1

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

š i a m e n u m e r y j e :

K A R I N Ė S P U B L I C I S T I K O S

K A R O I S T O R I J O S

M O K S L O Ž U R N A L A S KARDAS2009Nr. 5(440)

2p.

8p.

18p.

24p.

30p.

34p.

42p.

46p.

48p.

52p.

ValstybėDr. Manv ydas VitkūnasGediminas Radvi la sR A d v I L ų g I M I N Ė L I e T U v O S v A L S T y B Ė S S A R g y B O J e

Gynybos politikaA R L I e T U v A I R e I K I A K A R I N Ė S d O K T R I N O S ?

Kariuomenės plėtraDr. Manv ydas VitkūnasK O d Ė L A P S I S P R e N d Ž I A M A T A P T I K A R I U ?

GinkluotėGustavas Štr imase K O N O M I N Ė K R I z Ė : į T A K A g y N y B I N I A M P O T e N C I A L U I

Civilinė saugaDoc. dr. dm. plk . Algimantas Va itka it i s g y v e N T O J ų I R e K O N O M I K O S O B J e K T ų C I v I L I N Ė A P S A U g A

Kariuomenė ir visuomenėMjr. Remigijus Ži l inskasL I e T U v O S K A R I U O M e N Ė S I R v I S U O M e N Ė S S A N T y K I ųK A I T A ( 2 d A L I S )

Knygų lentynaA ldona Lauciuvienėg e N . J O N O Ž e M A I č I O L I e T U v O S K A R O A K A d e M I J O S B I B L I O T e K O SN A U J A I g A U T ų L e I d I N I ų A N O T A C I J O S

Mūsų kalendoriusP R I e š 2 0 M e T ų A T K U R T A SL I e T U v O S K A R I N I N K ų Ž U R N A L A S „ K A R d A S “

Lietuvos karinių pajėgų istorijaMjr. Gintauta s Jak št ysP A M I R š T A L I e T U v O S d I d Ž I O S I O S K U N I g A I K š T y S T Ė S L A I v y N O P e R g A L Ė

ŽvalgybaDarius SutkusO R e B e P I L O T O : d A U g Ž A d A N č I O S P e R S P e K T y v O S ?

2

v A L S T y B Ė

GalinGieJi MaGnataiRadvilos – Lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a.

pradžioje ir turėjusi labai didelę įtaką Lietuvos valstybės gyve-nime. Savo ištakomis Radvilų giminė siekia XIV a., kai gyveno giminės pradininku laikomas bajoras Sirputis. Jo sūnus Kristu-pas (kituose šaltiniuose – Kristinas) Astikas ir anūkas Radvila Astikaitis XV a. užėmė svarbius valstybės postus. Astikų valdos buvo aplink senąją Lietuvos sostinę Kernavę.

Kristupas Astikas – artimas Vytauto Didžiojo žmogus. 1419 m. jis tapo Vilniaus kaštelionu (kaštelionas – vaivadijoje antrasis pagal rangą pareigūnas po vaivados). Vienas jo sūnų – Radvila Astikas – tapo Trakų vaivada, vėliau Vilniaus kaštelionu. Radvilos Astiko vardas virto giminės pavarde (istorijos šaltiniuose paminėtas 1477-aisiais, savo mirties metais), ir pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju.

Pagrindinės Radvilų giminės linijos buvo trys, joms

Radvilų giminė Lietuvos valstybės sargyboje

Dubingių piliavietėje (Molėtų r.) iškilmingai perlaidoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Radvilų giminės atstovų pa-laikai. Kariniais ir diplomatiniais nuopelnais savo šaliai ši giminė gali varžytis su garsiausiomis viduramžių Europos didikų dinastijomis. Net šeši kunigaikščiai Radvilos XVI–XVIII a. buvo LDK didieji etmonai (kariuomenės vadai): Jurgis Radvila, Mikalojus Radvila Rudasis, Kris-tupas Radvila Perkūnas, Kristupas Radvila, Jonušas Radvila ir Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė.

pradžią davė Mikalojaus Radvilos Senojo sūnūs: pirmoji – Nesvyžiaus – Olykos (katalikiškoji); antroji – Biržų–Dubingių linija (protestantiškoji); trečioji – Goniondzo linija.

Radvilų giminėje būta gausybės Lietuvoje bei Lenkijoje, su kuria mūsų šalis sudarė unijinę valstybę, įtakingų žmonių. XVI–XVIII a. giminėje buvo 22 kancleriai, maršalkos, etmonai ir iždininkai, 37 vaivados, du vyskupai, vienas kardinolas (Jurgis Radvila) ir netgi karalienė (Barbora Radvilaitė). Radvi-los turėjo didžiules valdas dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos teritorijose. Svarbiausios Radvilų valdos dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo Biržai, Dubingiai, Kė-dainiai, Baltarusijoje – Nesvyžius, Myras, Sluckas, Liubčia, Kleckas, Ukrainoje – Olyka, Lenkijoje – Palenkės Biala, Šidlava ir t. t. Radvilos pastatė Biržų pilį, išpuoselėjo Biržų ir Kėdainių miestus, Nesvyžių su pirmąja barokine bažnyčia LDK teritorijoje, pastatė Myro pilį, turėjo savo rūmus Vilniuje, Varšuvoje, Berlyne, netoli Paryžiaus ir kitur.

„Na tai į mūšį dabar ir į šlovę!“ – tarė kariams Radvila, ir iš karto

garsiai pratrūko karo trimitai...“ Jonas Radvanas, („Radviliada“ , 1588 m.)

3

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Radvilos, valdydami didelį ekonominį potencialą turin-čias žemes, dvarus, pilis, daug prisidėdavo prie valstybės karinio pajėgumo didinimo. 1528 m. nuo 18 240 valdomų dūmų (valstiečių sodybų) Radvilos LDK kariuomenei teikė 760 raitelių. Radvilų turtai ir indelis į valstybės gynybą didėjo – 1567 m. Radvilos jau valdė 28 170 dūmų ir davė kariuomenei 1 585 pėstininkus ir 940 raitelių. Be to, Radvilos turėjo savo privačią kariuomenę su artilerijos padaliniais, joje tarnaudavo iki 6 tūkst. karių.

PeRlaiDoti DubinGiuoSeDubingiuose Radvilų giminės atstovų palaikai buvo

atrasti prieš penkerius metus, pradėjus tyrinėjimus piliavie-tėje, dar vadinamoje Pilies kalnu. Ji yra miestelio prieigose, Asvejos ežero pusiasalyje (kadaise čia buvo sala). Mano-ma, kad pirmoji medinė pilis čia stovėjo XIII–XIV a. Vytauto Didžiojo nurodymu 1412–1413 m. pastatyta nauja medinė pilis, saugojusi Vilniaus šiaurines prieigas. Vytauto valdymo metais pilyje pastatyta ir katalikų bažnyčia.

Nuo XVI a. pradžios Dubingius valdę Radvilos pastatė naują mūrinę pilį, vėliau ir rūmus. Medinės katalikų bažny-čios vietoje iškilo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje buvo palaidoti kai kurie Radvilų giminės atstovai. Dubingių bažnyčią bandyta paversti Radvilų giminės mauzoliejumi.

XVII a. viduryje rusų kariuomenės invazijos metu, Dubin-gių Radvilų kapavietės buvo išplėštos, o palaikai išniekinti. Rusijos kariuomenei pasitraukus nežinomi asmenys surinko palaikus ir perlaidojo juos atskiroje dėžėje po bažnyčios grindimis. XVIII a. pradžioje Radvilos, Dubingių paveldėtojai, ieškojo savo protėvių kapų, bet jų nerado. Perlaidoti palaikai buvo rasti archeologinių tyrinėjimų metu 2004 m.

XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmojoje pusėje Dubingių pilis sunyko. Žemės paviršiuje teliko menki griuvėsiai ir įtvirtinimų pėdsakai. 1938 m. ant Pilies kalno pastatytas prezidento Antano Smetonos vasarnamis vėliau buvo sudegintas.

2003 m. pradėti piliavietės archeologiniai tyrinėjimai, atkasti bažnyčios pamatai, surasti septyni Radvilų dinas-tijos narių palaikai, atidengtas visas rūmų plotas, rasta daug vertingų daiktų. Sutelkus archeologų, istorikų, an-tropologų pajėgas, buvo atlikti piliavietės ir atrastų palaikų tyrimai. Gretinant kaulinę medžiagą, išlikusius portretus, panaudojant išlikusią rašytinę informaciją pavyko identi-fikuoti Radvilų giminės atstovų palaikus.

2009 metų rugsėjo mėnesį po iškilmingos ceremonijos Radvilų rūmuose Vilniuje palydėti ir Dubingių piliavietėje perlaidoti Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565 m.), jo žmonos Elžbietos Šidlovieckos-Radvilienės (1533– 1562 m.), Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584 m.), jo sūnaus Mikalojaus Radvilos (1543–1589 m.), Mikalojaus Radvilos

Radvilų perlaidojimo ceremonija 2009 m. »

4

Jonušas RaDvila

Mikalojus RaDvilaJuoDaSiS

Jurgis RaDvila

Mikalojus RaDvilaRuDaSiS

v A L S T y B Ė

žmonos Elenos Hlebovičaitės (mirė 1583 m.), Mikalojaus Radvilos (M. R. Rudojo vaikaičio, 1575–1577 m.), Jonušo VI Radvilos (1579–1620 m.) ir Anos Sobkovnos (Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos, mirusios 1578 m.) palaikai. Į perlaidojimo vietą juos atlydėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai. Ceremonijoje dalyvavo aukšti šalies pareigū-nai, Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės at-stovai. Skambant lotyniškai giesmei „Giedokime Viešpačiui

naują giesmę“, sarkofagas su Radvilų palaikais nuleistas į laidojimo kriptą. Radvilų atminimas pagerbtas trimis istori-nių pabūklų salvėmis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui, kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam ir visai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminei.

5

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Faktiniai lDk valDovai„Savo himne giedame: „Iš praeities tavo sūnūs te stipry-

bę semia“. Šiandien susirinkome džiaugdamiesi dar vienu šaltiniu – atidarome Radvilų panteoną, Radvilų mauzoliejų. Dubingiai grįžta į Lietuvos stiprybės šaltinius. Susirinkome atiduoti pagarbos faktiniams LDK valdovams – Mikalojui Radvilai Rudajam ir Mikalojui Radvilai Juodajam bei dar šešiems šios giminės atstovams. Šiandien prisiliesdami prie Radvilų istorijos ir jų didybės, patys tampame kiek didesni. Tad būkime verti Lietuvos didybės“, – iškilmingos palaikų perlaidojimo ceremonijos metu Dubingiuose sakė ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Pavadindamas Radvilas faktiniais LDK valdovais, šalies premjeras nedaug tenusižengė istorinei tiesai. Radvilos ne tik darė milžinišką įtaką valdant šalį, bet ir kovojo už didesnį Lietuvos savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Liublino unijos Radvilų atstovai nepasirašė. Kai Lietuvoje nebūdavo bendro valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – Radvilos labai dažnai jam atstovaudavo.

Radvilos ėmėsi didelių žygių, siekdami prijungti prie Lietuvos Livoniją su Rygos uostu. Jų įtaka buvo juntama ir tarptautinėje politikoje – XVII a. susigiminiavę su vokiečių Hohencolnerių dinastija, Radvilos darė įtaką ir Prūsijos politiniam gyvenimui.

Tačiau šioje publikacijoje didžiausią dėmesį skirsime Radviloms kaip LDK kariniams veikėjams. Dubingiuose amžinojo poilsio atgulė tik dalis iškilios Radvilų giminės atstovų. Tačiau tarp jų – bene įtakingiausi šios giminės kunigaikščiai. Mikalojus Radvila Juodasis (amžininkai jį taip praminė dėl plaukų ir barzdos spalvos, kad atskirtų nuo pusbrolio bendravardžio Mikalojaus Radvilos Rudojo) buvo didžiojo kunigaikščio rūmų maršalka, LDK kancleris, Vilniaus vaivada, Uždauguvio (Livonijos) vietininkas. Jis pasižymėjo kaip uolus Lietuvos interesų gynėjas. Artimai bendravo su karaliumi Žygimantu Augustu ir veikė jo politiką. Mikalojus Radvila Juodasis siekė, kad valdovas gyventų ne Lenkijoje, bet Lietuvoje. Šis kunigaikštis padėjo pasiekti, kad jo pusse-serė (Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo) Barbora Radvilaitė taptų Lenkijos karaliene, tuo dar labiau sustiprinant Radvilų pozicijas jungtinėje valstybėje.

Kitas Dubingiuose amžinojo poilsio atgulęs didikas – Mikalojus Radvila (Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus). Anot Radvilų giminės tyrinėtojo, XIX a. gyvenusio istoriko Edvardo Kotlubajaus, Mikalojus Radvila labai anksti pradėjo dalyvauti karo žygiuose. Jau 1561 m., būdamas vos penkiolikos metų, jis lydėjo tėvą žygyje į Maskvą ir Livoniją, pasižymėjo mū-šyje ties Velikije Lukais, vadovavo Lietuvos raitelių daliniui.

Kunigaikštis Mikalojus taip pat vadovavo vienam Lietuvos kariuomenės daliniui, žygiavusiam į Pskovą. Jis nusiaubė miesto apylinkes, sumušė didelį maskviečių dalinį ir mėgino paimti Višgorodo pilį. 1574 m. buvo paskirtas Naugarduko vaivada, dar anksčiau buvo gavęs valdyti Mozyriaus ir Merkinės seniūnijas. Kunigaikštis Mikalojus mirė 1589 m., sulaukęs vos 43 metų amžiaus.

Minėto istoriko E. Kotlubajus veikale „Radvilos“ randame ir dar vieno Dubingiuose perlaidoto kunigaikščio – Jonušo VI Radvilos – biografiją. Kristupo I Radvilos ir Ostrogo kunigaikštytės Kotrynos sūnus gimė 1579 m. Gavo puikų išsilavinimą, baigė mokslus Vokietijoje. Paskui keletą metų lankėsi svetimuose kraštuose. Buvo paskirtas LDK arklidi-ninku (aukštu pareigūnu, atsakiusiu už didžiojo kunigaikščio žirgynus). Savanoriu pasisamdė į Austrijos kunigaikščio Matiaso kariuomenę, kovose Vengrijoje ne kartą įrodė savo narsą. 1599 m. grįžo į tėvynę ir gavo LDK taurininko garbės titulą. Kai Švedijos kariuomenė 1601 m. įsiveržė į Livoniją, Jonušo VI Radvilos tėvas, Lietuvos didysis etmonas kuni-gaikštis Kristupas I Radvila, nuskubėjo ginti krašto. Tėvą lydėjo kunigaikštis Jonušas, vadovavęs keletui savo vėliavų (pulkų). Kunigaikštis dalyvavo mūšyje prie Kuoknesės, vė-liau prisidėjo ir prie Vendeno (Cėsių) pilies užėmimo.

iŠkiliauSiaS kaRo vaDaS Senosios Dubingių bažnyčios kriptoje palaidotas ir

kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584 m.) – bene iškiliausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didy-sis etmonas tarp visų įvairiais laikotarpiais šias garbingas pareigas ėjusių Radvilų dinastijos atstovų. Be to, jis, kaip ir pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis, būdamas LDK kan-cleriu ir Vilniaus vaivada, buvo laikomas faktiniu Lietuvos valdovu.

Mikalojus Radvila Rudasis labiausiai išgarsėjo karo žy-giais Livonijoje (prie LDK prijungtose estų ir latvių žemėse) ir ypač 1564 m. kautynėmis prie Ulos upės, kuriose buvo sutriuškinta rusų caro Ivano Rūsčiojo pasiųsta keliskart gausesnė kariuomenė. Apie šią pergalę M. Radvila Rudasis parašė Varšuvos seime posėdžiavusiam Mikalojui Radvilai Juodajam, o pusbrolio rūpesčiu laiškas buvo išverstas į vo-kiečių ir lotynų kalbas, išspausdintas spaustuvėje Vokietijoje ir apie Ulos mūšį sužinojo visa Europos diduomenė.

Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos archyvuose yra išlikusių nemažai rankraštinių dokumentų, pasakojančių apie lietuvių pergalę prieš maskvėnus prie Ulos, etmono M. Radvilos Rudojo vadovavimą mūšiui, sumanią kovos strategiją ir taktiką. Senosios literatūros tyrinėtojas Sigitas Narbutas išvertė į lietuvių kalbą ir išanalizavo lotyniškai rašiusio XVI a. poeto Jono Radvano herojinį epą „Radviliada“, kur apdai-

6

nuojamas M. Radvilos Rudojo gyvenimas, karo žygiai, tarp jų ir Ulos kautynės. Detalų šio mūšio scenarijų yra atkūrę ir paskelbę istorikai Raimonda Ragauskienė (monografija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis“) ir Romas Batūra. Šių autorių padedami galime chronologiškai išrikiuoti svarbiausius tų istorinių Li-vonijos karo kautynių, pristabdžiusių Maskvos ekspansiją į Vakarus, epizodus.

1564 metų sausio pradžioje Lietuvos link pajudėjo dvi maskvėnų kariuomenės: nuo Viazmos Oršos link iš tolimų Rusijos sričių surinktus karius vedė vaivada kunigaikštis Piotras Serebrianas, o nuo Polocko pietryčių kryptimi – vai-vada Piotras Šuiskis. Priešo pajėgose buvo sutelkta apie 50 tūkstančių karių. Abi armijos turėjo susijungti laukuose į vakarus nuo Oršos ir kartu žygiuoti Minsko, Naugarduko ir Vilniaus link.

M. Radvila Rudasis ir G. Chodkevičius teturėjo tik 6 tūks-tančius karių. Tačiau apie maskvėnų planus sujungti savo pajėgas LDK didžiajam etmonui buvo iš anksto pranešę žvalgai, todėl Radvila savo dalinius perskyrė į kelias dalis – vienus būrius pasiuntė į Mstislavlį (prie kelio į Kijevą), kitus į – Oršą, o su likusiais kariais laikinai apsistojo Lukomlyje. Iš čia per savo žvalgą Polocke Radvila perdavė Šuiskiui de-zinformaciją apie itin negausią lietuvių kariuomenę Lukom-lyje, kad rusų vadas jaustųsi saugus ir prarastų budrumą. Etmono sumanymas pavyko – lietuviai netikėtai užpuolė Šuiskio kariuomenę miškingoje vietoje prie Ulos upės, kur buvo nepalankios sąlygos priešo armijoms susijungti. 1564 m. sausio 26 d. įvyko nuožmios kautynės ir Lietuvos kariai sutriuškino Šuiskio pajėgas. Mūšyje žuvo apie 6 tūkstančius maskvėnų ir visi jų vadai. Rusijos nacionalinės bibliotekos Peterburge archyve istorikės R. Ragauskienės aptiktame „Prie Ulos užmuštų ir nelaisvę paimtų kilmingų maskvėnų sąraše“ yra net 16 tūkstančių pavardžių. O Lietuvos karių, sprendžiant iš didžiojo etmono po mūšio rašytų laiškų, žuvo labai mažai – 20 ar 22, o sužeista – apie 700. Kai kuriose daliniuose sužeisti buvo beveik visi. Kaip teigia R. Batūra, bet kokiu atveju tai buvo triuškinanti, labai įspūdinga pergalė, sužlugdžiusi Rusijos caro ir didžiojo kunigaikščio Ivano IV planą suduoti stiprų smūgį Lietuvai. Sėkmę lėmė netikėtas Radvilos vadovaujamos kariuomenės puolimas, karių pasiaukojimas ginant Tėvynę ir maskvėnų aplaidumas bei priešo pajėgų ir galimybių neįvertinimas.

Po Ulos kautynių Radvilos vadovaujama kariuomenė įkūrė stovyklą netoli Oršos. 1564 m. vasario pradžioje į pagalbą lietuviams atvyko ir lenkai. Radvilos pasiųsti vadai F. Kmita ir Jurgis Astikas išžvalgė P. Serebriano vadovauja-mos antrosios Maskvos kariuomenės pozicijas ir netrukus patraukė jų link. Pas Kmitą su nurodymu pulti maskvėnus

buvo pasiųstas žygūnas. Po to lietuvių kariuomenė turėjo apsimesti bėganti ir atvilioti priešą prie Radvilos pajėgų. Žygūnui su pranešimu patekus į maskvėnų rankas (to ir buvo siekiama), priešo stovykloje kilo panika ir maskvėnai spruko. 1564 m. vasario 7 d. lietuviai prie Oršos pavijo maskvėnų kariuomenę. Juos iki Dnepro persekiojo LDK daliniai, daug bėgančių karių ir žirgų nuskendo Dnepro vandenyse, o priešo stovyklose palikta amunicija ir maisto atsargos atiteko lietuviams.

Pažymėtina, kad, anot „Radviliados autoriaus“, didysis etmonas, būdamas anais laikais jau išties brandaus amžiaus (Ulos mūšio metu Radvilai Rudajam buvo 49 metai) irgi kar-du kapojo priešą. „Radviliadoje rašoma: „Kovėsi ir pats Ra-dvila, vadovaudamas mūšiui ir narsiai / mušdamas priešus kartu; ir kaip kaimo kirtėjas rugpjūtyj / varpas dagoja dailias, taip ir jis, nors šviesos neužteko, / vieną po kito Maskvos kariauninkų kūnus vis guldė / kardu retokam miške...“

etMonai iR GeneRolaiPirmasis iš Radvilų didžiojo etmono postą 1531 m. užė-

mė Jurgis Radvila (1480–1541 m.), vadovavęs kariuomenei iki pat mirties. Pasižymėjo karuose su trimis priešais – Mas-kva, totoriais ir kryžiuočiais (1519–1521 m. karas). 1511 m. kartu su Jurgiu Olelkaičiu sutriuškino totorių pajėgas netoli Kijevo ir atėmė iš jų visą grobį, prisiplėštą Lietuvos žemėse. Dar vieną mūšį su totoriais netoli Kijevo Jurgio Radvilos vadovaujamos pajėgos laimėjo 1527 m. Labai sėkmingai Jurgis Radvila kariavo taip pat ir su maskvėnais, ir su kry-žiuočiais. Iš viso kunigaikštis, kaip teigiama, laimėjo net 30 mūšių. Jam netgi prigijo „Herkulio“, arba „Pergalingojo“, pravardė.

Nuo 1541 m. iki 1553 m. didžiojo etmono vieta buvo ne-užimta. 1553–1566 m. šiame poste buvo Mikalojus Radvila Rudasis, po jo 1566–1572 m. kariuomenei vadovavo Griga-lius Chodkevičius. Po neilgo vakansijos laikotarpio 1589 m. didžiojo etmono buožė atiteko Kristupui Radvilai Perkūnui (Dubingiuose perlaidotų Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnui ir Jonušo VI Radvilos tėvui, 1547–1603 m.). Pravardę „Per-kūnas“ kunigaikštis gavo dėl savo veržlių ir efektyvių karinių veiksmų pobūdžio. Būdamas vos septyniolikos, 1564 m. jau dalyvavo kare su Maskva. Su rusais Kristupas Radvila Perkūnas ginklus buvo sukryžiavęs daugybę kartų. 1580 m. pasižymėjo mūšyje prie Velkyje Lukų. Kai karalius Steponas Batoras apgulė Pskovą, Perkūnas atskubėjo jam į pagalbą su 4 tūkstančiais raitelių, pakeliui kelis kartus susirėmęs su rusų daliniais. Kartu su garsiuoju karvedžiu ir savo įpėdiniu didžiojo etmono poste Jonu Karoliu Chodkevičiumi (1605 m. sutriuškinusiu priešus prie Salaspilio) Kristupas Radvila Perkūnas kariavo ir su švedais – sumušė juos prie Kuokne-

v A L S T y B Ė

7

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

sės. Kunigaikštis prisidėjo ir prie savo valdų bei viso krašto fortifikacijos, pastatydindamas Biržų pilį. Kristupas Radvila Perkūnas mirė 1603 m. ir buvo palaidotas Kėdainių evan-gelikų reformatų bažnyčioje.

Kristupas Radvila (jaunesnysis; 1585–1640 m.) buvo LDK lauko etmonas nuo 1615 m., o nuo 1635 m. vadovavo LDK kariuomenei kaip didysis etmonas. Pasižymėjo kovose su švedais 1617–1618 metais, atgaudamas daug priešo anksčiau užimtų tvirtovių. 1622 m. prie Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) atrėmė gerokai gausesnių švedų pajė-gų, vadovaujamų paties karaliaus Gustavo Adolfo, ataką. 1632–1633 m. pasižymėjo kare su Maskva dėl Smolensko. Vadovaudamas nedidelėms lietuvių pajėgoms, kelis mėne-sius trukdė rusams vykdyti Smolensko apgulą, sugebėjo perduoti miesto gynėjams maisto ir ginklų. Apgalvotais ir teisingais veiksmais K.Radvila sudarė galimybę prie Smo-lensko priartėti pagrindinėms lenkų ir lietuvių pajėgoms, vadovaujamoms karaliaus Vladislovo IV Vazos. Nutraukus Smolensko apgultį, Kristupo Radvilos vadovaujami kava-lerijos daliniai surengė gilų reidą į Rusijos teritoriją. Lietu-voje Kristupas Radvila rūpinosi Biržų pilies sustiprinimu, parašė veikalų karo tematika („Kariniai ir politiniai reikalai 1621–1632“ ir „Apmastymai apie karo Livonijoje pradžią“). Kunigaikštis mirė 1640 m. Svėdasuose (dab. Anykščių r.).

1635–1640 m. didžiuoju etmonu buvo Jonušas Radvila (1612–1655 m.). Jis taip pat išgarsėjo kaip reformacijos skleidėjas ir Lietuvos savarankiškumo gynėjas. Jonušui Radvilai teko ir pergalių džiaugsmas, ir pralaimėjimų kartė-lis. Ukrainoje kilus Bogdano Chmelnickio kazokų sukilimui, Jonušo Radvilos vadovaujama LDK kariuomenė 1649 m. sutriuškino kazokus prie Lojevo, o 1651 m. užėmė Kijevą. O štai 1654–1667 m. karas su Rusija Lietuvai atnešė bai-sias nelaimes. Maskva, gavusi Zaporožės kazokų paramą, surengė didelį LDK, kurios kariuomenės priešakyje buvo Jonušas Radvila, puolimą. Mūšį prie Šklovo lietuvių pa-jėgos pralaimėjo dešimteriopai gausesniam priešui, nors kautynių pradžioje netgi buvo įgavę iniciatyvą. Rusai užėmė Smolenską, Polocką, Vitebską, daugelį kitų miestų ir pilių. Karalius Jonas Kazimieras kaltino Jonušą Radvilą, kad šis nepakankamai pasirūpino strategiškai svarbios Smolensko tvirtovės paruošimu gynybai, tuo tarpu Jonušas Radvila nepakankamu dėmesiu valstybės gynybos reikalams kaltino patį karalių. 1655 m. priešai pirmą kartą istorijoje užėmė Lietuvos sostinę Vilnių, baisiai jį nusiaubė ir kelerius metus buvo jį okupavę. Jonušas Radvila pasitraukė į Kėdainius, iš Vilniaus išgabendamas svarbiausius LDK, kaip valsty-bės, atributus – juridinį (didįjį antspaudą) ir finansinį (iždą). Vakarinę Lietuvos dalį okupavo švedai, su kuriais Jonušas Radvila pradėjo savarankiškas derybas. 1655 m. spalio

20 d. Kėdainiuose pasirašytu aktu buvo nutraukta 1569 m. Liubline sudaryta LDK ir Lenkijos unija. Simboliška, kad šiai unijai priešinosi ir visi kiti anksčiau gyvenę Radvilos. Jonušas Radvila tikėjosi vėl paversti Lietuvą atskira nuo Lenkijos valstybe, kurią dabar globotų Švedija. Tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti, o pats kunigaikštis mirė paskutinę 1655 metų dieną. Palaidotas Kėdainiuose. Lietuvoje Jonu-šas Radvila vertinamas palankiai, neretai laikomas didvyriu. Kėdainiuose jam pastatytas paminklas. Tuo tarpu Lenkijoje jis vadinamas išdaviku. Po mirties karaliaus įsakymu Jonušo Radvilos valdos buvo nusavintos, tačiau vėliau grąžintos kitiems Radvilų giminės atstovams.

Paskutinysis iš Radvilų didžiojo Lietuvos etmono poste buvo Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762 m.). Kariniais ir politiniais pasiekimais jis neišgarsėjo, tačiau vi-soje LDK buvo žinomas kaip prašmatnių puotų ir medžioklių organizatorius.

Visi Radvilos, tapę Lietuvos didžiaisiais etmonais, prieš tai buvo lauko etmonais. Be pirmiau išvardintų Radvilų, lauko etmo-nu dar buvo Mykolas Kazimieras Radvila (1625–1680 m.).

Dominykas Jeronimas Radvila (1786–1813 m.) buvo po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų sudarytos Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės ulonų pulko vadas. 1812 m. jis prisidėjo prie Rusijon besiveržiančios Napoleono kariuome-nės ir su savo pulku įžengė į Vilnių. Dalyvavo kampanijoje Rusijoje, vėliau – garsiajame Tautų mūšyje prie Leipcigo. 1813 m. spalio pabaigoje buvo sunkiai sužeistas Hanau mūšyje ir netrukus mirė.

Mykolas Gedeonas Radvila (1788–1850 m.) pagar-sėjo kaip vienas iš 1830–1831 metų antirusiško sukilimo vadų, vadovavo sukilėlių pajėgoms Grochovo kautynėse. Carinės administracijos suimtas ir ištremtas į Jaroslavlį. Mirė Varšuvoje. Tame pačiame Grochovo mūšyje, tik kitoje pusėje, kovėsi Leonas Radvila (1808–1884 m.), tuo metu tarnavęs Rusijos kariuomenėje. Pasižymėjęs slopinant savo tautiečių sukilimą, šis karininkas padarė puikią karjerą ir tarnybą Rusijos kariuomenėje baigė turėdamas generolo leitenanto antpečius.

Radvilų giminė davė daug karo vadų savo šaliai – Len-kijos ir Lietuvos valstybei. Jai žlugus, Radvilos dėvėjo įvairių šalių, visų pirma Prūsijos ir Rusijos, kariuomenių uniformas. XX a. pradžioje kai kurie Radvilos dalyvavo Lenkijos nepri-klausomybės kovose. Radvilų – Lietuvos gynėjų – istorija baigėsi kur kas anksčiau.

Dr. Manvydas Vitkūnas ■Gediminas Radvilas ■Giedrės Maksimovicz nuotr.

8

g y N y B O S P O L I T I K A

ar lietuvai reikia karinės

doktrinos? Lietuvos karo akademijoje įvyko diskusija „Ar reikia Lietuvai naujos karinės

doktrinos?“ Prie apskrito stalo susėdo Lietuvos kariuomenės pulkininkai, g ynybos

polit ikos ekspertai , karybos i storikai , atsargos karininkai . Kibirkš ti s , įž iebusi

debatus, buvo „Kardo“ redakcijai pateikti straipsniai apie naujus karybos metodus

ir jų fone senstančias koncepcija s . Jų autorius dm. plk. Algimantas Vaitkaiti s

įžanginiame žodyje pabandė apibrėž ti i škeltos problemos svarbą , naudodamasis

iliustratyviais pavyzdžiais i š X X a . pabaigos konf liktų. Svarbiausios auditorijai

pateiktos tezės buvo š ios:

Karybos koncepci jos ir metodai sparč iai keič ia si , ir dažnai val st ybė s pa si - ■

rengimas g ynybai remiasi ne galimo konf likto metodų numatymu, o praė jusių

karų patir timi .

Ar Lietuva numato galimos agresijos scenarijų (-us)? Ar ji turi adekvačią pa- ■

sirengimo g ynybai viziją bent porai deš imtmečių į priekį?

Ar planuojant g ynybos politiką skiriama pakankamai dėmesio, anot autoriaus, ■

š e š tosios kartos – nekontaktiniams – kariniams konf liktams, ypač technologinei

ginkluotė s sr ič iai?

9

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Taigi ką privalome padaryti, kad Lietuvos karinė doktrina atitiktų laikmetį ir būtų orientuota į ateitį?

Užsimezgusi diskusija išryškino ir problemos įvairiapusiškumą, ir nuomonių skirtumus, tačiau abejingų nebuvo.

Diskusijai taktiškai ir gyvai vadovavo gynybos politikos ekspertas, Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos studijų centro analitikas Tomas Jermalavičius.

Plk. Jurgis Norgėla: Pokalbis yra tikrai svarbus kariuomenės plėtojimo ir jos perspektyvų kontekste. Nors ir turime nacionalinio saugumo strategiją, per penkerius metus mes paruošėme ir kariuomenės doktriną. Deja, iki galo ji nepatvirtinta, tačiau kariuomenė vystosi toliau. Kalbant apie karinės doktrinos, kaip tobulo dokumento kūrimą, galiu tik nuogąstauti, kad siekiant pavyzdinio tikslo, rutina gali užgožti siekiamus tikslus. Noriu pasakyti, jog doktrina, kaip konceptualus dokumentas, nėra tolygi Konstitucijai ir laikui bėgant turi keistis, atsižvelgiant į naujas saugumą užtikrinančias technologijas, grėsmių charakterio pokyčius ir galiausiai valstybės ekonomines galimybes.

Prisimenant dm. plk. A. Vaitkaičio straipsnį, tenka pastebėti, kad dažnai kalbama apie „smogiamuosius pajėgumus“. Norėčiau patikslinti, jog šį terminą mūsų atveju geriau būtų keisti „atgrasymo veiksmais ar priemonėmis“. Galiausiai iš ginkluotės, kurią tiktų vadinti smogiamąja, mes turime tik seną palikimą – pontoninius tiltus. Jie statomi tik puolimo atveju...

Kai mes kūrėme karinę doktriną, įsivaizdavome, kad kiekvienos pajėgos turi rasti savąją nišą. Atsižvelgiant į esminį kariuomenės panaudojimo modelį, turinio atžvilgiu mes turime tvirtą pagrindą remtis Europos Sąjungos valstybių ginkluotųjų pajėgų, analogiškų mūsų kariuomenei savo dydžiu, koncepcijomis. Tačiau manau, jog gerbiamo A. Vaitkaičio straipsnyje panaudotas terminas „asimetrinė strategija“ sukėlė daugiau prieštaringų minčių negu pačios doktrinos turinys.

Kuomet kalbame apie kolektyvinę gynybą, mūsų vaidmuo šioje sistemoje yra aiškus. Tačiau žinant mūsų situaciją, ne visada galima peršokti per kokybinius laiptelius, kuriuos labiau išsivysčiusios valstybės jau įveikė. Taigi pagrindinis politikų ir kariškių

Toma s Jerma lav ič iu s : Susipažinęs su dalyvių sąrašu ir pamatęs čia susirinkusiuosius, norėčiau pradėti linksma gaida. 2006 m., bandant palaikyti karo Irake strategiją, Pentagone buvo suburta JAV karininkų grupė, gavusi neformalų „pulkininkų tarybos“ pavadinimą. Taigi, pamatęs į šią diskusiją susirinkusius pulkininkus, pagalvojau: štai ir mes turime savą pulkininkų tarybą. Ji greičiausiai nesiekia dramatiškų rezultatų ir nespręs tokių svarbių klausimų kaip karo Irake strategija, tačiau karinės doktrinos tema yra svarbi, aktuali ir malonu matyti, kad esama žmonių, kurie bando mus paskatinti pažvelgti kelis dešimtmečius į ateitį.

Kariuomenės virsmas – ilgas procesas. Turime užtikrinti, kad per tą laiką, kai bus siekiama planuojamų karinių pajėgumų, jie neliks pritaikyti tik praeities karams. Klausimas, ar reikalinga ir kokia turėtų būti karinė doktrina, galėtų susidėti iš dviejų dalių. Pirmoji – kiek filosofiniai pamąstymai, kaip atrodys kariniai konfliktai ateityje, keliasdešimties metų perspektyvoje. Tai turėtų nulemti mūsų kariuomenės pajėgumų ir jų panaudojimo viziją. Antroji – taip pat reikia apžvelgti ir įvertinti, kokius turime pajėgumus ir kokie yra iššūkiai nacionaliniam saugumui dabar. Tai apibrėžtų mūsų kariuomenės veikimo būdus ir apribojimus šiandien.

Galiausiai galėtume sugretinti ir palyginti šiuos du paveikslus – ateities ir dabarties – ir pasvarstyti, ar, remdamiesi doktrina, judame reikiama kryptimi.

Iš esmės tokia diskusija galėtų tapti „intelektualiniu žaidimu“. Manau, jog po diskusijos išeitume iš auditorijos šiek tiek išmintingesni, labiau susimąstę apie ateitį.

10

uždavinys – turimomis priemonėmis užtikrinti mūsų valstybės saugumą. Tam dedame visas pastangas, nors pajėgumai tikrai ne tokie, kokių reikėtų. Tačiau žvelgiant į kolektyvinės gynybos principus (partnerystę), deklaruotus NATO sutartyje, neturime vadovautis tik 5 straipsnio garantijomis ir užmiršti kai kurių kitų punktų. Mes tikime, jog sąjungininkai, iškilus grėsmei, „ateis ir apgins“. Bet yra ir kitas, trečiasis, straipsnis, kuriame sakoma, jog pirmiausia gynybą turime organizuoti savo jėgomis. Ir tik po to, paprašius pagalbos, ji gali būti suteikta pasitelkiant NATO sąjungininkų jungtines pajėgas.

Tomas Jerma lav ič ius: Dėkui už gražiai sudėliotus akcentus. Be abejo, reikia realiai įvertinti, ką mes turime dabar, ir kaip turimomis priemonėmis galime užtikrinti šalies interesus. Kita vertus, reikia žiūrėti, kur link eina nūdienos karyba, kad netaptume atsilikėliais, nesugebančiais prisidėti prie kolektyvinės gynybos, nes sąjungininkų pajėgos veiktų visai kitu technologinio ir doktrininio išsivystymo lygiu. Gal tai skamba ir ambicingai, bet galbūt reikėtų užsibrėžti tikslą patekti tarp šalių lyderių karybos minties ir praktikos modernizavimo prasme. Nes, be tokios ambicijos, staiga, pačiu netinkamiausiu metu, galime suvokti, kad kariuomenė organizaciniu, technologiniu ir kitais požiūriais yra pernelyg atsilikusi, netinkamai parengta ir aprūpinta veikti atsakant į naujas grėsmes šalies saugumui ir interesams. Norėčiau paklausti Sauliaus Guzevičiaus: ar specialiųjų pajėgų patirtis leistų teigti, kad specialiosios pajėgos turėjo tam tikrų siekių veikti ir tobulėti? Ar apskritai mūsų kariuomenė gali turėti panašių ambicijų išsilaikyti tam tikroje „karybos lygoje“?

pratybose, kai sąveikauja visos kariuomenės rūšys. Manau, kad doktrinoje, kuri neabejotinai reikalinga, galėtų būti panagrinėta, kaip galėtų veikti ne atskiros pajėgų rūšys, kaip dabar matome, o kokia būtų bendra veikimo koncepcija. Galima padaryti išvadą: pirmiausia reikėtų grėsmių vertinimo. Koks iššūkis mums gali būti metamas? Juk šis klausimas yra vienas iš sudedamųjų punktų sėkmingo veikimo formulėje. Galbūt reikėtų žvelgti dviem kryptimis:

Pirma, tai tarptautinės operacijos, kuriose mes jau ■sėkmingai dalyvaujame. Mes galime kalbėti apie ka-riuomenės gynybinę funkciją, tačiau turime ir specia-liųjų pajėgų eskadroną, kuris nuo 2002 m. su nedidele pertrauka dalyvauja kovinėse užduotyse. Turime ir PAG, kurio funkcija nėra įvardintina kaip agresyvi, tačiau jo reikšmė aiški. Juk tai tvirtovė, stovinti ne mūsų žemėse. Taigi turime jau dvi ekspedicines kryptis.

Žinoma, reikia prisiminti taikos meto užduotis. Tai an- ■troji sritis, kur mūsų kariuomenės reikšmė neginčijama: nuo paramos piliečiams iki pagalbos VSD.

Galiausiai trečioji kryptis ir dimensija būtų šalies gy- ■nyba. Jei susidurtumėme su grėsme šioje sferoje, grei-čiausiai tai būtų didžiulės šarvuotos kolonos, remiamos ugnimi ir palaikomos dominuojančios aviacijos, kurių mes negalėtume įveikti vien savo pačių jėgomis.

Taigi, atsižvelgiant į šias dominantes, būtų įdomu pasvarstyti, kokios turėtų būti mūsų kariuomenės pajėgų rūšys ir kaip jos turėtų sąveikauti.

Taip pat į doktrinos svarstymą norėčiau įtraukti ir informacinį faktorių, kurio reikšmės vertinimo kol kas pasigendu. Ateities karus laimės tie, kurie geriau valdys informaciją. Šalies piliečiai turi palaikyti savo vyriausybę, o ši savo ruožtu turi mokėti suprantamai paaiškinti, kas vyksta, kad tą palaikymą gautų. Be šio komponento net geriausiai parengta kariuomenė pasmerkta žlugti.

Toma s Je rma l av ič iu s : Jungtinumas. Iš karto kyla klausimas, ar mes suprantame, kaip jis turėtų atrodyti tiek kolektyvinės gynybos, tiek nacionaliniame kontekste?

Pl k . l t n . G i nt a r a s S a d a i t i s : Pabandysiu atsakyti, nors matau, kad mūsų pokalbis pradeda krypti nuo strateginio lygmens taktinio-techninio link. Taigi grįždamas prie strategijos priminsiu, jog rengiamoje karinėje doktrinoje netiesiogiai buvo pabrėžtas mūsų kariuomenės gynybinis vaidmuo. Diskusija apie doktriną turėtų prasidėti ne nuo kariuomenės (karinės doktrinos), o nuo valstybės strategijos (Nacionalinio saugumo strategijos). Joje įvertinamos galimos grėsmės ir

Plk. Saulius Guzevičius: Galbūt tokios ambicijos mums dažnai pritrūksta. Rimtos ambicijos sujungti kariuomenės rūšis. Tai galimybė iškilus grėsmei veikti ir už šalies ribų, ir šalies viduje. Pasigendame ir bendrumo

g y N y B O S P O L I T I K A

11

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

nustatomi atsakai į jas. Tik po to logiška plėtoti strategiją kitomis kryptimis, taip pat ir karine (Karinė strategija ir karinė doktrina).

Taip pat reikėtų atsižvelgti į kitų valstybių patirtį šioje veikloje. Iš tiesų NATO žiūri į priekį ir analizuoja galimas grėsmes ir scenarijus. Išskirtos ir keturios pagrindinės raidos kryptys bei pateiktas jų projektas (angl. NATO muliple futures project). Viena krypčių yra technologinė. Tai būtų atsakymas į A. Vaitkaičio straipsnyje paminėtą kritiką technologinio atsilikimo klausimu.

Kalbant apie jungtinumą, dabartiniu metu Jungtinis štabas rengia Jungtinių pajėgų operacinę doktriną, kurioje aptariami visi jungtinumo klausimai LK. Jungtinumas Lietuvos kariuomenėje yra gana sudėtingas dalykas. Turint omenyje esamus kariuomenės rūšių pajėgumus (SP/KASP, KOP, KJP, SOP), jungtinumas yra daugiau teorinis negu praktinis. Pagrindinai pajėgumai, kuriais galima pasiekti tam tikrų rezultatų vykdant karines operacijas yra sukoncentruoti vien Sausumos pajėgose. Tuo tarpu oro pajėgos ir jūrų pajėgos turi labai ribotas galimybes taktiškai veikti, tiksliau – daryti įtaką sausumos vienetų veiksmams. Tad visas bendras veikimas fokusuojamas „taktinėje sausumoje“, kur tiesiogiai aktyviai dalyvauja SOP vienetai. Taigi galiausiai mes prieiname prie vadinamųjų „single service capabilities enabled by other forces“. Su turimais pajėgumais mes, ko gero, vis tik turėtume orientuotis į pajėgų koncentraciją laike ir vietovėje, galvodami, kur ir kaip galėtume padaryti oponentui didžiausią efektą. Prioritetinėmis reikėtų laikyti Sausumos pajėgas (ir jų vienetus). Nemanau, kad esant dabartinei ekonominei situacijai ar artimoje ateityje, galimas kitų pajėgų rūšių (oro ir jūrų) tinkamas veikimas jungtinių operacijų „rėmuose“, nes tai tikrai brangios pajėgų rūšys, kurių plėtrai reikalingos milžiniškos investicijos. Bet tai nereiškia, kad dėl to mes privalome atsisakyti teorinės jungtinumo koncepcijos ir veikimo tikimybės su sąjungininkais. Karybos menas

pasireiškia metodų panaudojimo įvairove. Pasinaudodami šia įvairove mes galime sėkmingai veikti kaip „single service force“, kurią pagal savo išgales rems kitos pajėgos ar kuri bus integruota.

Toma s Jerma lav ič iu s : Realistiškai žvelgdami turime konstatuoti, kad mes koncentruojamės į Sausumos pajėgas. Bet ar pakankamai išradingai žiūrime į savo resursų ribotumą? Gal mes galėtume panaudoti gynybai kitus resursus, pavyzdžiui, kibernetinį komponentą?

Plk. ltn. Va ldas K ibarta s: Norėčiau akcentuoti, jog diskusijos pradininkas ir daugelis čia susirinkusiųjų nevienodai supranta, kas yra karinė doktrina. Juk ji apima ne vien kariškių kompetencijos lygmenį. Grįždamas prie temos norėčiau pasakyti, jog ekonominiai mūsų pajėgumai, deja, tikrai menki. Tačiau turime ir kitų resursų – pavyzdžiui, intelektualinius. Nevardijant esamų ir galimų išteklių, privalome atsakyti į kitus klausimus: kaip mes juos panaudosime. Karinę doktriną įsivaizduoju kaip dokumentą, kuris remiasi nacionaline strategija ir karine strategija. Būtent toks dokumentas buvo parengtas ir pateiktas kariuomenės vadui svarstyti praėjusiais metais.

Tomas Jerma lav ič iu s: Tai geras pamąstymas. Įtariau, kad kalbant apie karinę doktriną, skirtingiems žmonėms ši sąvoka reiškia skirtingus dalykus. Kokias pasekmes tai gali turėti, parodo Norvegijos atvejis. Neseniai šioje valstybėje buvo išleista nauja karinė doktrina: fundamentalus, didelis veikalas, kuriame nagrinėjama politinė, teisinė, etinė, technologinė ir kitos šalies saugumo ir gynybos dimensijos. Tačiau karybos praktikų šis darbas visiškai atmetamas. Norvegijos kariškių nuomone, šis veikalas įdomus kaip filosofinis samprotavimas, tačiau nesuteikia praktinės naudos. Taigi ar nėra taip, jog apsikrovę įvairiais dokumentais

12

per medžius nematysime paties miško? Kaip turėtų būti derinama teorinė ir praktinė doktrinos dalys?

Plk . Jurg i s Norgė la : Šiuo metu yra sunkmetis ir mūsų valstybei reikia atsistoti ant kojų. Norisi eiti į priekį, tačiau nėra pakankamai pajėgumų. Visko iš karto padaryti negalime, todėl tenka atsirinkti prioritetus. Siūlyčiau nukreipti visas mūsų pastangas į intelektualių pajėgų plėtojimą, pagrindinį dėmesį sutelkiant į personalą. Turime daug mokymo ir mokslo institucijų. Mūsų kariai yra gerai parengti. Jie puikiai vertinami tarptautiniuose štabuose, operacijose užsienyje. Mes neprivalome visą laiką paskui kažką eiti. Žinoma, dabar mums trūksta modernių technologijų, tačiau ateis laikas ir mes jų įsigysime. Tačiau svarbiausia sutelkti dėmesį į žmones. Jei šiuo sunkmečiu mes neskirsime pakankamai dėmesio ir išteklių mūsų karininkams, puskarininkiams ir seržantams rengti – mes prarasime viską. Suburti, išmokyti, tinkamai parengti profesionalias ir intelektualias pajėgas yra sunkiau, nei įsigyti naujos technikos ar technologijų.

Plk. ltn. Vygantas Bukauskas: Buvo minėta, jog mes koncentruojamės į tas pajėgas, kurios labiausiai atitinka pajėgumų kriterijus. Didžiausia problema, kad turime vadovautis trumpalaikėmis programomis. Parengę programą penkeriems metams, dažnai neįsivaizduojame, kas bus toliau. Rengiant ankstesnes programas, buvo mąstoma, jog tikriausiai jokios didelės grėsmės per artimiausius dešimt metų nenumatoma. Tačiau per tą laiką situacija pasikeitė. Tad didžiausia problema – vizija: kaip mūsų kariuomenė atrodys po dešimties ir daugiau metų? Ko mes siekiame, kur link einame? Esant tokiai vizijai, nesunku būtų daryti kitas prognozes ir formuoti tikslus ir metodus jiems siekti.

Grįžtant prie plk. Valdo Kibarto pasisakymo apie ribotą potencialą, tai iš tikrųjų mes tą potencialą turime. Lietuvoje yra daug gabių mokslininkų, kurie siūlo krašto apsaugai daug technologijų. Bet kažkodėl krašto apsaugos tarnyboms tas ne itin įdomu…

Toma s Je rma l av i č iu s : Gal krašto apsaugos tarnybos neturi fantazijos?... Ar mes pakankamai įvertiname investicijų į gynybos mokslinius tyrimus ir plėtrą svarbą rengiantis ateities konfliktams bei stiprinant savus karinius pajėgumus? Tarkime, kaimyninės Estijos pavyzdys: dėl krizės ji keturis kartus sumažino šias investicijas, bet ir šis sumažintas biudžetas lieka kelis kartus didesnis už Lietuvos ir Latvijos kartu paėmus. Tai parodo tam tikrą požiūrį, ambiciją ir ilgalaikę strateginę perspektyvą. Drįsčiau spėti, kad toje ilgalaikėje perspektyvoje technologinėje plotmėje Lietuvai iš tiesų gresia atsilikimas, nes tiesiog neturėsime pagrindinių žinių apie naujas technologijas ir jų pritaikymą karyboje, kurios reikalingos moderniai ir doktrinines naujoves taikančiai kariuomenei.

Dm. plk . A lg ima nta s Va it k a it i s : Norėčiau pratęsti mintį apie technologijas. Mes, lietuviai, jau dabar turime savos konstrukcijos raketas, kurios skrieja dešimt kilometrų. Šias raketas sukūrė Kauno technologijos universiteto mokslininkai. Išsiaiškinau, kad mes galime pakeisti kurą, ir ta raketa skries 3–4 kartus toliau. Kad ši raketa būtų taiklesnė, mes galime panaudoti lazerines technologijas. Turime puikių šios srities specialistų. Amerikiečiai, pasisavinę lietuviškas technologijas, panaudojo jas orlaivyje montuojamam lazeriniam kulkosvaidžiui kurti. Tik buvo pagamintas galingesnis lazeris. Pažvelkime į mūsų optikos pasiekimus. Lietuvių oftalmologai atlieka sudėtingas operacijas, naudodami prietaisus, kuriuos lengvai galima pritaikyti karyboje. Latviai bandė paleisti satelitą – jiems nepavyko. Bendradarbiaudami su jais, galime jį iškelti ir sukurti optinės informacijos ryšių valdymo sistemą. Kodėl

g y N y B O S P O L I T I K A

13

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

gi šituo neužsiimame? Yra specialistai, reikia tik bendradarbiavimo.

P l k . S a u l iu s G u z e v i č iu s : Be abejo, mes neplanuojame turėti branduolinių povandeninių laivų, Guderiano tankų divizijų ar strateginių bombonešių eskadrilių, bet per visą savo istoriją mes turėjome „keletą gerų vyrų“. Jei investuosime į žmones, technologijos ir visa kita ateis. Norėčiau akcentuoti ką kita ir paremti „dviejų strategijų“ idėją. Vienas dalykas, ką mes planuojame ar įsivaizduojame daryti po trisdešimties metų, o kitas – ką mes turime daryti dabar, nes grėsmės gali kilti labai greitai ir labai netikėtai. Tai mus nuleidžia ant žemės. Taip pat pritariu pulkininkui Sadaičiui, kad gynybos atveju pagrindinis vaidmuo tenka Sausumos pajėgoms kartu su Specialiųjų operacijų pajėgomis. Kitos pajėgų rūšys – KJP ir KOP – be abejo, jau neturi tokio svorio. Bet kitoms dviem kryptims – ekspedicinėms operacijoms ir taikos meto užduotims – reikalingas šių pajėgų potencialas. Piratavimas, terorizmas – tai akivaizdžios grėsmės. Neseni įvykiai, kai Nigerijoje buvo užgrobti lietuvių jūrininkai, parodė kai kuriuos mūsų pasirengimo trūkumus. Kai buvo perkami karo laivai, jų tipas, galimybės nebuvo derinami su kitų kariuomenės pajėgų poreikiais, ir dabar akivaizdu, kad norint jūros keliu gabenti specialiųjų pajėgų eskadroną į kovinės operacijos vietą užsienyje, reikia laivus tam pritaikyti, keisti kai kurią įrangą ir t. t. O kai KOP pirko transporto lėktuvus „Spartan“, buvo planuojama ir labai aiškiai atsižvelgiama į visos kariuomenės poreikius. Taigi kartais pavyksta priimti vieningą sprendimą, įvertinus visus poreikius ir galimybes, o kartais tokio sprendimo pritrūksta.

Tomas Jerma lav ič iu s: Ar mes kalbėtume apie strateginius ar operacinius aspektus, iškyla klausimas: gal mąstome pernelyg siaurai ir žinybiškai? Gana daug kalbame apie kariuomenę, tačiau ar pakankamai galvojame apie jos integraciją kitose – politinėse, informacinėse, ekonominėse – sistemose, kad būtų pasiektas kuo didesnis efektas?

Plk. Jurgis Norgėla : Dabar mes vadovaujamės patvirtintais teisiniais ir norminiais aktais. Tačiau kalbant apie tokius svarbius valstybės saugumo klausimus, turi būti kuo platesnis spektras. Pirmoji žodį turėtų tarti mūsų Vyriausybė. Ji yra ta institucija, kuri labiausiai atsakinga už planus, jų įgyvendinimą. Dabar yra susiklosčiusi situacija, kai klausimai, susiję su valstybės gynimu, paliekami institucijoms, kurios pirmiausia tą klausimą sprendžia. Pavyzdys galėtų būti Provincijos atkūrimo grupės veiksmai Afganistane, šios grupės aprūpinimas.

Pagrindinė našta teko kariuomenei, nors ši misija yra visos mūsų valstybės reikalas. Todėl institucijos, turinčios vienaip ar kitaip prisidėti rengiantis jos gynybai, turi būti suburtos. Esu tikras, kad Vyriausybės vaidmuo, jungiant ne tik Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijos, bet ir kitų institucijų ir žinybų pajėgas ir resursus valstybės gynybai, turi būti didelis.

Pl k . l t n . Va ld a s K ib a r t a s : Žinybiškumas egzistuoja ne tik visoje valstybėje, bet ir krašto apsaugos sistemoje, ir karinė doktrina, kuri buvo rengiama Mokymo ir doktrinų valdyboje nuo 2003 metų, yra žinybiškumo pavyzdys. Gal kas įsižeidė, tačiau aš matau intelektualaus potencialo problemą rengiant ilgalaikius strateginius dokumentus. Mes tikrai turime gabių žmonių, bet jų, gaila, nėra daug.

Tomas Jermalavičius: Tai gal čia ne intelektualinių resursų trūkumo, bet lyderystės problema – nėra strateginių lyderių, galinčių sutelkti intelektualus bendram darbui ir nukreipti juos bendros vizijos link?

P l k . l t n . Gi nt a r a s Sad a it i s : Kalbant apie dokumentus, kuriuose apibrėžiami su valstybės gynyba susiję klausimai, krenta į akis vienas dalykas – ne visos institucijos, kurios yra susijusios su valstybės gynyba, „motyvuotos“ atkreipti į tai dėmesį. Kalbu apie mobilizacijos reikalus ir Lietuvos vaidmenį.

Svarstant, ar Lietuvai reikia naujos karinės doktrinos, reikia pažiūrėti, kas gi negerai parengtuose dokumentuose. Turėtume atlikti analizę, kas jau padaryta ir kas praleista. Kokios sritys yra apeitos, nepaliestos? Ar atsirado nauji iššūkiai, kurie praleisti, nepastebėti mūsų strategijose (Nacionalinio saugumo ir karinėje). Kartais didžiausia mūsų visų problema – neatsimename, ką jau esame parašę ir todėl pradedame rengti naujus „kūrinius“, kurie nereikalingi. Nepamirškime, kad „implicite“ čia galėtų būti pagrindinis žodis. Tada visi tie, kurie siekia vieno tikslo, paprasčiau susikalbėtų.

Pl k . l t n . Vy g a nt a s Bu k au s k a s : Norėčiau pritarti. Buvo identifikuota problema ir pataikyta tiesiai į dešimtuką. Iš tiesų Krašto apsaugos ministerijoje strateginio lygmens pareigūnai dažnai užsiima ne tuo, kas jiems priklauso tiesiogiai, ir nusileidžia iki mikrovaldymo. Išties yra lyderystės problemų. Galbūt ne visi asmenys, kurie paskirti vadovais, kompetentingi, sugeba nustatyti problemas ir nukreipti veiklą tinkama linkme. Karo akademijoje mes šią problemą esame išsprendę jau prieš porą metų ir įkūrę Lyderio ugdymo grupę. Rengiame lyderius ir mokome, ką jie turėtų

14

daryti, kaip turėtų vadovauti.

Plk . Sau l iu s Guzev ič iu s: Papildant mintis dėl tarpžinybinio bendradarbiavimo – tam tikrų prošvaisčių jau yra. Įkurta darbo grupė dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos dalinių integravimo į kariuomenę karo atveju. Teoriškai jau aptartos jų funkcijos ir užduotys. Reikia tik praktinio įgyvendinimo. Taip pat reikia vadų, štabų viršininkų valios, kad rezultatas būtų pasiektas. Beje, tarpžinybinis bendradarbiavimas vyksta netgi truputėlį geriau nei pas mus viduje. Reikėtų pasižiūrėti, ar mes efektyviai bendradarbiaujame krašto apsaugos sistemoje. Šioje salėje pasigendu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento atstovo. Šio departamento vaidmuo be galo svarbus planuojant gynybą, analizuojant, įvertinant grėsmes, iš anksto įspėjant.

Ži lv ina s Tomkus (GPPD): Kartais netgi kyla svarstymų, ar reikia karinės doktrinos. Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes suprantame karinę doktriną. Grupėje, kuri rengė šiuo metu nepatvirtintą karinės doktrinos projektą, pirmasis darbas buvo sąvokų išsiaiškinimas ir suvokimas. Kaip Tomas jau minėjo, doktrinos gali būti įvairios: ir tokia, kaip Norvegijos, t. y. visos valstybės ideologija, ir bendro pobūdžio dokumentas, kokia yra Rusijos doktrina. Ką mums pavyko pasiekti darbo grupėje? Mes sutarėme, kad karinė doktrina turi atsakyti į klausimus dėl optimalaus karinių reikalų tvarkymo, kad doktrina atskleistų pagrindinius kariuomenės veikimo ir panaudojimo principus strateginiams tikslams pasiekti. Doktrinos turinį sudaro du pagrindiniai elementai: grėsmių suvokimas (kai kalbama apie menamą ar realų priešą, jo keliamą grėsmę) ir jų įveikimo būdai, t. y. kaip galėtume reaguoti į grėsmes, kovoti su priešu. Kai kurias nuostatas mums pavyko perkelti iš politinių dokumentų (Valstybės strategijos, nacionalinio saugumo strategijos, Lietuvos kariuomenės strategijos). Tačiau mano priekaištas būtų tas, kad mes neturime aiškaus karinio grėsmių įvertinimo ir apskritai bendros pagrindinių principų vizijos, kaip mūsų kariuomenė ir visos ginkluotosios pajėgos turėtų būti rengiamos ir panaudojamos atsakyti į grėsmę. Taigi karinės doktrinos projekto pagrindinis trūkumas: turime daugiau politinį dokumentą, kuriame nekalbama apie karinių reikalų esmę.

Dr. A lgirdas Kanauka: Doktrina neturi apsiriboti tik kariškais dalykais, reikia daug ką susieti su civiliniu pasipriešinimu. Visų pirma reikia turėti viziją, ar norime išgyventi kaip tauta, valstybė per visą prasidėjusį XXI amžių. Išlaikyti nepriklausomybę, demokratiją, kultūrą, kalbą, laisvę, ekonomiką. Bet turėsime ir priešų, galbūt kaimynų, kurie sieks mums trukdyti gyventi. Jiems gali prireikti mūsų žemių, priėjimo prie jūros, mūsų

ekonomikos ir žmonių protų. Galimi mūsų priešai yra psichologiškai gerai pasirengę dar nuo senų senovės ir neatrodo, kad žada savo ambicijų atsisakyti. Todėl mes turime tai įvertinti. Žinoma, mes tikime, kad NATO pagal 5 sutarties straipsnį mums padės. Bet Aljanso pajėgos gali kiek užtrukti ir per tą laiką mes patys turėsime pasipriešinti ir atsilaikyti. Prisiminkime pamokomą pavydį iš senovės Graikijos istorijos: Termopilų perėjoje 300 spartiečių, vadovaujamų karaliaus Leonido, kelias paras atsilaikė prieš 12 tūkstančių persų kariuomenę. Nors persai juos įveikė, bet nedrįso pulti Atėnų, nes pamatė graikų kovingumą, didvyriškumą, be to, atėniečiai turėjo laiko pasirengti kovai. Lygiai taip ir mums gali tekti priešintis, kol atskubės NATO pajėgos. Turime neabejoti, kad mūsų kariuomenė išsaugos garbę, uždegs noru priešintis visą tautą. Esu girdėjęs lietuvius lyginant su šlapia cigarete – sunku uždegti, bet kai jau užsidega..!

Dm. plk . A lgimantas Va itka it i s: Svarbu, kad pokalbyje buvo akcentuojama būtinybė doktrinoje įvardyti galimas grėsmes mūsų šaliai. Vis dėlto manyčiau, kad reikėtų pakalbėti ir apie naujos ginkluotės panaudojimo apžvalgą naujoje karo doktrinoje. Pasiremsiu vienu nesenu įvykiu. Rugsėjo pabaigoje mūsų rytiniame pasienyje vyko rusų ir baltarusių manevrai. Po jų Rusijos gynybos ministras A. Serdiukovas Minske viešai kalbėjo, kad ateityje, jeigu tektų susidurti su tokiu priešininku kaip NATO, reikės tobulinti priešraketinę ginkluotę, kitą techniką, kurią būtų galima panaudoti nekontaktinio karo atveju. Beje, š. m. gegužės mėn. priimtame Rusijos strateginiame plane iki 2020 metų apie tai aiškiai kalbama. Šį dokumentą turėtų gerai išstudijuoti ir mūsų specialistai, galintys prisidėti prie naujos Lietuvos karo doktrinos kūrimo.

Siekiau, kad įvyktų ši diskusija, todėl, kad mes užsisėdėjome vietoje, tuo tarpu ne viena šalis naują karo doktriną jau turi. Beje vienas ekspertas yra pasakęs: vienos NATO šalys nori ir gali rengti karo doktriną (pvz., Didžioji Britanija), kitos gali, bet nenori (Vokietija), trečios ir negali, ir nenori. Taigi, kaip matome, ir tarp Aljanso šalių šiuo požiūriu kol kas nėra sutarimo. Lietuvos politikai, manyčiau, turėtų ieškoti ryšių su šalimis, kurioms aktualūs doktrinos kūrimo klausimai, su kuriomis galbūt būtų galima bendradarbiauti (kad ir su Lenkija) kuriant naujas karines technologijas.

Toma s Jerma lav ič iu s : Reikėtų pasvarstyti, kiek naujoji karo doktrina gali būti valstybinės svarbos reikalas. Juk iš tiesų tai turėtų būti tarpžinybinis dokumentas, plačiąja prasme – šalies saugumo doktrina. Kartu kyla biurokratinis

g y N y B O S P O L I T I K A

15

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

klausimas, juk jau turime nacionalinio saugumo strategiją apibrėžiančių dokumentų, gal net per daug esame jais apsikrovę, bet ne visada stengiamės įsigilinti į jų turinį, esmę, pagaliau ar pakanka intelektualinių resursų šiems dokumentams tobulinti. Iš mūsų pokalbio matyti, kad šiuos reikalus išmanančių žmonių yra, tik tokiu atveju kyla klausimas, kodėl to nedaroma? Gal apskritai kol kas nereikia kurti naujos karo doktrinos? Jeigu reikia, norėtųsi iš diskusijos dalyvių išgirsti argumentuotą nuomonę ir nusakyti svarbiausius tokio dokumento principus. Juk turėjome projektą iki 2008 metų, taigi pradžia padaryta, daugelis svarbių dalykų išnagrinėta, pasiektas tam tikras sutarimas. Taigi ką daryti, kad pradėtas darbas būtų tęsiamas?

Plk . Jurg i s Norgė la : Manyčiau, kad klausti, ar reikalinga Lietuvai turėti tinkamai parengtą karo doktriną būtų tas pat, kaip klausti, ar reikalingi gynybos planai. Nėra planų – nėra gynybos. Nėra doktrinos – nėra kariuomenės. Jau esame gana išsamiai aptarę karo doktrinos ir politinių dokumentų, susijusių su šalies gynyba, sąsajas, priemones svarbiausioms doktrinos nuostatoms įgyvendinti. Todėl jau galėtų atsirasti pagrindas – oficialus dokumentas, įpareigojantis pagal tas nuostatas organizuoti kariuomenės veiklą. Jokia teorinė doktrina nepakeis praktinių valstybės veiksmų rengiant mūsų karines pajėgas ir piliečius šalies gynybai. Turi būti suformuotos konkrečios užduotys visai kariuomenei ir visų padalinių vadams – už ką kiekvienas iš jų atsako, organizuodamas savos valstybės gynybą.

Pl k . S a u l iu s G u z e v i č iu s : Turėti tinkamai parengtą karo doktriną yra būtina. Manau, kad tai turėtų būti bendra doktrina, aprėpianti visus šalies gynybos

klausimus, ir konkretesnės atskirų kariuomenės rūšių doktrinos, į kurias, manyčiau, gali būti įtraukti ir kai kurie taktikos aspektai. Reikalinga kariuomenės vadovybės valia ir kontrolė tai įgyvendinti. Kariai turi suprasti šias doktrinas, todėl formuluotės turi būti paprastos ir aiškios. Manau, labai svarbu doktrinose įvardyti didžiausią grėsmę, kuri gali kilti mūsų šaliai, kitaip sakant, numatyti, kaip reikia pasirengti pačiam blogiausiam atvejui. O blogiausias dalykas – netikėtas Lietuvos užpuolimas. Kaip žinome, pagal susitarimą NATO greitojo reagavimo pajėgos (NRF) pasirengia suteikti pagalbą per penkias dienas. Taigi kone savaitę, kuri gali būti lemtinga mūsų šaliai, turėtume atsilaikyti patys. Todėl neabejotina, kad doktrinoje reikia aiškiai apibrėžti kariuomenės veiksmus netikėtos agresijos atveju. Be to, kaip minėjau, doktrinoje taip pat reikėtų aptarti specialiųjų operacijų panaudojimo galimybes ir informacinės erdvės apsaugą.

P l k . l t n . G i n t a r a s S a d a i t i s : Nemanau, kad Lietuvai reikia naujos karinės doktrinos, bet jei bus nuspręsta, kad taip, ją rengiant turi būti siekiama, kad ji sietųsi su visais valstybės gynimo strateginiais dokumentais. Tokia doktrina galėtų būti pagrindas planuojant šalies gynybinių pajėgumų plėtrą ir bendradarbiavimą su partneriais. Dabar galiojantys įstatymai, doktrinos ir strategijos neretai pakartoja tuos pačius teorinius postulatus, bet juose mažoka užuominų apie praktinius dalykus, pasigendama detalumo, sekos. Su tuo susidūriau rengdamas Jungtinių pajėgų operacinę doktriną. Pažvelgus į kai kurių kitų šalių doktrinas, galima rasti daug daugiau vertingos praktinės informacijos. Žinoma, mūsų patirtis šioje srityje yra menka. Kita vertus, pernelyg

„Pulkininkų taryba“. »

16 viską detalizuojant iškyla slaptumo ir tarpžinybinės veiklos derinimo problemų. Kitaip tariant, konkretumas kartais trukdo suinteresuotoms institucijoms susitarti. Manau, kad iki šiol yra ne visiškai aiški valstybės gynybos koncepcija: kaip mes ginsimės – ar remsimės Suomijos, ar kurios kitos NATO šalies pavyzdžiu, ir tai neturėtų būti jokia paslaptis, juolab, kad mūsų visuomenė turi teisę apie tai žinoti taikos metu. Beje, skaitydamas įvairius strateginius dokumentus net neaptikau formuluotės, kad Lietuvos politika ir doktrina yra gynybinio pobūdžio... Iš turinio, žinoma, aišku, kad tai yra gynybiniai ketinimai.

Pl k . l t n . Va ld a s K iba r t a s : Karo doktrinos projektas, kaip minėta, buvo parengtas, tik ne visai aišku, kodėl Lietuvos kariuomenės vadovybė nesiėmė priemonių šiam dokumentui užbaigti, t. y. patvirtinti. Neoficialiai teigiama, kad viena doktrinos rengimo darbo nebaigimo priežasčių galėjo būti formali – jokiuose teisės aktuose nenumatyta, kad Lietuva privalo turėti karo doktriną. Todėl manyta, kad galbūt pakaktų papildyti ir atnaujinti priimtą Lietuvos Respublikos karinę strategiją karine dalimi ir turėtume dokumentą, kuris būtų pagrindas rengiant kitų lygmenų doktrinas – operacinę doktriną arba funkcines doktrinas.

Plk. ltn. Vyganta s Bukauskas: Manyčiau, kad buvusį parengtą doktrinos projektą reikėtų atnaujinti, papildyti. Naujoji karo doktrina galėtų būti atspirties taškas rengiant kitus susijusius dokumentus, todėl turėtų būti parašyta kuo paprasčiau ir aiškiau.

Dr. Va lda s R a kut i s : Abejojantieji naujos karo doktrinos rengimo reikalingumu turėtų apsvarstyti tokį

variantą – kas bus, jeigu jos neturėsime... Tokių pavyzdžių Lietuvos istorijoje buvo ne vienas. Prisiminkime kad ir 1792 m. karą. Karalius, paklaustas, ką daryti, pieštuku užrašė tokį nurodymą – ginti Vilnių ir Kauną, jeigu ką, trauktis į Varšuvą... Galime pajuokauti, kad šis Stanislovo Augusto manevras galėtų tikti net ir šiandien... Kai neturime doktrinos, Karo akademija, tarkime, negali numatyti, koks galėtų būti karininkų poreikis karo atveju.

Dr. A lgirdas Kanauka: Manau, kad karo doktrinoje turėtų būti aiškiai kalbama ir apie piliečių rengimą šalies gynybai. Reikia šviesti tautą, kad ji būtų psichologiškai pasirengusi priešintis agresoriui. Dar vienas dalykas – turime suvokti, kad doktrina nėra dogma, kad ji skiriasi nuo statuto. Keičiantis situacijai, turi keistis ir doktrina.

D m . p l k . A l g i m a n t a s V a i t k a i t i s : Apibendrindamas diskusijos metu išsakytas mintis, norėčiau pažymėti, kad dauguma pasisakiusiųjų neabejoja naujos karo doktrinos reikalingumu Lietuvai.

„ K A R D O “ R E D A K C I J A ■Dėkojame ministrės patarėjai Danguolei Bičkauskienei už konsultacijas. Kęstučio Dijoko nuotr.

g y N y B O S P O L I T I K A

Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas brg. gen. E. Mažeikis, akademijos »prorektorius – dr. V. Rakutis .

17

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Gerbiamieji mūsų žurnalo skaitytojai,Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad pastaraisiais metais pasikeitė „Kardo“ turinys ir forma. Vienus tai pradžiugino, na, o veteranus – gal kiek nustebino.Svarbiausias mūsų ideologinis vadovas – laikas: atsižvelgdami į mokslo, technologijų plėtrą, pokyčius gynybos organizacijose, keitėmės ir mes. Dirbame trimis kryptimis:

spausdiname st raipsnius saugumo ir g ynybos temomis; ■analizuojame dabartinių kariuomenių reformas, žvelgiame į perspektyvas; ■prisimename karo ir karybos i storiją . ■

Kaip ir anksčiau, redakcijos kūrybinei grupei svarbi jūsų nuomonė apie „Kardo“ publikacijas, todėl prašytume atsakyti į anketos klausimus. Iš anksto dėkojame.Atsakymus prašome siųsti adresu:„Kardo“ redakcijaPamėnkalnio g. 13-615, LT-01006 Vilnius arbaelektroniniu paštu: kardas_zrn@yahoo.com

Jūsų amžiusIšsi lavinimasProfesijaKokiame dalinyje tarnaujate (tarnavote)?Jūsų karinis laipsnisKodėl skaitote žurnalą „Kardas“?

Kokie mūsų žurnalo straipsniai paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Kokios publikacijos nepatiko ir kodėl?

Kokių temų pasigendate „Kardo“ žurnale?

18

K A R I U O M e N Ė S P L Ė T R A

inteRviu iR anketaviMaS

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti priimtų į profesinę karo tarnybą karių vertybines orientacijas. Tyrimo autoriai iškėlė tokius uždavinius:

sudaryti socialinį demografinį profesinės karo tarny- ■bos kario portretą;

ištirti, kokios vertybės būdingos profesinės karo tar- ■nybos kariams;

išnagrinėti, kas lėmė karo tarnybos pasirinkimą; ■nustatyti profesinės karo tarnybos karių tipus; ■išnagrinėti, kaip profesinės karo tarnybos kariai ver- ■

tina kariuomenę ir karo tarnybą;nustatyti karių požiūrį į dalyvavimą tarptautinėse ■

operacijose.

Tyrimo duomenys buvo surinkti taikant interviu ir anketavimo metodus. Penkiolika interviu buvo atlikta 2008 m. gruodžio–2009 m. vasario mėnesiais, o apklausa surengta 2009 m. gegužės–birželio mėnesiais. Dauguma anketų buvo išsiųsta į Sausumos pajėgų batalionus ir Karines jūrų pajėgas elektroniniu paštu. Iš viso apklausta 390 neseniai tarnybą pradėjusių eilinių profesinės karo tarnybos karių. Analizuoti 355 užpildytų anketų duomenys, 77 proc. anketų užpildė Sausumos pajėgų ir 23 proc. – Karinių jūrų pajėgų respondentai.

Kodėl apsisprendžiama tapti kariu?

GENERoLo JoNo ŽEMAIčIo LIETuVoS KARo AKADEMIJoJE VyKu-

SIAME SEMINARE STRATEGINIų TyRIMų CENTRo VADoVė DR. JūRATė

NoVAGRoCKIENė PRISTATė TyRIMo „PRofESINėS KARo TARNyBoS

KARIų MoTyVACIJoS RINKTIS KARIo PRofESIJą ANALIzė“ REzuLTATuS.

SocialiniS kaRio PoRtRetaS

Tyrimo metu pirmiausia buvo sudarytas socialinis demografinis apklaustų karių portretas. Jis svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia buvo įdomu palyginti profesinės karo tarnybos karius su šauktiniais, kurie dažniausiai būdavo kilę iš kaimų arba mažų miestelių, įgiję pradinį, pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, gyvenantys mažas pajamas turinčiose šeimose. Taip pat tyrimo autoriams rūpėjo patvirtinti arba paneigti visuomenėje gajų stereotipą, kad profesinę tarnybą kariuomenėje renkasi bedarbiai arba tie, kurie pirmiausia tikisi gero uždarbio ir socialinių garantijų.

Buvo išsiaiškintas karių pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą, amžių, lytį, tautybę, šeiminę padėtį ir pajamas. Paaiškėjo, kad daugelio karių (66 proc.) gyvenamoji vieta yra didieji miestai, kitų – rajonų centrai, miesteliai ir kaimai.

Pagal amžiaus grupes 65 proc. apklaustų karių buvo 19–24 metų, 35 proc.– 25 metų ir vyresni. Pagal šeimyninę padėtį nevedę respondentai ir netekėjusios respondentės sudarė 73 proc., gyvenantys kartu nesusituokę – 25 proc., išsiskyrę ir našliai – 2 proc. Vyrai sudarė 93 proc., moterys – 7 proc. apklaustųjų.

Apklaustų karių tautinė sudėtis beveik idealiai atitiko bendrąją mūsų šalies tautinę sudėtį: lietuvių buvo 89 proc., lenkų – 6 proc., rusų – 4 proc., kitų tautybių – 1 proc.

Šiek tiek skyrėsi apklaustų karių tarnybos laikas. Mažiau nei pusę metų tarnavo 19 proc. karių, 6–12 mėn. –

19

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

44 proc., daugiau nei 12 mėn. – 37 proc.Taip pat buvo pasidomėta, koks yra respondentų

pragyvenimo lygis. Du trečdaliai apklaustų karių nurodė, kad lėšų jiems užtenka maistui, drabužiams ir sumokėti už įvairias paslaugas, 18 proc. teigė, kad lėšų nepakanka svarbiausiems poreikiams patenkinti, ir tik 16 proc. nurodė, kad jie gali įsigyti tai, ko nori.

Apklausiant profesinę karo tarnybą pasirinkusius žmones, buvo pasidomėta, kuo jie užsiėmė prieš ateidami į kariuomenę (žr. diagramą Nr. 1) ir koks jų išsilavinimas (žr. diagramą Nr. 2).

Diagrama Nr. 1RESPoNDENTų ANKSTESNIS uŽSIėMIMAS (visi respondentai, proc.)

Išanalizavus surinktus duomenis, buvo sudarytas orientacinis profesinės karo tarnybos kario socialinis portretas.

Vidutinis profesinės karo tarnybos karys: turi vidurinį ir aukštesnįjį išsilavinimą; ■į kariuomenę dažniau ateina iš didžiųjų miestų; ■yra apie 23 metų amžiaus, nevedęs; ■lietuvis (atitinka tautinį Lietuvos gyventojų pasiskirs- ■

tymą); gyvenantis pasiturinčioje šeimoje; ■prieš profesinę karo tarnybą turėjęs darbą arba mo- ■

kęsis vidurinėje ar aukštesnės pakopos mokykloje.Karių profesinės charakteristikos patvirtina, kad

dabartinis karių kontingentas kokybiškai pranašesnis už šauktinių. Taip pat išaiškėjo, kad anaiptol ne bedarbystė yra viena svarbiausių priežasčių, skatinančių žmones rinktis kario profesiją.

MoTyVACIJA ATEITI į KARIuoMENę

Kitas tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kokia karių motyvacija rinktis tarnybą kariuomenėje.

Duomenys buvo analizuojami remiantis hipotetiniais požiūrio į darbą (vertybių) modeliais – tradiciniu ir postmoderniuoju. Vieniems kariams labiau būdingos moderniosios (tradicinės / materialistinės) vertybės: darbo užmokestis, darbo aplinka ir sąlygos, galimybė išlaikyti darbą, socialinės garantijos, lengvatos. Kitiems kariams svarbesnės postmoderniosios / postmaterialistinės (netradicinės) vertybės – saviraiška, iniciatyva, galimybė kilti karjeros laiptais, asmeninis tobulėjimas, patrauklus ir įdomus darbas.

Bandyta išsiaiškinti, kas, karių nuomone, yra apskritai svarbiausia jų darbe (žr. diagramą Nr. 3), ir kas paskatino juos rinktis būtent kario profesiją.

Analizuojant karių požiūrio į darbą vertybes (diagrama Nr. 3), matyti, kad vyrauja tradicinės vertybės. Nenustatyti didesni skirtumai tarp Sausumos pajėgų (SP) ir Karinių jūrų pajėgų (KJP) respondentų. Didesni skirtumai pastebėti tik atsakant į kai kuriuos klausimus. Kad svarbiausia darbe yra nauda visuomenei, atsakė 32 proc. SP ir tik 15 proc. KJP karių. Kad labai svarbus yra tarnybos kariuomenėje prestižas, atsakė 28 proc. SP ir tik 11 proc. KJP karių. Galimybę pakeliauti, kaip svarbų veiksnį, nurodė 24 proc. SP ir 10 proc. KJP karių. Galimybė vadovauti žmonėms pasirodė svarbi 18 proc. SP ir 6 proc. KJP karių. Sausumos pajėgų kariai kur kas labiau nei karo jūrininkai vertino ilgas atostogas (atitinkamai 12 ir 7 proc.).

54 % – darbininkas, techninis darbuotojas20 % – moksleivis, studentas13 % – specialistas, tarnautojas7 % – vadovas3 % – bedarbis2 % – verslininkas1 % – namų šeimininkė

54 % – vidurinis27 % – specialusis7 % – nebaigtas vidurinis7 % – aukštasis5 % – universitetinis aukštasis

Diagrama Nr. 2RESPoNDENTų IšSILAVINIMAS(visi respondentai, proc.)

20

Tačiau motyvai rinktis kario profesiją atskleidė tam tikrus reikšmingus skirtumus tarp abiejų apklaustų grupių karių. Svarbiausias motyvas – įdomus darbas buvo vienodai svarbus abiejų pajėgų kariams (80 proc. SP ir 79 proc. KJP). Kitas kiek mažiau svarbus motyvas buvo noras nuveikti ką nors naudingo Lietuvai (69 proc. SP ir 78 proc. KJP karių). Sausumos pajėgų kariai kur kas dažniau akcentavo norą turėti garbingą ir prestižinę profesiją. Tai pabrėžė 73 proc. Sausumos pajėgų karių ir tik 49 proc. KJP karių. Darbo vietos užtikrintumą akcentavo ir Sausumos pajėgų kariai (66 proc.), ir Karinių jūrų pajėgų kariai (64 proc.). Norą daryti gerą kitiems pabrėžė 69 proc. SP ir 50 proc. KJP karių, pavojų ir iššūkių troškimą – 67 proc. SP ir 51 proc. KJP karių. Kaip svarbų norą pakeliauti po kitas šalis, dalyvauti tarptautinėse operacijose paminėjo 67 proc. pėstininkų ir 46 proc. jūrininkų. Daugiau nei pusė (52 proc. SP ir 59 proc. KJP) karių kaip svarbią minėjo galimybę įgyti žinių ir įgūdžių, kuriuos būtų galima pritaikyti kitose srityse. Jūrininkai labiau nei pėstininkai įžvelgė galimybę kariuomenėje dirbti su pažangiausiomis technologijomis (atitinkamai 40 proc. ir 31 proc.). Motyvą rinktis tarnybą

kariuomenėje, nes čia dirba puikūs žmonės, paminėjo 61 proc. SP ir 56 proc. KJP karių. Gerus atlyginimus akcentavo 47 proc. pėstininkų ir 43 proc. jūrininkų. 36 proc. SP ir 24 proc. KJP karių tikėjosi gauti įvairių lengvatų. Nuo ketvirtadalio iki penktadalio karių (24 proc. KJP ir 22 proc. SP) teigė, kad pasirinkti tarnybą kariuomenėje juos paskatino šeima ir draugai. Ir tik apie dešimtadalis karių prisipažino, kad tarnybą kariuomenėje jie pasirinko, nes neturėjo galimybių kitose profesinėse veiklose (9 proc. SP ir 10 proc. KJP). Noras „nieko neveikti“ buvo motyvas ateiti į kariuomenę 3 proc. pėstininkų ir 5 proc. jūrininkų.

Atkreipiame dėmesį, kad nurodyti tik tie atsakymų duomenys, kai kariai į anketos klausimus atsakė teigiamai. Dar buvo galima atsakyti „nei taip, nei ne“ arba „nesutinku“.

Kariai taip pat buvo paprašyti atsakyti, kokia profesija jiems patinka (žr. diagramą Nr. 4).

KoKS yRA LIETuVoS KARyS?

Tyrimo metu buvo išskirti du karių tipai, kuriems renkantis kario profesiją yra svarbesni vieni ar kiti motyvai.

Bandant atsakyti į esminį klausimą – koks gi yra profesinės karo tarnybos karys Lietuvoje, padarytos tokios išvados:

Lietuvos kariuomenėje nėra vieno vyraujančio kario ■tipo;

Lietuvos karys dažniau atstovauja mišrų ikimoder- ■niosios-postmoderniosios visuomenės kario tipą, ku-

Diagrama Nr. 3kaS SvaRbiauSia DaRbe? (visi respondentai, proc.)

garantija, kad išliksi darbe, – 80 %

galimybė tobulėti, kažką pasiekti – 75 %

socialinės garantijos – 68 %

darbo užmokestis – 53 %

malonūs bendradarbiai – 50 %

saviraiška, iniciatyva – 41 %

nauda visuomenei – 33 %

patogus darbo laikas – 32 %

prestižas – 28 %

atsakingas darbas – 25 %

galimybė pakeliauti – 23%

galimybė vadovauti žmonėms – 16 %

ilgos atostogos – 13 %

ne per sunkus darbas – 10 %

kario – 80 %

policininko – 34 %

gaisrininko – 33 %

vairuotojo – 29 %

gelbėtojo – 26 %

IT specialisto – 16 %

valdininko – 11 %

mokytojo – 8 %

šaltkalvio – 4 %

Diagrama Nr. 4kokia PRoFeSiJa JuMS Patinka? (visi respondentai, proc.)

K A R I U O M e N Ė S P L Ė T R A

21

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)riam būdingas patriotizmas, motyvuotas požiūris į kario

profesiją (šių bruožai daugiau būdingi Sausumos pajė-gų karių grupei);

materialistinės moderniosios visuomenės vertybės ■ir motyvacijos labiau būdingos Karinių jūrų pajėgų ka-riams.

Materialistinių motyvų vyravimą nulemia kario gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis, tarnavimo kariuomenėje laikas ir amžiaus grupė – kuo ilgiau tarnauja karys, yra vedęs ar gyvena nesusituokęs, tuo dažniau nurodytos materialinės vertybes.

Jaunesniems ir gyvenantiems didžiuosiuose mies tuose nevedus iems kar iams būdingos postmaterialistinės vertybės, jie dažniausiai nori patirti iššūkių, labiau vertina ekstremalias profesijas.

Karių šeimos pragyvenimo lygio skirtumai nedaro į takos materialistinių motyvų pasirinkimui, bet aukštesnis pragyvenimo lygis nulemia tai, kad kariai dažniau nurodo žinių ir įgūdžių, tarnavimo Lietuvai ir jos žmonėms, noro patirti nuotykius motyvus.

KARIuoMENėS VERTINIMAS

Kariai buvo paklausti, kokios kariuomenės, jų manymu, reikia Lietuvai, 53 proc. karių manė, kad mišrios, 45 proc. – profesinės, o 2 proc. karių atsakė, kad kariuomenės Lietuvai apskritai nereikia. Profesinės kariuomenės šalininkų daugiau buvo tarp karo jūrininkų (64 proc. pasisakė už profesinę ir 40 proc. –

už mišrią kariuomenę). Pėstininkai buvo labiau linkę pritarti mišriam kariuomenės komplektavimo principui (58 proc.) ir tik 35 proc. palaikė profesinės kariuomenės principą.

Respondentai taip pat buvo paklausti, kaip vertina Lietuvos kariuomenę. Daugiau nei pusė apklaustųjų (60 proc.) mūsų karines pajėgas įvertino gerai (žr. diagramą Nr. 5).

Diagrama Nr. 5KAIP VERTINATE LIETuVoS KARIuoMENę (visi respondentai, proc.)

Motyvai rinktis kario profesiją SP % KJP%Noras pakeliauti po kitas šalis, vykstant į tarptautines misijas 67 46Traukia pavojai (iššūkiai) ir noras išbandyti save 67 51Noras turėti garbingą / prestižinę profesiją 73 49Noras daryti gera kitiems 69 50Noras nuveikti ką nors naudinga Lietuvai 69 78

MIšRuS IKIMoDERNIoJo-PoSTMoDERNIoJo TIPo KARyS

Motyvai rinktis kario profesiją SP % KJP %Užtikrinta darbo vieta 66 64Geri atlyginimai 47 43Viliojo galimybės turėti įvairių lengvatų 36 24Noras nieko neveikti 3 5Įdomus darbas 80 79Galimybių kitose profesinėse veiklose neturėjimas 9 10

MoDERNIoJo (MATERIALISTINIo) TIPo KARyS

60 % – gerai29 % – nei gerai, nei blogai 4 % – blogai1 % – labai blogai

6 % – labai gerai

22

» »

p. 18 » » »

Atsakydami į klausimą, kuo skiriasi šauktinių ir profesionalių karių požiūris į karo tarnybą, daugelis apklaustųjų (85 proc.) akcentavo, kad šauktiniai norėjo, jog kuo greičiau baigtųsi jų tarnyba, o profesionalai stengiasi gerai tarnauti, nes nori kilti karjeros laiptais. 80 proc. respondentų sutiko su teiginiu, kad šauktiniai ėjo tarnauti ne savo noru, o profesionalai ateina į kariuomenę savanoriškai; 70 proc. svarbia laiko tą aplinkybę, kad šauktiniai gaudavo nedidelį užmokestį, todėl nelaikė karo tarnybos darbu; 68 proc. teigia, kad profesionalas jaučia pareigą ginti savo munduro garbę; 61 proc. mano, jog profesionalams būdingas atsakomybės už savo Tėvynę jausmas; 58 proc. sutinka su prielaida, jog profesionalai pasiryžę rizikuoti ir savo noru eina į pavojus; 56 proc. – kad šauktiniai nejautė atsakomybės ir įsipareigojimo kariuomenei.

Paklausti, kuris kariuomenės apibūdinimas yra priimtinausias, beveik pusė respondentų (46 proc.) atsakė, kad kariuomenė yra savita ir uždara organizacija, kurios ypatybes gali suprasti tik kariai. 37 proc. apklaustųjų mano, kad tai dalis visuomenės, su kuria ryšius palaiko kariuomenėje tarnaujantys kariai, ir tik 17 proc. galvoja, kad kariuomenė – visų pirma darbdavys, suteikiantis profesiją, atlyginimą ir saugumo jausmą. Pasirinkdami atsakymus, kas būdinga mūsų kariuomenėje tarnaujantiems kariams, ir SP, ir KJP kariai visų pirma akcentavo tvarkingumą ir punktualumą, paklusimą vyresniajam pagal laipsnį (87 proc. SP, 89 proc. KJP karių). Taip pat dažnai buvo minima ištvermė, fizinis pasirengimas (86 proc. SP, 76 proc. KJP karių), muštras ir drausmė (75 proc. SP, 68 proc. KJP karių), pasirengimas bet kada padėti kitiems (78 proc. SP, 66 proc. KJP karių), pasirengimas rizikuoti savo gyvybe (73 proc. SP, 84 proc. KJP karių), geras ginkluotės ir technikos išmanymas (69 proc. SP, 77 proc. KJP karių), psichologinis atsparumas (74 proc. SP ir 76 proc. KJP karių). Patriotizmą minėjo tik 60 proc. SP ir 69 proc. KJP karių. Pusė visų karių manė, kad jų darbo sąlygos sunkesnės nei civilių tarnautojų. Kad mūsų kariuomenei būdingi nestatutiniai santykiai, tvirtino 10 proc. pėstininkų ir 6 proc. jūrininkų.

Paprašyti atsakyti į klausimą, ar kariuomenėje yra demokratija, 79 proc. visų karių atsakė, kad demokratija yra, nes karys gali kreiptis į teisininką, jei mano, kad vadas viršijo savo įgaliojimus. 78 proc. SP karių ir net 98 proc. KJP karių tvirtino, kad kiekvienas karys gali apskųsti savo vadą. Kiek mažiau karių (67 proc. SP ir 65 proc. KJP) atsakė, kad visiems – ir vadams, ir eiliniams, galioja tos pačios taisyklės, taigi demokratija yra. 69 proc. pėstininkų ir 75 proc. jūrininkų sutiko su teiginiu, kad demokratija kariuomenėje yra, nes vadai pagarbiai elgiasi su savo

kariais, juos išklauso. Daugiau nei trečdalis Sausumos pajėgų karių (35 proc.)

ir daugiau nei pusė Karinių jūsų pajėgų karių (55 proc.) tvirtino, kad kariuomenėje negali būti demokratijos, nes ji nesuderinama su drausme ir paklusnumu.

Paprašyti apibūdinti Lietuvos kariuomenės įvaizdį, beveik visi kariai (91 proc. SP ir 97 proc. KJP) teigė maną, kad ji visiškai kitokia nei sovietų armijos. Daugelis karių taip pat sutiko su teiginiais: „Aš didžiuojuosi Lietuvos kariuomene“(85 proc. SP, 88 proc. KJP), „Kariuomenė yra nacionalinės vienybės simbolis“ (82 proc. SP ir 92 proc. KJP), „Kariuomenė profesionali ir moderni“ (65 proc. SP ir 68 proc. KJP), „Kariuomenė pajėgi užtikrinti Lietuvos saugumą“ (59 proc. SP ir 66 proc. KJP). Vis dėlto buvo ir tokių karių, kurie sutiko su teiginiu, kad kariuomenė Lietuvai nereikalinga (14 proc. SP ir 11 proc. KJP).

Požiūris į karo tarnybą. Absoliuti dauguma apklaustų karių (90 proc.) teigė esą patenkinti, kad pasirinko tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Nei taip, nei ne“ atsakė 8 proc. karių ir tik 2 proc. buvo nepatenkinti savo apsisprendimu.

Kariai taip pat buvo paprašyti įvertinti kandidatų atranką ir savo padėtį, pradėjus karo tarnybą (žr. diagramą Nr. 6).

Paklausti, ar yra patenkinti parengimu karo tarnybai, vykusiu Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, „taip“ atsakė 63 proc., „nei taip, nei ne“ – 27 proc., „ne“ – 10 proc. apklaustų karių.

Pradėjus tarnybą, karių požiūris į bazinį kario rengimo kursą Rukloje šio kurso eigoje palaipsniui keitėsi gerąją linkme – 62 proc., nekito – 28 proc., o dešimtadalio nuomonė blogėjo.

Tarnaujantys KJP kariai papildomai buvo paklausti: jei gailitės, kad patekote į Karines jūrų pajėgas, tai dėl kokių priežasčių? Trečdalis KJP karių apgailestavo, kad veikiausiai negalės vykti į tarptautines misijas (žr. diagramą Nr. 7).

KoKIoS ATEITIES PERSPEKTyVoS?Tyrimo autoriams taip pat buvo labai svarbu išsiaiškinti,

kaip ką tik profesinę karo tarnybą pradėję eiliniai kariai įsivaizduoja savo ateitį kariuomenėje. Net 70 proc. karių pareiškė, kad norėtų likti tarnauti kariuomenėje po sutarties termino pabaigos. Apie 77 proc. karių norėtų vykti į kursus, mokytis, tobulintis ir tapti seržantais, viršilomis. Penktadalis apklaustųjų norėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą ir tapti karininkais. Tik 2 proc. Sausumos pajėgų karių ir 4 proc. karo jūrininkų rinktųsi civilinį darbą.

Norą vykti į misijas pareiškė 80 proc. apklaustų karių. Dar 16 proc. kol kas neapsisprendė ir tik 4 proc. nenorėtų vykti į misijas užsienyje. Net 83 proc. Sausumos pajėgų karių ir 78 proc. Karinių jūrų pajėgų karių mano, kad

K A R I U O M e N Ė S P L Ė T R A

23

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Lietuvos kariai turi dalyvauti atkuriant Goro provinciją Afganistane.

Tačiau respondentai turėjo gana nedaug informacijos apie mūsų karių dalyvavimą tarptautinėse misijose. Daugiausia buvo girdėję apie misiją Afganistane (57 proc. žino, 39 proc. kai ką girdėjo, 4 proc. nežino). Apie misijas Irake, Kosove, o juo labiau – Gruzijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje, kariai žinojo kur kas mažiau.

Tyrimo autoriai, vadovaudamiesi sukauptais duomenimis, padarė tam tikras išvadas.

Pastaraisiais metais priimti į profesinę karo tarnybą kariai yra labiau motyvuoti, aukštesnio išsilavinimo ir socialinio statuso nei anksčiau tirti šauktiniai.

Profesionalūs kariai turi susikūrę aiškų ir pozityvų kariuomenės įvaizdį. Geriau kariuomenę vertina ilgiau tarnaujantys kariai. Jauni profesionalai kariuomenę suvokia labiau moderniąja nei postmoderniąja prasme.

Akivaizdu, kad karių karjeros lūkesčiai viršija realias

galimybes didžiajai daliai dabartinių profesionalų likti kariuomenėje. Miglotas karių supratimas apie savo karjeros perspektyvas gali sukelti nusivylimą ir neigiamą kariuomenės vertinimą ateityje. Todėl turėtų būti nustatytos aiškios karjeros galimybės karių šaukimo metu. Esant didelei konkurencijai dėl darbo vietos (kario) kariuomenėje, yra galimybė tobulinti kandidatų atranką, atidžiau tikrinant sveikatą, taip pat taikant išsilavinimo ir motyvacijos kriterijus.

Duomenys rodo, kad kariai neturi išsamios informacijos apie Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse misijose, nors net 80 proc. jų linkę vykti į tokias misijas.

Tyrimai atskleidė, kad kariuomenė nepakankamai ugdo patriotizmą. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagrindinė to priežastis – vadų požiūris į karo tarnybą ir kariuomenės paskirtį, nes vadai savo pavyzdžiu ugdo karius.

Parengė ■ M A N V Y D A S V I T K ū N A SKęstučio Dijoko nuotr.

Diagrama Nr. 6KANDIDATų ATRANKoS IR SAVo PADėTIES, PRADėJuS KARo TARNyBą, VERTINIMAS (proc.)

Diagrama Nr. 7JEI GAILITėS, KAD PATEKoTE į KARINES JūRų PAJėGAS, NuRoDyKITE, DėL KoKIų PRIEŽASčIų (proc.)

po bazinio kurso aš pats / pati pasirinkau, kuriame dalinyje toliau tarnauti – 54 %

buvo labai daug žadama, bet tarnybos vietoje tik maža dalis tų pažadų pildosi – 39 %

į profesinę karo tarnybą pateko žemo intelekto ir išsilavinimo žmonės – 23 %

į profesinę karo tarnybą pateko žmonės, turintys sveikatos problemų – 21 %

į profesinę karo tarnybą pateko fiziškai stipriausi vyrai ir merginos – 17 %

į karo tarnybą pateko geriau išsilavinę vyrai ir merginos – 13 %

Į kariuomenę buvo atrinkti tie, kurie visko siekia jėga ir prievarta – 7 %

čia negali patirti nuotykių ir vykti į tarptautines misijas – 33 %

kamuoja jūrligė – 28 %

lauko pajėgose jauti tvirtą žemę po kojomis, o čia esi uždarytas kajutėje arba laive – 27 %

reikia labai daug ką išmokti, o gerai nepaaiškina – 23 %

mokomajame pulke buvo geresni ir supratingesni vadai – 17 %

negaunu normalios uniformos, batų – 16 %

nuolat reikia tvarkytis, valyti denį, net į miestą neišleidžia savaitgaliais – 13 %

24

g I N K L U O T Ė

g INK L Av IMOSI vAR Ž y BOS NR. 2?

Pasibaigus Šaltajam karui gynybos išlaidos pa-sauliniu mastu kelerius metus iki 1991 m. mažė-jo. Nuo 1991 m. jos vėl pradėjo augti. Tai buvo

ypač matyti Artimųjų Rytų regione, kur gynybos išlaidos padidėjo maždaug 62 proc. Tuo laikotarpiu ginklavimosi išlaidos mažiausiai augo Europoje – viso labo 6 proc.

Per praėjusį dešimtmetį gynybos išlaidos vėl smar-kiai padidėjo visame pasaulyje. Piku galima laikyti 2006 m., kai kariniai biužetai šoktelėjo dar 3,5 proc., pasiekė 1,204 trilijono JAV dolerių ribą ir kyla toliau. Toks karinių išlaidų lygis buvo 1988 m., taigi konstatuojama, jog buvo pasiektas Šaltojo karo ginklavimosi piko išlaidų lygis. Stokholme įsikūrusio instituto SIPRI duomenimis, nuo 2006 iki 2008 m. pasaulinės ginklavimosi išlaidos padidėjo dar trilijonu ir yra jau daugiau kaip 1,3 trilijono JAV dolerių.

Tačiau palyginus su paskutiniuoju XX a. dešimtme-čiu karinių išlaidų pasiskirstymas iš esmės pasikeitė NATO naudai. 2006 m. 46 proc. visų karinių išlaidų (528 mlrd. JAV dol. ) patyrė Amerika, dar 20 proc. – JAV

Ekonominė krizė: įtaka gynybiniam

potencialuiKo gero, menate klasikinį posakį: „Karas reikalauja trijų dalykų: pinigų, pinigų

ir dar kartą pinigų“. Jį papildo dar viena žinoma lotyniška sentencija: „Si vis pacem, para bellum“ („Nori taikos – ruoškis karui“). Suverenitetą reikia saugoti ginklu, ir, nepaisant pacifistinių utopijų, kol kas nė viena valstybė neišvengė gy-nybos išlaidų. Juk gynybos biudžetas – tai investicija į saugumą. Kiek lėšų galima skirti tam tikslui ir kaip jos bus paskirstytos, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Sunkmetis lemia ir tą biudžeto dalį, kuri turi būti skirta taikai užtikrinti. Svarbu, kad politikai, nuo kurių priklauso ekonominiai sprendimai, užtikrintų galimybę turėti „ir patrankų, ir sviesto“.

partneriai NATO. Kitais žodžiais tariant, 2 iš 3 gynybai pasaulyje skirtų dolerių išleido Aljanso šalys, rašo „Berli-ner Zeitung“. Tačiau tokia disproporcija, ypač gynyboje, negali ilgai išlikti.

Praeitais metais analitikai pastebėjo, jog karinių lėšų pasiskirstymas šiek tiek pakito. Daugiausiai ginkluotei pinigų išleidžiančia valstybe liko JAV. Iš viso Vašingtonas ginklams pirkti skyrė 607 mlrd. dolerių. Iš karto po JAV ėjo Kinija (84,9 mlrd. dolerių), Prancūzija (65,74 mlrd. dolerių), Didžioji Britanija (65,35 mlrd. dolerių) ir Rusija (58,6 mlrd. dolerių). Taigi brangiausiai už „jėgos argu-mentus“ savoms ambicijoms pagrįsti pasaulyje moka JAV, kurios dažniausiai yra kritikuojamos šalių, negalinčių skirti pakankamų finansinių resursų kariuomenei. JAV ginkluotei išleidžia daugiau nei 40 proc. viso pasaulio karinio biudžeto lėšų – daugiau nei visos likusios pasaulio valstybės kartu sudėjus. Po 2001 m. įvykusio teroristinio akto karybos išlaidos JAV ypač išaugo. Be to, nereikia pamiršti, jog tiesioginiai koviniai veiksmai Irake ir Afga-nistane, taip pat daugelis perspektyvinės ginkluotės projektų palaiko bendrą „JAV karinį tonusą“, be to, tam proporcingai skiriamos lėšos. Bendrais vertinimais, trijų didžiausiųjų Europos šalių – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos – karinės išlaidos tesudaro ketvirtį JAV biudžeto gynybos reikmėms.

25

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Didžioji Britanija dar velka „jūrų imperijos“ šleifą ir pateisina anglosaksų lyderystę – ji yra daugiausiai pinigų ginkluotei įsigyti ir išlaikyti skirianti šalis Europoje, o kitos Europos šalys ginklavimuisi ir kariuomenėms išlaikyti skiria daug mažiau lėšų.

Ekspertų vertinimais, pernai gynybos biudžetai smarkiai didėjo ir Rytų Europos šalyse. Tai susiję su jų naryste NATO ir persiginklavimu. Tačiau skiriamos lėšos yra mikroskopinės su staiga išaugusiu dviejų „gigantų“ – Rusijos ir Kinijos – apetitu.

Kinijos ir Rusijos gynybos išlaidos 2006 m. sudarė atitinkamai 3 ir 4 proc. visų pasaulio karinių išlaidų. Tačiau šiuo atveju ekspertai remiasi tik apytiksliais skaičiais, nes nei Kinija, nei Rusija visų duomenų atvirai neskelbia, pastebi dienraštis „Berliner Zeitung”. Vos per porą metų šie skaičiai smarkiai pasikeitė. Konstatuojama, jog Kinija, kurios karinis biudžetas pernai išaugo iki 49,5 mlrd. JAV dolerių, pirmą kartą pralenkė Japoniją, kurios gynybos išlaidos iki šiol buvo didžiausios visoje Azijoje. Ir tai su-siję ne su personalo politika, kaip galima būtų pagalvoti. Kinijos kariuomenė kaip tik palaipsniui sumažinta nuo 4,238 iki 2,300 mln. žmonių, taigi jos karinio biudžeto šuolis susijęs su esminėmis permainomis keičiant esa-mą ginkluotę modernesne. Juk nemažai Kinijos turimos karinės technikos – tai XX a. 5–7 dešimtmečių sovieti-niai „perdirbiniai“. Todėl Kinijos persiginklavimo tempai išties stebina, o kai kurie rodikliai itin išsiskiria iš bendro konteksto. Pavyzdžiui, Kinijos karinių išlaidų tempai buvo beveik dvigubai spartesni palyginti su jos bendro vidaus produkto rodiklio augimu. Turėkime omenyje,

jog deklaruojamos lėšos, skirtos ginklavimuisi, iš tikrųjų gali būti porą kartų mažesnės. Kokį ekonominį efektą tai gali sukelti? Ar Kinija gali tapti ne tik „ekonominiu“, bet ir „kariniu tigru“?

Rusijos karinis biudžetas praeitais metais, ekspertų vertinimu, pasiekė 58,6 mlrd. dolerių. Plačiai Rusijos žiniasklaidos reklamuojamos nanotechnologijos, kurios esą diegiamos Rusijos gynybos sistemoje, švelniai ta-riant, daugiau vertintinos kaip geidžiamas rezultatas, o ne realybė. Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) išvadose Rusijos bandymai demonstruoti po ilgo dege-neracijos periodo sutvirtėjusius karinių pajėgų „raume-nis“ atvirai vadinami blefu. Britų dienraštyje „The Times“ cituojamų ekspertų nuomone, net praėjusių metų karinio jūrų laivyno manevrai Viduržemio jūroje ir prie Lotynų Amerikos krantų visų pirma buvo simboliniai žingsniai, kuriuose dalyvavo labai nedaug pavyzdiniais laikomų laivų. Didžioji dalis Sovietų Sąjungos laikus menančio laivyno negalėjo išplaukti iš uostų dėl chroniško pinigų stygiaus. „Rusijos karinių pajėgų vis dar laukia ilgas kelias, kol joms pavyks atsigauti po 20 blogo valdymo ir nepriežiūros metų, – teigiama IISS ataskaitoje. – Ak-tyvioje Rusijos karinio jūrų laivyno tarnyboje liko vos 12 branduolinių povandeninių laivų, 20 didžiųjų karo laivų ir tik vienas lėktuvnešis, kurį, baiminantis gedimų, nuolatos lydi du vilkikai.“

Tai susiję su geopolitiniu palikimu: istorinės Rusijos pretenzijos tapti jūrine imperija nebuvo sėkmingos. Kita vertus, taip galima paaiškinti dabar Rusijos propagandos tikslais deklaruojamą „nesaugumo“, „apsupties būseną“ ,

2008 m. karinės išlaidos. Šiuo metu JAV dominavimas išliko. Tačiau kaip tik ekonominės krizės metu smarkiai »ginkluojasi Rusija, Kinija ir kelios kitos mažesnės valstybės, turinčios regioninių lyderių ambicijų.

JAV, 711 mlrd . dol e r ių (48 %)

Europa , 289 mlrd . dol e r ių (20 %)

Kini ja , 122 mlrd . dol e r ių (8 %)

Rytų Azi ja / Aust ra l i ja , 120 mlrd . dol e r ių (8 %)

Vidur io Rytai / Šiaurė s Af r ika , 82 mlrd . dol e r ių (6 %)

Rusi ja , 70 mlrd . dol e r ių (5 %)

Pie tų Amer ika , 39 mlrd . dol e r ių (3 %)

Cent r inė / Pie tų Azi ja , 30 mlrd . dol e r ių (2 %)

Af r ika , 10 mlrd . dol e r ių (1 %)

26

kuria pateisinamas jos ginklavimasis. Tačiau šis procesas bus ne toks sklandus, kaip norėtųsi Rusijos politikams ir kariniam elitui.

Rusijai reikės labai daug lėšų vien utilizuoti senąją ginkluotę ir techniką. Jei kalbama apie naujus ginklus – nors beveik kiekvienas naujesnės (realiai – dažniausiai dešimties metų senumo) ginkluotės pavyzdys pristato-mas kaip „neturintis analogų“, tokios ginkluotės bandy-mai neretai rodo techninius apsiskaičiavimus ir gamybi-nius trūkumus. Ypač tai būdinga „aukštųjų technologijų“ ginklams. Pavyzdžiui, pačios Rusijos žiniasklaida nuolat nagrinėja tokio strategiškai svarbaus ginklo kaip galinčių gabenti masinio naikinimo ginklą raketų bandymo nesė-kmes. Tačiau persiginkluoti reikia ir ne vien strateginiu lygiu: Rusijos ir Gruzijos konfliktas parodė, kad net ir rusiška ratinė vikšrinė technika, tradiciškai laikoma pa-tikima, išeidavo iš rikiuotės net ir palyginti geromis sąly-gomis. KOP taip pat nepateisino lūkesčių – jos nuostoliai buvo neproporcingai dideli. Kita vertus, ekspertai gerai įvertino taktinį Rusijos pajėgų pasirengimą ir komuni-kacinę sistemą, kuri anksčiau kėlė nemažai problemų. Svarbiausias Rusijos uždavinys esą ir toliau išlieka itin brangi strateginių raketinių pajėgų modernizacija, tačiau gerokai pasitempti reikėtų daugelyje sričių. Dabartinė Rusijos valdžia ambicinga, tačiau kiek jos ambicijas leis įgyvendinti dabartinė ekonominė situacija..?

Kalbant apie mažesnes valstybes, Artimieji Rytai iš-lieka bene didžiausiu ginklų rinkos vartotoju. „Nepaisant to, kad žiniasklaidos dėmesys nukreiptas į ginklų Iranui tiekimą, kurį iš esmės vykdo viena Rusija, ginkluotės tiekimo apimtys iš JAV ir Europos šalių į Izraelį ir Jungti-nius Arabų Emyratus buvo gerokai didesnės“, – teigiama analitikų išvadose.

Šalia jau minėtų šalių, specialistai išskyrė ėmusį didėti Izraelio, Brazilijos, Alžyro, Pietų Korėjos dėmesį ginkluotei. Tai susiję su „daugiapole pasaulio sąranga“. Besinaudodamos aplinkybėmis, šios šalys aiškiai pre-tenduoja išsikovoti regioninę lyderystę.

gAMINTOJA I IR T IeK ĖJA I

SIPRI ataskaitoje nurodoma, kad tarptautinės prekybos ginklais apimtys 2002–2008 m. padidėjo 50 proc. Pavyzdžiui, 2007 metais

100 didžiausių karinės pramonės kompanijų pardavė ginkluotės už 347 mlrd. dolerių. Beveik visos šios kom-

panijos yra iš Europos ar Amerikos. 61 proc. viso pelno gavo 44 JAV kompanijos, o 32 Vakarų Europos karinės pramonės kompanijų pajamų dalis visuotinėje rinkoje siekė 31 proc.

„Ant krizės slenksčio“ daugiausiai iš ginkluotės pre-kybos sandorių pasipelnė JAV kompanija „Boeing“, kuri 2007 metais pardavė ginkluotės už 30,5 mlrd. dolerių. Antroje vietoje – Didžiosios Britanijos kompanija „BAE Systems“ (29,9 mlrd. dolerių), o trečia liko „Lockheed Martin“ kompanija (29,4 mlrd. dolerių).

Ginkluotės paklausa tokia didelė, jog įsivyravusi krizė praktiškai nepalietė karinę techniką gaminančių kon-cernų. Autoritetingas žunalas „Defence news“ paskelbė sąrašą kompanijų, kurių ginkluotės pardavimo apimtys didžiausios. Iš šimto vietų keturiasdešimt trys tenka JAV, vienuolika – Didžiajai Britanijai, o Rusijos gamintojų sąra-še – devyni. Kiek keičiasi tik pirmavimas: iš JAV gamintojų lyderiu tapo kompanija „Lockheed Martin“ (40 mlrd. dol.), aplenkusi „Boeing“. Antroje vietoje – D. Britanijos

g I N K L U O T Ė

60

50

40

30

20

10

0

3,5

3 ,0

20,5

2 ,0

1,5

20,0

17,5

15,0

12 ,5

10,0

*Planuojama

*Planuojama

% nuo vi so Rusi jo s biudž eto

% nuo bendro Rusi jo s v idaus produkto

*Planuojama

Rusi jo s g ynybos biudž eta s

1999

1999

1999

2001

2001

2001

2004

2004

2004

2008*

2008*

2008*

2000

2000

2000

2003

2003

2003

2007

2007

2007

2002

2002

2002

2006

2006

2006

2005

2005

2005

2009*

2009*

2009*

Nepaisant nelengvos ekonominės situacijos, Rusija kryp- »tingai ginkluojasi. SIPRI duomenys

27

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

„BAE Systems“ (32,7 mlrd. dol). Kompanija „Boeing“ liko trečioje vietoje. Ketvirtąją ir penktąją vietas atitinkamai pasidalijo JAV gamintojai „Northrop Grumman“ ir „Ge-neral Dynamics“.

Įdomu pažymėti, jog pirmajame dešimtuke rasime ir dvi kompanijas, stebėtinai atsidūrusias tarp stiprias pozicijas išlaikančių JAV gamintojų – tai olandų EADS (16,2 mlrd. dol.) ir Italijos „Finnmeccanica“ (10,2 mlrd. dol.).

Didžiausiomis ginklų eksportuotojomis ir toliau išlieka JAV ir Rusija. Pastaroji pernai gavo daugiau nei 8 mlrd. dolerių, eksportuodama ginklus į Centrinės Afrikos šalis, Iraną ir Venesuelą. Tai sudaro 25–30 proc. viso pasaulinio ginklų eksporto pelno.

Trečiąją vietą užėmė Prancūziją pralenkusi Vokie-tija: jos ginklų eksportas nuo 2002 iki 2006 m. sudarė 9,2 mlrd. JAV dol. Daugiau nei pusę vokiškos karinės produkcijos perka ES šalys. Vien tik praėjusiais metais iš Vokietijos buvo išvežta ginklų už 3,9 mlrd. dolerių – tai beveik dvigubai daugiau nei 2005 m. (1,5 mlrd. dol.). Ekspertai nepalaiko minties, jog tai būtų susiję su kokia nors politine Vokietijos intencija – tiesiog jos pramonė gali aprūpinti vartotojus šiuo metu paklausia ginkluote, pavyzdžiui, povandeniniais laivais.

Taigi pasaulinė recesija nėra vienareikšmis eko-nominis krachas – aktyviems gamintojams ji atveria ir galimybes įsitvirtinti rinkoje.

K RIzĖ IR K ARINĖS IšL A IdOS

ar didėjanti „patrankų“ paklausa atima iš pasaulinės bendruomenės mokesčių mo-kėtojų „sviestą“? Keista, bet nepanašu į

tai. Didėjantis vartojimas ir gamyba orientuoti ne vien į ginklus. Absoliučiais dydžiais ginklavimosi išlaidos pa-saulyje didėja, tačiau procentine išraiška nuo sukuriamo BVP mažėja. Vien JAV 1960 m. ginklavimosi išlaidos su-darė maždaug 10,7 proc. BVP; 1970 m. – 5,9; 1980 m. – 5,8; 1990 m. – 4,1. Šiuo metu gynybos išlaidos siekia maždaug 3,4 proc. Ko gero, vienintele išimtimi iš taisyklės galima laikyti Kiniją, kur šiuo metu karinių išlaidų augimas beveik du kartus spartesnis nei BVP didėjimas.

Žiūrint pasauliniu mastu, karybai skiriamos lėšos sudaro maždaug 2,5 proc. pasaulio sukuriamo ben-

drojo vidaus produkto. Todėl tokios karinės-politinės organizacijos kaip NATO reikalavimas skirti 2 proc. BVP yra adekvatus. Žinoma, vertinant galimybes, valstybės, kuriose visuomenė labiau vartotojiška ir ekonomika suba-lansuota, šiuo atveju yra pranašesnės. Jos turi daugiau galimybių ekonominėmis saugumo priemonėmis radika-liai nemažinti ir lengviau pakelti gynybos išlaidų naštą.

Teigiama, kad neapgalvotas karinių išlaidų maži-nimas dabar gali turėti skaudžių pasekmių ateityje. Be to, gynybos išlaidos sukuria naujų darbo vietų, nema-žai lėšų skiriama su karo pramone susijusiam mokslui finansuoti. Tačiau teorinės prognozės ir realijos ne visada sutampa: ekonominio nuosmukio metu pasaulio šalių vyriausybės turi revizuoti projektus, susijusius su gynybos išlaidomis.

„Eurasia Daily Monitor“ duomenimis, praėjusių metų spalį Rusijos gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo pa-skelbti kariuomenės reformų planai jau dabar peržiūrimi ir gali būti gerokai apkarpyti, atsižvelgus į pasikeitusią finansinę situaciją.

Ypač didelį nerimą Kremliui turėtų kelti šalies karo pramonė, kuri yra labai priklausoma nuo ginklų eksporto į draugiškas šalis. Nuo pasaulinės ekonominės krizės ken-čia dauguma stambių gamintojų, Rusijos ginklų gaminto-jai taip pat ne išimtis. Rusijos taktinės raketinės ginkluotės korporacijos vadovas B. Obnosovas neseniai pripažino, jog negavę iš valstybės papildomų užsakymų ir mokes-tinių lengvatų daugelis šalies karinio pramoninio kom-plekso įmonių gali bankrutuoti. Kiek realūs yra anksčiau V. Putino duoti pažadai, kad 2011 metais vien ginkluotei atnaujinti bus skirta 121 mlrd. JAV dolerių (314,6 mlrd. litų), lieka neaišku. Iškyla natūralus pavojus, kad Rusijai gali tiesiog pristigti lėšų vykdyti užsienio politiką, nebent bus atsisakyta kitų programų, ir tai yra labai realu, kai valdžioje yra Vladimiras Putinas ir Dimitrijus Medvedevas, kuriems svarbiau tenkinti asmenines ir lojalaus valdžios elito ambicijas nei rūpintis gyventojų gerove. Atrodo, kad viena iš galimų išeičių Rusijos vyriausybė mato ginklų eksportą. Vienaip ar kitaip su Rusijos ginkluote susijusios apie aštuoniasdešimt pasaulio valstybių.

2008 metais prasidėjusi finansinė krizė, panašu, keičia situaciją ir JAV. Prasiskolinę amerikiečiai neišven-giamai mažins išlaidas, tad sumažės vidaus vartojimas. Bankų sistema atsidūrė ties rizikinga riba. Tam, kad ji būtų išgelbėta, Kongresas pritarė 700 milijardų gelbėji-mo planui, kuris leis JAV vyriausybei išpirkti „blogąsias“ paskolas. Tai dar labiau padidino valstybės biudžeto

28

išlaidas; be to, dėl stagnacijos nekilnojamojo turto rinkoje, nedarbo ir paskolų nemokumo kyla klausimas, kada ir kaip tos rizikingos paskolos bus likviduotos ir ar išvis už jas bus sumokėta. Tai turės įtakos valstybės gaunamoms pajamoms ir tik dar labiau padidins nacionalinio biudžeto deficitą, kuris Dž. Bušo valdymo metais smarkiai padi-dėjo dėl karinių išlaidų.

Neseniai tapo aišku, kad JAV kariuomenė galutinai paliks Iraką 2011 m. Po bankų griūties net ir kandidatų į prezidentus rinkiminiuose debatuose bei priešrinkiminėje kampanijoje didesnis dėmesys yra skiriamas būtent eko-nominėms problemoms, o ne užsienio politikai. Naujojo JAV prezidento pagrindinis uždavinys – išspręsti finansi-nes problemas ir kaip nors išbristi iš ekonominės krizės. Užsienio politikoje greičiausiai bus numatyti svarbiausi prioritetai, taip pat ji, atrodo, gali tapti nuosaikesnė ir švelnesnė arba valstybė išvis laikinai atsisakys aktyvaus dalyvavimo geostrateginiuose procesuose, nes tam reikia daug lėšų, kurių šiuo metu JAV paprasčiausiai neturi. 2009 m. JAV prezidentas B. Obama planuoja sumažinti 2010 metų biudžetą apie 17 mlrd. dolerių, o maždaug pusę šios sumos būtų mėginama sutaupyti mažinant gynybos išlaidas.

Tad galima daryti išvadą, jog JAV ekonomika lėtės ir patirs nuostolių, todėl atitinkamai gali sumažėti valstybės karinė galia. Ar nuo to sumenkės JAV geopolitinė įtaka? Ko gero, nežymiai. Kariniams veiksmams tapus mažiau intensyviems, juos kompensuoti gali kitos nekarinės įtakos priemonės.

Susiklosčiusi situacija neabejotinai palietė visus JAV sąjungininkus, taip pat ir Lietuvą. Ekonominis balansas – labai jautri sistema, o ginkluotės išlaidos, nekalbant jau apie jos panaudojimą kariniuose konfliktuose, daro nemažą įtaką net tiesiogiai juose nedalyvaujančioms valstybėms.

Pavyzdžiui, šiuo metu visai įdomu retrospektyviai įvertinti tuometines mūsų šalies bankininkų prognozes. Jau prieš antrąjį Irako karą Lietuvoje buvo prognozuo-jama, jog makroekonominių rodiklių kaita priklausys nuo karo Irake pobūdžio. Jeigu jis vyktų ilgiau nei 6 mėnesius, tikėtina, kad naftos kaina tarptautinėse rinkose išaugtų iki 50 ar net 70 dolerių už barelį. Ilgai užsitęsęs karas sujauktų visą energetikos sektorių ir neigiamai paveiktų kitus ūkio sektorius, kur suvartojama daug energijos ar yra reikalingos didelės transporto išlaidos. Užsitęsęs karas Irake neigiamai paveiktų ir tas Lietuvos pramonės sritis, kurios ir taip kenčia nuo dolerio kurso kritimo.

Jeigu karas Irake tęstųsi trumpiau – apie 2–3 mė-nesius, tuomet tikėtina, kad naftos kaina rinkose taptų įprasta – 22–25 doleriai už barelį. Stabilizuotųsi ir valiutų kursai: prognozuojama, kad tada amerikietiškojo dolerio ir euro santykis būtų 1:1. Šiuo atveju padidėtų eksporto galimybės, ir tai suteiktų Lietuvos ūkiui augimo pagreitį. Analitikų skaičiavimais, ateityje tokiu atveju Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) būtų padidėjęs nuo 4,8 iki 5,5 procentų. Tad jei Irakas būtų buvęs nuga-lėtas per maksimaliai trumpą laiką, tai gali būti, jog 2004–2005 metai Lietuvos ekonomikai būtų auksiniai. Deja, komplikuota geopolitinė situacija dėl karo grėsmės Irake lėmė daugelio makroekonominių rodiklių pasaulio rinkose susilpnėjimą. Augančios naftos ir aukso kainos bei maksimaliai per ketverius metus sumažėjęs dolerio kursas – tik keli pavyzdžiai.

Nors Europos įmonių vadovų ir finansų analitikai iš-lieka optimistiški dėl ekonominės krizės poveikio, šiemet senojo žemyno kompanijų pelnai ir akcijų vertė tikriausiai kris dar smarkiau, perspėja „Financial Times“.

Atskirus sektorius tiriantys analitikai, besinaudojantys kompanijų teikiama informacija, Europoje tikisi „nulinio augimo“. Tačiau privataus kapitalo strategai, plačiau tiriantys ekonomiką ir rinkas, prognozuoja 25–50 proc. pelno sumažėjimą.

Nors ir vyrauja mitas, kad senosios ES šalys narės yra mažiau paveiktos pasaulinės recesijos, peržvelgus statistiką matyti, jog yra ir naujųjų ES šalių, pakankamai gerai susidorojančių su užklupusia krize. Viena iš tokių pavyzdžių – Lenkija. Blogiausiai Europoje, ko gero, sekasi Latvijai. Jau praeitų metų pabaigoje, duodamas interviu „Bloomberg“ televizijai, Latvijos finansų ministras A. Slaktersas įvardijo sumą, kurios Latvija planuoja prašy-ti iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) – prašoma parama gali svyruoti nuo dviejų iki trijų milijardų eurų. Kaip aiškino Latvijos finansų ministras, Latvija galėtų apseiti ir be šios paramos, tačiau ji padės kur kas greičiau atkurti ir palaikyti Latvijos finansinę sistemą.

Nuo Latvijos mažai atsilieka Lietuva, Islandija ir Estija. Pagrindinėmis šalių klaidomis ir minusais laikomas greitas jų įsiskolinimų augimas, priklausomybė nuo užsienio bankų bei nepriklausymas euro zonai. Visa tai lėmė neprotingi buvusių vyriausybių veiksmai. Iš Baltijos valstybių ma-žiausiai, ko gero, nukentėjo Estija – šių metų pradžioje jos vyriausybė taip pat nutarė mažinti biudžeto išlaidas, tačiau gynybos reikmėms skiriamas lėšas Estijos vyriausybė metų pradžioje nutarė sumažinti nuo 1,9 iki 1,75 BVP.

g I N K L U O T Ė

29

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Lietuvos padėčiai įvertinti neužtektų ir atskiros studijos, tačiau neverta guostis „geresne nei latvių pa-dėtimi“. Gali būti, kad kaimynų padėtis taps stabilesnė, kai tuo tarpu mes vis dar nepasieksime krizės dugno. Vyriausybei susitarus 3,4 mlrd. litų mažinti biudžeto iš-laidas, 151,3 mln. litų buvo atriekta nuo krašto gynybai anksčiau planuotų skirti lėšų. KAM biudžetas, palyginus su patvirtintu metų pradžioje, sumažintas 13 proc., t. y. nuo 1,163 mlrd. iki 1,011 mlrd litų. Pastaroji suma sudaro 1,02 proc. bendrojo vidaus produkto.

Vertindama susidariusią padėtį, krašto apsaugos mi-nistrė R. Juknevičienė teigė, jog jei ateityje bus nuspręsta dar labiau mažinti šalies gynybos biudžetą, kariuomenė gali nebepajėgti vykdyti gyvybiškai svarbių funkcijų. Ir tai nebus vien tik gynybos sistemos problema.

BA Ig I A N T

a r augančios ginkluotės išlaidos adekvačios jų teikiamai naudai? Tiksliau tariant, ar padi-dėjusios ginklavimosi išlaidos tikrai užtikrina

saugumą, ar tai tik „nauja ginklavimosi varžybų psi-chozė“ pagal principą „kas ką pralenks“? Ko gero, ne. Pasaulinį jėgų balansą lemia branduolinis ginklas, tačiau tai daugiau tik politinė, o ne tiesioginė įtakos priemonė. Tuo tarpu „atominio argumento“ lankstumas, suirus dvipoliam Šaltojo karo pasauliui, netinkamas šiandieninei situacijai, kai vyrauja daug lokalių asimetrinių konfliktų. Pavyzdžiui, ar etninį konfliktą sukėlusius kombatantus galima įbauginti

masinio naikinimo ginklu? O juk per praėjusius metus pasaulyje vykstančių lokalių karinių konfliktų skaičius ne-pasikeitė – jų vis dar 17. SIPRI atstovų teigimu, terorizmo pavojus šiuo metu ne mažėja, o didėja. Rūpestį toliau kelia nevalstybinės politinės-karinės organizacijos. Stokholmo tarptautinio taikos problemų tyrimų instituto ataskaitoje sakoma, kad šiandien karinių konfliktų transnacionalines briaunas visiškai aiškiai demonstruoja Afganistanas, Ar-timųjų Rytų valstybės ir Somalis.

Svarbus ir faktas, kad 11 proc. padidėjo šiuo metu vykdomų taikos misijų skaičius. Karinės misijos pradėtos Sudano Darfūro regione ir Kongo Demokratinėje Respu-blikoje.

Šiuo metu taikos įtvirtinimo ar palaikymo operacijose visame pasaulyje dalyvauja 187 586 žmonės. Toks kiekis – taip pat naujas rekordas.

Taigi padidėjusios ginklavimosi išlaidos nėra vien „ydingas ratas“. Daugiau pinigų išleisti skatina ne tik konfliktų skaičius, bet ir jų stabilizavimo ar prevencijos metodai: šiuolaikinės karybos koncepcijos akcentuoja brangių, bet preciziškų ginkluotės sistemų panaudojimą. Veikiausiai su įvairiomis ginkluotomis nereguliariomis /paramilitarinėmis formuotėmis negalima kovoti jų pačių metodais. Tačiau „asimetriniam atsakui“ reikalingos ir „asimetrinės išlaidos“.

G U S T A V A S Š T R I M A S ■Eugenijaus Žygaičio nuotr.

Ar smunkantis gynybos iš laidų lygis nesumažins mūsų karių matomumo sąjungininkų vykdomos veiklos fone? »

30

C I v I L I N Ė S A U g A

Kol kai kurios valstybės savo arsenale turės branduolinį ginklą, karinių konfliktų ir naujos kartos nekontaktinių karų metu kils branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė. Didelio tikslumo ginklai ateities kariniuose konfliktuose gali sunai-kinti branduolinę ginkluotę ir jos gamybos priemones, taip pat civilinius atominės energetikos ar chemijos pramonės objektus.

Išsivysčiusiose šalyse, be civilinių branduolinių techno-logijų, yra daug kitokių technologijų ir sistemų, kurios gali būti pavojingos ir sukelti ekologines bei socialines katastrofas. Tokioms šalims dalyvaujant karo veiksmuose vargu ar bus išvengta didelio tikslumo ginklų panaudojimo, suduodant tikslų smūgį į tokius objektus, kurie gali tapti didelės griau-namosios galios ir radioaktyvių izotopų bei cheminių nuo-dingųjų medžiagų šaltiniais, taršos koncentracija smarkiai viršijančiais leistinas žmogui normas.

Atrodo paradoksalu, bet jokios ginkluotosios pajėgos ir civilinė apsaugos sistemos, sukurtos kontaktinių ketvirtosios kartos karų atvejams, negalės užtikrinti išsivysčiusių šalių saugaus pramonės funkcionavimo nekontaktinių karų atve-jais. Greičiausiai prireiks iš naujo spręsti sudėtingas gynybos problemas ir ekonomikos objektų apsaugos nuo didelio tikslumo ginklų smūgių visoje šalies teritorijoje klausimus.

Naujos šeštosios kartos karai pagal kai kurių šalių karo mokslininkų prognozes gali prasidėti po 2010–2015 metų. Dabartinę karų kartų klasifikaciją ateityje teks dar papildyti karais pagal šalies išsivystymo lygį.

Jeigu kariaujančios šalys vykdys kovinius veiksmus įvairių karo kartų metodais ir priemonėmis (pvz., kontakti-nio – ketvirtos ir nekontaktinio – šeštos ), tai šalis, vykdanti nekontaktinius kovinius veiksmus, gali pateikti nelauktą siurprizą.

Šalies, nepasirengusios nekontaktiniam karui, gin-

kluotosios pajėgos lyg statistai galės tik stebėti, kaip iš visų pusių masiškai, nepertraukiamai vykdomas puolimas nepilotuojamais didelio tikslumo aparatais, panaudojant ir radioelektronines priemones. Taip bus naikinami svarbiausi šalies ekonomikos objektai, valstybės valdymo ir karinės institucijos – be galimybės sausumos kariuomenei vykdyti kontaktinį pasipriešinimą.

Naujos kartos nekontaktinių karų atveju būtų sudėtinga organizuoti civilių gyventojų apsaugą ir ekonomikos objektų neginkluotą apsaugą nuo didelio tikslumo sparnuotųjų rake-tų. Tai bus didelė problema ne tik jaunoms nepriklausomoms valstybėms, bet ir ekonomiškai išsivysčiusioms. Po perei-namojo periodo į naujos kartos karų etapą jau 2010–2015 metais atsiras poreikis iš naujo spręsti valstybės ekonomikos objektų apsaugos problemas. Pilotuojamoji aviacija, kuri naudojama naikinti valstybės ekonomikos objektus, išnyks ir bus pakeista nepilotuojamomis priemonėmis, dislokuotomis žemėje, ore, jūroje, o vėliau ir kosminėje erdvėje. Labiau-siai išsivysčiusios ir ekonomiškai stiprios šalys, kurios bus pasirengusios vykdyti nekontaktinius karus, turės nemažai didelio tikslumo ginklų ir galės panaudoti juos naikindamos ekonomikos ir šalies valdymo objektus.

Šeštosios kartos karuose kiekvienai valstybei ir ES bendrijai (ar NATO valstybėms) teks organizuoti neginkluotą ekonomikos objektų apsaugą visoje šalies teritorijoje ir ES valstybių teritorijose (ar NATO valstybių) nuo dislokuotų žemėje, ore ir jūroje, o vėliau ir kosminėje erdvėje dide-lio tikslumo ginklų arba užtikrinti šių ginklų sunaikinimą pradinėje jų pakilimo stadijoje. Taip pat teks organizuoti neginkluotą ypač svarbių objektų, pramonės įmonių bei kito nacionalinio turto ir civilių gyventojų apsaugą nuo prie-šiškos šalies didelio tikslumo ginklų. Tolesnėje ateityje teks didinti galimybes apsaugoti visus ypač svarbius valstybės

Gyventojų ir ekonomikosobjektų civilinė apsauga

NekoNtaktiNių karų atvejais padidėja ekoNomikos objektų

apsaugos reikšmė ir poreikis valstybiNėmis ir žiNybiNėmis

NegiNkluotomis priemoNėmis apsaugoti šalies ekoNomiNį poteNcialą.

31

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

objektus. Organizuojant ekonomikos objektų gynybą ir ap-saugą teks įvertinti kovinio poveikio didelio tikslumo ginklų ir įvairios jų dislokacijos bei ginklų, pagamintų naudojant naujus fizinius principus, ypatumus. Prie šių ginklų galima priskirti ir paminėti tokius ypatumus:

esamą nemažą kiekį strateginių didelio tikslumo gin- ■klų, dislokuotų žemėje, ore ir jūroje, o vėliau ir kosminėje erdvėje;

esamus potencialius priešus – galimus agresorius ir ■kosmines valdymo sistemas, skirtas nukreipti didelio tiks-lumo ginklus ir sparnuotąsias raketas į bet kurios šalies ekonomikos objektus;

galimybę nekontaktiniais būdais be išankstinio pasiren- ■gimo vykdyti ilgalaikį kiekvieno ekonomikos objekto visos šalies teritorijoje puolimą didelio tikslumo ginklais ir gin-klais, pagamintais naudojant naujus fizikinius principus;

greitį, aukštį, galimybę naujais tiksliais ginklais apeiti ■reljefo nelygumus ir pakilti į reikiamą aukštį taikliam smūgiui į objektą iš viršaus;

detalios žvalgybinės informacijos apie objekto (taikinio) ■dislokaciją ir kitų duomenų poreikį kiekvienai didelio tikslu-mo sparnuotajai ir balistinei raketoms;

galimybę iš anksto numatyti reikiamą didelio tikslumo ■ginkluotę ir pasirinkti efektyvumo koeficientą (pagal trotilo ekvivalentą).

Nei naikintuvų aviacija, nei oro gynybos pajėgos su aktyvia radiolokacija, skirta kontaktiniams ketvirtosios kartos karams, nesugebės efektyviai vykdyti gynybos nuo prie-šiškos šalies masiško įvairios dislokacijos didelio tikslumo ginklų ir sparnuotųjų raketų. Galima tikėtis, kad tam tikrą

dalį didelio tikslumo ginklų pasiseks sunaikinti, kol šalies gynybos pajėgos nebus sunaikintos. Bet šios pajėgos greičiausiai bus sunaikintos pačioje karinės operacijos pradžioje ir dauguma didelio tikslumo ginklų ir sparnuotųjų raketų pataikys į svarbius šalies ekonomikos ir valstybinės reikšmės objektus.

Kad galėtume užtikrinti valstybės ekonominio potencialo apsaugą nekontaktinio karo atveju, prireiks ginti ir saugoti kiekvieną konkretų ekonomikos objektą. Pirmiausiai prireiks nustatyti kiekvieną ypač svarbų ekonominės infrastruktū-ros objektą (gamyklas, perdirbimo, transportavimo, kuro gamybos ir tiekimo įmones, užtvankas, elektrines, tiltus ir kt.), įvertinti sąveiką su kitais objektais, jų tarpusavio ryšį ir grėsmes.

Ruošiant sprendimą sukurti kovinę sistemą kiekvienoje valstybėje (ar bendrą NATO), prireiks įvertinti visus variantus, trukmę, galingumą ir kitas didelio tikslumo ginklų, kuriuos gali panaudoti potencialus priešas, charakteristikas. Todėl reikia visapusiškai įvertinti šalies ekonomikos objektus, kuriuos gali pasirinkti priešiškai nusiteikusi šalis.

Norint sukurti kiekvieno konkretaus ekonomikos objekto neginkluotos apsaugos reikalavimus, reikia pradėti nuo potencialaus priešo galimų smūgių įvertinimo parametrų. Prireiks išsiaiškinti galimus nesunaikintų didelio tikslumo raketų skrydžio maršrutus, galimą jų kiekį kiekviename kri-tiniame taške ir nustatyti reikiamos neginkluotos apsaugos sistemos poreikį.

Tikėtina, kad agresorius, pasirengęs kariauti nekon-taktiniu būdu ir metodais, iš anksto išstudijuos šalies, kurią ketina užpulti masiškai panaudodamas didelio

Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų vadovams kyla klausimas, kaip likviduoti naujų grėsmių sukeltus »padarinius.

32

tikslumo ginklus, ekonominę struktūrą. Jis išsiaiškins vi-sus kiekvieno sudėtingo technologinio proceso sistemą sudarančius svarbiausius elementus ir jų kritinius taškus, į kuriuos pataikius tam tikrą laiką galima laikinai nutraukti arba sustabdyti objekto funkcionavimą. Gali būti pasirinkti energetikos objektų kritiniai elementai (taškai) – elektrinės jėgainės, transformatorinės, elektros perdavimo linijos ir kt. Be to, naftos ir dujų magistraliniai vamzdynai, degalinės, kompresorinės, saugyklos ir kt.

Didžiausia efektą galima pasiekti sugriaunant atominės energetikos, chemijos, naftos perdirbimo objektus, sunaiki-nant transporto, ryšių ir gyventojų aprūpinimo sistemas. Toks ekonomikos griovimas gali nulemti antrinį faktorių – šalies gyventojų pažeidimą.

Daugelyje pasaulio šalių dabar veikia atominės elektrinės, bet jos visos buvo projektuojamos ir statomos be galimos jų fizinės apsaugos nuo agresoriaus tyčinio sugriovimo karo metu. Tokie objektai turi būti patikimai ap-saugoti nuo priešiškos šalies didelio tikslumo ginklais. Šalys, kuriose yra atominės elektrinės, kaupia daug radioaktyvių atliekų. Suprantama, kad tokių objektų neginkluota apsau-ga turi būti individuali ir negali būti jokio aplaidumo. Tokia apsauga gali būti pasiekta fizinių, techninių ir inžinerinių priemonių kompleksais, maskuote, radioelektroninėmis priemonėmis ir kt.

Kuriant efektyvios neginkluotos ekonomikos objektų ap-saugos kompleksą kiekvienoje šalyje būtina įvertinti esamos apsaugos laipsnį, kuris numatytas valstybinėje strateginėje gynybos sistemoje. Reikės nustatyti tą dalį didelio tikslumo raketų, kurias gali panaudoti priešiška šalis (ar šalys), ir kurios gali pažeisti valstybės (tarpvalstybinę) strateginę gynybos sistemą ir pasiekti ekonomikos objektą.

Tikėtina, kad neginkluota ekonominių objektų apsau-

ga – tai nekontaktiniuose, o po 2001 metų rugsėjo 11 dienos ir asimetriniuose karuose daugelyje šalių numatyta vieninga valstybinė civilinė sauga, kuri taip pat apima gelbėjimo darbus krizių ir kritinių situacijų, gamtinių ir technologinių ka-tastrofų bei karo atvejais. Ši neginkluotos apsaugos sistema turi veikti taikos ir karo metu. Nesvarbu, koks ekonomikos objektų kiekis ir konkrečios savybės, tokia neginkluotos apsaugos sistema turi atitikti šiuos reikalavimus:

visada būti parengtyje, kad būtų galima neatidėlioti- ■nai bei efektyviai vykdyti apsaugos užduotis taikos ir karo atvejais;

gyventojų ir kiekvieno ekonomikos objekto apsaugos ■lygis turi atitikti pavojaus nuo didelio tikslumo ir asimetrinių ginklų poveikio lygį, taip pat, atsižvelgiant į saugomo objek-to svarbą, priemonės ir apsaugos būdai turi užtikrinti visa-pusišką gyventojų ir aptarnaujančio personalo apsaugą;

numatytas apsaugos lygis turi užtikrinti ekonomikos ■objekto išlikimą ir funkcionavimą arba galimybę apsaugo-ti objektą taip, kad būtų įmanoma greitai jį atkurti;

ekonomikos objektai turi būti apsaugomi visomis kom- ■pleksinėmis priemonėmis, panaudojant įvairius fizinius principus bei maskuotės galimybes;

svarbiausios neginkluotos objektų apsaugos techninės ■priemonės turi būti naudojamos prevenciškai ir visada lai-komos parengtyje bei panaudojamos iškilus technologi-niams, gamtiniams ar karo pavojams;

neginkluotos ekonomikos objektų apsaugos sistemos ■turi būti autonominės, individualios ir galinčios veikti sutri-kus įvairioms valdymo funkcijoms taikos ir karo metu;

neginkluotos ekonomikos objektų apsaugos sistemų ■kaina neturi būti našta valstybės biudžetui ir ne didesnė nei ekonomikos objektui atkurti reikalingos lėšos.

Galima tikėtis, kad reikiamam svarbiausių objektų

C I v I L I N Ė S A U g A

Ateities ginklai gali būti dis lokuojami žemėje, ore, jūroje, net kosminėje erdvėje. »

33

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

neginkluotam apsaugos lygiui užtikrinti prireiks individualių, grupinių ir individualiai grupinių kompleksų. Šios priemonės taip pat turi padėti sukurti netikrus (klaidinančius) objektus, aerozolinių maskuojančių priemonių komplektus, audinį, turintį radijo bangas sugeriančių ar išsklaidančių savybių, imitacijos ir inžinerinės maskuotės priemones ir kt. Tik kartu visos šios priemonės padės užtikrinti neginkluotą apsaugą, kurią būtų galima laikyti nauja ginkluotųjų pajėgų rūšimi – civiline sauga.

Grupiniai apsaugos kompleksai sudarys neginkluotos ekonominių objektų apsaugos priemonių specialiąsias pajėgas.

Individualūs (svarbiausi) objektų apsaugos kompleksai greičiausiai bus sudėtinė ekonominių objektų turto dalis ir funkcionuos kartu su grupiniais.

Tik bendromis jėgomis su kitomis šalimis ir tarptautinė-mis organizacijomis bus galima neginkluotomis priemonė-mis apginti šalies suverenitetą, jos ekonominį potencialą, gyventojus nuo naujos kartos karo pavojaus, o taikos metu – nuo gamtinių ir technologinių katastrofų.

Daugelis pasaulio karybos specialistų teigia, kad ci-vilinė gyventojų ir ekonomikos objektų apsauga labiausiai išsivysčiusiose ir ekonomiškai stipriose šalyse po 2015 metų sudarys naują civilinės apsaugos sistemą, kuri taps nauja ginkluotųjų pajėgų rūšimi su savo galingu valdymo štabu, tiesiogiai pavaldžiu valstybės vadovui – vyriausiajam kariuo-menės vadui. Norint efektyviai pasipriešinti ypatingų situacijų taikos ir karo metu (taip pat ir asimetriniams teroristų veiks-mams) reikalingi daugelio šalies institucijų suderinti veiksmai. Svarbiausias ekonomikos objektų neginkluotos apsaugos nuo didelio tikslumo ginklų ir asimetrinių priemonių tikslas pereinamajame periode į naujų karų kartą (2010–2015 metais) gali būti siekis neleisti sugriauti gyvybiškai svarbių objektų ir sudaryti tokias sąlygas, kad pažeistų objektų funkcionavimas galėtų būti atkurtas per trumpą laiką.

Po 2030–2040 metų ekonomikos objektų apsauga greičiausiai bus vykdoma naudojantis visomis kompleksinė-mis priemonėmis, veikiant įspėjamajai sistemai, sumažinus naikinamąjį gamtinių ir techninių katastrofų poveikį taikos ir karo metu, apsaugant įvairius, ypač – strategiškai jautrius, objektus nuo didelio tikslumo sparnuotųjų raketų antpuolio, naujų ginklų ir asimetrinių teroristų veiksmų.

Atsižvelgdamos į gamtinių ir technologinių katastrofų taikos metu ir nekontaktinių bei asimetrinių karų pavojų, kai kurios šalys planuoja po 2010 metų naujuose projektuose numatyti atitinkamą apsaugą: kai kuriuos ypač svarbius objektus planuojama statyti požeminėse patalpose, už-tikrinant personalo saugumą ir maitinimą. Naujai statomi

ir jau esami ekonomikos objektai ateityje greičiausiai bus apsaugomi maskuotės priemonėmis, fortifikacine įranga ir galingais radioelektroninės apsaugos nuo didelio tikslumo ginklų prietaisais.

Naujų technologijų įdiegimas gali suteikti galimybę sukurti medžiagas, išsklaidančias ar sugeriančias radijo bangas įvairių objektų maskuotei nuo didelio tikslumo ginklų. Tai mūsų šalies mokslininkų ir verslininkų paieškos objektas. Rusijos kariuomenėje maskuotei naudojamas „apsiaustas“ (minkštas daugiasluoksnis apie 8 milimetrų storio audinys, išsklaidantis ir sugeriantis radijo bangas), kuris apsaugo karinius objektus, ginkluotę ir karinę techniką, sumažina galimybes didelio tikslumo ginklais aptikti šiuos objektus.

Reikia tikėtis, kad maždaug 2030–2040 metais sutelk-tomis daugelio šalių mokslininkų jėgomis bus įgyvendinta Jungtinių Tautų Organizacijos idėja ir įkurta tarptautinė įspėjimo ir mūsų planetos apsaugos nuo gamtinių katas-trofų sistema (taip pat priešasteroidinė ir prieškometinė). Ši sistema taps visų mūsų planetos gyventojų ir objektų neginkluotos apsaugos dalimi.

Tačiau visų naujos kartos karų svarbiausias tikslas bus ekonominio potencialo sunaikinimas ar sugriovimas, todėl reikia laukti tolesnio didelio tikslumo ginklų tobulinimo ir gamybos plėtros.

Jau apie 2010–2015 metus, pereinamojo periodo į nekontaktinių karų kartą pabaigoje, gali būti sukurti pirmieji tobulesni didelio tikslumo sparnuotųjų raketų tipai, didelio tikslumo balistinės ir operatyvinės raketos be branduolinio sprogstamojo užtaiso (su paprastu, bet leidžiančiu giliau (iki 15 metrų) įsiskverbti į statybines objektų medžiagas užtai-su). Ateityje išsivysčiusiose ir ekonomiškai stipriose šalyse naujos kartos didelio tikslumo giliai įsiskverbiantys ginklai gali sudaryti iki 20 proc. viso šių ginklų arsenalo.

Taigi galima teigti, kad net naudojant efektyviausius gynybos metodus nebus galima laimėti karo, taip pat visiškai užtikrinti civilių gyventojų ir ekonominio potencialo apsaugą. Tolesnis ginkluotės tobulinimas vyksta ir dar vyks ilgą laiką. Todėl pagaminti ir ateityje gaminami galingi didelio tikslumo ginklai, nepilotuojamos įvairios dislokacijos (žemėje, ore ir jūroje, o ateityje ir kosminėje erdvėje) sparnuotosios raketos be branduolinio užtaiso, ginklai, sukurti naudojant naujus fizikinius principus, turi kelti visų pasaulio gyventojų susirū-pinimą ir reikia kuo greičiau rasti būdus šiam beprotiškos ginkluotės kūrimui sustabdyti.

Doc. dr. dm. plk. ■ A L G I M A N T A S V A I T K A I T I S

34

K A R I U O M e N Ė I R v I S U O M e N Ė

SAuGuMo APLINKoS PoKyčIAI KARIuoMENėS IR VISuoMENėS SANTyKIų foRMAVIMoSI iR kaitoS kontekSte

Šaltasis karas laikomas moderniosios kariuomenės klestėjimo era. Tuo metu tarptautinė saugumo sistema buvo santykinai stabili, o kariuomenės ir visuomenės vaidmuo daugelyje demokratinių valstybių aiškiai apibrėžtas. C. Moskos, akcentavęs tarptautinės saugumo aplinkos pokyčius, iškėlė moderniosios kariuomenės virsmo į postmoderniąją kariuomenę idėją ir tai susiejo su pasikeitusia tarptautine / visuotine saugumo aplinka, t. y. visuotinio konvencinio karinio konflikto tikimybės sumažėjimu. Keliose demokratinėse Vakarų valstybėse atlikti tyrimai parodė, kad išties stengiamasi mažinti karių skaičių, įsigyti naujos kovinės technikos ir ginkluotės. Tačiau pokyčiai po 1990 m. nebuvo tokie reikšmingi kariuomenių kaitai ir santykiams su visuomene, kokie jie tapo po teroristinių išpuolių JAV 2001 m.

Lietuvos kariuomenė de jure buvo atkurta tik 1990 m., t.y. jau pasibaigus Šaltajam karui, todėl faktiškai ji, kaip ir kitų nepriklausomybę panašiu laikotarpiu paskelbusių valstybių kariuomenės, nepatenka į pirminį C. Moskos sudarytą kariuomenės ir visuomenės modelį laiko atžvilgiu. Moderniosios Lietuvos kariuomenės formavimosi pradžia yra kitų pagal idealųjį modelį analizuotų valstybių „modernumo“ pabaiga, todėl sudarant idealųjį tyrimo modelį remiamasi antriniu J. Williamso sudarytu kariuomenės ir visuomenės modeliu postmoderniojoje eroje.

Galima sutikti su teiginiu, kad Lietuvos naujos

saugumo ir gynybos politikos formavimas prasidėjo tuomet, kai kitos Vakarų valstybės jau pradėjo galvoti apie gynybos politikos kaitą. Lietuvos politinis elitas ir visuomenė pirmaisiais nepriklausomybės metais gyveno realizmo nuotaikomis, o Vakarų visuomenėse pamažu įsigalėjo liberalizmas. Lietuvos valstybės politikoje iki 1999 m. vyravo tradicinė saugumo samprata, kai šalies politinio ir karinio saugumo užtikrinimas yra svarbiausias užsienio politikos uždavinys. Tam įtakos turėjo neigiama visuomenės pozicija Rusijos atžvilgiu – istorinės nuoskaudos ir tikėjimas revanšizmu. Lietuvos teritorijoje iki pat 1993 m. vis dar buvo likę keletas okupacinių Sovietų Sąjungos (Rusijos) karinių vienetų.

Kokybiškai naujas grėsmių suvokimo periodas prasidėjo po 2001 m. teroristinių išpuolių JAV. Iš esmės tik po šių įvykių politiniu (strateginiu) lygmeniu buvo pradėta kalbėti apie globalizacijos iššūkius, pakitusią saugumo aplinką ir visiškai realią Lietuvos narystę NATO ir ES. Kai 2002 m. Prahoje vykusiame NATO šalių vadovų susitikime Lietuva buvo pakviesta prisijungti prie Aljanso, buvo suskubta pereiti prie naujos strategijos ir parengti nauji svarbūs strateginiai dokumentai: Nacionalinio saugumo strategija (2002 m. ir 2005 m.) ir Karinė strategija (2004 m.). Juose įtvirtintas Lietuvos siekis užtikrinti valstybės suverenumą, teritorinį vientisumą, demokratinę konstitucinę santvarką, žmogaus ir piliečio saugią asmeninę aplinką, kultūrinį savitumą įvertinant saugumo iššūkius, atsirandant naujiems rizikos veiksniams ir pavojams, kylant grėsmėms, susidarius krizinėms situacijoms ir įvykus ginkluotiems konfliktams. Šiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose įvardintos grėsmės nuo terorizmo iki

LIETuVoS KARIuoMENėS IR VISuoMENėS

SANTyKIų KAITA (2 DALIS)

Lietuvos kariuomenėje vykstantys procesai ir civilių bei kariškių santykių kaitos tendencijos

T ę S I N Y S . P R A D Ž I A – „ K A R D E “ N R . 3

35

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

nekontroliuojamos migracijos. Kova su daugeliu iš jų priskiriama kariuomenei.

Taigi vadinamųjų naujų (nekonvencinių) grėsmių saugumui atsiradimas, tarptautinių krizių reguliavimo poreikis ir terorizmo grėsmė formavo kokybiškai kitokį visuomenės ir politinio elito požiūrį į saugumą, kartu skatino papildomų kariuomenės pajėgumų vystymą. Lietuvoje buvo suvokta, kad grėsmės nacionaliniam saugumui įgauna tarptautinį atspalvį ir valstybių nacionalinis saugumas negali būti užtikrinamas tik karinėmis priemonėmis (organizuotas nusikalstamumas, nekontroliuojama migracija, masinio naikinimo ginklų platinimas ir kt.). Kita vertus, netgi nekarines grėsmes gali būti įmanoma atremti tik karine jėga, todėl tam reikalinga kokybiškai atsinaujinusi karinė institucija, kurią visiškai palaiko visuomenė.

Po 2001 m. pasikeitusi saugumo aplinka ir globalizacijos procesai peržengė valstybių ribas ir vienaip ar kitaip paveikė atskirų šalių visuomenes. Nors globalizacija atneša nemažai teigiamų pokyčių: spar tėjančią tarptautinę ekonominę ir politinę

sanglaudą, valstybių užsienio politikos ir ekonomikos atvirumą, mokslo ir technologijų pažangą, didėjančią tarptautinės prekybos apimtį, kita vertus, globalizacija, kaip iššūkis, lemia nekarinio pobūdžio rizikos veiksnius, kelia pavojų ir grėsmę valstybių nacionaliniam saugumui ir savitumui. Šie pokyčiai turėjo keletą prieštaringai vertinamų padarinių civilių ir karių santykiams. Pirma, Lietuvos visuomenei vis mažiau rūpėjo, ar kariuomenė sugebės atremti galimas konvencines atakas prieš valstybę, todėl kariuomenė galėjo sutelkti dėmesį į tas grėsmes, kurios atrodė labiausiai tikėtinos. Antra, sumažėjus tradicinio (konvencinio) karo tikimybei, neatrodė racionalu išlaikyti valstybėje santykinai didelę, visuotinei gynybai parengtą kariuomenę. Lietuvos kariuomenė neatitiko pasikeitusio laikmečio reikalavimų, todėl iškilo būtinybė ją reformuoti, tačiau kariuomenė, kitaip nei visuomenė, buvo mažiau imli kaitai.

Atsivėrusios Europos Sąjungos sienos didelei Lietuvos visuomenės daliai suteikė galimybę ieškotis geresnių darbo sąlygų kitose valstybėse, siekti mokslo geriausiuose Europos universitetuose. Emigracija sumažino bendrą valstybės mobilizacinio rezervo skaičių, o daugeliui likusių šaukiamojo amžiaus jaunuolių tarnyba kariuomenėje neatrodė patraukli. Ilgai netilo diskusijos dėl tariamai per daug krašto apsaugos sistemai skiriamų biudžeto lėšų. Dėl šios priežasties visuomenėje, ypač valdžios politinių sprendimų priėmėjų lygmeniu, prasidėjo debatai dėl galimo laipsniško Lietuvos kariuomenės perėjimo prie savanoriškumo principu formuojamos profesinės kariuomenės.

Taigi galima sakyti, kad dabartinę Lietuvos saugumo ir gynybos politiką lėmė išoriniai veiksniai, kurie lėmė greitesnį Lietuvos priėmimą į tarptautines organizacijas, veikė visuomenę ir kėlė naujus reikalavimus kariuomenei. Tapusi NATO nare Lietuva buvo priversta žaisti pagal bendras taisykles, parengti savo ginkluotąsias pajėgas atremti ne tik konvencines grėsmes, bet ir galimiems veiksmams už savo teritorijos ribų. Savo ruožtu ir politinis elitas suprato, kad nebegalima vadovautis visuotinės ir besąlygiškos gynybos principu, kuris nebebuvo remiamas visuomenės. Tai reiškė, kad anksčiau ar vėliau turi būti atsisakyta privalomosios pradinės karo tarnybos ir pereita prie profesionaliosios (savanoriškosios) kariuomenės.

Baltijos šalių karinių pajėgų integravimo pratybose ten- »ka atlikti įvairias užduotis .

36

PRoFeSionalioSioS lietuvoSKARIuoMENėS KūRIMAS

PASIKEITuSI KARIuoMENėS MISI-JA IR NAuJAS uŽDAVINIų SPEKTRAS

Pagrindiniai kariniai uždaviniai yra nustatomi civilinės valdžios, kuri ir formuoja nacionalinio saugumo ir gynybos politiką. Demokratinėse valstybėse kariuomenėms skiriami uždaviniai dažniausiai atspindi geopolitinę situaciją regione arba pasaulyje. Šaltojo karo metu demokratinio (Vakarų) bloko valstybės visą laiką buvo pasirengusios atremti socialistinio (Rytų) bloko valstybių antpuolį, todėl kariuomenės vaidmuo buvo labai svarbus. Tokia situacija lėmė masinių kariuomenių išlaikymą, mobilizacinio rezervo telkimą ir nuolatinę strateginę įtampą tarp priešiškų pusių. Žlugus socialistiniam blokui ir nebelikus tiesioginės grėsmės, daugelis valstybių sumažino ginkluotąsias pajėgas ir pritaikė savo gynybos politiką naujam laikmečiui. Šaltojo karo pabaiga ir didelė įtaka tarptautinei sistemai paveikė ir civilių bei karių santykius visame pasaulyje. Lyg ir saugesnė, tačiau neprognozuojama tarptautinė aplinka paskatino šalis iš naujo įvertinti ginkluotųjų pajėgų vaidmenį. Daugelyje valstybių kariškiams buvo patikėtos visai kitokios užduotys nei anksčiau, pvz., pagalba visuomenei stichinių nelaimių ar katastrofų atvejais ir taikos palaikymas įvairiose pasaulio vietose.

Po 2001 m. teroristinių išpuolių JAV tradicinės (modernios) kariuomenės susidūrė su nauju priešu – terorizmu, kuomet kariaujama asimetriniais metodais, pasirenkant kontratakos laiką ir vietą. Civilių ir karių santykių kontekste tai sukėlė diskusijas dėl kariuomenės profesionalumo – sugebėjimo atremti visuomenei kylančias grėsmes. JAV ir kitose šalyse, ypač turinčiose nemažas imigrantų diasporas, pradėtos plėtoti vidaus saugumo strategijos, kurios apibrėžė kariuomenės ir civilinių tarnybų sąveikos mechanizmus kovoje su naujomis grėsmėmis. Tarkime, konfliktai Irake ir Afganistane išryškino visapusiško tiek civilinio, tiek karinio požiūrio į pokonfliktinį atkūrimą būtinybę ir atvėrė plačias esminių institucinių pokyčių galimybes. Karinės operacijos tampa tik vienu iš stabilizacijos aspektų, nes naujoje eroje karinės užduotys persipina su civilinėmis.

1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos kariuomenei buvo skirtas tipinis Šaltojo karo uždavinių spektras, grįstas visuotinės ir besąlygiškos gynybos

principu ir pilietiniu pasipriešinimu, kuris reiškė, kad agresijos atveju gynybai panaudojami visi valstybės ištekliai. Pagrindinis kariuomenės vaidmuo buvo valstybės gynyba karo atveju, kuris vėliau keitėsi. Norint išsamiau apibūdinti pasikeitusį Lietuvos kariuomenės vaidmenį, reikėtų palyginti pirmuosiuose strateginio lygmens dokumentuose nustatytus karinius uždavinius su vėlesniais, paskelbtus jau po 2001 m., Lietuvai priartėjus prie NATO slenksčio ar tapus Aljanso nare. 1996 m. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme numatyta, kad pagrindinis kariuomenės uždavinys – priešo naikinimas ir noro kovoti su Lietuvą nuslopinimas. Lietuvos kariuomenė turi būti parengta gynybos veiksmams, netikėtiems desantinių ir kitokių mobilių priešo pajėgų įsiveržimo atvejams, ruošiama partizaninės kovos veiksmams priešo užimtose teritorijose. Taikos metu kariuomenė saugo valstybės teritoriją, erdvę, teritorinius vandenis, išimtinę ekonominę zoną bei karinius objektus, palaiko kovinę parengtį, rengiasi ir dalyvauja taikos operacijose ir misijose už Lietuvos ribų bei padeda civilinei valdžiai įstatymų numatytais atvejais. 2000 m. Lietuvos karinės gynybos strategijoje nurodyti labai panašūs taikos ir karo meto uždaviniai. 2004 m. Lietuvos Respublikos karinėje strategijoje, kuri yra daug išsamesnė už savo pirmtakę, kariniai uždaviniai pakeičiami kariniais tikslais, kurie tiesiogiai susiejami su nacionalinio saugumo interesų (Lietuvos Respublikos suverenumo ir teritorijos vientisumo, regioninio ir visuotinio stabilumo bei taikos ir gerovės valstybėje) užtikrinimu. Naujausioje Lietuvos karinėje strategijoje suformuluoti kariniai tikslai (uždaviniai) jau neskirstomi į karo ir taikos meto.

Per keletą metų politinės valdžios kariuomenei skiriamas karinių uždavinių spektras gerokai pakito. Nors karinis atgrasinimas naujų karinių tikslų santykinėje hierarchijoje yra minimas pirmas ir išlieka svarbus, grėsmių kilmė, šaltiniai ir pobūdis radikaliai keitėsi. Lietuvoje imta suprasti, kad pagrindine grėsme nacionaliniam saugumui gali tapti jau ne kitos valstybės ginkluotosios pajėgos, o nevalstybiniai veikėjai – savarankiški arba remiami autoritarinių režimų. Naudodami šiuolaikines informacines technologijas ir disponuodami pakankamais finansiniais ištekliais bei naikinimo priemonėmis, tarptautiniai teroristiniai tinklai gali smogti bet kur ir bet kada, siekdami įbauginti visuomenę, sukelti didesnės ekonominės žalos ir išgarsėti. Taikiniais pasirenkamos ne valstybės institucijos, o visuomenė. Todėl dabar, greta tradicinių

K A R I U O M e N Ė I R v I S U O M e N Ė

37

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

uždavinių ir tikslų (pvz., šalies teritorijos gynyba), kariuomenė vis daugiau dėmesio skiria uždaviniams, kurie anksčiau laikyti antraeiliais: teikti pagalbą civilinėms institucijoms, rengtis atremti teroristinius išpuolius Lietuvoje ir užsienyje, padėti kovoti su gamtos stichijomis, saugoti svarbius valstybės objektus. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos 2007–2009 m.strateginiame veiklos plane skelbiama apie sėkmingą vadinamųjų „vidaus saugumo“ uždavinių įvykdymą. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono būrys nuo 2002 m. nuolat saugo oro erdvę virš Ignalinos atominės elektrinės, prižiūrimi ir kiti svarbūs obejektai. Nuolat organizuojamos tarptautinės pratybos, kuriose kariuomenė mokosi suteik ti humanitarinę pagalbą civilinei valdžiai ir gyventojams potvynių, gaisrų, ekologinių nelaimių atvejais.

Pakitusi v isuotinio saugumo aplinka lėmė ginkluotųjų pajėgų misijos, kariuomenės uždavinių ir reikalavimų pajėgoms kaitą. Didžiausias pokytis Lietuvos kariuomenėje sietinas su jos vaidmens pasikeitimu – perėjimu nuo valstybės gynimo funkcijos prie dalyvavimo bendrose su NATO tarptautinėse operacijose ir kolektyvinio saugumo stiprinimo. Lietuvos kariuomenė ypač aktyviai prisidėjo prie tarptautinio

saugumo palaikymo po 2001 m. 2002 m. Lietuvos kariai pirmą kartą buvo pasiųsti į tarptautinę misiją už geografinių Europos ribų.

Palyginus su kitomis Baltijos valstybėmis, Lietuvos indėlis į kolektyvinio saugumo sistemą išlieka svariausias. Įvairiose tarptautinėse taikos rėmimo (TRO) misijose pagal NATO ar Jungtinių Tautų mandatą 2001–2003 m. dalyvavo daugiau kaip 290 Lietuvos karių. Lietuvos specialiųjų operacijų kariai nuo 2007 m. vykdo žvalgybos ir kovines užduotis NATO vadovaujamojoje misijoje Afganistane ir operacijose prieš talibus pelno aukščiausius sąjungininkų įvertinimus.

Didžiausias politinis-karinis iššūkis ir uždavinys Lietuvai tarptautinėje saugumo srityje išlieka Goro provincijos atkūrimo projektas (oficialiai pradėtas 2005 m.). Dalyvavimas ir atsakomybė NATO vadovaujamoje ISAF (angl. International Security Assistance Forces) misijoje Afganistane kainuoja brangiai. Ši misija nėra labai reikšminga karine prasme, tačiaus svarbi politine. Be to, tai puikus mažųjų valstybių bendradarbiavimo tarptautinio saugumo užtikrinimo srityje pavyzdys. Jame, be karinio ir civilinio Lietuvos kontingento, aktyviai dalyvauja ir kitų nedidelių NATO ir Partnerystės taikos labui programoje (angl.

Palyginus su kitomis Baltijos valstybėmis, Lietuvos indėlis į kolektyvinio saugumo sistemą iš lieka svariausias. »

38Partnership for Peace arba PfP) dalyvaujančių šalių kariai (Islandija, Kroatija, Ukraina, Danija). Būtent šioje misijoje Lietuva yra labiausiai išvysčiusi civilių ir kariškių bedradarbiavimo pajėgumus.

Apibendrinant galima teigti, kad dabartiniai politinės vadovybės keliami tikslai po 2001 m. pakito, tapo sudėtingesni ir negali būti vykdomi vien tik karinėmis priemonėmis. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė pagal savo galimybes yra pasirengusi naujosios eros iššūkiams, tolesnei modernizacijai ir bedradarbiavimui su visuomene. Tikėtina, kad netrukus intensyviuose kovos veiksmuose (didelio instensyvumo kariniuose konfliktuose), kovoje su tarptautiniu terorizmu galės dalyvauti ne tik Lietuvos kariuomenės specialiųjų pajėgų kariai, tačiau ir kiti kariniai vienetai. Tai būtų esminis Lietuvos kariuomenės efektyvumo ir profesionalizacijos požymis.

eSMiniai lietuvoS KARIuoMENėS STRuKTūRoS PoKyčIAI

Šaltojo karo metu daugelis Vakarų valstybių kariuomenių buvo formuojamos panašiu „lavee en masse“ principu. Pasibaigus dviejų priešiškų blokų konfrontacijai, daugelyje Vakarų Europos valstybių kariuomenių buvo pradėtos gynybos sektoriaus reformos (ginkluotųjų pajėgų mažinimas ir modernizavimas). Vis dėlto iki 2002 m. taip ir nebuvo sukurta NATO ginkluotųjų pajėgų reformos strategija (koncepcija).

Praktinis reformos įgyvendinimas demokratinės Europos kariuomenėse buvo pradėtas tik po 2001 m.

teroristinių atakų JAV. Šie tragiški išpuoliai buvo esminis postūmis, paskatinęs JAV vyriausybę pradėti didžiulį kariuomenės „transformacijos“ projektą, kuris vėliau buvo perimtas ir kitų NATO valstybių. Šis laikotarpis buvo pavadintas postmoderniąja arba „karo prieš terorizmą“ era, kurioje grėsmių visuomenei ir valstybei spektras gerokai išsiplėtė, lyginat su Šaltojo karo laikotarpiu. Nauji iššūkiai lėmė, kad šiuolaikinės kariuomenės turi būti pasirengusios dalyvauti įvairaus tipo ir intensyvumo tarptautinėse operacijose visame pasaulyje. Sudėtingoms užduotims vykdyti reikia gerai parengtų ekspedicinių pajėgų, kurios gali veikti toli nuo nuolatinės dislokacijos vietos, iš dalies arba visiškai priešiškoje aplinkoje.

Tradicinės kariuomenės misijos kaita suponavo ne tik karinio, bet ir politinio Lietuvos valstybės elito mentaliteto pokyčius. Politiniu lygmeniu Lietuva jau 1994 m. oficialiai išreiškė norą prisijungti prie NATO, tačiau šalyje dar dominavo visuotinės gynybos koncepcija. Ji buvo paremta nuostata, kad kiekvienas pilietis turi būti parengtas ginklu ginti valstybę. Šiai koncepcijai įgyvendinti buvo reikalingas didelis mobilizacinis rezervas, būtinas reguliariosios kariuomenės daliniams pastiprinti, ir ši koncepcija prieštaravo vakarietiškam (kooperaciniam) požiūriui į saugumą.

Po NATO vyriausybių vadovų susitikimo Prahoje 2002 m. prasidėjo konsultacijos dėl būsimų Lietuvos įsipareigojimų Aljansui. Rekomendacijose Lietuvai buvo patariama pertvarkyti esamas karines pajėgas į mažesnius karinius vienetus, didinti pajėgumus ir

K A R I U O M e N Ė I R v I S U O M e N Ė

Didž i au s i a s p o l i t i - »nis-karinis i š šūkis ir už-dav iny s L i e tuva i t a rp -tautinėje saugumo srityje i š l i eka Goro provinci jo s atkūrimo projektas.

39

modernizuoti ginkluotę dalyvauti kolektyvinės gynybos sistemoje ir taikos rėmimo operacijose. 2003 m. kovo 17 d. Valstybės gynimo taryba patvirtino Lietuvos integracijos į NATO reformų tvarkaraštį, kuriame numatyti prisiimti įsipareigojimai, pradėjo Lietuvos gynybos reformą ir kariuomenės struktūrinę bei funkcinę reformą, kuriai įgyvendinti buvo panaudotas intelektualinis Lietuvos ir užsienio specialistų potencialas. JAV korporacijos „Cubic Applications Inc“ karinių ekspertų grupė parengė gynybos planavimo prielaidų studiją, kurios pagrindinės nuostatos atitiko Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos parengtus kariuomenės plėtros planus. Šioje studijoje buvo numatytas civilinės (KAM) ir karinės (Gynybos štabo) isntitucijų integravimas, siekiant efektyvesnio ir operatyvesnio sprendimų priėmimo. Vėliau šiuo dokumentu remtasi rengiant kariuomenės valdymo reformą, transformacijos projektą ir Lietuvos karinę doktriną.

Pagrindinis Lietuvos valstybės gynybos reformos tikslas – noras turėti tokią kariuomenę, kuri atitiktų šiandienos ir rytdienos iššūkius, kitaip tariant, profesionalią ją kariuomenę. Profesionalizavimo procesas apėmė: kariuomenės mažinimą privalomosios pradinės karo tarnybos karių sąskaita, modernios ginkluotės įsigijimą, nedidelių karinių vienetų, tinkamų tarptautinio rėmimo misijoms ir kolektyvinės gynybos sistemai, parengimą bei pajėgumų plėtrą. Žvelgiant retrospektyviai gynybos reforma plėtojama keliais etapais:

Gynybos reforma (I): pajėgumų didinimas ir valdy- ■mo sistemos reforma (iki 2007 m.).

Gynybos reforma (II): kariuomenės transformacija ir ■valdymo sistemos tobulinimas (nuo 2007 m.).

Pirmajame gynybos reformos etape buvo susitelkta į pajėgumų didinimą / plėtrą ir efektyvesnės KAS institucijų valdymo sistemos kūrimą. Valdymo sistemos reformos tikslas buvo siekis turėti tokią valdymo sistemą, kuri atitiktų naują struktūrą, tam reikėjo patikslinti ir atskirti strateginio, operacinio ir taktinio lygmens funkcijas, įgaliojimus ir atsakomybės sritis. Reformuojant ir plečiant pajėgumus, turėjo būti kuriama tokia kariuomenė, kuri galėtų veikti šiuolaikinės saugumo aplinkos sąlygomis ir atitiktų keliamus reikalavimus.

Planuojant karinius pajėgumus vadovaujamasi gynybos reformos tikslais, siekiama pertvarkyti Lietuvos kariuomenės organizacinę struktūrą ir parengti kariuomenę kartu su sąjungininkų pajėgomis dalyvauti

kolektyvinės gynybos ir atsako į krizes operacijose. Kariuomenės transformacija turi būti gynybos reformą palaikantis procesas, numatant pagrindinius būdus ir priemones, būtinus Lietuvos kariuomenei keliamiems reikalavimams pasiekti. Siekiant sukurti Lietuvos kariuomenei reikiamus pajėgumus būtina patobulinti ar pertvarkyti vadovavimo ir valdymo sistemas, atskiriant strateginį, operacinį ir taktinį lygmenis pagal vykdomas funkcijas ir pertvarkant ar sukuriant joms vykdyti būtinus krašto apsaugos struktūrinius padalinius.

Gynybos reforma nebuvo stabdoma, tačiau dėl įvairiausių priežasčių valdymo sistemos reforma ir pajėgumų plėtra vyko ne taip sklandžiai kaip tikėtasi. Nors kariuomenės profesinimas progresavo: privalomosios karo tarnybos karių nuolat mažėjo, o profesinės karo tarnybos augo, struktūrinė ir funkcinė reforma strigo. Karinio elito netenkino selektyvi pajėgumų plėtra ir vis dar išliekantis institucinis kariuomenės pobūdis, kuris neatitiko dabartinių sąlygų ir šiuolaikinėms kariuomenėms keliamų operacinių reikalavimų. Šiuos teiginius patvirtina ir A. Forsteris savo 2005–2006 m. sudarytame idealiajame Europos kariuomenių modelyje priskyręs Lietuvos kariuomenę prie „teritorinės gynybos“ tipo.

Antrojo gynybos reformos etapo pradžia sietina su kariuomenės transformacijos projektu. Tobulėjant technologijoms ir ginkluotei didėja gynybiniai poreikiai, taip pat kinta geopolitinė pasaulio situacija. Todėl natūralu, kad mažų valstybių, tokių kaip Lietuva, gynybinis pajėgumas nėra pakankamas. „Lietuvos kariuomenės transformacijos plano gairėse“ teigiama, kad, nepaisant vykstančios kariuomenės reformos, kariuomenės planavimas iki šiol orientuotas į struktūrinių vienetų išlaikymą, o ne reikiamų pajėgumų vystymą, tie patys vienetai vykdo ir operacinių, ir institucinių vienetų funkcijas, nėra sukurtas operacinis lygmuo, kuris turėtų sujungti visų karinių vienetų ir pajėgų veiksmus, nepakankamai naudojamos informacinės technologijos, todėl būtina didinti kariuomenės pajėgumus tobulinant struktūrą. Kariuomenė transformacija – holistinis kaitos procesas, kai keičiasi ne tik kariuomenės organizacinė struktūra, bet ir jos darbo kultūra. Tai kariuomenės virsmas į kokybiškai naują, šiuolaikinę kariuomenę, kurios esmė – žmogaus, technologinių veiksnių bei modernių valdymo principų sąveika. Daugelis Aljanso valstybių turi koordinuojamąsias pajėgas, todėl būtina siekti bendros sąveikos su sąjungininkais, plėtoti jungtinius pajėgumus, rengiantis naujos eros iššūkiams.

40

Galima teigti, kad Lietuvos kariuomenėje vyksta progresyvi struktūrinė ir funkcinė kaita. Valdantysis politinis elitas remia kariuomenės transformaciją ir tai geras ženklas civilių ir kariškių santykių srityje.

KARIo PRofESINėS VEIKLoS KAITA

Šiuolaikinėje karinėje organizacijoje vykstanti funkcinė ir struktūrinė kaita tiesiogiai veikia ir joje tarnaujančių karių profesionalumą. Šiuolaikinio kario profesija yra kompleksinė. Kariui neužtenka mokėti elementariausių veiksmų su ginklu. Jis turi būti įvaldęs sudėtingą karinę techniką (pėstininkų kovos mašinas, prieštankines ar priešlėktuvines sistemas ir kt.). Daug dėmesio skiriama gebėjimui diplomatiškai bendrauti su civiliais asmenimis ne tik savo šalyje, bet ir tarptautinių misijų metu, užsienio kalbos mokėjimui. Postmodernioje eroje karys atstovauja savo šalies visuomenę, kurią jis saugo būdamas už keleto tūkstančio kilometrų nuo namų.

Ryškiausias pokytis kario profesijoje sietinas su kariuomenės vaidmens kaita po Šaltojo karo, tiksliau – po 2001 m., kai saugumo grėsmės tapo sunkiai nuspėjamos. NATO šalyse vyksta kariuomenių transformacija ir šiuolaikinių technologijų tobulėjimas, keliami nauji reikalavimai kariams. Perėjimas nuo visuotinės gynybos funkcijos prie kolektyvinio saugumo sistemos reiškia naujus kariuomenės organizacinės kultūros ir karių profesinės sudėties bei pobūdžio pokyčius. Karinis konfliktų daugialypiškumas privertė daugelio šalių kariuomenes atsisakyti privalomosios karo tarnybos bei pradėti tobulinti karių profesinius gebėjimus, kurie atitktų šiuolaikinius operacinius reikalavimus.

Pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais Lietuvoje dominavo dar Šaltojo karo laikais Vakarų visuomenėse susiformavęs kario, kaip valstybės gynėjo, įvaizdis. Didžiąją kariuomenės dalį sudarė menko išsilavinimo privalomosios karo tarnybos kariai, kurie įstatymų nustatyta tvarka turėdavo atlikti karinę prievolę. Jų fizinio, moralinio ir intelektinio pasirengimo lygis buvo gana žemas. Mokymo programos buvo rengiamos pagal išlikusius sovietinius vadovėlius, nes daugelis karininkų buvo mokomi pagal tą modelį. Pakeisti mokymo sistemą, egzistavusią pradiniame Lietuvos kariuomenės kūrimosi etape, kad šiandienos Lietuvos karys galėtų atitikti rytdienos reikalavimus, prireikė daug pastangų.

Karių mokymas yra kariuomenės profesionalumo ir veiksmingumo pagrindas. Neužtenka, kad karys manytų, jog jis yra savo srities profesionalas, reikia jį ugdyti. Kariuomenė, neparengta vykdyti taikos ir karo meto užduočių, negali vadintis profesionalia. Tuomet ji yra tik biurokratinė valstybės institucija, švaistanti biudžeto lėšas ir nesugebanti atlikti savo pagrindinės funkcijos – užtikrinti valstybės saugumą. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, nepakankamas dėmesys karių mokymui turėjo įtakos Lietuvos ir Lenkijos valstybės gebėjimui atlaikyti kaimyninių valstybių politinį ir karinį spaudimą.

Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį karių mokymo sistema nuolat keitėsi, kadangi nebuvo laikytasi bendros karinio mokymo politikos. Ji dažniausiai priklausė nuo vidinių ir išorinių veiksnių: Krašto apsaugos ministerijos vadovybės nuostatų, tarptautinės aplinkos ir valdžios sprendimų. Lietuvos kariuomenė kūrėsi iš esmės „nuo nulio“. Sukurti karinio mokymo infrastruktūrą, apmokyti kariuomenės personalą nemažai padėjo NATO valstybės donorės: Danija, Didžioji Britanija, JAV ir kt. Jos nemažai prisidėjo, kad Lietuvos kario parengimas atitiktų NATO standartus. Įvairiais laikotarpiais, apmokant karius, buvo orientuojamasi tai į vieną, tai į kitą užsienio šalies modelį, atsižvelgiant į turimus išteklius, vadovybės nuostatas, tarptautinio bendradarbiavimo politiką ir kt. Personalo ugdymas, rengiantis narystei NATO, buvo intensyviai tobulinamas. 2003 m. pradėjus gynybos reformą, o vėliau ir kariuomenės transformaciją, kariniam mokymui ir koviniam rengimui skiriamas didelis dėmesys. Šiandienos Lietuvos karys susiduria su tam tikra identiteto krize, nes šalia tradicinių kario savybių ugdomi ir kiti gebėjimai. Vis dėlto kai kurios

K A R I U O M e N Ė I R v I S U O M e N Ė

41

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

tyrimo modelyje pažymėtos kario profesijos reikšmės yra sąlyginės.

Vertindami karį valstybininką / politiką, turime omenyje tai, kad karys postmoderniojoje eroje atstovauja savo šaliai (valstybei), vykdydamas užduotis tarptautiniu mastu. Kalbant apie karį kaip politiką, daugelis aukštesniojo laipsnio karininkų Lietuvoje yra politikai, kadangi jie glaudžiai bendrauja su civiliais politikais. Kai kurie iš jų yra baigę politikos mokslus. Karys policininkas Lietuvoje rengiamas KASP mokomajame dragūnų batalione, kuriame kariai ruošiami vykti į Kosovą. Kadangi tame regione aktyvūs kovos veiksmai nevyksta, galima vadinti šią užduotį tarptautine-policine misija. Kario kaip mokslininko sąvoka gali būti siejama tiek su tiriamąjį darbą dirbančiais ir moksliniuose žurnaluose savo straipsnius publikuojančiais kariais, tiek su išsilavinusiais pareigūnais. Reikia pastebėti, kad vis daugiau karininkų imasi kūrybinės-mokslinės veiklos. Lietuvos karo akademijoje besimokantys kariai turi galimybę įgyti ne tik karinį, bet ir civilinį aukštąjį išsilavinimą. Įvairiausių specialybių kariai specialistai

rengiami specializuotose karinėse mokymo įstaigose ir jų paklausa auga, kadangi Lietuvos kariuomenės įsigyjama kovinė technika modernėja.

Pastaruoju metu šiuolaikiniame mokymo procese vis plačiau taikomos moderniosios šiuolaikinės technologijos – kompiuteriniai taktikos treniruokliai, ryšio priemonės. Karys vadas-lyderis – pati svarbiausia kategorija. Lietuvos karo akademijoje yra rengiamas nacionalinis lyderio ugdymo modelis, kurio vienas iš autorių dr. A. Kanauka teigia, kad „...vadybininkas į mūšį karių vesti negali. Mūšyje reikia vado, lyderio. Antra vertus, mums reikia karininko kaip visapusiškai brandžios asmenybės, kuris nešiotų ne vieną „skrybėlę“. Šiuolaikinis karys kartu yra diplomatas, politikos patarėjas, inžinierius, pedagogas, psichologas ir vadovas...“ Postmoderniojoje eroje karininkas turi būti visapusiškai išsilavinęs ne vien karybos ar vadybos srityje: turi išmanyti šiuolaikines technologijas, politiką ir pedagogiką, suvokti visuotinius procesus. Lietuvos karininkas turi būti vadas, bet ši sąvoka platesnė – tai ir vadas (turintis vadovavimo, visuomeninių, techninių ir taktinių įgūdžių), ir lyderis. Jis turi būti geras administratorius, vadybininkas, racionaliai skirstantis išteklius misijai atlikti, ir vadas-lyderis, dvasiškai motyvuojantis, inspiruojantis, suvienijantis kolektyvą uždaviniui ar užduočiai vykdyti ir bendram tikslui pasiekti.

Šiuolaikinis karys susiduria su dilema: ką jis saugo ir kas jis toks (kokia jo profesija)? Lietuvos valstybei pasirinkus kolektyvinį saugumą, kariuomenė rengiasi ginti ne tik savo valstybę, bet ir kitas NATO sąjungininkes, dalyvauti bendruose mokymuose ir misijose. Lietuvos kariams dažniau tenka dalyvauti tose operacijose, kur yra reikalingos ne tik kario vado-lyderio, bet ir kario policininko, politiko ir specialisto savybės.

Mjr. ■ R E M I G I J U S Ž I L I N S K A S

Alfredo Pliadžio, kpt. Vidos Urbonaitės nuotr.

Šiuolaikini s karys yra ir diplomatas , i r inžinierius , i r »psichologas. . .

42

Algirdas Ažubalis, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Virginija ŽilėnienėKARINIS RENGIMAS LIETUVOS MOKYKLOJE (1929–1940 m.)MONOGRAFIJAVilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija , 2009. – 319 p.Monografijoje aprašoma prieškarinės Lietuvos karinio rengimo patirtis, kuri gali būti naudinga kuriant profesionalią kariuomenę Lietuvoje. Remiantis Nepriklausomos Lietuvos karinės literatūros, periodikos ir archyvų dokumentų analize aptariamas karinio rengimo mokymo organizavimas gimnazijose ir specialiosiose mokyklose 1929–1940 m.

Baltijos kelias – 650 km ilgio žmonių grandinė, minint 50-ąsias Ribentropo-Molotovo pakto metines sustojusi sujungti trijų Baltijos valstybių sostines. Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Latvijos ir Estijos liaudies frontai.

Sean LongdenTO THE VICTOR THE SPOILS: D-DAY TO VE DAY, THE REALITY BEHIND THE HEROISMGloucestershire: Arris books, 2004. – 390 p. Kontraversiška studija apie II pasaulinį karą. Aprašoma Didžiosios Britanijos ir Kanados karių patirtis nuo 1944 m. birželio iki taikos paskelbimo. Tai nėra mūšių istorija, tai kasdienis karių gyvenimas, atskirų karių portretai. Aprašomas eilinis kareivis su savo baime, nuovargiu, laisvalaikiu. Autorius parodo nusikaltimų, apėmusių Europą, bangą: vokiečių belaisvių žudynes, vandalizmą, plėšimus, prievartavimus, alkoholį, nemėgstamų karininkų žudymą. Guido knoppHITLER’S WARRIORS Gloucestershire: Sut ton publi shing, 2005. – 350 p. Populiariam vokiečių televizijos žurnalistui pavyko surinkti naujus duomenis apie Trečiąjį Reichą, kurie anksčiau buvo neprieinami. Knygoje aprašomi Hitlerio ir šešių svarbiausių Vokietijos karinių lyderių: generolo feldmaršalo Ericho von Mansteino, feldmaršalų Erwino Rommelio, Wilhelmo Keitelio, Friedricho Pauluso, aviacijos generolo – pulkininko (vieno iš Luftwaffe vadų) Ernsto Udeto, Abvero vado admirolo Wilhelmo Canariso, gyvenimai.

GEN. JoNo ŽEMAIčIo lietuvoS kaRo akaDeMiJoS

bibliotekoS nauJai GAuTų LEIDINIų ANoTACIJoS

Romas BatūraĮ LAISVĘ BALTIJOS KELIU 1989–2009:LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ VIETOS,III KNYGA: PILIETINIO PATRIOTINIO UGDYMO MEDŽIAGAVilnius: Lietuvos Są jūdis; Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija , 2009. – 72 p.

K N y g ų L e N T y N A

43

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

keith loweINFERNO: THE FIERY DECTRUCTION OF HAMBURG, 1943New York–London–Toronto– Sydney:Scribner, 2007. – 430 p. Knygoje anglų bei amerikiečių pilotų ir miesto gyventojų akimis aprašomas Hamburgo bombardavimas 1943 m. vasarą. Šios „Gomora“ operacijos metu žuvo 45 tūkstančiai žmonių, 38 tūkstančiai buvo sužeisti, apie milijoną pabėgo, jų namai sugriauti. Bombonešių pilotų amžius buvo apie 23 metus. Antskrydžiai sukėlė paniką Vokietijos vyriausioje vadovybėje. (Karo pradžioje Čemberlenas Bendruomenių rūmuose kalbėjo, kad britai niekada nevykdys sąmoningų atakų prieš moteris, vaikus ir kitus civilius, tačiau po to, kai vokiečiai bombardavo Roterdamą ir Londoną, kuriame žuvo 20 tūkstančių žmonių, politika pakito.) Oro pajėgų maršalo Hario tikėjimas, kad Hamburgo bombardavimas padės greičiau užbaigti karą, pasirodė esąs klaidingas.

Gwynne DyerWITH EVERY MISTAKERandom House, 2005. – 405 p.Šioje prieštaringai vertinamoje knygoje autorius, nepriklausomas žurnalistas ir karo analitikas, tarnavęs D. Britanijos, Kanados ir JAV laivynuose, pateikia geriausius savo rašinius po Rugsėjo 11-osios įvykių. Nagrinėjamas Kinijos ir Indijos galios augimas, didėjantis JAV pesimizmas, aplinkosaugos problemų ignoravimo klausimai, JAV strategija Irake. Autorius nepritaria JAV invazijai į Iraką, bet teigiamai vertina JAV operacijas Afganistane.

Nepaisant dažnų Osamos Bin Ladeno ir Aymano al-Zawahirio pasirodymų televizijos ekranuose, Al Qaeda išlieka sunkiai suprantama, nors būtent ji pakeitė politinį pasaulio gyvenimą trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Aprašoma Al Qaedos evoliucija nuo karo Afganistane iki karo Irake, apžvelgiamas teroristų tinklas ir jo grėsmė pasaulio stabilumui ir saugumui. Knygoje pateikiamos ištraukos iš Osamos Bin Ladeno, Aymano al- Zawahirio ir Abu Musalio al-Zarqawio kalbų, pareiškimų internete ir spaudoje, tokių kaip: „Džihado deklaracija prieš amerikiečius“, „Žinia Amerikos žmonėms“, „Jauniesiems Jungtinių Valstijų musulmonams“, „Džihada – jurisprudencija ir moralė“.

Th. A. van Baarda, D. E. M. VerweijMILITA RY ETHICS: THE DUTCH APPROACH – A PRACTICAL QUIDELeiden–Boston: Martinus Nijhof f Publishers, 2006 . – 395 p. Knyga skir ta karinio mokymo centrų vadams, instruktoriams, jaunesniesiems karininkams, kariūnams, sprendžiantiems moralinius psichologinius klausimus, iškylančius karinės tarnybos metu. Didelis dėmesys skiriamas karinio mokymo etikai, ypač sprendimų priėmimo įgūdžių formavimui. Knyga – svarbi priemonė ir rengiantis misijoms.

Gilles Kepel, Jean-Pierre MileliAL QAEDA IN ITS OWN WORDSLondon: The Belknap Press of HarwardUniversit y Press , 2008. – 363 p.

44

Roger SpillerAN INSTINCT FOR WAR: SCENES FROM THE BATTLEFIELDS OF HISTORYThe Be lknap Pre s s o f Harward Unive r s i t y Press , 2005. – 403 p.Ši knyga nėra įprastinė karo istorija – tai pasaulio karų kultūros istorija. Parodoma karų esmė ir jų evoliucija, asmenybių įtaka mūšių pobūdžiui.

Ralf PetersWARS OF BLOOD AND FAITH: THE CONFLICTS THAT WILL SHAPE THE TWENTY-FIRST CENTURYMechanicsburg: Stackpole books, 2009. – 367 p. Autorius, atsargos kariškis, parodo su globalizacija susijusius pavojus. Knygą sudaro 5 skyriai: XXI amžiaus karinės jėgos, Irakas ir jo kaimynai, JAV vidaus problemos, Izraelio kovos, globalinė pasaulio politika: demokratijos krizė, piratavimas, islamas ir kt. Parodomi JAV strateginės žvalgybos trūkumai, pateikiama kitų pasaulio galingųjų, tokių kaip Rusija ir Kinija, analizė, kalbama apie grėsmingą situaciją Izraelyje.Ralfas Petersas teigia, kad civilizacija grįžta į „istorinę normą“: tautinių ir religinių karų epochą, kai pastebima pasaulinė tendencija – perėjimas nuo ideologijos prie smurtinio konflikto. JAV užsienio politika ir karinės organizacijos dar nepasirengusios prisitaikyti prie šio perėjimo.

alice HilsFUTURE WAR IN CITIES: RETHINKING A LIBERAL DILEMMALondon–Portland: Frank Cass, 2004. – 285 p.Ši knyga yra išsami problemų, su kuriomis susiduriama vykdant karines operacijas mieste, studija (aptariamos JAV ir Jungtinės Karalystės karinės operacijos Irake). Autorė, analizuodama įprastines operacijas, išryškina veiksnius, nulemiančius karines operacijas mieste, ir parodo, kad operacijos mieste – unikalus politinių ir moralinių iššūkių tiek politikams, tiek kariškiams rinkinys.

Christopher Bayly, Tim HarperFORGOTTEN WARS: FREEDOM AND REVOLUTION IN SOUTHEAST ASIACambridge: The Belknap Press, 2007. – 674 p.Knyga skirta tiems, kurie domisi D. Britanijos imperializmo ir Azijos dekolonizavimosi istorija: aprašomas Britanijos Pietryčių Azijos imperijos likimas po II pasaulinio karo. Tai ne karo istorija, o diplomatijos ir politikos istorija. Leidinyje nagrinėjamos ginkluotų konfliktų priežastys (skurdas, prievarta, etniniai, religiniai, ideologiniai nesutarimai).

Parengė ■ A L D O N A L A U C I U V I E N ė

Robert D. Crews , Amin TarziTHE TALIBAN AND THE CRISIS OF AFGANISTANCambridge–London: Harvard Universit y Press , 2009. – 430 p. Talibanas – musulmoniškas sunitų judėjimas, pastaruoju metu virtęs partizanine kova prieš užsienio valstybių pajėgas Afganistane. Jo tikslas – atkurti Islamišką Afganistano Emyratą. Knygoje įvertintas JAV ir Vakarų Europos šalių vaidmuo Afganistane, pateikiamos Talibano ir Neotalibano apibrėžimo versijos.

K N y g ų L e N T y N A

45

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

K. Baršauskas gimė 1908 m. kovo 4 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Gižų kaime. Mokėsi Gižuose ir Marijampolėje. 1930 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą. 1931 m. ją baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1925 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungos gretas. 1931–1936 m. mokytojavo Pašilės pradžios mokykloje, buvo šaulių būrio vadas, kuopos vadas.

1936 m. perkeltas į Širvintas. Mokytojavo pradžios mokykloje, dėstė karinį rengimą progimnazijoje. Buvo šaulių kuopos, vėliau Pasienio šaulių bataliono vadas. 1938 m. perkeltas į Panevėžį. Dirbo pradžios mokykloje vedėju, vadovavo šaulių kuopai. 1939 m. rugsėjo mėn. buvo mobilizuotas ir paskirtas 4-ojo pėstininko pulko kuopos vadu. Kai buvo demobilizuotas, grįžo dirbti į mokyklą.

1940 m. liepos 12 d. jį kartu su dviem tūkstančiais aktyvių Lietuvos patriotų areštavo sovietiniai okupantai. Kalėjo įvairiose Lietuvos vietose, Rygos ir Maskvos kalėjimuose, Pečioros lageriuose.

1947 m. grįžo iš tremties, dirbo Jonavoje. 1962 m. persikėlė į Kauną, dirbo Pramonės kombinate, gamykloje „Skalda“. 1972 m. išėjo į pensiją.

Nuo 1991 m. buvo aktyvus Lietuvos atsargos karininkų są jungos Kauno apskrities skyriaus narys, grandies vado pavaduotojas. Savo energija ir pavyzdžiu įkvėpdavo bendražygius aktyviai veiklai.

1992 m. liepos 7 d. krašto apsaugos ministro įsakymu K. Baršauskui buvo suteiktas dimisijos majoro laipsnis.

Ilgametę ir produktyvią patriotinę K. Baršausko veiklą liudija daugybė valstybinių ir visuomeninių organizacijų jam suteiktų garbės vardų, padėkų, apdovanojimų. Tarp jų – Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medalis (1928), „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Trijų liepsnų III laipsnio ordinas (1939), Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“ (2003), Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medalis (2005), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2008).

Netekome tauraus patrioto, artimo vyresniojo draugo, didelio Žmogaus.

Lietuvos atsargos karininkų sąjungaLietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė

Dm. mjr. kazimieras baRŠauSkaS1908–2009

46

M ū S ų K A L e N d O R I U S

1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įvyko Lietuvos atsargos karininkų sąjungos steigiamoji konferencija. Į sostinę suvažiavo 208 delegatai iš visos Lietuvos. Tai buvo visų kartų karininkų – tarpukario ir sovietines karo mokyklas baigusių dimisijos ir atsargos karininkų – sueiga. Tuomet ir priimtas sprendimas atgaivinti tarpukario metais ėjusį „Kardo“ žurnalą.

Dar besirengiant LAKS iniciatyvinės grupės suvažiavimui A. Martinioniui kilo idėja išleisti specialų „Kardo“ numerį įvykiui pažymėti. Būsimasis leidėjas ir redaktorius pats jį sumaketavo ir apipavidalino. Taigi suvažiavimo išvakarėse dienos šviesą 500 egz. tiražu išvydo laikraščio formato 4 puslapių nenumeruotas leidinys „Kardo“ pavadinimu. Praėjus dešimčiai mėnesių pasirodė jau 32 puslapių didelio formato Lietuvos atsargos karininkų sąjungos žurnalas, kurio numeris

Prieš 20 metų atkurtas Lietuvos karininkų žurnalas „Kardas“

buvo 338-asis (nuo įkūrimo pradžios). Jį išspausdino Kauno spaustuvė „Spindulys“ 7 500 egz. tiražu.

„Kardas“ atgimė sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, tačiau leidėjams į pagalbą atėjo išeivijoje gyvenantys buvę kariai, visuomenės veikėjai. Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Centro valdyba (jos pirmininkas – dm. mjr. E. Vengianskas) nuolat rūpinosi žurnalo leidybos ir kitais reikalais. Taip pat paramą teikė Čikagos LKVS „Ramovė“ (skyriaus pirmininkas – J. Mikulis), rėmėjai iš Kanados, JAV, Australijos Adelaidės lietuvių namai ir Melburno lietuvių bibliotekos. Buvo besirūpinančių „Kardu“ ir Lietuvoje. Žurnalo leidybą parėmė Tremtinių draugija, po kurio laiko ir Krašto apsaugos departamentas skyrė daugiau kaip 1 000 rublių.

„Spaudos reikšmė ypatinga ir dėl jos verta aukotis, prisimenant kaip knygnešiai kentė kalėjimuose, šalo Sibire, o kai kurie už laisvesnę mintį buvo tremiami į katorgą dešimčiai ir daugiau metų ar net paaukojo ir gyvybę. Spaudos žadinamas mūsų tautietis sėmėsi drąsos atgaivinti Nepriklausomybę. Taigi ir LAKS leidinys turėjo tapti priemone tikslams įgyvendinti. Mūsų neveiklumas naudingas tiems, kurie grieždami dantimis, tebepuoselėja viltį susigrąžinti raudonojo teroro laikus.

Kariuomenė yra viena iš priemonių tautos idealams įtvirtinti. Tas idealas turi būti suprantamas ir kariuomenei. Siekdamas stiprinti ryšius tarp kariuomenės ir visuomenės „Kardas“ akylai seks pastarosios balsą, lauks jos paramos.

Brangi ir gerbtina mums istorinė atmintis. Okupacijos metais daug prarasta, nugriauti ir sunaikinti kariniai istoriniai paminklai. Apie jų atstatymą rašysime mūsų žurnale. Ir karių kapų tvarkymas bei priežiūra neliks pamiršti. „Karde“ taip pat skelbsime paminėtinas svarbias datas, kurios siejasi su Lietuvos kariuomene ir jos visų laikų kariais.

Taip atrodė specialus „Kardo“ numeris, i š leistas »1989 m. lapkričio mėn.

47

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

Mes manome, jog gyvenimas iškels ir tokių klausimų, kuriuos šiandien sunku numatyti. Kartu su Krašto apsaugos departamento darbuotojais LAKS Centro valdyba ir karininkais stengsimės atsiliepti į visus aktualiausius klausimus. Tuo pačiu plačiąją visuomenę maloniai prašome mums padėti laiškais, sumanymais, pasiūlymais, ne vien būti griežtais teisėjais mūsų naujagimiui „Kardui“, – pirmajame atkurto „Kardo“ numeryje rašė vyriausiasis redaktorius.

A. Martinionis dirbo drauge su kitais redaktoriais, kurie keitėsi, tačiau pats „Kardo“ vyriausiasis redaktorius laikėsi tarsi uola visus dešimt metų, iki pat mirties. Leisti žurnalo pirmuosius numerius A. Martinioniui padėjo redaktoriai J. Valiukas, R. Tirilis, vėliau juos pakeitė S . Valaitis, P. Baldišius ir kiti. Koja kojon su vyriausiuoju redaktoriumi žengė ir meninio apipavidalinimo bei maketavimo dailininkas V. Jauniškis – jis taip pat dirbo nuo pirmojo iki paskutinio numerio.

Pirmajame numeryje išspausdinti dm. gen. štabo plk. ltn. A. Malijonio, brg. gen. J. Juodišiaus sūnaus P. uodišiaus, Lietuvos technikos muziejaus direktoriaus A. Gamziuko, V. Statkaus ir kitų straipsniai, taip pat – div. gen. S. Raštikio, brg. gen. P. Plechavičiaus, plk. ltn. J. Listopadskio straipsniai, buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio medžiaga.

Atkurtas žurnalas pasklido po mūsų respubliką ir užsienį, tačiau jo kelias skaitytojo link buvo nelengvas: dar sovietiniu kvapu dvelkiantys spaudos kioskai nenorėjo priimti atgimusio žurnalo ir pateikti jo skaitytojui viešai. Tuo metu sovietinės ideologijos traumuotiems piliečiams buvo nemalonu, kad atvirai rašoma apie buvusią Lietuvos kariuomenę, bolševikų terorą, geriausių Lietuvos žmonių genocidą. Tačiau vakarykštė diena nebepajėgė užspausti patriotinio žodžio, drąsios minties.

Nuo 1989 m. lapkričio 18 d. iki 1999 m. birželio išėjo 57 „Kardo“ numeriai. A. Martinionis pasiaukojamu darbu ir asmeninėmis lėšomis daug prisidėjo prie jų leidybos.

Jo tikslas buvo vienas – atkurti istorinę tiesą apie Lietuvos kariuomenę, jos vadus, karius ir tragišką jų likimą. Kartu su žurnalu redakcija išleido daugiau kaip 60 įvairios tematikos atvirlaiškių, specialių vokų, vienkartinį laikraštį „Sukilėlis“, skirtą Birželio sukilimui Kaune paminėti. Redakcijos iniciatyva taip pat organizuotas sovietinės Rusijos represuotų karininkų ir karių sąskrydis Kaune. Vietinės rinktinės karių suvažiavimui prie „Kardo“ redakcijos buvo įkurtas Lietuvos vietinės rinktinės karių štabas (viršininkas J. Misiūnas). Buvo rengiamasi sutvarkyti žuvusių LVR karių kapus, pastatyti paminklus. Per A. Martinionio vadovavimo „Kardui“

metus surinkta daug buvusių karių sukilėlių prisiminimų, nuotraukų, dokumentų, išleista beveik keturiasdešimt knygų istorine tema, kurių ir šiandien ieško universitete istoriją studijuojantys studentai. Tai svarbus mūsų kariuomenės istorijos paveldas.

Už nuveiktus darbus 1998 m. vasario 10 d. dekretu dm. mjr. Antanas Martinionis apdovanotas DLK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Mirė A. Martinionis, kaip karys kovos lauke, 2000 m. gruodžio 14 d., nenutraukęs savo darbo iki paskutinio atodūsio. Buvo pašarvotas Vilniaus karininkų ramovėje ir su visa karine pagarba palaidotas Viršuliškių kapinėse.

Jis buvo vienas iš legendinių lietuvių, begalinio darbštumo, besąlygiško atsidavimo užsibrėžtiems tikslams pavyzdys. A. Martinionis neatsiejamai suaugęs su Lietuvos Atgimimu, Sąjūdžiu, Istorija. Jo atliktų darbų liepsna ir dabar telkia žmones, kuriems rūpi Lietuvos tautos ir kariuomenės istorija.

„ K A R D O “ R E D A K C I J A ■

Iliustracijos iš dm. kpt. J. Rimkevičiaus archyvo.

„Kardo“ vyriausiasis redaktorius »dm. mjr. A. Martinionis.

48

Lietuvos karinio jūrų laivyno gimimo diena oficialiai laikoma 1935 m. rugpjūčio

1-oji, nes būtent šią dieną tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas div. gen. S. Raštikis

pasirašė įsakymą, kuriuo įsteigė Lietuvos Respublikos karinį jūrų laivyną.

Ar galima vieną minų traluotoją – mokomąjį karinį laivą „Prezidentas Sme-

tona“ – laikyti laivynu? Tiesa, nereikėtų pamiršti ir pakrančių apsaugos policijai

priklausančių šešių katerių, ginkluotų kulkosvaidžiais. Tačiau kyla klausimas, ar

„nenuskurdiname“ savo karinio jūrų laivyno, pradėdami jo istoriją minėtu rugpjū-

čio 1 d. įsakymu? Ir ką žinome apie Lietuvos karinio jūrų laivyno ištakas? Kaip tik

tai ir apžvelgsime šiame straipsnyje.

L I e T U v O S K A R I N I ų P A J Ė g ų I S T O R I J A

Pamiršta lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

laivyno pergalė

1627 m. Olyvos mūšyje Abiejų Tautų Respublika šventė pergalę prieš Švedijos laivyną. »

49

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

lietuvoS kaRinio LAIVyNo IšTAKoSLietuvos karinio jūrų laivyno pradininku greičiau būtų

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi-mantas Augustas. Jis, besiruošdamas karams su Rusija ir Švedija, 1561 m. įsteigė kaperinį karo laivyną, o 1568 m. kovo 24 d. įkūrė vieną pirmųjų Europoje admiralite-tų – Jūrų komisiją (Commissio Maritima). Šios komisijos pastangomis 1570 m. buvo įsteigtas nuolatinis karinis jūrų laivynas, iškilmingai paskirti laivų vadai, prasidėjo karo laivų – galeonų ir pinkų – statyba. 1571 m. Jūrų ko-misija parengė ir patvirtino laivų statutą bei kitus laivyno veiklą reglamentuojančius dokumentus. Tačiau planams Abiejų Tautų Respubliką paversti jūrine valstybe nebuvo lemta išsipildyti, nes 1571 m. liepos 29 d. Karališkasis Danijos karo laivynas netikėtu puolimu užgrobė visą kaperinį Abiejų Tautų Respublikos laivyną, dislokuotą Pucko įlankoje, ir išplukdė laivus į Kopenhagą. Po šios nesėkmės rimtai susirūpinta karinio laivyno stiprinimu. Tuo tikslu 1572 m. baigtas statyti galeonas „Smok“.

Po Žygimanto Augusto mirties 1572 m. nutrūko ir jo įkurtos Jūrų komisijos veikla.

Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Steponas Batoras 1576–1577 m. vykusio Abiejų Tautų Respublikos karo su Gdansko (vok. Danzig) miestu metu trumpam buvo atgaivinęs ir karo laivyną. Galeonas „Smok“ vykdė Gdansko miesto jūrinę blokadą, tačiau po karo laivynas galutinai sunyko.

Zigmantui Vazai 1587 m. tapus Lenkijos karaliumi, o 1588 m. ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant įtemtos politinės situacijos valstybėje, 1601 m. pradėtas nuolatinio karinio laivyno kūrimas. Laivyno valdymą ir priežiūrą turėjo užtikrinti1626 m. įkurta Karališkųjų laivų komisija ( lenk. Komisja Okrętów Królewskich), kuri tęsė Žygimanto Augusto įkurtos Jūrų komisijos veiklą. Šiuo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos karo laivynui pavyko pasiekti puikių pergalių prieš Karališkąjį Švedijos laivyną, kuris tuo metu siekė visiško dominavimo Baltijos jūroje, ketindamas ją paversti vidiniu Švedijos „ežeru“.

Bene ambicingiausių karo laivyno plėtimo planų tu-rėjo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapęs Vladislovas Vaza. Jo valdymo laikotarpiu buvo nuspręsta pastatyti naują karo laivyną, kuris atitiktų Abiejų Tautų Respublikos siekius ir poreikius. Šių planų įgyvendinimas buvo pavestas naujai įkurtai Jūrų komi-sijai, kuriai vadovavo Gerardas Denhoffas. Nepaisant menko finansavimo Jūrų komisijai 1632–1634 m. pavyko sukurti karo laivų eskadrą. Tačiau 1636 m. naujai kuriamą

laivyną sunaikino Danijos Karališkasis laivynas.Kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

(LDK) laivyno kūrimą, nereikėtų pamiršti Jono Karolio Chodkevičiaus ir Karolio Stanislovo Radvilos.

LDK laivynas, vadovaujamas didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus, karo su Švedija dėl Livonijos metu Salacgryvos mūšyje nugalėjo Švedijos karo laivyno eska-drą, palikdamas išskirtinai nacionalinio LDK karo laivyno pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos laivyno istorijoje.

LDK IR šVEDIJoS KARų DėL LIVoNIJoS PRADŽIA1600–1611 metų karas su Švedijos karalyste dėl

Livonijos (Infliantų karai) vyko itin sudėtingomis vidaus politinėmis sąlygomis. Pažymėtina, kad karo su Švedija našta išskirtinai teko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. LDK kariuomenė kariavo beveik nesulaukdama nei kari-nės, nei finansinės paramos iš Lenkijos Karalystės. Maža to, kaip tik tuo metu Lenkijos Karalystėje vyko rokošai prieš karalių Zigmantą Vazą, todėl LDK kariuomenė, vadovaujama didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus, turėjo vykti į Lenkijos Karalystę malšinti maištus. Tuo pačiu laikotarpiu vyko karai su Turkija ir Rusija.

Karo pradžioje 1600 m. LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno vadovaujama Lietuvos ka-riuomenė, neatlaikydama gausios ir gerai organizuotos Karolio kariuomenės puolimo, buvo priversta trauktis ir užleisti Švedijos kariuomenei beveik visą Livoniją. Švedų puolimą pavyko sustabdyti prie Rygą ir Dauguvos žiotis saugančios Daugavgryvos (vok. Dünamünde) tvirto-vės. Karolio kariuomenei įsiveržus į Livonijos gilumą, lietuviams į pagalbą atskubėjo pats Zigmantas Vaza, atsivesdamas 14 600 lenkų karių. Vyriausiuoju jungtinės kariuomenės vadu Zigmantas Vaza paskyrė Lenkijos karūnos didįjį etmoną Janą Zamoiskį. Pasipiktinęs, kad vadovavimas pavestas lenkui, LDK didysis etmonas K. Radvila Perkūnas išvyko namo, o vadovavimą LDK kariuomenei perėmė tik ką LDK lauko etmonu paskirtas Jonas Karolis Chodkevičius. Nuo šios dienos ir prasidėjo neblėstančios genialaus LDK etmono J. K. Chodkevi-čiaus vadovaujamos kariuomenės pergalės, kurių iki šiol niekas išsamiai neaprašė.

Lenkijos kariuomenės atvykimas iš esmės pakeitė jėgų santykį. Jungtinė Abiejų Tautų Respublikos ka-riuomenė dydžiu pranoko Karolio kariuomenę, todėl netrukus buvo išvaduota beveik visa Livonija. Karolis buvo priverstas išvykti į Švediją telkti naujų pajėgų. O jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje atlyginimo negaunantys kariai sukėlė maištą ir išsiskirstė. Livonijos

50

saugoti liko nedidelės LDK kariuomenės pajėgos, va-dovaujamos lauko etmono J. K. Chodkevičiaus, kuris, negaudamas finansinės iždo paramos, kariuomenei išlaikyti skyrė beveik visą savo turtą.

LDK pajėgos, kad ir negausios, bet vadovaujamos genealaus etmono, pasiekė fantastiškų pergalių. Kalbant apie LDK didžiojo etmono nuopelnus, visada prisimena-me visoje Europoje jį išgarsinusį 1605 m. rugsėjo 25 d. Salaspilio (vok. Kirchholmo) mūšį, kai LDK etmonas J. K. Chodkevičius su 3 800 kariuomene (1 300 pėstinin-kų, 2 500 kavaleristų ir 5 patrankomis) sumušė Švedijos karaliumi tapusio Karolio IX 14 000 kariuomenę (11 000 pėstininkų, 3 000 raitelių ir 11 patrankų). Mūšis buvo toks triuškinantis, kad Karolis IX vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvykti atgal į Švediją.

J. K. Chodkevičiui teko 60 vėliavų, 20 patrankų ir keli tūkstančiai belaisvių. Mūšyje, neskaitant nuskendusių Dauguvoje, žuvo 9 000 švedų, maždaug 100 lietuvių, dar apie 200 buvo sužeista, husarai prarado daug žirgų. Ne veltui Salaspilio mūšį batalinėje poemoje „Carolomachia“ („Karolių mūšis“ – abiejų karvedžių vardai buvo Karoliai) 1606 m. šį mūšį aprašė Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas Laurencijus Bojeris. Lotyniškame poemos tekste randame vienus ankstesniųjų lietuviškų žodžių pami-nėjimus, pvz., lietuviai puldami šaukė: „Muški!“. Švedų kilmės poemos autorius pastebi, kad iš šio žodžio galėjęs kilti ginklo pavadinimas muškieta.

Tačiau 1606–1608 metais Lenkijos Karalystėje kilęs vadinamasis Zebžidovskio rokošas privertė J. K. Chod-kevičių nutraukti aktyvius karo veiksmus Livonijoje ir vykti į Lenkiją padėti Zigmantui Vazai kovoti su maištininkais. Tuo pasinaudojo Karolis IX, kuris sutelkęs pajėgas vėl pradėjo aktyvius veiksmus Livonijoje.

1608 m. vasarą Livonijoje išsilaipino grafo Frederiko Joachimo Mansfeldo vadovaujamas 8 000 Švedijos karių ekspedicinis korpusas, kuris 1608 m. rugpjūčio 1 d. už-ėmė Daugavgryvos senąją pilį ir pradėjo Rygos miesto blokadą, neleisdamas laivams įplaukti į Rygos uostą. Per trumpą laiką Švedijos kariuomenė užėmė Paedę (vok. Weißenstein, lenk. Biały Kamień), Kuoknesę (vok. Kokenhausen) ir Viljandį (vok. Fellin).

1608 m. rudenį, numalšinus rokošą Lenkijos Karalys-tėje, J. K. Chodkevičius grįžo į Livoniją ir per trumpą laiką išvadavo Kuoknesę ir Viljandį. 1609 m. kovo mėnesį jis pabandė pulti Daugavgryvą ir taip pralaužti Rygos blo-kadą, bet papildomais įtvirtinimais sustiprinę senąją tvir-tovę, Nilsomo Sternskioldomo vadovaujama 250 švedų karių įgula su 29 patrankomis sugebėjo atsilaikyti prieš netikėtą lietuvių puolimą. Po nepavykusio puolimo LDK etmonas J. K. Chodkevičius su kariuomene nužygiavo Parnu link. Norėdamas užklupti priešą nepasiruošusį, jis prie Salacgryvos (vok. Salismünde) pasuko tiesiai per miškus. Pašalas palengvino LDK kariuomenės judėji-mą, bet miške slūgsantis sniegas karius labai vargino. 1609 m. kovo 14 d. LDK etmono J. K. Chodkevičiaus vadovaujama kariuomenė pasiekė Parnu, tačiau nepai-sant įdėtų pastangų jie buvo pastebėti ir netikėtai užpulti priešo nepavyko.

Sužinojęs, kad iš Talino (vok. Reval) švedams į pagalbą išsiųstas pastiprinimas jau 50 km nuo Parnu, kovo 16 d. naktį J. K. Chodkevičius įsakė pulti Parnu įtvirtinimus. Puolimui neturėdamas užtektinai pėstininkų, jis husarus nusodino nuo žirgų ir pats asmeniškai pės-čiomis su kardu rankoje puolė miesto įtvirtinimų pietinius vartus. Mūšis truko mažiau nei 3 valandas ir nepaisant in-tensyvios besiginančiųjų ugnies lietuviai šventė pergalę. Mūšyje lietuviai neteko 50 karių, antra tiek buvo sužeista, švedai neteko 100 karių ir 50 buvo sužeisti. Kaip karo grobis lietuviams atiteko 100 patrankų, uoste stovėję 2 švedų karo laivai ir keletas mažesnių prekybinių laivų.

SALACGRyVoS MūšISParnu užėmimas buvo svarbus užtikrinant saugų

užnugarį ir tęsiant tolesnius karo veiksmus, bet nepanai-kino Rygos blokados. Todėl J. K. Chodkevičius, Parnu apsaugai palikęs 200 karių, patraukė Rygos link, ketin-

L I e T U v O S K A R I N I ų P A J Ė g ų I S T O R I J A

Didysis LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. »

51

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

damas dar kartą pulti Daugavgryvą. Žygiuodamas pro Salacgryvą, jis netikėtai sužino, kad kaip tik tuo metu čia sustojo švedų karo laivų eskadra, turėjusi užtikrinti visišką Rygos įlankos blokadą. Abiejų Tautų Respublikos laivyno čia nebuvo, todėl švedai pagrindinį dėmesį skyrė uosto ir tvirtovės apsaugai iš sausumos, tuo tarpu saugumu iš jūros pusės beveik nesirūpino. Esant tokiai padėčiai didžiajam etmonui teliko išspręsti vienintelį klausimą: iš kur gauti laivyną? Kaip jau minėta, Parnu uoste kaip karo grobis lietuviams atiteko du švedų kariniai laivai ir keletas mažesnių prekybinių laivų. Iš šių laivų didysis LDK etmonas J. K. Chodkevičius suformavo flotilę, ją ap-ginklavo trofėjinėmis Parnu tvirtovės patrankomis, į laivus susodino savo pėstininkus. Suformuota flotilė patraukė Salacgryvos uosto link, kurio prieigose etmono įsakymu slapta buvo parengti du branderiai – padegamieji laivai, kurie medinių laivų amžiuje buvo viena efektyviausių priemonių naikinant priešo laivus.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad laivų patrankos tebuvo tik trečia po abordažo pagal efektyvumą priemonė lai-vams kovojant tarpusavyje. Laivams didžiausią pavojų keldavo ne tiek bortuose skyles pramušantys patrankų sviediniai ar griūvantys žemyn į šipulius trupinami ran-gauto rąstigaliai, bet būtent šie laivus padegantys plau-kiojantys „fakelai“. Tačiau branderių naudojimas turėjo ir nemažai trūkumų. Maža to, kad jūreiviams reikėjo ne tik sugebėti iš pasalų arba per uraganinę priešo patrankų ugnį prie laivo borto priplaukti ir prisitvirtinti taip, kad negalėtų atstumti šio „prielipos“, bet ir prikrautą itin degių ar sprogstamųjų medžiagų branderį reikėjo laiku padegti, o po to kažkaip pasprukti, kol netapo priešo ugnies arba sukelto laivo sprogimo aukomis. Kaip matome, pati efek-tyviausia kovos su laivais priemonė reikalavo sumanumo ir didelės drąsos.

Taigi 1609 m. naktį iš kovo 23 į 24-ąją uosto prieigo-se J. K. Chodkevičiaus vadovaujami abu flotilės kariniai laivai su likusiais apginkluotais mažesniaisiais preky-biniais laivas stojo į dreifą. Greičiausiai pastaruosius buvo planuojama panaudoti kaip LDK didžiojo etmono pagrindines mūšio pajėgas priešo laivams sunaikinti arba užimti abordažo būdu. Tuo tarpu abu branderiai nekliudomi įplaukė į Salacgryvos įlanką. Pasamdyti vietiniai Livonijos jūreiviai išvairavo padegtus branderius tiesiai į reide susitelkusius ir iš esmės silpnai saugomus švedų laivus. Nepaisant to, kad 2 švedų karo laivai buvo sėkmingai padegti ir čia pat paskendo, likę laivai, atsi-mušdami nuo J. K. Chatkevičiaus reide tykančios flotilės ugnies, vis dėlto sugebėjo prasiveržti į jūrą.

Visos Salacgryvos uosto ir tvirtovės atsargos, įskai-

tant ginklus, amuniciją ir maistą, atiteko LDK didžiajam etmonui. Šiame mūšyje LDK kariuomenė nuostolių nepa-tyrė. Ši pergalė tapo pirmu svarbiu žingsniu panaikinant Rygos blokadą. Galutinai blokadą pavyko pralaužti 1609 m. rugsėjo 29 d., užimant Daugavgryvos tvirtovę.

iŠvaDoSApmaudu, kad ši LDK laivyno pergalė prieš bene

stipriausią tuo metu Švedijos laivyną yra nepelnytai pamiršta. LDK didysis etmonas J. K. Chodkevičius ir kiti Lietuvos karvedžiai laimėjo daug ir įvairių mūšių sausumoje, o kiek Lietuvos istorijoje žinome jūros mūšių, juolab laimėtų prieš tokį patyrusį ir stiprų priešą ir dar tokiu rezultatu? Galėtume dar prisiminti Abiejų Tautų Respublikos laivyno, vadovaujamo admirolo Arendo Dickmano, 1627 m. pergalę prieš Švedijos laivyną Olyvos mūšyje. Bet tai, kas Abiejų Tautų, tai tarytum ir ne visiškai mūsų. Tačiau Salacgryvos mūšis – išskirtinė LDK karo laivyno pergalė, todėl kalbėdami apie Lietuvos karinio jūrų laivyno istoriją ir ištakas, neturėtume pamiršti ir sėkmingos LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodke-vičiaus vadovaujamo laivyno pergalės prie Salacgryvos 1609 m. kovo 24 d. Juo labiau, kad šiais metais minime ne tik Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir Salacgryvos mūšio 400 metų sukaktį.

Įdomu pastebėti, kad JAV Nepriklausomybės karo metu Masačiusetso jūros savanorių-kaperių sąrašuose buvo ir ginkluota škuna „Kunigaikštis Radvila“ („Prince Radziwill“), kurią jos savininkas ir kapitonas Feliksas Mi-klaševičius, greičiausiai Nesvyžiaus mokyklos auklėtinis, pavadino iškilaus LDK didiko ir mecenato vardu.

1780 m. Karolis Stanislovas Radvila Nesvyžiuje įkūrė ir savo lėšomis išlaikė Jūreivystės mokyklą (Szkoła Majt-ków), kuri veikė iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, bet tai jau kitas, taip pat nepelnytai pamirštas mūsų laivyno istorijos puslapis.

Mjr. ■ GINTAUTAS JAKŠTYS

iliustracijos iš autoriaus archyvo.

52

Ž v A L g y B A

Jų DAuG... IR JIE ToBuLėJAApie bepiločių aparatų panaudojimo atvejus ka-

riniais tikslais žiniasklaidoje viešai pradėta kalbėti jau XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Tikėtina, jog keli nedideli tokių „skraidančių žvalgų“ prototipai sugebėjo užfiksuoti sirų zenitinių baterijų pozicijas 1982 m. Izraelio ir Sirijos konflikto metu. Ištikus Balkanų krizei, viešoji au-ditorija jau nebe iš nuogirdų galėjo įsitikinti faktais apie distanciniu būdu valdomų orlaivių praktinį panaudojimą karinėse operacijose. Nuo to laiko įvairūs nuotoliniu būdu valdomų orlaivių modeliai buvo panaudoti praktiškai visose stambesnėse karinėse kampanijose. Bepiločiai skraidantys aparatai toliau tobulinami ir tampa vis svar-besniu šiuolaikinių karinių veiksmų komponentu.

Tai, kad bepiločius aparatus „priėmė“ ir jų svarbą pripažino patys kariškiai, rodo jau tvirtai prigijęs terminas „dronas“, pradėtas vartoti vietoj formalaus gremėzdiško žodžių junginio „bepilotis skraidymo aparatas“. Minima, jog praeitais metais JAV pajėgos Irake tris ketvirtadalius žvalgybinių skrydžių įvykdė naudodami dronus. Tuo

ore be piloto: daug žadančios perspektyvos? Iki to meto, kai žmogus pakilo į orą ir pradėjo įvaldyti

vis sudėtingesnę aviacinę techniką, jau būta minčių apie

tokios patirties panaudojimą karo reikmėms. Karo klasikas

Sun Tzu mini, jog priešo stovyklai ar provizijai padegti

naudoti ištreniruoti paukščiai su pritvirtintais prie kojų

specialiais dagčiais. Labiau žinomas faktas – balandžių

panaudojimas ryšiams. Pašto balandžiai buvo naudojami be-

veik visose kariuomenėse, taip pat ir tarpukario Lietuvoje iki

pat II pasaulinio karo, kol juos visiškai pakeitė radijo ryšio

priemonės. Paradoksalu, tačiau atėjo metas, kai ir lakūnai

pradėjo dalintis oro erdvę su „skraidančiais robotais“.

Pirmasis bepiločių skraidymo aparatų „prototipas“ – »ryšių balandžiai.

53

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

tarpu pačiose Jungtinėse Valstijose policijos, pasienio apsaugos ir įvairioms civilinėms reikmėms įvykdytų ne-pilotuojamų skrydžių proporcija kone atvirkštinė.

Visas galimas dronų funkcijų ir veikimo situacijų kom-binacijas sunku išvardinti. Iš pradžių bepiločių aparatų funkcija buvo tik viena: žvalgyba. Drono „Global Hawk“ kamerų skiriamoji geba tokia, kad galima identifikuoti automobilio numerį iš dvidešimties kilometrų aukščio. To-bulėjant technologijoms ir didėjant patirčiai, dronai šiuo metu gali būti panaudoti mūšio lauke kuo plačiausiai – tiek gelbstint gyvybes, tiek jas ir atimant. Taigi „dronas“ šiuo metu – ne konkretus, o jau tik apibendrinantis pačių įvairiausių skraidančių aparatų terminas. Šiuo metu ka-riškių dispozicijoje rasime ir miniatiūrinių aparatų, kurie paleidžiami su specialia laidyne (pavyzdžiui, WASP), ir tokių skraidančių galiūnų, kaip „MQ Reaper“, sugebančių nešti iki 14 „Hellfire“ raketų arba kitus tikslaus pataikymo sprogmenis, pavyzdžiui, bombas su lazeriniu taikikliu. Dabartinis bepiločio aparato aukščio rekordas – 30 km, o patobulinus jo variklį ir pritaikius saulės elementus, būti ore jie galės praktiškai neribotą laiką. Yra netgi vystoma „dronų-diversantų“ koncepcija – energiją akumuliato-riams papildyti jis galėtų „vogti“, prisitvirtindamas prie

elektros linijų. Taip pat vystoma galinčių transformuotis bepiločių orlaivių koncepcija. Siūloma keisti ne tik jų sparnų geometriją, bet ir funkcijas – tokiu atveju dronas galės veikti ir ant žemės kaip mobili priemonė.

Bepiločių aparatų koncepcija bendrame karo veiks-mų teatre taip pat vystoma. Atrodo, dronai jau nebėra pavienė pagalbinė karinių operacijų aprūpinimo priemo-nė. Šiuo metu vystoma bepiločių aviasistemų koncepcija, kur pats aparatas yra tik viena bendros infrastruktūros dalis. Visa infrastruktūra gali jungti daugelį funkcinių vienetų, taip pat užtikrinti sąveiką tarp daugelio ginklų rūšių, koordinuoti jų veiksmus realiame laike.

Kai kurių perspektyvinių bepiločių aviasistemų kom-ponentų panaudojimas iš tiesų labai sudėtingas. Pavyz-džiui, numatomas projektas „Killerbee“: vienu ryšio tinklu sujungtos greitų bepiločių aparatų eskadrilės, galinčios vykdyti kompleksines žvalgybos užduotis ar smogti oro smūgius (kiekvienas „Killerbee“ dronas gali gabenti iki 14 kg sprogmenų krovinį). Kitas projektas – keli nedideli dronai ore suformuoja savotišką laikiną mobilų retranslia-torių, kuris gali būti panaudojamas įvairiausiais tikslais.

Tačiau skeptikai teigia: vienas operatorius su tokių sistemų valdymu kažin ar susidoros. Koordinuojančio komponento funkciją čia gali atlikti tik kompiuteris, gebantis greitai apdoroti gaunamus duomenis ir priimti adekvačius sprendimus per itin trumpą laiką. Tuo tarpu signalas, palyginus su aparato greičiu, kartais vėluoja, o kelios sekundės gali lemti viską.

Tuo tarpu optimistai džiūgauja. Interaktyvumas – viena iš postmodernaus karo koncepcijos sudedamųjų dalių, ir formulė „dronai + skaitmeninės technologijos“ čia yra labai svarbi.

Kariškiai, naudojantys dronus, mažiausiai teoretizuo-ja: svarbu išsaugoti savas gyvybes operacijų metu.

AKIS DANGuJE: fALuDŽA, 2005 M. „Modžahedų tikslas – nukauti mūsų karius. O

mūsų užduotis – operatyviai aptikti modžahedus. Tuomet mūsų kariai spės nukauti juos pirmi“, – tvirtina plk. Dž. Neimanas, vadovaujantis bepiločių skraidančių aparatų „eskadrilės“ darbui. Ši eskadrilė, kurios dronai žvalgo Faludžą ir jos apylinkes, priskirta veikti kartu su JAV jūrų pėstininkų korpuso padaliniu „Watchdogs“ („Sarginiai šunys“).

Prieš keturis mėnesius nuo operacijos „Al-Fajr“ („Saulėlydis“) pradžios „Sarginiai šunys“ gavo užduotį įsikurti per dvidešimt kilometrų nuo Faludžos. Dronai „Pioneer RQ-2B“ pakildavo keturis kartus per parą, bu-dėjimo metu diena iš dienos atlikdami šimtus žvalgybinių

Paleidžiamas nedidelis dronas „Wasp“. »

54

misijų. Tipiškas atvejis: buvo pastebėtas sunkvežimis, kuriam sustojus į šalikelę nušoko trys žmonės. Iššovę kelias raketines salves, jie vėl sėdo į sunkvežimį ir lyg niekur nieko grįžo į miestą.

„Jie mano, kad jei judės naktį ir greitai, mes jų nepa-stebėsime, – sako vienas iš operatorių. – Bet kaip mes galime jų nepamatyti, kai jie kelia tiek dulkių?“ „Sarginiai šunys“ pažymi namą, prie kurio stovėjo modžahedų transportas. „Patvirtiname – jie ginkluoti. Aiškus pažeidi-mas. Tai „modžiai“. Kviečiame ugnies paramą?“ – klausia leitenantas Parčmanas, atsakingas už žvalgybinius duo-menis. „Ne, – atsako Dž. Neimanas. – Operacija greitai prasidės, o mums reikia užtikrinti jos aprūpinimą. Stebėk ruožą į šiaurę ligoninės link.“

Tačiau jei Dž. Neimano žmonės pamato ką nors svarbaus, jie siunčia išsamų raportą vienam iš kelių pulkų ar divizijų, kurie atsakingi už ugnies paramą. Ši informa-cija patenka į taktinių duomenų centrą, kur paskirstomi taikinių prioritetai ir pagal situaciją skiriami padaliniai. Padalinių vadai sprendžia, kokiomis priemonėmis bus naikinami taikiniai. Tai gali būti artilerija, lėktuvai AC-130, bombonešiai ar netgi bepiločiai „Predator“. Šie dronai gali nešti „Hellfire“ raketą su septynių kilogramų kovine galvute. Jie bazuojami Bagdade, tačiau juos valdo operatoriai iš Nevadoje esančios „Nellis“ bazės – už 12 tūkstančių kilometrų nuo taikinių. Buvo atvejų, kai „Sarginių šunų“ „Pioneer“ padėjo nukreipti „Predator“ taikinio link – taigi vienas robotas vedė kitą.

Štai keletas epizodų, kuriuos aprašo korespondentas B. Vestas reportaže „Slėptis nėra kur“:

„Pilotuojantis operatorius nukreipia droną per Eufra-tą, o tuo metu kitas karininkas keičia stebėjimo režimą iš „karšto balto“ į negatyvinį „karštą juodą“. Du juodi taškai juda už žemės pylimo. „Ginklai yra“, – patvirtina seržantas Dž. Formanas, atsakingas už taikinių identifikavimą. – „...Jie bėga ir šaudo į kitą upės pusę.“ Tuo momentu, kai du taškai ekrane priartėja vienas prie kito, ekranas nelauk-tai pajuoduoja, po to vaizdas vėl atsiranda. Monitoriuje matosi pilkas debesis ir daug besisklaidančių taškų, lyg kas iš debesies būtų metęs saują žvyro. „Juos „užvertė“ iš tanko pabūklo, – sprendžia Neimanas. – Tankistai juos patys pastebėjo. Su jais viskas baigta... Tikrink išilgai gatvės.“ Po kiek laiko įsižiūrėjęs jis praneša: „Vienas žmogus iš keturių guli. Jie ruošia pabūklą, nukreiptą tilto link. Praneškite „Kovinei grupei vienas“, kad mes turime taikinį „Petardai“.

„Petarda“ – tai AC-130, orlaivis-ginklų platforma. Operatorius siunčia pranešimą su koordinatėmis, nu-statytomis tik su kelių metrų paklaida. Greitai gaunamas atsakymas: „Čia „Petarda“. Judame taikinio link.“ Praeina ne daugiau kaip minutė. Staiga monitoriuje matome, kaip juodas kamuolys smogia į pastato kampą. Juodos ske-veldros išsilaksto į šalis. Po to dar. Šaudoma iš 105 mm AC-130 pabūklo.

Tačiau jei į drono pastebėtus taikinius tenka šaudyti iš paprastų pabūklų, jų ugnį „Sarginiams šunims“ tenka

„Watchdogs“ padalinio operatoriai Irake. »

Ž v A L g y B A

55

KA

RD

AS

20

09

m.

Nr.

5 (

44

0)

koreguoti, ir būna išvengusių sprogimo modžahedų. Jie pasislepia. „Taip, net su 155 haubica slėpynes galima žaisti ilgai, – sako vienas jūrų pėstininkų. – Tuomet mums reikia kviesti „Predator“ arba „priekalus“ (tai kodinis „Harrier AV-8B“ pavadinimas). [...]“

Operacijos „Al-Fajr“ metu buvo kovojama kvartalas po kvartalo. Žuvo 38 amerikiečiai, 6 Irako kariai ir apie 1 200 sukilėlių.

Bepiločių orlaivių panaudojimas – puikus pavyzdys, kaip su automatizuotomis sistemomis sprendžiamos kovinės užduotys. Irake dronai padėjo sumažinti ne tik lakūnų, bet ir daugelio karių, taip pat ir civilių asmenų žūties atvejų skaičių.

DRoNAI – SVETIMI... IR SAVI!Gali susidaryti įspūdis, jog distancinių orlaivių kūri-

mas – išimtinai JAV prerogatyva. Ir nors Jungtinės Vals-tijos neabejotinai pirmauja, šioje srityje savu keliu eina daugelis senojo žemyno kompanijų. Pavyzdžiui, Pran-cūzijos koncerno „Thales“ britų filialas neseniai užbaigė raketų „Starstreak“ tobulinimo projektą ir pristatė naują jų modifikaciją LMM, kuri pigesnės už savo pirmtakes beveik dvigubai. Dronas-sraigtasparnis „Camcopter“ galės nešti dvi tokias raketas. Paleistos jos galės nuskristi iki 8 km, turėdamos po 3 kg kovinę galvutę kiekviena. Nepaisant krizės, projekto bandymų fazei buvo papil-domai skirta du milijonai svarų sterlingų. Sistema turėtų būti galutinai išbandyta ir priimta 2011 m.

Ta pati kompanija sukūrė ir droną „SpyArrow“, tiks-liau – dvi jo modifikacijas. Viena jų pritaikyta veikti švie-siu paros metu, kita aprūpinta infraraudonųjų spindulių davikliu ir gali rinkti duomenis naktį. „SpyArrow“ panašus į miniatiūrinį naikintuvą (svoris – iki 1,5 kg, naudinga apkrova – apie 0,5 kg).

Prancūzų kompanijos „Dassault Aviation“ viešųjų ryšių atstovybė neseniai pranešė, jog buvo išbandytas bepilotis AVE-D. Tai pirmasis Europoje dronas, sukurtas panaudojus „nematomo lėktuvo“ koncepciją. Šis modelis tobulinamas nuo pat naujojo tūkstantmečio pradžios, ir šiuo metu jis sugebėjo visas reikiamas operacijas at-likti be nesklandumų. Prancūziškojo bepiločio „stelso“ ilgis – apie 9,5 m, sparnų plotis – 12, 5 m, o pakilimo svoris – apie 6 t.

AVE-D modelio tobulinimas vyksta kartu su dar vienu europiniu projektu, prie kurio prisideda kai kurios Švei-carijos, Švedijos, Italijos, Ispanijos, Graikijos įmonės ir jų konstruktorių biurai. Ambicingo projekto tikslas – bepilotis bombonešis „nEUROn“. Šio aukštai ir ilgai skrendančio orlaivio bandymai bus pradėti kitais metais.

Bepiločių aparatų poreikis didėja ir ne NATO narių kariuomenėse. Rusijos karinis-pramoninis kompleksas jau pora dešimtmečių bando gaminti jų prototipus. Apie pirmuosius jų atsiliepta gana kritiškai. Pavyzdžiui, po parodomųjų paleidimų bepiločiai „Pčela-1T“ negrįžo ar nebuvo rasti, tačiau, kaip juokauja kariškiai, „nereikia prarasti vilties – jie galbūt dar kažkur skraido“. Nors buvo pagaminta keletas bepiločių aparatų modelių, „Pčela“ tipo dronai kažkodėl tapo vieninteliais „kariavusiais“ bepiločiais. Jie dalyvavo kovinėse operacijose Grozne, Vedene ir Bamute. Tačiau per paskutinįjį praeito amžiaus dešimtmetį buvo pagaminti tik trys kompleksai (iš viso 36 skraidantys aparatai), iš kurių „išgyveno“ tik trys. Visi kiti nebuvo numušti – jie išėjo iš rikiuotės patys dėl techninių nesklandumų.

Praktiškai visus rusų dronus sieja viena schema – jie paleidžiami specialia katapulta nuo nuožulnios krei-piančiosios konstrukcijos, o atlikę užduotį, nusileidžia parašiutu. Šiuo metu koncernui „Vega“ priklausantis konstruktorių biuras „Luč“ išbandė pakankamai tobulą bepilotį modelį „Tipčak“ (jį tikimasi paimti į ginkluotę jau šiais metais), tačiau koją gali pakišti ir kol kas dar netobula valdymo sistema, ir negalėjimas savarankiškai nusileisti sklendžiant. Tačiau mažai tikėtina, jog plačiai reklamuojamos Rusijos kariuomenės reformos vykdytojai neskirs dėmesio tokioms technologijoms kaip bepiločiai skraidantys aparatai.

Taigi, vaizdžiai tariant, „dronai skraido visur“. Ga-lima sakyti, kad mūsų oro erdvė taip pat jau nėra vien pilotuojamų orlaivių monopolis. Jau turime pirmąją kregždę – bepilotį „Spider 640“. Tačiau pradėti reikėtų nuo žemiškesnių informacinių technologijų.

Prieš porą metų Lietuvos kariuomenė buvo aprūpinta taktine automatizuota vadovavimo ir valdymo sistema (TAVVIS), sugebančia nustatyti kiekvieno kario vietą ar pateikti kitus būrio pajėgumų duomenis. Bendri duome-nys į valdymo grandies kompiuterį perduodami minia-tiūriniais radijo siųstuvais. Sistemą sudaro geografinės informacijos (GIS), vienetų judėjimo sekimo, operacijų planavimo, personalo ir logistikos valdymo, duomenų replikavimo posistemės. TAVVIS sistema sudaro galimy-bę karinių junginių vadams matyti realią situaciją (savų, sąjungininkų, priešo dalinių išsidėstymą ir judėjimą), geriau planuoti bei vykdyti karines ir logistines opera-cijas, pagerinti atskirų junginių ir kariuomenių sąveiką, o tai ypač svarbu dalyvaujant bendrose operacijose. Tačiau jei, pavyzdžiui, prireikus prie sistemos būtų pri-jungta drono (-ų) teikiama informacija, jos efektyvumas

56

taptų dar didesnis. Net ir savarankiškai užduočiai pa-naudotas bepilotis aparatas suteiktų daugiau saugumo ir slaptumo, be to, žvalgybos duomenų vertinimas taptų betarpiškesnis ir objektyvesnis. Galbūt bepiločiai aparatai galėtų būti panaudoti ir specialiajai žvalgybai ar kontrteroristiniais tikslais? Visa tai ateities klausimas. Kol kas galime konstatuoti, jog mūsų mokslinė-techninė bazė turi reikiamų pajėgumų savarankiškai įsisavinti tokias „aktualias technologijas“. Taip pat reikia paminėti, jog akademiniai sluoksniai nekūrė „meno menui“ – kariškiai glaudžiai bendradarbiavo ir prisidėjo kuriant „Spider 640“. Anot vieno iš kūrėjų, aparatas buvo kuriamas apie pusantrų metų. Tai nedidelis (bet ne pats mažiausias tarp esamų) dronas-sraigtasparnis, varomas keturių sraigtų. Visai neseniai lauko bandymų metu patikrintas bepilotis aparatas pateisino dėtas viltis. Kritikams gali užkliūti, jog nebuvo kuriamas didesnis, vadinasi, potencialiai dau-giau funkcijų galintis atlikti skraidantis aparatas. Tačiau prisiminkime, jog panašiais projektais užsienyje užsiima ne keli žmonės, o ištisi koncernai. Galiausiai kai kurie užsienio analogai (pavyzdžiui, panašių gabaritų, tik šiek tiek sunkesnis amerikiečių „T-Hawk“, kariškių pramintas „meškos statine“), skirti tik žvalgybai, o „Spider“ įmano-ma panaudoti ne tik šioje srityje. Palyginti labai kuklios investicijos į šį modelį jau gali atsipirkti naudojant ne tik kariniais tikslais.

Štai kai kurie „Spider“ techniniai ir funkciniai parametrai:Svoris – 1,7 kg. ■Plotis – 70 cm (be propelerių). ■Greitis – iki 50 km / val. ■Distancija – iki 500 m (priklauso nuo antenos koky- ■

bės).Veikimo laikas – iki 18 min., priklausomai nuo apkro- ■

vos, kuri gali būti iki 1 kg.Klimato sąlygos – temperatūra nuo -10 iki +40 C, oro ■

drėgnumas iki 80 proc.Navigacinės funkcijos: GPS įranga suteikia galimybę ■

nustatyti tikslią vietą, laiką, planuoti maršrutą ir nusileidi-mo tašką, perduoti navigacinius duomenis. Aparatas gali veikti autonomiškai – pavyzdžiui, grįžti į paleidimo vietą.

Telemetriškai perduodami kiti duomenys: greitis, ■kryptis, akumuliatoriaus išsieikvojimas.

Giroskopinė kameros stabilizavimo sistema. Kame- ■ros sukiojimas aukštyn ir žemyn, taip pat 360 laipsnių apžvalga aparatui sukantis z ašies atžvilgiu.

Konstrukcija leidžia naudoti ir kitą įrangą, pvz.: klausymosi, garso įrašymo arba audiotransliacijos, užterštumo matavimo ir pan. „Spider“ galima transpor-

tuoti nedidelius krovinius – tam tikslui numatyta speciali tvirtinimo sistema. Teoriškai tas krovinys galėtų būti tiek medikamentai, tiek, tarkime, sprogstamieji užtaisai.

Nors daugumai egzistuojančių bepiločių aparatų pasirinkta lėktuvo schema, netrūksta ir sraigtasparnių. Tai jau minėtas „Camcopter“ ar „Vigilante502“. Abu jie pakankamai galingi, kad ne tik žvalgytųsi, bet ir gabentų raketas ar, antruoju atveju, atliktų „oro snaiperio“ funk-cijas. Šiuo metu „Vigilante“ sraigtasparnis bandomas kartu su ARSS sistema – kovines funkcijas atlieka be-piločio nešamas preciziškumu pasižymintis šautuvas „Lapua Magnum“. Žinoma, „Spider“ tipo aparatas nėra toks galingas, kad atliktų panašias užduotis, tačiau jo konstrukcija ir parametrai rodo, jog reikėtų visiškai ne-daug pastangų – padidinti keliamąją jėgą ir patobulinti ar pridėti kelis techninius mazgus. O kol tai nepadary-ta – vis viena galima džiaugtis tiek mūsų technologijų pažanga, tiek jų skverbimusi į modernėjančias Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

D A R I U S S U T K U S ■

„T-Hawk“ – vienas iš vertikaliai pakylančių dronų. »

Ž v A L g y B A