Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir jos reikšmė 1791 m. prancūzijos konstitucijai
DESCRIPTION
Kursinis darbas, kuriame analizuojama Prancūzijos istorija iki Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos, taip pat Deklaracijos atsiradimas, demokratiniai pagrindai, minėtų metų Prancūzijos Konstitucija.TRANSCRIPT
Vilniaus universiteto teisės fakulteto
Viešosios teisės katedra
Ulos Čekutytės,
II kurso studentės
kursinis darbas
1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir jos reikšmė 1791 m. Prancūzijos
Konstitucijai
Vadovė: Lekt. dr. Lina Griškevič
Vilnius
2015
1
TURINYS
Įvadas ............................................................................................................................... 2
1. PRANCŪZIJOS TEISĖ IKI XVIIIa. ................................................................ 3
1.1. Karalių įtakos teisei didėjimas ....................................................................... 3
1.2. Absoliutizmo pradžia ..................................................................................... 4
2. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJOS ATSIRADIMO
PRIELAIDOS ............................................................................................................. 6
2.1. Absoliutizmo krizė ......................................................................................... 6
2.2. Luominė santvarka. Trečiojo luomo teisinė padėtis ...................................... 7
2.3. Ūkio ir finansų krizė ...................................................................................... 8
2.4. Didžioji Prancūzijos Revoliucija ................................................................... 9
2.4.1. Generalinių luomų sušaukimas ............................................................... 9
2.4.2. Bastilijos šturmas. Revoliucijos eiga ................................................... 10
2.4.2. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rezultatai ir reikšmė ..................... 11
3. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA .................................. 14
3.1. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatos ........................................ 14
3.2. Idėjos, dariusios įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos turiniui ....... 18
3.2.1. JAV nepriklausomybės deklaracija ...................................................... 18
3.2.2. Denisas Didro (pranc. Denis Diderot) .................................................. 19
3.2.3. Volteras (pranc. Voltaire) ..................................................................... 21
3.2.4. Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau) ............................. 22
4. 1791m. PRANCŪZIJOS KONSTITUCIJA .................................................... 24
4.2. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka Prancūzijos Konstitucijai .......... 24
4.3. Konstitucijos preambulė .................................................................................. 25
4.4. Konstitucijos turinys ir pagrindiniai principai ................................................. 26
4.5. Konstitucijos reikšmė ....................................................................................... 28
Išvados ........................................................................................................................... 30
Literatūros sąrašas ....................................................................................................... 31
2
Įvadas
Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, dažnai mes net nesusimąstome apie kertinius tokio
modernaus gyvenimo aspektus, ištakas. Žodžiai laisvė, žmonių lygybė prieš įstatymus,
valdžių padalijimas – dabar atrodo savaime suvokiami dalykai. Tačiau labai svarbu yra
išsiaiškinti šių demokratinių principų pamatų atsiradimą, nes pasaulio valstybės toli gražu
ne visuomet buvo paremtos žmogaus teisių ir laisvių puoselejimo idėjomis. Tokį Europos
valstybių teisinį bei politinį modernėjimą lėmė viena iš konstitucionalizmo pradininkių
Europoje ir visame pasaulyje – Prancūzija.
Prancūzijos kelias nuo absoliutizmo link konstitucinio valdymo istorijoje pažymėtas
kaip vienas ryškiausių politinių procesų pasaulyje. Jau XII a. Pradėjusi augti karalių įtaka
teisei, politikai ir kitoms gyvenimo sritims, ne vieną šimtmetį vystėsi kol galiausiai
pasiekė absoliutinės monarchijos viršūnę. Tai išprovokavo masinį pasipiktinimą, kuris
virto demokratinius principus įkūnijančiu teisės aktu – Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracija.
1789 m. rugpjūčio 26 d. priimta Deklaracija pradėta žodžiais: ,,Prancūzų tautos
atstovai, įkūrę Nacionalinį susirinkimą ir manydami, jog tik žmonių tamsumas bei visiškai
nepaisomos žmogaus teisės yra pagrindinės visuomenės nelaimių ir vyriausybės ydų
priežastys, nutarė iškilmingoje deklaracijoje išdėstyti prigimtines, neatimamas ir šventas
žmogaus teises.“1. Ši deklaracija įtvirtino ne tik žmonių teises ir laisves bei piliečiams
valstybės suteiktas teises, bet ir tautos suvereniteto idėjas, konstitucinės santvarkos
principus. Jau 1791 m., Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija įgavo svarbiausio valstybės
įstatymo pavidalą – jos nuostatomis buvo paremta pirmoji Prancūzijos Konstitucija.
Taigi šio darbo pagrindinis objektas – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Tiklsas -
parodyti Prancūzijos, konstitucija grįsto valstybės valdymo pirmtakės, teisinį kelią nuo
absoliutizmo iki konstitucinės monarchijos, pabrėžiant Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijos svarbą. Remdamiesi teisės istorijos mokomaja literatūra, giliau pažvelgsime į
laikus iki Deklaracijos atsiradimo, siekant iki galo atskleisti jos idėjų šaknis bei
atsiradimo priežastis. Pasitelkiant teisės aktais (1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracija ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucija), kai kurių teisininkų straipsniais bei
knygomis, bus atskleidžiamas Deklaracijos turinys, analizuojama 1791 m. Konstitucija
bei idėjos, turėjusios įtakos šiems žmogaus ir valstybės harmonijos simboliams.
1 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos
chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999
3
1. PRANCŪZIJOS TEISĖ IKI XVIII a.2
Nuo Prancūzijos valstybės susikūrimo iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, šioje
valstybėje teisė susidėjo iš daugybės teisės sistemų, kurios buvo skirtos arba tam tikriems
socialiniams sluoksniams (dvasininkams, bajorams, pirkliams ir pan.), arba kokių nors
konkrečių, dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams.
Plačiausiai paplitusiu ir vienu svarbiausių Prancūzijos teisės šaltiniu X-XI a. buvo
papročiai (vadinami kutiumais). Regionų papročių skirtingumas rodo papročių teisės, o
kartu ir pačios feodalinės visuomenės, susiskaldymą, kuris trukdė kurtis bendrai
nacionalinei valstybei. Tokia padėtis pati savaime reikalavo griežesnio, vieningo valdymo
ir tai buvo puiki proga augti karaliaus valdžiai ir galiausiai virsti neribojama. Taigi, šiame
skyriuje bus bandoma nuosekliai išaiškinti teisinius karalių valdžios augimo ypatumus,
kad būtų aiškiai suprasta, kodėl ir kam priešinantis atsirado pirmasis demokratiniais
pagrindais parašytas dokumentas Prancūzijoje – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
1.1. Karalių įtakos teisei didėjimas
XII a. Prancūziją valdžiusiems karaliams Liudvikui VI ir Liudvikui VII pavyko šiek tiek
išplėsti teritoriją bei patobulinti valdymo ir teisės institucijas. Dėl to ėmė stiprėti karaliaus
valdžia, o valdant šiems monarchams po truputį pradėjo atsigauti karalių teisės aktų,
kuriems reikėjo stambiųjų feodalų pritarimo, leidyba. Nuo tada vis svarbesniais teisės
šaltiniais darėsi karalių leidžiami įvairios reikšmės teisės aktai.
Pirmuoju didžiuoju Prancūzijos karaliumi tapo Pilypas II Augustas, jis buvo pirmasis
Prancūzijos karalius aktyviai ir reguliariai leidęs teisės aktus.
Nuo XIII a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į anksčiau galiojusią
teisę ir ją keitė. Itin ryškus pavyzdys – 1258 m. Liudviko IX aktai, apriboję feodalų karus
aplink karaliaus domeną ir apskritai uždraudę kariauti pačiame domene. Šie aktai taip pat
išplėtė karalių teisę kaldinti monetas visai šaliai, uždraudė teismo dvikovas, įvedė
griežtesnę miestų kontrolę ir kt.
Laikui bėgant, imta pripažinti, kad karalių aktai, kuriems pritarė vasalai, yra privalomi
ir juos priimant nedalyvavusiems feodalams. Dar vėliau, karaliaus teisės aktams priimti
nebereikėjo netgi vasalų sutikimo.
2 Visoje 1 dalyje remtasi: MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998
4
Vis dėlto, šie teisės aktai, labai įvairūs turinio atžvilgiu, buvo svarbus veiksnys
mėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę. Prancūzijos gyvenimas jau negalėjo be to
išsiversti, nes papročiai buvo per daug įvairūs, ne formalizuoti, dažnai prieštaringi ir
turėjo daug spragų.
Stiprėjant karaliaus galiai, jo vietiniai atstovai rūpinosi įvairiomis teisės sritimis –
spręsdavo svarbiausias baudžiamąsias bylas, kontroliavo mokesčių, rinkliavų ir teismo
baudų surinkimą bei prižiūrėjo, kad pinigai laiku patektų į karaliaus iždą. Tad jie
suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant finansinę karalių valdžią. Tuo tarpu centre
funkcionavę karalių teismai, kuriems pirmininkavo pats karalius, o teisėjais jo buvo
kviečiami stambieji feodalai ir karūnos pareigūnai, veikė nereguliariai ir nesprendė daug
bylų.
Prancūzijos karaliai vertino romėnų teisę ir į jos taikymo plėtimą žiūrėjo kaip į vieną iš
priemonių savo valdžiai stiprinti. Todėl romėnų teise buvo remiamasi vis dažniau, o dėl į
Prancūziją iš Italijos besiskverbiančių glosatorių (Teisėtyrininkų, komentavusių romėnų
Civilinės teisės sąvadą (Corpus Iuris Civilis), jie tekstuose įrašydavo pastabas,
paaiškinimus (glosas, glossae) dėl sąvokų, paralelinių tekstų vietų) idėjų, ši teisė dar
labiau išplito ir sustiprėjo, tapo pripažinta bendra visai Prancūzijos teritorijai teise.
1.2. Absoliutizmo pradžia
XV-XVI a. Visuomenėje pradėtos platinti pažiūros apie karaliaus suverenumą ir neribotą
jo valdžią. Didžiulį vaidmenį teoriškai grindžiant tokias pažiūras suvaidino vadinamoji
legistų mokykla. Pasak legistų, pats karalius esąs aukščiausia ir nekontroliuotina valdžia,
todėl jis savo valia galįs leisti įstatymus ir įgyvendinti teisingumą. Didžiausiu legistų
nuopelnu laikoma tai, kad, stengdamiesi savo pačių iškelta ir suformuluota suvereniteto
samprata pateisinti absoliutinę karaliaus valdžią, jie rūpinosi atgyvenusiais papročiais
tebesiremiančią tvarką valstybėje pakeisti įstatymų nustatyta tvarka, kartu iškeldami
teisės viešpatavimo idėją. Tokios teorijos rengė dirvą visiškai karaliaus laisvei įstatymų
leidybos srityje įtvirtinti.
Norėdamas dar labiau sustiprinti savo pozicijas, karalius siųsdavo į provincijas savo
atstovus, kurie galiausiai ten tapdavo nuolatiniais pareigūnais, inspektuojančiais teismus,
finansus, miestų administraciją. Per šiuos atstovus karaliai visiškai neutralizavo feodalų
įtaką ir savo rankose sugebėjo sutelkti visą valdžią ne tik centre, bet ir kitose vietose.
Įsigalėjo absoliutinė monarchija.
5
Karalius pats ėmėsi reglamentuoti valstybės ekonominę politiką, mokesčius, spręsti
kitus svarbiausius valstybės reikalus ir visa tai reiškė savo paties leidžiamuose teisės
aktuose. Kadaise karaliaus galias varžęs Paryžiaus parlamentas, praktiškai nebeturėjo
įtakos: Liudviko XIV pastangomis parlamentas privalėjo karaliaus aktą pirmiausia įrašyti
į registrus ir tik paskui galėjo monarchui duoti nurodymus dėl akto turinio.
Prancūzijos teisės raidai didelės reikšmės turėjo vadinamieji didieji ordonansai,
sisteminę teisės normas, sudarančias svarbiausius teisės institutus. Šie ordonansai
kodifikavo kai kurias teisės sistemos dalis, tapo įstatymais, galiojančiais visoje
Prancūzijos teritorijoje, o vėliau, modifikuoti, netgi perėjo į šiuolaikinius kodeksus.
Teisės reformos Prancūzijoje buvo vykdomos iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos,
po kurios šios valstybės absoliutizmui atėjo galas, o pačios revoliucijos kovą vainikavo
visiškai kitoks, to meto Prancūzijai nebūdingas teisės aktas – Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracija.
6
2. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJOS ATSIRADIMO
PRIELAIDOS
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos atsiradimą lėmė daugelis veiksnių, skatinusių
Prancūziją ir jos gyventojus kovoti už savo teises ir laisves. XVIII a. antroje pusėje
Prancūzijos teisinė, politinė bei socialinė padėtis buvo labai kebli ir aštri. Valstybės
susiskirstymas į luomus peržengia visas ribas – trečiasis luomas praktiškai beteisis,
kadaise valstiečiams suteikta asmens laisvė vis dėlto nepadarė jų savo žemių savininkais.
Senjorams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių, bajorai už žemę, kuria naudojosi
valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus
mokesčius už naudojimąsi malūnu, vynuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis.3
Absoliutizmas klestėjo, karalius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams.
Kadangi, kaip jau minėta, luomų atstovų susirinkimas – Generaliniai luomai – nebuvo
susirinkę nuo pat XVI a., valdant Liudvikui XIV dar labiau sustiprėjo karaliaus valdžia.
Jis, norėdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: „Valstybė – tai aš“. Didelę
reikšmę šalies valdyme įgijo dvariškiai, kurie Liudviką XIV praminė „Karaliumi-Saule“.4
2.1. Absoliutizmo krizė
Klestintis Prancūzijos absoliutizmas pradėjo varžyti šalies raidą. Karaliaus dvaro
prabangai reikėjo milžiniškų išlaidų. Atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reikalams
buvo skiriama ypač mažai dėmesio. Be karaliaus išlaidavimo, valstybę taip pat sekino
nuolatiniai karai. 1733 m. kilo Lenkijos įpėdinistystės karas ir Prancūzija kovojo su
Austrija. Kariaujant nebuvo įsiveržima į Nyderlandus, o Didžioji Britanija buvo neutrali,
tad Austrija kovojo viena prieš Ispanijos-Prancūzijos sąjungą ir buvo sutriuškinta. Po
dvejų metų prasidėjo Austrijos įpėdinystės karas ir jame vėl dalyvavo Prancūzija.5
Absoliutizmo krizę taip pat rodė mokesčiai bei piliečių dalyvavimas valstybės
valdyme. Mokesčiai visu svoriu spaudė valstiečius, tuo tarpu stambioji bajorija tiesioginių
mokesčių išviso nemokėjo. Tik dvasininkija ir bajorija galėjo užimti aukštas pareigas
valstybėje ir dalyvauti jos valdyme. Svarbu pabrėžti, jog šių luomų atstovai sudarė netgi
mažiau nei 2% visų šalies gyventojų.6
3 http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/ 4 Ibid. [3] 5 Ibid. [3] 6 Ibid. [3]
7
2.2. Luominė santvarka. Trečiojo luomo teisinė padėtis
Prancūziją stipriai stūmė į revoliuciją jos gyventojų nelygiateisiškumas – visuomenės
suskirstymas į luomus. Vieni luomai akivaizdžiai turėjo daugiau teisių nei kiti, visuomenė
buvo susiskaldžiusi. Taigi iš to, kas jau aptarta matome – Prancūzija buvo susiskaldžiusi
įvairiais aspektais – teisiniais, teritoriniais, visuomeniniais.7
Aukščiausiai esantis buvo dvasininkijos luomas. Katalikų bažnyčiai ir vienuolynams
priklausė daugiau kaip dešimtadalis Prancūzijos žemių, kurias ji išnuomodavo už pinigus.
Dvasininkijos rankose susikaupė didžiuliai turtai, tačiau mokesčių ji nemokėjo. Tačiau
tokia padėtis nereiškė, kad visi dvasininkai gyveno labai pasiturinčiai. Pagrindinė pajamų
dalis atitekdavo aukštiesiems bajorų kilmės dvasininkams: vyskupams, prelatams,
abatams. Tuo tarpu parapijų kunigai – miestiečių ir valstiečių sūnūs – gaudavo kuklias,
netgi menkas pajamas.8
Labai nevienalytis buvo bajorų luomas. Kai kurie iš jų steigė manufaktūras ir kasyklas,
užsiimdavo finansinėmis operacijomis. Šie bajorai drauge su trečiuoju luomu siekė
permainų visuomenėje. Tačiau jų buvo mažai, nes kilmingieji bajorai pramoninę ir
prekybinę veiklą laikė negarbinga. Dauguma bajorų priešinosi pažangioms permainoms ir
siekė išsaugoti savo privilegijas. Vis dėlto dalis bajorijos ir dvasininkijos revoliucijos
išvakarėse palaikė trečiąjį luomą.9
Trečiajam luomui priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki stambaus
bankininko ir manufaktūrų savininko. Pagrindinį vaidmenį trečiajame luome vaidino
buržuazija, kuri buvo nepatenkinta esama santvarka Prancūzijoje.
Iškilusi buržuazija siekė verslo laisvės ir galimybės dalyvauti valstybės valdyme.
Susidariusia padėtimi buvo nepatenkinti ir miestiečiai. Trečdalį miesto gyventojų sudarė
nevienalytė smulkioji buržuazija: amatininkai, cechų meistrai, nedidelių dirbtuvėlių
savininkai. Tačiau miestų gyventojų daugumą sudarė laisvai samdomi darbininkai.10
Trečiojo luomo stiprėjimą taip pat lėmė rinka Šiaurės Amerikoje. Jis švietėsi,
reikalavo esminių valstybės ir visuomenės pertvarkymų, laikydamas tuometinę santvarką
neatitinkančią žmogaus prigimties ir proto. Trečiojo luomo propaguojami laisvės, lygybės
ir brolybės šūkiai masino plačiuosius gyventojų sluoksnius. Taigi trečiasis luomas, dar
visai neseniai buvęs praktiškai beteisis, pradeda stiprėti. Žinoma, ir toliau slegiamas
milžiniškų mokesčių naštos, šis luomas pradeda garsiai kalbėti apie prigimtines žmogaus
7 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 8 http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/ 9 Ibid. [8] 10 Ibid. [8]
8
teises ir laisves, kurios visai netrukus bus užrašytos Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijoje ir galutinai įteisintos 1791 m. Konstitucijoje.11
2.3. Ūkio ir finansų krizė
XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. Liudviko XVI valdymo pradžioje
generalinis finansų kontrolierius A. Tiurgo parengė plačią reformų programą, kuri turėjo
pagerinti ūkio būklę ir sustiprinti finansinę valstybės padėtį. A. Tiurgo tarp provincijų
įvedė laisvą prekybą grūdais, panaikino viduramžiškas cechų privilegijas, sumažino
valstybėje gerai apmokamų pareigybių skaičių, palengvino valstiečių prievoles. Lygia
greta imtas spręsti to meto Prancūzijai labai aktualus agrarinis klausimas, išleidžiant
dekretą ,,Dėl feodalinių teisių ir privilegijų panaikinimo”. Tačiau jis, deja, neišsprendė
visų sudėtingų kaimo problemų: nuo pagrindinių feodalinių prievolių, pavyzdžiui,
duoklės natūra, lažo ir panašiai, valstiečiai buvo atleidžiami tik už išsipirkimą, tik
išsimokėtinai jie tegalėjo gauti žemės. Neatlygintinai buvo panaikinamos tik tokios
privilegijos, kurios ir taip nebeturėjo reikšmės, pavyzdžiui, dvarininkų privilegijos auginti
balandžius ir triušius, medžioklė ir kai kurios kitos.12
Tokios A. Tiurgo pradėtos reformos sukėlė dvasininkijos ir bajorijos pasipriešinimą.
Išsigandusi reformos pasekmių, valdančioji viršūnė privertė karalių pašalinti A. Tiurgo iš
užimamų pareigų. Be to, reformoms buvo pasirinktas netinkamas laikas. Tais metais
šalyje užderėjo menkas derlius. Pavasarį Paryžiuje minios žmonių pradėjo plėšti sandėlius
ir kepyklas. Valstybės padėtį bandė gerinti generalinis finansų kontrolierius Ž. Nekeras.
Jis siūlė karaliui sumažinti dvaro išlaidas, sukurti provincijų susirinkimus, sumažinti
valstiečių mokesčius. Tačiau Ž. Nekero reformoms aktyviai pasipriešino Marija
Antuanetė (karaliaus žmona), karaliaus broliai ir bajorija.13
Revoliucijos išvakarėse ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Šalyje trūko
grūdų, pakilo duonos kainos. Tokioje situacijoje tapo nebeįmanoma iš valstiečių išspausti
didesnių mokesčių, o bankininkai nebedavė karaliui naujų paskolų. 1788 m. rugpjūčio
mėn. Liudvikas XVI paskelbė nutarimą dėl Generalinių luomų sušaukimo.14
11 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 12 http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/ 13 Ibid. [12] 14 Ibid. [12]
9
2.4. Didžioji Prancūzijos Revoliucija
Didžioji Prancūzijos revoliucija – tai laikotarpis, pakeitęs ne tik Prancūzijos, bet ir visos
Europos gyvenimą. Tai buvo naujos, demokratinės, eros pradžia. Absoliutizmas,
finansinė krizė, švietėjų idėjomis paremtas trečiojo luomo sujudimas lėmė milžiniškos
kovos pradžią. Kovos už žmogaus ir piliečio teises.15
2.4.1. Generalinių luomų sušaukimas
Kai Liudvikas XVI spaudžiamas gyventojų pagaliau ryžosi 1788 m. vėl sukviesti
generalinius luomus, jis jau nebegalėjo ignoruoti ypač paaštrėjusios Prancūzijos padėties,
buvo metas imtis kardinalių reformų. Negalėdamas neatsižvelgti ir į įvykusius
visuomenės raidos poslinkius, ypač pasireiškusius trečiojo luomo sustiprėjimu ir jo įtakos
padidėjimu, karalius paskelbė apie trečiojo luomo deputatų skaičiaus Generaliniuose
luomuose padvigubinimą.16
Šįkart Generalinių luomų rinkimai vyko 1789 m. pavasarį, Karaliaus dekreto dėl jų
sušaukimo pasirodymas sukėlė didelį visos visuomenės, ypatingai trečiojo luomo, politinį
aktyvumą.
Generaliniai luomai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d., ir čia dar nieko revoliucinio
nebuvo. Tačiau deputatai, užuot ėmę svarstyti klausimus, dėl kurių karaliaus buvo
sukviesti, karštai ėmėsi procedūrinių reikalų. Jų esmę sudarė tai, kad privilegijuotų luomų
– bajorijos ir dvasininkų – deputatai, laikydamiesi senosios tvarkos, kuriai esant luomai
posėdžiaudavo skyrium ir nutarimus priimdavo remdamiesi taisykle, kad kiekvienas
luomas turi vieną bendrą balsą, ir šįkart gegužės 6 d. susirinko posėdžiauti atskirai. Tai,
suprantama, netenkino trečiojo luomo, nes senoji tvarka nebūtų leidusi jam pasinaudoti jo
deputatų skaičiaus padidinimu. Priversti rinktis skyrium nuo likusių deputatų, jie penkias
savaites audringai protestavo ir reikalavo bendrų posėdžių bei asmeninio balsavimo. Taip
pat Trečiojo luomo atstovai reikalavo apriboti karaliaus valdžią, panaikinti feodalines
prievoles, skirti mokesčius privilegijuotiems luomams. Tuo metu mieste jau vyko suirutė
- kilo badaujančių beturčių riaušės, kaimuose valstiečiai užpuldavo senjorų pilis,
atsisakydavo mokėti mokesčius.17
15 http://didziojiprancuzijosrevoliucija.weebly.com/kuo-reikscaronminga-pranc363zijos-did382ioji-
revoliucija.html 16 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 17 Ibid. [16]
10
Trečiojo luomo reikalavimai nebuvo patenkinti, taigi 1789 m. birželio 17 d. jie
pasiskelbė savarankiška institucija – Nacionaliniu susirinkimu. Siekdamas apsidrausti nuo
pavojaus už nepaklusnumą būti karaliaus paleistas, Nacionalinis susirinkimas kartu
priėmė nutarimą, kad esantys valstybėje mokesčiai, kaip įstatymo nenustatyti ir todėl
neteisėti, gyventojų mokami tik iki posėdžiauja Nacionalinis susirinkimas; pastarąjį
paleidus, gyventojai nuo mokesčių mokėjimo atleidžiami. Prancūzijos gyventojai plačiai
parėmė Nacionalinį susirinkimą.18
Karaliui, žinoma, jis nebuvo priimtinas, taigi Birželio 20 d., karaliaus nurodymu
patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tačiau
radę kitą susirinkimų vietą, nariai pareiškė, jog neišsiskistys tol, kol nebus parengta šalies
konstitucija.
Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po visą Prancūziją. Liudvikas XVI trečiojo
luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta kariuomenė, tačiau
Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų
prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinkimas liepos 9 d. pasiskelbė
Steigiamuoju susirinkimu, kurio pagrindinis tikslas buvo parengti ir priimti konstituciją.19
2.4.2. Bastilijos šturmas. Revoliucijos eiga
Liudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Paryžių ir
Versalį vėl buvo pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą.
Įtampą Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolieriaus Z. Nekero atleidimas iš
užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai
kreipėsi pagalbos į miesto varguomenę, kuri buvo pravardžiuojama „sankiulotais“. Liepos
14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovę, didžiulė
minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė - kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir
absoliutizmo simbolis. Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su tvirtovės
komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Bastiliją pavyko
užimti. Šis įvykis turėjo milžinišką politinę reikšmę – skelbė revoliucijos pradžią ir
absoliutizmo pabaigą. Kai vakare hercogas Liankuras karaliui pranešė žinią apie
Bastilijos paėmimą, Liudvikas XVI pareiškė: „Bet juk tai maištas“. „Tai ne maištas, jūsų
didenybe, – tai revoliucija,“ – atsakė hercogas. Užėmę Bastiliją, sukilėliai sugriovė
tvirtovę iki pamatų.20
18 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 19 Ibid. [18] 20 http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia-2/
11
Liepos ir rugpjūčio mėnesiais valstiečių sukilimai apėmė visa šalį. Sukilėliai
išvaikydavo karaliaus valdininkus, naikino dvarus, atsisakydavo atlikti savo prievoles
dvarininkams. Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos.
Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo
turtuolių namus. Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių,
spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo
surašytos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių
maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo
„didžiosios baimės“ dienos.21
Liaudies veiksmai Steigiamąjį susirinkimą privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m.
rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžioklės, teismo bei kai
kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešimtinės, o trečiajam luomui
buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje.
Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko. Valstiečiai turėjo senjorui mokėti duoklę už
naudojimąsi žeme, kuri galėjo būti išpirkta, tačiau išpirkimo sąlygos valstiečiui buvo
nepalankios. Taip nutiko todėl, kad trečiojo luomo atstovų Steigiamajame susirinkime
daugumai neužteko ryžto ir drąsos sutelkti valdžią savo rankose. Jie verčiau buvo linkę
blokuotis su tais feodaliniais elementais, kurie pritarė karaliaus valdžios ribojimui. Šių
politinių jėgų idealas buvo santvarka, kurią Anglijoje 1689 m. buvo įteisinęs Teisių
bilis.22
2.4.3. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rezultatai ir reikšmė
Nors revoliucijos paskutinieji etapai truko iki pat 1794 m., bet jos sukelti reikšmingi
valstybės pokyčiai jau buvo matyti gerokai anksčiau.
Po 1789 m. liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia
priklausė jau ne karaliui, o Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir
valstiečių veiksmų įbauginti bajorai, 1789 m. rugpjūčio mėn. balsavo už luomų skirtumų
ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą, o to paties mėnesio 26 d.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją.23
Steigiamasis susirinkimas Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje suformulavo
pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši deklaracija skelbė luomų lygybę.
Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūraliu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė.
21 http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia-2/ 22 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 23 Ibid. [22]
12
Deklaracijoje buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai
yra visiems vienodi. Buvo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė.
Deklaracijos idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“, atsiradusiu
netrukus po jos priėmimo.24
Steigiamasis susirinkimas, priėmęs Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, tęsė šalyje
pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas
pradėta pardavinėti. Tiesa, kilo klausimas, kaip tokį nusavinimą suderinti su privatinės
nuosavybės neliečiamumu. Išeitį rado persimetęs į revoliucijos pusę vyskupas Taleiranas.
Jis išaiškino, kad Bažnyčios turtas nėra dvasininkijos nuosavybė, jis iš esmės priklauso
tautai. Ši, skirdama tam tikras lėšas dvasininkų išlaikymui ir labdarai, turi teisę paimti
Bažnyčios turto perteklių neatidėliotiniems šalies reikalams.25
1789 m. lapkričio mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė visos bažnytinės nuosavybės
perdavimo tautai įstatymą. Greitai prasidėjo bažnyčių ir vienuolynų dvarų išpardavimas.
Tai išgelbėjo iždą nuo visiško bankroto ir drauge pagausino karštų revoliucijos šalininkų.
Ši reforma sudavė galingą smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų,
žydų bei katalikų teisės.26
Revoliucijos metu netgi atsirado vadinamoji revoliucijos laikotarpio teisė (pranc. Droit
intermediaire). Tai yra teisė, kuri kaip jokia kita teisėper keletą metų visiškai sugriovė
visa paveldėta socialinę tvarką. Absoliutinės monarchijos valdymo forma, karaliaus,
aristokratijos, dvasininkijos ir teisėjų oligarchijos egzistavimas, senas teritorinis šalies
suskirstymas į provincijas, feodalinė žemės valdymo sistema, teismų ir mokesčių sistema
– visi šie institutai per trumpą laiką buvo visiškai sunaikinti. Į jų vietą atėjo švietimo
laikotarpio visuomenės modelis, kurį sukūrė žymiausi tų laikų švietėjai (Voltaire,
Rousseau, Montesquieu). Žmogus nebestovi prieš luomines grupes, o tik prieš valstybę,
kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų feodalinių, bažnytinių, šeimyninių,
korporacinių ir luominių įsipareigojimų bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias
teises.27
Taip pat padaugėja žmonių, gaunančių pajamų ne iš žemės ūkio, bet iš verslo,
prekybos. Bažnytinė valdžia galutinai prarado savo monopolį visuomenės dvasiniam
gyvenimui. Principai, suformuluoti Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, tapo
demokratinės valdymo sistemos pagrindu. Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija iš
24 http://en.wikipedia.org/wiki/Declaration_of_the_Rights_of_Man_and_of_the_Citizen
25 http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia/ 26 Ibid. [25] 27 ZWEIGERT, K.; KOTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001
13
revoliucijos paveldėjo visuotinę rinkimų teisę, politinių srovių skirstymą į kairę ir dešinę,
konstitucinį atsiribojimą tarp valdžios atšakų.28
Tačiau svarbu paminėti, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija – tai ne vien laisvės bei
teisingumo triumfas. Neatskiriamas jos bruožas – žiaurus stichinis ir organizuotas teroras,
kurio aukomis tapo ne tik revoliucijos priešai. Revoliucijos pradžioje tai buvo jaučiama
tik teisėje – dėl karštligiško aktyvumo įstatymų leidyboje buvo perdedamas
individualistinis radikalizmas civilinės teisės srityje. Bet vėliau teroras jau tvyrojo visur –
1793 m. paėmusi valdžią, Robespjero vadovaujama jakobinų grupuotė negailestingai
naikino visus politinius varžovus.29 Tačiau toks elgesys yra gana lengvai suvokiamas,
pagalvojus apie tai, kokioje valstybėje gyveno revoliucionieriai. Jau aptartas
absoliutizmas bei priespauda greičiausiai ir išmokė revoliucijos dalyvius kovoti ginklu.
Vis dėlto šie žiaurumai toli gražu nenubloškia revoliucijos metu pasiektų pergalių ir
naudos Prancūzijai. Steigiamojo susirinkimo nuostatos ir principai, pakeitę visos
valstybės politinį bei socialinį gyvenimą, buvo įprasminti Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijoje.
28 ZWEIGERT, K.; KOTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001 29 KARLAILIS, T. Prancūzijos revoliucijos istorija, Vilnius: Mintis, 1992
14
3. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA
Pačiame Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įkarštyje, kupini laisvės ir lygybės valstybėje
idėjų, revoliucijos aktyvistai – Steigiamojo susirinkimo nariai, 1789 m. rugpjūčio 26 d.
priėmė Žmogaus ir piliečio teisių delaraciją.
Deklaracija, įkvėpta Europos švietėjų bei JAV nepriklausomybės deklaracijos, pabrėžė
prigimtinių žmogaus teisių svarbą, asmens laisvės suvokimą, visų žmonių lygybę prieš
įstatymus. Šie principai yra sudedamoji dalis daugelio demokratinių valstybių konstitucijų
iki šių dienų.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija buvo paremta pasaulietine prigimtinės teisės
koncepsija, kuri atribojo teisę nuo bažnyčios ir religinių autoritetų. Tai rodė visuomenės
nepasitenkinimą ne tik karalių, bet ir bažnyčios politika, kuri stipriai varžė Prancūzijos
piliečius ištisus amžius. Deklaracijoje akivaizdžiai pasakyta, jog žmogus yra laisvas
daryti viską, kas nepažeidžia kito žmogaus laisvės. Šia nuostata būtent bandoma
nusikratyti absoliutizmo grandinių.30
Taigi, nors Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija susideda tik is 17 straipsnių, tai labai
turtingas dokumentas. Jame išsiskiria du pagrindiniai nuostatų blokai – žmogaus ir
piliečio teisės ir konstitucinės santvarkos pagrindai.31 Tačiau labai svarbu suvokti, kad tuo
metu, kai Deklaracija buvo parašyta, joje idealizuojamos žmogaus teisės tebuvo
siekiamybė. Deklaracijos turinys bei idėja neturėjo jokių gilių šaknų ne tik Prancūzijos,
bet ir visos Europos teisės praktikoje, ji atsirado išprovokuota karų bei revoliucijos. Tuo
metu (XVIII a.), Deklaracijoje įtvirtinti demokratijos ir asmens laisvės principai dažnai
buvo tapatinami su anarchija. Galima drąsiai teigti, jog Deklaracija įkūnijo siektinus
idealus, dėl kurių Prancūzija įsipareigojo kovoti ateityje.32
3.1. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatos 33
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos preambulėje atsispindi Nacionalinio susirinkimo
(vėliau pavadinto Steigiamuoju susirinkimu) požiūris į pagrindines valstybės problemų
priežastis: ,,<…>tik tamsumas, užmirštos ir jų nepaisomos žmogaus teisės yra
pagrindinės visuomenės nelaimių ir vyriausybės ydų priežastys<…>”. Taip pat
30 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 31 Ibid. [30] 32 JELLINEK, G. The Declaration of the Rights of Man and of Citizens [interaktyvus],[žūrėta 2015m.
gegužės 18d.] prieiga per internetą: http://www.munseys.com/diskeight/rima.pdf 33 Visų skyriaus nuostatų citavimas: 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V.
Užsienio teisės istorijos chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999
15
pabrėžiamos idėjinės žmogas teisių šventumo bei neliečiamumo nuostatos. Jau
preambulėje matyti švietėjų idėjų įtaka Deklaracijai – jie siekė kovoti su žmonių tamsumu
ir neišprusimu, prigimtines asmens teises laikė aukštesnėmis ir svarbesnėmis už valstybės
valdžios suformuotus galiojančius įstatymus.
Pirmasis Deklaracijos straipsnis neabejotinai yra pagrindinis ir svarbiausias, iš jo
vystoma visa Deklaracijos esmė: ,,Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai. Visuomeniniai
skirtumai gali būti grindžiami tik bendros naudos sumetimais“. Čia ryžtingai atmetamos
luominės privilegijos, taip ilgai tarnavusios visuomenės susiskaldymui ir simbolizavusios
piliečių nelygiateisiškumą. Ši nuostata ne veltui pirmoji Deklaracijoje – ji visuomet buvo
aktualiausia trečiajam Prancūzijos luomui, kuris ir buvo pagrindinė jėga, pradedant
revoliuciją bei sudarant Nacionalinį susirinkimą. Šis straipsnis taip pat atriboja žmogaus
teisių atsiradimą nuo valstybės – ji asmens teisių nesukuria, o tik jas konstatuoja. Taip pat
privalo rūpintis jų užtikrinimu – tai teigiama 2 Deklaracijos straipsnyje: ,,Kiekvienos
valstybės sąjungos tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios
teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis priespaudai“. Taip išreiškiama
viena pagrindinių prigimtinės teisės idėjų, kad visuomenės sutartimi sukurta valstybė
privalo rūpintis žmogaus teisių gynimu bei apsauga. Be to, šios nuostatos siekia sugriauti
ir feodalinę sistemą, čia įvardijama kiekvieno žmogaus teisė į privačią nuosavybę, o tai
yra milžiniškas ir lemiamas žingsnis Prancūzijos teisės sistemoje.34
Deklaracijoje išdėstytos ne tik žmonių ir piliečių teisės, bet ir tautos suvereniteto
idėjos. 3 straipsnyje sakoma: ,,Suvereniteto šaltinis iš esmės glūdi tautoje. Jokia
korporacija, nė vienas individas negali disponuoti valdžia, kuri aiškiai nekyla iš šio
šaltinio“. Būtent nuo šios Deklaracijos dalies pradedamas konstitucinės valstybės
santvarkos nuostatų blokas, kur akivaizdžiai paneigiama absoliutinės monarchijos
valdymo forma – iš karaliaus atimama vienvaldystės teisė, o tauta – pagrindinis
suverenios valdžios šaltinis. Nacionalinės konstitucijos idėja, susiformavusi Didžiosios
Prancūzijos revoliucijos metu, būtent rėmėsi valdžios ribojimo, tautos ir konstitucijos
viršenybės principais.35
Konstitucionalizmo doktrinos atsiradimui labai didelę įtaką darė prancūzų politikas ir
mąstytojas Emanuelis-Joseph’as Siéyesas (1748 m.), o tiksliau jo žinomiausias kūrinys
„Qu’est-ce que le Tiers – État?“ („Kas yra Trečiasis luomas?“). Jis šiame veikale pabrėžė
politinio atstovavimo bei individualistinių žmogaus teisių idėjas, kurios iš dalies žymi
nacionalinę vienybę. Tauta suprantama kaip vieninga, nedaloma visuma (tai puikiai
34 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 35 Ibid. [34]
16
paaiškina 3 Deklaracijos straipsnyje ginamą tautos suvereniteto idėją), kuri iš esmės yra
trečiasis luomas. E.-J. Siéyesas taip pat teigė, kad konstitucija yra steigiamosios valdžios
kūrinys, o ne jau įsteigtosios, taigi pastaroji negali keisti jokių įgaliojimo sąlygų. Taigi
taip ir iškyla 3 straipsnyje išdėstytos idėjos, kad tauta yra steigiamosios valdžios
subjektas.36
,,Laisvė – yra galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam“, - taip pradedamas 4
Deklaracijos straipsnis, kuris taip pat teigia, kad leidžiama laisvai elgtis tik įstatymo
ribose. Ši mintis toliau plėtojama 5 straipsnyje: ,,Įstatymas gali uždrausti tik veikas,
kenkiančias visuomenei. Leidžiama visa, ko nedraudžia įstatymas, ir niekas negali būti
verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.“. Taigi Deklaracija aiškiai konkretizuoja
asmens laisvės ribas, pabrėždama įstatymų svarbą.
Deklaracijoje atsispindi vienas svarbiausių demokratijos principų – piliečių lygybė
prieš įstatymą ir galimybė jiems dalyvauti valstybės valdyme. 6 straipsnyje taip pat
aprašomas vienas iš prigimtinės teisės teorijos elementų – įgimtų žmogaus teisių
atskyrimas nuo piliečio teisių, suteikiamų valstybės37 : ,,Visi piliečiai turi teisę asmeniškai
ar per savo išrinktus atstovus dalyvauti jį kuriant“. Čia atsispindi ir Ž. Ž. Ruso mintis:
,,Įstatymas yra bendros valios išraiška“ ; pabrėžiama visuomenės narių lygybė prieš
įstatymus: ,,Įstatymas turi būti visiems vienodas ir tais atvejais, kai užtaria, ir tada, kai
baudžia“
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 7, 8 ir 9 straipsniuose kalbama apie
baudžiamosios teisės principus, kurių esmė, beje, aktuali ir šiandien. Juose pabrėžiama
įstatymo viršenybė: ,,Niekas negali būti apkaltintas, sulaikytas arba kaltinamas kitaip tik
įstatymo numatytais atvejais ir laikantis įstatymo numatytos tvarkos.“, tačiau minimos ir
tam tikros įstatymo ribos: ,,Įstatymas gali nustatyti tik griežtai ir neginčijamai būtinas
bausmes.“. 9 straipsnyje atsiskleidžia vienas svarbiausių baudžiamosios teisės principų:
,,<...>kiekvienas laikomas nekaltu, kol neįrodyta priešingai“. Taigi Deklaracijoje
pabrėžiama, kad kiekvienas asmuo turi būti baudžiamas tik remiantis įstatymu, o ne kieno
nors išsakyta valia, nors tuo pat metu aiškinama, jog įstatymas privalo būti racionalus ir
pagrįstas – tai vėl gi priešprieša absoliutizmui.38
Dar vienas švietiejų idealas ir taip pat konstitucionalizmo principas – minties bei
žodžio laisvė – atsispindi 10 ir 11 Deklaracijos straipsniuose: ,,Niekas neturi būti
varžomas reikšti savo mintis, netgi religines, kiek tai nepažeidžia visuomenės tvarkos,
36 JARAŠIŪNAS, E. Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis? [Interaktyvus]. Vilnius:
Jurisprudencija, 2009. [žiūrėta 2015m. gegužės 13d.], prieiga per internetą:
http://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=226625 37 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 38 Ibid. [37]
17
nustatytos įstatymo.“ ; ,,Laisvai reikšti mintis ir nuomonę yra vienas iš labiausiai
brangintinų žmogaus teisių“
Deklaracijoje numatytos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos. 12 straipsnyje teigiama:
,,Žmogaus ir piliečio teisėms užtikrinti reikia ginkluotųjų pajėgų“, ir toliau (13
straipsnis): ,,Ginkluotosioms pajėgoms išlaikyti ir administracijos išlaidoms būtinos
bendros įmokos; jos turi būti paskirstytos visiems piliečiams pagal jų padėtį“. Taigi
apibrėžiama piliečio pareiga prisidėti prie ginkluojųjų pajėgų ir administracijos išlaikymo.
Šios Deklaracijos 14 straipsnis, kaip ir jau aptartas 6 straipsnis, padeda atskirti įgimtas
žmogaus teises nuo piliečių teisių, kurias jiems suteikia valstybė. Čia kalbama apie
piliečių teises nustatant mokesčius: ,,Visi piliečiai turi teisę patys arba per atstovus
spręsti dėl valstybinių mokosčių būtinumo<...>“39
Idėjinė Prancūzijos kova prieš absoliutizmą pateisinama Deklaracijos 16 straipsnyje:
,,Visuomenė, kurioje nėra užtikrintas naudojimasis teisėmis ir nėra valdžių padalijimo,
neturi konstitucijos“. Jame pirmą kartą paminimas be galo reikšmingas
konstitucionalizmo aspektas – taip pat švietėjų ginamas valdžių padalijimo principas.
Konstitucija suvokiama kaip tautos priimtas svarbiausias įstatymas, aukščiausioji teisė,
ribojanti valstybės valdžią. Valdžių padalijimas greičiausiai yra veiksmingiausia
priemonė kovoje prieš absoliutizmą, nes ši teorija, sukurta švietėjo Dž. Loko, padalina
valdžią į tris savarankiškas dalis – įstatymų leidžiamąją (tai parlamentas, jis kuria ir
priima įstatymus), įstatymų vykdomąją (privalo priimtus įstatymus įgyvendinti) ir
federacinę (šiai valdžiai priklauso užsienio politikos įgaliojimai). Šios valdžios yra
nepriklausomos viena nuo kitos, o tai reiškia absoliutinės monarchijos gyvavimo
Prancūzijoje pabaigą.40
Beje, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje taip pat teigiama, jog kiekvienos iš
valdžių pareigūnai, visuomenės paprašyti, turi atsiskaityti už savo veiklą (15 straipsnis):
,,Visuomenė turi teisę reikalauti, kad kiekvienas pareigūnas atsiskaitytų už jam patikėtą
valdymo sritį“.
Paskutiniajame Deklaracijos straipsnyje yra ginama asmens teisė į nuosavybę:
,,Kadangi nuosavybės teisė yra neliečiama ir šventa, ji iš nieko negali būti atimta kitaip
tik įstatymo numatytu atveju<...>“. Tačiau Deklaracija iki galo neišvysto visiško
feodalinių santykių panaikinimo.41
39 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 40 MESONIS, G. Konstitucinė teisė: valdžių padalijimo teorija ir jos įgyvendinimo modeliai: kriterijų
kokybės problema [interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija, 2004. [žiūrėta 2015m. gegužės 15d.], prieiga per
internetą: https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/13098/3156-6638-1-SM.pdf?sequence=1 41 Ibid. [39]
18
Iš tiesų Deklaracija buvo priimta revoliucijos įkarštyje, taigi joje atsispindėjo
Steigiamojo susirinkimo revoliucinis entuziazmas, idealizmas ir naivumas. Dėl to tarp
Deklaracijos nuostatų ir vėliau Steigiamojo susirinkimo išleistų aktų buvo tam tikrų
neatitikimų, kartais netgi prieštaravimų.42 Tačiau vis dėlto, Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracija yra milžiniškos reikšmės dokumentas, aktualus ir šiuolaikinėje Europos šalių
teisėje, įtvirtinęs svarbiausius žmogaus ir piliečio vertybinius idealus bei išsivystęs į
Prancūzijos Konstituciją.
3.2. Idėjos, dariusios įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos turiniui
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija XVIII a. gimė kaip pasipriešinimas absoliutizmui ir
žmonių nelygiateisiškumui, šis dokumentas buvo realus Didžiosios Prancūzijos
revoliucijos rezultatas. Tačiau joje išdėstytos idėjos toli gražu nėra iš piršto laužtos – joms
daugiausiai įtakos turėjo tam tikri visame pasaulyje vykstantys demokratinės santvarkos
proveržiai: Jungtinių Amerikos Valstijų atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos bei
nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas, taip pat Europoje pasireiškusi švietėjų
veikla.
3.2.1. JAV nepriklausomybės deklaracija43
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) susiformavo XVIII a., o tiksliau 1776 m. Iki šios
datos, JAV teritorija buvo sudaryta iš 13 kolonijų, kurios priklausė Didžiajai Britanijai.
Iki nepriklausomybės paskelbimo, tarp kolonijų ir Didžiosios Britanijos vienerius metus
vyko karas dėl kolonijų noro atsiskirti, bei kolonistų vykdomos politikos. Šis karas
stipriai smukdė Britanijos vyriausybę ir ji pradėjo skęsti skolose, taigi parlamentas išleido
tam tikrus teisės aktus, nurodančius didinti kolonijų mokesčius Britanijai, taip siekiant
padidinti valstybės pajamas. Parlamento nariai tikėjo, jog šie aktai buvo teisėtos ir
teisingos priemonės kolonijų atžvilgiu, tai buvo privalomos išlaidos kolonijoms, siekiant
išlaikyti Britų Imperiją.
Vis dėlto 13 kolonijų atstovai parlamento veiklos koncepsiją įsivaizdavo visiškai
kitaip – suvokdami, jog Britanijos parlamento aktai neturi tiesioginės įtakos kolonijų
sistemai, jie buvo įsitikinę, jog paskelbti mokesčiai negali būti privalomi kolonijoms. Tuo
metu iškilo tokie rašytojai kaip Tomas Džefersonas, Samuelis Adamsas bei Džeimsas
42 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 43 Visame 3.2.1. poskyryje remtasi (išskyrus citatas):
http://en.wikipedia.org/wiki/United_States_Declaration_of_Independence
19
Vilsonas, kurie teigė, kad parlamentas yra įstatymo leidžiamosios valdžios organas tik
Britanijoje, o kolonijos turinčios savo įstatymų leidėjus. Tokia padėtis karą tarp kolonijų
ir Didžiosios Britanijos pavertė revoliucija, o galiausiai, 1776 m. liepos 4 d., 13 kolonijų
pasiskelbia nepriklausomis, atsiskiria nuo Britų ir pasivadina Jungtinėmis Amerikos
Valstijomis.
JAV nepriklausomybės deklaracija buvo vienas pirmųjų pasaulyje demokratinius
principus įtvirtinantęs dokumentas, didelė dalis jo nuostatų atsispindi Prancūzijos
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.
JAV nepriklausomybės deklaracijoje viena pagrindinių idėjų (kaip ir žmogaus ir
piliečio teisių deklaracijoje) yra asmenų lygybė ir laisvė: ,,Mes laikome akivaizdžiomis
šias tiesas: visi žmonės sutverti lygūs ir apdovanoti savo kūrėjo kai kuriomis neatimomis
teisėmis, kurioms priklauso: gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“44. Taip pat šioje
deklaracijoje tvirtinama, jog tauta gali pakeisti esamą valdžios formą, jei ši paneigia
žmogaus teises: ,,<...> jei ši vyriausybės forma tampa pražūtinga šiam tikslui, tauta turi
teisę ją pakeisti arba panaikinti ir įsteigti naują vyriausybę, besivadovaujančia tokiais
principais ir tokia valdžios organizacija, kurie, tos tautos nuomone, labiausiai gali padėti
jos saugumui ir laimei.“45
Taigi JAV nepriklausomybės deklaracija, būdama pirmoji pasaulyje, skelbianti
valstybės demokratinius principus ir atsiribojimą nuo monarcho valdžios, buvo puikus
pavyzdys Prancūzijai ir darė didžiulę įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai.
3.2.2. Denisas Didro (pranc. Denis Diderot)46
Denisas Didro – vienas žymiausių Prancūzijos švietėjų, rašytojas bei literatūros kritikas,
iniciavęs ir organizavęs švietėjų leidinį ,,Enciklopedija“. Didro filosofinės pažiūros buvo
gana išskirtinės XVIII a. Prancūzijai. Jis buvo materialistas sensualistas, aiškinęs, kad
pojūčiai duoda pilną ir neiškreiptą pasaulio vaizdą. Stebėjimai ir jutimai kaupia faktus,
mąstymas juos suderina, patyrimas patikrina,- tokia pažinimo grandinė. Beje, Skirtingai
nei Volteras, Didro manė, kad religija ir tikėjimas nereikalingi auklėjant visuomenę.
Didro išleisti kūriniai niekada nesutapo su to meto Prancūzijos valdžios požiūriu ir dėl
to buvo smerkiami.1746 m. išleistos ,,Filosofinės mintys“ pelnė nepasitikėjimą ir buvo
viešai sudegintos. Vėliau Didro išleidžia dar kelis mokslinius bei filosofinius veikalus,
44 1776m. JAV nepriklausomybės deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija
(mokomoji knyga), VU leidykla, 1999 45 Ibid. [44] 46 Visame poskyryje remtasi: http://www.britannica.com/EBchecked/topic/162433/Denis-Diderot
20
kuriuose buvo samprotaujama apie pasaulio pažinimą, apie žmogaus proto galią,
atsispindėjo netgi ateistinės idėjos. Kūrinio autorius buvo surastas ir nubaudžiamas: jam
teko 100 dienų praleisti kalėjime Venseno pilyje, kur jis pradėjo galvoti apie didžiausią
savo kūrinį - ,,Enciklopediją“.
1750 m. pasirodė „Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno"
prospektas (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des
métiers), pradėtas prenumeratorių sąrašas. Prospektui pasirodžius, dar nė pirmam tomui
neišėjus, sunerimo priešiškos jėgos. Laikui einant jų išpuoliai tapo vis stipresni. Septyni
tomai išleisti legaliai, bet toliau „Enciklopedija“ uždraudžiama spausdinti, ir nors
sumažėjo enciklopedistų, Didro ją leido. Svarbiausias Didro nuopelnas tai, kad jis nudirbo
didelį organizuojamąjį darbą, suburdamas žymiausius epochos mokslininkus bei
menininkus, progresyviausios minties žmones. „Enciklopedija“ pateikė ne tik jos
bendradarbių, bet ir viso trečiojo luomo pažiūras bei nuotaikas. Joje buvo pateikiami
naujausi moksliniai faktai, padaryti moksliniai atradimai. Kūrinio straipsniuose buvo
pabrėžiama, kad materialinių gėrybių gamintojas yra trečiojo luomo atstovas, kuris esąs
visos Prancūzijos maitintojas, visų materialinių vertybių kūrėjas. Taigi greičiausiai
,,Enciklopedija“ turėjo įtakos trečiojo luomo sujudimui Didžiojoje Prancūzijos
revoliucijoje bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos idėjoms.
Didro ,,Enciklopedijai“ parašė apie tūkstantį įvairių straipsnių. Pavyzdžiui, straipsnyje
„Netolerancija" nurodoma, kad yra dvi netolerancijos apraiškos: pilietinė ir religinė.
Paaiškindamas antrąją, Didro teigė, kad bažnytinėje praktikoje pasitaiko neleistinų
priemonių prieš kitaip manančius. Tame pačiame straipsnyje mokslininkas švietėjiškai
moko, jog tikėjimo dalykai turi būti išaiškinami be prievartos. Straipsnyje „Dvasininkai"
jis pažymi, kad šie skelbiasi esą tarpininkai tarp dievų ir žmonių; laikui bėgant įvairių
religijų dvasininkai atskleistas gamtos paslaptis panaudodavo savo galiai stiprinti;
atsitikdavo, kad jie varžydavosi dėl valdžios su monarchais. Galima drąsiai teigti, jog
Didro ,,Enciklopedijoje“ išdėstė planą, pagal kurį buvo kuriamas didis liberalizmo
statinys.
Dar vienas reikšmingas Didro gyvenimo įvykis – kelionė į Rusiją Jekaterinos II
kvietimu (1773–1774 m.). Atvykęs čia jis kūrė reformų planus, siekė reformuoti teismų
sistemą bei svarbiausia – įvesti konstitucinę valstybės valdymo formą (tai vienas
didžiausių Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos tikslų). Žinoma, Jekaterina II su šiomis
idėjomis nesutiko.
21
3.2.3. Volteras (pranc. Voltaire)
Volteras – dar vienas žymus prancūzų švietėjas, filosofas, rašytojas. Voltero pažiūros
išreiškė pagrindinius apšvietos amžiaus idealus: aukštino protą, gamtą ir žmoniją,
atskiriant šiuos idealus nuo antgamtiškųjų veiksnių – krikščionybės.
Kristaus mokslą Volteras laikė didžiausiu tiesos ir mokslo pažangos priešu. Volteras
atmetė dualistinę pasaulio koncepciją, kuri skaldė pasaulį į gamtinį ir antgamtinį; jis
atmetė dualistinę žmogaus sampratą, kuri žmogų, kaip turintį ne tik gamtinį kūną, bet ir
antgamtinę sielą, laikė aukštesniu už kitas gamtines esybes. Galiausiai jis nepripažino ir
dualistinės gyvenimo koncepsijos, kuri žmogui kelia ne tik žemiškus, bet ir amžinus
tikslus.47
Volteras jaunystėje patekęs į dvaro aplinką, kuriai pagal kilmę nepriklausė, patyrė
pažeminimų, ilgam apkartinusių gyvenimą ir nulėmusių jo socialinį radikalizmą. 1726-
1729 m. jis praleido Anglijoje. Iš ten grįžo visai kitas žmogus: tapo filosofu, kovingai
gynusiu Apšvietos idėjas. Nuo 1760 m. Volteras apsistojo Šveicarijoje ir iš ten vadovavo
liberaliajam visos Europos judėjimui. Iki mirties jis buvo šio sąjūdžio vadas, o po mirties
tapo jo simboliu.48
Volteras žavėjosi Anglija dėl jos suteiktos laisvės svarstyti ir spręsti, tad jis skleidė
Prancūzijoje Džono Loko politines bei filosofines idėjas, kurios sutapo su prancūzų
konstitucionalizmo tradicija. Dėl religinės ir politinės nuomonės despotiškos cenzūros,
laisvė skelbti savo pažiūras Prancūzijoje tapo gyvybiniu klausimu, kuriuo visiškai
užsiėmė Volteras. Jis puolė persekiojančią krikščionybę, ir tai buvo milžiniškas indėlis į
žodžio laisvę. Bet šį žygį jis visiškai atskyrė nuo liaudies valdžios reikalo. Jam smarkiai
rūpėjo kitų tyrinėtojų laisvė, ir jis buvo pakankamai žmoniškas, kad sukiltų prieš
Prancūzijos baudžiamosios teisės žiaurybes. Volteras buvo be galo kovingas ir
apdovanotas sąmoju, kuris visada galėjo padaryti jo priešus juokingus. Kadangi buvo
neįmanoma ginčytis su tų laikų Prancūzijos institucijomis, pajuoka buvo
veiksmingiausias jo ginklas.49
Iš tiesų Voltero idėjos ne itin skyrėsi nuo Loko idėjų, bet Prancūzijoje jos įgijo
radikalų toną, ko visiškai nebuvo Anglijoje. Esant tokiai Prancūzijos valdžiai ir tokiai
bažnyčiai, net nuosaikios liberalios idėjos buvo griaunamosios.50
47 SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė Rasa Asimavičiūtė,
Vilnius: Margi raštai 48 http://www.filosofija.info/ar-zinai/volteras/ 49 Ibid. [47] 50 Ibid. [47]
22
Voltero išskirtinės ir radikalios idėjos žingsnis po žingsnio griovė bažnytinės doktrinos
idėjas Prancūzijoje. Sėdamas liberalizmo idealus, Volteras ir kiti švietėjai neišvengiamai
stūmė Prancūziją link kovos už žmonių teises ir laisves.
3.2.4. Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau)
Britų rašytojas Lytton’as Strachey’as yra pasakęs apie Ž. Ž. Ruso: ,,Jis turėjo vieną
savybę, kuri atkirto jį nuo amžininkų, kuri sukūrė didžiulę bedugnę tarp jo ir kitų: jis buvo
modernus“.51 Kad ir kiek Ž. Ž. Ruso vartojo paplitusių posakių, jo politinė filosofija tiek
savo kokybe, tiek rezultatais skyrėsi nuo viso kito, kas buvo parašyta XVIII a. Jo idėjos
tiesiogiai paskatino Prancūzijos revoliuciją, nors kita vertus buvo kitaip susijusios (nei
kitų švietėjų idėjos) tiek su Revoliucija, tiek su laikotarpiu po Revoliucijos.52
Revoliucijos epochoje Ž. Ž. Ruso mintimis, ko gero, daugiausia rėmėsi Robespjeras ir
jakobinai, nes jo tautos aukščiausiosios valdžios teorija ir įstatymiškos teisės į valdžią
neigimas sudarė savotišką ,,permanentinės revoliucijos“ doktriną. Ž. Ž. Ruso entuziazmas
dėl demokratinio miesto-valstybės buvo nebūdingas to laikotarpio Prancūzijai. Jis manė,
kad laisva pilietybė neįmanoma jokioje didesnėje valstybėje, ši idėja iš esmės prasiveržė
tautinio patriotizmo idealizavimu. Taip pat jis nuolat šmeižė humanistinius ir
kosmopolitinius Švietimo idealus, kaip aiškiai stokojančius moralinio principo. Bendras
rezultatas buvo labai nekritiškas pilietybės idealizavimas naujųjų laikų nacionalinėje
valstybėje, kuri turėjo būti beveik visiškai kito pobūdžio socialinis ir politinis vienetas.
Tad valstybė buvo idealizuojama kaip aprėpianti visas tautines civilizacijos vertybes,
panašiai kaip graikų miestas aprėpė beveik visus graikų gyvenimo aspektus, nors iš
tikrųjų nebuvo nieko panašaus.53
Taigi Ž. Ž. Ruso, pats nebūdamas nacionalistas, suteikė senovės pilietybes idealui
tokią naują formą, kad jis būtų priimtinas tautiniam jausmui. Nacionalizmas nebuvo jėga,
veikianti viena kryptimi. Jis galėjo reikšti demokratiją ir žmogaus teises, kaip apskritai
buvo Revoliucijos epochoje, bet jis taip pat galėjo reikšti sąjungą, kurią sudarė turinti
žemės smulkioji bajorija ir naujoji viduriniosios klasės turto aristokratija. Jis galėjo
nušluoti feodalinių institucijų liekanas Prancūzijoje.54
51 STRACHEY, L. The Rousseau Affair [interaktyvus], [žiūrėta 2015m. gegužės 19d.], prieiga per internetą:
https://ebooks.adelaide.edu.au/s/strachey/lytton/books_and_characters/chapter10.html 52 SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė Rasa Asimavičiūtė,
Vilnius: Margi raštai 53 Ibid. [52] 54 Ibid. [52]
23
Svarbu paminėti, jog vis dėlto Ž. Ž. Ruso politinė filosofija buvo labai miglota ir
sunku pasakyti, kokią konkrečiai kryptį ji nurodė. Jis visuomet buvo gana svetimas
prancūzų nacionaliniam gyvenimui, beto moraliai nesugebėjo būti aktyviu visuomenės
dalyviu. Visa tai ir Prancūzijos politikos būklė tuo metu, sutrukdė jo valiai suteikti kokį
nors konkretų įkūnijimą. 55
Taigi akivaizdu, jog Žmogaus ir piliečio tesių Deklaracija gimė veikiama daugelio
švietėjų skleidžiamų idėjų, taip pat JAV nepriklausomybės deklaracijos. Šio Prancūzijos
dokumento istorinės ir teisinės atsiradimo aplinkybės buvo be galo reikšmingos to meto
valstybėje, o 1791 m. Deklaracija išsivystė į svarbiausią tautos įstatymą – Prancūzijos
Konstituciją.
55 SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė Rasa Asimavičiūtė,
Vilnius: Margi raštai
24
4. 1791m. PRANCŪZIJOS KONSTITUCIJA
Valstybės konstitucija – tai didžiausia reikšmę turintis teisinis dokumentas kiekvienoje
demokratinėje visuomenėje, kurioje yra priimtas.56 Tai svarbiausias šalies įstatymas,
kuriame įtvirtinti pamatiniai valstybės reguliavimo principai, pagrindinės normos bei
prigimtinės teisės. Šiais laikais mes nebeįsivaizduojame šalies teisinės, socialinės ar
politinės arenos be konstitucijos, be jos demokratinių normų, įtvirtinančių visų valstybės
gyventojų teises ir pareigas. Čia kyla klausimas – kada atsirado pirmosios konstitucijos ir
kokios jos buvo?
Viena pirmųjų Europoje ir pasaulyje buvo 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos
Konstitucija, kuri vainikavo Steigiamojo susirinkimo veiklą bei įprasmino plačiai aptartą
Žmogaus ir pilečio teisių deklaraciją. Tai buvo pirmoji Prancūzijos Konstitucija, ji
išreiškė to meto Prancūzijos demokratinių jėgų siekius, įtvirtino valdžių padalijimą ir
pusiausvyrą, tautos suvereniteto idėjas, žmogaus teises ir jų apsaugą. Prancūzijos
absoliutizmas galutinai žlugo ne tik praktiškai (Revoliucijos įtaka), tačiau tai buvo
įtvirtinta ir rašytinėje konstitucijoje – nuo šiol šios valstybės valdymo santvarka –
konstitucinė monarchija.
Taigi Prancūzijos Konstitucija visiškai leido nutraukti ryšius su valstybės praeitimi ir,
kartu su Žmogaus ir piliečio teisių Deklaracija, pradėjo konstitucionalizmo praktinio
įtvirtinimo epochą.57
4.2. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka Prancūzijos Konstitucijai
Žymiosios Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka 1791 m. Konstitucijai buvo
neabejotina. Visų pirma, Deklaracijos nuostatos bylojo apie konstitucionalizmo epochos
gimimą Prancūzijoje: joje įtvirtinti demokratiniai žmonių lygybės, prigimtinių teisių,
tautos suvereniteto ir kiti principai atsispindėjo ir Konstitucijoje. Konstitucija iš esmės
išplėtojo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje pateiktą asmens teisių sistemą.58
To meto prancūzų konstitucionalistų nuomone, sujungus asmens teisių garantijas su
valdžių padalijimu galima tikėtis, kad konstitucija bus veiksminga (prisiminkime
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsnio nuostatą: „Visuomenėje, kurioje
56 Ne visos demokratinės valstybės suvokia konstituciją kaip patį svarbiausią įstatymą – kai kuriose šalyse
galioja nerašytos konstitucijos (pvz.: Anglija, Izraelis) 57 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,
2010.[žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 58 Ibid. [57]
25
žmogaus teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas nustatytas, neturi
konstitucijos“59). Valdžių padalijimo sampratai konstitucijoje esminę reikšmę turėjo
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 3 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta, kad bet kokio
suvereniteto principas glūdi iš esmės tautoje. Tai atstovaujamosios valdžios (t. y.
valdžios, kuri atstovauja tautos valiai) principo įtvirtinimas.60
Konstitucijos atsiradimas taip pat byloja apie Apšvietos idėjų dvasią apskritai, kurią
perėmusi visuomenė pradeda suvokti, kad tik teisingas visuomenės sutvarkymas laiduoja
esminius bendro gyvenimo pokyčius. Šis teisingas sutvarkymas ir reiškė
konstitucionalizmo pradžią.61
Žmogaus ir piliečio deklaracijos įtaka akivaizdi ir pažvelgus į pirmosios Prancūzijos
Konstitucijos struktūra – dar prieš preambulę, pačioje Konstitucijos pradžioje yra įrašytas
Deklaracijos tekstas.
Labai svarbu pabrėžti, kad nepaisant didžiulės Deklaracijos įtakos (ypač idėjų
prasme), Steigiamasis susirinkimas vengė tapatinti Deklaracijos nuostatas su
konstitucinėmis teisių garantijomis. Kaip minėta 3 dalies 1 skyriuje, Žmogaus ir piliečio
teisių deklaracija buvo priimta klestint revoliuciniam idealizmui bei gana skubotai, dar
menkai įsivaizduojant būsimąją Konstituciją ir jos nuostatas.62
4.3. Konstitucijos preambulė
Pagrindines 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos nuostatas apibendrina jos preambulė.
Apskritai preambulė – itin svarbi teisinio akto (šiuo atveju Konstitucijos) struktūrinė
dalis, apibrėžianti Konsitucijos tikslus bei tam tikrų dalykų teisinio reguliavimo
būtinumą. Joje atsiskleidžia Konstitucijos priėmimo priežastys ir aplinkybės, taip pat
principai ir vertybės.
Prancūzijos pirmosios Konstitucijos preambulėje autoriai (Steigiamasis susirinkimas)
akcentuoja dalykus, kurie privalo būti pašalinti ir trukdo vystytis valstybei bei socialinei
gerovei.63 Preambulė skelbia luominės santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje
panaikinimą: ,,Nebėra daugiau nei bajorijos, nei perų, nei paveldimų, nei luominių
59 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos
chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999 60 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,
2010.[žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 61 Ibid. [60] 62 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 63 Ibid. [60]
26
skirtumų, nei feodalinės santvarkos, nei tėvoninės justicijos, nei titulų, nei laipsnių ir
pirmenybių, kylančių iš šios santvarkos<...>“64
Preambulėje taip pat atmestas pareigybių pardavimas, luominių cechų egzistavimas,
išimtinių teisių ir pirmenybių buvimas: ,,Nebėra daugiau nei parduodamų, nei paveldimų
kokių nors valstybinių pareigybių. Jokia tautos dalis, nė vienas individas nebeturi
daugiau jokių ypatingų pirmenybių<...>. Nebėra daugiau nei luominių cechų valdybų,
nei profesionalių, meno arba amatų korporacijų.“65. Taip pat preambulėje išreikšti vieni
svarbiausių konstitucionalizmo principų – prigimtinių žmogaus teisių svarba ir
konstitucijos viršenybė: ,,Įstatymas daugiau nepripažįsta religinių pažadų, nei kokių kitų
įsipareigojimų, prieštaraujančių prigimtinėms teisėms arba konstitucijai“66
Taigi Prancūzijos Konstitucijos preambulės tekstas griežtas, kupinas imperatyvių
pasisakymų, siekiant naikinti tam tikras anksčiau gyvavusias nuostatas. Tačiau teisininkas
E.Jarašiūnas paaiškina šio griežtumo priežastis: ,, Šalyje reformos tik pradėtos, jaučiamas
pasipriešinimas. Tik panaikinus praeities institutus galima naujos tvarkos kūryba.“67
Preambulėje iš tiesų atsispindėjo tų laikų aktualijos, valstybingumo ir lygių teisių
siekimas, noras išsaugoti tautos politinę egzistenciją.
4.4. Konstitucijos turinys ir pagrindiniai principai
1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos Konstitucija skelbė jau Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijoje minėtus idealus, tokius kaip prigimtinių žmogaus teisių gynymas, tautos
suverenitetas, valdžių padalijimas, piliečio ir valstybės santykių kokybiškumas. Tačiau
vengdamas Deklaracijai būdingo lakoniškumo bei, galbūt, netgi naivumo, Steigiamasis
susirinkimas Konstitucijoje įtvirtino ir kur kas platesnius principus, analizuojančius
teisinius ir politinius valstybės ypatumus (baudžiamosios teisės sistema, mokesčiai,
rinkimai, padalintų valstybės valdžių konkrečios funkcijos).68
Pirmoji Konstitucijos dalis, pavadinta ,,Pagrindinės konstitucijos užtikrinamos
nuostatos“69, skelbia prigimtinių žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimą. Čia
garantuojamos piliečių teisės eiti pareigas, skelbiamas teisingas mokesčių perskirstymas,
lygybė prieš baudžiamąjį įstatymą. Taip pat užtikrinamos kitos įgimtos ir neatimamos
64 1791 m. rugsėjo 3 d. Konstitucija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija (mokomoji
knyga), VU leidykla, 1999 65 Ibid. [64] 66 Ibid. [64] 67 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,
2010. [žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268
68 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 69 Ibid. [64]
27
žmonių teisės – kilnojimosi, žodžio ir spaudos, susirinkimų, peticijų, nuosavybės.70 Šios
Konstitucijos dalies pabaigoje pabrėžiama: ,,Įstatymų leidžiamoji valdžia negali leisti
įstatymų, kurie ribotų prigimtines ir pilietines teises arba jas pažeistų”.71
Antroje Konstitucijos dalyje reglamentuotas administracinis valstybės teritorijos
suskirstymas, kuris buvo labai reikšmingas, nes likvidavo feodalinio teritorijos
suskirstymo į senjorijas liekanas.72
Konstitucijos trečioji dalis - ,,Apie valstybės valdžias”73, skelbė tautos suvereniteto
idėją, kurio niekas negali pasisavinti. Pasak Konstitucijos, iš tautos kyla visos valstybės
galios, kurias pati tauta deleguoja Nacionaliniam susirinkimui, karaliui, teismui. Būtent
šioje dalyje įtvirtintas valdžių padalijimas ir šių skirtingų valdžių funkcijos.
Įstatymų leidžiamoji valdžia – įstatymų leidybos korpusas – buvo nuolatinė institucija,
susidedanti iš vienų rūmų. Kitaip įstatymų leidybos korpusas dar vadinamas Nacionaliniu
įstatymų leidybos susirinkimu, o pagrindinės jo funkcijos buvo įstatymų leidyba,
valstybinių išlaidų ir mokesčių nustatymas, išlaidų kontroliavimas, nutarimai dėl karo ir
kariuomenės (karaliaus siūlymu) ir kt. Šiems nacionalinio susirinkimo nutarimams,
išskyrus susijusiems su mokesčiais, karalius turėjo veto teisę.74
Nacionalinis susirinkimas turėjo būti renkamas 2 metams ir negalėjo būti prieš šį
terminą karaliaus paleistas. Dalyvauti susirinkimo rinkimuose galėjo tik ,,aktyvieji“
piliečiai, šiam reikalui rinkdamiesi į pirminius susirinkimus kantonuose(tam tikruose
administracinuose šalies vienetuose): pirmieji susirinkimai rinko rinkikus, o šie vėliau,
susirinkę savo departamentuose, rinko nustatytą tautos atstovų skaičių. Konstitucijoje
pabrėžta, kad departamentuose išrinkti atstovai laikomi visos tautos atstovais. Šie atstovai
turėjo visišką neliečiamumą: kie negalėjo būti persekiojami, kaltinami ar teisiami už
žodžiu ar raštu pareikštas mintis arba už savo veikas, padarytas vykdant atstovo
pareigas.75
Įstatymų vykdomoji valdžia buvo patikėta karaliui, kurio valdžia buvo nedaloma ir
paveldima, tačiau vis dėlto jis buvo griežtai ribojamas įstatymų. Užimdamas sostą
karalius privalėjo prisiekti tautai ir įstatymui. Paties karaliaus aktai įgaudavo galią tik
patvirtinti atitinkamo ministro.
Teismai pagal Konstituciją buvo nepriklausomi nuo kitų valdžių. Teisėjus rinko
70 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 71 1791 m. rugsėjo 3 d. Konstitucija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija (mokomoji
knyga), VU leidykla, 1999 72 Ibid. [70] 73 Ibid. [71] 74 Ibid. [70] 75 Ibid. [70]
28
gyventojai tam tikram terminui ir jie negalėjo būti atleisti kitaip, kaip už padarytą
pareiginį nusikaltimą, jei tai nustatė teismas. Specialiai Konstitucijoje buvo pažymėta,
kad teismas negali kištis į įstatymų leidžiamąją veiklą.76
4.5. Konstitucijos reikšmė
1791 m. Prancūzijos Konstitucija – kaip jau minėta, pirmoji Prancūzijos, ir viena pirmųjų
pasaulio konstitucijų, pradėjo konstitucionalizmo įtvirtinimą visoje valstybėje. Turint
omenyje XVIII a. vykusius šalyje sukrėtimus, ši Konstitucija tapo visuomenės gyvenimo
kaitos ir kelio link demokratijos įrodymu. Iki pat šių dienų išlikusi Prancūzijos
Konstitucijos svarba ir aktualumas rodo, jog reikšmingos valstybės permainos padarė
didžiulę įtaką Prancūzijos teisės sistemai, o pati Konstitucija, kaip ir Žmogaus ir piliečio
teisių deklaracija, padėjo pamatus tolimesniam visuomenės vystymuisi.
Prancūzijos Konstitucija pavertė realybe mintis apie valdžios ribojimą konstitucijos
pagalba. Visuomenėje pradedamas naujas gyvenimo tvarkymo etapas, pasiūlyti pirmieji
konstitucinio reguliavimo modeliai, pripažintas valdžių padalijimas, pradėtos vertinti
žmogaus teisės. Taip pat paaiškėjo, kad konstitucija tinkama tiek respublikinei, tiek
monarchinei santvarkai. Tad Konstitucijoje atsispindi tautos kuriamoji dvasia, siekis
išsilaisvinti nuo feodalizmo bet visiškas absoliutizmo neigimas.77
Tačiau svarbu paminėti, jog šio teisės akto nereikėtų per daug idealizuoti.
Konstitucijos vertintojai įžvelgdavo jos techninius trūkumus, tačiau teigė, kad jie būdingi
visoms ribotoms monarchijoms. Reguliavimas dažnai trukdė spręsti kilusius nesutarimus,
o Konstitucijos priėmimas dar neužbaigė kilusios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Pradėjo ryškėti taip lauktos ir įtvirtintos konstitucinės monarchijos minusai – karaliaus
valdžia vis dar trukdė vystytis normaliems teisiniams ir visuomeniniams santykiams.
Taigi jau 1792 m. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas suspendavo Liudviko VII
įgaliojimus, o susirinkęs Konventas priėmė sprendimą dėl karalystės panaikinimo ir
paskelbė Prancūziją vieninga bei nedaloma respublika.78
76 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,
2010. [žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 77 Ibid. [76] 78 Ibid. [76]
29
Ir vis dėlto, nepaisant šių Konstitucijos trūkumų, būtina pripažinti, kad ji išskirtinė
vien tuo, jog yra rašytinė ir riboja valstybės valdžia, remdamasi žmogaus prigimtinėmis
teisėmis. Beto, iš vienos pirmųjų pasaulio konstitucijų iš tiesų galima reikalauti mažiau.79
Svarbu dar kartą pabrėžti ir Prancūzijos revoliucijos bei Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijos įnašą į šią Konstituciją. Jau 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos
16 straipsnyje išdėstyta konstitucijos koncepcija: „Visuomenė, kurioje teisės
negarantuotos ir kurioje nėra valdžių padalijimo, neturi konstitucijos.“80. Iš tiesų
daugelis Konstitucijos koncepsijų ir principų gimė būtent Deklaracijos atsiradimo metais,
ypač nuostatos, ginančios žmogaus ir piliečio teises.
Teisininkas E.Jarašiūnas, viename iš savo straipsnių pristato konstitucinių procesų
tyrinėtojų požiūrį į Prancūzijos Konstituciją, kuris puikiai atskleidžia jos prigimtį ir
reikšmę: ,,Konstitucinių procesų tyrinėtojai pastebi, kad Prancūzijos revoliucijos
konstitucinė teisė turi būti visiems, kurie studijuoja viešąją teisę, tuo, kas yra romėnų
teisė studijuojantiesiems civilinę teisę. Kiekviena civilizacija remiasi romėnų teise,
kiekvienas šiuolaikinių tautų politinis karkasas randa pradžią prancūzų revoliucijos
dokumentuose, mintyse, dramoje. Tų laikų Prancūzijos konstitucijos – viešosios teisės
„gramatika“. Gal tai kiek ir per siauras požiūris. Nuo 1789 m. Deklaracijos per
konstitucijas reikia vesti kelią į didžiąją privatinės teisės transformaciją, kurią įkūnijo
Prancūzijos civilinis kodeksas.“81
Taigi akivaizdu, jog tiek Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, tiek po jos sekanti
Prancūzijos Konstitucija, yra be galo didelės reikšmės teisės aktai, turėję įtakos įvairiems
valstybės teisiniams bei politiniams procesams.
79 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,
2010. [žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 80 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos
chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999 81 Ibid. [79]
30
Išvados
1. Nuo XIIIa. Prancūzijoje akivaizdžiai pradėjusi augti karalių įtaka teisei, skatino
visuomenės pasipriešinimą.
2. Atsiradęs absoliutizmas vertė dar labiau susiskaldyti visuomenę, tai lėmė
feodalizmo ir luominės santvarkos klestėjimą.
3. Kaip pasipriešinimas santvarkai kilusi Prancūzijos revoliucija padėjo pamatus
žmogaus teisių atsiradimui, sugriovė absoliutizmą ir pranašavo demokratinio
valdymo atsiradimą šalyje. Tačiau visų problemų neišsprendė, sukėlė suirutę
valstybėje ir garsėjo žiaurumu.
4. 1789m. priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija rodė šalies judėjimą
konstitucionalizmo link, įtvirtino prigimtines žmogaus teises, taip pat piliečių
teises, tautos suvereniteto ir valdžių padalijimo idėjas, tačiau Deklaracija buvo
priimta skubotai, vedama revoliucinio idealizmo ir realių pokyčių teisiniame
valstybės gyvenime nepadarė.
5. Žmogaus ir piliečio deklaracijos įtaka 1791m. Prancūzijos Konstitucijai
atsiskleidė per prigimtinių žmogaus teisių prizmę, tačiau reikalavo gilesnio
išaiškinimo ir tarnavo kaip Konstitucijos įvadas – istorinis Konstitucijos kilmės
šaltinis.
6. 1791m. Prancūzijos Konstitucija skelbė valdžių padalijimo principą ir valstybės
virtimą konstitucine monarchija, tačiau turėjo visoms ribotoms monarchijoms
būdingų trūkumų, kurie vedė valstybę link respublikos paskelbimo.
7. 1791m. Prancūzijos Konstitucija buvo pirmoji Konstitucija šalyje ir viena pirmųjų
visame pasaulyje.
31
Literatūros sąrašas
1. Tarptautinės teisės aktai
1) 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio
teisės istorijos chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999
2) 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės
istorijos chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999
3) 1791 m. Prancūzijos Konstitucija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos
chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999
2. Specialioji literatūra
1) KARLAILIS, T. Prancūzijos revoliucijos istorija, Vilnius: Mintis, 1992
2) ZWEIGERT, K.; KOTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001
3) MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998
4) SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė
Rasa Asimavičiūtė, Vilnius: Margi raštai
5) JARAŠIŪNAS, E. Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis?
[Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija, 2009. [žiūrėta 2015 m. gegužės 13 d.],
prieiga per internetą:
http://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=2266
25
6) JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus].
Vilnius: Jurisprudencija, 2010. [žiūrėta 2015 m. gegužės 5 d.], prieiga per
internetą:
https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=25
7268
7) MESONIS, G. Konstitucinė teisė: valdžių padalijimo teorija ir jos įgyvendinimo
modeliai: kriterijų kokybės problema [interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,
2004. [žiūrėta 2015 m. gegužės 15 d.], prieiga per internetą:
https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/13098/3156-6638-1-
SM.pdf?sequence=1
32
8) JELLINEK, G. The Declaration of the Rights of Man and of Citizens
[interaktyvus],[žūrėta 2015 m. gegužės 18 d.], prieiga per internetą:
http://www.munseys.com/diskeight/rima.pdf
9) STRACHEY, L. The Rousseau Affair [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. Gegužės 19
d.], prieiga per internetą:
https://ebooks.adelaide.edu.au/s/strachey/lytton/books_and_characters/chapter10.h
tml
10) http://didziojiprancuzijosrevoliucija.weebly.com/kuo-reikscaronminga-
pranc363zijos-did382ioji-revoliucija.html
11) http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/
12) http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia-2/
13) http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia/
14) http://www.filosofija.info/ar-zinai/volteras/
15) http://en.wikipedia.org/wiki/United_States_Declaration_of_Independence
16) http://en.wikipedia.org/wiki/Declaration_of_the_Rights_of_Man_and_of_the_Citi
zen
17) http://www.britannica.com/EBchecked/topic/162433/Denis-Diderot