visuomenĖs sveikata sveikata/2016... · 2020. 9. 18. · 2016/priedas nr. 2 visuomenĖs sveikata...

Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2016/priedas Nr. 2

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

Mokslinių straipsnių rinktinė Tarptautinė konferencija „Visuomenės sveikatos aktualijos“

Klaipėda, 2016

Scientific papersProceedings of the International Conference on Public Health Issues

Klaipėda, 2016

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 12 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2016-07-08 Tiražas 100 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė LĮ „Kriventa“ V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė:dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas;doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas;dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Nacionalinis vėžio institutas;prof. dr. Genė Šurkienė, Vilniaus universitetas;dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas;prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

Straipsnius recenzavo konferencijos mokslinio komiteto nariai.

TURINYS

LITERATŪROS APŽVALGOS

Asmens gyvenimo sėkmės link: Vydūno pamokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5Vanda Kavaliauskienė

Bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10Lina Jankauskienė, Lolita Rapolienė

Medicinos laboratorijų veiklos kokybės vertinimo sistemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20Bernadeta Miliauskaitė

ORIGINALŪS STRAIPSNIAI

Paauglių sveikatai palankios psichologinės mokymosi aplinkos kūrimas šeimoje: vaikų nuomonė . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27Neringa Strazdienė, Astra Vaškienė

Mergaičių fizinio aktyvumo ugdymas paauglystėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34Eugenija Adaškevičienė

Burnos higienistų poreikis Vakarų Lietuvoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40Lijana Dvarionaitė, Danguolė Mieldažienė

Širdies ritmas kaip priemonė jūreivių funkcinei būklei įvertinti jūrinio reiso metu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46Lina Mažrimaitė, Giedrius Varoneckas, Albinas Stankus, Arvydas Martinkėnas

Fizinės būklės savikontrolės ugdymo įtaka jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų (10–11 metų) fiziniams gebėjimams ir požiūriui į fizinės sveikatos ugdymą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55Vytė Kontautienė

JAV sveikų ilgaamžių tolesnio gyvenimo lūkesčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64Faustas Stepukonis, Susan L. Hughes

Nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu rizikos veiksniai ir jų poveikis sveikatai bei psichosocialiniam gyvenimui: specialistų ugdymo poreikis ir galimybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70Ineta Pačiauskaitė, Faustas Stepukonis, Arnoldas Jurgutis

Berniukų ir mergaičių kūno vaizdo vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82Sigita Derkintienė, Asta Šarkauskienė, Antanas Lukoševičius

Socialinis darbuotojas kaip rekreacinės veiklos organizatorius, dirbantis su gatvėje laiką leidžiančiais jaunais žmonėmis . . . 83Dovilė Lisauskienė, Vilmantė Aleksienė

Užimtumo programų įgyvendinimas gerontologijos įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92Jolanta Zeleniūtė, Eva Kviatkovska, Vilmantė Aleksienė

Studentų žinių apie ŽIV / AIDS infekciją įvertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99Viktorija Saare, Dalia Jurgaitienė, Diana Šopagienė, Vladimiras Andrejevas

Miesto ir kaimo gyventojų požiūris į skiepus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106Audra Kriščiūnienė, Arnoldas Jurgutis, Dalia Jurgaitienė, Birutė Strukčinskienė

Informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113

CONTENTS

REVIEW

Towards the success of life: vydūnasʼ lessons . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9Vanda kavaliauskienė

The partnership of community nurses and family caregivers . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Lina jankauskienė, lolita rapolienė

Quality evaluation system of medical laboratory performance . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26Bernadeta miliauskaitė

ORIGINAL ARTICLES

Creation of adolescent health-favourable psychological learning environment in family: children‘s view . . . . . . . . . . . . . . . 33Neringa strazdienė, astra vaškienė

Education of girls‘ physical activity in adolescence . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39Eugenija adaškevičienė

Dental hygienists requirement in Western lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45Lijana dvarionaitė, danguolė mieldažienė

Heart rate as a tool for assessment of sea-farerrs‘s functional status during sea missions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54Lina mažrimaitė, giedrius varoneckas, albinas stankus, arvydas martinkėnas

The influence of development of physical fitness self-control (PFS) on junior school-age children‘s physical abilities and attitude to physical health education . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63Vytė kontautienė

Expectations of healthy long-livers in the u .S . Regarding their future life . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Faustas stepukonis, susan l. Hughes

Risk factors for body image dissatisfaction and its psychosocial and health impact across the lifespan: the educational need and opportunities for specialist . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74Ineta pačiauskaitė, faustas stepukonis, arnoldas jurgutis

Body image assessment of boys and girls . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Sigita derkintienė, asta šarkauskienė, antanas lukoševičius

Social worker as a recreational activity organizer working with street youth . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91Dovilė lisauskienė, vilmantė aleksienė

Implementation of occupational programs in gerontology institutions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98Jolanta zeleniūtė, eva kviatkovska, vilmantė aleksienė

The assessment of students‘ knowledge about HIV/AIDS infection . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105Viktorija saare, dalia jurgaitienė, diana šopagienė, vladimiras andrejevas

Modern society‘s attitude to vaccination . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112Audra kriščiūnienė, arnoldas jurgutis, dalia jurgaitienė, birutė strukčinskienė

Information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

2016/priedas Nr. 2 5

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

ASMENS GYVENIMO SĖKMĖS LINK: VYDŪNO PAMOKOS

Vanda KavaliauskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

Santrauka Straipsnyje analizuojamas asmens gyvenimo sėkmės klausimas. Akcentuojama ne atsitiktinė, bet laukiama sėkmė,

kuriai reikia ruoštis. Pateikiami ir aptariami hipotetiniai laukiamos gyvenimo sėkmės parametrai – gebėjimai veikti, būti ir gyventi. Straipsnyje siekiama identifikuoti šiuos gyvenimo sėkmės parametrus Vydūno darbuose ir juos aptarti. Gre-tinamos dabartinių autorių ir Vydūno mintys nagrinėjamu klausimu, siekiant parodyti, kad Vydūno filosofija, jo mintys, patarimai tebėra aktualūs ir vertingi žmogui, gyvenančiam XXI amžiuje ir siekiančiam laukiamos sėkmės gyvenime. Pa-teikiamos aplinkybės, grindžiančios asmens kelią į sėkmę, aptariami gebėjimai veikti, būti ir gyventi, galintys suponuoti laukiamą sėkmę ir laimę.

Reikšminiai žodžiai: gyvenimo sėkmė, gebėjimai veikti, būti ir gyventi.

Adresas susirašinėti: Vanda KavaliauskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADAS Dabartinio laikmečio realijos atskleidžia, kad dau-gelis žmonių negali pasigirti sėkmingu gyvenimu. Žmogaus gyvenimo sėkmės klausimas tampa vis ak-tualesnis. Kiekvienas asmuo siekia sėkmės. Pažįsta-me žmonių, apie kuriuos sakoma, kad juos lydi sėkmė: vieni galbūt turi įgimtą talentą, kiti moka įveikti gyvenimo sunkumus, susidoroti su pasitaikančiomis nesėkmėmis, įveikia įvairius išbandymus ir pasiekia tikslą. Tačiau daugeliui tai nepavyksta. Kol kas vi-suomenėje sėkmė neretai suvokiama kaip materiali gerovė, saugus gyvenimas, apsirūpinimas pinigais ir galios turėjimas. Taip pat pastebima tendencija manyti, kad sėkmė suvokiama ir kitaip. Dabartinio gyvenimo realijos rodo, kad ateityje vis daugiau rei-kės investuoti į žmones. Todėl atsitiktinė sėkmė, kuri žmogui taip pat gali teikti nemažai pasitenkinimo, džiaugsmo, nėra ta vertybė, kuria būtų galima pasi-kliauti. Kelias į sėkmę yra ilgas, ir jai reikia rengtis iš anksto. Neretai šiame kelyje iškyla problemų ir būna sunku rasti teisingą kryptį. Todėl bet kurio amžiaus tarpsnio žmogui svarbu suprasti save, ugdytis poreikį įgyti mokslo, kultūrinių, socialinių, moralinių, doro-vinių, veikimo ir estetinių vertybių, mokytis sveikai gyventi ir suvokti daug kitų dalykų, kad jį lydėtų sėkmė ir laimė.

Žmogaus gyvenimo sėkmė kaip reiškinys nėra išsamiai tyrinėta. Gyvenimo sėkmės klausimą nagri-nėjęs L. Jovaiša iš esmės analizuoja įgimties daly-kus, kuriais reiškiasi mūsų gyvenimas ir kurie sudaro gyvenimo sėkmės pamatą. Taip pat aptariami svar-biausi būdai, kaip kurti gyvenimo sėkmę, išvengti nesėkmių. Apie paskirus sėkmę žmogaus gyvenime suponuojančius veiksnius kalba J. M. Templetonas [1]. Vydūno darbuose taip pat galima aptikti minčių, susijusių su asmeniniu savęs pažinimu, gebėjimais veikti, būti, gyventi – su tuo, kas gali vesti laukiamos sėkmės link.

Tyrimo tikslas – identifikuoti Vydūno idėjas ir mintis, sietinas su žmogaus laukiama gyvenimo sėkme.

APLINKYBĖS, GRINDŽIANČIOS ASMENS KELIĄ Į SĖKMĘ XXI a. vis dažniau kalbama apie sėkmę. Tampa įpras-ta demonstruoti savo sėkmę. H. Kurnitzkyʼo žodžiais, dabartinis darbo veiklos pasaulis, nepaisant žmogaus gebėjimų, jį arba integruoja į visuomenę, arba iš jos išmeta, o „kas nedemonstruoja savo sėkmės, tas pats save nuo jos atskiria“ [2, p. 109].

L. Jovaiša sėkmę apibūdina taip: „...asmeninė ar kito asmens, grupės sėkmė yra bet kurio veikimo, laukto ir sulaukto ar netikėto gero įvykio teigiamas intelektinis emocinis išgyvenimas , kuris reiškiasi laimės pojū-čiu, pasididžiavimu, entuziazmu“ [3, p. 305].

Lauktai sėkmei reikia daug ko: žinių, praktikos, tam tikrų asmenybės savybių, aplinkybių ir kt. Sėkmė neateina iš karto, o tik metams bėgant, žmogui

6 2016/priedas Nr. 2

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

bręstant. Žmogus nuolat įgyja naujų žinių, gyvenimo patirties, bet pamatinis akmuo yra padedamas jau-nystėje. Kiekvienas amžiaus tarpsnis kelia žmogui tam tikrus uždavinius, kuriuos jis turi spręsti ir kurių kokybiškas įgyvendinimas laiku ir deda tvirtus asme-ninės sėkmės pamatus.

Siekiant gyvenimo sėkmės, būtina turėti tam tikrų gebėjimų, įgyti kokybiškai naujų asmens kompeten-cijų. V. Lamanauskas [4] pateikia tris esmines kompe-tencijas, reikalingas asmeniui XXI am žiuje (1 pav.).

Gebėjimas veikti Gebėjimas būti

Gebėjimas gyventi

1 pav. Svarbiausių kompetencijų triada

Šio straipsnio autorės nuomone, pastarosios kom-petencijos – įvardyti asmens gebėjimai (veikti, būti ir gyventi) – tai žmogaus sėkmingo gyvenimo para-metrai, kurie, žvelgiant plačiau, apima visą žmogaus struktūrą (fizinį, psichinį ir dvasinį lygmenis).

Ar Vydūno darbuose yra minčių, sietinų su sėkme ir laime, reikalinga žmogaus gyvenime, ir ar tos min-tys aktualios šiandieniniame gyvenime? Šio straips-nio tikslas ir yra ieškoti atsakymo į šį klausimą.

Vydūno darbuose nerasime tiesioginių atsakymų, nes atsirado naujų reiškinių ir aplinkybių, kurios ski-riasi nuo Vydūno gyvenamojo laikotarpio. Keičiasi pasaulio veidas, įgydamas daug naujų bruožų, kinta ir žmogaus socialinis veidas, socialinė sąmonė ir elg-sena įgyja kitokią išraišką. Tačiau minėti gebėjimai (veikti, būti ir gyventi) išlieka itin aktualūs dabartinio gyvenimo ir veiklos kontekste, o bandymas atrasti ir suprasti tam tikrus Vydūno filosofijos aspektus ir šiandien gali padėti bet kurio amžiaus tarpsnio asme-niui kryptingai siekti sėkmės asmeniniame ir sociali-niame gyvenime.

Gebėjimas veiktiŽmogus yra būtybė, turinti poreikių, trokštanti išraiš-kos, kuri pasiekiama per darbą, veiklą. Darbas yra pagrindinė žmogaus egzistencijos sąlyga, kuri pa-tenkina jo poreikius, garantuoja ne tik asmens, bet ir visuomenės pažangą. Darbas turi racionalumo, prak-tinio naudingumo atspalvį, ir pirmiausia tuo siekiama užsitikrinti išgyvenimą. Kai pasakojame apie save ar

kitą žmogų, apie jo gyvenimą, neišvengiamai kalba-me apie tai, ką jis / ji dirba ar dirbo, veikia ar veikė ir kokių rezultatų pasiekė, kokių patyrė sėkmių ar nesėkmių vienoje ar kitoje gyvenimo ir veiklos srity-je. H. Kurnitzkyʼo nuomone, dabartiniame gyvenime vyksta daug permainų profesijų srityje ir darbo pasau-lyje, pastebima daug negatyvių reiškinių: „...gamyba, verslas žmogų ir visuomenę pavertė savo tarnais“, „...humaniškos visuomenės utopiją pakeičia ekonomiz-mas“, „humanistišką“ socialinę būtybę ateities visuo-menėje pakeičia naujas herojus – verslininkas“ [2]. Šiandieninis mus supantis vaizdas – tai „...neįtikėti-nai akivaizdus vartojimas ir gausa, kurių pagrindas – objektų, paslaugų ir materialinių gėrybių daugėjimas, ir tai tam tikra prasme sukelia fundamentalią mutaciją žmonių ekologijoje“ [2, p. 106]. J. Baudrillardʼo teigi-mu, „...šio amžiaus žmonių nebesupa kiti žmonės, o tik vartojimo poreikiai ir jų OBJEKTAI“ [5, p. 15]. Šios dabartinio gyvenimo aplinkybės rodo, kad žmogaus darbas ir veikla įgavo utilitarinįpragmatinį pobūdį.

Anot J. OʼDonohue [6], žmonės yra persisotinę civilizacijos gėrybių, išvarginti nežmoniško šiuolai-kinio gyvenimo tempo, įskaudinti susvetimėjimo, širdies gilumoje ilgisi tikrųjų gyvenimo vertybių. Daugeliu atvejų sėkmė jau nebematuojama atlygi-nimo dydžiu. Ji dabar tapatinama su prasminga vei-kla ir įdomiu darbu. Apie tai susimąstyti padeda ir minėtas autorius, sakydamas, kad darbas turėtų būti vieta, kur pasijustume žmonėmis, kur sudarytos vi-sos galimybės atsiskleisti žmogaus gebėjimams. Tai turėtų būti vieta, leidžianti suderinti darbo ir sielos pasaulius, kad siela galėtų pajausti pakilų sėkmės iš-gyvenimą, džiaugsmą ir pasitenkinimą [6].

Vydūnas domėjosi praktine žmogaus gyvenimo veikla. Teigė, kad žmogaus gyvenimas yra jo darbo-vietė, kurioje asmenybė susitinkanti su visu pasauliu. Svarbiausia sėkmingo darbo sąlyga Vydūnas laikė tokį norą, kuris stebuklingai leistų pasiekti keliamus tikslus, o nesėkmių priežastimi laikė vangų pasiry-žimą ir silpną norą [7]. Į žmogaus sąmoningumą, kūrybiškumą, atsidavimą ir įpratimą prie kokio nors darbo žvelgė kaip į gebėjimą susitelkti ypatingai veikti. Anot Vydūno, svarbu tai, jog žmogus, kad ir kokį darbą jis dirbtų (taisytų ar keistų gamtą, tiestų takus, kelius, kasimus, tiltus, statytų trobas ir rūmus, augintų arba kirstų miškus, girias ir t. t.), žinotų to darbo tikslus ir siekius [7, p. 262].

Vydūnas pataria nedemonstruoti „aklo drąsumo“ imantis kokio nors darbo, nesikarščiuoti, ramiai įver-tinti savo galimybes ir tik atmetus abejones darbą pradėti. Priešingu atveju galima pridaryti niekų, o



„nepasisekimas bus tiesiog gaminamas“ [7, p. 92]. Svarbu, kad darbas būtų grindžiamas dvasiossielos veikimu. Vidinę paskatą – nusiteikimą veikti – lai-kė labai reikšmingu dalyku. Anot Vydūno, tai žmogų augina, tvirtina jo asmenybę, suteikia kūrybinių galių tinkamai veikti. Pataria „žadinti širdingus jausmus pradėtam darbui“ ir nesiimti darbo, kuriam neturi „diego“ (polinkio – aut. past.) [7, p. 91].

Vydūno nuomone, taip pat svarbu žmogaus pradėtą darbą ne peikti, o leisti jam tikėti savo sėkme. Svarbus ir paties žmogaus pozityvus nusiteikimas savo pastan-gų atžvilgiu: „Kas nori tolyn eiti, kas nori dvasiškai augti ir tarpti, turi savo viduje nuolat laimėjimo jaus-mą žadinti ir gaivinti ir su linksmu nusiteikimu ir drą-sumu sau ar kitam duotą žodį pildyti, kuris, jei jo laikomasi, tvirtina žmogų ir veda jį sėkmės link“ [7, p. 92]. Vydūnas kalba ir apie tai, kad pradėtą dar-bą reikia kantriai baigti, nors tai nesą lengva. Minėtos darbo ir veiklos aplinkybės, apie kurias kalba Vydūnas ir kurios šiandien tebėra aktualios, patvirtina asmens gebėjimą veikti kaip laukiamos sėkmės garantą.

Gebėjimas būti Kai kalbame apie individą, kalbame apie jo buvimą. Ne tik fizinį. Vydūnas teigia, kad žmogaus kūne yra ne vien kūno gyvenimas, kad šalia jo dar yra psichinis ir intelek-tinis gyvenimai, kurių gyvumo pagrindas ir priežastis yra dvasiasiela. Vydūnas sako, kad žmogaus kūnas pa-mažu prisisunkia žmogiškumo ir tampa pačiam žmogui labiau pažįstamas – jo mintys, jausmai ir kūnas gyvena dvasiojesieloje, tampa „Aš“ esme, turiniu, kuriuo grin-džiama jo veikla, valia ir kiti apsireiškimai. Tai žmogaus turtas, kurį reikia puoselėti ir saugoti, kad nesunyktų [8]. Vydūnas pažymi, kad žmogiškumo apraiškos, iš es-mės būdamos tos pačios, „viename žmoguje reiškiasi daugiau, kitame mažiau“ [8, p. 311].

Jau nuo Sokrato laikų žinoma, kad labai svarbu orientuotis ne tik pasaulyje ir gyvenime, bet – svar-biausia – ir savyje. Sokratas sakė: „Pažink save.“ O Vydūnas teigė: „Nėra duota kiekvienam šį dalyką iš-manyti.“ Jo nuomone, tik taip galima suprasti save, savo amžių, savo gyvenimą, jaunumą, grožį ir sveikatą [9, p. 45]. Tad kaip reikėtų suprasti sielą ir dvasią? Tai atskleisti padeda žemiau pateikiamos autorių mintys.

L. Jovaiša teigia: „Siela yra žmogaus psichikos analogas, o dvasia – žmogaus psichinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo priežastis ir galia“ [10, p. 103]. Siela yra žmogaus psichikos (sąmoningos ir nesąmo-ningos) pagrindas, ji „...visada yra sveika ir tobula“ [ten pat]. „Psichologinis darbas tik suteikia žmogui galimybę keistis“ [11, p. 13].

Žodis dvasia yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio spi-ritus, kuris reiškia „tai, kas suteikia sistemai gyvybę arba gyvybingumo“. „Tai yra tai, kas suteikia gyvybę žmogiškajai sistemai, yra mūsų troškimas ma-tyti platesnę veiklos prasmę ir kilnesnį tikslą“ [11 p. 13]. Dvasia, dvasinis darbas suteikia žmogui galimy-bę atsiskleisti, būti sveikam sąmoningame kasdienia-me gyvenime. „Žmogaus dvasia – įgimtasis jo gyvas-ties, saviraiškos veiksnys. Dvasia pažįsta save kaip kūną ir sielą, saugo jo egzistenciją, nes iš jos plau-kia atsakomybė už save“ [10 p. 113]. „Dvasingumas verčia mus būti sąmoningus, susimąstyti, kodėl mes darome tai, ką darome, ir verčia mus ieškoti iš esmės geresnio būdo tai daryti. Jis verčia mus trokšti, kad mūsų gyvenimas ir veikla turėtų prasmę“ [12, p. 50].

Pasak Vydūno, dvasiasiela keičia žmogų iš vi-daus, pasireiškia žinojimu apie save, sąžine, o sąmo-ningumas plukdo žmogiškąją esmę, žmogiškumą, kuris sušvinta, pastūmėja žmogų į vertingą bendravi-mą, pozityvius asmens santykius su kitais žmonėmis, su aplinka, atsakingumą už tai, ką jis daro [8]. Kitaip tariant, visa tai ugdo ir puoselėja žmogaus gebėjimą kokybiškai būti ir veda jį sėkmės ir laimės link.

Gebėjimas gyventiVydūnas teigia, kad „sveikatos, jaunumo ir grožės“ trokšta visi žmonės, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Vydūno nuomone, šios trys dalys – „sveikata, jau-numas, grožė“ – taip glaudžiai sujungtos, kad sunku būtų vieną nuo kitos atskirti. Jos yra pageidaujamos visų žmonių. „Kas jų vienos nori, turi norėti ir kitų“ [9, p. 18]. Sveikata, anot Vydūno, – tai ne tik fizinė sveikata. Pats patikimiausias sveikatos saugotojas – dvasinis pradas. V. Bagdonavičius „Sveiko gyveni-mo ir skaidrios būties apologijoje“ pateikia Vydūno mintį: „Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgų kūnui, tinkamai sureguliuoti gyvybinius procesus jame, pa-siekti darnos psichikos pasaulyje, sąlygoti produkty-vų ir šviesų minčių darbą“ [9, p. 9].

Fizinė – kūno – sveikata yra žmogaus egzistenci-jos sąlyga, pagrindinis žmogaus poreikis, nuo kurio prasideda žmogaus kelionė saviraiškos link. Žmo-gaus sveikata teikia galimybę žmogui įveikti įvairius trukdžius, pasitaikančius jo gyvenimo kelyje, gali pa-dėti jam dvasiškai turtėti ir vesti jį sėkmės bei laimės link. Žmogui kyla uždavinys – rūpintis viskuo, kas gali palaikyti ir puoselėti jo sveikatą. Dabartiniu metu vis dažniau kalbama apie tai, kaip žmogui reikėtų gy-venti, rūpintis savo kūnu, kad galėtų ilgai sveikai ir laimingai gyventi. Dėl savo sveikatos, kamuojančių ligų žmonės vargsta metų metais. Yra daug teorinių



žinių, praktinių patarimų, kaip stiprinti savo sveikatą, kaip išvengti sveikatą griaunančių trukdžių ir pan. Į šį platų žmogaus kūno pažinimo, sveikatos išsaugojimo ir puoselėjimo kontekstą įsilieja ir Vydūno kūno svei-katos filosofija, kuri ir šiandien nėra praradusi aktua-lumo ir teikia patarimų, kaip elgtis su savo kūnu, kad juo būtų galima naudotis siekiant sėkmės ir laimės gyvenime. Toliau pateikiami septyni esminiai Vydū-no patarimai žmogui – kūno savininkui, kaip rūpintis savo kūnu ir jį prižiūrėti:

• kūnas neturi būti lepinamas, tvirkinamas, kanki-namas. Kūnas turi būti laikomas kaip maloni gy-vybė, kuri yra priskirta žmogui tarnauti ir būti jam draugiška;

• kūnui reikalingas maistas, nes mitybos poreikis yra žmogui įgimtas. Svarbu pasirinkti, koks mais-tas kūnui yra tinkamiausias;

• geriausias maistas žmogui yra gyvasis – augali-nis. Yra kitų dalykų, kurie valgytini, tačiau prieš valgant keptą ir virtą maistą reikia valgyti tai, kas žalia, nevirta (anot Vydūno, tų žmonių, kurie val-go daug žalio maisto, veido oda yra skaistesnė, o nuotaika giedresnė, ramesnė);

• žmogaus kūną nuodija per didelis mėsos kiekis. Jį nuodija ir marina svaigalai bei rūkymas („Ap-sigėręs girtuoklis sugriūva, o jo dvasia visai apsi-niaukia“ [8, p. 460]). Nesveika valgyti per daug;

• žmogui labai reikšmingas oras. Reikia rūpintis tyru, gaiviu oru ir giliai kvėpuoti. Kūnas turi būti švarus, kad oda galėtų kvėpuoti;

• svarbu kūną grūdinti, nes grūdinamas jis stiprėja. Reikalingas sveikas ir saikingas kūno maitinimas. Kūno švarumas ir grūdinimas yra jo „gyvumo tvirtinimas“ [8, p. 463];

• kūnas turi būti pratinamas prie visokių darbų, nes jie veda į žmogiškumą, tai yra žmogiškumo, žmo-gaus taurėjimo sąlyga [8, p. 459–464].

Dabartiniu metu žmogaus sveikatai stiprinti ski-riama nemažai dėmesio. „Sveikata yra svarbi atskirų asmenų ir visuomenės gerovei, o sveiki gyventojai yra ir ekonomikos produktyvumo bei gerovės prie-laida“ [13]. Šiandieniniai autoriai, rašantys apie žmo-gaus kūną, jo sveikatą, teikia teorinių ir praktinių ži-nių apie tai, kaip gyventi sveikai ir rūpintis sveikata. Formuluotės „mėsa – uždelstas šūvis“, „prasta kūno higiena“, „gydytojas – oras“, „gydytojas – fizinės pa-stangos“, „gydytojas – vanduo“, „gydytojas – mais-tas“, „gydytojas – protas“ yra akivaizdus to įrodymas [14]. Tačiau, Vydūno teigimu, to nepakanka: pats svarbiausias ir patikimiausias žmogaus sveikatos saugotojas yra stiprus dvasiossielos pamatas, kurį kurti ir puoselėti yra siektinas ir nelengvas uždavinys.

IŠVADOS1. XXI amžiaus realijos rodo, kad žmogaus gyveni-

mo sėkmės klausimas tampa vis aktualesnis. At-sitiktinė sėkmė nėra ta vertybė, kuria būtų galima pasikliauti. Kelias į laukiamą sėkmę – subjekty-viai ir objektyviai, socialiai vertingus ir maloniai išgyvenamus ko nors laimėjimus – yra ilgas ir reikalauja nemažų investicijų. Žmogaus gyveni-mo sėkmės parametrais galima laikyti gebėjimus veikti, būti ir gyventi.

2. Vydūno filosofija, jo mintys apie žmogaus dar-bą, darbovietę, santykį su atliekamu darbu, apie dvasiossielos gebėjimą keisti žmogų iš vidaus ir pasireiškiantį sąžine, žmogiškumu, vertingu bendravimu su kitais žmonėmis, apie rūpinimąsi savo kūnu, jo priežiūra, dalyvaujant dvasiossie-los jėgoms ir kt., – tai netiesioginis įrodymas, kad minėti asmens gebėjimai neabejotinai kloja lau-kiamos gyvenimo sėkmės pamatą.

Straipsnis gautas 2016-04-06, priimtas 2016-06-27

Literatūra1. Templeton JM. Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai.

200 amžinųjų tiesų. Kaunas, 2003.2. Kurnitzky H. Necivilizuota civilizacija. Kaip visuomenė pralaimi

savo ateitį. Vilnius, 2002.3. Jovaiša L. Gyvenimo sėkmės ugdymas. Vilnius, 2009. 4. Lamanauskas V. Ugdymas: aksiomatinis ir sisteminis aspektai.

Vilnius, 2004.5. Baudrillard J. Vartotojų visuomenė: mitas ir struktūros. Kaunas,

2010.6. OʼD onohue J. Anam Cara. Keltų pasaulio dvasinė išmintis. Vilnius,

2000.7. Vydūnas. Raštai. I tomas. Vilnius, 1990.

8. Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius, 1991.9. Vydūnas. Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai. Kaunas,

1991a.10. Jovaiša L. Veikimo įgymių plėtra. Antropogogikos metmenys.

Klaipėda, 2004.11. Richo D. Būti suaugusiems: apie psichologinę ir dvasinę brandą.

Vilnius, 2011.12. Zohar D, Marshall I. Dvasinis kapitalas. Gerovė, kuri gali padėti

išlikti. Vilnius, 2006.13. Baltoji knyga. Kartu sveikatos labui, 2008–2013 m. ES strateginis

požiūris. Europos Bendrijų Komisija. Briuselis, 23.10.2007. KOM 630 galutinis.

14. Tombakas M. Kaip sveikai gyventi 150 metų. Vilnius, 2005.



Summary The article analyses the question of personʼs success

in life. Attention is drawn not on accidental but expected success which needs personʼs preparation. Hypothetical factors of expected success in life – ability to act, ability to be and ability to live – are presented and described. The article seeks to identify and disclose the mentioned parameters of success in life in Vydūnasʼ works. Other authorsʼ works are used to support the idea of Vydūnasʼ philosophy of life and strengthen the value of his ideas, thoughts and advice for the man living in the XXI century. The article reveals the circumstances of success, and

describes abilities to act, to be, and to live, paving the way to expected success in life.

Keywords: life success, ability to act, ability to be, ability to live.

Correspondence to Vanda KavaliauskienėKlaipėda University, Faculty of Health Sciences H. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 6 April 2016, accepted 27 June 2016

Towards the success of life: Vydūnasʼ lessons

Vanda KavaliauskienėFaculty of Health Sciences, Klaipėda University



BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJO IR ŠEIMOS GLOBĖJO PARTNERYSTĖ

Lina Jankauskienė1, Lolita Rapolienė1, 21Klaipėdos universitetas, 2Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centras

SantraukaPasaulyje vykstant demografiniams amžiaus pokyčiams ir ilgėjant gyvenimo trukmei, kyla vis daugiau socialinių ir

ekonominių šio reiškinio sąlygojamų problemų. Daugėjant senų, neįgalių, keliomis lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, tampa aktualu teikti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas namuose. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti galimybes keistis informacija apie pagrindinius slaugos komponentus, rūpintis vaikais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendradarbiavimą, paramą ir pasitikėjimą slaugomu asmeniu ir jį prižiūrinčiu šeimos globėju. Svarbiausia pro-blema – nepakankama bendruomenės slaugytojo ir asmens globėjo partnerystė.

Tikslas – išanalizuoti bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės ryšį ir jo svarbą. Medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinės literatūros apžvalga, remiantis Springer Link, PubMed, Medline, BMJ Jour-

nals duomenų bazėse rasta informacija, susijusia su slaugytojo ir šeimos globėjo (family caregiver) santykiais; taikyta aprašomoji 35 šaltinių analizė.

Rezultatai. Slaugos praktikai pripažįsta, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius. Dėl tinkamai neįteisin-tų ir neišplėtotų slaugos paslaugų namuose ilgėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinių problemų. Slaugos namuose procese dalyvauja tam nepasirengę visuomenės nariai, kurie susiduria su psichologinėmis, pedagoginėmis, medicininėmis, socialinėmis ir finansinėmis problemomis. Dėl jų slaugantys asmenys patiria stresą, izoliaciją, praranda darbinius įgūdžius, dažnai jiems trūksta žinių ir gebėjimų jas išspręsti arba naudojami netinkami sprendimo metodai. Nustatyta, kad dėl didelio darbo krūvio ir veiklos, tiesiogiai nesusijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, slaugytojo vaidmens neapibrėžtumo ar komunikacinių savybių trūkumo bendruomenės slau-gytojai nepajėgia efektyviai atlikti savo pareigų paciento namuose; nepakankamas jų vaidmuo padedant priimti sprendi-mus pacientui ir jo šeimos nariams; mažai dėmesio skiriama bendradarbiavimui su šeimos globėjais; konfliktų kyla dėl neformalių slaugytojų patirties nepripažinimo, vaidmenų nesutapimo, griežtai apibrėžtų funkcijų ar prieštaringų šeimos globėjų profesinių lūkesčių. Bendruomenės slaugytojas turėtų tapti tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais.

Išvados. Siekiant efektyvaus slaugymo proceso būtina tinkama slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė, apimanti kompleksinius, dinamiškus ir daugialypius ryšius. Bendruomenės slaugytojas turi tapti veiksmų, susijusių su slaugomu asmeniu, koordinatoriumi ir tiekėju, tyrėju ir konsultantu, sveikatos mokytoju ir lyderiu.

Reikšminiai žodžiai: bendruomenės slaugytojas, šeimos globėjas, partnerystė.

Adresas susirašinėti: Lina JankauskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Slaugos katedraH. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASLietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė per visą XX a. pailgėjo maždaug trimis dešimtmečiais, tačiau vidutinė sveiko gyvenimo (t. y. be ligų ir negalios) trukmė yra viena trumpiausių Eu-ropoje. Daugėjant senų, neįgalių, lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, aktualu teikti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas jų pačių namuose [1]. Lietu-voje išlaidos asmenų iki 60 metų sveikatos priežiūrai

labai mažai didėja, sulaukusių 70 metų – padvigu-bėja, o sulaukusių 80 metų – išauga keturis kartus. Vienas svarbiausių bendrų, integruotų slaugos, socialinių ir psichosocialinių paslaugų poreikį skatinan-čių veiksnių yra vyresnių nei 65 metų asmenų ser-gamumas lėtinėmis ligomis [2]. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. neįgaliesiems apgyvendinti globos įstaigose skirta 31,9 mln. eurų, arba 9,6 proc. daugiau nei 2013 m. 2014 m. išlaidos, skirtos pagalbai į namus ir socialinei globai namuo-se neįgaliesiems, sudarė 1,2 mln. eurų, arba 9,1 proc. daugiau nei 2013 m. [3]. 80 proc. vyresnio amžiaus gyventojų serga trimis ar daugiau lėtinių ligų, todėl kartu sunaudojami dideli sveikatos priežiūros ište-kliai. Dėl efektyvesnės tokių pacientų priežiūros į



diagnozes orientuoti specializuotos priežiūros mo-deliai keičiami į pacientus sutelktais priežiūros mo-deliais, vis svarbesnis vaidmuo priimant sprendimus tenka pačiam pacientui ir jo šeimos nariams. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti ga-limybes keistis informacija apie pagrindinius slaugos komponentus, rūpintis vaikais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendradarbiavimą, paramą ir pasitikėjimą. Slaugos praktikai pripažino, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius [4]. Dėl tinkamai neį-teisintų ir neišplėtotų slaugos paslaugų namuose il-gėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinių proble-mų. Slaugant namuose dalyvauja tam nepasirengę visuomenės nariai (šeima, giminės, draugai, kaimy-nai) [5]. Šiuos asmenis užsienio autoriai vadina šei-mos slaugytojais arba šeimos globėjais (angl. family caregivers).

Svarbu saugoti šeimą, sudaryti galimybes pagyve-nusio amžiaus žmonėms kiek galima ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai. Suvokiama ir siekiama, kad pagyvenusio amžiaus žmonėmis rūpintųsi jų šei-ma, o visuomenė, valstybė tik padėtų [6]. Organizuo-jant lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūrą, labai svarbu atsižvelgti į paciento nuomonę, lūkesčius ir jo asmeninį patyrimą valdant savo ligą. Į pacien-tą orientuotos priežiūros plėtra yra svarbus sveikatos priežiūros reformos komponentas, siekiant optima-liais sveikatos priežiūros ištekliais garantuoti geriausią sveikatos priežiūros kokybę ir rezultatus [7].

Įvairiose šalyse slaugos paslaugas namuose tei-kia tiek formalūs, tiek neformalūs paslaugų teikėjai. Šiaurės Europos šalyse populiari formali slauga, nes pagyvenę asmenys pageidauja, kad slaugos paslau-gas teiktų kvalifikuoti slaugos darbuotojai, o ne arti-mi giminės. Lietuvoje vyrauja neformali slauga (jos apimtis iki šiol nėra tiksliai įvertinta) ir institucinė slauga gydymo įstaigose, licencijuotų asmens svei-katos priežiūros įstaigų teikiama slauga namuose dar tik formuojasi [8]. Bendradarbiaudami su pacientu ir jo šeima, bendruomenės slaugytojai gali padėti spręsti šeimos globėjų ir jų slaugomų pacientų pro-blemas, dėl kurių patiriamas nereikalingas stresas. Svarbiausia dabartinė problema – nepakankama ben-druomenės slaugytojo ir asmens globėjo partnerystė. Bendruomenės slaugytojas turi tapti tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei mora-linę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais. Ty-rimo tikslas – išanalizuoti bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės ryšį ir jo svarbą.

MEDŽIAGA IR METODAIAtlikta duomenų, susijusių su bendruomenės slau-gytojų ir slaugomų pacientų / šeimos globėjų (family cagivers) bendradarbiavimu, paieška SpringerLink, PubMed, Medline, BMJ Journals duomenų bazėse nuo 2000 iki 2015 m. Naudoti terminai: „slaugytojas ir šeimos globėjas“, „slaugytojo partnerystė“, „slau-gomo asmens priežiūra“, „paliatyvi slauga“. Atlikta 35 šaltinių aprašomoji sisteminė analizė.

REZULTATAISlaugos namuose poreikisSenstant visuomenei, didėjant sergamumui lėtinėmis ligomis, daugėjant žmonių, turinčių negalią, ir vie-nišų asmenų, valstybei kasmet tenka didinti išlaidas sveikatos priežiūrai. Lietuvoje, kaip ir kitose ES ša-lyse, pagrindiniai visuomenės senėjimo iššūkiai svei-katos apsaugos sistemai turi kelis aspektus: tolydaus, pakankamo finansavimo, ligų prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuotos plėtros, paslaugų prieinamumo visiems visuomenės nariams užtikrinimas; sveikos gyvensenos propaga-vimas ir skatinimas [9]. Europos Komisijos priimtuo-se dokumentuose suformuluoti svarbiausi valstybių narių sveikatos apsaugos tikslai siekiant užtikrinti, kad senėjanti visuomenė gautų būtinas integruotas sveikatos priežiūros, socialines ir psichosocialines paslaugas. Visos ES šalys turi užtikrinti, kad paslau-gos būtų prieinamos visiems piliečiams, garantuoti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir išlaikyti tolydų sveikatos apsaugos sistemų finansavimą [10].

Sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos na-muose yra ekonomiškiausia paslaugų rūšis. Paslau-gos namuose maždaug 10 kartų pigesnės nei stacionarinės paslaugos, teikiamos globos namuose ar slaugos ligoninėse. Pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms, gyvenantiems šeimose, rei kalinga paly-ginti nedidelė pagalba, nes dalį paslaugų suteikia šeima ir artimieji. Vienas iš svarbiausių veiksnių, formuojančių pagyvenusių ir senų žmonių priežiūros namuose poreikį, yra bendra žmogaus psichologija. Senstančiam žmogui būdingas sėslumas, todėl jis komfortiškai jaučiasi savoje aplinkoje, šalia šeimos narių ar artimųjų. Vyresnio amžiaus žmonės mažiau geba priimti informacijos, jaučiasi saugesni ir sava-rankiškesni pažįstamoje aplinkoje [11].

Visuomenėje kaskart vis dažniau kreipiamasi į institucinę globos sistemą, prašant pagalbos ir prie-žiūros pagyvenusiems ir seniems žmonėms, kurie yra nesveiki, negali savimi pasirūpinti, neturi šei-mos ar yra jos atstumti, neturi pakankamų finansinių



išteklių. Seno amžiaus pacientai, patekę į ligoninę ar globos namus, dažnai jaučiasi prislėgti, nori atsiverti palatos kaimynui ar slaugytojai. Jei slaugytoja jau-čia, jog neišvengiamai gali / turi įvykti svarbus po-kalbis su pacientu, svarbu, kad būtų pasirūpinta šiam pokalbiui tinkama aplinka ir pokalbio metu pašneko-vams niekas netrukdytų [12]. Gyvendamas slaugos namuose ar slaugos ligoninėje žmogus praranda norą susidoroti su kasdienės buities keliamais uždaviniais, todėl labai svarbu kuo ilgiau jį slaugyti namų aplin-koje. Į stacionarią slaugos ar globos įstaigą žmogus turi būti siunčiamas tik tada, kai teikiamos paslaugos namie yra neveiksmingos ir neužtikrina jam reikia-mo savarankiškumo lygio [13]. Socialines paslaugas namuose teikti naudingiau dėl jų kainos ir todėl, kad slaugomas žmogus gali nekeisti gyvenamosios vie-tos, o tai ypač svarbu pensinio amžiaus žmonėms.

Paciento slaugą turėtų planuoti slaugytojas, įverti-nęs paciento poreikius ir gyvybines veiklas. Lietuvoje šiuo metu galioja tvarka, pagal kurią specializuotus nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikius nustato gydytojų konsultacinė komisija. Pa-cientams, kurių savarankiškumas yra visiškai sutrikęs, ne visuomet nustatomas nuolatinės slaugos poreikis. Dėl to jie negauna reikalingų nuolatinių slaugos pas-laugų, kurios palengvintų jų būtį. Įstatymuose numaty-ta tvarka, kai namų slaugos poreikį nustato gydytojai, nematę paciento, remdamiesi tik Bartelio indeksu, ne-padeda užtikrinti pacientams prieinamų, kokybiškų ir efektyvių sveikatos priežiūros paslaugų [14].

Gydymo ir slaugymo paslaugos namie yra viena iš prioritetinių Nacionalinės sveikatos strategijos kryp-čių. Slaugymo paslaugų namie sistema tik pradeda-ma kurti Lietuvoje, todėl išsamių mokslinių tyrimų dar nėra. Lietuvos sveikatos politikos strateginiuose dokumentuose pažymima, kad slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų labai trūksta, jas tei-kiančių įstaigų tinklas turi būti plečiamas. Lietuvos įstatymuose numatyta galimybė slaugymo ir globos paslaugas teikti atskirai, bet trūksta dėmesio joms integruoti, nėra sisteminio požiūrio. Kad slaugymo paslaugos namie būtų plačiai teikiamos, pirmiausia reikalingas palankus kontekstas:

• tinkama teisinė aplinka: priimti šias paslaugas re-glamentuojantys teisiniai dokumentai;

• žmogiškieji ir materialiniai ištekliai: specialistai, turintys kvalifikaciją teikti šias paslaugas, ir fi-nansinėmaterialinė bazė;

• išsami slaugymo paslaugų poreikio analizė [13]. Pagal šalies įstatymus slaugymo paslaugas na-

mie gali teikti bendruomenės slaugytojas (įgijęs tam

tikrą išsilavinimą ir licenciją), dirbantis licencijuoto-je asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Papildomai bendruomenės slaugytojas turi gebėti organizuoti mokymą ir savarankiškai įvairaus amžiaus pacien-tus, jų šeimos narius ir bendruomenę mokyti, kaip stiprinti, palaikyti, išsaugoti sveikatą, teikti lėtinių ligų profilaktikos ir valdymo žinių, bendrauti ir ben-dradarbiauti su asmens sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas teikiančiais specialistais [15]. Apžvelgus mūsų šalies slaugymo paslaugas namie galima pa-minėti, kad paslaugas teikia licencijuoti slaugytojai, dirbantys įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, bet dažniausiai – pirminės sveikatos priežiūros cen-truose ir poliklinikose. Tokias paslaugas teikiančių slaugytojų yra nedaug, palyginti su esamu slaugos poreikiu visuomenėje. Slaugymo namuose situaci-ja ir poreikis nustatytas įvairių tyrimų metu. Daž-niausiai neįgalų pacientą slaugo vaikai (48 proc.) ir sutuoktiniai (25 proc.), 14 proc. – giminaičiai, 9 proc. – bendruomenės slaugytojas ir 5 proc. – so-cialinis darbuotojas [14]. Taigi šeimos globėjo vaidmuo dažniausiai tenka vaikams ar sutuoktiniams. Įvertinus poliklinikos pacientų ir jų artimųjų lūkes-čius nustatyta, kad pacientai norėtų slaugytojo pas-laugų kelis kartus per savaitę; 76 proc. responden-tų pageidautų, kad slaugytojas juos lankytų darbo dienomis dienos metu; 17,3 proc. apklausos dalyvių norėtų slaugos paslaugų darbo dienomis dienos ir nakties metu. Vertinant slaugos paslaugų porei-kį nakties metu nustatyta, kad 78,2 proc. namuose slaugomų pacientų šios paslaugos būtų labai reika-lingos, neatsižvelgiant į paciento amžių ar šeiminę padėtį [2].

Bendruomenės slaugytojo vaidmuoLietuvoje slaugytojai rengiami pagal Europos Są-jungos standartus. Deja, teikiamų slaugymo paslau-gų sistema dar nėra tinkamai reformuota. Ypač tai pastebima pirminėje sveikatos priežiūros grandy-je – kol kas dar neįkurtos ligonių kasų finansuojamos visavertės slaugos namie tarnybos, veikiančios visą parą ir švenčių dienomis, trūksta privačiai dirbančių slaugytojų.

Bendruomenės slaugytojų funkcijos gali būti labai įvairios. Jos pirmiausia priklauso nuo bendruomenės narių poreikių bei pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Bendruomenės slaugą įgyvendina bendruo-menės slaugytojas, kuris atlieka ne tik visas bendro-sios praktikos slaugytojo funkcijas, bet dar turi ir papildomų uždavinių: organizuoja, planuoja ir vykdo namų slaugą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal



savo kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir sveikatos klausimais. Bendruomenėje slaugytojas organizuoja ir įgyvendina sveikatos programas. Slau-gytojas tampa tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiau-siais jų gyvenimo momentais [16]. Savo darbe ben-druomenės slaugytojai derina klinikinės slaugos ele-mentus, sveikatos mokymo, sveikatos vadybininko ir kitus įgūdžius. Labai svarbus darbo principas – dirbti komandoje, bendradarbiauti su kitais specialistais (gydytojais, socialiniais darbuotojais ir pan.) [17]. Bendruomenės slaugytojai stengiasi maksimaliai patenkinti pacientų lūkesčius vizitų metu, ta čiau be-siplečiančios ambulatorinės asmens sveikatos prie-žiūros paslaugų apimtys verčia galvoti apie naujas paslaugų teikimo formas. Didelę sveikatos priežiūros specialistų darbo dalį užima veikla, tiesiogiai nesusi-jusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu: regis-tracija pas gydytojus, informavimas apie galimybes gauti paslaugas, dokumentų pildymas, tvarkymas, apskaita. Poliklinikos slaugytojų apskaitos duome-nimis, didžiąją dalį savo veiklos jie atlieka kabine-te šalia gydytojo – apie 63 proc. (procedūriniame – 34 proc.), o bendruomenėje – tik 3 proc. [18].

Ligonių mokymas, literatūros duomenimis, yra pagrindinė prevencijos priemonė. Ne tik ligonis, bet ir ligonio artimieji turi domėtis liga ir jos slauga, nes progresuojant ligai ligonis neįvertina savo būklės ir tai už jį turi padaryti globėjai. Būtinas bendradarbia-vimas, kurio metu šeima aktyviai įtraukiama į svei-katos priežiūros programą. Slaugos specialistai turi stengtis sukurti aplinką, galinčią teikti ligoniui ir jo artimiesiems viltį. Viltis sunkiomis aplinkybėmis kar-tais gali reikšti labai daug [20]. Dauguma sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų pritaria teiginiui, kad pacientų sveikatos mokymas padėtų išvengti kai ku-rių ligų, pagerintų ligų baigtis, sutrumpintų hospitali-zacijos laiką, sumažintų ligos atkryčių skaičių, tačiau asmens sveikatos priežiūros įstaigose trūksta žinių, įgūdžių ir tradicijų, kad sveikatos ugdymo priemonės būtų įgyvendinamos efektyviai [1]. Slaugos proce-se mokymas taip pat turi būti pagrįstas veiksmingo mokymo sąlygomis, o slaugytojo uždavinys – ne tik tinkamai perteikti žinias, informaciją, bet ir visapu-siškai pažinti pacientą [21]. D. Kalibatienė [13] nuro-do šias bendruomenės slaugytojo profesinės veiklos paciento namuose sritis:

• slaugomo paciento pagrindinė (bazinė) slauga – tai gyvybinių funkcijų priežiūra nepriklausomai nuo pagrindinės ligos;

• gydytojo paskirtų medicininių procedūrų atlikimas;• asmens (šeimos) konsultavimas – tai slaugytojo

teikiama paslauga, kai kartu su asmeniu ar šeimos nariais analizuojama probleminė slaugos situaci-ja ir ieškoma veiksmingų problemos sprendimo būdų pagal kompetenciją;

• trumpalaikės, terminuotos priežiūros plano pagal ūmias paciento ligas įgyvendinimas;

• ilgalaikės priežiūros plano pagal paciento lėtines ligas ir negalios laipsnį įgyvendinimas, dispanse-rizacijos plano vykdymas;

• paliatyviosios pagalbos įgyvendinimas;• rūpinimasis paciento artimųjų ir šeimos sveikata;• paciento ir jo artimųjų mokymas gyventi prisitai-

kant prie lėtinės ligos ar negalios, slaugos veiks-mų, savirūpa.Lankydami pacientus namuose, slaugytojai įver-

tina esamą situaciją, moko savirūpos, atlieka proce-dūras, teikia paramą šeimos nariams, vaidina svarbų vaidmenį skausmo mažinimo bei val dymo procese. Kai slaugos tęstinumas priklauso nuo šeimos, slau-gytojas įvertina šeimos stipriąsias bei silpnąsias vie-tas ir stengiasi pagerinti šeimos teikiamos slaugos efektyvumą. Jei pasveikimas neįmanomas, globoja pacientus, sudarydami sąlygas taikiai ir garbingai numirti [19]. Anot A. Čiočienės, šeimos slaugytojai bendruomenėje vadovaujasi pagrindiniais principais, padedančiais suprasti kompleksinius, dinaminius ry-šius tarp šeimos ir atskirų šeimos narių sveikatos. Šie principai:

• šeimos slauga apima sveikus ir sergančius šeimos narius;

• šeimos slaugytojai supranta individo ir šeimos sveikatos ryšius. Globodami atskirus sergančius ir sveikus narius, slaugytojai taip pat stebi visą šeimą;

• šeimos slaugytojai domisi šeimos praeities, da-barties ir ateities įgūdžiais bei patirtimi;

• šeimos slaugytojai atsižvelgia į šeimos, bendruo-menės platesnį vertinimą bei kultūrinį kontekstą;

• šeimos slaugytojai vertina šeimos narių ryšius ir išskiria asmenis bei šeimų grupes, kurie nepasie-kia maksimalios sveikatos;

• slaugytojai stengiasi siekti šeimos narių pasitikė-jimo ir paramos;

• slaugytojai supranta, kad šeimos nario, kuriam būdingi daugybiniai simptomai, sveikatos būklė gali kisti, todėl slaugos veiksmai taip pat turės keistis;

• slaugytojai turi gebėti nustatyti prioritetinius sveikatos tikslus šeimoje ir bendruomenėje [19].



Tiriant, kokios pagalbos norėtų sergantieji, nusta-tyta, kad 82 proc. respondentų pageidauja artimesnio bendravimo su slaugos specialistu, 8 proc. tiriamųjų reikėtų daugiau fizinės pagalbos, 16 proc. – psicho-loginės pagalbos ir 32 proc. asmenų pageidautų išsa-mesnio informavimo apie ligą ir jos pasekmes [20].

Slaugytojo patiriamos problemosBendruomenės slaugytojai patiria didelį darbo krūvį, dėl to neretai pritrūksta laiko visapusiškai padėti šei-mos globėjams. Neadekvačiai dideli darbo krūviai slaugytojams neleidžia pasiekti puikių darbo rezultatų pirminės asmens sveikatos priežiūros grandyje [25].

Nepaisant didėjančio supratimo, kad pacientų mo-kymas yra integracinė kasdienės slaugos ir priežiū-ros dalis, dažnai pacientai turi mažai žinių gydymo ir profilaktikos klausimais. Pacientų mokymui gali turėti įtakos tam tikri veiksniai. Pirma, patys pacien-tai nesuinteresuoti, kai slaugytojai ar kiti sveikatos priežiūros darbuotojai kalba apie jų elgsenos pakeiti-mą, moko savirūpos, aiškina apie jų susirgimą. Antra, slaugytojams vykdyti mokymo funkciją gali trukdyti laiko stoka, nesudarytos darbo sąlygos, mokymo pa-tirties ir žinių trūkumas [22].

Pirminės sveikatos priežiūros grandyje dirbantys slaugytojai turi daug bendravimo įgūdžių, tačiau jie neišnaudojami, nes slaugytojai spaudžiami didinti darbo efektyvumą ir našumą. Bendraujant renkami tik duomenys apie pacientą, o ne skatinamas paslau-gų teikėjo ir paciento santykių betarpiškumas, moko-ma laikytis nurodyto gydymosi ar aptariamas ligos valdymo efektyvumas. Į pacientą orientuota priežiūra yra dalis sveikatos priežiūros reformos, siekiant pa-gerinti sveikatos priežiūros kokybę, sukurti paslaugų išteklius taupantį modelį, remiantis pažangia slaugos praktika [7].

Savo darbe slaugytojas susiduria su įvairiais pacien tais. Jie gydomi intensyviai ar ilgą laiką, kenčia dėl savo ligos, yra nepagydomi, mirštantys. Neretai slaugytojas susiduria su tokiais pacientų ir artimųjų klausimais, į kuriuos atsakyti atrodo neįmanoma, bet jis privalo rasti atsakymus į visus paciento klausimus. Todėl slauga yra ne tik menas, bet ir mokslas [23].

Pagrindiniai veiksniai, trukdantys slaugytojams apmokyti pacientus ir globėjus, yra nesudarytos tam tinkamos darbo sąlygos, slaugytojų žinių stoka ir lai-ko trūkumas bei pacientų nepasitikėjimas slaugyto-jais. Slaugytojai pabrėžė nepakankamą bendravimą, taip pat slaugytojų ir gydytojų bei slaugytojų ir pa-cientų bendradarbiavimą. Tai gali turėti įtakos pa-cientų mokymui [24].

Slaugytojui tenka morališkai padėti pacientams ir jų giminaičiams, o to neįmanoma atlikti nesusiformavus vertybių sistemos [16]. Slaugytojai susiduria su sun-kumais ir vertindami dvasinius pagalbos būdus, nes ši slaugos sritis apima milžinišką įvairios ir labai skirtin-gos pagalbos priemonių kiekį. Gali būti, kad dvasingu-mą sunku aiškiai išskirti iš bendros slaugos ir priežiū-ros būdų. Slaugos dokumentai priklauso nuo taikomo slaugos modelio ir nuo turimų dokumentų ar užrašų pobūdžio, jų tinkamumo ir lankstumo. Todėl slaugos vertinimas labai priklauso nuo kiekvieno individualaus slaugytojo. Dar prieš pradedant praktinę veiklą, reikia išmokyti slaugytojus prisiimti atsakomybę, o vėliau nuolat skatinti praktiškai vertinti savo veiklą, supažin-dinti darbuotojus su nuolat kintančiais ir tobulėjančiais vertinimo standartais. Juk dvasinė slauga niekuo nesi-skiria nuo kitų slaugos sričių. Svarbu, kad slaugytojai gebėtų įveikti savo sąmonės kontrolės užtvarą, tą kon-trolės mechanizmą, kuris suveikia kiekvieną kartą pra-dėjus kalbėti ar rašyti apie dvasingumą, dvasinius porei-kius ir dvasinės pagalbos teikimo būdus. Dokumentai yra labai svarbūs vėlesnei analizei ir vertinimui [26].

Senyvo amžiaus žmogui slaugytojas dažnai yra vienintelis galimas pašnekovas. Tokio amžiaus pa-cientai be galo laukia šių pokalbių, nes tai – vieninte-lė galimybė aptarti daugelį pa cientui svarbių dalykų. Slaugytojai dažnai išklauso begalę pasakojimų. Jie gali neigiamai paveikti darbuotoją, kurio darbo die-na ir taip labai sunki. Kasdien klausyti, klausinėti, nuraminti seną žmogų gali būti labai sunku. Senyvo amžiaus žmonės dažniausiai turi daug laiko, jie gali kantriai laukti momento pakalbėti su slaugytoju, o slaugytojai, pavargę nuo šių pokalbių, pradeda sva-joti apie kitokį darbą. Manoma, kad senyvo amžiaus žmonės nediferencijuoja personalo ir artimųjų ir su slaugos darbuotojais bendrauja kaip su šeimynykš-čiais žmogiškąja prasme [12]. Paprastai slaugytojas dėl darbo krūvio ir laiko trūkumo siekia išvengti gi-laus bendravimo. Svarbu, kad jis būtų pasirengęs iš anksto priimti pokalbį tokį, koks jis įvyks, be išanks-tinės nuomonės, be teisės teisti [12]. Slaugomiesiems ir šeimos globėjams specialistų neverbalinėje kalboje yra svarbus akių kontaktas, šypsena, maloni veido iš-raiška; jie neigiamai vertina tolerancijos ir kantrybės stoką, kuri dažniausiai pasireiškia pakeltu kalbėjimo tonu [11].

Šeimos globėjo situacijaTeikti slaugos paslaugas artimiesiems jų pačių na-muose yra nelengvas uždavinys – šeimos nariai tam-pa neformaliais slaugytojais, globėjais, kurie prisiima



didžiulę atsakomybę, rūpinasi artimu, nors jie anks-čiau niekada nieko panašaus nebuvo darę, kiekvienas veiksmas kasdien papildomas naujomis žiniomis. Slaugytojo vaidmuo šiame procese svarbus, nes jie turi kovoti už šiuos pacientus ir mokyti jų šeimos narius [27], kadangi specifinių žinių trūkumas slau-gymo procese kelia daug nereikalingo streso [21]. Informacija turi būti pateikiama suprantama kalba ir būdu, be medicininių terminų, kad būtų išvengta ne-reikalingo streso [11]. Nėra blogų ar gerų būdų slau-gyti, tačiau praktika rodo, jog tam tikrų paprastų pa-tarimų laikymasis gali labai palengvinti tiek ligonio, tiek jo šeimos narių dalią, pagerinti paties paciento ir jį slaugančių artimųjų gyvenimo kokybę [21].

Šeimos globėjas, slaugymo procese susidurdamas su daugybe problemų, patiria stresą, kuris emociškai ir fiziškai sekina. Kad sveikas sutuoktinis turi palai-kyti ligonį, to tikisi ne tik aplinkiniai, bet ir sergantis asmuo. Vis dėlto kartais tai padaryti labai sunku, nes ligonio artimąjį užvaldo įvairūs jausmai: liūdesys, pyktis, neviltis, depresinės reakcijos, nusivylimas ir pan. Jis taip pat išgyvena netektį, t. y. artimojo svei-katos netektį. Dažnai ir stipriai keičiasi sveikojo su-tuoktinio gyvenimas: žlunga susikurti tikslai, planai, gali atsirasti priklausomybės nuo sergančio šeimos nario jausmas, apribojami kontaktai su kitais žmo-nėmis ir veikla, keičiasi tarpusavio santykiai. Ateitis dažnai tampa neaiški, neapibrėžta [28].

Apsisprendimas slaugos reikalaujantį šeimos narį slaugyti namuose liečia visus tos šeimos narius. Tam, kad šeimynai būtų lengviau prisitaikyti prie galimų pasikeitimų namuose, jie visi turėtų dalyvauti pla-nuojant slaugą namuose ir atliekant parengiamuosius darbus. Jau pačioje slaugos situacijos pradžioje labai svarbu teisingai suvokti gaunamą informaciją ir nu-rodymus, o tam reikia laiko.

• Gydančio gydytojo prašoma suteikti išsamią in-formaciją apie ligos eigą ir apie gydymo bei rea-bilitacijos galimybes.

• Ligonių kasa konsultuoja dėl galimos paramos teikimo.

• Slaugytojai pataria, kaip geriau organizuoti slau-gą namuose, ir perteikia pagrindines žinias apie ligonio slaugymą konkrečiu atveju [24].

• Bendruomenės slaugytojų kasdienis arba neregu-liarus dalyvavimas slaugant ligonį namuose gali labai palengvinti šeimos narių darbą ir tuo pačiu juos apsaugoti nuo pervargimo. Ši pagalba labai efektyvi tuo atveju, jeigu slaugyti reikia be per-traukų visas 24 valandas arba ligoniui yra būtinos sudėtingos procedūros [24].

Kadangi šeima – tarpusavio ryšių sistema, bet koks vieno nario gyvenimo pokytis atsiliepia ir ki-tiems šeimos nariams. Būtinybė įsijausti į slaugytojo vaidmenį sukelia psichologines, socialines, finansi-nes pasekmes ir veikia sveikatą. Didžiulių finansinių nuostolių gali būti ir dėl nemažų išlaidų priežiūrai, ir dėl sutrumpėjusios darbo dienos. Nemažai dėmesio skiriama slaugytojui, kuriam tenka didžiulis krūvis. Jo psichologinę būseną lemia fizinis krūvis, emoci-niai sunkumai, riboti socialiniai ryšiai ir finansinės problemos. Materialinius ir psichosocialinius šeimos išteklius dažnai tenka skirti sergančiojo priežiūrai, o ne kitų šeimos narių reikmėms. Pagalba šioms šei-moms turi dvigubą naudą: sumažina slaugytojui tenkantį krūvį, neigiamą poveikį visai šeimai bei ti-kimybę, kad ligonis bus perkeltas į gydymo įstaigą [30]. Ilgainiui reikia įvertinti esamą situaciją, vis iš naujo nuspręsti, ar naudojamos slaugos priemonės bei slaugą atliekančių asmenų jėgos yra tinkamos, ar reikalinga papildoma parama iš šalies. Kai slaugantis asmuo pervertina savo paties sveikatos būklę, nepai-so galimo rizikos faktoriaus, nesivadovauja reikiama informacija apie susidariusią padėtį bei kompetenci-ja, pervargimas neišvengiamas. Slaugantysis privalo savo paties sveikatą bei savo poreikius vertinti taip pat rimtai, kaip ir ligonio norus bei lūkesčius. Turėti laisvo laiko, skirti jį savo pomėgiams, susitikimams su draugais – visa tai svarbu norint užtikrinti gerą slaugančiojo asmens savijautą. Tokie poilsio mo-mentai padeda lengviau įveikti sunkią slaugančio-jo kasdienybę [29]. Reikia laiko, kantrybės ir visų šeimos narių pastangų, siekiant susigrąžinti šeimos gyvenimo pusiausvyrą ir kontrolės jausmą. Artimie-siems dažnai trūksta informacijos ir žinių, kaip padėti ir bendrauti su sergančiuoju. Svarbu suprasti patiria-mus jausmus dėl sergančiojo, nes artimųjų neigiami jausmai ir noras jų išvengti komplikuoja įtraukimą į gydymą ir priežiūrą [31]. Netinkamai bendraudami jie nesugeba ar nenori priimti jiems siunčiamos infor-macijos, neatsako į ją, nesuvokia bendravimo pras-mės ir poreikio [13].

Nustatyta, kad pacientams ir jų globėjams neuž-tenka informacijos apie ligą tiek gulint ligoni nėje, tiek išvykstant į namus ir gydantis namuose. Nors pripažįstama, kad pacientų ir globėjų mokymas yra sudėtinė kasdienės slaugos ir priežiūros dalis, deja, dažnai pacientai ir globėjai turi mažai žinių slaugos, gydymo ir profilaktikos klausimais [1].

Dauguma slaugytojų į klausimus, susijusius su liga ar paciento priežiūra, gali atsakyti remdamie-si medicininėmis žiniomis. Tačiau dažnai paciento



globėjo toks atsakymas netenkina, jis nori platesnio, išsamesnio atsakymo, kuris suteiktų vilties, nuramin-tų [26]. Lietuvoje psichosocialinės paslaugos pacien-to artimiesiems neteikiamos, tačiau pabrėžiama, kad pacientų šeimos nariams ir artimiesiems, kurie nuolat rūpinasi savo ligoniu, ypač reikalingos paslaugos, leidžiančios pailsėti nuo kasdienės paciento priežiū-ros [2]. Dėl šios priežasties slaugomo asmens arti-mieji taip pat tampa izoliuoti, kaip ir pacientai, retai turi galimybę išeiti iš namų, praranda socialinius ir darbo įgūdžius. Todėl būtina psichosocialinių paslau-gų paciento artimiesiems plėtra, itin svarbu mokyti artimuosius kurti socialinius tinklus ir skatinti jų so-cialinį dalyvavimą, mažinti priklausomybę nuo ilgą laiką globojamo sergančio asmens [2].

Tiriant artimųjų, prižiūrinčių pacientą namuose, psichinę būklę atspindinčių atsakymų pasiskirstymą, nustatyta, kad dauguma (84,1 proc.) artimųjų ir šei-mos narių jaučiasi prislėgti, 85 proc. artimųjų patiria nerimą (iš jų net 54,1 proc. nerimą jaučia nuolatos), 84,1 proc. (iš jų net 49,6 proc. – nuolatos) tiriamųjų jaučia įtampą. 80 proc. apklaustų asmenų nurodė, kad nuo tada, kai pablogėjo jų namuose prižiūrimo arti-mojo būklė, jų pačių fizinė sveikata taip pat pablo-gėjo (iš jų 40 proc. – fizinė sveikata labai pablogėjo). 73 proc. artimųjų nurodė, kad jaučia baimę, susijusią su mirtimi; 80,9 proc. asmenų teigė, kad pradėjus slaugyti savo giminaitį jų pačių interesai susiaurėjo [2]. Tai rodo, kad šeimos globėjams neužtenka gau-namos pagalbos, jiems būtinos ir psichosocialinės paslaugos, kurios šiuo metu Lietuvoje neteikiamos.

Tinkamos bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės prielaidosBendruomenės slaugytojų užduotis – stebėti savo bendruomenės pacientus ir padėti jiems sėkmingai senti [12]. Bendruomenės slaugytojų funkcijos pir-miausia priklauso nuo bendruomenės narių poreikių bei pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Paslau-gas bendruomenėje teikiantys slaugytojai pirmiausia turi išnagrinėti pacientų poreikius dėl namų slaugos.

Sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugų koky-bę lemia tiek organizaciniai, techniniai ir finansiniai ištekliai, tiek itin svarbūs tarpasmeniniai veiksniai. Specialistas, teikdamas paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, turėtų siekti sukurti gerą tarpasmeninį ryšį, gauti patikimą informaciją, reikalingą problemai įvertinti, priimti su priežiūra susijusius sprendimus, suteikti išsamią ir suprantamą informaciją apie prie-žiūros taktiką, elgsenos pokyčius bei ateities pers-pektyvas. Labai svarbu, jog specialistai, dirbantys

su vyresnio amžiaus paslaugų gavėjais, turėtų labai gerus bendravimo įgūdžius, nes sveikatos priežiūros paslaugų gavėjams ir teikėjams svarbu bendrauti, kad gautų, apsikeistų patikima informacija, reikalinga numatant problemas bei darant svarbius sprendimus, susijusius su sveikti tinkamų sąlygų sudarymu ir svei-katos palaikymo veiklos koordinavimu [11]. Tačiau tarpusavio bendravimas ne visuomet būna efektyvus. Sveikatos specialistai turi išmanyti bendravimo raiš-ką ir žinoti, kaip geriausia elgtis su pagyvenusiais ir senais pacientais bei jų artimaisiais tuo metu, kai jie yra nusivylę, pikti, prislėgti ar jiems sunku bendrauti su aplinkiniais asmenimis [11]. Bendravimo metu iš-ryškėja svarbiausi ligonio slaugos poreikiai, slaugy-tojai planuoja jo priežiūrą, o artimieji gali efektyviau slaugyti.

Pasak A. Čiočienės [19], patikimi ir artimi slaugy-tojų ir šeimų ryšiai įrodė, kad slaugytojai gali būti įta-kingi gynėjai numatant šeimos sveikatai tinkamiau-sią sveikatos politiką. Tačiau efektyviam slaugytojų darbui būtina suprasti šeimos sąvoką ir funkcijas. Šeimos struktūros ir funkcijos nuolat kinta priklau-somai nuo išorinės aplinkos ir socialinių poreikių. Tačiau kad ir kas kistų, šeimos, kaip svarbaus socialinio vieneto, koncepcija išlieka beveik visose ben-druomenėse. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti galimybes keistis informacija apie pagrindinius jos komponentus, rūpintis vaikais, pa-gyvenusiais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendra-darbiavimą, paramą ir pasitikėjimą. Slaugos prakti-kai pripažino, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius [4].

Bendradarbiavimo procesas, kurio metu šeima aktyviai įtraukiama į savo sveikatos priežiūrą, keičia tradicinį požiūrį, pagal kurį gydytojai ir slaugytojai yra ekspertai, sprendžiantys, kas tinka šeimai ir jos nariams. Šeimos nori būti įtrauktos ir informuotos slaugos paslaugų vartotojos. Šeimos dalyvavimo sveikatos apsaugoje apimtis gali labai priklausyti nuo esamos situacijos ar sveikatos problemos. Situacijo-se, kurioms būdingos nedidelės ūmios problemos, slaugytojas paprastai koncentruojasi į individą. Ta-čiau esant lėtinėms ligoms, rimtoms ūminėms arba gyvenimo būdo problemoms slaugytojas į slaugą turi įtraukti visą šeimą [19].

Slaugytojas, rūpindamasis ir bendraudamas su pacientais bei jų šeimos nariais, perteikia priežiūrai reikalingą informaciją [16]. Kuo daugiau išsamesnės informacijos sukaupia ligonį slaugantys artimieji, tuo teisingesnius sprendimus susidariusioje slaugos situ-acijoje jie pajėgūs priimti [29].



Partnerystė sieja ne tik bendruomenės slaugytoją ir pacientą, kuriam reikalinga sveikatos priežiūra, bet ir šeimos globėją, suinteresuotą padėti sergančiam nariui. Tai glaudus tarpusavio bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo – efektyvaus slaugymo pro-ceso. Partnerystės modelis – abipusis dalyvavimas [32]. Šeimos globėjo dalyvavimo sąvokos turinys sudaro partneriškų slaugytojo ir šeimos globėjo san-tykių modelio pagrindą. Šeimos globėjo dalyvavimo (dar kartais vadinamos partnerystės) teorinis mode-lis remiasi prielaida, kad globėjai nori būti aktyvūs sveikatos priežiūros metu ir tai naudinga ne tik jiems, bet ir slaugomam nariui. Globėjui dalyvaujant spren-dimų priėmimo procese vyksta svarbus vertybinių sveikatos orientacijų keitimasis ir savitarpio suprati-mas. Pagal pacientų dalyvavimo modelį nei gydyto-jas, nei bendruomenės slaugytojas, nei kitas sveika-tos profesionalas nepretenduoja žinoti, kas geriau pa-cientui, neatsižvelgę į jo paties ar globėjo nuomonę. Sveikatos profesionalų užduotis – ne tik gydyti, bet ir sužinoti paciento prioritetus bendraujant, diskutuo-jant ar tariantis.

Dvasingumo koncepcijos ir slaugos būdų negali-ma nepaisyti. Pacientai, jų globėjai ir slaugytojai lin-kę labai atsargiai aptarti dvasinius reikalus. Kartais perdėtas dėmesys gali būti skiriamas tiems dalykams, kurių pats pacientas visai nenori giliau tyrinėti, tuo sudarant bendravimo barjerą. Todėl slaugytojai pri-valo stengtis empatiškai bendrauti, tinkamai pildy-ti visus dokumentus ir aprašyti dvasinę slaugą, kad būtų galima geriausiai koordinuoti, planuoti ir ver-tinti visą slaugos procesą bei jo veiksmingumą [26].

REZULTATŲ APTARIMASLiteratūros analizės metu nustatyta, kad bendruome-nės slaugytojai turi daug bendravimo įgūdžių, tačiau jie neišnaudojami, nes slaugytojai spaudžiami didinti darbo efektyvumą ir našumą. Slaugytojai susiduria su sunkumais vertindami dvasinius pagalbos būdus, nes ši slaugos sritis apima didžiulį įvairios ir labai skir-tingos pagalbos priemonių kiekį. Neretai slaugytojas išgirsta tokių pacientų ir artimųjų klausimų, į ku-riuos atsakyti atrodo neįmanoma. Būtent senyvame amžiuje, padidėjus žmogaus jautrumui, bendravimo klaidos, pasakytas šiurkštesnis žodis gali sukelti ben-druomenės slaugytojo ir šeimos globėjo priešpriešą, nepasitikėjimą vienas kitu. Dėmesys, bendravimas, suteikta informacija, skirtas laikas, informacijos su-prantamumas yra susiję ne tik su pacientų, bet ir su juos globojančių artimųjų lūkesčiais. Tai reikšmingi pasitenkinimo paslaugomis kriterijai [33].

Šeimos globėjai, prižiūrintys neįgalius asmenis savo namuose, tampa izoliuoti, praranda socialinius ir darbo įgūdžius. Specifinių žinių trūkumas slaugy-mo procese kelia daug nereikalingo streso. Jų psicho-loginę būseną lemia fizinis krūvis, emociniai sunku-mai, riboti socialiniai ryšiai ir finansinės problemos. Materialinius ir psichosocialinius šeimos išteklius dažnai tenka skirti sergančiojo priežiūrai, o ne kitų šeimos narių reikmėms.

Mokymas – tai kryptinga, planinga ir sisteminga ugdytojų ir ugdytinių sąveika, siekiant suteikti žinių, kaip stiprinti ar grąžinti sveikatą ir kaip apsisaugoti nuo ligų arba palengvinti slaugymo procesą. Pacien-tas ir jį globojantis asmuo turi teisę gauti išsamią ir adekvačią informaciją apie sveikatą ir jos išsaugoji-mą, gydymą ir priežiūrą, t. y. tą informaciją, kuri pa-dėtų jiems tinkamai pasirinkti ir kuri leistų užtikrin-ti visų pacientų, nepriklausomai nuo išsilavinimo, gyvenamosios vietos ir kalbos, vienodą galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas [34]. Mokymas skirtas padėti pacientams ir jų šeimoms suprasti ligą ir gydymą, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais, gyventi sveikai ir palaikyti bei pagerinti gyvenimo kokybę [31].

Pacientams teikiama informacija gana dažnai ne-atitinka jų išsilavinimo ir poreikių. Kasdienėje prak-tikoje neįvertinamas pacientų sveikatos raštingumo lygis ir pacientas gauna informaciją, kuri neatitinka jo raštingumo įgūdžių. Nustatyta, kad kas penktas (19,9 proc.) nepakankamo sveikatos raštingumo ir kas dešimtas (9,4 proc.) pakankamo sveikatos raštin-gumo pacientas teigia, jog slaugytojai bendraudami vartoja daug sudėtingų medicininių terminų. Moksli-nių tyrimų duomenimis, pacientai, kurių žemas svei-katos raštingumo lygis, negali pripažinti šios proble-mos arba gėdijasi ją atskleisti kitiems. Atsakymai į klausimą „Ar dažnai prašote, kad slaugytojai pakar-totų Jums rūpimą informaciją?“ rodo, jog „visada ir dažnai“ prašo pakartoti tik 22 proc. nepakankamo sveikatos raštingumo, 12,5 proc. – ribinio sveika-tos raštingumo ir 9,1 proc. – pakankamo sveikatos raštingumo pacientų (p < 0,05) [35]. Tyrimo duome-nimis, 22,7 proc. respondentų, kurių nepakankamas sveikatos raštingumo lygis, ir 16,6 proc. tirtų asme-nų, įgijusių pakankamą sveikatos raštingumo lygį, niekada arba tik kartais supranta ligoninėje esančius medicininius užrašus ir pavadinimus [35].

Gerai organizuotos slaugos namie paslaugų teiki-mo sistemos trūkumas Lietuvoje yra viena iš didžiau-sių sveikatos priežiūros problemų, stabdančių bendrą sveikatos priežiūros sistemos raidą. Neįmanoma



gerai įvykdyti sveikatos priežiūros reformos, neatli-kus slaugos sistemos esminių pertvarkymų. Siekiant sumažinti gydytojų darbo apimtis ir padidinti slau-gytojų profesinės veiklos sėkmingumą, būtina kurti namų slaugos tinklą, kuris apimtų įvairaus amžiaus ir įvairiomis ligomis sergančius pacientus visą parą jų namuose.

Partnerystės funkcijos liečia ne tik pacientą, ben-druomenės slaugytoją ir šeimos globėją. Bendradar-biaujant šeima aktyviai įtraukiama į specifišką slau-gymo procesą ir pakeičia ne tik paciento, bet ir savo tradicinį požiūrį į sveikatos priežiūrą.

IŠVADOS1. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo platus, o pati-

riamas darbo krūvis labai didelis. Jis atlieka ne tik visas bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas, bet ir organizuoja, planuoja ir vykdo namų slau-gą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal savo

kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir svei-katos klausimais.

2. Šeimos globėjai slaugymo procese susiduria su dau-gybe problemų, dėl kurių tampa izoliuoti, praranda socialinius ir darbo įgūdžius. Šeimos globėjams ne-užtenka gaunamos bendruomenės slaugytojo pagal-bos, jiems būtinos ir psichosocialinės paslaugos.

3. Partnerystė sieja ne tik bendruomenės slaugytoją ir pacientą, kuriam reikalinga sveikatos priežiūra, bet ir šeimos globėją, suinteresuotą padėti sergan-čiam nariui. Siekiant efektyvaus slaugymo proce-so, būtina tinkama slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė, kuri apima kompleksinius, dinamiš-kus ir daugialypius ryšius. Bendruomenės slau-gytojas turi tapti veiksmų, susijusių su slaugomu asmeniu, koordinatoriumi ir tiekėju, tyrėju ir kon-sultantu, sveikatos mokytoju ir lyderiu.

Straipsnis gautas 2016-04-06, priimtas 2016-06-27

Literatūra1. Montvydaitė M, Mockienė V. Mokomosios intervencijos poveikis

pagyvenusių žmonių savarankiškumui. Visuomenės sveikata. 2013;1:56-61.

2. Kudukytė-Gasperė R, Štaras K. Integruotų slaugos ir psichosocia-linių paslaugų poveikis namuose slaugomiems sunkios būklės pa-cientams ir jų šeimos nariams. Atvejo analizė VšĮ Centro poliklini-koje. Sveikatos mokslai. 2015;25:15-23.

3. Lietuvos statistikos departamentas. Socialinė apsauga Lietuvoje 2013. Vilnius, 2014. Prieiga per internetą: .

4. Gieskienė B, Istomina N, Jurgutis A. Į pacientą ir jo šeimą orientuotos sveikatos priežiūros vaidmuo valdant lėtines neinfekcines ligas. Visuomenės sveikata. 2012;1:106-109.

5. Margelienė D. Šeimos / bendruomenės slaugytojų paslaugų poreikio nustatymo bendruomenėje sociologinė apklausa. 2002;4:5-8.

6. Galdikienė N. Bendruomenės slauga. Mokomoji knyga. Kaunas, 2011.

7. Lein C, Wills CE. Using patient-centered interviewing skills to manage complex patient encounnters in primary care. Journal of the American academy of nurse practitioners. 2007;19(5):215-220 [žiūrėta 2015 m. balandžio 5 d.], PubMED. Prieiga per internetą: .

8. Šileikaitė S, Kudukytė-Gasperė R. Slaugos paslaugų teikimo modernizavimo problemos – Vilniaus miesto Centro poliklinikos patirtis. Sveikatos mokslai. 2011;21(6):131-41.

9. The future of health care and care systems for the elderly: guaranteeing accessibility, ąuality and financial viability. COM, 2001 [žiūrėta 2015 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: .

10. Supporting national strategies for the future of health care and care for the elderly. Joint report by the Commission and the Council. Social security & solial integration [žiūrėta 2015 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: .

11. Piščaltienė V, Krasuckienė D, Lamsodienė E ir kt. Pagyvenusių ir senų asmenų bendravimo patirties su sveikatos ir socialinės priežiūros specialistais vertinimas. Sveikatos mokslai. 2014;6:5-16.

12. Smaidžiūnienė D. Bendravimas su senais žmonėmis ir slauga. Slauga. Mokslas ir praktika. 2006;3(111):7-10.

13. Kalibatienė D ir kt. Šeimos sveikatos enciklopedija. Kaunas, 2011.14. Jurkuvienė R, Rupkuvienė S. Slaugos namuose poreikio nustatymas ir

Bartelio indeksas kaip kriterijus. Sveikatos mokslai. 2010;1:2909-2915.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas

„Dėl MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Valstybės žinios. 2011;V-650.

16. Butėnas R, Žydžiūnaitė V. Vertybių refleksija slaugytojo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose. Sveikatos mokslai. 2013;1(23):166-172.

17. Tamošiūnas A, Milašauskienė Ž. Bendruomenė ir bendruomenės slauga. Kaunas, 2008.

18. Visockienė B. Šeimos gydytojo komandos praplėtimas slaugos darbuotojais (vystymosi perspektyvos). Slauga. Mokslas ir praktika. 2011;6(174):10-11.

19. Čiočienė A. Bendruomenės slauga pirminėje sveikatos priežiūroje. Sveikatos mokslai. 2002;4:2-5.

20. Lukoševičienė R, Stonkus S, Matukienė V. Lėtinių inkstų nepakankamumu sergančių ligonių mokymo problemos aktualumas. Sveikatos mokslai. 2008;4:1770-1772.

21. Bartašiūnienė V, Petravičienė Z. Slaugos pedagogikos svarba slaugytojo darbe su senyvo amžiaus pacientais. Sveikatos mokslai. 2009;1(145):4-9.

22. Kriukelytė D, Tamošiūnienė R. Slaugytojų požiūris į pacientų apmokymą. Sveikatos mokslai. 2002;4:46-49.

23. Pukinskienė D. Slaugos procesas. Klaipėda, 2010.24. Eidukienė G. Pedagoginis slaugytojo vaidmuo. Slauga. Mokslas ir

praktika. 2005;7-8:6-7.25. Visockienė B. Šeimos gydytojo komandos praplėtimas slaugos

darbuotojais (vystymosi perspektyvos). Slauga. Mokslas ir praktika. 2011;6(174):10-11.

26. Šeškevičius A, Valiulienė Ž. Dvasingumo raiška paliatyviojoje priežiūroje. Sveikatos mokslai. 2011;2(21):109-114.

27. Reinhard SC, Given B, Petlick NH et al. Supporting Family Caregivers in Providing Care. In: Hughes RG, editor. Patient Safety and Quality: An Evidence-Based Handbook for Nurses. Rockville (MD): Agency for Healthcare Research and Quality (US); 2008 Apr. Chapter 14. Available from: .

28. Venckienė K ir kt. Šeimos sveikatos enciklopedija. Kaunas, 2011.



29. Barden I, Vogel A, Wodraschke G. Ligonių slaugymas namuose. Kaunas, 2004.

30. Lemme, Barbara Hansen. Suaugusiojo raida. Kaunas, 2003.31. Jancevič E. Slaugytojų vaidmuo padedant šeimai, auginančiai

epilepsija sergantį vaiką: susitaikymas su liga ir mokymas. Slauga. Mokslas ir praktika. 2015;2(218):4-6.

32. Liubarskienė Z, Peičius E, Blaževičienė A ir kt. Medicinos etika: mokomoji knyga. Kaunas, 2008.

33. Drungilienė D, Slatvickaja N, Žiliukas G. Slaugos paslaugų atitiktis opioidinės priklausomybės pacientų lūkesčiams. Sveikatos mokslai. 2011;7(21):196-201.

34. Sondaitė J, Bukartienė L. Chirurginių pacientų mokymo poreikio įvertinimas. Sveikatos mokslai. 2012;3(22):155-158.

35. Zagurskienė D, Misevičienė I. Pacientų sveikatos raštingumo ir slaugytojų jiems teikiamos informacijos vertinimas. Sveikatos mokslai. 2008;3:1594-1598.

SummaryThe world is facing demographic changes and the

rise of life expectancy resulting in increasing number of social and economic problems. Due to the growth of the old, disabled, suffering from the several chronic diseases people, especially becomes important to provide health care and social services in their homes. Focused to the whole family nursing makes possibilities to exchange information about the main. The most important problem the lack of partnership in community nurse and family caregiver relationships.

The aim of study. To analyze material about community nurse and family caregiver partnership.

Material and methodology. Scientific literature review by searching Springer Link, PubMed, Medline, Sage Journals Online databases.

Results. It was found that because of the high workload, activities not directly related to health care services, uncertainty of nurse role, or lack of communication features, community nurses are unable to provide an effective care at patient‘s home; an insufficient role of nurse in helping to make decisions for the patient and his family members; little attention is paid for cooperation with family caregivers. Most findings suggest that conflicts arise when health professionals fail to recognize family caregivers’ expertise, when roles overlap, when roles are defined rigidly, or when professional expectations of family caregivers are contradictory. Involvement of family members in health care is essential nursing practice recognizes that. Because of duly legalized and narrowed provision of care services at home, patients stay in hospital

for longer time, treatment and rehabilitation become more expensive, and a psychological problems arise. Studies demonstrated that in the role of caregivers stand unprepared for this purpose society members, who need to deal with the psychological, pedagogical, medical, social, and financial problems. This results in stress, isolation, loss of job skills for caregivers; they often lack the knowledge and skills to solve that problems or taking inappropriate ways for dealing with them. Community nurse needs to become a leader in interdisciplinary team and has a unique opportunity and a moral obligation to serve as a patient and his family members’ lawyer during the key moments in their life.

Conclusion. The partnership of community nurse and family caregiver needs to be adequate to ensure efficient nursing care. That relationships for frail elders are complex, dynamic, and multifaceted. They include interconnected types for the nurse by being coordinator, supplier, researcher, consultant, health teacher, and leader.

Keywords: community nurse, family caregiver, partnership.

Correspondence to Lina Jankauskienė Department of Nursing, Faculty of Health Science, Klaipėda University H. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 6 April 2016, accepted 27 June 2016

The partnership of community nurses and family caregivers

Lina Jankauskienė1, Lolita Rapolienė1, 21Klaipėda University, Faculty of Health Science, Department of Nursing, 2Jūrininkų health care center, Klaipėda



MEDICINOS LABORATORIJŲ VEIKLOS KOKYBĖS VERTINIMO SISTEMOS

Bernadeta MiliauskaitėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

SantraukaStraipsnyje pateikta literatūros apie medicinos laboratorijų vaidmenį teikiant kokybiškas paslaugas apžvalga, apta-

riama medicinos laboratorijos geros paslaugos sąvoka bei laboratorijos analitinio metodo kokybės vertinimo kriterijai.Straipsnio tikslas – apžvelgti ir apibūdinti medicinos laboratorijų veiklos kokybės vertinimo sistemas. Medžiaga ir metodai. Mokslinės literatūros analizė siekiant išdėstyti medicinos laboratorijų veiklos kokybės vertini-

mo sistemas.Išvados. Kokybės vadybos sistemos įdiegimas ir jos laikymasis atspindi vientisą organizacijos kultūrą. Analizės ko-

kybės reikalavimai vertinami remiantis biologinės variacijos duomenimis ir gydytojų klinicistų nuomonės tyrimu, pro-fesinių draugijų rekomendacijomis, įgaliotųjų institucijų ar išorinio kokybės vertinimo sistemomis. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybę sudaro medicinos laboratorijos specialisto profesionali paslauga, atitinkanti paciento poreikius. Pacientų atsiliepimai, atliktas auditas, tarplaboratorinių tyrimų rezultatų palyginimas, in vitro diagnostikos direktyvų taikymas įgalina vertinti ir tobulinti medicinos laboratorijų paslaugų kokybę. Medicinos laboratorijų paslaugų kokybės analitinis metodas taikomas apskaičiuojant netikslumus ir paklaidas Six Sigma metrikos būdu bei dalyvaujant išorinėse kokybės vertinimo programose.

Reikšminiai žodžiai: kokybės vadyba, vertinimo sistema, medicinos laboratorijos.

Adresas susirašinėti: Bernadeta MiliauskaitėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetasH. Manto

visuomenĖs sveikata sveikata/2016... · 2020. 9. 18. · 2016/priedas nr. 2 visuomenĖs sveikata...

Documents