sugundyk mane - caroline cross.pdf

CAROLINE C R O SS (Karolina Kros)

Sugundyk maneRomanas

V® f svajonių knygos

Vilnius2009

U D K 820(73)-3 © 2006, Caroline Cross,Cr85 Tem pt Me

Sis leidinys publikuojam as pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. a. r. 1.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

ISSN 1822-6825 © Liubovė Solovjovą, vertimasISB N 978-609-406-013-7 iš anglų kalbos, 2009

© Judita Girnytė, dizainas, 2009 © iStockphoto.com, viršelio

nuotrauka © „Svajonių knygos“ , 2009

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

PIRMAS SKYRIUS

DžonasTegartas Stylas nejudėdamas stovėjo po siūbuojančiais visžaliais medžiais. Le

diniame ore krisdamos sukosi snaigės - užgaidus vėjas nupūsdavo jas nuo virš galvos linguojančių medžių viršūnių. Saugodamasis spalio saulės Te- gartas prisimerkė ir pridėjo prie akių žiūronus, norėdamas apžiūrėti vos daugiau nei už keturių šimtų metrų esantį namelį, tačiau suvibravęs telefonas jam sutrukdė.

Tegartas išsiėmė telefoną iš prie diržo pritvirtinto dėklo ir žvilgtelėjo į ekraną - skambino iš Denverio, iš Stylo saugumo biuro. Paspaudęs mygtuką jis įsikišo į ausis ausines.

- Kas atsitiko?-Viskas gerai, rodos, tai ji, - ramiai tarėTegarto

brolis Geibas. Jo balse nebuvo justi nei priekaišto dėl to, kad brolis taip šiurkščiai atsiliepė, nei pasitenkinimo, jog gali jam suteikti taip ilgai lauktų žinių.

Tegartas nieko neatsakė, tik laukė.- Automobilis neseniai užregistruotas Siuzanos

Mur vardu. Ankstesnis savininkas, doktorantas iš

4 | C A R O L I N E C R O S S

Laramio*, sakė pardavęs šią transporto priemonę prieš tris savaites padavėjai iš kokteilių baro, kuriame dažnai lankosi. Jis tiksliai apibūdino Boven — jo žodžiais, ji tikra meilutė. Moteris sumokėjo už pikapą grynaisiais ir pasakė, kad vyksta pietų kryptimi aplankyti sergančio senelio.

- Sakai, Laramio?Rodos, Geibas puikiausiai suprato, kas sukasi

Tegartas galvoje.-Taip. Iš Flagstafo** nulėkė Denverio link - ne

per toliausiai bus nuvažiavusi. Visiškai netikėta, visiškai nelogiška. - Geibas kiek patylėjo, paskui pridūrė: - Velniai griebtų, gera strategija!

Gera strategija. Tegartas padėtį apibūdintų kitaip - juk beveik tris mėnesius vaikosi nepagaunamą panelę Zenevjevą Boven. Vis dėlto jis užgniaužė piktą pastabą ir nuslopino jam nebūdingą nekantrumą. Negalima pasiduoti jausmams, kai esi vienas iš Stylo saugumo savininkų - tai bendrovė, kurią juodu su broliu įkūrė savo namuose Denveryje, Kolorado valstijoje. Veiklos pobūdis - įkaitų ir bėglių sugrąžinimas, asmenų apsauga, grėsmės valdymas, pramoninis saugumas, todėl reikia mąstyti aiškiai, bet kūrybiškai, mokėti analizuoti ir priimti svarbius sprendimus.

Tegartas buvo laikomas šaltakrauju ir objekty

* Miestas Vajomingo valstijoje (vert.).* * Miestas Arizonos valstijoje (vert.)

S U G U N D Y K M A N E | 5

viu. Aišku kaip dieną, kad jo brolio santuoka su pasiturinčia aukštuomenės panele, kurią jis ištraukė iš žiauraus niekšo, kažkokios Karibų jūros valstybėlės diktatoriaus nagų, nebus ilga. Tegartas nukreipė žvilgsnį nuo namelio į senutį fordą tolumoje. Tik todėl, kad pikapo istorija puikiausiai atitiko tam tikrą schemą - sumokėta grynaisiais, išnykta pateikus klaidingą informaciją apie kryptį, bet tai dar nereiškia, kad čia įsipainiojusi Boven. Galimas daiktas, ji ir vėl sumėtė pėdas - moteris, atitinkanti jos aprašymą, paslaugiai tylėjo, o Boven atsikratė sunkvežimio kaip ir ankstesnius tris kartus.

Tik Tegartas taip nemanė. Ne todėl, kad įgimta nuojauta rėkte rėkė, jog sėkmė galiausiai sugrįžo. Šį kartą, velniai griebtų, jis tikrai matė šią moterį - pastebėjo akiplėšiškai išvažiuojančią iš Kalis- pelio priemiestyje esančios stovėjimo aikštelės prie Mortono parduotuvės.

Namelio durys staiga atsidarė.- Kažkas vyksta, - sumurmėjo jis Geibui. - Su

sisieksime vėliau.Nelaukdamas atsakymo įsigrūdo telefoną į dė

klą, pakėlė žiūronus ir pažvelgė į moterį namelio verandoje. Šaltakraujiškai ją tyrinėjo: žvilgsnis nuo kailinių batų kilo aukštyn lieknomis kojomis, įspraustomis į mėlynus džinsus, praslydo žalia skranda su gobtuvu, galiausiai pasiekė veidą.

Tada tik iškvėpė - buvo pamiršęs, kad reikia kvėpuoti. Puiku, čia ji. Daug savaičių sekė jos


pėdomis, klausinėjo draugus, rodė visiems tos moters nuotraukas - jos bruožai tapo tokie artimi ir pažįstami, kaip ir jo paties. Putnios lūpos, tiesi maža nosis, didelės tamsios akys ir šiek tiek kvadratinis smakras. Žvilgantys rudi plaukai - kitados ji juos dažydavo ir pindavo juosmenį siekusią kasą - dabar buvo trumpai nukirpti ir vėl įgavę natūralią spalvą.

Tegartas susiraukė - kažkas jam nedavė ramybės, bet pagaliau suprato, kad nustebino žemas ūgis. Nors puikiai žinojo, kad ji vos metro penkiasdešimt septynių centimetrų, tikėjosi išvysti aukštesnę moterį.

Galų gale, čia vis tiek j i - ponia Zenevjeva Boven iš Silverio, Kolorado valstijos, knygyno savininkė ir literatūros reklamuotoja, paauglių patarėja, gyvūnų mylėtoja, o kartkartėmis ir vaikų auklėtoja. Moteris, išgarsėjusi neapgalvotais kilniais poelgiais, dėl kurių draugai ją praminė savo mažąja Poliana*.

Būtų tiksliau j cį vadinti Poli — rakštis užpakalyje, - šmėkštelėjo Tegartui prisiminus tuos bergždžiai praleistus tris mėnesius. Pasikliaudamas garbinga ponios Boven, kaip skautės, reputacija ir tuo faktu, kad vidutinis statistinis gyventojas nežino, ką reiškia slapstytis nuo policijos, jis tikėjosi lengvai ją suseksiąs - net nesuprakaituosiąs.

* Per didelis optimistas, matantis tik gerus dalykus (pagal E. H . Por- ter apysakos pagrindinę veikėją) - (vert.).


Klydo. Pirmiausia tai jį nustebino, paskui - suerzino, nes mažoji Zenevjeva nepadarė nė menkiausios klaidelės - o dar tie nesubtilūs brolio juokai. Velniai griebtų, jokios klaidos! Tiesiog ėmė ir išgaravo - darbas, kurį tikėjosi lengvai atliksiąs per savaitę, tapo Tegartui sum anum o ir atkaklumo

išbandymu.Bet Ženevjevai smarkiai nepasisekė - Tegartas

išmanė savo darbą.Jis dirbo metodiškai - pametęs moters pėdsakus

iš naujo aplankė tas vietas, kuriose iš pat pradžiųspėjo ją galint slėptis, taip pat ir jos velionio dėdėsnamelį Montanoje, kuriame Zenevjeva su savobroliu, kaltinamu sunkia žmogžudyste, kadaisepraleido keletą vasarų.

Ir štai, keistai susiklosčius aplinkybėms, privažiavo prie parduotuvės kaip tik tuo metu, kai ji ketino išvažiuoti. Kitaip ne tik būtų neaptikęs Zenevjevos, bet ir dar kartą išbraukęs tą namelį iš sąrašo, o tada greičiausiai ne vieną savaitę tuščiaijos ieškojęs.

Tada jis nedelsdamas paskambino Geibui, padiktavo pikapo numerį ir nusekė paskui ją - pavyko likti nepastebėtam tik todėl, kad puikiai žinojo, kur ji važiuoja. Ir vėl - tai, kas Tegartui buvo sėkmė, poniai Boven - pražūtis. Ženevjevai metai buvo ne patys geriausi: brolis sulaikytas už jos kliento vienturčio sūnaus Džeimso Dunio nužudymą; ji pati nepanoro tapti pagrindine kaltintojo liudytoja

ir priėmė kvailiausią sprendimą - pabėgti, bet neliudyti.

Dėl to dabar ši moteris priklauso^?«. Tegartas jautėsi kaip savininkas - stebėjo ją einančią prie pikapo, nukreipė žiūronus į išraiškingą veidą, kai Ženevjeva išėmė pilnus maišus pirkinių ir nešė vidun.

Pasiekusi laiptus, vedančius į verandą, moteris netikėtai sustojo, pasuko galvą ir pasižiūrėjo tiesiai

i ji-Tegartas suprato, kad ji nemato jo. Žvilgsnis

buvo lyg mylimosios prisilietimas. Vyras sustingo vietoje, pamiršo kvėpuoti, apstulbo, oda pašiurpo ir jis pajuto keistą norą būti pastebėtas...

Rodos, prabėgo visa amžinybė, kol Ženevjeva nusisuko, nustojo tyrinėti aplinką, išsitiesė ir sparčiu žingsniu užlipo tris laiptelius. Prie stogo užlaido, saugančio duris, stabtelėjo, dar kartą netikėtai žvilgtelėjo tiesiai ten, kur jis slėpėsi, ir pradingo namelio viduje.

Susierzinęs Tegartas iškvėpė sulaikytą orą ir paklausė savęs: Kas, po velnių, ką tik įvyko? Kas j i mano esanti? Aiškiaregė? Seniai matyta sielos bičiulė?

Kur jau ne. Greičiau jau pragaras atauš, nei jis įtikės tokiais nesuprantamais dalykais.

Sukandęs dantis Tegartas paslėpė žiūronus ir pajudėjo. Stengdamasis likti medžių šešėlyje slinko prie namelio galo — gerai sudėtas kūnas puikiai susidorojo su kelius siekiančiomis pusnimis.



Pakaks to katės ir pelės žaidimo. Atėjo laikas

ją demaskuoti.

Ženevjeva padėjo pirkinius virtuvėje ant bufeto. Nors skranda šilta, šiek tiek sužvarbo. Iš visų jėgų stengdamasi atsikratyti varginančio nerimo ji ėmė trinti rankas.

Negalėjo nekreipti dėmesio į tai, kad būnant lauke apėmė keistas jausmas, jog visą laiką buvo stebima. Tas jausmas buvo stiprus, nenuslopinamas, nykus - toks tikras, kaip ir prisilietimas. Kūnu nuvilnijo pavojaus signalas - rankų oda pašiurpo, sudiegė sprandą.

Ji pajuto nenumaldomą norą tučtuojau sprukti.Štai kas būna, kai iki vėlumos skaitai Stiveną

Kingą. Daryk taip toliau ir kitą kartą patikėsi, kad medžiai atgyja. Arba kad tavęs pasiimti ateina voverės mutantės...

Kreiva šypsenėlė papuošė jos lūpų kampučius. Tiek to. Truputį susinervino. Iš tikro tai nelabai stebino - prieštaringi jausmai ją apėmė jau tada, kai sustojo prie miesto parduotuvės apsipirkti.

Tai atitiko jos dabartinę būseną: mirtinai įsibaiminusi, kad kas nors atpažins, vis dėlto karštai troško pamatyti kokį pažįstamą veidą. Tai ne tik nelogiška ir prieštaringa, bet ir labai neįprasta, nes ilgiau kaip vienai nakčiai čia nebuvo likusi jau nuo penkiolikos metų - beveik pusę tiek, kiek jai dabar.

Zenevjeva žinojo, kad čia atvykdama rizikuoja. Knygoje Kaip išnykti nepaliekant pėdsakų, kuri pastaruosius tris mėnesius nuolat buvo jai po ranka, rašoma, kad reikia vengti pažįstamų vietovių.

Ir vis dėlto... Viskas susidėjo į krūvą — labai stigo pinigų, nežinia kiek kartų ji keitė savo tapatybės dokumentus. Reikėjo pertraukos - savaitės ar dviejų, kad pailsėtų ir viską persvarstytų. Jeigu kas nors po tiek laiko vis dar jos ieško, tai šią vietą, žinoma, jau išbraukė iš sąrašo.

Dieve, tikiuosi, kad taip ir yra. - Zenevjeva apžvelgė vargingą namelio vidų. Tai buvo standartinis neįmantrios architektūros trikampis pastatas. Tolėliau - L formos virtuvė; vonia ir miegamasis su didžiule įmontuota lova užėmė kitą namo dalį - šias dvi atskiras erdves skyrė siauri laiptai, vedantys į nedidelę palėpę.

Priekinėje namelio dalyje švietė eilė langų, tarp jų - nuo grindų iki lubų iš netašyto akmens sumūrytas židinys, priekinė jo dalis iš stiklo. Didžiulė mėlyna sofa, trys klevo medžio stalai ir pora minkštų supamųjų krėslų buvo nauji - juos parinko bendrovė, kurią Zenevjeva pasamdė, kad prižiūrėtų paveldėtą namelį. Baldai dailūs, tvarkingi, tokie, kaip jos atmintyje išlikę senieji, ir išdėstyti taip, kad galėtum pro langus grožėtis kalnų viršūnėmis.

Užmerkus akis jai atrodė, kad sugrįžo keturiolika metų į praeitį - tuoj pro duris triukšmingai įeis dėdė Benas ir visur paskui jį sekiojantis dievi

10 I C A R O L I N E C R O S S S U G U N D Y K M A N E | 11

n am as dvylikametis Setas. Juodu išplėš jai iš rankų

knygą _ j05 mažasis broliukas vis skųsdavosi, kad Zenevjeva visada skaito - ir ištemps į lauką pasigrožėti saulėlydžiu arba pasižiūrėti į virš galvos

sklandantį erelį.Dėdė Benas - paskutinis iš penkių vyresnės

kartos giminaičių, kurie kaip įmanydami rūpinosi, kad antros kartos dukterėčia ir sūnėnas būtų aprūpinti, nieko nestokotų, mirė seniau nei priešdešimt metų. O Setas...

Prisiminus paskutinį susitikimą su broliu Ze- nevjevai suspaudė širdį. Vilkėjo jis oranžinės spalvos kombinezoną, rankos buvo surakintos grandinėmis, paprastai nerūpestingas, tuo metu atrodė užsisklendęs ir nepermaldaujamas, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko per tinklelį, skiriantį lankytojų kambarį Silverio apygardos kalėjime.

- Ne. Tikrai ne, Zene, - kategoriškai pasakė brolis. - Eisi į teismą ir liudysi, kitaip jie tave irgi pasodins į kalėjimą.

- Tačiau...- Ne. Jau ir taip blogai, nes gali netekti namo. Ir

dėl ko? Kad užmokėtum advokatui, kuris mano, jog esu kaltas? Prisiekiu Dievu, mieliau prisipažinsiu padaręs nusikaltimą, nei leisiu tau netekti laisvės.

-Setai, nekvailiok...- Kalbu visiškai rimtai. Tai padaryti vieni niekai.

Mane nuteis. - Jis kalbėjo ramiai ir abejingai, bet akys rodė ką kita - jose buvo matyti pralaimėjimo

12 C A R O L I N E C R O S S

šešėlis. Ženevjeva vos susilaikė — kilo noras nuleisti galvą ant subraižyto juodu skiriančio stalviršio ir pravirkti. - Tau geriausia susitaikyti su mintimi, kad pralaimėjau ir... gyventi toliau.

O gal pavyks, - dabar viltingai pagalvojo Ze- nevjeva. Vien mintis, kad gali palikti nelaimėje jaunylį brolį, buvo nepakeliama. Jie nežinojo, kas jų tėvas. Kai Zenevjevai buvo dešimt metų, o Setui septyneri, liko visiškai vieni, nes vaikus paliko ir mama. Žinoma, Ženevjeva neketino sėdėti sudėjusi rankų, kai brolis pus kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juolab kad pati to nenorėdama prie to prisidėjo.

Taigi ilgai svarsčiusi nusprendė bėgti. Tai buvo ne pats protingiausias sprendimas - Ženevjeva puikiausiai suprato, kad kada nors teks sumokėti už tai, jog nepakluso teismo sprendimui, vis dėlto ji padarė bent jau tai, ką galėjo. Teismo posėdis buvo atidėtas ir Setas išlošė šiek tiek laiko. Vis dar yra vilties, kad bent vienas iš daugelio žmonių, kuriems per pastaruosius trejus metus ji rašė - policininkai, advokatai, privatūs sekliai ar jos rinktasis Kongreso narys, - galiausiai pasigailės ir padarys tai, ko savo laiškuose ji maldavo - išnagrinės bylą iš naujo.

O šiuo metu ji elgiasi tinkamai. Žinoma, yra viena - knygoje Kaip išnykti nepaliekant pėdsakų perskaitė, kad stengiantis pradingti sunkiausia ne susikurti naują tapatybę, niekur nepalikti jokių įrašų ar per ilgai neužsibūti vienoje vietoje.


Sunkiausia - su niekuo nesikalbėti. Būtų neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką troško išgirsti pažįstamą balsą ar pamatyti pažįstamą veidą. Jai nežmoniškai trūko namų, o labiausiai reikėjo kam nors išsipasakoti, atverti sielą.

Vis dėlto buvo pasirengusi ištverti viską, kol tebeturi savo knygas, išsaugojo laisvę ir neprarado nuoširdaus tikėjimo, kad kada nors kas nors patikės Setą esant nekaltą.

Aha. Jeigu ne ta voverė žudikė, tūnanti lauke ir trokštanti tave pričiupti.

Na, žinoma. O ką jai daryti? Leistis įbauginamai kažkokios išgalvotos pabaisos, gyvūno ar kas jis ten toks? Šliaužti į lovą, užsikloti galvą ir pasislėpti?

Ženevjeva susigūžė. Po šimts pypkių, ne! Ir taip turi pakankamai teisinių rūpesčių, negali leisti dar ir savo vaizduotei įsismarkauti.

Nenorėdama prarasti savitvardos Ženevjeva užsitraukė skrandą, dideliais žingsniais nužingsniavo prie durų ir energingai jas atidarė. Salto oro gūsis praūžė pro šalį - užgniaužė kvapą, tačiau ji net nesusvyravo. Atsisėdo ant laiptų, dar kartą atidžiai apžiūrėjo proskyną, tvirtai pasiryžusi nugalėti savo keistą baimę. Tada nuvalė sniegą, norėdama panaikinti pėdsakus, ir apžiūrėjo eglių šešėlius, tikėdamasi pastebėti ką nors neįprasta.

Nieko. Vis dėlto keistas jausmas Ženevjevos neapleido...

Norėdama būti visiškai tikra ir visiems laikams

14 I C A R O L I N E C R O S S

atsikratyti ramybės neduodančio jausmo ji apsisuko 1 ir nužingsniavo prie išsikišusio namelio galo, kuris I buvo panašus į laivo nosį. Tada dar kartą apsidai- 1 rė ir įsiklausė, bet nebuvo galima įtarti, kad šalia į esama gyvos būtybės. Tik sniegas spindėjo saulėje, 1 aidėjo trūkčiojantis vanago klykavimas, o medžių viršūnėmis švilpė vėjas.

Matai? Nieko nėra — tik tu.Zenevjeva atsiduso ir prisivertė atpalaiduoti su

stingusius pečius. Viskas klojasi kuo puikiausiai! 1 Čia tik ji ir jos prisiminimai. O kai susineš iš 1į pikapo likusius daiktus ir imsis virti sriubą pietums, pasijus dar geriau. Ji apsigręžė ir patraukė prie laiptų.

Iš namo šešėlio it vaiduoklis išniro žmogus.Zenevjeva įsispoksojo į vyrą - jos širdis nusiri

to į kulnus, ausyse šniokštė gyslomis pulsuojantis kraujas.

Atėjūnas, kaip ir ji, vilkėjo skrandą, avėjo aulinius batus ir mūvėjo džinsus. Tik tuo jie ir buvo panašūs. Vyriškis aukštas - mažiausiai metro aštuoniasdešimt keturių centimetrų, tvirtų kojų ir plačių kaip regbio gynėjo pečių. Juodi it anglys plaukai tankūs, o primerktos akys — stingdančios žalsvos spalvos.

Kampuotas veidas, išsikišę skruostikauliai, tiesi nosis, ryžtingas smakras ir tvirtos lūpos rodė, kad tai tiesus ir nepalenkiamas žmogus.

Jis atrodė velniškai pavojingas — Zenevjeva ne

būtų išgyvenusi tuos tris mėnesius, jei nepasikliautųsavo instinktais.

Prieš akis prabėgo visas gyvenimas.


ANTRAS SKYRIUS

V elniai griebtų!Tegartas susierzinęs puolė paskui mažąją

ponią Boven, kuri, rodos, klaidingai manė, kad dabar, kai jis pagaliau ją surado, gali ir paleisti.

Vyras prunkštelėjo. Tikimybė, kad taip nutiks, ne didesnė nei kad jis kada nors šoks Denverio baleto trupėje. Si moteris gal ir greita, bet jis - greitesnis. Ką jau kalbėti apie tai, kad yra didesnis ir stipresnis, be to, JAV kariuomenės desantininkus išmoko sutramdyti asmenis, gerokai stipresnius ir šiurkštesnius nei Zenevjeva.

Vis dėlto Tegartas turėjo pripažinti, kad šios bylos baigtis bus savaitės įvykis. Velniai griebtų, ką jis nori apgauti? Tai bus metų įvykis.

Jis lengvai pavijo Zenevjevą, sugriebė, prisitraukė arčiau savęs, tada atsitrenkė į terasos turėklus, kurie neatlaikė ir juodu krito į pusnį.

Nesąmoningai, - velniai griebtų, juk norėjo ją suimti, o ne paguldyti į ligoninę, - Tegartas


pasisuko taip, kad jiedviem teškiantis ant sniego : pagrindinis smūgis tektų jam. Klubu atsitrenkęs j 1 akmenį suvirpėjo iš skausmo. Išgirdo, kaip traks- j telėjo plastmasė — tai buvo jo mobilusis telefonas. Ponios Boven pakaušiui atsitrenkus į jo raktikaulį Tegartą vėl pervėrė aštrus dieglys.

Jis piktai nusikeikė - ta, kurią sučiupo, sunkiu batu sumanė spirti jam į blauzdikaulį, tuo pat metu aštriomis alkūnėmis stengdamasi atsistumti nuo pilvo.

Jai tai pavyko. Tegartas stipriai sukando dantis, kojomis apglėbė moters kojas, o rankomis dar stipriau suspaudė glėbyje.

- Liaukis!- Paleisk mane! - priešindamasi pareikalavo

Zenevjeva. - Tuojau pat nulipk, arba... - Moteris žioptelėjo Tegartui stipriau suspaudus ties saulės rezginiu, ji sunkiai gaudė orą. - Pažadu... tu... tu... dar pasigailėsi...

]\jam grasina? Neįtikėtina! Ta moteris visai neteko sveiko proto. Jis dar labiau ją suspaudė.

- Poniute, įsidėmėk - dabar vadovauju aš. Darysi tai, ką liepsiu. Supratai?

Tegartas ją spustelėjo ragindamas atsakyti. Nesulaukęs nė žodžio suspaudė taip, kad Ženevjeva visai nebegalėjo kvėpuoti. Jis iš patirties žinojo: kuo pranašesnis bus ir kuo labiau ją palauš dabar, tuo mažiau turės nemalonumų vėliau, kai keliaus į Koloradą.


_ Supratai?Iš Ženevjevos lūpų pasigirdo inkštimas.- Taip, - atsiduso ji. - Taip!- Gerai. - Patenkintas atsakymu jis šiek tiek

atlaisvino glėbį, be ceremonijų stumtelėjo ją ir pakilo nuo žemės.

Tegartas valėsi nuo kelnių sniegą, viena akimi stebėdamas ant sniego tįsančią Zenevjevą. Ji buvo panaši į mažą bejėgę būtybę, beveik vaiką - ant kaktos užkritusi žvilgančių plaukų sruoga, akys užmerktos taip stipriai, kad juodos blakstienos siekė švelnius skruostus, lūpos drebėjo kaskart, kai traukė į plaučius gurkšnį oro.

Vis dėlto neseniai įvykusios grumtynės, įspūdingi jos klubų linkiai ir švelnūs krūtinės iškilumai, išlikę jo atmintyje, - visa tai, be abejonės, liudijo, kad prieš jį - subrendusi moteris.

Ir gana klastinga, - dar kartą sau priminė Tegartas. Blauzdikaulis po spyrio įkyriai tvinkčiojo.

- Kelkis, - įsakė.Ji vėl trūksmingai įkvėpė, tada atmerkė akis.

Tegartas matė, kad Zenevjevą kovoja su baime, ir nenoromis žavėjosi jos pastangomis išlaikyti bent išorinę ramybę.

Moteris kiek pasikėlė ir atsirėmusi alkūne nepatikliai jį stebėjo.

- Ko tau iš manęs reikia? - griežtai paklausė.- Dirbu Stylo saugumo biure. Džeimso Dunio

tėvai pasamdė mus, kad tave surastume.


- Surastumėte manei — Moteris išplėtė akis, lyg tai, ką išgirdo, ją labai nustebino. - Kodėl jiems reikėjo...

- Nesivargink. Žinau, kas esi, Ženevjeva, ir nepatikėsiu nė vienu tavo žodžiu, kad ir ką sakytum. Taigi kelkis.

Ji nė nesukrutėjo. Pagaliau pasičiupinėjo pakaušį ir krūptelėjo.

- Gerai. Tik... man šiek tiek svaigsta galva.Jis grėsmingai žengtelėjo prie jos.- Tuoj pat stokis.Moteris iš baimės suvirpėjo ir pakėlė ranką.- Gerai, gerai!Nusibraukusi nuo akių plaukus ji atsiduso kaip

pralaimėtoja ir norėdama atsikelti paprašė pagalbos.

Kitą kartą Tegartas būtų atsitraukęs ir leidęs jai pačiai kapanotis. Vis dėlto jos drebančios lūpos ir ištiesta ranka privertė apsigalvoti.

Susierzinęs jis atsiduso ir pasilenkė. Švelni ponios Boven rankutė nuslydo jo įdiržusiu gerokai didesniu delnu. Kai jis sugriebė stipriau, ji kita ranka apsivijo jam per liemenį ir įsikibo. Ši gležnutė moteris buvo stebėtinai tvirta - ji atsilošė visu svoriu, trūktelėjo Tegartą į priekį, sulenkė kojas ir staiga visiškai netikėtai spyrė.

Reikia pripažinti, ji labai mikli. Laimė, jis sureagavo žaibiškai - kryptelėjo į šalį, taip išvengdamas spyrio į kirkšnį, - dievaž, ji kaip tik taip ir ketino


padaryti, - tačiau išsisukti nuo smūgio į dešiniąjąšlaunį nepavyko.

Ponia Boven pataikė tiesiai į šlaunikaulį - taibuvo nepakeliama. Netekęs pusiausvyros Tegartas parklupo, skausmas pervėrė koją lyg bakstelėjus įkaitintu geležiniu virbalu.

Priešininkei to ir tereikėjo. Įspyrusi paskutinį kartą - dabar į kelį, ji pasirito į šoną, pašoko ant kojų ir metėsi prie medžių.

- Nenaudėlė!Tegartas neprisiminė, kada paskutinį kartą nesu-

sivaldė, nes jau seniai suprato, kad jausmai kenkia darbui. Bet dabar buvo įsiutęs.

Jis nudūmė paskui Ženevjevą. Lengvai pasivijo, čiupo už skrandos apykaklės, žengė dar žingsnį į priekį ir trūktelėjęs parvertė ją ant žemės.

- Paleisk! Įspėju tave... - Moteris muistėsi, daužėsi, ir - velniai ją griebtų! - viena ranka skaudžiai užvanojo jam per veidą.

Jeigu jis būtų Geibas, greičiausiai pasakytų kelis rinktinius žodelius ir taip ją nuramintų. Jeigu būtų Dominykas arba Kuperis, greičiausiai paskleistų savo kerus ir sužavėjęs priverstų ją paklusti. Bet jis yra Tegartas, nemoka įtaigiai kalbėti, su moterimis bendrauti jam nesiseka, užtat jaučiasi žvėriškai pavargęs, be to, jau atsibodo būti bokso kriauše.

- Pakaks! - nusprendė vyras, pasilenkęs sugriebė ją už šlaunų ir persimetė per petį.

20 | C A R O L I N E C R O S S S U G U N D Y K M A N E | 21

Tikriausiai tai slogus sapnas, — pagalvojo Zenev- jeva. Ji spardėsi ir muistėsi, o jos pagrobėjas lengvai brido per sniegą. Tai neteisinga. Sis grėsmingas nepažįstamasis geležiniais raumenimis ir primerktomis akimis negali taip lyg niekur nieko išdygti prieš ją ir įveikęs jos pasipriešinimą nuvežti į Silverį.

Kažkas aiškiai bus pamiršęs jam apie tai pasakyti, nors, atrodo, jo ketinimai būtent tokie. Galiu kiek noriu kumščiuoti, grasinti, tačiau vis tiek esu nugalėta.

Matyt, laikas keisti taktiką. Fiziškai jis pranašesnis, taigi jei pasitaikys proga pasprukti, reikės jį pergudrauti — kabant aukštyn kojomis lengviau pasakyti, nei padaryti, kraujas plūdo į galvą, sulig kiekvienu žingsniu jos pilvas skaudžiai atsitrenkdavo į jo kietus pečius.

Kurį laiką moteris įtemptai galvojo, paskui atsiduso, liovėsi priešintis ir suglebo. Rodos, visą amžinybę nieko nevyko. Galiausiai ji pajuto, kad priešininkas, ėjęs ryžtingai ir be pastangų, šiek tiek sumišo.

— Boven, ar viskas gerai?— Ne. - Pasirodo, apsimesti, kad esi silpna ir

pažeidžiama, ne taip ir sunku. - Jei nepastatysi manęs ant žemės, tuoj išvemsiu pusryčius.

Velniai griebtų, neverta kreipti dėmesio į tokias užgaidas. Tegartas vienu trūktelėjimu lengvai ją kilstelėjo ir nuleido šiek tiek žemiau pečių, tarytum Zenevjevą būtų pūkelis.

— Negaliu.

-Tačiau..._ jfgm _ Jis sekundę patylėjo. - Bet jei apvemsi

mane, pasigailėsi.Tylus balsas skambėjo taip grėsmingai, kad jai

nekilo abejonių, jog taip ir bus. Bet juk jis nemano, kad įmanoma susivaldyti, kai skrandis vartosi?

Nusprendusi, kad geriau liūto netampyti už ūsų, Zenevjevą nurijo seiles. Tai nebuvo lengva.

- Koks... Koks tavo vardas?Tyla buvo tokia ilga, kad moteris pamanė išvis

nesulauksianti atsakymo. Galiausiai jis tarė:- Tegartas.- Tai tavo vardas ar pavardė?- Tiesiog Tegartas - tai viskas, ką tau reikia

žinoti.Niekas negalėtų jo pavadinti plepiu.Kai Tegartas ją šiek tiek kilstelėjo, moteris įkvėpė

oro.- Gerai, Tiesiog... - Norėjo jį vadinti Tiesiog

Tegartu, tačiau persigalvojo. Dar labiau priešintis ir siutinti tą vyrą būtų neprotinga. - Paklausyk. Nesu turtinga, bet jei mane paleistum, galėčiau sumokėti dvigubai daugiau, nei tau yra pažadėta.

-N e .- Tai gal galėtum paleisti mane bent... kokiai

savaitei? - Zenevjevą neabejojo, kad per tą laiką sugebėtų pabėgti. — Galime pasilikti čia. Tu ir toliau vykdysi savo pareigą, o aš tau primokėsiu, yra maisto atsargų...


- Ne.- O jeigu kokiai dienai? Paleisk mane vienai I

vienintelei dienai. Juk ką tau reiškia dvidešimt keturios valandos?..

- Neišdegs, Zenevjevą. - Net neįspėjęs Tegar- 1 tas pastatė ją prie pikapo. Buvo aukštesnis už ją. J Kai dėbtelėjo dar kartą, jo šaltų it ledas žalių akių I žvilgsnis buvo neįskaitomas. Jis sugriebė Zenevjevą už pečių ir apsuko. - O dabar užsičiaupk, rankas laikyk taip, kad matyčiau, ir išskėsk kojas, — paliepė ir stumtelėjo Zenevjevą, delnu trinktelėjęs tarp menčių.

Negalėjo pasipriešinti - jis suėmė ją savo dideliais stipriais delnais. Lengvai perbraukė jai per rankas, tada per nugarą, nuslydo krūtine ir šonais, pagaliau nusileido žemyn - apčiupinėjo kojas ir šlaunis.

Kai palietė klubus, Zenevjevai nuo pažeminimo užkaito skruostai. Ji nudžiugo, kai vyras palto kišenėje pagaliau užčiuopė automobilio raktus. Paėmėjuos Zenevjevai nė nespėjus pasipriešinti. Tegartui baigus kratą moteris drebėjo - jo prisilietimai žemino.

- Gerai, - sumurmėjo jis atidarydamas mašinos dureles. - Lipk į vidų.

- O mano daiktai...- Yra bagažinėje, kur juos ir palikai.- Negaliu taip išvykti. - Zenevjevą pasisuko

norėdama žvilgtelėti į Tegartą. - Kaip bus su nameliu? Židinys rusena, viduje maistas ir...

_ Pasirūpinsiu, kad kas nors ateitų ir viską su

tvarkytų-_ Gerai, bet... nemanau, kad turėtume važiuoti

pikapu. Radiatorius senas ir stabdžiai nepatikimi, šviesos ne visada veikia, o juk greitai sutems...

_ Nė nesistenk įtikinti. Prie kito kelio į pietus nuo čia stovi mano visureigis.

-Tačiau..- Pakaks. - Vyras metė į ją tokį ledinį žvilgsnį,

kad net verdantis vanduo būtų sušalęs į ledą. - Gali šnekėti, kiek nori ir ką nori, bet rytoj tokiu laiku jau būsi Kolorade. Supratai?

Ženevjevai suspaudė širdį pagalvojus apie Setą, apie tai, jog jis ketina prisiimti kaltę, kad tik ji nebūtų nubausta. Juk turi būti koks nors būdas paveikti šį vyrą, pakeisti jo nuomonę.

- Žinau, kad privalai atlikti darbą, tačiau turi suprasti... Negaliu sugrįžti. Ypač dabar.

- Puikiausiai gali. Ir važiuosi.- Prašau! Tik paklausyk, mano brolis nekaltas.

Jeigu perduosi mane policijai, jis padarys viską, kad mane apsaugotų...

- Lipk į mašiną, Boven. —Tegartas prisiartino ir spyrė bato galu į jos batą. Sutelkusi drąsą Ženevjeva toliau stovėjo nejudėdama.

- Velniai griebtų, Tegartai, tik paklausyk...- Ne, — žaibiškai nuskambėjo atsakymas, ir tai

visiškai nederėjo prie jo didžiulio kūno. Vyras sugriebė Ženevjevą už rankų ir įsodino į mašiną. Tada



viena ranka čiupo jos dešinę ranką, kita pasigraibė skrandos kišenėje ir ištraukęs antrankius surakino jos riešą.

- Nedrįsk! - Moteris bandė išsisukti, bet buvo per vėlu - kitą antrankių pusę Tegartas prisegė prie automobilio durelių rankenos.

- Nemanau, kad to...- Vairuodamas nemėgstu staigmenų.Išsigandusi ir įtūžusi Zenevjevą bejėgiškai stebė

jo, kaip jis užtrenkia dureles ir sėdasi prie vairo.Galvok, - prisakė ji sau, kai Tegartas atstūmė

sėdynę, norėdamas patogiai įsitaisyti su savo mylios ilgumo kojomis.

Susivaldžiusi Zenevjevą pasisuko į jį.- Daug pinigų neturiu, nemažai kainuoja Seto

advokatai, bet galiu atiduoti tau savo namą. Pasirašysiu visus reikiamus dokumentus. Gali pasiimti ir mano verslą. Aš... aš tau atiduosiu viską, ką tik panorėsi. Tik pasakyk ką.

Kurį laiką atrodė, kad Tegartas jos negirdi. Paskui jis staigiai atsisuko ir prisilenkė taip arti, kad juodu skyrė vos keli centimetrai. Saitas tiriamas žvilgsnis sliuogė nuo jos plaukų prie akių, lūpų ir vėl atgal.

- Viską? - Vyro akys pavojingai spindėjo.Jis buvo taip arti, kad Zenevjevą galėjo įžiūrėti

atskirus plaukelius ant jo skruostų, nežymią skustuvo įpjovimo žymę prie nesišypsančios burnos kampučio.


Jai suspaudė skrandį, burna išdžiūvo. Bet pri

sivertė atsakyti.- Taip, žinoma, kad ir kas tai būtų, - šiaip ne

taip ištarė.-Aš...Tegartas dar labiau pasilenkė. Zenevjevą sunkiai

nurijo seiles, stipriai užsimerkė, jos širdis, rodės, iššoks iš krūtinės, kai prie skruosto pajuto užpuoliko plaukus - jie buvo šalti ir stebėtinai švelnūs.

Vyras netikėtai atsitraukė, ir Zenevjevą pajuto, su kokia jėga jis stengiasi prisisegti saugos diržą. Ji atsimerkė tuo metu, kai pasigirdo segamo diržospragtelėjimas.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko, jis nelinksmai nusišypsojo.

- Kažin. Vienintelis dalykas, kurio man iš tavęs reikia... - nutęsė Tegartas ir įjungė atbulinę pavarą, - tai tavo garbės žodis, kad daugiau nekelsi rūpesčių.

Zenevjevą nepajėgė susivokti, ką jaučia - gėdą, pažeminimą, iššūkį, pasišlykštėjimą?

- Eik velniop!Tegartas tyliai atsiduso.- Per vėlu. Aš ten jau buvau ir viską mačiau, -

sumurmėjo jis, atleido sankabos pedalą ir automobilis pajudėjo. Tada suktelėjo vairą, ištiesino ratus ir iš lėto atsargiai nuvairavo siauručiu iš abiejų pusių medžiais apaugusiu keliuku.

Iš kaži kur iššoko elnias. Vieną sekundę priešais nieko nebuvo, tik neryški balta juosta. Kitą


akimirką į taką išbėgo ilgakojis jaunas elnias, jo pilkšvai rudas kūnas užstojo visą priekinį stiklą.

- Atsargiai! — sušuko Zenevjeva, kai Tegartas f pasuko į kairę. Jis nuspaudė stabdžius - senutėlis fordas pradėjo trūkčioti, slidinėti snieguotu keliu ir vairuotojo šonu atsitrenkė į neįprastai didelį visžalį medį.

Tegartas galva triukšmingai vožėsi į mašinos dureles.

Pastirusi iš siaubo Zenevjeva matė, kaip jo didžiulis kūnas staiga suglebo ir tapo panašus į skudurinę lėlę. Gerasis Viešpatie> o jeigu jis negyvas?

Iš karto šovė kita mintis. Gerasis Viešpatie! O jeigu jis nemirė?

TREČIAS SKYRIUS

T egartas iš lėto atsipeikėjo. Dėmesį patraukė keletas dalykų. Pirma, galvą skaudėjo taip,

tarytum kas nors būtų užvožęs mietu. Antra, kažkas jį lietė - sprendžiant iš minkšto balso ir švelnių rankų, tai buvo moteris.

- Nagi, - murmėjo ji ir nuo duslaus balso jam per stuburą nubėgo šiurpuliukai. Moters pirštai, lengvi lyg plunksnos, atsargiai sklaidė jo plau


kus - Liaukis kvailiojęs. Pabusk. Žinau, kad tau

pavyks.J i žino, kad jam pavyks. Toks stiprus tikėjimas

suglumino. Vienintelė besąlygiškai juo tikėjusi moteris buvo jo motina. Velniai griebtų, jis puikiai žino, kad ši murmanti moteris tikrai nėra MerėMoriaritė Styl.

Ji kvepia visiškai kitaip - giedra ir muilu, ne levandomis ir vaikų pudra. Ir jos rankos smulkesnės, o balsas žemesnis. Be to, mamos jau nebėra...

Ar seniai? Negalėdamas prisiminti Tegartas stengėsi išsklaidyti atmintį dengiantį rūką. Dar kelias sekundes jo protas skendėjo nežinioje ir buvo vangus. Netikėtai atmintis sugrįžo.

Dvidešimt metų. Praeitą mėnesį suėjo dvidešimt metų, kai mirė motina, tądien jam sukako trisdešimt treji.

Paskui prisiminė, kad ši taip dėl jo susirūpinusi moteris yra Zenevjeva Boven. Atpažino jos balsą, prisiminė, kaip nešė ją ant pečių ir ėjo link automobilio. Kas vyko po to... neprisiminė.

Jis net nesuabejojo, ką reikėtų kaltinti.Tegartas susikaupė ir atmerkė akis. Pajuto ne

pagrįstą pasitenkinimą, kai jo grobis - ne, velniai griebtų, jo kalinė - krūptelėjo, staiga atsilošė ir atitraukė ranką jam nuo veido.

— Zenevjeva, — balsas jam pačiam rėžė ausį.- Pagaliau atgavai sąmonę.-Taip. - Vyras sumirksėjo bandydamas suvokti,


iš kur virš galvos atsirado medinės lubos, tačiau 1 nepavyko. Sunerimo supratęs, kad guli ant lovos 1 kambaryje, kuriame iki šiol nebuvo buvęs.

- Kaip jautiesi?Jis prisivertė susikaupti. Ką gi, atmintyje, rodos, J

trūksta šiokios tokios informacijos, siaubingai skau- 1 da galvą - na, ir kas? Yra buvę ir blogiau. Sutelkė i dėmesį į tai, ką prisimena, ir pamėgino spėti:

- Automobilis. Įvyko nelaimingas atsitikimas?- Taip, - linktelėjo moteris. - Elnias. Į kelią

išbėgo elnias. Pasukai, norėdamas išvengti susidūrimo, ir atsitrenkei į medį.

- Žinau, - pamelavo jis. - Ar ilgai buvau be sąmonės?

- Nepameni?-N e .Ženevjevos akyse kažkas blykstelėjo — akimirką

jam pasirodė, kad tai buvo užuojauta, bet Tegartas puikiausiai žinojo, kad taip tik pasirodė.

- Per tas kelias valandas tai prarasdavai, tai atgaudavai sąmonę - daugiausia buvai be sąmonės. Nesistebėk, dabar esi namelyje. Mano dėdės namelyje.

Na, žinoma. Tegartas apsižvalgė, apžiūrėjo jaukius baldus, už didelio akmeninio židinio stiklinių durelių žaismingai rusenančią ugnį, eilę langų, už kurių buvo matyti į dangų įsirėžusios dantytos Montanos viršukalnės. Tada vėl žvilgtelėjo į Ze- nevjevą ir nusistebėjo, kaip ši moteris sugebėjo


įtempti jį į vidų - juk jis dvigubai už ją didesnis. Bet nusprendė, kad ne tai svarbiausia.

_Tu vis dar čia... Kodėl?Akimirką moteris tylėjo, paskui atsainiai gūž

telėjo pečiais.- Smarkiai susitrenkei galvą. Negalėjau pabėgti

ir palikti tavęs tokios būklės. Na, bent jau kol būsiu tikra, kad tau viskas gerai.

Kurgi ne. Gal ji ir geraširdė, bet nėra tokia kvaila - niekas jos vietoje šitaip nepasielgtų. Greičiausiai pavargo būti medžiojama ir pagaliau susitaikė su realybe, suprato, kad bėgti beprasmiška - jis vis tiek ją suras.

Kita vertus, pasilikdama ši moteris padarė jam paslaugą. Bet jeigu ji nori vaidinti gailestingąją seserį, kas jam rūpi? Tegartas šiek tiek palenkė smakrą, nekreipdamas dėmesio į galvos skausmą.

— Ačiū.- Prašau. - Ji žengtelėjo atgal, padidindama ats

tumą tarp jų, putlias lūpas išlenkė drovi šypsena.Tegartas susiraukė, nes nebuvo linkęs atsipraši

nėti. Bet pasąmonė šnibždėjo -graži. Tada griežtai sau priminė, kad jo užduotis - sučiupti Ženevjevą, o ne ją suvilioti - juk jis niekada nepainioja darbo ir asmeninių reikalų.

— Nesuprask klaidingai, — ramiai tarė jis bandydamas atsistoti. - Tu vis dar mano kalinė, o aš...

Velniai rautų, kas čia?Kažkas sunkaus spaudė jam ranką. Pažvelgęs


žemyn apstulbo: Boven neblogai pasistengė - ant' jo kairiosios rankas buvo uždėtas antrankis. Dar daugiau - nerūdijančio metalo apyrankė sujungta su sunkia grandine, o ši pritaisyta prie didelės lovos rėmo.

Pasijuto it vilkas, įviliotas į spąstus.Nekreipdamas dėmesio į skaudamą galvą jis ne

gaišo laiko apmąstymams, o pradėjo veikti - stengėsi ištrūkti. Vos per plauką nesugriebė Zenevjevos, | tada jam šovė mintis, kad ji pasiliko čia vien tik iš j keršto, smegenys siuntė jam perspėjimą.

Per vėlu. Negalėdamas susivaldyti jis panoro tuojau pat atsistoti ant kojų. Antrankis įsirėžė į riešą. Lyg kas būtų ranką išplėšęs iš peties - kažkas trakštelėjo ir galvos skausmas sustiprėjo.

Iš skausmo ir pykčio Tegartas sugriežė dantimis, nusvirduliavo atgal, atsirėmė į lovą ir susmuko ant dygsniuoto čiužinio.

Sėkmė nusisuko, - pagalvojo pagautas įniršio. Ponia Fortūna vienu mostu išplėšė sėkmę jam iš rankų ir iš nugalėtojo jis tapo auka, o iš medžiotojo - belaisviu.

Prisiminė, kad ir anksčiau ne kartą teko papulti į keblią padėtį. Ir aplinkybės būdavo blogesnės, ir pasekmės sunkesnės.

Bet apie tai geriau negalvoti. Viskas baigta. Liko praeityje. Nieko neįmanoma pakeisti. Dabar reikia susikaupti ir ieškoti išeities. Galvoti apie Zenev- jevą.

Tetartas stipriai užmerkė akis ir įsakė sau nejudėti, laukti, kol skausmas atslūgs.

Juk anksčiau jam puikiausiai sekdavosi nugalėti

skausmą.

_ _ tarė Ženevjeva, statydama ant naktinio stalelio vaistų buteliuką ir stiklinę vandens. Akies krašteliu ji budriai stebėjo ant lovos susigūžusį vyriškį. - Tai turėtų padėti.

Atsimindama, koks greitas ir stiprus neseniai buvo Tegartas, Ženevjeva skubiai atsitraukė, kad jis negalėtų pasiekti. Ir laukė.

Nieko neįvyko. Jis sėdėjo ramiai, nuleidęs galvą, užmerkęs akis, platūs pečiai buvo sustingę.

- Čia ibuprofenas. Pirmosios pagalbos knygoje rašoma, kad tai geriausias vaistas esant tokios būklės.

Vėl jokios reakcijos. Ji gūžtelėjo pečiais — jeigu Tegartui patinka sėdėti kaip akmeniui, ji nieko negali padaryti. Bet prieš duodama jam ramybę dar kartą pabandė:

- Jeigu manai, kad šaltas kompresas galėtų pagelbėti - sakyk. Šaldytuve ledo nedaug, užtat lauke pilna sniego.

Tyla.— Gerai, Džei Ti... — Ženevjeva gūžtelėjo pečiais

ir nusisuko. — Duosiu tau ramybę...— Nevadink manęs taip.Ženevjeva atsigręžusi pamatė, kad Tegartas įdė

miai žiūri į ją - akys primerktos, paraudusios.


- Ką? - nevalingai paklausė ji, nors puikiausiu išgirdo ir suprato, apie ką kalba.

- Džei Ti, - iškošė jis pro dantis. - Nevadini manęs taip. Man nepatinka.

Akimirką moteris neteko žado. Tikėjosi daujJ ko, bet nebūtų net pagalvojusi, kad jis prieštaraus dėl nekalto Džono Tegarto vardų sutrumpinimo. Vis dėlto suvokdama esanti viršesnė, pamanė galinti! sau leisti šiek tiek prabangos.

- Gerai. Tada tebus - senasis Tegartai. -Pagal-j vojusi, ką jis pasakytų vėl pavadintas akronimu,I Ženevjeva pajuto šiokį tokį pasitenkinimą.

Vyras atsargiai, - atrodė, jis niekada nesišyp-l so, - paėmė vaistų buteliuką ir atkimšo. Ženevjeval sunerimo - ko gero, jis išgėrė daugiau vaistų, neij nurodyta rekomenduojama dozė. Pastatęs stiklinę] su vandeniu Tegartas patogiau įsitaisė lovoje, tada metė į ją skvarbų žvilgsnį.

-K as?-Aš... nieko. - Iš jos veido greitai dingo susirū

pinimas, liepė sau nekvailioti. Tegartas - suaugęs vyras, aukštesnis nei vidutinio ūgio, ir net jeigu sumanytų išgerti visą buteliuką vaistų, kodėl jai turi rūpėti. Nors ir ne tokia kietaširdė, kad paliktų Tegartą likimo valiai įvykus nelaimingam atsitikimui, nebuvo nei kvaila, nei naivi ir nemanė, jog kažkas pasikeitė.

Jis buvo jos priešas.Svarbiausias dalykas, kurio ja i nevalia pamiršti.



Priminusi tai sau Ženevjeva nusisuko. Žinoma,• tėsi vieniša. Neabejotinai troško su kuo nors atvirai pasikalbėti. Ir visai natūralu, kad matant sužeistą, skausmų kam uojam ą žmogų jai sukilo jausmai, kuriuos Setas priskirtų prie tų, kuriuos vadino per daug išugdytais.

Tačiau ji būtų nevisprotė, jei prašytųsi uždaroma j beprotnamį - jei bent sekundę prarastų budrumą,

kol šis vyras čia.Vaikštinėdama po virtuvę ir dėliodam a pro

duktus į vietas Ženevjeva galvojo, kad ją ne tik valdo baimė prarasti laisvę, bet gąsdina ir Tegarto dvasinė stiprybė, stulbinantys fiziniai duomenys bei puiki savitvarda.

Bet buvo ir dar kažkas - kažkas neužčiuopiama, kas išmušė iš vėžių ir ji jautėsi kaip nesava.

Taip. Tai vadinama pavojaus virpuliu, laisvės šauksmu, Ženevjeva. Nuo senų laikų pavojingi vyrai traukia moteris kaip liepsna naktinius drugelius.

Tiesą sakant, jis nėra bjaurus, todėl savaime suprantama, kad sukėlė jai dviprasmiškus jausmus. Nėra nei saldus gražuoliukas. Tikrai ne. Tamsūs plaukai, žalsvos akys, griežti, šiek tiek asketiški veido bruožai — panašus į viduramžių karį.

Ačiū Dievui, jis visiškai jos netraukia. Visiškai. Net jei būtų sutikusi kitomis aplinkybėmis, - tarkim, jis nebūtų nėręsis iš kailio stengdamasis ją pagrobti, - vis tiek ne jos skonio. Per aukštas, pernelyg raumeningas ir per daug... vyriškas.

Ir dar - nuo jo dvelkia budrumu ir šalčiu o tai gąsdina. Daugelis žmonių trokšta būti reikalingi, susisieti su kitais tam tikrais ryšiais, kad jų gyvenimas būtų nuspalvintas nors ir apsimestiniu abipusiu domėjimusi ir bendrais išgyvenimais.

Tegartui to nereikia. Rodės, jis atsitverė siena, nors Ženevjeva jautė, kad už tos kuo puikiausiai valdomos išorės verda stiprūs jausmai. Galbūt dėl to, norsTegartas sužeistas, be to, sukaustytas gran- f dinėmis, namelis pripildytas vyriškos jėgos, kuri be žodžių vertė ją būti budrią.

Net dabar, kai ištraukusi iš spintelės pastatė ant i viryklės didžiulį ketaus puodą, kepė mėsą ir pjaustė daržoves sriubai, net dabar juto esanti stebima. Ir anksčiau juto, kadTegartas ją stebi.

Ženevjeva liūdnai atsiduso. Dieve. Galėtų kažin ką atiduoti už tai, kad ankstesnė nuojauta būtų pasitvirtinusi - kad tai būtų buvusi sena gera voverė žudikė - mutante ar paprasta.

O dabar ji įstrigo šiame namelyje su gerokai baisesniu vyriškos lyties asmeniu.

Žinoma, reikalai galėjo susiklostyti blogiau - daug blogiau. Jai nepaprastai pasisekė, kad pasirodė elnias. IrTegartas, nors atrodė itin grėsmingas, jos nesužeidė, nors galėjo - kad ir tada, kai ji pirmą kartą jam sudavė. Tiesą sakant, tai kalba jo naudai - šis vyras turbūt geriau išauklėtas, nei atrodo iš pažiūros.


_ Boven, juk nemanai, kad taip paprastai iš

sisuksi?Nors jos kalinys tai pasakė ramiai, netgi abe

jingai, Ženevjeva pajuto jo žodžiuose grasinimą. Kratydama pomidorus iš skardinės, pildama sultinį ir barstydama prieskoniais mėsą moteris pagalvojo, kad tam ištverti reikia ypatingų pastangų ir ji netenka daug nervinių ląstelių.

- Padaryk sau paslaugą. Atrakink antrankius. Prisiekiu, elgsiuosi švelniai.

Kur jau ne. Taip ir patikės. Net jeigu tai būtų tiesa, ką tai galėtų reikšti? Kad suriš ją aksominiais kaspinais, kai veš atgal į Silverį?

Ženevjeva sumetė į puodą supjaustytas morkas ir bulves. Uždengė puodą dangčiu, sumažino ugnį ir nuėjo prie kriauklės nusiplauti rankų.

- Gerai, supratau. Jauti pasitenkinimą, kad gali laikyti vyrukus prirakintus prie lovos.

Ji užsuko vandenį ir nusišluostė rankas. Juk greičiausiai jai pasigirdo?

- Šiaip aš nesižaviu namų šeimininkėmis. Bet galėčiau padaryti išimtį. Žinoma, pirma norėčiau pamatyti tave nuo...

Ženevjeva atsisuko.- Ar išprotėjai? O gal bandai mane išvesti iš

kantrybės?legartas atsirėmė į lovos galvūgalį, ištiesė kojas

ir gūžtelėjo pečiais.- Vis dėlto atkreipiau tavo dėmesį?


-Taip, tau pavyko. - Ji nenatūraliai, teatralu kai atsiduso. - Tik pagalvok, prieš tris valandą ilgėjausi žmogaus balso. - Moteris ramiai žvelgė: Tegartą. - Tai ką nori man pasakyti?

- Kaip ilgai ketini mane laikyti šitaip surakintą?

-T ai priklauso...- Nuo ko?Ženevjeva gūžtelėjo.- Nuo daugelio dalykų. Nuo tavo sveikatos.

Mano nuotaikos. Ir nuo to, ar kalbėsi apie mane nemaloniai ir įžeidžiamai.

Tegartas kilstelėjo tamsų antakį.- Ar tai grasinimas?- Panašiau į pažadą, - saldžiai atsakė Zenevn

jeva.- O ką turėsiu daryti, jei prispirs reikalas ari

norėsiu nusiprausti?- Vonia štai ten. - Ji parodė į duris už keturių

žingsnių nuo lovos. - Grandinė gana ilga.- O kur tu prausiesi?- Viršuje yra sėdimoji vonia. Ne kažin kas, bet]

man tiks.Tegartas susiraukė, bet tuoj nusiramino.- Paklausyk, mano pasiūlymas vis dar galio

ja. Liaukis kvailiojusi, leisk man parvežti tave, pasistengsiu, kad teisėjas sužinotų, jog tu nesipriešinai.

- Koks tu mielas. Deja, nepasinaudosiu tavo


ulymu. Gal ir nesuprasi, bet kaip jau bandžiau paSlU Aiškinti, man nesvarbu, ką mano teisėjas - U b an u ne apie mane. Svarbiausia - brolis.

Velniai griebtų tave, Boven..._ Žinai, atsidūrusi tavo vietoje taip nesivelniuo-

čiau Netgi pasistengčiau būti maloni, siūlyčiau ir' tau apie tai pagalvoti. Priešingu atveju galiu dingti iš čia ir pamiršti perspėti kitus, kur tavęs

ieškoti.Tegarto veidas pasikeitė.- Atleisk, meilute, bet nė už ką nepatikėsiu. Jei

ketintum dingti ir palikti mane pūti šiame namelyje, būtum taip ir padariusi. Teks sugalvoti baisesnį grasinimą.

-T u nepažįsti manęs. - Staiga Ženevjevai šovė mintis. Negi Tegartas mano, kad gali numatyti jos elgesį? Gal ir gali, jei kalbėsime apie šį konkretų atvejį, tačiau ji net neketina lengvinti padėties. Šiam vyrui nepakenktų pasijaudinti.

Ji nusikabino skrandą nuo kablio prie durų, užsivilko, patikrino kišenes, įsitikino, kad turi raktelius nuo automobilio.

- Pasimatysime vėliau. Arba - niekada.- Ką, po šimts pypkių, tai reiškia? - paklausė

Tegartas.Ženevjeva liūdnokai nusišypsojo ir pasiėmė

rankinę.- Manai esąs visažinis. Pats ir išsiaiškink. - Ji

uždėjo ranką ant rankenos ir per petį žvilgtelėjo į


| C A R O L I N E C R O S S

Tegartą. - Apie ką mes kalbėjome? Nemiegočiai su tavimi, net jei būtum išsimaudęs šokolade.

Ji mostelėjo ranka ir neatsigręždama niro prQ duris.

KETVIRTAS SKYRIUS

T egartas sugriebė vonios durų rankeną, tačiau jo dėmesį patraukė už namelio langių

greitai nykstantis sidabrinis saulėlydis.Puiku. Tiesiog puiku. Temsta, o Boven vis dar

nepasirodė. 1Jis nusvirduliavo prie lovos ir atsargiai susmu

ko ant krašto. Stengdamasis per daug nejudinti galvos atsivarstė kelioninius batus, nusiavė, tada atsigulė ir išsitiesęs įbedė į medines lubas rūstų žvilgsnį. į

Nesijaudino. Na, gal šiek tiek. Nors nelabai netikėjo, kad kas nors gali turėti tokią kilnią širdį, kaip kalbama apie Zenevjevą, buvo tikras, jog mažoji poniutė sugrįš - ir tai neturi nieko bendra su jos apsimestiniu rūpinimusi jo sveikata.

Juk reikėjo gerokai paplušėti, kad suruoštų visa tai, kas taip gardžiai kunkuliuoja ant viryklės. Kodėl taip darytų, jei neketintų sugrįžti bent jau užkąsti?

S U G U N D Y K M A N E

o kad jis galėtų pasiekti puodą. Tegartas iš visų jėgų stengėsi nekreipti dėmesio į aromatingus kvapus, nuo kurių burnoje prisirinko seilių.

Be to, juk ji negalėjo išvykti nepasiėmusi drabužių ir daiktų. Dėžė su knygomis, kurią buvo išvil- kusi iš automobilio, kai Tegartas gulėjo be sąmonės, stovėjo prie durų. Neapgalvota ir kvaila išvažiuoti taip vėlai nesuplanavus - o sprendžiant iš to, ką iki šiol matė, ši moteris gana protinga.

Žinoma, dar keletą dienų Silveryje jų niekas nelauks. Ženevjevai pakaks proto suprasti, kad jiedviem nepasirodžius ten pavojaus signalas kils ne iš karto. Bet juk jis ne iš tų, kuriuos galima laikyti pririštus prie trumpo pavadėlio.

Štai dėl ko protingiausia jai likti namelyje ir apgalvoti tolesnius veiksmus.

Sunku patikėti, kad moteris pasirinktų kitą alternatyvą.

Velniai griebtų, jis jau apieškojo kiekvieną centimetrą - kiek tik galėjo pasiekti, bet nerado nieko, kuo galėtų atrakinti antrankius. Išbandė ir kiekvieną grandinės narelį ir lovos rėmą, ieškodamas silpnos vietos, - visos pastangos perniek.

O jeigu Boven nesugrįš, jis bus priverstas kentėti rankos maudimą ir laukti, kol kas nors išgelbės.

Vos apie tai pagalvojus Tegartui pradėjo virpėti žandikaulis. Ir ne vien dėl to, kad jautėsi pažemintas. Baisiau, jog jo broliai nusivils sužinoję, kad jis leido neprofesionalui - ir dar moteriai - apvynioti

save aplink pirštą. Be to, vėl iš naujo teks ieškot; šios erzinančios mažos brunetės.

Nors iš tikrųjų tai jam maudė širdį dėl to, kad dėl tokio šios moters apsisprendimo kaltas tik jįs_ O kas, jeigu jam siaubingai pradės skaudėti galvą? O kas, jei visi tie trys mėnesiai nueis niekais? Ir kas galėjo pagalvoti, kad tapęs priklausomas nuo jos malonės rimtai supyks? Ko gero, visi sužinos, - bent jau jo aplinkoje, - kad įkliuvo į žavios mergaičiukės žabangas.

Tik visiškas idiotas, neturėdamas plano ar velniškai geros priežasties, priešintųsi savo gelbėtojui, j

O tu, ase, būtent taip ir padarei. Ir turi pripažinti, kad žmogus, išgelbėjęs tave, buvo Boven. Pripažink tai. Kažkuo j i tave trikdo.

Galvos skausmas tapo nepakeliamas, ir jis pajuto, kad kiekvienas kūno raumuo įsitempęs kaip| styga. Tai buvo daugiau nei paprastas susierzini-,' mas — juk puikiai moka save kontroliuoti. Tegartas atsiduso ir paliepė sau susiimti.

Gerai, būdamas šalia jos jis jaučia... niežulį/ Tarytum oda būtų per maža jo kūnui. Ir dėl kažkokių priežasčių, greičiausiai dėl to smūgio į galvą, po kurio neteko sąmonės, jo atmintyje vis iškyla šios moters bruožai - tie švelnūs tobuli išlinkimai, kuriuos užčiuopė, kai galynėjosi sniege.

Tai visiškai nepaneigia fakto, kad jis viską su-j gadino. Tada, kad sulaužė pirmąją Įkaitas 101 taisyklę, kuri sako, jog reikia priversti savo pagrobėją;



nyri, kad esi savas žmogus. Dar blogiau, jis leido ^"prabangą pirma pasakyti, o paskui pagalvoti,

ir tai ją įsiutino.Ir dabar lieka tik laukti apmąstant nesuskai

čiuojamas savo klaidas.O jei Boven sugrįš - dėl Dievo meilės, ji turi

sugrįžti! - jis bus malonesnis, pasinaudos savo bro- HcTpatarimu, kaip elgtis su moterimis, ir pasistengs su ja užmegzti gerus santykius, nors tam galbūt prireiks daug laiko.

Kita vertus, jam nė nereikia skubėti. Juk jo tikslas nėra tapti jai geriausiu draugu ar meilužiu. Paprasčiausiai turi priversti ją laukti, kad pats galėtų valdyti padėtį. Kad vėl ją valdytų.

Net neabejojo, kad jam tai pavyks. Dievas žino, vykdydamas žvalgybinę užduotį Afganistane buvo patekęs į daug keblesnes situacijas. Ir nors žaisti žaidimus būkime draugai, būkime vieni kitiems geri nelabai sekėsi — dėl galutinio rezultato verta pasistengti.

Be to, juk nereikės pasakoti jai apie save. Arba kalbėti apie tai, kas jam rūpi. Kad dar vaikystėje buvo išvežtas į Blekherstą*. Arba apie tą katastrofą Zari tarpeklyje, kuri sužlugdė jo karinę karjerą - ir tai buvo paskutinis kartas, kada jis leido būti vadinamas Džei Ti.

Ne, jo reikalai yra - ir bus - tik jo reikalai. Tai konfidencialu.

Karinė mokykla (vert.).


Dabar jis turi būti normalus paslaugus vyr^l Reikia pasiūlyti Boven... ne, Zenevjevai, — pasitaį sė, - susitaikyti, bent jau kol jos budrumas nuslops tada jis bus pranašesnis ir sugalvos, kaip išsilaisvinti O dėl revanšo... apie tai dar pagalvos.

Dabar jam labiausiai reikia — būtinai reikia, kad nustotų skaudėti galvą. Galiausiai jis liovėsi priešintis galvos tvinksėjimui, leido nuvargusioms primerktomis akims klaidžioti po nykstančią šviesą.

Ir dar reikia, kad Zenevjeva būtų labiau nuspė-j jama, kad įeitų pro šias duris.

Naktis buvo tamsi kaip juodmedis.Kelio į namelį viduryje Zenevjeva sulėtino pika-į

pą, leisdama akims priprasti prie staigių pokyčių - nuo miglotos prieblandos iki juodos tamsumos.

Pro neritmingą variklio dundesį Zenevjeva girdėjo, kaip medžių viršūnėmis švilpia vėjas,1 priversdamas sniegu padengtus medžius siūbuoti lyg nerimastingus vaiduoklius. Dangaus lopinėlį slėpė tamsūs debesys, kartu pradingo mėnulis ir žvaigždynai.

Nugara nubėgo šiurpuliukai. Ji bandė save įtikinti, kad tai dėl šalčio, - nemelavo sakydama Tegartui, kad neveikia automobilio šildymas, per pastarąsias dešimt minučių jos rankos, nosis ir kojų pirštai sustiro, - tačiau puikiausiai žinojo, kad priežastis visai ne ta. Tai buvo kažkas vaiduokliška

X S U G U N D Y K M A N E | 43

kaulai stingo - buvo viena negyvenamuose tyrlaukiuose, jautė artinantis audrą.

Buvo šalta, oras bjuro, ji jautėsi išvargusi po •temptos dienos įvykių ir dėl to, kad norėdama Lkdyti savo pažadą turėjo važiuoti tris mylias per sniegą, taigi nekeista, jog troško tučtuojau sugrįžti į namelį.

Net jeigu reikėtų dalytis erdve su Džonu Tegartu Stylu. Dabar žino visą jo vardą - perskaitė ant lagamino kortelės, o kai jis buvo be sąmonės, apžiūrėjo piniginėje rastą asmens tapatybės kortelę.

Ne, - skubiai sau tarė, - visiškai nesvarbu, kaip jis save vadina. Na, gal šiek tiek rūpi, kodėl jis nenori būti vadinamam Džei Ti - kaip paaiškėjo, tokie iš tikrųjų yra jo inicialai. Bet jai visai vis tiek, net jei pasivadintų klounu Bozo.

Svarbu buvo tai, kad jo pavardė yra įrašyta bendrovės, kurioje dirba, pavadinime. Gal ir ne šimtaprocentinė tiesa, tačiau sudėjus visas aplinkybes - jo negailestingumą ir begalinį pasitikėjimą savimi - galima spėti, kad šis vyras labiau šios įmonės savininkas nei paprastas darbuotojas.

O jeigu taip yra, tai gera žinia - vadinasi, jis ne tik turi valdžią, bet ir yra nepriklausomas. Tikriausiai greitu laiku jo niekas nepasiges, be to, jis neprivalo nuolat teikti ataskaitų.

Kvaila vadovautis tokiomis įžvalgomis, - pagalvojo Zenevjeva, kai automobilis pravažiavo paskutinę kalvą ir tolumoje jau buvo matyti namelis.


Apsidžiaugė, kad buvo apdairi ir prieš išeidama ' uždegė židinį, o verandoje paliko įjungtas šviesas Pervažiavusi plokščią kalvą sustabdė mašiną, iš visų jėgų pastūmusi smarkiai įlenktas vairuotojo dureles jas atidarė, išlipo ir persimetusi per petį kuprinę patraukė pirmyn.

Na, ji tvirtai tiki - viskas bus gerai, bet reikia ir pačiai stengtis, kad viskas klotųsi pagal planą. Štai dėl ko lipdama laiptais ji išsitraukė iš kišenės paskirstymo dangtelį ir su didžiuliu pasitenkinimu numetė prie malkų krūvos: jeigu Tegartas panorės, kad artimiausioje ateityje jo didelis juodas visureigis važiuotų, pirma turės apsilankyti automobilių detalių parduotuvėje. Prieš tai, žinoma, tą visureigį teks susirasti daržinėje, kur ji paslėpė.

Nukračiusi nuo batų sniegą moteris nuoširdžiai padėkojo dievams už Alano knygą Automobilio variklio pagrindai. Tada pastūmė duris ir įžengė vidun, mintyse ištiesinusi stuburą, lyg ruoštųsi antram kovos raundui su savo belaisviu.

Nustebo, kad sugrįžusi neišgirdo sarkastiškų pastabų. Kambaryje tvyrojo mirtina tyla - buvo girdėti tik silpnas šnopavimas ir ugnies spragsėjimas.

Zenevjevai širdis nukrito į kulnus. Šviesos greičiu numetusi kuprinę ji nulėkė arčiau lovos, įsivaizduodama patį baisiausią dalyką: Tegartui kažkaip pavyko išsilaisvinti. Bet kurią akimirką jis galėjo išnirti iš šešėlio, geležinėmis rankomis apglėbti


• r i s i t r a u k t i prie savo didelio, stipraus kaip ją ir Pplienas kūno.

Vis dėlto ne. Ne. Jai palengvejo pamačius ant lovos stambią ilgakoję būtybę. Bandydama suvaldyti drebančius kelius ir atgauti šaltakraujiškumą ji pamiršo, kad turi būti atsargi, ir galvojo tik apie tai, kaip jaučiasi sužeistas vyras.

Užsitęsusioje tyloje ji staiga pajuto pavojaus signalą. Norėdama įsitikinti, ar Tegartas dar kvėpuoja, moteris prislinko prie lovos kaip galėdama arčiau ir sustojo saugiu atstumu. Įtampa atslūgo, nes iš šio stebėjimo taško buvo matyti, kaip tolygiai it metronomas kilnojasi jo krūtinė, aptempta pilkais flaneliniais marškiniais.

Moteris net nepastebėjo, kad buvo sulaikiusi kvėpavimą. Ji iškvėpė, o kojos vėl nusilpo, sulinko kaip peržydėjusios gėlės stiebelis.

Negalėjo daryti nieko, tik galvoti apie atsitraukimą. Tegartas pramerkė akis - blakstienos buvo tankios ir tamsios kaip ši naktis, rodos, jo kampuotame veide tik jas ir galima pavadinti mielomis. Zenevjeva paskendo jų šviesiai žalioje gelmėje.

- Labas, - tarė jis nenusukdamas žvilgsnio. Balsas skambėjo šiurkščiai kaip išdžiūvusi lenta ir šiek tiek netvirtai. - Tai sugrįžai.

- Taip.Tegartas žvilgtelėjo pro ją į tamsą už lango ir

suraukė antakius.- Kelinta valanda?

— Siek tiek po septynių.— Hmm... —Tegartas pakėlė laisvąją ranką,

nevjeva jau pasiruošė gintis, bet jis tik persibraukė per veidą. - Atrodo, kad vėliau.

— Šiandien buvo ilga diena.— Taip, tiesa. — Jis nuleido ranką, akyse žybte

lėjo kažkas, ką būtų sunku apibūdinti. — Privertei mane nerimauti.

Kažin, ką dabar jis tikisi išgirsti. Atsiprašau,? Nė už ką. Gerai, taip tau ir reikia? Ką gi, tai būtų panašiau į tiesą, bet ji iš prigimties nėra linkusi piktdžiugiauti. Net jei jis to ir nusipelnė. Zenevjeva mostelėjo į maišą prie durų.

— Atnešiau tavo daiktus.Tegartas metė žvilgsnį į maišą, tada vėl nukreipė

akis į ją. Buvo matyti, kad jis spėlioja, kas ten galėtų būti, tačiau nieko neklausė.

Zenevjeva kostelėjo.— Kaip jautiesi?— Ar tikrai nori sužinoti?— Neklausčiau, jei nenorėčiau.Jis kilstelėjo aukščiau ant pagalvės ir gūžtelėjo

pečiais.-Je i nekreiptume dėmesio į tai, kad matau kaip

pro miglą, mane pykina, o galvą skauda taip, lyg ’ regbio žaidėjai ją būtų naudoję vietoj kamuolio, jaučiuosi kuo puikiausiai.

Ką gi, gerai. — Zenevjeva šiek tiek aprimo. Tegartas ką tik išvardijo visus simptomus, kurie pirmosios pagalbos knygoje aprašomi skyrelyje Smegenų


k ėtimas Žinoma, pykinti gali ir dėl per didelės skausmą malšinančių vaistų, kuriuos jis taip neapgalvotai prarijo, dozes.

_ O kaip tu?Zenevjeva nustebusi žvilgtelėjo._ Kodėl klausi?_ Ar viskas gerai? Jokių skausmų, sumušimų

ar panašiai?_ Viskas gerai.- Puiku. Tik... -Tegartas žiūrėjo pro šalį, aiškiai

nenorėdamas sutikti jos žvilgsnio, ir dar kartą atsainiai gūžtelėjo. - Kartą viena pažįstama po avarijos man ištarė tuos pačius žodžius. Bet vėliau... Vėliau paaiškėjo, kad jai vidinis kraujavimas.

Jo balsas skambėjo ramiai, be emocijų, lyg kalbėtų apie orus. Tai kodėl Zenevjeva staiga suprato, kad jo minimai pažįstamai nepasisekė? Ir ar tas atsitikimas vis dar neduoda ramybės tam, kuris slepiasi po kietaširdžio, į viską spjaunančio vyro kauke — bent truputį?

Zenevjeva, esi minkštaširdė romantikė, turi lakią vaizduotę. Verkšleni, išgyveni dėl menkiausio nieko.

Taip. Greičiausiai ji tikra verksnė, ir taškas. Juk jis kuo puikiausiai gali viską išgalvoti - neegzistuojančią moterį ir tariamą avariją - tik tam, kad ją prisijaukintų. Tikriausiai lygiai taip pat apsimetė, kad rūpinasi dėl jos sveikatos, o iš tikrųjų tik ir laukia, kad ji žengtų klaidingą žingsnį, kuriuo jis mokės pasinaudoti.

48 | C A R O L I N E C R O S S s u u u n u V R

O jeigu ji klysta?Tai nesvarbu, — tvirtai sau tarė Zenevjeva.Kad ir kokia būtų tiesa, ji labai abejojo, ar ja^

reikia jos užuojautos. O jai tikrai nereikia^'» užuojautos.

- Man viskas gerai, - dar kartą pakartojo ir nusisukusi nuėjo. Tada nusimovė pirštines, nusivilko skrandą ir ją pakabinusi atsisėdo ant plačios sofos prie durų nusiauti batų. - Klausyk, suprantu, kad jautiesi prastai... - Ji atsistojo ir vien su kojinėmis nupėdino į virtuvę. - Bet gal užvalgysi? Tikriausiai neturi apetito, tačiau maistas gali nuraminti tavo ' skrandį. - Traukdama iš spintelės lėkštes ji žvilg-| telėjo per petį.

- Galiu pabandyti. - Jis užmerkė akis ir atsargiai pasitrynė ties smilkiniu.

Ką gi, puiku. Primygtinai siūlo maisto, kad įsitikintų, jog jis gana gerai jaučiasi, o ryte galėtų be \ sąžinės graužaties išvykti. Jis savo ruožtu turi būti Į ne tik geras, bet parodyti esąs silpnas. Zenevjeva į susikaupusi pylė sriubą, nekreipdama dėmesio į žvangančias grandines ir vonios kambario durų trinktelėjimą.

Ieškodama padėklo Zenevjeva išgirdo, kaip tualete sukliokė vanduo, paskui ėmė čiurlenti iš čiaupo. Nusibraukusi nuo kaktos plaukus ji apsidairė, kaip tik tuo metu pasirodė Tegartas - marškinių rankovės buvo atraitytos, atšiaurus veidas šlapias. Atrodė, jis užėmė visą kambarį, bet tai neturėjo nieko bendra su jo ūgiu ir sudėjimu.

S u v o k u s tą vienintelę priežastį Ženevjevai staiga•¿džiūvo burna. Ji nurijo seiles.

- Ar viskas gerai? - paklausė ir laukė, kol jis atsisėdo į lovą, pasitaisė už nugaros pagalvę ir atsirėmė flovos galvūgalį, tada atnešė maisto.

- Taip.J i su sto jo tok iu atstumu, kad Tegartas negalėtų

p a s ie k t i ._ K lausyk , padėsiu padėklą ant čiužinio krašto,

gerai? Mėsą ir daržoves išėmiau, taigi čia tik sultinys, bet vis dar karštas. Menkiausias judesys - ir visa tai atsidurs tau ant galvos, supratai?

- Būk rami, - tarė Tegartas. - Neketinu grumtis. - Jis žiūrėjo tai į ją, tai į stumiamą jo link padėklą su lėkšte sultinio, trapučiais ir stikline limonado. Veide buvo matyti nuolankus susierzinimas, tačiau Zenevjeva nepajėgė suprasti kodėl. - Bent jau ne dabar.

Purtydama galvą - kito tokio gluminančio vyro jai dar neteko sutikti - Zenevjeva pasiėmė savo lėkštę ir nuėjo prie sofos.

Nustebo supratusi, kaip išalko. Pasidžiaugusi, kad Tegartas ne iš plepiųjų, ji mėgavosi sočia sriuba ir stora prancūziškos duonos rieke, užtepta sviestu.

Nors ir stengėsi įsivaizduoti kambaryje esanti viena, negalėjo visiškai atsikratyti baimės jausmo. Gal todėl dar sekundę iki Tegartui paimant padėklą ir atsistojant suprato, kad jis pavalgė.

Ženevjeva neramiai stebėjo besiartinantį vyfą i

Priėjęs, kiek leido grandinės, jis pastatė padėklą1 ir koja pastūmė prie moters.

- Ačiū, - šiurkščiai pasakė. - Buvo skanu.- Prašau, - sumurmėjo ji, nustebusi dėl tokio

elgesio. Žvelgdama į primerktas žalias akis suvokė, kad jis kelia jai smalsumą.

Kažin, kur jis gyvena, kai neterorizuoja pabėgusių knygų pardavėjų? Ar yra vienišas, ar išsiskyręs, o gal - ji pajuto nepaaiškinamą skausmą - vedęs? Ar turi šeimą, vaikų? Ar kada nors šypsosi?

Nurijusi paskutinį šaukštą sriubos ji stebėjo nueinantį Tegartą, tada paėmė padėklą, sudėjo savo indus ir nunešė viską prie bufeto.

Susiraukė pamačiusi, kad jis suvalgė viską, ką buvo įdėjusi. Šmėkštelėjo, gal pasiūlyti dar, bet išdidumas neleido paklausti. Ji atsigręžė pasižiūrėti, ar Tegartas sėdi ant lovos krašto - tuo tarpu jis prasisegė pilkus flanelinius marškinius. Moteris tarsi pakerėta žiūrėjo į ties juosmeniu prasiskyrusį drabužį, paskui atsipeikėjo ir mintyse nusipurtė.

- Ką darai?- Ruošiuosi eiti miegoti. —Tegartas išniro iš dra

bužio ir liko su juodais berankoviais marškinėliais. Tamsi spalva buvo puikus kontrastas gelsvai įdegusiai odai, puikiai išryškino kiekvieną nuodėmės vertą raumenų centimetrą.

Ženevjeva nurijo seiles.- Jau? Dar tik aštuonios. - Ji nesuprato, ko

50 [ C A R O L I N E C R O S S

dėl prieštarau ja, ju k ir pati buvo išvargusi, labai

1SVa Taip. Na, jei tau rūpi, tai man skauda galvą.Tegartas piktai žvilgtelėjo į flanelinius marški

nius, kurie tabalavo ant grandinės, papurtė galvąir pastūmė juos toliau.

_ gi, _ sumurmėjo Ženevjeva. Vyro pečiai, palyginti su plokščiu pilvu ir juokingai siaurais klubais, atrodė baisiai platūs. - Žinoma.

- Nesijaudink. - Nekreipdamas j ją dėmesio Tegartas atsargiai atsistojo ir nusimovė džinsus, parodydamas ilgas plaukuotas kojas, pilkos vilnos kojines ir juodos spalvos apatinį trikotažą. - Pažadu nenugrimzti į komą arba miegodamas mirti.

O Dieve. Ji apie tai net negalvojo, tik stengėsi nespoksoti į aptemptas trikotažines trumpikes ir įspūdingo dydžio iškilimą po jomis, bet nelabai sekėsi.

- Ne. Žinoma, nemirsi.Galiausiai jai pavyko atitraukti žvilgsnį nuo

jaudinančio objekto. Ir pačiu laiku, nes Tegartas pakėlė akis ir kritiškai nužvelgė Ženevjevą. Jo jaunos žalumos spalvos akys silpnoje kambario šviesoje prisimerkė.

- Prastai atrodai. Patarčiau pailsėti.Jųdviejų žvilgsniai susitiko ir ji akimirksniu

pamatė, kaip susirūpinusiame vyro veide pasirodė nuostaba. Paskui lyg užtrenkus duris dingo visi jausmai, jis nusuko akis.


— Gali ir neklausyti mano patarimo. T ie są •

kant, man nerūpi, kaip pasielgsi.Dėl netikėtai pasikeitusio jo elgesio Zenevjeva

pasijuto it šaltu vandeniu perlieta ir liovėsi jį ap- žiūrinėjusi. Norėjo kandžiai atsikirsti, bet negavo progos — žvangindamas grandine jis įlipo į lovą ir nusisuko.

Pakraipiusi galvą Zenevjeva iš drabužinės pasiėmė miegmaišį, pagalvę ir nusinešė prie sofos. Traukdama iš kuprinės naktinius marškinius pagalvojo, kad Tegartas, nors ir gerai sudėtas, yra labiausiai nepakenčiamas, arogantiškiausias ir sunkiausio būdo žmogus, kokį jai teko sutikti.

Jeigu ji būtų kitokia, jau ryte jos čia nebūtų nė kvapo, ir jis net nespėtų susivokti.

Ar Tegartas tapo geresnis, ar ne, ji vis tiek galvojo apie jį, virtuvėje prausdamasi ir valydamasi dantis.

Lipdama į savo laikiną guolį ji pyko ant savęs, nes negalėjo pamiršti, jog pirmosios pagalbos knygoje rašoma, kad pirmosios dvidešimt keturios valandos po galvos traumų būna sunkiausios. Tegarto atveju tą laiką būtų galima perpus sutrumpinti, nes joks jos pažįstamas žmogus neturi tokios kietos galvos. Vis dėlto...

Zenevjeva nusimetė apklotus, išlipo iš lovos ir nustatė viryklės laikrodį antrai valandai. Turi būti budri — nenuleisti nuo jo akių.

Po kelių minučių ji įsliuogė į miegmaišį ir iš-


S U G U N D Y K M A N E 53

usi šviesą stengėsi užmigti. Staiga į jos mintis *UIlS žė Tegartas - plikomis kojomis, plačia krūtine, įsLver/e ¿enevjeva norėjo išmesti jį iš galvos,t o k s v y n ^ a • i - i • • i ••bet vizija atkakliai nenorejo palikti jos ramybeje.

Moteris giliai atsiduso.Naktis bus ilga.

p e n k t a s s k y r iu s

Tegartas pašoko iš miegų.Po patirto šoko raumenys buvo sustin

gę - širdis pusę sekundės skausmingai daužėsi, kol pagaliau jis sugrįžo į realybę ir susivokė, kur esąs.

Kalnuose. Montanoje. Namelyje. Su Zenev- jeva.

Vyras vėl susmuko lovoje. Stipriai užsimerkė, norėjo ištrinti iš atminties prisiminimus, atklydusius iš kitos tamsios nakties, kitų kalnų, esančių už tūkstančių kilometrų nuo čia, kitoje šalyje - tą blogą sapną, nuo kurio niekaip negalėjo pabėgti.

Įsakė sau daugiau ten nesugrįžti. Reikia galvoti apie ką nors kita. Kad ir apie išsvajotą kelionę į Afriką. Apie tai, kaip įsius Domas sužinojęs, kad sujungiama Stylo saugumas. Kažin, kiek laiko jam prireiks padaryti brolius dėdėmis? Arba... apie ką

dar, velniai griebtų?.. Gal apie Zenevjevą? Net t J l būtų geriau, nei rūpintis Dominyko seksualinįu gyvenimu.

Zenevjevą. Virtuvės laikrodžio rodyklė artinosi prie antros valandos, ji tuoj pabus - tai bus jau trečias kartas šiąnakt, kai ši moteris juo rūpinsis.

-Tegartai, - sušnibždėjo Zenevjevą ir išsiritusi iš lovos įžiebė šviesą virš viryklės, kad galėtų išjungti patikimą viryklės laikrodį. - Atsibudai?

-Taip, - atsakė jis, nes suprato: jei neatsilieps, Zenevjevą jam užvoš šluota.

- Ar žinai, kas esi? Kur esi?-Taip, Zenevjevą, žinau, - išpyškinoTegartas,

nes puikiai suprato, kad ji neatstos. Apmaudu, bet ši moteris iš tiesų beatodairiškai stengiasi daryti tai, kas jam geriausia. O kadangi vienoje iš jos kvailų knygų parašyta, jog nuolat reikia jį patikrinti, kad neištiktų koma, matyt, jis ir toliau bus tardomas kas dvi valandos.

Zenevjevą atrodė klaikiai išsekusi. Ilgainiui jai vis sunkiau atsikratyti pamažu stiprėjančio šalčio pojūčio. Prisiminęs, su kokiu įniršiu ji griebėsi šluotos, Tegartas manė, kad viena iš priežasčių, kodėl ji dreba, galėtų būti nuo jo sklindantis pavojus - lyg nuo narvan uždaryto lokio.

Na, priežastis tikrai ne ta. Bet juodu priešininkai, vienas iš jų turės laimėti, o kitas liks pralaimėjęs. Tai tikrų tikriausia tiesa.

Kuo ilgiau jis gulėjo tamsoje ir kuo labiau jautėsi pavargęs, tuo didesnė buvo tikimybė, kad po



nelemtų dviejų valandų Zenevjeva pažadins jį

iš gilaus miego.Dieve padėk jiems abiem, nes sunku nuspėti,

kaip tada jis elgsis, ką darys - ar užsimiegojęs ne- ‘ , ^ ¡J lovos ir neuždusins... Dėl to jis visada

miegodavo vienas ir neišjungdavo šviesos. Dėl tos ačios priežasties jau susitaikė su mintimi, kad

niekada neves. Geriau nė nesvajoti apie tokią karštą meilę ir laimę, kokią surado Domas ir Laila.

Tylą suardė suskambėjęs laikmatis. Nors Tegar- tas to ir laukė, niekaip negalėjo suvaldyti padaž- nėjusio pulso ir atpalaiduoti raumenų. Suprato: nervai visai pašlijo. Nuo pasibjaurėjimo savimi suspaudė paširdžius, jis nusigręžė ir pradėjo galvoti apie vienintelę galimą pramogą.

Zenevjeva išlindo iš savo kokono ant sofos — buvo girdėti, kaip šnara audeklas ir atitraukiamas metalinis miegmaišio užtrauktukas. Židinio šviesoje jos plaukai švytėjo kaip vaiko. Vis dėlto kūnas Tegartui nepasirodė vaikiškas. Apvalumai, liemens linkis, nedidelis įdubimas ties strėnomis, išplatėjantis į nedidelį užpakalį, - visa tai puikiausiai galėtų liesti jo rankos...

- Tegartai? - Moteris žiovaudama nusibraukė nuo veido vešlias šilkines garbanas ir žvilgtelėjo į jo pusę.

Nežinodamas, kodėl taip elgiasi, jis užsimerkė ir apsimetė miegantis — tik kūnas sureagavo į jos atvaizdą, ir tai dar labiau viską apsunkino.

Tegartas greičiau jautė ją, nei girdėjo kvėpUo_ jant. Pasigirdo tylūs žingsniai, įsižiebė šviesa virš viryklės, Zenevjeva išjungė skambutį ir vėl stojo išganinga tyla.

Jis gulėjo tyliai, buvo girdėti tik lėtas ritmingas kvėpavimas.

- Ei, klausyk. - Zenevjeva pakėlė šluotą, pasigirdo silpnas pliaukštelėjimas, o jai prisiartinus oras suvirpėjo. - Pasakyk ką nors.

Jis prisivertė nereaguoti į švelnų bakstelėjimą petin.

- Žinau, kad nemiegi, - pasakė ji, tada kurį laiką tylėjo, paskui priėjo arčiau ir dar kartą bakstelėjo. - Po velnių, Tegartai, tai nejuokinga. - Jos balse pirmąkart pasigirdo šiokia tokia panika. - Man šalta.

Netaręs nė žodžio Tegartas pastvėrė šluotos kotą ir patraukė.

Nesuprato, kas labiau jį nustebino. Jis pats, nes visiškai neketino to daryti. Ar Zenevjeva, kuri taip apstulbo, kad nepaleido šluotos, ir jau buvo per vėlu.

Riktelėjusi iš netikėtumo ji griuvo jam tiesiai į glėbį. Kurį laiką stojo tyla - jųdviejų veidai buvo vienas priešais kitą, kūnai patogiai prisiglaudę, žvilgsniai sustingę.

Po sekundės moteris pradėjo muistytis, spardytis, daužytis - akivaizdžiai rodyti, ką apie jį mano.


tas kiek galėdamas priešinosi. Nežinoda- \ ą dar daryti, čiupo grandinę ir apvyniojo

^link Ženevjevą - tik tada ši nurimo.^ Įr tada jis sugriebė besiblaškančias jos rankas, prispaudė prie lovos, pasilenkė ir pabučiavo ją - tie

siai į lūpas.

Stiprioms Tegarto lūpoms prigludus prie jos švelnios burnos pasigirdo prislopintas Ženevjevos

riksmas.Didelis, raumeningas, karštas ir sunkus kūnas

prispaudė ją prie lovos, ir kai pasikėlęs aukščiau Tegartas dar stipriau įsisiurbė jai į lūpas, neliko jokios abejonės, koks jis vyriškas.

Ženevjevą tikėjosi daug ko, tik ne... šito. Net drąsiausiose svajonėse nė vienas jos saugomas asmuo negalėtų taip nerūpestingai bučiuotis.

Vis dėlto jam pavyko. Ir nors jo glėbys buvo šiurkštus ir tvirtas, Ženevjevą dar niekada nebuvo taip susijaudinusi.

Ar išprotėjai? — paklausė ji savęs. — Juk vos j į pažįsti. O tai, ką žinai, tau visiškai nepatinka. Ir jeigu būtum iš tų moterų, kurios šoka į lovą pas didelius, gąsdinančius, sunkiai sugyvenamus nepažįstamus vyrus, šitą pasirinktum paskutinį.

Net surakintas ir sužeistas Tegartas kėlė rimtą pavojų. Prisileisi arčiau, ir jis būtinai sukels rūpesčių.

Ženevjevą suprato - tai ne fizinė baimė. Iš tiesų,


ką gi jis gali padaryti? Raktai nuo antrankių kitame kambario gale, jos kelnių kišenėje.

Ji įsakė sau priešintis. Turi suspausti lūpas, būti nepalenkiama, nusigręžti, daryti viską, kad Tegartas suprastų, jog ji to nenori — arba nenori jo.

Tačiau... tai būtų melas - ir ji kuo puikiausiai tai suvokė. Todėl nesipriešino, kai jo rankos nuslinko nuo riešų ir jųdviejų pirštai susipynė - atvirkščiai, stipriai įsikibo į jį.

Sau Ženevjevą galėjo sakyti, ką nori, bet kūnas bylojo ką kita - jis degė. Buvo sunku pripažinti, kad dar niekada nieko ji taip netroško kaip Džono Tegarto Stylo.

Tai suvokusi liko sukrėsta. Apstulbinta. Seksas jai niekada nedarė didelio įspūdžio. Pirmąjį kartą mylėjosi greitai, nepatogiai, po to jautėsi pažeminta, liko nusiminusi ir nepatenkinta. Vėliau irgi buvo ne ką geriau. Kai vienas žavus vyrukas, su kuriuo buvo suartėjusi, apgailestaudamas pranešė, kad jai kažko trūksta ir ji nesugeba jo patenkinti, nurijusi skausmą ir pažeminimą Ženevjevą nusprendė, jog greičiausiai jis teisus.

Tikrai nemanė galinti turėti tokių kvapą gniaužiančių poreikių, kurie išsiveržė kaip viesulas.

Neįtikėtina, bet ji panoro apglėbti Tegartą ir įsiurbti į save. Troško glamonėti jį ir pažinti, dar labiau priglusti. Norėjo - Dieve, kaip norėjo - ištirti kiekvieną jo karšto raumeningo kūno lopinėlį.

Dar niekada taip negeidė pažinti vyro. Sis buvo


įsu kūnu ją užgulęs, ir Ženevjevą juto kiekvieną lokščio pilvo raukšlę, krūtinės, šlaunų raumenis, torą, tvirtą sužadintą jo vyriškumą.

Tas prie jos prigludęs karštas kūnas ir akivaizdus vyriškumas turėjo išgąsdinti. Kažkodėl neišgąsdino, atvirkščiai - ji juto didžiulį pasitenkinimą. Ir nenumaldomą troškimą patirti dar daugiau. Gerokai daugiau.

Tai suvokusi Ženevjevą neteko žado ir prarado budrumą. Kai Tegarto liežuvis, tyrinėjantis ir teikiantis vilčių, reikliai palietė jos lūpas, moteris prasižiojo ir su malonumu priėmė jį vidun.

Suaimanavęs jis įkišo liežuvį giliau ir mėgavosi paslaptingais pojūčiais - tikras, nenugalimas vyriškumas Ženevjevai buvo kažkas nauja. Galva šiek tiek apsvaigo, lyg ką tik būtų išgėrusi butelį šampano. Pirmą kartą gyvenime suprato posakio apsvaigęs iš laimės prasmę - joje liepsnojo ugnis!

Beviltiškai trokšdama jį liesti Ženevjevą sujudėjo, stengdamasi išlaisvinti rankas.

Ji girdėjo, koks netolygus Tegarto kvėpavimas, juto, kaip prie jos glaudžiasi didelis, susijaudinęs, iškankintas kūnas. Staiga jis neperspėjęs ją paleido, pasiguldė ant savo dilbių ir šiurkščiu judesiu priglaudė savo sužadintą vyriškumą prie jos ištroškusio moteriškumo.

- Velnias, - sumurmėjo.Ženevjevą plačiai atmerkė akis. Spoksojo Te-

gartui į veidą, matė stipriai sukąstus žandikaulius,



lūpas ir visiškai aiškiai suvokė, kad jos noras išsilaisvinti buvo suprastas klaidingai. Akimirką ji nežinojo, ką daryti. Atsakymas nukrito lyg iš dangaus. Pabandyk. Drąsiau. Pasakyk jam , ko nori.

Ji ištiesė ranką, sukišo pirštus j vešlius jo plaukus ir pakedeno.

- Nesustok, - sušnabždėjo pirštų galiukais slysdama veidu. - Aš to noriu. Noriu tavęs, - pridūrė ir nykščiu perbraukė per tvirtas jo lūpas. - Prašau.

- Net neįsivaizduoji, ko prašai, - kategoriškai atsakė Tegartas.

- Klysti. -Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai ji pamelavo. - Puikiai žinau.

- Ne. Neįsivaizduoji. Patikėk manimi.- Tiesą sakant, aš tikiu. Tikiu, kad suteiksi man

tai, ko noriu. Ko man reikia. — Iš nevilties ji pakišo delnus jam po marškiniais. Žiūrėjo tiesiai į akis ir glamonėjo tvirtą, karštą kūną.

Zenevjeva tyrinėjo ištreniruotus nugaros raumenis, stipriai prispaudė pirštus prie galingų pečių - šilko ir plieno derinio. Neskubėdama lėtai leidosi žemyn, švelniai masažuodama pasiekė strėnas.

Tegartas abejingai žiūrėjo į ją. Zenevjevai suspaudė krūtinę, kai suprato neturinti nė menkiausio supratimo, ką slepia šios budrios žalios akys. Apsilaižiusi bučinio trokštančias lūpas ji dar kartą pabandė įveikti jo užsispyrimą.

- Noriu tavęs. Neversk manęs maldauti. Džonai, prašau.


Išgirdęs tariant savo vardą vyras krūptelėjo. Ilgai žiūrėjo į ją, nuo įtampos jo skruostų raumenys virpėjo.

- Velniai tave griebtų, Zenevjeva, - tarė gergždžiančiu balsu, o jo savitvarda sudužo it žemėn numesta stiklinė.

Bjauriai nusikeikęs - kitomis aplinkybėmis tai būtų ją išgąsdinę - jis atsitraukė ir atsikėlė. Kurį laiką dunksojo kaip bokštas šalia lovos, apšviestas židinio liepsnos, paskui nusiplėšė marškinius, vėl nusikeikė, kai numesti jie pakibo ant grandinės, bet paliko juos kaboti ir nusivilko apatinius drabužius.

Prieš Tegartui užgulant ją Zenevjeva pajuto, kaip pilve kažkas persivertė. Jis kilstelėjo ją, nutraukė per galvą naktinius marškinius ir numetė šalin. Tada paguldė ją ir laisvąja ranka švelniai suėmė už kaklo.

- Ar šito tu nori? - pasilenkęs sušnibždėjo ir jo balsas nudegino kaip ugnis. - Ar šito?

- Taip, - sušnibždėjo Zenevjeva sunkiai nurijusi seiles. Apstulbo, kad taip malonu būti liečiamai. - O taip!

-Taip, na... pažiūrėsim, - sarkastiškai ištarė jis ir neįtikėtinai švelniai ėmė bučiuoti jos kaklą, nosimi palietė raktikaulį, tada leidosi žemyn.

Švelnūs, vėsūs plaukai pakuteno Zenevjevai krūtinę ir ji aiktelėjo. Dar kartą aiktelėjo, kai jo rankos nuslydo žemyn, sugriebė už sėdmenų ir kilstelėjo - sužvango grandinės.


Zenevjeva stipriai užsimerkė irTegarto lūpoms prisilietus jai prie klubo suvirpėjo.

— Tavo oda velniškai švelni, — tarė jis nesiliaudamas bučiuoti, nusileido žemyn iki bambos, suko ratus aplink negilų įlinkį ir dviprasmiškai pabučiavo į patį viduriuką.

Kai galiausiai Tegartas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją aistra degančiomis akimis, Zenevjeva virpėjo it drugio krečiama - šį kartą tikrai ne iš šalčio.

Buvo... apsvaigusi - šis vyras lietė ją švelniai, mėgaudamasis. Jos kūnas noriai atsakė į glamones.

Tegartas kilo aukštyn - grandinė žvangėjo sulig kiekvienu judesiu - ir delnais suėmė jos krūtis. Vėsus moters kūnas maloniai šaldė ilgus jo pirštus, o Zenevjeva nuo jo prisilietimų liepsnojo. Jautėsi taip, tarsi stovėtų ant stataus krašto - ir įsitempė tikėdamasi, kad jis suspaus tvinkčiojančius spenelius.

Kai Tegartas švelniai perbraukė per juos neskustais skruostais, jos kūnu netikėtai nuvilnijo virpulys. Nuostaba greitai virto susijaudinimu - vyras kilo aukštyn, laižydamas kelią, vedantį prie švelnesnės linijos, ten, kur prie diafragmos susitinka krūtys.

Susižavėjusi, pakerėta ir šiek tiek sunerimusi dėl užplūdusios jausmų bangos ji klausė savęs, koks bus kitas jo žingsnis.

Ilgai laukti nereikėjo. Tegartas neskubėdamas kilo aukštyn, pagaliau ėmė liežuviu vedžioti aplink nuo aistros degantį spenelį.


Jam iš krūtinės išsiveržė sunkus atodūsis. Erzinamai lėtai jis aplaižė jos įkaitusią krūtinę ir išpūtė į ją švelnią oro srovę. Luktelėjo, kol Zenevjeva staigiai įkvėpė, tada pasilenkė ir atsargiai krimstelėjo dantimis. Paskui apžiojo išsišovusį spenelį ir ėmė čiulpti. Stipriai.

Ženevjevos pasaulis sprogo. Atsilenkusi atgal ji suleido nagus į jo tvirtus pečius ir kurį laiką nejudėjo - galiausiai lyg žaibas persmelkė malonumas.

- O, o, o!Tegartas negalėjo patikėti. Pajuto, kaip Zenevje

va suvirpėjo, išgirdo nuostabą jos balse, kai patyrė orgazmą, ir jo paties kūnas virpėjo kaip įtempta lanko templė prieš paleidžiant strėlę.

Negali būti, kad moteris taip sureagavo. Tos tylios dejonės ir vaitojimas, drebulys ir krūpčiojimai varė jį iš proto ir stulbino - juk jis privertė Zenevjevą pajusti malonumą vien glamonėdamas jos puikias, nuostabias krūtis.

Jautė, kad ilgiau delsti negali - turi ištirpti joje. Bet suprato ir tai, kad turi būti atsargus, turi valdytis, kitaip gali ją sužaloti, ir tebūnie jis prakeiktas, jei taip atsitiktų.

Ženevjevos kūnui nurimus Tegartas giliai atsiduso, o ji susmuko it skudurinė lėlė. Paleidęs švelnų spenelį jis užgniaužė begalinį norą praskirti jos šlaunis ir giliai panirti į drėgną gelmę.

Iš visų jėgų valdydamas savo geismą Tegartas pasislinko, patraukė grandinę į šalį ir atsirėmė alkūne


į čiužinį, pasiruošęs dar šiek tiek save pakankinti - juk nieko tokio nenutiks, jeigu ją bučiuos.

Jis palenkė galvą ir tą akimirką Zenevjeva atsimerkė.

- O... — ištarė ji virpančiu balsu, visa švytėdama. -T ai buvo... Tai buvo nuostabu, Džonai.

Jam buvo trylika metų, kai paskutinį kartą girdėjo šaukiant jį pirmuoju vardu - jau manė, kad tai palaidota kartu su motina. Keista, bet dabar, praėjus pirmam sukrėtimui, buvo malonu išgirsti savo vardą iš Ženevjevos lūpų.

Vis dėlto jis neprisivertė to ištarti garsiai. Negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų pripažinti, jog dėl nesuprantamų priežasčių ši moteris sugebėjo prasiskverbti pro visas apsaugines sienas, kurias jis pastaruosius du dešimtmečius statė ir tvirtino.

Geriau jau susitelkti į fizinius dalykus. Taip saugiau. Išmintingiau.

- Mes dar nebaigėme, - tarė Tegartas, balsas net jam pačiam nuskambėjo šiurkščiai.

- Nebaigėme. - Zenevjeva ištiesė ranką ir ėmė glostyti jo bicepsus.

- Pasakyk, ko nori. Kas dar tave kaitina.Jos ranka sustingo. Zenevjeva apsilaižė lūpas. -Tu.- Kaip - aš?- Tu mane kaitini. Niekada... nesitikėjau... -

Lengvai kaip vėjelio dvelksmas ji smiliumi perbraukė jam per skruostą. - Labiausiai... - Ranka

S U G U N D Y K M A N E \ 65

nežymiai sudrebėjo palietusi jo viršutinę lūpą. — Labiausiai noriu, kad įeitum į mane.

Penki žodžiai. Penki jaudinantys žodžiai, ir jo rankos — tos rankos, kurios nesuvirpėdavo išim- damos sprogdiklį, stipriai spausdavo šautuvą ir sunaikindavo už šimto metrų esantį taikinį, - ėmė drebėti.

Išliaupsinta savitvarda išsisklaidė kaip rūkas. Tegartas suėmė Zenevjevą už skruostų, ji prasižiojo ir nekantriai pasitiko jo lūpas. Laisvąja ranka jis lietė šilkinę moters odą, švelnius kūno linkius ir siaurą garbanotą trikampį tarp kojų.

Zenevjevą buvo pasiruošusi — tai rodė jos kūnas. Laikydamas rankose tą šilumą, Veneros kauburėlį, jis liežuviu ragavo jos burnos saldumą, nesiliaudamas glamonėti. Pagaliau priglaudė platų piršto galiuką prie drėgno pumpurėlio ir perbraukė.

Zenevjevą aistringai sudejavo ir jis atsiliepė žemu gomuriniu balsu. Nesiliovė glostęs, stengėsi, kad glamonės būtų švelnios - ji sujudėjo ir įsitempė.

Vyro venomis kraujas tekėjo kaip vanduo upėje per potvynį. Jo ranka slydo stengdamasi antrankiais neliesti švelnios odos, jis pritraukė Zenevjevą prie savęs, mėgaudamasis kietais sujaudintais speneliais, prigludusiais prie jo krūtinės. Tokia padėtis suteikė jam judėjimo laisvę, ir jis tuo pasinaudojo - dabar glamonėjo pirštu pumpurėlį stipriais sukamaisiais judesiais. Moteris suaimanavo, paskui dar kartą,


kai jo vidurinis pirštas įslydo giliai į jos virpantį karštį.

Zenevjevą atplėšė lūpas nuo jo.- O! Ne! Ne! Negaliu... O! - Ji giliai įkvėpė,

atlošė galvą ir jos viduje kažkas sprogo, vidiniai raumenys stipriai įsitempė.

Tegarto santūrumas išgaravo, kai jo pirštą apgaubė slidi šiluma.

Jis kvėpavo sunkiai, lyg ką tik iš visų jėgų būtų nubėgęs dešimt mylių. Paguldė moterį per vidurį ir šlaunimis apglėbė jos klubus. Tada atsirėmė viena ranka, kita nukreipė vyriškumą ir įstūmė. Ženev- jeva neišturėjo - suvaitojo pajutusi spaudžiantį pilnumą. Ji buvo smulki, o jis - visiška priešingybė. Vis dėlto jautė malonumą, o ne diskomfortą, o jo padėtis labiau jaudino, nei vertė nuogąstauti.

Ji nemelavo. Iš tiesų troško šio vyro. Zenevjevą nežinojo, net neįsivaizdavo, kad seksas gali būti toks nepaprastas. Kad gali norėti - ne, kad jai gali reikėti vyriškio, Tegarto, kuris ištirptų giliai joje ir suprastų, kad ji nori dar daugiau.

Pajutusi, kad jis kažko delsia, ji apsivijo kojomis ir neleido jam atsitraukti.

- Nesustok. Ne. Sustok.Sutelkusi visas jėgas, nors tai buvo sunku pa

daryti dėl jo svorio, Zenevjevą pakėlė sėdmenis ir pasistūmėjo į priekį.

Tas menkas judesys priartino kulminacinę akimirką.


Iš kažkur, rodos, giliai iš jo vidaus, pasigirdo garsas -Tegartas nustojo priešintis ir įėjo taip giliai, kad atsidūrė jos virpančiose gelmėse.

Zenevjevą nekvėpavo, Tegartas ritmingai judėjo, jos kūnas išsitiesė, moteris stengėsi prisitaikyti prie jo. Nepaisant didelės įtampos, pažadėtas malonumas švietė auksine migla apgaubtoje tolumoje ir, rodos, buvo dar greičiau pasiekiamas, kai vyras ramiai spartino tempą.

Zenevjevą išsilenkė, apglėbdama jį rankomis ir kojomis pajuto, koks įsitempęs tas stambus kūnas. Tegartas staigiai pasislinko į priekį, stengdamasis išsilaikyti ant vienos rankos, surakintos antrankiu, - Zenevjevą pajuto prakaitą ant jo pečių ir plačios nugaros raumenų. Kitą ranką jis pakišo jai po klubais, pakėlė ir taip dar giliau įsiskverbė.

Tegarto gaktikauliui atsitrenkus, Zenevjevą išrėkė jo vardą — apstulbusi suvokė, kad labai geidė būti liečiama būtent taip, būtent šioje vietoje ir būtent su tokia jėga. Drebančiomis rankomis ji sugriebė jį už plaukų ir pabučiavo į lūpas stipriai ir ilgai, parodydama, kad nori jo, nori visko, ką šis vyras gali jai suteikti.

Abu įsitempė, klubai pulsavo, širdys tuksėjo, kūnai tarsi susiliejo į viena. Tegartas vis labiau skverbėsi į ją, teikė jai vis didesnį malonumą, o ji kulnais daužė jo šlaunis. Zenevjevą girdėjo tolimą prislopintą garsą ir neaiškiai suprato, kad tai sklinda iš jo. Jis kartojo jos vardą.


Pagaliau ji pajuto orgazmą - malonumas, kuris prasidėjo tyliai ir giliai viduje, išsiveržė užgniauždamas kvėpavimą, užtemdydamas protą, siusdamas vieną jaudinančio malonumo bangą po kitos, versdamas kūną virpėti.

Zenevjeva pajuto, kaip Tegartas veržiasi vis stipriau ir greičiau, jis lietė ją visur - iš išorės ir iš vidaus - ir pats artėjo prie pasitenkinimo. Išgirdo, kaip jis suriko, jo kūnas suvirpėjo ir sutrūkčiojo, instinktyviai atsipalaidavusi Zenevjeva nustebo, kad artinasi dar viena malonumo banga.

Tegartas susmuko ir užgulė ją visu kūnu. Zenevjeva tvirtai laikė jį apkabinusi ir gaudė kvapą - ji pasikliovė juo, kaip iki šiol gyvenime nepasikliovė dar nė vienu vyru.

ŠEŠTAS SKYRIUS

A tsiprašau. - Zenevjeva nusišluostė ašaras, garsiai nurijo seiles ir iš lėto atmerkė

akis. - Nesuprantu, kas man atsitiko.Tegartas žiūrėjo į ją suspaudęs lūpas, rūpestingai

slėpdamas jausmus. Orai vis blogėjo. Vėjas trankėsi į namelį, versdamas rąstus dūsauti ir girgždėti, o šlapias sniegas aplipdė langų stiklus lyg pirštų atspaudais.


Tai neturėjo nieko bendra su tuo palaimingu jausmu, kuriuo jis dabar gyveno.

Ašaros pasipylė, kai abu pajuto svaiginantį orgazmą. Zenevjeva labai stengėsi jų neparodyti - neišleido nė garselio, tik trūksmingai kvėpavo.

Vis dėlto kūnams susivijus buvo neįmanoma nepastebėti, kaip dreba jos pečiai. Ir neįmanoma nepajusti šiltų ašarų ant odos, nes Zenevjeva laikė jį stipriai apglėbusi, veidą priglaudusi jam prie kaklo.

Tai jį sukrėtė. Netikėtai giliai. Žinoma, Zenev- jevai skaudėjo. Nelabai nustebtų, jei tai tiesa, nes ši moteris sveria perpus mažiau nei jis ir tesiekė jam iki pečių. Vis dėlto tai jo nesustabdė - galiausiai visiškai prarado savitvardą.

Ne, velniai griebtų, viskas ne taip! Kažkas jį paveikė — to jis nenumatė.

Zenevjeva, atsidavusi taip besąlygiškai, kad jam vos nesprogo širdis, dėl to kenčia. Ji smulki ir švelni, buvo įsitempusi, o jis - per didelis, per daug nekantrus, per šiurkštus.

Na, taip, - liūdnai pagalvojo. Jis dėl visko kaltas. Dar kartą įrodė, kad juo negalima pasitikėti.

Kita vertus, svarbiausia — priežastis, kodėl juodu čia atsidūrė. Velniai griebtų, ji taip pat turi tai suvokti.

Na, jeigu iki šiol nesusivokė, dabar tikrai suprato.Kaltės jausmas jį dusino. Susierzinęs - nervino

ir jis pats, ir susiklosčiusios aplinkybės - Tegartas


atitraukė Ženevjevos rankas nuo kaklo, patraukė nuo savęs grandines ir atsilošė padarydamas tarp jų didesnį tarpą.

- Tai aš turėčiau atsiprašyti, — šaltai pasakė. — Man nereikėjo tavęs liesti.

- Ką? - Ji net žagtelėjo iš netikėtumo.- Aš tave įskaudinau. — Tegartas nereginčiu

žvilgsniu spoksojo į tamsą. - Apgailestauju.- Ne. Ne, - užprotestavo moteris ir jis sustingo,

pasijuto nesaugus, kai ji vėl pasitrynė akis, pasisuko ant šono, atsirėmė alkūne ir atsidūrė priešais jį. -Tu manęs neįskaudinai. Visiškai ne.

- Kur jau ne.- Na, aš nemeluoju...- Nemeluoji, tik visada verki po sekso, - sar

kastiškai ištarė Tegartas, iš visų jėgų stengdamasis nekreipti dėmesio į begėdišką savo kūno reakciją į šalia gulinčios moters kūno linijas.- Taip jau yra, kad šie dalykai paverčia tave verksne ir sentimentalia...

-A š dar niekada nebuvau patyrusi orgazmo...Tylus prisipažinimas privertė Tegartą užsičiaup

ti. Užmiršęs apie savo poreikius jis pasuko galvą ir įsistebeilijo į Zenevjevą - staiga pajuto, kad viduje kažkas suvirpėjo, kai pamatė ant blakstienų žibančias ašaras.

Nežinojo, ką pasakyti.Dar vienas vėjo gūsis sudrebino namelį. Kai

triukšmas nurimo, Ženevjevos skruostai nusidažė


raudoniu. Nusukusi akis ji ilgesingai atsiduso ir dar kartą nustebino Tegartą - patikliai įsitaisė šalia jo, priglaudusi skruostą prie peties.

- Maniau... kad negaliu to patirti. Maniau, kažkas su manimi negerai. Šį vakarą viskas pasikeitė.

Galutinai sutrikęs, nežinodamas, ką daryti, Tegartas apkabino ją.

- Atsiprašau, - tęsė Zenevjeva. - Nenorėjau tavęs jaudinti.

Nenorėjo jaudinti. Dieve! Kaip į tai reaguoti?Na, viskas paprasta. Nieko nesakyk, kvaily. Pada

ryk moteriai paslaugą ir atstumkją. Pasakyk, kad tau buvo malonu ja i pasitarnauti, ir dabar, kai linksmybės ir žaidimai pasibaigė, laikas grįžti į tikrovę.

O tikrovė tokia, kad jis šiai moteriai ne draugas ir, dievaži, geriau leis kišti rakštis po nagais, nei kada nors taps jos bičiuliu. Taigi geriausia jai pasakyti, kad eitų po velnių, kol jis dar geros nuotaikos.

- Patikėk manimi, brangioji, su tavimi viskas gerai. Tik vyrukai iš tavo praeities - visiški idiotai. - Brangioji? Švenčiausioji Mergele, pasigailėk. Kodėl jis taip pasakė? Ir kodėl staiga sukando žandikaulius, kai pagalvojo, kad kas nors ją anksčiau glamonėjo?

- Galbūt, - netvirtai tarė Zenevjeva.- Net neabejok.- Nebent...-K as?- Gal tai dėl... tavęs. - Kurį laiką Zenevjeva


tylėjo, tikriausiai mąstė apie tai, ką pasakė. Tada pakėlė galvą ir pabučiavo jį į skruostą. - Ačiū, - švelniai tarė.

Pasigirdo pavojaus signalas. Kad ir ką jis darytų ar sakytų, reikalai krypsta į bloga. Jei dabar neužčiaups Ženevjevos, ji gali pamanyti, kad jis labai rūpestingas ar panašiai. O, jeigu ši moteris žinotų nors kiek daugiau apie jį, suprastų, kad taip nėra!

- Pamiršk tai, - šiurkščiai tarė Tegartas. - Paprasčiausiai... pasistenk šiek tiek numigti. Gerai?

Ženevjeva pasirėmė alkūne ir pažvelgė į jį.- Bet...- Geriau nesiginčyk. Šiąnakt miegosi čia, su

manimi. Mane nervino tai, kaip kalenai dantimis, be to, nenoriu, kad vėl baksnotum ta prakeikta šluota. - Jis dar tvirčiau ją apglėbė ir aiškiai tardamas žodžius prisitraukė prie savęs, nekreipdamas dėmesio į atsinaujinusį sumuštų raumenų skausmą. - Iki saulėtekio ne tiek daug ir liko.

Ženevjeva išmintingai nutylėjo ir padėjo galvą jam ant peties. Juodu pasinėrė į tylą - nors tai ir nebuvo itin malonu, taip geriau, nei toliau kalbėti tai, dėl ko rytoj tikrai teks gailėtis.

Tegartas bandė suvaldyti verdančius jausmus ir kaip įmanydamas stengėsi atsipalaiduoti. Abejojo, ar pavyks užmigti, tačiau bent gali pamėginti pailsėti.

- Džonai?-K ą?


- Gal galime apsikloti? Vėsoka.Palietės ją Tegartas suprato, kad ji virpa ne iš

geismo - jos oda buvo pašiurpusi. Nuliūdęs kilstelėjo Ženevjevą nuo savęs, prisitraukė prie šono ir apkabinęs užtraukė apklotus iki smakro.

- Jau geriau? — šiurkščiai paklausė.Ji patogiau įtaisė savo mažą apvalų užpakaliuką

jo prieglobstyje ir priglaudė šilkinę nugarą prie jo krūtinės.

- Taip.Uosdamas silpną gėlių kvapą, sklindantį nuo jos

plaukų, Tegartas pagalvojo, kad bent vienas iš jų yra patenkintas. Slopindamas atodūsį jis patogiau apglėbė Ženevjevą per liemenį ir įrėmė skruostą į prirakintą ranką.

- Džonai?-K ą ?- Tik... ačiū.Na, žinoma, yra už ką dėkoti. Jis keliaus tiesiai į

pragarą, kai ateis laikas.- Ženevjeva, pamiegok.Dievaži, pats neketino to daryti.

Apgaubta malonios Tegarto rankų šilumos Ženevjeva nukeliavo į sapnų šalį, tačiau jos protas liko blaivus. Ir kai tas šilumos šaltinis pajudėjo, paliesdamas savo vyriškąja kūno dalimi jos šlaunis, ji atgavo budrumą.

Širdis šoktelėjo. Tikrai ne, ji to neišsigalvojo.


Atsimerkusią ją pasveikino blausūs saulės spinduliai. Suglumusi suprato, kad švelni pagalvė, ant kurios guli jos skruostas, taiTegarto rankos raumenys. Bronziniai raumenų kalnai buvo jo krūtinė, gyvas kūnas, o ne atgijusi Mikelandželo skulptūra.

Atsargiai žvilgtelėjusi žemyn pamatė, kad jųdviejų kojos susipynusios.

Negalėdama nieko padaryti, tyrinėjo jį ten - ilgai žiūrėjo į vyrišką įnagį tarp varno juodumo plaukelių. Taip, vyro kūnas kitaip sudėtas nei jos. Net jam miegant tas daiktas buvo tvirtas, ir kaip jai teko įsitikinti - Tegartas mokėjo juo naudotis.

Ženevjevos skruostus nudažė raudonis. Ji stipriai užsimerkė, bet nebuvo kur trauktis, kai nešvankios mintys užplūdo jos protą, atgaivindamos praėjusios nakties įspūdžius.

Ji prisiminė, kaip buvo prigludusi prie Tegar- to - lyg vynmedis prie grotelių. Atmintyje iškilo jos staigus atsakas į godų jo burnos žaidimą speneliais. Kuo puikiausiai prisiminė, kaip jautėsi, kai tos didelės sunkios rankos ją lietė, o ilgi, miklūs pirštai buvo joje. Ir net kai jai bus devyniasdešimt, nepamirš tos nenusakomos palaimos būti geidžiamai, kurią juto, kai Tegartas įėjo į ją ir juodu susiliejo.

Poreikis, troškimas ir ilgesys - jausmų kamuolys vertė daužytis širdį. Buvo sunku patikėti, kad vos prieš dvidešimt keturias valandas nė nenutuokė tokius jausmus egzistuojant, ką jau kalbėti apie vyrą, kuris gali tai suteikti. Buvo sunku pripažinti ir


tai, kad per greitai užsigeidė Tegarto ir jo teikiamų malonumų.

Vis dėlto nelogiškiausia buvo tai, kad pirmą kartą nuo tos dienos, kai įžengė į namus ir pamatė Setą su šautuvu rankose, stovintį prie negyvo geriausio draugo kūno, pasijuto esanti saugi.

Tai ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Šios nakties įvykiai gali amžiams ją pakeisti, bet situacija išliks kokia buvusi. Juk ji nemano, kad šį rytą pabudęs Tegartas praneš, kad meta savo darbą, ir pareikalaus bėgti drauge su juo į Taitį.

Ne, kad ir kokį sprendimą ji priims per artimiausias dvi valandas, keliaus viena.

Šiaip ar taip, ji išvyks. Kuo greičiau - tik paruoš jam pusryčius ir susirinks daiktus.

Zenevjeva atkakliai nekreipė dėmesio į tai, kad staiga suspaudė širdį, tikino save, jog tai nuo minčių apie iki šiol nepatirtus stulbinančius seksualinius potyrius.

Tai neturi nieko bendra su tuo, kad ji nutraukia ryšius su vyru, kuris tą malonumą jai suteikė. Juk lieka tikimybė, kad galiausiai suras vyrą, su kuriuo galės jaudinančiai, beprotiškai mylėtis.

Žinoma, jos ankstesnė patirtis rodo, kad vilčių nedaug.

Ko gero, nieko panašaus į šios nakties seksualinį patyrimą nepasikartos.

Ir ją net pykina pagalvojus, kad gali būti šalia kito vyro, o ne Tegarto.

76 [ C A R O L I N E C R O S S

Ženevjeva atsikratė abejonių, primindama sau, kad vienintelis dalykas, dėl kurio yra šimtu procentų tikra, - kad negali čia pasilikti. Jeigu dabar, praleidus drauge tik vieną naktį, sunku jį palikti, kas bus po kelių - trijų ar keturių - dienų? Jeigu šiam vyrui jaučia tokius jausmus porą valandų prasivarčiusi vienoje lovoje, kaip reikėtų jaustis pabuvus ilgiau?

Baisu net pagalvoti.Todėl negalvos. Geriau nesigilinti į tai, ko negali

pakeisti, ir gyventi įprastai, nes nėra kitos išeities.Ji prisivertė atsimerkti ir sumirksėjo nustebusi,

ką pamatė: ta Tegarto kūno dalis, kuri iš pradžių įkvėpė ją sielos paieškoms, dabar buvo dar didesnė nei anksčiau. Ženevjevos pulsas padažnėjo. Ji atlošė galvą ir pažvelgė jam į veidą - susivokė ieškanti žalsvų akių. Netikėtai atlėgo pamačius, kad jos dar užmerktos.

Ženevjeva pasinaudojo proga patyrinėti šių akių savininką. Nusprendė, kad tada, kai nėra budrus ir įsitempęs, atrodo jaunesnis. Jaunesnis ir draugiškesnis - bet ne mažiau vyriškas. Tikras vyriškumo įsikūnijimas: ir sutaršyti plaukai, ir neskustas smakras, ir sunkiai su kiekvienu įkvėpimu besikilnojantys raumenys. Ji virpėjo vien tik žiūrėdama į Tegartą.

— Labas, — švelniai ištarė.Prisimerkęs jis pažvelgė jai į akis, paskui į lū

pas - prireikė šiek tiek laiko, kad susivoktų.- Labas.


Tegarto balsas iš ryto buvo kimus ir maloniai kuteno jos nervų galūnėles. Siek tiek sukrėsta Zenevjeva suvokė, kad žiūrėdama į jį nebejaučia baimės. Vis dėlto jis buvo grėsmingas priešininkas, ir žinojimas, kad artimiausioje ateityje būtent šis vyras jos ieškos, be abejo, turėtų gąsdinti.

Tačiau kalbant apie jį patį... Pastarąsias kelias valandas Tegartas ne tik ją saugojo, bet ir rodė stačiokišką gerumą, beveik švelnumą, o tai visiškai netiko prie jo griežtos išorės.

Nors ir suprato, kad nederėtų, Zenevjeva neatsispyrė pagundai. Pasilenkė ir prispaudė lūpas prie jo karšto kūno - iš lėto pabučiavo į raktikaulį, mėgavosi švelniu ir stipriu pulsuojančiu kaldu.

Oda dvelkė muskusu ir tai žadino jausmus. Kai galiausiai Ženevjeva pakėlė galvą, pajuto, kad jos rankos dreba - tai ją nustebino ir nuvylė.

Nagi, Zenevjeva. Kodėl tau neapsunkinus visko ir nepakankinus savęs nesenais prisiminimais, nuo kurių bėgi?

Ji giliai atsiduso, stengdamasi atgauti šaltakraujiškumą, paskui dar kartą atsikvėpė ir aiktelėjo iš nuostabos, kai Tegartas rankomis suėmė jai galvą.

- Džonai...Greitu judesiu jis prigludo Ženevjevai prie lūpų

ir taip ją nutildė.Ji mėgino save įtikinti, kad tai tik bučinys. Vi

same pasaulyje vyrai ir moterys kasdien bučiuojasi.


Lūpos susitiko. Dantys brūkštelėjo per minkštą odą, lūpos prasiskyrė, liežuviai lėtai susipynė, įžiebdami liepsną ir skatindami įsivaizduoti kitokio pobūdžio įsiveržimą...

Jos kūnas įkaito nuo užplūdusio geismo - net gėlė. Zenevjeva atsiplėšė nuo jo lūpų.

- Ne. Nereikia. Negalima.Tegartas atsitraukė.- Kas atsitiko?Jos širdis sustojo, drąsa išgaravo, kai pamatė jo

veide nuoširdų susirūpinimą. Staiga panoro atsukti laikrodį atgal - atsidurti jo glėbyje, leisti įvykiams tekėti sava vaga.

-Aš... Tai yra... - Ji sunkiai nurijo seiles. - Kaip tavo galva? — Ką ji čia kalba? Ar galima labiau viską supainioti?

Rodos, jis dar nebuvo visiškai išsivadavęs iš miego, bet jau budrus.

- Viskas gerai.- Puiku. Tikrai puiku.- Iš tiesų? — Tegartas prisimerkė ir nuoširdu

mo likučiai veide staiga dingo. - Gal pasakysi, kas vyksta?

Ji užsitempė ant savęs antklodę lyg skydą, pasitraukė nuo Tegarto ir atsisėdo, negalėdama susitaikyti su tuo, kad jų trapios paliaubos greitai baigsis ir jis supyks.

Vis dėlto išdrįso pasižiūrėti jam į akis.- Tokiomis aplinkybėmis man būtų geriau...

S U G U N D Y K M A N E ] 79

mums būtų geriau... Aš negaliu taip tavimi pasin a u d o t i . Būtų neteisinga.

Jis pakėlė antakius ir kažkas — nepasitikėjimas, o gal nerimas? - perbėgo veidu, tačiau greitai pasislėpė po puikiai valdoma išore. Tegartas atsisėdo, patraukė paskui save grandinę ir kurį laiką žiūrėjo kažkur už Ženevjevos, tada dar kartą apgaubė ją žvilgsniu lyg skraiste.

Atsirėmęs į galvūgalį jis atidžiai ją stebėjo, nekreipdamas dėmesio nei į šaltį, nei į savo nuogumą.

- Paaiškink, kodėl? - galiausiai paklausė. Vėl stojo ilga tyla.

- Na... tu esi mano kalinys, - paaiškino Zenevjeva. Tegartas ištiesė laisvąją ranką ir pirštais nuslydo jos ranka, o ji net nesistengė išvengti prisilietimo. - Tau reikia žinoti, turi teisę žinoti... - Žodžiai, kuriuos dabar ištars, neabejotinai jį įsiutins: — Kadangi jau gerai jautiesi, aš ketinu išvykti. Šiandien. - Kol dar pajėgiu.

- Hm! - Kruopščiai rinkdamas žodžius Tegartas nykščiu pajuto jos padažnėjusį pulsą. — Ir dėl to dabar čia sėdime ir šnekamės, užuot...

- Taip. - Sumišusi ir susierzinusi dėl tokios reakcijos, - tiksliau sakant, dėl to, kad nebuvo jokios reakcijos, - Zenevjeva stengėsi kalbėti ramiai. - Išvykstu, Džonai. Ir niekas negali manęs sustabdyti - nesvarbu, ką sakytum ar darytum. - Ji nukreipė žvilgsnį į jo šiltas sunkias rankas, tada vėl pažvelgė


į veidą ir kilstelėjo smakrą. - Trumpam gali mane sulaikyti, bet neapibrėžtą laiką - ne. Anksčiau ar vėliau išalksi, užsinorėsi miego arba prispirs gamtiniai reikalai, ir tada bus viskas baigta.

-T u taip manai?-A š žinau. Norėčiau... - Zenevjeva ketino pa

sakyti, kad mielai pasiliktų, bet nebaigė sakinio. Tai būtų tiesa, tik nieko nepakeistų, o ir Tegartas greičiausiai nepatikėtų. - Na, nekreipk dėmesio. Nesvarbu, ko aš norėčiau, privalau daryti tai, kas geriausia Setui.

- Nejaugi manai, kad nepaklusdama teismo sprendimui ir teisingumą suvokdama būtent taip, elgiesi tinkamai?

- Taip. Ne. — Zenevjeva persibraukė per plaukus. — Nežinau. Bet kol ką nors sugalvosiu arba kas nors pasikeis, nieko kito nelieka.

Tegartas vėl kurį laiką spoksojo j ją - rodos, tai tęsėsi amžinybę. Galiausiai gūžtelėjo pečiais.

- Ką gi, tada tau turbūt nepatiks tai, ką dabar pasakysiu. Tu niekur nevyksi, Ženevjeva. Nei šiandien, nei rytoj. Ko gero, neišvyksi netgi poryt.

Jai sudiegė pilvą. Neaišku, ar dėl to, kad galiausiai pasielgė neišmintingai ir viską sąžiningai išdėstė, ar kad apėmė liūdnas džiaugsmas, jog dar kurį laiką bus įkalinta su juo lovoje - Zenevjeva iš visų jėgų stengėsi nekreipti į tai dėmesio.

- Kas mane sustabdys, Džonai? Tu?Jis vėl žvilgtelėjo į tolimiausią kambario kam


pelį, tada lėtai paleido ją iš glėbio ir susidėjo rankas ant sprando, nekreipdamas dėmesio į sunkią

— Ne, — Jis mostelėjo galva. — Tai.Ženevjeva piktai grįžtelėjo - pajuto, kaip vėl

sudiegė pilvą.Už lango buvo balta balta. Sniegas krito be

perstojo, jau dengė viską aplinkui - nieko daugiau nebuvo matyti, tik balti sniego patalai.

Kad ir kaip stengėsi, Ženevjeva negalėjo įžvelgti nė menkiausio ženklo, kad artimiausiu metu tai galėtų pasikeisti.

SEPTINTAS SKYRIUS

aip atsitiko, kad čia nėra krosnies?Prie virtuvinio stalo sėdinti Zenevjeva

nustebo. Tegartas pirmą kartą kreipėsi į ją, neskaitant tų kelių neišvengiamų žodelių taip, ne ir ačiū, kai prieš devynias valandas ji išlipo iš lovos, apsivilko naktinius marškinius ir nupėdino prie lango pasižiūrėti į beviltiškai krentantį sniegą.

Abu nusiprausė ir apsirengė, suvalgė tris patiekalus ir daugiau nieko neįvyko.

Tyčia tarškindamas jį vis dar kaustančia grandine Tegartas pasiklojo lovą, šiek tiek pasimankštino,


kurį laiką spoksojo į lubas, paskui pavaikščiojo ir vėl pasimankštino.

Ženevjeva sutvarkė virtuvę, atnešė malkų, perskaitė nuo pradžios iki pabaigos detektyvinį romaną, vėl atnešė malkų, susimąstė, kaip ilgai teks būti be elektros - vidurdienį lemputė sublykčiojo, paskui visai užgeso.

Po valandos sutems, - pagalvojo ji, žiūrėdama į žibalinę lempą, vieną iš trijų šviečiančių tamsoje. Bent jau turi užtektinai žibalo, daug maisto atsargų, nuo židinio sklinda pakankamai šilumos, leidžiančios jiems išgyventi, tiksliau - mėgautis malonia šiluma.

— Kadaise buvo ir krosnis, — pasakė Zenevjeva. — Kai mano dėdė buvo gyvas. — Susiraukusi ji įdėmiai žvelgė į popieriaus lapą prieš save, tada pasitaisė kojas dengiančią antklodę.

- O kas jai nutiko?Ženevjeva pajuto esanti stebima. Nenoromis

liovėsi rašiusi ir pažvelgė į Tegartą. Šmėkštelėjo mintis, kad geriau nebūtų žiūrėjusi.

Prieš pusvalandį jis pradėjo antrą fizinių pratimų ratą: padarė po šimtą pritūpimų, atsispaudimų, tempimo pratimų ir nutrūktgalviškai bėgo vietoje. Sumaniusi atlikti bent vieną iš šių pratimų Ženevjeva tikrai atsidurtų ligoninėje, o jis tik šiek tiek užduso.

Dabar Tegartas sėdėjo ant grindų vien tik su džinsais, nugara buvo atsirėmęs į lovą ir pakėlęs


vieną koją. Drėgni vešlūs juodi plaukai puikiai rėmino išraiškingą veidą - jo nosis buvo tiesi, skruostikauliai išsišovę, o burna tvirta. Prakaitas žvilgėjo ant pečių, buvo nusėjęs standžią plokščią krūtinę ir raumeningą pilvą, lempos šviesoje jo oda atrodė gelsva.

Geismas smogė žemai ir giliai, priversdamas ją gaudyti orą ir neleisdamas kvėpuoti. Išgąsdinta ir susierzinusi Zenevjeva atsisėdo tiesiai. Kodėl ji taip lengvai praranda savitvardą? Kokią juodąją magiją jis naudoja, kad priverčia ją trokšti delnais liesti jo raumeningas rankas, skruostu glaustis prie jo krūtinės, liežuviu ragauti druskos nuo jo odos?

To ji niekaip negalėjo suprasti ir vėl įsmeigė žvilgsnį į ant stalo išmėtytus popierius.

— Mirus mano dėdei, — nagi, nagi, nagi, susiimk, — šis namelis per vasaros atostogas buvo nuomojamas. Židiniai atrodo gražiau nei krosnys, be to, reikalus tvarkiusi agentūra nusprendė, kad ir židiniui, ir krosniai čia per mažai vietos. Laimė, per stiklines duris židinys vis tiek šildo, kitaip tikriausiai nušaltume užpakalius.

-H m !Zenevjeva sulaikė kvėpavimą. Tegartas nieko

nesakė, tad ji šiek tiek atsipalaidavo ir vėl pasiėmė rašiklį vildamasi, kad jis nepastebi, kaip iš susijaudinimo jai dreba pirštai. Meldė, kad jis duotų jai ramybę.

— Beje, ką ten rašai?

84 j C A R O L I N E C R O S S

Po velnių! Kaip vyras, didesnę laiko dalį — kiek teko jį pažinti — visiškai nerodęs noro bendrauti, jis staiga tapo itin plepus. Jeigu apsimestų, kad yra įnikusiai į rašymą...

— Knygą? Memuarus? Tarkim, Besislapstančios Ženevjevos gyvenimas.

Ji kietai suspaudė lūpas.— Laišką.— Broliui?— Ne. Seklių agentūrai. Denveryje.— Kodėl?-Jukgaliausiai kas nors turės mane išklausyti ir

nuodugniai apsvarstyti Seto bylą iš naujo.Tegartas tylėjo - ir gana ilgai, todėl Zenevjeva

patikėjo, kad jis suprato užuominą. O tada...-Tai... ką? Rašai privatiems tyrėjams ir prašai

imtis tavo bylos? - Tegarto žodžiuose skambėjo nepasitikėjimas, jis nė nebandė to slėpti.

Tai buvo lyg druska ant atviros žaizdos. Zenev- jevos širdis šoktelėjo.

— Rašau visiems. Jau mėnesių mėnesius tai darau. Policijai. Politikams. Advokatams. Parašyčiau net pačiai Oprai*, jei tik ji galėtų padėti.

— Šįryt kalbėjai, kad nori kažką pakeisti, kol kas nors tavęs neįdavė.

Zenevjeva linktelėjo. Nors neprisiminė ką nors tokio sakiusi, šiandien ji, pati to nenorėdama, daug prikalbėjo.

O pra Vinfri, žymi JAV T V pokalbių vedėja (vert.).

- Taip. Manau, kad taip.Tegartas sučiaupė lūpas.- O jeigu kas nors susidomės?- Tada jiems teks išsiaiškinti tai, ką aš seniai

žinau. Setas sako teisybę - ne jis nužudė Džimį.Jis papurtė galvą.- Velniai griebtų, Zenevjeva...- Nepradėk, - griežtai tarė ji ir atsistojo. Buvo

išvargusi, sušalusi ir išmušta iš pusiausvyros. O dar tie užplūdę nepažįstami jausmai... Nebuvo nusiteikusi klausytis pamokslo, ypačTegarto. - Tu nieko apie tai nežinai.

Tegartas taip pat pakilo.- Žinau pakankamai, todėl skeptiškai vertinu

tavo brolio pateiktą įvykių versiją. Jis turėjo ginklą, motyvą ir galimybę. Beje, policijos ataskaitoje nėra nieko, kas galėtų patvirtinti jo žodžius, jog matė nubėgantį nepažįstamąjį. Tokia gynyba visiškai nevykusi - taip sakytų kiekvienas, matęs filmą Bėglys.

Nekreipdama dėmesio į pašaipą Ženevjeva nustebo.

- Skaitei policijos ataskaitą?- Paprastai ruošiu namų darbus. Kai kalbama

apie žmonių paiešką, Stylo saugumas tvirtai laikosi taisyklės nesiimti neaiškių bylų. Darome viską, kad nepersekiotume nekaltų asmenų ir neperduotume jų blogiems vyrukams.

- Je igu jau skaitei policijos ataskaitą... -



Ženevjeva nusitraukė nuo kelių antklodę, apėjo stalą ir įsmeigusį žvilgsnį jam į akis tęsė: — tai žinai, kad ginklas buvo Džimio, o ne Seto.

- Na ir kas? Tavo brolis žinojo, kur Džimis jį laiko, galėjo paimti. Parako pėdsakų aptikta tik ant vieno iš trijų byloje minimų žmonių - tavo, jo ir aukos - rankų. Jo buvo ant tavo brolio rankų.

- Tik dėl to, kad jis šaudė į tikrąjį žudiką...- Kurgi ne. Liaukis, Ženevjeva, maniau, kad

esi protingesnė. Pamiršk apie tą vienarankį ir pagalvok apie ginklą. Jeigu tikėsime tavo brolio versija, Džeimsas Dunas turėjo atsinešti ginklą į tavo namus ir gerai išgąsdinti įsibrovėlį, kuris nutarė pasipriešinti, jie grūmėsi, tada jis išmušė ginklą, kuris lemtingai iššovė. Visiškai nelogiška, jokio motyvo ir nė vieno įrodymo - nė plauko, jokio pirštų atspaudo. Kita vertus, Setas, turėjo kuo puikiausią priežastį. Duno gyvybės draudimo pinigų pakaktų tavo brolio branginamai slidinėjimo įrangos parduotuvei išgelbėti. Jis turėjo veikti greitai, nes grįžęs iš atostogų Dunas parvežė pritrenkiančią naujieną - sutiko moterį ir ketino tuoktis. Netrukus. Galima neabejoti, kad būtų pakeitęs testamentą ir paveldėtoja padaręs savo žmoną.

- Baigei?- Taip, beveik.Žodžiai veržte veržėsi. Ženevjeva turėjo pasakyti

mažiausiai tuziną dalykų, tiek pat faktų, pateikti daugybę argumentų, kad jis klysta.


Tačiau matydama, kad Tegartas stovi tvirtai sukandęs dantis, suprato neišgyvensianti, jeigu šis vyras atsisakys išklausyti. O dar blogiau, jei išklausęs, kaip ir kiti, nesvarstydamas atmes prielaidą, kad Setas gali būti nekaltas.

Tai ją pribaigtų. Ji manė galėsianti ir tai iškęsti, bet dabar suprato, kad nepajėgtų.

Bandė sau pasakyti, jog per daug viską dramatizuoja. Reikia nusiraminti, ne taip jautriai reaguoti į pastarųjų keturiasdešimt aštuonių valandų įvykius.

Vis dėlto ji negalėjo rizikuoti. Kad ir ką sakytų logika ir sveikas protas, Tegartas jai rūpi, ir viskas.

Tačiau tas jausmas turi būti abipusis, - staiga nusprendė, apsisuko ant kulnų ir nužingsniavusi į virtuvę užpūtė žibalinę lempą ant bufeto. Sugrįžusi prie stalo įgrūdo beveik parašytą laišką į susirašinėjimo segtuvą ir stvėrė antklodę.

- Po velnių, ką darai?- Einu miegoti.- Dabar? Mes nebaigėme...—Aš baigiau. Diena buvo ilga, jaučiuosi pavargu

si. Nenoriu apie tai kalbėti... su tavimi... dabar.Ženevjeva judėjo nenatūraliai, slopindama jaus

mus. Pasilenkė užgesinti antros lempos.- Paliekame nieko neišsiaiškinę? - kandžiai pa

klausė Tegartas.Jo žodžiai nustebino. Ženevjeva gūžtelėjo

pečiais.


- Žinoma. Paliekam.Negalėdama susivaldyti ji atsigręžė - Tegarto

veidas buvo bejausmis, o akys užmerktos.Atmintyje netikėtai iškilo prisiminimai, kokia

saugi jautėsi jo glėbyje praėjusią naktį. Jos lūpos virpėjo nuo pastangų susitvardyti.

- Po velnių, Ženevjeva... - vėl prabilo Ta- gartas.

- Palikime viską, kaip yra, Džonai. Prašau... - Ji nuėjo prie sofos, nusimovė džinsus ir nusitraukė vieną iš dviejų megztinių, kuriuos buvo užvilkusi ant šiltų marškinių. Tada užgesino lempą stalo gale, įsliuogė į miegmaišį, užsitraukė jį ir antklodę iki pat ausų. — Tiesiog... baikime.

Ženevjeva užsimerkė ir susirangiusi meldėsi, kad užmigtų.

Tegartas žiūrėjo į lempos metamus šešėlius ant lubų virš galvos.

Buvo girdėti, kaip lauke ūžauja vėjas, bet dabar jau kiek ramiau - nebestaugė, tik tyliai šnabždėjo. Viduje buvo tylu, tik kartais sutraškėdavo ugnis, negarsiai šnopavo Ženevjeva.

Tegarto galvoje buvo tuštuma.Mintys zvimbė, jausmai kunkuliavo, vijosi vie

nas kitą ir nesileido būti atpažįstami, jam stengiantis suprasti, ką jaučia. Kai viską apgalvojo, susivokė tebestovįs vietoje.

Ženevjevai jis yra seksualiai patrauklus. Sitai jis suprato, nes jautė tą patį.


Dėl viso kito nebuvo tikras.Ženevjeva įsitikinusi, kad jis turi tam tikras tei

ses, ir tai verčia ją būti atvirą. Tikriausiai graužiasi dėl to, kad elgėsi su juo sąžiningai. Netgi atsisakė dar kartą pajusti malonumą, nes -Tegartas apmaudžiai atsiduso - nenorėjo juo pasinaudoti.

O ką jis suteikė jai? Puikų seksą. Jokios draugijos. Per vieną pokalbio minutę pažėrė santrauką šlykščių priežasčių, kodėl ji turėtų abejoti savimi ir apleisti brolį.

Po galais, jis koks princas, ar ką?Tegartas pasitrynė delnais veidą ir stengėsi

objektyviai įvertinti įvykius. Priminė sau, kad nesąmoningai pasirinko didžiausio niekšo vaidmenį. Vakar vakare, bent jau tada, kai trūktelėjo ją į lovą, nors ir neaiškiai, troško apsaugoti nuo galimo sužeidimo.

Tolesnių įvykių neplanavo. Juk niekaip negalėjo numatyti, kad paprastas prisilietimas suliepsnos tokia ryškia liepsna, kuri įžiebs juos abu. Galėtų pasiteisinti bent tuo, kad jai panorėjus, jog jis liautųsi, taip ir padarė - tikrai nusipelnė medalio, nes tai greičiausiai pirmas toks atvejis jo gyvenime.

Ji pati šliūkštelėjo alyvos į ugnį, nors ir suprato, kaip tai pavojinga.

Šįryt irgi pirmoji žengė žingsnį - bučiniais nuklojo kelią per krūtinę, lūpomis lietėsi prie kaklo, o jos mažas švelnus kūnas glaudėsi prie jo ir vėl įžiebė geismą. Žinoma, gavęs tokį nedviprasmišką


kvietimą jis pabučiavo ją ir buvo pasiruošęs daryti viską, - ar kas nors galėtų jį kaltinti?

Jis - vyras, o ne dievobaimingas šventasis, praleido su šia moterimi pusę nakties ir atidavė visą save.

Kai antrą kartą mažiau nei per dvylika valandų ji paliepė sustoti, jis nesipriešino.

Jeigu dar kartą tektų tai patirti, žinodamas tai, ką dabar žino, jis bučiuotų ją švelniau, ištirptų kiek galima giliau jos malonioje šilumoje ir pasistengtų išvengti tų neįtikėtinų, gluminančių, logikai nepaklūstančių pokalbių.

Švenčiausioji Mergele, kaip, po šimts pypkių, jis turėtų reaguoti į moterį, kuri, rodos, yra pilna ryžto jo saugotis, o ne jį nuginkluoti, apvynioti aplink pirštą ir laikyti už trumpo pavadžio?

Ką gi, geniali mintis: kuo ilgiau nekreipti į ją dėmesio, o tada tiesiai šviesiai pareikalauti, kad pripažintų, jog jos brolis - šaltakraujis žudikas

Gal ir ne pats geriausias sprendimas. Nors įkalčiai, kuriuos teko matyti, perša mintį, kad būtent Setas Bovenas nužudė savo draugą Džimį Duną.

Tik Ženevjeva mano kitaip. Bet ko čia stebėtis? Jei ji priverstų jį, žmogų, kurį pažįsta vos keletą dienų, nors kiek suabejoti, tikėtina, kad iki paskutinio atodūsio kautųsi už savo brolį. Dievaži, juk jis lygiai taip pat pasielgtų dėl savo brolių.

Ir vis dėlto... Ar jis atsisakytų namų, įprasto


gyvenimo, karjeros ir laisvės vien dėl aklos meilės broliui? Kažin.

O Ženevjeva - protinga, sumani ir be galo atsakinga moteris, kurios moralės nuostatos liepia jai pasilikti ir slaugyti sužeistą priešą, o ne pasinaudojus palankiomis aplinkybėmis pabėgti, kol dar gali.

Tai reiškia... Ir ką gi tai reiškia? Tegartas atsiduso. Kad jis žinotų! Teks gerokai pasistengti, kol suvoks savo jausmus.

Tamsoje pasigirdo nailono šnarėjimas. Apsidžiaugęs, kad pavyko atitraukti dėmesį nuo minčių, Tegartas dar įdėmiau stebėjo šešėlius - sugirgždėjo sofos spyruoklė ir Ženevjeva netikėtai atsisėdo.

Stengdamasi sulaikyti žiovulį ji išlipo iš guolio. Žvilgtelėjo į Tegartą, tada nupėdino prie židinio, įmetė keletą malkų ir uždariusi dureles išsitiesė.

Apsisukusi pasižiūrėjo į laiptus, vedančius į antrą aukštą, dar kartą žvilgtelėjo į jį. Rodos, priėmė kažkokį sprendimą. Ant pirštų galiukų tipeno per kambarį, trindama rankas praėjo pro jo lovą ir dingo už vonios kambario durų.

Kas dabar?Dar nespėjęs suformuluoti klausimo Tegartas

žinojo atsakymą. Žinojo ir tai, kad pirmą kartą gyvenime negalvos iki išsekimo, nesvers visų už ir prieš, nesistengs numatyti visų galimų nesėkmių.

Šiaip ar taip, ji juk paliko šviesą.


Jis atsikėlė ir laukė — Ženevjevai įžengus pro duris jau buvo tvirtai apsisprendęs.

- Oi! - Ji iš netikėtumo užsikirto ir pridėjusi ranką prie širdies žengtelėjo atgal. - Dieve, Džonai, kaip išgąsdinai. Kodėl atsikėlei? - Tada pasitraukė į kairę, ketindama pro jį praeiti.

Tegartas užstojo jai kelią.- Eik į lovą, Ženevjeva.Ji staigiai sustojo ir pakėlė į jį akis.-K ą?- Gali kiek nori pykti ant manęs, bet nebūtina

kvailai elgtis. Salta, malkų atsargos senka. Visai išmintinga pasidalyti kūno šiluma.

- Išmintinga? - Ženevjeva vėl žengtelėjo į šalį. - Nemanau...

- Nagi... - Jis vėl užstojo kelią. - Susitaikyk su tuo.

Ženevjeva šiek tiek atlošė galvą ir prisimerkė.- Traukis iš kelio.- Nė nemanau.Tegartas ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į ją - šį kartą

Ženevjevos žvilgsnio buvo neįmanoma suprasti.Jis tyliai atsiduso.- Neketinu pulti ant tavęs, jei dėl to jaudi

niesi.Tai išgirdusi ji šiek tiek palenkė galvą, leisdama

suprasti, kad jis gali tikėtis tik žvilgsnio.- Apie tai nė nepagalvojau, - šaltai tarė.Kačiukas turi nagučius! Tegartas nežinojo, su


pykti jam ar nustebti, todėl tik ištiesė rankas, suėmė ją už pečių ir stumtelėjo į lovą.

— Tai pirmyn! Ropškis!Ženevjeva piktai kilstelėjo galvą, bet pasirody

mas buvo sugadintas - ji drebėjo, ir netgi smarkiau nei anksčiau.

- Na gerai. Jeigu primygtinai reikalauji.Ženevjeva nustūmė jo ranką, perlipo per gran

dinę, žengė keletą žingsnių, nekreipdama dėmesio, kad Tegartas šiek tiek pasitraukė saugodamas, jog ji nepaspruktų. Tada nutraukė apklotus, įsliuogė į lovą ir nusisuko veidu į sieną.

Misija įvykdyta - Tegartas nusimovė džinsus ir įsitaisė šalia Ženevjevos. Kurį laiką galvojo, kad reikia gerbti nelabai subtilų reikalavimą duoti jai ramybę — jos poza apie tai bylojo.

Tačiau dar niekas niekada jo nepavadino jautriu. Šiurkščiai, be užuolankų, jis apkabino ją ir prisitraukė arčiau - ir po daugelio valandų, praleistų klaidžiojant jausmų klampynėmis, pasijuto neapsakomai gerai.

Jos nuogos kojos ir užpakaliukas buvo šalti kaip ledas. Tegartas neatšlijo, savo kojomis apglėbė jos kojas, stengdamasis sušildyti.

Akimirką padelsė, tada nubraukė jos tankius švelnius plaukus nuo kaklo ir pabučiavo.

Klausimas, kur jis praleis amžinybę, buvo išspręstas. Prie nediduko standaus moters užpakaliuko prigludusi jo kūno dalis jau buvo tvirta kaip


geležis. Tačiau pirma reikėjo pajusti jos skonį, nes juk yra vyras, kurio sieloje ilgus metus vyravo žiema, o dabar jam reikėjo saulės šviesos, saldumo, pažadėtosios vasaros skonio.

Ketino neskubėti, išbandyti, o pajutęs menkiausią pasipriešinimą atsitraukti.

Vos jam pradėjus praviromis lūpomis bučiuoti jai ausį, Ženevjeva atsisuko, sukišo rankas jam į plaukus ir tardama jo vardą pasitiko savo likimą.

- Džonai! Taip! - Ji prisispaudė, išlenkė kaklą, kad būtų patogiau bučiuoti. - Taip...

Šį kartą ne žibalas, - pagalvojo jis, kai prasiveržė aistra. — Raketiniai degalai!

Tegartui prisispaudus Ženevjeva išlenkė nugarą. Rodos, kuo normaliausias dalykas - pakišti pirštus po marškiniais, ranka liesti įtemptą pilvą, glamonėti klubus ir palįsti po liemenėlės lanku.

Abu sudejavo, kai Džonas Tegartas delnu perbraukė per jos dailius, švelnius, mažus ir standžius spenelius.

Sudejavo dar kartą, kai Ženevjeva palietė Tegar- tą - jos ranka nuslydo prie jo sutvirtėjusio penio.

- Neskubėk, - sušnabždėjo jis. - Mums prieš akis visa naktis...

- Ne. - Ženevjeva glamonėjo jį ranka ir Tegartas sukando dantis. - Dabar. Dabar, dabar, dabar!

Net ne raketiniai degalai! Nitroglicerinas - sprogstantis ir greitai išgaruojantis.

Sunkiai kvėpuodami, kliudydami vienas kitam


jie skubėjo kuo greičiau nusivilkti drabužius. Teartas buvo vikresnis - keliais judesiais nusitraukė trumpikes. Juodu užtruko kiek ilgiau, kol numovė Ženevjevai kelnaites ir nuvilko palaidinukes - griebdamas už liemenėlės sagties jis alkūne trenkėsi į grandinę ir atsidusęs nusikeikė. Galiausiai susidorojo su užduotimi ir numetė drabužėlius į šalį.

Nailono ir nėrinių atraižoms dar nepasiekus grindų Ženevjeva jį apžergė - šilkinėmis šlaunimis suspaudė klubus, pirštais sugniaužė įtemptus raumenis, dantimis švelniai kandžiodama kaklą.

- Paskubėk, Džonai. Paskubėk.Tai pažadino beprotišką aistrą. Tegartas troško

Ženevjevos, tik jos, ir geidė taip, kaip dar nieko niekada. Jautė, kaip dreba jos rankos, kai suėmė jo veidą, ir jųdviejų lūpos susiglaudė. Artumo impulsas pasklido po kiekvieną ląstelę, atsitrenkė į kiekvieną gyslelę - saldus bučinys pripildė jo kūną.

Tegartas rankomis glostė jos nugarą, lietė šilkinę odą ant šonkaulių ir stuburo, liemenį, klubus.

Ženevjeva virpėjo. Instinktyviai pakėlė dubenį trindamasi į jį - Tegartas nenumanė, kas gali būti toliau. Nykščiu švelniai glostė intymiausią jos vietelę.

Ženevjeva buvo drėgna, pasiruošusi jį priimti, bet jis, kuris visada didžiavosi savimi dėl gebėjimo susilaikyti, nebuvo pasiruošęs.

Jam reikėjo šio susijungimo, reikėjo jos pasitikėjimo, reikėjo jos.


Reikėjo.Galiausiai įsiveržė į ją — giliai.Zenevjeva jį apsikabino — Tegartas nesuprato,

kuris iš jųdviejų buvo labiau sukrėstas, kai pirmoji malonumo banga nuvilnijo Ženevjevos kūnu. Jis nebuvo pasiruošęs tokiai greitai reakcijai, bandė sugauti jos šūksnį.

Delnais suėmęs jos šiltas pabrinkusias krūtis Tegartas lėtai suspaudė išsipūtusius spenelius ir kovojo su begaliniu noru ją išprievartauti. Jo nosį nusėjo prakaito karoliukai; nors buvo labai sunku, jis prisivertė elgtis ramiai, leisti jai pajusti viršūnę, valdyti jį. Girdėjo tariant jo vardą, kai Zenevjeva patyrė orgazmą, laikė ją, virpančią iš pasitenkinimo, ir negalėjo suprasti, kaip ji galėjo manyti esanti neaistringa.

Rodos, praėjo amžinybė, kol ji galiausiai nurimo, pradėjo trūksmingai kvėpuoti, pirštai atleido jo pečius.

— Zenevjeva, - kimiai tarė Tegartas.-K ą?Jis pabučiavo ją į smilkinį ir drebančia ranka

pataisė plaukus.— Gal galėtum atsisėsti?Sekundėlę ji tylėjo, tada lėtai pakėlė galvą.-K ą?— Noriu į tave pasižiūrėti. - Suėmęs už pečių jis

pasodino ją ir pirmą kartą gerai įsižiūrėjęs sunkiai nurijo seiles.


Ženevjevos lūpos buvo patinusios nuo aistros, skruostai įraudę, plaukai susivėlę. Tačiau akys jai žvilgtelėjus buvo sunkios ir neįžvelgiamos, vyzdžiai išsiplėtę iš nuostabos - būtent jos privertė jo žandikaulį drebėti.

Tegarto negalėtum pavadinti nepatyrusiu. Nors jis to niekada nesuprato, vis dėlto tam tikrai kategorijai moterų jo abejingumas, regis, buvo iššūkis - taigi sekso partnerių niekada netrūko.

Kaip anksčiau sau prisipažino, Tegartas žinojo, kas yra geismas. Bet dabar... jis dar niekada šitaip nežiūrėjo į moterį ir dar niekada nejuto tokio švelnumo viduje, ką jau kalbėti apie tai, kad neapsakomai troško, jog ji jam priklausytų, norėjo pažymėti savo žyme.

Jis jautė, kaip daužosi širdis. Zenevjeva ištiesė ranką ir pridėjo pirštus jam prie burnos.

-Viskas gerai, Džonai. Viskas gerai.Toptelėjo mintis, kad Zenevjeva negali žinoti,

apie ką jis galvoja. Tačiau nė pats tuo nepatikėjo. Tarp jų buvo ryšys, juodu buvo susiję, ir šiuo metu jis stengėsi tai įveikti.

- Paimk mane. Paimk mane visą.- Taip! O taip!Tegartas suėmė Zenevjevą už liemens, šiek tiek

pakėlė ir šnopuodamas iš malonumo nuleido žemyn.

Nors buvo gera, to nepakako. Jam reikėjo dar daugiau. Reikėjo visko.


Vienu stipriu judesiu jis prispaudė Ženevjevą prie savęs, apsivertė likdamas giliai joje — net tada, kai stūmė jam trukdančią grandinę. Tada šiurkščiai, aistringai bučiuodamas jai į lūpas pradėjo judėti.

Stengėsi įsibrauti kuo giliau. Vis giliau, bet to buvo negana. Raumenys įsitempė, jis veržėsi į priekį ir pasijuto visiškai nugalėtas, kai Zenevjeva pasitiko jį, atsakydama į judesį atsakomuoju judesiu ir maldaudama daugiau.

Tegartas visai pametė galvą, tiesiog pašėlo ir nesiliovė judėjęs, kol jos aksominis kūnas dar kartą įsitempė ir suvirpėjo, o iš lūpų su riksmu ištrūko jo vardas.

Tas riksmas persmelkė jį, sukeldamas didžiulį jausmų antplūdį. Kūnu nuvilnijo toks stiprus orgazmas, kad, rodės, siela ir kūnas atsiskyrė.

Kai netekęs jėgų Tegartas susmuko Zenevjevos glėbyje, jis turėjo sau pripažinti, kad tai, kas tarp jųdviejų ką tik įvyko, nebuvo tik seksas.

Zenevjevai, rodos, pavyko pasiekti širdį, kurią jis manė seniai atitveręs patikima siena.

AŠTUNTAS SKYRIUS

P adėjusi galvą Tegartui ant peties Zenevjeva gulėjo tarsi lopšyje.


Nors juodu mylėjosi labai audringai, ji juto, kad Tegarto kūne vis dar tvyro įtampa. Galvojo apie tai, kas galėjo ją sukelti, bet jau gana gerai pažinodama Tegartą suvokė, kad jis įpratęs pasikliauti savimi, viską spręsti pats savo metodais, todėl būtų neprotinga jį spausti.

Be to, jeigu Tegartas jaučiasi bent perpus tiek sutrikęs kiek ji, nerimas suprantamas. Juk tarp jų kažkas įvyko. Apie tai ji galvojo lėtai glostydama pirštais šiltą standžią odą jam virš klubo. Tai kažkas daugiau nei stiprus fizinis potraukis.

Įvykiai klostėsi greitai - per daug gretai, kad atsakymai būtų lengvi ir suprantami. Vos per keletą dienų iš visiškai svetimų jie tapo žmonėmis, kuriuos sieja ryšys - stiprus ir stichiškas kaip čia juos įkalinusi pūga. Tai, ką ji jautė, daugiau nei gąsdino, tačiau Zenevjeva nebegalėjo to slėpti ar visko suversti orams.

Reikėjo kaip nors nutraukti tą slegiančią lyg sunkus nešulys tylą, bet ji nežinojo, kaip tai padaryti.

- Džonai?-K ą?- Kaip atsitiko, kad tądien, kai susitikome, ne

pasakei, jog tavo pavardė Stylas?Jo kūnas įsitempė. Vis dėlto raumuo ties jos

skruostu pastebimai atsipalaidavo ir Ženevjevą tai pradžiugino.

- Nebuvo reikalo.


- A... Ką tai reiškia? Kad savo pavardę pasisakai tik tada, jei tai susiję su darbu?

- Taip. Greičiausiai taip...- Dieve mano! - Ji pakėlė galvą. - O kuo būtent

verčiasi S tyla saugumas? Ar tai kokia nors slapta organizacija?

Jos klausimas, kuriame buvo justi nerimas, Te- gartui sukėlė piktą juoką.

- Toli gražu ne.Ženevjeva tikėjosi, kad jis tęs. Tačiau Tegartas

daugiau nieko nepasakė, ir ji iš visų jėgų stengėsi žvilgsniu neišduoti nusivylimo. Sis vyras galėtų mokyti, kaip tapti mažakalbiu.

- Paaiškink.Jis gūžtelėjo pečiais.- Ne kažin ką galiu paaiškinti. Dabar tai šeimos

verslas, bendras su broliais. Pradėjome, kai Geibas, vyriausias iš mūsų, paliko tarnybą. Jis panaudojo žinias, kurias buvo įgijęs SPV...

- SPV? - Ženevjeva atsirėmė į jį.- Specialiųjų pajėgų vadovybė. Tai karinė tar

nyba, vadovaujanti specialiosios paskirties būriams, pavyzdžiui, Deltai, karinių jūrų pajėgų desantininkams, Žaliosioms beretėms. Geibas nusprendė privačiajam sektoriui pasiūlyti specializuotas paslaugas, kurių įstatymų vykdytojai paprastai negali suteikti.

Kai Tegartas nutilo, Ženevjeva švelniai bakstelėjo jam į šoną.

S U G U N D Y K M A N E j 101

_ Kodėl negali?- Dėl įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, laiko,

pinigų ar darbuotojų stygiaus. Arba teisinių suvaržymų. Paaiškėjo, kad jis rado aukso gyslą - pasipylė užsakymai.

- O ką jūs darote?- Vertiname riziką, numatome, kokios saugos

priemonės yra reikalingos, teikiame trumpalaikę asmenų bei pastatų apsaugą ir panašiai. Dažniausia tai nuobodu ir neįdomu.

- O kada būna nenuobodu?- Kaip čia pasakius? Rizikingesni darbai gana

specifiniai: įkaitų išlaisvinimas, ypač svarbių asmenų apsauga, asmenų, kurie nenori būti surasti, paieška.

- Tokių kaip aš?- Ženevjeva, tavo atvejo nebūtų galima priskirti

prie labai pavojingų, — paprieštaravo Tegartas, nepajėgdamas nuslėpti linksmų gaidelių balse. — Varginantis, galbūt dar nervinantis, bet jokiu būdu ne pavojingas.

—Tai bent! Ačiū, — kandžiai mestelėjo Ženevjeva ir neišlaikiusi nusišypsojo. Vėl stojo tyla - juodu klausėsi langus klebenančio vėjo ūžesio. Jai patiko toks švelnus humoras, nors Tegartas šaipėsi būtent iš jos. — Ir kaip ilgai tau teko mane medžioti?

- Kurį laiką.Ji išsprogino akis.- O konkrečiau?


- Keletą mėnesių, - nenoriai prisipažino Tegartas.

- Keletą mėnesių? — Nors ir nebuvo kuo džiaugtis, Ženevjeva neslėpė, kad yra patenkinta, jog jai pavyko tiek laiko likti nepastebėtai ir net nejausti, kad jis lipa ant kulnų.

- Taigi, — numykė jis pasipiktinęs. — Gal malonėtum paaiškinti, kur išmokai taip slapstytis?

- Eik jau, tai visai paprasta.- Papasakok, suteik tokį malonumą. Pastaruoju

metu mano protas kažkur kitur - ne ten, kur jam derėtų būti. Bent jau ne galvoje.

- Esu knygyno savininkė, taigi visko išmokau iš knygų. Skaitant galima daug ko išmokti, svarbu žinoti, kur ieškoti.

-Tai bent! Atsiimu savo žodžius. Esi pavojingas žmogus.

Ženevjeva patenkinta nusijuokė.- Ačiū.Jis švelniai nykščiu perbraukė per apvalius jos

pečius ir tarė:- Ar ketini mane toliau erzinti, o gal, velniai

griebtų, vis dėlto pasakysi, kaip po avarijos įtempei mane į vidų?

- Na, nežinau... Nemanau, kad būtų išmintinga atskleisti visas savo paslaptis...

Netikėtai Tegartas užsirito ant Ženevjevos, įkalino savo glėbyje lyg narve ir įsispoksojo jai į akis.

- Klok.

Norėdama nuslėpti šypseną ji prikando lūpą, paskui nesusivaldžiusi ištiesė rankas ir delnais suėmė jo veidą - buvo malonu justi barzdos plaukus.

- Argi neaišku? Aš rūpinausi tavimi.- Suprantama. Tikriausiai turėjai visą armiją

pagalbininkų?-N a, gerai, jeigu jau taip nori žinoti... - Zenev-

jeva labai stengėsi apsimesti, kad yra įsižeidusi, o tai buvo nelengva, nesTegartas apsižiojo jos nykštį ir ėmė čiulpti, jai net kvapą užgniaužė. - Tu pats įėjai. Buvai be sąmonės tik kelias minutes...

- Gana ilgai, nes spėjai susirasti raktus ir išsilaisvinti iš antrankių, — sumurmėjo jis, o akys pavojingai žybtelėjo.

- ...netrukus atsipeikėjai, tada aš perstūmiau tave į kitą sėdynę, o pati nuvairavau prie namelio. Buvai apsvaigęs, todėl man teko paplušėti, kol pastačiau tave ant kojų. Parodžiau kryptį, ir štai rezultatas - tu pats įėjai į namelį.

- Ir leidausi prirakinamas grandine, nesipriešinau kaip koks skersti vedamas ėriukas?

- Visiškai teisingai.Kurį laiką Tegartas tylėjo.- Iš kur gavai grandinę?- Radau automobilyje.- Tau pasisekė.- Ne, tai tau pasisekė, - dalykiškai konstatavo

Zenevjeva. - Jei nebūčiau jos radusi, pavadis būtų gerokai trumpesnis.



Juodu skyrė vos keli centimetrai, jie žiūrėjo vienas į kitą, sekundės slinko be galo lėtai - Zenevjeva nustebo, kai jo lūpų kampučiai virptelėjo, o akys prisimerkė.

- Labai savimi didžiuojiesi, ar ne?Nereikėjo labai lakios vaizduotės, kad supras

tum pašaipą. Tačiau kažkas jo žvilgsnyje privertė Zenevjevos skruostus plykstelėti — liepsnojo ir kai kurios kitos jos kūno vietos, o skrandis šoko Stepą. Zenevjeva nurijo seiles, kovodama su troškimu spjauti j savo orumo ir čiupti Tegartą į glėbį.

- Taip. Manau, turiu teisę.- Ką gi... - Jis pasilenkė ir pradėjo ją bučiuo

ti - smilkinius, skruostus, lūpų kampučius, bet paslapčia ją stebėjo. - Gal tu ir teisi.

Zenevjevos širdis smarkiai tukseno iš malonumo. Tegartas lėtai panardino savo penį į jos svetingą drėgnumą - silpnas pasipriešinimas išsisklaidė kaip dulkės vėjyje.

Zenevjeva apsivijo jį rankomis, reikalaudama bučinių, ir energingai atsidavė svaigiam malonumui, kurį juto tik su juo.

Tikra palaima, - pagalvojo Tegartas, kai juodu gulėjo vienas kito glėbyje po dviejų valandų aistros - suprakaitavę, uždusę, virpančiais raumenimis ir išsekusiais kūnais.

Tegartas nežinojo, kas blogiau. Tai, kad Zenevjeva be didelių pastangų sugebėjo jį prašnekinti ir


pavertė plepiu. Ar tai, kad jis negali atitraukti nuo jos rankų.

Iki šiol seksą Tegartas vertino kaip maistą - vieną iš būtiniausių dalykų, be kurių neįmanoma apsieiti. Išalkęs vyras pavalgo, tada atsistoja nuo stalo ir nueina. Na, kartais netikėtai gauna deserto, bet be jo tikrai galėtų išgyventi.

Tik ne su Zenevjeva... Su ja kiekvienas kartas vis kitoks. Ir jis pats dabar kitoks. Tai, ką jaučia, yra daugiau nei paprastas potraukis — jam reikia šios moters kaip oro.

Vien nuo tokios minties per nugarą perbėgo nerimas. Iš tikrųjų reikėtų nerimauti, — šmėkštelėjo sarkastiška mintis, - jeigu tik pakaktų tam drąsos.

- Džonai? — Ji pirštų galiukai perbėgo jam per sprandą.

-K ą?- Kiek brolių turi?Jis pakėlė galvą ir priglaudė prie jos kaklo linkio.- Ko klausei?- Minėjai, kad su broliais esate partneriai. Kiek

brolių turi?Tegartas sudvejojo, pagaliau nusprendė, kad

atsakęs negali sau pakenkti. Šiaip ar taip, tai daug saugesnė tema nei tos, kurios sukosi galvoje ir kurių jis bandė atsikratyti.

- Mes esame devyni.- Devyni?- Taip.


- Dieve!-K as?- Nieko, tik... Bandau įsivaizduoti devynis to

kius kaip tu, ir man šiek tiek svaigsta galva.Tebūnie jis prakeiktas, nes pritrenkiantis Ze- !

nevjevos priminimas ne tik išvaikė nerimo likučius, bet ir pažadino švelnumą moteriai, o juk jis šitaip nepratęs.

- Manau, visi esame šiek tiek panašūs: aukšti, tamsiaplaukiai.

Tardamas sau, kad jausmai išblės, o dabartinė būsena - tik nuostabaus sekso padarinys ir nieko daugiau, Tegartas atsigulė ant šono. Pamankštino pavargusius raumenis, tada įsitaisė taip, kad jų akys būtų viename lygyje.

Zenevjeva nekantriai žiūrėjo į jį.- Kas yra?- Dievaž, nežinau. Gal gali papasakoti dau

giau?Jis susiraukė.- Ką norėtum išgirsti?Zenevjevos veidu kažkas perbėgo — tarsi nusivy

limas arba linksmumas, o gal ir viena, ir kita.- Pagalvokime. Sakei, kad Geibas - vyriausias.

O tu kelintas? Jauniausias?- Ne. Džeikas yra jauniausias.- Tai tu...- Dešimt mėnesių jaunesnis už Geibą. Po jo

eina Dominykas, Kuperis ir Dėkis.


_ Gerai. - Zenevjeva susirūpinusi patempė putlią apatinę lūpą. - Šeši. O kur dar trys?

Tegartas pagalvojo, kad galėtų iškloti viską, irbūtų baigta.

— Klausyk, mes buvome kariškiai. Apie Geibą jau pasakojau. Aš - JAV kariuomenės desantininkas, Domas, Dėkis ir Kupas - karinių jūrų pajėgų desantininkai, supranti? Šiuo metu dirbame penkiese, o Džošas, Elis ir Džordanas atlieka karinę tarnybą užsienyje. Dar yra Džeikas. Jis mokosi paskutiniame koledžo kurse.

Zenevjeva sumirksėjo, bandydama viską įsiminti.

— Nieko sau! Tėvai greičiausiai jumis didžiuojasi. Vargo buvo, bet dabar gali didžiuotis.

Tegartas suvirpėjo.— Tėvas gyvena Floridoje. Išėjo iš armijos, bet

gyvena taip, kaip buvo įpratęs. Mama mirė labai seniai, kai visi dar buvome vaikai.

— Ak, Džonai! Man labai gaila. Tai siaubinga. Greičiausiai buvo sunku.

Ji pasakė tai iš visos širdies, neapsimesdama. Tegartas nustebo išgirdęs save sakant:

— Taip, buvo nelengva.Zenevjeva paglostė jam ranką, lyg norėdama

nuraminti seną skausmą.— Man labai gaila, - dar kartą tarė ji.Galbūt todėl, kad Zenevjeva nespaudė, jis pa

noro išsipasakoti.


- Įvyko avarija, kažkoks nedidelis susidūrimas stovėjimo aikštelėje - mama nebuvo prisisegusi saugos diržo ir atsitrenkė j vairą. Tai atsitiko dieną prieš mano gimtadienį, ji turėjo daug darbo ir net pamiršo apie tą nelemtą avariją. O tada... kažkas jos viduje plyšo... ir viskas. Stovėjo virtuvėje, šaldė pyragą - ir staiga viskas baigta.

Zenevjeva tylėjo, guosdama glostė, jos akyse spindėjo nesuvaidintas gailestis.

- Man nesisekė su tuo susitaikyti. Visus reikalus tvarkė Geibas - kaip visada, o aš pykau. Nelankiau pamokų. Pešiausi. Daužiau langus, laužiau tvoras ir negrįždavau naktimis namo. Galiausiai įkliuvau vogdamas mašiną. Net Geibas negalėjo padėti, todėl buvau išsiųstas į Blekherstą, į karinę mokyklą. Tai mane ir išgelbėjo. - Visiems laikams.

- O aš kartą trenkiau socialinei darbuotojai, - ištarė Zenevjeva.

- Ką? - Tylus Zenevjevos prisipažinimas sugrąžino į dabartį, Tegartas prunkštelėjo. - Kurgi ne!

- Tikrai. Tai atsitiko, kai mirė mano senelis. Ta moteris pasakė, kad mudu su Setu greičiausiai negalėsime likti drauge, tuose pačiuose globos namuose. Tada ir sudaviau kumščiu.

- Ką tu sakai, Zene? - Išskyrus tai, kad jos brolis - vienintelis gyvas giminaitis ir kad kartais ji elgiasi kaip globėja, Zenevjevos byloje daugiau nebuvo jokio įrašo. Apie panašius dalykus neužsiminė nė jos draugai. - Kiek tau buvo metų?


_ Vienuolika._ O kur buvo tavo tėvai?_ Niekada nepažinojome tėvo - o gal tėvų? Prieš

metus ar šiek tiek daugiau iki to įvykio mama paliko mus pas senelį ir amžiams dingo. Jai visada trūko atsakomybės. - Zenevjevos balsas tapo neatpažįstamas, kandus.

— Ir atsidūrei globos namuose?-Taip, o vėliau ir daugelyje kitų namų. Nebuvo

taip blogai, nes pagaliau jie suprato, kad nepakęsiu, jeigu mus išskirs. Dalį atostogų mudu praleisdavome su senelio broliais ir seserimis - dabar jie jau mirę. Sulaukusi septyniolikos buvau nepriklausomas žmogus - gavau darbą, gyvenamąją vietą ir tapau Seto globėja. Kai mirė dėdė Benas, man atiteko šis namelis ir šiokia tokia suma pinigų - tiek, kad galėčiau sumokėti pirmąjį įnašą už knygyną.

Tegartas nežinojo, ką sakyti. Bet būnant su Zenevjeva nereikėjo smarkiai jaudintis, kad tyla užsitęs.

- Visada maniau, kad gražu turėti didelę šeimą, - netikėtai pasakė ji. - Kad šalia būtų tave pažįstantys žmonės. Tokie, kuriems tu rūpi.

Jos balse buvo girdėti ilgesio gaidelė - vargu ar ji pati tai pajuto, bet Tegartas panoro keliauti ir surasti jos seniai prarastus nevykėlius tėvus ir atkeršyti už dukrai suteiktą skausmą. Tačiau jis kuo puikiausiai žinojo, kad neįmanoma sugrįžti praeitin ir jos ištaisyti.

Yra rik dabartis.- Didelės šeimos turi privalumų, - tarė jis. -

Bet, trūkumų taip pat yra, patikėk.- Pavyzdžiui?- Na... - Jis labai norėjo išsklaidyti paskutinius

liūdesio ženklus jai iš akių. - Nemanau, kad kada nors man teko miegoti kambaryje vienam arba kalbėti telefonu, kai niekas nesiklauso - bent kol sukako aštuoniolika ir susikrapščiau pinigų viešbučio | kambariui išsinuomoti. Tas pat ir su kitais dalykais. 1 Maistu, batais, dantų šepetuku - tik prasitark, ir tai tampa visų. Gali pamiršti, kad turi savo drabužių. Didelėse šeimose tokia tvarka: jeigu drabužiai l švarūs, vadinasi, jie grobis. Blekherstas — pirmoji vieta, kur man nereikėjo slėpti savo apatinių nuo plėšikautojų.

Zenevjeva tyliai nusijuokė.- Paklausyk, jeigu rašytume knygą, turėtume ją

pavadinti Skurdi ir apgailėtina vaikystė. — Jos kikenimas perėjo į žiovulį, bet tuoj veidą vėl nušvietė šypsena. - Atitiko kirvis kotą.

Tegartas suvokė, kad ji teisi. Ir tuoj pat nuvijo šią mintį. Ne. Jie niekada nebus pora.

Juk Zenevjeva dar nežino visos tiesos apie jį.Ir greičiau jau pragaras užšals, nei jis leis, kad kas nors pasikeistų - kad ji sužinotų.

110 I C A R O L 1 N E C R O S S


d e v in t a s s k y r iu s

S typčiodama nuo kojos ant kojos Zenevje- va rausėsi brezentiniame krepšyje — ieškojo

savo kelnių.Buvo tik su kojinėmis, kelnaitėmis bei liemenėle

ir drebėjo, nes kambarys dar nespėjo įšilti, nors židinį buvo užkūrusi iškart, kai tik išlipo iš lovos. Vis dėlto ne dėl šalčio ji nepastovėjo ant kojų.

Kaltininkas buvo ką tik išėjęs iš vonios ir stovėjo vos už kelių žingsnių, plačiu petimi atsirėmęs į durų staktą. Vienas klubas šiek tiek pakeltas, rankos sukryžiuotos ant krūtinės.

Ji jutoTegarto žvilgsnį - it šilkinis prisilietimas, jis vertė virpėti kiekvieną jos kūno ląstelę.

Protu suvokė, kad taip reaguoti daugiau nei kvaila. Praėjusią naktį juodu mylėjosi daugybe skirtingų būdų ir nebuvo nė vienos kūno vietos, kurios šios didelės rankos nebūtų lietusios, tvirtos lūpos nebūtų ragavusios, sunkiai įspėjamos žalios akys nebūtų mačiusios.

Tačiau tai vyko švelnioje prietemoje - vienišos žibalinės lempos šviesoje. O dabar ji stovi spindinčioje aušros šviesoje — pažeidžiama.


Ženevjeva suprato, kad ne tik drovisi jo. Jai buvo svarbu, ką žiūrėdamas į ją dabar galvoja Tegartas. Svarbiau, nei ji prieš keletą dienų galėjo įsivaizduoti. Tiesą sakant, daug svarbiau, nors taip galvoti neapdairu ir netgi neišmintinga.

Rydama seiles ji grabinėjo savo daiktus, o kai aptikusi tai, ko ieškojo, nudžiugo, išgirdo keistą garsą - Tegartas tarsi atsiduso, tarsi nusikeikė, o gal ir viena, ir kita.

Priglaudusi savo bridžius prie krūtinės Zenev- jeva atsisuko.

— Kas yra?— Nieko, - atsakė jis prikimusiu balsu. Žvilgsnis

nučiuožė jos kūnu. - Tik... man niekada nešovė į galvą, kad Poliana gali dėvėti tokius žudiko stiliaus apatinius.

Ženevjeva žvilgtelėjo į vyšnios raudonumo liemenėlę ir kelnaites - puošnus moteriškas apatinis trikotažas buvo viena iš jos silpnybių, tada vėl metė žvilgsnį į Tegartą. Ir suraukė antakius.

— Poliana?Prireikė sekundės, kad Tegarto žvilgsnis prasi

skverbtų per ploną, permatomą, rožėmis siuvinėtą medžiagą. Paskui jis įdėmiai pažvelgė jai į veidą.

— Pamiršk, ką sakiau, - paskubomis tarė. - Atrodai... gerai.

Zenevjevą perliejo pasitenkinimas - tada vėl prisiminė, ko rausėsi po daiktus. Jos pulsas neritmingai daužėsi, o Tegartas atsistūmė nuo sienos,


prisiartino rankose laikydamas grandinę, kad kojosnesusipainiotų.

Plėšoma prieštaringų norų Ženevjeva sustingo. Širdis ragino žengti žingsnį, pulti Tegartui į glėbį, glamonėti jo tvirtą krūtinę, pilvą ir stebėti, kaip jo akyse įsižiebia geismas.

Protas liepė saugotis, įspėjo, kad geriausia laikytis atokiau — taip būtų geriau jai pačiai — arba bent kol išsiaiškins...

— Kas atsitiko?- Viskas gerai. Aš... - Velniai griebtų, ji ženg

telėjo prie jo — tik tam, kad būtų arčiau, bet kai jis žvilgtelėjo jai per petį, šiluma dingo iš veido.

Tegartas mostelėjo ranka į multino marškinius ir šiltą liemenę, kuriuos ji buvo išėmusi ir padėjusi prie kelnių, kaip ir žieminius marškinius bei porą megztinių.

- Panašu, kad ruošiesi kažkur keliauti.Kiek pastangų reikėtų įdėti, kad įgytų jo pasiti

kėjimą? Kažin, ar tai išvis įmanoma, turint omenyje priežastį, dėl ko jie kartu. Vienintelis dalykas, kurį Ženevjeva suprato, - šis vyras jai rūpi, tik reikia išsiaiškinti, kaip stipriai - štai dėl ko jai reikia pabūti vienai ir pamąstyti. Net jei mirtinai sušaltų.

— Prisiminiau prieš porą metų sumokėjusi už tai, kad senasis dėdės Beno generatorius būtų pakeistas nauju, - tarė ji. - Pamaniau, nueisiu į daržinę patikrinti, ar darbas atliktas, o jei taip, gal pavyks jį priversti veikti.

Tegartas pažvelgė pro langą, susimąstęs įsistebeilijo į paniurusį pilką dangų ir baltus sniego patalus, kurių storį dabar buvo galima matuoti ne coliais, o pėdomis. Pūga nesiliovė, todėl kai kurios pusnys dunksojo gerokai iškilusios ir buvo didesnės net už Zenevjevą.

- Pamiršk, - kategoriškai tarė Tegartas ir mįslingai pažvelgė į ją. - Dar kurį laiką galime pagyventi be elektros.

Manydama, kad žino, kas jį jaudina, Zenevjevą raminamai nusišypsojo.

- Nesijaudink. Grįšiu. Net ir aš suprantu, kad per tokį sniegą toli nenuvažiuočiau.

Tegartas stipriai suspaudė lūpas ir tylėjo, kol ji užsitraukė šilkines kelnaites, užsimovė ilgas kelnes, o ant jų džinsus.

- Jaudinuosi ne dėl to.- Tikrai? O dėl ko gi?- Atsipeikėk, Zenevjevą. Greičiausiai lauke -

minus dešimt, o dar vėjas. - Jis pasilenkęs patraukė grandine prie savęs marškinius ir pradėjo rengtis - apsivilko per galvą juodą vilnonį megztinį, išpainiojo didelių flanelinių marškinių rankoves ir įlindo į juos. - Jeigu kas nors atsitiks, jei šaka nukris arba įklimpsi pusnyje - juk sniego tau virš galvos... Neverta taip rizikuoti dėl generatoriaus, kurio galbūt net nėra. Dievaž... - Jis paniuro ir pamataravo grandine. - Aš negalėsiu tau padėti.

Vadinasi, ji rūpi jam. Bent šiek tiek. Zenevjevos


S U G U N D Y K M A N E [ 115

širdis šoktelėjo - daug labiau nei tada, kai sėdėdama ant lovos krašto svajojo apie jį, o Tegartas tuo metu vonioje skutosi, ir ji susivokė...

Ne. Negalvok apie tai. Tik ne dabar.-Viskas bus gerai. - Ji apsivilko visus drabužius,

užsitraukė liemenę, apsiavė batus ir pasilenkė užsirišti raištelių - buvo puiki proga paslėpti veidą. - Aš iš tiesų noriu patikrinti. Galiu gyventi be šildymo ir be šviesos, tačiau be karšto vandens negaliu išsiversti, — apsimestinai linksmai tarė. — Juk negalėsiu kepti mėsos lauke, jei neturėsiu...

- Puiku, - tarė Tegartas aiškiai ir trumpai. - Jeigu tau tai taip svarbu, atrakink tuos prakeiktus antrankius ir leisk man sutvarkyti šį reikalą. Jei tas generatorius išvis yra, aš bent sugebėsiu jį priversti dirbti.

Zenevjevą iš lėto atsitiesė - netikėtai kilo noras padaryti tai, ko jis prašė. Nagi, pirmyn, surizikuok, išlaisvink jį ir pažiūrėk, kas iš to išeis.

O kaip bus su Setu?Mintis apie brolį privertė ją žengtelėti atgal.- Gerai. Duosiu tau raktą, - pagaliau sutiko

Zenevjevą ir laukė, kokia bus jo reakcija. - Tik turi pažadėti, kad orams pasitaisius leisi man iš čia išeiti — netrukdysi.

-Velniai griebtų, Zenevjevą, taip neteisinga...- Ir kitaip neteisinga! - griežtai atkirto ji ir už

sitraukusi striukės užtrauktuką apsivyniojo kaklą šaliku. Tada nelaukdama atsakymo patraukė


prie durų — staiga akyse pasirodė ašaros ir ji visai nenorėjo, kad Tegartas tai pamatytų. - Kaip sakiau - sugrįšiu.

Pastūmusi duris Zenevjevą išėjo laukan — stiprus šaltis perskrodė lyg aštriai išgaląstas peilis. Ji pakėlė apykaklę ir sunkiai įkvėpė, nes stingdantis šaltis degino plaučius.

Klumpinant per sniego pusnis priebutyje ir lipant užpustytais laiptais mintys sukosi apie viduje likusį vyrą. Kažin, ką jis pasakytų sužinojęs tikrą jos staigaus išėjimo priežastį: Zenevjevą baiminosi, kad yra beviltiškai įsimylėjusi.

Tegartas žingsniavo šalia lovos — sukandęs dantis, suspaudęs kumščius.

Velnias, velnias, velnias. Ką tik šimtąjį kartą apieškojo kiekvieną namelio colį, kiek tik galėjo pasiekti, bet neaptiko jokio daikto - plaukų segtuko, sąvaržėlės ar galelio vielos, kuriuo galėtų atrakinti antrankius.

Jame siautėjo jausmų audra. Nusibodo būti belaisviu, jautėsi pavargęs. Pakyrėjo būti prirakintam lyg kokiam naminiam gyvūnėliui. Iki kaklo įgriso priklausyti nuo šventosios Zenevjevos malonės ir patrauklaus jos kūno.

Atleisk, bičiuli. Net ir tu turi pripažinti, kad sunku pavogti raktą ar ką kita iš moters, kuri prie tavęs prisiartina tik nuoga arba beveik nuoga.

Iš moters, kuri, nepaisant švelnaus susirūpinusio


balso ir šiek tiek trikdančio elgesio, nepadarė nė menkiausios klaidelės, kuria jis galėtų pasinau

doti.Ta moteris dabar be reikalo rizikuoja stingdan

čiame šaltyje, nes jis neišdrįso sumeluoti - pasakyti tai, ką ji norėjo išgirsti: Žinoma, mažute. Duok man raktą, ir aš ne tik paleisiu tave —padarysiu viską, ko panorėsi. Tik pasakyk — viską padarysiu.

Gal tai būtų tinkamas būdas pasiekti tikslą, protingiau būtų buvę taip ir pasakyti. Bet kai kalbama apie Zenevjevą, žodžiai tinkamas ir protingas beprasmiai. Sutriuškintas ir sužavėtas — štai kas tiktų labiau.

Nuo tokios sarkastiškos minties Tegartas įsiuto. Nusiminęs staiga čiupo nuo lovos padėklą su tuščiais pusryčių indais ir sviedė per kambarį.

Apmaudas užgniaužė gerklę - indai atsitrenkė į sieną ir su didžiuliu griausmu sudužo.

Kas, po velnių, jam darosi?Kas, velniai rautų, ne taip?Tegartas susiėmė už galvos ir stovėjo nejudėda

mas, kaip įbestas - suvokė, kad jį užvaldė demonas, ir nenoriai pripažino, jog tas demonas - jis pats. Kaip vyras, kuriam visais gyvenimo atvejais santūrumas buvo svarbiausia, jis pasijuto pavojingai nesuvaldomas. Ir tai varė iš proto - Tegarto veidą iškreipė ironiška šypsena.

Sutikęs Zenevjevą jis dar nė karto nepasielgė įprastai. Pirmiausia tas netikėtas susidūrimas


terasoje, vėliau jos netikėtas pasiūlymas leisti jai pabėgti, paskui avarija, kai abu galėjo būti sužeisti, ir štai dabar - rizikingas sumanymas išeiti laukan ir apžiūrėti generatorių, o juk galėjo atkalbėti ją ištaręs tik kelis žodžius. Jis visada būdavo per žingsnį priekyje, bet vis kažko pritrūkdavo.

Atsiminė, vaikystėje tėvas nuolat bambėdavo, kad už gerus darbus baudžiama. Ką gi, vienas nulis vyresniojo seržanto Ričardo Stylo naudai. Ir ne todėl, kad per pastarąsias kelias dienas daili smulkutė moteris pergudravo, sučiupo, nuginklavo ir įkalino jo antrąjį sūnų.

O todėl, kad Tegartas sulaužė svarbiausią savo gyvenimo taisyklę. Tapo neabejingas.

Velniai griebtų, ką jis bando apgauti? Juk ne jis viską pradėjo. Jis buvo tvirtas. Kai prarado budrumą, - daugiausia dėl to, kad jo galva skendėjo seksualiniame rūke, ir dėl to jis laikinai apako, - Ze- nevjeva prasibrovė pro gynybines sienas ir giliai jo širdyje paliko dalelę savęs, o jis nepajėgus išplėšti.

Tai nieko nekeičia, - skubiai priminė sau Tegartas. Jį saisto įsipareigojimai broliams, Dunių šeimai ir savo paties sąžinei, bet noras užbaigti šį darbą greitai silpo.

Ir jei šių priežasčių nepakanka pradėtam darbui užbaigti, reikia pasirūpinti bent jau Ženevjevos ateitimi.

Nors tai ir labai erzino, Tegartas turėjo pripažinti, kad Ženevjevai kuo puikiausiai sekėsi slapstytis.

S U G U N D Y K M A N E 119

ji galėtų būti persikūnijusi Mata Hari, bet jam tai nerūpi- Jeigu ir toliau taip tęsis, neilgai trukus ta moteris liks įskaudinta.

Pavyzdžiui, sutiks kokį plėšrūną, kuris panaudos jos vienišumą prieš ją pačią; arba kas nors, mažiau skrupulingas už jį, ateis ir ją suims, tikėdamasis gauti Stylo saugumo pažadėto užmokesčio dalį arba net jį visą.

Negalima atmesti ir fakto, kad kuo ilgiau ji slapstosi ir nepaiso teisėjo nurodymų, tuo gilesnę duobę sau kasa.

Tegartas negali ilgiau neigti tiesos. Kuo greičiau viską sutvarkys, tuo geriau bus visiems, įskaitant Ženevjevą.

Jis pakėlė galvą - išgirdo, kaip sniege sugirgždėjo grįžtančios Zenevjevos batai. Prireikė sutelkti jėgas, kad suvaldytų jausmus - nugrūdo juos į tamsiausią sielos kampelį, kur jiems ir vieta, klausydamasis, kaip Zenevjeva lipa laiptais, ir galvojo, ką jai pasakyti. Suraukė antakius, nes staiga stojo tyla, paskui išgirdo ją sakant:

- Dėl Dievo meilės...Zenevjevos balsas netikėtai nutrūko, pasigirdo

keistas garsas, paskui riksmas, duslus garsas - ir stojo paralyžiuojanti tyla.

— Zenevjeva!Zenevjeva dar niekada nebuvo girdėjusi, kaip iš

tikro staugia žmogus, nors šis žodis ir vartojamas grožinėje literatūroje.

Bet kitaip nepavadinsi to, kas ištrūko Tegartui iš lūpų, kai iššaukė jos vardą.

Labiau tiktų žodis „riaumojimas“, — miglotai pagalvojo gulėdama išsitiesusi ant nugaros ir bevil- \ tiškai bandydama atgauti kvėpavimą, nes krintant jai užgniaužė kvapą. Dar nebuvo girdėjusi, kad kas nors taip rėktų. Iki šios akimirkos.

- Zenevjeva! Po velnių, atsiliepk!Tai bent! O kažkas atrodė toks šaltakraujiškas!

Ji čia dūsta, baigia prarasti sąmonę, o jis tik šaukia, lyg būtų numetęs stalčių sau ant...

Laimė, bauginantis jausmas, kad krūtinėje apsigyveno milžinas ir neleidžia įkvėpti, staiga dingo, Zenevjeva galiausiai įtraukė taip trokštamo oro gurkšnį.

Buvo šalčiau nei Sibire ir nuo ledinio oro ji pasijuto lyg prarijusi dygliakiaulę. Kosėdama ir švokšdama persivertė ant pilvo, atsirėmė alkūnėmis ir keliais, tada prisidengė delnais burną ir įkvėpė šiek tiek šiltesnio oro.

Nors tai, kas truko vos keletą sekundžių, Ze- nevjevai pasirodė visa amžinybė, ji nusprendė, kad išgyvens. Atsipirko keliais gumbais ir nubrozdinimais, diduma kūno liko nesužalota.

To paties nedrįstų tvirtinti apie namelį - iš vidaus sklido stiprus trenksmas.

— Zenevjeva!..-A š čia, - atsakė ji atsargiai atsistojusi ir iš visų

jėgų stengdamasi, kad balsas skambėtų ramiai. Dar


kartą paskubom apsižiūrėjo - viskas gerai, tada pakėlė nuo galvos nukritusią kepurę, nupurtė sniegą nuo jos ir nuo savęs, kiek pavyko pasiekti. — Tuoj ateisiu. Nesijaudink.

Nesijaudinti dėl to, kad jį myli - štai ką ji nutarė daryti. Žinoma, iš pradžių turės kuo maloniau pranešti, kad naujutėlaičio generatoriaus taip ir nepavyko užvesti. Ženevjeva dar kartą viską iš naujo apsvarstė mėgindama suprasti, kas tarp jos ir Te- garto įvyko - ašaros it pupos riedėjo per skruostus ir šalo į ledą, buvo nemalonu, ir ji suprato, kad nenorėtų dar kartą to patirti.

Greitai suvokė, kad neigdama savo jausmus Tegartui galbūt trumpam pasijustų geriau, bet tai būtų neveiksminga, jei kalbėsime apie tolesnį gyvenimą.

Taip, ji menkai jį pažįsta. Taip, daug ko apie jį nežino. Suprantama, jei būtų sutikusi šį vyrą kitomis aplinkybėmis, antrą kartą nė nežvilgtelėtų - jis per didelis, per griežtas ir labai gąsdinantis.

Dabar tai nesvarbu. Ji ne iš tų žmonių, kurie nerūpestingai ir lengvai atiduoda savo širdį - tai akivaizdu, juk įsimylėjo pirmą kartą. Tarp jųdviejų su Tegartu užsimezgė toks seksualinis ryšys, kokio Ženevjeva niekada neturėjo, o dėl noro sužinoti apie jį daugiau jautėsi kaip vaikas, kuris per Kalėdas gavo daugybę dovanų ir nekantravo jas išpakuoti.

Dėl pavojingo jo elgesio ir sunkiai tramdomos


jėgos... Ženevjeva buvo įsitikinusi, kad tai daugiau nekelia grėsmės. Įžvelgė tiek kilnių Tegarto būdo bruožų, įskaitant ir tai, kad jis pasirengęs ginti savo tiesą, jog visa kita atrodė nesvarbu. Juodu tikriausiai nesutars dėl Seto, Tegartas gali sudaužyti jai širdį, neatsakydamas į jos jausmus, bet Ženevjeva jautė: jis niekada tyčia neįskaudins jos, jei tik bus bent menkiausia galimybė to išvengti.

Namelio viduje dundėjo toks griausmas, lyg ten vyktų mūšis. Norėdama sužinoti, kas dedasi, Ženevjeva atsiduso, kiek pajėgė nusivalė sniegą nuo batų ir įžengė pro duris.

- Dieve mano, - aiktelėjo žvalgydamasi aplink ir negalėjo patikėti savo akimis. Žvilgtelėjo į minkštą krėslą, kurį buvo pastačiusi šalia lovos - dabar jis gulėjo ant šono virtuvėje, šviesiai mėlynos indų šukės mėtėsi prie židinio, o lovos koją - neįtikėtina! - buvo giliai suraižiusi grandinė.

Prie kito jos galo prirakintas Tegartas iš visų jėgų veržėsi link Ženevjevos - iš riešo, į kurį buvo įsirėžę metaliniai antrankiai, varvėjo kraujas. Ženevjevai suspaudė skrandį.

- O Dieve! Kas atsitiko? - Ji nulėkė į virtuvę, čiupo švarų rankšluostį ir nuskubėjo pas Tegar- tą. - Ką pasidarei?

- Aš?! - pašėlo vyras, ir kai Ženevjeva pamėgino nušluostyti jam nuo riešo kraują, atsargiai, bet stipriai sugriebė ją už rankos. - Ką tik dešimtmečiu sutrumpinai man gyvenimą.


_Tu kraujuoji.Tetartas bjauriai nusikeikė - vaikų namuose,

kuriuose Ženevjevai teko gyventi, jis už tai būtų smarkiai nubaustas.

- Tu taip pat._ Nejaugi? - Sutrikusi ji metė žvilgsnį ten, kur

ž i ū r ė j o Tegartas - nustebo pamačiusi krauju išteptus pirštus ir delną. - Kažin...

- Nusiramink. - Jis paėmė iš Ženevjevos rankšluostį, švelniai priglaudė jai prie lūpų ir smakro, susiraukė pamatęs kraujuotą medžiagą ir įsispoksojo į veidą.

Pagaliau lengviau atsiduso.- Atrodo, nieko rimta. Matyt, prisikandai

lūpą-Ženevjeva sumirksėjo. Tik išgirdusi jo žodžius

pajuto, kad skauda burną. Ir vis dėlto tai dar nieko nepaaiškina...

Kai Tegartas net neįspėjęs nuvilko jai paltą, atitraukė liemenės užtrauktuką ir pradėjo ieškoti, kur ji sužalota, Ženevjeva išsigandusi cyptelėjo.

- Man nieko bloga nenutiko, - užprotestavo. - Bet apie namelį to nepasakyčiau...

Tegartas sugriežė dantimis.- Kas, velniai griebtų, atsitiko? - griežtai pa

klausė, atsargiai tyrinėdamas jos rankas ir kojas.-A i., - numojo ranka Ženevjeva, stengdamasi

nekreipti dėmesio į karščio bangą, taip begėdiškai užplūdusią, kai Tegartas ją šitaip čiupinėja. -

Pargriuvau. Vienas šaliko galas užkliuvo už malkų krūvos, norėjau ištraukti, tada nukrito kelios malkos ir paslydau. Tikriausiai smarkiai tėškiausi, nes netekau žado. — Ji sutrikusi nusijuokė. — Man regis, net žiežirbos iš akių pažiro.

Tegartas tučtuojau palietė rankomis jos galvą, ir tas paprastas judesys parodė, kaip stipriai buvo išsigandęs. Zenevjevą užplūdo švelnumas, ji ištiesė ranką, norėdama jį sustabdyti.

- Džonai. - Jųdviejų pirštai susijungė, Zenev- jeva laukė, kol Tegartas pažvelgs į ją. - Man viskas gerai, - švelniai tarė. - Tikrai.

Griežta jo veido išraiška dar kurį laiką nepakito. Paskui Tegartas staigiai prisitraukė ją prie savęs - Zenevjevą vėl nustebo, kaip toks didelis vyras gali būti toks vikrus - ir apkabinęs atsargiai smakru prigludo jai prie viršugalvio.

Zenevjevą patenkinta atsiduso, prisiglaudusi mėgavosi nuo jo sklindančia stiprybe ir nuostabia šiluma. Tada Tegartas ją atstūmė - taip pat greitai kaip ir prisitraukė.

- Zenevjevą, pažiūrėk į mane. - Tegarto balsas skambėjo labai rimtai, ir kai jis kilstelėjo jai galvą suėmęs už smakro, jos širdis pajuto pavojaus signalą.

- Kas? Kas atsitiko?- Nusprendžiau sutikti su tavo sąlygomis. Nu

imk tuos prakeiktus antrankius, ir kai ateis laikas, aš tave paleisiu - duosiu keturiasdešimt aštuonias valandas.

124 | C A R O I . I N E C R O S S

_ pažadi?Jo žandikaulio raumuo sujudėjo ir vėl nu

rimo-„Taip. - Uždėjęs delną jai ant sprando Tegartas

s u ė m ė ilgais pirštais už plaukų ir atlošęs jai galvą švelniai pabučiavo. - Žinoma.

S U G U N U Y K . M A N t | lZ}

DEŠIMTAS SKYRIUS

- Gražu, - patenkinta atsiduso Ženevjeva ir pasislinko prie Tegarto - abu sėdėjo

ant sofos prie židinio.Matyt, galima taip užkurti židinį, kad liepsna ne

tik šviestų, bet ir šildytų, - mėgaudamasi šiluma ir stebėdama šokančias liepsnas galvojo Ženevjeva. Šį atradimą ji padarė netrukus, kai išlaisvino plačių pečių savininką, šalia kurio dabar buvo patogiai įsitaisiusi.

Nurengęs jos viršutinius drabužius, įsukęs ją į keletą antklodžių ir įtaisęs minkštame krėsle su knyga rankose, Tegartas per kelias valandas sutvarkė namelį, privertė veikti generatorių, nuvalė nuo laiptų sniegą, įmetė į židinį malkų ir paskleidė ugnies magiją.

Ir tai dar ne viskas. Jis patiekė pietus, suplovė

indus, ir Zenevjevai tai pasirodė įspūdinga, netg} žavu. Visgi jo nenuilstami veiksmai rodė, kaip tu- rėtų būti sunku kalėti žmogui, apdovanotam tokia begaline energija.

Laimė, dabar Tegartas, kaip ir Zenevjeva, buvo patenkintas ir ramiai mėgavosi vakaru. Pirmą kartą per šias dienas vėjas nurimo, tik kartkartėmis praūždavo koks gūsis, o dangus nusigiedrijo, buvo matyti išsibarsčiusios žvaigždės. Pro pakraščiais užšalusius langus virš dantytų kalnų viršūnių už horizonto žvilgčiojo sidabrinis mėnulis.

—Taip, tu teisi. Gražu. —Tegartas nykščiu palietė jos smakro liniją. - Dievas žino, prirakintas prie lovos jaučiausi sumautai.

- Na, nežinau. Tiesą sakant, mane tas baldas žavi. Bent jau kai ten guli tu.

Jis pasisuko į ją ir metė smerkiamą žvilgsnį.Zenevjeva paglostė jį akimis ir vėl įsistebeilijo

i ugnį-- Et, nieko negaliu padaryti - man vis tiek at

rodo, kad grandine prirakintas vyras atrodo seksualiai. Ypač kai tas vyras esi tu - tvirto kūno ir nusikaltėlio veido.

- Zenevjeva, - suurzgė Tegartas.Ji supratingai nutilo. Negalėdama susilaikyti

pašnairavo į jį ir patenkinta pastebėjo, kaip vyriškai Tegartas bando sutramdyti drovumą.

Zenevjeva pasuko galvą jo pusėn ir išpūtė akis.

lZb | (J A K U L I N E CJKOSS

__ Nejaugi nežinai, kad tai tiesa? Juk moterys •Iriausia i tau neduoda ramybės...

_ Zenevjeva.Ji atsiduso ir nepatenkinta vėl nusigręžė j

_ Žinai, man patinka mano vardas, - kaip ir bet kuriam kitam žmogui jo vardas, - bet tu jį taip dažnai kartoji, o kelis kartus kaukte iškaukei ir netgi išriaumojai, kad tikrai jau gerokai nuvalkiojai.

Zenevjeva šnairomis stebėjo, kaip jai sekasi -Tegartas žiūrėjo tiesiai į ją. Siek tiek primerktose akyse buvo matyti įspėjimas, kad jai gali blogai baigtis.

Supratusi, kad smarkiai rizikuoja, Ženevjeva kilstelėjo antakį.

- Persistengiau?- O, taip!- Kas mane išdavė?Tegartas irgi kilstelėjo antakį.- Nusikaltėlio veidas? Negali būti! - Ženevje

va gūžtelėjo pečiais. - Klausyk, man patiko toks apibūdinimas, perskaičiau knygoje. Turėtum pripažinti, kad iškart nesusigaudei. - Nebepajėgdama susiturėti ji nutrūktgalviškai išsišiepė.

Gana ilgai priekaištinga Tegarto veido išraiška nepakito. Galiausiai tvirtovė žlugo. Jis iš lėto pradėjo purtyti galvą, lūpose atsirado kreiva šypsenėlė.

Ženevjevai tai buvo pati geriausia dovana. Ji patenkinta atsiduso, pasisuko ir pabučiavo nepažįstamos, bet labai jai brangios grimasos iškreiptas jo lūpas.

Pajuto, kad juose vėl įsižiebė aistros liepsiu ugnis, kuri, rodos, sulig kiekviena drauge praleista valanda stiprėjo. Šį kartą Zenevjeva neketino pasiduoti — sukaupė valios likučius, stipriai ir lėtai

pabučiavo Tegartą į lūpų kamputį, ir atsitiesusi šiek tiek pasitraukė.

- Ar viskas gerai? - tyliai paklausė Tegartas, jo akyse blykstelėjo susirūpinimas.

Ji ištiesė ranką ir nubraukė jam nuo kaktos vešlią tiesių plaukų sruogą.

- Žinoma. Tik noriu apie kai ką su tavimi pasikalbėti.

Kurį laiką jo žvilgsnyje galėjai įžvelgti šiokį tokį nerimą.

- Gerai.Zenevjeva mąstė, nuo ko geriau pradėti, ir nu

sprendė, kad reikia kalbėti tiesiai šviesiai kaip ir apie daugelį dalykų.

- Norėčiau papasakoti, kodėl manau, kad Setas nekaltas. Turi mane išklausyti.

- Zenevjeva...- Žinau, - ji maldaujamai iškėlė rankas, - visi

įrodymai byloja, kad jis kaltas. Ir tu manai, jog taip elgiuosi dėl aklo pasiaukojimo.

- Teisybė, aš taip manau. Velniai griebtų, pats turiu brolių ir netgi žaviuosi tavo ištikimybe. Vis dėlto turi susitaikyti su realybe...

- Džonai, aš tik prašau mane išklausyti.Jis suspaudė lūpas, bet po akimirkos nusileido.


- Gerai.Zene vj e va lengviau atsiduso._ Aš labai myliu Setą. Esu įsitikinusi, kad pa

žįstu jį geriau nei kas nors kitas, nes padėjau jį užauginti. Žinau... žinau, kad jis negalėjo padaryti to kuo yra kaltinamas. Galbūt pajėgtų nužudyti gindamasis pats, gindamas mane ar kitą mylimą asmenį, bet ne dėl pinigų. Jokiu būdu. Bet tai... - Ji smerkiamai pažvelgė į Tegartą, nes pasirodė, kad jis nori ją pertraukti, ir tęsė: - Bet tai ne vienintelė priežastis, leidžianti man tvirtinti, kad jis nekaltas. Kad ir ką mano kiti, aš žinau, kad Setas neturėjo jokio motyvo žudyti.

Ji nutilo ir atsikvėpė, o Tegartas laukė.Ženevjeva susikaupė.- Keturios dienos prieš pat mirtį Džimis pasakė

Setui, kad ketina pakeisti testamentą ir paveldėtoja paskirti Laurą, savo sužadėtinę. Jis ruošėsi tai padaryti kitą dieną. Vis dėlto... - Ženevjeva pradėjo kalbėti šiek tiek greičiau, nes matė, kad Tegartas nervinasi - tikriausiai galvoja, jog Ženevjeva elgiasi naiviai, beatodairiškai tikėdama brolio nekaltumu. - Vis dėlto Setas neturėjo priežasties žudyti Džimio, aš buvau sutikusi paskolinti jam pinigų, kad išpirktų slidžių parduotuvę.

-K ą ?Ji linktelėjo.- Visa tai papasakojau policijai, bet manimi

nepatikėjo. Negaliu jų kaltinti, įrodymų nėra — tik

mano žodžiai. Dalį tos sumos buvau susitaupįu_ si - tie pinigai dabar atiteko Seto advokatui, - 0 kiek trūko, ketinau pasiskolinti. Silveris - mažas miestelis, kadangi keletą kartų per savaitę nešu grynuosius į banką, tai žinojau, kad paskolų skyriaus vadybininkas išvykęs dėl šeimyninių priežasčių. Laukiau, kada sugrįš, kad galėčiau sutvarkyti reikalus. Žinoma, niekaip negaliu to įrodyti, - nuoširdžiai tarė ji. - Žinau, kad sakau tiesą, o tai reiškia, jog Setas neturėjo motyvo.

Tegartas pasitraukė, ištiesė kojas ir kurį laiką galvojo.

- Tai sugrįžtame prie versijos apie paslaptingą nepažįstamąjį?

- Ne. Nemanau. Turėjau gražaus laiko viską apgalvoti ir suvokiau, kad Setas klydo. Netikiu, jog Džimis atsinešė ginklą su savimi ir staiga su kažkuo susidūrė. Remiuosi daugeliu sutapimų. Ko gero, kažkas paėmė ginklą iš jo namų ir laukė Džimio mano namuose arba atsekė paskui jį. Esu įsitikinusi, kad jį nužudė tyčia.

Ženevjevai palengvėjo, kad Tegartas nepertraukė.

- Gerai, bet kodėl? Kaip suprantu, jis buvo geras vyrukas.

- Taip, tikrai... - Ženevjevą pervėrė jau pažįstamas skausmas, bet ji susiėmė nusprendusi, kad neverta rodyti, kaip stipriai sielvartauja dėl Džimio, kuris jai buvo tarsi antras brolis. Kai visa tai


S U G U N D Y K M A N E I 131

liausiai baigsis ir Setas bus laisvas, tada ji leis

sau gedėti.Atrodė, Tegartas pajuto jos liūdesį, nes vėl ją

apkabino._Tai kodėl? - paragino jis._ Aš daug skaitau. Be kitų knygų, ir detektyvi

nius romanus bei tikras nusikaltimų istorijas, įvairiausius nutikimus laikraščiuose ir žurnaluose. Kai kažkas nužudomas, dažniausiai iškyla svarbiausias klausimas - kam naudinga aukos mirtis?

- Šioje byloje tokiu asmeniu tapo Setas, - tyliai tarė Tegartas.

-Taip. Bet jau paaiškinau, kad Setui iš to naudos nebuvo. Net jei ir būtų kitaip, jeigu jis vis tiek galėjo laikyti save Džimio turo paveldėtoju, jam tų pinigų nereikėjo, nes aš pažadėjau padėti - kitaip Setas greičiausiai nebūtų gavęs tų pinigų laiku, kad išgelbėtų savo verslą.

Tegartas perbraukė pirštais jos plaukus ir giliai atsiduso.

- Gerai. Pagal tavo teoriją, kam dar, išskyrus Setą, buvo naudinga Dunio mirtis? Jo sužadėtinei?

Ženevjeva pakratė galvą.- Ne. Nors ta mergina man nepatinka, gindama

ją turiu pasakyti, kad iki lemtingo atsitikimo jos gerai nepažinojau, ir nepaisant to, ką Džimis pasakė Setui, jai nieko neatiteko. Be to, ji turi tvirtą alibi - drauge su savo broliu tuo metu svečiavosi

pas Džimio tėvus ir laukė, kol ateis Džimis, ka<į galėtų papietauti.

- Tai kas?- Nežinau, - prisipažino Zenevjeva.Jos balse Tegartas išgirdo liūdesį, todėl prisi

traukė ją arčiau ir abu paniro į tylą.Ženevjeva nustebo, kai Tegartas prabilo

pirmas.- Nežinau, ką apie tai manyti, - tarė jis atsargiai

rinkdamas žodžius. - Nesu policininkas, bet puikiai suprantu, kad slapstydamasi nieko neišspręsi. Kuo ilgiau nepaisysi teismo sprendimo, tuo labiau sau kenksi - esu tikras, kad tai ne į naudą ir tavo broliui. Anksčiau ar vėliau tau teks sugrįžti - nori to ar ne. Turėtum pamąstyti apie tai, kad būtų daug lengviau, jei šalia tavęs būtų tas, kuriuo gali pasikliauti.

Toks kaip jis. Tegartas aiškiai leido tai suprasti, nors ir neištarė garsiai. Zenevjeva atsiduso, nes pati nesusigaudė, ką jaučia: nusivylimą, kad Tegartas nepritarė jos žmogžudystės versijai, susierzinim ą- juk nepaisydamas ankstesnio pažado jis vis tiek ketina jos ieškoti praėjus keturiasdešimt aštuonių valandų terminui - ar susijaudinimą, jog pasisiūlė būti šalia.

- Manau, kad mums abiem reikia daug ką apsvarstyti, - švelniai tarė ji.

-Taip. - Jų pirštai susikabino, Tegartas patraukė Ženevjevą į savo glėbį ir lūpomis prigludo prie smilkinio - Manau, kad turėtume.



Kurį laiką jis nejudėjo, paskui lūpomis pradėjo ['tai slinkti žemyn, ilgiausiai sustodamos prie jos kių kampučių, skruostų viršutinės dalies, lūpų

krašto._ Kita vertus... - Zenevjeva šiek tiek pasislin

ko leido jam labiau priartėti ir jau nebegalėjo užgniaužti dėkingumo šūksnių, kai pajuto augantį jo atsaką. - Kažin ar dabar tam pats tinkamiausias metas.

-Taip. -Tegartas mikliai ją apglėbė ir parvertė tiesiai po savimi. — Nemanau, kad tinkamiausias.

Švintant Tegartui prisisapnavo košmaras - įšliuožė kaip mirtini dūmai pro durų apačią.

Akimirka truko amžinybę, jis pajuto klastingai jį sukausčiusią baimę. Atsitraukęs nuo maloniai šiltos Ženevjevos jis pasinėrė į neišmatuojamas praeities gelmes, atsidūrė Hindukuše*, nuostabioje kalnų virtinėje, kuri lyg kokia karūna stūksojo aukštai Afganistano šiaurėje.

Jis ten kadaise jau lankėsi ir žinojo, ko laukti.Buvo baisu, apėmė neviltis, bet jis jautėsi bejėgis

apsisaugoti nuo iš naujo užgriuvusių įvykių, kurie vos jo nesužlugdė.

Gražus ankstyvas vasaros vakaras. Žvaigždėmis nusėta dangaus platybė, vienišos uolos lyg sargybiniai su ietimis kyla stačiais šlaitais, tarp kurių

Kalnyno pavadinimas (vert.).

vingiuoja siauras tarpeklis - Zari tarpeklis. Klaily virš galvų kybančio jauno mėnulio šviesa.

Kaip ir kituose košmariškuose sapnuose, Tegar- tas yra ir stebėtojas, ir dalyvis.

Nors lūkuriavo stebėdamas save iš šalies, jautė pažįstamą krovinio svorį ant nugaros, patogiai rankose laikomą M -16*, dėl išretėjusio kalnų oro jam šiek tiek degino krūtinę. Po kojomis buvo akmenuota žemė, per ausines jis girdėjo, kaip retkarčiais sumurma kuris nors būrio narys.

- Ką manai, Džei Ti? - pasigirdo tylus leitenanto balsas.

- Nežinau, Lažai, - sušnibždėjo Tegartas.Paprastai jis priima sprendimą, pratęs būti būrio

priekyje, todėl yra smarkiai įsitempęs, nes žino: kad ir kas atsitiktų, priešas pirmiausia turi praeiti pro jį.

Bet šiąnakt jis su palyda, todėl gali padėti dalies vadui prižiūrėti Kaskį, naująjį vaikį, kuris atsidūrė tarp jų.

Budrusis Tegartas žino, kad tai lemtinga klaida. Jeigu būtų ėjęs priekyje, tragedija nebūtų įvykusi. Jis nebūtų leidęs, kad tai nutiktų.

Reikia pasakyti, jog net būdamas grupės gale kažką pajuto. Žvilgtelėjęs į kelią, kur Lokys, Vilisas, Alvaresas ir kiti vaikinai stovėjo eilute lyg ant valo sumautos plūdės, nieko įtartino nepastebėjo.

Vis dėlto ryžosi.


Automatinis šautuvas (vert.).

__ Nežinau, kažkas čia ne taip._Taigi- Aš taip pat jaučiu. - Leitenantas su jam

būdingu ryžtingumu nykščiu įjungė mikrofoną, kad visi girdėtų: - Būry, čia Alfa. Vyručiai, klausykite. Įsikursime nakčiai. Kelio vingyje, už ketvirčio mylios atgal nuo čia, įsirengsime stovyklą.

- Puiku, - praskiemenavo Vilisas su Alabamos akcentu. - Turiu jums pasakyti, pone, kad ši vieta man kelia šiurpą. Be to, noriu šlapintis.

- Ir vėl? - šlykštėdamasis prunkštelėjo Alvare- sas - galėjai išgirsti tikrą rytinės Los Andželo dalies akcentą. - Kas su tavimi darosi, vyruti? Tavo pūslė greičiausiai sumauto antpirščio dydžio.

- Taip manai? Bet čiurkšlė vis tiek ilgesnė nei tavo...

Vilisas nuleido ginklą ir siekdamas kelnių pra- skiepo žengtelėjo keletą žingsnių nuo kelio - kad ir kokią savo būrio draugo kūno dalį ketino įžeisti, daugiau to padaryti nebegalės.

Netikėtai nugriaudėjo siaubingas sprogimas ir nusviedė jį į viršų.

Jaunas ryšių specialistas akimirką, kuri tapo amžinybe, rodos, pakibo ore, ryški sprogusios minos šviesa apšvietė jo siluetą.

Per mikrofoną nuaidėjo desperatiška jaunuolio aimana, jis staigiai nukrito ant žemės ir visiems laikams nutilo.

Kitą akimirką naktis subyrėjo į tūkstantį atskirų dalių - lyg iš niekur į juos pasipylė priešo ugnis.


Tegartas girdėjo, kaip švilpdamos skrenda gra_ natos, kalena automatų serijos, pokši senoviniai turkiški šautuvai. Juto parako ir kordito kvapą, užuodė variu kvepiantį kraują.

Užvirė tikra košė - minos buvo išdėliotos per visą perimetrą, aidėjo klyksmai, kai priedangos ieškantys vyrai užmindavo ant jų. Rodos, pats velnias sumanė sužaisti domino partiją gyvais žmonėmis - krito dar keli vyrai.

Tegartas pritūpė, kad išvengtų kulkų ugnies, ir sušuko:

- Po velnių, Kaski, nereikia!Buvo per vėlu: jaunuolis narsiai nubėgo į priekį,

ten, iš kur šaudė, bet kulkų krušos akimirksniu buvo nublokštas keliolika pėdų atgal.

Tegartas it sulėtintame kino filme pamatė krentantį Lažą, ir jam labai palengvėjo, kai per ausines išgirdo savo draugą nusikeikiant - buvo tik sužeistas.

- Laikykis! - sušuko Tegartas ir nekreipdamas dėmesio į skriejančias kulkas nušliaužė pirmyn.

- Džei Ti? - Lažas kvėpavo giliai ir sunkiai. - Dink iš čia, po velnių! Tuoj pat! Tai įsakymas!

- Nė už ką! -Tegartas pakėlė Lažą, užsimetė ant kupros ir pasileido bėgti. - Laikykis! Tik laikykis, kad tave kur devynios! - Įsiutęs ir persigandęs jis garsiai kriokė, adrenalinas šniokštė gyslomis, juk nešė papildomą svorį - du šimtus svarų. - Viskas bus gerai.


Tereikia tik pasiekti tą kelio vingį, apie kurį kalbėjo Lažas, tada atsilaikys prieš bet kokį priešą, gerasis Dieve, jis ne taip ir toli - vos už poros

Žingsnių--j uolas desineje pataikė granatsvaidis - spro

gimas buvo akinantis... Pirmiausia Tegarto kūnu nuvilnijo smūgis, tik vėliau išgirdo garsą, tada skrido, vertėsi kūliais, krito į begalinę tamsą, vis žemyn ir žemyn, suprato, kad yra miręs, nes negirdėjo beviltiško savo paties šauksmo...

- Džonai?! Džonai!Paklausyk. Viskas gerai. Tau viskas gerai, - iš tamsos atsklido tolimas moters balsas, šviesos spindulys veržėsi pro jo liūdesio tamsą. - Atsibusk. Tai tik sapnas.

Angelas? Ne. Pragare angelų nebūna. Be to, tas balsas, tas sklindantis jaukumas ir šiluma - šitai buvo pažįstama. Tarytum ji ir anksčiau būtų vedusi jį tolyn nuo tamsos, suteikusi prieglobstį...

- Nagi, atsibusk, Džonai. Tai tik sapnas. Blogas sapnas. Tu esi saugus.

Zenevjeva. Jis atsimerkė ir netikėtai pajuto savo gilų kvėpavimą, kraujo skonį, nes buvo įsikandęs į liežuvį, užuodė nemalonų prakaitu pasruvusio savo kūno kvapą.

Tegartas smarkiai virpėjo spoksodamas į Zenev- jevą, o ši buvo pasilenkusi virš jo nerimo pilnomis akimis. Matė, kaip ištiesia ranką norėdama jį nuraminti, bet jis nevalingai sugriebė ir sulaikė.

- Nereikia.


- Tačiau...- Luktelėk minutėlę. - Tegartas padelsė,

ji atitraukė ranką, tada stipriai užmerkė akis ¡r nekreipdamas dėmesio į tai, kad jautėsi lyg ką tik nušokęs nuo Empire State pastato, susitelkė į pa_ prasčiausią veiksmą — kvėpavimą.

Laikas bėgo. Jis nežinojo, kiek užtruko, kol suvaldė savo jausmus, išmetė iš galvos Lažo, Viliso ir kitų vaikinų šmėklas, atsikratė drebulio, nors greičiausiai nepraėjo nė minutė. Bet tai ne taip ir svarbu - kai galiausiai atsimerkė, buvo visiškai ramus ir susitvardęs.

- Atsiprašau, - tarė, iš visų jėgų stengdamasis nusišypsoti.

- Ar viskas gerai?- Taip. Kaip ir sakei, susapnavau blogą sapną.

Kaip reikiant sujaukė viską, bet dabar jau viskas gerai.

Nepaisant jo įtikinėjimų, Zenevjevos veide buvo matyti susirūpinimas.

- Ar tikrai?- Taip.- Gal nori apie tai pasikalbėti?- Ne. - Tegartui kažkaip pavyko nesuvirpėti,

kai ji paglostė jam skruostą. - Juk žinai, kaip būna. Atrodo, sapnuoji labai aiškiai, bet paskui kažkodėl sunku papasakoti.

Zenevjeva žvelgė Tegartui į veidą, tarsi būtų supratusi, kad jis meluoja. Tegartas įsitempė laukda-



LiA tuoj bus apkaltintas, bet Ženevjeva nieko m a s , > ,c . . . v

nepasakė, rodos, viską priėmė uz gryną pinigą, irjam palengvcjo. ............................

_ Gerai, kaip nori, - švelniai tarė ji ir atsigulusi padėjo galvą jam ant krūtinės.

- Pamirškim tai. -T egartas dėkingas suspaudė jai ranką. - Greitai išauš. Pasistenk užmigti.

- Tu taip pat.- Žinoma, - atsakė jis, gerai žinodamas, kad

nepavyks.Tegartui ne naujiena taip gulėti atmerktomis

akimis ir stebėti, kaip kambarys pamažu prisipildo šviesos, o Ženevjevos kvėpavimas pasidarė lygus, ji kietai miegojo.

Jis pats jau seniai nebegalėjo taip miegoti — nuo tos nelemtos nakties Hindukuše, kai visi jo būrio nariai žuvo. Visi - išskyrus jį.

VIENUOLIKTAS SKYRIUSV

Ž enevjeva pro virtuvės langą stebėjo, kaip Tegartas lyg automatas skaldo malkas. Sto

vėjo išskėtęs kojas, susilenkęs, vilkėjo medvilninius marškinius ir tamsiai žalią pūkinę liemenę, kurią šįryt išsitraukė iš savo krepšio - atrodė, nepastebi, kokia šiandien nuostabi diena.


Užuot pasidžiaugęs linksmai šviečiančia saule nuo kurios spindulių sniegas žibėjo it deimantų dulkės, arba pakėlęs akis j vienišą erelį, jaunatvišku nerūpestingai sklandantį ore, jis atkakliai darbavosi kirviu - vien į jį žiūrėdamas galėjai pavargti.

Jeigu Tegartas ir toliau taip darbuosis, skiedrų pakurams bus daugiau nei stambesnių malkų. Bet nesvarbu. Mediena vis tiek lieka mediena ir dega, nesvarbu, kokio dydžio būtų.

Zenevjevai rūpėjo visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, ar jis iš tiesų mankštinasi, kaip sakė. O gal pamelavo ir, kaip Ženevjeva spėjo, tikrasis jo tikslas - laikytis atokiau nuo jos.

Nors praėjusią naktį Tegartas tikino, kad viskas gerai, o šįryt vėl tai pakartojo, ji suprato, jog taip nėra. Prieš jam išeinant laukan Ženevjeva spėjo pastebėti įtampos raukšles jam apie burną, o balse girdėjo abejingumą, kurio Tegartas nepajėgė visiškai nulėpti - siena, kuria Tegartas atsitverė, buvo beveik apčiuopiama.

O jei to dar butų negana, kad ji suprastų, užtenka žvilgtelėti jam į akis - jos buvo liūdnos, nors lūpos dažnai šypsojosi.

Ženevjeva svarstė: kažin, ar jis žino, kad per miegus kalba? Ji net virptelėjo prisiminusi širdį draskantį nevilties šauksmą, kuris pažadino ją iš miego.

Tegarto murmėjimas buvo pernelyg nerišlus ir ji negalėjo atrinkti detalių - kur ir kada, kaip ir kodėl,


v .to pakako, kad suprastų jį buvus kažkokiame uSišaudyme, kuris blogai baigėsi. Vyrai žuvo. O

jie vyrai jam labai rūpėjo.Buvo aišku, kad Tegartas greičiau leistų išplėšti

¡am liežuvį, nei papasakotų, kas įvyko.Klausdama, gal jis nori pasipasakoti, Ženevjeva

stengėsi kalbėti švelniai ir atrodyti rami, o jo atsakymas nuskambėjo griežtai, lyg būtų trinktelėjęs gerai įtvirtintais vartais. Vieną akimirką jis buvo su ja - susirūpinęs ir įskaudintas, o kitą jos mylimas vyras atsitverė nepramušama siena.

Ženevjeva išsiblaškiusi pastukseno pirštais į virtuvės bufetą.

Gal ir nepavyks priversti jo atsiverti, bet kai kas galėtų jo rūpesčiams ir savanoriškam atsiskyrimui padaryti galą. Ji dar kiek pastovėjo, žvelgdama į saulėtą dieną, dieviškai mėlyną dangų, neliesto sniego platybes, ir suprato - erelis teisus.

Tokia diena skirta žaidimams. Ir nors ji negali pralaužti Tegarto gynybos, galbūt pavyktų padėti jam pačiam susidoroti su rūpesčiais. Ženevjeva nedelsdama apsivilko šiltus drabužius ir išėjo į lauką. Nesukdama galvos, kad bus pastebėta, - Tegartas taip susikaupęs skaldė rąstgalius vieną po kito, kad vargu ar būtų pastebėjęs, jei net skraidančioji lėkštė būtų nusileidusi šalimais, - ji išsirinko vietą ir pradėjo veikti.

Kai viskas buvo paruošta, Ženevjeva nusivalė delnus, paėmė į ranką sniego gniūžtę iš savo

arsenalo ir laukė, kol jos taikinys susidoros su dar vienu rąstgaliu. Pagaliau Tegartas atsitiesė, Ženevjeva ramiai įkvėpė, užsimojo ir metė.

Tiesiai į taikinį! Sekundę ji mėgavosi stebėdama, kaip jos ginklas atsitrenkia Tegartui tarp menčių, sniegas pažyra ir kažkiek jo užkrenta jam už apykalės.

Pritūpusi už laiptų Ženevjeva matė, kaip Tegartas numetė kirvį ir atsisuko.

- Kas, po velnių?..Jam dar nebaigus sakinio ji staiga išlindo ir

paleido antrą gniūžtę. Deja, šį kartą nepataikė, nes Tegartas kryptelėjo ir ledinis rutulys prašvilpė pro pat ausį.

Jis susiraukė, buvo aišku, kad Ženevjevai nepavyko jo pralinksminti.

- Ženevjeva, liaukis! Aš nesu...- Ot velnias... - Ženevjeva susigūžė, kai trečiąkart

pataikė ne į krūtinę, o šiek tiek aukščiau - į smakrą. Vaizdelis buvo neįkainojamas: iš netikėtumo Tagar- to veidas juokingai persikreipė. Ženevjeva net nebandė sulaikyti iš krūtinės besiveržiančio juoko.

Jis pakėlė pirštinėtą ranką ir nusibraukė nuo veido sniegą.

- Manai, kad tai juokinga? - paklausė primerkęs žalias kaip ir liemenė akis.

-Tiesą pasakius... -Trinkt! Dideliam Ženevje- vos džiaugsmui, šį kartą ji pataikė jam į kaklą toje vietoje, kur buvo prasisegęs marškiniai. - Taip.


Tegartas nepatenkintas nusikeikė, kai ledinė•-it-f- misilietė prie suprakaitavusio kūno. gniUZL ^ ,_ ]sf0ri, kai ką tau pasakysiu?__ _ Nors jis stengėsi atrodyti piktas, vis

dėlto lūpų kampučiai sutrūkčiojo.Tai buvo gera žadantis ženklas.- Kai supyksti, būni panašus, kaip pasakytų

mano draugas Arnoldas, į bobą.Jos piktdžiugiškas įžeidimas pasiekė tikslą.Tegartas žaibiškai išvengė dar vienos gniūžtės

ir Ženevjevai nespėjus nė mirktelėti pats ją atakavo _ ji šūktelėjo ir puolė bėgti. Ją vydamasis Tegartas rieškutėmis sėmė sniegą - Ženevjeva buvo kuo puikiausias taikinys, nes įstrigo kelyje, kurį jis buvo pramynęs iki pašiūrės. Jis paleido į ją gniūžčių papliūpą, jos sk ' t viena po kitos, ir Tegartas netrukus ją pavijo.

Jis apkabino Žt ,evą ir pakėlė nuo žemės. Juodu parvirto ant sniego, ji juokėsi uždususi, o pamačiusi jo veidą nutvieskusią šypseną ir pajutusi švelnumą, kai krintant pagrindinį smūgį jis prisiėmė sau, pradžiugo.

Tą sekundę, kai jie nustojo čiuožti apledėjusiu sniegu, Tegartas atvertė Ženevjevą ant nugaros, įsirėmė alkūnėmis iš abiejų pusių ir įsmeigė į ją apsimestinai piktą žvilgsnį.

- Juokis, kiek tik nori, angelėli, - suniurnėjo. - Dabar pakliuvai į rimtą bėdą.

Angelėlis. Meilus žodis ją beveik ištirpdė. Vis dėlto iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti.



- Oi! - sušuko Ženevjeva. - Ar tik nesi blogį0 genijus?

Kaip ir praėjusią naktį, Tegartas stengėsi žiūrėti į ją piktai, bet nelabai sekėsi.

- Blogio genijus? - Jis iš nuostabos suraukė antakius. — Iš kur, po velnių, prisirinkai tokių žodelių?

Numojusi į orumą Ženevjeva nusprendė pakvailioti, jeigu tai padėtų jam bent kiek apraminti sieloje siautėjančius demonus.

- Pamiršk, - tarė purtydama galvą. - Tikrai neketinu tau atskleisti visų savo paslapčių.

- Hmm, neketini?- Nesulauksi!- Na, mes dar pamatysime. - Savo didele ranka

jis prispaudė ją prie žemės, o kita prisėmė pilną saują sniego. Nužvelgė ją ir nusitaikė į liemenį, - kad galėtų laisviau judėti, dvipusį užtrauktuką Ženevjeva buvo atsitraukusi iki juosmens, - tada vėl pažiūrėjo į veidą. Ir piktdžiugiškai nusišypsojo.

- Nedrįsk!- Lyg aš bijočiau tavęs.- Džonai...- Per vėlu. — Jis šiek tiek atleido Ženevjevą,

pakėlė jos palaidinę ir užmetė sniego saują tiesiai ant nuogo pilvo.

- Oi... - Aikčiodama, priešindamasi ir juokdamasi Ženevjeva daužėsi kumščiais ir sukiojosi, stengdamasi nusikratyti sniegą.


Tai buvo tas pats, kas pajudinti buldozerį. Že- evjeva pakeitė taktiką: apsikabino Tegartą už ka-

įJ o o šlaunimis apsivijo klubus - jeigu jau lemta kentėti jai, tai ir Tegartui nepavyks išsisukti.

Kokia staigmena! Jis iš tikro blogio genijus. Pidelis blogio genijus. Arba tiesiog didelis, - pasitaisė pajutusi, kaip prie jos prisispaudė kietas sujaudintas vyro įnagis.

Ženevjeva staigiai pažvelgė jam į veidą - gilios samanų spalvos Tegarto akys degė tokiu geismu, kad jai užgniaužė kvapą.

- Ak, Džonai... - švelniai tarė ji, linksmumas dingo, nes krūtinę užliejo jausmai ir viskas stojo į savo vietas.

- Taigi... - sumurmėjo jis, tada apkabino ir godžiai įsisiurbė jai į lūpas.

Tegarto lūpos buvo šaltos, sniego skonio, bet bučinys - karštas ir aistringas. Ženevjeva paskendo jame, pasitikdama ryžtingai įsiveržusį liežuvį, ir džiūgavo sulaukusi dar vieno įrodymo, kad yra geidžiama. Ji girdėjo, kaip kažkur, paslėpta po daugybe drabužių sluoksnių, daužosi jo širdis, ir žinojimas, kad ji taip veikia Tegartą, jaudino, žavėjo ir ramino.

Jis atsiklaupė, paėmė ją į glėbį ir atsistojęs nusinešė į namelį - Ženevjeva tam neprieštaravo.

Ji troško jo ir bet ko - visko, ką jis ketino jai duoti.


- Dar niekados nesimylėjau dieną, — tyliai tarė Ženevjeva, nuoga klūpodama ant lovos ir stebėdama, kaip Tegartas rengiasi.

Pagalvojo, kad jaučiasi kitaip būdama su ju0 tokiu dienos metu. Drąsiai, šiek tiek nepadoriai ir neįtikėtinai jaukiai. Nėra kur slėptis, negali išvengti pro langus krentančių saulės spindulių - ką jįe paliečia, nudažo šviesia aukso spalva.

- Man teko, — netikėtai prisipažino Tegartas ir nusitraukęs marškinius apnuogino plačius lygius pečius ir nuostabią krūtinę — ją pamačius Ženev- jevai visada užgniauždavo kvapą. — Kartą.

Siek tiek nustebusi, kad jis savu noru atskleidė tokią informaciją, Ženevjeva paliepė sau tvardytis, nes kažkodėl jos širdis pradėjo plakti trigubai greičiau. Bet juk dar nebuvo mačiusi Tegarto visiškai nuogo dienos šviesoje.

- Na ir kaip?Jis atsisegė džinsų sagą, atitraukė užtrauktuką.

Vengdamas nereikalingų judesių - tai buvo pagirtina -kartu nusitempė džinsus ir trumpikes.

- Greitai. — Jis pasižiūrėjo į Ženevjevą netikėtai gailiu žvilgsniu. — Buvau šešiolikos.

- O... - Ji mėgino įsivaizduoti jį paauglį. Kažin, koks jis buvo - gal atviras ir teikiantis daug vilčių? Po minutės suprato klydusi. Tuo metu Tegartas jau buvo netekęs mamos ir išsiųstas į karinę mokyklą.

Ženevjeva panoro jį priglausti, globoti ir saugoti


nuo bet kokio skausmo, nors gerai suprato, kad tai neįmanoma, be to, jis pats to neleistų. Yra per daug išdidus, kad priimtų jos ar kieno kito globą.

_ Kas yra? - paklausė Tegartas. Jis gulėjo šalia ir žvelgė jai į veidą.

_ Nieko. Aš tik... - Susigriebusi, kad balse girdėti susirūpinimas, ji nusišypsojo. - Tai - puikus užsiėmimas. Tik tiek.

Ženevjeva atsiklaupė, atsirėmė rankomis jam iš šonų, pasilenkė ir prasižiojusi drėgnomis lūpomis pabučiavo plokščią jo bambos ovalą -Tegarto veide pasirodė nuostaba.

Jis priims šią malonumo dovaną, kurią ji gali jam suteikti. Ženevjeva sąmoningai stengėsi tai, kas geriausia, palikti pabaigai, todėl, nekreipdama dėmesio į švelnų įsitempusio jo penio prisilietimą, ėmė iš lėto bučiuoti plokščią raumeningą pilvą.

Tegarto kūnas buvo puikiausias, kokį jai kada nors teko regėti - tiesą pasakius, kiek apsvaigo matydama jį taip gulintį ir laukiantį jos glamonių.

Ji neskubėdama rankomis ir burna tyrinėjo vyro kūną. Pirma išglamonėjo kiekvieną jo nuostabaus pilvo centimetrą, tada perėjo prie krūtinės - palietė kiekvieną krūtinės raumenėlį nuo šonų link vidurio. Švelniai lyžtelėjo jo sukietėjusį spenelį - buvo pamaloninta išgirdusi, kaip iš Tegarto burnos išsiveržė tyli aimana. Suintriguota lyžtelėjo dar kartą ir pajuto, kaip jis suėmė ją už plaukų ir pakėlė galvą.

— Ženevjeva, — ištarė dusliu balsu, o akys buVo tamsios - tokio jo žvilgsnio ji dar nebuvo mačiuSį

— Ką? — Siek tiek susirūpinusi ji ištiesė ranką įr palietė jo veidą. - Kas atsitiko?

— Noriu... - prabilo jis, bet tuoj nutilo, ir ji suprato, kaip sunku Tegartui tai ištarti. - Man reikia matyti tavo veidą, kai būsiu tavyje.

Vien šių žodžių pakako, kad geismas joje įsisiautėtų. Jis tapo dar stipresnis, kai Tegartas nykščiu perbraukė jai per lūpas.

— Dabar... - kimiai pareikalavo jis.— Gerai. - Ji pakilo ir godžiai pripuolė jam prie

lūpų visiškai atsiduodama, o jis prispaudė ją prie savęs ir juodu apsikeitė vietomis.

Akimirksniu ramūs, švelnūs bučiniai tapo godūs ir karšti. Po minutės jis atsitraukė, palaukė, kol ji atmerks akis — ir įsiveržė į ją.

Ženevjeva buvo drėgna, slidi ir minkšta - visiškai pasiruošusi. Tegartui pradėjus judėti ji išsitempė, stengdamasi prisitaikyti prie jo gerokai didesnio ūgio. Juodu skendo vienas kito akių gelmėje — Tegartas iš lėto judino klubus.

Koks jis nuostabus, - pagalvojo Ženevjeva pajutusi, kaip pirma malonumo banga ją užlieja ir nuvilnija kūnu. Jis buvo tipiškas vyras - platus griežtas veidas, dideli delnai ir ilgi pirštai, šiltas raumeningas pilvas ir stiprios, šiek tiek plaukuotos šlaunys, šiuo metu įspraustos tarp jos lygių švelnių šlaunų.

148 | C A R O L 1 N E C R O S S

£)ar niekada gyvenime ji nesijautė tokia mote- 'ška - geidė vyro ir norėjo būti geidžiama.

jsje bet kurio vyro - pasitaisė jausdama, kad artėja prie kulminacijos, o dieviškas malonumas visiškai užpildė kiekvieną jos kūno ląstelę.

TikTegarto. Jo vienintelio. Tik jo.Ženevjeva apstulbusi matė, kaip jo žvilgsnis kaž

kur pranyksta, o kvėpavimas greitėja -Tegartas jau nekontroliavo savęs. Sukandęs dantis ir apsipylęs prakaitu jis kiek pasislinko, ir pradėjo skverbtis vis veržliau ir giliau.

-Velniai griebtų, - sudejavo jis. - Aš negaliu... Aš nebegaliu sulaikyti...

- Viskas gerai, - sušnibždėjo Ženevjeva, ji apsvaigusi kilo į palaimos aukštumas.

Niekas gyvenime neperspėjo, kad taip gali būti, - kaip pro miglą atskriejo mintis. Tas nuostabus karštis, sklindantis nuo jo didžiulio kūno. Vulgarus svaiginantis jųdviejų akto geidulingumas. Jos pačios laukinis, nekantrus atsakas.

Jausmai liejosi per kraštus, lyg ji būtų šampano sklidina taurė, į kurią vis pilama ir pilama. Buvo sunku juos sutramdyti. Ir ar verta, nes yra pernelyg brangūs, kad slėptum.

Moteris ištiesė rankas, suleido pirštus Tegartui į plaukus, šiek tiek kilstelėjo — tuo pačiu metu jis palenkė galvą prie jos.

- Džonai, aš tave myliu, - aiškiai ištarė Ženevjeva, nenuleisdama nuo jo akių. Vidiniais


raumenimis glotniai suspaudusi jo penį Ženevje- va juto, kad ta akimirka vis artinasi... - Baikime kartu, - paprašė.

Tegartas sudrebėjo, lyg ji būtų jam trenkusi. Tada stipriai užsimerkė ir įsisiurbė jai į lūpas.

Kai atėjo lemiama akimirka, kiekvienas jo didelio kūno raumuo virpėjo, Tegartas tvirtai laikėsi Ženevjevos, tarsi ji būtų vienintelis jo inkaras per audrą.

150 | C A R O I . I N E C R O S S

DVYLIKTAS SKYRIUS

N eturėtum to daryti, - tyliai pasakė Tegartas, vis dar sunkiai kvėpuodamas.

Jis atsisėdo ir nuleido kojas ant žemės.- Ko? - sutrikusi paklausė Zenevjeva jam už

nugaros. Jis girdėjo, kaip sušnarėjo paklodė, pajuto, kaip ji atsisėdo.

- Sakyti tai, ko nėra.- Ar kad aš tave myliu? - paklausė ji ir patylėjusi

ramiai pasakė: - Aš žinau, ką sakau.Susierzinęs Tegartas atsigręžė. Jis nenorėjo įskau

dinti Ženevjevos, bet kodėl ji paprasčiausiai negali pripažinti, kad ištarė tai apimta aistros, ir viskas būtų baigta?


_ Klysti. Tu painioji nuostabų seksą su... kai

kuo kitu. . . . . . . v._ Patikėk manimi, puikiai žinau skirtumą. - Ji

romiai sutiko jo žvilgsnį. - Tik norėjau, kad žinotum- Savu noru suteikta meilė - dovana. Ne našta. Arba bent jau neturėtų tokia būti.

Ir ką, velniai griebtų, jis turėtų atsakyti?Tegartas pasijuto įspraustas į kampą - jam tai

nepatiko, todėl atsistojo, pasiėmė džinsus, užsimovęs nuėjo prie lango ir pažvelgė pro jį nieko nematančiu žvilgsniu.

- Tu kai ko apie mane nežinai.- Tu teisus. Nors kartu praleidome nemažai

laiko, mudu mažai pažįstame vienas kitą. Bet tai nesvarbu. Jaučiuosi tau artima, dar niekada nebuvau kam nors tokia artima, išskyrus Setą. Ir pasitikiu savo nuojauta. Aš pažįstu tave, Džonai. Gal ne iki smulkmenų, tačiau svarbiausius dalykus žinau. Tu rūpiniesi savo broliais, darbu, nori viską padaryti gerai. Žinau, kad įžiebei manyje šviesą. Žinau, kad esi geras vyras.

- Argi? - Jis atsisuko ir nustebo pamatęs ją stovinčią vos už kelių žingsnių, įsisupusią į jo marškinius. - O jei pasakysiu, kad esu kaltas dėl devynių vyrų žūties?

- Nepatikėsiu tavimi.Jis vėl nusigręžė į langą - saulės šviesa buvo bejė

gė prasibrauti į jo sieloje tūnančią amžiną žiemą.- Tada pati save apgaudinėsi.

- Ne, - tvirtai atsakė ji.- Taip, velniai griebtų. - Jis liepė sau užsičiauptį

ir viską pamiršti, bet nuėjęs taip toli jau nebegalėjo sustoti - žodžiai patys veržėsi iš burnos. - Žinai kad buvau desantininkas. Mano paskutinė dislokacijos vieta - Afganistano šiaurė. Čia buvome jau devynis mėnesius, kai iš centrinės būstinės atėjo pranešimas, kad patikimi šaltiniai pranešė, jog senuoju prekybos keliu naudojasi teroristai iš Pakistano. Mums buvo liepta išsiaiškinti. Užtrukome savaitę, bet neaptikome jokių įrodymų, kad per pastaruosius metus kas nors, išskyrus mus, čia būtų buvęs. - Jis tyliai atsiduso ir geliantys jausmai užspaudė gerklę. - Kol nepradėjome eiti atgal. Buvo naktis, iki mūsų pagrindinės bazės - dar pora dienų kelio - pirmoje dienos pusėje smarkiai lijo, dėl to užtrukome. Vieną akimirką viskas buvo gerai. - Mintyse jis išgirdo linksmai tariamus Viliso žodžius, tačiau nuvijo mintis tolyn. - O kitą atsidūrėme smarkioje ugnyje, neturėjome kur slėptis, nes kelias buvo užminuotas. Tai truko penkias ar dešimt minučių. Kai viskas baigėsi, - tarė jis ir sudrebėjo, - buvau vienintelis likęs gyvas.

- Dieve! - Visada išraiškingame Zenevjevos veide galėjai matyti šoką ir siaubą.

Tegartas pasakė sau, kad turėtų būti patenkintas - juk jis to ir siekė? Norėjo, kad ji pamatytų, koks niekšas jis yra iš tikrųjų.

Tai buvo tiesa.


S U G U N D Y K M A N E | 15 3

Tai kodėl dabar jaučiasi taip, lyg praradęs dalelę savęs - gyvybiškai svarbią dalelę? Tokią, be kurios nemano galįs toliau gyventi?

_ Kaip?-- - Ženevjeva sunkiai nurijo seiles. - Kaip tau pavyko išlikti?

Tegartas pritariamai nusišypsojo.— Aš nešiau sužeistą vyresnįjį karininką, tuo

metu už mūsų sprogo granata. Jam kliuvo stipriausias smūgis, o mane nusviedė nuo skardžio. Man pasisekė... - Žodžiai lyg rūgštis degino jam liežuvį. -Atsitrenkiau į už trijų šimtų metrų apačioje buvusią iškyšą.

Ženevjeva stengėsi įsivaizduoti - triukšmas, sąmyšis, skubėjimas, baimė, o paskui tas, rodos, begalinis kritimas. Dabar ji suprato, kad greičiausiai šie prisiminimai ir privertė Tegartą šaukti košmariško sapno pabaigoje. Tada ji krūptelėjo iš baimės ir stipriai jį papurtė, kad atsibustų.

Ženevjeva giliai įkvėpė, tada iškvėpė - reikėjo apsiraminti, nes sielos skausmas buvo nepakeliamas.

— Ar buvai sunkiai sužeistas?Tegartas krūptelėjo.— Siek tiek susižeidžiau krisdamas.— Ką turi omenyje sakydamas susižeidžiau?Jis atkakliai suspaudė lūpas, ir Zenevjeva supra

to, kad tai, ką dabar išgirs, bus melas. Aišku, jam nereikia užuojautos - kad ir kokia ji būtų.

— Nieko baisaus. Juk sakiau - man pasisekė.

Jo balse Ženevjeva išgirdo pasišlykštėjimo savi^j gaidelę, ir staiga viskas tapo aišku. Atsiskyrimas tvirtai valdomi jausmai, užsispyrimas, klaidinga įsitikinimas — visa tai dėl to, kad nesijaučia esąs vertas meilės.

- Ką darei?— Užlipau ant uolos patikrinti, ar kas nors

liko gyvas. - Tegarto balsas staiga tapo abejingas, žvilgsnis - šaltas, lyg tai, ką jis sakė, būtų visiškai beprasmiška. Ženevjeva nė sekundę tuo nepatikėjo. - Visas mūsų būrys buvo išžudytas, taigi teko laukti, kol atvyko radijo ryšiu iškviesta pagalba. Grįžau su jais.

Tegartas minėjo, kad iki stovyklos - dvi dienos kelio. Ženevjeva įsivaizdavo jį sužeistą, - niekas, nusiritęs iš taip aukštai, neliktų nesužalotas, - negalintį niekam išsipasakoti apie matytas skerdynes ir apie prarastus draugus. Tegarto skausmas ir neviltis ją žeidė. Prireikė daug valios pastangų nepasiduoti norui prieiti arčiau, apkabinti jį ir pasiūlyti tai, kas galėtų paguosti.

Ji nieko neklausė, nes suprato, kad Tegartui ; reikia pačiam atsikratyti kaltės jausmo, ilgai tūnančio ir graužiančio jį iš vidaus - tai vienintelis išsigelbėjimas. Ženevjeva giliai atsiduso.

— Ir visa tai įvyko dėl tavo kaltės... Kodėl taip manai?

Jis perkreipė burną.- Pirma, mes neturėjome ten būti. Nuo pat



adžiu jaučiau, kad kažkas ne taip. Juk ne centri- būstinė, o mes buvome toje vietoje. Jeigu prie

šininkas būtų perėjęs teritoriją, kaime būtų pasklidusios kalbos, ir mes iš savo šaltinio būtume sužinoję.

Nors ir numanė atsakymą, ji vis tiek paklausė:- Tai kodėl nieko nesakei?- Sakiau. Vis dėlto kai ko nepastebėjau. Tai

buvo sumaniai paspęsti spąstai, turėjau sukelti triukšmą arba net atsisakyti vykti...

- Nepaklusti? - paklausė Zenevjeva netikėdama savo ausimis. — Tu negalėtum taip pasielgti. Nebūtum su tuo susitaikęs, jei, žvelgiant iš dabarties pozicijų, būtum žinojęs, kad tavo būriui gresia pavojus.

- Dėl Dievo meilės, paklausyk! Gal tu ir teisi, bet tai, kas atsitiko - viskas buvo... blogai, klaidinga. Patruliuojant yra tam tikra grupės struktūra, savotiškas ritmas. Aš turėjau eiti priešakyje, kaip paprastai, o ėjau gale...

- Kodėl? Prastai jauteisi, buvai sužeistas ar kažkas panašaus?

- Ne. Aš stebėjau... Po galais, ar dabar tai svarbu? Svarbiausia, kad manęs nebuvo ten, kur turėjau būti...

- O jei būtum ėjęs priekyje, ką tai būtų pakeitę? - paklausė Zenevjeva. - Ar tu daug geresnis už tą vyrą, kuris ėjo tavo vietoje, ir būtum galėjęs išvengti pasalos?

- Ne, bet... aš... -Tegartas nutilo. - Tai ne..Jis vėl nutilo ir spoksojo į ją.

- Džonai, tu ne aiškiaregys. Jei toks būtum paskutines dvi paras nebūtum prirakintas prie lovos. Iš tiesų tavo nuojauta neklydo, bet tai buvo tavo darbas, tavo būrio užduotis - padaryti tai, ką padarei, žengti į pavojų, kad ir ką nujaustum. Visa atsakomybė dėl šių įvykių tenka tiems, kurie jus užpuolė, o visų pirma tavo vadovybei, nes ji priėmė tokį sprendimą.

Nebepajėgdama fiziškai atlaikyti juos skiriančio atstumo Zenevjeva priėjo arčiau, atsitraukė marškinių rankoves ir delnais suėmė jo veidą.

- Negaliu apsakyti, kaip gailiuosi, kad tau teko patirti tokią netektį. - Ji pagalvojo apie savo širdgėlą dėl Džimio ir negalėjo įsivaizduoti, kokį pragarą teko iškęsti Tegartui. — Bet tai atsitiko ne dėl tavo kaltės. Tu nesi Dievas. Nesi ir superhero- jus. Neabejoju, kad tau dar neatėjo laikas mirti. Tik nedrįsčiau tvirtinti, jog bent vienas iš tavo tą naktį žuvusių draugų mano kitaip. Jie, kaip ir aš, džiaugiasi, kad likai gyvas.

Tegartas įdėmiai žvelgė į ją. Nesusigaudė, ką jjaučia, ką galvoja - vienu metu užplūdo tiek daug f minčių, kad negalėjo nė vienos iš jų pagauti.

Suprato viena: Zenevjeva kiekviena savo kūno jląstele tvirtai tiki tuo, ką sako, nors teigiamas veiks- jmų įvertinimas jo ir neįtikino. Ir tik dėl jos dide- S lio tikėjimo ta jo širdies dalis, kuri nuo lemiamos



akties prieš ketverius metus Zari tarpeklyje buvo apmirusi, vėl atgijo. Dar daugiau, pajutęs stiprų ¿enevjevos apkabinimą pirmą kartą, kiek save pam e n a , jis nesijautė visiškai vienišas.

Tegartas stovėjo verandoje su puodeliu garuojančios kavos. Jis pakėlė veidą j saulę.

Naktį pradėjo pūsti pietvakarių vėjas. Švelnus vėjelis šiltais pirštais taršė jo plaukus, paskui pradėjo lengvai siūbuoti visžalius medžius. Atrodė, lyg didžiuliai medžiai lėtai šoktų pagal nuo šakų ir namelio stogo varvančių lašų muziką, linksmai lenktyniautų su daugybe siaurų vingiuotų upelių ir tolumoje šniokščiančia didesne srove.

Sniegas greitai tirpsta, keliai netrukus bus pravažiuojami.

Laikas apsispręsti.Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas Ze-

nevjevai jis atskleidė tiek daug paslapčių - iki šiol nė viena gyva siela apie tai nežinojo.

Užuot apsidraudusi ir atstūmusi, ši moteris dar plačiau atvėrė savo širdį ir pakvietė Tegartą žengti arčiau.

Po skausmingo vakarykščio atsivėrimo ji netgi kažkaip suprato, kad jam reikia viską išjausti, ir jo nespaudė.

Leido jam sugrįžti į lovą, ten juodu ir leido laiką, išskyrus tą trumpą apsilankymą virtuvėje saulei nusileidus - mylėjosi, lyg praeityje nieko nebūtų


buvę. Neskubėjo ir nevaržė savęs. Švelnumas, ne kantrumas, karštas kuždesys, laukiniai aistros ri] mai... Juodu bučiavosi, glaustėsi, tyrinėjo, gėrėj0sį vienas kitu - išnarstė po kaulelį.

Gal jis ir nebuvo Zenevjevos įsimylėjęs, - nors yra ne visai taip, nes po mamos mirties dar niekam nejuto tokio stipraus jausmo.

Tai kaip, po velnių, dabar gali ją išduoti?Pirmą kartą nuo tada, kai pažadėjo ją paleisti

mainais už savo laisvę, prisipažino, kad mintyse buvo pasilikęs teisę sulaužyti duotą žodį. Kiekviena tada ištarta priežastis, dėl ko jai reikėtų likti saugomai, tebegalioja, tik dabar jis dar labiau troško ją globoti.

Tačiau... Mintis prarasti jos pasitikėjimą buvo nepakeliama. Aišku, jis įsipareigojęs savo broliams ir klientui, kuris sumokėjo už paslaugas. Vis dėlto jautė, kad Zenevjevai būtų geriau grįžti.

Išgirdęs atsidarant duris ir jos artėjančius žingsnius Tegartas atsisuko pasižiūrėti. Zenevjeva vilkėjo tamsius džinsus ir blyškiai rožinį megztinį, plaukai spindėjo kaip šilkas - ji atrodė nuostabiai. Pats nustebo, kad kažkada ji atrodė jam tiesiog daili.

-Tokią puikią dieną atrodai per daug rimtas, - švelniai tarė Zenevjeva ir atsistojusi šalia jo prie turėklų lyg gėlė pakėlė veidą į saulę.

Jis papurtė galvą.- Tai dėl oro. Sunku patikėti, kad mažiau nei

per keturiasdešimt aštuonias valandas orai taip

rS U G U N D Y K MA N E | 159

p irkiai pasikeitė — nuo minusinės temperatūros•ki pliusinės.

_ Gamta pilna staigmenų, - pritarė Zenevjeva ir žvilgtelėjo į Tegartą. - Kaip ir tu.

Sekundę jis tarėsi jos akyse kažką pamatęs... Vis dėlto ne. J i tikrai negali žinoti, apie ką jis galvojo, nenujaučia, kokia kova vyksta jo viduje stengiantis nuspręsti, kas yra gerai, o kas - blogai.

- Taip manai?-Taip. Pusryčiai buvo puikūs. Jei būčiau žino

jusi, kad taip gardžiai ruoši maistą... - Zenevjeva šyptelėjo, - būčiau tave prirakinusi prie viryklės, o ne prie lovos.

- Nemanau, kad tai komplimentas.- Iš tiesų tai norėjau tave pagirti. Bet gerai ap

galvojusi atsiimu savo žodžius. — Ji loštelėjo Tegarto pusėn ir patenkinta nusišypsojo, kai jis apkabino. - Lovoje tu atskleidi pačius geriausius savo gebėjimus.

Tegartas prisimerkė.- Ar supranti, kad vaikštai labai plonu ledu?Zenevjeva nusijuokė - tai buvo švelnus, ma

lonus kikenimas, kuris visada jį uždegdavo. Kai ji liovėsi juoktis, juodu stovėjo apsupti draugiškos tylos ir gėrėjosi diena.

Zenevjeva tyliai atsiduso.- Sniegas labai greitai tirpsta.-Taip. Tačiau tai laikina. Žiema dar nesibaigė.

Panašu, kad po kelių dienų šaltukas vėl paspaus.

- Tikriausiai nemanai, kad turėtume to la ^ ti? — paklausė ji liūdnai susimąsčiusi.

- Ne. Nemanau, kad galime. - Pagaliau T ega^ ryžosi: apkabino ją, pasakė sau, kad šiai moteriai yra skolingas bent jau pažiūrėti tiesiai į akis, ir tacĮa suprato negalįs jos tiesiog paleisti. — Paklausyk..

- Aš... — Juodu prabilo tuo pačiu metu.Abu nutilo. Jis linktelėjo.- Sakyk.- Gerai. — Zenevjeva nurijo seiles, tada paste

bimai surimtėjo. - Aš nusprendžiau atleisti tave nuo duoto pažado.

Tegartas manė, kad jam pasigirdo.-K ą?- Jeigu pradėsime krautis daiktus dabar, iki

pietų susiruošime išvykti.Jis buvo priblokštas, prireikė šiek tiek laiko, kad

ištartų tai, kas sukosi ant liežuvio galo.- Nejaugi?- Taip.- Bet... kodėl? Kas privertė tave apsigalvoti?- Apsvarsčiau tai, ką pasakei. Suabejojau, ar

padariau viską, ką galėjau. Be to, šitaip apsunkinu Setui gyvenimą. Ir tai, kad jeigu dabar su tavimi važiuosiu, nebūsiu visiškai viena. Tai yra... - Že- nevjeva pasižiūrėjo į jį, ir jos akyse Tegartas pamatė baimę ir dvejones, kas retai pasitaikydavo. - Jeigu tavo pasiūlymas dar galioja.

- Taip, žinoma, bet... Dėl Dievo meilės, Že-


evjeva... — J*s papurtė galvą manydamas, kad tai ¿¿s atsikratyti neaiškių minčių.- Nesuprantu.

Vakar buvai tokia nepalenkiama...jos veido išraiška pasikeitė: įtampa dingo, atsi

rado švelnumas.¿enevjeva ištiesė ranką ir paglostė jam skruostą.-Tu nesi toks paslaptingas, kaip manai, - tyliai

tarė ji- - Kuo ilgiau galvojau apie tai, tuo aiškiau supratau, kad stumiu tave į nepageidaujamą padėtį. ge to, - Zenevjeva lengvai nykščiu perbraukė per randą jam ant lūpos, jos kaklas virpėjo bandant sulaikyti atodūsį, - tu manimi pasitikėjai, papasakojai apie savo išgyvenimus. Kaip galiu netikėti tavimi?

To buvo per daug. Tegartas jautė palengvėjimą, lyg kas nuo jo pečių kažkas būtų nuėmęs sunkiausią svorį, kita vertus, nerimavo, kad Zenevjeva daro rimtą klaidą, nes jis nėra vertas tokio pasitikėjimo.

- Zenevjeva...- Viskas bus gerai, - tvirtai tarė ji, lyg vėl būtų

perskaičiusi jo mintis.- Pataikei tiesiai į dešimtuką. - Jis prisiekė

sau, kad pasirūpins, jog viskas būtų gerai, net jeigu tektų mirti. - Prisiekiu, padarysiu, kas įmanoma, kad viskas išsispręstų kuo greičiau ir teisėjas nebūtų tau labai griežtas.

- Žinau, kad padarysi. Aš tavimi pasitikiu. - Zenevjeva raminamai spustelėjo jam ranką ir

žengtelėjo žingsnį atgal. - Dabar, kol dar neišsig^ dau ir nepersigalvojau, eisiu krautis daiktų.

Ji nusiskubino palikusi Tegartą saulėkaitoje sigaudyti padrikose mintyse.


TRYLIKTAS SKYRIUS

TT'ur mano visureigis? - rankose laikyda- J \ . mas raktelius nuo Ženevjevos mašinos

paklausėTegartas. Trumpai pasitarę juodu nusprendė, kad jo automobilis - tinkamiausia transporto priemonė grįžti į Koloradą.

- Svirne, vos pusantros mylios nuo tos vietos, kur palikai, - kantriai pakartojo Ženevjeva. Ji liovėsi krauti produktus iš šaldytuvo į šiukšlių maišą, paėmė nuo bufeto popieriaus lapą ir ištiesė jam. - Štai. Surašiau nurodymus ir nupiešiau žemėlapį.

Tegartas paėmė jį, kurį laiką studijavo, tada sulenkė ir įsikišo į kišenę.

- Ėjai tamsoje per sniegą tik tam, kad jį paslėptum?

Stengdamasi atrodyti kuo nekaltesnė Ženevjeva išpūtė akis.

- Išsaugojau automobilį dėl tavęs.


- Kurgi ne.__ Ei, juk turėjau padaryti tai, ką...T egartas rado tinkamiausią būdą sustabdyti jos

žodžių srautą - prisitraukė Ženevjevą prie savęs.- Apsieisime be žodžių, - sumurmėjo ir palen

kęs galvą prisiglaudė kakta jai prie kaktos. - Boven, tu keli grėsmę - tai svarbiausia. Esi išprotėjusi. Kaip, velniai griebtų, tau pavyko? - Tada susirado jos lūpas ir savo žodžius paįvairino meiliais ilgais bučiniais. — Net rimtai nesusižeidei... - Jis lėtai glostė jai nugarą, dantimis sugriebė apatinę lūpą ir švelniai krimstelėjo. - Nesuprantu...

Ženevjeva pajuto, kaip jos kūnas ėmė gausti. Nuo menko prisilietimo suminkštėjo lyg saulėje paliktas plastilinas ir tapo lengvai įkalbama.

- Džonai? - sumurmėjo ji užsimerkusi, tuo tarpu Tegartas lūpomis slydo jos skruostu prie kaklo.

-K ą?- Jeigu neišeisi dabar, greičiausiai neišeisi nie

kados.-Tikrai? - Kurį laiką buvo ramu, tada jis lėtai

paleido jos užpakaliuką, atsiduso ir liūdnai pažvelgė į jos apsunkusias akis. - Ko gero, tu teisi.

Ženevjeva atsilošė, prisivertė atsitraukti nuo jo gundančios šilumos.

- Taip. Aš teisi.- Gerai. Jei tikrai nenori...- Eik, - įsakė Ženevjeva ir nusijuokė kvapą

gniaužiančiu juoku. Stebėjo, kaip jis žengia prQ duris. Jautė ir palengvėjimą, ir apgailestavimą. J a ketino toliau kraustyti šaldytuvą, bet prisiminę paskirstymo dangtelį. - Luktelėk! - šūktelėjo jr išlėkė paskui jį į priebutį.

Tegartas, jau nulipęs laiptais, sustojo ir atsigręžė.

- Kas atsitiko?- Luktelėk minutėlę. - Rąstų krūva buvo smar

kiai sumažėjusi, nes pastarąsias dvi dienas jis intensyviai kapojo malkas, ir tai palengvino jos užduotį. Persilenkusi per nedidelę rąstų krūvą kairėje pusėje dairėsi, kol galiausiai pirštai užčiuopė išgaubtą metalo gabalą. Tada išsitiesė ir atsigręžė. - Tau šito prireiks, — tarė ir lengvai iš apačios mestelėjo jam radinį.

Tegartas ore pagavo šviečiantį metalinį dangtį, kurį laiką į jį žiūrėjo, pagaliau metė žvilgsnį į Zenevjevą.

- Jei kada nors atsidurčiau bėdoje, norėčiau, kad būtum šalia, - tarė.

Ženevjeva nusišypsojo. Tai buvo geriausias komplimentas, o puikiausias to įrodymas buvo jos šypsena.

- Myliu tave, Džonai Tegartai Stylai, - negalėjo susilaikyti švelniai neištarusi. - O dabar eik, kad galėtum sugrįžti.

- Neabejok tuo. - Tegartas patraukė prie pikapo.



Štai ir viskas.Stovėdama nugara Į langą Ženevjeva lėtai ap

žiūrėjo namelio vidų.Jos daiktai, kuklus Tegarto krepšys — viskas su

dėta ir tvarkingai sukrauta prie durų. Šaldytuvas išvalytas ir išjungtas, greitai gendančio maisto likučiai s u d ė t i į krepšį išmesti. Ji patikrino, ar neberusena ugnis, užstūmė dūmtraukį, išjungė vandens šildytuvą ir užsuko vandens sklendę po kriaukle. Kadangi prašvitus elektros energijos tiekimas atsinaujino ir Tegartas sutvarkė generatorių, jai teliko pasirūpinti, kad visi šviestuvai ir prietaisai būtų išjungti.

Patiesusi švarias paklodes kaip vilties ir laimingos ateities simbolį, ant lygios antklodės ji paliko tvarkingai suvyniotą grandinę - kad primintų jos gyvenimą labiausiai pakeitusią savaitę.

Vylėsi, jog po kelių dienų ar savaičių... - juk tikriausiai tai netruks ištisus mėnesius? - jai pavyks įkalbėti Tegartą čia sugrįžti ir praleisti ilgą prisiminimų kupiną savaitgalį.

Tiksliau, jei Zenevjevai išėjus iš kalėjimo Tegartas vis dar jaus tai, ką jaučia jai dabar.

Apsvarsčiusi, ar bus leista pasimatyti su Setu, ji nusprendė, kad vargu. Kažkodėl nebegalėjo nekreipti dėmesio į baimę, kuri nuo tos akimirkos, kai apsisprendė pasiduoti, gniaužė ją lediniais pirštais - sunkiai nurijusi seiles prisipažino nežinanti, kas jos laukia. Dar niekados nebuvo rimtai bausta, juk įspėjimai už saugaus eismo taisyklių pažeidimus

nesiskaito. Perskaitė daugybę knygų, kuriose žm0 nės buvo sodinami į kalėjimą, bet tikrovėje viskas atrodo kitaip - jos laisvė yra visai nepažįstamų žmonių rankose, ji priklauso nuo jų malonės.

Svarbiausia nuolat kartoti, kad dabar ji ne viena Nemelavo sakydama Tegartui, jog juo pasikliauja. Ir nors priešingai nei Tegartas ji netikėjo, kad viskas bus gerai, nuo tos minutės, kai nusprendė slapstytis, puikiai suprato: pasekmės bus rimtos, bet ji viską ištvers. Yra jauna, stipri, įpratusi rūpintis savimi.

Ir neturi kitos išeities.Žinoma, jaustųsi geriau, jeigu Tegartui pavyktų

užvesti mašiną ir jis sugrįžtų, kol ji visiškai nesušalo.

Ženevjeva žvilgtelėjo į laikrodį. Jau turėjo būti grįžęs, - pagalvojo ir suraukė antakius. Kambaryje nejauku, rodės, tvyro nuojauta, kad čia greitai bus tuščia, todėl Ženevjeva nutarė paskaityti knygą lauke prieš saulę. Tik turėdama planą, nors ir nereikšmingą, jautėsi geriau, tad pasičiupo knygą minkštais viršeliais ir ant sofos gulintį paltą.

Nuėjusi pusę kelio išgirdo darant duris.Pajuto palengvėjimą, kad Tegartas sugrįžo, bet

sustojo šiek tiek sunerimusi, nes negirdėjo privažiuojant mašinos.

Durys su trenksmu atsidarė ir į kambarį įsiveržė aukštas tamsiaplaukis nepažįstamasis.

Ženevjevos širdis sustojo, kai suprato spoksanti į didžiulio juodo šautuvo vamzdį.



_ Ant žemės! Tučtuojau! - paliepė įsibrovėlis. - pankas laikyk taip, kad matyčiau.

Ženevjeva taip išsigando, kad negalėjo nė žodžio pratarti, ką jau kalbėti apie judėjimą. Laikas slinko dramatiškai lėtai, ji galėjo užfiksuoti kiekvieną smulkmeną - dundėjo daugybė kojų, buvo girdėti šiurkštūs vyriški balsai, šaukiantys ant jos, liepiantys gultis ant žemės, ir nuostabūs vyro, laikančio ją už pečių, bruožai.

Kai nepažįstamasis apsuko ją ir parvertė ant žemės, Ženevjeva suvokė, kad šis vyras keistai panašus į Tegartą. Anglies juodumo plaukai, ūgis, tvirta tiesi nosis ir stulbinančios žalios akys. Jos buvo šiek tiek tamsesnės, bet ir bruožai dailesni. Juodi drabužiai ir ilgas odinis paltas - nuo jo dvelkė pavojinga puolusio angelo elegancija.

Arba turėtų dvelkti, - priblokšta pagalvojo, kai įsibrovėlis, mirtinai ją išgąsdindamas, trūktelėjo jos rankas už nugaros ir ant riešų uždėjo antrankius. Ženevjeva neatsitokėjo net tada, kai išgirdo dukart spragtelint metalą ir vos už kelių colių nuo jos galvos į grindis įsmigo kulka. Ji stipriai užsimerkė ir staiga pajuto, kad nepažįstamasis ją grabinėja: jos kūnu slydo stropios ir bejausmės rankos.

Apsidžiaugęs, kad Ženevjeva neginkluota, vyras atsistojo, parklupdė ją ant kelių ir atsuko veidu įsave.

- Kur jis? - paklausė. Viena stipria ranka laikė

ją, kita sugriebė už smakro. - Kalbėk, Zenevjeva Ką, po velnių, padarei mano broliui?

- Džonui?Jis nustebęs kilstelėjo antakius.- Taip.Zenevjevos burna buvo pilna seilių, tad negalėjo

iškart suregzti sakinio.-Jis... - išspaudė, tada nurijo seiles ir tęsė: - Nu

ėjo pasiimti visureigio. - Ji prisivertė nevirpėdama pažvelgti į tas smaragdo spalvos akis. - Jam viskas gerai. Prisiekiu. Tuoj pat turi grįžti.

Vyro žvilgsnis skroste skrodė.- Geriau jau tai būtų tiesa — tavo pačios labui.- Aš sakau tiesą! - pirmą kartą pyktelėjo Že-

nevjeva. - Jei tik būsite kantresnis ir palauksite minutėlę, pats įsitikinsite...

- Brangute, gali tuo neabejoti, - niūriai tarė įsiveržėlis, be menkiausių pastangų tempdamas ją paskui save. Tik dabar Zenevjeva atkreipė dėmesį į kitus du kambaryje buvusius vyrus, ir jos širdis nukrito į kulnus. Kitaip nei nepriekaištingai apsirengęs Tegarto brolis, jie vilkėjo vietos šerifo padėjėjų uniformas. Kai nepažįstamasis pastūmėjo ją prie pareigūnų, ji išsigando.

- Išveskite ją iš čia, - paliepė vyras. - Kaip ir sakiau jūsų bosui, oro uoste su reikiamais dokumentais jau laukia asmuo, kuris saugiai nugabens ją į Koloradą. Pasakykite jiems, kad vėliau susisieksiu.

168 I C A R O L I N E C .R O S S


__ O kaip tavo brolis? — paklausė jaunesnis pa- reį(rūnas. - Ar tikrai nenori, kad pasiliktume?

_ Ne. Pranešiu, jeigu jis per porą valandų ne- grį§5 _ tarė aiškiai tardamas žodžius.

Tada dar kartą metė į Ženevjevą šaltą žvilgs- nį, - nejuokavo sakydamas, kad jai teks brangiai sumokėti, jei Tegartas artimiausiu metu nesugrįš sveikas ir gyvas, - tada nusisuko ir grakščios ilgapirštės rankos mostu ją paleido.

Tegartas įmetė keltuvą į bagažinę. Ten pat švystelėjo pradurtą padangą ir apėjęs automobilį sėdo prie vairo.

Turėtų, privalėtų džiaugtis, kad ta nelemta padanga sprogo tuščiame kalnų kelyje, kai važiavo lėčiau, o ne vėliau greitkelyje, kur greitis nepalyginti didesnis.

Vis dėlto tai neatrodė kaip Dievo palaima - užvedė visureigio variklį, pasuko vairą ir įvažiavo į kelią.

Dėl šito nesklandumo sugaišo daug laiko. Nors Ženevjevos žemėlapis buvo gana tikslus, jis vis tiek sugebėjo pražiopsoti siaurą keliuką, pravažiavo nulinkusių drebulių miškelį ir galiausiai aptiko apšiurusią daržinę - čia ir buvo paslėptas visureigis.

Pagalvojo, kad Zenevjeva tikrai ypatinga moteris. Net per atstumą jautė ją, ir tai trikdė.

Negi jam lemta visą likusį gyvenimą vis žingsneliu atsilikti?


Aš tave myliu. Trys trumpi žodžiai be perstojo sukosi galvoje - neleido susikaupti nuo tada, Zenevjeva juos ištarė prieangyje. Tegartui pakako laiko suprasti, kaip smarkiai nori vėl išgirsti šiu0s žodžius.

Ironiška, bet vakar jis privertė Ženevjevą šių žodžių atsisakyti.

Nedidelis nesklandumas leido suprasti, kaip jam reikia šios moters, kad galėtų pajusti pilnatvę. Guvus protas, keistas humoras, švelni širdis ir tirpdantys prisilietimai - Zenevjevos dabar jis troško kaip oro. Gal ir negalėtų apibūdinti savo jausmų, bet savo gyvenimo ar bent artimiausios ateities be jos neįsivaizdavo. Jųdviejų pažintis buvo geriausia, kas įvyko per šiuos metus, ir Tegartas neketino jos atsisakyti.

Nusprendė vežti ją ne į kalėjimą, o į savo namus, paprašyti brolių pagalbos ir pamėginti susitarti su Silverio apygardos centro pareigūnais. Jeigu reikėtų grąžinti rankpinigius klientui - tebūnie. Per pastaruosius kelerius metus gerai uždirbo, gali viską padengti, liks ir kitoms netikėtoms išlaidoms.

Pagalvojęs, kaip palengvės Zenevjevai, kai tai išgirs, Tegartas stipriau suspaudė vairą. Užplūdo nepažįstami jausmai, ir nors ne iškart, galiausiai juos atpažino. Laukimas. Tai, ko jau seniai nebuvo išgyvenęs.

Akimirksniu visos mintys išgaravo, kai posū-


Icyje į namelį pastebėjo purvu aptaškytą sidabrinį visureigį*

Kokia tikimybė, — pagalvojo jis, - kad kažkoks atvykėlis iš miesto atsitiktinai išsirinko būtent šią vietą ynašinai pastatyti - ju k yra kitų kelių?

Atsakymą žinojo jau prieš išsukdamas iš kelio - sniege pamatė pėdsakus ir purvą nuo padangų: jos buvo naujesnės ir platesnės nei senojo pikapo, kuriuo išvažiavo jis pats.

Tegartas sukando dantis, paspaudė greičio pedalą ir stipriai laikydamas vairą vingiuotu keliu leidosi toli gražu ne saugiu greičiu. Pravažiavęs paskutinę kalvą dar smarkiau paspaudė akceleratorių, nekreipdamas dėmesio į smarkų smūgį kelio vingyje - prastai pripūsta padanga atsitrenkė į ratlankį.

Pamatęs, kad proskynoje prie namelio nėra jokios mašinos, Tegartas nusikeikė, jam suspaudė paširdžius - suprato pavėlavęs. Nuspaudė stabdžius ir didžiuliam visureigiui dar nesustojus išsiropštė laukan.

Vienu šuoliu perbėgo prieangį ir įlėkė pro atviras duris. Kaip ir tikėjosi, kambaryje buvo tik vyresnysis brolis.

- Po velnių, Geibai, ką tu padarei? - grėsmingai artindamasis prie jo paklausė Tegartas, nekreipdamas dėmesio į nutaikytą ginklą. - Kur ji?

Gabrielius atidžiai nužvelgė Tegartą ir atsipalaidavo pamatęs, kad jam nieko bloga nenutiko.

- Malonu tave matyti, brolau, - švelniai tarė ' Ramiais lėtais judesiais jis atleido šautuvo apkabą nuleido saugiklį ir įsidėjo ginklą į dėklą po paltu

- Kur, velniai griebtų, Ženevjeva? - pakartojo Tegartas.

- Šią minutę? - Geibas patraukė rankogalį ir žvilgtelėjo į apgaulingai paprastą nerūdijančio plieno laikrodį ant riešo. - Panašu, kad kartu su ginkluota palyda, kurią suteikė Silverio apygardos prokuroras, išskrenda iš Kalispelio oro uosto.

Tegartas puolė ant jo. Negalvojo, ką daro - pirmą kartą nuo tada, kai jam buvo trylika, o Geibui keturiolika, ir jie rimtai susipyko dėl Tegarto apsisprendimo vogti automobilius tam, kad išgyventų, - jis smogė broliui į veidą taip, kad šis parkrito ant grindų.

Geibas elgėsi protingai ir nejudėjo. Paskui nedrąsiai atsisėdo, pasičiupinėjo žandikaulį, atbula ranką nuo apatinės lūpos nusibraukė kraują. Tada atidžiai pažvelgė į Tegartą supratingu žvilgsniu.

- Štai kaip, hm? - sumurmėjo, jo veide galėjai įžvelgti užuojautą ir apgailestavimą.

-Taip. Galbūt. Po velnių... - Tegartas susiėmė už galvos. - Nežinau. Vis dėlto taip, - galiausiai tarė. - Manau, kad taip.

Suvokimas buvo skaudus kaip spyris batu į galvą. Sekundę kitą jautėsi apsvaigęs, linko keliai, ir nebuvo kuo pasiguosti — suprato, kiek daug gali prarasti.

172 I C A R O L I N E C R O S S S U G U N D Y K M A N E | 173

Jis nepasakė Ženevjevai, ką jaučia, net nepasistengė parodyti, kad ji jam rūpi. O dabar tyčia ar netyčia sulaužė duotą pažadą nepalikti jos vienos, kai stos prieš teismą. Po šimts pypkių, jis jau pažįsta Ženevjevą - ta moteris gali pamanyti, kad jis, beširdis, tyčia išvažiavo ir pats suorganizavo Geibo atvykimą. Jos akimis, tai — išdavystė.

- Velniai griebtų, Tegartai, atsiprašau.Malonus brolio balsas nutraukė šėlstančių min

čių audrą. Tegartas suprato, kad dabar ypač svarbu susikaupti ir apgalvoti, ką daryti, kaip palengvinti Ženevjevos likimą, o su savo baime, įtūžiu ir nerimu susitvarkys vėliau. Jis giliai atsiduso ir nukreipė dėmesį į Geibą.

- Ką sakei?- Atsiprašau. Jei tik būčiau žinojęs... - Brolis

patylėjo, o tada taip riebiai nusikeikė, kad buvo galima neabejoti, kaip smarkiai jis apgailestauja. —To niekada nebūtų atsitikę.

Tegartas puikiausiai žinojo, kad Geibas kalba nuoširdžiai - jam nebuvo būdinga šnekėti užuolankomis. Vis dėlto neketino leisti jam taip lengvai išsisukti.

- Taip, turi dėl ko atsiprašyti. - Tegartas pasilenkė, ištiesė ranką žmogui, kuris iki Ženevjevos jam buvo pats svarbiausias, ir trūktelėjęs padėjo atsikelti. - Gal pasakytum, ką čia darai?

Gabrielius lengviau atsikvėpė.- Praėjo beveik savaitė. Tu neskambinai, ir Laila

pradėjo nerimauti...

- Laila? — Išgirdęs brolio Dominyko nuotakos vardą Tegartas kilstelėjo antakius - taip sunkia} atgautas ramumas išgaravo. - Nuo kada Laila turi teisę kelti visus ant kojų ir kištis į mano gyvenimą?

Geibas atsiduso.- Nuo tada, kai Domas sužinojo, kad ji lau

kiasi. Artimiausi šeši mėnesiai mums visiems bus sunkūs.

- Kaip ji jaučiasi? - pasidomėjo Tegartas.- Gerai. Tik Domas vaikšto it paklaikęs.- Su juo šnektelėsiu vėliau, o dabar noriu iš

girsti, kas atsitiko Ženevjevai.- Tau tai nepatiks.-Taip, numanau. - Šleikštulys vėl pradėjo sukti

vidurius, bet Tegartas jį užgniaužė. - Užtat dabar turėsi nesikišti. - Jis priėjo prie durų, pakėlė kelioninį Ženevjevos krepšį ir mestelėjo Geibui, o pats pačiupo dėžę.

- Kodėl taip elgiesi? - pasiteiravo Geibas, sekdamas paskui Tegartą iki visureigio.

- Todėl, — atrėžė šis, nustūmė į šalį bagažinėje gulinčią kiaurą padangą, sudėjo knygas ir atsisuko į brolį. - Privalai padėti man ištraukti Ženevjevą iš kalėjimo, nesvarbu, kiek tai kainuotų.

Gabrielius vėl atidžiai nužvelgė brolio veidą ir vos girdimai atsiduso.

- Je i gerai supratau, turėsime išlaisvinti jos brolį?


S U G U N D Y K M A N E Į 175

— Gal apkurtai? Juk sakiau — bet kokia kaina! — atšovė Tegartas. Jis stumtelėjo Geibą link namelio ir abu nuėjo paimti kitų daiktų.

Įžengus į vidų širdin įsėlino ankstesnė gerai pažįstama tuštuma. Išteisinus Setą Boveną, Zenev- jevos laisvė būtų garantuota, bet Tegartas nebuvo visiškai tikras, ar to pakaktų ir ji suteiktų jam dar vieną galimybę.

Kažin ar jis iš viso vertas tos galimybės.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

P asičiupusi paltą Zenevjeva išėjo ant plačių Silverio apygardos kalėjimo pagrindinių

laiptų. Devynias dienas praleidusi nedidukėje kalėjimo kameroje su vieninteliu siauru tinkliniu langeliu ji džiaugėsi akinančia popiečio saule.

Keletą kartų giliai įkvėpė tyro oro, tada smarkiai užmerkė akis ir tyliai sukalbėjo maldą už savo išlaisvinimą.

Nors advokatas, kuris sakė esąs nusamdytas Stylo saugumo, užtikrino, kad devynių mėnesių košmaras galiausiai baigėsi, Zenevjeva vis dar negalėjo patikėti.

Jau ketino traukti namo, kai išgirdo žingsnius -

kažkas kilo laiptais. Atsimerkusi pamatė pažįstamą veidą — vyras kreivai šypsojosi.

— Setai! - Zenevjeva negalėjo pajudėti, tik spoksojo į savo jaunesnįjį brolį. Galiausiai lyg ant sparnų puolė jam į glėbį. - O Dieve, tave išleido! Tu tikrai esi laisvas!

Ji juokėsi ir verkė laikydama Setą savo glėbyje, tapšnojo ir glostė rankas, mielą veidą, norėdama įsitikinti, kad čia tikrai jis ir jaučiasi gerai.

— Negaliu patikėti! Kada? Kaip?— Sį rytą. - Setas panardino veidą seseriai į

plaukus - kaip vaikystėje, kai ieškodavo užuojautos. — Tai buvo Lauros brolis, Zene. Jis nužudė Džimį.

Zenevjeva sustingo.— Ką? - negalėdama patikėti išspaudė ji ir at

vertus! galvą pažvelgė Setui į veidą. - Martinas? Bet kodėl?

— Paaiškėjo, kad jo vardas ne toks. Ir Laurai jis ne brolis, o meilužis, - niūriai pasakė Setas. Sukrėsta Zenevjeva suprato, kad per tuos mėnesius, kai juodu nesimatė, iš brolio veido dingo paskutiniai vaikiškumo pėdsakai ir jis pagaliau tapo tikru vyru.

—Juodu iš pat pradžių taip buvo sumanę, — tęsė Setas. - Rodos, jau seniai ieškojo tokio žmogaus kaip Džimis. Tikriausiai Džimis ne tik man, bet ir Laurai, pasakė norintis pakeisti testamentą ir jie nusprendė veikti. Tai turėjo atrodyti kaip vagystė



su įsilaužimu, bet pasirodžiau aš, Martinas buvo priverstas bėgti iki galo neįvykdęs plano.

- Tačiau... — Zenevjeva bandė susivokti. — Jis juk buvo su Džimio tėvais... Argi ne?

- Laura buvo su jais. Vėliau išaiškėjo, kad Martinas pavėlavo - teisinosi pasiklydęs ir ilgai ieškojęs namo. Kadangi apkaltintas buvau aš, niekam nekilo mintis apie tai užsiminti.

- O testamentas, draudimas?..-Ju k pažinojai Džimį. Jis nuolat viską atidėlio

davo, tiesą sakant, pradėdavo tvarkyti reikalus, kai jau būdavo per vėlu. - Setas papurtė galvą. - Velnias, kaip jo ilgiuosi.

Prisiminusi, ką jam teko iškęsti, Zenevjeva vėl karštai apkabino brolį.

- Žinau, žinau. Džiaugiuosi, kad visa tai baigėsi.

-Taip. Ir aš. - Kurį laiką jis leidosi guodžiamas, paskui susitvardė. Atsitiesė ir švelniai atstūmęs seserį užkišo jai už ausų plaukus.

Akimirką juodu stovėjo tylėdami ir šypsojosi vienas kitam.

- Tai ką? - galiausiai ištarė Setas kilstelėjęs antakį. - Nenori manęs paklausti, kas mudu iš čia ištraukė?

- Beveik neabejoju, kad žinau, - atsakė Ženev- jeva ir sunkiai nusijusi gumulą gerklėje paliepė sau susiimti - ji niekam neleis sugadinti šios džiugios akimirkos.


Setas laisvas, o tai reiškia, kad ji skolinga Tegar- tui, bet tos skolos negalės atiduoti. Nuo tos dienos kai buvo išgabenta iš namelio, Zenevjeva jo daugiau nematė ir nieko apie jį negirdėjo.

Nenorėjo apie tai galvoti.Nuo pat pradžių žinojo, kad jiedviem būti

drauge nėra jokių vilčių, netgi įsimylėjusi Tegartą suvokė, jog greičiausiai tas ryšys truks tik tol, kol jie bus ten, Montanoje.

Suprato ir kitką - tam nereikėjo nei garantijų, nei įrodymų. Tegartas neturi nieko bendra su tuo siaubingu įvykiu namelyje. Jis nekaltas dėl to, kas įvyko.

- Man jis patinka, - neprašomas pasakė Setas.- Buvote susitikę?- Žinoma. Kol sėdėjau kalėjime, kalbėjomės

daugybę kartų, ir šiandien kiek anksčiau matėmės, kai mane paleido.

- Jis geras žmogus, geras vyras, - tvirtai tarė Zenevjeva.

- Taip. Tik... - Setas švilptelėjo su nuostaba, užuojauta ir šiokia tokia pašaipa. - Man atrodo, kad jis bijo.

- Džonas? — Kurį laiką Zenevjeva negalėjo patikėti. Kažin ar po to, ką teko išgyventi Afganistane, dar kas nors gali tą vyrą sutrikdyti? Vis dėlto gerai pažinodama savo brolį matė, kaip jis nekantrauja, kad ji dar ko nors paklaustų. Zenevjeva be galo džiaugėsi, kad Setas laisvėje, todėl neketino pasielgti kitaip. - Kažin - ko?


Jis minutėlę padelsė - atrodė baisiai patenkintas savimi.

— Tavęs.— Manęs?! — sušuko Zenevjeva. — Tai kvaila.— Ei, nusiramink. - Setas iškėlė rankas. - Gal

man tik pasirodė, jis pats neištarė nė penkių žodžių, kol važiavome čia, bet guldau galvą, kad dabar kankinasi automobilyje. Vienas iš jo brolių, - rodos, Dominykas, - pasakė, kad Tegartas - vaikščiojantis įrodymas: kuo didesni esame, tuo sunkiau kren- tame.

— Jis čia?— Taip. Argi aš nepasakiau?Zenevjeva jo nebesiklausė. Apėjo Setą, delnu

prisidengė akis nuo saulės ir atidžiai peržvelgė judrią gatvę. Po sekundės minioje pastebėjo aukštą vyriškį kario veidu - jis stovėjo atsirėmęs į blizgantį juodą visureigį toli prie šaligatvio krašto ir žvelgėį ją-_

Zenevjeva numetė paltą ant žemės ir pasileido žemyn — širdis neklausė sveiko proto. Akimirką sustojo ant šaligatvio, apsižvalgė ir puolė per gatvę.

Jai buvo nesvarbu, kad pypsi mašinos ir ausį rėžia stabdymo garsai, vos nepapuolusi po ratais ji pribėgo prie Tegarto ir krito jam į glėbį.

- O Dieve, turbūt man nereikėjo to daryti, — pasakė ir priglaudė galvą jam prie kaklo taip stipriai, kad vos neišvertė jo iš kojų. - Nieko nesakyk, suprantu, kad nejauti man to, ką aš jaučiu


tau... Iš tiesų tai aš nieko nesitikiu, bet labai tavęs pasiilgau. Beprotiškai.

- Zenevjeva, - sunkiai ištarė Tegartas, nes gerklę buvo užspaudęs kažkoks gumulas. Jis manė esąs pasirengęs viskam. Pykčiui. Paniekai. Reikalavimams pasiaiškinti, kur buvo dingęs. Netgi nuoširdžiai, bet santūriai padėkai prieš atstumiant ir pasitraukiant.

Šito tai tikrai nesitikėjo. Net nesapnavo, kad Zenevjeva atlėks plačiai išskėtusi rankas, neslėpdama jausmų ir apdovanos jį neįkainojama dovana - meile. Ir nieko neklaus, nereikalaus pasiaiškinti, nepriekaištaus.

Tegartas stipriai užmerkė akis, apkabino ją ir lengvai pakėlė - baisi įtampa, dėl kurios pastarąsias dešimt dienų negalėjo giliai įkvėpti, nuslopo. Že- nevjeva nesidrovėdama kojomis paglėbė jo liemenį, rankomis apsivijo kaklą, ir laikė taip stipriai, lyg būtų nusprendusi niekada jo paleisti.

Zenevjeva. Jo širdis. Jo stebuklas. Jo meilė.Jį mylinti moteris nuvarė šalin tamsius debesis

ir išmokė jį vėl juoktis.Iki šios akimirkos Tegartas sau sakė: jeigu tik

Zenevjeva panorės jį palikti, jis nesipriešins. Bet dabar, laikydamas ją savo glėbyje, galėjo drąsiai pripažinti, kad tai buvo melas.

Dabar ši moteris yra jo. Kaip ir jis - jos.Mažiausiai, ką jis gali padaryti, - tai pasakyti

tiesą, pasistengti paaiškinti, kodėl jo nebuvo šalia, kai jai labiausiai reikėjo.

- Zenevjeva, — dar kartą kreipėsi į ją vardu — šį kartą balsas skambėjo tvirčiau.

-K ą?- Turi pasižiūrėti į mane. Tu turi teisę... - Jis

nutilo ir nurijo seiles, stipruolis vyras drebėjo susidūręs su tokia moterimi kaip Poliana. - Turi teisę žiūrėti man į akis, kai tarsiu šiuos žodžius.

Zenevjeva šiek tiek atleido pirštus ir atsitraukė.- Kad ir ką pasakytum...- Patylėk, - paliepė Tegartas. Neketino taip

elgtis, bet Zenevjevos akyse pamatė nerimą, todėl turėjo pasakyti tiesiai šviesiai: —Tikpaklausyk. Kai grįžęs sužinojau, ką padarė Geibas, išsigandau taip, kaip dar niekada gyvenime. Kažkaip tau pavyko priversti mane kitaip įvertinti tos nakties įvykius Zari tarpeklyje, pagalvoti apie tai, kad ne vien aš atsakingas už tai, kas ten įvyko, ir galbūt... galbūt gyventi toliau. Su tavimi. Tai buvo man nauja ir netikėta. O paskui jau buvo per vėlu — aš visai susipainiojau. Nedrįsau ateiti pas tave, pažvelgti ir akis ir išgirsti, kaip liepi man nešdintis, palikti ramybėje... Tik jei galėčiau padėti tau ir Setui... galbūt tada patikėtum, kad nepabėgau ir tavęs neišdaviau. Prasidėjo sudėtingas teismas, viskas taip užtruko, o manęs nebuvo su tavimi... Ką gi, tikrai turi teisę mane pavaryti, tik...

- Viskas gerai, - pertraukė jį Zenevjeva, neleisdama jam bent sekundę ilgiau abejoti savimi, norėjo pasakyti, kad juo tiki.



- Ne, ne viskas. Po velnių, Zenevjeva, noriu pasakyti... — Jo balsas virptelėjo, bet Tegartas tuoj pat susiėmė. — Aš tave myliu. Myliu ir noriu, kad būtume drauge. Amžinai. Pasakyk, kad būsi mano žmona.

- Ak, Džonai! — Zenevjevos širdis daužėsi žvelgiant į šiltas žalių akių liepsnas. Suprato, kad nebeliko šešėlių, tik ryški šviesa. - Aš taip pat myliu tave. Visados mylėsiu.

- Ar tai reiškia taip*.Ji nusišypsojo.- Kaip galėčiau atsisakyti tokio romantiško pa

siūlymo? Be jokių abejonių - taip.Tegartas taip apstulbo, kad iš susijaudinimo se

kundę stovėjo užsimerkęs. Paskui vėl pažvelgė tiesiai į Zenevjevą ir jo veide iš lėto nušvito šypsena.

Zenevjeva nustebo pamačiusi prieTegarto burnos gundančią raukšlelę, mažutę duobutę. Viską pamiršo, kai išgirdo jį tariant:

- Ačiū Dievui. Man nereikės vėl vaikytis ir prirakinti tavęs prie lovos. - Tada jis pasilenkė ir ją pabučiavo - karštai, saldžiai ir švelniai.

Zenevjeva atsakė bučiniu - ji žinojo, kad tai tik jųdviejų ateities pradžia.

S U G U N D Y K M A N E ¡ 183

EPILOGAS"v''

Z enevjeva gurkštelėjo šampano - ji stovėjo puošnioje Gabrielio Stylo svetainėje.

Nors vestuvės ir šaunios, malonu šiek tiek atsikvėpti, pagalvoti, apsižvalgyti.

Žmonės - dauguma iš jų aukšti, įspūdingi, tamsiaplaukiai vyrai - buvo pasklidę po kambarį, stovėjo terasoje aplink apšviestą baseiną. Tarp jų ir Tegartas su Setu, jie įdėmiai klausėsi, ką sako Dėkis — o gal Kuperis? Arba Džeikas?

Degančios žvakės skleidė vyrišką prieskonių ir santalo kvapą. Grojo muzika, svečiai šnekučiavosi, kartais ramų šurmulį perskrosdavo pavieniai juoko pliūpsniai.

Ji atkreipė dėmesį į savo geriausią draugę Keitę - teatrališkai įžengusi į kambarį ji privertė gražių ir geidžiamų vyrų būrį aikčioti iš susižavėjimo. Ženevjeva nusišypsojo. Sunku patikėti, kad ji jau aštuonias valandas ištekėjusi.

Prieš pat vidurdienį ji ir Tegartas, lydimi Seto, Keitės, nuostabios Dominyko žmonos Lailos ir visų brolių Stylų, išskyrus tris, esančius užjūryje, susibūrė nedidelėje nuostabioje pievelėje tarp bekraščių tyrlaukių, kurie supo namus.


Ten, šalia tvenkinio, it stiklas žibančio rudens saulėje, toje vietoje, kurią Zenevjeva pavertė savo namais, pasipuošusi mėgstamiausių kreminės ir dramblio kaulo spalvų senovine nėriniuota suknele, - tokios gražios dar niekada nebuvo mačiusi, - apsupta mylimiausių žmonių ir gausybės spalvotų chrizantemų ji stovėjo priešais pastorių ir davė įžadus Tegartui.

Tai pranoko visus lūkesčius, - pagalvojo žvilgtelėjusi į žavingą žiedą su smaragdais ir deimantais ant savo kairės rankos.

Puiki rudens diena - vėjelis lengvai šiureno žolę, saulė bučiavo skruostus. Ir Tegartas, aukštas, doras, išmintingas vyras, iškilmingai pasižadėjo mylėti ją visą gyvenimą.

Apie tai ji visada svajojo. Tai buvo netgi daugiau, nei kada nors tikėjosi. Ir tai tik pradžia.

— Zenevjeva? Gal ko nors norėtum? Dar šampano?

Zenevjeva pastebėjo šalia stovintį Gabrielį.Gražus ir kerintis, nepriekaištingų manierų,

elegantiškas ir šiek tiek paslaptingas Tegarto brolis kaip įmanydamas stengėsi išpirkti kaltę dėl savo šiurkštaus elgesio.

Jis ne tik prisidėjo prie Zenevjevos išlaisvinimo - patraukė savo pusėn gubernatorių ir vieną senatorių, bet ir vos tik jai užsiminus, kokių vestuvių norėtų, nedelsdamas pasirūpino visomis smulkmenomis ir primygtinai siūlėsi surengti pobūvį.


- Viskas gerai, Gabrieli, - tarė ji ir nusišypsojo. - Pamiršk, kas atsitiko tame namelyje. - Ji paglostė jam ranką. — Juk žinau, kad tik stengeisi apsaugoti mylimą brolį - suprantu, nes ir pati taip dariau.

- Taigi, - pritarė Gabrielius, jo veidas pragiedrėjo ir nušvito šypsena. - Iš tiesų.

Zenevjeva nustebo, kai Geibas pasilenkė ir švelniai pabučiavo jai į skruostą.

-Tegartui pasisekė, kad turi tave, - sumurmėjo jis, atsitiesęs vėl nusišypsojo ir nuėjo.

Sugluminta ji bandė suprasti, kas nuskambėjo Geibo balse — ilgesys, vienišumas? Staiga stiprios rankos apglėbė ją per liemenį. Pajutusi už nugaros Tegarto šilumą ji viską pamiršo.

- Ar viskas gerai? - švelniai paklausė vyras ir pabučiavo ją į jautriausią vietą už ausies.

- Kai tu šalia - nuostabu. - Zenevjeva apsigręžė jo glėbyje.

Tegartas jau buvo nusirišęs kaklaraištį ir nusimetęs švarką - ne taip kaip į modelį panašus Geibas. Pro atsegtą baltutėlių marškinių apykaklę buvo matyti jo bronzos spalvos kaklas, rankovės atraitytos iki alkūnių. Atrodė toks didelis, tvirtas ir vyriškas, kad ji net atsiduso iš malonumo.

- O kaip tu laikaisi? - Zenevjeva ištiesė ranką, tarsi norėdama pataisyti jam plaukus, nors iš tikro troško paliesti savo vyrą.

- Viskas gerai. - Tegartas sugriebė jos


ranką ir priglaudė sau prie veido. - Norėčiau p a

bėgti iš čia su tavimi. - Jis perbraukė jos delnu sau per burną ir pabučiavo, Zenevjeva paraudo.

— Pabodo tavimi dalytis su kitais, - švelniai tarė jis. - Noriu tavęs visos - tik sau.

- Tada aš tik tavo. Gal tau neteko girdėti, - jį pasirėmė į Tegartą, pasistiebė ant pirštų galiukų ir atsargiai krimstelėjo jam į apatinę lūpą, - bet turiu prisipažinti, kad man itin gerai sekasi pradingti.

Tegartas pajuto, kad jo lūpos nebeklauso, ir palenkęs galvą trumpai, bet karštai ją pabučiavo.

Gyvenimas su Zenevjeva bus įdomus ir kupinas šviesos, nesvarbu, kokiu oru.

Tai, kad teko ją sekti, - geriausia, kas atsitiko jo gyvenime. Jis pasistengs, kad ir ji visada tai jaustų.

Nuo šios akimirkos, - prisiekė Tegartas. Abu atsitiesė, susikabino rankomis ir tyliai pasišalino.

D ebbie M acom ber Geri siūlai

H M A L U M b h K U žsukusios į krautuvėlę „C ¡eri siū lai“ iškart 3 .. . ^Ęį‘ia ę- C suprasite, kad tai jauki ir svetinga vieta.

į ^ Pasijusite kaip nam ie. Tarp draugių , senų j: j-c ir n au jų . K rautuvėlė klesti -- pražydo ir

jį į# jos savin in kė L id ija , iš dalies tai Bredo" ' V į y ' n u o p e l n a s . I k i pasirodžiu s jo buvusiai

j t t b žm onai žem ė ir ve! susvyruoja Lidijai po kojom is. F.liza ryžtasi atnaujinti m ezgim o

‘ • * ! įgūdžius - viliasi atstum ti m intis apie finansines nesėkm es ir kadaise žlugusią san

tuoką su profesionaliu lošėju. Betanė, kaip ir Eliza, po skyrybų su vyru jaučiasi sugniuždyta. T ik G rantas paliko ją ne dėl kortų ... O K ortn ė - paauglė, jai gyvenim ą kartina antsvoris. M erginai m ezgim o būrelis - puiki sielos terapija.K aip ir daugybė k itų m oterų , krautuvėlėje „G eri siū la i“ keturios bičiulės m ėgaujasi jaukia draugija ir gilinasi į m ezgim o paslaptis.

Iš anglų kalbos vertė Eglė Gaivenytė

N o ra R oberts Pas de deux • Dviejų šokis

D a u g m etų L indsė gyveno vien šokiu. B aletas buvo d idžio ji ir vienintelė m erginos aistra - iki tos akim irkos, kai v ieną lietingą d ien ą jo s kelyje pasirodė žavus nepažįstam asis.Besisukant šokio ritm u, veidrodyje atsisp ind ėjo švysčiojantis šifoninis sijonas. J i įsivaizdavo save m ūvinčią iškrakm olytą balerinos sijonėlį, išpuoštą juodais nėriniais ir raudonu šilku. Iš už ausies kyšojo rožė, o į p laukus buvo įsmeigtos ispaniškos šukos. Lindsė buvo Dulsinėja, persismelkusi ispan iška dvasia, nusiteikusi kovingai ir pasiryžusi šokti be perstojo. Skam bant baigiam iesiem s akordam s, ji ėmė suktis dar greičiau. Atrodė, kad n iekada nepavargs, it balerina ant m uzikos dėžutės.

Iš anglų kalbos vertė San dra Likaitė

Sherryl W oods Gabalėlis dangaus

Išspyrusi iš n am ų n eištik im ą vyrą, D an a S ju visa galva pasinėrė į savo verslą. Jo s jaukus restoranas Serenityje klesti. „Su livano“ virtuvė garsė ja gardžiais patiekalais, bet štai asm enin is gyvenim as prisvilęs. D an o s S ju nebedžiugina net pokalb iai su draugėm is - Puikiosiom is M agnolijom is. V is dažniau ji guodžia save k alorin gais sald um yn ais. O paauglė dukra Enė kaip tik atsisako valgyti ir vis labiau nyksta.B et v ienas skausm ingas įvykis priverčia perm ąstyti gyvenim ą. Išsekusi Enė atsiduria ligoninėje, ir D an ai S ju tenka vėl susitikti su buvusiuoju.Sherryl W oods tęsia „Puik ių jų M agn o lijų “ ciklą. A n trojo je knygoje autorė toliau gvildena m oterų gyvenim o problem as, šeim os ir d raugystės tem as.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Sulmanienė

Susan M allery Kaimynas iš gretimo buto

M aistas ir m eilė — puikus derinys, todėl nieko keista, kad populiarioji rašytoja Susan M allery im asi pikantiškos knygų serijos apie Bu chan an ų restoranų im periją.M Ė L Y N IŲ P Y R A G O R E C E P T A S Sudedam osios dalys: Volkeris Buchananas, Eliza ir jo s dukrelė, kiaura au tom obilio p adan ga, šaldytos mėlynės.Paruošim as: Buvęs jū rų pėstininkas Volkeris Buchananas pad eda Elizai pakeisti kiaurą

autom obilio padangą, bet tai ju k tik paslauga kaimynei. O Eliza iškepa jam m ėlynių pyragą, nes kažkaip reikia atsidėkoti... K ito k ių p askatų nė būti negali — abu jau seniai išsižadėję rom an tiškų santykių.Elizai svarbiausia, kad niekas neįskaudin tų dukrelės, todėl yra pasiryžusi atsikratyti savo keisto polinkio į pavojin gus vyrus... Ir Volkeris šventai tiki, kad jauku s šeim os židinys - ne jam . U žtenka pažvelgti į savo išprotė ju sią šeim ynėlę, ir abejonės d ingsta.

Iš anglų kalbos vertė Algina Dzvonkienė

AistraM au reen C h ild

Meilės reikalai

C a ro lin e C ro ss

Sugundyk mane

K ath erin e G a rb era

Gyvenimo m oteris

N o ra R o b erts

Žavus nuom ininkas

KATHERINE GARBERA

moteris

Romantika cPaslaptLisJa n H a m b rig h t

Klysti negalim a

R e b ecca W in ters

Kunigaikščiomažutė

¿¡jausmų egzotika

Sh aro n K en d rick

Nes m yliu tave

L u cy M o n ro e

Žaidim as jausm ais

C r85

Caroline, Cross

Sugundyk mane : romanas / Caroline Cross ; [iš anglų kalbos vertė Liubovė Solovjovą]. - Vilnius : Svajonių knygos, 2009. - 186, [1] p. - (Svajonių romanai, ISSN 1822-6825. Aistra)

ISB N 978-609-406-013-7

U D K 820(94)-3

Išleido UAB „Svajonių knygos“ Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,

tel. +370 5 212 2794 ei. paštas: info(2>svajoniuknygos.lt

www.svajoniuknygos.lt Tiražas 3 000 egz.

Spausdino UAB „AJS spaustuvė“, Girelės g. 22, 56160 Kaišiadorys

http://www.svajoniuknygos.lt

sugundyk mane - caroline cross.pdf

Documents