 m. lapkričio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-










Nr. 24-1139) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-5/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario

24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redak-

cija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių

vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostata „Valstybės išper-

176

kamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama

padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai nau-

dota žemė – 6000 Lt/ha“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straips-

nio 3 daliai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį

turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 3 d. potvar-

kiu Nr. 2B-23 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010, Nr. 27-1228)

priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-6/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, moka-

mų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos

dydį ribos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,

30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, ku-

ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio

draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens tai-

kymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-

liai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530

„Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus

arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės

lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba

sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiš-

kėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą pada-

riusių juridinių ir fi zinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituci-


– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530

„Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus

arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės

lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba

sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pa-

reiškėjo, nėra nustatyta aiški kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tar-

nybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį

išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai,

52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 3 d. po-

tvarkiu Nr. 2B-25 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės prašymo“ (Valstybės


žinios, 2010, Nr. 27-1229) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo Pirminin-

kės Irenos Degutienės prašymas (Nr. 1B-7/2010) išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos že-

mės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respub-

likos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis regulia-

vimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,

būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materiali-

nė gėrybė, yra negalimas“ reiškia, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo

vadovaujantis Žemės reformos įstatymu (1991 m. rugsėjo 1 d.–2002 m. liepos 3 d. re-

dakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627

„Dėl Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygin-

tinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio kryžiaus ordinu, Vyčio

kryžiumi, tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka pradėtoms administracinėms pro-

cedūroms, kai dėl vilkinimo ir kitų priežasčių buvo pažeisti Žemės reformos įstatymo

7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) ir minėtame Vyriausybės 2003 m. ge-

gužės 22 d. nutarime Nr. 627 nustatyti terminai sprendimams dėl žemės sklypų perda-

vimo nuosavybėn apdovanotiems asmenims priimti, atsiranda Konstitucinio Teismo

2006 m. gegužės 12 d. nutarimo teisinės pasekmės.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 3 d.


Nr. 27-1230) priimtas pareiškėjo –Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-8/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Res-

publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 276 straipsnio 2 dalis ta apimti-

mi, kuria, pasak pareiškėjo, jose nėra išlygų, leidžiančių neliudyti prieš savo šeimos

narius ar artimus giminaičius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

31 straipsnio 3 daliai.




šymas (Nr. 1B-9/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslap-

čių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) ta

apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informaci-

ja arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra

traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką, neprieštarau-

ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai,

48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo princi-

pams.

178




šymas (Nr. 1B-10/2010) ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pa-

keitimo ir papildymo įstatymas (2009 m. sausio 15 d. redakcija) pagal įsigalioji-

mo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai,

70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 da-

lis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria,

pasak pareiškėjo, 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų drau-

dimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo

pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo (neprieštarauja) Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimu

„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) nuo-

statos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo“ (Valstybės žinios,

2010, Nr. 33-1575) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės

prašymas (Nr. 1B-3/2010) ištirti, ar:


cija) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas

geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juri-

dinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos

garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 8 straipsnio

1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 19, 20, 21, 22 straipsniai (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį),

53 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straips-

nio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams

teisinės valstybės, asmenų lygybės principams;


redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos


Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui;



33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui;


dakcija) 39 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio

3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;



40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituci-



cija) 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straips-

niui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3, 7 dalims;


dakcija) 69 straipsnio 2 dalis, 76 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-

cijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


dakcija) 93 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis („Įsta-

tymo VII skyriaus nuostatų įsigaliojimas ir taikymas“), 96 straipsnis („Valstybinių

aukštųjų mokyklų pertvarkymas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas“) nepriešta-

rauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio

saugumo principams, taip pat ar šio įstatymo 96 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;


cija) 94 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straips-

nio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;




13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo

22 d. potvarkiu Nr. 2B-37 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2010, Nr. 34-1621) priimtas pareiškėjo – Trakų rajono apylinkės teismo prašymas



180

nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-








14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo

26 d. potvarkiu Nr. 2B-40 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2010, Nr. 36-1731) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas

(Nr. 1B-12/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalis

(2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija)

2, 4 dalys tuo aspektu, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti

pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numa-

tantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam

asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės

nekeičiamos inkriminuojamos veiklos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituci-


– Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria baudžiamąją bylą nagrinėjančiam

teismui draudžiama savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplin-

kybes iš esmės skirtingomis tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša kaltinamajam

ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti

kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgy-

vendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,

konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams;

– Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio (2002 m.

kovo 14 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria baudžiamąją bylą apeliacine tvar-

ka nagrinėjančiam teismui draudžiama pakeisti inkriminuojamos veikos faktines

aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai to nėra prašoma paduotuose apeliaciniuose

skunduose tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn

traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę,

užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio

proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Parengė Rasa Urbanavičiūtė

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO

NUTARIMAS

Italijos Konstitucinio Teismo 2009 m. nutarimas Nr. 2621

Francesco AMIRANTE, pirmininkas

Franco GALLO, nutarimo autorius

KONSTITUCINIS TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas Francesco Amirante ir teisėjai Ugo De Siervo, Paolo

Maddalena, Alfi o Finocchiaro, Alfonso Quaranta, Franco Gallo, Luigi Mazzella, Gae-

tano Silvestri, Sabino Cassese, Maria Rita Saulle, Giuseppe Tesauro, Paolo Maria Na-

politano, Giuseppe Frigo, Alessandro Criscuolo, Paolo Grossi,

priėmė šį

NUTARIMĄ

byloje, pradėtoje pagal Milano teismo (Tribunale di Milano) 2008 m. rugsėjo

26 d. ir spalio 4 d. prašymus ir pagal Romos teismo (Tribunale di Roma) 2008 m.

rugsėjo 26 d. prašymą, kurie 2008 m. gautų prašymų registre pirminio tyrimo teisė-

jo atitinkamai užregistruoti kaip prašymai Nr. 397 ir Nr. 398 ir 2009 m. gautų prašy-

mų registre – kaip prašymas Nr. 9 ir paskelbti Respublikos ofi cialiojo žurnalo Nr. 52

(2008 m. pirmoji specialioji laida) ir Nr. 4 (2009 m. pirmoji specialioji laida), kurioje

buvo tiriama 2008 m. liepos 28 d. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio atitiktis Konstituci-

jai ta apimtimi, kuria siūloma nutraukti teismo procesą aukščiausiųjų valstybės pa-

reigūnų atžvilgiu.

Teismas 2009 m. spalio 6 d. viešame posėdyje apsvarstė Ministro Pirmininko ra-

šytinius paaiškinimus, taip pat paaiškinimus, kuriuos per posėdį pateikė gerbiamasis

Silvio Berlusconi, Respublikos prokuroras (Procuratore della Republica) prie Milano

teismo ir jo pavaduotojas, išklausė teisėjo pranešėjo Franco Gallo pranešimą byloje, iš-

klausė teisininko Allessandro Pace’s, atstovavusio Respublikos prokurorui prie Milano

teismo, ir tos pačios prokuratūros prokuroro pavaduotojo paaiškinimus, gerbiamojo

Silvio Berlusconi’o atstovus Niccolo Ghedini, Piero Longo ir Gaetano Pecorellą ir Mi-

nistrui Pirmininkui atstovavusį valstybės advokatą (Avvocato dello Stato) Glauco Nori.

1 Verčiant iš anglų kalbos tekstas sutrumpintas – palikti pagrindiniai pareiškėjų argumentai ir Konsti-

tucinio Teismo motyvai. – Čia ir toliau – vertėjo pastabos.

182

Bylos faktai

1. Savo nutartimi Nr. 397/2008, pateikta [Konstituciniam Teismui] 2008 m. rug-

sėjo 26 d., kuri buvo priimta baudžiamajame procese prieš keletą asmenų, tarp jų ir

prieš gerbiamąjį Silvio Berlusconi, dabartinį Ministrą Pirmininką, Milano teismas,

atsižvelgdamas į Konstitucijos 3, 136 ir 138 straipsnius2, prašė ištirti, ar 2008 m. lie-

pos 23 d. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio 1 ir 7 dalys (nuostatos dėl aukščiausiųjų valsty-

bės pareigūnų baudžiamojo persekiojimo nutraukimo) neprieštaravo Konstitucijai.

1.1. Ginčijamoje 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „išskyrus bylas, kurių nag-

rinėjimą reglamentuoja Konstitucijos 90 ir 96 straipsniai, bet koks asmenų, einančių

Respublikos Prezidento, Respublikos Senato Pirmininko, Deputatų Rūmų Pirminin-

ko ir Ministro Pirmininko pareigas, baudžiamasis persekiojimas yra sustabdomas

nuo tos dienos, kai jie pradeda eiti tas pareigas arba vykdyti tokias funkcijas, iki pat

kadencijos pabaigos. Sustabdymas taip pat taikomas baudžiamajam persekiojimui už

veiksmus, atliktus iki pareigų ėjimo ar funkcijų vykdymo pradžios. Šio straipsnio

7 dalyje nustatyta: „Įsigaliojus šiam įstatymui, šio straipsnio nuostatos taip pat tai-

komos kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje.“ Kitose straipsnio dalyse nusta-

tyta, kad: a) „kaltinamasis arba jo atstovas, turintis specialius advokato įgaliojimus,

bet kuriuo metu gali atsisakyti sustabdymo“ (2 dalis); b) „sustabdymas neužkerta ke-

lio teismui, jei tenkinamos nustatytosios sąlygos, imtis Baudžiamojo kodekso 392 ir

467 straipsniuose numatytų veiksmų, kad būtų susipažinta su neginčijamais įrody-

mais“ (3 dalis); c) Baudžiamojo kodekso 159 straipsnio nuostatos bus taikomos ir su-

stabdymas, veiksmingas visą kadencijos arba funkcijų vykdymo laiką, negalės būti

dar kartą įvykdytas, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo vėl paskiriamas esant to paties

šaukimo įstatymų leidžiamajai valdžiai, taip pat sustabdymas negalės būti taikomas

tais atvejais, kai asmuo, baigęs eiti vienas pareigas, iš karto paskiriamas į kitas parei-

2 Italijos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Visi piliečiai yra vienodai visuome-

niškai gerbtini ir lygūs prieš įstatymą, nepaisant jų lyties, rasės, kalbos, religijos, politinių įsitikinimų,

asmeninės ir socialinės padėties“; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Respublikos uždavinys – ša-

linti ekonominės ir socialinės sanklodos kliūtis, kurios, iš tikrųjų ribodamos piliečių laisvę ir lygy-

bę, trukdo visapusiškai tobulėti žmogaus asmenybei ir visiems dirbantiesiems deramai prisidėti prie

politinio, ekonominio ir socialinio šalies tvarkymo“; 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Jeigu Kons-

titucinis Teismas paskelbia, kad kuri nors įstatymo arba teisės akto, turinčio įstatymo galią, norma

prieštarauja Konstitucijai, tokia norma netenka galios kitą dieną po Konstitucinio Teismo nutarimo

paskelbimo“; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Konstitucinio Teismo nutarimas yra skelbiamas ir rū-

mams bei suinteresuotosioms taryboms apie jį yra pranešama tuo tikslu, kad jie, jeigu manys, jog tai

būtina, priimtų Konstituciją atitinkančias priemones“; 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai,

pakeičiantys Konstituciją, ir kiti konstituciniai įstatymai kiekvienuose rūmuose po dviejų vienas po

kito einančių svarstymų, tarp kurių yra ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka ir kuriems per antrą-

jį balsavimą pritaria absoliuti kiekvienų rūmų narių dauguma“; jo 2 dalyje nustatyta: „Tokie įstatymai

siūlomi referendumui, jeigu per tris mėnesius po jų paskelbimo to pareikalauja vienas penktadalis ku-

rių nors rūmų narių arba 500 000 rinkėjų, arba penkios apskričių tarybos. Referendumui pasiūlytas

įstatymas nėra laikomas priimtu, jeigu jam nepritarta dauguma galiojančiais pripažintų referendumo

balsų“; jo 3 dalyje nustatyta: „Referendumas nėra rengiamas, jeigu per antrąjį balsavimą kiekvienuo-

se rūmuose įstatymui pritaria du trečdaliai jų narių.“

◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 183

gas arba kai jis baigia vykdyti vienas funkcijas ir jam pavedama vykdyti kurias nors

kitas funkcijas (šio straipsnio 4 ir 5 dalys); d) „kai baudžiamasis persekiojimas yra su-

stabdomas, netaikomos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalies nuostatos“, o kai

privatus asmuo perduoda civilinį ieškinį, „laikotarpis, per kurį būtina pasirodyti teis-

me, kaip yra nustatyta Civilinio proceso kodekso 163a straipsnyje, sutrumpinamas

per pusę, ir teismas, nustatydamas, kokia eilės tvarka bus nagrinėjamos bylos, tokiam

perduotam ieškiniui teikia pirmenybę“ (šio straipsnio 6 dalis).

Prašymą [Konstituciniam Teismui] atsiuntęs teismas pirmiausia pabrėžia, jog

jame keliami klausimai yra svarbūs, kadangi ginčijamos nuostatos, pagal kurias rei-

kalaujama sustabdyti Ministro Pirmininko baudžiamąjį persekiojimą, yra taikomos

žemesnės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje.

1.1.1. Dėl tirti teikiamo klausimo <...> nepagrįstumo, kylančio iš Konstitucijos

138 straipsnio nuostatų, žemesnės instancijos teismas teigia, kad minėtas precedentas

buvo nustatytas 2003 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. 140 1 straipsnyje (Konstitucijos

68 straipsnį įgyvendinančios nuostatos, inter alia dėl aukščiausiųjų valstybės parei-

gūnų baudžiamojo persekiojimo), kurio nuostatos Konstitucinio Teismo 2004 m.

nutarimu Nr. 24 buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kaip teigia pra-

šymą pateikęs teismas, tame nutarime [Konstitucinis] Teismas nustatė, jog Parlamen-

tas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad baudžiamasis persekiojimas gali būti

sustabdytas „ir siekiant patenkinti reikalavimus, nesusijusius su tokiu persekiojimu“,

ir kad sustabdant aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiksmų baudžiamuosius tyri-

mus siekiama apginti su tokiu tyrimu nesusijusį esminį lūkestį, jog tokių pareigūnų

funkcijos bus vykdomos netrikdomai; šis lūkestis gali būti apgintas, jeigu tokia prie-

monė įgyvendinama „ją derinant su svarbiausiais teisės viršenybės principais“.

Iš šio Teismo nutarimo darytina išvada (tokia yra ir žemesnės instancijos teis-

mo nuomonė), „kad legislatyvinės priemonės, nustatančios konstitucinių institucijų

teises, veiklą ir kitus aspektus, privalo būti tvirtinamos Konstitucijos pakeitimo pro-

cedūroms taikoma tvarka. Taip yra dėl to, kad faktas, jog pirma paminėtų institucijų

veiklą reguliuoja nuostata dėl baudžiamojo persekiojimo sustabdymo, nepanaikina

fakto, jog toks persekiojimas tikrovėje siejasi ne su įprastu baudžiamojo tyrimo vyk-

dymu, bet su konstitucinių institucijų teisėmis ir bet kokiu atveju – su tais klausimais,

kurie pagal Konstituciją turi būti sureguliuoti įstatymais, priimamais Konstitucijos

pakeitimo procedūroms taikoma tvarka“.

Prašymą pateikęs teismas tokią išvadą daro remdamasis tuo, kad ginčijamomis

nuostatomis yra kėsinamasi į „dar daugiau daugialypių konstitucinės reikšmės in-

teresų, tokių kaip protingas tyrimo laikotarpis (Konstitucijos 111 straipsnis) ir bau-

džiamojo persekiojimo privalomumas (Konstitucijos 112 straipsnis), kurie, nors visai

ir neatmetami, bet kokiu atveju sumenkinami, todėl, siekiant suderinti abu šiuos in-

teresus, reikia konstitucinio statuso įstatymų.

Žemesnės instancijos teismas pabrėžia, kad jau iš Konstitucinės Asamblėjos tra-

vaux preparatoires numanoma, jog Respublikos Prezidento atleidimas nuo patrau-

184

kimo atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus veiksmais, neįeinančiais į ofi cialias

pareigas, turėjo būti nustatytas konstituciniame įstatyme. Jis taip pat pabrėžia: faktas,

kad ši byla apima „daug didesnius baudžiamojo persekiojimo suvaržymus, negu da-

bar yra nustatyta, nėra susijęs su reikalavimu sureguliuoti šį klausimą konstituciniais

įstatymais“; taip yra dėl to, kad „negali būti jokios abejonės, kad svarstomas klausi-

mas pagal Konstitucijos 138 straipsnį bet kuriuo atveju turi būti sureguliuotas įsta-

tymais, priimtais pagal tokias pat taisykles kaip ir Konstitucijos pakeitimas, kadangi

visi santykiai tarp konstitucinės svarbos institucijų ir baudžiamosios atsakomybės ty-

rimų yra reguliuojami konstituciniais įstatymais“.

Prašymą pateikusio teismo nuomone, padaryti tokią išvadą leidžia ir Kons-

titucinio Teismo 1983 m. nutarimas Nr. 148 dėl ordinariniame įstatyme įtvirtintų

nuostatų, kad Aukščiausiosios teisėjų tarybos (Consiglio Superiore della Magistratu-

ra) narių balsai ir pareikštos nuomonės negali būti panaikinti arba persvarstyti, nes

toje 1983 m. byloje Teismas konstatavo: „Aišku, kad [byloje] tiriamoji gynyba turėta

omenyje ne rašant Konstituciją, bet tik 1981 m. sausio mėn. – praėjus daugeliui metų

nuo Aukščiausiosios teisėjų tarybos įsteigimo, – kuriant ordinarinius įstatymus.“ Pa-

sak prašymą pateikusio teismo, „Teismas šiuo nutarimu parodė, kad paprastai tokiais

atvejais, kai veiksmais kėsinamasi į konstitucines institucijas, būtinas konstitucinis

įstatymas. Spręsdamas šį klausimą Teismas niekaip neleido suprasti, kad susidarius

panašioms situacijoms pakanka ordinarinių įstatymų. Jis, remdamasis sudėtiniais ar-

gumentais, padarė išvadą, kad ginčijamas reguliavimas atitiko Konstituciją ir todėl iš

esmės pateisino ordinarinius įstatymus, kuriais buvo atidėtas Aukščiausiosios teisėjų

tarybos teisinio reguliavimo kūrimas ir sisteminimas“. Žemesnės instancijos teismas,

siekdamas nuoseklumo, toliau pažymi, „kad 1983 m. nutarime Nr. 148 išnagrinėtas ir

toks apsaugos modelis, kuris pagrįstas labai bendrais pateisinamaisiais argumentais,

tokiais kaip naudojimasis teise ir (arba) pareigos įgyvendinimas, de facto reiškia, kad

konstitucinės institucijos privilegijų mastas nebuvo reguliavimo dalykas“.

Prašymą pateikusio teismo teigimu, neabejotina, kad konstitucinėje teisėje minė-

tą iš ginčijamų nuostatų kylantį klausimą būtina sureguliuoti vien dėl tokių argumen-

tų, kad pirma minėtame 2004 m. nutarime Nr. 24 Konstitucinis Teismas nenustatė,

jog 2003 m. įstatymas Nr. 140 pažeidė Konstitucijos 138 straipsnį, ir kad tokią išva-

dą šis Teismas padarė „implicitiškai paneigdamas abejones [ginčijamos nuostatos]

konstitucingumu, nors, atsižvelgdamas į šio klausimo prioritetą kitų klausimų atžvil-

giu, jis būtų turėjęs pasakyti nuomonę dėl 138 straipsnio, jeigu būtų manęs, kad tai

būtina“.

Žemesnės instancijos teismas konstatuoja, jog šis argumentas remiasi prielaida,

kad iš Konstitucijos 138 straipsnio išplaukiantis klausimas techniškai ir teisiškai yra

preliminaraus statuso, palyginti su tais, kurie kyla kitų principų pagrindu. Todėl jis,

kvestionuodamas tokios prielaidos tinkamumą, nurodo, kad tokio preliminaraus sta-

tuso negali konstatuoti „iš visos šio nutarimo argumentacijos, kadangi Teismas, nu-


statęs įstatymo prieštaravimą Konstitucijos 3 ir 24 straipsniams3, aiškiai atmetė „bet

kokį kitokį abejotiną neatitikties Konstitucijai pagrindą“ ir leido suprasti, kad nuose-

kliai gali kilti ir kitų klausimų“.

Prašymą pateikusio teismo teigimu, ir Respublikos Prezidento 2008 m. liepos

2 bei 23 d. aktai neleidžia daryti priešingų išvadų, kadangi valstybės vadovo prero-

gatyvos teikti Parlamento rūmams įstatymo projektą ir dalyvauti jį promulguojant

apima tik pirminę konstitucingumo patikrą, t. y. ne tokią nuoseklią, kaip priskirto-

ji pirmosios instancijos ordinariniams teismams ir galiausiai Konstitucinio Teismo

kompetencijai.

1.1.2. Kalbėdamas apie ginčijamo akto atitiktį Konstitucijos 3 ir 136 straipsniams

žemesnės instancijos teismas abejoja, ar ginčijamos nuostatos neprieštarauja ir Kons-

titucinio Teismo nutarimui, ir lygybės principui, nes „šiuo klausimu vėl priimant to-

kias pat įstatymo normas“ „dar kartą pažeidžiama Konstitucija – tai [Konstitucinis]

Teismas jau yra pripažinęs dėl [Konstitucijos] 3 straipsnio“. <...> Šios nuostatos vie-

nodai taikomos „ne tik pagal [į pareigas] skiriantį subjektą, bet ir pagal funkcijų po-

būdį skirtingoms pareigoms“. Be to, šios nuostatos be pagrindo „pirmą kartą išskiria

pirmininkus ir kitus jų pirmininkaujamų institucijų narius jų lygybės prieš įstatymą

aspektu, kai jis taikomas svarbiausiems teismo veiklos principams“. Tai, kad, priešin-

gai nei buvo nustatyta 2003 m. įstatymo Nr. 140 1 straipsnyje, tarp kitų aukštų pa-

reigūnų, kurių atžvilgiu numatyta galimybė sustabdyti persekiojimo veiksmus, nėra

minimas Konstitucinio Teismo pirmininkas, pareiškėjo nuomone, nėra pakankamas

motyvas išvengti konstitucingumo ginčijimo. Toks įstatymų turinio skirtumas nenu-

lemia atsisakymo tirti [ginčijamų nuostatų] atitiktį Konstitucijos 136 straipsniui, kaip

1988 m. nutarime Nr. 922 jau yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas.

1.2. Nutarime paminėtas kaltinamasis posėdyje prašė iškeltus įtarimus pripažin-

ti netinkamais ir, šiaip ar taip, aiškiai nepagrįstais.

<...>

1.2.2. Kaltinamojo atstovai, kalbėdami apie tikslus, kurių buvo siekiama pri-

imant [šioje byloje] ginčijamas nuostatas, tvirtino, kad: a) jie siekia ne tik užtikrinti

netrikdomą aukščiausiųjų valstybės pareigūnams būdingų funkcijų vykdymą, bet ir

išsaugoti kaltinamojo teisę į gynybą teismo proceso metu nagrinėjant bylą; įgyven-

dinti šią teisę leidžia galimybė lankytis teismo posėdžiuose ir gauti laiko pasirengti

savo paties gynybai; b) būtinybės saugoti teisę į gynybą pirmenybė, palyginti su bū-

tinybe netrukdomai vykdyti funkcijas, gali kilti iš nuostatos, leidžiančios atsisaky-

ti [tyrimo] sustabdymo, įtvirtintos 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio 2 dalyje.

Taip yra ir dėl to, kad jeigu Parlamentas būtų ketinęs nustatyti „in primis <...> insti-

tucinę privilegiją, jis būtų suteikęs jai privalomojo pobūdžio garantijas remdamasis

3 24 straipsnio 1 dalis: „Visi gali teisme ginti savo teises ir teisėtus interesus“; 2 dalis: „Gynyba bet ku-

riame proceso etape yra neatimama teisė“; 3 dalis: „Atitinkamos institucijos užtikrina galimybę ne-

pasiturintiems asmenims teikti ieškinius ir gintis bet kuriame teisme“; 4 dalis: „Įstatyme nustatytos

sąlygos ir būdai ištaisyti teismo klaidas.“

186

prielaida, kad instituciniai interesai yra aukščiau už kaltinamojo interesus pradėti ty-

rimo veiksmus prieš jį patį, kai tai atrodo reikalinga“; c) šios pozicijos nepaneigia tai,

kad Konstitucinis Teismas paskelbė 2003 m. įstatymą Nr. 140 prieštaraujančiu Kons-

titucijai, taip pat ir tai, kad įstatyme buvo numatytas automatiškas baudžiamojo per-

sekiojimo sustabdymas, kurio negalima atsisakyti: toks argumentas patvirtina, kad

įstatymo nuostata, pagal kurią sustabdomas aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiks-

mų tyrimas kartu nesuteikiant jiems teisės atsisakyti tokio sustabdymo, mūsų teisinė-

je sistemoje gali sukurti konstitucingumo problemų, tačiau ji negali paversti niekiniu

2008 m. įstatymo Nr. 24, t. y. tapti tam tikra privilegija, siejama su tuo, kad asmuo

vykdo konkrečias funkcijas; d) kaip ginčijamų nuostatų pagrindas, siekis apsaugo-

ti pareigas einančio asmens teisę į gynybą yra įtvirtintas 2008 m. įstatymo Nr. 124

1 straipsnio 5 dalyje. Ši nuostata įtvirtina, kad persekiojimas negali būti dar kartą

sustabdytas, nes „jeigu tas pats asmuo per to paties šaukimo Parlamento kadenciją

vykdytų Deputatų Rūmų Pirmininko funkcijas ir jo atžvilgiu būtų sustabdytas bau-

džiamasis persekiojimas, o vėliau jis būtų išrinktas kitos kadencijos įstatymų leidybos

institucijos – Senato – Pirmininku ir nebegalėtų pasinaudoti ankstesniu sustabdy-

mu, tai tektų pripažinti, kad Senato Pirmininko postą užimantis asmuo nebetektų

savo institucinės privilegijos, tenkančios visam Parlamentui. Tokia privilegija būtų

vėl atnaujinta tik kai minėtas pareigas pradėtų eiti asmuo, niekada nesinaudojęs tokiu

sustabdymu“; e) Parlamento manymu, teisės į gynybą apsaugos atžvilgiu vienų įga-

liojimų trukmės pakanka, kad pareigas einantis asmuo galėtų pasirengti vienu metu

eiti ir institucines pareigas, užimdamas naują postą, ir dalyvauti baudžiamajame pro-

cese; f) nuostatą „išskyrus atvejus, kai asmuo per tą pačią įstatymų leidėjo kadenci-

ją yra iš naujo paskiriamas“, įtvirtinančią sustabdymo nekartojimo taisyklės išimtį,

logiškai pagrindžia siekis suderinti „teisę į gynybą, garantuojamą pagal Konstituci-

jos 24 straipsnį, ir valstybės tarnybos pareigų (munus publicum) vykdymą, saugomą

pagal Konstitucijos 51 straipsnį“; g) „situacija, kai subjektinis kaltinamojo statusas

ima kelti objektyvių sunkumų nagrinėjant bylą, tikrai <...> nėra naujas dalykas“, ka-

dangi ji susiklosto ir „kaltinamųjų, kuriems neprieinama gynyba, numatyta Baudžia-

mojo kodekso 71 straipsnyje, persekiojimo sustabdymo atvejais“. Tai yra institutas,

kuriuo siekiama garantuoti „kaltinamojo galimybę aktyviai dalyvauti procese kaip

neatimamą teisės į gynybą, be kurios neįsivaizduojamas tinkamas teismo procesas,

elementą“; h) teisėto apribojimo kaltinamajam dalyvauti procese nustatymas taip pat

inspiruotas panašių motyvų; i) negalima pritarti prašymą pateikusio teismo teigi-

niui, kad „visus santykius tarp konstitucinės svarbos institucijų ir baudžiamųjų bylų

reguliuoja konstituciniai įstatymai“, nes dar iki 2008 m. įstatymo Nr. 124 įsigalioji-

mo bylas iš esmės nagrinėję teismai, susidūrę su instituciniais įsipareigojimais, pripa-

žindavo, kad kaltinamieji negali dalyvauti baudžiamajame procese, nors Konstitucija

nėra nustačiusi, kad aukščiausieji valstybės pareigūnai turi kokių nors teisių naudotis

tokiomis teisėtomis kliūtimis [baudžiamajam persekiojimui]; l) savo 1983 m. nuta-

rime Nr. 148 Teismas konstatavo, kad Parlamentas ordinariniais įstatymais gali su-


reguliuoti net visapusiškos apsaugos santykius, pavyzdžiui, nustatyti, kad balsavimo

rezultatai ir nuomonės, kurias pareiškia Aukščiausiosios teisėjų tarybos nariai, negali

būti persvarstomos arba skundžiamos. Tai reiškia, kad netgi pats sustabdymo pagrin-

das, koks nustatytas ginčijamose nuostatose, gali būti įtvirtintas ordinariniais įstaty-

mais; m) ginčijamos straipsnio dalys lemia racionalią pusiausvyrą tarp baudžiamojo

persekiojimo privalomumo ir protingo proceso laiko – iš vienos pusės ir kaltinamo-

jo teisės į gynybą – iš kitos.

<...>

1.3. Žemesnės instancijos teisme kaltinimą palaikiusi pusė, atstovaujama valsty-

bės prokuroro prie Milano teismo ir jo pavaduotojo, posėdyje pateikė tokius paaiš-

kinimus.

1.3.1. Valstybės prokuroras teigia <...>, kad jo dalyvavimas posėdyje yra leisti-

nas, nepaisant prieštaringo aiškinimo, išdėstyto Konstitucinio Teismo 1998 m. nuta-

rime Nr. 361, 1996 m. nutarime Nr. 375 ir 1995 m. įsakyme Nr. 327. Pasak prokuroro,

„argumentai prieš prokuroro dalyvavimą yra šie: 1) išvestinė nuoroda į prokurorą ir

į šalis <...> 1953 m. kovo 11 d. įstatyme Nr. 87; 2) nuoroda tik į šalis, kuri yra Konsti-

tucinio Teismo proceso papildomosiose taisyklėse <...>; 3) nors prokuroro instituci-

nė ir procesinė padėtis yra ypatinga, jis privalo būti pripažintas turinčiu šalies statusą

žemesnės instancijos teismo procese“.

<...>

Teisinės išvados

1. Milano teismas nutartyje <...> abejoja, ar 2008 m. liepos 23 d. įstatymo Nr. 124

1 straipsnio 1 ir 7 dalių nuostatos dėl aukščiausiųjų valstybės pareigūnų baudžiamojo

persekiojimo sustabdymo neprieštarauja Konstitucijos 3, 136 ir 138 straipsniams. Tas

pats teismas kitoje nutartyje <...> abejoja, ar minėto įstatymo visas 1 straipsnis ne-

prieštarauja Konstitucijos 3, 68, 90, 96, 111, 1124 ir 138 straipsniams. Romos teismas

4 68 straipsnio 1 dalis: „Parlamento nariai, vykdydami savo funkcijas, negali būti persekiojami už pa-reikštą savo nuomonę ir už savo pasirinkimą balsuojant“; 2 dalis: „Nė vienas Parlamento narys be rūmų, kuriems jis priklauso, leidimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn; neleidžia-ma jo asmens ar jo būsto krata, negalima jo suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvės, išskyrus atvejus, kai jo atžvilgiu vykdomas įsiteisėjęs teismo nuosprendis arba asmuo sulaikomas nusikaltimo, už kurio padarymą yra privalomai areštuojama, vietoje“; 3 dalis: „Toks pat leidimas būtinas, kai kokiu nors būdu Parlamento narių yra klausomasi, tikrinami ir paimami jų pranešimai, korespondencija.“

90 straipsnio 1 dalis: „Respublikos Prezidentas neatsako už veiksmus, atliktus vykdant savo funk-cijas, išskyrus valstybės išdavystės ir pasikėsinimo į Konstituciją atvejus“; 2 dalis: „Tokiais atvejais Parlamentas bendrame plenariniame abejų rūmų posėdyje absoliučios Parlamento narių daugumos priimtu sprendimu perduoda jį teismui.“

96 straipsnis: „Nusikaltimai, kuriuos eidami savo pareigas padaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, įprasto teismingumo tvarka pagal konstitucinio įstatymo normas, Respublikos Senatui arba Deputatų Rūmams davus leidimą, tiriami net ir po to, kai minėti asmenys nustoja eiti šias pareigas.“

111 straipsnio 1 dalis: „Jurisdikcija įgyvendinama teisingu procesu, nustatytu įstatyme“; 2 dalis: „Bet koks procesas vykdomas pagal rungimosi principą, esant lygybei nešališko teisėjo atžvilgiu“; 3 dalis: „Įstatymas įtvirtina protingą proceso laiką.“

112 straipsnis: „Prokuratūra privalo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.“

188

nutartyje <...> abejoja, ar minėto įstatymo visas 1 straipsnis neprieštarauja Konstitu-

cijos 3, 111, 112 ir 138 straipsniams.

Ginčijamoje 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Išskyrus bylas, kurių nagrinėjimą

reglamentuoja Konstitucijos 90 ir 96 straipsniai, bet koks asmenų, einančių Respub-

likos Prezidento, Respublikos Senato Pirmininko, Deputatų Rūmų Pirmininko ir

Ministro Pirmininko pareigas, baudžiamasis persekiojimas yra sustabdomas nuo tos

dienos, kai jie pradeda eiti tas pareigas arba vykdyti tokias funkcijas, iki pat kadenci-

jos pabaigos.“ a) „Kaltinamasis arba jo atstovas, turintis specialius advokato įgalioji-

mus, bet kuriuo metu gali atsisakyti sustabdymo“ (2 dalis); b) sustabdymas neužkerta

kelio teismui, jei tenkinamos nustatytosios sąlygos, imtis Baudžiamojo kodekso

392 ir 467 straipsniuose numatytų veiksmų, kad būtų susipažinta su neginčijamais

įrodymais (3 dalis); c) Baudžiamojo kodekso 159 straipsnio nuostatos bus taikomos

ir sustabdymas, veiksmingas visą kadencijos arba funkcijų vykdymo laiką, negalės

būti dar kartą įvykdytas, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo vėl paskiriamas esant to pa-

ties šaukimo įstatymų leidžiamajai valdžiai, taip pat sustabdymas negalės būti taiko-

mas tais atvejais, kai asmuo, baigęs eiti vienas pa reigas, iš karto paskiriamas į kitas

pa reigas ar kai jis baigia vykdyti vienas funkcijas ir jam pavedama vykdyti kurias nors

kitas funkcijas (šio straipsnio 4 ir 5 dalys); d) „kai baudžiamasis persekiojimas yra su-

stabdomas, netaikomos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalies nuostatos“, o kai

privatus asmuo perduoda civilinį ieškinį, „laikotarpis, per kurį būtina pasirodyti teis-

me, kaip yra nustatyta Civilinio kodekso 163a straipsnyje, sutrumpinamas per pusę,

ir teismas, nustatydamas, kokia eilės tvarka bus nagrinėjamos bylos, tokiam perduo-

tam ieškiniui teikia pirmenybę <...>“ (šio straipsnio 6 dalis); e) „šiam įstatymui įsiga-

liojus“, straipsnis „ir jau vykstant baudžiamiesiems tyrimams taikomas kiekvienoje jų

stadijoje, kiekviename etape arba epizode“ (šio straipsnio 7 dalis).

Pareiškėjų klausimai gali būti skirstomi į grupes pagal jų santykį su svarstomu

principu.

1.1. Milano teismas (2008 m. prašyme Nr. 397) Konstitucijos 136 straipsniu

remiasi kaip bendruoju principu. Jis vėl pakartoja, kad 2008 m. įstatymo Nr. 124

1 straipsnio 1 ir 7 dalys „vėl pažeidžia Konstituciją, kaip Teismas jau konstatavo“

2004 m. nutarime Nr. 24, kadangi „pakartoja tas pačias įstatymo nuostatas“.

1.2. Konstitucijos 138 straipsniu rėmėsi visi prašymus Teismui pateikę subjektai.

<...>

1.3. Trys iš keliamų klausimų susiję su Konstitucijos 3 straipsnyje nustatytu ly-

gybės principu, kadangi teigiama, esą teismai tokius atvejus aiškina nepagrįstai skir-

tingai.

<...>

Milano teismas tvirtina, jog 2008 m. įstatymo Nr. 24 1 straipsnio 1 ir 7 dalys

pažeidžia šį principą, kadangi jos vienodai traktuoja „pareigas, į kurias ne tik ski-

ria skirtingos valdžios institucijos, bet kurios skiriasi ir savo funkcijomis“, negana

to, „lygybės principo atžvilgiu pirmą kartą“ nepagrįstai išskiriami, „taikant teismų


veiksmus pagrindžiančius svarbiausius principus, Parlamento rūmų pirmininkai,

Ministras Pirmininkas <...> ir kiti jų vadovaujamų institucijų nariai“.

<...> Teismas reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad šis principas buvo pažeistas, nes

„visų nagrinėjamų nuostatų turinys pažeidžia esmines mūsų demokratinės tvarkos

vertybes, būtent visų piliečių lygybę teismuose nagrinėjant baudžiamąsias bylas“.

Romos teismas, pagrįsdamas savo abejones, svarsto, ar nuostata „nustato skir-

tingą [baudžiamojo] teismo veiksmų tvarką“ nepažeidžia „vieno iš esminių šiuolaiki-

nės teisinės valstybės principų, užtikrinančių vienodą piliečių statusą teismuose, savo

ruožtu ir formaliąją lygybę prieš įstatymą“.

1.4. Protingumo principo atžvilgiu taip pat nurodytas Konstitucijos 3 straipsnis.

Milano teismo teigimu, <...> šis straipsnis buvo pažeistas, kadangi „tarnybines parei-

gas einantiems asmenims suteiktos privilegijos yra būtinos, kad būtų apsaugotas ati-

tinkamas aukštas pareigas einančiųjų funkcijų vykdymas“. Iš to kilo tokios pasekmės,

kad teisė atsisakyti proceso sustabdymo, suteikta aukštas pareigas einančiam asme-

niui, aiškiai neapsaugo valstybės tarnybos, kadangi suteikia „vien pasirinktinę“ disk-

reciją ja besinaudojančiam individui, o ne numato tokius fi ltrus kaip kad trečiosios

šalies statusas ir ypatingų atskirų bylų aplinkybių įvertinimas. Teismo 2004 m. nuta-

rime Nr. 24 teigiama, kad jau vien tai galėtų užtikrinti atitinkamą apsaugą tiek nuo

mechaniškai iškeliamų bylų – tokius atvejus ir taip tikrina teismai, tiek nuo „teisės

imtis teisminių veiksmų pažeidimo atsiradimo“. <...>

1.5. Milano teismas, nurodydamas Konstitucijos 3, 68, 90, 96 ir 112 straipsnius,

formuluoja išsamų [konstitucingumo] klausimą, grindžiamą tvirtinimu, esą ginčija-

ma nuostata leidžia taikyti nevienodus įstatymus: vienus – kai nusikaltimai padaromi

veiksmais, viršijančiais ofi cialių pareigų apimtį, ir kitus (konstitucines taisykles) – kai

vykdydami ofi cialias pareigas nusižengia keturi minėti aukščiausieji pareigūnai. Pa-

reiškėjas tvirtina, kad toks skirtumas nėra pagrįstas: a) dėl to, kad tarp konstitucinių

nuostatų, su kuriomis 2008 m. įstatymas Nr. 24 nesiejamas, nėra konkrečiai paminė-

tas Konstitucijos 68 straipsnis; b) dėl to, kad „ordinarinės teisės puoselėjami teisiniai

interesai – nepertraukiamas aukščiausiųjų valstybės funkcijų vykdymas – atitinka

tokius interesus, kuriuos Respublikos Prezidento atžvilgiu garantuoja Konstitucijos

90 straipsnis, o ministrų ir Ministro Pirmininko atžvilgiu – 96 straipsnis“; c) dėl nuo-

statos ius singulare, taikomos nusikaltimų, padarytų ofi cialių pareigūnų kompetenciją

viršijančiais veiksmais, atvejais, naudingos Ministrui Pirmininkui, kuris, priešingai,

Konstitucijoje yra traktuojamas kaip ir kiti ministrai, nusikaltę pareigų atlikimo metu,

Ministro Pirmininko poziciją nuosekliai laikant primus inter pares. <...>

1.7. Abiejuose prašymuose (2008 m. Nr. 398 ir 2009 m. Nr. 9) kaip argumentas

pateikiamas Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas bylas išnag-

rinėti per protingą laikotarpį.

Milano teismo nuomone, šis principas buvo pažeistas, kadangi ginčijama nuo-

stata užkerta kelią imtis „procesinių veiksmų kiekvienoje stadijoje, kiekvienu atve-

ju kiek įmanoma ilgesnį laiką“ ir „aiškiai nepasinaudojama procesiniais veiksmais“;

190

visų pirma nuostata paverčia niekine „galimybę panaudoti jau gautus įrodymus“ <...>

[ir] joje reikalaujama baudžiamojo persekiojimo sustabdymu pasinaudojusią proce-

so šalį „ex novo visa apimtimi imtis įrodinėjimo pareigos“. <...>

3.1. Kad pagrįstų, jog ginčijamos nuostatos gali būti taikomos ir per parengiamą-

jį tyrimą, prašymą pateikęs teisėjas išdėsto argumentus, paremtus pažodiniu ir siste-

miniu aiškinimu. <...>

3.2. Nė vienas iš šių argumentų nepatvirtina prašymą pateikusio teisėjo išvados,

kad sustabdymas taikomas ir parengiamajam tyrimui. Iš tikrųjų yra nenuoseklu (kaip

daro pareiškėjas) vienas įstatymo sąvokas, kaip antai „stadija“, aiškinti griežtai pažo-

džiui, o kitų, pvz., „baudžiamoji byla“, taip neaiškinti. <...> Jis taip pat neįrodo, kad

ginčijamos nuostatos nuoroda į Baudžiamojo kodekso 392 ir 467 straipsnius būtinai

reiškia, jog sustabdymas taikomas tik iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo. <...> Re-

miantis pagrindiniais įstatymais, nustatančiais specialią įrodymų rinkimo tvarką, ir

reikalaujant skubiai surinktinų įrodymų toli gražu ne parodomas tokių [normų] ins-

titutų ir parengtinio tyrimo tarpusavio ryšys, o tik sukuriamos prielaidos būtinai, t. y.

neatidėliotinai, rinkti tokius įrodymus.

3.3. Toliau dėstomi argumentai pagrindžia tokį aiškinimą, kuris skiriasi nuo pra-

šymą [Teismui] pateikusio teisėjo aiškinimo.

Nesigilinant į nedviprasmiškus Parlamento ketinimus, apie kuriuos galima spręs-

ti iš travaux preparatoires <...>, argumentai dėl nepagrįstų pasekmių, kurios kiltų iš

bet kokio kitokio aiškinimo, yra lemiami, kai sprendžiama, ar atliekant pirminį tyri-

mą taikyti sustabdymo mechanizmą. Jeigu sustabdymas būtų taikomas jau paties pir-

minio tyrimo stadijoje, kaltinimo funkcijų įgyvendinimui būtų padaryta rimta žala,

nes jis ne tik būtų atidėtas, bet ir dėl ypatingų kliūčių surinkus įrodymus vėliau, po

keleto metų, kiltų pavojus jo veiksmingumui. Taip aiškinant ginčijamą nuostatą kiltų

aiški grėsmė, kad kaltinamasis apskritai nebūtų patrauktas atsakomybėn net ir pasi-

baigus jo aukščiausių valstybinių pareigų kadencijai.

Toks aiškinimas taip pat sukeltų paradoksalių ir neprotingų pasekmių (taip pat

ir atsakomybėn patraukto asmens teisei į gynybą), pasireiškiančių draudimu atlikti

pirminio tyrimo veiksmus net ir tais atvejais, kai kitos procesinės priemonės, kurias,

kaip numatyta ginčijamoje nuostatoje, galima sustabdyti (pavyzdžiui, ikiteisminės

priežiūros priemonių taikymas ir privalomas suėmimas in fl agrante delicto atvejais),

jau būtų pritaikytos [kaltinamojo atžvilgiu].

<...>

5. Toliau būtina ištirti keliamų klausimų esmę.

Milano teismas <...> abejoja minėto įstatymo 1 straipsnio 1 ir 7 dalių atitikti-

mi Konstitucijos 136 straipsniui, kadangi yra pažeidžiamas Konstitucinio Teismo

2004 m. nutarimas Nr. 24. Prašymą pateikęs teismas reiškia nepasitenkinimą dėl to,

kad minėtose straipsnio nuostatose „dar kartą priimtos tos pačios įstatymo normos“,

kurios buvo 2003 m. įstatyme Nr. 140 ir kurios minėtame [Teismo] nutarime pripa-

žintos nekonstitucinėmis.


Šis klausimas yra nepagrįstas.

Kaip šis Teismas ne kartą yra nutaręs (inter alia 1992 m. nutarime Nr. 78 ir

1988 m. nutarime Nr. 922), kad būtų konstatuotas Konstitucinio Teismo nutarimo

pažeidimas, turi būti įstatymo nuostata, atkurianti arba išsauganti anksčiau pripažin-

tos nekonstitucine nuostatos veikimą. <...>

7.3. Teismas savo prašymą grindžia argumentais, kad [ginčijama įstatymo nuo-

stata] neatitinka Konstitucijos 3 ir 138 straipsnių dviem pagrindais: a) visos kons-

titucinių institucijų privilegijos turi būti nustatytos konstituciniais įstatymais, nes

tokios privilegijos sukuria lygybės principo išimtis; b) dėl ginčijamos nuostatos atsi-

randa galimybė sustabdyti baudžiamuosius tyrimus, o tai suteikia privilegiją, nes to-

kiu sustabdymu siekiama garantuoti nuolatinį konstitucinių institucijų veikimą, bet

ne baudžiamąjį tyrimą.

Teismas turi konkrečiai ištirti kiekvieną iš šių argumentų.

7.3.1. Visų pirma reikalavimas privilegijas nustatyti konstituciniu įstatymu yra

teisingas. <...> Konstitucinės privilegijos (arba imunitetas sensu lato, kaip jos daž-

niausiai yra įvardijamos) priskiriamos prie tokių institutų, kurie turi garantuoti kons-

titucinių institucijų funkcijų vykdymą ir apsaugoti su šiomis institucijomis siejamas

aukščiausias pareigas einančius asmenis. Jos reiškiasi (apskritai šiam požiūriui tra-

dicinėje konstitucinėje teisėje ir akademinėje literatūroje visuotinai pritariama) kaip

specifi nė asmenų, turinčių konstitucinį statusą, apsauga ir kartu „ištraukia“ juos iš

įprastinių taisyklių taikymo srities. Šios privilegijos praktikoje gali įgauti įvairių for-

mų ir paskirčių (veiksmai, kurių negalima ginčyti (insindacabilità); bendrojo arba

substantyviojo imuniteto apsauga; nepažeidžiamumas; vien procesinis imunitetas,

pavyzdžiui, specialieji teismai, kaltinančiajai pusei keliamos sąlygos arba kiti palan-

kūs procesiniai instrumentai; įprastų formalumų išimtys) ir gali būti siejamos tiek

su funkcijų vykdymui būdingais veiksmais (vadinamaisiais veiksmais atliekant ofi -

cialias pareigas), tiek su veiksmais, nesusijusiais su tokių funkcijų vykdymu (vadi-

namaisiais veiksmais, viršijančiais ofi cialių pareigų apimtį). Tačiau bet kokiu atveju

šių privilegijų prigimtis yra dualistinė, nes jomis siekiama garantuoti konstitucinių

institucijų funkcijų vykdymą ir sukurti bendrųjų teisminio proceso taisyklių išimtis.

Taigi jos yra tokie institutai, kurie minėtų institucijų nariams suteikia ypatingą ap-

sauginį statusą, yra neatsiejami deramo valstybės veikimo požymiai ir sukuria pilie-

čių lygybės principo išimtis. Nustatyti šios privilegijos kokybines ir kiekybines ribas

ypač svarbu teisinei valstybei. Taip yra dėl to, kad, viena vertus, šio Teismo teigimu,

„teisinės valstybės šaltinis yra lygybės prieš teismą principas“ (2004 m. nutarimas

Nr. 24), o kita vertus, minėtą apsaugą garantuojantis institutas ne tik būtinai reiškia

minėto principo išimtį, bet ir siekia nustatyti subtilią, tačiau kartu ir labai reikšmingą

pusiausvyrą tarp skirtingų valstybės sričių, nes jos turi įtakos politiniam įvairių insti-

tucijų veikimui. Ši valdžių padalijimo ir pusiausvyros nulemta visa apimanti institutų

architektūra reiškia, kad įstatymai, sukonkretinantys Konstitucijos tekste įtvirtintas

privilegijas, privalo būti suvokiami kaip specifi nė teisinės sistemos dalis. Ji yra ypa-

192

tingo konstitucinių interesų derinimo ir sisteminimo padarinys, ir Parlamentui ne-

leidžiama ordinariniais įstatymais pakeisti šios sistemos nei in peius, nei in melius5.

Taigi ši išvada kyla ne iš pripažinimo, kad šis klausimas yra aiškiai priskirtas kons-

titucinės teisės dalykui, bet iš to, kad pirmiau minėtos privilegijos metodiškai api-

brėžiamos konstitucinį statusą turinčiuose įstatymuose. Tai yra nuostatos, susijusios,

pavyzdžiui, su funkcijomis, kurias vykdo ginčijamame straipsnyje nurodyti aukščiau-

si valstybės pareigūnai. Tai yra būtent šios nuostatos: Konstitucijos 68 straipsnis, nu-

statantis konkrečias materialinės ir procesinės teisės institutų privilegijas Parlamento

nariams (ir atskirų rūmų pirmininkams), kurie padarė nusikaltimus tiek vykdydami

ofi cialias pareigas (1 dalis), tiek veiksmais, viršijančiais šių pareigų apimtį (2–3 da-

lys); Konstitucijos 90 straipsnis, nustatantis, kad Respublikos Prezidentas nebus trau-

kiamas atsakomybėn už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas, išskyrus valstybės

paslapties išdavimą arba mėginimą neteisėtomis priemonėmis pakeisti Konstituciją;

Konstitucijos 96 straipsnis, nustatantis, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai, taip

pat ir buvę ministrai dėl savo nusikaltimų, padarytų veiksmais savo funkcijų vykdy-

mo metu, pagal konstitucinėje teisėje išsamiai nustatytas procesines taisykles yra teis-

mingi ordinariniams teismams.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, kad šis Teismas aiškiai ir dau-

gelyje savo nutarimų <...> yra patvirtinęs principą (kurį čia reikėtų pakartoti), kad

Parlamentas gali priimti ordinarinius įstatymus dėl privilegijų (t. y. imuniteto sensu

lato) vien siekdamas nustatyti konstitucinėje teisėje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimo

procedūras; tokių nuostatų jis jokiais būdais negali pats papildyti arba išplėsti. Šiuo

klausimu Teismas yra konstatavęs: „Konstitucinės nuostatos lemia, kad kaip išimtis

randasi tam tikrų nukrypimų nuo privalomojo pobūdžio baudžiamojo persekioji-

mo principo“ (1965 m. nutarimas Nr. 4); Parlamentas nėra kompetentingas priim-

ti ordinarinius įstatymus dėl imuniteto (1983 m. nutarimas Nr. 148); <...> „Teismo

jurisprudencijoje, akademinėje literatūroje ir pačiame Parlamente pasiektas bendras

sutarimas, kad Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalies turinys negali būti papildomas or-

dinariniais įstatymais arba bet kokiu atveju negalima priimti panašias privilegijas nu-

statančių nuo statų“, galinčių sukurti Konstitucijos 112 straipsnio išimtis (1984 m.

nutarimas Nr. 300); <...> 2003 m. įstatymo Nr. 140 3 straipsnyje remiantis Konstitu-

cijos 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatomos „procedūros, kuriomis siekiama

užtikrinti veiksmingą ir teisingą parlamentinių privilegijų veikimą“ (2007 m. nutari-

mas Nr. 149, priimtas remiantis 2004 m. nutarimu Nr. 120). Negalima paneigti ir to,

kad privilegijos gali būti nustatytos ordinariniais įstatymais, kaip būna tarptautinė-

mis sutartimis nustatytų diplomatinių imunitetų atvejais, bet šios privilegijos, priva-

čios šalies byloje teigimu, nepatenka į Konstitucijos 10 straipsnio reguliavimo sritį, nes

yra ne nustatytos „visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis“, bet ordina-

riniais įstatymais įgyvendintos tarptautinėse sutartyse. Dėl to pažymėtina, kad šiam

Teismui pateiktas ištirti klausimas susijęs išimtinai su konstitucinių institucijų vado-

5 Nei pabloginant, nei pagerinant (lot.).


vų ir jų narių privilegijomis, o ne su diplomatiniu imunitetu, kuris, beje, yra išsamiai

apibrėžiamas ordinariniuose įstatymuose, atkuriančiuose arba kai kuriais atvejais įgy-

vendinančiuose visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, ir dėl šios priežas-

ties patenka į Konstitucijos 10 straipsnio reguliavimo sritį (dėl tarptautinėse sutartyse

numatyto diplomatinio imuniteto priskyrimo prie visuotinai pripažintų tarptautinės

teisės normų žr. inter alia 1979 m. nutarimą Nr. 48). Be to, ir ypatingosios nuostatos

(jos taip pat yra minimos kaip pagrindžiančios šios bylos privačios šalies argumentus),

reglamentuojančios Ministro Pirmininko ir ministrų privilegijas, suteikiamas, kai jie

ir kiti šioje byloje suinteresuoti asmenys, eidami ofi cialias pareigas, nurodytas 1989 m.

birželio 5 d. įstatyme Nr. 219, padaro nusikaltimą, leidžia įgyvendinti dar 1989 m. sau-

sio 16 d. įstatymą Nr. 1 <...>, todėl jas taip pat ap ima konstitucinė teisė.

Negana to, negalima remtis argumentu, kad ordinariniais įstatymais galima nu-

statyti konstitucinės reikšmės institucijų privilegijų (pavyzdžiui, 1983 m. nutarime

Nr. 148 šis Teismas pripažino atitinkančia Konstituciją ordinarinio įstatymo normą,

kad Aukščiausiosios teisėjų tarybos narių balsų ir diskutuotais klausimais pareikš-

tos nuomonės negalima peržiūrėti ar pakeisti, kol jie vykdo savo funkcijas). Šiame

nutarime patvirtintas principas, kad į Parlamento kompetenciją neįeina imunite-

tų klausimo reguliavimas ordinariniais įstatymais, nes jiems „reikalingas ypatingas

pag rindas, išplaukiantis iš Konstitucijos arba kitų konstitucinių įstatymų“. Šiame

nutarime Teismas iš tikrųjų nusprendė, kad ordinariniais įstatymais nagrinėjamus

imunitetus galima reguliuoti tik turint omenyje tai, kad tokia apsauga konkrečiai nu-

matyta konstitucinėje teisėje, ji „galioja tik toms nuomonėms, kurios buvo reiškia-

mos įgyvendinant teises ir pareigas, pagal konstitucinę teisę pavestas Aukščiausiosios

[teisėjų] tarybos nariams“, ir nustato „protingą pusiausvyrą tarp šiuo atveju aktualių

konstitucinių vertybių“.

Galiausiai neturi reikšmės ir tai, kad dar iki ginčijamos nuostatos įsigaliojimo ir

nesant specialios konstitucinės taisyklės, nustatančios privilegiją, aukščiausiąsias vals-

tybės pareigas einantis asmuo galėjo tvirtinti turįs teisėtą priežastį nebūti patrauktas

baudžiamojon atsakomybėn atsižvelgiant į jo institucines pareigas. <...> Asmens tei-

sė teisėtai nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn iš tikro nėra konstitucinė

privilegija, nes taikoma neatsižvelgiant į veiklą, [kuria užsiimant] toks draudimas yra

teisėtas; ši teisė yra bendro pobūdžio ir todėl nėra lygybės prieš teismą principo iš-

imtis. Štai kodėl ji atitinka procesinę priemonę, sukurtą bet kurio kaltinamojo teisei į

gynybą garantuoti, ir ji yra teisėtai nustatyta ordinariniuose įstatymuose, būtent Bau-

džiamajame kodekse, net jeigu praktiškai šios priemonės taikymas yra derinamas su

kaltinamojo įsipareigojimų apimtimi (šio nutarimo 7.3.2.1 punkte minėti nutarimai).

7.3.2. Prašymą pateikęs teismas papildomais argumentais pagrindžia savo abejo-

nes ginčijamos nuostatos konstitucingumu <...> ir teigia, kad ši nuostata yra privile-

gija, nes per ordinarinius įstatymus įdiegia galimybę sustabdyti baudžiamąjį tyrimą,

o tai yra lygybės principo išimtis.

Toks argumentas taip pat yra teisingas.

194

Kad prieitume tokią išvadą, pirmiausia būtina <...> nustatyti ginčijamos nuosta-

tos pagrindą ir, antra, įvertinti, ar iš tikrųjų atsiranda ginčijamas nevienodas trakta-

vimas. Nagrinėdami abu šiuos klausimus turime remtis jau šiame nutarime cituotu

[Teismo] 2004 m. nutarimu Nr. 24 <...>, nors jame ir buvo apsiribota tik teisės į gyny-

bą pažeidimo, protingumo principo, lygybės prieš konstitucines institucijas principo

aspektais, tačiau suteikiančiu svarbių ir tikslių nurodymų šiuo klausimu.

7.3.2.1. Sprendžiant dėl pagrįstumo būtina pažymėti, kad Teismo 2004 m. nu-

tarime Nr. 24 ištyrus 2003 m. įstatymo Nr. 140 1 straipsnį buvo išaiškinta: a) šioje

nuostatoje numatytu aukščiausiųjų valstybės pareigūnų baudžiamojo persekiojimo

sustabdymu (jam būdinga bendras pritaikymas, mechaniškumas ir neapibrėžta truk-

mė) siekiama „įvykdyti proceso atžvilgiu šalutinius reikalavimus“; b) šie reikalavimai

neatskiriami nuo [siekio] „apsaugoti netrikdomą su minėtomis pareigomis susijusių

darbų atlikimą“, t. y. nuo „esminių interesų“ užtikrinti „netrikdomą šioms pareigoms

būdingų funkcijų vykdymą“; c) minėti interesai turi būti saugomi išlaikant pusiau-

svyrą su pagrindiniais „teisinės valstybės principais, kai tokia apsauga yra svarbiausia

optimaliai šių principų struktūrai“; d) todėl sustabdymas „numatytas, kad būtų ap-

saugotos minėtos funkcijos“; e) jeigu <...>, atsižvelgiant į „visuomenės suinteresuotu-

mą tuo, kad veikla, susijusi su aukščiausiomis valstybės pareigomis, būtų vykdoma“,

būtų nustatyta, kad Parlamentas laikė šią priemonę „teisėta kliūtimi atvykti į teismą“

ir todėl „ketino nustatyti absoliučią teisėtos kliūties prezumpciją“, sustabdant proce-

są būtų „siekiama apsaugoti <...> šią funkciją“.

Šių nedviprasmiškų teiginių padarinys yra tai, kad 2003 m. įstatyme Nr. 140

numatytos sustabdymo procedūros pagrįstos viešųjų funkcijų vykdymo apsauga,

leidžiančia aukščiausiąsias valstybės pareigas einantiems asmenims savo (netiesio-

giai – ir tų institucijų, kurioms jie vadovauja) funkcijas įgyvendinti nekliudomai, kai

jiems suteikiamas specialus saugomųjų statusas. <...> Toliau iš paminėtų argumen-

tų galima daryti dar vieną išvadą, kad neteisinga tvirtinti vieną kitai prieštaraujant

proceso sustabdymo institutą ir atitinkamą konstitucinę privilegiją. Iš tikrųjų mūsų

teisės sistemoje procesas gali būti sustabdytas siekiant tenkinti su [baudžiamuoju] ty-

rimu nesusijusius reikalavimus užtikrinti konstitucinės institucijos funkcijų įgyven-

dinimą, todėl toks sustabdymas prilygsta specialiajai konstitucinei privilegijai.

Kadangi minėtos išvados dėl 2003 m. įstatyme nustatyto sustabdymo <...> gali

būti tinkamos ir šioje byloje ginčijamai nuostatai dėl sustabdymo, būtina palyginti,

ar abi šios nuostatos turi tą patį pagrindą. Bylos privačių šalių nuomone, <....> minė-

to teisinio reguliavimo skirtumai reiškia, kad atitinkami jų pagrindai taip pat iš es-

mės skiriasi. <...>

Pirmiausia būtina pažymėti, kad teikiant įstatymo projektą (vėliau tapusį 2008 m.

įstatymu Nr. 124) sustabdymas buvo aiškiai pagrįstas reikalavimu apsaugoti „aukščiau-

siųjų viešųjų funkcijų vykdymo tęstinumą ir nuolatinumą“, o ne patenkinti gynybos

reikalavimus. Antra, Teismas konstatuoja, kad vienintelė, arba pagrindinė, ginčijamos

nuostatos paskirtis negali būti kaltinamųjų teisės į gynybą garantavimas, kadangi šioje


byloje (atsižvelgiant į šios teisės prigimtį apskritai ir Konstitucijos 24 straipsnyje aiškiai

nustatytą jos santykį su lygybės principu) ji turėtų būti taikoma visiems kaltinamiesiems,

kuriems dėl jų veiklos pobūdžio kyla sunkumų dalyvauti baudžiamuosiuose tyrimuose.

Negana to, iš esmės būtų nepagrįsta ir neproporcinga pirma minėtiems tikslams nustaty-

ti absoliučią teisinę prezumpciją, kad pats viešųjų pareigų ėjimo faktas yra teisėta priežas-

tis [nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn]. Tokia nepaneigiama prezumpcija

(iuris et de iuris) iš esmės užkirstų kelią bet kokiam tikrinimui, ar iš tikrųjų yra kliūtis

dalyvauti procese, ir paneigtų proceso sustabdymo veiksmingumą ir tose bylose, kurio-

se tyrimui nėra jokių kliūčių ir todėl nėra jokios tikros reikmės garantuoti teisę į gynybą.

Parlamento pasirinkimas išskirti išimtinai aukščiausiųjų valstybės institucijų pareigybes

ir nustatyti, kad tyrimas konkrečios bylos atveju automatiškai stabdomas nė nepatikri-

nus, ar tikrai yra kliūtis tyrimui, tik pabrėžia požiūrį, esą vienintelė priežastis [taikyti]

ginčijamą nuostatą yra būtent siekis garantuoti su „aukščiausiomis valstybės pareigomis“

susijusias funkcijas. Trečia, Teismas taip pat turėtų pabrėžti, kad teisėta kliūtimi daly-

vauti procese jau galima pasinaudoti baudžiamųjų tyrimų atvejais ir ginčijama nuostata

nebuvo būtina kaltinamojo gynybai apsaugoti tuo pagrindu, kad jam leidžiama nedaly-

vauti procese dėl priežasčių, iš esmės susijusių su jo einamomis pareigomis. <...> Kadan-

gi reikalavimas apsaugoti teisę į gynybą bendrais bruožais jau buvo patenkintas Italijos

įstatymuose nustačius teisėtos kliūties institutą, tai gali reikšti tik tai, kad teisė atsisakyti

sustabdymo kaip svarbiausio šią nuostatą pagrindžiančio dalyko taip pat nėra svarbi.

Ketvirta, galiausiai būtina pabrėžti, jog ir tas sustabdymo [instituto] požymis,

kad jis negali būti dar kartą įvykdytas tais atvejais, kai tas pats fi zinis asmuo paski-

riamas į naujas aukščiausiąsias valstybės pareigas, neleidžia surasti ginčijamos nuos-

tatos pagrindo, nes nuosekliai nedera su kitais dviem ginčijamais šios nuostatos

pagrindais. Iš tikrųjų tiek reikalavimas apsaugoti kaltinamojo teisę į gynybą, tiek už-

tikrinti [aukščiausiųjų valstybės pareigų] funkcijų vykdymą išlieka ir tais atvejais, kai

pradedama eiti naujas pareigas. Negana to, ginčijami įstatymai tik nustato maksi-

malias naudojimosi šia privilegija ribas ir apskritai negarantuoja (priešingai nei tei-

gia [bylos] privati šalis) nei minimalaus laikotarpio pasirengti gynybai, nei juo labiau

minimalaus laikotarpio, atitinkančio „mandato suteiktų įgaliojimų trukmę“ (įsivaiz-

duokite, pavyzdžiui, bylą, kurioje tam tikras pareigas einančio asmens baudžiamasis

persekiojimas pradedamas likus nedaug laiko iki jo kadencijos pabaigos, o jai pasi-

baigus neilgai trukus tas pats asmuo pradeda eiti naujas pareigas).

Todėl Teismas daro išvadą, jog ginčijamą nuostatą, kaip ir šio Teismo 2004 m.

nutarime Nr. 24 išnagrinėtą nuostatą, logiška aiškinti kaip tam tikrų konstitucinių

institucijų funkcijų apsaugą, nustatytą apibrėžiant baudžiamojo persekiojimo atvejų

stabdymo specialųjį pagrindą.

7.3.2.2. Išsiaiškinus, kad ginčijamos nuostatos pagrindas yra viešosios funkcijos

apsauga, dabar būtina įsitikinti, kad ginčijamos nuostatos reguliuojamas sustabdymo

[institutas] turi privilegijų papildomų požymių, t. y. nustato lygybės principo išimtį

sukurdamas skirtingą traktavimą.

196

Atsakymas į šį klausimą privalo būti teigiamas.

Jau ne kartą šiame nutarime cituotame 2004 m. nutarime Nr. 24 Teismas nustatė,

nors ir tirdamas 2003 m. <...> įstatymo nuostatą, kad proceso sustabdymas aukščiau-

siąsias valstybės pareigas einančio kaltinamojo atžvilgiu „diferencijuoja teismo veiks-

mų atlikimo priemones <...>“, t. y. tokias priemones, kurios turi būti vertinamos <...>

lygybės prieš teismą principo, nustatyto Konstitucijos 3 straipsnyje, požiūriu. Be jo-

kių abejonių, tokie argumentai tinka ir vertinant [šioje byloje] ginčijamą <...> nuo-

statą. Iš tikrųjų ginčijamas sustabdymo [institutas] yra išimtinė, o ne įprasta procesinė

priemonė, kadangi procesinės priemonės taikomos tik keturių aukščiausiųjų valsty-

bės pareigūnų atžvilgiu, kai inicijuojamas jų baudžiamasis persekiojimas dėl kaltini-

mų, susijusių su bet kokiais įmanomais nusikaltimais, padarytais bet kada, ypač dėl

kaltinimų, susijusių su nusikaltimais, padarytais veiksmais, viršijančiais ofi cialių pa-

rei gų apimtį; taigi tokie veiksmai neturi nieko bendro su pareigoms būdinga veikla.

Konkrečiai teisių varžymas atsiranda, kai aukščiausiųjų valstybės pareigūnų padėtis

traktuojama aiškiai kitaip nei visų kitų piliečių, kurie taip pat atlieka veiksmus, Kons-

titucijos pripažįstamus vienodai svarbiais ir reikalaujančiais atsidavimo, pvz., eina

viešąsias pareigas arba vykdo tokias funkcijas (Konstitucijos 54 straipsnis), arba, ver-

tinant dar plačiau, kitaip nei piliečių, kuriems kyla pareiga prisidėti prie materialinės

arba moralinės visuomenės pažangos kūrimo (Konstitucijos 4 straipsnio 2 dalis)6.

Gali būti tiesa ir tai, kad kai situacijos yra vienodos, pagal lygybės principą jas

reikia aiškinti vienodai, o kai skirtingos – gali prireikti skirtingų priemonių.

<...> Būtina dar kartą pasakyti, kad tais atvejais, kai skirtingas aiškinimas teis-

muose susijęs su konstitucinės institucijos pirmininku ar nariu ir reikalavimas už-

tikrinti tokios institucijos funkcijų vykdymą yra nurodomas siekiant pateisinti tokį

aiškinimą, reikia, kad toks ius singulare būtų aiškiai reglamentuotas konstitucinėje

teisėje. Iš tikrųjų akivaizdu, jog bendra minėtų privilegijų sistema yra sureguliuota

konstitucinėmis nuostatomis, kadangi ji priklauso nuo valstybės valdžios šakų pu-

siausvyros ir prisideda prie to, kad teisinė tvarka būtų suvokiama kaip konstitucinė.

7.3.2.3. Lygybės principą akivaizdžiai pažeidžia ir tai, kad ginčijamoje nuostato-

je konkrečiai nurodomos aukščiausiosios valstybės pareigos: pirmiausia dėl skirtingo

konstitucinių institucijų narių ir pirmininkų ir, antra, dėl vienodo pareigybių, kurios

nėra viena į kitą panašios, traktavimo.

7.3.2.3.1. Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, kad ryškūs struktūriniai ir funkciniai

minėtų institucijų narių ir pirmininkų skirtumai nėra nepakankami, kad pakeistų bend-

ruosius Steigiamojo Susirinkimo ketinimus Parlamento rūmų nariams ir Vyriausybei,

bet ne [šių institucijų] pirmininkams priskirti funkcijas atitinkamai priimti įstatymus

(Konstitucijos 70 straipsnis) ir įgyvendinti politines bei administracines priemones

(Konstitucijos 95 straipsnis). Iš tikrųjų nenustatytas joks Ministro Pirmininko statuso

pranašumas ministrų atžvilgiu, kadangi jis nėra vienintelis, atsakingas už Vyriausybės

6 4 straipsnio 2 dalis: „Kiekvienas pilietis pagal savo galimybes ir savo pasirinkimu privalo taip veikti arba

vykdyti tokias funkcijas, kurios sudarytų sąlygas visuomenės materialinei arba moralinei pažangai.“


politiką. Jo funkcijos tėra užtikrinti, skatinti ir koordinuoti vieningą ministrų veiklą,

todėl jam tenka pozicija, tradiciškai apibūdinama kaip primus inter pares.

Ministrų padarytų nusikaltimų konstitucinis reguliavimas taip pat patvirti-

na, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai yra laikomi vienodo lygio pareigūnais.

Konstitucijos 96 straipsnyje ir 1989 m. konstituciniame įstatyme Nr. 1 tokioms pa-

reigybėms nustatytos vienodos privilegijos, kurios taikomos tik nusikaltimams, pa-

darytiems einant ofi cialias pareigas. Šis teisinis reguliavimas [vėliau] buvo papildytas

nuostata, kad baudžiamasis persekiojimas sustabdomas ir dėl nusikaltimų, padarytų

tik Ministro Pirmininko veiksmais, viršijančiais ofi cialias pareigas. Tokia išvada da-

rytina, nors prieštaraujama ir Konstitucijos 3 straipsniui, kadangi ginčijama įstatymo

norma (kaip ir ta, kuri 2004 m. nutarime Nr. 24 pripažinta nekonstitucine) ir toliau

numato bendrą automatinį visų baudžiamojo persekiojimo dėl nusikaltimų, padary-

tų veiksmais, viršijančiais ofi cialias pareigas, atvejų sustabdymą. Toks sustabdymas

negali būti pateisinamas tuo, kad nusikaltimais, padarytais veiksmais, atitinkančiais

ofi cialias pareigas, pareigūno reputacijai esą padaroma didesnė žala, palyginti su bet

kokiais kitais nusikaltimais.

Panašiai yra ir kitu atveju: nėra jokio svarbaus skirtumo tarp Parlamento rūmų na-

rių ir pirmininkų, nes visi Parlamento nariai, kaip Tautos atstovai, dalyvauja įgyven-

dinant įstatymų leidybos funkcijas ir, būdami tokie, privalo laikytis visiems vienodų

nuostatų, išdėstytų Konstitucijos 68 straipsnyje. Šie principai Teismo jau buvo išnagri-

nėti 2004 m. nutarime Nr. 24, kuriame, ištyrus 2003 m. įstatymo Nr. 140 1 straipsnį,

konstatuota: „Teismas nutaria, kad ir dėl kitokių pagrindų ginčijama nuostata pažeidė

Konstitucijos 3 straipsnį. Ši nuostata <...>, kitaip nei pagrindiniai teismų darbą lemian-

tys principai, pirmą kartą lygybės principo atžvilgiu išskiria Parlamento rūmų, Ministrų

Tarybos ir Konstitucinio Teismo pirmininkus ir šių institucijų narius.“ Šioms išvadoms

negalima priešpriešinti <...> argumentų, kad pagal 2005 m. gruodžio 21 d. įstatymą

Nr. 270 (Taisyklių, nustatančių Respublikos Senato ir Deputatų Rūmų rinkimus, pakei-

timai) Ministro Pirmininko konstitucinė padėtis buvo kitokia nei minist rų. Po šių pa-

keitimų buvo priimtas Prezidento 1957 m. kovo 30 d. dekreto Nr. 361 14a straipsnis,

nustatantis, kad formaliai per rinkimus yra būtina iš anksto nurodyti politinės partijos

ar koalicijos vadovą. Būtina pažymėti, kad šis įstatymas, kaip ordinarinių įstatymų sis-

temos dalis, negali pakeisti Ministro Pirmininko konstitucinio statuso.

7.3.2.3.2. Dėl vienodo skirtingas pareigas einančių asmenų vertinimo būtina pa-

kartoti Teismo išvadą, pateiktą 2004 m. nutarime Nr. 24, kad panašumo trūkumas

kyla tiek iš „[į pareigas] skiriančios institucijos“, tiek iš „funkcijų prigimties“.

Tokios išvados ginčijamos nuostatos atžvilgiu nesikerta su svarstant projektą pa-

reikšta nuomone, jog šias pareigas sieja tai, kad visiems jas einantiems asmenims

„žmonių valia tiesiogiai arba netiesiogiai yra suteiktos teisės“ ir jų vykdoma funkci-

ja yra „politinė“. Priešingai, Teismo nuomone, „žmonių suteikta legitimacija“ ir „po-

litinė funkcija“ yra per daug bendri elementai, būdingi ir kitoms institucijoms – tiek

valstybės, tiek žemesnio lygio (pavyzdžiui, tam tikriems Parlamento nariams, mi-

198

nistrams, regionų tarybų pirmininkams arba regioniniams patarėjams), todėl ne-

tinkantys, kai reikia nustatyti, kiek panašios situacijos, kurioms esant bus taikomos

vienodos privilegijos.

7.3.3. Remdamasis mūsų pirma minėtais argumentais, Teismas daro išvadą, kad

proceso sustabdymu, nustatytu ginčijamoje nuostatoje, daugiausia siekiama užti-

krinti konstitucinių institucijų pirmininkų ir jų narių funkcijų vykdymą ir kartu toks

sustabdymas sukuria akivaizdžiai skirtingas [tokių pareigūnų] traktavimo teismuo-

se sąlygas. Abi konstitucinių privilegijų taikymo sąlygos yra tenkinamos. Tai reiškia,

kad šis klausimas negali būti reguliuojamas ordinariniais įstatymais.

Ypač pabrėžtina, kad ginčijamas įstatymas keturių aukščiausiųjų valstybės parei-

gūnų atžvilgiu numato išimtinę ir naujovišką apsaugą, kuri negali kilti iš privilegijų

teikimo konstitucinių nuostatų ir dėl šios priežasties nėra pagrįsta konstitucine tei-

se. Todėl šie įstatymai nėra deramo lygio teisės šaltinis ir teisiškai nesureguliuoja šio

klausimo.

8. Teismas skelbia, kad 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnis yra nekonstituci-

nis, kadangi pažeidžia Konstitucijos 3 ir 138 straipsnių susijusias nuostatas, taikomas

kartu su Konstitucijos 68, 90 ir 96 straipsnių nuostatomis dėl privilegijų suteikimo.

Byloje keliami ginčijamo įstatymo nepagrįstumo klausimai, paminėti šeštos pa-

straipos b punkte, ir kiti [šiame nutarime] neištirti klausimai yra neparemti.

Šiais pagrindais

KONSTITUCINIS TEISMAS

Skelbia, kad 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnis (dėl aukščiausiųjų valstybės

pareigūnų baudžiamojo persekiojimo sustabdymo) yra nekonstitucinis.

Nutaria nenagrinėti Romos teismo pirminio tyrimo teisėjo 2009 m. nutartyje

Nr. 9 iškeltų 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio atitikties Konstitucijos 3, 111, 112

ir 138 straipsniams klausimų.

Sprendimas priimtas Romoje, Konstitucinio Teismo būstinėje Pallazo della Con-

sulta, 2009 m. spalio 7 d.

Pasirašo:

Francesco AMIRANTE, pirmininkas

Franco GALLO, nutarimo autorius

Giuseppe DI PAOLA, Registro direktorius

Į Teismo registrą įtraukta 2009 m. spalio 19 d.

Registro direktorius

Pasirašo: DI PAOLA

<...>

Iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius


KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ

TIPOLOGIJA

Prof. dr. Gediminas Mesonis

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto

Konstitucinės teisės katedra

Jokia pavienė konstitucijos norma negali būti išimta

iš konteksto ir aiškinama taip, tarytum ji būtų vienintelė1.

Vokietijos Federacinės Respublikos


Teisės normos, kad ir kokios kilmės būtų, – tvirtina J. L. Bergelis, – visuomet turi

būti išaiškintos, o interpretavimas ir yra „mąstymo menas teisės srityje“2. H. Kelsenas

apibrėždamas interpretavimo sąvoką teigia, kad „aiškinimas yra intelektinė veikla, ly-

dinti teisės taikymo procesą šiam einant nuo aukštesnio prie žemesnio lygmens“3. Ši

trumpa citata yra informatyvi ir metodologijos požiūriu ypač svarbi, joje H. Kelsenas

pasako labai daug reikšmingų dalykų. Visų pirma, teigdamas, kad aiškinimas yra in-

telektinė veikla, H. Kelsenas netiesiogiai skelbia, kad tokios veiklos rezultatas, jo ko-

kybė gali priklausyti nuo intelektinių asmens gebėjimų, o tai reiškia, kad šis rezultatas

doktrinos požiūriu visuomet turi ir turės subjektyvumo aspektą. Kitaip tariant, skir-

tingų subjektų interpretavimo rezultatai gali natūraliai nesutapti. Antra, teigdamas,

kad aiškinimas yra teisės taikymo procesą lydinti veikla, H. Kelsenas aktualizuoja aiš-

kinimo rezultatų svarbą. Akivaizdu, kad teisės aiškinimas nėra savitikslis procesas,

tai ne tik doktrinos problema. Aiškinimo rezultatas yra reikšmingas, nes teisės nor-

mos taikymo procese jis taps turiniu, lemsiančiu teisinius padarinius. Ir dar vienas,

galbūt net svarbiausias, dalykas yra tai, kad apibūdinamas vienas labai reikšmingas

teisės aiškinimo metodologinis aspektas. H. Kelsenas parodo teisės normų aiškinimo

eiliškumo materialumą ir reikšmę. Tai svarbu tiek teisės teorijos, tiek teisės prakti-

kos atžvilgiu. Konstitucija, nors turi aukščiausią teisinę galią ir yra visos teisės siste-

1 Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinis Teismas Southwest Case byloje (1951) pripažino

Konstitucijos sisteminio metodo reikšmę interpretuojant Pagrindinį Įstatymą (Konstituciją). Moksli-

nėje doktrinoje ši byla dėl savo svarbos neretai lyginama su istorine Jungtinių Amerikos Valstijų

Aukščiausiojo Teismo byla Marbury prieš Madisoną (1803).

Kommers P. D. Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany. Durham, London:

Duke University Press, 1997, p. 66. 2 Bergel J. L. Obščaja teorija prava. Moskva: Nota Bene, 2000, s. 128–129.3 Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 277.

Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆200

mos teisėtumo navigacinis kelrodis, interpretavimo procese yra ir lieka vieniša. Būtent

todėl E. Jarašiūnas konstatuoja, kad „konstitucija traktuotina kaip tobula teisė“, nes

„kitaip suvokiama konstitucija negali būti teisiškumo tikrinimo matu nei visą teisės

sistemą jungiančia teisės dalimi“4. Dėl konstitucijos teisinės galios išskirtinumo kiek-

vienas subjektas interpretavimo procese turėtų konstituciją suvokti kaip dokumentą,

kurio turinys glūdi jame pačiame, o ne žemesnės teisinės galios teisės aktuose. Ban-

dymas konstituciją suvokti per žemesnės galios teisės aktų turinį paneigtų jos virše-

nybės principą ir iškreiptų tikrąjį jos turinį, kartu ir jos saugomas vertybes.

Neretai susipažinęs su ofi cialaus konstitucijos aiškintojo jurisprudencijoje pateik-

tu vienos ar kitos normos išaiškinimu net žymus teisės ekspertas gali pajusti nepasi-

tikėjimą savimi dėl to, kad tai, kas buvo pasakyta konstitucinės justicijos institucijos,

visiškai ar iš dalies neatitinka jo konstitucijos sampratos. Kodėl gi neretai subjektyvi

konstitucijos interpretacija yra kitokia nei konstitucinės justicijos institucijos?

Taip yra dėl daugelio priežasčių. Visų pirma būtina pripažinti, kad užduotis in-

terpretuoti konstituciją yra labai sudėtinga, jai atlikti reikalingos maksimalios in-

telektinės interpretuotojo pastangos ir ekspertinė patirtis. Čia „geros valios“ tikrai

nepakanka, o formulė „čia ir taip viskas aišku“ dažniausiai suponuoja iškreiptą kons-

titucijos nuostatų suvokimą, jurisprudencijos integralumo, o galiausiai ir žmogaus

teisių bei laisvių sistemos pusiausvyros pažeidimą. Taigi interpretuotojas ne tik turi

būti įvaldęs atskirus interpretavimo metodus, bet ir privalo suvokti visų interpretavi-

mo metodų sistemiškumą. Jis taip pat privalo nepamiršti konstitucinės jurisprudenci-

jos sistemiškumo ir nuoseklumo, nusimanyti apie visą konstitucinės jurisprudencijos

raidą ir žinoti, kokiais argumentais remiantis buvo formuluojamos vienos ar kitos

konstatuojamos išvados. Interpretuojant taip pat būtina nusimanyti apie kitų šalių

konstitucinės justicijos institucijų veiklos raidos tendencijas. Profesionalus interpre-

tuotojas turi išmanyti ir mokslinės doktrinos poziciją – jos argumentai neretai lemia

ofi cialaus interpretuotojo interpretacijos pasirinkimą.

Ir tai dar ne visos konstitucijos interpretavimo problemos. Įvairių šalių ofi cialūs

interpretuotojai remiasi savo šalies raidos patirtimi, skirtingai traktuoja interpretavi-

mo metodus. Tam įtakos turi skirtinga konstitucinės justicijos kilmė ir raida. H. Kel-

senas, suvokdamas, kad Europos politinis elitas nesutiks pripažinti amerikinio tipo

teismų valdžios, pasiūlė specializuoto – konstitucinio – teismo idėją5. Neabejotina ir

tai, kad skirtingos teisės tradicijos lemia ir konstitucijos interpretavimo metodų sa-

vitumą. Savita yra ir tai, kad anglų-amerikiečių teisinės valstybės (angl. rule of law)

sampratoje nerašytinio pobūdžio vertybės netapatinamos su pozityviąja teise. Kiek

kitokia mokslinės doktrinos paradigma dominuoja romanų-germanų teisės tradici-

jos kraštuose. Čia teisinės valstybės (vok. Rechtsstaat ar pranc. État de droit) teorijos

4 Jarašiūnas E. Aukščiausioji ir ordinarinė teisė: požiūrio į Konstituciją pokyčiai. Jurisprudencija, 2002,

Nr. 33 (25), p. 36. 5 Sweet A. S. Governing with Judges: Constitutional Politics in Europe. New York: Oxford University

Press, 2000, p. 32–33.

◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 201

dažniau atstovauja normatyvinei koncepcijai, kuri teisės suvokimo procese neleidžia

labai nukrypti nuo pozityviosios teisės normų6. Visa tai turint omenyje suprantama,

kad skirtingi interpretuotojai negali vienodai vertinti interpretavimo problemos visu-

mos. Todėl ir skiriasi interpretavimo rezultatai.

Jau minėta, kad interpretuojant konstituciją pirmiausia susiduriama su interpre-

tavimo metodų problema. Reikia taikyti skirtingus interpretavimo metodus, lyginti

rezultatus ir prieš formuluojant galutinę išvadą siekti skirtingų interpretavimo re-

zultatų, gautų taikant skirtingus metodus, pusiausvyros. Analizuodami konstitucijos

interpretavimo metodų problematiką diskursą pradėkime nuo jų tipų. Kalbant apie

argumentus, lemiančius konstitucinės justicijos institucijų sprendimus, galima pažy-

mėti, kad nors interpretavimo metodų ir nėra labai daug, teorijoje vartojama daug jų

sinonimų. Todėl vienoda terminija ir tipologija yra būtinos, kad padėtų perprasti si-

nonimiką ir būtų pagrindas suvokti esamus tipus.

Pirmiausia pažvelkime į mokslinės doktrinos ir kai kurių konstitucinės justicijos

institucijų paminėtas konstitucijų interpretavimo metodų tipologijas. M. Rosenfeldas

analizuojamus Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimų priėmi-

mo procese taikomus konstitucijos interpretavimo metodus skirsto taip: a) tekstiniai,

b) konstitucijos kūrėjų intencijų (angl. framer’s intent), c) konstitucinės teisės mokslo teo-

rija, d) teisminiai precedentai ir e) vertybiniai argumentai (angl. value argument). M. Ro-

senfeldo pateikta Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinio Teismo taikomų

interpretavimo metodų tipologija jau kiek kitokia. Čia minimi keturi metodai: a) grama-

tinis, b) istorinis, c) sisteminis ir d) teleologinis7. P. D. Kommersas fundamentaliame vei-

kale Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany kalbėdamas apie

Vokietijos Konstitucinio Teismo praktiką vardija tokius interpretuotojo valią lemiančius

metodus: a) gramatinį, b) sisteminį, c) intencijų (teleologinį) ir d) istorinį-lyginamąjį8.

A. Barber ir J. E. Flemingas, taip pat analizuodami Jungtinių Amerikos Valstijų

Konstitucijos interpretavimo patirtį, nustato kiek kitokią metodų tipologiją ir išskiria to-

kius metodus: a) tekstinį (angl. textualism), b) sutartinį (angl. consensualism), c) fi losofi nį

(angl. philosophic approach), d) originalizmo (angl. originalism), e) struktūrinį (angl. struc-

turalism), f) doktrininį (angl. doctrinalism) ir g) pragmatinį (angl. pragmatism)9.

Kanados mokslinė doktrina neabejotinai atstovauja anglosaksiškai teisės sam-

pratos krypčiai, tačiau ji unikali tuo, kad joje amerikinė ir angliškoji doktrinos tra-

dicija akivaizdžiausiai atsispindi kaip lygiavertės. Kadangi Kanada geografi škai yra

Jungtinių Amerikos Valstijų kaimynė, jos teisės mokslo doktriną neabejotinai vei-

kia amerikinio konstitucionalizmo tradicija. Kita vertus, Kanados, kaip monarchijos,

6 Rosenfeld M. Constitutional Adjudication in Europe and the United States: Paradoxes and Contrasts.

In: Nolte G. (ed.) European and US Constitutionalism. New York: Cambridge University Press, 2004,

p. 218. 7 Ibid., p. 229.8 Kommers P. D. Op. cit., p. 42.9 Barber A. S., Fleming E. J. Constitutional interpretation: Th e Basic Questions. New York: Oxford Uni-

versity Press, 2007, p. 64.


konstitucinė sąranga savo specifi ka panaši į Jungtinės Karalystės modelį. Tad minė-

tos šalies mokslinė doktrina neretai atspindi vienos arba kitos šalies mokslinį ar teisės

interpretavimo praktinį patyrimą. Pateikdami konstitucijos interpretavimo metodų

tipologiją Kanados mokslininkai dažniausiai atkartoja amerikinės doktrinos tenden-

cijas, nes šios problematikos kontekste būtent amerikinė doktrina yra akivaizdžiai tu-

riningesnė nei angliškoji. Tad yra nurodomi a) istorinis, b) tekstinis, b) doktrininis,

c) struktūrinis ir d) etinis konstitucijos interpretavimo metodai10.

Nyderlandų doktrinos atstovas P. van Dijkas, apibendrindamas Nyderlandų

Valstybės Tarybos praktiką interpretuojant Nyderlandų Konstituciją, išskiria šiuos

interpretavimo metodus: a) gramatinį, b) istorinį, c) sisteminį, d) teleologinį, e) dina-

minį, f) prevencinį įspėjamąjį (angl. the anticipatory) ir g) suderinamumo su sutarti-

mis (angl. the treaty-conform)11.

E. Steiner, sistemindama Prancūzijos Konstitucinėje Taryboje ir teismų praktiko-

je taikomus interpretavimo metodus, pateikia dar vieną interpretavimo metodų, labai

primenančių principus, sąvadą12. Iš pradžių autorė išskiria a) Quand la loi est claire,

il faut la suivre principą. Jį galėtume perteikti taip: jei normos aiškios, jas reikia tai-

kyti. Akivaizdu, kad pagal prasmę šį metodą galima tapatinti su gramatiniu metodu.

Konstitucijos suvokimo principas b) Quand elle est obscure, il faut en approfondir les

disposions pour en pénétrer l’esprit peržengia pavienės pozityviosios teisės normos ri-

bas, nes konstitucijos normos suvokiamos per sistemą, per viso norminio akto dvasią.

E. Steiner išskiria ir c) Si l’on manque de loi, il faut consulter l’usage ou l’équité metodą.

Jo esmę galima nusakyti taip: teismai užpildo teisinio reguliavimo spragas. Šiuo atveju

būtina pabrėžti kai kuriuos aspektus, susijusius su teisinio reguliavimo spragomis. Jau

minėta, kad daugumos Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijų jurispru-

dencijoje konstitucija, skirtingai nei ordinarinė teisė, yra suvokiama kaip teisė be spra-

gų. Tad E. Steiner minimas metodas aktualesnis ordinarinių teismų praktikoje, o ne

Prancūzijos Respublikos Konstitucinės Tarybos interpretacinėje veikloje. Kita vertus,

paminėti šį principą interpretuojant konstituciją svarbu, nes jis tam tikru aspektu reiš-

kiasi ir čia. Nors konstitucijos suvokiamos kaip teisės aktai, neturintys spragų, konsti-

tucinės justicijos institucijų priedermė užtikrinti konstitucinį teisėtumą įpareigoja jas

nuolat spręsti konstitucingumo klausimus. O tai reiškia, kad ir expressis verbis kons-

titucinio reguliavimo „spragos“ nesutrukdys vykdyti konstitucinės justicijos funkcijų.

Be minėtų metodų, autorė taip pat nurodo teleologinį ir mokslinį metodus. Pažymė-

tina, kad istorinį metodą ji apibūdina kaip d) evoliucinį (pranc. méthode évolutive), o

mokslinį – kaip e) laisvų mokslinių tyrimų (pranc. libre recherche scientifi que). Libre

recherche scientifi que metodas buvo išsamiai išanalizuotas F. Gény knygoje Méthodes

10 Macklem P. et al. Canadian Constitutional Law. Toronto: Emond Montgomery Publications Limited,

1997, p. 13–18.11 Dijk van P. Constitutional Review in the Netherlands. In: Liber Amicorum Antonio La Pergola. Lund:

Juristförlaget i Lund, 2008, p. 107–109. 12 Steiner E. French Legal Method. Oxford: Oxford University Press, 2003, p. 55–63.


d’interprétation et sources en droit privé positif (1932). Šio metodo esmė – pagarba po-

zityviajai normai, kai atliekant laisvus tyrimus siekiama rasti sprendimą, kaip protin-

gai taikyti ar interpretuoti teisės normą, net jeigu ji yra pasenusi ar neveiksminga.

Kitas prancūzų mokslinės doktrinos atstovas, J. L. Bergelis, interpretavimo prob-

lematikai teikia daug svarbos ir išskiria modernius interpretavimo metodus: a) gra-

matinį, b) loginį, b) teleologinį, c) istorinį (evoliucinį) ir d) sisteminį13.

Chrestomatiniame italų kalba parašytame konstitucinės teisės vadovėlyje Dirit-

to Costituzionale vardijami Italijos Respublikos Konstitucinio Teismo taikomi kons-

titucijos interpretavimo metodai. Tai nėra pati nuosekliausia tipologija, tačiau galima

paminėti ir ją, nes ji puikiai iliustruoja doktrininę tipologijų įvairovę. Čia taip pat mi-

nimi a) gramatinis (it. interpretazione letterale), b) istorinis (it. interpretazione storica),

c) evoliucinis (it. interpretazione evolutiva) ir d) doktrininis (it. interpretazione dottri-

nale) metodai14. Tačiau, be šių, išskiriamas jokiose kitose tipologijose dar neaptiktas

e) korekcinis (it. interpretazione corretiva) metodas. Knygoje pateikta šio metodo eks-

plikacija išsklaido metodo turinio neapibrėžtumą. Konstatuojama, kad korekcinis me-

todas yra labiau teorinė abstrakcija, pasireiškianti kaip sisteminio (it. interpretazione

sistematica), plečiamojo (it. interpretazione estensiva), siaurinamojo (it. interpretazio-

ne restrittiva) arba adekvačiojo (it. interpretazione adeguatrice) metodo taikymo re-

zultatas. Sisteminio, plečiamojo, siaurinamojo metodų turinys lyg ir nekelia abejonių,

o adekvačiojo metodo esmė yra interpretavimo kryptis, kurią suponuoja hierarchinis

teisės normų pobūdis. Suvokdami šio metodo turinį kažin ar laikytume jį metodu, nes

savo forma ir turiniu jis yra principinė nuostata, kurios niekuomet negalima ignoruo-

ti, o metodo taikymas yra interpretuotojo diskrecijos sistemos dalis.

Tiek atskiros konstitucijos normos, tiek konstitucinių principų atskleidimas – tai

teisės aiškinimas taikant daugelį metodų. Šią tiesą perpratęs Lietuvos Respublikos Kons-

titucinis Teismas yra konstatavęs, kad „aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius tei-

sės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų

leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiški-

nant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir

aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitu-

cijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos

tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją“15.

Susipažinus su vis daugiau mokslinių šaltinių, kuriuose grupuojami konstituci-

jos interpretavimo metodai, galima pastebėti panašumų ir tai, kad akivaizdžiai karto-

jasi tam tikri aspektai. Tad, manytina, jau galima daryti atitinkamus apibendrinimus

ir pradėti diskursą apie konkrečius metodus bei jų taikymo poreikį ir specifi ką. Čia

13 Bergel J. L. Op. cit., p. 431–433. 14 Diritto costituzionale. XVIII Edizione. Napoli: Gruppo Editoriale Esselibri–Simone, 2003, p. 120–121.15 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094.


minėtų konstitucijos interpretavimo metodų tipologijų įvairovė sudaro prielaidas ne

tik apibendrinti, bet ir taikyti savitą tipologiją. Toliau pateikiamoje lentelėje konsti-

tucijos interpretavimo metodai suskirstyti, šio straipsnio autoriaus manymu, taikant

optimalią tipologiją.

Analizuojant konstitucijos interpretavimo metodų klasifi kacijas galima pastebė-

ti tapatumų, pasikartojimų, tačiau būtina pripažinti, kad skirtingus šių metodų tipus

prasminga išanalizuoti atskirai.

KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODAI

METODAI METODO ESMĖ

GRAMATINIS Kalbos, gramatikos taisyklės, bendrinės kalbos žodžių ir sąvokų sam-

pratos turinys tampa šaltiniu, lemiančiu interpretavimo rezultatą.

SISTEMINIS Konstitucija suvokiama kaip vientisas ir sisteminis teisės aktas. Inter-

pretuojant nustatoma vertybinė pusiausvyra tarp atskirų konstitucijos

normų ir konstitucinių principų.

DOKTRININIS Interpretuotojas vadovaujasi mokslinės doktrinos rekomendacijomis,

taiko jos pasiūlytus loginio pagrindimo modelius ir laikosi problemos

pažinimo krypčių bei apimties.

ISTORINIS

(EVOLIUCINIS)

Retrospektyvinė nacionalinės ir užsienio šalių konstitucinės jus-

ticijos institucijų jurisprudencijos bei mokslinės doktrinos ir jos

kaitos analizė sudaro prielaidą priimti sprendimą dėl dabartinės

interpretacijos krypties, turinio ir formos.

TELEOLOGINIS

(INTENCIJŲ)

Interpretuotojas stengiasi pažinti konstitucijos kūrėjų valią, konstituci-

jos nuostatas suvokti per jas kūrusių asmenų pasaulėžiūrą, atsižvelgda-

mas į tą aplinkybę, kad vartojamų sąvokų turinys atspindi tuometinę

pasaulėžiūrą.

LYGINAMASIS Pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijos ir

mokslinės doktrinos palyginimas ir analizė sudaro prielaidą priimanti

sprendimą dėl dabartinės interpretacijos krypties, turinio ir formos.

FILOSOFINIS

(Vertybinis)

Interpretuotojo valia pasirinkti pasaulėžiūrines (vertybines) nuosta-

tas, nuo kurių priklauso konstitucijos interpretavimas „moralinėse“

bylose.

Neabejotina, kad konstitucijos tekstas yra atspirties materija siekiant suvokti

konstitucijos turinį. Todėl daugumoje mokslinių šaltinių minimas gramatinis me-

todas. Tiesa, pagal skirtingas tipologijas šis metodas gali būti įvardytas giminingais

terminais – vadinamas lingvistiniu arba tekstiniu metodu. Šio metodo vertingumas

mokslinėje doktrinoje neginčijamas, neretai pabrėžiamas konceptualus jo pranašu-

mas prieš kitus metodus, juk būtent konstitucijos raidė – jos tekstas – leidžia pradė-

ti suvokti konstituciją16.

16 Žr. Textualism. <http://www.law.umkc.edu/faculty/projects/ft rials/conlaw/interp.htm>.


Tačiau pasaulio konstitucinės justicijos praktika parodė, kad gramatinis meto-

das nepakankamas atskleidžiant konstitucinių normų turinį. Antai 1992 m. Lietuvos

Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnyje lakoniškai nurodo-

ma, kad „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o 46 straipsnyje, taip pat nedetalizuo-

jant, konstatuojama: „valstybė gina vartotojo teises“. Tai normos-principai, kurie be

ofi cialaus išaiškinimo būtų deklaratyvūs, realiai nepritaikomi teisinių santykių prak-

tikoje. Akivaizdu, kad tik gramatiškai analizuojant šių normų žodinę išraišką ne įma-

noma atsakyti į daugelį konceptualių klausimų, kurie natūraliai kyla analizuojant

keturių žodžių tekstą. Net ir, atrodytų, aiškesnis Konstitucijos 84 straipsnis, inter alia,

nustatantis, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos

klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, nėra toks vienareikšmis.

Kaip suvokti konstitucijoje minimą žodį „sprendžia“? Ar tai reiškia visišką diskreci-

ją vykdant užsienio politiką? O gal nuostatos dalis, jog tai daroma „kartu su Vyriau-

sybe“, suponuoja, kad Respublikos Prezidentas yra tik diskusijų apie užsienio politiką

iniciatyvos subjektas ir jokiu būdu ne galutinis arbitras? Nesutariant dėl interpretavi-

mo vienareikšmio rezultato pasigirsta desperatiškų siūlymų laikytis autentiško teks-

to, kurį kiekvienas interpretuotojas tariasi supratęs. Tačiau paradoksalu, kad jie visi

drauge neranda bendro interpretacijos vardiklio – „kiekvienas atskiras originalistas

tariasi žinąs tą „pradinę“ prasmę, bet visi kartu jie dėl jos nesutaria“17.

Taigi taikant gramatinį metodą negalima gauti objektyviausio atsakymo. Todėl,

be gramatinio, taikomas sisteminis metodas. Taip šį metodą vadina Vokietijos Fede-

racinės Respublikos Konstitucinis Teismas, tuo tarpu amerikinėje mokslinėje dokt-

rinoje jis vadinamas struktūriniu. Bendriausia prasme sisteminio interpretavimo

metodo esmė yra dar senovės Romos teisėje žinotas principas: niekas negali suprasti

dalies, kol nėra perskaitęs visumos. Pažymėtina, kad sisteminio konstitucijos interpre-

tavimo metodo taikymas yra nerašytinių konstitucinių principų egzistavimo rezul-

tatas. Loginių ryšių tarp atskirų konstitucijos normų materialumas padeda atskleisti

konkrečios expressis verbis normos turinį, o jų kaip visumos analizė leidžia atpažinti ir

nerašytinio pobūdžio vertybes – konstitucinius principus, kurie visi kartu ir kiekvie-

nas atskirai tampa konstitucijos interpretavimo raktu18. O tie konstituciniai principai

„koordinuodami tarp savęs įvairias konstitucines nuostatas (normas) bei determi-

nuodami jų turinį užtikrina <...> konstitucijos vientisumo“ materialumą19. Kalbėda-

mas apie įstatymų interpretavimo aspektus J. L. Bergelis teigia, kad interpretuojant

„turi dominuoti sisteminis metodas“, parodantis ne ribotą pavienę normą, o sistemos

17 Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija. In: Konstitucijos

aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. Vilnius: Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 19. 18 Jarašiūnas E. Keletas konstitucinio teisinės valstybės principo interpretavimo aspektų Lietuvos kons-

titucinėje jurisprudencijoje. Jurisprudencija, 2006, Nr. 6 (84), p. 24. 19 Kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės pa-

radigmos transformacija Lietuvoje. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Vilnius,

2008, p. 25.


kontekstą. Autoriaus nuomone, toks interpretavimas neprieštarauja principui ratio–

legis ir visos teisės sistemos dvasiai20. Taikliai pasakyta, tai tinka ir mūsų analizuoja-

mai konstitucijos raidės ir dvasios interpretavimo problematikai. Todėl konstitucijos

preambulė, joje minimi istoriniai faktai ar principai taip pat gali determinuoti arba

palengvinti interpretuotojo pastangas suvokti tiek atskiras konstitucijos normas, tiek

konstituciją kaip sisteminį dokumentą. Kita vertus, konstitucijos kūrėjų intencijos ir

viltys dėl valstybės raidos, įtvirtintos preambulėse, dažniausiai būna išreikštos sąvo-

komis, kurioms būdingas abstraktumas. Todėl interpretuojant preambulių abstrakci-

jos, pavyzdžiui, teisinė valstybė, bendrasis gėris, santarvė, solidarumas ir pan., taip ir

liktų abstrakcijomis. Jos daro įtaką interpretuotojui, tačiau materializuojasi kiekvie-

noje konstitucinėje normoje ir visoje konstitucijoje kaip visumoje.

Teleologinis (intencijų) metodas amerikinėje doktrinoje vadinamas kūrėjų inten-

cijų (angl. framer’s intent) metodu arba originalizmu (angl. originalism)21. Ir tai ne

vieninteliai mokslinėje doktrinoje vartojami sinonimai teleologiniam (intencijų) me-

todui apibūdinti. Tačiau sinonimika nekeičia metodo esmės: interpretuotojas sten-

giasi perprasti konstitucijos kūrėjų valią konstitucijos nuostatas suvokdamas per jas

kūrusių asmenų pasaulėžiūrą ir vartotas sąvokas. Teleologinio (intencijų) metodo

reikšmingumas mokslinėje doktrinoje vienareikšmiškai pripažįstamas, tačiau dėl to

jo taikymas netampa paprastesnis. Atvirkščiai, taikant teleologinį (intencijų) meto-

dą susiduriama su daugeliu rimtų problemų. Iš pradžių reikia nustatyti, kokio sub-

jekto ar subjektų intencijas laikyti vertomis perkelti į šiandieninę interpretaciją. Tai

anaiptol ne menka problema. L. W. Levy knygoje Original Intent and the Framers’

Constitution nurodo nemažai konceptualių problemų, susijusių su galimybėmis tai-

kyti teleologinį (intencijų) metodą. Pirmiausia kyla subjektų klausimas. Tad kas tie

„kūrėjai“ ir kaip įtvirtinta jų nuomonė turėtų būti pripažinta tikrąja intencija? Ar tai

Filadelfi jos konvento (konstitucinio kongreso) dalyviai, balsavę už Konstitucijos pri-

ėmimą? O gal – kelių žmonių „darbo grupė“ (B. Franklinas, J. Madisonas, A. Hamil-

tonas, G. Masonas, G. Washingtonas ir t. t.), kurie dėl savo politinio reikšmingumo

buvo „matomi geriau“ nei kiti konvento dalyviai? Kita vertus, net ir kalbant apie kon-

krečius „pusdievius“, analizuojant jų siekius galima pastebėti, kad per visą Filadelfi jos

konvento darbą nuomonės taip pat konceptualiai keitėsi. Jungtinių Amerikos Valsti-

jų Konstitucija yra kompromisų konstitucija. Suprantama, kad siekiant kompromisų

keitėsi ir Konstitucijos kūrėjų intencijos, o galutinis patvirtintas jos variantas išreiš-

kė Filadelfi jos konvento dalyvių sutartinį kompromisą ir konkrečias – subjektyvias –

kiekvieno dalyvio norimos Konstitucijos intencijas. Problemą komplikuoja ir tai, kad

net pačių žinomiausių „tėvų kūrėjų“ požiūris į minėtą Konstitucijos pažinimo me-

todą skyrėsi. J. Madisonas, viena ryškiausių fi gūrų, prisidėjusių prie Konstitucijos ir

Teisių bilio rengimo, iš pradžių atmetė doktriną, kad Konstitucijos kūrėjų intencijos

20 Bergel J. L. Op. cit., p. 432.21 Fisch B. W. Constitutional Law. In: Clark S. D., Ansay T. (eds.) Introduction to Th e Law of Th e United

States. Th e Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 63.


galėtų būti pripažintos autoritetingu Konstitucijos pažinimo šaltiniu22. T. Ballo teigi-

mu, J. Madisonas žmonių komunikavimą suvokė kaip „dviejų krypčių gatvę“ – vieni

kuria konstituciją, kiti skaito, dar kiti mėgina interpretuoti23. Tačiau vėliau J. Madi-

sonas neprieštaravo, kad galima pripažinti intencijomis argumentus, išsakytus Kons-

tituciją ratifi kuojant valstijose24. Pažymėtina ir tai, kad po Filadelfi jos konvento

prasidėjo ilgas ir nelengvas Konstitucijos ratifi kavimo valstijose procesas. Per jį taip

pat buvo diskutuojama apie Konstitucijos turinį, aiškinamasi, „kokį dokumentą rati-

fi kuojame“. J. Madisonas, A. Hamiltonas Th e Federalist Papers lyg ir stengėsi atspin-

dėti esą tikrąsias Konstitucijos kūrėjų intencijas, tačiau bandymas vieniems patiems

apibendrinti visų Konstitucijos kūrėjų užmojus provokavo tam tikrą prieštarą. Sudė-

tingas diskusijas apie Konstitucijos turinį pakeitė tokios pat painios diskusijos apie

tikrąsias intencijas. Pažymėtina ir tai, kad teleologinis (intencijų) metodas nėra tik

mechaniška nustatytos siekiamybės refl eksija. K. H. Friaufas teigia, kad būtent per te-

leologinius argumentus „socialinė ir politinė teisėjų fi losofi ja atsispindi konstitucijos

interpretacijoje“25. Taigi intencijos nustatymas, jos atpažinimas taip pat yra intelekti-

nė veikla, o tai reiškia, kad interpretuotojo pasaulėžiūros aspektas turi prasmę.

Pažymėtina, kad ne tik teleologinis (intencijų) metodas įpareigoja interpretuotoją

grįžti į praeitį. Istorinis interpretavimo metodas taip pat verčia pažvelgti į interpretuo-

jamą problemą retrospektyviai. Taikant istorinį metodą dėmesys sutelkiamas ne į kons-

titucijos kūrėjų nuostatas, o į konstitucijos sampratos raidą. Istorinis metodas skatina

pamatyti visą istorinį interpretuojamos konstitucijos normos ar principo raidos konteks-

tą. 1949 m. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo turinio negalima

susieti su keliomis konkrečiomis kūrėjų pavardėmis, o kalbant apie Jungtinių Amerikos

Valstijų konstitucionalizmo raidą neišeina nepaminėti JAV Konstitucijos „tėvų kūrėjų“.

Šiaip ar taip, amerikinėje teorijoje pripažįstama, kad šis metodas Jungtinių Amerikos

Valstijų Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra dažnai taikomas. Tačiau dėl istorinių do-

kumentų nuolat ginčijamasi: tai jie sureikšminami, tai siūloma konstituciją aiškinti taip,

tarytum ji būtų „ratifi kuota tik vakar“, t. y. nekreipiant dėmesio į praeitį.

Istorinis (evoliucinis) metodas plačiai taikomas konstitucinės justicijos institucijų

veikloje. Remiantis retrospektyvine nacionalinės ir užsienio šalių konstitucinės justi-

cijos institucijų jurisprudencijos bei mokslinės doktrinos ir jos kaitos analize priima-

mi sprendimai, kokią interpretavimo kryptį, turinį ir formą pasirinkti dabar. Taikant

šį metodą analizuojami teisiniai praeities faktai ir jų kaita. Taigi ankstesnioji kons-

titucinė jurisprudencija yra integrali istorinio metodo dalis. Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas išskiria istorinį ir precedentų metodą. Tačiau galima manyti,

kad tai perteklinis konstitucijos interpretavimo metodų tipologijos elementas.

22 Levy W. L. Original Intent and the Framers’ Constitution. Chicago: Ivan R. Dee, 1988, p. 3. 23 Ball T. Interpretation and Conceptual Change. In: Leyh G. (ed.) Legal Hermeneutics. Berkeley, Los

Angeles, Oxford: University of California Press, 1992, p. 143. 24 Levy W. L. Op. cit., p. 16.25 Friauf H. K. Techniques for the Interpretation of Constitutions in German Law. In: Proceedings of the

Fift h International Symposium on Comparative Law. Ottawa: University of Ottawa Press, 1968, p. 13.


Kokia gi precedentinio metodo esmė? Pirmiausia reikia pripažinti, kad yra teo-

rinė teisminio precedento problema, nes skirtingose teisės sistemose precedento po-

žymiai suvokiami nevienodai. Anglosaksų doktrinoje teisminiu precedentu laikomas

tik argumentais lex non scripta grįstas teismo sprendimas, t. y. sprendimas, kurį, ne-

sant pozityvaus reguliavimo, teismas priima remdamasis antriniais šaltiniais – moks-

line doktrina ir vertybių teorijomis. Sprendimas, priimtas remiantis rašytine teise, čia

nelaikomas teisminiu precedentu, nors toks sprendimas taip pat bus privalomas že-

mesnės instancijos teismams. Tuo tarpu romanų-germanų doktrinoje, pavyzdžiui,

aukščiausiojo teismo praktika, vienodinanti ordinarinės teisės suvokimą ar taiky-

mą (ji taip pat privaloma ir įpareigojanti), neretai įvardijama kaip precedentinė tei-

sė. Tačiau anglosaksų doktrinos požiūriu tai nėra precedentinė teisė, nes tokie teismų

sprendimai nekuria teisės, o tik padeda interpretuoti ir taikyti jau galiojančią. Taigi

teisminis precedentas – tai teisės kūrybos, o ne teisės aiškinimo rezultatas.

Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo teisėjas O. W. Holmesas kal-

bėdamas apie konstitucijos esmę yra pareiškęs, kad „konstitucijos nuostatos nėra

matematinių schemų išraiška, tai – organiški ir gyvi instrumentai, perkelti tiesiai iš

Anglijos dvasios“. Įspūdingai, tiesiog barokiškai suformuluotas teiginys. Neabejoti-

na, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija buvo kuriama priimant ir perimant

Anglijos teisės, netgi puritoniškosios fi losofi jos (o vertybinis kriterijus yra lemiamas

visa kur) tradicijas, pagal kurias nerašytinės vertybės (angl. unwritten values) yra rea-

lybė. O. Holmesas šia trumpa fraze taip pat norėjo pabrėžti konstitucijos sistemišku-

mo principą ir natūraliai esantį poreikį ją aiškinti. Labai sunku interpretuoti rašytinę

teisę, tačiau daug sunkiau komentuoti nerašytinę. Štai kodėl mokslinės doktrinos

vaidmuo Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinės justicijos teorijoje turi išskirtinę

vietą, akivaizdžiai svarbesnę nei kontinentinėje Europoje, – anglosaksų kraštuose jai

tenka sudėtingas uždavinys atskleisti, kas yra tos unwritten values ir koks jų turinys.

Precedentiniai argumentai Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo ar-

gumentų sistemoje akivaizdžiai skiriasi nuo europinės šių argumentų taikymo tradi-

cijos. Tiesa, pačioje Europoje ši problema aiškinama nevienodai. Pavyzdžiui, J. Husa

teigia, kad Norvegijos teisės šaltinių doktrina yra artima bendrosios teisės (angl. com-

mon law) tradicijai, todėl nenuostabu, kad čia teismai ne tik taiko, bet ir kuria teisės nor-

mas. Be to, Europos teisės doktrinoje pripažįstama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo

sprendimai į nacionalines teisės sistemas įsilieja kaip teisminiai precedentai. Akivaizdu,

kad Europoje net precedentinė teisė, palyginti su šios srities anglosaksų tradicija, yra

gana fragmentiška. Jau vien tai, kad romanų-germanų teisės tradicija įpareigoja visų

atsakymų ir vertybių ieškoti tik konstitucijoje, precedentinius argumentus (jeigu aps-

kritai galima apie juos kalbėti) paverčia neprioritetiniais. Tiek amerikinėje, tiek euro-

pinėje konstitucijos interpretavimo tradicijoje pripažįstami konstitucijos sistemiškumo

argumentai. Europinėje tradicijoje tai dažniau suvokiama kaip tiesioginių – expressis

verbis – argumentų sistema, o amerikinėje išvestiniai argumentai dažniau „atrandami“

konstitucijos tekste, vertybiniuose argumentuose, precedentuose ir doktrinoje.


Paminėtina ir tai, kad neretai skirtingų valstybių konstitucinės justicijos insti-

tucijų sprendimai, išvados, interpretacijos būna labai panašios, tačiau analizuojant

konkrečius obiter dicta paaiškėja, kad tie panašumai atsirado remiantis visai skir-

tingais argumentais. Galima palyginti su liberalios ar socialinės valstybės teisėmis ir

pareigomis. Paprastam žmogui nesvarbu, o gal ir per sudėtinga suvokti, kodėl jis gau-

na, tarkime, socialinę pašalpą. Jis nesigilina, ar tai yra socialinės valstybės pareiga, ar

liberalios valstybės malonė. Tad į sprendimo argumentus neįsigilinęs stebėtojas, ma-

tydamas labai panašius Jungtinių Amerikos Valstijų ir, pavyzdžiui, Vokietijos Fede-

racinės Respublikos konstitucinės justicijos institucijų sprendimus, gali nepastebėti,

kad panašus rezultatas gautas remiantis gana skirtingais argumentais. Todėl anali-

zuojant skirtingų šalių jurisprudenciją tik stare decisis ar ratio decidendi lygiu labai

lengva klaidingai apibendrinti sprendimams įtakos turėjusius argumentus.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima konstatuoti, kad precedentinis meto-

das, kurį mini Lietuvos konstitucinės justicijos institucija, yra ne kas kita, kaip isto-

rinio (evoliucinio) metodo dalis. Taip, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

pripažino teisminį precedentą šaltiniu, saistančiu konstitucinės justicijos instituci-

jos sprendimus. Matyt, buvo galima apsieiti ir be šio anglosaksiškos kilmės šaltinio,

nes 2007 m. spalio 24 d. nutarime nagrinėdamas kelių Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso nuostatų konstitucingumo klausimą Konstitucinis Teismas taip pat patiks-

lino, kad nereikia suabsoliutinti šio šaltinio, negalima jam teikti per daug reikšmės.

Taigi Konstitucinio Teismo suformuotoje ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje pre-

cedentas yra šaltinis ir jis saisto, bet kartu jo negalima sureikšminti. Tai kaip teismi-

nis precedentas saisto? Ar vis dėlto nereikia jo sureikšminti? Akivaizdu, kad norėta

pasakyti: konstitucinės justicijos instituciją ankstesnių sprendimų turinys saisto tol,

kol jis neprieštarauja dabar sprendimą priimančios konstitucinės justicijos institu-

cijos suvokimui. Esant tokiam prieštaravimui konstitucinės justicijos institucija gali

„nebesureikšminti“ to, kas sutampant nuomonėms „griežtai saistytų“. Interpretuoto-

jas, vertindamas buvusius konstitucinės justicijos institucijos sprendimus, gali taikyti

analogiškose situacijose buvusių sprendimų obiter dicta argumentus ir stare deci-

sis konstantas. Tačiau gali ir netaikyti, supratęs, kad pasikeitė situacija, kad atsirado

prielaidų ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kaitai. Akivaizdu, kad nepaisyti prece-

dento galima tik kalbant apie aukštesnės instancijos teismus. Kita vertus, žemesnės

instancijos teismai taip pat gali nesureikšminti precedento, motyvuodami tuo, kad

situacija skiriasi, tegul ir visai nedaug, todėl nėra analogijos, taigi ir pagrindo taiky-

ti precedentą. E. Kūris konstatuoja, kad „ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatos

dėl teismo precedento privalomumo taikytinos ir paties konstitucinio teismo sukur-

tiems doktrininiams precedentams bei teisinėms pozicijoms atitinkamose bylose“26.

Taigi, tipologijoje neišskiriant precedentinio metodo, tokios praktikos galimybė ne-

neigiama, tačiau galima manyti, kad istorinis (evoliucinis) metodas apima ir prece-

26 Kūris E. Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: ofi ciali konstitucinė doktrina, teisinio mąs-

tymo stereotipai ir kontrargumentai. Jurisprudencija, 2009, Nr. 2 (116), p. 140.


dento doktriną. Konstitucinės justicijos institucijos, taip pat ir ordinariniai teismai,

spręsdami konkrečią bylą, turi atsižvelgti į analogiškų atvejų sprendimus, tačiau tai –

tik vienas metodas taikomų metodų sistemoje.

Lyginamajam metodui būdinga tai, kad pasaulio šalių konstitucinės justicijos ins-

titucijų jurisprudencijos bei mokslinės doktrinos palyginimas ir analizė yra pagrin-

das priimant sprendimą dėl dabartinės interpretacijos krypties, turinio ir formos.

E. Jarašiūnas pažymi, kad „kitų šalių (ypač Europos) konstitucinės jurisprudencijos

poveikis taip pat gali lemti nacionalinės jurisprudencijos pokyčius. Lietuvos konsti-

tucinė sistema – europinės teisinės civilizacijos reiškinys. Todėl suprantamas noras

žengti su visais koja kojon, perimti kitų šalių justicijos patirtį. Europos konstitucinia-

me pasaulyje neretos „grandininės reakcijos“, kai kokią nors, tarkime, Vokietijos Fe-

deracinės Respublikos ar Italijos konstitucinės jurisprudencijos naujovę perima kitų

šalių konstituciniai teismai, kartais ir koreguodami savo ankstesnę jurisprudenciją“27.

Reikia sutikti, kad grandininės reakcijos galimos, tačiau užsienio valstybių konstitu-

cinės justicijos institucijų formuojamos jurisprudencijos recepcija negali būti akla

procedūra. Būtina turėti omenyje, kad nors konstitucijų interpretavimo teoriniai

pagrindai bent iš dalies gali būti laikomi universaliais, skirtingų šalių konstitucijų

expressis verbis raiška ir apimtis skiriasi. Taigi lyginamojo metodo taikytojas turi ne

tik gerai suvokti recepcijos objektą – kitos šalies konstitucinės justicijos institucijos

išsakytus argumentus, išvadas, istorinę, politinę aplinką, bet ir įvertinti galimybę per-

kelti kitos šalies patirtį ir ją sklandžiai integruoti į mūsų konstitucinę sistemą. Todėl

taikant lyginamąjį metodą galima situacija, kai, pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės

Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną pritaikyti, tarkime, Latvijos konstituci-

nei jurisprudencijai būtų logiška ir natūralu, bet visai negalima, tarkime, Lietuvos ar

Vengrijos konstitucinės doktrinos sistemai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, eksplikuodamas savo taikomus

Konstitucijos interpretavimo metodus, paminėjo ir loginį metodą. Logikos taisyklių

taikymas teisės normų ir jų sistemos suvokimo procese yra pagrįstas, nes logika turi

savitą vidinių sąvokų ir taisyklių sistemą. I. Tammelo neabejoja, kad logika yra svarbi

teisės interpretavimo, t. y. teisinės minties formulavimo, priemonė. Būtent logika, šio

autoriaus nuomone, teisinę mintį paverčia logine sistema28. Tai suprantama ir turbūt

nevertėtų šios minties svarstyti. Tačiau taip pat reikia pažymėti, kad net ir suvokiant

visą koncepcinę logikos doktrinos įvairovę galutinė tiesa nėra materializuota. Yra silo-

gizmų logika, predikatų logika, deontinė logika ir kt. Taigi yra interpretuotojo subjek-

tyvumo ribos. Kita vertus, mokslinėje doktrinoje pripažįstama ir tai, kad nors logika

yra vertinimo ir argumentų struktūros kūrimo priemonė, ji nedaug tepadeda suvokti

konkrečią normą29. Be to, galima suabejoti, ar verta loginį metodą laikyti savarankiš-

27 Jarašiūnas E. Ofi cialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos. Ibid., p. 56.28 Tammelo I. Outlines of the Modern Legal Logic. Wiesbaden: Franz Steiner Verlag GMBH, 1969, p. 131. 29 Feteris E. T. Fundamentals of legal Argumentation. A Survey of Th eories an the Justifi cation of Judicial

Decisions. Dortrecht, Boston, London: Kluwer Academic Publishers, 1990, p. 38–39.


ku, t. y. konceptualiai besiskiriančiu nuo kitų teisės pažinimo metodų. Atvirkščiai, visi

čia paminėti metodai vienaip ar kitaip atkartoja dedukcines logikos konstrukcijas. Net,

atrodytų, pats paprasčiausias, gramatinis, metodas ir jo taikymas verčia interpretuoto-

ją paisyti gramatikos taisyklių, suvokti jų subordinacinį materialumą ir t. t. Taigi visos

kalbos gramatinės konstrukcijos ir visi lingvistiniai faktai yra gramatinio metodo dė-

menys, o jų analizė sudaro prielaidas galutinėms formuluotėms. Minėtoji analizė būtų

ne kas kita, kaip loginio metodo refl eksija. Manydamas, kad logikos pobūdis tipolo-

gijoje yra integracinis, loginio metodo nelaikyčiau savarankišku. Logika ir jos sąvokų,

taisyklių ir metodų sistema interpretacijoje dalyvauja ne epizodiškai, o yra nuolatinis

instrumentas, naudojamas taikant visus be išimties čia paminėtus metodus.

Pažymėtina, kad analizuodamas konstitucijos interpretavimo metodų tipologijas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodo ir bendrųjų teisės principų meto-

dą. Straipsnio pradžioje minėjome bendrųjų teisės principų teorinio problemiškumo

klausimą. Taip, su tam tikromis išlygomis galima sutikti, kad tai nesavarankiška doktri-

ninio metodo dalis ir ne daugiau. Šio „metodo“ neįtraukėme į tipologiją jau vien dėl to,

kad, „deja, reikia pripažinti, kad daugelis principų yra „mistiniai“ dalykai, išreiškiantys

daugiau siekiamybę, o ne realybę“, ir kad „teisės principai, jeigu jais bus operuojama

neatsakingai, gali dar labiau padidinti teisės neaiškumą ir neapibrėžtumą“30. Konstitu-

cinis Teismas paminėjo šį „metodą“, tačiau neeksplikavo jo turinio ir taikymo specifi -

kos. Taigi kantriai lauksime, kol jis tai padarys. Įdėmiai stebėsime, kaip jam sekasi.

Analizuojant įvairių pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų formuoja-

mą konstitucinę jurisprudenciją galima pastebėti, kad obiter dicta konstruojamoje

argumentų ir loginio pagrindimo sistemoje pasitaiko argumentų, kurie ne visada ga-

lėtų būti laikomi teisiniais. L. Janoušekas, analizuodamas Čekijos Respublikos Kons-

titucinio Teismo jurisprudencijoje išsakomus argumentus, teigia, kad čia galima

pastebėti ir „fi losofi nių svarstymų, nuorodų į Europos Teismo sprendimus, taip pat

istorinių ekskursų“31. Filosofi nį (vertybinį) metodą mini ir kiti mokslinės doktrinos

atstovai, neretai nuorodą į jį pateikia ir kitų šalių konstitucinės justicijos instituci-

jos32. A. Scalia pripažįsta, kad interpretavimo tikslą galima pasiekti taikant ir fi loso-

fi nius argumentus33. P. Kathrani pageidautų tauraus dalyko, kad valstybės vis labiau

savo teisę interpretuotų atsižvelgdamos ne tik į nacionalines, bet ir į visuotines verty-

bes34, tačiau „pamiršta“ pateikti tų vertybių sąrašėlį. G. Warnke pažymi, kad „geriau-

sios interpretacijos gimsta diskusijose, kai aptariami demokratijos, lygiateisiškumo,

30 Mikelėnas V. Interpretacinis žaismas, arba Kaip kurti teisę be parlamento. Jurisprudencija, 2009,

Nr. 2 (116), p. 86.31 Janoušek L. Ústavní soud ČR – pozitivni zákonodárce. In: Klíma K. (ed.) Interpretace práva ústavními

soudy: teoretické refl exe. Plzeň: Vydavatelství a nakladatelství Aleš Čeněk, 2006, s. 32.32 Pelikan J. Interpreting the Bible and the Constitution. New Haven, London: Yale University Press, 2004,

p. 49. 33 Scalia A. A Matter of Interpretation. Federal Courts and the Law. Priceton: Princeton University Press,

1997, p. 117. 34 Kathrani P. Globalisition of Law: the Eff ect of Globalisation on the Domestic Interpretation of Law.

Jurisprudencija, 2009, Nr. 2 (116), p. 129.


gėrio idealai“35. „Gėrio idealai“? Labai įdomu. Kita vertus, galima klausti, koks tų dis-

kutuojančiųjų ratas yra tinkamiausias tiems interpretavimo idealams pasiekti? Tačiau

pažymėtina, kad fi losofi nį (vertybinį) metodą galima aptikti ne visose tipologijose,

ne visi mokslinės doktrinos atstovai jį pripažįsta. Jau minėta, kad tarp Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo nurodytų konstitucijos interpretavimo metodų tokio

metodo nėra. Kita vertus, Konstitucinis Teismas paminėjo ne visus metodus, jis teigė,

kad taikomi ir kiti konstitucijos interpretavimo metodai. Filosofi nio (vertybinio) me-

todo reikšmė tiek mokslinės doktrinos, tiek konstitucijos interpretavimo praktikoje

nekelia abejonių. Tačiau jo galimybių ir ribų klausimas ypač aktualus siekiant suvokti

konstitucijos interpretavimo procesą.

IŠVADOS

Konstitucijos interpretavimas yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, tai – nenu-

trūkstamas teisės aiškinimo darbas, kurio pabaiga ir kokybinis rezultatas sietinas tik

su pačios konstitucijos galiojimo permanentiškumu. Kaip interpretuoti konstituciją,

sprendžia kiekvienas interpretuotojas. Jis disponuoja visa konstitucijos interpretavimo

metodologija. Ofi cialus interpretuotojas vadovaujasi įgaliojimais formuoti ofi cialią-

ją konstitucinę doktriną. Ofi cialioji konstitucinė doktrina – tai vienintelė konstituci-

jos interpretacinė išraiška, kuri, būdama teisėtumo matas, lemia teisės normų sistemos

integralumą ir funkcionalumą. Interpretacijos subjektas turi teisę laisvai pasirinkti aiš-

kinimo metodus, savarankiškai spręsti, kurių metodų taikymo rezultatas bus paskelbtas

ofi cialiąja konstitucine doktrina. Konstitucijos interpretuotojas taiko visą interpretavi-

mo metodų sistemą.

Gramatinio metodo esmė yra ta, kad kalbos, gramatikos taisyklės, bendrinės kal-

bos žodžių ir sąvokų turinys tampa interpretavimo rezultatą lemiančiu šaltiniu.

Sisteminio metodo principas yra įtvirtintas konstitucijos sampratoje. Konstitu-

cijos nuostatos yra lygiavertės savo teisine galia, tad ir jų imperatyvai vienas kitą ne

paneigia, o tik papildo, sukuria naują teisinę realybę. Konstitucija suvokiama kaip

vientisas ir sisteminis teisės aktas. Ją interpretuojant atskleidžiama vertybinė atski-

rų jos normų ir konstitucinių principų pusiausvyra. Konstitucijos vientisumas – tai

jos normų teisinis, fi losofi nis ir loginis integralumas, nustatantis aiškintojui parei-

gą konstituciją matyti kaip visumą, kaip vertybių pusiausvyrą, suvokti ne tik kons-

titucijos raidę, bet ir dvasią. Konstitucijos dvasia – tai jos interpretavimo rezultatas,

pasiektas įvertinus ne tik atskirą normą, bet visą normų ir principų sistemą. Šis ter-

minas konstitucinės justicijos institucijų istorijoje gerai žinomas, jis vartojamas dau-

gelio pasaulio šalių aukščiausiųjų ar konstitucinių teismų jurisprudencijoje.

Doktrininis metodas taikomas, kai interpretuotojas naudojasi mokslinės doktri-

nos rekomendacijomis, loginio pagrindimo modeliais, teisinės problemos pažinimo

būdais ir formomis.

35 Warnke G. Justice and Interpretation. Cambridge: Polity Press, 1992, p. 163.


Istorinio (evoliucinio) metodo esmė yra ta, kad nacionalinės ir užsienio šalių

konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijos ir mokslinės doktrinos bei jų kai-

tos analizė tampa pagrindu formuluoti šiandienines interpretacijas. Šis metodas yra

būtinas norint suvokti konstitucinės jurisprudencijos raidos turinį, priimant spren-

dimą dėl dabartinės interpretacijos krypties, turinio ir formos. Teismų sprendimų ir

interpretacijų precedentai yra integrali istorinio (evoliucinio) metodo dalis ir svarbus

šaltinis, galintis lemti interpretacijos turinį.

Taikydamas teleologinį (intencijų) metodą interpretuotojas stengiasi pažinti kons-

titucijos kūrėjų valią, konstitucijos nuostatas suvokti per jas kūrusių asmenų pasau-

lėžiūrą, sąvokas, kurių turinys atspindi tuometinę pasaulėžiūrą. Lyginamojo metodo

esmė ta, kad pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijos bei

mokslinės doktrinos lyginimas ir analizė turi įtakos sprendimo dėl dabartinės inter-

pretacijos krypties, turinio ir formos priėmimui.

Filosofi nis (vertybinis) metodas išreiškia interpretuotojo valią pasirinkti pasau-

lėžiūrines (vertybines) nuostatas, lemiančias konstitucijos interpretavimą ne tik

„moralinėse“ bylose. Vertybinė pasaulėžiūra – tai interpretuotojo teisinė sąmonė, fi -

losofi nė pasaulėžiūra, istorijos pažinimas ir t. t. Interpretuojant konstituciją ne tik tei-

sinių metodų, bet ir fi losofi nio (vertybinio) metodo taikymas yra ne tik materialus,

bet ir permanentinis.

Konstitucija – tai teisės aktas, kurio interpretavimo turinį lemia daugelis veiks-

nių. Pirmiausia šį procesą lemia konstitucijos bruožai ir konkretus jos turinys. Inter-

pretuotojo teisinė sąmonė, fi losofi nė pasaulėžiūra, istorijos pažinimas taip pat daro

įtaką rezultato turiniui. Interpretuotojo kvalifi kaciją apibūdina ne tik žinių kiekis ir

turiningumas, bet ir konstitucijos interpretavimo metodų išmanymas bei gebėjimas

juos taikyti. Taikant skirtingus konstitucijos interpretavimo metodus pasiekiamas

netapatus interpretavimo rezultatas. Neretai tie rezultatai būna absoliučiai priešingi.

Ofi cialiam interpretuotojui tenka sunki pareiga įvertinus visumą apsispręsti, kuri in-

terpretacija bus galutinė, t. y. taps ofi cialiąja konstitucine doktrina.

THE TYPOLOGY OF THE METHODS OF THE INTERPRETATION

OF CONSTITUTION

Prof. Dr. Gediminas Mesonis

Mykolas Romeris University

Faculty of LawDepartment of Constitutional Law

Summary

Interpretation of the constitution is a diffi cult and unceasing process; it is a continuous work of law

interpretation the termination and qualitative perfection of it can only be related to permanence of the

eff ect of the constitution itself. Th e task of the interpretation of the constitution is being solved by any

interpreter. All the methodology of the interpretation of the constitution is at his disposal. Th e offi cial


interpreter uses authorization to create the offi cial constitutional doctrine. Th e offi cial constitutional

doctrine is the only constitution’s interpretational expression, which, being the standard of the

legitimacy, determines the integrity and functionality of the system of legal norms. Th e discretion of the

interpretation allows choosing freely the methods of interpretation, deciding independently whether

the result of a particular method will be declared as the offi cial constitutional doctrine.

Th e interpreter of the constitution uses the whole system of interpretation methods. Th e essence

of grammatical method is that the rules of speech, the grammar as well as the content of generic

language and the conception of notions become the source determining the result of interpretation.

Th e principle of systemic method is determined in the content of the conception of the constitution.

Constitutional provisions are equal in their juridical power, thus the imperatives of their content are

not negating each other, on the contrary – they are complementary, creating a new legal reality. Th e

constitution is perceived as an integral and systemic act. Interpretation brings about a valuable balance

among constitutional norms and constitutional principles. Th e integrity of the Constitution is a legal,

philosophical, logical integrity of its norms, which determines a duty for the interpreter to perceive the

constitution as a whole, as a balance of values, to understand not only the letter, but also the spirit of the

constitution. Th e spirit of the constitution is the result of its interpretation reached by the assessment

of not only an individual norm, but also of the systemic factor of norms and principles. Th is term has

been well known in the development history of constitutional justice authorities; it has been used in

jurisprudence of supreme and constitutional courts of various countries. Th e doctrinal method is used

when the interpreter uses the recommendations of scientifi c doctrine, invokes logical reasoning patterns

as well as legal problem recognition methods and forms it suggests. Th e historical (evolutionary) method

expresses itself in retrospective analysis of national and foreign countries’ jurisprudence of constitutional

justice institutions, the scientifi c doctrine and their alteration. Th is method is an important source in

understanding the content of the constitutional jurisprudence development, in deciding on recent

interpretational direction, content and form. Precedents of judgments and interpretations of courts

are the integral part of the historical (evolutionary) method; they are an important source, which can

determine the content of interpretation. In use of the teleological (intentions) method the interpreter

tries to cognize the intention of the authors of the constitution; he understands constitutional provisions

through the world-view of their creators, through the concepts, the content which refl ected the then

world-view. Th e essence of the comparative method is that comparison and analysis of the jurisprudence

of constitutional justice institutions as well as of the scientifi c doctrine of diff erent countries is a source

in making decision on recent interpretational direction, content and form. Th e philosophical (valuable)

method expresses itself as the will of the interpreter to choose a world-view (valuable) attitude, which

determines interpretations of the constitution not only in the “moral” cases. Th e valuable world-view –

it is the interpreter’s legal consciousness, his philosophical world outlook as well as the cognition of

the historical experience, etc. Th e processes of the cognition of the constitution and of interpretational

formulation application of legal and philosophical methods are physical as well as permanent.

Th e constitution is a legal act, whose content of interpretation is infl uenced by many factors.

Firstly this process is determined by features of the constitution and by the particular content of the

constitution. Th e legal consciousness of the interpreter as well as his philosophical world-view and the

cognition of the historical experience infl uence the content of the result. Qualifi cations of the interpreter

are expressed not only in factors of quantity and depth of knowledge, but in the capacity to know and

use the methods of constitutional interpretation as well. In use of separate methods of constitutional

interpretation the result reached is not the same. Oft en these results are absolutely contradictory. Th e

offi cial interpreter has a diffi cult duty to decide which interpretation, aft er evaluation of the whole, has

to become ultimate, i.e. which of them has to become the offi cial constitutional doctrine.

215

KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ

AIŠKINIMO TEORIJOS KAIP ŠIŲ NUOSTATŲ

AIŠKINIMO METODOLOGINIO PAGRINDO

PROBLEMA

Dr. Lina Beliūnienė

Teisės instituto Teisinės sistemos tyrimo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja

ĮVADAS

Nagrinėjant konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinančio su žmogaus teisė-

mis susijusius santykius (trumpiau – konstitucinės žmogaus teisių nuostatos), aiš-

kinimo klausimus pirmiausia tirtinas šio aiškinimo metodologinis pagrindas1. Jo

paieškos, tyrimas padeda geriau pažinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo (toliau – Konstitucinis Teismas) formuojamą ofi cialiąją žmogaus teisių doktriną

ir kartu atskleisti glaustų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija)

nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis susijusius santykius, turinį.

Siekiant atsakyti į klausimą, ar ofi cialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina

tapatintina su moksline žmogaus teisių teorija, šiame straipsnyje tiriamas minimų

doktrinos ir teorijos santykis. Nagrinėjami mokslinės žmogaus teisių teorijos šalti-

niai – daugiausia vokiečių mokslininkų veikalai. Pateikiama pavyzdžių iš dar mažai

tirtos Vidurio ir Rytų Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijų ofi cialio-

sios jurisprudencijos.

PRIELAIDOS FORMULUOTI TIRIAMĄJĄ PROBLEMĄ

Ofi cialioji konstitucinė doktrina apskritai suvokiama kaip Konstitucijos nuosta-

tų (Konstitucijos normų ir principų) ofi cialioji samprata (ofi cialusis išaiškinimas)2.

1 Straipsnio medžiaga panaudota rašant disertaciją „Žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių apsau-

ga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“.2 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas „Dėl teisenos by-

loje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos

teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės

pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais

ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai,

109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat

ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respub-

likos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės

institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio

2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“. Valsty-

Dr. Lina Beliūnienė ◆216

Kadangi ofi cialioji konstitucinė doktrina gali būti suvokiama kaip visuma ir kaip

konstitucinių doktrinų kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu

suma3, teigtina, kad nagrinėjamame kontekste gali būti pritaikoma pastaroji konstitu-

bės žinios, 2006, Nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, Nr. 137; 2008 m. vasario 1 d. sprendimas „Dėl Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 899 „Dėl Minimalių kvalifi kacinių valstybinių mokslo

ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, Kon-

kursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas

eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir Pedagogi-

nių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakci-

ja) 2.3.1 punkto, šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija)

patvirtinto Minimalių kvalifi kacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų

tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų apra-

šo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų ir Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 962 „Dėl habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos

Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios da-

lies III skyriaus 17, 20 punktų, IV skyriaus 6 punkto nuostatų išaiškinimo“. Ibid., 2008, Nr. 15-520.3 Apibūdindamas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos formavimo procesą, Konstitucinis Teismas

2006 m. gegužės 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies

(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sau-

sio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies

(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straips-

nio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redak-

cija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio

24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m.

sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies

(2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio

3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija),

119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio

24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įsta-

tymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d.

redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d.

redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezi-

dento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ šitaip dvejopai paaiškino ofi cialiąją konstitucinę doktri-

ną. Ibid., 2006, Nr. 51-1894. Taip pat teigiama ir 2006 m. kovo 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respubli-

kos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės

įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų

privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuosta-

tų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo,

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, są-

lygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačio-

je žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitik-

ties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“. Ibid.,

2006, Nr. 30-1050; taip pat žr.: 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. re-

dakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija),

96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Ibid., 2006, Nr. 36-1292; 2006 m. lapkričio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 da-

lies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamo-

sios dalies II skyriaus 6.3 punkto nuostatos išaiškinimo“. Ibid., 2006, Nr. 127-4849.

◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 217

cinės doktrinos samprata: tirtina konstitucinė doktrina konstitucinio teisinio regulia-

vimo žmogaus teisių ir laisvių srityje aiškinimo klausimu, t. y. Konstitucijos nuostatų,

įtvirtinančių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, ofi cialioji sampra-

ta (ofi cialusis aiškinimas).

Turint omenyje, kad konstitucinė doktrina tam tikru konstitucinio teisinio regu-

liavimo klausimu (žmogaus teisių ir laisvių srities) suvokiama kaip atskirų konstitu-

cinių nuostatų – Konstitucijos normų ir principų – ofi cialusis aiškinimas, iš pradžių

atrodo, kad tiriamojo dalyko aiškinimas pernelyg pasklidas (atskirai aiškinamos įvai-

rios Konstitucijos normos ir atskirai – įvairūs Konstitucijos principai). Ar įmanoma

ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje rasti tai, kas atskirybes susietų į bendrą teigi-

nių sistemą – vadinamąją žmogaus teisių teoriją4? Atsakius teigiamai, nagrinėtini to-

kios sistemos ypatumai.

Žmogaus teisių teorija ir yra ieškoma bendra teiginių sistema, nes, pasak

E. W. Böc ken förde’o, joje pateikiamas sistemiškai orientuotas, bendras požiūris, nor-

matyvinis ketinimas ir nurodoma esminė pagrindinių teisių sritis. Autorius, apibū-

dindamas, ką šioje apibrėžtyje reiškia sisteminis orientuotumas, pabrėžia, kad jis

„dažniausiai susijęs su ypatingu valstybės suvokimu ir (ar) specifi ne konstitucine teo-

rija“5. Taigi žmogaus teisių teorija, kaip ir konstitucinė teorija apskritai, yra tam tikrų

teiginių sistema. Antai Ph. Bobbittas pažymi, kad konstitucinė teorija yra sisteminė,

nes joje beveik visada siekiama tam tikros rūšies konstitucinius argumentus (istori-

nius, tekstinius, struktūrinius, doktrininius, sveiko proto) išdėstyti taip, kad jie būtų

sistema6; D. A. Straussas teigia, kad konstitucinė teorija yra pastangos pagrįsti taisy-

klių, kaip turi būti išspręsti tam tikri ginčytini konstituciniai klausimai, rinkinį7.

Konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis susijusius santykius,

interpretavimas remiantis konkrečia žmogaus teisių teorija skiriasi nuo šių nuo statų

aiškinimo „įprastais“ aiškinimo metodais8. Kalbant konkrečios žmogaus teisių teori-

jos terminais, reikia pasinaudoti papildomu aiškinimo kontekstu. Pasak E. W. Böc-

kenförde’o, tiek teleologinis, tiek sisteminis žmogaus teisių nuostatų interpretavimas

4 Minimas klausimas galėtų būti formuluojamas dar kitaip ir gilinamas: ar doktrininiai teiginiai, aiški-

nantys konstitucines žmogaus teisių nuostatas, yra pakankamai išplėtoti, išsamūs, kad ofi cialioji šios

srities konstitucinė doktrina būtų išplėsta? 5 Böckenförde E. W. State, Society and Liberty. Studies in Political Th eory and Constitutional Law. New

York: St. Martin’s Press, 1991, p. 176. Pažymėtina, kad ypatingas valstybės suvokimas pakloja pa -

grindus jos konstitucinei santvarkai, į kurią įtraukiama ir žmogaus teisių sritis. Fallon R. H. How To

Choose A Constitutional Th eory. California Law Review, 1999, No. 87 (3), p. 579. Taigi, autoriaus

nuomone, konstitucinės žmogaus teisių nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į tam tikrą teiginių siste-

mą, apibūdinančią valstybės santvarkos ir (ar) žmogaus teisių esmės pagrindus.6 Garvey J. H., Aleinikoff T. A., Farber D. A. Modern Constitutional Th eory: A Reader. Fift h Edition.

USA: West Publishing Co, 1989, p. 2.7 Ibid., p. 12.8 Šis atskyrimas dažnai apibūdinamas kaip sąvokų „interpretavimas“ ir „teorija“ atribojimo klausimas.

Böckenförde E. W. Op. cit., p. 178. Autorius, atskirdamas abu terminus, sąvoką „teorija“ aiškina kaip

netiesioginio interpretavimo rūšį. Žr. ibid., p. 176.


gali būti pasirinktas tik tam tikros žmogaus teisių teorijos pagrindu9. Taigi tam tikra

teiginių sistema – bendro pobūdžio pradinis taškas interpretuojant konstitucines žmo-

gaus teisių nuostatas; tik jos fone taikytinas vienoks ar kitoks teisės aiškinimo metodas10.

Kaip ši išvada dera su ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių doktrinoje taikomais

konstitucinių nuostatų aiškinimo metodais?

GINČAI DĖL KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ

AIŠKINIMO TEORIJŲ: PRIEŽASTYS IR DALYKAS

Tebesitęsiančių ginčų11 tarp konstitucinės teisės mokslininkų dėl pagrindinių

teisių ir laisvių teorijų, tinkamų konstitucinėms žmogaus teisių nuostatoms aiškin-

ti, esminė priežastis – jų tekstinė forma, kalbinė išraiška, t. y. pernelyg didelis šių

nuo statų (normų ir principų) glaustumas. Šią jų savybę tiesiogiai nurodo ir kons-

titucinės justicijos institucijos, pavyzdžiui, Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tri-

bunolas sprendime K 17/0312: „Didelis neapibrėžtumo ir abstraktumo laipsnis yra

konstitucinių normų savybė.“ Savo nuomonę pasako ir konstitucinių teismų teisė-

jai. Antai Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo narys B. Lenkovicsius teigia:

didžioji dalis pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių suformuluotos teisiškai gana abs-

trakčiai13. Šiame kontekste cituotinos ir konstitucinės teisės mokslininkų nuomonės.

Pasak E. Jarašiūno, „konstitucinės interpretacijos rezultatas – sukonkretinta taisyklė,

reikalavimas, reikalavimų grupė. <...> Antai konstituciniai teismai nuolatos aiškina

konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves. Konstitucijos tekste lakoniška forma išdės-

tyti tik būdingiausi požymiai, tik tam tikri rėmai. Galutines teisės ribas brėžia kons-

titucinė jurisprudencija“14. Pasak W. A. Kaplino, „pagrindinių individualių teisių,

netgi labiau nei valdžios [angl. power], nuostatas išreiškianti kalba yra ypač glausta

[angl. sparse] ir neturi nustatytų ribų [angl. open-ended]“15. Didelį pagrindines teises

ir laisves įtvirtinančių nuostatų glaustumą ir dėl jo atsirandančią ypatingą būtinybę

jas aiškinti taip pat pabrėžia E. W. Böckenförde’as, aptardamas Vokietijos Federacinės

9 Ibid., p. 177.10 Todėl užbėgant už akių paminėtina, kad vėliau reikės nustatyti, koks interpretavimo remiantis tam

tikra žmogaus teisių teorija santykis su konstituciniu vientisumo principu, įtvirtintu Konstitucijos

6 straipsnio 1 dalyje, ir Konstitucinio Teismo pateikta „Konstitucijos dvasios“ samprata.11 Šių ginčų nuolatinumas pabrėžiamas Goerlich H. Fundamental Constitutional Rights: Content, Mea-

ning and General Doctrines. In: Th e Constitution of the Federal Republic of Germany. Essays on the Basic

Rights and Principles of the Basic Law with a Translation of the Basic Law. Ed. U. Karpen. Baden-Baden:

Nomos Verlagsgesellschaft , 1988, p. 57.12 Judicial Decision of 8 February 2005 No. K 17/03 of the Constitutional Tribunal of the Republic of Po-

land (Summary) [interaktyvus] [žiūrėta 2009-11-10]. <http://www.trybunal.gov.pl/eng/summaries/

wstep_gb.htm>. 13 Lenkovič B. Sobstvennost’, svoboda, bezopasnost’. Almanac. Constitutional Justice in the New Millen-

nium. 3–5 October 2008. XIII International Conference „Fundamental constitutional values and public

practice“. Yerevan, 2008.14 Jarašiūnas E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 27.15 Kaplin W. A. Th e Concepts and Methods of Constitutional Law. United States of America: Karolina Aca-

demic Press, 1992, p. 118.


Respublikos Pagrindinio Įstatymo reguliavimą: „Iš atitinkamose Pagrindinio Įstaty-

mo, taip pat kitų rašytinių konstitucijų nuostatose vartojamų žodžių ir frazių susida-

ro glaustos formulės ir fundamentalūs nurodymai, kurie daugiausia stokoja aiškumo

ir yra gana neapibrėžti. <...> kitaip nei kitas teisines nuostatas, reikia ne tik iššif-

ruoti jas, bet ir atskleisti jų reikšmę kūrybiškai interpretuojant ar sukonkretinant.“16

Tad kas būdinga vadinamajam kitokiam nagrinėjamų konstitucinių teisinių santykių

reikšmės šifravimui ir atskleidimui?

Pažymėtina, kad ginčai dėl pagrindinių teisių teorijų, tinkamų konstitucinėms

žmogaus teisių nuostatoms aiškinti, pirmiausia kyla nesutariant dėl esamų pagrin-

dinių teisių ir laisvių teorijų kiekio, jų sąrašo. Reikia pažymėti, kad mokslininkų

nuomonės labai skirtingos. Pavyzdžiui, E. W. Böckenförde’as išskiria klasikinę, arba

liberaliąją (vadinamąją teisinės valstybės), institucinę, vertybių, demokratinę funk-

cinę ir gerovės valstybės teorijas17; R. Alexy nuomone18, prie minėtųjų teorijų reikia

pridėti dar vieną – žmogaus teisių kaip procedūrinių garantijų teoriją.

Taip pat pažymėtina, kad vokiečių mokslininkų pateikiami žmogaus teisių teo-

rijų apibūdinimai dažnai yra susiję su įvairiais žmogaus teisių interpretavimo ir ki-

tais jų sampratos klausimais. Antai H. Goerlichas mini tris tradicinius žmogaus teisių

interpretavimo lygius: žmogaus teisių kaip subjektinių teisių teorija; žmogaus teisių

samprata kaip objektinės – viešosios ir tam tikru mastu privačiosios – tvarkos ele-

mentai; žmogaus teisės kaip teisėkūros ir teisės taikymo sričių gairės19. D. Grimmas

aptaria du Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo požiūrius į žmogaus teises

(šie požiūriai panašūs į H. Goerlicho pateiktuosius): žmogaus teisės kaip subjekti-

nės teisės, arba subjektyvieji principai, ir žmogaus teisės kaip objektinės teisės, arba

objektyvieji principai20; be jų, autorius mini ir vertybinį žmogaus teisių traktavimą21.

Pavyzdžiui, pasak D. Grimmo22, žmogaus teisės suvokiamos ne tik kaip negatyvios

teisės, leidžiančios individui gintis nuo valdžios kišimosi į jo laisvės sritį, kai jos įpa-

reigoja valstybę susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (subjektinės teisės), bet kartu ir

kaip objektyvieji principai, kai siekis ginti žmogaus teises persmelkia visą teisinę ir

socialinę tvarką, o valstybė įpareigojama imtis tam tikrų veiksmų, kad jos būtų ap-

saugotos ar realiai įgyvendintos.

16 Böckenförde E. W. Op. cit., p. 175. Be to, reikia pažymėti, kad šioje studijoje konstitucijos nuostatų

glaustumas nelaikomas šalintinu jų trūkumu, – priešingai, teigiama, kad pagrindinių teisių nuostatos

veikia ir yra veiksmingos kaip tiesiogiai galiojanti teisė.17 Ibid., p. 179. Šio autoriaus išskiriamas pagrindines teises kritikuoja Alexy R. A Th eory of Constitutio-

nal Rights. Oxford: Oxford University Press, 2002, p. 11–12, 377–386. 18 Alexy R. Op. cit., p. 12. 19 Goerlich H. Op. cit., p. 57.20 Grimm D. Human Rights and Judicial Review in Germany. Human Rights and Judicial Review. A Com-

parative Perspective. Edited by D. M. Beatty. Dodrecht / Boston / London: Martinus Nijhoff Publish-

ers, 1994, p. 276–277.21 Ibid., p. 272; autorius teigia, kad konstitucijos pagrindai, t. y. demokratija, teisės viršenybė, socialinė

valstybė ir žmogaus teisės, yra traktuojami kaip vertybės, o pasirodžius tam tikrai kritikai dėl verty-

bių fi losofi jos įpainiojimo – ir kaip principai. 22 Ibid., p. 276–281.


Apibūdinus E. W. Böckenförde’o23 išskirtąsias pagrindinių teisių teorijas, reikės

rasti tokią, kuri atspindėtų sisteminį Konstitucinio Teismo požiūrį į konstitucinių

žmogaus teisių nuostatų aiškinimą (būtent sisteminį požiūrį kaip vieną iš galimų for-

muojamos doktrinos vientisumo įrodymų).

KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO

TEORIJŲ APIBŪDINIMAS

Liberaliojoje (dar vadinamoje klasikine arba teisinės valstybės) pagrindinių tei-

sių teorijoje24 pabrėžiamas asmens teisių pirmumas prieš valstybę. Pagal šią teori-

ją pagrindinių teisių paskirtis – saugoti svarbias individualios ir socialinės laisvės

sritis, kurioms, kaip parodė istorija, valstybės galia kelia pavojų. Pagrindinės teisės

kyla iš distribucijos principo (pagal jį individo laisvė preziumuojama kaip neribo-

ta, o valstybės valdžia – ribojama), būdingo teisinei valstybei; jos ne tik kyla iš šio

principo, bet ir sukonkretina jį. Šis principas nustato, kad nors individo laisvės sritis

nėra ikisocialinė tuo požiūriu, kad stokoja bendruomeninio įsipareigojimo, tiesiogi-

ne prasme ji vis tiek yra pirmiau valstybės. Valstybės valdžia yra tam, kad garantuotų

valstybės reguliavimą ir apsaugotų laisvę, ir ji negali būti išplėsta labiau nei reikalin-

ga šiems tikslams. Pagrindinėse teisėse įkūnyta laisvė nėra įsteigta valstybės, ji eina

pirmiau valstybės. Valstybė turi sukurti sąlygas ir institucijas, kurios užtikrintų šią

laisvę; ji taip pat turi nubrėžti teisines ribas, kurios pasikeitus sąlygoms saugotų vie-

nos bendruomenės teisinę laisvę nuo kitos bendruomenės teisinės laisvės, kad ir kaip

pasikeistų laisvės esmė ar turinys, bei kontroliuoti, kaip ši laisvė taikoma. Pagrindi-

nės teisės kaip žmogaus laisvės teisės taip pat yra suvokiamos kaip nuostatos, regu-

liuojančios valdžios galių paskirstymą tarp individų ir valstybės. Jos apibrėžia ir nuo

valdingų įgaliojimų bei valstybės organizacinės veiklos srities atriboja sritį, kurioje

individai ir socialinė jų visuma yra atsakingi už savo elgesį ir organizacinę veiklą.

Institucinėje pagrindinių teisių teorijoje25 pagrindinės teisės suvokiamos kaip

objektyvieji organizaciniai principai tų gyvenimo sričių, kurias jos saugo. Ši pagrin-

dinių teisių samprata taikoma ne tik specialiai nustatytoms institucinėms garanti-

joms, tokioms kaip religinis mokymas, vietos savivalda ir nuolatinė civilinė tarnyba,

bet ir tokių institutų kaip santuoka ir šeima, nuosavybės teisė garantijoms. Šioje teo-

rijoje teisinė laisvė suvokiama kaip institucija, objektyvi duotybė, kuri išrutuliojama

ir įgyvendinama (tik) pritaikius konkretesnes tvarkos ir objektyvių realijų idėjas. In-

dividualiai laisvei yra reikalingos instituciškai garantuotos gyvenimo sąlygos, institu-

23 Autorius, išsamiausiai nagrinėjantis minimas pagrindinių teisių teorijas.24 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,

p. 178–183; Kommers D. P. Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany. Se-

cond edition, revised and expanded. Durham and London: Duke University Press, 1997, p. 49).25 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,

p. 183–187; Kommers D. P. Op. cit., p. 49). Pažymėtina, kad šios teorijos esmė artima M. Hauriou iš-

dėstytai institucinei teisės sampratai. Žr. Alexy R. Op. cit., p. 380.


cijos ir pagrindines teises sustiprinančios organizacijos normos; visa tai suteikia jai

kryptį ir mastą, garantijas ir apsaugą, esmę ir funkciją.

Atskleistina ir pagrindinių teisių vertybinės teorijos esmė. Ši teorija dar vadinama

fundamentaliųjų teisių teorija, etiniu arba plačiausia prasme – neinterpretuojamuo-

ju požiūriu26. Šis požiūris konstitucinėje bylų sprendimo praktikoje pagal Vokietijos

Pagrindinį Įstatymą sisteminį vientisumą (apimdamas specifi nes prielaidas ir kalbos

būdą) įgijo kaip vertybių teorija, kurią taikant kulminacija pasiekta Lüth byloje. Šioje

byloje Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas konstatavo: „Lygiai taip pat teisinga,

kad Pagrindinis Įstatymas, kuris nėra vertybių atžvilgiu neutrali sistema <...>, nustato

objektyvią vertybių tvarką savo konstitucinių teisių kataloge <...>. Šios vertybių tvarkos

nustatymas, dėmesį sutelkiant į laisvai visuomenėje besivystančios asmenybės orumą,

turi būti laikomas fundamentaliu konstituciniu sprendimu visoms teisės sritims.“27

Vadovaujantis vertybių teorija28, kadangi valstybė atstovauja sau net savo sociali-

nio egzistavimo srityje, integracijos proceso veikiama bendruomenė įgyja bendrą pa-

tirtį, kultūrą ir vertybes – taigi pagrindinės teisės yra pagrindiniai šio proceso veiksniai.

Jos yra valstybės kūrimo elementai ir priemonės. Jos nustato pagrindines bendrąsias

vertybes, sudarančias „vertybių, arba reikmenų [angl. commodities], sistemą, kultūri-

nę sistemą“, per kurią asmenys įgyja „materialųjį statusą“ ir tampa susiję kaip žmonės

ir kaip tauta. Dėl to pagrindinės teisės, kaip ir institucinėje pagrindinių teisių teorijoje,

laikomos objektinėmis normomis, o ne subjektiniais reikalavimais. Šį objektyvųjį turi-

nį jos įgauna kaip kylantį iš vertybinio valstybės (valstybinės santvarkos) pagrindo ir

kaip vertybinio sprendimo, kurį ši valstybė (santvarka) priima, išraišką. Tai daro įtaką

laisvės, įtvirtintos pagrindinėse teisėse, esmei. Kiekvienu atveju vertybės, išreikštos pa-

grindinėse teisėse, suvoktinos kitų vertybių, bendrai sukurtų šiomis teisėmis, sistemoje.

Tai priklauso ir nuo valstybės ir yra į ją įtraukta nuo pat pradžių; valstybė apibūdinama

kaip vertybė, kurios prasmė atskleidžiama vertybiniais konstitucijos pasirinkimais.

Pagrindinių teisių interpretavimo teisinės pasekmės šioje teorijoje yra gretina-

mos su institucinės pagrindinių teisių teorijos pasekmėmis, nes abiejose teorijose pa-

brėžiama objektyvizavimas ir orientavimasis į laisvės, įkūnytos pagrindinėse teisėse,

esmę. Vis dėlto tai, kad pagrindinės teisės yra siejamos su vertybėmis, jų interpreta-

vimui suteikia tam tikrų papildomų aspektų.

Pirma, kai pagrindinės teisės pačios yra vertybės, logiška, kad jų interpretavimas

turi būti grynai mokslinio traktavimo, paremto tradiciniais teisiniais metodais, da-

lykas. Apibrėžiant pagrindinių teisių esmę nustatoma vertybinė jų reikšmė, t. y. iške-

liamas klausimas, į kurį, atrodo, galima atsakyti tik vadovaujantis moksline intuicija

ir priderinant tą vertybę prie esamos vertybių sistemos, aiškinamos atsižvelgiant tik į

koreliaciją su intelektiniu ir kultūriniu vertybiniu sąmoningumu.

26 Kaplin W. A. Op. cit., p. 129. 27 Alexy R. Op. cit., p. 93.28 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,

p. 188–192; Kommers D. P. Op. cit., p. 49).


Antra, laisvė, įtvirtinta pagrindinėje teisėje, apibūdinama tam tikru būdu siejant

visas pagrindines teises su vertybėmis. Šia vertybine dimensija siekiama realizuo-

ti vertybę, išreikštą tokiose teisėse ir per tokias teises. Dėl šio siekio tampa įmanoma

ir pateisinama nubrėžti teisiškai lygiavertę ribą tarp tokio naudojimosi laisve, kai ši

vertybė realizuojama, ir tokio, kai jam keliama grėsmė. Todėl besikeičiančios verty-

bės turi įtakos laisvei. Jai turi įtakos ir, viena vertus, šiuolaikinis vertybinis sąmonin-

gumas, ir, kita vertus, nacionalinės bendruomenės vertybiniai reikalavimai, nes jei

pagrindinės teisės įkūnija nacionalinės bendruomenės vertybinius pagrindus, iš vals-

tybės joms taip pat gali kilti grėsmė, kuri paveiks naudojimąsi laisve.

Demokratinės funkcijos pagrindinių teisių teorijos29 esmė – pagrindinių teisių su-

vokimas remiantis jų viešąja, politine, funkcija. Pabrėžiamos tos pagrindinės teisės,

kurios ypač susijusios su demokratija: nuomonės laisvė, spaudos laisvė, susirinkimų ir

asociacijų laisvė. Bet teorinis požiūris yra platesnis, aprėpia ne tik šias teises. Pagrindi-

nės teisės įgyja reikšmę ir svarbą kaip sudedamieji demokratinės valstybės laisvo kū-

rimo veiksniai – tai yra bendra su integracine [vertybine. – L. B.] teorija – ir politinių

tikslų formulavimo demokratijoje veiksniai. Vienas pagrindinių teisių tikslų yra pa-

lengvinti bei apsaugoti demokratinius procesus visuomenėje. Pagrindines teises patei-

sina ir jų esmę apibrėžia jų kaip demokratijos veiksnių visuomeninis tikslas ir funkcija.

Iš esmės jos tampa nuostatomis, pagrindžiančiomis pagrindinių teisių individualių

subjektų funkciją bei atsakomybę ir politiniame procese; jos nebėra nuostatos, skirtos

atriboti ir paskirstyti atsakomybę tarp pagrindinių teisių subjektų ir valstybės.

Pagrindinių teisių gerovės valstybės teorijos30 esmė yra, viena vertus, klasikinės

liberaliosios teorijos pasekmės bei jos laisvės organizavimas ir, kita vertus, perėjimas,

įvykęs dėl bendrosios socialinės raidos nuo asmens individualios sau pakankamos

gyvenimo srities kontroliavimo prie socialinės veiksmingų socialinių paslaugų ir so-

cialinių santykių gyvenimo srities. Šie du veiksniai daugeliui žmonių sudaro sociali-

nes sąlygas suvokti teisines laisvės garantijas.

Taigi bendras minėtų teorijų bruožas yra jų reguliavimo dalykas – pagrindinių

teisių esmės ir ribų nustatymas atsižvelgiant į jų ir visuomenės bei valstybės santykį

(t. y. pagrindinių teisių suvokimas atsižvelgiant į tam tikrą kontekstą).

KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO

TEORIJŲ PASIRINKIMAS

Pažymėtina, kad minėti nesutarimai dėl esamų pagrindinių teisių ir laisvių teo-

rijų arba doktrinų kiekio, jų sąrašo glaudžiai siejasi ir su pastangomis išsiaiškinti, ar

iš išvardytų pagrindinių teisių ir laisvių teorijų galima išskirti tą (tas), kuria (-iomis)

29 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,

p. 192–195; Kommers D. P. Op. cit., p. 49). 30 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,

p. 195–198; Kommers D. P. Op. cit., p. 49).


grindžiama tam tikra konstitucija. Svarbu, ar šios teorijos gali būti taikomos kaip

žmogaus teisių interpretavimo pradiniai taškai ir nuorodos, ar konstitucija pati įtvir-

tina pradinius šių teisių aiškinimo sprendimus, ar yra objektyviai korektiškas konsti-

tucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių nuostatų interpretavimas31.

Nagrinėdamas teorijų parinkimo klausimą J. Ely teigia, kad apskritai iš konstitu-

cinių teorijų geriausiai konstitucijos visumą atitinka ta teorija, pagal kurią iš teisėjų

reikalaujama atviras garantijas interpretuoti kitaip, kad jos derėtų su vyraujančiomis

tekste išdėstytomis procedūrinio teisingumo ir atstovaujamosios demokratijos verty-

bėmis32; R. Dworkinas pabrėžia, kad apskritai gera konstitucinė teorija privalo ne tik

atitikti, bet ir racionaliai paaiškinti arba pagrįsti pagrindinius konstitucinės prakti-

kos bruožus33.

Atkreiptinas dėmesys, jog sutariama tik dėl to, kad konkrečios konstitucijos

nuostatoms aiškinti nėra vienintelės tinkamos (nes apibrėžiama keletas teorijų) žmo-

gaus teisių teorijos. Taip samprotauja H. Goerlichas34. T. Staugaitienė taip pat teigia,

kad nėra vienintelio žmogaus teisių nuostatų interpretavimo, pagrįsto visai visuome-

nei bendra vertybių sistema, tačiau, pasak jos, teisės moksle nėra ir visuotinai apro-

buotos žmogaus teisių koncepcijos, tinkamos bet kurios šalies teisėje įtvirtintoms

žmogaus teisėms (nuostatoms dėl žmogaus teisių) interpretuoti, o yra tik tam tikros

pagrindinės žmogaus teisių teorijos nuostatos, dėl kurių iš esmės sutariama35. Tai yra

tokios nuostatos: a) dėl prigimtinės žmogaus teisių esmės, b) dėl pagrindinių žmo-

gaus teisių ribų joms susidūrus su visuomenės interesais, c) dėl įstatymų leidėjo įga-

liojimų apriboti pagrindines žmogaus teises, jį saistant šių teisių prigimtimi36.

MOKSLINĖS PAGRINDINIŲ TEISIŲ KAIP VERTYBIŲ TEORIJOS

TINKAMUMAS KONSTITUCINĖMS ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATOMS

AIŠKINTI

Svarbu tai, kad ne viena iš minėtų pagrindinių teisių teorijų skirta aiškinti tam

tikrų rūšių (pavyzdžiui, pagrindinių demokratinės funkcijos teisių teorijoje labiau-

31 Reikėtų pasakyti, kad regima sąsajų tarp šių autorių keliamų klausimų ir lietuvių konstitucinės teisės

mokslininkų samprotavimų apie tai, koks turėtų būti konstitucijos interpretavimas – griežtas ar lais-

vas. Žr. Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija. Konstitucijos

aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos, vykusios 2002 m. kovo

15–16 d. Vilniuje, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 19–20.32 Fallon R. H. Op. cit., p. 542.33 Ibid., p. 543.34 Goerlich H. Op. cit., p. 57.35 Staugaitienė T. Nuosavybės teisių gynimas pagal Konstitucinio Teismo nutarimus. In: Konstitucinis

Teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje: konferencijų medžiaga. Vilnius: Finansų ministeri-

jos Mokymo centro leidybos grupė, 1995, p. 50; autorė teigia: „Tačiau teisės mokslas neturi visuotinai

aprobuotos žmogaus teisių koncepcijos, tinkančios bet kurios šalies teisėje įtvirtintoms žmogaus tei-

sėms, o tiksliau – nuostatoms dėl žmogaus teisių interpretuoti. Taigi negalime kalbėti apie visuotinį ir

vienintelį interpretavimą, pagrįstą visai visuomenei bendra vertybių sistema.“36 Ibid.


siai iškeliamos tos pagrindinės teisės, kurios, kaip teigia E. W. Böckenförde’as, yra

ypač susijusios su demokratija), o ne visoms teisėms apskritai. Reikia rasti tokią

žmogaus teisių aiškinimo teoriją, kuria vadovaujantis galima pabrėžti visų žmogaus

teisių reikšmę (atkreipiant dėmesį į jų sąsajas ir traktuojant jas tam tikrame konteks-

te), aprėpti visą teisių sistemą. Manytina, kad tokią užduotį galima atlikti remiantis

E. W. Böckenförde’o išskirta vertybine pagrindinių teisių teorija. Ši teorija yra labai

plati ir nagrinėjamuoju požiūriu itin tinka, nes, pasak R. Alexy37, kad ir kokia substan-

tyvinė konstitucinių teisių teorija38 būtų palaikoma, vis tiek suponuojama vertybinė

teorija. Juk Vakarų teisės tradicijoje ir teisinė, ir demokratinė, ir socialinė valstybė, ir

jos institutai yra laikomi nekvestionuojamomis vertybėmis.

Čekijos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendime pateiktame vertybių funk-

cijų visuomenėje apibūdinime atskleistas jų visa apimantis, integruojamasis pobū-

dis: „<...> vadinamieji civilizuotų tautų pripažįstami principai gali būti suvokti kaip

reiškiantys visuomenėje įtvirtintą vertybių sistemą. Vertybės visuomenėje yra esmi-

nės svarbos ir niekuo nepakeičiamos, nes tik dėl jų visuomenė gali ne tik egzistuoti,

bet ir komunikuoti istoriškai ir socialiai [visuomeniškai. – L. B.]. Be jų socialinė raida

išdriktų į nesusijusius socialinius įvykius, o socialinės struktūros – į nekomunikuo-

jančius socialinius vienetus. Įgydamos individualias formas, vertybės kuria „žaidimo

taisykles“. Nors jos yra ir tikriausiai bus pažeidžiamos, jų laikantis visada vėl patvirti-

nama, kad visuomenė yra pagrindinė egzistavimo ir socialinės raidos sąlyga.

Teisinė sistema, kurią sudaro etikos ir teisės normos, yra susijusi būtent su tokių

vertybių sistema. Vertybės gali išreikšti socialinės minties ir veiksmų modelius, cha-

rakteristikas, socialines sąlygas bei įvykius ir institucines formas, kurių bendra savy-

bė yra galimybė juos pritaikyti, jei su tuo sutinkama, tam tikram tikslui ir ketinimui,

o normos – tai taisyklės, įsakymai, nurodymai, taikomi tam tikrai socialinei elgsenai,

kuriai nusižengus imamasi pripažįstamų ar įtvirtintų siekiant tam tikrų tikslų sank-

cijų. Vertybės ir normos turi tą patį pagrindą tiek, kiek kartu formuoja visuomenės

vertybių sistemą ir teisinę tvarką kaip jos sudedamasis, nustatomasis ir organizuoja-

masis principas. Šioje vertybių sistemoje ir teisinėje tvarkoje vertybės ir normos atlie-

ka ypatingas, dažnai glaudžiai susijusias, funkcijas, bet negali vienos kitų pakeisti.“39

Todėl konstitucinės jurisprudencijos kontekste vertybių sąvoka atspindi svar-

biausius valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos dalykus, įtvirtintus Konstitu-

cijoje, požiūrį į juos, pirmiausia į žmogaus teises ir laisves, jų padėtį visuomenėje, ir

tai, interpretuodamas Konstituciją, išaiškina Konstitucinis Teismas. Taip jis sukuria

vertybinį konstitucinio teisinio žmogaus teisių reguliavimo aiškinimo kontekstą40.

37 Alexy R. Op. cit., p. 380.38 Autorius taip vadina E. W. Böckenförde’o minimas penkias pagrindinių teisių teorijas.39 Judicial Decision of 12 March 2000 No. Pl. US 33/01 of the Constitutional Court of the Czech Repub lic

[interaktyvus] [žiūrėta 2009-11-10]. <http://www.concourt.cz/view/726/page/2>.40 Vertybinio požiūrio į konstitucinį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį su žmogaus teisėmis susijusius san-

tykius, analizė – atskiro tyrimo dalykas.


OFICIALIOSIOS KONSTITUCINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ DOKTRINOS IR

MOKSLINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ TEORIJOS SANTYKIS

Prisiminus straipsnio pradžioje minėtą ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kaip

visumos ir kaip konstitucinių doktrinų kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio regu-

liavimo klausimu sumos sampratą, kada Konstitucinis Teismas vartoja terminą „dok-

trina“, reikia išsiaiškinti, koks yra sąvokų „žmogaus teisių teorija“ ir „žmogaus teisių

doktrina“ santykis. Ar Konstitucinis Teismas vartoja jas abi? Ar jos lygiavertės?

Nagrinėjant šias sąvokas pirmiausia pažymėtina, kad jos skiriasi. Skirtingi yra

ofi cialiosios konstitucinės doktrinos ir mokslinės konstitucinės teisės doktrinos (ku-

rios sudedamoji dalis yra žmogaus teisių teorija) autoriai, skirtingas jų formuoja-

mos doktrinos privalomumas teisę kuriančioms, taikančioms ir įgyvendinančioms

institucijoms ir asmenims, skirtingi kuriamos doktrinos probleminių klausimų kė-

limo iniciatyvos subjektai, doktrinos autorių taikomi metodai ir t. t. Pirmąją doktri-

ną remdamasi konstituciniu reguliavimu plėtoja konstitucinės justicijos institucija, ji

yra ofi ciali, minėtos institucijos ir asmenys privalo jos paisyti; Lietuvoje konstitucinės

justicijos institucija plėtoja ofi cialiąją konstitucinę doktriną, susijusią su tomis kons-

titucinėmis problemomis, kurios kelia abejonių konstitucinio ginčo iniciatoriams.

Antroji doktrina kuriama mokslininkų, konstitucinės teisės specialistų; ji nėra ofi cia-

li, beje, dažnai nėra ir vienoda (pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo teisėjai turi

teisę pareikšti atskirąją nuomonę, kuri tam tikru aspektu gali būti aiškinama kaip

mokslinė konstitucinė doktrina); jos autoriai nagrinėjamas problemas renkasi sava-

rankiškai. Tačiau neabejotinas abiejų doktrinų autorių įtakos abipusiškumas: ofi cia-

liosios konstitucinės doktrinos autorius – Konstitucinis Teismas – savo sprendimais

daro poveikį mokslinės doktrinos kūrėjams ir atvirkščiai. Šį ryšį taik liai apibūdina

E. Jarašiūnas: „Teismo sprendimai – ne tik teisės doktrina besiremianti teisinė prak-

tika, bet ir praktika, pati tiesiogiai formuluojanti ar plėtojanti teisės doktriną.“41 Jis

pabrėžia teisės doktrinos įtaką Konstitucinio Teismo praktikai: „Konstitucinio Teis-

mo vertinimai – teisiniai mokslinio pobūdžio vertinimai. Konstituciniame Teisme

dirba ar dirbo Lietuvos konstitucininkai, be to, jis dažnai remiasi specialistų – teisės

mokslininkų ar kitų sričių mokslo atstovų išvadomis, kuriose taip pat gausu doktri-

nos vertinimų.“42 Didelį mokslinės doktrinos indėlį apibrėžiant Vengrijos Respubli-

kos ofi cialiosios konstitucinės doktrinos turinį pažymi ir A. Adamas: „Teisės mokslo

samprotavimuose atsiskleidžia Konstitucinio Teismo sprendimų argumentavimo

stip riosios ir silpnosios vietos. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai yra neskun-

džiami, jis neturi kitos galimybės ištaisyti savo klaidas, kaip tik pažvelgti į kritines

teisės mokslo pastabas. Galima netgi sakyti, kad taikant šį metodą yra stiprinamas

Konstitucinio Teismo autoritetas ir teisėtumas. Su malonumu galiu pažymėti, kad

41 Jarašiūnas E. Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų.

Jurisprudencija, 1999, Nr. 12 (4), p. 49.42 Ibid.


mūsų šalyje teisės mokslo indėlis į vaisingą Konstitucinio Teismo veiklą yra tikrai

didelis.“43

Pagal bendrinę žodžių reikšmę terminas „teorija“ gali būti tapatinamas su ter-

minu „doktrina“, nes „teorija“ suvokiama, pirma, kaip abstraktus mokslinis reiški-

nio aiškinimas, antra, kaip mokslo ar jo srities teiginių sistema, o „doktrina“ – kaip

mokslinės, politinės ar religinės kieno nors pažiūros, jų sistema44. Tad reikėtų pana-

grinėti šių sąvokų vartoseną Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

Konstitucinis Teismas konstitucinį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį su žmogaus

teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, aiškina taip, kad konkretinant frazių „kons-

titucinė asmens teisių apsaugos doktrina“45, „visuotinai pripažinta žmogaus teisių ir

laisvių gynimo doktrina“46 ar „žmogaus teisių doktrina“47, „šiuolaikinė žmogaus tei-

43 Adam A. Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas – dabartis ir ateitis. Konstitucinė justicija: dabar-

tis ir ateitis = Constitutional justice: the present and the future. Tarptautinės konferencijos, skirtos Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo įkūrimo penkerių metų sukakčiai, vykusios 1998 m. balandžio

23–24 d., Vilniuje, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1998, p. 110. 44 Terminai „teorija“ ir „doktrina“ šiame kontekste vartojami pagrečiui, abiem atvejais siekiant nusaky-

ti su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusios srities teiginių, pažiūrų sistemą. Terminas „koncepcija“

laikytinas ne tokiu tinkamu šiame kontekste norint pabrėžti požiūrio į žmogaus teisių ir laisvių nuo-

statas sistemiškumą ir moksliškumą. (Terminams palyginti pateikiamos jų reikšmės: teorija: 1) abs-

traktus mokslinis reiškinio aiškinimas; 2) mokslo ar jo srities teiginių sistema; doktrina – mokslinės,

politinės ar religinės kieno nors pažiūros, jų sistema; koncepcija – samprata. Žr. Dabartinės lietuvių

kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 840, 127, 323.) 45 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime „Dėl Lie-

tuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB)

vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straips-

nio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,

NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyven-

dinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės ži-

nios, 1999, Nr. 23-666.46 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime „Dėl Lie-

tuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB)

vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straips-

nio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,

NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyven-

dinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid.47 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarime „Dėl

Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straips-

nio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios

dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 1996, Nr. 36-915), 1998 m. gruo-

džio 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje nu-

matytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 1998, Nr. 109-3004) ir

2000 m. vasario 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio

4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso

įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų repre-

sinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų

valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–1990 metų okupacijų represinės

struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų vals-

tybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respubli-

kos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“ (Ibid., 2000, Nr. 14-370).


sių koncepcija“48 turinį reikalaujama apribojimais nepažeisti pagrindinių žmogaus

teisių turinio esmės, nurodomi atvejai, kada būtų pažeidžiama pagrindinės teisės

esmė, pažymima, kad būtina rasti racionalų viešojo intereso ir konkrečios žmogaus

teisės santykį: „Pažymėtina, kad tiek žmogaus teisių doktrina, tiek ja besiremianti

demokratinių valstybių teisė pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises,

kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau laikomasi esminės nuo-

statos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės

turinio esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma,

jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas

jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės

esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui“49; „Bendrų interesų apsauga demokratinėje

teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį proble-

mos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir na-

cionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis

atitinkamos žmogaus teisės esmės“50.

Dėmesys atkreiptas ir į tokias situacijas, kai minėtų frazių („konstitucinė asmens

teisių apsaugos doktrina“, „visuotinai pripažinta žmogaus teisių ir laisvių gynimo

doktrina“ arba „žmogaus teisių doktrina“, „šiuolaikinė žmogaus teisių koncepcija“)

turinys konkretinamas kaip standartas (tiek nacionalinis, tiek tarptautinis) tiriant,

ar konkreti teisės norma dera, pavyzdžiui, su konstitucine asmens teisių apsaugos ar

žmogaus teisių doktrina. Šį teiginį galima iliustruoti Konstitucinio Teismo nutarimo

citata: „Taigi tokia pozicija, kai nepaliekama galimybių sprendimą ginčyti teisme, ne-

siderina su teisinės valstybės koncepcija ir konstitucine asmens teisių apsaugos dokt-

rina.“51

48 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarime „Dėl Lie-

tuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“. Ibid., 1998, Nr. 25-650.49 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straips-

nio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1996, Nr. 36-915.50 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir

Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodek-

so normoms“ (Ibid., 1996, Nr. 126-2962), 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai“ (Ibid., 1998, Nr. 109-3004).51 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios

organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 2 dalies, taip

pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,

KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo

1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1999, Nr. 23-666. Beje, iš

cituoto nutarimo konteksto matyti, jog žmogaus teisių teorijos buvimą patvirtina ir tai, kad ji yra tei-

sės normos konstitucingumo tikrinimo kriterijus.


Vadinasi, Konstitucinio Teismo vartojamų teiginių (pagal jų kalbinę raišką) apie

konstitucinį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susi-

jusius santykius, įvairovė skatina įžvelgti Konstitucinio Teismo polinkį „sudvejinti“

požiūrį remiantis nacionaline ir tarptautine praktika. Taigi teigtina, kad Konstituci-

nio Teismo požiūrio vienovę galima suvokti taip, kad nacionalinis (konstitucinis) su

žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusių santykių reguliavimo aiškinimas patvirtina-

mas atsižvelgiant į tarptautinį šios srities reguliavimą ir doktriną.

Iš to, kad tarptautiniu šios srities reguliavimu ir doktrina vadovaujamasi atsklei-

džiant konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susi-

jusius santykius, turinį, darytinos dvi išvados: pirma, negali būti teigiama, kad šios

nuostatos interpretuojamos remiantis ne Konstitucijos šaltiniais, ir, antra, į tarptau-

tinį reguliavimą ir doktriną, galima sakyti, atsižvelgiama kaip į „papildomą“ aiškini-

mo kontekstą. Pirmoji išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo

jurisprudencijoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ofi cialiai pripažinta:

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra Lietuvos teisės sude-

damoji dalis (tai pabrėžta Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime52, taip

pat vėlesniuose53 nutarimuose; vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi,

tarptautinės sutartys, kurias ratifi kavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji

Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis), o Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-

risprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir aiškinant Lietuvos teisę, ir ją

taikant (tai pabrėžta ir minėtame bei vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuo-

se; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų prasmę at-

skleidžia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, tad Lietuvos Respublika,

tiesiogiai taikydama ratifi kuotas tarptautines sutartis, remiasi ir Strasbūro teismo ju-

risprudencija). Ofi cialus Europos Sąjungos teisės normų kaip Lietuvos teisės šaltinio

pripažinimas tiesiogiai įtvirtintas Konstitucijoje54 – joje nustatyta, kad Europos Są-

jungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis;

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo jurispruden-

52 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio

1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198(1) straipsnio 1 bei 2 dalių atitiki-

mo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2000, Nr. 39-1105.53 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai“ (Ibid., 2002, Nr. 104-4675), 2007 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų

atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-

gos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 1, 2 dalims,

84 straipsnio 1, 6 dalims, 86 straipsnio 2 daliai, 90 straipsnio 6 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija),

taip pat dėl bylos dalies pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti šio Respublikos

Prezidento dekreto atitiktį Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 daliai (2002 m. sau-

sio 24 d. redakcija) nutraukimo“ (Ibid., 2007, Nr. 7-287).54 Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“

2 punktas. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio

25 d. referendume. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2007, p. 209.


cija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir taikant bei aiškinant Lietuvos teisę55.

Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės normos gali būti vadinamos sukuriančio-

mis papildomą konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis susijusius

santykius, aiškinimo kontekstą, kadangi jos gali aprėpti daugiau tarptautinei bend-

ruomenei skirtų tam tikrų reguliuojamų visuomeninių santykių nei nacionalinės

konstitucijos. Tačiau pažymėtina, kad žmogaus teisių ir laisvių srities santykių pa-

grindai (pavyzdžiui, šių teisių katalogai56 ir kt.) reguliuojami panašiai. E. Jarašiūnas

daro dar platesnę išvadą apie Lietuvos Respublikos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos turinio giminingumą, artumą: „Europos žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kaip bendro demokratinės Europos po-

žiūrio į žmogaus teises, įtaka Konstitucijai akivaizdi“; „Kartais net galima teigti, kad

Konstitucijoje beveik pažodžiui pakartotos atitinkamo Konvencijos straipsnio for-

muluotės, kartais tekstai gana artimi, jų turinys beveik identiškas, tik skiriasi struk-

tūra. Kitais atvejais, nors formuluotės nesutampa, tekstų turinys yra beveik tas pats.

Skiriasi šių tekstų išsamumas, konkretizavimo laipsnis. Lietuvos Respublikos Kons-

titucijoje įtvirtinta garantijų sistema ne menkesnė už nustatytą Konvencijoje. Kartais

skiriasi traktuočių apimtis, tačiau abiejuose aktuose rasime jeigu ne tiesioginių, tai

netiesioginių atitikmenų“57. Tad darytina išvada, kad terminai „žmogaus teisių teori-

ja“ ir „žmogaus teisių doktrina“ šiuo aspektu laikytini lygiaverčiais.

55 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakci-

ja) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio

29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respub-

likos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2006, Nr. 141-5430. Ši doktrininė nuo-

stata pasitaiko ir vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose: 2007 m. gegužės 15 d. „Dėl Lie-

tuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo

19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies

(1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitik-

ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2007, Nr. 54-2097), 2008 m. gruodžio 4 d. „Dėl Lie-

tuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2008, Nr. 140-5569), 2009 m. kovo 27 d. „Dėl Lie-

tuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies atitik-

ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2009, Nr. 36-1390).56 Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos

žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo pro-

tokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Žmogaus teisių ir pagrindinių lais-

vių apsaugos konvencijos nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nes „remiantis

Konstitucijos ir Konvencijos bendrąja analize galima teigti, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijo-

je nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo“; „Konstitucinis Teismas, atlikęs tekstų

bendrąją analizę, pažymi, jog jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinan-

ti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia

šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę“ (Ibid., 1995, Nr. 9-199).57 Jarašiūnas E. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Konstitucinio Teis-

mo praktikoje. In: Teisės reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos žmogaus teisių konvencija. Kon-

ferencijos, skirtos teisės reformos Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijos

įgyvendinimo problemoms aptarti, vykusios Vilniuje, 1998 m. spalio 2–3 d., medžiaga. Vilnius: Lie-

tuvos žmogaus teisių centras, 1999, p. 121–122.


ŽMOGAUS TEISIŲ TEORIJOS IR SISTEMINIO TEISĖS AIŠKINIMO

METODO SANTYKIS AIŠKINANT KONSTITUCINES ŽMOGAUS TEISIŲ

NUOSTATAS

Taigi žmogaus teisių teorijos suvokiamos kaip konstitucinių žmogaus teisių

nuostatų aiškinimo bendriausia prasme šaltiniai. Kiti šių nuostatų aiškinimo meto-

dai, kaip įrodinėja E. W. Böckenförde’as58, taikytini tik apibūdinus jas minėtų nuo-

statų kontekste, todėl tampa tarsi antriniais jų aiškinimo šaltiniais. O kokį vaidmenį

Konstitucinio Teismo suformuotoje žmogaus teisių doktrinoje vaidina sisteminis tei-

sės aiškinimo metodas (kuris, pasak šio autoriaus, gali būti pasirinktas tik tam tikros

žmogaus teisių teorijos pagrindu)?

Apibrėždamas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kaip visumos turinį, Kons-

titucinis Teismas teigia, kad „ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje inter alia at-

skleidžiamos įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis,

konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienin-

gos visumos, esmė“59. Taigi ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių doktrino-

je atskleistinas įvairių konstitucinių nuostatų (įtvirtinančių žmogaus teisių ir laisvių

instituto elementus (normas, reguliuojančias žmogaus teisių ir laisvių katalogą (sis-

temą), žmogaus teisių ir laisvių ribojimo pagrindus ir sąlygas, žmogaus teisių ir lais-

vių garantijas) turinys ir tarpusavio sąsajos bei nuostatų, įtvirtinančių žmogaus teisių

58 Böckenförde E. W. Op. cit., p. 177.59 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respub likos

Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai ku-

rių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai ir įstatymams“ (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186), 2006 m.

kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 da-

lies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įsta-

tymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio

24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2006, Nr. 36-1292), 2006 m. ge-

gužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio

24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakci-

ja), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d.

redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m.

sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies

(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straips-

nio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija),

77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d.

redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m.

sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2,

5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakci-

ja), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietu-

vos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija),

17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija),

18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m.

vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai (Ibid., 2006, Nr. 51-1894).


ir laisvių instituto elementus, sąsajos su kitomis konstitucinėmis nuostatomis, kitais

konstituciniais institutais, jų turinio santykis, išryškintina žmogaus teisių ir laisvių

tarpusavio bei jų ir kitų konstitucinių vertybių pusiausvyra pabrėžiant konstitucinį

teisinį reguliavimą kaip bendrą visumą ir atskleidžiant jo esmę.

Apibūdinant Konstitucinio Teismo teikiamos žmogaus teisių apsaugos mastą,

išryškintini jos elementai ir pabrėžtinos jų sąsajos. Ir kalbant apie tai, kiek Konsti-

tucinis Teismas yra atskleidęs ofi cialiąją konstitucinę doktriną kaip visumą ir kon-

krečiai – žmogaus teisių doktriną. Pavyzdžiui, tirdamas, ar Seimo statuto (1998 m.

gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies nuostatos, leidžiančios Seimo nariams

gauti atlygį už pedagoginę bei mokslinę veiklą ne Seimo, jo komitetų ir komisijų po-

sėdžių metu, neprieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio nuostatoms, draudžiančioms

Seimo nariams gauti bet kokį kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą,

dėl to, kad visos Seimo statuto 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos yra viena

su kita susijusios, taip pat dėl to, kad Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalies nuosta-

tos, draudžiančios Seimo nariams gauti bet kokį kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą

už kūrybinę veiklą, yra neatskiriamai susijusios su kitomis Konstitucijos nuostato-

mis, įtvirtinančiomis Seimo nario konstitucinį statusą, Konstitucinis Teismas nusta-

tė: „Konstituciniam Teismui, tiriančiam įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį

Konstitucijai, pagal Konstituciją tenka uždavinys savo jurisprudencijoje atskleisti ir

Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario konstitucinį teisinį statusą, turinio

santykį su Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, turiniu, vie-

šojo intereso, kurį įkūnija Seimo nario laisvas mandatas, konstitucinės apsaugos ir

asmens, turinčio Seimo nario mandatą, privačių interesų konstitucinės apsaugos san-

tykį.“60

Konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių žmogaus teisių ir laisvių tarpusavio sąsa-

jumą, atskleidimas apibūdinant ofi cialiosios konstitucinės doktrinos žmogaus teisių

srityje mastą atspindi vieną pagrindinių žmogaus teisių idėjų (t. y. principų, kurie

persmelkia šias teises ir lemia žmogaus teisių veikimą) – visų jų tarpusavio priklau-

somybę61 (kartu ir vienų teisių sąsajas su kitomis62).

60 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“. Ibid., 2004, Nr. 105-3894. 61 Smith R. Texts and Materials on International Human Rights. London and New York: Routledge. Ca-

vendish. Taylor & Francis Group, 2007, p. 29. 62 Tai galima iliustruoti ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija: 2000 m. birželio 13 d. nutarime „Dėl

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straips-

nio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių,

35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2000, Nr. 49-1424) žmogaus laisvei turėti savo įsitikini-

mus ir juos laisvai reikšti priskiriama minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė; 1998 m. kovo 10 d. nutari-

me „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 1998, Nr. 25-650) įtvirtinta, kad „konstitucijose piliečiams laiduoja-

ma teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą – tai sukonkretinta įsitikinimų ir informacijos

laisvės forma“.


„Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, Konstituci-

nis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Kons-

titucijos nuostatų sampratą, atskleisdamas naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus

Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus.“63 Pavyzdžiui, Konstitucinis Teis-

mas, pabrėždamas, kad, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ir at-

skleisdamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės sampratos turinį, jis formuoja

ofi cialiąją konstitucinę teisinės valstybės doktriną ir drauge šią doktriną plėtoja, išaiš-

kindamas naujus, konkrečios konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus, Konsti-

tucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus, atskleidė tiesiogiai su konstituciniu

asmenų lygiateisiškumo principu susijusį vieną iš daugelio konstitucinio teisinės vals-

tybės principo aspektų – tai, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai, tad

jurisdikcinių institucijų diskrecija sprendžiant ginčus ir taikant teisę yra ribota64, arba

tai, kad „sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendi-

nimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos“65.

Iš cituoto Konstitucinio Teismo nutarimo galima daryti išvadą, kad metodas,

kuriuo grindžiamas konstitucinio teisinio reguliavimo apskritai bei konstitucinio tei-

sinio reguliavimo, susijusio su žmogaus teisių ir laisvių srities santykių pagrindais

63 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo pa-

pildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities

viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstaty-

mo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straips-

nio 1 daliai“ (Ibid., 2003, Nr. 53-2361), 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai“ (Ibid., 2004, Nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės

aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai ir įstatymams“, (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186), 2006 m. kovo

14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų

įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio

22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Staty-

bų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos

Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų

įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birže-

lio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d.

nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų pri-

vačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respub-

likos žemės įstatymo nuostatoms“ (Ibid., 2006, Nr. 30-1050).64 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės


Konstitucijai ir įstatymams“. Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186.65 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,

Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pen-

sijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos), 11 straipsnio

5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), 11 straipsnio 3 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lie-

tuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sau-

sio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2008, Nr. 150-6106.


konkrečiai, aiškinimas yra sisteminis teisės aiškinimo metodas. Šio metodo taiky-

mą patvirtina ir J. Žilys, teigiantis, kad „Konstitucijos vientisumo principas buvo ir

yra daugelio Konstitucinio Teismo nutarimų metodologinis pagrindas“66. E. Jarašiū-

nas taip pat kalba apie požiūrį į Konstituciją kaip į bendrą visumą aiškinant žmogaus

teises: „Konstitucinė justicija žmogaus teises ir laisves traktuoja remdamasi Konsti-

tucija, kartais – atskira jos norma arba keliomis. Kartais remiamasi Konstitucija kaip

vieninga sistema, leidžiančia formuluoti konkretų konstitucinį principą.“67 Konsti-

tucijos vientisumo principo (įtvirtinto Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje) ir iš jo iš-

plaukiančio sisteminio konstitucinių nuostatų dėl žmogaus teisių ir laisvių aiškinimo

metodo svarbą Konstitucinis Teismas pabrėžė dar 1995 m. sausio 24 d. išvadoje68:

„Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra

išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių.

Akivaizdu, kad interpretuojant konkrečios konstitucinės nuostatos turinį daugeliu

atvejų negalima jos aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų. Ypač svarbu į tai

atsižvelgti tais atvejais, kai kalbama apie Konstitucijos skirsnius „Žmogus ir valsty-

bė“, „Visuomenė ir valstybė“, „Tautos ūkis ir darbas“ bei kitus, kuriuose yra įtvirtintos

konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemo-

nės.“ 1999 m. kovo 16 d. nutarime69 Konstitucinis Teismas taip pat nurodė Kons-

titucijos vientisumo principo reikšmę Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje:

„Konstitucijos vientisumo principas suponuoja tai, kad Konstitucijos saugomų ver-

tybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena tokių vertybių

nebus paneigta ar nepagrįstai apribota.“

Taigi akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo minėtų Konstitucijos II skirsnio

„Žmogus ir valstybė“, III skirsnio „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnio „Tautos ūkis

ir darbas“ nuostatos70 turi būti aiškinamos sistemiškai. Sisteminis aiškinimas, ma-

66 Žilys J. Pratarmė. Konstitucinio Teismo aktai. 1 knyga (1993–1995). Vilnius: Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas, 1998, p. XVIII.67 Jarašiūnas E. Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje. Jurispruden-

cija, 1998, Nr. 9 (1), p. 126.68 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straips-

nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1995, Nr. 9-199.69 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1999,

Nr. 26-740.70 Minimi Konstitucijos skirsniai Konstitucinio Teismo apibūdinami kaip skirsniai, kuriuose „yra įtvir-

tintos konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemonės“ (Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio

atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1995, Nr. 9-199); Konstitucijos skirsnis „Žmogus

ir valstybė“, Konstitucinio Teismo teigimu, „<...> nustato visuotinai pripažįstamas žmogaus teises bei

pagrindines laisves ir jų įgyvendinimo bei gynimo principus. Šio skirsnio normos yra prigimtinių ir

kitų teisiškai konstituiruotų teisių ir laisvių garantija“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio

pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respublikos valstybinio turto

pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuo-


nytina, reikštų jų aiškinimą atsižvelgiant apskritai į visas Konstitucijos nuostatas

(normas ir principus) (ir Konstitucijos aiškinimo doktriną), taip pat atsižvelgiant į

konstitucinę žmogaus teisių doktriną (joje nacionalinis (konstitucinis) santykių, su-

sijusių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliavimo aiškinimas pateikiamas atsižvel-

giant į tarptautinį šios srities etaloną), kuri taip pat patvirtina požiūrio į santykius,

susijusius su žmogaus teisėmis, sistemiškumą.

KONSTITUCINIŲ PRINCIPŲ AIŠKINIMAS – KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS

TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO METODOLOGINIS PAGRINDAS

Pabrėžtina, kad mėginant nustatyti nagrinėjamos srities konstitucinių nuostatų

aiškinimo Konstitucinio Teismo praktikoje metodologiją reikėtų remtis konstituci-

nių principų aiškinimu, nes „konstitucinių principų turinio atskleidimas – sudėtinė

(ir, matyt, svarbiausia) konstitucijos aiškinimo veiklos dalis, pagrindžianti konsti-

tucinės jurisprudencijos ir konstitucinės doktrinos svarbą“71; „tikrasis konstituci-

nio reguliavimo turinys gali būti atskleistas tik tuomet, kai konstitucinės normos yra

analizuojamos konstitucinių principų kontekste“72, nes „jurisprudencinę konstitu-

ciją (suvoktiną kaip išplėtota konstitucinio tikrinimo sistema73) pirmiausia parodo

išplėtotas konstitucinių principų tinklas“74. Antai Konstitucinis Teismas75, išryškin-

statų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1996, Nr. 9-228); šiame Konstitucijos skirs-

nyje „įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straips-

nio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straips-

nio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid.,

1996, Nr. 36-915). 71 Kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 22.72 Sinkevičius V. Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos. Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respub-

likos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo devintojoje konferenci-

joje, vykusioje 2004 m. birželio 21–25 d. Ksionže [interaktyvus] [žiūrėta 2008-07-10]. <http://www.

lrkt.lt/PKonferencijose/17.pdf>.73 Jarašiūnas E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 32.74 Ibid., p. 29.75 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 da-

lies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004,

Nr. 85-3094. Taip pat 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami

valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“.

Ibid., 2004, Nr. 181-6708; atitaisymas – 2004, Nr. 186. Tai, kad „Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir sie-

kiai išreiškiami Konstitucijos normose bei principuose“, galima rasti Lietuvos Respub likos Konstitucinio

Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39 straips-

nio, Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio fi nansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietu-

vos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respub likos Seimo statuto

172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2002, Nr. 72-3080), 2002 m.

rugsėjo 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. re-

dakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeiti-

mo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.

redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegu-

žės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respub likos operatyvinės veiklos įstatymo


damas konstitucinių principų reikšmę, teigia, jog „būtent konstituciniai principai or-

ganizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje

būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama ku-

rios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos gi-

nama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė,

bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasi-

rinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras

Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitu-

cinį teisinį reguliavimą“. E. Kūris, pritardamas Konstitucinio Teismo išsakytai nuo-

monei apie konstitucinių principų potencialą, teigia, kad „konstituciniai principai

leidžia geriau suvokti konstitucijos dvasią – tas vertybes bei siekius, kuriuos konsti-

tucijos autorius įtvirtino konstitucijoje pasirinkdamas vienokią ar kitokią jos nuosta-

tų lingvistinę formą, nustatydamas vienokias ar kitokias normas“76.

Pažymėtina, kad ieškant nagrinėjamos srities konstitucinių nuostatų aiškinimo

Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo praktikoje metodologijos taip pat rei-

kėtų remtis konstitucinių principų aiškinimu vartojant šių principų, expressis verbis

išdėstytų ir rašytiniame Konstitucijos tekste neišdėstytų, bet imanentiškai kylančių iš

aksiologijos, terminus77.

Taigi, siekiant nustatyti konstitucinės žmogaus teisių ir laisvių doktrinos, tinka-

mos su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius įtvirtinančioms konstitu-

(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro-

ceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m.

sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2002, Nr. 93-4000), 2003 m.

liepos 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės

saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valsty-

bės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio

21 d. redakcija) ir 13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lie-

tuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Spe-

cialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,

jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėji-

mo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai ir šių Nuostatų 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų

tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įs-

taigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ (Ibid.,

2003, Nr. 68-3094), 2004 m. sausio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. va-

sario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupaci-

joms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo

metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir negink-

luoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – Laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos

1 ir 3.3 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės paramos

žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 daliai

(1998 m. spalio 6 d. redakcija) ir 4 straipsniui“ (Ibid., 2004, Nr. 19-594).76 Kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 22.77 Jaworski S. J. Konstitucinių principų raida Konstitucinio Tribunolo nutarimuose ir demokratinės

teisinės valstybės principas. In: Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje =

Rozwój zasad konstytucyjnych w prawoznawstwie konstytucyjnym. Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo konferencijos, vykusios 2001 m. birželio 11–12 d. Ne-

ringoje, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 139, 144.


cinėms nuostatoms interpretuoti, turinio aspektus, derėtų pasinaudoti konstitucinio

teisinio reguliavimo, įtvirtinančio su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santy-

kius, aiškinimu atsižvelgiant į konstitucinius principus78.

Atkreiptinas dėmesys, kad taikant konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinan-

čio su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, sisteminio aiškinimo me-

todą paneigiama galimybė taikyti vien pažodinį (lingvistinį) metodą. Antai 2004 m.

gegužės 25 d.79, 2004 m. gruodžio 13 d.80, 2006 m. kovo 28 d.81, 2006 m. birželio 6 d.82,

2009 m. rugsėjo 24 d.83 nutarimuose, atskleisdamas Konstitucijos interpretavimo me-

todų doktriną, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „Konstitucijos negalima aiškinti

vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją

privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų,

loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.“

Dar anksčiau priimtame akte, 1995 m. sausio 24 d. išvadoje84, Konstitucinis Teismas,

nagrinėdamas Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-

vencijos normų suderinamumą, pabrėžė, kad negalima taikyti tik pažodinį metodą

aiškinant nuostatas, įtvirtinančias žmogaus teisių apsaugą, ir atskleidžiant jų prasmę:

abiejų aktų „<...> normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis,

78 Šio aiškinimo tyrimas – atskiro tyrimo dalykas.79 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies

(2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004,

Nr. 85-3094.80 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės


Konstitucijai ir įstatymams“. Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186.81 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos

11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-

dakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Kons-

titucijai“. Ibid., 2006, Nr. 36-1292.82 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė instituci-

ja“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 65-2400.83 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“

penktosios, šeštosios, aštuntosios pastraipų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d.

nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepci-

jos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo kon-

cepcijos 18 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais,

Planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos

tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straips-

nio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, Planuo-

jamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą

atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 da-

lies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2009, Nr. 115-4888.84 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straips-

nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1995, Nr. 9-199.


loginis, o ne tik pažodinis. Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepri-

imtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai.“ Iš tiesų derėtų atsižvelgti ir į tai, kad

žmogaus teisių ir laisvių institutas – sudedamoji Konstitucijos dalis, taigi ir dėl šios

priežasties konstitucines nuostatas, įtvirtinančias su žmogaus teisėmis ir laisvėmis

susijusius santykius, derėtų aiškinti ne vien pažodžiui, bet ir sistemiškai.

Apibendrinant tai, ką yra pasakę konstituciniai teismai ir mokslininkai, darytina

išvada, kad konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinančio su žmogaus teisėmis susi-

jusius santykius, aiškinimo metodologinis pagrindas Konstitucinio Teismo jurispru-

dencijoje yra konstitucinių principų, pirmiausia Konstitucijos vientisumo principo,

aiškinimas ir iš jo išplaukiantis šių nuostatų sisteminės analizės metodas. Konstitu-

cijos nuostatos, įtvirtinančios su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius,

turi būti konkretinamos atsižvelgiant į Konstitucijos aiškinimo doktriną apskritai, į

minėtų pagrindų visumos aiškinimą (kai nacionalinis (konstitucinis) žmogaus teisių

ir laisvių apsaugos reguliavimo aiškinimas pateikiamas atsižvelgiant į tarptautinį šios

srities etaloną) ir į konstitucinių principų interpretavimo rezultatą. Tai yra Konstitu-

cinio Teismo metodologinis pagrindas aiškinti esminius nagrinėjamos srities santy-

kių dalykus pabrėžiant ir konstituciniuose principuose įtvirtinamą žmogaus teisių ir

laisvių kaip konstitucinių vertybių statusą.

IŠVADOS

Bendras ofi cialiosios konstitucinės žmogaus teisių doktrinos ir mokslinės žmo-

gaus teisių teorijos bruožas – jų sistemiškumas.

Ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių doktrinoje, kaip ir mokslinėje žmo-

gaus teisių teorijoje, žmogaus teisių nuostatoms aiškinti taikomi bendrieji teisės aiš-

kinimo metodai.

Ir minimoje doktrinoje, ir teorijoje pabrėžiama būtinybė nagrinėjamos srities

nuostatas aiškinti sistemiškai. Tačiau ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių dokt-

rinoje sisteminis teisės aiškinimo metodas taikomas kaip pirminis, o ne antrinis (kitų

teisės aiškinimo metodų atžvilgiu) konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinančio

su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, aiškinimo metodas.

Taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą Lietuvos Respublikos konstitucinėje

jurisprudencijoje sukuriamas papildomas konstitucinių žmogaus teisių nuostatų aiš-

kinimo kontekstas. Todėl šiuo atžvilgiu šis kontekstas gali būti tapatinamas su kons-

titucine žmogaus teisių (aiškinimo) teorija.


THE THEORIES OF INTERPRETING OF CONSTITUTIONAL PROVISIONS ON

HUMAN RIGHTS AND THE PROBLEM OF THE METHODOLOGICAL BASIS OF

INTERPRETATION OF SUCH CONSTITUTIONAL PROVISIONS

Dr. Lina Beliūnienė

Junior Research Fellow of the Legal System Research Department of the Institute of Law

Summary

Th is article deals with the methodological basis of the interpretation of constitutional legal

regulation in the area of human rights.

In order to answer the question whether the offi cial constitutional doctrine interpreting the

constitutional provisions on human rights may be referred to as equivalent to the doctrinal theory of

human rights the relation between the content of these mentioned concepts is analyzed in this article. One

examines the sources of doctrinal theory of human rights, especially the works of German scientists. Th e

author of this article gives examples from the offi cial jurisprudence of constitutional justice institutions

of Central and East European countries. Th is jurisprudence has been explored little so far.

It is concluded that the offi cial constitutional doctrine interpreting the constitutional provisions on

human rights and the doctrinal theory of human rights have much in common because they are systemic

and that with reference to them common methods of interpreting law are applied when interpreting the

constitutional provisions on human rights. But the systematic method of law interpretation is used as

the primary method of the interpretation of the constitutional legal regulation that establishes human

rights and freedoms related relations, and not as the secondary one in the offi cial constitutional doctrine

of human rights (in respect of other methods of law interpretation). In the course of the application of

this method in the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, the context of

interpretation of constitutional provisions on human rights is formulated. Th is context could be named

an additional one and in this respect it may be referred to as being equivalent to the doctrinal theory of

interpretation of human rights.

Also it is stated that searching the methodology of interpretation of constitutional provisions in

the analyzed area in the practice of the Constitutional Court in this article one should refer to the status

of human rights and freedoms as constitutional values entrenched in the constitutional principles.

PRANEŠIMAI

Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas pranešimas buvo perskaitytas

2010 m. kovo 8 d. Vilniaus universiteto Teisės fakultete vykusioje konferencijoje

„Kovo 11-osios istorinė ir teisinė reikšmė“.

KOVO 11-OJI:

NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ

KONSTRUKCIJA

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto

Konstitucinės teisės katedra

Laikas tikrai bėga labai greitai – nepriklausomybei jau 20 metų. Neįmanoma pa-

miršti tos nepaprastai džiaugsmingos, šventiškos ir pakilios nuotaikos, kuri tvyrojo

Aukščiausiosios Tarybos rūmų salėje 1990 m. kovo 11 d. vakarą, kai buvo priimtas

Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Kartu deputatai gerai suprato, jog reikės dėti la-

bai daug pastangų, kad paskelbtoji nepriklausomybė virstų tikrove. Aukščiausiosios

Tarybos rūmų koridoriuose buvo galima išgirsti ir svarstant, kiek laiko nepriklauso-

mai Lietuvai pavyks išsilaikyti, nes grėsė pavojus, kad Sovietų Sąjunga griebsis karinės

jėgos ir mėgins žiauria prievarta grąžinti ankstesnę padėtį. „Jeigu pavyktų išsilaiky-

ti bent tris dienas, net ir tada nepriklausomybės paskelbimas būtų labai prasmingas,

nes tai būtų vilties gurkšnis ateities kartoms“, – taip ir panašiai buvo kalbama. Lie-

tuva atsilaikė. Ir prieš nuolatinius tuometinės Sovietų Sąjungos bauginimus, ir prieš

netrukus pradėtą ekonominę blokadą, ir prieš 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos

įvykdytą agresiją, pareikalavusią beginklių žmonių aukų. Kovo 11-oji – viena reikš-

mingiausių ir iškiliausių mūsų tautos ir valstybės istorijos datų. Po ilgų okupacijos

metų Lietuva vėl tapo laisva, sugrįžo į Vakarų demokratinių valstybių šeimą.

Nepriklausomybės atkūrimą lėmė 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai į Lietuvos

TSR Aukščiausiąją Tarybą. Per pastaruosius 50 metų tai buvo pirmieji tikrai laisvi ir

demokratiniai rinkimai, kuriuose tarpusavyje konkuravo ir asmenybės, ir rinkimų

programos. Į 141 deputato vietą pretendavo net 472 kandidatai. Rinkimus triuškina-

ma balsų persvara laimėjo Sąjūdis, kurio iškeltų arba remiamų kandidatų programo-

se buvo aiškiai įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Taigi, balsuodami už

Sąjūdžio iškeltus ir remiamus kandidatus, rinkėjai suteikė jiems tautos mandatą at-

kurti nepriklausomybę. Iki 1990 m. kovo 10 d. vakaro, kai prasidėjo Aukščiausiosios

Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 deputatai. To pakako, kad kitą dieną būtų priimti

Lietuvai lemtingi sprendimai. Už nepriklausomybės paskelbimą balsavo 124 deputa-

240 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆

tai, 6 susilaikė, prieš nebalsavo niekas. (Trys deputatai buvo išvykę į Maskvą vykdyti

svarbios valstybinės užduoties.)

Išrinkus Aukščiausiąją Taryba, reikėjo rasti atsakymus į klausimus, kurie šiandien

atrodo gana aiškūs. Pirmiausia reikėjo atsakyti, iš kur atsiranda nepriklausoma Lie-

tuvos valstybė. Ar ji atsiranda vėl įgyvendinus tautų apsisprendimo teisę, ar tai mo-

difi kuota „Lietuvos TSR“ valstybė, ar atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos (secesija,

išstojimas iš jos), ar prieškario nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsinys? Atsa-

kymo į šį klausimą buvo ieškoma ir principinė Sąjūdžio pozicija buvo suformuluota

dar iki rinkimų, bet dabar ją reikėjo paversti šios Aukščiausiosios Tarybos valia, įvilk-

ti į tinkamą teisinį rūbą. Reikėjo sukurti teisiškai nepriekaištingą teisinę valstybės ne-

priklausomybės atkūrimo schemą. (Galutinius nepriklausomybės atkūrimo teisinių

aktų projektus rengė išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio deputatų grupė, va-

dovaujama prof. Vytauto Landsbergio. Į šią darbo grupę dar įėjo Česlovas Vytautas

Stankevičius, Romualdas Ozolas, Valdemaras Katkus, Algirdas Saudargas, Kęstutis

Lapinskas, Vytenis Andriukaitis. Jiems talkino teisininkas Vytautas Sinkevičius.)

Kovo 11-osios Akto ir su juo susijusių dokumentų turinys gerai žinomas. Paban-

dykime išryškinti kai kuriuos akcentus, kad būtų aiškesnis tos dienos veiksmų eiliš-

kumas (kodėl pirmiau buvo priimtas būtent šis teisės aktas, o tik paskui kitas), kodėl

teisės aktai yra būtent tokio turinio, kokios jų vidinės sąsajos.

Teisės aktų eiliškumą ir jų turinį nulėmė atsakymas į jau minėtą klausimą, iš

kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kita vertus, reikėjo atsakyti į klausi-

mą, ar 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukš-

čiausioji Taryba gali iš karto priimti Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės

atstatymo“? Kitaip tariant, kaip autentišką tautos valią išreikšti per esamas Lietuvai

primestas sovietines institucijas, kaip nepriklausomybei atkurti panaudoti šią Lietu-

vos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir kartu „neįsiteisinti“ Lietuvos TSR struktūrose?

Čia slypėjo tam tikras pavojus. Jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba at-

kuria nepriklausomybę, tai iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė? Su ko-

kiu teritoriniu vienetu yra susijusi ką tik išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba?

Jeigu su Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, tai ar „Lietuvos TSR“ yra valstybė?

Ar tai, kad būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, vė-

liau nebus interpretuojama ir taip, kad ši demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose

išrinkta Aukščiausioji Taryba (tautos atstovybė), tegul ir netiesiogiai, vis dėlto esą pri-

pažįsta, jog Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra (buvo) Lietuvos valstybingumo

forma? Viena iš formų.

Tarkime, jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomy-

bę, būtų galimas kad ir toks aiškinimas: iki 1940 metų buvo viena Lietuvos valstybin-

gumo forma (nepriklausoma valstybė), nuo 1940 metų – kita, vadinama „socialistine

Lietuvos valstybe Sovietų Sąjungos sudėtyje“, o dabar, 1990 metais, pasirenkama dar

kita, nauja, valstybingumo forma. (Pažymėtina, kad būtent taip Lietuvos valstybin-

gumo raida aiškinama ofi cialioje dabartinės Rusijos istoriografi joje.) Jeigu taip, tai

◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 241

gal 1940 metais Lietuvoje tikrai įvyko „socialistinė revoliucija“, gal tuomet tauta pati

atsisakė nepriklausomybės, pati pasirinko „socialistinį valstybingumą“, o štai dabar

nutaria pasirinkti kitokią valstybingumo formą? Jeigu taip, tai gal ir sovietinės oku-

pacijos, ir aneksijos nebuvo?! Tai kam tada kalbėti apie Sovietų Sąjungos moralinę ir

teisinę atsakomybę, apie jos pareigą atlyginti padarytą žalą, jeigu demokratiniuose ir

laisvuose rinkimuose išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kaip minėta, tegul

ir netiesiogiai, vis dėlto pripažįsta, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo

(yra) Lietuvos valstybingumo forma? Nebuvo galima suteikti jokio preteksto tokiems

ar panašiems teisiškai visiškai nepagrįstiems interpretavimams.

Norint neiškreipti istorinės tiesos (ji buvo ir yra tokia: Lietuva 1940 metais buvo

Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota), reikėjo labai aiškiai konstatuoti, kad ne-

priklausoma Lietuvos valstybė atsiranda tik kaip prieškario nepriklausomos Lietuvos

valstybės tęsinys. Kitaip tariant, nepriklausomos valstybės atkūrimas turėjo būti grin-

džiamas tik prieškario Lietuvos valstybės tęstinumu. Reikėjo būtinai atsiriboti nuo

„Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose iš-

rinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“

kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausių-

jų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų. Kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri

priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios Lietuvos TSR neliktų nė

menkiausios sąsajos.

Ar 1990 metų pradžioje prieškario nepriklausoma Lietuvos valstybė vis dar eg-

zistavo? Juk ji jau 50 metų buvo okupuota, fi ziškai nuslopinta. Tarptautinėje teisėje

pagrįstai keliamas klausimas, per kiek laiko okupacija ir aneksija tampa tokios veiks-

mingos, kad kalbėti apie užgrobtos valstybės tęstinumą, teisinį jos egzistavimą nebe-

lieka prasmės. Kitaip tariant, kiek ilgai okupuota valstybė gali išlikti de jure, jeigu ji

ilgą laiką yra fi ziškai nuslopinta? Tai sunkus klausimas.

Be abejo, Lietuva visą sovietinės okupacijos laiką priešinosi. Net per 50 metų iš lie-

tuvių tautos sąmonės nepavyko ištrinti jos identiteto, tautos nepavyko „surusinti“, su-

lieti su vadinamąja tarybine daugianacionaline liaudimi. Trumpas nepriklausomybės

laikotarpis, 1918–1940 metai, buvo tas šaltinis, kuris palaikė gyvybines tautos jėgas.

Valstybės tęstinumo aspektu Lietuvos atvejis buvo gana aiškus, nes, nepaisant

50 metų okupacijos, buvo daug požymių, įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzis-

tavimą de jure net ir jos fi zinio slopinimo metu. Visų pirma paminėtinas Lietuvos dip-

lomatinių atstovybių veikimas kai kuriose užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad jeigu

Lietuvos valstybė teisiškai neegzistuotų, Lietuvos diplomatinės atstovybės negalėtų

veikti. Tarptautinėje praktikoje unikalu ir tai, kad Lietuvos diplomatinės atstovybės

veikė nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Antra, Vakarų demokratinės valsty-

bės vykdė Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką – JAV ir dar apie pusšimtis vals-

tybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į

Sovietų Sąjungą. Būtent dėl to jos leido veikti Lietuvos Respublikos diplomatinėms

atstovybėms. Trečia, užsienio valstybėse buvo pripažįstami prieškario Lietuvos Res-


publikos piliečių pasai, taip pat ir tie, kuriuos išduodavo Lietuvos diplomatinės at-

stovybės užsienyje. Taigi, nors ir labai siauroje erdvėje, vis dėlto prieškario Lietuvos

Respublikos pilietybės institutas veikė. Ketvirta, kai kuriose užsienio valstybėse buvo

išsaugota Lietuvos Respublikos nuosavybė, taip pat ir Lietuvai priklausiusios pinigi-

nės lėšos bei aukso atsargos, iki okupacijos laikytos tų valstybių bankuose.

Svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lie-

tuvoje – tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, įkurta 1949 m. vasario mėn. ir ap-

ėmusi visas tuo metu Lietuvoje veikusias karines ir visuomenines formuotes, kurios

priešinosi Sovietų Sąjungos okupacijai, bei joms atstovavusi. Šios Tarybos 1949 m.

vasario 16 d. deklaracijoje nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba yra

aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvini-

mo kovai. Visuotinai pripažįstama, kad tautos aukščiausioji politinė institucija yra ne

kas kita, kaip tautos atstovybė. Taigi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo tik-

roji tautos atstovybė, kuri išreiškė ir vykdė tautos valią. Pabrėžtina, kad tai buvo vie-

nintelė teisėta tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje; jokios kitos tautos

atstovybės joje tuomet nebuvo.

Vadinamosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, veikusios Lietuvoje nuo

jos okupacijos iki 1990 m. vasario 24 d., kai laisvuose demokratiniuose rinkimuose

buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, buvo ne kas kita, kaip tik

okupacinės valdžios sudarytos vietos administracinės įstaigos, turėjusios klusniai le-

galizuoti ir įgyvendinti okupacinės valdžios sprendimus, padėti jai valdyti okupuo-

tos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritoriją. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos

nebuvo parlamentas, nebuvo tautos atstovybė. Tai, kad Sąjūdžio spaudžiama Lietu-

vos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m.–1990 m. vasario mėn. priėmė kai kuriuos tei-

sės aktus (dėl valstybinės kalbos, vėliavos, Molotovo–Ribbentropo pakto ir kt.), ir tai,

kad devintojo dešimtmečio pabaigoje per šią svetimos valstybės primestą instituci-

ją buvo galima siekti priimti kai kuriuos Lietuvai naudingus sprendimus, visiškai ne-

reiškia, kad dėl to minėta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba buvo tautos atstovybė.

Ji nelaikytina tautos atstovybe vien dėl to, kad atsirado ne laisvų ir demokratinių rin-

kimų būdu, ne tautos valia, kad jos deputatai neturėjo tautos mandato būti jos atsto-

vais, o ji pati neturėjo tautos mandato būti tautos atstovybe.

Vadinamoji Lietuvos TSR nebuvo valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingu-

mo forma. Visuotinai pripažinti valstybės požymiai yra įtvirtinti 1933 m. gruodžio

26 d. Montevidėjo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“, kurioje nustatyta,

kad valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi turėti: 1) nuolatinius gyvento-

jus; 2) apibrėžtą teritoriją; 3) vyriausybę; 4) galimybę užmegzti santykius su kitomis

valstybėmis. Būtent šis požymis – valstybės gebėjimas savarankiškai palaikyti san-

tykius su kitomis valstybėmis – reiškia ne ką kita, kaip valstybės faktinę nepriklau-

somybę nuo kitos valstybės valdžios. Taigi neatskiriamas valstybės požymis yra jos

suverenitetas. Akivaizdu, kad po 1940 metų okupacijos Lietuva neteko suvereniteto,

tauta neturėjo jokių sąlygų laisvai ir savarankiškai spręsti valstybės ir visuomenės or-


ganizavimo klausimų: pasirinkti valstybės santvarkos, nustatyti ūkinio ir visuomenės

gyvenimo pagrindų, pasirinkti užsienio politikos krypčių. Tauta taip pat neteko gali-

mybės savarankiškai, laisvai ir demokratiškai rinkti Seimo – tautos atstovybės. Oku-

pacinės valdžios sudaryta administracija likvidavo Lietuvos Respublikos valstybinės

valdžios institucijas; visi politinio pobūdžio sprendimai, taip pat bent kiek svarbes-

ni ūkiniai sprendimai buvo priimami ne Lietuvoje ir ne jos institucijų, bet Maskvo-

je. Šiuos sprendimus priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovaujamieji

organai, o jeigu kai kuriuos neesminius sprendimus būdavo leidžiama priimti Lietu-

voje, tai padarydavo Lietuvos komunistų partijos, kuri buvo Sovietų Sąjungos komu-

nistų partijos vietos teritorinis padalinys, vadovybė.

Visuotinai pripažįstama, kad valstybės teisinio subjektiškumo šaltinis yra su-

vereni tautos valia. Išreikšti šią valią sovietinės okupacijos sąlygomis tauta neturėjo

jokių galimybių. Tad iš kur galėjo atsirasti „Lietuvos TSR“ kaip valstybė? „Lietuvos

TSR“ sukūrė ne tauta ir ne jos atstovai. Lietuvos TSR atsirado iš okupacinės valdžios

sudaryto ir tautos valios neatspindinčio vadinamojo liaudies seimo 1940 m. liepos

21 d. sprendimo, kuris teisine prasme visada buvo ir yra niekinis. Taigi laikyti vadi-

namąją Lietuvos TSR valstybe nėra jokio teisinio pagrindo.

Galima teigti, kad terminas „Lietuvos TSR“ atspindėjo okupuotos Lietuvos valsty-

bės teritorijos valdymo būdą, kurio esmę galima apibūdinti taip: Sovietų Sąjungos val-

džios organai sukūrė sau pavaldžias ir savo kontroliuojamas vietos administracines

įstaigas, suteikė joms pavadinimus, turėjusius rodyti, esą šios įstaigos atstovauja tau-

tai (pavyzdžiui, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba),

ir per šias įstaigas, remdamiesi represinėmis struktūromis, valdė okupuotą Lietuvos

valstybės teritoriją. Tegul neklaidina pavadinime „Lietuvos TSR“ esantis žodis „res-

publika“. „Respublika“ yra valstybės valdymo forma, bet Lietuvos TSR nebuvo vals-

tybė, tad ir valdymo formos (respublika) nurodymas tebuvo fi kcija.

Todėl jokie „buvusios sąjunginės respublikos“, „posovietinės respublikos“, „po-

sovietinės valstybės“, o tuo labiau „Lietuvos kaip valstybės, buvusios Sovietų Sąjun-

gos sudėtyje“, terminai Lietuvai negali būti taikomi. Tai Seimas labai aiškiai pareiškė

1999 m. sausio 12 d. priimtame Memorandume Šiaurės Atlanto Aljanso valstybių

parlamentams. Pagal tarptautinės teisės principą ex injuria jus non oritur jokia valsty-

bė negali įgyti suverenių teisių į savo okupuotą ir neteisėtai valdomą teritoriją. Lietu-

va, kaip ir Latvija bei Estija, „negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes būdamos

SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS nepriklausė“. Tarptautinės

teisės požiūriu Lietuva niekada nebuvo Sovietų Sąjungos sudedamoji dalis, todėl ne-

gali būti laikoma „buvusia sovietine respublika“. Ne Lietuva „išėjo“ iš Sovietų Sąjun-

gos – tai Sovietų Sąjunga (tiksliau – jos teisių ir pareigų tęsėja Rusija) buvo priversta

išeiti iš Lietuvos, kurioje neteisėtai buvo daugiau kaip 50 metų.

Galime prisiminti vieną iš epizodų, kai Lietuvoje 1990 m. sausio 11–14 d. lankėsi

tuometinis Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) Centro komiteto (CK) gene-

ralinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Pagal TSRS konstituciją komunistų partija


buvo vadovaujančioji ir nukreipiančioji valstybės ir visuomenės jėga, visų valstybinių

ir visuomeninių organizacijų vadovaujantysis branduolys. Komunistų partija buvo su-

augusi su valstybės aparatu, uzurpavusi visą valstybės valdžią. Sovietų Sąjunga buvo

partinė valstybė, kurioje viską spręsdavo komunistų partijos CK, tiksliau – jo Politi-

nis biuras, tad TSKP CK generalinis sekretorius buvo Sovietų Sąjungos vadovas. Jis

atvyko į Lietuvą, kaip pats sakė, siekdamas „užkirsti kelią pavojingų išcentrinių jėgų

plėtrai Sovietų Sąjungoje“; paprastai tariant, tai reiškė, kad jo vizito tikslas – sustabdy-

ti Sąjūdį, sustabdyti nacionalinio išsivadavimo judėjimą. M. Gorbačiovas mėgo dėtis

demokratu, „fl irtuoti“ su minia, demonstruoti, kad moka bendrauti su „paprastais“

žmonėmis, kad jam rūpi jų nuomonė. O tiems, kurie išdrįsdavo paklausti ko nors ne-

malonaus, pats užduodavo kokį nors suktą ar netikėtą klausimą ir neretai suglumin-

davo pašnekovą, išmušdavo jį iš vėžių. Paprastai tokie triukai suveikdavo – oponentas

lyg ir susigėsdavo dėl savo „nebrandžių“ minčių, lyg ir sutikdavo su M. Gorbačiovo

argumentais. Vilniuje M. Gorbačiovas elgėsi taip pat. Pavyzdžiui, pakeliui iš oro uos-

to jis sustabdė kortežą, išlipo iš automobilio ir pasikalbėjo su žmonėmis. Žmonėms

tai darė įspūdį. Sovietinė propagandos mašina veikė kaip visuomet – antai spaudoje

sušmėžavo nuotrauka, kurioje M. Gorbačiovas eina Vilniaus gatve ir veda už rankos

mažą mergaitę. Vilniuje, Spaudos rūmuose, M. Gorbačiovas susitiko su inteligentijos

atstovais ir bene pirmą kartą viešai užsiminė ir apie kažkokius „mechanizmus“, apie

„rimtus“ procesus, kaip būtų galima reformuoti Sovietų Sąjungą, kaip paversti ją fede-

racija. Be to, jis pasakė, kad yra rengiamas įstatymas, leisiantis sąjunginėms respubli-

koms išstoti iš Sovietų Sąjungos. Užsienio korespondentams (o jų iš įvairių pasaulio

valstybių buvo atvykę apie 150) tai buvo svarbiausia naujiena, tačiau susitikimuose da-

lyvavę žmonės reagavo ramiai, nes tai buvo labai nekonkretu. Be to, lietuvių tautai tai

buvo jau nueitas etapas, ji siekė kur kas daugiau, nei siūlė M. Gorbačiovas. Kitą dieną

spaudoje į kalbas apie kažkokius neaiškius Sovietų Sąjungos reformavimo „mechaniz-

mus“ buvo replikuojama taip: „Mums, lietuviams, belieka tik atsidusti – 1940 metais

kažkodėl nereikėjo labai gudrių mechanizmų, užteko ir vagonų.“ Stengdamasis kalbė-

ti įtikinamiau, M. Gorbačiovas nevengė patoso kupinų posakių, pavyzdžiui, pareiškė

esąs didesnis lietuvis negu mes patys. Tačiau tuometinėje Kuro aparatūros gamykloje,

į kurią nuvyko pasikalbėti su „paprastais“ darbininkais, M. Gorbačiovo laukė netikė-

tumas, atskleidęs tikrąjį jo veidą. Lydimas gausios svitos ir daugybės žurnalistų eida-

mas per milžinišką cechą, jis pamatė nuošaliau stovintį pagyvenusį darbininką, kuris

rankose laikė savadarbį plakatą. Jame rusų kalba buvo parašyta: „Ne daugiau teisių, o

visiška nepriklausomybė.“ M. Gorbačiovas priėjo prie darbininko ir paklausė: „Nagi,

kas čia parašyta? Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė. Kokia nepriklausomy-

bė?“ Atsakymas: „Aš gimiau laisvoje Lietuvoje ir turiu mirti nepriklausomoje Lietu-

voje.“ M. Gorbačiovas: „Kas Jums pavedė parašyti šitą plakatą?“ Atsakymas: „Aš pats

asmeniškai...“ M. Gobačiovas: „Jūs parašėte „visiška“. Vadinasi, iš Sąjungos susiruošė-

te išeiti?“ Atsakymas: „Taip. Anksčiau, ar vėliau...“ M. Gorbačiovas: „Jūs viską apgal-

vojote ir viską žinote?“ Atsakymas: „Na, žinoma...“ Generalinis sekretorius įsiaudrino,


iškėlęs smilių agresyviai grūmojo pagyvenusiam žmogui, ėmė mosikuoti rankomis ir

beveik šaukė: „Ką, manote, mane sutrikdysite? Nesutrikdysite manęs!“ Net jo žmona

puolė jį raminti. Baigėsi tuo, kad M. Gorbačiovas numojo ranka ir nuskubėjo toliau, į

kitą cechą. Pasirodė, kad jis nebuvo pratęs prie pokalbių, kad Lietuva gali būti nepri-

klausoma. Nueidamas dar mestelėjo: „Sunku jums bus...“ Bet čia pat jam buvo repli-

kuota: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“

Štai toks įvyko pokalbis, jis tikras, pateikiau jo citatas. Paprastas žmogus ne tik

nesutriko tuo metu buvusio vieno galingiausių pasaulio žmonių akivaizdoje, bet ir

sugebėjo jam aiškiai pasakyti, ko Lietuvos žmonės iš tikrųjų trokšta.

Grįžtant prie okupuotos Lietuvos valstybės tęstinumo galima teigti, kad Lietuvos

valstybė okupacijos laikotarpiu išlaikė (formaliai) vadinamąjį teisinį titulą, ji egzistavo

de jure. Kaip, regis, 1954 metais vaizdingai pasakė vienas iš Prancūzijos Valstybės Ta-

rybos pirmininko pavaduotojų, „Baltijos valstybės teisiškai egzistavo visada ir išlaikė

savo teisinį subjektiškumą būdamos savotiškais gyvais mirusiaisiais“.

Būtent prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją

atkurti nepriklausomybę. Tam, kaip minėta, pirmiausia reikėjo atsiriboti nuo Lietuvos

TSR ir išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą atriboti nuo ankstesnių Lietu-

vos TSR Aukščiausiųjų Tarybų. Be abejo, 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR

Aukščiausioji Taryba savo esme buvo visiškai kitokia negu ankstesnės Lietuvos TSR

Aukščiausiosios Tarybos. Tai buvo tikra tautos atstovybė, išrinkta demokratiniuose

ir laisvuose rinkimuose. Ji buvo atribota nuo Lietuvos TSR priėmus Deklaraciją „Dėl

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“. Tai pirmasis teisės do-

kumentas, tiesiogiai susijęs su Kovo 11-osios Aktu. Prisiminkime svarbiausias šios

deklaracijos nuostatas: 1) iki 1940 metų egzistavo nepriklausoma Lietuvos valstybė,

ji suverenią tautos galią reiškė per Lietuvos valstybės institucijas; 2) 1940 metais So-

vietų Sąjunga įvykdė agresiją ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į Sovietų Sąjungą, su-

griovė buvusias valstybės struktūras ir primetė svetimas; 3) nuo 1988 metų atsirado

naujų galimybių reikštis tautos valiai, taip pat ir per šias primestas (esamas) instituci-

jas; 4) tai, kad yra panaudojamos Lietuvai primestos svetimos struktūros, negali būti

interpretuojama taip, esą pripažįstamas jas primetusios valstybės (Sovietų Sąjungos)

suverenitetas lietuvių tautai ir Lietuvos teritorijai, pripažįstama aneksija; 5) 1990 m.

vasario 24 d. rinkimuose tauta suteikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos depu-

tatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę bei reikšti tautos

suverenią galią per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 valandos

bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.

Taigi, atrodytų, smulkmena – neliko vos trijų raidžių (TSR). Tačiau svarbu ne

vien pavadinimas: taip buvo konstatuota, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio ins-

titucija – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Toks konstatavimas buvo būtinas, kad ins-

titucija, priimsianti sprendimą dėl valstybės nepriklausomybės, jokiu būdu nebūtų

susieta su vadinamąja Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, kuri, kaip minėta,

niekada nebuvo Lietuvos valstybingumo forma.


Siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės nepriklausomybė

bus atkuriama, siekiant išvengti bet kokių mėginimų net ir netiesiogiai susieti tai su

„Lietuvos TSR“, buvo priimtas Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Jame

nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vieninte-

lis valstybės pavadinimas Lietuvos Respublika, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba yra

vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o Lietuvos Aukščiausiosios Ta-

rybos Pirmininko pareigybė vadinama „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tary-

bos Pirmininko“ pareigybe.

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į Įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, tiks-

liau, į jo pavadinimą. Ar jis nekelia jokių klausimų? Ar tai tipiškas tokio pobūdžio tei-

sės akto pavadinimas?

Dar kartą pažvelkime į įstatymo pavadinimą. Jis prasideda žodžiu „Įstatymas“.

Ar įstatymo pavadinimas gali taip prasidėti? Gerai žinoma, kad Lietuvos, kaip ir kitų

valstybių, teisės tradicijoje įstatymas yra tam tikros valstybės teisės aktas. Be abejo,

įstatymus leidžia atitinkamos valstybės institucijos, paprastai parlamentai, bet įstaty-

mas visada yra tam tikros valstybės įstatymas, pvz., Lietuvos Respublikos įstatymas

„Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstaty-

mas. Nagrinėjamu atveju yra kitokia forma – žodžių „Lietuvos Respublikos“ nėra,

pirmasis žodis – „Įstatymas“. Kodėl?

Minėta, jog šiuo įstatymu buvo nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės ak-

tuose turi būti vartojamas vienintelis valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“.

Vadinasi, tik po to, kai šis įstatymas įsigalios, visi įstatymai, kuriuos priims Lietuvos

Aukščiausioji Taryba, bus vadinami „Lietuvos Respublikos įstatymais“. Kol šis įstaty-

mas neįsigaliojo, žodžiai „Lietuvos Respublikos įstatymas“ negali būti vartojami. Re-

miantis šia logika, Aukščiausiajai Tarybai buvo pateiktas ne įstatymo „Dėl valstybės

pavadinimo ir herbo“ projektas, o Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimo

„Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ projektas.

Atidesnieji tikriausiai iš karto pastebėjo, kad šiame projekte buvo padaryta klai-

da, nes pavadinime buvo įrašyta „Lietuvos TSR“. Ką tik kalbėjome apie prieš tai pri-

imtą Dek laraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“,

kuria, kaip minėta, raidės „TSR“ buvo išbrauktos – buvo nutarta, kad ši Aukščiausio-

ji Taryba nuo 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Vadinasi, projek-

te taip pat turėjo būti nurodyta, kad tai yra ne Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos

nutarimo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ projektas, o Lietuvos Aukščiausiosios

Tarybos nutarimo projektas.

Svarstydami projektą deputatai iš karto atkreipė dėmesį į šį netikslumą, tad pa-

vadinimą reikėjo keisti. Kaip? Vienas iš deputatų pasiūlė pakeisti šio teisės akto for-

mą: vietoje nutarimo priimti įstatymą. Motyvas buvo toks: kadangi šiame teisės akte

kalbama ir apie Konstituciją, tai turėtų būti įstatymas. Kartu buvo pasiūlyta pavadi-

nime palikti „Lietuvos TSR“, t. y. palikti tai, kas jau buvo panaikinta.


Dėl žodžių „Lietuvos TSR“ pavadinime buvo greitai išsiaiškinta – remiantis jau

minėta deklaracija, jų buvo atsisakyta. Tačiau įvyko kitas dalykas. Reaguojant į mi-

nėtą deputato pasiūlymą vietoj nutarimo priimti įstatymą, svarstant projektą buvo

nutarta iš pavadinimo išbraukti žodį „nutarimas“ ir vietoj jo įrašyti žodį „įstatymas“.

Taigi vietoj žodžio „nutarimas“ įrašius žodį „įstatymas“, buvo priimtas Lietuvos Aukš-

čiausiosios Tarybos įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“.

Minėta, kad tokių teisės aktų negali būti, nes įstatymas yra ne Lietuvos Aukščiausio-

sios Tarybos, o valstybės teisės aktas. Tai, kad įstatymą priima Lietuvos Aukščiausioji Ta-

ryba, nereiškia, kad gali būti naudojama formuluotė „Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos

įstatymas“. Deja, šiuo atveju atsitiko būtent taip. Prieš pasirašant šį įstatymą ir ofi cialiai

ji paskelbiant reikėjo rasti kiek įmanoma teisiškai korektiškesnę teisės akto pavadinimo

formuluotę. Po įvairių svarstymų buvo nutarta iš pavadinimo „Lietuvos Aukščiausio-

sios Tarybos įstatymas“ išbraukti žodžius „Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos“ ir palikti

vieną žodį „įstatymas“. Taip atsirado Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Šia

tik redakcinio pobūdžio pataisa Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos valia nebuvo iškreip-

ta, nes teisės aktas, kurį ji priėmė, išliko tos pačios teisinės galios – tai įstatymas.

Šie du teisės aktai – Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos de-

putatų įgaliojimų“ ir Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ – teisės literatū-

roje dažnai vadinami nepriklausomybės atkūrimo parengiamaisiais teisės aktais.

Taigi priėmus Įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ atsirado institucija,

kuri vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Nutraukus bet kokias sąsa-

jas su „Lietuvos TSR“ būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo pri-

imti sprendimą dėl valstybės (Lietuvos Respublikos) nepriklausomybės atkūrimo.

Paskui buvo priimtas Kovo 11-osios Aktas. Jo tekstas trumpas, bet labai talpus.

Jis gerai žinomas. Tiesiog prisiminkime.

Lietuvos valstybės tęstinumas išreiškiamas dviem pirmomis Akto nuostatomis.

Pirmoji nuostata: „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Vals-

tybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Atkreipkime dėmesį, kad kalbama ne apie pačios valstybės atkūrimą, – kaip minėta,

teisiškai ji egzistavo ir fi ziškai nuslopinus ją, – o apie tai, kad „atstatomas <...> Lietu-

vos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Labai svarbu ir tai, kad kalbama ne apie

tautos suvereniteto atkūrimą, – jis visada priklausė tautai, tik okupacijos sąlygomis

nebuvo galimybės jį įgyvendinti, – o apie tai, kad yra atstatomas suvereninių galių

vykdymas. Antroji nuostata: Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas yra 1918 m. va-

sario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezo-

liucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės; šie teisės aktai niekada nebuvo

nustoję teisinės galios. Ši nuostata reiškia ir tai, kad visi vadinamojo liaudies seimo, o

vėliau – marionetinių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ sprendimai, kurie prieš-

taravo šiems kertiniams konstituciniams aktams, yra neteisėti.

Toliau Akte konstatuojama, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, kad

joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Nuostata, kad Lietuvos teritorija yra


vientisa ir nedaloma, reiškia inter alia tai, kad jokios valstybės iš Lietuvos negali reika-

lauti atiduoti ar kam nors „grąžinti“ Vilniaus kraštą arba Klaipėdos kraštą, kokias nors

kitas teritorijas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Lietuvoje negali būti jokių autonominių

ar kitų panašių darinių, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui.

Ketvirtoji Akto nuostata skirta išreikšti tai, kokių pozicijų (nuostatų) Lietuvos

valstybė laikysis tarptautiniuose santykiuose: Lietuva pabrėžia savo ištikimybę visuo-

tinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, taip

pat garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Ir penktoji Akto nuostata: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suve-

reninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.

Labai daug diskutuota būtent dėl to, kokia formuluotė turi būti pavartota norint

išreikšti tai, ką pradeda daryti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Žodžiai

„pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ atsirado tik prieš pat kovo 11-ąją. Iki

tol Akto projektuose buvo įrašyta kita formuluotė: „Lietuvos Respublikos Aukščiau-

sioji Taryba sieks realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Tikriausiai nereikia aiškinti,

kad „sieks realizuoti“ nėra tas pats, kas „pradeda realizuoti“. Kodėl iki pat paskutinės

akimirkos vyko diskusijos dėl to, ar Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti, ar pradeda

realizuoti visą valstybės suverenitetą?

Tik todėl, kad buvo rimtų abejonių, ar paskelbus nepriklausomybę tikrai galėsi-

me įgyvendinti valstybės suverenitetą, ar Sovietų Sąjunga nepanaudos ginkluotos jė-

gos ir prievarta šiurkščiai nenumalšins paskelbtosios nepriklausomybės. Deputatų

grupėje, rengusioje Kovo 11-osios Akto projektą, buvo svarstomas ir toks argumen-

tas: jeigu bus įrašyta, kad Aukščiausioji Taryba jau pradėjo realizuoti visą valstybės

suverenitetą, bet ji neturės realios galimybės tai daryti, ar nebus sumenkintas pats

nepriklausomybės paskelbimas? Tik dėl to Akto projekte buvo įrašytas žodis „sieks“.

Nors šis žodis pats savaime neužkirto kelio iš karto „pradėti realizuoti visą valstybės

suverenitetą“, bet reikia pripažinti, kad jis vis dėlto buvo gana dviprasmiškas: kada

sieks – ar dabar, iš karto, vos atkūrus nepriklausomybę, ar vėliau, kai tam atsiras są-

lygos, ir pan. Formuluotė „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ tinkames-

nė, nes tiksliau atspindi tai, kas įvyko: paskelbusi nepriklausomybę būtent ši Lietuvos

Respublikos Aukščiausioji Taryba „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Iš

to darytina išvada, kad jokios kitos valstybės valdžios Lietuvoje nėra, jokia kita ins-

titucija negali įgyvendinti valstybės suvereniteto, nes visą valstybės suverenitetą jau

pradėjo įgyvendinti būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Grįžkime prie Kovo 11-osios Akto teksto, prie jo nuostatos, kad „Lietuvoje ne-

veikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Valstybė negali būti be konstitucijos, todėl

buvo būtina nedelsiant konstatuoti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė

turi Konstituciją. Kokią? Rengiant nepriklausomybės atkūrimo dokumentus pirmiau-

sia minėta 1922 metų Konstitucija, nes ji buvo demokratinė. Bet ji prieš okupaciją jau

negaliojo, tuo metu galiojo 1938 metų Konstitucija. Ši Konstitucija buvo autoritari-

nė – visa valdžia buvo sutelkta Respublikos Prezidento rankose, o tautos atstovybei


Seimui iš esmės buvo paliktas antraeilis vaidmuo. Ar atkuriamoji nepriklausoma vals-

tybė tikrai turi pradėti savo gyvenimą pagal nedemokratinę 1938 metų Konstituciją?

Ar jos galiojimo atkūrimas nereiškia, kad kartu yra grąžinamas autoritarinis Antano

Smetonos režimas? Vien dėl to į idėją atkurti 1938 metų Konstitucijos galiojimą buvo

žiūrima labai atsargiai. Labiausiai dvejojo mažumą sudarę deputatai, kurie šiuo klau-

simu nevisiškai pasitikėjo Aukščiausiosios Tarybos dauguma ir net įtarė, kad gali būti

apgauti – esą gal po to, kai bus atkurtas 1938 metų Konstitucijos galiojimas, ji liks ir

toliau galioti, o nauja Konstitucija nebus priimta. Tik po tam tikrų įtikinėjimų, kad pas-

kutinę iki sovietinės okupacijos galiojusią Konstituciją reikia atkurti vien siekiant dar

kartą įtvirtinti valstybės tęstinumą, ir pažadų, kad dauguma elgsis garbingai, buvo su-

tarta atkurti būtent 1938 metų Konstitucijos galiojimą, bet tik trumpam laikui.

Kas nustatyta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos

Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“? Štai pagrindinės jo nuostatos.

Pirmoji įstatymo nuostata: Aukščiausioji Taryba nutaria „nutraukti 1978 m. ba-

landžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą“, „nu-

traukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS

ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos

Respublikos teritorijoje“ (ši nuostata tiesiogiai susijusi su Kovo 11-osios Akto teigi-

niu, kad Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija).

Antroji įstatymo nuostata: atnaujinti 1938 metų Lietuvos Konstitucijos veikimą.

Atkreipkime dėmesį, kad buvo atnaujintas visos 1938 metų Konstitucijos galiojimas,

bet, kadangi 1990 metų pradžioje Lietuvoje veikė ne visos institucijos, kurios buvo

numatytos 1938 metų Konstitucijoje, čia pat, tiksliau – tame pačiame sakinyje, po

teiginio, kad yra atnaujinamas 1938 metų Konstitucijos veikimas, buvo įrašyta tokia

nuostata: „sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezi-

dento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą“.

Žinoma, iš karto kilo klausimas, ar 1938 metų Konstitucijos galiojimo atnauji-

nimas reiškia ir tai, kad atkuriami ir tuo metu veikę įstatymai? Mechaniškai atkur-

ti buvusių įstatymų buvo neįmanoma, nes tuomet būtų kilęs teisinis chaosas. Todėl

įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos

galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio

15 d. veikusių įstatymų“.

Akivaizdu, kad 1990 m. kovo mėn., kai buvo atkurta nepriklausomybė, gyventi

pagal 1938 metų Konstituciją būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Todėl buvo nutar-

ta sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą ir priimti laikinąją Konstituciją. Tam

skirtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrin-

dinio Įstatymo“. Nors šiame pavadinime nėra žodžio „Konstitucija“, bet tai buvo ne

kas kita, kaip Laikinoji Konstitucija.

Prisiminkime įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstaty-

mo“ pagrindinius teiginius: pirma, sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą; ant-

ra, patvirtinti Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.


Gerai žinoma, kad konstitucija turi viršenybę, kad konstitucijos viršenybės prin-

cipas yra demokratinės teisinės valstybės principas, kad šis principas reiškia, jog jokie

teisės aktai negali prieštarauti konstitucijai. Kaip galiojančius įstatymus suderinti su

nauja Laikinąja Konstitucija? Ėmus peržiūrėti kiekvieną įstatymą jo suderinamumo

su Konstitucija požiūriu, tas darbas būtų labai užsitęsęs. Tuomet net nebuvo žinoma,

kiek apskritai įstatymų yra, kokios paskutinės galiojančios jų redakcijos ir pan. Ne-

buvo galima leisti kilti teisiniam chaosui, todėl buvo pasirinkta tokia nuostata: nusta-

tyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei

kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam

Įstatymui.

Taigi tokia buvo nepriklausomybės atkūrimo dokumentų rengimo logika, ne-

priklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija. Ji buvo gana gerai apmąstyta. Net žy-

miausi Sovietų Sąjungos teisininkai, kuriems po kovo 11-osios M. Gorbačiovas ir jo

komanda pavedė teisiškai įvertinti tą dieną Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės

aktus ir juos sukritikuoti, nesugebėjo jiems nieko prikišti. Vienintelis jų priekaištas

buvo tai, kad šie teisės aktai neatitinka TSRS konstitucijos. Bet kovo 11-osios aktai

tam ir buvo kuriami, kad jos neatitiktų!

Telieka paklausti: kodėl nepriklausomybė buvo atkurta būtent kovo 11 d., kodėl

to nebuvo galima padaryti anksčiau, tarkim, iš karto po 1990 m. vasario 24 d. įvyku-

sių rinkimų arba kovo mėn. pirmosiomis dienomis, arba vėliau, pvz., kovo 12 d.?

Anksčiau tai nebuvo įmanoma vien dėl to, kad per 1990 m. vasario 24 d. vykusius

rinkimus buvo išrinkta tik 90 deputatų iš 141. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos TSR

konstituciją Aukščiausiosios Tarybos sesija buvo laikoma teisėta, jeigu joje dalyvauja

ne mažiau kaip du trečdaliai deputatų, t. y. ne mažiau kaip 95 deputatai. Vadinasi, rei-

kėjo palaukti, kol įvyks pakartotinis balsavimas, kol bus išrinkta pakankamai depu-

tatų. Pakartotinis balsavimas vyko kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis. Iki kovo 10 d. vakaro,

kai prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 Lietuvos

TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš 141. Nutarus pradėti sesiją kovo 10 d., t. y.

jau pasibaigus pakartotiniam balsavimui, buvo siekiama turėti garantiją, kad bus iš-

rinkta kuo daugiau nepriklausomybės atkūrimą remiančių deputatų. Tai buvo labai

svarbu, nes jeigu Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas būtų buvęs priimtas tik nedide-

le balsų persvara, būtų buvę sunkiau pasaulį įtikinti, kad Lietuva tikrai nori būti ne-

priklausoma valstybė.

Kodėl ne vėliau kaip kovo 11 d.? Kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, Maskvoje turėjo pra-

sidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometi-

nės Tarybų Sąjungos valdžios institucija. Šis suvažiavimas turėjo išrinkti pirmą TSRS

prezidentą. Juo turėjo tapti TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Taip ir

atsitiko, jis buvo išrinktas pirmuoju ir, beje, paskutiniu Tarybų Sąjungos prezidentu,

nes po pusantrų metų Tarybų Sąjungos neliko, ji subyrėjo. Buvo baiminamasi, kad iš-

rinktas TSRS prezidentas, turėdamas didelius įgaliojimus, galės pamėginti įvesti Lie-

tuvoje nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties įvedimas būtų reiškęs, kad visą


valdžią Lietuvoje perima Tarybų Sąjungos kariškiai, jų kariniai komendantai, kad yra

labai apribojamos žmonių teisės ir laisvės, kad kariškiai įgyja teisę panaudoti gink-

luotą jėgą ir pan. Suprantama, tokiu atveju išrinktoji Aukščiausioji Taryba nebūtų

galėjusi susirinkti, veikti, nebūtų galėjusi paskelbti apie nepriklausomybės atkūrimą.

Kitaip tariant, reikėjo užbėgti TSRS liaudies deputatų suvažiavimui už akių, reikėjo

suskubti pasinaudoti tautos valia sukurta ir istorijos suteikta galimybe. Ir tai buvo pa-

daryta, padaryta būtent kovo 11-ąją.

Galima prisiminti dar vieną įdomų dalyką. Kitą dieną po Nepriklausomybės At-

kūrimo Akto priėmimo, t. y. kovo 12-ąją, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba

nutarė kreiptis į tuometinę TSRS Aukščiausiąją Tarybą, jos pirmininką M. Gorba-

čiovą (būtent tokios buvo jo pareigos iki išrinkimo TSRS prezidentu). Lietuvos Res-

publikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio kabinete buvo

susirinkę keli deputatai, taip pat teisininkai, kurie turėjo padėti parengti kreipimo-

si tekstą. Dėl šio teksto didesnių nesutarimų nekilo – kreipimesi buvo pranešama,

kad kovo 11-ąją yra priimti teisės aktai dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės at-

kūrimo, kad šis kreipimasis yra ofi cialus pasiūlymas pradėti derybas dėl sureguliavi-

mo visų klausimų, susijusių su įvykusiu valstybės nepriklausomybės atkūrimu, o dėl to,

kaip kreiptis į M. Gorbačiovą, deputatų nuomonės išsiskyrė: ar žodžiu „drauge“ (toks

kreipinys tuomet buvo įprastas), ar žodžiu „gerbiamasis“, ar tiesiog „TSRS Aukščiau-

siosios Tarybos Pirmininke“? V. Landsbergis pasiūlė kreipinį, daug tiksliau atspindė-

jusį tai, kas iš tiesų įvyko: „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Jo Prakilnybei

Michailui Gorbačiovui“. Kreipinys „Jo Prakilnybei“ tarptautinėje teisėje, diplomati-

nių santykių praktikoje yra įprastas, kai vienas valstybės vadovas ofi cialiai kreipiasi į

kitos valstybės vadovą. TSRS liaudies deputatų suvažiavime šis kreipinys sukėlė dide-

lį šurmulį. Vėliau vienas iš M. Gorbačiovo „perestroikos“ architektų, Aleksandras Ja-

kovlevas, savo atsiminimuose rašė, kad kai išgirdo kreipinį „Jo Prakilnybei“, suprato,

jog Lietuva tikrai „išsprūdo“ iš Sovietų Sąjungos.

Laikas tikrai bėga greitai. Prieš dvidešimt metų Lietuvos Respublikos Aukš-

čiausioji Taryba ne tik atkūrė valstybės nepriklausomybę – per kelerius savo veiklos

metus ji įtvirtino Lietuvos valstybingumą, padėjo tvirtus demokratinės nepriklauso-

mos valstybės raidos pagrindus. Kovo 11-osios išvakarėse prisiliesdami prie tą die-

ną priimtų teisės aktų ir iškiliausio iš jų – Nepriklausomybės Atkūrimo Akto, visada

prisiminkime Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus – šio Akto

sig natarus ir išreikškime jiems savo didžią pagarbą bei dėkingumą.

RECENZIJA

TEISINGUMAS SU MANTIJA

Ernestas Milius

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento vyriausiasis specialistas

Ronald Dworkin. Justice in Robes.

Th e Belknap Press Of Harward University Press, 2006, 308 p.

ISBN 978-0-674-02727-5.

Daugiau nei tris dešimtmečius R. Dworkinas yra vienas įtakingiausių analiti-

kų greičiausiai niekada nesibaigsiančiuose ginčuose dėl to, kas yra teisė, ko ji rei-

kalauja, kokia jos paskirtis, ar teisėjas turi paprasčiausiai tik vadovautis teise, ar jo

sprendimams įtakos gali turėti jo moraliniai įsitikinimai. Savo naujoje knygoje, ku-

rios didžiąją dalį sudaro anksčiau parašyti straipsniai, autorius aptaria keleto teisės

teoretikų, kurie įvairiais lygmenimis nesutaria su juo ir vieni su kitais, teorijas. Tei-

singumas su mantija – tai paties R. Dworkino knyga apie R. Dworkino kūrybą ir jos

kritikus, joje autorius performuluoja ir apibendrina savo pažiūras į teisės ir moralės

santykį (pabrėžia moralės svarbą atliekant teisinį ir konstitucinį interpretavimą), pa-

aiškina, ką apie jas mano kiti žymūs teisės ir politikos fi losofai (pvz., H. L. A. Hartas,

J. Razas, R. Rortis, R. Posneris, A. Scalia, C. Sunsteinas) ir kartu apžvelgia bei sukri-

tikuoja įtakingiausias konkuruojančias teorijas, pvz., pragmatizmą, pozityvizmą ir

pliuralizmą. Knygoje peržengiamos teisės fi losofi jos ribos, įsiterpiama į metafi zikos,

fi losofi jos, kalbos, etikos, politikos sritis, ginama jurisprudencija, kurioje stojama už

teisę į abortą, žodžio laisvę ir kitas liberalias vertybes.

Ir anglų, ir kitose kalbose žodis „teisė“ vartojamas skirtinguose kontekstuose,

jis turi labai daug reikšmių (sociologinė, taksonominė, aspiracinė teisės sampratos),

kurių tarpusavio santykiai yra tokie problemiški ir kontroversiški, kad skirtingos teo-

rijos, aiškinančios santykį tarp teisės ir teisingumo, pateikia atsakymus į labai skir-

tingus klausimus. Tai sukelia gana didelę painiavą teisės teorijoje. Knygoje kalbama

apie teisę doktrinine (pasak R. Dworkino) prasme, t. y. apie tai, ko teisė reikalauja,

ką draudžia, leidžia ar sukuria, apie teisės teiginių teisingumą ir pasekmes. Pasak au-

toriaus, sprendžiant, ko teisė reikalauja, ją taikant labai svarbus yra moralės testas.

Svarbu nuspręsti, ar moraliniai kriterijai yra teisės teiginių teisingumo sąlygos. Tai la-

bai svarbu tokiose politinėse bendruomenėse kaip mūsų, kur reikšmingus politinius

sprendimus priimantys teisėjai veikia vadovaudamiesi teise. Autorius siekia atsakyti

į klausimą, ar moralės principai yra svarbūs sprendžiant, ko reikalauja teisė. Didžio-

◆ TEISINGUMAS SU MANTIJA 253

ji teisės dalis brandžiose politinėse bendruomenėse yra išdėstyta įstatymuose, taisyk-

lėse ir kituose rašytiniuose šaltiniuose, kurių tekstas gali būti abstraktus, neaiškus ir

dviprasmiškas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad abortai yra leidžiami tik tada, kai

būtina apsaugoti motinos sveikatą. Tokiu atveju gali būti, kad tai, ar teisė leidžia abor-

tą siekiant apsaugoti motinos emocinį stabilumą, o ne jos fi zinę sveikatą, priklau-

sys nuo teisės aiškinimo. R. Dworkino manymu, moraliniai principai yra svarbūs

sprendžiant, ko reikalauja teisė, tačiau įtakinga Amerikos teisėjų konstitucionalistų ir

mokslininkų grupė su tuo nesutinka. Viena vertus, R. Dworkinas nesutinka su tais,

kurie siekia atskirti moralinius principus nuo teisės normų aiškinimo (pagrįstumo)

klausimų, kita vertus, jis stengiasi parodyti, kad toks atskyrimas yra neįmanomas.

Neišvengdamas tam tikrų minčių, išsakytų ankstesniuose savo veikaluose, pasikarto-

jimų, R. Dworkinas teigia, kad šie klausimai yra daug sudėtingesni negu paprastai yra

manoma, ir brėžia įvairias dimensijas – semantines, jurisprudencines ir doktrinines,

kuriose teisė ir moralė neabejotinai yra susipynusios.

R. Dworkinas, be kita ko, kritikuoja tai, ką jis vadina „archimediškuoju požiū-

riu“ į teisės teoriją ir fi losofi ją apskritai. „Archimedininkai“, pasak R. Dworkino, at-

kakliai reikalauja griežtai atskirti du diskurso lygius: ne fi losofų diskursą, kuriame

ginčijamasi dėl to, kas yra teisinga ir kas neteisinga, kas yra teisėta ir kas neteisėta,

kas yra tiesa ir kas netiesa, kas yra gražu ir kas kasdieniška, ir metadiskursą, kuria-

me tokie teiginiai yra suklasifi kuojami ir priskiriami fi losofi nių kategorijoms. Pagal šį

požiūrį teisės srityje teisininkai ir teisėjai dalyvauja pirmojoje diskusijoje apie tai, kas

yra teisėta ir kas neteisėta, o teisės ir politikos fi losofai dalyvauja antrojoje diskusijo-

je, kurioje aptariamas šių teiginių statusas ir teisingumas. R. Dworkinas teigia, kad

„archimediškasis požiūris“ yra klaidingas. Jis visiškai nesutinka su tuo, kad laikantis

šio požiūrio stengiamasi atskirti normatyvinius teiginius (kurie, pasak „archimedi-

ninkų“, priklauso pirmajai diskusijai) nuo deskriptyvinių teiginių apie normatyvi-

nių teiginių statusą ir teisingumą. R. Dworkinas siekia parodyti, kad nėra skirtumo

tarp interpretacinių disciplinų (pvz., teisės) normatyvinių teiginių ir deskriptyvinių

atitinkamų metadisciplinų (pvz., teisės fi losofi jos) teiginių, priešingai – R. Dworki-

no teigimu, klausimai, susiję su teisės teiginių teisingumu, patys yra normatyviniai ir

jiems reikalingi normatyviniai atsakymai1.

R. Dworkino manymu, „archimediškasis požiūris“ remiasi trimis gana skirtingo-

mis, tačiau klaidingomis teisės doktrinomis: teisiniu pragmatizmu (atstovai R. Ror-

tis ir R. Posneris), moraliniu pliuralizmu (atstovas I. Berlinas) ir teisiniu pozityvizmu

(atstovas H. L. A. Hartas). R. Dworkinas stengiasi atskleisti kiekvieną iš šių doktrinų

ir nurodyti priežastis, kodėl jos yra nepagrįstos.

Pasak R. Dworkino, teisinis pragmatizmas yra paradigminis „archimediškojo

požiūrio“ į teisę ir fi losofi ją atvejis. Remiantis šiuo požiūriu teisėjai bylas turi nagri-

nėti vadovaudamiesi nuoseklia logika. Jie iš esmės turi paklusti įstatymų leidėjui ir

1 Patrone T. Review – Justice in Robes. Metapsychology Online Reviews. Jun 20th 2006. Volume 10,

Issue 25.

254 Ernestas Milius ◆

laikytis ankstesnių teismų sprendimų, nes įstatymų leidžiamosios ir teisminių insti-

tucijų galios kontroliuoti būsimą elgesį yra labai naudingos užtikrinant veiksmingu-

mą ar bet kokį kitą tikslą. Šios galios būtų pakirstos, jeigu teisėjai priimdami naujus

sprendimus ignoruotų ankstesniuosius. Tačiau jeigu veiksmingumas ar koks nors ki-

tas bendruomenės tikslas būtų pasiektas ignoruojant ar perrašant ankstesnius spren-

dimus, teisėjas pragmatikas kaip tik tai ir turėtų padaryti. Taigi jis turi priimti tokį

sprendimą, kuris yra geriausias bendruomenės ateičiai, ir nesvarbu, kokia buvo anks-

tesnė praktika.

Pragmatizmo šalininkų manymu, teigti, kad moraliniai kriterijai yra teisės teigi-

nių teisingumo sąlygos (pasak R. Dworkino, jie tokie turi būti), vadinasi, neteisingai

suprasti teisinio diskurso prigimtį: teisės teiginiai neturi jokio ryšio su išorine realy-

be. Sprendžiant, kokius teisinius teiginius pripažinti pagrįstais, reikia įvertinti, ko-

kie teisiniai teiginiai yra naudingiausi bendrajam gėriui. Toks pragmatiškas požiūris

į teisę, pasak R. Dworkino, yra fi losofi škai painus. Pragmatizmo šalininkų teigimu,

yra esminis skirtumas tarp normatyvinių ir metateisinių deskriptyvinių teiginių, kaip

antai: (A) „Zoofi lija yra neteisėta“; (B) „Tai, kad zoofi lija yra neteisėta, yra objekty-

vi tiesa“. Pragmatikams pirmasis teiginys yra teisingas normatyvinis teiginys, kurio

tinkama vieta yra pirmajame diskurse (nefi losofi niame). Kita vertus, antrasis teigi-

nys yra metateisinis deskriptyvinis teiginys, susijęs su pirmojo teiginio statusu. Pasak

pragmatikų, šis metateisinis teiginys yra klaidingas, nes tvirtina, kad pirmasis teigi-

nys yra teisingas remiantis jo santykiu su tam tikra nepriklausoma realybe. Tuo tarpu

R. Dworkinas teigia, kad tarp šių teiginių nėra jokio skirtumo – visi diskursai, susi-

ję su teise, priklauso tam pačiam normatyviniam lygmeniui, o aiškios atskyrimo lini-

jos tarp šių teiginių nubrėžimas yra ne daugiau nei „verbalinė infl iacija“2. Jo manymu,

pragmatikai siekia įtraukti mus į kažkokį mistinį fi losofi nį lygmenį, kuris esą peržen-

gia teisinio diskurso ribas ir yra prieinamas tik fi losofams (kaip teisės teoretikams),

bet ne teisininkams ar teisėjams (kaip teisės praktikams).

Kita R. Dworkino aptariama pragmatizmo versija yra mažiau fi losofi nė ir dau-

giau praktinė. Jos šalininkai teigia, kad kiekvienas, turintis politinę valdžią, privalo ją

naudoti tam, kad pagerintų bendrą padėtį bendruomenėje, atsižvelgdamas į savo vie-

tą institucijų sistemoje ir turimas galias. Laikantis šio požiūrio bet koks aiškinimasis

dėl teisės teiginių teisingumo yra nereikalingas blaškymasis užmirštant pagrindinį

tikslą – patobulinti politinę bendruomenę. Žymiausias pragmatizmo atstovas R. Pos-

neris – žinomas federalinis teisėjas ir labai produktyvus teisės mokslininkas. Jis yra

aršus moralės teorijos taikymo teisėje kritikas. Jo teigimu, teisėjai nesprendžia ir ne-

turi spręsti bylų remdamiesi kontroversiškais moraliniais argumentais. Priimdami

sprendimus teisėjai turi galvoti apie vienokios ar kitokios veiksmų eigos pasekmes.

R. Dworkinas, kritikuodamas R. Posnerį, teigia, kad jo pragmatizmas yra tuščias, kad

jis neturi įtikinamų argumentų savo teorijai pagrįsti. Pasak R. Dworkino, teisėjai ne-

gali sprendimų dėl segregacijos, tos pačios lyties asmenų santuokų ir kitais ne ma-

2 Ibid.


žiau sudėtingais klausimais priimti nesivadovaudami moraliniais argumentais. Nors

R. Posneris ir tvirtina, jog teisėjai turi spręsti bylas taip, kad būtų pasiektas geriau-

sias rezultatas, bet jis nenurodo, kokiais kriterijais vadovautis vertinant, kokie rezul-

tatai laikytini geriausiais. R. Posnerio teigimu, Amerikos teisėjai iš esmės sutaria dėl

tinkamų tikslų, kurių siekia visuomenė, todėl akademinė diskusija dėl jų nėra būtina,

tačiau R. Dworkinas teigia, kad iš tiesų teisėjai visiškai nesutaria dėl daugelio teisei

svarbių politinių problemų – nei dėl ekonominio efektyvumo ir aplinkos apsaugos,

nei dėl rasinio teisingumo ir lyčių lygybės ir t. t.

Moralinis pliuralizmas, kuris, pasak R. Dworkino, yra dar vienas „archime-

diškojo požiūrio“ į fi losofi ją atvejis, su R. Dworkino projektu kertasi kiek kitaip nei

pragmatizmas. Laikantis moralinio pliuralizmo, kurio žymiausias atstovas yra I. Ber-

linas, politiškai svarbios vertybės, tokios kaip laisvė ir lygybė, neišvengiamai susidu-

ria tarpusavyje, konfl iktuoja, todėl reikalingas kompromisas. Šis kompromisas negali

būti pasiektas remiantis kokia nors kita pagrindine vertybe, nes konfl iktas kyla tarp

pačių pagrindinių vertybių. Todėl būtina pasirinkti vertybes, o viena teisinės prak-

tikos interpretacija neįmanoma. Tokia pozicija kertasi su R. Dworkino nuostatomis,

nes, jo manymu, atsakymą į klausimą, ko reikalauja galiojanti teisė, galima rasti ape-

liuojant į bendruosius moralės principus, tačiau kas būtų pagrindinių moralės prin-

cipų kolizijos atveju? Pasak I. Berlino, dvi svarbios politinės koncepcijos – laisvė ir

lygybė – neišvengiamai susiduria tarpusavyje. Šis teiginys paremtas I. Berlino sam-

prata, kad laisvė – tai „buvimas laisvam nuo kitų kišimosi darant tai, ką norėtum

daryti“. R. Dworkinas teigia, kad tokia I. Berlino pozicija yra nepagrįsta. Pasak jo,

vertybės, kurios pateisina teisinę praktiką, nors ir įvairios bei daugialypės, suformuo-

ja integruotą visumą. I. Berlino pliuralizmas pagrįstas jo paties pagrindinių politinių

vertybių interpretacija, kuri nėra nei vienintelė galima, nei teisinga. Jeigu aiškintume

laisvę kitokia, kantiškąja, prasme, – „laisvė daryti ką nori tol, kol gerbi kitų morali-

nes teises“, – tuomet konfl iktas tarp laisvės ir lygybės dingtų. R. Dworkino manymu,

I. Berlinas nepateikė argumentų dėl šios ir kitų laisvių interpretacijų. Pagrindžiant

pliuralizmą reikia argumentuoti, kodėl toks vertybės supratimas, kuris sukelia konf-

liktą, yra tinkamiausias.

Politinio doktrininio pozityvizmo šalininkai (H. L. A. Hartas, O. W. Holme-

sas, L. Handas, L. Murphy, J. Razas) teigia, kad teisės turinį galima identifi kuoti at-

sižvelgiant į socialinius teisės šaltinius (įstatymus, teismų sprendimus, socialinius

papročius) ir neatsižvelgiant į moralę. R. Dworkino manymu, H. L. A. Harto Tei-

sės samprata (kuri šioje knygoje reprezentuoja teisinį pozityvizmą) yra kita „archi-

medizmo“ teisinėje fi losofi joje versija. H. L. A. Hartui, priešingai nei R. Dworkinui,

klausimai, kas yra teisė, kas yra galiojanti teisė, yra fi losofi niai ir į juos turi atsakyti

teo retikai, turintys reikalų su metateorija, o ne praktikai (teisėjai ir teisininkai). Teisės

pozityvistai paprastai yra už griežtą teisės ir moralės atskyrimą. Jų manymu, siekiui

apibrėžti, kas yra teisė, nebūtinas moralinis vertinimas. H. L. A. Hartas stengėsi su-

kurti visiškai deskriptyvinę ir morališkai neutralią teisės sampratą. R. Dworkino nuo-

256 Ernestas Milius ◆

mone, H. L. A. Harto teorija neįrodo, kad gali būti deskriptyvinių (ne normatyvinių)

atsakymų į klausimus, susijusius su tuo, kas yra teisė ir kas yra galiojanti teisė3.

R. Dworkinas teigia, kad grynai deskriptyvinis atsakymas (analizuojant teisinę

praktiką, o ne vadovaujantis norminiu aiškinimu) būtų įmanomas, jeigu teisės sam-

prata (ir galiojančios teisės samprata) būtų artima tokiai tam tikrais kriterijais api-

brėžiamai sampratai kaip „viengungis“ ar tokiai prigimtinei (natūraliai) sampratai

(tokiai, kuri apibrėžia objektus, turinčius natūralią fi zinę ar biologinę struktūrą, pvz.,

metalus, gyvūnus) kaip „tigras“. Jeigu būtų buvęs susitarimas dėl sampratos inten-

cijos kriterijų (kaip yra dėl „viengungio“) ar bent jau dėl jos pavyzdžių (kaip yra dėl

„tigro“), tuomet toks atsakymas būtų įmanomas. Tačiau „teisė“ (ir „galiojanti teisė“),

pasak R. Dworkino, yra interpretacinė samprata. Pavyzdžiui, bokse žmonės vartoja

pergalės raunde sampratą, nors jie dažnai nesutaria tiek dėl to, kas laimėjo konkretų

raundą, tiek dėl to, kokie konkretūs kriterijai turi būti taikomi sprendžiant, kas yra

raundo laimėtojas. Esminės politinės ir asmeninės moralės sampratos – teisingumas,

laisvė, lygybė, demokratija, gėris, blogis, žiaurumas ir nejautra – yra interpretacinės

sampratos. Žmonės vartoja teisingumo sampratą, nors ir nesutaria dėl kriterijų, ku-

riais remiantis identifi kuojamas neteisingumas. Jeigu klausimai, susiję su tuo, kas yra

teisė ir kas yra galiojanti teisė, yra deskriptyviniai, tai apeliuojant į teisės praktiką,

kai siekiama išaiškinti teisės sampratą, būtina arba eiti empiriniu keliu ir rinkti duo-

menis, susijusius su įvairių kultūrų ir laikų faktine teisine praktika, arba gana drąsiai

tvirtinti, kad toks empirinis tyrimas yra nereikalingas, nes susitarimas dėl „teisės“ ir

„galiojančios teisės“ yra neginčytinas. R. Dworkinas teigia, kad H. L. A. Harto pro-

jektas netenkina nė vienos iš šių sąlygų4. Viena vertus, Teisės sampratoje (kaip ir ki-

tuose pozityvistų traktatuose) pateiktos išvados nepagrįstos pakankamais empiriniais

įrodymais. Tačiau R. Dworkinas pripažįsta, kad tai nėra pagrindinė H. L. A. Harto

problema, nes jo darbas yra fi losofi nis, o ne sociologinis. Kita vertus, jis nesutinka,

kad „teisė“ ir „galiojanti teisė“ yra neginčytinos sampratos: nuolat kartojami argu-

mentai dėl to, kas yra teisė, rodo, jog nėra jokio su teise susijusio susitarimo. Taigi,

be to, kad pozityvizmui būdingi tie patys trūkumai, kaip ir pragmatizmui, pozityviz-

mas nesugeba įrodyti, kad atsakymas į pagrindinius teisės klausimus gali būti grynai

deskriptyvinis. R. Dworkino teigimu, sudėtingais atvejais teisėjai, siekdami nustatyti,

ko reikalauja teisė, turi aiškinti ankstesnę teisę, kad nustatytų, kokie principai geriau-

siai ją pateisina, ir tuomet nuspręstų, ko šie principai reikalauja naujoje byloje. Todėl

priimant svarbius sprendimus lemiamą vaidmenį gali turėti jokiose teisės normose

neįtvirtinti moraliniai principai.

Pasak R. Dworkino, grėsmingiausia šiuolaikinė politinio pozityvizmo versija,

turinti didelę praktinę svarbą, yra teorija, aiškinanti, kaip turi būti „skaitoma“ JAV

Konstitucija. Originalistų (pvz., toks yra A. Scalia) manymu, netgi abstrakčios ir aiš-

kiai moralinio pobūdžio JAV Konstitucijos nuostatos turi būti aiškinamos kaip drau-

3 Ibid. 4 Ibid.


džiančios įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriuos tie, kurie rašė ar priėmė atitinkamas

Konstitucijos nuostatas, arba jų (seniai mirę) rinkėjai būtų uždraudę. Jų teigimu, tik

istoriniai faktai, susiję su istorinių asmenų įsitikinimais, lūkesčiais ar norais, suteikia

žinių apie tikrąją konstitucinių nuostatų reikšmę: vien vyrų šaukimas į kariuomenę

yra draudžiamas tik tuo atveju, jeigu politikai, priėmę Konstitucijos 14-ąją pataisą po

Pilietinio karo, per kurį į kariuomenę buvo šaukiami tik vyrai, manytų, kad jų pataisa

draudžia tokį šaukimą. Moralė čia niekuo dėta. R. Dworkinas su tuo nesutinka – jo

teigimu, daugelio šalių konstitucijos įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios pa-

reigūnų galias apibrėžia gana abstrakčiai, t. y. aiškiai moraliai, arba tokios nuostatos

gali būti moraliai interpretuojamos. Šie ofi cialiosios valdžios teisiniai suvaržymai turi

būti vertinami kaip moraliniai suvaržymai, ir teisininkai bei teisėjai, turintys vertinti

įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų aktų atitiktį šiems standartams, patys turi spręsti

moralines problemas. R. Dworkinas nemano, kad dėl abstraktaus konstitucijos skai-

tymo teisėjai įgyja teisę daryti bet ką. Jų pareiga prisiderinti prie dokumento ir anks-

tesnės teismų praktikos suponuoja realius suvaržymus5.

R. Dworkino manymu, joks kitas šiuolaikinis teoretikas taip neprisidėjo prie tei-

sės fi losofi jos raidos kaip politinis fi losofas J. Rawlsas, kuris teigia, kad reikia susitarti

dėl tam tikrų politinių principų ir nesikišti į kitų religinius, fi losofi nius ir moralinius

įsitikinimus. Jo indėlis aptariamas paskutiniame knygos skyriuje.

Knygos autorius R. Dworkinas (g. 1931 m.) yra vienas garsiausių šiuolaikinių

JAV teisės teoretikų. Jis studijavo Harvardo ir Oksfordo universitetuose, šiuo metu

dėsto teisę ir fi losofi ją Londono ir Niujorko universitetuose, anksčiau ilgą laiką dės-

tė Jeilio ir Oksfordo universitetuose6. Teisingumas su mantija – tai R. Dworkino ju-

risprudencinės teorijos sintezė, kuriai neturėtų likti abejingas nė vienas, besidomintis

teisės fi losofi ja.

5 Sunstein C. R. Virtues and Verdicts. Th e New Republic. Žr. <http://www.tnr.com/article/books-and-arts/

virtues-and-verdicts>. 6 Apie R. Dworkiną žr. <http://en.wikipedia.org/wiki/Ronald_Dworkin>.


Sausio 10–11 d. Tripolyje (Libija)

Venecijos komisija kartu su Arabų kons-

titucinių teismų ir konstitucinių tarybų

sąjunga bei Libijos Aukščiausiuoju Teis-

mu surengė Sąjungos mokslinės tarybos

simpoziumą tema „Ekonominės ir poli-

tinės teisės konstitucijos požiūriu“.

Sausio 14–18 d. Kijeve (Ukrai-

na) Europos Tarybos Parlamentinės

Asamb lėjos kvietimu lankėsi Veneci-

jos komisijos nariai S. Darmanovicius ir

P. Garonne. Jie nuvyko kaip Parlamenti-

nės Asamblėjos delegacijos teisiniai pata-

rėjai, stebėjo prezidento rinkimų pirmąjį

ratą (2010 m. sausio 17 d.) ir teikė dele-

gacijai patarimus.

Sausio 20 d. laikinai einantis Mol-

dovos prezidento pareigas M. Ghimpu

paprašė Venecijos komisijos pagalbos

kons titucinės reformos klausimais.

Sausio 28 d. Sarajeve (Bosnija ir

Her cegovina) Venecijos komisijos at-

stovai dalyvavo Konrad Adenauer Stif-

tung surengtoje konferencijoje Bosnijos

ir Hercegovinos Konstitucijos ir rinkimų

įstatymų klausimais.

Vasario 3–4 d. Venecijos komisi-

jos delegacija lankėsi Tbilisyje (Gruzija)

ir susitiko su Gruzijos prezidentu, parla-

mento pirmininku, Valstybės konstituci-

ne komisija, Centrine rinkimų komisija,

pilietinės visuomenės atstovais. Per susi-

tikimus daugiausia diskutuota Gruzijos

konstitucinės reformos klausimais.

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2010 m. sausio 1–kovo 31 d.

Vasario 4–5 d. Varšuvoje (Lenki-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyva-

vo Rekomendacijų dėl religijų ir religi nių

įsitikinimų reglamentavimo rengimo

darbo grupės 2-ajame posėdyje.

Vasario 5 d. Kijeve (Ukraina) Ve-

necijos komisija kartu su Ukrainos tei-

singumo ministerija ir Europos Taryba

surengė apskritojo stalo diskusiją teis-

minės sistemos ir teisėjų statuso klausi-

mais.

Vasario 5–9 d. Venecijos komisijos

atstovai lankėsi Ukrainoje ir padėjo Eu-

ropos Tarybos Parlamentinės Asamblė-

jos misijai stebėti Ukrainos prezidento

rinkimų antrąjį ratą.

Vasario 10 d. Strasbūre (Prancū-

zija) Venecijos komisija gavo Gruzi-

jos valdžios institucijų prašymą įvertinti

parlamento aprobuotas Rinkimų kodek-

so pataisas.

Vasario 15–16 d. Varšuvoje (Lenki-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo

apskritojo stalo diskusijoje rinkimų gin-

čų klausimais.

Vasario 17–18 d. Briuselyje (Belgi-

ja) Venecijos komisija kartu su ESBO De-

mokratinių institucijų ir žmogaus teisių

biuru surengė apskritojo stalo diskusiją

politinių partijų uždraudimo ir analogiš-

kų priemonių, taip pat politinių partijų

vaidmens rinkimuose klausimais.

Vasario 19 d. Podgoricoje (Juod-

kalnija) Venecijos komisijos atstovai da-

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 259

lyvavo Juodkalnijos žmogaus teisių ir

mažumų ministerijos surengtoje viešoje

apskritojo stalo diskusijoje dėl Diskrimi-

nacijos draudimo įstatymo projekto.

Vasario 22–23 d. Rabate (Marokas)

Venecijos komisijos atstovai dalyvavo se-

minare Šiaurės pietų centro ir Europos

Tarybos veiklos derinimo klausimais.

Vasario 24 d. Strasbūre (Prancūzija)

Europos Tarybos generalinis sekreto-

rius Th . Jaglandas pranešė, kad Minis-

trų Komitetas priėmė sprendimą paskirti

Th . Mar kertą Venecijos komisijos sekre-

toriumi.

Vasario 25–26 d. Kišiniove (Mol-

dova) Moldovos Konstitucinis Teis-

mas kartu su Venecijos komisija surengė

tarptautinę konferenciją tema „Pagrin-

dinė konstitucinio teismo funkcija – ga-

rantuoti kons titucijos viršenybę“, skirtą

Moldovos Konstitucinio Teismo įsteigi-

mo penkioliktosioms metinėms pami-

nėti. Joje dalyvavo Moldovos valdžios

institucijų, kitų šalių konstitucinių teis-

mų atstovai, Moldovos ir užsienio teisi-

ninkai mokslininkai ir praktikai.

Kovo 8 d. Belgrade (Serbija) Vene-

cijos komisijos atstovai pasikeitė nuo-

monėmis su Serbijos valdžios atstovais

dėl naujo Serbijos referendumo įstatymo

projekto.

Kovo 12–13 d. Venecijoje (Italija),

Šv. Jono Krikštytojo aukštosios mokyklos

(it. Scuola Grande di San Giovani Evange-

lista) rūmuose, vyko Venecijos komisijos

82-oji plenarinė sesija. Sesijos pradžioje

Venecijos komisija pasveikino Th . Mar-

kertą, paskirtą Venecijos komisijos sekre-

toriumi. Buvo išklausytos Azerbaidžano

prezidento administracijos vyriausiojo

patarėjo K. Bairamovo, Bulgarijos teisin-

gumo ministrės M. Popovos, Gruzijos

parlamento Užsienio santykių komiteto

pirmininko A. Minašvilio kalbos. Vene-

cijos komisija pritarė išvadoms dėl Gru-

zijos Konstitucijos (VII skyrius „Vietos

savivalda“) pataisų projekto, Juodkalnijos

Respublikos apsaugos nuo diskrimina-

cijos įstatymo projekto, Serbijos referen-

dumo tautos iniciatyva įstatymo projekto,

Ukrainos teisminės sistemos ir teisėjų sta-

tuso įstatymo projekto. Venecijos komisija

aprobavo pranešimus dėl teisėjų nepri-

klausomumo, ribojimų būti išrinktam į

parlamentą ir parlamentinių kvorumų.

Sesijoje taip pat buvo pritarta išva-

dai amicus curiae dėl Moldovos Kons-

titucijos 78 ir 85 straipsnių nuostatų

interpretavimo. Venecijos komisija buvo

informuota apie Moldovos konstitucines

problemas, Turkijos konstitucinės re-

formos eigą, Kirgizijos konstitucinę rai-

dą, galimą pagalbą Nepalo konstitucinei

komisijai, rengiamą Švedijos konstituci-

nę reformą, portugališkai kalbančių šalių

konstitucinių teismų konferencijos įstei-

gimo ir kt. Sesijoje taip pat pritarta pra-

nešimui dėl Venecijos komisijos veiklos

2009 m., pateikta informacija apie pasi-

rengimą Venecijos komisijos veiklos dvi-

dešimtmečio paminėjimui. Numatytos

artimiausių Venecijos komisijos plena-

rinių sesijų datos: 2010 m. birželio 4 d.,

spalio 15–16 d., gruodžio 17–18 d.

Kovo 17–18 d. Skopjėje (Makedo-

nija) Venecijos komisijos sekretoriato

atstovas ir rinkimų ekspertas dalyvavo

Darbo grupės rinkimų reformos klausi-

mais posėdyje, kuriame buvo svarstomos

galimos Rinkimų kodekso pataisos.

Kovo 25–26 d. Dušanbėje (Tadžiki-

ja) Venecijos komisija kartu Su Tadžikijos

260260

teisėjų rengimo centru surengė semina-

rą tema „Europos patirtis reformuojant

baudžiamojo proceso įstatymus“.

Kovo 19–20 d. Bukarešte (Rumuni-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo

pasitarime dėl balsavimo užsienyje, kurį

surengė Rumunijos užsienio reikalų mi-

nisterija su Jungtinių Tautų Pagalbos rin-

kimuose padaliniu.

Kovo 19–21 d. Limoje (Peru) Ve-

necijos komisija padėjo Peru Konstitu-

ciniam Teismui surengti konferenciją

tema „Konstitucinė ir tarptautinė justici-

ja žmogaus teisių srityje“

Parengė Egidijus Jarašiūnas

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS PUBLIKACIJAS

Jurisprudencija, 2009, 4 (118),

p. 47–62: spausdinamas Mykolo Rome-

rio universiteto Teisės fakulteto Kons-

titucinės teisės katedros profesoriaus

Gedimino Mesonio straipsnis „Konsti-

tucijos interpretacijos poreikis“.

Autorius pabrėžia poreikį ne tik

nuolat garantuoti teisės normų sistemos

funkcionalumą, bet ir suprasti konstitu-

ciją, joje įtvirtintų teisės normų ir prin-

cipų turinį. Straipsnyje apibūdinami

interpretacinę konstitucijos prigimtį le-

miantys veiksniai. Konstatuojama, kad

konstitucijos normų abstraktumas, jų

„konkurencija“, konstitucijos vientisu-

mas ir sistemiškumas bei konstitucijos

reguliavimo omisijos problema yra veiks-

niai, nuo kurių priklauso permanentinis

poreikis interpretuoti konstituciją.

Autorius pažymi, kad aukščiausia

juridinė konstitucijos galia, taip pat vien-

tisumas determinuoja jos interpretuotojo

ir taikytojo galimybes, lemia jos interpre-

tacinį pakankamumą, nes ji negali būti

aiškinama remiantis žemesnių juridinės

galios aktų turiniu. Taip pat pabrėžiama,

kad konstitucinių normų „konkurencija“

tėra nekonceptualus jos suvokimo rezul-

tatas. Straipsnyje pripažįstama, kad logi-

nis konstitucijos normų ir principų ryšys

yra darnus, tarp jų nėra prieštaravimų

ir konkurencijos, bet yra tik skirtingos

nuomonės dėl konstitucijoje įtvirtintos

vertybių pusiausvyros. Tariama konkre-

čių normų ir principų „konkurencija“

yra panaikinama tuomet, kai interpre-

tuojant konstituciją ji suvokiama kaip

sisteminis dokumentas, kurio pavienės

normos arba principai negali būti suvo-

kiami izoliuotai, ignoruojant konstituci-

jos sistemiškumą.

Autorius pabrėžia, kad konstitucinė

omisija yra permanentinė teisės moksli-

nės doktrinos problema. Tačiau straips-

nyje pateikiama argumentų, kodėl beveik

visos konstitucinės justicijos institucijos,

kalbėdamos apie konstituciją, nepripa-

žįsta omisijos problemos. Konstitucija

suvokiama kaip sisteminis teisės aktas,

neturintis jokios omisijos problemos.

Straipsnyje pripažįstama, kad kaip moks-

linę doktriną konstitucijos omisiją gali-

ma pripažinti tik expressis verbis. Tačiau

konstituciją suvokiant kaip sisteminį tei-

sės aktą expressis verbis omisija tampa

nebeaktuali, nes konstitucija privalo už-

tikrinti konstitucingumą, visos teisės sis-

temos teisėtumą.


p. 63–84: spausdinamas Mykolo Rome-

rio universiteto Teisės fakulteto Kons-

titucinės teisės katedros profesoriaus

Vytauto Sinkevičiaus straipsnis „Vy-

riausybės įgaliojimų grąžinimo išrinkus

Respublikos Prezidentą konstitucinė

doktrina: kai kurie argumentavimo as-

pektai“.

Straipsnyje analizuojama Konstitu-

cinio Teismo aktuose suformuota Vy-

riausybės įgaliojimų grąžinimo išrinkus

Respublikos Prezidentą ofi cialioji kons-

titucinė doktrina. Nagrinėjamos Konsti-

tucijos nuostatos, kuriomis Konstitucinis

262262

Teismas grindžia šią doktriną. Konstatuo-

jama, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinis

reguliavimas, susijęs su Vyriausybės įga-

liojimų grąžinimu išrinkus Res publikos

Prezidentą, nėra išsamus, visiškai aiškus,

todėl gali būti aiškinamas nevienodai.

Ana lizuojami argumentai, kuriais Kons-

titucinis Teismas grindė Vyriausybės įga-

liojimų grąžinimo išrinkus Respub likos

Prezidentą ofi cialiąją konstitucinę dokt-

riną; tai argumentai, susiję su nepasitikė-

jimo Ministrui Pirmininkui pareiškimu

ir su Konstitucijos 101 straipsnio 1 daly-

je numatytu Vyriausybės įgaliojimų gavi-

mu iš naujo (kai pasikeičia daugiau kaip

pusė ministrų). Autorius stengiasi paro-

dyti, kad kai kurie argumentai, kuriais

grindžiama minėta doktrina, gali būti lai-

komi diskutuotinais.


p. 85–96: spausdinamas Turinos vers-

lo administravimo mokyklos (Latvi-

ja) profesoriaus, Venecijos komisijos

nario, buvusio Latvijos Respublikos

Konstitucinio Teismo pirmininko Ai-

varo Endzinio straipsnis „Europos

kons titucinio paveldo panaudojimas

Konstitucinio Teismo praktikoje inter-

pretuojant Latvijos Respublikos Kons-

tituciją“.

Straipsnyje nagrinėjamos Europos

konstitucinio paveldo panaudojimo Lat-

vijos Respublikos Konstitucinio Teismo

praktikoje interpretuojant Latvijos Res-

publikos Konstituciją problemos. Auto-

rius aptaria keletą Konstitucinio Teismo

sprendimų, kuriuose aiškinant įvairias

Konstitucijos normas buvo remtasi Euro-

pos teisiniu paveldu. Tai ypač akivaizdu

dviejų kategorijų bylose: bylose, kuriose

Konstitucinis Teismas aiškino valstybės

tęstinumo sampratą, ir bylose, susijusio-

se su Konstitucijoje įtvirtintomis žmo-

gaus teisėmis.

Autorius pažymi, kad konstituciniai

teismai susiduria su dviem tendencijo-

mis. Viena vertus, konstitucinis teismas

negali atsiriboti nuo tarptautinio kon-

teksto – Europos šalių teismai jaučia

Europos Sąjungos teisės ir Europos Bend-

rijų Teisingumo Teismo jurisprudenci-

jos įtaką. Kita vertus, kiekvienos šalies

konstitucinio teismo teisėjai yra prisiekę

būti ištikimi nacionalinei konstitucijai,

jiems tenka pareiga vykdyti konstituci-

nę kontrolę. Autorius nenori priešinti šių

tendencijų. Priešingai, jo manymu, tarp-

tautinio teisinio konteksto suvokimas

padeda konstituciniam teismui tinkamai

vykdyti savo misiją.

Justitia, 2009, 2, p. 2–15: spausdi-

namas Mykolo Romerio universiteto

Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės

teisės katedros docento dr. Gedimino

Sagačio straipsnis „Teismo precedentas

Lietuvoje: konstitucinė maksima ir jos

įgyvendinimo problemos“.

Autorius dalijasi įžvalgomis apie

precedento, kaip teisės šaltinio, atsiradi-

mą ir perspektyvas Lietuvoje ir siekia at-

skleisti praktines problemas, kurias teisės

taikytojai turi spręsti pakitus teismo pre-

cedento vietai teisės šaltinių sistemoje.

Straipsnyje aptariama teismo prece-

dento raida Lietuvos teisės doktrinoje ir

nurodomos pagrindinės aplinkybės, nulė-

musios teismo precedento, kaip teisės šal-

tinio, įtvirtinimą Lietuvos teisės sistemoje.

Autorius apibūdina teismo precedento

sampratą ir pateikia teismo precedentų

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 263

klasifi kavimo pagrindus bei klasifi kaci-

jas. Pagal turinį (santykį su galiojančiomis

pozityviosios teisės normomis) skiriami

autonominiai ir subsidiarūs teismo pre-

cedentai. Taip pat išskiriamos „interpre-

tacijų“, „kvaziįstatyminių“ bei „teisingo

sprendimo“ teismo precedentų rūšys.

Straipsnyje siekiama pateikti atsaky-

mą į klausimą dėl teismo sprendimų „pre-

cedentiškumo“ kriterijų. Remiantis atliktu

tyrimu daroma išvada, kad teismo spren-

dimų precedentinė reikšmė neturėtų būti

diferencijuojama pagal teisės aiškinimo

metodus, kuriuos teismas taikė priimda-

mas sprendimą, ir pagal tai, kiek kartų

teismo sprendime įtvirtinta teisės aiški-

nimo taisyklė vėliau pakartojama to pa-

ties ar aukštesnės instancijos teismo (-ų).

Pasak autoriaus, kai yra keli skirtingi pre-

cedentai, klausimas spręstinas savaran-

kiškai, taikant precedentų konkurencijos

taisykles.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė


Sausio 13–15 d., Tartu (Estija)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Kęstutis Lapinskas dalyvavo renginiuo-

se, skirtuose Estijos Aukščiausiojo Teis-

mo įsteigimo 90-mečiui.

Estijos Aukščiausiasis Teismas vyk-

do ir tam tikras konstitucinės priežiūros

funkcijas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis

Teismas ir Estijos Aukščiausiasis Teismas

bendradarbiauja nuo 1997 m.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. European Constitutional Law Review. – Amsterdam: T. M. C. Asser Press. –

ISSN 1574-0196.

Vol. 5, Issue 3. – 2009.

2. How Free can the Press be? / Randall P. Bezanson. – Urbana; Chicago: University

of Illinois Press, 2003. – 258 p. – ISBN 978-0-252-07520-9.

3. Judicial Independence and Party Politics in Kelsenian Constitutional Courts:

the Case of Portugal / Sofi a Amaral Garcia, Nuno Garoupa, Veronica Grembi. –

[s. l.]: [s. n.], 2007. – 31 p.

4. Konstituciniai aplinkos apsaugos aspektai Konstitucinio Teismo jurispruden-

cijoje ir kitos konstitucinės jurisprudencijos problemos / Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Latvijos

Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų konferencijos medžiaga, 2009 m. rug-

sėjo 2–4 d., Druskininkai. – Vilnius, 2009. – 195 p. – ISBN 978-9955-688-09-9.

Konstituciniai aplinkos apsaugos aspektai Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo jurisprudencijoje / Armanas Abramavičius. – P. 12–20, 108–116.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. rugsė-

jo 2 d. priimtų teisės aktų pagrindiniai aspektai / Ramutė Ruškytė. – P. 71–100,

167–195.

5. Rulings and Decisions of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania /

[compiled and prepared for publication by Viktoras Rinkevičius]. – Vilnius,

1994. – ISSN 1392-415X.

33: From 1 July 2009 to 31 December 2009. – 2010. – 351 p.

6. Sravnitel’noe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. –

Moskva. – ISSN 1812-7126.

No. 6 (73). – 2009.

7. Th e Access of Private Applicants to the European Court of Justice Challenging

Legal Acts of the European Union: daktaro disertacijos santrauka / Agnė Liman-

tė. – Vilnius, 2010. – 48 p.

8. Vestnik Konstitucionnogo Suda Rossijskoj Federacii. – No. 6. – Moskva: Spark,

2009. – ISSN 0869-5725.

9. Vestnik Konstitucionnogo Soveta Respubliki Kazachstan. – Almaty; Astana:

ОFPPI „Interligal“, 2003–.

Vyp. 15. – 2009. – 100 p.

266266

10. Vystuplenija polnomočnogo predstavitelja Prezidenta Rossijskoj Federacii v

Konstitucionnom Sude Rossijskoj Federacii (s priloženiem rešenij Konstitucion-

nogo Suda) / М. А. Mitiukov: Sbornik (2004–2005 gody). – Moskva: Prospekt,

2010. – 495 p. – ISBN 978-5-392-01171-1.

11. Žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių apsauga Lietuvos Respublikos Kons-

titucinio Teismo jurisprudencijoje: daktaro disertacijos santrauka / Lina Beliū-

nienė. – Vilnius, 2010. – 48 p.

Parengė Vilija Jarulaitienė

Klaidos atitaisymas

„Konstitucinės jurisprudencijos“ 2009 m. 4-ojo numerio 257 puslapio pirmoje

skiltyje turi būti: „Konstitucinio Teismo atstoves priėmė Lietuvos ambasadorius Slo-

vėnijoje Rimutis Klevečka.“

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 1 (17)

2010 SAUSIS–KOVAS

Kalbos redaktorė Rima Mekaitė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2010 04 27. 33,5 sp. l.

Tiražas 150 egz. Užsakymas 11140.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius


www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius


www.kopija.lt

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 1 (17)







PRANEŠIMAI

RECENZIJA





KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

10

◆

S

AU

SIS

–K

OV

AS


2010ISSN 1822-4520

konstitucinĖ 2010 sausis–kovas jurisprudencija · 2015. 3. 9. · 2010 sausis–kovas nr. 1 (17)...

Documents