1

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

KARDAS2010Nr.3 (444)

2 psl.

7 psl.

12 psl.

16 psl.

20 psl.

24 psl.

27 psl.

31 psl.

PasipriešinimasDoc. dr. Romas BatūraŽalgirio ir Durbės pergalės 600 ir 750 metų jubiliejai

ApžvalgaGediminas RadvilasŽalgirio mūšis prieškario Lietuvos istorinės minties karinėje spaudoje

ginkluotėDanutė GruzdienėLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Žalgirio mūšio išvakarėse

gyvoji istorijaParengė Darius SutkusPo 600 metų: lietuvių kariai Žalgirio lauke

ŽvilgsnisGediminas RadvilasKarininkas ant valdovo žirgo

Karinė mintisDaumantas MusnickasŽalgirio mūšio išvakarės: kryžiuočių žvalgybos nesėkmė

PožiūrisDr. Manvydas VitkūnasNeišnaudota pergalė: kodėl sąjungininkai galutinai nesutriuškino Kryžiuočių ordino?

anapus sienosLijana ViburytėKai Europa buvo priešas... Kryžiuočių fenomenas ir Lietuva

2

pa

si

pr

ie

ši

Ni

ma

s

DuRBėS MūšiS (1260 07 13)

Nuo Xii a. pabaigos – Xiii a. pirmųjų dešimtmečių vo-kiečių pirkliai ir kariai, Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinai, remiami Vokietijos imperijos, Romos Kurijos, organizuo-jamų Kryžiaus žygių metu grobė lyvių, baltų žemes, į jas įsiverždami nuo Padauguvio ir Pavyslio. Lyviai, baltai – kur-šiai, žiemgaliai, prūsai kovojo, gynė savo tėvynę ir gyveni-mo būdą, tačiau palaipsniui pateko į užkariautojų jungą. Sunkiai toliau kovojo Lietuva. Turime reikšmingų bendros lietuvių ir kuršių, lietuvių ir žiemgalių kovos pavyzdžių. Visų pirma tai didvyriška Dzintarės pilies gynyba, kai priešui ne-pasidavę ugnyje žuvo kuršiai ir jų pagalbininkai lietuviai.

iš baltų žemių gilumos lietuviai 1185 m. sudavė pir-mą smūgį besikuriančiai vokiečių kolonijai ikškilėje, 1208, 1229 metais atrėmė pirmuosius kalavijuočių įsiveržimus į Lietuvą, o 1236 metais šiaulių (Saulės) žemėje prie Mūšos sutriuškino Kalavijuočių ordiną ir jo talkininkus kryžininkus iš tolimų Vokietijos žemių nuo Elbės, Pareinio, taip tap Go-tlando ir Rusios (Pskovo, Naugardo). Tuo metu Pavyslyje sustiprėję kryžiuočiai, padedami gausių Lenkijos kuni-gaikščių, skverbėsi gilyn į Prūsų žemes. Tačiau 1238–1242 metais iš pietryčių Lietuvai kilo dar vienas – Rusią nusiau-busių totorių pavojus.

Lietuvos valdovo Mindaugo pastangos savo veiksmus nukreipti pietryčių, šiaurvakarių (Padauguvio) bei pietva-karių (Pavyslio) link kėlė didelių sunkumų ir vidaus įtampą. 1250 metais Livonijos ordinas surengė didelį puolimą į Lietuvos gilumą iki „Mindaugo pilies“ (Vilniaus), o 1251 m. iš pietryčių ta linkme puolė Rusios Haličo-Volynės jėgos. iš sunkiausios tarptautinės ir vidaus padėties Mindaugas išlaviravo, priimdamas krikštą (1251 m.) ir karūnuodama-sis Lietuvos karaliumi (1253 m.), bet buvo priverstas kurį laiką plėtoti kompromisinius santykius su ordinu. Tuo tar-pu šis, remiamas gausių talkininkų iš Centrinės Europos, 1252–1255 metais pajūryje statė Klaipėdos, o su Čekijos karaliaus pagalba – ir Karaliaučiaus pilis. Nemuno, Prie-gliaus žiotys ir Baltijos pajūrys buvo užblokuoti.

Siekiant įveikti blokadą, Mindaugo politikoje ieškoma išeities, bandoma prasiskverbti į pietryčius, per totorių val-das – iki vidurinio Dniepro ir Kijevo, prie tarptautinių pre-

kybos kelių. Tačiau 1258–1259 m. žiemą galingos totorių Aukso Ordos pajėgos, pasitelkdamos pietvakarių Rusios (Haličo-Volynės) kariuomenę, puolė Lietuvą iki Nemuno aukštupio ir Jotvingių. šis antplūdis plačiai nuskambėjo ir išgąsdino Vakarų Europą, bet Lietuva atsilaikė.

Tuo pasinaudodamas ordinas jau iš Klaipėdos statėsi naująją savo bazę veržimuisi į Lietuvos gilumą – Georgen-burgo (Jurbarko) pilį prie Nemuno ir Mituvos santakos, o taip pat Dobę pietvakarių Žiemgaloje. šias pietiniuose ir šiauriniuose Žemaitijos paribiuose pastatytas pilis puo-lė, blokavo lietuviai-žemaičiai, o pastarąją – padedant ir žiemgaliams.

Ordinui ypač svarbi buvo Georgenburgo pilis, kuriai gel-bėti abiejų ordinų jėgos, pavergtų prūsų, kuršių, estų žemių žmonės bei talkininkai, tarp jų – Danijos karaliaus iš Reve-lio kariai, buvo sutelkiami Klaipėdoje ir bandoma žygiuoti jos link. „Kai artėjo prie šios pilies“, pasiuntinys pranešė, kad „4000 lietuvių“ niokoja Kuršo žemę. Tai buvo svarbus manevras išvilioti priešą iš savo teritorijos ir kautis jam nepalankioje vietoje.

Mūšis įvyko „lauke prie Durbės upės“, tai yra balotame slėnyje Durbės ežero pietiniame pakraštyje, per kurį teka upelis (anksčiau taip pat vadintas Durbe), kurį kirto kelias (šiauriau dabartinio kelio Liepoja–Ryga, į vakarus nuo vė-lesnės Durbės pilies ir gyvenvietės. – Stepinš, 1967 m.).

šis mūšis pareikalavo iš vienos ir kitos pusės „galybės aukų“. ilgą laiką atkakliai kovota. Bet vėliau mūšio metu kuršiai, apleisdami ordino kariuomenę, ėmė trauktis iš kau-tynių ir bėgti. Jais pasekė estai. Tai labai palengvino lietuvių kovą. Daug priešų buvo apsupta. Nuo staigaus puolimo kiti žuvo „nė gintis nesuspėję“. Pagaliau „lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio“ (kronikininkas Petras Dus-burgietis) priešas buvo „iškirstas“, dalis pabėgo. Ordino ka-riuomenę buvo apėmusi panika, kad „trys ar keturi priešai nukaudavo 100 krikščionių arba juos išsklaidydavo“.

Taip Kuršo žemėje žuvo Livonijos magistras Burchar-das, Prūsijos maršalas Botelis, 150 ordino brolių ir dau-gybė kitų karių. Tai buvo Lietuvos, vakarinių lietuvių-že-maičių, dalyvaujant ir aukštaičiams, padedant nuo priešo atsimetusiems kuršiams, pergalė. Vyriausiuoju karo vadu galėjo būti kunigaikštis Treniota, Vykinto sūnus. Minėtas

Žalgirio ir Durbės pergalės600 ir 750 metų jubiliejai250 METų (1185–1435) LiETuVOS iR BALTų GyNyBiNiO KARO Su KRyŽiuOČių

ORDiNu EPOCHOJE DAuGuVOS, NEMuNO, VySLOS REGiONE VyKO įNiRTiNGA

LAiSVėS KOVA PRiEš AGRESyViAS ViDuRAMŽių JėGAS.

3

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

4

pastangas bent tuo metu neatvirai rėmė Lietuvos valdovas Mindaugas. Jis dar oficialiai su ordinu laikėsi taikos. Nauja lietuvių pergalė prieš Livonijos ordino pajėgas prie Lielvar-dės 1261 m. reiškė jau atvirą Lietuvos valdovo Mindaugo kovą su ordinu. To meto sudėtingos tarptautinės situacijos atkakliausios plataus masto gynybinės kovos sąlygomis „žemaičiai buvo Mindaugo karalystės garbė“, priekinių po-zicijų Lietuvos vakaruose gynėjai.

1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšis yra vienos didžiau-sių baltų, Lietuvos gynybinio karo prieš Kryžiuočių ordino agresiją, kautynių Xiii a. kovose. Tai pasaulinės reikšmės mūšis , kuriame vienu metu buvo sutriuškintos dvi jung-tinės teutonų karinės organizacijos – Livonijos ir Prūsijos kryžiuočiai ir jų talkininkai – Vakarų riteriai, Romos Kuri-jos tarptautiniu mastu sušaukti kovai prieš „totorius“, bet nukreipti savo ir ordino tikslams vykdyti. Po pralaimėjimo ordinas apleido Georgenburgo ir Dobės pilis. Plačiai sukilo jau pavergti baltai. Agresorių likimas prie Dauguvos, Ne-muno ir Vyslos iš pagrindų susvyravo.

Tai tarsi svarbiausioji vėliava tolimesniame ilgame kare su Kryžiuočių ordinu iki pat Žalgirio pergalės 1410 metais.

Durbė – įžymi istorinė grandis broliškų lietuvių ir latvių tautų bendro kaimyninio gyvenimo pynėje. Visa tai mums mena Durbės gyvenvietės aplinka ir mūšio atminimo me-morialas.

ŽALGiRiS (1410 07 15).JOGAiLA iR VyTAuTAS

Xiii–XV a. pradžios baltų Lietuvos gynybinių kovų ke-liais frontais prieita prie lemiamo mūšio. Lemiamai kovai vadovavo du Gediminaičiai – Lenkijos karalius Jogaila Al-girdaitis ir Lietuvos valdovas, jo pusbrolis Vytautas Kęs-tutaitis, suvieniję dviejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos, LDK jėgas.

PASiRENGiMAS. Daug jėgų pareikalavęs karas Ry-tuose su Maskva baigėsi 1408 m. rugsėjo pradžioje. Gruo-dyje Jogaila ir Vytautas imasi spręsti Vakarų problemas, santykius su ordinu (slaptas pasitarimas Naugardukyje). Ordino laikinai okupuotoje Žemaitijoje ima veikti Vytauto Lietuvos žmonės. Vytautas buvo slaptu žemaičių sukilimo prieš ordiną iniciatoriumi. Sukilimas prasidėjo 1409 m. ge-gužę prie Skirsnemunės. Vytauto pareigūnas Rumbaudas ir kiti bajorai su savo pajėgomis persikėlę per Nevėžį pradėjo užimti sukilusį prieš ordino valdžią kraštą. Likviduojami or-dino įtvirtinimai, kryžiuočiai išvejami.

1409 m. rugpjūčio 16 d. kryžiuočiai puolė ir nioko-jo Lenkiją, sunaikino Dobrynę ir kt. pilis, užėmė visą šią žemę. Spalio 8 d. kryžiuočių lenkų fronte sudarytos paliau-bos. Apie jas dar nežinant, Vytauto pasiųstas dalinys pa-gelbėjo Lenkijai, smogė į ordino paribį gretimose Soldau ir Neidenburgo apylinkėse. Dar anksčiau slaptai Vytautas siūlė Jogailai sudaryti paliaubas su priešu iki kitos vasaros, per tą laiką pasirengti karui, kad galėtų atvykti į pagalbą

karaliui su didele jėga, karine prasme geriau parengta ir aprūpinta.

1409 m. gruodžio pradžioje Jogaila ir Vytautas slapta-me pasitarime Lietuvos Brastoje apmąstė 1410 m. kam-panijos planą, sudėtingą tarptautinę situaciją, nes ordinas prieš Lenkijos ir Lietuvos valdovus buvo nuteikęs žymią Europos dalį, ir ši jį rėmė politine ir ginklo prasme. Bet Jogailos ir Vytauto iškelti moraliniai kaltinimai ordinui, niokojančiam jau krikščionišką Lietuvą, taip pat davė savo rezultatų.

Siekiant užtikrinti pietrytinių sienų saugumą, reikėjo spręsti totorių grėsmės klausimą. Jogaila ir Vytautas ryžo-si paremti vieną iš pretendentų į chano sostą Tochtamyšo sūnų Dželal-Eddina, kurį Vytautas pasikvietė į Brastą. Su-tartis su juo užtikrino tam tikrų totorių dalinių pagalbą kitų metų veiksmuose prieš ordiną.

ŽyGiS. Jogailos ir Vytauto slaptu susitarimu, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės turėjo atlikti didžiulį žygį, ypač to-limą LDK kariams, susijungusios prie Vyslos ties Červinsku (žemiau Varšuvos), pulti ordino galybės centrą – Marien-burgą. Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. ir pro Trakus, Merkinę, Gardiną pasiekė už Nauros (Narevo) upės Bielską, pakeliui vis prisijungdama naujus dalinius. Birželio pabaigoje LDK pajėgos jau buvo ties Narevo žemupiu. Tuo metu, birželio 27 d., ordino vado-vybė sužinojo, kad lietuviai su didele kariuomene puola ties Skalva prie Nemuno žemupio. Taip ir kitais atvejais siekta dezorentuoti ordino vadovybę. Susijungusi sąjungininkų kariuomenė patraukė į Marienburgą. Ordinui stojus ginti įtvirtintą Dveventos brastą ties Kauerniku, pasukta kitu ke-liu, siekiant apeiti upės aukštupį. Pakeliui paimamos ordino pilys, su kryžiuočiais susidurta laukuose tarp Tanenbergo ir Griunfeldo (Griunvaldo) kaimų. Mūšis įvyko čia, senoje baltų-prūsų Sasnos žemėje (tarp Galindos ir Pamedės).

į šias plačiąsias kryžiuočių okupuotas baltų-prūsų že-mes tarp Alnos ir Drevantos aukštupių bei toliau link Pa-vyslio, kurių lietuviai kovodami su ordinu siekė Xiii a. ir XiV a., kai žygiavo Gediminas, jo sūnūs Algirdas su Kęstu-čiu, pagaliau anūkai Jogaila ir Vytautas čia pulkus atvedė kariuomenės lemiamam epochiniam mūšiui.

šALTiNių APiE Mūšį VERSiJOS. Lietuvos valdovo Vytauto ir lietuvių kariuomenės – Žalgirio mūšio nugalėtojos – traktavimas formavosi XV a. 1-ojoje pusė-je (E. Pikolominis), atspindintis žodinę lietuvišką tradiciją, užrašytą kiek vėliau Lietuvos metraštyje. Kartais ir Vakarų šaltiniuose kalbama tik apie pagonių-lietuvių laimėjimą. Taigi jau iš pradžių sklido gandas apie tik lietuvių pergalę. Daugumoje vokiečių šaltinių lietuviai, Vytautas vaizduoja-mi kaip lenkų, Jogailos sąjungininkai, vienodai lėmę ordino sutriuškinimą.

Vėliau Lenkijoje, vis plačiau suvokiant Žalgirio pergalės reikšmę ateityje, ankstesnė lenkų „Konflikto („Susidūrimo“) kronikos“ versija su užuomina apie lietuvių atsitraukimą imta plėtoti, iškeliant lenkų kariuomenės veiksmus, lietuvių kariuomenę verčiant Jogailos kariuomenės dalimi. J. Dlu-gošas iki 1480 m. baigė plėtoti šią idėją ir sukūrė lenkų

pa

si

pr

ie

ši

Ni

ma

s

5

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

tautos pergalės (pagal jį – lietuviams „pabėgus“) ir teisio-jo jos karaliaus paveikslą, kartu plačiausią Žalgirio mūšio aprašymą. Juo naudojantis, būtinas, kiek įmanoma, kriti-nis požiūris, remiantis pirmiausia dar 1410 m. pabaigoje– 1411 m. pradžioje Jogailos aplinkoje sudaryta „Konflikto kronika“ bei kt. šaltiniais.

Žalgirio mūšis aprašytas ir tolimų Vokietijos, Prancū-zijos (kartais tiesiog fantastiškai) žemių, kt. šalių, Rusios šaltiniuose.

LDK kariuomenės pulkai – vėliavos. Žalgirio mūšyje LDK kariuomenę sudarė Trakų, Vilniaus, Kauno, Gardino, Lydos, Medininkų, Smolensko, Polocko, Vitebsko, Kijevo, Pinsko, Naugarduko, Bresto, Volkovysko, Drohičino, Melni-ko, Kremeneco, Starodubo, aštuoniolikos žemių 40 pulkų. Jogailos pusėje buvo lietuvių kunigaikščio Žygimanto Kari-butaičio vėliava su Vyčiu. J. Dlugošo duomenimis LDK ka-riuomenėje 30 vėliavų turėjo tokią pat Vytį – šarvuotą karį, sėdintį ant balto, kartais – juodo ar kitokio žirgo, su iškeltu kalaviju rankoje raudoname lauke. Kai kurios vėliavos va-dinosi lietuvių kunigaikščių, kurie, Vytauto nurodymu, joms vadovavo, vardais. šias vėliavas sudarė LDK atskirų žemių visuotino šaukimo pulkai.

10 vėliavų turėjo raudoname lauke Gediminaičių stul-pus (jais Vytautas žymėjo ir savo žirgus, jų turėjo daugybę). Tai buvo rinktiniai Vytauto dvaro – rūmų pulkai. Valstybės karinis, strateginis branduolys. Po Žalgirio mūšio minima (1414 m.), kad Vytautas Trakuose turėjo „dešimt tūkstan-čių pabalnotų žirgų savo asmeniniame pulke“. Visumoje Vytautas buvo subūręs lietuvių (žemaičių), rusėnų, totorių (J. Dlugošo teigimu, Vytauto talkininko chano turėta 300 karių, bet jų galėjo būti 2-3 tūkstančiai), kažkiek valakų, gal ir karaimų bei kitų karių. Vytautas šaukė į karą ir armėnus (matyt iš pietinių LDK žemių).

LDK slaviškų žemių, kur buvo lietuvių įgulos, pulkams vadovavo Vytautui patikimi lietuvių vadai, Smolensko pulkų vadas buvo Lengvenis Algirdaitis (Jogailos brolis, Vytau-to pusbrolis), Vytauto šaukti žmonės iš Podolės, valdomos lietuvių kunigaikščių Karijotaičių, kurių trys vėliavos karių minimos Jogailos pavaldume (jas vedė Jonas Žadevidas, Karijoto anūkas), kaip ir lietuvių kunigaikščio Žygimanto Kaributaičio vėliava su Vytimi.

Jogailos Lenkijos kariuomenės pulkuose buvo ir čekai, samdyti už Vytauto pinigus.

VADAi. Lietuvos valdovas Vytautas buvo LDK kariuo-menės vadas, karaliaus Jogailos patarėjas, visos sąjungi-nės kariuomenės vadas, vadovavęs ir sąjungininkų karinei tarybai. Jogaila perleido vadovauti visam žygiui.

J. Dlugošas apibūdina kunigaikštį Vytautą kaip ypatin-gai veiklų. Derybų, apklausos ir pasitarimų su septyniais lenkų pusės patarėjais būdu, pasitelkdamas kelių vadovus, žmones, žinančius vietovę, aiškinosi, kokią vietą kariuome-nė pasirinks rytojaus dienos stovyklai, kokį trumpiausią, saugiausią kelią, kokiame ras patogią girdyklą, ganyklą žirgams, pakankamai malkų.

To paties XV a. istoriko žodžiais, Žalgirio mūšyje Lietu-vos didysis kunigaikštis Vytautas, savo gyvybę ir saugumą

pavedęs vienam Dievui, jodinėjo po visą tiek Lenkijos, tiek Lietuvos kariuomenių rikiuotę, dažnai keisdamas žirgus, su nedaugeliu palydovų, be jokių apsaugininkų; kunigaikštis daugelyje vietų atkurdavo pakrikusias Lietuvos kariuome-nės eiles, atnaujindamas kovą, garsiu balsu ragino karius, išvargusius keisdavo naujais. šie ir kiti duomenys leido vaizduoti Vytautą kaip pergalingą karvedį.

Lietuvos kariuomenėje Vytauto pavaduotojas greičiau-siai buvo Manvydas, Vilniaus pilininkas. Kiti vadai: Čupurna maršalka, Kęsgaila iš ukmergės, Sungaila iš Kauno ir kt.

Mūšį PRADEDA LiETuVOS DALiNiAi. Kaip mini J. Dlugošas, mūšio pradžioje, kol karalius Jogaila atka-kliai klausė mišių, prieš jau išsirikiavusią ordino kariuome-nę, sąjungininkų kariuomenė – lenkų, vedama Zindramo iš Maškovicų, lietuvių, vedama kunigaikščio Vytauto, atžygia-vo „neįtikėtinu greitumu“ ir kovine tvarka išsirikiavo. LDK kariai – dešiniajame sparne, o Lenkijos – kairiajame. Atžy-giavo tik tam tikros priekinės pajėgos.

Kaip liudija Jogailos aplinkoje surašyta „Konflikto kro-nika“: „didžioji dalis Ordino kariuomenės – rinktiniai dali-niai buvo pastatyti prieš kun. Vytauto žmones“.

Kunigaikščio Vytauto įsakymu pirmieji mūšį pradėjo dešiniajame sparne Lietuvos daliniai (J. Dlugošas; Lietuvos metraštis), su šv. Jurgio ir priekinės sargybos vėliavomis. Mūšio pradžioje kryžiuočių pabūklai, kurių jie daug turė-jo, du kartus iššovė akmeniniais sviediniais, bet nepadarė jokios žalos. Lenkų kariuomenė dar nebuvo pasiruošusi ko-vai, jos (pagrindinių dalių) dar nebuvo mūšio lauke.

LiETuVių MANEVRAS. Minėta įvykių liudytojo „Konflikto kronikoje“ rašoma, kad galingai susirėmė „abi kariuomenės – tiek karališkoji, tiek Vytauto – su visais prie-šo daliniais, rinktiniams kryžiuočių daliniams kaunantis su kun. Vytauto žmonėmis, po valandos kovų, daug iš abiejų pusių žuvo, kun. Vytauto žmonės buvo priversti trauktis (re-trocedere). Tuomet juos persekiojantis priešas manė, kad jau pasiekė pergalę ir išsiskleidę nutolo nuo savo vėliavų ir būrių rikiuotės ir prieš tuos, kuriuos prieš tai privertė trauk-tis, pradėjo (savo ruožtu) trauktis. Kai norėjo grįžti, buvo atskirti nuo savo žmonių ir vėliavų karališkųjų žmonių, kurie jų vėliavas perkirto, paėmė į nelaisvę arba sunaikino... “

Taigi čia kalbama apie lietuvių atsitraukimą iš mūšio, patraukiant paskui save dalį kryžiuočių kariuomenės, o po to kontraatakuojant besivejantį priešą. įsitraukus mūšio lauke likusiems sąjungininkų daliniams, besivejantį priešą apsupa ir sumuša. Tai iš esmės lėmė viso mūšio pergalę.

Tačiau žymiai vėliau apie mūšį rašęs lenkų istorikas J. Dlugošas iš šio apgaulingo bėgimo ir kontraatakos įvar-dijo lietuvių „bėgimą iki pat Lietuvos“. Tuo siekė iškelti Lenkijos vaidmenį mūšyje. istoriografijoje iki šiol yra pai-niavos, neaiškumų, Lietuvos kariuomenės vaidmens men-kinimo.

istoriografijoje gana plačiai šis epizodas traktuojamas kaip manevras. Tai labai sustiprino švedas S. Ekdahlis, Or-dino archyve išryškinęs dokumentą – anonimo laišką ordi-no magistrui, įspėjimą, kad nepasikartotų ordino nesėkmė: nepasiduoti priešo siekiui įtraukti į apgaulingą bėgimą ir

6

pa

si

pr

ie

ši

Ni

ma

s

suardyti jūsų eiles, kaip atsitiko didžiajame mūšyje (S. Ek-dahlis, 1963 ir kt.).

Lietuvos kariuomenės (dalies) pasitraukimas mūšio eigoje, turėjęs tikslą suardyti priešo eiles, buvo Vytauto numatytas Jogailai žinomas manevras, nulėmęs pergalin-gą mūšio pabaigą (M. Jučas, 1999). Tačiau lenkų istorio-grafijoje ir toliau teigiamas lietuvių „bėgimas“, o galimas dalinis manevras siejamas tik su totoriais (G. Blaszczyk, ii, 2007).

Buvo atkreiptas dėmesys į lietuvių, prūsų apgaulingo bėgimo, taktikos elementus 1208–1279 m. mūšiuose, o 1279 mūšį lyginant su Žalgiriu. (Plg. tokią šio mūšio inter-pretaciją Eiliuotoje Livonijos kronikoje // Mindaugo knyga. V., 2005, p. 317-318). .

šiame variante įžiūrimas apgaulingas bėgimas. Jis, kaip atrodo, nepamirštas ir XiV a. štai 1353 m. Algirdo ir Kęstučio pajėgoms niokojant ordino žemę Bartoje prie Re-šelio, atvykusios vyskupo ir komtūro pajėgos daug nukovė lietuvių ir privertė juos bėgti („in die flucht“). Kai puolėjai pernelyg nutolo nuo kitų [savo pajėgų], buvo lietuvių ap-supti, nutrenkti [nuo žirgų] ir nukauti; dėl to jų kariai ... iš syk pasuko atgal“ (Schütz. SRP, ii, 520; Vyg. Marb.,1999. p 229). Čia taip pat matytume apgaulingą bėgimą, siekiant suskaldyti priešo jėgas ir priekines besivejančias sumušti. Apie šią praktiką Kęstutis ir Algirdas vėliau tikrai galėjo pasakoti savo sūnums Vytautui ir Jogailai. Taip apgaulingo bėgimo taktika Žalgirio mūšyje galėjo turėti šimtmečių žo-dinį pereinamumą.

Žalgirio mūšyje lietuviai pasiekė esminį persilaužimą kovoje puldami ne sunkiąja kavalerija, bet panaudodami seną apgaulingo atsitraukimo taktiką. Tai buvo nežinoma vokiečių ordino samdiniams ir kryžiuočiams, kurie, sulaužę kovinę drausmę, paliko savo vietas rikiuotėje ir, pasidavę lietuvių manevrui, ėmė persekioti bėgantį priešą, tuo ati-dengdami savo sparną stipriems lenkų bei mūšio lauke li-kusiems lietuvių būriams, smogusiems ordino kariuomenei iš šono.

Pasitraukusių iš mūšio dalies lietuvių, gal ir totorių, greitų raitelių nepaviję, grįžtantys kryžiuočiai buvo apsupti ir sumušti, kiek vėliau tai atsitiko ir pagrindinėms ordino jėgoms. Mūšio lauke likę ir nuvilioję dalį priešų, vėl grįžę lietuvių daliniai kartu su lenkais toliau kovodami jau su su-skaldytomis priešo pajėgomis pasiekė visišką pergalę. Mū-šis baigėsi kryžiuočių stovyklos, kurioje jie slėpėsi pabėgę iš mūšio lauko, paėmimu.

LiETuVOS PuLKų VAiDMuO. Kaip liudija „Konf-likto kronika“, mūšio pabaigoje paaiškėjo, kad dar buvo daug karaliaus [lenkų] dalinių, kurie mūšyje nedalyvavo.

iš J. Dlugošo aprašymų atrodo, kad Jogaila įvairiai dels-damas tarsi saugojo Karūnos dalinius. O gal ne visi jų buvo pakankamai parengti ir užgrūdinti palyginti su dideliuose Rytų Europos plotuose, įvairiuose frontuose, ilgose kovose su ordinu, totoriais ir Rusia patyrusiais LDK pulkais?

Pagal ginkluotę pagrindinis Lietuvos raitelių sąstatas šiaip jau iš esmės nesiskyrė nuo Vakarų, kryžiuočių riterių.

Neatsitiktinai Žalgirio mūšio epizode lenkai kryžiuočius pa-laikė lietuviais (išsiaiškinta tik po dvikovos – J. Dlugošas).

Netgi J. Dlugošas stebėjosi, kad karaliaus Jogailos ka-riuomenėje žuvo tik 12 žymių riterių: „Nuostabu, kad tiek mažai praradus lenkų riterių, buvo sutriuškinta tokia stipri ir gausi kariuomenė, be to, visi įžymūs riteriai kryžiuočių kariuomenėje buvo nukauti arba paimti į nelaisvę“. Taip galėjo atsitikti tik aršiai kaunantis ir žūstant lietuviams bei kitiems, o ne lenkų, pulkams.

Didžiausia Žalgirio mūšio našta neabejotinai teko Vy-tauto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei.

SiEKiS ATGAuTi ORDiNO uŽGROBTAS BALTų ŽEMES. Vytautas siekė atgauti visas užgrob-tas baltų žemes. Po Žalgirio 1413 m. jis derybose griež-tai pareiškęs kryžiuočiams, jog „..Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė ir aš reikalausiu jų iki Osos [t.y. visų prū-sų žemių iki Vyslos su Pamede imtinai], nes tai mano tėvų palikimas“. 1421 m. Lietuvos atstovai pabrėžė ir Sūduvos, senosios jotvingių žemės, teritorinį ir kultūrinį ryšį su lie-tuviais. Tačiau ordiną ir toliau rėmė šv. Romos imperijos imperatorius, Vokietijos žemių kunigaikščiai, Anglijos ir Prancūzijos karaliai.

PERGALėS REiKšMė. Pasaulinio masto Žalgirio pergalė pabrėžė sąjungininkių Lietuvos ir Lenkijos valsty-bių, jos valdovų Vytauto ir Jogailos didelį tarptautinį vai-dmenį. Pergalė pakirto Kryžiuočių ordino galybę, buvo li-kviduota bet kokia didesnė ordino agresijos galimybė. Jos rezultatas buvo 1422 m. Melno taika, po šimtmetinių kovų, milžiniško baltiškojo etnoso praradimų, sulaikiusi pasauli-nio masto agresoriaus jėgas prie vakarinių lietuviškų že-mių, žemaičių paribių ilgiems šimtmečiams.

Laisvės kovų epicentras buvo Nemuno baseinas, lietuviš-kos etninės žemės su Vilniumi, Trakais, Kernave, Kaunu, Ve-liuona, Medvėgaliu ir kt. centrais. Strateginių kovų regionas – visas baltiškas plotas daugiausia tarp Dauguvos ir Vyslos (žiūr. schemą).

D O C . D R . R O M A S B A T ū R A ■

7

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

šVĘSTi – NEšVĘSTiPeržvelgus ne vieną dešimtį ir ne šimtą prieš karą pasi-

rodžiusių „Mūsų žinyno“, „Karo archyvo“ ir „Kardo“ žurnalų numerių, pavyko rasti vos kelis didesnės apimties, analiti-nio pobūdžio straipsnius Žalgirio mūšio tema. Akademinio žvilgsnio į žalgiriadą stoką, matyt, lėmė tai, kad prieškario Lietuvos istorikai dar nebuvo nuodugniau ištyrę archyvinių dokumentų, kad galėtų viešai ir argumentuotai polemizuo-ti su lenkų ir vokiečių autoriais, kiek kitaip traktuojančiais kautynių eigą, ypač Vytauto „pabėgimą“ iš mūšio lauko. istoriją išmanantys karinėje spaudoje bendradarbiavę ka-rininkai paprastai neturėjo laiko atsidėti platesniems Žal-girio mūšio aprašymams ir komentarams.

Nesunku paaiškinti, kodėl tik dabar, kalendoriuose mir-gant įrašui „Žalgiriui – 600“, lietuviai pirmą kartą mokslo darbais ir triukšmingomis kautynių inscenizacijomis pasi-tinka didžiausią protėvių pergalę prieš kryžiuočius. 1910 metais dar įspūdingesnis skaičius – 500 – ženklino Žalgirio mūšį, tačiau tada Lietuva dar tik pradėjo slysti iš rusų caro rankų, o po pusės amžiaus, 1960-aisiais, jau vėl buvo to paties didžiojo kaimyno glėbyje. Kai nėra savo valstybės – nėra garbingos istorijos, todėl ar verta prisiminti net prieš 550 metų nežinia kieno laimėtą mūšį. Tiesa, sklandė gan-dai, kad LSSR valdžia tuomet vos negavo leidimo pačioje Maskvoje minėti Žalgirio jubiliejų, kadangi sovietinė istori-ografija teigė, esą, Vytauto ir Jogailos „internacionalinėje“ kariaunoje daugiau nei lietuviai ar lenkai vokiečių riterių nugalabijo Smolensko raitelių pulkai...

1918–1940 metais Lietuva buvo valstybė, tačiau, vie-na vertus, Žalgirio mūšio sukaktis nustelbė visuotinės jį lai-mėjusio karžygio Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimo iškilmės, kita vertus, lietuvių karių, petys į petį su lenkais „teriojusių“ kryžiuočius, palikuonys vis negalėjo „be Vilniaus nurimti“, todėl neturėjo ūpo nei namie švęsti, nei į Griunvaldą vykti.

APiE ŽALGiRį, VyTAuTĄ iR AuTORiuS

Prieškarinėje istorinės minties karinėje spaudoje šalia plačiai istorijos įvykius, faktus ir aplinkybes analizuojan-čių, istoriniais šaltiniais paremtų straipsnių netrūksta ir in-formacinio, šviečiamojo bei poleminio turinio publikacijų. Tarp jų pasitaiko ir Žalgirio mūšio temą vienaip ar kitaip gvildenančių rašinių.

Žalgirio mūšis prieškario Lietuvos istorinės minties karinėje spaudoje

iKi SOViETiNėS OKuPACiJOS LiETuVOJE BuVO LEiDŽiAMi TRyS PERiODiNiAi KARO MOKSLų iR iSTO-

RiJOS ŽuRNALAi: „MūSų ŽiNyNAS“ (1921–1940 M.), „KARO ARCHyVAS“ (1925–1940, M., ATKuRTAS

1992 M.) iR „KARDAS“ (1925–1940 M., ATKuRTAS 1989 M.). PASTARASiS LEiDiNyS TuRėJO NuO-

RODĄ „KARiNiNKų LAiKRAšTiS“, TAČiAu JiS iš ESMėS, KAiP STRAiPSNyJE „iSTORiNė šViETėJišKA

KARO MOKSLų DRAuGiJOS VEiKLA 1923–1933“ („KARO ARCHyVAS“, T. XVii, 2002) RAšO DR. ROMAS

JuZEFOViČiuS, SAVO FORMA iR TuRiNiu BuVO SPECiALiZuOTAS KARiNiNKų šViETiMO ŽuRNALAS,

SKELBiANTiS PuBLiKACiJAS iR iSTORiJOS TEMOMiS. PAVARTyKiME šiuOS ŽuRNALuS, PAŽiūRėKi-

ME, KiEK iR KAiP BuVO RAšOMA APiE ViENĄ REiKšMiNGiAuSių LiETuVių PERGALių ŽALGiRiO Mū-

šiO LAuKE 1410 METų LiEPOS 15 DiENĄ.

8

ap

Žv

aL

ga

MūšiO MiNėJiMAS SiBiRELietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Karo mokslo

skyriaus leidinio „Karo archyvas“ i tome (1925 m.) spaus-dinami kpt. Petro Linkevičiaus prisiminimai „Lietuviai Sibi-re“ apie jo suformuotą Rusijos pilietiniame kare dalyvavusį Vytauto Didžiojo i atskirąjį lietuvių batalioną. šiame pasa-kojime yra įdomus epizodas apie lietuvių ir kitų Griunvaldo mūšyje dalyvavusių tautų ainių Sibire surengtą 509-ųjų Žalgirio mūšio metinių minėjimą.

Papasakojęs, kaip batalionas įsikūrė prie Novoniko-lajevsko (dab. Novosibirskas) gražiame pušyne ant Obės kranto buvusiose carinės armijos kareivinėse, kpt. P. Lin-kevičius rašo (šio ir kitų cituojamų rašinių kalba iš esmės netaisyta – Red.):

„1919 m. liepos 10 d. buvo surengtas didelis paradas paminėti Žalgirio kovai, kuriame be rusų, lenkų ir čekų da-lyvavo ir lietuviai. Po parado vakare buvo surengtas lauke tos kovos atvaizdas vidurinių amžių rūbais. Lietuviai savo kailiniais ir kovos pabūklais į visus susirinkusius padarė tie-siog furorą. Mums šioj šventėj svarbu buvo dalyvauti, nes čia be rusų, čekų, lenkų dalyvavo ir santarvininkų atstovai ir todėl turėjome progos jiems priminti apie save.“

Pažymėtina, kad 1939 m. šio straipsnio autorius – ats. mjr. Petras Linkevičiaus (Linkus) (1898–1981) išleido atsi-minimų knygą „Sibiro batalionas“, o pasitraukęs į JAV ben-dradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje, redagavo kultūros ir politikos žurnalą „Margutis“.

KiENO PATRiOTAS VyTAuTASKaro mokslo ir literatūros žurnalo „Mūsų žinyno“

(1923 m. Nr. 15) skyrelyje „istorinės smulkmenos“ spaus-dinamas atsargos generolo, buvusio Generalinio štabo viršininko Konstantino Kleščinskio (1879–1927) straipsnis „šis tas apie Vytautą ir kryžiuočius“. Žurnalo redakcija, tar-si nujausdama ką negera (autorius po ketverių metų su-šaudytas už slaptos informacijos teikimą SSRS atstovybei Kaune), rašinį palydi netrumpu kritišku komentaru.

Redakciniame prieraše tiesiai sakoma, kad ne su visais straipsnio teiginiais galima sutikti, stebimasi, kaip polemi-zuodamas su lenkų istorikais autorius siekia apginti Žalgi-rio mūšio didvyrio garbę. Žurnalo prieraše sakoma:

„Gen. Kleščinskis nori reabilituoti Vytautą, kad jis bu-vęs Lenkijos išdavikas ir siekęs nutraukti uniją... Vytautas iš tikro nuo pat savo valdymo pradžios siekė restauruoti Lietuvą visiškai nepriklausomą ir nutraukti uniją. Bet ar tuo galima kaltinti Vytautą? Ar netektų mums atvirkščiai kal-tinti jį, jei jis to nebūtų siekęs? Juk tik lenkų, bet ne lietuvių istorikų akimis žiūrint, Lietuvos nepriklausomybės sieki-mas gali būti laikomas išdavimu“.

KRyŽiuOČių BOMBARDOS„Mūsų žinyne“ (1925 Nr. 23) įdėtas ats. artilerijos lei-

tenanto J. Bukotos straipsnis „Lietuvos artilerijos pradžia senovėje“. Jame yra įdomios informacijos ir apie Žalgirio mūšyje naudotus pabūklus:

„Prieš Griunvaldo kautynes kryžeiviai yra turėję pilyse 173 pabūklus (...) šaudė gulsčia trajektorija akmeninėmis kulipkomis, matyti, geležinių dar nežinota. Nešdavo jie (sviediniai lėkdavo – Red.) iki 1500 žingsnių. Buvo jie be galo sunkūs, todėl vežioti buvo keblu ir užtaisymas vyko lėtai (...) Griunvaldo kautynėse iš abiejų pusių dalyvauja artilerija. Kryžeiviai suspėjo visiškai nesuprantamu grei-tumu dusyk iššauti, bet ugnis maža ką tepakenkė, nebent nugąsdino priešininką. užėjęs lietus sulaikė šaudymą. Ar lietuviai su lenkais šaudė, nežinia. Griunvaldo kautynėms artilerija neturėjo įtakos. Visa kryžeivių artilerija pakliuvo apgalėtojams. Jogaila teturėjo 1 pabūklą, o Vytautas vieną pabūklą milžiniško kalibro. Paimta kryžeivių artilerija buvo sunaudota (...) per Marienburgo apsiautimą (...) 1428 m. Vytautas bausdamas Didįjį Novgorodą turėjo (...) tokią di-delę bombardą, jog ją vežė 40 arklių“.

VyTAuTiADOS RAšTų APŽVALGOS

Jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais pasirodė nemažai Žalgirio mūšio karo vado garbei skirtų knygų. Tarp 1930 metais išėjusių leidinių buvo ne viena greita ranka para-šyta, paviršutiniškai parengta knygelė. Nuolatiniame žur-nalo „Mūsų žinynas“ skyrelyje „Kritika ir bibliografija“ tokie kūriniai sulaukdavo griežtos ar net sarkastiškos kritikos. Viename žurnalo numeryje (1930 m. Nr. 69) pagrečiui buvo išspausdinti dviejų vytautiados serijos knygų nepalankūs vertinimai.

Slapyvardžiu T-kas pasirašytoje recenzijoje apie poeto Kazio Binkio knygą „Kaip Vytautas Didysis sutriuškino kry-žiuočių galybę“ autoriui priekaištaujama dėl karinių dalykų neišmanymo ar faktų iškraipymo. Pavyzdžiui, rašoma:

9

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

„Tanenbergo mūšis“ labai neaiškus ir menkiausias iš visų vaizdelio skilčių (...) Skyrelyje „Vytauto Didžiojo kariuo-menė“ autorius neišvengė netikslumų aprašydamas Vytau-to pasirinktą Merio taktiką (...) šio knygos skyrelio nepatar-tina skaityti ne tik kariams profesionalams, bet ir civiliams (...) Niekuo nepagrįstas ir ... stačiai žalingas Binkio tvirtini-mas, kad Vytauto armija du, o gal tris kartus pranešė (virši-jo karių skaičiumi – Red.) kryžiuočių armiją (...) manytume, kad tokia jėgų proporcija lengvai ordiną įvarytų Baltijos jūron ar į ... Palestiną (...) „militarines“ knygos nuodėmes gerokai išperka politiniai istorinė jos dalis. Joje populiariai, šviesiai ir gan teisingai atvaizduotas Vytauto Didžiojo as-muo. šiuo atveju mūsų kaimui ji tinka“.

Žinomas žurnalistas ir leidėjas Petras Ruseckas recen-zuodamas Norkaus knygą „Vytautas, Didysis Lietuvos kuni-gaikštis. istorijos skaitymai. Jo mirčiai sukakus 500 metų paminėti 1430–1930“ rašo:

„Paprastai didieji tautos darbai, įvairios žymios sukak-tuvės, dideli įvykiai pažymimi literatūros veikalais ir kiek galint didesniu tų dalykų populiarinimu (...) Čia minima kny-gutė yra viena iš tų Vytautą Didįjį populiarinančių knygučių (...) tačiau gaila, kad šis taip naudingas darbas aptemdytas kai kuriomis klaidomis ir netobulumais (...) silpniausiai ir blogiausiai aprašytos Tanenbergo (anot autoriaus, Žalgi-rio) kautynės. užtenka pasakyti, kad lietuviai, kaip beveik paprastai pas lenkų rašytojus, iš kautynių pabėga, išgelbė-ti gi sąjungininkus (esą tegali – Red.) smolenskiečių pulkas ir, žinoma, lenkai (...) tokiu netikusiu įžymiausio mūsų karo žygio aprašymu, nušvietimu daroma ir mūsų istorijai, ir vi-suomenei tik žala“.

GRiuNVALDAS iR TANENBERGASšalia populiarių proginių žalgirinių tekstų prieškario

metais pasirodė ir reikšmingų Žalgirio mūšį ir Vytauto as-menybę analizuojančių darbų. Tarp istorinės minties ka-riniuose žurnaluose išspausdintų straipsnių solidžia apim-timi ir turiniu išsiskiria buvusio krašto apsaugos ministro generolo Mykolo Velykio, buvusio krašto apsaugos vicemi-nistro generolo Stasio Zaskevičiaus ir žinomo istoriko Ze-nono ivinskio analitinio pobūdžio straipsniai.

M. Velykis leidinio „Karo archyvas“ ii tome (1925 m.) paskelbė straipsnį „Griunvaldas“. Apie šią publikaciją leidi-nio „Kardas“ nuolatiniame skyrelyje „Raštų apžvalga“ tais pačiais 1925 metais per du numerius (Nr. 20 ir 21) buvo spausdinami itin geri atsiliepimai. Slapyvardžiu K. Sk. pasi-rašęs recenzentas sako:

„Karo archyvo“ redaktorius majoras V. Steponaitis mo-kėjo surasti įdomią ir brangią medžiagą, ją sutvarkyti ir pa-teikti skaitytojui (...) Griunvaldo mūšis, vienas garbingiau-sių mūsų istorijos įvykių, kur buvo galutinai sutriuškinta kryžiuočių galybė, sudaro kaip ir įžangą nušviečiant vėles-nes mūsų tautos kovas dėl nepriklausomybės (...) autoriaus žodžiais, Griunvaldo kautynės mums, kariams, yra labai įdomios tų laikų strategijos ir taktikos atžvilgiu, ir mūsų pareiga jas plačiai ir visapusiškai išnagrinėti (...) autorius

smulkiai išnagrinėjo ir pateikė skaitytojams jau tvarkingą Griunvaldo kautynių aprašymą (...) pasiremdamas įvairiais šaltiniais ir ne kartą iš surinktų davinių pats darydamas logiškų išvadų (...) Platus kautynių aprašymas paaiškina-mas 14 schemų, kas šiam garbingam veikalui duoda daug aiškumo. (...) šiuo Griunvaldo kautynių aprašymo metodu, kaip pavyzdžiu, reiktų pasinaudoti kariams, bandantiems nagrinėti mūsų praeities karus ar atskiras kautynes. Rei-kia tikėtis, kad visi karininkai atsidėję perskaitys šį rimtą veikalą“.

Žurnale „Mūsų žinynas“ (1930 m. Nr. 66) išspausdin-tas platus, apžvalginis, schemomis ir brėžiniais papildytas Stasio Zaskevičiaus straipsnis „Trijų elementų reikšmė Tanenbergo kautynėse“. Pacituosiu vieną autoriaus mintį, tarsi nukeliančią to straipsnio skaitytojus į neaiškias die-nas. Pažymėdamas, kad 1930 metais galima minėti apvalą Tanenbergo – Žalgirio mūšio metinių jubiliejų S. Zaskevi-čius vaizdingai sako, kad tai yra: „... visagalio laiko stačiai archajiškas protarpis: 520 metų, ponai, tai ne juokai! Taigi tasai laikas prisidėjo prie to, kad, sakysim, 2010 metais Tanenbergas gali virsti kažkokia Egipto faraonų laikų le-genda, kuriai istorijoje užteks 2-3 eilučių ir baigta. Tuo tarpu Tanenbergas – ne legenda, o (...) konsekvencija kelių šimtų lietuvių tautos sielvarto ir aršių kovų (...) Tanenber-gas, pagaliau, ne vienam kuriam, bet ilgiausiems amžiams pakeitė Europos artimųjų rytų žemėlapį, užkirto kelią ger-maniškam „Drang nach Osten“

10

PRAEiTiES KLAuSiMAi DABARČiAi

istoriko Zenono ivinskio skaitytojui pristatyti ar vertinti jo straipsnį, žinoma, nereikia. Tiesiog paskaitykime „Karde“ (1939 m. Nr. 12) jo paskelbto didelio analitinio straipsnio „Aktualieji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai“ au-toriaus erudicija alsuojančią straipsnio ištrauką.

„Mes galime čia tų įdomių praeities santykių apžvelgti trumpai vieną epizodą ir sau dabarčiai pasidaryti kai kurių išvadų. štai Vytauto kovos vaizdelis dėl vakarinių sienų, ku-rių Tanenberge pralietas kraujas dar nebuvo galutinai nužy-mėjęs. ir Ordinas, nors jam buvo jau daug nuleista kraujo, dar buvo tiek gajus, kad galėjo energingai vesti kovą dėl Žemaičių apribojimo, kurie po Vytauto mirties turėjo grįžti Lietuvai...

iš to Vytauto bylinėjimosi su ordinu yra užsilikęs ordino valdininkų korespondencijoje užrašytas toks dramatiškas epizodas, kuris ne tik nušviečia Vytauto dvasios struktūrą, bet rodo jo pastangas pravesti Žemaičių pasienyje Lietuvai naudingas sienas. Leidžiame kalbėti pačiam aktui, rašytam mittelhochdeutsch tarme prieš 525 metus (t. y. (kurį čia tiks-liai ir paduodame) pokalbis tarp Vytauto ir Ordino karo mi-nisterio – maršalkos):

– Maršalka! Tu gerai žinai, kad piktuoju iš manęs niekas nieko nelaimi. Jei kas manęs negerbia, aš taip pat tą niekinu, ir aš nieko nepaisau, nes niekas negali manęs priversti (wen mich kan nimant betwingen). Jūs norite man taip pat tėvo palikimą išplėšti, kaip ir Veliuonos pilį atimti. Kol aš jums ją atiduosiu, turės ne vienas (savo) galvą padėti.

Tada prabilo maršalka:

– Mielas Viešpatie! Mes tam turime tikrus dokumentus ir įrodymus, ir kas mums nepriklauso, mes visai nenorėtume reikalauti“.

Vytautas užsirūstino ir tarė: – Prūsai yra taip pat mano tėvų žemė, ir aš jų reika-

lausiu iki Osos (dešinysis Vyslos prieupis), nes jie yra mano tėvų palikimas“ (Pruszen ist och miner elder gewesen und ics will is ansprechen bis an di Osse, wen is io min veterlich erbe ist“). ir tada Vytautas ironiškai maršalką paklausė: „Kur gi yra Ordino tėvų palikimas?“ (welchs der Ordens veterlich erbe were). Žinia, (Ordinas buvo ateivių institutas iš tolimos Vokietijos. Kiekvienas ateivis riteris, kaip vienuolis, baigdavo savo amžių neturėdamas jokių ryšių su vietos gyventojais, vadinasi, jų tėviškė buvo kur kitur!), t. y. Pietų Vokietijoje daugiausia.

Maršalka (į tokį klausimą) tada atsakė: – Mielas Viešpatie! Kur yra mūsų tėvų palikimas mes la-

bai gerai žinome, ir, jeigu bus bėda, turiu vilties, kad mums pasiseks tai puikiai įrodyti.

Tada Vytautas dar labiau supyko ir tarė: – Jūs norite su manimi kariauti (kovoti), kokie tik bebūtų

pavojai („es gee obir lang ad-dir obir korcz“) ir neieškokite mano prietelystės.

iš šito gyvai užfiksuoto dialogo aiškėja Vytauto planai. Jis žadėjo reikalauti maždaug visą senprūsių gyvenamą plo-tą, kur Vytauto laikais dar, žinoma, jie visur Prūsuose gyveno ir laikėsi. Lietuvos kunigaikščiui paėmus vieną Ordino žemių dalį (tam įrodyti mes turime dar keletą įdomių ištraukų), kita jų apie Vyslą su Pamariu turėjo atitekti Jogailai bei lenkams. Tokiu būdu jau tada buvo iškilęs Rytprūsių pasidalijimo klau-simas, tas pats klausimas, kuris vėl pasidarė Lietuvos–Len-kijos politikoje aktualus Kazimiero laikais už penkiasdešimt metų, taip vadinamame 13-kos metų kare, kuris baigėsi Ordino nenaudai antrąja Torno taika 1466 m. Tai buvo tas pats Rytprūsių padalinimo klausimas, kuris Didžiojo karo pabaigoje buvo realiai iškilęs ir dar metų eilę dilgino mūsų senesnių romantikų protus. Vėl matyti politinių jėgų perma-nentiškumas istorijos bėgyje generacijoms besikeičiant.

įdomu pažymėti, kad imperatoriaus Zigmanto L. arbitras ilgą ginčą su Ordinu išsprendė lietuviams naudinga pras-me. Jo rezoliucijoje, pvz., buvo parašyta: „Memele“ pilis, kuri kitaip „Caloypede” vadinama, su visa savo priklausomybe, turtu ir nauda yra pastatyta tikroje „Žemaičių žemėje“ (in verra terra Samagitarum est situatum”) ir todėl turi Lietu-vos kunigaikščiams priklausyti”. Tam reikalavimui pagrįsti buvo plačiai argumentuojama, kad Žemaičių riba vakaruose eina iki pat jūros, Kuršių įlankos (ir Nemuno žiočių), nes tokia esanti tikra ir vieša nuomonė. Dar ir daugiau šiandien aktu-alių ir mums reikšmingų samprotavimų bei įrodymų buvo patiekęs tas arbitras“.

Baigdamas pažymėsiu, kad apžvelgti S. Zaskevičiaus ir Z. ivinskio prieškario karo mokslo leidiniuose išspausdinti dar-bai yra minimi reprezentaciniame Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtame M. Jučo veikale „Žalgirio mūšis“.

G E D i M i N A S R A D V i L A S ■

ap

Žv

aL

ga

11

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

Gerbiamieji mūsų žurnalo skaitytojai,Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad pastaraisiais metais pasikeitė „Kardo“ turinys ir

forma. Vienus tai pradžiugino, na, o veteranus – gal kiek nustebino.

Svarbiausias mūsų ideologinis vadovas – laikas: atsižvelgdami į mokslo, technologijų

plėtrą, pokyčius gynybos organizacijose keitėmės ir mes.

Dirbame trimis kryptimis:spausdiname straipsnius saugumo ir gynybos temomis;analizuojame dabartinių kariuomenių reformas, žvelgiame į perspektyvas;prisimename karo ir karybos istoriją.

Kaip ir anksčiau, redakcijos kūrybinei grupei svarbi jūsų nuomonė apie „Kardo“

publikacijas, todėl prašytume atsakyti į anketos klausimus. iš anksto dėkojame.

Atsakymus prašome siųsti adresu:

„Kardo“ redakcija

Pamėnkalnio g. 13-615, LT-01006 Vilnius arba

elektroniniu paštu: kardas_zrn@yahoo.com

Jūsų amžius...........................................................................................................................

išsilavinimas..........................................................................................................................

Profesija.................................................................................................................................

Kokiame dalinyje tarnaujate (tarnavote)?........................................................................

Jūsų karinis laipsnis..............................................................................................................

Kodėl skaitote žurnalą „Kardas“?

...................................................................................................................................................

....................................................................................................................................................

....................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

Kokie mūsų žurnalo straipsniai paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

...................................................................................................................................................

....................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

Kokios publikacijos nepatiko ir kodėl?

....................................................................................................................................................

.....................................................................................................................................................

.....................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

Kokių temų pasigendate „Kardo“ žurnale?

....................................................................................................................................................

....................................................................................................................................................

.....................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

.................................................................................................................................................

12

gi

nk

Lu

ot

ė

Kokia buvo XV a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kuni-

gaikštystės kariuomenė, gebėjusi pasiekti tokių įspūdingų pergalių, kaip ji atrodė minimo laikotarpio Europos vals-tybių kariniame kontekste? Ankstyvojoje ikonografijoje – tiek Dieboldo šilingo, tiek Martyno Bielskio kronikose vaiz-duojamame Žalgirio mūšyje – matome dvejų lygiaverčių kariuomenių susidūrimą. šiose kautynėse Sąjungininkų (Lenkijos ir Lietuvos) kariuomenė gebėjo įrodyti netgi savo pranašumą. Archeologiniai radiniai, valdovų antspaudai, ikonografiniai ir rašytiniai šaltiniai leidžia surinkti infor-maciją apie Lietuvos kariuomenės raidą Žalgirio mūšio išvakarėse.

Xiii – XiV a. sandūroje prasidėjo naujas Lietuvos ka-rybos etapas, susijęs su kokybiniais ir kiekybiniais poky-čiais Lietuvos visuomenėje. šiuo laikotarpiu svarbesnį vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradeda vaidinti didžiūnai. Būtent šis visuomenės sluoksnis ir pa-pildo kokybiškai naujų ir gausesnių profesionalių Lietuvos valstybės karinių pajėgų sudėtį. Taigi palankesnės sąlygos profesionaliai kariaunai išaugti susiformavo tik Xiii – XiV a. sandūroje. šį gyvybiškai svarbų procesą lėmė visų pirma valstybės vystymosi raida. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš-tystėje buvo sureguliuota mokesčių sistema, sparčiai vys-tėsi amatai, prekyba, pradėjo formuotis pirmieji miestai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje atsirado galimybės profesionalios Lietuvos valstybės kariuomenės branduoliui išlaikyti ir deramai jį apginkluoti.

XiV a. antroje pusėje dauguma lietuvių karių vilkėjo odines palaidines su metalo plokštelių juostomis. Tokios palaidinės buvo dėvimos ant žieduočių. Kariai paprastai visuomet naudojo lietuviškus skydus. Pėstininkai mūšio metu buvo ginkluoti kalavijais, koviniais kirviais, koviniais peiliais, buožėmis. Pagrindinis puolamasis pėstininko gin-

klas buvo ietis, kartais mūšio metu būdavo naudojamos net dvi. ieties svarbą patvirtina rašytiniai ir archeologiniai šaltiniai. Archeologinių tyrinėjimų metu aptinkami karių palaidojimai, kuriuose, be kitų įkapių, visada yra ietigalis, kartais net keli. Vokiečių šaltiniai mini ietimis ginkluotus lietuvius, kariavusius 1348 m. Strėvos ir kituose mūšiuose. Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma: „ir atsitiko Ma-rijos įvesdinimo dieną (1348 m. vasario 2 d.), kad vienu metu prie Strėvos upės susiremia mirtiname mūšyje. Sta-bmeldžiai mėtė į krikščionis savo ietis… daug vyrų ir žirgų strėlėmis sužeidė.“

Aptariamu laikotarpiu lietuvių kariuomenėje buvo nau-dojami refleksiniai lankai. Tokio tipo lanku šaudančio lietu-

ŽALGiRiO MūšiS – ViENAS SVARBiAuSių įVyKių ViDuRAMŽių LAiKOTARPiu. šiOS KAuTyNėS

STiPRiAi PAKEiTė iKi TOL BuVuSiuS SANTyKiuS TARP RyTų iR ViDuRiO EuROPOS VALSTyBių

(LiETuVOS, LENKiJOS iR ORDiNO). ŽALGiRiO MūšiS uŽBAiGė ViDuRAMŽių KRyŽiAuS KARų

EPOCHĄ iR BEVEiK Du šiMTuS METų TRuKuSiĄ KRyŽiuOČių AGRESiJĄ PRiEš LiETuVių TAuTĄ.

DėL šių KAuTyNių PERGALėS KRyŽiuOČių ORDiNAS PRARADO TViRTAS POZiCiJAS RyTiNiAME

PABALTiJO KRAšTE, NETEKO DOMiNuOJANČiO KARiNiO iR POLiTiNiO VAiDMENS ViSOJE EuRO-

POJE. ŽALGiRiO MūšiO PERGALė iR PASEKMėS yRA NEEiLiNėS SVARBOS iSTORiNiS įVyKiS.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė Žalgirio mūšio išvakarėse

Žalgirio mūšis. D. Šilingo kronikos iliustracija. XV a. antra pusė. »

13

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

vio atvaizdas yra išlikęs ant Kvidzyno pilies kolonos kapite-lio, tai yra pirmas lanku šaudančio lietuvio kario atvaizdas. Bareljefe vaizduojami kryžiuočiai, kovojantys su lietuviais. šis kapitelis buvo sukurtas 1322–1347 m. Pamedės vys-kupų rezidencijai. Bareljefe pavaizduoti lietuviai ginkluote niekuo nenusileidžia kryžiuočiams, o skydai netgi prana-šesnės konstrukcijos. šiame ikonografiniame šaltinyje pa-vaizduotas ankstyviausias lietuviško tipo skydas.

Manoma, kad kovų su kryžiuočiais laikais jau buvo naudojami arbaletai mediniais lankais, kuriuos buvo gali-ma įtempti paprasčiausiais įtempimo kabliais. Tokie lengvi arbaletai labiau tiko raiteliams. Archeologijos paminklų tyrimų metu randami įvairaus dydžio arbaleto strėlių ant-galiai liudija, kad buvo naudojami skirtingos jėgos lankai. Lietuvoje arbaletus Xiii a. pradėjo naudoti kryžiuočiai. Ankstyviausias žinomas arbaleto strėlės antgalis, datuo-jamas Xiii a. pradžia, rastas Mažulonių piliakalnio tyrimų metu. Tačiau tikėtina, kad lietuviai šį ginklą pradėjo naudo-ti XiV a. antrojoje pusėje. yra žinoma, kad karalius Jogaila siuntė Vytautui arbaletus iš Lenkijos, o lemiamu karų su kryžiuočiais laikotarpiu, XiV a. pabaigoje, Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės šauliai buvo ginkluoti ir Vilniuje paga-mintais arbaletais.

XiV a. pirmojoje pusėje lietuvių šauliai naudojo arkba-listas Bajerburgo puolimo metu. V. Marburgietis rašė: „Per šv. Trejybės šventę (1337 m. balandžio 15 d.), kai pilis jau buvo baigta, karalius Gediminas gavo žinią apie išdaviko pranešimą ir su stipria kariuomene, su mašinomis, sieno-daužiais apgulė pilį...“ Rašytinių šaltinių žinios apie arkba-listos panaudojimą yra fragmentiškos ir nevienareikšmės. Kryžiuočiams priskiriamų arkbalistos strėlių antgalių rasta tik XiV a. antrosios pusės Lietuvos pilių sluoksniuose. Kau-no pilies tyrimų metu rasti keturi arkbalistos strėlių antga-liai liudija, kad arkbalistas galėjo naudoti ir pilies gynėjai, apšaudydami flangus nuo bokštų. Galima būtų daryti prie-laidą, kad XiV a. lietuviai taip pat naudojo arkbalistas.

XiV a. antroje pusėje lietuvių kariuomenė jau naudojo karo pabūklus ir svaidomąsias mašinas. Vokiečių kroniki-ninkas Hermanas Vartbergė rašė: „Tais pačiais metais po šv. Jacinto dienos (1369 m. rugsėjo 12 d. ) Lietuvos karaliai užėmė ką tik pastatytą Gotesverderio pilį. Jai užimti, be kitų karo pabūklų, turėjo pasidarę aštuoniolika svaidomųjų mašinų ir pilį apgulę laikė penkias savaites“. H. Vartber-gės kronikoje sutinkame dar vieną vaizdingą aprašymą: „Tais pačiais metais (1369 m.) po Visų šventės (lapkričio 1 d.) vyriausiasis Ordino maršalas, brolis Heningas šiun-dekopfas vedė derybas su Lietuvos karaliais dėl paleidimo jų belaisvių, kurie buvo paimti užkariaujant Gotesverderio pilį. Po įvykusių derybų, maršalas vykdamas atgal, pasiekė minėtą salą, kurioje rado dvi naujas pilis. Kada lietuviai juos pastebėjo, abi naujas pilis paliko ir padegė ir susimetė į senąją pilį jos ginti. Senoji pilis vis dėlto buvo nugalė-ta. Ten rasta šešios svaidomosios mašinos ir keturi dideli karo pabūklai, juos visus sudegino. į visus šituos nuostolius Lietuvos karaliai žiūrėjo iš priešingo kranto, tarsi pabūklo trenkti“. Tuos pačius įvykius aprašė ir V. Marburgietis: „Lie-

tuviai, sujaudinti, kad minėtoji pilis (Gotesverderis) buvo jų žemėje pastatyta, susirenka apie [švč. Mergelės Marijos] ėmimo į dangų šventę, ir tariasi, kaip ją sugriauti, ir puola ją dieną ir naktį su stipria kariuomene ir visokiomis ma-šinomis“. Vokiečių kronikininkų rašytiniai šaltiniai leidžia daryti išvadą, jog XiV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo gerai ginkluotą ir pakankamai gerai pasirengusią kariuomenę, pajėgią atremti kryžiuočių puolimus.

Remiantis archeologinių, ikonografinių ir rašytinių šaltinių pateikiama informacija, XiV a. galima vadinti lie-tuvių kariuomenės techninio perginklavimo amžiumi. Nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar labai trūko gerų amatininkų ir ginklakalių, ką rodo kunigaikščio Gedimino kreipimasis į Hanzos miestus, tačiau šiuo laikotarpiu buvo sukurti kokybiškai nauji ginklai. Apie šį esminį lietuvių gin-klavimosi lūžį byloja realūs įvykiai. Akivaizdžiai tai ilius-truoja faktai – bombardas Vokiečių ordinas pirmą kartą Baltijos regione panaudojo 1362 m., o 1382 m. šį ginklą jau turėjo lietuvių kariuomenė, netgi anksčiau nei bom-bardas panaudojo mūsų kaimynai lenkai. V. Marburgiečio kronikoje rašoma: „Po šv. Velykų, (1382 m. balandžio 6 d.), leisdamasis Nemunu žemyn, Kęstutis atplaukė prie Jurbar-ko su bombardomis“.

Kavalerija – viena iš svarbiausių lietuvių karyboje. Bū-tent su didžiūnais atsiranda lietuvių kavalerija – taktinis Lietuvos kariuomenės vienetas. Raitelių kariuomenės at-siradimas buvo susijęs su tam tikrų kovos įgūdžių įgijimu, būdingu tik kavalerijai. Lietuvių kariuomenės lengvasis rai-telis mūšio metu buvo ginkluotas kalaviju, lengvąja ietimi, durklu arba peiliu bei koviniu kirviu ir skydu. Raitelį nuo priešo saugojo šalmas, skydas, žieduotis, kuris dengė ne tik krūtinę, bet ir galvą, rankas, dažnai ir kojas. Apsaugą dar stiprino ant žieduočio dėvima odinė palaidinė, pamuš-ta metalinėmis plokštelėmis, metaliniai antpečiai ir antke-liai, apie kuriuos liudijo prancūzų kilmės riterio Ghillebert de Lannoy prisiminimai iš viešnagės Lietuvoje 1421 me-tais. Jis rašė: „Padovanojo man dvejus šilkinius drabužius, pamuštus sabalų kailiais ir vadinamus kailiniais, keturis

Lietuvis su vėliava ir lankininkas. Iš Kvidzyno pilies kolonos kapi- »telio. XIV a. pirma pusė.

14

žirgus, keturias poras rusiškų tasetų, lanką, strėlių...“ Su kavalerijos atsiradimu žirgas tampa svarbia kovos

priemone. Rašytiniuose šaltiniuose atsiranda įrašų apie Lietuvos žirgynus, jų žirgus vokiečiai laiko neblogu grobiu. Kariaudami su Prūsija, Vokiečių ordino riteriai šiame regio-ne atrado nediduką arklį, vadinamą sveiku (vok. schweike). Pavadinimas tikriausiai kilęs iš baltiško žodžio, reiškiančio „sveikas“ arba „stiprus“. šie gyvuliai buvo žemo raumenin-go stoto, jų ūgis ties gogu galėjo būti ne didesnis negu dešimt delnų. Didysis maršalas pavadino juos „mažais gauruotais arkliais“. Nors neturime patikimos informacijos apie jų plauką, tačiau galime manyti, kad jie buvo bėri arba šyvi ir kai kurie turėjo juodą nugaros juostą. ši arklių veislė buvo vadinama žemaitukais. Jie buvo greiti, tvirti ir ištver-mingi. Čionykščiai prūsai ir kiti baltai naudojo juos ne tik kaip darbinius arklius, bet ir kaip karo žirgus. Tačiau šiuo atveju raitelis galėjo būti tik lengvai ginkluotas – ietimis, skydu, plokšteliniais šarvais ir šalmu.

Kronikose pasitaiko pranešimų apie žirgus, kuriuos Prūsijoje karo žygio metu pagrobdavo pagonys. Vokiečių kronikininkas Hermanas Vartbergė pirmasis detaliai apra-šė žirgyną, buvusį netoli įsručio ir 1376 m. patekusį į lie-tuvių rankas: „Tais pačiais metais (1376 m.) apie šv. Jono Krikštytojo dieną, Kęstutis, lietuvių karalius, nuniokojo Prū-sijos kraštą abipus Nemuno iki pat Vėluvos. iš ten pasuko prie instenburgo pilies, kur vykdė puolimą. Prie instenbur-go pilies iš žirgyno, liaudiškai – „kumelyno“, jie pagrobė 50 kumelių ir du eržilus ir 60 kitų žirgų ir kumeliukų“. Tokiu būdu lietuvių kariuomenė savo karinį arsenalą papildydavo puikiais kryžiuočių žirgais. Vokiečių ordino riteriai naudo-jo tokius pačius metodus – tai liudija rašytiniai šaltiniai. V. Marburgietis rašė: „1367 metais, sekmadienį, (vasario 28 d.), atėjo žinia apie tai, kaip maršalas Heningas šiun-dekopfas su gausia kariuomene netikėtai buvo įsiveržęs šatijuose, Pavandenėje, Varluvoje, Kalnėnuose, arti seno-sios Kauno pilies, kol prieina Naująjį Kauną. Tenai suga-vo daugiau kaip 800 arklių žirgyną… Lentrakiuose paėmė žirgyną, priklausantį karaliui, kuriam tatai sukėlė pyktį…“. V. Marburgiečio kronikoje yra ir daugiau panašių aprašy-mų. „šv. Scholastikos dieną (1379 m.) Livonijos magistras

užpuola Žarėnų, Medininkų ir kitas žemes, kurias visai su-naikino, kuriose nebeliko nė vieno nepaliesto namo. Nujojo 400 žirgų iš vieno žirgyno ir sugrįžo sveiki, išskyrus 26 vy-rus, kuriuos prarado.“

H. Vartbergės kronikoje taip pat yra analogiškų liudiji-mų. Jis rašė: „1370 m. rudenį tas pats maršalas brolis Rot-geris pasiuntė lengvuosius raitelių būrius į Drohičino žemę, kur išbuvo keturias naktis grobdami, žudydami ir išsivedė 106 vyrus į nelaisvę kartu su 61 arkliu…“ šiame šaltinyje aptinkame ir daugiau tokių įrašų. Pavyzdžiui: „Tais pačiais metais (1377 m.) brolis Robinas, krašto maršalas, su juo Mintaujos ir Dobelės komtūrai po šv. Trejybės dienos, žy-giavo į upytės žemę, kur viską ugnimi ir kalaviju naikino, 120 žmonių sugavo ir išsivedė kartu su 280 žirgų…“ Ra-šydamas apie 1378 m. įvykius, H. Vartbergė pateikia dar įspūdingesnius skaičius: „Tais pačiais metais (1378 m.) prieš šv. Valentiną brolis Vilhelmas, Livonijos magistras, su savo žmonėmis narsiai ėjo prieš lietuvius, būtent upy-tės, kur ištisas devynias dienas ir naktis žudė, viską griovė ir naikino…abiejų lyčių skaičius siekė 521, arklių – 723“. Remiantis rašytiniuose šaltiniuose pateikta informacija, galime teigti jog XiV a. antrojoje pusėje lietuvių kariuome-nė buvo visiškai aprūpinta žirgais.

XiV a. antrojoje pusėje lietuvių kariuomenę pradėta skirstyti į taktinius junginius – vėliavas. Kvidzyno pilyje ant kolonos kapitelio bareljefe yra pavaizduotas lietuvių karys su vėliava. Tai reiškia, kad lietuvių kariuomenė buvo skirs-toma į dalinius. Rašytiniuose šaltiniuose lietuviai, turintys vėliavą, pirmą kartą aprašyti 1337 m. V. Marburgiečio kro-nikoje – puolant Bajerburgo pilį lietuvių vėliava priešo buvo sudeginta, paleidus iš arbaleto padegamąją strėlę. šis įvy-kis aprašomas taip: „Vienas brolis – Tilmanas iš Zunpacho, šaulių vadas, padegamąja strėle uždegė vėliavą ir tuoj po to pataikė strėle stabmeldžių Trakų karaliui…“ Po 1337 m. apie vėliavas lietuvių kariuomenėje rašytiniuose šaltiniuo-se užsimenama tik XiV a. pabaigoje. Kiek daugiau apie vė-liavas sužinome iš Žalgirio mūšio aprašymo. Lenkų kroni-kininkas Janas Dlugošas rašė, kad Vytautas į Žalgirio mūšį atvedė 40 pulkų. Visų pulkų vėliavos buvo raudonos spal-

Bombarda. XV a. pradžia. Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių. »

Žemaitukas. »

gi

nk

Lu

ot

ė

15

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

vos. Ant trisdešimties vėliavų buvo išsiuvinėtas „šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju, jojantis ant balto, kartais juodo, kitur bėro arba obuolmušio žirgo, o dešimt vėliavų turėjo išsiuvinėtus ženklus“, kuriuos jis nupiešė. Dabar jie vadina-mi Gediminaičių stulpais. Vienos vėliavos vadinosi žemių vardais – jų kronikininkas išvardijo 18. J. Dlugošas Žalgirio mūšyje nedalyvavo, kroniką rašė praėjus daugiau nei 50 metų po kautynių. Galima tik spėlioti, kurie kronikininko nurodyti pulkai turėjo vėliavas su raiteliais, o kurie su Ge-diminaičių stulpais. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto tėvoninių ir kitų jo valdytų žemių pulkai turėjo vėliavas su Gediminaičių stulpais, prie jų reikėtų priskirti Trakų (nors dalis Trakų vėliavoje galėjo vaizduoti pėstininką), Gardino, Kauno, Bresto, Drogičino, Melniko ir galbūt dar vieną kitą pulką, o kitiems Vytauto pulkams, atvestiems iš kitų Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, atiduoti vėliavas su raiteliu-vytimi. Gali būti, kad Lietuvos kariuomenė turėjo vėliavų ir su kitais ženklais, nes apie tai, aprašydamas Žal-girio mūšį, užsiminė pirmasis Lietuvos istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius: „Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Naugar-duko ir Volynės pulkai, praradę kariuomenės vėliavą su šv. Jurgio atvaizdu, atsidūrė didžiausiame pavojuje…“

Kaip XV a. pirmojoje pusėje galėjo atrodyti kunigaikščių ir žemių karinės vėliavos, galima spręsti iš Jogailos brolė-no kunigaikščio Žygimanto Kaributo (dalyvavusio Žalgirio mūšyje) vėliavos. 1422 m. kuomet jį, kaip Lietuvos didžiojo

kunigaikščio Vytauto atstovą, pasikvietė Čekijos husitai, buvo užfiksuotas jo atvykimas į Prahą. Atvykimo sceną rankraštinėje spalvotoje „Husitų karų istorijoje“ (baigtoje rašyti 1443 m.) nupiešė Dieboldas Lauberas iš Hagenau. Svarbu tai, kad piešinyje vaizduojamas ne tik pats kuni-gaikštis Žygimantas, bet ir jo vėliava su raiteliu. Tai vie-nintelis originalus XV a. pirmosios pusės šaltinis, kuriame randame nupieštą Lietuvos kunigaikščio vėliavą su raiteliu. Deja, kol nėra kitų šaltinių, ši vėliava gali būti tam tikru orientyru XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavų išvaizdai nustatyti.

Nepaisant reikšmingų pokyčių lietuvių kariuomenėje ir karyboje, Lietuvoje vis dar neįstengta pasiekti reikiamos kiekybės. 1382 m. Vytautui perėjus į Vokiečių ordino pusę, iš kryžiuočių buvo prašoma pagalbos. Apie tai pasakoja Prūsijos kronika: „ir magistras iš naujo sušaukė kariuomenę Ordino reikalui ir priėmė žemaičius kaip talkininkus, davė jiems ginklus, arklius ir aprangą…“ Tačiau Žalgirio mūšio išvakarėse, lenkų kronikininko J. Dlugošo liudijimu, Vokiečių ordino didysis magistras ulrichas fon Jungingenas negalė-jo patikėti, kad Vytauto vadovaujama lietuvių kariuomenė gerai ginkluota. J. Dlugošas rašė, kad vengrų didikų pasiun-tinys Dobeslavas, atvykęs į stovyklą pas karalių Jogailą ties Červinsku, pranešė magistrui, jog pas karalių Jogailą atvy-ko „didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras su garbinga, puikia bei gausia kariuomene ir savo pajėgas sujungė su karaliaus pajėgomis“. Nepatikėjęs pasiuntinio informacija, (J. Dlugošo liudijimu) didysis magistras pareiškęs: „Vytauto kariuomenėje galima rasti daugiau žmonių, tinkančių prie šaukšto negu prie ginklų.“ Tačiau pasiuntinys primygtinai magistrą tikino: „Prašyčiau, magistre, manimi tikėti – Vy-tauto kariuomenė yra ne tik didelė ir galinga, bet ir puikiai ginkluota.“

Galimybė rekonstruoti lietuvių kariuomenės ginkluotės, struktūros raidą vis dėlto leidžia teigti, kad bent jau rink-tiniai lietuvių kariuomenės būriai savo pasirengimu karui bei ginkluote nedaug atsiliko nuo Vokiečių ordino kariuo-menės, tačiau jie sudarė tik mažesnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalį. Didesniuose mūšiuose, kaip ir anksčiau, didesniąją kariuomenės dalį sudarė pa-šauktiniai, taigi panaši situacija buvo ir Žalgirio mūšio metu.

XV a. pradžioje lietuvių kariuomenė buvo jau susipa-žinusi su Vakarų ir Vidurio Europos karyba. Lietuvių karių mokytojai buvo patys vokiečių riteriai, privertę juos kovoti dėl išlikimo. Xiii–XV a. nesibaigiančiuose karuose kryžiuo-čiai visą savo patirtį perdavė priešininkams. Lietuvių ka-riuomenė Žalgirio mūšio išvakarėse buvo gerokai pažen-gusi karybos srityje ir mažai kuo priminė Xiii a. kariauną. Lietuvių kariuomenės progresyvi pokyčių raida, nulėmusi gyvybiškai svarbią pergalę Žalgirio mūšyje, sudarė sąlygas valstybės egzistavimui.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė ■ D A N u T ė G R u Z D i E N ė

Kunigaikščio Žygimanto Kaributo atvykimas į Prahą. D. Laubero iš »Hagenau piešinys. XV a. pirmoji pusė.

16

gy

vo

ji

i

st

or

ij

a

Kokia buvo motyvacija sukurti istorinį būrį Garbės sar- »gybos kuopoje?

Buvo manoma, kad reikia atsigręžti į mūsų karybos tradiciją – būtent orientuojantis į Lietuvos vardo paminė-jimo tūkstantmečio kontekstą, o ne vien į šiuos laikus. Gal mažau žinoma, kad buvo sugalvotas ne tik šis, bet ir kiti projektai, pavyzdžiui, lietuvių husarai.

Viename „Kardo“ straipsnyje berods esu apgailestavęs, »jog neturime reprezentacijai savų „sparnuotųjų husarų“. Be abejo, tai būtų susiję ir su nemažomis išlaidomis. Kita vertus, lenkai „sparnuotų husarų“ įvaizdį jau senokai yra „privertę dirbti sau“...

Siekiant paneigti susiformavusią nuomonę, kad spar-nuotieji husarai yra vien Lenkijos paveldas, buvo nuspręs-ta atkurti, tiesa, ne „sparnuotųjų“, o šiek tiek ankstesnio laikotarpio husarų vaizdą. Taigi jų ekipuotėje rasime ir bū-dingus leopardo kailius, kovinius kirtiklius, taip pat lietuvių husarams būdingą simboliką, šarvų puošybą.

Ar teko susidurti su kokiais nors biurokratiniais barje- »rais? O gal kaip tik jautėsi palaikymas?

Negatyvaus požiūrio nebuvo. Jautėme susidomėjimą, kariai iškart pritapo renginiuose. Galbūt iš pradžių šiek tiek buvo sudėtinga sukurti parodomąją programą, neturėjo-me stiprių istorinių pagrindų ir žmonių, kurie konsultuotų rūpimais klausimais. Atradome viduramžių specialistus-re-konstruktorius, kurie parinko tinkamą muziką, konsultavo dėl kai kurių kovinių elementų. Parodomoji programa su-kurta mūsų pačių pastangomis. Ji tapo savotišku iššūkiu mūsų seržantams.

Žvelgiant iš biurokratinės pusės, iš pradžių buvo neaiš-kus šios aprangos ir ginkluotės statusas. šiuo metu jau patvirtintos aprūpinimo normos, eksploatacijos taisyklės, apskaita. Taip pat turime atskirus dėvėjimo reglamentus – numatyti skirtingi atvejai. Pavyzdžiui, patalpose kariai ne-naudoja iečių. O jei tenka nešti vėliavą, skydai nešami už nugaros ir pan. Pamažu tobulėjame ir atnaujindami gin-kluotę – šiuo metu rasti nauji šalmų pavyzdžiai su šoninė-

mis plokštėmis ir nosies apsaugomis. Pagal šiuos artefak-tus pagamintos replikos bus naudojamos vadų. Tai visiškai naujas dalykas istorinio būrio ginkluotėje.

Pagal apibūdinimą tai panašu į vikingų šalmus? »Ne visai taip. Panašių bruožų yra, tačiau tai daugiau

chronologinis panašumas.To laikmečio šalmas iš viso retas radinys. Pasitaikę šal- »

mai deformuoti ir suirę. Tenka remtis ir ikonografine me-džiaga. Klasikinis pavyzdys – Kęstučio antspaudas ir pan.

Komisijos argumentas buvo, kad minėtas šalmas ras-tas LDK teritorijoje, be to, gelbėjo ir jūsų jau minėtoji iko-nografija. Būtent dėl to nebuvo pasirinktas, tarkim, basine-to ar kito mažiau būdingo mūsų žemėms šalmo tipas.

Kalbant apie naudojamą skydą – tai neabejotinai lietu- »viškasis skydo tipas. Ar buvo kokių nors kritinių pastabų? Pavyzdžiui, kad kilmingas to meto karys visų pirma turėtų būti raitas? Juk daugelyje kalbų žodžiai „riteris“, „kilminga-sis“ dažnai yra žodžio „raitelis“ sinonimas?

Būtent tokia pastaba ir buvo. Bet, kaip sako Karo mu-ziejaus specialistai, kartais raiteliams tekdavo ir nulipti nuo žirgo. Jei kunigaikščio karys saugodavo valdovą ložė-je, pilyje ar kur lauko stovykloje palapinėje, žirgas būdavo kažkur nuošalėje.

Pagal aprangą istorinio būrio karius šių laikų supratimu galima laikyti kunigaikščio gvardija... Tačiau net kalbant apie Lietuvos valstybingumo ištakas, šaltiniuose dažnai minima, jog lietuviai į mūšį dažnai jodavę raiti, o prieš pat susirėmimą „nusipėstindavę“ ir stodavę į kovą – tai savo-tiškas motopėstininkų analogas.

Vystant temą – ar Jūs negalvojote apie ceremoniją, ku- »rioje tektų dalyvauti raitiems?

Apie tai yra nemažai galvota, netgi treniruotasi jodinė-ti raitosios policijos žirgais, bet kuomet buvo sustabdytas minėtas husarų projektas, „įšaldėme“ ir jodinėjimą.

Gal numatytas koks nors neeilinis atvejis, kai pasirodys »raitieji?

Pamatyti raitus kunigaikščio karius galima Partizanų

Po 600 metų: lietuvių kariai Žalgirio laukeJAu KELERi METAi OFiCiALių CEREMONiJų, PARADų iR šVENČių METu GALiMA GyVAi

išVySTi šARVuOTuS KARŽyGiuS, TARSi NuŽENGuSiuS į DABARTį iš KuNiGAiKšČių

ALGiRDO iR KĘSTuČiO LAiKų. TAi MūSų KARiuOMENėS GARBėS SARGyBOS KuO-

POS iSTORiNiO BūRiO KARiAi. KAiP KiLO MiNTiS SuKuRTi TOKį REPREZENTATyVų

PROJEKTĄ? KuO REMiANTiS BuVO ATKuRTA ViDuRAMŽių LiETuVių KARiO APRANGA

iR GiNKLuOTė? KOKS šių KARių LENKiJOJE VyKSiANČiOJE ŽALGiRiO MūšiO iNSCE-

NiZACiJOJE, SKiRTOJE šiO iSTORiNiO įVyKiO 600-ųJų METų SuKAKČiAi, VAiDMuO?

„KARDO“ KORESPONDENTAS, MENOTyRiNiNKAS DARiuS SuTKuS KALBiNA LiETu-

VOS KARiuOMENėS GARBėS SARGyBOS KuOPOS VADĄ KPT. EGiDiJų ČiūTĄ.

17

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Taip pat per išlydėtuves į Žalgirio mūšio minėjimą Griun-valde – raiteliai lydės kunigaikštį Vytautą.

Kalbant apie istorinę ginkluotę, pagrindinis kilmingo ka- »rio ginklas yra kalavijas. Atkuriant juos, remtasi prie Rau-donės rastu pavyzdžiu, vadinamuoju Desiukiškių kalaviju. Ar buvo kažkoks gilesnis akademinis tyrinėjimas, ar tik se-kimas vienu konkrečiu artefaktu?

Sunku atsakyti. Reikėtų pasitikslinti, tačiau minėtojo Karo muziejuje saugomo kalavijo tipas buvo plačiai papli-tęs savo laikmečiu dėl tinkamų ginklo matmenų ir kitų cha-rakteristikų. Pagal šį kalaviją nukaldintas naujasis kalavi-jas yra pusantros rankos ilgio, pagamintas iš kalto metalo (plieno), rankena medinė, dengta oda, buoželė inkrustuota pagal XiV a. lietuvišką ornamentiką; kalavijo svoris apie 1,4 kg, ilgis – 105 cm, ašmenų plotis – 4,6 cm.

Be abejo, kalavijas tuo metu buvo brangus ginklas, jo »tipai yra suklasifikuoti ir nukrypimų nuo jų praktiškai nėra. Apie tai rašo pripažintas britų tyrinėtojas E. Oakeshottas, kuriuo vakarų tradicijoje iki šiol remiasi kiti tyrinėtojai ir rekonstruktoriai. Ką galite pasakyti apie kitus ginkluotės elementus?

Buvo ir tokių pastabų, kad mūsų „istorinis karys“ nėra specializuotas, o jo turima ginkluotė labai gausi – tai ir kardas su skydu, ir ietis, ir kirvis, taip pat kovos peilis. Ta-

čiau turėkime omenyje, kad tai ir yra universaliai pasiruo-šęs valdovo karys.

Kovos peilis – ypatingas lietuviams ginklas. »Taip. Visi viduramžiais nešiodavo peilį kaip svarbų įna-

gį, tinkamą ir ūkio darbams, ir gynybai. Tačiau tarp karių il-gasis kovos peilis užėmė garbingą vietą. Teko skaityti, kad lietuviai mėgdavo siųsti tokius peilius medinėse puoštose makštyse dovanų. įspūdį toks ginklas daro. Kai buvome istorinėje stovykloje Žalgirio lauke, susilaukdavome daug komplimentų dėl nešiojamo prie šono kovos peilio.

Kiek leidžia teigti archeologijos žinios ir atmintis, tokie »ilgi vienašmeniai peiliai nuo seno buvo labai paplitę bal-tų gentyse. Klasikinis kalavijas reikalauja daug išmanymo, laiko ir resursų, o ilgasis peilis paprasčiau pagaminamas ir tinka tiek buityje, tiek kovojant. Taigi viduramžių kario re-konstravimo idėja buvo įgyvendinta ir įteisinta, po to buvo pristatymas ir dalyvavimas renginiuose. iš pat pradžių tai buvo aukšto lygio oficialūs renginiai?

Vienas pirmųjų pasirodymų buvo karalienės Elžbietos ii vizito į Lietuvą proga. Karalienė yra didelė istorijos gerbėja. Gavome pageidavimą, kad salėje būtų du istorinio būrio ka-riai, kurių aprangą ir ginkluotę būtų galima detaliai apžiūrėti. Garbės sargybos kuopa jau dešimt metų dalyvauja oficialių asmenų sutikimo ceremonijose pagal parengtą programą. šiuo kartu ją turėjome adaptuoti: pritaikyti stovėsenas, ko-

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomo XIII amžiaus Desiukiškių kalavijo, rasto 1986 m. Raudonėje, Jurbarko rajone, atitikmuo. »

Garbės sargybos kuopa jau dešimt »metų dalyvauja oficialių asmenų sutikimo

ceremonijose

18

mandas. Viduramžių specifiką teko pritaikyti prie šių dienų reikalavimų ir prie bendro kuopos reglamento.

Kitas žingsnis buvo 2006 m. liepos 6 d. programa. Pa-naudojome būgną, buvo kruopščiai mokomasi ritmo, ka-riams teko priprasti prie laisvesnių, ne tokių „statutinių“ sukinių. Vėliau įvedėme kitus naujus judesius – susilietimą iečių galais ir pan. šiemet galvojame dar labiau patobulinti pasirodymų „choreografiją“.

Ar teko dalyvauti ne oficialiose parodomosiose pro- »gramose, o, tarkim, rengiamuose riterių turnyruose? Kiek žinau, bendraujate su riterių brolija „Viduramžių pasiunti-niai“?

Mūsų kariai saugojo ViP ložę per riterių turnyrą dėl Lie-tuvos kariuomenės vado taurės. Pernai kariuomenės vadas neturėjo galimybės atidaryti turnyro, todėl man teko garbė perskaityti jo siųstą laišką. Taip pat „istoriniai kariai“, kaip garbės sargyba, lydi į ložę šalies prezidentą, kuris stebi šio turnyro finalines kovas.

Pernai pirmą kartą dalyvavote Žalgirio mūšio insceni- »zacijoje. Ar iki tol buvo proga debiutuoti masinio pobūdžio kautynių inscenizacijose?

Ne. Tai buvo pirmas kartas. Netgi po turnyrų Trakuose Žalgirio mūšio inscenizacija atrodė didelis projektas. Juk susirenka virš tūkstančio riterių. Mes iš visų išsiskyrėme tuo, kad parodėme dešimt vienodai apsirengusių karių. Paprastai norėdami būti originalesni, kiekvienas stengia-si išvaizda išsiskirti iš kitų riterių. Žinovams padarė įspūdį ir mūsų karių ekipuotės kokybė – pavyzdžiui, žiedmarškės, kurių kiekvienas žiedas yra užkniedytas. Reikėjo matyti jų reakciją… Mūsų veiklos sritis buvo tradicinė ViP ložės ap-sauga ir Jogailos vėliavos palydos. šiemet dalis karių jau bus prie Vytauto Didžiojo su vėliavomis ir, tikriausiai, raiti, o kita dalis jungsis į lietuvių būrį kartu su „Viduramžių pa-siuntinių“ ir kitų istorinių klubų riteriais.

Ar pastarasis kausis mūšyje? Ar visų karių apranga bus »vienoda?

ieškosime bendro kompromisinio varianto. Ko gero, bent jau tunikos bus vienodos. Kyla abejonių dėl skydų, nes dėl gautų kirčių nukentėtų jų reprezentacinė išvaizda. Dėl šarvų – mums yra pažadėta, jei per mūšį šarvai bus kur nors įlenk-ti, jie bus suremontuoti. Kovos krikštas – neišvengiamas da-lykas, manau, kad šarvams – tai garbingos kovos ženklas.

„…Noriu pasakyti, kad šio renginio edukacinis akcentas tikrai labai stiprus. Kada tvoskiant karščiui stovi mūšio lauke tarp kelių šimtų riterių, »pajunti realią šio istorinio mūšio dvasią. Istorijos vadovėliai to neperteikia…“

Lenkijoje vykstanti Žalgirio mūšio inscenizacija ir kiti su ja susiję renginiai sutraukia daugybę žiūrovų. »

gy

vo

ji

i

st

or

ij

a

19

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

Kokie jūsų asmeniniai įspūdžiai iš pirmojo Žalgirio mū- »šio, kuriame teko dalyvauti?

Didžiulis įspūdis vien išvydus istorinę stovyklą. Kelių tūkstančių žmonių – istoriniais kostiumais apsirengusių viduramžių karių, amatininkų, prekiautojų, muzikantų su-sibūrimo vieta. Turgaus aikštė, kur vyksta turnyrai ir kiti renginiai. Mūšio laukas tais metais leido žiūrovams, o ypač dalyviams, pajusti istorinę dvasią. Buvo karšta, temperatū-ra siekė apie trisdešimt laipsnių. Mūšio įspūdžiai – neišdil-domi. Besikaunančiųjų daugybėje reikėjo saugotis ir žirgų, kurie baidėsi patrankų šūvių, iškęsti karštį, orientuotis mū-šio lauke, nes kai esi kovos sūkuryje, perspektyvinio vaizdo neaprėpi. Kartais net sunku atskirti „priešus“. Tik elitiniai kryžiuočių riteriai dėvi juodai baltą aprangą, o daugelis jų sąjungininkų apsirengę per daug margai, kad iškart juos identifikuotum.

Ko gero, renginio nauda mums – lietuvių karių matomu- »mas, nes, kiek suprantu, iki tol jų vaidmuo neturėjo aiškios pozicijos?

iš tikrųjų, turint omenyje, kad lenkai visada tiesiogiai transliuoja mūšio eigą, nauda neabejotina. Mūšį stebi apie šimtas tūkstančių žiūrovų. Tai labai daug. Kai žiūrovai mato vienodas lietuviškas vėliavas ir skydus su Gedimino stulpais, kariai pelno jų simpatijas. Taip pat publiką veikia ir lietuvių riterių pergalės turnyruose.

…ir tai keičia lenkų romantikų įpirštus stereotipus, neva »brandžiosios gotikos laikmečiu lietuviai dar kovojo kuoko-mis, apsisiautę meškų kailiais… Tuo tarpu žinoma, kad LDK karių apranga atitiko to meto reikalavimus. Karyba taip pat buvo pasiekusi aukštą lygį – prisiminkime lietuvių ma-nevrą Žalgirio lauke…

Nepasakysiu, kad Žalgirio mūšio inscenizacija iki mūsų dalyvavimo išsiversdavo be lietuvių. Tik reikia pažymėti, jog pats mūšis buvo atkuriamas bendrais bruožais, perne-lyg neatspindint taktikos. iš dalies ją atstodavo komenta-toriaus pranešimai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas Krokuvos būriui, kuris, pagal lenkų scenarijų, apsupo ir nu-kovė ordino magistrą. Beje, pernai po Krokuvos būrio vėlia-va kovojo ir nemaža dalis lietuvių kovotojų.

Taigi lenkai remiasi Jano Dlugošo versija… ir vis dėl to, »

jei anksčiau vyko daugiau įsivaizduojamas mūšis, kai dalį manevrų ar istorinių asmenybių pakeisdavo tik jų paminė-jimas komentaruose, koks scenarijus numatomas šešišim-tųjų mūšio minėjimo metinių proga?

šiemet jau kalbama apie tikslesnį sekimą istorine mū-šio eiga. Kol kas dar tik registruojami dalyviai ir formuoja-mi būriai, taigi apie detalų scenarijų kol kas anksti kalbėti. Reikia paminėti, kad visi organizaciniai reikalai yra koor-dinuojami tarpvyriausybiniu lygiu. Tai turėtų daryti įtakos tiksliam scenarijui.

Kiek lietuvių šiemet vyks į Žalgirio mūšio lauką? »šiemet pirmą sykį lietuvių delegacija bus visavertė –

apie 100 žmonių – su kariais, amatininkais, muzikantais ir kt. Be to, po lietuvių vėliava bursis ir istoriniai sąjunginin-kai – baltarusiai, ukrainiečiai ir pan.

Kalbant apie personalijas, ko gero, buvo akcentuojami »tik Jogaila ir kryžiuočių magistras?

Taip. ypač įspūdingai atrodo magistras ulrichas fon Jungingenas – gero stoto, barzdotas, įspūdingais šarvais, lyg iš Mateikos paveikslo. Kaip minėjau, krokuviečiai jį „nu-kautą“ mūšio pabaigoje atveždavo parodyti karaliui Jogai-lai. šiais metais mūšio lauke turėsime dar ir Vytautą Didįjį, taip pat čekų karvedį Janą Žižką. Lenkai taip pat atkuria kitus istorinius savo karvedžius ir didžiūnus, kurie turi savo palydas, prisistato žiūrovams. Tačiau pačiame mūšyje jie pernelyg neakcentuojami, kad „nesusmulkėtų“ bendra jo reikšmė ir kontekstas.

Kaip mūsų karių dalyvavimas bus nušviestas žiniasklai- »doje?

Kadangi šventė organizuojama aukščiausiu lygiu, lie-tuvių dalyvavimą numatoma paminėti. Lenkų kultūros vi-ceministras yra užsiminęs, jog esame šios inscenizacijos partneriai. Renginyje turėtų apsilankyti ir abiejų šalių va-dovai. Taigi strateginės partnerystės koncepcija čia bus sutvirtinta.

P A R E N G ė D A R i u S S u T K u S ■R. Račko, A. Pliadžio nuotr.

Mūšio akimirka. »

20

Žv

iL

gs

ni

s Jau dūmai rūksta, dunda žemė,Nerimsta juodbėriai žirgai,Pats Vytauts žiūri, mūšį lemia,Arti kryžiokai vanagai...

Pranas Vaičaitis

iSTORiJOS PAMOKOS ANT RATų

Sąstingio metai. Nuošali Lazdijų rajono Būdviečio aš-tuonmetė mokykla. iš „Lietuvių kalbos skaitinių“ pradinu-kai pakaitomis garsiai skaito Adomo Mickevičiaus poemos „Gražina“ ištraukas. Donatas klausosi lyg užburtas ir laukia nesulaukia, kada ir jis gaus perskaityti bent eilutę apie nar-siąją Naugarduko kunigaikštienę. Berniukas atviromis aki-mis regi, kaip Gražina, norėdama išgelbėti garbę savo vyro Liutauro, ketinusio susidėti su kryžiuočiais ir eiti prieš kuni-gaikštį Vytautą, velkasi kario šarvus, sėda ant žirgo ir iškėlu-si kardą veda karius į mūšį su Lietuvos priešais.

„Mazurkevičius“, – pagaliau ištaria mokytoja Donato pa-vardę, ir jis su įkvėpimu ir intonacija skaito: „Nors moteris, bet karžygys dvasia“...

istorijos vadovėlio vaikas nebūtų mainęs į nuotykių kny-gą apie indėnus. Kartą, pasibaigus mokslo metams, dėl savo pramuštos galvos senovės lietuvių kunigaikščių žygiams Do-natas net nusižengė – negrąžino mokyklos bibliotekai istori-jos vadovėlio ir per vasaros atostogas narstė jį po kaulelį.

šiandien diplomuotas kariškis ir istorikas kpt. D. Ma-zurkevičius sako, kad sovietiniuose istorijos vadovėliuose apie Lietuvos senovę mokiniams iš tiesų buvo gana plačiai ir įdomiai rašoma. Kadangi kai kuriuos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos įvykius buvo nesudėtinga interpre-

tuoti pagal sovietinės ideologijos dogmas, taigi komunisti-nė valdžia buvo „gera“. Antai pamokose apie Žalgirio mūšį mokytojai turėjo mokiniams piršti mintį, kad lietuviai narsiai kovėsi su vokiečių nacistinių okupantų protėviais. Be to, pa-tartina pažymėti, kad didysis kunigaikštis Vytautas į Žalgirio kautynių lauką atvedė Smolensko pulkus. išvada – jau seno-vėje lietuviams reikėjo brolių rusų pagalbos.

Kitokias – tiesias ir paprastas kaip dzūko siela – vaikys-tės istorijos pamokas Donatas Mazurkevičius gavo iš tėvo. Algirdas Mazurkevičius 30 metų dirbo kolūkio vairuotoju, važinėjo po visą Lietuvą. Kartais į tėčio sunkvežimio kabiną įsiprašydavo ir Donatas. iš gimtojo Kybartų kaimo išburgz-davo rusiškas GAZ-53 ir pasileisdavo Lietuvos keliais. Vėliau tėvams nusipirkus „Žigulius“ visa šeima važiuodavo apsipirk-ti į Baltarusiją – Gardino kraštą. Pakeliui kirsdavo Augustavo kanalą – tėvelis primindavo, kad po Pirmojo pasaulinio karo šios žemės buvo grąžintos Lietuvai (Lietuvos sutartis su bolševikais 1920 m. liepos 12 d.). Kitas apsipirkimo maršru-tas – Rytprūsiai. Smalsus berniukas be perstojo klausinėjo: „Tėti, koks ten kalnas?“; „Kokia čia bažnyčia?; „Kodėl sakai, kad įvažiuojam į Gumbinę, o ten, ant stulpo rusiškai parašy-ta „Gusev“?“; „O kam pastatytas tas didžiulis paminklas? Gal sustokim, pažiūrėkim?“... ir tėvas paprastais žodžiais, it koks lietuviškos spaudos draudimo laikų daraktorius, kantriai pa-sakojo mažajam pakeleiviui sovietinėje mokykloje nutylėtas ar kitaip išdėstytas istorijas.

Knygų, vadovėlių ir tėvo pasakojimų išugdytas potraukis istorijai liko visam gyvenimui, tačiau tik baigęs karo moks-lus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, jau eidamas Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo Ryšių su visuomene skyriaus viršininko pareigas, kpt. D. Mazurke-vičiaus ryžosi studijuoti istoriją. Karininkas neakivaizdžiai baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, parašė bakalau-ro darbą apie gimtojoje Dzūkijoje kovojusį ir žuvusį Pietų

Karininkas ant valdovo žirgo Keli potėpiai Lietuvos kariuomenės kapitono Donato Mazurkevičiaus, įkūnijusio Vytautą Didįjį Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimo inscenizacijoje, portretui

PRANCūZų RAšyTOJAS V. HuGO SAKė: „PRADMENyS, ŽMOGAuS ATSiNEšTi

iš VAiKySTėS, PANAšūS į JAuNO MEDŽiO ŽiEVėJE išPJAuSTyTAS RAiDES, Ku-

RiOS AuGA, KEiČiASi Su JuO, SuDARO NEATSKiRiAMĄ JO DALį”. TARSi PA-

TViRTiNDAMAS šiĄ KLASiKO MiNTį, JuOZO ViTKAuS iNŽiNERiJOS BATALiONO

šTABO Ryšių Su ViSuOMENE SKyRiAuS ViRšiNiNKAS KPT. DONATAS MAZuR-

KEViČiuS KViEČiA SKAiTyTOJuS PAKLAiDŽiOTi JO VAiKySTėS TAKAiS, ATVEDu-

SiAiS į ViENĄ AR KiTĄ LAiMėJiMĄ GyVENiME. VyTAuTO DiDŽiOJO VAiDMENS

ŽALGiRiO MūšiO 600-ųJų METiNių MiNėJiMO iNSCENiZACiJOSE ATLiKėJAS,

MiNTiMiS GRįŽDAMAS į VAiKySTĘ iR JAuNAS DiENAS, PRiSiMENA ViENĄ KiTĄ

LEMTiNGĄ ŽODį, DAiKTĄ, įVyKį, PASKATiNuSiuS Jį STuDiJuOTi KARO iR iSTO-

RiJOS MOKSLuS, BūTi MATOMAM iR GiRDiMAM ŽMONių.

21

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

Lietuvos partizanų srities vadą plk. Juozą Vitkų-Kazimieraitį (1901–1946).

Turėdamas istoriko diplomą kpt. D. Mazurkevičiaus liko tarnauti kariuomenėje. universitete įgytos žinios, platesnis Lietuvos valstybės ir kariuomenės istorijos, tradicijų pažini-mas viešųjų ryšių karininkui pravertė kuriant dalinio simboli-ką, įamžinant laisvės kovotojų atminimą, steigiant seržantų, karininkų klubus, organizuojant kariams ir Kauno, kuriame yra įsikūręs inžinerijos batalionas, visuomenei istorinių įvy-kių sukakčių minėjimus, įvairias iškilmes, rengiant temines parodas ir kt.

Žmogaus išprusimą galima palyginti su gero ūkininko

grūdų aruodu: jis nuolat išsemiamas ir vėl papildomas. Dar kartą papildyti savo žinių aruodą nutarė ir kpt. D. Mazurke-vičius. Dabar jis Lietuvos karo akademijoje neakivaizdžiai studijuoja karinę diplomatiją.

PERLOJOS VyTAuTASPer vieną tėvo „vairuojamą“ istorijos pamoką kolūkio

sunkvežimis stabtelėjo Perlojoje. iškėlė Algirdas Mazurkevi-čius vaiką iš kabinos ir nuvedė prie didingo Vytauto Didžiojo monumento. Nė sapnuote nesapnavo, kad rodo paminklą būsimam Lietuvos valdovo vaidmens atlikėjui (deja, jau ke-letą metų A. Mazurkevičius ilsisi Amžinybėje ir negali pasi-

Aš jau vyras, ne pipiras, dailiai josiu žiliui šonus plakdamas. »

Algirdas Mazurkevičius – pirmasis Donato jojimo treneris ir istori- »jos mokytojas.

Pasijodinėjimas Kauno Marvelės žirgyno manieže. »

Drąsiai sėdžiu valdovo balne, visi žiūri į mane. »

22

džiaugti šiuo sūnaus laimėjimu).Papasakojo tuomet tėvas Donatui neįtikėtiną iš žmonių

girdėtą istoriją, kaip sovietinei valdžiai nepavyko nuversti Vytauto Didžiojo paminklo. Tam pasipriešino ir perlojiškiai, ir ... pats Vytautas. Moterys pylė pamazgas ant atvažiavusio monumento griauti traktorininko, vyrai stovėjo su šakėm, kūnais dengė kunigaikštį. Kitą kartą, kai žmonių apsaugos nebuvo, tas traktorius vėl atvažiavo, tačiau paminklas išliko stovėti. Vytautui atsilaikyti padėjo geležinkelio bėgiais suvi-rintas monumento karkasas.

Visam gyvenimui vaikas įsiminė ant paminklo iškaltus žodžius „Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. šią gilią mintį D. Mazurkevičius suvoks tik paau-glystėje, sovietinei erai artėjant prie pabaigos, kai Sąjūdis sujudino žmonių istorinę atmintį. Donatas pamena, kad tuo-met paminklo papėdėje jis tepaklausė tėvo, kodėl „Didžiuo-ju“ Vytautą vadina. „Gerai atsimenu,– sako Donatas,– kaip tėtis dėbtelėjo į mane, lyg iškritusį iš mėnulio, o po to vis dėlto paaiškino, kad kunigaikštis buvęs ne tik didis, sumanus karvedys, valdovas, bet ir aukštas, stambus, galingas vyras, toks, kokį piešia dailininkai, kokį matom stovintį čia, Perlo-joj, kokius jam pastatytus kituose miestuose ir miesteliuose paminklus aš dar kada nors pamatysiąs“.

Donatas sako, kad lietuviai nei seniau, nei dabar tiesiog nenori girdėti istorikų nustatyto fakto, jog Vytautas Didy-sis iš tiesų buvo neaukštas, smulkaus sudėjimo vyras. Dargi dailininkai ir skulptoriai iš tradicijos valdovą iki šiol vaizduo-ja kaip galingo stoto ir stambių, ryškių veido bruožų žmogų.

Pažymėsime, kad ir pats mūsų rašinio herojus – vyras iš stuomens ir iš liemens. Kai žiniasklaidoje pasipylė pra-nešimai, kad Lietuvos karininkui kapitonui Donatui Mazur-kevičiui pirmą kartą Griunvaldo lauke Lenkijoje per Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtą inscenizaciją patikėta atlikti Vytauto Didžiojo vaidmenį, ypač po to, kai buvo iš-spausdinti fotoreportažai iš panašaus renginio (generalinės repeticijos), gegužę surengtos Vilniaus Vingio parke per Par-tizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės die-nos šventę, tarp gausybės interneto skaitytojų komentarų buvo nemažai teigiančių, kad Donatas iš veido ir povyzos vos ne iš akies trauktas Vytautas Didysis. Kitaip tariant, panašų Vytautą jie jau buvo matę graviūrose, paveiksluose,

skulptūrose, ant prieškario litų ir kitur.Donatas pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad pasi-

skaitęs tokių komentarų su Vytauto paveikslu rankose prie veidrodžio tikrai neskubėjęs. Nesureikšmina karininkas ir sąvokos „Vytauto vaidmuo“. Anot Donato, inscenizacija ne-lygintina su teatro spektakliu ar kino filmu. Apie sceną jis niekada nesvajojęs, nelaiko savęs tikru artistu ir dabar. Kpt. D. Mazurkevičiaus teigimu, jam, kaip Lietuvos karininkui, kaip piliečiui, daug svarbiau yra tai, kad liepos viduryje, per Žalgirio mūšio 600-mečiui skirtą inscenizaciją istoriniame kautynių lauke Griunvalde pirmą kartą Europos šalių žiūrovų akivaizdoje pasirodys abu mūšio vadai, du garsūs gedimi-naičiai – Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kuni-gaikštis Vytautas.

Kpt. D. Mazurkevičius teigia, kad jo pečių nė kiek neslegia didelis žiniasklaidos dėmesys. Tikėdami karininko žodžiu, vis dėlto retoriškai paklauskime – ar teko matyti, kad iš karto po vaidinimo net ir žymus aktorius būtų fotografuojamas su valstybės vadovu. O juk panašiai atsitiko po Žalgirio mūšio inscenizacijos Vingio parke. Per visus garsiakalbius nusifo-tografuoti su Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite ir Vytautą Didįjį vaidinusiu kpt. Donatu Mazurkevičiumi buvo pakviesti kautynių inscenizacijoje „Pajusk Žalgirio mūšio dvasią“ dalyvavę 200 įvairių šalies mokyklų moksleivių su programą parengusiu Vytauto Didžiojo karo muziejaus di-rektoriaus pavaduotoju Arvydu Pociūnu. įsiamžinti šioje uni-kalioje nuotraukoje taip pat buvo pakviesti krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Arvydas Pocius.

Tačiau Donatas ir toliau laikosi savo: dalyvauti šioje „fo-tosesijoje“ jam buvo didelė garbė, tačiau nejuto, kad būtų, kaip sakoma, išmušusi jo žvaigždžių valanda.

Kaip ten buvo ar nebuvo, tūkstančiai inscenizacijos žiū-rovų matė stotingą „Vytauto Didžiojo“ figūrą, majestotišką veido išraišką, ryžtingus karvedžio mostus, tvirtą laikyseną Vilniaus raitosios policijos žirgo, vardu Mona, balne, orią val-dovo sėdėseną ant Vingio parko vejos pastatytame soste.

Žvilgtelėję į šio vaidinimo užkulisius, sužinome, kad Tra-kų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ specialiai Žalgirio mūšio inscenizacijai nukalti Vytauto Didžiojo šarvai sveria Jauku ant mamos kelių, saugu su tėčiu, broliuku, močiute ir …triušiuku. »

Tėviškėje įkurtame muziejuje „Jotvingių kiemas“ atidengiamas Lie- »tuvos valstybės atkūrimo 90-mečiui skirtas paminklinis akmuo.

Žv

iL

gs

ni

s

23

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

apie 30 kilogramų, 2,5 val. kpt. D. Mazurkevičius juos dėvėjo, dar valdė žirgą. Be to, prieš renginį nebuvo nei treniruočių, nei repeticijų. Tačiau, perfrazuojant populiarią dainą, „jis yra dzūkas – girių karalius“ ir nė nemano dejuoti – juk nei pa-vargo, nei suprakaitavo. Pasak karininko, skųstis vaidinant Vytautą, kuris 1410 m. liepos 15 d. per 9 valandas trukusį Žalgirio mūšį ir jau būdamas 60 metų amžiaus nuvarė nuo kojų 3 žirgus, būtų stačiai nepadoru.

Donatas prisipažįsta, kad inscenizacijos metu vis dėlto buvo akimirkų, kai jo „valdoviška“ širdis šiek tiek smarkiau beldė į šarvuotę. Taip nutiko per patį pirmą Vytauto ir jo ke-turių riterių palydos pasirodymą ant žirgų „kautynių lauke“, kai per Vingio parko garsiakalbius galingai siūbtelėjo karo būgnų garso banga. Kitą kartą širdis suspurdėjo, kai Lie-tuvos Respublikos Prezidentė po Žalgirio mūšio vaidinimo

sveikindama Vytautą Didįjį ištiesė jam ranką. „ištiesiau ir aš Prezidentei savo didelę šarvuotą riterio pirštinę,– sako kpt. Donatas. – ir tik paskutinę akimirką susigriebiau, kad būtų neatsargu jos ranką smarkiau paspausti“.

ŽALGiRiNiS AKMuOKpt. Donato Mazurkevičiaus mama, du broliai, žmona

ir trys vaikai nė neabejoja, kokį karo grobį iš Griunvaldo – Žalgirio istorinių kautynių lauko Lenkijoje į jų visų gimtąją sodybą Kybartų kaime (Lazdijų r.) parsiveš Vytautas Didysis. Ogi nedidelį, galbūt prieš 600 metų žūtbūtiniame mūšyje kovojusių riterių pasagėlę kėlusį ar kardo kibirkštį skėlusį lauko akmenėlį.

Tik nežinia, prie kurio lauko akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“, kurį Donatas dar 1990 m. tėviškėje įkūrė, žalgirinis akmuo geriausiai derės.

Greičiausiai šis Griunvaldo akmenėlis pritaps prie labai tolimas išnykusių baltų genčių (jotvingių, kuršių, prūsų) ko-vas su kryžiuočiais menančių akmeninių kirvukų ir strėlių antgalių.

Donato mama ne vienerius metus muziejaus svečiams aprodanti kiekvieną akmenėlį mano, kad naująjį eksponatą sūnus priglaus prie paminklo „Lietuvos karžygiams“, kuris suręstas iš įvairaus dydžio akmenų ir akmenučių, taip pat iš per pasienio kaimą persiritusių abiejų pasaulinių karų iš-likų – kareiviškų kastuvėlių, šalmų, katiliukų, didelių lauko virtuvės katilų, artilerijos sviedinių skeveldrų ir tūtų.

G E D i M i N A S R A D V i L A S ■G. Maksimovicz, A. Pliadžio ir asmeninio kpt. D. Mazurke-

vičiaus archyvo nuotr.

Tarp savo rankomis suręstų akmenų muziejaus eksponatų. »

24

ka

ri

nė

m

in

ti

s

ŽVALGų ŽiNiOS LiKO NEįVERTiNTOS

Kryžiuočių ordinas kovų su Lietuva laikais buvo išplė-tojęs didžiulį žvalgybos tinklą. Priešai sudarinėjo Lietuvos kelių aprašymus, žvalgė prieigas prie lietuvių pilių. Žinių kryžiuočiams kartkartėmis suteikdavo pas priešus perbėgę mūsų bajorai, už pinigus priešams dirbę agentai. yra žino-ma, kad netgi Vytauto dvare būta kryžiuočių šnipų.

Tačiau toli gražu ne visada priešams pavykdavo at-skleisti lietuvių planus.

Vytautui pavyko apgauti Kryžiuočių ordino vadovus ir Žalgirio mūšio išvakarėse: kryžiuočiai tikėjosi smūgio iš Že-maitijos, todėl ordino pajėgos buvo išskleistos plačiu frontu visame Lietuvos pasienyje. Tačiau Vytauto vadovaujami lie-tuviai ir Jogailos vedami lenkai įsiveržė į Kryžiuočių ordino valdas gerokai piečiau. išliko įdomių žinių apie tai, kaip lie-tuviai klaidino kryžiuočius mūšio išvakarėse.

yra išlikę keletas prieš pat Žalgirio mūšį rašytų kryžiuo-čių vidaus korespondencijos laiškų su žvalgybine informa-cija. Birželio 13 d. (t. y. likus mėnesiui iki mūšio) Ragainės komtūras (pilies ir apygardos vadovas) rašė, kad iš dviejų žemaičių perbėgėlių sužinojo, jog Vytautas nurodė iš kie-kvienos apygardos Žemaitijoje (deja, neaišku, apie kokias apygardas kalbama, kiek jų buvo) penkioms savaitėms pa-kviesti žygiui po 400 raitelių. Gurguolėje trims raiteliams turėjo tekti vienas vežimas. šios pajėgos birželio 9 d. esą pajudėjo iš Žemaitijos link Lenkijos. Dar anksčiau didysis kunigaikštis kažkur išsiuntė pabūklus. Kitame birželio pa-baigoje rašytame pranešime kryžiuočių pareigūnas (pana-šu, kad Osterodės komtūras) rašė, kad per girias link Ma-zovijos žygiuoja Vytautas su didele armija, kurioje, be kitų pajėgų, yra 8 tūkst. rusų, totoriai ir „kitos tautos“.

Tai buvo teisinga informacija, tačiau ji paskendo mil-žiniškame prieštaringų žinių iš Lietuvos sraute. Artėjant lemiamam mūšiui, kryžiuočių žvalgybos vadus užplūdo in-formacijos, o dar dažniau – dezinformacijos banga. išliko daugybė pranešimų, iš kurių matyti, kad vieni šnipai tikino

kryžiuočius, esą lietuviai rengiasi Klaipėdos šturmui, o ki-tuose laiškuose tikinama, kad Vytautas visgi žygiuos į Len-kiją.

SĄJuNGiNiNKAi SKLEiDė DEZiNFORMACiJĄ

1410 m. vasaros pradžioje jau neliko abejonių, kad Vy-tautas vienija jėgas ir veršis į ordino valdas kartu su Jo-gaila. Tačiau ir vėl kryžiuočiams kilo daug klausimų: kur-link pasuks sąjungininkų kariuomenė, kur laukti pagrindinio smūgio? Vieni šnipai tikino, kad sąjungininkai suks į pajūrį link Gdansko. Kiti tikino, jog link Gdansko žygiuos tik lenkai, o lietuviai veršis per kryžiuočių užgrobtas žemes Mozūrijo-je, Natangoje ir Nadruvoje link Ragainės ar Karaliaučiaus.

Ragainės komtūras 1410 m. birželio 13 d. (likus mėne-siui iki Žalgirio mūšio) rašė, jog turi patikimų žinių, kad didi-ko Manvydo vadovaujami lietuvių daliniai yra pasirengę bet kada šturmuoti Ragainės pilį. Tačiau šios kontūro turėtos „žinios“ veikiausiai buvo lietuvių specialiai paskleista dezin-formacija, nes Manvydas, 1413 m. tapęs pirmuoju Vilniaus vaivada, vedė karius į Žalgirio mūšį ir tuo metu neabejoti-nai buvo toli į pietus nuo Ragainės.

Mečislovas Jučas, remdamasis lenkų istoriku M. Bisku-pu, rašo, kad ordino vadovybė turėjo pakankamai gerą žval-gybos tinklą. Tačiau per 1410 m. birželio – liepos mėnesių kampaniją sąjungininkų kariuomenės krypties ordino vado-vybė nežinojo, Vytauto ir Jogailos susitikimo Breste metu priimti sprendimai jai buvo nežinomi.

M. Jučas rašo: „Kyla klausimas, kaip ordino vadovybė re-agavo į Jogailos ir Vytauto pasitarimus Breste. <...> Lenkų istorikas, puikus Pamario krašto specialistas M.Biskupas nustatė, kad ordino karo vadovybė turėjo pakankamai gerą žvalgybos tinklą, ypač Didžiosios Lenkijos šiaurėje. Tai ma-tyti ir iš 1409 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesių kampa-nijos į šiaurinę Didžiosios Lenkijos dalį, kai jiems pavyko paimti Bydgoščių. Tačiau M. Biskupas priėjo išvadą, kad per 1410 metų birželio – liepos mėnesių kampaniją sąjunginin-

Žalgirio mūšio išvakarės:kryžiuočių žvalgybos nesėkmė

KAiP ATSiTiKO, KAD LENKAi iR LiETuViAi į ŽALGiRiO MūšiO LAuKĄ SuTELKė KONE

ViSAS įMANOMAS PAJėGAS, TuO TARPu KRyŽiuOČiAi ŽALGiRiO LAuKE TuRėJO TiK

DALį SAVO KARiuOMENėS, O KiTAS PAJėGAS išSKLAiDė PiLySE PLAČiAME LENKi-

JOS iR LiETuVOS PASiENyJE? TAi LėMė NEPAKANKAMAS ORDiNO DiDŽiOJO MA-

GiSTRO iNFORMuOTuMAS, KRyŽiuOČių ŽVALGyBOS KLAiDOS iR NESuGEBėJiMAS

TiKSLiAi iDENTiFiKuOTi BūSiMų PAGRiNDiNių SĄJuNGiNiNKų PuOLiMO KRyPČių.

25

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

kų žygio krypties ordino vadovybė nežinojo. Bresto pasitari-mai ir jų rezultatai ordinui buvo paslaptis. Pasienio komtūrų pranešimai, ypač Torūnės ir Nešavos (vok. Nessau) rodo, kad sąjungininkai smarkiai rengėsi žygiui. Antra vertus, buvo ir dezinformuojančių pranešimų. Viename pranešime iš Mozū-rijos nurodoma, kad priešas rengia žygį Soldau – Neiden-burgo kryptimi. Ordino vadovybei atrodė visai tikėtina, kad sąjungininkai gali įsiveržti į pietinę Prūsijos dalį iš šiaurės Mozūrijos, nes buvo ruošiama medžiaga tiltui per Vyslą ir telkiama Vytauto kariuomenė (1410 metais birželio mėne-sį). Tačiau žygio krypties niekas negalėjo įspėti. Dar 1410 m. birželio viduryje magistrui buvo pranešta, kad karaliaus kariuomenė telkiama prie Torūnės. Tuo metu Osterodės komtūras negalėjo tiksliai pasakyti, kur žygiuos Vytauto ka-riuomenė nuo Narevo, ir baiminosi, kad ji nepultų Osterodės kryptimi. Dar birželio 22 d. jis pranešė magistrui, kad Jogaila puls pavysliu, o Vytautas – Osterodės kryptimi. Turbūt lenkai siekė palaikyti Ordino nuomonę, kad Jogaila puls Pamarį ir kaip tik Bydgoščiaus kryptimi. Atsižvelgiant į tokius šnipų pranešimus, rašo M.Biskupas, visiškai suprantama, kad kry-žiuočiai pagrindines pajėgas ėmė telkti prie švietės“.

LAuKė LENKų PuOLiMOŽalgirio mūšio išvakarėse kryžiuočiai pagrindines savo

pajėgas sutelkė prie švietės pilies kairiajame Vyslos krante ir aiškiai laukė, kad Lenkijos kariuomenė įsiverš į vakarinę kryžiuočių valstybės dalį ir judės link Dancigo (Gdansko). Dar 1410 m. birželio viduryje didįjį magistrą pasiekdavo pranešimai, jog Lenkijos kariuomenė telkiama prie Torno (Torūnės), o apie Vytauto Didžiojo vadovaujamos lietuvių kariuomenės įsiveržimo vietą apskritai nedaug tebuvo žino-ma. Nuogąstauta, kad Vytautas įsiverš Osterodės kryptimi. Osterodės kontūras, nuolat siuntęs išgąstingus pranešimus ordino vadovybei apie galimą lietuvių pajėgų įsiveržimą Os-tetrodės komtūrijos atsakomybės zonoje, galų gale sulaukė pastiprinimo – į Osterodę buvo pasiųsti keli rezerviniai kry-žiuočių pulkai.

Ordino istorijos tyrinėtojas Williamas urbanas rašo: „Didysis magistras, remdamasis nusistovėjusia tradicija, išsklaidė kariuomenę Rytų ir Vakarų Prūsijoje ir laukė įsi-veržimo atokiai vienas nuo kito išdėstytuose punktuose, pa-sikliaudamas savo žvalgų pranešimais apie priešo dalinių judėjimą. Jis tikėjosi galėsiąs greitai sutelkti savo kariuo-

Prie Švietės pilies kryžiuočiai »tikėjosi pasitikti Lenkijos kariuo-

menę, Jogailos ir Vytauto pajėgos

kirto ordino sieną kitoje vietoje.

Osterodės pilis. Kryžiuočiai »būtent prie šios pilies laukė pasi-

rodant Vytauto vedamos lietuvių

kariuomenės.

26

menę ir išvaryti užpuolikus. Tuo tarpu Jogaila planavo su-telkti lenkų ir lietuvių kariuomenes į vieną milžinišką junginį, tai buvo neįprasta, nors ir ne vieną kartą taikyta per šimto metų karą taktika, kurią dažniau naudojo turkai ir totoriai – priešai, su kuriais lenkams ir lietuviams teko dažnai kau-tis. <...> Sužinojęs, kad Vytautas persikėlė per Narevą, jis [Jogaila] įsakė per Vyslą pastatyti kelių šimtų metrų ilgio pontoninį tiltą, kuriuo visa Lenkijos kariuomenė per tris die-nas perėjo į dešinįjį upės krantą. Po persikėlimo tiltas buvo nuimtas ir išardytas. Vytautas sėkmingai prisijungė birže-lio 30 d. Liepos 2 dieną sąjungininkų kariuomenė pasuko į šiaurę. Karalius [Jogaila] sumaniai išvengė susidūrimo su ordino kariuomene ir, iki atvykstant pas jį Vengrijos didi-kams derėtis dėl taikos, sugebėjo išlaikyti savo persikėlimą per Vyslą paslaptyje. Tačiau net ir tuomet didysis magistras Jungingenas nepatikėjo savo pasiuntinių pranešimais. Jis ti-kėjosi antpuolio kairiajame Vyslos krante ir manė, kad puls tik Lenkijos kariuomenė“.

Prireikė nemažai laiko, kad ulrichas fon Jungingenas patikėtų, jog jungtinės lenkų ir Lietuvių pajėgos išties per-sikėlė per Vyslą ir Narevą. Kryžiuočių vadovybė labai ilgai ignoravo savo žvalgų pranešimus apie sąjungininkų judė-jimą pietiniame Ordino pasienyje. Dabar, kai Jogailos ir Vytauto pajėgos jau buvo kryžiuočių žemėje, beliko skubėti pasitikti priešą, kol jis dar nenusiaubė didelių kryžiuočių or-dino valdų plotų.

STEBėJO VyTAuTO PAJėGų JuDėJiMĄ

Lietuvių judėjimo kryptimi palei Narevą kryžiuočių žval-gai taip pat neabejotinai veikė. Prieš pat Žalgirio mūšį

1410 m. birželio 25 d. didžiajam magistrui rašytame laiške vienas komtūras pasakoja, ką ir kaip sužinojo kryžiuočiams žvalgu parsisamdęs rusėnas (rytų slavas) Jokola. Jis kartu su septyniais savo žmonėmis (tarp kurių buvo Jokolos bro-lis) perėjo sieną ties Bebros upe (Narevo intakas) ir žvalgė lietuvių kariuomenės judėjimą į Lenkiją. Kartu su broliu jie nusprendė giliau pasižvalgyti priešo teritorijoje, o bendra-žygiams liepė vykti atgal į ordino valdas. Birželio 18 d. prie Netupės (Svisločiaus kairysis intakas) jie visą dieną tūnojo pasislėpę ir stebėjo žygiuojančią lietuvių armiją. Tik naktį jie išdrįso pasitraukti iš priedangos ir nusprendė grįžti atgal prie Bebros upės. Tačiau čia jie pateko į savo buvusių ben-dražygių, kažkodėl nusprendusių nužudyti Jokolą ir jo brolį, pasalą. Jokola pabėgo, bet dingo jo brolis. Jokolą sulaikė lietuviai, tačiau kryžiuočių žvalgui pavyko jiems įrodyti, jog jis yra nuo kryžiuočių bėgantis nelaimėlis iš Prūsijos. Žval-gui iš draugiškai nusiteikusių lietuvių pavyko sužinoti daug svarbios informacijos apie Vytauto žygio maršrutą ir Lietu-vos valdovo įsakymą galiniams judančios kariuomenės da-liniams naikinti tiltus per Bebros upę (baiminantis galimo kryžiuočių puolimo iš užnugario). Apdūmęs akis lietuviams ir netgi gavęs žirgą tolimesnei kelionei, sumanus žvalgas grįžo pas kryžiuočius.

KRyŽiuOČių NESėKMė iR SĄJuNGiNiNKų LAiMėJiMAS

Kryžiuočius pasiekdavo dezinformuojantys pranešimai, kuriuose kaip pagrindinė sąjungininkų žygio kryptis buvo nurodomas tai Pamarys, tai Osterodė. istorikų Henriko Lovmianskio ir Mečislovo Jučo spėjimu, ordino didysis ma-gistras iš pradžių veikiausiai planavo pats pulti Lenkiją ir priešo teritorijoje sutriuškinti Jogailos pajėgas. Tačiau buvo baiminamasi, kad lietuviai įsiverš į ordino žemes iš Žemai-tijos, todėl kryžiuočiai ir jų sąjungininkai savo teritorijoje gana pasyviai laukė atvykstant priešo.

Buvo tikimasis ir puolimo iš Žemaitijos, todėl iš pradžių dalį pajėgų ordinas iškleidė tarp Klaipėdos ir Ragainės. Daug dalinių buvo išskleista ir kituose pasienio ruožuose, ir toli gražu ne visos šios pajėgos laiku suskubo į Žalgirio mūšio lauką.

Tai buvo kryžiuočių žvalgybos spragų ir lietuvių bei lenkų apdairiai vykdytos dezinformacinės kampanijos rezultatai. Sąjungininkai sugebėjo maksimaliai ilgą laiką neišsiduoti, kuria kryptimi trauks į ordino valdas, taip daug priešo jėgų sukaustydami plačiame pasienyje. iki pat Žalgirio mūšio lietuviai ir lenkai išlaikė karo veiksmų iniciatyvą savo ran-kose.

Tai, kad lietuviams ir lenkams pavyko nuslėpti tikruosius savo ketinimus, o kryžiuočiams jų taip ir nepavyko laiku at-skleisti, labai prisidėjo prie sąjungininkų pergalės Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 dieną.

D A u M A N T A S M u S N i C K A S ■

Sąjungininkų kariuomenei įsiveržus į ordino žemes kitoje vietoje, »kryžiuočiai išskubėjo pasitikti priešą ties Žalgiriu.

ka

ri

nė

m

in

ti

s

27

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

NEDOVANOTiNAS DELSiMAS

Dešimt valandų trukęs Žalgirio mūšis baigėsi. Kauty-nių laukas nuklotas abiejų pusių karių kūnais. Atrodė, kad kryžiuočių galybei atėjo galas. Tačiau pergalę pasiekusių lenkų ir lietuvių delsimas bei kryžiuočių sugebėjimas mobi-lizuoti likusias jėgas lėmė kitokį istorijos posūkį, nei buvo galima tikėtis iškart po Žalgirio mūšio.

Nuo Žalgirio lauko iki Marienburgo buvo 90 kilometrų. Sąjungininkai būtų įveikę šį atstumą per tris (o gal netgi ir dvi) dienas, tačiau atvyko prie kryžiuočių sostinės sienų tik po dešimties parų. į Marienburgą vyko ne tik nugalė-tojai, bet ir nugalėtųjų kūnai – Jogailos nurodymu kryžiuo-čių didžiojo magistro, didžiojo komtūro ir didžiojo maršalo palaikai buvo vežimais gabenami į kryžiuočių sostinę. Ve-

žimai su priešų vadų palaikais aplenkė link Marienburgo traukiančias nugalėtojų kolonas. Tai rodo, kad lietuviai su lenkais neskubėjo link kryžiuočių sostinės. ir tai buvo stra-teginė nugalėtojų klaida, neleidusi galutinai sulaužyti stu-buro ant kelių parklupdytam ordinui.

XV amžiaus lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas, kurio darbai tapo pagrindiniu informacijos apie šią istorinę pergalę šaltiniu, taip aprašo sąjungininkų veiksmus iškart po mūšio: „Saulei leidžiantis vakarop, Len-kijos karalius Vladislovas [Jogaila] paliko kalvą, kurioje vyko kautynės, ir pajudėjo pirmyn ketvirtį mylios Marienburgo kryptimi. Paskui jį važiavo daugybė vežimų. įkūrė stovyklą prie ežero, kurioje susibūrė visa kariuomenė, grįžusi po prie-

neišnaudota pergalė: kodėl sąjungininkai galutinai nesutriuškino kryžiuočių ordino?SuMušĘ PRiEšuS ŽALGiRiO MūšiO LAuKE, LiETuViAi iR LENKAi TAiP iR NEPAJėGė GA-

LuTiNAi SuTRiušKiNTi KRyŽiuOČių ORDiNO. ši VALSTyBė PATyRė DiDELį NuOSMuKį

iR NiEKADA NEBEATGAVO ANKSTESNėS DiDyBėS, TAČiAu LiKO PAKANKAMAi PAVOJiN-

GA KAiMyNė. LiETuVA TAiP iR NEPRiSiJuNGė BENT DALiES KRyŽiuOČių uŽKARiAuTų

BALTų ŽEMių (įSKAiTANT KLAiPėDOS APyLiNKES). KODėL PO ŽALGiRiO MūšiO NEBu-

VO GALuTiNAi PAKiRSTA ORDiNO GALiA?

Marienburgo pilis – didžiausia Europoje iš plytų statyta viduramžių tvirtovė. »

28

šo persekiojimo. <..> Kol vieni karaliaus patarėjai spaudė, kad Lenkijos karalius Vladislovas [Jogaila] su visa savo kariuome-ne kaip nugalėtojas praleistų mūšio lauke tris dienas, kiti tam priešinosi ir kaip įmanydami patarinėjo, kad reikia nedelsiant, dieną ir naktį, skubėti link Marienburgo. O jei karalius tokį siū-lymą atmes kaip neįgyvendinamą, tegul priima sprendimą ir pasiunčia kaip įmanoma gausesnes pajėgas, kurios apgultų Marienburgo pilį. Jei užims pagrindinę tvirtovę, [priešą] ap-ims baimė ir panika, ir kitos pilys nedelsiant pasiduos. Jas bus galima užimti ramiai, be ginklo. <...> Marienburgo pilyje žinia apie pralaimėjimą pilies gynėjams (o jų skaičius buvo nedide-lės) sukėlė siaubą. Reikėjo tikėtis veikiau pilies pasidavimo, nei pilies gynybos, jei tik Lenkijos karalius Vladislovas [Jogai-la] ir jo patarėjai atidžiai būtų išnagrinėję reikalą ir jei karalius būtų atvedęs kariuomenę prie pilies antrą arba trečią dieną po mūšio. Tačiau apimti džiaugsmo, kuris jiems tą dieną teko (o likimas, deja, nedavė abiejų gėrybių iškart – ir laimės, ir išminties), nepaklausė jie išganingo patarimo, palaikydami jį visiškai bereikalingu. Pasirodė, kad karalius ir jo patarėjai negeba pasinaudoti pasiekta pergale ir puikia likimo ir aplin-kybių suteikta proga. Jei tik karalius –- laimėtojas iškart po kryžiuočių pajėgų žlugimo būtų laiku nuvedęs nugalėtojų ka-riuomenę ir apsupęs bei užėmęs Marienburgo pilį <...>, jam būtų tekusi karo pabaigos šlovė. Karo amatą išmanančių žmonių manymu, didžiausia karaliaus klaida buvo tai, jog dėl savo nerūpestingumo jis nepanoro išsiųsti karius užimt Ma-rienburgo pilį, kai tai buvo lengva padaryti, kai Marienburgas buvo beveik visiškai tuščias ir likęs be gynėjų, kol į jį su įgula atvyko švietės komtūras Henrichas fon Plauenas“.

HENRiCHAS FON PLAuENAS

Kaip matome, lenkų kronikininkas negaili karčių žodžių Jogailai ir kaltina karalių neveiklumu. Toliau J. Dlugošas rašo, kad „Marienburgo gynėjus buvo apėmęs visuotinis siaubas ir bevaldystės baimė. Tuo tarpu lenkai buvo labiau linkę grobti nei užiminėti pilis, ar tai apsvaigę nuo savo pergalės, daugelis manė, kad labai teisinga pasilikti tris dienas pergalės vietoje“.

Su šia kronikininko išvada sutinka ir daugelis nūdienos istorikų. Anot Mečislovo Jučo, „atsidavusi linksmybei, per-galės džiaugsmui, o neretai ir turto grobimui kariuomenė praleido brangų laiką ir labai sumenkino šią didžiulę perga-lę, nepasinaudojo jos tikraisiais vaisiais“.

Jogaila niekur neskubėjo. Kitą dieną po mūšio jis įsa-kė kariams surasti žuvusių ordino vadovų kūnus ir išsiųsti juos į Marienburgą. Mūšio lauke buvo pastatyta koplyčia, išklausytos trejos šv. mišios už žuvusiuosius, o paskui per-eita prie pergalės šventimo. Puotoje dalyvavo Vytautas, kiti iškilūs mūšio dalyviai ir netgi kai kurie belaisviai. Pir-mos dvi dienos po mūšio buvo skirtos į nelaisvę paimtų kryžiuočių surašymui, taip pat laiškų su žinia apie pergalę išsiuntimui. Liepos 17 d. sąjungininkų kariuomenė pagaliau pajudėjo link Marienburgo, tačiau žygiavo labai lėtai. Pake-liui buvo be pasipriešinimo užiminėjamos antraeilės ordi-no pilys, priimami pasiduodančių miestų atstovai, Varmės vyskupo pasiuntiniai ir t.t. Kol sąjungininkai vėžlio žingsniu (vidutiniškai 9 kilometrai per dieną) judėjo link Marienbur-go, neabejodami savo galutine pergale, kryžiuočių gretose

Švietės komtūro Henricho fon Plaeuno ryžtingi veiksmai sutrukdė »Jogailos ir Vytauto pajėgoms užimti Kryžiuočių ordino sostinę Marien-

burgą.

XV amžiaus lenkų istorikas Janas Dlugošas, aprašydamas Žalgirio »mūšį, negailėjo priekaištų Jogailai dėl delsimo iškart po mūšio skubėti

pulti Marienburgą.

po

Ži

ūr

is

29

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

atsirado žmogus, sugebėjęs kritinėje situacijoje sudaryti ryžtingą veiksmų planą ir prisiėmęs milžinišką atsakomybę vadovauti pasipriešinimui Žalgirio mūšio laimėtojams. Tai buvo švietės (dab. Świecie, Lenkijoje) pilies komtūras Hen-richas fon Plauenas.

Anot amerikiečių istoriko Viljamo urbano, „Jogaila ir Vytautas pasiekė pergalę, kurios nė sapne nesapnavo. Kar-tą karaliaus tėvas Algirdas pareiškė, kad Lietuvos teritorija turi siekti net iki Alnos upės. Vytautas dabar gavo progą pareikšti pretenzijas į Vyslą. Jogaila prisiminė senas lenkų pretenzijas į Kulmą ir Pamarį (Pomeraniją; Vakarų Prūsiją). Tačiau jiems bedžiūgaujant, iškilo asmenybė, vienintelis tos kartos Vokiečių ordino riteris, kuris nenusileido jiems nei sugebėjimu vadovauti, nei atkaklumu. Vienas iš dauge-lio niekuo neišsiskiriančių ordino kaštelionų Henrichas fon Plauenas pasirodė esąs iš tų žmonių, kurie, iškilus rimtam pavojui, pranoksta save“.

Henrichas fon Plauenas gimė Tiuringijoje 1370 m., mirė 1429 metais. Kilmingos vokiečių šeimos sūnus, apie 1390 m. jis kaip svečias atvyko pas kryžiuočius, vėliau tapo visateisiu ordino nariu. iš pradžių nėjęs svarbesnių pareigų, 142 m. jis tapo Nešavos komtūru, o 1407 m. – švietės komtūru. Žalgirio mūšyje jis nedalyvavo, tačiau vos išgirdęs apie kryžiuočių pralaimėjimą, nepasimetė, o ėmėsi organizuoti kryžiuočių sostinės Marienburgo gyny-bą. Viduriniosios grandies ordino pareigūnas ėmėsi išskir-tinės misijos – gelbėti kryžiuočių sostinę. Buvo aišku, kad jei ordino rankose neliks Marienburgo, žlugs ir visa kry-žiuočių valstybė. Henrichas fon Plauenas su paskubomis surinktomis 2 tūkst. karių pajėgomis atskubėjo iš švietės į Marienburgą (atstumas – apie 100 km) praėjus trims die-noms nuo Žalgirio mūšio. Jis greitai suvaldė Marienburgą apėmusią suirutę ir skubiai ėmė rengtis pilies gynybai. į pilį buvo įsakyta trauktis Marienburgo miestiečiams (pats už pilies sienų buvęs miestas, išskyrus rotušę ir bažnyčią, buvo sudegintas), sukviesti po apylinkes išsibarstę padriki kryžiuočių padaliniai, būrys samdinių iš Dancigo (Gdans-ko). Pilyje labai greitai buvo papildytos maisto ir ginklų at-

sargos, apginkluoti Marienburgo gyventojai. iš viso pilyje buvo sutelkta apie 3-4 tūkst. karių (kitais duomenimis, iki 5 tūkst.).

KRyŽiuOČiAi PERiMA iNiCiATyVĄ

Kol Henrichas fon Plauenas itin ryžtingai vadovavo pa-sirengimui Marienburgo gynimui, sąjungininkų kariuomenė užėmė dešimtis kryžiuočių pilių ir miestų, iš esmės nesu-tikdama pasipriešinimo. Galų gale liepos 25 d. lenkai ir lietuviai pasiekė Marienburgą. Miestas jau buvo sudegin-tas, gyventojai užsidarė pilyje. Lenkai apgulė pietinę pilies dalį, lietuviai blokavo Marienburgą iš šiaurės. Liepos 26 d. prasidėjo miesto šturmas. Sąjungininkams vienu momentu jau šypsojosi sėkmė – anot J. Dlugošo, jie aptiko pralaužą mūrinėje sienoje nuo Nogato upės pusės. Tiesa, neaišku, iš kur ta pralauža atsirado; galbūt ją išmušė sąjunginin-kų bombardų sviediniai? Deja, sąjungininkai puolė pilį ties pralauža nedidelėmis pajėgomis, užuot šturmavę visų pa-jėgumu. Kryžiuočiai puolimą atrėmė, o pralaužą užtaisė mediniais rąstais.

Prasidėjo du mėnesius trukusi pilies apgultis. Abi ko-vojančios pusės intensyviai naudojo bombardas. Lenkai ir lietuviai savo bombardų priedangai naudojo po gaisro likusius Marienburgo griuvėsius, išstatė bombardas netgi miesto bažnyčioje. Piliai buvo padaryta ženkli žala. Lietu-vių artilerija labai smarkiai apgriovė šiaurinį priešpilį. Ap-šaudymas vyko 100-250 metrų atstumu. Vienas sviedinys pro langą įlėkė į kryžiuočių vadovybės valgomąjį – vasaros refektorių. Kryžiuočiai atsakė artilerijos ugnimi nuo pilies sienų.

Nuo rugpjūčio vidurio pilies apšaudymas tapo dar in-tensyvesnis, tačiau jis nedavė laukiamų rezultatų. Per pa-siuntinius buvo surengtos Jogailos ir Henricho fon Plaueno derybos. Kryžiuočiai siūlė atiduoti nemažai žemių (Pamarį, Kulmą ir kt.) Lenkijai mainais už taiką, tačiau prašė nerei-kalauti pagrindinių Prūsijos žemių, „katalikų tautų krauju įsigytų iš barbarų“. Taigi, kryžiuočiai labiausiai nenorėjo prarasti žemių, į kurias galėjo pretenduoti Lietuva. Jogaila ir jo patarėjai tikėjosi, kad Marienburgo gynėjai neatlaikys ilgos apgulties, ir kryžiuočių pasiūlymus atmetė. Tačiau Jo-gaila ir Vytautas niekaip nesiryžo pradėti generalinio pilies šturmo, tempė laiką ir vylėsi kryžiuočius išsekinti, priversti badauti. Be abejo, milžiniškos Marienburgo pilies (didžiau-sios Europoje iš plytų pastatytos viduramžių tvirtovės) šturmas būtų pareikalavęs daugybės aukų, tačiau sąjungi-ninkų vadų delsimas šturmuoti pilį tapo pragaištingu Žal-girio mūšio laimėtojams.

Apgulti kryžiuočiai palaipsniui perėmė karo veiksmų iniciatyvą į savo rankas. Kryžiuočiai suprato, jog genera-linio šturmo veikiausiai nebus, ir perėjo nuo pasyvios gy-nybos taktikos prie aktyvių veiksmų. Pilies gynėjai surengė kelis išpuolius už apgultos pilies sienų, atakavo bombardų dislokavimo vietas. Vieno tokio naktinio reido metu kry-žiuočiai sugebėjo paimti į nelaisvę prie bombardų budėju-

Marienburgo pilies puolėjai ir gynėjai intensyviai naudojo bombar- »das. Nuotraukoje – bombarda, saugoma Malborko (Marienburgo) pilies

muziejuje.

30

sios lenkų padalinio vadą. Be abejo, rengdami akiplėšiškas atakas už pilies einų, kryžiuočiai labai rizikavo – sąjungi-ninkai galėjo pasinaudoti momentais, kai pakeliami pilies vartai, išleidžiamas į ataką einantis kryžiuočių būrys. Būta atvejo, kai sąjungininkai sunaikino už pilies einų išėjusį kry-žiuočių padalinį ir vos neužėmė vieno pilies bokšto, tačiau juos sustabdė taiklūs kryžiuočių šūviai iš arbaletų ir ant galvų krentančios mūro dalys, užmušusios nemažai puo-lančių karių.

STiGO iR PARAKO, iR ViZiJOS

Marienburgo pilies apgulčiai užsitęsus, lenkams ir lie-tuviams ėmė stigti sviedinių ir parako bombardoms. Ta-čiau labiausia trūko aiškios vizijos – ką daryti toliau? Pana-šu, kad lenkai ir lietuviai neturėjo aiškaus supratimo, kaip šturmuoti tokią didelę pilį. Blogiausia, kad Jogaila taip ir nesutelkė savo ir Vytauto kariuomenių generaliniam pilies šturmui, o išskaidė pajėgas, apie pusę karių pasiuntęs uži-minėti kitų, antraeilių kryžiuočių pilių bei miestų. Tačiau sąjungininkai nepajėgė įgyvendinti nei vieno, nei kito tiks-lo: nei užimti Marienburgo, nei perimti savo kontrolei visas kitas ordino pilis.

Sąjungininkų kovinė dvasia taip pat blėso. Atėjo ruduo, derliaus nuėmimo metas. Vis daugiau karių norėjo traukti namo. Taip pat seko pinigai, skirti samdomiems kariams. Lietuvių ir lenkų stovyklose aiškėjo dvi pozicijos – tęsti pi-lies apgultį arba ją nutraukti ir grįžti į Lenkiją bei Lietuvą.

Tarptautinė padėtis darėsi vis nepalankesnė sąjun-gininkams. šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas i, Čekijos karalius Vaclovas iV palaikė ordiną, siuntė kryžiuočiams padrąsinančius laiškus. Kryžiuočių šiaurinė atšaka – Livonijos ordinas – nusiuntė pajėgas į Prūsiją. Pasitikti livoniečių išskubėjo Vytautas su dalimi sąjungininkų pajėgų. Prie Pasargės upės įvyko Vytauto ir Livonijos maršalo derybos. Rugsėjo 8 d. visos eilės ordi-no komtūrijų (tarp jų – Balgos, Karaliaučiaus, Osterodės) vadovai (išskyrus Marienburgo komtūrą) pasirašė su Vy-tautu ir Jogaila dviejų savaičių trukmės paliaubų sutartį. į Marienburgą buvo praleista Livonijos ordino delegacija, kaip manoma, įtikinėjusi Henrichą fon Plaueną pasiduoti, tačiau jis tokią galimybę atmetė. Dar visiškai neseniai pats siūlęs taiką, Marienburgo gynėjų vadas dabar jau pasiti-kėjo savo jėgomis. ir buvo teisus. Sąjungininkai galutinai prarado viltį užimti Marienburgą. Rugsėjo 18 d. Vytautas pasitraukė nuo Marienburgo su Lietuvos kariuomene, kitą dieną jo pavyzdžiu pasekė Jogaila, atitraukęs Lenkijos pa-jėgas. Kryžiuočių sostinės apgultis sąjungininkams baigėsi visišku fiasko.

Rugsėjo pabaigoje Henricho fon Plaueno vadovaujami kryžiuočiai pradėjo atsiimti tai, ką neseniai buvo praradę. Lenkams ir lietuviams pasidavusios pilys ėmė grįžti ordino vadovybės žinion. 1410 m. lapkričio 9 d. didžiuoju magistru išrinktas Henrichas fon Plauenas iki metų galo galutinai

susigražino ordino žemių kontrolę. Daugelyje pilių lenkai buvo palikę savo įgulas, tačiau jos buvo priverstos pasi-duoti jėgas atgavusiems kryžiuočiams. Taip kapituliavo lenkų įgulos Elbinge, Torūnėje ir kituose strategiškai svar-biuos miestuose.

LAiMėJuS Mūšį, NELAiMėTAS KARAS

1410–1411 metų sandūroje jungtinė lenkų ir lietuvių ka-riuomenė ketino įsiveržti į ordino valdas, tačiau sustojo prie Racionžo (netoli Varšuvos) ir įsirengė žiemos stovyklą.

1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta Torūnės taikos sutartis tarp Lenkijos (Jogaila), Lietuvos (Vytautas) ir Kry-žiuočių ordino (Henrichas fon Plauenas). iš daugelio su-tarties punktų svarbiausi buvo tie, kurie nusakė valstybių sienas. Lenkija atgavo iš Ordino Dobrynės žemę. Lietuva teritoriškai nelaimėjo nieko. Netgi Žemaitija Torūnės su-tartimi liko Lietuvos dalimi tik iki Vytauto ir Jogailos mir-ties, o vėliau turėjo vėl atitekti ordinui (priminsime, kad Žemaitija kryžiuočiams buvo atiduota 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis). Pretenzijų į Žemaitiją ir Sū-duvą kryžiuočiai atsisakė tik pasirašydami 1422 m. Melno taikos sutartį. Prūsija ir Nemuno žemupio dešiniojo kranto ruožas (Klaipėdos kraštas) iki pat XX a. liko valdomas vo-kiečių.

Po Žalgirio mūšio 1410 m. ir Pabaisko mūšio 1435 m. Lietuva pagaliau užsitikrino taiką savo vakariniame ir šiau-riniame pasienyje. Pasiekta istorinė pergalė, kurios reikš-mę kvestionuoti būtų absurdiška. Politinė ir žmogiškoji Žalgirio mūšio reikšmė lietuvių tautai visada bus didžiulė – kartu su sąjungininkais lenkais mūšio lauke įveikta viena kovingiausių ir geriausiai organizuotų viduramžių Europos kariuomenių. Lietuva, daugiau nei šimtą matų kentusi nuo-latinį kryžiuočių terorą, kartu su sąjungininkais įveikė pik-čiausią savo priešą. Tačiau tai, kas vyko po Žalgirio mūšio, karo meno istorijos vadovėliuose gali būti pateikiama kaip chrestomatinis pavyzdys, kaip laimėjus grandiozinį mūšį galima prarasti strateginę iniciatyvą ir nelaimėti karo.

D R . M A N V y D A S V i T K ū N A S ■

po

Ži

ūr

is

31

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

KRyŽiAi ANT APSiAuSTų: „...DiEVAS TO NORi!“

1095-aisiais Bizantijos valdovas Aleksijus i Komninas, jausdamas, kad dėl tarpusavio vaidų susilpnėjo turkai, pa-siuntė prašymą Romos popiežiui urbonui ii ir Piačencos (Piacenza) susirinkimui dėl karinės paramos. šis prašymas buvo sutiktas su džiaugsmu: urbono ii tikslas buvo pertvar-kyti Vakarų Bažnyčią ir vėl suvienyti ją su Rytų Bažnyčia. Jis pakvietė tikinčiuosius imtis ginklo prieš „prakeiktąją tautą, nusigręžusią nuo Dievo“. iš esmės tai nebuvo kažkas nau-ja: dar Karolio Didžiojo kariauninkai palyginti neseniai gynė krikščioniškosios civilizacijos vakarinius paribius nuo maurų skverbimosi. Taip formavosi riterijos tradicija. Buvo justi, kad ir šiuo atveju ta pati riterija suskubs atsiliepti į naują raginimą.

iš tikrųjų 1095-ųjų lapkričio 27-osios rytą Klermonto katedra negalėjo sutalpinti minios. urbonas ii lauke nuo pa-kylos kreipėsi į susirinkusiuosius, kviesdamas juos į pagalbą savo broliams Rytuose, kur turkai įsibrovė į krikščionių kraš-tus, žudo ir plėšia. Jis pabrėžė Jeruzalės šventumo reikšmę ir piligrimų kančias. Metraštininkas taip aprašė popiežiaus

kreipimosi kulminaciją: „...tad tegu turčiai ir vargšai eina kartu ir nežudo vieni kitų, kad galėtų nukreipti ginklus prieš bedievius. Tai Dievo darbas, ir tiems, kurie žus, bus atleistos jų nuodėmės. išeikime nedelsiant – ir Dievas mus ves“.

Kariai pradėjo šaukti „Dieu lo vult!“ („Dievas to nori“) dar nebaigus kalbos. Tačiau didelės kariaunos persikėlimui 1095–1096 m. žiemą dar nebuvo pasirengta. Kol popiežius rinko legatus oficialiems pareiškimams, nekantrūs evange-listai pradėjo skleisti žygio idėją. šimtai kilmingų riterių ir dar daugiau jų pavaldinių siūdinosi ant apsiaustų kryžius, lyg parodydami, kad nuo šiol jų aukščiausias siuzerenas – pats Kristus, kurio kapą jie rengėsi išvaduoti. Nors popiežius savo raginime minėjo „frankus, Dievo išrinktąją tautą“, karinėje kampanijoje dalyvavo ne tik prancūzakalbiai, bet ir normanų palikuonys iš Sicilijos, italai, vokiečiai. Po nemažų kryžininkų nesėkmių musulmonai buvo išmušti iš Jeruzalės. Pirmuoju krikščioniškos Jeruzalės karalystės „nevainikuotu karaliumi“ tapo kilmingas riteris Žofrua Bujonietis (Godfroi de Bouil-lon). šiam išdidžiam Merovingų dinastijos palikuoniui pa-statytas paminklas dabartinės Europos Sąjungos sostinės karališkojoje aikštėje. Ar galime įsivaizduoti monumentą kryžeiviui pas mus?...

1146–1147 m. popiežius Eugenijus iii paskelbė antrą-

Kai Europa buvo priešas...kryžiuočių fenomenas ir Lietuva

„Jie vengė aktorių, palūkininkų ir lošėjų, ne- »padorių dainų ir kalbų bei bodėjosi tuo, trumpai

kirpdavo plaukus [...]. Niekas nematė jų šukuojan-

tis, jie retai prausėsi, buvo apžėlę pasišiaušusiomis

barzdomis, dulkėti, purvini nuo šarvų ir karščio...“

(U. Eco)

Paminklas Žofrua Bujoniečiui Briuselyje. „Kryžeivis“ Vakarų Euro- »poje turi kiek kitokią reikšmę, nei pas mus (aut. foto).

32

jį kryžiaus žygį. šio sąjūdžio uždavinius geriausiai išreiškė vienas kryžiaus karų ideologų Bernardas, vėliau paskelbtas šventuoju. „Reikia kautis su pagonimis iki tol, kol su Dievo padėjimu jie bus atversti į tikrąjį tikėjimą arba sunaikin-ti“, – rašė jis, ragindamas įtvirtinti laimėjimus šventojoje Žemėje. į raginimus šįkart atsiliepė ne tik prancūzakalbė Europa, bet ir didelė vokiečių kilmingųjų dalis. Vokietijos imperatorius Konradas ir jo sūnėnas Fridrichas Barbarosa iš šventojo rankų paėmė piligrimų kryžius. Bet paskutinius Bernardo gyvenimo metus aptemdė šio kryžiaus žygio nesė-kmė, už kurią visa atsakomybė krito jam. Nepavykus užimti Damasko, Bernardas užsidarė Klervo (Clairvaux) vienuolyne. Bet jis negalėjo garantuoti už dalyvių klaidas. Disciplinos stoka, vokiečių karių pervertinimas, Sirijos kilmingųjų gob-šumas ir išdavystės buvo tik kelios nesėkmės priežastys. Bernardas laikė pareiga parašyti apologiją popiežiui, kuri įtraukta į antrąją „Pasvarstymų knygos“ dalį, kurioje aiškino, jog kryžininkų bei žydų nuodėmės lėmė pralaimėjimą. Galbūt jis suprato, kad su nukrypimais nuo priimtų normų (to meto leksika – „erezijomis“) sunku susidoroti „kalaviju ir ugnimi“, o sukurti idealią „Dievo karalystę žemėje“ dar sunkiau...

„NAuJOJi KARiuOMENė“Nepaisant to, sėkla jau buvo mesta į dirvą: pagal to

meto krikščioniškosios pasaulėžiūros supratimą, galimi du pagrindiniai „Dievui malonūs“ savirealizacijos keliai: kon-templiatyvusis (vita conteplativa) ir aktyvusis (vita activa). Vienuoliškus įžadus davę riteriai tarsi gyvai suvienijo šias, rodos, tokias priešingas veiklos sritis. Būtent tokiais kariais gėrėjosi šventasis Bernardas savo traktate „Pagyrimas nau-jajai kariaunai“ („De Laudibus novae Militiae“), parašytame dar 1129 m. Hugo de Pajenui (Hughes de Payans) ir jo aš-tuoniems bendražygiams, pirmojo vienuolių-karių, „neturtin-gųjų Siono šventovės riterių“ ordino branduoliui:

„...Taigi, nuostabiu būdu jie atrodo švelnesni nei avys ir kietesni, nei liūtai. Aš nežinau, kaip juos labiau tinka vadinti – vienuoliais ar kariais. Iš tiesų jiems netrūksta nei nuolankaus romumo, nei karinės galios. Šventovės karys – tikrai bebaimis visapusiškai apsaugotas riteris, nes kaip jo kūną saugo plienas, taip ir sielą gina tikėjimo

šarvai. Todėl jis dvigubai ginkluotas, ir jam nebaisūs nei demonai, nei vyrai“.

Kokią kainą už tai turėjo sumokėti kilmingi riteriai? „Klusnumas, neturtas ir skaistybė“ mažai ką pasako skaity-tojui. Pagrindinio statuto punktai leidžia geriau įsivaizduoti kryžiaus kario buitį: neturėti beveik jokios asmeninės nuosa-vybės; valgyti dviems iš vieno dubens visiškoje tyloje; vengti moterų; mėsa maitintis tik triskart per savaitę, nesipuikuoti margais ar brangiais apdarais, ginkluotės ar kamanų pa-puošimais; medžioti galima tik liūtus...

„Kariai, atsisakę prabangos, individualumo, visų riterio gyvenimo džiaugsmų, dedantys savo ikišiolinį gyvenimą ant idėjos altoriaus, [...] buvo popiežiaus siunčiami į sunkiausias misijas... Popiežiaus specialiosios tarnybos? Galima ir taip pasakyti“, – rašo apie karinius ordinus lenkų tyrinėtojas J. Trupinda.

Atrodė, kad kryžius ant apsiaustų užsisiuvusių kariaunin-kų pavidalu buvo pagaliau įkūnytas riterijos idealas – „dvasi-nis karys, krikščioniškojo pasaulio gynėjas, pasirengęs mirti už tikrąjį tikėjimą“. Kryžiaus žygiai mobilizavo, įkvėpė viltį, kad tarpfeodalinės rietenos baigtos, o visas krikščioniškasis pasaulis naujojo tūkstantmečio pradžioje atsinaujino, susi-vienijo ir pakilo išvaduoti Levanto „nuo saracėnų priespau-dos“.

šios šventos misijos „ieties smaigaliu“ tapo penki stam-besnieji ordinai: šv. kapo ordinas, Siono šventovės ordinas (tamplieriai), šv. Jono ordinas (joanitai, arba hospitaljerai), šv. Lozoriaus ordinas, galiausiai ir „mums labiausiai įprasti kryžiuočiai“ – šv. Mergelės Marijos prieglaudos Jeruzalėje Vokiečių ordinas, kurį daugiausiai ir aptarsime straipsnyje.

VOKiEČių ORDiNAS. NuO SuSiKūRiMO iKi ATSiKRAuSTyMO į PABALTiJį

Po pirmojo kryžiaus žygio pergalės ir krikščioniškos Je-ruzalės karalystės įkūrimo į Palestiną nuo 1099 m. pradėjo keltis kolonistai iš Europos. Krikščionims čia dalinama žemė. Monforo kalną ir jo apylinkes pradeda valdyti prancūzai iš de Miji (de Milly) giminės.

1187 m. musulmonams, vadovaujamiems Saladino (arab. Salah ad-Din), pavyko sumušti krikščionis ir užimti Jeruzalę. De Miji valdos taip pat buvo prarastos iki trečiojo kryžiaus žygio 1189 m., kai naujos kryžiuočių pajėgos su Ričardu i (Liūta-širdžiu) priešakyje sugebėjo atsiimti dalį teritorijų ir apsistoti Akroje. De Miji atgavo savo žemes, tačiau nesitikėdami ramy-bės 1220 m. pardavė Monforą dar neseniai susikūrusiam nau-jam kariniam-dvasiniam ordinui. Tai buvo vokiškai kalbančius karius-vienuolius vienijusi bendrija. Ji susikūrė kaip tik trečiojo kryžiaus žygio metu, kai turtinga vokiečių šeimyna (pagal kitą versiją – Liubeko ir Bremeno pirkliai) įsteigė slaugos namus vokiečių piligrimams ir kariams, sužeistiems per Akros apgultį. Juos saugoję vokiečių kariai iš pradžių šliejosi prie hospitaljerų, tačiau neilgai trukus įtikino popiežių Celestiną iii suteikti jiems autonomiškos organizacijos statusą (1192 m. ).

iš pradžių vokiečių riteriai buvo tokie pat nepasiturintys, Angliška XI-XII a. miniatiūra: riteris pasirengęs kovoti su erezijomis. »

an

ap

us

s

ie

no

s

33

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

kaip ir pirmieji „neturtingųjų brolių“ ordinai. Viename pasa-kojime teigiama, kad baltus apsiaustus vokiečiai pasirinkę tik todėl, kad panaudojo seną laivo burių drobę – nusipirkti kitos medžiagos neišgalėję. Privilegiją nešioti išsiskiriantį juodą kryžių ant apsiaustų oficialiai jiems suteikė popiežius inocentas iii 1205 m.

Neilgai trukus karo grobis ir donacijos pagerino ordi-no finansinę padėtį. Ketvirtasis vokiečių ordino magistras Hermanas fon Zalca (Herrmann von Salza), supratęs, kad sava rezidencija užtikrins nepriklausomybę nuo kitų ordinų, vėl kreipėsi į popiežių, ir šis išskyrė tam tikslui didelę pinigų sumą. Buvusiose de Miji valdose nedelsiant pradėta statyti įspūdinga tvirtovė. 1229 m. čia buvo pervežtas ordino iždas ir archyvas. Atrodė, kad Monforo tvirtovė nepaimama, bet 1271 m. musulmonams pavyko ją užimti. Po šios apsupties pilis buvo sugriauta ir jau niekados nebuvo panaudota kari-nėms reikmėms. Tiesa, pasitraukę vokiečiai išsaugojo savo iždą, bet jiems reikėjo naujos rezidencijos. Proga ją gauti atsirado: ordiną pasikvietė Vengrijos valdovas Andrius ii (Andrasz ii), tikėdamasis, kad gerai organizuota vienuolių-riterių brolija padės apsiginti nuo stepių klajoklių. Po kelių metų, pamatęs vokiečių ambicijas, Andrius suskubo išprašy-ti ordiną iš savo žemių, mat teutonų teritorinės pretenzijos pradėjo darytis pavojingesnės nei bedievių puldinėjimai...

DRANG NACH OSTENVakarų Europos požiūriu Rytų Pabaltijys buvo „laukinis

miškų ir pelkių kraštas“. To meto supratimu, tai buvo ku-pinas tamsos bei grėsmių civilizacijos užribis. šios euro-pocentrinės klišės pakankamai gajos. „Tuo metu, kai Ho-henštaufenų dinastijos valdomoje Vokietijoje spindėjo riterių civilizacija, Paryžiuje iškilo katedra, o Bolonijoje buvo įsteigtas universitetas, prūsai vis dar nesuprato, kaip pergamento lopinėlyje galima perduoti savo mintis kitam žmogui, [...] o skaičiuodami jie darė įpjovas medžio gabale“, – dar XX a. pradžioje rašė profesorius E. Lavisas (Laviss) „Prūsijos istorijos apybraižose“.

„...Į rytus nuo Klaipėdos driekiasi Azija“, – šie žodžiai pasakyti ne kryžiaus žygių metu. Juos 1921 m. ištarė Klaipė-dos krašto komisaras G. Petisnė (!).

Tokiu atveju nesunku įsivaizduoti, kokie tendencingi įsivaizdavimai apie baltų žemes sklandė Xi–Xii a. šiuos įsi-vaizdavimus patvirtino ir „pagonių“ įvykdytos misionierių egzekucijos. Vienok nereikėtų pamiršti, kad ir Brunonas Bo-nifacijus, ir Adalbertas Vaitiekus tuometinio konteksto pras-me buvo pasirinkę variantą be pralaimėjimo: sėkmės atveju jų laukė pakrikštytų sričių paėmimas savo žinion (o tai reiškė ir bažnytinę dešimtinę), o nepasisekimas reiškė kanonizavi-mą ir dangišką išganymą. Tuo metu netrūko norinčių „pri-imti kankinišką mirtį Kristaus ir bažnyčios vardan“. Pagal to meto suvokimą nekrikščioniškos sritys apgyvendintos jei ne „faunos“, tai bent „laukinių pagonių“ ir dar už juos baisesnių „Rytų atskalūnų“, kuriems iš esmės negalioja krikščioniška moralė ir teisė. Pagal kanoninę teisę pastariesiems nepri-klauso ir žemės valdos, tad krikščionys, skleisdami Kristaus mokslą, galį jas nukariauti. Karo konvencijos ir įstatymai pa-gonims taikytini taip pat tik iš dalies.

Vakarų istoriografijoje neretai galime užtikti terminą „Baltijos kryžiaus žygiai“ („Baltic crusades“). Rytinės Pabal-tijo žemės naujojo tūkstantmečio pradžioje pirmiausia tapo švedų ir ypač danų taikiniu; net danų vėliava, laikoma se-niausia Europoje, susijusi su jų karo žygiais. Pasak legendos, ji nukrito iš dangaus ir įkvėpė danų kariuomenę pergalei da-bartinės Estijos teritorijoje. Vis dėl to didžiausią grėsmę kėlė ne epizodiški puldinėjimai, o organizuota ekspansija, kurios lyderiais tapo vokiečiai. Jau vyskupas Bertoldas, pabandęs įkurti vyskupiją Livonijoje, suprato, kad tam prireiks ne tik ganytojiškų pastangų, bet ir karinės jėgos. Jis pats žuvo mū-šyje. Jo pasekėjas Albertas iškart siekė, kad popiežius ir im-peratorius Livonijos kampanijos statusą prilygintų kryžiaus žygiui. 1199 m. prasidėjo mobilizacija kovai su „šiaurės sa-racėnais“. Riteriams, tapusiems vyskupo kariaunos kariais, buvo žadamas atlygis ir nuodėmių atleidimas už mažiausiai metus tarnybos, o žemesnio rango neaukštakilmiai kariai ra-

Monforo pilis (pranc. Montfort, vok. »Starkenberg, arab. Qalaat al-Quarain) – pir-

moji vokiečių ordino tvirtovė Izraelio šiaurė-

je esančioje Aukštutinėje Galilėjoje.

34

ginami: „Nepraraskite progos pelnyti riterio pentinus, teisę nešioti barzdą, o danguje užsitarnauti amžiną išganymą…“

Kiek ironiška, bet pirmą kartą „Marijos žeme“ Pabaltijys (kartu su Palestina) buvo pavadintas Laterano susirinkime popiežiaus inocento iii. Po dviejų metų kitas popiežius Ho-norijus iii oficialiai paskelbė kryžiaus žygį ir prieš „pagonis prūsus“. Tuo metu su prūsais ir jotvingiais jau kovojo Mo-zūrijos kunigaikštis Konradas. Mozūrijoje susibūrė Dobrynės brolių ordinas, tačiau jo jėgos buvo per mažos, ir Konradas kreipėsi į vokiečių ordino magistrą fon Zalcą, tuo metu rezi-duojantį šiaurės italijoje, siūlydamas prisidėti prie kovos ir žadėdamas ordinui Kulmą ir Dobrynę. Zalca priėmė pasiūly-mą su sąlyga, kad užkariautos prūsų sritys taps ordino nuo-savybe. šv. Romos imperijos imperatoriui Fridrichui ii jo tau-tiečių pergalės buvo parankios kaip būdas plėstis: 1226 m. „aukso bulėje“ jis suteikė magistrui imperijos kunigaikščio statusą, o ordinui suverenitetą užkariautose žemėse. Lietu-viai ir žemaičiai atsidūrė dideliame pavojuje: prasidėjus eks-pansijai iš šiaurės ir pietvakarių, jų žemės pateko į Livonijos ir Vokiečių ordinų „reples“.

GALyBėS LiNK1228 m. į Mozūriją atvykę kryžiuočiai Vyslos kairiajame

krante pastatė Fogelzangą – savo pirmąją pilį Pabaltijyje. 1230 m. į Kulmo sritį atvyko ordino riteris Hermanas Balkė su maždaug trisdešimčia ordino brolių, neskaitant ordino seržantų (dėvėjusių pilkos spalvos apsiaustą su nepilnu, T raidės formos, kryžiumi) ir kito žemakilmio aptarnaujančio personalo. Prie vokiečių prisidėjo Dobrynės ordino broliai. Riteriai įsikūrė Nešavos pilaitėje netoli nuo Fogelzango ir tuoj pat pradėjo statyti pilį Torunėje kitoje upės pusėje, kur driekėsi „pagoniškas kraštas“. Pirmieji kryžiuočių atsparos punktai „šiaurės saracėnų“ žemėse iš pradžių galėjo būti ir iš labiausiai paplitusios statybinės medžiagos – medienos. Vienoje romantizmo laikotarpio graviūroje galime išvysti pavaizduotą ordino įgulą pasienyje šalia Prūsijos. Keli kariai budi medžio rąstų siena aptvertame įtvirtinime, kur stebė-

jimo bokštą atstoja ne pilies donžonas, o platforma tvirto ąžuolo vainike. Tai ne vien meninė išmonė. istoriko Romo Batūros nuomone, tokie mediniai įtvirtinimai galėjo būti sa-votiški pilių prototipai pradiniame ordino įsikūrimo etape, o vėliau, pastačius mūrines pilis, – tarnauti kaip savotiški „blokpostai“ šalia pagrindinių susisiekimo kelių.

Galime įsivaizduoti, kaip vyko „šiaurės kryžiaus žygiai“. Galima išskirti stambiuosius arba didžiuosius žygius („rei-sus“), kuriems dažniausiai vadovavo pats magistras arba maršalas, ir mažesniuosius, kuriuos surengdavo atskirų pi-lių viršininkai (komtūrai arba fogtai). Atskirą grupę sudaro mažieji „nekonvenciniai“ žygiai, kurie dažniausiai vyko per-traukų tarp karinių veiksmų metu, kuriuos vykdė vadinamie-ji „plėšeikų“ (lot. Latrunculi) būriai, dažnai samdyti. Mažų-jų žygių metu buvo teriojamos ne sritys, o atskiri kaimai, renkama žvalgybinė informacija, reikalinga didesnio masto kampanijoms.

Domintis kryžiuočių taktika, taip pat galima nagrinėti tuos šaltinius, kuriuose aprašomi ir kitų ordinų kovos me-todai. Ordino karybos statutai, ypač ankstyvieji, praktiškai yra tamplierių ordino kopijos, tačiau be jokios abejonės, kry-žiuočiai turėjo prisitaikyti prie visiškai kitokių nei Palestinoje sąlygų: pakankamai drėgno ir šalto klimato, miškingo ir pel-kėto kraštovaizdžio, kuris, atrodytų, labiau tinkamas gintis, nei pulti. Ko gero, griežtai organizuota karinė struktūra ir ordine tuo metu vyravęs asketizmas leido adaptuotis ir grei-tai skverbtis į „pagoniškas žemes“.

Bendrais bruožais galima apibūdinti, kaip reglamentuo-tai buvo vykdoma invazija. Ordino brolis galėjo turėti kelis žirgus. Vienu jų jis jodavo žygyje, tuo metu kitas žirgas buvo parengtas kovai. Ant trečiojo buvo gabenama žygio man-ta, priklausanti riteriui ir jo ginklanešiams. Jų turėjo būti ne mažiau kaip du. Žygio rikiuotėje dalis apsiginklavusių ginkla-nešių jojo priekyje, o dalis, vedanti kovos žirgus – šalia savo ponų. Rikiuotės tvarką ardyti buvo griežtai draudžiama. Pa-rinkus vietą postoviui, pirmiausia statoma nešiojama lauko koplyčia-palapinė ir varpinė, tada vadovybės palapinės. Tik

Vokiečių ordino skver- »bimasis į prūsų žemes.

an

ap

us

s

ie

no

s

35

KA

RD

AS

20

10

m.

Nr.

3 (

44

4)

po to maršalo duodama komanda „įsikurkite, broliai, Vieš-paties vardu!“, po kurios statomos likusios palapinės. Vieną ginklanešį riteris galėjo siųsti provianto (vandens, malkų), tačiau kitas privalėjo likti prie palapinės. Nutolti nuo įsi-kūrimo vietos buvo leidžiama ne toliau ribos, kur girdimas stovyklos signalinis varpas. Provizija dalijama po atskiros komandos; broliai turi oriai vienas po kito gauti tai, „ką Vieš-pats teikėsi duoti“. ilgesnio postovio vietose neretai buvo statomi įtvirtinimai, o po to pilys. Taigi pilis ordino valsty-bėje paprastai skirdavo dienos kelias. Pakako dešimtmečio (1231–1242), kad prūsų žemėse būtų pastatyta 40 kryžiuo-čių pilių. Jų pastatymo chronologinė tvarka leidžia suprasti ordino užkariavimo strategiją: iš Kulmo pirmiausia skverbtis palei Vyslą link jūros (taip buvo užimta Pamedė); vėliau ju-dėti palei Aistmares (per Pagudę, Varmiją į Sembą), išnau-dojant ir neriją. Tai labai tikslingas planas, turint omenyje kryžiuočių santykius su Hanza ir jų pačių kuriamą laivyną. Vandens keliai leido lengvai paskirstyti resursus, o statomų pilių tinklas leido efektyviai kontroliuoti apylinkes ir rengti reidus į dar neužimtų teritorijų gilumą (Skalviją, Nadruvą ir jotvingių žemes).

Rengiantis reidui (pavyzdžiui, netikėtam gyvenvietės užpuolimui) ar esant susidūrimo su priešu tikimybei, buvo sudaroma kovos rikiuotė su „vėliavos grupe“. Paskirtas vė-liavnešys su kelių karių apsauga tiesiogiai mūšyje nedalyva-vo – jų užduotis buvo padalinio vėliavos apsauga. Kiti rite-riai tuo metu tiesiogiai atakuodavo priešininką. Kiek toliau būdavo antroji grupė su atsargine neišskleista vėliava, ap-sukta aplink ieties kotą. Ją nešantis vėliavnešys (juo galėjo būti pats komtūras) išskleisdavo ją tuo atveju, jei pagrindinė vėliava būtų perimta priešo. Kol mūšio lauke plevėsuoda-vo vėliava, nė vienas ordino brolis, net ir sužeistas, neturėjo teisės trauktis iš mūšio lauko, nors didesniame mūšyje net ir vėliavos praradimo atveju riteris privalėjo prisijungti prie „bet kurios krikščioniškos vėliavos“. Ordino seržantams buvo taikomos ne tokios griežtos taisyklės.

Kalaviju kuriama ordino valstybė (vok. Ordenstaat) tu-rėjo gerą aprūpinimą, be kurio kova būtų greitai išsikvėpu-si. Ordino valdos visoje Europoje dirbo tam, kad aprūpintų kovojančius brolius Pabaltijyje. Apskaičiuota, kad vienai „ie-čiai“ (ordino broliui ir jo komandai) išlaikyti reikėjo kelių ūkių. Be to, ordiną rėmė ir kiti jam nepriklausę feodalai. išvystytų diplomatinių ryšių ir skleidžiamos propagandos dėka į kovą buvo pritraukiama nemaža riterių pasauliečių, kurie buvo va-dinami „(kovojantys) kartu su broliais“ (vok. „Mitbruedern“). Tarp jų pasitaikydavo net karūnuotų asmenų: pavyzdžiui, žygyje į Sambiją dalyvavo Čekijos karalius Otokaras ii. Jis skyrė ir didelę sumą Karaliaučiaus pilies statybai, o Pran-cūzijos karalius suteikė teisę ordino kryžiaus galus papuošti karališkąja heraldine lelija (pranc. „Fleur de Lys“).

Karinė patirtis, žvalgyba, aprūpinimas ir planavimas leido ordino vadovybei pavergti prūsų gentis per penkiasdešimt metų ir numalšinti du jų sukilimus. Vokiečių ordinas Rytų Pa-baltijyje nebūtų tiek pasiekęs per tokį palyginti trumpą laiką, jei ne jo organizacija, kuri darė riterius stipria jėga. Ordino ekspansija pasireiškė ne tik kariniu požiūriu. Ordinas suma-

niai išnaudojo gentinius nesutarimus. „Stipresniojo teisė“ buvo įtvirtinama demografiniu spaudimu (apgyvendinant užimtas teritorijas vokiečių kolonistais). Progresyvesni ūkio metodai ir aiški įstatymų bazė, reglamentuojanti prekybą, taip pat padėjo kurti ordinui savo valstybę ir plėsti įtakos ri-bas. Taip prie ordino prisijungė net kai kurie lenkų miestai.

NuO KARO Su LiETuVOS VALSTyBE PRADŽiOS iKi ŽALGiRiO MūšiO

1283 metais vokiečių ordinas pradėjo naują užkariavimų etapą – pradėjo nuolatinį tiesioginį karą su Lietuvos valsty-be. Prasidėjo dviejų amžių trukmės kovos. Vokiečių agresija ypač sustiprėjo, kai 1309 m. penkioliktasis ordino magistras Zigfrydas fon Foigtvangenas perkėlė savo rezidenciją iš Ve-necijos tiesiog į ordino valstybę. iš Marienburgo – vienos stipriausių Rytų Europoje tvirtovių – jis galėjo tiesiogiai va-dovauti karo veiksmams. Kaip pastebi Gediminas Kulikaus-kas, „vien per 1345–1370 metus vokiečiai surengė apie 70 stambių žygių į Lietuvą iš Prūsijos. 30 žygių surengė Livonijos ordinas. LDK kariuomenė per 1345–1377 me-tus Ordino žemes puolė apie 40 kartų. 1348 m. lietuviai pralaimėjo Strėvos mūšį. 1362 m. kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, o 1365 m. pirmą kartą puolė LDK sostinę Vil-nių. 1360–1380 m. dideli kryžiuočių žygiai į Lietuvą vyk-davo jau kasmet.“

šis dramatiškas laikmetis pakankamai nagrinėtas. Tad vietoj detalizavimo galima atkreipti dėmesį į tai, jog di-džiausios galybės laikotarpiu ordino viduje jau ryškėja mo-ralinis nuosmukis. Tai ne atsitiktinumas, ko gero, tai dės-ninga „dvasinių karių“ degradacija. Nesunku pastebėti, kad jau po kryžiaus karų Artimuosiuose Rytuose ne tik vokiečių, bet ir kiti kariniai religiniai ordinai pradėjo sparčiai tolti nuo „neturtingųjų brolių“ idealizmo ir pasuko merkantilizmo link. Pirmosios prielaidos tam atsirado jau kryžiaus karų Pales-tinoje metu: tamplieriai pirmieji sugalvojo užsiimti ne tik fizine vilkstinių apsauga, bet ir paskolomis ir vekselių siste-ma piligrimams, bijantiems prarasti savo santaupas kelyje. Neatsilikti bandė ir kiti ordinai, tapdami vis savarankiškesni nuo pasaulietinių ir bažnytinių valdovų. „Neturtingieji broliai“ tapo turtingi ir įtakingi, o valdžia ir turtai yra dalykai, kuriais pasaulio galingieji nenori dalintis; sunkiausiai ši pamoka at-siliepė tamplieriams, kuriuos Prancūzijos karalius Pilypas iV Gražusis apkaltino erezijomis ir sodomija. 1307 m. daugelis jo narių nužudyti, įskaitant didįjį magistrą Žaką de Molė. Ga-liausiai šventovės ordinas 1312 m. buvo galutinai panaikin-tas popiežiaus Klemenso V.

Vokiečių ordino sėkmė įkuriant savo valstybę tik prailgi-no jo gyvavimą, bet neišgelbėjo nuo vidinių prieštaravimų. Ordinas, kurio nariai buvo davę neturto įžadus, demonstravo savo turtus ir galią. Marienburgo sąskaitų knygose užfiksuo-tos milžiniškos išlaidos vaišėms. Didžioji salė, kurioje buvo priimami svečiai, buvo išdažyta smaragdine spalva – tuo metu tokios spalvos dažų pigmentas kainavo pasakiškus pi-nigus. Savi žemiški interesai tapo akivaizdžiai svarbesni už

36

deklaruojamus idealus – krikščionybės skleidimą. Prisiminki-me, kad oficialus pradinis ordino devizas buvo „padėti, ginti, gydyti“ (vok. „helfen-wehren-heilen“). Tuo tarpu net krikštą priėmusiai LDK ir toliau teko kariauti su vokiečių ordinu. Nors Vytautas diplomatiniu būdu bandė įtikinti Europos di-džiūnus, kad broliai riteriai savo misiją galėtų tęsti kovoje su totoriais, tačiau magistras ir ordino vadovybė nemanė dar kartą kraustytis kur nors kitur. XiV–XV a. sandūroje galybę pasiekusi ordino valstybė siekė dominuoti Rytų Europos re-gione ir plėsti savo teritoriją.

Su Lietuva ir toliau tebesitęsė teritoriniai ginčai, ypač dėl Žemaitijos, kurios atgavimas tapo prioritetiniu lietuvių politikos reikalu. 1401 m. žemaičiams sukilus, tarp vokiečių ordino ir LDK kilo karas. Kryžiuočių žygiai nuniokojo kraštą iki pat Vilniaus. Tačiau apsikrikštijusią Lietuvą parėmė po-piežius Bonifacas iX, paskelbęs bulę, draudusią Kryžiuočių ordinui kariauti su LDK. Joje rašoma: „Šventas Tėvas su širdgėla sužinojo, kad ordinas, užuot gynęs ir padėjęs ka-raliui ir naujakrikštams, nuolat be jokios priežasties ka-muoja karu ir daro nuostolius“. Kryžiuočiai jau nebegalėjo tikėtis gausios ir svarios Vakarų pagalbos, plačių kryžiaus žygių prieš Lietuvą organizavimo. Tai turėjo nemažos svar-bos netrukus prasidėjusio Didžiojo karo su Vokiečių ordinu baigčiai.

Karas kainavo ordinui beveik pusę jo valstybės terito-rijos. Didžiojo magistro rezidencija buvo perkelta į Kara-liaučių. Tolesnis nuosmukis buvo neišvengiamas: galiausiai Albertas Brandenburgietis atsisakė kario-vienuolio statuso, ir 1511 m. ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Tai, kad „Mergelės Marijos ordinas“ išsižadėjo savo globė-jos (liuterionybė neturi Dievo motinos kulto), rodo gilią to laikmečio krizę – viduramžių pasaulėžiūra ir idealai kito. is-torija negailestingai koregavo žemėlapius, bet išlikęs žodis „Prūsija“ ordino dėka iki šiol tėra karingumo simbolis.

KONTEKSTAi iR PRASMėSKryžiuočiai. Kokie jie buvo? Tautinė-romantinė literatū-

ra vaizdavo juos kaip grobikiškus kareivas, kurių keliai buvo pažymėti išimtinai gaisrais ir žudynėmis. Panašiai vokiečių „riterius-šunis“ piešė ir sovietinė propaganda, norėdama priešpriešinti Vakarams „bendrą lietuvių ir rusų kovą prieš vokiškuosius grobikus“. Klišės iki šiol gana gajos, ir tam tikra prasme pagrįstos. Skaitydami pačių kryžiuočių metraščius, mes rasime neslepiamo pasididžiavimo tuo, kad „po puotų ne vienas garbingas riteris išjojo nuotykių. Visas kraštas pleškėjo gaisrais, pro garų ir dūmų debesis nieko nebe-buvo galima regėti. Tikrai taip buvo: aštuonias dienas jie niokojo tą kraštą“ (iš P. Dusburgiečio kronikos). Vokiečių ty-rinėtojas A. Hornas dar 1886 m. išleistuose „Senosios Prū-sijos kultūros paveiksluose“ paaiškina: „..jau pradėjęs nykti Europoje riterių luomas buvo tartum pamišęs vykti į Prū-siją, tenai kuo įvairesnių nuotykių patirti ir kuo daugiau lietuvių nužudyti. Aplamai imant, tai tas pats geidulys, kursai šiandien šaulį ant žvėrių siundo“. Po kryžiaus žy-gių vėliava būrėsi ir daug avantiūristų, perėjūnų, turėjusių priežasčių išvykti iš savo kraštų ar susiviliojusių vienokia ar

kitokia nauda. Tačiau tų pačių kryžiuočių kronikose rasime ir tikrai ri-

teriško elgesio pavyzdžių. Didžiausią savo priešą, „pagonių karalių“ Kęstutį jie vadina „kilniu ir teisingu, visada besilai-kančiu duotojo žodžio“; Onai Vytautienei ordino magistras siunčia dovanų brangius muzikos instrumentus. Trakų salos pilis buvo statoma pagal pažangiausias to meto technologi-jas, galbūt net vokiečių meistrų. Prūsijoje ordino dėka įsiga-lėjo vieninga matų ir piniginė sistema, buvo nusausintos pel-kėtos žemės, vystėsi miestai, dėl to pagyvėjo ūkis ir prekyba. Tai turėjo įtakos ir LDK. Net turint galvoje tam tikras ordino ekonomines sankcijas tokioms strateginėms prekėms kaip druska, metalas ir ginklai, jo vykdoma veikla buvo tas kata-lizatorius, kurio veikiamoms Lietuvos žemėms tapo privalu duoti atsaką: būtent, susivienyti į stiprią valstybę.

Kuo kryžiuočių fenomenas aktualus dabar? Bandymas naujai pažvelgti į kryžininkų judėjimą, jų ordinus ir raidą gali pasitarnauti savojo identiteto suvokimui. „Kito įvaizdis iš tikrųjų yra savosios tapatybės dalis, nes charakterizuo-dami kitus, mes pastebime kitų skirtumus nuo savęs, o atspirties taškas esame mes patys, mūsų tautinė, reli-ginė ar kitokia bendruomenė“, – įsitikinęs istorikas Alvy-das Nikžentaitis. Galiausiai, deideologizuodami savo požiūrį, mes galime išvengti tam tikro dvilypumo ir nesistebėti, iš-vydę kuprinės modelį ar karinį šarvuotį, pavadintus „Crusa-der“ („Kryžiuotis“). Galiausiai mes patys – buvę paskutiniai Europos pagonys – dabar galime būti suvokiami kaip „kry-žiuočiai“ musulmoniškuose kraštuose. Kaip tik dėl to, norint išvengti senų asociacijų, vietoj raudono kryžiaus juose nau-dojamas raudonas pusmėnulis.

Pabaigai – ištrauka iš K. Almeno apybraižos:„...Kai būsite Vienoje, nepraleiskite progos aplankyti ku-

klią bažnyčią Singerstrasse, visai netoli šv. Stepono kate-dros. Po mišių, kurias aukojo vidutinio ūgio malonaus veido vyskupo regalijas dėvintis apie šešiasdešimties metų vyras, užėjau į zakristiją. Priėmė maloniai, paklausė, kuo gali padė-ti. Tada ir sužinojau, kad turiu garbę kalbėtis su dabartiniu Ordino Didžiuoju magistru.

„Tai tiesa, istorija mus sieja, – sutiko dr. B. Platter, kai prasitariau, jog esu iš Lietuvos. – Nuo istorijos nepa-bėgsi, bet mes ir nebandome bėgti. Užtat verta pabrėžti, kad, perėjęs labai ilgą, sudėtingą istorijos tarpsnį, mūsų Ordinas grįžo prie savo ištakų.“

Pasižvalgę po saikingai „subarokintus“ gotikinius skliau-tus, įsitikinę, jog virš Didžiojo magistro kėdės (altoriaus dešinėje) išties kabo iš istorijos vadovėlių pažįstama balta vėliava su juodu kryžiumi, palikite jiems kelis eurus aukų dė-žutėje. Kryžiuočių ordinas šiais laikais daro gerus darbus. Tokius, dėl kurių jis prieš 800 metų ir buvo įsteigtas.“

L i J A N A V i B u R y T ė ■

an

ap

us

s

ie

no

s