TURINYS

Įžangos žodis........................................................................................................................

5

BENDRIEJI TEISĖS DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE KLAUSIMAI

Saulius Katuoka. Europos Sąjunga ir žmogaus teisės......................................................Dagmara Kornobis-Romanowska. Pagrindinių teisių chartija Europos Sąjungos teisės sistemoje...............................................................................................................................Eglė Švilpaitė. Valstybės teisė riboti nuosavybės teisę pagal Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmąjį protokolą..............................................................................................Inga Daukšienė. Laisvas darbuotojų judėjimas – diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimas.............................................................................................................................

6

16

23

37

LIETUVOS TEISĖS DERINIMAS SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE

Ieva Peciukonienė, dr. Justinas Žilinskas. Lietuvos teisės derinimas rengiantis narystei Europos Sąjungoje bei į ją įstojus..........................................................................Peter Van Elsuwege. Konstitucijos pakeitimo procesas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą perspektyvoje.........................................................................................................Ignas Vėgėlė. Lietuvos Respublikos įmonių teisės derinimas su Europos Bendrijos įmonių teise...........................................................................................................................Gediminas Pranevičius. Lietuvos Respublikos teisinio reglamentavimo dėl plačiai žinomų ir reputaciją turinčių prekių ženklų suderinimas su Europos Sąjungos teise.........Darius Sauliūnas. Elektroninė komercija: Lietuvos teisės derinimo su ES teise probleminiai aspektai............................................................................................................Povilas Ravluševičius. Europos Sąjungos vartotojų teisių apsauga ir Lietuvos Respublikos teisė..................................................................................................................

51

59

70

79

86

95

3

LIETUVOS TEISĖS DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE ŽMOGAUS TEISIŲ SRITYJE YPATYBĖS

Lyra Vysockienė. Prieglobstis ir terorizmas: pabėgėlių teisių apsaugos problemos kovojant su terorizmu...........................................................................................................Natalija Točickienė. Asmens duomenų apsaugos reglamentavimas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisėje.............................................................................................

103

114

CONTENTS

Opening Statement...............................................................................................................

5

GENERAL ASPECTS OF HARMONISATION OF LITHUANIAN LAW WITH THE LAW OF EUROPEAN UNION

Saulius Katuoka. The European Union and Human Rights...............................................Dagmara Kornobis-Romanowska. The Charter of Fundamental Rights within the Framework of European Union Legal System.....................................................................Eglė Švilpaitė. A Right of the State to Impose Restrictions over the Property Right under the First Protocol to the European Convention on Human Rights............................Inga Daukšienė. Free Movement of Workers – the Prohibition of Discrimination on the Basis of Nationality...............................................................................................................

6

16

23

37

HARMONISATION OF LITHUANIAN LAW WITH THE LAW OF EUROPEAN UNION

Ieva Peciukonienė, dr. Justinas Žilinskas. Harmonisation of Lithuanian Law with Regard to the Integration into European Union and Forthcoming Membership................Peter Van Elsuwege. The process of constitutional revision in the light of Lithuania’s accession to the European Unijon.......................................................................................Ignas Vėgėlė. Harmonisation of Lithuanian Enterprise Law with the Company Law of the European Community....................................................................................................Gediminas Pranevičius. Harmonisation of the Legal Regulations of the Republic of Lithuania Regarding Well-Known and Reputation Having Trade Marks with the Relevant EC

51

59

70

79

86

4

Law..................................................................................................................................Darius Sauliūnas. Electronic Commerce: Problematic Aspects of Harmonisation of Lithuanian Law with the EU Law...........................................................................................Povilas Ravluševičius. EU Consumer Rights Protection and Law of the Republic of Lithuania...............................................................................................................................

95

PECULIARITIES OF HARMONISATION OF LITHUANIAN LAW THE LAW OF EU IN THE FIELD OF PROTECTION OF HUMAN RIGHTS

Lyra Vysockienė. Asylum and Terrorism: Implications of the Fight against Terrorism on Protection of Refugees.........................................................................................................Natalija Točickienė. Personal Data Protection in the European Union and Lithuanian Law........................................................................................................................................

103

114

ĮŽANGOS ŽODIS

Europos Sąjungos plėtra yra vienas reikšmingiausių įvykių ne tik šiandieninėje Europoje, bet ir pasaulyje. Vienas pagrindinių šio reiškinio aspektų – valstybių kandidačių teisės derinimas su Europos Sąjungos teise.

2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje Lietuva baigė derybas dėl narystės Europos Sąjungoje ir 2003 m. balandžio 16 d Atėnuose kartu su kitomis devyniomis kandidatėmis pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. 2003 m. gegužės 10–11 d. Lietuvos gyventojai pritarė narystei Europos Sąjungoje.

Stojimo į Europos Sąjungą sutartis įsigalios, kai ją ratifikuos ES narių ir kandidačių parlamentai. Galima pasidžiaugti, kad ratifikavimo procesas jau prasidėjo. Pirmoji šią sutartį 2003 m. birželio 4 d. ratifikavo Danija.

Tačiau ir deryboms pasibaigus bei pasirašius stojimo į Europos Sąjungą sutartį Lietuvos Respublikos teisės derinimo su Europos Sąjungos teise klausimas neprarado savo aktualumo.

Šis leidinys skirtas mokslinių straipsnių, parengtų remiantis 2002 m. lapkričio 21–22 d. Lietuvos teisės universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos teisės harmonizavimo su Europos Sąjungos teise aktualijos“ skaitytais pranešimais.

Konferencijos temą lėmė vykstantis Lietuvos teisės aktų derinimo su Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos institucijų pasirengimo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus procesas.

Konferencijoje buvo aptarti aktualūs Lietuvos teisės aktų, reglamentuojančių įvairias ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo sritis, derinimo su Europos Są-jungos teisės aktais klausimai ir derinimo metu iškylančios problemos. Ypač daug dėmesio buvo skirta žmogaus teisių apsaugos Europos Sąjungoje ir Lietuvoje klausimams, Lietuvos Respublikos įmonių teisės, pagrindinių Lietuvos Respublikos teisės aktų vartotojų apsaugos, asmens duomenų apsaugos,

5

elektroninės komercijos, prekių ženklų klausimų suderinimui su atitinkamų sričių Europos Sąjungos teisės aktais. Aptarti laisvo darbuotojų judėjimo, Lietuvos teisės aktų derinimo su Europos Sąjungos prieglobsčio teisynu, Lietuvos Respublikos konstitucinės reformos klausimai ir pagrindinės problemos.

Konferencijos organizatorius Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės institutas nuoširdžiai dėkoja Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komitetui, Europos komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Sąjungos studijų asociacijai, padėjusiems organizuoti šią konferenciją, bei konferencijos dalyviams už įdomius ir vertingus pranešimus.

Profesorius Saulius Katuoka

6

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 6–15

BENDRIEJI TEISĖS DERINIMO SU ES TEISE KLAUSIMAI

EUROPOS SĄJUNGA IR ŽMOGAUS TEISĖS

Prof. dr. Saulius Katuoka

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas skatuoka@ltu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė ir šio fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Justinas Žilinskas

S a n t r a u k a

Straipsnis parengtas pranešimo „Europos Sąjunga ir žmogaus teisės“, skaityto Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto 2002 m. lapkričio mėnesį organizuotoje konferencijoje „Lietuvos teisės derinimo su Europos Sąjungos teise aktualijos“ pagrindu.

Straipsnio tema Europos Sąjunga ir žmogaus teisės yra aktuali, o šiame etape ir problemiška, nes žmogaus teisės, kaip tam tikros visuomenės vertybės, niekada nepraranda savo vertės, o būdamos dinamiškos bei evoliucinės, nuolat keičiasi tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Todėl darau išvadą, kad žmogaus teisės, kaip teisinė kategorija, reikalauja nuolatinio tyrinėtojų dėmesio.

Straipsnio tema gana plati, todėl dėmesys sutelkiamas į dviejų pagrindinių klausimų – Europos Sąjungos kaip ypatingos teisės sistemos ir žmogaus teisių Europos Sąjungoje raidos bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos kaip naujo pobūdžio dokumento analizę.

Straipsnyje atskleidžiamos Europos Sąjungos pastangos užtikrinti žmogaus teises, pateikiamos pirmosios bylos žmogaus teisių klausimais, kurias išnagrinėjo Europos Teisingumo Teismas, pažymima, kad prieš priimant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ES žmogaus teisių apsaugos norminis pagrindas buvo trys šaltiniai:

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija);

ES valstybių konstitucijos;

7

Bendrieji ES principai, įtvirtinantys ir saugantys žmogaus teises.Straipsnyje šie žmogaus teisių apsaugos šaltiniai glaustai

apibūdinami.Aptariant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją dėmesys

sutelkiamas į ES institucijų požiūrį į šį naujovišką dokumentą. Kartu išryškinamas ir valstybių ES narių požiūris į Chartijos statusą. Straipsnyje taip pat analizuojama Chartijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos santykio problema.

Europos Sąjungos kaip ypatingos teisės sistemos ir žmogaus teisių

apsaugos Europos Sąjungoje raida

Rašant šiuo klausimu, būtina pabrėžti, kad ES teisės sistema – savarankiška, egzistuojanti šalia tokių teisės sistemų kaip tarptautinė teisė bei nacionalinė teisė. Šios sistemos savarankiškumą patvirtino Europos Teisingumo Teismas Van Gend en Loos ir Costos bylose [1, p. 2; 2, p. 1141].

Suprantama, kad pradiniame Europos Bendrijų atsiradimo bei raidos etape daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiams, ūkiniams klausimams, turint tikslą sukurti bendrąją rinką. Šis tikslas ES išlieka ir dabar, tačiau, praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų, kai įkurta organizacija, prasiplėtė organizacijos tikslai bei funkcijos. ES laipsniškai tampa politine, monetarine ar net gynybine organizacija. Jos interesų objektu tampa ir žmogaus teisės. Remiantis norminiu pagrindu, drąsiai galima teigti, kad vienas iš svarbiausių ES teisės prin-cipų yra žmogaus teisių apsaugos principas. Šio principo atsiradimui bei įsitvirtinimui atitinkamą reikšmę turėjo Europos Teisingumo Teismo sprendimai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Europos Teisingumo Teismas jau buvo išnagrinėjęs nemažai bylų žmogaus teisių klausimais.

Norėčiau paminėti vieną iš pirmųjų Europos Teisingumo Teismo sprendimų 1969 m. lapkričio 12 d. Stauder byloje. Pateiksiu trumpai šios bylos fabulą. Vokietijos pilietis Stauder pagal Bendrijos socialinio aprūpinimo pašalpų sistemą (atkreipiu dėmesį, kad tokios sistemos buvimas jau ipso facto rodo, kad Europos Bendrija jau tuo metu rūpinosi socialinėmis žmogaus teisėmis) gaudavo nuolaidų sviestui pirkti. Šis asmuo kreipėsi į Vokietijos teismus, nurodydamas, kad tapatybės atskleidimas, gaunant lengvatą, jį žemina kaip žmogų. Vokietijos teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl išvados šiuo klausimu. Teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškė, kad tinkamai aiškinant Bendrijos suteiktą lengvatą, kupone sviestui gauti neturi būti nurodoma sviesto gavėjo pavardė. Būtent toks nuostatos aiškinimas, Europos Teisingumo Teismo nuomone, nepažeistų žmogaus teisių, įtvirtintų Bendrijos teisės principuose [3, p. 414]. Dėl laiko stokos mes neapžvelgsime kitų su žmogaus teisėmis susijusių bylų. Tačiau galima pažymėti, kad Europos Teisingumo Teismas gynė teisę į teisingą teismo procesą, teisę į nuosavybę, teisę į advokato ir kliento konfidencialumą, religines teises [4].

Europos Sąjungos Mastrichto sutartyje (I skyriaus „F“ straipsnyje), pasirašytoje 1992 m., pasakyta: „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, ir teises, kylančias iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių teisės tradicijų, kaip bendruosius Bendrijos teisės principus“.

Taigi šiuo laikotarpiu ES žmogaus teisių apsaugos norminis pagrindas buvo trys šaltiniai:

1) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija;2) ES valstybių konstitucijos;

8

3) Bendrieji ES principai, įtvirtinantys ir saugantys žmogaus teises.Pirmasis šaltinis – Europos žmogaus teisių konvencija – suformavo

svarbiausių žmogaus teisių katalogą, tiesa, negausų, apimantį tik 12 teisių ir laisvių. Tačiau ši Europos žmogaus teisių konvencija numatė efektyvų, tarptautinį regioninį žmogaus teisių apsaugos mechanizmą.

Kalbant apie ES valstybių konstitucines tradicijas reikia pažymėti, kad visose šių valstybių konstitucijose įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių katalogas. Tiesa, šio katalogo apimtis skirtinga. Plačiausią žmogaus teisių ir laisvių sąrašą įtvirtina Vokietijos Konstitucija, o Danijos Konstitucijoje įtvirtintas ribotas žmogaus teisų ir laisvių sąrašas.

Šį faktą konstatavus, galima daryti išvadą, kad valstybių pagrindinių įstatymų neatsiejamas elementas yra skyrius apie žmogaus teises. Žmogaus teisių institutui toks dėmesys turi svarbios reikšmės.Visų pirma valstybė suteikia prioritetą žmogaus teisėms, nes jos įtvirtinamos aukščiausią teisinę galią turinčiame akte. Antra, konstitucijose suformuluojamas atitinkamas žmogaus teisių ir laisvių katalogas.

Jeigu plėtojantis ES bus priimta ES Konstitucija, manytume, kad vienas šios Konstitucijos skyrius turi būti apie žmogaus teises ir laisves. Tokio skyriaus tikslas – suformuoti platų, išsamų, atitinkantį šiuolaikines realijas žmogaus teisių ir laisvių katalogą.

Tokią nuomonę yra išsakęs Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis, kalbėdamas apie ES ateitį. „Europos Sąjungai reikia baigtos Konstitucijos. Pagrindinių teisių chartija turėtų tapti pirmąja šio konstitucinio proceso dalimi“.

Būtent Komisijos pavedimu parengti keli būsimos Konstitucijos projektai [5]. Manytume, kad žmogaus teisių klausimas priklausytų vadinamajai „mišriai“ ES ir jos valstybių narių kompetencijai. Šioje srityje galiotų subsidiarumo principas, reiškiantis, kad žmogaus teisių apsaugą turi stengtis užtikrinti tas subjektas, kuris turi galimybių tai sėkmingiau padaryti.

Vienas iš pagrindinių bendrųjų ES principų žmogaus teisių srityje yra žmogaus teisių apsaugos principas. Kalbant apie kitus bendruosius ES teisės principus reikia pažymėti, kad, pavyzdžiui, subsidiarumo, teisinės tikrovės ir kiti principai taip pat taikomi žmogaus teisų apsaugos srityje [6, p. 437–459].

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – naujo pobūdžio dokumentas

Priimant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją buvo siekiama ne tik užtikrinti, kad ES institucijose būtų gerbiamos žmogaus teisės, bet ir viename dokumente susisteminti visas pagrindines teises, įtvirtintas skirtinguose Europos Bendrijų ir tarptautinės teisės šaltiniuose, Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje [7, p. 127–142]. Kartu buvo siekiama padaryti šias teises labiau suprantamas paprastiems piliečiams.

Formaliai vertinant Chartija yra ES institucijų parengtas susitarimas.Tokių susitarimų galia pasireiškia per jų privalomąjį pobūdį tik pačioms institucijoms. Tačiau pats Chartijos parengimas rodo, kad jos negalima laikyti paprastu instituciniu susitarimu. Ne tik Konvento sudarymas, bet ir tas faktas, kad Chartija buvo rengiama „tarsi turėsianti ateityje teisinę galią“, skiria ją nuo tokių susitarimų. Tai patvirtina ir pačių ES institucijų pozicijos dėl Chartijos taikymo ir statuso ateityje.

Chartijos 51 straipsnis apibrėžia Chartijos taikymo sritis. Chartijos nuostatos skirtos ES institucijoms ir organams, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms narėms, tik kai jos taiko ES teisę1.

1 Terminas „organas“ reiškia bet kurią instituciją, įsteigtą remiantis EB sutartimi arba antrinės teisės šaltiniu.

9

Komisijos nuomone, Chartija yra instrumentas, skirtas patikrinti, kaip ES institucijos ir valstybės narės, taikydamos ES, laikosi žmogaus pagrindinių teisių apsaugos principo. Nepaisant šiandieninio deklaratyvaus šio dokumento pobūdžio, Chartija anksčiau ar vėliau turės tapti ES sutarčių dalimi [8]. Komijos nuomone, Chartijos tekstas buvo rašomas taip, kad jį būtų galima kuo paprasčiau įtraukti į ES sutartis: arba į ES sutarčių teksto dalį „Pagrindinės teisės“, arba į protokolą, pridedamą prie ES sutarčių. Komisijos prezidento R. Prodžio nuomone, Chartija įpareigojo institucijas laikytis jos nuostatų teisės aktų kūrimo procese bei kitose institucijų veiklos srityse ir ji galėtų tapti pirmąja ES konstitucijos dalimi. 2001 m. kovo 13 d. Komisija priėmė sprendimą 380/3, kuriame nustatyta, kad bet koks norminio akto pasiūlymas gali būti priimtas tik nustačius, ar jis atitinka Chartijos nuostatas, kiekviena direktyva ar reglamentas, susijęs su žmogaus teisių klausimu, privalo turėti nuorodą į Chartijos nuostatas.

Chartija nėra naujas dokumentas. Ji susiejo į vieną visumą pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kitas teises, kurios jau buvo žinomos. To iš esmės nebuvo padariusi nė viena nacionalinė valstybė ir nė viena tarptautinė organizacija.

Europos Parlamentas yra aktyviausia ES institucija žmogaus teisių apsaugos srityje. Jis ne kartą yra pabrėžęs, jog trūksta steigimo sutarčių žmogaus teisių apsaugos klausimais. Europos Parlamentas aktyviai ir nuosekliai remia ES Konstitucijos idėją ir siūlymą įtraukti Chartiją į ES sutartį1. Dar rengiant Chartiją Europos Parlamentas pareiškė, kad iki tol, kol Chartijai nebus suteiktas privalomas pobūdis, ji bus laikoma Parlamento įstatymu, ir Europos Parlamentas ja remsis visuose teisės aktuose, susijusiuose su ES piliečių teisėmis. Europos Parlamentas 2000 m. spalio 25 d. Rezoliucijoje dėl sutarčių konstitucionalizavimo (A5–0289/2000) dar kartą patvirtino savo norą „įtraukti pagrindines ES vertybes, piliečių teises ir veiksmingą ES institucijų organizavimą į konstitucinį dokumentą“. Europos Parlamento nuomone, tokį dokumentą galėtų sudaryti pagrindinės konstitucinės nuostatos, apibrėžiančios ES tikslus, pagrindinių teisių apsaugą, ES pilietybę, kompetencijų paskirstymą ir institucinius klausimus; visos kitos, įskaitant ir bendrąsias politikas reglamentuojančias nuostatas, būtų išdėstytos protokoluose, pridėtuose prie sutarties.

2000 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl pagrindinių teisių chartijos rengimo (A5–0064/2000) tvirtinama, kad ekonominį Europos integracijos aspektą privalo pakeisti tikra politinė, demokratinė ir socialinė sąjunga. Pagrindinės socialinės laisvės turi būti sustiprintos ir išplėtotos ES lygiu. Chartija, kaip ir nacionalinės valstybių narių nuostatos dėl pagrindinių teisių, jokiu būdu negali prieštarauti Europos žmogaus teisių konvencijai. Pabrėžiama, kad Chartija, kaip neprivalomo pobūdžio dokumentas, tik išvardijantis jau įtvirtintas teises, nuviltų teisėtus ES piliečių lūkesčius, todėl Chartija turi būti pagrindinė ES konstitucinio proceso dalis.

Europos Teisingumo Teismas, pripažindamas pagrindines teises kaip bendruosius Bendrijos teisės principus, kol kas nesiryžta remtis Chartijos nuostatomis, nors neabejotinai Chartiją galima laikyti vienu pagrindiniu bendrųjų

1 1994 m. vasario 10 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl ES Konstitucijos (A3–0064/94). Joje buvo siūloma iki 1996 m. tarpvyriausybinės konferencijos sušaukti Europos Konventą, apsvarstyti Europos Parlamento Institucinių reikalų komiteto parengtą Europos Sąjungos Konstitucijos projektą ir, Europos Parlamentui sutikus, pradėti ES Konstitucijos priėmimo procesą. 2000 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Nicos sutarties ir Europos Sąjungos ateities (2001/2022 (INI)) pažymima, jog Europos Parlamentas „atnaujina savo įsipareigojimą laikytis Chartijoje pripažįstamų teisių ir laisvių; su pasitenkinimu pažymi, kad Komisija ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas jau pareiškė, kad elgsis taip pat, ir ragina kitas Sąjungos institucijas bei organus prisiimti tokį pat įsipareigojimą“. Šia rezoliucija Europos Parlamentas dar kartą paragino įtraukti Chartiją, kaip privalomo pobūdžio dokumentą, į sutartis, ir paskatino ES institucijas nuo šiol savo veikloje vadovautis Chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis.

10

Bendrijos teisės principų šaltiniu. Skirtingai nei Europos Teisingumo Teismas, generaliniai advokatai ne kartą darė nuorodas į Chartiją1.

Kai kuriuose Pirmos instancijos teismo sprendimuose taip pat daromos nuorodos į Chartijos nuostatas2.

Nors Chartija kol kas yra deklaratyvaus pobūdžio, jos priėmimas specialiame Konvente suteikia jai ypatingą politinę reikšmę. ES ombudsmenas ją naudoja kaip pagrindą nagrinėdamas peticijas dėl institucijų piktnaudžiavimo taikant gero administravimo principą.

Siekiant visapusiškai išnagrinėti Chartijos politinę reikšmę, svarbu išnagrinėti Chartijos taikymą valstybių narių atžvilgiu ir pateikti šių valstybių nuomones dėl Chartijos statuso ateities.

Valstybė narė gerbia Chartijos nustatytas teises, laikosi jos principų ir taiko ją pagal savo atitinkamus įgaliojimus. Chartijos 51 straipsnyje nustatyta, kad jos nuostatos yra taikomos valstybėms narėms tik kai jos taiko Europos Sąjungos teisę.

Chartijos 51 straipsnio 1 dalis iš esmės atitinka ES sutarties 6.2 straipsnį, pagal kurį valstybės narės turi gerbti pagrindines teises, taikydamos Europos Bendrijos ir Europos Sąjungos teisės normas.

Chartijos nuostatos buvo rengiamos atsižvelgiant į valstybių narių konstitucijas (preambulę). „Jokia Chartijos nuostata negali būti aiškinama taip, kad ji ribotų ar nepalankiai veiktų žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias numato valstybių narių konstitucijos“ (53 str.). Tai ne tik reiškia, kad Chartijoje numatytas žmogaus teisių apsaugos lygis negali būti žemesnis už valstybių narių konstitucijose numatytą apsaugos lygį, bet ir kad Chartijos priėmimas neturėjo įtakos valstybių narių konstitucijų keitimui. Europos žmogaus teisių konvencija ir kitos tarptautinės sutartys, kuriomis remiasi Chartija, yra privalomos visoms valstybėms narėms. Chartijos priėmimas neturėjo įtakos valstybių narių nacionalinių teismų sistemoms bei galiojančioms teisminio proceso normoms, nes Chartija nesuteikia jokių naujų būdų asmenims kreiptis į valstybių narių teismus.

Kitų valstybių, Europos Sąjungos narių, požiūris į Chartijos statusą

Vokietija, Švedija, Danija, Prancūzija ir Belgija laikosi nuomonės, kad Chartija būtų privalomo pobūdžio. Vokietija, Prancūzija ir Belgija mano, kad Chartiją būtina įtraukti į ES Konstituciją. Nyderlandų Vyriausybė parengtame „white paper“ dėl ES ateities išreiškia požiūrį, jog turėtų būti priimta Europos konstitucija, kurioje būtų įtvirtinta piliečių pagrindinių teisių apsauga bei kompetencijų tarp ES ir valstybių narių pasidalijimas.

Jungtinė Karalystė rengiant Chartiją priešinosi, kad Chartijai būtų suteiktas teisinis statusas. Jungtinės Karalystės Ministro Pirmininko Tonio Blairo

1 Pavyzdžiui, generalinis advokatas Tizzano 2001 m. vasario 8 d. išvadoje BECTU byloje, C–173/99, pareiškė, kad Chartijos nuostatos negali būti ignoruojamos sprendžiant ginčą dėl pagrindinių teisių pažeidimo. Generalinio advokato Jacobso 2001 m. spalio 9 d. bylos Olandija prieš Europos Parlamentą ir Tarybą išvadoje, C–377/98, nurodyta, kad teisė į orumą, įtvirtinta Chartijos l str., turi būti gerbiama ir saugoma. Generalinis advokatas Leger 2001 m. liepos 10 d. byloje Taryba prieš Hautalą, C–353/99, viename iš savo išvados punktų nurodė, kad Chartijoje įtvirtintų teisių turinys neleidžia jos laikyti paprastu teisių katalogu, nes joje yra teisių, kylančių iš bendrų visoms valstybėms narėms konstitucinių tradicijų, todėl Chartijai turi būti teikiama privilegija sprendžiant klausimą dėl pagrindinių teisių identifikavimo. Generalinis advokatas Misho 2001 m. vasario 22 d. C–122/99 bylos Švedija prieš ES Tarybą išvadoje padarė nuorodas į Chartijos 9 ir 21 str.

2 Mannesmannrohren–Werke AG prieš Komisiją byloje ieškovė prašė teismą atsižvelgti į Chartijos nuostatas sprendžiant Komisijos nuobaudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą skyrimo teisėtumą. PIT priėmė sprendimą, kad Chartija neturi jokios įtakos sprendimams, priimtiems prieš ją paskelbiant. Būtų galima traktuoti, kad priešingu atveju Komisija turėtų laikytis Chartijos nuostatų.

Max. mobil Telecommunication Service v Commission 2002 m. sausio 30 d., nagrinėdamas klausimą dėl Europos Bendrijų konkurencijos teisės normų taikymo teisėtumo, PIT pasirėmė Chartijos 41 str. l d. įtvirtinta teise į gerą administravimą ir 47 str. įtvirtinta teise į veiksmingą teisinės gynybos priemonę ir teisingą bylos nagrinėjimą.

11

nuomone, nėra reikalo kurti ES Konstitucijos, pakaktų „ES kompetencijų chartijos“, kurioje būtų aiškiai apibrėžtos ES ir valstybių narių kompetencijų ribos. Ši chartija turėtų būti politinis dokumentas, o ne teisės aktas. Tačiau Jungtinės Karalystės atstovo Europos Parlamente Richardo Corbetto nuomone, nereikėtų ignoruoti Chartijos integravimo į utartis klausimo, nes Chartija yra galingas bendrų Europos valstybių demokratinių vertybių simbolis, o teisės yra beprasmės, kol nėra jų įgyvendinimo mechanizmo. Chartija turi užtikrinti, kad ES, kaip ir valstybės narės, gerbtų žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Airijos parlamentarų nuomone, Chartijos įtraukimas į ES sutartis tam tikromis aplinkybėmis galėtų reikšti, kad konkrečios Chartijos nuostatos galėtų būti taikomos bylose bet kokioje srityje, kur taikoma ES teisė. Kyla pavojus, kad Europos Teisingumo Teismas, taikydamas Chartijoje įtvirtintas socialines teises, gali pradėti aiškinti teisės normas, kurios labiau priklauso vienai iš bendrosios politikos sričių. Chartijos įtraukimas į Sutartį taip pat galėtų reikšti, kad egzistuos du konkuruojantys ir potencialiai konfliktuojantys viršnacionaliniai žmogaus teisių kodeksai: Chartija ir Europos žmogaus teisių konvencija. Tai galėtų sukelti painiavą, ypač tose bylose, kurios priskirtinos pilkajai sričiai tarp ES ir ne ES teisės. Airijos parlamentarų nuomone, yra pakankamas pagrindas pateisinti pastangas į ES sutartis įtraukti aiškias nuostatas dėl žmogaus teisių (būtinybė užtikrinti, kad pagrindinės teisės būtų gerbiamos kiekvienoje ES valstybėje ir dabartinėse valstybėse kandidatėse, kurios turi palyginti ribotą parlamentinės demokratijos, teisės viršenybės ir teismų nepriklausomumo patirtį), tačiau Chartijos įtraukimas į ES sutartis nebūtinai turės įtakos valstybių narių sprendimams tais klausimais, kurių nereglamentuoja ES teisės aktai. Tokiu atveju Chartijos įtraukimas į ES sutartis neturės jokios reikšmės pagrindinių teisių apsaugai. Žmogaus teisių apsaugos stiprinimas ES, Airijos parlamentarų nuomone, galėtų būti prisijungimas prie Europos žmogaus teisių konvencijos. Kaip alternatyva šiai galimybei galėtų būti Chartijos arba Europos žmogaus teisių konvencijos įtraukimas į sutartis, bet šiais atvejais galėtų kilti kolizija tarp Euro-pos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinant Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, todėl geriausias variantas, Airijos parlamentarų nuomone, yra ES prisijungimas prie Europos žmogaus teisių konvencijos.

Suomijos atstovų Konvente dėl Europos ateities nuomone, Chartijos statuso klausimas yra glaudžiai susijęs su ES ir valstybių narių kompetencijų nustatymu ir ES steigiamųjų sutarčių supaprastinimu. Chartijoje įtvirtinta, kad Chartija nenustato naujų galių ir nekeičia steigiamosiose sutartyse Bendrijai ir ES nustatytų funkcijų ir kompetencijų. Jeigu Chartija būtų prijungta prie sutarčių kaip priedas, nepaisant minėtosios nuostatos, ji galėtų tapti pretekstu patobulinti ES ir valstybių narių kompetencijų santykį. Chartijoje taip pat yra nuostatų dėl teisių, kurių apsauga priklauso išimtinai nacionalinėms valstybėms. Todėl Chartijai įgavus privalomąjį pobūdį, atsirastų įtampa ir poreikis iš naujo įvertinti Chartijoje įtvirtintas teises ir pareigas. Suomijos nuomone, svarbu, kad ES prisijungtų prie Europos žmogaus teisių konvencijos. Tai užtikrintų išorinę tarptautinę žmogaus teisių apsaugos kontrolę (angl. monitoring). Tai taip pat užtikrintų Europos žmogaus teisių konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, kaip Europos žmogaus teisių sistemos, statuso apsaugą. Pritarus Chartijai, ES prisijungimas prie Europos žmogaus teisių konvencijos tapo ypač aktualus. Suomijos nuomone, neturėtų būti prieštaravimų tarp Konvencijos ir Chartijos nuostatų. Jei ES būtų suteiktas juridinio asmens statusas, ji taip pat turėtų paklusti Europos žmogaus teisių konvencijos jurisdikcijai. Suomija remia žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos stiprinimą ES ir mano, kad Chartija vertintina kaip priemonė šiam tikslui pasiekti. Po to, kai bus apibrėžtas Chartijos teisinis statusas, turi būti atidžiai įvertinta jos įtaka kompetencijų tarp ES ir valstybių narių pasidalijimui.

12

Chartija nenustato jokių papildomų reikalavimų šalims kandidatėms. Joms taikomas bendras reikalavimas suderinti savo aktus su Bendrijos acquis, kuris apima ES sutarties 6, 7 ir 49 straipsnius (pastarasis įpareigoja valstybę, norinčią įstoti į ES, gerbti demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos principus). Komisijos ataskaitose Chartija galėtų būti nurodyta kaip tokio gerbimo pagrindas. Šalių kandidačių nacionalinėse konstitucijose įtvirtintos svarbiausios žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Šios valstybės yra Europos Tarybos narės ir Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvės. Jos prisiėmusios įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų konvencijas. Tikėtina, kad kai kurios Chartijoje įtvirtintos teisės suprantamos kiek kitaip bei ne visos teisės įtvirtintos vidaus teisės aktuose (tai ypač taikytina toms teisėms, apie kurias nekalba Europos žmogaus teisių konvencija). Tačiau daugelyje valstybių kandidačių Chartija vertinama kaip ES pagrindinių teisių standartas, kaip įkvėpimo šaltinis kuriant ir tobulinant nacionalinę pagrindinių teisių apsaugos sistemą.

Lietuva yra Europos žmogaus teisių konvencijos ir kitų pagrindinių tarptautinių teisės aktų, kurių pagrindu buvo priimta Chartija, dalyvė. Lietuvai tapus ES nare nereikės priimti jokių konstitucinių pakeitimų, susijusių su Chartijos taikymu.

Išnagrinėjus Chartijos politinę reikšmę, Chartijos santykį su valstybių narių konstitucijomis, labai svarbu išnagrinėti Chartijos santykį su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir prisijungimo prie Konvencijos klausimą.

Išanalizavus Chartijos 52 straipsnio 3 dalį galima daryti išvadą, kad teisės, kurios atitinka Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas teises (jų turinys ir apimtis, įskaitant apribojimus) turi būti aiškinamos taip pat kaip ir Konvencijoje. (Todėl Chartijoje nėra išvardyti apribojimai prie kiekvienos teisės, kurios pagrindas yra Europos žmogaus teisių konvencija, bet jie tarsi automatiškai įtraukti į Chartiją taikant 52 str. 3 d.) Oficialiame Chartijos komentare pateiktas teisių, įtvirtintų Chartijoje ir Konvencijoje, sąrašas. Šiame sąraše teisės su-skirstytos į grupes: teisės, kurios atitinka Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas teises; teisės, kurių taikymas yra platesnis, ir naujos teisės, neįtvirtintos Konvencijoje. Kadangi šis komentaras neturi privalomos juridinės galios, mūsų nuomone, 52 straipsnio 3 dalis neapsaugo nuo galimo skirtingo teisių aiškinimo Europos Teisingumo Teisme ir Europos Žmogaus Teisių Teisme, nes išlieka šių teisių identifikavimo problema. Chartijos šalininkai teigia, kad 52 straipsnio 3 dalies nuostata pašalina problemas, susijusias su skirtinga kai kurių teisių, įtvirtintų Konvencijoje ir Chartijoje, redakcija. Iškilus kolizijai aiškinant minėtas teises, prioritetas bus teikiamas Konvencijai, išskyrus atvejus, kai ES teisėje bus numatyta didesnė teisių apsauga. Chartija nepakeitė Konvencijos. Konvencija buvo ratifikuota visų valstybių narių ir gali būti pakeista tik pačių valstybių narių. Išnagrinėjus Chartijoje įtvirtintas teises, galima pastebėti, kad nemaža teisių dalis atitinka Konvenciją. Dėl to galima daryti išvadą, kad Chartijos rengėjai stengėsi išvengti kolizijos tarp dvejų dokumentų. Be to, negalima neigti, kad dar iki Chartijos priėmimo egzistavo du vienas nuo kito nepriklausomi pa-grindinių teisių apsaugos mechanizmai (EB teisėje ir Konvencijoje, net ir tuo atveju, kai teisėje daromos nuorodos į Konvenciją). Taigi dar prieš priimant Chartiją pasitaikė atvejų, kai teismai skirtingai interpretavo Konvencijos nuostatas.

Mūsų nuomone, problema neišvengiamai kiltų, jei Chartijoje būtų numatytas žemesnis apsaugos lygis, nei numatyta Konvencijoje. Vargu ar valstybės narės sutiktų taikyti skirtingus apsaugos standartus. Chartijos 52 ir 53 straipsniai apsaugo nuo tokios situacijos. „Jokia Chartijos nuostata negali būti aiškinama taip, kad ji ribotų ar nepalankiai veiktų žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias... numato ... Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“ (53 str.).

13

Chartija nereglamentavo ES narystės klausimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Ji nesuteikė ES institucijoms kompetencijos žmogaus teisių apsaugos srityje. Kaip ir anksčiau, sutartyse nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis ES galėtų tapti Europos žmogaus teisių konvencijos šalimi.

Dabartiniu metu Chartija yra deklaratyvaus pobūdžio dokumentas. Europos Tarybos susitikime Kelne buvo tik užsiminta, kad Chartija turėtų būti tarpinstitucinė deklaracija, o klausimas dėl jos įtraukimo į sutartį turėtų būti sprendžiamas vėliau. Europos Viršūnių Tarybos susitikime Nicoje Chartijai nesuteiktas privalomasis pobūdis. Tačiau prie Nicos sutarties priimtoje deklaracijoje dėl ES ateities numatyta, kad klausimas dėl Chartijos teisinio statuso bus sprendžiamas 2004 m. Europos Tarybos susitikime.

Remiantis įvairiais šaltiniais galima išskirti tokias Chartijos statuso ateities perspektyvas:

1. Nekeisti Chartijos statuso paliekant Chartiją deklaratyviu dokumentu. Tai nesumažintų Chartijos politinės reikšmės, institucijos ir toliau privalėtų laikytis Chartijos nuostatų, tačiau kai kurie autoriai mano, kad deklaratyvus statusas „sukeltų priešingą efektą – simbolizuotų Europos nepajėgumą ir atsisakymą rimtai žvelgti į teises“ [9, p. 66]. Apskritai kyla abejonių, ar įmanoma palikti deklaratyvų statusą, nes tai prieštarautų institucijų – Chartijos iniciatorių ir rengėjų bei kai kurių valstybių narių pozicijoms. Taip pat būtų sunku paaiškinti, kodėl nenorima pripažinti teisinio statuso dokumentui, kuris apima teises, jau įtvirtintas tarptautinėse konvencijose, kurių dalyvės yra visos valstybės narės.

2. Padaryti nuorodą į Chartiją ES sutarties 6.2 straipsnyje. Tokia galimybė jau buvo numatyta prieš Nicos konferenciją. Pati Chartija galėtų būti pridėta kaip priedas prie ES sutarties. Toks variantas pareikalautų minimalių pakeitimų, tačiau, mūsų nuomone, nuorodų metodas nėra patogus – reikia ieškoti pagrindinio dokumento.

3. Chartijos įtraukimas į sutartis. Priminsime, kad dar 1984 m. A. Spinelli pasiūlė įtraukti pagrindinių teisių katalogą į ES sutartį. 1989 m. Europos Parlamentas priėmė pagrindinių teisių ir laisvių deklaraciją.

Į sutartį įtraukta Chartija įgytų privalomąjį teisinį statusą (tokį, kokį turi pačios sutartys), tačiau būtų būtina pakeisti sutartis ir Chartiją. Visų pirma reikėtų suderinti Chartijos nuostatas su sutarties nuostatomis, nes kai kurios teisės įtvirtintos abiejuose dokumentuose (pvz., piliečių teisės, nediskriminavimo principas, vyrų ir moterų lygybė). Daugiausiai pakeitimų pareikalautų Chartijos baigiamosios nuostatos. Reikėtų modifikuoti Chartijos nuostatas, liečiančias Chartijos santykį su tarptautinėmis konvencijomis, ypač su Europos žmogaus teisių konvencija (52 ir 53 str.).

4. Jeigu bus nuspręsta priimti ES Konstituciją, Chartija galėtų tapti sudėtine jos dalimi. Pasekmės panašios kaip ir Chartiją įtraukus į sutartį.

5. Europos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ginčą, galėtų pasinaudoti Chartijos nuostatomis ir taip įtraukti Chartiją į ES pirminius teisės šaltinius. Tokiu atveju Europos Teisingumo Teismas įgautų kompetenciją aiškinti ir taikyti Chartijos nuostatas, piliečiai galėtų tiesiogiai kreiptis į teismą dėl Chartijos nuostatų pažeidimo. Tačiau daugelis autorių laikosi nuomonės, kad turėtų būti sukurtas specialus kontrolės mechanizmas, nes, pirma, Europos Teisingumo Teismas priklauso ES institucijoms ir patenka į Chartijos kontrolės sritį, antra – Europos Teisingumo Teismo sprendimai priimami vieningai, t. y. negalima pateikti atskirų nuomonių, o tai yra kliūtis dinamiškai interpretuoti žmogaus teises.

Mes palaikome tų autorių nuomonę, kurie mano, kad Chartijai turėtų būti suteiktas privalomas teisinis statusas.

14

Mūsų nuomone, deklaratyvus Chartijos pobūdis galėtų ne tik sustabdyti tolesnę ES teisės raidą žmogaus teisių apsaugos srityje, bet ir tapti žingsniu atgal šioje srityje.

Siekiant veiksmingai įgyvendinti Chartijoje įtvirtintas teises, jas reikia teisiškai įtvirtinti. Tai neturėtų būti tik pasyvus ES institucijų ir valstybių narių įsipareigojimas šių teisių nepažeidinėti. Šios teisės turi būti įvardytos visuotinai pripažintame teisės akte. Todėl Chartijos tekstas turi būti įtrauktas į ES sutartis, o Chartijos vieta šiose sutartyse turėtų atspindėti be galo svarbią šių teisių reikšmę.

Privalomas statusas Chartijai turi būti suteiktas įtraukiant ją į ES sutartį arba į ES Konstituciją. Chartijos preambulė galėtų būti integruota į ES sutarties preambulę arba į ES Konstitucijos preambulę.

Siekiant veiksmingai įgyvendinti Chartijos nuostatas, reikėtų sukurti naują kontrolės mechanizmą, kuris užtikrintų Chartijos normų taikymą ir aiškinimą. Tokio mechanizmo struktūra, kompetencijos ribos, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo užtikrinimo būdai – tai diskusinio pobūdžio klausimai, kuriems ateityje bus skiriama nemažai dėmesio.

Išvados ir pasiūlymai

1. Kol nebuvo priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Europos Sąjungos žmogaus teisių apsaugos norminis pagrindas buvo trys šaltiniai:

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Europos Sąjungos valstybių konstitucijos. Bendrieji Europos Sąjungos principai, įtvirtinantys ir saugantys žmogaus

teises.2. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos buvo rengiamos

atsižvelgiant į valstybių narių konstitucijas. O tai reiškia, kad Chartijoje numatytas žmogaus teisių apsaugos lygis negali būti žemesnis už valstybių narių konstitucijose numatytą apsaugos lygį. Antra, Chartijos priėmimas neturės įtakos valstybių narių konstitucijų keitimui.

3. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas teises ir laisves, lyginant su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, galima suskirstyti į tris grupes:

1) teisės, kurios atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją;

2) teisės, kurios taikomos plačiau, negu numato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija;

3) naujo pobūdžio teisės, kurių neįtvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

4. Jeigu bus priimta Europos Sąjungos Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija turi tapti šios Konstitucijos sudėtine dalimi. Taip Chartija taps teisiškai privalomu dokumentu, o žmogaus teisių apsaugos lygis bus aukštesnis už tą lygį, kurio laikėsi Europos Sąjunga.

5. Išsprendus Europos Sąjungos statuso klausimą, galimas Europos Sąjungos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

LITERATŪRA

15

1. CJCE 5 février 1963, NV Algemene Transport en Expédite Onderneming Van Gend & Loos/ Administration fiscale néerlandais, Aff. 26/62, Rec.

2. CJCE 15 juillet 1964, M. Flamino Costa/ ENEL, Aff. 6/64, Rec.3. CJCE 12 novembre 1969, Stauder/ Ulm–Sozialamt, Aff. 29/69, Rec.4. CJCE 29 octobre 1980, Landerweyck et autres/ Commission, Aff. jtes 209/78 à 215/78 et 218/78,

Rec. p. 3125; CJCE 14 mai 1974 Nold et autres/ Commission, Aff. 4/73, Rec. 491; CJCE 27 octobre 1976, Paris/ Conseil, Aff. 130/75, Rec. p. 1589

5. Katuoka S. Refleksija Europos Sąjungos Konstitucijos, Pagrindinių teisių chartijos klausimais // http.//www.urm.lt (Europos Sąjunga – diskutuok apie Lietuvos ateitį Europoje). 2001.

6. Mengozzi P. Les principes fondamentaux du droit communautaire et le droit des Etats membres. Revue du droit de l’Union Europeenne. 2002, Nr. 3.

7. Žmogaus teisės. Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentai. – Vilnius, 2000.8. Komisijos pranešimai. 2000 m. rugsėjo 15 d. ir spalio 11 d.9. Weiler J. H. H. Does the European Union Truly need a Charter of Rights? // European Law

Journal. June 2000.

The European Union and Human Rights

Prof. dr. Saulius KatuokaLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article is based on a paper „The European Union and Human Rights“, delivered in the conference „Problems of harmonization of Lithuania’s Law with the European Union Law“ organised by the Institute of International Law and European Union Law of the Law University of Lithuania on November 2002.

The topic "The European Union and Human Rights" is significant and even problematic in the current phase. The significance of the topic is based on the presumption that the human rights as certain social values never looses its importance. However, being dinamic and evolutionary conepcts it always changes quantively and qualitively. The conclusion is that Human Rights as a legal concept always require permanent attention of the researchers.

The attention in the article is focused on two main issues: The European Union as a unique legal system and the development of Human Rights within it; as well as The European Union Charter of the Fundamental Rights (hereinafter – the Charter) as a document of the new character.

The article analyses efforts of the European Union to safeguard human rights, the first cases of the ECJ on human rights are presented. It is emphasized that prior to the adoption of the Charter the legal sources for the protection of human right in the EU were:

1) European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms;

2) The Constitutions of Member States;3) General principles of EU law, establishing and protecting human rights. Analysing the Charter, attention is drawn on the attitude of the Institutions

of the European Union with regard to this document as well as an attitute of the member states. The article also analyses the problem of the relation between European Convention of Human Rights and the Charter.

16

17

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 16–22

THE CHARTER OF FUNDAMENTAL RIGHTS WITHIN THE FRAMEWORK OF THE EUROPEAN UNION LEGAL SYSTEM

Dr. Dagmara Kornobis-Romanowska

Public International and European Law Department, University of WrocławUniwersytecki st., 50–137 Wroclaw, PolandE-mail: kornobis@interia.pl

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 20 d.Reviewed by Dr. Artur Kozłowski, Chair of Public International and European Law University of Wroclaw and prof. dr. Saulius Katuoka, Director of Institute of International Law and European Union Law, Law University of Lithuania

A b s t r a c t

Since December 2000 the European Union has obtained the Charter of Fundamental Rights, the document without explicit legal force, but with legally binding content that consists, in the light of constitutional law of the European Union, the essence of the rule of law of the Communities and the Union. The Charter is a solemn political declaration that gives a clear statement of the fundamental rights which the European Union institutions are committed to respect, both in their internal and external policies, as are the Member States when implementing EU law. There are legal and political problems which are worth considering. The purpose of this paper is therefore to present the place of the Charter within the EU law as well as its meaning for the EU individuals.

Since December 2000 the European Union has obtained the Charter of Fundamental Rights (further: the Charter). It raises a question of the ways in which human rights are presently protected within the EU and EC legal system. The main purpose of this paper is to consider judicial meaning of this act and also its institutional and political dimension in order to determine the present scope of human rights’ protection within the European Union. The task of this paper is to answer if the Charter constitutes a new standard of protection or it just consolidates a status quo.

The Charter is consecrated to the rights that consist, in the light of constitutional law of the European Union, the essence of the rule of law of the Communities and the Union and the part of the principles, which are common to the Member States. The Treaty of Nice, the successor of the Amsterdam Treaty, states that the Unions respects these rights as general principles of Community law, coming equally from European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms (further: European Convention) and the constitutional traditions common to the Member States. The Treaty on European Union explicitly confirms also the Union’s attachment to the fundamental social rights, also by maintaining the previously adopted system of references to the European Social Charter, signed within the Council of Europe and Community Charter, signed in 1989. Therefore, accordingly to the mentioned provisions of

18

the Constitutional Treaties, the rights, which are fundamental for the Union can arise from international law system, as well as from the Member States’ domestic legislations. Both of these legal systems, as the human rights sources within the Union, they are different to the community law itself. It could be noticed, that in this sense, the EC law system, independent and autonomous what was stressed in the ECJ case-law many times, depends in fact on other legal orders.

The legal situation on this field was much worse before the Treaty of Amsterdam has come into force in 1999. Till that time, the category of human rights hasn’t even fall strictly within the competence of EC and, as it could be observed, the EC institutions had a task much more complicated in order to fulfill and to promote this kind of rights within the Community. The EU and EC organs’ practice was aimed to harmonize the organization to the development so far in its nature, not only as the economic community, but also as a supranational organization that respects human values, as the important common values of its Member States. Overworking of the human rights catalogue was also to allow to the individuals for the easier and readilier identification with the Union. In this sense, it is an answer to the „deficit of democratic legitimacy”, pointed over the past several years within the Union.

The fundamental rights after the Amsterdam Treaty, although directly expressed amongst the rules that were already justiciable in the EC, they still were not legible for these citizens. As the Amsterdam Treaty has not led to an explicit recognition of particular fundamental rights, the elaboration of a document which could fulfill the expectations of the EC institutions, as well as its’ citizens, was the task considered as very desirable and urgent. This opinion was quite often expressed by the EC institutions, like European Parliament in its resolution addressed to European Council in Feira, or a document dated 16.03.2000r. In the former and the latter, the Parliament requested that the Charter confirms indivisibility of fundamental rights in their application in relation to all institutions and bodies of the European Union, as well as in relation to all the politics of the Union, including the II-nd and the III-rd pillar. The Charter should be also binding for the Member States in the scope of the community law application.

The European Council has expressed its convictions during the Cologne Summit on 3-4 June 1999. According to the conclusions of the Council, the aim was to affirm the exceptional importance of human rights and their scope in a manner that can be seen and understood by EU citizens. In the opinion presented that time by the European Council, the Charter should comprise fundamental rights and freedoms, as well as procedural provisions, as guaranteed in European Convention and coming from the constitutional traditions common to the Member States. Drafting together material and procedural scope of protection could give in final the codification of those rights, but the European Council didn’t specified, what legal form is the most appropriate to the elaborated act as a “Charter”, announcing only its solemn proclamation and eventual incorporation to the Constitutional Treaties of European Union.

Finally, the draft to the Charter was elaborated by an expert group, which has renamed itself a Convention. This body has been set up during the European Council summit in Tampere and its first session took place on 17 December 1999. It was composed of fifteen representatives of the Member States and Governments, one representative of European Commission, sixteen deputies of European Parliament and thirty deputies of the national Parliaments of the Member States (two delegates from each Parliament). The two ECJ judges and two representatives of the Council of Europe, including the judge of European Court of Human Rights in Strasbourg, took part in the elaboration process as observers. Roman Herzog was elected as President of Convention, and the body was working in Brussels.

19

The establishment of the Convention, the body which make-up was very sophisticated, set up especially to elaborate the Charter, as well as other activities of a legal and practical nature like simultaneous proceeding on a draft undertaken by the 2000 Intergovernmental Conference, or the further coming resolutions of European Council and European Parliament, that all testify to the meaning of the Charter for the Union. All these efforts were crowned with the document presented for the first time as a whole by Convention on 28 July 2000r. That was a draft that European Council has adopted on its informal summit in Biarritz on 13-14 October 2000. The final proclamation of the Charter took place at the European Council’s Nice summit in December 2000, when this act was proclaimed as a leading document for European cooperation.

Nevertheless the Charter has not been incorporated into the new Treaty on European Union signed there, acquiring a status of a political act. Formally, the Charter is the example of interinstitutional agreement, published in Official Journal, existence of which was for the first time officially recognized in declaration in final act of the Nice conference - declaration concerning art. 10 of the Treaty on EC. The Parliament, the Council and the Commission are able to conclude such agreements that make no amendments to the Treaties in aim to facility the application of the Treaty on EC. These agreements are binding for the institutions engaged in the common relations. They are binding for them politically and morally, even when they do not raise any rights or obligations for the third parties. That means the Charter is deprivated from the formal point of view from the legal binding force, and in consequence it is not able to raise “hard” legal obligations. But from the other hand, there is an obligation, but of political nature, that can evaluate into the legislative initiative. In this manner, the three institutions have indicated in the Charter the direction and the values that they are obliged to respect in their activities, also in the normative activity.

Is that mean that the Charter has obtained “only” a political character, what is its legal nature and the real sense of that instrument. To make the analysis of the legal meaning of the Charter for the European Union, its formal and material character is to be considered. The most important question that is to be answered this way is if the Charter effectively protects the rights of the individuals. This problem seems to be actual, because two years after “the solemn proclamation” of the Charter, the European Council still did not take the formal approach to its legal effects.

As far as the material extent of the Charter is considered, the title of this document gives an partial answer. According to that, the rights safeguarded by the Charter are “fundamental”. That statement requires the case law of European Court of Justice to be recalled. Thanks to EJC case law, the determination of rights of a fundamental character for the Union is possible. This case law was developed throughout the decades, in large measure under influence of constitutional Courts of the Member States, meanly Germany, but this idea was expressed for the first time within the written sources of EC law in Single European Act, to finally find its place amongst the provisions of the Treaty on the Union (art. 6). To put it briefly, within the framework of European Union legal system, the source of its fundamental rights consists not only primary law but also constitutional traditions common to the Member States and the European Convention on Human Rights, as well as other international agreements safeguarding the human rights that the EU Member States are signatories. As it can be seen, these sources stay rather in diffusion, so the role for the Charter is to consolidate fundamental rights and freedoms protected on the territory of the Member States.

One can also put the other question if the Charter and the internal constitutional provisions, as well as European Convention or other international agreements are in contest. This position is not to be maintained. The Charter can

20

serve in any event as an instrument to exclude this norms from the sphere of EC law. Such a practice could in effect nullify the whole contemporary case law of the Community. The present actions of the Union are aimed, like it seems, to guarantee the full protection of individuals’ rights, and not the restriction of the latter. International standards, and particularly European Convention, analyzed in this context, are materially binding for the Union, because nothing in the Charter can be interpreted as restricting or adversely affecting human rights and fundamental freedoms as recognized by Union law and international law. Insofar as the Charter contains rights which correspond to rights guaranteed by the European Convention, the meaning and the scope of those rights shall be the same unless the protection provided by the Charter would be more extensive.

It must be pointed in this moment that the Charter presents very wide range and really complex approach to the rights of this character. It’s extent goes further than to civil and political aspects of human rights, encompassing also these of cultural, economic and social character. Systematically, the rights in Charter are catalogued in 54 articles, grouped in 7 chapters, these are: “Dignity” (art. 1-5), “Freedoms” (art. 6-19), “Equality” (art. 20-26), “Solidarity” (art. 27-38), “Citizens’ rights” (art. 39–46), “Justice” (art. 47-50) and “General” (art. 51-54). In amongst of the rights safeguarded already in other international conventions or documents, there are also the provisions of an innovatory nature, like for example the integration of persons with disabilities, the prohibition of eugenic practices, in particular those aiming the selection of persons, the prohibition on making the human body and its parts as such source of financial gain or the prohibition of reproductive cloning of human beings. In these aspects, the Charter reaches very clearly not only beyond international arrangements, but also beyond the contemporary case law of the ECJ.

It seems that it could be observed that material content of the Charter is without any doubt its value. The opponents point out that there is too many general clauses or references to national legislations without clear specification of the limits of these regulations. From the other hand, the general aim of the Charter must be recalled, that is to be a better presentation and consolidation of the fundamental rights to the citizens, and this purpose has evidently had an impact into the way the Charter has been formulated. The Charter is very wide in range, and the rights are expressed clearly in uncomplicated language. The provisions are concise, the sentences are brief, what in final, next to expected transparency, makes also the effect of generality. And the latter is not a real reproach to the Charter.

Complexity and simplicity in the approach doesn’t mean that the Charter deletes the differences and defines in clear the procedures of protection of particular rights. In opposite, it could be pointed out that there is a deficit of effective enforcement methods and that the Charter really does not regulate that field, confining to the reference to the constitutional law of the Union by constating that: „Rights recognized by this Charter which are based on the Community Treaties or the Treaty on European Union shall be exercised under the conditions and within the limits defined by those Treaties”. That means that the status quo has been maintained on this field, and the jurisdiction in cases where the human rights has been infringed belongs to ECJ, extending its competence to the cases against the Community institutions (art. 46 T UE).

Referring what was mentioned above to the particular categories of fundamental rights in the Charter, it could be found that the judicial protection is ensured in principle just to the civil and political rights, while other rights, that is of social, cultural or economic dimension are deprived of this protection. The feature of the latter, as the Charter’s provisions, is of the character of a program and a postulate addressed to the Community institutions. In conclusion, the method of protection of a kind of fundamental rights which have a character of

21

social, economic or cultural rights, means the political measures that is just to the practice of the organs in charge, and not to the law.

As it could be seen, materially taking, the Charter is not homogenous. It raises another question about the legal nature of this document considered as a whole. It seems that at least two aspects deserves the consideration. First of them is the legal form in which it has been adopted and the second – its name.

The Charter has been adopted by the join decision of the Council, Commission and European Parliament as a solemn proclamation. As an informal act, the proclamation does not belong to the category of sources of community law and, in consequence, is deprived of the binding character. It means that the Charter is not placed within the system of community law, and particularly, it doesn’t create a direct legal effect, that is it can’t serve as a legal source for specific rights from the part of individuals, the rights that could be next be enforced in judicial procedure.

The question of a legal character of informal acts of the Community is nevertheless the subject of an unequivocal settlement. There is a category of the “soft law” acts, where the doctrine puts sometimes such documents like the proclamation. Being the part of that group means from the one hand a deprivation from the legal binding force, from the formal point of view, and in consequence no possibility to raise “hard” legal obligations, but from the other hand, there is an obligation, but of political nature. The real political value that can evaluate into the legislative initiative is expressed in the obligation put on the Community and the Member States’ institutions to follow the standards accepted by the Charter as well in the implementation of the community law, like in its legislative process.

Even though the Charter doesn’t belong to the sources of community law, as an element of “soft law” in complex with these sources it composes acquis communautaire. Is not it like in this context, that the name appearing in the title of this document means is too much? Considering that the name “charter” is reserved in international law to the documents of the highest standing and of the most important content, the atmosphere of the Nice Summit (7-9 December 2000) can be recalled. There were the great expectations of adopting the Charter as a constitutional act to the European Union legal order but, in contrary to the institutional reform provided by the Treaty of Nice, they did not achieve a success. The Charter was not given the constitutional meaning and, as there was already talk of, not even the binding force.

The conclusions issued after the Nice Summit are quite concise in statement that the European council welcomes the joint proclamation, by the Council, the European Parliament and the Commission, the Charter of Fundamental Rights, combining in a single text the civil, political, economic, social and societal rights hitherto laid down in a variety of international, European and national sources. The European Council would like to see the Charter disseminated as widely as possible amongst the Union’s citizens. In accordance with the Cologne conclusions, the question of the Charter’s force within the Community law will be considered later.

The Charter is not the part of the Constitutional Treaty, has not obtain the force of generally binding act in the European Union. This document did not succeed to replace the contemporary acquis of the Union as far as fundamental rights are concerned. In spite of this it made that acquis clearier, in accordance to recommendations of Cologne European Council. The doctrine expresses also its hope that thanks to the Charter that formulates the new rights, the level of their protection would be higher in future. The Charter gives the possibility to broaden the reach of fundamental rights protection beyond the sources defined in art. 6(2) T UE but its’ future legal meaning lays in the hands of the next Intergovernmental Conference that is to take place in 2004.

22

Yet in the Treaty of Nice Declaration on the Future of the Union (Declaration 23), the European Council called for further consideration of the status of the Charter. In the Laeken Declaration on the Future of the Union issued in December 2001, the Council agreed to convene a Convention on the Future of Europe, composed of the main parties involved in the debate on the future of the Union. Its task is to consider the key issues arising for the Union's future development and to try to identify the various possible responses. In the section of the Declaration headed ‘Towards a Constitution for European citizens’, the Declaration identified several questions that should be considered, including the need to consider the simplification and reorganization of the Treaties. In this context, the Declaration says that “thought would also have to be given to whether the Charter of Fundamental Rights should be included in the basic treaty and to whether the European Community should accede to the European Convention on Human Rights”.

This part of the abovementioned Declaration could be read as the suggestion that the protection of fundamental rights within the Union would still not be complete thanks only to the incorporation of the Charter into the Treaties. Next to that, the Union’s accession to the European Convention as a cumulative step is also recommended.

ConclusionThe title of this document carries the announcement and the promise for the

future although this future of the Charter as a formal act is difficult to be foreseen. Would it be the example of “soft law” or would be incorporated to the constitutional law of the Union? The affirmation and existence of such Charter might be one of the elements in the process of constitutionalization of the EU, and is seen as a valuable objective. The Charter identifies the EU as a public law structure with a constitution. The Charter would define a system of human rights protection biding universally across when incorporated to the Constitutional Treaty. But without any doubt, such process would require the consecutive amendments in the EC primary law substance, e.g. procedure of the judicial enforcement of such rights. And such amendments are not only time consuming but also complicated from the legal point of view. In this aspect it could be additionally pointed that, the promotion of European Union constitutional development thanks to the Charter, raises also the expectations of the third countries, including the candidates countries for improvement of the human rights protection also outside the Community.

What is therefore the general balance of the fundamental rights protection within the Union these days when it gets it’s own catalogue of human rights? The Charter appears to be, as a whole, well drafted and politically balanced. The Charter consolidates the fundamental rights and consists a codification of all the norms, written or unwritten within the Community. It also incorporates the domestic constitutional norms of the Member States and the international norms coming from European Convention, European Social Charter and International Pacts on Human Rights.

The primary function that the Charter is to perform is the improvement of human rights protection. Eligible for protection are in the first instance the citizens of Member States, and also other persons under the jurisdiction of the Union. However, it seems that this function doesn’t comply with its legal force. When getting acquainted with the Charter, a citizen can only get informed about the catalogue of his rights and freedoms. The judicial enforcement of these values must yet find some other legal basis, that is primary law provisions, constitutional regulations or international treaties to which the Member States are signatories. The lack of the binding force is without any doubt the biggest

23

deficiency. As a legal instrument, it needs some improvement, e.g., in order to be precise on the restrictions that may apply to the rights of the Charter and this is still an open question.

Unfortunately, it seems that even the eventual future incorporation of the Charter to the Constitutional Treaty is not the remedy. It means the protection of fundamental rights within the Union would not be complete thanks to this incorporation. As far as there exist in Europe two material systems, but only one of them provides the complete legal procedure of protection, the latter could be only the copy of the former, even if this copy is of a constitutional form.

BIBLIOGRAPHY

1. Ranp A. Karta Praw Zasadniczych Unii Europejskiej. PiP 4/2001.2. EPC Workshop: The EU Charter of Fundamental Rights: Solving the

Remaining Technical and Legal Issues. EPC Working Papers. 18 October 2002 // www.theepc.be/europe/strand_one_ detail.asp?STR_ID=2&REFID=928&TWS.

3. Barcz J., Żukrowska K. (eds.) Przyszłość Unii Europejskiej, Polski punkt widzenia, MSZ. – Warszawa, 2001.

4. Kellermann A. E., Zwaan J. W., Czuczai J. (eds.) EU Enlargement, the Constitutional Impact at EU and National Level. – The Hague: T.M.C. Asser Institut, 2001.

5. Lenaerts K. Fundamental rights in the European Union. 2000. 25 ELRev. No 6.

6. Suchocka H. Jaka konstytucja dla Europy? Problem konstytucji europejskiej z punktu widzenia kraju przygotowującego się do przystąpienia do Unii Europejskiej. – Hamburg, 2000.

7. Popławska E. (ed.) Konstytucja dla rozszerzającej się Europy, Instytut Spraw Publicznych. – Warszawa, 2000.

8. Traktat z Nicei – polski punkt widzenia. Document of Polish Ministry of Foreign Affaris of 15 February 2001. – Warszawa, 2001.

Documents:

1. Charter of Fundamental Rights. OJ C 2000, 364/01.2. Document CHARTE 4422/00. CONVENT 45.3. European Council’s conclusions // www.europarl.eu.int/council/off/conclu/index.htm.4. Resolution of 15.06.2000, OJ C 2001, 67/280.5. Resolution on Elaboration of the Charter of Fundamental Rights. OJ C 2000, 54/93. 6. Resolution on the Drafting of a European Union Charter of Fundamental Rights. d0064/2000.

Pagrindinių teisių chartija Europos Sąjungos teisės sistemoje

Dr. Dagmara Kornobis-RomanovskaVroclavo universitetas, Lenkija

SANTRAUKA2000 m. gruodį priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija –

dokumentas, neturintis apibrėžtos teisinės galios, tačiau jo turinys – teisiškai įpareigojantis, o tai, Europos Sąjungos konstitucinės teisės požiūriu, yra Bendrijų ir Sąjungos teisės viršenybės principo pagrindas. Chartija yra reikšminga politinė deklaracija, kurioje aiškiai nurodoma, kokių pagrindinių teisių Europos Sąjungos institucijos, taip pat ir Europos Sąjungos valstybės narės, įsipareigoja laikytis tiek vidaus, tiek užsienio politikoje įgyvendindamos Europos Sąjungos teisę. Verta panagrinėti su Chartija susijusias teisines ir politines problemas. Šio straipsnio

24

tikslas – apibūdinti Chartijos vietą Europos Sąjungos teisės sistemoje, taip pat jos svarbą asmenims, esantiems Europos Sąjungoje.

Straipsnyje analizuojama Europos Bendrijos bei ją keitusių sutarčių nuostatos, įtraukusios, keitusios ir plėtojusios žmogaus teisių katalogą, taip pat Europos Bendrijų veiklą formuojant Bendrijos ir valstybių narių bendrą žmogaus teisių politiką siekiant ugdyti požiūrį į žmogaus teises kaip vertybes, svarbias ir pripažįstamas visų valstybių narių. Tokio požiūrio materialinė išraiška kaip tik ir tapo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri, be kitų nuostatų, įtvirtintų ir kituose dokumentuose bei tarptautinėse konvencijose, įtvirtino visiškai naujas teises, tokias kaip asmenų su negalia integracija; eugeninės praktikos uždraudimas, ypač jei jos tikslas yra žmonių selekcija; žmogaus klonavimo uždraudimas. Tačiau greta šių naujovių straipsnyje analizuojama efektyvių šių teisių užtikrinimo procedūrų ir priemonių trūkumas, atkreipiamas dėmesys į faktą, kad Chartija, nebūdama vienas iš Bendrijos teisės šaltinių ir atitikdama tik „švelniosios teisės“ (soft–law) kategoriją, nesukuria privalomo teisiškai įpareigojančio poveikio.

Analizuojamas problemiškas klausimas, ar, įsigaliojus Nicos sutarčiai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija taip ir liks vertinama kaip „švelniosios teisės“ pavyzdys, ar vis dėlto galima tikėtis jos įtraukimo į Europos Sąjungos konstitucinę teisę. Pastaruoju atveju toks žingsnis būtų labai sveikintinas, nes pagaliau būtų sukurta teisiškai privaloma žmogaus teisių apsaugos sistema ir įtvirtintas pirminis Chartijos tikslas. Tačiau atrodo, kad ir laukiamas Chartijos įtraukimas į Konstitucinę sutarti nebūtų išeitis, nes vien tik paties akto įtraukimo fakas nereikštų efektyvios žmogaus teisių apsaugos sistemos sukūrimo.

25

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 23–36

VALSTYBĖS TEISĖ RIBOTI NUOSAVYBĖS TEISĘ PAGAL EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS PIRMĄJĮ

PROTOKOLĄ

Doktorantė Eglė Švilpaitė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštastek@ltu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. rugsėjo 24 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Justinas Žilinskas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentė dr. Skirgailė Žaltauskaitė–Žalimienė

S a n t r a u k a

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK arba Konvencija) normos, garantuojančios nuosavybės teisės apsaugą ir užimančios vieną iš aukščiausių pozicijų Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje, suteikė galimybę pirmai iš mūsų piliečių, p. Jasiūnienei, apginti savo teises tarptautiniame teisme (bylos Jasiuniene v Lithuania 2003 m. kovo 6 d. sprendimas).

Nuosavybės teisės kaip vienos iš žmogaus (asmens) teisių apsaugos įtraukimas į Konvencijos Pirmąjį protokolą, o ne į Konvencijos tekstą rodo valstybių nesutarimą dėl šios teisės apsaugos turinio ir tikslingumo. Todėl akivaizdu, kad pasiektas konsensusas suteikė valstybėms plačias galimybes nusavinti turtą, kontroliuojant naudojimąsi nuosavybe ir garantuojant mokesčių surinkimą. Nepaisant to, Europos Žmogaus Teisių Teismas kvalifikuodamas valstybės veiksmus, varžančius nuosavybės teisę, naudoja ir bendrą garantiją, įtvirtintą EŽTK Pirmojo protokolo pirmame sakinyje, tais atvejais, kai šie negali būti įvertinti kaip nusavinimas ar nuosavybės naudojimo kontrolė.

Straipsnio autorė analizuoja Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio teikiamą apsaugą nuo valstybės nustatomų nuosavybės teisės apribojimų, nagrinėja šios tarptautinės sutarties nustatytų minimalių europietiškų standartų autonomišką nuosavybės koncepciją ir kitas teisines kategorijas bei garantijos turinį.

Įvadas

Neretai nuosavybės teisės apsauga vis dar siejama su absoliučios teisės kategorija, turint omenyje minimalias galimybes valstybei kištis į teisinius privačios nuosavybės santykius. Tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai,

26

pavyzdžiui, 1948 m. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija, paprastai reguliuoja formalios ekspropriacijos atvejus, kai nuosavybė paimama iš savininko visuomenės interesais, nustatant už tai teisingą atlyginimą. Šiuolaikinės visuomenės nuosavybės apsaugos standartas il-gainiui išplėtotas iki nuosavybės teisės apsaugos formulės, susidedančios iš dviejų rūšių nuosavybės teisės garantijų, išskiriamų pagal teisės suvaržymo pobūdį [1, p. 12–13]:

a) garantijos nuo nuosavybės teisės apribojimų valstybei įgyvendinant reguliacinę funkciją (vadinamoji policinių galių (angl. police power) doktrina);

b) apsaugos nuo vienašališko nuosavybės nusavinimo (paėmimo), valstybei įgyvendinant savo kaip suvereno teises (angl. eminent domain).

Šią nuosavybės teisės apsaugos garantiją galima laikyti klasikine nuosavybės teisės apsaugos formule, įgaunančią siauresnes ar platesnes gramatines išraiškos formas valstybių konstitucijose [2]. Tačiau ilgalaikėje klasikinės formulės taikymo praktikoje paaiškėjo, kad ši garantijų klasifikacija nėra tokia paprasta, nes valstybės reguliacinių funkcijų įgyvendinimas gali lemti faktinį nuosavybės atėmimą, o ne tik nuosavybės teisės apribojimą. Todėl doktrinoje ir teismų jurisprudencijoje išplėtotos reguliacinių paėmimų (angl. regulatory takings), pavyzdžiui, JAV, arba de facto ekspropriacijos [3] doktrinos, kuriomis siekiama nustatyti ribą, skiriančią nusavinimą nuo nuosavybės teisės apribojimo, už kurį dažniausiai nepriklausytų kompensacija [4, p. 67–79].

Europos regione tarptautinį nuosavybės teisės apsaugos standartą nustatantis 1950 m. EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnis teigia:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą“ [5].

Šis protokolas Lietuvos jurisdikcijoje esančių asmenų atžvilgiu įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 dieną. Lietuvos Respublikoje monistinės tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio teorijos veikiama Konstitucinio Teismo nutarimais bei tarptautinės teisės specialistų suformuota Konvencijos tiesioginio taikymo doktrina, pagal kurią EŽTK yra sudėtinė teisės sistemos dalis, turinti įstatymo galią ir taikoma tiesiogiai [6]. Dauguma įstatymų, reguliuojančių santykius atskirose teisės šakose, įtvirtina tarptautinių (ir ne tik ratifikuotų) sutarčių virše-nybės principą jų kolizijos su įstatymais atveju. Atsižvelgiant į tai, EŽTK turėtų būti laikoma kitų įstatymų ir teisės aktų teisėtumo kriterijumi Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių atžvilgiu, t. y. ir ginant nuosavybės teisę.

Tačiau analizuojant Konstitucinio Teismo bei bendrosios kompetencijos teismų jurisprudenciją aiškėja, kad Lietuvos teisininkai bei kiti (privatūs) asmenys visų šio protokolo teikiamų galimybių dar neišnaudoja. Tiesioginis Konvencijos taikymas nuosavybės teisės bylose paprastai apsiriboja deklaraciniu teiginiu, kad konkrečią teisę gina ir EŽTK [8]. Nuo EŽTK Pirmojo protokolo įsigaliojimo 1996 m. gegužės mėnesį iš Lietuvos buvo išnagrinėtos tik keturios peticijos dėl Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo, iš kurių trys pripažintos nepriimtinomis [9], tuo tarpu vieną priimtą peticiją Jasiuniene v Lithuania išnagrinėjus šių metų pradžioje [10] byloje pripažinta, kad Lietuvos Respublika neužtikrino teisės į netrukdomą naudojimąsi nuosavybe, t. y. nustatė neleistiną nuosavybės teisės apribojimą. Be abejo, galima teigti, kad Lietuvoje nebūtina remtis tarptautinės sutarties normomis, jei nacionaliniai įstatymai garantuoja analogišką ar net palankesnį asmens teisinį statusą aptariamoje srityje. Tačiau tuo verstų suabejoti pirmiausia

27

jau pats konstitucinės nuosavybės teisės garantijos tekstas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje, kuriame neužsimenama apie valstybės galimybes riboti nuosavybės teisę ir, kas ypač svarbu, nenustatoma valstybės valdžios institucijų galių ribos nurodant apribojimus nuosavybės teisei. Tuo tarpu EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnio antroji pastraipa skirta išimtinai nuosavybės teisės apribojimams reguliuoti, t. y. apribojimų teisėtumas nustatomas pagal specialią, o ne bendro pobūdžio apribojimų taisyklę, taikytiną visoms asmens teisėms [11, p. 24–25]. Apeliuodamas į Konvencijos vietą mūsų teisės sistemoje, Konstitucinis teismas išvedė bendrą taisyklę riboti žmogaus (asmens) konstitucines teises remiantis visų pirma pačia Konvencija bei jos protokolais ir jų taikymo praktika [12].

Verta pažymėti, kad Konvencija, teisinės terminologijos požiūriu, taip pat pateikia Lietuvos teisės sistemoje dar neprigijusių teisinių kategorijų – išplėstą nuosavybės teisės objektų sąrašą bei jų turinį [13, p. 69–79]. Todėl EŽTK turėtų būti vienas iš pagrindinių instrumentų, naudojamų nuosavybės teisės apribojimų teisėtumui nustatyti.

Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti Europos standartus, taikomus valstybės galimybėms riboti nuosavybės teisę pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, kuris dėl anksčiau nurodytų argumentų turėtų veikti ir Lietuvos Respublikos teisės sistemą bei teisinės minties raidą.

Straipsnyje analizuojama Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, Lietuvos ir užsienio teisės mokslininkų ir praktikuojančių teisininkų darbai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika bei kiti šaltiniai. Tema nagrinėjama taikant šiuolaikiniame teisės moksle plačiai paplitusius analitinį, lyginamąjį, teleologinį, lingvistinį ir sisteminį metodus.

1. Pirmojo protokolo 1 straipsnio struktūra

Kaip Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) nustatė Marckx v Belgium byloje [14], „Formuluote „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe (angl. possessions)“ Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis garantuoja nuosavybės teisę“. Pagal savo turinį netrukdomas nuosavybės turėjimas reiškia apsaugą nuo vienašališko valstybės kišimosi į privačius nuosavybės santykius. Kita vertus, šalims, Konvencijos dalyvėms, suteikta plati teisė riboti nuosavybės teisę, jei tai būtina bendraisiais interesais. EŽTK negarantuoja teisės įgyti nuosavybę bet kokiu būdu, pavyzdžiui, paveldėti [15], o tik apsaugą nuo vienašališkų valstybės veiksmų turimos nuosavybės atžvilgiu. Todėl, kalbant apie nuosavybės teisės kaip asmens teisės apsaugą, tikslingiau šios apsaugos kryptingumą įvardyti kaip „nuosavybės teisės apsaugą“, o ne „teisės į nuosavybę apsaugą“.

Remdamasis EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnio tekstu EŽTT savo praktikoje nuosavybės teisės garantiją susistemino į tris taisykles ir nustatė jų tarpusavio ryšius. Todėl nuosavybės teisės apsaugos standartas pagal EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnį apibūdinamas „trijų taisyklių“ režimu (pabraukta autorės):

„[…] ši [Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtina] norma susideda iš trijų skirtingų taisyklių. Pirma taisyklė, įtvirtinta Pirmos pastraipos pirmame sakinyje, yra bendrojo pobūdžio ir nustato netrukdomo nuosavybės turėjimo principą; antra taisyklė, nustatyta tos pačios pastraipos antrame sakinyje, apima turto nusavinimą ir reikalauja, kad jis būtų atliekamas esant tam tikroms sąlygoms; ir trečia taisyklė, įtvirtinta antroje pastraipoje, pripažįsta su-sitariančioms valstybėms teisę, be kitų dalykų, kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe atsižvelgiant į bendruosius interesus. Trys taisyklės nėra „atskiros“, t. y. nesusietos: antra ir trečia taisyklės yra susijusios su tam tikru kišimusi į taikų

28

nuosavybės turėjimą ir todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą principą, įtvirtintą Pirmojoje taisyklėje […]“ [16].

Atsižvelgdami į tai, galime tvirtinti, kad EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnis suteikia asmenims, esantiems valstybių sutarties dalyvių jurisdikcijoje, teisę į:

netrukdomą nuosavybės turėjimą;apsaugą nuo vienašališko turto paėmimo;apsaugą nuo vienašališkos nuosavybės naudojimosi kontrolės, įskaitant

mokesčių įvedimą bei jų surinkimo užtikrinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmoji taisyklė, EŽTT nuomone, turi būti laikoma

ne tik bendru principu, bet ir savarankiška taisykle, taikoma tuo atveju, kai nė vienas iš valstybės atliktų veiksmų privačios nuosavybės atžvilgiu negali būti kvalifikuotas kaip paėmimas ar naudojimosi kontrolė, tačiau sukelia tam tikrus neigiamus padarinius savininkui realizuojant subjektinę teisę turimo turto atžvilgiu [17].

Nepaisant to, kad, lingvistiškai aiškinant Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio tekstą, galima teigti, kad kiekvienai iš minėtų valstybės galių riboti nuosavybės teisę – įvedant mokesčius, kontroliuojant naudojimąsi nuosavybe ar kitaip neleidžiant netrukdomai ja naudotis – nustatomi skirtingi teisėtumo kriterijai, EŽTT linksta link bendros nuosavybės teisės ribojimo teisėtumo formulės, kurios turinys skirsis priklausomai nuo konkrečios kišimosi į privačius nuosavybės santykius formos. Todėl, remiantis EŽTT praktika, kiekviena nuosa-vybės teisės ribojimo priemonė turi būti teisėta, nustatyta bendrųjų interesų tikslais ir proporcinga siekiamam tikslui.

Tokią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad neretai EŽTT net nesivargina nurodyti, pagal kokią taisyklę pažeidimas yra nagrinėjamas, ir konstatuoja tiesiog Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą [18]. Pavyzdžiui, byloje Papamichalopoulos v Greece [19] EŽTT nustatė, kad, valdžios institucijoms užėmus pareiškėjo žemės sklypus Graikijoje neturint tam teisinio pagrindo ir nesuteikiant galimybės savininkams patekti į teritoriją ar kitaip ja naudotis, tokie veiksmai prilygo de facto ekspropriacijai. Tačiau savo išvadoje EŽTT tik konstatuoja Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą, nesusiedamas jo su jokia atskira anksčiau minėta šio straipsnio taisykle.

Tokia EŽTT pozicija, be abejonės, apsunkina galimybę identifikuoti, kokios taisyklės pažeidimu valstybė gali būti apkaltinta ir kokie detalūs jos veiksmų pateisinimo ir asmens subjektinių teisių gynimo kriterijai turėtų būti taikomi. Formaliai EŽTT, įgyvendindamas pažeidimo ad hoc vertinimą, stengiasi priskirti jį vienai iš antrojoje arba trečiojoje taisyklėje įtvirtintų nuosavybės teisės suvaržymų formų, tačiau deklaravęs, kad pirmoji taisyklė nustato savarankišką teisės gynimo režimą, pagal jį kvalifikuoja visus valstybės veiksmus, nepaten-kančius į antrąją ir trečiąją taisyklę. Taip, pavyzdžiui, byloje Smokovitis and Others v Greece valstybės priimtas įstatymas, veikiantis atgaline data ir panaikinęs pareiškėjų teisę gauti priemoką prie atlyginimo moksliniams tyrimams, kaip nustatė EŽTT, nebuvo nukreiptas nei į nuosavybės teisės ribojimą, nei į paėmimą, todėl turėjo būti įvertintas pagal Pirmo protokolo 1 straipsnio pirmą sakinį [20].

2. Pagrindinės Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio teisinės kategorijos

EŽTT ne vienoje byloje teigė, kad, nepaisant to, kad nuosavybės kategorija yra Konvencijos šalių bendros valios, kildinamos iš nacionalinės teisės, produktas, EŽTT garantuojamų teisių kontekste ji yra autonomiška ir besiplėtojanti, nes pati Konvencija yra ne statiškas, o besiplėtojantis instrumentas [21]. EŽTT Pirmojo protokolo autentiškuose tekstuose anglų ir prancūzų kalbomis vartojamų skirtingų terminų ginamai teisei apibūdinti (angl. „possessions“, pranc. „biens“)

29

kolizija išspręsta prancūziškojo „biens“ naudai. Artimiausias lietuviškas atitikmuo būtų „turtas“. Todėl Pirmojo protokolo 1 straipsnio „possessions“ arba „biens“ gina ne nuosavybę klasikine romanų–germanų teisės šeimos tradicijos prasme, o visus asmens interesus, kurie turi ekonominę vertę [22]. Toks platus ginamos teisės objekto apibrėžimas akivaizdžiai iliustruoja nutolimą nuo kontinentinei teisės šeimai įprasto, tradicinio nuosavybės teisės objektų rato, paprastai identifikuoto su materialiais daiktais, ir išplečia jį iki bet kokio turto, turinčio ekonominę vertę, sampratos (bendrosios teisės tradicijos įtaka).

Kita vertus, ginant nuosavybės teisę kaip ekonominį interesą, atmetamas kitokios nuosavybės teikiamos naudos gynimas. Pirmojo protokolo 1 straipsnis gerokai apriboja galimybes ginti nuosavybes teises, jei naudojimasis jomis veikiamas triukšmo arba ekologinių aplinkybių [23]. Taip pat nebus ginami asmens lūkesčiai, jei jie nėra konkretizuoti ir jų įgyvendinimas nėra realiai tikėtinas [24].

Kadangi Konvencijos pažeidimai kyla valstybėse dalyvėse, logiška laikytis pozicijos, kad ir nuosavybės teisės objekto, kuris bus ginamas pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, identifikavimas priklauso pirmiausia nacionalinių valstybių jurisdikcijai. Tačiau EŽTT ir anksčiau veikusi Europos žmogaus teisių komisija pabrėžia termino „possessions“ autonomiškumą, o tai sudaro sąlygas individui ginti teises, kurių jo valstybė nepripažįsta nuosavybe. Byloje Tre Traktörer Aktiebolag v Sweden [25] EŽTT atmetė Švedijos vyriausybės argumentus, kad licencija prekiauti alkoholiu nesuteikė jokių teisių pagal Švedijos nacionalinę teisę, todėl negali būti ginama ir pagal Konvenciją.

Konvencija detaliau nekonceptualizuoja nuosavybės kaip teisinės kategorijos, siekiant išvengti jos turinio statiškumo. EŽTT šiuo atžvilgiu pasirinko selektyvų ad hoc požiūrį, kiekvienoje byloje įvertindamas ginamą interesą atskirai. Apsaugos standartai, numatyti Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, taikomi tiek daiktinėms teisėms (rights in rem), tiek prievolinėms teisėms (rights in personam). Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta norma garantuoja plataus įvairių rūšių turto spektro apsaugą, taikomą tiek kilnojamam, tiek ir nekilnojamam turtui[26], apimančią nuo vertybinių popierių [27] bei licencijų [25] iki reikalavimo teisių [28], leidimų statyti [29], socialinių išmokų [30], medžiojimo[31] ir žvejybos teisių [32] apsaugos.

Nuosavybės teisės objekto kategorija, svarbi įgyvendinti nuosavybės teisės gynimą pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį, susijusi ir su ginamos teisės turiniu. EŽTT, konstatuodamas, kad šis protokolas gina nuosavybės teisę, savo praktikoje nesieja nuosavybės teisės su tradiciniu Lietuvos civilinei teisei nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių trejetu: teisių valdyti, naudoti ir disponuoti visuma. Pagal Konvenciją gali būti ginamos ir atskiros teisės, sudarančios nuosavybės teisės turinį, tokios kaip, pavyzdžiui, naudojimo teisė, kuri Pirmojo protokolo 1 straipsnio tikslais tampa nuomininko „nuosavybe“, arba „possessions“.

3. Netrukdomas naudojimasis nuosavybe [33]

Kaip jau minėta anksčiau, Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmoji taisyklė nustato savarankišką pagrindą nuosavybės teisės pažeidimams nustačius tam tikrus apribojimus turto atžvilgiu kvalifikuoti, kai valstybės veiksmai negali būti priskirti antrajai ar trečiajai taisyklei, t. y. nuosavybės teisės paėmimui ar kontrolei. Svarbiausia pirmosios taisyklės sąvoka yra žodis „netrukdomas“, su kuriuo siejamas asmens privačios nuosavybės turėjimas, todėl bet koks valstybės veiksmas, kuris gali būti kvalifikuotas kaip trukdymas savininkui įgyvendinti savo subjektines teises turimo turto atžvilgiu, gali būti vertinami Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmosios taisyklės požiūriu.

30

Išnagrinėjus bylą Sporrong and Lönnroth v Sweden [34] Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmasis sakinys pradėtas vis dažniau taikyti kaip savarankiška taisyklė. Šioje byloje pareiškėjų nuosavybės teisei turėjo įtakos Stokholmo miestui išduoti leidimai, suteikiantys teisę eksproprijuoti pareiškėjų žemės sklypus vykdant miesto centro perplanavimo darbus. Šie leidimai niekada nebuvo įgyvendinti, tačiau jų galiojimo laikotarpiu, kuris atskirų leidimų atžvilgiu truko nuo 8 iki 25 metų, pareiškėjai neturėjo teisės turimuose sklypuose statyti pas-tatų. Nepaisant to, kad draudimai statyti galėjo būti kvalifikuojami pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnio trečiąją taisyklę kaip valstybės vykdoma kontrolė turto atžvilgiu, EŽTT nusprendė tokį apribojimą kvalifikuoti pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmąją taisyklę – kaip netrukdomo nuosavybės turėjimo taisyklės pažeidimą. Pirmoje „lietuviškoje“ byloje Jasiuniene v Lithuania taip pat konstatuotas būtent šios taisyklės pažeidimas, pripažinus, kad Lietuvos Respublika neužtikrino teisės į netrukdomą naudojimąsi nuosavybe, t. y. nustatė neleistiną nuosavybės teisės apribojimą:

„Nacionalinės institucijos, nesugebėjusios įvykdyti teismo sprendimo, užkirto kelią pareiškėjai gauti kompensaciją, kurią ji būtų pagrįstai tikėjusis gauti […]. Tokiam įsikišimui Vyriausybė nepateikė jokio įtikinamo pateisinimo, priimtino Pirmojo protokolo 1 straipsnio atžvilgiu“.

Kvalifikuojant valstybės veiksmus ar neveikimą pagal pirmąją taisyklę, EŽTT yra aktualus valstybės priemonės siekiamo tikslo klausimas: nesant įrodymų, kad valstybė siekė kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe ar ją paimti, tačiau suvaržant asmens teises turimo turto atžvilgiu, EŽTT valstybės veiką kvalifikuoja kaip trukdymus naudotis nuosavybe [35].

Išanalizavus bylas, kvalifikuotas pagal pirmąją taisyklę, galima teigti, kad EŽTT daug reikšmės teikia ne tik priemonių, kuriomis varžoma nuosavybės teisė, tikslingumui, bet ir jų nustatymo procedūrai. Kaip teigia Harris, O’Boyce'as ir Walwichas [36, p. 524], nacionalinių valdžios institucijų taikomas būdas teisingai pusiausvyrai tarp visuomenės ir individualių interesų nustatyti gali būti lemiamas veiksnys atsakant į klausimą, ar pagal turinį valstybei pavyko pasiekti tą pusiausvyrą.

4. Naudojimosi nuosavybe kontrolė

Lingvistiškai aiškinant Pirmojo protokolo 1 straipsnio antrąją pastraipą, pritarčiau vyraujančiai teisės specialistų nuomonei [36, p. 534], kad valstybės teisė kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe yra praktiškai neribota, nes nemaža dalimi priklauso nuo jos pačios valios:

„Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą“ (paryškinta autorės).

Valstybės teisės kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe santykinis neribotumas patvirtinamas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio trečiojoje taisyklėje nustatytomis trimis sąlygomis. Pirmoji sąlyga teigia, kad pirmoje dalyje išdėstytos nuostatos negali būti laikomos ribojančiomis valstybės galias kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe ar rinkti mokesčius ir kitus panašius mokėjimus. Antroji sąlyga leidžia savo nuožiūra taikyti įstatymus, kontroliuosiančius naudojimąsi nuosavybės teise. Trečioji sąlyga, plečianti valstybės galias kontroliuoti nuosavybės teisės santykius, susijusi su individualia garantija, skirta valstybės savivalei apriboti, t. y. reikalavimu, kad valstybės priemonėmis, ribojančiomis nuosavybės naudojimą, būtų siekiama bendrojo intereso.

31

Vis dėlto, remdamasis lingvistine ir sistemine trečiosios taisyklės ir viso straipsnio analize, EŽTT konstatavo, kad nuosavybės naudojimosi kontrolės priemonės turi patenkinti tokius reikalavimus:

a) būti teisėtos; b) priemonių turi būti imtasi bendrojo intereso labui [37];c) proporcingos siekiamam tikslui, t. y. tinkamos ir būtinos tikslui pasiekti,

išlaikant teisingą pusiausvyrą tarp bendrųjų ir individo interesų [38].

5. Valstybės teisė užtikrinti mokesčių, baudų ir kitų rinkliavų mokėjimą

Valstybės teisė imtis priemonių mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimui garantuoti turėtų būti siejama su savarankiška nuosavybės ribojimo forma, nors nemažai autorių šią taisyklę sieja su atskira nuosavybės naudojimo kontrolės forma [39, 15019]. Išanalizavus Pirmojo protokolo Pirmojo straipsnio antrosios dalies aiškinimą galima teigti, kad valstybei suteikiama teisė taikyti ir leisti įstatymus, kurie garantuotų mokesčių ir kitų mokėjimų mokėjimą, nesiejant šios teisės su valstybės vykdoma nuosavybės naudojimo kontrole ir ją kvalifikuojančiu kriterijumi, t. y. bendruoju interesu. Šią poziciją patvirtina ir tai, kad priemonės mokesčių mokėjimui garantuoti gali pasireikšti ir nuosavybės atėmimu. Taip byloje Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v the Netherlands [40] mokesčių institucijos konfiskavo betono maišyklę iš asmens, laiku nesumokėjusio mokesčių, kuriam nuosavybės teisė į įsigytą daiktą dar nebuvo perėjusi. Europos žmogaus teisių komisija ir pareiškėjas – maišyklės pardavėjas teigė, kad tokiu atveju įvyko turto atėmimas pagal Pirmojo protokolo Pirmojo straipsnio antrąją taisyklę, tuo tarpu EŽTT konstatavo, kad šios priemonės prilygo mokesčių surinkimo užtikrinimui ir todėl turi būti kvalifikuojamos pagal trečiąją taisyklę. Atsižvelgiant į tai, norma, nustatanti teisę valstybėms imtis priemonių mokesčių mokėjimui garantuoti, gali būti kvalifikuojama kaip savarankiška, t. y. ketvirtoji Pirmojo protokolo 1 straipsnio taisyklė, juolab kad valstybėms suteikiama plačiausia laisvė veikti šioje srityje lyginant su kitomis kišimosi į privačios nuosavybės santykius formomis. Pats EŽTT šią normą nagrinėja kaip trečiosios taisyklės sudėtinę dalį, t. y. kaip naudojimosi nuosavybe kontrolės formą. Todėl jos pagrindu įvykdytiems valstybės veiksmams taikomos tos pačios teisėtumo sąlygos kaip ir nuosavybės naudojimosi kontrolės atveju.

Mokesčių srities reviziją žmogaus teisių kontekste sunkina ir EŽTT pozicija, kad mokestinių ginčų procedūros dažniausiai nepatenka į 6 straipsnio taikymo sritį, nes jos nėra civilinės teisės ar pareigos ginčijimas [41]. Todėl net ir atgalinį poveikį turintys teisės aktai mokesčių srityje arba skirtingi vertės apskaičiavimo metodai, taikytini paveldėjimo mokesčiams ir kompensacijai už nusavintą turtą apskaičiuoti, paprastai laikomi atitinkantys Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio trečiąją taisyklę [42].

6. Valstybės galimybių riboti nuosavybės teisę teisėtumo sąlygos

Kaip minėta, kiekviena nuosavybės teisės ribojimo priemonė gali būti pateisinta, jei ji yra teisėta, nustatyta bendrųjų interesų tikslais ir proporcinga siekiamam tikslui.

6.1. Teisėtumo sąlyga

Remiantis lietuviškojo Pirmojo protokolo teksto analizės tekstu, bet koks nuosavybės teisės apribojimas gali būti teisėtas tik tuomet, kai jis atliekamas

32

remiantis įstatymais (angl. law). Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad EŽTT praktikoje buvo konstatuota, kad teisinis suvaržymų režimas nebūtinai turi būti pagrįstas įstatymų leidėjo normomis, tai gali būti ir teismų suformuluota elgesio taisyklė. Netgi profesinės asociacijos taisyklės gali būti laikomos teise šios Konvencijos normos tikslais [43; 17, p. 111].

Terminas „įstatymas“ (angl. law), kaip ne kartą pažymėjo EŽTT, reiškia „ne tik nacionalinę teisę, bet taip pat susijęs su įstatymų kokybe, reikalaudamas jos atitikties teisės viršenybės principui (angl. rule of law), kuris yra pabrėžtas Konvencijos preambulėje“ [44]. Šiuo atžvilgiu svarbus normų prieinamumas, nuspėjamumas, išankstinis žinojimas, padedantis išvengti didelių nuostolių ir suteikiantis galimybę iš anksto keisti elgesį versle [45]. Kita problema, kurią taip pat identifikuoja EŽTT ir Europos žmogaus teisių komisija ir kuri turi būti išspręsta tinkamai taikant šią normą, yra pačios teisės normos aiškumas.

6.2. Bendrųjų interesų siekimas

Pirmojo protokolo 1 straipsnio trečioji taisyklė reikalauja, kad valstybės priemonės, kuriomis kontroliuojama, kaip naudojamasi nuosavybe, būtų nukreiptos siekti bendrojo intereso. Bendrojo intereso siekimu taip pat gali būti pateisintas bet koks kitas valstybės vykdomas privačios nuosavybės teisės suvaržymas, kvalifikuotinas kaip „trukdymas turėti nuosavybę“.

Baigtinio bendrųjų interesų sąrašo EŽTK nepateikia. Valstybė yra įgaliota pati apibrėžti interesus, kuriuos ji nori ginti apribodama individualias nuosavybės teises. Todėl EŽTT ir EŽTK savo jurisprudencijoje bendruoju interesu pripažino:

1) aplinkos apsaugą [29];2) priemones, reikalingas užkirsti kelią nereguliuojamai medžioklei ir

skatinti protingą medžiojamų gyvūnų išteklių valdymą [46];3) priemones kovai su tarptautiniu narkotikų platinimu [47];4) priemones alkoholio naudojimui apriboti ir kovai su piktnaudžiavimu

alkoholiu [48];5) socialinės politikos įgyvendinimą [49];6) moralės apsaugą [50];7) aprūpinimą gyvenamuoju būstu [51].Pažymėtina, kad EŽTT bendrųjų interesų terminą sutapatina su visuomenės

interesais, kuriais pateisinamas nuosavybės atėmimas pagal EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnio antrąją taisyklę.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad žodžiai „visuomenė“ ar „bendrieji interesai“ nereiškia suminės visuomenės išraiškos, ir nuosavybės apribojimas atskirų visuomenės narių grupių labui patenkina bendrojo intereso reikalavimą [52]. Taip James v UK byloje EŽTT yra konstatavęs, kad jei nusavinimas vykdomas atsižvelgiant tik į vieno individualaus asmens interesus, negalime kalbėti apie visuomenės interesą, tačiau „turto atėmimas, įvykdytas įgyvendinant teisėtą socialinę, ekonominę ar kitą politiką, gali būti „visuomenės interesais“, net jei visa plačioji visuomenė tiesiogiai negauna naudos dėl atskiro turto nusavinimo“ [53].

Antras aspektas taikant bendrojo intereso reikalavimą Strasbūro institucijų praktikoje pasireiškia EŽTT leidimu pačiai valstybei konstatuoti, kad yra bendrasis interesas, ir pasirinkti priemones bendram interesui pasiekti įgyvendinant plačios diskrecijos laisvės principą (angl. margin of appreciation). EŽTT retai konstatuoja šio reikalavimo pažeidimą, daugiau dėmesio skiria valstybės pasirinktų priemonių bendrajam interesui įgyvendinti proporcingumui ir dažniausiai gerbia valstybių poziciją ir pasirinkimą šiuo klausimu, išskyrus atvejus, kai valstybė realizuoja šią teisę akivaizdžiai neprotingai (angl. in a manifestly unreasonable way) [54].

6.3. Proporcingumo principas

33

Kaip buvo nustatyta James v United Kingdom byloje, valstybių pasirinkta priemonė turi būti „tinkama tikslui pasiekti ir būti proporcinga“ [55]. Kaip teigia EŽTT daugumoje bylų, visas Pirmojo Protokolo 1 straipsnis yra sukonstruotas taip, kad teisės apribojimai ir atėmimai turi būti pagrįsti proporcingumo principu, t. y. priemonės būtų būtinos bendrajam tikslui pasiekti ir nustatytas protingas santykis tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo.

Deja, EŽTT paprastai atsisako vertinti, ar pati valstybės parinkta priemonė buvo būtina reikiamam bendrajam tikslui pasiekti, ar buvo galima imtis mažiau individualias teises ribojančių veiksmų. EŽTT palieka valstybėms galimybę realizuoti diskrecijos laisvę pasirenkant priemones bendrajam tikslui pasiekti, todėl net ir dėl alternatyvių priemonių prieinamumo ginčijamas aktas netaps neteisėtas [56]. Todėl būtų galima teigti, kad svarbiausias kriterijus, kurį tiria EŽTT taikydamas proporcingumo testą, yra priemonės proporcingumas tikslui pa-siekti, t. y. ar asmuo, kurio teisės ribojamos, nepatiria neproporcingos ir pernelyg didelės (įpareigojimų) naštos, palyginti su kitais visuomenės nariais (angl. excessive burden).

Negalima teigti, kad egzistuoja vienodos proporcingumo testo įgyvendinimo priemonės ir formos. Kaip jau minėta, proporcingumo testo taikymas skiriasi priklausomai nuo valstybės kišimosi į privačios nuosavybės santykius pobūdžio. Įgyvendinant „teisingos pusiausvyros“ testą reikšmę gali turėti daugybė atskirose bylose išvardytų veiksnių. Tai visų pirma procesinių priemonių prieinamumas asmenims, kurių teisės apribotos [57]. Norint įgyvendinti „teisingos pusiausvyros“ testą, priemonės, kuriomis ribojama nuosavybės teisė, turi būti efektyvios, greitai veikiančios, kad nesitęstų ilgiau, nei to reikia atitinkamiems interesams apsaugoti [58].

EŽTT ne kartą išreiškė savo nuomonę, kad kompensacijos buvimas ar nebuvimas suvaržant nuosavybės teisę taip pat yra svarbus faktorius proporcingumo testui [59], nepaisant to, kad Pirmo protokolo straipsnyje nuoroda į kompensaciją nei prie nuosavybės atėmimo, nei prie apribojimų nėra įvardyta.

Asmens žinojimas apie jo teisių suvaržymo galimybę taip pat turės tiesioginės įtakos proporcingumo testui. EŽTT yra itin nelinkęs konstatuoti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimų, jei tik yra įrodymų, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, kad jo turtinės teisės nebus ginamos visa apimtimi [60]. Tai yra teisėtų lūkesčių principas iš esmės turi įtakos valstybių priemonių proporcingumui. Todėl asmenų, kurie įgijo turtą, žinodami apie jam nustatytus apribojimus, pavyzdžiui, draudimus statyti, arba kurių verslas priklauso nuo tam tikrų sąlygų laikymosi, pavyzdžiui, licencijų sąlygų vykdymo, negali tikėtis, kad galės apginti savo teises pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį [61].

Nagrinėjant skirtingas valstybės vykdomas nuosavybės teisės ribojimo formas pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnio taisykles, proporcingumo testo taikymas, kaip minėta, skirsis vertinant priemones, kurių imtasi, ir jų poveikį asmens interesams. Paprastai valstybės turi plačiausią laisvę įvesti mokesčius ir imtis priemonių užtikrinti jų surinkimą. Todėl šių priemonių atžvilgiu proporcingumo testas taikomas daugiau formaliai, nes net ir atgalinį poveikį tu-rintys įstatymai pripažįstami teisėtais ir proporcingais [62, 18].

Trečios taisyklės atveju proporcingumo testas taip pat paprastai vertinamas valstybės nustatomų apribojimų naudai. Tai ypač akivaizdu iš bylų, kuriose EŽTT turto, net ir priklausančio trečiajam asmeniui, konfiskavimą kvalifikuoja kaip naudojimosi nuosavybe kontrolės priemonę, o ne kaip nusavinimą, nepaisant to, kad pagal savo esmę konfiskacija pasireiškia turto atėmimu [63]. Todėl valstybės įgyvendina suteiktą veikimo laisvę ribodamos nuomotojų teises nustatyti nuomos mokesčio dydį [64], suteikiant teisę kitiems asmenims naudotis privataus asmens vandens telkiniu [59] ar nustatant pozityvią pareigą savininkui apsodinti savo sklypą tam tikrais medžiais aplinkosauginiais tikslais [65].

34

Pritariu L. Sermet nuomonei, kad tik taikant pirmąją taisyklę, kai konstatuojamas netrukdomo naudojimosi nuosavybe taisyklės taikymas atitinkamų suvaržymų nuosavybės teisės atžvilgiu, EŽTT valstybės priemones vertina griežčiau nei nuosavybės teisės kontrolės ar mokesčių nustatymo atžvilgiu [62, p. 19]. Kvalifikuodamas valstybės veikas pagal pirmąją taisyklę, teismas, tvarkydamas proporcingumo principą, neretai vertina, ar priemonė nesukėlė asmens „netikrumo dėl jo turto ateities“ [66]. Akivaizdžiausiai skirtumus tarp proporcingumo principo taikymo skirtingų taisyklių atžvilgiu atskleidžia EŽTT sprendimas byloje Jokela v Finland, kur priemonės, susijusios su mokesčių dydžio nustatymu paveldimo turto atžvilgiu, buvo pripažintos teisėtomis ir proporcingomis pagal antrąją ir trečiąją taisykles, tačiau, vertinant jas sistemiškai su to paties turto vertės nustatymu kompensacijos tikslais jo ekspropriacijos atveju, pažeidė netrukdomo nuosavybės teisės naudojimosi taisyklę, nes pareiškėjai galėjo pagrįstai tikėtis iš valstybės institucijų „nuoseklios pozicijos“ ir „pagrįsto paaiškinimo dėl skirtingo turto įvertinimo“ [67]. Vadinasi, EŽTT kelia didesnius reikalavimus valstybės veiksmams, kvalifikuojamiems pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmąją taisyklę.

7. Apribojimų ir de facto nusavinimo atribojimo problema

Vienas svarbiausių klausimų sprendžiant nuosavybės apribojimų teisėtumo klausimą yra apribojimų atskyrimas nuo formalios ekspropriacijos. EŽTT įveda de facto ekspropriacijos kategoriją, kuri galėtų būti prilyginta vadinamiesiems reguliaciniams paėmimams (angl. regulatory takings) bendrosios teisės jurisdikcijose. De facto ekspropriacija laikoma įvykdyta, kai valstybė, imdamasi reguliavimo priemonių, pasiekia, kad dėl nustatytų apribojimų savininkas iš esmės negali įgyvendinti savo nuosavybės teisės, t. y. pasiekiama riba, kurią per-žengus apribojimas tampa nuosavybės teisės atėmimu, jos esmės panaikinimu. Pirmojo protokolo antros taisyklės terminas „atėmimas“ reiškia ekspropriaciją siaurąja prasme, t. y. nusavinimą, pasireiškiantį formaliu nuosavybės teisės perėjimu.

Pagrindinė problema, kuri kyla atribojant formaliąją ekspropriaciją nuo de facto yra aiškių atribojimo kriterijų nebuvimas, nes iki šiol dauguma nacionalinių jurisdikcijų teismų aiškaus vienareikšmiško testo nesurado. Šis atribojimas svarbus vien tuo požiūriu, kad, nustačius teisės atėmimo efektą sukeliančius nuosavybės teisės apribojimus, asmuo įgyja daugiau teisių, ir visų pirma teisę reikalauti kompensacijos už nuosavybės teisės atėmimą.

EŽTT taip pat nesurado vienareikšmiškos formulės, kurią taikant de facto ekspropriaciją būtų galima kvalifikuoti be didelių abejonių [68, p. 74–75]. Vienas iš kriterijų, kurį EŽTT yra įvardijęs savo praktikoje, tačiau kurį ne visada galima visa apimtimi realizuoti, yra galimybės įgyvendinti tam tikras teises turto atžvilgiu išlikimas. Jei asmuo gali įgyvendinti tam tikras teises į savo nuosavybę, pavyzdžiui, atėmus licenciją iš restorano, patalpos gali būti naudojamos kitiems tikslams, EŽTT tokį nuosavybės teisės suvaržymą kvalifikuotų kaip apribojimą, o ne nusavinimą [48]. Norint konstatuoti nusavinimą turi būti įrodyta, kad dėl vals-tybės nustatytų suvaržymų nuosavybę turintis asmuo prarado bet kokią galimybę daryti poveikį turtui ir juo disponuoti.

Išvados

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis štai jau penkiasdešimt metų įtvirtina nuosavybės teisės ribojimo universalų minimalų europietišką standartą, nuo 1996 m. taikytiną ir

35

Lietuvoje. Iš šiame straipsnyje pateiktos Konvencijos nuosavybės teisės garantijos įgyvendinimo analizės galima daryti išvadą, kad EŽTT turi galimybę daugiau formaliai nustatyti, ar valstybės priemonė, kuria ribojamas naudojimasis nuosavybe, yra teisėta, ar jos imtasi siekiant bendrojo intereso, nes valstybėms paliekama plati diskrecijos laisvė įgyvendinti savo vidaus politikos tikslus įvai-riomis priemonėmis. Tuo tarpu, kaip teigia Van der Waltas, EŽTT galimybės nustatyti „a) faktinį reguliavimo priemonės atitiktį nacionalinei teisei (priešinant akivaizdžiam); b) reguliavimo protingumą; ir c) priemonės efektyvumą“ yra ribotos [1, p. 106].

Pripažindamas valstybės diskrecijos ribas, EŽTT ne vienoje byloje teigia, kad valstybė, žinodama savo visuomenės poreikius, gali geriausiai įvertinti faktinę padėtį vietoje, parinkti jos reguliavimo priemones, nes teismas, neištyręs faktinių aplinkybių, negali spręsti, ar tam tikromis aplinkybėmis būtina viena ar kita priemonė [69]. Tokia EŽTT pozicija duoda pagrindą sutikti su Harris'o, O’Boyce'o, Walwicho nuomone, kad neretai asmenims, kurių turtinės teisės pažeistos, patartina remtis kitais EŽTK straipsniais ginant savo nuosavybės teisę [36, p. 535]: diskriminacijos draudimu [70], privataus gyvenimo ar būsto apsauga [71], teisingo proceso garantija [72]. Vis dėlto proporcingumo testas yra tas kriterijus, kurį EŽTT gali veiksmingai panaudoti asmenų nuosavybės teisei ginti ir valstybių teisei riboti nuosavybės teisę suvaržyti. Be to, 41 EŽTK straipsnis leidžia, nustačius Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimą, reikalauti atlyginti materialinę ir nematerialinę žalą, t. y. iš esmės reikalauti tos pačios kompensacijos interesų pusiausvyrai atkurti pažeidus šią tarptautinę sutartį.

Todėl, nepaisant EŽTT jurisprudencijoje suteikiamos plačios veikimo laisvės, tokioms valstybėms kaip Lietuva, kurių konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantijos norma tiesiogiai įtvirtina tik nuosavybės nusavinimo reguliavimą, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio normos nuosavybės teisės apribojimų srityje turėtų padėti plėtoti nacionalinius nuosavybės teisės gynimo standartus. Didėjantis skundų skaičius ir kompensacijų priteisimas yra akivaizdžiausias įrodymas, kad Pirmojo protokolo 1 straipsnis suteikia papildomų galimybių asmenims ginti savo nuosavybės teisę.

LITERATŪRA

1. Van der Walt. Constitutional Property Clauses: A Comparative Analysis Juta & Co and Kluwer Law International. – Juta, 1999.

2. 1944 m. birželio 4 d. Islandijos Konstitucijos 72 straipsnio 1 dalis: „Nuosavybės teisė neliečiama. Niekas negali būti įpareigotas atiduoti savo turtą, išskyrus atvejus, kai to reikia viešajam interesui. Toks perleidimas kiekvienu atveju turi būti pavestas įstatymu ir visiškai atlyginamas“. 1975 m. Bel-gijos Konstitucijos 16 straipsnis: „Nuosavybė (angl. property) iš nieko negali būti atimta, išskyrus visuomenės interesais, įstatymo numatytais atvejais ir būdais bei su sąlyga, kad bus sumokėtas teisingas ir išankstinis atlyginimas“. Plg. Pokarinės Čekijos Respublikos Pagrindinių teisių ir laisvių chartijos 11 straipsnis: „1. Kiekvienas turi teisę turėti nuosavybę. Visų savininkų nuosavybės teisė turi tą patį įstatymų suteiktą turinį ir tokią pačią apsaugą. Paveldėjimo teisė garantuojama. […] 4. Ekspropriacija ar kitas prievartinis nuosavybės teisių ribojimas yra galimas tik visuomenės intere-sais ir įstatymo pagrindu bei išmokant kompensaciją“.

3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika, žr., pvz., Papamichalopoulos v Greece (1993) 21 EHRR 439.

4. Žr. plačiau Curtis J. J. Comparison of Regulatory Takings under the United States Constitution and the European Convention on Human Rights // European Law Review. Vol. 14. No. 2. April 1989. – Sweet & Maxwell, 1989.

5. Valstybės žinios. 2000 11 10, Nr. 3016; 2001 02 23, Nr. 17. Taip pat pažymėtina, kad teisės pa-prastai siejamos su žmogumi kaip individu, tačiau nuosavybės teisės srityje šia teise naudojasi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, todėl nuosavybės teisė akivaizdžiau nei kitos teisės atskleidžia

36

termino „žmogaus teisės“ ydingumą, nes ši teisė tiek pagal nacionalinę teisę, tiek pagal Konven-ciją yra garantuojama tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims. Todėl terminas „asmens teisės“ šiame straipsnyje reiškia teises, kuriomis gali naudotis tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.

6. 1995 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

7. Tai yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas V. Mikelėnas, žr. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. – Vilnius: Justitia, 1999.

8. Žr., pvz., 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Res-publikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. re-dakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m.gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9. Jasinskij and Others v Lithuania, Appl. No. 00038985/97, Decision 09/09/1998, Baskauskaite v Lithuania, Appl. No. 00041090/98, Decision 21 October 1998; the Synod College of the Evangeli-cal Reformed Church of Lithuania v Lithuania, Appl. No. 00044548/98, Decision 05/12/2002.

10. Jasiuniene v Lithuania, Appl. No. 41510/98, Judgement 6 March 2003.11. Clayton R., H Tomlinson. The Law of Human Rights. – Oxford University Press, 2000.12. 1997 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nu-tarimo Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, ku-riame Konstitucinis Teismas nustatė, kad „Pagal šią [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos] Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie [asmens teisių ir laisvių] apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje“.

13. Žr., pvz., Pakalniškis V. Nuosavybės teisės doktrina ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Jurisprudencija. 2002. T. 28(20).

14. [1979] 2 ECHR 330.15. Žr., pvz., Marckx v Belgium [1979] 2 ECHR 330, para 50; plg. Inze v Austria (1987) 10 EHRR 394,

para 38.16. „Trijų taisyklių režimas“ buvo įtvirtintas byloje Sporrong and Lönnroth v Sweden (1982) 5 EHRR

35.17. Iatridis v Greece (1999) 30 EHRR 97, para 55, kur Europos žmogaus teisių teismas pažymėjo,

kad pareiškėją iškeldinus iš kino teatro, kurio veiklai jam buvo suteikta licencija, toks veiksmas prilygintinas kišimuisi į netrukdomą nuosavybės naudojimą, o ne atėmimui.

18. Vasilopoulou v Greece, Appl. No. 47541/99, Judgment 21 March 2002, paras 24-25.19. (1995) 21 EHRR 439.20. Appl. No. 46356/99, Judgment 11 April 2002, para 33.21. Žr., pvz., byloje Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v. the Netherlands (1995) 20 E.H.R.R.

403 nuosavybė, t. y. „possessions“ buvo pripažinta autonomiška kategorija, tačiau plg. byloje Chassagnou v France , Appl. No. 25088/94, 28331/95 ir 28443/95, kur medžiojimo teisė kaip nuo-savybės kategorija buvo nagrinėjama Prancūzijos nacionalinės teisės ir istorinių tradicijų požiūriu.

22. Batelaan and Huiges v Netherlands Appl. No. 10438/83; 41 D.R. 170, para 173; Rayner v United Kingdom, Appl. No. 9310/81, 47 DR 5, para 14; (1986) 9 EHRR 375, para 378.

23. Žr., pvz., Rayner v United Kingdom, Nr. 9310/81, 47 DR 5, para 14 (1986), kur konstatuota, kad Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės turėti nuosavybę malonioje aplinkoje.

24. Batelaan and Huiges v Netherlands Appl. No. 10438/83; 41 DR 170, para 173.25. [1989] 13 ECHR 309, para 53.26. Wiggins v United Kingdom, Appl. No. 7456/76; 13 DR 40 para 46; Comm. Dec. (1985) 9 EHRR

151 para 153: taksi veiklos licencija nėra ginama teisė, tačiau su ja susijusios pajamos gali būti pripažįstamos „possessions“. Smith Kline etc. Laboratories v Netherlands No. 12633/87, 66 DR 70 [1990]: patentas pripažintas nuosavybės objektu; Pressos Compania Naviera SA and Others v Belgium 1996 21 EHRR 30: reikalavimas atlyginti žalą pripažintas nuosavybe.

27. Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v. the Netherlands (1995) 20 EHRR 403.28. Pressos Compania Naviera SA and Others v Belgium (1996) 21 EHRR 301; National and Provin-

cial Building Society, Leeds Permanent Building Society and Yorkshire Building Society v United Kingdom (1997) 25 EHRR 127.

29. Pine Valley Developments Ltd. V Ireland (1991) 14 EHRR 319.30. Cornwell v UK, Appl. No. 36578/97, Judgement, 25 April 2000.

37

31. Chassagnou and Others v France (1999) 29 EHRR 615.32. Könkämä and 38 Other Saami Villages v Sweden, Appl. No. 27033/95, Decision 25 November

1995.33. Atkreiptinas dėmesys, kad Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmame sakinyje autentiškame angliš-

kame tekste vartojamas terminas „peaceful enjoyment of possessions“ gali būti suprantamas ne tik kaip naudojimas, bet ir kaip valdymas ar turėjimas, gavimas naudos iš turimo turto, žr. Black’s Law Dictionary, Seventh ed., West Group. 1999, p. 550.

34. (1982) 5 EHRR 35.35. Minėtoje Sporrong and Lönnroth v Sweden byloje Europos žmogaus teisių teismas teigė, kad tre-

čia taisyklė nėra taikoma, nes valstybės ketinimas buvo ne kontroliuoti, kaip naudojama nuosa-vybė, bet ateityje ją atimti. Kadangi nuosavybė faktiškai nebuvo atimta, tačiau pareiškėjai dėl gre-siančių apribojimų negalėjo visapusiškai, t. y. netrukdomai, įgyvendinti savo nuosavybės teisės, valstybė pažeidė bendrojo pobūdžio principą įtvirtinančią pirmąją taisyklę.

36. Harris D. J., O’Boyce M., Walwich C. Law of the European Convention on Human Rights. – Butterworths, London, Dublin, Edinburgh, 1995.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje James v United Kingdom [1986] 8 EHRR 123 Europos žmogaus teisių teismas neatskyrė Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio tekste antrojoje taisyklėje vartojamo termino „visuomenės interesai“ ir trečiojoje taisyklėje vartojamo termino „bendrieji inte-resai“, nors pareiškėjai siūlė šias dvi kategorijas atskirti.

38. Kaip minėta 3 dalyje, šio principo, nenumatyto pačioje trečiosios taisyklės dispozicijoje, taikymą patvirtino Europos žmogaus teisių teismas, konstatuodamas trijų taisyklių susietumą (žr., pvz., Allan Jacobsson v Sweden A 163, para 55 (1989)).

39. Human Rights Practice. Ed. J. Simor, B. Emmerson. – Sweet and Maxwell, 2000. 40. Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v the Netherlands (1995) 20 EHRR 403, paras 54-59.41. Editions Périscope v France (1992) 14 EHRR 597.42. National and Provincial Building Society and Others v United Kingdom (1997) 25 EHRR 127.43. Barthold v Germany (1985) 7 EHRR 383.44. Malone v UK (1984) 7 EHRR 14.45. Lithgow v United Kingdom (1986) 8 EHRR 329, para 110; Hentrich v France (1994) 18 EHRR 440,

para 42.46. Chassagnou and Others v France (1999) 29 EHRR 615.47. Air Canada v United Kingdom (1995) 20 EHRR 150.48. Tre Traktörer AB v Sweden (1989) 13 EHRR 309.49. James v United Kingdom [1986] 8 EHRR 123.50. Handyside v UK (1976) 1 EHRR 737.51. Luciano Rossi v Italy, Appl. No. 30530/96, Judgement 15 November 2002.52. James v United Kingdom [1986] 8 EHRR 123, para 9.53. James v United Kingdom [1986] 8 EHRR 123, para 45.54. Gillow v United Kingdom (1986) 11 EHRR 335, para 147; Spadaea and Scalabrino v Italy, (1995)

21 EHRR 482.55. James v United Kingdom [1986] 8 EHRR 123, para 50.56. Mellacher v Austria (1989) 12 EHRR 391, para 53.57. Žr., pvz., AGOSI v United Kingdom (1986) 9 EHRR 1, paras 50–60, Europos žmogaus teisių tei-

smas nustatė, kad galimybė monetų savininkui skųsti konfiskacinę priemonę iki jos įgyvendinimo neapribojo neproporcingai nuosavybės teisės.

58. Raimondo v Italy (1994) 18 EHRR 237, paras 34-36, Vendittelli v Italy (1994) 19 EHRR 464, paras 38-40.

59. Baner v Sweden, Appl. No. 11763/85, 60 DR 128.60. Byloje Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v the Netherlands (1995) 20 EHRR 403 Europos

žmogaus teisių teismas rėmėsi ta aplinkybe, kad asmuo, pardavęs turtą numačius sąlygą, kad jis išlaikys į jį nuosavybės teisę, kol už jį bus visiškai apmokėta, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad jis iš-saugo „tikrąją“ nuosavybės teisę į šį turtą. Todėl turto konfiskacija iš jo pirkėjo už pastarojo nesu-mokėtus mokesčius valstybei buvo pripažinta neprieštaraujanti Konvencijos Pirmojo protokolo rei-kalavimams.

61. Pine Valley Developments Limited and Others v Ireland [1991] 14 EHHR 319; Allan Jacobsson v Sweden (1989) 12 EHRR 56, kur pareiškėjas skundėsi dėl statybų apribojimų, apie kuriuos žinojo įsigydamas turtą; Fredin v Sweden (1991) 13 EHRR 784, para 54 – licencijos turėtojai įsigydami licenciją supranta, kad jų licencija gali būti atšaukta įstatymo numatytais pagrindais.

62. Sermet L. The European Convention on Human Rights and Property Rights. Council of Europe, Strasbourg, 1999.

38

63. Žr., pvz., AGOSI v United Kingdom (1986) 9 EHRR 1; Air Canada v United Kingdom (1995) 20 EHRR 150.

64. Mellacher v Austria (1989) 12 EHRR 391.65. Denev v Sweden (1989) 59 DR 127.66. Poiss v Austria (1988) 10 EHRR 231.67. Jokela v Finland , Appl. No. 28856/95, Judgement 21 May 2002, para 65.68. Debohra Rook. Property Law and Human Rights. Blackstones Press. 2001.69. Jokela v Finland , Appl. No. 28856/95, Judgement 21 May 2002, paras 51-52.70. Pine Valley Developments Limited and Others v Ireland (1991) 14 EHHR 319, paras 61-64.71. Gillow v United Kingdom (1986) 11 EHRR 335; Nerva and Others v United Kingdom, Appl. No.

42295/98, Judgment 24 September 2002, šios bylos atskirojoje nuomonėje buvo išreikštas įsitiki -nimas, kad valstybės turi imtis tam tikrų pozityvių priemonių, kad aprūpintų gyventojus būstu, t. y. ir nuosavybe.

72. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad procesinių priemonių prieinamumas ginant savo nuosavybės teisę yra viena iš galimybių valstybei pateisinti kontrolės priemones, plg. Sporrong and Lönnroth v Sweden (1982) 5 EHRR 35 (čia Europos žmogaus teisių teismas padarė išvadą, kad nustatytų ap-ribojimų pareiškėjai neturėjo galimybės net ginčyti), Allan Jacobsson v Sweden (1989) 12 EHRR 56, para 62 (čia Europos žmogaus teisių teismas nustatė, kad pareiškėjai dar galėjo pareikšti savo pretenzijas); Jokela v Finland, Appl. No. 28856/95, Judgment 21 May 2002, para 60 – galimybė apginti savo teises rungtyniškame procese buvo viena iš priemonių, pateisinančių valstybės gali -mybes nustatyti mokesčius paveldimo turto atžvilgiu.

A Right of the State to Impose Restrictions over the Property Right under the First Protocol to the European Convention on

Human Rights

Doctoral Candidate Eglė ŠvilpaitėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The provisions of the European Convention on the Protection of Human Rights and Main Freedoms (hereinafter – the Convention) that guarantees the protection of property rights and occupies one of the highest positions in hierarchy of sources of law of the Republic of Lithuania, granted a possibility to one of our citizens to defend her rights at the international court having failed to find any redress at home (case Jasiuniene v Lithuania, Judgment 6 March 2003).

However, the inclusion of the protection of the property right as one of the human (person’s) rights in the First Protocol of the Convention, but not the text of the Convention itself, symbolizes the dissagreements between the states on the content and expedience of the protection of this right. It is therefore evident that consensus reached caused the conferment upon the States of broad powers to expropriate property, control the use of property and secure payment of taxes. However upon the initiative of the European Court of Human Rights the court has increasingly started to use a general guarantee entrenched in first sentence of Article 1 of the First Protocol for the qualification of the States’ actions that cannot be categorised as expropriation and control of use. In addition the case law indicates the application of a fair balance test as a uniform standard of protection against interference under Article 1 of the First Protocol the content of which differs taking into account the severance of interference.

This article analyses the protection accorded by Article 1 of the First Protocol to the Convention against the restrictions imposed by the State over the property right, establishes the autonomous concept of possessions and explores

39

the content of the minimum European standards developed by this international treaty.

40

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 37–50

LAISVAS DARBUOTOJŲ JUDĖJIMAS – DISKRIMINACIJOS PILIETYBĖS PAGRINDU DRAUDIMAS

Doktorantė Inga Daukšienė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas tek@ltu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 1 d.Recenzavo Europos teisės departamento prie LRV Europos Sąjungos materialinės teisės skyriaus vedėja dr. Skirgailė Žalimienė ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Ignas Vėgėlė

S a n t r a u k a

Laisvas darbuotojų judėjimas – tai fundamentalioji Europos Bendrijos teisė, sukurianti Bendrijoje bendrą darbo rinką. Remiantis Europos Bendrijos sutarties 39 straipsniu (buv. 49), darbuotojui suteikiama galimybė laisvai pasirinkti darbo vietą visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Šio straipsnio mokslinių tyrimų objektas – viena iš laisvo darbuotojų judėjimo teisių – teisė nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu darbo srityje. Darbe siekiama atskleisti laisvai judančių darbuotojų teises nebūti diskriminuojam pilietybės pagrindu sampratą, aiškinimo ir taikymo ypatumus bei problemas.

Darbe analizuojamos atviros ir paslėptos laisvai judančių darbuotojų diskriminacijos sampratos bei taikymo problemos, keliami klausimai, ar Europos Bendrijos teisė taip pat draudžia ir vietinių piliečių diskriminavimą, ar reikėtų laisvai judantiems darbuotojams drausti tik diskriminuojančių ar ir nediskriminuojančio pobūdžio priemonių taikymą.

Minėti klausimai nagrinėjami lyginamuoju metodu analizuojant Europos Teisingumo Teismo jurisprudenciją bei vertinant Europos Sąjungos teisės doktrinos specialistų nuomones.

Įžanga

Darbuotojų judėjimo laisvė, viena vertus, yra sudėtinė laisvo asmenų judėjimo dalis, o kita vertus, ši laisvė pati apima nemažai atskirų teisių (pvz., teisę įsidarbinti, teisę laisvai judėti Europos Sąjungos (toliau – ES) teritorijoje, teisę apsigyventi, teisę pasilikti valstybėje narėje, nutrūkus darbo santykiams), kurias suponuoja laisvas darbuotojų judėjimas ir kurios sudaro šios laisvės turinį.

41

Niekas neabejoja, kad laisvai judančių darbuotojų teisė nebūti diskriminuojam pilietybės pagrindu darbo srityje yra kertinė. Tačiau šios teisės aiškinimas bei taikymas kelia nemažai teorinio bei praktinio pobūdžio problemų.

Atvejai, kai nacionalinėje teisės normoje minima darbuotojo pilietybė ir atsižvelgiant į tai asmuo yra kitaip traktuojamas negu vietos valstybės pilietis, t. y. vadinamosios atviros diskriminacijos atvejai, yra gana akivaizdūs ir praktikoje didelių problemų nebekelia. Kur kas sunkiau nustatyti vadinamosios netiesioginės, arba paslėptos, diskriminacijos atvejus, kai teisės normoje nėra tiesiogiai minima darbuotojo pilietybė, o minimos kitos sąlygos, kurios tiesiogiai susijusios su asmens pilietybe ir sukelia tokius pat padarinius, t. y. asmuo patiria diskriminaciją dėl turimos pilietybės. Kalbant apie netiesioginę diskriminaciją kyla klausimas, ar visi atvejai, Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) kvalifikuojami taip pat kaip netiesioginė diskriminacija, iš tiesų yra diskriminacija.

Analizuojant diskriminacijos pilietybės pagrindu darbo sferoje teisę, susiduriama su vietinių piliečių diskriminavimo fenomenu, t. y. vadinamosios atvirkščios diskriminacijos atvejais. Vietos valstybės piliečiai dažnai patenka į blogesnę padėtį nei darbuotojai migrantai, kurie yra saugomi Europos Bendrijos (toliau – EB) teisės. Klausimus, susijusius su vietinių piliečių statusu, reglamentuoja tik valstybių narių nacionalinės teisės nuostatos. Taip pat ETT nėra pripažinęs, kad vietinių piliečių diskriminavimo problema būtų verta EB teisės dė-mesio. Tačiau kyla klausimas, ar tokia Teismo nuostata vidaus rinkos sąlygomis, kai atsisakoma sienų EB viduje, yra teisinga? Ar vietinių piliečių diskriminavimas, jiems sudarant nepalankesnes sąlygas nei darbuotojams migrantams iš ES valstybių, nepažeidžia konkurencijos taisyklių?

Darbe taip pat keliamas klausimas, ar laisvai judantiems darbuotojams reikėtų drausti taikyti tik diskriminuojančias priemones, t. y. reikalauti su darbuotojais migrantais elgtis kaip ir su vietiniais piliečiais, ar drausti ir nediskriminuojančio pobūdžio priemones, trukdančias darbuotojams laisvai judėti. Ilgą laiką vyravo nuostata, kad darbuotojai migrantai turi tik vieną teisę – reikalauti, kad su jais būtų elgiamasi taip pat kaip su vietos valstybės piliečiais (vadinamasis diskriminavimo draudimas (Diskriminierungsverbot)). Kitų nuomone, reikėtų drausti kiekvieną priimančios valstybės vykdomą laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą (Beschränkungsverbot). Šiuo metu ETT palaiko platesnį darbuotojų judėjimo laisvės traktavimą. Tačiau kyla klausimas, ar, taikant apribojimų draudimo laisvai judantiems darbuotojams koncepciją, nekyla grėsmė pažeisti valstybės viešąjį interesą bei ar nėra apribojamas valstybių suverenitetas?

Laisvai judančių darbuotojų teisės nebūti diskriminuojamam dėl pilietybės samprata

Diskriminacija (lot. – diskriminatio) – padalijimas, atskyrimas. Tarptautinių žodžių žodynas diskriminaciją apibrėžia kaip teisių mažinimą arba atėmimą asmenims ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, tautinės ar socialinės priklausomybės, turtinės padėties, gimimo vietos [1, p. 265]. Diskriminuoti reiškia elgtis su vienais blogiau negu su kitais.

ES teisėje vienos diskriminacijos sampratos nėra [2, p. 48]. Kaip ir tarptautinėje teisėje, čia iš esmės egzistuoja dvi skirtingos nuomonės dėl diskriminacijos apibrėžimo. Vieni autoriai diskriminaciją apibrėžia kaip situaciją, kai esant vienodoms aplinkybėms asmenys yra skirtingai traktuojami ir kai toks elgesys yra neteisėtas [3, p. 314; 4, p. 1]. Kitų nuomone, diskriminacija yra, kai esant vienodoms aplinkybėms asmenys yra skirtingai traktuojami [2, p. 49; 5, p. 16].

42

Bendra šioms sampratom tai, kad išskiriamos dvi teisės subjektų grupės ir lyginama jų teisinė padėtis, t. y. ar vieni nėra traktuojami blogiau už kitus. Skirtingo traktavimo pagrindai gali būti įvairūs (lytis, rasė, turtinė padėtis ir kt.), tačiau ES teisėje diskriminacijos pagrindas visų pirma yra pilietybė. Taigi ES teisėje žiūrima, ar ES užsieniečiai1 yra traktuojami taip pat kaip ir vietos valstybės narės piliečiai. Elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes EB užsieniečiui taikoma valstybės narės nacionalinė teisė.

Skirtumas tarp minėtų diskriminacijos sampratų yra tas, kad pirmuoju atveju būtinas diskriminacijos elementas yra neteisėtumas arba neteisėtas elgesys. Tai reiškia, kad nevienodas elgesys bus diskriminacija tik tuomet, jei jis negalės būti teisiškai pateisinamas.

ETT 1963 m., aiškindamas EB sutarties 6 straipsnį (dabartinis 12), diskriminaciją apibrėžė kaip situaciją, kai esant vienodoms aplinkybėms asmenys traktuojami skirtingai arba esant skirtingoms aplinkybėms asmenys traktuojami vienodai [21]. Vėlesniame sprendime ETT nurodė dar vieną diskriminacijos sąlygą, t. y. „panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, jei toks skirtingas vertinimas negali būti pateisinamas objektyviais kriterijais“ [22]. Taigi, nors ETT yra pateikęs skirtingas diskriminacijos sąvokas, vadovaujantis jo vėlesniu sprendimu galima teigti, kad Teismas linkęs būtinu diskriminacijos elementu laikyti neteisėtą elgesį.

Kyla klausimas, kokia diskriminacijos samprata galėtų būti taikoma laisvai judantiems darbuotojams. EB sutarties 39 straipsnis draudžia diskriminaciją pilietybės pagrindu darbo srityje. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos laisvo darbuotojų judėjimo išimtys – viešoji tvarka, visuomenės saugumas, visuomenės sveikata (rašytiniai diskriminacijos pateisinimo kriterijai). Būtina pabrėžti, kad minėtos išimtys taikomos tik EB sutarties 39 straipsnio 3 dalyje išvardytų teisių atžvilgiu. Tarp šių teisių nėra minima teisė į vienodas kaip ir vietos piliečių darbo sąlygas (ši teisė minima EB sutarties 39 str. 2 d.), o tai reiškia, kad diskriminacija darbo sąlygų atžvilgiu negali būti pateisinama jokiais pagrindais. Taip pat EB sutarties 39 straipsnio 4 dalyje numatyta dar viena išimtis – valstybės tarnyba, kurią valstybės narės gali palikti uždarą kitų valstybių piliečiams. Be to, iš ETT jurisprudencijos išplaukia išvada, kad netiesioginė diskriminacija (samprata pateikiama toliau tekste) laisvame darbuotojų judėjime gali būti pateisinama nerašytiniais pateisinimo kriterijais [6, p. 45; 23; 24], kuriuos Teismas apibūdina kaip „objektyvias aplinkybes, reikalingas viešojo intereso labui ir atitinkančias proporcingumo principą“ [25].

Be to, EB sutarties 39 straipsnio 2 dalis yra traktuojama kaip lex specialis EB sutarties 12 straipsnio atžvilgiu [7, p. 354]. Todėl ETT EB sutarties 12 straipsnio aiškinimą galima pritaikyti ir nagrinėjamai normai.

Taigi iš pačios EB sutarties bei iš ETT jurisprudencijos išplaukia, kad būtinas laisvai judančių darbuotojų diskriminacijos elementas yra neteisėtas arba nepateisinamas elgesys. Todėl laisvai judančių darbuotojų diskriminaciją galėtume apibrėžti kaip neteisėtą blogesnio nei vietiniams piliečiams statuso suteikimą ES užsieniečiams dėl jų pilietybės.

Tiesioginės (atviros) ir netiesioginės (paslėptos) diskriminacijos draudimas

EB sutarties 39 straipsnio nuostatos pirmiausia draudžia tiesioginę, arba atvirąją, diskriminaciją [8, Art. 48]. Teisės norma, kurioje tiesiogiai minima darbuotojo pilietybė ir atsižvelgiant į tai asmuo yra skirtingai traktuojamas, nesuderinama su ES teise. Sakykime, jeigu valstybės nacionalinė teisė tiesiogiai

1 ES užsieniečiais tekste vadinami ES piliečiai, kurie siekia įsidarbinti arba dirba ne savo pilietybės valstybėje narėje.

43

įtvirtintų, kad tik jos piliečiai turi teisę dirbti tam tikrą darbą, nepagrindžiant šio apribojimo objektyviomis priežastimis (pvz., valstybės tarnyba) arba ribotų kitų valstybių narių piliečių skaičių dirbti atitinkamą darbą, tai būtų aiškūs tiesioginės diskriminacijos atvejai. Kaip buvo minėta, atvira diskriminacija gali būti pateisinama tik EB sutartyje 39 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais pagrindais [7, p. 366].

EB sutartis taip pat draudžia ir netiesioginę (paslėptą) diskriminaciją [8, Art.48]. Netiesioginė diskriminacijos samprata, kaip ir netiesioginės diskriminacijos atvejai, nėra tokie aiškūs. M. Dietrichas netiesioginę diskriminaciją apibrėžia kaip situaciją, kai teisės normoje darbuotojo pilietybė tiesiogiai neminima, o minimos kitos sąlygos, tiesiogiai susijusios su pilietybe ir sukeliančios tokius pačius padarinius, t. y. asmuo patiria diskriminaciją dėl turimos pilietybės [7, p. 389]. C. Barnardas teigia, kad netiesioginė diskriminacija apima reikalavimus, kurie savo pobūdžiu pilietybės atžvilgiu atrodo neutralūs, tačiau sukelia sunkumų kitų valstybių narių piliečiams [9, p. 121]. ETT Sotgiu bylos sprendime paslėpta diskriminacija apibrėžiama kaip diskriminacija, kuri taikant kitokius negu pilietybė kriterijus iš esmės siekia to paties rezultato [23]. Iš pateiktų netiesioginės diskriminacijos sampratų galima spręsti, kad esminis paslėptos diskriminacijos požymis yra tas, kad ES užsieniečiui de facto sutei-kiamas prastesnis statusas nei vietiniam piliečiui, nors atitinkamos normos aiškiai apie pilietybę net neužsimena. Vadovaujantis šia samprata kyla klausimas, kokia apimtimi turėtų pasireikšti ES užsieniečiams suteiktas prastesnis statusas, kad būtų galima kvalifikuoti diskriminaciją? Ar prastesnis statusas turėtų būti taikomas išimtinai ES užsieniečiams? Ar prastesnio statuso suteikimas dažniausiai liestų ES užsieniečius? Taip pat tam tikrais atvejais kyla abejonių, ar visi ETT kvalifikuojami netiesioginės diskriminacijos atvejai iš tiesų gali būti lai-komi diskriminacija? Iliustruosiu šį klausimą Biehl byla [26]. Pagal Liuksemburgo pajamų mokesčio įstatymą darbuotojai, kurie ne visus metus gyvena Liuksemburge, negali susigrąžinti iš savo atlyginimo atskaičiuotų mokesčių už laikotarpį, kurį negyveno šalyje. ETT nuomone, tai paslėptos diskriminacijos atvejis, nes dažniausiai metams nepraėjus iš šalies išvažiuoja ES užsieniečiai. Tačiau kai kurie autoriai teigia, kad šis atvejis neturi nieko bendra su paslėpta diskriminacija, nes minima Liuksemburgo pajamų įstatymo norma vienodai tai-koma tiek Liuksemburgo piliečiams, tiek ir kitų valstybių narių piliečiams, t. y. asmenys, dirbantys Liuksemburge ir metams nepasibaigus išvykstantys iš šalies, nepriklausomai nuo jų pilietybės, mokesčių atžvilgiu patenka į blogesnę padėtį [10, p. 2576; 11, p. 59]. Todėl, jų nuomone, paslėpta diskriminacija reikėtų laikyti atvejus, kurie išimtinai liečia kitų valstybių narių piliečius. Kiti pritaria ETT pozicijai paslėptos diskriminacijos atvejais laikyti aplinkybes, kurios daugiausia trukdo ar siekia trukdyti ES užsieniečiams [12, p. 213; 13, p. 80]. Taigi teisės literatūroje šiuo klausimu vienos nuomonės nėra.

Jeigu pritartume nuomonei paslėptos diskriminacijos atvejus laikyti išimtinai kitos valstybės narės piliečius liečiančias situacijas, kiltų klausimas, kaip Teismas turėtų kvalifikuoti situacijas, į kurias daugiausia, bet ne visada patenka ES užsieniečiai. Kai kurie autoriai teigia, kad tokie atvejai turėtų būti kvalifikuojami kaip nediskriminuojančio pobūdžio apribojimai, ir tik atvejai, kurie išimtinai liečia ES užsieniečius, – kaip paslėpta diskriminacija [10, p. 2576; 11, p. 59]. Tačiau sunku būtų įsivaizduoti situaciją, kuri išimtinai liestų kitų valstybių narių piliečius. Tai įrodo ir ETT jurisprudencija.

Johno O’Flynno [27] byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar Airijos nacionalinė nuostata, nustatanti, kad laidojimo pašalpa suteikiama, jeigu laidotuvės (laidojama arba kremuojama) vyksta tik Jungtinės Karalystės teritorijoje, suderinama su EB teise. Aišku, didesnė tikimybė, kad ES užsieniečius bus norima laidoti ne Jungtinės Karalystės teritorijoje, todėl, ETT nuomone, ES užsieniečiai patiria diskriminaciją pilietybės pagrindu. Tokias sąlygas kaip asmens

44

gyvenamoji vieta [23], darbuotojo vaikų pilietybė [28], minimali gyvenimo trukmė toje valstybėje [29] ETT taip pat laiko sąlygomis, kurios dažniausiai siejasi su as-mens pilietybe ir dėl kurių asmuo patiria diskriminaciją pilietybės pagrindu.

Manytume, autorių ginčas dėl paslėptos diskriminacijos kvalifikavimo yra daugiau teorinio, o ne praktinio pobūdžio. Nėra taip svarbu, kaip konkretų atvejį įvardys ETT – ar kaip paslėptą diskriminaciją, ar kaip nediskriminacinio pobūdžio apribojimus, nes teisinės pasekmės bus vienodos.

Todėl remiantis ETT jurisprudencija galima daryti išvadą, kad paslėpta diskriminacija reikėtų laikyti atvejus, kai teisės normoje nėra tiesiogiai minima darbuotojo pilietybė, o minimos kitos sąlygos, kurios dažniausiai (palyginti su vietos piliečiais) liečia ES užsieniečius vien dėl jų turimos pilietybės.

Vietinių piliečių diskriminavimas

Su paslėptos diskriminacijos atvejais glaudžiai susijusi vietinių piliečių (vadinamoji atvirkščioji diskriminacija) diskriminavimo (umgekehrte Diskriminierung) problema. Įvardijant paslėpta diskriminacija atvejus, kurie dažniausiai liečia kitų valstybių narių piliečius, kyla klausimas, kas bus, jei tam tikra nacionalinė norma lies vietos valstybės narės pilietį? Juk „dažniausiai“ nereiškia „visuomet“, todėl ir Liuksemburgo pilietis gali ne visus metus gyventi Liuksemburge arba Jungtinės Karalystės pilietis norėti savo artimą palaidoti kitos valstybės narės teritorijoje. Tokiu atveju jie patektų į blogesnę padėtį nei kitos valstybės narės piliečiai, dirbantys ne savo pilietybės valstybėje. Pavyzdžiui, EB teisė suteikia galimybę darbuotojo šeimos nariams (išvardytiems Reglamento 1612/68 10 str. 1 d.), nesantiems ES piliečiais, iš esmės tokias pačias teises kaip ir darbuotojui. Tačiau jeigu asmuo dirba savo pilietybės valstybėje, ar jo šeimos nariams, nesantiems ES piliečiais, bus suteikiamos tokios pat teisės?

Taigi kyla klausimas, ar vietos valstybės piliečiai yra ginami EB teisės?Būtina pabrėžti, kad remiantis ETT jurisprudencija, iš esmės valstybės

vidaus piliečiai savo pilietybės valstybės atžvilgiu negali remtis laisvo asmenų judėjimo nuostatomis [30; 31; 32]. Tokie asmenys priklauso nacionalinei jurisdikcijai ir yra ginami nacionalinės teisės. O valstybė gali ir nesuteikti tokių pačių garantijų savo piliečiams, kurias suteikia EB teisė. Pavyzdžiui, Morson [33] byloje Olandija nesuteikė leidimo gyventi šalyje Olandijos pilietės, dirbančios savo pilietybės valstybėje, mamai, kuri buvo Surinamo pilietė, ir ponia Morson ne-galėjo pasinaudoti Bendrijos teisės apsauga. Jeigu ponia Morson būtų dirbusi ne savo pilietybės valstybėje narėje, jos teisių apimtis šiuo atveju būtų didesnė.

Tiesa, ETT numato ir tam tikras šios taisyklės išimtis. Sakykime, jei asmuo dirbęs ne savo pilietybės valstybėje narėje grįžta į savo pilietybės valstybę ir pilietybės valstybė nepripažįsta jo diplomo, įgyto kitoje valstybėje narėje [34; 35], arba valstybė narė trukdo savo piliečiui išvykti į kitą valstybę įsidarbinti [36], jis gali remtis laisvo darbuotojų judėjimo nuostatomis.

Pavyzdžiui, Kraus [34] byloje Vokietijos pilietis ponas Krausas ginčijo Vokietijos reikalavimą, siekiant įsidarbinti Vokietijoje, patvirtinti Jungtinėje Karalystėje įgytą magistro laipsnį ir sumokėti žyminį mokestį. Ponas Krausas šiuo atveju rėmėsi EB teise ir teigė, kad toks Vokietijos teisėje numatytas reikalavimas pažeidžia EB sutarties 39 straipsnį. ETT šį atvejį kvalifikavo ne kaip vidaus situaciją, o kaip atvejį, turintį vadinamąjį užsienio elementą. Taigi ponas Krausas galėjo naudotis Bendrijos teisės apsauga sugrįžęs į savo pilietybės valstybę.

Literatūroje iš esmės sutinkama su ETT nuomone, kad vietinių piliečių diskriminavimas nepažeidžia EB sutarties 39 straipsnio [7, p. 386]. Ši nuomonė grindžiama tuo, kad tarp ES valstybių narių yra siekiama sukurti bendrą vidaus rinką, šiuo atveju bendrą darbo rinką, ir laisvo darbuotojų judėjimo taisyklės turėtų užtikrinti bei skatinti darbuotojų migraciją tarp valstybių narių. Todėl vietos valstybės piliečių diskriminavimas yra valstybės vidaus reikalas ir vietos

45

valstybės pilietis naudojasi nacionalinės teisės apsauga. Jeigu nacionalinės teisės apsauga yra mažesnė nei EB teisės apsauga ir dėl to vietos valstybės piliečiai patenka į blogesnę padėtį nei ES užsieniečiai, tai yra valstybės vidaus reikalas. Todėl aišku, kad valstybė, gerbdama savo piliečius ir siekdama kuo didesnės savo piliečių teisių apsaugos, turėtų šalinti panašias situacijas.

Reikėtų pažymėti, kad EB imasi reguliuoti ir tam tikrus klausimus, susijusius su darbo santykiais (pvz., darbo sauga, darbuotojų apsauga bankrutavus darbdaviui bei masinių atleidimų atveju), kuriems nereikalingas vadinamasis užsienio elementas, t. y. EB teisinėmis priemonėmis užtikrinama visų dirbančių asmenų teisinė apsauga. Tokiu atveju asmuo, dirbantis savo pilietybės valstybėje, galėtų remtis EB teisės aktais, suteikiančiais jam atitinkamas teises.

Nediskriminuojančio pobūdžio apribojimai laisvai judantiems darbuotojams

Laisvai judantiems darbuotojams pirmiausia draudžiami diskriminuojantys apribojimai pilietybės pagrindu. Kiekvienas ES pilietis, atvykęs į kitą valstybę, gali įsidarbinti ir dirbti joje pagal tas pačias taisykles kaip ir vietos valstybės piliečiai. Kaip jau buvo minėta, elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes asmeniui, dirbančiam kitoje valstybėje narėje, taikoma tos valstybės nacionalinė teisė1. Kyla klausimas, o jeigu nacionalinė nuostata nebus diskriminuojančio pobūdžio, tačiau sudarys kliūtis pasinaudoti laisvu darbuotojų judėjimu, ar bus pažeistas EB sutarties 39 straipsnis? Kitaip tariant, ar laisvas darbuotojų judėjimas turi būti suprantamas tik kaip diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimas ar ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas.

Šiuo klausimu savo nuomonę yra išsakę įvairūs autoriai, kurie, pritardami vienam ar kitam šios laisvės traktavimui, pateikia įvairių argumentų. Europos Teisingumo Teismas, vykdydamas savo šventą pareigą – aiškinti ES teisės normas, taip pat yra pareiškęs savo nuomonę šiuo klausimu. Tačiau, skirtingai negu kitų vidaus rinkos laisvių atžvilgiu (laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas), ETT nuomonė ilgą laiką nebuvo aiški, o ir šiuo metu kelia nemažai diskusijų.

EB sutarties 39 straipsnyje neminimas apribojimų draudimo terminas. Kituose sutarties straipsniuose, skirtuose kitoms vidaus rinkos laisvėms, apribojimų draudimo terminas yra minimas, pavyzdžiui, EB sutarties 43 straipsnio 1 dalyje dėl steigimosi laisvės kalbama apie steigimosi laisvės apribojimų draudimą, o to pačio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ir lygaus traktavimo pilietybės pagrindu principas.

Taigi pačioje Sutartyje vartojami skirtingi terminai, tačiau jų skirtumas neatskleistas.

Apribojimų draudimo samprata pateikiama literatūroje. D. Schwanderis teigia, kad, skirtingai negu diskriminacijos atveju, kalbant apie apribojimų draudimą, nereikia lyginti dviejų teisės subjektų grupių teisinės padėties [11, p. 2]. Apribojimų draudimo principas suteikia teisės subjektui konkrečias teises, tarp jų ir teisę nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu [7, p. 361; 11, p. 2]. M. A. Reitmaier teigia, kad, priešingai negu diskriminacijos draudimas, apribojimų draudimas suponuoja ne tik vienodo elgesio reikalavimą, bet ir reikalavimą panaikinti nediskriminuojančio pobūdžio kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui [14, p. 18]. A. Bleckmannas teigia, kad apribojimų draudimo principo pritaikymas reikštų teisinių ir faktinių kliūčių laisvai asmenims judėti panaikinimą [15, p. 69].

Taigi apribojimų draudimo terminas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme apribojimų draudimas apima tiek

1 Išskyrus atvejus, kai tam tikras teisinis santykis yra reguliuojamas ES teisės, pvz., nuostatos dėl darbo saugos, sveikatos apsaugos darbe, darbuotojų kvalifikacijos kėlimo, vyrų ir moterų lygybės darbe.

46

diskriminacijos pilietybės pagrindu, tiek nediskriminuojančių priemonių draudimą, siaurąja prasme – tik nediskriminuojančių priemonių draudimą. Toliau tekste bus vartojamas apribojimų draudimo terminas siaurąja prasme.

Praktinė apribojimų draudimo principo taikymo reikšmė yra didelė. Jeigu priimančioji valstybė susaistoma vien tik draudimu diskriminuoti užsieniečius, tai toks valstybės suvaržymas reikštų tik tai, kad ES pilietis turės teisę, kad su juo būtų elgiamasi taip pat, kaip ir su priimančios valstybės piliečiais. Tačiau ši teisė bus veiksminga tik tokiu atveju, jeigu ES pilietis atitinka reikalavimus, taikomus vietiniams piliečiams (pvz., turi nacionalinį diplomą). Jei ES pilietis neatitiks visų reikalavimų, taikomų vietiniams piliečiams, priimančioji valstybė galės ir toliau, nepažeisdama ES teisės, laikytis savo nacionalinės teisės nuostatų. Be abejo, tokiu atveju valstybės narės suverenitetas nebūtų apribotas, tačiau kyla klausimas, ar toks normos traktavimas leistų iki galo pasiekti EB sutarties tikslus?

Kai kurie autoriai teigia, kad ETT kvalifikuojami paslėptos diskriminacijos atvejai, dažniausiai liečiantys ES užsieniečius, nėra diskriminacija ir turėtų būti kvalifikuojami kaip nediskriminuojančio pobūdžio apribojimai [11, p. 61; 15, p. 69]. K. Füßeris teigia, kad visą ETT praktiką iki 1994 m. su retom išimtim būtų galima apibūdinti kaip plačiai suprantamos diskriminacijos kvalifikavimą [16, p. 98].

Žinomas vokiečių profesorius A. Blekmannas nediskriminuojančių apribojimų principo pritaikymo laisvam darbuotojų judėjimui praktinę reikšmę iliustruoja pavyzdžiu: Vokietijos federacinio įstatymo dėl gydytojų darbo tvarkos 10 str. nustatyta, kad asmenims, įgijusiems gydytojo diplomą užsienyje, teisė dirbti gydytoju Vokietijoje yra ribojama. Išanalizavus ETT jurisprudenciją, galima teigti, kad Teismas tokią teisės normą kvalifikuotų kaip paslėptą diskriminaciją. Tačiau, anot A. Blekmanno, ji nėra diskriminuojančio pobūdžio, nes yra vienodai taikoma tiek Vokietijos piliečiams, tiek užsieniečiams, tai nediskriminuojančio pobūdžio kliūtis pasinaudoti darbuotojų judėjimo laisve (aišku, kad jeigu asmeniui, siekiančiam įsidarbinti, reikėtų patvirtinti savo diplomą, įgytą kitoje valstybėje, jis mažiau būtų linkęs pasinaudoti laisvu darbuotojų judėjimu). Taigi kyla klausimas, jeigu Bendrijoje nebūtų priimta teisės aktų dėl abipusio diplomų pripažinimo, ar minima nacionalinė nuostata būtų suderinama su Bendrijos teise? Anot A. Blekmanno, atsakymas priklausytų nuo to, kaip bus traktuojamas EB sutarties 39 straipsnis – ar kaip lygaus elgesio reikalavimas (tokiu atveju EB teisė nebūtų pa-žeista), ar ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas (tokiu atveju EB teisė būtų pažeista1).

Literatūroje reiškiama įvairių nuomonių dėl apribojimų draudimo principo taikymo laisvai judantiems darbuotojams.

Kai kurie autoriai mano, kad laisvai judantiems asmenims turėtų būti taikomas tik diskriminuojančių priemonių draudimo principas [15, p. 69]. Jų pagrindinis argumentas tas, kad laisvai judantiems darbuotojams nenumatytos normos, analogiškos EB sutarties 30 straipsniui (taikomas laisvam prekių judėjimui). Šiame straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali taikyti apribojimus laisvam prekių judėjimui, jei jie skirti garantuoti visuomenės dorovę, viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, žmonių sveikatos arba gyvybės apsaugą ir pan. Tai, kad analogiškos normos nenumatytos laisvai judantiems darbuotojams, galėtų kelti grėsmę valstybių narių visuomeniniams interesams. Valstybės narės baiminasi, kad traktuojant laisvą asmenų judėjimą plačiąją prasme būtų gerokai apribotas valstybių suverenitetas [15, p. 69] bei iškiltų grėsmė viešojo intereso apsaugojimui [13, p. 82].

Vis dėlto dauguma autorių, atsižvelgdami į dabartinį integracijos lygį, laisvą darbuotojų judėjimą linkę traktuoti ne tik kaip diskriminacijos pilietybės pagrindu, bet ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimą [6, p. 45; 11, p. 63; 13, p.

1 Šiuo atveju, remiantis ETT praktika, galima teigti, kad nacionalinė priemonė gali būti pateisinama, jei ji atitinka ETT nustatytus pateisinimo kriterijus: neprieštarauja visuomenės interesui ir yra proporcinga.

47

79–80; 16, p. 97–100]. Taip pat pasitelkiant klasikinius teisės normos aiškinimo metodus darytina išvada, kad EB sutarties 39 straipsnis turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, t. y. ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas [11, p. 60–62, 15, p. 72].

Taikant gramatinius teisės normos aiškinimo metodus galima pastebėti, kad EB sutarties 39 straipsnio 3 dalyje išvardytos konkrečios darbuotojų teisės, kurios nėra siejamos su vienodo elgesio reikalavimu (išskyrus c punktą). Vien žodis „teisės“ suponuoja platesnį nei tik vienodo elgesio reikalavimą normos suvokimą [11, p. 61]. Be to, kaip teigia U. Wölkeris, EB sutarties 39 straipsnio struktūra ir formulavimas leidžia teigti, kad 39 straipsnio 3 dalyje suformuluotos teisės yra savarankiškos, išplaukiančios iš laisvo darbuotojų judėjimo, o ne iš nediskriminacijos pilietybės pagrindu principo [17, p. 29]. Tiesa, EB sutarties 39 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta teisė verstis darbine veikla yra formuluojama kaip vienodo elgesio reikalavimas: „pagal tos valstybės piliečiams taikomas darbo taisykles“, o a, b ir d punktuose įtvirtintos teisės nesiejamos su vienodo elgesio reikalavimu ir tai dar kartą pabrėžia jų savarankišką pobūdį [17, p. 29].

EB sutarties 39 straipsnyje apribojimų draudimo terminas neminimas. EB sutarties 28, 29, 43, 49 ir 56 straipsniuose, skirtuose kitoms vidaus rinkos laisvėms, išskyrus EB sutarties 43 straipsnį, minimas tik apribojimų draudimo terminas. D. Schwanderis, pasitelkdamas sisteminį teisės normos aiškinimo metodą, teigia, kadangi EB sutarties 49 straipsnis, skirtas laisvei teikti paslaugas, ETT yra traktuojamas ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas [37], o jo struktūra yra artima EB sutarties 43 straipsniui, skirtam steigimosi laisvei. Ši laisvė taip pat turėtų būti suprantama plačiąja prasme. O EB sutarties 43 straipsnis bei 39 straipsnis yra aiškinami paraleliai, todėl apribojimų draudimo principas turėtų būti pripažintas ir laisvame darbuotojų judėjime [11, p. 62].

Kai kurie autoriai pirmenybę teikia teleologiniam EB sutarties 39 straipsnio aiškinimo metodui, pasitelkdami EB sutarties 3 straipsnį [15, p. 74; 11, p. 62; 18, p. 3; 19, p. 439–443].

EB sutarties 3 straipsnio c punkte vidaus rinka apibūdinama kaip kliūčių panaikinimas laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Ši norma nėra programinis sakinys, o tai kertinė EB sutarties norma [18, Art. 3], kuria remiantis aiškinamos kitos Sutarties nuostatos [20, Art. 3]. Žodis „kliūtys“ gali būti suprantamas kaip žodžio „apribojimas“ sinonimas [11, p. 62]. Kadangi EB sutarties 3 straipsnio c punktas taikomas visų vidaus rinkos laisvių atžvilgiu, taip pat ir laisvam darbuotojų judėjimui, visos vidaus rinkos laivės turi būti traktuo-jamos vienodai, t. y. ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas [10, p. 2574; 11, p. 62; 15, p. 74]. EB sutarties 14 straipsnis (buvęs 7 a), įvestas į EB sutartį Vieningu Europos aktu, apibūdina vidaus rinką kaip erdvę be vidaus sienų, kurioje laiduojamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Sukurti vidaus rinką yra svarbiausias bendros rinkos tikslas. Todėl kyla klausimas, ar šis tikslas gali būti pasiektas, jei laisvas asmenų judėjimas būtų suprantamas tik kaip reikalavimas vienodai traktuoti EB užsieniečius su vietos piliečiais? [11, p. 62].

Išanalizavę ETT jurisprudenciją, taip pat galime teigti, kad laisvas darbuotojų judėjimas turėtų būti suprantamas ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas.

M. Dietrichas teigia, kad pirmasis argumentas, išplaukiantis iš ETT praktikos, yra toks, kad laisvo darbuotojų judėjimo nuostatos tam tikrais atvejais gali būti taikomos ir vietos piliečiams, esantiems savo pilietybės valstybėje. Būtent tokiu atveju laisvo darbuotojų judėjimo nuostatų taikymas išplaukia ne iš diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimo principo, o iš pačios darbuotojų judėjimo laisvės [7, p. 362].

48

Analizuodami ETT jurisprudenciją, aiškindami kitas vidaus rinkos laisves, taip pat galime surasti ne vieną argumentą traktuoti laisvą darbuotojų judėjimą plačiąja prasme.

ETT iš pradžių visas vidaus rinkos laisves, nepaisant EB sutartyje vartojamo „apribojimų draudimo“ termino, aiškino kaip vienodo elgesio reikalavimą [11, p. 56]. Laikui bėgant teismas išplėtojo apribojimų draudimo doktriną, tačiau ją pritaikė ne visoms vidaus rinkos laisvėms.

Pirmiausia apribojimų draudimo doktrina buvo pritaikyta laisvam prekių judėjimui. Pirmasis impulsas Dassonville'o byla [38], vėliau Cassis de Dijono byla [39], kurioje nacionalinė nuostata, nustatanti, kad likeryje turi būti ne mažiau kaip 25 proc. alkoholio, neatsižvelgiant į tai, ar likeris yra importuojamas, ar ne (t. y. nediskriminuojančio pobūdžio teisės norma), buvo pripažinta nesuderinama su EB teise, nes sudaro kliūtis (apribojimus) laisvam prekių judėjimui. Svarbu ir tai, kad šioje byloje Teismas pritaikė vadinamąją Cassis formulę, pagal kurią nacionalinė priemonė, kuri numato nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam priekių judėjimui, gali būti pateisinama nerašytiniais pagrindais, t. y. ji turi būti būtina valstybės viešojo intereso labui ir proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu.

Neužilgo apribojimų draudimo doktriną ETT pritaikė ir paslaugų teikimo laisvei [37].

Kaip buvo minėta ankščiau, EB sutarties 3 straipsnis vidaus rinką apibūdina kaip kliūčių panaikinimą laisvam prekių, asmenų, paslaugų, kapitalo judėjimui. Visos šiame straipsnyje minimos vidaus rinkos laisvės siekia bendro tikslo – sukurti bendrą rinką, todėl jos negali būti aiškinamos skirtingai – jei ETT apribojimų draudimo doktriną pritaikė laisvam prekių judėjimui bei paslaugų teikimo laisvei, minima doktrina turėtų būti pritaikyta ir laisvam asmenų judėjimui [11, p. 61–62; 15, p. 72].

Tačiau ETT nuomonė dėl asmenų judėjimo laisvės ilgą laiką nebuvo visiškai aiški: Teismas nei griežtai atmetė, nei aiškiai pripažino apribojimų draudimo doktriną.

Apibendrinant ETT praktiką iki 1994 m. galima daryti išvadą, kad Teismas, nacionalinę priemonę, kuri sudaro kliūtis pasinaudoti asmenų judėjimo laisve ir daugeliu atvejų liečia užsieniečius, kvalifikuodavo kaip netiesioginę diskriminaciją. Svarbu pažymėti ir tai, kad ETT visuomet įvertindavo, ar valstybės taikomi apribojimai negali būti pateisinami naudojant Cassis de Dijono formulę (nerašytiniai apribojimų pateisinimo kriterijai).

Įdomi šiuo atžvilgiu anksčiau minėta Krauso [34] byla. ETT susidūrė su situacija, kai Vokietijos nacionalinės teisės nuostatą, numatančią magistro laipsnio, įgyto kitoje valstybėje, patvirtinimo pareigą, teko taikyti Vokietijos piliečiui, kuris įgijo teisės magistro laipsnį Jungtinėje Karalystėje. ETT pripažino, kad tokia nacionalinė teisės nuostata yra nesuderinama su EB sutarties 39 straipsniu. Tačiau čia Teismas jau nebegalėjo kvalifikuoti paslėptos diskriminacijos, nes ši nacionalinė nuostata lietė vietos valstybės pilietį. Vadovaudamiesi Teismo praktika, galėtume teigti, kad jei ponas Krausas siektų įsidarbinti ne savo pilietybės valstybėje, ETT šį atvejį kvalifikuotų kaip paslėptą diskriminaciją, nes daugeliu atvejų EB užsieniečiai įgyja kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje. Taigi šiuo atveju ETT konstatavo, kad nors Vokietijos nacionalinės teisės nuostatos dėl magistro laipsnio, įgyto kitoje valstybėje, pripažinimo ir žyminio mokesčio sumokėjimo nėra diskriminuojančio pilietybės pagrindu pobūdžio, nes vienodai taikomos ir Vokietijos, ir kitų valstybių narių piliečiams, tačiau jos sudaro kliūtis pasinaudoti laisvu darbuotojų judėjimu ar bent jau padaro naudojimąsi šia teise ne tokį patrauklų. Tokia nacionalinė nuostata negali būti pateisinama nei visuomenės intereso, nei proporcingumo principais.

49

Taigi Krauso byloje Teismas, nors ir nepareiškė, kad kiekviena nediskriminuojanti priemonė, neatitinkanti pateisinimo kriterijų, yra nesuderinama su ES teise, tačiau ši byla buvo svarbus postūmis traktuoti darbuotojų judėjimo laisvę kaip apribojimų draudimą.

Lūžis ETT praktikoje, traktuojant laisvą darbuotojų judėjimą plačiąja prasme, įvyko 1995 m. sprendžiant Bosmano bylą [36]. Šioje byloje Teismas aiškiai pripažino draudimą taikyti ir nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui. ETT pripažino nesuderinamomis su ES teise Belgijos futbolo klubo taisyklių nuostatas, nustatančias vadinamąją užsieniečių išlygą ir sportininko perėjimo į kitą klubą mokestį (transfero mokestis). Kalbant apie apribojimų draudimo koncepciją, svarbios yra būtent transfero taisyklės, kurios nustatė, kad sportininkui pereinant žaisti į kitą klubą, net ir tuo atveju, kai kontraktas yra pasibaigęs, reikalingas senojo klubo sutikimas arba naujasis klubas turi sumokėti mokestį senajam klubui (mokesčio dydį nustato senasis klubas). Pono Bosmano, Belgijos piliečio, profesionalaus futbolininko, kontraktas su Belgijos pirmosios lygos futbolo klubu RC Liüticho turėjo baigtis 1990 m. birželio 30 d. RC Liüticho siūlė kontraktą pratęsti, tačiau pasiūlytos sąlygos pono Bosmano netenkino, todėl jis nutarė susirasti kitą klubą. Tačiau RC Liüticho nustatytos transfero sumos nesutiko mokėti nė vienas klubas. Vis dėlto RC Liütichui sutikus, Prancūzijos antros lygos klubas US Diünkirchen sutiko sumokėti mažesnį transfero mokestį. Tačiau iškilo abejonių dėl naujojo klubo mokumo, ir sutartis dėl mokesčio sumokėjimo taip ir nebuvo sudaryta. Taigi jei ponas Bosmanas būtų nusprendęs tęsti futbolininko karjerą, jis būtų prieš savo valią priklausomas nuo RC Liüticho ir turėtų taikstytis su nepalankiomis kontrakto sąlygomis.

Iškilo klausimas, ar tokia transfero taisyklė gali būti suderinama su EB sutarties 39 straipsniu. Akivaizdu, kad nei atviros, nei paslėptos diskriminacijos čia nėra, tačiau taip pat aišku, kad minima taisyklė sudaro kliūtis (apribojimus) laisvam darbuotojų judėjimui, nes riboja asmens galimybę patekti į kitos valstybės narės darbo rinką. ETT priimdamas preliminarų nutarimą šioje byloje visų pirma priminė, kad laisvas darbuotojų judėjimas yra fundamentalus EB teisės principas ir kad EB sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui (1968 m. gruodžio 31 d.), yra tiesiogiai veikiančios. Toliau Teismas pažymėjo, kad EB Sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo yra skirtos sudaryti kuo palankesnes sąlygas ES piliečiams patekti į kitos valstybės narės darbo rinką, todėl su jomis negali būti suderinamos nacionalinės nuostatos, nustatančios taisykles, kurios galėtų kliudyti asmeniui pasinaudoti šia laisve. Būtent šiuo atveju Teismas konstatavo, kad transfero taisyklės pažeidžia asmens teisę laisvai judėti, o dar konkrečiau – iš šios teisės išplaukiančią teisę palikti savo kilmės valstybę, turint tikslą įsidarbinti kitoje valstybėje narėje (EB sutarties 39 str. 3 d. b p.). Todėl nacionalinės nuostatos, kliudančios asmeniui pasinaudoti šia teise, nors ir nėra diskriminacinio pobūdžio, yra nesuderinamos su laisvo darbuotojų judėjimo principu.

Bosmano byloje pripažinus ir nediskriminuojančių apribojimų draudimą laisvam darbuotojų judėjimui, ETT praktika, traktuojant EB vidaus rinkos laisves, buvo konsoliduota. Apribojimų draudimo principas dėl laisvo asmenų judėjimo neužilgo buvo pritaikytas Gebhargo [40] byloje, vėliau Lehtoneno [41] bei Grafo [42] bylose.

Apibendrinę ETT praktiką taikant nediskriminuojančių apribojimų draudimą laisvam darbuotojų judėjimui, galime teigti, kad šis principas, nors ir pripažįstamas, tačiau nėra taikomas tokios apimties kaip, pavyzdžiui, laisvam prekių judėjimui – šiuo metu apribojimų draudimo doktrina pripažinta tik teisės įsidarbinti atžvilgiu [13, p. 81].

Svarbu taip pat pažymėti, kad, taikydama apribojimų draudimo principą laisvam darbuotojų judėjimui, ETT naudojasi vadinamąja Cassis de Dijono formule

50

– nediskriminuojančio pobūdžio apribojimai gali būti pateisinami nerašytiniais pateisinimo kriterijais [6, p. 45]. Jau Krauso [34] byloje ETT pažymėjo, kad Vokietijos nacionalinės taisyklės, nustatančios magistro laipsnio, įgyto kitoje valstybėje narėje, patvirtinimo reikalavimą, negali būti pateisinamos vadovaujantis viešojo intereso ir proporcingumo principu. Taigi, ETT nustatydamas, kad konkreti nacionalinė norma numato kliūtis (apribojimus) laisvam darbuotojų judėjimui, patikrina, ar šios normos negalima pateisinti nerašytiniais kriterijais [13, p. 81]. Gebhardo1 [40] byloje ETT nustatė, kad teisės norma, sudaranti kliūtis laisvam asmenų judėjimui, gali būti pateisinama, jei ji:

– nėra diskriminuojančio pobūdžio;– būtina viešojo intereso labui;– skirta siekiamam tikslui įgyvendinti;– nenustato taisyklių, peržengiančių siekiamo tikslo ribas. J. Gundelo nuomone, daug neaiškumų kelia nerašytinių apribojimų

pateisinimo kriterijų pritaikymas [13, p. 79]. Iš esmės dalis šių kriterijų (viešasis interesas, proporcingumas) yra vertinamojo pobūdžio, taip pat jų taikymo apimtis nėra aiški, todėl valstybės veikimo ribos nėra visai aiškios, o Teismo, kaip vertintojo veikimo erdvė, labai plati [13, p. 79]. Valstybių narių baimė dėl viešojo intereso apsaugos yra gana pagrysta, todėl labai svarbu stebėti, kaip plėtojasi ETT praktika, vertinant apribojimų atitiktį viešojo intereso ir proporcingumo principams.

Išvados

Kertinė laisvo darbuotojų judėjimo teisė – teisė nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu. Tai reiškia, kad ES užsieniečiai kitoje valstybėje narėje negali būti traktuojami blogiau nei vietos valstybės narės piliečiai. Elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes ES užsieniečiui yra taikoma valstybės narės nacionalinė teisė. Remiantis ETT jurisprudencija bei EB sutarties 39 straipsniu galima teigti, kad būtinas laisvo darbuotojų judėjimo diskriminacijos elementas yra neteisėtas elgesys.Tai reiškia, kad nevienodas elgesys su ES užsieniečiais gali būti pateisinamas rašytiniais, numatytais EB sutarties 39 straipsnio 3 ir 4 dalyje, bei tam tikrais atvejais nerašytiniais, išplaukiančiais iš ETT praktikos, kriterijais.

Vienodo elgesio su ES užsieniečiais nuostatos draudžia ne tik nesunkiai pastebimą atvirą diskriminaciją pilietybės pagrindu, bet ir visas paslėptos diskriminacijos formas.

Vienos paslėptos diskriminacijos sampratos nėra. Iš esmės literatūroje sutinkama, kad esminis paslėptos diskriminacijos požymis yra tas, kad ES užsieniečiui de facto suteikiamas prastesnis statusas nei vietiniam piliečiui, nors atitinkamos normos aiškiai apie pilietybę net neužsimena. Tačiau dėl paslėptos diskriminacijos apimties vienos nuomonės nėra. Vieni autoriai sutinka su ETT pozicija paslėpta diskriminacija laikyti atvejus, kurie dažniausiai liečia ES užsieniečius. Kitiems autoriams kyla abejonių, ar visi ETT kvalifikuojami paslėptos diskriminacijos atvejai iš tiesų gali būti laikomi diskriminacija. Jų nuomone, atvejus, kurie ne išimtinai liečia ES užsieniečius, ETT turėtų kvalifikuoti kaip nediskriminuojančias priemones.

Manytume, autorių ginčas dėl paslėptos diskriminacijos kvalifikavimo turi daugiau teorinį, o ne praktinį aspektą – šiuo atveju nėra taip svarbu, kaip konkretų atvejį įvardys ETT – ar kaip paslėptą diskriminaciją, ar kaip nediskriminacinio pobūdžio apribojimus, nes teisinės pasekmės bus vienodos.

Todėl remiantis ETT jurisprudencija, galima daryti išvadą, kad paslėpta diskriminacija reikėtų laikyti atvejus, kai teisės normoje nėra tiesiogiai minima

1 Ši byla lietė steigimosi laisvę, tačiau EB sutarties 39 str. ir 43 str. yra aiškinami paraleliai, todėl šis ETT sprendimas gali būti pritaikytas ir laisvam darbuotojų judėjimui.

51

darbuotojo pilietybė, o minimos kitos sąlygos, kurios dažniausiai (palyginti su vietos piliečiais) liečia ES užsieniečius vien dėl jų turimos pilietybės.

Remiantis ETT jurisprudencija galima išskirti ir vadinamąją atvirkščiąją, arba vietinių piliečių, diskriminaciją. Literatūroje iš esmės sutinkama su ETT pozicija, kad vietos valstybės piliečių diskriminacija, t. y. pasitaiko atvejų, kai jie patenka į blogesnę padėtį nei ES užsieniečiai, yra valstybės vidaus reikalas. Laisvo darbuotojų judėjimo nuostatos skirtos kurti darbo rinką tarp valstybių narių, todėl ES užsieniečiai, dirbantys ne savo pilietybės valstybėje, saugomi EB teisės, o savo pilietybės valstybėje dirbantys ES piliečiai (su retom išimtim) naudojasi nacionalinės teisės apsauga.

Laisvo darbuotojų judėjimo esmine teise išlieka teisė nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu. Tačiau pati ES teisės dinamika bei vis didėjanti integracija verčia koreguoti laisvo darbuotojų judėjimo turinį. Literatūroje iš esmės sutinkama, kad siekiant iki galo įgyvendinti EB sutarties tikslus, laisvai judantiems darbuotojams nepakanka drausti vien tik paslėptą diskriminaciją, o būtina drausti visas, ne tik diskriminuojančio pobūdžio kliūtis. Autorių argumentus traktuoti EB sutarties 39 straipsnį plačiąja prasme galima sugrupuoti į dvi dalis. Viena dalis argumentų išplaukia iš EB sutarties 39 straipsnio aiškinimo, pasitelkiant klasikinius teisės normos aiškinimo metodus. Taikant gramatinį, sisteminį ir teleologinį teisės normos aiškinimo metodus, darytina išvada, kad EB sutarties 39 straipsnis turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, t. y. ir kaip nediskriminuojančių priemonių draudimas. Kita dalis ar-gumentų išplaukia iš ETT jurisprudencijos. Svarbiausias iš jų, manytume, būtų argumentas, kad ETT nediskriminuojančių apribojimų doktriną pritaikė kitų vidaus rinkos laisvių atžvilgiu, t. y. pirmiausia laisvam prekių judėjimui, o neužilgo ir paslaugų teikimo laisvės atžvilgiu. Kadangi visos vidaus rinkos laisvės skirtos bendrai rinkai, kuri EB sutarties 3 straipsnyje apibūdinama kaip kliūčių panaikinimas laisvam prekių, asmenų, paslaugų, kapitalo judėjimui sukurti, jos negali būti aiškinamos skirtingai – jei ETT apribojimų draudimo doktriną pritaikė laisvam prekių judėjimui bei paslaugų teikimo laisvei, tai minima doktrina turėtų būti pritaikyta ir laisvam asmenų judėjimui.

Tačiau ETT pozicija dėl darbuotojų judėjimo laisvės turinio ilgą laiką nebuvo aiški. Ir tik 1995 m. Bosmano byloje ETT pripažino draudimą taikyti nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui. Taigi ETT praktika, traktuojant EB vidaus rinkos laisves, buvo konsoliduota. Tačiau reikia konstatuoti, kad laisvam darbuotojų judėjimui šis principas taikomas ne tokios pat apimties kaip, pavyzdžiui, laisvam prekių judėjimui – šiuo metu apribojimų draudimo doktrina pripažinta tik teisės įsidarbinti atžvilgiu.

Nediskriminuojančių apribojimų draudimo principo taikymas laisvam darbuotojų judėjimui iškelia naujų teorinio ir praktinio pobūdžio problemų. Viena svarbiausių – nerašytinių nediskriminuojančių apribojimų pateisinimo kriterijų aiškinimas ir taikymas. Teismas nustatė, kad valstybės laisvam prekių judėjimui taikoma nediskriminuojančio pobūdžio priemonė gali būti pateisinama, jei ji būtina viešojo intereso labui ir yra proporcinga siekiamam tikslui. Taigi Teismo kaip vertintojo veikimo erdvė labai plati, o valstybės veikimo ribos nėra visai aiškios. Valstybės narės baiminasi, kad nebūtų pažeistas jų viešasis interesas. Be to, kai kurie autoriai mano, kad taikant nediskriminuojančių apribojimų draudimą laisvam darbuotojų judėjimui valstybės suverenitetas labai apribojamas.

Todėl labai svarbu stebėti, kaip plėtosis ETT praktika, vertinant apribojimų atitiktį viešojo intereso ir proporcingumo principams.

52

LITERATŪRA

Specialioji

1. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, 1999.2. Fabis H. Die Auswirkungen der Freizügigkeit gamäß Art. 48 EG Vertrag auf

Beschäftigungsverhältnisse im nationalen Recht. – Frankfurt am Main, 1997.3. Bode I. Die Diskriminierungsverbote im Vertrag über die EWG. – Göttingen, 1968.4. Ipsen H. P. Europäisches Gemeinschaftsrecht. – Tübingen, 1972.5. Feige K. Der Gleichheitssaty im Recht der EWG. – Tübingen, 1972.6. Muschietti G. Ist die „Cassis de Dijon“ – in Rechtsprechung auch auf Arbeitnehmer anwenbar? //

Aktuelle juristische Praxis, 6 (1997).7. Dietrich M. Die Freizügigkeit der Arbeitnehmer in der Europäischen Union. – Zürich, 1996.8. Hailbronner K. Kommentar Art.48// Handkommentar zum Vertrag über die Europäische Union

(EUV/EGV). 6. Aufl. – Köln: Loseblattwerk, 1997.9. Barnard C. EC Employment law. – Oxford: University press, 2000.

10. Knobbe–Keuk B. Niederlassungsfreifeit: Diskriminierungs– oder Beschränkungsverbot? Zur Dogmatik des Art. 52 EWG– Vertrag am Beispiel einiger gesellschaftsrechtlicher Beschränkungen // Betrieb, 1990.

11. Schwander D. Die Reichweite der Arbeitnehmerfreizügigkeit in der Europäischen Gemeinschaft // Recht, Heft 2, 1996.

12. Wyatt D., Dashwood A. he Substantive Law of the EEC.2 Edition. – GB–London, 1987.13. Gundel J. Die Rechtfertigung von faktisch diskriminierenden Eingriffen in die Grundfreiheiten des

EGV // Jura, 23, 2001.14. Reitmaier M. A. Inländerdiskriminierungen nach dem EWG– Vertrag– zugleich ein Beitrag zur

Auslegung von Art. 7 EWG–Vertrag. 1. Aufl. – Kehl am Rhein/Strassburg, 1984.15. Bleckmann A. Die Personenverkehrsfreiheit im Recht der EG // Deutsches Verwaltungsblatt

(DVBL), 1986.16. Füßer K. Grundrecht auf wirtschaftliche Freizügigkeit und Art. 8 EGV als

Auffangsbeschränkungverbot des Gemeinschaftsrechts // Die öffentliche Verwaltung, 52, 1999. 17. Wölker U. Kommentar zu Art. 48 bis 50 EVG–Vertrag // Ehlermann/Bieb, Handbuch des Europäi-

schen Rechts, Systematische Sammlung mit Erläuterungen. – Baden–Baden, 1992.18. Zuleeg M. Kommentar zu Art. 3 EVG–Vertrag // Ehlermann/Bieb, Handbuch des Europäischen

Rechts, Systematische Sammlung mit Erläuterungen. – Baden–Baden, 1992.19. Oppermann T. Europarecht. – München, 1991.20. Grabitz E., Hilf M. Kommentar zur Europäische Union, Loseblattausgabe, 7. – München, 1994.

Praktika: ETT sprendimai

22. ETT sprendimas Komisija/Italija byloje Nr. 13/63, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichts-hofs der Europäischen Gemeinschaften. 1963.

23. ETT sprendimas Hochstrass/Gerichtshof der Europäischen Gemeinschaften byloje Nr. 147–79, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften. 1980.

24. ETT sprendimas Sotgiu byloje Nr. 152/73, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften. 1974.

25. ETT sprendimas Allue byloje Nr. 33/88, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften. 1989.

26. ETT sprendimas Angonese'o byloje Nr. 281/98, www.europa.eu.int.27. ETT sprendimas Biehlo byloje Nr. C–175/88, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs

der Europäischen Gemeinschaften. 1990.28. ETT sprendimas Johno O’Flynno byloje Nr. C–237/94, www.europa.eu.in.29. ETT sprendimas Cram byloje Nr. 237/78, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der

Europäischen Gemeinschaften. 1979.30. ETT sprendimas Komisija/Liuksemburgas Nr. C–111/91, Sammlung der Rechtsprechung des

Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften. 1993.31. ETT sprendimas Saunderso byloje Nr. 175/78, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs

der Europäischen Gemeinschaften, 1979.

53

32. ETT sprendimas Mosero byloje Nr. 180/83, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1984.

33. ETT sprendimas Nino byloje Nr. C–54/88, C–91/88 ir C–1489, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1990.

34. ETT sprendimas Morsono byloje Nr. 158/82, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1983.

35. ETT sprendimas Krauso byloje Nr. C–19/92, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1993 I–1697, Rn. 32ff.

36. ETT sprendimas Knoorso byloje Nr. 15/78, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1979.

37. ETT sprendimas Bosmano byloje Nr. C–415/93, Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1995.

38. ETT sprendimas Binsbergeno byloje Nr. 33/74. Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1974.

39. ETT sprendimas Dassonville'io byloje Nr. 6/74. Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1974.

40. ETT sprendimas Cassis de Dijono byloje Nr. 120/78. Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1979.

41. ETT sprendimas Gebhargo byloje Nr. C–55/94. Sammlung der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften, 1995.

42. ETT sprendimas Lehtoneno byloje Nr. C–176/96, www.europa.eu.int.43. ETT sprendimas Grafo byloje Nr. C–190/98, www.europa.eu.int.

Free Movement of Workers – the Prohibition of Discrimination on the Basis of Nationality

Doctoral Candidate Inga DaukšienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

Free movement of goods is a fundamental right of European Communities. It creates common labor market in the Communities. Article 39 (ex 49) of the EC Treaty provides the worker with a possibility to exercise his freedom of movement choosing his place of work anywhere in the EU territory.

This article analyzes the workers right not to be discriminated against on the basis of nationality. The work seeks to overview the concept of discrimination and the problem areas of interpretation.

The work further analyzes the concepts of direct and indirect discrimination as well as problems of application. The author poses questions whether European Communities law also prohibits discrimination of their own nationals and whether the free movement of goods should prohibit application of discriminatory measures only or should also include non-discriminatory ones.

The author employs comparative method analyzing the jurisprudence of the ECJ and evaluating the opinions of the EU law scholars.

The article makes the following observations:The right not to be discriminated against on the basis of nationality is a

fundamental right in the free movement of workers. It provides that EU nationals may not be treated worse than respective nationals of the Member States.

Although the EU law developments and increasing integration makes amends to the content of free movement of workers. Scholars essentially agree that in the attempts to realize the aims of the EC treaty, prohibition of indirect

54

discrimination is not sufficient; it is necessary to prohibit all barriers to free movement of workers.

Two groups of arguments for widening the scope of Article 39 may be distinguished. The first one flows from interpretation of Article 39. Literary, systematic and teleological methods of interpretation lead to a conclusion that EC Treaty article 39 should be interpreted as prohibiting non-discriminatory measures.

The other group of arguments flows from the ECJ jurisprudence. The author considers that the most important of them should be an argument that as ECJ doctrine of non-discriminatory restrictions has been applied in respect of other internal market freedoms, i.e. primarily in the free movement of goods, and later with respect to the freedom of services, and all freedoms of internal market are intended to facilitate creation of the common market, described in Article 3 of the EC treaty as abolition of barriers to the free movement of goods, persons and services and capital, it follows that their respective interpretation cannot differ. Because the ECJ has applied the doctrine of prohibition of restrictions to free movement of goods and services, this doctrine should also be invoked with respect to the free movement of persons.

55

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 51–58

LIETUVOS TEISĖS DERINIMAS SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE

LIETUVOS TEISĖS DERINIMAS RENGIANTIS NARYSTEI EUROPOS SĄJUNGOJE BEI Į JĄ ĮSTOJUS

Ieva Peciukonienė

Europos komiteto prie LRV Integracijos planavimo departamento Teisės derinimo priežiūros skyriusGedimino pr. 56, 2600 VilniusTelefonas 266 17 47Elektroninis paštas ieva@euro.lt

Dr. Justinas Žilinskas

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas justisz@ltu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. rugsėjo 24 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius profesorius dr. Saulius Katuoka ir Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Ignas Vėgėlė

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje analizuojami Lietuvos teisės derinimo su Europos Sąjungos (toliau – ES) teise rengiantis narystei bei į ją įstojus klausimai nuosekliai aptariant skirtingus derinimo laikotarpius. Pabrėžiama, kad šie laikotarpiai savo esme buvo skirtingi ir tai lėmė tam tikrą specifiką. Pirmasis laikotarpis truko nuo 1996 m. iki 2002 m. lapkričio 1 d. bei pasižymėjo tokiomis ypatybėmis: 1) sukurta teisės derinimo institucinė struktūra; 2) sukurta teisės aktų bazė; 3) Lietuvos Respublikos teisė derinama prie apibrėžtos ES acquis apimties. Taigi Lietuvos teisės derinimas, pradžioje buvęs papildomas, visiškai atskiras darbas ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms, pamažu tapo natūralia nacionalinio teisės aktų leidybos proceso dalimi. Laikotarpiu tarp 2002 m. lapkričio 1 d. ir narystės datos (2004 m. gegužės 1 d.) Lietuva privalės ne tik toliau tęsti senosios acquis perkėlimą, bet ir operatyviai reaguoti į naujai priimamus ES teisės aktus bei planuoti jų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad adaptacijų arba pereinamųjų priemonių naujai priimamiems ES teisės aktams inicijavimas bus išskirtinė valstybių

56

kandidačių atsakomybė. Šias acquis priėmimo procedūras planuojama įtvirtinti Stojimo sutartyje. Trečiasis laikotarpis, kuris prasidės Lietuvai tapus tikrąja ES nare, pasižymės tuo, kad Lietuva iš pasyvaus savo nacionalinės teisės derintojo su ES teise taps aktyvia pačių ES teisės aktų kūrėja. Todėl pasirašius Stojimo sutartį valstybėms kandidatėms sudaromos sąlygos dalyvauti visose ES institucijose. Jau dabar Lietuvoje pradedama kurti tam reikalinga sistema, galėsianti užtikinti efektyvų Komisijos parengtų ES teisės aktų projektų svarstymą Lietuvoje.

Viena iš esminių Lietuvos Respublikos narystės ES sąlygų – acquis communautaire (ES teisyno) perėmimas dar iki stojimo [1, p. 8]. Įsipareigojimą suderinti savo dabartinius ir būsimus įstatymus su Bendrijos teisės aktais Lietuva prisiėmė dar Sutartyje, steigiančioje asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos (Europos sutartis).

Šiuo metu, einant į pabaigą Lietuvos deryboms dėl narystės ES bei likus vieneriems metams iki planuojamos narystės datos, Lietuva išgyvena laikotarpį, kurio metu vis dažniau tenka pradėti galvoti apie realią narystę ir visus su pasirengimu narystei ES darbus pamažu perorganizuoti į narystės ES darbus. Lietuvos teisės derinimas, kaip minėjome, sudaro pagrindinę pasirengimo narystei ES darbų dalį, todėl šio proceso pokyčiai atsižvelgiant į kintančias aplinkybes neišvengiami.

Šiame straipsnyje bandoma trumpai aptarti Lietuvos teisės derinimo procesą nuo Europos sutarties, steigiančios asociaciją tarp Europos Bendrijų ir jos šalių narių bei Lietuvos, pasirašymo iki galimo teisės derinimo mechanizmo Lietuvos narystės ES sąlygomis bei aplinkybes, turėjusias ir turėsiančias įtakos jo kaitai. Straipsnyje nagrinėjama:

1.Lietuvos teisės derinimas nuo derybų pradžios iki 2002 m. lapkričio 1 d. bei derybų dėl narystės ES pabaigos.

2.Aspektai, turėsiantys įtakos Lietuvos teisės derinimui nuo derybų pabaigos iki narystės ES pradžios.

3.Kai kurie Lietuvos teisės derinimo pokyčių aspektai narystės ES sąlygomis.Pažymėtina, kad pats Lietuvos teisės derinimas su ES teise, kaip ES teisės

nuostatų įgyvendinimas Lietuvos teisėje, savo esme nekito ir nekis (išskyrus, kad gerės jo kokybė), nebent pasikeistų ES teisės samprata bei jos pagrindiniai principai. Tačiau teisės derinimo kontekstas, aplinka kinta, ir tai negali neturėti įtakos pačiam teisės derinimui.

1. Aptariant pirmąjį laikotarpį nuo derybų pradžios iki 2002 m. lapkričio 1 d. bei derybų dėl narystės ES pabaigos reikėtų pradėti nuo Europos sutarties, pasirašytos dar 1995 m. ir įsigaliojusios 1998 m. vasario 1 d., kurios 69 straipsnis įtvirtino nuostatą, įpareigojančią Lietuvą laipsniškai Lietuvos teisę derinti su Bendrijos teise [2].

Visam šiam laikotarpiui būdinga tai, kad jo metu Lietuvos teisė buvo derinama prie aiškiai apibrėžtos acquis apimties, t. y. derinamasi buvo prie acquis, kuri tam tikru metu buvo nekintanti.

Galima sakyti, kad Lietuvos teisė pradėta derinti 1996 m., kai Vyriausybė pirmą kartą patvirtino Nacionalinės teisės harmonizavimo darbų programą [3]. Tuo metu Lietuvos teisės derinimo su ES teise pagrindas buvo Baltoji knyga, išleista Europos Komisijos 1995 m. ir skirta tuo metu dar asocijuotoms valstybėms padėti prisiderinti prie vidaus rinkos reikalavimų. Baltoji knyga kurį laiką sudarė nekintančią acquis dalį, prie kurios ir buvo derinama Lietuvos teisė. Vėliau, kasmet tvirtinant atnaujintus planus, buvo įtraukiama vis platesnė acquis dalis, kuri buvo skirta ne tik tiesiogiai vidaus rinkos normoms. Tačiau, kaip minėjome, buvo derinamasi prie apibrėžtos acquis dalies, kuri, pradedant 1998

57

m., buvo teikiama Europos Komisijos teisės patikros sąrašų (angl. screening lists) forma.

Tačiau pažymėtina, kad tik 2000 m., pradėjus derybas dėl narystės ES, Lietuvos ir ES derybinėse pozicijose pirmą kartą buvo aiškiai įtvirtinta, kad Lietuva pritaria visai ES acquis, priimtai iki 1999 m. pabaigos, ir bus pasirengusi ją taikyti nuo 2004 m. sausio 1 d., išskyrus tuos ES aktus, dėl kurių įgyvendinimo pereinamųjų laikotarpių ar išimčių buvo susitarta. Visi šie aktai, būtini perkelti į nacionalinę teisę, buvo įtraukti į 1999 m. Teisės derinimo priemonių planą [4]. Toliau, vykstant deryboms, kasmet (2000 m., 2001 m., 2002 m.) Lietuvai buvo teikiami naujos acquis sąrašai, dėl kurių Lietuva teikė savo oficialias pozicijas dėl pasirengimo šią acquis taikyti nuo narystės ES datos bei kurie atitinkamai buvo planuojami ateinančių metų planuose.

Teisės derinimo procesas per šį laikotarpį nuolatos tobulėjo. Pirmiausia buvo sukurtos šį procesą koordinuojančios institucijos. Pradžioje

teisės derinimo koordinavimo funkciją atliko Užsienio reikalų ministerija, vėliau, 1996 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimu buvo įsteigta Europos reikalų ministerija ir galiausiai 1998 m. gegužės 22 d. buvo įsteigtas Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; kiekvienoje ministerijoje ar kitoje valstybės institucijoje buvo įkurti integracijos į ES padaliniai, koordinuojantys integracinius darbus pagal institucijos kompetenciją; įsteigta vyriausybinė Europos integracijos komisija (VEIK), sprendžianti esminius in-tegracijos klausimus. 1997 m. liepos 1 d. buvo priimti Seimo statuto pakeitimai, kuriais numatyta sukurti papildomą Europos reikalų komitetą ir jam priskirti šias veiklos kryptis:

1) nagrinėti svarbiausius su Lietuvos Respublikos politika ES atžvilgiu susijusius klausimus, priklausančius Seimo kompetencijai, ir teikti rekomendacijas Vyriausybei;

2) koordinuoti Seimo komitetų ir komisijų veiklą integracijos į ES klausimais;3) svarstyti pasirengimo narystei ES strategiją, Lietuvos Respublikos teisės

aktų derinimo su ES teise programos įgyvendinimą, Vyriausybės nuostatas svarbiausiais pasirengimo deryboms dėl narystės ES klausimais, kitus su integracija į ES susijusius klausimus ir teikti rekomendacijas Vyriausybei;

4) atlikti valstybės institucijų parlamentinę kontrolę rengiantis ir pradėjus derybas dėl narystės ES;

5) padėti užtikrinti demokratinį Lietuvos integracijos į ES proceso plėtojimą [5]

1997 m. rugsėjo 18 d. Seimo nutarimu Nr. VIII–416 šis komitetas buvo sukurtas, jo sudėtis atspindėjo platų politinių partijų spektrą. Pastebėtina, kad Seimas tapo bene paskutine valstybės institucija, instituciškai įsitraukusia į eurointegracijos klausimų sprendimą.

Tai pat buvo sukurtos svarbios tarpinstitucinės grupės (pradžioje teisės derinimo komisijos, vėliau – derybinės darbo grupės). 1997 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įsteigtas Teisės biuras prie Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos. 1998 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šią instituciją reorganizavo į Vyriausybės įstaigą – Europos teisės departamentą (toliau – ETD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tai – institucija, kurios pagrindinis uždavinys yra užtikrinti pagal kompetenciją, kad rengiami nacionalinės teisės aktų projektai atitiktų Europos Sąjungos teisės reikalavimus [6].

Antra, laipsniškai buvo atlikti Lietuvos teisės aktų, reglamentuojančių teisės aktų leidybą, pakeitimai, reikalingi Lietuvos teisės derinimo darbų integravimui į bendrą teisės aktų priėmimo procedūrą, padaryti Vyriausybės darbo reglamento bei Seimo statuto pakeitimai, įtvirtinantys reikalavimą nurodyti apie teisės akto projekto suderinamumą su ES teise bei privalomą suderinimą su Europos teisės

58

departamentu [7]. 2002 m. birželio 11 d. papildytas Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo įstatymas, reglamentuojant privalomų nuorodų į ES teisės aktus darymą [8].

Tai pat griežtėjo Lietuvos Respublikos teisės aktų, derinamų su ES teise, rengimas, kontrolė ir priežiūra. Buvo įtvirtinta kontrolės per Vyriausybės kanceliariją sistema, Lietuvos teisės derinimo būklė buvo nuolat aptariama VEIK posėdžiuose, ministrų pasitarimuose, į šį procesą aktyviai įsitraukė Seimo Europos reikalų komitetas. Buvo sukurta Lietuvos integracijos į ES informacinė sistema (LIESIS), palengvinanti kontrolės mechanizmą. Ir iš tikrųjų rezultatai gerokai pagerėjo. 2000 m. iš visų planuotų teisės aktų priimta tik 43 proc., o 2001 m. – net 82 proc. (vykdymo statistika). Be to, darbų apimtys tais metais padidėjo trečdaliu.

Tad pradžioje buvęs nenuoseklus Lietuvos teisės derinimo planavimo procesas nuo 1999 m. įgavo sisteminį pobūdį – teisės derinimo priemonių planai buvo tvirtinami kasmet kaip sudedamoji Lietuvos pasirengimo narystei ES programos dalis. 2001 m. įvyko dar didesnis poslinkis – teisės derinimo darbai buvo integruoti į bendrą Vyriausybės darbų planavimo mechanizmą – Teisės derinimo priemonių planai tapo sudėtine Vyriausybės programos dalimi. Be to, su ES teise derinami įstatymų projektai buvo nuosekliai integruojami į Seimo sesijų darbų programas bei jiems buvo teikiamas prioritetas, atsirado „Eurointegracinio įstatymo“ kategorija.

Taigi Lietuvos teisės derinimas, pradžioje buvęs papildomas, visiškai atskiras darbas ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms, pamažu tapo natūralia nacionalinio teisės aktų leidybos proceso dalimi. Institucijose dirbantys specialistai, naudodamiesi PHARE ir kitų ES programų teikiama pagalba, nuolatos kėlė kvalifikaciją ES teisės bei nacionalinės teisės derinimo srityje.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos teisės derinimas vyko nors ne visada sklandžiai, tačiau aktyviai. Per 1997–2001 m. buvo priimta apie 600 teisės aktų, iš jų apie 150 įstatymų. Ypač teisės derinimo procesas suaktyvėjo įsibėgėjus deryboms dėl narystės ES. Iš viso per 2001 m. buvo priimta apie 300 LR teisės aktų, derinamų su ES teisės aktais, iš jų didžiąją dalį sudarė ministrų ir kitų institucijų vadovų įsakymai (beveik 200).

Kalbant apie ES teisės aktų perkėlimą pateikti bent apytikrius skaičius gana sunku dėl kelių priežasčių. Pirma, ES acquis nuolat kinta. Antra, Lietuvoje nėra įdiegta sistema, kuri leistų atlikti kiekvieno ES teisės akto visų nuostatų perkėlimo patikrinimą. Kaip žinome, Europos teisės departamentas, vykdydamas savo funkcijas, teikia išvadas dėl LR teisės akto projekto suderinamumo su ES teise (ar jis neprieštarauja jai), tačiau į jos kompetenciją neįeina uždavinys tikrinti perkėlimo išsamumo. Taigi ministerijoms paliekama visiška atsakomybė vienu teisės aktu neperkėlus visų tam tikros direktyvos nuostatų imtis iniciatyvos jas perkelti vėliau.

Pažymėtina, kad Europos Komitetas kartu su ETD buvo parengęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamo teisės akto projekto suderinimo su ES teise metodiką, kuria remiantis teisės akto projekto rengėjas būtų įpareigotas pateikti detalią projekto suderinamumo su ES teisės aktais analizę, nurodant neperkeltų nuostatų likimą. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių Vyriausybė jos taip ir nepatvirtino kaip privalomos (kai kurios institucijos tai vykdė savarankiškai). Taikant minėtą metodiką iš dalies ši problema būtų sprendžiama. Be to, šį klausimą reikia spręsti turint mintyje ne vien Lietuvos interesą ir atsakomybę perkelti visas ES teisės aktų nuostatas, bet ir tai, kad toks pastraipsninis perkėlimo įvertinimas nuo narystės bus privalomas remiantis direktyvose įtvirtintais reikalavimais (daugelis sudėtingesnių direktyvų įtvirtina reikalavimą informuoti Komisiją apie direktyvų perkėlimą, pateikiant pastraipsninę perkėlimo analizę).

59

Nepaisant šių aplinkybių galima pasakyti, kad šiuo metu, remiantis TAIEX Progreso duomenų bazės duomenimis (2002 m. rugsėjo mėn.), iš viso yra apie 24 000 ES teisės aktų, iš kurių apie 18 000 yra privalomi (t. y. direktyvos, reglamentai ir sprendimai). Iš jų apie 7000 Komisijos identifikuojami kaip pagrindiniai ES teisės aktai, su kuriais būtina suderinti LR teisę (aktai įtraukti į teisės patikros sąrašus). Tik 2500 ES teisės aktų LR institucijos nurodo kaip aktualius Lietuvai, t. y. kurių atžvilgiu būtina parengti atitinkamus naujus Lietuvos Respublikos teisės aktus arba pakeisti galiojančius. Visi jie arba yra jau perkelti bent iš dalies, arba juos planuojama perkelti iki narystės datos (2004 m. sausio 1 d.). Tik apie 800 teisės aktų nurodomi kaip visiškai perkelti ir įgyvendinti.

Taigi, nepaisant visų pozityvių dalykų, reikia pažymėti, kad derinant Lietuvos teisę su ES teise, buvo ir vis dar išlieka problemų: nepakankamas teisės aktų rengėjų kvalifikacijos lygis (žinių apie ES teisę trūkumas), per mažas teisininkų įtraukimas rengiant tokius teisės aktų projektus, ES teisės interpretavimo problemos ir etc.

60

2. Kalbant apie antrąjį laikotarpį, nuo derybų pabaigos iki narystės pradžios, būtina pažymėti, kad, artėjant narystės ES datai šiek tiek keičiasi ir teisės derinimo darbai. Šio laikotarpio specifika pasireikš tuo, kad pradedant nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki narystės ES datos Lietuvos teisės derinimo darbai turės būti nukreipti ne tik į seniau priimtą ES acquis, kaip to užteko anksčiau, bet reikės sekti ir analizuoti visus naujai priimamus ES teisės aktus bei paraleliai planuoti būtinus Lietuvos teisės derinimo darbus.

Kodėl tokia išskirtina 2002 m. lapkričio 1 d. ir kodėl šiam laikotarpiui būdinga tokia specifika?

Š. m. spalio 9 d. Europos Komisija priėmė Strateginį dokumentą ir Pranešimą dėl kiekvienos valstybės kandidatės pažangos siekiant narystės ES. Šiame dokumente Europos Komisija nurodo, kad, remiantis prieš tai vykusios ES plėtros patirtimi, neįmanoma derėtis dėl nuolatos kintančios ES acquis, todėl siūlo nustatyti datą – 2002 m. lapkričio 1 d. (angl. cut-off date), iki kurios priimta ir paskelbta nauja acquis gali būti aptariama derybų kontekste. Taigi ES acquis, priimtai ir paskelbtai iki lapkričio 1 d., kiekviena valstybė kandidatė turėjo galimybę pateikti prašymus dėl pereinamųjų laikotarpių ar išimčių, kurios buvo aptariamos derybų metu (kaip ir anksčiau priimtos acquis atžvilgiu), o sutartos nuostatos atsispindės Stojimo į ES sutartyje [9, 13].

Tuo tarpu ES acquis, priimta ir paskelbta po lapkričio 1 d. (deryboms realiai dar tęsiantis iki 2002 m. gruodžio pabaigos) nebebus derybų objektas ir dėl jos valstybei kandidatei nebus galimybės pareikšti savo nuomonės ar pateikti prašymų dėl pereinamųjų laikotarpių derybų metu, bei atitinkamai tokios nuostatos nebus įtrauktos į Stojimo sutartį. Be to, Komisija nebesistemins tokios acquis bei jos neteiks oficialiai valstybėms kandidatėms, nes naujos acquis sekimas bus kiekvienos valstybės kandidatės atsakomybė.

Tačiau laikotarpiu tarp 2002 m. lapkričio 1 d.– 2004 m. gegužės 1 d. (atidėtos narystės ES datos) priimtos ir paskelbtos ES acquis atžvilgiu bus nustatytos procedūros, ir valstybės kandidatės galės pareikšti dėl jos savo nuomonę. Kaip ir ankstesnių plėtrų metu tokias procedūras planuojama įtvirtinti Stojimo sutartyje. Jos leis supaprastinta tvarka pakeisti kai kuriuos antrinės teisės aktus, atliekant juose technines adaptacijas, būtinas dėl narystės (Austrijos, Suomijos ir Švedijos Stojimo sutarties Stojimo akto 169 str.1) ar įtvirtinant tam tikras pereinamąsias priemones, būtinas naujos valstybės narės atžvilgiu (Austrijos, Suomijos ir Švedijos Stojimo sutarties Stojimo akto 151 (2) str.2)3.

Pažymėtina, kad adaptacijų ar pereinamųjų priemonių naujai priimamiems ES teisės aktams inicijavimas yra išskirtinė valstybių kandidačių atsakomybė – visus nuo šios datos priimtus ES teisės aktus, nepateiks prašymų, Lietuva turės būti pasirengusi taikyti nuo narystės ES pradžios (2004 m. gegužės 1 d.)4.

1 Jei ES institucijų iki narystės priimtiems aktams būtinos techninės adaptacijos, kurios nebuvo įtrauktos į Stojimo sutartį, jos bus priimtos Komisijos siūlymu Tarybos, veikiančios kvalifikuota dauguma, arba pačios Ko-misijos, priklausomai nuo to, kuri institucija priėmė aptariamą aktą. Tokios adaptacijos įsigalios nuo įstojimo datos.

2 Remiantis naujos valstybės narės tinkamai pagrįstu prašymu, Komisijos siūlymu Taryba, veikdama vienbalsiai, gali iki 1995 m. sausio 1 d. (Austrijos, Suomijos ir Švedijos narystės ES datos) priimti pereinamąsias priemones ES institucijų aktams, priimtiems tarp 1994 m. sausio 1 d. (cut-off date) ir Stojimo sutarties pasirašymo.

3 Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos Stojimo į Europos Sąjungą sutarties Stojimo akto 55 str. ir paskirtas šiems klausimams: „Vienos iš naujųjų valstybių narių tinkamai pagrįstu prašymu Taryba, remdamasi Komisijos siūlymu, iki 2004 m. gegužės 1 d. gali vieningai imtis priemonių, nustatančių laikinus nukrypimus nuo institucijų aktų, priimtų nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki Stojimo sutarties pasirašymo dienos“.

4 Austrijos, Suomijos ir Švedijos (taip pat ir Danijos, Airijos ir Jungtinės Karalystės) Stojimo sutarties Stojimo akto 2 str.: nuo narystės ES pradžios sutarčių ir ES institucijų aktų, priimtų iki narystės, nuostatos bus privalomos naujoms valstybėms narėms ir bus taikomos jose, remiantis sąlygomis, nustatytomis sutartyse ir Stojimo sutarties Stojimo akte;

Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos Stojimo į Eu-ropos Sąjungą sutarties Stojimo akto 2 straipsnis: „Nuo įstojimo dienos pirminių sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose

61

Taigi šiuo gana trumpu laikotarpiu Lietuva turės ne tik toliau tęsti senosios acquis perkėlimą, bet ir operatyviai reaguoti į naujai priimamus ES teisės aktus bei planuoti jų įgyvendinimą LR teisėje.

3. Padėtis dar labiau pasikeis Lietuvai tapus tikrąja ES nare. Kaip ir visos kitos valstybės narės, nuo narystės ES pradžios Lietuva įgaus visas su naryste susijusias teises ir pareigas. Tarp vienų iš svarbiausių teisių, o kartu ir pareigų bus teisė atstovauti savo valstybės interesams visose ES institucijose bei aktyviai dalyvauti jų veikloje. Taigi Lietuva iš pasyvaus savo nacionalinės teisės derintojo su ES teise tampa aktyvia pačių ES teisės aktų kūrėja.

Pabrėžtina, kad tuo metu Lietuvos teisės derinimas (jo pirminiai žingsniai) prasidės realiai dar nepriėmus ES teisės akto. Lietuva, dalyvaudama ES teisės aktų svarstymo procese, tik gavusi Komisijos pasiūlymą dėl ES teisės akto projekto, norėdama pateikti argumentuotą bei savo interesus ginančią poziciją tuo klausimu, privalės atlikti Lietuvos teisės normų suderinamumo su pateiktu ES teisės akto projektu analizę bei jau šiame etape preliminariai projektuoti būtinus teisės derinimo darbus.

Kaip žinome, ES teisės aktų leidybos mechanizmas ypač sudėtingas ir kompleksiškas. Nekalbant apie ES teisės aktų priėmimo procedūrų sudėtingumą, pasakytina, kad Komisijoje ir Taryboje sudaryta aibė darbo organų, aktyviai dalyvaujančių rengiant bei svarstant ES teisės aktus. Vien Komisijoje, kaip pagrindinėje ES teisės aktų leidybos iniciatorėje, veikia apie 400 patariamųjų/ekspertų komitetų, dalyvaujančių rengiant teisės aktų projektus, Taryboje sudaryta apie 400 darbo grupių, dalyvaujančių svarstant teisės aktų projektus Taryboje stadijoje. Pagaliau egzistuoja apie 300 komitologijos komitetų, kurie dalyvauja įgyvendinant sprendimus.

Jau pasirašius Stojimo sutartį, iki tikros narystės, siekiant galutinai įtraukti naujas valstybes nares į Bendrijos struktūras, joms bus suteikta galimybė stebėtojų teisėmis dalyvauti komitologijos ir kituose komitetuose bei atitinkamose Bendrijos agentūrose (procedūros bus nustatytos vėlesnėje stadijoje), naujos valstybės narės bus įtraukiamos į naujos acquis priėmimo procedūrą (Taryba planuoja priimti atitinkamus sprendimus šiuo atžvilgiu) [9, 14]. Remiantis ankstesnės plėtros patirtimi, tai bus daroma naudojantis informavimo ir konsultavimo procedūra, prieš sprendimus priimant Taryboje.

Visuose šiuose darbo organuose, išskyrus Komisijos ekspertų komitetus, atstovaujamos visos valstybės narės. Remiantis atlikta analize, galima pasakyti, kad Lietuvai prireiks apie 300 valstybės tarnautojų, turėsiančių atstovauti šiose institucijose Lietuvos interesams.

Taigi, siekiant tinkamai pasiruošti šioms naujovėms, jau dabar Lietuvoje pradedama kurti tam būtina sistema, galėsianti užtikinti veiksmingą Komisijos parengtų ES teisės aktų projektų svarstymą Lietuvoje, pagrįstos Lietuvos pozicijos nagrinėjamu klausimu formulavimą bei tinkamą jos pristatymą Komisijos ir Tarybos darbo institucijose. Be to, negalima pamiršti didelio šio darbo krūvio – per savaitę Oficialiajame ES leidinyje (Official Journal) paskelbiama apie 80 privalomų ES teisės aktų (Taryboje ir Komisijoje priimama apie 2500 dokumentų).

Baigdami norėtume pabrėžti, kad, viena vertus, narystė ES iškels rimtą dalyvavimo ES teisės aktų leidybos procese iššūkį, kita vertus, paskesnis priimtos ES acquis įgyvendinimas Lietuvos teisėje taps gerokai aiškesnis ir paprastesnis.

Išvados

1. Lietuvos teisė pradėta derinti 1996 m., kai Vyriausybė pirmą kartą patvirtino Nacionalinės teisės harmonizavimo darbų programą, ir pirmasis jo

valstybėse taikomos tose sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis“.

62

etapas truko iki 2002 m. lapkričio 1 d. Šis laikotarpis pasižymėjo tokiomis ypatybėmis: 1) sukurta teisės derinimo institucinė struktūra (įsteigtas Europos komitetas, Europos teisės departamentas, Vyriausybinė Europos integracijos komisija, Seimo Europos reikalų komitetai, integraciniai padaliniai ministerijose; 2) sukurta teisės aktų bazė (Vyriausybės reglamento, Seimo statuto, kitų teisės aktų pakeitimai) būtini derinant teisę; 3) LR teisė derinama prie apibrėžtos ES acquis apimties, kurios sąrašus teikia Europos Komisija. Taigi Lietuvos teisės derinimas, pradžioje buvęs papildomas, visiškai atskiras darbas ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms, pamažu tapo natūralia nacionalinio teisės aktų leidybos proceso dalimi.

2. Pirmajame etape Lietuvos teisės derinimas vyko nors ir ne visada sklandžiai, tačiau labai aktyviai. Per 1997–2001 m. buvo priimta apie 600 LR teisės aktų, iš jų apie 150 įstatymų. Per 2001 m. buvo priimta apie 300 LR teisės aktų, derinamų su ES teisės aktais, iš jų didžiausią dalį sudarė ministrų ir kitų institucijų vadovų įsakymai (beveik 200).

3. Laikotarpiu tarp 2002 m. lapkričio 1 d. ir narystės datos (2004 m. gegužės 1 d.) Lietuva privalės ne tik toliau tęsti senosios acquis perkėlimą, bet ir operatyviai reaguoti į naujai priimamus ES teisės aktus bei planuoti jų įgyvendinimą LR teisėje. Pažymėtina, kad adaptacijų ar pereinamųjų priemonių naujai priimamiems ES teisės aktams inicijavimas bus išskirtinė valstybių kandidačių atsakomybė – visus nuo šios datos priimtus ES teisės aktus, jei ne-pateiks prašymų, Lietuva turės būti pasirengusi taikyti nuo narystės ES pradžios. Kaip ir ankstesnių plėtrų metu, šios acquis priėmimo procedūras planuojama įtvirtinti Stojimo sutartyje.

4. Lietuva, tapusi tikrąja ES nare, iš pasyvaus savo nacionalinės teisės derintojo su ES teise taps aktyvia pačių ES teisės aktų kūrėja. Todėl pasirašius Stojimo sutartį valstybėms kandidatėms sudaromos sąlygos dalyvauti visose ES institucijose. Jau dabar Lietuvoje pradedama kurti tam reikalinga sistema, galėsianti užtikinti efektyvų Komisijos parengtų ES teisės aktų projektų svarstymą Lietuvoje, pagrįstos Lietuvos pozicijos nagrinėjamu klausimu formulavimą bei tinkamą jos pristatymą Komisijos ir Tarybos darbo organuose.

LITERATŪRA

1. Europos Sąjungos teisė ir Lietuva / Red. V. Vadapalas. – Vilnius: Justitia, 2002.2. Europos Sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos pusės, ir

Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės // Valstybės žinios.1998. Nr. 11–2663. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 6 d. nutarimas Nr. 1049 „Dėl Nacionalinės

teisės harmonizavimo darbų programos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 1996. Nr.86–20494. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1076 „Dėl Lietuvos pasi-

rengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir ACQUIS įgyvendinimo priemonių 1999 metų planų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 1999. Nr.83–2473.

5. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Statuto papildymo 722 straipsniu ir 10, 44, 46, 48, 141, 148, 162 straipsnių pakeitimo 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII–358.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 813 „Dėl Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų“ (įsigalioja nuo 1998 m. liepos 9 d.) // Valstybės žinios. 1998. Nr. 61–1760).

7. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. spalio 10 d. Statutas Nr. VIII–1975 „Dėl Seimo statuto 24, 25, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 44, 48, 54, 55, 77, 79, 81, 83, 88, 89, 90, 93, 115, 119, 121, 126, 127, 130, 136, 138, 139, 155, 172, 180, 187, 188, 206, 209, 214, 219, 225 straipsnių pakeitimo ir šeštojo bei trisdešimtojo skirsnių pavadinimų pakeitimo“ (įsigalioja nuo 2000 m. spalio 19 d.) // Valstybės žinios. 2000. Nr. 86–2617.,

63

8. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 11 d. įstatymas Nr. IX–946 „Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4, 5 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papil -dymo 12(1) straipsniu“ (įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 d.) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 66–2705.

9. Startegy Paper and Report of the European Commission on the Progress Towards Accession by Each of the Candidate Countries, Brussels 9.10.2002 COM(2002) 700 final.

10. TAIEX progreso duomenų bazė.

64

Harmonisation of Lithuanian Law with Regard to the Integration into European Union

and Forthcoming Membership

Ieva PeciukonienėEuropean Committee under the Government of the Republic of Lithuania

Dr. Justinas ŽilinskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The present article describes the process of harmonisation of Lithuanian national law with regard to the integration into European Union and forthcoming membership. The actual process of harmonisation may be divided into three phases. Every harmonisation phase may be characterised by the certain specific features.

First phase, from year 1996 to November 1, 2002 (cut-off date) marked the very beginning and fast development of the harmonisation mechanisms and procedures. During this phase the institutional and legal base for the harmonisation was created. The European Committee under the Government of the Republic of Lithuania was established as a central co-ordination institution; the necessary legal amendments to the laws were made, in particular, the obligation to harmonise national law with acquis communautaire. The harmonisation in the first phase dealt only with well-defined (by the Commission) scope of acquis.

Second phase will last from November 1, 2002 up to accession date (May 1, 2004). During the current phase the harmonisation shall be continued not only regarding existing acquis, but also towards new developments. The Governmental institutions, responsible for the drafting of legal acts, shall closely follow new EU legislation and shall prepare to take appropriate measures in order to harmonise new legislation with the new acquis.

Third phase of the harmonisation will start after the accession (May 1, 2004). It will be characterised by entirely new functions and mechanism for the harmonisation. Lithuanian Government will take an active part in EU legislation process, i.e. Lithuania will become and active creator of the acquis. The preparation for this phase has already started. The Accession Treaty includes clauses on participation of Lithuania representatives in all EU institutions, in order to get acquainted with the legislative procedures. The national legislative and executive institutions shall elaborate detailed processes how the EU legislative initiatives and results will be discussed within national institutions.

65

66

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 59–69

THE PROCESS OF CONSTITUTIONAL REVISION IN THE LIGHT OF LITHUANIA’S ACCESSION TO THE EUROPEAN

UNION

Van Elsuwege Peter

Ghent University, European Law DepartmentUniversiteitsstraat 4,9000 Ghent, Belgiume-mail: Peter.VanElsuwege@UGent.be

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 20 d.Reviewed by Ph. D Anneli ALBI (European University Institute, Florence), lecturer of EU law in the University of Kent at Canterbury and prof. dr. Saulius Katuoka, Director of Institute of International Law and European Union Law, Law University of Lithuania

A b s t r a c t

EU accession challenges traditional interpretations of sovereignty and independence as laid down in the Lithuanian constitution. From a comparative perspective, different options for constitutional revision are distinguished to modify this traditional approach. Furthermore, this article examines a number of technical issues that have to be tackled in order to prepare the Lithuanian constitution for EU Membership.

Introduction

The Copenhagen European Council of June 1993 set out the framework for the enlargement process of the European Union. On that occasion, the EU accepted for the first time that the associated countries of Central and Eastern Europe, being the countries with whom Europe Agreements had been signed, could apply for membership. Furthermore, the presidency conclusions laid down the basic criteria for examining the accession requests. Under these criteria, membership requires that a candidate country guarantees democracy, the rule of law, human rights, respect for minorities (political criteria); the existence of a functioning market economy (economic criteria); and, last but not least, the ability to take on the obligations of membership. This latter condition refers to the implementation of the Union’s legislation, known as the acquis communautaire. In order to meet this challenge, the candidate countries have to pass a long process to harmonise their national legislation to European Community law. Noteworthy in this regard is a soft law obligation to legal approximation in the Europe Agreements and the 1995 White Paper on the Preparation of the Associated Countries from Central and Eastern Europe for Integration into the Internal Market of the Union. Although this programme is presented as voluntary, it obviously creates an indispensable and irreversible legal framework for integration. Moreover, it can be argued that the closing of chapters in the accession negotiations is largely determined by the fact whether

67

the candidate has accomplished the approximation process. As a result, harmonisation of Lithuanian law with Community law cannot be underestimated. It would, however, be paradoxical if close attention is paid to the detailed transposition of the acquis communautaire, while little interest is shown in the constitutional provisions needed to make them effective.

Although the European Union does not, and cannot, impose conditions on constitutional amendments in the candidate countries, it is a legal and political necessity to avoid conflicts between the constitution and obligations which stem from EU membership. According to the case law of the European Court of Justice, the validity of Community measures cannot be affected by allegations that it runs counter to constitutional provisions of a Member State. The constitution, however, is the basic legal document of every independent and democratic country, with constitutional courts guarding their application. Hence, the process of accession to the European Union should evolve according to these constitutional limits and, where necessary, constitutional amendments should be made prior to enlargement.

1. The principle of sovereignty and EU Membership

1.1. Delegation of sovereign powers

According to Article 136 of its constitution, the Republic of Lithuania may accede to international organisations ‘provided that they do not contradict the interests and independence of the State’. Proceeding from the general objectives mentioned in Article 2 of the EC and EU-Treaty as well as the objectives of the Common Foreign and Security Policy, set out in Art.11,1 of the EU-Treaty, it can be argued that accession to the Union serves Lithuania’s national interests as established in Article 135 of its constitution. The European Union, however, is hardly comparable to traditional international organisations. In its famous Van Gent en Loos judgment of 1963, the European Court of Justice concluded that ‘the Community constitutes a new legal order of international law for the benefit of which the states have limited their sovereign rights’. This view was elaborated in Costa vs. Enel and Simmenthal, where the Court established the principle of supremacy of Community law:

‘the transfer by the states from their domestic legal system to the Community legal system of the rights and obligations arising under the Treaty carries with it a permanent limitation of their sovereign rights, against which a subsequent unilateral act incompatible with the concept of the Community cannot prevail’.

The far-reaching consequences of this principle became obvious in later judgments, when the Court set out that the legal status of a conflicting national measure is irrelevant to the question whether Community law should prevail: even a fundamental rule of national constitutional law cannot be invoked to challenge the supremacy of a directly applicable Community law.

In the light of these characteristics, the question arises whether the accession of Lithuania to the European Union, and its subsequent transfer of sovereignty, is in conformity with the effective constitutional provisions? Apart from Article 136, which refers to the country’s interests and independence, several similar constitutional safeguards can be observed. It has even been argued that such provisions, which can also be found in the constitutions of Latvia and Estonia, are a specific feature of the Baltic constitutions. Particularly interesting in this regard is the division between ‘independence’ and ‘sovereignty’ as mentioned in the first articles of the constitution. According to Article 1 Lithuania shall be an independent state, whereas Article 2 proclaims that ‘sovereignty shall be vested in the People’. Moreover, ‘no one may limit or

68

restrict the sovereignty of the People or make claims to the sovereign powers of the People’ (Art. 3).

The terms ‘sovereignty’ and ‘independence’ are closely related and often confused. According to James Crawford, ‘it seems preferable to restrict ‘independence’ to the prerequisite of statehood, and ‘sovereignty’ to its legal incident’. The legal conditions for statehood have been codified in Article 1 of the 1933 Montevideo Convention on the Rights and Duties of States and imply the existence of a permanent population, a defined territory, a government and the capacity to enter into relations with other States. Membership of the European Union does not deprive a State of these characteristics and, therefore, does not contradict Articles 1 and 136 of the Lithuanian constitution. Concerning sovereignty, which could be defined as ‘the collection of functions exercised by a state’, the situation is much more complicated. Accession to the European Union undeniably implies a transfer of sovereign rights to the EU institutions. Hence, the question arises on what grounds the Republic of Lithuania could delegate a part of its competences, taking into account that the constitution proclaims that ‘no one may limit or restrict the sovereignty of the People or make claims to the sovereign powers of the people’ (Art.3) and, even more important, that these powers shall be exercised directly, through democratically elected representatives, by the Seimas, the President, the Government and the Judiciary (Art. 4-5)?

The answer to this question can be found in a conceptual interpretation of sovereignty as it has been developed in the constitutions of the original EU Member States. The basic idea is that only the exercise of delimited sovereign powers can be transferred to international institutions, whereas sovereignty itself continues to reside in the people and may therefore not be alienated. From this perspective, accession to the EU is not an infringement of Articles 2 and 3 of the Lithuanian constitution. This, however, does not exclude the necessity to introduce so-called ‘Community clauses’. From a legal point of view, clear provisions on the transfer of sovereignty will avoid questions about the constitutionality of such transfer, particularly in the light of Articles 4 and 5 of the constitution. Furthermore, it would be politically unsound to confront the constitutional implications of EU membership only after accession.

1.2. Options for constitutional revision

In Lithuania, the process of constitutional revision in the light of EU accession started in 1998, when the Chancellery of the Seimas established a working group which submitted the first draft concerning amendments to Articles 135 and 138 of the constitution. In fact, two broad options could be considered. On the one hand, a minimalist approach would imply a very limited amendment of the constitution, even without a specific reference to the European Union. This option is particularly clearly illustrated by the Belgian constitution. In 1970, and as a reaction to constitutional misgivings expressed in legal writing, a new article (Article 25bis, now renumbered as 34) was introduced stating that ‘the exercise of delimited powers can be attributed by treaty or by law to institutions of public international law’. This new provision was inserted immediately after Article 25 (now renumbered as 33), which dated from 1831 and proclaims that ‘All powers proceed from the Nation. They are exercised in the manner laid down by the Constitution’.

The introduction of the subsequent Article 25bis in 1970 is completely in line with the expressed conceptual interpretation of sovereignty (see above). But since 1970 the process of European integration has moved on. Although new constitutional provisions were included in the wake of the Maastricht Treaty, no amendments to Article 25bis were taken into consideration. Taking into account

69

the limitations of this provision, the far-reaching decision-making powers of the Commission and the European Parliament, who operate independently from the States, and the fact that the Council increasingly decides by qualified majority, the constitutional basis for the transfer of sovereignty is rather disappointing. Furthermore, it is striking that no explicit reference is made to the European Communities or European Union but only to ‘institutions of public international law’. Although there is no doubt that the EU falls within the scope of this provision, such a general approach fails to stress the specific character and the far-reaching consequences of European Community law. Even more important is the observation that the constitution remains entirely silent on the question of the domestic effect of EC law and its primacy over all national legislation.

A solution was found in the famous Le Ski judgment of the national Cour de Cassation, which stated that:

‘in the event of a conflict between a norm of domestic law and a norm of international law which produces direct effects in the domestic legal system, the rule established by the treaty shall prevail. The primacy of the treaty results from the very nature of international law’.

After asserting this monist approach to international law in general, the Court proclaimed the supremacy of both the primary EC treaties and secondary EC legislation. The terms of the judgment are similar to the ECJ ruling in Costa v. Enel, except from a striking limitation to the transfer of ‘the exercise of sovereign powers’ instead of what is mentioned in Costa v. Enel as ‘a permanent limitation of sovereign rights’. This difference is not a co-incidence since the already mentioned conceptual interpretation of sovereignty implies that only the exercise of powers can be transferred to an international institution, which presumably means that they can return to the institutions of the State upon termination of the Treaty or some other event in the future. Although this interpretation provides a legal basis for the direct effect and supremacy of Community law, Le Ski did not rule explicitly on the relation between Community law and the constitution. Notwithstanding several critics, legal doctrine supports the view that the reference to ‘norms of domestic law’ also includes constitutional law.

The example of Belgium demonstrates the problems of a minimalist approach to constitutional amendments in the light of EU Membership. Furthermore, new constitutional obstacles will have to be tackled in the event of a further deepening of European integration and a general revision of the constitution may be recommended in order to recognise the importance of European Community law.

As integration continues, the need for clear constitutional provisions becomes increasingly indispensable. The candidate countries have a unique opportunity and even a democratic duty to introduce such clear provisions on the transfer of sovereignty and the supremacy of Community law before accession takes place. Often cited points of reference in this regard are Article 23,1 of the German and 88-1 of the French constitution.

“Article 23 (European Union)To realize a unified Europe, Germany participates in the development of the

European Union which is bound to democratic, rule of law, social, and federal principles as well as the principle of subsidiarity and provides a protection of fundamental rights essentially equivalent to that of this Constitution. The federation can, for this purpose and with the consent of the Bundesrat, delegate sovereign powers. Article 79 (2) and (3) is applicable for the foundation of the European Union as well as for changes in its contractual bases and comparable regulations by which the content of this Constitution is changed or amended or by which such changes or amendments are authorized”.

“Article 88-1:

70

The Republic shall participate in the European Communities and in the European Union constituted by States that have freely chosen, by virtue of the treaties that established them, to exercise some of their powers in common”.

These Community clauses were introduced to avoid constitutional complications after the entry into force of the 1992 Maastricht Treaty. Whereas in the previous period membership of the European Communities was based on general post-World War constitutional provisions permitting limitation of sovereignty necessary for the realisation and the defence of peace, the new amendments implied an explicit recognition of the European Union. However, still no specific reference is made to the domestic effect of Community law. In this regard, Article 29.4.10 of the Irish constitution may serve as an interesting example:

‘10° No provision of this Constitution invalidates laws enacted, acts done or measures adopted by the State which are necessitated by the obligations of membership of the European Union or of the Communities, or prevents laws enacted, acts done or measures adopted by the European Union or by the Communities or by institutions thereof, or by bodies competent under the Treaties establishing the Communities, from having the force of law in the State’.

The introduction of this provision was necessary to avoid conflicts between the Irish constitution and Community law. Statements that the Irish parliament (the Oireachtas) has exclusive law-making powers (Article 15.2.1) and that the judicial power of the State may be exercised only by the judiciary (Article 34) were clearly incompatible with the law-making powers of the Community institutions and the judicial power of the European Court of Justice and Court of First Instance. The introduction of Article 29.4.10 solved this constitutional problem. This example is highly relevant for Lithuania because Articles 4 and 5 of the Lithuanian constitution are very similar to the above mentioned articles 15.2.1 and 34 of the Irish constitution. As a result, an amendment of the Lithuanian constitution with a provision devoted to the transfer of sovereignty to the Community institutions seems indispensable. The European Law Department of the Lithuanian Government already submitted an interesting draft in this regard. Particularly relevant are the proposed Community clauses:

(1) With the view of taking part in European integration and common European affairs, thus assuring the security of the Republic of Lithuania and the welfare of its citizens the Republic of Lithuania shall participate in the European Union and transfer to the European Union sovereign powers in the spheres defined by the constituent treaties of the European Union in order to exercise these powers in common with other States Members to the European Union.

(2) Binding rules of law of the European Union shall be constituent part of the legal system of the Republic of Lithuania and shall have supremacy over the rules established by the laws and other legal acts of the Republic of Lithuania.

The first provision lays down the transfer of sovereignty to the EU level, whereas the second sentence clearly spells out the domestic effect of European legislation. This latter element is very interesting since the explicit recognition of the primacy of EC law may avoid constitutional difficulties as happened in several Member States. Furthermore, these community clauses perfectly fit with other constitutional provisions. For instance, the reference to ‘the security of the Republic of Lithuania and the welfare of its citizens’ is clearly related to the constitutional safeguard that participation in international organisations may not contradict the interests and independence of the state (Article 136) and the basic guidelines of Lithuanian foreign policy as laid down in Article 135 of the constitution.

The wording of the first provision is clearly inspired by the conceptual approach to sovereignty, which implies that only the exercise of delimited sovereign powers can be transferred whereas sovereignty itself continues to

71

reside in the people. From this perspective, European integration is seen as the joint exercise of sovereign rights. This point of view, which is also expressed in Article 88-1 of the French constitution, can be found in the proposed amendment. As a result, accession to the EU does not violate the sovereignty clauses of Articles 2 and 3 of the Lithuanian constitution. The question, however, remains whether European integration can still be seen as nothing but the common exercise of sovereign powers. Particularly in the light of further European integration, and the prospective adoption of a European constitution, new constitutional obstacles will have to be tackled.

In order to guarantee the democratic character of such new steps in the process of European integration, a duty to inform parliament on European affairs might be recommended. Article 168 of the Belgian constitution entails such on obligation in case of a treaty revision:

Article 168:“The Chambers are informed from the beginning of negotiations concerning

any revision of the treaties establishing the European Community in addition to treaties and acts which may have modified or completed the latter. They are aware of the planned treaty prior to signature”.

The constitutions of France and Germany even provide a general framework of co-operation between the Parliament and the Government on proposals of Community legislation.

Article 88-4 (French constitution)“The Government shall lay before the National Assembly and the Senate

any drafts of or proposals for instruments of the European Communities or the European Union containing provisions which are matters for statute as soon as they have been transmitted to the Council of the European Union. It may also lay before them other drafts of or proposals for instruments or any document issuing from a European Union institution. In the manner laid down by the rules of procedure of each assembly, resolutions may be passed, even if Parliament is not in session, on the drafts, proposals or documents referred to in the preceding paragraph”.

Article 23 (2) – (3) (German constitution)“(2) The Bundestag and the Länder, by their representation in the

Bundesrat, participate in matters of the European Union. The Federal Government has to thoroughly inform the Bundestag and Bundesrat as soon as possible.

(3) The Federal Government shall give the Bundestag the opportunity to state its opinion before it takes part in drafting the European Union laws. The Federal Government shall take account of the opinion of the Bundestag in the negotiations. Details shall be regulated by federal statute”.

Proceeding from the generally acknowledged importance to involve national parliaments in the process of European integration the introduction of similar provisions should be contemplated. Although there is no obligation to arrange this issue through an amendment of the constitution, such a step would have the advantage of greater transparency. Moreover, this would be in line with the importance attributed to the democratically elected representatives as mentioned in Article 4 of the constitution. In this regard, the European Law Department of the Lithuanian Government proposed the introduction of the following sentence:

“In order to guarantee the protection of the interests of the Republic of Lithuania and its participation when passing the binding legal acts of the organs of the European Union, the Government shall submit to the Seimas the proposals to adopt such acts and shall take into account the resolutions adopted by the Seimas on the proposals during the process of adoption of such legal acts. “

72

In fact, this provision contains a modern safeguard of national sovereignty in the light of membership to international organisations such as the European Union. Traditional interpretations of sovereignty, which go back to the state theories of the interwar period, imply that state decision-making must not be subjected to a higher power. The process of internationalisation after the Second World War has modified this traditional approach. On the basis of efficiency the exercise of delimited powers can be transferred to international organisations. The proposed amendments to the Lithuanian constitution mirror this new approach and impose certain democratic conditions on the transfer of sovereignty.

2. Consistency of constitutional provisions with the acquis communautaire

Apart from the legal questions relating to the transfer of sovereignty a number of technical issues have to be tackled in order to prepare the Lithuanian constitution for EU membership. Particularly article 47 (concerning the right to acquire land property), article 119 (concerning the right to take part in municipal elections) and article 125 (concerning the exclusive right of the Bank of Lithuania to issue bank notes) are relevant in this regard.

73

2.1. Article 47

Article 47, para 1 proclaims that ‘land, waters, forests, and parks may only belong to the citizens and the State of the Republic of Lithuania by the right of ownership’. According to the 1992 constitution, plots of land could only belong to a foreign state for the establishment of diplomatic and consular missions (Art 47, para 2). These very restrictive provisions, which basically exclude foreign citizens from the right of ownership, clearly fall within the scope of Article 43 of the EC-Treaty. According to this article, ‘restrictions on the freedom of establishment of nationals of a Member State in the territory of another Member State shall be prohibited’. The second paragraph of Article 43 refers to the right of establishment ‘under the conditions laid down for its own nationals’. Article 44 of the EC-Treaty requires the Council to issue directives in order to implement the right of establishment. Furthermore, this article stipulates that the Council and the Commission shall carry out their duties in this field ‘by enabling a national of a Member State to acquire and use land and buildings situated in the territory of another Member State’.

The elimination of discriminatory restrictions to acquire property was already included as a primary objective in the General Programme for the Abolition of Restrictions on the Freedom of Establishment, adopted in December 1961. In the Commission v. Greece case of May 1989 the European Court of Justice declared the right to acquire immovable property on the territory of a Member State to be ‘the corollary of freedom of establishment’. Accordingly, the Greek legislation, which made the exercise of the right to purchase or use immovable property by nationals of other Member States subject to restrictions not imposed on Greek nationals, infringed Article 43 of the EC Treaty. Moreover, the Court found that access to ownership and the use of immovable property is also guaranteed by Article 49 (freedom of services) and 39 (free movement of workers) of the EC-Treaty. In the more recent Klaus Konle v. Republic of Austria case the Court reiterated its view expressed in its previous case law:

‘it is common ground that national legislation on the acquisition of land must comply with the provisions of the Treaty on freedom of establishment for nationals of Member States and the free movement of capital’.

The latter freedom includes investments in real estate on the territory of a Member State by non-residents. In order to defend their case, the Austrian and Greek governments referred to Article 295 EC, which leaves the Member States in control of the system of property ownership. The Court did not accept this argument and clearly stated that Article 295 EC does not exempt this system from the fundamental rules of the Treaty. A system of prior authorisations for the acquisition of land can only be justified in exceptional circumstances for the public interest only if it is applied in a non-discriminatory manner and if the same result cannot be achieved by other less restrictive measures.

In the light of these rules, it can be argued that Article 47 of the Lithuanian constitution infringes the fundamental freedoms of the internal market and should be amended prior to enlargement. A first amendment in this regard was adopted on 20 June 1996, in connection with the ratification of the Europe Agreement. It reformulated Article 47, para 2 as follows:

‘Foreigners may be permitted to acquire ownership of non-agricultural land plots required for the construction and operation of buildings and facilities for their direct activities’.

According to the related Constitutional law on the implementation of Article 47, para 2, this expression encompasses the citizens and legal persons of the EU and its associated countries, NATO and the OECD and gives them a right to acquire non-agricultural land for the purpose of carrying out economic activities. These activities have to be established and registered in accordance with

74

Lithuanian legislation. Although these adjustments obviously extend the very limited scope of Article 47, a further amendment of this provision is again on the Parliament’s agenda. As the European Commission concluded: ‘there is still a need to abolish the constitutional restrictions on the acquisition of agricultural land by foreigners and foreign legal persons and the authorisation procedures restricting the acquisition of non-agricultural land by foreigners’.

The only – temporary – alternative is the introduction of transitional periods after accession. Such a practice is not uncommon and has been applied in previous enlargements as well. In the current enlargement negotiations only the three Baltic States and Slovenia did not ask for any transitional arrangements in this area. As a result, these countries were among the first to conclude the chapter on free movement of capital. The only option left was to amend the constitution in time in order to allow foreign natural and legal persons to acquire agricultural land in Lithuania. A draft amendment was approved by the Government on 14 January 2002 and passed the first parliamentary reading by a vote of 119 to 4 on 7 March 2002. In order to be adopted, the amendment must gain the approval of at least two-thirds of all parliamentarians in a second vote, following an interval of at least three months. This second vote, however, has been postponed as the Parliament adopted a resolution calling for the reopening of negotiations with the EU on the previously closed chapter of free movements of capital. Taking into account that a 7-year transitional period for agricultural land and forests had been agreed with several candidate countries, Lithuania called for an equal treatment. On the brink of the crucial Copenhagen European Council of 12 and 13 December 2002, the Danish presidency proposed comprehensive and tailor-made compromise packages in order to conclude the negotiations with the ten ‘first wave’ applicant countries. This deal allows Lithuania, as well as the other candidate countries, to restrict land acquisitions during a period of up to ten (7+3) years after membership. In spite of the importance of this agreement for Lithuanian farmers, it does not change the basic necessity to amend Article 47 of the constitution in order to bring it in line with the rules of the internal market. In this regard, the example of Slovenia might be relevant. The original Article 68 of the Slovenian constitution also restricted the property rights of foreigners but was amended in 1997 prior to the ratification of the Europe Agreement.

2.2. Article 119

Lithuania’s accession to the EU already resulted in an amendment of its constitutional rules on local elections. According to the original Article 119, para 2 ‘Members of local government Councils shall be elected for a two-year term on the basis of universal, equal and direct suffrage by secret ballot by the residents of their administrative unit who are citizens of the Republic of Lithuania’. This latter provision is in clear contrast to Article 19 of the EC-Treaty, which grants to EU citizens a right to vote and to stand as a candidate in local elections in the Member State of residence. This provision, introduced in the 1992 Maastricht Treaty and worked out by Council directive 94/80 of 19 December 1994, led to constitutional amendments in Belgium, Germany, France, Ireland, Spain, Luxemburg and Portugal. It should be mentioned that Belgium and Luxemburg ratified the Maastricht Treaty without prior revision of the constitution and introduced the necessary amendments afterwards, in time for the next local elections. This approach was highly criticised since it undeniably trivialised the legal standing of the constitution. Furthermore, the postponed amendment of the constitution raised difficulties to the transposition of Directive 94/80. According to the Court’s case law ‘a Member State may not plead provisions, practices or circumstances existing in its internal legal system in order to justify a failure to

75

comply with the obligations and time-limits laid down in a directive’. As a result, the European Court of Justice concluded that Belgium had failed to fulfil its obligations.

In order to avoid similar problems, Article 119, para 2 of the Lithuanian constitution has rightfully been amended in June 2002. The amended Article gives all permanent residents of an administrative unit a right to vote in municipal elections. In this regard, Lithuania went even further than EU requirements. Under Article 19 of the EC-Treaty the right to vote in local elections is limited to EU citizens, whereas the amended Article 119 of the Lithuanian constitution guarantees this right to all residents. Simultaneously, the new constitutional provisions extend the term of local-council deputies to four years. The laws accompanying the amendments, however, provide that they do not enter into force immediately, which implies that non-citizens will be allowed to vote only in 2006.

2.3. Article 125

Under the Copenhagen criteria membership presupposes the candidate’s ability to take on the obligations of membership including adherence to the aims of political, economic and monetary union. In the light of this provision, participation in the Euro area is the ultimate goal of new Member States. On that occasion, they will integrate into the single, stability-oriented monetary policy of the European System of Central Banks (ESCB) as laid down in Article 105 of the EC-Treaty. The ESCB has legal personality and is composed of the European Central Bank (ECB) and the national central banks (Article 107 EC). According to Article 106 of the EC-Treaty the European Central Bank has the exclusive right to authorise the issue of banknotes within the Community. This provision seems to be in conflict with Article 125 of the Lithuanian constitution, which states that ‘the Bank of Lithuania shall have the exclusive right to issue banknotes’. In the light of the Member States’ obligation to ensure that its national legislation is in line with the Treaty and the Statute of the ESCB, as explicitly laid down in Article 109 of the EC-Treaty, an amendment of the Lithuanian constitution seems appropriate.

Conclusion

The long process of pre-accession preparations reaches its final lap. Accession negotiations have been concluded at the Copenhagen European Council on 12 and 13 December 2002. The signing of the Accession Treaty took place in April 2003, in order to guarantee the accession of ten new Member States on 1 May 2004. This date may also serve as a deadline for the implementation of relevant constitutional amendments. For Lithuania, an amendment of Article 47 of its constitution is indispensable. Due to the obvious conflict with basic rules of EC law, Lithuania would not only risk an internal constitutional crisis but also a conviction by the European Court of Justice. However, it should be mentioned that the preparatory work of the European Law Department under the Government of Lithuania and the continued monitoring of the European Commission make such a scenario very improbable. Furthermore, the final outcome of the accession negotiations grants Lithuania a transitional period on this issue of up to ten years after accession.

The prospective accession to the EU already led to a revision of Article 119 of the Lithuanian constitution. The amendment process of this article may serve as an example to introduce changes to Article 47 and 125 of the constitution. Although the latter article is not by definition incompatible with the acquis

76

communautaire, an amendment would enhance the transparency and democratic value of the constitution. Similar remarks could be made in relation to Articles 136 and 138 of the constitution and the proposed introduction of so-called ‘Community clauses’. Taking into account the oppressive history of Lithuania and its numerous constitutional safeguards on independence and sovereignty, a minimalist approach to constitutional amendments should be avoided. Instead, the proposed amendments have to be recommended. They serve as the necessary basis for the transfer of sovereignty to the EU institutions and should conclude the process of constitutional revision and modernisation in the light of EU accession.

77

BIBLIOGRAPHY

Books and articles

1. Albi A. Europe Agreements in the Light of Sovereignty and Legitimacy: the Case of Estonia // Kellerman, De Zwaan, Czuczia (eds.). EU Enlargement. The Constitutional Impact at EU and National Level. – The Hague: Asser, 2001.

2. Craig P., De Burca, G. EU Law, Texts, Cases and Materials. – Oxford: Oxford University Press, 1998.

3. Crawford J. The Creation of States in International Law. – Oxford: Clarendon Press, 1979. 4. Delupis I. International Law and the Independent State. – Aldershot: Gower, 1987. 5. De Witte B. Constitutional Aspects in the Original Six Member States: Model Solutions for the

Applicant Countries? // Kellerman, De Zwaan, Czuczai, (eds.). EU Enlargement. The Constitutional Impact at EU and National Level. – The Hague: Asser, 2001.

6. Jacobs F. G. The Constitutional Impact of the Forthcoming Enlargement of the EU: What Can Be Learnt from the Experience of the Existing Member States? // Kellerman A. E., De Zwaan J. W., Czuczia J. (eds.). EU Enlargement. The Constitutional Impact at EU and National Level. – The Hague: Asser, 2001

7. Maresceau M. The Legal Dimension of the EU-Enlargement to Central and Eastern Europe // X, European Union Eastward Enlargement: Challenges and Consequences. – Jerusalem: Hebrew University Jerusalem, 1998.

8. Slaughter A. M., Sweet A. S., Weiler J. H. (eds.). The European Courts and National Courts. Doctrine and Jursiprudence. – Oxford: Hart Publishing, 1998.

9. Tschentscher A. The Basic Law (Grundgesetz). The Constitution of the Federal Republic of Germany. – Würzberg: Jurisprudentia Verlag, 2002.

10. Vadapalas V. Independence and Integration. Constitutional Reform in Lithuania Preparing its Accession to the European Union // Forum Constitutionis Europae. 1999. Vol. 2.

11. Vadapalas V. Lithuania: the Constitutional Impact of the Enlargement at the National Level // Kellermann, De Zwaan, Czuczia (eds.). EU Enlargement. The Constitutional Impact at EU and National Level. – The Hague: Asser, 2001.

12. Van De Lanotte J. Overzicht van het Publiek Recht. – Brugge: Die Keure, 1997.

Official documents

1. Council Directive 94/80/EC of 19 December 1994 laying down detailed arrangements for the exercise of the right to vote and to stand as a candidate in municipal elections by citizens of the Union residing in a Member State of which they are not nationals. OJ, 1994, L 368/38.

2. Europe Agreement establishing an association between the European Communities and their Member States, of the one part, and the Republic of Lithuania, of the other part. Official Journal. 1998. L 51/3.

3. European Commission. White Paper. Preparation of the Associated Countries of Central and Eastern Europe for Integration into the Internal Market of the Union, COM (1995) 163 final.

4. European Commission. Information note to the European Council on a mid-term review of the implementation of the enlargement strategy. COM (2001) 553 final.

5. European Commission. 2002 Regular Report on Lithuania’s Progress Towards Accession, COM (2002) 700 final.

6. European Convention. Final report of Working Group IV on the role of national parliaments. CONV 352/02, 22 October 2002.

7. Presidency Conclusions Copenhagen European Council, (21-22 June 1993). Bull. EC., 1993, 6.

Case law

1. Case 26/62, Van Gent en Loos v. Nederlandse Administratie der Belastingen, [1963], ECR 1.2. Case 6/64, Flaminio Costa v. Enel [1964] ECR 585.3. Case 11/70, Internationale Handelsgesellschaft GmbH v. Einfuhr- und Vorratstelle für Getreide

und Futtermittel, [1970] ECR 1125.4. Case 106/77, Simmenthal SpA v. Adminstrazione delle Finanze dello Stato, [1978] ECR 629. 5. Case 182/83, Fearon v. Irish Land Commission, [1984] ECR 3677

78

6. Case C-305/87, Commission v. Greece [1989] ECR 1461.7. Case 323/97, Commission v. Belgium [1998] ECR 4281.8. Case C-302/97, Klaus Konle v. Republik Österreich [1999] ECR 3099.

Konstitucijos pakeitimo procesas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą perspektyvoje

Van Elsuwege PeterGento universitetas, Belgija

SANTRAUKA

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo galimybių procesas Lietuvai stojant į Europos Sąjungą. Nors Europos Sąjunga nenustato ir negali nustatyti sąlygos valstybėms kandidatėms pakeisti savo konstitucijas, tačiau tai yra teisinė ir politinė būtinybė, siekiant išvengti prieštaravimų tarp valstybių kandidačių konstitucijų ir įsipareigojimų, kurie kyla iš narystės Europos Sąjungoje.

Straipsnyje tyrinėjama suvereniteto ir valstybės nepriklausomybės sampratų tarpusavio santykis, apžvelgiama Europos Sąjungos jurisprudencija bei Europos Sąjungos teisės viršnacionalumo principas remiantis Europos Sąjungos valstybių narių praktika ir patirtimi siekiant analogiško sprendimo. Straipsnyje pateikiami keli Konstitucijos keitimo būdai, siekiant apibūdinti, kokia apimtimi turėtų būti keičiama Lietuvos Respublikos Konstitucija. Taip pat analizuojami konkretūs Konstitucijos straipsniai, kurie prieštarauja acquis communautaire ir kurie turėtų būti keičiami.

Nagrinėjant konstitucijos 47 straipsnį, darytina išvada, kad jo pakeitimas neišvengiamas dėl neatitikties ES teisei, priešingu atveju Lietuva susidurtų ne tik su nacionalinės teisės ir Europos Bendrijos teisės normų kolizija, bet ir rizikuotų būti patraukta atsakomybėn Europos Teisingumo Teismo. Straipsnyje analizuojama 119 straipsnio pakeitimo būtinybė bei teigiamai vertinami padaryti pakeitimai. Nors 125 straipsnis bei 136 ir 138 straipsniai tiesiogiai ir neprieštarauja acquis communautaire, jų pakeitimas būtų labai pageidautinas. Analizuojant suverenumo problemą per narystės Europos Sąjungoje perspektyvą, daroma išvada, kad narystė Europos Sąjungoje nepažeis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 ir 3 straipsnių. Vis dėlto manytina, kad aiškios konstitucinės normos, nustatančios suverenių galių perleidimą, būtų tinkamos, atsižvelgiant į Konstitucijos 4 ir 5 straipsnius ir valstybės įsipareigojimus, susijusius su naryste Europos Sąjungoje.

79

80

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 70–78

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ TEISĖS DERINIMAS SU EUROPOS BENDRIJOS ĮMONIŲ TEISE

Doc. dr. Ignas Vėgėlė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas tek@ltu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. rugsėjo 25 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius profesorius dr. Saulius Katuoka bei Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Justinas Žilinskas

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje, kurio pagrindiniai aspektai buvo perteikti 2002 m. mokslinėje konferencijoje, nagrinėjama pastaruoju metu ypač svarbūs nacionalinės teisės suderinamumo su Europos Bendrijos teise įmonių teisės srityje klausimai.

Straipsnyje nurodomi Europos Bendrijos įmonių teisės norminiai aktai, su kuriais turėtų būti suderinti Lietuvos įmonių teisės aktai, be to, klasifikuojami nacionaliniai įmonių teisės aktai, išskiriant aktus, kuriuose įtvirtinamos bendros visoms įmonių rūšims veiklos taisyklės, bei įmonių teisės aktai, kuriuose įtvirtinti veiklos taisyklės atskiroms įmonių rūšims. Straipsnyje analizuojami pagrindiniai nacionalinės įmonių teisės suderinimo su Europos Bendrijos (toliau tekste – EB) teise trūkumai. Jie skirstomi į trūkumus administracinių gebėjimų srityje, nacionalinių teisės aktų nesuderinamumą tarpusavyje ir su acqui communautaire, nacionalinės teisės spragas ir EB teisės aktų vertimo klaidas.

Šio straipsnio tikslas – ištirti, ar nacionalinė įmonių teisė yra tinkamai suderinta su EB teise, analizuoti nacionalinę įmonių teisę derinant su EB teise kylančias problemas, pateikti pagrindines jų grupes. Pagrindinis tyrimo objektas – nacionalinės ir EB įmonių teisės aktai. Nagrinėjant pasirinktą tyrimo objektą, taikyti pagrindiniai teisės mokslo tyrimo metodai: loginis–analitinis, sisteminis, lyginamasis ir kiti.

Lietuvos teisės universitetas yra vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje, kurioje dėstoma Europos Bendrijos įmonių teisė. Tai suteikia galimybę mūsų Universiteto specialistams gilintis į Europos Bendrijos (toliau – EB) įmonių teisės ir Lietuvos įmonių teisės problematiką, anali-zuoti, ar Lietuvos įmonių teisė suderinta su EB įmonių teise.

Pasirinktą temą galima nagrinėti keletu aspektu, iš jų išskirtini bent jau šie: pirmasis – Lietuvos institucijų veikla, susijusi su įmonių teisės derinimu, antrasis – įmonių teisės derinimo istorija, trečiasis – įmonių

81

teisės derinimo su EB įmonių teise būdai ir pagrindai bei ketvirtasis – šiuo metu galiojančių Lietuvos teisės norminių aktų suderinamumo ir atitikties EB įmonių teisės reikalavimams aspektas (taip pat ir Lietuvos institucijų administraciniai gebėjimai) bei siūlymai keisti Lietuvos Respublikos teisės aktus turint tikslą suderinti su EB teise.

Lietuvos įmonių teisės derinimo su EB įmonių teise aspektu svarbu analizuoti dabar galiojančius teisės aktus ir juose įtvirtintas teisės normas tiek, kiek jos atitinka EB teisės reikalavimus, atkreipiant dėmesį į pastebėtas Lietuvos Respublikos įmonių teisės suderinimo su EB įmonių teise spragas. Šį straipsnį galima suskirstyti į dvi dalis: pirmojoje, apibrėžiama, kokių teisės norminių aktų dalykas yra įmonių teisė, arba kokius galima išskirti kaip įmonių teisės aktus, antrojoje analizuojamas Lietuvos Respublikos įmonių teisės norminių aktų suderinamumas su EB įmonių teisės norminiais aktais.

1. Įmonių teisės norminiai aktai

Pirmiausia tikslinga apibrėžti, kokie Lietuvos teisės aktai ar kokiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos bus analizuojamos. Be to, pažymėtina, kad šiame straipsnyje bus apsiribojama įstatymų teisės normomis. Taigi kokie teisės aktai sudaro Lietuvos Respublikos įmonių teisę ir kokie yra glaudžiai susiję su ja.

Lietuvoje įmonių teisės aktus galima būtų suskirstyti į keletą teisės aktų grupių:

Pirma, įmonių teisės aktai, kuriuose įtvirtinamos bendros visoms įmonių rūšims veiklos taisyklės:

1.Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas Nr. I–196 [1];2.Įmonių rejestro įstatymas Nr. I–440 [2].Prie šių teisės aktų taip pat neretai priskiriami ir vadinamieji įmonių

apskaitos ir audito klausimus reglamentuojantys teisės aktai:3.Buhalterinės apskaitos įstatymas Nr. IX–574 [3];4.Įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas Nr. IX–576 [4];5.Audito įstatymas Nr. VIII–1227 [5].Antra, įmonių teisės aktai, kuriuose įtvirtinamos veiklos taisyklės atskiroms

įmonių rūšims: 6.Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas Nr. VIII–1835 [6];7.Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas I–722 [7];8.Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas Nr.

I–164 [8];9.Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas Nr. I–676 [9];10. Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas Nr. I–1222

[10].Žinoma, svarbu paminėti ir tuos teisės aktus, kurie nėra įmonių teisės aktai,

kuriuose nors ir yra įtvirtintos kai kurios įmonių teisės normos, tačiau kurie reguliuoja ne tik įmonių teisę, bet ir kitus klausimus. Šiuo aspektu ypač svarbus Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas [11]. Jis nustato inter alia juridinių asmenų teisinį režimą, jiems taikytiną teisę.

Taip trumpai būtų galima apibūdinti pagrindinius Lietuvos Respublikos įstatymus, kurie priskirtini Lietuvos įmonių teisei. Prieš pereinant prie jų suderinamumo su EB teise klausimo, būtina paminėti tuos EB teisės aktus, su kuriais minėti Lietuvos teisės aktai turi ar turės būti suderinti. Taigi kokie teisės aktai sudaro EB įmonių teisę ir kokie yra glaudžiai susiję su ja.

EB įmonių teisei priskiriamos Tarybos priimtos devynios direktyvos (tarp jų trys, reglamentuojančios įmonių finansinės atskaitomybės bei audito klausimus)

82

ir du reglamentai:1.Pirmoji Tarybos direktyva 68/151/EEC (1968 m. kovo 9 d.) [12] –

bendrovių informacijos viešumo ir duomenų bei dokumentų atskleidimo direktyva;

2.Antroji Tarybos direktyva 77/91/EEC (1976 m. gruodžio 13 d.) [13] – kapitalo direktyva;

3.Trečioji Tarybos direktyva 78/855/EEC (1978 m. spalio 9 d.) [14] – bendrovių jungimosi direktyva;

4.Ketvirtoji Tarybos direktyva 78/660/EEC (1978 m. liepos 25 d.) [15] – bendrovių apskaitos direktyva;

5.Šeštoji Tarybos direktyva 82/891/EEC (1982 m. gruodžio 17 d.) [16] – bendrovių skaidymosi direktyva;

6.Septintoji Tarybos direktyva 83/349/EEC (1983 m. birželio 13 d.) [17] – konsoliduotos finansinės atskaitomybės direktyva;

7.Aštuntoji Tarybos direktyva 84/253/EEC (1984 m. balandžio 10 d.) [18] – bendrovės audito direktyva;

8.Vienuoliktoji Tarybos direktyva 89/666/EEC (1989 m. gruodžio 21 d.) [19] – užsienio įmonių filialų direktyva;

9.Dvyliktoji Tarybos direktyva 89/667/EEC (1989 m. gruodžio 21 d.) [20] – vieno dalyvio bendrovės direktyva;

10. Tarybos reglamentas 85/2137/EEC „Dėl Europos ekonominių interesų grupių“ [21] – Europos ekonominių interesų grupių steigimo ir veiklos reglamentas;

11. Tarybos reglamentas dėl Europos bendrovės (SE) įstatų (statuto) 2157/2001 [22] – Europos ribotosios atsakomybės akcinės bendrovės steigimo reglamentas, įsigaliosiantis 2004 m. spalio 8 dieną.

Taip pat pažymėtina, kad Europos komisija yra parengusi šiuos direktyvų projektus:

1.Penktosios Tarybos direktyvos projektas [23]. Šis direktyvos projektas reguliuoja akcinės bendrovės struktūrą, bendrovės organų kompetenciją bei funkcijas. Ypač dėl nuostatų, reguliuojančių darbuotojų dalyvavimą valdant bendrovę, pasipriešinta Didžiojoje Britanijoje [24].

2.Devintosios Tarybos direktyvos projektas [25], reglamentuojantis grupės įmonių veiklą [26].

3.Dešimtosios Tarybos direktyvos projektas [27], nustatantis skirtingose valstybėse narėse esančių įmonių susijungimą.

4.Tryliktosios Tarybos direktyvos projektas [28], reglamentuojantis įmonių įsigijimą.

5.Europos Parlamento ir Tarybos keturioliktosios direktyvos projektas [29] dėl įmonės registruotosios buveinės perkėlimo į kitą valstybę narę pakeičiant įmonei taikytiną teisę [30, p. 162–169].

Be jau minėtų direktyvų ir reglamentų, yra EB teisės aktų, iš dalies reglamentuojančių ir įmonių veiklą, tačiau susijusių su darbo teise (darbuotojų direktyvos), tiesioginiu ir netiesioginiu įmonių grupių apmokestinimu, bankininkystės ir kitų kreditinių institucijų, draudimo institucijų veikla ir kita. Tačiau šiame straipsnyje bus apsiribojama jau išvardytais pagrindiniais EB įmonių teisės aktais.

Be to, įmonių teisės aspektu ypač svarbūs EB steigimo sutarties III dalies 2 skyriaus, reglamentuojančio įsisteigimo teisę, nuostatos.

2. Pagrindinės nacionalinės įmonių teisės suderinamumo su EB teise problemos

Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje (5–ajame derybiniame skyriuje „Įmonių teisė“) nustatyta, kad Lietuvos įmonių teisė bus visiškai suderinta su

83

acquis reikalavimais iki 2002 m. pabaigos [31]. Vadinasi, turėtume preziumuoti, kad jau šiuo metu Lietuvos įmonių teisė atitinka EB įmonių teisės reikalavimus. Europos Komisijos 2001 m. ataskaitoje teigiama, kad per paskutinius metus Lietuva, įsigaliojus naujos redakcijos Akcinių bendrovių įstatymui, kuriame yra aiškiau apibrėžiamos akcininkų teisės, teisė gauti informaciją, bendrovių jungimosi ir skaidymosi taisyklės, taip pat akcininkų ir kreditorių apsauga, padarė akivaizdžią pažangą įmonių teisės srityje.

2002 m. ataskaitoje Komisija pažymi, kad Lietuvos įmonių teisė iš esmės atitinka EB įmonių teisės acqui, tačiau jokia pažanga derinant įmonių teisę 2002 m. nenagrinėta. Akivaizdesnė pažanga pabrėžiama derinant įmonių apskaitos ir audito teisės aktus.

Europos Komiteto tinklalapyje taip pat nurodoma, kad Lietuvos teisės aktai įmonių teisės srityje iš esmės suderinti su ES acquis [32]. Be to, Europos Komitetas pagrindines šio skyriaus problemas mato intelektinės nuosavybės ir pramoninės nuosavybės apsaugos srityje, o įmonių teisės srityje pabrėžia būtinumą iki 2003 m. pabaigos baigti Juridinių asmenų registro institucinius pertvarkymus bei įsteigti oficialų leidinį, užtikrinantį duomenų apie įmones skleidimą.

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į jau dabar esančius Lietuvos Respublikos įmonių teisės suderinamumo su EB įmonių teise problemas, pateikiant pavyzdžius, atskleidžiančius suderinamumo trūkumus.

2.1. Administraciniai gebėjimai

Kaip teisingai pažymi Europos Komitetas, įmonių teisės srityje yra būtina įsteigti Juridinių asmenų registrą bei oficialų leidinį, užtikrinantį duomenų apie įmones skleidimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo siūloma Vyriausybei iki 2001 m. gruodžio 1 d. patvirtinti juridinių asmenų registro nuostatus ir iki 2002 m. sausio 1 d. įsteigti juridinių asmenų registrą [33, 50 str.]

Džiugu, kad Juridinių asmenų registro įstatymas priimtas 2001 m. birželio 12 d. [34], tačiau reikia apgailestauti, kad iki šiol neįsteigtas pats juridinių asmenų registras.

Teisingumo ministerijai, kaip juridinių asmenų registro tvarkytojai, buvo pavesta vykdyti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės steigėjo funkcijas, nes ši įmonė šiuo metu vykdo juridinių asmenų registravimo funkciją [35]. Šių metų gegužės 30 d. Įmonių rejestro įstatymo pakeitimuose, įsigaliojusiuose liepos 1 d. [36], Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė buvo įtvirtinta kaip vyriausiasis įmonių rejestro tvarkytojas.

Reikėtų pažymėti, kad kol nėra įsteigtas juridinių asmenų registras, negalioja Civilinio kodekso antrosios knygos IV skyriaus normos, susijusios su juridinio asmens pavadinimu, V skyriaus teisės normos, reglamentuojančios juridinių asmenų steigimą, duomenų atskleidimą, taip pat kai kurios VIII skyriaus normos, reglamentuojančios juridinių asmenų likvidavimą bei 2.79 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma dėl informacijos pateikimo ir atskleidimo apie juridiniams asmenims suteiktas licencijas [33, 14, 15, 16 ir 17 str.]. Taip pat kol juridinių asmenų registras neįsteigtas, laikytina, kad Lietuva netenkina kai kurių pirmojoje Tarybos įmonių teisės direktyvoje nustatytų reikalavimų.

Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės įmonių rejestro tvarkymo centras informavo, kad juridinių asmenų registrą žadama įsteigti 2003 m. ketvirtą ketvirtį.

2.2. Lietuvos Respublikos teisės aktų nesuderinamumas tarpusavyje ir su acqui communautaire

84

Kai kurios Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos juridiniams asmenims taikytinos teisės normos, reguliuojančios įmonių padalinių civilinį teisnumą.

Civilinis kodeksas nustato, kad neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje buvo įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, jo padalinių civilinis teisnumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę, jeigu Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinė, verslo arba kitos veiklos pagrindinė vieta [11, 1.19 str. 3 d.]. Atitinkamai užsienio juridinių asmenų bei kitų organizacijų atstovybėms ir filialams, įregistruotiems Lietuvos Respublikoje, taikoma Lietuvos Respublikos teisė [1.21 str. 1 d.].

Taigi, analizuojant Lietuvos teisės taikymą užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų padaliniams, pažymėtina, kad Civilinis kodeksas taiko tiek valdymo organų buvimo vietos bei pagrindinės veiklos arba verslo vietos, tiek ir steigimo vietos kriterijus, o dviem padalinių formoms – atstovybėms ir filialams – nuosekliai taikomas inkorporacijos kriterijus. Todėl Civilinio kodekso normos dėl įmonių padalinių, kurių nėra būtina registruoti Lietuvoje remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, prieštaraus EB įmonių steigimosi laisvei. Tokios išvados darytinos iš Europos Teisingumo Teismo nagrinėtose Daily Mail ir Centros bylose pateiktą EB įmonių steigimosi laisvės aiškinimo būdą.

Kadangi Civilinio kodekso komentaras nepateikia minėtos problemos sprendimo būdo, siūlytina Civiliniame kodekse įtvirtintas juridiniams asmenims taikytinos teisės normas, reguliuojančias įmonių padalinių civilinį teisnumą, aiškinti arba keisti taip: įmonių padaliniams nustatomi tam tikri reikalavimai, jei Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinė, verslo arba kitos veiklos pagrindinė vieta. Tai neturi reikšti, kad „padalinių civilinis teisnumas yra nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę“, tiesiog jiems yra taikomi informacijos atskleidimo, registravimosi ir kiti reikalavimai [37].

Kadangi steigimosi teisė yra suprantama ne tik kaip diskriminacijos, bet ir kaip apribojimų draudimas, todėl minėti reikalavimai turėtų būti nukreipti ne į įmonės steigimosi fazę (angl. – establishment phase), bet į po steigimo įmonės vykdomos veiklos etapą (angl. – operations phase) [38, p. 313]. Taip būtų tenkinamas EB steigimosi laisvės reikalavimas, kad kiekviena taisyklė turi būti nediskriminuojanti pilietybės (buveinės) atžvilgiu. Tačiau net jei taisyklė nėra diskriminuojanti, ji gali būti pripažinta nesuderinama su EB teise, tačiau tik tais atvejais, kai ji nukreipta į įmonės steigimosi fazę. Kitaip tariant, nacionalinės taisyklės įmonei vykdant ūkinę veiklą po steigimosi ar buveinės perkėlimo fazės, kurios „trukdo pasinaudoti EB sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis ir daro jas mažiau patrauklias“ [39, 37 d.], nors nėra diskriminuojančios, neturėtų būti pripažįstamos kaip nesuderinamos su EB steigimosi teise [30, p. 259].

Kaip jau buvo minėta, kai kurie Lietuvos Respublikos teisės aktai nėra suderinti tarpusavyje. Tai pasakytina apie Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, Įmonių, Ūkinių bendrijų, Bendrovių ir kitus įstatymus. Štai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalyje numatyta juridinių asmenų klasifikacija į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų taip pat priskiriamos individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos. Prisimintina, kad ši nuostata iš esmės pakeičia anksčiau galiojusias normas, kurios nustatė, kad individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos yra subjektai, neturintys juridinio asmens teisių, o jų turtas neatskirtas nuo įmonininko/bendrijos narių (išskyrus narių komanditorių) turto [1, 7, 8 bei 9 str.; 9, 2 str. 3 d.]. EB teisės aktuose tiesiogiai nėra nustatyta, kad individualioms įmonėms bei bendrijoms, remiantis valstybių narių nacionaliniais teisės aktais, turi būti suteikiamas juridinių asmenų statusas. Manytina, kad juridinio asmens statuso suteikimas individualioms įmonėms (kurių atsakomybė neribojama įmonės turtu), Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, suteiks

85

aiškumo dėl EB steigimosi teisės normų joms taikymo. Galima teigti, kad šia nuostata inter alia yra įtvirtinama, kad individualioms įmonėms bei ūkinėms bendrijoms, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, turi būti suteikta steigimosi laisvė pagal EB sutartį.

Tuo tarpu Įmonių įstatymo 7 straipsnis nustato, kad individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių. Ūkinių bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad jos yra subjektai, neturintys juridinio asmens teisių. Kyla klausimas, ar įmonių įstatymas yra specialusis civilinio kodekso atžvilgiu ir jam galioja principas lex specialis derogat generalis, ar tai yra laiku nepakeista teisės norma. Manytina, kad šios normos, įtvirtintos minėtuose įstatymuose, nėra specialiosios civilinio kodekso atžvilgiu, o tai tiesiog yra laiku nepataisytos (nesuderintos su naujuoju Civiliniu kodeksu) teisės normos, todėl reikėtų vado-vautis Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuostatomis. Priešingu atveju ji apverstų visą Civiliniame kodekse įtvirtintą juridinių asmenų sistemą. Tokią išvadą leidžia daryti Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalis, kurioje pažymima, kad, esant kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

Pažymėtina, kad Bendrovių įstatymas nėra suderintas su Civiliniu kodeksu, pavyzdžiui, įmonių reorganizavimo klausimais. Todėl kyla abejonių, ar Lietuvos įmonių teisė visiškai suderinta su Tarybos įmonių teisės direktyvomis, reguliuojančiomis bendrovių steigimą, veiklą ir pasibaigimą. Reikia tik stebėtis, kodėl pamatinius dalykus reguliuojantys teisės aktai, be to, priimti tais pačiais metais (Civilinis kodeksas – 2000 m., Akcinių bendrovių įstatymo nauja redakcija – taip pat 2000 m.), nebuvo suderinti laiku. Vis dėlto šis trūkumas jau yra taisomas ir, kaip informuoja Ūkio ministerijos Įmonių ekonomikos ir valdymo departamentas, jau rengiama nauja Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Tikėtina, kad ši redakcija atitiks Civilinio kodekso teisės normas.

2.3. Nacionalinės teisės spragos

Nepriimta ir neparengta daugelis teisės aktų, kurie turės įsigalioti nuo įstojimo į EB dienos. Visų pirma būtina parengti teisės aktą, įgyvendinantį EEIG reglamentą, taip pat jau dabar reikėtų rengti teisės akto projektą dėl Europos ribotosios atsakomybės akcinės bendrovės steigimo reglamento, įsigaliosiančio 2004 m. spalio 8 dieną.

Pažymėtina ir tai, kad kai kurie įstatymai, nors ir suderinti su EB teise, tačiau trūksta poįstatyminių aktų dėl jų įgyvendinimo. Pavyzdžiui, teigiama, kad Audito įstatyme [5] numatyti reikalavimai „visiškai atitinka Tarybos aštuntosios direktyvos nuostatas“ [31], tačiau iš tikrųjų Tarybos aštuntoji direktyva nėra iki galo įgyvendinta. Nors Audito įstatymo 7 straipsnis numato kitų užsienio valstybių auditorių pripažinimo tvarką, nustatydamas, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina sąrašą užsienio valstybių, kurių įgaliotų institucijų su-teikta aukščiausia toje valstybėje auditoriaus kvalifikacija, ne žemesnė negu auditorių kvalifikacija Lietuvos Respublikoje, yra pripažįstama Lietuvos Respublikoje, tačiau toks sąrašas kol kas nepatvirtintas. Todėl auditorių pripažinimo problemų iškyla ne tik užsienio valstybių piliečiams, bet taip pat ir Lietuvos piliečiams, kurie yra įgiję auditoriaus kvalifikaciją Europos Sąjungos valstybėse, tačiau Lietuvoje tokiais nepripažįstami. Norėdami įgyti auditoriaus vardą, jie turi išlaikyti tokius pačius ir tokios pat apimties egzaminus, kaip ir tie, kurie ES valstybėje nėra įgiję auditoriaus kvalifikacijos.

2.4. Vertimo klaidos

Oficialiuose EB sutarties ir direktyvų vertimuose yra nemažai vertimo klaidų, kurios taip pat nepadeda tinkamai derinti Lietuvos įmonių teisės su EB įmonių

86

teise.Štai paanalizuokime EB sutarties 48 straipsnio vertimą į lietuvių kalbą.

„Companies or firms“ į lietuvių kalbą yra verčiama pažodžiui, kaip „bendrovės arba firmos“ [40]. Reikėtų priminti, kad prancūziškasis EB sutarties variantas mini „Sociétés“, o vokiškajame vertime vartojamas terminas „Gesellschaften“.

Remiantis Firmų vardų įstatymo [41] 2 straipsnio 1 dalimi, „firma“ yra apibrėžiama kaip bet kurios rūšies įmonė, viešoji įstaiga, kredito unija ar kita kredito įstaiga. Remiantis Viešųjų įstaigų įstatymo [42] 2 straipsnio 1 dalimi, viešoji įstaiga tai yra iš dalininkų (savininko) turto įsteigta nepelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams. Vadinasi, firmos apibrėžimas apima ir pelno nesiekiančius subjektus, todėl EB sutarties vertimas į lietuvių kalbą, kur vartojama „firmos“ sąvoka, nėra tikslus. Be to, jei firma, remiantis minėtu Firmų vardų įstatymo straipsniu, apima visų rūšių įmones, šalia „firmos“ minėti „bendroves“ nėra logiška, nes „firmos“ sąvoka apima ir „bendroves“ (žr. taip pat Įmonių įstatymą, kuriame išvardytos įmonių rūšys) [1, 6 str.]. Todėl Lietuvoje bendriausia sąvoka, apibrėžianti komercinę-ūkinę veiklą vykdančius subjektus, yra „įmonės“1, ir minėta sąvoka turėtų būti vartojama vietoj „bendrovių arba firmų“ sąvokos.

Taip pat pažymėtina, kad nemažai vertimo klaidų yra vadinamuosiuose oficialiuose direktyvų vertimuose: pavyzdžiui, Pirmosios direktyvos 8 straipsnio bei 9 straipsnio 3 dalis išverstos visiškai priešingai. Nemažai klaidų pasitaiko vadinamuosiuose darbiniuose variantuose (kurie paprastai nepataisius ar labai nedaug pataisius tampa oficialiaisiais), pavyzdžiui, Tarybos reglamento dėl Europos ekonominių interesų grupių 20 straipsnio 1 dalies 3 pastraipa ir 2 dalis, taip pat 26 straipsnio 2 dalies 2 pastraipa yra klaidingai išverstos.

Taigi apibendrinant norėtųsi palinkėti valstybės institucijose dirbantiems įmonių teisės specialistams sėkmės derinant Lietuvos įmonių teisę su EB įmonių teise, redaguojant EB steigimosi sutarties ir EB įmonių teisės dokumentų vertimus. Primintina, kad Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, privalės taikyti Europos Sąjungos teisę, todėl būtina suderinti nacionalinę įmonių teisę su EB įmonių teise ne vėliau kaip iki tos dienos, kada Lietuva taps Europos Sąjungos nare.

Išvados

Nacionalinės įmonių teisės aktus galima skirstyti į teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos bendros visoms įmonių rūšims veiklos taisyklės, bei teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos veiklos taisyklės atskiroms įmonių rūšims. Visus šiuos teisės aktus būtina suderinti su EB įmonių teisės aktais, kurių pagrindiniai – devynios įmonių teisės direktyvos, reglamentuojančios jose nustatytų įmonių rūšių steigimą ir veiklą, ir du reglamentai, įtvirtinantys bendras visoje Europos Sąjungoje įmonių rūšis.

Analizuojant nacionalinės įmonių teisės derinimo su EB įmonių teise pagrindines problemas, pastebima, kad Lietuvos Respublikos įmonių teisė nėra visiškai ir tinkamai suderinta su EB teise. Pagrindiniai nacionalinės ir EB įmonių teisės suderinimo trūkumai klasifikuojami į trūkumus administracinių gebėjimų srityje, nacionalinių teisės aktų nesuderinamumą tarpusavyje ir su acqui

1 Įmonės ir užsienio įmonės sąvokas pateikia Įmonių įstatymo 2 str. // Valstybės žinios. 1990. Nr. 14–395: „Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei–ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.

Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.Užsienio valstybės įmonė – juridinio asmens teises turinti ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė, susi-

vienijimas ar kitokia pelno siekianti organizacija, kurios buveinė yra užsienio valstybėje ir kuri įsteigta ir įregis-truota pagal užsienio valstybės įstatymus“.

87

communautaire, nacionalinės teisės spragas ir EB teisės aktų vertimo klaidas. Visi minėti trūkumai turi būti pašalinti iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dienos.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas Nr. I–196 // Valstybės žinios. 1990. Nr. 14–395.2. Įmonių rejestro įstatymas Nr. I–440 // Valstybės žinios. 1990. Nr. 24–599.3. Buhalterinės apskaitos įstatymas Nr. IX–574 // Valstybės žinios. 2001. Nr. 99–3515.4. Įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas Nr. IX–576 // Valstybės žinios. 2001.

Nr. 99–3517.5. Audito įstatymas Nr. VIII–1227 // Valstybės žinios. 1999. Nr. 59–1916; 1999. Nr. 60 (atitaisymas).6. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas Nr. VIII–1835 // Valstybės žinios. 2000. Nr.

64–1914.7. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas I–722 // Valstybės žinios. 1994.

Nr. 102–2049.8. Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas Nr. I–164 // Valstybės

žinios. 1993. Nr.20–488.9. Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas Nr. I–676 // Valstybės žinios. 1990. Nr. 31–747.

10. Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr.13–328; 2001, Nr. 45–1574 (nauja įstatymo redakcija).

11. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas Nr. VIII–1864 // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74.12. Pirmoji Tarybos direktyva 68/151/EEC. 1968 OJ L 65.13. Antroji Tarybos direktyva 77/91/EEC. 1977 OJ L 26.14. Trečioji Tarybos direktyva 78/855/EEC. 1978 OJ L295.15. Ketvirtoji Tarybos direktyva 78/660/EEC. 1978 OJ L 222.16. Šeštoji Tarybos direktyva 82/891/EEC. 1982 OJ L 378.17. Septintoji Tarybos direktyva 83/349/EEC. 1983 OJ L 193.18. Aštuntoji Tarybos direktyva 84/253/EEC. 1984 OJ L 126.19. Vienuoliktoji Tarybos direktyva 89/666/EEC. 1989 OJ L395.20. Dvyliktoji Tarybos direktyva 89/667/EEC. 1989 OJ L 395.21. Tarybos reglamentas 85/2137/EEC „Dėl Europos ekonominių interesų grupių“. 1985 OJ L199.22. Tarybos reglamentas „Dėl Europos bendrovės (SE) įstatų (statuto)“ 2157/2001. 2001 OJ L 294.23. Penktosios Tarybos direktyvos projektas. COM (72) 887, 1972 OJ C131, pataisytas COM (83)

185, 1983 OJ C240; COM (90) 629, 1991 OJ C7; COM (91) 372, 1991 OJ C321.24. Ši problema Lietuvoje buvo nagrinėta: Jucevičius G., Norberg C. The Tensions of European

Integration – Employee Participation Dilemma // Socialiniai mokslai. 1999. Nr. 2(19).25. Devintosios Tarybos direktyvos projektas, oficialiai nepateiktas. III/1639/84.26. Įmonių grupių veiklos problemą Lietuvoje analizavo D. Kriaučiūnas, žr. Kriaučiūnas D. Įmonių

grupės: reglamentavimas Europos Bendrijos ir Lietuvos teisėje // Teisė. 2001. Nr. 38.27. Dešimtosios Tarybos direktyvos projektas. 1985 OJ C23/11.28. Tryliktosios Tarybos direktyvos projektas. 1989 OJ C64/8; 1990 OJ C240/7 (pataisytas

projektas).29. Buvo parengti du Keturioliktosios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos projektai, oficialiai

nepateikti 1997 m. balandžio 22 d. (XV/D2/6002/97) ir 1997 m. lapkričio 11 d. (XV/D2/6002/97–EN REV.2.

30. Plačiau apie šį direktyvos projektą žr. Vėgėlė I. Įmonėms taikytina teisė ir pirminis steigimasis Europos Bendrijos teisėje. – Vilnius: Eugrimas, 2002.

31. Derybinės pozicijos 5-asis derybinis skyrius „Įmonių teisė“. http://www.urm.lt/data/3/ LF212133824_poz05.htm. Tikrinta 2002 m. gruodžio 31 d.

32. Plačiau apie derybinę poziciją žr. Europos Komiteto tinklalapio puslapį http://www.euro.lt/ showitems.php?TopMenuID=2&MenuItemID=9&ItemID=431&LangID=1. Tikrinta 2002 m. gruodžio 31 d.

33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.

34. Juridinių asmenų registro įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 55–1940.35. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų

registro įstatymo įgyvendinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimo

88

Nr. 742 „Dėl žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės įsteigimo“ dalinio pakeitimo // Valstybės žinios. 2001. Nr. 108–3933.

36. Įmonių rejestro įstatymo 3, 5, 7, 9 ir 10(1) straipsnių pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 60–2413.

37. Kaip, pavyzdžiui, yra Anglijoje, žr. Companies Act 1985 (1985 c.6), Part XXIII “Oversea Com-panies”.

38. Werlauff E. Using a Foreign Company for Domestic Activities // European Business Law Review. Vol. 10 (July/August 1999), No. 7 & 8.

39. Gebhard v Consiglio dell’Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano. C–55/94 1995, ECR I–4165.

40. Europos Bendrijos sutarties vertimas į lietuvių kalbą: Europos Sąjunga: Steigimo dokumentų rinktinė / Vert. proj. vadovas G. Vitkus. – Vilnius: Eugrimas, 1998.

41. Firmų vardų įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 63–2060.42. Viešųjų įstaigų įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 68–1633.

Harmonisation of Lithuanian Enterprise Law with the Company Law

of the European Community

Assoc. Prof. Dr. Ignas VėgėlėLaw university of Lithuania

SUMMARY

The article analyses Lithuania’s obligation to implement Union’s legislation in the field of enterprise law.

The article classifies the national enterprise law, distinguishing legal acts that provide the general rules applicable to all types of enterprises and the legal acts that provide rules to a specific type of an enterprise. These legal acts are compared to the legal acts of the European Community in the field of company law.

The main problems of harmonisation of the national enterprise law with the EC company law, providing the examples of unsatisfactory harmonisation are analysed in the second part of the article. The four groups of problems are distinguished, i. e. the deficit of administrative capacity, the conflicting provisions in the different national laws as well as conflicts between the provisions of national and EC law, the lack of national provisions harmonising Lithuania’s legislation with acquis communautaire and mistakes in translation of the EC laws.

The article analyses the establishment of the Register of Legal Persons showing it as an example of the deficit of administrative capacity in the harmonisation of the company law of Lithuania with EC legislation. As of 1 January 2002 the Register of Legal Persons should have started its activities, however, that was delayed for at least one and a half year.

The conflicting provisions of national and EC law as well as those in different national laws is another group of problems of harmonisation. In author’s opinion, recently adopted Civil Code as well as the Law on Companies serves a good example of that. Notwithstanding the legal acts were introduced in the same year, these legal acts contradict each other.

The list of discrepancies is finalised by the examples, showing necessity to introduce national legislation in the fields where such legislation is required by the EC law (for example, introduction of European Economic Interest grouping) and importance of the accurate translation of the EC legislation.

89

90

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 79–85

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINIO REGLAMENTAVIMO DĖL PLAČIAI ŽINOMŲ IR REPUTACIJĄ TURINČIŲ PREKIŲ ŽENKLŲ SUDERINIMAS SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE

Doktorantas Gediminas Pranevičius

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas gpranevicius@lpvp.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. rugsėjo 21 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės docentas dr. Ignas Vėgelė ir šios katedros docentas dr. Justinas Žilinskas

S a n t r a u k a

Straipsnyje komentuojamas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinis plačiai žinomų prekių ir reputaciją turinčių prekių ženklų reglamentavimas. Atkreiptinas dėmesys į atitinkamų teisės nuostatų interpretavimą, lyginant jas su analogiškomis tarptautinės teisės nuostatomis. Straipsnyje siūloma Europos Sąjungos teisėje nustatyti aiškius kriterijus, kuriais remiantis žymuo galėtų būti pripažintas esąs plačiai žinomu ar turinčiu reputaciją.

Prekių ženklas yra ta grandis, per kurią gamintojas ar paslaugų teikėjas palaiko ryšį su vartotoju. Prekių ženklas identifikuoja gamintoją ir ilgam laikui pasilieka vartotojo sąmonėje kaip tam tikros prekės ar paslaugos kokybės ir jos atitikimo jo lūkesčius įvertinimas. Geros ir kokybiškos produkcijos gamintojai, kaip ir aukšto lygio paslaugų teikėjai, yra suinteresuoti turėti tam tikrą pastovų savo produkcijos žymėjimą, kuris per ilgesnį vartojimo laiką vartotojo sąmonėje asocijuotųsi su tam tikra aukštos kokybės produkcija. Kuo ilgesnį laiką vartotojui yra pažįstami ir reklamuojami prekių ženklai, žymintys aukštos kokybės produkciją, tuo labiau tarp vartotojų auga šių prekių ženklų, o kartu ir jų savininkų įmonių reputacija [9].

XXI amžiuje visuomenei dėl išvystytų informacinių technologijų sudarytos idealios sąlygos įsigyti prekių, pažymėtų prekių ženklais, žinomais net ir atokiausiose pasaulio vietose. Dabar nebūtina pačiam žmogui įsitikinti, ar tam tikra prekė yra kokybiška; žmogus gali spręsti apie prekės kokybę iš tą prekę žyminčio prekių ženklo reputacijos. Prekių ženklo reputacija gali būti sukurta per ilgą prekių ženklo vartojimo laiką arba per aktyvią ir įtaigią reklamos kompaniją, nors prekė, žymima minėtu prekių ženklu, gali kokybiškai ir neišsiskirti iš konkurentų gaminamų analogiškų prekių.

Stambiesiems gamintojams jau neužtenka vienos ar kelių valstybių rinkos jų prekių realizacijai; laisvos prekybos sutartys ar vienos grupei valstybių

91

ekonominės erdvės sukūrimas atveria gamintojams naujas rinkas jų prekėms realizuoti.

Kadangi prekių ženklas yra turtas, plačiai žinomi prekių ženklai skatina daugelį nesąžiningos konkurencijos veiksmų nevengiančių ūkio subjektų pasinaudoti ne jiems priklausančio plačiai žinomo prekių ženklo reputacija, naudojantis tapačiu arba klaidinančiai panašiu prekių ženklu savo gaminamai produkcijai žymėti [14]. Daugumoje valstybių įprasta nuostata, kad teisinė apsauga prekių ženklui suteikiama nuo jo registracijos nacionalinėje prekių ženklų tarnyboje datos. Todėl paplitęs reiškinys, kai asmenys savo vardu užsiregistruoja kitiems asmenims priklausančius plačiai žinomus prekių ženklus ir taip priverčia plačiai žinomo prekių ženklo savininką iš jų išpirkti teises į minėto prekių ženklo vartojimą toje valstybėje. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) specialiai dėl plačiai žinomų prekių ženklų klausimu sudarytos ekspertų komisijos 1995 m. posėdyje priimtame memorandume teigiama, kad „Nacionalinės prekių ženklų tarnybos susiduria su prekių ženklų „piratavimo“ reiškiniu, kai vadinamieji prekių ženklų „piratai“ pateikia paraiškas įregistruoti prekių ženklus anksčiau už tikruosius ženklų savininkus“ [14].

Paprastai prekių ženklai registruojami tokiose valstybėse, kuriose gamintojas ar paslaugų teikėjas turi komercinės veiklos interesą. Smulkiam ir vidutiniam gamintojui užtenka užregistruoti savo prekių ženklus keliose valstybėse, nes labai retai jų veikla peržengs 3–10 valstybių sienų apribotas prekybines rinkas. Tuo tarpu pasauliniams gamybiniams konsorciumams jų gaminamos produkcijos rinka yra visas pasaulis. Dažnai stambios kompanijos laiku nespėja užregistruoti savo prekių ženklų visose pasaulio valstybėse, be to, ženklų registracija reikalauja didelių finansinių investicijų. Dėl šios priežasties į daugelio valstybių prekių ženklų registrus laiku nėra įtraukiami plačiai žinomi pasaulinio lygio prekių ženklai, o tai ir sudaro sąlygas vadinamiesiems prekių ženklų „piratams“ savo vardu pirmiesiems užsiregistruoti minėtus prekių ženklus.

Pirmą kartą plačiai žinomo prekių ženklo sąvoka paminėta 1925 m. lapkričio 6 d. Hagoje iš dalies papildytos ir pakeistos Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (toliau – Paryžiaus konvencija) 6 bis straipsnyje. Iki šių dienų minėtas straipsnis išlieka pagrindine tarptautinės teisės norma, apibrėžiančia plačiai žinomų prekių ženklų statusą.

Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis numato, kad:„(1) Sąjungos šalys įsipareigoja valstybinių institucijų iniciatyva (ex officio),

jeigu tai leidžia tos šalies įstatymai, arba suinteresuoto asmens prašymu atmesti arba pripažinti registraciją negaliojančia ir uždrausti naudoti prekių ženklą, jeigu ženklas atkartoja, imituoja kitą ženklą arba yra kito ženklo vertimas ir gali būti supainiotas su juo, kadangi registravimo arba panaudojimo šalies kompetentingas organas pripažįsta, kad tas ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas kaip ženklas asmens, kuris naudojasi šios Konvencijos privilegijomis ir panaudoja jį tokiems pat arba panašiems gaminiams. Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kai esminė ženklo dalis yra žinomo ženklo atkartojimas arba imitavimas, dėl kurio jis gali būti supainiotas su kitu ženklu.

(2) Reikalavimui dėl plačiai žinomo prekių ženklo savininko teises pažeidžiančio prekių ženklo registracijos panaikinimo pateikti nustatomas ne trumpesnis kaip penkerių metų terminas, skaičiuojamas nuo atitinkamo prekių ženklo registracijos datos. Sąjungos šalys turi teisę numatyti terminą, per kurį gali būti reikalaujama uždrausti naudoti tokį prekių ženklą.

(3) Terminas nėra nustatomas reikalavimų dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo arba naudojimo uždraudimo pateikimui dėl prekių ženklų, užregistruotų arba naudojamų nesąžiningu būdu [5].

Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis nustato, kas turėtų būti laikoma plačiai žinomo prekių ženklo pažeidimu ir kokios teisinės sankcijos turėtų būti

92

taikomos pažeidėjui. Tačiau Paryžiaus konvencija nenurodo, koks prekių ženklas turėtų būti pripažįstamas plačiai žinomu.

Plačiai žinomo prekių ženklo nustatymo kriterijai yra plačiau aptarti 16 (2) ir 16 (3) 1994 m. balandžio 15 d. Sutarties dėl su prekyba susijusių intelektinės nuosavybės teisių apsaugos [6] (toliau – TRIPS) straipsniuose, kurie numato:

„16 (2) Paryžiaus konvencijos (1967 m.) 6 bis straipsnis turi būti taikomas mutatis mutandis ir paslaugų atžvilgiu. Nustatant platų prekių ženklo žinomumą turi būti įvertintas šio prekių ženklo žinomumas tarp atitinkamų vartotojų, taip pat prekių ženklo žinomumas valstybės narės teritorijoje kaip prekių ženklo reklaminės kampanijos rezultatas.

16 (3) Paryžiaus konvencijos (1967 m.) 6 bis straipsnis turi būti taikomas mutatis mutandis prekėms ir paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, jeigu prekių ženklo vartojimas toms prekėms ir paslaugoms rodys kokį nors ryšį tarp jų ir registruoto prekių ženklo savininko ir jeigu toks vartojimas pažeistų registruoto prekių ženklo savininko interesus“ [13].

TRIPS sutartis ir Paryžiaus konvencija taikomos Lietuvoje, nes Lietuvos Respublika yra pasirašiusi ir ratifikavusi šias tarptautines sutartis. TRIPS sutarties 1 straipsnis numato, kad sutartį pasirašiusios valstybės yra įpareigotos savo nacionalinėje teisėje nustatyti teisės normas, atitinkančias TRIPS sutarties reikalavimus, bei joms paliekama teisė nustatyti dar palankesnį teisinį reglamentavimą, nei jis numatytas TRIPS sutartyje. Analogiškai ir Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis nėra taikomas Lietuvos Respublikoje tiesiogiai. Taigi Paryžiaus konvencijos nuostatos ir TRIPS sutarties nuostatos dėl plačiai žinomo prekių ženklo statuso teisinio reglamentavimo privalo būti perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir negali būti taikomos tiesiogiai.

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo [3] (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 9 straipsnis reglamentuoja plačiai žinomo prekių ženklo teisinę apsaugą, numatydamas, kad prekių ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jį gerai žino tam tikras visuomenės sluoksnis. Prekių ženklas, Lietuvos Respublikoje pripažintas plačiai žinomu, saugomas ir neįregistruotas. Prekių ženklas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje pripažįstamas teismine tvarka.

Plačiai žinomo prekių ženklo savininko teises galima išskirti į dvi skirtingas grupes priklausomai nuo plačiai žinomo prekių ženklo registracijos fakto. Papildomai be bendrų prekių ženklo savininkui numatytų teisių, Lietuvos Respublikoje pripažinto plačiai žinomu prekių ženklo (neįregistruoto prekių ženklo) savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti pramoninėje ar komercinėje veikloje bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti dėl tapačių ir (ar) panašių prekių, kurioms plačiai žinomas prekių ženklas naudojamas. Tuo tarpu pripažinto plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje įregistruoto ženklo savininkas, be bendrų prekių ženklo savininkui numatytų teisių, turi ir teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo pramoninėje ar komercinėje veikloje naudoti bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo prekių ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažymėtas netapačias ir nepanašias prekes ir (ar) paslaugas galima susieti su tomis prekėmis ir (ar) paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu prekių ženklu, ir dėl to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo prekių ženklo savininko teisės.

Vadovaujantis Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi ir esant suinteresuoto asmens prašymui, prekių ženklo registracija turi būti pripažinta negaliojančia, jei registruotas prekių ženklas yra tapatus arba klaidinančiai panašus į kitą asmeniui priklausantį plačiai žinomą prekių ženklą.

1988 m. gruodžio 21 d. Europos Sąjungos direktyva 89/104/EEC dėl valstybių narių prekių ženklų teisės suderinimo [7] (toliau – Direktyva) ir 1993 m.

93

gruodžio 20 d. Europos Sąjungos reglamentas 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo [8] (toliau – Reglamentas) taip pat mini „plačiai žinomo prekių ženklo„ sąvoką. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis numato, kad prekių ženklas neturi būti registruojamas, o jei jau yra įregistruotas, ši registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu:

jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui ir prekės bei paslaugos, kurioms jis yra pareikštas registruoti ar yra įregistruotas, yra tapačios su prekėmis ir paslaugomis, kurių atžvilgiu yra saugomas minėtas ankstesnis prekių ženklas;

dėl jo tapatumo ar panašumo į ankstesnį prekių ženklą ir dėl lyginamų prekių ženklų prekių ir paslaugų tapatumo ar panašumo egzistuoja galimybė, kad tam tikra dalis visuomenės bus suklaidinta, įskaitant asociaciją, turinčią ankstesnį prekių ženklą.

Direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kas yra suprantama kaip „ankstesnis prekių ženklas“ šios sąvokos Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies vartojimo kontekste. Viena iš „ankstesnio prekių ženklo„ definicijų pateikiama Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies (d) punkte, kur numatyta, kad „ankstesniu prekių ženklu“ bus laikomas prekių ženklas, kuris buvo pripažintas esančiu plačiai žinomu registruojamo ar jau užregistruoto prekių ženklo paraiškos registruoti padavimo dieną arba šiam prekių ženklui prašomos prioriteto datos dieną.

Reglamento 8 straipsnio 2 dalies (c) punktas numato analogiškas kaip anksčiau minėtos Direktyvos nuostatas, tik jos adaptuotos Bendrijos prekių ženklams.

Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, galime teigti, kad Prekių ženklų įstatymas, skirtingai nei Direktyva ir Reglamentas, reglamentuoja prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ar atsisakymo registruoti prekių ženklą dėl plačiai žinomo prekių ženklo savininko teisių pažeidimo atvejus. Prekių ženklų įstatyme nėra numatytos Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies (b) punkto nuostatos, tai yra pagal Prekių ženklų įstatymo reikalavimus užtenka nustatyti, kad įregistruotas prekių ženklas yra tapatus arba klaidinančiai panašus į kitam asmeniui priklausantį plačiai žinomą prekių ženklą, kad tokio prekių ženklo registracija galėtų būti pripažinta negaliojančia. Tuo tarpu tiek pagal Direktyvą, tiek pagal Reglamentą privalo būti nustatyta vartotojų klaidinimo galimybė, jiems asocijuojant lyginamus prekių ženklus.

Be to, Prekių ženklų įstatyme nėra numatyta, kada turi būti nustatytas plačiai žinomo prekių ženklo statusas, kad jo pagrindu būtų galima pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia. Todėl pagal Prekių ženklų įstatymą yra galimas atvejis, kai asmuo įregistruoja prekių ženklą registracijos metu neegzistuojant jokiam plačiai žinomo prekių ženklo savininko teisių pažeidimui, tuo tarpu vėliau rinkoje atsiradus plačiai žinomam prekių ženklui, minėto prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia. Beje, teisminė praktika dėl plačiai žinomų prekių ženklų nuosekliai laikosi principo, kad prekių ženklo platus žinomumas nustatomas teismo proceso laikotarpiui. Teismui pripažinus, kad teismo proceso laikotarpiu tam tikras prekių ženklas yra plačiai žinomas, tai yra pagrindas pripažinti kito prekių ženklo registraciją negaliojančia, nepriklausomai nuo to, kad minėto prekių ženklo registracijos dieną ieškovo prekių ženklas nebuvo plačiai žinomas. Tuo tarpu Direktyva ir Reglamentas numato, kad plačiai žinomo prekių ženklo egzistavimo fakto nustatymo data privalo sutapti su registruoto ar pateikto registruoti prekių ženklo paraiškos registruoti padavimo arba prioriteto data. Šis Prekių ženklų įstatymo neatitikimas Direktyvos ir Reglamento reikalavimą yra nepalankus registruoto prekių ženklo savininkui. Šis subjektas nėra užtikrintas, kad ateityje jo prekių ženklo registracija nebus pripažinta negaliojančia, ir tai iš esmės skiriasi nuo Reglamente nuosekliai įtvirtinto principo, saugojančio ankstesnių teisių galiojimą.

Kitas skirtumas yra susijęs su plačiai žinomo prekių ženklo savininko teisių įgyvendinimo laikotarpiu. Pagal Direktyvą ir Reglamentą reikalaujama, kad

94

atitinkamos tarnybos (EB valstybių narių nacionaliniai patentų biurai ir Vidaus rinkos (prekių ženklų ir dizaino) harmonizavimo tarnyba) atsisakytų registruoti prekių ženklą, kuris pažeidžia ankstesnio plačiai žinomo prekių ženklo savininko teises. Iš to plaukia, kad šios tarnybos yra įpareigotos ex officio nustatyti šį pagrindą arba patvirtinti jo neegzistavimą prieš priimant sprendimą dėl prekių ženklo registracijos [10]. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymą šis pagrindas yra nustatinėjamas tik esant suinteresuoto asmens prašymui ir tik užregistravus prekių ženklą.

Įvertinus Lietuvos Respublikos teisinį plačiai žinomo prekių ženklo statuso reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad iš esmės Lietuvos Respublikos teisės nuostatos atitinka atitinkamus TRIPS ir Paryžiaus sutarties reikalavimus dėl plačiai žinomų prekių ženklų. Tačiau jos nėra tiksliai suderintos su atitinkamomis Direktyvos ir Reglamento nuostatomis, o tai atitinkamai turi įtakos registruoto ar plačiai žinomo prekių ženklo savininko teisių apimčiai.

Paryžiaus konvencija ir TRIPS sutartis mini tik plačiai žinomo prekių ženklo sąvoką. Tuo tarpu Direktyva ir Reglamentas papildomai prie plačiai žinomo prekių ženklo sąvokos nurodo iki tol prekių ženklų teisės teorijoje nežinomą sąvoką „reputaciją turintis prekių ženklas“. Išskiriamos kelios kategorijos prekių ženklų, kurioms suteikiama ypatinga apsauga, kitokia nei įprastiems registruotiems prekių ženklams. Esminis skirtumas, kad plačiai žinomi prekių ženklai yra saugomi ir neregistruoti, tuo tarpu „reputaciją turintys prekių ženklai“ gali būti saugomi juos įregistravus įprasta tvarka. Nuo paprastų prekių ženklų jie skiriasi tuo, kad jiems suteikiama didesnė teisinė apsauga.

Paminėtina Direktyvos 5 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad reputaciją EB valstybėje narėje turinčio ir registruoto prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti tretiesiems asmenims be jo sutikimo naudoti komercinėje veikloje žymenis netapačių ir panašių prekių lyginant su prekėmis, kurioms saugomas reputaciją turintis prekių ženklas, jei šie žymenys yra tapatūs arba panašūs į tokią reputaciją turintį prekių ženklą ir jeigu dėl tokių žymenų vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas to prekių ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.

Reglamente analogiškos nuostatos dėl Bendrijos prekių ženklų yra numatytos Reglamento 9 straipsnio 1 dalies (c) punkte. Skirtumas, kad Bendrijos prekių ženklas turi turėti reputaciją EB, o ne kurioje nors vienoje iš EB valstybių narių [11].

Papildomai Reglamento 8 straipsnio 5 dalis numato, kad registruotas reputaciją turintis Bendrijos prekių ženklas yra sąlyginis pagrindas atsisakyti registruoti Bendrijos prekių ženklą nepanašių prekių ir paslaugų su prekėmis ar paslaugomis, kurioms saugomas reputaciją turintis Bendrijos prekių ženklas.

Įdomu, kad Direktyvoje ir Reglamente nėra bandoma unifikuoti plačiai žinomo prekių ženklo nustatymo kriterijus, išskyrus pateikiant nuorodą, kad plačiai žinomo prekių ženklo sąvoka atitinka Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnyje pateikiamą sąvoką. Todėl kiekvienoje EB valstybėje narėje plačiai žinomų prekių ženklų nustatymo praktika gali būti labai skirtinga [12]. 1997 m. WIPO patirtintame memorandume dėl plačiai žinomų prekių ženklų apsaugos nurodytos plačiai žinomų prekių ženklų nustatymo rekomendacijos: prekių ženklas turi būti žinomas tam tikrai vartotojų grupei, turi būti įvertinta to prekių ženklo reklama, reputacija, vertė ir t. t. Tačiau rekomendacijos nenustato, koks procentas vartotojų, žinančių konkretų prekių ženklą, yra pakankamas, kad būtų galima pripažinti šį prekių ženklą plačiai žinomu. Pavyzdžiui, Vokietijos teisminėje praktikoje nustatytas 60 proc. žinomumas.

Dėl „reputaciją turinčio prekių ženklo“ pasirinkta priešinga pozicija. Nors nei Direktyva, nei Reglamentas nepateikia kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas yra laikoma „reputaciją turinčiu prekių ženklu“, tačiau kriterijus galės nustatyti Teisingumo Teismas, kuris nagrinės šį klausimą, spręsdamas

95

teisminę bylą [10]. Svarbiausia yra nustatyti žinomumo procentą, nes kiti kriterijai yra panašūs kaip ir nustatant plačiai žinomo prekių ženklo statusą. Teisingumo Teismui nustačius šiuos kriterijus, jie būtų universaliai taikomi visose EB valstybėse narėse. Iki šio meto tokia byla Teisingumo Teisme dar nebuvo nagrinėta.

„Reputaciją turinčio prekių ženklo“ sąvoka yra nauja Lietuvos Respublikos teisėje. Ši sąvoka nebuvo vartojama 1993 m. birželio 3 d. redakcijos Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatyme. Dabartinės redakcijos Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad įregistruoto prekių ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris tapatus įregistruotam ženklui nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu įregistruotasis ženklas Lietuvos Respublikoje turi reputaciją ir jeigu dėl neteisėto tokio žymens vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas to prekių ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.

Įdomu atkreipti dėmesį, kad įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims komercinėje veikloje naudoti žymenis, kurie pažeidžia įregistruoto ir reputaciją turinčio prekių ženklo savininko teises, nenumato šio pagrindo tarp kitų pagrindų pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnyje, kur išdėstyti sąlyginiai pagrindai pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, nėra numatytas specifinis pagrindas panaikinti prekių ženklo registraciją dėl ankstesnės reputaciją turinčio prekių ženklo registracijos. Ma-nytina, kad tai yra tam tikras įstatymo leidėjo nenuoseklumas: kam yra reikalinga prekių ženklo registracija, jeigu draudžiama šį konkretų prekių ženklą naudoti komercinėje veikloje. Jeigu reputaciją turinčio prekių ženklo savininkui suteikiama teisė drausti žymens naudojimą komercinėje veikloje, logiška, kad jam taip pat turėtų būti suteikta teisė uždrausti šio žymens kaip prekių ženklo registraciją. Tai gerokai palengvintų reputaciją turinčio prekių ženklo savininko teisių įgyvendinimą, leidžiant išvengti daugelio galimų teisminių ginčų. Be to, kaip buvo minėta, tai neatitinka atitinkamų Reglamento nuostatų.

Lietuvos Respublikos teisėje, kaip ir atitinkamoje EB teisėje, nenustatyti „reputaciją turinčio prekių ženklo“ nustatymo kriterijai. Tikėtina, kad tai sukels daug problemų, teismui sprendžiant, ar konkretus prekių ženklas yra plačiai žinomas, ar turintis reputaciją. Teismui bus neaišku, kur yra riba tarp plačiai žinomo ir reputaciją turinčio prekių ženklo, tuo labiau, kad pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo suteikiamų teisių apimtį neaišku, kuo skiriasi reputaciją turintis prekių ženklas nuo įregistruoto plačiai žinomo prekių ženklo.

ŠALTINIAI

Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2000.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002.3. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas Nr. VIII–1981 // Valstybės žinios. 2000 m. spalio

31 d. Nr. 92–2844.4. Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. 1993 m. birželio 3 d. redakcijos Nr. I–

173.5. 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos // Valstybės ži-

nios. 1996 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 75–1796.6. Sutartis dėl su prekyba susijusių intelektinės nuosavybės teisių apsaugos. 1994 m. balandžio 15

d. (Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights) // www.wto.org.

96

Europos Sąjungos teisės aktai

7. First Council Directive 89/104/EEC of 21 December 1988 to approximate the laws of the Member States relating to trade marks. – OJ No L40 11.02.89 P. 1. // www. europa.eu.int/eur-lex/en/index.html.

8. Council Regulation (EC) No 40/94 of 20 December 1993 on the Community Trade Mark. – OJ No L11 14.01.94. P. 1. // www. europa.eu.int/eur-lex/en/index.html.

Specialioji literatūra

9. Cornish W. R. Intellectual Property: Patents, Copyright, Trade Marks and Allied Rights. – London: Sweet & Maxwell. Fourth edition, 1999.

10. Franzosi M. (Ed.). European Community Trade Mark. Commentary to the European Community Regulations. – Hague, London, Boston: Kluwer Law International, 1997.

11. P.A.C.E. van der Kooij. The Community Trade Mark Regulation, An Article by Article Guide. – London: Sweet & Maxwell, 2000.

12. Gastinel E., Milford M. The Legal Aspects of the Community Trade Mark. – The Hague, Kluwer Law International, 2001.

13. Mostert F. W. Famous and Well – Known Marks. London: Butterworths, 1997.14. Memorandum prepared by the International Bureau (WIPO). „Protection of Well Known Marks:

Results of the Study by the International Bureau and Prospects for Improvement of the Existing Situation“. Committee of Experts On Well – Known Marks, Meeting in Geneva, 13–16 November 1995.

97

Harmonisation of the Legal Regulations of the Republic of Lithuania Regarding Well-Known and Reputation Having Trade

Marks with the Relevant EC Law

Doctoral Candidate Gediminas PranevičiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

Upon legal evaluation of regulation of the status of a well-known trade mark in the Republic of Lithuania, it can be concluded that basically the legal rules of the Republic of Lithuania comply with the relevant requirements for well-known trade marks set forth in the Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights (TRIPS) and 20 March 1883 Paris Convention for the Protection of Industrial Property. However, they are not precisely approximated with the relevant provisions of the First Council Directive 89/104/EEC of 21 December 1988 to approximate the laws of the Member States relating to trade marks (Directive) and Council Regulation (EC) No 40/94 of 20 December 1993 on the Community Trade Mark (Regulation), which has impact on the volume of the proprietary rights to the registered or well-known trade mark, accordingly.

The reputed trade mark is a new legal term in Community law, for which there is no official definition so far. It is also a new term in the Lithuanian trade mark law. Also there is no intention in the Directive and Regulation to unify the criteria for identification of a well-known trade mark, except by providing a reference that the term of a well-known trade mark meets the term provided in article 6 bis of the Paris Convention. Therefore, practice of identification of well-known and reputed trade marks may differ significantly from state to state in the EC and may be defined unilaterally only upon a decision of the European Court of Justice. The tendency is that the definition of the reputed Community trade mark will mainly deal with the reputation of a mark (qualitative criterion) and not its notoriety. The quantitative criterion of notoriety will likely serve as an indicator of a trade mark’s reputation but not as a precondition with a fixed minimum degree of notoriety within the trade circles concerned.

In the law of the Republic of Lithuania, likewise in the relevant EC law, criteria for identification of “trade mark having a reputation“ are not established. Presumably, in practice it will cause many problems for court when solving whether a particular trade mark is a well-known or has a reputation. Evaluating the scope of the rights granted by the Law on Trade Marks of the Republic of Lithuania the difference of a trade mark having a reputation from the registered well-known trade mark is not clear.

98

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 86–94

ELEKTRONINĖ KOMERCIJA: LIETUVOS TEISĖS DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE PROBLEMINIAI ASPEKTAI

Doktorantas Darius Sauliūnas

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas tek@ltu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 3 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Ignas Vėgėlė ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Leonas Virginijus Papirtis.

S a n t r a u k a

Straipsnis susideda iš keturių pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje aptariamos bendros problemos, susijusios su elektroninės komercijos teisiniu reguliavimu. Antrojoje dalyje trumpai aptariama ES politika elektroninės komercijos srityje ir pristatoma ES Elektroninės komercijos direktyva bei jos tikslai. Trečiojoje straipsnio dalyje dėmesys skiriamas Lietuvos Respublikos teisinio reguliavimo, susijusio su elektronine komercija, apžvalgai. Atskirai aptariamos Lietuvos Respublikos teismų nagrinėtos bylos, kuriose sprendžiamos elektroninės komercijos teisinės problemos. Ketvirtoji straipsnio dalis skirta specialiam Lietuvos Respublikos poįstatyminiam teisės aktui – Elektroninės komercijos reglamentui, patvirtintam ūkio ministro įsakymu. Šis Reglamentas kritiškai nagrinėjamas jo formos ir turinio požiūriu. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados, kad Elektroninės komercijos reglamentas tik perkelia ES Elektroninės komercijos direktyvos nuostatas į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, tačiau jų neįgyvendina.

Įžanga

Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti ES Elektroninės komercijos direktyvos reguliavimo objektą ir tikslus, aptarti elektroninės komercijos teisinio reguliavimo padėtį Lietuvoje ir pateikti atitinkamas išvadas.

Šio straipsnio pagrindinis tyrimo objektas – Lietuvos teisės derinimo su ES teise elektroninės komercijos srityje problemos.

Nagrinėjant pasirinktus tyrimo objektus, taikyti pagrindiniai teisės mokslo tyrimo metodai: loginis–analitinis, sisteminis, kritinis ir kiti.

99

1. Bendrosios problemos, susijusios su elektroninės komercijos teisiniu reguliavimu

Dar nedaugelis Lietuvoje yra pirkę knygų ar sumokėję už komunalines paslaugas internetu. Tačiau išsivysčiusių valstybių praktika rodo, kad anksčiau ar vėliau bus sukurta informacinė visuomenė, kurios nariai susiformuos naujus įpročius – gauti ir teikti paslaugas elektroniniais tinklais. Šiandien verslininkams jau nebereikia įrodinėti, kad įmonės, nepajėgiančios perorganizuoti savo verslo interneto aplinkoje, skaitmeninės ekonomikos sąlygomis iš viso pasmerktos žlugti [1].

Nepaisant skeptikų prognozių esą elektroninė komercija – tik „muilo burbulas“, visame pasaulyje, ir ypač Lietuvoje, ši verslo sritis plėtojosi ypač greitai [2, p. 13–14]. Vadinamasis elektroninis bumas baigėsi tiek, kiek tai buvo dirbtinai išpūsta. Šiuo metu grįžtama prie konstruktyvių pasiūlymų ir konkrečių idėjų: ekonominių, vadybinių, socialinių ir, be abejo, teisinių.

Atsiradus naujiems visuomeniniams santykiams1, kuriuos lėmė informacinės visuomenės paslaugos2 ir jų keliamos problemos, įstatymų leidėjas gali rinktis keletą elgesio variantų. Pirma, stebėti padėtį, rinkti bei analizuoti informaciją ir priimti sprendimus. Antra, ignoruoti naują reiškinį, palikti jį savireguliacijai ar net laikyti jį už įstatymo ribų. Trečia, skubiai reaguoti į naujus santykius ir juos reglamentuoti. Pirmasis būdas yra nuoseklus ir logiškas, todėl protingas įstatymų leidėjas jo laikosi. Tačiau ką daryti, kai naujasis reiškinys nėra iki galo susiformavęs, nusistovėjęs, net nėra plačiau paplitusių papročių kaip elgesio taisyklių? Pažvelgę į stulbinamą naujųjų technologijų plėtrą per pastarąjį dešimtmetį, suprasime, kad įstatymų leidėjas nėra pajėgus susidoroti su nauju iššūkiu – neįtikėtinai greitai besikeičiančiais visuomeniniais santykiais. Todėl nolens volens įstatymų leidėjas yra priverstas pasirinkti antrąjį arba trečiąjį elgesio variantą, t. y. arba nereaguoti, arba žaibiškai sureguliuoti naujus santykius prisiimant ir atitinkamą teisėkūros klaidų riziką.

Reikia pripažinti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, pirmosios susidūrusios su elektroninės komercijos iškeltomis problemomis, lengvai jas išsprendė. Precedentinės teisės, kaip teismų kuriamos teisės, pranašumais, operatyviai sprendžiant internetinių santykių ginčus JAV, netenka per daug abejoti. Kita vertus, lakoniški ir laiku išleisti įstatymai elektroninės komercijos srityje gali sustiprinti vartotojų pasitikėjimą naujaisiais santykiais. Europos Komisija laikosi nuostatos, kad veiksmingai funkcionuojanti elektroninės komercijos teisinė bazė labai reikalinga verslininkams ir ypač paprastiems vartotojams [3].

1 Paprastai šių santykių visuma vadinama informacine visuomene. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 984 patvirtintame Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane informacinė visuomenė apibrėžiama kaip atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir žiniomis savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai – paprasti Lietuvos Respublikos gyventojai ir visų lygių vadovai – gali, moka ir savo veikloje efektyviai taiko šiuolaikines informacinių technologijų priemones, naudojasi savo šalies ir viso pasaulio kompiuterzuotais informacijos ištekliais.

2 Informacinės visuomenės paslaugų (IVP) terminas vartojamas ES teisės aktuose. ES Elektroninės komercijos direktyvos preambulės 18 punkte nurodoma, kad IVP „aprėpia įvairią ekonominę veiklą, atliekamą prisijungus prie tinklo, ypač prekių pardavimą internetu; joms nepriskiriama tokia veikla kaip paprastas prekių pristatymas arba paslaugų teikimas ne per tinklą; informacinės visuomenės paslaugos nėra vien paslaugos, dėl kurių sutartys sudaromos internetu, bet, jei jos susijusios su ekonomine veikla, joms priskiriamos ir paslaugos, už kurias jų gavėjai nemoka, pavyzdžiui, informacijos teikimo internetu paslaugos arba komerciniai pranešimai, arba priemonės informacijai ieškoti, prie jos prieiti ir atlikti jos paiešką; informacinės visuomenės paslaugoms taip pat priskiriamos paslaugos, kurias sudaro informacijos perdavimas ryšių tinklais, prieigos prie ryšių tinklo suteikimas arba paslaugos gavėjo pateiktos informacijos pateikimas internete“.

100

Remdamasi technologinio neutralumo koncepcija1, Europos Sąjunga gana greitai sureguliavo pagrindinius elektroninės komercijos santykių probleminius aspektus. Laikas parodys, ar ES pasirinkta pozicija elektroninės komercijos reguliavimo atžvilgiu pasiteisins.

2. Elektroninės komercijos reguliavimas Europos Sąjungoje

ES Komisija pasiūlymą dėl Elektroninės komercijos direktyvos parengė dar 1998 metais [4]. Komisijos siūlymas rėmėsi Komisijos veiksmų planu, nustatytu Europos elektroninės komercijos iniciatyvoje [3]. Pasiūlyme raginama pašalinti visas laisvo prekių ir paslaugų judėjimo kliūtis EB vidaus rinkoje naujųjų technologijų kontekste. Tuomet buvo akivaizdu, kad šioje srityje EB lygiu nėra vienodo teisinio reguliavimo, todėl kilo pavojus, kad valstybės narės priims ir taikys savo nacionalinius įstatymus, reguliuojančius elektroninę komerciją, kurie gali diskriminuoti paslaugas, teikiamas iš kitos EB valstybės narės, o tai gali sukelti bendrosios rinkos suskaidymą.

2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) [5, p. 1–16]. Savo nacionalinius įstatymus valstybės narės buvo įpareigotos suderinti su šia Direktyva iki 2002 m. sausio 17 dienos.

2.1. Direktyvos tikslai ir uždaviniai

Direktyva priimta siekiant suartinti valstybes nares ir tautas, užtikrinti ekonominę ir socialinę pažangą. Kaip teigiama Direktyvos preambulės 1 punkte, „informacinės visuomenės paslaugų plėtra zonoje be vidaus sienų yra labai svarbi norint panaikinti Europos tautas skiriančias kliūtis“2. Elektroninės komercijos plėtra suteikia didžiules įdarbinimo galimybes, skatina investicijas į inovacijas. Preambulėje pabrėžiama, kad daugybę kliūčių elektroninės komercijos plėtrai sukelia teisinis neaiškumas dėl taikytinos teisės (5 p.). Šios direktyvos tikslas – sukurti teisinę bazę, siekiant užtikrinti laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių (8 p.). Direktyva papildo anksčiau vartotojų interesų apsaugos srityje priimtas direktyvas, o tiksliau – jų įtvirtintus informacijos reikalavimus.

2.2. Direktyvos taikymo apimtis

Direktyva siekiama užtikrinti laisvą IVP judėjimą tarp valstybių narių, bet nederinti baudžiamosios teisės normų. Ji suderina nacionalinius teisės aktus dėl IVP teikimo, IVP teikėjų įsteigimo, komercinių komunikacijų, elektroninių sutarčių, tarpininkų atsakomybės, elgesio kodeksų, alternatyvaus ginčų sprendimo (ADR3), bendradarbiavimo tarp valstybių narių. Preambulėje taip pat pažymima, kad Direktyva negali užkirsti kelio anonimiškai naudotis atviraisiais tinklais, pavyzdžiui, internetu (14 p.). Šia Direktyva nesiekiama nustatyti papildomų tarptautinės privatinės teisės kolizinių normų ir teismų jurisdikcijos taisyklių (Preambulės 23 p. ir 1 str. 4 d.). Ši Direktyva visų pirma skirta neprofesionalių IVP

1 Technologinis neutralumas yra vienas svarbiausių informacinių technologijų teisės principų, reiškiantis, kad priimant įstatymus neturi būti prisirišama prie vienos konkrečios technologijos. Pavyzdžiui, internetas iš esmės yra laikomas konkrečia informacine technologija, todėl sąvoka internetas nėra vartojama teisės aktuose. Tai pagrindžiama būtent technologinio neutralumo koncepcija, kuri teigia, kad bet kada gali atsirasti ir labai greitai išplisti kita, alternatyvi internetui, informacinė technologija, todėl šiuo metu neverta reglamentuoti būtent interneto.

2 Čia ir toliau direktyvos tekstas pateiktas pagal autentišką Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centro vertimą.

3 angl. Alternative Dispute Resolution.

101

gavėjų, vartotojų teisių apsaugai, bet pateikiama ir keletas specifinių taisyklių B2B4 elektroninės komercijos dalyvių santykiams sureguliuoti.

Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šia Direktyva derinamos kai kurios nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusios su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu.

Direktyvos 1 straipsnio 5 dalis aiškiai nurodo sritis, kurioms ji nėra taikoma:a) mokesčių klausimams;b) asmens duomenų apsaugai ir privatumui;c) sprendžiant klausimus, susijusius su kartelių teisės reglamentuojamais

susitarimais ar praktika; d) notarų ir kitų reguliuojamų laisvųjų profesijų (advokatų ir pan.) veiklai;e) klientų atstovavimui ir gynimui teisme;f) lošimų veiklai (angl. gambling), susijusiai su piniginės sumos statymu

žaidžiant atsitiktinumo principu grindžiamus žaidimus, įskaitant loterijas ir lažybų sandorius (angl. betting).

3. Elektroninės komercijos teisės raida Lietuvoje

1999–2001 m. Lietuvoje buvo rengiamas Elektroninės prekybos įstatymo projektas [6], tačiau vėliau apsigalvota ir atsisakyta priimti atskirą elektroninės komercijos santykius reguliuojantį įstatymą [7].

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas [8]. Jo nuostatos pirmą kartą pripažino elektronines sutartis. CK 1.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos dokumentui „prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.“ CK 1.76 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.“ Be šių bendrųjų CK nuostatų, taip pat svarbios ir CK šeštosios knygos normos, reglamentuojančios kai kuriuos elektroninių sutarčių sudarymo aspektus (žr. CK 6.175, 6.192, 6.366–6.368 str.).

Be CK, be abejo, svarbūs ir kai kurie kiti įstatymai bei poįstatyminiai aktai. Pavyzdžiui, Elektroninio parašo įstatymas [9] iš esmės atskleidžia, ką reiškia CK vartojama elektroninių sutarčių galiojimo sąlyga „jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą“. 2001 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės“ [10], kurios priimtos įgyvendinant CK 6.366 straipsnio 2 dalį. Nors šios Taisyklės nemaža dalimi reglamentuoja elektroninės komercijos santykius, vis dėlto jos labiau skirtos vartotojų teisių apsaugai, be to, tiesiogiai neįgyvendina ES Elektroninės komercijos direktyvos, todėl šiame straipsnyje nebus nagrinėjamos.

Svarbu pažymėti, kad elektroninės komercijos teisės srityje Lietuvos teismų sprendimuose jau galima pastebėti ir pirmuosius precedentinės, t. y. „teisėjų kuriamos“ teisės, požymius. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 29 d. nagrinėtoje byloje R. Beliackas v. UAB „Sabina“ konstatavo, kad rašytinis duomenų pranešimo formos (faksimilė) dokumentas, perduodamas telekomunikacijų tinklais, pripažintinas leistina įrodinėjimo priemone teismuose ir kitose kompetentingose institucijose [11]. 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos

4 B2B (angl. Business-to-business) elektroninės komercijos samprata apima „verslas–verslui“ lygio santykius, t. y. įmonių (verslininkų) komercinius tarpusavio santykius.

102

Aukščiausiasis Teismas nagrinėtoje byloje Ž. Budros IĮ „Sėkmės sistemos“ prieš AB „Lietuvos telekomas“ išaiškino elektroninio verslo santykių teisinius aspektus, susijusius su spamming’u1, duomenų perdavimu telekomunikaciniais tinklais ir pan. [12] Elektroninės bankininkystės srityje ypač reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Ž. Šapalas prieš AB „Lietuvos taupomasis bankas“ [13], kurioje nagrinėtos elektroninės bankininkystės saugumo problemos, mokėjimo kortelių patikimumo standartai, PIN kodo ir el. parašo santykis, banko atsakomybė klientui už nuostolius, kilusius dėl mokėjimo kortelių klastojimo.

Nepaisant pasirinktos elektroninės komercijos teisinio reguliavimo politikos Lietuvos Respublika buvo įsipareigojusi įgyvendinti Elektroninės komercijos direktyvą savo nacionalinėje teisėje2. Todėl 2002 m. balandžio 10 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 119 buvo patvirtintas Kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo vidaus rinkoje reglamentas [14] (toliau – Elektroninės komercijos reglamentas arba Reglamentas). Šiuo poįstatyminiu teisės aktu faktiškai buvo užbaigtas pirmasis elektroninės komercijos su-reguliavimo etapas Lietuvoje. Antrasis etapas prasidėjo keičiant atskirų įstatymų nuostatas, taip siekiant juos pritaikyti prie naujųjų technologijų pakeistos aplinkos. Tačiau apie antrojo etapo reguliavimo problemas šiame straipsnyje nebus kalbama.

4. Elektroninės komercijos reglamentas ir jo kaip nacionalinės teisės akto, įgyvendinančio direktyvos nuostatas, kritika

4.1. Direktyvos įgyvendinimo formos kritika

Siekiant paspartinti Lietuvos pasirengimo narystei ES procesą, buvo surastas greitas ir pigus būdas – priimti ne įstatymus, kurių rengimas, svarstymas, priėmimas ir paskelbimas yra brangus ir ilgai trunkantis, o ministro įsakymus. Neabejotina, kad kai kurios (jeigu ne daugelis) ES direktyvos dėl labai specifinio ir siauro reguliavimo objekto gali būti veiksmingai įgyvendintos priėmus ne būtinai įstatymus, o tik Vyriausybės nutarimus ar netgi ministro įsakymus. Tačiau nemaža dalis ES direktyvų įtvirtina naujas bendro pobūdžio normas, o kartais iš esmės sureguliuoja visą teisės institutą. Puikus tokios direktyvos pavyzdys – 1999 m. gruodžio 13 d. ES Elektroninio parašo direktyva 1999/93/EB [15], kuri iš esmės įvedė naują teisės institutą į ES teisės sistemą ir nulėmė atitinkamų įstatymų priėmimą visose ES valstybėse narėse ir kandidatėse, taip pat ir Lietuvoje, kur buvo priimtas šią direktyvą įgyvendinantis Elektroninio parašo įstatymas [9]. Bendrų teisės normų pobūdžiu, naujumu ir reikšmingumu šiai direktyvai nė kiek nenusileidžia ir Elektroninės komercijos direktyva. Tačiau jos įgyvendinimui pasirinktas visai priešingas kelias – ministro įsakymas. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar ūkio ministro įsakymas yra tinkama forma įgyvendinti direktyvas? Kaip teisingai pažymi M. Civilka, aktą išleidusios institucijos pavadinimas parodo akto galiojimo sritį ir teisinę galią [16]. Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, įgyvendinant ES Elektroninės komercijos direktyvą, priimami atskiri įstatymai, nauji civilinių kodeksų straipsniai ar net skyriai. Atsižvelgiant į tai, kad ministro įsakymų, kaip poįstatyminių aktų, tikslas yra pirmiausia įgyvendinti įstatymo nuostatas, Elektroninės komercijos reglamentas

1 Neprašytos ir nepageidaujamos komercinės informacijos siuntinėjimas dideliais kiekiais.2 Žr. Teisės derinimo priemonių 2002 metų planą (3.3.6.–T1), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2002 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 300 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė Acquis priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir Acquis įgyvendinimo priemonių 2002 metų planų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 25–910.

103

statuso požiūriu patenka į keistą padėtį, nes atitinkamo įstatymo, kurio normas Reglamentas įgyvendintų, tiesiog nėra. Teisės teorijoje laikomasi nuomonės, kad norminių teisės aktų hierarchija svarbi siekiant normalizuoti teisėkūrą ir teisės taikymą, padeda kurti teisėtumo ir konstitucingumo režimą [17, p. 120]. Tačiau nagrinėjamu atveju praktikos ir teorijos keliai visiškai išsiskyrė. Administracinis teismas galėtų pagrįstai nagrinėti klausimą, ar ūkio ministras nepažeidė tei-sėtumo ir teisinės valstybės principo, priimdamas aktą, kurį sudaro bendro pobūdžio normos, nes ši funkcija yra išimtinė Lietuvos Respublikos Seimo prerogatyva.

Ne tik teoretikai, bet ir teisininkai praktikai turėtų sutikti, kad Reglamentas vargiai atitinka ir teisinio apibrėžtumo principą, galiojantį jau ne tik ES, bet ir Lietuvos teisinėje sistemoje (žr. Lietuvos CK 1.2 straipsnio 1 d.). Teisinių santykių dalyviai pirmiausia turi vadovautis įstatymais, o tik tada – Vyriausybės nutarimais, galiausiai – ministrų įsakymais ir kitais žemesnio lygmens poįstatyminiais aktais. Todėl reikalauti iš teisinių santykių dalyvių vadovautis poįstatyminiais aktais, kurie priimti nesiremiant jokiais įstatymais, reiškia pažeisti teisinio apibrėžtumo principą ignoruojant teisinių santykių dalyvių teisėtus lūkesčius.

Atskleidžiant kitus Direktyvos įgyvendinimo formos trūkumus, paminėtini su Reglamento pavadinimu susiję kritiniai aspektai. Pirma, keista, kodėl šiam dokumentui buvo suteiktas Reglamento pavadinimas vietoj labiau įprasto tokiais atvejais – Tvarka. Šiuo atveju gali kilti sąsajų su ES institucijų priimamais reglamentais (angl. regulations). Tai klaidingą painiavą kelianti asociacija, kadangi ES reglamento teisinė galia yra prilyginama „ES įstatymų“ galiai, jie yra tiesiogiai ir visa apimtimi taikomi ES valstybėse narėse teisės aktai. Antra, pažodinis Direktyvos pavadinimo vertimas ir jo suteikimas nacionaliniam teisės aktui, įgyvendinančiam Direktyvos nuostatas, ne visada tinkamai atskleidžia reguliuojamus santykius, o kartais net klaidina. Taip atsitiko vartojant terminą „vidaus rinka“ (angl. the Internal Market)1. Išmanantieji ES teisę žino, kad specifiniu terminu „vidaus rinka“ apibūdinama ES vidaus rinka, taip atsiribojant nuo trečiųjų valstybių rinkų. Tačiau net ir apie teisę apskritai mažai težinantieji kažin ar patikėtų, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministras gali reguliuoti kokią nors veiklą ES vidaus rinkoje. Kita vertus, taip pat būtų keista, jei ministras Lietuvoje „atrastų“ „vidaus rinką“ (tarsi Lietuvoje būtų kitokių rinkų). Kaip bevertintume šį lapsus lingue, belieka tik įsivaizduoti, kiek panašių klaidų padaryta paskubomis priėmus kitus, su pasirengimu stoti į ES susijusius, teisės aktus.

4.2. Reglamento turinio kritika

Atkreiptinas dėmesys į Reglamento turinio struktūrą, kuri beveik nesiskiria nuo Direktyvos. Apskritai Reglamentas iš esmės yra paskubomis pažodžiui išversta Direktyva. Tai nėra sveikintinas pasirinkimas, nes direktyvos įgyvendinimas nėra tik jos normų perrašymas į nacionalinį teisės aktą. Direktyva tik nurodo įpareigojimus valstybėms narėms, o jos turi savo vidaus teisės aktuose nurodyti priemones ir būdus, kurių ji imsis siekdama įgyvendinti direktyvos nuostatas. Todėl belieka apgailestauti, kad Reglamente nėra jokių nuostatų, ku-rias būtų galima pavadinti aiškiomis priemonėmis, įgyvendinančiomis Direktyvos nuostatas. Reglamentas savo turiniu daugiau primena soft-law rūšies dokumentą negu privalomą teisės aktą. Siekdami pagrįsti šią kritinę poziciją, pateiksime keletą pavyzdžių.

1 Angliškas ES Elektroninės komercijos direktyvos pavadinimas yra Directive on certain legal aspects of information society services, in particular electronic commerce, in the Internal Market. Palyginti pateikiame lietuviško Reglamento pavadinimą: Kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo vidaus rinkoje reglamentas.

104

Pirma, Direktyvos 15 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Valstybės narės gali nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę“. Reglamento 23 punkte apsiribojama labai bendro pobūdžio norma, kuri kažin ar gali būti laikoma kaip įgyvendinanti Direktyvos dispozityviąją normą: „Informacija, kurią paslaugų teikėjas sužinojo teikdamas paslaugas, gali būti atskleista tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka“.

Antra, Direktyvos 16 straipsnyje nurodoma, kad valstybės narės skatina verslo, profesines ir vartotojų asociacijas arba organizacijas, kurių veikla susijusi su elektronine komercija, rengti elgesio kodeksus, taip pat ir dėl nepilnamečių žmogiškojo orumo apsaugos. Šis Direktyvos straipsnis beveik pažodžiui išverstas ir pateiktas Reglamento 24 punkte: „Verslo, profesinės ir vartotojų asociacijos arba organizacijos, susijusios su informacinės visuomenės paslaugomis, skatinamos […]“. Tačiau klausimas – kaip skatinamos, lieka neatsakytas, ir šiame punkte Direktyvos normos lieka neįgyvendinamos.

Trečia, Direktyvos 17 straipsnyje nurodoma valstybių narių pareiga užtikrinti, kad atsiradus informacinės visuomenės paslaugų teikėjo ir paslaugos gavėjo nesutarimų, jų įstatymai nekliudytų naudotis nacionalinėje teisėje numatytomis schemomis ginčams ne teismo tvarka nagrinėti, įskaitant atitinkamas elektronines priemones. Be to, valstybės narės turi skatinti institucijas, atsakingas už ginčų, ypač vartotojų, sprendimą ne teismo tvarka, veikti taip, kad suinteresuotosioms šalims būtų suteikiamos pakankamos procesinės garantijos. Direktyvos preambulės 51 punkte paaiškinama, kad iš kiekvienos valstybės narės reikalaujama pakeisti visus teisės aktus, kurie gali sukliudyti naudotis neteisminių ginčų sprendimo schemomis, tam naudojant elektroninius kanalus. Šio pakeitimo rezultatas turi suteikti galimybę tikrai ir efektyviai užtikrinti tokių schemų funkcionavimą teisės srityje ir praktikoje nepaisant sienų. Reglamento 26 punkte nurodoma, kad esant nesutarimų tarp informacinės visuomenės paslaugų teikėjo, tarpinių paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo galima ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau kaip valstybė skatina vartotojų teisių gynimo institucijas, atsakingas už ginčų sprendimą ne teismo tvarka, veikti taip, kad suinteresuotosioms šalims būtų suteikiamos pakankamos procesinės garantijos, nenurodyta.

Ketvirta, Direktyvos 20 straipsnis numato teisinio poveikio priemones, skirtas užtikrinti Direktyvos nuostatų veiksmingą įgyvendinimą. Valstybės narės įpareigojamos nustatyti teisinio poveikio priemones, kurias galima taikyti už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų (taigi ir Reglamento nuostatų) pažeidimus, ir imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad jos būtų vykdomos. Jų numatytos teisinio poveikio priemonės turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“. Tai reiškia, kad valstybės narės privalo numatyti bent jau ad-ministracinę atsakomybę už Direktyvoje numatytų IVP teikėjų pareigų nevykdymą. Deja, Reglamente vėlgi apsiribojama visiškai bendro pobūdžio norma, kad „už su informacinės visuomenės paslaugų teikimu susijusių teisės aktų pažeidimus taikoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta atsakomybė“ (27 p.). Todėl lieka visiškai neaišku, pavyzdžiui, kaip baudžiami IVP teikėjai, nesilaikantys Reglamento 7, 8 ir 13 punkte numatytų teikiamos informacijos reikalavimų 1.

Penkta, Direktyvos 22 straipsnyje nustatyta, kad „valstybės narės iki 2002 m. sausio 17 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos“. Direktyvos preambulės 34 punkte paaiškinama, kad „kiekviena

1 Beje, Lietuvoje šių reikalavimų masiškai nesilaikoma ir jokia kompetentinga valstybės institucija nėra įpareigota kontroliuoti, kad informacijos pateikimo reikalavimų būtų laikomasi.

105

valstybė narė turės iš dalies pakeisti savo įstatymus, kuriuose yra reikalavimų, o ypač formos reikalavimų, kurie gali varžyti elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių naudojimą; įstatymų, kuriuos reikia taip pakoreguoti, peržiūra turėtų būti sisteminė ir aprėpti visus būtinus sutarčių sudarymo proceso etapus ir veiksmus, įskaitant sutarties katalogavimą; šio pakeitimo rezultatas turėtų užtikrinti, kad elektroninėmis priemonėmis sudarytos sutartys galiotų […]“. Prieš priimant Reglamentą nebuvo atlikta jokia įstatymų peržiūra. Pačiame reglamente nėra jokių paaiškinimų, kaip bus kataloguojamos sutartys. Klausimas, kiek dar liko įstatymų, ribojančių elektroninių sutarčių sudarymą, lieka neatsakytas.

Išvados

Pirma, Lietuva iš esmės suderino savo teisę su ES acquis elektroninės komercijos srityje.

Antra, Lietuvos sprendimas nepriimti atskiro Elektroninės komercijos įstatymo nebuvo visiškai pagrįstas. Elektroninės komercijos direktyvos perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą ministro įsakymu nėra pakankamas. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į Europos Sąjungos valstybių narių praktiką, įgyvendinant Elektroninės komercijos direktyvą, ir pasirinkti ne ministro įsakymo, o įstatymo formą, taip užtikrinant teisinės valstybės, teisėtumo ir teisinio api-brėžtumo principus.

Trečia, Elektroninės komercijos reglamentas tik perkelia Direktyvos nuostatas į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, tačiau jų neįgyvendina.

106

LITERATŪRA

1. Krukauskienė E., Krukauskas R. Informacinės visuomenės kūrimo strategija ir jos įgyvendinimo keliai // Informacinių technologijų visuomenė: humanitarinės interpretacijos. – Vilnius: Lietuvos tei-sės universiteto Leidybos centras, 2002.

2. E. komercija auga kaip ant mielių // Verslo žinios. 2002 m. gruodžio 16 d.3. European Initiative on Electronic Commerce, COM (97) 157.4. European Commission Proposal on Directive on Electronic Commerce, COM (1998) 586 final

(1999).5. Directive on certain legal aspects of information society services, in particular electronic

commerce, in the Internal Market // OJ, L 178, 17.7.2000.6. Elektroninės prekybos įstatymo projektas <www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0032518.pdf>

(prisijungta 2002 m. spalio 23 d.).7. Žylius R. Challenges of the New Era: Legal Regulations in a Changing World in Lithuania // Baltic

IT&T Review. 2001. No. 2 (21).8. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.9. Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 61–1827.

10. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės“ // Valstybės žinios. 2001. Nr. 73–2583.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 29 d. nutartis byloje R. Beliackas prieš UAB „Sabina“ (3K–3–619/2000 m.).

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 10 d. nutar-tis byloje Ž. Budros IĮ „Sėkmės sistemos“ prieš AB „Lietuvos telekomas“ (3K–3–927/2001 m.).

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis byloje Ž. Šapalas prieš AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (3K-3-390/2002 m.).

14. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 119 patvirtintas Kai ku-rių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo vidaus rinkoje reg-lamentas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 40–1517.

15. Directive 1999/93/EC of the European Parliament and of the Council of 13 December 1999 on a Community framework for electronic signatures // OJ, L 013, 19/01/2000.

16. Civilka M. ES Elektroninės komercijos direktyvos įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje <www.itc.tf.vu.lt> (prisijungta 2002 m. spalio 24 d).

17. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000.

Electronic Commerce: Problematic Aspects of Harmonisation of Lithuanian Law with the EU Law

Doctoral Candidate Darius SauliūnasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The author of this article examines whether Lithuanian legislator has duly implemented the EU Directive on Electronic Commerce. Since 1998 the Commission has proposed many instruments to induce the new possibilities of e-commerce. Alas for some time these possibilities have been boosted to the extent of so called “electronic euphory”. Recently more rationality was introduced in the issue. Businesses, state officials as well as lawyers are presenting more close reaching IT ideas. Today e-commerce is one the priorities

107

of Lithuanian market. To this end it is important to regulate the new relations in cyberspace.

The first part of the article deals with general problematic aspects related to legal regulation of electronic commerce. The second part of the article briefly presents the EU policy on electronic commerce, mainly considering the subject and the aims of the Directive on Electronic Commerce. The review of Lithuanian legal regulation of electronic commerce is presented in the third part. The fourth part deals with the special by-law of the Republic of Lithuania – the Regulation on Electronic Commerce, adopted by the Minister of Economics. This Regulation is critically observed in respect to its formal aspects and content. It is stated that Republic of Lithuania formally transferred the EU Directive on Electronic Commerce but it failed to implement properly the obligations set out in the Directive.

Lithuania should adopt the special law on e-commerce and make not only formal but also the real steps in order to implement the EU Directive on Electronic Commerce. It is important to observe the principles of legality and legal expectations while defining the e-commerce rules which should be qualified as new common legal norms.

108

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 95–102

EUROPOS SĄJUNGOS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA IR LIETUVOS TEISĖ

Dr. Pavelas Ravluševičius

Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Gedimino pr. 56, 2685 VilniusTelefonas 861001379 Elektroninis paštas pravls@www.euro.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 13 d.Recenzavo Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Europos Sąjungos materialinės teisės skyriaus vedėja dr. Skirgailė Žalimienė ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė dr. Danutė Jočienė

S a n t r a u k a

Lyginant Europos Sąjungos vartotojų teisių politiką su kitomis Europos Sąjungos politikomis, galima teigti, kad Europos Sąjungos vartotojų apsaugos teisė turi jau nusistovėjusias teisines kategorijas. Ji tapo viena iš ypač plėtojamų teisės politikų Europos Sąjungoje. Tarp pagrindinių jos krypčių yra dvi civilinės teisės kategorijos: sutartis ir deliktas. Tačiau Eu-ropos Sąjungos teisės reikalavimai jas skirsto ir apibrėžia savaip: klaidinanti reklama, vartotojų kreditai, nesąžiningos sutarties sąlygos, kainų žymėjimas, užsakytos kelionės, sutartys, dėl kurių derėtasi už verslo patalpų ribų, nuosavybė, padalyta pagal naudojimosi laiką, atsakomybė už nekokybišką ir nesaugią produkciją, nuotolinės prekybos, vartojimo, pirkimo-pardavimo sutartys. Minėtas teisines kategorijas lyginant su Lietuvos Respublikos įstatymais ganėtinai sunku nustatyti atitikties santykį. Šį darbą gali palengvinti aiškiai apibrėžtas pats vartotojų teisių apsaugos principas. Jį nustatyti yra pagrindinis straipsnio tikslas. Kitų vals-tybių teisės šaltiniai šiame straipsnyje bus nagrinėjami kartu su Lietuvos Respublikos teisės šaltiniais. Bus atsižvelgta į Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos teisę ir dėl to kilusius teisės sistemos struktūrinius sutrikimus. Straipsnyje aptariama Europos Sąjungos direktyva dėl nesąžiningų sutarties sąlygų (93/13) ir jos perėmimas į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės šaltinius (Civilinį kodeksą ir Vartotojų teisių gynimo įstatymą). Kartu bus atsižvelgta į perimtų teisės normų taikymo praktiką. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados.

Vartotojų teisių apsaugos politikos teorinis pagrindas

Tarp reikšmingiausių vartotojų teisių apsaugos teorijų reikia išskirti „invisible hand“ teoriją. Ekonominės rinkos funkcijos apibrėžiant vartojimo sąlygas buvo išskiriamos tokia prasme: „people of the same trade seldom meet together, even

109

for merriment and diversion, but the conversation ends in a conspiracy against the public, or in some contrivance to raise prices“ [1]. Vartotojo interesai saugomi taikant „invisible hand“ metodą: „it is not from the benevolence of the butcher, the brewer, or the baker that we expect our dinner, but from their regard to their own interest. We address ourselves, not to their humanity but to their sell – love, and never talk to them of our own necessities but of their advantages“ [2]. Šiuose santykiuose nėra nieko ypatinga vartotojų atžvilgiu – jie tampa įprasti ir nereikalauja specialaus dėmesio. Panašiai nuomonei atstovavo Laissez Faire ekonominis liberalizmas. Svarbiausia jo idėja – užtikrinti laisvę ir formalią privačią autonomiją. Tai įmanoma nevaržomos konkurencijos atvejais. Kita teorija būtų Hayeko Ordo liberalizmas. Pagrindinis šios teorijos teiginys – visiems vienoda laisvė [3]. Minėtos teorijos aršiausi kritikai – „Chicago School“ atstovai. Ji tapo žinoma „Antitrust Law“ srityje. Daugiausia dėmesio jos atstovai skyrė Amerikos įstatymų leidybos išaiškinimui. Tai būtų „Sherman Act and Clayton Act“. Pagrindines šios mokyklos atstovų mintis galima perteikti taip: „Chicago is not fighting a war against inefficiency. Chicago is critical convention and presumption that firms act efficiently is not a descriptive observation that produces the conclusion that almost everything is legal. It is simply an argument supporting the normative claim that people (including firms) should be left free to act and that there is almost never a higher social interest“ [4].

Minėtos pažiūros turėjo įtakos vartotojų teisių apsaugos koncepcijoms, ir jų tinkamam įgyvendinimui prireikė politinių ir teisinių priemonių. JAV prezidentas Dž. Kenedy, nagrinėdamas rinkos funkcijų deficitus, Amerikos Kongresui prabilo (1962 03 15) apie pagrindines vartotojų teises „the right to safety, the right to be informed, the right to choose, the right to be heard“ [5]. Prezidento kalba turėjo įtakos Jungtinių Valstijų vartotojų teisių apsaugai ir teismų praktikai. Beveik visose pramonės šakose buvo reiškiamos pretenzijos dėl Amerikos vartotojų teisių apsaugos. Ieškinių sumos skaičiuotos milijonais dolerių. Panaši padėtis buvo ir Europos Sąjungoje [6].

Europos Sąjungos teisės reikalavimai vartotojų atvejais

Nuo pat pradžios (1957 m.) Europos ekonominės bendrijos (toliau – EEB) sutartyje vartotojų politika nebuvo Europos Bendrijos politikos dalis ir tik 1972 m. Europos viršūnių susitikime Paryžiuje buvo nutarta, kad reikia rūpintis vartotojų sveikata, sauga ir ekonominiais interesais. Po keleto metų (1975 m.) buvo priimtas Nutarimas dėl preliminarios EEB vartotojų apsaugos ir informavimo politikos programos. 1986 m. Vieninguoju Europos aktu prie Romos sutarties įrašytos dvi pataisos padidino Europos Bendrijos institucijų galimybes veikti vartotojų apsaugos srityje. Komisijos veiksmus buvo nutarta pagrįsti aukšto lygio apsauga. 1992 m. Vartotojų politiką jau galima vertinti kaip atskirą politiką, turinčią savus teisinius reikalavimus, tikslus ir priemones. Mastrichto sutartis suteikė šiai politikai visus teisinius pagrindus. Diskusijos apie vartotojų teisės savarankiškumą liko praeityje [7]. Galutinai buvo pripažinta Europos Sąjungos kompetencija leisti Europos Sąjungos vartotojų apsaugos teisės normas. Galutinis rezultatas nustatytas Amsterdamo sutarties 153 straipsnyje. Vartotojų teisių apsaugos politika tapo viena svarbiausių Europos Sąjungos vykdomų politikų [8].

Vartotojų apsaugos teisės kategorija atsirado Europos Sąjungos pagrindinių laisvių ir konkurencijos teisėje [9]. Vartotojas Europos Sąjungos komerciniuose santykiuose tapo nustatomas kaip „homo oeconomicus passivus“ [10]. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) nagrinėdamas atskiras bylas ir apibrėždamas vartotojo vaidmenį vidaus rinkoje, yra padaręs tokias išvadas: vartotojų apsauga reikalauja informacinio pagrindo tam, kad būtų užtikrinta jo sprendimo laisvė rinkos sąlygomis (sutarčių sudarymo laisvė). Tačiau visiško informacijos

110

pateikimo nepakanka vartotojų teisių apsaugai užtikrinti. Turi būti akcentuojamas tam tikras vartotojo vaidmuo rinkos sąlygomis ir poreikiai jį apsaugoti. ETT sprendime buvo konstatuotas visiškai nesuprantamas, beveik patologiškai kvailas ir nerūpestingai nedėmesingas vidutinis vartotojas [11]. Kitais atvejais ETT nagrinėdamas bylas vadovavosi ekonominio vartotojo samprata [12]. Yra ir atskirų sprendimų dėl kritiškai mąstančio ir situaciją suvokiančio vartotojo [13]. Europos Sąjungos teisė vengia pateikti tikslų vartotojo apibrėžimą. Tuo užsiima nacionalinė valstybių teisė.

111

Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos padariniai nacionalinėje teisėje

1. Vokietija Paskutinis Europos Sąjungos vartotojų teisės įtakos padarinys – nuo 2002

m. sausio 1 d. taikomas Vokietijos prievolinės teisės modernizavimo projektas. Pats reformos projektas apima šimtą puslapių, o reformos padarinius Vokietijos teisingumo ministerija yra aprašiusi šešiuose šimtuose puslapių. Tai skausminga Vokietijos civilinio kodekso (BGB) reforma. Jo komentarai (BGB – Staudinger, BGB – Münchener Kommentar) pasipildė dar vienu tomu. Kartu Vokietijos komercinė teisė atsisveikino su nuo 1976 m. galiojusiu Bendrų verslo sąlygų įstatymu (AGB – Gesetz). Minėtas įstatymas nustojo galioti tik dėl tos priežasties, kad turėjo atitikti Europos Sąjungos vartotojų teisių reikalavimus. Įstatymo koncepcija nebuvo pritaikyta besąlygiškai vartotojų teisių invazijai. Įstatymo leidėjai nutarė, kad likusi AGB – Gesetz reguliavimo koncepcija turi būti perkelta į BGB kodeksą, kuriame pagaliau įstatymiškai buvo nustatytos vartotojo ir įmonės kategorijos. Dabartinė Vokietijos privatinė teisė turės taikyti naujai apibrėžtas kategorijas. Taigi vartotojo sąvoka apibrėžta BGB 13 straipsnyje: vartotojas yra kiekvienas fizinis asmuo, kuris sudarė sandorį, nesusijusį jo verslo ar savarankiška profesine veikla. Įmonės kategorija įtvirtinta BGB 14 straipsnyje: įmonė yra fizinis arba juridinis asmuo arba teisnumą turinti personalinė bendrija, kurie sudaro sandorį užsiimdami savo verslu ar savarankiška profesine veikla.

2. Austrija Kitoje kontinentinės teisės šalyje – Austrijos Respublikoje pasiteisino

galiojančios teisės struktūra (Civilinis kodeksas (ABGB) ir Įstatymas dėl konsumento apsaugos (KSchG). Austrijos įstatymo leidėjas sugebėjo išsaugoti seną Įstatymą dėl konsumento apsaugos (KSchG), nes jis buvo pagal pirminius duomenis pritaikytas vartotojų apsaugos teisei. KSchG 1 straipsnis įmonę apibrėžia kaip kiekvieną, kuriam sandoris priklauso jo verslo vieneto veiklai. Vartotojas apibrėžiamas atvirkštine tvarka: vartotojas yra tas, kuris nepateko į įmonės kategoriją [15].

3. LenkijaLenkijos įstatymų leidėjas panaudojo Civilinio kodekso koncepciją

perimdamas Europos Sąjungos teisės kategorijas. Lenkijos teisė (§ 384 p. 3 CK) pateikia tokį apibrėžimą – asmenys, sudarantys sutartis su įmone, turėdami tikslą, tiesiogiai nesusietą su jų ūkine veikla. Paraleliai taikomas ir Kai kurių vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuris taip pat perėmė ES vartotojų teisių apsaugos srities teisines kategorijas [16].

4. Lietuvos Respublika Taigi kokių veiksmų galima tikėtis iš Lietuvos įstatymų leidėjo į nacionalinius

teisės aktus perkeliant Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos teisės normas? Lietuvos įstatymų leidėjo praktiką galima apibrėžti dviem prasmėmis, t. y. kaip Civilinio kodekso reguliavimo teisės šaltinį ir kaip vartotojų teisių gynimo įstatymo teisės šaltinį. Teisės aktų projektų rengėjai ES direktyvos 93/13 nuostatas įtraukdavo paraleliai. Abiem atvejais konceptualaus ginčo tarp civilinės ir vartotojų teisės šalininkų nesitikima. Dėl šios priežasties sunku teigti apie aiškias vartotojų teisių apsaugos kūrimo perspektyvas. Europos Sąjungos Komisija teigiamai įvertino Lietuvos Respublikos pažangą šioje srityje [17]. Europos Sąjungos direktyva 93/13 dėl nesąžiningų sutarties sąlygų laikoma pagrindiniu civilinės teisės harmonizavimo instrumentu. Jos įgyvendinimas nacionalinėje teisėje nebuvo savaime suprantamas dalykas ir reikalavo papildomų pastangų reformuojant nacionalinės teisės tradicinius institutus [18].

112

Dėl šios priežasties minėtai direktyvai skiriama ypač daug dėmesio. Lietuvoje iki šiol nebuvo tradicijos reguliuoti santykius, kilusius dėl standartinių sutarties sąlygų sudarant komercines ar vartojimo sutartis. Minėti klausimai siejami su nacionalinės teisės sistemos ypatumais. Perimant Europos Sąjungos direktyvą 93/13 turėtų būti nagrinėjama esama teisinė padėtis, teismų praktika ir šios direktyvos įgyvendinimo padariniai. Nacionalinis įstatymo leidėjas perimdamas turi įvertinti, ar nacionalinė teisė atitinka Europos Sąjungos teisės reikalavimus [19]. Galiojantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas bando ekonomine prasme apibrėžti teisės normos adresatus. Tarp jų yra vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia norą pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą savo asmeniniams ar namų ūkio poreikiams; pardavėjas – asmuo, realizuojantis prekes verslo patalpose ir už jų ribų; paslaugų teikėjas – asmuo, teikiantis į rinką paslaugas; gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje įregistravęs savo veiklą asmuo.

Europos Sąjungos direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sutarties sąlygų perėmimas

1. Civilinio kodekso reikalavimaiPagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus standartinėmis

sutarčių sąlygomis laikomos sąlygos, kurios atitinka tokius požymius: jas bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena iš sutarties šalių, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Įstatymo norma pabrėžia standartinių sąlygų privalomumą, kad kitai sutarties šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Civilinio kodekso reguliavime numatyti ir sugriežtinti teisiniai reikalavimai, kai abi sutarties šalys yra verslininkai. Tokiu atveju laikoma, kad teisinė supažindinimo pareiga yra tinkamai įvykdyta, jei: sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidauja, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Minėtos nuostatos yra naujovė Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje. Europos Sąjungos direktyvos 93/13 įtaką galima įžvelgti tokioje nuostatoje: šalis turi teisę reikalauti nutraukti ar pakeisti sutartį, jeigu standartinės sutarties sąlygos, nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja standartines sąlygas sutarties, parengusios šalies civilinę atsakomybę, arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas (Direktyvos 93/13 3 str.), arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams. Minėtos nuostatos taikymas šiais atvejais nėra vartotojų ribojimas sutartimis. Ji taikoma visiems civilinės teisės subjektams, kurių sutartiniai santykiai turi standartinių sąlygų.

2. Vartotojams skirtos teisės normosCivilinis kodeksas nustato konkrečiai vartojimo sutartims taikytinus

reikalavimus. Civilinio kodekso 6.188 straipsnyje numatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Šiame Civilinio kodekso straipsnyje įgyvendintas Europos Sąjungos direktyvos 93/13 rekomendacinio pobūdžio katalogas. Tai reiškia, kad Lietuvos teisė suteikė jam privalomą galią. Jos: 1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo

113

civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia; 4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar jos atsisako; 7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; 10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais, ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį; 15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinau-doti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.). Pateiktas sąrašas nėra pagal ES teisės reikalavimus užbaigtas. Direktyvos 93/13 priede nurodytos pavyzdinės sutarties sąlygos, kurias įpareigojančia prasme perėmė Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas yra orientuotos į Prancūzijos civilinę teisę. Minėtos aplinkybės turi būti įtrauktos į nacionalinę sutarties sąlygos kontrolę. Jų perėmimas į nacionalinę teisę reiškia enumeracijos principo įtaką.

114

Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalis numato palengvintus reikalavimus vartotojams. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurias numatant vartotojas negalėjo daryti įtakos, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (Direktyvos 93/13 3 str.). Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Civilinis kodeksas reikalauja, kai sutarties sąlyga nesąžininga, atsižvelgti į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas (Direktyvos 93/13 4 str.). Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos pa-slaugos ir jų kainų atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai (Direktyvos 93/13 5 str.). Teismine tvarka pripažinta nesąžininga sutarties sąlyga negaliojo nuo sutarties sudarymo. Kitos sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas (Direktyvos 93/13 6 str.).

Lietuvos įstatymų leidėjas dar kartą konkretizavo materialinės teisės reguliavimo dalyką, kuris taikomas vartotojų teisių apsaugos atvejams, Vartotojų teisių gynimo įstatyme (2000 m. rugsėjo 19 d.). Čia aiškiai numatoma paralelė Civilinio kodekso reguliavimui. Nesąžiningų sutarčių sąlygų nustatymo kriterijai numatyti šio įstatymo 11 straipsnyje. Bet kuri pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo sudaromos prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlyga (kuri nebuvo aptarta individualiai) gali būti pripažinta nesąžininga vartotojo atžvilgiu. ES Direktyvos 93/13 apibrėžtas rekomendacinis katalogas dėl sąlygų, kurios gali būti pripažintos nesąžiningomis, taip pat perimtas į privalomą įstatymo teisės normos reguliavimo sudėtį. Kartu įstatymas pabrėžia, kad nesąžiningomis sąlygomis gali būti pripažintos ir kitokios sutarties sąlygos, jeigu jos prieštarauja geros valios reikalavimams ir sudaro sąlygas pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo abipusių teisių bei pareigų nelygybei vartotojo nenaudai. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurioms negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje tipinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje tipinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio skirsnio nuostatos taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo užtikrinti, kad bet kuri sutarties rašytinė sąlyga būtų išreikšta aiškiai ir suprantamai. Jeigu yra abejonių dėl sutarties sąlygos turinio, ji yra aiškinama vartotojo naudai. Kai teismas sutarties sąlygą ar sąlygas pripažįsta nesąžiningomis, jos negalioja nuo sutarties sudarymo, o kitos sutarties sąlygos lieka šalims privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas.

3. Praktiniai pavyzdžiaiNagrinėjant praktinius atvejus pažymėtina, kad nacionalinės institucijos

Civilinio kodekso ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo teisės normas taiko kartu. Pavyzdžiui, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos (toliau – Taryba) vertino iš anksto parengtą ir individualiai neaptartą standartinę UAB „OMNITEL“ skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų

115

teikimo sutartį. Taryba nustatė, kad sutarties 3.1 punkto sąlyga atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punkte ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytus nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, nes ji suteikia teisę teikiant paslaugas vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė paslaugos kaina tampa didesnė už sutartyje nustatytąją. Civilinis kodeksas ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo normos yra beveik identiškos pagal turinį [20, p. 1]. Kitais atvejais Taryba kartu taikė Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir pripažino nesąžiningomis sąlygas, kai paslaugų teikėjui suteikiama teisė vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas [21, p. 2]. Pagal Tarybos nuomonę sutarties sąlyga, kuri nustato teisę „reikalauti atlyginti visas įsiskolinimo išieškojimo išlaidas, įskaitant skolų išieškojimą trečiųjų asmenų pagalba atitiks Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte apibrėžtus nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, nes jie nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Vartotojas yra įpareigojamas apmokėti visas įsiskolinimo išieškojimo išlaidas, neatsižvelgiant į sutarties neįvykdymo apimtis [22, p. 4]. Kitu atveju UAB „Vilniaus energija“ sutartyje, nustatančioje vartotojo įsipareigojimus ir atsakomybę, buvo reikalaujama, kad „vartotojui nedeklaravus karšto vandens skaitiklių duomenų ar pateikus klaidingus duomenis, šilumos kiekis karštam vandeniui paruošti skaičiuojamas priimant dvigubą suvartojimo normą kiekvienam karšto vandens vartotojui (gyventojui)“. Tarybos nuomone, ši sutarties sąlyga numato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, nes vartotojas galėjo nedeklaruoti karšto vandens skaitiklių duomenų dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių. Taryba manė, kad toks pareigų ir atsakomybės išdėstymas sutartyje pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taryba priėmė keletą nutarimų panašaus pobūdžio problemoms spręsti [23].

Išvados

1. Europos Sąjungos vartotojų politika tapo galutinai pripažinta Mastrichto sutarties 129 a) straipsnyje ir patikslinta Amsterdamo 153 straipsnyje. Europos Sąjungos institucijos gavo visus savarankiškos Europos vartotojo teisių apsaugos įgaliojimus.

2. Vykdant šios politikos reikalavimus Europos Teisingumo Teismas taikė kritiškai mąstančio vartotojo kategoriją. Šita kategorija buvo išplėtota Europos Sąjungos pagrindinių laisvių ir konkurencijos teisėje. Nacionaliniai įstatymų leidėjai nutarė vidaus teisėje pateikti savarankišką vartotojo apibrėžimą.

3. Europos Sąjungos direktyvų dėl vartotojų apsaugos perėmimas sąlygojo nacionalinės teisės reformavimą. Vokietijos civilinė teisė turėjo vykdyti prievolinės teisės modernizavimą įvesdama Europos Sąjungos vartotojų teisei pritaikytas teisės kategorijas, tarp jų įmonės ir vartotojo teisinius apibrėžimus. Tuo tikslu 1976 m. į Civilinį kodeksą (BGB) buvo perkeltas Įstatymas dėl bendrų verslo sąlygų. Austrijos įstatymų leidėjas išsaugojo Civilinio kodekso (ABGB) ir Įstatymo dėl vartotojų teisių apsaugos (KSchG) teisės šaltinius. Panašiai elgėsi ir Lenkijos įstatymų leidėjas perimdamas Europos Sąjungos vartotojų apsaugos teisės normas į Civilinį kodeksą ir atskirą Įstatymą dėl kai kurių vartotojų teisių apsaugos.

4. Lietuvoje perimant Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos direktyvas daugiausia naudojami du teisės šaltiniai: Civilinis kodeksas ir Įstatymas dėl vartotojų teisių gynimo. Europos Sąjungos direktyvos 93/13 reikalavimai buvo paraleliai įgyvendinti Civiliniame kodekse ir Įstatyme dėl vartotojų teisių gynimo.

116

Šia logika buvo grįsta ir teisės taikymo praktika. Nagrinėdama vartotojų teisių apsaugos atvejus Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba kartu taiko minėtus identiško turinio teisės šaltinius. Lietuvos teismai nepateikė savo galutinio apsisprendimo.

LITERATŪRA

1. Smith. The Wealth of Nations. Vol. 1. 2. Hayek. The Constitution of Liberty. – London: Henley, 1960.3. Fox, Halverson (Hrsg.) Collaborations Among Competitors 1991. 4. Micklitz H. W. (Hrsg.) Rechtseinheit oder Rechtsvielfalt in Europa. 1998. 5. Schwartz G. T. Reality in the Economic Analysis of Tort Law: Does Tort Law Really Deter? 1994.

42 UCLA L. Rev. 377–444. 6. Drexl J. Wirtschaftliche Selbstbestimmung des Verbrauchers, 1998; Joerges C. Verbrauchers-

chutz als Rechtsproblem, 1981. 7. Weatherill St. EC Consumer Law and Policy. 1997. 8. Pfeifer T. Der Verbraucherbegriff als zentrales Merkmal im Europaeischen Privatrecht // Schulte-

Noelke/Schulze (Hrsg.) Europäische Rechtsangleichung und nationale Privatrechte, 1999. S. 23.9. Reich N. Europäisches Verbraucherrecht, 1996.

10. EuGH, 13. März 1984, Rs. 16 / 83; Prantl, in: Slg. 1984 p. 1299, Rdnr. 12. 11. Breitenacher. Der EG – Binnenmarkt aus Verbrauchersicht, 1993. 12. EuGH, 06. Juli 1995, Rs. C–470/93, Mars, in: Slg. 1995 p. I–1923, Rdnr. 25; EuGH, 2. Februar

1994, Rs. C–315/92, Clinque // Slg. 1994 p. I–317; Rdnr. 12.13. Wichard A. 153 EG–Vertrag, Rdnr. 4; in Christian Calliess / Mathhias Ruffert Kommentar zu EU –

Vertrag und EG – Vertrag. – Köln, 1999.14. Kiendl D. Unfaire Klauseln in Verbraucherverträgen. – Wien, 1997; Koziol H. Sonderprivatrecht

für Konsumentenkredite? 1988. AcP 188. 15. Letowska E. Prawo umow konsumenckich. – Warszawa, 1999.; Ustawa o ochronie niektorych

praw konsumentow. – Warszawa, 2001; Zoll F. Potrzeba i kierunek nowelizacji kodeksowego ujecia problematyki wzorcow umownych // Biuletyn Rady Legislacyjnej, 1997.

16. Kommission der Europäischen Gemeinschaften: Regelmässiger Bericht 2001 über die Forts-chritte Litauens auf dem Weg zum Beitritt.

17. Kendall V. EC Consumer Law. 1994. 18. Ulmer D. AGB – Gesetz: ein eigenständiges Kodifikationswerk, JZ, 2001, 491, 497; Ulmer D.

AGB – Gesetz – künftig Teil des BGB? BB, 2001.19. Tarybos nutarimas dėl UAB „OMNITEL“ skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų teikimo

sutarties. 2002 m. spalio 25 d. Nr. 73. P. 1. 20. Tarybos nutarimas dėl UAB „OMNITEL“ skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų teikimo

sutarties. 2002 m. spalio 25 d. Nr. 73. P. 2. 21. Tarybos nutarimas dėl UAB „OMNITEL“ skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų teikimo

sutarties. 2002 m. spalio 25 d. Nr. 73. P. 4. 22. Tarybos nutarimas dėl UAB „Snoro Lizingas“ standartinės išperkamosios nuomos sutarties. 2002

m. lapkričio 3 d. Nr. 74; Nutarimas dėl UAB „TELE 2“ mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutarties. 2002 m. spalio 25 d. Nr. 75; Nutarimas dėl UAB „BITĖ GSM“ abonentinės ry-šio tinklo paslaugų naudojimo sutarties. 2002 m. spalio 25 d. Nr. 74.

EU Consumer Rights Protection and the Law of the Republic of Lithuania

Dr. Pavelas RavluševičiusLaw University of Lithuania

117

SUMMARY

The point of the research subject is the methodological aspect in the national legislation by enforcement of European consumer protection law in the domestic legal order of the Republic of Lithuania. The argumentation lays in the results of comparative analysis in selected legislation of European countries of continental law tradition (Austrian, German and Polish model of transposition).

Additionally, the question about the consequences of the domestic implementation of the regulation specifications has to be considered. The main interest of the research is to elaborate a specific plan of the common principles for the implementation of the European directives into domestic law. The idea to protect the freedom of contract in private law may call for a clear separation of the general regulations and the consumer protection standards in a form of a consumer protection act, as has to be done in the Austrian model of private regulation.

The research starts with a systematic survey of the consumer protection rules in relation to the system of private law. The question play an outstanding role in the emergence, authentication, the subject and the private components of the law, concretion of the regulation place of the EC directives in the national legal order, the directives character and on the primary authorization bases in the EC – Treaty law. The next chapter of the work deals with Council Directive 93/13/EEC on unfair terms in consumer contracts. The final chapter presents the results and the conclusions of the research. The research is concerned not only with the system of the Lithuanian law but, in some points, with the German, Austrian and Polish systems of law.

118

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 103–113

LIETUVOS TEISĖS DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE ŽMOGAUS TEISIŲ SRITYJE

YPATYBĖS

PRIEGLOBSTIS IR TERORIZMAS: PABĖGĖLIŲ TEISIŲ APSAUGOS PROBLEMOS KOVOJANT SU TERORIZMU

Dr. Lyra Vysockienė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas vysockie@unhcr.ch

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. spalio 21 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Justinas Žilinskas ir Europos teisės departamento prie LRV Europos Sąjungos materialinės teisės skyriaus vedėja dr. Skirgailė Žalimienė

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai iš pažiūros nesusijusių ir skirtingų, tačiau aktualių temų sankirtos aspektai:

kaip kovos su terorizmu priemonės veikia pabėgėlių apsaugos režimą,

kokias teisines galimybes tarptautiniai pabėgėlių teises ginantys dokumentai numato prieglobsčio valstybėms, kad prieglobsčiu nesinaudotų asmenys, padarę ar įtariami padarę teroristines veikas.

Straipsnyje konstatuojama, kad kai kurios kovos su terorizmu ar terorizmo prevencijos priemonės neabejotinai daro įtaką pabėgėlių apsaugai, ypač valstybių įsipareigojimui laikytis asmens negrąžinimo principo. Pateikiama tarptautinių bei regioninių žmogaus teisių gynybos organų tokios valstybių praktikos vertinimo apžvalga. Neretai išsakoma nuomonė, kad 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – 1951 m. konvencija) nebeatitinka šių dienų realijų. Straipsnyje pateikiama analizė, kaip šios konvencijos nuostatos dera su šiuolaikinėmis aktualijomis. Šiame kontekste nagrinėjamos konvencijos 1 straipsnio F dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso netaikymo nuostatos teroristinės veiklos atvejais ir išimčių iš pabėgėlių apsaugos nuo išsiuntimo nuostatos, įtvirtintos konvencijos 32 straipsnyje bei 33 straipsnio 2 dalyje. Be pabėgėlių apsaugos dokumentų paliečiamas ir kitų žmogaus teisių ap-saugos dokumentų taikymas asmenų, padariusių ar įtariamų padarius teroristines veikas, bylose.

119

Įvadas

Atrodytų, kad šiame straipsnyje nagrinėjamos temos yra visiškai tarpusavyje nesusijusios, t. y. viena susijusi su persekiojamų asmenų apsauga, kita – neretai su pačiais persekiotojais ar kitais teisės pažeidėjais. Todėl kyla klausimas: kodėl gi šios visiškai skirtingos temos nagrinėtinos kartu? Toks porikis kyla iš šiuolaikinių realijų, kai šių temų sugretinimas ir abu terminai – prieglobstis ir terorizmas – po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2002 m. spalio 23 d. įkaitų paėmimo Maskvoje, 2003 m. vasario 7 d. sprogimo Bogotoje ir panašių įvykių vis dažniau vartojami kartu. Pavyzdžiui, iškart po įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų (toliau – JT) Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1373, numatančią nemažai kovos su terorizmu priemonių. Tačiau kai kurios Rezoliucijos nuostatos yra tiesiogiai susijusios su prieglobsčio prašytojais ir pabėgėliais, pavyzdžiui, Rezoliucijos 3 punkto f dalis kviečia valstybes „prieš suteikiant prieglobstį imtis tinkamų priemonių pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę, užtikrinančių, kad prieglobsčio prašytojas nedalyvavo planuojant, skatinant ar vykdant teroristinę veiklą“ [1]. Atrodytų natūralu tai, kad valstybės pagrįstai jaučiasi nesaugios ir todėl imasi įvairių priemonių, kurios bent jau sukeltų tam tikrą saugumo jausmą jų gyventojams. Kita vertus, dėl vis didėjančio susirūpinimo tarptautinio terorizmo problemomis ryškėja prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių kriminalizavimo tendencijos. Neretai į prieglobsčio valstybę atvykstantys prieglobsčio prašytojai vertinami įtariai vien dėl jų atvykimo į šalį būdo ar tautybės (pvz., iš Afganistano, Irako), nes jų tautinė ar religinė kilmė gali būti tokia pati ar panaši į tų, kurie padarė sunkius nusikaltimus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus 2001 m. rugsėjo 24 d. pareiškime kalbama apie tokias tendencijas: „nė viena tauta, nė viena religija ar regionas neturėtų būti pasmerkti dėl kelių individų neapsakomų veiksmų“.

Nekyla abejonių, kad terorizmas sukelia nepateisinamą žalą. Kovoti su šia žala ar užkirsti kelią šios žalos atsiradimui valstybės imasi įvairių priemonių. Tačiau kai kurios iš šių priemonių varžo pabėgėlių apsaugos galimybes. Pavyzdžiui, vis daugiau prieglobsčio prašytojų sulaikoma neterminuotai, įstatymų neapibrėžtais pagrindais ir nesuteikiant tinkamų procesinių garantijų. Taigi nepriimtina, kad priemonės, kuriomis kovojama su šios žalos atsiradimu, neretai taikomos asmenims, kuriems patiems reikia apsaugos nuo įvairios žalos. Daugelis problemų kyla dėl to, kad nėra vienos terorizmo sąvokos, todėl yra didelis pavojus, kad kovos su šiuo neapibrėžtu reiškiniu priemonės gali būti naudojamos nepaisant teisėtumo ribų. Tarptautinėje teisėje nėra visuotinai pripažintos nei prieglobsčio, nei terorizmo sąvokos, nors šiame straipsnyje bus remiamasi tam tikrais apibrėžimais. Šiame straipsnyje terorizmo ir prieglobsčio tarpusavio ryšys nagrinėjamas dviem aspektais:

a) kaip užtikrinti, kad kovos su terorizmu priemonės neigiamai nepaveiktų pabėgėlių apsaugos režimo;

b) kaip valstybės gali teisėtai apsisaugoti nuo teroristų nepažeisdamos pagrindinių pabėgėlių apsaugos principų1.

Prieš pradedant nagrinėti šių aspektų santykį, ypač kaip apsaugoti valstybes nuo teroristų nepažeidžiant pabėgėlių apsaugos, bet kokie svarstymai turėtų prasidėti nuo dviejų prielaidų, t. y., kad:

1) pabėgėliai patys bėga nuo persekiojimo ir prievartos, kuri neretai apima ir teroristinius aktus, todėl jie nėra per se šių veiksmų vykdytojai;

2) tarptautiniai pabėgėlių apsaugos dokumentai nesuteikia saugaus prieglobsčio teroristams ir neapsaugo jų nuo baudžiamojo persekiojimo [2, p. 1].

1 Tokiais principais visų pirma laikomas asmens negrąžinimo principas, atsakomybės netaikymas už neteisėtą atvykimą, diskriminacijos draudimas ir kt.

120

Be to, šiame straipsnyje bus nagrinėjama, kokią įtaką kovos su terorizmu priemonės turi pabėgėlių apsaugai ir ar būtina priimti papildomas priemones, siekiant užtikrinti, kad prieglobsčiu nesinaudotų teroristai. T. y. siekiama atsakyti į klausimą, ar 1951 m. konvencija gali užtikrinti, kad teroristinių veiksmų dalyviai būtų identifikuoti kiek įmanoma anksčiau. Į valstybės interesų apsaugos ir prieglobsčio suteikimo tarpusavio santykį bus taip pat pažvelgta platesniame žmogaus teisių apsaugos kontekste. Pažymėtina, kad šis straipsnis nėra skirtas atskleisti terorizmo kaip reiškinio problematiką, apžvelgti valstybių taikomas ko-vos su terorizmu priemones ar detaliai išnagrinėti pabėgėlių apsaugos principus. Pagal savo sudėtingumą ir apimtį šios temos galėtų būti atskirų straipsnių objektas, todėl šiame straipsnyje bandoma atskleisti ir išnagrinėti tik pagrindinius šių temų sąveikos aspektus pastarųjų kelerių metų aktualijų požiūriu.

I. Kovos su terorizmu ir terorizmo prevencijos priemonių įtaka pabėgėlių apsaugai

Valstybių praktika rodo, kad tam tikros priemonės, skirtos kovai su terorizmu ar jo prevencijai, turi įtakos pabėgėlių apsaugai. Pirmiausia paminėtinos priemonės, kuriomis bandoma užkirsti kelią tam tikriems prieglobsčio prašytojams patekti į valstybės teritoriją ir suvaržyti jų teisę ieškoti prieglobsčio. Jų taikymas gali sąlygoti asmens negrąžinimo principo pažeidimą [3, p. 4]. 2001 m. gruodžio 5 d. Europos Komisija priėmė darbinį dokumentą (toliau – Komisijos darbinis dokumentas), skirtą apibrėžti santykį tarp priemonių, kurių imtasi kovojant su terorizmu, ir valstybių pareigos suteikti pabėgėliams apsaugą [4]. Čia patvirtinama, kad bet kokios automatinės patekimo į prieglobsčio procedūrą kliūtys (pvz., atmetant prašymus pasienyje, nesuteikiant galimybės pasinaudoti prieglobsčio procedūra), gali sąlygoti asmens negrąžinimo principo pažeidimą, net kai kalbama apie įtariamus padarius nusikaltimus asmenis [4, 1.4.1. punktas, p. 9]. Taigi, net jei asmuo ir įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, jo prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į jo padėtį kilmės valstybėje, o ne vien į jo tautybę ar religiją. Toks nagrinėjimas turi būti individualus [5, 12 gairė, p. 11]. Vis dėlto nerimą kelia tai, kad Komisijos darbiniame dokumente siūloma įvesti „nepriimtinų“ prašymų kategoriją tais atvejais, kai asmeniui kaltinimus yra pateikęs Tarptautinis baudžiamasis teismas arba kai yra pateiktas ekstradicijos prašymas iš kitos nei kilmės valstybės [4, 1.4.2.2. punktas, p. 10]. Tokia praktika iš esmės reikštų, kad pabėgėlio statusas būtų nustatomas pasienyje skubos tvarka. Be to, Komisijos dokumento 1.4.3.2. punkte siūloma, kad tais atvejais, kai valstybė prima facie nustato, kad taikytina pabėgėlio statuso netaikymo nuostata, toks prašymas būtų nagrinėjamas skubos tvarka kaip visiškai nepagrįstas. Taigi nors Europos Komisija pripažįsta, kad panašiais apribojimais gali būti pažeisti pabėgėlių apsaugos principai, jos pačios pateikti siūlymai dėl kai kurių rengiamų Europos Sąjungos teisės aktų peržiūrėjimo tam tikrais aspektais neatitinka pabėgėlių apsaugos reikalavimų. Tarptautinių žmogaus teisių gynimo organų praktikoje jau buvo įvertinta panaši kai kurių valstybių praktika išsiųsti „įtartinus užsieniečius“. Ypač aštrios kritikos susilaukė, pavyzdžiui, Švedija, kuri leidžia išsiųsti terorizmu įtariamus užsieniečius pagal procedūrą, kuri, manoma, neatitinka JT konvencijos prieš kankinimus1, nes Vyriausybė yra pirmoji ir vienintelė sprendimų priėmimo instancija [6, § 6(b)]. Toks Vyriausybės sprendimas išsiųsti prieglobsčio prašytojus, įtariamus terorizmu, negali būti jokiu būdu peržiūrėtas ar apskųstas, t. y. pareiškėjui užkertamas kelias sužinoti, kokiais įrodymais remiantis buvo priimtas toks sprendimas [7, p. 38]. Pagal JT konvencijos prieš kankinimus 17 straipsnį įkurtas Komitetas prieš kankinimus rekomendavo Švedijai suderinti

1 1984 m. JT konvencija prieš kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmę.

121

Specialios užsieniečių kontrolės įstatymą su Konvencija prieš kankinimus [8, § 6(b), § 7(c)]. Be to, 2001 m. gruodžio mėnesį Švedija, išsiuntusi du Egipto piliečius į jų kilmės šalį po to, kai suteikė garantijas dėl šių asmenų saugumo, susilaukė kritikos ir iš Žmogaus teisių komiteto, įsteigto pagal 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 28 straipsnį. Kritika buvo tokia rimta, kad Švedijai buvo liepta per metus pateikti Žmogaus teisių komitetui informaciją, taip pat ir apie išsiųstų asmenų padėtį [9, § 17]. Tokių priemonių prieš Švediją iki šiol dar nebuvo imtasi. Taigi tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos labai rimtai ir atidžiai vertina valstybių praktiką šiuo požiūriu.

Antra, kai kurių šalių siūlymai įvesti automatinį visų neteisėtai atvykstančių prieglobsčio prašytojų ar prieglobsčio prašytojų iš tam tikrų šalių sulaikymą yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio ir nėra suderinami su žmogaus teisių apsaugos reikalavimais. Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja atkreipė dėmesį, kad papildomų judėjimo laisvės apribojimų įvedimas, taip pat ir kliūčių migracijai ar galimybei gauti prieglobstį sudarymas būtų aiškiai netinkamas atsakas į terorizmo išplitimą, ir kvietė visas valstybes nares susilaikyti nuo tokių apribojimų įvedimo [10, § 13].

Tai, kad valstybių naudojamos priemonės kovojant su terorizmu sukelia tam tikrų žmogaus teisių apsaugos problemų pripažino ir JT institucijos. Pavyzdžiui, 2002 m. gruodžio 18 d. JT Generalinė Asamblėja pirmą kartą priėmė rezoliuciją, skirtą būtent šiam klausimui [12]. Rezoliucija patvirtino, kad valstybės privalo užtikrinti, kad visos priemonės, kurių jos imasi kovodamos su terorizmu, atitiktų jų įsipareigojimus pagal tarptautinę, ypač žmogaus teisių, pabėgėlių ir humanitarinę, teisę. Taip pat Žmogaus teisių komitetas pabrėžė, kad valstybės ėmėsi įvairių teisės aktų leidybos ir kitokių priemonių, siekdamos įgyvendinti JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373. Tačiau, kaip teigia Komitetas, taikydamos šias priemones, valstybės nepakankamai atsižvelgė į savo įsipareigojimus pagal paktą. Todėl Komitetas patvirtino, kad valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad priemonės, kurių imamasi įgyvendinant Saugumo Tarybos rezoliuciją, būtų visiškai suderintos su pakto nuostatomis. Be to, valstybės narės turi ir toliau griežtai laikytis asmens negrąžinimo principo [12, § 11; 13, § 12].

2. Kaip 1951 m. konvencija saugo valstybes nuo teroristų ir kitų pavojų valstybės nacionaliniam saugumui?

Nors tuo metu, kai buvo rengiama 1951 m. konvencija, kova su terorizmu ir jo prevencija nebuvo tokia aktuali kaip šiame dešimtmetyje, konvencija siūlo tinkamą atsaką į šiuolaikines problemas. Ji numato keletą nuostatų, kurias valstybės naudoja kaip priemonę užtikrinti, kad pabėgėlio statusu nesinaudotų asmenys, įvykdę ar įtariami įvykdę teroristines veikas. 1951 m. konvencija numato, kad tarptautinė apsauga nebus taikoma nusikaltėliams. Šiuo požiūriu galima analizuoti tris konvencijos straipsnius:

a) konvencijos 1 straipsnio F dalį, numatančią atvejus, kada pabėgėlio statusas nesuteikiamas;

b) 32 straipsnį, numatantį galimybę išsiųsti asmenį, kuriam jau suteiktas pabėgėlio statusas;

c) 33 straipsnio 2 dalį, numatančią išimtį iš asmens negrąžinimo principo. Kyla klausimas, kaip šie straipsniai gali būti taikomi asmenims,

įvykdžiusiems ar įtariamiems įvykdžius teroristines veikas, jei juose net neminimas žodis „terorizmas”, kaip, beje, ir kituose 1951 m. konvencijos straipsniuose? Prieš pradedant nagrinėti šiuos straipsnius, kaip pagrindus apsaugoti valstybes nuo teroristų, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 1951 m. konvencija nėra kovos su nusikaltimais sutartis. Konvencija pirmiausia numato pabėgėlių apsaugą, t. y. jos tikslas – apsaugoti asmenis, kuriems gresia

122

persekiojimas, ir suteikti jiems tam tikras teises. Todėl, jei tam tikros konvencijos nuostatos taikomos šioms teisėms apriboti, jų aiškinimas bei jų pagrindu taikomi apribojimai turi būti suderinti su konvencijos tikslu ir objektu [14, 31 str.], taikomi siaurai ir tik išskirtiniais atvejais.

2.1. Teroristinės veikos pabėgėlio statuso netaikymo nuostatose

Tarptautinės organizacijos neretai palaikė nuomonę, kad 1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso netaikymo nuostatos yra tinkamas būdas atmesti prieglobsčio prašymus, kuriuos pateikė asmenys, neverti tarptautinės apsaugos. 1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalyje teigiama, kad: „šios konvencijos nuostatos neturėtų būti taikomos asmeniui, jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jis:

a) padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą ar nusikaltimą žmoniškumui, kaip jie apibrėžti tarptautiniuose susitarimuose dėl šių nusikaltimų;

b) padarė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą už prieglobsčio valstybės ribų, prieš priimant jį į šią valstybę kaip pabėgėlį;

c) pripažintas kaltu dėl veiksmų, priešingų Jungtinių Tautų tikslams ir principams“.

Nors šis straipsnis nemini terorizmo, atsižvelgiant į aplinkybes, jis gali patekti į bet kurį iš trijų 1 straipsnio F dalies punktą. Norint nustatyti, kaip šios nuostatos gali būti taikomos asmenims, įvykdžiusiems ar įtariamiems įvykdžius teroristines veikas, reikia pirmiausia apibrėžti, kas laikytina terorizmu. Sąlyginis apibrėžimas galimas tik šio straipsnio kontekste, nes tikslios terorizmo sampratos, t. y. jokio universalaus terorizmo apibrėžimo, kaip minėta, tarptautinėje teisėje nėra. Tarptautinį terorizmo pobūdį apibrėžia tai, kad teroristinėje veikloje dalyvauja bent kelių valstybių piliečiai arba veikla vykdoma bent kelių valstybių teritorijoje. Pavyzdžiui, Tarptautinės teisės asociacija apibrėžė terorizmą kaip „veiksmus, sukeliančius kolektyvinį pavojų asmens gyvybei, fiziniam saugumui ar laisvei, ir šie asmenys nėra susiję su teroristinės veiklos motyvais“ [15]. 2000 m. rugpjūčio mėn. Bendrosios tarptautinio terorizmo konvencijos projektas yra bene vienintelė tarptautinė sutartis, kuri, skirtingai nei visos kitos, išvardijančios atskiras veikas, bando apibrėžti terorizmą per tam tikrus požymius (pvz., veiksmus, kurie padaro didelę žalą valstybei ar valstybinei įstaigai, viešojo transporto, komunikacijos sistemoms ar infrastruktūrai siekiant sukelti visišką tokios įstaigos ar sistemos sunaikinimą arba kai toks sunaikinimas sąlygoja ar gali sąlygoti esminius ekonominius nuostolius) [16]. Įvairios tarptautinės sutartys numato, pavyzdžiui, įkaitų ėmimą, nusikaltimus diplomatams, nusikaltimus, padarytus lėktuvuose, ir pan. Apibendrinant tarptautines sutartis, kuriose išvardijami šie veiksmai, teroristinei veiklai būtų galima priskirti šiuos požymius:

a) teroristiniai veiksmai sukelia ar gali sukelti pavojų asmens gyvybei ar fiziniam saugumui;

b) prievartos veiksmai yra nukreipti prieš neapibrėžtą asmenų grupę arba turi specifinį tikslą ir yra nukreipti prieš tam tikrus asmenis, kuriems reikia apsaugos;

c) veiksmai vykdomi turint tikslą priversti valstybę ar jos atstovus nesiimti arba imtis tam tikrų veiksmų [17, p. 75].

Pirmiausia nagrinėjant pabėgėlio statuso netaikymo nuostatas galima kalbėti apie tai, kad tokius veiksmus, kurie buvo įvykdyti 2001 m. rugsėjo 11 d., apima nusikaltimų žmoniškumui sąvoka. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas (toliau – Romos statutas) numato, kad nusikaltimai žmoniškumui turi būti didelio masto ar sistemingo užpuolimo, vykdomo prieš bet kokius civilius gyventojus, dalis [18, 7(1) str.]. Tarptautinė baudžiamoji teisė šiuo metu pripažįsta, kad nusikaltimai žmoniškumui gali būti padaromi ne tik karo, bet ir

123

taikos metu. Terorizmas gali būti laikomas nusikaltimu žmoniškumui, nes vienas iš terorizmo požymių yra tai, kad tai nepasirinktinio pobūdžio civilių gyventojų užpuolimas [19, § 2; 20, § 26]. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimus žmoniškumui remiantis Romos statutu gali padaryti ir organizacijos, tai taip pat rodo, kad ši nuostata gali būti taikoma ir terorizmui. Be to, karo aplinkybėmis atlikti teroristiniai veiksmai gali būti laikomi karo nusikaltimais [4, p. 7].

Antra, pabėgėlio statuso nesuteikimo nuostata (1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalies b punktas) gali būti laikoma svarbiausia taikant tarptautinio terorizmo atvejais, nes joje minimas sunkus nepolitinio pobūdžio nusikaltimas. Sunkaus nepolitinio pobūdžio nusikaltimo sąvoka yra platesnė nei terorizmas. Skiriasi tai, kad tam tikrų veiksmų pavadinimas teroristiniais priklauso nuo politinio pasirinkimo. Tuo tarpu sunkūs nepolitinio pobūdžio nusikaltimai išplaukia iš šimtmečio senumo teismų sprendimų tradicijos, kuri bent jau iš pirmo žvilgsnio reiškia nepolitinio sprendimo priėmimą [21, p. 3].

Nagrinėjant terorizmą politinio ar nepolitinio nusikaltimo atskyrimo bei 1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalies b punkto požiūriu, būtina paliesti klausimą, sukėlusį nemažai ne tik akademikų, bet ir politikų ginčų, t. y., ar teroristai gali išvengti konvencijos 1 straipsnio F dalies b punkto taikymo remdamiesi „politiniais“ motyvais, kitaip tariant, teigdami, kad jų įvykdytais teroristiniais veiksmais siekiama politinių tikslų. Aptariant šią situaciją galima pateikti lėktuvo užgrobimo pavyzdį. Anksčiau, kai tik buvo priimta 1951 m. konvencija, kai kurie lėktuvų užgrobėjai buvo laikomi padarę politinį nusikaltimą, atsižvelgiant į režimo, dėl kurio jie buvo priversti išvykti, pobūdį. Šiuo metu padėtis yra visiškai kitokia, nes po 1951 metų buvo priimta nemažai konvencijų dėl civilinės aviacijos saugumo, ir todėl šiuo metu lėktuvo užgrobimas laikomas priemone, kuri neproporcinga siekiamam politiniam tikslui. Pavyzdžiui, afganistaniečiams, kurie 1999 m. užgrobė lėktuvą ir privertė jį nusileisti Didžiojoje Britanijoje, pabėgėlio statusas nebuvo suteiktas, nors jiems dėl tuometinės padėties Afganistane buvo suteikta apsauga nuo išsiuntimo. Šiuo metu vargu ar kas abejotų, kad sunkūs nepolitinio pobūdžio nusikaltimai apima teroristinius veiksmus neatsižvelgiant į šių veiksmų politinius motyvus.

Kai kurių valstybių praktikoje nemažai pavyzdžių, kaip buvo atmesti politiniai motyvai vertinant teroristinę veiką. Pavyzdžiui, Australijos teismai anksčiau motyvą laikė svarbiausiu veiksniu nustatant, ar nusikaltimas yra politinis, tačiau šiuo metu ypač daug dėmesio teismų praktikoje teikiama nusikaltimo padarymo konteksto ir proporcingumo reikalavimo analizei [22, p. 16]. Byloje Singh prieš Imigracijos reikalų ministeriją buvo konstatuota, kad „yra tokių nusikaltimų, kurie, nepriklausomai nuo jų motyvų ir ryšio su politiniais tikslais, bus laikomi nepolitiniais. Atskyrimas grindžiamas pusiausvyros analize, kurią būtina atlikti vertinant nusikaltimą: nusikaltimas nelaikomas politiniu, jei jis akivaizdžiai neproporcingas keliamam politiniam tikslui arba jei nusikaltimas yra ypač žiaurus“ [23, § 22].

Taigi šiuo metu valstybių praktikoje dažniausiai naudojami tam tikri testai (pvz., proporcingumo arba dominavimo), kuriais galima nustatyti, ar padaryti veiksmai turėtų būti vertinami kaip politiniai. Tačiau šie testai taikomi teroristiniams veiksmams paprastai parodo, kad teroristiniai veiksmai nėra proporcingi siekiamiems tikslams arba atlikti veiksmai yra tokie žiaurūs, kad kriminalinis veiksmo pobūdis nustelbia politinius motyvus (pusiausvyros testas). Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Lordų rūmai patvirtino Apeliacinio teismo sprendimą byloje T. prieš Vidaus reikalų ministrą, kad sprogdinimai Alžyro oro uoste, kuriuos vykdė islamo fundamentalistai, nepaisant kovos už valstybinę valdžią politinio konteksto ir pareiškėjo politinių motyvų, neturėtų būti pripažįstami santykiniu politiniu nusikaltimu atsižvelgiant į pavojų, kuris buvo sukeltas daugeliui nekaltų žmonių [24].

124

Šiuo požiūriu reikėtų atkreipti dėmesį, kad tarptautinės sutartys, reglamentuojančios ekstradicijos klausimus, jau nebenumato nuostatų dėl politinio nusikaltimo, nes smurtiniai nusikaltimai, pavyzdžiui, terorizmas, matyt, neišlaikytų valstybių taikomų testų siekiant įvertinti, ar padarytas nusikaltimas yra politinis. Paprastai nelaikomi politiniais, pavyzdžiui, tokie nusikaltimai: lėktuvo užgrobimas, pasikėsinimas į diplomatų gyvybes, žmonių grobimas, įkaitų ėmimas, sprogdinimai ir pan. Kiti sunkūs nusikaltimai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti politiniai, pritaikius proporcingumo principą gali pasirodyti nepolitiniai.

Trečia, nagrinėjant pabėgėlio statuso netaikymo nuostatą, susijusią su veika, priešinga Jungtinių Tautų tikslams ir principams (konvencijos 1 straipsnio F dalies c punktas), reikėtų atkreipti dėmesį, kad ši nuostata nėra pakankamai apibrėžta. Todėl būtina atidžiau paanalizuoti, kaip ji galėtų būti taikoma kai kurioms baudžiamosioms veikoms. Valstybių praktikoje buvo keletas bandymų taikyti šią nuostatą baudžiamosioms veikoms. Pavyzdžiui, byloje Pushpanathan prieš Kanadą Kanados Aukščiausiasis Teismas sprendė klausimą, ar prekyba narkotikais gali būti laikoma veika, pažeidžiančia JT tikslus ir principus, norint taikyti 1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalies c punktą. Daugumos sprendimu teismas nusprendė, kad prekyba narkotikais nepatenka į 1 straipsnio F dalies c punkto taikymo apimtį [25]. Argumentai, kuriuos pateikė Kanados Vyriausybė, rėmėsi tuo, kad JT Chartija, įtvirtinanti JT tikslus ir principus, taikoma valstybėms, o 1951 m. konvencija – individams, todėl turėtų būti tam tikras šiuos du dokumentus siejantis elementas. Manyta, kad toks elementas galėtų būti tarptautinė baudžiamoji teisė. Todėl Kanados Vyriausybė identifikavo kai kuriuos nusikaltimus, numatytus tarptautinėse konvencijose, kurių padarymas galėtų būti pagrindas netaikyti pabėgėlio statuso. Tarp šių nusikaltimų buvo paminėta prekyba narkotikais ir teroristinė veikla. Tačiau Kanados Aukščiausiasis Teismas atmetė tokį požiūrį ir nurodė, kad 1 straipsnio F dalies c punktas gali būti taikomas tik šiais atvejais:

1) kai visuotinai priimta tarptautinė sutartis ar Jungtinių Tautų organų rezoliucija skelbia, kad tam tikri veiksmai yra priešingi JT tikslams ir principams;

2) kai teismas pats gali pripažinti tam tikrus veiksmus rimtais, įrodytais ir sistemingais pagrindinių žmogaus teisių pažeidimais, kurie prilygsta persekiojimui.

Taigi, nors prekyba narkotikais nebuvo pripažinta patenkančia į 1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalies c punkto taikymo apimtį, remiantis teismo pateiktais argumentais, teroristiniai veiksmai, matyt, būtų buvę pripažinti tokiais, nes JT pripažino, kad terorizmo būdai ir praktika yra priešinga JT tikslams ir principams [26, § 2]. JT Saugumo Tarybos rezoliucija 1377, priimta 2001 m. lapkričio 12 d., toliau pabrėžia, kad tarptautinio terorizmo veiksmų finansavimas, planavimas, rengimas bei kitokio pobūdžio parama yra taip pat veiksmai, priešingi JT chartijoje įtvirtintiems tikslams ir principams [27].

Taikant 1 straipsnio F dalies c punktą gali kilti klausimas, kuris skiria šią nuostatą nuo kitų 1 straipsnio F dalies punktų: ar šiame punkte numatytus veiksmus gali atlikti bet kuris asmuo? Kitaip tariant, ar JT tikslus ir principus gali pažeisti eilinis asmuo? Nustačius, kad terorizmas pats savaime patenka į šios nuostatos taikymo apimtį, reikėtų nustatyti, ar bet kuriam teroristui gali būti atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą remiantis 1951 m. konvencijos 1 straipsnio F dalies c punktu? Praktikoje ši pabėgėlio statuso netaikymo nuostata taikyta labai retai. Ne vien dėl to, kad veiksmai, dėl kurių pabėgėlio statusas netaikomas, neretai tuo pat metu susipina su kitomis dviem pabėgėlio statuso netaikymo nuostatomis, bet dar ir dėl to, kad ji taikoma labai specifiniams subjektams. Paprastai buvo laikoma, kad ši nuostata galėtų būti taikoma tik asmenims, veikiantiems valstybės ar kvazivalstybinių darinių vardu, nes JT tikslai ir principai skirti valstybių tarpusavio santykiams, o ne paprastų individų santykiams

125

reguliuoti [28, § 163, p. 62]. Tokia buvo Prancūzijos pozicija priimant 1951 m. konvenciją. 1951 m. konvenciją priėmusios įgaliotinių konferencijos metu buvo pareikšta nuomonė, kad šios nuostatos nebuvo siekiama taikyti eiliniams individams, bet „asmenims, užimantiems vyriausybinius postus – valstybės vadovams, ministrams ir kitiems aukštiems pareigūnams“ [29, § 6]. Šis aiškinimas patvirtina, kad nors 1 straipsnio F dalies c punktas reikalauja individualios atsakomybės, kaip ir taikant kitas dvi nuostatas, jis negali būti taiko-mas eiliniam privačiam individui, ir tuo skiriasi nuo 1 straipsnio F dalies a ir b punktų. Tačiau kai kurių valstybių praktikoje pastebimi atvejai, kaip kad Pushpanathan prieš Kanadą byloje, kai kartais nacionaliniai teismai išplečia 1 straipsnio F dalies c punkto nuostatų taikymą ir asmenims, kurie nėra aukšti valstybės pareigūnai. Be to, nors teroristiniai veiksmai buvo pripažinti priešingais JT tikslams ir principams, visuotinai paplitusi valstybių praktika, kuri leistų teigti, jog šią pabėgėlio statuso netaikymo nuostatą būtų galima taikyti platesniam asmenų būriui, šiuo klausimu dar nesusiformavo.

2.2. Asmens vaidmens teroristinėje veikloje reikšmė ir vertinimas pabėgėlio

statuso netaikymo požiūriu

Vienas bendras bruožas, susijęs su visomis trijomis 1951 m. konvencijoje įtvirtintomis pabėgėlio statuso netaikymo nuostatomis, yra tai, kad jos reikalauja asmens individualios atsakomybės, t. y. asmeninio ir žinomo asmens dalyvavimo teroristiniuose veiksmuose. Tačiau kaip vertinti situaciją, kai asmuo priklauso ekstremistų grupei, kuri yra tarptautiniu mastu pripažinta teroristine grupe, ir ši grupė atlieka veiksmus, panašius į tuos, kurie buvo įvykdyti 2001 m. rugsėjo 11 dieną? Kyla klausimas, ar vien narystės tokioje grupėje faktas bus pakankamas pagrindas netaikyti pabėgėlio statuso tokiam asmeniui? Pabrėžtina, kad jei narystė tokioje grupėje yra savanoriška, narystės faktas pats savaime gali prilygti asmeniniam ir žinomam dalyvavimui. Tačiau nagrinėjant tokius atvejus vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokia buvo asmens pozicija tokioje organizacijoje, taip pat į tokius faktus kaip prievartos panaudojimas, savigyna, moralinio pasirinkimo galimybė [4, 1.1.3. punktas, p. 8]. Jei asmuo tebėra aktyvus grupės narys, būtų sunku atskirti jo narystės grupuotėje faktą nuo teroristinės veiklos vykdymo [4, 1.1.3. punktas, p. 8].

2.3. Ar saugumo sumetimai gali būti pagrindas išsiųsti individą iš valstybės teritorijos: 1951 m. konvencijos 32 straipsnis ir 33 straipsnio

2 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Europos žmogaus teisių teismas labai aiškiai išsakė savo nuomonę šiuo klausimu byloje Chahal prieš Jungtinę Karalystę. Teismas pripažino, kad „valstybės šiais laikais susiduria su didžiuliais sunkumais apsaugodamos savas visuomenes nuo teroristinės prievartos“, tačiau kartu pabrėžė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, draudžiantis kankinimus ir apimantis draudimą išsiųsti ten, kur gresia kankinimai, yra absoliutaus pobūdžio [30, § 79]. Teismas laikėsi požiūrio, kad vienos valstybės nacionalinis saugumas negali pateisinti individo išsiuntimo iš tokios valstybės į kitą, kurioje jam gresia kankinimai arba nežmoniškas, žiaurus, žeminantis elgesys ar bausmė.

Be to, tarptautinės teisės normos dėl ekstradicijos numato nuostatą, kuri draudžia išduoti asmenį, kuris bus kankinamas ar persekiojamas prašančiojoje valstybėje už savo politinę nuomonę, dėl tautybės ir pan. [5, p. 11]. Ši nuostata taip pat taikoma terorizmo atveju, taigi asmuo, kuriam pabėgėlio statusas

126

nesuteiktas dėl to, kad jis pripažintas teroristu, remiantis ekstradicijos teise, negalės būti išduotas, jei bus persekiojamas prašančiojoje valstybėje. Tačiau 1951 m. konvencijos 32 straipsnis ir 33 straipsnio 2 dalis numato tam tikras išsiuntimo galimybes. Skirtingai nei konvencijos 1 straipsnio F dalis, kuri taikoma atsisakant suteikti pabėgėlio statusą dėl prieglobsčio prašytojo praeityje padarytos nusikalstamos veikos, 33 straipsnio 2 dalis dažniausiai taikoma norint išsiųsti nusikaltusį pabėgėlį iš prieglobsčio valstybės už joje padarytą nusikalstamą veiką. Be to, nusikaltimai, kurie buvo padaryti prieglobsčio valstybėje tų asmenų, kurie jau pripažinti pabėgėliais toje valstybėje, dažniausiai vertinami remiantis Konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi.

Konvencijos 1 straipsnio F dalies, 32 straipsnio ir 33 straipsnio 2 dalies skirtumą atskleisime vėliau. Tačiau pradėkime nuo profesoriaus Gilberto siūlymo panaikinti konvencijos 1 straipsnio F dalies b punktą ir vietoj jo įvesti naują straipsnį, t. y. 33 straipsnio 3 dalį, kuri numatytų, kad „šis straipsnis netaikomas pabėgėliui, kurio nepolitinis nusikaltimas, padarytas prieš atvykstant į prieglobsčio šalį, yra toks sunkus, kad nusveria persekiojimo baimę, išskyrus visų valstybių įsipareigojimą jokiu būdu neišsiųsti nė vieno asmens į valstybę, kurioje jiems gresia kankinimai, nežmoniškas ar žeminantis elgesys ar bausmė“ [21, p. 15]. Vertinant tokį pasiūlymą reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokios nuostatos įvedimas sumaišytų pabėgėlio statuso netaikymo koncepciją su pabėgėlių apsauga nuo išsiuntimo. Todėl reikėtų detaliau panagrinėti visų šių straipsnių santykį. 1 straipsnio F dalis numato pabėgėlio statuso netaikymą, taigi jei asmuo nepripažįstamas pabėgėliu, jam netaikomas asmens negrąžinimo principas, ir todėl nėra jokio reikalo remtis 1951 m. konvencijos 33 straipsnio 2 dalimi norint pateisinti tokio asmens išsiuntimą. 32 straipsnis numato, kad „susitariančios valstybės neišsiunčia teisėtai jų teritorijoje gyvenančių pabėgėlių, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina valstybės saugumo ar viešosios tvarkos interesais“ [31]. Šis straipsnis susijęs su atvejais, kai asmeniui jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas ir jis padarė sunkų nusikaltimą prieglobsčio valstybėje, pavyzdžiui, vykdė teroristinę veiklą. Tokie asmenys gali būti išsiunčiami į „saugią šalį“ neatimant pabėgėlio statuso, o tik panaikinant leidimą gyventi šalyje. 33 straipsnio 2 dalis numato, kad apsauga nuo išsiuntimo netaikoma pabėgėliams „dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui, arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems visuotinį pavojų šaliai“ [31]. Čia numatyti asmenys, kurie padarė tam tikras nusikalstamas veikas ir kurie gali būti išsiunčiami į kilmės valstybę neatsižvelgiant į tai, ar jiems ten grės persekiojimas. Taigi, kad būtų galima taikyti 33 straipsnio 2 dalį, būtina, kad asmuo arba jau būtų pripažintas pabėgėliu, arba bent jau turi būti nustatyta, kad jam bus taikomas pabėgėlio statusas. Šis straipsnis taikytinas tokiais atvejais, kai asmuo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, padaro sunkų nusikaltimą, pavyzdžiui, įvykdo teroristinį aktą prieglobsčio valstybėje. Šiuo atveju gali būti atsisakyta jam teikti apsaugą nuo išsiuntimo pagal konvenciją. Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad tuo atveju, kai asmeniui, kuriam netaikoma apsauga nuo išsiuntimo pagal 1951 m. kon-venciją, gresia kankinimai valstybėje, į kurią ruošiamasi jį išsiųsti, jis nebus išsiųstas remiantis Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsniu.

Išvados

Galima daryti išvadą, kad akivaizdu, jog 1951 m. konvencija numato užtektinai galimybių atskirti asmenis, kurie gali būti laikomi teroristais, nuo pabėgėlių, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga. Tai galima atlikti jau pabėgėlio statuso nustatymo procedūros metu pasitelkiant į pagalbą pabėgėlio statuso netaikymo nuostatas. Išimtys iš apsaugos pagal asmens negrąžinimo principą, taip pat ir išsiuntimo galimybės, numatytos konvencijoje, duoda

127

pagrindą valstybėms itin kebliose situacijose spręsti klausimą dėl išsiuntimo asmenų, kurių nusikalstama veika paaiškėja tik po to, kai jau suteiktas pabėgėlio statusas arba kai tokie asmenys padaro sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, įvykdo teroristinį aktą, prieglobsčio valstybėje. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad 1951 m. konvencija vis dėlto yra žmogaus teisių, o ne baudžiamosios teisės sutartis, todėl numatytos galimybės turėtų būti taikomos atidžiai ir rūpestingai, pagal sąžiningas procedūras. Pagaliau žala, kuri gali kilti individui tuo atveju, jei jis bus išsiųstas nepaisant jo veikos, gali užkirsti kelią valstybėms vykdyti sprendimą dėl išsiuntimo. Praktika rodo, kad nors kai kurios valstybės nesilaiko savo įsipareigojimų teikti apsaugą pabėgėliams, tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos nėra linkusios toleruoti šių pažeidimų. Tai patvirtina, kad žmogaus teisės, taip pat ir pabėgėlių apsauga, turi pirmenybę prieš valstybės saugumo nuostatas, jei jos kertasi.

LITERATŪRA

1. Resolution 1373, adopted by the Security Council at its 4385 th meeting, 28 September 2001. http://www.ods-dds-ny.un.org/doc/UNDOC/GEN/N01/633/01/PDF/N0163301.pdf?OpenElement.

2. Addressing Security Concerns without Undermining Refugee Protection. UNHCR Perspective. – Geneva, November 2001 (neskelbta).

3. Digest of Jurisprudence of the UN and Regional Organizations on the Protection of Human Rights while Countering Terrorism, 2003. http://www.unhchr.ch/html/menu6/2/digest.doc.

4. Commission of the European Communities, Commission Working Document. The Relationship between Safeguarding Internal Security and Complying with International Protection Obligations and Instruments. – Brussels, 5 December 2001 (COM (2001) 743 final).

5. Council of Europe. Guidelines on Human Rights and the Fight against Terrorism. Adopted by the Committee of Ministers on 11 July 2002 at the 804 th meeting of the Ministers’ Deputies. Council of Europe Publishing, September 2002.

6. CAT/C/CR/28/6. 7. EU Network of Independent Experts in Fundamental Rights (CFR-CDF). The Balance between

Freedom and Security in the Response by the European Union and its Member States to the terrorist threats. Thematic comment. 31 March 2003.

8. UN Doc. Concluding Observations of the Committee against Torture. – Sweden, 7 May 2002. CAT/C/XXVII: CONCL. 1.

9. CCPR, Concluding observations: Sweden. 24-04-2002. CCPR/CO/74/SWE.10. Parliamentary Assembly. „Democracies Facing Terrorism“. Resolution 1258(2001), 26 Septem-

ber 2001.11. A/RES/57/219.12. CCPR/CO/75/NZL, 2002. 13. CCPR/C/74/SWE, 2002.14. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės // Valstybės žinios. 2002. Nr. 13–480.15. Report of the Sixty-third Conference. – Warsaw, 1035 (1988) (neskelbta).16. Draft Comprehensive Convention on International Terrorism. UN doc. A/C.6/55/1, 28 August

2000.17. Kälin W., Künzli J. Article 1F(b): Freedom Fighters, Terrorists, and the Notion of Serious Non-

political Crimes // International Journal of Refugee Law. 2000. Vol. 12, Special Supplementary Issue.

18. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo. 2003 m. balandžio 1 d. Nr. IX–1408 // Valstybės žinios. 2003. Nr. 49–2156.

19. Report of the United Nations High Commissioner for Human Rights, GAOR, UN doc. A/56/36, 31 October 2001.

20. Report of the Policy Working Group on the United Nations and Terrorism, A/57/273, S/2002/875. http://www.un.org/terrorism/a57273.doc.

21. Gilbert G. Asylum, Terrorism and Extradition: or Refugee Status, Serious Non-Political Crimes and Extraditability. A paper for the Conference on Terrorism in Warshaw, 2002 (neskelbta).

128

22. Persons Deemed Unworthy of International Protection (Article 1F). An Australian perspective. A paper prepared as a contribution to the UNHCR’s expert roundtable series, October 2001 (nes-kelbta).

23. Singh v MIMA (2000) FCA 1125.24. T. v Secretary of State for the Home Department. 1996. 2 All E.R. 865.25. Pushpanathan v Canada Minister for Citizenship and Immigration (SC Canada). 4 June 1998.26. General Assembly, Declaration on Measures to Eliminate International Terrorism, Annexed to

Resolution 49/60. Measures to eliminate international terrorism, UN doc. A/RES/49/60, 9 Decem-ber 1994.

27. Resolution 1377, adopted by the Security Council at its 4413th meeting, 12 November 2001. http://www.ods-dds-ny.un.org/doc/UNDOC/GEN/N01/633/01/PDF/N0163301.pdf?OpenElement.

28. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovas. – Ženeva: JTVPK, 1996.29. UN Doc. A/CONF.2/SR.166.30. Chahal v United Kingdom, Judgement of 15 November 1996. Appl. No. 22414/93 // Reports of

Judgements and Decisions 1996-V.31. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m.

protokolo dėl pabėgėlių statuso ratifikavimo. 1997 m. balandžio 22 d. Nr. VIII–85 // Valstybės ži -nios. 1997. Nr. 12–227.

Asylum and Terrorism: Implications of the Fight against Terrorism on Protection of Refugees

Dr. Lyra VysockienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The Article deals with the main aspects of interrelationship between the two topics, on the outlook different in nature and legal regulation, namely:

the way that measures of fight against terrorism and its prevention influence the regime of refugee protection,

the legal means implied for states in the refugee protection documents to ensure that asylum is not misused by terrorists.

States have adopted a number of measures aiming to deal with a threat of terrorism or rather to prevent it. For instance, more and more asylum seekers are being detained indefinitely, on vague grounds and without adequate procedural safeguards. Also, states adopt measures restricting access of certain asylum seekers to the state territory or asylum procedures. There is a growing concern that some measures dealing with terrorism have a negative impact on protection of refugees, in particular influencing the compliance of states with their obligations under the principle of non-refoulement. The author presents an overview of evaluation of such state practice by international and regional human rights defense bodies.

The Working Document of the European Commission, adopted on 5 December 2001 acknowledged that automatic bars to accessing asylum procedure might, even for suspected criminals contravene the principle of non-refoulement. On the other hand, the document suggested the states to limit themselves to examination of exclusion clauses when it is prima facie established that someone falls under them. Such a position has been later reflected in certain EU documents (e.g. Proposal for a Council Directive on minimum standards on procedures in Member States for granting and withdrawing refugee status, which was revised in 2002) and is not in line with international standards of refugee

129

status determination. The later require exclusion clauses to be applied only after ascertaining that someone is a refugee.

It is not infrequent that the 1951 Geneva Convention Relating to the Status of Refugees is criticized as being outdated and failing to respond to contemporary challenges of the world. To rebut such an understanding, the author therefore presents the analysis of certain Convention provisions, which provide an adequate response to some of these concerns. In this connection, the applicability to terrorist activities of refugee status exclusion clauses contained in the Article 1(F) of the Convention, as well as provisions on exceptions to protection against refoulement and expulsion, contained in the Articles 32 and 33(2) of the Convention are analyzed.

Though terrorism as such is not mentioned in the Article 1(F) of the 1951 Convention, depending on the circumstances may be considered falling under any of the categories of crimes listed in this article. The analysis in the article deals with the question, a matter of discussion for academicians and practitioners for already some time: can terrorists avoid the application of the Article 1(F) of the 1951 Convention by claiming political motives of their criminal acts? Little doubt remains today that terrorist activities fall under the category of serious non-political crimes. To illustrate, the practice of rejecting political motives in certain jurisdictions is presented in the article. The practice of terrorism has been explicitly recognized as being contrary to the principles and purposes of the United Nations. However, there is still no widely accepted state practice whereby the Article 1(F) of the Convention would be applicable to ordinary individuals, not holding significant positions.

The author concludes that the 1951 Convention provides sufficient guarantees to ensure that persons suspected or having committed terrorist acts are either screened out during the refugee status determination procedure or do not enjoy the protection against expulsion, if their criminal acts come to light or are being committed following the recognition as refugee. Nevertheless, it should be born in mind that any restrictions applied on the basis of the Convention, which is primarily a human rights and not criminal law instrument, should be applied narrowly, only as a last resort and be compatible with the object and purpose of the Convention.

Besides the analysis of refugee protection documents, application of other human rights instruments to persons who have committed or are suspected in having committed terrorist activities is touched upon in the article. The author contends that even though the Articles 32(1) and 33(2) of the 1951 Convention allow for expulsion of those who have committed terrorist acts, the prohibition of expulsion to the country where there is a risk of torture for such individual is absolute. This has been extensively confirmed in the jurisprudence of the European Human Rights Court.

130

Jurisprudencija, 2003, t. 44(36); 114–123

ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS REGLAMENTAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖJE

Lektorė Natalija Točickienė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 35243033765Elektroninis paštas natalija.tocickiene@euria.eu.lt

Pateikta 2003 m. birželio 13 d.Parengta spausdinti 2003 m. rugsėjo 28 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentai dr. Ignas Vėgėlė ir docentas dr. Justinas Žilinskas

S a n t r a u k a

Straipsnis parengtas remiantis pranešimu, skaitytu 2002 m. lapkričio mėn. Lietuvos teisės universiteto organizuotoje konferencijoje „Lietuvos teisės derinimo su Europos Sąjungos teise aktualijos“.

Straipsnyje siekiama glaustai išanalizuoti pagrindinius Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą, atkreipti dėmesį į asmens duomenų apsaugos reglamentavimo ir užtikrinimo problemas.

Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys asmens duomenų apsaugą. Daugiausia dėmesio skiriama tokių probleminių klausimų kaip laisvo duomenų judėjimo ir asmens duomenų apsaugos principų santykis, asmens duomenų samprata, duomenų tvarkymo principų užtikrinimas, ypatingų duomenų apsauga, duomenų perdavimas trečiosioms valstybėms (ne Europos Sąjungos narėms), asmens duomenų ir privataus gyvenimo apsauga elektroninių komunikacijų sektoriuje, Lietuvos Respublikos teisės aktų asmens duomenų apsaugos srityje atitiktis Europos Sąjungos teisės aktams.

Įžanga

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pagrindinius Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą, atkreipti dėmesį į asmens duomenų apsaugos reglamentavimo ir užtikrinimo problemas.

Tyrimo objektas – Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys asmens duomenų apsaugą.

Tyrimo metodai – rašant straipsnį taikyti istorinis, lyginamasis ir analitinis metodai.

131

Prieš pradedant nagrinėti konkrečius teisės aktus, manome, kad svarbu apžvelgti šių teisės aktų priėmimo prielaidas.

Asmens duomenų apsaugos sritis yra palyginti nauja. Sparčiai plintant naujoms technologijoms, kuriant tarptautines informacines sistemas, iškilo būtinybė reglamentuoti asmens duomenų tvarkymą. Šiuolaikiniame pasaulyje, galima sakyti, visos vidutinės ir stambios įmonės savo veikloje naudoja kompiuterizuotas asmens duomenų kaupimo, perdavimo, administravimo sistemas. Asmens duomenys plačiai naudojami bankų, kitų kredito įstaigų, teisėsaugos institucijų, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos įstaigų veikloje. Nauji laimėjimai telekomunikacijų srityje leidžia naudojantis internetu ne tik susipažinti, bet ir fiksuoti, kopijuoti, apdoroti ir perduoti informaciją, susijusią su asmens duomenimis. Plintančios naujos technologijos iškėlė naujų pavojų asmens privataus gyvenimo neliečiamumui. Automatinio duomenų tvarkymo ir laisvo duomenų judėjimo pranašumai bei asmens privataus gyvenimo apsauga paskatino imtis priemonių, kurios užtikrintų laisvo duomenų judėjimo ir asmens duomenų apsaugos darnos principą.

Tarptautiniu lygmeniu pirmuosius žingsnius derindama laisvą informacijos judėjimą ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugą žengė Europos Taryba ir Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. 1968 m. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja rekomendacijoje, adresuotoje Ministrų komitetui, iškėlė klausimą, ar šiuolaikinių technologijų ir mokslo pasaulyje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir valstybių narių nacionaliniai teisės aktai pakankamai apsaugo privataus gyvenimo neliečiamybę [1, p. 2]. Atsižvelgęs į minėtą rekomendaciją, Ministrų komitetas 1973–1974 m. priėmė dvi rezoliucijas, viena iš jų buvo skirta duomenų apsaugai privačiame, kita – viešajame sektoriuje. Per penkerius metus nuo paskutinės rezoliucijos paskelbimo nemaža dalis Europos valstybių priėmė įstatymus dėl asmens duomenų apsaugos1. 1980 m. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija savo rekomendacijoje pasiūlė valstybėms narėms nacionalinių įstatymų leidybos srityje atsižvelgti į asmens privataus gyvenimo apsaugos principą ir tuo pačiu metu stengtis nesudaryti nepagristų apribojimų tarptautiniam informacijos (taip pat ir duomenų) judėjimui [2, p. 1].

Glaudaus bendradarbiavimo tarp dviejų organizacijų rezultatu tapo 1981 m. Europos Tarybos priimta Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108). Jos 2 skyrius įtvirtino pagrindinius asmens duomenų apsaugos principus: asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo sąžiningumo, teisėtumo ir tikslingumo, duomenų tvarkymo saugumo, duomenų subjekto teisių ir garantijų, duomenų valdytojo atsakomybės, specialios ypatingų duomenų apsaugos [3]. Kiekvienai Konvencijos šaliai numatyta pareiga įteisinti pagrindinius Konvencijoje nustatytus duomenų apsaugos principus nacionaliniuose teisės aktuose.

Tuo pačiu laikotarpiu Europos Bendrijos lygmeniu buvo atliekami tyrimai, susiję su duomenų judėjimu tarp valstybių narių ir jų apsaugos problemomis. 1979 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisių apsaugos sparčios techninės apsaugos informacinėje visuomenėje sąlygomis. Įdomu, kad minėta rezoliucija buvo adresuota Europos Tarybos Ministrų komitetui [1, p. 4]. Buvo tikimasi, kad Europos Bendrijos valstybės narės gana greitai ratifikuos Europos Tarybos konvenciją dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu, tačiau iš visų tuometinių valstybių narių tik Prancūzija ir Vokietija pateisino šiuos lūkesčius2. Italija ratifikavo šią konvencija tik 1997 m.

1 Austrija, Danija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija. Be to, 1976 m. Portugalijos ir 1978 m. Ispanijos konstitucijose kartu su kitomis pagrindinėmis teisėmis buvo įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą.

2 Šiose valstybėse konvencija įsigaliojo 1985 m. http://conventions.coe.int/Treaty/FR/Cadreprincipal.htm

132

1990 m. Šengeno konvencijoje dėl 1985 m. Šengeno susitarimo įgyvendinimo numatyta, kad asmens duomenų tvarkymas šioje Konvencijoje numatytais tikslais turi atitikti Europos Tarybos Konvencijos dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu nuostatas [4, 126 str.].

Tas faktas, kad praėjus beveik dešimčiai metų ne visos Europos Bendrijos valstybės narės buvo ratifikavusios Europos Tarybos Konvenciją (ETS Nr. 108) bei priėmusios įstatymus asmens duomenų apsaugos srityje, taip pat tai, kad kai kurių valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių duomenų tvarkymą ir jų apsaugą, nuostatos labai skyrėsi, paskatino Europos Sąjungą imtis savarankiškų veiksmų asmens duomenų apsaugos srityje.

1995 m. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo“ [5].

Direktyva iškėlė du pagrindinius tikslus: 1. apsaugoti žmogaus laisves ir pagrindines teises, ypač susijusias su asmens privačiu gyvenimu tvarkant asmens duomenis1; 2. nevaržyti ir nedrausti laisvo asmens duomenų judėjimo tarp valstybių narių dėl priežasčių, susijusių su asmens duomenų apsauga2. Šių tikslų įgyvendinimas, Direktyvos kūrėjų nuomone, galėtų būti pasiektas, suvienodinant privataus gyvenimo apsaugos, tvarkant asmens duomenis, lygį visose valstybėse narėse.

Asmens duomenys Direktyvoje apibrėžiami kaip bet kokia informacija, susijusi su identifikuojamu asmeniu. Identifikuojamas fizinis asmuo yra tas, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ir netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais. Asmens duomenų tvarkymas suprantamas kaip bet kokia operacija ar operacijų visuma, automatiniais arba neautomatiniais būdais atliekama su asmens duomenimis, pavyzdžiui: rinkimas, užrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, atgaminimas, paieška, naudojimas, atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus; išdėstymas reikiama tvarka ar sujungimas derinant; blokavimas, trynimas ar naikinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyva pateikė neišsamių požymių, į kuriuos atsižvelgiant gali būti nustatyta asmens tapatybė, sąrašą, be to, šiame sąraše nėra bendrų duomenų, kurie taip pat gali padėti identifikuoti asmenį.

Direktyvoje įtvirtinti pagrindiniai asmens duomenų apsaugos principai atitinka Europos Tarybos Konvencijoje dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu įtvirtintus principus.

Remiantis Direktyvos nuostatomis asmens duomenys turi būti tikslūs ir, jei būtina, nuolat atnaujinami, jie gali būti tvarkomi tik teisėtai, renkami ir naudojami konkrečiu tikslu, surinkta informacija turi būti saugoma ne ilgiau nei būtina nustatytam tikslui pasiekti. Draudžiama rinkti nereikalingą informaciją. Asmens tvarkytojai privalo informuoti asmenis apie jų teisę susipažinti, pakeisti, ištaisyti su jais susijusius duomenis. Asmuo taip pat gali prašyti, kad jo duomenų tvarkymas būtų sustabdytas. Prie teisėtų asmens duomenų tvarkymo principų taip pat galima priskirti Direktyvos 18 straipsnyje numatytą duomenų valdytojo arba jo atstovo pareigą prieš atliekant bet kurią tvarkymo operaciją pranešti asmens duomenų teisėto tvarkymo priežiūros institucijai.

Nors Direktyvoje numatyti pagrindiniai reikalavimai, taikomi asmens duomenų rinkimui, yra asmens sutikimas, gyvybiškai svarbių interesų apsauga ar asmens teisėtos pareigos įgyvendinimas, joje paminėti ir kiti atvejai, nesusiję su konkrečiu asmeniu, tokie kaip viešojo intereso ar teisėto intereso įgyvendinimas [5, 3 str.], dėl kurių taikymo kyla tam tikrų abejonių.

1 Šio tikslo pagrindu galima laikyti EŽTK 8 str. 2 Minėto tikslo pagrindu galima laikyti EŽTK 10 str.

133

Išskirtinis dėmesys Direktyvoje skiriamas ypatingų duomenų apsaugai. Ypatingi duomenys – tai asmens duomenys, susiję su rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais ar filosofiniais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, taip pat duomenys apie asmens sveikatą arba lytinį gyvenimą. Valstybės narės turi uždrausti tvarkyti tokius duomenis, išskyrus jei asmuo nedviprasmiškai davė savo sutikimą; tai yra būtina jo arba kito asmens gyvybiškai svarbių interesų apsaugai, kai asmens fizinė ar psichinė būklė neleidžia jam to padaryti pačiam; tvarkomi duomenys yra susiję su pelno nesiekiančios organizacijos politiniais, filosofiniais, religiniais ar su profesinėmis sąjungomis susijusiais tikslais; jie būtini įgyvendinant įstatymuose numatytų duomenų valdytojo pareigas darbo teisės srityje, esant atitinkamoms apsaugos priemonėms; gydymo, sveikatos apsaugos tikslais, kai tokius duomenis tvarko sveikatos apsaugos darbuotojas, kuriam taikomos profesinės paslapties apsaugos taisyklės. Duomenys apie nusikaltimus, baudžiamąją atsakomybę gali būti tvarkomi tik prižiūrint oficialiai valdžios institucijai arba, kai nacionaliniai įstatymai užtikrina tinkamas tokių duomenų ap-saugos priemones.

Gana ilgas išimčių sąrašas verčia susimąstyti, ar kai kurios iš jų (pvz., duomenų valdytojo pareigų įgyvendinimas) yra pateisinamos asmens privačių interesų apsaugos apribojimais.

Praktikoje ypatingų duomenų apsaugos sunkumų neretai iškyla naudojantis internetu, nes čia informaciją, apimančią ir ypatingus asmens duomenis, galima gauti taip pat lengvai kaip ir bet kokią kitą informaciją.

Siekiant suderinti asmens duomenų apsaugos reikalavimus ir raiškos laisvę, Direktyvos 9 straipsnis numato, kad Valstybės narės gali numatyti tam tikras išimtis, kai asmens duomenys tvarkomi tik žurnalistiniais sumetimais arba meninės ar literatūrinės raiškos tikslais, bet tik tuomet, jeigu šios išimtys reikalingos, norint privatumo teisę suderinti su raiškos laisvę reglamentuojančiomis taisyklėmis.

Direktyva suteikia valstybėms narėms teisę imtis priemonių, apribojančių kai kurias asmens teises (pvz., teisę susipažinti su savo duomenimis). Tokie apribojimai galimi tik valstybės saugumo, gynybos, viešosios tvarkos, svarbių valstybės narės ar Europos Sąjungos ekonominių ar finansinių interesų, įskaitant valiutos, biudžeto ar mokesčių interesų apsaugos, kriminalinių nusikaltimų prevencijos, duomenų subjekto apsaugos arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos tikslais [5, 13 str.].

Direktyvos 25 straipsnis numato galimybę perduoti Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose surinktus duomenis trečiosioms valstybėms, jeigu jose yra užtikrintas tolygus tokių duomenų apsaugos lygis. Tačiau tolygaus apsaugos lygio samprata pačioje Direktyvoje nėra apibrėžta. Be to, pats apsaugos lygis trečiosiose valstybėse yra skirtingas. Asmens duomenų apsaugos lygio tolygumą kiekvienu konkrečiu atveju vertina Europos Komisija, atsižvelgdama į visas su asmens duomenų tvarkymu susijusias aplinkybes, o ypač į asmens duomenų prigimtį, tvarkymo tikslą, trukmę, asmens duomenų kilmės valstybę ir paskirties valstybę, teisės normas bei saugumo priemones, galiojančias trečiojoje valstybėje. Remiantis direktyvos nuostatomis sudaryta darbo grupė pasiūlė, vertinant apsaugos tolygumo lygį, atsižvelgti taip pat į teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų apsaugą, įgyvendinimo priemones trečiojoje valstybėje. Šiuo metu Komisijos sprendimai, leidžiantys perduoti asmens duomenis trečiosioms valstybėms, priimti tik Šveicarijos, Vengrijos, Kanados ir kai kurių JAV bendrijų atžvilgiu1.

Direktyva taip pat įpareigoja valstybes nares paskirti nepriklausomas institucijas, atsakingas už duomenų apsaugos kontrolę bei numatyti sankcijas už asmens duomenų apsaugos pažeidimą [5, 23 str., 29 str.].

1 www.europa.eu.int/comm/internal_market/fr/dataprot/news/index.htm

134

Iki 1998 m. spalio 24 d. valstybės narės privalėjo pranešti Europos Komisijai apie šios Direktyvos įgyvendinimo priemones. Už šio įsipareigojimo nevykdymą Europos Komisija pradėjo Europos Bendrijos sutarties 226 straipsnyje numatytą procedūrą prieš Prancūziją, Olandiją, Vokietiją, Airiją ir Liuksemburgą1. 2001 m. spalio 4 d. Europos teisingumo teismas pripažino Liuksemburgą kaltu už direktyvos nuostatų neįgyvendinimą nustatytu laiku [6].

Amsterdamo sutartimi papildytoje Europos Bendrijos sutarties 286 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad Bendrijos teisės aktai dėl asmenų apsaugos apdorojant asmens duomenis ir tokių duomenų laisvo judėjimo taikomi ir Europos Bendrijos sutartimi arba ja remiantis įsteigtoms institucijoms bei organams. Šio straipsnio pagrindu 2000 m. buvo priimtas Reglamentas dėl fizinių asmenų duomenų apsaugos, ryšium su asmens duomenų tvarkymu Europos Sąjungos institucijose ir organuose ir tokių duomenų laisvo judėjimo“ [7]. Skirtingai nuo Direktyvos, Reglamentas taikomas ne valstybėms narėms, o visoms Europos Sąjungos institucijoms ir jų įsteigtiems organams.

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2002/58 dėl asmens duomenų ir privataus gyvenimo apsaugos elektroninių komunikacijų sektoriuje, pakeitusią 1997 m. Direktyvą 97/66 dėl asmens duomenų apdorojimo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje [8].

Direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti per viešųjų ryšių tinklą ir viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas pranešimų ir su jais susijusių tinklo srauto duomenų konfidencialumą. Valstybės narės turi priimti teisės aktus, draudžiančius pasiklausyti, slapta prisijungti, saugoti ar kitaip perimti bei kontroliuoti pranešimus ir su jais susijusius tinklo srauto duomenis, išskyrus atvejus, jei tai yra būtina, valstybės saugumui ir gynybai, viešajai tvarkai užtikrinti, taip pat užkardyti kriminalinius veiksmus ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemų naudojimą. Valstybės narės taip pat privalo užtikrinti, kad abonentai iš anksto ir nemokamai būtų informuoti, kokiais tikslais rengiamas spausdintinis ar elektroninis abonentų katalogas, į kurį numatoma įtraukti jų asmens duomenis ir kuris bus prieinamas viešai ar per užklausų paslaugas. Abonentams turėtų būti užtikrinta galimybė nuspręsti, ar leisti įtraukti jų asmens duomenis į viešą katalogą, juos patikrinti, patikslinti ar pašalinti.

Minėta direktyva turi būti įgyvendinta valstybėse narėse iki 2003 m. spalio 31 dienos.

Be minėtų teisės aktų, pagal Europos Sąjungos kompetenciją priimta daugelis kitų dokumentų, skirtų duomenų apsaugos užtikrinimui specialiose srityse (pvz., medicinos, statistikos ir kt.). Asmens duomenų apsaugos reikalavimai taikomi Šengeno informacinei sistemai ir Europos informacinei sistemai, sukurtai pirštų antspaudams lyginti (Eurodac) [9, p. 421].

Duomenų apsaugos svarbą Europos Sąjungoje pabrėžė 2000 m. gruodžio 8 d. paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 8 straipsnį įtvirtino asmens teisę į savo duomenų apsaugą.

Nepaisant gana stiprios teisinės bazės, praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai bandoma nepaisyti asmens duomenų tvarkymo reikalavimų pasinaudojus tuose pačiuose teisės aktuose numatytomis išimtimis. Kita problema, į kurią norėtume atkreipti dėmesį, susijusi su oficialių institucijų darbo skaidrumo užtikrinimu. Europos Sąjungos ombudsmenas 2002 m. spalio 2 d. pranešime akcentavo kai kurių ES institucijų piktnaudžiavimą asmens duomenų apsaugos principu ir pabrėžė, kad nei Europos Sąjungos direktyvos 95/46, nei Reglamento 45/2001 nuostatos neapriboja „skaidrumo“ principo taikymo Europos Sąjungos institucijų veikloje.

2002 m. rugsėjo 25 d. laiške, adresuotame Komisijos pirmininkui Romanui Prodžiui, Ombudsmenas pabrėžė, kad asmens duomenų apsaugos principas

1 www.europa.eu.int/comm/internal_market/fr/dataprot/news/index.htm

135

neapima teisės į anonimiškumą dalyvaujant viešajame valdyme [10]. Ši teisė nesuderinama su „skaidrumo“ ir „viešumo“ principais, nes asmenų, dalyvaujančių viešajame valdyme užslaptinimas atima iš Europos Sąjungos piliečių galimybę realiai suprasti ir kontroliuoti ES institucijų pareigūnų darbą ir skatina korupciją1.

Išnagrinėję pagrindinius Europos Sąjungos teisės aktus asmens duomenų apsaugos srityje ir kai kurias su jų taikymu susijusias problemas, norėtume pereiti prie antros pranešimo dalies – Lietuvos teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų apsaugą, nagrinėjimo. Minėti aktai bus nagrinėjami lyginant juos su Europos Sąjungos teisės aktais.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą svarbu suderinti savo nacionalinius teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktais asmens duomenų apsaugos srityje. Šios srities derinimas buvo numatytas net dviejose derybinėse pozicijose: „Laisvė teikti paslaugas“ ir „Teisingumo ir vidaus reikalai“.

Duomenų apsaugos teisinis reglamentavimas Lietuvoje pradėtas 1996 m. priėmus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (toliau – įstatymas). 1998 m. papildytas Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodeksas numato administracinę atsakomybę už neteisėtą asmens duomenų tvarkymą, kliudymą asmeniui susipažinti su savo duomenimis. 2000 m. priimtas naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įtvirtina baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, atskleidimą, panaudojimą. 2001 m. vasario mėn. Lietuva ratifikavo Europos Tarybos kon-venciją dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108), o 2001 m. lapkritį pasirašė šios konvencijos papildomą protokolą dėl priežiūros institucijos ir duomenų srautų, kertančių valstybių sienas, kurį ruošiamasi ratifikuoti artimiausiu metu. Asmens duomenų apsaugą atskirose srityse reglamentuoja daugelis poįstatyminių aktų.

2001 m. Europos Komisija savo reguliariame pranešime apie Lietuvos pasirengimą narystei Europos Sąjungoje pažymėjo, kad Lietuva padarė didelę pažangą duomenų apsaugos srityje, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas iš esmės atitinka direktyvą 95/46 „Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo“, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios įstatymo nuostatos turi būti tikslinamos.

Siekiant suderinti Lietuvos Respublikos teisės aktus su direktyvos 97/66 dėl asmens duomenų apdorojimo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje nuostatomis buvo pataisytas Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymas. Minėtas įstatymas taip pat turės būti suderintas su 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58 dėl asmens duomenų ir privataus gyvenimo apsaugos elektroninių komunikacijų sektoriuje.

Duomenų apsaugos priežiūrą, išskyrus asmens duomenų tvarkymą visuomenės informavimo tikslais, Lietuvos Respublikoje vykdo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Asmens duomenų tvarkymą žurnalistikos, meninės ir literatūrinės raiškos bei kitais visuomenės informavimo tikslais prižiūri institucijos, numatytos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme apibrėžta privačios informacijos pateikimo tvarka ir numatyta asmens teisė pateikti skundus Administracinių ginčų komisijai dėl tokios informacijos nepateikimo bei neišsamios ar netikslios informacijos pateikimo.

1 ES ombudsmeno nuomone, Reglamentas 45/2001 nesuteikia asmenims, laimėjusiems konkursą į EP deputatų asistentų vietas, teisės išlikti anonimiškiems. Tokie asmenys turėtų būti informuojami, kad jų pavardės gali būti viešai skelbiamos. Atkreiptinas dėmesį į tai, kad dar 1997 m. Komisija nusprendė viešai skelbti tokių asmenų sąrašus, siekdama įgyvendinti „skaidrumo“ principą. Ombudsmeno nuomone, Reglamentas 1049/2001 suteikia galimybę susipažinti su Komisijos pareigūnų veikla ne tarnybos metu. Tuo tarpu Komisijos manymu, tai prieštarautų Reglamento 45/2001 nuostatoms.

136

Atsižvelgdama į 2001 m. Europos Komisijos reguliarų pranešimą apie Lietuvos pasirengimą narystei Europos Sąjungoje, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija išleido duomenų apsaugos plėtojimo 2002–2004 m. programą, kurioje atkreipiamas dėmesys į tai, ar nebūtų tikslinga visas su asmens duomenų apsaugos priežiūra susijusias funkcijas pavesti vienai institucijai. Pagrindiniai šios programos tikslai yra duomenų apsaugos sistemos Lietuvoje plėtra ir visiška duomenų apsaugos lygio atitiktis Europos reikalavimams [12].

Norėtume pateikti trumpą Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – įstatymo) suderinimo su Direktyva 95/46 analizę1.

Nors dauguma įstatymo nuostatų pažodžiui atkartoja Direktyvos 95/46 nuostatas, tačiau atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos šio įstatymo netikslumus. Įstatyme faktiškai suvienodintos duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sąvokos2.

Įstatyme asmens sutikimas tvarkyti jo duomenis apibrėžiamas kaip savanoriškas duomenų subjekto leidimas, tuo tarpu pagal Direktyvos nuostatas sutikimas yra bet kuris savanoriškai ir sąmoningai duotas konkretus duomenų subjekto valios išreiškimas, kuriuo duomenų subjektas nurodo savo sutikimą. Be to, skirtingai nuo Direktyvos, įstatymas numato, kad asmens sutikimas tvarkyti jo ypatingus duomenis turi būti išreikštas tik rašytine forma3. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nesuteikia asmeniui teisės sustabdyti savo duomenų tvarkymo veiksmų, o duomenų valdytojams nenumatyta pareiga renkant duomenis pranešti asmenims apie galimybę susipažinti su duomenimis bei apie teisę reikalauti, kad neteisingi ir netikslūs duomenys būtų ištaisyti, sustabdyti ar sunaikinti. Tuo tarpu šios teisės ir pareigos yra numatytos Direktyvoje 95/46. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje supainiotos duomenų apsaugos ir duomenų saugumo sampratos4. Kai kuriuos įstatymo netikslumus, mūsų manymu, galima priskirti prie vertimo spragų.

Šiems netikslumams pašalinti 2001 m. gegužės–rugpjūčio mėn. remiantis Europos Tarybos, Europos Komisijos ir Vyriausybinės duomenų apsaugos inspekcijos atliktos analizės duomenimis, buvo parengtas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo projektas5. Projektas numatė papildomas teises Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, apribojo asmens kodo tvarkymo galimybes, įtvirtino naujas nuostatas dėl išankstinės patikros, dėl duomenų subjekto asmens savybių įvertinimo automatiniu būdu, patikslino kai kurias įstatyme numatytas sampratas.

Tačiau norėtume atkreipti dėmesį į kai kuriuos pakeitimus, kurie, mūsų manymu, nėra tikslingi. Pavyzdžiui, projekte siūloma išbraukti iš įstatymo 1 straipsnio tikslą „sudaryti sąlygas laisvam asmens duomenų judėjimui“. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 95/46 preambulėje ir 1 straipsnyje skelbiami du pagrindiniai tikslai: viena vertus, užtikrinti fizinių asmenų laisves ir pagrindines teises, ypač susijusiais su privataus gyvenimo apsauga tvarkant asmens duomenis, kita vertus – nevaržyti ir nedrausti laisvo duomenų judėjimo tarp valstybių narių dėl priežasčių, susijusių su asmens duomenų apsauga, manome,

1 Atsižvelgiant į tai, kad nauja įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., straipsnyje nagrinėjama šiuo metu galiojanti redakcija.

2 Direktyvoje 95/46 duomenų valdytojas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuris vienas ar kartu su kitais asmenimis nustato asmens tvarkymo tikslus ir priemonės. Duomenų tvarkytojas yra tiesiogiai įgaliotas tvarkyti duomenis.

3 Pagal Direktyvą 95/46 asmens sutikimas gali būti išreikštas bet kokia forma, svarbu, kad ir konkretus asmuo, ir tvarkytojas suprastų, kad jis buvo išreikštas nedviprasmiškai.

4 Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 24 str. 2 d. numatyta, kad leidimas teikti duomenis duomenų gavėjams, esantiems užsienio valstybėse, išduodamas, jeigu šiose valstybėse yra tinkamas asmens duomenų saugumo lygis. Direktyvos 95/46 25 str. kalbama apie asmens duomenų apsaugos lygį. Asmens duomenų saugumas yra siauresnė kategorija, kuri reiškia, kad duomenų valdytojas ir tvarkytojas privalo turėti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat bet kokio kito neteisėto veiksmo.

5 Analizuojama įstatymo projekto redakcija iki 2002 m. lapkričio 25 d.

137

kad įstatyme taip pat turi atsispindėti „pusiausvyra“ tarp asmens duomenų apsaugos ir laisvo tokių duomenų judėjimo1. Projekte taip pat neištaisytos jau minėtos įstatymo spragos dėl reikalavimo valdytojams renkant duomenis pranešti asmenims apie galimybę susipažinti su duomenimis bei apie teisę reikalauti, kad neteisingi ir netikslūs duomenys būtų ištaisyti, sustabdyti ar su-naikinti2.

Pastebėtina ir tai, kad įstatymo projekte nebuvo numatyta asmenų teisės apskųsti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos veiksmus teismui3. Mūsų nuomone, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projektu Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos teisės buvo išplėstos, teisės apskųsti įtvirtinimas naujame Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme yra būtinas.

Džiugu, kad rengiant naują įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., buvo atsižvelgta į daugumą anksčiau paminėtų pastabų. Tikėtina, kad artimoje ateityje Lietuvos teisinė asmens duomenų apsaugos bazė bus visiškai suderinta su Europos Sąjungos reikalavimais. Tačiau nereikia pamiršti ir praktinių minėtų teisės aktų įgyvendinimo problemų. Duomenų apsaugos plėtojimo 2002–2004 metams programoje atkreipiamas dėmesys į būtinybę stiprinti duomenų saugumą Lietuvos Respublikos institucijose ir įstaigose, nes šiuo metu egzistuoja pavojus duomenų tikslumui, jų išsaugojimui nuo sunaikinimo ir neteisėto duomenų naudojimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad daugelis Lietuvos žmonių nežino apie teisę į savo duomenų apsaugą, todėl būtina užpildyti ir šią spragą.

Nors asmens duomenų apsaugos sritis yra palyginti nauja ir kol kas Lietuvoje nėra gausios teisminės praktikos, iškyla kai kurių problemų, sprendžiant Asmens duomenų teisinės apsaugos ir Visuomenės informavimo įstatymų taikymo koliziją. Neretai pastarajam klaidingai suteikiama pirmenybė. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad Visuomenės informavimo įstatyme numatytos institucijos turi tvarkyti asmens duomenis vadovaudamosi šiame straipsnyje išvardytomis Asmens duomenų teisinės ap-saugos įstatymo nuostatomis. Asmens duomenų tvarkymą visuomenės informavimo priemonėse, žurnalistikos, meninės ir literatūrinės raiškos tikslais turi prižiūrėti žurnalistų etikos inspektorius. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnis įtvirtina reikalavimą užtikrinti privataus gyvenimo apsaugą rengiant ir platinant viešąją informaciją.

Išvados

Šiuo metu Europos Sąjungoje egzistuoja gana stipri asmens duomenų apsaugos reglamentavimo teisinė bazė, tačiau praktikoje neretai iškyla kolizija tarp asmens duomenų apsaugos ir laisvo tokių duomenų judėjimo principų. Viena vertus, duomenų tvarkytojai bando nepaisyti teisės aktų reikalavimų, pasinaudoję tų pačių teisės aktų numatytomis išimtimis, kita vertus – institucijos apriboja laisvo duomenų judėjimo principą, pernelyg plačiai interpretuodamos teisės aktų nuostatas.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos naujoje įstatymo redakcijoje kaip šio įstatymo tikslas minima tik žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisė tvarkant asmens duomenis, asmens duomenų laisvo judėjimo principui įtvirtinti pasirinkta neigiama formuluotė ir atskira vieta.

Šiuo metu galiojančiame asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme yra nemažai netikslumų ir spragų, didžioji jų dalis atsirado dėl netikslaus Europos

1 Naujos įstatymo redakcijos 1 str. 6 d. numatyta, kad šiuo įstatymu nevaržomas ir nedraudžiamas laisvas asmens duomenų judėjimas vykdant Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus. Mūsų manymu, būtų tikslinga laisvo asmens duomenų judėjimo tikslą įtvirtinti 1 str. 1 d.

2 Minėta spraga buvo ištaisyta, įtvirtinus šiuos reikalavimus naujos įstatymo redakcijos 18 straipsnyje. 3 Naujos įstatymo redakcijos 17 straipsnio 4 dalyje ši teisė yra numatyta.

138

Sąjungos direktyvos 95/46 vertimo. Nauja asmens duomenų apsaugos įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. liepos 7 d., užpildė šias spragas.

Atsižvelgiant į tai, kad 2002 m. liepos 12 d. buvo priimta nauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58 dėl asmens duomenų ir privataus gyvenimo apsaugos elektroninių komunikacijų sektoriuje, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymas artimiausioje ateityje turėtų būti suderintas su šios direktyvos nuostatomis.

Nors Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo sritis yra gana nauja, pastaruoju metu iškyla nemažai problemų, susijusių su teisės aktų įgyvendinimu, ypač sprendžiant klausimą dėl asmens privataus gyvenimo neliečiamybės apsaugos tvarkant asmens duomenis ir asmens teisės gauti informaciją.

Taigi šiuo metu Lietuvai svarbu ne tik suderinti asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktais, bet ir užtikrinti jų tinkamą įgyvendinimą, įvertinti tokio įgyvendinimo pasekmes informacinėje visuomenėje.

LITERATŪRA

1. Rapport explicatif sur la Convention pour la protection des personnes à l’égard du traitement automatisé des données à caractère personnel (STE № 108), http://conventions.coe.int/ Treaty/FR/Cadreprincipal.htm.

2. Lignes directrices de l’OECD relatives à la protection des données, http://www.europa.eu.int/ comm/internal_market/fr/dataprot/inter/index.htm.

3. Konvencija „Dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108)“ // Valstybės žinios. 2001. Nr. 32–1059.

4. Convention d’application de l’Accord de Schengen du 14 juin 1985 entre le Gouvernement des États de l’Union économique Benelux, de la République fédérale d'Allemagne et de la République française relatif à la suppression graduelle des contrôles aux frontières communes, JO n° L 239 du 22/09/2000 p. 0019 – 0062.

5. Directive 95/46/CE du Parlement européen et du Conseil, du 24 octobre 1995, relative à la protection des personnes physiques à l’égard du traitement des données à caractère personnel et à la libre circulation de ces données, JO n° L 281 du 23/11/195 p. 0031-0050.

6. CJCE 4 octobre 2001, Aff. C-450/00, http://www.europa.eu.int/servlet/portail/CuriaServlet ?curiaLink=%26lang%3DFR%26i.

7. Règlement (CE) n° 45/2001 du Parlement européen et du Conseil du 18 décembre 2000 relatif à la protection des personnes physiques à l'égard du traitement des données à caractère personnel par les institutions et organes communautaires et à la libre circulation de ces données, JO n° L 008 du 12/01/2001 p. 0001-0022.

8. Directive 2002/58 du Parlement européen et du Conseil, du 12 juillet 2002, concernant le traite-ment des données à caractère personnel et la protection de la vie privée dans le secteur des communications électroniques, JO L 201 du 31 juillet 2002.

9. Mascia Toussaint, Eurodac : un système informatisé européen de comparaison des empreintes digitales des demandes d’asile, Revue du Marché commun et de l’Union européenne, n° 429, juin 1999.

10. Le Médiateur européen, Usage détourné des règles sur la protection des données dans l’Union européenne, 2002-09-25, http://www.euro-ombudsman.eu.int/letters/fr/20020925-1.htm.

11. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 63–1479, nauja redakcija Nr. IX–1296; 2003. Nr. 15–597 aktuali nuo 2003 m. liepos 1 d.

12. Duomenų apsaugos plėtojimo 2002–2004 m. programa // Valstybės žinios. 2002. Nr. 23–871.

139

Personal Data Protection in the European Union and Lithuanian Law

Natalija TočickienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

This article is based on the report read at the conference “Actualities of the coordination of Lithuanian Law with European Union Law” held in the Law University of Lithuania in November 2002.

The author sought to succinctly analyze the basic European and Lithuanian legal acts in the sphere of personal data protection and to draw particular attention to the problems of regulation and ensuring of personal data protection.

The article concentrates on such problematic questions as relation between free data movement and basic principles of personal data protection, the concept of personal data, ensuring data management principles, special data protection, data transmission to the third (non-EU) countries, personal data and private life protection in the electronic communication sector, compliance of the legal acts of the Republic of Lithuania with the respective EU legal acts in the sphere of personal data protection.

The EU has adopted a very favourable legal framework designed to ensure a high-level of security and privacy protection. Directive 95/46/EC of 24 October 1995 on he protection of individuals with regard to the processing of personal data and on the free movement of such data (hereinafter- Data Protection Directive) aims to protect the rights and freedoms of persons by laying down the guidelines determining when such processing is lawful. The guidelines relate to data quality, making data processing legitimate, special categories of processing, information to be given to the data subject, the data subject's rights, confidentiality and security of processing. This Directive has broadly achieved its aim while making it easier for personal data to be circulated around the EU. However, late implementation by Member States and differences in the ways of such implementation at national level have prevented EU from getting the full benefit of the Directive. Only four member States have passed national laws implementing this act within the agreed deadline- October 1998. Germany and Netherlands, along side with Belgium, then implemented the Directive in 2001 and Luxembourg in 2002, after the unfavourable Court decision.

Data Protection Directive is addressed to the Member states and does not apply as such to the Commission or any other Community institutions and bodies.

A Regulation on data protection within EU institutions and bodies was adopted in December 2001.

Competition alone will not suffice to ensure a wide take-up of the Internet. A necessary complement is to ensure a high-level of security and privacy protection. In order to preserve the rights to privacy in relation to the processing of personal data in the electronic communications sector, the EU has adopted a Directive 2002/58/EC of 12 July 2002 on privacy and electronic communications. This Directive touches up on a number of topics of various degrees of sensitivity, such as the preservation of connection data by the Member States for police surveillance purposes, the sending of unsolicited e-mail, the use of cookies and the inclusion of personal data in public directories.

The limits of the guidelines mentioned in the Data Protection Directive and the conditions under which the processing of personal data is lawful have also been determined in the Lithuanian Law on Legal Protection of Personal Data (actual wording since 01/07/2003). This Law requires the State Data Protection

140

Inspectorate to ensure the compatibility of Personal Data Protection in Lithuania with the requirements of the European Union. However, its application in practice sometimes is problematic.

141

Jurisprudencija, 2003, t. 44 (36)

INFORMACIJAMOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 2200 spaudos ženklų, t. y. vieno puslapio), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 2200 spaudos ženklų, t. y. vieno puslapio).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

142

JURISPRUDENCIJALIETUVOS TEISĖS DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE AKTUALIJOS

Mokslo darbai44(36) tomasVilnius, 2003

11,00 leidyb. apsk. l.124 psl.

Tiražas 180 egz.

143