CIVILINIO PROCESO TEISĖSBENDROSIOS DALIES

EGZAMINO KLAUSIMAI - ATSAKYMAI

2007-12-12Vilnius

1. Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai.

Pagrindinė civilinio proceso teisės funkcija yra reglamentuoti visuomeninius santykius teisingumo vykdymo sferoje, t.y. santykius,

susiklostančius teismams nagrinėjant ir sprendžiant ginčus, kilusius iš privatinių teisinių santykių, ypatingosios teisenos bylas, taip pat

vykdant teismų sprendimus.

Pagrindiniai CPT uždaviniai:1. CPT turi įtvirtinti šios teisės šakos principus, kuriais remiantis turi būti reglamentuojamas CP, kurių būtina laikytis teismams

nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismų sprendimus (CPK 5-21 str);2. CPT turi reglamentuoti CP dalyvių (teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų) teisinę padėtį – jų teises ir pareigas, procesines

teisines galimybes;3. CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones, su kurių pagalba būtų galima apginti pažeistas civilines teises bei įst-o

saugomus interesus, t.y. ši teisės šaka turi nustatyti priverstinį pažeistos teisės įgyvendinimo mechanizmą;4. CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones asmeniui įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę, kai dėl jos nėra ginčo

(nustato CPK V dalis);5. ši teisės šaka turi nustatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumus, atsižvelgiant į šių bylų specifiką;6. CPT, reglamentuodama pažeistų subjektinių teisių gynimo būdus ir tvarką, kartu turi reglamentuoti ir užtikrinti teisės aiškinimą

bei plėtojimą.Teismas turi išaiškinti ne tik fakto klausimus, bet ir taikytiną teisę – ar tikrai ieškovas reikalavimą grindžia tinkama teisės norma2. Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, sistema.

Sąvoka. CP teisė – savarankiška teisės šaka. Tai yra elgesio taisyklių sistema, kurios reguliuoja civ.bylų nagrinėjimo tvarką teismuose ir priimtų sprendimų vykdymo tvarką. Glaudus ryšys su materialinės teisės šaka – CT. CP teisė pradeda veikti, kai kyla ginčas – mechanizmas, kaip apginti teisę.

CP – byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo veikla:1) teismas2)ginčo šalys: ieškovas ir atsakovas. Dažnai įsiterpia kiti asmenys-tretieji asmenys. Pvz.mašina, priklausanti UAB, sudaužo

kitą. Atsakovas UAB, 3-asmuo – db.3)pagalbiniai asmenys – liudytojai, ekspertai, vertėjai.CP teisės reguliavimo dalykas – civilinis procesas. CP yra nuoseklus dalykas. CP – teisės šaka, kuri reguliuoja santykius,

susiklosčiusius nagrinėjant civ.bylas, priimant jose sprendimą ir jį vykdant.Sistema sudaro 2 dalys:1. Bendroji: bendri dalykai: žinybingumas, įrodymai, šalių teisės ir pareigos, teismo išlaidos, nuobaudos, procesiniai terminai; 2. Ypatingoji– reguliuoja stadijas.3. Civilinio proceso modeliai ir jų esmė.

Kiekvieno civilinio proceso modelio pagrindinė problema ir jo esmę charakterizuojantis bruožas – tai teismo ir ginčo šalių galių santykis. Pagr klausimas kalbant apie civilinio proceso modelius yra tai, ar teisėjas CP turi būti pasyvus nešališkas klausytojas ir stebėtojas, ar neribotai aktyvus.

Teismo aktyvumo civiliniame procese ir su tuo susijusią proceso trukmės problemą bandė spręsti jau romėnai. Viduramžiais vyravo vadinamasis inkvizicinis (tardomasis) procesas.Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė liberalizmo idėjų, iškeliančių nuosavybę, laisvę, lygybę, įstatymus. Liberalizmo filosofija paskatino XIX a. priimti naujus Europos CP kodeksus: 1806 m. – Prancūzijos, 1877 m. – Vokietijos, 1864 m. – Rusijos ir kt. pagr liberaliojo civilinio proceso modelio principai – rungimasis ir dispozityvumas, taip pat viešumas, žodiškumas, teisė į įstatymo garantuotą teisėją, teisėjo nepriklausomumas, nešališkumas.

Atsižvelgiant į teismo vaidmenį civiliniame procese, teisėjo ir ginčo šalių galių santykį įrodinėjimo procese, CP šaltinius, atskirų CP principų (rungimosi, žodiškumo) turinį, istoriškai susiklostė civilinio proceso modeliai:

1) Rungimosi – grynai rungtyniškas, su tam tikromis teisėjo aktyvumo užuominomis;2) Tardomasis, arba inkvizicinis – teismas CP ypač aktyvus ir tam tikra prasme atlieka tardymo f-jas, nepažeisdamas rungimosi ir

lygiateisiškumo principų.

Rungimosi CP modelis būdingas bendrosios teisės sistemos valstybių civiliniam procesui. Bendrosios teisės sistema atsirado be romėnų teisės įtakos, veikiama anglų karališkųjų teismų darbo. Šiai sistemai būdingas:

- kodifikacijos nebuvimas;

- didelė teismų praktikos reikšmė teisės plėtojimui;- teismo precedentas;- teisės normų kazuistiškumas (konkretumas)

Atstovauja: D. Britanija, JAV, Kanada, Australija, Airija, Indija ir kt. Šių valstybių procesui būdinga:

- teisėjas yra pasyvus;- nešališkas arbitras;- ginčo šalys labai aktyvios- teismas nesikiša į šalių ginčą, negali šalių skubinti;- teismas: negali apklausti liudytojų, reikalauti rašytinių įrodymų, gali tik spręsti, ar tam tikri klausimai susiję su byla,

siūlyti šalims patikslinti reikalavimus. - Šalys: sprendžia, kokius procesinius veiksmus atlikti visose proceso stadijose; kontroliuoja įrodymų tyrimo procedūrą;- Tesimo pareiga yra stebėti šalių vedamą procesą, vertinti tai, ką šalys surinko ir ištyrė, bei priimti sprendimą byloje;- Veikia formaliosios tiesos principas (teismas turi išspręsti bylą pagal jam pateiktą medžiagą ir neturi pareigos aiškintis

tikrąsias bylos aplinkybes)- Teismas kontroliuoja proceso eigą – užtikrina tvarkos teismo posėdyje palaikymą, sprendžia šalių nesutarimus ir tam

tikrus procesinius klausimus.

Tardomasis (inkvizicinis) procesas dėl istorinių priežasčių būdingas civilinės teisės sistemos valstybių CPui. Civilinė teisės sistema susiformavo tiesiogiai veikiama romėnų teisės. Šioje kodifikuotoje:

- teisės sistemoje galioja įstatymo viršenybės principas, kuriuo turi vadovautis teismų praktika;- būdingas teisės normų abstraktumas, jų skirstymas į bendrąsias ir specialiąsias ir t.t

Priskiriamos valstybes: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Graikija, Prancūzija ir kt.

Klasikinis inkvizicinis procesas, kurio pagrindiniai bruožai buvo slaptumas, raštiškumas ir kt egzistavo iki XIX a. įvairiose šalyse civilinio proceso reformų, kurias lėmė revoliucijų Europoje banga. Inkviziciniame procese šalių ir teismo galių santykis yra atvirkštinis palyginti su rungimosi modeliu – teismas aktyvus nagrinėjant bylą, atlieka tardytojo vaidmenį, o šalys yra palyginti pasyvios.

Įvairių šalių praktikoje gryno vieno ar kito modelio realiai nėra, o paprastai yra mišrus modelis.

Šiuolaikiniam CT tradicijos v-bių CPui būdingi tiek tardomojo, tiek rungimosi modelio bruožai. Objektyviai teismas gali išspęsti ginčą tik būdamas nešališkas; to reikalauja rungimosi, lygiateisiškumo principai. CP nėra vien privatus dviejų šalių ginčas. Teismas turi atlikti ir tam tikras viešas funkcijas, nes yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, todėl teisėjas turi būti aktyvus, kontroliuoti proceso eigą.Teismas:

- rengiasi bylos teisminiam nagrinėjimui- kontroliuoja įrodinėjimo procesą

Teismo aktyvumo ribos:- teismas negali priteisti to, ko ieškovas neprašo, ar kitu pagrindu- aktyvumas galimas tik formaliąja prasme – tiek, kiek nustato įstatymas - aktyvumas materialiąja prasme ribotas – negalima viršyti reikalavimo sumos, pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą

Apeliacinė instancija negali spręsti to, ko apeliaciniame skunde neprašo apeliantasŠalių iniciatyva apriboja tvarkomojo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimu (pvz įrodymų pateikimas).

CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje

Naujas LR CPK priimtas 2002 vasario 28d., įsigaliojo nuo 2003 sausio 1d. Naujo CPK rengėjai vadovavosi pagrįstai šiuolaikinėse demokratinėse v-bėse pažangiausiu laikomu socialinio civilinio proceso modeliu, būdingu daugeliui Europos v-bių, kurios vienas iš ideologų yra Francas Kleinas. Socialinio CP teorija koncentruotumą iškėlė ir pagrindė kaip savarankišką principą, kuris siejamas su kita teismo pareiga – teisingai išnagrinėti bylą. Šių proceso tikslų – greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo – išraiška CPe tapo aktyvaus teisėjo vaidmens užtikrinimas su įvairių procesinių priemonių pagalba.

Naujajame CPK iš esmės naujai reglamentuojamas visas CP, siekiant užtikrinti jau minėtų tikslų realizavimą (pvz tinkamas įst taikymas nagrinėjant bylas)

Esminis bruožas – aktyvus teisėjas, siekiantis greito, ekonomiško proceso bei materialiosios tiesos nustatymo byloje. Tai nereiškia.kad teismas gali savavaliauti procese, pamindamas privačius šalių interesus. Sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus lemia šalių valia, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti vienokius ar kitokius klausimus, pasirūpinti atstovavimu ir kt. Įtvirtinama:

- teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu;- teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje, t.y. būti įsitikinusiam ar beveik įsitikinusiam tuo, kad sprendimas

atitinka faktines bylos aplinkybes.

CP tikslai (vadovėlį kaip ir nėra. Yra tik CPT tikslai)CPT tikslai.

CPK 2 str suformuoti tokie CPT tikslai:

1) asmenų pažeistų ar ginčijamų materialinių subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimas;2) tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus ir juos vykdant;3) kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas;4) teisės aiškinimas bei plėtojimas.

Šiuos tikslus dar galima suskirstyti į: privačius viešuosius

4. Civilinio proceso teisenos.

Teisena – tai speciali civiliniu bylu nagrinejimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisines prigimties civiliniu

bylu visumai. CPK ivairioms byloms nagrineti isskiria dvejopa teisena:

1. Ieskinio arba ginco teisena nagrinejamos visos civilines bylos, iskeliamos remiantis ieskiniu. Siai teisenai budinga tai, kad ji

yra pritaikyta dvieju saliu, turinciu priesingu interesu, tarpusavio gincui nagrineti; butent ji nustato pagr. Proceso taisykles, o

ypatingoji teisena yra tik specialiuju taisykliu, ty. Ieskinio teises isimciu, sistema (CPK 441 str.). Be bendruju taisykliu, taikomu

visoms sios teisenos byloms, CPK numato isimtis-taisykles, kurios taikomos tik tam tikru kategoriju byloms (pvz. CPK 375-

441 str.)

2.Ypatingoji teisena(CPK 442-582str. nustato ieskinio teisenos taisykliu isimtis. Be bendruju taisykliu, taikomu visoms

ypatingosios teisenos byloms, yra numatyta net 14 kategoriju ivairiu bylu, kurios nagrinejamos sia teisena.

5. Civilinio proceso stadijos.

StadijosCivilinės bylos nagrinėjamos nuosekliai, tam tikrais etapais, kurie vadinami stadijomis.CP stadija – tai procesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių santykių tam tikram procesiniam tikslui pasiekti visuma.

Lietuvos CP skiriamos 7 stadijos:1. civilinės bylos iškėlimas (CPK 135-138 str.) – teismui suinteresuoto asmens valia pateikiamas ieškinys arba pareiškimas

(prašymas), teismas svarsto jo priėmimo klausimą, jeigu ieškinys (pareiškimas, prašymas) atitinka įstatymo reikalavimus ir teismo rezoliucija priimamas, laikoma, kad civilinė byla yra iškelta. Paprastai teismas negali pradėti proceso savo iniciatyva, išskyrus retas išimtis.

2. pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui (CPK 225-233str.) – teisėjas ir dalyvaujantys byloje asmenys atlieka pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui veiksmus, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi susipažinti su vieni kitų argumentais, pateikti visus įrodymus, galutinai suformuluoti savo reikalavimus, argumentus, atsikirtimus. Pasiruošimas gali būti rašytinis, žodinis.

3. teisminis bylos nagrinėjimas – pagrindinė stadija (CPK 153-224, 234-258, 259-298 str.) – apima teismo posėdį, įrodymų jame ištyrimą ir vertinimą, bylos aplinkybių nustatymą, sprendimo ar kito procesinio dokumento užbaigiant bylą priėmimą. Jis vyksta viešai, žodžiu, išskyrus tam tikras išimtis – raštu. Ši stadija baigiama teismo sprendimo ar nutarties nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą priėmimu.

4. apeliacija (CPK 301-339 str.) – neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Suteikti teisę į apeliaciją yra ir privatus, ir viešasis interesas, nes tiek ginčo šalys, tiek ir visuomenė suinteresuota, kad teismai nagrinėtų bylas teisingai. Ji pradedama dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Ji galima dėl visų neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Padavus ją, procesinio sprendimo įsiteisėjimas sustabdomas ir pagal bendrą taisyklę negali būti vykdomas. Jei apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį palieka galioti, jie įsiteisėja ir gali būti vykdomi priverstinai.

5. vykdymo procesas (CPK 583-779 str.) – siekiama įgyvendinti (realizuoti ar privestinai vykdyti) teismo sprendimą. Jei nevykdomi teismų sprendimai bylose dėl priteisimo, taikomas priverstinis teismo sprendimų vykdymas. Bylose dėl pripažinimo teisinių padarinių šalims atsiranda nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Šios stadijos normų taikymo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija.

6. kasacija (CPK 340-364 str.) – įsiteisėjusių teismo sprendimų ar nutarčių teisėtumo patikrinimas. Jos tikslas – vienodos teismų praktikos visoje valstybėje formavimas. Ji gali būti inicijuojama tik dalyvaujančių byloje asmenų valia. Kasacinis teismas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų netiria. Ji negalima, jei byloje nebuvo apeliacijos, bei tam tikruose turtiniuose ginčuose, kai ginčijama suma mažesnė nei 5 000 lt. Kasacinis skundas priimamas, jei yra bent vienas iš kasacijos pagrindų, numatytų CPK 346 str., tokio skundo priėmimo klausimą sprendžia 3 kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegija.

7. proceso atnaujinimas (CPK 365-374 str.) – pakartotinis bylos nagrinėjimas, esant tam tikroms CPK numatytoms aplinkybėms. Tokį prašymą byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis, gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, taip pat neįtrauktieji į bylos nagrinėjimą asmenys, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Prašymą, siekiant apginti viešąjį interesą, gali LR generalinis prokuroras. Jei tam tikru pagrindu byla atnaujinama – kita teismo sudėtis bylą peržiūri iš naujo laikydamasi proceso atnaujinimo pagrindo ribų ir priima atitinkamą sprendimą byloje. jei ankstesnis sprendimas pakeičiamas, ankstesni teismų sprendimai (nutartys) tokioje byloje netenka teisinės galios.

Kiekviena byla visų stadijų neprivalo pereiti ir dažnai nepereina.Teismui atsisakius priimti ieškinį, CP baigiasi net neiškėlus civilinės bylos. Paprastai 3 pirmos stadijos yra būtinos kiekvienai bylai, jos yra laikomos privalomomis. Kitos stadijos laikomos fakultatyviomis, ne jų konkrečioje byloje gali ir nebūti.

6. Civilinio proceso teisės šaltinių samprata, klasifikacija.

Formaliąja prasme teisės šaltinis – išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: įstatymas, poįst.aktas. Materialiąja prasme teisės šaltiniai – visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.

Šaltinius priimta klasifikuoti į pirminius(tiesioginius) ir antrinius (netiesioginius):Pirminiai – pozityvios teisės aktai, kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės, tai bendrieji teisės principai; rašytinė

teisė: įstatymai, tarptautinės sutartys, poįstatyminiai teisės aktai; papročiai. Antriniai – teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas, tai teismų praktika, precedentas ir teisės doktrina. Pirminiai: 1)Bendrieji teisės principai: Teisingumo: įtvirtintas K 109str. –teisingumą L vykdo tik teismai. Teismas privalo spręsti bylas

vadovaudamasis teisingumo principu. CK 11 str. įtvirtintas teisingumo ir protingumo kriterijus. Naujam CK – teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai, vadovaujantis dura lex et lex – teisėjas nebegali teisintis. Turi tam tikri atvejai taisyti įstatymo leidėjo klaidas – teisė modifikuoti įst., kad jis būtų teisingas, protingas, sąžiningas. Naujam CK kiekvienu atveju šie principai saisto teisėją, o taip pat ir įst.leidėją. Bendrieji principai t.p. lygiateisiškumo, draudimo taikyti įst.atgrąžtine tvarka.

(Rašytinė (statutinė) teisė: )2) Konstitucija: įtvirtina daugelį CP principų-117 str. teismo proc. Viešumo; 30 str. teisė į teisminę gynybą; 109 str. teisėjo

nepriklausomumo; 117 proceso kalbos princ; 29 str.lygiateisiškumo princ.-šalių procesinių teisių lygybė. K – tiesiogiai taikomas aktas 3) tarptautinės sutartys: tiesiogiai susiję su CP. CP teisė yra unifikuota pasauliniu mastu – transnacionaliniai ginčai.

Daugiašalės sutartys: 1977m. E sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo; 1970m. Hagos sutartis dėl įrodymų komercinėse ir civ.bylose paėmimo; 1965 m. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo; 1968 m. E konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę; 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą. Turinčios CP elementų: 1956m. Ženevos tarptautinė konvencija dėl vežimo keliais (CMR); konvencija dėl užsienyje išduotų dokumentų. Dvišalės tarptautinės sutartys: 9 su Baltarusija, Lenkija, Moldova, Rusija ir tt. Reikšmė: a) sprendžiami teismingumo klausimai, kurios valstybės teismas turi teisę nagrinėti ginčą b) dėl tarptautinio susižinojimo (kaip pranešti atsakovui apie teismo nagrinėjimo vietą ir laiką) c) reguliuojami įrodymų rinkimo užsienyje klausimai d) užsienyje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir galiojimas Lietuvoje (atvejai, kada galima nepripažinti-nesąžiningas procesas ir tt).

4) įstatymai: CPK 1964 0707 (įsigaliojo nuo 1965 01 01). Galioja su daugeliu pakeitimų, apie 50. CK – ieškinio senaties termino praleidimas nėra pagrindas ieškiniui nepriimti, Santuokos ir šeimos kodeksas. Paprastieji įstatymai: prokuratūros įst.-numato atvejus, kai prokuroras turi teisę pareikšti civ.ieškinį; advokatūros įst.- advokato teisės ir pareigos, kai jis atstovauja. Kiti įstatymai, kuriuose yra CP normų: Karo tarnybos įst.- ginčai dėl karinių laipsnių suteikimo ar nesuteikimo yra nenagrinėtini teisme. Netiesiogiai susiję su CP- EŽT konvencija 6str.-kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo teisių ir pareigų klausimus spręstų nešališkas teismas per protingą terminą.

5) poįstatyminiai aktai: Kadangi CP teisė kodifikuota, šių aktų svarba minimali. Jų nedaug: 1999 02 23 nutarimas “dėl fizinių asmenų pripažinimo socialiai remtinais”- CPK numatyta, kad nuo žyminio mokesčio g.b. atleisti soc.remtini asmenys. 2 asmenų kategorijos: 1) kurie gauna soc.pašalpą 2) kurie valstybės išlaikomi stacionariuose globos namuose. Teisingumo ministro įsakymas “Dėl teismo ekspertizės atlikimo tvarkos”.

6) papročiai: nereikšmingi. Paprotys svarbus materialinei teisei. Antriniai.

1) teismo precedentas- svarbus, nes teismas dažnai aiškindamas teisės normą sukuria naują teisės normą. Jei apeliacijai

terminas praleistas dėl teismo kaltės – yra pagrindas atnaujinti bylą (Aukšč.T.) Ne dėl apelianto kaltės – pažeidimo priežastis svarbi.

Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad panašios bylos t.b. sprendžiamos taip pat. Jei tie patys faktai – teisės taikymas t.b. vienodas.

Precedento doktrina palengvina praktiką. Precedentas turi:

1)horizontalų efektą –teismai turi vienodas bylas vienodai spręsti

2) vertikalų efektą – aukštesnio teismo sprendimas t.b. savotiškas argumentas žem.teismų sprendimams.

Aukšč.T. išaiškinimu turi vadovautis žem. Teismai. Teismo precedento efektyvumo minimalūs reikalavimai:

1) kad teismų praktika būtų vieša ir lengvai prieinama

2) teismų praktika t.b. nuosekli ir neprieštaringa.

Teismų įst.2000 07 01 – Aukšč.T. nutartys t.b. skelbiamos internete. Problemos:

1) Aukšč.T.- per metus civ.bylose apie 1000 nutarčių, o paskelbiama 0,01 proc

2) ( teismų praktika nėra sisteminama – todėl nežinom, kaip bylą išnagrinėjo kolegijos)

7. Teisės ir įstatymų analogija civiliniame procese.

?

8. Civilinio proceso teisės normos, jų galiojimas laike, teritorijoje ir asmenims.

Paprastai sudaro 2 struktūriniai elementai: hipotezė ir dispozicija, bet gali būti ir su visais trim elementais- ir su sankcija, pvz.CPK 71 str. (liudytojui už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki 1 mėn areštas).

Pagal vidinę struktūrą normos skirstomos į dviejų ar trijų elementų struktūros normas.Pagal normose įtvirtintų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį normos skirstomos į imperatyvias ir dispozityvias; Pagal taikymo sritį į

1) bendrąsias, taikomas visoms teisenoms arba visoms proceso stadijoms 2) specialiąsias, taikomas tik kuriai nors vienai teisenai ar proceso stadijai, 3) išimtines-nurodo bendros ar specialios taisyklės išimtį;Pagal turinį į 1) reguliuojamąsias- nustato subjektų teises ir pareigas 2)definicines-pateikia sąvokų apibrėžimus; Pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas į 1) įgaliojamąsias- suteikia tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksmus 2) įpareigojamąsias-nustato pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus ir 3) draudžiamąsias- formuluoja t.t. draudimą;

9. Teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principai.

Teisėjų nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo principas. Teisėjo nepriklausomumas nėra absoliutus – jį veikia visuomenės

procesai, spauda, valstybė. Nepriklausomumą siekiama užtikrinti įv.priemonėm – teisėjų atranka, skyrimo tvarka. Šis princ. įtvirtintas

CPK 8 str.: “vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teisėjai ir teismai sprendžia civ.bylas,

remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjus veikti iš šalies. Valstybinės valdžios ir valdymo

institucijų, seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių

10.Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principai.

Teisminės ginybos prieinamumo principas. CPK 30str.1d.-kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. EŽT ir pagrind. laisvių apsaugos konvenc.6str.: “nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas...jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama....pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo”. Kiekvieną civ.teisinį ginčą turi spręsti teismas, arba, jei sprendžia administraciniai organai, kad asmeniui būtų garantuota teisė skųsti kitų organų priimtą sprendimą teismui. Turinys:

1) neturi būti civ.ginčų, kurie nepatektų į teismo kompetenciją. Įst.gali nustatyti tam tikrus ribojimus, kad šalys pabandytų išspręsti ginčą ne teismine tvarka, pvz. Darbo ginčų komisijoje, jei nepatenkino tik tada - į teimą. Teisėjas turi teisę nepriimti pareiškimo t.t. atvejais. Nesąžiningos konkurencijos atvejai – piktnaudžiavimas teise kreiptis į teismą – aiškiai nepagrįsti ieškiniai, reikalavimai.

2) turi būti suteiktas teismo prioritetas prieš kitų institucijų kompetenciją 29str.:“jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni žinybingi teismui, o kiti – ne teismo institucijoms, visi reikalavimai t.b. nagrinėjami teisme.”

3) teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka t.b. paprasta. Bylinėjimasis yra specifinė veikla. Būtina, kad valstybėje veiktų pakankamas kvalifikuotų advokatų skaičius, būtų užtikrinta nemokama teisinė pagalba soc.remtiniems.

4) tinkamai sudaryto, nešališko, nepriklausomo teismo buvimo būtinybė. Yra problemų (mažiau nei BP): a)nesugebama paskirstyti bylų b) CP išlikęs teikimo institutas. Aukšč.Teismo pirmininko teikimu procesas gali prasidėti – pažeidžiamas šis principas, nes procesas gali prasidėti šalies iniciatyva. Psichologinis aspektas – ne kiekvienas teisėjas objektyviai išnagrinės AT pirmininko teikimą.

5) protingas žyminio mokesčio dydis. Teisminė gynyba bus neprieinama, jei žym.m. bus per didelis. Žym.m. sulaiko nuo aiškiai nepagrįstų ieškinių (reikalavimų). Numatyta galimybė atleisti nuo žym.m.(l.maža dalis gali pasinaudoti šia teise). CPK 245str.8d. pareiškimo palikimo nenagrinėtu 1 iš pagrindų: jei pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio.

6) Sąžiningas procesas: turi teisę pasisakyti ir operatyvus nagrinėjimas – per protingą terminą. Jei byla vilkinama – princ.pažeidžiamas.

11. Proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principai.

Proceso koncentruotumo principo tikslas – sudaryti tinkamas salygas, kad byla butu is esmes isnagrineta jau per pirmaji

teismo posedi.Sio principo turini sudaro, viena vertus, teismo pareiga rupintis kiek imanoma greitesniu bylos isnagrinejimu ir uzkirsti

kelia bet kokiems meginimams vilkinti procesa, kita vertus, salies pareiga rupintis proceso skatinimu. Teismo pareiga rupintis kiek

imanoma greitesniu bylos isnagrinejimu ir uzkirsti kelia proceso vilkinimui.

Proceso ekonomiskumo principas reiskia teismo pareiga rupintis, kad byla, naudojant tiek biudzeto, tiek saliu lesas, butu

isnagrineta tinkamai kiek galima ekonomiskiau. Kalbant apie CP sio principo igyvendinima daugiausiai gincu kyla del supaprastintos

tam tikru civiliniu bylu, kur sumos nedideles, nagrinejimo proceduros ir ribojimu atsizvelgiant i gincijama suma pateikti apeliacinius ir

kasacinius skundus.

Bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas (CPK 8str.) – CP kooperavimosi savoka isreiskiamas ginco saliu ir byla

nagrinejancio teismo bendradarbiavimas. Tokio bendradarbiavimo tikslas yra kiek imanoma geresnis civilinio proceso tikslu ir

pamatiniu socialinio civilinio proceso ideju igyvendinimas. Bendradarbiaujama gali būti tik tiek, kiek leidzia istatymas. Perzengus

nustatyta riba, kalbesime ne tik apie atitinkamu procesiniu veiksmu neteisetuma, bet ir teismo saliskuma konkrecioje byloje.

12. Rungimosi ir dispozityvumo principai.

Klasikinis rungimosi proceso pavyzdys – aiskintis bylos aplinkybes, pateikti irodymus yra vien saliu pareiga, o teismas

tik ivertina tai, ka jam pateikia salys. Rungimasis yra saliu lygiateisiskumo, teisejo nesaliskumo ir neutralumo, kitu principu garantija.

Viena ginco Sali galima pavadinti pasyviaja, ty. turincia apsiginti nuo pareiksto reikalavimo, o antra-aktyviaja, ty.pareiskiancia

reikalavima. Taigi rungimosi principas reiskia, kad:

1. irodinejimo dalyka civilineje byloje nustato ginco salys; teismas savo sprendime negali remtis saliu nenurodytais faktais arba ignoruoti

ju nurodytu faktu;

2. teismas turi spresti byla vertindamas tik saliu nurodytus faktus ir ju pateiktus irodymus;

3. teisejas netiria faktu ir nerenka irodymu savo iniciatyva;

4. teismas negali iskelti bylos savo iniciatyva ir pradeti rinkti irodymu ar tirti bylos aplinkybiu;

5. teismas negali priteisti saliai, to ko ji nepraso;

Rungimosi proceso modelis yra tardomojo proceso ( teismas tiria byla savo iniciatyva, aiskinasi aplinkybes, renka irodymus) modelio

priesybe.

CP tvarka nagrinejami gincai, kylantys is privatines teises reguliuojamu santykiu, kuriai budingas saliu autonomijos, arba

dispozityvumo, principas, leidziantis joms pacioms, neperzengianst istatymu numatytu ribu , rinktis savo elgesio modeli. Dispozityvumo

pricipas reiskia, kad vykstant procesui salys turi daug galimybiu laisvai naudotis savo materialiosiomis ir procesinemis teisemis, taigi ir

veikti proceso eiga:

1. civiline byla gali būti iskelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva; teismas negali iskelti civilines bylos savo iniciatyva, taip pat nieka

snegali priversti ieskovo pareiksti ieskini.

2. bylos nagrinejimo dalyka nustato salys;

teismas negali keisti nei ieskinio dalyko, nei jo pagrindo, priteisti ieskovui to, ko jis neprase; gristi savo sprendimo faktais, kuriu salys

nenurode.

3. salys turi teise baigti byla taikos sutartimi; ieskovas turi teise atsiimti ieskini ar jo atsisakyti, o atsakovas turi teise pripazinti ieskini.

4. ieskovas turi teise didinti as mazinti savo reikalavimu apimti, keisti ieskinio dalyka ar pagrinda.

5. salys turi teise skusti priimta teismo sprendima apeliacine tvarka, bet gali sia teise ir nesinaudoti.

6. salys gali vesti byla pacios arba per atstovus.

7. salys gali pripazinti faktus, kuriais remiasi kita salis.

8. vykdymo procesas paprastai prasideda tik isieskotojo iniciatyva.

Sis principas nera absoliutus, nes saliu veiksmus kontroliuoja teismas taip pat privatineje teiseje yra nemazai imperatyviu teises normu,

nustatanciu tam tikrus draudimus, leistino elgesio ribas ir tt. Dipozityvumo CPe laipsnis nuo nagrinejamos bylos pobudzio.

13. Betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties

nekintamumo principai.

Tiesioginio dalyvavimo principas reiskia, kad teisejas privalo asmeniskai, tiesiogiai istirti visus byloje esancius irodymus,

apklausti liudytojus, istirti rasytinius, daiktinius irodymus. Sis principas taip pat draudzia priimant sprendima teismui analizuoti teises ir

pareigas asmenu, kurie nera itraukti i tos bylos nagrinejima, taip pat salys bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys baigiamojoje kalboje

gali remtis tik aplinkybemis ir irodmais, istirtais teismo posedyje nagrinejant byla is esmes.

Zodiskumo principo esme ta, kad visi irodymai tiriami, saliu kalbos sakomos, rengiamasi nagrineti byla teisme ir nagrinejama zodziu. Sprendimo pagrindas taip pat gali būti tik proceso medziaga, istirta ir pateikta procese zodziu. Sis principas tiesiogiai susijes su tiesioginio nagrinejimo principu, kurio esme, kad teismas savo sprendima grindzia tik tais irodymais, kuriuos pats zodziu istyre teismo posedyje. nagrinėdamas bylą žodžiu, teismas gali geriau suprasti šalių reikalavimus ir ištirti bylos aplinkybes, nes raštu ne visada pavyksta viską tiksliai išdėstyti. Žodinis procesas palankesnis šalims sutaikinti ir garantuoja viešumo principo įgyvendinimą. Bet nagrinėjant bylą žodžiu, sunku fiksuoti kiekvieno asmens kalbą. Nagrinėjant bylą pagal rašytinę medžiagą taupomas šalių ir teismo laikas, šalys skatinamos tiksliai formuluoti savo reikalavimus, atsikirtimus, nes žodžiu jų tikslinti nebus galima. Dėl šių priežasčių pritariama mišriam procesui. Žodinis principas reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai žodžiu pateikia paaiškinimus, prašymus, pageidavimus, duoda parodymus ir tt. Rašytiniai, daiktiniai įrodymai, eksperto išvada taip pat analizuojami bei aptariami žodžiu. Teisminio pavedimo tvarka surinktų įrodymų (liudytojas apklaustas buvimo vietoje) turinys, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, ekspertų išvados skelbiami, perskaitomi balsu. Teismas negali riboti dalyvaujančių byloje asmenų kalbos trukmės. Žodinis principas galioja tiek I instancijos teisme, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasacine tvarka šis principas galioja mažesne apimtimi, nes faktinių aplinkybių ir įrodymų teismas iš naujo netiria. Žodinis princ. įmanomas tik vykstant teismo posėdžiui, t.y. esant bylos nagrinėjimo teismo posėdyje stadijai.

Teisminio nagrinejimo vientisumo ir teiseju sudeties nekintamumo principas reiskia, kad kiekvienos bylos teismo sudetis vyksta

be pertraukos, iskyrus atvejus, kai skelbiama pertrauka, kurios trukme negali būti ilgesne nei 5 dienos. Kol pradeta byla bus baigta

nagrineti, teismas neturi teises pradeti nagrineti kitu bylu, isskyrus atvejus, kai bylos nagrinejimas atidedamas, byla stabdoma arba

daroma pertrauka, atidedamas sprendimo priemimas ir paskelbimas. Jeigu nagrinejant byla pasikeicia teismo sudetis, pvz, teisejas

nusalinamas, suserga, bylos nagrinejima butina atideti arba naujasis teisejas turi pradeti byla nagrineti is pradziu, isskyrus atvejus, kai

byloje dalyvaujantys asmenys nepriestarauja, kad byla butu nagrinejama toliau nuo to procesinio veiksmo, kuri atlikus ji buvo atideta.

14. Civilinių procesinių teisinių santykių turinys ir forma.

Civilinių procesinių teisinių santykių sąvoka ir ypatumai, jų turinys ir forma. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai – civ.proceso teisės normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys vykstant civ.procesui. Ypatumai: 1) specifiniai šių santykių atsiradimo pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai (žr. 3.2.), 2) būdingas sistemingumas ir nuoseklumas (procesas vyksta nuosekliai, vieną jo stadiją keičiant kitai), 3) išsiskiria subjektine sudėtimi (vienas subjektas visada yra teismas – būtinas proceso dalyvis), 4) būdingas glaudus ryšys su materialiniais teisiniais santykiais (pvz.procesinio veiksnumo apimtis priklauso nuo veiksnumo esant materialiniams teisiniams santykiams apimties).

.Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai . Atsiranda, keičiasi ir baigiasi esant: 1)

atitinkamai CP teisės normai (pvz. tik CPK 243str. nurodytai pagrindais galima nutraukti bylą); 2) subjektų civiliniam procesiniam teisnumui (t.y. kad asmenys galėtų tapti šių santykių subjektais, jie privalo būti teisnūs civiline prasme); 3) juridiniams faktams (ne bet kokie, o tik CP teisės normų numatyti procesiniai veiksmai; įvykiai, kaip juridiniai faktai, tiesioginės įtakos santykiams nedaro: jie yra tik pagrindas t.t. procesiniams veiksmams atlikti, pvz. Vienai šaliai mirus, procesiniai teisiniai santykiai nutrūks arba pasikeis tik teismui priėmus nutartį nutraukti arba sustabdyti bylą.)

15. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas.

Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas

CP veikia 3 grupės asmenų:

1) teismas – privalomas bet kokio CPT santykio subjektas, be teismo negali nei atsirasti nei pasibaigti CPT santykiai, o tik

priėmus procesinį nutarimą. Šia prasme CPT yra viešoji teisė, nes privalomas subjektas teismas. Teismas atlieka vadovavimo procesui f-

jas. Žr. Teisėjo vadovavimo procesui principą – viskas tinka.

2) dalyvaujantys byloje asmenys. Byloje dalyvaujantys asmenys pagal intereso pobūdį skirstomi į asmenis, turinčius privatų

interesą (šalys, tretieji asmenys) ir asmenis, turinčius viešąjį interesą (prokuroras, valstybinio valdymo institucijos). Byloje dalyvaujantys

asmenys pgl. CPK 30str.1d.: yra ”šalys, 3-ieji asmenys, šalių ir 3-ųjų asmenų atstovai, prokuroras, valstybinio valdymo institucijos,

įmonės, įstaigos ir organizacijos, bei atskiri fiziniai asmenys, dalyvaujantys CPK 55str.nurodytais pagrindais”. Bendras visų

dalyvaujančių byloje asmenų požymis – asmenų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (jį turi visi asmenys, bet nevienodą). Vieniems

(šalims, 3-iesiems asmenims) būdingas ir materialinis teisinis ir procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Šis suinteresuotumas

– privatus. Kitiems būdingas tik procesinis teisinis suinteresuotumas(šalių atstovams, prokurorams). Materialinis teisinis

suinteresuotumas – pasireiškia tiesiogine sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų materialinėms teisėms ir pareigoms (pvz.

Atsakovas įpareigojamas perduoti ieškovui turtą, grąžinti skolą, o nepatenkinus ieškinio – ieškovas patirtų neigiamų materialinių teisinių

pasekmių).

Procesinis teisinis suinteresuotumas – reiškia dalyvaujančių byloje asmenų pastangas, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų

interesus ir procesinę padėtį byloje (pvz. Ieškovas siekia, kad teismas savo sprendimu ieškinį patenkintų, o atsakovas - kad atmestų).

Dalyvaujantys byloje asmenys turi pakankamai procesinių teisių savo materialinėms teisėms ir interesams apginti. Bendrosios

dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės įtvirtintos CPK 31str. (teisė susipažinti su bylos medžiaga, daryti jos išrašus, nuorašus,

teikti įrodymus ir tt.) Bendra dalyvaujančių yloje asmenų procesinė pareiga – sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis.

3) kiti proceso dalyviai. Jie nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir atlieka procese pagalbinį vaidmenį – tai liudytojai,

ekspertai, vertėjai. Kiti proceso dalyviai neturi tokių procesinių teisių, kokias įstatymas suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims, o turi

specifines teises ir pareigas (pvz.liudytojo teisės ir pareigos – privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus, turi teisę gauti savo

turėtų išlaidų atlyginimą).

16. Civilinis procesinis  teisnumas ir veiksnumas.

CPK 32str. “Galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas (civilinis procesinis teisnumas) pripažįstamas lygiomis dalimis visiems LR piliečiams, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, tiek turinčioms juridinio asmens teises, tiek ir jų

neturinčioms.” Teisnumas – galėjimas būti CP teisės santykių subjektu. Fiziniai asmenys teisnumą įgyja nuo gimimo momento, teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mirus; juridiniai – nuo registravimo. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat, kaip LR piliečių. Nėra tiesioginės galimybės riboti teisnumą. Bet procesinis teisnumas susijęs su materialiniu teisnumu, t.y. su galėjimu turėti materialines teises ir pareigas, todėl apribojus asmens materialinį teisnumą, netiesiogiai ribojamas ir jo procesinis teisnumas(pvz. Asmuo, iš kurio atimta teisė dirbti advokatu, negali turėti procesinių teisių, kurias turi tik advokatai).

Civilinis procesinis veiksnumas- galėjimas asmeniškai (savo veiksmais) įgyvendinti subjektines procesines teises ir vykdyti pareigas. Procesinis veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Besikreipiančio į teismą neveiksnaus asmens pareiškimą teisėjas atsisako priimti. Jei iš neveiksnaus pareiškimas priimamas 3-oje proceso stadijoje jis paliekamas nenagrinėtas. Jei šalis netenka veiksnumo jau iškėlus bylą, ji sustabdoma, kol bus paskirtas neveiksnaus asmens įstatyminis atstovas. Fiziniai asmenys, neturintys materialinio veiksnumo, neturi ir procesinio veiksnumo, o jų procesines teises įgyvendina ir interesus gina įstatyminiai atstovai – tėvai, įtėviai ar globėjai.

Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumo apimtis vienoda. Fiziniai asmenys pagal veiksnumo apimtį skirstomi į 3 grupes: 1) turintys visišką procesinį veiksnumą (tai 18m. asmenys, dėl kurių nėra priimtas teismo sprendimas pripažinti neveiksniais

ar ribotai veiksniais; įgyvendina teises pats, arba per atstovą); 2) turintys ribotą procesinį veiksnumą (pgl Valentiną: dalinis procesinis veiksnumas): nepilnamečiai nuo 14-18 metų (pvz.

Nepilnametis dirba ir jam neišmoka atlyginimo - gali savarankiškai ginti savo teisę;), įstatymo nustatytais atvejais ir nepilnamečiai iki 14 m.(pvz. Įstatymas nenumato minimalaus amžiaus, kurio sulaukęs asmuo gali būti apklausiamas kaip liudytojas, todėl liudytojas gali būti ir mažametis); ir asmenys, kurie teismo sprendimu yra pripažinti ribotai veiksniais (asmuo gali savarankiškai įgyvendinti teises kai kuriose srityse, kuriose yra veiksnus: šeimos, darbo).

3) neturintys procesinio veiksnumo: nepilnamečiai iki 14m., ir asmenys, kuriems įsiteisėjęs teismo sprendimas pripažinti neveiksniais. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios piliečiai jie yra, arba nuolat gyvena, įstatymus. Teisnumas ir veiksnumas dažnai painiojami. Pvz. Tėvystės nustatymas – ieškovas – vaikas, motina – įstatyminė atstovė. Teisnumas pripažįstamas ir neveiksniems. Jo teises realizuoja kiti asmenys, ieškovas – neveiksnus asmuo, jo globėjas tik realizuoja neveiksnaus asmens teises. Kai žalą padaro valstybės pareigūnas, atsakovas – valstybė. Ją atstovauja tam tikra institucija. Veiksnumo apimtis priklauso nuo amžiaus, psichinės sveikatos – yra išimčių (liudija mažametis). Jei asmuo yra visiškai veiksnus materialinėje teisėje, tai yra visiškai veiksnus ir procesinėje. Pvz. Sudarius santuoką – įgyja ir materialinį ir procesinį veiksnumą.

17. Civilinio proceso šalys. Jų skirtumas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų.

Šalių sąvoka būdinga ne tik procesinei teisei – ji žinoma ir materialinėje teisėje. Čia šalimis laikomi materialinių teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Kilus ginčui suinteresuota materialinio teisinio santykio šalis kreipiasi į teismą su prašymu jį išspręsti. Kartu materialinio teisinio santykio šalys įgyja naują teisinę padėtį – jos tampa procesinių teisinių santykių subjektais – proceso šalimis. Šalys – materialinės teisės subjektai, kurios ginčą spręsti perduoda teismui.

Pagal CPK 34 str. yra dvi civilinio proceso šalys – ieškovas ir atsakovas.Ieškovas – materialinio teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialinėms teisėms ir interesams kreipiasi su

reikalavimu į teismą dėl teisinės gynybos.Atsakovas – ieškovo materialines teises ar interesus pažeidusi materialinio teisinio santykio šalis, kviečiama į teismą atsakyti į

ieškovo pareikštą reikalavimą.Procese visuomet yra dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Tad šalių skaičius nepriklauso nuo procese iš tikrųjų dalyvaujančių

asmenų skaičiaus. Ieškovo ir atsakovo pusėje gali būti ne vienas, o keli ar net kelios dešimtys asmenų (procesinis bendrininkavimas), tačiau šalys vis tiek bus dvi. Procese likus tik vienai šaliai, byla negali būti toliau nagrinėjama.

CPK 34 str. ŠalysCiviliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai asmenys, taip pat įmonės, įstaigos, organizacijos, tiek

turinčios juridinio asmens teises, tiek ir jų neturinčios.Asmeniui, kurio interesais byla pradėta pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar

fizinio asmens pareiškimą tais atvejais, kada pagal įstatymus kreipiamasi į teismą, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai, teismas praneša apie pradėtą bylą. Tas asmuo dalyvauja byloje kaip ieškovas.

Šalys turi tik joms būdingų bruožų, skiriančių jas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų:1) procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu, t.y. šalys personifikuoja procesą, civilinę bylą;2) dažniausiai šalys yra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektai;3) civiliniame procese šalys įgyvendina dispozityvumo principą: procesas pradedamas šalių iniciatyva, šalių iniciatyva jis

gali būti ir baigiamas;4) šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra ir procesinis teisinis, ir materialinis teisinis; šalių dalyvavimo procese tikslas –

pasiekti ne tik kad teismas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą, bet ir kad tas sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialinėms teisėms ir pareigoms (tik šalys gali reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą);

5) šalys turi tik joms būdingų procesinių teisių ir pareigų: šalys turi visas procesines teise nurodytas CPK 31 str., tačiau turi ir papildomų teisių, pvz. ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką arba pagrindą, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį, pareikšti priešinį ieškinį, pateikti atsikirtimus ir t.t.

Apibendrinant, kas aptarta, civilinio proceso šalis galima apibūdinti kaip tikėtinus materialinių teisinių santykių subjektus, kurie turi specifinių procesinių teisių ir pareigų ir kurių ginčas dėl teisės nagrinėjamas teisme bei kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra materialinis teisinis ir procesinis teisinis arba tik procesinis, bet jie veikia savo vardu.

Šalių procesinės teisės ir pareigosCPK 42 str. Dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigosDalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išsirašyti iš jos išrašus, pasidaryti nuorašus, pareikšti

nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus teismui žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais teisminio nagrinėjimo eigoje kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams,

gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia šis kodeksas.

Dalyvaujantys byloje asmenys, sumokėję CPK 111² str. nustatytą užmokestį, turi teisę gauti bylos medžiagos ar jos dalies kopiją. Kopija, išskyrus CPK numatytus atvejus, nelaikoma bylos dalimi, oficialiu dokumentu ar nuorašu.

Dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.CPK 42 str. Šalių teisėsŠalių procesinės teisės yra lygios. Be teisių, numatytų CPK 31 str., ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką,

padidinti ar sumažinti ieškininius reikalavimus arba atsisakyti nuo ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.

Šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas, gali būti, teismo antstoliui atliekant sprendimo vykdymo veiksmus.

Asmenys, kurie dalyvauja ypatingosios teisenos bylose, turi šalių teises ir pareigas, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.Be bendrų visiems dalyvaujantiems asmenims procesinių pareigų, šalys turi ir specifinių procesinių pareigų:a) pareiga įrodyti ir pateikti įrodymus (CPK 58 str. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo

reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktųjų įrodymų neužtenka, teismas pasiūlo šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.);

b) pareiga mokėti teismo išlaidas (CPK 112 str. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo teismo išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas);

c) pareiga mokėti išlaidas advokatui ar advokato padėjėjui ir kitam atstovui (CPK 113 str. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas dalyvavusio byloje advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti…);

d) pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl sugaišto laiko (CPK 114 str. Šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar ginčą prieš ieškinį arba sistemingai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip 5 proc. patenkintos ieškininių reikalavimų dalies) ir kt.

Abi šalys turi bendrų teisių:a) teisę sudaryti taikos sutartį (CPK 35 str.);b) teisę reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą (CPK 35str.);c) teisę perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 28 str. Įstatymo ar tarptautinių sutarčių numatytais atvejais ginčas, kilęs iš

civilinių teisinių santykių, šalių susitarimu, gali būti perduodamas spręsti trečiųjų teismui (arbitražui));d) teisę nustatyti bylos teismingumą (CPK 140 str. Šalys gali, tarpusavio susitarimu, pakeisti teritorinį tos bylos

teismingumą) ir kt.

18. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama.

Netinkama salis CPe – tai asmuo, kuris nera gincijamo materialiojo teisinio santykio, is kurio kilo gincas, dalyvis ir neturi

reikalavimo teises(netinkamas ieskovas) arba pareigos atsakyti(netinkamas atsakovas). Teoriskai butu paprasciausia netenkinti pareiksto

ieskinio, taciau proceso koncentruotumo ir ekonomiskumo principu igyvendinimo poziuriu teismo teise esant tam tikroms salygoms

pateisti netinkama sali tinkama padeda greiciau isspresti ginca.

Netinkama salis keiciama tinkama pagal tam tikras taisykles:

1. nagrinejant byla is esmes arba vykstant parengiamajam teismo posedziui.

2. pakeisti netinkama sali ( tiek ieskova, tiek atsakova ) galima tik pradinio ieskovo sutikimu

3. keisdamas netinkama sali, teismas atideda bylos nagrinejima ir pakeites Sali nagrineja byla is naujo. Nagrineti byla toliau nuo to

momento, kai ji atideta, galima tik pakeistos salies prasymu.

Jei pradinis ieskovas nesutinka būti pakeistas:

1. sutinkantis tikrasis ieskovas i procesa teismo yra itraukiamas kaip treciasis asmuo, pareiskiantis savarankiskus reikalavimus;

2. tinkamas ieskovui nesutinkant būti itrauktam i procesa, teismas nagrineja byla is esmes ir ieskini atmeta.

Jeigu pradinis ieskovas sutinka būti pakeistas:

1. tinkamam ieskovui nesutinkant isitraukti i procesa, teismas nutraukia bylos nagrinejima motyvuodamas tuo, kad ieskovas atsisake

pareiksto ieskinio;

2. tinkamam ieskovui sutinkant isitraukti i procesa, teismas tiesiog pakeicia salis;

Keiciant netinkama atsakova:

1. ieskovui sutinkant, kad atsakovas butu pakeistas, teismas tiesiog pakeicia netinkama atsakova tinkamu;

2. ieskovui nesutinkant, kad atsakovas butu pakeistas, teismas nagrineja byla is esmes ir ieskini atmeta.

19. Procesinis bendrininkavimas.

Materialinė teisė numato nemažai atvejų, kai vienoje arba abiejose materialinio teisinio santykio pusėse yra ne vienas, o du ar daugiau subjektų. Antai turtas nuosavybės teise gali priklausyti keliems asmenims, žala gali būti padaryta kelių asmenų bendrais veiksmais, kūrinys gali būti sukurtas kelių bendraautorių ir t.t. Kilus ginčui iš tokio materialinio teisinio santykio, visiems šio santykio

subjektams turi būti užtikrinta galimybė dalyvauti procese. Tad reikalavimo teis gali priklausyti ne vienam, o keliems asmenims. Atitinkamai pareiga atsakyti į pareikštą reikalavimą gali atsirasti ne vienam, o keliems asmenims. Taigi ieškovo arba atsakovo pusėje gali dalyvauti ne vienas, o keli asmenys. Atvejai, kai ieškinį pareiškia keli asmenys arba jis pareiškiamas keliems asmenims, vadinami procesiniu bendrininkavimu.

CPK 36 straipsnis. Kelių ieškovų arba atsakovų dalyvavimas byloje Ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams. Kiekvienas iš ieškovų arba atsakovų antrosios

šalies atžvilgiu stoja procese savarankiškai. Bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Bendraieškovai – tai keli asmenys, kurie turi bendrą interesą nukreiptą į atsakovą.Bendraatsakovai – tai keli asmenys, kurie turi bendrą interesą atlyginti (įvykdyti pareigą).Asmenys, dalyvaujantys vienos iš šalių pusėje, atitinkamai vadinami ieškinio arba atsakomybės bendrininkais.Pagal tai, kurios šalies pusėje yra, procesinis bendrininkavimas skirstomas į:a) aktyvųjį (kai yra keli ieškinio bendrininkai);b) pasyvųjį (kai yra keli atsakomybės bendrininkai);c) mišrųjį (kai yra keli ieškinio ir keli atsakomybės bendrininkai).Pagal bendrininkų dalyvavimo procese būtinumą skiriamas:

1) privalomasis procesinis bendrininkavimas – jis atsiranda tada, kai materialinių teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai – bendra teisė arba pareiga – ir atskirai nagrinėti kiekvienam iš jų pareikštų reikalavimų negalima, pavyzdžiui, kai šalis sieja nedaloma prievolė. Privalomojo bendrininkavimo atveju į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukti visi bendrininkai, nes bylos nagrinėjimas turi įtakos visų jų teisėms ir interesams. Pavyzdžiui, atidalijant turtą, esantį bendrąja nuosavybe, į bylą privalu įtraukti visus bendraturčius; bylose dėl bendros atsakomybės būtina įtraukti visus skolininkus; bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir bylose dėl paveldimo turto reikia įtraukti visus įpėdinius ir t.t.

Esant privalomajam bendrininkavimui, galioja šios taisyklės:a) į bylą būtina įtraukti visus bendrininkus, todėl pranešimas apie bylos nagrinėjimo data, vietą ir laiką turi būti nusiųstas

visiems, tačiau tai nereiškia, kad teismas savo iniciatyva gali įtraukti bendrininką į bylą – jo pareiga yra jį informuoti apie bylą, o įstoti į procesą ar ne, gali nuspręsti tik pats asmuo;

b) dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo sprendimas (CPK 228 str.);c) sprendimas, priimtas neįtraukus į procesą kurio nors bendrininko, turi būti besąlygiškai naikinamas (CPK 343 str. 2 d. 4

p.);d) vieno bendrininko veiksmai, pavyzdžiui, ieškinio pripažinimas, galioja tik kai juos patvirtina visi bendrininkai;e) teismo sprendimą apskundus vienam bendrininkui, laikoma apeliacinį skundą padavus ir kitų bendrininkų interesais.

2) neprivalomas procesinis bendrininkavimas – tokiu atveju glaudaus bendrininkų materialinių teisių ir pareigų ryšio nėra, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagrinėjimas dėl kiekvieno iš jų. Pavyzdžiui, nesančiam kuriam nors bendrininkui pareikštą reikalavimą teismas gali išskirti į atskirą bylą (CPK 149 str.). Neprivalomasis bendrininkavimas esti, kai keli asmenys turi bendrą reikalavimą arba jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo. Pavyzdžiui, jeigu autoavarijoje atsakovas apgadino kelių savininkų automobilius, tai visi jie gali pareikšti ieškinį bendrai arba kiekvienas skyrium. Dėl šios priežasties taisyklių, taikomų privalomajam bendrininkavimui, esant neprivalomajam bendrininkavimui neprivalu laikytis. Šiuo atveju bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir vieno jų atlikti veiksmai kitų bendrininkų teisėms ir pareigoms įtakos nedaro.

Bendrininkus visada jungia bendras interesas. Antai, patenkinus vieno ieškinio bendrininko reikalavimą, būtų patenkintas ir kito ieškinio bendrininko reikalavimas.

Bendrininkai procese gali dalyvauti savarankiškai, tačiau gali ir pavesti savo interesams atstovauti vienam iš bendrininkų (CPK 36, 48 str. 1 d. 6 p.). Procesinis bendrininkavimas gali atsirasti jau keliant civilinę bylą. Jis taip pat gali atsirasti rengiantis arba vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, kai bendrininkai įstoja į jau prasidėjusį procesą.

Teismas, priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai, turi detalizuoti, kuri sprendimo dalis susijusi su kiekvienu iš jų, arba nurodyti, kad išieškojimo teisė yra bendra. Priimdamas sprendimą dėl kelių atsakovų, teismas privalo aptarti, ką konkrečiai turi įvykdyti kiekvienas atsakovas, arba nurodyti, kad atsakovai atsako bendrai arba papildomai (CPK 228 str.).

Procesinio bendrininkavimo instituto tikslai ir paskirtis yra dvejopi. Pirma, jis padeda taupyti ir šalių, ir teismo darbo laiką. Vietoj kelių atskirų bylų visi reikalavimai išnagrinėjami vienoje byloje. Antra, priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų ir taip išvengiama galimo sprendimų prieštaravimo.

Bendrosios teisės sistemos šalyse procesinis bendrininkavimas nežinomas, ten egzistuoja grupinio ieškinio institutas (Anglija, JAV).

20. Procesinių teisių perėmimas.

Procesinis pareigu peremimas (CPK 48 str. ) esti tada, kai pirmines salies ar i treciojo asmens vieta ateina kitas asmuo, o

pirmine salis ar treciasis asmuo is proceso pasitraukia (pvz: mirsta). To pagrindas yra salies ar treciojo asmens materialiuju teisiu ir

pareigu peremimas ( pvz: paveldejimas). Naujo byloje dalyvaujancio asmens, kuris bus papildomas savarankiskas proceso dalyvis,

itraukimas nera ir negali būti laikomas procesiniu teisiu peremimu. Procesinis teisiu peremejas visiskai perima savo pirmtako procesine

teisine padeti, t.y. jo igytas procesines teises ir pareigas. Ji saisto pirmtako atlikti procesiniai veiksmai. Procesinis teisiu peremimas

galimas esant bet kuriai proceso stadijai. Procesinio teisiu peremejo itraukimo i procesa klausima teismas issprendzia priimdamas nutarti.

Jeigu procesinis teisiu peremimas nera galimas, teismas bylos nagrinejima nutraukia.

21. Tretieji asmenys civiliniame procese. Jų skirtumai nuo ieškovo.

Trečiaisiais asmenimis laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, arba patys įstojantys į jau prasidėjusį procesą siekdami apginti

savo teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, arba šalių įtraukiami į jau prasidėjusį procesą turint tikslą apginti jų teises ir

interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, susijusį su šalių ginčo objektu. Trečiaisiais asmenimis

gali būti ir asmenys, kurie tokio reikalavimo nors ir neturi, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms,

susijusioms su viena iš šalių.

(Pavyzdžiui, rangovas turi sutartį su užsakovu ir su subrangovu – byloje tarp rangovo ir užsakovo subrangovas bus trečiuoju asmeniu).

Mikelėnas: Tretieji asmenys – asmenys, kurie įstoja į šalių pradėtą procesą ir dalyvauja procese arba pareikšdami savarankišką interesą arba gindami savo kažkokį interesą.

Tretiesiems asmenims būdingi šie požymiai:a) jie visada įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą, t.y. procesą pradeda ne jie, o šalys;b) teismo sprendimas gali paveikti (tiesiogiai ir netiesiogiai) jų teises, pareigas ir interesus;c) dažniausiai tretieji asmenys nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektai ir jų materialiniai teisiniai santykiai

su viena iš šalių kitokie;d) trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa.Pagal materialinių teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių pobūdį bei trečiojo asmens suinteresuotumą bylos baigtimi

tretieji asmenys skirstomi į dvi rūšis:a) tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus;b) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų.

Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigosTretiesiems asmenims taikomos bendrosios nuostatos:CPK 42 straipsnis. Dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigosDalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išsirašyti iš jos išrašus, pasidaryti nuorašus, pareikšti

nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais teisminio nagrinėjimo eigoje kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia šis kodeksas.

Dalyvaujantys byloje asmenys, sumokėję šio kodekso 111(2) straipsnyje nustatytą užmokestį, turi teisę gauti bylos medžiagos ar jos dalies kopiją. Kopija, išskyrus Civilinio proceso kodekso numatytus atvejus, nelaikoma bylos dalimi, oficialiu dokumentu ar nuorašu.

Dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimusCPK 46 straipsnis. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą, iki teismui priimant sprendimą.

Jie turi visas ieškovo teises ir pareigas. Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškų reikalavimų, ir vienos ar abiejų šalių teisiniai santykiai tokie, kad jų interesai

tiesiogiai susiję su ginčo objektu. Todėl šie tretieji asmenys turi teisę pareikšti savarankišką reikalavimą, susijusį su ginčo objektu. Kartais toks trečiasis asmuo gali būti net ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektu. Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad ieškovas yra netinkamas (t.y. nustačius jį neturint reikalavimo teisės), tačiau atsisako pasitraukti iš proceso, tinkamas ieškovas į procesą įstoja kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą (CPK 37 str.) Šiuo atveju būtent jis ir yra tikrasis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas. Šios rūšies tretieji asmenys nuo ieškovo skiriasi tik tuo, kad ne jie, o ieškovas pradeda procesą ir kad jų bei ieškovo interesai skiriasi.

Asmuo gali įstoti į procesą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jeigu reikalavimas pareikštas dėl to paties ginčo objekto, t.y. ieškovo ir trečiojo asmens reikalavimai susiję. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į procesą įstoja laikydamasis nustatytos tvarkos: jis privalo surašyti ieškininį pareiškimą, sumokėti žyminį mokestį ir t.t. Teismingumą šiuo atveju lemia bylos tarp ieškovo ir atsakovo teismingumas (CPK 141 str.). Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, ir ieškovo ieškinio dalykas paprastai sutampa, pavyzdžiui, abu reikalauja pripažinti jiems nuosavybės teisę į tą patį objektą. Tačiau ieškinių dalykai gali ir skirtis, pavyzdžiui, ieškovas gali reikalauti pripažinti namo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, o trečiasis asmuo – pripažinti jam nuosavybės teisę į pusę namo.

Teismas negali savo iniciatyva įtraukti į procesą trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą. Nustatęs esant asmenį, į prasidėjusią bylą galintį įstoti su savarankišku reikalavimu, teismas tik praneša jam apie bylos, į kurią jis gali įstoti, nagrinėjimą. Trečiasis asmuo gali įstoti į bylą iki teismui priimant sprendimą. Trečiajam asmeniui įstojus į bylą, jos nagrinėjimas turi būti atidėtas. Jeigu asmuo atsisako įstoti į procesą, teismas negali spręsti jo teisių ir pareigų klausimo (CPK 343 str. 2 d. 4 p.). Įstojęs į bylą jis įgyja tokias pat procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovas.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimųCPK 47 straipsnis. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje, iki

teismui priimant sprendimą, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje, taip pat šalių prašymu arba teismo iniciatyva.Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti

ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškininius reikalavimus atsisakyti nuo ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti

taikos sutartį; jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai šalių materialinio teisinio santykio subjektai. Jie nėra susiję su ginčo objektu, vadinasi, negali turėti savarankiškos reikalavimo teisės. Tačiau šie tretieji asmenys susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių.

Materialinėje teisėje yra nemažai atvejų, kai viena materialinio teisinio santykio šalis susijusi teisiniais santykiais su kitais subjektais, kurie turėtų būti įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Pavyzdžiui, pareiškus ieškinį įgaliotiniui, perįgaliojusiam kitą asmenį atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau apie tai nepranešusiam įgaliotojui, įgaliotinio pusėje kaip trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų privalo įstoti į bylą ir asmuo, kuriam perduotas įgaliojimas. Prievolės neįvykdę tretieji asmenys turi įstoti į bylą kaip tretieji asmenys skolininko (atsakovo) pusėje. Kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, pirkėjo pusėje turi įstoti į bylą pardavėjas, pareiškus ieškinį dėl daikto paėmimo iš pirkėjo. Bylose, kylančiose iš komiso sutarties, komisionieriaus pusėje kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turėtų įstoti komitentas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į bylą įstoja savo iniciatyva arba į procesą įtraukiamas šalių prašymu ar teismo iniciatyva (CPK 47 str.).

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi visas CPK 42 str. nurodytas procesines teises ir pareigas bei šalių procesines teises ir pareigas, išskyrus teises, susijusias su disponavimu ginčo dalyku ir priklausančias tik šalims (CPK 47 str. 2 d.).

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiško reikalavimo, gali įstoti į bylą tik ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nors įstatymas apie tai visai nekalba).

Paprastai trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įstojimo ar įtraukimo į procesą pagrindas yra vienos šalies galimybė ateityje pareikšti jam regresinį ieškinį. Tačiau įmanomi atvejai, kai trečiasis asmuo ateityje gali patirti ir kitokio pobūdžio poveikį iš šalies, su kuria susijęs teisiniais santykiais. Taigi tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiško reikalavimo, į procesą gali įstoti ar būti įtraukti esant dviem aplinkybėms:

a) esant tam tikriems jo ir vienos ginčo šalies materialiniams santykiams;b) esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi, pasireiškiančiam tuo, kad būsimasis teismo sprendimas

byloje gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių pobūdžiui, jų teisėms ir pareigoms.Tačiau teismas, išspręsdamas byla, negali kartu išspręsti ir trečiojo asmens teisių ir pareigų, susijusių su šalimi, su kuria jis turi

teisinių santykių, klausimo. Tai turi būti nagrinėjama atskiroje, naujoje byloje, kur ta šalis bus ieškovas, o buvęs trečiasis asmuo – atsakovas. Tokią padėtį paprastai lemia tai, jog šalis teisę pareikšti reikalavimą trečiajam asmeniui įgyja tik įsiteisėjus dėl šalių priimtam teismo sprendimui.

22. Viešojo intereso gynimas civiliniame procese

Prokuroro, kitų valstybės institucijų, profsąjungų, įstaigų, organizacijų ir atskirų piliečių, ginančių viešą bei privatų interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai ir tikslas

CPK 5 straipsnis. Civilinės bylos iškėlimas teisme Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą:1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą;2) pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei fizinių asmenų pareiškimą - tais atvejais,

kada pagal įstatymus jie gali kreiptis į teismą, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. CPK 55 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asmenų, ginančių

valstybės ir kitų asmenų teises, dalyvavimas procese Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys

gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. <…>Svarbu – tik įstatymų numatytais atvejais, bei siekiant apginti valstybės ir kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus

(taip pat dažnai sakoma – viešus ir privačius interesus). Dabar panagrinėsime keletą įstatymuose numatytų atvejų. Prokuratūros įst. 31 straipsnis. Valstybės teisėtų interesų bei asmenų pažeistų teisių gynimas1. Prokuroras, gavęs pareiškimą ar kitą informaciją apie valstybės teisėtų interesų bei asmenų teisių pažeidimus, įstatymo

nustatyta tvarka rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, jei:1) pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises,

interesai;2) pažeisti valstybės turtiniai bei kiti teisėti interesai, o pareigūnai, privalantys ginti šiuos interesus, nesiėmė priemonių

pažeidimams pašalinti.2. Jeigu pirmojoje šio straipsnio dalyje nurodyto pareiškimo nagrinėjimas priklauso kitų institucijų kompetencijai, jis

persiunčiamas pagal priklausomumą. Įstatymai suteikia galimybę ir kitoms institucijoms, ne tik prokurorui, kreiptis į teismą - valstybinio valdymo institucijoms,

įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims. Taip yra todėl, kad viešasis interesas suprantamas plačiau – prokuroras gali nežinoti apie viešo intereso pažeidimą dėl didelio užimtumo. Atvejai (sąrašas nepilnas, tik tai ką paminėjo Mikelėnas):

1) Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įst. (2000 05 25) – kontrolierius gali priimti sprendimą pareikšti ieškinį teisme;2) Produktų saugos įst. (1999 06 01) – visuomeninės vartotojų teisių apsaugos organizacijos vartotojų prašymu ar savo

iniciatyva gali pareikšti ieškinį teisme;3) Vartotojų teisių gynimo įst. (2000) – visuomeninės vartotojų organizacijos vartotojų prašymu ar savo iniciatyva … ;4) Maisto įstatymas (2000 04 04) – analogiškai;5) Autorių teisių ir gretutinių teisių įst. – kolektyvinės administravimo organizacijos turi teisę be autoriaus prašymo

kreiptis į teismą dėl honoraro išieškojimo iš autorines teises pažeidusio asmens;6) Profesinių sąjungų įst. – jei darbdavys priima sprendimą, pažeidžiantį darbuotojo interesus, profsąjunga gali ginčyti

tokį sprendimą teisme (gina visų dirbančiųjų interesus, ne tik konkretaus asmens);7) Įmonių įst. – valstybės ir savivaldybės atitinkamos institucijos;8) Vertybinių popierių įst. – vertybinių popierių komisija turi teisę kreiptis į teismą dėl investitorių interesų pažeidimo

nuo finansinių maklerių neteisėtų veiksmų;9) Vyriausybės nutarimas dėl rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybos nuostatų – ši tarnyba gali kreiptis į teismą dėl

tėvų valdžios apribojimo, jei jie nevykdo savo pareigų;Tam tikrais atvejais į teismą kreiptis gali ir pavienis asmuo, gindamas kito asmens interesus, pvz. NCK numato, kad niekinio

sandorio negaliojimo klausimą gali iškelti bet koks asmuo, ne tik šalis (pvz. sandoriai, susiję su prekyba žmogaus organais ir t.t. – pažeidžiamas viešasis interesas).

Ne bet kurie asmenys, viešosios institucijos ar organizacijos ir ne bet kada gali kreiptis į teismą, siekdami paginti kitų asmenų teises ar viešąjį interesą, o tik tie ir tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Jeigu įstatymai nesuteikia viešajai institucijai, visuomeninei organizacijai ar pavieniam asmeniui teisės kreiptis į teismą su pareiškimu kito asmens teisėms ar viešam interesui ginti, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį pareiškimą CPK 150 str. 1 punkto pagrindu, o jeigu byla jau iškelta, teisėjas ją turi nutraukti CPK 243 str. 1 punkto pagrindu.

Jų procesinės teisės ir pareigosCPK 56 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių

valstybės ir kitų asmenų teises, procesinės teisės Prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys, kurie kreipiasi į teismą su

pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus baigti bylą taikos sutartimi.

Nurodytųjų organų ir asmenų atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. <…>

Iš šio straipsnio išplaukia, kad nurodytieji organai turi procesines teises, numatytas CPK 31 str. ir 35 str. (žr. Temą 4.2.).Prokuratūros įst. 32 straipsnis. Prokuroro teisės ir pareigos rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti bei dalyvaujant jos

nagrinėjime1. Prokuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę:1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kitos informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių

institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuomeninių organizacijų;2) pavesti valstybės valdymo, valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams

atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas;3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų;4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškimuose išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes.2. Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo:1) civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme;2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo

sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose. Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas. Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais

pareikštas ieškinys.Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms

apginti. Jie laikomi ieškovais ne materialine, o procesine prasme.Valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pavieniai asmenys, kreipdamiesi į teismą su pareiškimu kitų asmenų teisėms

ginti, turi laikytis visų įstatymo numatytų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti teismo išlaidas (CPK 102 str. 10 d.). Valstybės institucijos, visuom. organizacijos ir pavieniai asmenys, kreipęsi į teismą CPK 55 str. tvarka, ieškovais taip pat nėra laikomi.

Kaip minėta, jie turi procesines teises ir pareigas, nurodytas CPK 31 str. Bet kadangi jie pradeda procesą, įstatymas suteikia jiems ir šalies procesines teises ir pareigas: teisę atsisakyti ieškinio, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimą, ir kt. Antra vertus įstatymas riboja tokių asmenų procesines teises: draudžia sudaryti taikos sutartį, jiems negali būti pareikštas priešinis ieškinys, tokių asmenų savo pareikšto ieškinio atsisakymas nėra pagrindas teismui nutraukti bylą, jeigu asmuo, kurio teisėms ar interesams ginti pareikštas ieškinys, reikalauja nagrinėti bylą iš esmės.

Valstybinio valdymo organų įtraukimas arba įstojimas į procesą duoti išvadą bylojeCPK 55 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asmenų, ginančių

valstybės ir kitų asmenų teises, dalyvavimas procese <…> Valstybinio valdymo organai įstatymo numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiami dalyvauti procese arba įstoti į

procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdami įvykdyti jiems pavestas pareigas, ir kad gintų asmenų teises ir valstybės interesus.

Nurodytųjų valstybinio valdymo organų dalyvavimas procese išvadai dėl bylos duoti yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta tai esant reikalinga.

Pagal galiojantį CPK, valstybės institucijos gali dalyvauti procese ir ginti kito asmens teises ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje. Visuomeninės organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys neturi teisės tokiu būdu dalyvauti procese. Valstybės valdymo institucijų galimybė dalyvauti procese pateikiant išvadą susijusi su jų vykdomomis funkcijomis. Pvz. globos ir rūpybos institucijos pateikia išvadą bylose dėl tėvystės teisių atėmimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl įvaikinimo panaikinimo ir t.t.

Jų procesinės teisės ir pareigosCPK 56 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių

valstybės ir kitų asmenų teises, procesinės teisės <…> Valstybinio valdymo organai, dalyvaujantys procese išvadai dėl bylos duoti, gali savo atstovų asmenyje susipažinti su

bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, taip pat atlikti kitus įstatymo numatytus procesinius veiksmus.

Valstybės valdymo institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Dalyvaudamos procese šiuo būdu, valstybės valdymo institucijos yra suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes savo dalyvavimu procese siekia, kad būsimas teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Toks tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi valstybės valdymo institucijas padeda atriboti nuo ekspertų. Ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali įstoti į bylą savo iniciatyva.

Į procesą valstybės valdymo institucijos įstoja arba teismo įtraukiamos esant antrajai arba trečiajai civilinio proceso stadijai. Tačiau galimas valstybės valdymo institucijos dalyvavimas ir kitose proceso stadijose, pvz., vykdymo stadijoje, kai vykdomas teismo sprendimas, susijęs su vaiko perdavimu vienam iš tėvų arba globos ir rūpybos organui.

Savo išvadą teismui valdymo institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas. Tokia rašytinė išvada gali būti laikoma rašytiniu įrodymu (CPK 73 str.). Bylos nagrinėjime dalyvauja valstybės institucijos atstovas: jis balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl išvados bei dalyvauja teisminiuose ginčuose (CPK 204, 207 str.). Tačiau tokie institucijų atstovų paaiškinimai įrodymais nėra laikomi.

Valstybės valdymo institucijos išvada nėra privaloma teismui – jis gali ja nesivadovauti, tačiau turi savo nesivadovavimą paremti argumentais.

23. Atstovavimas civiliniame procese.

Atstovavimas CPe – tai toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens

(atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisine pagalba gindamas jo

materialiasias subjektines teises ar istymu saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisinguma civilinese bylose.

Atstovavimo rusys:

* pagal atstovaujamaji subjekta gali būti skiriamas atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims;

* atsizvelgiant i atstovavimo teisiniu santykiu atsiradimo pagrinda gali būti skiriamas atstovavimas pagal istatyma ( pvz: tevams

atstovaujant savo nepilnamecius vaikus) ;

* atstovavimas pagal sutarti ( esant pavedimo arba darbo sutarciai, pvz: imones teisininkas, advokatas ir jo klientas)

* atsizvelgiant i atstovavimo teisiniu santykiu privalomuma gali būti skiriamas savanoriskas (asmens teise tureti atstova byloje) ir

privalomas (asmens pareiga tureti atstova byloje) atstovavimas.

24. Advokato teisinė padėtis civiliniame procese.

Visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia butent jam.

Atstovo igaliojimu apimtis ir ju israiskos pobudis priklauso nuo atstovavimo rusies. Esant atstovavimui pagal istatyma atstovu

igaliojimus nustato istatymas. Atstovavimo pagal sutarti atveju igaliojimu apimtis nurodoma igaliojime. CPK 59 str. sakoma, jog

igaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teise atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, isskyrus isimtis, nurodytas

igaliojime. Tas pats straipsnis nurodo istatymu nustatytas isimtis – kad atstovo igaliojimai pareiksti ieskini ir priesini ieskini, atsisakyti

pareiksto ieskinio ir ji pripazinti, sudaryti taikos sutarti, perduoti igaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomaji rasta ir pateikti ji vykdyti,

gauti turta, paduoti prasyma atnaujinti procesa turi būti atskirai aprati igaliojime. Tad padetis del igaliojimu apimties is esmes yra

dvejopa: vien avertus, pats istatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos butina atskirai aprati igaliojime norint, kad

atstovas turetu teise juos atlikti, kita vertus, pats igaliotojas turi teise nurodyti igaliojime procesinius veiksmus, kuriu atstovas neturi

teises atlikti.

ARBA

Advokato teisinė padėtis civiliniame procese

Dažniausiai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose ir teikti teisinę pagalbą yra profesinė veikla.

Advokato padėtis yra specifinėčč ji reguliuojama ne tik Advokatūros įstatymo bet ir profesinės etikos taisyklių. Taisyklių nesilaikymas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę.

Specifinę advokato padėti apsprendžia:1) profesinė veikla, t.y. advokatas yra profesionalas, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai iša) profesinio elgesio taisyklių;

b) įstatymų ir kitų teisės norminių aktų.

Asmuo, kuris nėra advokatas, nėra suvaržytas profesinės etikos.2) norint tapti advokatu reikia išpildyti keletą specifinių reikalavimų:

a) išsimokslinimas: teisės magistro arba bakalauro laipsnis, arba teisininko kvalifikacijos universitetinis išsilavinimas;

b) egzamino išlaikymas;

c) teisinio darbo stažas: reikia atidirbti 5 m. prokuroru, tardytoju, teisėju arba kuo nors iš Vyr. patvirtinto sąrašo.

d) nepriekaištinga reputacija.

3) advokatas privalo rūpintis savo profesine kvalifikaciją ir ją nuolat kelti.

4) specifinė advokato atsakomybė: verstis advokato praktika galima tik apsidraudus (min. 50 000 lt). Advokatas atsako ir už savo neteisėtus veiksmus ir už jo kontroliuojamų asmenų (samdyti darbuotojai, padėjėjai) padarytą žalą.

Civiliniame procese advokato statusas yra dvilypis: viena vertus advokatas yra savo kliento patikėtinis ir atstovas, todėl privalo būti visiškai atsidavęs jo reikalui; antra vertus advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis.

Advokato teisinę padėtį civ. procese reikia analizuoti trimis aspektais:

1) advokato santykiai su klientu;2) advokato santykiai su teismu;3) advokato santykiai su kitais advokatais.

Advokato santykiai su klientu

Advokato pareigos yra:

1) užtikrinti abipusį pasitikėjimą, jis turi veikti išimtinai kliento interesais. Tai yra feduciariniai santykiai. Kadangi advokatas yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis, jis negali veikti priešingai teisingumo ir teisėtitumo reikalavimams. Advokatas privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos taisyklių. Atsidavimas klientui ir jo interesų gynimas turi būti proto ribose.

2) advokatas turi vengti interesų konflikto: advokatui draudžiama atstovauti klientui, kai kyla kliento ir jo asmeninių interesų ie kai kurių kitų asmenų interesų konfliktas. Pvz. advokatas negali atstovauti byloje prieš tėvus, sutuoktinį, vaikus, brolius ir t.t. Kai yra interesų konfliktas advokatas arba iš viso nesudaro sutarties, o jeigu konfliktas paaiškėja vėliau turi pranešti apie tai klientui.

3) advokatas privalo užtikrinti konfidencialumą, jis negali atskleisti tos informacijos, kurią gavo iš kliento.4) advokatas privalo informuoti klientą apie bylos eigą, operatyviai informuoti jį apie kiekvieną procesinį veiksmą.5) advokatas neturi teisės atsisakyti atstovauti asmeniui be rimto pagrindo. Atsisakydamas atstovauti kai jau yra sutartis, jis

turi tai padaryti su mažiausiai įmanomais nuostoliais klientui ir taip, kad jis galėtų spėti susirasti kitą advokatą. Dar pasirašydamas sutartį advokatas turi pasverti ar jo kvalifikacija leis jam tinkamai atstovauti klientui.

6) advokatas turi informuoti klientą apie savo kvalifikaciją, civilinės atsakomybės draudimo dydį apie honoraro dydį ir jo apskaičiavimo būdą. Jis negali susitarti su klientų, kad honoraro dydis priklausys nuo bylos baigties ar nuo išieškotos sumos. (Ši taisyklė galioja visoje Europoje, išimčių yra Anglijoje)

7) advokatas privalo nedelsdamas perduoti klientui viską, ką gavo vykdydamas kliento pavedimą. Ji s neturi teisės laikyti gautus pinigus savo sąskaitoje, jis turi turėti kitą sąskaitą ar laikyti pinigus notaro depozite. Šių pinigų jis negali panaudoti netgi tam, kad susimokėtų sau honorarą. Advokatas neturi teisės sudaryti sandorių dėl kliento turto ar dalyvauti varžytinėse dėl kliento turto.

Advokato santykiai su teismu

1) advokatas privalo laikytis CP teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.2) advokatas privalo sąžiningai vesti savo kliento bylą. Pvz., draudžiama daryti siurprizus kitos šalies advokatui pateikiant

dokumentus ar kitus įrodymus teismui, prieš tai neinformavus ir nesupažindinus su jais kitos šalies advokato.3) advokatas neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pvz., advokatas neturi teisės remtis

aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Prof. etikos taisykles draudžia pateikti teismui rašytinius įrodymus, kurių teisėtumu ar turinio teisingumu advokatas pats abejoja. Advokatas turi elgtis mandagiai ir taktiškai. Teisminiame nagrinėjime advokatas, pastebėjęs įstatymų pažeidimus privalo informuoti apie tai teismą, kad jie būtų ištaisyti. Draudžiama tokius pažeidimus nutylėti ir pranešti apie juos tik apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje. Advokatui teisme draudžiama ginčytis su pirmininkaujančiu ar kitais bylos dalyviais. Prieštarauti pirmininkaujančio veiksmams advokatas gali tik pagals CPK 170 str.

Atvejai, kai advokatas veikia priešingai teisei (pažeidinėja prof. etikos taisykles):

1) įžeidinėja teisėją;2) nevykdo teisėjo teisėtų nurodymų;3) meluoja, pvz., vilkina procesą;4) neinformavęs priešingos šalies susitinka su teisėju ar bando susitikti. Susitikti su teisėju nėra draudžiama, bet

draudžiama tai daryti slapta nuo kitos šalies.5) viešai komentuoja bylą, kuri dar nėra išnagrinėta.

Advokato santykiai su kitais advokatais

Advokatūra yra profesinis susivienijimas (ta prasme viena chebra ar kaip suprasti?). Jis turi užtikrinti, kad visi laikytųsi prof. etikos taisyklių reikalavimų.

Bendraujant su kitais advokatais kiekvienam advokatui yra nustatyti tam tikri elgesio kriterijai:

1) advokatas su savo kolegomis privalo elgtis sąžiningai. Savo klientų interesais nereikalingiems ginčams ir bylinėjimuisi išvengti advokatams būtina kooperuotis.

2) prof. etikos taisyklės nustato kiekvieno advokato pareigą vykdyti savo profesinės organizacijos nutarimus ir laikytis etikos taisyklių. Jei advokatas mato, kad kolega pažeidinėja taisykles privalo atkreipti į tai jo dėmesį ir pranešti apie tai kontoros seniūnui, o jeigu taisyklės pažeidinėjamos šiurkščiai – Lietuvos advokatų tarybai.

3) Taisyklės nustato, kad advokatas privalo pranešti kolegai ketinąs perimti jo vestą bylą. Sutikti vesti bylą jis gali tik tada, kai visiškai išsiaiškina bylos atsisakymo priežastis (negalioja, kai reikia pakeisti susirgusį kolegą). Jeigu klientas prašo, kad bylą vestų keli advokatai, kiekvienas jų turi sutikti.

4) advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacija ir tinkamu pareigų vykdymu.5) advokatas privalo nuolat rūpintis savo kvalifikacija ir nuolat ją kelti.

Dėl profesijos specifikos advokatui keliami didesni reikalavimai. Už netinkamą pareigų vykdymą jis gali būti traukiamas baudžiamojon, civilinėn ir drausminėn atsakomybėn.

25. Kuratorius civiliniame procese.

Saliai, kuri neturi CP veiksnumo ir aststovo pagal istatyma arba kurios gyvenamoji, darbo vieta nezinoma, priesingos salies,

kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prasymu teismas gali paskirti kuratoriu, kuris konkrecioje byloje veikia, kaip atstovas

gala istatyma, turi atstovaujamosios salies procesines teises ir pareigas. Kuratoriaus igaliojimai pasibaigia isnykus aplinkybems, kuriu

pagrindu buvo paskirtas, ar paskyrus salies atstova pagal istatyma. (CPK 39 str.)

26. Civilinių bylų priskyrimas teismams.

Teismų kompetencijaTeismas veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo teismo galias riboja valstybės

teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Teismo kompetencija taip pat gali būti ribojama tam tikra valstybės teritorijos dalimi, pvz., apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas. (Teismų įst. 10,11 str.)

Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine veikla. Teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija.

Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir nejurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).

Žinybingumas

Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl, kilus ginčui labai svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma.

Kompetencija ir žinybingumas nėra tapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma, o žinybingumas tai tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t.y. su jurisdikcine veikla. Bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti.

Civilinių bylų žinybingumas – tai bylos visumos priskyrimas teismo kompetencijai. Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą žinybingumas skirstomas į vienetinį ir dauginį.1. Vienetinis žinybingumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje institucijoje, t.y. yra tos institucijos

kompetencija. Ši žinybingumo rūšis dar vadinama išimtiniu arba imperatyvioju žinybingumu, nes įstatymai įtvirtinto konkretaus ginčo žinybingumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos.

2. Dauginis žinybingumas – ginčo nagrinėjimas yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Jis skirstomas į: alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį.

a) Alternatyvusis. Suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią jis norėtų kreiptis. Pasinaudojus

galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas.

b) Sąlyginis. Galimybė kreiptis į instituciją, kuriai ginčas yra žinybingas, atsiranda tik, jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Būna labai įvairiai: 1) prieš kreipiantis į teismą reikia pabandyti išspręsti ginčą patiems pretenzijos pareiškimo tvarka (pvz., klientų ginčai su ryšių organizacijomis); 2) prieš kreipiantis į teismą reikia mėginti spręsti ginčą neteisminėje institucijoje,pvz., kreiptis į aukštesnio pavaldumo administracinę instituciją arba pareigūną (pvz., muitinės kodeksas nustato, kad asmenų skundai dėl muitinės veiksmų paduodami teritorinei muitinei, o jos veiksmai skundžiami muitinės departamentui, pastarojo sprendimą galima skųsti teismui).

c) Sutartinis žinybingumas. Šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis žinybingumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražui (CPK 28 str.). Tačiau sutartinis žinybingumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį žinybingumą, pvz., draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražui ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kt. teisinių santykių. (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.).

Pagal CPK 26 str. teismams žinybingi visi ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, finansų, bankroto teisinių santykių ir bylos, kylančios iš konstitucinių ir administracinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės žinybingumą teismui, o tai reiškia, kad visi ginčai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai. Tai visiškai atitinka Konstitucijos 30 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatas. Tačiau tai nereiškia, kad žinybingumo institutas prarado savo prasmę, kadangi yra išimčių: pvz., Krašto apsaugos tarnybos įst. nustato, kad kai kurie ginčai nežinybingi teismui (dėl karinio laipsnio suteikimo ar nepriėmimo į profesionalią tarnybą). Taip pat teismui nežinybingi ginčai dėl: iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyv. patalpų, santuokos nutraukimo, kai kreipiasi vyras be žmonos sutikimo, o ji (žmona) nėščia ar yra mažas (iki 1 m.) vaikas; tėvystės nustatymo, jei gimimo liudijime yra įrašytas konkretus asmuo; laiku nesumokėtų SODROS mokesčių; pilietybės nustatymo ir t.t. Yra 16 punktų iš įvairių įstatymų. Mikelėno nuomone šios išimtys ne visada pagrįstos.

Žinybingumas yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas teismui nežinybingas, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą. Besikreipiančio dėl nežinybingo ginčo asmens pareiškimą teismas atsisako priimti (CPK. 150 str. 1 p.), o kai esant ginčą nežinybingą paaiškėja jau iškėlus bylą, ji nutraukiama (CPK 243 str.). Ginčo žinybingumą nustato pats teismas ex officio. Bet teismas negali elgtis prieš įstatymą ir priimti nežinybingą ginčą. Tačiau jis gali, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 str., priimti ginčą, jo nenagrinėti ir kreiptis į Konstitucinį teismą (Konstitucijos 110 str. nustatyta tvarka) dėl įstatymo, nustatančio, kad ginčas teismui nežinybingas, atitikimo Konstitucijai. (Kada mūsų teismai ką nors tokio darys neaišku).

Problemas, kai įstatymas neaiškus ar yra teisės normų, reguliuojančių civilinių bylų žinybingumą, prieštaravimų, gali išspręsti pats teismas, remdamasis CPK 29 str. Jame įtvirtintas teisminio žinybingumo pirmenybės principas: kilus abejonei dėl ginčo

žinybingumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja žinybingumą, kolizijai, ginčas laikomas žinybingu teismui. Sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vieni žinybingi teismui o kiti – ne, visi reikalavimai nagrinėjami teisme.

Daugelis išimčių iš žinybingumo nesiderina su Konstitucija ir Žmogaus teisių konvencija todėl juos reikėtų naikinti, nes kitaip gali Lietuvėlė brangiai mokėti.

Be ginčo bylų, teismas nagrinėja ir ne ginčo bylas. Šių bylų žinybingumas nustatomas remiantis priešinga nei ginčo bylos taisykle – pagal sąrašo principą: teismui žinybingos tik tos ne ginčo bylos, kurios išvardintos CPK 270 str.

Atskirai paminėtinas specifinis žinybingumo įgyvendinimo būdas. Žinybingumas gali būti ir ginimosi nuo ieškinio priemonė. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, gali pareikšti, kad ginčas teismui nežinybingas, ir reikalauti bylą nutraukti. Šiuo atveju teismas turėtų patikrinti atsakovo argumentus ir nuspręsti ar ginčas žinybingas teismui.

27. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių.

28. Civilinių bylų teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis, dalykinis teismingumas.

Jeigu byla yra žinybinga teismui reikia nustatyti, kuris konkretus teismas ją nagrinės. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja tam tikra teismų sistema. LR Konstitucijos 111 str. nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro LR Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, Apygardos teismai ir Apylinkės teismai. Bandant sužinoti koks teismas kompetentingas spręsti ginčą reikia nustatyti kurios teismų grandies teismas nagrinės jį kaip pirmoji instancija – apylinkės ar apygardos. Reikia atriboti būtent šių dvejų grandžių kompetenciją, nes nei AT nei Apel. T. bylų kaip pirmoji instancija nenagrinėja.

Nustačius grandį reikia nustatyti konkretų teismą. Konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismams žinybingų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo

teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Nustatant bet kurios bylos teismingumą reikia išsiaiškinti tris dalykus:1. teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (specializuotas ar bendros kompetencijos);2. konkretų teismą;3. teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusia su bylos nagrinėjimu pirmoje instancijoje, t.y. konkretų teismą instancijų

sistemoje.Atitinkamai skiriamas 3 rūšių teismingumas:Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui

neteisminga teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str. 6 p.). Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą. Jeigu teismas išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, teismo sprendimas turi būti besąlygiškai naikinamas (CPK 343 str. 1 d.).

Daugumoje valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau būna ir taip, kad teismingumą ar neteismingumą turi įrodyti šalys.

1) Rūšinis teismingumas

Rūšinis teismingumas padeda išspręsti du uždavinius: nustatyti teismų sistemos grandį bei nustatyti bendros kompetencijos ar specializuotas teismas nagrinės bylą. (Šiuo metu yra tik vienas specializuotas teismas – Administracinis).

CPK 135 str. nustato, kad teismams žinybingos civilinės bylos nagrinėja apylinkės teismas, išskyrus nurodytas 136, 1361 ir 1363

str. Taigi bendra taisyklė – visos civilinės bylos nagrinėjamos apylinkės teismuose, jeigu įstatymas nenumato kitaip.CPK 136 str. numato 10 punktų, kai bylos teismingos apygardų teismams, kaip 1 instancijos teismams. Kai kurios iš jų: ieškinio

kaina daugiau kaip 100 tūkst. Lt, bylos pagal Seimo kontrolieriaus siūlymus atleisti iš pareigų valstybės ir savivaldybės pareigūnus, bylos, kurių viena šalis yra užsienio valstybė ar jos jur. asmenys, įmonių bankroto bylos ir t.t.

Taigi rūšinis teismingumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo suma, ginčo pobūdis ir ginčo šalysAtitinkamų bylų teismingumas nustatomas pagal išimtinio teismingumo taisyklę. Pagal CPK 136 1 str. tik Vilniaus apygardos

teismui teismingos 5 kategorijų bylos, pvz., dėl išradimų patentavimo ir naudojimo, nurodytų LR patentų įstatyme; pagal užsieniečių prašymus įvaikinti LR pilietį, taip pat pagal LR piliečių prašymus įvaikinti užsienietį, gyvenanti LR; dėl LR prekių ir paslaugų ženklų įstatyme numatytų ginčų (yra išvardinti 4); kitos civilinės bylos, kurios pagal LR įstatymus teismingos tik Vilniaus apygardos teismui, taip pat bylos, kurios iki Teismų įstatymo įsigaliojimo buvo teismingos LR aukščiausiajam teismui.

CPK 1363 str. nustato bylas, teismingas Administraciniam teismui: bylos dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, atlyginimo.

2) Teritorinis teismingumas

Remiantis teritoriniu teismingumu bylos paskirstomos tos pačios grandies, pvz., apylinkės ar apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas skirstomas į : bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.

Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar juridinio asmens organo buveinės vietą (forum domicile principas). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena (CK 17 str.). Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė vienoje iš jų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomais kriterijais, pvz., aiškinamasi su kuria iš kelių gyvenamųjų vietų jis labiausiai susijęs.

Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įstatymas nurodo galimybę bylą nagrinėti dviejuose ar daugiau tos pačios grandies teismų. Konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 138 str.). Šis teismingumas nustatomas toms byloms, kuriose ginami ypač svarbūs ieškovo teisės ir interesai, taip pat, kai nežinoma atsakovo gyvenamoji vieta. Kreipęsis į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačiu ieškiniu kreiptis į kitą teismą.

Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas tiksliai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą. Antai ieškiniai dėl nuosavybės į žemę, pastatus ar kitą nekilojamąjį turtą, dėl naudojamos žeme pastatais ar kitu nekilnojamuoju turtu taip pat dėl arešto turtui panaikinimo teismingi turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Palikėjo kreditorių ieškiniai, pareikšti prieš įpėdiniams priimant palikimą, pareikšdami palikimo turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Ieškiniai, kylantys iš pervežimo sutarčių,

vežėjams pareiškiami transporto organizacijos, kuriai nustatyta tvarka buvo pareikšta pretenzija, valdybos buveinės vietos teismui (CPK 139 str.).

Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka šalys tarpusavio susitarimu. Tačiau šalys savo susitarimu negali pakeisti rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo. Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudaromas raštu ir pateikiamas kartu su ieškinio pareiškimu. Šalys bylos teismingumą gali nustatyti ir nesudarydamos atskiro susitarimo, o aptardamos tai sutartyje. Dažniausiai šis teismingumas būdingas tarptautinėms sutartims.

Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniausiai kurios vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų teismingumą. Pvz., priešinis ieškinys pareiškiamas tame pačiame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 141 str.); trečias asmuo, turintis savarankišką reikalavimą, ieškinį pareiškia teisme, kur nagrinėjama ieškovo ir atsakovo byla.

Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos viduje. Pvz., nustatant, kuris apygardos teismas turi nagrinėti bylą reikia vadovautis CPK 137 – 141 str.

3) Funkcinis teismingumas

Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t.y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcinė veikla ar susijusi tik iš dalies, pvz., teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus,.

LR teismų įstatymo 15 ir 16 str. nurodoma, kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai.

Kaip apeliacinė instancija jas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (Teismų įst. 16 str.). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmoji instancija nagrinėjo apygardų teismai (Teismų įst. 17 str.).

Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti apygardų teismai, Apeliacinis teismas ir AT. Apygardų teismai – dėl apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių, nenagrinėtų apeliacine tvarka (Teismų įst. 16 str.). Apeliacinis teismas – pagal kasacinius skundus dėl apygardos teismų sprendimų ir nutarčių, priimtų apeliacine tvarka (Teismų įst. 17 str.). Jis taip pat nagrinėja bylas pagal kasacinius skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, bei užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus.

AT kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl Apel. teismo sprendimų ir nutarčių, priimtų apeliacine tvarka, ir dėl apygardos teismų nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teisme. Be to AT vypso vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimo funkciją (Teismų įst. 18 str.).

AT senatas, nagrinėjantis bylas pagal AT pirmininko teikimą (Teismų įst 20 str.), vykdo taip vadinamą “superkasacija”.

Teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam teismui

Bylą, priimtą savo žinion laikantis teismingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors paskiau ji taptų teisminga kitam teismui. Tačiau kartu CPK 142 str. nurodo išimtis, kada byla, priimta vieno teismo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai:

1. teismas pripažįsta, kad byla bus greičiau ir teisingiau išspręsta kitame teisme;2. atsakovas, kurio gyvenamoji vieta anksčiau buvo nežinoma, paprašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui;3. tame teisme negalima pakeisti vieno ar kelių nušalintų teisėjų;4. iškėlus bylą tame teisme, paaiškėjo, kad ji buvo priimta šio teismo žinios pažeidžiant teismingumo taisykles;5. byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto byla (perduodama bankrotą iškėlusiam teismui).Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį, kurią galima skųsti apeliacine tvarka. Gautą bylą kitas teismas

privalo priimti ir išnagrinėti iš esmės. Jokie teismų ginčai dėl bylos perdavimo neleidžiami (CPK 144 str.). dėl to gali kilti įvairių problemų, nes kitas teismas gali bandyti nepriimti bylos, motyvuodamas neteismingumu.

CPK 143 str. numato dar vieną galimybę perduoti bylą kitam teismui: išimtinais atvejai byla gali būti perduota kitam tos pačios rūšies teismui, kad būtų išnagrinėta kuo greičiau, išsamiau ir objektyviau. Šiuo pagrindų bylas tarp apylinkės teismų perduoda teismo pirmininkas, o tarp apygardos teismų – AT pirmininkas ar šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Šiuo pagrindu jokiu būdu negali būti keičiamas rūšinis ar išimtinis teismingumas, tik teritorinis.

29. Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų

klausimai. Teismingumo kolegija.

CPK 36 str. numato, kad bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo gincus del teismingumo rasytinio proceso

tvarka issprendzia speciali teiseju kolegija, i kuria iena Lietuvos Auksciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus pirmininkas ir Lietuvos

vyriausiojo adminsitracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po viena siu teismu pirmninku paskirta teiseja.

Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prasymus ar nutartis spresti teismingumo klausimus paduoda per Lietuvos

Auksciausiaji Teisma, informuodami apie tai dalyvaujancius byloje asmenis. Prasyma ar nutarti speciali teiseju kolegija isnagrineja per

10 dienu nuo prasymo ar nutarties gavimo, nekviesdama i posedi byloje dalyvaujanciu asmenu. Sprendimas priimamas bendru sutarimu

arba kolegijos balsu dauguma. Nutartis del bylos teismingumo neskundziama. Per tris dienas nuo priemimo nutartis issiunciama i

atitinkama pirmosios instancijos teisma, kuriam ji teisminga, arba i apeliacines instancijos teisma, kuriam nutartis del teismingumo yra

privaloma.

30. Procesiniai terminai, jų skaičiavimo taisyklės.

Procesinių terminų sąvoka ir jų reikšmė.

Paprastai ieškovas yra suinteresuotas, kad teismas kuo greičiau išnagrinėtų bylą, priimtų sprendimą ir jo vykdymas nebūtų vilkinamas. Tačiau teismo žinioje yra ne viena byla, ir teisėjas turi planuoti savo darbą, atitinkamai paskirstydamas darbo laiką įvairioms byloms nagrinėti. Siekdamas greičiau atkurti pažeistas teises, taip pat užtikrinti sklandžią ir operatyvią teismo veiklą, įstatymas įvairiems procesiniams veiksmams atlikti nustato procesinius terminus.

Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo (teisėjo) nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ar kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus.

Byla turi būti išnagrinėta per protingą terminą – jei nebūtų terminų, būtų pažeisti principai – operatyvaus bylos išnagrinėjimo.Procesinių terminų rūšysPagal tai, kieno yra nustatyti, procesiniai terminai skirstomi į nustatytus:1. įstatymo;2. teismo (gali būti modifikuoti).Jei nustatyta įstatymo – negalima jo pailginti, t.y. modifikuoti, tačiau jei įstatymas leidžia, galima praleistą terminą atstatyti.Pagal paskirtį (tai kam nustatomi ) procesiniai terminai skirstomi į nustatytus:1 .teismui tam tikriems veiksmams atlikti;1) per kiek dienų teismas turi išnagrinėti bylą2) per kiek dienų teisėjas turi pasiruošti bylos nagrinėjimui.2. dalyvaujantiems byloje ir kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti (tiek teismo nustatyta, tiek įstatymo

nustatyta).Gali būti nustatyti terminai ir ne byloje dalyvaujantiems asmenims.

Dažniausiai nustatoma šalims:

1) apeliacinis,

2) kasacinis

Terminus gali nustatyti ir teismas.

Jei pareiškimas surašytas netinkamai:

a) naikinamuosius – terminas, kuriam suėjus, prarandama teisė realizuoti teismas negali jo atnaujinti.

b) atnaujinamieji – teismo nutartimi dėl svarbių priežasčių tas terminas gali būti atnaujinamas. Pvz.: apeliacijos terminas.

Bylos paruošimo nagrinėti teisme terminai. Civilinių bylų išnagrinėjimo terminai.

121straipsnis. Pasiruošimo civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui ir jų išnagrinėjimo terminaiPasiruošimas civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui turi būti baigtas ne vėliau kaip per septynias dienas nuo pareiškimo

priėmimo dienos. Išimtinais atvejais itin sudėtingoms byloms, išskyrus šio straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse dalyje nurodytas bylas, motyvuota teisėjo nutartimi šis terminas gali būti pratęstas iki dvidešimties dienų.

Pareiškimus dėl komercinio banko, kuriam paskirtas laikinasis administratorius ar iškelta bankroto byla, turto išieškojimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, dėl banko bankroto bylos iškėlimo ar dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo pirmosios instancijos teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pareiškimo priėmimo dienos.

Bylas dėl alimentų išieškojimo, dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat

maitintojo gyvybės atėmimu, ir dėl reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas turi išnagrinėti,

jeigu šalys yra tame pačiame mieste ar rajone, ne vėliau kaip per dešimt dienų, o kitais atvejais – ne vėliau kaip per dvidešimt dienų

nuo pasiruošimo civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui baigimo dienos.

Kitos civilinės bylos turi būti išnagrinėjamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pasiruošimo civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui baigimo dienos.

Tačiau bylos dėl alimentų išieškojimo, dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, ir bylos, kylančios iš darbo teisinių santykių, visada turi būti parengtos per septynias dienas ir teisėjas šio termino pratęsti negali. Pagal CPK 121 straipsnį, per septynias dienas turi būti pasirengta nagrinėti bet kurios kategorijos civilines bylas. Šis laikas į bylos išnagrinėjimo terminą neįskaitomas. Tačiau galiojančiuose įstatymuose nesunku rasti pavyzdžių, kai nustatyta kita, CPK 121 straipsnyje įtvirtintoms taisyklėms prieštaraujanti tvarka. Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad skundą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo teismas privalo išnagrinėti per 48 valandas nuo jo padavimo. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 296 straipsnyje nurodoma, kad skundą dėl administracinės nuobaudos skyrimo teismas turi išnagrinėti per dešimt dienų nuo jo gavimo dienos. Šios ir kitos įstatymo išimtys negali būti laikomos pagrįstomis. Visų pirma teisėjui turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su bylos medžiaga, pasirengti ją nagrinėti, atlikti tam tikrus būtinus procesinius veiksmus, be kurių neįmanoma išnagrinėti bylos pirmame teismo posėdyje, pavyzdžiui, neišreikalavus administracinės bylos, nėra galimybės susipažinti su joje esančiais dokumentais. Kita vertus, turi būti skiriama laiko ir šalims, ypač atsakovui, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Galų gale tam tikro termino reikia dalyvaujantiems byloje asmenims apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti. Per CPK 121 straipsnyje numatytą septynių dienų terminą galima net nespėti įteikti atsakovui ieškininio pareiškimo kopijos. Tuo tarpu atsakovas turi susirasti advokatą, susipažinti su ieškovo reikalavimu, surašyti atsiliepimą į ieškininį pareiškimą (CPK 129 str.). Atsiliepimą dar būtina nusiųsti teismui, o teismas jį turi perduoti ieškovui, kad jis žinotų atsakovo nuomonę. Taigi nustatyti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminai yra aiškiai nerealūs. Be to, juos nustatyti tampa beprasmiška, jeigu šalims ir teisėjui nėra taikomos sankcijos už jų pažeidimą.

Bylos išnagrinėjimo terminas yra įstatymo nustatytas laikas, per kurį teismas privalo baigti bylą priimdamas sprendimą arba jo nepriimdamas. Įstatyme nurodyti tik terminai civilinėms byloms pirmosios instancijos teisme išnagrinėti. Terminai išnagrinėti bylas nei apeliacinės instancijos teismuose, nei kasacine tvarka nėra nustatyti.

Bylos išnagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai teisėjas, laikydamas esant pasirengta nagrinėti bylą, priima nutartį skirti ją nagrinėti teismo posėdyje (CPK 166 str.). Bendras civilinės bylos išnagrinėjimo terminas yra vienas mėnuo nuo dienos, kai baigta rengtis teisminiam bylos nagrinėjimui (CPK 121 str.). be bendro civilinės bylos išnagrinėjimo termino, įstatymas nustato ir specialius, t.y. sutrumpintus, bylos išnagrinėjimo terminus, taikomus tam tikrų kategorijų civilinėms byloms. Pavyzdžiui, bylos dėl alimentų išieškojimo, dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, ir kylančios iš darbo teisinių santykių turi būti išnagrinėtos per dešimt dienų, kai šalys yra tame pačiame mieste ir rajone, o kitais atvejais – ne vėliau kaip per dvidešimt dienų (CPK 121 str.); bylos pagal skundus dėl administracinių organų ar pareigūnų veiksmų, susijusių su administracinių nuobaudų skyrimu, taip pat dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, varžančių piliečių teises, turi būti išnagrinėtos per dešimt dienų (CPK 264,265 str.); pareiškimas dėl komercinio banko, kuriam paskirtas laikinasis administratorius ar iškelta bankroto byla, turto išieškojimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, dėl banko bankroto bylos iškėlimo ar jo akcinio kapitalo sumažėjimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jo priėmimo dienos.

Pagal CPK 141 straipsnį, vienoje byloje gali būti sujungiami keli reikalavimai. Kartais vienam iš tokių reikalavimų, pavyzdžiui, tėvystei nustatyti, skirtas bendras, o kitam, pavyzdžiui, alimentams išieškoti, - specialus išnagrinėjimo terminas. Tad per kokį terminą byla turi būti išnagrinėta šiuo atveju? Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1991 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr.4 “Dėl teismų praktikos, taikant CPK normas” 4 punkte yra nurodęs, kad, sujungus į vieną bylą kelis reikalavimus, kuriems išnagrinėti yra nustatyti skirtingi terminai, teismas privalo išnagrinėti bylą per trumpesnį terminą. Tokio išaiškinimo negalima pripažinti pagrįstu. Vien tai, kad byloje yra ne vienas, o keli reikalavimai, daro ją gerokai sudėtingesnę. Paprastai vienam reikalavimui išnagrinėti iš pradžių reikia išnagrinėti kitą. Pavyzdžiui, alimentams iš asmens, neįrašyto vaiko gimimo akto įraše kaip jo tėvo, išieškoti pirmiausia reikia nustatyti nurodyto asmens tėvystę. Todėl turėtų būti įteisinta nuostata, jog esant keliems reikalavimams, kuriems išnagrinėti nustatyti skirtingi terminai, byla gali būti išnagrinėta per ilgesnį terminą.

Kai kurių bylų išnagrinėjimo terminai nustatyti ne tik CPK, bet ir kituose įstatymuose. Pavyzdžiui, Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje nurodytas 48 valandų, Prezidento rinkimų įstatymo 28 straipsnyje – 24 valandų, Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo 13 straipsnyje ir Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnyje – dešimties dienų, Politinių partijų įstatymo 8 straipsnyje – trijų dienų bylos išnagrinėjimo terminas ir t.t. Tokia praktika, kai civilinių bylų išnagrinėjimo terminai nurodomi ne CPK, o kituose įstatymuose, negali būti laikoma tinkama ir pagrįsta. Antra vertus, pats civilinių bylų išnagrinėjimo terminų institutas yra kontroversiškas. Laiką, per kurį byla bus išnagrinėta, pirmiausiai turi lemti ir pačios ginčo šalys. Vienai šaliai aiškiai vilkinant procesą, teismas savo arba kitos šalies iniciatyva turėtų paspartinti bylos nagrinėjimą, nes gali nukentėti sąžiningos šalies interesai.

Įstatymas nustato terminus ir kitiems teismo veiksmams atlikti. Pavyzdžiui, teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi išsiųsti jo nuorašus šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį (CPK 229 str.); teismo posėdžio protokolas turi būti baigtas rašyti ir pasirašytas ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo posėdžio pabaigos (CPK 254 str.) ir t.t.

Dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymas taip pat nustato procesinius terminus tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti. Pavyzdžiui, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su teismo posėdžio protokolu ir pateikti rašytines pastabas dėl jo per tris dienas nuo protokolo pasirašymo dienos (CPK 255 str.); prašyti teismą panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą jie gali per dešimt dienų nuo teismo nutarties nuorašo gavimo dienos (CPK 120 str.).

Kai įstatymas procesinių terminų nenustato, juos gali nustatyti teismas arba teisėjas. Pavyzdžiui, ieškininiam pareiškimui, surašytam nesilaikant CPK 146, 148 straipsnių reikalavimų, teisėjas neduoda eigos ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi ištaisyti trūkumus (CPK 151 str.). teismas arba teisėjas taip pat gali nustatyti terminus tam tikriems veiksmams atlikti ir asmenims, nedalyvaujantiems nagrinėjant bylą. Pavyzdžiui, teisėjas gali nustatyti terminą, per kurį pareigūnai ar asmenys privalo pateikti teismui turimus rašytinius įrodymus (CPK 75 str.).

Procesinių terminų skaičiavimas122 straipsnis. Procesinių terminų skaičiavimasProcesiniai veiksmai atliekami įstatymo nustatytais terminais. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatęs įstatymas,

juos skiria teismas.Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data, arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti,

arba laiko tarpu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą.Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės

datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia.Procesiniai terminai gali būti apibrėžiami įvairiai:1. tikslia kalendorine data, pavyzdžiui, nurodoma, kad dokumentus reikia pateikti iki lapkričio 15 d.2. įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, pavyzdžiui, nurodoma, kad veiksmą galima atlikti iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį;3. tam tikru laiku, pavyzdžiui, nurodoma, kad byla turi būti išnagrinėta per dešimt dienų.Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas jam atlikti. Tam tikru laiku (metais, mėnesiais, savaitėmis ar

dienomis) skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia (CPK 122 str.). Pavyzdžiui, teismo posėdžio protokolą pasirašius lapkričio 10 dieną, trijų dienų terminas, nustatytas su juo susipažinti, prasidės lapkričio 11 dieną.

123 straipsnis. Procesinių terminų pasibaigimasMetais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas

terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuriame atitinkamos dienos nėra, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną.

Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo dienai, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena.

Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Jeigu tas veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytuoju tarnybinio darbo pabaigos metu.

Jeigu skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu.

Procesiniai terminai skaičiuojami kalendorinėmis dienomis, t.y. į juos įeina ir poilsio ir darbo dienos. Kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena (CPK 123 str. 2 d.). Procesinis terminas baigiasi paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtą valandą. Todėl, jeigu dokumentai pašto įstaigai būtų įteikti iki paskutinės termino dienos

dvidešimt ketvirtos valandos ir tai būtų patvirtinta pašto antspaudu, procesinis veiksmas būtų pripažintas esąs atliktas laiku, nepraleidus termino. Tačiau procesinis terminas procesiniam veiksmui, būtinam atlikti teisme, pavyzdžiui, susipažinti su teismo posėdžio protokolu, atlikti baigiasi nustatytu teismo darbo pabaigos laiku (CPK 123 str. 3 ir 4 d.). Metais skaičiuojamas terminas, pavyzdžiui, trejų metų terminas pateikti vykdomajam dokumentui priverstinai vykdyti (CPK 387 str.), baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Kai metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuriame atitinkamos dienos nėra, terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną (CPK 123 str. 1 d.).

124 straipsnis. Procesinių terminų praleidimo pasekmėsTeisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta, pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui.

Skundai ir dokumentai, paduoti, pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims.

Procesinių terminų praleidimo teisiniai padariniai skirtingi ar:1) terminai nustatyti tam tikrai pareigai.Jei terminai pareigai – ta pareiga vistiek išlieka. Jei teisėjas nepasirengė bylai per 7 dienas – jis turi pasirengti kuo greičiau,

kitaip gali būti drausminė byla už proceso vilkinimą.Jei teisėjas pareikalavo pateikti tam tikrus įrodymus per 10 dienų – nepateikė – teisėjas gali iškelti tam tikras sankcijas.

2) terminas tam tikrai teisei realizuoti a) jei terminas yra naikinamasis – praleidus teisė išnyksta negrįžtamaib) jei atnaujinamasis terminas – suėjus terminui, teisė išnyksta, tačiau jei asmuo įrodys, kad praleistas terminas dėl svarbių

priežasčių – terminą teismas gali atnaujinti – teisė vėl atsiranda.Svarbu- ar praleidimo priežastys svarbios, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju.Svarbios priežastys:1) jei terminas praleistas dėl teismo kaltės.Pvz.: teisėjas sprendimo kopijos neišsiuntė laiku – praėjęs laikas apeliacijai – terminas praleistas dėl to, kad teismas neįvykdė

savo pareigos (teismo padaryti procesiniai pažeidimai).2) dėl ligosBendra tendencija – liga pati savaime nėra pripažinta svarbia priežastimi svarbu:a) kokia liga; b) kada šalis pradėjo sirgti; c) ir t.t.Pats ligos faktas nėra svarbi priežastis parašyti įgaliojimą. Raštu atsiųsti teismui dokumentus.Jei termino pabaigoj susirgo – praleidimo priežastis gali būti pripažinta svarbia.Reikia žiūrėti taip pat ir į bylos esmę, ne tik faktą.

31. Procesinio termino sustabdymas, pratęsimas ir atnaujinimas.

125 straipsnis. Procesinių terminų sustabdymasVisų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, sustabdžius bylą. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada

atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau.Sustabdžius civilinę bylą, nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma nuo to momento, kai atsirado aplinkybių,

sudariusių pagrindą bylai sustabdyti (CPK 125 str.). Pavyzdžiui, teismas privalo sustabdyti bylą, kai miršta viena bylos šalis, jeigu esant tokiam teisiniam ginčo santykiui leidžiamas teisių perėmimas. Tokiu atveju procesinių terminų eiga sustabdoma nuo šalies mirties dienos (CPK 239 str. 1 p.). Sustabdytas terminas pradeda toliau eiti nuo nutarties atnaujinti bylos nagrinėjimą priėmimo dienos.

126 straipsnis. Procesinių terminų prailginimasTeismo paskirti terminai gali būti teismo prailginami.

127 straipsnis. Procesinių terminų atstatymasAsmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis,

praleistasis terminas gali būti atstatomas.

Pareiškimas dėl praleisto termino atstatymo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims. Tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti tą klausimą.

Paduodant pareiškimą dėl termino atstatymo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai arba atliekami kiti veiksmai), kuriems atlikti praleistas terminas.

Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atstatymo, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Pareiga atlikti tam tikrą procesinį veiksmą per nustatytą procesinį terminą išlieka ir jį praleidus. Tačiau už laiku neatliktą procesinę pareigą teismas gali taikyti procesines sankcijas. Pavyzdžiui, pareigūnai ar kiti asmenys vis tiek turi pateikti per teismo nustatytą terminą nepateiktus turimus daiktinius įrodymus, tačiau už termino pažeidimą teismas jiems gali skirti baudą (CPK 83 str.). Procesinio termino praleidimas gali sukelti ir kitų neigiamų procesinių teisinių padarinių. Pavyzdžiui, jeigu ieškovas per teisėjo nustatytą terminą nepašalina ieškininio pareiškimo trūkumų, teisėjas pareiškimą jam grąžina (CPK 151 str.). Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam jam atlikti tam tikram terminui (CPK 124 str.). Tačiau tai nereiškia, kad asmuo visai prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti: praleidęs įstatymo nustatytą ar teismo (teisėjo) paskirtą terminą, asmuo gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo. Paduodant tokį pareiškimą, kartu turi būti atliktas ir procesinis veiksmas, kuriam atlikti praleistas terminas (pvz., kartu su pareiškimu atnaujinti apeliacinio apskundimo terminą paduodamas ir apeliacinis skundas). Pareiškimas dėl praleisto procesinio termino paduodamas tam teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą. Pripažinęs, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (pvz., dėl ligos, komandiruotės, stichinės nelaimės ir pan.), teismas nutartimi jį atnaujina ir kartu priima dokumentus, skundą ir leidžia atlikti kitus veiksmus, kuriems atlikti praleistą terminą atnaujino (CPK 127 str.). teismui atsisakius atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismo nutartis, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti skundžiama apeliacine tvarka.

Įstatymo nustatytus terminus galima tik atnaujinti. Tuo tarpu teismo (teisėjo) nustatyti terminai gali būti ne tik atnaujinami, bet ir jiems nepasibaigus suinteresuotų asmenų prašymu pratęsiami.

32. Žyminis mokestis. Atleidimas nuo žyminio mokesčio, sumokėjimo atidėjimas.

Zyminis mokestis – tai procesinio istatymo nustatyta suma, kuria salys, tretieji asmenys, pereiskiantys savarankiskus

reikalavimus, pareiskejai ar kreditoriai privalo sumoketi uz tam tikrus istatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus.

Zyminis mokestis pagal apskaiciavimo buda gali būti

1. paprastas mokamas tikslia suma, nepriklausancia nuo ginco dalyko vertes ( neturtiniu ieskiniu, ypatingosios teisenos bylose);

2. proporcinis nustatomas procesine ieskinio ar kitokio reikalavimo kainos israiska, atsizvelgiant i ieskinio suma ( turtiniu gincu bylose);

Nuo zyminio mokescio atleidziami ieskovai bylose visu reikalavimu, kylanciu is darbo santykiu, ieskovai del islaikymo

priteisimo, nusikalstama veika padarytos turtines ir neturtines zalos atlyginimo, asmenys, kurie kreipiasi i teisma, siekdami apginti

viesaji, valstybes ar savivaldybes interesa, fiziniai asmenys, kurie LR nustatyta tvarka pripazinti socialiai remtinais asmenimis,

sutuoktiniai uz prasymus nutraukti santuoka bendru sutikimu, prasmai pripazinti ir vykdyti uzsienio teismu (arbitrazu) sprendimus.

Teismas esant pagristoms aplinkybems pasilieka teise tam tikru kategoriju bylose, atsizvelgiant i asmens turtine padeti, is dalies atleisti

nuo zyminio mokescio ar atideti jo mokejima.

33. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Islaidas, susijusias su bylos nagrinejimu, sudaro faktines pinigines islaidos, turetos nagrinejant byla ir vykdant teismo

sprendima. CPK 88 – 100 str. isdetomas detalesnis bylos nagrinejimo islaidu sarasas, isdestymas ir paskirstymas salims.

Teismo islaidos tai tam tikri turtiniai praradimai, kuriuos pirmiausia patiria šalys:1) žyminis mokestis2) advokatams3) transporto išlaidos ir kt.Taip pat išlaidas patiria ir liudytojai. Tam tikras išlaidas patiria ir valstybė:1) išlaikyti teismų sistemą2) teismo ekspertizei.Visos valstybės kenčia nuo:1) ilgų bylinėjimosi terminų2) nuo didelių bylinėjimosi kaštų – žmogaus teisės realiai nėra apginamosBylinėjimosi išlaidų institutas gali būti vertinamas dvejopai.Teigiami dalykai1) bylinėjimasis nėra nemokama paslauga – tai drausmina. Bylinėjimosi išlaidų institutas yra t.t. filtras, užkertantis kelią

piktnaudžiauti teise, apsaugantis nuo nepagrįstų ieškinių.2) Bylinėjimosi išlaidas kompensuoti sąžiningos pusės išlaidas – turi teisę iš dalies išieškoti patirtas išlaidas, t.y. garantija.3) Valstybei išlaikyti teismų sistemą yra brangu. Per žyminio mokesčio mokėjimo institutą valstybė iš dalies gali padengti

išlaidas, kurias ji patiria, gal net ir visai padengia valstybės išlaidas.Neigiami dalykai1) susiję su žyminio mokesčio institutu. Jei per didelis ir avansu – tai galima vertinti kaip konstitucinės teisės kreiptis į

teismą pažeidimas. Valstybė turi nustatyti protingą žyminio mokesčio dydį.2) Skaudus tai visuomenės daliai, kuri neturi lėšų žyminiam mokesčiui – netenka teisės į teisminę gynybą.Tiesioginis ryšys tarp bylinėjimosi terminų ir bylinėjimosi kaštų. Trumpinant terminus – mažės ir kaštai.Bylinėjimosi išlaidos – tai pinigų sumos, kurios yra sumokamos proceso dalyvių už tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą.Moka šalys arba valstybei arba kitiems proceso dalyviams. Bylos nagrinėjimo išlaidos CPK – 108 str. (6 rūšys)Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos:1) sumos sumokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms organizacijoms.2) Vietos apžiūros išlaidos (retai būna)3) Atsakovo paieškos išlaidos (retai būna)4) Išlaidos, susiję su teismo sprendimo vykdymu.CPK – 402str.Jei skolininkas geruoju neįvykdo sprendimo, tai iš jo papildomai bus išieškota 5% teismo antstolių kontorai.5) pašto išlaidos šaukimams ir t.t.Padengia teismas, vėliau gali prisiteisti iš t.t. šalies6) išlaidos, susiję su skelbimu spaudoje apie teismo posėdžio laiką

Atleidimas nuo teismo išlaidų mokėjimo102str. CPK – daug kategorijų (46) bylų, kuriose ieškovai ar pareiškėjai nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami. Pvz.: dėl

grąžinimo į darbą, dėl alimentų išieškojimo, dėl žalos, padarytos juos suluošinus ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat netekus maitintojo (jam mirus) ir kt.

102str. Atleidimas nuo žyminio mokesčioBylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio atleidžiami:1) ieškovai – bylose dėl grąžinimo į darbą, dėl atlyginimo už darbą išieškojimo ir kitų reikalavimų, atsirandančių iš darbo

teisinių santykių;2) ieškovai ir pareiškėjai – bylose dėl alimentų išieškojimo;3) ieškovai – už ieškinius dėl žalos, padarytos juos suluošinus ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat netekus maitintojo (jam

mirus), atlyginimo;4) ieškovai už ieškinius dėl nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo;5) valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigos – už ieškinius bylose dėl permokėtų pašalpų ir pensijų išieškojimo, taip

pat dėl socialinio draudimo įmokų ir netesybų išieškojimo iš visų ūkio subjektų ir už regresinius ieškinius dėl pensijų ir pašalpų, mokamų nukentėjusiam, išieškojimo iš kaltų asmenų;

6) policija – už pareiškimų dėl skolininko paieškos išlaidų išieškojimo;7) valstybinės mokesčių inspekcijos – už pareiškimus dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo ir už pareiškimus

ypatingosios teisenos bylose;8) Lietuvos Respublikos kontrolė – už ieškinius, apeliacinius ir kasacinius skundus;9) Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios organizacijos – už pareiškimus dėl nuostolių,

padarytų teršiant aplinką, visų rūšių gyvūnijai ir augalijai, įskaitant mišką bei kraštovaizdį, be leidimų ir neracionaliai naudojant gamtos išteklius, išieškojimo;

10) Prokurorai ir jų pavaduotojai, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, jų susivienijimai, fiziniai asmenys – už įstatymų nustatytais atvejais teismui pateikiamus pareiškimus dėl valstybės ir kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo;

11) Šalys ginčuose, susijusiuose su žalos, padarytos asmeniui dėl neteisėto suėmimo paskyrimo baudžiamojo proceso metu, neteisėto sulaikymo, arešto ar pataisos darbų neteisėto paskyrimo administracinio proceso metu, taip pat ginčuose dėl žalos, padarytos fiziniam ar juridiniam asmeniui pareigūnų, valdininkų ir kitų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginimu;

12) Šalys – už apeliacinius skundus santuokos nutraukimo bylose, išskyrus sprendimo dalį dėl turto padalijimo, o atsakovai – dėl alimentų išieškojimo;

13) Asmenys, pagal įstatymus atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, - už apeliacinius ir kasacinius skundus;14) Šalys už atskiruosius skundus;15) Kainų ir kontrolės institucijos – už ieškinius dėl neteisėtai (pažeidus kainodaros tvarką) gautų pajamų;16) Savivaldybės – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo į biudžetą;17) Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija – už ieškinius dėl žalos atlyginimo už istorijos ir kultūros paminklų

žalojimą ar naikinimą;18) Šalys už ieškinius dėl prarasto turto dėl politinių represijų;19) Butų fondą eksploatuojančių savivaldybių ir kitos valstybinį butų fondą valdančios organizacijos – už pareiškimus

išieškant buto nuomos mokesčius ir mokesčio už komunalines paslaugas įsiskolinimą…… ir taip toliau, ir taip toliau…102str. 2d. – teisėjas atsižvelgia į fizinio asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio, jei yra

motyvuotas prašymas. Turi pateikti įrodymus, patvirtinančius sunkią turtinę padėtį.Teismas neturi teisės iš viso atleisti nuo žyminio mokesčio. Tai palikta teisėjo diskrecijai, kiek sumažinti (50%, 20% ir t.t)Jei atleistas nuo žyminio mokesčio – tai neprivalo mokėti už jokį procesinį veiksmą – apeliaciją, kasaciją ir t.t.Bylinėjimosi išlaidos materialinės teisės požiūriu yra nuostoliai.Teisėjo nutartis gali skųsti tik ta šalis, kurios atžvilgiu priimta ta nutartis (dėl žyminio mokesčio sumažinimo). Priešinga šalis

neturi teisės skųsti šios nutarties.CPK – 107 str. atveju, kai žyminis mokestis yra grąžinamas (7 atvejai) – baigtinis sąrašas. (Programoje nėra)Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami:1) kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio negu reikia pagal įstatymą;2) kai atsisakoma priimti ieškininį pareiškimą, prašymą bei skundą arba jie grąžinami be sprendimo;3) bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo

išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti;4) ieškinį palikus nenagrinėtą, kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo tvarkos

ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, taip pat kai ieškinį pareiškė neveiksnus asmuo;5) sustabdžius bylą šio kodekso 239str.5p. ar 396str pirmosios dalies 8 punkto pagrindais;6) kai yra priimta teismo nutartis iškelti bankui bankroto bylą ir sustabdžius bylas dėl kreditorių pinigų išieškojimo;7) kai atsisakoma priimti apeliacinį arba kasacinį skundą.Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas perduotas

teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimti teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Be to, teismas ar teisėjas, atsižvelgdamas į turtinę asmens padėtį, gali vienai arba abiem šalims atidėti ne ilgesniam nei 6 mėn. terminui ar atitinkamai išdėstyti išieškomų į valstybės pajamas teismo išlaidų mokėjimą. Prašymas turi būti motyvuotas, reikia pridėti įrodymus, įrodančius žyminio mokesčio atidėjimo ar išskaidymo būtinumą (CPK 103str.).

Teismo išlaidų pasiskirstymas

Baigus bylą, teismas paskirsto šalims teismo išlaidas. CPK – 112. 113. 114.115. 116 str.Teismo išlaidų paskirstymo taisyklės:1) bylą laimėjusiai šaliai visas jos turėtas išlaidas turi atlyginti pralaimėjusi šalis. (CPK 112 str.1d.). //Šalis, kurios naudai

priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo teismo išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas.//

Jei laimi iš dalies – teismo išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškininių reikalavimų dydžiui. Šalys baigusios bylą taikos sutartimi, teismo išlaidų paskirstymą nustato pačios taikos sutartyje. Jeigu šalys to nepadaro, teismas išlaidas paskirsto vadovaudamasis bendraisiais teismo išlaidų paskirstymo principais. (CPK 115str. 3d.) //Jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė teismo išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti paskirstymo tvarkos, teismas išsprendžia tą klausimą sutinkamai su šio kodekso 112, 113 ir 117 straipsniais.

Kitos taisyklės yra specialios.2) 113 str. – šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisia ir advokato išlaidas, bet ne daugiau kaip 5%

patenkinto ieškinio sumos. Jei pagal nustatytą tvarką advokato, padėjėjo ar kito atstovo pagalba šaliai buvo suteikta neatlygintinai, teismas išieško nurodytą sumą į valstybės pajamas..

NCPK – siūloma panaikinti. Advokato išlaidas sprendžia teismas, atsižvelgdamas į daugelį kriterijų, t.p. ir advokatų tarybos rekomendacijas dėl advokatų honorarų.

Ieškovo, atsisakiusio ieškinio, turėtos teismo išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos. Tačiau kai ieškovas atsisako ieškinio dėl to, kad jį pareiškus, atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą, ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo visas ieškovo turėtas byloje teismo išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (CPK 115str.1d.).

Jeigu prokuroras, valstybės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos ar fiziniai asmenys atsisako ieškinio, pareikšto kito asmens teisėms ar įstatymo saugomiems interesams ginti, teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės to asmens reikalavimu, paskirsto teismo išlaidas bendrais pagrindais (CPK 115 str.2d.)

3) Spec.normos, kai teismo išlaidų atlyginamos iš valstybės lėšų – 116 str.Kai visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ar atskirų fizinių asmenų ieškinys,

pareikštas kito asmens interesais, atsakovui jo turėtos išlaidos atlyginamos iš valstybės biudžeto visiškai ar proporcingai atmestai ieškininių reikalavimų daliai (CPK 116 str. 1d.). patenkinus ieškinį dėl arešto turtui panaikinimo, ieškovui jo turėtos išlaidos atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 116 str. 3d.).

117str. – apie teismo išlaidų patenkinimą valstybei//Teismo turėtos ryšium su bylos nagrinėjimu išlaidos ir žyminis mokestis, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas,

išieškomi iš atsakovo į valstybės pajamas proporcingai patenkintai ieškininių reikalavimų daliai.//114 str.- numato galimybę priteisti iš pralaimėjusios šalies, kuri vilkino teismo procesą ir t.t., bet ne daugiau kaip 5% patenkinto

ieškinio sumos.//Šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar ginčą prieš ieškinį arba sistemingai veikė prieš teisingą ir greitą bylos

išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišinimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip 5% patenkintos ieškininių reikalavimų sumos.//

išlaidų atlyginimo dydžio ribojimas ne visai derinasi su CK 483 str. įtvirtintu visiško žalos atlyginimo principu. Nesąžiningas naudojimasis savo procesinėmis teisėmis yra įstatymo pažeidimas, todėl juo padaryta žala turi būti visiškai atlyginama.

CPK proj. siūloma to ribojimo 5% nenustatyti, nes t.y. žalos padarymas.Teismo išlaidų paskirstymo klausimą teismas turi išspręsti sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 217, 222 str.). kai teismas,

priimdamas sprendimą, nepaskirsto teismo išlaidų, tai padaroma priimant papildomą sprendimą (CPK 231 str.). baigus bylą nepriėmus teismo sprendimo, teismo išlaidos paskirstomos teismo nutartimi. Dėl visų teismo nutarčių, priimamų su teismo išlaidomis susijusiais klausimais, gali būti duodamas apeliacinis skundas (CPK 118 str.).

Teismo baudosUž procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą dalyvaujantiems byloje asmenims, kitiems proceso dalyviams teismas

gali skirti nuobaudas. Pagrindinė teismo skiriama nuobauda už procesinių pareigų nevykdymą yra bauda. Teismo bauda – tai procesinė, teisinė sankcija, išreikšta įstatymo nustatyta pinigų suma, įstatymo nurodyta tvarka ir atvejais išieškoma iš asmens, pažeidusio civilinio proceso įstatymų reikalavimus.

34. Dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo procesiniai dokumentai.

Dalyvaujanciu byloje asmenu procesniai dokumentai – tai siu asmenu ieskiniai, priesieskiniai i ieskinius ar priesieskinius,

dublikai ( ieskovo atsiliepimai i atsakovo pareisksta atsiliepima), triplikai (atsakovo atsiliepimai i dublika), atskirieji, apeliaciniai ir

kasaciniai skundi bei atsiliepimai i juos ir kiti dokumentai, kuriuose rasytinio proceso metu pareiksti ju prasymai, reikalavimai,

atsikirtimai ar paaiskinimai.

Teismo proceniai dokumentai (sprendimai, isakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posedzio protokolai, saukimai ir

pranesimai) – tai vykstant procesui teismo priimti dokumentai ir atslikti bei nustatyta tvarka rastu iforminti teismo procesiniai veiksmai.

35. Paruošiamieji procesiniai dokumentai.

Paruosiamieji procesiniai dokumentai pagal CPK 112 str. yra tokie saliu procesiniai dokumentai, kuriais siekiama pasirengti

zodiniam procesui. Jie pateikiami teismui tik rastu rengiantis teisminiam bylos nagrinejimui. Siios grupes keliami reikalavimai: turi būti

pareikstas visais atvejai dar iki pasirengimo teisminiam nagrinejimui pradzios ir neatsizvelgiant i tai, kokia forma (rastu ar zodziu) bus

rengiami.

36. Procesinių dokumentų įteikimas.

Procesinis iteikimas – tai isatymo nustatyta tvarka ir forma atliktas ir patvirtintas procesinis veiksmas, kuriuo teismas siulo

adresatui susipazinti su pateikiamo dokumento turiniu. Iteikimo dalykas yra visi procesiniai byloje dalyvaujanciu asmenu ir teismo

dokumentai.

Iteikimas laikomas teisetu, jeigu ivukdomos dvi salygos: atlikti teiseta iteikimo procedura ir nustatyta tvarka patvirtinti iteikima.

Dar vienas iteikimo instituto bruozas, kad adresatas privalo priimti iteikiama procesini dokumenta. Jeigu asmuo atsisako priimti ,

pripazistama, kad procesinis dokumentas iteiktas. Uz procesiniu dokumentu iteikima visiskai atsakingas teismas.

Iskiriami trys pagrindiniai procesiniu dokumentu iteikimo subjektai: pastas, kurjeriai, antstoliai.

Yra isskiriama procesiniu dokumentu iteikimo rusys:

1. iteikiami adresatui asmeniskai;

2. iteikimas atstovams, tais atvejais, kai salis ar tretysis asmuo veda byla per atstova

3. iteikimas atstovams advokatams, jei abiems ginco salims atstovauja advokatai, vienos salies advokatas su byla susijusi

procesini dokumenta persiuncia tiesiogiai kitos salies advokatui, apie tai pranesant procesinio dokument kopijai skirtai

teismui. Sis iteikimo budas nera leidziamas, jei salies atstovas yra giminaitis ar juridinio asmens darbuotojas, ar kai tik

viena is saliu yra atstovaujama advokato.

4. iteikimas procesinio bendrininkavimo atveju, kai nera bendrininku paskirto vieno atstovo, teismas turi teise priesingos

salies prasymu arba savo iniciatyva pasiulyti bendrininkams, kad jie paskirtu viena ir bendrininku arba kita subjekta

igaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumetams gauti.

5. iteikimas kuratoriui, jeigu saliai, kurios gyvenamoji vieta nezinoma, taip pat neturi jai atstovaujancio organo, turi būti

iteiktas ieskinio nuorasas arba kiti procesiniai dokumentai sukeliantys butinuma ginti sios salies teises, iki jos

gyvenamosios ar darbo vietos paaiskejimo arba atstovo istojimo i procsa, mineti dokumentai dali būti iteikiami

kuratoriui, kuri paskiria byla nagrinejantis teismas suinteresuotos salies prasymu.

6. iteikimas viesojo paskelbimo budu, jeigu nera galimybes paskirti kuratoriaus arba kai byloje yra daugiau kaip 10

dalyvaujanciu asmenu ir nera galimybes iteikti kaip nurodyta 4 punkte, teismas gali iteikti procesinius dokumentus

paskelbimo spaudoje budu.

7. iteikimas sukarintoms organizacijoms.

8. iteikimas ikalintiems asmenims

9. iteikimas teisme tiesiogiai

37. Ieškinys. Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.

Ieskini galima apibudinti kaip suinteresuoto asmens konkreciomis aplinkybemis pagrista ir nustatyta procesine tvarka

pateikiama kreipimasi i teisma su reikalavimu apginti pazeista ar gincijama subjktine teise. Sitaip saliu materialusis teisinis gincas igauna

procesine forma ir prasideda civilinis procesas.

Ieskiniu klasifikavimas i rusis:

Pagal materialiuju teisiniu santykiu pobudi ieskiniai gali būti skirstomi i:

1. ieskinius, kylancius is sutartiniu teisiniu santykiu;

2. ieskinius, kylancius is deliktiniu, t.y. nesutartiniu, teisiniu santykiu

3. ieskinius, kylancius is kvazisutartiniu santykiu

Pagal turtini ir neturtini reikalavimo pobudi ieskiniai gali būti skirtomi i:

1. turtinius

2. neturtinius

Pagal procesini tiksla ieskiniai skirstomi i:

1. ieskinius del priteisimo ( kai ieskovas reikalauja, kad teismas ipareigotu atsakova atlikti tam tikrus veiksmus (pvz: ieskinys del

zalos atlyginimo);

2. pripazinimo ( kai ieskovas praso, kad pripazintu tam tikra jo teise (pvz: i nama) arba tam tikrus materialiuosius teisinius

santykius (pvz. del tevystes nustatymo, sandorio pripazinimo negaliojanciu);

3. del teisiniu santykiu modifikavimo ( kai siekiama sukurti (pvz: del servituto nustatymo), pakeisti (pvz: del islaikymo dydzio

pakeitimo), ar nutraukti (pvz: del iskeldinimo) teisinius ieskovo ir atsakovo santykiu.

38. Ieškinio elementai: dalykas, pagrindas.

Ieskinio turinini sudaro ieskovo reikalavimas ir ji pagrindziancios aplinkybes, ty. du elementai:

1. ieskinio dalykas – tai ieskovo per teisma atsakovui pareikstas materialusis teisinis reikalavimas. Ieskovas privalo nurodyti konkretu

asmeni, pazeidusi ar gincijanti ieskovo subjetine teise, t.y. atsakova, del kurio teismas turetu priimti konkretu sprendima.

2. ieskinio pagrindas – tai faktines aplinkybes, kuriomis ieskovas grindzia savo materialuji teisini reikalavima, ty. ieskinio dalyka.

Juridinia faktai, kuriais grindziamas ieskinio reikalavimas, yra faktinis ieskinio pagrindas. Juridinis ieskinio pagrindas – konkrecios

materialiosios teises normos, kurios reguliuoja gincijama materialuju teisini santyki ir kuriu pagrindu teismas patenkina ieskini. Ieskovas

ieskinio pareiskime neprivalo nurodyti juridinio ieskinio pagrindo, jis turi nurodyti tik faktini ieskinio pagrinda.

Nesant bent vieno is siu dvieju elementu, nera ir ieskinio. Butent ieskinio elemntai apibrezia teisminio nagrinejimo dalyka ir

leidzia teismui tinkamai pasiruosti bylos nagrinejimui. CPK 146-148 str. isdestyti kreipimosi su ieskiniu i teisma tvarka. Pateikus teismui

ieskini, neatitinakti siu straipsniu reikalavimu, teisejas nustato ieskovui termina pareiskimo rukumams panaikinti. Nepasalinus trukumu,

pareiskimas laikomas nepaduotu ir grazinamas ieskovui.

39. Taikos sutartis.

Ieškinio atsisakymas ir ieškinio pripažinimas

Ieškovas turi teisę atsisakyti nuo ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.

Teismas nepriima ieškovo atsisakymo nuo ieškinio, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu

tie veiksmai prieštarauja įstatymui arba pažeidžia kieno nors teises ir įstatymo saugomus interesus. (CPK 35 str.). T.y. šios šalių

teisės nėra absoliučios.

Atsisakymas nuo ieškinio reiškia atsisakymą nuo materialinio reikalavimo ir antrą kartą pareikšti ieškinį dėl to paties dalyko

nebegalima.

186 straipsnis. Suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, atsisakymas nuo pareiškimo, atsakovo pripažinimas ieškinio ir

šalių taikos sutartis

Bet kurioje proceso stadijoje suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, turi teisę pareikšti teismui, kad jis atsisako nuo pareiškimo. Teismas išaiškina jam procesines atsisakymo nuo pareiškimo pasekmes. Suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, rašytinis pareiškimas dėl atsisakymo nuo pareiškimo prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir ieškovo pasirašomas. Teismas priima nutartį priimti atsisakymą nuo pareiškimo ir nutraukia bylą.

Atsakovas gali ieškinį pripažinti. Rašytinis atsakovo pareiškimas, kuriuo pripažįstamas ieškinys, prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir atsakovo pasirašomas. Atsakovui pripažinus ieškinį, jeigu visos bylos aplinkybės išaiškintos, teismas gali, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, nutarti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinis šalių pareiškimas apie tai, kad jos sudarė taikos sutartį, prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių jų procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos teismo tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos.

Jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, atsisakymo nuo pareiškimo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina šalių taikos sutarties, jis priima dėl to motyvuotą nutartį.

Atsakovo interesų gynimas (priešieškinys ir atsikirtimai į ieškinį).

Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiamos aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir

neteisėtumą:

1) materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimai tiesiogiai susiję su materialiaja ieškinio puse (praleistas ieškininės senaties

terminas, sutartis negalioja ir pan.);

2) procesinio teisinio pobūdžio atsikirtimai tiesiogiai susiję su procesine ieškinio puse (ginčas teismui nežinybingas,

ieškovas neveiksnus ir pan.).

Bet kokio pobūdžio atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 58str.).

Atsikirtimo forma – atsiliepimas į pareikštą ieškinį. Galiojančiame CPK atsiliepimo institutas reglamentuojamas netinkamai. Pagal CPK 129 str.: teismas nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į ieškinį. Atsiliepime atsakovas nurodo, ar sutinka, ar ne su pareikštu ieškiniu, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Jeigu atsakovas per teisėjo nustatytą terminą raštu nepateikia savo atsiliepimo į ieškinį, nepraneša apie tai, kad neatvyks, ir neatvyksta į teismo posėdį, teismas nagrinėja bylą jam nedalyvaujant. Jei yra laiko, teisėjas nusiunčia ieškovui gautą atsakovo rašytinio atsiliepimo į ieškinį nuorašą. T. y. motyvų, kuriais jis grindžia ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir neteisėtumą nurodyti nereikalaujama. O jeigu tokie motyvai ir pateikti, ieškovui jie persiunčiami įvertinimui tik “jeigu yra laiko”? Tuo sudaromos galimybės vilkinti bylą.

Pagal CPK 181 str.: kai neatvyksta į teismo posėdį atsakovas, gavęs šaukimą, ir iš jo per nustatytą terminą negautas atsiliepimas į pareikštą ieškinį, laikytina, jog atsakovas ieškinį pripažįsta, ir byla nagrinėjama jam nesant.

Pagal CPK projektą atsiliepimas būtinas. Atsiliepimo nepateikus, sprendimas galės būti priimamas už akių. Atsiliepime reikalaujama nurodyti išsamius motyvus ir įrodymus, kodėl atsakovas nesutinka su ieškiniu.

Priešinis ieškinys – tai savarankiškas materialaus pobūdžio reikalavimas.

153 straipsnis. Sąlygos, kuriomis teismas priima priešieškinį Teismas arba teisėjas priima priešieškinį:1) jeigu priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;2) jeigu, patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar dalinai nebegalima patenkinti pradinio ieškinio;3) jeigu tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys ir, juos kartu nagrinėjant, bus galima greičiau ir teisingai

išnagrinėti ginčus. 154 straipsnis. Priešieškinio pareiškimo taisyklės Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti.

T. y. du savarankiški ieškiniai viename teismo procese.

152 straipsnis. Priešieškinio pareiškimas Atsakovas turi teisę, iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį priimti sprendimo, pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų

išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. CPK projekte – iki nutarties skirti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje.

Remiantis CPK 150 str., ir 154 str. daroma išvada, kad dėl teisėjo nutarties, kuria atsisakyta priimti priešinį ieškinį, gali būti

duodamas atskirasis skundas. CPK projekte šios teisės nėra (teisėjo atsisakymas priimti priešieškinį negali būti skundžiamas).

40. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlygos.

Ieškinio užtikrinimas

Teismo veikla taikant įstatyme nurodytas priemones, siekiant užtikrinti, kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas vadinama ieškinio užtikrinimu.

155 straipsnis. Pagrindas ieškiniui užtikrinti Teismas arba teisėjas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva, gali imtis priemonių ieškiniui užtikrinti.

Ieškinys gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos padėtyje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Ieškinys gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos padėtyje, t.y. civilinė byla jau yra iškelta. CPK projekte numatytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios gali būti taikomos ne tik iškėlus civilinę bylą, bet ir prieš ją iškeliant.

156 straipsnis. Ieškinio užtikrinimo priemonės Ieškinio užtikrinimo priemonės gali būti:1) turto ar pinigų sumų, priklausančių atsakovui ir esančių pas jį ar pas kitus asmenis, areštavimas; 2) uždraudimas atsakovui atlikinėti tam tikrus veiksmus;3) uždraudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą ar vykdyti jam kitokias prievoles;4) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo;5) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą, skolininko ginčijamą ieškinine tvarka, sustabdymas, jeigu taip ginčyti leidžia

įstatymas.Teismas gali panaudoti kelias ieškinio užtikrinimo rūšis, tačiau bendra jų suma neturi būti didesnė už ieškinio kainą.

Ieškinio užtikrinimo priemonės skyrimo klausimas sprendžiamas be teismo posėdžio, nepranešus apie tai šalims:

160 straipsnis. Pareiškimo dėl ieškinio užtikrinimo išnagrinėjimas Pareiškimą dėl ieškinio užtikrinimo teisėjas arba teismas išsprendžia ne vėliau kaip rytojaus dieną po jo gavimo, nepranešdami

atsakovui ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims.

Jeigu atsakovo turtas užsienyje, dėl ieškinio užtikrinimo priemonių šalis turi kreiptis į užsienio teismą. Šiuo atveju, pagal Luganos konvenciją, kita šalis turi būti tinkamai informuota.

161 straipsnis. Ieškinio užtikrinimo panaikinimasIeškinio užtikrinimas gali būti panaikinamas teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi, teismo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių

asmenų prašymu.Ieškinio užtikrinimo panaikinimo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims.

Tačiau tų asmenų neatvykimas nekliudo išnagrinėti ieškinio užtikrinimo panaikinimo klausimą (…).158 straipsnis. Vienos ieškinio užtikrinimo rūšies pakeitimas kitaTeismas arba teisėjas gali, vienos iš šalių pareiškimu, atsižvelgdamas į antrosios šalies nuomonę, pakeisti vieną ieškinio

užtikrinimo rūšį kita.Jeigu užtikrintas ieškinys dėl pinigų sumos išieškojimo, atsakovas turi teisę vietoj nustatytojo užtikrinimo įmokėti į teismo

antstolių kontoros depozitinę sąskaitą ieškomąją sumą. 162 straipsnis. Nutarčių ieškinio užtikrinimo klausimais apskundimas Dėl visų teismo nutarčių ieškinio užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas (…).Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti ieškinį padavimas nesustabdo nutarties vykdymo.Atskirojo skundo dėl nutarties panaikinti ieškinio užtikrinimą arba pakeisti vieną užtikrinimo priemonę kita padavimas sustabdo

tos nutarties vykdymąNuo 2002 01 01 steigiamas turto arešto registras.

41. Galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas.

CPK 147 str.

1. Teismas, taikydamas laikinasias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieskovas ar kitas prasyma taikyti laikinasias

apsaugos priemones padaves asmuo pateiktu atsakovo nuostoliu, galinciu atsirasti del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, atlyginimo

uztikrinima, kuriuo taip pat gali būti ir banko gaantija.

2. Jeigu asmuo, kuris turi imoketi pinigus arba pateikti banko garantija, to nepadaro per teismo nustatyta termina, laikinosios

apsaugos priemones panaikinamos.

3. Isiteisejus sprendimui, kuriuo ieskinys atmestas, atsakovas turi teise reikalauti, kad ieskovas atlygintu nuostolius, kuriuos jam

padare ieskovo prasymu taikytos laikinosios apsaugos priemones.

42. Įrodinėjimo  etapai.

Teisminio įrodinėjimo sąvoka . Siekiant tinkamai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialiniai teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti šių santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialinės teisės norma taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Tai teismas nustato vykstant įrodinėjimo procesui, kai nurodytiems faktams pagrįsti pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai.

Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažintinę procesinę dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo veiklą, kai reikšmingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai siekiant tinkamai išspręsti bylą.

Teisminio įrodinėjimo tikslai. Šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti teismą sakančios tiesą. Todėl galutinis įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą, tačiau kokią – absoliučią ar santykinę, materialią ar formalią, - vienos nuomonės nėra.

Teisminio įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę ir pareigą įrodinėti. Jie išvardinti CPK 58 str.

Šalys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta tarp šalių. Kaip tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi principo esmė.

Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys.

Teismo įrodinėjimo pareiga nesaisto, todėl jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus.

Teisminio įrodinėjimo struktūra. Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir atitinkamais etapais.

Pirmas etapas – tai faktų nurodymas. Jis prasideda jau keliant civilinę bylą. Antai ieškovas ieškininiame pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 146 str. 6 p.), t.y. privalo nurodyti ieškinio pagrindą. Atsakovas savo ruožtu, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, pavyzdžiui, pareikšdamas priešinį ieškinį ar pateikdamas atsikirtimus į ieškinį, taip pat remiasi tam tikromis aplinkybėmis. Byloje dalyvaujantys kiti asmenys irgi nurodo tam tikrus faktus bei remiasi jais kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Šis įrodinėjimo etapas būdingas ir kitoms civilinio proceso stadijoms, nes galiojantis CPK labai liberalus. Pavyzdžiui, ieškovas ar atsakovas naujus faktus gali nurodyti jau iškėlus bylą, t.y. vykstant teisminiam nagrinėjimui. Ieškovas taip pat gali iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį pakeisti ieškinio pagrindą, t.y. grįsti savo reikalavimą faktais, nenurodytais ieškininiame pareiškime (CPK 35 str.).

Ieškinio, priešieškinio, atsikirtimo ar kt. reikalavimo pagrindas tampa įrodinėjimo dalyku.

Naujame CPK reikalaujama, kad visus faktus, kuriais remiasi šalys (ieškinio ar kt. pagrindą), šalys nurodytų rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui.

Antras įrodinėjimo etapas – tai įrodymų nurodymas. Ieškovas privalo ieškininiame pareiškime (ar kt. įrodinėjimo subjektas kt. procesiniame dokumente) nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėti reikalavimą (atsikirtimą) pagrindžiančias faktines aplinkybes. Šalių nurodomą įrodymą, nesusijusį su nagrinėjama byla, teismas atsisako priimti ir tirti (CPK 59 str.).

Trečias įrodinėjimo etapas yra įrodymų pateikimas. Įrodymų pateikimas – tai faktinis įrodymų perdavimas teismui. Pateikti įrodymus turi teisę visi dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 31 str.). Pateikti įrodymus yra ir dalyvaujančių byloje asmenų pareiga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 58 str.).

Šiame etape teisėjas turi būti aktyvus: “Jeigu pateiktųjų įrodymų neužtenka, teismas pasiūlo šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti” (CPK 58 str.). Taip pat teismas gali įpareigoti kitus asmenis ar įstaigų, organizacijų, įmonių pareigūnus pateikti turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus (CPK 75, 82 str.).

Naujame CPK ypatingas dėmesys skiriamas pasirengimo stadijai. Šalys įrodymus privalės pateikti iki teisminio nagrinėjimo posėdžio (pasirengimo stadijoje). Vėliau įrodymai bus priimami tik išimtiniais atvejais (kai anksčiau nebuvo galima pateikti, ar kai būtinybė juos pateikti atsirado vėliau). Siūloma įvesti sankcijas už įrodymų nepateikimą laiku (pvz., pinigines baudas). Teisėjui suteikiama teisė atsisakyti priimti įrodymus, jeigu be svarbių priežasčių praleisti pateikimo terminai.

Ketvirtas įrodinėjimo etapas – tai įrodymų rinkimas. Įrodymai paprastai renkami iki prasidedant teisminiam nagrinėjimui. Juos galima rinkti ir atidėjus bylos nagrinėjimą – iki kito teismo posėdžio.

Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų galima ištirti ir nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes. Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas siūlo pateikti papildomų įrodymų (CPK 58 str.)

Teismas nėra įrodinėjimo subjektas, tačiau ir jis kompetentingas rinkti įrodymus dviem būdais: 1) šalies prašymu teismas gali dalyvaujančiam byloje asmeniui perduoti rašytinį reikalavimą pateikti įrodymus teismui. Jame nurodoma, kad asmuo turi teisę juos gauti; 2) teismas turi teisę tokį reikalavimą siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, disponuojantiems įrodymu. Tokiu atveju teismas nustato įrodymo pateikimo terminą. Organizacijos ar asmenys, neturėdami galimybės pateikti reikalaujamą įrodymą ar negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą laiką, privalo pranešti teismui ir nurodyti to priežastis. Už šios pareigos nevykdymą organizacijų pareigūnams ar kitiems asmenims teismas gali skirti baudą (CPK 76,83 str.).

Penktas įrodinėjimo etapas – tai byloje surinktų įrodymų tyrimas. Teismas privalo patikrinti tiriamų byloje esančių įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įrodymai tiriami antroje teismo posėdžio dalyje, t.y. nagrinėjant bylą iš esmės. Išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl įrodymų tyrimo tvarkos, teismas nustato jų tyrimo tvarką. Konkrečių įrodinėjimo priemonių tyrimas detaliai reglamentuojamas įstatyme. Šalys, tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jiems gali būti pateikiami klausimai. Rašytiniai dalyvaujančių asmenų paaiškinimai perskaitomi balsu (CPK 187 str.). Apklausiami liudytojai (CPK 191 str.), perskaitomi ir pateikiami tiesiogiai susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims rašytiniai įrodymai (CPK 197 str.), apžiūrimi daiktiniai įrodymai (CPK 200 str.), perskaitoma eksperto išvada, ekspertui taip pat gali būti pateikiami klausimai (CPK 202 str.).

Kai vykstant teisminiams ginčams paaiškėja naujų aplinkybių, naujų, neištirtų įrodymų, teismas priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 211 str.).

Paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų vertinimas.

Įrodymų vertinimas suprantamas kaip kiekvieno vertinamo įrodymo tikrumo, sąsajumo, leistinumo ir pakankamumo bei visų įrodymų tarpusavio ryšio patikrinimas.

Įrodymus vertina dalyvaujantys byloje asmenys kalbėdami per teisminius ginčus ir replikuodami. Teismas įrodymus vertina nuo pat bylos iškėlimo momento, pavyzdžiui, spręsdamas, priimti jį ar ne, kviesti ar ne asmenį kaip liudytoją. Tačiau galutinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CP 222 str.).

Teisėjas įrodymus vertina “pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, bei vadovaudamasis įstatymu” (CPK 65 str.). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymų vertinimo metodas. Lemiantis faktorius formuojant vidinį įsitikinimą – teisinė sąmonė.

Teisėjas privalo įvertinti visus įrodymus. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybės principu.

43. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims.

Įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims. Bendra įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė įtvirtinta CPK 58 str. pirmoje dalyje: Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu.

Be šios bendros taisyklės įrodinėjimo pareigos paskirstymą paprastai nustato materialinės teisės normos, nustatydamos tam tikras prievolių vykdymo taisykles. Pavyzdžiui, ieškovas, pareiškiantis ieškinį dėl skolos išieškojimo, privalo įrodyti sudaręs paskolos sutartį, tačiau įrodinėti, kad skola negrąžinta, nėra jo pareiga. T.y. teisę sukuriančius faktus, pavyzdžiui, sutarties, prievolės faktą, turi įrodyti ieškovas. Atvirkščiai, atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės ir nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti, kad skola grąžinta. Taigi įrodyti teisę panaikinančius faktus yra atsakovo pareiga.

Įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, nustatė bendros taisyklės išimtis.

Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti.

1. Įstatymas nereikalauja įrodinėti to, ką jis preziumuoja. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami esant nustatyti, neįrodinėjami, nagrinėjant bylą. Tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka (CPK 63 str.).

Pavyzdžiui, žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (CK 483 str.); paskleistų žinių, žeminančių asmens garbę ir orumą, neatitikimo tikrovei prezumpcija (CK 7 str.); civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija (SŠK 179 str.); prievolės įvykdymo prezumpcija: Skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be atžymos apie įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešinga. (CK 244 str.); ir kt. Jeigu šalis prieš ją panaudotos prezumpcijos nenuginčija, teismas privalo faktą pripažinti.

2. Nereikia įrodinėti visiems žinomų faktų. Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti (CPK 60 str.). Visiems žinomais pripažįstami faktai, kuriuos žino:

- visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t.y. kuriuos žino bet kuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus;

- tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pvz., avarija, stichinė nelaimė ir pan.Dėl atleidimo nuo visiems žinomų aplinkybių įrodinėjimo teismas priima nutartį ir ji įrašoma į teismo posėdžio protokolą. 3. Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali atleisti pastarąją nuo tolesnio jų įrodinėjimo. Tačiau teismas

privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai yra savanoriškas. Faktų pripažinimas turi būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. 4. Šalys atleidžiamos nuo prejudicinių faktų įrodinėjimo: Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje

byloje, iš naujo neįrodinėjami, nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. (CPK 61 str.).Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam

priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių pasekmių. (CPK 62 str.)Prejudiciniai faktai – faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nuosprendyje. Nutarimas administracinėje byloje

neturi prejudicinės galios.

44. Įrodymų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas.

?

Atskiros įrodinėjimo priemonių rūšys : 1. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai.

Pateikti paaiškinimus yra šalių bei trečiųjų asmenų ir teisė, ir pareiga (CPK 58 str.). Tačiau ši jų pareiga nėra užtikrinta

prievarta. Tai lemia dispozityvumo ir rungimosi principai. Konstitucijos 31 str. draudžia versti duoti parodymus prieš save.

Atsisakymas įrodinėti ir aiškinti yra pagrindas aplinkybes, kuriomis rėmėsi šalis, laikyti neįrodytomis ir nesančiomis.

Dabartiniai LR įstatymai šalių (trečiųjų asmenų) priesaikos tiesiogiai nereikalauja. Šalys ir tretieji asmenys, skirtingai negu liudytojai ir ekspertai, nėra įspėjami dėl atsakomybės už iš anksto žinomai melagingus paaiškinimus. Pagal naują CPK – tiek šalys, tiek liudytojai privalės prisiekti.

Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus antroje teismo posėdžio dalyje, pradėjus nagrinėti bylą iš esmės (CPK 187 str.). Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jeigu šie asmenys bylos nagrinėjime nedalyvauja, pirmininkaujantis balsu perskaito jų rašytinius paaiškinimus. Šalys gali pateikti paaiškinimus vystant teisminiams ginčams ar replikuojant (CPK 207, 208 str.).

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima suskirstyti į tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimai – tai šalių ir trečiųjų asmenų pateikta apie bylos aplinkybes informacija, kuria siekiama įrodyti faktus, sudarančius

savo reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimu laikoma tokia patvirtinanti informacija, kurią šalis pateikia apie faktus, esančius kitos šalies reikalavimų ar

atsikirtimų pagrindu. Šalies pripažinimas faktų, kuriais antroji šalis remia savo reikalavimus arba atsikirtimus, nėra teismui privalomas.

Teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu jam nekyla abejonių, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo įtakoje ar siekiant nuslėpti tiesą. (CPK 67 str.).

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami kartu su kitais surinktais byloje įrodymais. (CPK 66 str.).

2. Liudytojų parodymai.Liudytoju laikomas teisiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi fizinis asmuo, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus apie

jam žinomas reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšio su byla. (CPK 68 str.). Liudytojas yra įrodymų šaltinis. Įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai, t.y. žodiniai jam žinomų bylos aplinkybių paaiškinimai.

Negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojas:1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo ryšium su atstovo ar gynėjo

pareigų ėjimu;2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės aplinkybių arba duoti

apie jas teisingų parodymų.3) dvasininkai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu. (CPK 68 str.).4) Šeimos nariai ir artimi giminaičiai – jeigu jie nesutinka savanoriškai duoti parodymus (Konstitucijos 31 str. draudžia versti

duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius).

Teismas privalo išsiaiškinti liudytojo santykius su dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 191 str.). Asmuo, kurio

subjektinėms teisėms ar pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos, negali būti apklausiamas kaip liudytojas, o turi būti įtrauktas

į procesą kaip dalyvaujantis byloje asmuo – kaip bendrininkas ar trečiasis asmuo (niekas negali būti liudytojas savo byloje).

Lietuvoje galimybė būti liudytoju nėra siejama su amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa yra specifinė:- liudytojas jaunesnis nei 16 m. amžiaus nėra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti

parodymus ir už iš anksto žinomus melagingus parodymus. Tokiam asmeniui pirmininkaujantis tik išaiškina jo pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje (CPK 190 str.;

- apklausiant liudytoją, jaunesnį kaip 16 m., o teismo nuožiūra – ir jaunesnį kaip 18 m., šaukiamas pedagogas arba tėvai, globėjai ar rūpintojai, jeigu jie nesuinteresuoti bylos baigtimi;

- iš teismo posėdžio salės laikinai, kol bus apklaustas nepilnametis, gali būti pašalinamas kuris nors dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 194 str.);

- liudytojas, jaunesnis kaip šešiolikos metų amžiaus, baigus jo apklausą, pašalinamas iš teismo posėdžio salės, išskyrus tuos atvejus, kai teismas pripažįsta esant reikalinga, kad tas liudytojas būtų posėdžio salėje (CPK 189 str.).

Liudytojai šaukiami į teismą dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva.Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus Liudytojas sutinkamai su šio kodekso 109

straipsniu turi teisę gauti savo turėtų išlaidų atlyginimą. (CPK 70 str.).Jeigu šaukiamas liudytojas be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo arba teismo nutartimi gali būti atvesdinamas.

Liudytojui už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas. Už melagingą parodymą liudytojas atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 293 straipsnį (CPK 71 str.).

Liudytojo, kuris negali nurodyti savo informacijos šaltinio, parodymai įrodymais nėra laikomi.Liudytojo parodymai – žodinis aplinkybių paaiškinimas. Liudytojas gali naudotis tik užrašais, kuriuose pasižymėjęs sunkiai

įsimenamus duomenis. Baigusiam kalbėti liudytojui dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti klausimus. CPK numatytos kelios išimtys, kai liudytojas gali būti apklausiamas ne nagrinėjant bylą teismo posėdyje, o kita tvarka:- kai liudytojas dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismo posėdį (serga, yra invalidas ar senyvo amžiaus). Tada liudytojas

apklausiamas savo buvimo vietoje dalyvaujančių byloje asmenų ar jo paties prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 72 str.);- liudytojas taip pat gali būti apklaustas kitame teisme teisminio pavedimo ar įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 93, 96 str.).

3. Rašytiniai įrodymai.Rašytiniai įrodymai yra aktai, dokumentai, reikalinis ir asmeninis susirašinėjimas, kuriuose yra žinių apie aplinkybes, turinčias

bylai reikšmės. (CPK 73 str.).Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į originalus ir kopijas ar nuorašus (išrašus). Paprastai

pateikiami rašytinių įrodymų originalai (CPK 78 str.). Tik kai originalo negalima pateikti dėl svarbių priežasčių, gali būti pateikta originalo kopija. Jeigu įrodomąją vertę turi ne visas dokumentas, o tik jo dalis arba pateikti dokumentus teismui sunku, gali būti pateiktas dokumento išrašas (CPK 77 str.). Kopijos ar nuorašai (išrašai) turi būti patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka. Nepatvirtinta kopija ar nuorašas (išrašas) įrodymu nelaikomas.

Pagal formą rašytiniai įrodymai skirstomi į: paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio bei patvirtinti notarine tvarka.

Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tvarkomuosius ir informacinius. Tvarkomieji dokumentai (testamentas, sutartys, …) ne tik apima tam tikrą informaciją, bet ir sukelia tam tikrų teisinių padarinių. Informaciniuose rašytiniuose įrodymuose (pažymose, protokoluose, …) yra tik tam tikrų faktinių duomenų.

Pagal sudariusius subjektus rašytiniai įrodymai skirstomi į asmeninius (privačius) – sudarė privatūs fiziniai ar juridiniai asmenys; ir oficialius (viešuosius) – surašo valstybės institucijos ar pareigūnai įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal dabartinį CPK visų įrodinėjimo priemonių įrodomoji galia yra vienoda. CPK projekte numatyta, kad oficialūs rašytiniai įrodymai turi padidintą įrodomąją galią.

Rašytiniai įrodymai renkami trimis būdais:1) teismas rašytinius įrodymus išreikalauja tiesiogiai iš juos turinčių fizinių ir juridinių asmenų (CPK 75, 76 str.);2) prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui išduodamas liudijimas, patvirtinantis teisę jį gauti; rašytinius įrodymus taip pat gali

išreikalauti advokatai;3) užsienio valstybėje esantys įrodymai renkami teisminio pavedimo tvarka pagal: a) tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos

(Hagos konvencija dėl rašytinių dokumentų), b) dvišalių teisinės pagalbos sutarčių nustatytas taisykles; teisminio pavedimo tvarka gali būti renkami ir rašytiniai įrodymai, esantys kito teismo veiklos teritorijoje, kai nežinoma tiksli jų buvimo vieta.

Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje. Jie turi būti pateikti susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, o prireikus – ir liudytojams bei ekspertams (CPK 197 str.).

Pareiškus, kad byloje esantis dokumentas yra suklastotas, jį pateikęs asmuo gali prašyti tokio dokumento nelaikyti

įrodinėjimo priemone. Įrodyti, kad dokumentas suklastotas, privalo tai pareiškęs asmuo. Abejodamas rašytinio dokumento tikrumu

teismas gali skirti ekspertizę: 1) teismo iniciatyva; 2) šalies prašymu. Pasitvirtinus suklastojimo faktui, teismas nelaiko dokumento

įrodymu ir dėl jo klastojimo fakto gali iškelti baudžiamąją bylą.

Visi įrodymai, tame tarpe ir rašytiniai, turi būti tiriami pirmos instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. (CPK 325 str.). (Ribotas apeliacijos procesas).

4. Daiktiniai įrodymaiDaiktiniai įrodymai yra daiktai, kurie savo ypatybėmis, ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemone

turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti. (CP 80 str.). Daiktiniai įrodymai renkami tokia pat tvarka kaip ir rašytiniai įrodymai (CPK 82, 83 str.). Daiktiniai įrodymai apžiūrimi teismo

posėdyje. Jeigu daiktinių įrodymų pateikti teismui negalima, jie apžiūrimi savo buvimo vietoje, teismo posėdyje balsu perskaitomas apžiūros protokolas (CPK 200, 201 str.).

Teismui pateikti daiktiniai įrodymai saugomi teismo daiktinių įrodymų saugojimo kameroje. Daiktai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugomi savo buvimo vietoje (CPK 84 str.). Įsiteisėjus teismo sprendimui daiktiniai įrodymai grąžinami pateikusiems įrodymus, arba perduodami tiems, kurių teisę į šiuos daiktus pripažino teismas. Daiktai, kurių asmenys pagal įstatymą negali turėti, perduodami atitinkamoms valstybinėms įstaigoms ar įmonėms. Tam tikrais atvejais ištirti daiktiniai įrodymai gali būti grąžinami ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 85, 86 str.).

5. Eksperto išvada – tai raštu išdėstyti asmens, turinčio specialių sričių žinių ir įstatymo nustatyta tvarka paskirto ekspertu, atsakymai į teismo pateiktus klausimus, pagrįsti atliktais tyrimais.

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra negalėjimas išsiaiškinti tam tikrų klausimų, kylančių nagrinėjant bylą, be specialių

mokslo, meno, technikos ar kt. žinių (CPK 87 str.).

Ekspertizė gali būti skiriama dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva (teismo nutartimi). Ekspertizę būtina skirti:

1) byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar pasveikusio asmens pripažinimo veiksniu (CPK 285, 288 str.);2) prireikus nustatyti darbingumo netekimo laipsnį (procentą) dėl suluošinimo ar kito sveikatos sužalojimo, taip pat papildomų

išlaidų gydymui reikalingumą. Nutartyje skirti ekspertizę nurodomas ekspertas arba ekspertizės įstaiga. Pagal CPK 20 str., asmuo negali būti ekspertu byloje,

jeigu: 1) jeigu jis yra šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis;2) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių,

kurios kelia abejonių jo nešališkumu; 3) jeigu jis yra tarnybiškai ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų; 4) jeigu jis darė reviziją, kurios medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti; 5) kada paaiškėja, jog jis yra nekompetentingas.Ekspertas pasirašo esąs įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už iš anksto žinomą melagingą išvadą. Ekspertas privalo atvykti

į teismą ir duoti išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 90 str.). Tačiau ekspertas turi teisę atsisakyti duoti išvadą, jeigu, jo nuomone, teismo pateikta medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba jam pateikti klausimai peržengia specialių jo žinių ribas (CPK 89 str.).

Esperto išvada teismui nėra privaloma ir vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Manydamas, kad eksperto išvada nepagrįsta, teismas gali skirti pakartotinę espertizę (pavedama kitiems ekspertams). Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (pavedama tam pačiam ekspertui) (CPK 203 str.).

Eksperto išvada turi būti balsu perskaitoma teismo posėdyje. Pats ekspertas taip pat gali būti į jį iškviestas ir apklaustas (CPK 202 str.).

Įrodymų užtikrinimas.Asmenys, kurie turi pagrindo bijoti, kad pateikti jiems reikalingus įrodymus paskiau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti

teismą tiek prieš pareiškimo padavimą, tiek ir padavus jį, užtikrinti šiuos įrodymus. (CPK 96 str.).Pareiškime dėl įrodymų užtikrinimo turi būti nurodoma: antroji šalis, jeigu ji žinoma; įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;

aplinkybės, kurias turi patvirtinti įrodymas; priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymus, taip pat byla, kuriai reikalingi užtikrinamieji įrodymai. (CPK 98 str.).

Įstatymas nenurodo, kokiomis priemonėmis galimas įrodymų užtikrinimas. Paprastai gali būti užtikrintos visos įrodinėjimo priemonės: apklausti liudytojai, apžiūrėti daiktai ar rašytiniai įrodymai, atlikta ekspertizė ir t.t.

Įrodymus užtikrina teismas ar teisėjas pagal šio kodekso nustatytas taisykles. Dėl įrodymų užtikrinimo teismas ar teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Tais atvejais, kai asmuo, nepateikęs ieškininio pareiškimo, prašo įrodymų užtikrinimo, teismas ar teisėjas, užtikrindamas įrodymus, paskiria ne ilgesnį kaip trijų dienų terminą ieškininiam pareiškimui pateikti. Per teismo nustatytą terminą nepateikus ieškininio pareiškimo, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo priemones. Užtikrindamas įrodymus, teismas ar teisėjas gali pareikalauti, kad užtikrinimo prašantis asmuo pateiktų užstatą, kuriuo būtų galima atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl įrodymų užtikrinimo. Jeigu per teismo ar teisėjo nustatytą terminą ieškininis pareiškimas nepateikiamas ir asmuo, patyręs nuostolių dėl įrodymų užtikrinimo, nepareiškia ieškinio dėl jų atlyginimo, užstatas po trisdešimt dienų grąžinamas jį pateikusiam asmeniui. Įrodymų užtikrinimo klausimus teismas ar teisėjas sprendžia be žodinio nagrinėjimo.

Protokolai ir visa medžiaga, surinkta įrodymų užtikrinimo tvarka, pasiunčiami nagrinėjančiam bylą teismui (CPK 99 str.).

Teismo pavedimas.Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus

procesinius veiksmus. (CPK 93 str.). Toks pavedimas vadinamas teisminiu pavedimu. Teisminis pavedimas kitam teismui gali būti siunčiamas tiek bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva, tiek dalyvaujančių byloje

asmenų prašymu. Pagrindas teisminiam pavedimui – teismo, nagrinėjančio bylą, negalėjimas surinkti reikiamų įrodymų. Negalima pavesti kitam teismui atlikti veiksmų, kuriuos gali atlikti pats bylą nagrinėjantis teismas.

Dėl teisminio pavedimo teismas priima nutartį. Ši nutartis siunčiama kitam teismui. Gautą nutartį teismas privalo įvykdyti ne vėliau kaip per 10 dienų (CPK 94 str.).

Užsienio valstybėje esantys įrodymai renkami teisminio pavedimo tvarka pagal: a) tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos (Hagos konvencija dėl rašytinių dokumentų), b) dvišalių teisinės pagalbos sutarčių nustatytas taisykles.

45. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese.

Įrodymai. Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymų sąvoka pateikiama CPK 57 str.:

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja esant aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jų nesant.

Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Įrodymų požymiai:1) Tai tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką. Teismas, vertindamas gautą

informaciją, turi nustatyti jos įrodomąją vertę. 2) Įrodymų sąsajumas – įrodymų turinio (informacijos) ryšys su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Teismas priima

nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai aplinkybes. (CPK 59 str.). Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo pavardę, vardą, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. (CPK 69 str.).

Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi būti sukoncentruojamas tik įrodinėjimo dalykui, t.y. faktams, kurie sudaro ieškinio (priešinio ieškinio, atsikirtimo) pagrindą.

3) Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu. Pvz., jeigu pažeidžiama liudytojų parodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gauta informacija negali būti laikoma įrodymu; kai pažeista ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka (CPK 87 – 91 str.), eksperto išvados negalima laikyti įrodymu ir pan.

4) Įrodinėjimo priemonių leistinumas. Suprantamas keliais aspektais:a) įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme numatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės gauta informacija. Paprastai įrodymų

šaltinio ir įrodinėjimo priemonės sąvokos sutampa (pvz., dokumentas), tačiau kartais jos skiriasi (pvz., liudytojas, kaip fizinis asmuo, yra įrodymų šaltinis, o įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai). Įrodinėjimo priemonė – tai įrodymų gavimo būdas. Įrodinėjimo priemonės išvardintos CPK 57 str. antroje dalyje:

Šio straipsnio 1 dalyje numatyti duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis.

Įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, kino juostos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų.Nors ir susijusi su bylos aplinkybėmis, tačiau iš kitų šaltinių gauta informacija negali būti laikoma įrodymu.

b) Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. (CPK 64 str.). Pvz., šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, negali remtis liudytojų parodymais jam patvirtinti (CP 58 str.).

c) Tam tikras įstatyme numatytas aplinkybes galima įrodinėti tik tam tikromis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (vadinama įrodinėjimu remiantis būtinais įrodymais). Pvz., byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu būtina įrodinėjimo priemonė - teismo psichiatrinės ekspertizės eksperto išvada; darbingumo netekimas ir jo laipsnis gali būti įrodinėjami tik medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu; testatoriaus valia gali būti įrodinėjama tik notarine forma sudarytu testamentu ir pan. Reikalavimas remtis privalomaisiais įrodymais nedraudžia ir kitų (papildomų) įrodinėjimo priemonių.

Taigi įrodymai civiliniame procese yra bet kokia įstatymo nustatyta tvarka surinkta, ištirta bei įvertinta informacija, galinti patvirtinti reikšminus bylai faktus.

Įrodymų klasifikavimas.

Pagal įrodymų turinio (informacijos) santykio su įrodomuoju faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką ir vienintelę išvadą apie įrodomąjį faktą (pvz., testamentas yra tiesioginis testatoriaus valios patvirtinimo įrodymas; rašytinė sutartis yra tiesioginis sandorio sudarymo įrodymas ir t.t.).

Netiesioginiais įrodymais laikoma informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Netiesioginio įrodymo pagrindu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados apie įrodomąjį faktą. Šiuo atveju darytina tik prielaida, kad viena iš kelių galimų versijų yra tikresnė.

Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai skirstomi į pirminius ir išvestinius.Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio liudytojo

parodymai ir t.t.).

Išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, tačiau girdėjusio apie jį iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai ir t.t.).

Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir mišrius.Asmeninių įrodymų šaltinis – fizinis asmuo (šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).

Daiktinių įrodymų šaltinis – materialūs objektai, kuriuose glūdi informacija (daiktai, dokumentai).

Mišrių įrodymų šaltinis – fizinis asmuo, tačiau informacija perduodama ne žodžiu (rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).

Įrodinėjimo dalykas – tai būtinų, siekiant tinkamai ir pagrįstai išspręsti civilinę bylą, nustatyti faktinių aplinkybių visuma.

Įrodinėjimo dalyką sudaro: 1) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai; 2) įrodomieji faktai; 3) procesinio teisinio pobūdžio faktai.

1) Materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai sukuria, pakeičia ar nutraukia materialinius teisinius ginčo šalių santykius (pvz., sandorio sudarymas, nuostolių padarymas ir kt.). Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindus.

2) Įrodomieji faktai – tai aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja galimybę pripažinti kitus juridinius faktus ar teisinius santykius (pvz., skolos dokumento buvimas pas skolininką yra prievolės įvykdymo įrodomasis faktas – CK 244 str., ir kt.).

3) Procesinio teisinio pobūdžio faktai (pvz., esantys civilinės bylos sustabdymo arba nutraukimo pagrindu).