Asmens ir asmenybės brandos

krikščioniškoji samprata

Žmogus – tai ilgesys...

Šv. Kryžiaus Jonas

MariausNorkūno

pranešimas

Refleksija, artėjant stažuotės pabaigai

Aktualumas I

• Asmens samprata lemia jo santykį į save patį, į kitą žmogų ir į visą aplinką.

• Santykis lemia• jausmus,• asociacijas,• prisiminimus,• mintis ir• veiksmus.

Aktualumas II

Gyvenime patys patiriame ir iš šalies stebime nesibaigiančias problemas:

• fizinį ir psichologinį smurtą, patyčias;• priklausomybes;• skausmingas savo žmogiškosios tapatybės

paieškas.

Aktualumas III

• Teorijoje irgi dar daug kas neišspręsta – asmuo ir asmenybės branda dar nėra galutinai apibrėžta net krikščioniškoje pasaulėžiūroje, jau nekalbant apie visos mūsų visuomenės postmodernistinę, pliuralistinę kultūrą bei mokslą.

• O gal asmuo ir negali būti iki galo apibrėžtas?

• Gyvas asmuo – taip, be abejonės, – tačiau gal net ir – asmens sąvoka?

Uždaviniai

1. Susipažinti su asmens sampratą formuojančiais mąstymo modeliais.

2. Studijuoti asmenybės psichologinio ir dvasinio brendimo dėsningumus.

3. Nagrinėti jau žinomas ir ieškoti naujų galimybių bei metodų minėtuosius dėsningumus taikyti ugdymo/si praktikoje.

Veiklos1. Krikščioniškosios pedagoginės

antropologijos studijos laisvojo klausytojo teisėmis LEU IF KTK.

2. Savarankiški teoriniai ieškojimai.3. Saviugdos praktika.4. Kvalifikacijos kėlimas tam skirtuose

renginiuose.5. Pranešimo apie stažuotės rezultatus rengimas ir

pasidalijimas jais su artimiausia akademine pedagogine bendruomene.

Pasiekimai I

1. Gavau naujų žinių apie tai, kas yra žmogus, kas yra asmuo, patyriau netgi tam tikrą pasaulėžiūrinį perversmą – naują atsivertimą to paties tikėjimo ribose.

2. Jis nesužlugdė mano ankstesnio tikėjimo ir pasitikėjimo Katalikų Bažnyčia, atvirkščiai – dar pagilino, padarė nuoseklesnį.

Pasiekimai II

• Supaprastėjo manasis žmogaus prigimties ir Dievo malonės bei jų santykių suvokimas.

• Pavyko labiau susieti savo žinias tarpusavyje, pagilinti, nuskaidrinti teoriją ir susieti ją su gyvenimo praktika – pasiekti didesnio vidinio savo asmenybės integruotumo, vadinasi, ir šiek tiek labiau subręsti...

• Taip įgijau didesnę laisvę dirbti ir bendrauti: tiesa tikrai išlaisvina.

Perversmo turinysDaug metų aš gyvenau ir dėsčiau tikybą įsitikinęs, jog kiekvienas

žmogus turi po dvi prigimtis: sutvertąją (kūrinio) ir Nesutvertąją – Kūrėjo, Dievo.

Šiemet klausytos paskaitos ir diskusijos su dėstytojais privertė susimąstyti šiuo klausimu iš naujo ir pasitikslinti terminų formuluotes: pagal katalikų teologiją sutvertoji ir Nesutvertoji yra Dievo Malonė, o žmogus, jo asmuo ir angelo asmuo yra kūrinys – sutvertoji malonė, arba sukurtoji dovana, kurią Dievas pašventina Savo Nesutvertąja Malone.

Taigi visi žmonės teturi po vieną – kūrinio – prigimtį, išskyrus Kristų, kuris yra ir tikras Žmogus, ir tikras Dievas, vadinasi, turi dvi prigimtis: sutvertąją kūrinio prigimtį ir Nesutvertąją, dieviškąją Kūrėjo Prigimtį.

Aš esu tik kūrinys. Man tai – perversmas...

Pagrindinis ugdymo dėsnis

Vis dėlto mes esame Kūrėjo kviečiami dalyvauti Jo kūryboje, netgi amžinajame Jo Šventos Šeimos Gyvenime, begalinėje laimėje ir nesibaigiančiame džiaugsme. Kad ir ką augintume, kad ir ką statytume, pieštume, dainuotume, grotume ar šoktume, kad ir ką gero veiktume, mes pirmiausia drauge su Dievu kuriame save patį. O jeigu ką nors griauname, griauname pirmiausia save patį.

Pažinimo dėsniai

Jeigu ieškau tiesosIr nepasitenkinu niekuo kitu,

Atrandu laisvę.Jeigu ieškau laisvės

Ir nepasitenkinu niekuo kitu,Atrandu meilę ir draugystę,

Dėl kurios verta paaukoti ir savo laisvę,Ir pačią gyvybę, bet – tik

Savo...

Pažinimo dėsniai

Jeigu ieškau meilės ir draugystėsIr nepasitenkinu niekuo kitu,

Atrandu,Kad šiame pasaulyje nėra nieko brangesnio

UžAsmenį.

Pažinimo dėsniaiJei ieškau asmens,

Atrandu,Kad ir aš pats, ir visi kiti žmonės

Esame mirtingi,Trapūs

Nusidėjėliai,Kuriems labai reikia gailestingumo,

Kad yra labai lengva prarastiIr kitą, ir netgi

Patį save, kaip asmenį...

Pažinimo dėsniaiJei ieškau gailestingumo, atrandu,

Kad pirmiausia aš pats turiu būti gailestingasKitam ir sau pačiam.

Ir vis dėlto niekaip nepajėgiuTo atrasti

Ir toks būti,Iš viso – būti,

Kol nepatiriu gailestingumoIš Kito...

Pažinimo dėsniaiKai patiriu gailestingumą

Ir pats juo gyvenu,Kai išvis esu,Imu suprasti,

Kad nesu nei pirmasis, nei paskutinysis,Kad savo gyvybės ir gyvenimo semiuosi

Iš kitų ir dar iš Kažko Kito, KurisTurėtų būti

PirmasisIr Paskutinysis...

Pažinimo dėsniai

O jeiguToks tikrai Yra,Jis turėtų būti

Amžinas ir Nemirtingas.Kas man pasakys,

Ar JisYra?

Pažinimo dėsniai

Ar Tu man pasakysi Pats?Pasakyk man taip, kad patikėčiau!

Aš noriu tikėti!Trokštu žinoti tikrą Tiesą!

Trokštu gyventi Tiesa ir Dvasia!Trokštu būti Tavo draugu ir gyventi

Bendrystėje su Tavimi...

Pažinimo dėsniaiJei tai tiesa –

Jei Tu iš tikrųjų Esi,Dėl draugystės ir meilės – dėl Tavęs

Ir drauge su TavimiGaliu įveikti net mirties baimę...

Štai iš kur – mano laisvėIr štai kam ji išvis reikalinga:

Kad būtume,Kad gyventume drauge,

Nepaisant mirties...

„Kas yra tiesa?”

– retoriškai Kristaus paklausė poncijus Pilotas, tikriausiai nė nesitikėdamas, kad į šį klausimą išvis būtų įmanoma atsakyti.

Gal kaip tik todėl tąsyk Kristus nutylėjo... ir vis dėlto iškalbingai stovėjo – Jis Pats ir Jo kūriniai.

Jo mokiniai, net akmenys, visas pasaulis tyliai pačiu savo buvimu Jo Vardu šaukte šaukia:

Aš Esu! Aš – Dievo Žodis...

Pasiekimai III

TaigiVis dėlto

Tylų atsakymąKažkaip išsirinkau

Iš šio pasaulioViso, regis, kurtinančio ir neaprėpiamo

Triukšmo...

Absoliuti Tiesa

Tiesa gali būti taiklus žodis, skaičius, melodija, ritmas, paveikslas, gestas, veiksmas ar judesys, kuriuo mes išsakome savo nuomonę apie tikrovę.

Visai kas kita – pati tikrovė: ji, kaip tiesa, dar svaresnė. Tačiau egzistuoja ir

Absoliuti Tiesa – visos sąlyginės tikrovės Absoliutus Šaltinis, kurį aš sau atpažinau kaip gyvą TriAsmenį Dievą, mūsų Kūrėją.

Dievo ir žmogaus pažinimas dar sykį minimas ir pabaigoje...

ApsisprendimasTą supratęs,

aš apsisprendžiugyventi

Tiesa ir Dvasia,šį Šaltinį pripažindamas,

išpažindamas,į Jį atsižvelgdamas.

O Tu..?

PasirinkimasTaip arba ne...

Tai jau reikštų nebe vien pasirinkimą tarp Tiesos ir klaidos, ar dar blogiau – melo, bet ir

tarp Meilėsir baimės, neapykantos, ar dar blogiau –

abejingumo...Tai reiškia pasirinkimą:

gyventiar

merdėti.Nes

Dievas Yra

Dievas YraKelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Dievas YraMeilė.

Nes Dievas Yra.

Kodėl – Meilė?

Aš tiesiog noriu meilės labiau nei pinigų ar ko nors kito.

Aš dirbsiu, ieškosiu, galvosiu ir viską darysiu, kad atrasčiau tikrą meilę ir ją pasilikčiau, o ne tam kad ją parduočiau ir įsigyčiau ką nors kita...

O Jūs?

Kodėl – Dievas?

Kodėl ne „niekas“,Ne „kažkas“,Ne kosmosas, materija, energija,Ne politinė ar dar kokia nors kitokia

jėga..?Kodėl?..

Potencija

Kas turi didesnes potencijas ir energiją – mūsų saulė ar Paukščių takas, sudarytas iš daugybės saulių?

Kas gali daugiau – žmogus ar žmonija?Kas sugeba daugiau – žmonija ar Būties Visuma,

kad ir kaip ją pavadinsim?Aišku, kas...Nagi pažiūrėkim, ką sugeba vienas žmogus...

Ką sugeba žmogus?Taigi gyvas žmogus jaučia ir užjaučia, suvokia

savo jausmus , būsenas ir išgyvenimus, mąsto, tariasi su savo sąžine, renkasi ir apsisprendžia, planuoja savo tikslus ir veiksmus, šitaip įgyvendindamas savo laisvę ir transcenduodamas šio pasaulio ribotumą, jo laiką ir erdvę, šitaip pasiekdamas patį Dievą, pačią Būtį, patį Gėrį, amžinąjį gyvenimą, arba... sąmoningai pasirinkdamas blogį – amžiną slydimą į nebūties prarają.

Laisvė

Svarbiausia, kas žmogų išskiria iš kitų gyvūnų:žmogus ir angelas, ir Pats Dievas, kiekvienas

asmuo turi protą, o tai reiškia, ir valią –

laisvę rinktis daryti gera ar bloga.

Gyvūnai niekada nedaro nieko „blogo”, nes jie nesuvokia, kas tai yra, jie neturi sąvokų, neturi proto, tokio sąvokinio mąstymo, kaip žmogus; jie visada renkasi tik „gera”: kas jiems atrodo geriau pagal savo pojūčius ir instinktus,– jie niekad nesirenka „blogio”. O žmogus gali nepaklusti savo instinktams, jis gali tarsi pasitraukti į šalį ir pažvelgti į save iš šalies. Todėl jis suvokia save ir pasaulį kitaip nei kiti gyvūnai – jis iš viso turi sąvokas, o tarp jų – Gėrio ir blogio, nuodėmės, gyvenimo ir mirties sąvokas. Jis gali daryti savo sprendimus, remdamasis kažkuo daugiau – ne vien instinktais.

StebuklasŠi žmogaus laisvė: gebėjimas pažvelgti į save iš šalies

ir galimybė apsispręsti remiantis ne vien instinktais, o laisvai renkantis absoliutų Gėrį – nesavanaudišką draugystę ir visišką pasiaukojimą iš meilės, – kitaip tariant, tai, kad žmogus yra asmuo, man yra vienas iš stipriausių Dievo egzistavimo įrodymų.

Tai ne mokslinis įrodymas – jis man būtų per silpnas... Tai – „asmeninis įrodymas”, įtikinantis mane asmeniškai. Nors iš tikrųjų drauge tai yra ir stebuklas – gamtos dėsnių peržengimas, transcendavimas.

Antgamtė

Kiekvienas asmuo, net ir sukurtasis, yra antgamtė – transcendencija visos gamtos atžvilgiu ir vienas kito atžvilgiu.

Žmogaus ir angelo asmuo yra sutvertoji antgamtė.

Dievas, Trys Jo Asmenys, yra Nesutvertoji Antgamtė.

AtvirumasAsmuo yra ir pati transcendencija, ir

transcendavimo veiksmas – savęs peržengimas dėl Kito.

Jei asmuo nesiryžta peržengti savęs dėl Kito, jis žūsta kaip asmuo: jis užsidaro savyje, savo egoizme, o tai asmeniui yra amžinoji mirtis, amžinas merdėjimas, nebe gyvenimas.

Tai byloja apie asmens atvirumą ir kryptingumą, slypintį pačioje asmens prigimtyje.

Kryptingumas

Aptariamas toliau...

Prigimtis

Aptariama toliau...

Asmuo yra pati laisvė

Mėginti valdyti kitą asmenį, mėginti manipuliuoti asmeniu tarsi daiktu, laikyti jį priemone kokiam nors kitam tikslui yra nuodėmė.

Įdomu, kad tai neįmanoma iš viso! Neįmanoma valdyti kito asmens! Neįmanoma tiesiogiai paveikti kito asmens, neįmanoma už jį ko nors panorėti ir pasirinkti, nukreipti jo valios. Įmanoma tik išgąsdinti, ką nors padaryti su kito žmogaus kūnu, jo juslėmis, jo turtu. Įmanoma jį tik pakviesti vardu ar be vardo, „užkrėsti“ jį savąja būsena per bendrystę ar priešiškumą.

Įkalinti laisvę?

Bet nuodėmė, deja, yra įmanoma, nes asmenį įmanoma apvogti, įkalinti ar kaip nors kitaip pasikėsinti į jo laisvę, netgi žudyti.

Dar įdomiau: iš esmės neįmanoma nužudyti, t. y. sunaikinti kito asmens. Mes galime pasikėsinti tik į jo kūną ar turtą, į jo jausmus ar pojūčius, net į atmintį ar ryšius.

Žvelgti

Tačiau iš tikrųjų žudyti įmanoma tik save, kaip asmenį, nes įmanoma apsispręsti tik už save:– peržengti savo egoizmą ir atsiverti

Meilei, Tiesai, Gyvenimui, ar– užsiverti ir niekuo tuo netikėti, nesivilti, neieškoti,

neigti save ir kitą, kaip asmenis, o tai reiškia žvelgti į kitą ir tuo pačiu neišvengiamai į save patį tik kaip į priemones, įrankius kažkokiems kitiems tikslams siekti. O tai ir yra savęs, kaip asmens, žudymas.

Nuodėmė

Kai žudome kitą, iš tikrųjų žudome tik save... Bet vis dėlto žudome iš tikrųjų. Kai vagiame, meluojame, kai darome bet kurią iš nuodėmių, kai paminame kito ar savo paties laisvę, mes visada iš tikrųjų tuo žudome save ir Dievą savo širdyje. Mes Jį kalame prie kryžiaus ir tyčiojamės, vainikuodami erškėčiais. Iš tikrųjų.

Būties VisumaTaigi Būties Visumą vadinu ne kosmosu ar materija, nes Ji juk

sugeba daugiau nei vienas žmogus, kuris yra asmuo, ir netgi daugiau nei visa žmonija drauge. O tai reiškia, jog Ta Būties Visuma Jaučia ir Užjaučia, Suvokia Savo Jausmus, Būsenas ir Išgyvenimus, Mąsto, Tariasi su Savo Tobula Sąžine (aišku, gerokai kitaip nei žmogus), Renkasi ir Apsisprendžia, Planuoja Savo Tikslus ir Veiksmus, šitaip Apreikšdama mums Savo Absoliučią Laisvę.

Būties Visuma yra Gyva ir Asmeniška,o iš Jos Pačios Apreiškimo sprendžiant, būtent –

TriAsmenė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.Ji yra „dar labiau Asmuo” negu aš...

Absoliuti Tiesa

Taigi Absoliuti Tiesa – aukščiausioji Tikrovė – man yra Gyvas Asmeniškas

Dievas.

Dievas Yra Trys Asmenys.

Sąlyginė tiesa

Dievo kuriamą tikrovę, sąlyginę tiesą, visai pagal Dievo „paveikslą ir panašumą” irgi sudaro trys būties sferos:

1) laikui pavaldi ir erdvės ribojama reiškinių tikrovė,

2)asmuo ir3)jo santykis į kitą asmenį bei visą likusią

reiškinių tikrovę.

Santykis

• Asmens santykis į kitą asmenį turėtų būti besąlyginė pagarba ir meilė, dėmesys iki savo sveikatos, netgi gyvybės aukojimo už artimą, o Dievo Asmenų atžvilgiu – garbinimas ir meilė iki visiško atsidavimo.

• Asmens santykio į visą reiškinių pasaulį esmė turėtų būti to reiškinių pasaulio – tarsi laiško ar knygos – skaitymas ir rašymas, tarsi meno kūrinio stebėjimas ir paties kūryba bei darbas, kaip atsiliepimas į kito asmens laišką, pašaukimą.

Santykio nutraukimasTikras, teisingas, adekvatus santykis reiškia

gyvenimą ir gyvybės palaikymą, bendravimą, vienijimąsi su Dievu ir kiekvienu asmeniu.

Požiūris į bet kurį asmenį kaip į daiktą, energiją, informaciją – kaip į reiškinį, o ne jo šaltinį, tolygus žudymui: žudome jau vien šitaip mąstydami, tačiau puikiai žinome, kad mintys ir jausmai anksčiau ar vėliau išsilieja ir žodžiais, ir veiksmais...

Nutraukdami santykį su asmeniu, su Dievu, mes nutraukiame Gyvybės Giją.

Mąstymo modeliai

Iš santykio ir jo nutraukimo kyladu esminiai mąstymo modeliai:

1. Subjektinis – ieškantis Tiesos ir gerbiantis Tiesą – gerbiantis tikrovę, kuri yra vientisa, gyva ir asmeniška (šia prasme subjektyvi, bet ne iliuzinė); turintis viltį atrasti ir bent kiek suprasti Tiesą; grindžiamas išankstiniu tikėjimu, jog Tiesa išvis egzistuoja, ir valios apsisprendimu vienytis su Ja.

2. Objektinis – netikintis nei Tiesa, nei Meile, nei laisve, nei draugyste; į viską žvelgiantis kaip į daiktus, kaip į negyvą mechanizmą ir jo dalis, infomaciją, jėgas, egoistiško pažinimo ir vartojimo objektus.

Elgesio modeliaiIš dviejų mąstymo modelių kyla du esminiai elgesio modeliai –

1. Bendravimas: Meile grindžiamas tikėjimas ir pagarba asmeniui bei jo gyvybei verčia elgtis atsargiai, kad nesužeisčiau ir neįžeisčiau, taigi sutelkia visas jėgas ir gebėjimus stebėti, suprasti, užjausti, pažinti savo ir kito poreikius ir jų paisyti, atsižvelgti į tam tikrus dėsningumus ir laikytis žodžio, sutartų taisyklių dėl ryšio su asmeniu.

2. Vartojimas: Netikėjimas viską abejingai skaldo, valdo ir vartoja.

Ką renkamės?

• Kuris iš šių dviejų modelių atitinka krikščioniškąjį?

• Kuris iš šių dviejų yra adekvatus, t. y. atitinka Tiesą?

• Pagal kurį Jūs norėtumėte, kad kiti elgtųsi su Jumis?

Giliausi troškimai

Giliausi, slapčiausi, autentiškiausimūsų troškimai atspindi

ir giliausią mūsųprigimtį...

Prigimtis

Nors mes ir esame kūriniai, bet pats Dievas sumanė mus pašventinti, perkeisti ir įvaikinti – padaryti savo dieviškosios prigimties ir amžinojo gyvenimo dalininkais, Savo Šventos Šeimos nariais. Todėl Jis ne vien mąsto apie mus kurdamas, bet liečia mus Savo Rankomis ir palieka Savo Pirštų Atspaudus ant mūsų kaktų ir širdžių. Jis mus daro panašius į Save.

Dievo prisilietimas

Dievo ir žmogaus prigimtis ne susiliejo, o tik susilietė viename Asmenyje – Jėzuje Kristuje, – tačiau to užtenka, kad mes gyventume Jame ir džiaugtumės amžinu, nesunaikinamu džiaugsmu, nes Dievas yra begalinis, visa apimantis ir visa persmelkiantis...

„Aš Esu Tikrasis Vynmedis, o jūs – šakelės...”

Dievo švelnumas

„Mano našta lengva, Mano jungas švelnus”,– sako mums Dievas, merdėdamas ant kryžiaus, kentėdamas fizines, emocines ir dvasines kančias, kurių net rafinuočiausio sadisto ar mazochisto fantazija nepajėgtų įsivaizduoti...

Jis mums tą sako čia ir dabar, iš amžinybės, žinodamas ir netgi jausdamas, ką kenčiame mes.

Jis dalijasi su mumis Savo Meile, Kančia ir Prisikėlimu tik tiek ir tik taip, kad mes maksimaliai patirtume Gyvenimą, o ne mirtį...

Dievo pažinimas

DievasMus pažįsta

Tobulai,Nes Jis Yra

TobulaiSu mumis susivienijęs:

„Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių,Man padarėte...”

Žmogiškasis pažinimasprasideda nuo atskirų, padalintų juslių, tada ilgai

ilgai tęsiasi suvokimo procesas, ir iki gyvenimo pabaigos pasiekia – arba ne – tą suvienijimą.

Juslės tėra penkios. Tačiau iš tikrųjų žmogus pažįsta, mąsto, suvokia visu savimi, visomis savo asmens dimensijomis – ne vien juslėmis, ne vien smegenimis, ne vien protu.

Pažinimas yra tikras, neklaidingas, tik tuomet, kai jis vieningas, kai mano „žinios” neprieštarauja viena kitai ir tikrovei.

Asmens dimensijos

Pažindamas save ir pasaulį, žmogus pradeda nuo išorės ir eina link vidaus arba pasiklysta ir vėl sugrįžta į išorę.

Asmens išorė – tai reiškiniai.Asmens vidus – tai, ką jie reiškia...Tyrinėdamas save ir pasaulį iš išorės, žmogus gali

atrasti kiek tik nori „dimensijų” – žvilgsnio krypčių ir „kampų”, požiūrio atskaitos taškų.

Esminė dimensija

Žvelgdamas jau iš vidaus, žmogus ima regėti palaimintuoju regėjimu – Dievo Žvilgsniu, – susivienijęs su Dievu taip, kaip Dievas Yra Susivienijęs su žmogumi.

Žvelgdamas šitaip, žmogus, kad ir į ką žiūrėtų, kiaurai per viską regi galutinę visa ko prasmę – Dievą.

Tai ir yra esminė, pati giliausia asmens dimensija – Dievas.

Dievas yra žmogaus sielos Siela.

Kryptis

Tai yra ir esminė kryptis – asmens kryptis, asmens vidinio žvilgsnio kryptis, kuri išsaugo tikrąją asmens tapatybę, išugdo ir subrandina tikrą asmenybę ir galiausiai – vienijantis su Vieninteliu Šventu Dievu per vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią, per Mistinį Kristaus Kūną – išugdo šventąjį.

Jėga ir Veiksmas

Anot šv. Tomo Akviniečio: Deus est Actus purus,– Dievas yra grynas Veiksmas, absoliutus Veiksmas, kitaip tariant, absoliuti, asmeniška, sąmoninga Būtis, Pirmasis Judintojas, kuris „išjudina“ visa kita. Tačiau šio Akto absoliutumas reiškia ir visišką sutapimą su absoliučia Potencija, todėl galime sakyti, kad Dievas peržengia akto ir potencijos perskyrą ir Savyje visiškai suvienija absoliutų Aktą ir absoliučią Potenciją. Tai reiškia, kad Dievas yra ne tik absoliutus, grynas Aktas, bet ir absoliuti, gryna Potencija, bet, manyčiau, nei aktas, nei potencija atskirai paėmus. Tai priklauso nuo žvilgsnio krypties...

Ką tik aptarėme, ką sugeba žmogus. Apie ką čia kalbėjome? – Apie potencijas...

Asmuo• Nesukurtasis Asmuo yra absoliučiai įgyvendinta ,

absoliučiai Save aktualizavusi Dievo Potencija – Visagalybė. Dievo Antrasis Asmuo Amžinybėje nuolat gimsta iš Pirmojo, o Trečiasis kyla iš Abiejų Kitų – Jie Vienas Kito atžvilgiu yra ir Aktas, ir Potencija.

• Kiekvienas asmuo kyla iš kitų asmenų ir vėl veržiasi pas juos bendrauti, gyventi bendrystėje, vienybėje, meilėje.

• Aš, žmogus, sukurtasis asmuo, kaip ribota potencija, ribotai aktualizuojuosi siekdamas tikslo – kito asmens gerovės ir meilės. Taip išmokstu mylėti ir iš tikrųjų būti – gyventi transcendencijoje: transcenduoju, pranokstu pats save, bręstu, tampu asmenybe.

Asmenybė

yra asmuo, kurio gyvenimas ne tik siurbia gyvybinius syvus bei informaciją iš kitų, bet jau duoda, kuria, gimdo, maitina, palaiko ir kitų kūno, sielos bei dvasios gyvybę ir gyvenimą. Asmenybė yra tiesos ieškantis ir ją pažįstantis bei išpažįstantis asmuo, kurio santykis į kitus asmenis bei reiškinių pasaulį yra adekvatus, pagarbus. Asmenybė – dar ne šventasis: jis gali klysti, neištvėręs gali netgi nusikalsti, bet ir čia jis išpažįsta tiesą...

Asmenybė yra tas asmuo, kuris yra potencijų aktualizacijos kelyje.

Iš tikrųjų asmenybė yra kiekvienas žmogus – net ir ką tik pradėtas.

Apie asmenybės brendimo pakopas reikėtų daugiau – ne tik apie paskutinę, šventumą...

Šventasis

Net ir šventasis, kol dar keliauja šia žemele, dar gali klysti ir netgi nusidėti. Tik tuo jis tesiskiria nuo viltį apleidusio nusidėjėlio, kad nesustoja: toliau ieško tiesos, toliau ją išpažįsta, – kiek kartų puola, tiek kartų ir vėl keliasi...

Kas yra Kelyje, tas jau yra Dieve. Kas vienijasi su Tiesa, tą Dievas ir laimina, šventina, perkeičia. Ir bėda, ir ne bėda, kad tai dar nesibaigė...

Dievo Pažinimas yra Amžinasis Gyvenimas.

Išvados

TiesaIšlaisvina,

Jei Ją pažįsti –Ne vien sužinai apie Ją, bet

Vienijiesi su Ja savo gyvenimu,Visu savimi.

Kas ieško, randa.Tik

Niekada nesustok...Nes Tiesa yra begalinė – tai

TriAsmenisDievas.

DžiaugsmasNuo pat ryto,Kad ir kada pabusčiau, irIki pat vakaro ar paryčių,Kad ir kur būčiau, keliaučiau Kad ir ką dirbčiau,– viskas man „laisvalaikis”: Šventė... Mąstymas – tiesos ieškojimas... Bendravimas – ir su žmonėmis, ir su Trimis

Dievo Asmenimis – malda, kontempliacija...

Tobulėtiman tikrai reikia,

ypač – mokytis apsiriboti: atkakliai ieškoti konkrečių

formų mintims ir jausmams išreikšti, o ne vien – pačių įžvalgų ir būsenų...

nepamiršti, kad visa yra skirta ir kitam asmeniui, kad viskas – ir mokslas, ir menas, ir pati realybė –

yra bendravimas...

Sėkla

Ši įžvalgų grandinė yra lyg sėkla, lyg DNR, kuri, tikiuosi, padės dabar išnešioti „embrioną”, padės suformuoti stuburą – veiksmo atramą, raumenis, smegenis, virškinimo sistemą, juslių ir visus kitus „organus”, kurių mums reikia šiame kūniškame, žemiškame gyvenime, kad apsireikštų mūsų asmeniškumas...