1

Ko bangos nenuplovėlaivo bocmano prisiminimai

Rimantas Ragaišis

Utena, 2012

2

leidinyje panaudotos nuotraukos iš vidmanto Matučio, savelijaus golubevo, vladimiro Trofimovo, liudo Dambrausko, bernardo aleknavičiaus, prano Šakalio,

venanto butkaus, vyto Karaciejaus, Darijos vasiliauskienės ir Rimanto Ragaišio asmeninių albumų.

pataisytas ir papildytas knygos leidimas

uDK 656.6(474.5)(092) Ra-105

Isbn 978-609-455-068-3 © Rimantas Ragaišis, 2011

3

Jūra – tai mano svajonėLaivas – tai mano namaibangos lyg meilė pirmojiLieka širdy amžinai...

autoriaus žodžiai

4

Padėka

Rengdamas ir leisdamas šią knygą susitikau su įvairiais jau pažįstamais ir naujais žmonėmis.

Dėkoju lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkui petrui bekėžai, tolimojo plaukiojimo kapitonams Žydrūnui naujokui, Ričardui lučkai, arvydui narmontui, vytautui saulėnui, kad suteikė man drąsos ir vilties. nuoširdžiai ir šiltai leidinį įvertino jūrininkas vilius Kaunietis.

Ypač daug gerais patarimais, kaip kūrybiškiau sutvarkyti leidinį, padėjo žurnalistas vidmantas Matutis.

už finansinę paramą nuoširdžiai dėkoju:lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkui petrui bekėžai, vicepirmininkui aleksandrui nagiuilietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai (direktorius viktoras senčila)Jūrų kapitonų klubui (pirmininkas Juozas liepuonius)utenos rajono savivaldybei (meras alvydas Katinas)Zarasų rajono savivaldybei (meras arnoldas abromavičius)uab „vasaknos“ direktoriui algirdui ŠiukščiuiKlaipėdos locmanų brolijaiuab „elmaga“ vadovamsuab „askoldas“ prezidentui valerij Fedarcov„baltic atlant shipping“ įmonės vadovui aleksandr lobačiovuab „baltnautic shipping lTD“ direktoriui andrej višnevskij

Jonui baltramonaičiui, alfredui braukylai, viliui ir gyčiui gabaliams, aldonai ir antanui braukylams, algirdui Kulbokui, Domui Kairiui, sauliui lučkai, arvydui padrėzai, Tomui araškevičiui, Rimantui Mažonui, vytautui saulėnui, sigitui Šileriui, vytautui vaišučiui, stasiui lembučiui, Mildai Miltakytei, adomui aleknai, viliaus Kauniečio šeimai, gintarui Dambrauskui, Jolantai ir svajūnui ambroževičiams, lidijai ir andrejui vlasovams, Jevgenij padolskij, arnoldui ir Hubertui Zažeckiams, Žilvinui, vladislovui ir Romanui lasauskams, Čepėnų giminei, Kvyklių giminei, strazdų giminei: Jolantai, stanislavai, giedriui ir Faustui, albinai ir povilui burokams, vytautui Kavolėliui, Zitai ir audriui Černauskams, arvydui alsavičiui, eglei Šenavičienei, antano gudzevičiaus šeimai, alfonso viršilos šeimai, Danutei, vytautui ir antanui pamakščiams iš Zabičiūnų kaimo.

5

Atsiliepimas apie leidinį „Ko bangos nenuplovė“

Rimanto Ragaišio knyga „Ko bangos nenuplovė“ – bandymas pa-žvelgti į lietuvos jūrininkus, kurių daugeliui, kaip vaizdingai apibūdina Rimantas, „iš kišenių kyšo plūgo rankenos“.

Jo papasakota eilinio lietuvos jaunuolio istorija – beveik doku-mentinė istorinė knyga, kurioje pateikiama daug įdomių faktų apie mūsų žvejybos laivyną, apie paprastų žvejų gyvenimą ir sunkų darbą ne tik lietuvos, bet ir kitų tuometinės sssR regionų laivuose. Šioje Rimanto Ragaišio knygoje visas dėmesys skiriamas jūrai, su ja susiju-siems žmonėms, jų – gyvų ir jau išėjusių – prisiminimui. autorius kvie-čia pažvelgti į lietuvos jaunuolio kelią nuo Rytų aukštaitijos velaikių kaimo iki pasaulio vandenynų.

nėra ko slėpti – šios knygos autoriui jaučiu simpatiją. Teko bend-rauti su juo ir okeanų toliuose, ir krante – visur ir visada Rimantas buvo savimi: mokančiu klausytis, jautriu ir šiltu žmogumi. Todėl jo knyga „Ko bangos nenuplovė“ kėlė natūralų smalsumą – o ką gi naujo ir įdo-maus sugebės papasakoti Rimantas? panašios tematikos lietuvių auto-rių kūrinių teko skaityti ir anksčiau, pradedant a. Čekuolio „legionie-riumi“, mano bendrakursio J. Kantauto eilių knygomis ir baigiant jūrų kapitono ir puikaus žmogaus s. Šilerio knyga „Kodėl anksti pražyla kapitonai?“. Todėl galiu tvirtinti, kad apie jūrą, jos žavesio ir įniršio gelmes, tuo labiau žmones, kurie ten praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, gali rašyti tik žmonės, ne trumpam apsilankę laive, bet gyvenę ir dirbę jūroje. Rimantas Ragaišis – vienas iš jų. verčiant jo knygos pus-lapius susitikau su visiems lietuvos jūreiviams žinomais žmonėmis, daug prisidėjusiais, kad lietuvos jaunuoliai galėtų rankose pajusti ne tik plūgo rankenas, bet ir jūrinio laivo šturvalą.

Rimanto Ragaišio knyga „Ko bangos nenuplovė“ – nuoširdus ban-dymas neleisti nugrimzti į užmarštį vienam iš lietuvos istorijos etapų, kurio ryškiausi ir pagrindiniai veikėjai – jūra ir jos žmonės. Knygai įtikinamumo ir informatyvumo suteikia pateiktų nuotraukų gausa.

be abejonės, ši knyga daugeliui jaunuolių padės suvokti, kad bet kuris jaunas lietuvos žmogus, turintis svajonių ir užsispyrimo, gali tap-ti Jūreiviu.

Ji turėtų patikti.

Daugelį metų klajojęs okeanų toliuose ir jų nepamiršęs,lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos dėstytojas

vilius Kaunietis

6

Esu jūrininkas. Kaip ir kiekvienam lietuviui iš kišenių kyšo plūgo rankenos. Mane, kaimo vaiką, traukia tėviškė. Norisi prisiglausti prie šimtamečių liepų, išvysti žydinčius kaštonus, pabūti prie Indrajo ežero,

susimąstyti prie tėvų kapelių Daugailiuose...Išvagojau jūras ir vandenynus. Pamačiau daug kraštų. Nėra gra-

žesnės ir mielesnės vietos už tėvynę Lietuvą.

autorius

Skiriu kraštiečiams iš Utenos rajono, draugams,bendražygiams jūrininkams,

kaip rūkas išnykusiam žvejybos laivynui atminti.

7

Turinys

Šūviai aidėjo, o į mokyklą ėjome 8 Žuvis gaudė visi – kas netingėjo 10 vieni galvas padėjo, kiti į žmones išėjo 11 Į jūreivius tikau, bet į jūrą nepakliuvau 13Kelionė į silkių gaudymo bazę ir atgal 15asmens byla nr. 6709 17 pažintis su vokišku vŽT ir pasieniečiais 19pirmasis reisas: ant gulto – į silkių žvejybos rajoną 21silkių ekspedicijos ir nugramzdinti tinklai 23Jaučių odos žvejų laivuose 25Maištas laive, nukentėjo kapitonas 26 netektys jūroje 28 Kajutėje įkalintas tralų meistras 30Kadrų skyrius pražiopsojo, saugumiečiai pramiegojo 32 likau krante – su kraštiečiais ir draugais 34skrendu į Šiaurės Diksoną 37naujų kelių į jūrą paieškos 39gyvenimas šiaurėje klojosi paprasčiau nei Klaipėdoje 41lietuviški pėdsakai vladivostoke ir Magadane 43savo kraštiečio petropavlovske jau nebesuradau 45Kontrabandos kelias iš Čiukotkos į aliaską 47nuo banginių medžioklės iki kriauklių žvejybos 49nors gaudyti kriaukles patiko, palieku šiaurę 51Istorinis „onuškio“ reisas su trispalve 53su lietuviška trispalve po svilinančia afrikos saule 55Didžiulė bazė lietuvoje jau stoviniuoja 57paskutinieji žygiai į jūrą su „Kapitonu a. oja“ 58pakrikęs laivynas, pražuvę geri kapitonai 60Tampu krante stovinčio mokomojo laivo bocmanu 62„brigitoje“ – visos jūreiviškos veiklos detalės 64Žmonės, kurie domėjosi, kaip gyvuoja senutė „brigita“ 67laivai surūdija, o jūrininkai – išeina 69„Devintoji banga“ 72staigus okeaninės žvejybos laivyno kilimas ir nykimas 73susitikimas su poetu pauliumi Širviu 75nepamirštami utenos krašto jūrininkai 77Ir tėviškėje surandame sąsajų su praeitimi 89 Jūra vilioja ir vaikus, ir giminaičius 90 Jūros romantikos suvilioti 105 Drąsių jūrininkų specialybė 113atsidavimas profesijai įvertinamas Jūros veterano ženklu 115Metų jūrininko rinkimai – vykęs sumanymas 116 Jūrininkai sugrįžta į jūrą 118 lietuviški pėdsakai „Titanike“ 119 Klaipėdoje plevena jūrininkų sielos 121 „linkuvos“ žūtis uragano gniaužtuose 122 Jūros šventė – pagarba jūrininkams 124 Misija – saugoti jūros pakrantes 125 baigiamasis autoriaus žodis 127

8

Šūviai aidėjo, o į mokyklą ėjome

Velaikių pradinės mokyklos mokiniai su mokytoja Vanda Juodėnaite. 1950 m.

R. Ragaišio brolis Vladas su žmona Vanda – pirmąja knygos autoriaus mokytoja. 2000 m.

gimiau ir užaugau gražiame ežerų ir kalvų apsuptame Rytų aukštaitijos krašte, velaikių kaime, utenos apskrityje, Daugai-lių parapijoje. Šeimoje augome trys broliai ir dvi sesutės.

visa vaikystė prabėgo prie Indrajo ežero. už keleto kilometrų bangavo didžiu-lis alaušo ežeras. Dar truputėlį toliau nuo mano tėviškės, prie Dusetų, buvo sartų eže-ras. Jis nuo seno garsėjo žiemos žirgų lenk-tynėmis.

savo kaimo pradžios mokykloje bai-giau keturias klases. Ji buvo įsikūrusi dėdės nikodemo Čepėno namuose. 1948 metais jis buvo ištremtas į sibirą.

viename didžiuliame kambaryje buvo keturios klasės – nuo pirmos iki ketvirtos. visi sutilpdavome, kartais pasipešdavome, o jei pamokų metu būdavome neramūs, tai tekdavo stovėti ar klūpėti kampe.

Į mokyklą knygas nešdavomės sukalto-se medinėse dėžutėse. Rašalinės jose dažnai apvirsdavo ir apliedavo sąsiuvinius. Į dėžu-tę tėvai įdėdavo butelį pieno, riekę duonos, obuolių.

Dauguma vaikų į mokyklą eidavo ap-rengti kaime austais drabužiais – milo švar-keliais ir kelnėmis. vargingesnių šeimų vai-kai nešiojo tėvų pasiūtus batus, kurių viršus buvo odinis, o padas – drožtas iš medžio. Juos vadindavo „medziolais“. patys dary-davomės ir slides, ir pačiūžas.

Į mokyklą rinkdavosi vaikai ir iš gre-timų kaimų: antandrajos, Zabičiūnų, gu-taučių. neramiais pokario laikais į klasę sugužėdavo apie keturiasdešimt mokinių. nuo šalčio pokšėdavo tvoros, skambėjo medžiai, iš miško aidėjo šūviai.

Mano pirmoji mokytoja buvo vanda Juodėnaitė iš Duobių kaimo. vėliau ji tapo mano brolio vlado žmona.

prisimenu, kaip kaime vakarais kaimy-nai susirinkdavo mūsų didžiulėje gryčioje Tėviškę išmargino rudenėlis

9

ir, užsidangstę langus, klausydavosi „ame-rikos balso“. Tėvukas turėjo radijo imtuvą, kurį kaimynai aplipdavo kaip bitės medaus korį. ne vienas senukas nubraukdavo ašarą, klausydamas lietuviškos laidos, transliuoja-mos iš už atlanto. ėjo 1950 metai. Tėvu-kas duris užkabindavo didžiuliu kabliu, nes bijodavo nekviestų svečių su žvaigždėmis ant kepurių. lietuviškos radijo laidos buvo prastai girdimos dėl tyčinių trukdžių. gir-dėdavosi stiprus ūžimas, lyg šimtas velnių šoktų aplink smalos statinę. Mūsų namas buvo prie kelio, todėl dažnai sulaukdavo-me nekviestų svečių. Jie ieškodavo partiza-nų ir tėvams visada tekdavo juos vaišinti: mama kepdavo kiaušinienę, o tėvas staty-davo naminės butelį, užkimštą popieriaus kamščiu. niekas tada neklausė, ar turi ką padėti ant stalo. Juk mūsų pačių šeimyna buvo didelė – 12 asmenų. Iš tremties ką tik buvo grįžusios pusseserės Zina ir laimutė gurskytės, jų brolis valentinas. Juos su 43 našlaičiais iš Jakutsko 1946 m. išgelbėjo ir į lietuvą parvežė patriotai pedagogai Jonas bulotas ir Karolis gerulaitis. visa jų šei-ma 1941 m. buvo ištremta į Rešiotų lagerį. Tėvas buvo sušaudytas 1942 m., motina – 1943 m.

gerai, kad gyvenome netoli ežero, tai žuvies turėdavome ir žiemą, ir vasarą. Tė-vukas spėdavo ir savo žemę, kurios turėjo nemažai, įdirbti, o mes, vaikai, jam talkin-davome: pjaudavome žolę, grėbdavome šieną, rudenį ruošdavome žiemai malkas. Tokie atsiminimai liko atmintyje iš vaikys-tės dienų. pokario laiku gyvendamas ir dar-buodamasis kaime, nepalūžau, likau užgrū-dintas tolimes-niam jūreiviš-kam darbui.

R. Ragaišis tėviškėje su pusbroliu Gintautu Pladu. 1955 m.

R. Ragaišio tėvelis (kairėje)

su pusbroliu ir krikštasūniu

Broniumi Kvikliu Savašų ežerėlyje.

1935 m. Ragaišių tėviškės sodyboje

10

Žiemą eidavau ant užšalusio didžiulio Indrajo ežero padėti žvejams traukti tinklus. gaudavau žuvies.

atėjus pavasariui, tėveliui su broliais padėdavau žvejoti. Žuvų sugaudavome daug. Dalindavome ir kaimynams.

Žvejodavome su tinklais ir bučiais. pa-likdavome juos nakčiai, o rytą ištraukdavo-me su žuvimis.

pakliūdavo lydekų, lynų, palšų – mūsų krašte taip vadino karšius.

Šeštajame praėjusio amžiaus dešim-tmetyje nebuvo draudimų. ežeruose gaudė žuvis visi, kas netingėjo.

Į kolūkius varomiems žmonėms žuvys buvo pragyvenimo šaltinis. Jei kaimo žmo-gus nepajėgdavo susimokėti didžiulių mo-kesčių, konfiskuodavo gyvulius ir padargus.

nelikdavo nieko kito, kaip tik eiti į ko-lūkius. Juose žmonės dirbo už saują grūdų. už atliktą darbą buvo užrašomi darbadie-niai, kuriuos mes vadinome vargdieniais. prisimenu, kaimo jaunimas dainuodavo:

Neišeik, neišeik iš kolūkio,Nepaliki javų nepjautų,Bulvės nekastos, avižos byra,Už vargdienius nėra grūdų.

Žuvis gaudė visi – kas netingėjo

R. Ragaišis tėviškėje Velaikiuose su tėvukais ir sesutėmis. 1954 m.

Knygos autorius Sartų ežere su draugu Linu. 1960 m.

11

Vieni galvas padėjo, kiti į žmones išėjo

Daugailių bažnytėlė. 2000 m.

Jaunimo tais laikais kaimuose buvo daug. gyvi liko tie, kurie nepadėjo galvų miškuose, nebuvo išvežti į sibirą.

baigęs pradinę kaimo mokyklą, pradė-jau lankyti antalieptės gimnazijos penktąją klasę. Iki mokyklos tekdavo žygiuoti šešis kilometrus.

Rytais antalieptės miestelio centre kartais matydavau gulinčius naktį nužudytų partizanų kūnus. pragulėdavo ant grindinio po dvi dienas ir kažkur dingdavo. Iki šiol prisimenu tuos baisius vaizdus.

Mus su sesute Zinute priėmė į antaliep-tės mokyklos internatą. Ten gyveno daugiau kaip trisdešimt mokinių – nuo pirmokų iki vienuoliktokų.

prisimenu pirmuosius internato auklė-tojus ir mokytojus, ypač petrą genį, vytau-tą laurinaitį, vytautą bukelskį. Internato seniūnas buvo vytautas Jonas Rinkevičius. Tai buvo mokslo žmogus. gimnaziją jis baigė sidabro medaliu.

gaila kraštiečio, gero žmogaus. vil-niaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto docentas 2001 metais jau iškelia-vo anapilin.

Jis vienas pirmųjų pritaikė termostimu-liuotų srovių metodą puslaidininkių elek-troninėms savybėms tirti. Jų interpretacijai naudojo sudėtingas kompiuterines progra-mas.

Antalieptės mokyklos internato mokiniai su virėja Maryte Genyte. Iš kairės pirmoje eilėje: Petras Ančius, Pranas Paškevičius, Jonas Rameikis, Antanas Josiūnas, Rimantas Ulevičius, Romas Jurkėnas, Danguolė Gaižiūtė, Birutė Gruodytė, stefa Pečiūraitė, Povilas Jasiūnas, Bronė Jurkėnaitė, Rimantas Ragaišis, Vilius Volkovas, Mečislovas Šeduikis, Aldona Umaraitė, Elytė Vebaitė, Nijolė Rainytė, Nijolė Čekaitė, Rita Nenėnaitė, Genutė Rameikytė, Gintautas Kanapeckas, Tonia Zacharovaitė

12

Tėviškėje Velaikiuose per kaimo gyventojų susitikimą prisimenami tie, kurie jau iškeliavo Anapilin. 2003 m.

R. Ragaišio pusbroliai Čepėnai Algirdas, Povilas, kun. Juozas ir pusseserė Danguolė Kviklytė-Karkalienė. 1998 m.

Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto docentas Vytautas Jonas Rinkevičius

13

baigęs septynias klases, daugiau moks-lų nesiekiau. porą metų padirbėjau kolūky-je. neužteko kantrybės – pabėgau.

Įsidarbinau alaušos plytų gamykloje, kur dirbo daugiau kaip šimtas žmonių. Ko-lektyvas buvo draugiškas, gerai sugyveno-me, kartu švęsdavome Jonines.

po alaušos plytinėje pradirbtų trejeto metų atėjo laikas tarnauti kariuomenėje. labai norėjau tapti jūreiviu. Į mane pažiū-rėjęs Zarasų komisariato karininkas pasakė, kad pagal ūgį ir svorį į jūreivius tikčiau. nepakliuvau, nes jūreivių grupė jau buvo suformuota anksčiau.

vienerius metus atitarnavau sausumos dalinyje Minske radiotelegrafistu ir grįžau į tėviškę. Tikėjau, kad sugrįžimas laikinas.

visą laiką svajojau dirbti jūroje. apie jūrą jau vaikystėje buvau skaitęs latvių ra-šytojo vilio lacio knygą „Žvejo sūnus“.

Tačiau labiausiai sužavėjo 1957 metais išleista algimanto Čekuolio knyga „per tris vandenynus“. Joje aprašytas paprasto jūrei-vio gyvenimas laive. Iki šiol tą knygą sau-gau.

prieš prasidedant mano jūreiviškai bio-grafijai, dar teko padirbėti vilniaus elektros tinkluose. Įgijau elektros montuotojo speci-alybę. padirbėjau metus.

negalėjau pamiršti svajonės plaukti į jūrą. parašiau pareiškimą, kad atleistų iš elektriko pareigų. suprato, palinkėjo sugau-ti daug žuvies ir įteikė labai gerą charakte-ristiką. pajuokavo, kad su tokia priimtų net ir į... kosmonautus.

Tėviškėje malonu prisiliesti prie inkaro, kuris jau niekada nebepajus jūros gelmių šalčio

Į jūreivius tikau, bet į jūrą nepakliuvau

Jaunystėje taip atrodėm – su šypsena ir garbana plaukuos. Kaip toj dainoj...

14

Girulių pajūryje. R. Ragaišio žmona Liudutė su broliu Petru ir dukterėčia Aldute. 1998 m.

Giminės susitikimas per žvejo dieną pas Danguolę Kviklytę-Karkalienę, kiemelyje prie jos namų

15

Kelionė į silkių gaudymo bazę ir atgal

Iš didelio Velaikių kaimo liko vienintelė R. Ragaišio kaimynė Birutė Ulevičiūtė-Grigaliūnienė. 2002 m.

Būsimasis Velaikių kapitonas Jonas Čepėnas

1963-ieji metai. bilietas jau kišenėje. vykstu į Klaipėdą. Traukinys darda visą naktį. nesumerkiu akių.

Rytą, išlipęs iš traukinio, akimis ieškau žmonių su jūreivių uniformomis.

vieną tokį suradau ir užkalbinau. Jū-reivis lietuviškai nekalbėjo. Man padėjo tai, kad mokėjau rusų kalbą.

nurodė, kur yra Žvejybos uostas, ko-kiu autobusu važiuoti. nemuno gatvėje ra-dau silkių gaudymo žvejybinės bazės kadrų skyrių. Čia jau laukė jūreiviai.

atėjo ir mano eilė. parodžiau pasą, ka-rinį bilietą, darbo knygelę, charakteristiką. atidžiai išklausė, pasidomėjo, kur dirba tė-vai, ar turiu brolių, seserų. užsirašė mano pavardę ir grąžino dokumentus.

paaiškino, kad grįžčiau į savo kaimą, susirasčiau du komunistus, kurie gerai pa-žinotų mano šeimą. Komunistai turi para-šyti charakteristikas-rekomendacijas. Jas antspaudais turi patvirtinti kaimo partinės organizacijos sekretorius ir Zarasų rajono partijos komiteto sekretorius.

pagalvojau, kad žlugo mano jūrinės svajonės.

Mūsų kaime komunistų neatsirado. Teko jų ieškoti tam pačiam kolūkiui pri-klausančiuose gretimuose Zabičiūnuose.

Komunistų paieškas vykdė mano brolis algis. aš negalėjau rodytis kaime, nes ne-norėjau užrūstinti kolūkio pirmininko. Tais laikais visi jau bėgo į miestą, todėl kaime trūko darbininkų. vietiniams vadovams ypač nepatikdavo, kai jaunimas po kariuo-menės nesugrįždavo.

brolis algis parvežė reikalingas cha-rakteristikas su visais partiečių parašais ir antspaudais.

16

R. Ragaišio mamos 80-metis. Aldona, Zina, Vladas, Algis, Rimantas. 1985 m.

Zarasų kraštas Lietuvai davė daug puikių jūrininkų

Svečiuose pas laivo bocmaną Rimantą Ragaišį Velaikių k. 2010 m. birželio mėn.Iš kairės: R. Ragaišis, Ina ir Vytautas Indrašiai ir Almantas Rasčiauskas

17

R. Ragaišio asmens byla Nr. 6709

silkių gaudymo žvejybinės bazės ka-drų skyriaus viršininkas viską atidžiai pa-tikrino. Mano asmens bylą, kaip tada pa-stebėjau, pažymėtą numeriu 6709, įdėjo į metalinį seifą.

asmens byla nr. 6709

18

Tarybiniais laikais laisvos buvo tik jūrų žuvėdros

atsitiktinai man į rankas byla pakliuvo praėjus daugeliui metų.

Kiekvienam jūreiviui, plaukiančiam į jūrą, būdavo užvedama atskira jo asmens byla.

po reiso buvo rašomos charakteristi-kos, išvardinamos visos nuodėmės, ką jū-reivis per pusę metų jūroje patyrė, ką dai-navo, kuo kvėpavo. viską segė į bylą. lapai būdavo sunumeruoti, kad niekas negalėtų jų išplėšti ar pakeisti.

Jūreivių bylas saugodavo net 75-erius metus.

po savaitės gavau siuntimą į jūreivių kursus. buvo mokoma, kaip saugiai elgtis laive, jūroje, uoste. Išmokome surišti dau-giau kaip trisdešimt jūreiviškų mazgų.

po mėnesio kursų visi trisdešimt „ža-lių“ grupės jūreivėlių išlaikėme egzaminus. gavome pažymėjimus, kad esame antros klasės jūreiviai. Įteikdami juos, patyrę „jūrų vilkai“ – kapitonai – spaudė rankas, linkėjo palankaus vėjo ir sėkmės jūreiviškame gy-venime.

Dar kurį laiką teko padirbėti uoste kro-vėju, dažyti prie krantinių stovinčius laivus. Reikėjo laukti, kol duos antrąją vizą. praėjo trys mėnesiai, kol visą mano giminę – gy-vus ir mirusius – patikrino saugumas. Jie tu-rėjo geresnius „rentgeno aparatus“ nei me-dicinos darbuotojai. Toks buvo jų darbas.

Magnetinis kompasas – kelrodis, kuris jūrininkams padeda orientuotis kur namai ar žvejybos rajonas

19

Vieni laivai išplaukia, kiti dar laukia

Jūrininkai, kuriuos lyžtelėdavo banga, būdavo vadinami „trenktais“

Pažintis su vokišku VŽT ir pasieniečiais

1963 metų lapkritį sulaukiau kvietimo į Kadrų skyrių. Inspektorė įteikė siuntimą į laivą vŽT-443. Taip vadinosi vokietijoje pastatytas vidutinis žvejybos traleris.

Iki 1955 m. Klaipėdos žvejai gauda-vo vokietijos Demokratinėje Respublikoje statytus tralerius. 1955–1961 m. vŽT buvo statomi Klaipėdoje, „baltijos“ laivų staty-kloje.

atėjau į laivą ir prisistačiau kapitono padėjėjui. Iki šiol nepamiršau jo pavardės. Tai sergejus savočkinas. Jūreiviai sakyda-vo, kad jis truputėlį „trenktas“. gal kokia banga ir lyžtelėjo – jūroje visko nutikdavo.

Kapitonas buvo jaunas, bet laivo įgulai sugebantis vadovauti piotras ostrovskis.

20

čių statinių, maistas, gal penkiasdešimt tonų gėlo vandens ir statinės su druska – juk rei-kės sūdyti silkes.

Tais laikais ne visi laivai turėjo šaldy-tuvus, todėl mėsą virėjas sūdydavo statinė-se. Dalį laikydavo ant viršutinio denio, o kartais priekyje prie laivo stiebo vantų pri-rišdavo per pusę perpjautą bekoną. Žiemą mėsa gerai sušaldavo.

Dar reikėjo pasiimti ir dešimtis tonų kuro, nes pagrindinis laivo variklis – trijų šimtų ar-klio galių. laivo mašinų skyriuje stovėdavo ir generatorius, gaminantis elektrą.

gruodžio pradžioje mūsų laivas jau buvo paruoštas reisui. prieš išplaukiant pro jūros vartus, būtina užsukti į pasieniečių kontrolės punktą. Įlipę pasieniečiai pati-krindavo visus laivo užkaborius, mūsų pa-sus, tarnybiniai šunys būdavo leidžiami net į triumus. pasislėpusios lietuvaitės mes su savimi neplukdydavome.

Jaunystėje didžiavomės jūreiviškomis uniformomis. 1964 m.

Vidutinis žvejybos traleris laukia eilėje prie bazės „žvejo šlovė“. 1966 m.

Jūroje 24 jūrininkų įgulai vadovauti buvo viena, o žuvis gaudyti – visai kas kita. ne visiems kapitonams sekdavosi „privilio-ti“ sidabru blizgančias silkes.

pirmasis mano reisas turėjo trukti tris su puse mėnesio.

Iš pradžių vyko pasiruošimas: į triumus buvo pakrauti tinklai, apie porą šimtų tuš-

21

Ką tik tapęs jūreiviu Rimantas Ragaišis. 1963 m.

Laivo mechanikas Antanas Budreckis su sūnėnu Algirdu, kuris svajojo būti jūreiviu. 1972 m.

Pirmasis reisas: ant gulto – į silkių žvejybos rajoną

pirmasis mano susitikimas su jūra. Ji nerami, bangavimas gal trijų–keturių balų. To užteko, kad pajusčiau, kas yra jūros liga.

pragulėjau kajutėje savaitę. Ką suval-gydavau, tą išvemdavau. Dabar, kaip paty-ręs jūrininkas, galiu ir kitiems patarti, kad susirgus jūros liga reikia gerti kuo daugiau skysčių – geriausia nesaldintos arbatos, ir valgyti raugintų kopūstų, agurkų.

Kaip viskas gyvenime, taip ir jūros liga praėjo. plaukdami ruošėme žvejybai tin-klus, rišome virves. parengėme didžiulius plūdurus, kurie pripūsti oro laikys ant van-dens tinklus – tuščius ir su žuvimis.

vakare atplaukėme į žvejybos rajoną kažkur netoli Škotijos krantų. Jūra atrodė tarsi didžiulis miestas, švietė šimtai laivų žibintų.

Į silkių žvejybos rajoną, vadinamas silkių ekspedicijas, atplaukdavo laivai iš visų vakarinių ir šiaurinių Tarybų sąjun-gos miestų – Kaliningrado, Rygos, Talino, Murmansko, archangelsko. pirmieji tarybi-niai laivai žvejoti į Šiaurės atlantą atplaukė 1950 metų vasarą.

Klaipėda turėjo ir didžiules žvejybines bazes. Jas vadinome juodosiomis, nes laivų bortai buvo nudažyti juodai, o garo katilai buvo kūrenami anglimis, todėl iš kaminų virsdavo juodi dūmai.

prisimenu silkinių bazių pavadinimus: „salomėja nėris“, „Žemaitė“, „privolžskas“, „petras Cvirka“, „naujoji Žemė“, „Marytė Melnikaitė“. visos jos jau seniai nurašytos, supjaustytos į metalo laužą.

22

Po dvi savaites užsitęsusios „pažinties“ su jūros liga, iš tamsos pasirodė ir saulutė, ir praplaukiantys laivai

Locmaninis kateris, kuriame 1970–1977 metais dirbo Antanas Budreckis

anais laikais bazėse maždaug šimtas žmonių ruošdavo produkciją gabenimui į krantą. silkės buvo sūdomos 100–120 kilo-gramų talpos statinėse. Žiemą su galvomis, vasarą – išskrodžiamos. plaukiojančioms bazėms grįžus į uostą, Klaipėda pakvipda-vo silkėmis.

23

žvejybos rajone susirinkdavo daugybė laivų

Šiaurės jūroje R. Ragaišis su draugu mechaniku Antanu Senkumi gaubiamuoju tinklu gaudė skumbres. 1966 m.

žvejai su šalmais – lyg motociklininkai Šiaurės jūroje. Jonas Vaišnoras, Rimantas Ragaišis ir Stasys Kaminskas. Laivas VžT-3205. 1968 m.

Silkių ekspedicijos ir nugramzdinti tinklai

Metame už borto apie šimtą keturias-dešimt tinklų. vieno tinklo ilgis 18, o plo-tis – 10 metrų. Tinklų vyriausiasis meistras Juozas Tilvikas – žemaitis iš Telšių. stam-bus dviejų metrų ūgio vyras susitvarko su užduotimi puikiai. Mums, eiliniams jūrei-vėliams, belieka klausyti jo nurodymų.

Rytą traukėme pirmuosius tinklus. oras pasitaikė neblogas, pasirodė pirmosios sidabrinės jūrų silkės. virėjas Dmitrijus Ta-milinas pačias gražiausias žuvis atrinko pie-tums. sugavome apie aštuonias tonas silkių, kurias reikėjo greitai susūdyti statinėse. Mums pasisekė, nes ant denio buvo sumon-tuotas žuvies kratymo iš tinklų agregatas. Jis palengvino sunkų darbą.

Mūsų laivo žuvies sugavimo planas – 300 tonų. gaudyti sekėsi neblogai.

Tačiau dėl dažnų audrų susipainiodavo skirtingų laivų tinklai. o tada tekdavo ne-mažai padirbėti. Kiekviena įgula turėdavo atskirti savo tinklus, kurių plūdurai būdavo pažymėti laivų numeriais.

netekus kantrybės narpliojant tinklus, kartais pradurdavome plūdurus ir įrankiai bei laimikis nugrimzdavo į jūros dugną. Žvejybos rajonai būdavo užteršiami tin-klais su pūvančia žuvimi. Tokiuose rajo-nuose uždrausdavo žūklę, išvarydavo iš jų laivus. panašiai atsikratydavome ir senų, suplyšusių tinklų. Kai jie susikaupdavo ant denio, kapitonas, sulaukus tamsos, liepdavo išmesti už borto. Tokia buvo tvarkelė atlan-to silkių ekspedicijose. Tačiau netvarkos užteko ir kai pradėjome žvejoti tralais.

užpildę žvejybinio laivo triumus sta-tinėmis, plaukdavome prie kurios nors ba-zės jų iškrauti. paimdavome naujų statinių, druskos, maisto produktų ir žvejyba vėl pra-sidėdavo iš naujo.

24

Į tinklus pakliuvo neblogas laimikis

Kiekvieno žvejo svajonė – apsiausti žuvų būrį tinklu

sugavę planuotą kiekį žuvų plaukda-vome namo – į Klaipėdos uostą. Jei oras būdavo palankus, aukščiausius Klaipėdoje CbK kaminus iš jūros tolumoje išvysdavo-me maždaug po dviejų savaičių.

vyrai skaičiuoja uždarbį už tris su puse mėnesio. pirmos klasės jūreiviui – tūks-tantis rublių, kapitonui – du tūkstančiai, o mano, antros klasės jūreivio, pirmas uždar-bis – aštuoni šimtai rublių. Mūsų įgulos lau-kia atostogos, o laivą atnaujinimui perima kranto komanda su nauju kapitonu.

25

Prie plaukiojančios bazės švartuojasi žvejybiniai laivai

Jaučių odos žvejų laivuose

Žvejybos plačiuosiuose vandenynuose nepažinusiems žmonės tai greičiausiai bus naujiena, tačiau senų jūrų vilkų nenustebin-siu.

Kaskart išplaukdami žvejoti pasiimda-vome iš sandėlio po dešimt ar net dvidešimt žalio išdirbimo jaučio odų. Jos buvo tokios sunkios ir didelės, kad ne kiekvienas jūrei-vis jas pakeldavo.

ne batus ar paltus iš jų siūdavome. Ir ne sriubai virti, pritrūkus maisto, jos buvo skirtos. nors Tarybų sąjungoje, berods 1956 metais, buvo atvejis, kai srovės Toli-muosiuose Rytuose į Ramųjį vandenyną iš-nešė karinę baržą su trimis jūrininkais. Juos bangos blaškė gal porą mėnesių, kol atsitik-tinai rado ir išgelbėjo amerikiečių laivas.

Jūreiviai liko gyvi tik todėl, kad virė sriubą iš odinių armonikos dumplių ir savo batų.

Jaučių odas tekdavo krauti į laivus plaukiant žvejoti į Šiaurės jūrą, taip pat atlanto vandenyno seklumas prie Islandijos ir Kanados krantų.

Žuvis gaudydavome tvirtais kaproni-niais tralais. Juos, prikabintus plieniniais lynais, laivas vilkdavo jūros ar vandenyno dugnu maždaug vieno kilometro gylyje. Tralą dar pasunkindavo ovalios formos me-dinės lentos su geležiniais apkaustais, nau-dojamos išplėsti jo sparnams.

Kaip mūsų tėviškės laukai, taip ir jū-ros ar vandenyno dugnas yra akmenuotas. norint apsaugoti kaproninius tralus nuo aš-trių akmenų, jų apačioje būdavo pririšama po vieną ar dvi jaučio odas. Tačiau ir tai ne visada padėdavo. Kartais tralas praplyšęs užsikabindavo už dugno akmenų, uolos ar net nuskendusių laivų. Kapitono įsakymu belikdavo nukirsti plieninius tralo lynus su visa žuvimi.

prie ruošiamo naujo tralo vėl būdavo ri-šamos jaučių odos. Ir vėl viskas kartodavosi iki kitos rimtos kliūties jūros dugne. Jos ne-įmanoma pamatyti. galima tik pajausti, kai tralai, lyg įpykę jaučiai slinkdami jūros du-gnu, į ką nors įsiremia tarsi „ragais“.

nė vienas traleris į reisą neišplaukdavo be jaučių odų.

26

Kartais iš jūros būdavo traukiami pilni tralai žuvų

Jūreiviai iš VžT pasirengę priimti jūroje gėlą vandenį iš tanklaivio. 1966 m.

Maištas laive, nukentėjo kapitonas

po pirmojo reiso krante pailsėjau, ap-lankiau gimines, pažįstamus.

užsukau į Kadrų skyrių pas inspektorę adą pukytę. Man ji patiko, nors kai kas ją ir keiksnojo. Juk visiems geras nebūsi.

esu siunčiamas į laivą vŽT-654. Jis žvejybos rajone turi ieškoti žuvies telkinių. suradus, per radiją pranešti kitiems lai-vams, kur yra žuvų būriai. Įgulos uždarbis priklausė nuo visų to rajono žvejybos laivų sugauto žuvies kiekio.

laive sutinku pažįstamą – trečiąjį kapi-tono padėjėją vytą Runelį. Tai puikus, tak-tiškas žmogus, su kuriuo vėliau teko kartu dirbti. Tokių jūrininkų laivuose galėtų būti ir daugiau.

Kapitonas nikolajus borisovas mums liepė paruošti tralą žvejybai ir gaudyti žu-vis. Dirbome kaip žvejybinis, o ne žuvies paieškų laivas ir įgulai tai nepatiko.

nepasitenkinimą daug kam kėlė ir trys įgulos nariai – anksčiau šachtose dirbę ukrainiečiai, partiniai.

nuotaiką gadino ir tai, kad kapitonas neplaukdavo į bazę paimti mūsų laivui skirtų laiškų, laikraščių. grasindavo visus pasiųsti į... Damaską. Tuo metu prie amū-ro upės Damasko pasienio saloje kilo konf-liktas tarp Kinijos liaudies Respublikos ir Tarybų sąjungos, kur žuvo daug karių.

Keturių mėnesių reisas ėjo į pabaigą. buvome sugavę 250 tonų žuvies. Dalį sū-dėme, šviežią atiduodavome plaukiojančiai bazei. už sūdytą žuvį mokėjo kapeikas, nors darbo buvo daug. Kantrybė trūko, to-dėl įgula nusprendė nebedirbti ir atsisaky-mą patvirtino savo parašais. aiškinimasis prasidėjo dar jūroje. bazėje „Rybackaja slava“ vyriausiasis politinis darbuotojas aleksandras Manguševas mus pasitiko niū-rus. viską, kas buvo susikaupę per reisą,

27

Didžioji Klaipėdos uosto žvejybos bazė „Rybackaja slava“ priima žuvis iš žvejybos tralerių

jūreiviai išsakė susirinkime. ukrainiečiai šachtininkai į klausimą, ar ilgai dar plau-kios, atsakė iššaukiančiai – kiek norės, tiek plaukios. Ir tėškė ant stalo savo partinius bilietus. Mūsų kapitonas tapo tylesnis, ėmė dažniau rūkyti.

grįžus į Klaipėdą, kapitoną pažemi-no iki antrojo šturmano pareigų. Mačiau jį kranto komandoje, kuri priimdavo iš jūros parplaukusius laivus.

neišgelbėjo ir silkių gaudymo bazės komunistų partijos pirmasis sekretorius Domas valančius. Jį norėčiau paminėti geru žodžiu, nes išgelbėjo ne vieną jūrininką, po reiso su draugais padauginusį ir netyčia pa-kliuvusį į blaivyklą pievų tako gatvėje, kuri buvo baisi. po apsilankymo joje jūrininko pusę metų nebeišleisdavo į jūrą, nubrauk-davo premiją, tryliktąjį atlyginimą, eilėje butui gauti nugrūsdavo į sąrašo pabaigą.

Domas Valančius (antroje eilėje trečias iš dešinės) Argentinoje, Buenos Airėse draugiškai sutiktas lietuvių išeivijos bendruomenėje 1976 m.

28

Po dviejų laivų „pasibučiavimo“

Pavargę paukščiai prieglaudos jūroje ieškodavo laivuose

Netektys jūroje

gavau paskyrimą į vŽT-3205. gaubia-muoju tinklu gaudysime skumbres Šiaurės jūroje.

sužinojome, kad ramaus būdo laivo kapitonas sergejus Kazlovas nemėgsta fil-mų apie karą.

Į gaubiamąjį tinklą pakliūdavo iki pen-kiasdešimties tonų žuvų, kurias paimdavo priplaukęs laivas šaldytuvas. Rajone su-kinėjosi gamybiniai refrižeratoriai „Julius Janonis“, „pranas Zibertas“, bazės „Tarybų lietuva“, „Kovinė šlovė“.

Kai žuvų būdavo mažiau, reikėjo jas dėti į statines ir apipilti vandeniu. Tam nau-dojome sūrų jūros vandenį, kurį statinėse tekdavo dažnai keisti. sukaupę porą šimtų statinių plukdydavome jas į bazę.

Iškrovimas vykdavo naudojantis vadi-namu „stampu“. Tai buvo didžiulė metalinė statinė, kurią trosais nuleisdavo iš bazės. Turėdavome užpildyti „stampą“ – išpilti statines. su žuvimis ir vandeniu jos svėrė apie porą šimtų kilogramų, jas keldavo du specialiai parinkti stambesni jūreiviai.

Rajone, kur gaudėme skumbres, dažnai siautė audros. palei laivo bortus ištempda-vome tinklus, kad nenuplautų kokia nors „devintoji banga“.

per audrą kapitonas reikalaudavo įtempti ir plieninį trosą. laivo gale prie vairo reikėjo budėti po dvi valandas. prisi-tvirtinę prie troso plonu lynu, lakstydavome tarsi prie grandinės pririšti šunys. Kai ant bangos kyla priekis, laivo denis neužlieja-mas – lekiam link jo, kai galas – palei trosą atgal. pražiopsosi – būsi išmaudytas ir vy-resnių jūreivių išjuoktas.

laikantis saugumo, išgelbėtas ne vie-nas jūreivis. Tačiau buvo ir skaudžių pamo-kų. Mūsų žvejybos rajone Šiaurės jūroje per

29

Gėlės jūroje: amžina pagarba į jūrą išėjusiems ir negrįžusiems jūrininkams

Paminklas Klaipėdos miesto kapinėse 2000 06 21 nuskendusiam laivui „Linkuva“ su 18 jūrininkų

Susitinka ir prasilenkia jūroje laivai

audrą banga nuplovė nuo borto į pirmą reisą išplaukusį, tikriausiai, ukrainietį. per radiją pranešė, kad nuskendo jūreivis. nurimus audrai, daugelis laivų jo ieškojo.

Kažkuris laivas su tralu pagavo tarp žuvų plūduriavusį skenduolį. Jo tėvams buvo nusiųsta telegrama. atėjo prašymas palaidoti sūnų jūroje pagal jūrines apeigas.

po audros pasitaikė geras oras. laivo, kuris iš jūros ištraukė nelaimėlį, kapitonui liepta plaukti į nurodytą kvadratą.

Ceremonijoje dalyvavo šeši laivai, tarp jų ir mūsiškis. Jaunuolis buvo pašarvotas ant pakilimo šalia borto, aprištas raudona laivo vėliava. prie kojų – gal kokių pen-kiasdešimties kilogramų geležinis svarstis. Reikia keliauti tiesiai pas neptūną, o ne plūduriuoti jūros paviršiuje. atsisveikinant su žuvusiuoju – trys ilgos susirinkusių lai-vų sirenos. per nugaras nubėgo šiurpuliai. liko tik įrašas laivo žurnale su pažymėta laidojimo vieta – nei kryžiaus, nei kauburė-lio. Toks laidojimas nebuvo įprastas mums, žvejams.

30

Jūroje skęstant laivui, jūreiviui lieka viltis – gelbėjimosi ratas. R. Ragaišis su draugu S. Kaminsku prie Kanados krantų. 1969 m.

Laivo radistas Mečislovas Kačegavičius Islandijos jūroje. 1970 m.

Beveik tris savaites S. Mažeika į jūrą žvelgė per grotuotą iliuminatorių

Kajutėje įkalintas tralų meistras

su laivu vŽT-428 plauksime gaudyti raudonųjų jūros ešerių į Didžiąją niufaun-dlendo seklumą prie Kanados. Reisas truks keturis su puse mėnesio. Trumpesnių nebū-na. Jei užklumpa audros, per atlantą į vieną pusę tenka kapstytis net ir mėnesį.

pasirengimas ypatingesnis: reikia dau-giau maisto atsargų, gėlo vandens, kuro lai-vui. Ir žvejyba kitokia – jūros ešerius teks semti ilgais tralais iš didelio gylio. Krauna-mi kilometriniai plieniniai lynai, tralai.

laivo kapitonas iš baltarusijos kilęs Fiodoras viliūga. Dažnai keiksnoja – kur reikia ir kur nereikia. laive sutikau jau pažįstamą iš pirmojo reiso virėją Dmitrijų Tamiliną. Tralų meistras stepas Mažeika – pagal svarbą laive antras po kapitono. Į niufaundlendą jam jau nebe pirmas reisas – išmano žvejybą.

baltija rami. Kertame Daniją nuo Šve-dijos skiriantį trijų su puse kilometrų pločio Zundo sąsiaurį. Šturmanas man liepia budė-ti nuo dvyliktos iki antros valandos nakties. priimu laivo kursą, garsiai jį pakartoju – to-kie jūriniai įstatymai.

nebudintys jūreiviai paskutinius lašus iš butelio varvina. Jau ir dainos iš priekinių kajučių skamba. posmelį ir daugeliui metų praėjus prisimenu. Tai jūreivių mėgto poeto pauliaus Širvio žodžiai:

Meilę praradę kur uosteŠirdį vėsinam vyneEinam dainom pasiguostiTriukšmingam bare vakare.

Kaip tik tuo metu Zundo sąsiauryje, kur vyksta didelis judėjimas, laive dingo elek-tra. prie kompaso prijungėme avarinę švie-są, kad matytųsi plaukimo kursas. vairinėje

31

pasirodė kapitonas, vyriausiasis padėjėjas, kviečiamas vyriausiasis mechanikas.

gal po dešimties minučių laive atsirado šviesa. Iš džiaugsmo kapitonas dar pasivai-šino ir, palikęs vyriausiąjį padėjėją, antrąjį šturmaną ir mane prie vairo, nuėjo miegoti.

Rytui išaušus, prasidėjo vakarykščio incidento aiškinimasis. visi buvo tardomi po vieną – ką veikė prieš užgęstant laive šviesoms? Dauguma vaišinosi kajutėse.

po poros dienų kapitonas surado nakti-nio incidento kaltininką – tralų meistrą ste-pą Mažeiką. Jis turėjo vyriausiojo leitenanto laipsnį, buvo dirbęs milicijoje. Tačiau jį pa-viliojo jūra ir, greičiausiai, didesni pinigai. Kalbėta, kad kapitoną įsiutino tai, jog tralų meistras nepakvietė jo į savo kajutę vaišių.

stepą areštavo – uždarė į vyriausiojo mechaniko kajutę. virėjas jam nešdavo val-gyti, į tualetą vesdavo budintis laivo štur-manas. Kraipėme galvas, kuo tai baigsis? praėjo daugiau kaip dvi savaitės. artėjome prie žvejybos rajono, o tinklų niekas neruo-šė. Į laisvę stepą išleido po dvidešimties dienų. strimgalviais puolėme prie tinklų, nes nuo tralų paruošimo priklausė žuvies sugavimas, mūsų uždarbis. planą tuomet įvykdėme.

Dar ne vieną reisą su stepu Mažeika teko plaukti kartu. prie Islandijos krantų gaudėme didžiulius ešerius – maždaug 15–20 kilogramų svorio.

Dabar dažnai paskambinu jau aštuo-niasdešimtmetį paminėjusiam stepui. prisi-mename jūros audras ir laivo karcerį pake-liui į žvejybos rajoną.

Tarybiniai žvejai Niufaundlendo uoste dažnai atiduodavo sugautas žuvis

32

žT-654 laive prie Islandijos apdorojami jūros ešeriai. 1968 m.

Vilius Kaunietis – buvęs radistas, radijo stoties viršininkas, dirbo vidutiniuose žvejybos traleriuose.Taip pat gražių posmų autorius

Kadrų skyrius pražiopsojo, saugumiečiai pramiegojo

po reiso aplankęs tėviškę, tėvelius, bro-lius, seseris, vėl žingsniuoju Klaipėdos ga-tvėmis. sutinku pažįstamų, kalbame, kaip į geresnį laivą pakliūti. Tai laimės dalykas. negalima numatyti, kas laukia jūroje, kiek bus sugauta žuvies, koks bus uždarbis.

gaunu paskyrimą į vŽT-4188. Reisas vėl keturiems su puse mėnesio į Didžiąją niufaundlendo seklumą gaudyti jūros eše-rių. laivuose kaskart sutinku vis daugiau pažįstamų, su kuriais teko dirbti anksčiau. Kapitono padėjėjas – jau žinomas Michai-las solničkinas. plaukiojo ir kaip kapitonas, bet buvo pažemintas pareigose. Radistas – vilius Kaunietis iš panevėžio. Draugiškas, puikus jūreivis, rašo eiles.

Žvejybos rajone jau knibžda daugybė laivų. Tarp jų ir klaipėdiečių. Žvejybai orai nekokie – dažnos didelės audros, rūkai. už dešimties metrų kito laivo jau nebesimato. bijodami susidurti, plaukiame su įjungtais prožektoriais, nuolat kaukia laivų sirenos. Tralą laivas traukia dvi–tris valandas. Tai priklauso nuo žuvies – kai jos daug, tralavi-mo greitis mažėja.

sugautus jūros ešerius skrodžiame ir sūdome statinėse. sugebame pasirūkyti ir sau – tai tikras skanėstas.

Traukiant pilną tralą, plieninis lynas atplėšia prie borto vandenyje esančią, kran-te remontuojant laivą blogai pritvirtintą metalinę juostą. nebegalime išleisti tralo. bazė neapsiėmė su vietiniais narais remon-tuoti laivo, todėl gauname leidimą plaukti į Kanados Halipakso uostą. Ten yra dide-lis vilkikas, kuris mūsų laivą sutvarko per penkias valandas. Jūreiviams leista išlipti iš laivo, tik kad uoste nėra ką veikti be dolerio kišenėje.

po remonto vėl žvejyba. Dirbame po dvylika valandų – dešimt naktinių ir tiek pat dieninių pamainų.

33

žvejų tikslas – sutalpinti į laivą kuo daugiau žuvies statinių

žuvys gaudomos su gaubiamaisiais tinklais

artėjo Žvejų diena. gavome nurodymą plaukti į Halipakso uostą ir šventei laivams atplukdyti lauktuvių. prieš išplaukdami į Kanadą švartuojamės prie bazės. atski-ras nurodymas dėl penkių jūreivių, tarp jų ir manęs. Kapitonas paaiškino, kad bazėje trūksta darbo jėgos – reikia padėti. gavome atskirą kajutę, tačiau jokio darbo nedavė – valgėme ir miegojome. supratome, kad buvome įtraukti į Juodąjį sąrašą ir perkel-ti į bazę, kol mūsiškiai sugrįš iš Kanados su šviežiomis bulvėmis, daržovėmis, sal-dainiais. savo laivo sulaukėme po keturių parų.

Kai grįžome į Klaipėdą, sužinojome, kad pas kapitoną apsilankė pora vyrų iš sa-lomėjos nėries gatvės. Ten buvo saugumo komiteto skyrius.

atsisveikiname su įgula. laivo radistas vilius Kaunietis į mano jau gerai apsitrynu-sią knygutę savo ranka užrašo eiliuotus pos-mus iš jūreiviško gyvenimo:

Jūra raukšlėmis veidą išraižė,Paskandino jaunystės svajas,Man paliko tik skausmą beširdįIr sudužusias laimės šukes.Aš žinau mūsų laukti nelengvaIr ne visos sulaukia laivų,Kartais vyrai sugrįžę teranda,Tylų priekaištą sienų tuščių.

Aš žinau, tu mane pasitiksi,Išlydėjus į rūsčias audras,Man tai kužda nenuorama vėjasIr kartoja padauža banga.

34

Laivų šaldymo įrengimų mašinistų grupė su dėstytojais po egzaminų, toje grupėje ir R. Ragaišis

Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninės medicinos technikos darbuotojai. Pirmas iš dešinės viršuje – buvęs laivo radistas Antanas Šeputis

Likau krante – su kraštiečiais ir draugais

reivių pasus turinčių narių. aš turėjau tik antrą vizą. Man labai norėjo padėti silkių gaudymo bazės komunistų partijos pirma-sis sekretorius Domas valančius. Tačiau ne viskas nuo jo priklausė. Žodį tardavo pir-mieji partiečiai, bazės viršininkai, saugu-mas. Man buvo aišku, kad negausiu pirmos vizos, nes giminėje buvo tremtinių.

Dar plaukiodamas jūroje, sugebėjau baigti laivų šaldymo įrenginių eksploata-vimo kursus, todėl susiradau darbą pagal specialybę Klaipėdos pieno kombinato kompresorinėje. Dirbau šaldymo įrenginių šaltkalviu-mašinistu. per penkerius metus sočiai atsigėriau grietinės ir... amoniako.

Kaimyno Juliaus paleckio dėka pate-kau į puikų, draugišką Klaipėdos Raudono-jo kryžiaus ligoninės kolektyvą. buvę laivų radistai remontuodavo medicinos įrangą. negaliu nepaminėti ten dirbusių ir pirmo-siomis dienomis man padėjusių inžinierių

Jaučiau, kad mano darbas jūroje eina į pabaigą. senieji laivai, su kuriais plaukio-jau, nurašomi į metalo laužą, nors plieniniai bortai skambėjo kaip varpai.

gaunami nauji laivai. Jų įgulos for-muojamos iš pirmas vizas ir užsienio jū-

35

Buvęs laivo radistas Vilhelmas Jonauskas su bendradarbiu, medicinos techniku Dangiručiu Sikorskiu

R. Ragaišis aplankė buvusį radistą Vilhelmą Jonauską, dabar „Limetos“ viršininką, ir jo puikius specialistus

Gimtosios žemės pranašai grįžtantiems iš jūros jūrininkams. Pirmiausia pamatydavo aukštuosius CBK kaminus, ant kurių draudimo metais per Vasario 16-ąją kartais suplevėsuodavo trispalvės vėliavos

algio vizgirdos, edvardo Tuziko, Dangi-ručio sikorskio, vaclovo venckutonio, jūrų radistų antano Šepučio, vilhelmo Jonaus-ko, antano Žakio, algio Toliušio, Mečislo-vo Kačegavičiaus, antano Daveikos. suti-kau savo kraštiečius gydytojus stasį Šakėną ir Kazį garalį.

gyvendamas ir dirbdamas Klaipėdoje bendravau su kraštiečiais antanu vasiliaus-ku, Raimondu grigaliūnu, antanu Ilčiuku. visi buvome iš to paties velaikių kaimo. bendravau su pussesere Danguole Kvikly-te-Karkaliene, pusbroliu girininku Rimantu Kvikliu. abu iš garsiosios Kviklių giminės.

nors vilkėjau baltą chalatą, buvau pa-tenkintas darbu, bet kažkas viduje neleido nurimti – stūmė į tolimus, nežinomus kraš-tus. Tokia jau jūros suvilioto žmogaus da-lia.

Didžiųjų žvejybos tralerių gydytoju dirbo R. Ragaišio kraštietis Raimondas Grigaliūnas

36

Ir likęs krante Klaipėdoje gali išvysti jūrinių simbolių

Uostamiesčio simbolis – skulptūra „Vaikystės svajonė“. Autorius S. Junkus

37

Skrendu į Šiaurės Diksoną

susipažinau su žmonių grupe, kuri skrido iš Klaipėdos į Šiaurės Diksono uostą. Jis už kokių penkių šimtų kilometrų į šiaurę nuo norilsko prie Karos jūros, Jenisiejaus upės žiotyse.

Čia buvo ištremta ir sušaudyta daug lie-tuvių karininkų. Tai man pasakojo ten kalė-jęs buvęs politinis kalinys antanas grinius. sutikau jį Klaipėdos pieno kombinate, kur šis auksinių rankų meistras dirbo elektriku.

Į Diksoną išskridome vėlų pavasarį. grupę sudarė 25 žmonės. Jai vadovavo val-das leonavičius. Iš laivų turėjome krauti maisto produktus, kurie plokščiadugniais laivais dar pavasarį atplukdyti iš Krasno-jarsko Jenisiejaus upe. stori ledai dar laikė sukaustę Diksono uostą.

Diksone netikėtai sutikau valentiną nausėdą. su juo, kai buvo laivo virėjas, teko dirbti jūroje. Jau vėliau, po kokių pen-kerių metų, Klaipėdoje sutikau valentino brolį albiną, sunkumų kilnojimo čempio-ną. Jis papasakojo, kad valentinas tragiškai žuvo Krasnojarsko krašte.

Diksone pramonės tuomet nebuvo. vietiniai gyventojai medžiojo šiaurines la-pes ir žvejojo. po apylinkes klajojo daug elnių, kartais per pūgą iš naujosios Žemės užklysdavo ir baltosios meškos. vietiniai medžiojo ir šiaurinius vilkus. Jie prisitaiky-davo prie aplinkos, kailis atrodė tarsi pra-žilęs.

vietinių gyventojų nebuvo daug – dau-giausia išmirusių tremtinių vaikai: latviai, ukrainiečiai, rusai. beveik visi teigė, kad laikinai gyvena tame krašte. Tačiau laikinu-mas tęsėsi jau dvidešimt ir daugiau metų. Žmonės priprato, grįžti į gimtąsias vietas ir tarsi iš naujo kurtis buvo sunku.

Mus apgyvendino dviejų aukštų bara-kuose. Ten pat gyveno ir dvidešimties dar-

Tik galingas ato minis ledlaužis „Lenin“ iš Murmansko galėdavo prakirsti kelią per ledus į Diksoną kitiems laivams

žuvusiems tautiečiams atminti Diksone vietoje kryžiaus, kurio neleido, pastatėme inkarą

38Šiaurės Diksono uostas

Diksonas mus pasitiko pokarinių laikų baltų plytų statiniais

Į Diksoną, kur žuvingos upės, kartais užklysdavo ir baltosios meškos

bininkų grupė iš pietinio novorosijsko uos-to. barakai mums, lietuviams, asocijavosi su tremtimi, kur daug žmonių mirė iš bado ir šalčio. buvome gavę medžiagų ir plana-vome pastatyti tremtiniams kryžių. beruo-šiant vietą kryžiui, atsirado žmogus, kuris įspėjo, kad, jei atsiras kryžius, per 24 valan-das čia neliks nė vieno lietuvio. paklusome, bet sutarėme, kad vietoje kryžiaus pastaty-sime inkarą su užrašu „Klaipėda. lietuva“. Tas žmogelis buvo atėjęs pasižiūrėti inkaro, pagyrė, kad viską gražiai padarėme.

artėjant žiemai prasidėjo poliarinė naktis – visą laiką buvo prieblanda. pasiro-dė šiaurės pašvaistė. spalvota ir labai gra-žiai atrodanti sningant – tarsi vaivorykštė lietuvoje.

Iškrovėme paskutiniuosius laivus, ku-riems kelią pralaužė atominiai ledlaužiai iš Murmansko. ledo storis siekė apie pusan-tro metro. užšalusia jūra drąsiai važinėjo traktoriai. nesigailiu dėl pirmosios savo kelionės į šiaurę, nes ten įgijau įdomios pa-tirties.

39

Šiaurėje ant akmenų pražysta gėlės

Apledėjęs laivas Beringo jūroje

Naujų kelių į jūrą paieškos

sakoma, kad visi keliai veda į Romą. o į jūrą veda tik du: vienas išplaukti, kitas – grįžti į krantą sveikam ir gyvam.

Dar Diksone kalbėjausi su jūreiviais, kurie atplaukė iš Murmansko, archangels-ko. Jie sakė, kad užtenka turėti antrą vizą. pirmos niekas nereikalauja, nes laivai ne-plaukia į užsienio uostus. Dar paaiškino, kad šiaurės, taip pat Tolimųjų Rytų uostai ir miestai yra uždari ir į juos nepateksi be specialaus leidimo.

prieš naujuosius metus grįžęs iš Dik-sono nenurimau. vieną kartą gyvenime sunkiai persirgęs jūros liga, nebegalėjau priprasti prie kranto gyvenimo. Dūsavau žiūrėdamas į jūrą ir laivus.

40

Paminklas „Maskva gedi“ Magadane reabilituotiems kaliniams atminti. 1996 m.

siunčiau laiškus su paskutinės darbo-vietės charakteristika, jūreivio, šaldymo įrenginių mašinisto pažymėjimų kopijomis į šiaurės, Tolimųjų Rytų nachodkos, vla-divostoko, Magadano, Kamčiatkos, petro-pavlovsko žvejybos uostų administracijas.

Žinojau, kad ten darbo sąlygos sunkios. girdėjau apie tragišką įvykį beringo jūroje, kai per audrą apledėjo ir nuskendo keturi žvejybiniai laivai su įgulomis. Išsigelbėjo tik vienas jūreivis.

nustebino, kai atsakymai į mano laiš-kus ateidavo po 3–4 dienų, nors tie miestai už tūkstančių kilometrų. visi atsakydavo tą patį – laisvų vietų nėra. supratau, kad nega-liu pramušti geležinio skydo.

Tačiau nenurimau. prisiminiau vaikys-tės ir suolo draugą Rimantą ulevičių. Jis

dirbo geologu Čiukotkoje, buvo vedęs vie-tinę mergaitę. sužinojau, kad tėvams į kai-mą atveš parodyti žmoną ir dukrą. sutikęs seniai matytą jaunystės draugą, papasako-jau jam apie laiškus. paprašiau, kad grįžęs į Čiukotkos anadirio miestą išsiųstų mano laišką į Magadano žvejybos bazės kadrų skyrių.

Maždaug po poros mėnesių gavau tos bazės kadrų skyriaus viršininko Michailo Isakovičiaus sucholuckio laišką. Rašė, kad šiaurėje dirba trisdešimt metų, ruošiasi į pensiją ir prašė sužinoti, ar būtų galimybė pakeisti dviejų kambarių butą Magadane į vieno – lietuvoje ar latvijoje. pagalvo-jau, kad vargu ar atsiras toks kvailys, kuris keis savo butą palankioje platumoje į 40–50 laipsnių žiemos šalčius.

Tačiau jam tiko ir kitoks variantas – lietuvoje būti įrašytam į eilę kooperatiniam butui gauti. Klaipėdoje nieko aiškaus ne-sužinojau. vilniuje pakliuvau tarsi į tardy-mą – už ką teistas magadanietis, kiek metų sėdėjo.

gal po mėnesio atvyko Michailas su-choluckis su žmona liuba. butą Magadane pavyko išsikeisti į butą liepojoje. pasirodė kultūringas, išsilavinęs, protingas žmogus. odesos aukštojoje jūreivystės mokykloje įgijęs šturmano specialybę. Dirbo kapitonu transporto laivyne Tolimuosiuose Rytuose, o krante pradėjo darbuotis dėl sveikatos problemų.

besikalbant ištraukė iš kišenės pažymė-jimą su parašais ir antspaudais. Įrašė mano vardą, pavardę ir įteikė. pasakė, kad galiu pradėti dirbti Magadano žvejybos laivuose. vietoje jo dirbantis kitas kadrų skyriaus vir-šininkas apie mano atvykimą žinantis.

41

Nachodkos uostas tarp kalnų – gera užuovėja nuo Ramiojo vandenyno audrų

Magadano Nagajevo įlanka, kur žvejybos laivai rengiasi plaukti žvejoti į Ochotsko ir Beringo jūras. Tarp jų ir VžTŠ „Pivan“, kuriame tuo metu dirbo R. Ragaišis

susikroviau lagaminą, įsidėjau tris kilogramus česnakų. prisiminiau šiaurėje kalėjusio buvusio lietuvos karininko, savo dėdės nikodemo Kviklio pasakojimą. gel-bėdamiesi nuo ligų kaliniai dėl česnako gal-vutės perpjaudavo vienas kitam gerklę.

bilietas iš palangos per Maskvą į Ma-gadaną kainavo 190 rublių. skrydis truko dvylika valandų, lėktuvas buvo pilnas žmo-nių.

Žvejybos bazės kadrų skyriuje perda-viau linkėjimus nuo Michailo Isakovičiaus sucholuckio. pasidomėjo, kaip jis įsikūrė liepojoje. gavau bendrabutį ir siuntimą dirbti bazėje „Magadan“ šaldymo įrengi-nių mašinistu. po savaitės su grupe jūreivių reikės skristi į nachodkos uostą. Dar reikia pereiti medicinos komisiją. Šiaurėje vis-kas paprasčiau: kojos lankstosi, televizijos bokštą matai, važiuojantį traktorių girdi, vadinasi, esi sveikas. Kitas susitikimas po metų, jei dar būsime gyvi – nesušalę.

Mūsų grupė – trisdešimt žmonių: jūrei-viai, mechanikai, žuvų apdorotojai. Iš Cha-barovsko važiavome autobusu į nachodkos uostą. pakeliui pastebėjau kaimelį, kurio pavadinimas „litovska“. pagalvojau – gal ten gyveno lietuviai, o gal iki šiol tebegy-vena.

uoste jau laukė prisišvartavęs laivas. Iš jo krovė šaldytas žuvis, žuvies miltus. Tai truko savaitę. Išplaukėme į ochotsko jūrą prie sachalino, kur priimsime sugautas žu-vis iš mažųjų žvejybos tralerių. Man su me-chaniku teko dirbti šaldymo įrenginių kom-presorinėje. budėdavome nuo 8 iki 12 ir nuo 20 iki 24 valandos. geresnio budėjimo laive grafiko ir negali būti – naktį išsimiegi, pusdienį laisvas.

Kol triumai pakraunami žuvų ir jos at-šaldomos, jūroje tenka dirbti keturis mėne-

Gyvenimas šiaurėje klojosi paprasčiau nei Klaipėdoje

42

Cheta rajonas Magadano srityje – tremtinių laidojimo vieta

Ochotsko jūra ne tik atšiauri, bet ir graži, nes turi daugybę įlankų

sius. laive dirbo šimtas šešiasdešimt žmo-nių. visiems darbo užteko. po budėjimo ir man kartais tekdavo porą valandų padirbėti prie konvejerio, kur marinuojamos silkės „ivasi“ ir dedamos į dėžutes po penkis ki-logramus. Tokių buvau matęs ir Klaipėdoje. Žuvys skanios, tik dėžutė didoka. pardavė-joms tekdavo dėžutes atidaryti ir parduoti žuvis jas sveriant.

Ir politinis gyvenimas šiaurėje buvo paprastesnis. laive buvęs „pompolitu“ va-dinamas kapitono padėjėjas į jūreivių as-meninį gyvenimą nesikišo, nepastebėjome, kad už durų klausytųsi, ką kajutėse kalba jūreiviai. Tiesiog vesdavo susirinkimus, pa-skaitydavo laikraštį.

43

R. Ragaišio dėdė Nikodemas Kviklys

1941 metais buvo ištremtas į šiaurę

Į akivarus juos metė. Niekas nekasė duobės ir „Sveika Marija“ nesukalbėjo. Dar ir dabar Magadano srities Chetos rajone boluoja žmonių kaulai ir kaukolės

Magadano srityje iš Chetos tremtinių lagerio liko mediniai stulpai ir spygliuotos vielos

laive maitino neskaniai. gelbėdavo šviežios žuvys, panašios į lašišas. Jas vadi-nome „garbušomis“ ir patys virdavome ant garų, naudojamų iš laivo.

Daržovių negaudavome, bulvės buvo džiovintos, o mėsa – beskonė nekalorin-ga elniena, gal metus pragulėjusi šaldymo kameroje. Jūreiviams kraujavo dantenos – trūko vitaminų. Mane gelbėjo česnakai. Da-viau jų ir kajutės draugams. Jie teigė, kad tai pakeičia lietuviškus lašinius.

vasarą ochotsko jūra buvo palyginti rami. Kelios audros tokiai bazei kaip mū-siškė – niekis. greitai prabėgo keturi mė-nesiai. su pilnais triumais žuvų pasukome į vladivostoko uostą.

viename vladivostoko muziejų pa-stebėjau lietuvio, raudonojo komisaro Je-ronimo uborevičiaus nuotraukas. Jis buvo Tolimųjų Rytų raudonosios armijos vadas. nukentėjo nuo stalino represijų ir 1937 me-tais buvo sušaudytas pagal „Tuchačevskio bylą“, o 1957 metais reabilituotas. vladi-vostoke jo vardu buvo pavadinta gatvė, di-džiulė žvejybos ir konservų gamybos bazė.

vladivostokas palyginti su nachodka man pasirodė skurdesnis, žmonės rengėsi

Lietuviški pėdsakai Vladivostoke ir Magadane

44

Japonų belaisvių ir tremtinių iš visos tarybų Sąjungos statyto Magadano centrinė gatvė

Geofizikas Stasys Gasiūnas džiaugiasi šiaurėje surinkta mineralų kolekcija. Susipažinę Magadane, susitikome su juo Lietuvoje po 30 metų

Laive „Komsomolec Magadana“ prasidėjo mano, kaip šaldymo įrenginių meistro, darbas šiaurėje

prasčiau. nachodkoje jau tuo metu prekei-viai iš Korėjos, Japonijos turguje pardavi-nėjo atvežtus rūbus.

sulaukę pamainos, išskridome į Maga-daną. gavau poilsio dienų už jūroje dirbtus savaitgalius. atostogos dar nepriklausė. Magadane aplankiau kelis muziejus, pama-čiau baltosios meškos iškamšą. Jas medžioti uždrausta, bet šiaurėje brakonierių netrūko.

Miesto kapinėse suradau vos įskaito-mų lietuviškų pavardžių. Mediniai kryžiai pasvirę, sutrūniję. Mačiau kuklių, lauko akmenimis apdėliotų kapelių. vietomis lin-do lentos, įšalas kilnojo karstus. vaizdas liūdnokas. Šiaurėje mirusiems žmonėms nėra ramybės ir karste.

atsitiktinai Magadane sutikau du lie-tuvius – stasį gasiūną, vietos geologijos tarnybos vadovą ir gediminą bubnį – kal-nakasybos instituto dėstytoją. abu trem-tinių vaikai. svetimuose kraštuose baigė aukštuosius mokslus, išsiveržė į žmones. Jie sveikino mano jūreivišką užsispyrimą.

Magadanas pastatytas ant tremtinių ir politinių kalinių kaulų. Jį, kaip ir daugumą šiaurės sibiro miestų, statė ir belaisviai ja-ponai. Centre 4–5 aukštų namai, užmiesty-je – vienaukščiai, vadinami barakais. Rajo-nui prigijo Šanchajaus pavadinimas. Jis ir prasidėjo nuo tremtinių barakų.

vietiniame alaus bare sutikau ukrainie-tį nikolajų. liūdna jo istorija. buvo prieš tarybų valdžią kovojusio vlasovo kariuo-menės eilinis. Jau paimtus į nelaisvę, dide-lę dalį jų sutraiškė tankai. Iš dviejų šimtų, gyvų liko gal dvidešimt, su sulaužytomis kojomis ir rankomis. Juos nuteisė tremtyje kalėti po 25-erius metus. septyniasdešim-tmetis nikolajus rodė pasą su spaudu, kad jam negalima išvykti iš Magadano.

45

Būsimasis kapitonas Rimvydas Nenėnas dar su Murmansko aukštosios jūreivystės mokyklos uniforma. 1955 m.

Šiaurinės platumos garsėja žuvų gausa

gaunu siuntimą į naują didžiulę bazę „Feleks Konev“. Reikės skristi į Kamčiat-kos petropavlovsko uostą. Iš ten didžiuoju žvejybos traleriu – reisas į beringo jūrą, kur ir yra plaukiojanti bazė.

skrendame lėktuvu gal penkiolika jū-reivių. Didysis žvejybos traleris dar bus remontuojamas savaitę, todėl turiu laiko susipažinti su petropavlovsku. Miesto ga-tvėse daug purvo. Žuvies turgeliuose verda prekyba – nuo raudonųjų ikrų ir lašišų iki gyvų ir virtų krabų.

prisiminiau, kad petropavlovske vyres-niuoju kapitono padėjėju dirba Rimvydas nenėnas, kilęs iš gretimo Zabičiūno kaimo. nuo vaikystės apie jį žinojau. buvo baigęs Murmansko aukštąją jūreivystės mokyklą. Turėjo kapitono diplomą, bet plaukioti jam neleido, nes nedavė užsienio jūreivio paso.

suradau petropavlovsko transporto ir žvejybos laivų bazės kontorą. nustebo, kai pasakiau, kad ieškau savo kraštiečio. Jis jau buvo prieš pusantrų metų išėjęs iš darbo ir išvykęs į lietuvą.

Turėjau vilties bent vieną reisą išplaukti į jūrą su kraštiečiu, žymiu jūrininku. Kartu buvome dirbę velaikių kaimo plytinėje. Jis buvo gražiai nuaugęs gal dviejų metrų ūgio. baigęs Dusetų vidurinę mokyklą tarnavo kariuomenėje, o po to, kaip jau minėta, mo-kėsi jūreivystės mokykloje Murmanske.

prieš kelis metus Rimvydą nenėną ap-lankiau jau įsikūrusį gimtinėje Zabičiūnų kaime. užsiauginęs barzdą jis atrodė kaip tikras jūrų vilkas. prisiminėme tolimąją šiaurę, audringą beringo jūrą, kuri reikala-vo iš jūreivių geležinės sveikatos ir ištver-mės.

Rimvydo veide pastebėjau audringose jūrose praleistų metų nuovargio šešėlius.

Savo kraštiečio Petropavlovske jau nebesuradau

46

Į Petropavlovsko uostą traukdavo daug žvejybos laivų

bet prisiminus tolimus uostus akyse spindė-jo žiburėliai. Tikro jūrininko, kurį tarybinė sistema engė, širdis sustojo 2007 metais. Jis palaidotas antalieptės kapinėse.

Mūsų laivas jau suremontuotas. Kur-sas į beringo jūrą prie plaukiojančios bazės „Feleks Konev“. strėlėmis perkelia iš vieno laivo į kitą. Teks darbuotis laivo kompresori-nėje mašinistu. Reisas keturiems mėnesiams, bet jei žuvies nebus, gali ir prasitęsti.

atėjo žiema, prasidėjo audros. Darbas buvo pragariškas ir labai pavojingas, ypač žvejybos traleriuose.

Reiso laikas baigėsi, o žuvų bazei vis dar trūko, todėl ji liko jūroje. Turėjome prieš mėnesį pranešti, ar norėsime išvykti pasibaigus terminui. Iš bazės išvykstame gal trisdešimt žmonių. Į petropavlovską plukdo tas pats traleris, su kuriuo atplaukė-me. Iš ten lėktuvu vėl į Magadaną.

47

Rimantas Ulevičius iš Čiukotkos su žmona ir dukra Saulute. 1971 m.

Į Čiukotką atėjo pavasaris

Šiaurės geologų namelis ir technika Čiukotkoje. 1978 m.

Jau norisi atostogų, aplankyti lietuvą. bet norint, kad apmokėtų lėktuvo bilietą, reikia pasirašyti darbo sutartį. pasirašiau trejiems metams. anuomet metai darbo šiaurėje suteikdavo pusantrų metų darbo stažą. Didesnis būdavo ir uždarbis, nes pri-sidėdavo vadinamasis šiaurės koeficientas.

po poros mėnesių poilsio lietuvoje vėl grįžtu į Magadaną. Randu Rimanto ulevi-čiaus kvietimą apsilankyti Čiukotkoje – kar-tu medžioti, žvejoti, pasivažinėti šunų kin-kiniais. Kraštiečio ir dar draugo kvietimas šiaurėje, kur jų tik vienetai, ypač svarbus.

anadyryje, namuose jau laukia paruoš-tas vaišių stalas su kepta elniena, raudonai-siais ikrais, butelaičiu spirito. Šiaurėje pusė litro 90 laipsnių spirito kainavo devynis rub-lius. ant stalo stovėjo netgi amerikietiškas viskis. Iš kur jis tarybiniais laikais? Draugas atsakė, kad čiukčiai viską žino, viską gali, viską gauna ir net naktį mato kaip pelėdos.

Mano draugas pasikvietė ir pažįstamą medžiotoją čiukčį. Tas geria viskį, traukia cigarus, žiūri siauromis akimis ir klausia manęs, ar nenorėčiau per beringo sąsiaurį nuvažiuoti į aliaską. paaiškino, kad žiemą, per pūgą reikia važiuoti siauriausia sąsiau-rio vieta. sakau jam, kad pasieniečiai ypa-tingai saugo beringo sąsiaurį ir aš nenoriu rizikuoti savo kailiu.

Čiukčis atsakė, kad jie turi du kailius – vieną savo, kitą pasiūtą iš elnio odos. Ir pridūrė, kad kelionės maršrutas derinamas su gerais žmonėmis. Kelionė į amerikai priklausančią aliaską kainuojanti aštuonis tūkstančius rublių. Tais laikais tai buvo di-deli pinigai. Čiukčis dar pridūrė, kad sumą sumažinęs dėl savo draugo Rimanto ir ma-nęs.

Turbūt jau niekas nesužinos, kiek tary-biniais laikais į aliaską su šunų kinkiniais

Kontrabandos kelias iš Čiukotkos į Aliaską

48

Čiukčiai didžiuojasi savo kraštu, kuris yra išskirtinis

iškeliavo žmonių, kiek pargabenta viskio, cigarų, konservų.

Čiukčių gyvenimo trukmė trumpa – 40–60 metų. Jie dažnai serga tuberkulioze, kepenų ciroze, prisigėrę spirito nugriūva ir sušąla. Juokavo, kad yra įrašyti į Raudonąją knygą. Čiukčiai draugiški, visada pasirengę padėti. bet, jei kas nors juos apgauna, drau-gystė pasibaigia visiems laikams.

Į medžioklę išvykome rogėmis, tempia-momis dviejų stambių elnių su didžiuliais

ragais. Mūsų palydovas čiukčis – patyręs medžiotojas – nušovė dvi šiaurines lapes. Rimantas anksčiau buvo nušovęs rudąją mešką. Tai išgelbėjo žmoną, kuri susirgo kepenų ciroze. gydytojams nusisukus, seni čiukčiai patarė, kad išgelbėti moterį gali tik meškos tulžis. Žmoną išgelbėjo, bet už mešką turėjo sumokėti 500 rublių baudą.

Iš Čiukotkos į Magadaną išskridau dar ir su vaišėmis – rūkyta žuvimi, elniena ir raudonaisiais ikrais.

49

Beringo jūroje vyksta kriauklių žvejyba

Galingas ato minis ledlaužis „Sibir“ plaukia ir per dviejų metrų storio ledą, spiginant 50 laipsnių šalčiui

R. Ragaišis Beringo jūroje – priešais Kamčiatka. 1983 m.

atskridęs iš anadyrio į Magadaną ieš-kojau kito laivo. bazėse atsibodo, norėjau pakliūti į žvejybinį laivą. Kadrų skyriaus viršininkas pasiūlė plaukti į banginių me-džioklę. Tačiau laivas dar pusmetį bus re-montuojamas vladivostoke, ir tik po to lei-sis prie Čiukotkos krantų.

pagal Tarptautinę žvejybos konvenciją, Čiukotkos gyventojams leidžiama sume-džioti 2–3 banginius. Jų mėsa laikoma na-cionaliniu čiukčių maistu.

banginių medžioklės laivas nedidelis. per denį iki laivo priekio eina pakeltas tilte-lis. ant jo sumontuota patranka, vadinama harpūnu. Iššovus, ant ilgo troso išlekia aš-trus kablys ir sminga į banginio kūną. Taip sužeistas gyvūnas dar ilgai būna gyvas. Jis plūduriuoja vandens paviršiuje. Kad nenu-skęstų, į banginio vidurius pučiamas oras. Didžiausias pasaulyje žinduolis tempiamas link kranto, kur laukia čiukčių būrys su trak-toriumi. Į laivą, kuris dėl seklumos negali priplaukti arčiau kranto, perduodama virvė. Jos kilpa užneriama ant banginio uodegos ir traktorius tempia jį į krantą.

su ilgais, aštriais peiliais banginis su-kapojamas į didelius gabalus. Dalis jo mė-sos lieka maistui, kita sušeriama šunims ir šiaurinėms lapėms, kurios auginamos fer-mose.

nesinorėjo laukti pusmetį, kol vyks banginių medžioklės laivo remontas, nes krante mažai moka. gavau pasiūlymą dirbti eiliniu jūreiviu laive, kuris beringo jūroje gaudys kriaukles. uoste susiradau šį vidu-tinį žvejybos tralerį. paaiškėjo, kad kapito-nas piotras glogolevas yra baigęs šturma-nų kursus Klaipėdoje. smulkaus sudėjimo, su barzda, nepanašus į laivo kapitoną, bet paprastas, malonus ir draugiškas. Mane jis priėmė kaip savą. Reisas truks tris su puse mėnesio.

Nuo banginių medžioklės iki kriauklių žvejybos

50

Didžiausio pasaulyje žinduolio ant kranto laukdavo jį doroti susirinkęs čiukčių būrys

gaudyti kriaukles Magadano žvejai išmoko iš japonų. Jie tuo užsiiminėjo jau nuo seniausių laikų. Japoniškai kriauklės vadinamos „cuba“, rusiškai – „trubač“. Kriauklės viduje yra moliuskas. Jis laiko-mas delikatesu ir turi daug kalorijų. skoniu primena krevetę ar jūros krabą. Kartais jas pardavinėdavo ir Magadano parduotuvėse, kur vienas kilogramas kainuodavo devynis rublius.

Kriauklių žvejybos laivo įgulą sudarė 30 žmonių. Didelei nuostabai, sutikau ir du

Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantus, kurie atliko praktiką. Dar prisimenu ir vie-no jų pavardę – stasys uosis iš Šventosios. Kitas – radviliškietis. nežinau, kaip toliau susiklostė jų jūreiviški likimai. Tai buvo puikūs, darbštūs vaikinai. svarsčiau, kodėl juos nugrūdo į pasaulio kraštą atlikti jūrinę praktiką. aišku, kad buvo nurodymas iš vir-šaus. Tarybų sąjungoje reikėjo, kad tautos ir žmonės maišytųsi. Reikėjo, kad darbštūs lietuviai jūrininkai užgrūdintų savo smege-nis šiaurės šalčiu.

51

Šiaurės upės turtingos skanios žuvies

Šiaurės medžiotojo žmona džiaugiasi gražuolių poliarinių lapių kailiais

Tokiu samčiu žuvys iš gaubiamojo tinklo perkeliamos į laivo denį

laive vyksta pasiruošimas plaukti į jūrą žvejoti kriauklių. Į vieną laivo triumą krau-name maistą, į kitą – tinklinius krepšius.

Krepšio dugnas užrišamas. viršuje yra nedidelė skylė, kur įdedamas jaukas kriau-klėms privilioti – nesūdyta silkė, menkė ar mintaja. prie vienos ilgos pagrindinės vir-vės bus pririšta apie 150 krepšių. vienas po kito jie metami į jūrą kas dešimt metrų, o krepšių išmetimo pradžią žymi specialus raudonas plūduras.

Krepšiai į jūrą išmetami vakare, nes kriauklės medžioja naktį. Į vieną krepšį pri-lenda po 40–50 kilogramų gyvių. Ištraukia-me krepšius rytą ir darbo užtenka visai die-nai. Kriauklės trupinamos specialia mašina. Jos veikimo principas primena mėsmalę. Išimti moliuskai transporteriu keliauja į dė-žes ir šaldymo kamerą, o kitos sutrupintų kriauklių liekanos – už borto.

Šiaurės jūroje į tralus taip pat pakliū-davo kriauklių, tik niekas nelupdavo iš jų moliusko, o tiesiog pasiimdavo kriaukles kaip suvenyrą. Tiek Šiaurės, tiek beringo jūroje jos neišvaizdžios, nė iš tolo neprime-na tų gražuolių, kurios į Klaipėdą būdavo parvežamos nuo afrikos ar Kubos krantų. Jaunystėje ir aš rinkau jūros kriaukles, o jau būdamas jūreiviu pirkdavau jas iš kitų jū-reivių.

nors buvo nelengvas, darbas kriauklių žvejybos laive man patiko. beringo jūra mūsų nelepino. Dažnos audros, šaltis, snie-gas. su laužtuvais ir gaisriniais kirviais tek-davo trupinti ledus ant denio.

sugavome ir užšaldėme 250 tonų kriauklių moliuskų. planą įvykdėme ir su gera nuotaika plaukėme į uostą. Tačiau dar-bas dar nesibaigė. sugrįžus į uostą, pačiai įgulai reikėjo iškrauti iš laivo užšaldytą pro-

Nors gaudyti kriaukles patiko, palieku šiaurę

52

Ledai Beringo jūroje buvo įprastas vaizdas

dukciją, nes krante norinčių dirbti krovėjais neatsirado.

Iškrovimas truko porą savaičių. buvo-me maitinami daug geriau nei didžiųjų ba-zių laivuose.

Kriauklių žvejybos laivas buvo pasku-tinysis, kuriame dirbau šiaurėje. užtenka tos šiaurės romantikos. Trejų metų sutar-tis pasibaigė, tvirtai apsisprendžiau grįžti į lietuvą, nors kadrų skyriaus viršininkas ir įkalbinėjo pasilikti. sakė, jei persigalvosiu, bet kada išsiųs kvietimą atgal.

už tuos metus, kuriuos dirbau laivuose šiaurėje, gavau puikiausią charakteristiką-

rekomendaciją. su tokia nors į partiją stok. bet ko man ten. per daug patirta, išklausyta žmonių, kuriems ta sistema suluošino gyve-nimus.

atsisveikinu su šiaurėje sutiktais kraš-tiečiais. sėdime prie vaišių stalo, pasakoju jūreiviškas istorijas. užtraukiame lietuviš-kos dainos posmelį:

Čia tremtinių seni takai,Čia tundra dar ledinė,Bet širdį traukia prie namų,Kur Lietuva gimtinė.

53

Tolimojo plaukiojimo kapitonas žydrūnas Naujokas.Gimė 1938 metais. 1960 metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Jūroje praleidęs 43 metus, 1967 m. pripažintas geriausiu laivavedžiu Baltijos jūros regione. Nuo 1969 m. dirbo kapitonu žvejybi-niuose ir transportiniuose laivuose. žuvų pramonės ministerijos apdovanotas ženklais už saugų plaukioji-mą ir gerą darbą. Atkuriant Nepriklausomybę pirma-sis laivyne iškėlė Lietuvos Respublikos vėliavą laive „Onuškis“

Laivo „Onuškis“ įgula Buenos Airėse 1989 metais, kur jau buvo lietuviškas vytis

Žvejybinis traleris-seineris lI-8342 „onuškis“ į žvejybą atlanto vandenyne prie argentinos krantų iš Klaipėdos žvejy-bos uosto išplaukė 1991 metų gruodžio 2 dieną.

Tai buvo istorinis reisas. Tik prieš ke-lias dienas gavęs leidimą „nusimesti“ nuo kamino kūjį ir pjautuvą, laivas į reisą iš-plaukė su lietuviška trispalve ir geltona „l“ (lietuvos laivynas) emblema mėlyname kamino fone.

Į pirmąjį reisą laivą „onuškis“ išvedė kapitonas Žydrūnas naujokas su 36 žmonių įgula.

Ir laivo pavadinimas labai jau lietuviš-kas. Taip jis pavadintas Trakų rajone esan-čio miestelio onuškio garbei.

1984 metais vokietijos stralzundo laivų statykloje pastatytas laivas „onuškis“ buvo vienas iš lietuvos valstybinės žvejybos lai-vyno įmonės „Jūra“ pasididžiavimų. gaila, kad lietuva neišsaugojo nei šios įmonės, nei laivo, kuris pirmasis iš žvejybinių laivų išplukdė trispalvę į jūrą.

gal jis buvo ir pirmasis su trispalve iš-plaukęs lietuvos laivas po nepriklausomy-bės atkūrimo? nes tik 1991 metų gruodžio 24 dieną susisiekimo ministras Jonas bir-žiškis išleido potvarkį lietuvos laivų kapi-tonams laivuose iškelti lietuvos valstybinę vėliavą.

Tiesa, jūrininkai prisimena, kad po 1991 metų rugpjūtį Maskvoje žlugusio pučo trispalvė ir be nurodymų buvo pradė-ta kelti lietuvos laivuose. už tai jūrininkai įvairiuose užsienio uostuose sulaukdavo priekaištų, kad naudoja tarptautinėje jūrinė-je erdvėje neįteisintą vėliavą.

gaila, kad laivas „onuškis“, kaip ir daugelis žvejybinių laivų, buvo supjaustytas

Istorinis „Onuškio“ reisas su trispalve

54

į metalo laužą. atlikęs istorinį reisą laivas galėjo būti iškeltas ir pastatytas lietuvos jūrų muziejuje. arba didžiuliame Klaipė-dos uoste galėjo būti surasta krantinė istori-niams laivams. bet tai nepadaryta ir iki šiol. Klaipėdoje nėra net ir mažų istorinių laivų krantinės, nors daugelis vakarų europos uostamiesčių tokias krantines turi.

Istorinis „onuškio“ 1991 m. gruodžio 2 d. Išplaukimas į jūrą buvo aprašytas Klai-pėdos miesto leidiniuose „Klaipėda“ ir „va-karų ekspresas“.

Jūros paviliotasJanina balčiūnaitė-ostermaier, KlaIpėDa, 2007 02 03

Ką reiškia jūra tolimojo plaukiojimo kapitono žydrūno Naujoko gyvenime? Viską. Ir, kaip jis pats prisipažįsta, ko gero, tai yra nulemta iš anksčiau. Juk jis gimė Tauragės aps-krityje. Kur ten aštuonių vaikų šeimoje galėjo kas svajoti apie tokią nežemišką – kapitono profesiją, kaip jam tada atrodė. Ir kai jau ūgtelėjęs bernaitis žydrūnas su draugu paslapčia išvažiavo į Klaipėdą pasižiūrėti jūros, tai pirmiausia, ką jis pamatė šiame uostamiestyje, buvo voromis traukiantys vokiečių karo belaisviai ir šautuvus į juos atstatę sovietinės ar-mijos kareiviai.

Paskui nuvažiavo prie jūros, kuri paprasčiausiai paviliojo tauragiškį ž. Naujoką. Tai jis su broliu pametinuku, beje, vėliau taip pat tolimojo plaukiojimo kapitonu Vygantu Nau-joku, atvežė dokumentus į tuometinę Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kurioje prieš tai buvo vokiečių karo lakūnų mokykla. Ir pasitaikė broliams vienas itin laimingas sutapimas: dvie-jų lietuvių – matematikos mokytojo V. Stalionio ir jūrinės praktikos dėstytojo J. Dvelio – rūpesčiu buvo suburtos dvi pirmos ir vienintelės šturmanų grupės, besimokančios lietuvių kalba. Daugiau tokių grupių nebuvo ruošiama. Kodėl?

Tolimojo plaukiojimo kapitonas ž. Naujokas sako, kad anų metų saugumui, ko gero, ir taip darbo buvę per akis... O broliai po pusketvirtų metų mokslo išplaukė į jūrą. Ir taip bemaž 40 metų. Ką sakė mama? O ką ji galėjo sakyti? žinote, kokia yra motinos širdis: joje ir gailestis, ir meilė susipina. Dabar ji, ko gero, didžiuotųsi savo sūnumis, sunkiaisiais gyvenimo momentais neiškeitusiais savo Tėvynės.

Broliai, tolimojo plaukiojimo kapitonai ž. ir V. Naujokai liko ištikimi ne tik Tėvynei, bet ir jūrai.

– Jūros nepapirksi. Jūroje neveikia jokie krante veikiantys principai. Jūroje yra sąži-ninga ir didvyriška riterių kova. Jūra nusilenkia stipriems, todėl su ja kalbėti reikia pagar-biai ir iš didžiosios raidės, – svarsto tolimojo plaukiojimo kapitonas žydrūnas Naujokas.

Retokai jis nueina į Kapitonų klubo susitikimus. Ten yra daug šaunių „jūrų vilkų“. ž. Naujoką labiausiai piktina, kad mažiausiai prisidėjusieji prie žvejybos laivyno gelbėji-mo bando dabar kažką gelbėti.

– Jeigu tada mes būtume buvę vieningesni, šiandien turėtume ne patį blogiausią žvejy-bos laivyną, – tvirtina kapitonas ž. Naujokas.

Kapitonai Vygantas ir žydrūnas Naujokai, grįžę iš reiso su žydrūno dukra Enrika 1980 metais

55

Panevėžietis radistas Valerijus Zagnojus pirmasis sužino iš kranto visas naujienas. MžTR laive Angolos kranto ekspedicijoje. 1983 m.

Su baze „Palanga“ rengiamės išplaukti į Afriką. R. Ragaišis ir P. Brociška. 1994 m.

Audros į krantą prie Melnragės išmetė MžT-6920. 1980 m.

padvelkus laisvam atgimimo vėjui, at-rodė, kad ir baltijos jūra pasidarė ramesnė. pirmąją trispalvę vėliavą iškėlė tolimojo plaukiojimo kapitonas Žydrūnas naujokas.

Jo drąsus poelgis buvo įvertintas vals-tybės. ne visi laivuose dar drįso kelti lietu-višką trispalvę.

grįžęs iš šiaurės, dar norėjau paplau-kioti po tolimas šalis. sutikau kapitoną bro-nių Černių. su juo kartu teko plaukioti vi-dutiniais žvejybos traleriais. esame beveik kraštiečiai. Jis gimęs vyžuonų miestelyje, netoli utenos.

pasiūlė užeiti į lietuvos valstybinę žvejybos laivyno įmonę „Jūra“, pažadėjo padėti. Kadrų skyriaus viršininko pareigas ėjo Donatas bružas. Man jis su žila barzde-le pasirodė tikras jūrų vilkas.

lietuvoje jau daug kas buvo pasikeitę. nustebau, kad labai greitai gavau užsienio jūreivio pasą. nereikėjo pildyti anketų, at-sakinėti į daugybę klausimų, net rekomen-dacijų nebereikėjo ir saugumo „rentgeno aparatai“ nebeveikė.

gavau paskyrimą į plaukiojančią bazę „palanga“. būsiu eilinis jūreivis. susiradau laivą vakarų laivų remonto įmonėje. bazės kapitonas – Ivanas Čelčionokas. plauksime prie afrikos krantų. Reisas truks šešis mė-nesius.

artėjame prie afrikos. saulė svilina. Čia ne Šiaurės, o juo labiau ne beringo jūra. Kajutėse gyvename po keturis. Ištverti sunku, blogai veikia kondicionieriai. gelbs-ti laivagalyje esantis didžiulis baseinas. po darbo visi puola į jį atsigaivinti.

su kajutės draugu petru brociška iš Kelmės dirbame žuvies miltų ceche. patal-poje nuolat tvyro 40–50 laipsnių karštis. Jo dar prisideda ir nuo garo katilų.

Su lietuviška trispalve po svilinančia Afrikos saule

56

Reisas su plaukiojančia baze „Palanga“ prie Afrikos krantų

Trispalvė Lietuvos laivuose vėl suplevėsavo 1991 m.

bazėje skumbrės laikomos šaldytuve. vėliau dedamos į dėžes po trisdešimt ki-logramų ir transporteriu keliauja į triumą. laivo bazės įgulą sudaro 120 narių. visiems darbo užtenka. po svilinančia afrikos saule visi liejame prakaitą.

Šeši mėnesiai jau praėjo, tačiau reisą vis pratęsia. nežinia, kiek dar reikės būti jūroje. nebenorinčių toliau dirbti atsirado apie penkiolika, tarp jų ir aš. Kapitonui bu-vau iš anksto pranešęs, tačiau paleisti neno-rėjo – jūroje brangus kiekvienas žmogus. Teko eiti pas gydytoją pažymos. Tik taip kapitonas leido išplaukti su žuvies miltus plukdančiu transportiniu laivu.

pakeliui į lietuvą, užsukome į Ispani-jos santa Marinos, las palmo uostus, žu-vies miltus iškrovėme vokietijos Hambur-go uostuose. visur laisvai vaikščiojome po miestus, niekam nekilo noras kur nors pa-silikti. laisvos lietuvos žemelė mums pati brangiausia.

Mūsų laivas-bazė iš mažųjų žvejybos tralerių priima skumbres. Jos gaudomos gaubiamaisiais tinklais, į kuriuos kartais patenka net iki dviejų šimtų tonų skumbrių. Man teko žvejoti tokiais tinklais Šiaurės jū-roje.

bazė plaukia prie tralerio ir „semia strėlėmis“ iš jo žuvis. Iš tinklo padarytas didžiulis, gal pusės tonos talpos samtis. su juo specialus kranas ir strėlė perkelia iš tra-lerio į bazę žuvis.

57

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Juozas Liepuonius

Stoviniuojantys, trimis bortais prišvartuoti žvejybos laivai laukia reisų

Jūrininkai didžiavosi gavę lietuviškus dokumentus

per pusmetį nuo paskutinio reiso su-sidarė nemažai laisvadienių. aplankiau tėviškę, gimines, jau vilniuje gyvenančią mamą.

grįžau į Klaipėdą ieškoti naujo laivo išplaukti į jūrą. buvau nusiųstas į didžiulį laivą-bazę „s. girėnas“. Tai bazė „Rybac-kaja slava“. Ji tarsi fabrikas vandenyne, kur apie 200 žmonių šaldė, sūdė, konservavo žuvį.

laivo kapitonas Juozas liepuonius – jaunas, energingas vyras iš suvalkijos lygu-mų. plauksime prie Škotijos krantų priimti šaldytų žuvų. Reisas truks du su puse mė-nesio.

stovėjome netoli Škotijos levriko uosto. Mažas ne tik uostas, bet ir miestas. Į uostą plaukia mažesni laivai, o mūsų lai-vas jam per didelis. Turime stovėti išorės reide nuleidę inkarą. Kartais į levriką nu-plaukdavome avarine valtimi. persikėlimui dažniausiai vadovaudavo patyręs bocmanas vytas steponavičius. Jis suprasdavo jūrei-višką gyvenimą iš vieno pasakyto žodžio.

Į Klaipėdą grįžome po dviejų mėnesių, pasikrovę gal pusę planuoto žuvies kiekio. bazė „s. girėnas“ krante stovėjo ilgai, nie-kas nežinojo, kada ir kur ji plauks.

Didžiulė bazė Lietuvoje jau stoviniuoja

58

„Kapitonas A. Oja“ – paskutinis laivas, su kuriuo į žvejybą plaukė R. Ragaišis

Seniausias Klaipėdos jūrininkas Vincentas Vasiliauskas atšventė savo 90-metį. Jis jūrai ir žvejybos laivynui atidavė 45 metus

aš ketinau ieškoti kito laivo. Toks jau jūreivio gyvenimas – šokinėti iš vieno laivo į kitą, lyg kokiam cirkininkui. Tik būk ge-ros sveikatos, nuotaikos ir turėk pažįstamų kapitonų. sutikau pažįstamą kapitoną, kraš-tietį nuo Ignalinos ežerų valentiną laurinė-ną. Jis rinkdavo įgulas įvairiems laivams. Šį kartą didžiuliam žvejybiniam traleriui „Ka-pitonas a. oja“. Taip jis pavadintas garsaus estų kapitono ojos garbei.

Traleris „Kapitonas a. oja“ perdarytas į transporto laivą. Jis plukdo šaldytą žuvį. Į triumus gali priimti daugiau kaip 700 tonų. Triumuose palaikoma 25 laipsnių šalčio temperatūra.

Įgulą sudarė dvidešimt penki žmonės. Kapitonas buvo jaunas, bet sumanus vikto-ras galaiba.

norvegijoje pasikrovėme gal kokius tris šimtus tonų krevečių. Kol plaukėme į Kanadą, virėjas volodia kiekvieną dieną jas virdavo. skanu ir maistinga.

Mūsų senam laivui įveikti atlantą – di-delis pasiekimas. gerai, kad jis pasitaikė ra-mus. prisišvartavome Kanados sent Džonso uoste. laisvu nuo budėjimo laiku vaikščio-jome po miestą. Matėme ir labai turtingų, ir skurdžiai gyvenančių žmonių.

grįždami iš Kanados užsukome į len-kiją paimti šaldytos žuvies ir nugabenti į Rusijos sankt peterburgo uostą.

Taip tame audrų talžytame, sename lai-ve „Kapitonas a. oja“ praėjo dveji metai. Keitėsi kapitonai, įgulos. paskutinis mano laivo kapitonas buvo levas larionovas. Taktiškas, kultūringas, ramaus būdo žmo-gus. neteko girdėti, kad kada nors šauktų ant jūreivių. laivo įgula labai jį gerbė.

Kaip sensta laivai, taip sensta ir jū-reiviai. užtenka lieti sūrų prakaitą, nors ir

Paskutinieji žygiai į jūrą su „Kapitonu A. Oja“

59

žvejybos laivyno kapitonai renka

bazės „Okeanrybflot“ istoriją

atmieštą jūrinės romantikos. „Kapitonas a. oja“ buvo paskutinis laivas, su kuriuo plaukiau į jūrą. atsisveikinau su laivo įgula, o kartu ir su jūra. pirmą kartą išplaukus ji mane pasitiko nesvetingai – jūros liga ilgam

patiesė ant gulto. paskutinis reisas nebuvo toks ypatingas. po jūroje su pertraukomis praleistų daugiau kaip 40 metų nei jūros liga, nei vėjai, nei bangos ar šalčiai nebe-buvo baisūs.

Per Klaipėdos uosto vartus išplaukdavo ir į gimtinę sugrįždavo ištisos kartos jūrininkų

60

Jūreivis Vytautas Kavolėlis nuliūdęs, nes „Jūros“ laivai jau išplukdyti iš Klaipėdos

Svečiuose pas kapitoną Vladimirą Vlasovą – švenčiame jo 60-metį

Knygos autorius dažnai aplanko jūrininkų kapus, uždega žvakeles

užtenka tos jūreiviškos romantikos. Iš tiesų, jūra, jūreivio gyvenimas turi ir žiau-riąją pusę.

Kai išėjau iš laivo „Kapitonas oja“, jį perėmė kapitonas vladimiras vlasovas. pa-žinojau jį kaip puikų, draugišką, pareigingą žmogų. Daug bendravome, jis buvo mūsų šeimos draugas.

Deja, kapitonui nebuvo lemta grįžti į gimtąjį krantą, kur jo laukė mylima žmona, sūnus, dukra ir keturi anūkai. po jūroje pra-leistų aštuonių mėnesių neišlaikė kapitono širdis. Jo kūnas buvo parvežtas į Klaipėdą. Dalyvavau kapitono laidotuvėse.

vėliau grįžę to reiso jūreiviai papasa-kojo baisių dalykų. pusė laivo įgulos nuo-lat girtavo, ignoravo kapitono įsakymus. nebelikdavo blaivių jūrininkų, kurie tiktų budėti. Dažnai laivo kapitonas su bocmanu valiu Milašiu keisdavosi vairinėje. Jei nėra kam budėti, tai ir dirbti nebuvo kam. laive tvyrojo anarchija. Ramaus būdo kapitonui nepavyko suvaldyti pakrikusios įgulos. Jū-reiviai kartais būdavo pikti, žiaurūs.

Kapitonas vladimiras vlasovas buvo didi asmenybė – turėjo menininko gysle-lę, piešė paveikslus, grojo gitara, dainavo, buvo tikintis žmogus. parašė knygą, kurią žmona, sūnus ir dukra išleido po jo mirties. Dažnai aplankau tolimojo plaukiojimo ka-pitono vladimiro vlasovo kapą, uždegu žvakelę.

prisimenu senus laikus, kai jūrinin-kams buvo rodoma daugiau pagarbos, ypač kapitonams. Žvejybos uostas buvo pilnas laivų. Kai laidodavo kapitoną įjungdavo si-renas, kurių gausmas girdėdavosi ir mieste. Žmonės stabtelėdavo, įsiklausydavo, tarsi atiduodami pagarbą kapitonui.

Ši tradicija Klaipėdoje išnyko kartu su plaukiojančiomis žvejybos bazėmis, trale-riais, refrežeratoriais.

Pakrikęs laivynas, pražuvę geri kapitonai

61

Buvusioje žvejybos bazėje Klaipėdoje, kur dar išlikę senieji statiniai ir kranai, dabar yra įsikūrusi laivų krovos bendrovė „Klaipėdos Smeltė“

Šiandien turime teisę paklausti, kodėl sunaikintas didžiulis lietuvos turtas – žve-jybos laivynas? Kam šovė į galvą kvaila mintis, kad lietuvai jis nereikalingas?

Daliai laivų buvo suteikti garsių lietu-vos žmonių vardų ir pavardžių pavadinimai. su laivų netektimis tarsi netekome ir dalies tautos. bent jau jūreiviškoje Klaipėdoje.

Mums, jūrininkams, gyviems ir jau išėjusiems anapilin, be galo gaila, kad iš-nyko didžiulis žvejybos laivynas, galėjęs nešti lietuvai pelną. Žuvys juk ne bekonai, jų auginti nereikia. Tiesiog reikėjo mokėti jas protingai gaudyti ir parduoti. paaiškėjo, kad esame kaimiečiai – į jūrą atitraukti nuo žagrės ir to nesugebėjome padaryti.

Dalis buvusios žvejybos laivybos bazės virto šiuolaikiniu konteinerių terminalu, į kurį plaukia jį valdančios pasaulinės laivyno kompanijos MSC laivai

62

Kiekvieną rytą laive „Brigita“ iškeldavome vėliavą

Kapitonas žydrūnas Naujokas ir Rimantas Ragaišis dalinasi jūreiviškais prisiminimais

Būsimieji jūreiviai iš Alytaus Saulius ir Egidijus panoro nusifotografuoti su „Brigitos“ bocmanu R. Ragaišiu

Ir krante niekas į darbą nepakvies, jei pats neklausinėsi pažįstamų jūreivių. sutin-ku brolius, kapitonus Žydrūną ir vygantą naujokus. su vygantu naujoku teko plauk-ti viename vidutiniame žvejybos traleryje. Tai buvo seniai, bet gerą kapitoną jūreivis prisimena visą gyvenimą.

paskelbus lietuvos nepriklausomybę, Žydrūnas naujokas komplektavo įgulas dirbti laivuose jūroje. Darbas nervingas. Jū-reiviai dar nesusigaudė kas vyksta, ko nori, su kokia vėliava laivuose jiems plaukti. Transportiniams laivams 1991 metų gruodį buvo nurodyta iškelti lietuvos valstybinę vėliavą. Žvejybiniame laivyne buvo kitaip. nors jis ir atiteko lietuvai, bet kurį laiką neturėjo rimto valdytojo. laivynas nyko, nebuvo kur žvejoti. visus okeaninės žvejy-bos plotus perėmė Rusija.

Žydrūnas naujokas užrašo kažką ant švaraus lapelio ir perduoda man. Jei noriu, galiu vykti į mokomąjį laivą, kuris tuomet dar vadinosi didysis žvejybos traleris šaldy-tuvas (DŽTŠ) „Z. angarietis“. Jį susirandu prie „baltijos“ žvejų kolūkio krantinių. Ša-lia kuriasi lietuvos karinės jūrų pajėgos.

Didelei nuostabai, mokomajame laive sutinku jūreivius, su kuriais anksčiau teko darbuotis jūroje. Tai buvęs kapitono vy-riausiasis padėjėjas vytas Runelis, jūreiviai vacys Konstantinavičius, Romas Žiromskis ir arūnas Kuzminskas. Mokomojo laivo ka-pitono pavaduotojas nikiforas golubevas man paaiškina, kad žiemą yra daug sniego, reikės jį valyti. sakau, kad esu pripratęs prie sniego, ledo ir šalčio.

po savaitės laive įvyko susirinkimas. Klaipėdos uosto kapitonas nikolajus se-verinčikas pasakė, kad bus keičiamas laivo pavadinimas. Mokomąjį laivą nuspręsta pa-vadinti „brigita“.

Tampu krante stovinčio mokomojo laivo bocmanu

63

nikolajus severinčikas pagyrė, kad laivas gerai prižiūrimas, nustebo, kad išlikę bronziniai cisternų kamščiai, kitos origina-lios dalys. pridūrė, kad kituose laivuose tos detalės seniai nuplėšytos ir parduotos, nes spalvotas metalas brangus.

Mokomajame laive gyvenimas teka įprasta vaga. Keičiasi jūrininkai. laivo ka-pitoną sergejų Rudenką pakeičia pavaduo-tojas nikiforas golubevas. Į pensiją išeina laivo bocmanas ir įgula susirinkime į jo vie-tą vienbalsiai išrenka mane. ne iš karto su-tikau, bet teko nusileisti. Man tos pareigos buvo žinomos. prieš tai porą metų bocmanu buvau dirbęs kranto komandoje.

„brigitoje“ man nuolat skiria 20 kur-santų. Jiems laive turiu surasti darbo. ne visi patenkinti, kad tenka dirbti. Darbas ne iš lengvųjų – senas, rūdijantis laivas, nors ir stovėdamas krante reikalavo nuolatinės priežiūros. borto aukštis – iki penkiolikos metrų. ne visi laivo bortus dažę kursan-tai tokį aukštį ištverdavo. pradėjus drebėti kojoms ir rankoms prilaistydavo dažų ir į vandenį.

Tačiau bendrą kalbą su kursantais su-rasdavau. pasakojau, kaip taigoje meškas gaudžiau ir su čiukčiais skanavau banginių mėsos. visų kartų jūrininkai panašūs – linkę į nuotykius ir įdomias istorijas išklauso su malonumu. Mokomasis laivas „Brigita“ Vakarų laivų remonto

įmonės doke

Mokomasis laivas „Brigita“

Po jūrininkų pagerbimo ir vainikų nuleidimo ceremonijos Baltijos jūroje šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabendravo su Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininku, kapitonu Petru Bekėža ir Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko pavaduotoju, kapitonu Zenonu Kaupu. 2010 m.

Raudonojo kryžiaus ligoninės medikai laive „Brigita“ palydi senuosius metus. 1996 m.

64

Laivo „Brigita“ kapitonas A. Liebus

„Brigitos“ kapitonai A. Liebus ir P. Golubevas jubiliejaus proga pasveikino vyr. mechaniką V. Kaminskį

Praktika laive „Brigita“. Kartu su boc manu R. Ragaišiu jo pagalbininkai kursantai: M. Stė ga, V. Ramanauskas, V. Paulaitis, D. Kupšys, T. Monstavičius, I. Šeputytė, A. Klapatauskaitė, E. Baltramonaitis, I. Baklanovas, P. Gerasimovas, A. Krikšas. 2001 m.

praslinkus porai metų kapitoną niki-forą golubevą pakeičia aloyzas liebus, žemaitukas iš Telšių. pagal savo amžių niekam nenusileidžia vikrumu ir energija. Mokomojo laivo įgulą sudaro 12 jūrininkų. visi jūrai atidavę daugiau kaip po trisdešimt metų. vyriausiasis mechanikas valentinas Kaminskis, mechanikas Romas urbanas, elektromechanikai Ivanas Masterpanovas ir semionas Dubadielovas. Turint tokius spe-cialistus, niekam nereikia nurodinėti ką da-ryti, kaip prižiūrėti ir atnaujinti seną laivą.

per „brigitą“ pereina tūkstančiai jū-rininkų. Į laivą įžengus pirmą kartą reikia jį parodyti, supažindinti su mechanizmais, paaiškinti, kur yra kokia mokymo klasė. būdavo dienų, kai susirinkdavo per šimtą jūrininkų – nuo eilinio jūreivio iki kapitono. Jiems reikėdavo išklausyti saugumo tech-nikos kursus. To nepadaręs nesvajok apie jūrą – negausi jūreivio knygelės.

Kursus apie tai, kaip gelbėtis skęstant laivui, didžiajame salone skaitė daug metų jūrai atidavęs kapitonas Romas vaina. Jie buvo privalomi ne tik laivavedžiams, me-chanikams, jūreiviams, bet ir jūrų keltų vi-rėjams, padavėjoms, barmenams.

laive turėjome 120-ties tonų talpos baseiną. Jame praktikuodavomės, kaip gel-bėtis su jūriniais plaustais. Į keturių metrų gylio baseiną būdavo įmetamas šešių vietų gelbėjimosi plaustas. Jūrininkai su hidro-kostiumais turėjo šokti į baseiną ir lipti į gelbėjimosi plaustą. po pratybų mes vis-ką sutvarkydavome, specialioje kameroje džiovindavome hidrokostiumus.

Kitos pratybos – gaisro gesinimas lai-ve. Juos vedė Klaipėdos miesto priešgais-rinės gelbėjimo tarnybos atstovas artūras Žiromskis. pradžioje – teorinės žinios apie

„Brigitoje“ – visos jūreiviškos veiklos detalės

65

Visi jūreiviai kursantai mėgo fotografuotis prie seno laivo inkaro

Bendri „Brigitos“ įgulos narių pietūs laivo salone

Laive „Brigita“ gelbėjimo kursus baigė Lietuvos karinio jūrų laivyno karininkai ir jūreiviai

ugnies plitimą, gaisrų gesinimo įrangą, po to – praktiniai užsiėmimai specialioje laivo kameroje, gesinant imituotą gaisrą.

per medicinos mokymų paskaitą gydy-tojas Rimantas simonavičius supažindinda-vo su traumomis, negalavimais, medicinos inventoriumi, būdais kaip suteikti pagalbą nukentėjusiam. Jis laivuose dirbo gydytoju. Dabar, taupant pinigus, jų atsisakyta. Įgula pati turi žinoti, kaip suteikti pagalbą nuken-tėjusiam žmogui.

saugumo technikos užsiėmimus vedė didelę jūrinę patirtį turintis Česlovas gečas. Jis supažindindavo su įvairiais nelaimingais atsitikimais laivuose jūroje ir krante. lai-vai – sudėtingi įrenginiai – galingos gervės, daug švartavimo lynų, didžiuliai žvejybos tralai, o kur dar šimtai virvių ir kilpų. visur reikia laikytis saugos reikalavimų.

„brigitos“ kapitonas aloyzas liebus kursantams parodydavo laivo triume spe-cialiai įrengtą maketą. buvo mokoma, kaip įvykus avarijai, laikinai stabdyti vandens

66

Kraštietis Petras Brociška, grįžęs iš jūros, aplankydavo R. Ragaišį ir senąjį „Brigitos“ inkarą. 2000 m.

Kariniai jūreiviai su karininkais visuomet pasiryžę užgesinti gaisrą laive

Vytautas Runelis aiškina jūreiviams, kaip nuleisti valtį iš skęstančio laivo

Vyksta gelbėjimosi su plaustu pratybos

Jauniems jūrininkams padėdavome užsidėti neskęstančius kostiumus

veržimąsi į laivą, kol atplauks avarinė gru-pė.

vytas Runelis, buvęs vyr. kapitono pa-dėjėjas, mokydavo, kaip į vandenį nuleisti ir iškelti gelbėjimosi valtį.

Tiek tų mokslų – laukia egzaminai. ap-rašiau šiuos kursus tam, kad būsimieji jūrei-viai žinotų, kokių žinių ir praktikos reikia įgyti krante, kad galėtų išplaukti į jūrą.

67

Jūrų kapitonai inspektoriai iš Norvegijos su karinio laivyno karininkais tikrina laivą „Brigita“. 2005 m.

Su tokia valtimi jūrų skautai galėtų aplankyti visus pasaulio uostus

Švenčiant laivo „Brigita“ kapitono Algio Aloyzo Liebaus 60-metį, aplankė jo mylima anūkė Edita ir brolis Vytautas. 1998 m.

Žmonės, kurie domėjosi, kaip gyvuoja senutė „Brigita“

Klaipėdos uoste jau trečia mūsų moko-mojo laivo stovėjimo vieta. nors nuolat sto-vime uoste, bet kartais ir plaukiame – nuo vienos krantinės prie kitos.

Šį kartą mus prišvartavo šalia „bal-tijos“ laivų statyklos. prieš tai stovėjome prie „baltijos“ žvejų kolūkio, vėliau – prie „Klaipėdos smeltės“ (buvęs Žvejybos uos-tas).

Kokių tik žmonių neapsilankė mūsų laive. prisišvartavus prie naujos krantinės dažnai atvyksta uosto kapitonas viktoras lukoševičius. paklausinėja, ar tvirtai stovi-me prie krantinės, ar atlaikysime vėjus.

„brigitoje“ lankėsi ir admirolas Rai-mondas baltuška. Domėjosi, kaip sekasi karo jūrininkams atlikti užduotis. Tarnaujan-tieji kariniame jūrų laivyne mokosi panašių dalykų, kaip ir civiliniai jūrininkai – kaip iš-gyventi skęstančiame ar degančiame laive, kaip naudotis gelbėjimosi, ugnies gesinimo priemonėmis. „brigitoje“ besipraktikuojan-čius karo jūrininkus lydėdavo karininkai petras Morozovas ir volodia burkalis.

Kai admirolas Raimondas bal tuška išėjo į atsargą, „brigitoje“ pradėjo lanky-tis kitas admirolas Kęstutis Macijauskas – beveik mano kraštietis nuo pauliaus Širvio apdainuotų sartų.

laivą lanko mažieji jūrų skautai iš visos Žemaitijos. Trapūs tokie, turi atidžiai stebė-ti, kad kur nors neįkristų. bet jie, ar bent dalis jų, nepriklausomos lietuvos laivyno ateitis. nežinome, kada mus smegenyse už-koduoja būti jūrininkais. greičiausiai jau-nystėje kur nors ežere, kartu su suaugusiais traukiant tinklą, upelyje leidžiant pačių pa-sidarytus medinius laivelius ar, kaip tiems skautams, besikarstant po tokius laivus kaip

68

R. Ragaišio pusbrolis Rimantas Kviklys su anūkais lankėsi laive „Brigita“

apžiūrėti mokomojo laivo „Brigita“ iš Panevėžio atvyko Lidijos Ragaišienės sūnėnas Arvydas Kerbelis su žmona Sabina ir vaikais. 1997 m.

„brigita“. Įspūdis mažoje galvelėje, kad ir dėl seno laivo, turi būti didelis.

ne kartą „brigitoje“ lankėsi lietuvos jūreivystės kolegijos direktorius viktoras senčila. Kursantų egzaminuose nuolat da-lyvaudavo jo pavaduotojas plaukiojimo praktikai vladimiras borovichinas.

Kartais laive apsilankydavo ir lietuvos saugios laivybos administracijos Jūrininkų rengimo ir diplomavimo skyriaus viršinin-kas Rimantas giniotis. Ši tarnyba rūpinda-vosi, kad lietuvos jūrininkų dokumentai atitiktų visus tarptautinius reikalavimus.

R. Ragaišio sūnėnas Rolandas Jokubauskas iš Vilniaus atvyko apžiūrėti laivo „Brigita“

69

Mokomuoju laivu tapęs DžTŠ stovėjo tai prie vienos, tai prie kitos Klaipėdos uosto krantinės

Jonas Baltramonaitis

Tolimojo plaukiojimo kapitonai (iš kairės): Antanas Anilionis, žydrūnas Naujokas, Arvydas Normantas, Ričardas Lučka, Eimutis Astikas, Algirdas Kulbokas

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Jonas Baltramonaitis

Laivai surūdija, o jūrininkai – išeina

Mūsų laivą ruošiamasi nurašyti į meta-lo laužą. Išlaikyti daugiau nei 30-ties metų senumo laivą, kuris 1995 metais kapitališ-kai suremontuotas, Jūreivystės kolegijai per brangu. nors laivas jau nebeplaukioja, jį reikia nuolat remontuoti, pirkti kurą.

Jūreivystės kolegijoje įrengtas nau-jas Jūrininkų treniruočių centras – puikios klasės, gaisrų gesinimo kameros, didžiulis baseinas.

„brigitoje“ susirgus vyresniajam kapi-tono padėjėjui nikiforui golubevui, jį pa-keičia Raimondas virkietis. Jauni jūrininkai jau kitokie – gerai kalba angliškai, moka naudotis kompiuteriais.

Tai, kas sena, keičiama į nauja. suma-žinama ir „brigitos“ įgula – lieka tik me-chanikai. aš jaudinuosi dėl laivo inkaro. sutikęs lietuvos jūreivystės kolegijos di-rektorių viktorą senčilą, paprašiau, kad di-

70

R. Ragaišio draugų jūreivių Povilo Kristinavičiaus (kairėje) ir Vaclovo Konstantinavičiaus nuotaika gera, nors jūrai atidavė po 40 metų

žvejybos laivyne gerbiami buvo tolimojo plaukiojimo kapitonai Algirdas Paročka ir Algirdas Kulbokas

džiulį laivo inkarą nuvežtų į mokyklos kie-mą. Tai vis tik laivo simbolis. ačiū viktorui senčilai, kad šį prašymą išpildė.

palieku mokomąjį laivą „brigita“. gai-la ne tik laivo, bet ir žmonių, kurių neteko-me per tuos aštuonerius metus, kol dirbau „brigitoje“. Tai kapitonai sergejus Ruden-ka, nikiforas golubevas, aloyzas liebus, buvęs laivo bocmanas pavelas Rudnickis, mechanikai vladimiras Matačius, vladimi-ras Kolesnikovas, jūreivis stasys prišman-tas.

Iš kitų mano pažįstamų jūrininkų, su kuriais teko kartu plaukti, anapilin iškelia-vo piotras ostrovskis, kapitonai vladimiras vlasovas, algimantas valiukėnas, vladimi-ras Kirko, povilas baronas, algirdas paroč-ka, levas larionovas, Marius Kristinavi-čius, kapitono vyriausiasis padėjėjas Juozas petrulionis, locmanas Feliksas Rimkevičius, tralų meistras gražvydas Miknius.

nepaminėjau kapitonų, kuriuos teko pažinti ir kurie dar ir šiandien darbuojasi lietuvos jūreivystės aukštojoje mokyklo-je – perduoda įgytas žinias kursantams – šturmanams, laivų mechanikams.

Naujausiame navigaciniame treniruoklyje užsiėmimus veda tolimojo plaukiojimo kapitonas Ričardas Zažeckis

71

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila ir Klaipėdos laivininkų mokyklos direktorius Vytautas benetis

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kapitonas Viktoras Lukoševičius

Rugsėjo pirmosios šventė prie Klaipėdos jūreivystės kolegijos, kur susirinko dėstytojai, jūrų kapitonai

Visada noriai ir pagarbiai su kiekvienu jūrininku bendrauja tolimojo plaukiojimo kapitonas Ričardas Lučka

norėtųsi palinkėti geros sveikatos ir mano gyvenime jūrose bei vandenynuose sutiktiems tolimojo plaukiojimo kapito-nams Ričardui lučkai, broniui Černiui, Juozui liepuoniui, Ričardui Zažeckiui, Romui vainai, bernardui Kristinavičiui, Žydrūnui ir vygantui naujokams, algirdui Kulbokui, valentinui laurinėnui, bernar-dui smilginui, Jurgiui Demereckiui, Jonui baltramonaičiui, sigitui Šileriui, Domui Kairiui, kapitono vyriausiajam padėjėjui Jonui venckui. jūreiviams, su kuriais prieš 40 metų teko plaukioti: povilui Kristinavi-čiui, vytautui Kavolėliui, antanui budrec-kui, Donatui griauzdei, Jonui aleksiūnui, Reinoldui galgzdžiui, stanislovui Kabeliui, Domui Montvilui.

Daugiau nieko nebesutinku, nieko ne-beliko.

72

I. Aivazovskio paveikslas „Devintoji banga“ tarsi simbolis, kuris tinka ir jūriniam, ir civiliniam gyvenimui

Ivano aivazovskio paveiksle „Devin-toji banga“ atūžianti vandens kalva atrodo grėsminga ir įkvepianti. Ji greitai užklos ant laivo nuolaužos išsigelbėti bandančius žmones.

„Devintoji banga“ – kraupus jūrinis simbolis. Ji įsisuko ir į lietuvos žvejybos laivyną. Tarsi viską šluodama ir naikinda-ma, nuplėšė švartavimo lynus ir išnešė per uosto vartus žvejybos tralerius ir bazes. vieni laivai nuskendo jūrose, kiti šiaip ne taip pasiekė afrikos ar Indijos krantus. Iš-nyko kaip rūkas didžiulis lietuvos žvejybos laivynas.

„Devintoji banga“ ritasi toliau. Ji šluo-ja iš lietuvos jaunimą į kitus pasaulio kraš-tus. Iš darbo mokomajame laive „brigita“ paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje, prisimenu, kaip trys broliai petras, Jonas ir Kazys iš kaimo Šilutės rajone prašė nu-plukdyti dirbti į ameriką. paaiškinau, kad mokomasis laivas neplaukia, neturi netgi sraigtų.

pamatę mano pase amerikietišką vizą, jaunuoliai jau blizgančiomis akimis svars-

„Devintoji banga“

tė kaip nukakti į ameriką. „papūnis“ (tai reiškia tėvas) parduosiąs tris karves ir bus pinigų į ameriką vykti. paprasti kaimo vai-kinai – traktoristai panoro būti jūrininkais. gal šiaip norėjo pasaulį pamatyti, o gal ti-krai dėl amerikos „protas susisuko“.

nežinau, kas tiems jaunuoliams nutiko. Kai baigė jūreivių kursus, atsisveikinome. palinkėjau jiems, kai atras savo ameriką, užsidirbs maišą dolerių, neužmiršti kaime ir „papūnio“ bei „mamūnės“.

O „devintoji banga“ toliau ritasi per lietuvą. Išplukdo laivus, išskraidina lėktu-vus su jaunais žemaičiais, aukštaičiais, dzū-kais ar suvalkiečiais. Kai didelės audros jū-roje nurimsta, kurį laiką jaučiama tuštuma dėl prarastų daiktų, o kartais ir dėl žmonių netekčių.

Dabartinis pasaulis tapo tarsi mažesnis, o jame siaučianti „devintoji banga“ – dides-nė. Mūsų kartos jūreiviams vakarų pasaulis buvo lyg už devynių užraktų. Dabartiniams žmonėms jis laisvas. svarbiausia – stipriai laikytis net ir prieš didžiausias bangas.

73

Išnykusio žvejybos laivyno ilgesys

Apie žvejybos laimikius ir pilnas statines žuvų liko tik prisiminimai žvejų albumuose

Klaipėdos uoste okeaninės žvejybos užuomazgos pradėtos skaičiuoti nuo 1950 metų, kai du Klaipėdos vidutiniai žvejybos traleriai (vŽT) kartu su TsRs flotile gaudė silkes Šiaurės atlante.

1951 m. Klaipėdoje sukurta speciali ekspedicinė silkių žvejybos bazė.

po žvejybos laivyno užuomazgų praė-jus kiek daugiau nei dešimtmečiui jis smar-kiai suklestėjo.

1966 m. lietuvos žuvies pramonė tu-rėjo 228 žvejybos laivus. Iš jų 15 DŽTŠ, 159 vŽT, 25 mažuosius žvejybos tralerius (MŽT) ir 29 tralavimo botus.

Dar po dešimtmečio – 1976 m. Klaipė-doje buvo įkurtas lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas „litrybprom“. Jis sujungė keturias žvejybos pramonės laivy-no įmones – Tralinio laivyno bazę su 47 laivais, okeaninės žvejybos laivyno bazę su 86 laivais, Refrižeratorių laivyno bazę su 7 plaukiojančiomis bazėmis, 4 gamybiniais, 8 transportiniais refrižeratoriais ir baltijos žvejybos laivyno bazę.

Į susivienijimą dar įėjo Klaipėdos jūrų žvejybos uostas, Klaipėdos bandomoji laivų remonto gamykla, medienos taros kombina-tas „progresas“, Žūklės priemonių fabrikas, Žuvies konservų kombinatas, Klaipėdos sta-tybos ir remonto valdyba, Klaipėdos jūrei-vystės mokykla, vilniaus, Kauno, Šiaulių ir panevėžio žuvies gastronomijos gamyklos ar didmeninės prekybos kontoros.

„litrybprom“ susivienijimo sistemoje, 1990 m. duomenimis, dirbo per 23 tūkst. žmonių. laivyne, kurį 1989 m. sudarė 140 laivų, dirbo 10,7 tūkst. žmonių.

okeaninės žvejybos laivyno nykimas prasidėjo po lietuvos nepriklausomybės at-kūrimo. 1991 m. rugpjūtį perimtas gamybi-

Staigus Okeaninės žvejybos laivyno kilimas ir nykimas

74

žvejai vėjo nugairintais veidais

žvejybos laivų kapitonas Romas Vaina ne vieną jūrininkų kartą išmokė kaip laivuose naudotis asmeninės apsaugos priemonėmis

Laivas gaubiamaisiais tinklais gaudo žuvis

nis susivienijimas „litrybprom“ buvo per-duotas valdyti lietuvos žemės ūkio minis-terijai. 1991 m. rugsėjo 9 d. susivienijimas pervadintas į lietuvos valstybinę žvejybos laivyno įmonę „Jūra“. Joje buvo 46 DŽT, 52 vŽT, 21 MŽT, 5 plaukiojančios bazės, 4 refrižeratoriai.

TsRs priklausiusias tarptautines teises ir okeaninės žvejybos plotus perėmė Rusija. lietuvos žemės ūkio ministerija nesugebė-jo gauti kvotų Mauritanijoje, Maroke, Ra-miajame vandenyne, kur tradiciškai žvejojo „litrybprom“ laivai.

laivai grąžinti į Klaipėdą. Žvejybos uoste keliais korpusais prišvartuotus dau-giau kaip šimtą laivų reikėjo prižiūrėti. Kaupėsi nuostoliai, pasigirdo įtikinėjimų, kad lietuvai didžiulis okeaninės žvejybos laivynas nereikalingas. Dėl prasidėjusios sovietinės sistemos griūties sukeltos krizės lietuvos valstybė iš biudžeto negalėjo skir-ti pinigų žvejybos kvotoms įsigyti, laivams eksploatuoti ir įguloms išlaikyti.

1993 m. spalį buvo nuspręsta laikinai išnuomoti 23 laivus. Tai nepadėjo. Dalis laivų užsienyje buvo areštuoti už skolas, sutriko įgulų aprūpinimas, laiku nesumokė-ti atlyginimai. Įmonėje „Jūra“ nuo 1992 iki 1995 metų net 7 kartus pasikeitė generali-nis direktorius. sustabdyti žvejybos laivy-no griūties nepavyko. okeaninės žvejybos sistemos žlugimo procesas vyko sudėtingai. Jį lydėjo nuolatinės turto varžytinės, laivų išpardavimas mažomis kainomis, jų išnuo-mojimas ir pernuomojimas, be atlyginimų palikti darbuotojai, bankrotas, buvusių di-rektorių ir atsakingų darbuotojų teismų pro-cesai. 1998 m. kovo 22 d. aukcione buvo parduoti du paskutiniai bankrutavusios lvŽlĮ „Jūra“ laivai – „Daugai“ ir „Duby-sa“.

Tačiau daugelis jūroje sunkiai dirbusių žmonių iki šiol jaučia ilgesį sužlugusiam okeaninės žvejybos laivynui.

75

Paulius Širvys ir mūsų, jūreivėlių, poetas.Nuotrauka iš knygos „Metai su Pauliumi“

Taip jau būna, kad vieni žmonės ir daug kartų sutikti iš atminties pradingsta, o kiti ir kartą sutikti lieka visam gyvenimui.

1967-ieji metai. Klaipėda. Tarpreisinis jūreivių viešbutis nemuno gatvėje 141. visi jūreiviai žinojo tą gatvę ir trijų aukštų pas-tatą. Jame buvo puiki ir pigi valgykla.

Iš reiso grįžę jūreiviai dažnai apsisto-davo viešbutyje. Ir aš ne kartą esu leidęs jame laiką laukdamas naujo reiso.

atsimenu, kad laukdamas reiso į silkių žvejybos zoną atlante, gavau vietą viešbu-čio trečiajame aukšte keturviečiame kam-baryje. Ten jau gyveno vilnietis evaldas Čibiras ir kaunietis Rolandas Mikalauskas. baigę maisto pramonės technikumą, jie norėjo dirbti laivuose žuvies apdorojimo meistrais.

vėliau atsiradęs trečiasis kambariokas buvo smulkutis, šviesiaplaukis žurnalistas Fredas Šimkus. norėjo pajusti jūros roman-tiką, parašyti knygą apie jūreivišką gyve-nimą. Išplaukė jis į jūrą transportiniu laivu „plaja Cheron“. Jis plukdydavo iš žvejų lai-vų paimtą žuvį ir į užsienio uostus. visi jo jūrininkai privalėjo turėti užsienio pasus.

su žurnalistu susidraugavome, palydė-jau jį į uostą, parodžiau laivą.

su juo susitikome maždaug po pusme-čio jau vilniuje, kai buvau grįžęs iš reiso. sakė jau parašęs knygą „Inkaras vilties sim-bolis“. prisipažino, kad jūroje kamavo liga. Žadėjo daugiau nekelti kojos į laivą. susiti-kimą nutarėme pažymėti „literatų kavinė-je“ netoli gedimino aikštės.

Tuo metu buvo populiarus gėrimas, va-dinamas „pliska“, primenantis konjaką. be-gurkšnojant Fredas Šimkus prie baro pama-tė žmogų. paaiškino, kad tai poetas paulius Širvys kilęs nuo sartų. apie kraštietį paulių

Susitikimas su poetu Pauliumi Širviu

žurnalistė marinistė Adelė žičkuvienė pasiekė, kad laivas būtų pavadintas Pauliaus Širvio vardu

76

Širvį buvau girdėjęs, kad plaukė į jūrą, o po metų tapo bocmanu. Retas jūreivis taip greitai padarydavo karjerą.

prie staliuko jau sėdėjome trise. pau-lius Širvys pagyrė Fredą Šimkų, kad parašė knygą apie jūreivišką gyvenimą. Tostai už knygą, garbingą poetą – gražių posmų auto-rių. ant stalo vėl gera užkanda ir „pliskos“ butelis, kaip sakė paulius Širvys, primenan-tis prieštankinę granatą.

poetas pakvietė mus į svečius. Iš kavi-nės pasiėmėme dar butelį „pliskos“ ir dėžę saldainių. negi eisi pas kraštietį, poetą tuš-čiomis.

nedidelis kambariukas su maža virtuve pirmajame aukšte Tiltų gatvėje. Kambaryje stalas, kelios kėdės, aptriušusi sofa, mažytė spintelė su knygomis. palei sieną prie lango lyg laukiant priešų atakos sudėtos į rietuves prieštankinės granatos – tušti buteliai.

besivaišinant užsuko vienas iš pauliaus Širvio draugų. netuščiomis. Dar po pusva-landžio užsuko graži panelė su draugu. visi plunksnos draugai – poetai, rašytojai. pra-dėjo skambėti dainos. paulius Širvys sodriu baritonu užtraukė poeto aisčio „lopšinę“.

Dainos skambėjo, o stalas tuštėjo. pau-lius Širvys pasikvietė mane į virtuvę, pa-prastai pasakė, kad baigiasi atsargos – reikia papildyti. pajuokavau, kad reikia mesti tralą į nerį, esame jūros žvejai gal kas ir paklius. apie vidurnaktį atsidūrėme prie „Dainavos“ restorano. Širvys liko gatvėje, o aš norėjau pakliūti į restorano vidų. Šveicorius manęs neįleido. Tačiau viskas pasikeitė, kai pasiro-dė paulius Širvys. visi jį pažįsta, sveikinasi. Restorano bufete nusipirkome trejetą bute-lių „palangos“, porą riesčių dešros, kepalą duonos. Dešras užmovę ant butelio ėjome per miestą.

pauliaus Širvio bute jo draugai mus, grįžusius iš žvalgybos su „trofėjais“, pasiti-ko plojimais. Ir vėl dainos. už sienų girdė-josi ir rusiški, ir lenkiški keiksmai, gąsdini-mai milicija, blaivykla.

„nėra blogiau, kai priešai paima į nelaisvę. Ir kare užtarnauti ordinai nepa-dės“, – paaiškina man paulius Širvys.

atsisveikinant stipriai vyriškai apkabi-no, palinkėjo laimingo plaukiojimo.

Toks buvo mano pirmasis ir vieninte-lis susitikimas su pauliumi Širviu vilniuje, 1968 metų vasaros naktį. poeto pauliaus Širvio netekome 1979 metų kovo 24 dieną.

Poeto vardu pavadinto laivo likimas

pusšimčio Kauno valstybinio dramos teatro aktorių parašais ir „lietuvos žvejo“ redakcijos žurnalistų adelės Žičkuvienės ir gedimino griškevičiaus iniciatyva poeto pauliaus Širvio vardas buvo suteiktas di-džiajam žvejybos traleriui.

Tuomet ant laivų bortų buvo įrašyti nauji lietuvai brangių žmonių – s. Dariaus, s. girėno, s. Daukanto, J. Jablonskio var-dai.

1994 m. vasario pirmąjį dešimtadienį „p. Širvys“ išplaukė prie argentinos krantų gaudyti kalmarų. Jį iš valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ išsinuomojo koncer-nas apus (ebsW pirmtakas) su visa ko-manda ir kapitonu.

Ir... „ištirpo“ žvejybos laivas „p. Širvys“ lietuviškosios „pragaro prichvatizacijos“ bangose. Kapitonas, buvęs telšiškis anta-nas Čepauskas kaip nujausdamas sakęs, kad nekoks poeto gyvenimas neatneš geros lem-ties ir jo vardu pavadintam laivui...

77

ežeringieji Zarasų, Ignalinos, utenos rajonai padovanojo lietuvai daug garsių jū-rininkų. Kokia stipri turėjo būti tų žmonių meilė jūrai, kad vyktų šimtus kilometrų ir gyvenimą paskirtų vandenynų platybėms.

Bronius Černius, kilęs iš Vyžuonų

pusę metų teko su juo darbuotis di-džiajame žvejybos traleryje „aukštaitija“, kur bronius Černius buvo kapitonu. su jū-rininkais jis visada rasdavo bendrą kalbą, susikrimtusį jūreivėlį paguosdavo, apsilei-dusiam ir griežtesnį žodį pasakydavo. Įgula jį labai gerbė ir mylėjo.

10 metų bronius Černius dirbo vakarų laivų remonto įmonėje locmanu. vadovavo laivų švartavimui prie krantinių ir pakėlimui į dokus remontuoti. pastaruoju metu dirba Klaipėdos jūreivystės aukštojoje mokyklo-je – žinias ir patirtį perduoda jaunimui.

Kazimieras Garalis, kilęs iš Utenos

Kurį laiką laivais kaip gydytojas plau-kiojęs Kazimieras garalis išgelbėjo ne vie-no jūrininko gyvybę.

su juo teko dirbti viename laive. Ret-karčiais ir dabar susitinkame.

pabaigęs plaukiojimą laivais, jis dau-gelį metų dirbo Klaipėdos Raudonojo kry-žiaus ligoninės chirurgijos skyriaus vedėju.

Nepamirštami Utenos krašto jūrininkai

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Bronius Černius laivo vairinėje

Daugelį metų Kazimieras Garalis dirbo laivo gydytoju

78

Į Švediją iš laivo pabėgę jūrininkai Juozas Grišmanauskas, Lionginas Kublickas ir Edmundas Paulauskas. 1952 m.

Kęstutis Macijauskas, kilęs iš Dusetų

Flotilės admirolas Kęstutis Macijaus-kas nuo 1999 metų vadovauja lietuvos ka-rinėms jūrų pajėgoms. Kaip pats prisipaži-no, geriausiai jūroje jaučiasi koviniame lai-ve. atostogas leidžia tėviškėje. Jam malonu pereiti per gimtąjį miestelį, susitikti jaunys-tės draugus. Jis sakė esąs paprastas žmogus, kuriam patinka su žmonėmis pakalbėti ne tik rimtomis temomis.

lietuvos kariuomenės karinėse jūrų pajėgose tarnauja nuo pat jų atkūrimo pra-džios. Karo mokslus studijavo Jav karinių jūrų pajėgų štabo koledže, naTo koledže Romoje. Flotilės admirolo laipsnis suteiktas 2005 metais.

Lionginas Kublickas, kilęs iš Būdrėnų prie Antalieptės

Ūkininko šeimoje gimę alfredas (1927–1994) ir lionginas (1929–1994) Ku-blickai baigė Klaipėdos žvejybos mokyklą ir plaukiojo žvejybos laivais. lionginas 1950 metų pavasarį buvo paskirtas mažojo žvejybinio tralerio MpT-85 kapitonu.

saugumiečiai areštavo jo brolį alfredą. lionginas 1951 metų liepos 17 dieną kar-tu su tralerio meistru Juozu grišmanausku (g. 1927 m.) ir jūreiviu edmundu paulausku (g. 1932 m.) pabėgo į Švediją. Jie kajutėje uždarė tris kitus rusų tautybės komandos narius. nuplaukė laivu prie Švedijos ir, iš-metę inkarą, irkline valtimi pasiekė krantą. 1952 metais atsidūrė amerikoje.

pabėgimą knygoje „Tolimieji kvadra-tai“ (1952 m.) aprašė J. grišmanauskas. pagal jo, l. Kublicko ir e. paulausko in-formaciją taip pat išleista knyga „Kelionė į laisvę“ (1953 m.). visi trys jūrininkai Tary-bų sąjungoje už akių buvo nuteisti mirties bausme.

Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms vadovauja admirolas Kęstutis Macijauskas

Karo laivų pratybos Baltijos jūroje

79

Algimantas Valiukėnas, kilęs iš Daugailių

visada prisiminsiu tolimojo plaukio-jimo kapitoną algimantą valiukėną. Jūrai jis atidavė daugiau kaip dvidešimt metų. Tai buvo ramaus, santūraus būdo žmogus, be reikalo nekeldavęs balso, neaprėkęs nė vieno pavaldinio. Iš jūros jo laivas visada grįždavo su pilnais triumais žuvies, įgula būdavo patenkinta.

algimantas valiukėnas ne tik tikėjo, bet ir bandė išgelbėti lietuvos okeaninės žvejybos laivyną. Tapo pirmuoju nepriklau-somos lietuvos žvejybos departamento vadovu. Kapitonui teko ir painūs „Jūra-pes-car“ įmonės argentinoje reikalai.

anapilin išėjęs šviesaus atminimo ka-pitonas algimantas valiukėnas buvo darbš-tus ir studentų mylimas lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos dėstytojas. Jis parašė, o artimieji ir bendraminčiai jau po mirties pristatė išleistą vadovėlį „laivo valdymas ir eksploatacija“.

Vilius Volkovas, kilęs iš Daugailių

baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą dirbo okeaninės žvejybos laivuose. užsitar-navo vyriausiojo mechaniko pareigas. Dėl pablogėjusios sveikatos jūrininko karjerą baigė uosto pagalbiniame laivyne – vilki-ko mechaniku. Kartu lankėme antalieptės gimnaziją, gyvenome internate. gaila, jau iškeliavo anapilin.

liko žmona Janina ir dukra Dagna.Tėvas vladas volkovas buvo 16-tos

lietuviškos divizijos bataliono vado pava-duotojas, kapitonas.

1944 metais žuvo mūšiuose ties Šilale, kur ir palaidotas.

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Algimantas Valiukėnas

Jūrininkas Vilius Volkovas. 1962 m.

80

Pranas Šaltenis – Jūreivystės skyriaus kursantas

Lietuviai kursantai ant denio. 1926 m. (P. Šaltenis guli pirmas iš dešinės)

Burlaivis „Archibald Russel“

Pranas Šaltenis, kilęs iš Klevėnų ne-toli Utenos

norisi prisiminti pirmuosius aukštai-tijos krašto jūrininkus, kurie svajojo būti kapitonais.

ne visų svajonėms buvo lemta išsipil-dyti. Tai buvo aprašyta prano Šaltenio bro-lio Rapolo knygoje „Jau skleidėsi burės“.

pirmieji jūrininkai mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, jūri-ninkų skyriuje. 1926 m. gegužės pradžioje jie buvo išsiųsti į pirmąją jūrinę praktiką buriniame laive „archibald Russel“. pranui Šalteniui pasisekė grįžti į savo gimtuosius Klevėnus.

Mirė 1935 m. palaidotas skiemonių miestelio kapinėse, netoli anykščių.

Anykštėnas Antanas Mėlinis

antanas Mėlinis įeis į lietuvos lai-vybos istoriją kaip pirmasis tragiškai žu-vęs nepriklausomos lietuvos jūrininkas. 1928 m. vasario 20 d. keturstiebis barkas „archibald Russel“ su australijos kviečių kroviniu išplaukė iš Džilongo uosto į euro-pą. laivo įgulą sudarė 42 žmonės. Didžioji dalis – jūreivystės mokyklų kadetai, atlie-kantys jūrinę praktiką. Tarp jų buvo ir šeši lietuviai, Kauno aukštesniosios technikos mokyklos jūreivystės skyriaus auklėtiniai: bronius Krikštopaitis, Mykolas limba, Ka-zys Daugėla, stasys Dagys, aleksandras Rasiulis ir antanas Mėlinis.

siaučiant uraganiniam vėjui vyrai turė-jo vynioti bures ant bušprito. Šliūkštelėjus didžiulei bangai nuo laivo buvo nuplauti a. Mėlinis ir suomis permanas. audrai ap-rimus, burlaivio kapitonas augustas gus-tafsonas (1862–1943) surinko visą likusią įgulą ir susikaupimo minute pagerbė žuvu-sius draugus.

antano Mėlinio kūnas ilsisi vandenyno dugne prie ugnies žemės, apneštas smilte-lėmis.

Antanas Mėlinis – žuvęs vandenyne 1928 m. balandžio 2 d.

81

Jūrų kapitonas Povilas Baronas

su rokiškiečiu kapitonu povilu baro-nu teko darbuotis viename laive. vidutiniu žvejybos traleriu gaudėme žuvis Šiaurės atlante. Tai buvo puikus, darbštus, suma-nus vadovas. Jo vadovaujamas laivas namo visada grįždavo įvykdęs žuvies sugavimo planus. Įgula didžiavosi savo kapitonu.

nuoširdaus ir gero kraštiečio jau nebė-ra tarp mūsų. Jūrininkai anksti pražyla, jūrų kapitonai širdyje lieka su jūros ilgesiu.

povilo barono vaikystė prabėgo prie nemunėlio upelio ir Kavoliškio dvaro tven-kinio. gal tai ir lėmė, kad baigęs aštuonias Rokiškio pirmosios berniukų gimnazijos klases, jaunuolis patraukė į Klaipėdą. 1954 metais baigė Klaipėdos jūreivystės moky-klą – tapo laivavedžiu. paskui prasidėjo reisai žvejybos laivais. Dirbo laivavedžiu, kapitono padėjėju, nuo 1962 m. – tolimojo plaukiojimo kapitonu. septynerius metus buvo vidutinio žvejybinio tralerio „biržai“ kapitonas. Teko dirbti ir afrikoje, Dakare (senegalas), vadovauti pamaininei remonto komandai. povilas baronas – vienas geriau-sių lietuvos okeaninės žvejybos laivyno kapitonų.

Jūrų kapitonas Antanas Braukyla

gimė 1937 metais vaiskūnų kaime, utenos rajone. 1957 metais baigė Dusetų K. būgos vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Klaipėdos jūreivystės moky-klą, laivavedybos specialybę. 1959 metais baigęs šią mokyklą, plaukiojo šturmanu vi-dutiniais žvejybos traleriais atlanto vande-nyne. 1964 metais pradėjo dirbti Klaipėdos jūrų žvejybos uoste gaisrinio laivo „smelij“ kapitono padėjėju. nuo 1967 metų paskir-tas šio laivo kapitonu. Šias pareigas ėjo be-veik 30 metų.

nuo 1994 iki 2006 metų buvo tanklai-vio bunkeruotojo „Šernai“ kapitonas.

su žmona aldona gyvena Klaipėdoje. Dukra lina – farmacininkė, sūnus aud-rius – žurnalistas.

Tokį mes amžiams prisiminsime jūrų kapitoną Povilą Baroną

Baigęs jūreivystės mokyklą A. Braukyla atliko praktiką kariniame jūrų laivyne ir gavo mičmano laipsnį. 1959 m.

82

Šiaurės Atlante kapitono padėjėjas A. Braukyla sekstantu nustato laivo buvimo vietą. 1962 m.

Gaisrų gesinimo laivo „Smelij“, kurio kapitonas buvo A. Braukyla, pratybos Klaipėdos uoste 1975 metais

83

Laivų mechanikas Vincentas Romas Tijūnėlis

Iš ežeringųjų Ignalinos kraštų (varniš-kių kaimo) kilusį vincentą Romą Tijūnėlį paviliojo jūra. 1962 m. baigė Klaipėdos jū-reivystės mokyklą, 1970 m. – Kaliningrado žuvų pramonės techninį institutą.

18 metų plaukiojo žvejybos laivais mechaniku, 30 metų dirbo laivybos kom-panijose krante, vadovavo saugios laivybos inspekcijai.

sovietmečiu jis buvo vienas iš nedau-gelio lietuvybės puoselėtojų laivyne. parašė 11 knygų apie laivybos istoriją. buvo tarp tų, kurie 1989 m. gegužės 27 d. atkūrė lie-tuvos jūrininkų sąjungą. lJs tarybos nariu buvo renkamas iki 2011 m.

Laivo medikas Rimas Simanavičius

nuo 1975 iki 2000 m. R. simanavičius laivuose plaukiojo mediku. Tarp reisų dirbo Jūrininkų ligoninėje ir poliklinikoje. plau-kioti pradėjo prekybiniais lietuvos jūrų laivininkystės laivais. Ilgiausiai dirbo žve-jybiniuose – DŽTŠ ir „superiuose“. Įgulas sudarė 90, vėliau 76 žmonės. Medikas rū-pinosi ne tik įgulos sveikata, bet ir laivo hi-giena, žuvies produkcijos gamybos sąlygo-mis. Teko plaukti mediku ir gelbėjimo laivu „Rambynas“, mokslinių tyrimų laivu „vė-tra“. Įsiminė atvejis, kai per didžiulį štormą atlante, netoli Kanados, iš vieno laivo į kitą perkėlė „zampolitą“ (sovietmečiu – I kapi-tono padėjėjas) su tulžies latake įstrigusiu akmeniu. Iš Kanados ligoninės sugrįžęs į laivą jis parsivežė net 16 akmenukų. Dabar R. simanavičius Klaipėdoje dirba greito-sios pagalbos tarnyboje.

R. Tijūnėlis 1994 metais, pradėjus leisti „Klaipėdos“ savaitinį priedą „Mūsų jūra“

R. Simanavičius net 25 m. dirbo laivų mediku, apdovanotas Jūrininkų veterano ženklu

84

Jūrų kapitonas Algirdas Mitalas

Deja, jo jau nebėra tarp mūsų, ta-čiau liko gražus prisiminimas. nuo 2003 m. lietuvos aukštojoje jūreivystės moky-kloje kapitono algirdo mitalo stipendija per Dip lomų teikimo šventę įteikiama bū-simam jūrininkui, darbščiam ir pareigin-gam studentui, atsidūrusiam sunkioje ma-terialinėje padėtyje, našlaičiui. Kapitonas a. Mitalas taip pat buvo našlaitis. Todėl ir atsirado žmonos onos Mitalienės ir šeimos noras, kad būsimieji jūrininkai turėtų gali-mybę išpildyti nors mažytę savo svajonę.Jūrų kapitonas Algirdas Mitalas

Kapitono A. Mitalo tėvai 1936 metais A. Mitalo vardo stipendija atveria jaunuoliams kelią į laivus

85

Locmanas Alfredas Braukyla

baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą a. braukyla nuo 1978 metų dirbo Klaipė-dos okeaninio laivyno žvejybos bazės lai-vuose: nuo trečiojo šturmano iki vyriausio-jo kapitono padėjėjo.

Iki paskutinio momento matė lietuvos okeaninio žvejybos laivyno žlugimą. ne-malonūs laikai, kuriuos sunku ir prisiminti.

nuo 1996 metų dirbo kapitonu priva-čių kompanijų refrežeratoriniuose laivuose „Kapitonas a. oja“, „venta“.

1999 metais tuometinis Klaipėdos uos-to kapitono pavaduotojas Ričardas lučka pasiūlė tapti locmanu. Dabar a. braukyla I klasės locmanas, veda į Klaipėdos uostą vi-dutinės klasės 200 metrų ir ilgesnius laivus.

Alfredas Braukyla 1977 metais

Locmanas Alfredas Braukyla su operatoriumi Remigijumi Griciumi Laivų eismo tarnybos poste 2008 m.

86

Upeivis Antanas Gudzevičius

1935 m. anykščių rajone, Kavarske gimęs antanas gudzevičius 1951–1953 metais mokėsi Kauno upeivių mokykloje. baigęs ją dirbo upeiviu nemuno laivinin-kystėje.

po tarnybos ssRs kariniuose laivuose sumanė išplaukti į platesnius vandenis. nuo 1963 metų dirbo mechaniku vidutiniuose žvejybos traleriuose baltijos žvejybiniame laivyne.

antanas gudzevičius didžiuojasi, kad upeivių mokslus Kaune baigė kartu su Ju-liumi brukštu. Šis jau 17 metų tapo vilkiko kapitonu, nuo 1957 metų dirbo „smiltynės perkėloje“ kelto „nemunas“ kapitonu.

Julių brukštą jis laikė žemiečiu, nes gimė ir augo Ignalinos rajone, ežerų krašte.

Jūrų kapitonas Stasys Šenavičius

1950 metais gimęs anykščių rajone, Žažumbrio kaime stasys Šenavičius praėjo laivavedžio kelią iki jūrų kapitono.

1971 metais baigęs Klaipėdos jūrei-vystės mokyklą dirbo Klaipėdos refrižera-torių laivyno bazėje ketvirtuoju, trečiuoju ir antruoju kapitono padėjėju. 1984–1993 m. buvo Klaipėdos jūrų žvejybos uosto vilkiko „Švyturys“ vyresnysis kapitono padėjėjas. 1993–2000 m. dirbo Klaipėdos transporto laivyno įgulose, buvo plaukiojančios bazės-refrižeratoriaus „Kovinė šlovė“ kapitono padėjėjas, vyresnysis padėjėjas, paskui – vieno didžiausių lietuvos laivyne transpor-tinio refrižeratoriaus „antanas sniečkus“, pervadinto „Ignalina“, laivų „atlasovo sala“ ir „vega“ kapitono vyresnysis padė-jėjas-šturmanas. 1997–1998 m. jis buvo refrižeratoriaus „Rambynas“ vyresnysis ka-pitono padėjėjas, 1998–1999 m. plaukiojo pusiaujo gvinėjoje registruotu transporti-niu refrižeratoriumi „nord lady“ kaip vy-resnysis kapitono padėjėjas, 1999–2000 m.

Antanas Gudzevičius – vidutinio žvejybos tralerio vyriausiasis mechanikas 1970 metais

Kauno upeivių mokyklą 1954 metais baigę upeiviai Juozas Sikorskis, Juozas Račkauskas, Antanas Gudzevičius, o viršuje Julius Brukštus

Įdėmus laivavedžio Stasio Šenavičiaus žvilgsnis iš laivo vairinės

87

vėl buvo refrižeratoriaus „vega“ kapitono vyresnysis padėjėjas, plaukiojo tarptauti-niais reisais atlanto vandenyne.

nuo 2000 m. iki gyvenimo pabaigos s. Šenavičius dirbo vyresniuoju kapitono padėjėju ir kapitonu užsienio kompanijų laivuose. 2001–2002 m. jis buvo liberijoje registruoto refrižeratoriaus „Ivory Tirupa-ti“ vyresnysis kapitono padėjėjas, 2003–2004 m. – saudo arabijos transportinio lai-vo „Yathreb 2“ kapitonas.

Dėl nuolatinės temperatūrų kaitos ne-teko sveikatos, susirgo plaučių uždegimu ir nebepasveiko.

Mirė 2005 m. spalio 16 d. anykščiuo-se, viešėdamas tėviškėje. palaidotas seno-siose anykščių kapinėse prie tėvų.

Jūrininkas ir poetas Vytautas Apacenko

„gimiau Klevėnuose, sodžiuj po dide-liu grublėtu žilvičiu, šalia kažin kur nuvin-giuojančio kelio. Keista, bet arti sodybos nebuvo klevų – tik didelis tėvo ir brolio so-dintas sodas. Mokslai prasidėjo, kai įveikęs du kilometrus dulkėto vieškelio, pravėriau Juškonių pradinės mokyklos duris. po ke-tverių metų tęsiau pasaulio pažinimą, kaip tada atrodė, tolimam skiemonių miestelyje. Iš didelio, daugiau kaip 30-ies klasiokų bū-rio brandos atestatą gavom tik vienuolika. Kiti ištrūko į gyvenimo kelius ir klystkelius daug anksčiau“, – apie savo gimtinę rašė jū-rininkas, literatas vytautas apacenko.

Jūrą pirmą kartą išvydo 1977 metais, kai pakliuvo tarnauti į karinį laivyną užpo-liarėje prie Murmansko. Jos skonis patiko, nes jūra iš savo glėbio jau nebepaleido.

Ilgai dirbo žvejų laivuose, gainiodama-sis paskui žuvų uodegas atlanto ir Ramiojo vandenynų platumose. nepriklausomybės metais, nelikus žvejybos laivyno, dirbo lietuvos jūrų laivininkystėje. pastaruoju

Plaukiodamas laivais Stasys Šenavičius aplankė įvairiausius kraštus

Vytautas Apacenko – su „Venta“ per bangas. 2008 metai

metu – didžiausiame šios įmonės bendrų krovinių laive-balkeryje „venta“.

„Kokioj svečioj šaly sutikčiau dieną, atminty dažnai matau Klevėnų iškirstus klevus, vienišus ir apleistus vaikystės ta-kus. veidus tų, kurių jau niekad nesutik-siu... Kad ir kur nutrenktų gyvenimo vėjai, giliai širdy aš buvau ir būsiu visų pirma kle-vėnietis...“, – rašė vytautas apacenko, kuris atsiuntė ir pluoštą eilėraščių.

88

Sūrios tėviškės ilgesio eilės

Sutema be krantųSkraiste laivą užklos.Vėl į tolį plaukiuAnt likimo bangos.

Ir visai nesvarbu,Kad gegužė žieduosNubyrės po šalnų,Nei nuvils, nei paguos.

Tarp naktų ir dienų,Nuožmios audros putos.Man nereik trupinių,Laimės nėra mažos.

Po tiek žodžių grubių,Neužteks šilumos.Viskas, ką beturiu,Tilps žuvėdros sparnuos.

Iš kraštų svetimųGodos paukštė plasnos.Išsiilgau namų,Mylimos Lietuvos...

2010 m. balandžio 27 d., Indijos vandenynas tarp

Rejunjono ir Mauricijaus salų, laivas „venta“

Saulėlydžiai jūroje padvelkia tėviškės ilgesiu

89

Bendrovės „Vasaknos“ vadovas Algirdas Šiukščius ateities planus aptaria su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi

Šventosios, Indrajos upės, vasaknų ežero krantai. gimtosios vietos. Mums, pa-tyrusiems jūrininkams, reikia vandens plo-tų, kad būtų kur akis paganyti. Jų čia yra.

vieni tų kraštų žmonės, tokie kaip aš, Rimantas Ragaišis, daugailiškis kapitonas algimantas valiukėnas, zarasiškis kapi-tonas Jonas balsys plaukė į vandenynus ešerių ar silkių. Kiti tėviškėje tvenkiniuose augino žuvis.

smagu. graži ta mūsų tėviškė. brangi ir lietuva.

Kai grįžtu į tėviškę, visada akys užkliū-va už didžiulių tvenkinių. Tai anksčiau bu-vęs vasaknų valstybinis žuvininkystės ūkis, o dabar bendrovė „vasaknos“. Mes, jūrinin-kai, jais didžiuojamės. Jie išlaikė mūsų žve-jų ir žuvininkų krašto tradicijas.

Ir ne tik išlaikė, bet ir nuostabiai jas puoselėja. nustebau sužinojęs, kad upėta-

Ir tėviškėje surandame sąsajų su praeitimi

kių nereikia važiuoti kur nors į Švediją ar norvegiją, o eršketų ar baltųjų amūrų – ka-rališkų žuvų – į Rusiją. Jos auginamos čia pat vasaknų kaime, šalia mano gimtųjų namų. Tvenkiniuose yra ir labiau žinomų žuvų, kurias ir mes jaunystėje ežeruose gau-dėme. Tai lydekos, karpiai.

Kaip pasakojo bendrovės vadovas al-girdas Šiukščius, vasaknų tvenkiniuose plėtojama ekologinė žuvininkystė. puikios vietos ir švari aplinka mano tėviškėje pui-kiai tinka auginti tokias žuvis.

Tėviškėje žuvys visada buvo skanios. oi, kiek mes jų jaunystėje suvalgėme, kai badas dažnai žvelgdavo į akis. Ir išaugome tvirti vyrai žvejai – tiek tie, kurie plaukė į vandenynus, tiek tie, kurie augino žuvis tė-viškėje.

pagarba Jums, mano tėviškės žuvų vei-sėjai ir augintojai.

90

Kapitonas, tarptautinės jūrų teisės specialistas Aleksandras Nagys

Iš akmenės rajono kilęs aleksandras nagys (g. 1938 m.) savo 20-metį jau šventė Šiaurės atlanto platybėse dirbdamas plau-kiojančios bazės „Tarybinė arktika“ jūrei-viu. Tolimojo plaukiojimo šturmano studi-jas Klaipėdos jūreivystės mokykloje baigė 1962 metais. 1962–1970 m. darbas Refri-žeratorių laivyno bazės transporto laivuose „plaja Chiron“, „Štormas“, „privolžsk“ ka-pitono padėjėju, kapitonu.

gabų jaunuolį viliojo žinių troškimas. 1976 metais jis baigė Kaliningrado vals-tybinio universiteto ekonomikos ir teisės fakultetą. Šturmanas ir teisininkas išrinktas Refrižeratorių laivyno profsąjungos pirmi-ninko pavaduotoju, vėliau ir pirmininku.

Jūra vilioja ir vaikus, ir giminaičiusJūros šauksmas persiduoda per genus. lietuvoje nemažai žinomų jūrininkų vaikų ar

artimų giminaičių pasuko tėvų ir dėdžių keliais į jūrą.

Aleksandras Nagys, kai dar buvo kapitono padėjėju

1984–1990 m. vadovavo Klaipėdos dramos teatrui ir jo rekonstrukcijai. už nuopelnus uostamiesčio ir lietuvos kultūrai 1996 m. apdovanotas Klaipėdos m. savival-dybės padėkos raštu.

lietuvos nepriklausomybės atkūrimas vėl įsuko į jūrinius reikalus. 1989 m. gegu-žės 27 d. buvo vienas iš tų 56 jūrininkų stei-giamajame susitikime atkūrusių lietuvos jūrininkų sąjungą. Išrinktas Iždo komisijos nariu. 1990 metais a. nagys išrinktas lie-tuvos jūrininkų sąjungos pirmininko pava-duotoju ir iždininku. Šias pareigas vykdo iki šiol.

2001 m. a. nagiui suteiktas tarptau-tinės jūrų teisės magistro laipsnis. Dėstė jūrų teisę Klaipėdos universitete, lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Jis daug prisidėjo kuriant lietuviškus jūrinius doku-mentus, teisės aktus, atkakliai siekė lietu-vos jūrininkų sąjungos priėmimo į Tarptau-tinę transporto darbuotojų federaciją (ITF) ir europos transporto darbuotojų federaciją (eTF).

a. nagys yra vienas iš „Klaipėdos tarptautinio jūrų komercinio arbitražo“ (1997 m.), „lietuvos jūrininkų draugijos“ (1997 m.), všĮ „Tarptautinės jūrininkų konsultavimo misijos“ (2000 m.) steigėjų. 2004 m. ši misija priimta į Tarptautinį jūri-ninkų gerovės komitetą (ICsW). Šios misi-jos garbės pirmininkas a. nagys atstovauja lietuvai iki šiol.

2008 m. a. nagys apdovanotas lietu-vos Respublikos jūrų transporto darbuotojo garbės ženklu.

sūnus alfredas nagys 1986 metais baigė Kaliningrado aukštąją inžinerinę jū-reivystės mokyklą ir įgijo inžinieriaus-ra-diotechniko kvalifikaciją. Žvejybiniuose laivuose dirbo radistu, radijo stoties virši-ninku.

91

Jūrų kapitonas Adomas Alekna ir sūnus Tomas

adomas alekna 1980 metais baigė s. Makarovo aukštąją jūreivystės mokyklą ir pradėjo dirbti lietuvos jūrų laivininkys-tėje. nuo 1993 iki 2006 metų dirbo jūrų kapitonu, plaukiojo laivais „Daina“ ir „sta-ris“. nuo 2006 metų adomas alekna tapo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kapitono pirmuoju pavaduotoju, laivų eismo tarny-bos viršininku.

sūnus Tomas alekna 2008 metais bai-gė laivavedybą lietuvos aukštojoje jūrei-vystės mokykloje. Jis dirba jūrų keltuose III kapitono padėjėju. Adomas ir Birutė Aleknos su sūnumi Tomu

2008 metais po laivavedžio diplomo įteikimo

Domas Kairys

Tėvas ir sūnus Kairiai

Jūrų kapitonas Domas Kairys baigęs jūreivystės mokyklą žvejybiniame laivyne pakilo nuo trečiojo šturmano iki pirmojo kapitono padėjėjo ir kapitono. Šiuo metu jis vadovauja kompanijos „baltic atlant shipping“ transportiniams laivams.

sūnus Domas taip pat mokosi lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Jis pa-sirinko jūreivystei artimą – uosto vadybos specialybę.

Laivas „Daina“, kurio kapitonu daugelį metų buvo Adomas Alekna

92

Vladimir ir Andrej Vlasovai

Klaipėdos jūreivystės mokykloje įgijęs šturmano specialybę vladimir vlasov 1968 metais tapo kapitonu. netikėta lemtis jį už-klupo jūroje laive „Kapitonas a. oja“ 1997 metais.

sūnus andrej vlasov pasuko tėvo pė-domis. 1992 metais Kaliningrado aukšto-joje jūreivystės mokykloje įgijo šturmano specialybę.

Kapitonas Vladimir Vlasov 1970 metais

Kursantas Andrej Vlasov 1990 metais praktiką atliko mokomajame burlaivyje „Sedov“

Juozas ir Mindaugas Liepuoniai

Juozas liepuonius vadovavo lietuvos okeaninės žvejybos laivyno plaukiojan-čioms bazėms. paskutinė jų – „s. girėnas“.

nuo 1997 m. dirba užsienio kompanijų vidutinio ir didelio tonažo įvairius krovinius gabenančiuose laivuose. Kapitonu plaukio-jo Šiaurės ir pietų amerikos, vakarų afri-kos, europos, azijos rajonuose.

J. liepuonius – kapitonas visuomeni-ninkas. plaukdamas į reisus dar vadovauja ir Jūrų kapitonų klubui. užmegzti ryšiai su kitų baltijos šalių jūrų kapitonų organizaci-jomis. Remia jūrinę žiniasklaidą, kultūrą.

1980 m. gimęs sūnus Mindaugas taip pat pasirinko laivavedžio specialybę. Dirba specializuotos, naftos platformas aptarnau-jančios užsienio kompanijos laivuose. lai-vuose jau plaukioja vyriausiuoju kapitono padėjėju, svajoja tapti kapitonu.

Juozas Liepuonius – gerbiamas Lietuvos kapitonas

Mindaugas Liepuonius laivo tiltelyje

93

Jūrų kapitonas Jonas Baltramonaitis ir vaikaičiai

nuo Radviliškio kilusio pokario jau-nuolio Jono baltramonaičio didžiausia svajonė buvo tapti šturmanu. Ji išsipildė. baigęs mokslus, 1955 metais gavo pasky-rimą į silkių gaudymo bazę, išplaukė į jūrą antruoju šturmanu. netrukus ir 30 metų ne-sulaukęs jaunuolis tapo vidutinio žvejybos tralerio kapitonu. skersai išilgai išmaišyta šiaurinė atlanto dalis. po to dėstytojavo Klaipėdos jūreivystės mokykloje, dirbo lai-vyno saugaus plaukiojimo inspekcijoje.

nuo 1967 metų vadovavo Klaipėdos jūreivystės mokyklai. po to vėl žvejybos reikalai – dirbo Rygoje veikusio vakarų baseino laivyno ekspedicijų viršininko pa-vaduotoju. prisidėjo ir prie Jūrininkų ligo-ninės statybos kaip vyriausiojo gydytojo pavaduotojas tiekimui.

vėl sugrįžo į Jūreivystės mokyklą. Išsi-pildė J. baltramonaičio svajonė, kad ši mo-kykla taptų aukštąja.

su jūreivyste likimus susiejo ir vaikai-čiai vilius bei gytis gabaliai. vilius staža-vosi Turkijoje, Juodosios jūros technikos universitete, vėliau baigė laivavedybos stu-dijas lietuvos aukštojoje jūreivystės moky-kloje. gytis lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje mokėsi uosto ir laivybos įmonių finansų valdymo.

Jono Baltramonaičio praktika burlaivyje „Meridianas“. 1951 metai

Jonas Baltramonaitis. 1969 metai

Jūrų kapitonas Jonas Baltramonaitis su vaikaičiais Viliumi (kairėje) ir Gyčiu

Jono Baltramonaičio praktika karo laive. 1953 m.

94

Vilius ir Vainius Kauniečiai

vilius Kaunietis (g. 1944 m.) 1964 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklos lai-vų radijo ryšių ir elektro-radijo navigacijos fakultetą. Iki 1977 metų dirbo okeaninės žvejybos laivyne laivų radijo stoties virši-ninku. po to iki 1992 m. – žuvininkystės bendrovėje „baltija“, laivų radijo stoties viršininku. 1989 m. Kaliningrado aukš-tojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje įgijo radijo inžinieriaus diplomą. nuo 1992 iki 1994 m. vadovavo bendrovei „balti-ja“. nuo 1994 iki 1998 m. dirbo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos analizės ir prognozės vyresniuoju inžinieriumi, mar-ketingo skyriaus viršininku. 1995 metais vilniaus gedimino technikos universitete įgijo tarptautinio inžinerinės ekonomikos ir vadybos magistro laipsnį. 1998–2002 me-tais v. Kaunietis dirbo laivų krovos bend-rovės „Klaipėdos smeltė“ rinkodaros di-rektoriaus patarėju strategijos klausimais. nuo 2002 metų jis dirbo lietuvos saugios laivybos administracijos Jūrų gelbėjimo koordinacinio centro operatoriumi, o nuo 2003 iki 2007 metų šio centro viršininko pavaduotoju. per tą laiką mokslams gabus v. Kaunietis 2003 metais dar baigė lietu-vos jūreivystės kolegijos gMDss opera-toriaus mokslus. papildomai išklausyta 18 aukšto lygio įvairiausių mokymo kursų. nuo 2007 m. vilius Kaunietis dėsto kursą lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos navigacijos katedroje. sūnus vainius Kau-nietis (g. 1977 m.) 1999 metais baigė lai-vavedybos studijas Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete. 2001 metais Klai-pėdos universiteto Jūrų technikos fakultete įgytas transporto inžinerijos magistro kvali-fikacinis laipsnis. pradžioje dirbo krovinių gabenimo jūriniais konteineriais užsienio kapitalo įmonės lietuvoje vadovu. nuo 2004 m. iki šiol dirba bendrovės „arijus“ vykdančiuoju direktoriumi.

Vainius Kaunietis, turintis laivavedžio diplomą, pasirinko darbą sausumoje

Į sūnaus Vainiaus vestuves susirinko visa šeima – Vilius Kaunietis su žmona Virginija ir dukra Rasa

Vilius Kaunietis su žmona Virginija pastebi, kaip greitai prabėgo metai

95

Trys jūrininkų Lasauskų kartos

lasauskų šeimos jūrinės biografijos puslapį pirmasis atvėrė Teodoras Ro manas lasauskas (g. 1939 m.). Jis 1967 m. baigęs odesos aukštąją jūreivystės mokyklą nuo 1968 m. „giproribflote“ dirbo elektros ir ra-dijo skyriaus vedan čiuoju konstruktoriumi. 1978–1979 metais plaukiojo elektromecha-niku traliniuose žvejybos laivuose, o nuo 1980 m. dirbo lietuvos jūrų laivininkystėje vyriausiuoju energetiku, elektromechaniku-superintendantu.

Žilvinas vladislavas lasauskas (g. 1967 m.) 1996 metais baigė vilniaus gedimino technikos universitetą, tačiau traukė laivavedyba. 2001 metais jis pradėjo dirbti lietuvos jūrų laivininkystės laivuose jūreiviu, po dviejų metų tapo III kapitono padėjėju „Kapitan panfilov“ tipo laivuose, dar po dviejų metų – II kapitono padėjėju. 2006 metais baigė Klaipėdos jūreivystės kolegiją ir pradėjo dirbti kelte „sea Coro-na“ vyr. kapitono padėjėju. 2009 metais tapo ir kapitonu. Tik jau ne lietuvos, o bel-gijos kompanijos „Jan De nul“ laive „Ibn batuta“, kur dirba iki šiol.

Romanas lasauskas (g. 1972 m.) 1995 metais Klaipėdos universitete įgijo šturma-no specialybę. pradėjo nuo jūreivio lietu-vos jūrų laivininkystės laive „Mūša“, po to dirbo III kapitono padėjėju laive „Kapitonas Daugirdas“, II kapitono padėjėju laivuose „Kapitonas Daugėla“, „Šventoji“, vyr. kapi-tono padėjėju laivuose „Daina“, „skalva“. 2005 metais tapo laivo „skalva“ kapitonu. 2006 metais pradėjo dirbti belgijos kom-panijos „Jan De nul“ laivuose kapitonu, o nuo 2011 metų dirba olandijos kompanijos „van oord“ laivo kapitonu.

plaukė laivais per piratų zoną. pirmą kartą piratai naktį bandė sugauti jo laivą ga-lingais prožektoriais. Kitą kartą piratai nau-jo plukdomo laivo nedrįso pulti – jį lydėjo ginkluota olandų kariškių apsauga.

Teodoras Romanas Lasauskas

žilvinas Vladislavas Lasauskas

Romanas Lasauskas

96

Jūrų kapitonas Jevgenij Podolskij

leningrado aukštąją inžinerinę jūrei-vystės mokyklą 1972 metais baigęs Jev-genij podolskij 38 metus dirbo vienoje kompanijoje – lietuvos jūrų laivininkys-tėje. plaukiojo jūreiviu, kapitono padėjėju, o nuo 1984 iki 2010 metų dirbo kapitonu laivuose „nikolaj Kasatkin“, „vladimir povorskij“, „Kashino“, „lazdijai“, „ven-ta“, „Krėva“, „Kapitonas stulpinas“, „Ka-pitonas andrejauskas“, „vokė“, „audrė“, „staris“, „asta“, „svilas“. Reisuose lai-vuose pergyveno du didžiulius uraganus – „anatolijų“ 1999 metų gruodžio pabaigoje su laivu „vokė“ lenkijos gdynės uoste ir 2005 metų rugpjūtį „Katriną“ – Jav nau-jojo orleano uoste laive „audrė“. naujojo orleano uoste ant inkaro stovintis laivas siaučiant 70 m/s vėjui galėjo pasitikėti tik savo jėgomis – milijoninio naujojo orleano miesto gyventojai buvo evakuoti, pralaužus pylimus vanduo užliejo jo gatves.

Jūrų kapitono Jevgenij podolskij sūnus aleksandras baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir Kaliningrado aukštąją jūreivys-tės mokyklą. Jis dirba II mechaniku užsie-nio kompanijų konteineriniuose laivuose.

Leningrado S. Makarovo aukštosios jūreivystės mokyklos kursantas J. Podolskij 1970 m.

Jaunesnioji dukra Svetlana ir anūkė Anastasija sulaukė tėtės ir senelio iš jūros

Laivas „Audrė“, kurio kapitonas buvo J. Podolskij, 2005 m. įveikė uraganą „Katrina“ Naujajame Orleane

97

algirdas antanas ir Kristupas Kulbokai

Jūrų kapitono algirdo antano Kulboko sūnus Kristupas, gimęs 1988 metais, 2012 metais baigė lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Įgijo šturmano specialybę. per trumpą laiką nemažai plaukiojo įvairiais laivais. atliko praktiką burlaivyje „Mir“. su juo 2010 metais Juodojoje jūroje daly-vavo burlaivių regatoje. Kaip praktikantas dirbo uostų gilinimo laive „princ der nider-land“, laivuose šaldytuvuose „Ignalina“, „Frio Melchor“. Kristupui Kulbokui yra į ką lygiuotis.

Jo tėvas 40 metų (25 metus kapitonu) dirbo žvejybos transporto laivuose „Rusų sala“, „viktoras Jecevičius“, plaukiojan-čiose bazėse „Tarybų lietuva“ vėliau per-vadintose „Raguva“, „palanga“, vadovavo gelbėjimo laivui-kranui „Rambynas“.

aplankyti europos, amerikos, azijos uostai, antarktidos platumos, niufaundlen-das, grenlandija. algirdas antanas Kulbo-kas buvo žejybos laivyno kapitonų asocia-cijos vadovas. Jam vadovaujant nuspręsta atkurti iki 1940 veikusią lietuvos jūrininkų sąjungą, iškelti laivuose lietuvos trispalvę ir pereiti prie lietuvių kalbos vartojimo. nuo 2000 m. jis yra Jūrų kapitonų klubo narys, skatina vyresnės kartos jūrininkus dalintis prisiminimais spaudoje.

Dabar algirdas antanas Kulbokas Klaipėdos laivininkų mokykloje jaunajai jūrininkų kartai dėsto navigacijos mokslus.

Kristupas Kulbokas dar tik pradeda jūrininko karjerą

Algirdas Antanas Kulbokas 40 metų plaukiojo įvairiais laivais

Tarybiniais metais laivas „Sovetskaja Litva“, kuriam vadovavo Algirdas Antanas Kulbokas, laikytas prestižiškiausiu žvejybos laivyne

98

Algirdo Antano Kulboko vadovaujamo laivo „Sovetskaja Litva“ įgula

Tėvas ir sūnus jūrininkai Viršilos

Alfonsas ir Modestas Viršilos

alfonsas viršila (g. 1938 m.) Klaipė-dos jūreivystės mokyklą baigė 1969 metais. Dirbo žvejybos laivuose šaldymo įrenginių mechaniku okeaninės žvejybos laivyno ba-zėje. Jūrai atidavė 45 metus. sūnus Modes-tas pasirinko tėvelio jūrinę profesiją. 1988 metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyk-lą. Kaip ir tėvas žvejybos laivuose dirba šaldymo įrenginių mechaniku. paskutinė darbo vieta – lietuvos žvejybos laivyno įmonė „Jūra“.

99

Jūrų kapitonas Alfredas Lučka. 1960 metai

Jūrų kapitonas Ričardas Lučka

Ričardas, Alfredas ir Saulius Lučkos

saulius lučka – naujosios kartos lie-tuvos jūrų kapitonas. Jis gimė Klaipėdoje 1975 metais. pamilo jūrą. 1993 m. baigęs aukuro vidurinę mokyklą, sekdamas kapi-tonų Ričardo ir a. a. alfredo lučkų pavyz-džiu, pasirinko šturmano profesiją. Įsto-jo į Klaipėdos universiteto laivavedybos kated rą.

1997 metais apsigynęs bakalauro laips-nį ir įgijęs šturmano diplomą pradėjo jūrinę karjerą lietuvos jūrų laivininkystėje.

nuo 1999 metų dirbo Italijos bei nor-vegijos cheminiuose tanklaiviuose – pra-džioje jaunesniuoju, vėliau vyriausiuoju kapitono padėjėju.

2002 metais apsigynęs kapitono di-plomą, pradėjo kapitono karjerą. nuo 2004 metų sėkmingai dirba moderniuose tanklai-viuose norvegijos „Rederiet stenersen“ kompanijoje, kuri yra viena iš patikimiausių partnerių jūra gabenant naftos produktus.

Broliai Žydrūnas ir Vygantas Naujokai ir sūnėnas Ignas Arbočius

Iš Tauragės rajono kilusių brolių Žyd-rūno ir vyganto naujokų likimai panašūs – abu pasirinko jūrininko profesiją, tapo ka-pitonais. buvo Klaipėdos jūreivystės moky-kla, darbas žvejybos laivuose. gaudė žuvis prie afrikos, argentinos, Kanados krantų. abu jūrai atidavė po 40 metų.

Ž. naujokas išsaugojo ranka pieštus jūrlapius ir planšetus – per 130 unikalių darbų, kuriuos padovanojo Ievos simonai-tytės viešajai bibliotekai.

Šių jūrų kapitonų sūnėnas Ignas ar-bočius baigė lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Žada plaukioti į afrikos, Kana-dos, amerikos uostus, kuriais plaukiojo Žy-drūnas ir vygantas naujokai.

Saulius Lučka sėkmingai įsitvirtino Norvegijos registro laivuose

2012 metais Jūreivystės mokyklą baigęs Ignas Arbočius žada sekti garsiųjų giminaičių pėdomis

100

Tėvas ir sūnus Vytautai Kavolėliai

Tėvas vytautas Kavolėlis 45 metus paskyrė jūrai, dirbo Žvejybos laivų bazės vidutiniuose žvejybos traleriuose jūreiviu.

lietuvos jūrų laivininkystės ir užsienio transporto laivuose 14 metų jūreiviu darba-vosi ir jo sūnus – taip pat vytautas Kavolė-lis – buvęs lietuvos sambo čempionas.

laivininkystėje sūnus vytautas Kavo-lėlis 1982 metais baigė čia įsteigtus jūrei-vių mokymo kursus. plaukiojo motorlaiviu „vasilij polenov“ iki 1989 metų. atliko šešis reisus į šiaurės platumas – Diksono, Igarkos uostus, iš kur gabeno medieną. vėliau dirbo sausakrūviuose laivuose, taip pat specialios paskirties cemento ir skystų produktų tanklaiviuose Islandijoje, norve-gijoje.

nuo 2006 metų sūnus vytautas Kavo-lėlis dirba Islandijoje, kur užsiima su jūra ir uostais nesusijusia veikla.

Tėvas Vytautas Kavolėlis žvejybos laivyne dirbo 45 metus

Sūnus Vytautas Kavolėlis prekybiniame laive

Motorlaivis „Vasilij Polenov“, kuriame dirbo sūnus Vytautas Kavolėlis, Karsko jūros ledynuose lydimas atominių ledlaužių 1985 metais plaukė į Diksono uostą

101

Jūrų kapitonas Arvydas Padriezas

sėkmingai dirba užsienio kompanijų laivuose. buvęs transporto laivų kapitonas išmoko valdyti uostų gilinimo techniką.

a. padriezas Klaipėdos jūreivystės mo-kyklą baigė 1983 metais. Dirbo lietuvos laivuose. 1999 metais bend rovėje „Klai-pėdos transporto laivynas“ patvirtintas lai-vų kapitonu. Į reisus vedė laivus „lyra“, „Rambynas“, „vega“, „Kastytis“.

Ryškus posūkis karjeroje įvyko 2005 metais, kai pradėjo dirbti olandų kompa-nijoje „boskalis baltic“. pradžioje val-dė gruntovežį „avon“, po to ir žemkases „Cyrus II“, „Taurus II“, vėl gruntovežius „Frigg“, „Cork sand“, „long sand“.

Česlovas ir Marius Gečai

Dabartinės lietuvos aukštosios jūrei-vystės mokyklos dėstytojas Česlovas ge-čas daugelį metų buvo susietas su lietuvos žvejybos laivynu. 1960 metais, kai lietuvos jūreivystės mokykloje įgijo laivų techniko-mechaniko specialybę kelias vedė į žvejy-bos laivus. plaukiojo juose mechaniku, vy-riausiuoju mechaniku. 1969 metais Kauno politechnikos institute įgijo laivų mašinų ir mechanizmų inžinieriaus specialybę. Žve-jybos organizacijų susivienijime „Jūra“, kur buvo 22 tūkst. darbuotojų, dirbo technikos direktoriaus pavaduotoju darbų saugos ir ekologijos klausimais.

paraleliai dėstė darbų saugos kursą jū-reivių rengimo mokykloje, jūrininkų kva-lifikacijos kėlimo kursuose. Ryškus peda-goginio darbo etapas nuo 2000 metų, kai dabartinėje lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje pradėjo eiti darbų saugos specia-listo ir lektoriaus pareigas, kur dėstytojauja iki šiol.

sūnus Marius gečas pasirinko laivave-džio specialybę. 1993 metais jis baigė Klai-pėdos jūreivystės mokyklą, o 2011 metais lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje neakivaizdžiai įgijo laivavedžio bakalauro diplomą.

Užsienio kompanijų laivuose sėkmingai dirba kapitonas Arvydas Padriezas

Jūreivystės mokyklos kursantas Česlovas Gečas 1960 metais

Susivienijimo „Jūra“ technikos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Gečas 1979 metais

102

Jūrų kapitonai Ričardas, Arnoldas ir Hubertas Zažeckiai

Du jūrų kapitono Ričardo Zažeckio sūnūs arnoldas (g. 1963 m.) ir Hubertas (g. 1967 m.) pasirinko jūrines profesijas. abu jie baigė Klaipėdos jūreivystės mo-kyklą. arnoldas nuo 2000, o Hubertas nuo 2002 metų plaukioja kapitonais.

Arnoldas Zažeckis Hubertas Zažeckis

Į laivybą padedama ir jūrų kapitono Ričardo Zažeckio žengia naujoji jūrininkų karta

Darius Kristinavičius žvejybiniame laive

Martynas, Povilas, Mindaugas ir Darius Kristinavičiai

broliai Martynas ir povilas Kristinavi-čiai daugelį metų dirbo žvejybos laivuose ir plaukiojančiose bazėse jūreiviais. povilas jūrai atidavė 40 metų, o jau amžiną jam atil-sį Martynas – 30 metų.

Tėvų pėdomis seka ir Martyno sūnus Mindaugas Kristinavičius bei povilo sūnus Darius Kristinavičius.

abu jie dirba žvejybos laivuose.

103

Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantas Antanas Noreika 1954 metais

Antanas ir Aleksandras Noreikos

nuo 1965 metų lietuvos jūrų laivinin-kystėje laivų mechaniku, laivo „Kupiškis“ vyriausiuoju mechaniku dirbęs antanas noreika nuo 2006 metų ilsisi lėbartų ka-pinėse.

1938 metais gimusio jaunuolio jūrinis kelias kiek skyrėsi nuo kitų. baigęs Klaipė-dos jūreivystės mokyklą, jis dar mokėsi ir odesos aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje. po mokslų grįžo į lietuvą, kur visą gyvenimą plaukiojo su lietuvos jūrų laivininkystės laivais.

Tėvelio pėdomis pasekė ir 1968 me-tais gimęs sūnus aleksandras. po mokslų Klaipėdos jūreivystės mokykloje jis, kaip ir tėtis, dar studijavo odesos aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje. baigęs ją grįžo į Klaipėdą, kur lietuvos jūrų laivi-ninkystės laivuose dirbo mechaniku. Dabar aleksandras noreika plaukioja vyriausiuo-ju mechaniku užsienio kompanijų laivuose.

antano noreikos žmona natalija – garsi muzikė, kompozitorė, dėstytojavo Klaipėdos konservatorijoje. Ji turėjo gerą balsą ir rengdavo pasirodymus iš jūros grį-žusiems jūrininkams.

Šių eilučių autorius dėkoja Rimai ir Leonui Mickams už apie jūrininką Antaną Noreiką suteiktas žinias.

Mechanizmus šiuolaikiniai mechanikai valdo iš patalpos, kuri vadinama laivo širdimi

Ir senosios, ir jaunosios kartos jūrininkų kelionės iš Klaipėdos į pasaulį prasideda ir baigiasi įplaukus į uostą per vartus

104

Antanas Alasavičius (centre) su kitais plaukiojančios bazės „Tarybinė Arktika“ įgulos nariais 1964 metais

Plaukiojanti bazė „Tarybinė Arktika“

antanas alasavičius plaukiojo su gar-siu kapitonu Juozu ulke, kuris vadovavo di-diesiems lietuvos žvejybos laivyno trans-portiniams laivams. Juozas ulkė dar 1980 metais išleido knygą „Jūrai reikia vyrų“. 1981 metais tą knygą jis užrašė ir padova-nojo kartu plaukiojusiam antanui alasavi-čiui.

antano alasavičiaus sūnus arvydas netapo jūrininku, tačiau dirba Klaipėdos uoste. uostininkų ir jūrininkų veiklos ša-knys labai panašios.

odesos jūrų laivyno inžinierių institu-te įgijęs uosto vadybos specialybę arvydas alasavičius nuo 1986 metų iki dabar dirba uoste – Tarptautinėje jūrų perkėloje, sta-tybos darbų įmonėje „lokys“, o nuo 2009 metų įkūrė nuosavą gilinimo darbų kompa-niją.

Jo sūnus artūras alasavičius taip pat baigė odesos nacionalinį jūrų universite-tą, kur įgijo hidrotechniko specialybę. nuo 2011 metų jis dirba kompanijoje „latvi-jas tilti“ darbų vadovu. Ši kompanija stato Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo pirsą ir krantines.

Antanas, Arvydas ir Artūras Alasavičiai

su jūra, uostais, jų statyba susijusi ir alasavičių šeima.

vilniuje Karveliškių kapinėse amži-nam poilsiui jau atgulęs antanas alasavi-čius plaukiojančioje bazėje „Tarybinė ark-tika“ dirbo kapitono padėjėju priešgaisrinės technikos klausimais. Jis 1961 metais buvo baigęs leningrado priešgaisrinę technikos mokyklą.

105

E. Astikas tiek jaunystėje (1951 metai), tiek dabar (2012 metai) žavisi ir buriniais laivais

Jūrų kapitonas Eimutis Astikas

Šis jūrų kapitonas geriausias pavyz-dys kaip užsispyrusiai reikia siekti tikslo, norint įgyvendinti svajonę. Šiemet 80-metį pažymėjęs kapitonas praėjo gyvenimo kelią nuo buriavimo kursanto, eilinio jūreivio iki prekybinio laivo kapitono ir netgi kapitonų kapitono – taip lietuvos jūrų laivininkys-tėje vadinosi laivyno skyriaus viršininko pareigos.

1950 m. e. astikas baigė vilniaus ber-niukų gimnaziją. Kartu baigė ir vilniaus jachtklubo buriavo kursus Trakų ežeruose. norėjo stoti į jūreivystės mokyklą, bet tuo-metinė TsRs valdžia neleido. Tėvas buvo nepriklausomos lietuvos valstybės laikraš-čio „lietuvos aidas“ korespondentas. bet užsispyręs jaunuolis e. astikas neatsisakė tikslo tapti jūrininku. 1950–1951 metais jis buvo Klaipėdos tralinio laivyno žvejybos laivo „sRT-417“ jūreivis, 1951–1957 me-tais – Klaipėdos jūreivystės mokyklos mo-komojo burlaivio „Meridianas“ jūreivis, bocmanas. plaukiodamas šiuo legendi-niu laivu, 1954 metais ekspromtu išlaikė lTsR žvejybos pramonės tralinio laivyno šturmano egzaminus ir įgijo diplomą. 1957–1961 metais dirbo Klaipėdos prekybos uos-to laivo-vilkiko šturmanu, 1961–1968 me-tais – Klaipėdos prekybos uosto locmanu.

Čia jūrininko karjera vėl pasisuko. Įsto-jo į leningrado s. Makarovo aukštąją jūrei-vystės mokyklą, kurią neakivaizdžiai baigė 1967 metais. užsienio vizos jam dar kurį laiką nedavė. Todėl 1968–1972 metais dar dirbo baltijos jūrų laivyno Klaipėdos filialo kabotažinio buksyro kapitonu. Keliai į pla-čiuosius vandenis atsivėrė 1972 metais. Iki 1976 metų jis buvo lietuvos jūrų laivinin-kystės laivo „pravda“ vyr. šturmanu. Šios įmonės laivo „nikolaj Jerošenko“ (vėliau

Jūros romantikos suviliotiJūra sugeba suvilioti ir plaukiojimo aistra užkrėsti skirtingus žmones.

pavadintas „Merkinė“) kapitonu jis tapo 1976 metais. Šiuo laivu plaukiojo iki 1987 metų. po to iki 1995 metų buvo laivo „Jus-tas paleckis“ (vėliau „Kapitonas stulpinas“) kapitonu. 1995–2000 metais dar padirbėjo lietuvos jūrų laivininkystės laivyno sky-riaus viršininku.

e. astikas parengė knygą „Mačiau ža-liąjį spindulį“, kur filosofiškai, su humoru žvelgiama į laivybą, jūrininko gyvenimą, reisus, marinistiką.

106

Jūrų kapitonas Arvydas Aleksas Narmontas

Jūrų kapitonas Arvydas Aleksas Narmontas

Iš platelių kilusio arvydo alekso nar-monto vaikystė prabėgo prie ežero. gal to-dėl ir suviliojo laivai.

1968 metais baigė Klaipėdos jūrei-vystės mokyklą, praktiką atliko burlaivyje „Meridianas“. Dirbti jūreiviu pradėjo žve-jybiniame laive „Čiurlionis“, kuris plaukio-jo į argentiną. 25-erių metų tapo tanklai-viuko „Medvėgalis“, kuris imdavo iš uostų gėlą vandenį ir veždavo jį žvejybiniams lai-vams, kapitonu. nuo 1982 metų a. a. nar-montas vadovavo didiesiems žvejybiniams laivams. buvo laivų „Jurbarkas“ ir „aukš-taitija“ kapitonas. Ilgiausiai plaukiojo laivu „vasilij Fomin“, kuris vėliau buvo perva-dintas „Kalvarija“.

nuo 1992 iki 1994 m. buvo lietu-vos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ pietų rajono direktoriumi. nuo 1994 iki 1997 metų vadovavo neringos žuvinin-kystės ūkio Jūrinės žvejybos laivynui. nuo 1997 metų yra Klaipėdos jūrų uosto kapito-no pavaduotojas, atsakingas už uosto prie-žiūrą ir gelbėjimo tarnybos darbą.

Kartu su kolegomis Ričardu lučka ir Zenonu Kaupu 2000 metais arvydas alek-sas narmontas įsteigė jūrų kapitonų klubą. Klaipėdos uostas – A. Narmonto valdos

107

Jūrų kapitonę Mildą Miltakytę traukia laivai

Jūrų kapitonė Milda Miltakytė

Jūrininkų profesija yra labiau vyriška, tačiau kartais ją renkasi ir merginos. vie-nintelė lietuvoje jūrų kapitonė moteris yra Milda Miltakytė.

Ji 1997 metais baigė Klaipėdos univer-siteto jūrų technikos fakultetą ir įgijo jūrų transporto technologijos bakalauro laipsnį bei laivavedžio kvalifikaciją. 2000 metais ji papildomai įgijo uosto transporto valdymo magistro laipsnį. pirmasis M. Miltakytės reisas – lietuvos jūrų laivininkystės laivu „Kapitonas Marcinkus“. Į pirmą reisą kaip kapitono vyr. padėjėja ji išplaukė 2002 m. gruodį. po to dirbo kapitono padėjėja laive „algirdas“.

nuo 2006 m. balandžio 24 d. iki 2011 m. spalio 11 d. ji dirbo lietuvos sau-gios laivybos administracijos laivybos kontrolės skyriuje. nuo 2011 metų jūrų ka-pitonė Milda Miltakytė pradėjo dirbti susi-siekimo ministerijos Transporto avarijų ir incidentų tyrimo skyriuje.

M. Miltakytė tiria avarijas, į kurias patenka Lietuvos laivai

108

Jūrų kapitonas Vytautas Vaišutis

Iš ukmergės rajono kilęs (g. 1951 m.) vytautas vaišutis 1972 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kur įgijo laivavedžio specialybę.

pradžioje įvairiuose laivuose plaukiojo kapitono padėjėju, o nuo 1985 m. – kapito-nu žvejybiniuose ir prekybiniuose laivuose.

2009 m. baigė jūrinę karjerą ir pradėjo dirbti dėstytoju lietuvos aukštojoje jūrei-vystės mokykloje, kur dirba iki šiol.

1970 m. pats buvęs kursantu Vytautas Vaišutis dabar rengia jūrininkus

Jūrų kapitonas Svajūnas Ambroževičius vairinėje

Laivas „Kalina“, kuriam vadovauja Svajūnas Ambroževičius

Jūrų kapitonas Svajūnas Ambroževičius

s. ambroževičiaus (g. 1966 m.) no-ras plaukioti jūrų kapitonu buvo didžiulis. 1986 m. baigė Klaipėdos jūreivystės moky-klą. plaukiojo jūreiviu lietuvos jūrų laivi-ninkystės laivuose. Įsiminė pirmas reisas į Igarką.

1991 metais įstojo į sankt peterburgo s. Makarovo akademiją, bet pasikeitus po-litinei padėčiai baigė tik vieną kursą. vėl lietuvos jūrų laivininkystė, plaukiojimas I klasės jūreiviu.

Ryškus posūkis jūreivio s. ambroževi-čiaus veikloje įvyko 1998 metais, kai pradė-jo plaukioti užsienio kompanijų, daugiausia vokiečių, laivuose. Jūreivis tapo bocmanu, po to II kapitono padėjėju, vyriausiuoju ka-pitono padėjėju. Dirbdamas lietuvos jūrei-vystės kolegijoje 2007 m. įgijo laivavedy-bos bakalauro laipsnį.

nuo 2009 metų dirba jūrų kapitonu laive „Kalina“, gabena jūrų konteinerius. 6 362 tonažo laivas gabena 700 sąlyginių vienetų (Teu) konteinerių. pradžioje jis dirbo „unifeeder“ linijose. Dabar laivą samdo „alisia“ linija dirbanti tarp Ispanijos sevilijos ir Kanarų salų uostų.

109

Laivo vyr. mechanikas Vincas Dambrauskas su sūnumi Gintaru per žvejų šventę 1969 m.

žvejų kolūkio „Baltija“ jūrininkų susitikimas 1968 m.

Laivo mechanikas Vytautas Petrulis

Iš Kupiškio kilęs, Klaipėdos jūreivys-tės mokyklą baigęs vytautas petrulis lai-vuose dirbo mechaniku. 2005 metais įkūrė Jūreivių kredito uniją – paprastų žmonių bankelį. paskatino buvęs bendrakursis iš jūreivystės mokyklos laikų Kazimieras pet-raitis, kuris įkūrė didžiausią lietuvoje pa-nevėžio kredito uniją. v. petrulis su bendra-minčiais įsteigė ir Jūros veteranų asociaciją, kuriai vadovauja.

V. Petrulį vis dar traukia jūra – ateina ja pasigrožėti nuo kranto

Laivų mechanikas Vincas Dambrauskas

baigęs jūreivystės mokyklą nuo 1952 metų dirbo „MRT-45“ laive vyriausiuoju mechaniku. nuo 1955 iki 1985 metų vy-riausiuoju mechaniku dirbo įvairiuose žve-jų kolūkio „baltija“ laivuose.

110

Tik ką pradėjęs žengti jūreivystės keliu Povilas Algis Mikalajūnas 1964 metais

Povilas Algis Mikalajūnas

1940 m. pasvalio krašte gimęs algis Mikalajūnas būdamas keturiolikos baigė vileišių septynmetę mokyklą ir pradėjo dirbti traktorininku. Kolūkis neviliojo.

po karinės tarnybos 1962 m. jį patrau-kė jūra. ssRs Tolimųjų Rytų jūrų laivinin-kystės mokymo kombinate įgijo laivo ma-šinisto specialybę. laivuose dirbo motoris-tu, mechaniku.

nuo 1967 m. neakivaizdžiai mokėsi vladivostoko jūreivystės mokykloje. plau-kiojo mokslinių tyrimų laivo „vitiaz“ me-chaniku.

1969 m. Klaipėdoje buvo įkurta lie-tuvos jūrų laivininkystė. Ji suviliojo ir p. a. Mikalajūną. 1973 m. jis baigė lietu-vos jūreivystės mokyklą. Dirbo laivų me-chaniku, lietuvos jūrų laivininkystės kadrų skyriaus viršininku, kapitono padėjėju lai-vuose.

1986 m. komandiruotas į vietnamą. Dirbo „vietsovpetro“ jūrų transporto val-dybos viršininko pavaduotoju kadrams ir socialiniams reikalams.

grįžęs į lietuvą 1989 m. išrinktas lie-tuvos jūrų laivininkystės profsąjungos pir-mininku. atkūrus lietuvos jūrininkų sąjun-gą buvo jos pirmininko pavaduotoju. Šiuo metu yra lietuvos jūrininkų sąjungos ins-pektorius darbo saugos reikalams, lietuvos vandens transporto darbuotojų profesinių sąjungų federacijos vadovas.

Lietuvos jūrų laivininkystės (LISCO) vadovybė: Ivanas Šalajevas, Samuil Vinderhaus, Eimutis Astikas, Antanas Stankus, Valentina Stonkienė, Antanas Anilionis, Artūras Gedgaudas, Petras Krilavičius, Povilas Algis Mikalajūnas

Šis pastatas, kur dabar įsikūrė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, daugelį metų priklausė Lietuvos jūrų laivininkystei

111

Laivų inžinierius, verslininkas Tomas Araškevičius

laivų reisuose pasisėmę patirties, pa-matę, kaip vystosi pasaulis, nemaža dalis lietuvos jūrininkų įkūrė ir vysto savo su laivyba susietą verslą.

laivų inžinierius, mechanikas Tomas araškevičius yra vienas iš jų. Jis vadovauja paties įkurtai bendrovei „Jursera“. Ši stato, remontuoja ir aptarnauja laivus.

Tomo araškevičiaus kelias į laivyną buvo įprastas. 1978 metais baigė lietuvos jūreivystės mokyklą. Dirbo žvejybiniuo-se laivuose motoristu, mechaniku. baigęs leningrado s. Makarovo jūrų akademiją laivuose dirbo inžinieriumi technologu, vy-riausiuoju meistru.

„Išėjęs į krantą“ pradžioje Tomas araš-kevičius dirbo okeaninės žvejybos laivyno bazės vyriausiuoju mechaniku.

nuo 1989 metų jis tapo lietuvos žuvies pramonės susivienijimo, vėliau valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ vyriausiuo-ju mechaniku.

Tomas araškevičius apdovanotas žen-klu už beavarinį darbą, Jūros veterano ženk-lu, buvo Metų jūrininko rinkimų nominantu.

Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantas Tomas Araškevičius 1978 metais

Jūrininkai Jūrų šventės parade 2011 metais žengė kartu su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku. Tomas Araškevičius – trečias iš dešinės

Jūrininkas ir verslininkas Tomas Araškevičius 2010 metais

112

Šaldymo įrenginių inžinierius stasys lembutis

Mokykloje nemakščiuose Raseinių ra-jone grojęs birbynių ansamblyje, pučiamųjų orkestre, vaidinęs pagrindinius vaidmenis klasės saviveikloje, stasys lembutis daug kam netikėtai pasuko į jūreivystę.

baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą nuo 1972 metų dirbo tolimojo plaukiojimo laivuose. Įsiminė Kanados galifaksas – pir-masis užsienio uostas kitame žemyne, kur jis išlipo.

vėliau su laivais išraižė visus vande-nynus. susipažino su afrikos uostais, jos žmonėmis, žaliomis vandenynų salomis, kelis kartus kirto ekvatorių.

lankydamasis argentinoje susipažino su ten gyvenančiais lietuviais, pajuto jų be-galinį tėvynės ilgesį, išmokė juos lietuviškų dainų.

nuo 1989 metų stasys lembutis dirbo krante kaip inžinierius globotojas, vadova-vo šaldymo įrengimus laivuose remontuo-jančiai mobiliai brigadai. Dirbdamas nea-kivaizdžiai baigė Kaliningrado jūreivystės mokyklos laivų šaldymo įrengimų kursus. pradėjo dirbti dėstytoju lietuvos aukštojo-je jūreivystės mokykloje. parašė ir išleido mokymo leidinį „Šaldymo mašinų teorijos pagrindai“.

Jūreivis Audrius Černauskas

1961 metais gimęs audrius Černaus-kas 1986 metais baigęs Klaipėdos jūreivys-tės mokyklą plaukiojo vidutiniais žvejybos traleriais šaldytuvais (vŽTŠ). Žlugus lie-tuvos žvejybos laivynui darbščiam jūreiviui atsivėrė keliai į užsienį.

Šiuo metu audrius Černauskas plau-kioja norvegijos hidrotechniniuose laivuo-se. Juose įgulos nedidelės. Jūreiviui tenka ir grandyti sąnašas iš laivo triumo, ir būti jo virėju.

Stasys Lembutis su būsimuoju jūrininku anūku Mantu 2010 metais

Audrius Černauskas su Gintaru Valašinu laive, kur auga krapai

113

Valstybės vėliavos inspektorius Rimantas Mažonas

nuo 2004 metų lietuvos saugios lai-vybos administracijos valstybės vėliavos ir uosto kontrolės tarnyboje dirbantis Riman-tas Mažonas net 26 metus dirbo įvairiau-siuose laivuose.

siųstas kaip lietuvos nacionalinis ka-dras, 1978 metais baigė odesos aukštąją inžinerinę jūreivystės mokyklą ir įgijo laivų jėgainių eksploatacijos specialybę. pradžio-je Klaipėdos prekybos uoste dirbo mecha-niku bunkeravimo laive „neftianik“. buvo gimęs Rusijoje, todėl ne iš karto „atidarė“ vizą plaukioti prekybiniuose laivuose.

nuo 1980 iki 2004 metų plaukiojo lie-tuvos jūrų laivininkystės laivuose. pradžio-je motoristu, paskui ketvirtu, trečiu, antru mechaniku. 11 metų Rimantas Mažonas lietuvos jūrų laivininkystės laivuose dirbo vyriausiuoju mechaniku.

paskutinysis laivas – ispanų klasės uni-versalas „Rasa“, kuriuo plaukiojo 7 metus. Kaip mechanikas buvo išsiųstas į komandi-ruotę Ispanijoje, kai statė šį laivą.

Darbštus, pareigingas, kruopštus jūri-ninkas visuose baruose patikimai užsireko-mendavo, yra gerbiamas bendradarbių.

Kursantas Rimantas Mažonas 1978 metais

Lietuvos saugios laivybos administracijos Valstybės vėliavos ir uosto kontrolės poskyrio vyriausiasis specialistas Rimantas Mažonas 2012 metais

bet kokiu metų laiku kontrolieriai lipa į laivus ir tikrina juos

114

Jei bijai aukščio, net nesvajok kada nors tapti locmanu – laivų į uostus palydovu.

virvinėmis kopėčiomis, vadinamu štormtrapu, locmanams reikia „kabarotis“ į laivus, kurie prilygsta 5–6 aukštų namams. Ir tai daryti tenka bangoms supant laivą.

ne kiekvienas, net ir jaunas, tokį dar-bą ištvertų. o locmanais dirba jau vyresnio amžiaus jūrininkai. Tai būtina sąlyga, nes

Drąsių jūrininkų specialybė

locmanas turi būti patyręs jūrininkas, gerai žinantis užsienio, o ypač anglų kalbą.

locmanas – kiekvienos valstybės „vi-zitinė“ kortelė. atplaukę užsienio valstybių laivai ir jų įgulos pirmiausia sutinka locma-ną. nuo to, kaip locmanas elgsis, iš dalies priklausys požiūris į tą valstybę.

Klaipėdos uoste dirba puikūs savo dar-bą išmanantys locmanai. Jie yra pavyzdys kitiems jūrininkams.

Laivų eismo tarnybos darbuotojai. Pirmoje eilėje iš kairės: Adomas Alekna – uosto kapitono pavaduotojas LET viršininkas, Viktoras Lukoševičius – uosto kapitonas, Arvydas Narmontas – uosto kapitono pavaduotojas, Rimvydas Eitutis – vyr. locmanas – instruktorius. Antroje eilėje iš kairės: Jurgis Demereckis – LET operatorius, Vladimir Kalašnikov – 1 kl. locmanas, Aleksej Meniakin – 2 kl. locmanas, Jonas Dumalakas – vyr. locmanas, Vaclovas Eitutis – vyr. locmanas, Aleksas Bučys – vyr. locmanas, Artūras Didikas – vyr. locmanas, už jo – Vytautas Saulėnas – uosto laivyno viršininkas, Pranas Michalauskas – 1 kl. locmanas, Vytas Šaulauskas – 1 kl. locmanas, Alfredas Braukyla – 1 kl. locmanas, Audrius Čechavičius – 1 kl. locmanas, Česlovas Šapauskas – LET operatorius, Mindaugas Mozūras – 2 kl. locmanas, Rimantas Dževečka – LET operatorius, Vadim Michaliov – LET operatorius, Darius Stonkus – 1 kl. locmanas, Alvydas Rimša – LET operatorius, Aleksandras Berankis – vyr. locmanas

115

Atsidavimas profesijai įvertinamas Jūros veterano ženklu

Klaipėdoje sukurta nauja tradicija. per jūrinius renginius įteikiami Jūros veterano ženklai. Juos įsteigė asociacija „Jūros vete-ranai“ (pirmininkas vytautas petrulis) ir lie-tuvos jūrininkų sąjunga (pirmininkas petras bekėža).

Ženklu „Jūros veteranas“ apdovanoja-mi jūrininkai jūrų laivų registre esančiuose laivuose išdirbę ne mažiau kaip 12,5 metų ir turintys bendrą ne mažesnį kaip 20 metų dar-bo stažą. Kandidatus gauti ženklą gali teikti patys jūrininkai, įmonių, organizacijų atsto-vai. vertus asmenis renka komisija, sudaryta iš Jūrų kapitonų klubo, lietuvos laivų savi-ninkų asociacijos, lietuvos saugios laivybos administracijos, asociacijos „Jūros vetera-nai“, lietuvos jūrininkų sąjungos atstovų.

pirmieji ženklai išdalinti 2012 metų ge-gužės 20-ąją, pažymint europos jūrų dieną. Ceremonija vyko prie „albatroso“ pamin-klo, kuris skirtas pagerbti išplaukusiems ir negrįžusiems jūrininkams bei laivams.

Kartu pirmą kartą buvo surengta ir lie-tuvos aukštosios jūreivystės mokyklos prie-saikos ceremonija. Jūrai prisiekė per 200 jaunuolių. Tai buvo gražus renginys, kuria-me susiliejo jauniausioji ir vyriausioji jūri-ninkų kartos.

pirmasis Jūrų veteranų ženklelis buvo įteiktas jūrų kapitonui eimučiui astikui. Jis laivuose dirbo 38 metus, o skaičiuojant ir darbo metus krante, stažas siekė 50 metų.

bocmanas Rimantas Ragaišis laivuo-se praleido 31 metus. Mechanikas borisas Zaidenvurmas plaukiojo 39 metus. Mecha-nikas vincentas Romas Tijūnėlis jūrai atida-vė 18 metų. antanas Martusevičius, turintis mechaniko specialybę, dirba jau 41 metus ir savo profesinę karjerą tęsia toliau. Kazimie-ras Žvikas laivuose praleido 18 metų. Žen-kleliu pasipuošė ir laivavedys, kapitonas, 26 metus jūroje praleidęs Ričardas Marijonas Zažeckis. Mechaniko specialybę turintis To-mas araškevičius laivuose praleido 18 metų.

Jūrai atsidavę žmonės pasipuoš tokiais ženkliukais

ženklu „Jūros veteranas“ apdovanoti pirmieji jūrininkai kartu su šio apdovanojimo sumanytojais įsiamžino prie „Albatroso“ paminklo

116

Metų jūrininko rinkimai – vykęs sumanymas

eitutis, Marijus eidukevičius, viktoras golubovskis, linas Ivanauskas, povilas Juozapavičius, aldona Karečkaitė, antanas Kaziukonis, Juozas liepuonius, vytautas lygnugaris, Ričardas lučka, Idmontas lu-kauskas, viktoras lukoševičius, vytautas paulauskas, vytautas pašinskas, Karolis Ruzgaila, vaclavas stankevičius, Jonas sū-ris, Michail Šachvarost, Romualdas Šileika, sigitas Šileris, linas Tamkvaitis, antanas ubis, vytautas vismantas, valdemaras viz-baras, evaldas Zacharevičius, andrej Zam-kovoj, Hubertas Zažeckis, Ričardas Marijo-nas Zažeckis, Henrikas Žalandauskas.

Metų jūrininku išrinktas jūrų kapito-nas, jūrinę karjerą pradėjęs garsiajame bur-laivyje „Meridianas“, sigitas Šileris.

2010 metais Metų jūrininko rinkimai susieti su tragišku įvykiu. likus vos ke-lioms valandoms iki Metų jūrininko apdo-

2009-aisiais Metų jūrininku tapo Sigitas Šileris

„Klaipėdos“ dienraščio iniciatyva 2009 m. Klaipėdoje pažymint jubiliejinę 50-ąją Jūros šventę pirmą kartą surengti Metų jūrininko rinkimai.

Toks renginys reikalingas. net 34 pre-tendentus į Metų jūrininko titulą pasiūlė įvairios jūrinės organizacijos, dienraščio skaitytojai.

Į šį titulą pretendavo Tomas araške-vičius, antanas anilionis, petras bekėža, aleksas bučys, andrej Černov, Rimvydas

117

vanojimo įteikimo netikėtai mirė juo išrink-tas jūrų kapitonas Jakubas Jakubovskis. Jis aktyviai dalyvavo Jūrų kapitonų klubo vei-kloje, sudarė trijų dalių albumą „lietuvos jūrų kapitonai“.

2011 metais Metų jūrininku tapo bo-cmanas algirdas Traškevičius. apdova-nojimo metu jis buvo reise prie amerikos krantų. Metų jūrininko simbolį – skulptū-rėlę „vaikystės svajonė“ atsiėmė jo žmona galina Traškevičienė. Į daugiausia simpa-tijų pelniusių trejetuką pateko ir viktoras osipovas, olegas voitiekus.

2012-aisiais į Metų jūrininko titulą pretendavo šie jūrininkai: anatolijus bataš-čiukas, andrius grinius, artūras Kalibartas, sergejus Koškinas, viktoras Kozakas, Juo-zas liepuonius, viktoras osipovas, vilius pakalniškis, viktoras pozonkevičius, vikto-ras Račkovas, Romualdas Šostakas, vladi-miras Tarasovas, vytautas valteras, valde-maras vizbaras, olegas voitiekus, vytautas vozgirdas, arnoldas Zažeckis, Ričardas Za-žeckis, aleksandras Zbitnevas.

2012-aisiais Metų jūrininku išrinktas kompanijos „DFDs seaways“ kelto „Re-gina seaways“ kapitonas vytautas valteras.

2010-aisiais daugiausia balsų gavo apdovanojimo nesulaukęs Jakubas Jakubovskis

2011-aisiais Metų jūrininko apdovanojimą vietoje reise buvusio vyro Algirdo Traškevičiaus atsiėmė jo žmona Galina

118

Urna su Povilo Almio Mažeikos palaikais laive „Šakiai“

Jūrinės bendruomenės pagarba palydint Povilą Almį Mažeiką

Priėmime pas Prezidentą V. Adamkų 1998 m. liepos 28 d. stovi iš kairės: P. A. Mažeika, P. A. Mikalajūnas, P. Bekėža, V. Adamkus, R. Lučka, A. Nagys, A. Každailis, V. Mačiulskis

2004 m. liepos 9 d. įvykdyta paskuti-nė lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko išeivijoje, jūrų kapitono, mokslininko okea-nologo povilo almio Mažeikos valia.

„Šakių“ laivu išplaukus į jūrą, denyje pagoniškame aukure rusenant ugniai, lietu-vos baltų religinės bendruomenės dvasinin-kas krivis Jonas Trinkūnas ir „baltų ainių“ ansamblis atliko laidojimo apeigas. Tai jie darė pirmą kartą.

89 metų sulaukęs povilas almis Mažei-ka mirė 2004 m. vasario 26 d. vaisiejuose, netoli Druskininkų.

lietuvos jūrų bendruomenės atstovai su pagarba prisimena, kaip povilas almis Mažeika iš Jav grįžęs į lietuvą rūpinosi jūreivystės reikalais.

povilas almis Mažeika kilęs iš pagė-gių. Čia baigė gimnaziją, mokėsi Tauragės mokytojų seminarijoje, 1938–1943 metais neapolyje studijavo jūreivystę ir jūros ge-ofiziką. Italijos laivybos institute įgijo jū-rinių mokslų daktaro laipsnį, Jūreivystės technikos institute gavo tolimojo plaukioji-mo kapitono laipsnį. per studijų atostogas 1938–1939 metais plaukiojo lietuvos ir Didžiosios britanijos laivais. buvo laivo „Kaunas“ įgulos narys, kai jį 1938 m. lap-kritį Šiaurės jūroje torpedavo nacių povan-deninis laivas.

1944 m. pasitraukė iš lietuvos, 1946–1948 m. vadovavo baltų jūrų mokyklos lietuvių skyriui vokietijoje. 1949–1954 m. Jav dirbo žvejybos kompanijoje. nuo 1955 m. pasinėrė į jūros mokslinę veik-lą įvairiose Jav jūrų laivyno hidrografijos centro laboratorijose. Dalyvavo septynio-se okeanografinėse ekspedicijose, 1958 m. tyrė baltijos ir Šiaurės jūrą jungiančius są-siaurius ir tik 2011 m. Klaipėdos universite-to leidykloje išleido mokslinį veikalą „bal-tijos jūros hidrodinamika“. aktyviai daly-vavo lietuvių išeivių veikloje. nuo 1952 m. buvo lietuvos jūrininkų sąjungos išeivijoje pirmininkas.

Jūrininkai sugrįžta į jūrą

119

2012 metų balandį paminėtas tragiškai nuskendusio garsiausio XX amžiaus laivo „Titanikas“ 100-metis. Tuo laiku 269 metrų ilgio gigantas buvo išties įspūdingas laivas. nepaskandinamuoju vadintas garlaivis jau pirmajame reise iš europos į ameriką nusi-nešė 1 502 gyvybes.

Tarp žuvusiųjų ir trys lietuviai. 27 metų kunigas iš Marijampolės Juozas Montvila lemtingą naktį bibliotekoje priiminėjo žmo-nes, klausė jų išpažinčių ir nebandė patekti į gelbėjimosi valtis. Iš „Titaniko“ ištrauktų daiktų sąraše yra ir lietuviška kunigo knyga, kurią jis ketino išleisti amerikoje.

nagingas šaltkalvis ir spynų meist ras 22 metų iš Ignalinos kilęs eliezeris gi-linskis į ameriką vyko siekdamas tikslo prasigyventi. po katastrofos jo, vienintelio iš lietuvių, kūną rado gelbėtojai. Trečiasis lietuvis iš sūduvos kilęs simas baniulis bėgo nuo carinės valdžios pasivadinęs kitu vardu ir pavarde, kokiu – nežinoma. Jis ke-liavo kaip laivo įgulos narys. prieš tai mo-kėsi jūrininkų mokykloje liverpulyje.

„Titaniko“ sos signalą pirmasis iš-girdo už 100 km buvusio laivo „birma“, kuriam vadovavo kapitonas liudvikas stul-pinas, radistas. laivas pakeitė kursą, nak-tį plaukė manevruodamas tarp ledkalnių, ruošė drabužius ir maistą, kad pagelbėtų skęstantiesiems. Tačiau katastrofos vietoje jau buvusi „Karpatija“ šiurkščiai atsisakė jų pagalbos.

po ilgų paieškų į 3,8 km gylį nugrimz-dusį „Titaniką“ 1985 m. rado Jav okeano-grafo Roberto balardo ekspedicija. 1986 m. ant laivagalio prikalta atminimo lentelė. 2012 m. „Titanikas“ įtrauktas į unesCo saugomų objektų sąrašą.

Lietuviški pėdsakai „Titanike“

Eliezeris Gilinskis – vienas iš trijų „Titaniko“ laive buvusių lietuvių

Iš ūkanotos Anglijos „Titanikas“ išplaukė į lemtingąjį reisą

Laivas „Titanikas“ nufilmuotas Atlanto dugne beveik keturių kilometrų gylyje

120

Kunigas Juozas Montvila išpažinčių klausė laivui „Titanikas“ skęstant

Kunigas Juozapas Montvila (1885–1912)

Ištrauka iš knygos „Mūsų švyturiai“, 1992 m., sudarytojas vilkaviškio vyskupija, pateikė kunigas Juozas Čepėnas

Dievo ir artimo meilės auka kuni-gas Juozas Montvila gimė 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės parap. Gudelių km. Jo senelis Martynas Karolevičius buvo švie-sus žmogus. Skaitydavo ir platindavo caro draudžiamas lietuviškas knygas, ėjo per kaimus ir slapta mokė vaikus lietuviškai. Senelis patarė ir savo žentui Kaziui Montvi-lai leisti vaikus į mokslą.

1903 m. rugsėjo 15 d. Juozas Montvila įstojo į Seinų kunigų seminariją. Kurį laiką buvo nutraukęs mokslus, bet vėl grįžo į se-minariją ir ją baigė 1908 m. Kunigu J. Mon-tvilą pašventino lietuvių kilmės Varšuvos vyskupas Kazimieras Ruškys. Pirmąsias šv.

Mišias kun. J. Montvila 1908 m. kovo 22 d. laikė gimtojoje Marijampolės parapijoje.

Buvo paskirtas į Augustavo dekanato Lipsko parapiją. Kun. J. Montvila nepaisė caro valdžios draudimo aptarnauti unitus. Jam kilo pavojus būti suimtam. Perkeltas į Liubavą. Pravoslavų dvasiškiams įskun-dus jam buvo atimta teisė vikarauti, sakyti pamokslus. Galėjo laikyti tik skaitytines šv. Mišias. Taip nubaustas buvo paskirtas Sei-nų katedros rezidentu. Čia talkino lietuviš-kiems laikraščiams „Vadovas“, „Šaltinis“ ir „Spindulio“ spaustuvei.

Dirbdamas Seinuose kun. J. Montvila susirašinėjo su giminaičiu kun. Kazimieru Matulaičiu Anglijoje. Sužinojęs apie caro valdžios persekiojimus šis patarė J. Mon-tvilai laikinai išvykti darbuotis į JAV. Gavęs savo vyskupo A. Karoso leidimą ir palai-minimą kun. J. Montvila 1912 m. išvyko į Londoną. Ruošėsi tęsti kelionę nauju laivu „Titanikas“. Netikintys laivo statytojai ant jo sienų buvo parašę šūkių: „Nei Kristus negalės paskandinti tokio laivo“, „Mums nereikia bažnyčios ir popiežiaus“.

1912 m. balandžio 10 d. iš Londono išplaukusiame milžiniškame laive buvo trys kunigai – lietuvis J. Montvila, anglas To-mas Raselas Dovydas Bailzas (g. 1870 m.) ir vienuolis benediktinas T. Juozapas Peri-šicas (g. 1871 m.).

Kai laivas skendo visiems trims dvasiš-kiams buvo pasiūlyta gelbėtis. Jie atsisakė užleisdami vietas kitiems žmonėms. Kun. J. Montvila ir jo kelionės draugai – kunigai klausė išpažinčių. Matydami, kad norinčių ją atlikti vis daugėja, davė bendrą išrišimą.

„Titaniko“ memorialas Vašingtone turi sąsajų su religija

121

Klaipėdoje plevena jūrininkų sielos

gražu, kad Klaipėdoje, smiltynėje, šalia uosto laivybos kanalo iškilo didingas 12 metrų aukščio paminklas į jūrą išplau-kusiems ir negrįžusiems jūrininkams ir lai-vams.

Iš pirmo žvilgsnio romantiškai atro-danti jūrininko profesija yra sunki ir pavo-jinga. nuo XX amžiaus pradžios jūrose ir vandenynuose žuvo per 260 jūrininkų. Jū-ros dugne guli tarpukario lietuvos motor-laiviai „neringa“, „panevėžys“, „Kaunas“, „nida“, „Kretinga“, „utena“, „Marijampo-lė“, „Šiauliai“, vienintelis lietuvos prieška-rio karo laivas „prezidentas smetona“.

negailestingas buvo ir tarybinis laiko-tarpis, ypač žvejams. vidutinieji žvejybos traleriai skendo atlante, mažieji – baltijos jūroje. Ypač skaudūs 1958 metai, kai bal-tijoje vienas po kito nuskendo žvejybiniai laivai su 10 ir 9 įgulos nariais.

skaudžiausia visų laikų tragedija – lietuvos transporto laivo „linkuva“ žūtis 2000 metų birželio 21-ąją. užkluptas ura-gano Ramiajame vandenyne laivas dingo kartu su 18 jūrininkų įgula.

Žuvę jūrininkai jau niekada nebesugrįš į krantą. norėtųsi, kad, kaip tikėta, jų sielos, persikūnijusios į paukščius, sugrįžtų prie gimtųjų krantų.

paminklas „albatrosas“ padeda mums, gyviems jūrininkams, prisiminimais susi-grąžinti savo draugus, bendradarbius, pa-žįstamus ir giminaičius į krantą.

TEGUL NEVYSTA MŪSŲ ATMINTIES GĖLĖS PRIE ŠIO PAMINKLO.

Smiltynėje iškilo didingas paminklas žuvusiems jūrininkams

Kapitonų klubo nariai prie naujojo paminklo

Šis užrašas jūrininkams nuolat primena, kad ne visi sugrįžta iš jūros

122

Iš knygos „Išplaukusiems ir negrįžu-siems – nuo idėjos iki paminklo“, 2011 m.

Ramiajame vandenyne mįslingai din-go motorlaivis „Linkuva“. Neaptikus įgu-los narių pėdsakų nuspręsta, kad laivas su visais jūrininkais žuvo. „Linkuvai“ kelią pastojo galingas atogrąžų uraganas „Carl-lota“.

Įmonei „Klaipėdos transporto laivy-nas“ priklausantis 112 metrų ilgio laivas „Linkuva“ dingo 2000 birželio 20-ąją. Ry-šys su juo nutrūko Ramiajame vandenyne, iki Meksikos uosto Akapulko likus 220 jūr-mylių.

Iš Japonijos į JAV plaukusioje „Linku-voje“ buvo 18 jūrininkų – Lietuvos piliečių. Įgulai vadovavo 50-metis klaipėdietis kapi-tonas Anatolijus Bobrovas. Uragano nas-ruose atsidūrusį laivą į gelmes nugramzdi-no didelės bangos ir vėjas, skriejęs 60–70 metrų per sekundę greičiu.

Kapitonas A. Bobrovas dar spėjo nuro-dyti „Linkuvos“ buvimo vietą, vėjo greitį, prašė patarimų, kaip išplaukti iš siaubingo atogrąžų uragano zonos. Kiek vėliau jis pranešė, kad nebeveikia variklis. Vėjui su-

„Linkuvos“ žūtis uragano gniaužtuose

stiprėjus iki 40 metrų per sekundę, 30–40 laipsnių kampu pasviręs motorlaivis tapo nebevaldomas. Po to ryšys su laivu dingo.

Vandenyną žvalgė trys JAV lėktuvai C-130. Pastebėtos dvi apgadintos „Linku-vos“ gelbėjimosi valtys, nutolusios per 350 kilometrų nuo menamos Lietuvos transpor-to laivo dingimo vietos. Plaustų, gelbėji-mosi ratų, jūrininkų kūnų su liemenėmis nerasta.

Jūrininkų artimieji netikėjo, kad „Lin-kuva“ dingo be žinios – esą laivas buvo sandarus, net pasviręs galėjo judėti uraga-no kryptimi. Tačiau bangos laivus užlieja ir per ventiliacijos angas, kaminus. Nuleisti gelbėjimosi plaustus, kai vėjo greitis siekia 70 metrų per sekundę, sudėtinga – žmonės nuo denio nupučiami kaip plunksnos.

JAV pakrančių apsaugos tarnybos ap-žvelgė plačią galimos „Linkuvos“ žūties areną (apie 90 tūkst. kvadratinių jūrmylių). Po savaitės paieškos nutrauktos. JAV ir Lietuvos specialistų išvados sutapo – mo-torlaivis su įgula tragiškai žuvo pakliuvęs į uragano epicentrą.

„Toks didelis laivas su žmonėmis – ne adata. Jis negalėjo dingti be jokių pėdsa-kų. Greičiau skriskite į JAV ir patys organi-zuokite gelbėjimo operaciją“, – Klaipėdos transporto laivyno vadovybę toliau tęsti paieškas vandenyne ragino dingusių įgulos narių artimieji.

„Linkuvos“ žūtis Meksikos pakrantėse lyginta su mistiškomis nelaimėmis Bermudų trikampyje, kur be pėdsakų pradingo ne vie-nas laivas. Net profesionaliems jūrininkams nebuvo lengva suprasti, kodėl „Linkuva“, kasdien gaudama orų prognozes, atsidūrė uragano epicentre. Kodėl nesuveikė signa-lus iš katastrofos vietos perduodanti apara-tūra?

Vėjas, bangos ir vanduo kartais laivams būna negailestingi

123

Tragediją tyrę laivybos specialistai ne-atmetė tikimybės, jog artėdama prie Mek-sikos krantų, „Linkuva“ galėjo ir nežinoti tikslesnių oro prognozių arba išvis jų nega-vo – šiose vietose atogrąžų uraganai for-muojasi greitai, nelengva prognozuoti, kur ir kada jie pasisuks.

Susisiekus su kitu transporto laivu „Seafrost“ paaiškėjo, kad tomis dienomis jūrininkams skirtuose oro prognozių žemė-lapiuose „Carllota“ slinktį imta žymėti tik dingus „Linkuvai“. Transporto laivas galė-jo patekti į uragano nasrus iš anksto apie jį nieko nežinodamas.

Nelaimės ištikta įgula galėjo nurodyti katastrofos vietą išmetus už borto plūdu-rą – jis vandenyje automatiškai įsijungia ir skleidžia signalus į kosmosą palydovams. Galbūt šis plūduras buvo sudaužytas, kaž-kur nukištas, įmestas į gelbėjimosi valtį, kurios jūrininkai per uraganą negalėjo pa-siekti, nuleisti į putojantį vandenyną?

Tragedijos priežasčių ieškota ir krante. Nors Japonijoje pastatyta „Linkuva“ buvo

Su „Linkuvos“ laivu dingę 18 jūrininkų amžinai liks klaipėdiečių atmintyje

vienas naujausių Lietuvos transporto laivų, sielvarto prislėgtos jūreivių šeimos įtarė, kad jo techninė būklė nebuvo gera – esą aplink pasaulį varinėjami japoniški laivai kaip ir automobiliai greitai susidėvi – su-gedus vienam įrengimui, ima byrėti ir kiti.

Apie 20 mln. litų kainavusiam motor-laiviui „Linkuva“ vandenyne nugarmėjus į trijų kilometrų gelmę, jo savininkai neban-krutavo – draudikai valstybės įmonei sumo-kėjo 18 mln. Lt kompensaciją.

„Linkuvos“ žūtis – vienas didžiausių draudžiamųjų įvykių Lietuvoje. žuvusių-jų šeimoms išmokėtų pašalpų suma siekė 1,5 mln. litų. Maitintojų netekusiems jūri-ninkų šeimų nariams mokamos atskiros pa-šalpos.

Klaipėdos skulptūrų parke pastatytas paminklas negrįžusiai „Linkuvos“ įgulai. Kasmet laivo žūties dieną prie jo susirinkę žuvusiųjų artimieji prisimena tuos, kurie il-sisi vandenyno dugne.

124

Klaipėda gali didžiuotis turėdama ma-siškiausią lietuvoje renginį – Jūros šventę. Ji tradiciškai vyksta paskutinį liepos savait-galį.

Jūros šventės metu didžioji dalis ren-ginių yra orientuoti į „jūrinę tematiką“. Jie vyksta smiltynėje, kruiziniame laivų termi-nale, prie Danės upės ir netgi atviroje jū-roje, kur išplaukę laivai pagerbia žuvusius jūrininkus.

Jūros šventėse – pagarba jūrininkams

pirmą kartą Jūros šventė (Jūros diena) surengta 1934 m. rugpjūčio 12 d. Kai kurios Jūros šventės sutampa su tarptautinėmis re-gatomis.

Tuomet Klaipėda atrodo ypač įspūdin-gai, nes atplaukia daug užsienio laivų.

Mums, jūrininkams, Jūros šventė yra svarbi, nes joje galime sutikti seniai maty-tų pažįstamų jūrininkų, su kuriais anksčiau dirbta.

Jūros šventėje žygiuoja Jūrų kapitonų klubo nariai, o jų vėliavą neša kapitonas Vytautas Saulėnas. Tik per Jūros šventę Klaipėdoje pakeliami tiltai, į miestą suguža laivai iš įvairiausių Europos šalių

125

Misija – saugoti jūros pakrantes

ne vien jūrininkai, bet ir krante dirban-tys žmonės kovoja su audromis. uostuose prižiūrimos ir tvarkomos krantinės, gilina-mi audrų ir srovių užnešti vandens keliai. nuo gamtos stichijų nemažai kenčia ir jūros pakrantės, ypač smėlio kopos.

visą savo gyvenimą jūros pakrančių apsaugai paskyrė Šventosios girininkas, 1941 metų tremtinys Rimantas Kviklys. Jo ir kitų girininkijos žmonių rankomis sodin-tos nuolat audrų niokojamos pušys, sutvir-tintos pajūrio kopos. vasarą į pajūrį atvykę poilsiautojai mato ramią jūrą, gražias jaunas pušaites kopose. Jie dažniausiai nesuvokia, kad jūra būna ir pikta, netgi labai pikta, be gailesčio niokoja pajūrį ir kopas.

Rimantas Kviklys su žmona Jadvyga gali didžiuotis, kad pajūrio saugojimo mi-sijos imsis ir anūkas Rokas laukineitis. Jis baigia miškininkų mokslus Kaune. Ir dukra Jūratė kiek anksčiau įgijo miškininkės spe-cialybę.

Mums, jūrininkams, krante dirbantys ir su jūra susiję žmonės tokie pat artimi kaip ir sutikti plačiuosiuose vandenynuose. Džiu-gu, kad jaunoji karta tęsia tėvų ir senelių pradėtus darbus.

Misija – saugoti jūros pakrantes

Rimantas Kviklys – Šventosios girininkas, pajūrio miškų globėjas

Kad Šventosios miškai dar žaliuotų,Jūros bangos negriautų krantų,Kad ateinančios kartos žinotų,Kas pušaites sodino tarp kopų aukštų.

Rimanto Ragaišio eilės

Rokas Laukineitis ketina imtis pajūrio saugojimo misijos

Pajūryje ties Šventąja smėlingą žemę girininkų dėka dengia žalias rūbas

126

Miškas ir jūra

Rokas laukineitis

Gamta pati iš savęs tobula, čia viskas tarpusavy susiję, viskas kas yra – reikalin-ga.

Vanduo dengia didžiąją dalį žemės ru-tulio. Miškai – norėtųsi, kad dengtų dau-giau. žmogus, tas „ir“ stipriau ar silpniau priklausomas nuo visų gamtos jėgų.

Jūra atrodo stipri, galinga, nevaldoma, be pradžios ir pabaigos, užtat turinti magiš-ką trauką, kuri sustiprėja išgirdus harmo-ningą ošimą ir dar labiau – išvydus už kopų besidriekiančią horizonto liniją...

O miškai – romūs bei ištikimi, turintys stebuklingą trauką ir gebėjimą padėti pa-sijausti geriau. Kažkada išlipę iš vandens medžiai primena koralus, samanos – dum-blius, o visomis kryptimis nardantys paukš-čiai – žuvis. Miškai tęsia misiją – kuria sąlygas, tinkamas egzistuoti visai gyvybei, esančiai sausumoje ir ne tik. Lapais valo

orą, šaknimis – vandens tinklus: upelius, upes, tvenkinius ir ežerus, susisiekiančius su jūromis ir vandenynais. Plaukiančios prieš srovę lašišos pasiekusios tikslą pa-lieka ikrus, o mirdamos – įvairių organinių medžiagų, surinktų iš sūriųjų vandenų, nau-dingų kitiems gyviems organizmams. Nors ir smulkmena, tačiau patvirtinanti – viskas tarpusavy susiję.

Vandenynuose susiformavę vėjai mai-tina bures, į krantą gena bangas, su jais kantriai grumiasi miško siena, susilpninan-ti vėjo poveikį likusiai žemyno daliai. Sau-sumos ir vandens susitikimo juosta puikiai matoma iš dangaus, tuo naudojasi ir paukš-čiai, pasirinkdami migracijos kelius.

Be abejo, žalia miško juosta pirma iš tolo pasitinka po ilgų kelionių krantan grįž-tančius jūrininkus.

Vandens ir kranto susidūrimo linija (autoriaus nuotrauka)

127

Ragaišis, RimantasRa-105 Ko bangos nenuplovė : laivo bocmano prisiminimai / Rimantas Ragaišis. – pataisytas ir papildytas knygos leidimas. – utena : uab „utenos Indra“, 2012. – 126 [2] p. : iliustr., faks.

Isbn 978-609-455-068-3

uDK 656.6(474.5)(092)

Maketavo stasys MaskoliūnasKorektorė Kristina Klimienė

2012 08 ? apimtis 16 apsk. sp. l.užs. nr. 2154. Tiražas 300 egz.

leido ir spausdino UaB „Utenos indra“Maironio g. 12, lT-28143 utena

www.indra.lt

Dirbdamas jūreiviu, išvagojęs atlantą, Šiaurės, baltijos, beringo, ochotsko jūras, didelių turtų nesusikroviau. gyvenu dviejų kambarių bute. pensija nesiskundžiu – ką uždirbau, tą ir gaunu.

likau žmogumi, kuriam brangus savas kraštas. Kitos tėvynės dėl geresnio pinigo neieškojau. nors kitiems atrodė, kad mes, lietuviai, vos išleisti į vakarus, tuoj spruksime.

Dažnai su žmonele liudute, kilusia nuo nevėžio krantų, einame prie jūros pasigrožėti į Klaipėdą atplaukiančiais ir išplaukiančiais lai-vais. Kiti laivai, kiti jūrininkai, kitokie jų likimai.

lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Daugelis mūsų buvo romantikai, sužavėti jūros bangų, netgi jos šėlsmo. vardan jūros ne vie-nas paaukojo jaunystės metus, sveikatą, netgi meilę.

Įdomiausia tai, kad to bendravimo su jūra nė vienas nesigailime. Tai buvo mūsų gyvenimas ir mes jį susiejome su jūra. savo noru, kar-tais netgi užsispyrę, per sunkumus eidami į pasimatymą su jūra.

Baigiamasis autoriaus žodis

128

ITF lJs eTF

lIeTuvos JŪRInInKŲ sĄJunga

ITF (Tarptautinė transporto darbuotojų federacija)

ireTF (europos transporto darbuotojų federacija)

narė

atstovauja, gina savo narių ir užsienio jūrininkų teises bei interesus.Teikia jūrininkams teisinę ir kitą pagalbą, sprendžiant darbo ginčus.

veda derybas su lietuvos ir užsienio laivų savininkais ir pasirašo Kolektyvines sutartis.

vilties g. 6-5, pirmininkas ITF inspektorius

92231 Klaipėda,Tel. (8 46) 410 448, Tel. (8 46) 410 446 Tel. (8 46) 410 447 Faksas 8 46 410 449

Mob. + 370 699 28 198el. paštas aleknagy@takas.ltwww.ljs.lt

129

LIETUVOS AUKŠTOJI JŪREIVYSTĖS MOKYKLA

angl. lITHuanIan MaRITIMe aCaDeMYwww.lajm.lt

lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje vykdomos jūrinio sekto-riaus poreikius bei tarptautinius jūrininkų rengimo standartus atitinkančios technologijos ir socialinių mokslų srities koleginių studijų programos:

• Jūrų laivavedyba;• laivų energetinių įrenginių eksploatavimas;• uosto ir laivybos valdymas;• uosto ir laivybos įmonių finansai;• Jūrų transporto logistikos technologijos.

Įgyjamas jūrų laivavedybos arba laivų jėgainių inžinerijos profesinio bakalauro išsilavinimas, laivavedžio arba inžinieriaus kvalifikacijos skir-tos darbui jūroje, neriboto tonažo ir visų tipų laivuose. nuolatinių studijų trukmė 4 m., ištęstinių – 5,5 m.

vadybos, jūrų technologijos profesinio bakalauro išsilavinimas sutei-kia galimybę dirbti uosto ir laivybos įmonėse bei giminingos veiklos srityse. nuolatinių studijų trukmė 3,5 m., 3 m., ištęstinių – 5 m., 4,5 m.

absolventai gali tęsti studijas magistro kvalifikacijai įgyti šalies ar užsienio universitetuose.

laJM organizuojamas neformalus suaugusiųjų mokymas, įvairūs kvalifikacijos kursai jūrininkams.

Jūrininkų rengimas atitinka Tarptautinės jūrų organizacijos (IMo) konvencijos ,,Dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų“ (sTCW-78/95) ir es direktyvos 2001/25/eC reikalavimus.

adresas: I. Kanto g. 7, lT-92123 Klaipėda; tel. (8 46) 397 240; el. paštas lajm@lajm.lt