Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2012/3(58)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:prof. habil. dr. Algirdas Baubinas, Vilniaus universitetas;dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estonia;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;dr. Robertas Petkevičius, Pasaulinės sveikatos organizacijos biuras Lietuvoje;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;doc. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Vytautas Jurkuvėnas, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė: dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas; dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas; doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas; dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; prof. dr. Genovaitė Šurkienė, Vilniaus universitetas; dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas; prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 14,75 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2012-10-09 Tiražas 150 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė ir spausdino leidykla „Edukologija“ T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius

www.edukologija.lt. Kalbos redaktorė Reda Asakavičiūtė Dizainerė Rasa Labutienė

Turinys

REdAkcIjOS SkIlTIS

infekcijų paplitimas ir prevencija ilgalaikės slaugos ir globos įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

Literatūros apžvaLgos

rotavirusinė infekcija: etiopatogenezė, epidemiologija ir profilaktikos galimybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10Inga Ivaškevičienė, Asta Mačionienė, Zita Aušrelė Kučinskienė, Vytautas Usonis

Konfidencialumas gydytojo praktikoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Skaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus Gefenas

savižudybių rizika tarp sergančiųjų onkologinėmis ligomis ir ją lemiantys veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26Augustė Kačėnienė, Giedrė Smailytė

originaLūs straipsniai

Antimikrobiniams vaistams atsparių invazinių bakterijų paplitimo dinamika Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34Jekaterina Sinotova, Jolanta Miciulevičienė, Aušra Beržanskytė

su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų valdymas Lietuvos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse . . . 44Rūta Markevičė, Rolanda Valintėlienė

Medicinos personalo rankų antiseptikos kokybės vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52Zita Gierasimovič, Greta Gailienė, Daiva Petruševičienė

Pagrindinės mirties priežastys ir mirtį sąlygojusios traumos Lietuvoje 2010–2011 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59Vilė Cicėnienė, Kotryna Paulauskienė, Aurelija Trakienė

smurto prieš 11–18 metų amžiaus vaikus paplitimas Lietuvoje ir jį lemiantys individualūs, tarpusavio santykių, bendruomenės bei visuomenės aplinkos veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Loreta Stonienė, Laura Narkauskaitė

Prievarta prieš vyresnio amžiaus moteris Lietuvoje: prievartos atskleidimo perspektyva . . . . . . . . . . . . . . . . 77Ilona Tamutienė

socialinių mokslų studentų psichologinės gerovės, patiriamo streso ir subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Laima Bulotaitė, Birutė Pociūtė, Remigijus Bliumas, Miglė Dovydaitienė

Asmenų, praradusių vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, alkoholio vartojimo įpročiai ir aštrių pojūčių siekis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93Milda Motiejūnaitė-Timinskienė, Laima Bulotaitė

Fizinę negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir suvokiamos socialinės paramos sąsajos . . . . . . . . . . . 101Laura Alčiauskaitė, Liuda Šinkariova

visuomenės sveikatos praktikai

su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų ir antimikrobinių vaistų vartojimo paplitimo tyrimas Lietuvos aktyvaus gydymo ligoninėse (2012 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110PrOHiBiT – intervencinės priemonės hospitalinėms infekcijoms mažinti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112reglamentuojamas profesinės sveikatos priežiūros funkcijas vykdančių specialistų skaičius neužtikrina profesinės sveikatos paslaugų prieinamumo daugelio Lietuvos įmonių darbuotojams . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117

COnTenTs

EdITORIAl

Prevalence of infections and Their Prevention in Long-Term Care Facilities . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

review

rotavirus infection: ethiopatogenesis, epidemiology and possibilities of prophylaxis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18Inga Ivaškevičienė, Asta Mačionienė, Zita Aušrelė Kučinskienė, Vytautas Usonis

Physician attitudes toward confidentiality: a review of literature . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25Skaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus Gefenas

suicide rates and risk factors among cancer patients . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33Augustė Kačėnienė, Giedrė Smailytė

ORIGINAl ARTIclES

Trends of invasive bacteria antimicrobial resistance in Lithuanian general hospitals . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43Jekaterina Sinotova, Jolanta Miciulevičienė, Aušra Beržanskytė

Control of healthcare – associated infections in Lithuanian long-term care hospitals . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51Rūta Markevičė, Rolanda Valintėlienė

Quality evaluation of hand antisepsis of medical staff . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58Zita Gierasimovič, Greta Gailienė, Daiva Petruševičienė

underlying causes of death and additional injuries that contributed to the fatal outcome in Lithuania, 2010–2011 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Vilė Cicėnienė, Kotryna Paulauskienė, Aurelija Trakienė

Prevalence of violence and individual, relationship, community and societal determinants against 11–18 years aged children in Lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Loreta Stonienė , Laura Narkauskaitė

Abuse against older women in Lithuania: the perspective of abuse disclosure . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84Ilona Tamutienė

relations between psychological well-being, stress and subjective assessment of health status of students of social science . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92Laima Bulotaitė, Birutė Pociūtė, Remigijus Bliumas, Miglė Dovydaitienė

Drinking habits and sensation seeking of persons, who have lost driver’s license for drink-driving . . . . . . 100Milda Motiejūnaitė-Timinskienė, Laima Bulotaitė

The relationship between self-efficacy and perceived social support in people with physical disabilities . . 109Laura Alčiauskaitė, Liuda Šinkariova

For pubLic HeaLtH practice

Point prevalence survey of healthcare-associated infections and antimicrobial use in Lithuanian acute care hospitals . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110PrOHiBiT – prevention of hospital infections by intervention and training . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113The regulated number of specialists performing occupational health care functions does not ensure availability of occupational health services to employees in many Lithuanian enterprises . . . . . . . . . . . . . . . 114

information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118

2012/3(58) 5

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” Reda kcijos skilt is

INfEKcIJų PAPlITIMAS IR PREVENcIJA IlGAlAIKėS SlAUGoS IR GloBoS įSTAIGoSE

Neįmanoma suversti savo atsakomybės kažkam kitam, ji visada grįžta tam, kam iš tikrųjų priklauso.

Oskaras Vaildas

InfeKcIjų pRevencIjos svaRbaInfekcijų prevencijos veikla sveikatos priežiūros įs-taigose jau senokai yra siejama su paslaugų kokybe, nuo jos priklauso pacientų, darbuotojų, net ir lanky-tojų sauga.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pa-skaičiavimais, hospitalines infekcijas (Europoje var-tojamas terminas – su sveikatos priežiūra susijusios infekcijos) Europos Sąjungoje (ES) įgyja apie 7 proc. ligoninėse besigydančių pacientų, t. y. kasmet apie 4,1  mln. asmenų1. Nors Lietuvoje, kaip kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, registruojamas mažesnis hospitalinių infekcijų paplitimas, tačiau rodiklių skir-tumą nulemia ne tik sveikatos priežiūros įstaigose nu-sistovėję tam tikri higie nos standartai, bet ir skirtin-gas bendrojo pobūdžio ligoninėse teikiamų paslaugų bei gydomų pacientų pasiskirstymas, palyginti su Va-karų Europos šalimis2.

Hospitalinės infekcijos neatsiejamos nuo antimi-krobinio atsparumo problemos, nes dauguma hos-pitalines infekcijas sukeliančių bakterijų yra atspa-rios antibiotikams. Efektyvus, naujausiais tyrimais ir gerąja praktika paremtas infekcijų valdymas nea-bejotinai prisideda prie antibiotikams atsparių bak-terijų plitimo prevencijos. Žinoma, didėjantis bakte-rijų atsparumas ir jo sukeliami nuostoliai įpareigoja laiku ir kritiškai vertinti jau nusistovėjusius infekci-jų prevencijos principus. Brangstant sveikatos pas-laugoms dėl naujų technologijų diegimo, didėjančio sergamumo lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis atsi-rado poreikis ieškoti ir atrinkti ekonomiškai veiks-mingas, tyrimais pagrįstas prevencijos priemones. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais, kai sparčiai plinta vis naujos atsparių antibiotikams bakterijų

1 Annual epidemiological report on communicable dise-ases in Europe 2008. European Centre for Disease Pre-vention and Control. 2008:16-27.

2 Valinteliene R, Gailiene G, Berzanskyte A. Prevalence of healthcare-associated infections in Lithuania. Jour-nal of Hospital Infection. 2012;1(80):25-30.

grupės, reikalaujančios papildomų išlaidų diagnos-tikai ir gydymui, didinančios komplikacijų dažnį ir todėl mažinančios pacientų pasitenkinimą, trukdan-čios sveikatos priežiūros pažangai, dėmesys higienos standartams ir infekcijų prevencijai nuolat didėja. Jei stafilokokų (MRSA) epidemijos pradžioje prevencijos rekomendacijos didžiausią dėmesį skyrė atvejų iden-tifikavimui, izoliavimui ir kitoms specifinėms prie-monėms3, tai nuolat besiplečiantis probleminių anti-biotikams atsparių bakterijų sąrašas diktuoja naujas prevencijos tendencijas – keliami bendros higienos standartai, griežtinama rankų higiena ir pan.4

Infekcijų prevencijos prioritetai priklauso nuo si-tuacijos tam tikrame sveikatos priežiūros sektoriuje, turimų resursų ir keliamų siekinių. Infekcijų ir an-timikrobinio atsparumo problemos aktualios ne tik bendrojo pobūdžio ligoninėse, bet ir kitose sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Viena iš tokių įstaigų grupių – ilgalaikes slaugos ir globos pas-laugas teikiančios institucijos.

IlgalaIKIų globos IR slaugos paslaugų plėTRa

Europos šalyse ilgalaikės globos įstaigų skaičius pa-skutiniais dešimtmečiais sparčiai didėja, daugėja jose laikinai ar pastoviai gyvenančių asmenų. Pagrindi-nis tai nulemiantis veiksnys – demografiniai pokyčiai visuomenėje, didėjantis vyresnio amžiaus žmonių skaičius. Europos Komisija senėjimą yra pripažinusi vienu iš XXI a. iššūkių, paveiksiančių visas politikos

3 SHEA/IDSA Practice Recommendation: Strategies to Prevent Transmission of Methicillin-Resistant Stap-hylococcus aureus in Acute Care Hospitals. Infection Control and Hospital Epidemiology. 2008;29, Supple-ment 1:S62-S80.

4 Risk assessment on the spread of carbapenemase-pro-ducing Enterobacteriaceae (CPE) through patient trans-fer between healthcare facilities, with special emphasis on cross-border transfer. European Centre for Disease Prevention and Control. 2011.

6 2012/3(58)

Reda kcijos skilt is „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

sritis. Prognozuojant, kad iki 2025 m. per 20 proc. eu-ropiečių bus 65 metų arba vyresni, ypač sparčiai pa-daugės vyresnių nei 80 metų žmonių, tikėtina, kad ne tik socialinių paslaugų sfera, bet ir sveikatos priežiū-ros sistemos turės prie to prisitaikyti5.

Be to, vyksta ir sveikatos priežiūros paslaugų per-siskirstymas – trumpėjant gydymo trukmei bendrojo pobūdžio ligoninėse, taip pat didėjant sergamumui lė-tinėmis neinfekcinėmis ligomis, auga ilgalaikės slau-gos, paliatyvios slaugos paslaugų poreikis. Ilgalaikės slaugos ir globos įstaigos ES šalyse labai skiriasi – ski-riasi jų valdymas, teikiamos paslaugos ir kontingentai, sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas, dydis, struktūra ir kt.6 Daugelyje globos įstaigų, be apgyven-dinimo ir socialinių paslaugų, teikiamos ir sveikatos priežiūros paslaugos. Be abejo, svarbi ne tik slaugos paslaugų plėtra, bet ir teikiamų paslaugų kokybė, ku-rios vertinimo modeliai išbandomi ir Lietuvoje7.

Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose slaugos ir reabilitacijos lovų per pastarąjį dešimtmetį padaugė-jo daugiau nei pusantro karto (2000 m. – 4305 lovos, 2011 m. – 6108  lovos)8. Globos įstaigų plėtra vyksta kartu su pokyčiais jų valdymo, paslaugų reglamenta-vimo srityse, sveikatos priežiūros paslaugų įteisinimu.

InfeKcIjos IR jų valdymas globos įsTaIgose

Visame pasaulyje nuo dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios didėjo dėmesys infekcijų paplitimui, jų su-keliamiems nuostoliams ir valdymui ilgalaikės globos įstaigose. Gana išsamūs tyrimai atlikti JAV, Italijoje, Norvegijoje, Belgijoje. Infekcijų prevencijos poreikį globos įstaigose lemia keletas veiksnių. Pirmiausia tai šių įstaigų bei jose teikiamų sveikatos priežiūros pas-laugų plėtra, kurią nulemia jų gyventojų kontingentas.

5 The 2009 Ageing Report: Economic and budgetary pro-jections for the EU-27 Member States (2008–2060). Eu-ropean Economy. 2009 02.

6 Latour K, Jans B and the HALT management team. He-althcare associated infections in long-term care facili-ties. Results of the pilot point prevalence survey, 2009. Prieiga per internetą: http://halt.wiv-isp.be/report/Re-ports/HALT-1/HALT%20Report%20Pilot%20Sur-vey%20Nov%202009.pdf [žiūrėta 2012 09 24].

7 Prokurotas R, Šilys A, Čepulis R, Gurevičius R.  Slau-gos kokybės vertinimo modelis EQ-5D-SL ir jo taiky-mas ilgalaikio gydymo ligoninėje. Visuomenės sveikata. 2010;3(50):46-57.

8 Visuomenės sveikatos stebėsenos duomenų fondas. Pri-eiga per internetą: http://sic.hi.lt/stbprg/ [žiūrėta 2012 09 25].

Infekcijų paplitimą ir prevencinės veiklos priori-tetus daugiausia nulemia ilgalaikės slaugos ir globos įstaigų bei jose gydomų ar gyvenančių asmenų speci-fika. Dauguma ilgalaikės globos įstaigų ES yra skir-tos pagyvenusiems ir seniems žmonėms. Šie asmenys yra lengviau pažeidžiami dėl susilpnėjusio imuni-teto, kurį nulemia senyvas amžius, lydintys susirgi-mai (pvz.: diabetas, demencija) ir fiziologinių funkci-jų sutrikimas (judėjimo negalia, šlapimo nelaikymas ir pan.). Šie rizikos veiksniai būdingi visiems vyres-niems žmonėms, tačiau globos įstaigose atsiranda pa-pildomas rizikos veiksnys – visi šie infekcijoms imles-ni žmonės gyvena artimoje aplinkoje, todėl infekcijų sukėlėjų perdavimo rizika yra itin didelė. Infekci-nės ligos yra viena iš pagrindinių vyresnio amžiaus pacien tų, esančių ilgalaikės priežiūros įstaigose, ser-gamumo ir mirtingumo priežasčių9.

Ilgalaikės slaugos ir globos įstaigų vaidmuo anti-biotikams atsparių bakterijų plitimo epidemiologijo-je pastebėtas jau senokai10. Iš skirtingų Europos šalių turima duomenų apie meticilinui atsparių stafilokokų (MRSA), vankomicinui atsparių enterokokų, fluor-chinolonams atsparių gramneigiamų bakterijų papli-timą tarp globos namų gyventojų. Vienas iš pagrin-dinių veiksnių – dažnas šių pacientų judėjimas tarp bendrojo pobūdžio ir slaugos ar globos įstaigų. Tačiau kitas svarbus veiksnys – antibiotikų vartojimas. Anti-biotikai šiose įstaigose dažniausiai skiriami šlapimo takų, kvėpavimo takų ir odos infekcijoms gydyti. Ta-čiau literatūroje pateikiama nemažai duomenų, kad ilgalaikės slaugos įstaigų pacientams itin dažnai an-tibiotikai skiriami nesant infekcijos, neatlikus reikia-mų mikrobiologinių tyrimų11.

Infekcijų valdymui šiose įstaigose būdingi tam ti-kri iššūkiai. Hospitalinių infekcijų prevencija asmens sveikatos priežiūros įstaigose – gana gerai išplėtota daugelyje Europos šalių, tyrimais pagrįstos preven-cinės priemonės įdiegtos ir tik toliau tobulinamos. Nors infekcijų plitimo rizika globos namuose yra

9 Moro ML, Mongardi M, Marrchi M, Taroni F. Prevalen-ce of long-term care acquired infections in nursing and residential homes in the Emilia – Romagna region. In-fection. 2007;35(4):250-255.

10 Nicolle LE, Strausbaugh LJ, Garibaldi RA.  Infections and antibiotic resistance in nursing homes. Clin Micro-biol Rev. 1996;9(1):1-17.

11 Benoit SR, Nsa W, Richards LC, Bratzler DW, Shefer AM, Steele LM, Jernigan JA.  Factors Associated with Anti-microbial Use in Nursing Homes: A Multilevel Model. Journal of American Geriatric Society. 2008;56:2039-2044.

2012/3(58) 7

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” Reda kcijos skilt is

artima sveikatos priežiūros institucijose, tačiau ligo-ninių patirties negalima tiesiogiai perkelti į šias įstai-gas. Pirmiausia tai stipriai ribotų socialinį gyvenimą ir senų žmonių gyvenimo kokybę. Be to, kai kuriose šalyse akcentuojamas personalo, įskaitant slaugyto-jas, trūkumas ir didelis jų darbo krūvis. Globos įstai-gos dažniausiai turi ribotą laboratorinės diagnostikos, rentgeno tyrimų prieinamumą. Todėl atskirose šalyse ieškoma jų kultūrai priimtinų ir globos įstaigų spe-cifikai pritaikytų, tyrimais ir gerąja praktika įrodytų infekcijų prevencijos priemonių.

ES INIcIATyVoS INfEKcIJų PREVENcIJAI IlGAlAIKėS GloBoS įSTAIGoSE

Įgyvendinant europinį projektą „Pacientų saugos gerinimas Europoje“ (angl. Improving patient safety in Europe, IPSE) 2005–2008  m. nagrinėta infekcijų prevencija Europos sveikatos priežiūros įstaigose. Jo metu pirmą kartą atliktas pilotinis infekcijų papli-timo ir prevencijos tyrimas skirtingų Europos šalių globos namuose. Apibendrinus rezultatus buvo kons-tatuota, kad, nepaisant oficialiai deklaruojamo dėme-sio ir moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, infekcijų prevencijos resursai ir vykdomos priemonės šiose įstaigose daugelyje šalių yra riboti12. Įgyvendi-nus projektą buvo gauti įtikinami argumentai, jog to-kio pobūdžio įstaigose būtina infekcijų ir jų rizikos veiksnių stebėsena bei infekcijų prevencijos auditas.

Plačiau infekcijų paplitimo ir prevencijos proble-mos buvo nagrinėtos vykdant kitą Europos Komisijos finansuojamą projektą „Su sveikatos priežiūra susiju-sios infekcijos ilgalaikės priežiūros įstaigose“ (angl. Healthcare Associated infections in Long‐Term care fa-cilities, HALT). Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro užsakymu 2010  m. dvidešimt aštuoniose Eu-ropos valstybėse atliktas tyrimas, kuriame savanoriš-kai dalyvavo 722 pagyvenusių žmonių globos namai iš 25 Europos valstybių ir ištirta beveik 62 tūkstančiai asmenų13. Tyrimo rezultatai parodė, kad infekcijų pa-plitimas ES šalyse svyravo nuo 0,37 proc. (Vengrijoje) iki 7,36 proc. (Portugalijoje). Dar didesni svyravimai nustatyti tarp rodiklių atskiruose globos namuose,

12 IPSE. European Survey on Infection Control in Nursing Homes and Home Care Organisation. Stockholm: Euro-pean Centre for Disease Prevention and Control. 2008.

13 Healthcare Associated Infections in European Long-Term Care Facilities. Results of the point prevalence survey. Scientific report. 2010. Prieiga per internetą: http://halt.wiv-isp.be.

bet, atsižvelgiant į vienmomentinio paplitimo tyri-mo ribotumą, šie skirtumai turėtų būti interpretuo-jami įvertinus bent jau rizikos veiksnių paplitimą. O rizikos veiksnių paplitimas buvo labai skirtingas, pvz., intraveninių kateterių naudojimas atskiruose globos namuose svyravo nuo 0  iki daugiau nei 30 proc., ju-dėjimo negalią turinčių globotinių proporcija – nuo 0  iki 100 proc., šlapimo kateterių naudojimas – nuo 0  iki beveik 60  proc. Antibakterinius vaistus varto-jo 4,3 proc. tyrime dalyvavusių globotinių, tačiau šis rodiklis svyravo nuo 0,8 iki 12,45 proc. Tyrimo metu nagrinėti ir sveikatos priežiūros bei infekcijų preven-cijos resursai, atskleisti didžiuliai skirtumai tarp ats-kirų įstaigų ir šalių.

Įvertinus HALT projekto naudą ir darbų tęstinu-mo poreikį, Europos ligų prevencijos ir kontrolės cen-tras inicijavo šios veiklos tąsą – HALT-2 projektą.

INfEKcIJų PAPlITIMAS IR VAlDyMo BūKlė lIETUVoS IlGAlAIKėS SlAUGoS IR GloBoS įSTAIGoSE

Infekcijų paplitimas ir prevencija Ilgalaikės slaugos ir globos įstaigose Lietuvoje pradėta nagrinėti paraleliai su Europoje vykstančiais projektais, remiantis jų pa-tirtimi. Pasirinkti tapatūs, beveik nemodifikuoti tyri-mo metodai, atrodo, leistų lyginti situaciją Lietuvoje su kitomis šalimis, tačiau tai daryti sudėtinga, atsi-žvelgiant į didžiulius struktūrinius skirtumus, egzis-tuojančius ypač tarp globos įstaigų skirtingose šalyse.

Infekcijų paplitimas ir prevencija Lietuvos slaugos ligoninėse stebima nuo 2008 m., kada buvo atliktas pirmasis tokio pobūdžio tyrimas14. Tyrimo rezultatai parodė, kad hospitalinių infekcijų ir jų rizikos veiks-nių paplitimas palaikomojo gydymo ir slaugos ligo-ninėse yra gana didelis – didesnis nei bendrojo pobū-džio ligoninėse. Atskirose ligoninėse nustatyti ryškūs skirtumai, kuriuos galėjo nulemti ne tik įstaigos spe-cifika, bet ir infekcijų prevencijos veikla. Tyrimas at-skleidė tam tikrus infekcijų paplitimo ypatumus (pvz., didelį apatinių kvėpavimo takų infekcijų ir mažą šla-pimo takų infekcijų paplitimą), kurių žinojimas sutei-kė informacijos nustatyti infekcijų prevencijos priori-tetus. Be to, tyrimas parodė, kad nors antibakterinių vaistų vartojimo paplitimas nėra didelis, tačiau visi jie skiriami tik empiriškai, nesiremiant mikrobiologinių

14 Markevičė R, Valintėlienė R, Ašembergienė J, Žagmi-nas  K. Hospitalinių infekcijų, jų rizikos veiksnių paplitimas Lietuvos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse. Visuomenės sveikata. 2011;4(55):85-93.

8 2012/3(58)

Reda kcijos skilt is „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

tyrimų rezultatais, o tai yra vienas pagrindinių at-sparių antibiotikams bakterijų atsiradimo ir plitimo veiksnių15. Šis tyrimas išjudino infekcijų stebėseną slaugos ligoninėse. Nuo 2009  m. pakeitus hospitali-nių infekcijų registravimo tvarką, kasmet vis daugiau slaugos ligoninių atlieka infekcijų paplitimo tyrimus, t. y. pradeda aktyvią infekcijų stebėseną ir, tikėtina, daugiau dėmesio skiria infekcijų prevencijai16.

Infekcijų paplitimo, prevencijos ir antibiotikų var-tojimo situacija Lietuvos suaugusių žmonių globos namuose pirmą kartą aprašyta atlikus tyrimą 2010 m., dalyvaujant anksčiau minėtame HALT projekte17. Ty-rimas parodė, kad tik labai nedidelė dalis Lietuvos globos namų gyventojų turi infekciją (0,95  proc.) ir yra gydomi antibiotikais (0,95 proc.), skirtumai tarp atskirų įstaigų nelabai dideli (infekcijų – 0–8,6 proc., antibiotikų – 0–4,9  proc.). Infekcijų paplitimo rodi-kliai buvo vieni mažiausių Europoje. Vis dėlto Lie-tuva, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, išsiskyrė nepakankamais infekcijų prevencijos resursais, įskai-tant sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specia-listų skaičių, infekcijų prevenciją reglamentuojančių dokumentų prieinamumą, taikomas infekcijų pre-vencijos priemones (vakcinacija, atsparių bakterijų nešiojimo tyrimai ir pan.).

APIBENDRINIMAS: AR GAlIMA RAMIAI MIEGoTI?

Taigi infekcijų ir jų prevencijos situacija Lietuvos slau-gos ir globos įstaigose atrodo žinoma. Optimistiškai vertinant, galima teigti, kad ji nėra kritiškai bloga,

15 Beržanskytė A, Valintėlienė R, Gurevičius R, Palekaus-kaitė A. Antibiotikų vartojimas Lietuvos slaugos ligoni-nėse. Visuomenės sveikata. 2009;3(46):97-106.

16 Hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimų ataskaitos. Pri-eiga per internetą: http://www.hi.lt/content/hsp_duom_atask.html.

17 Healthcare Associated Infections in European Long-Term Care Facilities. Results of the point prevalen-ce survey. Scientific report. 2010. Prieiga per internetą: http://halt.wiv-isp.be.

tačiau nerimą kelia gana didelis hospitalinių infek-cijų paplitimas slaugos ligoninėse, antibiotikams at-sparių bakterijų atsiradimo ir plitimo riziką keliantis tik empirinis antibiotikų skyrimas. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė infekcijų prevencijos prioritetus. Te-lieka tikėtis, kad vykstant plėtrai ir reorganizacijoms pacientų ir globotinių saugos klausimai nebus nu-stumti. Tačiau išlieka beveik nežinoma situacija vie-noje iš ilgalaikės globos įstaigų grupių – kūdikiams, vaikams ir jaunimui skirtose įstaigose. ES projektai, kuriuos įgyvendinant nagrinėjamas infekcijų papliti-mas ir prevencija, kol kas paliko šias įstaigas už savo interesų ribų. Suprantama, kad tokių įstaigų daugely-je Europos šalių beveik nėra, o Lietuvoje, deja, jų skai-čius nemažėja. Taigi nagrinėti situaciją, identifikuoti infekcijų plitimo prevencijos ir bakterijų atsparumo problemas teks mums patiems. Pastaraisiais metais Visuomenės sveikatos centruose gautų pranešimų apie infekcijų protrūkius tokiose įstaigose nemažėja, retsykiais nustatomi antibiotikams atsparių bakterijų atvejai. Kadangi antibiotikų skyrimas vaikams Lietu-voje yra gana didelis, tikėtina, kad ir bakterijų atspa-rumo problemos egzistuoja ne tik tarp pagyvenusių, dažnai besigydančių suaugusiųjų. O uždari kontin-gentai visuomet yra rizikos vieta infekcijoms plisti.

Dr. Rolanda ValintėlienėHigienos institutas

rolanda.valinteliene@hi.lt

2012/3(58) 9

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” Reda kcijos skilt is

Prevalence of Infections and Their Prevention in long-Term care facilitiesDr. Rolanda Valintėlienė

Inst itute of Hygiene, e-mai l : rolanda.va l intel iene@hi.lt

Problem of healthcare associated infections (HCAI) in long-term care facilities (LTCF) is discussed in the article with short overview of situation on prevalence of infec-tions, antibiotic use and current infection control resourc-es in Lithuanian institutions – nursing hospitals and social care homes for adults.

Prevention of HCAI is accepted as patient safety stand-ard. Over the last decades the importance of infection con-trol within care home settings has increased due to a num-ber of contributing factors. One of these - there has been an increase in the number of places in nursing, residen-tial homes and other LTCF as an unavoidable result of ag-ing society. Older people who are the main population of LTCF are a vulnerable group which is more susceptible to infection due to increased age and underlying health prob-lems which reduce their ability to fight infection. These risk factors apply to the most of old people but there is an additional risk in the care home setting associated with the number of people living together.

There were several European initiatives dealing with the problem – projects Improving Patient Safety in Europe

(IPSE ) and Healthcare Associated Infection in Long-Term Care Facilities (HALT) in general aimed to evaluate, sup-port and extend the control of HCAI and antimicrobial re-sistance in care homes.

There have been two major studies performed in Lithu-ania in parallel with European projects giving the over-view of situation in nursing hospitals and social care homes. Results of the first study have shown that preva-lence of infections and their risk factors is quite high in nursing hospitals with huge variations between different institutions. Antibiotic usage wasn’t high but all the anti-biotics were prescribed without the microbiological inves-tigation. Situation in social care homes in comparison was different – prevalence of infections as well as prevalence of risk factors and antibiotic use was quite low.

The situation in social care homes for infants, children is almost not investigated in Lithuania but there have been several outbreaks with resistant bacteria recorded during the last years indicating a matter of great concern.

10 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

rOTAvirusinė inFeKCijA: eTiOPATOgenezė, ePiDeMiOLOgijA ir PrOFiLAKTiKOs gALiMyBėsInga Ivaškevičienė¹, Asta Mačionienė², Zita Aušrelė Kučinskienė², Vytautas Usonis¹¹Vi lniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų l igų k l inika, ²Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedra

santraukaRotavirusinė infekcija (RVI) yra viena dažniausių vaikų viduriavimo priežasčių visame pasaulyje. Kasmet registruojami tūkstančiai mirčių dėl RVI, daugiausia jų – besivystančiose šalyse. Industrinėse valstybėse mirtys gana retos, tačiau dėl šios infekcijos patiriami didžiuliai ekonominiai nuostoliai. RVI neigiamai paveikia ne tik sergančiojo sveikatą, bet ir visos šeimos gyvenimo kokybę. Higienos gerinimas ir dezinfekcijos priemonių diegimas vaikų kolektyvuose sumažino RVI pa-plitimą, tačiau šios priemonės negali visiškai užkirsti kelio infekcijai plisti. Skiepijimas rotaviruso vakcina yra kokybiškai naujas RVI plitimo kontrolės etapas.Straipsnio tikslas – remiantis naujausiais mokslinės literatūros duomenimis apžvelgti RVI epidemiologinius ypatumus, nespecifinės ir specifinės profilaktikos priemones, pateikti duomenis apie infekcijos daromą žalą asmens bei visuomenės sveikatai.Apibendrinimas. RVI yra aktuali visuomenės sveikatos problema dėl didelio mažamečių vaikų sergamumo. RVI žaloja ne tik sergančiojo sveikatą, bet pažeidžia visos šeimos gyvenimo kokybę, sukelia didelius ekonominius nuostolius visai valstybei.Nespecifinės RVI profilaktikos priemonės yra labai svarbios, tačiau nepakankamai veiksmingos. Vienintelė patikima RVI profilaktikos priemonė – vakcinos. Būtina siekti, kad rotavirusų vakcinos būtų kuo greičiau įtrauktos į Nacionalinės imu-noprofilaktikos programą, kad Lietuvos vaikai būtų apsaugoti nuo RVI.

Reikšminiai žodžiai: rotavirusinė infekcija, epidemiologija, profilaktika.

įvadasVirusinės kilmės vaikų viduriavimai yra viena daž-niausių visuomenės sveikatos problemų. Nuo 1973 m., kai buvo atrastas rotavirusas, iki šių dienų pripažįsta-ma, jog šis sukėlėjas yra pats dažniausias patogenas, visame pasaulyje sukeliantis sunkų ūminį kūdikių ir mažų vaikų viduriavimą [1]. Rotavirusinės infekcijos (RVI) problema yra labai aktuali, nes ir šiais laikais nuo RVI miršta vaikai. Industrinėse pasaulio vals-tybėse mirtys dėl RVI yra retos, tačiau ir šiose šaly-se problema išlieka aktuali dėl didelių ekonominių nuostolių bei daromos žalos visuomenės sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Įvertinus tai, kad RVI lemia didelį sergamumą ir mirtingumą (ypač besivystančiose pasaulio šalyse), Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) iškėlė prioritetą

sukurti rotaviruso vakciną, kad būtų gelbstimos vai-kų gyvybės [2]. Pirmieji bandymai sukurti veiksmin-gą rotaviruso vakciną prasidėjo nuo ankstyvų 1980 m. [3]. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, yra užregistruotos dvi rotaviruso vakcinos, veiksmingai apsaugančios nuo RVI.

Straipsnio tikslas  – remiantis naujausiais moksli-nės literatūros duomenimis apžvelgti RVI epidemio-loginius ypatumus, nespecifinės bei specifinės profi-laktikos priemones, pateikti duomenis apie infekcijos daromą žalą asmens bei visuomenės sveikatai.

Nuo seno viduriavimai buvo viena dažniausių vai-kų patologijų, tačiau iki atrandant rotavirusus, vai-kų viduriavimo priežastį pavykdavo nustatyti tik 10–30 proc. atvejų [4].

Manoma, kad tokį mažą viduriavimų etiologijos patvirtinimo dažnį lėmė tiek ribotos bakteriologinių tyrimų galimybės, tiek ir tai, kad dalis šių susirgimų buvo ne bakterinės kilmės. Vilniaus krašte nuo seno buvo žinomi vaikų viduriavimai, vadinti „cholerinka“, kurių klinikiniai aprašymai rodo, kad jie yra labai pa-našūs į virusinės kilmės viduriavimą. Daugiau kaip prieš 60 metų mokslinėje literatūroje pasirodė pirmo-sios publikacijos apie galimą virusinio viduriavimo

Adresas susirašinėti: Inga Ivaškevičienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, 08406 Vilnius. El. p. inga.ivaskeviciene@mf.vu.lt

2012/3(58) 11

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

etiologiją. Virusai buvo išskiriami iš įvairių viduriuo-jančių gyvūnų (pelių, beždžionių, veršelių) išmatų [5].

Rotavirusas buvo atrastas 1973 m., kai R. Bishop elektroniniu mikroskopu tyrinėdama viduriuojan-čių vaikų dvylikapirštės žarnos epitelį aptiko virusą, kuris vėliau dėl savo į rato stebulę panašios išvaizdos buvo pavadintas rotavirusu [6]. Šis atradimas paskati-no naują virusinės kilmės viduriavimų etiologijos ty-rimų bangą, sudarė prielaidas kurti specifinės profi-laktikos priemones.

eTIopaTogeneZėRotavirusai priklauso Reoviridae virusų šeimai. Vi-ruso kapsulė yra trisluoksnė, jo genomas sudarytas iš 11 dvigubos RNR segmentų (1 pav.). Vidinėje viru-so kapsulėje yra VP2 baltymas, vidurinėje – VP6, jis nulemia rotaviruso grupę (nuo A iki G). Žmonių su-sirgimus gali sukelti A, B ir C grupės rotavirusai, ta-čiau dažniausiai – A grupės. A grupės rotavirusai yra skirstomi į genotipus, kuriuos nulemia antigenai, iš-sidėstę išorinėje viruso kapsulėje: VP7 glikoproteinas (G tipo antigenas) ir VP4 baltymas (P tipo antigenas). Šiuo metu yra žinoma keliolika skirtingų G ir P anti-genų, kurie teoriškai galėtų sudaryti iki 2 × 1011 įvai-rių G ir P kombinacijų, tačiau gamtoje cirkuliuojančių rotavirusų randama kur kas mažiau [7–10].

Per burną patekęs rotavirusas pažeidžia ploną-jį žarnyną ir sukelia sekrecinio bei osmosinio tipo

viduriavimą [11, 12]. Buvo ilgai manoma, kad RVI yra tik plonojo žarnyno liga, nors tai, kad rotavirusas gali pažeisti ne tik plonąją žarną, buvo žinoma jau dau-giau nei prieš 45  metus, kai atliekant bandymus su pelėmis virusas, kuris vėliau buvo patvirtintas esąs rotavirusas, buvo aptiktas įvairiuose organuose [13, 14]. Šie tyrimai buvo primiršti, kol neatsirado nauji modernūs metodai, leidę iš naujo pažvelgti į sistemi-nę RVI. Šiandien yra aišku, jog visi infekuoti asmenys, nors ir labai trumpai, tačiau pereina viremijos stadiją ir virusas gali būti aptinkamas audiniuose net ir tų asmenų, kurių imuninė sistema normali [53, 56, 58]. Klinikinės viremijos pasekmės iki šiol lieka neaiškios. Nors pasaulyje vis atsiranda naujų klinikinių atvejų aprašymų, kai esant sisteminei infekcijai ekstraintes-tinaliai aptinkamas rotavirusas, tačiau iki šiol nėra įrodymų, kad būtent rotavirusas lemia sisteminę in-fekciją. Tai įrodyti labai sunku, nes galimos sistemi-nės RVI atvejai yra labai reti [11, 15–18].

RVI patvirtinti dažniausiai yra taikomi imuno-fermentiniai metodai, kuriais išmatose nustatomas rotaviruso VP6  A grupei specifiškas antigenas. Al-ternatyvūs yra latekso agliutinacijos ar imunochro-matografijos metodai. Serologinė diagnostika yra la-bai reta, klinikinėje praktikoje beveik neatliekama [9]. Taikant polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodą, rotavirusai dėl itin didelio šio metodo jau-trumo aptinkami labai dažnai, tačiau tuomet iškyla

1 pav. Supaprastinta rotaviruso struktūra

12 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

sunkumų diferencijuojant ūminę RVI nuo užsitęsu-sio viruso skyrimo su išmatomis [19].

Apsauginio imuniteto prieš RVI formavimasis nėra visiškai aiškus, manoma, kad jį lemia serumo antikūnų ir ląstelinio imuniteto sąveika [20]. Įrodyta, kad sunkiausiai RVI sergama pirmą kartą, o vėlesni, pakartotiniai, susirgimai būna lengvesni ar besimp-tomiai. Kelis kartus persirgus RVI, įgyjama hetero-tipinė apsauga nuo rotavirusų sukelto viduriavimo, t.  y. susiformuoja antikūnai, galintys apsaugoti nuo daugelio rotavirusų genotipų [21]. Yra žinoma, jog tiek besimptomė, tiek kliniškai išreikšta natūrali RVI sukelia tokią pat imuninę apsaugą nuo būsimų RVI [22]. Tų pačių tikslų pasiekiama ir įskiepijus rotavi-ruso vakciną.

epIdemIologIjaRotavirusų paplitimas pasaulyje nėra tolygus: jis skir-tingas įvairiose šalyse, dominuojantys rotavirusų ge-notipai kinta skirtingų sezonų metu. Šiuo metu Euro-poje dažniausiai ligas sukelia 5 rotavirusų genotipai: G1P[8], G2P[4], G3P[8], G4P[8] ir G9P[8], jie sudaro 90–95 proc. visų cirkuliuojančių rotavirusų, sukelian-čių žmonių RVI [23–26]. Lietuvoje, kaip ir kitose Eu-ropos valstybėse, dažniausiai aptinkami penki minė-tieji rotavirusų genotipai [26–28].

Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje dažniau-si penki Europos rotavirusų genotipai sudaro tik 50–68  proc. rotavirusų genotipų, sukeliančių infek-cijas žmonėms [8, 23]. Šiose pasaulio vietose neretai aptinkama ne tik žmonėms būdingų rotavirusų, bet ir persigrupavusių virusų, turinčių tiek žmogaus, tiek įvairių gyvūnų segmentų (pvz.: kiaulių, arklių G5).

Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje dažnai aptinka-mi G1P[4], G5P[8], G2P[8] ar G1P[6] ir kiti rotavirusų genotipai [29–33]. Europoje persigrupavę tarp žmo-gaus ir gyvūnų rotavirusų genotipai sudaro ne dau-giau kaip 2  proc. visų rotavirusų genotipų, infekuo-jančių žmones [27].

Galimybė susiformuoti persigrupavusiems rotavi-rusams atsiranda tuomet, kai viena šeimininko ląste-lė yra užkrečiama dviem skirtingais rotavirusais, ta-čiau šiuolaikinių Europos rotavirusų epidemiologinių tyrimų duomenimis, persigrupavę rotavirusų genoti-pai susiformuoja labai retai [23, 34].

Mokslinėje literatūroje yra prieštaringų nuomo-nių, kad įvairių rotavirusų genotipų sukeliamų ligų klinikinė simptomatika skiriasi, tačiau daugelis au-torių sutinka, jog rotavirusų genotipas nedaro įtakos klinikinei RVI eigai [26, 35–42]. Nors molekulinė ro-tavirusų epidemiologija ir neturi didelės praktinės reikšmės diagnozuojant ligą ar ją gydant, cirkuliuo-jančių rotavirusų padermių tyrimai yra svarbūs ana-lizuojant rotavirusų plitimo dėsningumus bei kuriant vakcinas.

Oficialiai RVI Lietuvoje pradėta registruoti nuo 1994 m., tačiau šios infekcijos daroma žala Lietuvos visuomenės sveikatai nėra gerai žinoma. Tai siejama su tuo, jog Lietuvoje nėra patikimos RVI registracijos ir kokybiškų epidemiologinių RVI tyrimų. Nors RVI registracija Lietuvoje yra privaloma, tačiau daugelis atvejų lieka nediagnozuoti dėl taikomų tyrimų limitų pirminės grandies gydymo įstaigose bei mažo gydy-tojų suinteresuotumo atlikti laboratorinius RVI tyri-mus, žinant, jog ligos gydymo taktika vis tiek išliks tokia pati. Jei infekcija nėra diagnozuojama, ji nebus

2 pav. RVI sezoniškumas Lietu-voje 2009–2011 m. (ULAC duomenimis [45])

2012/3(58) 13

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

ir užregistruota. Daugiausia pranešimų apie RVI yra užregistruojama iš didžiųjų Lietuvos ligoninių, tačiau šie duomenys neatskleidžia tikros epidemiologinės si-tuacijos šalyje (1  lentelė). Remiantis Europos rotavi-rusų epidemiologinės priežiūros tinklo skaičiavimais, Lietuvoje kasmet galėtų būti diagnozuojama apie 34 tūkst. RVI atvejų [43].

M.  Soriano-Gabarró ir bendraautorių duome-nimis, matematiniame modelyje analizuojant ser-gamumo, išgyvenamumo, mirtingumo nuo RVI ir ekonominius rodiklius, Lietuvoje kasmet galėtų būti registruojami maždaug 9 mirties atvejai dėl RVI [44]. Laimei, nuo RVI registravimo Lietuvoje pradžios iki šiol yra užregistruotas tik vienas mirties dėl RVI atve-jis. Tai gerai iliustruoja matematinio modeliavimo trūkumus, juos lyginant su realaus gyvenimo situa-cijomis.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Lietuvoje didžiau-sias sergamumas RVI yra gruodžio-balandžio mėne-siais, tačiau analizuojant Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenis akivaizdu, kad nemažai RVI atvejų užregistruojama net iki birželio mėnesio (2 pav.) [45, 46]. Susirgimai RVI registruojami ištisus metus, ta-čiau vasarą ir ankstyvą rudenį jų skaičius mažiausias. Per paskutinį dešimtmetį sergamumas RVI Lietuvoje svyravo nuo 29,2 iki 144,2 atvejų 100 000 gyventojų [47].

RVI užkrato šaltinis yra sergantis žmogus, kuris išskiria rotavirusus su išmatomis. Ligos metu žmo-gus su išmatomis į aplinką išskiria itin daug rotavi-rusų (108–1010 virusų/ml išmatų), o infekuojanti dozė yra tik 10–80 rotavirusų. Po persirgtos RVI normalią imuninę sistemą turintis žmogus rotavirusus su iš-matomis gali skirti iki 2 sav., imunosupresiniai asme-nys – mėnesį ir daugiau [48].

Rotavirusai gana atsparūs išorinėje aplinkoje: ant sausų paviršių išlieka gyvybingi iki 10 dienų [9, 49]. Didelis rotavirusų atsparumas išorinėje aplinkoje ir itin maža infekuojanti dozė sudaro palankias sąlygas rotavirusams plisti visuomenėje.

Užsikrečiama fekaliniu – oraliniu būdu per nešva-rias rankas ar įvairius sergančiojo ar besimptomio ro-tavirusų nešiotojo išmatomis užterštus daiktus. Rota-virusai lengvai išplinta ne tik vaikų kolektyvuose ar ligoninėse, bet ir įvairiose viešose vietos, pvz.: saus-kelnių keitimo kambariuose, prekybos centrų vaikų žaidimų zonose ir pan. [5]. Nereti šeimyniniai RVI protrūkiai.

RVI yra imlūs visi, bet dažniausiai serga kūdikiai ir vaikai iki 5 metų amžiaus [50, 51]. Vyresni vaikai ir suaugusieji RVI serga retai, dažniausiai jiems infek-cija būna besimptomė. Analizuojant epidemiologi-nius RVI duomenis, yra stebimas nedidelis sergamu-mo padidėjimas 28–35 metų amžiaus suaugusiųjų bei vyresnių asmenų (55–65 metų amžiaus) grupėse. Da-roma prielaida, jog mažamečiai vaikai užkrečia savo tėvus ar senelius, kurių imunitetas, apsaugantis nuo RVI, yra nepakankamas.

RVI PAPlITIMAS IR NAŠTA VISUoMENEINuo 1973 m., kai buvo atrastas rotavirusas, iki šių die-nų pripažįstama, jog šis sukėlėjas yra pats dažniausias patogenas, visame pasaulyje sukeliantis sunkų ūmi-nį kūdikių ir mažių vaikų viduriavimą [1]. Beveik visi vaikai iki penkerių metų amžiaus bent kartą perser-ga RVI [52]. Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 527  tūkst. vaikų iki 5  metų mirčių, tai sudaro maž-daug 1440 mirčių kasdieną. Didžiausias mirtingumas dėl RVI yra registruojamas besivystančiose šalyse, in-dustrinėse šalyse mirtys dėl RVI yra labai retos [53, 54]. Nors sergamumas RVI tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse yra labai panašus, toks didelis mirtingumo rodiklių skirtumas siejamas su greitesne kvalifikuota medicinine pagalba (ypač rehidracine te-rapija) industrinėse šalyse [53].

Nepaisant to, jog mirtys dėl RVI industrinėse ša-lyse yra retos, problema yra aktuali dėl didelio ser-gamumo RVI ir milžiniškų ekonominių nuostolių, kuriuos lemia dažni sergančiųjų apsilankymai pas gydytojus, hospitalizacijos bei tėvų nedarbingumas.

1 lentelė. Užregistruoti RVI atvejai Lietuvoje 2005–2011 metais, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis [45]Metai Susirgimų skaičius Vyrai Moterys Mirtys Hospitalizuotųjų skaičius2005 2782 1413 1369 0 26872006 3437 1793 1644 0 33392007 1850 958 892 0 17892008 4908 2453 2455 0 47642009 3032 1569 1463 0 29542010 2552 1314 1238 1 24712011 4720 2436 2284 0 4610

14 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

Apskaičiuota, kad vien Europos Sąjungos valstybė-se kasmet RVI suserga apie 3,6 mln. vaikų iki 5 metų amžiaus, 87 tūkst. iš jų prireikia gydymo ligoninėje ir beveik 700 tūkst. kreipiasi į gydytojus [44].

RVI žalą visuomenei dar labiau didina hospitalinė RVI [49, 55, 56]. Apskaičiuota, jog Europoje kas ke-tvirtam vaikui iki 5 metų amžiaus, hospitalizuotam dėl visuomenėje įgyto viduriavimo, tenka 1  hospita-linė RVI [57]. Didžiausia hospitalinės RVI rizika yra siejama su gulėjimu ligoninėje ilgiau nei 5 dienas [56]. RVI, įgyta ligoninėje, yra diagnozuojama įvairaus amžiaus vaikams, tačiau kūdikiams ji pasitaiko daž-niau nei vaikams, vyresniems nei 12  mėn. amžiaus [58]. Hospitalinė RVI pailgina vaikų gulėjimą ligoni-nėje nuo 5,2 iki 6,4 dienų [59]. Visi šie aspektai lemia dar didesnius ekonominius nuostolius ir daro neigia-mą įtaką vaikų ir visos visuomenės sveikatai.

Lietuvoje nėra išsamių duomenų apie hospitalinės RVI paplitimą. Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu buvo iš-nagrinėta 350 vaikų, sirgusių RVI, ligos istorijų ir nu-statyta, jog 12 proc. atvejų infekcija buvo įgyta ligo-ninėje [60]. Svarbu tai, kad net 54,8 proc. vaikų buvo hospitalizuoti dėl kvėpavimo takų, inkstų ar kitos, ne viduriavimo sindromu pasireiškiančios, patologijos, tačiau vėliau ligoninėje užsikrėtė RVI.  Tyrimo duo-menys nėra išsamūs, tačiau jie patvirtina, kad rizika užsikrėsti RVI yra bet kuriame vaikų ligoninės sky-riuje.

RVI daro žalą ne tik visuomenės sveikatai, bet ir neigiamai veikia kiekvienos šeimos gyvenimo koky-bę. Ispanijoje atlikto prospektyvaus tyrimo metu pa-aiškėjo, jog 99,8  proc. tėvų, kurių vaikai sirgo RVI, jautė didelį nerimą; 82,5 proc. tėvų ši liga stipriai su-trikdė kasdieninę jų ir kitų šeimos narių veiklą [61]. Nerimas, depresija ir sutrikdyta kasdienė veikla buvo pagrindiniai veiksniai, trikdantys tėvų gyvenimo kokybę, ir kanadiečių moksliniame projekte, kurio metu buvo apklausti tėvai, slaugantys RVI sergančius vaikus. Tyrimo metu nustatyta, kad apie 90 proc. vai-kų, sirgusių RVI, kentė skausmą, diskomfortą ir jau-tėsi nelaimingi [62]. Lietuvoje atlikta apklausa, kuria buvo siekiama išsiaiškinti tėvų, auginančių mažame-čius vaikus, požiūrį į rotavirusinę infekciją, ir sužino-ta, kad daugumos tėvų supratimas apie RVI yra ne-tikslus ar net klaidingas. Kvalifikuotos informacijos iš sveikatos priežiūros specialistų tėvai gauna per ma-žai [63, 64]. Objektyvi tėvų nuomonė apie RVI susi-formavo tik tada, kai jų vaikai šia liga persirgo. Net 87,1 proc. apklaustųjų manė, kad RVI yra labai rim-tas susirgimas ir blogina šeimos gyvenimo kokybę.

Gavę kvalifikuotai pateiktos informacijos, dauguma tėvų skiepytų savo vaikus, net jeigu už vakciną reikė-tų mokėti.

RvI pRofIlaKTIKaNespecifinės RVI profilaktikos priemonės (rankų plovimas, dezinfektantų naudojimas, kūdikių maiti-nimas motinos pienu, ligonio izoliavimas ir kt.) labai svarbios, tačiau nepakankamai veiksmingos. Nors dedamos visos pastangos pagerinti sanitarines sąly-gas, diegti rankų higienos ir dezinfekcijos priemones, sergamumas RVI industrinėse šalyse išliko beveik toks pats kaip ir besivystančiose valstybėse.

Vienintelė patikima RVI profilaktikos priemo-nė – vakcinos. Pasaulyje atlikta daug mokslinių dar-bų, įrodančių, jog rotaviruso vakcinos efektyviai su-mažina sergamumą bei mirtingumą, nulemtą RVI [8, 65–68]. Rotaviruso vakcinų paieškos prasidėjo netru-kus po to, kai buvo atrastas rotavirusas. Šiandien, ku-riant rotaviruso vakcinas, einama dviem strateginė-mis kryptimis: a) „Dženerio tipo“ vakcinos kuriamos naudojant žmogui nepatogeniškus rotavirusus, iš-skirtus iš įvairių gyvūnų (galvijų, ėriukų, beždžionių ir kt.); b) žmonėms būdingų rotavirusų atenuavimas laboratorijose ar natūralaus pergrupavimo metodais.

Pirmoji licencijuota vakcina rotavirusinės infek-cijos profilaktikai buvo pagaminta naudojant rhe-sus beždžionių ir žmogaus rotavirusus (RotaShi-eld™, Wyeth Laboratories). Pradėjus vaikus skiepyti šia vakcina, JAV vakcinų saugumo stebėjimo sistema (VAERS) užfiksavo padažnėjusias invaginacijas tarp paskiepytųjų, todėl šios vakcinos naudojimas buvo nutrauktas [69, 70]. Patirtis su RotaShield™ vakci-na iliustruoja šiuolaikinių vakcinų nepageidaujamo poveikio kontrolės sistemų jautrumą: invaginacija anksčiau niekuomet nebuvo siejama su vakcinų skie-pijimu, tačiau atsiradus tokiam ryšiui, jis neliko nepa-stebėtas. Pradėtas intensyvus naujų vakcinų kūrimas. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valsty-bių, yra registruotos dvi rotaviruso vakcinos: Rotarix™ ir Rotateq™.

Rotarix™  – tai per burną skiepijama, gyva susil-pninta, monovalentė vakcina, kurios sudėtyje yra G1P[8] genotipo, vakcininis RIX 4414  štamas. Tai žmogaus kilmės rotavirusų vakcina, jos veiklioji me-džiaga – gyvi susilpninti rotavirusai. Įskiepijus tokią vakciną, vakcininiai rotavirusai dauginasi paskiepy-tojo žarnyne, imituoja natūralų infekcinį procesą, ta-čiau nesukelia ligos. Imunitetui sudaryti įskiepijamos dvi vakcinos dozės, tarp kurių turėtų būti ne mažesnė kaip 1 mėnesio pertrauka. Skiepijimą būtina užbaigti

2012/3(58) 15

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

ne vėliau, nei kūdikiui sueis 24 savaitės [71]. Indukuo-dama heterotipinį imuninį atsaką, ši vakcina apsaugo nuo ligos, kurią gali sukelti ne tik G1P[8], bet ir kiti rotaviruso genotipai [72].

Rotateq™ – tai gyva, per burną skiepijama, penkia-valentė vakcina, kuri pagaminta pergrupavus galvijų ir žmogaus rotavirusus. Jos sudėtyje yra penki žmo-gaus G1, G2, G3, G4 ir P8  rotavirusų komponentai, pergrupuoti su WC3 galvijų štamo G6 ir P5 rotaviru-sų komponentais [73]. Vakcina veiksmingai apsaugo nuo visų vakcinos sudėtyje esančių rotavirusų genoti-pų [74]. Šios vakcinos skiepijimo kursas – 3 vakcinos dozės. Skiepijimą būtina užbaigti ne vėliau, nei kūdi-kiui sueis 26 savaitės [75].

Iki šiol nėra visiškai aišku, kokie veiksniai lemia povakcininio imuniteto susiformavimą, tačiau anali-zuojant klinikinius rotaviruso vakcinų tyrimus paaiš-kėjo, kad įskiepijus rotaviruso vakciną yra indukuoja-ma tiek homo-, tiek heterotipinė apsauga. Tai reiškia, kad paskiepytieji įgyja imunitetą ne tik prieš vakci-nos sudėtyje esantį rotavirusą (homotipinė apsauga), bet ir prieš kai kuriuos kitus (heterotipinė apsauga). Povakcininiam imunitetui didelę įtaką turi specifi-nių IgA antikūnų kiekis žarnos gleivinėje, specifinės B ląstelės, turinčios α4β7  receptorių, turimi mamos specifiniai antikūnai ir kiti veiksniai [76].

Nors iki šiol nėra paskelbta lyginamųjų kliniki-nių tyrimų, kurie abi vakcinas palygintų tarpusavy-je, tačiau yra žinoma, jog abiejų vakcinų veiksmingu-mo ir saugumo rodikliai yra labai panašūs. Europos vaistų agentūros duomenimis, abi vakcinos apsaugo nuo G1P[8], G2P[4], G3P[8], G4P[8] ir G9P[8] rota-virusų genotipų [71, 75]. Europoje atliktų klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad abi rotaviruso vakcinos 90–98  proc. atvejų apsaugo vaikus nuo sunkaus ro-tavirusinio gastroenterito ir 68–79  proc.  – nuo bet kokio rotavirusinio gastroenterito [74, 77]. Abi ro-taviruso vakcinos yra gerai toleruojamos ir saugios (įskaitant galimą žarnų invaginacijos riziką), jas gali-ma skirti kartu su kitomis kūdikiams skiepijamomis vakcinomis.

Dvi mokslinės draugijos ESPID (Europos vaikų infekcinių ligų draugija) ir ESPAGHAN (Europos

vaikų gastroenterologijos, hepatologijos ir mitybos draugija) rekomenduoja rotaviruso vakcinomis skie-pyti visus sveikus kūdikius iki 6  mėn. amžiaus [1]. PSO rotaviruso vakcinas rekomenduoja įtraukti į kie-kvienos šalies nacionalinę imunoprofilaktikos pro-gramą [78]. Šios rekomendacijos buvo sudarytos re-miantis išsamiais vakcinų efektyvumo bei saugumo tyrimais, atliktais įvairiose pasaulio šalyse [72, 74, 77, 79, 80]. Rotavirusų vakcinos yra įtrauktos į JAV, Aus-tralijos, įvairių Europos, Pietų Amerikos, Afrikos bei Azijos šalių nacionalines imunoprofilaktikos progra-mas ir iš viso skiepijamos 32 pasaulio valstybėse [81].

Remiantis molekulinės rotavirusų epidemiologi-jos duomenimis, abi rotaviruso vakcinos yra tinka-mos ir Lietuvos vaikams, nes jos apsaugo būtent nuo tų rotavirusų genotipų, kurie dažniausiai aptinkami mūsų šalyje [28]. Galima tik apgailestauti, kad iki šiol vakcinos prieš RVI Lietuvoje nekompensuojamos, gal todėl šio skiepijimo apimtys yra itin mažos. Bū-tina siekti, kad rotaviruso vakcinos būtų kuo greičiau įtrauktos į Nacionalinę imunoprofilaktikos progra-mą, kol to nėra  – šviesti Lietuvos visuomenę ir for-muoti sąmoningą požiūrį į RVI profilaktiką.

apIbendRInImasRVI yra aktuali visuomenės sveikatos problema dėl didelio mažamečių vaikų sergamumo. RVI žaloja ne tik sergančiojo sveikatą, bet pažeidžia visos šei-mos gyvenimo kokybę, sukelia didelius ekonominius nuostolius visai valstybei.

Nespecifinės RVI profilaktikos priemonės yra la-bai svarbios, tačiau nepakankamai veiksmingos. Vie-nintelė patikima RVI profilaktikos priemonė – vakci-nos. Būtina siekti, kad rotavirusų vakcinos būtų kuo greičiau įtrauktos į Nacionalinės imunoprofilaktikos programą, kad Lietuvos vaikai būtų apsaugoti nuo RVI.

padėKaAutoriai dėkoja dailininkui Jonui Liugailai už supa-prastintos rotaviruso struktūros piešinį.

Straipsnis gautas 2012-04-10, priimtas 2012-09-21

literatūra1 . Vesikari T, Van Damme P, Giaquinto C, Gray J, Mrukowicz J, Da-

gan R et al . European Society for Paediatric Infectious Diseases / Eu-ropean Society for Paediatric Gastroenterology, Hepatology, and Nu-trition Evidence-Based Recommendations for Rotavirus Vaccination in Europe . J Pediatr Gastroenterol Nutr2008 2008;46 Suppl 2:38-48 .

2 . WHO .  The World health Report  – 2005: Make every mother and child count . Geneva, Switzerland, 2005 .

3 . WHO . Report of the meeting on future directions for rotavirus vacci-ne research in developing countries . Geneva: World Health Organi-sation, 2000 .

16 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

4 . Kapikian AZ . Viral gastroenteritis . In: Evans AS, Kaslow RA, editors . Viral infections of humans – epidemiology and control . New York, 1997:285-324 .

5 . Usonis V, Ališauskienė I, Griškevičienė J, Kuprevičienė N, Levinie-nė G, Zagrebnevičienė G . Rotavirusinė infekcija . Vilnius: Homo Li-ber, 2006 .

6 . Bishop RF, Davidson GP, Holmes IH, Ruck BJ . Virus particles in epit-helial cells of duodenal mucosa from children with acute non-bacte-rial gastroenteritis . Lancet, 1973 12 08;302(7841):1281-3 .

7 . Gray J, Vesikari T, Van Damme P, Giaquinto C, Mrukowicz J, Guari-no A et al . Rotavirus . J Pediatr Gastroenterol Nutr2008 2008;46 Sup-pl . 2:24-31 .

8 . Desselberger U, Manktelow E, Li W, Cheung W, Iturriza-Goma-ra M, Gray J .  Rotaviruses and rotavirus vaccines . Br Med Bull . 2009;90:37-51 .

9 . Ivaskeviciene I, Usonis V . Vakcinos ir skiepijimas . Rotavirusine in-fekcija . Vilnius: Homo Liber, 2010:175-87 .

10 . Gray J, Iturriza-Gomara M .  Rotaviruses . Methods Mol Biol . 2011;665:325-55 .

11 . Greenberg HB, Estes MK . Rotaviruses: from pathogenesis to vacci-nation . Gastroenterology . 2009 May;136(6):1939-51 .

12 . Angel J, Franco MA, Greenberg HB .  Rotavirus vaccines: recent developments and future considerations . Nat Rev Microbiol . 2007 Jul;5(7):529-39 .

13 . Adams WR, Kraft LM . Epizootic diarrhea of infant mice: indentifi-cation of the etiologic agent . Science . 1963 Jul 26;141:359-60 .

14 . Blutt SE, Conner ME . Rotavirus: to the gut and beyond! Curr Opin Gastroenterol . 2007 Jan;23(1):39-43 .

15 . Zhaori GT, Fu LT, Xu YH, Guo YR, Peng ZJ, Shan WS . Detection of rotavirus antigen in tracheal aspirates of infants and children with pneumonia . Chin Med J . 1991;104:830-3 .

16 . Zheng BJ, Chang RX, Ma GZ et al . Rotavirus infection of the oropharynx and respiratory tract in young children . J Med Virol . 1991;34:29-37 .

17 . Cioc AM, Nuovo GJ .  Histologic and in situ viral findings in the myocardium in cases of sudden unexpected death . Med Pathol . 2002;9:914-22

18 . Iturriza-Gomara M, Auchterlonie IA, Zaw W, Molyneaux P, Des-selberger U, Gray J .  Rotavirus gastroenteritis and central nervous system (CNS) infection: characterization of the VP7  and VP4  ge-nes of rotavirus strains isolated from paired fecal and cerebrospi-nal fluid samples from a child with CNS disease . J Clin Microbiol . 2002 Dec;40(12):4797-9 .

19 . Gentsch JR, Glass RI, Woods P, Gouvea V, Gorziglia M, Flores J et al . Identification of group A rotavirus gene 4 types by polymerase chain reaction . J Clin Microbiol . 1992 Jun;30(6):1365-73 .

20 . Franco MA, Angel J, Greenberg HB . Immunity and correlates of pro-tection for rotavirus vaccines . Vaccine . 2006 Apr 5;24(15):2718-31 .

21 . Velazquez FR . Protective effects of natural rotavirus infection . Pedi-atr Infect Dis J . 2009 Mar;28(3 Suppl):S54-6 .

22 . Velazquez FR, Matson DO, Calva JJ, Guerrero ML, Morrow AL, Carter-Campbell S, et al . Rotavirus Infection in Infants as Protection against Subsequent Infections . N Engl J Med . 1996 10 03;335(14):1022-8 .

23 . Desselberger U, Wolleswinkel-van den Bosch J, Mrukowicz J, Rodri-go C, Giaquinto C, Vesikari T . Rotavirus Types in Europe and Their Significance for Vaccination . Pediatr Infect Dis J . 2006;25  Suppl 1:30-41 .

24 . Van Damme P, Giaquinto C, Maxwell M, Todd P, Van der Wielden M, group . tRs . Distribution of rotavirus serotypes in Europe 2004-2005: the REVEAL study . J Infect Dis . 2007 .

25 . Santos N, Hoshino Y . Global distribution of rotavirus serotypes/ge-notypes and its implication for the development and implementation of an effective rotavirus vaccine . Rev Med Virol . 2005;15(1):25-56 .

26 . Iturriza-Gomara M, Dallman T, Banyai K, Bottiger B, Buesa J, Diedrich S et al . Rotavirus surveillance in Europe, 2005–2008:

web-enabled reporting and real-time analysis of genotyping and epi-demiological data . J Infect Dis . 2009 Nov1;200 Suppl 1:S215-21 .

27 . Iturizza-Gomara M, Dallman T, Banyai B, Boottiger B, Buesa J, Die-drich S et al . Rotavirus genotypes co-circulating in Europe between 2006 and 2009 as determined by EuroRotaNet, a pan-European col-laborative strain surveillance network . Epidemiol Infect . 2010:1-15 .

28 . Ivaskeviciene I, Usonis V, Nawaz S, Aladin F, Iturriza-Gómara M . Rotavirus genotyping data in Lithuania during four rotavirus se-asons . 29th Annual Meeting of the European Society for Paediatric Infectious Diseases; June, 7–11, 2011 . The Hague, The Netherlands, 2011 .

29 . Arguelles MH, Villegas GA, Castello A, Abrami A, Ghiringhelli PD, Semorile L et al . VP7 and VP4 genotyping of human group A rotavi-rus in Buenos Aires, Argentina . J Clin Microbiol . 2000 Jan;38(1):252-9 .

30 . Leite JP, Alfieri AA, Woods PA, Glass RI, Gentsch JR .  Rotavi-rus G and P types circulating in Brazil: characterization by RT-PCR, probe hybridization, and sequence analysis . Arch Virol . 1996;141(12):2365-74 .

31 . Araujo IT, Fialho AM, de Assis RM, Rocha M, Galvao M, Cruz CM et al . Rotavirus strain diversity in Rio de Janeiro, Brazil: characte-rization of VP4 and VP7 genotypes in hospitalized children . J Trop Pediatr . 2002 Aug;48(4):214-8 .

32 . Souza MB, Racz ML, Leite JP, Soares CM, Martins RM, Munford V et al . Molecular and serological characterization of group a rotavi-rus isolates obtained from hospitalized children in Goiania, Brazil, 1998–2000 . Eur J Clin Microbiol Infect Dis . 2003 Jul;22(7):441-3 .

33 . Laird AR, Ibarra V, Ruiz-Palacios G, Guerrero ML, Glass RI, Gentsch JR . Unexpected detection of animal VP7 genes among com-mon rotavirus strains isolated from children in Mexico . J Clin Mi-crobiol . 2003 Sep;41(9):4400-3 .

34 . Van der Heide R, Koopmans MPG, Shekary N, Houwers DJ, Van Duynhoven YTHP, Van der Poel WHMl . Molecular Charecteri-zations of Human and Animal Group A Rotaviruses in the Nether-lands . J Clin Microbiol . 2005 02;43(2):669-75 .

35 . Szucs G, Matson DO, Uj M, Kukan E, Mihaly I, Jelenik Z et al . Group A rotavirus G type prevalence in two regions of Hungary . Arch Virol . 1995;140(10):1693-703 .

36 . Fruhwirth M, Brosl S, Ellemunter H, Moll-Schuler I, Rohwedder A, Mutz I . Distribution of rotavirus VP4 genotypes and VP7 serotypes among nonhospitalized and hospitalized patients with gastroenteri-tis and patients with nosocomially acquired gastroenteritis in Aus-tria . J Clin Microbiol . 2000 May;38(5):1804-6 .

37 . Chikhi-Brachet R, Bon F, Toubiana L, Pothier P, Nicolas JC, Fla-hault A et al . Virus diversity in a winter epidemic of acute diarrhea in France . J Clin Microbiol . 2002 Nov;40(11):4266-72 .

38 . Cascio A, Vizzi E, Alaimo C, Arista S . Rotavirus gastroenteritis in Italian children: can severity of symptoms be related to the infecting virus? Clin Infect Dis . 2001 Apr 15;32(8):1126-32 .

39 . Iturriza-Gomara M, Green J, Brown DW, Ramsay M, Desselberger U, Gray JJ .  Molecular epidemiology of human group A rotavirus in-fections in the United Kingdom between 1995 and 1998 . J Clin Mi-crobiol . 2000 Dec;38(12):4394-401 .

40 . Iturriza-Gomara M, Cubitt D, Steele D, Green J, Brown D, Kang G et al . Characterisation of rotavirus G9  strains isolated in the UK between 1995 and 1998 . J Med Virol . 2000 Aug;61(4):510-7 .

41 . Clark HF, Lawley DA, Schaffer A, Patacsil JM, Marcello AE, Glass RI et al . Assessment of the Epidemic Potential of a New Strain of Rotavi-rus Associated with the Novel G9 Serotype Which Caused an Outbre-ak in the United States for the First Time in the 1995-1996 Season . J Clin Microbiol . 2004 April;42(4):1434-38 .

42 . Van Damme P, Giaquinto C, Maxwell M, Todd P, Van der Wielen M . Distribution of rotavirus genotypes in Europe, 2004-2005: the REVEAL Study . J Infect Dis . 2007 May 1;195 Suppl 1:17-25 .

43 . Rotavirus Surveillance Network . available at http://www .eurorota .net, retrieved April 15th 2010 [2010, April 15th] . Available from: http://www .eurorota .net .

2012/3(58) 17

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

44 . Soriano-Gabarró M, Mrukowicz J, Vesikari T, Verstraeten T . Burden of Rotavirus Disease in European Union Countries . Pediatr Infect Dis J . 2006;25 Suppl 1:7-11 .

45 . Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras . Sergamumas užkrečiamomis ligomis, statistinės ataskaitos 2005–2011 m . Vilnius . Available from: http://www .ulac .lt [žiūrėta 2012 02 15] .

46 . Usonis V, Zagrebnevienė G . Rotavirusinė infekcija ir jos kontrolė . Vi-suomenės sveikata . 2006 02;1(32):7-10 .

47 . Milišiūnaitė Ž, Zegrebnevienė G, Liausėdienė R . Rotavirus and no-rovirus infection in Lithuania, 1994–2009 . Epi North . 2010;11:47-53 .

48 . Sharland M .  Rotavirus . Manual of Childhood Infections The Blue Book . Third ed . Oxford: Oxford University press, 2011:692-5 .

49 . Gleizes O, Desselberger U, Tatochenko V, Rodrigo C, Salman N, Mezner Z et al . Nosocomial rotavirus infection in European coun-tries: a review of the epidemiology, severity and economic bur-den of hospital-acquired rotavirus disease . Pediatr Infect Dis J . 2006 Jan;25 Suppl 1:12-21 .

50 . Pediatric Rotavirus European Committee P .  The paedia-tric burden of rotavirus disease in Europe . Epidemiol Infect . 2006 Oct;134(5):908-16 .

51 . Parashar UD, Hummelman EG, Bresee JS, Miller MA, Glass RI . Glo-bal Illness and deaths caused by rotavirus disease in children . Emerg Infect Dis . 2003 05;9:565-72 .

52 . Parashar UD, Bresee JS, Gentsh JR, Glass RI . Rotavirus . Emerg Infect Dis . 1998 12;4(4):561-70 .

53 . Parashar UD, Burton A, Lanata C, Boschi-Pinto C, Shibuya K, Stee-le D et al . Global mortality associated with rotavirus disease among children in 2004 . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S9-S15 .

54 . Tate JE, Burton AH, Boschi-Pinto C, Steele AD, Duque J, Parashar UD . 2008  estimate of worldwide rotavirus-associated mortality in chil-dren younger than 5 years before the introduction of universal rota-virus vaccination programmes: a systematic review and meta-analy-sis . Lancet Infect Dis . 2012 Oct 24;12(2):136-41 .

55 . Waisbourd-Zinman O, Ben-Ziony S, Solter E, Scherf E, Samra Z, As-hkenazi S . Hospitalizations for nosocomial rotavirus gastroenteritis in a tertiary pediatric center: a 4-year prospective study . Am J Infect Control . 2009 Aug;37(6):465-9 .

56 . Festini F, Cocchi P, Mambretti D, Tagliabue B, Carotti M, Ciofi D et al . Nosocomial Rotavirus Gastroenteritis in pediatric patients: a multi-center prospective cohort study . BMC Infect Dis . 2010;10:235 .

57 . The paediatric burden of rotavirus disease in Europe . Epidemiol In-fect . 2006;134:1-9 .

58 . Buettcher M, Heininger U . Prospective surveillance of nosocomial viral infections during and after hospitalization at a university chil-dren’s hospital . Pediatr Infect Dis J . 2010 Oct;29(10):950-6 .

59 . Gianino P, Mastretta E, Longo P, Laccisaglia A, Sartore M, Russo R et al . Incidence of nosocomial rotavirus infections, symptomatic and asymptomatic, in breast-fed and non-breast-fed infants . J Hosp In-fect . 2002 Jan;50(1):13-7 .

60 . Stankūnienė B, Sidaravičiūtė I, Usonis V .  Nosocomial rotavirus infection (NRVI) in the Vilnius University Children’s hospital . 25th annual meeting of the ESPID; May 2–4, 2007 Porto, Portugal . 2007:392 .

61 . Gimenez Sanchez F, Delgado Rubio A, Martinon Torres F, Asensi Bo-tet F, Miranda Valdivieso M, Gomez Llorente JL et al . Family impact of rotavirus gastroenteritis in children under two years . An Pediatr (Barc) . 2008 Dec;69(6):515-20 .

62 . Brisson M, Senecal M, Drolet M, Mansi JA .  Health-Related Quali-ty of Life Lost to Rotavirus-Associated Gastroenteritis in Children and Their Parents: A Canadian Prospective Study . Pediatr Infect Dis J . 2009 Nov 10 .

63 . Sidaravičiūtė I, Stankūnienė B, Audickaitė I, Ališauskienė I, Uso-nis V . Rotavirusinė infekcija – liga, kurios sunku išvengti, bet galima apsisaugoti . Pediatrija . 2006;3:84-90 .

64 . Usonis V, Ališauskienė I, Stankūnienė B, Sidaravičiūtė I, Audickai-tė I . Parents’ view on Rotavirus Gastroenteritis . ECDC Newsletter on Vaccines and Immunization . 2006;1(1) .

65 . Arvay ML, Curns AT, Terp S, Armah G, Wontuo P, Parashar UD et al . How much could rotavirus vaccines reduce diarrhea-associated mortality in northern Ghana? A model to assess impact . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S85-91 .

66 . Steele AD, Patel M, Parashar UD, Victor JC, Aguado T, Neuzil KM . Rotavirus vaccines for infants in developing countries in Africa and Asia: considerations from a world health organization-sponsored consultation . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S63-9 .

67 . Widdowson MA, Steele D, Vojdani J, Wecker J, Parashar U . Global rotavirus surveillance: determining the need and measuring the im-pact of rotavirus vaccines . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S1-8 .

68 . Tate JE, Patel MM, Steele AD, Gentsch JR, Payne DC, Corte-se MM et al . Global impact of rotavirus vaccines . Expert Rev Vaccines2010;9(4):395-407 .

69 . MMWR Experts . Suspension of rotavirus vaccine after reports of in-tussusception-United States, 1999 . MMWR2004;53:786-9 .

70 . Murphy TV, Gargiullo PM, Massoudi MS et al . Intussusception among infants given an oral rotavirus vaccine . N Engl J Med . 2001;344:564-72 .

71 . European Medicines Agency . Rotarix: EPAR - Product Information . 2011 . Available from: http://www .ema .europa .eu/ [updated 21  Fe-bruary 2011 cited 15 February, 2012] .

72 . Ruiz-Palacios G, M ., Perez-Schael I, Velazquez FR, Abate H, Breu-er T, Clemens S, Costa et al . Safety and Efficacy of an Attenuated Vaccine against Severe Rotavirus Gastroenteritis . N Engl J Med . 2006 2006/1/5;354(1):11-22 .

73 . Matthijnssens J, Joelsson DB, Warakomski DJ, Zhou T, Mathis PK, van Maanen MH, et al . Molecular and biological characterization of the 5  human-bovine rotavirus (WC3)-based reassortant strains of the pentavalent rotavirus vaccine, RotaTeq . Virology 2010  Aug 1;403(2):111-27 .

74 . Vesikari T, Matson DO, Dennehy P, Van D, Pierre, Santosham  M, Rodriguez Z et al . Safety and Efficacy of a Pentavalent Human-Bovine (WC3) Reassortant Rotavirus Vaccine . N Engl J Med . 2006 01 05;354(1):23-33 .

75 . European Medicines Agency . Rotateq: EPAR – Product Information . Available from: http://www .ema .europa .eu/ [2012, 15 February] .

76 . Desselberger U, Huppertz HI .  Immune responses to rotavirus in-fection and vaccination and associated correlates of protection . J Infect Dis . 2011 Jan 15;203(2):188-95 .

77 . Vesikari T, Karvonen A, Prymula R, Schuster V, Tejedor JC, Co-hen R et al . Efficacy of human rotavirus vaccine against rotavirus gastroenteritis during the first 2 years of life in European infants: randomised, double-blind controlled study . Lancet . 2007  Nov 24;370(9601):1757-63 .

78 . WHO . Rotavirus vaccines . WHO position paper . Weekly Epidemiolo-gical Record . 2007 2007;82(32):285-96 .

79 . Vesikari T, Itzler R, Karvonen A, Korhonen T, Van Damme P, Behre U et al . RotaTeq((R)), a pentavalent rotavirus vaccine: Efficacy and sa-fety among infants in Europe . Vaccine . 2009 Oct 29 .

80 . Soares-Weiser K, Maclehose H, Ben-Aharon I, Goldberg E, Pitan F, Cunliffe N . Vaccines for preventing rotavirus diarrhoea: vaccines in use . Cochrane Database Syst Rev . 2012(5):CD008521 .

81 . WHO .  Vaccine-Preventable Diseases: Monitoring System 2011  Global Summary . 2011 . Available from: http://www .who .int/immunization_monitoring/data/en/ .

18 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

rotavirus infection: ethiopatogenesis, epidemiology and possibilities of prophylaxisInga Ivaškevičienė¹, Asta Mačionienė², Zita Aušrelė Kučinskienė², Vytautas Usonis¹

¹Vi lnius University, Faculty of Medicine, Cl inic of Chi ldren’s Diseases, ²Vi lnius University, Faculty of Medicine, Department of Physiolog y, Biochemistry, Microbiolog y and Laboratory Medicine

SummaryRotavirus is the most common aetiological agent of child-hood diarrhoea, which affects almost every child in the world. Rotavirus is estimated to cause hundred thousands of deaths worldwide. The vast majority of deaths due to rotavirus occur in the developing countries, whereas in industrialised regions this event is infrequent; however it causes a huge health and economic burden, negatively af-fects the quality of whole family life.Nonspecific prophylactic measures are very important, in order to reduce burden of the disease, but it is demonstrat-ed to have a limited benefit for the prevention of rotavirus infection. New possibilities appeared after the introduc-tion of two rotavirus vaccines, which have demonstrated excellent efficacy results in preventing rotavirus disease.

The aim of the article is to review latest literature data on rotavirus infection and epidemiology, nonspecific and spe-cific prophylactic measures.

Keywords: rotavirus infection, epidemiology, prophylaxis.

Received 10 April 2012, accepted 21 September 2012

Correspondence to Inga Ivaškevičienė, Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Children’s Diseases, Santariškių 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania. E-mail: inga.ivaskeviciene@mf.vu.lt

2012/3(58) 19

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

KOnFiDenCiALuMAs gyDyTOjO PrAKTiKOjeSkaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus GefenasVilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos ir et ikos skyrius

santraukaKonfidencialumas yra viena iš esminių medicinos etikos problemų.Straipsnio tikslas – apžvelgti studijas, kuriose analizuojamas šių dienų gydytojų požiūris į konfidencialumą ir praktinis šio principo laikymasis kasdieninėje praktikoje. Straipsnyje aptartos MEDLINE duomenų bazėje nuo 1990 iki 2011 metų anglų kalba pasirodžiusios studijos, kuriose atskleidžiamas gydytojų požiūris ir žinios apie konfidencialumą medicinoje. Nepaisant šiuolaikinės konfidencialumo sampratos, kur gydytojas tiesiogiai bendrauja tik su pacientu ir bet kokia infor-macija apie šio sveikatą lieka neprieinama visiems likusiems asmenims, nebent gautas paciento sutikimas arba yra kitos įstatymiškai numatytos aplinkybės, daug medikų vis dar linkę paciento sveikatos paslaptis saugoti tik nuo pašalinių as-menų, bet ne nuo paciento giminių, net neklausdami ligonio sutikimo. Probleminėse situacijose gydytojai linkę neįžvelgti esamų konfidencialumo pažeidimų. Medicinos teisės ir etikos studijos praeityje, darbas privačioje praktikoje, moteriška lytis yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys geresnį konfidencialumo pažeidimų identifikavimą. Tipiškas gydytojas, kuris neklausia paciento sutikimo, – tai gydytojas su ilgamete darbo patirtimi, dideliu darbo krūviu ir skiriantis itin mažai lai-ko savo pacientams. Straipsnyje aptariamos paciento sveikatos paslapties problemos specifinėse medicinos srityse: paau-glių sveikatos priežiūros, šeimos medicinos, valgymo sutrikimų gydymo, lytinės sveikatos priežiūros ir sporto medicinos srityse. Trumpai paminimi tyrimai, atskleidžiantys Lietuvos gydytojų požiūrį į konfidencialumo problemą medicinoje.

Reikšminiai žodžiai: konfidencialumo samprata, gydytojų požiūris, medicinos etika.

įvadas

„Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.“

Hipokrato priesaika (~ V a. pr. Kr.)

Nuo Hipokrato laikų iki šiandieninės medicinos gy-dytojo ir paciento ryšys keitėsi. Tai lėmė pakitusi vi-suomenės santvarka, kintančios teisinės sistemos, pagerėjusi diagnostika, naujų vaistų sukūrimas ir operacinių technikų tobulėjimas, lemiantys dides-nius pacientų lūkesčius, ir kt. Vieno iš esminių gy-dytojo ir paciento bendravimo aspektų  – konfiden-cialumo – samprata taip pat pakito. Taip nutiko dėl neišvengiamų pokyčių sveikatos priežiūros sampra-toje: dabar paciento gydymo procese dalyvauja ne vienas asmuo  – gydytojas, o keli profesionalai, daž-nai netgi visa komanda, įskaičiuojant slaugytojas,

registratores, konsultuojančius gydytojus, medicinos studentus, praktikantus ir kt. Sunku nuspręsti, kurie iš jų turi teisę žinoti faktus apie paciento ligą, jo gy-dymą ir kitus asmeninius duomenis, o kurie ne. Be to, tampa sudėtinga užtikrinti fizinį asmens privatumą, kai aplink ligonį nuolat yra daug medicinos persona-lo, dirbančio savo darbą.

Tobulėjant technologijoms, duomenys yra saugo-mi ne tik popieriniu, bet ir elektroniniu formatu. In-formacijos centralizacija padeda gydytojams lengviau prieiti prie ankstesnių duomenų apie paciento sveika-tą ir anksčiau skirtą gydymą bei jo rezultatus, palen-gvina susisiekimą tarp gydytojų, bendrai gydančių pacientą, pagreitina, kad itin svarbi informacija, pa-vyzdžiui, apie tam tikrus atliktų tyrimų rezultatus, patektų pas pacientą gydantį gydytoją. Tačiau kar-tu iškyla grėsmė pažeisti konfidencialumą, atsiranda naujų etinių problemų. Didėjant sukauptos informa-cijos kiekiui, informacinių technologijų specialistams užtikrinti visišką duomenų apsaugą yra nelengvas už-davinys. Svarbus ir žmogiškasis veiksnys – priėjimą prie kompiuterizuotos duomenų saugojimo sistemos turi nemažai žmonių, ir būtina užtikrinti, kad ši pri-eigos galimybė tyčia ar netyčia nebūtų suteikta asme-nims, kurie neturi tam jokių teisių.

Kalbant apie informacijos atskleidimą paciento šeimai ir giminėms, pakito ir konfidencialumo są-voka. Pirmasis rašytinis šaltinis, dokumentuojantis

Adresas susirašinėti: Dovilė Jonuškaitė, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21/27, 03101 Vilnius. El. p. jonuskaite.dovile@gmail.com

20 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

konfidencialumo principą, yra Hipokrato priesaika, parašyta apie V amžių prieš mūsų erą. Ja remdamie-si, gydytojai privalo išsaugoti paslaptyje duomenis apie pacientus, nebent manytų, jog tai būtina paskelb-ti viešai. Toks priesaikos suformulavimas neapibrėžia, kokios yra situacijos, kurioms esant būtina atskleis-ti paslaptį, ir kokiose situacijose būtina laikytis kon-fidencialumo. Dėl termino neapibrėžtumo gydytojai senovės Graikijoje saugojo pacientų konfidencialu-mą taip, kaip manė esą tinkama, kartu nesulaužyda-mi duotos Hipokrato priesaikos. Dauguma gydytojų manė, jog mirtinų ar itin sunkiai išgydomų ligų atve-ju reikėtų neatskleisti pacientui jo diagnozės ir pro-gnozės, tačiau visą šią informaciją suteikdavo paci-ento artimiesiems ir giminėms [1]. Ši tradicija tęsėsi ir daug vėliau  – V amžiaus romėnų rašytojo Kasio-doro laiške liepiama: „Kad būtų lengviau, neatskleisk klausiantiems, ką reiškia šie simptomai“ [2]. Panašias instrukcijas davė ir Hieronymus Brunschwingas, žy-mus XV  amžiaus vokiečių chirurgas. Taigi iš esmės konfidencialumas buvo suprantamas kaip duomenų apie paciento ir jo ligą saugojimas nuo paciento, tačiau manyta, jog visiškai leistina atskleisti tokią informaci-ją paciento artimiesiems. Tokia konfidencialumo sam-prata, kai informacija iš mediko lūpų pirmiausia pa-siekia ligonio artimuosius ir tik paskui pasiekia ligonį, atitinka tradicinį konfidencialumo suvokimą. Tradi-cinė konfidencialumo samprata gerai derėjo su pater-nalistiniu medicinos modeliu: gydytojas asmeniškai prisiima atsakomybę už sprendimą, kas naudingiau pacientui: žinoti ar nežinoti, informuoti artimuosius ar ne. Ilgainiui toks suvokimas ėmė kisti [2]. Atsisaky-ta prieš tai taikytų metodų, o atsižvelgiant į išsakomas priešingas nuomones buvo keičiami įstatymai, suda-romi teisiniai dokumentai. Šiandien mes turime tokį konfidencialumo supratimą, kada gydytojas suteikia informaciją apie paciento ligą, gydymo galimybes ir prognozę išskirtinai tik pacientui, palikdamas jam tei-sę atsisakyti tai sužinoti, o giminėms ir artimiesiems informacija yra atskleidžiama tik su paciento žinia ir sutikimu. Toks paciento sveikatos paslapties saugoji-mo modelis vadinamas šiuolaikiniu konfidencialu-mo modeliu. Jo laikydamasis, gydytojas informaciją teikia tik pačiam pacientui ir asmenims, kuriems šis sąmoningai suteikė tokią teisę ir tokią savo poziciją iš-reiškė raštu, nebent buvo nepajėgus tai padaryti. Tai reiškia, kad šiame konfidencialumo modelyje paciento giminės prilyginami tretiesiems asmenims ir informa-cijos teikimas jiems, apeinant patį ligonį, nėra pateisi-namas. Daugelyje etinių gairių ir teisinių dokumentų yra gana griežtai apibrėžtos situacijos, kurioms esant

leidžiama atskleisti informaciją artimiesiems ar įga-liotiesiems asmenims be paciento sutikimo. Daugu-ma jų yra susijusios su paciento nesugebėjimu suvokti esamos situacijos ir keliančios grėsmę ne tik pačiam pacientui, bet ir visuomenei, dėl to konfidencialumo pažeidimas vertinamas kaip pateisinamas.

Deja, nėra visiškai tikslių nurodymų, kaip elgtis absoliučiai kiekvienu gyvenimo atveju, pasitaikan-čiu gydytojo praktikoje, ir kiekviena situacija iškelia vis kitokius etinius klausimus, susijusius su paciento paslapčių saugojimu, tačiau konfidencialumas visa-da išlieka viena iš esminių ypatybių, kuria turi remtis gydytojo ir paciento bendravimas. Pacientas, pasiti-kintis gydytoju, jaučiasi saugus ir noriai į jį kreipiasi, iškilus problemai, bei atskleidžia visą svarbią infor-maciją, kuri gali būti esminė diagnozuojant ar ver-tinant gydymo efektyvumą. Pacientų pasitikėjimas medicinos darbuotojais turi įtakos jų pasitenkinimu gydymu ir gydymo rezultatais [3]. Be to, pacientų pa-sitikėjimas gydytojais yra vienas iš esminių principų, lemiantis sėkmingą tarpasmeninį bendravimą, ir yra siektinas kiekvieno gydytojo praktikoje.

Vykstant pokyčiams medicinos sistemoje, neiš-vengiamai kinta ir požiūris į visus su tuo susijusius aspektus, kartu ir į konfidencialumo principą. Dėl iš kartos į kartą perduodamų tradicijų žmonių požiū-ris kartais atsilieka nuo naujai suformuluotų ir įsta-tymiškai įteisintų principų. Kartu iškyla ir nemažai naujų etinių problemų, susijusių su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, tokiomis kaip nepilnamečiai pacientai. Straipsnio tikslas  – apžvelgti studijas, ku-riose analizuojamas šių dienų gydytojų požiūris į konfidencialumą ir praktinis šio principo laikymasis kasdieninėje praktikoje.

TyRImo objeKTas IR meTodaINorėdami apžvelgti tyrimus konfidencialumo tema, atlikome paiešką Medline duomenų bazėje. Paieškos kriterijai buvo straipsnio kalba (peržiūrėti tik an-glų kalba rašyti tekstai), tyrimo atlikimo data (nuo 1990 iki 2011 m.) ir reikšminių žodžių „medical confi-dentiality“ paieška. Atidžiai peržiūrėjome 150 straips-nių. Dalis jų (38, t. y. 25 proc.) buvo esė konfidencia-lumo tema, jų į apžvalgą neįtraukėme. Atmetėme ir straipsnius, kuriuose konfidencialumo tema buvo analizuojama iš paciento perspektyvos, bei teisinius straipsnius apie naujo įstatymo, susijusio su konfi-dencialumu, įvedimą. Atitinkančių temą ir kriteri-jus straipsnių radome 14, iš jų 13 pavyko gauti pilnus tekstus. Turimą medžiagą išanalizavome ir suskirs-tėme pagal specifiką: 1) bendras gydytojų požiūris į

2012/3(58) 21

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

konfidencialumą; 2) konfidencialumas specifinėse pacientų grupėse: paaugliai, sporto medicina.

ReZulTaTaI

Bendras gydytojų požiūrisŠeimos medicinos gydytojai yra pirminė grandis, pas kurią patenka pacientai. Gydytojo ir paciento ryšys yra asmeninis ir profesinis, paremtas pasitikė-jimu, privatumu, orumo bei pagarbos išsaugojimu. [4]. Taigi šioje pirminėje grandyje privalu užtikrin-ti konfidencialumą, siekiant suteikti optimalią svei-katos priežiūrą. Vienas iš esminių momentų šeimos medicinoje yra tas, kad pacientas yra artimai susais-tytas su savo šeimos nariais – jie gali kartu dalyvau-ti konsultacijoje ar vėliau domėtis paciento sveikatos būkle. 2004 m. Ispanijo