KARDASŠi

Am

e n

um

eRyj

e

Kaip tapti milžinais? Ipras šalia: Smargonys, 1916Simbolio jėga: mažoje detalėje – didelė idėja

KARinėS publiciStiKoS KARo iStoRijoS moKSlo žuRnAlAS

2 0 1 3 m . n r . 1 ( 4 5 7 )

„…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim

žemę…“ Adolfas Ramanauska

s-Vanagas

peR

SpeK

ty

vo

S

Pirmąjį nediduką savo veiklos jubiliejų Psichologinės paramos grupė, vadovaujama kpt. Danutės Lapėnaitės, prieš 5 metus sudaryta krašto apsaugos ministro ir vienijanti sistemoje tarnaujančius psichologus, vedama vis dar neišblėsusio entuziazmo, nutarė paminėti garsiai ir kartu su Lietuvos kariuomenės Jungtiniu štabu pakvietė visus norinčius į konferenciją vildamiesi, kad pagrindinė čia išsakyta mintis ir užgimusi dvasia bus perduodama kolegoms bei pavaldiniams.

Kaip tapti milžinais?

Lijana Cibulskienė

44

NATO šAlių T yrimAiDalyvių pilna salė akivaizdžiai liudijo tai, kaip verti-

namas psichologų darbas kariuomenėje. Savo reputaciją per konferenciją specialistai dar labiau sustiprino. Po aktualių pranešimų dalyviai karštai diskutavo, dalijosi patirtimi, kalbėjo apie tai, kas tikrai skauda, svarbu ir žmogiška, apie gyvenimą ir visas jo puses, klausė pata-rimų, paskui draugiškai traukė kūrybingų organizatorių į darbotvarkę įtrauktas lietuvių liaudies dainas – tas su-kūrė bendrumo atmosferą.

Vadų ir pavaldinių santykiai yra vienas iš reikšmin-giausių dalykų kariuomenėje. „Tą dieną, kai kariai liau-sis ėję pas jus su savo problemomis, jūs nustosite būti jų vadais. Jie arba jau netiki, kad galite jiems kuo nors padėti, arba mano, kad jums nusispjaut“, – šie keturių žvaigždučių Jungtinių Amerikos Valstijų generolo ir valstybės veikėjo Collino Powello žodžiai itin tiksliai apibūdina tai, kaip svarbu vadovaujančiam asmeniui išmanyti psichologiją. Karo gydytoja psichologė ir Lie-tuvos atstovė NATO kpt. Ramutė Vaičaitienė pripažįsta, kad NATO šalių atliekamų tyrimų rezultatai parodė, jog vadams dera mokėti nustatyti problemas, susiju-sias su psichologiniu pasirengimu, nes bet kuriuo iš karinės tarnybos etapų, o ypač ruošiantis dalyvauti ir dalyvaujant tarptautinėse operacijose, vadui gali tekti vertinti individualų karių pasirengimą, stiprinti ir palai-kyti viso karinio vieneto psichologinį pasiruošimą. Karo gydytoja pristatė pagrindines taisykles ir rekomendaci-jas, kurių būtina laikytis vadams, – tai tinkamas pratybų organizavimas, karių motyvacijos stiprinimas, mikro-klimato gerinimas, visavertės komunikacijos užtikrini-mas, tinkamas pasiaukojimo vertinimas. Jei pratybose patirtas stresas neįveikiamas laiku, kariui gali kilti įvai-rių problemų  – miego sutrikimų, depresyvių minčių, bėdų dėl alkoholio ar kitų svaiginamųjų medžiagų var-tojimo, pykčio ar irzlumo priepuolių, tarpusavio santy-kių palaikymo sunkumų. Tokiu atveju derėtų karį siųsti pasikonsultuoti su psichologinės paramos specialistais.

Vadai taip pat turėtų nepamiršti gerinti savo psicho-loginio pasirengimo, tobulinti streso įveikimo įgūdžių, būti fiziškai aktyvūs, tinkamai maitintis (tai susiję su vitaminais, riebiosiomis rūgštimis), įvertinti, ar jų dar-bo krūvis ir patirtas stresas netrukdo prisitaikyti darbe rotacijos metu, santykiams šeimoje. „Apibendrinant galima teigti, kad psichologinis pasiruošimas, NATO šalių psichologų ekspertų nuomone, yra vienas iš es-minių bendro pasirengimo operacijoms elementų, už tai atsakingi tiek vadai, tiek patys kariai,  – pripažino

kpt. R. Vaičaitienė. – Taigi, skatindami bendradarbiau-ti su psichologinės paramos specialistais, atpažindami probleminį elgesį, palaikydami karių psichologinę ge-rovę, karinių vienetų vadai stiprina karių psichologinį atsparumą, o tai padeda kariams tinkamai susidoroti su karinių operacijų iššūkiais.“

PsichOlOgų dArbAs su sTATuTiNiAis PAreigūNAisSusiklostę stereotipai, kad psichologo darbas yra tik

išklausyti dūsaujantį pacientą, yra klaidingi. Šiuolaiki-nė psichologija paremta naujausiais gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų laimėjimais. Konsultacijose taikomų metodų veiksmingumas pagrįstas mokslinių tyrimų rezultatais.

Aiškiausiai suaugusio žmogaus asmenybės augimo tarpsniai matomi būtent išgyvenant krizę. Gyvenime krizių apstu, tad tarsi peršasi išvada, kad kuo daugiau jų patirsime, tuo brandesnėmis asmenybėmis tapsime. Deja, žmogaus psichologija retai esti tokia paprasta.

Krizės poveikį žmogui galima iliustruoti metafora. Įsivaizduokite, kad netyčia į šipulius sudaužėte mėgsta-miausią vazą. Ką jūs darote – surenkate šukes ir bandote jas suklijuoti, kad vaza būtų tokia pat kaip anksčiau, ar jas išmetate, nepaisydami to, kas pirmiau buvo brangu? O gal iš tų gabalėlių sukursite ką nors visiškai nauja ir nuostabaus – pavyzdžiui, spalvingą mozaiką? Taip ir gy-venime, ištikus nelaimei, atrodo, kad kažkas suskeldėjo, tarkime, mūsų pasaulio samprata, pasitikėjimas savimi, svarbūs santykiai ar požiūris į juos. Tie, kurie bando suklijuoti savo gyvenimą, kad būtų kaip ankstesnis, ir gyventi lyg niekur nieko, taip ir lieka įskilę, pažeidžia-mesni ateities negandų. O tie, kurie susitaiko su netekti-mi, priima gyvenimo iššūkį sukurti save iš naujo, tampa atsparesni ir atviresni gyvenimo patirčiai. Tai nereiškia, kad neliks skausmingų prisiminimų ar tie žmonės ne-jaus neigiamų jausmų, tiesiog tinkamai išgyvenus krizę jų gyvenimas taps prasmingesnis, jie pozityviau vertins save ir aplinką. Toks asmenybės „gimimas iš naujo“ po krizės nelengvas procesas. Tam, kad jis būtų veiksmin-gesnis, galima pasitelkti į pagalbą psichologus.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologės Simos Dirvelytės teigimu, problemas, dėl kurių pareigūnai dažniausiai kreipiasi į policijoje dir-bantį psichologą, galima suskirstyti į tris grupes: pir-ma  – asmeniniai sunkumai (savižudybės klausimas, profesinis pervargimas, darbe patiriamas psichologinis

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 45

smurtas ir kt.), antra – šeimyninės problemos (konflik-tai, neištikimybė, skyrybos), trečia  – sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, vaikų psichologiniai sutrikimai.

Priimti psichologinę pagalbą pareigūnui dažnai tampa asmeniniu iššūkiu, nes pagal statutinės įstaigos kultūros sampratą tai siejama su savo silpnumo pripaži-nimu, baime, kad pasmerks kolegos. Praktika rodo, jog teigiamas vadovų požiūris į psichologų paslaugas, ben-dradarbiavimas ištikus krizei labai palengvina pareigū-nų apsisprendimą kreiptis psichologinės pagalbos.

Štai trys tikros istorijos, iliustruojančios pareigūnų asmenybės augimo galimybes per psichologo konsulta-cijas. Savaime suprantama, herojų vardai pakeisti.

PAreigūNės dePresijA

Viltė  – 35 metų pareigūnė, dviejų vaikų mama ir žmona vyro, nevengusio smurto šeimoje. Jei ne atidus vadovas, Viltės jau septyneri metai nebūtų tarp gyvųjų –

kaip tik jis per įprastą pokalbį dėl suprastėjusių darbo rezultatų išgirdo Viltės mintis, kad jai nebesinori gyven-ti, sureagavo į tai labai rimtai ir susisiekė su psichologe. Jau tą pačią dieną ji susitiko su gyvenimu nusivylusia pareigūne. Pro duris įėjusi moteris judėjo ir kalbėjo skausmingai lėtai, veidą kaustė liūdesys, rodės, kiekvie-na akimirka jai – kančia. Tai nebuvo vaidyba, ji nereika-lavo dėmesio, pabrėžtinai nedemonstravo savo kančios,

tik prasitarė, kad nenori gyventi, kad yra našta, visiems bus geriau, jei jos nebebus. Kad ir kokią skausmingą pa-tirtį atskleidė, verkti nesugebėjo, gūžėsi ir, regėjosi, sie-kia tapti nematoma. Dėl visko kaltino save: vyras smur-tauja, nes esą ji nedėmesinga, darbe kyla sunkumų, nes neva yra tingi, lėta, nieko negebanti. Jauniausiam vaikui nustatyta genetinė liga tapo paskutiniu lašu – Viltė pri-sipažino, kad praėjusią naktį bandė žudytis, nes buvo įsitikinusi, jog savižudybė – vienintelis būdas apsaugoti artimuosius nuo tokios naštos kaip ji, kad pats likimas ją verčia sekti tėvo, kuris nusižudė dar jai esant paauglei, pėdomis.

Neišgyvenusiems tokios būsenos asmenims lengva pasmerkti taip mąstantį žmogų. Tačiau psichologinių sunkumų nepatiriame be priežasties. Viltė tokių prie-žasčių turėjo galybę ir eidama gyvenimo keliu papras-čiausiai prarado viltį. Psichologė buvo šalia Viltės, kol ji po truputėlį kūrė save iš naujo. Tai truko keletą mėnesių. Viltė pripažino, kad vis dar jaučia kaltę dėl tėvo savi-žudybės, suvokė savo, kaip paauglės, ribotas galimybes tokiomis aplinkybėmis. Ji atleido sau, prisiminė tėvo seksualinį priekabiavimą, o tai vis dar turėjo įtakos jos intymiems santykiams, sugebėjo atleisti, gedėti ir atsi-sveikinti. Viltė atnaujino nutrūkusius ryšius su motina, pasipriešino smurtaujančiam vyrui, o svarbiausia – dėjo visas pastangas pasveikti, išmoko save palaikyti ir ver-tinti, racionaliai spręsti problemas. Šioje istorijoje labai svarbi Viltės vadovo pozicija. Jis neskubėjo „nurašyti“ pareigūnės, sunkiu metu sumažino darbo krūvį, o vėliau jį laipsniškai didino. Praėjus metams po šio įvykio Viltę paskatino, vėliau su pasitikėjimu pasiūlė jau aukštesnes pareigas. Atvirumo akimirką vadovas prasitarė, kad net jei gyvenime daugiau nieko reikšminga nenuveiks, jis visada prisimins, kaip padėjo žmogui išsaugoti gyvybę.

milvydO šeimOs sANT ykių krizė

Keturiasdešimtmetį Milvydą pradėjo kamuoti min-tys dėl sutuoktinės tariamos neištikimybės. Jo elgesys, reaguojant į šią šeimos krizę, labai tipiškas pareigū-nams, kurie ateina į konsultacijas. Milvydas kreipėsi, kai po įprastos pavydo scenos ir barnio sutuoktinė visiškai atsisakė su juo bendrauti. Jis buvo tarsi apsėstas žmo-nos neištikimybės įrodymų paieškų: naršė jos telefone ir skaitė trumpąsias žinutes, smulkiai klausinėjo, ką ji veikė, rausėsi rankinėje, tikrino drabužius, stebėjo jos veiksmus, netgi naudojosi tarnybine padėtimi, kad galėtų ją sekti, ruošėsi panaudoti specialią įrangą, kad

peR

SpeK

ty

vo

S

SuSikloStę Stere-otipai, kad pSi-chologo darbaS yra tik išklauSyti dūSau-jantį pacientą, klaidingi. šiuolaikinė pSichologi-ja paremta naujauSiaiS gamtoS, Socialinių ir hu-manitarinių mokSlų lai-mėjimaiS. konSultacijoSe taikomų metodų veikSmin-gumaS pagrįStaS mokSli-nių tyrimų rezultataiS.

46

turėtų įrodymų ir priremtų sutuoktinę prie sienos dėl neištikimybės. Dėl patiriamo streso vyras tapo liguistai priklausomas nuo sekimo. Tas veikė ir jo darbą – nebe-galėjo susikaupti, sekdamas sutuoktinę nebijojo rizikuo-ti ir pasitraukdavo iš darbo vietos. Be to, jo ėmė nebe-traukti jokie ankstesni pomėgiai, jis užsisklendė savyje, nustojo bendrauti su draugais, prisižiūrėti, prastai mie-gojo naktimis, pradėjo kristi svoris. Nepaisydamas pati-riamos įtampos, vyras vengė atviro pokalbio su žmona

apie santykių esmę, labiausiai už viską baiminosi, kad sužinos blogiausia, kad bus paliktas, manė nesugebėsiąs išgyventi be žmonos, fantazavo apie savižudybę kaip kerštą. Sutuoktinės dėmesio siekė manipuliuodamas kaltės jausmu, vaiku, prisiėmė aukos vaidmenį, grasino, kad užmuš tariamą meilužį. Psichologo ir Milvydo laukė nelengvas darbas. Galų gale vyras suvokė, kad žmonos sekimas žemina jį patį ir didina nerimą, nes tai neduo-da galutinio atsakymo. Jis atsisakė teisuolio ir kaltinto-

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 47

peR

SpeK

ty

vo

S

jo vaidmens, prisiėmė atsakomybę už kelerius metus trukusią santykių krizę. Nors buvo pasiryžęs išsaugoti santykius, sugebėjo racionaliai pasverti savo galimybes išgyventi be mylimos moters ir pasirengė atviram po-kalbiui. Deja, žmona nebuvo pasiruošusi atkurti pašli-jusių santykių. Atrodytų keista, tačiau toks atsakymas Milvydui suteikė daugiau ramybės nei daugelis sekimo mėnesių. Neatsisakęs ketinimo susigrąžinti sutuokti-nės, jis nustojo reikalauti, kad keistųsi kitas žmogus, o ėmė keistis pats: pradėjo sportuoti, atnaujino ryšius su vaiku ir draugais, laužė pirmiau didelę kančią kėlusius stereotipinius įsitikinimus apie santykius, moters ir vyro

vaidmenis. Milvydas mokėsi kitokių bendravimo būdų, iš naujo pažvelgti į save. Nusprendė keisti darbą, kuris ilgai buvo didžiulės įtampos šaltinis. Pakeliui į naują-jį „aš“ Milvydu vėl susidomėjo žmona. Šiuo metu jie vaikšto į pasimatymus.

visvAldO bėdOs dėl sūNAus

Turbūt lengviausia pareigūnams atverti psichologo kabineto duris, kai problema susijusi su vaikais. 41 metų Visvaldas, pareigūnas, išsiskyręs, atvyko pas psichologą, nes buvo nepatenkintas 14-mečio sūnaus elgesiu. Būti

48

pareigūno vaiku nesaldu. Didesnė kontrolė – kasdieny-bė. Statutiniai tarnautojai dažnai baiminasi, kad atžalos nesuterštų jų gero vardo, nepadarytų gėdos. Teigiamas paskatinimas, kaip ir statutinėje įstaigoje, – retas daly-kas. Jei viską padarei gerai – vadinasi, taip ir turi būti, jei ne – gausi pylos, maža nepasirodys. Daug streso darbe patiriančių tėvų kantrybė trapi. Visvaldas norėjo, kad specialistas padėtų išspręsti paauglio bėdas dėl mokslų: jis praleisdavo pamokas, susidėjo su bloga kompanija, suprastėjo mokymosi naujoje mokykloje rezultatai. Tė-vas išgyveno dėl to, kad vaikas visai sugedo, nebeklau-so. Iš pradžių vyrui kėlė juoką psichologo kalbos apie teigiamą skatinimą. Juk vaikui jau buvo žadėtas puikus kompiuteris, jeigu metų pabaigoje mokymosi rezulta-tai tenkins tėvus. Kokio dar paskatinimo jam reikia? Šį kartą dirbo trise. Paauglys pasirodė esąs drovus, išsiilgęs tėvo dėmesio ir pripažinimo, išgyvenantis nelengvą lai-kotarpį po tėvų skyrybų, dėl to, kad naujoje mokykloje nepavyksta rasti draugų. Jis gyveno su motina, neslė-pusia pykčio buvusiam sutuoktiniui, negalėjusia skirti dėmesio sūnui ir besišalinusia atsakomybės, problemų sprendimo naštą palikdama buvusiam vyrui. Konsul-tacijose paauglys ugdytas savidisciplinos ir savimoty-vacijos, mokytas nugalėti socialinį nerimą, naujų ben-dravimo būdų, kurie pagelbėtų sulaukti teigiamo tėvo dėmesio. Visvaldui teko sulaužyti stereotipus ir mokytis užmegzti bei palaikyti su sūnumi teigiamą ryšį. Jis pra-dėjo pastebėti gerus dalykus, išmoko skatinti priimtiną sūnaus elgesį, nebesigriebdamas bausmių, mažėjo jo kaltės jausmas, atsirado ramybė ir pasitikėjimas. Kaip ir per visas tėvų bei vaikų konsultacijas, čia kertiniu sė-kmės akmeniu tapo kiekvienam be išimties vaikui bū-dingas poreikis palaikyti puikius santykius su tėvais.

vAdO vAidmuO

„Aš netikiu, kad lyderiais gimstama, manau, tikri vadai yra išugdomi,  – savo nuomonę išdėstė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės vadas plk. ltn. Rimantas Jarmalavičius. – Vie-ni išugdomi, nes turi pakankamai noro ir užsispyrimo, kiti jais tampa gyvendami aplinkoje, kuri iš jų reika-lauja nuolatinių pastangų, ryžtingų sprendimų.“ Šioje konferencijoje karininkas dalyvavo neatsitiktinai – Af-ganistane jam atliekant štabo viršininko pareigas žuvo vienas mūsų karys. „Po šio įvykio keletas karių pareiškė, kad nebenori daugiau tarnauti misijoje, ir pareikalavo, kad juos išsiųstume į Lietuvą, – pasakojo plk. ltn. R. Jar-

malavičius.  – Akivaizdu, jie pasielgė labai negarbingai kalbant tiek apie žuvusį karį, tiek apie visus misijoje da-lyvavusius karius. Tačiau po viso to praėjus keleriems metams atsitiktinai sutikau vieną iš jų. Karys pasakė: „Noriu atsiprašyti už tai, ką padariau Afganistane.“ Jis iš dalies ištaisė savo klaidą, ir tai patvirtina, kokia svarbi kariui garbė.“

Pasak pašnekovo, kiekvienas įvykis visus šiek tiek pakeičia: „Manau, visi esame patekę į labiau ar mažiau sudėtingą situaciją ir po kurio laiko pasakę, kad vėliau tapome kitokie, labiau patyrę, subrendę. Tačiau, pada-liniui patyrus nuostolių ir žūčių, įveikiant potrauminį stresą, pavaldiniams dera žinoti, kad vadas taip pat blo-gai jaučiasi, kad jam taip pat sunku. Tai padeda kariams susitelkti. Tokią situaciją teko išgyventi Afganistane, kai, žuvus kariui, vieni užsisklendė, kiti palūžo, treti išvis at-sisakė tarnauti toliau. Atvykus karo psichologams, visi sėdėjome ir kalbėjome apie tai, kaip jaučiamės. Manau, tas tikrai padėjo kariams susitvardyti ir įveikti stresą.“

Šiandien rinktinės vadas pripažįsta – norint sėkmin-gai vadovauti reikia, atrodytų, labai nedaug – remtis ver-tybėmis, gyventi taip, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, būti įžvalgiam. Tačiau visa tai įgaunama per ilgą, visą gyvenimą trunkantį saviugdos procesą. Specialiųjų ope-racijų pajėgų atstovo manymu, teigiamas psichologinis dalinio nusiteikimas pasiekiamas tik kai kiekvienas ka-rys bendrą tikslą suvokia kaip asmeninį. Moksliniais ty-rimais įrodyta, kad vadovas gali prisidėti prie teigiamo psichologinio nu(si)teikimo stiprinimo. Vis dėlto už tai, kaip jaučiasi, atsako pats žmogus.

norint Sėkmingai vadovauti reikia, atrodytų, labai ne-daug – remtiS vertybėmiS,

gyventi taip, kad žodžiai neSiSkirtų nuo darbų, būti

įžvalgiam. tačiau viSa tai įgaunama per ilgą, viSą gy-

venimą trunkantį Saviug-doS proceSą.

G. Pranckūno nuotr.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 49

Pirmasis pasaulinis karas tuomečiuose laikraščiuose buvo pavadintas „mechaniniu ir cheminiu karu“. Iš tikrųjų iki tol nematytas masinio naikinimo ginklas – nuodingosios dujos – per jį naudotas dideliais kiekiais. Kukliausių skaičiavimų duomenimis, Pirmojo pasaulinio karo kovos laukuose panaudota 125 tūkstančiai tonų apie 40 kovinių nuodingųjų medžiagų modifikacijų. Nuo pirmosios dujų atakos iki karo pabaigos apnuodyta apie 1,3 milijono žmonių, iš jų apie 100 tūkstančių mirė... Aplinkybės lėmė, kad dauguma „dujų“ karo epizodų Rytų fronte įvyko beveik čia pat – Lietuvos pasienyje.

dujOs ry Tų frONTe

Dabar daugeliui dujų atakos atrodo kaip atgyvena, ži-noma tik iš E. M. Remarko romanų ar nenorom mokytosi civilinės saugos kurso. Mažai kas įsisąmonino, kad Belgi-jos Ipro vietovės pavadinimas nuo pirmosios didelės dujų atakos 1915 m. balandžio 22 d. įėjo į istoriją. Iki tol menkai

žinotas vietovardis išgarsėjo niūriai. XX a. pirmą pusę Ipras turėjo tokią prasmę kaip dabar Hirošima.

Kas tada vyko Rytų fronte? Rusijos imperijos kariuo-menė tais metais karo veiksmų teatre nuodingųjų dujų nepanaudojo. Tą lėmė ne išskirtinis humaniškumas (jo trū-ko visoms kariaujančioms šalims), o gerokai paprastesnės priežastys. Pirmasis pasaulinis karas buvo industrinio am-

Ipras šalIa: smargonys, 1916

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

Darius Sutkus

50

taptų įmanoma kuo greičiau išsprūsti iš dviejų frontų replių.

Viena iš pagrindinių puolimo krypčių buvo Vilnius–Molodečnas. Tai strateginė riba tarp dviejų rusų kariuo-menės frontų  – šiaurinio ir vakarinio. Jam vadovavo gen. A. Evertas. Svarbiausia jo užduotimi tapo suvaržyti vo-kiečius apie 450 kilometrų pločio ruože. Jėgų santykis – 360 tūkstančių vokiečių ir 750 tūkstančių besiginančių rusų.

1915 m. rugsėjo 9 d. vokiečiai pralaužė X rusų armijos frontą šiauriau Vilniaus. Pasinaudodami proga, vokie-čiai surengė savo I kavalerijos divizijos pulko reidą  – per savaitę pavyko įsiskverbti priešo užnugarin apie septyniasdešimt kilometrų. Vengdami apsupties, rusai skubiai atitraukė ir pergrupavo pajėgas, papildydami jas savo II armijos padaliniais. Taip pasitiko ateinančias tris vokiečių divizijas. Pozicijos buvo išdėstytos nuo Naru-čio ir tęsėsi iki Pinsko per Smargonis ir Baranovičius.

Ypač aršūs mūšiai prasidėjo dėl kelių, vedančių Minsko link: jis buvo tarsi „raktas į Maskvą“. Vokiečiai šią užduotį pavedė 2-ajai pėstininkų, 76-ajai bei 79-ajai rezervino ir 14-ajai Landvero divizijoms. Tačiau pra-laužti gynybos nepavyko. Rusai įsitvirtino Smargonyse ir smarkiai gynėsi. Šis senas miestukas, kaip ir netolie-se esanti Krėvos pilis, buvo baisiai suniokotas. Spalio 4 dieną per naktinę ataką šiauriau Smargonių du rusų leibgvardijos pulkai net pabandė kontratakuoti priešo pozicijas prie Neries ir užėmė priešakinius apkasus, bet vokiečiai jau buvo spėję įtvirtinti antrąją savo gynybos liniją. 1915-ųjų spalį prasidėjo klasikinis „apkasų“ karas, tačiau be rezultatų. Abiejų šalių pozicijos buvo gerai įtvirtintos, jėgų pusiausvyra apylygė. Apkasus skyrė tik šautuvo šūvio nuotolis, o vietomis atstumas tarp prie-šakinių vokiečių ir rusų linijų buvo vos 150–200 metrų. Vis dėlto nė viena pusė atakuoti nebesiryžo.

1916 m. liepos 2 d. vokiečiai nusprendė spartinti įvy-kius ir atliko balioninę dujų ataką prieš įtvirtintą rusų XXVI armijos korpuso pozicijų ruožą prie Smargonių. Rusų korpuso padaliniai buvo išdėstyti taip:

žiaus konfliktas, kur su šaltu išskaičiavimu bandyta įdiegti mokslo ir technikos laimėjimus. Tuometė Rusijos chemijos pramonė nesugebėjo aprūpinti fronto cheminėms atakoms. Svarbiausia priežastis – ne tik palyginti prastai išplėtota Ru-sijos imperijos industrija, bet ir šalies priklausomybė nuo užsienio. Paradoksas, tačiau didžioji dalis Rusijos chemijos pramonės buvo pagrindinės jos priešės – Vokietijos ranko-se. Svarbiausios įmonės, kontroliavusios kare potencialiai naudotinų komponentų ir įrangos gamybą, buvo vokiečių akcinių bendrovių „Badeno anilino ir sodos pramonė“, „Vokiečių anilino gamybinė bendrovė“, koncerno „Frie-drich Bayer & Co“ filialai. Tai negalėjo nedaryti poveikio Rusijos karo pramonei. Politinės konjunktūros įtaka rinkai buvo stipri. Pavyzdžiui, karo metais Rusijoje stipriai su-mažėjo benzeno ir tolueno, reikalingų sprogstamosioms medžiagoms ir dažams, gamyba, nors išteklių tam netrūko. Panaši padėtis susiklostė ir farmacijos preparatų industri-joje. Žinoma, dar reikia atsižvelgti į biurokratinę carinės administracijos struktūrą – šios inertiškumas buvo kliūtis bet kokioms naujovėms (tarp jų ir karinėms) plėtoti.

Kai Vakarų ir Rytų frontuose buvo pradėtos vykdyti dujų atakos, masinio naikinimo ginklų grėsmė pradė-ta suvokti kaip reali. 1915-ųjų viduryje vyriausiojo štabo viršininkas Rusijos imperijos karo ministrui nusiuntė raportą, kuriame prašyta įgaliojimų „atlikti reikiamus nuodingųjų dujų bandymus ir aprūpinti Šiaurės Vakarų bei Pietvakarių frontų armijas tam reikiama įranga“. Tik po dviejų mėnesių buvo išleistas įsakymas kurti specialią komisiją prie Pagrindinės artilerijos valdybos. Ją sudarė centrinės mokslinės techninės laboratorijos karinės ži-nybos viršininkas ir karo inžinierių komisija. Deja, pagal išsilavinimą jie buvo ne chemikai, o artileristai (prisimin-kime, kad rengtasi dujų, leidžiamų iš balioninių rezervu-arų, atakoms). Vis dėlto vadovybei žvaliai raportuota, kad „darbai vykdomi visu pajėgumu ir pirmieji įrengimai bus pristatyti į karo veiksmų teatrą rugpjūčio pradžioje“.

Tačiau tai buvo tik ilgos įgyvendinimo grandinės pradžia. Nebuvo aišku, kokia doktrina remtis, koks dujų naudojimo vienoje ar kitoje karinėje operacijoje tikslin-gumas, kaip planuoti jos eigą. Abipusis dujų karas Rytų fronte prasidėjo tik po metų.

ry Tų verdeNAs, ArbA „kAs NebuvO Prie smArgONių – kArO NemATė“ Antraisiais karo metais vokiečių karinė vadovybė

nemažai dėmesio skyrė karui Rytuose. Planuota tęsti puolimą, naikinti besitraukiančią rusų kariuomenę, kad

Senam miestukui istorinėse lietuvos žemėse buvo lemta tapti savotišku Rytų verdenu. Smargonių herbas ir sugriautas vokiečių įtvirtinimas miestelio apylinkėse.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 51

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

• 64-oji pėstininkų divizija – dešinysis sparnas nuo Neries pakrantės iki geležinkelio ruožo;• 84-oji divizija – nuo geležinkelio ruožo iki kaimo Cari (pa-vadinimas to meto žemėlapyje; galbūt Karaliai – aut. past.);• 65-oji divizija – korpuso rezervas.

Vokiečių karinė vadovybė nutarė perimti iniciatyvą ir išderinti padėtį savo naudai, tam ketindama panaudoti che-minį masinio naikinimo ginklą. Fiziniai vietovės ypatumai – lygi, atvira, šiek tiek žemėjanti rusų pozicijų link – itin ati-tiko dujų atakos vykdymo reikalavimus. Tai buvo iš anksto apgalvotas sprendimas, jam vykdyti turėta laiko pasirengti.

Jau prieš mėnesį, birželio pirmąją dieną, rusų žvalgai, stebėję priešo pozicijas iš pririšamų aerostatų, pastebėjo netipišką vokiečių elgesį. Į priešakines pozicijas pradėti gabenti į dujų balionus panašūs daiktai. Įtarimus patvir-tino tai, kad šaudant rusų artilerijai įtartino rajono ap-kase pasigirdo duslus sprogimas, po jo atsirado sunkus rusvai purvinos spalvos debesis. Buvo matyti, kad vo-kiečių kariai paniškai traukėsi iš įvykio vietos, o keletas jų bėgdami nukrito ir nesikėlė.

Šie duomenys leido padaryti prielaidą, kad rengiamasi dujų atakai, tad skubiai imtasi priemonių: išdalytos dujo-kaukės, surengtos mokomosios dujų pavojaus treniruotės, įrengta garso ir šviesos signalizacija. Tuo metu manyta, kad prieš pozicijas ir apkasuose uždegtų laužų šiluminis oro srautas veiksmingai „nukreipia“ dujų debesį virš pozicijų. Todėl prieš brustverus buvo sudėtos žabų ir šiaudų atsargos.

Liepos 2 dieną vokiečiai sulaukė palankaus pastovaus vėjo, be jo balioninė dujų ataka nebuvo įmanoma. Žemas slėgis ir debesuotumas taip pat turėjo padidinti dujų atakos poveikį. Praėjus porai valandų po vidurnakčio, vokiečiai

pradėjo masiškai apšaudyti rusų pozicijas. Tuo pačiu metu plačiame fronto ruože pasirodė dujų debesys. Šie pamažu artėjo link rusų pozicijų. Dujos slinko plačiai, apimdamos visą sugriautą Smargonių miestelį. Rusai pradėjo signali-zuoti apie dujų pavojų, bandė uždegti laužus, bet jie neuž-sidegė dėl ilgalaikio darganoto oro. Kai kurie kariai buvo pametę savo dujokaukes ar nemokėjo jomis naudotis.

Įkandin dujų debesies pasirodė keliomis eilėmis išsi-rikiavę vokiečių kariai, kurie bandė pralaužti pozicijas tarp dviejų rusų pulkų išsidėstymo rajonų. Jie neskubė-dami ėjo paskui dujų debesį, bet vielų užtvaros ir rusų ugnis sustabdė ataką.

Paskui besiginantys kariai nusiėmė dujokaukes, ta-čiau veltui: vokiečiai vėl paleido dujas, paskui vėl. Iš viso buvo suskaičiuota iki aštuonių dujų bangų. Kad labiau įbaugintų besiginančiuosius ir pridengtų savo karius, flanguose vokiečiai panaudojo dar ir dūmų uždangas.

Dujų debesies nuodai veikė iki 10–12 kilometrų nuo jo paleidimo vietos ir padarė nemažai rusų gyvosios jė-gos nuostolių ne tik pozicijose, bet ir užnugario rajone. Nurodomas aukų skaičius siekė daugiau nei pustrečio tūkstančio.

Atrodo, iš šios patirties nebuvo pasimokyta, nes ly-giai po mėnesio vokiečiai vėl įvykdė dujų ataką prieš čia pat išdėstytas Kaukazo grenadierių divizijos pozicijas. Iš rikiuotės (pagal oficialius duomenis) buvo išvesti 3 846 kariai, iš jų 46 karininkai. Kaip pranešama raporte kor-puso vadui, iš apnuodytųjų žuvo 286 kariai.

Rusus apėmė baimė ir pyktis. Kelis mėnesius rusų šturmuotojai, kontratakuodami pavienius vokiečių ugnies lizdus, belaisvių neimdavo…

ATsAkOmAsis „viziTAs“

Vykstant žiauriai konfrontacijai prie Smargonių, kuri truko 810 dienų, abi kariaujančios šalys bandė panaudo-ti iki tol nematytas priemones. Mėgindama pakelti kri-tusią karių dvasią, rusų karinė vadovybė čia dislokavo dar nematytą padalinį – moterų „mirties batalioną“; vo-kiečiai pirmą kartą panaudojo aukštosios įtampos elek-tros generatorius vielų užtvaroms elektrizuoti. Tačiau dujų atakos baugino dėl naujumo, masinio poveikio ir

Dujų atakos vaizdas iš oro.

Dujinio ginklo balioninė įranga,

jos išdėstymas apkasuose.

52

neišvengiamumo jausmo. Galiausiai ir rusai gavo progą išbandyti dujas prieš priešus.

Kovinių nuodingųjų medžiagų naudojimas pradėjo įgauti aiškesnius kontūrus, atsiradus pirmosioms instruk-cijoms, kuriose buvo apibendrinta Vakarų fronto patirtis. Rusijos kariuomenės Šiaurės Vakarų fronto vado pasira-šytame dokumente pripažinta, kad pajėgos visiškai aprū-pintos dujų įranga, tačiau dujų ataka pernelyg priklauso nuo įvairių veiksnių, jie ne visada suderinami su taktiniu

derinti prie dujų atakos.• Aktyviai panaudoti pėstininkus iškart po dujų atakos tik

tuomet, jei tai taktiškai pagrįsta ir naudinga.• Plačiau naudoti chemines komandas kuo intensyviau ir

dažniau vykdant chemines atakas, neatsižvelgiant, kad pagal operatyvinę situaciją po jų nebus naudojami pės-tininkai.

• Ar dujų atakos tikslas būtų pasyvus, ar aktyvus, stengtis ją vykdyti kuo platesniame fronto ruože, dujas leidžiant keliais etapais, esant galimybei naktį, kuo ilgiau priver-čiant priešą naudotis kaukėmis.

• Neplačiuose (ne mažiau kaip ketvirčio varsto) ruožuose tikslinga dujas naudoti tuomet, jei tai susiję su neabejoti-na žala priešui ir užtvirtina mūsų taktinius sumanymus.

• Kartu su balionine dujų ataka apšaudyti priešo baterijas ir užnugarį cheminiais sviediniais. Tam tikslui iš anksto turėti prišaudymo duomenis. Ugnį cheminiais užtaisais derinti su šrapneliais.

• Tolesnį cheminių komandų pavaldumą priskirti armijų artilerijos inspektoriams. Bendrą pavaldumą pavedu va-

karų fronto artilerijos inspektoriui.Fronto armijų vyriausiasis vadas gen. A. Evertas.“Būsimai pirmajai dujų atakai buvo numatytas apie 1,5 ki-

lometro fronto ruožas, kurio šiaurinė dalis rėmėsi į Neries pakrantę, o pietvakarinės riba buvo vandens malūnas ties nedideliu jos intaku – Uoksnos upeliu. Į V Kalugos pulko pozicijas atgabenta 1 700 mažesnių ir 500 didelių balionų. Pagal planą šio kiekio turėjo užtekti keturiasdešimčiai mi-nučių. Vokiečių turėjo laukti tikras cheminis pragaras: pa-

lyginkime, prie Ipro panaudota dujų „tik“ iš 520 balionų!Balionai su dujomis buvo padėti tam tikslui iškastuose

blindažuose-saugyklose, jas su apkasais jungė tranšėjos. Pačiuose apkasuose buvo įrengtos nišos balionų „bateri-joms“. Iki rugpjūčio 5 dienos į vietą pristatyta ir dujų lei-dimo įranga, pradėta meteorologinė žvalgyba. Prognozė buvo palanki. Temstant kareiviai gavo įsakymą gabenti balionus į priešakines pozicijas, sargyba iš priešakinių saugos pozicijų buvo atšaukta, o apkasai į jas užblokuoti.

Galiausiai 3 val. 30 min. po vidurnakčio duotas įsaky-mas pradėti leisti dujas. Vientisas, maždaug trijų metrų aukščio dujų ir dūmų šleifas ėmė slinkti vokiečių pozi-cijų link. Po trijų minučių vokiečių priekinėse linijose buvo iššautos signalinės raketos, prasidėjo retas šaudy-mas, o netrukus ant rusų pozicijų užgriuvo atsakomasis artilerijos ugnies škvalas, matyt, norint užgniaužti ga-limą ataką. Rusai atsakė tuo pačiu, kartu su paprastais sviediniais naudodami ir cheminius.

Tuo pat metu įvyko nenumatytas įvykis – vėjas neti-kėtai pakeitė kryptį piečiau. Dujų banga, nukrypusi nuo

sumanymu. Daroma išvada, kad dujos turi būti naudojamos tik nedideliems uždaviniams vykdy-ti – išvesti iš rikiuotės kuo daugiau priešo karių, neatsižvelgiant į kari-nės operacijos eigą. Todėl įsakoma:„• Dujų ataką nebūtinai derinti prie

numatyto taktinio manevro, o atvirkščiai – taktinį manevrą pri-

1915-ųjų spalį prie Smargonių prasidėjęs klasikinis „apkasų“ karas buvo be rezultatų.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 53

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

numatyto kurso, „užgriebė“ kairįjį rusų pozicijų sparną, nes šioje vietoje apkasų linijos darė beveik 90 laipsnių posūkį. Kai signalizuota apie pavojų ir imtasi degazuo-ti apkasus, vokiečių sviedinių skeveldros susprogdino kelis rusų dujų balionus. Išsiveržusios dujos apdegino netoli buvusius karius taip, kad, liudytojų parodymais, „skilinėjo dujokaukių guma“. Dėl incidento įsakyta nutraukti dujų ataką visame ruože. Vietoj keturiasde-šimties ataka truko tik penkiolika minučių, tačiau, vė-lesniais stebėtojų duomenimis, dujos žemesnėse reljefo vietose neišsisklaidė maždaug šešias valandas. Be abejo, nukentėjo ir vokiečių karių – jų apkasuose buvo girdėti riksmų ir dejonių, likę sveiki kariai degino laužus, norė-dami priverstinai pravėdinti apkasus.

Iki karo pabaigos Šiaurės Vakarų fronte nuodingo-sios dujos naudotos dar kelis kartus – prie pietinės Na-ručio ežero pakrantės ir Daugpilio. Tačiau demoralizuo-jantis rezultatas karo išvargintiems veteranams padarė atvirkščią poveikį – jų niekas nebegąsdino. Užfiksuota atvejų, kai kareiviai išeidavo iš apkasų ir broliaudavosi neutralioje zonoje...

NePAsiTeisiNęs giNklAs?

Po karo visos cheminio ginklo atsargos jų savinin-kams tapo problema. Buvo aišku, kad šis pavojingas ginklas neatsiperka. Jį gaminti, saugoti ir gabenti labai rizikinga, kovinis veiksmingumas pernelyg priklauso nuo oro sąlygų, o utilizacija brangi. Be to, nusistovėjo jėgų pusiausvyra: visų didžiųjų valstybių cheminiai ar-senalai sudarė maždaug vienodą dalį (apie 20 procen-tų artilerijos šaudmenų buvo cheminiai), o kariai buvo

aprūpinti saugos priemonėmis. Bandymai su kovinė-mis nuodingosiomis dujomis vyko, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo generalitetas į chemines atakas žiūrėjo labai atsargiai. Nuodingosios dujos daugiau nenaudotos nė vienoje rimtoje karinėje operacijoje.

Žinomos išimtys susijusios labiau su baudžiamosio-mis akcijomis. Kaip pavyzdžius galima paminėti 1919-ųjų kovo mėnesio incidentą, kai Raudonosios armijos Už-amūrės pulkas apšaudė Dono aukštupyje maištaujančius valstiečius sviediniais su fosgenu. Masiškiau nuodingo-sios dujos panaudotos 1921 metais, malšinant bruzdėji-mus Tambovo gubernijoje. Tai daryta remiantis M. Tu-chačevskio įsakymu, pasirašytu tų metų birželio 12 dieną:

„1. Miškus, kuriuose slapstosi banditai, išvalyti (taip origi-nale  – aut. past.) nuodingosiomis dujomis, apskaičiuo-jant taip, kad dujų debesis pasiskleistų visame miško plo-te, naikindamas viską, kas jame slepiasi.

2. Artilerijos inspektoriui nedelsiant pateikti būtiną kiekį ba-lionų su troškinančiomis dujomis ir reikalingus specialistus.

3. Kovos ruožų viršininkams energingai vykdyti šį įsakymą.4. Apie rezultatus pranešti.“

XX a. antrąjį ir trečiąjį dešimtmečiais cheminį ginklą panaudojo ispanai Maroke, italai  – Abisinijoje, japo-nai – Kinijoje ir Mandžiūrijoje. Žinoma, kad panašios „operacijos“ maždaug prieš tris dešimtmečius vykdytos Irake prieš kurdus. Galima nustatyti bendrą dėsningu-mą: nuodingosios medžiagos naudotos prieš priešinin-ką, kurio techninis aprūpinimas ir žinios buvo silpnes-nės, o panaudojimo tikslas – veikiau visuotinė demora-lizacija, o ne konkrečių kovinių užduočių sprendimai.

Išradus atominį ginklą, cheminis buvo primirštas. Tačiau XX a. pabaigoje jis vėl tapo savotišku gąsdinan-čiu fantomu. Atominiai ginklai „įšaldyti“ ir paklūsta jėgų balansui, o cheminis ginklas gali būti lengviau panaudo-jamas per „asimetrinius“ konfliktus. Šiuolaikinės visuo-menės ypatumai (požeminės komunikacijos, ventiliacijos sistemos, didelės žmonių sankaupos, civilių gyventojų nepasirengimas ir pan.) gali ypač sustiprinti panaudotų nuodingųjų medžiagų veiksmingumą. Tai, kad įvairios teroristų grupuotės gali pasigaminti ir iš tikrųjų panau-doti nuodingąsias dujas, – ne hipotezė, o faktas. Prisimin-kime 1995 metų kovo 20 dieną. Keliolika žmonių, žuvusių Tokijo metro nuo „Aum Shinrikyo“ sektos narių paskleis-to zarino, padarė didesnį įspūdį nei daugelis stambesnių katastrofų. Kartu tai įspėjimas, kad kraupūs praeities įvy-kiai tam tikru mastu gali pasikartoti. Nepasirengus jų pa-sekmės gali būti labai skaudžios.

vokiečių sanitaras. Deguonies kaukė –

bemaž vienintelė pirmoji pagalba nukentėjusiems

nuo dųjų kariams.

Examiner.com, ekskursii.by., forum.globus.tut.by., corbis.com, zapadrus.su, chemistry.about.com, supotnitskiy.ru, old.picture.com nuotr.

54

iSto

Rij

A

Dalius Žygelis

mOkiNys, sTudeNTAs, mOky TOjAs

Adolfas Ramanauskas gimė 1918  m. kovo 6  d. Niu Britene, Konektikute, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1921-aisiais su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Ruda-minos valsčiuje, Bielėnų kaime. A. Ramanauskas mokėsi

„…tik į darbą greičiau,

Kovo 6 dieną minėjome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, LLKS Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 95-ąsias gimimo metines.

tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“

1950 m. lapkričio mėnesio pasitarimas. iš kairės: A. Ramanauskas-vanagas ir iš vakarų grįžę desantininkai benediktas trumpys-Rytis bei juozas lukša-Skirmantas. pirmas iš dešinės – pietų lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-litas.

lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (llKS) tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, pietų lietuvos partizanų srities vadas, llKS gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-vanagas.

Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mo-kinys. 1930 metais, baigęs pradžios mokyklą, savarankiš-kai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įsto-jo į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Čia už la-bai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 55

Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas. Sėk-mingai baigęs gimnaziją, 1937-aisiais išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokslas institute sekėsi puikiai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėtis Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 metais Klaipėdos pedagoginį institutą, kuriame mokėsi A.  Ramanauskas, perkėlė į Panevėžį  – tad 1939-aisiais baigė jau Panevėžio pedagoginį institutą. Veikiausiai 1939 m. kovo 20 d. Lietuvai pateiktas nacistinės Vokie-tijos ultimatumas, kuriuo pareikalauta atiduoti Klaipėdą ir Mažosios Lietuvos kraštą, paskatino ką tik pedagogo kvalifikaciją įgijusį A.  Ramanauską siekti karinių žinių Kauno karo mokykloje. Tačiau atsargos jaunesniajam leitenantui A.  Ramanauskui neteko ginti ginklu savo šalies – 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga be pasi-priešinimo aneksavo Lietuvą. A.  Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju netoli Druskininkų esančioje Krivonių mokykloje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1941 metais, jis prisidėjo prie sukilėlių. Tačiau Druskininkų apylinkėse neplėtoti aktyvūs kovos veiksmai prieš Rau-donąją armiją, o vėliau Vokiečių okupacinių pajėgų va-dovybė privertė sukilėlių būrius išsiskirstyti. A.  Rama-nauskas persikėlė dirbti į Alytaus mokytojų seminariją. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių

buvo mylimas ir gerbiamas už kompetenciją, principin-gumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Mokytojų seminarijoje A.  Ramanauskas mokė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodikos, vadovavo fizinio lavi-nimo pratyboms ir pedagoginei praktikai, dėstė karinio rengimo discipliną. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė an-troji sovietų okupacija.

Būsimo partizanų vado A.  Ramanausko gyvenime Alytus tapo itin reikšmingu miestu – čia prabėgo pasku-tiniai jo legalaus gyvenimo metai, čia 1945-ųjų balandį ryžtingai ir lemtingai nusprendė tapti Lietuvos partiza-nu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiek-vieną dieną matomos tautiečių kančios, partizanų pla-tinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta meilė Tė-vynei ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.

PArTizANų vAdAs

1945-ųjų pavasarį A.  Ramanauskas užmezgė ryšius su Alovės miš-kuose veikusiais partizanais ir

netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkės partizanų būrį. Jau pirmą dieną jį išrinko partizanų būrio vadu. Pasirin-

iSto

Rij

A

pietų lietuvos partizanų srities vadai pakeliui į suvažiavimą.

pirmoje eilėje trečias iš kairės – Adolfas

Ramanauskas-vanagas, antroje

eilėje pirmas iš dešinės – vakarų

lietuvos partizanų srities štabo narys

vytautas gužas-Kardas, trečias iš

dešinės – tauro apygardos vadas

Aleksandras grybinas-Faustas. juos lydi

Kęstučio apygardos partizanai. 1949 m.

sausis.

56

ko Vanago slapyvardį. Partizaninis judėjimas stiprėjo. Būdamas puikus organizatorius, A. Ramanauskas-Va-nagas subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius nedidelius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą. 1945-ųjų rudenį kuopa, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vana-gas, buvo įtraukta į Dzūkų grupę. Vėliau kuopa perfor-muota į batalioną (įėjo 8 būriai), o A. Ramanauskas-Va-nagas paskirtas jo vadu. 1945 m. liepos 1 d. jis pakeltas į Merkio rinktinės, kuriai dar priklausė Marcinkonių ir Druskininkų batalionai, vado pareigas. Būdamas Mer-kinės bataliono ir Merkio rinktinės vadas, A.  Rama-nauskas aktyviai ėmėsi centralizuoti ginkluotą pogrin-dį Dzūkijoje. 1946  m. balandžio 23  d. buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. Nuo 1947-ųjų rugpjūčio laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas. 1947 m. rugsėjo 24 ir 25 d. Dainavos apy-gardos vadų sąskrydyje per surengtus slaptus rinkimus Vanagas išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Juo tapęs, A. Ramanauskas pradėjo lankyti visus kovo-jančius Dainavos apygardos vienetus. Stengėsi susitikti ir atvirai pakalbėti su visais kovotojais, sužinoti, įvertin-ti eilinių karių bei jų vadų veiksmus ir tik tada priim-ti reikalingus sprendimus. Partizanai gerbė Vanagą už kuklumą, draugiškumą, nuoširdumą, visišką atsidavimą laisvės kovai. Savo darbštumu ir principingumu jis rodė

Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimas. Įsakymą skaito lionginas baliukevičius-Dzūkas. Sofijai budėnaitei-Ramunei apdovanojimą sega Adolfas Ramanauskas-vanagas. 1948 m.

užrašas kitoje nuotraukos pusėje.

gerą pavyzdį kitiems kovotojams, buvo tikras idealis-tas. Kaip vadas jis pasižymėjo ir pedagogo, ir karininko savybėmis. A. Ramanauskas gerai suprato, kad, norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo sie-kius, be ginkluoto pasipriešinimo, reikalinga ir poli-tinė idėjinė kova. Jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai – organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: 1945-ųjų ru-denį – į Merkio bataliono laikraštį „Trečias skambutis“, 1946–1947-aisiais – į Merkio rinktinės laikraštį „Mylėk Tėvynę“, 1947–1949-aisiais  – į Dainavos apygardos lai-kraštį „Laisvės Varpas“, 1947–1949-aisiais  – į laikraštį „Svobodnoje slovo“ (rus.; skirtas okupacinės kariuome-nės kariams), 1949–1950-aisiais – į Pietų Lietuvos par-tizanų srities laikraštį „Partizanas“, 1951–1952-aisiais – į laikraštį „Miško Brolis“, 1948–1952-aisiais leido infor-macinius užsienio politinių žinių biuletenius.

1948 m. spalio 20 d. Tauro apygardoje Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje įvyko Tauro apygardos vado Alek-sandro Grybino-Fausto ir Dainavos apygardos vado įgalio-tinio Dzūkų rinktinės vado Sergijaus Staniškio-Lito susiti-kimas. Svarstant vadovybės klausimą, nutarta: „Iki naujai sudarytos Lietuvos Vyr. Vadovybės paskyrimo, laikinai eiti Pietų Lietuvos srities vado pareigas pavesti Dainavos apyg. vadui p.  Vanagui. Vadovybei kuo artimiausiu metu sueiti į sąlytį su kitų Lietuvos sričių vadovybėmis, tikslu išsiaiškinti esamą padėtį ir sudaryti visoms sritims bendrą Lietuvos Vyr. Vadovybę.“ A.  Ramanauskas nesikratė nei pareigų, nei atsakomybės, nei rizikos – nusprendė keliauti į Vakarų Lietuvą ir su jos partizanų vadovybe tiesiogiai iš-

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 57

siaiškinti esamą padėtį bei aptarti vieningos vadovybės su-darymo klausimus. Ši Vanago kelionė per Tauro, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardas į, kaip sužinota vėliau, visos Lie-tuvos partizanų vadų suvažiavimą ir atgal, truko nuo 1948-ųjų lapkričio iki 1949-ųjų balandžio – beveik pusę metų.

Vanagas iškeliavo iš Dzūkijos 1948-ųjų lapkritį. Ėjo lankydamas partizanų dalinius ir gruodžio pradžioje jau buvo Tauro apygardoje. Čia prie jo prisijungė Tauro apy-gardos vadas A. Grybinas-Faustas. Dėl ypač padažnėju-sių MGB provokatorių  – agentų smogikų akcijų jiems teko keliauti pėsčiomis ir tik naktimis. Lydimi dviejų partizanų, ties Gelgaudiškiu persikėlę per Nemuną, at-vyko į Jurbarko rajoną. Čia susisiekė su Kęstučio apy-gardos kovotojais. Kelionė buvo labai pavojinga: teko eiti nežinomomis vietovėmis, nuolat bendrauti su nepažįsta-mais žmonėmis. Buvo būtina vietinių partizanų pagalba, turėjo būti suderinti ryšių punktai, sutarti slaptažodžiai, susitikimo vietos, palydovai. Po ilgos ir pavojingos ke-

lionės 1949-ųjų vasario pradžioje pasiektos Prisikėlimo apygardos vadovybės dislokacijos vietos Baisogalos ir Radviliškio apylinkėse. Vienu metu vienoje vietoje su-sirinkus visos Lietuvos partizanų vadams ir sėkmingai įveikus pirminį nepasitikėjimą vienų kitais, galėta pradė-ti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.1949-ųjų vasarį Prisikėlimo apygar-dos štabo bunkeryje, įrengta-

me Mėnaičių kaime, ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, A. Ramanauskas-Vana-gas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavi-me. Jame vasario 10-ąją Vakarų, Rytų ir Pietų Lietuvos partizanų sričių vadų jungtiniame posėdyje ginkluotas pogrindžio sąjūdis pavadintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu, sudaryta LLKS Taryba ir prezidiumas, vasario 16 dieną – priimta LLKS Tarybos deklaracija. Nuo tada Pietų Lietuvos partizanų sritis jau veikė ne kaip atskiras organizacinis vienetas, o kaip LLKS sudedamoji dalis.

iSto

Rij

A

Spėjama fotografavimo data – 1950 m. vasara (ne vėliau nei birželio

24 diena, kai žuvo lionginas baliukevičius-Dzūkas). pareigos pagal

tą datą: (iš kairės) Dainavos apygardos vaidoto

grupės vadas vincas Daunoras-ungurys,

Dainavos apygardos vadas lionginas

baliukevičius-Dzūkas, pietų lietuvos

(nemuno) partizanų srities vadas Sergijus

Staniškis-litas, viltis, llKS gynybos

pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-vanagas ir llKS gynybos pajėgų

štabo pareigūnas Konstantinas

baliukevičius-tylius.

58

Suvažiavime A. Ramanauską ne tik patvirtino Pietų Lie-tuvos srities vadu, bet ir paskyrė LLKS Tarybos prezidi-umo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Po suvažiavimo grįžęs į savo veiklos teritoriją, Vana-gas energingai ėmėsi atlikti srities vado pareigas. Sušau-kė Tauro ir Dainavos apygardų vadų susirinkimus. Juose Pietų Lietuvos partizanus informavo apie LLKS įkūrimą ir jo Tarybos priimtus sprendimus. Vadovauti Dainavos apygardai pavedė Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui. Srities štabo darbas vyko puikiai – Vanagui gerai sekėsi palaiky-ti ryšį su Tauro apygardos vadovybe, o per ją – su LLKS vadu J. Žemaičiu-Vytautu. Iš jo gaudavo nurodymus. Ta-čiau, nepaisant partizanų vadovybės pastangų, padėtis srityje per 1949-uosius itin komplikavosi. Per tuos metus žuvo apie trečdalį partizanų. Tik dėl laimingai susiklos-čiusių aplinkybių Vanagas išvengė MGB pinklių. 1949 m. rugsėjo 23  d., išdavus šnipui, kariuomenė apsupo Pietų

Lietuvos partizanų srities štabo vadavietę Kalesnykų miš-ke, netoli Būdos kaimo. Tada Vanagas ir kiti štabo dar-buotojai buvo trumpam išvykę. Didvyriškai kaudamiesi vadavietėje žuvo neseniai iš Vakarų grįžęs LLKS įgalio-tinis užsieniui Kazimieras Pyplys-Audrūnas, Mažytis ir štabo darbuotojas Juozas Makarevičius-Žilvitis.

1949-ųjų antrą pusę Pietų Lietuvos partizanų srities pavadinimas buvo pakeistas į Nemuno. Tų pačių metų rudenį LLKS prezidiumo pirmininkas J.  Žemaitis-Vy-tautas paskyrė Vanagą LLKS Gynybos pajėgų vadu, o srities vado pareigas įsakė perduoti kitam partizanui. 1950 m. sausio 19 d. Vanagas sušaukė Nemuno srities Ta-rybos posėdį ir srities vado pareigas perdavė kapitonui S. Staniškiui-Litui, Vilčiai. 1950-ųjų rudenį LLKS Gynybos pa-jėgų vado A.  Ramanausko-Va-

nago pavedimu sušauktas Ne-muno srities vadų susirinkimas, aptarti organizaciniai, spaudos ir propagandos, ryšių reikalai, Vyr. vadovybei parengti pasiūlymai dėl kai kurių LLKS Statuto punktų pakeitimo, siekiant pritaikyti juos esamoms partizani-nio karo sąlygoms.

1950  m. lapkričio 14  d. Nemuno srities vadavietėje įvyko Vanago, iš Vakarų grįžusio LLKS įgaliotinio Juozo Lukšos-Skrajūno ir Tauro apygardos vado Viktoro Vit-kausko-Karijoto pasitarimas. Jame J.  Lukša-Skrajūnas informavo apie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo ko-miteto (VLIK) ir savo veiklą Vakaruose, buvo aptartos partizaninio karo ateities veiklos gairės.

Nors visuose vadų susirinkimuose pabrėžtas pasiryži-mas tęsti partizaninę kovą, žūstant paskutiniams vadams ir patyrusiems kovotojams, partizanų kontroliuojama erdvė ir tarpusavio ryšiai menko. Dėl to 1951 metais jau nepavyko sukviesti bendro srities vadų susirinkimo. Vanagas iš sri-ties vado tegavo tokį pranešimą: „Sritis turėjo skaudžių ir skaitlingų nuostolių, tačiau organizaciją pasisekė išlaikyti.“

Nuo 1952-ųjų pabaigos, galutinai nutrūkus visiems ry-šiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas-Vanagas slapstėsi su šeima  – gyveno pas patikimus ryšininkus ir rėmėjus. Dar partizanavimo pradžioje – 1945-ųjų rudenį – A. Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytus mokytojų seminarijos absolvente. Toliau abu ėjo partizaninės kovos keliu. Ji buvo jo bendražygė ir bendra-mintė – partizanė, slapyvardžiu Vanda. 1948 metais jiems gimė dukra Auksutė. Rūpindamasis laisvės kovų įamžini-mu, rašė atsiminimus, slėpė juos pas patikimus žmones. Tuo laiku jis parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gre-tose“. Juose – Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 59

istorija. Jų rašymas liudija nepalaužiamą A. Ramanausko-Vanago tikėjimą, kad Lietuva ateityje vis tiek bus laisva ir tikroji laisvės kovų istorija bus reikalinga. Simboliška, kad A. Ramanausko-Vanago prisiminimai pirmą sykį išleisti atskira knyga pavadinimu „Daugel krito sūnų“ 1991 me-tais – iš karto, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę.

išdAvysTė, suėmimAs ir.. . ATmiNTis1953-iųjų gegužę suėmusi sunkiai sergantį J. Žemai-

tį-Vytautą, KGB ypač daug dėmesio ėmė skirti A. Ra-manausko-Vanago paieškai ir likvidavimui. Iš kvalifi-kuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 metais užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A.  Ramanausko-Vanago paieš-koms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. Adolfą ir Birutę Ramanauskus išdavė KGB agentas Antanas Ur-bonas-Žinomas. 1956  m. spalio 12  d. A.  Ramanauskas ir jo žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo suimti Kaune, Kampo gatvėje, ir iš karto išvežti į KGB būstinę Vilniuje. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų

iSto

Rij

A

periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai; pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Li-gonis visas kruvinas...“ A. Ramanauskas-Vanagas kan-kintas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsė-jo 24 ir 25 d. Vilniuje posėdžiavęs Lietuvos Sovietų So-cialistinės Respublikos Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaune jo vardu pavadinta gatvė, 1994-aisiais Alytuje – vidurinė moky-kla, Merkinėje pastatytas kryžius ir skulptoriaus Alberto Belevičiaus paminklas-koplytstulpis, 1999 m. kovo 9 d. Generolo Adolfo Ramanausko vardas suteiktas Karių profesinio tobulinimo centrui (nuo 2003-iųjų – Kovinio rengimo centras), 2006 m. lapkričio 24 d. šiame centre atidengtas paminklas Adolfui Ramanauskui (skulpto-rius Tadas Gutauskas). Partizanui Vanagui atminti su-kurti filmai „Partizanai“ (režisierius Edmundas Zubavi-čius) ir „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“. 2007-aisiais brigados generolui Adolfui Ramanauskui suteikti Lazdi-jų rajono ir Alytaus miesto garbės piliečio vardai.1997 m. gruodžio 22 d. Adolfui Ra-manauskui-Vanagui suteiktas

kario savanorio statusas. Lietu-vos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 ir 1950 metų Lietuvos parti-zanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnių Laisvės Kovos kryžiai su kardais: Lietu-vos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. de-kretu – 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).

Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose rašė: „ Labiausiai man įstrigo žodžiai: „…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ Parašas – Lietuvos partizanai.“ Šie žodžiai ge-riausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendi-mą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad ji yra greita ir, deja, neišvengiama. Šiandien, įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą, galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo par-tizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.

„tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pa-judinkim žemę…“ šie žo-džiai geriauSiai paaiškina lietuvoS partizanų vado apSiSprendimą – idealiSto veikSmų negali riboti nei mirtieS baimė, nei Suvoki-maS, kad ji yra greita, ir, deja, neišvengiama.

vadas žiauriai kankintas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas-Vanagas nugaben-tas į kalėjimo ligoninę  – saugumiečiai išsigando, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės,

Lietuvos ypatingojo archyvo ir Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

60

pu

bli

ciSt

iKA

Šia proga su dailininku kalbamės apie valstybės simbolius, patriotizmą, menininko kūrybos laisvę okupuotoje šalyje ir atgavus nepriklausomybę.

Kaip kilo sumanymas pristatyti vienoje knygoje Lietuvos valstybės simbolius, užfiksuotus įvairių sričių menininkų kūryboje?

Kaip dailininkui man visuomet rūpėjo vizualūs dalykai: dar mokydamasis

Simbolio jėga: mažoje detalėje – didelė idėjaLegendinis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius, kadaise sužavėjęs savo kūriniu „Žiedai tarp žiedų“, šiemet vėl prikaustė visuomenės dėmesį, pristatydamas naują grandiozinį projektą – meno albumą „Laisvės paženklinti“.

A. P

liadž

io n

uotr

.

iš b. leonavičiaus ciklo „vilniaus legendos“ (savos gamybos popierius, auksavimas). 2005 m.

p. garškos 1991-aisiais sukurta 2 litų apyvartinė moneta ir v. Kašubos 1979-aisiais sukurtas vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus medalis.

K A R D A S 2 0 1 3 m . n r . 1 ( 4 5 7 ) 61

mokykloje, vartydamas knygas, atkreipiau dėmesį, kad is-torinių mūšių ar asmenybių paveikslėliai yra epochų, kurių nesame nei matę, nei girdėję, simboliai, pasakantys apie tą metą labai daug. Jei savo laiku jie nebūtų kokia nors forma užfiksuoti – išnyktų be pėdsako, nes užmarštis labai stipri. Neseniai šventėme Lietuvos tūkstantmetį, o progą pami-nėti jubiliejų mums suteikė viena užrašyta eilutė apipeli-jusioje knygoje kažkokioje pilyje – ji išgelbėjo visą epochą.

Lietuvos nepriklausomybę buvo svarbu ne tik iško-voti, bet ir įtvirtinti aprengiant ją „rūbu“  – valstybės simboliais. Už kiekvieno simbolio, pavyzdžiui, monetos

ar herbo, slypi jo autorius. Paklauskite generolo ar ka-reivio, ar jie žino, kas sukūrė jiems uniformas, antpečius ir „guzikus“? Ar atsakys nors vienas? Abejoju. Turime tiek daug puikių menininkų visose srityse, kiekvienas jų yra padaręs ką nors nepaprasta, o šiandien jie tarsi be-namiai, išsibarstę pamestinukai, kurių niekam nereikia, kurių niekas nežino. Atgavus nepriklausomybę sukurtas menas yra mūsų kartos atspindys  – norėjosi parodyti, įvardyti žmones, kurie turėjo patirties, žinių, idėjų ir įkvėpimo visa tai sukurti.

Kodėl valstybei taip svarbu turėti savo simbolius?Simbolis  – tai dinamitas, jame slypi didžiulė jėga.

Valstybė nėra tik berželiai, pušaitės ir ežerėliai. Vals-tybė  – tai žymuo, ženklas. Okupantai visada žinojo simbolio jėgą, todėl degino knygas, sprogdino pamin-klus – bandė ištrinti meno ženkluose užkoduotą tautos atmintį. Vien už Trispalvės pakėlimą persekiota, o ką jau kalbėti apie tuometę meno cenzūrą. Be to, ištisus dešimtmečius mūsų sąmonė buvo teršiama atsinešti-niais svetimkūniais  – okupantų ženklais ir simboliais. Tik neoficiali, nelegali atmintis padėjo mums išlikti, o atgimusi tėvynė nusimetė seną raudoną drabužį su pen-kiakampėmis, kūjais ir pjautuvais.

Po Kovo 11-osios atsivėrusią erdvę reikėjo pripildy-ti naujų, savų, jau laisvos Lietuvos ženklų. Per trumpą laiką reikėjo iš naujo sukurti visą ženklų sistemą: vėlia-

pu

bli

ciSt

iKA

R. Karpavičienės parengti i ir ii pulkų prie vidaus reikalų ministerijos moterų vasarinės uniformos projektai. 2004 m.

Knygos puslapis apie skulptoriaus

p. garškos sukurtus

darbus.

62

vą, heraldikos objektus, valstybės riboženklius, pinigus, institucijų emblemas ir taip toliau. Reikėjo atkurti visas jėgos tarnybas  – muitinę, policiją, kariuomenę, jų pa-reigūnus aprengti kitais drabužiais, parodant, kad šie žmonės  – nebe okupantų parankiniai, o laisvos tautos statytojai, kūrėjai ir gynėjai.

Naująją ženklų sistemą ėmėsi kurti savo sričių pro-fesionalai, menininkai – originaliai, estetiškai, žinoma, suderinę istorinę atmintį, teisingumo nuostatas ir mo-dernųjį pasaulį, jausdami laiko dvasią, šiuolaikinę stilis-tiką ir taikydami modernias technologijas.

Kurie valstybės simboliai, įprasminantys Kovo 11-ąją, svarbiausi?

Albumas nėra susijęs su konkrečiomis datomis, jis skir-tas kiekvienai valstybės dienai. Negalima išskirti svarbiau-sių ženklų – viskas svarbu, kas siejasi su 1990 metų kovo 11 diena ir jos pažymėtu laikotarpiu. Todėl knygoje prista-tyta apie pusantro šimto autorių, sudėta trys tūkstančiai iliustracijų, apimančių įvairias meno sritis: dailę, tapybą, grafiką, skulptūrą, keramiką, vitražą, dizainą ir taip toliau.

Sovietmečiu už lietuviškos simbolikos panaudojimą persekiota. Tačiau dabar, kai gyvename laisvoje šalyje, atrodo, šie simboliai nebėra taip vertinami. Kaip ma-note kodėl?

Iš tiesų, sovietmečiu kuriant meną, vyko savotiškas menininkų ir politikų turgus: jei pastatai vieną Leniną – leidžia Mickevičių pastatyti, jei dar vieną Leniną – lei-džia Maironį pastatyti. Buvo tokių situacijų, kokių net absurdo teatre neišvystum. Kartą, Petro Griškevičiaus

laikais, Centro komitetas gavo skundą dėl to, kad kunigo Maironio paminklo Kaune pjedestalas dešimt centime-trų aukštesnis už liaudies rašytojos Žemaitės. Autorių „svarstė“. Vis dėlto nuspręsta dėl dešimties centimetrų į reikalą nesigilinti. Tačiau ši istorija atskleidžia žmogaus psichologiją: kažkas nuėjo, pamatavo, įžvelgė, kad taip

A. vaičekausko lietuvos tūkstantmečio žvaigždė.

p. Repšys prie savo sukurtos vilniaus universiteto vėliavos.

K. paškausko sukurtas 200 talonų projektas – averse mikrošriftai, islandinės kerpenos piešinys, 1993 m.

„Čiulbantis kryžius“ – inkilai iš maumedžio, gelžbetonio konstrukcija, apatinėje dalyje įmontuotos 4 freskos šv. pranciškaus vizijos tema – latvių ir blindžių gatvių gale vilniuje. Autorius g. umbrasas, architektas m. Šaliamoras.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 1 ( 4 5 7 ) 63

tarybų valdžia pažemin-ta... Toks buvo gyveni-

mas, tokia kasdienybė. Dabar gyvename kitaip, bet

iškovoti laisvės neužtenka – ją kasdien reikia įtvirtinti savo darbais ir rodyti pasauliui,

kad ji būtų matoma, apčiuopiama, unikali, originali. Ypač šiuo griovimo metu, kai viešąją erdvę ir televiziją yra uzurpavę visokie „tindibrindi“: „dišovizna“, primi-tyvumas, tie patys veidai, kojyčių kilnojimai – kažkoks ištisinis kalambūras. O dideli darbai nešiojami metų metus, jie gimsta tyliai, pamažu – tai kultūros ir meno lobynai, semkimės iš jų.

Kad dabartinėje visuomenėje menas nuvertinamas lemia ir tai, kad mokyklose nėra jokio estetinio rengi-mo. Matematiką, literatūrą dėsto, o meno – ne, piešimo pamokas dažniausiai veda „fizrukai“. Dėl to ir esame primityvūs: matome paveikslą – namas, karvė, debesė-lis, ir viskas, o ką man dar reikia žinoti? Nėra estetinio ugdymo ir pajautimo, o paimkime, kad ir monetą – vie-na maža detalė parodo idėją, mintį, istoriją. Geras pa-vyzdys galėtų būti Japonija – čia vos pradėję ropoti dar-želinukai jau mokomi estetikos, pajausti gamtos grožį.

Kiek Jums, kaip menininkui ir Lietuvos piliečiui, svarbus patriotizmas Jūsų gyvenime?

Man tai šventas reikalas. Deja, patriotizmas irgi yra bevardis, benamis, be grunto, plaukioja kažkokioje ne-svarumo erdvėje. To neturėtų būti. Daugybė žmonių el-giasi kaip mankurtai: gerai ten, kur gerai, tėvynė nieko nebereiškia, jei joje negerai  – išvažiuosim, o čia tegul kiti kabina... viską.

Kad būtum patriotas, kad suprastum, kas yra tėvynė, man atrodo, jog reikia, kad ją iš tavęs atimtų. Buvau 7–8 metų vaikas, kai mane su tėvais į Sibirą išgrūdo, prie Uralo į taigą, į pusnyną. Pusė ar dar daugiau mūsų tenai išmirė, o aš, vaikas, atsimenu, stoviu verkdamas taigoje ir galvoju, Dieve, kad mane į tą lauką prie savo namų, prie savo keliuko kas pastatytų, būčiau pats laimingiau-sias, nors ir basas, plikas, bet tai būtų tėvynė.

Daug žmonių niekad nebuvo iš tėvynės išmesti, to-dėl viską ir supranta lėkštai, dėl to toks požiūris. Kad įvertintum – reikia prarasti. Čia lyg oras – kol laisvai kvėpuoji, nejauti, bet užčiaupk burną nors minutei – pradėsi dusti ir pasigesi jo. Taip yra ir kalbant apie tėvynę.

KALbINo ILoNA SKuJAITė

pu

bli

ciSt

iKA

lietuvos tūkstantmečio

proga j. Kalinausko sukurtas istorinės

panoramos medalis – reljefinis simbolinis vaizdas,

įprasminantis istoriją, laisvės kovas

ir valstybingumo raidą.

Skulptoriui v. vildžiūnui,

sutvirtinant skulptūrą „laisvė“,

talkina sūnus Kunotas ir mokinys

m. lukošius.

Iliustracijos iš R. Dichavičiaus sudaryto albumo „Laisvės paženklinti“

64