Tarptautinė prekyba – pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp

įvairių šalių pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Tarptautinei prekybai yra būdingi du

pagrindiniai bruožai:

1. Ji vykdoma tarp dviejų ar daugiau

valstybių.

2. Naudojamos įvairios valiutos su joms

būdingais valiutų kursų svyravimais.

Literatūra:

• Bernatonytė B. Tarptautinė prekyba. Kaunas, 2007.

• Paul T. McGrath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai.

Vilnius, 1999.

• Grižas R.A. Užsienio šalių ekonomika ir ekonominė

politika. Vilnius. 2005.

• N.Balčiūnas ir kiti. Mokėjimų balansas: teoriniai

pagrindai ir einamosios sąskaitos deficitas.

Vilnius.2002.

Šalys eksportuoja ir importuoja. Tačiau net ir

daugiau importuojanti šalis įtraukiama į pasaulinio

ūkio sistemą.

Sulyginus eksportą ir importą gaunamas

prekybos balansas.

Daugiau eksporto – balansas aktyvus/teigiamas.

Daugiau importo – balansas pasyvus/neigiamas.

Tai, kas sudaro vienos šalies importą, yra kitos šalies eksportas.

Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos :

1. Gamybos sąlygų (gamtinių, klimatinių, aprūpinimo ištekliais)

skirtingumas.

2. Skirtingi gamybos našumo lygiai. Kiekviena šalis

specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau, naudodama

pažangesnę technologiją;

3. Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė.

4. Globalizacija (ir pasekmė, ir prielaida) – spartus vieningo

pasaulinio ūkio kūrimosi procesas su vieninga informacinių

technologijų, socialinių, ekonominių, ekologinių, kultūrinių ryšių

visuma. Tarptautinės prekybos ir globalizacijos padarinys –

tarptautinis darbo pasidalijimas.

Tarptautinės prekybos nauda:

1. Konkurencija, įtakojanti kainų mažėjimą.

2. Pagamintų produktų gausumas ir įvairovė. Įvairiausių

ir skirtingų poreikių patenkinimas.

3. Masto ekonomija.

4. Darbo jėgos specializacija, jos kvalifikacijos

augimas.

Tarptautiniai mainai leidžia vienos šalies žmonėms nedirbti tų

darbų, kuriuose specializuojasi kitų šalių gyventojai.

Tada galima verstis ta veikla, kurioje gali daugiau pasiekti ir

eksportuoti savo sukurtas geresnes prekes ir paslaugas. O

importuoti galima tai, ką žymiai efektyviau padaro kitos šalys.

Vadinasi, visose šalyse žmonės pradeda dirbti našiau ir gali vartoti

daugiau prekių ir paslaugų.

Kaip šalys prekiauja?

Kodėl vienos gamina ir parduoda vienus, o kitos – kitus produktus?

Pagrindinės teorijos:

1. Absoliutus pranašumas

2. Santykinio/ lyginamojo pranašumo teorija.

3. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis.

Leontjevo paradoksas

4. Produkto gyvavimo ciklo teorija.

Absoliutusis pranašumas

reiškia, kad viena šalis gali pagaminti produkto vienetą, sunaudodama mažiau išteklių, negu tai gali padaryti kita šalis.

Kiek reikia dirbti neprekiaujant

Melodija Sporto kraštas

1 kompaktinis diskas 1 valanda 6 valandos

1 krepšinio kamuolys 2 valandos 3 valandos

Iš viso: 3 valandos 9 valandos

Keletą amžių gyvavusi klasikinė lyginamojo

pranašumo teorija (Adam Smith, David

Ricard; 18 - 19 a.) teigia:

• visi laimi daugiausiai, kai kiekviena tauta

specializuojasi tam tikrų produktų gamyboje;

• ekonominės veiklos produktai juda tarp šalių;

• gamybos veiksniai yra fiksuoti geografine

prasme.

Santykinis/lyginamasis pranašumas – tai sugebėjimas gaminti produkto vienetą mažesniais alternatyviaisiais kaštais.

Alternatyvieji kaštai: prarasta nauda, palyginus

geriausią pasirinktąją išteklių alternatyvą su atmestąją.

Kuri šalis, gamindama kompaktinius diskus, turi santykinį pranašumą?

Melodijos vieno kompaktinio disko alternatyvieji kaštai yra lygūs pusei krepšinio kamuolio.

Sporto krašto kompaktinio disko alternatyvieji kaštai yra lygūs 2 krepšinio kamuoliams.

Šiuo atveju Melodija turi santykinį pranašumą kompaktiniams diskams gaminti, nes jos gamybos kaštai yra mažesni.

Alternatyvieji gamybos kaštai

Melodija Sporto kraštas

1 kompaktinis diskas ½ kamuolio 2 kamuoliai

1 krepšinio kamuolys 2 kompaktiniai diskai ½ kompaktinio disko

Šalys, naudodamos savo santykinį pranašumą, savo išteklius

naudos tikslingiau.

Lentelėje “Kiek reikia dirbti prekiaujant” parodyta gaunama nauda.

Melodija gauna abu produktus, tačiau jos darbininkai dirba 2 valandas, užuot anksčiau dirbtų 3 valandų, kaip šitai yra parodyta lentelėje “Kiek reikia dirbti neprekiaujant”.

Sporto kraštas taip pat gauna abu produktus, tačiau dabar jo darbininkai, užuot ankščiau dirbtų 9 valandas, dirba 6 valandas.

Nors Melodijos našumas, gaminant krepšinio kamuolius, yra didesnis, jai labiau apsimoka gaminti tik kompaktinius diskus.

Abi šalys laimėjo, nes abi prekiavo, remdamosi savo santykiniais pranašumais. O viso to rezultatas: abiejų šalių žmonės džiaugiasi pakilusiu gyvenimo lygiu.

Kiek reikia dirbti prekiaujant

Melodija Sporto kraštas

1 kompaktinis diskas sau

1 valanda 1 krepšinio kamuolys sau

3 valandos

1 kompaktinis diskas Sporto kraštui

1 valanda 1 krepšinio kamuolys Melodijai

3 valandos

Iš viso: 2 valandos Iš viso: 6 valandos

Kas dieną galime pastebėti, kaip santykinis pranašumas veikia.

Jūs specializuojatės toje veikloje, kurioje galite naudotis santykiniu pranašumu, ir perkate duoną, kitas prekes bei paslaugas iš kitų žmonių, kurie specializuojasi srityse, kurios jiems teikia santykinį pranašumą.

Viso pasaulio verslai daro tai, ką sugeba geriausiai (naudojasi savo santykiniu pranašumu), - gamina prekes ir teikia paslaugas kur kas mažesniais alternatyviaisiais kaštais.

Šitaip per trumpesnį darbo laiką sukuriama kur kas daugiau prekių ir paslaugų mažesniais alternatyviaisiais kaštais.

Ne gamybos našumo lygis (absoliutusis pranašumas) lemia specializacijos bei prekybos teikiamą naudą, - ją lemia santykinis/lyginamasis pranašumas (našumo, gaminant prekę, palyginimas su jos našumu, gaminant kitą prekę).

Ar pagrįsti neturtingų šalių nuogąstavimai dėl

gebėjimo konkuruoti ir išsaugoti darbo vietas?

Ar galės konkuruoti su labiau išsivysčiusiomis

valstybėmis, kuriose darbo našumas gerokai

ūgtelėjęs?

Ar ekonomiškai stiprių šalių darbininkai, dirbantys

daug našiau, neatims iš jų darbo?

Prekybos dėka visos valstybės gali tarpusavyje

konkuruoti ir laimėti, nors jų našumas, kad ir

gaminant visus produktus, būtų mažesnis. Kai

kuriose srityse jos vis vien turėtų pranašumą.

Nagrinėtas supaprastintas 2 šalių modelis, tačiau

turint omenyje visą gamybos sričių įvairovę,

akivaizdu, kad santykinio pranašumo principas

lemia pasauliniam ūkiui priklausančių šalių

specializaciją.

Darbo užmokesčio aspektas.

Tarkime, kad Melodijoje už vieną darbo valandą yra mokamas 15

litų darbo užmokestis, o Sporto krašte – tik 5 litai.

Ar tai reiškia, kad Melodijos kompaktinius diskus gaminantys

darbininkai praras savo darbą?

Ne, nepraras. Mat didesnį darbo užmokestį atsveria ir didesnis

darbo našumas.

Melodija 15 Lt už valandą 1 h kompakt.diskui 15 Lt x 1 h = 15 Lt kompakt.diskui

Sporto kraštas 5 Lt už valandą 6 h kompakt.diskui 5 Lt x 6 h = 30 Lt kompakt.diskui

Lentelėje parodyti skaičiai rodo, kad vieno kompaktinio disko

gamybos kaštai Melodijoje yra mažesni už tuos pačius kaštus

Sporto krašte tik dėl didesnio darbo našumo.

Našumas lemia mūsų darbo užmokesčius ir gyvenimo lygį.

Kai Melodija ir Sporto kraštas pradėjo tarpusavyje

prekiauti, šalys susidūrė su struktūrinio nedarbo

problema:

Kiekvienoje šalyje gamyba telkiama našesnėse srityse –

šalys didina gamybą tose šakose, kur turi

santykinį/lyginamąjį pranašumą.

Dėl to abiejose šalyse atitinkamai pasiskirstė ir darbo jėga.

Darbo vietų skaičius išauga lyginamojo pranašumo

sektoriuose.

Nors prekyba pakėlė abiejų šalių daugumos gyventojų

gerovę, nuo jos nukentėjo Melodijos krepšinio kamuolių

įmonės ir darbininkai, o Sporto krašte – kompaktinių

diskų įmonės ir jų darbininkai. Problemos sprendimas –

darbo jėgos perkvalifikavimas.

Ar prekybos apribojimai apsaugo nuo ,,pigios

užsienio darbo jėgos” konkurencijos?

Taip, tačiau visai šaliai tai brangiai kainuotų.

Prekybos apribojimai gali apsaugoti darbo vietas

atitinkamų šakų įmonėse.

Tačiau darbo vietų santykinai nepalankiose

pramonės šakose išsaugojimo kaina yra lygi

darbo vietų praradimui daugelyje kitų

santykinį pranašumą turinčių pramonės šakų.

Prekybos apribojimai, kurie apsaugo nuo kitose

šalyse našiau gaminamų importuojamų

prekių antplūdžio, trukdys pačiai šaliai

parduoti savo produkciją.

Abiejų šalių gerovė nusmuks. Todėl įvairūs

tyrimai parodė, kad nustatyti prekybos

apribojimai tam tikroms darbo vietoms JAV

išsaugoti kasmet kainuoja šimtus tūkstančių

dolerių už vieną darbo vietą.

Kitos tarptautinės prekybos teorijos:

Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis.

Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad

šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės

gamyboje, kurioje intensyviai vartojami

šalies santykinai gausūs ištekliai.

Hekšerio-Olino modeliu išaiškinta, kodėl šalys

prekiauja tokiu būdu, koks yra susiformavęs

ligi šiol.

Norint suprasti Hekšerio-Olino modelio ribotumą, reikia žinoti šio

modelio prielaidas:

1) visiems gamintojams įmanoma yra ta pati technologija (įtartini tie

gamybos kaštų pranašumai, kurie kildinami iš technologijos

skirtumų);

2) vartotojų polinkių skirtumai ignoruojami ( remiamasi faktu, kad

didžioji prekybos dalis sieja panašaus raidos lygmens tautas:

manoma, kad polinkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio,

todėl panašaus pažangos laipsnio ir panašiu gyvenimo standartų

šalys turės panašius polinkius;

3) rinkos yra konkurencinės (pirkėjai ir pardavėjai negali

individualiai paveikti kainų, nes manoma, kad kiekvienas atskirai

užima tik labai nedidelę rinkos dalį);

4) eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl

šalyje vis augančios specializacijos;

5) vartojami tik du gamybos veiksniai - darbas ir kapitalas.

Kadangi šis modelis toks svarbus, jis buvo nuolat tikrinamas ir

pertikrinamas, ypač turint omenyje Vasilio Leontjevo (Vassily

Leontief) JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studiją.

Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykinai kapitalo

turtinga šalis. Tada pagal Hekšerio-Olino modelį JAV turėtų

eksportuoti kapitalui imlias prekes ir importuoti darbui imlias

prekes.

Leontjevas nustatė, kad tam tikrais JAV istorijos laikotarpiais

buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbo imlias prekes

ir importuodavo kapitalo imlias prekes.

Šie duomenys, dažnai vadinami ,,Leontjevo paradoksu", pradėjo

daugelį papildomų studijų, nes buvo ieškoma kitų prekybos

hipotezių.

Produkto gyvavimo ciklo teorija.

Didelėse rinkose technologija yra vienas didžiausių ginklas.

Šią teorija galima nagrinėti pasitelkiant JAV pavyzdį

(produkto gyvavimo ciklo teorija JAV atžvilgiu). ..

Produkto gyvavimo etapai :

1. Stambi rinka, kuri yra prisotinta įvairių produktų ir yra

daug gamintojų, Tačiau vis atsiranda naujų prekių.

Plintant prekei, tarkim, Amerikos rinkoje atsiranda

paklausa ir užsienio rinkose prasideda eksportas.

2. Palaipsniui pradedama gamyba tose išvystytose

šalyse, kuriose gyventojai gali įpirkti ta naujas prekes.

Tai vyksta parduodant licenzijas ar kuriant JAV

filialus. Dėl to eksportas į tas šalis sumažėja.

3. Nauji užsienio gamintojai, prisotinę savo rinkas ima

eksportuoti į trečią šalį ir ten sudaro konkurenciją

Amerikos eksportuotojams.

4. Kai užsienio gamintojai pasiekia tokią gamybos

apimtį, kai įmanoma gauti gamybos masto

ekonomiją, jie pradeda konkuruoti su Amerika

vidaus rinkoje. Taigi didėja importas į Ameriką.

5. Panašiu ciklu gamyba ima plisti ir trečiojo

pasaulio šalyse .

Ši teorija didelį dėmesį skiria šalių konkurencinių

pranašumų analizei.

Tarptautinės prekybos politika

Laisvoji prekyba – suvaržymais neribojama

prekyba tarp šalių. Skatina abipusį naudingą darbo

pasidalijimą

Protekcionizmas – tokia valstybės vykdoma

ekonominė politika, kuria siekiama apsaugoti,

remti ar kitaip padėti (proteguoti) šalies ūkio

subjektus, konkuruojant su užsienio gamintojais,

verslininkais. Naudojama norint padaryti šalies

ūkį nepriklausomą nuo kitų, norint išugdyti tam

tikras ekonomikos šakas.

Protekcionistinės politikos priemonės

(valstybės savo gamintojų palaikymo būdai):

1. Mokesčiai (muitai)

2. Pirkimo politika

3. Dempingo politika

4. Embargas

5. Žaliavų kainų diferenciacija

6. Kitų valstybių įmonių veiklos draudimas

7. Subsidijos gamintojams (tiesioginės,

netiesioginės)

8. Sanitarinės normos

9. Importo kvotos

1. Mokesčiai: valstybė siekdama palaikyti savo

gamintojus apdeda importuojamas prekes muitais.

Taip saviems gamintojams sudaromos geresnės sąlygos

įsitvirtinti valstybės rinkoje.

Tokie valstybės veiksmai turi ir trūkumų: ir kitos valstybės

įveda muitus taip padariusios valstybės gamintojų

atžvilgiu, suprastėja konkurencija ir tuo padarinyje

prastėja ar neauga prekių kokybė.

Dabar ES yra įvedusi muitus pietinių valstybių, o ypač

Kinijos prekes. Muitais siekiama apsaugoti ES rinką nuo

pigesnių ir nekokybiškų pietinių valstybių prekių.

Muitai skirstomi į importo, tranzito ir eksporto.

Muitai: autonomiški, konversiniai (kelių valstybių),

importo, eksporto, tranzito, fiskaliniai, protekciniai,

bendrieji, diferencijuoti, diskriminaciniai.

Importo muitas taikomas importuojant prekes iš kitų valstybių. Šiuo

metu ES, o taip pat ir Lietuvoje importo muitais dažniausiai

apmokestinami tekstilės gaminiai ir avalynė, importuojama

daugiausiai iš Kinijos ir kitų valstybių. Muitas skaičiuojamas nuo

kiekvienos prekės muitinės vertės.

Tranzito muitas – taikomas per šalį pervežamoms prekėms

(skirtoms ne tos šalies rinkai). Šiuo metu tranzito muitų praktiškai

niekas nerenka. Buvo populiarus feodalinėse valstybėse.

Eksporto muitas taikomas eksportuojant prekes. Dažniausiai jie

taikomi išvežamoms žaliavoms. Valstybės, siekdamos užtikrinti,

kad vidaus gamintojai turėtų pigesnių žaliavų, apmokestina

muitais eksportuojamas žaliavas.

Muitus pateisinantys argumentai:

• Naujų šakų apsauga.

• Strateginių šakų apsauga (karo atveju –

aprūpinimas strategiškai svarbiais ištekliais).

• Vietinės gamybos konkurencingumo

stiprinimas.

• Nedarbo mažinimas.

• Apsisaugojimas nuo pigios darbo jėgos.

• Prabangos prekių importo apribojimas.

Neigiamas muitų poveikis šalies ekonomikai:

• Stabdo ekonomikos vystymąsi, tarptautinę

prekybą (atsakomosios protekcionistinės

priemonės; muitų karai).

• Didina vartotojų sumokamų mokesčių dalį.

• Netiesiogiai griauna šalies eksportą

(eksportuojamosios produkcijos gamybai gali

būti naudojamos importuojamos detalės ar

žaliavos).

2. Pirkimo politika.

Valstybinėms įstaigoms vykdant viešuosius

pirkimus nurodo, užsienio gamintojų prekėms

taikyti kainų koeficientus.

Pvz.: Jei pirkimo koeficientas 2, tai vietinio

gamintojo prekėms pasiūlytą kainą reikia dalinti iš

2 ar užsienio gamintojų prekių kaina padauginti iš

2 ir tik tada lyginti kainas.

3. Dempingo politika.

Valstybė subsidijuoja vietinių gamintojų gaminamas prekes

ir todėl gamintojas jas gali pardavinėti dempingo

kainomis. Jei vietinis gamintojas parduoda prekę užsienio

rinkoje, tai valstybė jam primoka ir taip pakelia vietinių

gamintojų konkurencingumą.

Tai nustačiusios kitos valstybės įveda taip engiančiosios

valstybės prekėms antidempingo muitus.

Tokią politiką plačiai taikė tarpukario Vokietija. Dabar

valstybės subsidijuoja dažniausiai tas ūkio šakas, kurios

dėl didesnės darbo jėgos kainos išsivystančiuose

valstybėse ženkliai sumažėtų, o gal net ir prapultų. Tai

žemės ūkis, gavybos pramonė.

4. Embargas – draudimas importuoti arba

eksportuoti nustatytas prekes iš nurodytos

valstybės, visos prekybos ar kitų tarptautinių santykių

ribojimas ar net visiškas draudimas (pavyzdžiui, laivų ar

lėktuvų priėmimo blokavimas). Tai traktuojama kaip

atsakomoji priemonė prieš kitos valstybės veiksmus.

Geriausiai žinomi embargo pavyzdžiai yra: JAV paskelbtas

embargas Kubai; paskelbtas embargas Irakui Sadamo

Huseino valdymo metu.

Embargo paskelbimo priežastys gali būti:

Politinės (totalitarinis valdymas), karinės agresijos kėlimas

ar terorizmo rėmimas, kai kurių radioaktyvių medžiagų

siekimas, prekyba narkotikais ir pan.

5. Žaliavų kainų diferenciacija.

Valstybė eksportuojamoms žaliavoms taiko kitus įkainius.

Dabar tokią politiką veda Rusija.

6. Kitų valstybių įmonių veiklos draudimas.

Valstybės draudžia užsienio valstybių įmonių veiklą savo

valstybėse.

Anglijai uždraudus vežioti kitose valstybėse pagamintas prekes

ne tose valstybėse registruotais laivais, bankrutavo Olandijos

laivybos pramonė.

Šiuo metu Persijos įlankos valstybės ir Rusija draudžia

investicijas į savo gavybos pramonę.

Kitos valstybės irgi daugiau ar mažiau draudžia investicijas į kai

kurias savo ūkio sritis, kurios daugiausiai yra nacionalizuotos,

suvalstybintos (kontrolinį akcijų paketą bendrovėse valdo

valstybė).

7. Subsidijos šalies gamintojams.

Tiesioginės ir netiesioginės (mugių, parodų

finansavimas).

8. Sanitarinės normos.

9. Importo kvota – vyriausybės nustatyta

didžiausia leidžiama produkcijos importo

apimtis.

Be pagrindinių gamybos veiksnių (žemės, darbo,

kapitalo) vis didesnę reikšmę įgauna:

• verslumas,

• žinios,

• vadybos lygis,

• darbuotojų išsilavinimas,

• atradimų ir jų vystymo galimybės.

XX a. antrosios pusės fenomenu tapo :

vis didėjanti užsienio investicijų banga,

tarptautinių verslo kompanijų kūrimosi ir

augimo bumas.

Šiuolaikinio pasaulio ekonomika vis labiau

tampa globalizuota, integruota

daugianacionaliniu požiūriu,

bet koks verslas vis labiau tampa tarptautiniu,

nepriklausomai nuo to, ar individai atskirose

šalyse ir atskirose firmose tai pripažįsta, ar

ne.

,,Nebėra vokiečių, prancūzų ar amerikiečių

kapitalo rinkų. Yra viena globali kapitalo rinka

ir mes visi turime žaisti pagal tas pačias

taisykles” (Hartmann)

Tarptautiniai verslo sandoriai skirstomi į tokias kategorijas:

Internacionaliniai (finansų valdymo problemų laukas -

mokėjimo procesas tarp užsienio pirkėjo (pardavėjo) ir vietinio

pardavėjo (pirkėjo)).

Multinacionaliniai (finansų valdymo problemų laukas -

kompanijos gamyba ir prekyba užsienyje bei su tuo susijusios

finansinės operacijos).

Transnacionaliniai (finansų valdymo problemų laukas: kai

multinacionalinė kompanija išplečia savo filialus, dukterines

įmones, tiekėjų, platintojų, rinkotyrininkų ir visus kitus tinklus,

susijusius su kompanijos veikla, viso šio kompanijos, kaip tinklo

segmentų veikla atskirose šalyse, priklausomai nuo vietinių

verslo sąlygų (tame tarpe ir mokesčių) bei tradicijų, labai skiriasi,

yra daugialypė ir labai sudėtinga).

(Tai tokios kompanijos kaip Philips, Sony ir t.t.)

Tarptautinio verslo varomoji jėga – atskirų

šalių rinkų netobulumas.

Jis sudaro sąlygas multinacionalinėms

kompanijoms veikti kaip kanalui, per kurį iš

aukštesnio lygio į žemesnį juda prekės ir

paslaugos.

Multinacionalinės kompanijos naudojasi rinkų

netobulumu įvairiose srityse: produktų,

gamybos faktorių, finansų.

Tie netobulumai sudaro prielaidas gauti didesnį

pelną ir skatina veiklą.

Multinacionalinės kompanijos akcijos - puiki

išeitis investuotojams, norintiems valdyti

tarptautinius diversifikuotus portfelius, tačiau

vengiantiems galvos skausmo dėl galimo

susidūrimo su užsienio vertybinių popierių

rinkomis.

Nelaukti valiutų kursų, palūkanų normų ir

bendrojo vartojimo prekių kainų pasikeitimai

verslui gali būti pavojingi, tačiau jei jie yra

teisingai įvertinami, gali atverti naujų pelningų

galimybių.

Multinacionalinės kompanijas persitvarko

priimdamos šias galimybes ir jomis pasinadoja.

Multinacionalinės kompanijos atneša

technologijas, taip keldamos šalies-šeimininkės

lygį, todėl dažniausiai sutinkamos draugiškai.

Nacionalinės ir tarptautinės rinkos

netobulumai multinacionalinėms kompanijoms

sudaro sąlygas gauti grąžos normą,

atitinkančią prisiimtą riziką.

Tačiau tenka prisitaikyti prie šalies-

šeimininkės ekonominių, socialinių, politinių

bei kultūrinių sąlygų ir problemų, kurias lemia

šalies raidos ir tradicijų ypatumai.

Globalizacija panaikino laiko, atstumo skirtumus,

ekonominiais ryšiais susaistė valstybes, leido

įsigalėti tarptautinėms korporacijoms, kurių

biudžetai dažnai viršija netgi mažųjų valstybių

BVP.

Kontroliuojami didžiuliai finansiniai ištekliai leidžia

daryti įtaką ne tik ekonominiam, bet ir politiniam

šalies gyvenimui.

Yra teigiančių, jog sukėlusios (arba bent jau

įtakojusios) ekonominę krizę internacionalinės

korporacijos pelnosi ir iš griūvančių rinkų.

Dažnai būtent jie pirmieji pasiūlo atstatymo planus,

prisidengdami gerais norais ir pasinaudodami

parama įkuria savo gamyklas ar atstovybes.

Tokiu žingsniu laimima dvigubai - pasinaudojama

kritusiomis darbo jėgos (kai kuriais atvejais ir

žaliavų) kainomis ir susikuriamas teigiamas įvaizdis

visuomenėje.

Naujausi ekonominių krizių aiškinimo modeliai įtraukia

spekuliantų veiksmus.

Ekonomikai lėtėjant, CB turi keletą pagrindinių tikslų: išlaikyti

fiksuotą valiutos kursą, skatinti ekonominę plėtrą bei užtikrinti

finansinio sektoriaus stabilumą. Fiksuoto valiutos kurso išlaikymas

dažniausiai yra šalutinis tikslas.

Spekuliantams paėmus didžiules paskolas vietine valiuta,

dirbtinai išpučiama pinigų paklausa, infliacija bei

palūkanos.

Jei tik aukštos palūkanų normos darys neigiamą įtaką finansų

sistemos stabilumui ar nedarbo lygis šalyje pasieks labai aukštą

lygį, CB devalvuos valiutą.

Devalvavus valiutą, paskolos nuvertėja ir spekuliantai,

grąžindami paskolas ar jas padengdami užsienio

valiutos rezervais, laimi labai daug.

OFŠORINĖS KOMPANIJOS

Tarptautinė prekyba yra viena populiariausių sričių,

kuriose naudojamos žemo apmokestinimo lygio

šalyse įsteigtos kompanijos.

Įjungus ofšorinę kompaniją į tarptautinės prekybos

operacijas, gali atsirasti didelės mokesčių

taupymo galimybės.

Jei ofšorinė kompanija perka prekes vienoje

šalyje ir parduoda jas į kitą šalį, gaunamas iš

šių sandorių pelnas gali būti kaupiamas

ofšorinėje kompanijoje be apmokestinimo

ofšorinio verslo centre.

Ofšoras - terminas, vartojamas dideliems pasauliniams

finansiniams centrams, o taip pat kai kurioms bankinių

operacijų rūšims.

Ofšorinė kompanija - tai kompanija, kuri nevykdo savo

ūkinės veiklos valstybėje, kurioje ji įregistruota, o

savininkai šių kompanijų nėra tų valstybių rezidentai.

Tokius reikalavimus paprastai kelia valstybės, kuriose leidžiama

registruoti kompanijas, apmokestinamas mažesniais arba

nuliniais mokesčių tarifais (egzistuoja tik fiksuota kasmetinė

rinkliava).

Kadangi ofšorinė kompanija dažniausiai negali būti savo oficialios

jurisdikcijos rezidente, nuo to ir kilo terminas offshore,

reiškiantis veiklą "už krantų", o Didžiojoje Britanijoje, kurioje

šis terminas buvo pirmą kartą pradėtas naudoti, tuo pačiu reiškia ir

veiklą "užsienyje".

Meno Sala ir Madeira tapo labai populiariomis,

vykdant prekybą tarp Europos Sąjungos šalių.

Meno sala yra Airijos jūroje, Britų salų

geografiniame centre. Turi specialų politinį

Britanijos Karūnos priklausomos teritorijos statusą

(kaip ir Normandijos salos). Formaliai sala nėra

Jungtinės Karalystės dalis ir nepriklauso ES. Salos

plotas 572 km², gyvena apie 76 tūkst. gyventojų.

Administracinis centras – Daglasas.

Madeira – salynas Atlanto vandenyne.

Tiek Meno Saloje, tiek ir Madeiroje galima

įsiregistruoti PVM mokėtoju; tokia registracija yra

būtina operacijoms Europos Sąjungos viduje.

Pavyzdžiui,

jei Meno Salos kompanija norėtų pirkti prekes iš

Prancūzijos ir jas parduoti į Vokietiją, ši kompanija

nurodytų savo PVM mokėtojo numerį Prancūzijos

firmai tam, kad į pardavimo sąskaitą būtų įrašytas

nulinis PVM tarifas;

tuo atveju Prancūzijos firmai nereikėtų priskaičiuoti

PVM pateikiamoje Meno Salos kompanijai sąskaitoje.

tuomet Meno Salos kompanija, sužinojusi Vokietijos

firmos PVM mokėtojo numerį, įrašytų nulinį PVM

tarifą į savo pardavimo sąskaitą.

Kitas įprastas atvejis - ofšorinės įmonės

naudojimas didmeniniams prekių pirkimams.

Tokią struktūrą paprastai sukuria asocijuotų arba

savarankiškų įmonių grupė, siekdama sutaupyti

lėšas didelio pirkimų masto bei mažesnių

administracinių kaštų dėka.

Be to, tokia ofšorinė struktūra mokesčių požiūriu

gali būti efektyvesnė už rezidentinės veiklos

schemas.

Šiuo metu daugiau kaip 50 % pasaulio

finansinės rinkos kapitalo yra

kontroliuojama bankų, trestų ir investicinių

kompanijų, registruotų lengvatinio

apmokestinimo zonose ir valstybėse.

Trumpiau jos vadinamos ofšorinėmis

jurisdikcijomis.

Per paskutinį dešimtmetį kompanijų, kasmet

steigiamų ofšorinėse jurisdikcijose, skaičius

viršijo 65 000.

Iš vienos kompanijos titulinio puslapio:

,,Jei norite išvengti nepagrįstai didelių mokesčių, esate teisingoje

vietoje. Patarsime Jums, kaip legaliai sumažinti mokesčius

naudojantis ofšorinio verslo galimybėmis, supažindinsime, kuo

yra patrauklios ofšorinės jurisdikcijos ir kokią naudą galima gauti

iš ofšorinės kompanijos.

Mes registruojame ofšorines įmones ne tik tokiose (tradicinėse)

ofšorinėse valstybėse, kaip Britų mergelių salos, Belizas,

Panama, bet ir tokiose, valstybėse kaip Kanada, Kipras kur

galima užregistruoti įmonę su ofšorinėm charakteristikom.

Šiandien jau yra susiformavęs pakankamai platus ofšorinių

paslaugų spektras, kurios tenkina įvairius verslo poreikius.

Ofšorinis verslas išsiplėtė iki globalinio lygio, pasiskirstydamas po

visus pasaulio kampelius, taigi šiai dienai ofšorinio verslo

pagrindu yra sudaroma apie pusė milijono sandorių pasaulio

mastu. Mes siūlome pasinaudoti ofšorinių įmonių privalumais

visiems suinteresuotiems pradėti naują veiklą, toliau plėtoti verslą

bei mažinti mokesčius.”

Lietuvos bendradarbiavimo su tarptautinėmis

ekonominėmis organizacijomis tikslas – kuo

palankesnės tarptautinės prekybos sąlygos

šalies verslui.

• Narystė Pasaulinėje prekybos organizacijoje

(PPO)

• Siekis tapti Ekonominio bendradarbiavimo

ir plėtros organizacijos nare (EBPO)

• Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT)

Ekonominio bendradarbiavimo darbo grupė

(EBDG)

Pasaulio prekybos organizacija (PPO)

– didelio skaičiaus valstybių susitarimas, kurio

tikslas – sumažinti muitus, panaikinti kitus

užsienio prekybos apribojimus.

– tarptautinė prekybos organizacija, nustatanti

taisykles ir sprendžianti prekybinius konfliktus

tarp į ją įstojusių šalių, kurios visos yra pasirašę

apie 30 sutarčių.

Lietuva PPO narė nuo 2001 m. Po 18 metų trukusių derybų Rusija trečiadienį oficialiai paskelbta Pasaulio prekybos organizacijos

nare.

Plačiau: http://vz.lt/article/2012/8/22/rusija-oficialiai-tapo-156-ta-ppo-nare#ixzz2T98ap9YJ

Po 18 metų trukusių derybų Rusija 2012 rugpjūčio mėn. Rusija

oficialiai tapo 156–ta PPO nare

Rusija privalės mažinti importo tarifus ir atverti savo ekonomiką

užsienio investicijoms. Tačiau laukiama ir naujų Rusijos

reikalavimų tarptautinėms partnerėms.

Tapdama globalios sistemos nare, Rusija privalėtų atsisakyti

protekcionistinės politikos, o galutinis tikslas – didesnis

patrauklumas užsienio investuotojams.

Vidutinė tarifų našta eksportuotojams Rusijai ratifikavus sutartį

sumažės nuo dabartinių 10% iki 7,8%. Tai apskaičiuotas vidurkis.

Pavyzdžiui, nenaujų automobilių eksportuotojams vietoje 15%

reikės mokėti 12,5% muitą.

Pasaulio banko atlikta studija rodo, kad prisijungimas prie PPO

gali pridėti prie Rusijos ūkio augimo 3,3% vidutiniu laikotarpiu ir

iki 11% – ilguoju laikotarpiu.

Plačiau: http://vz.lt/article/2012/8/22/rusija-oficialiai-tapo-156-ta-ppo-nare#ixzz2T98xvl8d

• PPO valdoma konsensuso principu – visi nariai

diskusijų metu turi sutarti dėl bendro požiūrio.

• Šis principas skiriasi nuo daugelyje kitų

tarptautinių organizacijų taikomo balsavimo.

• Manoma, jog taip priimami geresni

sprendimai, tačiau tai ilgiau užtrunka.

Pagrindiniai principai

• Šalis negali teikti nepelnytos pirmenybės vienam užsienio

prekybos partneriui prieš kitą. Ji taip pat negali

diskriminuoti užsienio prekių bei paslaugų.

• Prekyba turi keistis link didesnės prekybos laisvės, naikinant

mokestinius ir kitokius barjerus.

• Prekybos procesai turi būti numatomi, visiems partneriams

žinant, jog įvairūs prekybos barjerai nebus iškelti staiga ir

dirbtinai.

• Prekyba turi keistis link didesnės konkurencijos

• Prekyba turi būti priderinta prie prasčiau išsivysčiusių šalių,

paliekant joms ilgesnius pereinamus periodus, daugiau

lankstumo ir kai kurias privilegijas.

1961 m. JAV ir Kanadai prisijungus prie Europos

ekonominio bendradarbiavimo organizacijos,

vienijusios Europos šalis bendram tikslui –

atstatyti po II-ojo Pasaulinio karo sugriautą

ekonomiką, buvo įkurta

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros

organizacija (EBPO).

EBPO centrinė būstinė yra Paryžiuje.

Šiuo metu – 30 narių.

EBPO dažniausiai yra apibūdinama kaip turtingų

valstybių klubas, dalyvavimas kuriame valstybei

suteikia prestižą, didina jos įtaką tarptautinėje

bendruomenėje. Kitas populiarus EBPO apibūdinimas –

pasaulinis idėjų generatorius.

Oficialus Lietuvos pareiškimas dėl siekio tapti EBPO nare

– 2002 m. Ekonominiu aspektu narystė EBPO

demonstruotų, kad Lietuvoje yra vykdoma tarptautinius

standartus atitinkanti ekonominė politika, sukurta

atitinkama verslo aplinka.

Tai sąlygotų, pirmiausia, didesnį investicijų ir kapitalo

srautų pritraukimą, palankesnių skolinimosi reitingų

galimybę, kas ilgalaikėje perspektyvoje užtikrintų

palankesnes verslo plėtros sąlygas bei efektyvesnį

fiskalinės politikos vykdymą.

Šiuo metu Lietuva yra pilnateisė dalyvė:

EBPO Regionų plėtros ir užimtumo vystymo programoje;

EBPO Javų sertifikavimo schemose; EBPO daugiamečių

žolių ir aliejinių kultūrų sertifikavimo schemose.

Lietuvai yra suteiktas stebėtojos statusas:

Konkurencijos komitete; OECD Tarybos įkurtoje

Branduolinė senergetikosagentūros Branduolinės teisės

komitete; Tarptautinių investicijų ir daugiašalių įmonių

komiteto darbe, susijusiame su EBPO Deklaracija dėl

tarptautinių investicijų ir daugiašalių įmonių veiklos.

Investicijų komiteto veikloje.

Lietuva yra pateikusi prašymą stebėtojos statuso gauti:

Prekybos komitete; Fiskalinių reikalų komitete; Švietimo

komitete; Darbo grupėje dėl konvencijos dėl kovos su

užsienio pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo

sandoriuose.

Baltijos Jūros Valstybių Taryba buvo įkurta 1992 m. kovo 6

d. Kopenhagoje, kuomet Danijos ir Vokietijos iniciatyva

susirinkę 10-ties Baltijos jūros valstybių užsienio reikalų

ministrai bei Europos Komisijos atstovai nusprendė,

pasikeitus regiono politiniam žemėlapiui, ieškoti naujų

partnerystės ir bendradarbiavimo ryšių regione.

BJVT iš pradžių atliko regioninio politinio forumo funkciją.

Tačiau intensyvėjant regioniniam bendradarbiavimui šioje

organizacijoje vėliau buvo įkurtos trys darbo grupės –

Ekonominio bendradarbiavimo darbo grupė (EBDG),

Paramos demokratinėms institucijoms ir Branduolinio

saugumo grupė.

Lietuva BJVT laiko reikšmingu regioniniu forumu.

Užsienio valiutos paklausa ir

pasiūla

Tarptautinėje rinkoje naudojamos įvairios

nacionalinės valiutos, kurios skiriasi viena nuo

kitos ne tik forma, pavadinimais, bet ir

perkamąja galia.

Valiuta vadinami tie patys nacionaliniai pinigai,

naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.

Rinka, kurioje vyksta įvairių valiutų mainai

vadinama valiutų rinka.

Viena valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkoje

keičiant joje nacionalines valiutas rinkos

nustatytu santykiu, vadinamu valiutos kursu.

Valiutos kursas –

nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta

kitos šalies piniginiais vienetais (netiesioginis

kotiravimas) arba nacionalinės valiutos kiekis,

reikalingas vienam užsienio piniginiam vienetui

įsigyti (tiesioginis kotiravimas). Kotiravimas- tai kainų, kuriomis vykdomi biržos

sandoriai, fiksavimas ir viešas skelbimas

Tarp nacionalinės ir užsienio valiutos

kursų yra atvirkštinė priklausomybė: jei

užsienio valiutos kursas kyla, tai

nacionalinės – krinta.

Jei 1994 m. už 1 JAV dolerį buvo mokami

4 litai, o šiandien – 2,6487 (2012 m. gegužės mėn.-

2,3849), tai reiškia, kad lito kursas dolerio

atžvilgiu pakilo, o dolerio kursas lito

atžvilgiu – smuko.

Jeigu nacionalinė valiutų rinka pagrįsta

svyruojančio valiutų kurso sistema, tai

valiutų kursus nustato rinkos

pusiausvyra.

Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos

rinkoje bus pasiekta esant tokiam

nacionalinės valiutos kursui, kai

reikalaujamas užsienio valiutos kiekis

bus lygus siūlomam kiekiui.

Konkrečios užsienio valiutos paklausa

priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš

šios šalies bei poreikio įsigyti turto šioje

užsienio šalyje.

Užsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys

užsieniečių formuojami veiksniai – jeigu

užsieniečiai nori įsigyti mūsų šalies prekių ir

paslaugų arba investuoti į šalį, jie siūlo savo

valiutą mainais į nacionalinę šalies valiutą.

Nacionalinės valiutos kursui pakilus, importuojamos

prekės pinga, tačiau eksportuojama produkcija užsienio

vartotojui brangsta, nes pabrangus eksportuojančios

šalies valiutai, jam tenka už tą pačią prekę mokėti

daugiau savo šalies pinigų.

Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės valiutos kursui,

importuojamos prekės brangsta, tačiau eksportas

užsienio vartotojui atpinga.

Tai reiškia, kad atpigus importuojamoms prekėms, didės

importinės produkcijos paklausa.

Eksporto pabrangimas reiškia, jog paklausa užsienyje

mažės.

Fiksuotas ir lankstus valiutos kursas

Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę

valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma,

kuri atsirado plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta

tarptautiniais susitarimais.

Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų

nustatymo būdas. Šalys pačios nustato nacionalinės valiutos

kurso sistemą.

Valiutos kurso sistema - nurodyta valiutos kurso

nustatymo tvarka.

Dvi kraštutinės valiutų kursų sistemos:

lanksti ir fiksuoto valiutos kurso.

Lankstus arba laisvai plaukiojantis

(svyruojantis) valiutos kursas – tai valiutos

kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir kuris

keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ir

pasiūlos pokyčių.

Valiutos kursą šioje rinkoje nustato rinkos pusiausvyra.

Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos rinkoje bus

pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai

reikalaujamas užsienio valiutos kiekis bus lygus

siūlomam kiekiui.

Pavyzdžiui,

Jei į Lenkiją padidės prekių importas, daugiau

išvyks turistų į užsienį (pvz. JAV), pagausės

tarnybinių komandiruočių ir pan., bet nedidės

prekių eksportas ir t.t. , tai Lenkijoje didės

dolerių paklausa ir zlotas atpigs.

Atpigs amerikiečiams lenkų prekės, didės

lenkiškų prekių eksportas, didės dolerių

pasiūla ir valiutų keitimo kursas grįš į pradinę

padėtį.

Galimas ir priešingas atvejis.

Jei JAV žymiai daugiau importuotų Lenkiškų prekių, negu

eksportuotų, ir tokiu būdu gerokai padidina dolerių pasiūlą

Lenkijoje, susidarytų dolerių pasiūlos perteklius, dolerio

kaina mažėtu, zlotas pabrangtų.

Tokiu atveju amerikiečiams lenkiškos prekės pabrangtų, o

lenkams JAV prekės atpigtų. Tuomet amerikietiškos prekės

užtvindytų Lenkijos rinką ir dolerių perteklius išnyktų, nes

Lenkijos eksportas sumažėtų.

Pusiausvyra ir zloto kursas lanksčiai kinta, t.y. vyriausybė

nesikiša į valiutų rinką. Toks idealus pusiausvyros

susiformavimas įmanomas, kai nėra jokiu suvaržymų

užsienio prekyboje, ir lenkiškos prekės gali laisvai

konkuruoti pasaulinėje prekių rinkoje.

Esant lanksčiam (laisvai

plaukiojančiam) valiutų kursui,

Vyriausybė nesikiša į valiutų rinką.

Tačiau, jeigu šalis turi pastovų

mokėjimų balanso deficitą, ji

priversta atpiginti savo valiutą, t.y. ją

devalvuoti.

Fiksuotas valiutos kursas reiškia valiutų pariteto

(santykio) nustatymą griežta proporcija arba

leidžiamas nežymus jo svyravimas.

Šį kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų

politiką vykdančios valstybės institucijos.

Nacionalinės valiutos keitimo kursą paprastai

fiksuoja šalys, kurių užsienio prekybos apimtis

yra maža, silpni tarptautiniai ekonominiai

ryšiai, nacionalinė valiuta nepatenka į

tarptautinę valiutų rinką.

"Pririšimui " dažniausiai naudojamos išsivysčiusių

šalių valiutos: JAV doleris, euras ir kt.

Lietuvos lito kursas fiksuotas bazinės valiutos

– euro atžvilgiu.

Fiksuotas lito kursas leidžia be jokios rizikos

sudaryti ilgalaikes sutartis, garantuoja tam tikrą

nacionalinės valiutos stabilumą.

Tačiau tai tik stabilumo regimybė. Jis nėra

stabilus, nes ir toliau kyla kainos.

Yra manančių, jog Lietuvai, vykdančiai savarankišką biudžeto ir

dalinai pinigų politiką, dar palyginti silpnai integruotai į

pasaulinę ūkio sistemą, tinkamesnis ne fiksuotas, bet lankstus

nacionalinės valiutos kursas.

Aukso standarto sistema

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir kurį laiką tarp dviejų

pasaulinių karų daugelis šalių laikėsi aukso standarto.

Aukso standarto sistema buvo pagrįsta šiais principais:

1) piniginio vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui;

2) popierinių pinigų keitimas į auksą;

3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui, tai reiškė, kad

popieriniai pinigai padengti auksu.

Cirkuliavo auksinės monetos, o popieriniai pinigai buvo

konvertuojami į auksą. Dolerio vertė buvo prilyginama

tam tikram aukso kiekiui - apytikriai 1/20 uncijos.

Panašiai ir D.Britanijos svaro sterlingo - 1/4 uncijos.

Aukso standartas veikė kaip savaiminis valiutų

kursų reguliavimo mechanizmas.

Aukso standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą be jokio pašalinio įsikišimo.

Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Ši sistema žlugo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo nutrauktas laisvas popierinių pinigų keitimas į auksą.

Aukso standarto sistemoje auksas vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį ir susidaręs šalies prekybinio balanso deficitas turėjo būti padengtas auksu.

Auksas iš importuojančios šalies išvežamas į eksportuojančią šalį. Dėl to sumažėja prekes importuojančios šalies aukso atsargos, o kartu ir jos pinigų kiekis (nes aukso standarto sąlygomis pats auksas yra pinigai).

Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos atitinkamai padidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis, tuo pačiu padidėja visuminė paklausa ir kyla prekių kainos. Pastarosios stabdo šalies eksportą ir kartu mažina šalies valiutos paklausą.

Importuojančioje šalyje sumažėjus pinigų kiekiui mažėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importas mažėja, o eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa užsienio valiutų rinkoje. Tai stabdo aukso išvežimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutos kursą.

Pavyzdžiui,

Sakykim, kad D.Britanija pradeda importuoti daug daugiau, negu

eksportuoti. Už papildomą importą ji moka auksu. Auksas

išvežamas iš D.Britanijos į JAV.

JAV pinigų masė padidėja, kadangi pats auksas yra pinigai. Be to,

auksas, patekdamas į JAV bankus, padidina jų atsargas. Bankai gali

išplėsti savo paskolas, tuo sukeldami tolesnį pinigų masės didėjimą.

Todėl JAV auga visuminė paklausa ir kyla prekių kainos.

D.Britanijos išlaidos užsienyje viršija jos įplaukas. Vadinasi

tarptautinių mokėjimų balansas jos yra deficitinis. Ji netenka dalies

aukso ir todėl pinigų masė savaime sumažėja. Visuminė paklausa ir

prekių kainos taip pat mažėja. Kadangi D.Britanijos prekės tampa

pigesnės, lyginant su JAV prekėmis, tai jų eksportas didėja, o

importas mažėja. D.Britanija nebepraranda aukso.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo pabandyta grąžinti

aukso standarto sistemą aukso devizų standartų forma.

Kai kurie centriniai bankai laikė savo rezervus užsienio valiutų

forma, t. y. Didžiosios Britanijos svarų, JAV dolerių ir kitų

valiutų bankų indėliais, iždo vekseliais, čekiais, vekseliais. Tai

leido 1922 m. Genujos konferencijoje priimti sprendimą įvesti

aukso devizų sistemą, kurioje valiuta buvo keičiama į auksą ne

tiesiogiai, o per devizus.

Tokiomis devizų valiutomis buvo parinktas JAV

doleris bei Didžiosios Britanijos svaras, kurie turėjo savo aukso

atitikmenis. Ši sistema gyvavo neilgai - iki didžiosios

pasaulinės krizės 1929-1933 m., kuri galutinai sugriovė aukso

devizų sistemą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio

atsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu

oficialiu kursu į auksą – 35 doleriai už 1 aukso unciją (31,1 g

aukso). Tai leido sukurti naują pasaulinę valiutų sistemą.

Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944 m., kai kelių šalių

sąjungininkių aukšti finansiniai pareigūnai susitiko Bretton

Woodse ir sukūrė naują valiutų kursų reguliavimo

sistemą.

Šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytą savo

nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio atžvilgiu ir neleisti jam

nukrypti daugiau kaip 1 proc. Savo ruožtu JAV įsipareigojo kitų

šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą nustatytu

kursu.

Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be

aukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris.

Brettono Woodso sistemos principai:

1. Pasaulinės valiutos pagrindas lieka auksas.

2. Valiuta, pakeičianti auksą atliekant

tarptautinius atsiskaitymus, pripažįstamas

doleris.

3. Doleris pripažįstamas tarpininku tarp

nacionalinių popierinių pinigų ir aukso, t.y.

visų valiutų paritetai (santykiai) nustatomi

dolerio atžvilgu, per jį su auksu ir

tarpusavyje.

Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami į dolerius,

bet į auksą jie negalėjo būti keičiami. Doleris tapo rezervine

valiuta, t.y. valiuta, kurią centriniai šalies bankai kaupia ir saugo

tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas buvo naudojamas tik kaip

priemonė atskiroms šalims atsiskaityti.

Kad galėtų palaikyti pastovius valiutų kursus neperžengdamos

reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudaryti atitinkamus dolerių

rezervus imdamos paskolas iš tam tikslui įkurto Tarptautinio

valiutos fondo (TVF), kuris turėjo užtikrinti naujos valiutų

sistemos įgyvendinimą.

Brettono Woodso, arba TVF, sistema veikė iki 1971 m., kai JAV

pozicijos tarptautinėje finansų sistemoje akivaizdžiai susilpnėjo

ir dolerio kursas pradėjo smarkiai kristi. 8-tojo dešimtmečio

pabaigoje dauguma šalių atsisakė palaikyti savo valiutų kursus

pagal dolerio paritetą.

Jamaikos valiutų sistema

1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone

(Jamaikoje) buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos

pagrindai. Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol,

pagrįsta šiais principais:

1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo valiutų

paritetams nustatyti, atsisakymas;

2) auksas tampa įprasta preke ir netenka pasaulinių pinigų

funkcijos;

3) įvedama nauja rezervinė valiuta - specialiosios skolinimosi teisės

(SDR), kurių emisija vykdo TVF ir paskirsto tarp šalių – TVF

narių proporcingai jų kvotoms TVF. SDR neišreikštos

materialiniu pavidalu, o yra tik buhalteriniai įrašai specialiose

šalių centrinių bankų ir TVF sąskaitose;

4) nacionalinių valiutų režimų pasirinkimo laisvė. Pačios šalys turi

pasirinkti savo nacionalinės valiutos režimą – fiksuotą arba

lankstųjį.

Specialiosios skolinimosi teisės (SST) – tai lėšos, kurias

TVF paskirsto nariams kaip rezervines arba kaip lėšas,

skirtas jų valiutoms palaikyti. Tai yra dirbtinė valiuta,

kuria sudaro valiutų krepšelis: JAV doleris, Vokietijos

markė, Japonijos jena, Didžiosios Britanijos svaras

sterlingų ir Prancūzijos frankas.

Specialiosios skolinimosi teisės naudojamos kaip rezervai

valstybių centriniuose bankuose, papildant aukso ir

konvertuojamos valiutos atsargas.

SST buvo sukurtos, atsisakius palaikyti rezervus tik auksu

(kaip iki Antrojo pasaulinio karo) arba JAV doleriais.

Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios

laisvąjį valiutos kurso režimą.

Šiuo atveju leidžiama valiutų kursams svyruoti

pagal valiutų paklausos ir pasiūlos pokyčius.

Šioje sistemoje valiuta nuvertėja arba jos vertė

didėja, bet nedevalvuojama ar revalvuojama

kaip fiksuoto ar reguliuojamo valiutų kurso

atveju.

Tačiau svyruojantys valiutų kursai turi

trūkumų.

Todėl praktikoje naudojamos kompromisinės

sistemos, kai centrinis šalies bankas veikia valiutų

kursus norima linkme – supirkdamos ar

parduodamos atitinamas valiutas.

Valiutų kursų leidžiamos svyravimo ribos gali būti

didesnės, o reikalui esant valiuta gali būti laipsniškai

devalvuojama ar revalvuojama.

Sistema, kurioje galimas laipsniškas revalvavimas ar

revalvavimas, dar vadinama šliaužiančio valiutų

kurso palaikymo sistema.

Vienas iš valiutų valdybos modelio, egzistuojančio

Lietuvoje, autorių – ekonomikos profesorius Steve H.

Hanke: reikalai būtų gerokai prastesni, jei Lietuva

neturėtų valiutų valdybos

1981-1982 m. Steve H. Hanke dirbo vyresniuoju ekonomistu

JAV Prezidento Reigano Ekonomikos patarėjų taryboje bei

patarėju daugelyje šalių – Albanijoje, Kazachstane, Indonezijoje,

Venesueloje, Jugoslavijoje.

Jis taip pat suvaidino svarbų vaidmenį kuriant ar įgyvendinant

valiutų reformas Argentinoje, Estijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje,

Bosnijoje-Hercegovinoje, Juodkalnijoje ir Ekvadore.

1998 m. dr. Hanke buvo tituluotas vienu iš 25 įtakingiausių

žmonių pasaulyje.

1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos

Respublikos lito patikimumo įstatymas, įteisinęs

Valiutų valdybą.

Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos

kurso. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai

fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1; nuo 2002 m. vasario 2

d. litas buvo susietas su euru.

Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos

mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos

(rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir

konvertuojamomis užsienio valiutomis.

,,Lito patikimumo įstatymas užtikrina, jog Lietuvos

valdžia negali imtis nematomo apmokestinimo būdo,

kai valstybė neribotai spausdina pinigus, taip

sukeldama ne tik kainų augimą, nuskurdindama pinigų

turėtojus, bet ir sąlygodama verslo ciklus bei pasaulį

drebinančias krizes. Nei Lietuvos bankas, nei

Vyriausybė ar Seimas negali spausdinti eurais

nepadengtų litų. Todėl Lito patikimumo įstatymas yra

stabilumo saugiklis, neleidžiantis manipuliuoti pinigų

kiekiu” LLRI prezidentė Rūta Vainienė

Kokie svarbiausi lietuviškosios valiutų valdybos

sistemos privalumai ir nauda?

Padėjo stabilizuoti Lietuvos ekonomiką.

Leido pažaboti hiperinfliaciją (infliacija smuko iki

vienaženklių skaičių), valiutos kursas tapo stabilus ir tapo

įmanomas pilnas konvertuojamumas. Ši tendencija išliko ilgą

laiką.

Lito persiejimas prie euro sustiprino Lietuvos ekonominę

integraciją su Vakarų Europos šalimis.

Pinigai Lietuvoje tapo laisvi nuo valdžios kišimosi ir

manipuliacijų.

Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja

nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą

operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo

funkcijų.

Kodėl pasaulyje nėra daug šalių, turinčių valiutų

valdybos sistemas?

Valiutų valdybos modelis ilgam buvo išėjęs iš mados

ne dėl jo trūkumų, o dėl menamų centrinės

bankininkystės privalumų.

Daugelio šalių ekonominiai duomenys būtų geresni, jei

jos turėtų valiutų valdybas, o ne nacionalinius

centrinius bankus, tačiau politikams paprastai

nepatinka jų veiksmų apribojimas, ką padaro valiutų

valdybos sistema.

Absoliutusis pranašumas – sugebėjimas gaminti prekes,

sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau

nei kitose šalyse.

Alternatyvinis kiekis – kitų prekių kiekis, kurį tenka

paaukoti tam, kad būtų pagaminta tam tikros prekės kitas

kiekis.

Lyginamojo pranašumo dėsnis – dėsnis, kuris teigia, kad

šalis specializuojasi gaminti ir eksportuoti tas prekes,

kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais negu

kitos šalys.

Muitas yra importo mokestis, arba rinkliava.

Kvota – tai iš užsienio įvežamų tam tikros rūšies produktų

kiekio apribojimas.

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis

kainomis negu vidaus ir pasaulinės rinkos kainomis, kartais

net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies ar įvežti į

kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius.

Importo muitas – įvežimo mokestis, nurodantis kokią pasaulinės

kainos dalį prekės importuotojas turi sumokėti vyriausybei.

Importo kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama

produkcijos importo apimtis.

Devalvavimas - nacionalinės valiutos atpiginimas užsienio

valiutos atžvilgiu. Jei valstybė turi nuolatinį mokėjimų

balanso perteklių, ji gali revalvuoti savo valiutą, nes šios

valiutos paklausa tarptautinėje valiutų rinkoje viršija pasiūlą.

Revalvavimas - nacionalinės valiutos kainos padidinimas

užsienio valiutų atžvilgiu

Eksporto subsidijavimas – prekybos politika, kuria

siekiama padidinti eksportą, vykdoma išmokant

gamintojams papildomą pinigų sumą, viršijančią

eksportuojamos prekės kainą vidaus rinkoje.

Eksporto subsidijos yra šalies mokami pinigai savo

eksportuotojams, kad jie galėtų užsienyje prekiauti savo

pagamintais produktais mažesnėmis negu savo šalies

viduje kainomis.

Laisvoji prekyba – prekyba, kai betokių muitų, mokesčių ir

suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio

gamybos specializavimosi privalumais.

Netarifiniai barjerai – tarptautinės prekybos politika, kurią

vykdo vyriausybė, naudodama muitus, subsidijas,

tiesioginius muito ar eksporto apribojimus.

Prekybos politika – valstybės ekonominė politika, kuria

siekiama apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių

konkurencijos arba išplėsti užsienio rinkas.

Protekcionizmas – administracinis prekybos reguliavimas,

kuriu siekiama diskriminuoti užsienio prekes ir suteikti

lengvatas savo šalies prekėms.

PPO – didelio skaičiaus valstybių susitarimas, kurio tikslas

– sumažinti muitus, panaikinti kitus užsienio prekybos

apribojimus.