Pirmas zvilgsnis Tai buvo laikas kai svajojau galeti uzmigti. Mokykla, gal labiau skaistykla, jeigu jau noriu tai apibudinti tiksliau. Jeigu egzistuoja budas atpirkti savo nuodemes, mokykla butu vienas is ju. Problema, kad as vis tik pradejau prie to priprasti, kiekviena diena man atrodo vis labiau monotoniska ir neimanoma, kaip ir praejusioji. Manau, kad man tai savotiskas budas miegoti, juk miegoti tai savotiska nejudri stadija tarp dvieju judriu periodu. As ziurejau i tolimiausia kafeterijos siena, iskilusia nuo grindu iki palubes ir isivaizdavau vaizda, kuris atsivertu, jeigu tos sienos nebutu.Tai buvo vienintelis budas per daug neisiklausyti i balsus, kurie zvimbe mano galvoje lyg biciu avilys. Keli simtai balsu kuriu as nepazinojau ir kurie reke savo nuoboduli. Vos tik kas nors pasirodo kieno nors mintyse, as tai matau ir girdziu anksciau nei jis pats, anksciau nei jis tai suvokia ar pasako. Siandien visu mintys buvo uzimtos nereiksmingu vietiniu spektakliu- naujos mokines atvykimas i musu mokykla. Buvo taip lengva girdeti ka jie galvoja... As maciau ta nauja veida visur, vis kartojantis daugelio galvoje, apziurejau ji is visu pusiu. Paprasciausia, normali mergaite. Sujudimas, kuri nuleme jos atvykimas buvo numatomas ir man atgrasus. Jau puse mokyklos vaikinu, kaip avinu banda, isivaizdavo ja isimyleje vien del to, kad ji i juos pazvelge. Stengiausi kaip galedamas ju negirdeti. Stengiausi susikaupti ties mano seimos : dvieju broliu ir dvieju seseru balsais.Jie jau buvo priprate prie mano egzistavimo ju mintyse ir gana retai jausdavosi nejaukiai. As stengiausi kiek galedamas ju nesiklausyti. Tikrai stengiausi, bet... As visada ir viska zinojau. Rozali galvojo, kaip visada, apie save. Ji norejo matyti savo profili veidrodyje ir maste apie savo kuno idealuma.Rozali mintys buvo lyg dirbtinis tvenkinys su labai jau mazai siurprizu. Emmetas kunkuliavo del sia nakti pralostu imtyniu Dzasperui. Jis stengesi buti labai kantrus ir islaukti pamoku pabaigos pries reikalaujant revanso.Niekada nesijauciau pasalinis Emmeto

mintyse, nes jis niekad negalvojo ko nors , ko nepaskytu garsiai ar nepadarytu. Galbut jauciausi kaltas skaitydamas ju mintis, nes visi turi minciu, kurias noretu nuslepti. Bet jeigu Rozali mintys buvo kaip dirbtinis tvenkinys, tai Emmeto - lyg skaidrus, tyras ezeras. Na o Dzasperas-kentejo. As sulaikiau atodusi. "Edward'ai" Alise kviete mane savo mintyse ir dabar as sutelkiau i ja visa savo demesi. Tai buvo tas pats jeigu ji butu prasnekusi garsiai.As dziaugiausi savo vardu, nes siuo metu jis buvo senamadiskas ir neidomus, bet kai kas nors galvojo apie Edward'a, as automatiskai atsisukdavau.Bet si karta mano galva nesujudejo.Mes su Alise buvom priprate prie privaciu pokalbiu. Taigi ir toliau spoksojau i siena pries save. "Ar jis vis dar laikosi ?" klause ji. As susilaikiau nejudejes, kiti nieko nepajuto. Alises mintys buvo uzimtos Dzasperu, maciau, kad ji susirupinusi. "Ar gresia pavojus?" Ji ieskojo artimoje ateity, monotoniskai islukstendama savo vizijas ir ieskodama priezasties mano surauktiems antakiams.As letai pasuku galva i kaire, lyg apziurineciau plytas, po to i desine. Vienintele Alise suprato mano judesius. Ji su palengvejimu nusiramino. "Perspek mane , jeigu kas." Si karta judejo tik mano akys, i virsu link lubu, po to i apacia. "Aciu." As dziaugiausi, kad nereikejo atsakyti garsiai. Ka gi buciau pasakes? Ner uz ka? Ne, sudetinga. As nemegau matyti Dzaspero pastangu susilaikyti. Negi tokia patirtis yra tikrai butina? Kodel gi mes negalime buti saugus tol, kol jis nesugebes kontroliuoti savo troskulio ir isplesti limitu taip kaip mes?Kodel flirtuoti su likimu? Mes medziojome pries dvi savaites, bet mums nebuvo taip sunku kaip jam. Tik viena nepatogi situacija, jei kas nors zmogisko praeitu pro sali, ar jei vejas padvelktu is blogos puses. Bet zmones gana retai praeidavo pro mus. Ko gero ju instinktai

jiems diktavo tai, ko nesutiko samone - mes buvome pavojingi. Dzasperas dabar buvo tikrai pavojingas. Stai siuo momentu viena mergaite sustojo prie gretimo stalo paplepeti su savo draugais. Ji greitu judesiu nusibrauke plaukus nuo kaklo. Radiatorius mums atsiunte jos kvapa. As buvau priprates prie pojuciu, kurie uzplusta pajutus zmogaus kvapa: sausas skausmas gerkleje, begalinis alkis skrandyje, visi raumenys automatiskai isitempia ir nuodas uzplusta visa burna. Tai buvo kaip ir normalu, is iprocio netgi lengva ignoruoti. Tiesiog nelengva butent tuo momentu, bet as vis tik isitempes stebejau Dzaspera, kuris reagavo taip, kaip ir as. Dzasperas leido sau pafantazuoti. Jis isivaizdavo besistojantis, salia Alises, ir besiartinantis link mergaites. Isivaizduoja lengvai pasvirstantis i prieki, lyg noretu kazka pakuzdeti jai i ausi ir leidziantis savo lupoms prisiliesti prie saldaus jos kaklo islinkimo. Jis jau isivaisdavo, kaip siltas kraujas judejo po jos svelnia oda, jo skoni ir pojuti savo burnoje... As stipriai spyriau i jo kede. Jis sutiko mano zvilgsni ir nuleido akis. Galejau girdeti jo geda ir pasipriesinima jo mintyse. -Atsiprasau, -susnibzdejo. -Tu juk nieko blogo nebutum padares, -atsake Alise, svelniai ji ramindama. -As buciau tai pamaciusi. As sulaikiau savo grimasa pries si mela. Mes turejome laikytis kartu, Alise ir as. Tai tikrai nebuvo lengva, tarp minciu skaitymo ir ateities viziju. Buvome lyg monstrai tarp zmoniu. Mes saugojome vieni kitu paslaptis. -Galbut tau padetu, jeigu galvotum apie juos kaip apie zmones, -pasiule Alise savo zemu skambiu balsu, pernelyg greitai kad zmones suprastu ka ji sako tuo atveju, jeigu netycia netoliese atsirasu zmogus, galintis mus isgirsti. -Jos vardas Witney. Ji turi maza sesute, kuria dievina. Jos mama buvo pakvietusi Esmeja i svente, pameni? -Zinau, kas ji tokia, -sausai atsake Dzasperas. Jis nusisuko ir pradejo ziureti pro maza langeli pastogeje, visa savo poza rodydamas, kad pokalbis baigtas. Jis turetu eiti pamedzioti sivakar. Tai jau buvo tikrai juokinga- rizikuoti norint isbandyti savo limitus.Dzasperas turetu tiesiog apsiprasti su

mintimi, kad jis ne toks atsparus kaip mes ir mokytis istvermes. Sie pirmi iprociai neturetu trumpinti jo gyvenimo, jis negali testi taip ir toliau. Alise lengvai atsiduso ir pakilo, pasiemusi savo maisto padekla ( neliesta ), palikdama ji viena. Ji zinojo, kad jam jau gana jos palaikymo. Netgi jeigu Rozali ir Emmeto santykiai buvo akivaizdziausi, Alise ir Dzasperas vienas kita pazinojo geriau uz kitus.Lyg jie galetu skaityti vienas kito sieloje. "Edward'as Cullen'as." Tiesiog refleksas. Pasukau galva ton pusen, kur nuskambejo mano vardas, kazkas galvojo apie mane.Viena trumpa sekundes dali mano akys sutiko tas akis, placiai atvertas, sokoladines spalvos, zmogiskas akis sirdeles formos blyskiame veide. As siuos bruozus jau pazinojau, netgi jei pats dar nebuvau mates. Ji buvo visu mokyklos mokiniu mintyse. Naujoke, Izabella Swan. Miestelio policijos sefo dukra, atvykusi gyventi del pasikeitusios situacijos. Bella. Ji pataisydavo visus, kurie kreipesi i ja pilnu vardu. Nuobodziaudamas nukreipiau zvilgsni kitur. Man prireike geros sekundes suprasti, kad tai ne ji galvojo mano varda. "Zinoma, ji jau pastebejo Cullen'us," - isgirdau tesiant pirmasias mintis. Dabar jau atpazinau si balsa. Dzesika Stanley - jau kuris laikas ji manes nevargino savo vidiniais issireiskimais. Koks budavo palengvejimas, kai jos mylimasis neuzimdavo visu minciu ! Jau buvau iprates beveik visada matyti jos svajones, kokios juokingos jos bebutu.Kai kada tikrai noreciau jai isaiskinti, kas is tikro nutiktu, jeigu mano lupos, mano paslepti dantys atsidurtu netoli jos.Jeigu staiga pasigirstu tyla vietoj jos kvailu svajoniu... Isivaizduojant jos reakcija as beveik nusisypsojau. "Gal ir gerai," tese Dzesika, "Ji tikrai negrazi. Nesuprantu, kodel Erikas taip i ja spokso, arba Maikas..." Galvodama apie pastaraji ji susirauke. Maikas Njutonas, jos naujasis isrinktasis, kuris iki siol ja visiskai ignoravo.Berods jis nebuvo toks beviltiskas naujosios mokines atzvilgiu. Vel tas pats ispudis vaiko su nauju zaislu... Tai nustate rimta riba Dzesikos mintyse, net jeigu ji stengesi atrodyti geranoriska

naujokes atzvilgiu, pasakodama jai apie mano seima. Naujoke ko gero uzdave pora klausimeliu apie mus. "I mane taip pat visi ziuri"- galvojo patenkinta Dzesika. -"Kaip nepasiseke, kad Bella bus dviejose bendrose pamokose su manim. Galiu kirsti lazybu, kad Maikas klausines apie ja." Bandziau uzblokuoti ta idiotiska vidini plepejima ir isstumti ji is savo galvos, kol Dzesikos nenuosirdumas ir tusti apmastymai neisvare manes is proto. -Dzesika informuoja naujoke Swan apie nesvarius Cullenu seimos baltinius. -Sumurmejau Emmetui, kad ji prablaskyciau. Jis prunkstelejes linktelejo. "Tikiuosi, ji gerai pasistengs." -Pagalvojo jis. -Be jokios fantazijos, siaip jau. Tik siokia tokia uzuomina apie skandala. Be jokios baimes, net truputi nusivyliau. -O naujoke? Ji taip pat nusivyle tokia svaria istorija? As bandziau isgirsti, ka naujoke, Bella, galvojo apie mus. Ka ji mate, ziuredama i keista seima, kuriu oda balta lyg kreida, kuriu vengia visi mokiniai? Cia buvo lyg ir mano atsakomybe issifruoti jos nuomone. Buvau lyg ir musu seimos sargas. Jei kam nors kiltu itarimu, galejau is anksto perspeti saviskius, kad galetume greitai pasisalinti. Retkarciais taip nutikdavo -koks zmogiukstis, persiskaites knygu ir prisiziurejes siaubo filmu, pradedavo mus isivaizduoti monstrais. Dazniausiai jie klysdavo, bet mes persikraustydavome, kad isvengtume bereikalingu itarimu ir snipinejimo. Labai retai pasitaikydavo, kad zmones atspedavo tiesa. Bet mes jiems neduodavome laiko patikrinti savo hipotezes.Mes paprastai ir greitai isnykdavome, palikdami jiems tik miglotus prisiminimus. Negirdejau visiskai nieko, stengiausi klausytis salia Dzesikos nenustojancio nuobodaus monologo esanciu minciu. Lyg salia jos visiskai niekas nesedetu. Kas gi tokio nepaprasto buvo toje mergaiteje? As zvilgtelejau i ja, beveik ismustas is veziu, klausydamasis ka mano islavinti jutimai man atskleis. Tai buvo kazkas naujo, ko dar niekad nesistengiau padaryti. Dar viena karta mano zvilgsnis sutiko gilias sokoladines akis. Ji sedejo ten pat kur ir anksciau, ziuredama i musu seima. Itariu,

kad tai visai normalu, kadangi Dzesika ir toliau beviltiskai plepejo apie mus. Ji turejo galvoti apie mus, tai logiska. Bet as negirdejau netgi menkucio snabzdesio. Staiga jos skruostai nusidaze nuostabia rausva spalva ir ji nuleido susigedusi akis, lyg kas ja butu prigaves nemandagiai spoksant. Laimei, Dzasperas vis dar dairesi pro langa. Nenoreciau net isivaizduoti koki efekta turetu jos nurausvinti skruostai jo kontrolei. Jos emocijos taip puikiai matesi jos veide, lyg butu istasytos ant kaktos: nuostaba, lyg ji nujaustu kokie mes skirtingi, ji ir as, kokia gili praraja mus skiria, smalsumas, vis dar besiklausant Dzesikos tauskalu, ir dar kazkas... Susizavejimas? Tai nebutu pirmas kartas. Jiems mes buvome nuostabus, musu taip geidziamoms aukoms. Ir galiausiai nejaukumas, gal todel, kad pamaciau ja i mane beziurint. Kaip bebutu, nors jos mintys buvo aiskiai iskaitomos jos stulbinanciose sokoladinese akyse, as negirdejau nieko, tik tyla is tos vietos, kur ji sedejo. Visiskai nieko. Jau pradejau susirupinti. Taip dar niekada nera nutike. Gal kas su manim negerai? Pyktelejes , pradejau klausytis atidziau. Visi balsai, kuriuos buvau izoliaves, staiga atgijo mano galvoje. "Paklausiu kokia muzika ji megsta. Gal butu proga pasneketi apie ta nauja CD,"- Galvojo Maikas Njutonas, sedintis pora stalu toliau nuo Bellos Swan ir vis i ja beziurintis. "Tik paziurek i ji, vis dar tebespokso. Negi jam negana, kad puse mokyklos merginu krenta jam po kojom...?"- Erikas Jorkis taip pat domejosi Bella. "Tikrai slykstu. Gal ji kokia izymybe, ar ka? Netgi Edward'as Cullen'as spokso..."- Lauryn Makoj pavydas matese net jos veide. -"Ir dar Dzesika nori pasirodyti su savo nauja drauge, tikras pokstas..." -toliau saude jos sarkastiskos mintys. "Galiu lazintis, kad sito jau visi jos klause, reiktu rasti ka nors originalesnio..." - galvojo Asley Dowling. "Galbut ji bus Ispanu kalbos pamokoj..." - tikejosi Dziun Risard. "Dar tiek daug siandien reikia padaryti. Tikras galvosukis. Ir dar tas anglu kontrolinis... galbut mama..." - tai buvo Andzela

Veber, rami mergaite su savo isskirtinai geromis mintimis. Vienintele prie stalo neapsesta Bellos Swan. Galejau girdeti juos visus, visas nereiksmingas mintis, viska, kas tik sauna jiems i galva. Bet nicnieko is naujokes su israiskingomis akimis. Zinoma, galejau girdeti ka ji sake bekalbedama su Dzesika. Man nereikejo skaityti minciu, kad girdeciau jos tylu bet skaidru balsa valgykloje. - Kas jis, tas vaikinas sviesiai rusvais plaukais? - paklause, negaledama susilaikyti nezvilgtelejusi i mane akies krasteliu ir greitai nusisukdama pamaciusi, kad vis dar i ja tebeziuriu. Tikejausi, kad isgirdes jos balsa, galesiu atpazinti ji jos mintyse, bet gavau labai greitai nusivilti. Paprastai zmoniu mintys buvo to paties gaso kaip ir ju balsai, bet si drovi tyla ir tas balsas... Buvau tikras kad valgykloje jo nera, cia buvo gal simtas minciu, bet tikrai ne jos, tuo as buvau tikras.Kazkas visiskai nauja. "Ach... Sekmes, kvaisa."- Pagalvojo Dzesika pries atsakydama. -Edward'as. Jis nuostabus, bet tik be reikalo sugaisi laika. Jam, berods, musu merginos per prastos. As greit nusisukau, negaledamas sulaikyti sypsenos. Dzesika ir jos klases drauges net neisivaizdavo, kaip joms pasiseke, kad manes nedomina nei viena is ju. Su siom mintim staiga pajutau nora, kurio tuoj pat nesupratau. Tai buvo susije su piktomis Dzesikos mintimis, apie kurias naujoke ne nenumane. Staiga pajutau nenumaldoma nora isiterpti tarp ju ir apginti Bella nuo jos nesvariu minciu. Koks keistas jausmas! Noredamas suprasti, is kur staiga sis noras, vel pazvelgiau i mergaite. Gal tai buvo giliai pasleptas savisaugos instinktas - stiprieji saugo silpnuosius? Ji tikrai atrode silpnesne uz kitus. Jos blyski oda buvo beveik permatoma, lyg noretu apsaugoti jos kuna nuo isoriniu pavoju. As galejau matyti jos kraujo ritmiska pulsavima blyskiose venose per jos balta oda. Bet reiketu nukreipti demesi kita linkme. As stengiausi buti geras gyvenime, kuri pasirinkau, bet buvau taip pat istroskes kaip ir Dzasperas, ir nebuvo jokio kompromiso su sia saldzia pagunda. Ji ko gero net nezino, kad tarp jos rudu akiu susimeta mazyte raukslele.

Tai tikrai labai erzina. As galejau aiskiai matyti kaip ji stengiasi likti ramiai sedeti, snekuciuotis su nepazistamais, vis dar bunant demesio centre. Galejau nuspeti jos nejaukuma is to, kaip ji vis istiesindavo pecius, lyg tiketusi blogo poksto bet kuriuo metu. Bet galejau tik nuspeti, matyti, isivaizduoti. Nebuvo nieko isskyrus tyla is sios nepaprastos mergaites. Negalejau nieko isgirsti. Kodel? -Einam? -paklause Alise nutraukdama mano minciu eiga. Nusisukau nuo mergaites veido su palengvejimu. Nenorejau ir toliau sitaip nieko nepasiekti, tai jau pradejo mane nervinti. Ir jau tikrai nenorejau, kad smalsumas paimtu virsu toms neisaiskintoms mintims vien del to, kad jos negirdziu. Nera jokios abejones, kad kai isgirsiu jos mintis - o as jau tikrai rasiu kaip jas isgirsti - jos pasirodys tokios pat bereiksmes kaip ir visu kitu zmoniu. Tai tikrai nebuvo verta dramblisku pastangu. -Ar naujoke jau spejo issigasti musu kaip ir visi kiti? -paklause Emmetas, vis dar belaukiantis atsakymo i savo klausima. Tik kilstelejau pecius. Jis nebuvo taip susidomejes, kad klausinetu toliau. As taip pat netureciau buti susidomejes. Mes pakilom ir isejom is kafeterijos. Emmetas, Rozali ir Dzasperas buvo vyresnese klasese, po kurias suskubo issivaikscioti. As vaidinau jaunesni uz juos. Taigi sliauziau i pazangiosios biologijos kursa ruosdamas savo mintis nuobodybei. Tai buvo mokytojo Banerio pamoka, gana vidutinio intelekto zmogaus, sunkiai besiskiriancio su savo knygomis. Daug kas nustebtu suzinoje, kad jis turi doktorato laipsni. Klaseje atsisedau i savo vieta ir paruosiau savo knygas -jose tikrai nera nieko, ko as nezinociau. As buvau vienintelis mokinys sedintis vienas savo suole. Jeigu zmones ir nebuvo gana suvokus, kad suprastu jog jie manes prisibijo, ju savisaugos instinktas vis dar buvo gana aktyvus. Klase rinkosi pamazu. As supavausi ant savo kedes ir tingiai laukiau pradzios. Vel be galo troskau galeti numigti. Vis galvojau apie naujoke, kai Andzela Veber ja palydejo per klase, jos vardas prikauste mano demesi.

"Bella tokia pat drovi kaip ir as. Zinau, kad siandien jai labai sunku. Noreciau jai pasakyti ka nors paguodziamo, bet ko gero tai nuskambes kvailai." "TAIP" -vos nesusuko garsiai Maikas besisukdamas savo kedeje, kad geriau pazvelgtu i praeinanciaja. Vis dar nebuvo nieko naujo is ten, kur stovejo Bella. Tuscias tarpas ten, kur turejo buti jos mintys tikrai mane erzino. Ji prisiartino, praeidama pro mane iki mokytojo stalo. Vargse, vienintele laisva vieta buvo salia manes. As jau supratau, kad ji gaus sestis salia ir pastumiau savo knygas i sali. Tik abejojau ar jai tikrai patiks... Ji cia buvo ilgam semestrui, bent jau sioje klaseje. Galbut, galvojau as, galesiu issifruoti jos paslaptis, kai ji bus salia manes. Ne todel, kad man reiketu buti netoliese, ir tikrai ne todel, kad galeciau isgirsti ka nors, del ko verta stengtis. Bella praejo vejo srove, kuris padvelke tiesiai i mane. Jos kvapas tiesiog trenke i mane, kaip lazda i pasirdzius. Ko gero neegzistuoja zodziai nusakyti, kokia jega trenke mane siuo momentu. Manyje neliko nieko zmonisko.Ne laselio zmoniskumo. Bet vis dar as bandziau atgauti sveika prota. As tapau medziotoju, ji - mano auka. Egzistuoja tik si tiesa pasaulyje. Nebuvo ir pilnos klases mokiniu, jie tik antraeilis dalykas mano mintyse. Jos minciu tylos paslaptis jau pamirsta. Bet kokiu atveju jos jau nebeturejo reiksmes, vis tiek jai jau neliko daug laiko galvoti. As buvau vampyras, jos kraujas kvepejo skaniau uz bet koki mano uosta per 70 metu.As niekada net negalvojau, kad toks kvapas gali egzistuoti. Jeigu buciau zinojes, jau labai seniai buciau jo ieskojes. Issukuociau visa planeta sukomis, kad ji rasciau. As jau galejau isivaizduoti jos skoni. Troskulys degino mano gerkle tikra ugnimi. Mano burna buvo silta ir sausa. Nuodu anpludis nepakeite siu pojuciu. Mano pilvas reke is alkio akomponuodamas troskuliui. Mano raumenys isitempe, pasiruose suoliui. Tepraejo vos kelios sekundes, o ji vis dar tebestovejo ten, po vejo suoru.

Siuo momentu ji pazvelge i mane. Labai skubiai. Musu akys susitiko ir jos akyse izvelgiau savo atvaizda. Galejau matyti koks sokas uzpludo jos bruozus, matyti, kaip ji atsisveikina su gyvenimu viena akimirka. Ji negalejo to lengvai nuslepti. Kai ji issifravo mano veido israiska, kraujas vel supludo i jos skruostus, suteikdamas jos odai graziausia spalva kokia tik buvau mates. Jos kvapas skleide tirsta ruka aplink mano galva. Vos vos galejau pagalvoti apie ka nors kita. Mano mintys pasiuto, pykdamos, versdamos mane prarasti kontrole. Ji ejo truputi greiciau, lyg butu supratusi, kad jai reikia begti. Skubedama suklupo. Ji pasvyravo ir kniubtelejo priekin, vos neuzgriudama mergaites, kuri sedejo pries ja. Pazeidziama, silpna. Net labiau nei paprastas zmogus. Pasistengiau susikaupti ties jos veidu ir pamaciau kai ka, kas man nepatiko. Pamaciau savo- pabaisos atvaizda, pabaisos, kuris gyvavo 10 metu ir kuri as nugalejau. Kaip lengvai dabar jis islindo i pavirsiu. Jos kvapas ir vel mane apraizge, issklaidydamas mano mintis ir beveik nubloksdamas mane nuo kedes. NE. Mano ranka uzciuope stala kol bandziau atgauti savikontrole. Medis nepalengvino mano nastos. Mano pirstai sutraiske pavirsiu pries atsileisdami, palikdami anspaudus ant stalo pavirsiaus. Panaikinti irodimus. Tai musu isgyvenimo taisykle. Greitai panaikinau ispaudu forma pirstu galais. Neliko nieko, tik duobe stale ir kelios nuolauzos ant zemes. Sunaikinti irodymus, visuomeninius nuostolius... Zinojau, kas dabar nutiks. Mergaite atsises salia manes, as noresiu ja uzmusti.Kaip ir visus nekaltus sioje klaseje: 18 mokiniu ir viena mokytoja, kuris nepajegs pabegti matydamas, kas cia darosi. Dvejojau ka gi as darysiu. Net kai buvau tikras zveris, niekada nepridariau tokiu slykstybiu. Niekada nezudziau nekaltu, per visus astuonis desimtmecius. Dabar ketinau isskersti 20. Pabaisos atvaizdu veidrodyje pasibaisejau.

Net jei viena mano dalis baisejosi monstru, kita vis tik kure plana. Jei pirma nuzudyciau mergaite, po to tureciau daugiausia 15-20 sekundziu, kol kas nors sureaguos. Gal ilgiau, jeigu jie butu per leti suprasti, kas cia vyksta. Ji neturetu laiko susukti ar pajusti skausma, as jos nezudysiu ziauriai. Jei tik galiu gauti mergaite ir jos taip skaniai kvepianti krauja. Po to reiketu sutrukdyti jiems issibegioti. As nesijaudinau del langu - pernelyg aukstai ir pernelyg mazi pasprukti. Tik uzblokuoti vienas duris ir visi bus uzspeisti. Bus ilgiau ir sunkiau juos visus uzmusti kai jie bus persigande ir issibarste po visa klase. Tai nera neimanoma, bet daugelis lakstys ir reks. Kas nors gali isgirsti... Ir as privalesiu uzmusti dar daugiau nekaltu, nei planavau. O jos kraujas atsaltu kol zudysiu kitus... Jos kvapas mane nubaude ir mano burna uzsivere su diegiancia sausuma. Taigi, visu pirma liudytojus. Planavau tai be perstojo savo mintyse. Buvau klases vidury, vidurines eiles gale. Visu pirma imsiuos desiniuju. Galeciau sutvarkyti per 4-5 sekundes. Neturetu buti labai triuksminga. Desiniesiems labai pasiseks - jie nespes pamatyti pavojaus. Po to pereiti i pirma eile ir imtis kairiuju. Daugiausia penkios sekundes sunaikinti likusia klase. Gana daug laiko, kad Bella Swan suprastu kas jos laukia. Uztenkamai laiko, kad spetu issigasti. Uztenkamai laiko, kad sokas, jeigu jos nenutildys, tai privers rekti. Vienintelis riksmas , kuriuo ji neprisikvies pagalbos... As giliai ikvepiau ir jos kvapas iskriejo i mane lyg visa niokojanti ugnis, nudeginanti mano krutine ir sunaikinanti pakeliui visa mano gera valia. Ji pasisuko. Po keliu sekundziu ji jau sedejo salia manes. Pabaisa saldziai nusisypsojo. Kazkas uzverte savo sasiuvini kaireje. Nenorejau zinoti kas buvo tas prakeiktas zmogiukstis. Bet sis gestas atsiunte man normalaus oro gusi. Viena trumpute sekunde vel galejau normaliai mastyti. Sia trumpute sekunde pamaciau du veidus viena salia kito.

Pirmasis buvo mano, na tiksliau tai , kas as buvau pries daug metu: krauju pasruvusios akys pabaisos, kuris nuzude tiek daug zmoniu, kad net pats nebegali suskaiciuoti. Racionalios ir pagristos mirtys. Zudziau zudikus, buvau pats baisiausias zudikas pasaulyje. Tai buvo geras argumentas, bandziau pats save itikinti. Tai buvo kompromisas su manim paciu. As geriau zmoniu krauja, bet tik paciu blogiausiu, kurie tikrai nusipelne mirties bausmes. Mano aukos dazniausiai turedavo maziau zmoniskumo negu as pats. Antrasis veidas buvo Karlailo. Tarp siu veidu nebuvo nieko bendra. Kaip diena ir naktis. Nebuvo jokios priezasties, kad mes butume panasus. Karlailas nebuvo tikras mano tevas. Musu veidai buvo visiskai nepanasus. Vienintelis panasumas buvo musu blyski oda, atspindys to, kas mes buvome. Visi mes turejome balta ir salta oda. Musu akiu panasumas -tai jau kitas reikalas, tai musu gyvenimo budo pasirinkimo atspindys. Vis tik, netgi jei pradinio panasumo nebuvo, mano veidas po truputi pradejo atspindeti jo veida, rezultatas priimto sprendimo pries 70 metu ir niekada jo neissizadejus. Mano bruozai nepasikeite, bet jie buvo pazenklinti gerumo israiska. Uzuojauta iskreipe mano lupas ir tikra kantrybe atsispindejo mano akyse. Mazutis pagerejimas, kuris greitai pradingo pabaisos, kuriuo as buvau veide. Po keliu akimirku mano veide jau nebebus nieko, kas atspindetu tuos 70 susilaikymo metu, praleistu su mano kureju, mokytoju, tevu tapusiu Karlailu. Mano akys vel taps kruvinai raudonos, ir jau nebebus tarp musu jokio panasumo. Mano mintyse, Karlaislio akys manes neteise. Zinojau, kad jis stengsis pamirsti, ka as padariau, jis mane mylejo, zinojo, kad as esu geresnis nei kadaise buvau. Ir jis vis dar trosko mane myleti. Kaip noreciau jam irodyti, kad jis teisus. Bella Swan jau isitaise ant kedes salia manes. Ji krestelejo galva kazkaip neuztikrintai - gal bijojo ? -ir jos kvapas vel apsvaigino mane.

Norejau irodyti tevui, kad jis klydo. Skausmo kamuolys vel trenke i mane, kaip ir deginanti sausuma gerkleje. Pasislinkau nuo jos, atgrasus, pasislykstejes monstru, kuris trosko zudyti. Kodel ji cia atvyko? Kogel ji egzistuoja? Kodel ji turejo sugriauti ta truputi taikos, kurios as turejau siame ne-gyvenime? Kodel si butybe is viso gime? Ji ko gero nori, kad numirciau. Nusisukau nuo jos, staiga apimtas nesuprantamos neapykantos. Kas buvo si butybe? Kodel taip nutiko man? Kodel dabar? Kodel as tureciau viska prarasti vien todel, kad ji sugalvojo atvykti gyventi butent cia? Kodel ji cia? As nenorejau buti pabaisa! Nenorejau iszudyti klases, pilnos nekenksmingu zmoniu. Nenorejau prarasti visko, ka gavau besiaukodamas sitiek metu. Nenorejau. Norejau buti savimi. Kvapas jau pradejo tapti tikra problema. Ta baisi jos kraujo skonio iliuzija. Jeigu tik butu koks budas atsilaikyti... Jei vel padvelktu normalaus oro gusis ir prasviesintu mano mintis... Bella Swan nubrauke savo plaukus mano pusen. Gal ji isprotejo? Lyg skatintu pabaisa. Lyg tyciotusi. Jeigu tuoj pat negausiu gaivaus oro gusio, viskas labai greitai bus baigta. Cia, zinoma, nebuvo tarnaujancio vejo, bet gal as galiu pabandyti nekvepuoti. Sulaikiau ora, kuris verzesi i mano plaucius. Tuoj pat atejo palengvejimas, bet rizika vis dar buvo cia pat. Prisiminimas apie jos kvapa ir isivazduojama skoni vis dar sklande aplink mane. Ilgai tverti tikrai negalesiu. Bet galbut galeciau susilaikyti viena valanda? Viena trumpute valanda? Tik tam, kad galeciau dingti is sios klases, pilnos potencialiu auku. Jeigu tik galeciau susilaikyti sia viena valanda... Buvo tikrai nepatogu visiskai nekvepuoti. Mano kunui nereikejo oro, bet tai buvo priesingybe mano instinktams.Tokiose nervingose situacijose as pasitikejau savo uosle labiau nei kitais pojuciais. Tai buvo ir medziokles budas, uosle visada perspedavo apie artejanti pavoju. As tikrai neatrodziau toks pavojingas, koks is tikro buvau. Kaip bebutu, buvo nepatogu, bet imanoma kentet. Kenteti jos kvapa ir negaleti suleisti dantu i jos toki liekna kakla, i ta beveik permatoma siluma pulsuojancia oda, dregme, jos sirdies pla...

Valanda! Tik viena valanda. Stenkis negalvoti apie jos kvapa ir skoni. Mergaite sedejo tyliai, pasvirusi i prieki, prisidengusi savo plaukais kurie liete jos knyga. Per juos negalejau matyti jos veido ir skaityti jos giliose skaidriose akyse. Gal ji tycia slepesi uz savo plauku? Slepe savo akis? Drovejosi? O gal slepe savo paslaptis? Ankstesnis mano susierzinimas del jos minciu tylos buvo labai silpnas palyginti su didziuliu noru jos neapkesti, kuris staiga mane apeme. As nekenciau sios moters - vaiko atsisedusios salia manes, napkenciau taip pat smarkiai kaip ir stengiausi islikti savuoju as, nuslepti monstra manyje, laikytis meiles savo seimai, kaip tiek metu stengiausi tapti kuo nors geresniu. Jos nekesti, del to nepakenciamo kvapo man siek tiek padejo. Taip, mano susierzinimas buvo silpnesnis, bet ir jis man padejo. Laikiausi isikabines siu neigiamu emociju, nes jos padejo man negalvoti apie begalini geisma paragauti jos skonio... Neapykanta ir susierzinimas. Ir kai si valanda galu gale baigsis... Ji dings is sios klases. Na ir kas tada? Gal galeciau susipazinti: " Sveika, as vardu Edward'as Cullen'as. Gal galeciau palydeti tave i sekancia pamoka?" Zinoma, ji sutiktu, vien is mandagumo. Netgi jei ji manes jau prisibijojo, kaip as tikejausi, ji elgtusi pagal visas etiketo taisykles eidama salia manes. Butu gana lengva ja nuvesti bloga kryptimi. Galeciau rasti priezasti priartinti ja link misko, kuris driekesi nuo pat mokyklos masinu stovejimo aiksteles, galeciau pasakyti, kad pamirsau reikiama knyga masinoje... Ar kas nors pastebetu, kad buvau paskutinis ja mates asmuo? Kaip visada lijo: du vienodi lietpalciai neatkreiptu niekieno demesio. Beda ta, kad siandien as nebuvau vienintelis mokinys mokykloje, kurio mintys uzimtos jos vaizdu, as jau tikrai ta zinojau. Maikas Njutonas stebejo kiekviena jos judesi. Ji buvo tikrai pasimetusi, kaip butu buves bet kuris is ju, kaip as ir tikejausi pries uzuosdamas jos nuostabu kvapa, kuris istryne visas logiskas mano mintis. Maikas tikrai pastebes, kad as isejau su ja. Jeigu jau galiu islaukti valanda, gal galeciau islaukti ju dvi? Pries nepakeliama deginanti jausma as dvejojau.

Ji griztu i tuscius namus, sefas Swan'as dirba kiekviena diena. Zinojau , kur ja rasti, as puikiai zinojau, kur gyvena visi sio miestelio gyventojai. Jos namas buvo salia tankaus misko, be jokiu kaimynu... Net jei ir spetu surikti, niekas jos ten neisgirstu. Tai butu atsakingas budas isspresti visa si reikala. As iskentejau negerdamas zmoniu kraujo septynis desimtmecius. Jeigu nekvepuosiu, galeciau istverti dvi valandas. Ir kai galu gale ji bus viena, niekas negales jai padeti. Ir niekas man nesutrukdys vykdyti savo plana, palingavo galva monstras mano mintyse. Apsidziaugiau rades iseiti nesunaikinti astuoniolikos kitu gyvybiu savo kantrybes pagalba. Nenorejau buti labai ziaurus ja zudydamas. Kad ir kaip jos nekenciau, zinojau, kad mano neapykanta nebuvo teisinga. Zinojau, kad is tiesu nekenciau saves, o ne jos, ir kad nekesiu saves dar labiau po to, kai ji bus jau mirusi. Taip ir slinko valanda, kol as kuriau planus, kaip ja nuzudysiu. Stengiausi negalvoti kaip tai is tikro vyks. Pagunda buvo tikrai be galo didele. Tikrai prarasiu kontrole ir vis tik iszudysiu visa klase. Kol kas stengiausi tik kurti strategija, nieko daugiau. Susivaldysiu valandai. Vieninteli karta, beveik pamokos pabaigoje, ji zvilgtelejo i mane pro savo plauku uzuolaida. Jutau nepagrista neapykanta deginant mane is vidaus kai sutikau jos zvilgsni ir kai pamaciau savo atspindi jos issigandusiose akyse. Kraujas vel uzpludo jos skruostus pries jai pasislepiant uz savo plauku uzuolaidos, ir as vos nepralaimejau vidines kovos. Nuskambejo skambutis. Isgelbeti skambucio- tiesiog juokinga. Mes buvom isgelbeti. Ji nuo staigios mirties cia ir dabar, as nuo monstro kuriuo vos netapau, kurio bijojau ir kuriuo niekad nenorejau tapti. Negalejau iseiti taip ramiai kaip norejau ir dingau is klases kaip strele. Jei kas nors pastebejo mane tuo momentu, tikrai turejo susidometi mano judesiais. Bet niekas i mane net nepazvelge. Ju mintys buvo apie mergaite, kuri buvo taip arti mirties visa sia valanda. Pasislepiau savo masinoje. Labai nemegau galvoti, kad esu priverstas sleptis. Jauciausi tikras bailys. Bet siuo atveju gavau

pripazinti, kad esu bailys. Kol kas dar neatgavau savitvardos, kad galeciau vel isimaisyti tarp zmoniu. As taip stengiausi susikaupti, kad neuzmusciau vieno is ju, kad beveik nebeturejau jegu priesintis bet kuriam is ju. O tai jau butu nuostoliai. Jei dabar pasiduociau monstrui, tai jau butu tikros skerdynes. Ijungiau muzika, kuri visad mane ramindavo, bet dabar nedaug ji man tepadejo. Bet sviezaus ir tyro oro kiekis siek tiek palengvino mano kancia. Vis dar puikiai jauciau ir prisiminiau Bellos kvapa, bet tyras oras truputi pagyde si uzkretima. Normalios mintys grizo ir galejau vel pradeti logiskai mastyti. Galejau vel pradeti kovoti, priesintis tam, kuo nenorejau tapti. Netureciau eiti pas ja. Netureciau jos zudyti. Juk buvau racionalus, blaiviai mastantis padaras ir galejau rinktis. Pasirinkimas visada yra. Klaseje to nejauciau, bet dabar tai jau toli. Galbut jeigu labai saugociausi ir vengciau jos man nereiketu keisti gyvenimo budo. Juk mano gyvenimas buvo taip suorganizuotas, kaip man reikejo, ir man tai patiko. Kodel tureciau leisti kazkam taip beviltiskam ir taip gundanciam visa tai sugriauti? Netureciau nuvilti savo tevo. Netureciau jaudinti ir skaudinti savo mamos. Nes visa tai i seima mane priemusia moteri tikrai iskaudintu. Esmeja buvo tokia svelni, rami ir mylinti. Iskaudinti tokia moteri kaip Esmeja yra paprasciausiai neatleistina. Kokia ironija, juk taip norejau apsaugoti gleznute Bella nuo piktu Dzesikos minciu. As ko gero esu paskutinis padaras sioje zemeje, galintis pretenduoti i jos apsauga. Siuo metu jai tikrai praverstu apsauga pries mane pati. Kur gi dingo Alise? Negi ji nemate ateities viziju, kaip as zudau Bella visais imanomais budais? Kodel ji vis dar neatskubejo man pagalbon? Mane atkalbeti arba padeti sunaikinti irodymus, kaip jai labiau patiktu... Negi jos mintys taip uzimtos Dzaspero problemomis, kad ji nepamate maniskiu? O gal as buvau stipresnis nei maniau? Gal as nesiruosiau jos zudyti? Ne, puikiai zinojau, kad tai netiesa. Alise per daug susirupinusi Dzasperu. Isiklausiau ta kryptimi, kur ji turejo buti, anglu kalbos pastato kryptimi. Ilgai neuztruko isgirsti taip pazistama balsa. As buvau

teisus. Visos jos mintys buvo apie Dzaspera ir galimus jo poelgius kiekviena akimirka.Tikejausi, kad galesiu paklausti jos patarimo ir tuo paciu metu nenorejau, kad ji suprastu ka as galiu padaryti, kad ji nepamate skerdyniu, kurias planavau visa valanda. Nauja ugnis uzliejo visa mano kuna: geda. Nenorejau, kad bet kuris is ju suzinotu, ka planavau. Jeigu galeciau isvengti Bellos Swan, jei galeciau susivaldyti jos nezudydamas - pabaisa mano viduje sugrieze dantimis - niekas nieko nesuzinotu. Jei tik galeciau isvengti jos kvapo... Kaip bebutu, turejau pabandyti. Turejau galimybe pasirinkti. Turejau irodyti, kad esu toks, koki mane mate Karlaislas. Paskutine pamoku valanda ejo i pabaiga. Nusprendziau pradeti vykdyti savo nauja plana nieko nelaukdamas. Vis geriau, nei sedeti masinoje, kur ji gali praeiti pro sali ir vel sugriauti visus mano planus. Vel pajutau nepateisinama neapykanta tai mergaitei. Nekenciau to, koki poveiki ji man dare. Tai, ka ji mane priverte jausti buvo tikrai nepakenciama. Greitu zingsniu - gal pernelyg greitu, bet liudininku nebuvo - zengiau link pavaduotojo kabineto. Bellai Swan nebuvo jokios priezasties ten pasirodyti. Ji ko gero vengs manes kaip maro. Kabinetas buvo tuscias, sedejo tik sekretore. Ji nepastebejo mano tylaus pasirodymo. -Ponia Cop? Moteris su nenormaliai raudonais plaukais pakele nustebusias akis. Jie visi nustebdavo mus pamate kai to nesitikedavo. Mus buna sunku pamirsti viena karta pamacius. -Ak, - susnibzdejo ji truputi nervingai. Jos ranka greitai perbrauke per svarkeli, islygindama rauksles. "Tai kvaila,"-galvojo ji, -"Jis beveik tokio pat amziaus kaip mano sunus. Pernelyg jaunas, kad taip apie ji galvociau." -Sveikas Edward'ai. Kuo galiu padeti? - paklause sumirksedama uz storu savo akiniu. Tikrai nepatogu, bet as mokejau sugundyti, kai to reikejo. Tai buvo lengva nuo tada kai ismokau, kokiu tonu kreiptis ir kokia veido israiska naudoti. Palinkau i prieki, sutikdamas jos zvilgsni

lyg pasinerciau i jos rusvas akis be jokio gilumo. Jos mintys jau leke suoliais. Bus tikrai lengva. -Gal jus galetumete man padeti su mano pamoku tvarkarasciu? - istariau svelniu balsu, kuri naudodavau, kai nenoredavau isgasdinti zmoniu. Jos sirdis pradejo plakti greiciau. -Zinoma, Edward'ai, ko tiksliai tau reiketu? "Per jaunas, per jaunas..." - vis kartojo mintyse. Ji, zinoma, klysta. As buvau senesnis uz jos seneli, bet jeigu atsizvelgtumem i mano paso duomenis, ji buvo teisi. -Gal galetume sukeisti mano biologijos pamoka su kuo nors kitu? Gal fizika? -Ar kas nutiko su ponu Banneriu? -Tikrai ne, bet as jau esu praejes jo kursa. -Ak, tiesa, toje specialioje mokykloje Aliaskoje. "Jie visi jau turetu mokytis universitetuose. Girdejau kai kuriuos mokytojus skundziantis... Tobuli visais atvejais. Niekada nedvejoja, niekada nesuklysta... Lyg butu rade buda sukciauti per bet kokia pamoka, bet kuri kontrolini. Ponui Varneriui jau geriau galvoti, kad jie sukciauja, nei kad yra protingesni uz ji... Galiu lazintis, kad ju imote..." -Fizikos pamokos kol kas perkrautos, Edward'ai. Ir ponas Varneris nemegsta, kai jo grupeje yra daugiau, nei 25 mokiniai. -Su manim nebutu jokiu problemu... "Zinoma. Kaip ir su visais Cullen'ais." -Zinau, Edward'ai, bet tikrai nera vietos... -Tuomet gal galeciau nebeiti i biologija. Uzsiimciau tuo metu kitomis pamokomis? -Apleisti biologija? - is nuostabos jos burna prasivere. "Kaip keista. Sitaip stengtis isvengti pamoku, kurias jau moka. Ko gero tikrai kazkas nutiko su ponu Banneriu. Gal reiketu labiau pasidometi..." -Tau truksta patirties, kad pereitum i aukstesne klase. Uz manes prasivere durys, bet kad ir kas tai butu, jis apie mane negalvojo. Taigi as iejusiji tiesiog ignoravau ir susitelkiau ties ponia Cop. Pasislinkau dar arciau ir placiau praveriau akis. Tai

veikdavo geriau, kai jos budavo gintaro spalvos, o ne juodos. Juodos akys gasdina zmones, taip ir turi buti. -Labai prasau... -istariau lygiu gundanciu balsu. Negi niekur nera laisvos vietos? Esu tikras, kad rasime sprendima. As jai placiai nusisypsojau, vis tik slepdamas savo dantis, kad jos neisgasdinciau, ir nutaisiau meilia veido israiska. Jos sirdis jau leke suoliais. "Per jaunas..." - toliau beviltiskai kartojo ji savo mintyse. -Gal galeciau uztarti uz tave zodeli ponui Varneriui... Netiketai, per viena sekunde, viskas pasikeite: kambario nuotaika, mano tikslas einant cia, priezastys, del kuriu buvau palinkes link moters nenaturaliai raudonais plaukais. Viena trumpa sekundes dali Samanta Wells pravere duris ir oro gusis trenke i mane lyg zaibas. Trumpute sekunde, per kuria as supratau, kodel pries tai iejusysis netrukde man savo mintimis. As atsisukau, nors man to visiskai nereikejo, kad buciau pilnai isitikines. Atsisukau labai letai, kontroliuodamas kiekviena savo kuno raumeni, nors jie verzesi i ataka. Bella stovejo atsiremusi i siena prie duru. Ji laike savo kuprine tvirtai prispaudusi prie krutines ir kazkoki popieriu rankoje. Jos akys buvo taip pat placiai atvertos, kaip ir mano prisiminimuose, kai jos zvilgsnis sutiko manaji, ziauru ir nezmoniska. Jos kraujo kvapas skverbesi i visas sio mazo kambario molekules. Mano gerkle jau klaikiai dege. Jos akyse pamaciau savo - pabaisos - atvaizda. Mano ranka sustingo ore, virs sekretores stalo. Nedrisau jos pajudinti bijodamas trinkteleti ponios Cop galva i stala tokia jega, kad ja uzmusciau. Dvi gyvybes vietoj dvidesimt. Visai neblogas kompromisas. Pabaisa jau lauke, kada gi as pulsiu. Bet vis dar galejau pasirinkti. Turejau pasirinkti. Sulaikiau kvepavima ir susitelkiau i Karlaislio veida mintyse. Atsisukau i ponia Cop ir isvydau nuostaba jos veide, kai ji pamate pokycius mano israiskoje. Ji greitai atsitrauke nuo manes, bet jos baime man nerupejo.

Turejau pasitelkti visa kontrole, kuria igavau per tiek metu, kad mano balsas nuskambetu lygiai ir taikiai. Mano plauciuose liko uztenkamai oro, kad greitai istarciau: -Tiek to. Suprantu, kad tai neimanoma, aciu uz pagalba. Puoliau is kambario stengdamasis neuosti jos kraujo kvapo kai praejau vos uz metro nuo jos. Jauciau, kad negalima sustoti kol nepasiekiau masinos, judejau pernelyg greitai. Daugelis mokiniu jau buvo isvyke, dar labiau sumazejo liudininku skaicius... Isgirdau viena mokini, kuris mane pamate, bet nekreipe per daug demesio : "Kazin kur taip skuba Cullen'as? Atrodo, lyg eitu oru... Na ir fantazija, mama visada sake, kad..." Kai isedau i vidu, visi jau buvo susirinke. Stengiausi kvepuoti lygiai, bet man atrode, kad dusau. -Edward'ai? -paklause susirupinusi Alise. Tik papurciau galva jos pusen. -Kas tau nutiko? - susidomejo Emmetas, kol kas issiblaskes, nes Dzasperas nesutiko duoti revanso. Nieko neatsakiau, ijungiau atbulini begi ir isgirdau sucypiant padangas. Turejau dingti, kol Bella Swan dar neatseke paskui mane ir cia. Baisejausi pabaisa manyje. Istiesinau vaira ir smarkiai spustelejau greicio pedala. Net neziuredamas i juos zinojau, kad Emmetas, Rozali ir Dzasperas klausiamai suziuro i Alise. Ji krestelejo pecius. Alise negalejo zinoti, kas nutiko, ji galejo tik nuspeti, kas dar ivyks. Ji pazvelge i mane. Mes pasikeiteme mintimis ir abu labai nustebome. -Tu iskeliauji, -susnibzdejo ji. Dabar jau visi i mane spoksojo. -Taip, - isspaudziau pro sukastus dantis. Ji pamate mano isvykima, bet kadangi buvau dar neapsisprendes, pamate ir kai kurias detales. -Ak... Bella Swan mirusi. Mano blizgancios akys, pasruvusios krauju... -Ak, - vel pakartojo. Vaizdai tapo ryskesni. Pasirode sefo Swano namai, po to Bella mazuteje virtuveje geltonomis spintelemis. Atsukusi man

nugara, lyg stebeciau ja is seselio, megaudamasis jos kraujo aromatu... -Tuoj pat baik visa tai ! -suinksciau nebegaledamas daugiau kesti. -Atsiprasau, - istare Alise placiai atvertomis akimis. Pabaisa dziaugesi. Vizija ir vel pasikeite. Tuscias greitkelis vakare, pasaleje apsnige medziai, masina, skriejanti 200 kilometru greiciu... -Man taves truks, kaip ilgam tu beiskeliautum... Emmetas ir Rozali pasikeite susirupinusiais zvilgsniais. -Na jau ne, -vel tare Alise, - Karlailui gausi pranesti pats. Linktelejau, ir masina staigiai sustojo vel sucypus padangoms. Visi tyledami islipo, Alise jiems paaiskins veliau. Ji paliete mano peti. -Tu priimsi teisinga sprendima, - svelniai sumurmejo. Tai nebuvo vizija, greiciau isakymas. - Ji vienintele Carlio Swano seima, tai ji pribaigtu. -Taip, - sutikau su jos zodziais, bent jau antraja dalimi. Ji islipo ir prisijunge prie kitu. Tarp jos antakiu susimete nerimo raukslele. Jie pradingo miske greiciau, nei as apsisukau. Vaziavau link miesto. Skubejau dingti is Forkso, nebuvau tikras, kad istengsiu. Atsisveikinti su tevu ar susilieti su pabaisa? Po mano ratais leke kelias...

Kategorija: vampyrai LYG ATVERSTA KNYGA Sedejau atsiremes i sniega, ziuredamas kaip snaiges krenta aplink mano pedas. Mano oda buvo tokia pat salta kaip oras, ledas apraizge visa mano kuna.Virs mano galvos buvo nuostabus dangus, ryskiai sviete zvaigzdes sudarydamos formas tamsiame paveiksle - kvapa uzimanti vizija. Aki traukianti, nuostabi vizija. Taip bent jau turetu buti. Galetu buti, jei tik as galeciau sutelkti i ja savo demesi. Man nebuvo geriau. Praejo sesios dienos. Sesios ilgos dienos, per kurias as slepiausi cia, Denalio vienisoje ir apleistoje gamtoje, bet negalejau atgauti savo laisves, kuria jauciau pries

uzuosdamas ta nuostabu kvapa pirma karta. Kai ziurejau i kvapa gniauzianti dangu, nemaciau jo grozio, lyg kazkokia kliutis neleistu jo matyti. Kliutis buvo vienas veidas, paprastas zmogaus veidas, bet as niekaip nesugebejau istrinti jo bruozu is savo atminties. Isgirdau besiartinant kazkieno mintis pries isgirsdamas zingsnius. Zingsniu aidas buvo toks lengvutis, lyg kojos neliestu zemes. Nenustebau, kad Tanya atseke paskui mane. Zinojau, kad per pastarasias dienas savo mintyse ji pergalvojo simtus kartu greitai ivyksianti pokalbi, stengdamasi jo isvengti, kol tiksliai neapsisprende, ka sakys. Ji pasirode menulio sviesoje daugmaz uz sesiasdesimt metru, dailiai uzsoko ant apsnigto akmens ir dailiai lingavo savo basomis kojomis. Jos oda graziai blizgejo kerincioje sviesoje, jos ilgi sviesus plaukai pasidenge rausva aura. Gintaro spalvos akys zybsejo, kol ji mane tyrinejo pusiau pasislepusi sniege, po to jos lupos islinko i dailia sypsena. Nuostabi... Jei tik buciau sugebejes is tikro i ja isiziureti. Atsidusau. Ji pritupe ant olos virsaus, jos pirstai dailiai perbego akmens pavirsiu. "Velnias, tikras grazuoliukas, "- isgirdau jos mintis. Ji pasoko i ora ir pradejo suktis lyg soktu. Maciau ja lyg seseli, besisukancia tarp manes ir zvaigzdeto dangaus. Staiga ji tapo tikras sukutis ir isjudino sniego pusni salia manes.Mane apsupo sniego gusis. Isnyko zvaigzdes ir virs manes pasklido tankiu snaigiu puga. Buvau palaidotas po minkstu kristaliniu sluoksniu. Man vel issprudo gilus atodusis, bet net nesujudejau, kad issivaduociau is savo kapo. Tamsa po sniego sluoksniu nepakenke ir neapsunkino mano regejimo. Vis dar tebemaciau ta prakeikta veida. -Edward'ai? Sniego gusis vel pakilo mane isvaduodamas. Jos ranka svelniai nubrauke snaiges nuo mano sustingusio veido,o akys venge susitikti manasias. -Nepyk, cia tik pokstas. -Zinau, buvo gana linksma.

Ji vel nusisypsojo. -Irina ir Keite sake, kad tureciau palikti tave ramybeje. Jos galvoja, kad tave erzinu. -Neerzini,- liudnai jai atsakiau, -Cia as elgiuosi nemandagiai... Tikrai nemandagiai. Atleisk. "Tu iskeliauji pas savus, tiesa?"- ji liudnai pagalvojo. -As dar visiskai neapsisprendziau. "Bet jau nusprendei, kad cia tikrai nepasiliksi..." - jos mintys dabar buvo melancholiskos ir liudnos. -Ko gero ne. Iki siol man tai ne kiek nepadejo. Ji susirauke. -Gal tai mano kalte? -Zinoma, kad ne... - svelniai pamelavau. "Tik jau nesistenk likti dzentelmenu." Nusisypsojau. -Salia manes tu jautiesi nejaukiai. -Truputi, - sutikau linkteledamas. Ji kilstelejo antakius vaizduodama taip nustebusia, kad as nusisypsojau. Trumpas sypsnis, nustelbtas naujo atodusio. -Gerai jau, tiek to. Taip, siek tiek mane erzini. Ji taip pat atsiduso ir pasireme smakra rankomis. Jos mintys dvelke liudesiu. -Tu esi grazesne uz visas dangaus zvaigzdes, Tanya. Ir tu tai puikiai zinai. Nezlugdyk pasitikejimo savimi del mano niuriu minciu. Dabar jau nusijuokiau isivaizduodamas ja kompleksuojancia. -As nesu ipratusi buti atstumta,- siuniurzge ji, nutaisydama tikrai meilu veideli. -Neabejoju,- atsakiau bandydamas uzblokuoti jos minciu srauta, kai ji pasinere i savo pergaliu prisiminimus. Siaip jau dazniausiai Tanya'ai patiko zmones, visu pirma del to, kad jie buvo populiarus, be to, ju venomis tekejo siltas kraujas... Ir visada be galo dziugus matydami tokia moteri, kaip ji. -Siurbele, - pasityciojau, stengdamasis nutraukti jos prisiminimu srauta. Ji kilstelejo lupas parodydama savo dantis. -Nepakartojama.

Tanya'i ir jos seserims teko vargti daug ilgiau nei Karlailui, kol atrado savo sazines balsa. Galu gale jos nugalejo pabaisas savyje del vyru, kuriuos tikrai mego, o dabar jau ir mylejo. -Kai tu pas mus pasirodei, -tese ji, -as pagalvojau... Zinau, ka ji galvojo. Turejau numanyti, kad ji butent taip galvos. Bet siuo metu buvau tikrai per prastos formos, kad analizuociau visas jos mintis. -Tu pagalvojai, kad as persigalvojau. -Taip, -susniurkste ji. -Jauciuosi tikrai blogai zaisdamas su tavo vizijomis, Tanya, bet tai nereiskia... -trumpam susimasciau. -Tiesiog man reikejo veikti tikrai greitai. -Speju, kad nepasakosi, kodel? Atsisedau ir rankomis apsikabinau kojas, tai jau buvo atsitraukimo, gynybos poza. -Nenoriu apie tai sneketi. Tanya, Irina ir Keite buvo tikrai gabios siame likimo joms nusprestame gyvenime. Ko gero net labiau, nei Karlailas. Netgi budamos be galo artimos su tais, kurie turejo tapti - ir tapdavo - ju aukomis, jos niekada nesuklysdavo. Man buvo geda prisipazinti savo silpnybe. -Problemos su moterimis?- spejo ji, nors ir matydama mano atsitraukima. Karciai nusijuokiau. -Tikrai ne taip, kaip tu isivaizduoji. Dabar ji pritilo. Girdejau jos mintis, sokinejancias nuo vienos galimybes prie kitos, stengiantis suprasti, ka reiskia mano zodziai. -Tu vis dar labai toli nuo tiesos. -Susnibzdejau. -Gal truputi padetum? -Buk gera, pamirsk tai, Tanya. Ji vel pritilo, vis dar bandydama suprasti. Neziurejau i ja, stengdamasis susikaupti ties zvaigzdemis. Galu gale ji nusprende pasiduoti, nukreipdama savo mintis kita linkme. "Kur ruosiesi keliauti isvykes is cia, Edward'ai? Ar grisi pas Karlaila?" -Nemanau, -sumurmejau.

Kurgi as eisiu? Jokia vieta sioje zemeje manes nedomino ir netrauke. Nenorejau visiskai niekuo uzsiimti. Beda buvo ne tame, kad nezinojau kur keliauti: tai nebuvo maloni kelione, as stengiausi pabegti. Nekenciau viso to. Ir kada gi as tapau toks bailys? Tanya apkabino mano pecius. Isitempiau, bet neatsokau nuo jos prisilietimo. Ji stengesi man pasakyti, kad nieko nera geriau nei nuosirdi draugo paguoda. -Manau, kad tu keliausi namo, -tare ji su savo zavingu rusisku akcentu. -Tavo beda toje... Ar tame, kas tave apsedo. Bet tu ja isspresi. Toks jau tu esi, tu nebegi nuo problemu. Jos mintys buvo tokios pat ryztingos, kaip ir zodziai. Stengiausi isikabinti i ta nuomone apie mane, kuria ji susidare savo mintyse. To, kuris drasiai sutikdavo bedas ir jas isspresdavo. Buvo gana malonu sitaip galvoti apie save. Niekada neabejojau savo drasa, savo ryztu iki tos siaubingos valandos biologijos pamokoje visai neseniai. Pabuciavau ja i zanda ir greitai atsitraukiau, kai ji atsuko man savo veida paruostomis buciniui lupomis. Mano greitas atsitraukimas isspaude jai sypsena. -Aciu Tanya, man tikrai reikejo tai isgirsti. -Prasau. Tik noreciau kad geriau pagalvotum apie tai, kas galetu nutikti... -Atleisk man, Tanya, tu gi zinai, kad esi man per gera. As paprasciausiai dar neradau to, ko ieskau. -Tiek to... Jeigu iskeliautum pries mums dar karta susitinkant, viso geriausio, Edward'ai. -Sekmes. Tuo momentu, kai tariau atsisveikinimo zodzius, pamaciau tai. Pamaciau kad iskeliauju. Kad esu pakankamai stiprus grizti i vienintele vieta zemeje, kur tikrai norejau buti. -Ir aciu dar karta. Vienu greitu judesiu ji pasoko ir nutolo per sniega lyg vaiduoklis, judedama taip greitai, kas jos pedos beveik neliete zemes, nepalikdama jokiu pedsaku. Ji nezvilgtelejo atgal. Ji jautesi daug blogiau del mano atsako, nei norejo man parodyti,

netgi savo mintyse. Ji netrosko manes susitikti dar karta pries man isvykstant. Mano lupos issikreipe i liudna sypsni. Nemegau skaudinti Tanyos, netgi jei jos jausmai nebuvo tokie gilus, kaip ji noretu, as tikrai negalejau atsakyti jai tuo paciu. Jauciausi kaip tikrai niekingas padaras. Paremiau savo smakra ant keliu ir vel zvilgtelejau i zvaigzdes. Dabar jau troskau visa savo siela buti kelyje. Zinojau, kad Alise jau pamate mane griztant ir perspejo kitus. Tai turetu juos nudziuginti, ypac Karlaila ir Esmeja. Bet dar ilgai ziurejau i zvaigzdes vis matydamas ta pati veida mintyse. Tarp blizganciu zvaigzdziu ir manes i mane zvelge pora rudai sokoladiniu akiu, lyg klausdamos, ka mano sprendimas nulems jai. Nebuvau tikras, ko tos akys is manes norejo. Net savo vaizduoteje negalejau girdeti jos minciu. Bellos Swan akys vis dar klausiamai zvelge i mane trukdydamos pastebeti zvaigzdes. Giliai atsidusdamas pasidaviau ir pakilau. Jei paskubeciau, galeciau buti prie Karlailo masinos po valandos. Pasileidau begti per minksta sniega nepalikdamas pedsaku, skubedamas kuo greiciau vel sutikti savo seima, noredamas vel tapti tuo Edward'u, kuris sutinka sunkumus iskelta galva. ***** -Viskas turetu buti gerai, -tare Alise. Jos akys vis tik buvo susirupinusios, ir Dzasperas paeme ja uz rankos, vesdamas i prieki, kol mes susiglaude visi ejome link kafeterijos. Rozali ir Emmetas priekyje, Emmetas juokingai atrode lyg asmens sargybinis prieso stovykloje. Rozali atrode susirupinusi, bet labiau susierzinusi nei bijodama. -Zinoma, kaip gi kitaip,- isspaudziau. Jos elgesys buvo smarkiai perdetas. Jeigu nebuciau tikras, kad atlaikysiu soka, buciau likes namie. Grubus musu iprastu rytu pokytis buvo juokingas. Visa nakti snigo ir Emmetas su Dzasperu nusprende mane isblaskyti apmetydami sniegu, bet kai jiems nusibodo laukti mano atsako,

pradejo atakuoti kitus. Si mano apsauga jau nebebuvo juokinga, dabar ji mane jau erzino. -Jos cia dar nera, bet ji jau artinasi link duru... Bus nesaugu, jeigu atsisesime i iprasta vieta. -Zinoma, kad mes sesimes i iprasta vieta. Baik visa tai, Alise. Tu mane nervini. Viskas man bus gerai. Ji mirktelejo, kol Dzasperas padejo jai atsisesti ir susitelke ties mano veidu. -Hmm, -nustebusi pratare, -Manau, kad tu teisus. -Kaip visada, -sumurmejau. Negalejau pakesti buti ju demesio centre. Pajutau simpatija Dzasperui, prisimindamas, kaip mes be perstojo ji stebejome. Jis zvilgtelejo i mane ir tare: -Erzina, ar ne? Susiraukiau. Nejaugi vos praeita savaite si vieta man atrode nuobodulio centras? Cia buti man rodesi lyg miegociau, lyg buciau komoje? Siandien mano nervai buvo itempti lyg pianino stygos. Visi mano jutimai pasiruose lauke pavojaus. Skanavau visus garsus, visus vaizdus, oro, lieciancio mano oda virpesius, visas mintis. Ypac visas mintis. Tik viena jutima blokavau is visu jegu, drausdamas sau juo naudotis. Kvapa, zinoma. Visiskai nekvepavau. Buvau pasiruoses isgirsti daugiau minciu apie Cullen'us nei ju buvo cia skrajojanciose mintyse. Ieskojau visa ryta tos naujos pazinties, kuriai Bella Swan butu patikejusi savo abejones, laukdamas, kokios bus siu paskalu pasekmes. Bet jokiu paskalu nebuvo. Niekas nekreipe demesio i penkis vampyrus valgykloje, tokius pacius kaip ir pries atvykstant naujokei. Keli mokiniai vis dar galvojo apie ja, vis dar taip pat, kaip anksciau. Vietoj to, kad nuobodziauciau, dabar tokiomis mintimis buvau... Suzavetas. Negi ji niekam apie mane neprasitare? Neimanoma, kad ji nepastebejo mano tamsaus zmogzudisko zvilgsnio. Juk maciau jos reakcija. Ji tikrai buvo issigandusi. Buvau tikras, kad ji butinai kam nors apie tai papasakos, galbut netgi pagrazindama visa istorija. Apibudindama mane bjauriais zodziais.

Be to, ji juk girdejo, kad norejau dingti is biologijos. Turejo saves klausti ar tai buvo jos kalte. Normali mergaite juk noretu paklausineti aplink, palyginti savo ir kitu patirti, ieskodama bendru bruozu paaiskinanciu mano elgesi, nenoretu jaustis isskirtine. Juk zmones aplink mus visada beviltiskai stengesi pritapti prie kitu, buti kaip ir kiti. Niekuo neissiskirti, lyg butu avinu banda be jokio charakterio. Tai buvo ypac budinga paauglysteje, kai truko pasitikejimo savimi. Si mergaite nebus kitokia. Bet ne vienas is ju nepastebejo, kad mes cia sedime. Bella ko gero buvo tikrai drovi jei nedriso niekam pasipasakoti. Galbut ji kalbejo su savo tevu, gal ju santykiai buvo siltesni nei atrode... Bet tai man atrode neimanoma zinant, kiek mazai laiko ji praleido su savo tevu per visa gyvenima. Ji turetu buti artimesne mamai. Greitu laiku reiketu butinai prisiartinti prie sefo Swano, pasiklausyti, ka jis galvoja. -Kas nors naujo? -paklause Dzasperas. -Nieko... Ji ko gero su niekuo nesnekejo. Isgirdus sia naujiena jie visi kilstelejo antakius. -Gal tu nesi toks baisus kaip galvoji, -pasisaipe Emmetas. -Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau nei tu. Pakeliau i virsu akis. -Butu idomu suzinoti, kodel? Jie vis dar buvo nustebe mano atskleista tiesa apie neiprasta mergaites tylejima. -Mes buvom tikri, kad ji priplepes. -Ji ieina,- sumurmejo Alise. Pajutau kaip visas mano kunas isitempe. -Stenkis atrodyti zmoniskai. -Sakai, zmoniskai?- sypsojosi Emmetas. Jis pakele desini kumsti, kur buvo paslepes sniego likucius. Zinoma, sniegas neistirpo. Suspaude juos i ledo kamuoliuka. Jis ziurejo i Dzaspera, bet maciau, kuria linkme krypo jo mintys. Kaip ir Alise. Kai jis grubiai sviede leda tiesiai i ja ji tik lengvai ji atmuse. Ledas praskriejo visa valgykla - pernelyg greitai, kad zmones ji pastebetu - ir suskilo i sukes atsitrenkdamas i siena. Siena taip pat iskilo. Visos galvos toje valgyklos puseje

pasisuko, ziuredamos i ledo likucius, po to ieskodamos kaltininko. Vis tik neieskojo toliau keliu stalu. I mus niekas ne nepazvelge. -Labai zmoniska, Emmetai,- tare Rozali sausu balsu. Kodel gi netrenktum tiesiai kumsciu i ta siena, kad jau tiek pridirbai? -Tai pernelyg juos isgasdintu, mazule. Stengiausi susikaupti ties ju zaidimu, lengvai sypsodamasis, lyg visa tai mane tikrai linksmintu. Negalejau sau leisti zvilgteleti i eile, kurioji ji lauke. Maciau Dzesikos mintyse, kad Bellos skruostai ir vel nusidaze grazia rausva spalva. Bet tai viskas, ko as klausiausi. Galejau girdeti Dzesikos sunkuma pakesti naujoke, kuri atrode paskendusi savo mintyse nejudancioje eileje. Staiga nustojau kvepuoti, del atsargos, jeigu netycia oras atestu man jos kvapa. Maikas Njutonas buvo prie abieju mergaiciu. Girdejau ju balsus, mintyse ir istartus, kai Maikas paklause Dzesikos, kas gi negerai su naujoke? Man nepatiko jo mintys kai jis galvojo apie mergaite Swan, jo vis besikeiciancios fantazijos kol jis ja stebejo eileje. -Nieko,- atsake Bella nuostabiai skambiu lyg varpelis balsu, kuris praskriejo visa valgykla. Bent jau taip atrode, nes as stengiausi is visu jegu ja isgirsti.- Siandien man uzteks tik limonado stiklines,- tare, kai eile pajudejo i prieki. Negaledamas susilaikyti greitai zvilgtelejau jos pusen. Ji zvelge i grindis, jos veide neliko ne laso kraujo. Greitai nusukau zvilgsni ir pamaciau Emmeta, kuris juokesi is mano nuvargusios sypsenos. "Atrodai tikrai ligotas, broliuk. " Islyginau savo veido bruozus, kad atrodyciau naturaliai atsipalaidaves. Dzesika garsiai klause, kodel gi naujoke neturi apetito. -Tu nealkana? -Siandien nieko nesinori. Jos balsas buvo silpnas, bet vis tik dar labai skaidrus. Ir kodel susirupinimas Maiko mintyse pradejo mane slegti? Koks mano reikalas, jeigu jis nusprende ja globoti? Man neturetu rupeti tai, kad Maikas nori priglausti ja po savo sparnu.

Gal tai susije su tuo, kaip visi aplinkiniai i ja reagavo. Negi instinktyviai as pats nenorejau jos globoti? Negi mergaite susirgo? Buvo gana sunku tai suprasti - jos tokia blyski, beveik permatoma oda... Supratau, kad as vis tik buvau susirupines, kaip ir tas kvailas vaikezas, ir pasistengiau galvoti apie ka nors kita. Kaip bebutu, man nepatiko ja stebeti per Maiko mintis. Bandziau prigauti Dzesikos mintis atidziai juos stebedamas, kol trijule rinkosi vieta, kur prisesti. Laimei, jie prisedo kaip priprate su Dzesikos draugais prie vieno is pirmu kavines stalu. Ne trupucio nepasislepe, kaip ir numane Alise. Alise man trinktelejo savo alkune. "Ji netrukus i tave pazvelgs. Elkis kaip zmogus." Sukandau dantis uz savo sypsenos. -Raminkis Edward'ai,- tare Emmetas. Klausyk, juk jeigu tu ir pribaigtum viena zmogu, cia ne pasaulio pabaiga. -Tu gal noretum buti tuo tikras? Emmetas nusijuoke. -Turetum priprasti zvelgti i gyvenima truputi laisviau, kaip as. Amzinybe labai ilgas laikas, kad uzsikrautum kaltes nasta. Sia akimirka Alise sviede visa sauja mazu leduku, kuriuos buvo nuslepusi, i naivu Emmeto veida. Jis nustebes mirktelejo ir nusisypsojo gudria sypsena. -Pati prisiprasei,- tare linkteledamas virs stalo ir supurtydamas savo plaukus, pilnus leduku, i jos puse. Tirpdamas nuo silumos sniegas isskriejo is jo plauku pusiau ledo, pusiau vandens kaskada. -Ei!- numyke Rozali kartu su Alise besitraukdamos is slapio perimetro. Alise nusijuoke, ir mes visi uzsikreteme juos juoku. Galejau matyti Alises mintyse, kaip ji surezisavo sia tobula akimirka ir zinojau, kad mergaite - tureciau tuoj pat baigti sitaip apie ja galvoti, lyg ji butu vienintele pasaulyje - Bella mate mus juokiantis ir isdykaujant, lyg sudarytumem dziaugsminga, zmoniska ir neegzistuojanti paveiksla. Vis dar besijuokdama Alise prisidenge padeklu lyg skydu.

"Vel ziuri i Cullen'us... "- pasigirdo kazkieno mintys atkreipdamos mano demesi. Automatiskai atsisukau ieskodamas minciu kaltininko, bet jau besisukant mintyse atpazinau ta balsa - siandien pernelyg jo nesiklausiau. Mano akys praskriejo virs Dzesikos galvos ir susidure su giliomis rudomis akimis. Ji greit nuleido zvilgsni vel pasislepdama uz tankios savo plauku uzuominos. Apie ka ji galvojo? Praeinantis laikas tik padidino mano susierzinima. Pabandziau - visiskai neuztikrintas tuo, ka dariau, nes anksciau niekada to nereikejo - skanuoti tyla aplink ja savo mintimis. Mano ypac islavinti pojuciai buvo lyg iauge man i krauja, niekada nesistengiau ju tobulinti. Bet dabar buvau susikaupes bandydamas pralauzti nematoma skyda, kuriuo ji lyg ir buvo apsupta. Nieko. Vien tik tyla. "Kas su ja negerai?"- tyliai maste Dzesika, atkartodama lyg aidas mano paties mintis. -Edward'as Cullen'as spokso i tave,- istare ji tyliai nusijuokusi. Jos balse nesigirdejo jokio zenklo erzinancio pavydo. Atrode, kad Dzesika turi gabumu uzmegsti naujai draugystei. Nekantriai laukiau mergaites atsakymo. -Jis neatrodo labai isiutes, kaip manai?- tyliai sumurmejo. Taigi taigi. Ji vis tik pastebejo mano reakcija praeita savaite. Kaip gi kitaip. Jos klausimas sudomino Dzesika. Pamaciau savo veida jos mintyse kol ji tyrinejo mano bruozus, bet nenorejau sutikti jos akiu. Vis dar tebeziurejau i mergaite bandydamas isgirsti jos mintis. Mano susikaupimas ne trupucio man nepadejo. -Ne,- atsake jai Dzesika, nors zinojau, kad labiau butu norejusi atsakyti teigiamai, bet jos balse to nepasigirdo.- Kodel turetu? -Manau, kad jis manes nemegsta,- susnibzdejo ji pasidedama savo galva ant ranku, lyg butu pavargusi. -Cullen'ai nieko nemegsta,- uztikrino ja Dzesika.- Sakykim, kad jie pakankamai nesidomi aplinkiniais, kad juos pamegtu. "Jie net nesistengia pritapti..." Jos mintyse girdejosi nusiskundimas. -Kaip bebutu, jis vis dar tavimi zavisi.

-Baik i ji spoksoti,- susinervinusi istare mergaite, kilsteledama galva nuo savo ranku ir patikrindama, kad Dzesika pakluso. Dzesika nusijuoke, bet pakluso. Per visa likusia valanda mergaite nesidaire niekur kitur. As pagalvojau - nors negalejau buti tuo tikras - kad ji taip elgesi tycia. Man atrode, kad ji stengesi susilaikyti neziuredama i mane. Kad jos kunas norejo pasisukti mano pusen. Po to giliai ikvepdama ji susiimdavo ir susitelkdavo ties tuo, kuris su ja kalbejo. Ignoravau beveik visas mintis apie ja, nes niekas apie ja negalvojo, bent jau siuo momentu. Maikas svarste apie sniego kara pamoku pabaigoje. Ko gero dar nesuprato, kad sniegas jau virto lietum. Lietaus lasu bilsnojimas i stoga jau buvo akivaizdus. Negi jis is tikro negirdejo? Man tai atrode tikrai triuksminga. Kai pietu pertrauka baigesi, as likau sedeti. Ne vienas mano seimos narys nesujudejo noredamas pakilti. Jie lauke abejodami - ka as darysiu? Ar as norejau eiti i pamokas? Atsisesti salia mergaites, zinodamas, kad jausiu absurdiskai stipru jos kraujo kvapa ir silta jos sirdies plakima beveik liecianti mano oda? Ar esu pakankamai stiprus, o gal siandienai ispudziu jau pakaks? -Manau... Viskas bus gerai,- dvejodama istare Alise.- Tu jau apsisprendei. Manau, kad islaikysi viena valanda. Bet Alise puikiai zinojo, kaip greitai ateitis gali pasikeisti. -Amzinai jos neisvengsi,- patare Dzasperas. Jis nenorejo jaustis patenkintas tuo, kad pirma karta seimoje ne jis buvo silpniausias, bet vis tik jautesi. -Vaziuok namo. Tau reikia laiko. -Kas cia blogo?,- svarste Emmetas,- Arba jis ja uzmus, arba ne. Gal si patirtis iseis tik i gera? -Nenoriu ir vel kraustytis,- nusiskunde Rozali.- Nenoriu vel visko pradeti is pradziu. Si karta beveik baigeme mokykla... As vis dar nebuvau apsisprendes. Norejau drasiai sutikti problema, o ne pulti vel begti velnias zino kur. Bet nenorejau rizikuoti pernelyg savimi pasitikedamas. Dzaspero manymu

man reikia dazniau pamedzioti, ir viskas bus gerai. Negi is tikro viskas tik tame? Nenorejau israuti seimos saknu. Ne vienas is ju man uz tai nepadekotu. Norejau eiti i biologija. Suvokiau, kad labai norejau vel isvysti jos veida. Tai padejo man apsispresti. Smalsumas. Pykau pats ant saves uz tokias mintis. Negi nebuvau sau pazadejes, kad jos minciu tyla manes nesudomins? Dabar buvau beviltiskai susidomejes. Norejau zinoti, ka ji galvoja. Jos mintys man buvo uzvertos, bet akys - ne. Gal galeciau ka nors isskaityti jos akyse? -Ne, Rozali, manau, kad tikrai viskas bus gerai. Vaizdai isryskejo... Esu devyniasdesimt trimis procentais tikra, kad galime ramiai eiti i pamokas. Alise zvelge i mane klausiamu zvilgsniu, susidomejusi, kas gi nutiko, kad jos vizijos isryskejo. Ar mano smalsumas suteiks man uztenkamai jegu, kad Bella Swan sulauktu pamokos pabaigos? Emmetas buvo teisus. Kodel tai neturetu iseiti i gera? Pradejau pasiduoti pagundai. -Gerai, einam i pamokas,- narsiai istariau ir pakilau. Apsisukau ir nuejau dideliais zingsniais neatsisukdamas atgal. Uz nugaros girdejau Alises susirupinima, Dzaspero palaikyma, Emmeto susidomejima ir Rozali susierzinima. Paskutini karta giliai ikvepiau pries klases duris ir sulaikiau kvapa eidamas per silto oro patalpa. Nepavelavau. Ponas Banneris baiginejo sudelioti reikiamus irankius dienos pamokai. Mergaite sedejo prie mano - musu - stalo ziuredama i savo sasiuvini, i kuri kazka rase. Prisiartines pazvelgiau i jos piesini ( gal jis man atskleistu jos minciu principa ), bet jame nebuvo jokios prasmes. Tik bet kaip suraitytos kilpos ant kitu kilpu. Gal ji nebuvo susitelkusi ties savo piesiniu, gal jos mintys skraide kazkur kitur? Atitraukiau savo kede su nereikalingu grubumu, leisdamas jai sucypti trinantis i grindis: zmones visada jausdavosi geriau, kai koks nors garsas juos perspedavo apie musu prisiartinima.

Zinojau, kad ji mane isgirdo, nors ir nepazvelge i mane, bet jos ranka sudrebejo ir iskreipe piesiama kilpa. Kodel ji i mane nepazvelge? Gal buvo tikrai issigandusi? Turejau ka nors padaryti, kad si karta jai palikciau geresni ispudi. Kad ji galvotu, jog praejusi karta viska isivaizdavo. -Labas,- istariau svelniu balsu, kuris padedavo zmonems pasijusti jaukiau. Maloniai nusisypsojau vis tik slepdamas savo dantis. Ji kilstelejo galva ir pamaciau kaip jos gilios rudos akys prisipilde tyliu klausimu. Tai buvo ta pati israiska, kuri nedingo is mano minciu visa praejusia savaite. Pazvelgiau i jos keistai gilias akis ir supratau, kad visa neapykanta - neapykanta, kuria ji, kaip isivaizdavau, vienaip ar kitaip nusipelne vien jau savo egzistavimu - pradingo. Dabar buvo svarbu tik nekvepuoti, neuzuosti jos kvapo... Buvo sunku isivaizduoti kaip galima nekesti tokios trapios butybes. Jos skruostai nuraudo, bet ji vis dar neatsake. Vis dar zvelgiau i jos akis, susitelkes i ju giluma ir stengdamasis ignoruoti traukiancia jos odos spalva. -As vardu Edvard'as Cullen'as,- prisistaciau puikiai zinodamas, kad ji zinojo mano varda. Bet tai buvo jau siokia tokia pokalbio uzuomazga.- Mums neisejo susipazinti praeita savaite. Tu esi Bella Swan? Ji atrode susirupinusi, tarp jos akiu ir vel susimete maza raukslele. Ji uztruko sekunde ilgiau nei reikejo pries atsakydama: -Is kur zinai mano varda?- ir jos balsas lengvai virpejo. Ko gero buvau ja tikrai pergasdines. Pasijutau labai kaltu - ji buvo tokia pazeidziama. Tyliai nusijuokiau juoku, kuris jiems padedavo pasijusti geriau musu draugijoje, vis tik tebeslepdamas dantis. -Tai niekam ne paslaptis. Ji turejo pastebeti, kad tapo monotonisko miestelio atrakcija. -Zinai, tu cia buvai laukiama lyg pranasas. Ji surauke antakius lyg si zinia jai tikrai nepatiktu. Itariau, kad ji buvo labai drovi ir toks demesys ja trikde. Daugelis zmoniu

jaustusi atvirksciai. Jiems nepatikdavo issiskirti is bandos ir tuo paciu metu jie trosko atsidurti ryskioje prozektoriu sviesoje. -Ne, ne tai.- tare ji.- Kodel Bella? -Tau labiau patinka Izabella?- paklausiau jau susirupindamas, kuria linkme krypsta sie klausimai? Nieko nebesupratau. Nuo pat pirmos dienos ji pataisydavo visus kas i ja kreipesi pilnu vardu. Gal jau reiketu kur nors isigyti zmonisku minciu issifravimo gida? -Ne,- atsake ji lengvai palenkdama i sona galva. Jos israiska, jei neklydau, buvo tarp sutrikimo ir nejaukumo. -Man atrodo, kad Carlis... Mano tevas... Jis tik taip mane vadina, kai as negirdziu. Bent jau visi mane pazista butent taip. Jos veidas dar labiau nuraudo. -Tikrai?- greitai nusukau zvilgsni nuo jos veido. Dabar jau supratau kur link krypo sie klausimai: as padariau didele klaida. Jei pirma diena nebuciau jos snipinejes, buciau kreipesis i ja pilnu vardu, kaip ir visi kiti. Ji is karto pastebejo skirtuma. Pasijutau nejaukiai. Ji labai jau greitai man nurode mano klaida. Labai drasu is jos puses, ypac zinant, kad ji turetu buti persigandusi vien jau del mano artumo. Bet kol kas turejau daug didesne problema, nei jos itarimai giliai paslepti jos mintyse. Man truko oro. Jei norejau ir toliau su ja sneketi, reikejo butinai ikvepti. Bus tikrai nelengva nebeprasnekti. Jai tikrai nepasiseke, kad sioje klaseje sedime prie vieno stalo, nes siandienos laboratoriniui reikejo musu bendro darbo. Jausciausi labai keistai - nepaaiskinamai nemandagus - jei nebekreipciau i ja demesio. Ji dar labiau issigastu ir jai kiltu daugiau itarimu. Atsitraukiau nuo jos kiek galedamas toliau, nejudindamas savo kedes, ir nusukau galva i sona. Susikaupiau, itempiau visus raumenis ir greitai ikvepiau oro pripildydamas savo plaucius, kvepdamas vien per burna. AAAhhh... Tai tikrai erzino. Netgi jos neuosdamas jauciau skoni savo burnoje. Mano gerkleje vel isisiautejo ugnis, troskulys buvo vis stipresnis nuo pat pirmo karto pries viena savaite.

Sugrieziau dantimis ir pasistengiau susiimti. -Galite pradeti,- tare ponas Banneris. Atrode, kad man prireike visos savitvardos, kuria taip sunkiai issiugdziau per pastaruosius septyniasdesimt metu, kad galeciau vel atsisukti i mergaite, zvelgiancia i stala, ir nusisypsoti. -Pirmenybe damoms.- pasiuliau. Ji kilstelejo i mane akis, jos veidas isbalo ir placiai issiplete akys. Ar mano veide buvo kas nors keisto? Ar ji vel issigando? Ji nieko neatsake. -Nebent jeigu nori, kad as pradeciau,- svelniai istariau. -Ne,- pasake, ir jos veidas vel nuraudo.- Jokiu problemu. Ziurejau i irankius ant stalo: paprasta mokyklini mikroskopa, meginiu dezute, bet ka, kas nukreiptu mano mintis nuo ritmiskai pulsuojancio kraujo po jos oda. Vel trumpai per burna ikvepiau ir susiraukiau, kai numanomas skonis uzdege gerkle. -Profaze,- istare trumpai zvilgtelejusi. Ji jau pradejo keisti megini, nors tebuvo tikrai trumpai zvilgtelejusi. -Galima, as taip pat zvilgtelesiu? Instinktyviai - kvailai, lyg buciau vienas is ju - istiesiau ranka sulaikyti ja kol dar nepakeite meginio. Viena sekundes dali jos oda nudegino manaja. Lyg elektros iskrova, karstesne uz 37,2 laipsnius. Siluma issiliejo nuo jos delno per visa mano ranka. Ji greitai istrauke savo ranka is po manosios. -Atleisk,- sumurmejau pro sukastus dantis. Man tikrai reikejo susikaupti ties kuo nors kitu. Palenkiau galva ir isiziurejau i mikroskopa. Ji neklydo. -Profaze,- beveik pagyriau. Vis dar buvau pernelyg isiaistrines, kad i ja pazvelgciau. Ikvepdamas taip greitai, kaip galejau pro sukastus dantis ir stengdamasis nekreipti demesio i siautejanti troskuli, susikaupiau ties pamoka, irasydamas rezultata i jam skirta skilti popieriuje ir pakeisdamas megini. Apie ka ji dabar galvojo? Ka ji pajuto, kai palieciau jos ranka? Mano oda turejo pasirodyti salta lyg ledas, atstumianti. Neverta net klausti, kodel ji tokia tyli. Zvilgtelejau i megini.

-Anafaze,- istariau sau po nosimi irasydamas rezultata. -Galima?- paklause. Pakeliau i ja akis ir nustebau pamates, kad ji lauke, istiesusi ranka i mikroskopa. Ji neatrode issigandusi. Ar ji tikrai mane, kad as galiu suklysti? Negalejau sulaikyti sypsenos pamates jos viltinga zvilgsni ir pastumiau jos link mikroskopa. Ji nekantriai zvilgtelejo ir jos lupu kampuciai nusviro is nusivylimo. -Kita megini,- pasake, nepakeldama akiu nuo mikroskopo ir tiesdama ranka mano pusen. Padejau ant jos delno megini nepaliesdamas jos odos dar viena karta. Sedeti salia jos buvo tas pats, kaip sedeti po karsta lempa. Jutau letai kylant mano kuno temperatura. Ji ir vel neuztruko analizuodama megini. -Interfaze,- pratare abejingai - truputi per daug abejingai, syptelejau, ir pastume man mikroskopa. Ji nesieke rezultatu lapo tyliai laukdama, kol as ji uzpildysiu. Patikrinau, ji ir vel buvo teisi. Taip ir teseme tik retkarciais pratardami viena kita zodi ir stengdamiesi isvengti vienas kito zvilgsnio. Mes buvome pirmi ir vieninteliai baige uzduoti, visi kiti atrode tikrai supanikave. Maikas Njutonas niekaip nagalejo susikaupti vis i mus bezvilgciodamas, Bella ir mane. "Tikejausi, kad jis pasiliks ten kur duvo dinges."- galvojo atidziai mane tyrinedamas. Hmmm, idomu. Niekada nepastebejau, kad vaikinas manes nemego. Cia jau buvo kazkas naujo, kaip ir mergaites atvykimas. Tikrai idomu. Supratau - pats save nustebindamas - kad sis jausmas buvo abipusis. Vel pazvelgiau i mergaite, dvejodamas del savo jausmu sumaisties del jos kaltes. Budama paprasta ir niekuo neissiskirianti ji vis tik jau pradejo apversti mano gyvenima aukstyn kojom. Ne tai, kad nezinojau, kas joje taip masino Maika. Is tikro ji buvo net grazesne nei grazi. Kazkokia neiprasta. Net geriau nei grazus, jos veidas buvo idomus. Ne visai simetriskas, platokas smakras nelabai derinosi prie aukstu zandikauliu, kurie buvo keisto atspalvio, lyg mestu seseli ant veido. Ir dar tos akys... Placiai atmerktos, pilnos paslapciu. Akys, kurios staiga isiskverbe i manasias.

Nenusukau zvilgsnio, stengdamasis nuspeti nors viena jos paslapti. -Tu turi kontaktines linzes?- isbere vienu atokvepiu. Koks keistas klausimas. -Ne. Vos nenusijuokiau pagalvojes, kad man gali prireikti gerinti regejima. -Tikrai...- sumurmejo.- Tavo akys kitokios nei anksciau. Mane uzliejo salcio banga kai supratau, kad ko gero siandien nebusiu vienintelis, besistengiantis perprasti svetimas paslaptis. Kilstelejau istiesindamas pecius, ziurejau tiesiai pries save, ten, kur stovejo mokytojas. Zinoma, kad manos akys pasikeite nuo to laiko, kai ji i jas pazvelge pirma karta. Del mano pasiruosimo sios dienos isbandymui, atsilaikymui saldziai pagundai. Medziojau istisa savaitgali, gerdamas viska pakeliui ir netgi gerokai perdedamas. Buvau visiskai pripildytas gyvunu kraujo, bet tai nieko nekeite pries jos kvapa, kuris beveik gedingai denge visa jos kuna. Kai i ja zvelgiau praeita savaite mano akys is troskulio buvo beveik juodos. Dabar, pasistiprinus gyvunu krauju, jos igavo tamsaus aukso spalva. Arba skaidraus gintaro. Dar viena klaida. Jei buciau zinojes, kodel ji manes to klause, buciau atsakes teigiamai. Stai jau du metai sedziu tarp situ zmoniu ir ji buvo pirmoji, pakankamai gerai i mane isiziurejusi, kad pastebetu mano akiu spalvos kaita. Visi kiti, net jeigu ir zavedavosi musu seima, visad greitai nuleisdavo akis neatlaikydami musu zvilgsnio. Jie stengdavosi likti nuosalej, priskirdami musu grozi nepaaiskinamu reiskiniu grupei ir instinktyviai suvokdami pavoju. Nenorejimas suprasti keistu reiskiniu buvo mums gana patogi zmoniu savybe. Kodel butent sita mergaite pamate daugiau, nei reikejo? Prie musu prisiartino ponas Banneris. As dekingai ikvepiau jo kvapo, kol tas dar nesusimaise su salia sedincios mergaites aromatu. -Leisk man atspeti, Edvardai,- tare zvilgteledamas i uzpildytus atsakymus per mano peti,- Tu nusprendei, kad Izabellai neverta zvilgteleti i mikroskopa?

-Bellai.- Automatiskai ji pataisiau.- Ir jus klystate, ji istyre tris is penkiu meginiu. Pono Bannerio mintys buvo gana skeptiskos, kai jis pasisuko i Bella. -Tu jau esi praejusi si tyrima? As isigilines ja stebejau kol ji sypsojosi siek tiek susidrovejusi. -Ne su svogunu saknimis. Jis letai palingavo galva. -Tu mokeisi pagal sustiprinta programa Fenikse? -Taip. Taigi, ji buvo pazangi ir, kaip zmogui, gana protinga. Tai manes nenustebino. -Taip taip,- vel prasneko ponas Banneris,- Ko gero visai neblogai, kad jus dirbsite kartu. Kitiems mokiniams liks galimybe patiems kazko ismokti.- Sumurmejo po nosimi nueidamas. Neabejojau, kad mergaite jo neisgirdo. Ji vel pradejo piesti kilpas savo lape. Jau dvi klaidos per pastaraji pusvalandi. Gana prastas pasirodymas is mano puses. Nors ir nezinodamas ka mergaite apie mane galvojo - ar ji buvo issigandusi, kiek ji mane itare?- si karta turejau pasirodyti geriau, palikti jai geresni ispudi pries iseidamas. Ka nors, kas padetu jai pamirsti prisiminima apie bjauru pirmaji karta. -Tikrai gaila del sniego, ar ne?- pasakiau pakartodamas tuzino mokiniu mintis. Nuobodi, banali pokalbio tema... Oras - visada neutralu. Ji pazvelge i mane - jos akyse sviete neabejotinas nepasitikejimas - nenormali reakcija mano tokiems normaliems zodziams. -Visai ne,- vel mane nustebindama atsake. As juk stengiausi rasti banalia pokalbio tema. Ji cia atvyko is silto krasto - jos oda kazkokiu budu tai atspindejo, net ir budama beveik permatoma - ko gero, saltis jai nepatinka. -Tau nepatinka saltis,- pabandziau atspeti. -Nei dregme,- sutiko ji. -Ko gero sunku apsiprasti Forkse.

"Gal tau nereikejo cia atvykti."- norejau prideti. "Gal tau reiketu grizti i ten, is kur atvykai". Tuo paciu metu nebuvau tikras ar to norejau. As juk niekada nepamirsiu jos kvapo, kokia garantija, kad nesekciau paskui ja i pasaulio krasta? Be to, jeigu ji isvyktu, niekada neiminciau jos minciu paslapties. Traukiantis galvosukis. -Tu negali net isivaizduoti, kaip nelengva,- istare niuriai zvilgteledama per peti i klases gala. Jos atsakymai niekada nebuvo tokie, kokiu as tikejausi. Ji lyg ir verte mane noreti uzduoti jai dar daugiau klausimu. -Tuomet kodel nusprendei cia apsigyventi?- paklausiau ir tuo metu suvokiau, kad mano balsas buvo kaltinantis, per mazai atsipalaidaves siam pokalbiui. Mano klausimas nuskambejo tikrai nemandagiai. -Tai... Sudetinga. Ji mirktelejo savo didelemis akimis ir as beveik sprogau is smalsumo - jis mane degino taip pat stipriai kaip ir troskulys. Siaip jau, man pasirode, kad darosi jau lengviau kvepuoti. Banalaus pokalbio eigoje agonija tapo beveik pakenciama. -Manau, kad galeciau suprasti,- nepasidaviau. Gal paprastas smalsumas ja privers atsakineti i mano klausimus tol, kol busiu pakankamai nemandagus, kad juos uzdavineciau. Tyledama ji nuleido akis ir pradejo ziureti i savo rankas. Tai priverte mane pasijusti nekantriu. Norejau savo ranka paliesti jos smakra ir priversti pazvelgti man i akis, kad galeciau isskaityti jos paslaptis. Bet is mano puses tai butu labai kvaila - ir pavojinga - vel paliesti jos oda. Ji staigiai pakele akis. Pajutau begalini palengvejima galedamas vel matyti jose atsispindincius jos jausmus. Ji prakalbo greitai, lyg skubedama: -Mama istekejo antra karta. Ak, na tai buvo kazkas zmoniska, nesunku suprasti. Liudesys pasirode jos akyse tarp kuriu vel susimete raukslele. -Na, man tai neatrodo labai sudetinga. Mano balsas tapo svelnus, si karta apie tai net negalvojant. Jos liudesys priverte mane pasijusti keistai bejegiu, norejau galeti padaryti ka nors, kas jai padetu. Tikrai keistas impulsas.

-Kada tai ivyko? -Rugseji. Ji giliai iskvepe - tai nebuvo panasu i atodusi. Vel pradejau kvepuoti kol jos atsiusta oro srove apgaube mano veida. -Ir tu jo nemegsti?- vel pabandziau isgauti daugiau informacijos. -Megstu, Filas tikrai puikus,- atsake ji pataisydama mano nuomone. Jos lupu kampuciai truputi pakilo islinkdami i sypsena. - Gal truputi per jaunas, bet simpatiskas. Tai jau visiskai neatitiko scenarijaus, kuri buvau susigalvojes mintyse. -Jei jis toks malonus, kodel nelikai su jais gyventi?- paklausiau pernelyg smalsiu balsu. Nuskambejo taip, lyg kisciau nosi i svetimus reikalus. Ka butent ir dariau, turejau tai pripazinti. -Filas nuolat keliauja, jis profesionalus beisbolo zaidejas. Jos sypsena praplatejo. Sis karjeros pasirinkimas ja linksmino. As taip pat tyledamas nusisypsojau. Nesistengiau jai padeti pasijusti jaukiau. Jos sypsena priverte mane atsakyti sypsena - lyg dalintumemes bendra paslapti. -Izymus? Greitai mintyse perbegau profesionaliu beisbolo zaideju sarasa, galvodamas ar Filas buvo jos... -Ne, jis nelabai gabus,- atsake ji vel placiai nusisypsodama.- Tik antraruses varzybos, bet jis vis tiek daug keliauja. Mano mintyse sarasas greit pasikeite, tai netruko ne sekundes. Tuo paciu jau susikuriau nauja scenariju. -Ir tavo mama atsiunte tave cia, kad galetu keliauti kartu su juo?- pratariau. Mano hipotezes berods verte ja atsakyti, ko nepadare mano klausimai. Man pavyko dar karta. Jos smakras pakilo ir akys igavo nepritarimo israiska. -Ne, cia ne jos kalte,- trumpai nukirto ji. Berods mano hipoteze ja nuliudino, tik negalejau suprasti, kaip? -As pati priemiau sprendima. Negalejau suprasti ka ji norejo tuo pasakyti, kaip ir liudesio jos akyse. Buvau visiskai pasimetes. Pasiduodu... Sios mergaites paprasciausiai neimanoma suprasti. Ji buvo skirtinga nuo kitu

zmoniu. Ko gero jos minciu tyla ir nuostabus kvapas buvo ne vieninteliai neiprasti dalykai. -Nelabai suprantu,- prisipazinau negaledamas pakesti, kad reikia tai pripazinti garsiai. Ji atsiduso ir islaike mano zvilgsni daug ilgiau nei bet koks zmogus galejo tai padaryti. -Is pradziu ji likdavo su manimi,- letai pradejo pasakoti, ir su kiekvienu zodziu jos balsas vis niaukesi.- Bet ji buvo nelaiminga... Kaip bebutu, as nusprendziau, kad jau butu laikas geriau pazinti savo teva. Raukslele tarp jos akiu pagilejo. -Ir stai dabar nelaiminga - tu?- sumurmejau. Nesusilaikiau issakydamas savo hipoteze garsiai. Tikejausi suprasti daugiau, laukdamas, kaip ji vel reaguos. Si karta, atrodo, neprasoviau pro sali. -Padetis be iseities,- atsake taip, lyg tai butu kazkas nesvarbaus. Tebeziurejau jai i akis, suprasdamas, kad tai pirmas kartas, kai ji leido man zvilgteleti i jos siela. Is jos zodziu pradejau suprasti kaip ji save vertina, arba tiksliau nevertina, kas jai svarbiau uz viska kita. Skirtingai nuo kitu zmoniu, jos pacios norai buvo paties saraso gale... Jos poreikiai jos nedomino. Kai suvokiau visa tai, jos minciu tylos paslaptis pradejo po truputi sklaidytis. -Tai nelabai teisinga,- istariau. Truktelejau peciais noredamas atrodyti atsipalaidaves, neatskleisti, kaip labai is tikro domejausi. Ji nusijuoke, si karta be jokio linksmumo. -Negi tau niekada niekas neatskleide tiesos? Gyvenimas yra neteisingas. Norejau nusijuokti is jos zodziu, nors taip pat nejauciau linksmumo. As tai jau tikrai kai ka zinojau apie gyvenimo neteisybe. -Tiesa sakant, zodziai atrodo kazkur girdeti. Ji vel susirupinusi pazvege i mane. Greitai nusisuko ir vel grizo prie mano akiu. -Saves gailetis nieko neduos,- tvirtai tare.

Bet as nenorejau, kad musu pokalbis sitaip baigtusi. Maza V tarp jos akiu, begalinis liudesys, visa tai mane neramino. Norejau paliesti ja, islyginti raukslele savo pirstu galiukais. Bet, zinoma, as negalejau jos liesti. Tai jau butu buve visai netinkama. -Tu atrodai gana stipri,- letai istariau,- bet galiu lazintis, kad tave tai skaudina labiau, nei nori parodyti. Jos veidas persikreipe ir ji isiziurejo i siena pries save. Jai nepatikdavo, kai as atspedavau tiksliai. Ji nebuvo pavyzdinga kankine, jai nesinorejo parodyti savo skausmo aplinkiniams. -Ar as klystu? Ji lengvai suvirpejo apsimesdama, kad manes neisgirdo. Tai priverte mane nusijuokti. -Taip ir galvojau. -Koks tavo reikalas? -Geras klausimas,- atsakiau labiau sau paciam nei jai. Jos aplinkos supratimas buvo geresnis uz manaji - ji is karto pastebedavo esme, kol as kapsciausi gelmese, nepastebedamas akivaizdziu detaliu. Tokio zmonisko gyvenimo detales neturejo man rupeti. Man neturetu rupeti, ka ji galvoja. Visos mintys, neturincios nieko bendra su mano seimos apsauga, turetu buti nereiksmingos. Tikrai nebuvau prates kalbeti su kuo nors, kas butu nuovokesnis uz mane pati. As pernelyg pasitikejau savo islavintais jutimais ir berods nebuvau toks visazinantis, kaip man atrode. Mergaite atsiduso ir niuriai pazvelge i klases prieki. Jos niuriame veide viskas atrode juokingai. Visa si situacija, visas pokalbis atrode juokingai. Niekada ir niekas nebuvo atsidures tokiame pavojuje, kaip si mergaite salia manes - bet kuriuo momentu, pernelyg atsipalaidaves per musu pokalbi, galejau ikvepti per nosi ir mestis ant jos - o ji buvo suirzusi, nes neatsakiau i jos klausima... -As tave sunervinau?- paklausiau ir nusisypsojau pries klausimo absurdiskuma. Ji greit i mane paziurejo, ir jos akys rodesi prirakintos prie mano zvilgsnio.

-Nelabai,- atsake ji,- As ko gero pati save nervinu. Esu tokia permatoma. Mano mama sako, kad esu lyg atversta knyga. Ji susirupinusi susirauke. As suakmenejes zvelgiau i jos veida. Ji buvo nusivylusi galvodama, kad as pernelyg lengvai ja issifravau. Tai jau daresi tikrai keista. Dar niekada per visa savo gyvenima nebuvau suteikes tiek energijos, kad kazka suprasciau, gal greiciau egzistavima, nes gyvenimas nebuvo tinkamiausias zodis. Gyvenau as nelabai ilgai. -Nenoreciau sutikti su tavo zodziais,- jauciausi kazkaip... Atsargus, lyg manes tykotu pavojus jei per daug atskleisciau. Staiga tikrai susinervinau. Tas numanomas pavojus mane erzino. -Man tu atrodai tikrai sunkiai suprantama. -Todel, kad tu tikrai lengvai issifruoji zmones,- atspejo ji pataikydama tiesiai i desimtuka. -Dazniausiai taip ir yra,- sutikau su jos zodziais. Ir stai tada placiai nusisypsojau parodydamas savo dantis, astrius lyg asmenys. Taip elgtis buvo tikrai kvaila, bet buvau keistai puoles i nevilti negaledamas, nebezinodamas, kokiu budu kitaip galeciau ja perspeti. Jos kunas jau buvo arciau manes nei anksciau, instinktyviai prisiartines musu pokalbio metu. Visi imanomi zenklai ir judesiai, kurie iprastai gasdindavo zmones, berods neturejo jokio poveikio jai. Kodel ji issigandusi neatsoko toli nuo manes? Ko gero, budama tokia intuityvi, ji jau spejo pamatyti mano tamsiaja ir pavojingaja puse. Nespejau pamatyti ar mano perspejimas pasieke savo tiksla. Ponas Banneris paprase klases demesio ir ji vel nuo manes nusisuko. Atrode, kad jai truputi palengvejo del jo isikisimo, gal vis tik ji nesamoningai suvoke pavoju. Bent jau to tikejausi. Suvokiau savyje auganti susizavejima, nors ir nenorejau to pripazinti. Negalejau sau leisti pramogos pripazindamas, kad Bella Swan mane domino. O gal greiciau ji negalejo to leisti. Jau dabar labai troskau dar vienos galimybes su ja pakalbeti. Norejau suzinoti daugiau apie jos mama, jos ankstesni

gyvenima, jos santykius su tevu... Visas imanomas smulkmenas, padedancias ja suprasti. Bet kiekviena sekunde praleista salia jos buvo didziule klaida, rizika, kurios ji turejo isvengti. Ji sujudino tankius savo plaukus kaip tik tuo momentu, kai as leidau sau ikvepti nauja oro gusi. Jos kvapu perpildyta vaga trenke man i gerkle. Lygiai taip pat kaip pirmaja diena - tiesiai i pasirdzius. Nuo troskulio suteikto skausmo vos nepraradau samones. Turejau vel isitverti stalo krasto, kad issilaikyciau ant kedes. Si karta truputi labiau kontroliavau savo emocijas. Bent jau nieko nesulauziau. Pabaisa vel augo manyje, bet si karta be jokio malonumo. Jis vis dar buvo uzspeistas manyje. Kol kas. Tuoj pat baigiau kvepaves ir atsitraukiau nuo mergaites taip toli, kaip tik galejau. Ne, tikrai negalejau leisti sau susizaveti. Idomiausia, labiausiai tiketina, ka galejau joje rasti buvo tai, kad norejau jos mirties. Siandien jau padariau dvi mazybines klaidas. Negi norejau padaryti ir trecia klaida, kuri tikrai neburu mazybine? Vos nuskambejo skambutis puoliau is klases, ko gero suardydamas visa gera ispudi, ties kuriuo taip stengiausi pastaraja valanda. Vel geriau gaivu, dregna ora stovedamas lauke, lyg tai galetu mane isgydyti. Skubejau dingti kuo toliau nuo mergaites, kiek tik tai buvo imanoma. Emmetas manes jau lauke prie ispanu kalbos kabineto. "Kaip praejo pamoka?"- atsargiai paklause. -Be lavonu,- sumurmejau. "Zinau, kad kazkas negerai. Kai pamokos gale pamaciau nusvyrancias Alises rankas, pamaniau, kad..." Kol ejome, prisiminimai apie ka tik praejusias akimirkas iskilo i pavirsiu, tik si karta maciau juos Alises mintyse: ji kazkur skubejo, isblyskusiu veidu ir i apacia nuleistomis akimis. Pajutau begalini Emmeto nora pakilti ir eiti jos paguosti, bet jis nepajudejo. Jei Alise noretu jo pagalbos, ji pati paprasytu. Pasibaisejes pats savimi sudribau ant savo kedes. -Nemaniau, kad tai buvo taip arti. Tikrai nesiruosiau jos... Negalvojau, kad buvo taip blogai,- gailiai sumurmejau. -Todel, kad nebuvo. Juk niekas nemire...- jis mane uztikrino.

-Butent,- susnypsciau, - ne si karta. "Gal veliau taps lengviau..." -Tai jau taip... "O galbut tu ja uzmusi",- pagalvojo kresteledamas peciais.- "Tu nebusi pirmas paleides vadeles. Niekas taves per daug neteis. Zinai, kartais taip nutinka, kad zmones pernelyg skaniai kvepia. Esu nustebes, kad jau tiek ilgai istverei." -Tu man ne kiek nepadedi, Emmetai. Man nepatiko suvokti, kaip jis lengvai susitaikytu su ivykiais, kad mane, jog tai vis vien neisvengiama. "Zinai, ir man taip buvo nutike...", jis pasinere i prisiminimus nukeldamas mane puse simtmecio i praeiti. Pamaciau apleista kaimo kelia, kur vienisa augusi moteris nuiminejo savo skalbinius nuo virves, pakabintos tarp dvieju obelu. Obuoliu kvapas erzinanciai sklande ore - po derliaus nuemimo keli obuoliai dar voliojosi ant zemes. Galejau uzuosti ir svieziai nupjauto sieno kvapa, harmoningai susiliejanti su obuoliais. Jis ejo taku beveik nesuvokdamas moters buvimo, kazko ieskodamas Rozali. Dangus buvo graziai melynas, dailiai nuraudes vakaruose. Jis turejo praeiti keliu net nesustodamas, kai staiga vakarinis vejas, pralekdamas pro svarius skalbinius, trenke i ji jos kvapa. -AAAhhh...- tyliai suinksciau. Lyg mano paties prisiminimu man nepakaktu. "Zinau, atleisk... Bet as tuomet nesusilaikiau ne pusei sekundes. Net nepagalvojau, kad tureciau susilaikyti." Jo prisiminimai tapo per daug israiskingi, kad galeciau ilgiau juos pakesti. Greitai pasokau, tvirtai suspaudes dantis. -Esta bien, Edward?- ( ar viskas gerai ) paklause sinjora Goff, nustebinta mano staigiu judesiu. Maciau savo veida jos mintyse ir zinojau, kad tikrai neatrodau gerai. -Me pardonna ( atleiskit ),- sumurmejau begdamas link duru. -Emmetai, gal galetum eiti padeti savo broliui?- Paklause. -Zinoma, isgirdau ji atsakant ir po sekundes jis jau buvo uz manes.

Atstumiau jo ranka su bereikalinga jega. Zmogaus ranka buciau sutraiskes ir nutraukes is peties. -Atleisk, Edward'ai. -Zinau. Sunkiai kvepavau stengdamasis istustinti galva ir plaucius. -Tai tikrai labai rimta?- paklause jis stengdamasis suvaldyti prisiminimus apie potrauki ir kvapa, bet jam nelabai sekesi. Jis minute patylejo. "Galbut..." -Ne, net jei ir pribaigciau ja man geriau nebus. Grizk i klase, Emmetai, noriu likti vienas. Be jokio zodzio ar minties jis apsisuko ir nuejo dideliais zingsniais. Jis pasakys mokytojai, kad susirgau, kad pabegau, o gal kad esu pavojingas vampyras besikraustantis is proto. Koks skirtumas. Gal jau niekada cia negrisiu. Gal tureciau isvykti visam laikui. Vel ejau i savo masina sulaukti pamoku pabaigos. Pasislepti. Vel. Per si laika turejau apsispresti, stengtis islaikyti savo sprendima. Vietoj to, lyg koks narkomanas, pradejau snipineti is mokyklos atskredanciose mintyse. Pazistami balsai pasieke mane pirmiausia, bet as visiskai nenorejau klausytis Alises ar Rozali minciu. Lengvai radau Dzesika, bet mergaite buvo ne su ja, ieskojau toliau. Maiko Njutono mintys prikauste mano demesi ir as galiausiai radau ja sporto saleje. Maikas buvo nepatenkintas, nes siandien as su ja kalbejau per biologija. Jam labai nepatiko jos atsakymas, kai bande apie tai paklausineti prie stalo. "Juk siaip jau jis istaria vos viena kita zodi, ir tai retai. Zinoma, jis taip pat nusprende susidometi Bella. Man nepatinka zvilgsnis, kuriuo jis i ja ziuri. Bet rodos ji juo labai nesidomi. Ka tokio ji apie ji sake? - nezinau, kas jam buvo praeita savaite uzeje?- Kazka tai tokio. Nenuskambejo taip lyg ji butu susidomejusi. Ko gero tai buvo koks banalus pokalbis..." Jis ir toliau tese savo monologa ta pacia kryptimi, vis save itikinedamas, kad Bella manimi nesusidomejo. Jo mintys man nepatiko daug labiau, nei turejo, todel nusprendziau ju nebesiklausyti.

Idejau trankios muzikos diska i grotuva ir smarkiai pagarsinau, kad nebegirdeciau atskriejanciu minciu. Turejau tikrai susikaupti ties muzika, kad atsilaikyciau nesnipinedamas Maiko arba kad nepradeciau vel ieskoti naivios mergaites. Vis tik valandai einant i pabaiga sukciavau. Stengiausi save itikinti, kad nesnipinejau. Tik ruosiausi. Tik norejau tiksliai zinoti, kada ji iseis is sporto sales, kada pasirodys aiksteleje. Tik tam, kad neuzkluptu manes netycia. Ta akimirka is mokyklos pasipyle mokiniai ir as islipau is masinos, gerai nesuvokdamas, ka dariau. Nepastebejau smulkaus lietaus, kuris drekino mano plaukus. Ar norejau, kad ji mane pastebetu? Ar tikejausi, kad prieis pakalbeti? Ka as cia dariau?! Zinojau, kad mano elgesys tikrai nesamoningas ir itikinejau save sestis i masina, bet negalejau pajudeti. Sukryziaves ant krutines rankas ir lygiai kvepuodamas pamaciau, kaip ji pasuko i mano puse lengvai nuleistais lupu kampuciais. Ji manes nepastebejo. Kelis kartus kilstelejo veida i dangu, lyg tikrai jo nekestu. Labai nusivyliau, kai ji priejo savo masina anksciau, nei praejo pro mane. Ar ji butu su manimi kalbejusi? Ar as buciau su ja kalbejes? Ji isedo i savo Sevroleta, nutrinta masina, tokia pat sena kaip ir jos tevas. Stebejau, kaip pasisuko jos ranka su raktu - masina burzge garsiau nei visos kitos aiksteleje - po to kaip ji istiese rankas link siltos krosneles. Ji tikrai nemego salcio. Ji perbrauke ranka per plaukus, priartindama juos link silumos, lyg noretu isdziovinti. Isivaizdavau, kaip turetu kvepeti jos masinos vidus ir tuoj pat nuginiau sias mintis i sali. Ji atidziai apsidaire ijungdama atbuline pavara. Ji sutiko mano zvilgsni viena sekundes dali ir spejau pamatyti nuostaba jos akyse. Masina pajudejo, o ji vis dar tebezvelge i mane. Po to ji suktelejo kai jos masina sustojo vos uz keliu centimetru nuo kitos. Zvilgtelejo i veidrodeli, vis dar susigedusi. Kai kita masina isvaziavo, ji du kartus patikrino visus mirties kampus, po to ijunge pavara ir be galo atsargiai pajudejo is aiksteles. Taip

atsargiai, kad priverte mane nusisypsoti. Ji ko gero galvojo, kad tai ji buvo pavojinga su savo surudijusia masina. Mintis, kad Bella Swan galejo buti kam nors pavojinga, vairuodama ar ne, priverte mane skardziai nusijuokti ta akimirka, kai ji vaziavo pro mane ziuredama tiesiai priesais save. Kategorija: vampyrai FENOMENAS Sia nakti ir vel nusprendziau medzioti, nors, tiesa sakant, tikrai nebuvau istroskes. Siaip, bandziau apsidrausti, nors zinojau, kad to neuzteks, bet tai buvo butina. Karlailas buvo su manimi, nors buvau grizes pries dvi dienas, dar nebuvau rades tinkamo momento su juo pasisneketi. Girdejau ji galvojant apie mano skubu isvykima pries dvi savaites kol begome tankiu misku. Jo prisiminimuose maciau savo veida, iskreipta baisios nevilties. Pajutau jo nuostaba ir susirupinima. -Edward'ai? -Turiu isvyti, Karlailai, tuoj pat isvykti. -Kas atsitiko? -Nieko. Kol kas nieko. Bet jeigu liksiu tikrai atsitiks. Jis paliete mano ranka. Pajutau, kad ji iskaudinau greitai atsitraukdamas. -Nelabai suprantu... -Ar tu kada nors... Ar tau buvo nutike... Maciau save giliai ikvepiant, maciau laukini ir susirupinusi savo akiu zvilgsni. -Ar tau jau yra teke sutikti zmogu, kurio kvapas skanesnis uz visus kitus? Daug skanesnis? -Ak.

Kai pamaciau, kad jis supranta, susigedes nuleidau galva. Jis istiese savo ranka nekreipdamas demesio, kad ir vel pabandziau pasitraukti, ir padejo ja ant mano peties. -Tu turi padaryti viska, kas tavo galioje, kad atsilaikytum. Man taves tikrai truks. Stai, mano masinos raktai, ji kur kas greitesne. Dabar jis svarste ar pasielge teisingai issiusdamas mane tolyn. Svarste, ar jo nepasitikejimas neizeide manes. -Ne,- sumurmejau vis dar greitai begdamas.- To man ir reikejo. Jei butum manes paprases pasilikti as buciau tave nuvyles. -Man labai gaila, kad tu kenti, Edward'ai. Bet turi padaryti bet ka, kad Swano mergaite liktu gyva. Net jeigu tai reiskia, kad turi vel mus palikti. -Zinau, zinau. -Tuomet kodel grizai? Tu zinai, kad as labai dziaugiuosi matydamas tave, bet jeigu tau taip sunku... -Man nepatinka jaustis bailiu,- prisipazinau. Suletinome zingsni dabar jau tik greitai eidami tamsoje. -Bet taip geriau negu laikyti ja pavojuje. Ji isvyks po metu ar po dvieju. -Tu teisus, as tai zinau. Bet kazkodel sie zodziai mane erzino labiau, nei mintis pasilikti. Mergaite isvyks po metu ar po dvieju... Karlailas sustojo, as pasekiau jo pavyzdziu. "Bet tu nesiruosi begti, ar ne?" Nuleidau galva. "Ar is isdidumo, Edward'ai? Zinai, tau nera ko gedintis..." -Ne, ne is isdidumo as cia esu. Jau ne. "Tu nezinai kur keliauti?" As trumpai nusijuokiau. -Ne. Tai tikrai manes nesulaikytu, jei tik galeciau prisiversti isvykti. -Jeigu mes tau reikalingi, mes keliautumem su tavimi. Tau uztektu paprasyti. Tu jau buvai isvykes niekam nesiskusdamas, jie negaletu tau atsakyti. As kilstelejau viena antaki. Jis nusijuoke.

-Gerai, na gal tik Rozali, bet ji skolinga tau paslauga. Bet kuriuo atveju mums visiems butu geriau iskeliauti dabar, kol dar nera nuostoliu, negu kad veliau, kai viena gyvybe jau bus nutrukusi. Visas jumoro jausmas tartum isgaravo ir as net suvirpejau nuo sios minties. -Taip,- turejau pripazinti slogiu balsu. "Bet vis tik nesiruosi iskeliauti." -Zinau, kad tureciau,- atsidusau. -Tuomet kas tave cia laiko. Neistengiu suprasti... -Nezinau, ar sugebeciau tau paaiskinti. Man paciam tai neturejo jokios prasmes. Jis ilgai zvelge i mano veida. "Ne, vis dar nesuprantu. Bet pasistengsiu gerbti tavo asmenini gyvenima jeigu tau taip geriau." -Aciu. Tikrai gerasirdiska is tavo puses zinant, kad kai as salia, niekos jo neturi. Iskyrus viena atveji. Ir as jau viska isbandziau, kad tai istaisyciau, ar ne? -Kartais mes visi buname uzsispyre,- nusijuoke jis.- Tiesa? Ka tik uzuodziau mazos stirnu bandos kvapa. Sunku pajusti dideli dziaugsma del to kvapo net ir iprastomis aplinkybemis: kvepejo blogiau nei neskaniai. Bet dabar, kai vien prisiminimas apie mergaites krauja susukdavo skrandi, neturejau pasirinkimo. Atsidusau. -Nagi, puolam,- istariau zinodamas, kad galiu prisiversti sociai atsigerti, bet nedaug man tai pades. Pritupeme pasiruose suoliui ir laukeme, kol tas atstumiantis kvapas nukreips mus tinkama linkme. ****** Kai grizome namo jau spaude saltukas. Istirpes sniegas pavirto i leda. Atrode, kad plonas ledo sluoksnis padenge viska: kiekviena egliu spygli, kiekviena kruma, visa zole aplink. As stovejau ant upelio kranto laukdamas, kol patekes saule, tuo metu Karlailas nuejo persirengti ruosdamasis i ligonine. Jauciausi issiputes nuo isgerto kraujo pertekliaus, bet zinojau,

kad kai atsisesiu salia jos, tai netures jokios reiksmes. Ziurejau i tamsu tekanti vandeni sustinges kaip uola, ant kurios sedejau. Karlailas buvo teisus. Man reikejo isvykti is Forkso. Jie rastu ka pasakyti, kad pateisintu mano nebuvima. Kad mokausi privacioje mokykloje Europoje. Kad buvau paauglys, pabeges is namu. Bet kokia istorija, svarbu, kad niekas per daug neklausinetu. Juk tik metams ar porai, kol mergaite isvyktu. Ji testu savo gyvenima - ji turejo toliau gyventi. Ji isvaziuotu kur nors i universiteta, pasentu, padarytu karjera ir galbut isteketu. Galejau tai isivaizduoti - maciau ja balta suknele einancia letu zingsniu, isikibusia tevui i paranke. Buvo keista kokia jega mane nutvilke skausmas nuo sio vaizdo. Nesupratau kas su manimi darosi. Ar as pavydejau, kad ji tures ateiti kurios as niekada nepamatysiu? Tai neturejo prasmes. Kiekvienas mane supantis zmogus turejo viena dalyka - gyvenima - ir iki siol dar niekam to nepavydejau. Turejau ja palikti del jos ateities. Neberizikuoti jos gyvybe. Tai buvo geriausia iseitis. Karlailas jau rado mano kelia. Reikia jo paklausyti. Saule islindo is uz debesu atsispindedama ant apledejusiu pavirsiu. Dar tik viena diena, nusprendziau. Norejau ja pamatyti dar viena karta. Galejau tai iskesti. Galbut net uzsiminciau apie galima mano dingima, tai jau butu istorijos pradzia. Bus tikrai nelengva, zinojau, kad manyje prabile nauji jutimai ras bet kokia dingsti pasilikti, pratesti laika viena diena, dvi, tris... Turejau elgtis taip, kaip geriau. Zinojau, kad galiu pasitiketi Karlailo sprendimu. Ir taip pat zinojau, kad buvau taip pasimetes, kad pats jo negalejau priimti. Pernelyg pasimetes. Nezinojau, kas verte mane dvejoti labiau: mano apsestas smalsumas ar mano nepatenkintas apetitas? Pasukau namo persirengti svariais rubais mokyklai. Asisedusi i trecia auksta vedanciu laiptu virsuje manes lauke Alise. -Tu ir vel isvyksti,- tyliai apkaltino. Atsidusau ir linktelejau galva.

"Negaliu pamatyti kur si karta keliausi." -Nes as pats nezinau kur.- Sumurmejau. "Noreciau, kad pasiliktum." Papurciau galva. "Gal mes su Dzasperu galime keliauti drauge?" -Jus busite jiems reikalingi, jei as nebegalesiu snipineti ir perspeti apie pavoju. Pagalvok apie Esmeja. Negi noretum vienu metu atskirti nuo jos puse seimos? "Tu ja labai nuliudinsi..." -Todel ir turetum likti cia. "Tai ne tas pats jeigu tu butum salia ir tu tai zinai." -Taip, bet turiu daryti tai, kas geriau visiems. "Bet juk yra tiek daug geru iseiciu kiek ir blogu." Viena trumpa akimirka jos mintyse pasirode keista vizija, maciau ja tuo pat metu kaip ir Alise. Maciau save apsupta keistu tamsiu seseliu, kuriu negalejau atpazinti: ju formos buvo netikslios ir miglotos. Po to mano oda pradejo blizgeti saules spinduliuose kazkur misko vidury. Ta vieta lyg ir atpazinau. Kazkas ten buvo kartu su manimi, bet ir velgi toks miglotas, kad negalejau jo pamatyti. Vaizdai mirktelejo ir pradingo vel pakeisdami ateiti per viena akimirka. -Nelabai daug ka tepamaciau,- tariau kai vizija visai isnyko. "As taip pat. Tavo ateitis keiciasi pernelyg daznai, kad vaizdai taptu ryskus. Vis tik manau, kad..." Ji nutilo ir pergalvojo daugybe nesenu viziju susijusiu su manimi, bet visos jos buvo tokios pat miglotos. -Vis tik as galvoju, kad kazkas keiciasi,- staiga gersiai istare.- Atrodo, kad tai lemiamas momentas tavo gyvenime. Nusijuokiau vaizduodamas labai susirupinusi. -Ar tu suvoki, kad atrodai kaip netikra cigone karnavalo metu? Ji parode man liezuvi. -Kaip bebutu, nepamatei nieko blogo siandienai?- Sunerimes paklausiau. -Nemaciau, kad siandien ka nors uzmustum.- Patvirtino. -Aciu, Alise. -Eik rengtis, as niekam nesakysiu, galesi saviskiams pranesti pats kai busi tam pasiruoses.

Ji atsikele, zvilgtelejo laiptu apacion ir kilstelejo pecius. "Man taves labai truks. Tikrai." Taip, man taip pat jos labai truks. Kol vaziavome i mokykla visi tylejo. Dzasperas jaute, kad Alises mintys kazkuo uzimtos, bet zinojo, kad jei noretu, pati butu jomis pasidalinusi. Emmetas ir Rozali buvo pasinere i savo pasauli: jie aistringai ziurejo vienas kitam i akis, daresi bloga i juos beziurint. Mes visi zinojome kaip beviltiskai jie buvo vienas kita isimyleje. O gal sunku buvo tik man, nes buvau vienintelis vienisius seimoje. Budavo dienu kai man buvo tikrai sunku apsuptam triju isimylejusiu idealiu poru. Siandien buvo viena is tu dienu. Gal visiems taptu legviau, jei isvykciau? Kartais jauciausi kaip mano amziaus senis, agresyvus ir prasto charakterio. Zinoma atvykus i mokykla as visu pirma pradejau ieskoti akimis mergaites. Kaip gi kitaip. Buvo keista pagalvojus koks mano pasaulis vienisas ir tuscias be jos - dabar visas mano pasaulis sukosi aplink ja, nebe apie mane. O gal ir ne taip sudetinga paaiskinti. Praktiskai po astuoniasdesimt metu gyvenimo bet koks naujas reiskinys tapdavo atrakcija. Jos dar nebuvo, bet jau girdejau jos antikvarines masinos triuksminga burzgima. Pasiremiau ant savo masinos jos belaukdamas. Visi nuskubejo i pamokas isskyrus Alise, kuri liko laukti su manimi. Mano pagunda jiems buvo nuobodi: jie neistenge suprasti kaip vienas zmogus gali taip ilgai prikaustyti mano demesi, koks skanus jis bebutu. Ziuredama tiesiai pries save, rankomis stipriai isikibusi i vaira, mergaite letai isuko i aikstele. Ji atrode susierzinusi. Man prireike geros sekundes isivaizduoti kas galejo nutikti, ir dar vienos, kad pamatyciau jog visi zmones siandien atrode susierzine. Ak, juk visas kelias padengtas ledu ir jiems reikejo susikaupti bevairuojant. Maciau kaip rimtai ji stengesi isvengti rizikos.

Tai gerai tiko prie visko, ka jau spejau apie ja suprasti. Prie jos savybiu saraso pridejau atsakomybe ir rimtuma. Ji sustojo nelabai toli nuo manes, bet vis dar nepastebejo, kad as cia stoviu i ja ziuredamas. Svarsciau ka ji darys mane pastebejusi? Paraus ir nueis i sali? Tokios buvo mano pirmos mintys. O gal drasiai atlaikys mano zvilgsni? Gal prieis pasisneketi? Giliai ikvepiau pripildydamas savo palucius vilties, jeigu ji noretu pakalbeti. Ji letai islipo is masinos atsargiai tikrindama ledu padengta kelia. Ji nepakele akiu ir tai mane suerzino. Gal man reiketu nueiti su ja pasneketi? Ne, prasta mintis. Vietoj to, kad pasuktu link mokyklos, ji letai nuejo link masinos galo keistai isikibusi i stoga, lyg nepasitiketu savo kojomis. Nesusilaikiau nenusisypsojes ir Alise idemiai pazvelge mano pusen. Stengiausi negirdeti jos minciu linksmindamasis beziuredamas i mergaite, kol toji tikrino grandines ant ratu. Is jos koju pozos supratau, kad ji tikrai galvojo nukrisianti. Visi kiti normaliai ejo i mokykla, gal tik ji pasistate masina ypac apledejusiame plote? Ji sustingo nuleidusi galva keista israiska akyse. Tai buvo... Svelnumas? Lyg pamate kazka verta svelnumo? Ir vel smalsumas buvo toks pat stiprus kaip troskulys. Lyg butinai tureciau suzinoti ka ji galvoja, lyg tai butu vienintelis reiksmingas dalykas gyvenime. Eisiu su ja pasneketi. Atrode, kad paranke jai buvo tikrai reikalinga, bent jau kol iseis is ledo ploto. Betgi zinoma, as negalejau jai to pasiulyti, ar ne? Dvejojau tarp dvieju jausmu. Jei ji tikrai taip nepakente sniego, kaip reaguos i mano ledine balta oda? Jei tik buciau turejes pirstines... -NE,- garsiai suriko Alise. Instinktyviai isiklausiau i jos mintis is pradziu galvodamas, kad as blogai apsisprendziau del mergaites. Bet tai neturejo nieko bendra su manimi. Taileris Kraulis sugalvojo isukti i aikstele pernelyg greitai. Jis tikrai paslys ant apledejusio ploto.

Vizija atejo tik puse sekundes pries realybe. Tailerio furgonas buvo jau posukyje kol as dar tebeziurejau i suspaudusia lupas Alise. Mano veide atsispindejo siaubas. Ne, sita vizija neturejo su manimi nieko bendra, ir tuo paciu viskas buvo su manimi susije. Tailerio furgonas - kurio ratai jau uzleke ant ledo paciu blogiausiu budu - leke beprotiskai tiesiai link mergaites, kuri tapo mano visatos prasme. Masinos, kuri slydo Taileriui visiskai nekontroliuojant situacijos, trajektorija buvo aiskiai nuspejama ir be Alises. Mergaite vis dar tebestovejo savo masinos gale, pacioje blogiausioje vietoje. Ji pakele akis susidomejusi artejanciu triuksmu. Jos akys apsistojo ties mano siaubo iskreiptu veidu ir pasisuko zvilgteleti i artejancia mirti. TIK NE JI. Sis riksmas nuskambejo mano galvoje lyg susukes butu kazkas kitas. Vis dar tebeskaitydamas Alises mintis pamaciau, kad vizija keiciasi, bet jau neturejau laiko isigilinti i pokyciu pobudi. As jau pasileidau tarp zmoniu atsidurdamas tarp furgono ir suakmenejusios mergaites. As begau taip greitai, kad viskas aplink susiliejo, isskyrus ja. Ji manes nemate - jokia zmogaus akis nebutu galejusi manes pastebeti - vis dar ziuredama i atlekiancia mase, kuri ruosesi ja pritreksti prie masinos sono. As apglebiau jos liemeni judedamas taip greitai, kad negalejau buti toks svelnus kaip norejau. Viena simtaja sekundes dali, kol staigiai traukiau jos lengvuti kuna is pavojaus zonos ir issitiesiau ant asfalto spausdamas ja glebyje, suvokiau, kokia ji buvo glezna. Mano kunas uztirpo isgirdus sausa jos galvos trinktelejima i leda. Bet neturejau ne sekundes patikrinti kaip ji jautesi. Uz musu isgirdau cypiancias furgono padangas, lyg jis stengtusi isvengti susidurimo su mergaites masina. Jis truputi pakeite krypti, pasisuko ir vel grizo i pirmaja trajektorija, lyg butu traukiamas magneto. Vienas zodis , kurio dar niekada nedrisau istarti damu draugijoje, issprudo pro mano tvirtai suspaustus dantis.

As jau ir taip pernelyg daug padariau. Puikiai supratau kokia didziule klaida esu bedarantis stai taip praskrides pro visus mokinius. Zinojimas manes nesustabde, nors ir bandziau svarstyti i koki pavoju statau ne tik save, bet ir visa savo seima. Viesas pasirodymas. Viskas bus labai blogai, bet nebuvo jokiu sansu, kad tai man sutrukdytu neleisti furgonui atimti jos gyvybe antra karta. As staiga ja paleidau ir istiesiau savo rankas pries mus. Smugis taip trinktelejo mane atgal i mergaites masina, kad pajutau mano pecius apgaubianti metalo sluoksni. Furgonas garsiai sudrebejo atsitrenkdamas i mano nejudancias rankas ir pakilo linguodamas ant uzpakaliniu ratu. Jei pajudinsiu rankas, furgonas nukris tiesiai jai ant koju. O, visu sventu vardu, negi si katastrofa niekada nesibaigs? Ar dar liko kas nors blogo, kas galetu nutikti? Butu labai keista cia bestovint ir belaikant i virsu pakelta furgona kviestis pagalbos. Numesti furgono taip pat negalejau, turejau pagalvoti ir apie vairuotoja, kurio mintys buvo paniskai isteriskos. Isspaudziau tylu garsa ir lengvai stumtelejau furgona tolyn viena trumpa akimirka. Kol jis vel krito ant musu as ji pagavau is apacios savo desine ranka, kol kairiaja vel apkabinau mergaite per liemeni. Jos kunas buvo lyg sumedejes kol as ja truktelejau is po masinos. Ar ji prarado samone? Kiek gi nuostoliu pridariau jos kunui siuo laukiniu improvizuotu isgelbejimu? Dabar, kai jau zinojau, kad jai niekas nebegresia, paleidau furgona. Visi langai garsiai isduzo kai jis sunkiai nukrito zemyn. Zinojau, kad tikroji krize dar tik prasides. Ka ji spejo pamatyti? Ar kas nors pamate mane isdygstant jos pasoneje ir pradedant manipuliuoti furgonu ore ir jos kunu? Sie klausimai turejo tapti mano pirmenybe. Bet as buvau per daug susirupines, kad pradeciau jaudintis savo viesu pasirodymu taip, kaip tureciau. Buvau supanikaves vien nuo minties, kad bandydamas ja isgelbeti galejau ja suzeisti. Persigandes budamas taip arti jos kuno ir gerai zinodamas, ka pajusiu jei leisiu sau ikvepti oro. Pernelyg gerai suvokdamas jos minksto, prie manes prispausto kuno skleidziama siluma: net per musu abieju dviguba rubu sluoksni ja jauciau...

Pirmoji baime vis tik buvo didziausia. Nuleidau i ja akis jau girdedamas pirmuosius liudininku suksnius. Norejau pamatyti jos veida, ar ji neprarado samones, beprotiskai tikejausi, kad ji nekraujavo. Jos akys buvo placiai atvertos, jose sustinges sokas. -Bella?- paklausiau jau beveik pasiekes isprotejimo riba.- Tau viskas gerai? -Viskas gerai,- automatiskai atsiliepe ji nuostabos pilnu balsu. Isgirdus jos balsa mane pervere didziule, beveik skausminga palengvejimo banga. Ikvepiau oro jau nesijaudindamas del savo gerkles perstejimo. Beveik dziaugiausi ji jausdamas. Ji suvirpejo noredama atsisesti, bet as dar nebuvau pasiruoses jos paleisti. Laikydamas ja glebyje jauciausi keistai... Saugus. Kaip bebutu, jau jauciausi truputi geriau. -Atsargiai,- perspejau ja.- Atrodo, tu gana smarkiai susitrenkei galva. Jos kvape nebuvo sviezaus kraujo pedsaku - butinybe - bet tai dar nereiske, kad nebuvo vidinio kraujavimo. Staiga labai nekantriai panorau kuo greiciau parodyti ja Karlailui ir jo rentgeno aparatams. -Ai,- istare ji. Jos balso tonas buvo juokingas, lyg tik dabar butu pajutusi skausma. -Taip ir galvojau. Is palengvejimo situacija man atrode juokinga, jauciausi lyg migloje. -Kaip, po velniu... Jos balsas nutruko, akys placiai pazvelge i mane. -Kaip tau pavyko taip greit cia atsidurti? Palengvejimas nusedo, jumoras dingo. Ji pamate per daug. Dabar, kai mergaite jau buvo sveika ir saugi, susirupinimas seima paeme virsu. -As buvau visai salia taves, Bella. Is patirties zinojau, kad jeigu buciau atsakes pernelyg uztikrintai, klausiantysis galetu pats suabejoti savo teisumu. Ji vel pasimuiste noredama atsisesti ir si karta as ja paleidau. Man reikejo ikvepti, kad galeciau itikinamai vaidinti.

Turejau laikytis atokiau, kad jos karsto kraujo siluma netrukdytu man susikaupti. Pasislinkau kiek galima toliau nuo jos, bent jau tiek, kiek buvo vietos tarp dvieju masinu. Ji pakele akis ir as atlaikiau jos zvilgsni. Suklysti nusukdamas akis galejo tik pradedantis melagis, o man buvo toli iki blogo melagio. Mano israiska buvo nekalta ir susirupinusi. Atrode, kad ji pasijuto nejaukiai. Puiku. Avarijos vietoje jau buvo daugybe mokiniu. Vaikai stumdesi noredami pamatyti ar buvo kraujo. Daugybe balsu susimaise su ju mintimis. As stengiausi isgirsti ar kas nors dar ka nors mate, po to mano demesys vel grizo prie mergaites. Atrode, kad ji nesuvoke is kur sis triuksmas, vis dar sokiruotu zvilgsniu apsidaire ir pabande atsikelti. As atsargiai uzdejau savo ranka jai ant peties stengdamasis sulaikyti. -Palauk dar truputi. Atrode, kad su ja viskas tvarkoje, bet gal jai nereiketu judinti kaklo. Ir vel panorau, kad cia atsirastu Karlailas. Negalejau lyginti savo teoriniu medicinos mokslu su jo simtmeciu praktika. -Man salta,- pasipriesino ji. Ji vos nenumire du kartus sutraiskyta ir viskas, kuo ji skundesi, tai kad jai salta? Sukikenau bandydamas sau priminti, kad sioje situacijoje nera nieko juokingo. Bella mirktelejo ir jos zvilgsnis sustojo ties mano veidu. -Tu stovejai ten. Ir vel mano juokas dingo taip greit kaip ir uzejo. Jos zvilgsnis pasisuko vakarop, net jei per furgono stoga nieko nesimate. -Salia tavo masinos. -Ne. -As tave maciau,- spyresi ji. Kai ji spyriojosi jos balsas tapo vaikiskas. Ji kilstelejo smakra. -Bella, as buvau visai salia ir isgelbejau tave, tai ir viskas. Giliai pazvelgiau i jos akis stengdamasis priversti patiketi mano versija - vienintele logiska versija. Jos lupos kietai susispaude. -Ne.

Tik be panikos, stenkis islikti ramus. Jei tik galeciau akimirkai priversti ja uzsiciaupti, liktu laiko sunaikinti irodymams... Ir paneigti jos versija pasinaudojant smegenu sukretimu. Juk tau, paciai tyliausiai mergaitei pasaulyje, nesunku butu trumpam nutilti? Jei tik ji galetu pasitiketi manimi tik akimirka... -Nagi, prasau, Bella,- tyliai paprasiau. Mano balsas prase, nes suvokiau kaip labai noreciau, kad ji manimi patiketu. Troskau to visa sirdimi ir ne vien tik del avarijos. Koks kvailas noras. Kas pasikeistu, jei ji imtu manimi pasitiketi? -Kodel?- vis dar su savigynos gaidelemis paklause ji. -Pasitikek manim,- jau maldavau. -Pazadek man, kad veliau viska paaiskinsi. Supykau ant saves kam vel turejau jai meluoti, kuomet labiau uz viska troskau jai irodyti, kad esu vertas pasitikejimo. Todel kai jai atsakiau mano balsas buvo grubus: -Gerai! -Jau geriau nepamirstum isteseti zodzio. Pagalba jau artejo, zmones pradejo rinktis aplink, kazkas iskviete policija ir sirenos jau girdejosi uz daugmaz simto metru, o as tuo tarpu stengiausi ismesti is galvos mergaite ir tinkamai surikiuoti savo mintis. Skanavau visas aplinkines mintis, net ir tu, kurie nebuvo ivykio vietoje, bet nieko itartino negirdejau. Daugelis is ju buvo nustebe matydami mane salia Bellos, bet visi priejo ta pacia isvada - vienintele galima isvada - kad anksciau jie manes paprasciausiai nepastebejo. Ji buvo vienintele nesutinkanti manyti kaip kiti, bet jos pasakojimas taip pat bus vienintelis, tai neturejo daug reiksmes. Ji buvo persigandusi ir sokiruota, jau nekalbant apie galvos smegenu sutrenkima kuri as jai ko gero suteikiau. Ji tikriausiai buvo soko busenos. Lengvai suprastumem, jog jos istorija buvo tik po gautos traumos pasirodziusiu vaizdiniu pasekmes. Niekas ja nepatikes isklause visu liudininku parodymus. Kai isgirdau ka tik i ivykio vieta atejusiu Rozali, Emmeto ir Dzaspero mintis gavau truputi susiraukti. Gerai jauciau, kad sianakt man teks duoti gera paaiskinima.

Norejau panaikinti savo peciu ispaudus ant masinos, bet mergaite buvo pernelyg arti. Turesiu palaukti, kol kas nors atkreips jos demesi. Tas laukimas erzino, be to, labai jau daug poru akiu stebejo mane, kol jie visi bande atstumti furgona, kad mus islaisvintu. Tureciau jiems padeti, vien jau tam, kad pagreitinciau procesa, bet buvau jau pakankamai iklimpes, bet to, mergaite vis dar ziurejo i mane verianciomis akimis. Galu gale jiems vis tik pavyko ir medikai greitai pribego prie musu su visais savo irankiais. Pasirode vyriskis prazilusiais plaukais. Jau buvau ji mates. -Ei, Edward'ai, ar tau viskas gerai?- paklause Bretas Warneris. Jis dirbo ligonineje su mano tevu. Man pasiseke - pirma karta siandien - kad jis pirmas prie musu priejo. Jo mintys buvo raminancios ir atidzios. -Man viskas gerai, Brettai, manes net nepaliete. Bet bijau, kad Bella susitrenke. Kai ja patraukiau furgonui is kelio ji gana smarkiai trinktelejo galva... Bretas tuoj pat susidomejo mergaite, kuri dabar i mane ziurejo kaltinanciu zvilgsniu. Lyg buciau ja isdaves. Ak, tiesa. Ji juk buvo tyli kankine - jai labiau patikdavo kenteti tyloje. Ji nepuole is karto neigti mano zodziu ir man siek tiek palengvejo. Antrasis greitosios pagalbos gydytojas stengesi mane itikinti apziurai, bet as labai greitai ji atkalbejau. Uzteko pazadeti, kad mano tevas pats mane apziures ir jis mane paliko ramybeje. Su daugeliu zmoniu uztekdavo kalbeti uztikrintai. Zinoma, mergaitei tai negaliojo. Ar joje is viso buvo kas nors normalaus? Jai uzdejo kaklo apsauga - ji nuostabiai nuraudo susidrovejusi. As pasinaudojau jos demesio nukrypimu, kad atsargiai panaikinciau irodymus, lengvai istiesindamas savo peciu ispaudus masinoje. Vien tik mano broliai ir seserys pastebejo ka dariau, uz nugaros girdejau tylu Emmeto pazada po to patikrinti ir panaikinti kas liko. Buvau dekingas Emmetui ir galejau jau ramiau isitaisyti greitosios pagalbos masinoje.

Policijos sefas atvyko anksciau, nei Bella isedo i greitaja. Nevertejo ne pradeti klausytis jo minciu, jos buvo paniskos, sumaisytos su kai kuriais tarp ju ivykusiais pokalbiais. Kai jis pamate savo vienintele dukra sodinama i greitaja, ji uzliejo neapsakoma kaltes ir susirupinimo banga. Jo jausmai mane pervere ir isaugo manyje. Kai Alise mane perspejo, kad nuzudydamas jo dukra ji pribaigciau, ji tikrai neperdejo. -Bella!- suriko jis. -Viskas man bus gerai, Carl... Teti.- atsiduso ji.- Nieko cia blogo. Bet jos tikrumas jo neuztikrino. Jis pasisuko i artimiausia gydytoja paklausti informacijos. As jo klausiausi, kol jis siaip taip formulavo sakinius apimtas panikos, kai staiga supratau, kad jo mintis papildydavo zodziai. Tai buvo tartum... As negalejau aiskiai girdeti jo minciu. Hmmm. Carlis Swanas nebuvo toks tylus kaip jo dukra, bet dabar jau zinojau, i ka ji atsigime. Idomu. Iki siol dar nebuvau prisiartines prie policijos sefo. Visada galvojau, kad jis letai mastantis zmogus net nesusimastydamas, kad gal tai as buvau letokas. Jo mintis as girdejau, bet kai kurios ju detales liko giliai pasleptos. Galejau girdeti tik jo balso tenora mintyse, tik tiek... Banziau isiklausyti idemiau, gal jo mintys atskleistu man mergaites tylos paslapti? Bet Bella jau buvo masinoje ir greitoji pajudejo. Buvo sudetinga atsiplesti nuo idejos, kad galbut jau turejau paslapties, kuri visisskai mane apsedo, rakta. Bet reikejo daug ka apsvarstyti, perzvelgti viska, ko siandien pridariau. Turejau klausytis, kad isitikinciau, jog tikrai niekas nieko nemate ir kad mums nereikes pulti kraustytis. Turejau susikaupti. Gydytoju mintyse nebuvo nieko itartino. Viskas, ka jie galejo pasakyti, tai kad mergaitei nebuvo nieko blogo. Ir, kad ir kaip bebutu keista, Bella laikesi mano ivykiu versijos. Kai atvykome i ligonine mano pirmenybe buvo pamatyti Karlaila. Skubejau pro automatiskai atsiveriancias duris, bet

negalejau nuleisti akiu nuo Bellos. Zvelgiau i ja per seseliu mintis. Man buvo lengva atpazinti taip iprastas tevo mintis. Jis buvo vienas savo mazame kabinete. Dar karta pasiseke per sia nevykusia diena. -Karlailai. Jis girdejo mane ateinant, bet susirupino isvydes mano veida. Jis pasoko ir jo ir taip baltas veidas dar labiau pabalo. Jis zvelge i mane is uz savo stalo. "Edward'ai... Tu juk ne..." -Ne! Ne tai... Jis giliai ikvepe. "Be abejo. Atsiprasau uz tokias mintis. Zinoma, tavo akys, galejau susiprasti..." Tare zvelgdamas i mano gintaro spalvos akis su palengvejimu. -Bet ji susizeide, Karlailai. Ko gero nieko rimto, bet... -Kas atsitiko? -Kvaila masinos avarija. Ji buvo blogu metu blogoje vietoje. As negalejau likti ten... Leisti ja suzeisti.... "Ramiai, ramiai. Pradek is pradziu. Kaip tu isipainiojes? -Vienas furgonas slydo ledu.- murmejau ziuredamas i siena uz jo kol kalbejau (nebuvo jokiu diplomu, kabejo vienintelis jo megstamas paveikslas ).- Ji buvo jo kelyje. Alise mate ji atlekiant, bet negalejau padaryti ka nors kita, tik begti pro visa minia, kad ja is ten istraukciau. Niekas nieko nepastebejo... Isskyrus ja. Turejau taip pat sustabdyti furgona, ir vel niekas nemate, isskyrus ja... Man labai gaila, Karlailai. Tikrai nenorejau viesai musu parodyti. Jis apejo stala ir uzdejo savo ranka ant mano peties. "Tu pasielgei teisingai. Zinau, kad tau turejo buti nelengva. Didziuojuosi tavimi." Dabar jau drisau pazvelgti jam i akis. -Ji zino kad su manimi... Kazkas negerai. -Tai nesvarbu. Jeigu reikes isvykti, mes isvyksim. Ka ji sake? As pasimetes papurciau galva. -Kol kas nieko. -Kol kas?

-Ji laikosi mano versijos... Bet ji laukia mano paaiskinimo. Jis truputi susirauke apmastydamas ka pasakiau. -Ji susitrenke galva... Na, as ja sutrenkiau.- Greitai pasakojau.- As gana smarkiai ja trinktelejau zemen. Atrodo, nieko blogo, bet neturetu buti sunku issiginti jos zodziu. Ir jau besakydamas tuos zodzius pasijutau tikras nieksas. Karlailas isgirdo karteli mano balse. "Gal to neprireiks. Palaukim ir matysim kaip viskas vyks, gerai? Atrodo, kad turiu viena paciente apziurai." -Labai prasau,- istariau.- As labai bijau, kad ja suzeidziau... Karlailo akyse pasirode kibirkstele. Jis perbrauke ranka per savo truputi sviesesnius uz akis plaukus ir nusijuoke. "Man atrodo, kad tau tai buvo idomi diena, tiesa?" Jo mintyse maciau ironija ir tai, kad si situacija ji linksmino. Na ir pasikeitimas. Kazkuria sekundes dali nesamoningai puoliau jai i pagalba, pavirsdamas is pabaisos i globeja. Nusijuokiau kartu su juo. Prisiminiau, kad Bellai tikrai reikejo globejo nuo manes paties. Juokiausi, nes kad ir kas bebutu nutike, as vis dar buvau jai toks pat pavojingas, kaip anksciau. Tai buvo viena paciu ilgiausiu valandu mano gyvenime. Laukiau vienisas Karlailo kabinete ir klausiausi ligonines minciu. Taileris Kraulis, furgono vairuotojas, buvo smarkiau susizeides ir visas demesys buvo nukreiptas i ji. Ji vis dar lauke eiles rentgenui. Karlailas laikesi atokiau pasitikedamas ja priemusiu gydytoju zodziais, kad jai nieko blogo. Mane tai nervino, nors ir suvokiau, kad jis elgiasi teisingai. Uztektu vien to, kad ji pazvelgtu i jo veida ir prisimintu mane, kad yra kazkas keisto musu seimoje, ji galetu pradeti klausineti. Vienu dalyku neabejojau: aplink ja buvo pakankamai kompanijos pokalbiams. Taileris tiesiog vire kalte, del to kad vos jos neuzmuse du kartus. Atrode, jis niekada neuzsiciaups. Galejau matyti jos veida jo mintyse, ir man buvo aisku, kad ji labai norejo kad jis nutiltu. Kaip jis galejo to nesuprasti? Isitempiau, kai isgirdau Taileri jos klausiant, kaip ji issikapste? Laukiau nekvepuodamas kol ji svarste.

-Hmm...- isgirdau ja numykiant. Po to ji ilgam nutilo ir Taileris svarste, ar sis klausimas jai buvo nemalonus. Galu gale ji istare: -Edward'as mane nustume. Atsidusau. Mano kvepavimas pagreitejo. Dar nebuvau girdejes, kaip ji istaria mano varda... Man patiko tas garsas, net jei girdejau ji per Tailerio mintis. Norejau isgirsti pats... -Edward'as Cullen'as,- vel istare ji matydama, kad Taileris nesuprato, apie ka ji kalba. Jau buvau prie duru, uzdejes viena ranka ant rankenos. Troskimas ja pamatyti su kiekviena sekunde tapo vis stipresnis. Turejau pats sau priminti atsargumo taisykles. -Jis buvo salia manes. -Cullen'as? As jo nepastebejau... Bet viskas ivyko taip greitai. Ar jam viskas gerai? -Atrodo, kad taip. Jis vis dar kazkur cia sukinejasi. Jo bent jau niekas nepagulde. Maciau jos susimasciusi zvilgsni, itarima perbegusi jos akis, detales, kuriu Taileris nepastebejo. "O ji grazi."- nustebes pagalvojo Taileris.- "Net ir visa purvina. Ji ne visai mano stiliaus, bet... Tureciau paskirti jai pasimatyma. Reiktu tik atsiprasyti uz siandiena..." As jau buvau laukiamajame, visiai salia jos palatos, nesusimastydamas ne sekundei ka darau. Pasiseke, kad slauge iejo i palata pries mane - buvo Bellos eile rentgenui. Atsiremiau i tamsia siena uz kampo stengdamasis is visu jegu nesekti paskui ja. Koks mano reikalas jeigu Taileriui ji pasirode grazi? Ta matyti turejo visi. Nebuvo jokios priezasties, kad as jausciausi... Ka butent as jauciau? Nejaukuma? Ar pyktis butu arciau tiesos? Visa tai neturejo jokios prasmes. Stovejau ten, kur buvau taip ilgai, kaip tik galejau. Vis tik mano nekantrumas nugalejo ir pasukau link rentgeno kabineto. Ji jau buvo isvezta i palata, bet galejau uzmesti aki i jos rentgeno nuotraukas. Tai, ka pamaciau, mane nuramino. As jos nesuzeidziau, bent jau nelabai smarkiai. Karlailas mane pakviete.

"Atrodai daug geriau." Ir toliau tebeziurejau pries save. Mes nebuvome vieni, koridoriuje buvo daug slaugiu ir lankytoju. "Ak, taip,"- jis pakabino nuotraukas pries sviesa, bet man nebuvo reikalo pazvelgti antra karta.- "Jai viskas tvarkoj. Gerai padirbejai, Edward'ai." Isgirsti toki komplimenta is savo tevo mane priverte pasijusti keistai. Turejau didziuotis, bet gerai zinojau, kad jam nepatiks tai, ka ruosiausi dabar daryti. Bent jau tikrai nepatiktu, jei zinotu kodel. -Manau, kad eisiu su ja pakalbeti,- tariau.- Kol ji dar taves nepamate. Elgsiuosi naturaliai. Lyg nieko nebutu ivyke. Gal tai pades sutvarkyti visa si reikala. Va kas galetu tapti visai neblogu pasiteisinimu. Karlailas linktelejo galva paskendes savo mintyse, vis dar tebeziuredamas i nuotraukas. -Gera mintis. Hmmm... Zvilgtelejau i nuotraukas noredamas suprasti, kas taip pritrauke jo demesi. "Tik paziurek i visas ankstesnes kritimo zymes. Kiek gi kartu jos mama ja ismete is ranku?" Karlailas nusijuoke is savo paties minciu. -Pradedu galvoti, kad si mergaite traukia nesekmes. Ji visada randasi blogu momentu blogoje vietoje. "Tu teisus, siuo metu Forksas su tavimi apylinkese, ko gero jai butu ne pati geriausia vieta." Sudrebejau. "Eik. Pabandyk ja nuraminti. As prieisiu kiek veliau." Nuejau dideliais zingsniais jausdamas kaltes antpludi. Buvau tikrai geras melagis, jei sugebejau apkvailinti Karlaila. Kai iejau i palata Taileris tebemurmejo jau simtaji atsiprasyma. Mergaite stengesi jo nesiklausyti apsimesdama miegancia. Jos akys buvo uzmerktos, bet kvepavimas nelygus, ir kartais ji susinervinusi kilsteledavo pirstus. Ilga laika zvelgiau i jos veida. Tai bus paskutinis kartas kai galejau i ja pazvelgti. Sis faktas skausmingai pervere mano

krutine. Ar todel, kad nekenciau palikti neissprestos misles? Man tai nepasirode pakankama priezastis. Galu gale giliai ikvepiau ir nutariau prisiartinti visiems pasirodydamas. Mane pamates Taileris vel prabilo, bet as priglaudziau pirsta prie lupu. -Ji miega?- sumurmejau. Jos akys staiga atsimerke ir ji isistebeilyjo i mano veida. Mirktelejo, po to prisimerke su pykcio ir itarimo israiska. Priminiau sau, kad reikejo ir toliau vaidinti, todel nusisypsojau taip, lyg nieko keisto nebutu atsitike, isskyrus lengva galvos sutrenkima ir is jo pasekusias keistas vizijas. -Ei, Edwardai, as atsiprasau...- pradejo jis. Vienu rankos judesiu nutraukiau jo atsiprasymu lavina. -Juk niekas nemire.- Istariau nusisypsodamas is savo paties juokelio. Buvo neitiketinai lengva ignoruoti Taileri, net jei jis buvo vos uz keliu metru ir kraujavo. Anksciau niekada nesupratau kaip Karlailas sugebedavo ignoruoti savo pacientu kraujo kvapa juos gydydamas. Negi nebuvo pavojinga leistis nuolat sitaip gundomam? Bet dabar tai suvokiau. Jei susikaupiame ties kuo nors labai svarbiu pagunda nebeturi galios. Netgi vis dar svieziai tebetekantis Tailerio kraujas buvo niekas salia Bellos kvapo. Nutariau likti nuo jos kiek atokiau prisesdamas ant tailerio ciuzinio krasto. -Taigi, koks nuosprendis? Jos lupu kampuciai pakilo. -Man nieko blogo, bet jie nenori isleisti manes namo. Paaiskink man, kodel tu gali laisvai vaikscioti, bet mes - ne? -Pazinciu reikalas.- Atsakiau lengvabudiskai.- Bet nesijaudink, as pasirupinsiu tavo pagrobimu. Atsargiai stebejau jos reakcija kai tevas iejo i palata. Jos akys is nuostabos issiplete, lupos prasivere. Suurzgiau savyje. Be jokios abejones, ji pastebejo musu panasuma. -Taigi, panele Swan,- tare jis.- Kaip jus jauciates?

Jo zavesys ir manieros nuramindavo bet kuri pacienta per puse sekundes. Bet, zinoma, negalejau buti tikras, kad tai pasiseks su Bella. -Man viskas gerai,- ramiai atsake ji. Karlailas pakele jos nuotraukas salia jos lovos. -Jusu nuotraukos geros. Ar skauda galva? Pasak Edward'o jus tikrai smarkiai trinktelejot. -Viskas man gerai,- lengvai atsidususi pakartojo. Si karta jos balse nuskambejo nekantrumas. Ji paziurejo i mane niuriu zvilgsniu. Karlailas priejo prie jos ir svelniai panere pirstus i jos plaukus ieskodamas guzo. Visas mano pasipriesinimas dingo ir mane uzliejo emociju banga. Daug kartu maciau Karlaila dirbanti su zmonemis. Pries daug metu netgi jam padedavau, vis tik tokiose situacijose, kur nebudavo kraujo. Man nebuvo naujiena matyti kaip jis ja apziurineja, lyg pats butu zmogus. Tiesa, visada jam pavydejau savitvardos, bet niekada taip smarkiai, kaip dabar. Sis kartas skyresi nuo kitu. Pavydejau jam daug daugiau nei savitvardos. Troskau, kad pradingtu tas skirtumas tarp jo ir manes, kad taip pat galeciau ja liesti be galo svelniai, be baimes nesusivaldyti... Ji sudrebejo ir as pasimuisciau ant Tailerio lovos. Turejau susikaupti ties savo poza, kad vel atrodyciau atsipalaidaves. -Skauda?- paklause Karlailas. Jos smakras kilstelejo i virsu. -Nelabai,- atsake. Dar viena detale jos ipatybiu sarase - ji buvo istverminga. Jai nepatiko pasirodyti silpnai. Ji buvo ko gero pats glezniausias mano sutiktas padaras, bet jai nepatiko pasirodyti silpna... Lengvas juokas issprudo is mano burnos. Ji mestelejo man isizeidusi zvilgsni. -Gerai,- tare Karlailas.- Jusu tevas laukia salia. Galit keliauti namo. Bet grizkit jeigu pasidarytu silpna ar pablogetu regejimas. Jos tevas buvo salia? Kad ir kaip besistengiau prigauti mintis is laukiamojo, niekaip neradau to sunerimusio balso. -Negaliu grizti i mokykla?

-Siandien jums butu geriau pailseti,- jai patare Karlailas. -O jis gris i pamokas?- paklause linkteledama mano pusen. Reaguoti normaliai, nekelti itarimo... Negalvoti apie poveiki, kuri ji man sukelia, kai isiziuri i akis. -Juk kas nors turi jiems pranesti, kad tu gyva,- pareiskiau. -Tiesa, atrodo, kad puse mokyklos laukia koridoriuose.- prisimine Karlailas. Si karta galejau tiksliai nuspeti jos reakcija, prisiminiau, kaip ji nekente, kai visi i ja spokso. Ji manes nenuvyle. -O, del Dievo meiles!- susuko paslepdama veida tarp ranku. Buvau labai patenkintas, kad si karta atspejau tiksliai. -Gal norite likti cia?- paklause Karlailas. -Ne, ne,- ji paskubejo atsakyti. Ji nuleido kojas ir pasoko nuo lovos. Jos kojos susipyne ir ji krito tiesiai Karlailui i glebi. Jis greitai ja pagavo ir pastate ant koju. Ir vel mane uzliejo gilus pavydas. -Viskas gerai,- tare ji kol jis nieko nepasake ir jos skruostai nusidaze nuostabia spalva. Zinoma, jos rausvi zandai Karlailui nedare jokio poveikio. Jis patikrino, kad ji atrado lygsvara ir ja paleido. -Jei skaudes, isgerkit aspirino,- patare jis. -Tikrai nera taip blogai. -Atrodo, jums labai pasiseke,- tare pasirasydamas leidima isvykti. Ji pasuko galva link manes. -Pasiseke, nes Edward'as buvo netoliese. -Ak taip... Tiesa,- pratare Karlailas isgirdes jos balse tas pacias gaideles, kaip ir as. Ji vis dar negalvojo viska isivaizdavusi. Kol kas dar ne. "Palieku tave viena,"- pagalvojo Karlailas.- "Elkis, kaip tau atrodo geriau." -Aciu, tu be galo man padedi,- tyliai sumurmejau. Ne vienas zmogus neisgirdo. Karlailas nuslepe sypsena del mano sarkazmo ir pasisuko i Taileri. -Bijau, kad jums teks likti pas mus kiek ilgiau.- Tare jau pradedamas apziurineti jo ipjovimus.

Na, ko gero logiska, kad po visko, ko pridirbau, man reikejo viska ir sutvarkyti. Bella laisvai ejo link manes sustodama pernelyg arti ir priversdama mane pasijusti nejaukiai ir nepatogiai. Staiga prisiminiau, kaip pries uzverdant siai kosei troskau, kad ji taip pasielgtu. Beveik mano noru parodija... -Ar galiu trumpam su tavim snekteleti?- paklause. Jos karstas kvepavimas nutvilke mano veida, turejau pasitraukti zingsni atgal. Jos zavesys ne kiek nesumazejo, vis suzadindamas manyje pulsavima, pirmykscius instinktus, kai tik budavau salia jos. Mano burna uzpludo nuodai, raumenys isitempe pasiruose suoliui, ikalinti ja savo glebyje ir pasiekti dantimis jos kakla... Mano siela buvo stipresne uz norus, bet riba nebuvo labai toli. -Tavo tevas laukia taves,- istariau tvirtai sukasdamas zandikaulius. Ji trumpai zvilgtelejo i Taileri ir Karlaila. Jei Taileris i mus nekreipe jokio demesio, Karlailas klausesi kiekvieno mano atodusio. "Atsargiai, Edward'ai" -Noreciau asmeniskai su tavimi pakalbeti, jei tu ne pries.- ji nepasidave. As visai to nenorejau bet sudraudziau pats save. Reikia galu gale baigti sia problema. Kai isejome is palatos manyje buvo visiska sumastis. Klausiausi jos nelygaus ejimo rikiuodamas savo mintis. Dabar vel reiks vaidinti. Zinojau, koki vaidmeni pasirinksiu - as sioje istorijoje busiu blogasis personazas. Busiu ziaurus, meluosiu ir tyciosiuosi is jos. Tai buvo priesinga mano jausmams, jausmams, kuriems priesinausi sitiek metu. Dar niekada gyvenime taip netroskau, kad manimi pasitiketu. Dabar ruosiausi pats suzlugdyti bet kokia pasitikejimo galimybe. Blogiausia buvo zinoti, kad tai bus paskutinis jos prisiminimas apie mane. Tai buvo mano atsisveikinimas. Sustojau ir atsisukau i ja. -Nagi?- saltai paklausiau.

Ji trupti atsitrauke nustebinta mano nemalonaus tono. Jos zvilgsnis pagilejo, veidas igavo ta pacia israiska, kuri buvo mane apsedusi jau sitiek laiko. -Tu turi man paaiskinti,- labai tyliai sumurmejo ir jos veidas isbalo. Man buvo sunku islikti grubiu. -As isgelbejau tavo gyvybe. Nieko nesu tau skolingas. Ji suvirpejo. Matyti, kaip mano zodziai ja iskaudino, mane nudegino lyg rugstis. -Tu pazadejai,- susnabzdejo dar tyliau. -Bella, tu smarkiai susitrenkei galva, tu viska isivaizduoji. -Su mano galva viskas tvarkoj!- Pasipriesindama kilstelejo smakra. Dabar ji jau pyko. Puiku. Tai palengvins mano uzduoti. As pazvelgiau i ja vel uzsidedamas kauke. -Ko tu is manes nori, Bella? -Teisybes. Suprasti, kodel meluoju del taves. Tai, ko ji prase, buvo istikima ir pateisinama, ir negalejimas jai to duoti mane zude. -Bet ka gi tu isivaizduoji? Pasipyle greita zodziu lavina: -Esu visiskai tikra, kad tu nebuvai salia manes. Taileris taip pat taves nemate, taigi baik man meluoti. Tas furgonas ruosesi mus abu sutraiskyti, bet to nenutiko. Tavo rankos paliko jame zymes, kaip ir peciai. Tu neturi ne ibrezimo, furgonas turejo uzkristi man ant koju, bet tu ji pakelei... Ji staiga nutilo smarkiai sukasdama dantis ir nusuko zvilgsni i sali, slepdama asaras ir stengdamasi jas sulaikyti. Tebeziurejau i ja su ta pacia besityciojancia israiska, bet buvau sustinges is siaubo. Ji viska mate. -Tu tikrai galvoji, kad as pakeliau furgona?- sarkastiskai paklausiau. Ji linktelejo. -Zinai, niekas tavimi nepatikes,- jau beveik surikau. Ji pasistenge suvaldyti besiverzianti pykti. Kai pasigirdo jos atsakymas, ji aiskiai skiemenavo kiekviena zodi: -As niekam nesiruosiu pasakoti.

Maciau jos akyse, kad ji nemelavo. Netgi isduota, iskaudinta ir supykusi ji ruosesi saugoti mano paslapti. Kodel? Mane apemes sokas per sekunde suarde mano kauke. Man reikejo susiimti. -Tokiu atveju, koks skirtumas?- pasakiau dabar jau tikrai stengdamasis islaikyti balso rimtuma. -Man yra skirtumas,- isikarsciavo ji.- As nemegstu meluoti, tu turi man duoti gera priezasti, kad ir toliau tai daryciau. Ji prase manes ja pasitiketi. Lygiai taip, kaip ir as troskau, kad ji manim pasitiketu. Labai gaila, bet tai buvo kelias, kuriuo pasukti as negalejau. -Kodel negali paprasciausiai man padekoti ir pamirsti visa tai?- Istariau nejautriu balsu. -Aciu,- greitai istare ji ir pasinere i tyla laukdama tesinio. -Tu nesiruosi pasiduoti, ar ne? -Ne. -Tuomet... Negalejau atskleisti jai tiesos, net jei labai to norejau... Be to as nenorejau. Jau geriau tegu ji susikuria savo pacios istorija nei suzino, kas is tiesu as esu. Nieko negalejo buti blogiau uz tiesa. As buvau gyvas pabaisa, islindes tiesiai is siaubo filmo. -Tikiuosi, kad pasimegausi nusivylimu. Musu zvilgsniai susikirto dar karta. Buvo keista matyti koks jos susierzinimas buvo zavingas. Lyg mazas supykes kaciukas nesuvokiantis savo trapumo. Jos skruostai nuraudo ir ji dar karta sukando dantis. -Kam tuomet taip stengeisi mane isgelbeti? O stai sitam klausimui tai jau tikrai nebuvau pasiruoses. Kazkur praradau savo vaidmens prasme. Mano kauke nukrito ir suduzo po mano kojomis, ir si karta as jai pasakiau tiesa: -Nezinau... Mintyse paskutini karta nufotografavau jos veida - jame vis dar matesi pyktis ir skruostu raudonis - po to nusisukau ir neatsigrezdamas nuejau nuo jos tolyn...

Kategorija: vampyrai VIZIJA Grizau i mokykla. Tai buvo geriausia, ka galejau padaryti nenoredamas atkreipti i save demeio. I dienos pabaiga jau beveik visi mokiniai buvo grize. Truko tik Bellos ir Tailerio bei keliu mokiniu, kurie nutare pasinaudoti proga praleisdami pamokas. Man neturetu buti sunku elgtis taip, kaip visiems geriau. Vis tik, beveik visa popiete griezdamas dantimis stengiausi susilaikyti nepabegti is pamoku ir nesusirasti mergaites. Kaip medziotojas. Apsestas medziotojas. Apsestas vampyras medziotojas. Siandien mokykloje buvo ( negi tai imanoma? ) dar nuobodziau nei visa praejusia savaite. Lyg buciau komos busenoje. Lyg visi pastatai, medziai, dangus ir veidai butu prarade spalvas. Leidau laika skaiciuodamas itrukimus sienoje. Buvo kai kas, ka turejau padaryti... Bet nepadariau. Zinoma, tai buvo kazkas bloga. Priklauso kaip paziuresi. Cullen'o atveju, ne siaip vampyro, bet retos musu seimos nario atveju, geriausia, ka galejau padaryti atrodytu taip: -Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kad buvot patekes i siandienos avarija. -Taip ir buvo, pone Banneri, bet man sioje istorijoje labai pasiseke. ( Draugiska sypsena. )As visiskai nesusizeidziau, ko negalime pasakyti apie Taileri ir Bella. -Kaip jie jauciasi? -Manau, kad Taileriui viskas bus tvarkoj... Tik pavirsutiniski ipjovimai nuo isduzusiu langu. Del Bellos nesu toks tikras. ( Susirupines suraukiu antakius ). Ji gavo gana stipria galvos trauma. Girdejau kalbant, kad jai sie ivykiai rodesi keistai, kazkokios keistos vizijos... Gydytojai buvo susirupine... Stai kaip viskas turetu klostytis. Turejau pasistengti del seimos. -Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kad buvote patekes i siandienos avarija. -Manes nesuzeide.- Be sypsenos. Ponas Banneris, jausdamasis nejaukiai, perkele svori nuo vienos kojos ant kitos.

-Ar zinote, kaip jauciasi Taileris ir Bella? Girdejau, kad jie susizeide. -Is kur galeciau tai zinoti?- Kilstelejau pecius. Ponas Banneis kostelejo. -Hmm... Tiek to.- Jo balse jautesi itampa. Mano saltumas ji nervino. Jis greitai grizo prie lentos ir pradejo vesti pamoka. Taip elgtis tikrai nebuvo gerai. Bet as turejau tamsesniu minciu... Butu buve tikrai neromantiska apkalbeti mergaite jai negirdint. Ji juk pasirode tikrai verta pasitikejimo kai maziausiai to tikejausi. Ji nepasake ne zodelio, neisdave manes, nors turejo visas imanomas priezastis tai padaryti. Kodel tureciau isduoti ta, kuri saugojo mano paslapti? Su ponia Goff pokalbis klostesi lygiai taip pat, beveik tom paciom frazem. Tik si karta Emmetas zvelge i mane ilgu giliu zvilgsniu. "Tikiuosi, kad turi gera paaiskinima rytiniam poelgiui. Rozali skelbia kara." Kilstelejau akis link lubu neziuredamas i ji. Tiesa pasakius, turejau labai gera pasiteisinima. Sakykim, kad nebuciau nieko dares ir furgonas butu suzeides mergaite... Vien jau si mintis priverte mane sudrebeti. Bet jei nebuciau nieko dares, jei ji butu suzeista, kraujuotu, jei jos kraujas pasklistu ant asfalto, jei ore pasklistu jos kraujo kvapas... Vel sudrebejau, si karta ne vien is siaubo... Kazkuri mano dalis suvirpejo nuo nepakeliamo troskulio. Ne, tikrai nebuciau galejes susilaikyti ir mano viesas pasirodymas turetu daug baisesnes pasekmes. Tai skambejo kaip idealus pasiteisinimas, bet zinojau, kad juo nepasinaudosiu. Man buvo pernelyg geda. Be to, si mintis man sove ilga laika po to, kai viskas nutiko. "Saugokis Dzaspero,"- mintyse patare Emmetas nekreipdamas demesio i mano susimastyma.- "Jis ne toks supykes, kaip Rozali, bet jis tvirciau apsisprendes."

Puikiai supratau apie ka jis kalba, ir staiga visas kambarys pradejo suktis aplink. Nuo isiucio mano akys apsitrauke raudona migla. Buvau ant sprogimo ribos. "NAGI, PO VELNIU, EDWARD'AI!SUSIIMK!"- Jau reke Emmetas savo mintyse. Jo ranka nusileido man ant peties sulaikydama mane ant kedes, kad nepasokciau. Jam retai tekdavo naudoti visa savo jega, jis buvo vienas is stipriausiu vampyru, bet dabar jis turejo tikrai stengtis. Vietoj to, kad ispaustu mane i mano kede, jis laike paciupes mane uz rankos. Jeigu butu elgesis kitaip kede butu sutrupejusi. "RAMINKIS!"- Isake. Pabandziau nusiraminti, bet buvo tikrai nelengva. Nuo isiucio mano smegenys beveik garavo. "Dzasperas nieko nedarys pries tai su mumis nepasitares. Tik pamaniau, kad turetum zinoti, kurioje jis puseje." Vis dar stengiausi nusiraminti ir pajutau Emmeta truputi atleidziant gniauztus. "Pasistenk siandien daugiau nebepasirodyti. Tu jau ir taip giliai iklimpes." Giliai ikvepiau ir Emmetas mane paleido. Is iprocio apsidairiau aplink, bet musu susiemimas buvo toks greitas ir tylus, kad tik keli mokiniai sedintys mums uz nugaros tai pastebejo. Bet jiems tai nerupejo. Cullen'ai buvo pabaisos, tai niekam ne paslaptis. "Velnias, kai pasiunti, tu tampi tikru vaiku."- Su simpatija balse pridure jis. -Eik tu po...- tyliai mestelejau ir isgirdau jo juoka. Emmetas nemego elgtis priesingai savo jausmams, tureciau jausti truputi daugiau dekingumo jo lengvai sugyvenamam charakteriui. Bet maciau kaip jis reagavo i Dzaspero sprendima lengvai su tuo sutikdamas, lyg tai butu vienintele imanoma iseitis. Man buvo sunku susikaupti, pyktis vis dar vire manyje. Zinoma, Emmetas buvo stipresnis uz mane, bet jis ne visada laimedavo musu imtynes. Jis galejo visada skustis, kad as sukciavau, bet tai, kad galejau matyti jo mintyse ka jis darys buvo mano sansas pries jo jega. Mes kovojome savais ginklais.

Kova? Ar taip viskas baigsis? Ar as buvau pasiruoses kovoti pries savo seima del mirtingos mergaites kuria vos pazinojau? Svarsciau apie tai, nusverdamas i viena puse trapumo, kuri jutau laikydamas ja savo glebyje pojuti ir i kita puse Dzaspera, Rozali ir Emmeta: antgamtiska jega ir greituma, tikrus zudymo irankius. Taip, as kovosiu del jos. Pries savo seima. Sudrebejau. Bet kuriuo atveju nepaliksiu jos be apsaugos zinant, kad ji atsidure pavojuje del mano kaltes. Negalejau laimeti sios kovos vienas pries tris, svarsciau ar kas butu mano puseje? Ko gero Karlailas. Jis gal ir nekovotu, bet tikrai pasipriesintu Rozali ir Dzaspero veiksmams. Tai, ko man reikejo. Galejau numatyti ir... Abejojau del Esmejos. Ji niekada nekovos pries mane ir ji pasibaisetu buti ne toje pacioje puseje kaip Karlailas. Bet ji sutiktu su bet kuo, kad tik jos seima isliktu nepaliesta. Jos pirmenybe butu ne teisybes ieskojimas, bet as. Jei Karlailas buvo seimos siela, tai be jokios abejones Esmeja - jos sirdis. Jis tapo musu pavyzdziu ir lyderiu, Esmeja sukure mylincia seima. Mes visi vienas kita mylejome, net jeigu dabar Dzasperui ir Rozali jauciau pykti, net jei ruosiausi su jais kovoti del tos mergaites, zinojau, kad juos myliu. Kaip elgsis Alise... Neturejau jokio supratimo. Ko gero viskas priklausys nuo jos viziju. Itariu, kad ji stos i laiminciaja puse. Taigi vis tik man teks kovoti vienam. Pries juos tris tikrai nelaimesiu, bet negalejau leisti tai mergaitei kenteti del manes. Ko gero, turesiu ja pagrobti... Mano pyktis truputi atlego uzplaukus juodo jumoro bangai. Galejau puikiai isivaizduoti, kaip mergaite reaguos jei ja pagrobsiu. Tiesa, visada prosaudavau pro sali isivaizduodamas jos reakcijas, bet ji juk turetu issigasti? Kaip bebutu nebuvau tikras sugebesiantis ja pagrobti. Neturesiu jegu likti salia jos ilga laika. Gal tureciau tiesiog grazinti ja jos mamai? Vis tiek dar butu pernelyg pavojinga.

Staiga suvokiau, kad butu taip pat pavojinga ir man. O jei netycia ja uzmusciau? Nezinojau, kaip smarkiai tai mane paveiktu, bet jau dabar jauciau skausmo antpludi krutineje... Valanda prabego be galo greitai, o as vis dar analizavau situacija: namie manes lauks sunkus pokalbis, susipyksiu su savo seima, is to sekancios pasekmes... Bent jau nebegalejau skustis, kad mano gyvenimas pernelyg monotoniskas. Bella visa tai pakeite. Kai nuskambejo skambutis, kartu su Emmetu tyledami ejome link masinos. Jis rupinosi del manes, kaip ir del Rozali. Jis zinojo, kurioje puseje tures kovoti, ir jam tai nepatiko. Visi jau lauke masinoje. Tyledami. Mes atrodeme labai ramiu zmoniu grupele. Viskas ka girdejau buvo rekiancios mintys. "Kvailas, lunatiskas idiote! Debile! Kretine! Kvailas neatsakingas egoiste!"- Visa kelia link namu Rozali mintys tekejo ta pacia linkme. Per jas buvo sunku girdeti kitu mintis, stengiausi kaip galedamas. Emmetas buvo teisus del Dzaspero. Jis buvo tvirtai apsisprendes. Alise buvo susirupinusi del to, ka mate Dzaspero mintyse. Ka jis bebutu dares, Alise mate mane, uzstojanti mergaite. Idomu... Nei Emmeto, nei Rozali nebuvo jos mintyse. Taigi Dzasperas buvo vienintelis kovosiantis. Tai jau viska keite. Dzasperas buvo geriausias karys musu tarpe. Vienintelis mano privalumas buvo tai, kad as nuspesiu jo mintis pries jo poelgius. As niekada is tikro nelaimejau pries Dzaspera ar Emmeta, tai buvo tik musu zaidimai. Vien isivaizduodamas juos suzeistus jauciausi labai blogai. Ne. Ne tai. As tik uztversiu jam kelia... Tik tiek. As susitelkiau ties Alise megindamas isiminti visus Dzaspero isivaizduotus kovos budus. Tuo metu jos vizijos pradejo keistis nutoldamos nuo sefo Swano namu. Ji numate, kad as uzblokuosiu jam kelia anksciau. "Edward'ai, baik visa tai. Viskas negali taip vykti. As to neleisiu." As neatsakiau vis dar tebeskaitydamas jos mintis.

Ji bande pazvelgti i tolimesne ateiti, bet viskas buvo pernelyg miglota. Niekas nenutrauke slegiancios tylos visa kelia iki namu. Pastaciau masina dideliame seimyniniame garaze. Cia jau buvo Karlailo Mercedesas, Emmeto Dzipas, Rozali M3 ir mano sportine. Dziaugiausi, kad Karlailas jau grizo. Slegianti tyla artejo link sprogimo ribos ir norejau, kad jis butu salia kai tai nutiks. Patraukeme link valgomojo. Zinoma, si vieta niekada netarnavo pagal paskirti. Joje vis tik stovejo ilgas stalas apsuptas kedziu. Mes stengemes kaip galedami tureti ir nereikalingus daiktus, kad nesukeltumem itarimu. Karlailui patikdavo naudoti si kambari kaip pasitarimu vieta. Tokioje seimoje kaip musiske, kur kiekvienas turejo stipru charakteri, reikejo vietos, kur galetume ramiai susesti ir viska aptarti. Turejau nuojauta, kad siandieninis susirinkimas nedaug man tepades. Karlailas jau sedejo savo iprastoje vietoje stalo gale. Esmeja sedejo salia jo, ju rankos buvo susipynusios, visiems matomos. Esmeja zvelge i mane savo giliomis gintaro spalvos akimis kuriose matesi nuosirdus susirupinimas. "Lik su manim,"- buvo jos vienintele mintis. Labiau uz viska nurejau nusisypsoti tai nuostabiai moteriai kuria laikiau savo motina daug desimtmeciu, bet kol kas negalejau jos nuraminti. As atsisedau salia Karlailo is kitos puses. Esmeja istiese pro ji laisva ranka ir paliete mano peti. Ji isiziurejo man i akis nenuleisdama zvilgsnio. Emmetas prisedo is kitos jos puses, jo veide buvo iskaitoma lengva ironija. Dzasperas paabejojo, po to atsistojo atsiremes i siena salia Rozali. Jis jau buvo apsispredes, kad ir kaip bevyktu sis pokalbis, niekas jo sprendimo nepakeis. Tvirtai sukandau zandikaulius. Alise iejo paskutine, jos mintys skrajojo tolimoje ateityje vis dar tokioje pacioje neiziurimoje, kad nieko tiklsaus negalejau pamatyti. Lyg negalvodama atsisedo salia Esmejos. Ji masazavo

savo smilkinius lyg butu uzejusi stipri migrena. Dzasperas pasijuto nejaukiai klausdamas saves, ar neturetu prisesti prie jos, bet is savo vietos nepajudejo. Giliai ikvepiau. Man reikejo pradeti - turejau prasnekti pirmasis. -Man labai gaila.- Pasakiau zvilgteledamas is praziu i Rozali, po to i Emmeta ir Dzaspera. As nenorejau pastatyti jusu i sia rizikinga padeti. Tai buvo neapgalvotas poelgis, as prisiimu visiska atsakomybe del to, kas ivyko. -Ka reiskia, tu prisiimi atsakomybe?- Suniurzge ji.- Ar ruosiesi pats istaisyti situacija? -Tikrai ne taip kaip tu galvoji.- Atsakiau stengdamasis islaikyti lygu ir ramu balsa.- Galiu isvykti tuoj pat jei tau taip labiau patiktu. "Jei tik buciau visiskai tikras, kad niekas nelies mergaites, kad niekas nepakels pries ja rankos."- Pats sau pagalvojau. -Ne.- Suprotestavo Esmeja.- Edward'ai, ne. -Tai tik keliems metams,- pasistengiau ja nuraminti. -Esmeja teisi,- tare Emmetas.- Dabar jau per velu kur nors keliauti. Tuo niekam nepadetum, priesingai. Mums labiau nei bet kada reikia zinoti ka zmones galvoja. -Alise perspetu apie gresianti pavoju. Karlailas papurte galva: -Manau, kad Emmetas teisus, Edward'ai. Mergaite isdristu kalbeti jei taves nebebus apylinkese. Arba iskeliaujame visi, arba nei vienas. -Ji niekam nieko nepasakos,- greitai uztikrinau. Rozali beveik sprogo is pykcio ir as labai norejau, kad ji nesusivaldytu, galeciau tuo pasinaudoti. -Tu negali skaityti jos minciu,- man primine Karlailas. -Zinau. Alise, palaikyk mane! Alise mete man priekaistinga zvilgsni. -As negaliu numatyti kas nutiks jei mes nieko nedarysime.- Tare zvilgteledama i Rozali ir Dzaspera. Ne, ji negalejo numatyti ivykiu, kol tiedu tvirtai nenusprende ignoruoti ivykiu. Rozali garsiai trenke i stala ranka.

-Negalime sau leisti prabangos suteikti tai zmoniskai butybei sansa apie mus isplepeti. Karlailai, tu juk tai zinai. Net jeigu sugalvotume isvykti, negalime palikti itarimu. Mes ir taip jau gyvename skirtingai nuo kitu musu rases atstovu - jie visi tik ir laukia pirmos klaidos. Turime buti atsargesni uz visus kitus. -Jau ne pirma karta paliktume itarimus po dingimo,- priminiau jai. -Tik itarimus, Edward'ai, ne gyvus liudininkus ir irodymus! -Kokius irodymus?- Inirses perkalusiau. Dzasperas linktelejo apzvelgdamas lediniu zvilgsniu. -Rozali... -Leisk man baigti, Karlailai. Mums juk nereikia organizuoti didelio spektaklio. Mergaite siandien susitrenke galva. Gal jos trauma buvo stipresne nei visi galvojo?- Tese ji toliau, istiesindama pecius.- Visi mirtingieji eina miegoti rizikuodami niekada nebenubusti. Kiti laukia, kad mes patys issprestume si reikala. Teoriskai tai padaryti priklausytu Edward'ui, bet atrodo, kad tai virsija jo jegas. Tu zinai, kad as galiu susivaldyti. As nepaliksiu jokiu irodymu. -Taip,- susnypsciau.- Mes visi gerai zinome tavo zudikes talenta. Ji persiutusi atsisuko i mane. -Edward'ai, gana,- tare Karlailas pasisukdamas i ja.- Rozali, as tau daviau leidima tam, kas nutiko Rocesteryje, nes maniau, kad tau palengves ivykus teisybei. Vyras, kuri tu nuzudei, tau suteike be galo daug skausmo. Dabar situacija visiskai kitokia. Swano mergaite yra nekalta. -Cia nieko asmenisko, Karlailai,- pratare ji sukasdama dantis.- Tai del musu visu saugumo. Kambarys paskendo ilgoje tyloje, kol Karlailas galvojo ka jai atsakyti. Kai jis susimastes linktelejo galva, Rozali akys nusvito. Ji neturejo taip greitai apsigauti. Net jei negaleciau girdeti jo minciu, vis tiek buciau nuspejes ka jis pasakys. Karlailas nedare jokiu kompromisu su savo principais. -Zinau, kad taip elgiesi is geros valios, Rozali, bet... Noreciau, kad musu seima istengtu apsisaugoti nepazeisdama musu

principu. Praeityje visi pridareme klaidu nesusivaldydami, tai musu juodoji puse. Tai buvo tikrai i ji panasu. Jis iskaiciavo save i bendra skaiciu, nors pats niekada neklysdavo. -Kaip bebutu, saltakraujiskai nuzudyti nekalta vaika tai jau kitas reikalas. Manau, kad yra daug didesne rizika nei ta, kad mergaite gali prakalbeti ar pateikti irodymu. Jei pradesime zudyti savo paties apsaugai, viskas eis tik blogyn. Rizikuojame pamirsti kas mes esame, kokie mes esame, prarasti visa geruma. As stengiausi islaikyti lygu veida. Nenurejau, kad mane prigautu placiai besisypsant. Arba plojant rankomis, nes to dabar labiausiai troskau! Rozali apsiniauke. -Tai butu atsakomybes irodymas. -Ne, tai butu nejautrumo irodymas.- Ramiai papriestaravo Karlailas.- Kiekviena gyvybe yra brangi. Rozali atsiduso papusdama lupas. Emmetas patapsnojo jai per peti. -Viskas bus gerai,- pasistenge ja nuraminti. -Vis dar lieka klausimas, turime isvykti ar ne?- Toliau tese Karlailas. -Ne,- suzirze Rozali,- mes juk visai neseniai atvykome. Nenoriu ir vel pradeti nuo vienuoliktos klases. -Na, jums juk nebutina keisti amziu. -Kodel turetume tuoj pat isvykti? Karlailas truktelejo peciais. -Man patinka cia gyventi!- susuko ji.- Cia tiek mazai saules, galime gyventi beveik normaliai. -Mums nebutina nuspresti siandien. Galime palaukti ir paziureti, ar tikrai to reikia. Edward'as atrodo isitikines, kad mergaite laikys liezuvi uz dantu. Rozali netikedama nusijuoke. Bet as jau nebesirupinau Rozali. Aiskiai maciau, kad ji paklus Karlailo sprendimui, kad ir kaip jai tai nepatiktu. Jie jau pradejo svarstyti ne tokius svarbius dalykus. Dzasperui atrode tai nerupejo. Ir as nutuokiau kodel. Pries jiems su Alise susitinkant jis gyveno kovu zonoje, tai buvo lyg karo

teatras. Jis zinojo, kas nutinka, kai nesilaikoma taisykliu. Jis mate baisias pasekmes savo akimis. Tai paaiskintu kodel jis nepasinaudojo savo galiomis, kad nuramintu Rozali nei kad ja dar labiau sujaudintu. Jis jautesi vienu lygiu auksciau uz si pokalbi, lyg mes nezinotumeme apie kalbame. -Dzasperai.- Istariau. Jis sutiko mano zvilgsni akmeniniu veidu. -Ji nemokes uz mano klaidas. As to neleisiu. -Ji jau pakankamai pasinaudojo tavo klaida, ar ne, Edward'ai? Ji turejo mirti siandien ryte. As tik padarysiu taip, kaip buvo numatyta. Pabrezdamas kiekviena zodi as pakartojau: -As to neleisiu. Jis kilstelejo antakius. Tikrai nesitikejo, kad man saus i galva ji sustabdyti. -As neleisiu Alisei nuolat buti pavojuje,- papurte galva jis.- Koks menkutis jis bebutu. Tu niekada ir niekam nejautei to, ka as jauciu jai, Edwardai, tau neteko iskenteti tiek kiek man, net jei ir matei mano prisiminimus. Tu negali suprasti. -Nesiruosiu tau priestarauti. Viskas, ka noriu tau pasakyti, tai kad neleisiu tau paliesti ne vieno Bellos Swan plaukelio. Intensyviai vienas i kita zvelgeme neziuredami i akis, stengdamiesi pajusti vienas kito grasinimu rimtuma. Pajutau kaip jis uode ora aplink mane noredamas suprasti mano pasiryzimo rimtuma. -Dzasperai,- pertrauke mus Alise. Jis islaike mano zvilgsni dar sekunde pries atsisukdamas i ja. -Nesakyk man, kad gali ir pati apsiginti. Ta as zinau. As tik noriu... -Visai ne tai norejau tau pasakyti,- pertrauke ji Alise.- Norejau taves paprasyti paslaugos. Pamaciau jos mintis ir mano burna is nuostabos prasivere isleisdama duslu garsa. Ziurejau i ja, negaledamas atgauti kvapo, vos suprasdamas, kad visi isskyrus Alise ir Dzaspera nesuprasdami spoksojo i mane.

-Zinau, kad mane myli. Aciu tau uz tai. Bet as tikrai vertinciau jei tu nesistengtum uzmusti Bellos Swan. Visu pirma todel, kad Edward'as kalbejo rimtai ir as nenoriu, kad jus kovotumete. Antra - ji mano drauge. Na bent jau ja taps. Dabar jos galvoje viskas buvo skaidru kaip vandeny: Alise, placiausia sypsena, savo balta ranka apkabinusi Bella Swan per pecius. Ir mergaite, taip pat besisypsodama apkabinanti Alise per liemeni. Si vizija buvo tikra kaip uola, tai buvo tik laiko klausimas. -Bet... Alise...- Iskvepe Dzasperas. As neistengiau pasisukti, kad pamatyciau jo veido israiska. Paprasciausiai negalejau atsiplesti nuo paveikslo Alises mintyse. -As ja pamilsiu, Dzasperai. Ir man atrodo, kad tau neatleisciau, jei is manes tai atimtum. Vis dar buvau prirakintas prie Alises minciu. Maciau, kaip ateitis keitesi ir vis ryskejo su Dzaspero apsisprendimu. -Ak,- atsiduso ji.- Tu matai, Bella niekam musu neisduos. Nereikia taip rupintis.- Vizijos vis dar ryskejo. Jos balsas, kai ji tare mergaites varda... Lyg jos jau butu drauges. -Alise...- Staiga pasokau.- Kas... Kas... Ar ji... -As tau sakiau, kad daug kas keiciasi. As... Nezinau, Edward'ai. Is to, kaip ji sukando dantis supratau, kad ji man visko nesako. Ji stengesi nebegalvoti, staiga susikaupdama is visu jegu i Dzaspera, Kuris vis dar buvo pasimetes. Ateitis negalejo taip greitai keistis del jo. Ji retkarciais taip elgdavosi, kai noredavo ka nors nuslepti. -Kas yra Alise, ka tu nuo manes slepi? Isgirdau Emmeta nekantraujant. Jis visada jausdavosi nejaukiai, kai mes su Alise pasinerdavome i tokius pokalbius. Ji papurte galva stengdamasi is visu jegu uzblokuoti savo mintis. -Ar tai apie mergaite?- Paklausiau.- Ar tai apie Bella? Ji buvo taip susikaupusi, kad sugrieze dantimis, bet ta akimirka kai istariau Bellos varda jos demesys nukrypo. Viena maza klaida trukusi tik sekundes dali, bet ir jos man buvo perdaug. -NE!- Surikau.

Isgirdau, kaip mano kede atsitrenke i zeme, ir tik tuo momentu suvokiau, kad pasokau. -Edward'ai! Karlailas taip pat pasoko nuo kedes uzdedamas ranka man ant peties, bet as jo beveik nepastebejau. -Viskas ryskeja.- Susnibzdejo Alise.- Su kiekviena sekunde tu apsisprendi vis labiau. Tau atsiveria tik dvi galimybes. Ir tai baigsis arba vienaip, arba kitaip, Edward'ai. As galejau matyti tai, ka ji mate, bet jokiu budu negalejau su tuo susitaikyti. -Ne,- pakartojau as, bet mano zodziai buvo verksmingi. Mano kojos sulinko ir turejau atsiremti i stala. -Ar kas nors galetu buti malonus ir viska paaiskinti?- Nusiskunde Emmetas. -Man reikia isvykti.- Sumurmejau ji ignoruodamas Alisei. -Edward'ai, apie tai mes jau kalbejom.- Sunkiai atsiduso Emmetas.- Tai tik paskatintu mergaite plepeti. Be to, jei tu pradingsi, mes niekada tiksliai nesuzinosim ar ji isplepejo. Tu turi likti, nera cia daugiau apie ka sneket. -As nenumatau, kad tu kur nors keliautum, Edward'ai.- Pratare Alise.- Be to, nemanau, kad sugebetum iskeliauti. "Isivaizduok kaip tu jausies,"- pridure mintyse.- "Isivaizduok, kad turi ja palikti..." Supratau, ka ji norejo pasakyti. Taip... Vien mintis niekada daugiau jos nebepamatyti kele realu skausma. Bet tai buvo butina. Jei likciau, ji butu zuvusi. "Be to, nesu tikra del Dzaspero, Edward'ai,"- tese ji. "Jei tu isvyksi o jis ir toliau manys, kad ji kelia pavoju..." -Jis taip negalvoja,- istariau garsiai, kad visi girdetu. Dzasperas abejojo. Jis nepadarys nieko kas iskaudintu Alise. "Kol kas. Ar tu rizikuosi jos gyvybe? Tu paliksi ja be apsaugos?" -Kodel taip su manimi elgiesi?- Suinksciau susiimdamas galva rankomis. As negalejau apsaugoti Bellos. As nesugebesiu. Ar Alises vizijos neuztenkamas irodymas?

"Zinai, as taip pat ja myliu. Ar bent jau greitai mylesiu. Tai aisku nieko nereiskia palyginus su tavo jausmais, bet as taip pat noriu, kad ji issikapstytu." -Kaip tai tu taip pat ja myli?- Jau netikedamas tuo ka girdziu paklausiau. Ji atsiduso. "Edward'ai, gal tu aklas, ar ka? Negi tu nematai kokiu keliu patraukei? Negi nesuvoki kokios busenos dabar esi? Tai taip pat neisvengiama kaip ir saulei pateketi rytuose. Nagi, pazvelk, ka as matau." -Ne,- persigandes papurciau galva. Pasistengiau blokuoti jos siunciamas vizijas. -Niekas manes neprivers. As isvyksiu. As pakeisiu ateiti. -Gali visada pabandyti,- netikedama nusijuoke ji. -Na, viskas. Tuoj pat paaiskinkit.- Jau suurzge Emmetas. -Tu gal geriau isiklausyk, Emmetai,- prasneko Rozali.- Alise mate ji su mirtingaja. Nagi, Edwardai, tikras klasikas! Ji pabande pavaizduoti bespringstancia. As vos vos ja girdejau. -Ka?- paspringo Emmetas pries pratrukdamas skardziu juoku.- Negi tikrai taip ivyks?- Vel juokas.- Tai ne musu Edward'as, tu pervargai. Pajutau jo ranka ant peties ir nusipurciau. Paprasciausiai negalejau atkreipti i ji demesio. -Kartu su mirtingaja?- Pakartojo netikedama Esmeja.- Mergaite, kuria jis siandien isgelbejo? Jis ja isimyles? -Alise, papasakok mums ka tiksliai tu matei.- Paprase Dzasperas. Ji pasisuko i ji veidu o as vis dar ja stebejau lyg sustabarejes. -Priklauso nuo to, ar jis pakankamai stiprus. Arba jis pats ja nuzudys ( ji man mete nepritarianti zvilgsni ), kas mane tikrai suerzintu, Edward'ai, jau nekalbant apie tavo paties kancia.- Ji vel pasisuko i Dzaspera.- Arba viena diena ji taps viena is musu. Kazkas is nuostabos atsikvepe, bet as neatsisukau paziureti, kas. -Neleisiu, kad taip nutiktu!- Jau garsiai surikau.- Niekada! Alise apsimete, kad manes negirdi.

-Priklauso nuo jo jegos.- Vel pakartojo.- Gali buti, jos jam uzteks, kad jos neuzmustu, bet jis visada bus ant ribos. Jam prireiks pavyzdingos savitvardos.- Ji trumpam susimaste pries tesdama.- Ko gero jis tures buti stipresnis uz Karlaila. Gal jis ir yra stipresnis... Vienintelis dalykas, kurio jis tikrai nesugebes, tai ja palikti. Is anksto prarastas reikalas. Nesugebejau pratarti nei zodzio. Kaip ir visi kiti. Kambarys buvo visiskai nejudrus. Ziurejau i Alise jausdamas visus i mane spoksant. Galejau matyti savo persigandusia mina is penkiu skirtingu minciu. Po ilgo laiko Karlailas atsiduso: -Stai kas... Komplikuoja situacija. -Ruosiausi pasakyti ta pati,- vel nusijuoke Emmetas. Galit pasitiketi Emmetu, kad jis rastu ka nors juokinga mano griuvanciame gyvenime. -Taigi, musu planas del to nesikeicia. Liekame ir stebesime, kaip viskas vyks. Ir, zinoma, niekas... Neskaudins mergaites. Issitiesiau. -Pritariu,- istare Dzasperas.- Jeigu Alise mato tik dvi iseitis... -Ne!- Surikau. Mano riksmas nuskambejo vienu metu kaip urzgimas, rekimas ir inkstimas is nevilties.- Ne... Turejau is cia dingti. Pabegti is tos patalpos pilnos ju minciu. Rozali pasibodejimas, Emmeto linksmumas ir neissenkanti Karlailo kantrybe... Dar blogiau: Alises isitikinimas, Dzaspero tikejimas jos vizijomis... Blogiau uz viska: Esmejos dziaugsmas. Puoliau is patalpos dideliais zingsniais. Esmeja paliete mano ranka kai ejau pro ja, bet nepajutau jos prisilietimo. Dar tebebudamas namo viduje as jau begau. Vienu suoliu persokau upe ir pasineriau i misko giluma. Lietus ir vel pyle taip, kad kiaurai perslapau per minute. Man patiko lietaus uzuolaidos - jos buvo tarsi siena tarp manes ir minciu, galejau pasislepti, likti vienas... Begau i rytus per kalnus ne neuzdusdamas tol, kol pamaciau priesais Sietlo sviesas. Sustojau pries kirsdamas civilizacijos linija.

Vienisas, isplaktas lietaus, prisiverciau pazvelgti tiesai i akis - kaip mano poelgis pakeite ateiti. Visu pirma, Alises vizija, jos su mergaite persipynusiomis rankomis - pasitikejimas ir draugyste buvo akivaizdus tame paveiksle. Iziurejau Bellos gilias sokoladines akis - vis dar pilnas paslapciu, laimingu paslapciu. Ledine Alises ranka, rodesi, nekele jai rupesciu. Ka visa tai reiske? Kiek ji zinojo? Ka tame ateities paveiksle ji galvojo apie mane? Po to antrasis vaizdas, toks panasus ir toks bauginantis. Alise ir Bella vis dar draugiskai apsikabinusios. Tik si karta tarp ju ranku jau nebebuvo skirtumo: abi buvo baltos, lygios lyg marmuras, kietos kaip plienas. Bellos akys jau nebebuvo sokoladines. Vyzdziai raudoni, rekiantys. Paslaptys jose vis dar nenuspejamos - nusivylimas ar pasibaisejimas? Buvo neimanoma atsakyti. Jos veidas buvo saltas ir nemirtingas. Sudrebejau. Negalejau susilaikyti uzduodamas sau vis tuos pacius klausimus: ka tai reiske? Kaip galejo taip nutikti? Ka ji apie mane galvojo ta akimirka? Galejau atsakyti i paskutini klausima. Jei priversciau ja sekti paskui mane siame pusiau-gyvenime is silpnumo ir egoizmo, buvau tikras, kad ji manes nekestu. Bet liko ir kitas vaizdas, blogiausias mano gyvenime matytas vaizdas. Mano paties akys, ryskiai raudonos nuo isgerto zmogaus kraujo, pabaisos akys. Sugniuzdytas Bellos kunas mano rankose, baltas lyg pelenai, be kraujo laso, be gyvybes zenklu. Tai buvo taip aisku, taip rysku... Negalejau iskesti sito vaizdo. To man buvo perdaug. Stengiausi ismesti ja is savo sielos, pagalvoti apie ka nors kita, bet ka kita. Stengiausi vel isvysti jos veida, gyva veida, su ta nenusakoma israiska kuri buvo mane apsedusi si paskutini mano egzistavimo skyriu. Neistengiau. Mano mintis vel perbego Alises vizijos ir viduje susitraukiau agonijoje. O tuo metu pabaisa manyje soko dziaugsmo soki is anksto megaudamasis malonumu ir pasitenkinimu. Man daresi bloga.

Negalejome leisti, kad tai ivyktu. Turi buti budas pakeisti ateiti. Neleisiu Alises vizijoms tvarkyti mano gyvenimo. Galejau pasirinkti skirtinga kelia. Visada galime pasirinkti. Taip reikia.

Kategorija: vampyrai PAKVIETIMAS Mokykla. Nebekyla klausimas ar tai skaistykla. Dabar tai jau tikras pragaras. Ugnis ir skausmas - taip, man teko kesti abu. Dariau tiksliai tai, ka ir turejau daryti. Sudeliojau viska i savo vietas. Dabar jau niekas man nepriekaistaus del atsakomybes trukumo. Likau Forkse noredamas pradziuginti Esmeja ir apsaugoti likusius. Pasineriau i iprasta rutina. Kiekviena diena kantriai laukiau pamoku pabaigos tvarkingai apsimesdamas zmogumi. Nebemedziojau daugiau nei kiti. Kiekviena diena klausiausi laukdamas nauju minciu apie Cullen'us, bet ju nebuvo. Mergaite niekam neprasitare apie savo itarimus. Ji tik nepavargdama kartojo ta pacia istorija - as buvau salia jos kai tai ivyko ir nustumiau ja i sali - kol aktyviausiai ja klausinejantiems tai pabodo ir jie paliko ja ramybeje. Nejauciau jokio pavojaus. Mano pasirodymas neturejo jokiu pasekmiu. isskyrus man paciam. Buvau pasiryzes pakeisti ateiti. Be abejo, buvo gana sunku tai ivykdyti vienam, bet pasirinkimo lyg ir neturejau. Alise vis dar buvo isitikinusi, kad as nesugebesiu laikytis nuo mergaites atokiau. Ketinau jai irodyti, kad klysta. Maniau, kad pirma diena bus sunkiausia. Jos pabaigoje jau buvau tuo tikras. Bet as klydau. Zinojau, kad ja iskaudinsiu ir man paciam maude krutine. Guodziau pats save kartodamas, kad skausmas, kuri ji jaus, bus nedidelis - tik lengvas nusivylimas buti atstumta - palyginti su manuoju. Ji buvo zmogus, ji zinojo, kad as buvau kazkas kita,

kazkas blogo, gasdinancio. Jai ko gero labai palengves pamacius, jog as apsimetu, kad ji neegzistuoja. -Sveikas, Edward'ai,- pirmaja diena ji su manimi pasisveikino biologijos pamokoje. Jos balsas buvo malonus ir draugiskas, simto astuoniasdesimt laipsniu posukis nuo musu paskutinio pokalbio. Kodel? Kodel tas staigus pasikeitimas? Gal ji uzmirso? Gal ir pati patikejo, kad viska isivaizdavo? Ar galejo buti, kad ji man atleido del to, kad nesilaikiau savo pazado? Tie kausimai degino mano gerkle lyg mano troskulys kiekviena karta kai ikvepdavau. Tik viena karta. Tik viena zvilgsni... Tik tam, kad pamatyciau atsakymus jos akyse. Ne. Negalejau sau to leisti. Negalejau, jei norejau pakeisti ateiti. Vos vos pasukau smakra i jos puse vis dar tebeziuredamas i lenta klases priekyje, po to vel nusisukau. Ji daugiau niekada su manim nebekalbejo. Vakare, kai tik baigdavosi pamokos, kai baigdavau vaidinti savo role, pasileisdavau begte iki Sietlo kaip ir pirma nakti. Skausmas truputi aprimdavo kai lekdavau per kalnus taip greitai, kad viskas aplink susiliedavo i zalia deme. Sie pasibegiojimai tapo mano kasdiene rutina. Ar buvau ja isimylejes? Nemanau. Dar ne. Alises vizijos vis dar sukdavosi apie mane ir as maciau kaip man butu lengva pamilti Bella. Tai tas pats kaip kristi: nereikia jokiu pastangu. Uzdrausti sau ja pamilti buvo lyg kritimo priesingybe, lyg kabarociausi i stacia ola, viena po kitos dedamas rankas, tokia sunki uzduotis, kad jauciausi silpnas lyg zmogus. Praejo daugiau nei menuo ir kiekviena diena buvo vis sunkiau. Man tai jau prarado prasme: laukiau kol mano pastangos palengves, kad po kurio laiko taps lengviau. Ko gero Alise apie tai ir kalbejo sakydama, kad as neistengsiu laikytis nuo jos atokiau. Alise mate mano kancia. Bet as galejau iskesti skausma. Nesiruosiau sugriauti Bellos ateities. Jei jau man likimas leme ja myleti, tai laikytis nuo jos atokiau buvo geriausia, ka galejau padaryti. Ir vis tik jau beveik pasiekiau savo riba besistengdamasis jos isvengti. Galejau apsimesti, kad ja ignoruoju, niekada i ja

nepazvelgti. Galejau apsimesti, kad ji manes nedomina. Bet tuo viskas ir baigesi, tik vaidinimas, ne realybe. Vis dar klausiausi jos atodusiu, kiekvieno menkiausio jai issprudusio zodelio. Suskirsciau savo pojucius i keturias kategorijas. Pirmosios dvi man buvo gerai zinomos. Jos kvapas ir tyla. Arba teisingiau - juk stengiames susitelkti i mane, o ne ja - mano troskulys ir smalsumas. Troskulys jau nebebuvo mano pirmenybe. Dabar jau visiskai pripratau per biologija nekvepuoti. Zinoma, visada buvo isimciu. Pavyzdziui, kai reikedavo atsakyti i klausimus ir kai man truko oro prasnekti. Kiekviena karta kai uzuosdavau ora aplink mergaite jausdavausi lygiai taip pat, kaip ir pirma karta: ugnis ir troskimas tuoj pat issilaisvinti is jos gniauztu. Buvo sunku islaikyti blaivu prota arba kontroliuoti visus savo judesius. Ir, kaip ir pirma karta, pabaisa manyje stengesi issiverzti i pavirsiu. Smalsumas buvo vienas is pastoviausiu jausmu.Vienas klausimas niekada neapleido mano minciu: apie ka ji galvoja dabar? Kai isgirsdavau ja atsidustant. Kai ji uzsigalvojusi apvyniodavo savo plauku sruoga sau apilink pirsta. Kai ji padedavo svo knygas ant stalo smarkiau nei iprastai. Kai pavelavusi ilekdavo i klase. Kai nervingai trepsendavo peda. Lyg kiekvieno lengvo jos judesio paskirtis butu isvesti mane is proto. Kai ji snekedavo su mokiniais as gaudziau kiekviena zodi ir jos balso tona. Ar ji tai pasake nes taip galvoja, ar tik is mandagumo? Man gana daznai atrodydavo, kad ji sakydavo tai, ko zmones tikedavosi, tai man primine nuolatine musu seimos kuriama iliuzija, tik mes buvome daug gabesni uz ja zaisdami si zaidima. Bet galbut as klystu, gal visa tai tik mano vaizduotes padariniai. Ir del ko gi jai reiketu vaidinti? Ji buvo viena is ju - zmoniska paaugle mokine. Labiausiai mane stebinantys jausmai buvo Maiko Njutono atzvilgiu. Ir kas galejo pagalvoti, kad toks paprastas banalus zmogus galetu taip erzinti? Jei noreciau likti teisingas, siam berniukui jausciausi skolingas - jis daugiau uz kitus prakalbindavo mergaite. Vis daugiau apie ja suzinodavau ju

pokalbiu metu ( vis dar dariausi jos savybiu sarasa ), bet Maiko nuolatinis sukiojimasis sunkino situacija. Nenorejau kad Maikas butu tas, kuris atskleide jos paslaptis. Norejau pats tai padaryti. Man padejo tai, kad jis niekada nepastebedavo jos atskleistu detaliu, jos menkuciu klaidu. Jis nieko apie ja nezinojo. Jis susikure Bellos, kuri neegzistavo ivaizdi - tokios pat banalios kaip jis pats. Jis nemate jos altruizmo ir drasos, kurie isskyre ja is kitu zmoniu, jis negirdejo begalinio subrendimo jos zodziuose. Jis nemate, kad kai ji kalbedavo apie savo motina atrodydavo, kad tai suauges kalba apie vaika, o ne atvirksciai. Mylinti, reikalaujanti, truputi pradziugdama ir be galo ginanti. Jis negirdejo ir kantrybes jos balse kai ji vaizdavo besidominti jo nuobodziomis istorijomis, neturejo ne menkiausio supratimo apie geruma, slypinti uz jos kantrybes. Visi ju su Maiku pokalbiai man atskleide viena jos savybe, kuria tuoj pat irasiau i savo sarasa. Pacia svarbiausia savybe, tokia paprata ir tokia reta. Bella buvo apdovanota retu gerumu. Visos kitos savybes paprasciausiai tai papilde: svelnumas, zmoniskumas, supratimas, drasa ir meilumas. Jos gerumas buvo visos jos asmenybes atspindys. Ir visi sie atradimai atsoko nuo jo lyg zirniai nuo sienos. Tas ivaizdis, kuri jis buvo susikures apie Bella - lyg ji butu daiktas, kuri galima isigyti - mane provokavo taip pat, kaip ir jo nesvarios mintys apie ja. Laikui begant jis tapo vis drasesnis, isivaizduodamas, kad jis Bellai patiko labiau nei jo konkurentai: Taileris Kraulis, Erikas Jorkis ir, kaip bebutu keista, as pats. Jis priprato atsistesti ant musu stalo kampo pries prasidedant pamokai ir snekteleti su ja, padrasintas jos sypsenu. Tai tik mandagios sypseneles - bandziau itikinti save. Ir tuo paciu metu isivaizdavau kaip sviedziu ji per visa klase iki pat sienos... Ko gero mirtinai jo nesuzeisciau... Maikas retai galvodavo apie mane kaip apie konkurenta. Jis buvo susirupines po avarijos, kad Bella ir as nesusidometume vienas kitu del bendros patirties, bet avarija turejo priesinga poveiki. Bet kokiu atveju, jis visada bijojo, kad as patrauksiu Bellos demesi. Bet dabar, kai as ja ignoravau kaip ir visus kitus, jo pasitikejimas vis augo.

Apie ka ji galvojo sia akimirka? Kaip ji sutiks jo demesi? Ir galu gale paskutinis jausmas, pats skaudziausas - visiskas Bellos abejingumas. Ji mane ignoravo taip pat kaip ir as ja. Ji niekada nebande vel su manimi kalbeti. Kiek as zinojau, ji niekada apie mane net negalvojo. Tai galejo isvaryti mane is proto - tai galejo netgi sugriauti mano gerus ketinimus del ateities pakeitimo, tik kartais ji kaip ankciau pazvelgdavo i mane. As to nematydavau, negalejau sau to leisti, bet Alise visada mane perspedavo, kai ji ruosdavosi kilsteleti zvilgsni i mus. Mano seima vis dar nepasitikejo Bella del jos tylejimo. Tai, kad ji retkarciais, is tolo zvelgdavo i mane, siek tiek palengvindavo mano kancia. Zinoma, ji turejo saves klausti kas per pabaisa as buvau... -Bella po akimirkos grozesis Edward'u. Pasistenkit atrodyti zmoniskai.- Beveik isdainavo Alise si kovo antradieni. Jie sujudo sutabaluodami kojomis kaip zmones; Musu rases atstovams nereikedavo judeti. As jau pradejau skaiciuoti kiek kartu ji i mane zvelgdavo. Man labai patiko, nors ir neturetu, kad laikui begant ji nepradejo zvilgcioti i mane vis reciau. Nezinau ka tai reiske, bet jauciausi geriau. Alise atsiduso: "As taip noreciau..." -Lik nuosaly, Alise. Tai neivyks. Ji papute lupas. Alise nekantravo noredama uzmegsti jos matyta draugyste. Kazkokiu keistu budu tos mergaites jai truko, nors jos dar nepazinojo. "Turiu pripazinti, kad tu stipresnis, nei maniau. Per tave ateitis vel tapo miglota ir neiziurima kaip anksciau. Tikiuosi, tu patenkintas?" -Priesingai, Alise, man visa tai turi prasme. Ji truputi isizeide. Stengiausi priversti ja uzsiciaupti budamas pernelyg susinervines, kad palaikyciau pokalbi. Buvau gana prastai nusiteikes ir daug labiau isitempes, nei stengiausi parodyti. Vien tik Dzasperas, su savo sugebejimu pajusti itampa ir ja

palengvinti, perprato mano tikraja savijauta. Jis nesuprato jos priezasciu, bet kadangi pastarosiomis savaitemis mano nuotaika visada buvo prasta, nekreipe i tai demesio. Siandien bus tikrai sunki diena. Sunkiau iskenteti nei praejusia, kaip tai jau tapo iprociu. Maikas Njutonas, tas erzinantis berniukas, kurio negalejau laikyti konkurentu, ruosesi paskirti Bellai pasimatyma. Metu baigimo pokylis jau artejo ir si karta buvo mergaiciu eile rinktis partneri. Maikas tikejosi is visos sirdies, kad Bella issirinks ji. Jo pasitikejima savimi numuse tai, kad ji vis dar jo nepakviete. Siuo metu jis atsidure gana neiprastoje situacijoje - zinojau, kad netureciau linksmintis is jo nedrasumo - Dzesika Stanley pakviete ji i sokius. Jis nenorejo atsakyti teigiamai vis dar tikedamasis, kad Bella ji issirinks ( jis galetu nusluostyti nosi konkurentams ), bet nenorejo atsakyti ir neigiamai, bijodamas likti be partneres. Dzesika, isizeidusi del jo dvejojimo ir nutuokdama priezasti, vire pykciu Bellai. Ir vel impulsyviai pajutau nora isiterpti tarp piktu Dzesikos minciu ir Bellos. Dabar jau geriau suvokiau sio noro priezastis, ir buvo dar blogiau suvokti, kad negaliu jo patenkinti. Kas butu pagalvojes! As pasimetes, visomis mintimis pasineres i mokyklos muilo operas, is kuriu kazkada tyciodavausi. Maikas sueme visa savo drasa ir prisiartino prie Bellos per biologija. Kausiausi jo vidiniu priestaravimu laukdamas kol jis prieis ( sedejau salia Bellos ). Tas berniukas buvo tikrai silpnas. Jis jau seniai lauke pokylio bijodamas buti atstumtas anksciau. Jis bijojo, kad is jo visi tyciosis ir lauke, kol ji zengs pirmaji zingsni. Bailys. Jis prisedo ant stalo krasto vaidindamas atsipalaidavusi, as jau isivaizdavau kokiu garsu jis teksis i siena priesais, kaip trupes visi jo kaulai. -Zinai,- tare jis nudelbes akis zemyn,- Dzesika pakviete mane i sokius. -Puiku!- Apsidziaugdama susuko ji.- Jus tikrai gerai pasilinsminsite.

Buvo sunku sulaikyti sypsena matant kaip jos atsakymas isiverze i Maiko mintis. Jis tikejosi, kad ji nusivils. Pabande surasti tinkama atsakyma. -Tiktai kad... Jis paabejojo beveik prarades pasitikejima. Bet tuoj pat susieme. -As jai atsakiau, kad man reikia pagalvoti. -Na ir kas per mintis?- nustebo ji. Jos balsas buvo nepritariantis, bet kartu girdejosi ir palengvejimas. Ka tai reiske? Nenumatytas intensyvus isiutis pervere mane ir mano rankos susispaude i kumscius. Maikas neisgirdo palengvejimo jos balse. Jo veidas tapo purpurinis, kraujas subego i jo veida - suvokiant, koks pyktis buvo mane apemes, tai atrode lyg pakvietimas - vis dar nuleides akis zemyn jis vel pratare: -As vis svarsciau ar tu... Nesiruosei manes pakviesti? Bella padvejojo. Butent sia akimirka, trumpa dvejones akimirka as pamaciau ateiti taip aiskiai, kaip Alise niekada nemate. Mergaite atsakys teigiamai i Maiko klausima, o gal ir ne, bet kaip bebutu, viena grazia diena, gana greitai, ji kam nors atsakys teigiamai. Ji buvo traukianti ir neitiketina ir vyrai tai pastebes - jau pradeda pastebeti. Ar ji paskatins ka nors cia, ar jau iskeliavusi is Forkso, viena diena tai ivyks. Pamaciau jos gyvenima kaip tai jau buvau dares ansciau: universitetas, karjera, meile, vestuves... Vel ji isikibusi tevui i paranke, balta suknele ir is laimes nuraudusiu veidu einanti link altoriaus. Skausmas buvo toks stiprus kaip niekada anksciau. Zmogus jau raitytusi agonijoje nuo tokios kancios, zmogus niekada nebepasikeltu. Ir tai nebuvo vien tik skausmas, tai buvo ir isiutis. Man butinai reikejo kaip nors fiziskai issikrauti nuo pykcio. Net jeigu tam nereiksmingam berniukui buvo mazai sansu gauti jos sutikima, miriau is noro sutreksti jo galva tarp savo delnu, priversti uzmoketi uz visus busimus kitus.

Negalejau suprasti sios emocijos - skausmo, pykcio, geismo ir nevilties misinio. Dar niekada to nejauciau, gal todel negalejau rasti jai pavadinimo. -Maikai, manau, kad tu turetum sutikti.- Svelniu balsu istare Bella. Maiko viltys suduzo i sipulius. Kitomis aplinkybemis mane tai butu pralinksmine, bet dabar buvau vis dar pasimetes savo keistuose jausmuose. Alise buvo teisi. As nebuvau pakankamai stiprus. Butent siuo momentu Alise turejo pamatyti isryskejant ateiti. Tikiuosi, kad dabar ji patenkinta. -Tu jau issirinkai ka nors kita?- Staiga susidomejo Maikas. Jis isispoksojo i mane pima karta po ilgo laiko pamatydamas manyje konkurenta. Per velai suvokiau, kad pasisukau pazvelgti i ji. Mano galva dabar buvo pasisukusi Bellos pusen. Laukinis troskimas uzvertes jo mintis man padejo pavadinti ta keista jausma. As pavydejau. -Ne,- atsake mergaite su lengva pasaipa balse.- As ketinu praleisti sokius. Tarp savo pykcio ir priekaistu pajutau palengvejima. Staiga pradejau sudarineti savo konkurentu sarasa. -Kodel?- Paklause Maikas. Jo balsas buvo beveik nemandagus. Mane izeide tai, kokiu tonu jis i ja kreipesi. Vos sulaikiau urzgima. -As ta savaitgali vaziuoju i Sietla,- atsake. Si karta mano smalsumas nebuvo toks beprotiskas, nes zinojau, kad jis bus patenkintas. As suzinosiu kas ir kaip del sio atsakymo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Maikas kreipesi i ja gundanciu balsu, kas man visai nepatiko: -Negi negali vaziuoti kuri kita savaitgali? -Ne, nepyk.- Grubiai atsake Bella.- Kaip bebutu, neturetum versti Dzesikos ilgiau laukti. Taip nemandagu. Jos draugiskas Dzesikos palaikymas uzgesino pavydo ugni manyje. Buvo aisku, kad isvyka i Sietla buvo tik pretekstas atsakyti neigiamai. Ar ji nesutiko tik is pagarbos draugei? Tam

ji buvo pakankamai gerasirde. Ar ji norejo atsakyti teigiamai? O gal tai buvo kazkas kita, gal ji buvo nusiziurejusi ka nors kita? -Taip,- sumurmejo Maikas.- Tu teisi... Jis buvo taip sugniuzdytas, kad man buvo beveik jo gaila. Beveik. Jis nusisuko nuo mergaites atimdamas is manes jos veido vaizda. Nesiruosiau to toleruoti. Atsisukau noredamas pamatyti jos veida savo paties akimis, ko nebuvau dares visa menesi. Kaip buvo gera vel galeti i ja pazvelgti... Lyg sviezaus oro gusis. Jos akys buvo uzmerktos, o rankos slepe veida is abieju pusiu. Peciai truputi palinke i prieki, lyg ruostusi gintis. Ji papurte galva, lyg bandydama isginti nereikalingas mintis. Erzinanti. Zavinga. Pono Bannerio balsas nutrauke jos svajas, jos akys letai atsimerke ir tuoj pat ismigo i mane, gal ji pajuto mano zvilgsni. Ji islaike zvilgsni su ta pacia veido israiska, kuri mane persekiojo jau daug savaiciu. Ta akimirksni manyje neliko jokiu priekaistu, kaltes ar pykcio pedsaku. Zinojau, kad visa tai gris, ir gana greitai, bet kol kas jauciausi keistai nervingas. Labiau pergales nei pralaimejimo jausmas. Ji nenusuko akiu, net jei zvelgiau i ja nemandagiai, vis bandydamas perprasti jos sokoladiniu akiu paslapti. Jos akyse buvo daugiau klausimu nei atsakymu. Galejau matyti jose savo atvaizda ir pastebejau, kad mano akys buvo patamsejusios nuo troskulio. Nemedziojau jau beveik dvi savaites. Ne pacia geriausia diena pasirinkau leisdamas subliuksti savo valiai. Bet neatrode, kad tas juodumas ja gasdintu. Ji vis dar nenusuko zvilgsnio ir rausvumas - gundantis, traukiantis, visa naikinantis - nudaze jos oda. Apie ka ji dabar galvojo? Jau ruosiausi jos paklausti garsiai, bet tuo metu ponas Banneris pakviete mane. Kol sukausi i jo puse, jo mintyse iskapsciau teisinga atsakyma. Trumpai ikvepiau. -Krebso ciklas.

Troskulys pervere mano gerkle, sutrauke raumenis ir pripilde burna nuodu. Uzmerkiau akis bandydamas nekreipti demesio i troskima, kuri jos kraujas beprotiskai skatino. Pabaisa buvo stipresnis nei anksciau. Pabaisa tryne is dziaugsmo rankas. Pirma - jis noriai sutiko su ta ateitimi, kuria taip noriai patiekiau jam ant lekstutes. Antra - abi iseitys ji tenkino: tiek viena, tiek kita. Ir trecia - ta netikra ateitis, kuria taip stengiausi istaisyti savo valios pastangomis, staiga subyrejo. Sudauzyta del mano banalaus pavydo jausmo, ir stai dabar pabaisa jautesi jau beveik pasiekes tiksla. Priekaistai ir kalte nudegino mane tuo pat metu kaip ir troskulys. Jeigu mano akys tai sugebetu, jos butu prisipildziusios asaru. Ka as padariau? Zinant, kad mano kova jau pralaimeta, nebebuvo jokios priezasties, kuri galetu man sutrukdyti daryti tai, ko taip troskau: atsisukau vel i ja paziureti. Ji slepesi uz savo tankiu plauku uzuolaidos, bet galejau iziureti, kad jos skruostai buvo tamsiai raudoni. Pabaisai tai labai patiko. Ji neatsisuko i mane, bet jos plaukai nervingai apsivyniojo aplink pirsta. Jos ploni pirstai, grakstus riesas, jie buvo tokie trapus, lyg galeciau juos sutraiskyti iskvepdamas. Ne, ne, ne. Negalejau taip elgtis. Ji buvo pernelyg trapi, pernelyg gera, pernelyg branginama, kad uzsitarnautu toki likima. Negalejau leisti savo gyvenimui susidurti su josios, ja prazudyti. Bet nebegalejau ilgiau likti toli nuo jos. Alise buvo teisi nuo pat pradziu. Pabaisa manyje vire is susierzinimo, kol as pergalvojau visas imanomas iseitis. Valanda prabego pernelyg greitai jos kompanijoje, o as vis dar analizavau tai viena, tai kita iseiti. Nuskambejo skambutis ir ji pradejo rinkti savo daiktus i mane neziuredama. Mane tai nuvyle, bet is jos puses negalejau nieko kito tiketis. Mano elgesys nuo avarijos buvo nepateisinamas. -Bella.- Pasaukiau ja negaledamas susilaikyti.

Mano valia jau duzo i sukes. Ji padvejojo pries pazvelgdama i mane, po to letai atsisuko su nepasitikejimu veide. Priminiau sau, kad ji turejo visas imanomas priezastis nepasitiketi manimi. Kad jai buvo geriausia elgtis butent taip. Ji lauke, kad ka nors pridurciau, bet as paprasciausiai ziurejau i ja, bandziau isskaityti jos veida. Trumpai kelis kartus ikvepiau nugaledamas savo troskuli. -Ka?- Istare ji pagaliau.- Tu vel su manimi kalbi? Jos balse buvo kazkas keisto, pyktis perpintas su svelnumu. Man norejosi nusisypsoti. Nebuvau tikras, ka tureciau atsakyti. Ar vel kalbejausi su ja, taip kaip ji to noretu? Ne. Jeigu tik galeciau to isvengti. Ir padarysiu viska, kad to isvengciau. -Ne. Ko gero ne.- Atsakiau. Ji uzsimerke, kas mane suerzino. Ji uzvere vieninteles duris i savo jausmus. Ji ilgai giliai ikvepe ir atsimerke. Jos zandikauliai buvo tvirtai sukasti. Uzmerkdama akis ji prakalbo. Stai kas buvo tikrai zmonems neiprasta pokalbio metu. Kodel ji taip elgesi? -Tai ko tu nori, Edward'ai? Garsas, kai ji istare mano varda, sukele man emociju antpludi. Jei mano sirdis vis dar plaktu, ji butu pasileidusi suoliais. Na, kaip jai atsakyti? Sakant tiesa, nusprendziau. Nuo siol stengsiuosi su ja buti kiek galedamas saziningesnis. Nenorejau, kad ji manes prisibijotu, nors tiketis is jos pasitikejimo netureciau. -Noreciau taves atsiprasyti,- pasakiau. Ko gero, tikresnes tiesos uz sia ji niekada is manes neisgirs. Labai gaila, bet galejau atsiprasyti tik uz pacias nereiksmingiausias savo klaidas. -Zinau, kad nesu labai mandagus,- pratariau.- Bet patikek manim, taip geriau. Butu dar geriau, jei galeciau buti tikrai nemandagus. Ar galeciau? Jos akys atsimerke, vis dar tokios pat atsargios. -As nelabai suprantu.

Norejau ja perspeti kaip galejau: -Bus geriau jei mes netapsime draugais ( tai ji tikrai galejo suprasti, ji juk buvo protinga mergaite ). Patikek manim. Jos israiska sugrieztejo ir as per velai prisiminiau, kad jau buvau jos prases manimi pasitiketi, pries ja isduodamas. Suvirpejau kai ji sugrieze dantimis - ji taip pat to nepamirso. -Gaila, kad to nesupratai anksciau.- Atsake supykusi.- Butum isvenges visu situ priekaistu. Zvelgiau i ja sokiruotas. Ka ji zinojo apie mano priekaistus? -Priekaistus? Del ko? -Kam neleidai tam kvailam furgonui sumalti manes i kose!- Suriko. Neatsitokedamas suakmenejau. Kaip ji galejo taip galvoti? Vienintelis priimtinas dalykas, kuri padariau nuo musu pazinties buvo jos gyvybes isgelbejimas. Vienintelis dalykas, del kurio man nebuvo geda. Vienintelis dalykas, del kurio didziavausi savo egzistavimu. Nuo pat pirmos akimirkos, kai uzuodziau jos kvapa, as kovojau del jos gyvybes. Kaip ji galejo taip apie mane galvoti? Kaip ji driso abejoti vienintelio gero veiksmo sioje sumaistyje teisumu? -Tu tikrai manai, kad as gailiuosi tave isgelbejes? -As tai zinau!- susuko ji. Jos interpretacija mano veiksmu atzvilgiu mane tikrai atsalde. -Tu nieko nezinai. Koks keistas buvo jos mastymas! Ji negalvojo taip, kaip kiti. Gal tai ir buvo jos tylos paslaptis. Ji buvo visiskai kitokia. Griezdama dantimis ji staigiai pasuko galva. Si karta is pykcio jos zandai buvo raudoni. Ji greitai paciupo savo knygas vienu staigiu judesiu jas pritraukdama link saves, ir pasuko link duru nebeatsigrezdama i mane. Kad ir kaip bebuciau suirzes, jos pyktis man atrode velniskai patrauklus ir kele man sypsena. Ji ejo iskelusi galva, neziuredama sau po kojomis, kai jos staiga susipyne. Ji kluptelejo, ir visos jos knygos nukrito zemen. Vietoj to, kad pultu jas rinti ji stovejo tiesia nugara net nezvilgteledama zemyn, lyg svarstydama, ar jos knygos buvo vertos jos triuso. Nuosirdziai stengiausi nenusikvatoti...

Niekas neziurejo mano pusen. Beveik nuskridau link jos, surinkdamas ir sudeliogamas jos knygas eiles tvarka anksciau, nei ji pazvelge zemyn. Ji pasilenke zemyn, pamate mane ir suakmenejo. Istiesiau jai knygas stendamasis nepaliesti jos odos. -Aciu,- istare grieztu, sausu balsu. Jos balso tonas vel mane suerzino. -Ner uz ka. Ji atsitiese ir nuejo dideliais zingsniais link kitos klases. Zvelgiau jai is paskos, kol jos is pykcio perkreiptas veidas pradingo. Ispanu kalbos pamoka prabego man skrajojant padabesiais. Ponia Goff nepriekaistaudavo man del issiblaskymo - puikiai zinodama, kad mano ispanu kalbos zinios didesnes uz jos - leisdama ramiai svajoti. Taigi, as nebegalejau ignoruoti mergaites. Tai akivaizdu. Bet negi tai reiske, kad man nera kitos iseities, tik ja prazudyti? Tai negalejo buti vienintele imanoma ateitis. Turejo buti koks nors sprendimas. Stengiausi rasti buda, kad... I Emmeta atkreipiau demesi tik pamokos pabaigoje. Jam buvo smalsu. Nors Emmetas ir nebuvo apdovanotas talentu nuspeti zmoniu nuotaikas, jis pastebejo pasikeitima manyje. Jis svarste, kas gi galejo istrinti mano iprasta niuria mina. Jis paieskojo zodzio man apibudinti, ir priejo isvados, kad as buvau kupinas vilties. Kupinas vilties? Negi visi i mane ziuredami tai mate mano veide? Svarsciau ar tikrai buvau kupinas vilties kol mes artinomes link Volvo, ir ko butent as vyliausi. Man pritruko laiko apsvarstyti siai idejai. Buvau jautrus visoms mintims apie mergaite, kai tik jos vardas pasigirsdavo mano konkurentu mintyse, turejau pripazinti, kad tai is karto patraukdavo mano demesi. Erikas ir Taileris, suzinoje ( ir labai apsidziauge ), kad Maikui buvo atsakyta, ruosesi bandyti patys. Erikas jau buvo pasiruoses, stovejo pasiremes i jos masina, kad ji negaletu jo ignoruoti. Tailerio pamoka kiek uztruko ir dabar jis skubejo, kad spetu ja pavyti.

Butinai turejau tai pamatyti. -Palauk kitu cia, gerai,- sumurmejau Emmetui. Jis itartinai i mane zvilgtelejo, po to kilstelejo peciais ir linktelejo galva. "Vaikis pamete galva."- Prajukes pagalvojo. Pamaciau Bella artinantis nuo sporto sales puses, laukiau jos ten, kur ji negalejo manes pamatyti. Kai ji artinosi link masinos kur lauke Erikas, as patraukiau i jos puse skaiciuodamas zingsnius, kad atsidurciau netoliese tuo paciu metu. Pamaciau jos kuna isitempiant, kai ji pastebejo berniuka. Ji trumpam sustojo, po to atsipalaidavo ir patrauke link jo. - Sveikas, - isgirdau ja sveikinantis draugisku balsu. Erikas garsiai nurijo seiles, jo adomo obuolys smarkiai soktelejo. -Sveika, Bella. Atrode, ji nepastebejo jo nervingumo. - Kas naujo? - Paklause ji atrakindama savo masina ir neziuredama i jo issigandusi veida. -Mmm... As galvojau... Ar eitum su manim i sokius? Jo balsas uzluzo. Ji pagaliau pakele akis. Ji buvo sutrikusi ir... pagerbta? Erikas vis dar negalejo i ja zvilgteleti, taigi negalejo stebeti jos veido per jo mintis. -As maniau, kad tai mergaites renkasi,- susijaudinusi ji atsake. -Na, taip... - Pratare jis silpnu balsu. Sis gailesti keliantis vaikis neerzino manes taip, kaip Maikas Njutonas, bet vis tik negalejau prisiverti pajusti jam uzuojautos, kai Bella svelniai atsake: -As ta diena busiu Sietle, bet aciu, kad pakvietei. Jis tai jau buvo girdejes, bet vis tik nusivyle. -Ak,- sumurmejo nedrisdamas pakelti akiu auksciau jos nosies, - gal kita karta. -Gal.- Atsake ji. Ir tuoj pat prikando apatine lupa, lyg gailedamasi suteikusi jam vilciu. Man tai labai patiko. Erikas nuleido rankas ir nuejo ( visai neteisinga kryptimi ).

Tuo momentu praejau pro ja ir isgirdau, kaip ji su palengvejimu atsiduso. Nusijuokiau. Ji pasuko galva i kaire, po to i desine ieskodama akimis to, kuris juokesi, bet ejau pirmyn ziuredamas tiesiai pries save ir stengdamasis sulaikyti linksma sypsena. Uz manes buvo Taileris, kuris jau beveik bego noredamas ja sulaikyti pries tai, kai ji isvaziuos is aiksteles. Jis labiau savimi pasitikejo ir erzino mane nei kiti du. Vienintele priezastis, del kurios dar jos nepakviete, buvo pagarba Maikui. Norejau, kad jis prakalbintu Bella del dvieju priezasciu. Jei - kaip as to tikejausi - jo prasymas privers ja pasijusti nejaukiai, norejau suteikti sau malonuma paziureti i jos reakcija. Bet jei buvo atvirksciai, jei ji butu laukusi Tailerio pakvietimo, norejau tai zinoti. Net ir zinodamas, kad tai nera gerai, as laikiau Taileri Krauli savo konkurentu. Jis man atrode toks pat nereiksmingas, kaip ir kiti, bet ka galejau zinoti apie Bellos skoni? Gal jai patinka nereiksmingi vaikinai... Suvirpejau nuo tos minties. As niekada negalesiu tapti nereiksmingu vaikinu. Kaip buvo kvaila paciam tapti jos gerbeju ieskant jos svelnumo. Kaip ji galetu susizaveti tuo, kuris turejo visas pabaisos savybes? Ji yra pernelyg gera pabaisai. Turejau leisti jai issisukti, bet mano nepateisinamas smalsumas paeme virsu. Dar karta. Bet jeigu Taileris praleistu proga dabar, jis galetu ja susirasti veliau, ir as nesuzinociau istorijos pabaigos. Isvariau savo Volvo is vietos ir sustojau tiesiai pries jos masina, kad ji negaletu isvaziuoti. Emmetas su kitais jau artinosi, bet jis perdave jiems mano keista prasyma ir dabar jie visi idemiai i mane zvelge, stengdamiesi suprasti, kokios mintys sukasi mano galvoje. Zvelgiau i mergaite per veidrodeli. Ji svaide piktus zvilgsnius i mano masinos gala neziuredama i mane, lyg butu norejusi tureti tanka, o ne surudijusi Sevroleta. Taileris nuskubejo i savo masina ir sostojo tiesiai uz jos budamas man dekingas uz nepaaiskinama elgesi. Jis stengesi

atkreipti jos demesi, bet ji nepastebejo. Jis luktelejo, po to islipo is masinos ir nuejo pabelsti i jos langa. Ji kruptelejo nustebusi. Po kiek laiko pradejo nuleisti langa rankiniu budu, atrode, kad ten buvo sunkumu. -Atsiprasau, Taileri, - istare susierzinusi, - As uzstrigau uz Cullen'o. Mano seimos varda ji istare grieztai, taigi vis dar pyko. -Taip, zinau.- Pratare Taileris visiskai nekreipdamas demesio i jos bloga nuotaika.- Tik norejau kai ka tau pasiulyti, kol cia stovime. Jo sypsena buvo pernelyg savim pasitikinti. Linksminausi matydamas, kaip ji isbalo supratusi, apie ka eis kalba. -Gal pakviesk mane i sokius? - Istare sau kartodamas, kad pergales reikia ieskoti. -As busiu isvykusi, Taileri.- Atsake vis dar susierzinusi. -Zinau, Maikas sake. -Tai kodel...? -Tik tikejausi, kad tai buvo pretekstas jam atsakyti.- Tare trukteledamas peciais. Jos akys issiplete, po to saltai suspindo. -Gaila, Taileri ( visai neatrode, kad jai gaila ), bet as tikrai busiu Sietle. Jis sutiko jos atsiprasyma vis dar su nepazeistu pasitikejimu. -Nieko baisaus, dar lieka kiti metai. Jis nuejo i savo masina. Tikrai buvau teisus noredamas pamatyti. Jos veida uzpludusi pasibaisejimo israiska buvo neikainojama. Kas atsake i mano klausima, i kuri netureciau taip troksti atsakymo: tarp visu aplink ja besisukanciu vaikinu ne vienas tikrai nepatrauke jos demesio. Ji nieko jiems nejaute. Jos veido israiska buvo labiausiai traukiantis dalykas, koki tik buvau mates. Prisiartino mano seimos nariai baisiausiai nustebe matydami mane krentant is juoko, o ne zvelgiant i viska aplink zudiko zvilgsniu. "Kas tokio juokingo?"- Paklause Emmetas susidomejes.

Tik papurciau galva vel nusikvatodamas, kai Bella grasinamai suburzgino varikli uz manes. Ir vel atrode, kad ji norejo tanko. -Nagi, vaziuojam,- supyko Rozali,- Ir gal jau baigsi volioti durniu, jei tai tavo jegoms? Jos zodziai nepadare man jokio ispudzio, as pernelyg linsminausi. Bet vis tik jos paklausiau. Griztant niekas su manim nesnekejo. Kartais vis prunksteledavau prisimines Bellos veido israiska. Kai isvaziavome is miesto, paspaudziau greicio pedala - niekas musu nebemate - ir Alise numuse visa mano gera nuotaika. -Na, ar dabar jau galiu kalbetis su Bella?- Staiga paklause, neperspedama manes mintimis. -Ne.- Atkirtau. -Taip neteisinga. Ko gi man laukti? -Alise, as dar nieko nenusprendziau. -Beviltiska, Edwardai. Jos galvoje vel du Bellos likimai buvo skaidrus kaip kristalas. -Kam tau su ja susipazinti,- nepatenkintas sumurmejau,- jeigu as vis tiek ja uzmusiu? Alise sekunde padvejojo. - Tu gauni viena bala,- atsake. Ivaziavau i posuki 180 kilometru per valanda greiciu ir sustojau per milimetra nuo garazo. -Gero pasibegiojimo.- Ironiskai pratare Rozali kai issokau is masinos. Bet sianakt nesiruosiau lakstyti. Ruosiausi medzioti. Visi kiti jau buvo priprate medzioti savaitgaliais, bet negalejau dabar sau leisti troskulio. As ir vel persistengiau per daug atsigerdamas, maza stirnu banda ir lokys, kuri pasiseke uztikti siuo metu laiku. Buvau toks perpildytas, kad jauciausi nepatogiai. Kodel man vis dar maza? Kodel jos kvapas buvo stipresnis uz visus kitus? Turejau medzioti, kad pasiruosciau sekanciai dienai, bet buvau taip perpildytas ir sekanti diena atrode dar toli. Visi mano nervai prabudo kai suvokiau, kad ruosiausi eiti pas mergaite.

Pykausi pats su savim visa kelia iki Forkso, bet mano tamsioji puse nugalejo ir toliau veikiau pagal plana. Pabaisa vis dar buvo cia, bet gerai pamaitintas. Zinojau, kad sugebesiu issilaikyti atokiau nuo jos. Tik norejau suzinoti kur ji dabar. Norejau pamatyti jos veida. Jau buvo po vidurnakcio ir Bellos namas skendejo tyloje bei ramybeje. Aiksteleje stovejo jos masina salia tevo tarnybines masinos. Aplink nebuvo jokiu nubudusiu minciu. Kuri laika zvelgiau i nama is rytines puses. Pagrindinis iejimas bus ko gero uzrakintas - man tai nekele problemu, bet as nenorejau palikti savo apsilankymo pedsaku. Nusprendziau isbandyti langa antrame aukste. Beveik niekas ju nerakindavo. Perejau per truscia kiema ir pasukau po langu per sekundes dali. Pakibes viena ranka ant stogo pazvelgiau pro langa ir man uzeme kvapa. Tai buvo jos kambarys. Galejau ja matyti vienguleje lovoje, jos antklode buvo apsivyniojusi jai apie kojas. Kol i ja zvelgiau, ji sujudejo atmesdama viena ranka uz galvos. Ji neknarke, bent jau ne sianakt. Ar ji pajuto artima pavoju? Matydamas ja nusisukant, pasibjaurejau savimi. Siuo momentu nebuvau geresnis uz iskrypeli. Butent toks ir buvau. Netgi blogiau, daug blogiau. Atpalaidavau savo raumenis beveik nukrisdamas, bet leidau sau dar viena zvilgsni i jos veida. Jis nebuvo ramus. Mazute raukslele vel buvo susimetusi tarp jos akiu ir lupu kampuciai buvo nusvire i apacia. Jos lupos suvirpejo ir prasivere. -Gerai, mamyt,- sumurmejo. Bella kalbejo per miegus. Mano smalsumas sukilo tokia jega, kad pamirsau visa pasidygejima del to, ka dariau. Mazute galimybe isgirsti jos nesamoningas mintis buvo pernelyg gundanti. Praveriau langa, jis nebuvo uzrakintas, bet taip sugirgzdejo, kad buvo aisku, jog jau labai ilgai nebuvo atvertas. Labai letai pradejau ji verti sudrebedamas nuo kiekvieno girgztelejimo. Sekanti karta reikes atsinesti aliejaus... Sekanti karta? Vel savimi pasibjaurejes papurciau galva.

Letai islinkau i vidu. Jos kambarys buvo mazutis, lengvai apverstas, bet svarus. Ant grindu salia jos lovos buvo sudeta knygu kruva, galejau iskaityti pavadiminus ant nugareliu, ir salia pasenusio disku grotuvo buvo CD kruva. Daugybe popieriu metesi aplink kompiuteri, kuris jau seniai turejo atsidurti kokiame nors muziejuje. Ant grindu metesi batai. Labai norejau isigilinti i jos knygas ir diskus, bet buvau sau pasizadejes laikytis atokiau, taigi vietoj to nuejau ir atsisedau i jos supamaji kresla kambario kampe. Negi tikrai kazkada ji man pasirode banali? Prisiminiau pirmaja diena ir savo pasibjaurejima visais vaikinais, kurie buvo taip ja susidomeje. Vis dar prisiminiau kaip atrode jos veidas ju mintyse ir negalejau suprasti, kodel is karto ji man nepasirode grazi. Tai juk buvo taip akivaizdu. Dabar zvelgiau i ja - tamsus banguoti jos plaukai graziai apsivije blysku veida, vilkinti senus marskinelius ir sportines kelnes, atsipalaidavusiomis rankomis, pilnomis lengvai pravertomis lupomis - likau be zado. Bent jau taip butu, pagalvojau prajukes, jei man reiketu kvepuoti. Ji nebeprakalbo. Gal jos sapnas baigesi? Zavejausi jos veidu svarstydamas ar butu imanoma pakeisti ateiti. Jei ja suzeisciau, as to neistverciau. Ar tai reiske, kad vienintelis budas ja issaugoti butu mano isvykimas? Dabar kiti manes jau nekaltintu. Mano isvykimas nieko nepastatytu i pavoju. Niekas nebeitarinetu, niekas nerastu rysio su avarija. Dvejojau kaip ir sia popiete vis dar nerasdamas atsakymu. Negalejau konkuruoti su jaunais vaikinais, nesvarbu ar jie ja trauke, ar ne. As buvau pabaisa. Ji negaletu kitaip i mane zvelgti. Jei kada nors ji suzinotu apie mane tiesa, ji pasibjauretu ir issigastu. Kaip aukos is siaubo filmu, ji klykdama pabegtu. Prisiminiau ta pirma diena biologijoje: taip, ji pabegtu. Ir teisingai pasielgtu. Buvo visiskai kvaila isivaizduoti, kad jeigu as buciau ja pakvietes i sokius, ji butu viska atidejusi ir sutikusi.

As nebuvau tas, kuriam ji atsakys teigiamai. Tai turetu buti kas nors zmogiskas ir siltas. Ir as netgi negalesiu sau leisti - ta diena, kai ji atsakys teigiamai - ji sumedzioti ir uzmusti, nes ji butu jo verta. Ji verta laimes ir meiles labiau nei kas kitas. Privalejau elgtis taip, kaip jai geriau. Dabar, kai jau nebegalejau apsimesti beveik ja isimylejes. Kaip bebutu, nieko nereikstu jei as isvykciau, nes Bella niekada negales pazvelgti taip, kaip as to troskau. Ji niekada nematys manyje to, kuri galetu isimyleti. Niekada. Ar gali mirusi salta sirdis suduzti i sipulius? Rodesi, kad manoji gali. -Edwardai.- Istare Bella. Sustingau zvelgdamas i jos uzmerktas akis. Ar ji mane mate? Ar ji atsibudo? Ji atrode mieganti, bet jos balsas buvo toks aiskus... Ji vel atsiduso ir susiriete i kamuoliuka. -Edwardai...- svelniai pakartojo. Ji sapnavo mane. Ar gali mirusi ir salta sirdis vel pradeti plakti? Atrode, kad manoji gali. -Pasilik.- Atsiduso.- Nepradink. Prasau... Nepradink. Ji sapnavo mane. Ir tai netgi nebuvo kosmaras. Ji norejo, kad as likciau su ja ten, jos sapne. Stengiausi surasti zodzius apibudinti jausmu audra manyje, bet neegzistavo zodziai galintys tai isreiksti. Skendau ilga laika. Kai iskilau i pavirsiu, jau nebebuvau tas pats Edwardas. Mano gyvenimas buvo istisas vidurnaktis. Man tai buvo neisvengiama, tai visuomet bus vidurnaktis. Kaip gali buti, kad dabar, paciam to vidurnakcio vidury, patekejo saule? Ta akimirka, kai tapau vampyru, iskeisdamas savo siela ir gyvybe i nemirtinguma, as lyg sustingau, uzsalau. Mano kunas pavirto i kazka, kas buvo labiau ola o ne raumenys. Mano sazine taip pat uzsalo, mano skoniai ir pomegiai, mano baimes ir troskimai. Viskas uzsalo. Taip buvo mums visiems. Mes buvome sustinge. Gyvos uolos.

Bet kartais, labai retai, viskas pasikeicia. Maciau taip nutinkant Karlailui, o veliau ir Rozali. Meile juos pakeite visiems laikams. Praejo jau daugiau nei astuoniasdesimt metu nuo to, kai Karlailas sutiko Esmeja, bet jis vis dar zvelge i ja tuo paciu isimylejusiu zvilgsniu, kaip ir pirma karta. Ir taip bus per amzius. Taip bus ir man. As mylesiu sia zmogiska mergaite, tokia glezna ir trapia, be jokiu limitu iki savo dienu galo. Zavejausi jos veidu ir jutau per mano sarvus verziantis meile, apimancia kiekviena mano kuno lopineli. Dabar ji miegojo ramiai, lengvai sypsodamasi. Pradejau spresti savo uzduoti bezvelgdamas i ja. As ja mylejau, taigi turejau pasistengti isvykti jos labui. Zinojau, kad kol kas nebuvau pakankamai stiprus. Pasistengsiu ties tuo padirbeti. Gal buvau pakankamai stiprus pakeisti jos likimo krypti. Alise mate jos du likimus. Dabar as juos jau supratau. Meile jai nesutrukdys man jos uzmusti, jei leisiu sau suklysti. Nebejutau pabaisos savyje, jo nebebuvo. Gal meile priverte ji pasiduoti. Jeigu ja uzmusciau dabar, tai ivyktu netycia, butu baisi klaida. Reikes buti be galo atsargiam. Niekada, niekada negalesiu uzsimirsti. Privalesiu kontroliuoti kiekviena savo kveptelejima, kiekviena judesi. Visada turesiu laikytis saugaus atstumo. As nesiruosiau daryti klaidu. Pagaliau supratau antraji likima. Supratau, kad galeciau, apimtas begalinio egoizmo, maldauti savo tevo padaryti man paslauga. Maldauti jo atimti jos siela ir gyvybe, kad galeciau juos pasisavinti iki gyvenimo galo. Ji buvo verta geriau nei tai. Bet maciau ir dar viena ateiti. Labai plona ir trapu siuleli, kurio gal sugebeciau laikytis, jei kontroliuociau savo jega. Ar istengsiu tai padaryti? Buti su ja ir issaugoti jos gyvybe? Si karta jau tycia giliai ikvepiau, po to dar ir dar karta, leisdamas jos kvapui uzdegti troskuli manyje. Kambarys buvo persigeres jos kvapu, kiekvienas daiktas buvo juo pasidenges. Man apsvaigo galva, bet tuoj susidorojau su silpmumu. As turejau

pratintis jeigu norejau tureti bet kokius rysius su ja. Ikvepiau dar gurksni deginancio oro. Zvelgiau i ja kol pirmi saules spinduliai islindo is po debesu rytuose... ******* Grizau i namus tuoj po to, kai kiti isvaziavo i mokykla. Greitai persirengiau nekreipdamas demesio i klausiama Esmejos zvilgsni. Ji mate kaip svytejo mano veidas ir ji pajuto tiek palengvejima, tiek susirupinima. Ja skaudino mano ilga melancholija ir ji dziaugesi, kad mano skausmas pagaliau pradingo. As begau i mokykla pasirodydamas tik po poros sekundziu nuo maniskiu pasirodymo. Jie neatsisuko, nors Alise zinojo, kad buvau miske prie pat aiksteles. Laukiau, kol i mano puse niekas neziures, po to islindau is misko lyg niekur nieko ir isimaisiau tarp sustatytu masinu. Isgirdau burzgiant Bellos masina posukyje ir sustojau taip, kad galeciau ja matyti pats likdamas nuosaleje. Ji isuko i aikstele ziuredama i mano Volvo suraukusi antakius ir pasistate savo masina kuo toliau nuo manosios. Buvo keista prisiminti, kad ji vis dar ant manes pyko ir kad ji tam turejo geru priezasciu. Norejau nusijuokti pats is saves arba sau trinkteleti. Visi mano planai ir apmastymai juk butu nieko verti, jei ji is savo puses nieko man nejaustu. Jos sapnai buvo ko gero banalus. As buvau tik arogantiskas kvailys. Kaip bebutu, geriau jau ji nieko man nejaustu. Aisku man tai nesutrukdys jos persekioti, jauciausi truputi jai skolingas uz patirta kancia. Tyliai artinausi link jos ieskodamas preteksto. Ji man palengvino uzduoti. Kol ji lipo is masinos, jos raktai isslydo jai is rankos ir nukrito i bala salia masinos. Ji pasilenke, bet as buvau greitesnis, paciupdamas juos anksciau, nei ji imerke ranka i salta vandeni. Pasiremiau i jos masina kol ji stengesi atsitiesti.

-Kodel taip elgiesi?!- Uzriko ji ant manes. Taip, ji vis dar pyko. -Kaip elgiuosi?- Paklausiau tiesdamas jai raktus. Ji istiese ranka ir leidau raktams nukristi i jos delna. Giliai ikvepiau itraukdamas jos kvapa. -Vis isdygsti is niekur,- paaiskino. -Bella, juk ne mano kalte, kad tu esi ypatingai nepastabi. Mano zodziai buvo juokingi, beveik pokstas. Negi buvo kas nors ko ji nepastebetu? Ar ji pastebejo, pavyzdziui, kaip mano balsas lyg glamone apglebe jos varda? Ji zvelge i mane visiskai nepritardama mano jumorui. Jos sirdies ritmas pagreitejo - is pykcio? Is baimes? Po kiek laiko ji nuleido akis zemyn. -Ir kam tas eismo kamstis vakar vakare?- Paklause neziuredama i mane.- Maniau, kad tu turetum elgtis lyg as neegzistuociau, o ne mirtinai mane nervindamas. Labai supykusi. As ruosiausi pasistengti, kad musu santykiai pageretu. Prisiminiau, kad nusprendziau tapti vertas pasitikejimo. -Dariau paslauga Taileriui, na, kad ir jis gautu proga isbandyti savo sansus. Ir neislaikes nusijuokiau. Negalejau susilaikyti prisimindamas jos veido israiska. -Tu velnio...- isspaude ji ir nepabaige savo frazes, ko gero per daug isiutusi. Va ji... Ta israiska, lygiai ta pati. Vos susilaikiau vel nenusijuokes. Ji jau ir taip buvo perpykusi. -Ir as nesielgiu, lyg tu neegzistuotum.- Pratariau. Tokio tono tureciau laikytis ir toliau: sneketi ramiai, bet siek tiek ja paerzindamas. Ji nesuprastu, jei prasitarciau apie savo tikruosius jausmus. Tai ja isgasdintu. Turejau kontruoliuoti savo jausmus, kalbeti aiskiai. -Tu ko gero tikrai troksti mano mirties, Tailerio furgono buvo maza!

Pykcio banga pervere mane. Negi ji tikrai galejo taip galvoti? Is mano puses buvo nelogiska isizeisti, ji juk nezinojo apie sia nakti ivykusius pokycius. Bet vis tik pykau. -Bella, tai absurdiska. Ji paraudo ir atsuko man nugara. Pradejo eiti nuo manes. Pasijutau kaltas. Neturejau teises pykti ant jos. -Palauk!- Paprasiau. Ji nesustojo, teko ja pasivyti. -Atsiprasau uz nemalonius zodzius. Ne todel, kad jie neteisingi ( buvo tikrai kvaila galvoti, kad troskau jos mirties ), bet galejau pasilaikyti juos sau. -Gal paliktum mane ramybeje? "Tikek manim,"- pagalvojau.- "As tikrai bandziau." "Ir, tarp kitko, esu beviltiskai tave isimylejes." Kalbek aiskiai. -Norejau tik uzduoti tau viena klausima, tai tu mane vis isblaskai.- Pasakiau nusijuokdamas. Man ka tik sove puiki mintis. -Gal tu kartais sergi asmenybes susidvejinimu?- Paklause ji. Pritariu, kad taip galejo pasirodyti. As jauciausi lyg migloje del mane uzpludusiu nauju jausmu. -Va, tu ir vel pradedi,- pastebejau. -Gerai jau,- atsiduso.- Klausk ta savo klausima. -Norejau paklausti, ar sekanti sestadieni... ( pamaciau pasibaisejima uzplustant jos veida, labai stengiausi nenusikvatoti ), na zinai, sokiu vakara... Ji mane pertrauke ziuredama tiesiai i akis: -Ar tu stengiesi buti juokingas? "TAIP!" -Gal leistum man pabaigti? Ji lauke tyledama, prikasdama dantimis apatine lupa. Tai pritrauke mano demesi vienai sekundei. Tai sukele keista reakcija mano kune, emocijas, kurias buvau seniai pamirses. Stengiausi nekreipti i jas demesio ir susitelkti i pokalbi. -Girdejau, kad ta diena tu ruosiesi i Sietla ir pagalvojau, kad gal tau reikia vairuotojo?- Pasiuliau.

Supratau, kad vietoj to, kad klausineciau apie jos planus, geriau butu tiesiog jais pasinaudoti. Ji nustebusi pazvelge i mane. -Ka? -Ar tu noretum, kad tave palydetu? Vienas su ja uzdaroje masinoje... Vien nuo minties mano gerkle jau dege. Giliai ikvepiau. Pratinkis, pratinkis... -Kas gi lydetu?- Paklause ji vis dar nustebusiomis akimis. -As, kas daugiau,- letai pratariau. Negi is tiesu buvo taip keista, kad norejau praleisti su ja siek tiek laiko? Ko gero mano elgesys padare tikrai prasta ispudi. -Sakykim,- pratariau kaip galima naturaliau,- kad as vis tiek ruosiausi i Sietla artimiausiu metu. Ir jeigu jau atvirai, tai nesu tikras, kad tavo masina atlaikys toki kelia. Buvo saugiau toliau ja erzinti nei sneketi rimtai. -Mano masina vaziuoja puikiai, aciu.- Istare ji tuo paciu nustebusiu balsu. Ji pradejo eiti toliau, as lipau jai ant kulnu. Ji man nepasake "ne", taigi ir toliau stengiausi. Ar ji pasakys "ne"? Ka darysiu, jeigu pasakys "ne"? -Bet tau neuzteks vieno rezervuaro degalu? -Namatau, kodel tai turetu tau rupeti. Tai vis dar nebuvo "ne". Ir jos sirdis vel pradejo plakti greiciau, patankejo kvepavimas. -Gamtos apsauga turetu rupeti visiems. -Na jau, Edwardai,- pasake ji.- Nesuprantu tavo elgesio. Maniau, jog nenori, kad butume draugais. Virpulys nubego mano kunu, kai ji istare mano varda. Kaip galejau aiskiau issireiksti stengdamasis islikti saziningu? Ka gi, svarbiausia likti saziningu. Bent jau tuo, kas liete tema. -As sakiau, kad bus geriau, jei mes nebusime draugais, o ne kad to nenoriu. -Labai aciu,- susuko ji.- Is karto aiskiau. Ji sustojo pries valgyklos duris ir vel zvilgtelejo man i akis. Jos sirdis leke suoliais. Ar ji bijojo?

Pasistengiau labai gerai parinkti savo zodzius. Ne, as negalejau jos palikti, bet gal ji, jei ji pakankamai protinga, gales palikti mane, kol dar nevelu? -Tau butu... Saugiau, jei mes netaptume draugais. Ir, pasinerdamas i jos sokoladiniu akiu giluma, praradau visa valia. Pajutau jai betariantis: -Bet as nebegaliu ilgiau taves vengti, Bella. Ji nustojo kvepuoti, ir belaukiant, kol ji ikveps, jau beveik susirupinau. Ar labai ja isgasdinau? Tuoj gausiu atsakyma. -Ar vaziuosi su manimi i Sietla?- Nebelaukdamas tiesiai isdroziau. Smarkiai plakancia sirdimi ji linktelejo. Taip! Ji man pasake Taip! Man! Po to mano samone iskilo i pavirsiu. Kiek jai tai kainuos? -Tikrai turesi laikytis atokiau.- Perspejau. Ar ji mane isgirdo? Ar ji isvengs gresiancio likimo? Ar galejau ka nors padaryti, kad ja apsaugociau nuo saves paties? Buk aiskus. -Pasimatysim pamokose,- tariau jai pavymui. Turejau susikaupti, kad nepradeciau begti, nes tik to dabar troskau...

Kategorija: vampyrai KRAUJO GRUPE Visa ryta stebejau ja kitu akimis vos suvokdamas, ka pats dariau. Ne Maiko Njutono akimis, nes jau nebegalejau pakelti jo kvailu fantaziju, nei Dzesikos Stanley, nes jos neapykanta Bellai buvo tokia stipri, kad jai jau buvo beveik pavojinga atsidurti salia manes. Andzela Veber buvo geras pasirinkimas, kai jos akimis galedavau pasinaudoti - ji buvo gera, visada malonu skaityti jos mintis. Na, ir kartais tai budavo mokytojai, ju matymo kampas idomesnis...

Labai nustebau matydamas ja nuolat suklumpant: kai jos koja uzklivo uz menkucio grindu iskilimo koridoriuje, uz knygu, o dar dazniau, kai susipainiodavo savo pacios kojose. Daugelis galvojo apie Bella kaip apie labai nerangia mergaite. Susimasciau apie tai. Tikra tiesa, kad jai sunkiai sekesi islaikyti lygsvara. Prisiminiau, kaip ji trinktelejo i stala pirmaja diena, kaip paslydo ant ledo pries avarija, kaip susipainiojo savo kojose vakar... Kaip keista, jie buvo teisus. Bella buvo tikrai nerangi. Nemaciau cia nieko juokingo, bet eidamas i kita pamoka taip garsiai nusikvatojau, kad keli nesuprate mokiniai itariai mane nuzvelge. Ir kaip as galejau to nepastebeti anksciau? Gal todel, kad jos nejudrumas, jos galvos laikysena, jos kaklo islinkimas man pasirode elegantiski... Dabar jau nebemaciau nieko elegantisko. Ponas Varneris stebejo ja susipainiojancia savo kojose ir nukrentancia i savo kede. Vel nusijuokiau. Laikas slinko neitiketinai letai, kol as laukiau, kada galesiu ja pamatyti savo paties akimis. Galu gale nuskambejo skambutis. Greitai nuejau i valgykla noredamas ivykdyti savo plana. Ten pasirodziau pirmas. Issirinkau stala, kuris iprastai budavo tuscias, kad mane galetu is karto pastebeti. Kai mano seimos nariai iejo ir pamate mane ten sedint, jie nebuvo nustebe. Ko gero, Alise juos perspejo. Rozali praejo pro sali ne nezvilgteledama i mane. "Idiotas" Mes su Rozali niekada gerai nesutareme - izeidziau ja vos praveres burna pirma karta, nuo to laiko viskas ejo tik blogyn - bet atrode, kad paskutiniu metu ji vis labiau ant manes pyko. Atsidusau. Rozali visada ir viska turejo pritaikyti savo personai. Dzasperas praeidamas man syptelejo. "Sekmes."- Pagalvojo dvejodamas. Emmetas kilstelejo akis virsun papurtydamas galva. "Vargsas vaikis, visai pamete galva." Alise skraide padebesiais. "Ar dabar jau galesiu sneketi su Bella?" -Lik nuosaleje, Alise,- tyliai sumurmejau. Ji trumpam susirauke, bet tuoj atgavo savo gera nuotaika.

"Nieko baisaus. Tu gali priesintis kiek tik nori, tai tik laiko klausimas." Vel atsidusau. "Nepamirsk siandienos biologijos..." Linktelejau. Ne, as nepamirsiu. Belaukdamas Bellos as ja stebejau per jaunesnes mokines, ejusios uz Dzesikos, mintis. Dzesika buvo pasinerusi i isvedziojimus apie sokius, Bella tylejo. Reikia pastebeti, kad Dzesika nepaliko jai progos iterpti zodi. Ta pacia akimirka, kai Bella izenge pro duris, jos akys sustojo ties mano seimos stalu. Ji ziurejo i juos gera minute, po to jos lupu kampuciai nusviro ir ji nuleido galva. Ji manes nepastebejo. Ji atrode tokia... Nuliudusi. Pajutau staigu nora prieiti prie jos, apkabinti ir paguosti, bet nezinojau, kas ja paguostu. Neturejau ne menkiausio supratimo, kas ja taip nuliudino. Dzesika ir toliau tese savo monologa apie sokius. Ar Bella liudejo del to, kad juose nedalyvaus? Tai atrode mazai tiketina. Bet jeigu ji to noretu, galetume pakeisti planus. Ji ir vel pasieme tik buteli gerimo. Ar tai normalu? Negi jai nereikejo maitintis truputi daugiau? Ansciau nesusimasciau apie zmoniu maitinimosi iprocius. Zmones buvo tokie beviltiskai trapus! Buvo daugiau nei tukstanciai priezasciu del ju susirupinti. -Edwardas Cullenas ir vel i tave spokso,- isgirdau pratariant Dzesika.- Noreciau zinoti, kodel siandien jis atsiskyre nuo kitu. Pasijutau be galo dekingas Dzesikai - net jeigu jos neapykanta Bellai tik sustiprejo - matydamas Bella greitai pakeliant galva ir susirandant mano akis saleje. Dabar jos veide neliko ne pedsako liudesio. Leidau sau pasvajoti, kad ji buvo nuliudusi galvodama, kad as ir vel dingau, ir si viltis priverte mane nusisypsoti. Savo smiliumi pakvieciau ja prieiti. Ji atrode tokia nustebusi, kad vel panorau ja paerzinti. Pamerkiau jai aki ir jos burna is nuostabos prasivere. -Ar jis cia tau?- Paklause isizeidusi Dzesika.

-Gal jam reikia pagalbos biologijos pamokai,- sumurmejo Bella,- geriau eisiu paziureti. Tai buvo dar vienas "taip". Ji suklupo du kartus beeidama nuo savo stalo iki manes, net jeigu grindys buvo idealiai lygios. Nagi, rimtai, kaip as galejau anksciau to nepastebeti? Gal buvau pernelyg susitelkes i jos minciu tyla? Ka dar praziopsojau? Tik buk saziningas, kalbek aiskiai, pats sau isdainavau. Ji dvejodama sustojo uz kedes pries mane. Giliai ikvepiau, vis tik si karta per nosi, ne per burna. "Pajusk deginima,"- vel pats sau pagalvojau. -Gal prisestum su manim?- Pasiuliau. Ji patrauke kede ir atsisedo vis dar ziuredama man i akis. Ji vis dar nervinosi, bet pakluso, ir tai buvo dar vienas "taip". Laukiau, kol ji prasneks. Tai truputi uztruko, bet galu gale ji istare: -Koks pasikeitimas. -Sakykim, kad... Padvejojau. -Nusprendziau, kad jeigu jau vis tiek pateksiu i pragara, tai nors pasistengsiu tai uzsitarnauti. Na ir kas per velnias patrauke mane uz liezuvio, kad tai istarciau? Kad tai buvo sazininga, nera jokios abejones. Gal skaitydama tarp eiluciu ji supras mano zodzius. Gal juos supratusi ji atsistos ir pasitrauks nuo manes kaip galima toliau? Ji neatsistojo. Klausiamai zvelge i mane, lyg laukdama tesinio. -Zinai,- pratare, kai mano tylejimas uzsitese,- as ne velnio nesuprantu, apie ka tu sneki. Man labai palengvejo. Nusisypsojau. -Nieko keisto. Neimanoma ignoruoti minciu man uz nugaros, kas buvo visai gerai, man norejosi pakeisti siuzeta. -Man atrodo, tavo draugai pyksta, kam tave pasisavinau. -Susitaikys,- istare ji ne trupucio nesijaudindama del savo draugu reakcijos. -Gal ir ne, jeigu taves nepaleisiu.

Jau nebezinojau, ar vis dar stengiausi likti saziningas, ar labiau norejau ja paerzinti. Jos artumas paprasciausiai sujauke visas mano mintis. Ji garsiai nurijo seiles. Jos israiska priverte mane nusijuokti. -Atrodo, kad tu susirupinai. Normaliomis aplinkybemis tai neturetu buti juokinga... Ji turejo visas imanomas priezastis susirupinti. -Ne. Ji buvo tikrai apgailetina melage, net nesulaike virpulio balse. -Tai mane stebina.- Pratare.- Kam toks tiesumas? -As tau jau sakiau,- priminiau jai,- Man nusibodo laikytis nuo taves atokiau. As pasiduodu. Vis dar sypsojausi, bet dabar tam jau reikejo visu mano pastangu. Man sunkiai sekesi buti tuo pat metu saziningu ir neissiduoti. -Tu pasiduodi?- Paklause nesuprasdama. -Taip. Nebenoriu buti geras ( pasirodo, tuo paciu metu nebesistengiu ir neissiduoti ). Dabar elgsiuosi taip, kaip noriu, ir tiek to del pasekmiu. Tai uzsitarnavo saziningumo. Tai turejo ja perspeti ir tuo paciu atskleisti mano egoizma. -Ir vel nieko nesuprantu. Buvau pakankamai egoistas, kad tuo apsidziaugciau. -As per daug plepu tavo kompanijoje. Tai, beje, viena is tavo suteikiamu man problemu. Viena is nereiksmingiausiu problemu, palyginus su visu kitu. -Nepergyvenk,- ji mane nuramino,- vis tiek nieko nesuprantu is tavo pokalbiu. Puiku. Siuo atveju ji galejo pasilikti. -To ir tikiuosi. -Taigi, jeigu teisingai supratau, mes ir vel draugai? Trumpam susimasciau. -Draugai... Kazkas tame zodyje man labai nepatiko. Man to buvo maza. -Ar vis dar priesai?- Sumurmejo pasimetusi. Ar ji galvojo, kad man nepatinka? Nusisypsojau.

-Na, visada galime pabandyti. Bet as tave jau perspejau, kad nesu tau tinkamas draugas. Laukiau jos atsakymo plesiamas i dvi puses - is vienos puses troskau, kad ji pagaliau suprastu mano perspejima, is kitos puses jausdamas, kad jei tai ivyktu, as ko gero numirciau. Tai virto jau tikra melodrama. Stai as vel tampu zmogum. Jos sirdis pradejo pasiutusiai plakti. -Tu kartojiesi,- tepasake. -Taip, nes tu manes nesiklausai.- Pernelyg isiaudrines atsakiau.- Vis dar tikiuosi, kad manimi patikesi. Jeigu esi protinga mergaite, tu pasistengsi manes vengti. Taip, tik ar as sugebesiu leisti jai manes vengti, jei ji pabandytu? Jos zvilgsnis sugrieztejo. -Man atrodo, kad apie mano intelekta tu jau aiskiai issireiskei anksciau. Nebuvau tikras, ka ji norejo tuo pasakyti, bet isspaudziau atsiprasancia sypsena bijodamas, kad gal kazkada ja iskaudinau. -Taigi...- Istare ji susimasciusi,- kol as liksiu kvaila, mes galesime pabandyti buti draugais? -Teisingai. Ji nuleido akis isiziuredama i jos rankose laikoma buteli. Mano smalsumas paeme virsu: -Apie ka tu dabar galvoji? Koks palengvejimas istarti tuos zodzius garsiai. Musu zvilgsniai susitiko, jos kvepavimas pagreitejo ir skruostai nusidaze grazia rausva spalva. Ikvepiau, ragaudamas aplink ja pasklidusi kvapa. -Stengiuosi suprasti, kas tu esi. Sustingau, stengdamasis islaikyti savo sypsena, o viduje susiguziau is panikos. Aisku, kad ji stengesi suprasti, kas toks as esu. Ji juk nebuvo kvaila. Juk negalejau tiketis, kad ji pamirs kazka tokio akivaizdaus. -Ir kaip sekasi?- Paklausiau sutelkes visa man likusi nerupestinguma. -Siaip sau. Man taip palengvejo, kad nesulaikiau lengvo juoko.

-Gal turi kokia teorija? Ka ji bepasakytu tikrai nebus blogiau uz tiesa. Ji tylejo, bet jos skruostai nuo svelniai roziniu perejo i tamsiai raudonus tonus. Galejau justi nuo ju sklindanti karsti. Norejau pasinaudoti savo gundanciu balsu. Su visais kitais tai veikdavo nuostabiai gerai. -Nenori su manim pasidalinti? -Pernelyg trikdo,- ji atsisake papurtydama galva. Ak. Nezinoti buvo blogiau uz viska. Kuo jos mintys galejo ja trikdyti? Negalejau islaikyti nezinios. -Zinai, tai tikrai erzina. Mano nusiskundimas ja sujaudino. Jos akys pradejo svaidyti zaibus ir pasipyle tokia zodziu lavina, kuri jai buvo visiskai neiprasta. -Ne. Nesuprantu kas galetu buti erzinancio tame, kad kazkas nenori tau atskleisti savo minciu, kuomet pirmasis asmuo nepaliauja tau svaides keistas frazes kol ivaro tau nemiga, nuolat priversdamas tave ieskoti pasleptu reiksmiu visame, ka jis sako, kaip manai? Kas galetu buti erzinancio? Susiraukiau sededamas pries ja, turedamas pripazinti, kad ji teisi. As elgiausi neteisingai. -Kitas pavyzdys,- tese ji,- pripazinkim, kad tas kitas asmuo padare begale keistu dalyku, kaip isgelbeti pirmosios gyvybe ir sekancia diena detis jos nepazistant, net nesivarginant visko paaiskinti, nors buvo tai pazadejes, cia taip pat nera nieko erzinancio? Tai buvo pati ilgiausia iki siol jos istarta fraze, irasiau tai i savo sarasa. -Tu tikrai bjauraus charakterio, ar ne? -Man nepatinka kai yra dvi medalio puses. Be abejo, jos pyktis buvo pateisinamas. Zvelgiau i Bella klausdamas saves, kaip galeciau padaryti ka nors teisingo jos atzvilgiu, kol is Maiko Njutono puses atsklindancios piktos mintys mane pertrauke. Jis buvo taip issigandes, kad mane sueme juokas. -Kas?- Mestelejo ji.

-Atrodo, kad tavo vaikinas galvoja, jog as nemaloniai su tavim elgiuosi. Jis saves klausia ar jau turetu ateiti isskirti boksininkus. Labai noreciau, kad jis pabandytu. Kaip butu puiku... -Nors ir nezinau apie ka tu kalbi,- saltai atreze ji,- esu tikra, kad klysti. Balsas, kuriuo ji tai pasake, visiskai nesijaudindama del jo jausmu, man be galo patiko. -Tikrai ne. As tau jau sakiau, daugeli zmoniu lengva issifruoti. -Tik ne mane... -Butent. Kodel ji turejo be perstojo buti isimtis viskam? Negi nebutu teisinga - zinant viska, ka per ja turiu iskesti - kad galeciau isgirsti nors menka dalele to, ka ji galvoja? Negi per daug prasau? -Tikrai noreciau zinoti, kodel?- Priduriau. Isigilinau i jos akis ir vel bandydamas... Ji nusuko zvilgsni. Atidare buteli ir nugere gera gurksni savo gerimo vis dar ziuredama i stala. -Tu nieko nevalgai?- Paklausiau. -Ne,- atsake, po to perzvelge tuscia stala pries mane,- o tu? -As nealkanas,- atsakiau. Cia tai tikra tiesa. Ji vis dar zvelge i stala suspaudusi lupas. As laukiau. -Ar padarytum man paslauga?- Staiga paklause pakeldama i mane akis. Ko ji is manes tikejosi? Ar dabar paprasys manes pasakyti tiesa, tiesa, kurios as neturejau teises atskleisti, tiesa, kurios nenorejau, kad ji kada nors, jokiu budu, suzinotu viena diena. -Priklauso kokia. -Tai nieko baisaus,- uztikrino ji. Laukiau, ir mano smalsumas pradejo imti virsu. -Tai tiktai...- Pratare zvelgdama i buteli ir tai atsukdama, tai uzsukdama jo kamsteli.- Gal galetum sekanti karta mane perspeti is anksto, kai sugalvosi manes vengti mano gerui. Tik siaip, kad pasiruosciau. Ji norejo, kad ja perspeciau? Taigi, jai nepatiko buti mano ignoruojamai... Nusisypsojau.

-Sis prasymas man atrodo visai pagristas. -Aciu,- pratare pakeldama galva. Jos veide matesi palengvejimas, as pasijutau toks lengvas, kad prajukau. -Mano eile isgauti viena paslauga,- viltingai pratariau. -Gerai, bet tik viena,- sutiko ji. -Patikek man viena is savo teoriju. Ji sujudo. -Tik ne tai. -Po laiko, istesek zodi. -Tai tu iprates nesilaikyti savojo,- primine ji man. Na, cia jai vienas taskas. -Nagi, tik viena. Pazadu, kad nesijuoksiu. -Esu isitikinusi, kad juoksiesi. Ji atrode labai tikra tuo, ka sake, tuo metu as nemaciau sioje istorijoje nieko juokingo. Pasistengiau vel sugundyti. Pasineriau i jos zvilgsni - jos akys buvo tokios gilios, kad tai tebuvo vaiku zaidimai - ir iskvepiau: -Prasau... Ji sumirksejo ir jos veide per akimirksni neliko ne laso kraujo. Ka gi, tai ne visai ta reakcija, kurios tikejausi. -At... Atsiprasau?- Isstenejo. Atrode, kad jai svaigsta galva. Na, kas gi su ja netvarkoj? Bet as nusprendziau nepasiduoti. -Prasau, tik viena teorija.- Maldavau prirakindamas jos akis prie manuju. Mano didziuliam nustebimui ir pasitenkinimui ji atsake: -Na tarkim... Tau ikando radioaktyvus voras? Komiksai? Dabar jau puikiai supratau kodel ji mane, kad bus juokinga. -Nelabai originalu,- suzirziau stengdamasis nuslepti palengvejima. Galejau vel pradeti ja erzinti. -Tu dar labai toli nuo tiesos. -Nera voru? -Ne. -Radioaktyvumo? -Irgi ne.

-Ka gi...- Atsiduso ji. -Ir esu nejautrus kriptonitui,- paskubejau pridurti, kad atitruktume nuo bet kokio siuzeto apie kandziojimus. Mintis, kad ji galejo isivaizduoti mane herojumi vis tik isspaude man sypsena. -Tu neturetum juoktis. Tvirtai suspaudziau lupas. -As vis tiek issiaiskinsiu.- Pazadejo Bella. Ir kai tai ivyks, ji begs kuo toliau nuo manes. -Man labiau patiktu, kad tu nebandytum,- atsakiau jau be jokio jumoro. -Kodel? As turejau islikti saziningas. Nusisypsojau ir pasistengiau, kad mano zodziai nuskambetu kaip galima maziau grasinamai. -O jeigu as nesu herojus?Jei as esu blogas? Jos akys issiplete ir prasivere lupos. -Zinau!- Susuko ji. Na pagaliau, pagaliau ji mane suprato. -Tikrai?- Paklausiau stengdamasis nuslepti mane perverusia agonija. -Tu esi... Pavojingas.- Spejo. Jos kvepavimas patankejo, sirdis plake lyg paselusi. Negalejau jai atsakyti. Ar tai jau buvo paskutines akimirkos kartu su ja? Ar dabar ji pabegs? Jei taip, ar galesiu atskleisti jai savo jausmus pries issiskiriant, ar tai tik dar labiau pablogins situacija? -Bet tu nesi blogas.- Susnibzdejo ji papurtydama galva. Jos akyse nebuvo baimes.- Ne, nemanau, kad tu butum blogas. -Tu klysti.- Vienu atsikvepimu atkirtau. Zinoma, kad as buvau blogas. Negi nesidziaugiau dabar, kai zinojau, kad ji mane vertina geriau, nei buvau to vertas? Jeigu tikrai buciau buves geras, buciau pasistenges laikytis toliau nuo jos. Istiesiau ranka siekdamas jos butelio kamstelio. Ji ne nepabande atsitraukti nuo mano netiketo artumo. Ji tikrai manes nebijojo. Kol kas dar ne.

Pradejau zaisti su kamsteliu ziuredamas i ji, ne i ja. Mano mintys buvo visiskai sutrikusios. "Bek, Bella, bek!" Niekaip nepasiryzau istarti siu zodziu. Ji pasoko nuo kedes. -Mes paveluosim. Ji pasake tik tiek, o as jau buvau pradejes galvoti, kad ji isgirdo mano nebylu suksni. -As siandien praleisiu biologija. -Kodel? Nes nenoreciau taves uzmusti. -Retkarciais praleisti pamokas gali buti sveika. Arba tiksliau, vampyrams praleisti pamokas kuriose liesis kraujas, geriau del zmoniu sveikatos. Ponas Banneris siandienai numate laboratorini issitirti kraujo grupei. Alise jau praleido jo pamoka siandien ryte. -Na ka gi, as jau eisiu.- Istare Bella. Manes tai ne trupucio nenustebino. Ji buvo atsakinga, visada dare tai, ka reikejo. Visiska mano priesingybe. -Pasimatysim veliau,- istariau stengdamasis is naujo surasti savo valia vis dar tebeziuredamas i kamsteli. "Ir kol dar cia kalbames, zinok, kad as tave dievinu... Taip, kad tai jau tampa baisu ir pavojinga." Ji dvejojo, ir viena trumpa akimirka leidau sau pasvajoti, kad ji liks cia, su manimi. Nuskambejo skambutis ir ji greitai patrauke link duru. Palaukiau kol ji nutols, isidejau kamsteli i kisene - sio svarbaus pokalbio atminimui - ir nuejau per lietu link savo masinos. Isijungiau labiausiai atpalaiduojanti CD - ta pati, kaip ir pirmaja diena - bet nelabai ilgai klausiausi Debussy natu. Mano galvoje sukosi kita melodija, garsas, kuris man patiko ir intrigavo. Klausiausi muzikos kuri susiliejo su melodija mano mintyse, kol jos harmoningai susiderino. Mano pirstai instinktyviai pakilo lyg grodami pianinu. Jau beveik uzbaiginejau savo kurini, kai staigi panikos banga pervere mano mintis. Pazvelgiau i pagalbos sauksmo puse.

"Ar ji nualps? Ka as darysiu, jeigu ji nualps, ka darysiu?"- Maikas buvo apimtas panikos. Uz kokio simto metru nuo manes Maikas tempe suglebusi Bellos kuna per kiema. Ji sukrito ant asfalto uzmerktomis akimis, isbalusiu lyg kreida veidu, lyg lavonas. Vos neisplesiau masinos dureliu. -Bella!- Surikau. Jos veide be gyvybes zenklu pamaciau pasikeitima. Visas mano kunas uzsalo. Maiko mintyse pamaciau jo nuostaba. Jis galvojo tik apie savo neapykanta mano atzvilgiu, kas man nepadejo suprasti, kodel Bella sitaip jautesi. Jei pasirodys, kad jis paliete bent plaukeli nuo jos galvos, as ji suknezinsiu. -Kas nutiko? Ar ji susizeide?- Paklausiau stengdamasis susikaupti ties jo mintimis. Artintis zmonisku greiciu vare mane is proto. Nereikejo man perspeti pries pasirodant. Jau galejau isgirsti jos pulsa ir kvepavima. Beziuredamas i ja pamaciau, kaip jos akiu vokai stipriau susispaude. Tai mane apramino. Pamaciau Maiko prisiminimu liekanas, kai kuriuos vaizdus is biologijos. Bellos galva padeta ant musu stalo, veidas igaunantis zalsva atspalvi. Raudono kraujo lasai ant baltu lapeliu... Kraujo grupes laboratorinis. Sustojau ten, kur buvau ir nustojau kvepuoti. Vienas dalykas buvo jos kvapas, begantis jos kraujas tai jau buvo kita, tai jau ne tas pats. -Man atrodo, kad ji prarado samone.- Atsake Maikas vis dar susierzines mano pasirodymu.- Nesuprantu, kodel, ji net nespejo isidurti i pirsta. Mane apeme palengvejimo banga, as vel ikvepiau ragaudamas ora aplink. Ak, uzuodziau is Maiko pirsto issiverzusio kraujo laso kvapa. Pagunda... As priklaupiau prie jos, Maikas sukinejosi aplink vis dar susierzines mano pasirodymu. -Bella, ar girdi mane? -Ne,- isstenejo ji,- dink is cia.

Man taip palengvejo, kad nusijuokiau. Jai viskas buvo gerai. -As vedziau ja i gydytojo kabineta,- paaiskino Maikas,- bet ji nebepaejo toliau. -As ja pasirupinsiu. Grizk i pamoka,- paliepiau jam. -Ne.- Uzprotestavo jis.- Man ja patikejo. As nesiruosiau gincytis su tuo vaikisciu. Virpedamas is malonumo ir baimes, tuo pat metu besidziaugdamas ir besibaisedamas siuo isbandymu, kuris verte mane prie jos prisiliesti, as svelniai pakeliau Bella apglebdamas ja savo rankomis. Stengiausi liesti tik jos rubus ir laikyti ja kaip galejau toliau nuo savo kuno. Nesiau ja dideliais zingsniais skubedamas padeti i saugia vieta, tai yra, kuo toliau nuo manes. Jos dideles nustebusios akys atsimerke. -Paleisk mane,- isake silpnu balsu. Is jos veido supratau, kad ji jautesi najaukiai. Jai nepatiko parodyti savo silpnybiu. Silpnai girdejau uz musu nugaru protestuojanti Maika. -Tu atrodai klaikiai,- pasakiau su placia sypsena. Jai viskas buvo gerai, tik svaigo galva ir siek tiek pykino. -Pastatyk mane ant zemes,- tare pabalusiomis lupomis. -Taigi, tu alpsti pamaciusi kraujo lasa? Argi ne likimo ironija? Ji uzmerke akis ir suspaude lupas. -Ir tai netgi ne tavo kraujas,- tesiau toliau jau visai pralinksmejes. Mes jau buvome pries iejima. Durys buvo praviros, as paspyriau jas koja placiai atverdamas. Ponia Cop pasoko nuo kedes. -Ak, Dieve mano!- Susuko ji matydama beveik be samones gulincia mano glebyje mergaite. -Ji apalpo per biologija.- Paaiskinau jai, kol jos vaizduote dar neisismagino. Ponia Cop pasiskubino atidaryti gydytojo duris. Bellos akys vel buvo atvertos zvelgdamos i sekretore. Isgirdau nustebusias slauges mintis, kai ji ziurejo i mane atsargiai guldanti bejege mergaite ant lovos. Vos ja paleidau, atsitraukiau tiek, kiek leido kabineto sienos. Mano kunas buvo apimtas tokio geismo ir

susijaudinimo, kad tai buvo pavojinga, mano raumenys isitempe, nuodai uzliejo burna. Jos kvapas buvo toks svaiginantis... Kunas toks siltas... -Nieko baisaus, ji tik prarado samone,- nuraminau ponia Hammond,- dareme kraujo grupes testa. -Taip visada nutinka.- Linktelejo ji. Uzspaudziau juoka. Jau galit pasitiketi Bella, kai kas nors turi nutikti. -Pagulekit ramiai, panele, greitai viskas praeis. -Zinau,- atsiduso Bella. -Ar daznai tau taip nutinka?- Paklause slauge. -Kartais,- atsake ji. Pasistengiau uzmaskuoti savo juoka kosejimu. Atkreipiau slauges demesi. -Tu gali grizti i pamoka,- kreipesi i mane. As pazvelgiau jai i akis ir pamelavau su didziausiu pasitikejimu savim: -Man sake likti su ja. "Hmm... Kazin ar tai tiesa... Tiek to."- Svarste ponia Hammond. Tai puikiai suveike. Kodel tik Bella turi kelti tiek rupesciu? -Einu atnesti tau truputi ledo, vaikeli. Mano draugija verte nejauna dama jaustis nejaukiai. Ji nedriso pazvelgti man i akis - normali zmoniska reakcija - ir isejo is kabineto. -Tu buvai teisus,- uzmerkdama akis sumurmejo Bella. Ka tai reiske? As jau isivaizdavau blogiausia - ji suprato mano perspejimus. -Dazniausiai taip ir buna,- atsakiau ja erzindamas, tai padejo man nuslepti panika.- Del ko si karta? -Kartais praleisti pamokas sveika. Ak, dar vienas palengvejimas. Ji pasinere i tyla. Stengesi ramiai ikvepti ir iskvepti. Jos lupos pradejo atgauti rozine spalva. Jos burna buvo nesimetriska, apatine lupa siek tiek pilnesne uz virsutine. Sitaip stebeti jos burna priverte mane pasijusti keistai. Norejau prisiartinti, net jei tai ir nebuvo labai gera mintis.

-Tu tikrai ivarei man baimes,- pratariau, kad pratesciau musu pokalbi ir kad vel isgirsciau jos balsa.- Pamaniau, kad Maikas ruosesi eiti uzkasti miske tavo lavona. -Cha, cha. -Atvirai pasakius, maciau lavonu, kurie atrode geriau uz tave ( tikra tiesa ). Viena akimirka issigandau, kad reikes atkersyti uz tavo nuzudyma. Jokiu abejoniu, taip buciau ir padares. -Vargsas Maikas,- istare ji,- lazinuosi, kad jis perpykes. Mane pervere pyktis, bet pasistengiau susiimti. Jos susidomejimas ko gero buvo tik gailestis. Ji buvo gera. Nieko daugiau. -Jis manes nekencia,- pasakiau labai pradziugintas tos minties. -Tu negali zinoti. -Galiu, isskaiciau tai jo veide. Zinoma, jo veide tai buvo parasyta taip pat aiskiai kaip ir mintyse. Mano eksperimentavimas bandant isskaityti Bellos veida ko gero man suteike igudziu suprasti mimikas. -Ir kaip nutiko, kad tu mus pastebejai? Maniau, kad pabegai is mokyklos... Ji atrode jau geriau, neliko pazaliavusios odos zenklu. -Klausiausi muzikos masinoje. Jos bruozai atsipalaidavo, lyg butu nurimusi gaudama toki paprasta atsakyma. Ji atsimerke, kai ponia Hammond grizo su ledu. -Imk,- tare slauge uzdedama salta kompresa jai ant kaktos,- pradedi atgauti spalvas. -Atrodo, man jau geriau,- tare Bella bandydama atsisesti ir atitraukdama kompresa. Zinoma. Ji nemego kai ja rupindavosi. Ponios Hammond rankos issitiese i ja, lyg noretu ja sulaikyti, bet tuo momentu pro tarpduri ilindo ponios Cop galva. Su jos atejimu atsklido oro gusis su kraujo kvapu, tik si karta gana silpnu. Uz sekretores nugaros pasislepes Maikas Njutonas vis dar pyko, troksdamas, kad vietoj sunkaus vaikino, kuri jis vilko, butu Bella.

-Turime dar viena.- Pratare Ponia Cop. Bella pasoko apsidziaugdama, kad dabar demesys nukryps i ka nors kita. -Paimkite,- tare tiesdama savo kompresa poniai Hammond,- man jo nebereikia. Maikas sugrieze dantimis sunkiai nulaikydamas Lee Stivensa kol ejo pro duris. Nuo jo i virsu pakeltos rankos tekejo kraujo lasai. -Velnias... Man reikejo kuo greiciau is cia dingti, kaip,atrodo, ir Bellai. -Eik link kito kabineto, Bella. Nesuprasdama ji pazvelge i mane sutrikusiu zvilgsniu. -Pasitikek manim ir judinkis. Ji atsisuko ir sulaike beuzsiveriancias duris greitai iseidama is kabineto. As buvau labai arti. Jos plaukai perbrauke mano ranka... Ji atsisuko paziureti i mane, jos akyse vis dar matesi sutrikimas. -Tu manes paklausei, nors karta.- Nustebau as. -Uzuodziau kraujo kvapa,- atsake ji suraukdama nosi. Dabar jau tikrai nustebes Isispoksojau i ja. -Daugeliui zmoniu kraujas neturi kvapo. -Man turi. Kazkoks druskos... Ir rudziu misinys. Mane jis pykina. Mano veidas sustingo. Ar ji buvo tikrai zmoniska? Ji atrode zmoniska. Ji buvo tokia pat svelni kaip jie. Ji kvepejo kaip jie - netgi daug skaniau uz juos. Ji elgesi kaip jie... Na, su keliom isimtimis. Bet ji negalvojo kaip zmogiska butybe, ji nereagavo kaip jie. Kas ji galetu buti? -Ka? -Nieko. Sutrukdydamas mums Maikas Njutonas isiverze i patalpa su savo vis dar piktomis mintimis. -Atrodai jau geriau.- Pratare jis grubiai lyg ja kaltindamas. Mano ranka suvirpejo, troksdama pamokyti ji geru manieru. Man reikejo susiimti, kitaip tikrai pribaigsiu ta nepakenciama vaikigali.

-Tik jau geriau prilaikyk rankas.- atsake ji jam. Viena akimirka pagalvojau, kad ji kreipesi i mane. -Jau baigeme testa,- paniures istare jis,- ar tu grisi i pamoka? -Gal juokauji, tuoj pat vel atsidurciau cia. Nuostabu. Man, maniusiam, kad teks praleisti laika jos belaukiant, dabar nuskilo valanda jos laiko. Pajutau pakilima savyje jau pradedamas skaiciuoti sekundes. -Gerai... Ar si savaitgali tu vyksi su mumis? Prie juros? Ak, jie jau turejo bendru planu. Pyktis priverte mane sustingti vietoje. Tai buvo grupine iskyla. Jau buvau apie ja girdejes mokiniu mintyse. Tai nesukliude man virti is pykcio. Atsiremiau i stala stengdamasis nusiraminti. -Zinoma,- atsake ji,- juk buvome susitare. Pasirodo, jam ji taip pat buvo pasakiusi "taip". Pavydas nudegino mane smarkiau uz troskuli. Ne, tai tik draugiska iskyla, stengiausi save itikinti. Ji tik praleis diena su draugais, tik tiek. -Susitinkame mano tevo parduotuveje desimta valanda. "Culleno niekas nekviete." -Busiu. -Pasimatysim per sporta. -Tai jau taip. Jis grizo i pamoka galvodamas apie mane. "Ka ji mato tame pabaisoje? Na, zinoma, jis turtingas. Merginoms jis atrodo labai karstas, tik nesuprantu kuo. Jis pernelyg... Pernelyg tobulas. Galiu lazintis, kad ju tevas isbande ant ju plastines opercijas. Todel jie visi tokie grazus ir isbale. Visa tai nenaturalu. Ir dar jis truputi... Gasdinantis. Kartais, kai jis i mane ziuri, atrodo, kad masto apie tinkamiausia buda mane nuzudyti... Tikras pabaisa..." Nelabai Maikas buvo toli nuo tiesos. -Vaje, sportas...- Atsiduso Bella. Suinkste. Zvelgdamas i ja supratau, kad kazkas ja liudino. Nebuvau tikras, kas, bet buvo aisku, kad ji nelabai norejo susitikti Maika per sekancia pamoka. Man tai idealiai tiko. Priejau prie jos ir palinkau taip arti jos veido, kad galejau justi jos kvepavima ant savo lupu. Nebedrisau kvepuoti.

-Galiu tai sutvarkyti,- sumurmejau jai i ausi,- atsisesk ir pasistenk atrodyti negaluojancia. Ji pakluso atsisesdama i sulankstoma kede ir priglusdama nugara prie sienos tuo metu, kai ponia Cop grizo i savo vieta.Uzmerktomis akimis Bella atrode lyg nualpusi. Jos veidas dar neatgavo visu spalvu. Pasisukau i sekretore. Kaip pasiseke, kad Bella musu klausysis, ironiskai pagalvojau. Taip ji suzinos, kaip zmones turetu reaguoti i mano buvima. -Ponia Cop,- pakvieciau ja nutaisydamas labiausiai itikinanti balsa. Jos akys sumirksejo ir sirdis pasileido suoliais. "Per jaunas, per jaunas..." -Taip? Idomu. Seli Cop pulsas pagreitejo todel, kad as ja traukiau fiziskai, ne todel, kad manes bijojo. Jau seniai buvau priprates prie sios zmoniskos reakcijos... Bet dar niekada nesusimasciau, kad tai galetu buti greito Bellos pulso priezastis. Tai man patiko. Tiesa sakant, net pernelyg patiko. Placiai nusisypsojau ir ponios Cop kvepavimas pagreitejo. -Bellos sekanti pamoka - sportas, ir as nemanau, kad ji pakankamai gerai tam jauciasi. Gal butu geriau jei as parvezciau ja namo. Ar manote, kad galetumet ja atleisti is pamokos? Zvelgiau tiesiai jai i akis ir girdejau jos mintis besisukant tik apie mane. Ar galetu buti, kad Bella... Ponia Cop garsiai nurijo seiles pries atsakydama. -O tave Edwardai, taip pat reikia atleisti? -Ne, as pas ponia Goff, ji supras. Dabar jau nebebuvau taip i ja susitelkes, mano mintys analizavo man sovusia nauja ideja ir jos tikimybe. Hmm... Noreciau galvoti, kad traukiu Bella fiziskai, kaip traukiau kitas merginas, bet juk nebuvo ne vieno atvejo, kai Bella reagavo kaip kiti. Netureciau pernelyg isijausti. -Gerai, sutinku. Ar tu jautiesi geriau, Bella? Toji tik letai linktelejo - truputi perdedama. -Tu paeisi savo kojomis, ar man tave panesti?- Paklausiau pralinksmintas jos prastos vaidybos.

Ji atsakys, kad gali pati susitvarkyti. Jai nepatiko atrodyti silpnai. -Pati susitvarkysiu. Vel pataikiau. Jau pradejau perprasti si zaidima. Ji atsikele, sekunde padvejojo lyg isbandytu savo lygsvara. As prilaikiau jai duris ir mes isejome i lietu. Kol i ja ziurejau, ji pakele veida i lietu uzmerktomis akimis ir lengva sypsena. Na apie ka gi ji galvojo? Jos elgesyje kazkas buvo negerai, ir tuoj pat supratau, kodel nebuvau prates matyti sios pozos. Normalios zmoniskos mergaites niekada taip nesielge, nes jos budavo pasidaziusios, netgi cia, siame nuskurusiame dregname miestelyje. Bella niekada nesidaze, ir ji buvo teisi. Kosmetikos gamintojai susikraudavo milijonus is moteru, trokstanciu tureti tokia oda kaip Bella. -Beveik vertetu susirgti, kad galeciau praleisti sporta,- pasake man nusisypsodama,- aciu. Nuzvelgiau mokyklos pastata ieskodamas preteksto praleisti su ja daugiau laiko. -Nera uz ka,- atsakiau. -Ar nori prisijungti prie musu? Sestadieni?- viltingai paklause ji. Ak, kaip jos viltis mane nuramino. Ji norejo, kad buciau salia jos, as, ne Maikas Njutonas. Ir as troskau atsakyti teigiamai. Bet buvo tiek daug svarstytinu dalyku. Visu pirma, si sestadieni bus geras oras, svies saule... -Kur butent jus keliaujat?- Atsakiau nutaisydamas atsainu balsa, lyg man tai nelabai rupetu. Maikas kalbejo apie pliaza, labai jau nedaug galimybiu pasislepti nuo saules. -I La Push. Jei tiksliau, i pirmaji pliaza. Velnias. Na ka gi, tai neimanoma. Ir Emmetas butu supykes jei pakeisciau musu numatytus planus. Zvilgtelejau i ja su ironiska sypsena. -Nemanau, kad mane kviete. -O ka as dabar darau?- Jau pyktelejusi paklause manes.

-Na, gal nebeskriauskime vargso Maiko, kaip manai? Neprovokuokime jo labiau nei to reikia. Mes juk nenorime, kad jis imtu kandziotis. Isivaizdavau pats bekandantis Maikui, ir tas vaizdas sukele man begalini malonuma. -Buk prakeiktas, Maikai,- susnibzdejo piktai ji. Nusisypsojau parodydamas visus dantis. Po to ji pradejo nuo manes tolti. Negalvodamas sugriebiau ja uz palto nugaros. Ji nustebusi pasoko. -Ir kur tu taip susiruosei? Buvau beveuk supykes matydamas ja sitaip mane paliekant. Man vis dar buvo negana. Ji negalejo nueiti, dar ne. -Na... Namo,- istare ji lyg tai butu akivaizdu. -Pazadejau parvezti tave sveika ir gyva. Gal isivaizduoji, kad leisiu tau vairuoti kai tu tokios busenos? Puikiai zinojau, kad jai tai nepatiks - kad as asmeniskai maciau jos silpnybe. Bet kokiu atveju man reikejo pasitreniruoti pries kelione i Sietla. Paziureti, ar galiu likti su ja vienas uzdaroje erdveje. -Kokios busenos?- Pasisiause ji.- O kaip mano masina? -Alise tau ja pristatys po pamoku. As atsargiai vedziau ja link savo masinos, zinojau, kad toks paprastas dalykas kaip delioti kojas viena po kitos jai buvo gana sunkus uzdavinys. -Paleisk mane!- susuko uzkliudama uz saligatvio ir beveik parvirsdama. Norejau ja pagauti, bet ji jau spejo atsitiesti. Tureciau baigti nuolat ieskoti pretekstu ja paliesti. Prisiminiau, kaip stengesi ponia Cop mano atzvilgiu, bet kol kas palikau tai nuosaly. Kol kas turejau kitu minciu. Paleidau ja prie savo masinos ir ji atsitrenke i ja atsiremdama. Man reikejo buti dar atsargesniam prisimenant jos lygsvaros stoka... -Na ir svelnumas! -Atrakinta.

As isitaisiau prie vairo ir uzvedziau masina. Ji vis dar stovejo tiesutele, vis dar lauke, tuomet lietus dvigubai pasmarkejo o ji juk nemego nei salcio, nei dregmes. Lietus suslapino jos tankius palukus ir dabar jie atrode labai tamsus, beveik juodi. -As puikiai galiu ir pati grizti namo. Zinoma. Vienintele beda buvo tame, kad as nesugebejau jos paleisti. As nuleidau langa ir pasilenkiau link jos. -Lipk, Bella. Jos akys susiaurejo ir as atspejau, kad ji masto ar verta begti, ar ne? -As tau prisiekiu, kad jeigu reikes nuvilksiu tave ten uz plauku.- Pazadejau. Liudnas veidas, kuri ji nutaise suvokusi, kad as tikrai buvau nusiteikes taip ir padaryti man sukele juoko priepuoli. Aukstai iskelusi smakra ji atidare dureles ir isitaise. Jos plaukai varvejo ant odos ir susiugzdejo slapi bateliai. -Visa tai nereikalinga,- saltu balsu nusiskunde. Sakant tiesa ji artode tikrai sutrikusi. Ijungiau siluma, kad ji pasijustu truputi jaukiau ir pasigirdo muzika. Judejau link isvaziavimo akies krasteliu ja stebedamas. As ziurejau i jos burna stengdamasis isanalizuoti jausmus, kuriuos tai man sukele... Prisimenant sekretores reakcija... Staiga ji pazvelge i stereo grotuva ir is nuostabos jos akys issiplete. -Claire de lune?- Atpazino. Klasikos megeja? -Tu atpazisti Debussy? -Ne visada,- atsake ji,- Mano mama megsta klasikine muzika. As atpazistu tik savo megstamiausius kurinius. -Tai taip pat vienas is mano megstamiausiu. As pasineriau i lietaus vaizda, susimasciau. Taigi vis tik radau viena bendra musu bruoza. Jau buvau pradejes galvoti, kad mes visai skirtingi. Dabar ji atrode labiau atsipalaidavusi, taip pat uzsiziurejusi i lietu tusciomis akimis. Nutariau pasinaudoti jos nedemesingumu ir pabandyti kvepuoti.

Letai ikvepiau pro nosi. Galinga. Rankomis stipriai suspaudziau vaira. Del lietaus ji kvepejo dar stipriau. Tikrai negalvojau, kad tai imanoma. Kvailai pradejau galvoti apie tai, koki skoni ji turetu. Pasistengiau nuryti savo troskuli, nekreipti demesio i deginima gerkleje, galvoti apie ka nors kita. -Kaip atrodo tavo mama?- Paklausiau noredamas atsipalaiduoti. -Ji panasi i mane, tik grazesne,- atsake ji su sypsena. Abejojau. -As panasi ir i Carli,- tese ji,- Ji drasesne uz mane, inoringesne. Taip pat abejojau. -Neatsakinga, truputi ekscentriska. Jos patiekalai improvizuojami. As ja dievinu. Jos balsas tapo melancholiskas, ji truputi susirauke. Ir vel girdejau labiau suaugusia moteri nei vaika. As sustojau pries jos namus per velai prisimindamas, kad neturejau zinoti, kur ji gyvena. Bet su jos izymiu tevu tai neturetu pasirodyti keista. -Bella, kiek tau metu? Ji turetu buti vyresne uz savo klasiokus. Gal ji pradejo eiti i mokykla veliau uz kitus, gal buvo palikta kartoti kursa? Vis tik butu keista... -Septyniolika. -Atrodai vyresne. Ji nusijuoke. -Kas tokio juokingo? -Mama visa laika kartoja, kad as gimiau jau trisdesimt penkeriu ir kad kiekvienais metais vis pasenstu.- Pasakojo juokdamasi ir atsiduso.- Juk turi kas nors seimoje buti suauges. Tai daug ka paaiskino. Dabar jau galejau matyti... Kaip mamos neatsakingumas paaiskino ypatinga Bellos atsakomybes jausma. Ji ko gero suaugo labai greitai, kad padetu islaikyti namus. Todel ji ir nemego kai kas nors ja rupindavosi - tai buvo jos darbas. -Tu irgi ne ka panasus i mokini,- istare ji istraukdama mane is mano svaju.

Pasiraukiau. Kas karta, kai as islukstendavau viena jos paslapti, ji islukstendavo viena is manuju. Pakeiciau tema. -Kodel tavo mama istekejo uz Filo? Pries atsakydama ji minute padvejojo. -Ji... Ji nelabai suaugusi savo amziui. Manau, kad Filas leidzia jai pasijusti jaunesnei. Ir be to, ji be proto isimylejusi. Ji nepritardama papurte galva. -Tu pritari?- Paklausiau. -Koks skirtumas. As noriu, kad ji butu laiminga. O jis yra tai, ko jai reikia. Sio komentaro gerasirdiskumas turejo mane sokiruoti, tik kad jis labai jau tiko mano nuomonei, kuria buvau apie ja susidares. -Tai labai dosnu. As vis saves klausiu... -Ka? -Ar ji tau grazintu paslauga? Koks bebutu vaikinas, kuri tu issirinksi? Tai buvo kvailas klausimas, ir as net nesugebejau uzduoti jo nevirpanciu balsu. Buvo tikrai idiotiska mastyti, kad kas nors priimtu mane i zentus. Be to, visu pirma, butu kvaila tiketis kad Bella mane issirinks. -As... As manau, kad taip,- isstenejo ji reaguodama i mano gilu zvilgsni. Baime... Ar trauka? -Bet tai ji mano mama,- pasake,- tai ne tas pats. -Taigi, koks nors nelabai gasdinantis vaikinas? -Ka nori tuo pasakyti?- pajuokavo ji.- Auskarai per visa veida ir tatuiruociu kolekcija? -Tai vienas is galimu apibudinimu. Is mano puses tai gana svelnus apibudinimas. -O koks tavasis? Ji visada uzduodavo blogus klausimus. O gal ir gerus. I kuriuos, kaip ten bebutu, as nenorejau duoti atsakymu. -Ar tu galvoji, kad as galeciau atrodyti gasdinantis?- Vis tik bandziau islaikyti sypsena. Ji trumpam susimaste ir atsake tyliu bet rimtu balsu: -Hmm... Taip. Jei to noretum. -Ar gasdinu tave cia ir dabar?

Buvau toks rimtas kaip ir ji. Ji atsake pernelyg greitai. -Ne. Nusisypsojau jau be pastangu. Nemaniau, kad ji buvo sazininga, bet ir pilnai nemelavo. Ji per mazai manes bijojo, kad isvyktu. Staiga susidomejau, kaip ji sureaguotu, jei jai atskleisciau, kad kalbasi su vampyru? Atsitraukiau atgal vien nuo tos minties. -O tu? Ar papasakosi man apie savo seima? Ji turetu buti idomesne nei manoji. Labiau gasdinanti butu teisingesnis zodis. -Ka noretum suzinoti?- Istariau nerupestingai. -Cullenai tave isivaikino? -Taip. Ji padvejojo, po to tyliai paklause: -Kas nutiko tavo tikriems tevams? Na, tai nesudetinga, nereikia net meluoti. -Jie mire pries daug metu. -Atleisk,- sumurmejo ji bijodama, kad mane iskaudino. Ji rupinosi del manes. -As nelabai prisimenu,- uztikrinau ja,- Karlailas ir Esmeja juos pakeite pries daug laiko. -Tu juos myli,- patvirtino ji. -Taip,- nusisypsojau,- nemanau, kad yra geresniu uz juos. -Tau labai pasiseke. -As ta zinau. Taip, kas liete mano tevus, tai man tikrai pasiseke. -O tavo brolis ir sesuo? Jei leisiu toliau jai klausineti, turesiu pradeti meluoti. Paziurejau i laikrodi konstatuodamas, kad mudvieju laikas jau baigesi. -Mano brolis ir sesuo, jau nekalbant apie Rozali ir Emmeta, bus perpyke jei tures laukti po siuo potvyniu. -Atleisk. Tau jau reikia vaziuoti. Ir vis tik ji nepajudejo. Jai taip pat nesinorejo, kad musu pokalbis nutruktu. Man tai tikrai, tikrai per daug patiko. -O tu is savo puses ko gero noretum susigrazinti masina anksciau, nei gris sefas Swanas, kad nereiketu pasakoti apie siandienos nuotykius?

As placiai nusisypsojau prisimindamas jos sutrikusia veido israiska, kai laikiau ja ant ranku. -Esu tikra, kad jis jau zino. Forkse nera vietos paslaptims. Miestelio pavadinima ji istare su pasibjaurejimu. Juokiausi. Kaip gi, be paslapciu. -Gerai pasilinksmink prie juros. Ziurejau i lietu zinodamas, kad jis ilgai netruks, bet labai norejau, kad jis nesibaigtu. -Puikus oras pasideginti,- pasakiau. Ka gi, bent jau sestadieni bus grazu. Jai tai patiks. -Pasimatysim rytoj? Susirupinimas jos balse pagloste mano savimeile. -Ne. Mes su Emmetu nusprendeme prailginti savaitgali. Pykau pats ant saves kam man buvo sovusi si mintis. Visada galejau pakeisti savo planus, bet... Bet nebuvo nieko blogiau kaip medzioti apylinkese. Mano seimai ir taip jau gana rupesciu del mano elgesio su Bella, visai nereikia jiems atskleisti, kaip giliai as jau iklimpes. -Kokie jusu planai?- paklause ji nusivylusi. Puiku. -Pasivaiksciojimas kalnuose Goat Rocks ir stovyklavimas. Emmetas nekantriai lauke lokiu pasirodymo pradzios. -Ak, gerai. Gerai pasilinksminkit,- pasake labai nenoriai. Vieno karto neuzteko, jos dziaugsmo nebuvimas man sukele begalini malonuma. Kol ziurejau i ja, mano jausmai jau virto agonija vien nuo minties, kad reikia su ja atsisveikinti, net jeigu zinojau, kad po keliu dienu ja vel pamatysiu. Tiktai kad... Ji buvo tokia svelni, tokia glezna. Atrode neatsargu paleisti ja is akiracio, jai bet kas galejo nutikti, nors ir suvokiau, kad jai dar daugiau sansu pakliuti i beda, kai as sukiojuosi netoliese. -Ar sutiktum si savaitgali padaryti man paslauga?- Labai rimtai jos paklausiau. Ji linktelejo isplestomis akimis, nustebinta mano balso rimtumo. Tik islik aiskus.

-Neisizeisk, bet man susidare ispudis, kad tu esi is tu zmoniu, kurie traukia bedas lyg magnetas. Taigi... Pasistenk neikristi i vandeni arba likti nepervaziuota kokios masinos, gerai? As jai liudnai nusisypsojau, visa sirdimi tikedamasis, kad ji nepastebes liudesio mano akyse. Kaip norejau, kad ji nesidziaugtu kai manes nera salia, kas benutiktu. "Bek, Bella, bek... As tave pernelyg myliu... Tai baigsis geruoju tau arba man." Mano pajuokavimai ja izeide. Ji piktai permete mane akimis. -Pamatysim!- Susuko issokdama is masinos ir uztrenkdama dureles taip stipriai, kaip galejo. Kaip ipykes kaciukas isitikines esantis tigru. Apvyniojau apie pirsta jos masinos raktus, kuriuos spejau isgriebti jai is kisenes ir sypsodamasis apsukau masina.

MELODIJA Grizau i mokykla. Pamokos dar nebuvo pasibaigusios ir man teko palaukti. Man tai tiko, nes turejau daug ka apmastyti ir man norejosi pabuti vienam. Jos kvapas tvyrojo masinos viduje. Neatidariau langu, stengiausi sugerti ji i save, noredamas priprasti prie deginancio troskulio. Potraukis. Tai buvo problemele, kurios nenumaciau. Sis jausmas turejo tiek daug skirtingu pusiu, tiek daug skirtingu reiksmiu ir stiprumo. Tai skyresi nuo meiles, bet vis tik buvo ir bendru bruozu. Visiskai nezinojau ar Bella jaute man potrauki. Gal jos minciu tyla mane vis labiau erzino varydama is proto, o gal tai as jau artejau link ribos. Bandziau palyginti jos fizines reakcijas su tomis, kurias maciau is kitu, kaip, pavyzdziui, sekretores arba Dzesikos Stanley, bet be rezultatu. Tuos pacius pozymius - kvepavimo patankejima, greitesni sirdies plakima - galima buvo taip pat gerai pritaikyti susidomejimui kaip ir baimei, sokui arba susierzinimui. Be to, atrode labai mazai tiketina, kad Bella galetu tureti tokiu pat

minciu kaip ir Dzesika. Kaip bebutu, Bella zinojo, kad manyje yra kazkas baisus, nors ir nesuvoke kas butent. Ji karta paliete mano ledine oda ir is karto atitrauke ranka. Ir vis gi... Dabar, kai pergalvojau tuos vaizdus, kurie man taip nepatiko, jeigu Dzesikos vietoje butu buvusi Bella... Mano kvepavimas pagreitejo vis stipriau uzdegdamas mano gerkle. O jeigu Bella isivaizduotu mane ja apkabinant ir ikalinant ja glebyje? Jausdama mane ja tvirtai prispaudzianti prie krutines, pakelianti pirstus link jos smakro? Svelniai ranka nubraukianti jos plaukus nuo raustancio veido? Pervedanti pirstais per jos lupu konturus? Palenkianti veida taip arti josios, kad jausciau jos kvepavima ant savo lupu? Pasilenkianti dar arciau... Ir tuoj pat isplesiau save is to sapno puikiai zinodamas, kas nutiktu, jeigu Dzesikos vietoje butu Bella ir as pernelyg arti pasilenkciau. Tai buvo neissprendziama problema, nes as is savo puses jauciau pati tikriausia potrauki. Ar tikrai norejau, kad Bella jaustu man toki potrauki, kaip moteris vyrui? Tai buvo blogas klausimas. Geras klausimas butu: ar tureciau to noreti, ir atsakymas buvo - ne. Nes as nebuvau zmogus, ir kad jos atzvilgiu tai butu neteisinga. Is visos sirdies troskau buti normaliu zmogumi, kad galeciau priglausti ja prie saves nerizikuodamas jos gyvybe. Kad galeciau ivykdyti visas savo fantazijas, kurios nesibaigtu jos krauju ant mano ranku, mano krauju pasruvusiomis akimis. Susidometi sia mergaite buvo tikrai neatleistina. Kokius gi santykius galeciau jai pasiulyti, jeigu negaliu net jos paliesti? Uzsidengiau veida rankomis. Kiek galejau prisiminti, tokio samysio dar niekada nepatyriau, net kai buvau zmogus. Dabar jauciausi tikrai zmoniskai. Kazkada, kai dar buvau zmogumi, visos mano mintys sukosi tik apie karine garbe ir slove. Didysis karas viska siaube didziaja mano paauglystes dali, man truko tik devyniu menesiu iki mano astuonioliktojo gimtadienio, kai Ispanijos gripas mane pasiglemze. Man liko tik blankus prisiminimai apie mano

zmoniskaji gyvenima, kiekvienais metais tampantys vis labiau miglotais. Vis dar prisiminiau savo motina ir mano krutine vel uzpludo skausmas isvydus jos veida. Prisiminiau, kaip labai ji nekente ateities, kuri manes lauke, kiekviena vakara melsdamasi, kad tas baisus karas pagaliau baigtusi. Prisiminiau, kad niekada nejutau svelnumo savo gyvenime. Isskyrus mano motina, niekam nejauciau svelniu jausmu. Man tai buvo labai nauja. Neturejau su kuo ju palyginti, jokio pavyzdzio. Meile, kuria jauciau Bellai, mane uzklupo netiketai ir daresi vis stipresne. As troskau ja liesti. Ar ji jaute ta pati, ka ir as? "Tai neturi jokios reiksmes,"- bandziau pats save itikinti. Zvelgiau i savo baltas rankas nekesdamas ju saltumo, ju kietumo, ju nezmoniskos jegos... Kruptelejau, kai keleivio dureles prasivere. "Cha, uzklupau is netyciu! Tai pirmas kartas."- Dziaugesi Emmetas ikrisdamas i sedyne salia manes. -Lazinuosi, kad ponia Goff galvoja, jog tu vartoji narkotikus, paskutiniu laiku tu labai nepastovus. Kur buvai prapuoles siandien? -As... Atlikau gera darba. "Hmm?" -Na, toki kaip pasirupinti ligoniu. Tai ji tik dar labiau sutrikde, po to jis ikvepe masinoje tvyranti kvapa. -Ak. Ir vel ji? Susiraukiau. "Tai jau darosi tikrai keista." -Tavo nuomones as neklausiau,- piktai atkirtau. Jis dar karta ikvepe. -O ji tikrai skaniai kvepia, ar ne? Dar jam nebaigus sakinio is mano burnos pasigirdo urzgimas lyg instinktyvus atsakymas. -Ei, raminkis, vaiki. As tik konstatuoju fakta. Ta akimirka likusieji prisiartino prie masinos. Rozali is karto uzuode kvapa ir mestelejo mano pusen pikta zvilgsni, vis dar taip pat susierzinusi. Klausiau saves, kas su ja negerai, bet

viskas, ka girdejau is jos puses, buvo tik nesibaigiantys izeidinejimai. Dzaspero reakcija man taip pat nepatiko. Skirtingai nuo Emmeto jam Bellos kvapas tikrai patiko. Ne tai, kad jos kvapas jiems sukeltu tokias pacias emocijas kaip ir man, bet jiems jis pasirode ju skonio, ir man tai nepatiko. Dzasperas vis dar nemokejo kontroliuoti savo impulsu... Alise prisoko prie lango is mano puses ir istiese ranka, laukdama Bellos masinos raktu. -Paprasciausiai maciau save tai darancia.- Pratare ji kaip visuomet paslaptingai.- Bet tau teks viska veliau paaiskinti. -Tai dar nereiskia, kad... -Zinau, zinau. Dar palauksiu. Dabar jau nebeilgai. As atsidusau ir istiesiau jai raktus. Mintimis sekiau ja iki Bellos namo. Lietaus lasai krito smarkiai lyg svinas. Ne neabejojau, kad per visa ta lietaus triuksma Bella neisgirs griztant masinos. Zvelgiau i jos langa, bet ji nepasirode. Gal jos nebuvo namie. Nesigirdejo jokiu minciu. Mane labai liudino tai, kad negalejau isgirsti net menkos dalies minciu, kad suzinociau ar ji ten buvo - kad ji buvo laiminga, ar bent jau sveika ir gyva. Alise jau apsisuko grizti, ir mes kartu begome link namu. Kelyje nieko nebuvo, todel uztrukome tik kelias minutes. Visi susirinke namie atsidaveme savo megstamiems uzsiemimams. Emmetas su Dzasperu zaide sudetinga sachmatu zaidima, issidelioje astuonias lentas viena salia kitos, uzeme beveik visa plota prie uzpakalines sienos, ir susigalvoje savo daug viska komplikuojancias taisykles. Su manim jie nenorejo zaisti. Dabar tik Alise sutikdavo su manim pazaisti sachmatais. Alise isitaise prie savo kompiuterio ir is pasigirdusio muzikinio fono supratau, kad ka tik ijunge monitorius. Alise darbavosi kurdama projekta atnaujinti Rozali garderoba, bet pastaroji siandien neatejo su ja pasedeti, jos ranka nepadejo Alisei piesti ant specialaus lieciamojo ekrano. Mums su Karlailu teko gerokai papluseti, kad jis pradetu tinkamai veikti, nes tokie isradimai smarkiai reaguoja i temperaturos pokycius. Ne, siandien Rozali ,vis dar paniurusi, sedejo ant sofos nuolat

bekeisdama televizijos kanalus. Girdejau ja svarstancia, ar nereiketu nueiti i garaza pasikrapstyti prie BMW. Esmeja buvo isigilinusi i muilo opera antrame aukste. Alise kilstelejo galva, pazvelge i sachmatu lentas ir tyliai sukuzdejo Dzasperui, koks bus sekantis Emmeto ejimas. Emmetas sedejo ant zemes atsukes jai nugara. Islaikes savo atsipalaidavusia ir idealiai ramia veido israiska Dzasperas nukirto Emmeto boksta. Kas del manes, tai as patraukiau, po tokio ilgo laiko tarpo, kad man net buvo truputi geda, prie nuostabaus pianino, stovincio pries pat iejima i hola. Perbegau pirstais per klavisus isiklausydamas i garsa. Jis vis dar buvo idealiai suderintas. Antrame aukste Esmeja pertrauke savo uzsiemima ir isiklause. Pradejau pirmas gaidas melodijos, kuri sukosi mano galvoje nuo sios popietes, dziaugdamasis, nes ji skambejo dar graziau nei buvau isivaizdaves. "Edwardas ir vel pradejo groti,"- dziaugesi Esmeja, o jos veida nusviete plati sypsena. Ji letai pakilo ir prisiartino link laiptu. Pridejau harmoninga fona vis tik islaikydamas pagrindine melodija. Esmeja tyliai atsiduso ir pasireme galva rankomis atsisedusi ant virsutiniu laiptu. "Nauja daina. Kiek daug praejo laiko. Koks grazus kurinys." Leidau melodijai ir toliau pletotis pereidamas i Fa akordu tonus. "Edwardas pradejo is naujo kurti?"- Tingiai pagalvojo Rozali sugriezdama dantimis. Ta akimirka ji pasidave ir as galejau pamatyti, kas slepesi uz jos neismatuojamo pykcio. Supratau, kodel paskutiniu metu ji taip nirso ant manes. Ir kodel butu nuzudziusi Bella be jokio sazines grauzimo ir netgi su palengvejimu. Juk Rozali viskas ir visada sukosi apie jos isdiduma. Staiga muzika nutilo ir as garsiai nusikvatojau net nespejes pagalvoti apie susilaikyma, juokas, kuri pasistengiau nutildyti ranka prisidengdamas burna. Rozali atsisuko i mane ziuredama piktu bet liudnu zvilgsniu.

Emmetas su Dzasperu taip pat isispoksojo i mane, ir as isgirdau sunerimstant Esmeja. Ji ipuole i kambari isiziuredama i mane ir Rozali. -Edwardai, nesustok,- paskatino mane susvelnindama itampa. Pradejau vel groti atsukdamas Rozali savo nugara, bet nesugebedamas sulaikyti vis platejancios sypsenos. Rozali pasoko ir pykdama dideliais zingsniais isejo is kambario. Labiau supykusi nei susigedusi. Bet vis tik pakankamai susigedusi. "Tik prasitark apie tai nors zodziu ir as tave isginsiu kaip suni." Sulaikiau nauja juoko priepuoli. -Kas nutiko, Rozali?- Pasauke ja Emmetas. Ji neatsisuko. Ji ejo tolyn tiesi kaip styga, kol pasieke garaza ir palindo po BMW, kad ilgam uzsimirstu. -Kas cia vyksta?- Atsisuko i mane Emmetas. -Neturiu ne menkiausio supratimo,- meluodamas sypsojausi. Emmetas susierzines suzirze. -Grok, grok,- paskatino mane Esmeja kai mano rankos vel trumpam sustojo. As tesiau muzika, kuomet ji priejo ir atsistojo man uz nugaros uzdedama rankas man ant peciu. Melodija vis tobulejo, bet negalejau jos uzbaigti. Pabandziau skirtingus perejimus ir vis tik kazko truko. -Ar tas nuostabus kurinys turi pavadinima?- Paklause Esmeja. -Kol kas ne. -Ar jis susijes su kokia istorija?- Jos lupos issilenke i sypsena. Ja tikrai nudziugino tai, kad as vel pradejau groti, ir as labai susigedau taip ilgai negrojes. Buvau tikras egoistas. -Manau, kad tai... Lopsine. Suradau tinkama perejima, muzika pradejo igyti gyvybes. -Lopsine...- Pakartojo ji. Reikalas tame, kad si melodija is tikro buvo susijusi su istorija, ir kai as ja pamaciau, pirstai jau pradejo lakstyti be pastangu. Istorija mergaites, miegancios siauroje lovoje, jos tamsus plaukai, tankus ir issisklaide ant pagalves lyg juros bangos... Alise paliko Dzaspera, palikdama ji kapstytis viena, ir atsisedo ant suolelio salia manes. Savo dailiu sopranu ji uzdainavo mano melodija dviem oktavomis auksciau.

-Man tai patinka,- sumurmejau,- ka galvoji apie tai? Pridejau prie jos balso grazu muzikini fona, mano rankos sklende klavisais vis tobulindamos melodija, suteikiancios jai nauja prasme. Ji suprato muzikos tempa ir vel uzdainavo. -Taip, tobula.- Sutikau su jos melodija. Esmeja suspaude mano pecius. Bet dabar jau galejau justi pabaiga, Alises balsas issiskyre is melodijos suteikdamas nauja atspalvi. Jau galejau matyti kaip melodija baigsis, nes ta mieganti mergaite buvo tobula tokia, kokia yra, ir bet koks pasikeitimas butu labai blogas ar liudnas. Pries si suvokima melodija suletejo ir pradejo skambeti pora oktavu zemiau. Alises balsas ji paseke taip pat nusileisdamas zemiau ir tapdamas duslesnis, kokie balsai budavo budingi vienuoliu choralams. Sugrojau paskutines natas ir inktelejau galva. Esmeja pagloste mano plaukus. "Viskas bus gerai, Edwardai. Tau pasiseks, ir viskas eis tik geryn. Tu nusipelnei laimes, sunau. Likimas tau skolingas." -Aciu,- istariau troksdamas tuo patiketi. "Zinai, meile niekada nebuna tikra dovana." As liudnai nusijuokiau. "Tik tu is visu sios zemes gyventoju gali isspresti tokia dilema. Tu pats geriausias ir stipriausias is musu." Atsidusau. Visos motinos taip sneka. Esmeja vis dar trysko dziaugsmu galvodama, kad po viso to laiko kazkas sugebejo paliesti mano sirdi, ir jai buvo visiskai nusispjauti ant tragiskos istorijos potekstes. Ji taip ilgai galvojo, kas as visada liksiu vienisas... "Ji tave myles, tikrai taip manau."- Pasake uzkirsdama kelia mano dvejonems.- "Jeigu tik ji protinga,"- nusisypsojo,- "Bet man sunku pagalvoti, kad kas nors gali buti toks kvailas ir nepamatyti, koks zmogus tu esi." -Mama, gana, tu verti mane parausti,- pajuokavau. Jos zodziai, nors ir nelabai tiketini, mane paskatino. Alise nusijuoke ir kaire ranka uzgrojo "Sirdi ir Siela". As nusijuokiau ir prisidejau prie jos.

Ji linktelejo, po to atsiduso. -Tikejausi, kad papasakosi, kodel tyciojaisi is Rozali.- Pradejo ji.- Bet matau, kad vis tiek nieko nepasakysi. -Teisingai. Ji sugnybe mano ausi. -Alise, buk gera,- isikiso Esmeja,- Edwardas tikras dzentelmenas. -Bet as noriu zinoti. Nusijuokiau is jos nusiskundimo. Po to pasiuliau Esmejai prisiartinti ir uzgrojau jos megstamiausia kurini, mano liudijima apie jos ir Karlailo meile, kuria taip ilgai stebejau. -Aciu, brangusis,- istare ji vel suspausdama mano pecius. Man nereikejo susikaupti, kad sugrociau tokia pazistama melodija. Todel vietoj to as galvojau apie Rozali, vis dar uzsikasusia garaze, ir tas vaizdas isspaude man sypsena. As pats tik visai neseniai suvokiau pavydo jausma ir pajutau Rozali uzuojauta. Tai tikrai labai skaudus jausmas. Zinoma, jos pavydas buvo mazutis palyginti su manuoju, tukstanti kartu stipresniu. Pradejau svarstyti, koks butu Rozali gyvenimas ir charakteris, jeigu ji nebutu tokia grazi. Ar ji butu buvusi laimingesne jeigu jos grozis nebutu pirmenybe jos gyvenime? Ka gi, visiskai nereikalingi klausimai, nes praeitis lieka kaip buvusi, ji visada buvo pati graziausia. Net kai ji dar buvo zmogumi i ja visada atkreipdavo demesi. Ji tuo nesiskunde, priesingai, jai visada patikdavo issiskirti is kitu. Vienas charakterio bruozas, kuris nepasikeite tapus nemirtinga. Visa tai zinant nebuvo keista, kad ji buvo isizeidusi nuo pat musu pirmo susitikimo, juk as niekada nereagavau i jos grozi kaip kiti vyrai, kuriuos ji pazinojo. Reikalas ne tame, kad ji butu manes troskusi, tikrai ne. Bet tai, kad ji manes netrauke, labai ja izeide. Ji buvo pripratusi tapti pagrindine visu vyru fantaziju dalimi. Su Karlailu ir Dzasperu viskas buvo skirtingai - jie jau buvo surade savo antraja puse. Kas del manes, tai as buvau laisvas nuo bet kokiu isipareigojimu ir vis tik ja nesidomejau.

Ilga laika galvojau, kad ji jau pamirso sia nuoskauda, tai ivyko taip seniai... Ir tikra tiesa, kad ilga laika ji buvo visa tai pamirsusi. Kol pagaliau as sutikau butybe, kurios grozis atkreipe mano demesi. Rozali buvo isitikinusi, kad jeigu jos grozis man nepadare jokio ispudzio, reiskia, niekada ir niekas manes nesudomins. Jos pyktis sustiprejo ta diena, kai as isgelbejau Bella, nes ji anksciau uz kitus atspejo mano jausmus. As uzgavau Rozali jausmus parodydamas, kad nereiksminga zmogiska mergaite traukia mane labiau uz ja. Nuslopinau nauja juoko priepuoli. Tiesa sakant, susirupinau Rozali poziuriu i Bella. Rozali ji atrode tokia kaip ir kiti. Kaip ji galejo taip galvoti? Man tai atrode nesuvokiama. Tai buvo pats tikriausias pavydas. -Ak,- staiga pratare Alise,- zinai ka, Dzasperai? Pamaciau tai, ka ji galvojo ir mano rankos sustingo. -Ne,- atsake jis. -Piteris ir Sarlote atvyksta i svecius kita savaite! Jie jau netoliese, argi ne nuostabu? -Kas nutiko, Edwardai?- Paklause Esmeja pajutusi mano isitempusius pecius. -Piteris ir Sarlote atvyksta i Forksa?- Isstenejau. Ji pasisuko mano pusen. -Tik ramiai, Edwardai. Tai juk ne pirmas kartas. Mano zandikauliai susirakino. Taip, tai buvo pirmas kartas nuo to, kai cia pasirode Bella. Ne tik man vienam patinka jos kvapas. -Jie niekada nemedzioja musu apylinkese,- susirauke Alise,- tu tai zinai. Tai buvo faktas. Tik kad Dzaspero brolis ir ta maza vampyriuke nesilaike musu maitinimosi principu. Kas del Bellos, tai jais negalejau pasitiketi. -Kada?- Reikliai paklausiau. Ji pasirauke bet atsake: -Pirmadieni ryte. "Niekas nenuskriaus Bellos."- Pridejo savo mintyse. -Tikrai ne.- Pritariau atsukdamas jai nugara.- Emmetai, tu pasiruoses?

-Maniau, kad isvykstame rytoj ryte? -Mes grisime sekmadienio nakti. Galime keliauti kada tik panoresi. -Gerai. Tik leisk atsisveikinti su Rozali. -Zinoma. Zinant, kaip ji siuo metu jautesi, tai ilgai neuztruks. "Edwardai, tu tikrai pametei galva."- Pagalvojo jis iseidamas is kambario. -Tu, ko gero, teisus. -Sugrok dar karta nauja kurini,- tyliai paprase Esmeja. -Jeigu tik tikrai to nori,- jai nusileidau. Vis tik nelabai troskau is naujo sugroti ta melodija, kurios pabaiga buvo neisvengiama, pabaiga, kuri verte mane kenteti taip, kaip niekada anksciau. Kuri laika buvau paskendes savo mintyse, po to istraukiau is kisenes butelio kamsteli ir padejau ji ant pianino. Man truputi palengvejo prisiminus jos pirmaji "taip". Linktelejau pats sau ir pradejau groti. Esmeja su Alise pasikeite zvilgsniais, bet ne viena is ju nieko nepaklause. ******* -Tau niekada nesake, kad negrazu zaisti su maistu?-Paklausiau Emmeto. -Nagi, Edwardai,- nusisypsodamas ir atsisukdamas i mane pratare pastarasis. Lokys pasinaudojo jo demesio stoka ir trinktelejo savo galinga letena Emmetui i krutine. Astriais lyg asmenys nagais jis perreze Emmeto marskinius ir idreske oda. Pasigirdes urzgimas isgasdino loki. "Po galais, tuos marskinius man dovanojo Rozali!" Emmetas susikaupe ties ipykusiu zverimi. As atsidusau ir atsisedau ant uolos puikiai tikusios tam reikalui. Tai truputi uztruks. Bet Emmetas jau beveik baige. Jis leido lokiui pabandyti dar karta trinkteleti jam i galva savo letena, juokdamasis pamates,

kaip zveris nustebo suprasdamas, kad tai visai neveiksminga. Lokys suurzge ir Emmetas jam atsake urzgimu. Po to jis loki apkabino nekreipdamas demesio, kad tas buvo visa galva uz ji aukstesnis stovedamas ant dvieju koju. Ju smugiai susikirto ir jie nukrito ant zemes pakeliui israudami akaciju kruma. Lokio nusiskundimai baigesi tylia dejone. Po keliu minuciu Emmetas prisuoliavo prie manes, vis dar belaukiancio ant olos. Jo marskiniai buvo virte i skutus, sukruvinti, pasidenge sakais ir prie ju prilipusiais seriais. Jo tamsus banguoti plaukai netvarkingai sukrite ant galvos. Veide sviete plati pasitenkinimo sypsena. -Sitas buvo stiprus. Beveik galejau jausti jo ibrezimus. -Tu tikras vaikas, Emmetai. Jis nuzvelge mano tvarkinga apranga. -Tu nesugebejai prigauti pumos? -Zinoma, kad sugebejau. Tik skirtingai nuo taves as moku svariai pavalgyti. Emmetas nusikvatojo skaidriu juoku. -Kaip noreciau, kad jie butu stipresni. Butu daug linksmiau. -Niekas taves neprase mustis su savo patiekalu. -Taigi, bet su kuo daugiau galiu pasimusti? Tu su Alise sukciaujate, Rozali bijo del savo sukuosenos, o Esmeja eina is proto kai susiimame su Dzasperu. -Tikra tiesa, nelengvas tavo gyvenimas... Emmetas syptelejo susikuprindamas, lyg sunkus svoris slegtu jo pecius. -Nagi, Edwardai, isjunk trumpam savo sugebejimus ir eiks susiimti saziningai. -As negaliu isjungti savo sugebejimu,- priminiau jam. -Nesuprantu, kaip ta mergaite sugeba laikyti tave nuosaleje. Gal ji man duotu koki patarima? -As tau draudziu prie jos artintis!- Suurzgiau pro sukastus dantis jau be jokios geros nuotaikos. -Ak, atrodo, uzgavau skaudama vieta. Atsidusau. Emmetas prisedo salia manes. -Atleisk. Zinau, kad siuo metu tau sunku. As tikrai stengiuosi nepasirodyti nejausmingu kretinu, bet tokia jau mano prigimtis...

Jis palauke kol as nusijuoksiu is jo poksto, po to vel surimtejo. "Rimtas, visada rimtas. Kuo tu dabar susirupines?" -As galvoju apie ja. Tiksliau, as sunerimes del jos. -Bet kuo gi ji rizikuoja? Tu juk salia! Ir vel jo juokelis manes nepaveike, bet atsakiau i klausima: -Ar tu niekada nepastebejai, kokie jie trapus? Ar isivaizduoji, kiek daug blogu dalyku gali nutikti zmonems? -Ne visai. Bet manau, kad suprantu, ka tu nori pasakyti. Pirma karta pries loki as tikrai buvau juokingas. -Lokiai...- Sumurmejau pridedamas juos prie rizikos faktoriu.- Pazistant Bella, ji tikrai pritrauks bent viena is ju su savo amzinom nesekmem. Lokys sugalvoja pasivaikscioti mieste. Aisku, kad visu pirma jis patrauktu pas Bella! -Ar nors suvoki, kad dabar jau ir kalbi kaip beprotis? -Isivaizduok trumpam, kad Rozali yra zmoniska, Emmetai. Ir kad ji gali bet kuriuo metu sutikti loki... Arba susirgti... Arba prarasti svorio... Arba nukristi nuo laiptu... Arba pasigauti rimta liga? Is mano burnos pasipyle zodziu lavina. Man palengvejo garsiai issakius tai, apie ka galvojau visa savaitgali. -Gaisrai, zemes drebejimai, tornadai! Po galais! Kada paskutini karta ziurejai zinias? Ar matei viska, kas jiems nutinka? Vagystes, nuzudymai! Stipriai sukandau dantis vien nuo minties, kad kitas zmogus galetu ja iskaudinti, beveik nebegalejau ikvepti. -Oho! Gal jau nusiramink, vaiki! Cia juk Forksas, atsimeni? Blogiausia, kas jai gali nutikti, tai suslapti nuo lietaus...- Pratare kilsteledamas pecius. -As tikrai pradedu galvoti, kad ji pazenklinta nesekmes zenklu, Emmetai. Pazvelk tiesai i akis: is bet kurios vietos zemeje, ji patenka i miesteli, kur, tarp kitko, gana aktyvi vampyru populiacija. -Taip, bet mes juk vegetarai. Cia jau siokia tokia sekme, argi ne? -Su jos kvapu? Ne, cia tikra nesekme. Netgi dar blogiau zinant, kaip as reaguoju i jos kvapa.- Pratariau zvelgdamas sau i rankas ir dar karta ju nekesdamas.

-Tiktai kad be Karlailo tu esi geriausiai save kontroliuojantis vampyras. Jai vis tik pasiseke. -O furgonas? -Tik nelaimingas atsitikimas. -Tau reikejo pamatyti ji lekiant i Bella, vel ir vel. Prisiekiu, atrode, lyg mergaite butu tapusi magnetu. -Bet tu juk buvai ten. Jai ir vel pasiseke. -Ak, nejaugi? Negi tai ne blogiausia, kas gali nutikti zmogui, kad vienas vampyras ji isimyletu? Kuri laika Emmetas svarste. Jis prisimine mergaite ir jam tas vaizdas pasirode neidomus. "Nesuprantu, kuo ji tave taip traukia?" -Na, o as tikrai nematau jokio Rozali grozio.- Isizeides atreziau.- Jai atrodo, kad niekas kitas negali jai prilygti. -Itariu, kad cia ne tuscios kalbos...- Pabande susvelninti situacija Emmetas. -As nezinau, kas su ja negerai,- melavau velniskai issisiepes. Pamaciau, ka jis ruosiasi daryti ir is karto uzkirtau tam kelia. Jis staiga puole stumti mane nuo olos ir akmuo iskilo nuo musu svorio. -Sukcius.- Pratare Emmetas. Laukiau, kol jis pabandys dar karta, bet jo mintys jau tekejo kita linkme. Jis isivaizdavo Bella, bet si karta balta oda ir krauju pasruvusiomis akimis. -Ne...- Susnibzdejau. -Bent jau nebeturetum rupescio del jos mirtingumo. Ir nebereiketu stengtis jos neuzmusti. Tai juk tobulas sprendimas. -Tobulas tau ar jai? -Tau.- Ramiai istare Emmetas rimtu balsu. Nusijuokiau be jokio dziaugsmo. -Neteisingas atsakymas.- Paniures pasakiau. -Man visai patinka buti vampyru. -O Rozali ne. Jis atsiduso. Abu gerai zinojome, kad Rozali padarytu bet ka, kad atgautu savo gyvenima. Netgi paliktu Emmeta. -Taip, tu teisus,- ramiai sutiko Emmetas.

-As negaliu... As neturiu... As nesuzlygdysiu Bellos gyvenimo. Negi nejaustum to paties, jeigu jos vietoje butu Rozali? Emmetas kiek pasvarste. "Taigi, tu tikrai ja myli." -Negaliu net apsakyti, kaip labai! Si mergaite man staiga tapo visatos centru. Visa kita nebesvarbu jeigu jos nera. -Bet tu nesiruosi jos perversti. Ji juk negyvens amzinai, Edwardai. -Zinau...- Suinksciau. "Be to, pats sakei, kad ji labai trapi." -Patikek, ta as taip pat zinau. Emmetui visada truko takto, ir tokie pokalbiai buvo jo silpnoji vieta. Jis truputi virpejo tikrai stengdamasis del nieko neisizeisti. "Bet ar tu nors gali ja paliesti? Tai yra... Jeigu tu ja myli, na, ar tu nenori jos liesti? Emmetas ir Rozali vienas kita mylejo tikrai fiziskai. Jam buvo sunku suprasti, kad galima myleti be fizinio prisilietimo. -Negaliu sau leisti apie tai net pagalvoti, Emmetai,- atsidusau. -Oho... Tai kokia gi iseitis tau lieka? -Nezinau. Vis dar ieskau budo ja palikti. Tik kol kas nesugebu net laikytis atokiau nuo jos... Su begaliniu palengvejimu suvokiau, kas nedarau nieko blogo pasilikdamas, ypac del Piterio ir Sarlotes atvykimo. Siuo metu jai bus saugiau, jeigu as busiu salia, o ne stengsiuosi laikytis nuo jos atokiau. Kol kas as vaidinsiu jos gynejo role. Si mintis mane suerzino - jau dabar labai troskau tuoj pat pradeti vykdyti savo uzduoti. "Apie ka tu galvoji?"- Paklause Emmetas pamates pokycius mano veide. -Sia akimirka,- pratariau atsipalaidaves,- mirstu is noro lekti i Forksa ir patikrinti, ar jai viskas gerai. Nezinau ar istversiu iki sekmadieniio vakaro... -Ne, ne, ne! Tu nekeliausi namo anksciau nei suplanuota. Rozali reikia laiko nusiraminti! Nagi, prasau... Del manes! -As pabandysiu,- dvejodamas pratariau. Emmetas trinktelejo per mano kisene, kurioje gulejo mobilusis telefonas.

-Alise jau butu paskambinusi, jeigu tavo panikos krize butu buvusi pagrista. Susiraukiau. -Gerai, gerai. Bet grisime sekmadieni, ne veliau. -Kur mums skubeti? Be to, sekmadieni svies saule. Alise numate, kad mes neisim i mokykla iki antradienio. Greitai papurciau galva. -Piteris ir Sarlote moka susilaikyti. -Emmetai, man nusispjaut. Zinant Bellos nesekmiu traukima, ji kaip tik eis pasivaikscioti po miska blogiausiu momentu... Net suvirpejau nuo tos minties. -Piteris nepasizymi saves kontroliavimu,- priduriau,- mes grisim sekmadieni. Emmetas atsiduso. "Tikrai kaip beprotis." ******* Bella ramiai miegojo, kai as ilipau pro jos langa ankstu pirmadienio ryta. Si karta as prisiminiau pasiimti aliejaus ir dabar langas prasivere be jokio garso. Matydamas, kaip jos plaukai buvo issisklaide ant pagalves, as galejau pasakyti, kad ji miegojo neramiau nei praeita karta. Ji buvo susidejusi abi rankas po skruostu lyg mazas vaikas, jos burna buvo truputi praverta. Galejau jausti is jos sklindanti tolygu kvepavima. Tai buvo neitiketinas palengvejimas, stoveti cia ir ziureti i ja miegancia. Pagaliau suvokiau tai, ko nesugebejau anksciau, kol dar nebuvau su sia problema susidures kaktomusa: kai budavau toli nuo jos, man buvo vis blogiau. Deja, tuo paciu nebuvo ne kiek geriau ir kai buvau salia jos. Atsidusau, leisdamas ugniai uzvaldyti mano gerkle. Pernelyg ilgai prabuvau toli nuo jos. Laikas, kuri praleidau nejausdamas sio skausmo ir budamas toli nuo jos dabar priverte mane viska pajusti dar astriau. Buvo taip pavojinga, kad as bijojau priklupti prie jos lovos ir perskaityti jos knygu pavadinimus. Norejau zinoti viska apie istorijas, uzpildziusias jos mintis, bet bijojau

del savo troskulio, persigandes nuo minties, kad jeigu leisiu sau truputi prisiartinti, po to noresiu buti vis arciau ir arciau jos... Kokios siltos ir svelnios atrode jos lupos... Galejau isivaizduoti jas lieciantis. Vos vos, pirstu galiukais... Butent tokiu klaidu ir reikejo isvengti. Akimis perbegau jos veida vel ir vel ieskodamas pokyciu. Zmones nepaliaujamai nuolat keitesi. Ji atrode... Pavargusi. Lyg butu nepakankamai miegojusi. Ar ji buvo kur nors isejusi? Tyliai ir ironiskai nusijuokiau is savo kancios. Koks mano reikalas, jeigu ji buvo kur isejusi? Ji nebuvo mano daiktas. Ji man nepriklause. Ne, man ji nepriklause, ir mane tai be proto liudino. Viena jos ranka pasisuko ir as galejau pamatyti, kad jos delnas buvo nubrozdintas. Ji susizeide? Net jeigu tai tebuvo mazmozis, as labai susirupinau. Matant, kurioje vietoje ji nusibrozdino, ji ko gero ir vel suklupo. Viska pergalvojus, man tai pasirode tinkamas paaiskinimas. Siek tiek guode mintis, kad ne visada reikes girdeti jos mintis, kad kai ka suprasciau. Dabar mes juk buvome draugai - na, bent jau bandeme jais buti. Dabar galesiu uzduoti jai klausimu apie praejusi savaitgali ir netgi apie tai, ka ji veike vakar vakare, kad atrodo tokia pavargusi. Galesiu paklausti jos, kas nutiko jos rankoms. Galesiu netgi nusijuokti, kai ji patvirtins mano teorija. Svelniai nusisypsojau mastydamas apie tai, ar ji nebuvo ikritusi i vandenyna? Klausdamas saves, ar ji gerai pasilinksmino, kai manes nebuvo salia. Ar ji galvojo apie mane? Ar jai manes truko, net jeigu tai butu niekis palyginti su tuo, kaip man jos truko. Pabandziau ja isivaizduoti papludimyje, nusviesta saules spinduliu. Zinoma, vaizdas nebuvo tobulas, nes ta papludimi as buvau mates tik nuotraukose. Pasijutau nejaukiai galvodamas apie tai, del kokiu priezasciu man negalima eiti i ta papludimi, kuris buvo vos uz minutes kelio begte nuo mano namu. Bella praleido visa diena La Push - vieta, i kuria as neturejau teises ikelti kojos pagal sanderi. Vieta,

kur keli senoliai dar prisimena istorijas apie Cullenus, prisimena ir tiki jomis. Vieta, kur musu paslaptis buvo zinoma... Papurciau galva. Netureciau bijoti. Quileutes taip pat buvo susaistyti sio sanderio. Net jeigu Bella ir buvo sutikusi koki senoli, jis nieko negalejo jai pasakoti. Ir, visu pirma, kodel jie turetu pradeti kalbeti sia tema? Kodel Bella ten ispasakotu savo itarimus? Ne, Quileutes buvo ko gero vieninteliai, del kuriu man nereikejo rupintis. Jau patekejusi saule mane sutrikde. Prisiminiau, kad dar teks palaukti kelias dienas, kad patenkinciau savo smalsuma. Kodel, po galais, saule nutare siandien sviesti? Atsidusau ir dingau is jos kambario kol dar niekas manes nepamate. Norejau tik pasislepti miske prie jos namo ir toliau ja stebeti, kai staiga uzuodziau jos kvapa prie misko takelio. Pradejau greitai eiti jos pedsakais, kurie vede vis gilyn i miska. Ka Bella cia veike, taip toli nuo namu? Staiga takelis baigesi. Jos kvapas vede truputi i sali, link seno medzio kamieno. Gal Bella cia buvo atsisedusi... Kodel Bella turetu cia sedeti pati viena - o kad buvo viena, neturejau jokios abejones - siame slapiame, pilname samanu miske? Tai neturejo jokios prasmes, ir, skirtingai nuo kitu pokalbiu, as negalesiu jai uzduoti siu klausimu. Zinai, Bella, as kaip tik ejau tavo kvapo pedsakais miske, vos isejes is tavo kambario, kur ilgai stebejau tave miegancia... Taip, pats tas ledams pralauzti. Ko gero niekada nesuzinosiu ka ji cia veike. Tai suvokdamas susierzinau ir sugrieziau dantimis. Blogiausia, kad tai tikrai buvo panasu i scenariju, kuri isivaizdavau su Emmetu: Bella, ramiai vaikstinejanti miske, savo kvapu galinti pritraukti bet ka... Suinksciau. Ji ne tik kad trauke nesekmes, bet dar ir flirtavo su pavojumi. Kaip bebutu, dabar kuriam laikui ji turejo angela sarga. As ja stebesiu, rupinsiuosi ja, laikysiu ja toliau nuo pavoju tiek laiko, kiek galesiu tai pateisinti.

Suvokiau, kad troskau, jog Piteris ir Sarlote pasisveciuotu dar kuri laika.

VAIDUOKLIS Per sekancias dvi graziai sauletas dienas Forkse as nedaug tebendravau su Dzaspero sveciais. Grizdavau namo vien tam, kad Esmeja per daug nesirupintu.Tiesa pasakius, mano gyvenimas dabar buvo panasesnis i vaiduoklio nei i vampyro. As skrajojau aplink nematomas, persekiodamas lyg seselis kur tik galejau savo meiles ir aistros objekta, stengdamasis pamatyti arba isgirsti ja per laiminguju, galinciu su ja bendrauti saules sviesoje, mintis. Galinciu retkarciais netycia prie jos prisiliesti... Ji niekad nesureaguodavo i tuos prisilietimus - ju rankos buvo tokios pat siltos kaip ir josios. Sis priverstinis pamoku praleidimas pirma karta man tapo sunkiu isbandymu. Vienintele paguoda buvo ta, kad jai saule labai patiko, tai siek tiek palengvino mano kancia. As pritariau viskam, kas galejo padaryti ja laiminga... Pirmadienio ryta nugirdau viena pokalbi, kuris mano kancia taip paastrino, kad vos nepamirsau atsargumo jai pasirodydamas. Vis tik, kai pokalbis baigesi, jis praturtino mano monotoniska diena. Maikui Njutonui pajutau siokia tokia pagarba. Gaves neigiama atsakyma jis nenuleido ranku ir nenuslinko issilaizyti savo zaizdu. Pasirodo, jis turejo daugiau drasos nei as maniau is pradziu. Jis ketino pabandyti dar karta. Si ryta Bella atvyko i mokykla kiek anksciau, ketindama pasimegauti saules spinduliais kol ju dar yra ir, belaukdama pirmo skambucio, prisedo ant piknikui skirto retai tenaudojamo suolelio. Jos plaukai nuo saules spinduliu igavo rausva atspalvi, kurio as nesitikejau, bet kuris man tikrai patiko. Cia Maikas kazka vel berasinejancia ja ir uzklupo, patenkintas, kad gali pabandyti dar karteli.

Mane apeme agonija suvokiant, kad viskas, ka galejau padaryti, tebuvo juos tebeti. Bejegiskai, priverstas sleptis nuo saules misko seseliuose... Ji sutiko ji gana geros nuotaikos, nuo ko jis pasijuto gana pakyletai, o man tai sukele visiskai priesingus jausmus. "Matosi, kad as jai patinku. Kitaip ji man nesisypsotu... Galiu lazintis, kad ji norejo eiti i sokius su manim. Noreciau zinoti, kas tokio svarbaus Sietle?" Jis taip pat pastebejo jos nauja jos plauku spalvos atspindi. -Niekada anksciau nepastebejau, kad tavo plaukai turi rausva atspalvi. Kai jo pirstais perbego jos plauku sruoga, as su visomis saknimis isroviau jauna medeli, i kuri buvau pasiremes ranka. -Tiktai saules sviesoje,- atsake ji, ir mano begaliniam dziaugsmui staigiai nuo jo atsitrauke, kai jis pabande uzkisti sruoga jai uz ausies. Maikui prireike geros minutes, kad vel sukauptu savo drasa. Jis pabande susikaupti tusciai plepedamas. Ji primine jam apie rasini, kuri reikejo atiduoti mokytojai treciadieni. Is jos lengvai savimi patenkintos veido israiskos as supratau, kad savaji ji jau parase. Jis apie rasini buvo visai pamirses, ir baisiai susierzino suvokes, kad tai atims is jo nemazai laisvalaikio. "Po velniu, kvailas rasinys!" Galu gale jis nusprende pereiti prie esmes - mano zandikauliai taip susirakino, kad granitas butu pavirtes i miltus - ir netgi tada jis nesugebejo paklausti tiesiai: -Gal noretum kada su manim kur nors iseiti? -Ak,- sumurmejo ji. Po to seke ilga tyla. "Ak? Ka tai galetu reiksti? Ar tai bus teigiamas atsakymas? Pala, gal as nevisai tiksliai issireiskiau..." Jis garsiai nurijo seiles. -Na, galetume nueiti kur nors pavalgyti, ar ka nors panasaus... Namu darbus padaryciau veliau. "Kvailys. Nesugebu net zmoniskai uzduoti klausimo." -Maikai...

Pajutau toki pavyda, agonija ir isiuti kaip ir praeita savaite. Besistengdamas likti vietoje nulauziau dar viena medeli. Mane apeme begalinis troskimas perlekti per visa aikstele, taip greitai, kad joks zmogus to nepastebetu, apkabinti ja ir pagrobti, nunesti kuo toliau nuo to vaikino, kurio siuo metu taip nekenciau, kad buciau ji nuzudes su begaliniu pasimegavimu. Ar ji jam taip pat pasakys "taip"? -Nemanau, kad tai gera mintis. Pradejau vel kvepuoti. Mano sustinges kunas pradejo po truputi atsipalaiduoti. "Kaip bebutu, Sietlas tikrai tik pretekstas. Nereikejo man jos klausti. Ir apie ka gi as galvoju? Lazinuosi, kad tai tas gasdinantis Cullenas..." -Kodel?- Netiketai paklause. -As manau...- Ji padvejojo.- Jeigu tu kam nors prasitarsi apie tai, ka tau dabar pasakysiu, as su dziaugsmu tave pribaigsiu... As nesulaikiau skardaus juoko kai is jos burnos pasigirdo mirtinas grasinimas. -Manau, kad tai tikrai uzgautu Dzesikos jausmus. -Dzesikos?- "Kaip... Bet... Hmm... Ak. Gerai. Manau..." Jo mintys skriejo beviltisku greiciu niekaip nesusirikiuodamos. -Nagi Maikai, gal tu aklas? Visiskai jai pritariau. Gal jai ir nereiketu tiketis, kad visi aplink butu tokie pastabus, kaip ji pati, bet siuo atveju tai buvo akivaizdu. Negi jis negalejo isivaizduoti, kaip Dzesikai buvo sunku, kai pats taip stengesi rasti buda pakviesti Bella? Ko gero, ji apakino savimyla. O Bella buvo tokia paprasta, kad ji viska pastebedavo. "Dzesika... Hmm... Oho..." -Ak,- sugebejo issteneti garsiai. Bella pasinaudojo jo sutrikimu. -Reikia eiti i pamokas. As negaliu ir vel paveluoti. Bet nuo dabar Maiko mintys jau skrajojo kita linkme. Galvodamas vel ir vel apie Dzesika jis suvoke, kad mintis, jog jis jai patinka, jam visai patraukli. Tai buvo vis sis tas, antrasis pasirinkimas, nors jam butu labiau patike, kad taip galvotu Bella.

"Ji visai patraukli. Turi grazu kuna. Be to, geriau zvirblis rankoje..." Jo mintys apie Bella tuo ir baigesi, susitelkdamos ties Dzesika. Jos vis dar buvo tokios pat vulgarios, kaip ir apie Bella, bet dabar jos mane jau tik erzino bemaz nebesiutindamos. Kaip mazai jis tetrosko bet kurios mergaites... Lyg jos butu lengvai viena kita pakeiciamos. Nusprendziau nuo siol laikytis atokiau nuo Maiko minciu. Prisiglaudziau prie storo seno medzio kamieno kai ji dingo is mano akiracio, sokinedamas is minciu i mintis ir vis ja stebedamas. Visada dziaugiausi zvelgdamas i ja Andzelos Weber mintyse. Labai troskau rasti buda atsidekoti Weberiu mergaitei uz jos tokias geras mintis. Man palengvejo galvojant, kad vis tik Bella turi viena jos verta drauge. Zvelgiau i Bellos veida is bet kurios imanomos pozicijos ir pamaciau, kad ji vel buvo nuliudusi. Tai mane nustebino - as maniau, kad saules uzteks palaikyti jos gerai nuotaikai visa diena. Per pietu pertrauka maciau ja vis zvilgciojant i tuscia Cullenu stala ir tai mane dziugino. Pajutau manyje atgimstant vilti. Gal jai taip pat manes truko? Ji planavo iskyla su keliomis mergaitemis, ir as automatiskai suplanavau ju stebejimo plana, bet jis baigesi, kai Maikas pakviete Dzesika i pasimatyma, kuri buvo suplanaves Bellai. Todel vietoj planu kurimo as nusprendziau eiti tiesiai pas Bella i namus, kad isitikinciau, jog nera nieko pavojingo smirinejancio aplink. Zinojau, kad Dzasperas paprase savo buvusio brolio laikytis atokiau nuo miestelio, pateikdamas mano beprotybe kaip paaiskinima ir perspejima, bet nesiruosiau rizikuoti. Piteris ir Sarlote tikrai nenorejo susipykti su musu seima, bet norai yra gana nepastovus dalykas... Na gerai, gal siek tiek persistengiau. Zinojau tai. Po ilgos valandos laukimo Bella isejo pro uzpakalines duris, lyg butu zinojusi, kad ja stebejau, lyg butu pajutusi gailesti del mano nesibaigiancios kancios kai jos nematydavau. Rankoje ji laike knyga ir po pazastimi nesesi uzklota. Labai tyliai isiropsciau i artimiausio medzio virsune toliau ja stebedamas.

Ji patiese uzklota ant dregnos zoles, atsigule ant pilvo ir siek tiek pasimuiste stengdamasi rasti patogia vieta knygai. As skaiciau per jos peti. Ak - ir vel klasika. Ji buvo Austin fane. Ji skaite gana greitai, vis kryziuodama ir perkryziuodama savo kojas. Stebejau saule ir veja zaidziancius jos plaukais, kai staiga jos kunas isitempe ir ranka sustingo ant puslapio. Viskas, ka galejau matyti buvo tai, kad ji atverte trecia skyriu, kai staiga ji piktai numete puslapiu zymele ir galejau pamatyti aiskiau. Uzmeciau zvilgsni i skyriaus pavadinima - Mansfieldo parkas. Ji pradejo nauja istorija: knyga buvo trumpu noveliu rinkinys. Mane nustebino tai, kad ji taip lengvai perejo nuo vienos istorijos prie kitos. Po keliu akimirku ji garsiai uzverte knyga. Piktai susiraukusi ji atidejo knyga i sali ir apsiverte ant nugaros. Ji giliai ikvepe lyg noredama nusiraminti, atsiraitojo rankoves ir uzmerke akis. Gerai prisiminiau ta istorija, bet negalejau rasti joje nieko, kas galetu nuliudinti ar suerzinti. Dar viena paslaptis. Pats sau linktelejau. Ji gulejo labai ramiai sujudedama tik viena karta, kai jos ranka nubrauke plaukus nuo veido. Jie kastoninemis bangomis pasklido aplink jos galva. Po to ji vel nurimo... Jos kvepavimas suletejo. Po keliu ilgu minuciu jos lupos suvirpejo. Ji lyg ir kazka sumurmejo per miegus... Buvo neimanoma atsilaikyti. Isiklausiau taip toli kaip tik galejau i balsus aplinkiniuose namuose. "Du saukstai miltu... Viena stikline pieno..." "Nagi! Pataikyk i ta krepsi! Nagi!" "Raudona ar melyna... O gal reiketu apsivilti ka nors labiau kasdienisko?" Arti nieko nesigirdejo. Nusokau zemyn, tyliai nusileisdamas ant savo pirstu galiuku. Tai buvo labai labai blogai, pernelyg daug rizikos. Prisiminiau, kaip kazkada nepritariau Emmeto neapgalvotiems veiksmams ir pernelyg menkai Dzaspero valiai ir suvokiau, kad dabar as samoningai nusizengiau visoms taisyklems su tokiu ikarsciu,

kad visi ju nusizengimai atrode juokingi. Juk visada atsakingiausias is visu buvau as. Linktelejau, bet vis tik likau sauleje, niekas manes nemate. As vengiau ziureti i save saules spinduliuose. Net ir seselyje buvo pakankamai blogai suvokiant, kad mano oda buvo kieta ir negyva, nenorejau zvelgti i mus, Bella ir mane, viena salia kito saules sviesoje. Skirtumas tarp musu buvo ir taip jau be galo skausmingas nepridedant sio vaizdo prie visu kitu mano mintyse. Vis tik negalejau visiskai ignoruoti blizganciu atsvaitu, atsispindejusiu nuo jos odos kai as prisiartinau. Nuo to vaizdo mano zandikauliai ir vel susirakino. Negi buvo imanoma tapti dar baisesniu? Isivaizdavau jos siauba jeigu ji dabar atsimerktu... Ji truputi atsitrauke ir kazka sumurmejo prirakindama mane vietoje. -Mmm... Mmm... Nieko suprantamo. Ka gi, teks truputi cia palukti. Atsargiau pavogiau jos knyga, laikydamas ranka aukstai iskelta ir nekvepuodamas, kad savo artumu jos neprizadinciau. Pradejau vel kvepuoti budamas jau uz keliu metru nuo jos, megaudamasis saules spinduliais ant mano veido ir traukdamas jos kvapu persigerusi ora. Man pasirode, kad siluma siek tiek pasaldino jos kvapa. Troskulys uzdege mano gerkle laukine ugnimi, nes pernelyg daug laiko praleidau toli nuo jos. Kuri laika stengiausi susikaupti - kvepavau tik per nosi - ir atverciau jos knyga savo rankose. Ji pradejo skaityti nuo pirmos istorijos... Greitai akimis perbegau puslapius iki treciojo skyriaus ieskodamas, kas gi galejo ja supykinti tokioje ramioje ir mandagioje Austin prozoje. Staiga, kai mano akys sustojo ties herojaus - Edwardo Ferrarso - vardu, paminetu pirmaji karta, Bella vel prakalbo: -Mmm... Edwardai...- Ji linktelejo per miegus. Si karta jau neissigandau, kad ji bus atsibudusi. Jos balsas buvo tik tylus, svelnus murmejimas. Visai nepanasus i siaubo suksni, kuris, be jokios abejones, jai issprustu, jeigu butu nubudusi ir pamaciusi mane saules sviesoje. Manyje sukilo priestaringi

jausmai, dziaugsmas susimaise su neapykanta sau paciam, bet, kaip bebutu, ji vis dar apie mane sapnavo... -Edmundai... Ak... Pernelyg arti. Edmundai? Cha! Baisiai nusivyles suvokiau, kad ne apie mane ji sapnavo. I mane visa jega smoge pasibjaurejimas savimi. Ji sapnavo apie knygos personazus. Mano isdidumui to jau buvo truputi per daug. As padejau atgal jos knyga ir vel pasislepiau medziu seseliuose, kaip ir turejo buti. Bego laikas, o as ja vis stebejau, vis dar jausdamasis beviltiskai bejegis, kai saule danguje pradejo po truputi leistis ir link Bellos nusidrieke ilgi seseliai. Norejau issklaidyti juos, uzkirsti jiems kelia, bet tamsa buvo neisvengiama... Seseliai ja pasiglemze. Kai nebeliko saules sviesos, jos oda pasirode pernelyg balta, beveik vaiduokliska. Jos plaukai ir vel tapo tamsus, juodomis bangomis pasklide aplink jos veida. Pasiurpau nuo to vaizdo - lyg zvelgciau i viena is issipildziusiu Alises viziju. Vien tik stiprus nuolatinis Bellos sirdies plakimas galejo mane nuraminti, vienintelis garsas, kuris skyre mane nuo kosmaro. Kai jos tevas grizo namo, nutariau perleisti budejima jam. Galejau isgirsti jo minciu nuotrumpas kai jis pasuko i keliuka, vedanti link namu. Kazkas miglotai nuobodaus... Kazkas is jo darbo dienos. Laukimas sumises su alkiu - jis ko gero jau galvojo apie vakariene. Bet jo mintys skambejo taip tyliai ir uzsleptai, kad negalejau buti tikras savo teisumu. As tegirdejau tik nuotrumpas. Labai norejau suzinoti, kaip skambejo jos motinos balsas, suprasti, i ka panasus zmones sukure sia nepaprasta butybe. Bella pradejo atsibusti ir kruptelejusi atsisedo pazadinta tevo masinos padangu, besitrinanciu i kiemo akmenis, garso. Ji apsidaire aplink baisiai sutrikusi del nelauktos prietemos lauke. Viena trumpa sekunde jos akys sustojo ties seseliu kur as slepiausi, bet ji greitai nusisuko i sali. -Carli?- Tyliai susuko vis dar besidairydama i miska, supanti jos namus.

Jo masinos dureles garsiai trinktelejo ir ji pasisuko i garso puse. Ji greitai atsistojo ir suskubo rinkti savo daiktus, kartais vis dar uzmesdama neramu zvilgsni misko pusen. As isliuogiau i medzio, artimiausio virtuves langui, virsune ir pradejau megautis ju vakaru. Buvo gana idomu palyginti Carlio zodzius su jo uzsleptomis mintimis. Jo meile ir susirupinimas savo vienturte dukra buvo gana perdeti, bet kalbejo jis lakoniskai ir pernelyg ramiai. Didziaja laiko dali jie sedejo draugiskoje tyloje. Besiklausydamas jos rytdienos planu Port Andzele as tuoj pat pritaikiau prie ju savuosius planus. Dzasperas neperspejo Piterio ir Sarlotes laikytis atokiau nuo Port Andzelo. Netgi zinodamas, kad jie yra gana sociai pavalge ir nesiruose medzioti musu apylinkese, as vis tik nusprendziau ja priziureti, tik siaip, jeigu ka. Kaip bebutu, mes juk nebuvome vieninteliai musu rases atstovai apylinkese. Be to, dabar jau masciau ir apie visus zmoniu gyvybei gresiancius pavojus, jie visad sukdavosi apie Bella... Isgirdau kaip ji rupinosi rytdienos pietumis, kad tevas nepamirstu pavalgyti ir nusisypsojau, nes tai tik patvirtino mano teorija - taip, tai tikrai jai budinga, visada rupintis kitais. Po to nusprendziau trumpam ja palikti puikiai zinodamas, kad grisiu, kai ji jau miegos. Nusprendziau, kad nereiketu kistis i jos privatu gyvenima lyg smalsiai kaimynei. Buvau cia, kad ja saugociau, o ne tam, kad pristociau kaip Maikas Njutonas butu pasielges mano vietoje, jeigu galetu ropineti medziu virsunemis kaip tai dariau as. Nesielgsiu su ja taip nepadoriai. Kai grizau, namie nieko nebuvo ir mane tai pilnai patenkino. Pro mano akis nepraslydo sumisusios ju mintys, vis klausiancios , ar tik as nepradejau kraustytis is proto. Emmetas paliko man rasteli: "Suzaidziam partija futbolo Rainerio laukuose. Nagi... Prasau." Susiradau savo tusinuka ir po jo prasau pridejau nepyk. Ju ir taip buvo pakankamai, kad sudarytu dvi komandas.

Isejau pamedzioti netoliese, pasitenkindamas mazesnemis ir geresnemis butybemis, kurios buvo dar blogesnio skonio nei plesrunai, po to persirengiau ir vel patraukiau Forkso pusen. Sianakt Bellos miegas buvo neramus. Ji blaskesi pataluose, o jos veido israiska keitesi nuo susirupinusios link liudnos. Susidomejau, apie ka galejo buti jos blogas sapnas... Ir tuoj pat suvokiau, kad is tikro nenorejau to zinoti. Kai ji trumpam prasnekdavo, tai dazniausisi budavo apie nereiksmingus ivykius Forkse, kuriuos ji sumurmedavo tyliu balsu. Tik vienna karta, kai ji istare "sugrizk..." istiesdama ranka, lyg noretu sulaikyti, as leidau sau pasvajoti, kad ji sapnavo mane. Sekanti diena mokykloje ( paskutine diena, kai saule vis dar laike mane ikalinusi toli nuo jos ) buvo beveik tokia pati, kaip ir praejusioji. Bella buvo dar labiau paniurusi nei vakar, ir man buvo idomu ar ji vis tik laikysis savo planu, nes ji tikrai pasirode nenusiteikusi iskylai. Bet, zinant kokia asmenybe ji buvo, manes nenustebintu, kad ji visu pirma galvotu apie draugus, o ne apie save. Siandien ji vilkejo grazu melyna megztuka ir si spalva tobulai derejo prie jos odos, paversdama ja balta lyg pienas. Kai pamokos baigesi, Dzesika nusprende vezti mergaites savo masina. Jauciau palengvejima, nes Andzela taip pat vyko su jomis. Patraukiau link namu pasiimti savo masinos. Namie buvo Piteris su Sarlote ir as nusprendziau, kad galiu duoti mergaitems gera valanda pries jas susirasdamas. Vis tiek negaleciau ramiai vaziuoti joms is paskos taisyklingu greiciu - vien jau mintis apie tai man ivare nuoboduli. Iejau pro virtuve akies krasteliu pastebedamas Emmeto ir Esmejos pritariama linktelejima, kai patraukiau tiesiai prie pianino. "Ak, jis grizo,"- be abejo nusivylusios Rozali mintys. "Stai ir Edwardas. Negaliu pakesti matydama ji kencianti. Esmejos dziaugsmas jau pradejo virsti rupesciu. Ji turejo rupintis. Nuostabi meiles istorija, kuria ji iki siol isivaizdavo, jau pradejo nesustabdomai krypti i tragedija.

"Gerai pasilinksmink si vakara Port Andzele."- Linksmai galvojo Alise.- "Ir pranesk man, kai jau galesiu pradeti sneketi su Bella." "Tu jau daraisi juokingas, Edwardai,"- galvojo Emmetas,- "negaliu patiketi, kad praleidai zaidima, kad galetum kazka stebeti mieganti." Dzasperas nekreipe i mane jokio demesio, net kai mano grojama melodija suskambo daug garsiau nei as to norejau. Tai buvo sena, garai visiems zinoma melodija, kurioje skambejo nekantrumas. Dzasperas buvo beatsisveikinantis su savo draugais kurie susidomeje zvalgesi mano pusen. "Koks keistas padaras,"- galvojo Alises ugio maza blondine Sarlote,-"o juk praeita karta jis buvo toks malonus ir juokingas..." Piterio mintys nedaug tesiskyre nuo josios, kaip tai jau buvo tape iprociu. "Tai ko gero del gyvunu. Zmoniu kraujo kvapas dabar jau varo juos is proto."- Priejo paprastos isvados. Jo plaukai buvo tokie pat tiesus kaip ir jos, ir beveik tokio pat ilgumo. Jie buvo tikrai labai panasus - isskyrus ugi, jis buvo panasesnis i Emmeta - savo isvaizda ir mastymu. As visada galvojau, kad jie buvo nuostabiai derinti pora. Niekas, isskyrus Esmeja, jau nebegalvojo apie mane, todel as pradejau groti tyliau ir ramiau, kad nepritraukciau nereikalingo demesio. Gana ilga laika visiskai nekreipiau i juos demesio, leisdamas muzikai apgobti mane ir siek tiek palengvinti nejaukia savijauta. Buvo tikrai sunku negirdeti ir nematyti Bellos net per kitu mintis. Atkreipiau demesi i juos kai atsisveikinimai pasieke finaline stadija. -Kai vel sutiksite Marija,- siek tiek susirupines pratare Dzasperas,- butinai perduokite jai linkejimus. Marija buvo toji, kuri paverte Dzaspera ir Piteri vampyrais, Dzaspera devyniolikto amziaus pradzioje, Piteri siek tiek veliau - apie keturiasdesimtuosius metus. Ji prarado Dzaspera kai mes pirma karta apsilankeme Kalagaryje. Tai buvo tik mandagumo vizitas, mes turejome isvykti ta pacia diena. Prisijungdamas prie

musu Dzasperas mandagiai jos paprase ateityje laikytis nuo jo atokiau. -Nemanau, kad greitu laiku ja pamatysiu,- nusisypsodamas atsake Piteris. Marija buvo tikrai pavojinga ir su Piteriu jie gana prastai sutare. Juk Piteris buvo leto Dzaspero naikinimo irankis. Dzasperas visada buvo Marijos numyletinis, viena karta supykusi ji netgi planavo ji nuzudyti.- Bet jeigu taip nutiktu, linkejimus butinai perduosiu. Jie paspaude vienas kitam rankas pasiruose isvykti. As nutraukiau savo muzika ir greitai atsistojau. -Sarlote, Piteri,- lengvai linktelejau galva. -Buvo malonu vel tave susitikti, Edwardai,- abejodama pratare Sarlote. Piteris tik linktelejo jai pritardamas. "Beprotis."- Dabar jau uztikrintai maste Emmetas. "Idiotas."- Rozali mintys papilde Emmeto nuotaika. "Vargsas vaikas."- Esmeja. Alise pabande mane nuraminti: "Jie keliauja tiesiai i Sietla ir nesiruosia artintis link Port Andzelo." Ir tuoj pat savo mintyse isvydau jos man siunciama irodyma. Apsimeciau, kad nieko negirdejau. Mano pasiteisinimai ir taip jau buvo nelabai rislus. Kai galu gale jau sedejau savo masinoje, pradejau po truputi atsipalaiduoti. Mano masina , be galo lengva ir greita po to, kai pernai metais Rozali siek tiek prie jos pasikrapste, budama geresnes nuotaikos nei pastaruoju metu, dabar tiesiog skriejo keliu. Jauciau begalini pakylejima suvokdamas, kad kiekvienas po mano ratais pralekes kilometras vis labiau mane priartino prie Bellos.

PORT ANDZELAS

Negalejau ivaziuoti i pati miesta, man vis dar buvo pernelyg sviesu. Saule vis dar sviete aukstai danguje ir netgi jei mano masina ir buvo su tamsintais langais, nenorejau rizikuoti. Ir vel rizikuoti butu teisingesnis issireiskimas. Buvau tikras, kad Dzesikos mintis isgirsiu ir per dideli atstuma, jos buvo daug garsesnes uz Andzelos mintis, bet kai surasiu pirmaja, galesiu lengvai girdeti jas abi. Man pasirode, kad laikas slinko labai letai kol viska apeme seseliai ir as galu gale galejau truputi prie ju prisiartinti. Isiliejau i miesteli supusio kelio automobiliu srauta ir mane labai nustebino tai, kad cia buvo tiek daug masinu. Labai gerai zinojau i kuria puse man reikejo vaziuoti - Port Andzele buvo tik viena normali rubu parduotuve. Ilgai neuztrukau susirasdamas Dzesikos mintis. Ji sukiojosi pries veidrodi vilkedama ilga juoda suknele ir vis per peti pazvelgdama i Bella. "Bella vis dar atrodo ipykusi. Cha, cha. Gal Andzela ir teisi - visa tai del Tailerio. Vis dar negaliu patiketi, kad tai ja nuliudino. Na, ji bent jau zino, kad kitais metais ja pakvies i sokius. O kas, jeigu Maikas gerai nepasilinksmins per sokius ir daugiau manes nepakvies? Ka darysiu, jeigu kita karta jis pakvies Bella? Ar ji butu sutikusi eiti su Maiku, jeigu as nieko nebuciau sakiusi? Ar ji galvoja, kad yra uz mane grazesne?" -As manau, kad melyna tau tiko labiau. Ji labiau isryskino tavo akis. Dzesika nusisypsojo Bellai dirbtine silta sypsena itariai i ja ziuredama. "Ar ji tikrai taip galvoja? O gal ji noretu, kad atrodyciau lyg issipusciusi sventine karve?" Mane jau pradejo varginti Dzesikos mintys. Norejau paieskoti Andzelos mintyse, bet, ak! Ji kaip tik matavosi nauja suknele kabinoje ir as pasistengiau dingti is jos galvos palikdamas jai siek tiek privatumo. Na, juk nieko baisaus negalejo nutikti rubu parduotuveje! Gal bus geriau jeigu leisiu joms ramiai apsipirkti ir susirasiu jas truputi veliau. Jau nebeilgai laukti kol miesta apgaubs tamsa, tamsus seseliai jau padange visa vakarine puse. Maciau dabesis

letai artinant saulelydi. Dziaugiausi juo, megaudamasis ir troksdamas seseliu kaip dar niekada gyvenime. Rytoj ir vel galesiu sedeti salia Bellos mokykloje stengdamasis uzimti visas jos mintis, megautis jos draugija per pietu pertrauka... Is anksto megavausi zinodamas, kad galesiu uzduoti jai klausimus, kuriuos kaupiau visa savaitgali. Taigi, pasirodo, Taileris tikrai ja sunervino. Maciau ta vaizda jo mintyse - jis tikrai buvo rimtai nusiteikes pakviesti ja i sekancius sokius, persekioti, kol gaus teigiama atsakyma. Vel prisiminiau jos veido israiska ta diena, kai jis ja pakviete - beviltiska pasibaisejima ir negalejima patiketi savo ausimis - ir pratrukau juoku. Tikrai norejau suzinoti, ka ji jam atsakys antra karta. Ne uz ka nepraleisiu jos reakcijos. Belaukiant, kol viska padengs seseliai, laikas slinko kankinamai letai. Retkarciais vis patikrindavau Dzesikos mintis ( jos skambejo tikrai garsiai ) bet vengiau pernelyg uztrukti jos galvoje. Maciau vieta, kur jos buvo suplanavusios nueiti pavalgyti. Vakarienes metu jau bus visiskai suteme... Gal as visai atsitiktinai pasirinksiu ta pati restorana. Mano ranka nuslydo i kisene paliesdama telefona, as svarsciau, ar man nepakvietus Alises pavakarieniauti. Jai tai tikrai labai patiktu, bet ji taip pat panoretu pasisneketi su Bella. O as visai nebuvau tikras ar norejau dar labiau itraukti Bella i savo pasauli... Negi vienas vampyras jai nebuvo jau pakankamas pavojus? Vel greitai perbegau Dzesikos mintimis. Ji svarste apie savo papuosalus ir paklause Andzelos nuomones. -Gal tureciau grazinti verini. Juk turiu viena tinkama namie, be to, jau ir taip isleidau daugiau, nei galejau sau leisti... Mama tikrai pasibaises. Ir apie ka gi as galvojau? -As nepriestarauciau, jeigu tu nori ji grazinti i parduotuve. Kaip manai, ar Bella musu nepasiges? Kas cia dabar? Bellos nebebuvo kartu su jomis? Zvelgiau is pradziu Dzesikos mintimis, po to perejau link Andzelos. Jos ejo viena salia kitos gatvele, kurioje buvo issirikiavusios mazos parduotuveles. Bellos nebuvo ne zenklo. "Nagi, kam rupi Bella?"- Nekantriai maste Dzesika pries atsakydama i Andzelos klausima.

-Jai viskas bus gerai. Iki susitikimo restorane mes pilnai turime laiko suvaikscioti pirmyn ir atgal. Kaip bebutu, manau, kad ji norejo pabuti viena. Man trumpai pasirode knygu parduotuve i kuria norejo uzeiti Bella. -Nagi, pasiskubinkim,- pratare Andzela. "Tikiuosi, kad Bella nepagalvos, kad specialiai ja palikome. Ji buvo tokia maloni masinoje. Ji yra tikrai geras zmogus. Tik kad ji atrode gana paniurusi visa diena. Negi tai Edwardo Culleno kalte? Galiu lazintis, kad todel ji ir klausinejo apie jo seima." Man reikejo geriau jas stebeti. Ka dar praleidau? Bella kazkur slaistesi pati viena pries tai paklausinejusi apie mano seima? Andzela dabar buvo susidomejusi savo drauge - Dzesika dabar jau sapaliojo apie drauguzi Maika - ir as nieko daugiau nebegalejau is jos isgauti. Zvilgtelejau i debesu seselius. Jau greitai saule visiskai pasisleps... Jeigu laikyciausi kaires pastatu puses stengdamasis likti neapsviestu... Dabar jau pasijutau tikrai susierzines ir pradejau vaziuoti link miesto centro. To tai nesitikejau - kad Bella pati save pradangintu - ir neturejau ne menkiausio supratimo kaip ja surasti. O juk turejau tai numatyti. Na, bent jau Port Andzela as puikiai pazinojau. Vairavau tiesiai link knygyno, kuri maciau Dzesikos mintyse, tikedamasis, kad ilgai neuztruksiu pries ja surasdamas ir tuo paciu numanydamas, kad nebus taip lengva. Ir kada gi su Bella buvo kas nors paprasto ar lengvo? Pataikiau tiesiai i desimtuka. Parduotuvele buvo visiskai tuscia isskyrus baisiai apsirengusia moteri uz prekystalio. Tai tikrai neatrode vieta, kuri galetu sudominti Bella - pernelyg moderni jos praktiskai prigimciai. Abejojau ar ji is viso ikele cia koja. Pamaciau tamsu lopineli kur galejau pasistatyti masina... Siauras seseliu apgaubtas takelis vede tiesiai iki parduotuves duru. Tikrai netureciau to daryti. Vaikstineti lauke sauletu laiku mums buvo tikrai nepatartina. Kas nutiks, jeigu pravaziuojanti masina mesteles saules atsvaita tiesiai i mane netinkamu metu? Bet as nezinojau kaip kitaip galeciau surasti Bella.

Taigi pasistaciau masina ir islipau vis tik laikydamasis tamsesnes seselio puses. Greitai ismukau i parduotuves vidu, bet cia nesijaute Bellos kvapo. Ji praejo pro parduotuve, galejau uzuosti lengvus jos kvapo likucius lauke, prie sienos, bet viduje jo tikrai nebuvo. -Laba diena, gal galiu kuo...- Pradejo sakyti pagyvenusi pardaveja, bet as jau spejau uz saves uzdaryti duris. Lyg pedsekys ejau Bellos kvapo pedsakais kol buvau priverstas sustoti del saules apsviesto ploto. Sustojes ties tamsos ir sviesos riba, nusidriekusia prie sienos, pasijutau baisiai bejegiskas. Beviltiskai bejegiskas. Galejau tik speti, kad ji ir toliau ejo ta gatvele pietu pusen. Bet juk toje puseje beveik nieko nebuvo. Gal ji pasiklydo? Si galimybe man visai nepasirode neitiketina. Grizau link masinos ir pradejau vairuoti dairydamasis jos kiekvienoje gatveleje. Sustojau dar keliose seseliu apgaubtose vietose ir islipes pabandziau sekti jos kvapa jau gerokai sunerimdamas. Na, ir kur gi ji stengesi nueiti? Dar kelis kartus nuvaziavau link parduotuves ir atgal iki restorano vis tikedamasis pamatyti ja pakeliui. Dzesika su Andzela jau buvo ten svarstydamos, ar turetu uzsisakyti, ar palaukti Bellos. Dzesika stengesi itikinti Andzela kuo greiciau pavalgyti. Pradejau ieskoti ar neatsirastu Bellos veidas praeiviu mintyse, zvelgdamas ju akimis. Juk kas nors turejo kur nors ja pamatyti. Kuo ilgiau ji nepasirode, tuo labiau augo mano susirupinimas. Niekada nesusimasciau kaip sunku butu ja surasti, jeigu ji, kaip dabar, imtu ir pradingtu jai nezinomoje vietoje. Man tai visai nepatiko. Debesys jau beveik apgaube visa dangu, dar kelios akimirkos, ir as jau galesiu leistis i jos paieska pesciomis. Tada jau tikrai ilgai neuztruks. Bejegiu mane galejo padaryti tik saule. Dar kelios minutes ir persvara jau bus mano puseje, o zmoniu pasaulis taps bejegiu... Mintys, mintys, dar vienos mintys... Kiek daug skirtingu minciu... "Ko gero, sunui ir vel prasidejo ausies uzdegimas..." "Keturi sesi ar keturi nulis sesi..."

"Ir vel veluoju. Gal galesiu pasakyti, kad buvau..." "Stai kur ji. Aha!" Pagaliau... Pagaliau man pries akis iskilo jos veidas. Pagaliau kazkas ja pastebejo! Maciau jos veida dar viena trumpute sekundes dali, po to mane pasieke seselyje jos belaukiancio vyro mintys. Jo mintys man buvo svetimos, bet vis tik labai gerai pazistamos. Kazkada seniai as traukdavau i tokiu minciu medziokle. -NE!- Surikau ir is mano gerkles issiverze urzgimu lavina. Koja jau spaude greicio pedala, tik as visiskai nezinojau kur link man reikia vaziuoti? As puikiai supratau apie ka jis galvojo, bet nemaciau kur tai vyko. Kazkas, na, juk turejo buti kazkas: lentele su gatves pavadinimu, parduotuves vitrina, kas nors jo mintyse, kas bent jau duotu man reikiama krypti... Bet Bella buvo apsupta seseliu, o jo veidas susitelkes tik i ja, baisiai issigandusia. Ir ji tai labai dziugino. Jos veidas issiskyre jo mintyse tarp daugelio kitu veidu. Bella nebuvo pirmoji jo auka. Nuo garsaus mano urzgimo sudrebejo visa masina, bet tai nenukreipe mano demesio nuo jo minciu. Sienoje jai uz nugaros nebuvo langu. Kazkur tai gamyklu zonoje, gana toli nuo miestelio parduotuveliu. Mano masinos padangos sucype posukyje, masina susimete ir trinktelejo i kitos masinos gala nukrypdama i, kaip as tikejausi, teisinga krypti. Kol kitos masinos vairuotojas pakele galva as jau buvau dinges is jo akiracio. "Tik paziurek i ja visa drebancia!"- Vyriskis susizavejes papurte galva. Baime jam labai patiko, tai buvo pati megstamiausia jo dalis. -Palik mane ramybeje.- Jos balsas buvo tylus ir drasus, visai nepanasu i riksma. -Nagi, nebuk tokia, mazule. Jis zvelge i ja, kai ji net nesujudejo isgirdusi is priesingos puses atsklidusi skardu juoka. Ji triuksmas labai suerzino. "Nutilk, Dzefai."- Pagalvojo jis vis tik megaudamasis is jos kruptelejimo.

Ji tai jaudino. Jis jau pradejo isivaizduoti jos maldavimus, kokiu budu ji prasys jo pasigaileti... As tik dabar supratau, kad jis buvo ne vienas, tik pasigirdes juokas priverte mane suprasti, kad viskas daug blogiau. Bandziau skanuoti kitu mintis vildamasis pamatyti ka nors, kas galetu man buti naudinga. Jis zenge zingsni jos pusen trindamas rankas. Likusiuju mintys nebuvo taip susitelkusios i Bella. Jie visi buvo lengvai apkvaise is tikro ne nenumanydami, kaip toli siekia vyro, kuri jie vadino Loniu, tikslai. Jie tik aklai visur paskui ji seke. Jis jiems buvo pazadejes mazuti pasilinksminima... Vienas is ju nervingai nuzvelge gatve - jis nenorejo buti suimtas uz kabinejimasi prie mergaites - ir suteike man tai, ko taip ieskojau. As atpazinau gatve, kuri driekesi pries tamsu skersgatvi. Net nepristabdziau pries raudona sviesofora isiliedamas i masinu srauta ir nieko nekliudydamas. Uz manes pasipyle signalu virtine. Mano kiseneje suskambo telefonas. Nekreipiau i ji demesio. Lonis letai artinosi link mergaites, noredamas pratesti nezinios jam suteikiama malonuma - jos siaubas jam buvo lyg narkotikas. Jis lauke jos riksmo ruosdamasis kaip reikiant juo pasimegauti. Bet Bella surakino zandikaulius ir isitempe. Jis labai nustebo, tikejosi, kad ji puls begti. Nustebo ir nusivyle. Jam patiko medzioti savo auka, tikras medziotojo adrenalino antpludis. "O sita drasi... Gal taip ir geriau, gal ji daugiau priesinsis." As buvau jau visai netoliese. Pabaisa galejo girdeti mano masinos variklio burzgima, bet nekreipe i tai jokio demesio, pernelyg susitelkes ties savo auka. Mes dar paziuresim, kaip jis megausis medziokle kai pats taps auka. Mes dar paziuresim, ka jis galvos apie mano medziokles stiliu. Kazkuria savo minciu dalimi as jau pasineriau i medziokles prisiminimus, prisimindamas visus baisiausius kankinimu budus ir stengdamasis issirinkti pati baisiausia is ju. Jis tikrai uz tai atkentes. Jis raitysis agonijoje. Jie visi nusipelne mirties, bet

pabaisa Lonio vardu gaus daug ir ilgai manes maldauti numirti, kol as sutiksiu suteikti jam ta dovana. Jis buvo jau visai salia jos. As cypianciomis padangomis pasirodziau uz kampo nusviesdamas visa sutve savo masinos sviesomis taip netiketai, kad jie sustingo. As galejau begti link vadeivos, kuris truputi atsitrauke, bet tai butu pernelyg lengva mirtis. Leidau masinai slysti truputi pasisukant, kad keleivio dureles atsidurtu kuo arciau Bellos. Atlapojau jas, bet ji jau bego link manes. -Lipk i vidu,- surikau. "Kas per velnias... Zinojau, kad tai prasta mintis, ji buvo ne viena. Gal reiketu begti? Manu, kad susimusiu." Bella isoko i masina be jokios dvejones ir garsiai uztrenke dureles. O po to ji pazvelge i mane su tokia visisko pasitikejimo israiska, kokios dar niekada nebuvau mates zmogaus veide, ir visi mano skerdyniu planai suduzo i sipulius. Man prireike maziau nei akimirkos suprasti, kad negalejau palikti jos vienos masinoje ir susidoroti su keturiais vyrais. Ir ka gi jai pasakyciau - uzmerkti akis? Cha! Argi ji manes kada nors paklause? Ar ji kada nors buvo padariusi ka nors saugaus? Ar galeciau nusivilioti juos i sali, is jos akiracio ribu, ir palikti ja laukti viena? Buvo sunkiai tiketina, kad yra dar koks nors pamiselis Port Andzelo gatvese, kad sianakt sitas yra vienintelis, bet ji juk juos trauke lyg magnetas. Visa, kas tik buvo pavojinga tartum lipo prie jos. Negalejau paleisti jos is savo akiracio. Jos veide vis dar sviete baime kai as staigiai paspaudziau greicio pedala ir apsukau masina. Vyru veidai buvo suakmeneje is nuostabos. Ji nesuprastu mano dvejones. Ji tik norejo kuo greiciau is cia dingti. As negalejau netgi pertrenkti jo savo masina. Tai ja dar labiau isgasdintu. As troskau jo mirties taip stipriai, kad man uzgule ausis. Mano raumenys buvo isitempe, pasiruose, tai jau buvo ne troskimas, o

butinybe. As turejau ji nuzudyti. As ji skersiu labai labai letai, dalelyte po dalelytes, oda nuo raumenu, raumenis nuo kaulu... Buvo tik viena problema - mergaite - vienintele mergaite pasaulyje, kuri sedejo isitverusi sedynes abiem rankomis ir zvelge i mane vis dar placiai atvertomis akimis, vis dar tokiu paciu beviltisko pasitikejimo pilnu zvilgsniu. Kerstas tures truputi palaukti. -Prisisek saugos dirza,- paliepiau. Mano balsas nuskambejo siurksciau is neapykantos ir nepatenkinto kraujo troskulio. Ne bet kokio kraujo troskulio. As netersciau savo kuno ne laseliu to vyro kraujo. Ji prisisege dirza lengvai krupteledama nuo jo sukelto garso. Tas menkas garsas priverte ja krupteleti, bet ji ne nekrustelejo, kai as lekiau per miesta ignoruodamas visas eismo taisykles. Jauciau jos zvilgsni visu kunu. Ji atrode atsipalaidavusi. Man tai pasirode nelogiska, tik ne po to, ka jai teko patirti. -Ar tau viskas gerai?- Paklause ji tyliu ir issigandusiu balsu. Ji norejo zinoti ar man viskas gerai! Trumpa akimirka susimasciau apie jos klausima. Per trumpai, kad ji pastebetu mano dvejone. Ar man viskas gerai? -Ne.- Atsakiau is pykcio verdanciu balsu. As nuveziau ja i tamsia vieta, is kurios stengiausi ja stebeti sia popiete. Tai buvo pats prasciausias stebejimas, koki tik buvau vykdes. Dabar cia buvo labai tamsu. As buvau toks isiutes, kad visas mano kunas sustingo bijodamas krusteleti. Mano ledines rankos buvo isitempusios nuo troskimo sugriebti jos persekiotoja, sutrinti ji i kose taip, kad niekas ir niekada jo neatpazintu... Bet tam reiketu palikti ja viena, niekieno nesaugoma tamsioje naktyje. -Bella?- Isspaudziau pro sukastus dantis. -Taip?- pratare ji tyliai kosteledama. -Ar tau viskas gerai?- Siuo metu tai buvo pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Jam suteikiau visiska pirmenybe. Kerstas nuslinko i antra plana. Zinojau tai, bet mano kunas vis dar tebebuvo isitempes nuo zudyniu troskulio taip smarkiai, kad buvo sunku sutelkti mintis.

-Taip.- Bet jos balsas vis dar buvo labai silpnas, be abejo, vis dar is baimes. Dabar jau tikrai negalejau palikti jos vienos. Netgi jeigu ji ir nebutu nuolat apsupta pavojaus - cia jau tikrai likimas is manes tyciojosi - netgi jeigu buciau tikras, kad cia ji bus saugi, negalejau palikti jos vienos tamsoje. Ji turejo buti tikrai persigandusi. Vis tik as negalejau jos paguosti, netgi puikiai zinodamas kaip tai padaryti. Siuo metu labai troskau to nezinoti. Ji tikrai pajustu is manes sklindanti agresyvuma, be galo akivaizdu agresyvuma. Jeigu nesugebesiu susivaldyti, tikrai dar labiau ja isgasdinsiu. Man butinai reikejo pagalvoti apie ka nors kita. -Gal galetum mane prablaskyti?- Paprasiau. -Atleisk, ka? As nebuvau tikras ar man uzteks pastangu save suvaldyti, kad jai paaiskinciau ko as norejau. -Tiesiog paplepek apie ka nors nereiksmingo kol as nusiraminsiu.- Pamokiau ja vis dar uzemes kvapa. Vien tik tas faktas, kad jai tikrai manes reikejo, sulaike mane masinoje. As vis dar girdejau vyro mintis, jo nusivylima ir pykti... Zinojau kur ji rasti... Uzmerkiau akis troksdamas negaleti jo girdeti. -Hmm...- Ji dvejojo, ko gero ieskodama mano prasymo prasmes.- As ruosiuosi pervaziuoti per Taileri Krauli rytoj pries pamokas?- Ji tai pasake lyg klausdama. Taip. Tai buvo butent tai ko man reikejo. Reikejo tiketis, kad Bella pazers ka nors nelaukto. Kaip ir man pries akimirka - joje sukilo pyktis - ir tai buvo zavingai juokinga. Jeigu mano viduje viskas nedegtu nuo troskimo zudyti as ko gero nusijuokciau. -Kodel?- pratariau troksdamas, kad ji ir vel prakalbetu. -Jis visiems pasakoja, kad eis su manim i kitus sokius,- pasake ji balsu, kuris ir vel primine inirsusi kaciuka.- Jis arba beprotis, arba stengiasi atsiprasyti uz tai, kad vos manes nepritreske... Na, tu visa tai prisimeni.- Sausai pridure.- Ir jis kazkaip tai isivaizduoja, kad sokiai turetu tai atpirkti. Taigi as pamaniau, kad jeigu ji suzalociau, mes butume atsiteise, ir jis nebeieskotu budo atsipirkti. Man nereikia priesu ir gal Lorena paliktu mane ramybeje, jei jis mane pamirstu. Gal man reiketu sudauzyti jo

masina,- pridure ji susimasciusi,- bet jeigu jis nebetures masinos, nebegales pakviesti jos i sokius... Buvo malonu matyti, kad kartais ji gali kazko nepastebeti. Tailerio persekiojimas neturejo nieko bendra su nelaimingu atsitikimu. Atrodo, kad ji neturejo jokio supratimo koki turi poveiki mokyklos vaikinams. Ar ji taip pat neturejo jokio supratimo ir tam, koki poveiki daro man? Ak, galu gale tai suveike. Man visada palengvedavo, kai ji atskleisdavo savo mintis. As jau pradejau save kontroliuoti, pradejau matyti kazka kita, ne vien tik kersta ir zudymo troskima... -Girdejau apie tai, pasakiau jai. Ji nustojo plepejusi, o man labai reikejo jos balso. -Tu tai girdejai?- Negaledama patiketi paklause. Po to jos balsas tapo dar piktesnis.- Jeigu jis bus paralyzuotas, irgi negales eiti i sokius. Labai norejau rasti buda priversti ja ir toliau testi ta tema, jos balse mirtis ir zudymas skambejo tikrai juokingai. Ji negalejo rasti nieko geriau, kad mane nuramintu. Sarkazmas ir perdejimas jos kalboje buvo tai, ko man siuo momentu labai reikejo. Letai linktelejau galva ir atsimerkiau. -Jau geriau?- Droviai paklause ji. -Nevisai. Ne, as buvau ramesnis, bet tikrai nesijauciau geriau. Nes tik dabar supratau, kad negalejau nuzudyti siaubuno vardu Lonis, nors tai buvo beveik pats stipriausias mano troskimas. Beveik. Vienintelis dalykas, kurio troskau labiau nei skerdyniu, buvo toji mergaite. Puikiai zinojau, kad negalesiu jos tureti, bet vien jau svajones apie ja padare mano norus visiskai neimanomus - as negaliu eiti jo uzmusti, kad ir kaip tai butu pateisinama. Bella nenusipelne zudiko. Septynis desimtmecius as stengiausi tapti kuo nors kitu. Issivaduoti is zudiko gniauztu. Zinoma, visi tie metai, praleisti kovojant su savimi paciu, nepadare manes jos vertu. Ir vis tik as zinojau, kad jeigu grizciau i savo ankstesni gyvenima - zudiko gyvenima - nors vienai nakciai, ji jau niekada nebebutu man

pasiekiama. Netgi jeigu as negerciau jo kraujo, net jei mano akyse nesimatytu kruvinu irodymu, ar ji pastebetu skirtuma? As stengiausi buti geresnis del jos. Tai buvo neimanoma uzduotis. Bet as ir toliau stengsiuosi. -Kas tau?- Tyliai susnibzdejo Bella. Savo oda pajutau jos kvepavima ir tai labai gerai man primine, kodel as jos nenusipelniau. Po viso to, kas nutiko, netgi be proto ja myledamas as vis dar troskau pajusti jos skoni. Norejau buti su ja kaip galima saziningesnis. Ji to nusipelne. -Bella, kartais man iskyla sunkumu del mano temperamento...- As zvelgiau i tamsa tiesiai pries save troksdamas, kad mano zodziuose ji isgirstu paslepta siauba ir tuo paciu labai to nenoredamas. Labiau troksdamas, kad ji to neisgirstu. "Bek, Bella, Bek... Lik, Bella, lik..." -Bet man nedaug tepadetu jei pulciau persekioti tuos...- Vien nuo tos minties as jau beveik issokau is masinos. As giliai ikvepiau leisdamas jos kvapui uzdegti manyje ugni. -Bent jau bandau save tuo itikinti. -Ak. Tai viskas ka ji pasake. Kiek daug mano zodziuose ji isgirdo? Zvelgiau i ja siek tiek issigandes, bet jos veido israiska buvo neiskaitoma. Tai, ko gero, soko pasekmes. Na, ji bent jau nereke. Kol kas. Kuri laika as patylejau. Kovojau pats su savimi, stengdamasis islikti tuo, kuo turejau buti. Tuo, kuo neistengsiu buti. -Dzesika su Andzela jau ko gero susirupino,- tyliai pratare ji. Jos balsas buvo labai ramus ir as neistengiau suprasti kaip tai buvo imanoma. Ar ji buvo soke? Gal tai sio vakaro ivykiu pasekmes?- As turejau su jomis susitikti. Ar ji norejo nutolti nuo manes? Ar ji tik rupinosi jos draugiu "susirupinimu"? As nieko neatsakiau, tik uzvedziau masina ir nuveziau ja atgal. Artejant link miesto su kiekvienu metru man buvo vis sunkiau laikytis savo sprendimo. As buvau taip arti jo... Tai buvo neimanoma - net jeigu viena diena norejau nusipelnyti sios mergaites - kokia prasme palikti ta vyra nenubausta? As juk galejau leisti sau ji nubausti...

Ne. As nepasiduosiu. Dar ne. As jos pernelyg troskau. Mes sustojome prie restorano, kur Bella turejo susitikti su draugemis, o as vis dar neistengiau surikiuoti savo minciu. Andzela su Dzesikau jau baige valgyti ir dabar buvo tikrai susirupinusios Bellos dingimu. Jos jau susiruose i jos paieska kirsdamos tamsia gatve. Tai nebuvo pati geriausia naktis slaistytis gatvemis. -Is kur tu zinojai, kur...- Jos neuzbaigtas klausimas priverte mane suklusti ir as suvokiau, kad padariau dar viena klaida. Buvau pernelyg issiblaskes ir pamirsau jos paklausti, kur ji turejo susitikti su savo draugemis. Bet vietoj to, kad pabaigtu savo klausima, Bella tik papurte galva lengvai sypsodamasi. Ka tai galetu reiksti? Tik as neturejau laiko spresti jos galvosukius. Vietoj to, atidariau duris ir islipau is masinos. -Ka tu darai?- Paklause ji siek tiek nepasitikedama. "Neisleidziu taves is akiu. Neleidziu sau sianakt pasilikti vienam. Butent tokia eiles tvarka." -Veduosi tave pavalgyti. Na, tai galetu pasidaryti visai idomu. Mano mintis pasikviesti Alise atsitiktinai i ta pati restorana kur buvo merginos dabar man pasirode labai tolima. Dabar as beveik kvieciau ja i pasimatyma. Tik tai nesiskaite, nes si karta as nepalikau jai pasirinkimo. Kol as apejau apie masina jos dureles jau buvo pusiau pravertos - paprastai manes taip labai neerzindavo vaikscioti zmonisku greiciu - ji nepalauke, kol as jas atidarysiu. Taip buvo todel, kad ji negalvojo apie save kaip apie ledi, ar todel, kad ji negalvojo apie mane kaip apie dzentelmena? As laukiau, kol ji islips is masinos, vis labiau susierzindamas, kai mergaites eme tolti tamsia gatve. -Gal gali sustabdyti Andzela su Dzesika anksciau, nei man prireiks leistis i ju paieska?- Greitai paklausiau.- Nemanau, kad istengsiu susivaldyti dar karta vel sutikes tavo drauguzius.- Ne, as tikrai nebuvau toks stiprus. Ji sudrebejo, po to greitai sueme save i rankas. Ji zenge maza zingsneli ju pusen garsiai susukdama:

-Dzess, Andzela! Jos atsisuko ir Bella iskele ranka virs galvos, kad atkreiptu ju demesi. "Bella! Ak, ji saugi!- Apsidziauge Andzela. -Ar labai pavelavau? Dzesika paniuro, bet vis tik ji taip pat buvo dekinga Bellai, kad toji nepradingo ar nesusizeide. Tai priverte mane pajusti jai truputi daugiau palankumo nei anksciau. Jos atskubejo link musu, po to sustojo vietoje pamaciusios mane salia jos. "Oho,"- galvojo Dzesika,- "netikiu savo akimis!" "Edwardas Cullenas? Ar ji pati ji susirado? Bet kodel gi butu klausinejusi apie ji, jeigu butu planavusi ji susirasti?"- Isvydau trumpa jos prisiminima apie Bella, klausiancia ar daznai nelankome mokyklos, kai sviecia saule.- "Ne, ji negalejo zinoti."- Nusprende Andzela. Dzesikos mintys persoko nuo siurprizo prie itarimu: "Bella nuo manes tai slepe..." -Kur tu buvai dingusi?- Paklause ji Bellos vis tik zvelgdama i mane akies kampuciu. -As pasiklydau. Po to uzpuoliau ant Edwardo.- Atsake Bella mosteledama ranka mano pusen. Jos balsas buvo labai naturalus. Lyg is tikro taip ir butu nutike. Ji buvo soko busenoje. Tai vienintelis logiskas paaiskinimas jos neissenkamai ramybei. -Ar galima man prie jusu prisijungti?- Paklausiau tik is mandagumo. Zinojau, kad jos jau pavalge. "Po galais, jis tikrai grazus!"- Pagalvojo Dzesika lengvai palenkdama galva. Andzela taip pat buvo isskydusi: "Kaip gaila, kad mes jau pavalgeme. Nieko sau. Tikrai. Wow." Na, ir kodel as negalejau priversti sitaip pasijusti Bellos? -Zinoma,- atsake Dzesika. Andzela paniuro. -Siaip jau, mes taves belaukdamos pavalgeme.- Prisipazino.- Nepyk. "Ka? Patylek tu!"- Uzvire Dzesika.

Bella lengvai truktelejo peciais. Tikrai atsipalaidavusi. Visiskai soko busenos. -Nieko tokio, as nelabai alkana. -Manau, kad turetum ko nors uzkasti,- nesutikau su jos zodziais. Jos kraujui reikejo cukraus, netgi jeigu jis ir taip per skaniai kvepejo. Siaubas gali uzplusti ja bet kuria akimirka ir tuscias skrandis tam nepades. Is patirties zinojau kaip lengvai ji alpsta. Jos drauges tikrai neatsidurs pavojuje, jeigu vaziuos tiesiai namo. Visi imanomi pavojai ju nepersekiojo. Ir as nekantravau pasilikti su Bella vienas tiek ilgai, kiek ji to panores. -Ar nepriestarausite, jeigu siandien as parvesiu Bella namo?- Paklausiau Dzesikos anksciau nei Bella spejo atsakyti.- Tokiu atveju jums nereiketu jos laukti, kol ji pavalgys. -Na... Manau, kad nepriestarausim...- Pratare Dzesika atidziai tyrinedama Bella, noredama isitikinti, kad jai tai tinka. "Noreciau pasilikti... Bet ko gero ji jo nori sau vienai. Kas gi nenoretu?"- Apmaudziai galvojo Dzesika pastebedama kaip Bella jai mirktelejo aki. Bella mirktelejo aki? -Gerai.- Greitai tare Andzela nenoredama trukdyti tam, ko Bella norejo. Ir tikrai atrode, kad Bella to norejo. -Pasimatysime rytoj, Bella... Edwardai.- Ji pasistenge istarti mano varda iprastu balsu. Po to ji pagriebe Dzesika uz rankos ir pradejo ja tempti tolyn. Turesiu surasti koki nors buda atsidekoti Andzelai. Dzesikos masina buvo netoliese, ji stovejo gerai apsviestoje vietoje. Kol jos ilipo i masina Bella zvelge i jas, ir tarp jos akiu vel susimete raukslele, kol isitikino, kad joms viskas bus gerai. Pravaziuodama Dzesika pamojo ranka ir Bella taip pat jai mostelejo. Ir tik kai masina dingo uz kampo ji giliai ikvepe ir atsisuko i mane. -As tikrai nenoriu valgyti.- Pasake. Tai kodel ji lauke kol mergaites dings, kad prakalbetu? Negi ji tikrai norejo likti viena su manimi - net po to, kai pamate mano zudikiska isiuti? Kaip ten bebutu ji tikrai gaus valgyti.

-Pralinksmink mane,- istariau. As laikiau atidares restorano duris laukdamas, kol ji ieis. Ji linktelejo ir iejo. "Ak, Dieve,"- i mano pasamone isiverze garsios padavejos mintys,- "Dieve, och, Dieve..." Ko gero tai buvo mano sirdziu dauzymo vakaras. O gal as tik labiau viska pastebejau troksdamas, kad Bella taip manes noretu? Musu aukoms mes visada atrodeme patrauklus. Anksciau niekada dar apie tai nesusimasciau. Paprastai, bent jau Dzesikos ir sekretores atveju, po pirmo susizavejimo juos uzplusdavo baime. -Staleli dviems?- Paklausiau kai padaveja vis dar nesugebejo istarti ne zodzio. -Ak, taip, sveiki atvyke i Bella Italia.- "Koks balsas..."- Prasome, eikite paskui mane.- Jos mintys buvo uzimtos isskaiciavimais. "Gal ji jo pussesere? Negaletu buti jo sesuo - jie niekuo nepanasus. Bet butinai is seimos. Jis negali buti su ja." Ko gero visu zmoniu akis buvo aptraukusi migla - jie nieko nepastebedavo. Kaip galejo ta menkaprote moteris matyti mano zavesi - nesuprasdama, kad ji yra auka - ir visiskai nepastebeti salia manes stovincios mergaites tobulumo? "Tikrai nesiruosiu jai padeti,"- galvojo padaveja nuvesdama mus prie seimyninio dydzio stalo,- "Gal galeciau iduoti jam savo telefono numeri kai ji nematys..." Is uzpakalines kisenes istraukiau kupiura. Zmones visada tapdavo sukalbamesni kai pamatydavo pinigus. Bella be jokio priestaravimo jau sedosi i padavejos nurodyta vieta. Zvelgdamas i ja papurciau galva ir ji sudvejojo smalsiai palenkdama galva. Taip, si vakara ji bus labai smalsi. Minia - ne visai tinkama vieta tam pokalbiui. -Gal turetumete ka nors intymesnio?- Paklausiau tiesdamas padavejai piniga. Jos akys is nuostabos issiplete, po to prisimerke kol ji eme pinigus. -Zinoma. Ji maste apie pinigus vesdama mus uz pertvaros.

"Penkiasdesimt doleriu uz geresni stala? Jis dar ir turtingas. Tai logiska, galiu lazintis, kad jo svarkas kainuoja daugiau nei mano menesine alga. Velnias. Ir kam jiems reikia intymumo?" Ji pasiule mums staleli uz sirmos, kur niekas negalejo musu matyti - matyti Bellos reakcijos kai atsakinesiu i jos klausimus. Neturejau ne menkiausio supratimo, ko ji is manes siandien nores. Nei ka noresiu jai papasakoti. Kaip daug ji jau atspejo? Kaip ji sau paaiskino siandienos ivykius? -Ar jums tai tinka?- Paklause padaveja. -Puiku.- Atsakiau jausdamas jos nuobodu nusistatyma pries Bella. Ziuredamas i ja placiai nusisypsojau parodydamas savo dantis. Kad neliktu jokiu neaiskumu. "Oho." -Tuoj prieis priimti jusu uzsakymo.- "Jis negali buti tikras. Ko gero, as sapnuoju. Gal ji paprasciausiai isnyks... Gal uzrasysiu jam savo numeri pomidoru padazu..." Ji nuejo truputi krypuodama. Keista. Ji vis dar nebuvo issigandusi. Staiga prisiminiau pries daugeli savaiciu kafeterijoje i mane zvelgianti Emmeta. Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau uz tave. Ar pradejau prarasti savo baisuma? -Tau tikrai nereiketu sitaip elgtis su zmonemis.- Bella nepritarianciu balsu pertrauke mano mintis.- Taip tikrai nesazininga. Spoksojau i kritiska jos veido israiska. Ka ji turejo omenyje? As visiskai neisgasdinau padavejos, net ir labai to noredamas. -Kaip elgtis? -Apzaveti ju sitaip - ji ,ko gero, dabar bando atsigauti virtuveje po salto oro srove. Hmm. Bella nebuvo labai toli nuo tiesos. Padaveja dar nebuvo atgavusi pusiausvyros ir dabar visiskai iskreipdama vaizda pasakojo apie mane savo draugei. -Nagi,- prajuko Bella kai as jai is karto neatsakiau.- Tu turejai zinoti kaip tu veiki zmones.

-As juos apzaviu?- Tai buvo gana idomus formulavimas. Siam vakarui pakankamai atsargus. Man buvo idomu - kodel su Bella tai... -Negi tu to nepastebejai?- Kritikuodama manes paklause.- Manai, kad visi viska gauna taip lengvai? -Ar tave as irgi apzaviu?- Impulsyviai garsiai isreiskiau savo smalsuma, o tada jau buvo per velu susigrazinti istartus zodzius. Bet man dar nespejus pasigaileti garsiai istartu zodziu ji atsake: -Nuolat.- Ir jos skruostai nusidaze rausva spava. As ja zavejau. Mano tyli sirdis prisipilde tokios vilties, kokios neprisiminiau turejes per visa savo gyvenima. -Sveiki,- istare tarp musu isiterpdama nauja padaveja. Jos mintys buvo dar garsesnes uz pirmosios, bet as sugebejau jas uzblokuoti. Vietoj to, kad jos klausyciausi, as zvelgiau i Bellos veida. Stebejau i jos veida supludusi krauja jau nejausdamas, kaip troskulys uzdege mano gerkle, stebedamasis, kaip jis isryskina jos veida, kokia kremine pasidare jos oda... Padaveja kazko is manes norejo. Ak, tiesa, ji klause ko mes noretume atsigerti. As vis dar zvelgiau i Bella ir pykdama padaveja taip pat i ja pazvelge. -Man Koka Kolos,- pratare Bella lyg laukdama pritarimo. -Dvi.-Isakiau. Troskulys - normalus zmogiskas troskulys - buvo soko pozymis. As jau pasirupinsiu, kad jos organizmas gautu kuo daugiau cukraus is situ gerimu. Vis tik ji atrode gana sveikai. Net labiau nei sveikai. Ji tiesiog spinduliavo. -Kas?- Paklause ji ko gero stebedamasi, kad as vis dar i ja spoksojau. As miglotai tesuvokiau, kad padaveja jau nuejo. -Kaip tu jautiesi?- Paklausiau. Nustebinta mano klausimo ji mirktelejo. -Man viskas gerai. -Tu nesijauti silpnai, tau nesalta,nebloga? Dabar ji jau buvo sutrikusi. -Kodel tureciau?

-Na, tiesa pasakius, as laukiu kol tave apims sokas.- Nusisypsojau puse lupu laukdamas jos paneigimo. Ji nenores, kad kas nors ja rupintusi. Jai prireike geros minutes pries atsakant. Jos zvilgsnis begiojo is vienos pusesi kita. Kartais, kai jai sypsodavausi, ji taip elgdavosi. Ar as ja... Zavejau? Labai norejau tuo patiketi. -Nemanau, kad taip nutiks. Man visada gerai sekesi pamirsti nemalonius dalykus.- Lyg be kvapo atsake ji. Ir daug nemaloniu dalyku jai buvo nutike? Ar jos gyvenimas visada buvo toks trapus? -Kaip visada,- pasakiau,- as pasijusiu geriau, kai tu gausi siek tiek maisto ir cukraus. Grizo padaveja su musu gerimais ir duona. Ji viska padejo pries mane ir palinko mano pusen laukdama mano uzsakymo bei stengdamasi pagauti mano zvilgsni. Galvos linktelejimu parodziau, kad ji turetu palaukti Bellos uzsakymo ir vel susitelkiau i mergaite. Padavejos mintys buvo vulgarios. -Hmm...- Bella greitai zvilgtelejo i meniu.- Man koldunu su grybais. Padaveja vel pasisuko i mane. -O jums? -Nieko, aciu. Bella paniuro. Ka gi, ji jau turejo pastebeti, kad as niekada navalgau. O salia jos as visada pamirstu atsarguma. Palaukiau kol mes vel likome vieni. -Atsigerk,- pasiuliau. Labai nustebau, kai ji tuoj pat manes paklause be jokiu atsikalbinejimu. Ji istustino savo stikline vienu akimirksniu ir as letai pastumiau link jos savaja vis svarstydamas, ar tai jau sokas, ar vis dar ne. Ji dar truputi atsigere ir suvirpejo. -Tau salta? -Tai tik saltas gerimas.- Pasistenge nerupestingai atsakyti, bet maciau, kad ji ir vel sudrebejo, o jos dantys jau beveik kaleno.

Jos grazus megztukas man pasirode pernelyg lengvutis, kad ja susildytu, jis buvo aptraukes jos kuna lyg antra oda, tokia pat trapi kaip ir tikroji. Ji buvo tokia glezna, tokia mirtinga... -Ar tu neturi palto? -Turiu,- ji pasimetusi apsidaire aplink,- ak, palikau ji Dzesikos masinoje. As nusivilkau savo svarka troksdamas, kad jis nebutu persigeres mano kuno temperatura. Kaip butu puiku galeti duoti jai nuo kuno prisilusi drabuzi... Ji vel zvelge i mane nuraudusiais skruostais. Apie ka ji dabar galvojo? Istiesiau per stala savo svarka ir ji bemat ji apsivilko. Pastebejau, kaip ji vel sudrebejo. Taip, butu puiku, jei mano kunas butu siltas. -Aciu,- istare ji. Ji giliai ikvepe ir atsiraitojo pernelyg ilgas rankoves. Dar karta giliai ikvepe. Gal pagaliau prasides normalus ramus vakaras? Jos veidas igavo normalias spalvas. Pieno baltumo oda su svelniu raudoniu labai tiko prie jos megztuko spalvos. -Tau labai tinka melyna spalva,- pagyriau ja. Tai buvo tikrai nuosirdu. Ji nuraudo dar labiau isryskindama kontrasta. Ji atrode sveikai, bet vis tik norejau buti tuo tikras, todel pastumiau link jos duonos pintinele. -Na jau,- pratare ji,- as tikrai nesu apimta soko. -Tu turetum buti apimta soko. Normalus zmogus taip ir jaustusi. O neatrodai net sukresta.- As nepritariamai zvelgiau i ja stebedamasis, kodel ji negali nors kartais buti normali ir is karto svarstydamas, ar as tikrai noreciau, kad ji tokia butu. -As su tavimi jauciuosi labai saugiai.- Istare ji vel zvelgdama i mane su begaliniu pasitikejimu. Pasitikejimu, kurio as nebuvau vertas. Visi jos instinktai buvo klaidingi. Ko gero, tai ir buvo jos problema. Ji neatpazindavo pavoju kaip normalus zmogus turetu juos atpazinti. Ji visada reaguodavo priesingai logiskai reakcijai. Kai reikedavo begti, ji stovedavo vietoje, pritraukdama tai, kad is tikro turetu ja gasdinti...

Kaip as galejau apsaugoti ja nuo saves paties, jei ne vienas is musu to nenorejo? -Viskas tampa daug sudetingiau nei as planavau,- sumurmejau. Maciau, kaip savo mintyse ji svarsto mano zodzius ir labai norejau suzinoti, prie kokios isvados jie ja privede. Ji pasieme gabaliuka duonos ir pradejo ji kramsnoti nelabai suvokdama, ka daro. Kuri laika ji kramsnojo, po to susimasciusi palenke i sona galva. -Dazniausiai tu buni geresnes nuotaikos kai tavo akys tokios sviesios,- pasake naturaliu balsu. Jos pastebejimas, o teisingiau sio fakto pateikimas mane suglumino. -Kaip? -Tu visada buni paniures, kai tavo akys buna beveik juodos spalvos. Tais atvejais as bunu tam pasiruosusi. Turiu viena teorija apie tai.- Nerupertingai pasake ji. Taigi, ji nusprende pati paaiskinti man savo mintis. Zinoma, kad ji turejo teoriju. Pajutau didziuli susirupinima svarstydamas, kiek gi ji priartejo prie tiesos si karta. -Dar viena teorija? -Mhm.- Visiskai nerupestingai ji sukramte dar viena duonos gabaliuka. Lyg ji nesisneketu apie pabaisos iprocius su paciu pabaisa. -Tikiuosi, kad si karta tu turejai daugiau fantazijos.- Pamelavau kai ji kuri laika patylejo. Is tikro tai as tikejausi, kad ji suklys, kad jos teorija butu kuo toliau nuo tiesos.- Ar tu vis dar skoliniesi idejas is komiksu? -Tiesa sakant, ne. Sita minti man pakiso ne komiksu knygos.- Siek tiek nejaukiai atsake ji.- Bet vis tik kai kas man padejo. -Ir?- Pratariau pro sukastus dantis. Ji tikrai nekalbetu taip ramiai jeigu ruostusi rekti. Kol ji prikandusi apatine lupa dvejojo, grizo padaveja su jos patiekalu. Trumpai i ja pazvelgiau, kol ji padejo lekste pries Bella ir ji manes paklause, ar as ko nors pageidauciau. Atsisakiau, bet paprasiau dar vieno gerimo. Padaveja nebuvo pastebejusi tusciu stikliniu. Ji jas paeme ir nusinese.

-Taigi, tu pradejai pasakoti.- Susierzines pratariau kai vel likome vieni. -Papasakosiu tau apie tai masinoje,- istare ji tyliu balsu. Ak, tai jau atrode tikrai prastai. Ji nenorejo pasakoti apie tai viesoje vietoje.- Jeigu...- Staiga pridure. -Yra salygu?- Buvau toks isitempes, kad beveik isspjoviau siuos zodzius. -Zinoma, pries tai as turiu kelis klausimus. -Zinoma.- Grubiai istariau. Is jos klausimu galesiu susiorientuoti, kur link suka jos teorijos. Tik kaip as i juos atsakysiu? Atsakingai meluodamas? Ar specialiai nutolindamas ja nuo tiesos? Ar, negaledamas apsispresti, is viso nieko neatsakysiu? Sedejome tyledami kol padaveja padejo ant stalo gerima. -Nagi, drasiau.- Paskatinau ja kai padaveja vel pradingo. -Ka tu veiki Port Andzele? Ja pazistant tai buvo pernelyg jau lengvas klausimas. As jai nieko neatsakiau, nes jei pasakyciau tiesa, tai atskleistu daug - pernelyg daug - apie mane. Visu pirma leisiu ka nors atskleisti jai. -Sekantis klausimas.- Pasakiau. -Bet tai juk pats lengviausias! -Sekantis.- Pakartojau. Ji susierzino del mano atsisakymo. Ji nusisuko nuo manes, pazvelge i savo lekste. Labai letai, giliai susimasciusi ji pakabino maisto ir isidejo i burna lyg prisiversdama. Uzgere Koka kolos ir vel pazvelge i mane. Jos akys buvo patamsejusios nuo itarimu. -Gerai,- istare ji, - sakykim, kad - zinoma, tai tik hipoteze - kazkas... Galetu zinoti, ka galvoja aplinkiniai, galetu skaityti mintis, na, zinai, tik su keliomis isimtimis. Galejo buti ir blogiau. Tai paaiskino jos lengva sypsenele masinoje. Ji buvo labai greita - dar niekas niekada nebuvo to atspejes. Isskyrus Karlaila, ir tai buvo akivaizdu, nes i visas jo mintis as atsakydavau garsiai. Tai nebuvo labai baisus klausimas. Buvo aisku, kad ji zinojo, jog kazkas manyje negerai, bet tai nebuvo taip blogai, kaip

galejo buti. Minciu skaitymas juk nebuvo isskirtinis vampyrizmo pozymis. Nutariau testi jos hipoteze. -Tik viena isimtis,- pataisiau ja,- teoriskai. Ji nusisypsojo - mano atvirumas jai patiko. -Na gerai, tada tik su viena isimtimi. Kaip tai vyksta? Ar yra kokie nors limitai? Kaip galetu tas kazkas... Surasti kazka kita... Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Kaip jis zinotu, kad jai atsitiko beda? -Teoriskai? -Zinoma.- Jos lupos suvirpejo, rudos akys uzsidege nekantrumu. -Na...- Pradejau sakyti,- Jeigu tas kazkas... -Pavadinkim ji Dzo,- pasiule ji. Dabar jau nusisypsojau is jos nekantrumo. Ar ji tikrai galvojo, kad taps geriau, kai ji suzinos tiesa? Jei mano paslaptys butu tokios malonios, kam as jas slepciau? -Gerai, tegu bus Dzo,- sutikau,- Jei Dzo butu labiau susikaupes, butu galejes isvengti pernelyg tikslaus laiko.- Papurciau galva prisimindamas, kad siandien vos nepavelavau.- Tik tu viena gali papulti i beda tokiame mazame mieste. Zinai, tu butum suzlugdziusi sio miestelio kriminaline desimtmecio statistika. Jos lupu kampuciai nusviro ir ji liudnai pratare: -Mes juk kalbejome teoriskai. Nusijuokiau is jos susierzinimo. Jos lupos... Jos oda... Jos atrode tokios minkstos... Norejau jas paliesti. Norejau paliesti pirstu jos lupu kamputi ir kilsteleti ji virsun. Neimanoma. Ji pasibjauretu mano oda. -Taip, kalbejome.- Pasistengiau grizti prie musu pokalbio temos kol dar nepradejau uzsimirsti.- Ar tave pavadinsime Dzeine? Ji zvelge i mane ir visas susierzinimas pradingo is jos akiu. -Kaip tu atspejai?- Beveik susirupinusi paklause. Ar turejau atskleisti jai tiesa? Jei taip, tai kiek tos tiesos galiu atskleisti? Norejau jai papasakoti. Norejau nusipelnyti pasitikejimo, kuris vis dar sviete jos veide. -Zinai, tu gali manimi pasitiketi,- susnibzdejo ir istiese ranka, kad paliestu manaja, gulincia ant tuscio stalo pries mane.

As greitai patraukiau savo rankas nekesdamas vien jau minties apie tai, kokia bus jos reakcija palietus mano salta oda, ir jos ranka nusviro. Zinojau, kad galiu ja pasitiketi, kad ji saugos mano paslaptis. Ji buvo verta pasitikejimo. Bet labai bijojau, kad mano paslaptys ja isgasdins. Ji turetu issigasti. Tiesa buvo siaubinga. -Manau, kad as jau nebeturiu pasirinkimo.- Sumurmejau. Prisiminiau kaip kazkada pavadinau ja ipatingai nepastabia. Jei teisingai atspejau is jos veido israiskos, tada as uzgavau jos jausmus. Dabar turejau proga tai istaisyti. -As labai klydau, tu daug pastabesne, nei maniau is pradziu. Netgi jei ji to nesuvoke, dabar as jau buvau pilnai isitikines jos pastabumu. Jai niekada niekas nepraslysdavo pro akis. -Maniau, kad tu visada buvai teisus,- ji ziurejo man i akis ir sypsojosi. -Visada ir budavau.- Buvau iprates zinoti ka dariau. Buvau iprates suvokti savo elgesi. O dabar viskas susimaise i chaosa, nebebuvo nieko tikro. Ir ne uz ka to nekeisciau. Nebenorejau logisko gyvenimo. Norejau chaoso, nes tik taip galejau buti su Bella. -As klydau del taves ir del kitko,- nutariau testi savo minti,- tu trauki ne nelaimingus atsitikimus, ne, tu trauki bedas. Tu esi tikras bedu magnetas. Jei yra kas nors pavojinga desimties kilometru spindulyje, tai butinai bus skirta tau.- Kodel ji? Kuo ji nusipelne tokio likimo? Bellos veidas vel tapo labai rimtas. -Ir save tu priskiri siai kategorijai? Svarbiausia buvo islikti nuosirdziam. -Isskirtinai, ir suteikdamas tam pirmenybe. Ji sunerimusi nuleido akis. Vel istiese per stala ranka, letai, bet tvirtai apsisprendusi. As patraukiau rankas truputi toliau, bet ji nekreipe i tai demesio rimtai nusiteikusi paliesti mane. As sulaikiau kvepavima - ne todel, kad apsiginciau nuo jos kvapo, bet del atsiradusios keistos itampos. Is baimes. Ji pasibjaures mano oda. Ji pabegs nuo manes. Ji lengvai pirstais perbego mano rankos pavirsiumi. Nuo jos prislietimo mane uzliejo karstis, dar niekada nebuvau pajutes

tokiu jausmu nuo vieno prisilietimo. Tai buvo beveik tyras malonumas. Butu buves, jei nebuciau taip labai bijojes. Stebejau jos veida kai ji paliete mano ledine oda vis dar nedrisdamas kvepuoti. Lengva sypsena pasirode jos veide. -Aciu,- pasake giliai isiziuredama man i akis kol as vis dar tebespoksojau.- Dabar jau antra karta. Jos svelnus pirstai islydo man i delna, lyg jiems butu labai patike ten uzsilaikyti. Atsakiau taip nerupestingai, kaip tik sugebejau: -Gal pabandykim tai pamirsti, gerai? Ji pasirauke, bet linktelejo sutikdama. Istraukiau savo rankas is po josios. Nesiruosiau laukti kol ji pasibjaures prisilietimo pojuciu ir paslepiau savo rankas po stalu. Bandziau isskaityti jos akis. Net jei jos mintys vis dar buvo tylios, galejau matyti jose pasitikejima ir nuostaba. Butent sia akimirka as supratau, kad norejau atsakyti i jos klausimus. Ne todel, kad jauciausi jai skolingas. Ne todel, kad norejau, jog ji manimi pasitiketu. Norejau, kad ji mane pazintu. -As atsekiau tave i Port Andzela.- Pratariau labai greitai. Beriau zodzius, kad nespeciau apsigalvoti. Tiesa buvo labai pavojinga. Bet kuriuo momentu jos nelogiska ramybe galejo virsti isterija. Tas suvokimas priverte mane kalbeti vis greiciau.- Man dar niekada neteko bandyti issaugoti kieno nors gyvybe ir tai pasirodo daug sudetingiau, nei buciau pagalvojes. Gal taip yra todel, kad tas zmogus esi tu. Iprastai zmones sugeba isgyventi viena diena be ypatingu pastangu. Laukdamas zvelgiau jai i akis. Ji sypsojosi. Jos lupu kampuciai pakilo ir akyse pasirode siluma. As ka tik prisipazinau ja persekiojes, o ji sypsojosi. -Ar kada nors susimastei, kad viskas prasidejo nuo to pirmo karto, kai furgonas leke i mane?- Paklause. -Tai nebuvo pirmas kartas.- Atsakiau nuleides akis i stala ir is gedos sutrauktais peciais. Visos mano pastatytos sienos griuvo,

tiesa vis dar beatodairiskai ir nesustabdomai verzesi is mano lupu. -Pirma karta tu atsidurei mirtiname pavojuje kai mes susitikome. Tai buvo tiesa, ir tai mane pykino. As buvau lyg virs jos galvos pakibes Damoklo kardas. Lyg ji butu pazenklinta mirties zenklu ziauraus, neteisingo likimo, ir kol as stengiausi jam sutrukdyti, likimas bande ja pribaigti visais imanomais budais. Isivaizdavau likima zmogisko personazo pavidalu: isiutusi, pavydu ir istroskusi kersto. Norejau kad kazkas butu uz tai atsakingas, kas nors, su kuo as galeciau kovoti. Kas nors, bet kas, ka as galeciau suzlugdyti ir kad Bella vel butu saugi. Bella dabar sedejo labai tyli, jos kvepavimas pagreitejo. Pazvelgiau i ja, dabar jau zinodamas, kad jos akyse sutiksiu baime. Argi as ka tik neprisipazinau, kad vos jos nenuzudziau? Kad as buvau pavojingesnis uz i ja lekianti furgona? Ir vis tik, jos akys tebebuvo ramios, tik truputi susirupinusios. -Ar prisimeni?- Ji turejo tai prisiminti. -Taip.- Jos balsas tapo sodresnis o akyse pasirode atsargumas. Ji zinojo. Ji zinojo, kad norejau ja nuzudyti. Tai kur buvo riksmai? -Ir tu vis dar cia tebesedi,- pasakiau nepritariamai i ja ziuredamas. -Taip, vis dar sedziu... Del taves.- Jos veido israiska pradejo keistis, akyse svystelejo smalsumas ir ji staiga pakeite tema.- Nes kazkokiu budu tu zinojai kaip mane surasti. Dar karta pabandziau beviltiskai kovoti su jos minciu tyla troksdamas ja suprasti. Man tai jau nebeturejo jokios logikos. Kaip jai dar galejo kas nors rupeti po mano jai patekstos tiesos? Ji lauke, akyse dege vien tik smalsumas. Jos oda buvo isbalusi, bet jai tai buvo naturali busena, ji vis dar buvo susitelkusi i mane. Jos lekste buvo beveik nepaliesta. Jei ir toliau tesiu kaip pradejes, jai tikrai reikes maisto, kad atlaikytu soka. As issakiau savo salygas: -Tu valgai, as pasakoju.

Per puse sekundes ji sugriebe irankius ir greitai isidejo i burna viena gabaliuka atskleisdama savo neramuma. Mano atsakymai ja sujaudino labiau nei parode jos akys. -Sekti tave daug sunkiau nei tai turetu buti,- pradejau jai pasakoti,- iprastai tai labai lengva uzduotis, man uztenka tik isiklausyti i mintis. Atsargiai zvelgiau i ja tardamas zodzius. Kalbeti teoriskai, spelionemis buvo viena, o visa tai patvirtinti jau visai kas kita. Jos israiska buvo neisskaitoma, akys placiai atmerktos. Pajutau kaip susirakino mano zandikauliai belaukiant jos panikos. Bet ji tik mirktelejo akimis, garsiai nurijo ir vel greitai isimete i burna kita kasni. Ji lauke tesinio. -As sekiau Dzesikos mintis.- Pradejau testi atsargiai parinkdamas zodzius.- Ne labai aktyviai - tik tu galejai susidurti su problemomis Port Andzele.- Negalejau susilaikyti nepridures. Ar ji suvoke, kad kitu zmoniu gyvenimai nuolat nesusiduria su mirtimi? Ar ji isivaizdavo, kad buvo normali? Ji buvo labiausiai nuo normalumo nutoles reiskinys, koki tik man buvo teke matyti. -Is pradziu as nepastebejau, kad tu nuo ju atsiskyrei. Po to, kai tai suvokiau, as nuejau ieskoti i knygyna, kuri maciau Dzesikos mintyse. Galejau pasakyti, kad tu neiejai i ji ir patraukei pietu pusen. Ir zinojau, kad netrukus tu pasiklysi. Todel laukiau taves tyrinedamas praeinanciu zmoniu mintis - ieskodamas, ar kas tave pastebejo, kad suzinociau, kur tu buvai. Neturejau priezasciu susirupinti, bet buvau keistai susierzines...- Mano kvepavimas pagreitejo kai prisiminiau ta panikos akimirka. Jos kvapas isiverze i mano plaucius ir as tuo megavausi. Tai buvo skausmas, kuris man patvirtino, kad ji dar gyva. Tol, kol mano gerkle dege, as zinojau, kad ji saugi. -Vis dar besiklausydamas as vazinejausi ratais...- Tikejausi, kad jai pasaulis turejo prasme. Nuo dabar tai taps tikrai keista.- Saule pagaliau nusileido ir as jau buvau pasiruoses islipti is masinos ir sekti tave pesciomis. Ir tada... Tada mane pasiglemze prisiminimai - tokie gyvi ir tikri kaip ir ta akimirka, kai tai isgyvenau - as pajutau ta pati troskima zudyti, visas mano kunas sustingo i leda.

Troskau jo mirties. Man reikejo jo mirties. Visi mano raumenys isitempe kai as stengiausi islikti sedeti prie sio stalo. Bellai vis dar manes reikejo. Tai buvo svarbiausia. -Ir tada...- Placiai atmerktomis tamsiomis akimis susnibzdejo ji. -As isgirdau, ka jie galvojo.- Isspaudziau pro dantis negaledamas sulaikyti i urzgima panasaus garso.- Jo mintyse isvydau tavo veida. Vos vos laikiausi nuo butinybes zudyti. Vis dar tiksliai zinojau kur ji rasti. Jo tamsios mintys skrajojo nakties danguje, traukdamos mane link ju... Uzsidengiau rankomis veida zinodamas, kad mano veido israiska atspindejo pabaisa, medziotoja, zudika. Uzmerktomis akimis susitelkiau i jos atvaizda stengdamasis susivaldyti, susikaupdamas tik ties jos veidu. Jos gleznais kaulais, jos permatoma oda, tokia minksta lyg silkas, tokia trapia. Ji buvo pernelyg glezna siam pasauliui. Jai reikejo apsaugos. Ir, kazkokiu keistu budu, kaip nusprende pats likimas, as siuo metu buvau vienintelis galintis tai atlikti. Stengiausi jai paaiskinti savo agresyvia reakcija taip, kad ji suprastu: -Man buvo labai sunku - tu net negali isivaizduoti, kaip sunku - paprasciausiai nusivezti tave ir palikti juos... Gyvus.- Susnibzdejau.- Galejau palikti tave su Dzesika ir Andzela, bet as labai bijojau, kad jeigu liksiu vienas, grisiu ju ieskoti. Antra karta si vakara as prisipazinau planaves zmogzudyste. Bet si karta tai bent jau buvo pateisinama. Ji buvo labai tyli kol as stengiausi susivaldyti. Klausiausi jos sirdies plakimo. Ritmas buvo nelygus, bet kol tylejome jis suletejo ir vel tapo ramus. Jos kvepavimas taip pat buvo ramus ir lygus. As pernelyg priartejau prie ribos. Turejau parvezti ja namo kol dar... Ar tada as grisiu jo nuzudyti? Ar ir vel tapsiu zudiku dabar, kai ji manimi pasitikejo? Ar buvo koks nors budas sustabdyti save? Ji man pazadejo papasakoti savo teorija kai mes liksime vieni. Ar tikrai norejau ja isgirsti? As buvau susierzines, bet ar mano smalsumo patenkinimas nebus blogesnis uz nezinia?

Bet kokiu atveju, sivakar ji jau gavo pakankamai tiesos. Pazvelgiau i ja. Jos veidas buvo labiau isblyskes, bet ji vis dar laikesi. -Ar tu jau pasiruosusi vaziuoti namo?- Paklausiau. -As jau pasiruosusi keliauti.- Atsake ji taip atsargiai rinkdamasi zodzius, lyg paprastas "taip" nevisiskai teisingai atsakytu i mano klausima. Tikrai erzino. Padaveja grizo prie musu stalo. Ji isgirdo paskutine Bellos fraze lyg butu besiklausiusi uz sirmos, paklause, ko as pageidauciau. Man kilo noras pavartyti akis isgirdus pasiulymus jos mintyse. -Ar viskas praejo gerai?- Ji paklause manes. -Aciu, mes noretumem saskaitos,- atsakiau tebeziuredamas i Bella. Padavejos kvepavimas sutriko kai as - kaip ten sake Bella?- ja apzavejau savo balsu. Girdedamas savo balsa jos mintyse as supratau kodel jis si vakara taip zavejo, nesuteikdamas jokios baimes. Tai buvo Bellos kalte. As taip stipriai bandziau buti jai saugus, jos neisgasdinti, buti zmogiskas, kad tikrai praradau visa savo baisuma. Zmones dabar mate vien tik grozi kol as taip stengiausi kontroliuoti savo pavojinguma. As pakeliau akis i padaveja laukdamas kol ji suims save i rankas. Dabar, kai supratau priezasti, man tai pasirode juokinga. -Zinoma,- isstenejo ji,- prasom. Ji istiese man saskaita galvodama apie kortele, kuria paslepe po cekiu. Kortele, kurioje buvo jos vardas ir telefono numeris. Taip, dabar tai jau buvo juokinga. Pinigus jau turejau paruoses. Net nepazvelges i saskaita ja grazinau, kad ji net nevargtu laukdama mano telefono skambucio, to niekad nenutiks. -Grazos nereikia,- pasakiau tikedamasis, kad arbatpinigiu dydis nuramins jos nusivylima. As atsistojau ir Bella greitai paseke mano pavyzdziu. Norejau pasiulyti jai savo ranka, bet pagalvojau, kad nereiketu pernelyg isbandyti likimo dar karta si vakara. Padekojau padavejai

neatitraukdamas akiu nuo Bellos veido. Atrode, kad Bella irgi megavosi mano pokstu. Mes isejome is restorano. Ejau taip arti jos, kaip tik isdrisau. Pakankamai arti, kad jos kuno siluma uzlietu kaire mano kuno puse lyg prisilietimas. Ji linktelejo, kai palaikiau jai atvertas duris, kol as stengiausi suprasti, kas ja nuliudino. Zvelgiau jai i akis lyg klausdamas, kai staiga ji, lyg susigedusi, nuleido akis zemyn. Tai tik sustiprino mano smalsuma, kaip ir sulaike nora tiesiai jos paklausti. Tyla tesesi, kol atidariau jai masinos dureles ir ji ilipo vidun. Ijungiau sildyma - silta diena jau seniai baigesi - ji turejo jaustis nejaukiai saltoje masinoje. Ji susisiaute mano svarku lengvai nusisypsodama. Norejau palaukti kol salikelese pasidarys tamsu pries tesdamas musu pokalbi. Taip jausiuosi su ja visiskai vienas. Ar buvo gerai to noreti? Dabar, kai buvau susikaupes tik ties ja, masina pasirode labai anksta. Jos kvapas pasklido po visa masinos vidu susimaisydamas su jos kuno skleidziama siluma. Jie taip sustiprejo, kad atrode, jog masinoje yra dar vienas zmogus. Dovana, kuri buvo verta dekingumo. As jauciau tai. As tiesiog degiau. Vis tik deginimas buvo kentetinas. As kazkokiu keistu budu sugebejau prie jo priprasti. Si vakara as jai atidaviau tikrai didele dali saves, daug didesne nei planavau. Ir stai ji - vis dar patikliai sedinti salia manes. Turejau kuo nors uz tai jai atsilyginti. Pasiaukojimu. Deginimo kancia. Liko tik laikytis taip ir toliau. Tik deginimas, nieko daugiau. Bet mano burna uzliejo nuodai, raumenys isitempe lyg buciau medziokleje... Turejau greitai pakeisti minciu krypti savo galvoje. Ir zinojau, kas galetu mane isblaskyti. -O dabar,- pasakiau bijodamas, kad jos atsakymas perzengs mano deginanciu limitu ribas,- tavo eile pasakoti.

TEORIJA -Ar galiu uzduoti tau dar viena klausima?- Pratare vietoj to, kad pradetu pasakoti savo mintis. As buvau tikrai arti ribos, susierzines, bijodamas paties blogiausio. Ir vis tik pagunda pratesti si momenta buvo pernelyg didele. Tik buti kartu su Bella dar nors keleta sekundziu. As linktelejau sutikdamas su jos prasymu. -Tik viena. -Na...- Ji siek tiek padvejojo lyg svarstydama kuri klausima reiketu uzduoti.- Tu sakei, kad zinojai, jog as neiejau i parduotuve ir kad patraukiau i pietu puse. Kaip tu tai suzinojai? Zvelgiau pro langa tiesisi pries save. Tai dar vienas klausimas, kuris atskleistu per daug apie mane ir per mazai apie ja. -Maniau, kad mes jau buvome nusprende nebevengti tiesos,- kritisku balsu pridure ji. Kokia ironija. Ji pati visada ir visko venge, net ir to nenoredama. Na ka gi, ji norejo, kad atsakyciau be uzuolanku. Ka bedaryciau, sis pokalbis jau pasuko bloga linkme. -Gerai, jeigu jau to nori.- Pasakiau.- As sekiau tavo kvapa. Norejau pazvelgti jai i veida, bet bijojau to, ka galejau jame isvysti. Vietoj to as klausiausi kaip pagreitejo ir tuoj pat vel tapo normalus jos kvepavimas. Po kurio laiko ji vel prakalbo tokiu lygiu balsu, kokio as tikrai nesitikejau. -Gerai, bet tu vis dar neatsakei i viena is pirmu mano klausimu. Sunerimes pazvelgiau i ja. Ji taip pat sedejo nejaukiai sujudusi. -Kuri gi? -Kaip tai veikia, tas minciu skaitymo procesas?- Paklause ji grizdama prie musu klausimu restorane.- Ar tu gali skaityti visas mintis, kur tu bebutum? Kaip tu tai darai? Ar likusieji tavo seimos nariai...- Parausdama ji papyle klausimu lavina. -Tai daugiau nei vienas klausimas.- Atsakiau. Ji tik zvelge i mane laukdama atsakymu. Kodel netureciau jai papasakoti? Ji vis tiek jau nuspejo didziaja dali, ir tai lengvesne tema nei ta, kuri slege atmosfera. -Ne, tik as skaitau mintis. Ir as negaliu girdeti visu ir visur. As tureciau buti netoliese. Kuo labiau "balsas" man pazistamas, tuo

didesniu atstumu galiu ji girdeti. Ir vis tik ne toliau nei keli kilometrai.- Bandziau rasti buda kaip tai paaiskinti, kad jai butu suprantama. Ka nors, su kuo ji galetu tai palyginti.- Tai atrodo taip, lyg butum zmoniu perpildytoje saleje ir girdetum begale balsu vienu metu. Tai lyg triuksmas is kurio issiskiria kai kurie balsai. Kol as susitelkiu i viena konkretu balsa ir tada viskas tampa aisku. Didziaja laiko dali as nuo viso to atsiriboju. Taip man lengviau atrodyti normaliu - kai neatsakineju garsiai i kieno nors mintis. -Kaip manai, kodel tu negirdi mano minciu?- Nusistebejo ji. Nutariau atskleisti jai dar truputi tiesos: -Nezinau.- Prisipazinau.- Vienintelis mano spejimas yra tas, kad tu galvoji kitaip nei kiti zmones. Lyg tavo mintys persiduotu AM bangomis, o as galeciau prigauti tik FM. Jau besakydamas tai as suvokiau, kad jai tai nepatiks. Jos reakcijos nuspejimas isspaude man sypsena. Ir ji manes nenuvyle. -Kazkas negerai su mano mintimis?- Paklause nuliudusiu balsu.- Ar as nenormali? Nagi, ir vel baisiai ironiska. -As tau prisipazistu, kad galiu girdeti mintis, o tu stebiesi, ar tu esi normali?- Dabar jau nuosirdziai nusijuokiau. Ji pastebedavo visus menkus dalykus, bet didieji galejo buti tiesiai jai po nosimi - ji ju nemate. Visada blogi inkstinktai... Bella kandziojo apatine lupa ir raukslele tarp jos akiu kiek pagilejo. -Nesijaudink,- paguodziau ja,- tai tik teorija...- Ir mes turejome kiek rimtesne teorija tolesniam svarstymui. Susierzinau, kad reikejo prie jos grizti. Kiekviena prabeganti sekude jau pradejo rodytis lyg nuobodus laiko leidimas. -Kas mus grazina prie taves.- Pasakiau tuo paciu metu susierzines ir nekantraudamas. Ji linktelejo vis dar kramtydama lupa. Bijojau, kad ji susizeis. Ji zvelge man i akis susirupinusiu veidu. -Negi liko dar uzuolanku tam isvengti?- Tyliai paklausiau. Ji nuleido akis lyg spresdama sunkia dilema. Staiga ji sustingo ir jos akys placiai atsimerke. Pirma karta jos veide pasirode baime.

-Po galais!- Isspaude ji. Supanikavau. Ka ji pamate? Ka padariau, kad ji taip issigastu? O tada ji uzriko: -Suletink greiti! -Kas negerai?- Niekaip neistengiau suvokti jos baimes priezasties. -Tu leki simto myliu per valanda greiciu!- Suriko ji man ir atsisukusi i langa pastebejo pro sali lekiancius medzius. Tik tiek? Tik trupucio greicio uzteko tam, kad ji sustingtu is siaubo? Pavarciau akis. -Atsipalaiduok, Bella. -Ar tu ketini mus uzmusti?- Paklause ji aukstu itemptu balsu. -Nesiruosiu niekur atsitrenkti,- pazadejau jai. Ji trumpai ikvepe ir istare jau truputi tylesniu balsu: -Kur tu taip skubi? -As visada taip vairuoju. Sutikau jos zvilgsni besimegaudamas jos persigandusia veido israiska. -Tu tik ziurek i kelia!- Suriko ji man. -Bella, as dar niekada nepadariau avarijos. As netgi niekada negavau baudos.- Pasakiau jai paliesdamas savo kakta. Tai tapo netgi juokinga - juokauti su ja del kazko tokio slapto ir keisto.- Cia itaisytas greicio radaras. -Labai juokinga,- sarkastiskai atsake, jos balsas buvo labiau issigandes nei piktas.- Tu nors prisimeni, kad Carlis - policininkas? Mane uzaugino iskiepyjant istatymus. Bet to, jeigu tu is savo Volvo padarytum riestaini aplink koki medi, ko gero tik atsistotum ir nueitum. -Ko gero,- susimasciau ir linksmai nusijuokiau. Taip, ko gero avarijos atveju musu skirtumai butu akivaizdus. Ji buvo teisi prisibijodama mano vairavimo. -Ne taip kaip tu.- Linktelejau ir suletinau greiti. -Patenkinta? Ji pazvelge i greicio matuokli. -Beveik. Negi tai vis dar buvo per greitai?

-Nekenciu leto vaziavimo,- sumurmejau, bet vis tik leidau greicio rodyklei dar truputi nukristi. -Tau tai atrodo letai?- Netikedama paklause ji. -Uzteks komentaru apie mano vairavima.- Atreziau nekantraudamas. Kelinta karta ji jau venge mano klausimo? Trecia? Ketvirta? Ar jos mintys buvo tokios baisios? Turejau tai suzinoti - tuoj pat. -Vis dar laukiu paskutines tavo teorijos. Ji vel prikando lupa, jos veidas tapo liudnas, beveik iskaudintas. As degiau nekantrumu ir susvelninau balsa. Nenorejau jos sunervinti. -As nesijuoksiu,- pazadejau jai tikedamasis, kad tik is nedrasumo ji nesiryzo prabilti. -As labiau bijau, kad tu supyksi,- susnibzdejo ji. Pasistengiau islaikyti lygu balsa. -Tai atrodo taip prastai? -Prastokai,taip,- sutiko ji. Ji nuleido akis atsisakydama sutikti mano zvilgsni. Bego sekundes. -Nagi, klok,- paskatinau ja. Jos balsas buvo labai silpnas: -Nezinau nuo ko pradeti. -Kodel tau nepradejus nuo pradziu?- Prisiminiau jos zodzius restorane.- Tu sakei, kad tau kazkas padejo su tavo teorija. -Taip,- pratare ji ir vel nutilo. Galvojau apie tai, kas galejo ja ikvepti. -Kas tau dave minti - knyga? Filmas? Man reikejo isigilinti i jos kolekcija kol jos nebuvo. Neturejau supratimo ar tarp jos knygu buvo Bram Stokerio ar Annos Rice skaitalu... -Ne,- atsake ji,- Tai nutiko sestadieni per iskyla i papludimi. To tai nesitikejau. Vietiniai plepalai apie musu seima niekada nebuvo keisti ar itartini. Ar praleidau kokius naujus gandus? Bella pakele akis nuo savo ranku ir pamate mano nustebusi veida.

-As sutikau sena seimos drauga- Dzeikoba Blacka.- Pradejo pasakoti ji.- Jo tevas ir Carlis draugauja nuo tada, kai buvau dar kudikis. Dzeikobas Blackas - tas vardas man nebuvo pazistamas, ir vis tik jis kazka man primine... Kazka labai seniai... Zvelgiau i beganti kelia narsydamas savo atmintyje, noredamas rasti rysi. -Jo tevas - vienas is Quileute senbuviu.- Tese ji. Dzeikobas Blackas. Efraimas Blackas. Palikuonis, be jokios abejones. Tai buvo taip blogai, kaip tik galejo buti. Ji zinojo tiesa. Mano mintys neramiai sujudo, kol masina leke tamsiu keliu. Mano kunas isitempe nuo baimes, niekaip negalejau sutelkti minciu isskyrus ta truputi, kurio reikejo vairavimui. Ji zinojo tiesa. Bet... Jeigu ji suprato tiesa sestadieni... Reiskia ji ja zinojo visa vakara... Ir vis tik... -Mes ejome pasivaikscioti,- pradejo pasakoti ji,- Ir jis pradejo man pasakoti kai kurias senas legendas noredamas mane isgasdinti, bent jau taip manau. Jis man papasakojo... Ji trumpam nutilo, bet dabar jau nebereikejo jos skatinti. As jau zinojau, ka ji pasakys. Vienintele likusi paslaptis buvo tai, kodel ji vis dar cia, sioje masinoje, kartu su manimi. -Tesk,- pasakiau. -Apie vampyrus,- ji tyliai iskvepe. Isgirsti tuos zodzius garsiai buvo dar blogiau nei zinoti, kad ji zino. Kruptelejau nuo to garso ir tuoj pat pasistengiau susiimti. -Ir tu is karto pagalvojai apie mane?- Paklausiau. -Ne. Bet... Jie paminejo tavo seima. Kaip butu ironiska, kad pats Efraimo palikuonis sulauzytu sanderi, kurio jis taip sunkiai pasieke. Jo prosunis, ar proprosunis. Pries kiek metu tai nutiko - septyniasdesimt? As turejau suprasti, kad ne senoliai, kurie vis dar tikejo savo legendomis, kele pavoju. Zinoma, tai buvo jaunuoliai - kuriuos seneliai perspejo ir savo prietarais kele jiems juoka - juk butent cia ir slepesi pavojus.

-Jis galvojo, kad tai tik kvaili prieterai,- pratare Bella vel susierzinusiu balsu,- jis nesitikejo, kad as tai isiminsiu. Akies kampuciu pastebejau ja nejaukiai sukryziuojant rankas. -Tai buvo mano kalte.- Parausdama istare ji ir nuleido galva lyg susigedusi.- As priverciau ji man papasakoti. -Kodel?- Paklausiau, bet jau nebebuvo taip sunku islaikyti lygu balsa. Juk blogiausia jau buvo praeityje. Tol, kol mes gilinsimes i atskleistos tiesos detales, mums nereikes kalbeti apie jos pasekmes. -Lauryna kazka pasake apie tave stengdamasi mane isprovokuoti.- Ji siek tiek susirauke tai prisimindama. As megavausi vis svarstydamas, kuo ja galima buvo isprovokuoti kalbant apie mane.- Vienas is vyresniu vaikinu pasake, kad tavo seima niekada neina i papludimi, bet tai nuskambejo taip, lyg fraze turetu paslepta prasme. Taigi as nusiviliojau Dzeikoba tolyn nuo kitu ir iskamantinejau. Jos galva nusviro dar zemiau o veido israiska tapo panasi i... Prasikaltusia. Nusisukau nuo jos ir garsiai nusijuokiau. Ji jautesi kalta? Ka tokio ji galejo padaryti, kad sitaip jaustusi? -Kokiu budu tu ji iskamantinejai? -As bandziau flirtuoti - ir tai suveike geriau, nei to tikejausi,- paaiskino ji vis dar netikinciu tuo, ka sako balsu. Galejau tai isivaizuoti - zinodamas, kaip sunkiai ji pakesdavo vyriskos lyties demesi - kokia zavinga ji turejo buti stengdamasi pasirodyti patraukli. Man staiga labai pagailo nieko nenujautusio vaikino, kuriam teko isbandyti jos apzavu stipruma. -Noreciau tai pamatyti,- pasakiau ir vel nusikvatojau linksmu juoku. Troskau isgirsti vaikino mintis tuo metu, liudijima mano paties savijautai.- Ir tu kaltini mane zmoniu apzavejimu - vargsas Dzeikobas Blackas. As nebuvau supykes ant mane isdavusio objekto, bent jau ne taip, kaip tikejausi. Jis juk nieko tiksliai nezinojo. Ir kaip galeciau tiketis, kad siai nuostabiai mergaitei kazkas galetu kazka atsakyti? Ne, jauciau tik uzuojauta del nuostoliu, kuriuos ji turejo sukelti jo taikioms mintims.

Pajutau, kaip jos raudonio karstis uzliejo masinos vidu. As pazvelgiau i ja, bet ji zvelge pro langa daugiau nieko nesakydama. -Ir ka tada darei?- Leptelejau. Jau buvo laikas grizti prie siaubo istorijos. -Siek tiek paieskojau internete. Praktiska, kaip visuomet. -Ir tai tave itikino? -Ne.- Atsake ji.- Niekas netiko, be to, daugelis dalyku buvo tikrai kvaili. O tada... Ji vel nutilo ir isgirdau, kaip susirakino jos zandikauliai. -Kas?- Paklausiau. Ka ji rado? Kas suteike jos kosmarui prasme? Ji patylejo, o po to labai tyliai susnibzdejo: -Nusprendziau, kad visa tai - nesvarbu. Nuo soko mano mintys sustingo, o po to as viska supratau. Kodel ji nusiunte savo drauges namo ir liko su manimi. Kodel ji vel sedejo mano masinoje vietoj to, kad rekdama pabegtu i policija... Jos reakcijos visada buvo neteisingos - visada visiskai neteisingos. Ji trauke link saves pavojus. Ji juos kviete. -Visa tai nesvarbu?- Isspaudziau pro sukastus dantis ir mane pradejo uzlieti pyktis. Kaip gi as galejau apsaugoti kazka taip... Taip... Taip nusiteikusi likti nesaugomam? -Ne,- pratare ji tyliu ir nesuprantamai svelniu balsu,- man visai nesvarbu kas tu esi. Tai buvo neimanoma. Ji buvo neimanoma. -Tau nesvarbu, kad as esu pabaisa? Kad as ne zmogus? -Ne. Dabar jau spoksojau i ja klausdamas saves, ar ji psichiskai sveika. As jau galvojau, kad galeciau viska sutvarkyti, kad ji gautu kuo geresni gydyma... Tikriausiai Karlailas turi geru rysiu, rasime jai pacius geriausius daktarus, pacius talentingiausius terapeutus. Juk turetu buti kazkas, kas galetu istaisyti jos problema, kas tai bebutu, kas verte ja jaustis patenkinta sedint vienoje masinoje su vampyru, ramiai ir lygiai plakancia sirdimi. Zinoma, as

paieskosiu lengvatu, kad galeciau ja lankyti taip daznai, kaip imanoma... -Tu pyksti,- tare ji,- man nereikejo nieko tau sakyti. Lyg tu keistu jos polinkiu slepimas mums kuo nors padetu. -Ne, as dziaugiuosi zinodamas, ka tu galvoji, net jei tai tikrai beprotiska. -Kas, su manim ir vel kazkas negerai?- Jau suirzusi paklause ji. -Butent apie tai dabar ir svarstau!- Sugrieziau dantimis.- Visa tai nesvarbu,- pakartojau vis dar negaledamas patiketi. Ji perklause: -As teisi? -Ar tai svarbu?- Atreziau. Ji giliai ikvepe. Isiutes laukiau jos atsakymo. -Nelabai.- Jau tvirtu balsu atsake ji.- Man tik truputi smalsu. Nelabai. Tai buvo nelabai svarbu. Jai tai nerupejo. Ji zinojo, kad as nebuvau zmogus, kad as buvau pabaisa, ir jai tai buvo nesvarbu. Persmelktas susirupinimo jos psichine sveikata as pradejau igauti vilti. Pasistengiau ja ignoruoti. -Ka tu noretum suzinoti?- Paklausiau. Tarp musu jau nebebuvo paslapciu, liko tik kelios neisaiskintos detales. -Kiek tau metu?- Paklause ji. Automatiskai man issprudo atsakymas: -Septyniolika. -Ir kaip seniai tau septyniolika? Pasistengiau nenusisypsoti is jos isakancio balso. -Senokai.- Prisipazinau. -Gerai,- pakyletai susijaudinusi atsake ji. Ji man placiai nusisypsojo. Kai, susirupines jos psichika, as taip pat i ja pazvelgiau, jos sypsena pasidare dar platesne. As susiraukiau. -Tik nesijuok,- perspejo ji,- bet kaip tu gali pasirodyti dienos metu? Nusikvatojau nekreipdamas demesio i jos perspejima. Pasirodo, jos paieskos neatskleide nieko neiprasto. -Mitas,- atsakiau. -Virtimas pelenais nuo saules? -Mitas.

-Miegojimas karstuose? -Mitas. Miegojimas tebuvo trumpa mano gyvenimo dalis - iki tol, kol as nepradejau jos stebeti miegancios... -As nemiegu.- Pasakiau papildydamas savo atsakyma. Ji kuri laika patylejo. -Visiskai? -Niekada,- iskvepiau. Zvelgiau i jos placiai atmerktas akis tankiomis blakstienomis ir troskau galeti uzmigti. Ne todel, kad anksciau tai buvo iprasta, ne todel, kad isvengciau nuobodulio. Todel, kad galeciau vel sapnuoti. Galbut, jeigu buciau be samones, jeigu galeciau sapnuoti, galeciau nors kelioms valandoms pasinerti i pasauli, kur mes su Bella galetume buti drauge. Ji sapnuodavo mane. As troskau sapnuoti ja. Ji spoksojo i mane nuostabos kupinu veidu. Turejau pazvelgti kur nors kitur. As negalejau sapnuoti apie ja. Ji neturetu sapnuoti apie mane. -Tu vis dar manes nepaklausei paties svarbiausio klausimo,- pasakiau jausdamas, kaip mano krutine tapo dar saltesne ir kietesne nei anksciau. Reikejo priversti ja suprasti. Kazkokiu tai momentu ji privales suprasti, ka dabar daro. Turejau priversti ja suvokti, kad visa tai buvo svarbu - netgi svarbiau uz visa kita. Svarbiau netgi uz fakta, kad as ja mylejau. -Kurio is ju?- Nustebusi paklause ji. Tai priverte mane atsakyti saltu balsu: -Argi tau neidomus mano mitybos iprociai? -Ak, tai,- istare ji tokiu tyliu balsu, kad nezinojau, kaip ji suprasti. -Taip, tai. Negi tau neidomu, ar as geriu krauja? Po sio klausimo ji greitai atsitrauke nuo manes. Pagaliau. Ji pradejo suprasti. -Na, Dzeikobas kazka apie tai pasakojo,- pasake ji. -Ka Dzeikobas pasakojo? -Jis sake, kad jus... Nemedziojate zmoniu. Jis sake, kad jusu seima neturetu buti pavojinga, nes jus medziojate tik gyvunus. -Jis sake, kad mes nepavojingi?- Ciniskai perklausiau.

-Ne visiskai,- paaiskino ji,- jis sake, kad jus neturetumete buti pavojingi. Bet Quileutes vis dar nenori jusu matyti savo teritorijoje, del visa ko. Spoksojau i kelia pries save, beviltiskai negaledamas surikiuoti savo minciu, jau pazistamu troskuliu degancia gerkle. -Ar jis teisus?- Paklause ji taip ramiai, lyg mes sneketume apie ora.- Jus nemedziojate zmoniu? -Quileutes turi gera atminti. Giliai susimasciusi ji linktelejo. -Nepradek pasitiketi ju teisumu.- Greitai priduriau.- Quileutes teisus nenoredami musu ju zemese. Mes esame pavojingi. -As nesuprantu. Ne, ji tikrai nesuprato. Kaip jai paaiskinti? -Mes stengiames,- pasakiau jai,- iprastai mes esame pakankamai stiprus tame, ka darome. Kartais mes suklystame. Pavyzdziui, kaip dabar klystu as, leisdamas sau pasilikti su tavimi vienam. Jos kvapas vis dar buvo be proto stiprus masinos viduje. As jau pradejau prie jo priprasti, galejau beveik ji ignoruoti, bet mano kunas vis dar verzesi link jos is blogu paskatu. Mano burna buvo uzlieta nuodu. -Tai - klaida?- Paklause ji uzluzusiu nuo sirdgelos balsu. Tas garsas mane nuginklavo. Ji norejo buti su manimi - netgi zinodama visa tiesa - ji vis dar norejo buti su manimi. Mane vel uzliejo viltis ir as vel pasistengiau ja ignoruoti. -Labai pavojinga klaida.- Pasitikedamas prisipazinau jai, troksdamas, kad si tiesa kazkaip priverstu ja pajusti viso to svarbuma. Kuri laika ji nieko neatsake. Jos kvepavimas pasikeite, jis pagreitejo, bet kazkokiu keistu budu tai nebuvo panasu i baime. -Papasakok man daugiau apie tai,- paprase siek tiek issigandusiu balsu. As atsargiai nuzvelgiau ja tirianciu zvilgsniu. Ji kentejo. Kaip galejau leisti tam atsitikti? -Ka dar tu noretum suzinoti?- Paklausiau ieskodamas budu jos neiskaudinti. Ji neturejo buti iskaudinta. As neturejau jos skaudinti.

-Papasakok man, kodel vietoj zmoniu jus medziojate gyvunus.- Vis dar su kancia balse paklause ji. Negi tai nebuvo akivaizdu? Ar tai taip pat buvo jai nesvarbu? -As nenoriu buti pabaisa,- sumurmejau. -Bet gyvunu jums neuztenka? Ieskojau dar vieno palyginimo, ko nors, kas padetu jai suprasti. -Negaliu buti tuo tikras, zinoma, bet as galiu tai palyginti su zmoniskais sojos ar pieno milteliu pakaitalais. Mes vadiname save vegetarais, tai musu asmeninis juokelis. Tai nevisiskai patenkina musu alki - ir dar maziau troskuli. Bet tai palaiko musu gyvybines funkcijas. Dazniausiai.- Mano balsas pritilo. Man buvo geda del pavojaus, kuriame leidau jai atsidurti. Pavojaus, kuri ir toliau jai leidau... -Kartais buna sunkiau nei iprastai. -Ar tau dabar labai sunku? Linktelejau. Be abejo, ji paklaus to, i ka as nenorejau atsakyti. -Taip,- prisipazinau. As tikejausi teisingos fizines reakcijos si karta: jos kvepavimas truputi pagreitejo, bet sirdies ritmas vis dar buvo lygus. As jos tikejausi, bet niekaip neistengiau jos suvokti. Kaip ji galejo vis dar manes nebijoti? -Bet dabar tu nealkanas,- pasake ji visiskai savimi pasitikedama. -Kodel taip manai? -Tavo akys.- Istare ji tvirtu balsu.- Sakiau tau, kad turiu apie tai teorija. As pastebejau, kad zmones - o ypac vyrai - buna prasciau nusiteike, kai yra isalke. As susimasciau ties jos issireiskimu - prasciau nusiteike. Tai buvo lyg fakto konstatavimas. Ir, kaip visada, ji buvo velniskai teisi. -Tu tikrai pastabi, ar ne?- Vel garsiai nusikvatojau. Ji lengvai nusisypsojo ir tarp jos akiu vel susimete raukslele, lyg itemptai apie kazka mastytu. -Ar praeita savaitgali su Emmetu tu medziojai?- Paklause ji ir mano juokas isbleso. Jos kalbejimas tokiu iprastu tonu mane erzino ir tuo paciu metu zavejo. Negi ji tikrai galejo susitaikyti su tokia tiesa? As jauciausi labiau sokiruotas nei ji.

-Taip,- atsakiau jai, o tada, kai ruosiausi tuo sia tema ir uzbaigti, pajutau toki pat nenumaldoma nora kaip restorane: norejau, kad ji mane pazintu. -As nenorejau iskeliauti,- pradejau pasakoti labai atsargiai,- bet tai buvo butina. Man truputi lengviau buti salia taves, kai nebunu istroskes. -Kodel nenorejai iskeliauti? As giliai ikvepiau pries atsisukdamas sutikti jos zvilgsni. Sis atvirumas labai skyresi nuo ankstesniojo, tai buvo visai kas kita. -Mane labai... Erzina,- nusprendziau, kad sio zodzio kol kas turetu uztekti, bet vis tik jis nebuvo pakankamai tikslus,- buti toli nuo taves. As visai nejuokavau, kai paprasiau taves pasistengti neikristi i vandanyna ar likti nepertrenktai kokios masinos praeita ketvirtadieni. Visa savaitgali as negalejau susikaupti besirupindamas tavimi. Ir po to, kas nutiko si vakara, mane tikrai stebina, kad tu sugebejai isgyventi visa savaitgali.- Po to as prisiminiau jos nubrozdintus delnus.- Nors ir ne visiskai sveikai,- priduriau. -Kaip tai? -Tavo rankos.- Priminiau jai. Ji linktelejo ir pasirauke. -As nukritau. As buvau teisingai atspejes. -Taip ir maniau.- Atsakiau negaledamas sulaikyti sypsenos.- Tave pazistant itariu, kad galejo buti ir blogiau - ir tas zinojimas persekiojo mane visa laika, kol buvau toli nuo taves. Tai buvo trys labai ilgos dienos. As isvedziau Emmeta is kantrybes.- Jeigu saziningai, tai nereiketu vartoti butojo laiko. As vis dar erzinau Emmeta, kaip, beje, ir visus likusius seimos narius. Iskyrus Alise... -Trys dienos?- Paklause staiga aukstesniu balsu.- Negi tu grizai ne siandien? Neistengiau suprasti itampos jos balse. -Ne, mes grizome sekmadieni. -Tai kodel taves nebuvo mokykloje?- Paklause. Jos susierzinimas mane sutrikde. Ji nesuvoke, kad sis klausimas vel buvo susijes su mitais.

-Na, tu manes klausei, ar saule mane zeidzia, ir as tau atsakiau neigiamai,- pasakiau,- bet vis tik as negaliu pasirodyti saules sviesoje, bent jau ne ten, kur kas nors gali mane pamatyti. Tai atitrauke ja nuo jos slaptu minciu. -Kodel?- Paklause palenkdama i sona galva. As tikrai abejojau, ar galeciau rasti tinkama paaiskinima sitam klausimui. Todel tik pratariau: -Viena diena as tau parodysiu. Ir tada susimasciau ar tai nebus pazadas, kurio teks neisteseti. Ar as ja dar kada nors pamatysiu po sio vakaro? Ar as pakankamai ja mylejau, kad galeciau ja palikti? -Tu galejai man paskambinti,- pasake ji. Kokia keista isvada. -Bet as zinojau, kad tu saugi. -Bet as nezinojau, kur tu buvai. As...- Ji staiga nutilo ir vel pazvelge i savo rankas. -Ka? -Man tai nepatiko,- droviai istare ji ir jos skruostus vel uzliejo raudonis.- Nematyti taves. Mane taip pat tai erzina. Ar dabar tu laimingas? Paklausiau pats saves. Na, tai buvo mano atlygis uz vilti. As buvau sutrikes, svytintis, issigandes - labiausiai issigandes - suvokdamas, kad visos drasiausios mano fantazijos nebuvo labai toli nuo tiesos. Stai kodel jai nerupejo, kad as buvau pabaisa. Stai kodel musu taisykles man taip pat neberupejo. Kodel gera ir bloga jau nebeturejo jokios reiksmes. Kodel visos mano pirmenybes nusileido vienu laipteliu ir uzleido pacia svarbiausia vieta siai mergaitei. As Bellai taip pat rupejau. Zinojau, kad tai menkniekis palyginus su tuo, kaip as ja mylejau. Bet jai to pakako, kad sedetu salia manes rizikuodama savo gyvybe. Ir darytu tai su tokiu pasitenkinimu. Uzteko, kad pasielgdamas teisingai ir ja palikdamas, ja iskaudinciau. Ar nuo dabar buvo kas nors, ka galeciau padaryti ir kas jos neiskaudintu? Bet kas?

Man reikejo laikytis nuo jos atokiau. Man reikejo niekada negrizti i Forksa. Viskas, ko as pasieksiu, tai priversiu ja kenteti. Ar dabar tai mane sustabdys, pades isvykti? Nepridaryti dar daugiau nuostoliu? Tai, kaip as dabar jauciausi, jausdamas jos siluma prie savo odos... Ne. Dabar jau niekas manes nesustabdys. -Ach...- Atsidusau.- Tai blogai. -Ka tu pasakei?- Paklause ji labai greitai prisiimdama kalte sau. -Negi nematai, Bella? Kad as jauciuosi toks bejegis - tai viena, o sitaip itraukti tave - tai jau visai kas kita. As nenoriu girdeti, kad tu taip jautiesi.- Tai buvo tiesa. Tai buvo melas. Pati savanaudiskiausia mano dalis dziugavo, kad ji manes trosko taip pat, kaip ir as jos.- Tai blogai. Tai nesaugu. As esu pavojingas, Bella, prasau, isikalk tai i galva. -Ne.- Ji papute lupas. -As kalbu rimtai.- As taip smarkiai kovojau su paciu savimi - pusiau tikedamasis, kad ji sutiks su mano nuomone, pusiau vildamasis, kad ji nekreips demesio i mano perspejimus - kad zodziai issprudo is mano burnos su begaline kancia. -As taip pat.- Atkakliai patvirtino ji.- As tau sakiau, kad man tai nesvarbu. Jau per velu. Per velu? Zodziai buvo niuriai tamsus, ir po to viena nesibaigiancia sekundes dali pamaciau Bella nusvieta saules, bejegiskai gulincia ant mano ranku. Neisvengiama, nesustabdoma. Jie pavoge jos odos spalva, panere ja i tamsa... Per velu? Alises vizija vel pasirode mano mintyse: Bella, kraujo raudonumo akimis, nepritarianciai zvelgianti i mane. Be jokios veido israiskos - nera jokio budo, kad ji neimtu manes uz tai nekesti. Nekesti uz tai, kad viska is jos pavogiau. Pavogiau jos gyvybe ir siela. Negalejo buti per velu. -Niekada to nesakyk.- Paprasiau. Ji zvelge pro langa, jos dantys vel paliete apatine lupa. Jos rankos isitempe ir pirstai susigniauze i kumscius. Kvepavimas tapo greitesnis ir trukinejantis. -Apie ka tu galvoji?- Butinai turejau tai suzinoti.

Ji papurte galva neziuredama i mane. Pamaciau kazka suzvilgant ant jos skruosto. Mane apeme agonija. -Tu verki? As ja pravirkdziau. Taip stipriai ja iskaudinau. Ji nubrauke asara atbula ranka. -Ne.- Ji pamelavo ir jos balsas uzluzo. Viena ilga akimirka instinktyviai link jos palinkau - ta viena akimirka as pasijutau daug zmoniskesnis nei kada nors buvau. O tada prisiminiau, kad as toks... Nebuvau. Mano ranka nusileido. -As atsiprasau,- istariau sukasdamas dantis. Kaip galeciau kada nors jai paaiskinti, kaip as gailejausi? Kaip gailejausi uz visas kvailas klaidas, kuriu buvau pridares. Kaip gailiuosi uz savo niekada nesibaigianti savanaudiskuma. Kaip gailiuosi, kad ji man ikvepe ta pirmaja, tragiska meile. Kaip gailiuosi uz tai, kas nuo manes nepriklause - kad buvau pabaisa, pasirinktas likimo, kad nutraukciau jos gyvybe. As giliai ikvepiau, nekreipdamas demesio i mano gerkle apemusi skausma, ir pasistengiau susiimti. Norejau pakeisti tema, pagalvoti apie ka nors kita. Mano laimei, smalsumas apie sia mergaite paeme virsu. As visada turejau klausimu. -Pasakyk man stai ka,- istariau. -Ka?- Paklause ji vis dar verksmingu balsu. -Apie ka tu galvojai sivakar pries man pasirodant? Neistengiau suprasti tavo veido israiskos - tu neatrodei issigandusi, atrodei taip, lyg stengtumeisi kazkam susikaupti.- Prisiminiau jos veida - stengdamasis pamirsti tuos, per kuriu mintis ji maciau - kazkam atkakliai nusiteikusi. -As stengiausi prisiminti savigynos budus.- Atsake ji jau tvirtesniu balsu. Na, zinai... As ruosiausi sumalti jam nosi. Jos tvirtumas ilgai netruko. Jos balsas tapo aukstesnis ir dabar jame girdejosi neapykanta. Ji neperdejo, ir jos kaciuko isiutis dabar man jau nebeatrode juokingas. Galejau isivaizduoti jos smugi - lyg silka i stikla - tie vyrai tikrai butu ja iskaudine. Mano mintis uzliejo isiutis.

-Tu ruoseisi mustis su jais?- Dabar vos sulaikiau urzgima. Jos instinktai buvo visai mire - bent jau jai paciai.- Ar tu nors pagalvojai apie begima? -As nugriunu kai tik pradedu begti,- sarkastiskai atsake ji. -O kaip del saukimosi pagalbon? -Jau ruosiausi taip ir padaryti. Negaledamas tuo patiketi papurciau galva. Kaip ji istenge islikti gyva pries atvykdama i Forksa? -Tu buvai teisi,- pasakiau budamas ant ribos,- as tikrai meciau issuki likimui stengdamasis isssaugoti tavo gyvybe. Ji linktelejo ir vel nusisuko i langa. Po to vel pazvelge i mane. -Ar rytoj pamatysiu tave?- Staigiai paklause. As jau taip seniai buvau pakeliui i pragara - galejau bent pasimegauti kelione. -Taip, man taip pat reikia grazinti namu darbus.- Nusisypsojau jai ir pasijutau be galo gerai tai padares.- Saugosiu tavo vieta pietu pertraukai. Jos sirdis suvirpejo. Mano negyva sirdi uzliejo siluma. Sustabdziau masina pries jos tevo namus. Ji nesujudejo, nesiskubino palikti manes. -Ar tu pazadi, kad rytoj busi mokykloje?- Atkakliai paklause. -Pazadu. Kaip galejo taip nutikti, kad blogas elgesys suteike man tiek laimes? Kazkas cia turejo buti negerai. Ji patenkinta pati sau linktelejo ir pradejo nusivilkti mano svarka. -Gali ji pasilaikyti,- greitai pasiuliau. As troskau, kad ji turetu kazka is manes. Kaip as turejau butelio kamsteli...- Tu neturesi ka apsivilkti rytoj. Ji istiese man svarka nusisypsodama. -Nenoreciau, kad reiketu tai paaiskinti Carliui. Isivaizdavau, kad nenoretu. Nusisypsojau. -Ak, tiesa. Ji uzdejo ranka ant rankeneles ir sustingo. Nenorejo islipti, kaip ir as nenorejau, kad ji isliptu. Ji vel bus niekieno nesaugoma, nors ir neilgai.

Piteris ir Sarlote jau iskeliavo, jie, be abejo, jau seniai uz Sietlo. Bet juk buvo ir kitu. Sis pasaulis buvo tikrai nesaugus zmonems, o jai jis buvo ypatingai pavojingas. -Bella?- Paklausiau nusistebedamas, kaip buvo malonu tarti jos varda. -Taip? -Ar gali man kai ka pazadeti? -Taip,- labai lengvai sutiko ji, o po to jos akys apsiniauke, kol ji svarste mano prasymo priezastis. -Daugiau neik i miska viena,- perspejau ja klausdamas saves, ar jos akyse pasirodys priestaravimas. Ji sustingo. -Kodel? As pazvelgiau i pasitikejimo nekeliancia tamsa. Tamsa nesumenkino mano regejimo, bet ji nesumenkins ir kitu gruobuoniu regejimo. Tai trukde tik zmonems. -As nesu pats pavojingiausias padaras apylinkese,- pasakiau,- gal ties tuo ir baikim. Ji sudrebejo, bet tuoj pat susieme ir netgi nusisypsojo atsakydama: -Padarysiu viska, ko tik pageidautum. Jos kvepavimas paliete mano veida. Toks saldus ir jaudinantis. As galejau taip likti visa nakti, bet jai reikejo issimiegoti. Manyje vis dar kovojo du troskimai: tureti ja ir apsaugoti ja. Linktelejau suvokdamas, kad neturiu iseities. -Pasimatysim rytoj.- Pasakiau zinodamas, kad as ja pamatysiu daug greiciau. Vis tik ji iki rytojaus manes nematys. -Tada iki rytojaus.- Sutiko ji atidarydama dureles. Ir vel agonija matant ja nueinancia. As pasilenkiau link jos noredamas ja sulaikyti. -Bella? Ji atsisuko, po to sustingo, nustebusi, kad musu veidai buvo taip arti vienas kito. As taip pat buvau susijaudines nuo tokio artumo. Karstis bangomis sklido nuo jos kuno glostydamas mano veida. Viskas, ko troskau sia akimirka, buvo paliesti jos oda... Jos sirdies plakimas pradejo trukineti, lupos prasivere.

-Saldziu sapnu,- pasakiau ir greitai atsitraukiau, kol mano kunas kovojo su troskimu - jau pazistamo troskulio ir dar vienu, visiskai nauju alkiu kuri pajutau - anksciau, nei ja suzeisiu. Kuri laika ji sedejo nieko nesakydama placiai pravertomis akimis. Apzaveta, kaip as spejau. Kaip buvau ir as. Ji islipo ( vis dar tokia pat suglumusia veido israiska ) pusiau iskrisdama is masinos, uzmindama pati sau ant kojos ir isikibdama i masinos stoga, kad issilaikytu. As prunkstelejau, tikedamasis, kad tai buvo taip tylu, jog ji neisgirdo. Maciau kaip ji keblino link sviesos ruozo prie jos duru. Kol kas saugi. Ir as labai greitai grisiu tuo isitikinti. Jauciau jos zvilgsni sekanti man ikandin, kol masina dingo tamsioje gatveje. Koks skirtingas pojutis nuo tu, prie kuriu buvau priprates. Iprastai as galedavau stebeti save nutolstanti kitu akimis, svetimomis mintimis. Tas jausmas - kazkieno akylai mane stebincios akys - mane keistai jaudino. Zinojau, kad taip jauciausi todel, kad tai buvo jos akys. Tukstantis minciu sukosi mano galvoje vis keisdamos viena kita, kol as vairavau tamsoje. Ilga laika as tiesiog vazinejausi gatvemis be jokio tikslo, galvodamas apie Bella ir apie tai, kaip man palengvejo atskleidus tiesa. Daugiau jau nebereikejo rupintis, kad ji suzinos tiesa. Ji zinojo. Ir jai tai buvo nesvarbu. Netgi jeigu jos atzvilgiu tai buvo kazkas akivaizdziai blogo, issilaisvines jauciausi nuostabiai. Buvo dar geriau. As vis galvojau apie Bella ir pradejau susitaikyti su mane apemusia meile. Ji negalejo myleti manes taip, kaip ja mylejau as - toks visagalis, visa naikinantis, beribis jausmas ko gero sulauzytu jos glezna kuna. Bet ji jautesi pakankamai stipri. Pakankamai, kad ignoruotu instinktyvia baime. Pakankamai, kad trokstu buti kartu su manimi. Ir buvimas su ja buvo pati didziausia laime, kokia man teko patirti. Dar kuri laika - kol as busiu vienintelis ir nieko neskaudinsiu - as leisiu sau jaustis laimingu ir negalvosiu apie tragedija. Paprasciausiai busiu laimingas del to, kad jai rupejau. Tik

stengtis laimeti jos palankuma ir svelnuma. Tik isivaizduoti prabegancias dienas, kai galesiu sedeti salia jos, klausytis jos balso ir megautis jos sypsena. Prisiminiau dar ir dar karta jos sypsena, pakylancius lupu kampucius, akyse pasirodancia siluma... Jos pirstai si vakara mano rankoje buvo silti ir minksti. Isivaizdavau, kaip pasijusciau galedamas paliesti jos skruostuos, jos oda - silkine, silta... Tokia trapia. Silkas ant ledo... Kaip baisiai trapu. Net nepajutau kur link pasuko mano mintys, kol jau buvo per velu. Kai apsistojau ties jos trapumu, naujas jos veido vaizdas pasirode mano mintyse. Pasleptas seseliu, isbales is baimes - kilsteletas ryztingas smakras, isdidzios, susikaupusios akys, isitempes kunas pasiruoses kovai su ja supanciais piktais seseliais... -Ach...- Net suurzgiau kai visa neapykanta, kuria buvau pamirses apsvaigintas meiles jai, atgijo manyje begalinio isiucio banga. As buvau vienas. Bella buvo, kaip as tikejausi, saugi savo namuose. Siuo metu as labai dziaugiausi, kad Carlis Swanas - vietines teisesaugos sefas, treniruotas ir turintis saunamaji ginkla - buvo jos tevas. Tai turejo ka nors reiksti, bent jau saugu prieglogsti jai. Ji buvo saugi. As ilgai neuztruksiu nubausdamas jos izeideja... Ne. Ji nusipelne, kad buciau geresnis. Negalejau leisti jai rupintis zudiku. Bet... Kas del kitu? Taip, Bella buvo saugi. Andzela ir Dzesika taip pat buvo, kaip to tikejausi, saugios savo lovose. Ir pabaisa vis dar laisvas klaidziojo Port Andzelo gatvemis. Zmogiskas pabaisa - ar tai buvo zmogiska problema? Ivykdyti zmogzudyste, kuria planavau, buvo neteisinga. Zinojau tai. Bet palikti ji laisveje vis dar ieskanti savo aukos taip pat nebuvo gerai. Sviesiaplauke restorano padaveja. Antroji padaveja, i kuria ne nebuvau pazvelges. Jos abi mane suerzino, bet ne viena nenusipelne patekti i toki pavoju. Bet kuri is ju gali buti kieno nors "Bella".

Tas suvokimas padejo man apsispresti. Pasukau masina i siaure. Dabar jau zinojau kur vaziavau. Visuomet, kai esama problema budavo isspresta - kaip dabar manoji - as galedavau kreiptis pagalbos. Alise sedejo prieangyje laukdama manes. As sustabdziau masina pries namus ne nesivargindamas varyti jos i garaza. -Karlailas savo studijoje,- pasake ji anksciau, nei uzdaviau savo klausima. -Aciu,- atsakiau ir eidamas pro sali palieciau jos plaukus. -Aciu uz tai, kad man perskambinai,- sarkastiskai pratare ji. -Och...- Sustojes tarpduryje susiradau kiseneje telefona ir perzvelgiau praleistu numeriu sarasa.- Atleisk, net nepaziurejau, kas skambino. As buvau... Uzsiemes. -Taip, zinau. As taip pat atsiprasau. Kol as pamaciau, kas nutiks, tu jau buvai kelyje. -Truko tikrai nedaug...- Sumurmejau. -Atleisk.- Vel pasake ji labai susigedusi. Buvo nesunku jaustis gerasirdziu kai zinojau, kad Bella sveika ir saugi. -Nereikia. Zinau, kad tu negali visko pamatyti. Niekas nesitiki, kad butum visazine, Alise. -Aciu. -Sivakar as beveik pakvieciau tave pavakarieniauti - ar pamatei tai pries tai, kai apsigalvojau? Ji susirauke. -Ne, ta taip pat praleidau. Laba gaila, tikrai buciau sutikusi. -Apie ka gi tu taip itemptai mastei, kad viskas prasprudo tau pro akis? "Dzasperas galvoja apie musu metines."- Ji nusijuoke.- "Jis labai stengiasi negalvoti apie mano dovana, bet as jau turiu menkute ideja..." -Tu tikra begede. -Taip. Ji papute lupas ir isispoksojo i mane kaltinancia veido israiska. "Bet po to as susikaupiau. Ar tu ruosiesi jiems pasakyti, kad ji zino?" As linktelejau.

-Taip, veliau. "As nieko nesakysiu. Padaryk man paslauga ir pranesk apie tai Rozali, kai manes nebus netoliese, gerai?" As suirzau. -Gerai. "Bella visai gerai sureagavo." -Pernelyg gerai. Alise mete man keista zvilgsni. "Nenuvertink Bellos." Pasistengiau uzblokuoti vaizda, kurio nenorejau matyti - Alise ir Bella draugiskai apsikabinusios. Dabar jau nekantraudamas sunkiai linktelejau. Norejau pereiti prie sekancios sio vakaro dalies, norejau, kad tai baigtusi. Bet mane neramino dabar vel palikti Forksa... -Alise...- Pradejau sakyti, bet ji jau pamate, ko as paprasysiu. "Siandien jai viskas bus gerai. As pasistengsiu labiau susikaupti. Jai tikrai reikia dvidesimt keturiu valandu per para apsaugos, ar ne?" -Maziausiai. -Kaip bebutu, tu grisi pas ja gana greitai. As giliai ikvepiau. Tie zodziai man pasirode nuostabus. -Nagi, eik, uzbaik si reikala kuo greiciau ir galesi daryti tai, ko tau norisi.- Pasake ji. As linktelejau ir nuskubejau i Karlailo kambari. Jis lauke manes zvelgdamas i duris dazniau, nei ziuredavo i ant stalo atversta knyga. -Girdejau kaip Alise tau sake kur mane surasti,- pasake jis nusisypsodamas. Man labai palengvejo ji sutikus, pamacius gilia simpatija ir isminti jo akyse. Karlailas zinos, ka daryti. -Man reikia pagalbos. -Ko tik tau bereiketu,- pazadejo jis. -Ar Alise tau papasakojo, kas Bellai si vakara nutiko? "Beveik nutiko."- Mintyse mane pataise jis. -Taip, beveik. Man iskilo dilema, Karlailai. Matai... As labai noriu... Ji uzmusti.- Is mano burnos greitai ir jausmingai pasipyle zodziai.- Tikrai labai. Bet as zinau, kad tai bus

neteisinga, tai bus kerstas, o ne teisybes ieskojimas. Vien tik pyktis, jokio pasigailejimo. Ir vis tik bus neteisinga leisti ziauriam zudikui ir prievartautojui trainiotis Port Andzelo gatvemis! As ten nieko nepazistu, bet negaliu leisti kam nors uzimti Bellos vieta tampant jo auka. Tos kitos moterys - kazkam jos turi rupeti taip, kaip man rupi Bella. Kenteti, kaip as buciau kentejes, jeigu jis butu uzpuoles Bella. Taip neteisinga... Jo plati, netiketa sypsena sustabde mano zodziu srauta. "Ji tikrai tau tinka, ar ne? Tiek daug supratimo, tiek daug savikontroles. Esu maloniai nustebintas." -Karlailai, as neieskau komplimentu. -Zinoma, kad ne. Bet juk nieko negaliu padaryti, jeigu taip galvoju, ar ne?- Jis vel nusisypsojo.- As tuo pasirupinsiu. Gali nusiraminti. Niekas nebebus uzpultas Bellos vietoje. Jo mintyse jau pamaciau jo plana. Tai buvo ne visiskai tai, ko as troskau, tai nepatenkino mano ziaurumo troskulio, bet pamaciau, kad tai buvo teisinga. -As tau parodysiu, kur ji surasti.- Pasakiau. -Tada einam. Pakeliui jis paciupo savo juoda krepsi. Man butu labiau patikes ziauresnis susidorojimas, bet as leisiu Karlailui sutvarkyti tai jo budu. Mes nutareme vaziuoti mano masina. Alise vis dar tebestovejo ant laiptu. Ji susirauke pamaciusi mus nutolstant. Pamaciau, kad ji ziurejo i artima mano ateiti - mums neiskils jokiu sunkumu. Vaziuojant tamsiu, tusciu keliu musu kelione pasirode labai trumpa. As neijungiau savo masinos sviesu, kad nepritraukciau nereikalingo demesio. Linksmai nusisypsojau isivaizduodamas Bellos reakcija siuo atveju. As ir taip jau vaziavau leciau nei iprastai - troksdamas praleisti daugiau laiko su ja - kai ji uzriko del greicio. Karlailas taip pat galvojo apie Bella. "As nenumaciau, kad ji taip gerai jam tiks. Tai tikrai netiketa. Galbut taip ir turejo buti. Galbut likimas turi numates jiems rimtesniu tikslu. Tiktai..." Jis isivaizdavo Bella sniego baltumo oda ir krauju pasruvusiomis akimis ir susiguze nuo to vaizdo.

Taip. Tiktai. Zinoma. Nes kas gi gero tokios puikios, mylincios, tyros butybes gyvybes atemime? As zvelgiau i nakti. Jo mintys istryne visa vakaro dziaugsma. "Edwardas nusipelne laimes. Jis ja uzsitarnavo."- Pasididziavimas Karlailo mintyse baisiai mane nustebino.- "Turi buti kokia nors iseitis..." Troskau tuo patiketi - nors viena iseitis. Bet tam, kas vyko su Bella, jau nebebuvo jokios iseities. Tik gudrus, bjaurus, kartus likimas, kuris nebuvo nusiteikes leisti Bellai nugyventi gyvenimo, kaip ji to nusipelne. As nevairavau tiesiai i Port Andzela. Nuveziau Karlaila ten, kur pabaisa, vardu Lonis, skandino savo nusivylima su savo drauguziais - du is ju jau buvo dinge. Karlailas galejo matyti, kaip man buvo sunku atsidurti taip arti ju, matyti Lonio mintis ir jo prisiminimus, prisiminimus apie Bella ir mergaite, kuriai ne taip pasiseke ir kuriai jau niekas nebegalejo padeti. Mano kvepavimas pagreitejo. Mano rankos susirakino ant vairo. -Eik, Edwardai,- ramiai pasake Karlailas.- As padarysiu saugias likusias mergaites. Grizk pas Bella. Tai buvo teisingiausia fraze, kuria jis galejo pasakyti. Jos vardas buvo vienintelis dalykas, kuris siuo metu man ka nors reiske. As palikau ji masinoje ir tiesia linija nubegau i Forksa per mieganti miska. Uztrukau trumpiau nei su masina. Vos po keliu minuciu as buvau jau prie jos namo sienos ir atveriau jos langa. Linktelejau galva nuzvelgdamas kambari. Viskas buvo taip, kaip turejo buti. Bella buvo saugi savo lovoje, sapnuodama, jos dregni, tankus plaukai pasklide ant pagalves lyg juros bangos. Bet, skirtingai nuo kitu naktu, ji miegojo susirietusi i kamuoliuka, uzklotas buvo apsivyniojes jos pecius. Itariau, kad jai buvo salta. Anksciau nei as atsisedau i savo iprasta vieta ji sudrebejo, jos lupos taip pat suvirpejo. As kuri laika pagalvojau, po to isslinkau i koridoriu pirma karta tyrinedamas likusia namo dali. Carlio knarkimas buvo garsus ir lygus. Galejau beveik isgirsti jo sapno nuotrumpas. Kazkas su beganciu vandenimi ir kantriu laukimu. Gal zvejyba?

Stai cia, paciame laiptu virsuje, buvo daug zadanti spinta. As viltingai ja atveriau ir radau tai, ko ieskojau. Issirinkau plona linini uzklota ir nusinesiau i jos kambari. Padesiu ji i vieta pries jai atsibundant ir niekas apie tai nesuzinos. Labai atsargiai, visiskai nekvepuodamas, uzklojau ja. Ji nesureagavo i svorio pasikeitima. Grizau prie supamojo kreslo. Kol nekantriai laukiau, kada ji susils, as susimasciau apie Karlaila. Norejau zinoti, kur jis dabar buvo. Zinojau, kad jo planas vyks be trukdziu - Alise tai mate. Linktelejau galvodamas apie savo teva - jis pernelyg gerai apie mane galvojo. Norejau buti toks, koki jis mane mate. Butybe, kuri nusipelne laimes, galejo tiketis nusipelnysianti sios miegancios mergaites. Kaip viskas butu skirtinga, jeigu as buciau tas Edwardas. Kai apie tai susimasciau vienas keistas, nekviestas vaizdas uzpludo mano mintis. Viena trumpa akimirka, mano isivaizduoto zmogisko pavidalo likimo vieta uzeme beviltiskas, beprotiskas angelas. Angelas sargas - kazkas tai tokio, kokiu mane isivaizdavo Karlailas. Su placia sypsena ir dangaus melynumo akimis angelas nusviete Bella taip stipriai, kad beveik nebegalejau jos matyti. Pamaciau Bella jo akimis. Su jos keistai saldziu kvapu, kuris trauke mano demesi, tyliomis mintimis, zadinanciomis mano smalsuma, neiprastu groziu, prikausciusiu mano zvilgsni, nesavanaudiska siela, laimejusia mano pagarba. Teliko tik atimti naturalu islikimo instinkta - taip Bella galetu likti salia manes - ir prideti nuolatiniu nesekmiu persekiojima. Nerupestingai nusijuokdamas angelas pagriebe savo kurini ir sviede ji i mano glebi, visiskai pasitikedamas mano morale, kad issaugociau Bella gyva. Sioje vizijoje as nebuvau Bellos bausme - ji buvo mano atlygis. Papurciau galva isgindamas mintis apie nerupestinga angela. Jis nebuvo geresnis uz likima. Negalejau galvoti geriau apie kazkokia aukstesne jega kuri pasielgtu taip kvailai ir pavojingai. Tik piktas likimas, su kuriuo man teks kovoti.

Ir, be to, as neturejau angelo. Jie buvo paskirstyti tik geriesiems - zmonems, kaip Bella. Tai kur gi buvo jos angelas? Kas saugojo ta mergaite? As tyliai nusijuokiau kai supratau, kad dabar ta vaidmeni uzimu as pats. Angelas - vampyras, va ir juokelis. Po gero pusvalandzio Bella pradejo atsipalaiduoti ir truputi atsitiesti. Jos kvepavimas pagilejo ir ji pradejo murmeti. As patenkintas sypsojausi. Tai buvo nedaug, bet dabar ji miegojo ramiau todel, kad cia buvau as. -Edwardai...- Ji linktelejo ir taip pat nusisypsojo. Nutariau kol kas pamirsti apie tragedija ir leidau sianakt sau pabuti laimingu.

KLAUSIMAI Pirmieji apie istoriją pranešė CNN. Džiaugiausi, kad ją išgirdau prieš einant į mokyklą. Laukiau susierzinęs, norėdamas žinoti, kaip žmonės į tai atsilieps ir kokios bus pasekmės. Mums pasisekė, nes šiandien buvo daug svarbesnių naujienų: Pietų Amerikoje įvyko žemės drebėjimas, Viduriniuose Rytuose - politinis pagrobimas... Mūsų istorija truko tik kelias sekundes, keli trumpi sakiniai ir viena nuotrauka. "Alonzo Calderas Wallasas, įtariamas serijiniu prievaratvimu ir žudimu, Ieškomas Teksaso ir Oklahomos valstybėse, praeitą vakarą buvo pastebėtas Portlende. Oregonas dėkoja anonimui. Wallasas buvo rastas be sąmonės mažoje Port Andželo gatvelėje vos už kelių metrų nuo policijos nuovados. Oficialūs šaltiniai kol kas dar negali pranešti, ar jis bus išsiųstas į Hjūstoną, ar Oklahomos miestą belaukiant teismo nuosprendžio." Asmens identifikacijos fotografija, daryta policijos nuovadoje,

buvo labai neryški, veidas apžėlęs kelių dienų senumo barzda... Jeigu Bella ją ir pamatytų, ji, ko gero, jo neatpažintų. Bent jau to tikėjausi - nenorėjau, kad ji be reikalo išsigąstų. -Mes esame pernelyg toli nuo Port Andželo, kad tai patektų į vietinių žurnalų viršelius,- pratarė Alisė,- Karlailas pasielgė teisingai jiems paskambindamas. Aš tik linktelėjau. Bella ne dažnai žiūrėdavo televizorių, o jos tėvo niekada nebuvau matęs žiūrint ką nors kita, nei sporto kanalus. Aš padariau tai, ką galėjau. Tas pabaisa daugiau nebemedžios, o aš netapau žudiku. Bent jau ne paskutiniu metu. Buvau teisus pasitikėdamas Karlailu, nors vis dar gailėjausi, kad bausmė buvo tokia menka. Suvokiau, kad labiau už viską tikėjausi, kad pabaisa bus pervežtas į Teksasą, ten vis dar praktikuojama mirties bausmė... Ne. Visa tai jau nebesvarbu. Man reikia viską pamiršti ir susikaupti ties tuo, kas manęs laukia ateityje. Mažiau nei prieš valandą aš vis dar buvau Bellos kambaryje. Dabar jau degiau nekantrumu ir vėl ją pamatyti. -Alise, ar tu neprieštarautum... -Rozali mus nuveš,- pertraukė ji mane.- Ji, žinoma, susierzins, bet jai pernelyg patiks proga pasipuikuoti savo mašina.- Skambiai nusijuokė Alisė. Pritariamai linktelėjau ir pasakiau: -Pasimatysim mokykloje. Alisė nusišypsojo, tai privertė mane šiek tiek susiraukti. "Žinau, žinau."- Pagalvojo ji.- "Vis dar ne. Palauksiu, kol tu būsi pasiruošęs mane su ja supažindinti. Vis tik turėtum žinoti, kad tai ne savanaudiškumas. Aš Bellai taip pat patiksiu." Skubėdamas pro duris nepasivarginau jai atsakyti. Tai galėtų būti naujas požiūris. Ar Bella norėtų susipažinti su Alise? Ar jai patiktų turėti draugę vampyrę? Pažįstant Bellą... Jai ši mintis nepasirodytų atgrasi. Susigūžiau viduje. Tai, ko Bella norėjo, ir tai, kas jai buvo geriau, buvo du labai skirtingi dalykai. Pasistačiau savo mašiną Bellos kieme ir pasijutau neryžtingai ir truputį nejaukiai. Žinoma, žmonių patarlė sako, kad rytas

protingesnis už vakarą. Po nakties miego žmonės dažnai pakeičia savo nuomonę. Ar Bella žvelgs į mane skirtingai miglotos dienos šviesoje? Ar pasirodysiu jai baisesnis nei nakties tamsoje? Gal, kol ji miegojo, žiauri tiesa vis tik pasiekė jos sąmonę? Ar dabar ji manęs bijos? Mane šiek tiek ramino tai, kad praeitą naktį jos sapnai buvo ramūs. Kai ji vėl ir vėl tarė mano vardą miegodama, nuolat nusišypsodavo. Daugiau nei vieną kartą ji prašė manęs likti su ja... Negi šiandien tai nieko nebereikš? Laukiau susijaudinęs, klausydamasis garsų jos namo viduje: greitus, garsius žingsnius laiptuose,plyštančio traškaus popieriaus šiugždesį, šaldiklyje gulinčių produktų trynimasis, kai ji trinktelėjo šaldiklio ir šaldytuvo durelėmis. Susidarė įspūdis, kad Bella vėlavo ir labai skubėjo. Jaudinosi, trokšdama atsidurti mokykloje? Ta mintis išspaudė man šypseną vėl sužadindama viltį. Pažvelgiau į laikrodį. Supratau, įsivaizduodamas, kad vien jau jos mašina suryja begalę laiko, jog ji tikrai vėlavo. Bella išskubėjo iš namų, jos knygų krepšys slydo nuo peties, surištais į uodegą plaukais, kurie jau spėjo išsipešioti ir krito jai ant kaklo. Plonytis žalias megztinis, kurį ji šiandien vilkėjo, neapsaugojo jos nuo šalčio ir pamačiau, kaip jos pečiai sudrebėjo nuo vėsaus ir drėgno rūko. Ilgas megztinis buvo jai per didelis, ji jame skendo. Jis slėpė jos liekną kūną užmaskuodamas jo išlinkius ir paversdamas ją į beformę masę. Man tai patiko ir tuo pačiu troškau vėl išvysti taip jos kūną pabrėžiantį vakarykštį mėlyną megztuką... Audinys tiesiog lipo prie jos traukdamas žvilgsnį, hipnotizuodamas, pabrėždamas jos gležną kūną... Mėlyna spalva tarsi vanduo sruveno jos kūnu... Bus geriau - daug geriau - jei aš pasistengsiu nukreipti savo mintis nuo jos kūno linijų, buvau labai dėkingas ant jos kybančiam ilgam megztiniui. Turėjau vengti galimų klaidų, o pati didžiausia klaida būtų pasinerti į naujo alkio pojūčius, susikaupiant ties jos lūpomis... Jos oda... Jos kūnu... Suvirpėjau vien nuo tokių minčių. Alkis, kokio nejutau jau visą šimtmetį. Negalėjau sau leisti galvoti apie tai, kaip ją liesčiau, nes tai buvo

neįmanoma. Aš ją sulaužyčiau. Bella išlėkė iš namų taip skubėdama, kad beveik prabėgo pro mano mašiną jos nepastebėdama. O tada ji taip staigiai sustojo, kad jos keliai užsiblokavo taip garsiai, lyg kas būtų užtaisęs šautuvą. Kai jos žvilgsnis apsistojo ties mano mašina akys plačiai išsiplėtė, krepšys nuslydo žemyn ranka. Iššokau iš mašinos visai nesistengdamas judėti žmonišku greičiu, apėjau aplink ir atvėriau jai dureles. Pasistengsiu daugiau niekada jos nenuvilti ir, kai būsime tik dviese, būti pačiu savimi. Ji tebespoksojo į mane negalėdama patikėti, lyg prieš jos akis būčiau iš varlės virtęs į princą. O po to nuostaba jos akyse virto į kažką kita, ir aš daugiau nebebijojau - ar nebesitikėjau - kad per naktį jos jausmai mano atžvilgiu pasikeitė. Šiluma, jaudulys, susižavėjimas - visa tai perbėgo jos dideles šokoladines akis. -Ar norėtum šiandien pasivažinėti su manimi?- Paklausiau. Priešingai, nei vakar vakare, šį kartą palikau jai pasirinkimą. Nuo šios akimirkos ji visada galės pasirinkti. -Taip, labai,- atsakė ji ropšdamasi mašinos vidun be jokios dvejonės. Ar kada nors nustosiu didžiuotis tuo, kad ji išsirinko būtent mane? Labai tuo abejojau. Lyg žaibas apibėgau mašiną nekantraudamas prie jos prisijungti. Ji neparodė nuostabos mano judesių greitumu. Laimė, kuri mane užplūdo, kai prie jos atsisėdau buvo tokia didelė, kokios dar niekada nejaučiau. Kad ir kaip besimėgaučiau meile ir supratimu tvyrojusiais mūsų šeimoje, kad ir kokiomis pramogomis besižavėčiau šiame pasaulyje, aš dar niekada nesijutau toks laimingas. Netgi žinodamas, kad taip negerai, kad visa tai blogai baigsis, aš negalėjau sulaikyti šypsenos savo veide. Mano švarkas buvo pakabintas ant jos sėdynės atramos. Mačiau kaip ji į jį žvilgtelėjo. -Atvežiau tau švarką,- pasakiau. Tai buvo mano pretekstas, nors man jo ir nelabai reikėjo, kad nekviestas užvažiuočiau pas ją šį rytą. Buvo šalta. Ji neturėjo švarkelio. Šis tas riteriško.-

Nenurėčiau, kad peršaltum ar ko nors panašiai. -Aš nesu tokia trapi,- atsakė ji žvelgdama man į smakrą, lyg nedrįstų sutikti mano žvilgsnio. Bet švarką apsivilko anksčiau, nei teko ją paskatinti ar padrąsinti. -Nejaugi?- Sumurmėjau sau po nosimi. Ji žvelgė tiesiai į kelią kol aš važiavau mokyklos kryptimi. Kelioms sekundėms įsivyravo tyla. Turėjau sužinoti apie ką sukosi jos mintys šiandien rytą. Tarp mūsų įvyko tiek daug pasikeitimų nuo praeito karto, kai švietė saulė... -Kaip, nejaugi šiandien nebus klausimų lavinos?- Nerūpestingu balsu paklausiau. Ji nusišypsojo atrodydama labai patenkinta, kad pradėjau tą temą. -Ar mano klausimai tave erzina? -Ne taip labai, kaip tavo reakcijos.- Sąžiningai atsakiau taip pat jai nusišypsodamas. Jos lūpų kampučiai nusviro. -Aš blogai reaguoju? -Ne, tame ir visa problema. Tu taip lengvai su viskuo susitaikai - tai nenatūralu.- Vis dar nė vieno riksmo. Kaip tai galėjo būti įmanoma?- Man labai smalsu, ką tu iš tiesų galvoji. Žinoma, viskas, ką ji darė ar atvirkščiai - nedarė - žadino mano smalsumą. -Aš tau visada sakau tai, ką iš tiesų galvoju. -Tu perdedi. Jos dantys vėl prispaudė lūpą. Atrodė, kad ji nepastebėdavo taip daranti, lyg tai būtų nesąmoningas refleksas nuo įtampos. -Nelabai. Vien tų žodžių pakako, kad mano smalsumas įsisiautėtų. Ką gi ji galėjo nuo manęs slėpti? -Pakankamai, kad išvestum mane iš proto.- Atsakiau. Ji padvejojo, po to tyliai sumurmėjo: -Tu nenori to girdėti. Turėjau kurį laiką pamąstyti, prisiminti visą vakarykštį pakalbį, kiekvieną ištartą žodį, kad rasčiau ryšį. Gal tai užtruko taip ilgai todėl, kad negalėjau įsivaizduoti, jog buvo kažkas, ko aš nenorėčiau iš jos išgirsti. Ir staiga - gal dėl to, kad jos balse, kaip

ir praeitą vakarą, pasigirdo skausmas - aš supratau. Tik vieną kartą aš jos prašiau daugiau man to nesakyti. "Niekada to nesakyk." Tada aš ją pravirkdžiau... Ar tai ir buvo jos paslaptis? Ji slėpė savo jausmus man? Ar todėl faktas, kad aš esu pabaisa, jai buvo nesvarbus? Ji tikrai galvojo, kad jau vėlu pakeisti jos jausmus? Neįstengiau ištarti nė žodžio, mano džiaugsmas ir skausmas buvo pernelyg stiprūs, kad galėčiau išreikšti juos žodžiais, konfliktas tarp jų pernelyg laukinis, kad galėčiau rasti išeitį. Mašinoje buvo tylu, bėgo laikas, o aš tik klausiausi jos širdies ir kvėpavimo. -O kur likę tavo šeimos nariai?- Netikėtai paklausė ji. Giliai įkvėpiau priimdamas jos kvapo suteiktą skausmą pirmą kartą su pasitenkinimu suvokdamas, kad pradedu prie jo priprasti, ir nerūpestingai atsakiau: -Jie išvažiavo Rozali mašina.- Tuo pačiu metu pasistačiau savąją į laisvą vietą prie pat Rozali mašinos. Pasistengiau nuslėpti savo šypseną kai pamačiau jos platėjančias akis.- Įnoringa, ar ne? -Oho, nieko sau. Kodėl ji važinėjasi su tavim, jeigu turi tai? Rozali sutiktų su Bellos reakcija... Jeigu tik būtų objektyvesnė Bellos atžvilgiu, kas, ko gero, niekada nenutiks. -Kaip jau sakiau, tai gana įnoringa. O mes šiaip jau stengiamės pernelyg nepasirodyti. -Tik nelabai jums sekasi.- Ištarė Bella ir pratrūko nuoširdžiu juoku. Skambus, nerūpestingas jos juoko garsas sušildė mano skruostą ir sukėlė begalę abejonių mintyse. -Tai kodėl šiandien Rozali nutarė pasirodyti?- Nustebo ji. -Argi tu dar nepastebėjai? Šiuo metu aš nusižengiu visoms taisyklėms. Mano atsakymas turėjo nuskambėti gąsdinančiau, todėl Bella, žinoma, nusišypsojo. Kaip ir praeitą vakarą ji nepalaukė kol jai atidarysiu dureles. Mokykloje turėjau pasirodyti normalus - negalėjau judėti pernelyg greitai, kad suspėčiau jas atverti - bet jai teks priprasti leisti man elgtis mandagiai, ir priprasti prie to labai greitai. Ėjau taip arti jos, kaip tik drįsau, vis ieškodamas bet kokių

požymių rodančių, kad jai tai nepatinka. Du kartus jos ranka priartėjo prie manosios, bet tuoj pat atsitraukė. Man pasirodė, kad ji norėjo mane paliesti. Mano kvėpavimas patankėjo. -Kodėl jūs turite tokias mašinas, jeigu norite likti nepastebimi?- Beeidama paklausė ji. -Silpnybė.- Prisipažinau.- Mums visiems labai patinka greitis. -Asmenybės,- sausu tonu sumurmėjo ji. Ji nepažvelgė į mane, kad pamatytų mano atsakančią mimiką. "Ne... Negaliu patikėti. Kaip, po galais, Bella tai sugebėjo? Nesuprantama. Ir kodėl?" Džesikos mekenimas mintyse pasiekė mano ausis. Stovėdama pasislėpusi nuo lietaus po valgyklos stogu, persimetusi per ranką šiltą paltą, ji laukė Bellos. Iš nuostabos jos akys baigė išlipti iš orbitų. Po akimirkos Bella taip pat ją pastebėjo. Kai ji pastebėjo Džesikos veido išraišką, jos skruostus nudažė raudonis. Džesikos mintys aiškiai atsispindėjo jos veide. -Ei, Džesika, ačiū, kad prisiminei,- pasisveikino Bella. Ji ištiesė ranką į paltą ir Džesika tylėdama jai jį padavė. Turėčiau būti mandagus su Bellos draugais, kokie jie bebūtų. -Labas rytas, Džesika. "Oho..." Džesikos akys išsiplėtė dar plačiau. Buvo keista ir linksma... Ir, jeigu jau atvirai, šiek tiek nejauku. Būdamas šalia Bellos aš tapau daug švelnesnis. Atrodė, kad daugiau niekas manęs nebebijojo. Jeigu Emmetas išgirs apie tai, visą sekantį šimtmetį jis iš manęs tyčiosis. -Aa... Sveikas.- Išstenėjo ji ir atsisuko į Bellą išraiškingu veidu.- Pasimatysim matematikoje. "Turėsi viską man papasakoti. Nepriimsiu jokių atsisakymų. Detalių. Noriu visų detalių! Baisuoklis Edwardas Cullenas! Gyvenimas tikrai neteisingas." Bella tvirtai suspaudė lūpas. -Taip, pasimatysim. Džesikos mintys sukosi atominiu greičiu kol nueidama ji vis žvilgčiojo tai į Bellą, tai į mane. "Visą istoriją. Nesutiksiu su mažiau. Ar praeitą vakarą jie buvo

suplanavę susitikti? Ar jie susitikinėja? Kaip ilgai tai tęsiasi? Kaip ji galėjo nuo manęs tai slėpti? Ir kodėl ji norėtų tai slėpti? Tai neturėtų būti šiaip sau nuotykis - ji atrodo rimtai įklimpusi. Ar čia kas kita? Aš tai sužinosiu. Negaliu likti nesužinojusi. Ach, Swan... " Po to jos mintys tapo niūresnės, bet vis dar sukosi apie Bellą. Mačiau, kaip ji įsivaizdavo save Bellos vietoje. Ji vėl pasinėrė į vulgarias fantazijas. Taip negalėjo būti. Ir vis tik... Aš to labai norėjau... Pats sau neleidau to pripažinti. Kokiais dar blogais būdais aš troškau įvelti Bellą į šią istoriją? Kuris iš jų taps jos mirties nuosprendžiu? Papurčiau galvą ir pasistengiau atsipalaiduoti. -Ką tu ruošiesi jai papasakoti?- Paklausiau Bellos. -Ei...- Išdidžiai atrėžė ji.- Maniau, kad tu negirdi mano minčių. -Negirdžiu,- pažvelgiau į ją labai nustebęs, bandydamas suprasti jos žodžius. Ak, mes ko gero pagalvojome tuo pačiu metu apie tą patį klausimą. Hmmm... Man tai patiko.- Kaip bebūtų,- pasakiau,- aš galiu girdėti josios - ir ji ruošiasi tave iškamantinėti. Bella suzirzė ir leido mano švarkui nuslysti jai nuo pečių. Iš karto nesuvokiau, kad ji ruošiasi man jį atiduoti - juk aš to neprašiau, mane netgi džiugintų, jeigu ji jį pasilaikytų - o po to nebespėjau pasiūlyti jai pagalbos jį nusivelkant. Ji ištiesė man švarką ir pradėjo vilktis savąjį nežiūrėdama į mano ištiestas rankas, trokštančias jai padėti. Aš susiraukiau, bet labai greitai pasistengiau susiimti, kol ji nieko nepastebėjo. -Taigi, ką ketini jai pasakoti?- Paskatinau ją. -Gal truputį padėtum? Ką ji nori sužinoti? Nusišypsojau ir papurčiau galvą. Norėjau sužinoti, ką ji iš tiesų galvojo. -Taip nesąžininga. Jos akys prisimerkė. -Ne, nesąžininga yra tai, kad tu viską žinai ir nenori tuo pasidalinti. Taip. Jai nepatiko, kai medalis turėdavo dvi puses. Mes priėjome jos klasės duris - turėjau prisiversti ją palikti. Man

buvo įdomu, ką pagalvotų ponia Cop, jeigu aš sukeisčiau savo tvarkaraštį ir pereičiau į anglų kalbą viena valanda anksčiau... Susikaupk. Aš galėjau likti sąžiningas. -Ji nori sužinoti ar mes susitikinėjame...- Ištariau labai lėtai.- Ir ji nori žinoti, ką tu man jauti. Jos akys buvo plačiai atmerktos, ne nustebusios, bet gudrios. Jos man buvo puikiai įskaitomos. Ji vaidino nekaltą. -Tokios tokelės,- sumurmėjo,- ką turėčiau jai atsakyti? -Hmmm.- Ji visada stengėsi išpešti iš manęs daugiau, nei atskleisdavo pati. Susimąsčiau kaip jai atsakyti. Lengvai nuo rūko sudrėkusi vieniša jos plaukų sruoga nukrito ant peties ir apsisuko aplink jos kaklą, juokingai paslėptą bjauraus megztinio. Pažvelgiau į ją... Nužvelgiau kitas paslėptas jos kūno formas... Aš atsargiai pasiekiau neklusnią sruogą nepaliesdamas jos odos - rytas buvo pakankamai vėsus ir be mano prisikietimų - ir nubraukiau ją atgal, kad daugiau neatkreiptų mano dėmesio. Prisiminiau, kaip Maikas Njūtonas lietė jos plaukus ir nuo tų prisiminimų mano dantys tvirtai susikando. Tada ji greitai nuo jo atsitraukė. Dabar jos reakcija buvo visiškai kitokia. Vietoj to, kad atsitrauktų, jos akys išsiplėtė, skruostus užplūdo raudonis ir širdis pasileido šuoliais. Pasistengiau nuslėpti šypseną atsakydamas: -Aš manau... Tu gali atsakyti teigiamai į pirmąjį klausimą... Jeigu neprieštarauji.- Jos pasirinkimas. Visada leisti jai pasirinkti.- Tai paprasčiau nei bet koks paaiškinimas. -Neprieštarauju.- Sušnibždėjo ji. Jos širdis vis dar neatgavo normalaus ritmo. -O kas dėl antrojo klausimo...- Dabar jau nebeįstengiau nuslėpti šypsenos.- Na, į jį atsakymo aš ir pats pasiklausysiu. Leisk Bellai tai suvirškinti. Užspaudžiau juoko priepuolį, kai pamačiau siaubą apimant jos veidą. Greitai apsisukau, kol ji dar nespėjo užduoti kitų klausimų. Man buvo labai sunku nesuteikti jai visko, ko tik ji nepaprašytų. Ir aš norėjau išgirsti jos mintis, ne savąsias. -Pasimatysim per pietų pertrauką,- mestelėjau jai per petį - tik pretekstas įsitikinti, kad ji vis dar žvelgė į mane plačiai

atmerktomis akimis, iš nuostabos praverta burna. Nusisukau ir nusikvatojau. Kai ėjau savo pusėn mane supo begalė nustebusių ir šokiruotų minčių, žvilgsnių, šokinėjančių nuo nustebusio Bellos veido prie mano patenkintos išraiškos. Beveik nekreipiau į juos dėmesio. Niekaip neįstengiau susikaupti. Buvo labai sunku perkėlinėti pėdas leistinu greičiu. Troškau bėgti - tikrai bėgti - taip greitai, kad tapčiau nematomu, taip greitai, kad jausčiausi skrendantis. Viena mano dalis jau skrido. Įeidamas į savo klasę užsimečiau švarką leisdamas mane apgaubti jos kvapui. Dabar aš degsiu - leisiu kvapui mane priblokšti - vėliau, kai susitiksime per pertrauką, man bus lengviau būti šalia jos... Buvo visai neblogai, kad mano mokytoja nebesivargindavo kviesti manęs prie lentos. Šiandien galėjo būti diena, kai jie galėtų mane prigauti - nesusikaupusį ir nerandantį atsakymų. Šį rytą mano mintys buvo begalėje vietų vienu metu, klasėje sėdėjo tik mano kūnas. Žinoma, aš stebėjau Bellą. Tai jau tampa natūralu - taip įprasta, kaip ir kvėpuoti. Girdėjau jos pokalbį su nusivylusiu Maiku Njūtonu. Ji greitai nusuko pokalbį Džesikos kryptimi ir aš taip plačiai išsiviepiau, kad Robas Sojeris, sėdintis man iš dešinės, atšoko ir susmigo į savo kėdę. "Uch... Baisokas." Na, nors visiškai visko nepraradau. Pernelyg nesusikaupdamas stebėjau Džesiką, ruošiančią savo klausimus Bellai. Vos vos galėjau susilaikyti belaukdamas ketvirtos pamokos, susijaudinęs, susierzinęs, lyg maža mergaitė krentanti iš smalsumo. Tuo pačiu metu klausiausi Andželos Vėber. Nepamiršau dėkingumo, kurį jai jaučiau. Visų pirma už tai, kad ji visada galvojo apie Bellą tik gerai ir maloniai, o po to už jos pagalbą vakar vakare. Visą rytą klausiausi jos minčių norėdamas išgirsti, ko ji troško, rasti būdą jai atsidėkoti. Buvau tikras, kad tai bus gana lengva. Kaip ir visi kiti žmonės ji turėtų norėti kokio nors užsiėmimo ar žaisliuko. Gal netgi keleto. Aš anonimiškai jai tai pristatyčiau.

Bet Andžela buvo tokia pat paprasta savo mintyse, kaip ir Bella. Kaip paauglė ji buvo keistai patenkinta savo gyvenimu. Laiminga. Gal tai ir buvo jos neįprasto gerumo priežastis - ji buvo viena iš tų žmonių, kurie turėjo viską, ko norėjo, ir norėjo visko, ką turėjo? Kai ji nebūdavo susikaupusi ties mokytojais arba savo užrašais, ji galvodavo apie savo broliukus dvynius, kaip sekantį savaitgalį galėtų nusivesti juos į paplūdimį, susitaikydama su jų energingumu su suaugusio žmogaus kantrybe. Ji dažnai jais rūpindavosi nelaukdama jokio dėkingumo. Tai buvo labai švelnu iš jos pusės... Bet nė trupučio man nepadėjo. Juk turėjo būti kažkas, ko ji norėtų. Aš ir toliau ją stebėsiu. Tik kiek vėliau. Buvo Bellos bendros pamokos su Džesika pradžia. Aš nežiūrėjau kur einu ir automatiškai patraukiau į anglų kalbos pamoką. Džesika jau sėdėjo pasiruošusi savo vietoje, nekantriai trepsendama koja ir laukdama Bellos. Kai atsisėdau į suolą savo pamokoje, aš visiškai sustingau. Turėjau pats sau priminti retkarčiais pasimuistyti. Elgtis kaip kiti. Tai buvo sudėtinga, aš iš visų jėgų klausiausi Džesikos minčių. Aš tikėjausi, kad ji tikrai pasistengs ir aš galėsiu beveik visą laiką matyti Bellos veidą per jos mintis. Džesikos trepsenimas dar patankėjo, kai Bella įėjo į klasę. "Ji atrodo... Paniurusi. Kodėl? Gal iš tikro su Edwardu Cullenu niekas nevyksta? Tai būtų tikras nusivylimas. Išskyrus... Tokiu atveju jis vis dar būtų laisvas... Jeigu jis staiga susidomėtų pasimatymais, aš neprieštaraučiau..." Bellos veidas visai neatrodė paniuręs, jis atrodė nenusiteikęs tardymui. Ji buvo susirūpinusi - ji puikiai žinojo, kad aš klausysiuosi jų pokalbio. Pats sau nusišypsojau. -Papasakok man viską nuo pradžių,- pratarė Džesika kol Bella dar tebekabino savo švarkelį ant kėdės atramos. Ji judėjo labai lėtai, netgi nenoriai. "Och, ji tokia lėta. Gal pereikim iš karto prie pikantiškų detalių." -Ką tu nori sužinoti?- Paklausė Bella atsisėsdama ir sustingdama. -Kas nutiko vakar vakare? -Jis nusivedė mane pavakarieniauti ir parvežė namo.

"O po to? Nagi, juk turi būti dar kažkas! Žinau, kad ji meluoja. Aš ją išprovokuosiu." -Kaip tu taip greitai parsiradai namo? Pamačiau kaip Bella pavartė akis žiūrėdama į Džesiką. -Jis vairuoja kaip pašėlęs. Aš buvau pašiurpusi iš baimės. Ji išspaudė man skirtą šypseną ir aš nesusilaikęs garsiai nusikvatojau pertraukdamas pono Meisono kalbą. Pasistengiau užmaskuoti tai kosuliu, bet niekas klasėje manimi nepatikėjo. Ponas Meisonas mestelėjo man susierzinusį žvilgsnį, bet aš net nesistengiau prigauti jo minčių, buvau pernelyg susitelkęs ties Džesika. "Uch... Atrodo, kad ji sako tiesą. Kodėl ji verčia mane viską iš jos traukti jėga? Jeigu tai būčiau buvusi aš, pasakočiau visiems viską garsiai." -Ar tai buvo lyg pasimatymas - tu prašei jo tave ten sutikti? Džesika stebėjo Bellos veidą užplūstančią nuostabą ir baisiai nusivylė akivaizdžiu jos nustebimu. -Ne, aš buvau labai nustebusi jį susitikdama,- atsakė jai Bella. "Kas čia darosi??" -Bet šiandien jis tave atvežė į mokyklą.- "Būtinai turi būti dar kas nors." -Taip, tai taip pat buvo siurprizas, jis pastebėjo, kad vakar aš neturėjau švarkelio. "Tai tikrai visai nejuokinga ir neįdomu."- Vėl nusivylusi pagalvojo Džesika. Man jau pradėjo atsibosti Džesikos klausimų lavina. Norėjau išgirsti ką nors, ko dar nežinojau. Tikėjausi, kad ji nebus tokia nusivylusi, kad praleistų klausimus, kurių taip laukiau. -Ar jūs kur nors vėl kartu eisit?- Paklausė Džesika. -Jis pasisiūlė nuvežti mane į Sietlą šeštadienį galvodamas, kad mano mašina nedatrauks, Ar tai skaitosi? "Hmm. Aišku, jis stengiasi gauti pasimatymą... Na, tikiuosi, jis bent jau ja pasirūpins. Jei nieko nėra iš jos pusės, tikrai turėtų būti kas nors iš jo. Kaip taip gali būti? Bella tikrai išprotėjusi." -Taip.- Atsakė į Bellos klausimą Džesika. -Na, tuomet,- priėjo išvados Bella,- taip. -Oho... Edwardas Cullenas.- "Patinka jai tai ar ne, bet tai

svarbiausias rodiklis." -Taip, žinau...- Atsiduso Bella. Jos balso tonas Džesiką paskatino. "Galų gale, nuskambėjo taip, lyg ji tik dabar pradėtų suprasti. Ji turi suvokti..." -Palauk!- Staiga sušuko Džesika prisimindama savo pagrindinį klausimą.- Ar jis tave pabučiavo? "Taip, prašau, atsakyk man taip. O po to nupasakok kiekvieną sekundę." -Ne.- Atsakė Bella nuleisdama akis į savo rankas.- Jis ne toks... "Velnias. O būčiau norėjusi... Cha, atrodo, ji taip pat norėtų..." Aš suvirpėjau. Bella atrodė tikrai nusiminusi, bet tai negalėjo būti dėl priežasčių, apie kurias galvojo Džesika. Ji negalėjo to norėti. Tik ne žinodama tai, ką ji žinojo. Ji negalėjo norėti atsidurti taip arti mano dantų. Ji juk žinojo, kad aš turiu iltis. Sudrebėjau. -Ar tu manai, kad gal ateinantį šeštadienį?- Nutęsė Džesika. Bella atrodė dar labiau sutrikusi, kai atsakė: -Tikrai tuo abejoju. "Taip, ji tikrai to nori. Čia jau jai nepasisekė." Ar todėl, kad aš žvelgiau į viską per Džesikos nuomonę, man pasirodė, jog ji teisi? Trumpą sekundės dalį mane atitraukė mintis, nors tai ir buvo neįmanoma, ką aš pajusčiau bandydamas ją pabučiuoti. Mano lūpos, prigludusios prie jos lūpų... Šaltis prie šilumos... O po to ji miršta. Krūptelėjęs papurčiau galvą ir pasistengiau susikaupti. -Apie ką jūs šnekėjotės?- "Tu bent su juo šnekėjai, ar jam irgi reikėjo lyg replėmis traukti iš tavęs informaciją?" Aš vėl nusišypsojau. Džesika nebuvo labai toli nuo tiesos. -Nežinau, Džesika, apie daug ką. Truputį apie anglų kalbos rašinį. Tiesą sakant, labai mažai. Mano šypsena išplatėjo. "Nagi, Bella." -Prašau, Bella, na duok man nors truputį smulkmenų. Kurį laiką Bella mąstė. -Na, gerai. Galiu tau kai ką papasakoti. Tau reikėjo pamatyti,

kaip su juo flirtavo padavėja - ji tikrai stengėsi. O jis į ją nekreipė jokio dėmesio. Kokia keista smulkmena ji nutarė pasidalinti. Mane nustebino, kad Bella tai pastebėjo. Tai buvo smulkmena, negalinti privesti prie jokių pasekmių. "Įdomu." -Tai geras ženklas. Ar ji buvo graži? Hmm. Džesika galvojo apie tai daugiau, nei to tikėjausi. Tai, ko gero, mergaičių dalykai. -Labai,- atsakė Bella,- kokių dvidešimties ar devyniolikos. Džesika trumpam nuklydo į prisiminimus apie jos ir Maiko pasimatymą pirmadienį, kai Maikas pernelyg žvalgėsi į padavėją, kuri, jos manymu, netgi nebuvo patraukli. Ji pasistengė nustumti prisiminimus į šalį, nuslėpti savo susierzinimą ir grįžti prie Bellos istorijos. -Tai netgi dar geriau. Tu jam patinki. -Ir aš taip manau.- Labai lėtai ištarė Bella, o aš jau sėdėjau tik ant savo kėdės kraštelio vis ar sustingusiu kūnu.- Bet sunku pasakyti, jis toks paslaptingas. Ko gero aš nebuvau taip akivaizdžiai permatomas ir nesikontroliuojantis, kaip maniau. Vis tik... Ji juk tokia pastabi... Kaip ji galėjo nesuprasti, kad aš esu ją įsimylėjęs? Aš perbėgau mintimis per mūsų pokalbį ir nusistebėjau, kaip aš jai to nepasakiau garsiai? Man atrodė, kad viso mūsų pokalbio metu šis suvokimas kabėjo virš mūsų galvų, kad kiekvienas mūsų žodis buvo ištartas tame kontekste. "Oho. Kaip ji sugebėjo sėdėti šalia vyriško gražuolio modelio pavyzdžio ir paprasčiausiai šnekėtis?" -Nežinau iš kur pas tave tiek drąsos, kad pasiliktum su juo viena,- Pasakė garsiai Džesika. Bellos veidą perbėgo nuostaba. -Kodėl? "Kokia keista reakcija. Kaip ji įsivaizduoja, ką aš pagalvojau? -Jis toks... "Koks būtų teisingas žodis?" -Trikdantis. Aš nežinau, ką galėčiau jam pasakyti. "Aš šiandien vos sugebėjau prisiminti anglų kalbą, o juk jis

tepasakė labas rytas. Aš, ko gero, pasirodžiau visiška idiotė." Bella nusišypsojo. -Na, kartais ir aš sutrinku kai jis sukiojasi netoliese. Ji ko gero taip pasakė, kad Džesika pasijustų geriau. Dar niekada nemačiau žmogaus, kuris sutriktų mažiau už ją mano kompanijoje. -Ak, gerai,- truputį nusiramino Džesika,- jis toks neįtikėtinai išdidus. Staiga Bellos veido išraiška sugriežtėjo. Jos akys sublizgėjo kaip tais atvejais, kai ji pajusdavo neteisybę. Džesika nė nepastebėjo jos išraiškos pasiketimo. -Jis turi daug daugiau nei tai,- šaltai atsakė Bella. "Oooo. Tai jau kažkur nuves." -Tikrai? Kaip ką? Bella trumpam prikando lūpą. -Negaliu tiksliai tai paaiškinti.- Pagaliau sumurmėjo.- Bet jo išorė toli gražu neprilygsta jo vidinėms savybėms.- Ji nusisuko nuo Džesikos ir įsižiūrėjo į kažką tolimo. Emocijos, kurias pajutau po jos žodžių, prilygo toms, kurias man sukeldavo Karlailo ir Esmėjos mintys, kai jie galvodavo, kad aš nusipelniau laimės. Jos buvo panašios, bet daug stiprenės, visa apimančios. "Pasilaikyk tai kvailesniems - nieko nėra geriau už jo veidą. O dar koks kūnas, Swan!" -Negi tai įmanoma? Bella neatsisuko. Ji ir toliau žvelgė į tolį ignoruodama Džesiką. "Normalus žmogus jau būtų ištirpęs. Gal reikėtų uždavinėti paprastesnius klausimus. Lyg kalbėčiau su aukle, haha." -Taigi, tau jis patinka, ar ne? Aš vėl buvau įsitempęs. Bella atsakė neatsisukdama į Džesiką. -Taip. -Turiu omenyje, jis tau tikrai patinka? -Taip. "Tik pažiūrėk į tą raudonį!" Žiūrėjau. -Kaip smarkiai jis tau patinka?

Anglų kalbos klasėje galėjo prasidėti gaisras, aš jo nebūčiau pastebėjęs. Bellos veidas dabar buvo skaisčiai raudonas - beveik galėjau jausti jo karštį per Džesikos mintis. -Pernelyg smarkiai.- Sušnibždėjo ji.- Daug labiau, nei jam patinku aš. Bet čia aš nieko negaliu pakeisti. "Velnias. Ko ką tik paklausė ponas Varneris?" -Hmm, kuris numeris, pone Varneri? Buvo labai gerai, kad kol kas Džesika nebegalėjo tardyti Bellos. Man reikėjo minutės laiko. Ką, dėl visų šventų, ta mergaitė sau įsivaizdavo? Labiau, nei jam patinku aš? Iš kur ji sugebėjo ištraukti tokią nesamonę? Aš čia nieko negaliu pakeisti? Ką tai turėtų reikšti? Niekaip negalėjau rasti logiško paaiškinimo jos žodžiams. Jie buvo praktiškai beprasmiški. Regis aš nieko nebepajėgiau suprasti. Akivaizdūs dalykai, logiški dalykai kažkokiu būdu visiškai persiversdavo pasiekę jos smegenis. Labiau, nei jam patinku aš. Gal vis tik turėčiau palaukti skambučio. Grieždamas dantimis žiūrėjau į laikrodį. Kaip įmanoma, kad nemirtingajam minutės atrodytų tokios beviltiškai ilgos? Atidžiai sekiau visą pono Varnerio matematikos pamoką. Girdėjau daugiau iš jo, nei iš savo pamokos. Bella ir Džesika daugiau nebesišnekėjo. Bet kartais Džesika užmesdavo akį Bellos pusėn, ir vienu momentu ji vėl buvo išpilta raudonio be jokių akivaizdžių priežasčių. Man atrodė, kad pietų pertrauka niekada neprasidės. Nebuvau tikras ar Džesikai pavyks išpešti dar kelis klausimus, į kuriuos troškau žinoti atsakymus, iš Bellos. Ir neapsirikau. Bella buvo greitesnė. Kai nuskambėjo skambutis, ji greitai pasisuko į Džesiką ir pasakė: -Per anglų pamoką Maikas klausė manęs, ar tu ką nors pasakojai apie pirmadienio vakarą.- Jos lūpas išlenkė šypsena. Aš puikiai ją supratau - geriausia gynyba buvo puolimas. -Maikas klausinėjo apie mane?- Džesikos mintis nušvietė džiaugsmas, nebeliko joms įprasto niūrumo.- Gal juokauji? Ką

tu jam atsakei? -Pasakiau jam, kad tu pasakojai, jog buvo labai linksma, ir jis atrodė labai patenkintas. -Pasakyk man tiksliai ko jis klausė ir ką tu atsakei. Man tapo aišku, kad šiandien daugiau naudos iš Džesikos nebus. Bella plačiai šypsojosi lyg jos galvoje suktųsi tokios pat mintys. Lyg ji būtų laimėjusi pirmą partiją. Na ką gi, palauksiu pietų pertraukos. Aš iš jos išgausiu atsakymus lengviau už Džesiką, tuo buvau tikras. Man sunkiai sekėsi vis nepatikrinti Džesikos minčių per visą ketvirtąją pamoką. Neturėjau kantrybės klausytis jos apsėstų minčių apie Maiką. Per pastarasias dvi savaites jis jau pradėjo išlysti man per gerklę. Galėjo džiaugtis, kad jis vis dar gyvas. Aš apatiškai ėjau šalia Alisės per sporto salę. Visada taip judėdavome, kai tekdavo sportuoti su žmonėmis. Žinoma, ji buvo mano partnerė. Tai buvo pirma diena, kai žaidėme badmintoną. Aš linktelėjau, kai mano raketė lėtai palietė plunksną ir nuskrido kiton pusėn. Buvo tikrai nuobodu. Lauryna buvo kitoje pusėje, ji nesugebėjo atmušti. Alisė nuobodžiaudama žaidė su savo rakete... Mes visi nekentėme sporto, ypač Emmetas. Šie žaidimai kirtosi su jo asmenine filosofija. Šiandien sporto pamoka atrodė blogiau nei visuomet - aš buvau toks pat susierzinęs kaip ir Emmetas. Treneris sušvilpė pranešdamas mums pamokos pabaigą kaip tik tuo momentu, kai aš jau buvau bepratrūkstąs. Buvau juokingai jam dėkingas, kad jis stengėsi išvengti pietų pertraukos - jis laikėsi rėžimo - stengdamasis dingti iš mokyklos anksčiau, nei po orą pasklis kvapai iš valgyklos. Žinojau, kad jis eis į užkandinę ir užsisakys riebius pietus pats sau pasižadėdamas, kad nuo rytdienos tikrai laikysis rėžimo. Tai suteikė man reikiamo laiko, kad pasirodyčiau prie matematikos klasės anksčiau, nei nuskambėjo skambutis. "Pasimėgauk,"- pagalvojo Alisė,- "liko pakentėti tik kelias dienas. Įtariu, kad neperduosi Bellai mano linkėjimų." Prarasdamas kantrybę papurčiau galvą. Ar mes visi mintyse esame tokie savimi patenkinti?

"Tiesa, bus saulėtas savaitgalis. Gal norėtum pakeisti savo planus." Linktelėjau neatsisukdamas į ją , eidamas į priešingą pusę. Savimi patenkinti, bet visiškai nenaudingi. Laukdamas pasirėmiau prie sienos šalia jos klasės. Buvau taip arti, kad galėjau girdėti ne tik Džesikos mintis, bet ir jos garsų balsą kitoje sienos pusėje. -Šiandien tu nesėdėsi prie stalo kartu su mumis, ar ne?- "Ji atrodo kažkaip... Nudžiugusi. Galiu lažintis, kad vyksta kažkas daugiau, nei ji man sakė." -Nemanau,- atsakė Bella keistai neužtikrintu balsu. Negi nebuvau jai pažadėjęs, kad valgysime kartu? Apie ką ji galvojo? Jos kartu išėjo iš klasės ir abi išplėtė akis pamačiusios mane. Bet galėjau girdėti tik Džesikos mintis. "Oho, gražiai elgiasi. Esu tikra, kad vyksta kažkas daugiau nei ji man pasakojo. Gal reikėtų šiandien vakare jai paskambinti. O gal nereikėtų jos skatinti. Tikiuosi, kad greitai ji jam atsibos. Maikas mielas, bet..." -Pasimatysim vėliau, Bella. Bella ėjo šalia manęs retkarčiais sustodama, vis dar nepasitikėdama. Jos skruostai buvo nusidažę gražia rausva spalva. Dabar jau pakankamai ją pažinojau, kad supračiau, jog už šio dvejojimo nėra baimės. Manau, kad taip elgėsi dėl kažkokios prarajos kurią ji sau įsivaizdavo tarp jos jausmų ir manųjų. Labiau nei jam patinku aš. Kažkoks absurdas. -Labas,- sušnibždėjau jai. -Sveikas,- pratarė ir jos veidas nušvito. Neatrodė, kad ji norėtų ką nors pridurti, todėl sutikau su jos norais ir iki valgyklos ėjome tylėdami. O švarkas suveikė - dabar iškęsti jos kvapą buvo šiek tiek lengviau. Tai buvo tik skausmas, prie kurio jau pradėjau priprasti. Galėjau nekreipti į jį dėmesio daug lengviau, nei kada būčiau pagalvojęs, kad tai įmanoma. Kol laukėme eilėje, Bella negalėjo nurimti. Jos pirštai vis žaidė su užtrauktukais, ji nervingai trypė nuo vienos kojos ant kitos. Ji

dažnai žvilgčiojo į mane, bet kai pakeldavau akis ji nuleisdavo savąsias lyg susidrovėjusi. Ar todėl, kad kiti mokiniai mus stebėjo? Gal ji galėjo girdėti jų garsius šnibždesius - šiandien tiek mintys, tiek žodžiai sukosi apie mus. O galbūt iš mano veido išraiškos ji suprato, kad pateko į bėdą. Ji nepratarė nė žodžio kol aš dėjau produktus ant jos padėklo. Aš nežinojau, ką ji mėgo ( kol kas ), todėl dėjau visko po truputį. -Ką tu čia išdarinėji?- Sušnibždėjo ji.- Negi tu dedi visa tai man? Papurčiau galvą ir parodžiau jai užsakymų lapelį: -Pusė bus man. Ji kilstelėjo vieną antakį, bet susilaikė nuo komentarų kol mes ėjome atsisėsti prie to paties stalo, prie kurio sėdėjome praeitą savaitę prieš nevykusį kraujo testo bandymą. Atrodė, kad tai įvyko daug seniau nei prieš kelias dienas. Dabar viskas buvo kitaip. Ji atsisėdo prieš mane. Pastūmiau padėklą link jos: -Imk, ko tau norisi.- Paskatinau. Ji pasiėmė obuolį ir paradėjo žaisti juo savo rankose, jos veide pasirodė keista išraiška. -Man smalsu. Koks siurprizas. -Ką tu darytum, jei kas nors mestų tau įššūkį valgiui?- Paklausė ji tyliu balsu, kad aplink sėdintys žmonės negalėtų mūsų išgirsti. Nemirtingųjų klausa buvo kitas reikalas, jeigu tik jie klausėsi. Ko gero, man reikėjo nors kažkiek jiems prasitarti truputį anksčiau... -Tau visuomet smalsu...- Nusiskundžiau. Och. Na, gerai. Juk ir anksčiau man buvo tekę valgyti maistą. Tai buvo vaidinimo dalis. Labai nemaloni dalis. Pasiekiau ranka artimiausio produkto ir žvelgiau tiesiai jai į akis atsikąsdamas mažą kąsnelį to, kas tai bebūtų. Nežiūrėdamas. Negalėjau nuspėti, kas tai buvo. Kažkas riebaus, minkšto ir atstumiančio, kaip ir visas žmonių maistas. Lėtai pakramčiau ir nurijau stengdamasis išlaikyti lygų veidą. Maisto gniužulas nepatogiai nugarmėjo mano gerkle. Linktelėjau susimąstydamas, kaip reikės vėliau jį iš ten ištraukti. Šlykštu. Šokas atsispindėjo Bellos veide. Padariau jai įspūdį.

Man kilo noras atsidusti. -Jeigu kas nors tau mestų įššūkį suvalgyti saują žemės, juk galėtum, ar ne? Ji suraukė nosį ir nusišypsojo. -Tiesą sakant, vieną kartą taip ir nutiko... Nebuvo taip blogai. Nusijuokiau. -Kažkodėl nenustebinai. "Jie atrodo labai intymiai. išraiškinga kūnų kalba. Po to Bellai viską paaiškinsiu. Jis palinkęs prie jos taip, kaip ir turi būti. Jeigu ja domisi. Atrodo, kad domisi. Jis atrodo toks... Tobulas. Hmm."- Džesika linktelėjo. Aš pakėliau akis į Džesiką - ji nervingai nusisuko kažką sumurmėdama šalia sėdinčiai mergaitei. "Ne... Geriau jau Maikas. Realybė, ne fantazija." -Džesika analizuoja kiekvieną mano judesį,- informavau Bellą,- vėliau ji tau smulkiai paaiškins visas detales. Pastūmiau link jos padėklą - supratau, kad tai buvo pica - svarstydamas, kaip čia geriau pradėjus. Susierzinimas vis augo manyje nuolat prisimenant jos žodžius: Labiau nei jam patinku aš. Ir aš čia nieko negaliu pakeisti. Ji pasiėmė gabaliuką tos pačios picos. Mane sužavėjo jos pasitikėjimas manimi. Be abejo, ji nežinojo, kad aš buvau nuodingas - bet valgyti tą patį maistą jai nepakenks. Vis tik aš nesitikėjau, kad ji šitaip su manimi elgsis. Lyg aš nebūčiau skirtingas. Ji elgėsi, lyg tai būtų normalu, visada tik teigiamai. Pradėsiu nuo geriausio. -Taigi, padavėja buvo graži, ar ne? Ji vėl kilstelėjo antakį. -Tu tikrai nepastebėjai? Lyg bet kuri moteris galėtų nukreipti mano dėmesį nuo Bellos. Vėl absurdiška. -Ne. Nekreipiau į ją dėmesio. Mano galvoje tuo metu buvo pernelyg daug minčių.- Viena iš jų buvo apie prie jos kūno prigludusį mėlyną megztuką... Tikrai gerai, kad šiandien ji vilkėjo tą baisų megztinį. -Vargšė mergina,- šypsodamasi atsakė Bella. Jai patiko, kad aš nesusidomėjau padavėja. Labai gerai galėjau

tai suprasti. Kiek kartų aš įsivaizdavau Maiką Njūtoną kartu su ja biologijos pamokoje? Negi ji galėjo nuoširdžiai tikėti, kad jos jausmai, septyniolikos trumpų metų vaisius, galėjo būti stipresni už nemirtingojo aistrą, besikaupusią manyje visą pastarąjį šimtmetį? -Vienas dalykas, kurį tu pasakei Džesikai...- Neįstengiau išlaikyti nerūpestingo balso.- Na, jis mane erzina. Ji staiga perėjo į savigyną. -Manęs nestebina, kad tu išgirdai kažką, kas tau nepatiko. Tu žinai kas sakoma apie tuos, kas klausosi už durų. Apie juos sakoma, kad jie niekada neišgirsta gero apie juos pačius. -Bet aš tave perspėjau, kad klausysiuosi,- priminiau jai. -O aš tave perspėjau, kad tu nenorėsi žinoti visko, ką aš galvoju. Ak, ji ir vėl galvojo apie tą akimirką, kai ją pravirkdžiau. Mane užplūdęs skausmas ir gailestis paplonino mano balsą. -Taip, tu perspėjai. Vis tik tu ne visiškai teisi. Aš noriu žinoti, apie ką tu galvoji - visiškai viską. Aš tik norėčiau... Kad tu negalvotum kai kurių dalykų. Dar daugiau pusiau melo, pusiau tiesos. Žinojau, kad neturėčiau norėti, jog ji rūpintųsi manimi. Bet norėjau. Žinoma, kad norėjau. -Čia tai tikrai didelis skirtumas,- atšovė ji. -Kol kas tai nelabai svarbu. -O kas tada svarbu? Ji palinko link manęs, jos ranka pakilo ir apglėbė jos kaklą. Pažvelgiau į jos judesį - jis prikaustė mano dėmesį. Kokia švelni turėtų būtį jos oda... Susikaupk, pats sau įsakiau. -Ar tu tikrai galvoji, kad aš tau rūpiu labiau nei tu man?- Paklausiau. Šie žodžiai man pasirodė juokingi, beveik neįmanomi. Jos akys išsiplėtė, ji nustojo kvėpuoti. Po to ji mirkčiodama nusisuko į šalį. Lėtai įkvėpė oro. -Tu ir vėl tai darai,- sumurmėjo. -Ką darau? -Apžavi mane.- Pripažino ji sutikdama mano žvilgsnį.

-Ak.- Nebuvau visai tikras, ką turėčiau daryti šiuo atveju. Ne tai, kad nebuvau tikras, jog nenorėjau jos apžavėti. Aš vis dar neįstengiau suvokti, kad galėjau tai padaryti. Bet tai nė kiek nepadėjo mūsų pokalbio eigai. -Tai ne tavo kaltė,- paguodė ji mane,- bet aš nieko su tuo negaliu padaryti. -Ar tu ruošiesi atsakyti į mano klausimą?- Paklausiau. Ji įsispoksojo į stalą. -Taip. Tai viskas, ką ji pasakė. -Taip, tu ruošiesi atsakyti, ar taip, tu tikrai taip galvoji?- Nekantriai perklausiau. -Taip, aš tikrai taip galvoju.- Atsakė ji vis dar nežiūrėdama į mane. Jos balse pasigirdo liūdesys. Ji vėl paraudo ir jos dantys prigludo prie apatinės lūpos. Staiga aš supratau, kad jai buvo labai sunku tai pripažinti, nes ji tikrai tuo tikėjo. Ir aš buvau toks pat bailys kaip ir Maikas, prašydamas jos atskleisti man savo jausmus ir neatskleisdamas jai savųjų. Buvo visiškai nesvarbu, kad aš puikiai žinojau, ką jaučiau. Aš jai to nepasakiau, neturiu jokio pasiteisinimo. -Tu klysti,- pasakiau. Norėjau, kad mano balse ji išgirstų švelnumą. Bella pažvelgė į mane plačiomis akimis kurios nieko nesakė. -Tu negali to žinoti,- sušnibždėjo ji. Ji galvojo, kad aš neįvertinau jos jausmų, nes negalėjau girdėti jos minčių. Bet tiesa buvo ta, kad tai ji neįvertino manųjų. -Kodėl taip manai?- Nustebau. Ji vėl žiūrėjo į mane, tarp jos antakių buvo susimetusi raukšlelė, ji kandžiojo lūpą. Jau tūkstantąjį kartą troškau galėti išgirsti jos mintis. Aš jau susiruošiau maldauti jos, kad atskleistų savo mintis, kai ji kilstelėjo viršun vieną pirštą. -Leisk man pagalvoti.- Paprašė. Galėjau pabūti kantrus tol, kol ji surikiuos savo mintis. Arba galėjau apsimesti kantriu. Ji suspaudė rankas supindama ir išpindama savo pirštus. Kai ji prabilo, ji vis dar žiūrėjo į savo rankas, lyg jos priklausytų kam

nors kitam. -Na, nekalbant apie akivaizdumą,- sumurmėjo ji,- kartais... Negaliu būti tuo tikra - aš juk nemoku skaityti minčių - bet kartais atrodo, lyg tu stengtumeisi atsisveikinti kai kalbi apie ką nors kita.- Ji nepakėlė akių. Ji tai pastebėjo, kaip gi kitaip. Ar ji suvokė, kad mane čia laikė tik silpnybė ir savanaudiškumas? Ar ji dėl to stengėsi mažiau apie mane galvoti? -Nuovoku,- iškvėpiau. O tada su pasibaisėjimu pamačiau skausmą užliejant jos veidą. Paskubėjau paneigti jos mintis: -Vis tik būtent todėl tu ir klysti,- pratariau ir užsikirtau prisimindamas pirmus jos paaiškinimo žodžius. Jie mane suerzino, nes nebuvau tikras, kad teisingai juos supratau.- Ką reiškia neskaitant akivaizdumo? -Na, tu pažiūrėk į mane.- Ištarė ji. Aš žiūrėjau. Tai viskas ką aš paskutiniu metu dariau - žiūrėjau į ją. Ką ji norėjo tuo pasakyti? -Aš juk visiškai eilinė, vidutiniška,- paaiškino ji.- Na, išskyrus visus blogus dalykus, kurie priartina manie prie mirtinų patirčių ir tai, kad esu tokia nevikri, kad tai beveik neįgalu. Ir pažiūrėk į save.- Ji pamosavo ranka ore, lyg aiškintų tokį akivaizdų dalyką, kad net neverta buvo kalbėti. Ji galvojo, kad ji eilinė? Ji įsivaizdavo, kad aš kažkuo už ją geresnis? Kieno akimis? Kvailų, ribotų minčių, aklų žmonių kaip Džesika ar ponia Cop? Kaip ji galėjo nesuvokti, kad buvo pati nuostabiausia... Pati puikiausia... Tie žodžiai netgi per silpni. O ji neturėjo supratimo. -Žinai, tu gana miglotai save įsivaizduoji.- Pasakiau.- Aš sutinku su tuo, kad tu trauki mirtinus nuotykius.- Nusijuokiau be jokio linksmumo. Man neatrodė juokingas likimas, kuris sugalvojo ją medžioti. Bet jos nevikrumas buvo vertas pašaipos. Ar ji manimi patikės, jeigu jai pasakysiu, kad ji pati gražiausia - išore ir vidumi? Gal ją labiau įtikins palyginimai. -Tu neįsivaizduoji visų mokyklos vaikinų minčių apie tave pačią pirmą dieną. Ah, viltis, jaudulys, įkarštis tose mintyse... Kokiu neįtikėtinu greičiu jos virsdavo į fantazijas. Neįmanomas fantazijas, nes ji

nė vieno iš jų nenorėjo. Aš buvau tas, kuriam ji pasakė taip. Ko gero, mano šypsena buvo pasipūtusi. Jos veidas buvo užlietas nuostabos. -Netikiu tuo,- ištarė ji. -Patikėk manim nors šį kartą - tu esi visiška priešingybė vidutiniškumui. Vien jos egzistavimas buvo pakankamas pretekstas pasaulio sukūrimui. Ji nebuvo pratusi prie komplimentų, galėjau tai matyti. Dar vienas dalykas, prie kurio ji paprasčiausiai turės priprasti. Ji paraudo ir pakeitė temą. -Bet aš neatsisveikinu su tavimi. -Negi tu nematai? Tai tik įrodo, kad aš teisus. Aš labiau tavimi rūpinuosi, nes jei galėčiau taip pasielgti...- Ar aš kada nors būsiu pakankamai nesavanaudiškas, kad pasielgčiau teisingai? Nesutikdamas pats su savimi papurčiau galvą. Man reikės pasisemti kantrybės ir stiprumo. Ji nusipelnė gyvenimo. Ne to, kurį Alisė jai numatė. - Jeigu išvykimas yra tai, kas geriausia...- O tai juk buvo geriausia, ar ne? Nebuvo beprotiško angelo. Bella man nepriklausė.- Tuomet aš sužeisiu pats save, kad apsaugočiau tave nuo skausmo, kad tu būtum saugi, Bella. Ištariau tuos žodžius visa savo esybe trokšdamas, kad tai būtų tiesa. Ji įniršusi žvelgė į mane. Kažkokiu būdu mano žodžiai ją supykino. -Ir tu nemanai, kad aš pasielgčiau taip pat?- Įsiutusi paklausė ji. Tokia įsiutusi - tokia švelni ir gležna. Kaip ji galėtų ką nors įskaudinti? -Tau niekada nereikės priimti tokio sprendimo.- Pasakiau jai nuliūdęs dėl tarp mūsų vėl atsiradusios prarajos. Ji vėl spoksojo į mane. Pyktį jos akyse pakeitė susirūpinimas, aplink jas susimetė raukšlelės. Šiame pasaulyje buvo kažkas tai blogo ir neteisingo, jeigu kažkas toks geras ir trapus nenusipelnė angelo sargo, kad saugotų jos gyvybę. "Kaip bebūtų,"- linksmai pats sau pagalvojau,- "ji bent jau turi

sargą vampyrą." Nusišypsojau, man labai patiko mano paties pretekstas čia likti. -Žinoma, stengtis išsaugoti tavo gyvybę jau tapo darbas pilnu etatu, reikalaujantis nuolatinio mano buvimo šalia tavęs. Ji taip pat nusišypsojo. -Šiandien niekas į mane nesikėsino.- Švelniai atsakė. -Kol kas,- sausai pridūriau. -Kol kas.- Didžiam mano nustebimui, ji su manimi sutiko. Aš tikėjausi, kad ji atsisakys bet kokios siūlomos pagalbos. "Kaip jis galėjo? Tas savanaudis asilas! Kaip jis galėjo šitaip su mumis pasielgti?"- Spigios, lyg rėžiančios Rozali mintys įsiterpė į mūsų pokalbį. -Nusiramink, Rozali,- išgirdau per valgyklą atsklidusį Emmeto balsą. Jo ranka buvo tvirtai apglėbusi jos pečius spausdama ją prie jo, neleidžiančia jai išsiveržti. "Atleisk, Edwardai,"- kaltai galvojo Alisė.- "Iš jūsų pokalbio ji suprato, kad Bella žinojo daugiau, nei turėtų ir... Būtų buvę dar blogiau, jeigu nebūčiau pasakius jai tiesos. Gali manim patikėti." Suvirpėjau nuo jos žodžius atlydėjusių vaizdų, rodančių kas būtų butų nutikę, jeigu Rozali būtų sužinojusi tiesą apie tai, kad Bella žino apie vampyrus, namie, kur ji neturėjo priežasčių valdytis. Man reikės paslėpti savo Astin Martiną kur nors už šalies ribų, jeigu ji nenusiramins iki pamokų galo. Tas mano mylimos - sudaužytos ir degančios - mašinos vaizdas mane labai nuliūdino, vis tik aš žinojau, kad nusipelniau bausmės. Džasperas buvo nedaug laimingesnis. Su jais susitarsiu vėliau. Man liko ne tiek jau daug laiko būti kartu su Bella ir aš nesiruošiau švaistyti jo veltui. O girdint Alisės balsą aš prisiminiau, kad dar turiu sutvarkyti šiokius tokius reikalus. -Aš turiu tau dar vieną klausimą,- pasakiau stengdamasis nekreipti dėmesio į Rozali isteriją. -Pirmyn,- tarė Bella vis dar besišypsodama. -Ar šeštadienį tau tikrai reikia į Sietlą, ar tai buvo tik pretekstas atsakyti neigiamai visiems tavo gerbėjams? Ji pasiraukė prieš man atsakydama.

-Žinai, aš tau vis dar neatleidau už tą istoriją su Taileriu. Tai tavo kaltė, kad jis įsivaizduoja privalantis vestis mane į šokius. -Och, jis vis tiek būtų radęs progą tavęs paprašyti - su mano pagalba ar be jos - aš tik norėjau pamatyti tavo veidą kai tai nutiks. Dabar jau nusikvatojau prisiminęs persigandusią jos veido išraišką. Niekada, kad ir ką jai bebūčiau sakęs apie savo siaubo istoriją, jos taip neišgasdinau. Tiesa jos negasdino. Ji norėjo būti su manimi. Užsiciklinau. -Jeigu aš būčiau tave pakvietęs, ar taip pat būtum atsisakiusi? -Tikriausiai ne,- atsakė ji,- bet būčiau radusi pretekstą atsisakyti vėliau - fiktyvią ligą ar išnarintą kulkšnį. Kaip keista. -Kodėl taip pasielgtum? Ji papurtė galvą lyg nusivylusi dėl to, kad aš vis dar nesupratau. -Spėju, kad niekada nematei manęs per sporto pamoką, kitaip tikrai suprastum. Ak. -Ar tai nebus susiję su tuo faktu, kad tu nesugebi pereiti lygiu, be jokių kliūčių paviršiumi už ko nors nesuklupdama? -Akivaizdžiai. -Na, tai ne problema. Visas reikalas tik leistis vedžiojamai. Trumputę sekundės dalį aš užkaitau nuo minties, kad laikyčiau ją savo glėbyje bešokant, o ji vilkėtų ką nors tikrai lengvo ir gražaus, nieko panašaus į šį klaikų megztinį. Tobulai aiškiai prisiminiau kiekvieną smulkmeną, kai jos kūnas prigludo po manuoju, kuomet į ją lėkė furgonas. Galėjau prisiminti tą jausmą - stipresnį už paniką, neviltį ir liūdesį. Ji buvo tokia minkšta ir šilta, lengvai pasiduodama mano akmeninio kūno šarvams. Pasistengiau grįžti realybėn. -Tu niekada man apie tai neminėjai,- greitai atsakiau jai užkirsdamas kelią jos argumentavimui apie jos nevikrumą, ką, puikiai mačiau, ji buvo nusiteikusi daryti.- Tu rimtai nusiteikusi lėkti į Sietlą, ar tu neprieštarautum, jeigu šeštadienį numatytumėm ką nors kita? Gana sukta. Leidau jai pasirinkti vis tik nepalikdamas

pasirinkimo dėl mano buvimo su ja visą dieną. Iš mano pusės tai nelabai sąžininga. Bet praeitą naktį aš daviau jai pažadą - ir mane jaudino mintis, kad galėsiu jo laikytis, lygiai taip pat kaip ir gasdino. Šeštadienį bus saulėta diena. Galėčiau parodyti jai, koks iš tikro aš buvau, jeigu būčiau pakankamai drąsus pakelti jos pasibaisėjimui ir pasišlykštėjimui. Kaip tik žinojau tokią vietelę, kur galėčiau taip surizikuoti... -Aš laukiu pasiūlymų,- pratarė Bella,- bet vis tik norėčiau paprašyti tavęs paslaugos. Beveik teigiamas atsakymas. Ko gi ji gali norėti? -Kokios? -Ar aš galėsiu vairuoti? Ar čia pasireiškė jos humoro jausmas? -Kodėl? -Na, daugiausia dėl to, kad kai pranešiau Čarliui, jog važiuosiu į Sietlą, jis klausė manęs ar ten vyksiu viena, ir tuo metu aš ten ruošiausi viena. Jei jis vėl paklaustų, aš tikriausiai jam nemeluočiau, bet nemanau, kad jis klaus, o palikti savo mašiną kieme sukeltų nereikalingų įtarimų. Ir taip pat dėl to, kad tavo vairavimas mane gasdina. Aš neišlaikęs pavarčiau akis. -Iš visų dalykų, kurie manyje galėtų tave gasdinti, tave gasdina mano vairavimas.- Tikrai, jos smegenys veikė atbulai. Tai mane jau slėgė. "Edwardai."- Skubiai mintyse prabilo Alisė. Pamačiau save stovintį saulės apšviestame plote vienoje iš jos vizijų. Tą vietą aš gerai pažinojau, ten ir ruošiausi vežtis Bellą - nedidelė pieva, kur be manęs niekas nėra įžengęs. Rami, jauki vietelė, kur aš galėjau pabūti vienas, toli nuo bet kokios gyvenvietės, kur netgi mano mintys galėjo pailsėti. Alisė taip pat atpažino tą vietą, nes ją jau buvo mačiusi vienoje iš savo vizijų ne taip jau seniai, vienoje iš tų baisių vizijų, kurias ji man parodė tą rytą, kai išgelbėjau Bellą nuo furgono. Jos vizijoje aš buvau vienas. O dabar buvo labai aišku, kad Bella buvo ten su manimi. Taigi, aš buvau pakankamai drąsus. Ji žiūrėjo į mane, atšvaitų vaivorykštė buvo nušvietusi jos veidą,

kuriame nebuvo baimės. "Tai ta pati vieta..."- Galvojo persigandusi Alisė, jos siaubas visai netiko prie vizijos. Įtampa galbūt, bet ne siaubas. Ką tai reiškė - ta pati vieta? O tada aš tai pamačiau. "Edwardai,"- užprotestavo Alisė.-"Aš ją myliu, Edwardai." Aš nutildžiau jos mintis savo galvoje. Ji nemylėjo Bellos taip, kaip aš ją mylėjau. Jos vizija buvo neįmanoma. Klaidinga. Ji buvo kažkuo apakinta, pilna neįmanomų vaizdų. Nepraėjo nė pusė sekundės. Bella smalsiai žiūrėjo į mane laukdama, ar aš sutiksiu su jos salyga. Ar ji pastebėjo baimės blyksnį, ar jis buvo pernelyg greitas jos akims? Aš susikaupiau ties Bella, ties mūsų pokalbiu, pasistengdamas nustumti kuo toliau nuo mano minčių Alisę su visomis jos vizijomis. Jos nenusipelnė mano dėmesio. Vis tik nebesugebėjau išlaikyti žaismingo mūsų pokalbio tono. -Tu nenori pasakyti savo tėvui, kad ruošiesi praleisti su manimi visą dieną?- Paklausiau, o mano balsas tapo vis niūresnis. Mane vėl pasiekė vizijos, o aš iš visų jėgų vėl pasistengiau nustumti jas šalin. -Su Čarliu truputis visada yra per daug.- Pasakė taip, lyg konstatuotų faktą.- O šiaip jau, tai kur mes ruošiamės važiuoti? Alisė klydo. Visiškai klydo. Nebuvo jokių šansų, kad taip nutiks. Tai tebuvo viena iš senų jos vizijų, kuri dabar jau nebegaliojo. Dabar viskas pasikeitė. -Praneša gražų orą,- pratariau labai lėtai, kovodamas su panika ir neapsisprendimu. Alisė klydo. Aš tęsiu tai, ką pradėjau, lyg nieko nebūčiau matęs.- Todėl aš stengsiuosi likti tolėliau nuo žmonių žvilgsnių, ir tu galėtum likti su manim... Jeigu to panorėtum. Bella iš karto suprato mano žodžių reikšmę - jos akys sublizgo iš smalsumo. -Ir tu parodysi man ką turėjai omenyje, na, kai kalbėjai apie saulę? Galbūt, kaip tai buvo nutikę jau begalę kartų, jos reakcija ir vėl bus priešinga tai, kurios tikėjausi. Nusišypsojau iš tos galimybės

vėl pasinerdamas į gerą nuotaiką. -Taip, bet...- Ji vis dar neatsakė man teigiamai.- Jeigu tu nenori... Pasilikti su manimi viena, aš vis tik nenorėčiau, kad tu važiuotum į Sietlą viena. Aš drebu vien pagalvojęs, kokios problemos gali tave užklupti tokio dydžio mieste. Jos lūpos susispaudė. Ji įsižeidė. -Feniksas didenis už Sietlą tris kartus vien jau gyventojų skaičiumi... -Bet ne Fenikse tau teko susidurti su mirtimi.- Pertraukiau jos išvedžiojimus.- Todėl man labiau patiktų, kad tu liktum su manimi. Ji galėtų likti amžinai, ir to vis tiek būtų per mažai. Neturėčiau taip galvoti. Mes neturėjome amžinybės. Prabėgančios sekundės buvo svarbesnės nei kada nors anksčiau. Kiekviena sekundė keitė ją, kol aš atsisakiau ją liesti. -Taip jau nutiko, kad aš neprieštarauju tam, kad likčiau su tavim viena.- Pasakė ji. Žinoma, kad ne - juk visi jos instinktai buvo blogi. -Žinau,- linktelėjau,- vis tik turėtum pasakyti apie tai Čarliui. -Kodėl, dėl visų šventų, aš turėčiau tai daryti?- Paklausė ji ir jos balse nuskambėjo išgąstis. Aš žvelgiau į ją nebeįstengdamas išlaikyti nuošalėje vizijos, kuri tiesiog veržėsi man į smegenis. -Kad duotum man menkutę priežastį parvežti tave atgal,- iškvėpiau. Ji privalo padaryti nors tai - palikti nors vieną liudininką kaip užstatą mano geram elgesiui. Kodėl Alisė taip stengėsi mane pribaigti savo vizijomis būtent dabar? Bella garsiai iškvėpė ir įsispoksojo į mane ilgam laikui. Ką ji matė? - Manau, kad aš surizikuosiu.- Pasakė. Uch! Ar jai suteikdavo kokį jaudulį rizikavimas gyvybe? Kokį nors adrenalino antplūdį, kurio ji troško? Pažvelgiau į Alisę kuri sutiko mano akis lediniu žvilgsniu. Šalia jos vis dar įsiutusi rėkavo Rozali, bet man tai nerūpėjo. Leisk jai sudaužyti mašiną. Juk tai tik žaisliukas.

-Gal pašnekėkim apie ką nors kita,- staiga pasiūlė Bella. Pažiūrėjau atgal į ją nusistebėdamas, kaip ji galėjo taip lengvai ignoruoti pačius svarbiausius dalykus. Kodėl ji atsisakė įžvelgti manyje pabaisą, kuriuo aš buvau? -Apie ką tu nori kalbėti? Ji atidžiau pažvelgė iš pradžių į kairę, po to į dešinę, lyg norėdama įsitikinti, ar nėra pašalinių ausų. Ji ko gero ruošiasi grįžti prie dar vieno mito apie vampyrus. Akimirkai jos kūnas sustingo, po to žvilgsnis grįžo prie manęs. -Kodėl praeitą savaitgalį tu vykai į kalnus... Medžioti? Čarlis man sakė, kad tai ne pati geriausia vieta pasivaikščiojimams, na, dėl lokių. Taip atsipalaidavusi. Aš kilstelėjau vieną antakį. -Lokiai?- Išspaudė ji. Aš kreivai šyptelėjau leisdamas tai minčiai pribręsti jos galvoje. Gal po to ji pradės žvelgti į mane kiek atsargiau. Ar kas nors gali ją priversti žvelgti į mane atsargiau? Ji truputį susiraukė. -Tu žinai, kad dabar ne meškų medžiojimo sezonas?- Griežtai paklausė manęs. -Jeigu atidžiai perskaitytum įstatymus, tai jie taikomi tik šaunamiesiams ginklams. Kurį laiką ji prarado savo veido išraiškos kontrolę. Jos burna plačiai prasivėrė. -Lokiai?- Negalėdama patikėti vėl perklausė ji, bet veide nebuvo šoko. -Emmetas labiausiai mėgsta grizlius,- pasakiau atidžiau žiūrėdamas, kaip ji tai suvirškins. -Hmm.- Sumurmėjo ji. Žiūrėdama žemyn pasiėmė gabaliuką picos. Lėtai jį kramtė giliai susimasčiusi, po to šiek tiek atsigėrė. -Taigi,- pasakė pagaliau pakeldama akis,- o ką labiausiai mėgsti tu? Ko gero, man reikėjo kažko tai tokio tikėtis, bet aš nesitikėjau. Bella visuomet buvo įdomi, visad sugebėdavo nustebinti. -Kalnų liūtus,- griežtai atsakiau. -Ak.- Pasakė visiškai natūraliu balsu. Jos širdis plakė visiškai ramiai, lyg mes kalbėtume apie restorano patiekalus.

Puiku. Jeigu jau ji norėjo kalbėti taip, lyg visa tai būtų pats normaliausias dalykas pasaulyje... -Žinoma, mes turime stengtis pernelyg nenusiaubti gamtos dėsnių su savo medžioklėmis,- pasakiau lygiu moksliniu balsu,- mes stengiamės rasti pernelyg apgyvendintas plėšrūnais vietas - kaip toli tai bebūtų. Apylinkėse visuomet pilna stirnų ir briedžių, bet kur gi medžioklės džiaugsmas? Ji klausėsi su mandagia veido išraiška, lyg būčiau mokytojas, dėstantis jai pamoką. Nesusilaikiau nenusišypsojęs. -Iš tikro, kur?- Ramiai paklausė ji ir pasiėmė dar gabaliuką picos. -Mėgstamiausias Emmeto sezonas - ankstyvas pavasaris,- toliau tęsiau pamoką,- jie prabunda iš žiemos miego, todėl būna daug irzlesni. Jau prabėgo septyniasdešimt metų, o jis vis dar negalėjo pamiršti pirmos savo kovos. -Nieko linksmiau už įsiutusį grizlį,- sutiko Bella linktelėdama galvą. Negalėjau sulaikyti virpulio kai papurčiau galvą dėl jos nelogiškos ramybės. Man reikėjo tai suvokti. -Prašau, pasakyk man, ką tu iš tiesų galvoji. -Bandau tai įsivaizduoti, bet man nelabai išeina,- pasakė ji ir tarp jos akių pagilėjo raukšlelė.- Kaip jūs medžiojate meškas be ginklų? -Ooo, bet mes turime ginklus.- Pasakiau ir švystelėjau jai plačiausią šypseną. Tikėjausi, kad ji pasitrauks, bet ji vis dar ramiai tebesėdėjo susikaupusi ties mano žvilgsniu.- Tik ne tokius, apie kuriuos jie sukūrė medžioklės įstatymus. Jei kada matei per televizorių medžiojantį lokį, gali įsivaizduoti taip medžiojantį Emmetą. Ji pažvelgė į stalo, kur sėdėjo kiti mano šeimos nariai, pusę ir sudrebėjo. Pagaliau. Aš nusijuokiau pats iš savęs nes žinojau, kad viena mano dalis troško, jog ji liktų tokia pat ignoruojanti. Kai ji vėl atsisuko ir įsižiūrėjo į mane, jos akys buvo gilios ir patamsėjusios. -Ar tu taip pat panašus į lokį?- Paklausė beveik šnibždėdama.

-Labiau į liūtą, bent jau jie taip sako.- Atsakiau ir vėl nerūpstingu balsu.- Gal mūsų pasirinkimas mus atspindi. Jos lūpų kampučiai truputį pakilo. -Gal.- Pakartojo ji. Po to jos galva pasviro į šoną, o akyse suspindo smalsumas. -Ar kada nors galėsiu tai pamatyti? Man nereikėjo Alisės vizijų, kad įsivaizduočiau tą košmarą - pilnai užteko mano paties vaizduotės. -Jokiu būdu.- Suurzgiau. Ji atšoko, jos akys plačiai atsimerkė iš baimės. Aš taip pat atsitraukiau, man reikėjo trupučio erdvės. Ji niekada to nepamatys, tiesa? Ji niekada nė trupučio man nepadės išsaugoti jos gyvybę. -Ar man tai būtų pernelyg baisu?- Paklausė jau vėl lygiu balsu. Vis tik jos širdis dar tebeplakė dvigubai greičiau. -Jeigu būtų tik tai, aš tave nusivesčiau ten dar šį vakarą,- išspaudžiau pro sukastus dantis,- tau reikia sveikos baimės dozės. Tai tikrai turėtų tau padėti. -Tuomet kodėl?- Nesuprasdama paklausė ji. Aš niūriai pažvelgiau į ją laukdamas kol ji išsigąs. Aš buvau išsigandęs. Galėjau labai aiškiai įsivaizduoti Bellą besisukiojančią netoliese kol aš medžioju. Jos akyse švietė smalsumas ir nekantrumas, nieko daugiau. Ji nepasiduodama laukė mano atsakymo. Bet mūsų valanda jau baigėsi. -Vėliau,- pasakiau jai pakildamas,- mes pavėluos Ji apsidairė aplink lyg nesuvokdama, kad vis dar buvome valgykloje. Lyg nesuvokdama, kad mes vis dar buvome mokykloje, o ne kokioje nors jaukioje nuošalioje vietelėje. Aš puikiai supratau jos jausmus. Man pačiam buvo sunku suvokti visą aplinkinį pasaulį, kai būdavau šalia jos. Ji greitai pakilo vieną kartą kluptelėdama ir užsimesdama ant peties savo krepšį. -Gerai, tuomet vėliau.- Atsakė. Jos akyse blykstelėjo ryžtingas nusiteikimas. Ne, ji tikrai viso to nepaliks ramybėje.

SUNKUMAI Tylėdami su Bella ėjome į biologijos pamoką. Aš stengiausi sutelkti savo mintis į šią akimirką, į mergaitę, einančią šalia manęs, į tai, kas buvo tikra ir tvirta, į viską, kas galėjo laikyti mano mintis atokiau nuo nereikšmingų ir jaudinančių Alisės vizijų. Praėjome pro Andželą Vėber, užtrukusią šalia mokyklos ir besikalbančią su vaikinu iš matematikos klasės. Aš atidžiai klausiausi jos minčių, tikėdamasis nusivylimo, bet buvau nustebintas. Taigi, vis tik buvo kažkas, ko Andžela norėjo. Deja, tai buvo kažkas, ką bus labai nelengva jai išrūpinti. Pajutau keistą palengvėjimą girdėdamas vilties kupinas Andželos mintis. Mane apėmė pojūtis, lyg su Andžela šiuo metu dalintumėmės giminiškais jausmais, net jei ji to niekada nesužinos, bet šiuo metu aš ir ta maloni mergaitė tebuvome vienas ir tas pats asmuo. Mane nuramino žinojimas, kad šiuo metu aš nebuvau vienintelis išgyvenantis tragišką meilės istoriją. Širdys dužo aplink mane. Bet jau sekančią sekundę manė apėmė staigus susierzinimas. Nebuvo priežasčių, kad Andželos istorija baigtųsi tragiškai. Ji buvo žmoniška, jis buvo žmoniškas, ir ją apėmusios beviltiškos mintys buvo juokingos, tikrai juokingos palyginus su mano situacija. Jos kenčianti širdis neturėjo prasmės. Koks bereikalingas liūdnumas, kai nebuvo jokių priežasčių, kad ji negalėtų būti kartu su tuo, kurio taip troško. Kodėl ji neturėtų gauti to, apie ką svajojo? Kodėl nors viena meilės istorija negalėtų baigtis laimingai? Norėjau padaryti jai dovaną. Nusprendžiau, kad duosiu jai tai, ko ji troško. Žinant tai, ką aš žinojau apie žmonių prigimtį, tai netgi neturėtų būti labai sunku. Greitai įsiveržiau į vaikino, stovinčio šalia jos ir tapusio jos švelnumo objektu mintis, ir supratau, kad jis neturėtų nieko prieš, bet turėjo tokių pat sunkumų kaip ir ji. Toks pat beviltiškai drovus kaip ir ji pati.

Viskas, ką man reikės padaryti, tai sukelti jam norą... Mano galvoje labai lengvai išsirutuliojo planas, dabar jau šlifavau jo detales. Man prireiks Emmeto pagalbos - prikalbinti jį man padėti buvo iš tikro vienintelis sunkumas. Žmonių prigimtimi buvo daug lengviau manipuliuoti nei vampyrų. Aš džiaugiausi, kad radau kaip atsidėkoti Andželai. Tai buvo gana malonus nukrypimas nuo mano paties problemų. Ach, jeigu manosios būtų taip lengvai išsprendžiamos... Kai su Bella atsisėdome į savo vietas, mano nuotaika jau buvo žymiai pagerėjusi. Gal turėčiau žiūrėti į visa tai teigiamiau. Gal mūsų problemai sprendimas buvo kažkur šalia, kaip ir Andželai jis buvo po nosimi, tik ji jo nematė. Gal ir ne visai panašus į josios... Bet kam tuščiai švaistyti laiką nevilčiai? Negalėjau prarasti laiko kai kalba ėjo apie Bellą. Kiekviena sekundė buvo svarbi. Ponas Banneris įėjo į klasę vilkdamas seną televizorių su vaizdo įrašų technika. Tai buvo jo būdas mokyti apie genetiką - ko jis labai nemėgo - rodant mums filmus ateinančias tris dienas. "Lorenzo Aliejus" nebuvo pats geriausias filmas, bet visa klasė pajuto susijaudinimą. Nebus užrašų, nebus praktinių darbų. Trys laisvės dienos. Žmonės džiūgavo. Kaip bebūtų, man tai nerūpėjo. Aš nesiruošiau skirti dėmesio niekam, išskyrus Bellą. Šiandien aš neatitraukiau savo kėdės kuo toliau, norėdamas palikti sau šiek tiek erdvės kvėpavimui. Atvirkščiai, atsisėdau taip arti jos, kaip būtų atsisėdęs bet kuris žmogus. Arčiau, nei mes sėdėjome mašinoje. Pakankamai arti, kad kaire savo kūno puse jausčiau nuo jos sklindančią šilumą. Tai buvo keista patirtis, maloni ir tuo pačiu metu erzinanti, bet man tai patiko labiau nei sėdėti viso stalo nuotoliu nuo jos. Tai buvo daug daugiau nei tai, prie o aš buvau pratęs, ir tuo pačiu metu per mažai. Man vis dar kažko trūko. Buvimas taip arti jos sukėlė norą būti dar arčiau. Kuo arčiau jos atsirasdavau, tuo labiau stiprėjo trauka. Aš buvau ją apkaltinęs tuo, kad ji traukė pavojus lyg magnetas. Būtent šią akimirką jaučiau, kad tai buvo tiesa. Aš buvau pavojus, ir vos tik leisdavau sau priartėti prie jos dar vienu

centimetru, kai jos trauka tolygiai stiprėjo. O tada ponas Banneris išjungė šviesą. Buvo keista, kaip smarkiai viskas pasikeitė nuo šios akimirkos žinant, kad šviesa neturėjo jokios įtakos mano regėjimui. Vis dar galėjau matyti taip pat aiškiai kaip ir anksčiau. Kiekviena smulkmena šioje klasėje vis dar buvo aiški. Iš kur atsirado ta įtampa tamsioje klasėje, kuri man buvo visai netamsi? Ar taip nutiko todėl, kad aš žinojau, jog esu vienintelis, galintis viską aiškiai matyti? Kad mes abu - Bella ir aš - tapome nematomi kitiems? Lyg mes būtume vieni, tik ji ir aš, paslėpti tamsos, sėdintys taip arti vienas kito.... Be mano leidimo mano ranka pakilo ir priartėjo prie jos. Tik paliesti jos ranką, tik laikyti ją manojoje tamsoje. Ar tai bus tokia jau baisi klaida? Jei mano oda jai nepatiks, ji galės paprasčiausiai atitraukti savo ranką... Greitai atitraukiau ranką paremdamas savo smakrą ir tvirtai sunerdamas pirštus. Jokių klaidų. Buvau sau pažadėjęs, kad daugiau nepridarysiu jokių klaidų, kokios nereikšmingos jos bebūtų. Jei laikyčiau jos ranką savojoje, pradėčiau trokšti daugiau - dar vieno nereikšmingo prisilietimo, dar vieno priartinančio link jos judesio. Galėjau jau dabar tai jausti. Manyje augo naujas alkis grasinantis sunaikinti visą mano savitvardą. Jokių klaidų. Bella apglėbė save rankomis, jos pirštai susispaudė į kumščius, lyg jaustųsi taip pat, kaip ir aš. Apie ką tu galvoji? Vos nemiriau iš noro tyliai jai sušnibždėti, bet klasėje buvo taip tylu, kad ir šnibždėdami negalėjome kalbėtis. Prasidėjo filmas truputį nušviesdamas tamsą. Bella žvilgtelėjo į mane. Ji pastebėjo, kaip įsitempęs buvo mano kūnas - kaip ir josios - ir nusišypsojo. Jos lūpos lengvai išsilenkė, o akyse švietė šiltas kvietimas. O gal aš mačiau tai, ką norėjau matyti. Aš taip pat jai nusišypsojau. Jos kvėpavimas patankėjo ir ji greitai nusuko savo žvilgsnį. Nuo to pasidarė tik blogiau. Negirdėjau jos minčių, bet staiga

man pasirodė, kad anksčiau, kai maniau, jog ji norėjo mano prisilietimo, aš buvau teisus. Ji jautė tą keistą trauką taip pat kaip ir aš. Tarp mūsų kūnų oras buvo taip įkaitęs nuo įtampos, kad beveik lėkė kibirkštys. Per visą valandą ji nesujudėjo, stengdamasi sulaikyti savo kūną nuo menkiausio judesio lygiai taip pat, kaip aš stengiausi su savuoju. Paitaikius progai ji vėl žvilgtelėjo į mane ir visa tarp mūsų susitelkusi įtampa trenkė man lyg žaibas. Valanda bėgo lėtai, labai lėtai, ir vis tik nepakankamai lėtai. Tai buvo taip nauja, kad galėčiau šitaip sėdėti keletą dienų, kol visiškai išragaučiau šį naują jausmą. Kol bėgo minutės aš ir toliau argumentavau pats sau, kovodamas viduje su noru ją paliesti ir ieškodamas tam tinkamo preteksto. Pagaliau ponas Banneris įjungė šviesą. Ryškioje visus užliejusioje šviesoje įtampa klasėje nuslūgo. Bella linktelėjo ir pasitempė ištiesdama prieš save rankas sunertais pirštais. Jai turėjo būti nepatogu išsėdėti tokioje pačioje pozoje visą valandą. Man buvo lengviau - sustingimas man buvo įprastas. Sukikenau pamatęs jos veido išraišką. -Na, tai buvo gana įdomu... -Hmmm... - numykė ji labai gerai suprasdama apie ką aš kalbėjau, bet to nekomentuodama. Ko tik nebūčiau atidavęs, kad galėčiau išgirsti jos mintis šią akimirką. Lintelėjau. Mano norai nieko nekeitė. -Einam?- Paklausiau pakildamas nuo kėdės. Ji pradėjo stotis žiūrėdama į mane nepasitikinčia veido išraiška, ištiesusi prieš save rankas, lyg bijotų neišsilaikyti ant kojų. Galėjau ištiesti jai ranką. Arba galėjau paliesti jos alkūnę - labai švelniai - ir ją sulaikyti. Tai nebūtų toks jau baisus prasižengimas... Jokių klaidų. Ji buvo labai tyli kol mes ėjome link sporto salės. Tarp jos antakių buvo susimetusi gili raukšlelė - požymis, kad ji buvo giliai susimąsčiusi. Aš taip pat buvau giliai susimąstęs.

Vienintelis prisilietimas prie jos odos jos nesužeis, jau savanaudiškai galvojau. Vos galėjau sulaikyti savo ranką. Tai nebuvo labai sunku, kol aš save kontroliavau. Mano liečiamieji pojūčiai buvo labiau išvystyti nei žmogaus, aš galėjau žongliruoti stiklinėmis jų nesudaužydamas, galėjau išlaikyti muilo burbulą jo nesusprogdindamas. Kol save kontroliavau... Bella buvo lyg muilo burbulas - trapus ir trumpalaikis. Laikinas. Kiek ilgai dar galėsiu pateisinti savo buvimą jos gyvenime? Kiek laiko man dar liko? Ar dar kada nors man pasitaikys proga, kaip dabar, kaip ši akimirka, kaip ši sekundė? Ji ne visada bus man ranka pasiekiama... Bella atsisuko į mane prie sporto salės durų ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos pamačius mano veido išraišką. Ji nepratarė nė žodžio. Mačiau savo atvaizdą jos akyse ir aiškiai matomą mano vidinį konfliktą. Mačiau pasikeičiantį savo veidą, kai mano geroji pusė prarado visą valią. Mano ranka pakilo anksčiau, nei suvokiau ką darau. Be galo švelniai, lyg ji būtų iš trapiausio krištolo, lyg ji būtų gležna kaip muilo burbulas mano pirštai palietė jos skruosto odą. Aš degiau nuo prisilietimo, jaučiau jos kraują pulsuojantį po permatoma oda. Gana, pats sau įsakiau, o mano ranka švelniai nuslydo jos skruostu. Pakaks. Buvo pernelyg sunku atitraukti ranką, nejudėti dar arčiau jos nei jau buvau. Per mano mintis pralėkė tūkstančiai galimybių, tūkstančiai skirtingų būdų ją paliesti. Apvesti jos lūpas pirštų galiukais. Uždėti plaštaką ant jos smakro. Ištraukti gumutę iš jos plaukų ir leisti jiems pasklisti per mano ranką. Mano rankos, apglėbiančios jos liemenį ir tvirtai prispaudžiančios ją prie mano kūno. Gana. Prisiverčiau atsitraukti, truputį atitolti nuo jos. Mano kūnas judėjo labai nenoriai. Leidau sau žvelgti į ją per kitų mintis beeidamas šalin, beveik bėgdamas nuo pagundos. Prigavau Maiko Njūtono mintis - jos buvo garsiausios - kai jis stebėjo pro šalį einančią Bellą išsiblaškiusiu žvilgsniu, nuraudusiais

skruostais. Jis paniurzgėjo ir staiga su neapykanta ištarė mano vardą savo mintyse. Negalėjau susilaikyti irzliai apie jį nepagalvodamas. Mano ranka dilgčiojo ir virpėjo. Aš pabandžiau ją pamankštinti, bet ji vis dar skaudžiai dilgčiojo. Ne, aš jos nesužeidžiau. Bet liesti ją vis tik buvo klaida. Jaučiausi taip, lyg ugnis, ne vien dėl troškulio, deginanti ugnis būtų apėmusi visą mano kūną. Ar sekantį kartą, kai būsiu šalia jos, aš galėsiu susilaikyti jos nepalietęs? O jei paliesiu ją vieną kartą, ar sugebėsiu sustoti? Daugiau jokių klaidų. Tvirtai apsisprendžiau. Mėgaukis prisiminimais, Edwardai, ir pasistenk prilaikyti rankas, pats sau pagalvojau. Tai, arba turėsiu prisiversti išvykti, tik nežinau kaip. Negalėjau leisti sau trintis aplink ją, jeigu ir toliau vieną po kitos darysiu klaidas. Giliai įkvėpiau ir pasistengiau surikiuoti savo mintis. Emmetas išdygo šalia manęs įšėjęs pro anglų klasės duris. -Ei, Edwardai,- "Jis atrodo geriau, keistai, bet geriau. Laimingas." -Ei.- Ar aš tikrai atrodžiau laimingas? Ko gero, neskaitant chaoso mano galvoje, aš taip ir jaučiausi. "Pasistenk laikyti liežuvį už dantų, vaiki. Rozali ruošiasi nudirti tau odą." Aš linktelėjau. -Atleisk, kad palikau tave aiškintis su ja vieną. Ar pyksti ant manęs? -Ne, Rozali su tuo susitaikys. Buvo nulemta, kad taip nutiks.- "Alisė matė jos ateitį..." Alisės vizijos buvo paskutinis dalykas, apie kurį šiuo metu norėjau galvoti. Žvelgiau tiesiai priešais save kietai sukandęs dantis. Kadangi ieškojau pramogos mano mintys prigavo Beno Čenio, beeinančio ispanų kalbos link, mintis. Va man proga padaryti paslaugą Andželai Vėber. Staigiai sustojau pagriebdamas Emmetą už rankos. -Palauk truputį. "Kas nutiko?" -Žinau, kad to nenusipelniau, bet ar padarytum man paslaugą?

-Kokią?- Smalsiai paklausė Emmetas. Sulaikęs kvėpavimą - ir tardamas žodžius taip greitai, kad jeigu kas nors ir būtų išgirdęs, vis tiek nebūtų supratęs - aš jam paaiškinau savo planą. Jis sumišęs įsispoksojo į mane, jo mintys buvo tokios pat sumišusios kaip ir veido išraiška. -Taigi,- paskatinau jį,- ar padėsi man? Jam prireikė trupučio laiko prieš atsakant: -Bet kodėl? -Nagi, Emmetai, o kodėl gi ne? "Kas tu toks ir ką padarei su mano broliu?" -Tu gi visuomet skundiesi, kad mokykloje visuomet viskas nuobodu. Tai būtų šiokia tokia pramoga, kaip manai? Galvok apie tai kaip apie tyrimą, žmogiškos prigimties tyrimą. Emmetas ilgą laiką žiūrėjo į mane , po to nusileido. -Na, žinoma, tai bus šioks toks pokytis. Gerai, sutinku. Padėsiu tau. Dabar jau susijaudinęs pažvelgiau į jį. Man palengvėjo kai supratau, kad jis eis su manim išvien. Su Rozali visuomet buvo sunku, bet turėjau pripažinti, kad už vieną dalyką buvau jai dėkingas. Niekas neturėjo geresnio brolio nei aš. Su Emmetu nereikėjo net ruošti vaidinimo. Beeinant į klasę aš jam tik išdėsčiau savo veiksmų planą. Benas jau sėdėjo savo vietoje prieš mus peržiūrėdamas savo namų darbus. Mes su Emmetu prisėdome ir pradėjome elgtis taip pat, kaip ir jis. Klasė vis dar buvo triukšminga, murmesiai nesiliovė, kol ponia Goff nepaprašė mokinių dėmesio. Ji įėjo neskubėdama, vis dar peržiūrinėdama kitos klasės mokinių darbus. -Taigi,- pratarė Emmetas šiek tiek per garsiai, kad tai būtų skirta tik man,- ar tu jau pakvietei Andželą Vėber į pasimatymą? Iš Beno pusės sklindančių lapų šlamėjimas staiga liovėsi ir jis susitelkė ties mūsų pokalbiu. "Andžela? Jie kalba apie Andželą?" Puiku. Jis susidomėjo. -Ne.- Atsakiau lėtai papurtydamas galvą lyg gailėdamasis. -Kodėl ne?- Toliau improvizavo Emmetas.- Ar tu bijai?

Pažvelgiau į jį susiraukdamas. -Ne, girdėjau, kad ji domisi kažkuo kitu. "Edwardas Cullenas ruošėsi kviesti Andželą į pasimatymą? Bet... Ne. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad jis trintųsi šalia jos. Jis... Jai netinka. Nesaugus..." Nesitikėjau iš jo pusės riteriškumo ar apsaugos instinktų. Labiau norėjau pavydo. Bet tiks ir tai. -Ir tai tave sustabdys?- Paklausė Emmetas toliau improvizuodamas.- Nesiruoši dėl jos pakovoti? Vėl pasiraukiau iš Emmeto minčių, bet pasistengiau jomis pasinaudoti. -Klausyk, man atrodo, kad tas Benas tikrai jai patinka. Nesiruošiu švaistyti laiko jai perkalbėti. Yra daug kitų mergaičių. Oras Beno pusėje įsielektrino. -Kas toks?- Perklausė Emmetas laikydamasis mūsų plano. -Mano biologijos partnerė sakė, kad tai vaikis, pavarde Čenis. Nesu tikras, kad žinau, kas jis toks. Pasistengiau nuslėpti savo šypseną. Tik išdidieji Cullenai galėjo apsimesti, kad nepažįsta visų mokinių šioje mažoje mokykloje. Beno galvoje sukosi šokiruotos mintys. "Aš? Prieš Edwardą Culleną? Bet kodėl turėčiau jai patikti?" -Edwardai,- jau tylesniu balsu pasakė Emmetas mestelėdamas žvilgsnį Beno pusėn,- jis tiesiai prieš tave.- Pasakė taip lėtai ir akivaizdžiai, kad bet kuris žmogus galėjo išskaityti iš jo lūpų. -Och...- Sumurmėjau. Pasisukau savo kėdėje ir pažvelgiau tiesiai į berniuką. Trumpą sekundę jo juodos akys, paslėptos akinių, buvo išsigandusios, po to jis sustingo ištiesindamas pečius ir drąsiai sutiko mano tiriantį žvilgsnį. Jo smakras pakilo ir oda nusidažė pykčio raudoniu. -Aha.- Arogantiškai leptelėjau nusisukdamas į Emmetą. "Jis mano esantis geresnis už mane. Bet Andžela taip negalvoja. Aš jam įrodysiu..." Nuostabu. -Ar tu man nesakei, kad ji eina į šokius su Jorkiu?- Paklausė Emmetas pabrėždamas pavardę vaikino, kurį visi laikė baisiai nerangiu.

-Atrodo, kad tai buvo bendras nuosprendis,- pasakiau norėdamas, kad Benui neliktų jokių neaiškumų.- Andžela labai drovi. Jeigu B - na, tas vaikis - neišdrįs jos pakviesti, ji pati niekada jo nepaprašys. -Tau gi patinka drovios mergaitės,- toliau improvizavo Emmetas. "Ramios mergaitės. Tokios kaip... Hmm, nežianu. Bella Swan?" Pažvelgiau į jį. -Būtent. Po to nutariau grįžti prie mūsų vaidinimo. -Galbūt Andželai atsibos laukti, tuomet aš pakviesiu ją į šokius. "Ne, nekviesi."- Atsitiesdamas savo kėdėje pagalvojo Benas.- "Na ir kas, kad ji už mane aukštesnė. Jeigu jai tai nerūpi, kodėl turėtų rūpėti man? Ji pati gražiausia, protingiausia ir maloniausia mergaitė šioje mokykloje. Ir ji nori manęs..." Tas Benas pradėjo man patikti. Jis atrodė nekvailas ir gana geras žmogus. Galbūt netgi vertas tokios mergaitės kaip Andžela. Įspyriau po stalu Emmetui kai ponia Goff atkreipė klasės dėmesį. "Gerai jau, sutinku, kad buvo gana linksma."- Pagalvojo Emmetas. Nusišypsojau pats sau. Man patiko, kad sugebėjau privesti vieną meilės istoriją prie laimingos pabaigos. Buvau įsitikinęs, kad Benas laikysis savo plano ir džiaugiausi, kad galėjau atsidėkoti Andželai. Mano skola buvo išmokėta. Kokie kvaili buvo žmonės, leisdami laimei praeiti taip arti. Pasisekęs mano planas pakėlė man nuotaiką. Vėl nusišypsojau besisėsdamas į savo kėdę ir pasiruošdamas linsmintis. Juk Bellos kaltė, kad per pietų pertrauką užsiminė, kad niekada nemačiau jos sportuojant. Lengviausia buvo prigauti Maiko mintis - jos savo garsumu išsiskyrė iš visų sporto salėje rėkusių balsų. Per paskutines kelias savaites jo mintys man tapo pernelyg gerai atpažįstamos. Linktelėdamas nusprendžiau į viską žvelgti jo mintimis. Bent jau galėjau būti tikras, kad jis nepaleis Bellos iš akiračio. Išgirdau jį kaip tik laiku - jis siūlėsi Bellai būti jos badmintono partneriu. Kai jis jai tai pasiūlė, per jo mintis perbėgo visi

įmanomi parterystės būdai. Mano šypsena užgeso, žandikauliai susirakino ir aš turėjau sau priminti, kad nužudyti Maiką Njūtoną buvo ne pati geriausia idėja. -Ačiū, Maikai. Žinai, tu neprivalai to daryti. -Nesirūpink, pasistengsiu nesipinti tau po kojomis. Jie pasikeitė žvilgsniais ir begalė nelaimingų nutikimų - žinoma, visi susiję su Bellos nerangumu - perbėgo Maiko mintis. Iš pradžių Maikas žaidė vienas kol Bella stovėjo prie galinės linijos keistai laikydama savo raketę, lyg tai būtų buvęs pavojingas ginklas. Po to treneris kažką sulojo savo balsu liepdamas Maikui leisti žaisti ir Bellai. "Uuch..."- Pagalvojo Maikas, kai Bella linktelėjo ir paėjo pirmyn nerangiai laikydama raketę. Dženiferė Ford švystelėjo rakete prieš Bellą mintyse matydama plunksnos skrydžio trajektoriją. Maikas pajudėjo vienu metu su Bella smarkiai užsimodamas ir mesdamasis į priekį, kad išsaugotų savo tašką. Dabar jau susirūpinęs žvelgiau į Bellos raketės trajektoriją. Gana savimi pasitikinčiu žestu Bella tiksliai pataikė į plunksną, bet po to jos raketė linktelėjo atgal smarkiai trinktelėdama jai į galvą ir atsimušdama į Maiko ranką. Pasigirdo keistas garsas. "Ai. Ai. Skauda... Ko gero, liks mėlynė." Bella laikėsi susiėmusi už galvos. Man buvo labai sunku likti sėdėti savo vietoje žinant, kad jai skaudėjo. Bet ką galėčiau padaryti būdamas vietoje? Ir tai neatrodė labai rimta. Dvejojau ją stebėdamas. Jeigu ji sugalvotų žaisti toliau, aš rasiu atsiprašymą išeiti ir ištraukti ją iš tos pamokos. Treneris nusijuokė. -Atleisk, Njūtonai. Ta mergaitė tikra katastrofa. Neturėčiau statyti kitų mokinių į pavojų. Jis atsuko nugarą ir pradėjo susikaupęs žiūrėti į kitas komandas, todėl Bella galėjo ramiai atsisėsti. "Ak..."- Vėl pagalvojo Maikas trindamasis ranką. -Ar tau viskas gerai? -Taip, o tu?- Nurausdama paklausė Bella. -Manau, išgyvensiu.- "Nenoriu verkšlenti kaip mergiotė. Bet, po galais, tikrai skauda."

Maikas apsuko didelį ratą mankštindamas ranką. -Aš gal geriau pasėdėsiu,- pasakė Bella. Jos veide labiau išryškėjo nejaukumas ir gėda nei skausmas. Gal Maikui teko skaudžiausia dalis. Tikėjausi, kad tai buvo dalis tiesos. Ji bent jau daugiau nebežaidė. Ji labai atsargiai laikė už nugaros raketę pilnu atgailos žvilgsniu... Man ir vėl teko užmaskuoti savo juoką kosuliu. "Kas tokio juokingo?"- Smalsavo Emmetas. -Papasakosiu vėliau,- sušnibždėjau. Bella į žaidimų aikštelę daugiau nekėlė kojos. Treneris visiškai ją ignoravo leisdamas Maikui žaisti vienam. Pamokos gale aš greitai atsakiau į klausimus ir ponia Goff leido man pasišalinti anksčiau. Kol ėjau per mokyklos kiemą vis dar atidžiai klausiausi Maiko. Jis nusprendė pakalbėtu su Bella apie mane. "Džesika prisiekinėja, kad jie sustikinėja. Kodėl? Kodėl jis turėjo ją iš manęs paveržti?" Jis neįstengė suvokti tikro fenomeno - kaip ji galėjo pasirinkti mane? -Taigi... -Taigi ką?- Nustebo ji. -Tu ir Cullenas, ar ne...- "Tu ir baisuoklis. Na, jeigu tau taip svarbu susirasti turtingą..." Sugriežiau dantimis dėl jo piktų išvadų. -Maikai, tai ne tavo reikalas. "Ginasi. Taigi tai tiesa. Prastai." -Man tai nepatinka. -Tau ir neturėtų,- atkirto ji. "Kodėl ji nemato, koks jis keistas? Kaip ir jie visi. Tai, kaip jis į ją žiūri." -Jis žiūri į tave taip, lyg... Lyg galėtų tave suvalgyti. Sustingau belaukdamas jos atsakymo. Jos veidas skaisčiai nuraudo, o lūpos tvirtai susispaudė lyg sulaikytų kvėpavimą. O po to iš jos burnos išsiveržė prunkštelėjimas. Nuostabu. Dabar ji iš manęs juokėsi. Maikas suirzęs nusisuko ir patraukė persirengti.

Aš šliaužiau pagal sporto salės sieną stengdamasis suimti save į rankas. Kaip ji galėjo juoktis iš Maiko spėjimų - taip nerūpestingai, kad pradėjau galvoti, jog Forksas tampa tikrai keistas. Kodėl ji turi juoktis iš spėjimo, kad aš galiu ją užmušti, kai ji puikiai žinojo, kad taip gali nutikti? Kas tame juokingo? Kas su ja buvo negerai? Ar ji turėjo juodą humoro jausmą? Ta mintis apie jos charakterį nesugadino man nuotaikos, bet kaip galėjau būti tikras? O gal mano sapnas apie angelą buvo tikras todėl, kad ji neturėjo jokio baimės jausmo? Drąsi - tai buvo vienas iš ją apibūdinančių žodžių. Kiti galėjo sakyti - kvaila, bet aš žinojau, kokia ji buvo protinga. Vis tik kokia bebūtų priežastis, tas baimės nebuvimas ar keistas humoro jausmas neišeis jai į gera. Ar dėl to keisto baimės nebuvimo ji nuolat papuldavo į bėdą? Gal jai manęs čia reikės amžiams? Vien nuo tos minties mano nuotaika pakilo. Jeigu tik galėčiau valdytis, būti jai saugus, gal ir įstengčiau save įtikinti čia pasilikti. Jos pečiai buvo kilstelėti, dantys vėl lietė apatinę lūpą - nerimo požymis - kai ji išėjo pro sporto salės duris. Bet vos tik ji mane pamatė jos pečiai atsipalaidavo ir veide pasirodė plati šypsena. Tai buvo tobulai taiki veido išraiška. Ji ėjo šalia manęs nė kiek nedvejodama, tik retkarčiais stabtelėdama, kai jos kūno karštis pernelyg prie manęs priartėdavo. -Labas,- sušnibždėjo. Ir vėl laimė, kurią pajutau tą akimirką, buvo su niekuo nepalyginama. -Sveika,- atsakiau ir, negalėdamas susilaikyti nuo geros nuotaikos antplūdžio, pridūriau: -Kaip sekėsi sportuoti? Jos šypsena prigeso. -Puikiai. Ji tikrai prastai melavo. -Tikrai?- Paklausiau norėdamas išgauti daugiau. Ar jai skaudėjo? O tada pasigirdo garsios Maiko mintys nukreipdamas mano dėmesį.

"Nekenčiu jo. Norėčiau, kad jis numirtų. Tikiuosi, kad jis nulėks su savo išblizginta mašina nuo kokio skardžio. Kodėl jis negali paprasčiausiai jos palikti ramybėje? Likti su panašiais į jį - baisuokliais?" -Kas?- Paklausė Bella. Mano akys vėl susitelkė ties jos veidu. Ji pažvelgė į nueinantį Maiką ir vėl į mane. -Njūtonas pradeda tikrai mane nervinti,- prisipažinau. Jos šypsena pradingo, burna prasivėrė. Ji, ko gero, buvo pamiršusi apie mano galią ją matyti pastarąją valandą. Arba ji tikėjosi, kad daugiau to nebedarysiu. -Tu juk nepradėjai ir vėl šnipinėti? -Kaip tavo galva? -Tu neįtikėtinas!- Piktai sušnypštė ji, po to apsisuko ir piktai nužingsniavo per aikštelę. Jos oda tamsiai nuraudo - ji gėdinosi. Aš taikiai ėjau šalia jos tikėdamasis, kad jos pyktis greitai praeis. Įprastai ji gana greitai man atleisdavo. -Tai tu užsiminei, kad aš nebuvau matęs tavęs žaidžiant,- pasiaškinau.- Tai sužadino mano smalsumą. Ji suraukė antakius nieko man neatsakydama. Po to ji staigiai sustojo pusiaukelėje link mano mašinos pastebėjusi jaunų vaikių būrį, susispietusį aplink. "Norėčiau žinoti, kaip greitai galima ja važiuoti..." "Tik pažiūrėk į tuos pedalus. Tokius mačiau tik žurnaluose..." "Gražūs išlinkimai..." "Žinoma, ir aš norėčiau turėti besimėtančius šešiasdešimt tūkstančių..." Štai kodėl buvo geriau, kai Rozali ja važinėdavosi tik po užmiestį. Aš prasiskyniau tarp vaikinų kelią iki savo mašinos. Kiek padvejojusi Bella pasekė mano pavyzdžiu. -Įnoringa...- Sumurmėjau belipdamas į mašiną. -Kokia tai mašina?- Stebėdamasi paklausė Bella. -M3. Ji susiraukė. -Aš nekalbu Mašina ir vairuotojas kalba. -Tai BMW.- Pavarčiau akis ir susikaupiau įjungęs atbulinį bėgį,

kad nepertrenkčiau kokio vaikio. Mano žvilgsnis susikirto su keleto iš jų, nenorėjusių pasitraukti man iš kelio. Pusę sekundės tetrukęs mano žvilgsnis juos įtikino. -Ar tu vis dar pyksti?- Paklausiau. Jos kakta jau išsilygino. -Taip.- Trumpai atkirto ji. Linktelėjau. Gal man nereikėjo jai to priminti. Pamaniau, kad galėčiau pasiekti atleidimo. -Ar tu man atleisi, jeigu aš atsiprašysiu? Kurį laiką ji mąstė. -Gal... Jeigu tai bus nuoširdu.- Nusprendė.- Ir jeigu pažadėsi daugiau taip nedaryti. Nesiruošiau jai meluoti, bet nebuvo jokių šansų, kad su tuo sutikčiau. Gal turėčiau jai pasiūlyti kitokius mainus. -Ką tu atsakytum į tai, jeigu aš būčiau nuoširdus ir leisčiau tau vairuoti šeštadienį?- Vien jau įsivaizduodamas tai pašiurpau. Kol ji mąstė apie naują galimybę tarp jos akių ir vėl pasirodė raukšlelė. -Sutarta.- Ištarė po kurio laiko. O dabar dėl mano atsiprašymo... Iki šiol aš niekada nesistengiau Bellos apžavėti, bet dabar man atrodė labai tinkamas tam momentas. Įsižiūrėjau giliai jai į akis išvažiuodamas iš aikštelės ir vis savęs klausdamas, ar teisingai elgiuosi. Prakalbau pačiu įtikinamiausiu balsu: -Tuomet aš labai atsiprašau, kad tave nuliūdinau. Jos širdis pasileido šuoliais, kvėpavimas patankėjo. Ji plačiai atvėrė akis. Nusišypsojau. Berods tai suveikė visai neblogai. Žinoma, man buvo labai sunku atitraukti žvilgsnį. Ji taip pat mane apžavėjo. Buvo labai gerai, kad šitą kelią žinojau mintinai. -Ir aš pasirodysiu prie tavo durų ankstų šeštadienio rytą,- pridūriau. Ji sumirkčiojo ir papurtė galvą, lyg stengdamasi sutelkti mintis. -Hm.- Sumurmėjo ji.- Čarlis nesupras, jeigu ras kieme nepažįstamą Volvo. Ak, kaip menkai ji vis dar mane pažinojo. -Aš nesiruošiau pasirodyti su mašina. -Kaip...- Pradėjo klausti.

Aš ją pertraukiau. Būtų pernelyg sudėtinga paaiškinti praktiškai neparodžius. Dabar ne pats geriausias momentas. -Nesirūpink dėl to. Aš būsiu vietoje, be mašinos. Ji palenkė galvą į šoną ir vieną akimirką man pasirodė, kad ji mane kamantinės, bet po to ji persigalvojo. -Ar dabar jau vėliau?- Paklausė primindama man mūsų nebaigtą pokalbį vagykloje. Ji perėjo nuo vieno sudėtingo klausimo prie kito, nė kiek ne lengvesnio. -Manau, kad taip.- Nenorėdamas pripažinau. Sustojau prieš jos namus įtemptai mąstydamas, kaip galėčiau jai paaiškinti... Neiškeldamas paviršiun mano pabaisos prigimties, neišgasdindamas jos. O gal tai nebuvo gerai? Sumenkinti savo baisumą? Ji laukė nutaisiusi tokią pat mandagią veido išraišką kaip ir per pietus. Jeigu nebūčiau toks susirūpinęs jos ramumas sukeltų man juoką. -Ir tu vis dar nori sužinoti, kodėl negalėtum pamatyti manęs medžiojant?- Paklausiau. -Tiesą sakant, mane labiau sudomino tavo reakcija. -Aš tave išgasdinau?- paklausiau būdamas tikras, kad ji tai paneigs. -Ne. Stengiausi nenusišypsoti, bet man nepavyko. -Atsiprašau, kad gasdinu tave.- Mano šypsena nuvyto ir laikinas geros nuotaikos pojūtis pradingo.- Tiesiog vien jau įsivaizduoti tave ten... Kol mes medžiojame... -Tai būtų taip blogai? Mano fantazijų man buvo per daug, Bella, tokia trapi negailestingoje tamsoje... Aš pats, visai nebesivaldantis... Pasistengiau išginti jas iš galvos. -Be galo. -Kodėl? Aš giliai įkvėpiau trumpam susitelkdamas į deginantį troškulį. Jausdamas jį, valdydamas jį, įrodydamas sau savo susivaldymą. Jis niekada nebepaims viršaus - bent jau stengiausi save tuo įtikinti. Ji bus saugi su manimi. Žvelgiau į artėjančius debesis jų nepastebėdamas, trokšdamas patikėti, kad galėčiau susivaldyti,

jeigu ji atsirastų mano medžioklės perimetre kai pajusčiau jos kvapą... -Kai mes medžiojame, mes visiškai atsiduodame savo jutimams...- Ištariau gerai apgalvodamas kiekvieną žodį.- Mes nebepasikliauname savo mintimis. Ypač susitelkiame ties uosle. Jeigu tu atsidurtum netoliese, kai aš visiškai savęs nekontroliuočiau... Mane apėmė agonija nuo to vaizdo. Aš papurčiau galvą - tai ne tik galėtų įvykti, tai tikrai įvyktų. Klausiausi jos širdies plakimo, po to ramiai atsisukau pažiūrėti jai į akis. Jos veidas ir akys buvo labai rimti. Jos lūpos buvo truputį susiraukusios, spėjau, kad dėl rimto mąstymo. Bet rimto dėl ko? Jos pačios saugumo? Mano susierzinimo? Spoksojau į ją stengdamasis įminti jos mįslingą veido išraišką. Ji taip pat žvelgė į mane. Jos akys buvo plačiai atvertos, vyzdžiai išsiplėtė, nors apšvietimas nepakito. Mano kvėpavimas pagreitėjo ir staiga tyla mašinoje tapo labai slegianti, kaip ir per tamsią biologijos pamoką. Tarp mūsų vėl nusistovėjo pulsuojanti įtampa, mano troškimas ją paliesti ir vėl tapo stipresnis už troškulį. Nuo įsielektrinusio oro pasijutau taip, lyg mano pulsas būtų atgijęs. Mano kūnas prisipildė juo. Lyg vėl būčiau tapęs žmogumi. Labiau už viską pasaulyje troškau pajusti jos lūpų šilumą ant manųjų. Vieną trumpą akimirką troškau rasti jėgų kontrolei, kad galėčiau pasislinkti link jos, paliesti savo lūpomis jos odą... Ji trūkčiojamai įkvėpė ir aš tik tuo metu suvokiau, kad kai mano kvėpavimas pagreitėjo, josios visiškai sustojo. Užmerkiau akis stengdamasis pertraukti tarp mūsų atsiradusį ryšį. Daugiau jokių klaidų. Bellos gyvenimas buvo lyg tūkstančiai trapių cheminių reakcijų, galintis nutrūkti bet kurią akimirką. Ritmiškas jos kvėpavimas, įkvėpiamas oras jai galėjo būti gyvenimu kaip ir tapti mirtimi. Jos trapi širdis galėjo liautis plakusi dėl tiek daug atsitikimų, dėl ligų... Arba dėl manęs.

Aš tikėjau, kad bet kuris mano šeimos narys padarytų bet ką, kad galėtų grįžti į gyvenimą, jeigu galėtų iškeisti nemirtingumą į mirtingumą. Bet kuris iš mūsų pereitų ugnį, kad tai gautų. Sutiktų degti ugnyje tiek dienų ar amžių, kiek reikėtų. Daugelis mūsų rasės atstovų iškeldavo nemirtingumą virš viso kito. Buvo netgi žmonių, kurie to ieškojo, apeidavo landynes ieškodami to, kuris suteiktų jiems tamsią dovaną... Ne mes. Ne mūsų šeima. Mes atiduotume bet ką, kad taptume žmonėmis. Bet nė vienas iš mūsų niekada taip beviltiškai to netroško, kaip dabar troškau aš. Žvelgiau į mažyčius lašelius taip, lyg jie galėtų parodyti man išeitį paslėptą lange. Įtampa nenuslūgo ir man teko susikaupti, kad nulaikyčiau savo rankas ant vairo. Mano dešinė ranka ir vėl pradėjo skausmingai dilgčioti nuo ankstesnio prisilietimo prisiminimo. -Bella, manau, kad tau jau laikas eiti į vidų. Pirmą kartą ji pakluso: nekomentuodama, išlipdama iš mašinos ir užtrenkdama dureles. Ar ji pajuto sklandantį ore pavojų taip pat kaip ir aš? Ar jai buvo taip pat skaudu išeiti, kaip man buvo skaudu ją palikti? Mane guodė tai, kad aš labai greitai ją pamatysiu. Anksčiau nei ji pamatys mane. Aš nusišypsojau ir pasilenkiau praverdamas langą, kad galėčiau ištarti jai dar kelis žodžius - dabar, kai jos kūno karštis jau buvo lauke, buvo saugu. Ji smalsiai atsisuko į mane. Vis dar smalsi, nors visą dieną atsakinėjau į jos klausimus. Mano paties smalsumas taip ir liko nepatenkintas. Atsakinėjimas į jos klausimus atskleidė tik mano paslaptis, iš jos gavau labai nedaug, išskyrus savo paties prielaidas. Taip nesąžininga. -Ak, Bella? -Taip? -Rytoj mano eilė. Ji nesuprasdama pakreipė galvą. -Tavo eilė kam? -Uždavinėti klausimus. Rytoj, kai mes būsime saugioje vietoje, apsupti liudininkų, aš išgausiu atsakymus. Linktelėjau pritardamas tai minčiai ir

nusisukau, nes ji nejudėjo, nesistengė nueiti. Netgi jai jau nebūnant mašinoje oras vis dar buvo kupinas įtampos. Norėjau išlipti iš mašinos, palydėti ją iki durų, pasinaudoti tuo kaip pretekstu, kad pabūčiau dar nors akimirką šalia jos... Daugiau jokių klaidų. Paspaudžiau greičio pedalą ir pamojau ranka kai ji nutolo nuo manęs. Rodėsi, lyg aš nuolat bėgčiau nuo jos, arba link jos, niekaip negalėdamas nurimti vietoje. Man teks rasti kokį nors būdą susilaikyti jeigu mes norime bendrauti šiek tiek ramiau ateityje.