nauji teisės aktai - teisėkūros žinios - elektroniniai leidiniai · web view2019/11/23 ·...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-18498 2019-11-20 2019-10-29 2019-10-29 -

Teismingumo byla Nr. T-71/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11244-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Kauno apygardos teismo prašymą išspręsti ginčo pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

ieškovas ieškiniu teismo prašo įpareigoti atsakovus solidariai atlikti šiuos veiksmus: Kauno miesto savivaldybę įpareigoti kreiptis į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl teisingo ginčo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adreso (duomenys neskelbtini), įtraukimo į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką, o atsakovą Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą įpareigoti į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką ginčo butą įtraukti adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad pagal 1996 m. birželio 25 d. tarp atsakovės Kauno miesto savivaldybės ir ieškovo sudarytą gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos tipinę sutartį, Kauno miesto savivaldybė ieškovui suteikė 29,41 kv.m. ploto gyvenamąją patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią adresu: (duomenys neskelbtini), susidedančią iš: vieno 20,86 kv.m. ploto kambario ir 1/3 kitų patalpų. Ieškovas nurodo, kad jam nežinomu metu ir su juo nesuderinus, atsakovai, pažeisdami jo, kaip ginčo patalpos nuomininko, teises, neteisėtai į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką įtraukė neteisingus duomenis apie ieškovui išnuomotą ginčo patalpą, taip pat ir įregistruojant neteisingą ginčo patalpos adresą – (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė ieškovo teisę Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą – nuomos sutartį dėl ginčo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovas ieškiniu teigia, kad ieškovui išnuomoto ginčo buto, kuriame jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą ir teisėtai gyvena iki šiol, tikrasis ir teisėtas adresas yra: (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nurodo, kad Gyventojų registre ieškovo gyvenamosios vietos adresu, o kartu ir ginčo patalpų adresu, nurodoma: (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovas jo nuomojamų ginčo patalpų adreso pakeitimą Nekilnojamojo turto registre traktuoja kaip tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos 1996 m. birželio 25 d. ginčo patalpų nuomos sutarties 6 punkto, nurodančio, jog „ši sutartis gali būti pakeista tiktai nuomininkui, jo šeimos nariams ir nuomotojui sutikus“, pažeidimą.

Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį. Teismas nurodė, kad ieškovas turėtų kreiptis į viešojo administravimo subjektą ir administracinis teismas galėtų spręsti klausimą, ar viešojo administravimo subjektas tinkamai išnagrinėjo ieškovo prašymą. Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl ieškinį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, nurodydamas, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3fef19f00aee11ea9d279ea27696ab7b

įvykdyto civilinių santykių – ginčo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutarties sąlygų pažeidimo – išnuomotos patalpos adreso pakeitimo į (duomenys neskelbtini) ir pakeisto adreso įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas taip pat teigia, kad ieškinio reikalavimais jis taip pat siekia realizuoti savo kaip nuomininko teises – įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą – nuomos sutartį dėl ginčo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad VĮ Registrų Centro Kauno filialas 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atmetė ieškovo prašymą įregistruoti juridinį faktą – nuomą butui Nr. 3, adresu (duomenys neskelbtini). Centrinio registratoriaus VĮ Registrų centro ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimu minėtas VĮ Registrų Centro Kauno filialo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Šiuo sprendimu ieškovui buvo nurodyta, kad 1/4 dalis buto Nr. 3, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso A. M., o 3/4 dalys šio buto nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Taip pat nurodyta, kad įvertinus ieškovo pateiktą 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutartį, pareiškėjui išnuomoto buto Nr. 3 plotas yra 20,86 kv.m., tuo tarpu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, buto Nr. 3 plotas yra 50,74 kv.m. Sprendime pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, butas, kurio plotas yra 20,86 kv.m. yra adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad ieškovo pateikta nuomos sutartis, kurios pagrindu siekiama įregistruoti juridinį faktą – nuomos sutartį dėl ginčo buto Nr. 3, negali būti pagrindu šio juridinio fakto įregistravimui.

Kauno apygardos teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktais, bylos dėl valstybinio ir/ar savivaldybių administravimo subjektų veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, yra teismingos ne bendros kompetencijos teismams, o administraciniams teismams. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kilus abejonėms dėl ginčo rūšinio teismingumo, bei vadovaudamasis civilinio proceso operatyvumo principu, teismas sprendė, kad tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 3 dalis).

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ieškovas su atsakove sudarytos ginčo patalpos nuomos sutarties pagrindu siekia įregistruoti juridinį faktą – ginčo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Ieškovas šios teisės įgyvendinti negali, nes, kaip nurodoma Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendime, į ginčo butą nuosavybės teisės priklauso trečiajam asmeniui ir Lietuvos Respublikai, be to, nesutampa ieškovo pateikiamoje ginčo patalpos nuomos sutartyje nurodyto pareiškėjui išnuomoto buto Nr. 3 plotas su Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis apie buto Nr. 3 plotą.

Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre atliekami registravimo veiksmai yra administracinio pobūdžio veiksmai (aktai), kuriuos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų specialių viešosios teisės aktų nustatyta tvarka atlieka šių aktų įgaliotas subjektas – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Jo veikla, atliekant registravimo veiksmus Nekilnojamojo turto registre, pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-119/2017, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T113/2013, 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį byloje Nr. T-XX-73-11).

Tačiau Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamai bylai esant ieškinio priėmimo stadijoje iš šiuo metu turimų bylos duomenų visiškai nėra aišku dėl kokių priežasčių ginčo patalpos duomenys ieškovo pasirašytoje gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos tipinėje sutartyje nesutampa su duomenimis, esančiais Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Atsižvelgdama į tai, Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad pagal tai, kaip šiuo atveju (šioje bylos nagrinėjimo stadijoje) yra suformuotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis pagrindimas, ieškinio priėmimo klausimas perduodamas spręsti administraciniam teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme.Bylą pagal ieškovo R. Z.škinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Valstybės įmonei Registrų centro Kauno

filialui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2PA-89/2019Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00337-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

išnagrinėjo nuteistojo G. B. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu G. B.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15c82f500a2511ea9d279ea27696ab7b

nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamų veikų, įvykdytų prie Telšių teniso kortų) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal 284 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos prie „Atžalyno“ mokyklos) laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Remiantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendis pakeistas. G. B. veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šią nusikalstamą veiką jam paskirta laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta „Atžalyno“ mokyklos teritorijoje), padarymą bei už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta prie Telšių teniso kortų), padarymą paskirtomis bausmėmis ir G. B. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų.

3. Byla nebuvo nagrinėta kasacine tvarka.4. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu G. B.

nuteistas už tai, kad:4.1. 2014 m. balandžio 12 d. apie 19.30 val. viešoje vietoje – Telšiuose, prie tvenkinio, esančio netoli Telšių teniso

kortų, adresu: Plungės g. 74B, Telšiai, veikdamas bendrininkų grupe su M. R., abu demonstravo rankose turimus peilius, G. B. vijosi E. V., sugriebęs jį už striukės, prispaudė prie pastato sienos ir kėsinosi peiliu įdurti apie tris kartus į dešinę koją bei vieną kartą peiliu įdurdamas į dešinę koją padarė durtinę-pjautinę žaizdą dešinio kelio sąnaryje, taip nežymiai jį sužalojo, tęsdamas nusikalstamus veiksmus vijosi E. J., parvertė jį ant žemės, dūrė jam peiliu į kairę šlaunį, sėdmenis ir nugarą, taip padarė durtines-pjautines žaizdas kairėje šlaunies, sėdmens bei nugaros juosmeninėje srityse ir taip nežymiai jį sužalojo, M. R. vieną kartą galva sudavė E. J. į galvą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, grasino peiliu papjauti, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

4.2. G. B. 2014 m. balandžio 12 d. apie 21 val. viešoje vietoje – prie Telšių „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios Telšiuose, P. Cvirkos g. 2, iš chuliganiškų paskatų peiliu dūrė M. N. į nugarą, padarydamas durtinę-pjautinę dešinės juosmeninės priešstuburinės srities žaizdą, taip nežymiai jį sužalojo, tęsdamas nusikalstamus veiksmus peiliu dūrė A. D. į šoną, po ko A. D. nuvirto ant žemės, ir padarė jam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su vidaus organų pažeidimu ir poodinėmis kraujosruvomis žaizdos galuose, ir dėl durtinio-pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su tuščiosios venos kiauriniu pažeidimu ir dėl to įvykusio ūmaus nukraujavimo į pleuros ertmes, A. D. mirus, taip tyčia A. D. nužudė, be to, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

5. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu, pakeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodė, kad negalima daryti išvados, jog G. B. smurtą panaudojo be jokios priežasties, t. y. iš chuliganiškų paskatų, nes, atsižvelgiant į konflikto dalyvių tarpusavio pažintį, suvokimą, kad tuoj įvyks masinės muštynės, ir kitas aplinkybes, negalima teigti, jog buvo smurtaujama be priežasties. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad G. B. 2014 m. balandžio 12 d. apie 21 val. viešoje vietoje – prie Telšių „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios Telšiuose, P. Cvirkos g. 2, peiliu dūrė M. N. į nugarą, padarydamas durtinę-pjautinę dešinės juosmeninės priešstuburinės srities žaizdą, taip nežymiai jį sužalojo, tęsdamas nusikalstamus veiksmus peiliu dūrė A. D. į šoną ir padarė jam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su vidaus organų pažeidimu ir poodinėmis kraujosruvomis žaizdos galuose, ir dėl durtinio-pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su tuščiosios venos kiauriniu pažeidimu ir dėl to įvykusio ūmaus nukraujavimo į pleuros ertmes, A. D. mirus, taip tyčia A. D. nužudė, be to, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė veikas, atitinkančias BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius.

II. PAREIŠKIMO DĖL BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ATNAUJINIMO ARGUMENTAI

6. Pareiškėjas nuteistasis G. B. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 455 straipsnio 2 punktu, panaikinti dėl jo priimtą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir paskesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti, jį išteisinti.

7. Pareiškime nurodoma, kad teismai, kvalifikuodami pareiškėjo veiką pagal BK 129 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatsižvelgė į tai, kad gyvybė nukentėjusiajam buvo atimta esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinta, kad teisingas būtinosios ginties instituto taikymas turi skatinti asmenis plačiau naudotis šia teise; kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus; kad vertindami, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismai privalo atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį, kad kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, lytinė laisvė, gyvybė, sveikata, valstybės saugumas ir pan.); kad kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės; kad įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą; kad įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Atsižvelgus į šias ir kitas nutarimo nuostatas, akivaizdu, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Priešingas baudžiamojo įstatymo taikymas šioje byloje reikštų teisės aiškinimo taisyklių koliziją, o tai draudžia tarptautinė teisė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06). Dėl to, remiantis teisės taikymo analogija, bendraisiais teisės principais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, turėtų būti taikomas tas precedentas, kuris palankesnis nuteistajam. Precedentų privalomumą įtvirtina Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnis, be to, jis išplaukia iš teisės į teisingą teismą, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė, 31 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.

8. Pareiškėjas pažymi, kad būdamas prie mokyklos jis nukentėjusiųjų neieškojo ir neketino su jais konfliktuoti, vengdamas konflikto nelipo iš taksi automobilio prie darželio, kur matė susirinkusius nukentėjusiuosius, o pavažiavo toliau. Vis dėlto konflikto išvengti nepavyko, nes jis, V. P., M., eidami link V. P. namų, pamatė atbėgančius keturis asmenis, o, pasak M. R., atbėgančių asmenų buvo ir daugiau (iš viso aštuoni). Šią aplinkybę patvirtina liudytojų A. P., A. N., D. M. ir kitų parodymai. Atbėgantys asmenys siekė atkeršyti dėl įvykio prie teniso kortų, o tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl to jam, V. P. ir M. R. kilo realus pavojus gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgdamas į atbėgančių asmenų skaičių, jis nusprendė gintis panaudodamas peilį. Bylą nagrinėję teismai nevertino aplinkybės, kad atbėgančių asmenų buvo kelis kartus daugiau, todėl jis kartu su V. P. ir M. R. nebūtų pajėgę apsiginti. Svarbu ir tai, kad jis buvo užpultas vienu metu dviejų asmenų, t. y. M. N. ir A. D., taigi jis gynėsi peiliu nuo dviejų asmenų puolimo, o ne smurtavo dėl chuliganiškų paskatų. Pareiškėjas tvirtina, kad peilį turėjo tik savigynos tikslais, nes jam buvo žinoma, kad dėl įvykio prie teniso kortų nukentėjusi pusė siekė jam atkeršyti. Iš to išplaukia, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina jį veikus būtinosios ginties situacijoje, o baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai.

9. Pareiškime, detaliai aptariant duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimo principus, nurodoma, kad teismai, spręsdami asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Ignoruodami aplinkybes, kurios leidžia šiuo atveju taikyti būtinąją gintį, teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, buvo šališki, nesivadovavo įstatymais, teismų praktika, todėl nesilaikė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos „Dėl nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme“ 5 straipsnio, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

10. Pareiškime pažymima, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl, remiantis principu tantum devolutum quantum appellatum, pirmiau išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas nuosprendžių teisėtumas, nesaisto teismo ir ginčijami nuosprendžiai gali būti panaikinti ir dėl kitų motyvų, nei nurodyti pareiškime.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

11. Nuteistojo G. B. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

12. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Iš to išplaukia, kad baudžiamųjų bylų atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nėra baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procedūra, kurios metu dar kartą vertinami įrodymai ir jų pagrindu nustatomos faktinės aplinkybės; baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra procesas, kuris galimas tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis, tarp kurių yra tas, kad dėl akivaizdaus baudžiamojo įstatymo pritaikymo sprendžiama pagal nuosprendžiais ir nutartimis nustatytas aplinkybes.

13. Pareiškime nurodoma, kad teismas netinkamai kvalifikavo G. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į tai, kad gyvybė nukentėjusiajam buvo atimta esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnis). Pagal nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes G. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 12 d. apie 21 val. viešoje vietoje – prie Telšių „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios Telšiuose, P. Cvirkos g. 2, peiliu dūrė A. D. į šoną ir padarė jam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą, dėl kurio šis mirė, ir taip tyčia A. D. nužudė. Iš šių nustatytų bylos aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą grindžiamas ne nuosprendžiu nustatytomis bylos aplinkybėmis, o sava tų aplinkybių interpretacija, nes nuosprendžiu nėra nustatytas koks nors nukentėjusiojo A. D. pavojingas kėsinimasis į G. B. gyvybę, sveikatą ir pan. Taigi pagal tokius pareiškėjo argumentus nėra teisinio pagrindo manyti, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas netinkamai ir dėl to reikėtų baudžiamąją bylą atnaujinti. Kolegija kartu pažymi, kad pareiškimo teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo motyvuose nurodytos aplinkybės, jog A. D. ir kiti su juo buvę asmenys bėgo prie G. B. ir kartu su juo esančių asmenų siekdami atkeršyti, yra atskirtas nuo visų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose nurodytų aplinkybių. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino tarp G. B. ir su juo buvusių kitų asmenų bei A. D. ir su juo buvusių kitų asmenų susiklosčiusią konfliktinę situaciją kaip masines muštynes, kai viena pusė dalyvavo jame stengdamasi atkeršyti, o kita pusė veikė tęsdama dieną anksčiau įvykusį konfliktą, taip veikė ne gynybos, o puolimo tikslais. Pagal teismų praktiką tokiais atvejais teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-303/2017, 2K-371-697/2018, 2K-221-511/2017 ir kt.).

14. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 451 straipsnio 1–5 punktus baudžiamoji byla gali būti atnaujinta dėl aiškiai netinkamo tik baudžiamojo įstatymo pritaikymo, todėl kitų įstatymų ar teisės aktų, kaip antai BPK, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, netinkamas taikymas nesuteikia teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo G. B. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo..TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

ALVYDAS PIKELIS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2PA-100/2019Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00183-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.15.2.2.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

išnagrinėjo nuteistosios J. D. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu J. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 231 straipsnio 2 dalį (2016– 04– 26 epizodas) 50 MGL (1883 Eur) bauda, pagal BK 231 straipsnio 1 dalį (2016– 05– 11 epizodas) 30 MGL (1129,80 Eur) bauda, pagal BK 231 straipsnio 2 dalį (2016– 06– 10 epizodas) 50 MGL (1883 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 80 MGL (3012,80 Eur) bauda. Nustatytas baudos sumokėjimo terminas – per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi nuteistosios J. D. apeliacinis skundas atmestas.

3. Kasacine tvarka baudžiamoji byla nenagrinėta.4. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu J. D. nuteista už tai, kad:4.1. 2016 m. balandžio 26 d. 17.54 val. J. D. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš savo elektroninio pašto

(duomenys neskelbtini) parašydama elektroninį laišką, kurio turinys: „Tunebekrėsk K. nesąmonių, nutrauk bylą pagal melagingą pranešim, prisidirbsi… pazadu, kaip atvaziuosiu as į (duomenys neskelbtini) su byla susipazinti, tau tikrai nebereikės, <…> sedek ramiai, tyliai… tokių dalykų kaip J. pridirbo, tikrai niekas neatleidžia… o kai tu (duomenys neskelbtini) dirbai, berods (duomenys neskelbtini), teisininko išsilavinimo tau nereikejo, kad klausineji per posedi… Šau…“, kuriame reikalavo jos atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą, bei jį išsiųsdama į darbo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ji patraukta kaltinamąja dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnyje, 154 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nagrinėjančiai (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai K. S., grasindama jos atžvilgiu panaudoti psichinį smurtą, išreikštą grasinimais: „tu nebekrėsk <…….> nesąmonių, <…….> prisidirbsi… pazadu, kaip atvaziuosiu as į (duomenys neskelbtini) su byla susipazinti, tau

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f9f38d100a2411ea9d279ea27696ab7b

tikrai nebereikės…“, trukdė (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai K. S. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimu teisme susijusias pareigas.

4.2. 2016 m. gegužės 11 d. 13.59 val. J. D. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) parašydama elektroninį laišką, kurio turinys: „Sveiki dar karta, kvieskite mano nurodytus liudytojus, V. jau parodymus dave ir pakartotinai juos duos ir surasykite isteisinamaji nuosprendi, ji grisdama netiesioginiais irodymais bei subjektyvia savo nuomone. Jei liudytojai D. ir V. R. sakys, kad nieko nezino, priimkite nutarti del melagingu padorymu davimo ir siuskite ja del ikiteisminio tyrimo pradejimo PK. <…….>“, kuriame nurodė į teismo posėdį kviesti jos nurodytus liudytojus, surašyti išteisinamąjį teismo nuosprendį, priimti teismo nutartį dėl melagingų parodymų davimo ir siųsti ją į PK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bei jį išsiųsdama į darbo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ji patraukta kaltinamąja dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnyje, 154 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nagrinėjančiai (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai A. A., trukdė (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai A. A. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimu teisme susijusias pareigas.

4.3. 2016 m. birželio 10 d. 16.21 val. J. D. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) parašydama elektroninį laišką, kurio turinys: „Kai grisiu atvaziuosiu as į teisma, uz tas paieskas ir suemimus tau per nosi duosiu, pazadu, ir (duomenys neskelbtini) mergaitei taip pat bus, pasibaigs jums cia tie pranesimai apie nebutus nusikaltimus“, kuriame reikalavo nutraukti baudžiamojoje byloje jai paskelbtą paiešką ir panaikinti paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, bei jį išsiųsdama į darbo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ji patraukta kaltinamąja dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnyje, 154 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nagrinėjančiai (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjai A. A., grasindama jos atžvilgiu panaudoti psichinį smurtą, išreikštą grasinimais: „tau per nosi duosiu, <…….> pasibaigs jums cia tie pranesimai apie nebutus nusikaltimus“, trukdė (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai A. A. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimu teisme susijusias pareigas.


5. Pareiškimu nuteistoji J. D. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 455 straipsnio 2 punktu, nutraukti. Pareiškime nurodoma, kad:

5.1. Byloje teismai aiškiai netinkamai pritaikė BK 231 straipsnio nuostatas. Jos padarytos veikos formaliai atitinka BK 231 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų taikomos baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonės (ultima ratio (paskutinė priemonė)). Pareiškėja nurodo, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai veika negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Be to, teismai nepagrįstai nustatė, kad dvi nusikalstamos veikos buvo padarytos, panaudojant psichinį smurtą. Tokia aplinkybė nustatyta neįsitikinus grasinimo panaudoti smurtą realumu (tikrumu). Todėl teismai nesivadovavo teismų praktika dėl BK 231 straipsnio 2 dalies taikymo, kurioje nurodyta, kad nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos.

5.2. Byloje teismai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų. Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Jos veiksmais žala baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams ir kitiems teisiniams gėriams iš esmės padaryta nebuvo, taip pat nesukėlė realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, todėl tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Pareiškėjos nuomone, pagal jos parašytų elektroninių laiškų teisėjoms turinį jai turėjo būti

taikomos administracinio poveikio priemonės.5.3. Ji pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę yra atlikusi (baudą sumokėjusi), tačiau jai neišnykęs

teistumas.


6. Nuteistosios J. D. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo grąžintinas pareiškėjai, nes pareiškimas paduotas nuteistajai baigus atlikti paskirtą bausmę.

7. BPK 452 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paduoti pareiškimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo šio Kodekso 451 straipsnyje nustatytais pagrindais turi teisę nuteistasis, jo atstovas pagal įstatymą ir gynėjas, taip pat Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas šiuo klausimu teisėjų kolegijai turi teisę paduoti teikimą. Pareiškimą ar teikimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo galima paduoti tik tol, kol nuteistasis baigs atlikti paskirtą bausmę arba kol baigsis laikas, kuriam atidėtas bausmės vykdymas.

8. Nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo padavė nuteistoji J. D. Nuteistosios J. D. pareiškimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme gautas 2019 m. rugsėjo 3 d.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nuteistoji J. D. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu nuteista pagal BK 231 straipsnio 1 dalį (viena veika) ir 231 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) galutine subendrinta bausme – 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda ir šią teismo paskirtą bausmę yra atlikusi. Šią aplinkybę patvirtina Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. liepos 1 d. pranešimas apie asmens savanorišką baudos sumokėjimą ir išrašas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenų bazės apie įmokų sumokėjimą, iš kurių turinio matyti, kad J. D. visą jai teismo nuosprendžiu paskirtą baudą savanoriškai sumokėjo 2019 m. birželio 17 d. (t. 4, b. l. 92, 93). Baudos sumokėjimo ir bausmės įvykdymo faktą pareiškime nurodo ir pati nuteistoji J. D. Taigi, nuteistajai J. D. sumokėjus visą teismo paskirtą baudą, paskirta baudos bausmė laikoma įvykdyta (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 1 dalis) ir tokia faktinė aplinkybė eliminuoja galimybę paduoti pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nuteistosios J. D. pareiškime nurodoma aplinkybė, kad jai nėra išnykęs teistumas, nėra pagrindas priimti paduotą pareiškimą, nes toks pareiškimo padavimo terminas BPK 452 straipsnio 1 dalyje nenurodytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Grąžinti pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo jį padavusiai nuteistajai J. D.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


Nr. 3P-1785/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00477-2017-5

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0c79d4800a2511ea9d279ea27696ab7b


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 5 d. gautu ieškovo G. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. spalio 14 d. nutartimi Nr. 3P-1691/2019 atsisakė priimti ieškovo G. M. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Ieškovas kasacinį skundą antrą kartą padavė praleidęs CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą jam paduoti. Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. spalio 7 d., o kasacinis skundas antrą kartą pateiktas tik 2019 m. lapkričio 5 d. (terminas praleistas vieną mėnesį).

Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalį asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas; teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad įstatymo nustatytais terminais procesiniams veiksmams atlikti siekiama civilinių teisinių santykių stabilumo, todėl praleisti procesiniai terminai gali būti atnaujinami tik išimtiniais atvejais, jeigu jų praleidimo priežastys yra iš tiesų svarbios.

Ieškovas pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti, nurodydamas, kad terminas praleistas dėl to, kad ieškovo advokatas su bylos medžiaga galėjo susipažinti tik nuo 2019 m. spalio 31 dienos, kai jam buvo suteikta prieiga prie elektroninės bylos.

Teisėjų atrankos kolegija ieškovo nurodytų priežasčių nelaiko svarbiomis ir sprendžia, kad terminas kasaciniam skundui paduoti neatnaujintinas. Kaip nurodyta anksčiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. spalio 14 d. nutartimi Nr. 3P-1691/2019 atsisakė priimti ankstesnį ieškovo G. M. kasacinį skundą, kuris buvo pateiktas teismui 2019 m. spalio 7 d. Pastarąjį kasacinį skundą rengė tas pats advokatas kaip ir šį, abiejų kasacinių skundų argumentai iš esmės tapatūs, todėl akivaizdu, jog ieškovo nurodomos aplinkybės nėra teisingos. Dėl šios priežasties laikytina, jog nėra svarbių priežasčių atnaujinti praleistą terminą.

Dėl to kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir nenustačius pagrindo šiam atnaujinti, atsisakytina priimti (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 345 straipsnis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Nr. 3P-1754/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11128-2018-4(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. spalio 29 d. gautu atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamų teismų procesinių sprendimų vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl autorinio atlyginimo priteisimo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi pakeistas Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimas, sumažinant iš atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ ieškovui V. N. priteistą skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=05834c600a2511ea9d279ea27696ab7b

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 39 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai laikė, jog ieškovas autorinį atlyginimą gaudavo už redaktoriaus funkcijų atlikimą už redaguojamus darbus, veiklos organizavimą, nors pagal ATGTĮ 39 straipsnio 3 dalį sutartys dėl kūrinių redagavimo nelaikomos autorinėmis; teismas nesivadovavo šiomis nuostatomis ir nevertino, ar vyriausiojo redaktoriaus darbas vertintinas autoriniu. Kvalifikuodamas ieškovo ir atsakovės santykius, teismas nesivadovavo ATGTĮ 42 straipsnio nuostata, kad autorinės sutartys sudaromos raštu; nesant rašytinės sutarties, ieškovas neįrodė, o teismas nenustatė autorinės sutarties turinio, apsiribojo bendro pobūdžio konstatavimu, kad vyriausiojo redaktoriaus pareigos savaime patvirtina autorinių teisių ir teisės į apmokėjimą buvimą. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas pažeidė ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje ir CK 2.87 straipsnyje nustatytas, taip pat įrodymų įvertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), rėmėsi išskirtinai ne su byloje nagrinėjamu laikotarpiu susijusiais įrodymais ir liudytojų parodymais; taip pažeidė CPK 180 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje suformuotą įrodymų sąsajumo taisyklę bei draudimą, įrodinėjant tam tikras aplinkybes, remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teismas nukrypo nuo praktikos nuostatų dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius, kurių pagrindu reiškiami reikalavimai; šios pareigos neatliko, o atsakovė ne tik negalėjo tinkamai ginti savo teisių, bet ir ginčyti sudarytus sandorius, jeigu tokie būtų konstatuoti kaip sudaryti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), nenagrinėjama prašymo taikyti teismų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Ūkininko patarėjas“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. spalio 25 d. Luminor

Bank AS Lietuvos skyriuje sumokėtą 58 (penkiasdešimt aštuonis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Nr. 2ATP-352/2019Teisminio proceso Nr. 4-47-3-00104-2019-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės – Granskienės (kolegijos pirmininkės), Artūro Ridiko ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. birželio 4 d. nutarimu D. Ž. buvo pripažintas kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 426 straipsnio 5 dalyje, 424 straipsnio 3 dalyje, 422 straipsnio 7 dalyje, 415 straipsnio 1 dalyje bei 415 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas: pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį – 1300 eurų bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį – 600 eurų bauda; pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį (2016-03-17 įstatymo Nr. XII-2254 redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) – 1100 eurų bauda; pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį – 60 eurų bauda; pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį – 35 eurų bauda; pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį – 35 eurų bauda; vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi paskirtos nuobaudos buvo subendrintos ir D. Ž. paskirta galutinė nuobauda 1300 eurų bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 3 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis ANK 29 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, taikyta administracinio poveikio priemonė – transporto priemonės – keturračio motociklo „SUZUKI“ be valstybinio numerio, saugomo UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugojimo aikštelėje, konfiskavimas.

D. Ž. nubaustas už tai, kad jis 2019 m. kovo 28 d., laikotarpiu nuo 18 val. 15 min. iki 20 val. 38 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vairavo transporto priemonę keturratį motociklą „SUZUKI“ be valstybinių numerių, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones, nepakluso teisėtam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir stabdomas nestojo, vengė neblaivumo patikrinimo iki aplinkybių nustatymo. Be to, transporto priemonė neįregistruota nustatyta tvarka, neatlikta valstybinė techninė apžiūra, transporto priemonė neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tokiais savo veiksmais D. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 8, 14, 16, 17, 226 punktų reikalavimus.

Šiaulių apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. birželio 4 d. nutarimas paliktas nepakeistas, D. Ž. apeliacinis skundas netenkintas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti dėl padaryto esminio materialiosios ir proceso teisės pažeidimo. Pareiškėjo įsitikinimu, žemesnės instancijos teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą bei įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neteisingai nustatė, kad jis vairavo keturratį motociklą.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f60d79400a2411ea9d279ea27696ab7b

Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Paduotame prašyme administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. Ž. ginčija žemesnės instancijos teismų sprendimus motyvuodamas esminiais materialiosios ir proceso teisės pažeidimais. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad būtent jis vairavo keturratį motociklą.

Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes bei atliktą įrodymų vertinimą. Šiuo atveju, kaip matyti iš prašymo turinio, neigiamos žemesnės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, analizuojami įrodymai ir pateikiamas jų vertinimas bei formuluojamos savo išvados dėl įvykio, tvirtinant, kad administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nekaltas asmuo.

Atrankos kolegijos vertinimu, pagal tokius pareiškėjo dėstomus argumentus, kasacinės instancijos teismas turėtų iš naujo vertinti įrodymus ir padaryti priešingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo nei padarė žemesnės instancijos teismai. Tačiau fakto klausimų, kaip nurodyta aukščiau, kasacinės instancijos teismas nenagrinėja, o argumentų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti šią administracinio nusižengimo bylą dėl esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, prašyme nesuformuluota.

Taigi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų, todėl prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ – GRANSKIENĖ

ARTŪRAS RIDIKAS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2PA-88/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00003-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.3(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fccb17100a2411ea9d279ea27696ab7b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

išnagrinėjo nuteistosios R. A. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, be kita ko, R. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį už tai, kad, pasitelkusi A. C. ir veikdama bendrininkų grupe su juo, pasinaudodama savo pažintimis su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju V. A. ir deklaruodama A. C. tariamą įtaką jam, sudarydama A. C. įspūdį, jog veikia V. A. vardu, susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį (A. C.), o A. C., pasinaudodamas savo pažintimi su V. G. ir tariama R. A. įtaka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. A., pažadėjo R. A. pareikalauti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už tai, kad šis, būdamas baudžiamąją bylą Nr. 2K-304-976/2016 kasacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos pirmininkas, paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus nuteistajam tos baudžiamosios bylos proceso metu V. G. Kartu R. A. susitarė su A. C. ir veikdami bendrai rengėsi pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL vertės dydžio kyšio už jųdviejų pastangas paveikiant V. A.

R. A. ir A. C., vykdydami nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., naudodamiesi elektroninių ryšių tinklais (mobiliaisiais telefonais) ir susitikinėdami įvairiose Vilniaus miesto viešojo maitinimo įstaigose, – spalio 3 d. ir gruodžio 12 d. „Manami“, spalio 19 d. „Čili kaime“, gruodžio 21 d. „Pizza Jazz“, – aptarinėjo, kada ir kiek pinigų V. A., A. C. ir R. A. naudai paprašyti iš sprendimu baudžiamojoje byloje suinteresuoto V. G., R. A. įtikinėjo A. C. nebūtomis savo pastangomis paveikti V. A. ir kartu nebūtomis kliūtimis ir V. A. pastangomis paveikti likusią teisėjų kolegiją, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016 būtų palikta galioti 2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. Toliau, jiems vykdant nusikalstamus veiksmus, 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, „Akropolio“ prekybos centre esančioje maitinimo įstaigoje „Pizza Jazz“, 12.19–13.00 val. laikotarpiu vykusio susitikimo su A. C. metu R. A. įvardijo jam kyšio V. A. sumą, susitarė su A. C. pareikalauti iš V. G. 15 000 Eur sau už pastangas paveikiant V. A. bei apgaunant V. G. ir dar labiau pasipelnant, pareikalauti trigubai didesnės piniginės sumos nei, pasak R. A., paprašė V. A., tačiau pinigai iš V. G. nebuvo išreikalauti dėl tyrimo nenustatytų, nuo rengimosi dalyvių R. A. ir A. C. valios nepriklausančių aplinkybių.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, be kita ko, R. A. veika perkvalifikuota iš BK 21 straipsnio 1 dalies ir 226 straipsnio 4 dalies į 226 straipsnio 4 dalį, pripažinus, kad buvo padarytas baigtas nusikaltimas. Šiuo nuosprendžiu R. A. nuteista už tai, kad, pasitelkusi A. C. ir su juo veikdama bendrininkų grupe, pasinaudodama savo pažintimis su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju V. A. ir deklaruodama A. C. tariamą įtaką jam, sudarydama A. C. įspūdį, jog veikia V. A. vardu, susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį (A. C.), o A. C., pasinaudodamas savo pažintimi su V. G. ir tariama R. A. įtaka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. A., pažadėjo R. A. pareikalauti iš V. G. kyšio neva V. A. naudai už tai, kad šis, būdamas baudžiamąją bylą Nr. 2K-304-976/2016 kasacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos pirmininkas, paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus nuteistajam tos baudžiamosios bylos proceso metu V. G. Taip pat R. A. susitarė su A. C. pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL vertės dydžio kyšio už jųdviejų pastangas paveikiant V. A. Vykdydami nusikalstamus veiksmus, R. A. ir A. C., ne vėliau kaip nuo 2016 m. spalio 3 d. iki gruodžio 22 d.

naudodamiesi elektroninių ryšių tinklais (mobiliuoju telefonu) ir susitikinėdami įvairiose Vilniaus miesto viešojo maitinimo įstaigose, t. y. 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. kavinėje „Manami“, 2016 m. spalio 19 d. kavinėje „Čili kaimas“, 2016 m. gruodžio 21 d. kavinėje „Pizza Jazz“, aptarinėjo, kada ir kiek pinigų V. A. ir jų pačių (R. A. ir A. C.) naudai paprašyti iš sprendimu baudžiamojoje byloje suinteresuoto V. G., V. A. pastangas paveikti likusią teisėjų kolegiją tuo, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016 būtų palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis. 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, „Akropolio“ prekybos centre esančioje maitinimo įstaigoje „Pizza Jazz“, nuo 12.19 val. iki 13.00 val. vykusio susitikimo metu R. A. įvardijo A. C. kyšio V. A. sumą ir jie susitarė, kad A. C. pareikalaus iš V. G. ne mažiau kaip 15 000 Eur. Vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, A. C. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val. vykusių susitikimų su V. G. metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. birželio 20 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, be kita ko, pakeitė: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino teismo nustatytą aplinkybę, kad A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val. vykusių susitikimų su V. G. metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio, ir R. A. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies perkvalifikavo į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį.


4. Pareiškimu nuteistoji R. A. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Pareiškime nuteistoji nurodo:

4.1. Pagal Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad pareiškėjai akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą BK 226 straipsnio dalį, pagal kurią tai reikėjo daryti). Baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikytas dviem aspektais: 1) teismams net ir konstatavus, kad pareiškėjos atliktuose veiksmuose yra rengimosi prekiauti poveikiu nusikalstamos veikos požymių, jos veika galėjo būti kvalifikuojama kaip rengimasis padaryti ne BK 226 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, bet tik kaip BK 226 straipsnio 5 dalyje nurodytą baudžiamąjį nusižengimą, nes nenustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – susitarimas reikalauti didesnės kaip 250 MGL vertės kyšio, o tai pagal BK 21 straipsnio 1 dalį neužtraukia baudžiamosios atsakomybės; 2) teismams nustačius, kad nusikalstama veika nebuvo baigta, pareiškėjai nepagrįstai netaikytos BK 23 straipsnio nuostatos, šalinančios baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris savo noru atsisakė pabaigti nusikaltimą, kurį rengėsi padaryti.

4.2. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad tarp R. A. ir A. C. buvo susitarimas pareikalauti iš V. G. ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio. Su tokiu vertinimu sutiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad kyšio vertė nustatyta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų. Tokia išvada ir veikos kvalifikavimas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį iš esmės ir akivaizdžiai prieštarauja teismų sprendimuose aprašytų įrodymų turiniui, faktinei situacijai ir nurodytoms aplinkybėms.

4.3. Teismų išvada apie susitarto pareikalauti kyšio dydį daroma vertinant 2016 m. gruodžio 21 d. tarp R. A. ir A. C. vykusio pokalbio turinį. Tačiau iš šio pokalbio aiškiai matyti, kad jokia konkreti iš V. G. gautina pinigų suma tarp A. C. ir R. A. nebuvo sutarta. Aptariamo pokalbio metu buvo diskutuojama, kaip derėtų pasielgti, aptariami keli skirtingi variantai ir galiausiai R. A. tik pritarė A. C. pasiūlymui, kad būtent jis ir turėtų paklausti V. G., kiek pastarasis vertina problemą. Taigi pokalbio pabaigoje buvo susitarta ne dėl 15 000 Eur, bet dėl to, kad bus klausiama V. G. pasiūlymo, toks galutinis sprendimas paneigė ir modifikavo pokalbio metu buvusius pašnekovų pasiūlymus, tačiau šios itin svarbios aplinkybės teismai neanalizavo, todėl ir padarė akivaizdžiai nepagrįstas išvadas. Pokalbis ir valinis jųdviejų susitarimas, kad pats kyšio davėjas turėtų įvardyti konkrečią sumą, kol tokia suma neįvardyta, negali būti vertinami kaip susitarimas būtent dėl

didesnio kaip 250 MGL dydžio kyšio, o ne kitokios vertės, juolab kad viskas šiuo susitarimu ir baigėsi, prie šios temos nebuvo grįžta ir jokia konkreti pinigų suma nebuvo sutarta nei tarp R. A. ir A. C., nei su V. G. (tai aiškiai rodo kontaktai po 2016 m. gruodžio 21 d. įvykusio susitikimo).

4.4. Kasacinėje nutartyje nustatyta, kad reikalavimo duoti kyšį požymis neįrodytas, taigi byloje nėra nustatytas ir kyšio dydis. Teismams nustačius, kad tarp R. A. ir A. C. buvo susitarimas dėl kyšio dydžio klausti paties V. G. ir kad toks susitarimas nebuvo įgyvendintas, t. y. veikai esant nebaigtai ir nekilus konkrečioms pasekmėms, A. C. nepareikalavus kyšio ir nesužinojus V. G. pozicijos dėl to, ar jis ketina duoti kyšį ir kokio dydžio, negalima ir išvada dėl didesnės negu 250 MGL vertės kyšio. Praktikoje pasitaiko situacijų, kai asmens veikoje yra nustatomi atitinkamo korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo požymiai, tačiau dalykas – kyšio dydis – lieka nenustatytas (pavyzdžiui, kai asmuo siūlomo kyšio dydžio (vertės) tiksliai neįvardija ir kt.). Dėl to kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506-788/2015) laikomasi pozicijos, kad tokioje situacijoje pagrįstu ir atitinkančiu teisės principus pripažintinas sprendimas inkriminuoti asmeniui mažiausią iš teisės normoje nustatytų kyšio dydžių (iki 1 MGL) ir pastarąjį traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal švelniausią teisės normą, t. y. už baudžiamojo nusižengimo padarymą. Tai reiškia, kad, šioje baudžiamojoje byloje nenustačius (neįrodžius) veiką kvalifikuojančio požymio – susitarimo dėl didesnio negu 250 MGL dydžio kyšio reikalavimo, R. A. veika galėjo būti vertinama tik rengimosi padaryti BK 226 straipsnio 5 dalyje nurodytą baudžiamąjį nusižengimą kontekste. Kadangi pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, rengimasis padaryti baudžiamąjį nusižengimą neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl baudžiamoji byla pareiškėjai nutrauktina.

4.5. Šioje byloje teismai, esant pagrindui pareiškėjos atžvilgiu taikyti BK 23 straipsnio nuostatas, jų nepagrįstai netaikė. Kasacinis teismas, konstatavęs, kad R. A. ir A. C. veika – prekyba poveikiu – nutrūko rengimosi stadijoje, tačiau nėra pagrindo taikyti BK 23 straipsnio nuostatų, privalėjo įvardyti konkrečias, nuo R. A. ir A. C. valios nepriklausiusias, priežastis (išorinius veiksnius), dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta, tačiau to nepadarė. Kasacinio teismo išvada netaikyti BK 23 straipsnio nuostatų neatitinka paties teismo byloje nustatytų aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nusikalstama veika nebuvo baigta dėl pareiškėjai ir A. C. nepalankių kitų asmenų veiksmų. Teismas aiškiai pripažino, kad V. G. nebuvo perduotas jos ir A. C. susitarimo turinys, todėl nei iš V. G., nei iš kitų asmenų negalėjo būti ir nebuvo jokių jiems nepalankių veiksmų, kurie būtų sutrukdę pabaigti nusikalstamą veiką.

4.6. BK 23 straipsnio nuostatų netaikymas teismo siejamas su tuo, kad byloje nenustatyti konkretūs veiksmai dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką. Toks argumentavimas yra nepagrįstas ir iš esmės pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes yra perkeliama pareiga įrodyti savo nekaltumą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, jokių konkrečių ir aktyvių veiksmų, kad būtų atsisakyta pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką, imtis ir nebuvo būtina – šioje situacijoje tiesiog nereikėjo realizuoti susitarimo dėl kyšio reikalavimo iš V. G. Tiek pareiškėja, tiek A. C. teisme patvirtino sąmoningai ir valingai neatlikę jokių veiksmų, kuriais galėtų būti pradėti realizuoti prekybos poveikio objektyvieji požymiai. Tai, kad po jųdviejų pokalbių nebuvo imtasi veiksmų, nukreiptų į veikos realizavimą, ir A. C. nekomunikavo su V. G. dėl kyšio ir poveikio darymo, – tai iš esmės pripažino ir teismas, konstatuodamas, kad veika – prekyba poveikiu nutrūko rengimosi stadijoje, – aiškiai rodo, kad šiuo atveju savo valia, o ne dėl to, kad susidurta su neįveikiamomis kliūtimis, buvo atsisakyta pabaigti nusikalstamą veiką. Nei pareiškėjai, nei A. C. nebuvo jokių kliūčių perduoti V. G. kyšio reikalavimą, tartis su juo dėl kyšio.

4.7. Sprendžiant dėl BK 23 straipsnio nuostatų (ne)taikymo, svarbu ne tai, kiek ir kokių veiksmų asmuo padarė parengtinėje stadijoje, bet tai, dėl ko nusikalstama veika nebuvo pabaigta, t. y. ar asmuo savo iniciatyva nusprendė atsisakyti pradėti realizuoti nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, ar jam tai padaryti sutrukdė nuo jo valios nepriklausantys išoriniai veiksniai. Išvadą, kad asmuo ne savo noru atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, kildinti iš to, kad buvo intensyviai rengtasi nusikaltimo padarymui, yra nepagrįsta bei deklaratyvu. Intensyvus rengimasis padaryti nusikalstamą veiką nelemia to, kad asmuo negalėjo priimti sprendimo atsisakyti imtis konkrečių veiksmų, nukreiptų į pačios veikos objektyviųjų požymių realizavimą. Aiškiai nenustačius ir neįvardijus aplinkybių, kurios būtų galėjusios trukdyti pabaigti nusikalstamą veiką, kasaciniam teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad veika nutrūko ne dėl pareiškėjos savanoriško atsisakymo ją pabaigti. Visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, privalo būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o ne priešingai (in dubio pro reo principas).


5. Pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

6. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Iš to išplaukia, kad baudžiamųjų bylų atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nėra baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procedūra, kurios metu dar kartą vertinami įrodymai ir jų pagrindu nustatomos faktinės aplinkybės, o pagal jas iš naujo sprendžiama dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra procesas, kuris galimas tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis, tarp kurių yra ta, kad bylos atnaujinamos pagal nuosprendžiais ir (ar) nutartimis jau nustatytas bylos aplinkybes. Taigi, baudžiamosios bylos negali būti atnaujintos pagal BPK 451 straipsnį, pavyzdžiui, dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų, naujų faktinių aplinkybių nustatymo, nuosprendžių ir nutarčių motyvavimo trūkumų ir pan. Dėl to pareiškėjo argumentai, kuriais ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir nuosprendžiu bei nutartimi nustatytos bylos aplinkybės, nesuteikia teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles.

7. Pareiškime teigiama, kad akivaizdžiai netinkamai baudžiamasis įstatymas pritaikytas dviem aspektais: 1) teismams net ir konstatavus, kad pareiškėjos atliktuose veiksmuose yra rengimosi prekiauti poveikiu nusikalstamos veikos požymių, jos veika galėjo būti kvalifikuojama kaip rengimasis padaryti ne BK 226 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, bet tik kaip BK 226 straipsnio 5 dalyje nurodytą baudžiamąjį nusižengimą, nes nenustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – susitarimas reikalauti didesnės kaip 250 MGL vertės kyšio, o tai pagal BK 21 straipsnio 1 dalį neužtraukia baudžiamosios atsakomybės; 2) teismams nustačius, kad nusikalstama veika nebuvo baigta, pareiškėjai nepagrįstai netaikytos BK 23 straipsnio nuostatos, šalinančios baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris savo noru atsisakė pabaigti nusikaltimą, kurį rengėsi padaryti.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos teiginiai dėl teismų netinkamai nustatyto veiką kvalifikuojančio požymio – susitarimo reikalauti didesnės nei 250 MGL vertės kyšio – yra deklaratyvūs, prieštaraujantys įrodymais pripažintai bylos medžiagai bei motyvuotoms teismų išvadoms. Jokių teisinių argumentų, kuo pasireiškė netinkamas įstatymo taikymas, išskyrus nesutikimą su teismų padarytomis išvadomis, nėra pateikiama. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamųjų R. A. ir A. C. kaltė, jog jie veikdami bendrai rengėsi pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL vertės dydžio kyšio už jųdviejų pastangas paveikiant V. A., yra įrodyta 2016 m. gruodžio 21 d. užfiksuoto pokalbio, vykusio tarp A. C. ir R. A., turiniu, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad pašnekovai aiškiai kalba apie numatyto pareikalauti kyšio sumą, t. y. ne mažiau kaip 15 000,– eurų. Be to, A. C., apklausiamas teisme, nurodė supratęs, jog kalbama apie sumą, kurią jis turėjo įvardyti V. G. už pastangas pakreipti bylos nagrinėjimą jam palankia linkme. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apeliacinio skundo teiginius dėl kyšio vertės, konstatavo, kad iš susitikimų ir telefoninio bendravimo įrašų, liudytojų parodymų turinio, kuris detaliai aptartas skundžiamame teismo sprendime, akivaizdu, kad nuteistieji R. A. ir A. C. aiškiai kalba apie konkrečią pinigų sumą. Aptartais duomenimis yra nustatyta ir „kokiomis pažintimis pasinaudodami, kieno naudai, kada ir iš ko reikalaus kyšio, kokia bus kyšio suma“. Atitinkamai, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad kasacinių skundų teiginys, jog byloje nenustatyta nusikalstamos veikos dalyko (kyšio) vertė, yra nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismo kolegija nenustatė nei esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, nei netinkamo įstatymo taikymo požymių. Pažymėtina, kad pokalbių turinio bei juose užfiksuotos informacijos, t. y. netgi įvardytos minimalios sumos, kurios A. C. turėjo pareikalauti iš V. G. už šiam palankų sprendimą, neneigia ir pati pareiškėja savo pareiškime, todėl akivaizdu, kad jame suformuota pozicija dėl netinkamo įstatymo taikymo yra gynybinė pareiškėjos pozicija, kuri nuosekliai paneigta visų instancijų teismų išvadomis.

9. Nepagrįsta ir pareiškėjos pozicija dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos, kuri grindžiama kasacinės instancijos teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506-788/2015 situacija, nes, priešingai nei nurodomoje byloje,

nusikalstamos veikos dalykas – kyšio dydis, nurodant konkrečią jo sumą, ne mažiau kaip 15 000,– eurų – buvo nustatytas nagrinėjamoje byloje surinktais, patikrintais ir įvertintais duomenimis. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506-788/2015 buvo nustatytas tik siūlymas policijos pareigūnams susitarti, nenurodant konkrečios siūlomo kyšio vertės.

10. Pareiškime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjai turėjo būti taikomos BK 23 straipsnio nuostatos. BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Tokia išvada gali būti padaryta, kai sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-360/2013, 2K-7-788/2015, 2K-345-511/2018). Tokios aplinkybės ir kliūtys gali būti įvairūs išoriniai veiksniai, kurie objektyviai neleidžia pabaigti pradėtą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175/2012). Ar asmuo savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, spręstina, atsižvelgiant ne tik į kaltinamojo parodymus, bet į objektyvius bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443-511/2016).

11. Klausimas dėl BK 23 straipsnio nuostatų taikymo buvo nagrinėjamas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, pagal bylos duomenis (t. y. neviešo pobūdžio veiksmais užfiksuotus pokalbius, SMS žinučių turinį), klausimas dėl kyšio gavimo R. A. buvo aktualus, iki A. C. pranešė, kad realizuoti jų nusikalstamą sumanymą nėra galimybės dėl nepalankių jiems kitų asmenų veiksmų (1 t., b. l. 51–53). Jokių konkrečių veiksmų dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, bylos duomenimis, nesiėmė ir A. C. Priešingai, kaip minėta, byloje yra nustatyti aktyvūs ir į nusikalstamo sumanymo realizavimą nukreipti nuolat tarpusavyje derinti veiksmai. Tai, kad prekybos poveikiu baigtumui nebuvo nustatytas reikalavimo duoti kyšį požymis, nėra ta aplinkybė, kuri leistų A. C., taip pat R. A. veiksmus pripažinti savanorišku atsisakymu nutraukti tarpusavyje suderintus ir atliktus prekybos poveikiu rengimosi veiksmus. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai nenustatė nuteistųjų savanoriškumo atsisakyti nusikalstamos veikos požymio, nes R. A. ir A. C. tęsti nusikalstamos veikos neleido objektyviai iškilusios kliūtys. Įvertinusi šias teismo išvadas bylos medžiagos ir suformuotos teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir dėl šios pareiškimo dalies.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą grindžiamas ne byloje nuosprendžiu ir nutartimi nustatytomis bylos aplinkybėmis, o sava tų aplinkybių interpretacija, o tai nesuteikia teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistosios R. A. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-340-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05483-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.11.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=083b67800a2511ea9d279ea27696ab7b




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ir atsakovų M. N., A. N., D. V., V. V. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams M. N., A. N., D. V., V. V. dėl žalos atlyginimo išieškojimo ir iškeldinimo bei pagal atsakovų M. N., A. N., D. V., V. V. priešieškinį ieškovei Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti naudojamos patalpos nuomos sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė: 1) iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų 1-5, 1-4, 2-1, 4-2, tamsiojo kambario, plane pažymėto 4-4, ir bendro naudojimo patalpų, plane pažymėtų 1-1, 1-2, 1-3, a-2, a-3, a-4, a-5, su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 3480,84 Eur žalos atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), jai priklauso nuosavybės teise. Atsakovai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini). Tačiau jie su ieškove nėra sudarę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties ir nuomos mokestis jiems nėra skaičiuojamas. Gyvenamųjų patalpų administratorė UAB „Kauno butų ūkis“ 2018 m. kovo 27 d. įspėjo atsakovus, kad gyvenamosiose patalpose jie gyvena be teisinio pagrindo, įteikė raginimą per vieną mėnesį nuo raginimo įteikimo dienos atlaisvinti gyvenamąją patalpą. Tačiau atsakovai raginime nurodytu terminu neišsikėlė. Kadangi atsakovai ne tik savavališkai užėmė gyvenamąsias patalpas, bet ir nemokėjo nuomos mokesčio, ieškovė patyrė nuostolius dėl negauto nuomos mokesčio. UAB „Kauno butų ūkis“ apskaičiavo ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį, kuris yra 128,92 Eur per mėnesį. Ieškovės patirta žala dėl atsakovų nemokėto nuomos mokesčio už gyvenamąsias patalpas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. (patalpos panaudos gavėjos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės perduotos ieškovei 2015 m. gruodžio 31 d.) iki 2018 m. kovo 31 d. sudaro 3480,84 Eur.

4. Atsakovai pareikštu priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą terminą sudaryti ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su atsakove A. N.

5. Atsakovai nurodė, kad jų šeima su buvusiais šeimos nariais nuo 1944 m. ginčo patalpomis naudojasi teisėtai, todėl ieškovė įpareigotina sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. (duomenys neskelbtini) buto patalpos buvo suteiktos J. V. (atsakovo V. V. tėvui) 1944 metais tuometės Respublikinės Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninės, kurioje J. V. dirbo vairuotoju. J. V. šeimą tuo metu taip pat sudarė: jo sutuoktinė O. V. (mirė (duomenys neskelbtini), sūnūs V. V., gimęs (duomenys neskelbtini) (atsakovas), G. V. (miręs) ir E. S. (O. V. motina, mirė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) atsakovas V. V. susituokė su D. V. (atsakove). (duomenys neskelbtini) jiems gimė duktė atsakovė A. V. (N.).

Visų šeimos narių gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo adresu. (duomenys neskelbtini) gimė dar viena duktė A. V. J. V. mirė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) į šį butą atsikėlė gyventi atsakovės D. V. tėvas P. G., gimęs (duomenys neskelbtini), su savo žmona O. G., gimusia (duomenys neskelbtini), ir broliu R. G., gim. (duomenys neskelbtini). A. V. (N.) (duomenys neskelbtini) susituokė su L. N., jis po santuokos sudarymo taip pat apsigyveno ginčo bute. (duomenys neskelbtini) jiems gimė duktė I. N. Mirus J. V., visi nuomos sutarties dokumentai butą suteikusios įstaigos buvo perrašyti atsakovo V. V. vardu. Be to, ligoninėje dirbo ir atsakovė D. V. (duomenys neskelbtini) 2 kambariuose (1-5, 28,67 kv. m, ir 1-4, 10,81 kv. m) gyveno: V. V., D. V., O. G., A. V., A. N., L. N. ir I. N.

6. Kadangi atsakovo V. V. šeimoje buvo 7 asmenys (P. G. mirė (duomenys neskelbtini), jo brolis R. G. – (duomenys neskelbtini), tai, atsilaisvinus 2-ajam butui, patalpa 2-1, 17,70 kv. m, (kambarys) (duomenys neskelbtini) buvo prijungta prie 1-ojo buto ir jiems buvo leista ja naudotis. Patalpos 1-1, 1-2, 1-3, a-2, a-3, a-4 ir a-5 liko bendro naudojimosi patalpomis su kitais dviem butais. Kadangi šeimoje jau buvo net kelios susituokusios atskiros šeimos, buto savininkė – Respublikinė Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninė nuolat žadėjo jiems pagerinti gyvenimo sąlygas, kai tik atsilaisvins kuris nors iš šalia esančių butų. (duomenys neskelbtini) gimus atsakovui M. N. ir maždaug (duomenys neskelbtini) atsilaisvinus šalia esančiam 4-ajam butui, šeimai buvo suteikta teisė naudotis 4-ajam butui priklausiusia patalpa 4-2, 10,75 kv. m, bei patalpa 4-4, 2,71 kv. m, o trečiajam butui buvo prijungta patalpa 4-1, 10,96 kv. m.

7. Tiek su J. V., tiek su atsakovu V. V. buvo sudarytos rašytinės sutartys. Nei senoliai, nei tėvai, nei dabartinė šeima nuo 1944 m. iki 2018 m. niekada nebuvo keldinami iš ginčo patalpų, t. y. 74 metus nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos. Atsakovai nėra išsaugoję dokumentų dėl patalpų suteikimo, tačiau tai, kad atsakovas V. V. buvo įstaigos, suteikusios jo tėvo šeimai ginčo patalpas, laikomas nuomininku, patvirtina Kauno miesto Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės kasos pajamų orderio kvitai, išrašyti V. V., įvardijant šį asmenį kaip ligoninės nuomininką, pagrindas – buto nuoma. 1979–1997 m. Kauno m. 1-os tarybinės ligoninės centralizuota buhalterija išrašydavo kvitus už buto nuomą atsakovo V. V. vardu. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė, išrašydama PVM sąskaitas faktūras V. V., jose nurodydavo, kokios sumos ir už kokias teikiamas komunalines paslaugas turi būti mokamos, bei nurodydavo mokėjimo pagrindą – buto nuomos apskaičiavimą. Tarp buvusių patalpų savininkų bei atsakovų niekada nebuvo ginčo, kad atsakovai patalpomis naudojasi ne nuomos sutarties pagrindu. Mokesčiai už komunalines paslaugas VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei mokami ir dabar. Ieškovė, 1996 metais įgydama nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, kuriame yra ginčo patalpos ir kuriomis teisėtai naudojasi atsakovai, perėmė šias patalpas su jose teisėtai gyvenančiais asmenimis ir savininko pasikeitimas jokios įtakos atsakovams negali turėti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai: įpareigojo ieškovę per 1 mėnesio terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti nuomos sutartį su atsakove A. N. gyvenamosioms patalpoms 1-4, 10,81 kv. m; 1-5, 28,67 kv. m; 2-1, 17,70 kv. m; 4-2, 10,75 kv. m su bendro ploto patalpomis 1-1, 3,40 kv. m; 1-2, 3,88 kv. m; 1-3, 12,10 kv. m; a-2, 6,66 kv. m; a-3, 4,48 kv. m; a-4, 9,06 kv. m; a-5, 6,09 kv. m bei atskira patalpa 4-4, 2,71 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini); neįvykdžius teismo sprendimo per nurodytą terminą, ieškovei skiriama bauda po 3 Eur už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną, mokama atsakovei (išieškotojai) A. N.; priteisė iš ieškovės atsakovei A. N. 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 10,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

9. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nėra ginčo patalpos suteikimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, negali būti svarbesnė už kitas byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes, t. y. atsakovų ir jų artimųjų gyvenimą ginčo patalpose ilgiau kaip 75 metus, atsakovų ir jų artimųjų registracijos faktą ginčo bute nuo (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį patvirtinančių kvitų buvimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų artimiesiems buvo teisėtai suteiktas ginčo butas, atsakovai laikytini gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariais, todėl yra pagrindas sudaryti su jais nuomos sutartį, nes šalis sieja nuomos teisiniai santykiai.

10. Pripažinęs, kad atsakovai buvo J. V. šeimos nariai gyvenamosios patalpos nuomos santykių prasme, teismas sprendė, kad po pagrindinio buto nuomininko mirties susidarę nuomos teisiniai santykiai tęsiasi ir toliau, o atsakovai nėra praradę teisės į šio būsto nuomą, todėl nėra teisinio pagrindo juos iškeldinti.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, atsakovų pateiktus mokėjimo dokumentus, padarė išvadą, kad atsakovai

visuomet mokėjo jiems apskaičiuotus komunalinius mokesčius, nuomos sutartis su jais nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos, susidariusios dėl negauto nuomos mokesčio, atlyginimo atmestinas neįrodžius atsakovų veiksmų neteisėtumo.

12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 5 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas atsakovų priešieškinis, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovei A. N. priteista 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovei A. N. 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

13. Kolegija nurodė, kad sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes pripažino, jog atsakovai teisėtai naudojasi ginčo patalpomis, turi būti įvertinta teisės aktų, reguliavusių gyvenamosios patalpos nuomos santykius, kaita nuo 1944 metų. 1944 metais atsakovo tėvui J. V. apsigyvenus ginčo patalpose su savo šeima, jų teisių į ginčo patalpas ir teisinių garantijų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, t. y. patalpų suteikimo 1944 metais, atsakovo tėvo mirties 1970 metais ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

14. Kolegija nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 1944 metais buvo valstybės nuosavybė, paskirtas naudotis tuometei Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninei kaip žinybinės patalpos ir tik 1996 m. sausio 29 d. aktu perduotas ieškovės nuosavybėn. VĮ Registrų centro duomenimis, šiuo metu šis pastatas yra gyvenamasis namas.

15. Remdamasi TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos 1937 m. spalio 17 d. potvarkio „Dėl gyvenamojo fondo išsaugojimo ir gyvenimo sąlygų gerinimo miestuose“ 30–32 punktais, TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1953 m. rugsėjo 10 d. įsako „Dėl darbuotojų ir tarnautojų, nutraukusių darbinius santykius, administracinio iškeldinimo iš valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų namų panaikinimo“ 1–3 punktais, kolegija padarė išvadą, kad Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninės 1944 metais suteiktos nuomoti darbuotojui J. V. patalpas buvo įgytos su teise gyventi jose, iki jis nutrauks darbo santykius ligoninėje. Valstybė, teisės aktais reglamentuodama piliečių aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis tvarką bei šioje srityje taikomas garantijas, įsipareigojo nustatytų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis garantijų laikytis. Todėl asmenims suteiktos garantijos turėjo būti išsaugotos.

16. Kolegija, remdamasi 1969 m. gegužės 28 d. Civilinio kodekso (įsigaliojusio 1969 m. liepos 1 d.) 354 straipsnio 1 dalimi, 363 straipsniu, padarė išvadą, kad atsakovo tėvo šeimos teisė į ginčo patalpas arba į lygiavertes joms patalpas buvo įtvirtinta atsakovo tėvo mirties dieną galiojusiame teisiniame reguliavime. Atsakovo tėvo šeima iš gyvenamųjų patalpų iškeldinta nebuvo, ginčo patalpose jiems buvo leista gyventi toliau, tą patvirtina ir mokami mokesčiai bei vėlesnis leidimas deklaruoti kitiems (vėliau tapusiems) šeimos nariams savo gyvenamąją vietą. Taigi atsakovo tėvo šeima įgytų teisių į ginčo patalpas ir su šiomis teisėmis susijusių teisinių garantijų neprarado.

17. Vėliau, įsigaliojus 1982 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos butų kodeksui (įsigaliojo nuo 1983 m. kovo 1 d.), pagal šio kodekso 89, 90, 95, 97, 98, straipsnius, kolegijos vertinimu, atsakovo tėvo šeima iš ginčo patalpų galėjo būti iškeldinama tik suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas. Po atsakovo tėvo mirties atsakovas V. V., kaip šeimos narys (sūnus) (Butų kodekso 54 straipsnis), įgijo teisę naudotis ginčo patalpomis ir teisinę garantiją iškeldinti juos tik suteikiant kitą gyvenamąjį plotą. Kolegija pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog tokią teisę dėl kokių nors priežasčių V. V. prarado. Kolegija konstatavo, kad atsakovų teisė naudotis ginčo būstu atsirado 1944 metais atsakovo tėvo J. V. darbo ligoninėje pagrindu žinybinio buto nuomos teise ir šiuo pagrindu susiformavęs ryšys su ginčo patalpa galioja jau daugiau nei 70 metų, be to, pastato naudotojos ir savininkės iki šiol nebuvo ginčijamas.

18. Aplinkybės, kad rašytinės ginčo patalpų naudojimo sutarties šalys nėra sudariusios ir kad atsakovai šiuo metu nemoka ieškovei mokesčio už naudojimąsi patalpa (moka komunalinius mokesčius), kolegijos vertinimu, per se (savaime) nepaneigia atsakovų teisės turėti, valdyti ginčo patalpą ir ja naudotis, iki būsto savininkė (valstybė) nuspręs šiuos faktinius nuomos santykius nutraukti, vadovaudamasi įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.

19. Kolegijos nuomone, dėl atsakovų tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa šis ginčo butas gali būti laikomas būstu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį. Atsakovų šeima ilgą laiką (daugiau negu 70 metų) nepertraukiamai gyveno ginčo patalpose, kurios buvo teisėtai suteiktos J. V. dėl jo pareigų ligoninėje, per visą laikotarpį atsakovų šeimos nebuvo bandoma iškeldinti, šį būstą atsakovai neabejotinai laiko savo namais, nes kito būsto neturi. Kolegijos vertinimu, toks ilgas ir nepertraukiamas atsakovų gyvenimas ginčo patalpose finansiškai naudingomis jiems sąlygomis ir žinojimas, kad pagal galiojančius teisės aktus

patalpose gyvenančius asmenis iškeldinant, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė atsakovams teisėtą lūkestį, kad būtent tokiomis finansiškai naudingomis sąlygomis jie ir toliau galės įgyvendinti teisę į būstą.

20. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti atsakovų reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo nustatytas nei įstatymo pagrindas, nei savanoriškas ieškovės įsipareigojimas sudaryti nuomos sutartį. Ieškovė nesutinka sudaryti nuomos sutarties tokiomis sąlygomis, kokiomis šiuo metu gyvenamosiomis patalpomis naudojasi atsakovai. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas sudaryti nuomos sutartį neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo. Kolegija sprendė, kad, nesant įstatyme nustatytos pareigos ir pačios ieškovės savanoriško įsipareigojimo sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, teismas neturėjo diskrecijos įpareigoti šalis sudaryti nuomos sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis).

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atmestų ieškovės reikalavimų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nebuvo nustatytas nei įstatymo pagrindas, nei savanoriškas ieškovės įsipareigojimas sudaryti nuomos sutartį. Taigi, nustatęs tokias aplinkybes, teismas, remdamasis CK 6.612 straipsniu, privalėjo tenkinti ieškovės ieškinį ir iškeldinti iš ginčo patalpų savavališkai įsikėlusius atsakovus. To nepadaręs, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus, nes faktiniai ieškovės ir atsakovų santykiai dėl ginčo patalpų liko teisiškai neišspręsti, t. y. situacija de facto (iš tikrųjų; faktiškai) nesikeičia – atsakovai ir toliau gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose be jokio teisinio pagrindo, savavališkai, o ieškovei pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas nėra pareigos sudaryti su atsakovais nuomos sutarties. Taigi teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės ir neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo.

21.2. Teismai, vertindami įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 2, 3 dalis, 185 straipsnį), taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų suteikimą gyventi atsakovams ir (ar) jų artimiesiems giminaičiams. Byloje esantys įrodymai – Kauno 1-osio tarybinės klinikinės ligoninės dokumentinės medžiagos perdavimo aktai, Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės 2004 m. vasario 17 d. raštas Nr. 208, V. V. 2014 m. kovo 17 d. prašymas sudaryti nuomos sutartį, Kauno apskrities archyvo 2016 m. gegužės 27 d. raštas Nr. (10.06)V10-1274), Kauno regiono valstybės archyvo 2018 m. gegužės 28 d. raštas Nr. (10.06)V10-1304), VĮ Kauno klinikinės ligoninės 2018 m. birželio 15 d. raštas Nr. 3V-1684 (11.5) – patvirtina esant priešingai, t. y. kad atsakovai ginčo patalpose gyvena neturėdami tam teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties teismai padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovų artimiesiems ginčo patalpos buvo suteiktos teisėtai. Teismai taip pat nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai yra (buvo) J. V. šeimos nariai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. V. vedė su atsakovais bendrą ūkį. Toks ir negalėjo būti vedamas, nes J. V. mirė (duomenys neskelbtini), o V. V. savo gyvenamąją vietą ginčo adresu deklaravo tik (duomenys neskelbtini), t. y. likus mažiau negu metams iki J. V. mirties. O A. N. savo gyvenamąją vietą nurodytu adresu deklaravo tik (duomenys neskelbtini), t. y. jau po J. V. mirties. Be to, J. V. prieš mirtį sirgo fibrokavernine plaučių tuberkulioze, todėl turėjo būti gydomas ir izoliuotas bei negalėjo dirbti ligoninėje. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. V. dirbo ligoninėje ir kad gyveno ginčo patalpose. Duomenys, kad J. V. gyveno ginčo patalpose nuo 1944 metų, taip pat kad atsakovams vėlesniais laikotarpiais buvo suteiktos papildomos patalpos, yra paremti tik pačių atsakovų paaiškinimais. Atsakovų pateikti mokėjimo ligoninei kvitai patvirtina ne nuomos mokesčio, o komunalinių paslaugų apmokėjimą.

21.3. Teismai, spręsdami, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena teisėtai, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias gyvenamojo būsto suteikimo tvarką. Nė vienas tarybiniais laikais galiojęs teisės aktas, taip pat kiti naujojo CK įsigaliojimo metu galioję teisės aktai nenustatė, kad gyvenamosios ar tarnybinės patalpos gali būti išnuomotos nepriimant jokio raštiško sprendimo ir (ar) nesudarant rašytinės nuomos sutarties (pvz., 1922 m. RTSFR CK 115 straipsnio 2 dalis, 1964 m. LTSR CK (1964 m. redakcija) 47 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnio 1 dalis,

1964 m. CK (1983 m. redakcija) 318 straipsnis, Butų kodekso (įsigaliojusio 1983 m. kovo 1 d.) 49, 53, 75 straipsniai, CK 6.579 straipsnio 1 dalis). Tiek anksčiau galioję teisės aktai, tiek šiuo metu galiojantis CK imperatyviai nustato, kad tuo atveju, kai gyvenamosios patalpos nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu. Todėl, nesant byloje jokių dokumentų, kuriais teisėtai buvo suteikta atsakovams naudotis ginčo patalpomis, taip pat nesant byloje rašytinių nuomos sutarčių tarp ligoninės ir atsakovų, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų naudojimasis ginčo patalpomis yra teisėtas. Taip pat nepagrįsta yra teismo išvada, kad, remiantis tarybiniais laikais galiojusiais teisės aktais, atsakovai įgijo teisinę garantiją iškeldinimo atveju gauti kitą gyvenamąjį plotą. Tokią teisę galėjo įgyti tik asmuo, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka būdavo suteikiamas būstas ir su kuriuo būdavo pasirašoma rašytinė nuomos sutartis. Be to, remiantis CK 6.620 straipsniu, nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad minėtą teisę atsakovai turi iki šiol. 21.4. Teismai netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias savivaldybės turto suteikimą panaudos pagrindais, ir pažeidė bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė). Panaudos sutartimi ginčo patalpos buvo perduotos VšĮ Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei neatlygintinai naudotis jos įstatuose nurodytai veiklai vykdyti ir užtikrinti. Remiantis panaudos sutartimi ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, ligoninė neturėjo teisės jai perduotų patalpų nuomoti ar kitaip perduoti jų kitiems asmenims. Taigi atsakovai negalėjo teisėtai gyventi ginčo patalpose. Atsakovų gyvenimo ginčo patalpose trukmė ir gyvenamosios vietos registracija Nekilnojamojo turto registre neįregistruotame objekte (registre nėra įregistruotas atskiras turtinis vienetas adresu (duomenys neskelbtini) nepaneigia atsakovų gyvenimo šiose patalpose neteisėtumo – nuomos teisė negali atsirasti neteisėto apsigyvenimo patalpose pagrindu. Priešingu atveju būtų pažeistas esminis teisės principas, kad iš neteisės neatsiranda teisė.

21.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų nebuvo bandoma iškelti. Be atsakovų, ginčo pastate daugiau niekas negyvena, visi kiti pastate gyvenę asmenys patys išsikėlė. Ligoninė, panaudos teise valdžiusi ginčo patalpas, turėjo imtis veiksmų, kad iš patalpų išsikeltų asmenys, kurie nėra ligoninės darbuotojai. Be to, atsakovai ne tik neišsikėlė iš ginčo patalpų, bet ir savavališkai užėmė kitų gyventojų atlaisvintas patalpas.

21.6. Teismai, atsisakydami tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti žalos dėl negauto nuomos mokesčio atlyginimą, pažeidė CK 6.245 straipsnio 2, 3, 4 dalis, 6.248, 6.263 straipsnius, 6.583 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai, spręsdami dėl šio reikalavimo, taikė sutartinę, o ne deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

22. Atsakovai atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti atsakovei A. N. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisma pagrįstai ir teisingai, nepažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, sprendė, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena teisėtai, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. 2004 metais tuometės Respublikinės Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninės vadovė informavo ieškovę, kad atsakovo V. V. tėvui J. V. ginčo butas Nr. l buvo suteiktas 1944 metais, nes jis dirbo tuometėje Respublikinėje Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninėje vairuotoju. Ji taip pat minėtame rašte nurodė, kad sutarčių neturi, todėl artimiausiu metu kreipsis į Kauno apskrities archyvą dėl duomenų patikslinimo, tačiau ligoninės dokumentai archyvui nebuvo perduoti. Faktas, kad pati ligoninė neišsaugojo dokumentų ir kad laiku jų neperdavė archyvui, nepaneigia atsakovų nurodytų aplinkybių dėl J. V. teisėto apsigyvenimo ginčo patalpose 1944 metais.

22.2. Bylą nagrinėję teismai teisingai ir tinkamai įvertino teisės aktų, reguliavusių gyvenamosios patalpos nuomos santykius, kaitą nuo 1944 metų.

22.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovai dėl jų ginčo patalpose gyvenamosios vietos deklaravimo datų (beveik prieš pat J. V. mirtį ar po jos), taip pat dėl J. V. ligos negali būti pripažįstami J. V. šeimos nariais, vedusiais su juo bendrą ūkį. Tokie teiginiai yra nelogiški ir visiškai teisiškai nepagrįsti. Bylos įrodymai patvirtina, kad visus asmenis, gyvenusius ir šiuo metu gyvenančius ginčo patalpose, sieja artimas giminystės ryšys su pagrindiniu nuomininku J. V., su kuriuo jie vedė bendrą ūkį.

22.4. Byloje esantys mokėjimų kvitai, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovas V. V. buvo buvusio patalpų savininkės pripažintas nuomininku ir kad papildomos patalpos atsakovams buvo suteiktos teisėtai.

22.5. Ginčo pastatas ir jame esančios patalpos iki jų perdavimo ieškovės nuosavybėn 1996 m. sausio 9 d. priklausė VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninei. Ginčo butas J. V. suteiktas 1944 metais, galiojant 1922 m. RTFSR civiliniam kodeksui. Kitos ginčo patalpos atsakovų šeimai suteiktos 1990–1993 metais, kai jokios patalpos ginčo gyvenamajame

name ieškovei dar nepriklausė ir šios papildomos patalpos suteiktos atsakovams vadovaujantis tuo metu galiojusio CK (1969 m. gegužės 28 redakcija, įsigaliojusi nuo 1969 m. liepos 1 d.) 340 straipsniu, 354 straipsnio 1 dalimi, 363 straipsniu ir Butų kodekso (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. kovo 1 d.) 29, 54, 89, 90, 97, 98 straipsniais. Taigi ieškovė, įsigijusi nuosavybės teises ir jas perimdama iš buvusios tuometinės patalpų savininkės, įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvusi daikto (turto) savininkė (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties visi ieškovės teiginiai dėl 1997 m. gruodžio 18 d. sudarytos panaudos sutarties su buvusia pastato savininke neturi jokios reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

22.6. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai, nepažeisdami CK 6.245–6.249 straipsnių, atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

23. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tenkinto atsakovų reikalavimo ir atsakovei A. N. priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, vadovaujantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), privalėjo būti palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas atsakovų reikalavimas dėl nuomos sutarties sudarymo, nes šio reikalavimo netenkinimas. neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo.

23.2. Teismas, atmesdamas atsakovų priešieškinio reikalavimą, nepagrįstai nurodė, kad byloje nenustatytas nei įstatymo pagrindas, nei savanoriškas ieškovės įsipareigojimas sudaryti nuomos sutartį. Nors sutarčių teisėje galioja sutarčių laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), tačiau, remiantis CK 6.156 straipsnio 2 dalimi, draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Sutarties laisvės principas pagal CK 6.156 straipsnį turėtų būti taikomas sudarant naujas sutartis, bet ne juridiškai įforminant faktines nuomos sutartis, kurios tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad tarp buvusios patalpų savininkės ir atsakovų yra susidarę ilgalaikiai faktiniai nuomos santykiai, o ieškovė perėmė ginčo patalpas žinodama apie esamus nuomininkus (atsakovus), kurie ilgą laiką tomis patalpomis naudojosi. Dėl šios priežasties teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovė, įgijusi nuosavybėn ginčo patalpas, įgijo ir nuomos davėjo teises ir kad tarp šalių privalo būti įteisinti nuomos santykiai. Priešingu atveju, neįteisinus šių santykių nuomos sutartimi, bus pažeistos abiejų šalių teisės, t. y. atsakovai ir toliau gyvens ginčo patalpose, bet nemokės mokesčių ieškovei dėl to, jog nuomos sutartis su jais nepasirašyta. Tačiau ir atsakovai, nesant įformintos nuomos sutarties, gyvens nežinomybėje, todėl teismas pažeidė atsakovų teisę į įgytų teisių į ginčo patalpas apsaugą (teisėtų lūkesčių principą), kuri suteikia pagrindą asmenims pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus įgytos teisės į ginčo patalpas bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2012).

23.3. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl nuomos sutarties sudarymo, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008, teigdamas, jog pagal kasacinio teismo praktiką ginčas turi būti sprendžiamas pagal teisę ir asmens teisių bei teisėtų interesų pažeidimas nesudarius nuomos sutarties nėra pakankamas pagrindas įpareigoti šalis sudaryti sutartį. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad teismas taip pat privalo spręsti ginčus pagal teisę, o ne savavališkai, todėl gali įpareigoti sudaryti nuomos sutartį, jeigu yra pažeidžiami asmens teisės ir teisėti interesai nesudarant nuomos sutarties, o CK 6.156 straipsnio 2 dalyje taisyklė neturi būti suprantama kaip draudimas teismui įpareigoti įforminti raštu esamus nuomos santykius ar vykdyti prievoles, kilusias iš žodinės nuomos sutarties.

23.4. Besitęsiantys ir abiejų teismų pripažinti faktiniai nuomos santykiai turi būti įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi buvusi ginčo patalpų savininkė ginčo patalpas atsakovams suteikė teisėtai, ką pripažino teismai, tai pareigą naujam patalpų savininkui įforminti nuomos santykius nustato ir CK 4.48 straipsnio 2 dalis. Teismui nustačius, kad dėl šiuo metu ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų yra susiklostę ilgalaikiai faktiniai nuomos santykiai, valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos sutartį ir kad savivaldybių turtas turi būti valdomas ir naudojamas, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-701/20018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-403/2018).

24. Ieškovė atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo palikti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008), atmetė atsakovų reikalavimą įpareigoti ieškovę sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. Naudojimosi savivaldybei priklausančiu turtu tvarka ir būdai yra nustatyti Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. Šis įstatymas nustato esmines socialinių būstų nuomos sąlygas, disponavimo jais principus ir turi viršenybę prieš bendrąsias CK nuostatas. Minėto įstatymo 9 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant asmuo turi teisę į socialinio būsto nuomą, o 16 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad socialinis būstas nuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka ir laikantis eiliškumo. Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai atitinka visas minėto įstatymo sąlygas, taip pat nėra laikomasi eiliškumo principo, įvertinus asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, buvimo sąrašuose laikotarpį.

24.2. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovės pareiga sudaryti su jais nuomos sutartį įtvirtinta CK 4.48 straipsnio 2 dalyje, taip pat kad sutarties laisvės principas pagal CK 6.156 straipsnį turėtų būti taikomas sudarant naujas sutartis, bet ne juridiškai įforminant faktinius nuomos santykius. Ginčo patalpos ligoninei buvo perduotos panaudos sutarties pagrindu, todėl ši, remdamasi imperatyviaisiais teisės aktų reikalavimais, negalėjo jų išnuomoti ir kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims. Taigi atsakovų ir ligoninės negalėjo sieti žodiniai nuomos teisiniai santykiai. Be to, remiantis CK 6.585 straipsniu, 6.579 straipsnio 4 dalimi, net jeigu tokie žodiniai nuomos teisiniai santykiai ir egzistavo, jų ieškovė negalėjo perimti, nes nuomos sutartis nebuvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.

24.3. Jeigu teismas vis dėlto pripažintų, kad ligoninę ir atsakovus siejo žodiniai nuomos santykiai, nors tokių santykių buvimą paneigė ir pati ligoninė, tai jie (santykiai), vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, teismo turėtų būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

24.4. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. A-2135 „Dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti“ gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas netinkamu (negalimu) naudoti dėl fizinio nusidėvėjimo. Dėl šios priežasties įpareigojimas ieškovę sudaryti su atsakovais nuomos sutartį pažeistų CK 6.581 straipsnio imperatyvą, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis.

24.5. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 42 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus, 265 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai, nesant atsakovų reikalavimo, skyrė ieškovei baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai ir teisės į būstą apsaugos

25. Konvencijos 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Ch. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).

26. Remiantis EŽTT praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu,

nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., EŽTT 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje B. prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje W. prieš Jungtinę Karalystę). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

27. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje W. ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. EŽTT 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje M. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McC. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46).

28. Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpose teisėtumą ir teigia, kad šiose patalpose jie gyvena neturėdami jokio teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde ji teigia, kad bylą nagrinėję teismai, padarę išvadą, kad ieškovai ginčo patalpose apsigyveno teisėtai ir šios patalpos gali būti laikomos būstu pagal Konvencijos 8 straipsnį, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

31. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-403/2018 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Šiuo atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino tuos pačius įrodymus, susijusius su atsakovų ir jų šeimos narių apsigyvenimo ginčo patalpose aplinkybėmis, ir abu teismai vienodai konstatavo, kad atsakovų šeimai ginčo patalpos buvo suteiktos 1944 m. ir nuo to laiko atsakovų šeima šiose patalpose gyvena teisėtai, o tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Byloje nesant tiesioginių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ginčo patalpų suteikimą atsakovo tėvui, nes Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės profkomiteto dokumentai archyvui buvo perduoti nuo 1947 m., o ligoninės įsakymai – nuo 1949 m., teismai, be kita ko, vertino namo gyventojų, tarp jų ir atsakovo tėvo, raštą Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui, mokėjimo už patalpoms suteiktas komunalines paslaugas ir už jų nuomą kvitus, aplinkybę, kad ligoninė niekada neginčijo atsakovo tėvo ir jo šeimos narių gyvenimo ginčo patalpose tiek tėvui esant gyvam, tiek jam mirus, skaičiavo atsakovų šeimai nuomos mokestį, taip pat aplinkybę, kad atsakovų šeima per 75 metų gyvenimo ginčo patalpose laikotarpį iš šių patalpų niekada keldinama nebuvo ir atsakovams jokios pretenzijos dėl to reiškiamos nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visų nurodytų aplinkybių visumą, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl atsakovų gyvenimo ginčo patalpose teisėtumo ir ginčo patalpų pripažinimo būstu pagal Konvencijos 8 straipsnį, taip pat tarp šalių egzistuojančių teisinių santykių pripažinimo nuomos teisiniais santykiais. Šios išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, o priešingi ieškovės kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, pažymi, kad vertinimas, ar atsakovų šeima 1944 m. teisėtai apsigyveno ginčo patalpose ir ar teisė gyventi ginčo patalpose šeimos nariams išliko ir po atsakovo tėvo, kuriam ir buvo suteikta teisė gyventi ginčo patalpose, mirties, lemiamos įtakos ginčo patalpų pripažinimui atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme neturi. Didžiausią įtaką pripažįstant, kad atsakovai turi teisę į būsto neliečiamybę ginčo patalpų atžvilgiu, turi tai, kad atsakovai nuo 1944 m. gyvena ginčo patalpose, t. y. 75 metus, ir iki nagrinėjamos bylos iškėlimo 2018 m. ši atsakovų teisė niekada nebuvo ginčijama. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad EŽTT praktikoje, vertinant ir daug trumpesnę gyvenimo trukmę ginčo patalpose, pavyzdžiui, 7, 10, 14 metų, EŽTT buvo konstatuojama, kad asmuo tiek laiko gyvendamas ginčo patalpose su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr. EŽTT 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; 2017 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; 2017 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų nepertraukiamo gyvenimo trukmė ginčo patalpose neabejotinai sudaro prielaidas konstatuoti, kad atsakovus su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jų teisė į ginčo patalpų neliečiamybę.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę ribojimo

34. Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima ir apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo. Tačiau ši teisė nėra absoliuti.

35. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad būsto praradimas yra pats ekstremaliausias kišimasis į asmens teisę į jo būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas asmuo priklauso pažeidžiamų asmenų grupei. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT, be kitų teisės į būsto neliečiamybę ribojimų, tokiu ribojimu yra pripažinęs iškeldinimą iš būsto net tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl iškeldinimo dar nėra įvykdytas (žr., pvz., EŽTT 2011 m. birželio 21 d. sprendimo byloje O. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 56; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 91; 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 22).

36. Nepaisant to, kad ginčo patalpos laikytinos atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų yra laikytinas atsakovų teisės į jų būsto neliečiamybę ribojimu, toks ribojimas gali būti pateisinamas, egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

37. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19), arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

38. EŽTT ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia toks ribojimas (būsto praradimas), turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McC. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

39. Be to, EŽTT bylose dėl nuomininkų iškeldinimo yra nurodęs, kad nepakanka vien nurodyti teisinį iškeldinimo pagrindą, būtina atsižvelgti ir į individualias bylos aplinkybes bei teisėtus gyventojų interesus, kurie turi būti ginami (žr., pvz., EŽTT 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo byloje I. ir Ch. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 46577/15, par. 52; Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 21; O. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 64; G. prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 94–95; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje K. ir K. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 30856/03, par. 50; 2018 m. sausio 16 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją, peticijos Nr. 75737/13, par. 55).

40. Priešingai nei nustatant, ar ginčo patalpas galima laikyti asmens būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, ginčo

patalpų įgijimo (užėmimo) teisėtumas yra vertinamas sprendžiant dėl būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumo. EŽTT byloje P. ir kiti prieš Rusiją (peticijos Nr. 44560/11) pripažino, kad tai, jog pareiškėjos valstybiniame bendrabutyje gyveno neturėdamos teisinio pagrindo, yra svarbus aspektas vertinant jų teisių ribojimo proporcingumą. Tačiau EŽTT kartu pabrėžia, kad šis kriterijus negali būti suabsoliutinamas. EŽTT praktikoje konstatuojami Konvencijos 8 straipsnio pažeidimai, jei valstybės narės, priimdamos sprendimus iškeldinti pareiškėjus iš ginčo patalpų, daugiausia remiasi vien tik tuo, kad pagal nacionalinę teisę pareiškėjai neturėjo teisinio pagrindo įsikelti ar teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi ir neatsižvelgia į kitas individualias bylos aplinkybes (žr., pvz., P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11).

41. Vertinant iškeldinimo kaip nuosavybės neliečiamybės ribojimo proporcingumą taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir į alternatyvaus būsto galimybę. Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnis negali būti aiškinamas kaip garantuojantis asmeniui teisę pirkti būstą ar teisę būti aprūpintam būstu ar gyventi konkrečioje vietoje (žr., pvz., S. ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46934/99; W. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31888/03; C. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 485/05). Tačiau EŽTT kritikuoja nacionalinių teismų sprendimus, kuriuose sprendžiant dėl ribojančios priemonės proporcingumo nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjų argumentus, kad tai vienintelis jų būstas ir jie neturi galimybių išsikelti į kitą būstą (žr., pvz., P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11). Pavyzdžiui, byloje Y. Z. prieš Rusiją (peticijos Nr. 66610/10) EŽTT konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, atsižvelgdamas į tai, kad nacionaliniai teismai ypatingą dėmesį skyrė tam, kad pareiškėjas 10 metų savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kitu adresu, ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad ginčo būstas yra jam tikrai reikalingas.

42. Taip pat vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkretūs konkuruojantys interesai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nurodant, jog ribojimas yra būtinas kitų asmenų, turinčių teisę į ginčo būsto patalpas, interesų apsaugai, nepakanka deklaratyviai konstatuoti šio tikslo, jį būtina individualizuoti (žr., pvz., EŽTT 2017 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11).

43. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, byloje teismų pagrįstai konstatuota, kad atsakovai, jų šeima, ginčo patalpas užėmė ir juose nepertraukiamai 75 metus gyveno teisėtai, o tarp ligoninės, o vėliau jos teises ir pareigas į ginčo patalpas perėmusios ieškovės, ir atsakovų (jų šeimos narių) susiformavo faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovai ginčo patalpas laiko savo namais, nes kito būsto neturi, o ieškovė šios aplinkybės neginčija.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą iškeldinti atsakovus, nagrinėjamu atveju nedetalizavo atsakovų iškeldinimu siekiamo teisėto tikslo, nenurodė galimų kitų asmenų teisės į socialinį būstą ar kitokios teisės gynybos būtinumo, šios teisės neindividualizavo. Dėl nurodytų priežasčių byloje kyla abejonių dėl tikrojo atsakovų būsto neliečiamybės ribojimo intereso.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta EŽTT praktika, atsižvelgdama į teismų byloje nustatytas aplinkybes, į atsakovų (jų šeimos narių) nepertraukiamą 75 metus trukusį teisėtą gyvenimą ginčo patalpose, jiems neturint kito būsto, o ieškovei nedetalizavus konkretaus atsakovų iškeldinimu siekiamo apsaugoti intereso, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų.

Dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį

46. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų priešieškinyje pateikto reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti su atsakove A. N. ginčo patalpų nuomos sutartį, sprendė, kad toks įpareigojimas, nesant nei įstatymo nustatyto pagrindo, nei ieškovės savanoriško įsipareigojimo sudaryti nuomos sutartį, prieštarauja sutarčių laisvės principui, įtvirtintam CK 6.156 straipsnyje.

47. Ieškovė atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą, be kita ko, nurodo, kad toks įpareigojimas taip pat prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai (1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pirmiausiai

skirtas valstybės ir savivaldybių institucijoms įgyvendinant įgaliojimus, susijusius su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, bet ne vykdant teismo, kuris vykdo teisingumą, sprendimus.

49. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismui nustačius, jog dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų yra susiklostę faktinės panaudos (nuomos) santykiai, o šiuo pagrindu Konvencijos prasme tokiomis patalpomis asmuo naudojosi kaip būstu, dėl ko jam turėtų būti taikoma Konvencijos pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos sutartį. Priešingas aiškinimas prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam visuomeninės naudos principui, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą.

50. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra sprendęs ir pasisakęs dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos, kuri yra viešosios nuosavybės teisės objektas, nuomos sutartį bei aiškinęs, kokia sutartis tokiu atveju turėtų būti sudaroma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2014; 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-701/2018 39 punktą).

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodytą, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju įpareigojimas ieškovę sudaryti su atsakove A. N. ginčo patalpų nuomos sutartį nepažeidžia nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, nei sutarčių laisvės principo, kuris, be kita ko, nėra absoliutus. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados yra teisiškai nepagrįstos.

52. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, ieškovei neskaičiavus atsakovams nuomos mokesčio, nereiškus jiems reikalavimo mokėti konkretų mokestį už naudojimąsi patalpomis, taip pat nesant atsakovų neteistų veiksmų gyvenant ginčo patalpose, ieškovės reikalavimas dėl žalos, padarytos naudojantis ginčo patalpomis, atlyginimo priteisimo yra teisiškai nepagrįstas (CK 6.245–6.249 straipsniai).

53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis CPK 273 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ieškovę sudaryti nuomos sutartį, taip pat turėjo teisę ir nustatyti šio įpareigojimo nevykdymo padarinius – skirti baudą už minėto įpareigojimo neįvykdymą per teismo nustatytą terminą. Dėl šios priežasties atmestini ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovų reikalavimo, neturėjo teisinio pagrindo skirti ieškovei nurodytos baudos.

54. Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismų sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad ieškovės atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą nurodyta nauja aplinkybė dėl ginčo patalpų (ne)tinkamumo naudoti pagal paskirtį yra nauja, ji neegzistavo teismams priimant procesinius sprendimus dėl šalių ginčo, dėl jos teismai nesprendė ir nepasisakė. Kadangi, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos pasisakyti. Pažymėtina, kad šis klausimas (ginčo patalpų (ne)tinkamumas naudoti pagal paskirtį) gali būti išspręstas vykdymo proceso metu.

55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti nuomos sutartį su atsakove A. N., netinkamai taikė ir aiškino sutarčių laisvės principą, įtvirtintą CK 6.156 straipsnyje, ir nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas naikinant šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl priešieškinio paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 3 dalis). Taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

57. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus, ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas.

58. Šia nutartimi tenkinus atsakovų kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas priešieškinis, atsakovams iš ieškovės priteistinas jų patirtų bylinėjimosi visų instancijų teismuose išlaidų atlyginimas.

59. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė A. N. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą; 1800 Eur atstovavimo išlaidų už kasacinio skundo parengimą; 900 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą parengimą; 75 Eur žyminio mokesčio už pareikštą priešieškinį; 2000 Eur atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (100 Eur už tris teisines konsultacijas, 900 Eur už atsiliepimą į ieškinį, 900 Eur už priešieškinį; 100 Eur už atstovavimą teisme); 1200 Eur atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

60. Atsakovės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.11, 8.13, 8.14, 8.19 punktuose nustatytų dydžių. Dėl šios priežasties atsakovei iš ieškovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma ir sumokėtas žyminis mokestis, t. y. iš viso – 6050 Eur.

61. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimą:panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria

atsakovų M. N., A. N., D. V., V. V. priešieškinis atmestas, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą;

panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalis, kuria iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės atsakovei A. N. priteista 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės atsakovei A. N. priteista 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo

kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) atsakovei A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6050 (šešis tūkstančius penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-334-823/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02613-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.11.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=14355a500a2511ea9d279ea27696ab7b

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir S. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir S. B. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Negresko investicijos“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Conresta“ dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo ir hipotekos panaikinimo bei ieškovo M. M. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Negresko investicijos“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Conresta“ dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo ir hipotekų pripažinimo pasibaigusiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2. M. M. ieškiniu prašė teismo pripažinti jam nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), ir į 46/13264 idealiąsias dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sklypas), nuo preliminariojoje sutartyje nurodytos buto kainos sumokėjimo momento (2015 m. rugsėjo 18 d.); įpareigoti ieškovą sumokėti atsakovei BUAB „Negresko investicijos“ 2816,71 Eur kompensaciją už 2,90 kv. m padidėjusį buto plotą; pripažinti pasibaigusiomis 2016 m. balandžio 23 d. pranešimais įregistruotas ginčo buto ir žemės sklypo hipotekas.

3. A. B. ir S. B. ieškiniu prašė teismo pripažinti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į ginčo butą (duomenys neskelbtini) nuo jo kainos sumokėjimo momento (2015 m. gruodžio 8 d.); panaikinti 2015 m. balandžio 23 d. įregistruotą ginčo buto hipoteką.

4. M. M. ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 18 d. su atsakove BUAB „Negresko investicijos“ sudarė preliminariąją statomo buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo sumokėti perkamo 47,36 kv. m buto su žemės sklypo dalimi kainą (46 000 Eur), o UAB „Negresko investicijos“ įsipareigojo pasitelkdama rangovę UAB „Conresta“ pagal projektinius dokumentus bei išduotą statybos leidimą pastatyti 2 kambarių butą, kuris bus 8 namo aukšte. Ieškovas tą pačią dieną atsakovės vadovui Z. Z. sumokėjo grynaisiais pinigais 46 000 Eur perkamo turto kainą. Ieškovas pažymėjo, kad nuo 2016 m. spalio mėn. nebegalėjo susisiekti su BUAB „Negresko investicijos“ vadovu ir iš spaudos sužinojo, kad UAB „Negresko investicijos“ du kartus įkeitė atsakovei UAB „Conresta“ žemės sklypą ir mišrų pastatą, kuriame yra ieškovo butas. Dėl šių suvaržymų ieškovas negali sudaryti pagrindinės ginčo buto ir dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, nors yra sumokėjęs visą perkamo turto kainą ir faktiškai finansavęs buto statybą.

5. A. B. ir S. B. ieškinyje nurodė, kad 2015 m. gruodžio 3 d. su atsakove BUAB „Negresko investicijos“ sudarė preliminariąją sutartį dėl ginčo buto pirkimo. Ieškovė S. B. 2015 m. gruodžio 8 d. iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė į BUAB „Negresko investicijos“ sąskaitą 60 000 Eur. Pardavėjos vadovas Z. Z. 2016 m. birželio mėn. ieškovams

davė sutikimą pradėti remontą, įpareigojo statytojos UAB „Conresta“ darbuotojus perduoti ieškovams buto raktus, buvo atlikta visa buto apdaila ir nuo 2016 m. rugsėjo mėn. jame apsigyveno ieškovų duktė. Ieškovai ieškinyje išreiškė abejones dėl M. M. mokėjimo už statomą ginčo butą, pažymėjo, kad butas negali būti perduotas M. M., nes jam turėjo būti parduotas butas su daline apdaila, o ieškinio pateikimo metu butas buvo visiškai įrengtas ir naudojamas pagal paskirtį.


6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu M. M. ieškinį tenkino, A. B. ir S. B. ieškinį atmetė; pripažino M. M. nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini) ir į 46/13264 idealiąsias dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. rugsėjo 18 d.; įpareigojo M. M. sumokėti atsakovei BUAB „Negresko investicijos“ 2816,71 Eur kompensaciją; pripažino ginčo buto ir žemės sklypo dalies hipotekas pasibaigusiomis; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad kasos pajamų orderis patvirtina, jog ieškovas 2015 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo 46 000 Eur grynaisiais atsakovės vadovui Z. Z. Kadangi buvo sumokėta pagal preliminariąją sutartį, atsiskaitymo grynaisiais pinigais būdas nėra uždraustas, be to, toks būdas buvo nustatytas ir sutartyje, tai teismas padarė išvadą, kad M. M. atsiskaitė už perkamą butą, pažymėjo, kad byloje yra duomenų, jog kitų butų pirkėjai taip pat naudojo atsiskaitymo grynaisiais būdą. Tolesni Z. Z. veiksmai, disponuojant jam perduotomis įmonės lėšomis, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškovo mokėjimo prievolės UAB „Negresko investicijos“ įvykdymo fakto.

8. Iš šalių paaiškinimų ir Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad ieškovas pirko dar nepastatytą ir nesuformuotą kaip nekilnojamojo turto objektas butą. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad užbaigus statybos darbus ir atlikus kadastrinius matavimus ginčo buto plotas padidėjo 2,90 kv. m, M. M. pripažįsta savo prievolę kompensuoti 2816,71 Eur sumą. Remdamasis preliminariosios sutarties nuostatomis teismas sprendė, kad buto kaina, su kurios sumokėjimu siejamas nuosavybės teisės į butą atsiradimo faktas, buvo 46 000 Eur, o sutarties 4.1.2 punkte buvo nustatyta pirkėjo pareiga sumokėti kompensaciją už padidėjusį buto plotą. Teismas vertino, kad net ir pripažinus, jog M. M. nesumokėjo visos perkamo turto kainos, nežymios kainos dalies (2816,71 Eur) nesumokėjimas, palyginus su sumokėta turto kaina (46 000 Eur), nepaneigia fakto, kad ieškovas iš esmės už turtą atsiskaitė; vien likusios sumos nesumokėjimas neteikia pagrindo nepripažinti daiktinių teisų atsiradimo.

9. Teismas pažymėjo, kad M. M. banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 4 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. jis išgrynino apie 70 000 Eur, o tai įrodo, kad jis turėjo galimybę atsiskaityti už butą grynaisiais pinigais.

10. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. statybos darbų perdavimo–priėmimo aktu statybos darbai buvo perduoti užsakovei; ginčo butas, kaip nekilnojamasis daiktas, buvo suformuotas nuo 2015 m. lapkričio 18 d. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įregistruota buto būklė – „nebaigta statyba“, baigtumas – 80 proc.

11. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog M. M. siekė įsigyti būstą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, preliminariosios sutarties sudarymo momentu butas nebuvo nei pastatytas, nei suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas. Tokią sutartį teismas kvalifikavo kaip būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.401 straipsnis). Aplinkybės, kad UAB „Negresko investicijos“ veikė nesąžiningai ir neperdavė UAB „Conresta“ iš pirkėjų gautų lėšų, teismas nepripažino teikiančia pagrindą daryti išvadą, jog ne ieškovas, o rangovė finansavo pagal preliminariąją sutartį perkamo ginčo buto statybos darbus.

12. UAB „Conresta“ atsikirtimus, kad ieškovo M. M. sudarytoje preliminariojoje sutartyje nebuvo nurodyta kai kurių pagal CK 6.401 straipsnį privalomų duomenų, teismas vertino kaip formalų neatitikimą, dėl kurio sutartis negali būti laikoma niekine, juolab kad tokie padariniai nenustatyti įstatyme. Aplinkybės, kad statybos metu pasikeitė ginčo buto planas (butas suformuotas kaip turintis ne du, o vieną kambarį), teismas taip pat nepripažino esmine, leidžiančia konstatuoti, jog šalių valia buvo pastatyti visiškai kitą daiktą.

13. Teismas konstatavo, kad ieškovas M. M., sumokėjęs perkamo turto kainą, įgijo nuosavybės teisę į pagal būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartį perkamą turtą. Kadangi ginčo butas, kaip civilinės apyvartos objektas, buvo suformuotas 2015 m. lapkričio 19 d., tai teismas pripažino ieškovui nuosavybės teisę nuo šios datos, pažymėjo, kad tuo metu turtas nebuvo areštuotas (areštai galiojo nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. spalio 24 d.).

14. Vertindamas A. B. ir S. B. ieškinio reikalavimus, teismas nurodė, kad ieškovai 2015 m. gruodžio 3 d. sudarė analogiško turinio preliminariąją statomo buto pirkimo–pardavimo sutartį dėl to paties buto pastatymo už 59 000 Eur, vykdydami šią sutartį, 2015 m. gruodžio 8 d. pervedė atsakovei BUAB „Negresko investicijos“ 60 000 Eur. Teismas

pažymėjo, kad šio sandorio sudarymo momentu ginčo butas jau buvo suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, nors ir nebuvo baigtas statyti. Kadangi toks daiktas jau galėjo būti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties objektu, teismas sprendė, kad ieškovų sudaryta sutartis neatitinka CK 6.401 straipsnyje nustatytų būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties požymių, nebuvo objektyvaus poreikio sudaryti tokią sutartį. Šią sutartį teismas kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį, sudarytą CK 6.165 straipsnio pagrindu, pagal kurią pinigų už butą sumokėjimas neturi įtakos daiktinių teisių atsiradimui, o pagrindinės sutarties nesudarymas turi kitas teisines pasekmes, nei nustatytos CK 6.401 straipsnyje. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė A. B. ir S. B. ieškinį.

15. Teismas nurodė, kad A. B. ir S. B. ieškinys atmestinas ir CK 1.75 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kadangi nė vienas iš ieškovų neišviešino preliminariosios sutarties viešame registre, tai teismas pripažino, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo – M. M. Tokios išvados nekeičia aplinkybės, kad A. B. ir S. B. susitarė dėl didesnės ginčo buto kainos, kad šie ieškovai faktiškai pradėjo naudotis butu.

16. Teismas nustatė, kad BUAB „Negresko investicijos“ ir rangovė UAB „Conresta“ 2015 m. balandžio 22 d. sudarė hipotekos sutartį dėl BUAB „Negresko investicijos“ prievolių pagal rangos sutartį užtikrinimo, šioje sutartyje, be kita ko, susitarė, kad įkeičiamą daiktą draudžiama perleisti tretiesiems asmenims be išankstinio rašytinio kreditoriaus sutikimo; pažeidus šį draudimą, įkaito davėjas įsipareigoja atlyginti kreditoriui visus jo patirtus nuostolius, kilusius dėl negalėjimo patenkinti savo reikalavimų iš įkeičiamo daikto vertės. Išskaidžius mišrų statinį, 2015 m. lapkričio 20 d. buvo įregistruoti hipotekos pakeitimai, pagal kuriuos ginčo butas apsunkintas hipoteka.

17. Kadangi ieškovai (vartotojai) sudarė sutartis su verslo įmone, tai teismas sprendė, kad būtent atsakovė turėjo tinkamai įvykdyti informavimo pareigą, tačiau su ieškovu sudarytoje preliminariojoje sutartyje nebuvo nuodyta, jog būsimas turtas turi (turės) suvaržymų (CK 6.401 straipsnio 2 dalies 5 punktas), taip pat byloje nėra duomenų, kad tokia informacija buvo pateikta žodžiu. Teismas vertino, kad ieškovas galėjo, bet neturėjo pareigos nuolat tikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenų, aiškintis, ar statomas butas nebuvo apsunkintas hipoteka, areštais ir pan., juolab kreiptis dėl profesionalios advokatų pagalbos sudarant pakankamai įprastą rinkoje būsto pirkimo sandorį. Atsakovės neįrodė, kad M. M. buvo tinkamai informuotas apie hipoteką, todėl teismas nekonstatavo, jog, sudarydamas būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas veikė nesąžiningai.

18. Ieškovas, įvykdęs savo prievolę atsiskaityti už perkamą turtą bei vadovaudamasis įprasta komercine praktika (net ir darant prielaidą, kad jis žinojo apie hipoteką), galėjo pagrįstai tikėtis, jog toks turtas bus įgytas nuosavybėn ir atlaisvintas nuo suvaržymų. Tai konstatavus, UAB „Negresko investicijos“ nesąžiningas elgesys (neatsiskaitė su rangove UAB „Conresta“ už statomą butą) negali būti panaudotas prieš vartotoją, juolab kad šis nebuvo informuotas apie konkrečius atsakovių tarpusavio įsipareigojimus. Dėl to teismas netaikė ieškovui hipotekos sąlygų, o 2015 m. rugsėjo 18 d. preliminariosios sutarties nepripažino niekine, kaip sudarytos pažeidus imperatyvias įstatymo normas (CK 4.170 straipsnio 6 dalis).

19. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.401 straipsnio 6 dalį nepastatytas butas gali būti įkeičiamas tik tuo atveju, kai kita šalis raštu sutinka. Kadangi M. M. tokio sutikimo nebuvo davęs, o jo įsigyto buto hipoteka buvo įregistruota 2015 m. lapkričio 20 d. (ieškovo nuosavybės teisė į butą atsirado anksčiau), tai teismas netaikė ieškovui atsakovių hipotekos sandorio sąlygų dėl draudimo perleisti turtą ir hipoteka užtikrintų prievolių apimties, kurios ieškovui nebuvo atskleistos, sprendė, kad yra pagrindas pripažinti įregistruotas ieškovo buto hipotekas pasibaigusiomis (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

20. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A. B. ir S. B. bei atsakovės UAB „Conresta“ apeliacinius skundus, 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

21. Teisėjų kolegija kritiškai vertino ieškovų A. B. ir S. B. argumentus dėl M. M. galimybių atsiskaityti už ginčo turtą, nurodė, kad byloje esantis kasos pajamų orderis patvirtino, jog ieškovas 2015 m. rugsėjo 18 d. grynaisiais pinigais sumokėjo UAB „Negresko investicijos“ vadovui 46 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tolesni pardavėjos vadovo veiksmai su jam perduota grynųjų pinigų suma ir (ar) pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo neteisėtų veiksmų negali turėti įtakos sprendžiant klausimą, ar ieškovas M. M. yra tinkamai atsiskaitęs pagal statomo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Šią išvadą pagrindžia ir M. M. banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys, kad jis nuo 2015 m. sausio 4 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. iš savo sąskaitos banke paėmė apie 70 000 Eur grynųjų pinigų (turėjo galimybę atsiskaityti už turtą grynaisiais pinigais).

22. Kolegija pažymėjo, kad pagal bendrąjį teisės principą niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi (lot. nemo plus juris transferre ad alium potest quam ipse habet). Remiantis šiuo principu, konstatavus, kad pirmasis pirkėjas (M. M.) įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą, atsakovė nebegalėjo perleisti ginčo nekilnojamojo turto kitiems ieškovams (A. ir S. B.) (nepriklausomai nuo jų sudarytos sutarties kvalifikavimo pagal CK 6.165 ar 6.401 straipsnį), nes pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisė į ginčo butą priklausė pirmajam pirkėjui, kuris turto kainą sumokėjo, taigi ir nuosavybės teisę įgijo, pirmiau nei ieškovai.

23. Kadangi pagal kasacinio teismo praktiką asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011), tai kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog M. M. nebuvo išviešinęs preliminariosios sutarties sudarymo fakto, savaime nepaneigia ir negali paneigti jo, kaip turto įgijėjo, teisių bei teisėtų interesų.

24. Kolegija atmetė UAB „Conresta“ argumentus, kad M. M. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo objektą, nes nebuvo sumokėjęs visos turto kainos (nesumokėjęs 2816,71 Eur už didesnį buto plotą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalies formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, jog tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja; įstatymo nedraudžiama pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Remdamasi šiuo išaiškinimu kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė šios nutarties 8 punkte nurodytą išvadą dėl ieškovo nuosavybės teisės įgijimo.

25. Kolegija pritarė šios nutarties 17–19 punktuose nurodytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, sprendė, kad atsakovių sudarytos sutartinės hipotekos sąlygos dėl draudimo perleisti turtą ir hipoteka užtikrintų prievolių apimties, kurios M. M. nebuvo žinomos, teisėtam nekilnojamojo turto savininkui ieškovui negali būti taikomos.

26. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinti hipotekos sandoriai, kolegija atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kad pirkėjui – fiziniam asmeniui – pagal būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutartį atsiskaičius su pardavėju – to būsto statytoja įmone, kuriai iškelta bankroto byla, o ne jos kreditoriais, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-916/2019). Remdamasi šia praktika kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovui tinkamai įvykdžius prievoles pagal būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. atsiskaičius už butą ir žemės sklypo dalį, yra pagrindas įregistruotas buto ir žemės sklypo dalies hipotekas pripažinti pasibaigusiomis.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

27. Kasaciniu skundu ieškovai A. B. ir S. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į ginčo butą (duomenys neskelbtini) nuo jo kainos sumokėjimo momento (2015 m. gruodžio 8 d.); panaikinti 2015 m. balandžio 23 d. įregistruotas hipotekas ginčo butui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Teismai skirtingai kvalifikavo M. M. ir ieškovų sudarytas preliminariąsias būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis, nors jų turinys identiškas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią nustačius, kad preliminariojoje sutartyje ketinamas perleisti butas buvo nurodytas kaip esantis statomame name ir nebuvo galutinai suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas (VĮ Registrų centro duomenimis, buto baigtumas buvo 84 proc., jo būklė nurodyta kaip „nebaigtas statyti“), konstatuota, jog sprendžiant, ar buvo baigas statyti butas, kuris būtų parduodamas kaip jau pastatytas, turėjo būti įvertinti kadastriniai duomenys sutarties sudarymo metu, buto ir viso namo kaip bendrosios dalinės nuosavybės pastatymo būklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018). Kadangi ginčo butas kaip nekilnojamojo turto vienetas buvo suformuotas 2015 m. spalio 18 d., jo statybos baigtumas sudarė 54 proc., butas buvo be langų, durų, elektros instaliacijos, santechnikos įvadų, vidinių sienų pertvarų (2016 m. vasario 26 d. įregistruotas 80 proc. buto statybos baigtumas), ieškovams 2015 m. gruodžio 3 d. pasirašant preliminariąją sutartį butas ir visas namas dar nebuvo baigtas statyti, tai ši sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip preliminarioji būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis.

27.2. Teismai, pripažindami, kad M. M. pirmasis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, netinkamai vertino įrodymus, tokią išvadą grindė tik dviem įrodymais – kasos pajamų orderiu ir M. M. banko sąskaitos išrašu, jų nevertino visų byloje

esančių įrodymų kontekste. Teismai neatsižvelgė į M. M. paaiškinimus, kad derybos dėl buto kainos ir mokėjimo vyko tik dvi savaites, t. y. tik 2015 m. rugsėjo mėnesį, o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., kai iš jo sąskaitos buvo išgryninti pinigai, M. M. neturėjo ketinimų įsigyti ginčo buto, dar nevyko derybos dėl jo įsigijimo, taigi byloje neįrodyta, kad išgryninti pinigai buvo panaudoti būtent ginčo butui įsigyti. M. M. nurodė, kad pažįsta UAB „Negresko investicijos“ direktorių Z. Z. nuo 2013 m., preliminarioji sutartis su juo buvo pasirašyta ir grynieji pinigai perduoti M. M. brolio name (duomenys neskelbtini), o tokia praktika nėra įprasta tokio pobūdžio komerciniuose santykiuose, todėl M. M. ir UAB „Negresko investicijos“ sudaryta preliminarioji sutartis vertintina kritiškai. Be to, M. M. nebuvo kviečiamas ir nė karto nedalyvavo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų susirinkimuose, nesikreipė į teisėsaugą dėl Z. Z. galimo sukčiavimo, iki ieškinio pareiškimo (praėjus daugiau nei metams nuo preliminariosios sutarties sudarymo) neatliko jokių kitų aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti, nors ginčo butas turėjo būti pastatytas per du mėnesius nuo preliminariosios sutarties pasirašymo. Svarbu ir tai, kad BUAB „Negresko investicijos“ dokumentuose nėra M. M. preliminariosios sutarties, taip pat nėra duomenų apie 46 000 Eur grynaisiais gavimą iš M. M. Ieškovų pateikti įrodymai, priešingai, patvirtina, kad būtent jie įsigijo ginčo butą, todėl jiems turi būti pripažinta nuosavybės teisė į jį.

27.3. Teismai netinkamai kvalifikavo ieškovų ir BUAB „Negresko investicijos“ sudarytą sutartį, todėl nepagrįstai netaikė CK 6.309 straipsnio 3 dalies ir 1.93 straipsnio 4 dalies. Byloje nustatyta, kad ginčo butas yra visiškai įrengtas ir suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, jis yra faktiškai perduotas ieškovams, jie butą įrengė savo lėšomis, visa buto kaina yra sumokėta atsakovei BUAB „Negresko investicijos“, bute gyvena ieškovų duktė bei moka jo išlaikymo mokesčius. Taigi, nepaisant sutarties pavadinimo „preliminarioji“, šalių iš esmės buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje sutarta vėliau notarine tvarka patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį pagal iš anksto sutartas sąlygas. Aplinkybė, kad atsakovė perdavė ieškovams butą bei leido jį įsirengti, patvirtina tai, jog jau sudarydami sutartį ieškovai siekė ne susitarti dėl sutarties sudarymo ateityje, o pirkti konkretų nekilnojamąjį turtą, t. y. buvo sudaryta ir vykdoma pagrindinė buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 konstatavo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, jog sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais buvo sudaryta pagrindinė sutartis; esant ginčui dėl sutarties sudarymo pagal įsipareigojimą parduoti ar pirkti daiktą (CK 6.309 straipsnio 1 dalis), pakanka nustatyti, kad pardavėjas davė įsipareigojimą parduoti daiktą, t. y. įsipareigojo perleisti už atlyginimą (kainą) nuosavybės teisę, ir daiktą perleido valdyti, t. y. leido daryti jam ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus; šių sąlygų nustatymas patvirtina, kad nuosavybės teisė perėjo iš pardavėjo pirkėjui ir įformina pirkimo–pardavimo sutartį.

27.4. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad M. M. nebuvo išviešinęs preliminariosios sutarties sudarymo fakto. Sistemiškai aiškinant CK 4.254 straipsnio 1 punktą ir 1.75 straipsnio 2 dalį darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami tokie sandoriai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Ieškovai kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti dėl ginčo buto sudarytą sutartį, tačiau šis jų prašymas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu buvo atmestas. Aplinkybė, kad M. M. tariamai 2015 m. rugsėjo 18 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl ginčo buto, ieškovams tapo žinoma tik tada, kai jie buvo įtraukti į vykstantį teismo procesą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai elgėsi apdairiai ir rūpestingai, o M. M. iki pat ieškinio pateikimo nedėjo jokių pastangų, siekdamas apsaugoti savo teises. M. M. įregistravus preliminariąją sutartį, ieškovai nebūtų įsigiję to paties buto ir jo įrengę savo asmeninėmis lėšomis. Kita vertus, aplinkybė, kad M. M. neišviešino preliminariosios sutarties, teikia pagrindą manyti, jog ji buvo sudaryta kur kas vėliau nei ieškovų sutartis (galimai prasidėjus UAB „Negresko investicijos“ bankroto procesui arba ikiteisminiam tyrimui Z. Z. atžvilgiu). Teismai neatsižvelgė į šį aspektą, taip pat neįvertino šios nutarties 27.2 punkte nurodytų faktinių aplinkybių, kurios teikia pagrindą spręsti, kad M. M. ir BUAB „Negresko investicijos“ sudarė apsimestinę sutartį, kuri nebuvo vykdoma ir apie kurią nebuvo žinoma nė vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui.

28. Ieškovas M. M. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Teismai pagrįstai ieškovų ir BUAB „Negresko investicijos“ sudarytą sutartį kvalifikavo ne kaip būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.401 straipsnis), o kaip preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį

(CK 6.165, 6.392 straipsniai), nes ją sudarant ginčo butas jau buvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, taigi buvo susitarta dėl esamo daikto įsigijimo. Kadangi ieškovas sutartį sudarė 2015 m. rugsėjo 18 d., kai butas dar nebuvo suformuotas kaip atskiras objektas (tai padaryta 2015 m. lapkričio 18 d.), tai, skiriantis preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybėms, jos negalėjo būti kvalifikuojamos vienodai. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis priimta civilinėje byloje (Nr. e3K-3-434-695/2018), kurios situacija atitiko ieškovo M. M., o ne A. B. ir S. B. situaciją – preliminarioji sutartis buvo sudaryta dar prieš suformuojant butą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, nagrinėjamoje byloje sutartis pasirašyta ne dėl būsimo, bet dėl ieškovui jau perleisto turto – dėl to nurodoma nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, negali būti vertinama kaip paneigianti skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumą. Pirmiau nurodyto preliminariosios sutarties vertinimo nekeičia kasacinio skundo argumentas, kad ieškovams pasirašant sutartį butas buvo 54 proc. baigtumo – nekilnojamojo daikto sukūrimas fiksuojamas jį, kaip atskirą objektą, suformavus Nekilnojamojo turto registre, jame daiktas gali būti registruojamas net jei jis yra nedidelio baigtumo (tačiau dėl to nelaikomas būsimu daiktu).

28.2. Kol M. M. ir BUAB „Negresko investicijos“ sudaryta sutartis kvalifikuojama pagal CK 6.401 straipsnį, tol ieškovų ir pardavėjos sudarytos sutarties kvalifikavimas neturi teisinės reikšmės, nes, ieškovui įgijus nuosavybės teisę į butą, taikytinas principas „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje“ (lot. prior tempore potior jure), kuris įtvirtintas CK 1.75 straipsnio 3 dalyje. Jis, be kita ko, reiškia, kad ieškovai negali įgyti nuosavybės teisės į butą, kol šios jiems neperleido buto savininkas – ieškovas M. M.

28.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, tačiau nenurodoma, kokios konkrečios įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Ieškovai kelia ne teisės taikymo, o fakto klausimą, nors kasacinis teismas skundžiamus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovai bando suklaidinti teismą – faktas, kad ieškovas sumokėjo buto kainą, teismų buvo nustatytas įvertinus visus byloje esančius įrodymus (sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, faktą, kad ir kiti pirkėjai atsiskaitė grynaisiais). Ieškovų kritikuojamas kasos pajamų orderis yra pirminis ir tiesioginis pinigų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie jam prieštarautų, be to, ieškovai nesinaudojo CPK 184 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise pareikšti, kad šis įrodymas tariamai yra suklastotas. Ieškovas teismo posėdyje paaiškino apie savo ketinimus įsigyti būstą, pinigų išgryninimo aplinkybes, nurodė, kad su Z. Z. susipažino domėdamasis nekilnojamojo turto įsigijimo klausimais ir jokių kitų ryšių su šiuo asmeniu neturėjo, todėl deklaratyvaus pobūdžio ieškovų teiginiai, kuriais siekiama sukelti abejonių dėl ieškovo sąžiningumo, jo sudarytos preliminariosios sutarties teisėtumo, dėl šios sutarties nereiškiant jokių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės.

28.4. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovas savo pažeistas teises pradėjo ginti praėjus metams nuo sutarties sudarymo, teisiškai nereikšminga (byloje pareikštam reikalavimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), ji negali būti vertinama kaip patvirtinanti ieškovo nesąžiningumą. Nors ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartį, jis neprivalėjo šia teise pasinaudoti. Ieškovas ne kartą kreipėsi į pardavėjos vadovą Z. Z., domėjosi buto statybomis, tačiau buvo patikintas, kad darbai bus atlikti kuo įmanoma greičiau, neturėjo pagrindo netikėti Z. Z. Ieškovų nurodomos aplinkybės apie veiksmus po 2015 m. gruodžio 3 d. preliminariosios sutarties sudarymo neturi teisinės reikšmės sprendžiant šią bylą, nes klausimui, kas įgijo nuosavybės teisę į butą, išspręsti aktualaus CK 1.75 straipsnio 3 ir 4 dalyse reikšmė nėra suteikiama ieškovų nurodomoms aplinkybėms (kas lankosi namo bendrijos susirinkimuose, apmoka sąskaitas už suteiktas komunalines paslaugas ir pan.). Svarbu ir tai, kad ginčo butas ieškovams nebuvo perduotas teisės aktuose nustatyta tvarka – Atliktų darbų šalinimo aktas negali būti prilygintas CK 6.398 straipsnio 1 dalyje reglamentuotam pardavėjo ir pirkėjo pasirašytam perdavimo–priėmimo aktui.

28.5. Ieškovų pozicija dėl preliminariosios sutarties kvalifikavimo nenuosekli – kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai jų sudarytos sutarties nekvalifikavo pagal CK 6.401 straipsnį kaip preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties (šios nutarties 27.1 punktas), kita vertus, teigiama, kad ieškovai su pardavėja sudarė pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį (šios nutarties 27.3 punktas). Pastarasis argumentas nepagrįstas, nes nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai privaloma notarinė forma, o jos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 4 dalis). Tad jeigu 2015 m. gruodžio 3 d. sutartis būtų kvalifikuojama kaip pagrindinė sutartis, ji negaliotų dėl neatitikties formos reikalavimams. Tokiu atveju pirmenybė turėtų būti teikiama ieškovo sudarytai preliminariajai sutarčiai, kuri atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, buvo sudaryta anksčiau nei ieškovų sutartis (CK 1.75 straipsnio 3 dalis).

28.6. Teismai įvertino ir išsamiai išnagrinėjo argumentus, susijusius su ieškovo sudarytos preliminariosios sutarties neišviešinimo reikšme. Iš CK 1.75 straipsnio reguliavimo darytina išvada, kad sutarties neįregistravimas viešame registre turėtų reikšmę tik tokiu atveju, jeigu ieškovai būtų įregistravę su BUAB „Negresko investicijos“ sudarytą sutartį. Kadangi byloje yra nustatyta priešinga faktinė aplinkybė (nė vienas iš ieškovų preliminariosios sutarties viešame registre neišviešino), tai sutarties neišviešinimas nepanaikina M. M. teisės įgyti nuosavybės teisę į butą, tarp šalių kilęs ginčas spręstinas CK 1.75 straipsnio 3 dalyje nustatytu būdu. Ieškovas nesikreipė dėl preliminariosios sutarties registravimo, nes CK nenustatyta privaloma registracija nei preliminariosioms sutartims (CK 6.165 straipsnis), nei būsimojo buto pirkimo–pardavimo sutartims (CK 6.401 straipsnis), pastarųjų sutarčių neregistruoja joks registras, nes pasirašius tokią sutartį dar neegzistuoja objektas, ties kuriuo Nekilnojamojo turto registre būtų galima padaryti žymą apie jo suvaržymą. Atsižvelgiant į tai ieškovas negali būti laikomas nesąžiningu dėl to, kad nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl sutarties išviešinimo.

28.7. Ieškovo ir BUAB „Negresko investicijos“ sudaryta sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta. Ieškovai teigia, kad ši sutartis apsimestinė, tačiau nereiškė reikalavimo dėl jos pripažinimo negaliojančia, nesiekė įrodyti, kokį sandorį šalys iš tikrųjų siekė sudaryti, o tai patvirtina, kad ieškovų pozicija nenuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; kt.). Atsižvelgiant į tai, ieškovų argumentai dėl sutarties apsimestinumo šioje byloje neturėtų būti nagrinėjami.

29. Atsakovė UAB „Conresta“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1. Nei ieškovų, nei M. M. sudarytoje preliminariojoje sutartyje nebuvo nurodyta dalis CK 6.401 straipsnio 2 dalyje reglamentuotų duomenų (nenurodyti teisės į gyvenamąjį namą ar butą suvaržymai, architektai, inžinieriai ir kiti statybą ir jos priežiūrą atliksiantys asmenys, nenurodytas žemės sklypo, kuriame bus statomas namas ar butas, teisinis statusas), taip pat prie jos nepridėtas buto techninis projektas, darbų sąmata. Šie duomenys teismų praktikoje vertinami kaip esminės nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Šių įstatyme įtvirtintų esminių sutarties sąlygų nenurodymas tiek M. M., tiek ieškovų pasirašytose sutartyse teikia pagrindą daryti išvadą, kad sutartys neatitinka CK 6.401 straipsnyje reglamentuotos sutarties požymių. Ieškovų sudarytos sutartys kvalifikuotinos pagal CK 6.165 straipsnį, kurio pagrindu jiems (esant nustatytoms konkrečioms sąlygoms) galėtų atsirasti teisė į nuostolių atlyginimą, tačiau ne į nuosavybės teisės pripažinimą (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Be to, nė vienas iš ieškovų neįrodė, kad butas pastatytas jų lėšomis, o A. ir S. B. negali būti laikomi finansavusiais nepastatyto buto statybą dar ir dėl to, kad jie preliminariąją sutartį sudarė tuo metu, kai butas jau buvo faktiškai pastatytas ir suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas.

29.2. Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais. Šio ginčo atveju prašomomis panaikinti hipotekomis buvo užtikrinti BUAB „Negresko investicijos“ įsipareigojimai, kylantys iš rangos sutarties; tam, kad hipotekos pasibaigtų, buvo būtina, jog BUAB „Negresko investicijos“ įvykdytų visus savo įsipareigojimus, kylančius iš rangos sutarties. BUAB „Negresko investicijos“ bankroto byloje yra užfiksuota jos skola kreditorei UAB „Conresta“ ir ši aplinkybė patvirtina, kad sutartinės hipotekos liko galioti tol, kol BUAB „Negresko investicijos“ neatsiskaitė su UAB „Conresta“. Apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo, nevertindamas įstatyme nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, nurodė, kad atsakovių sudarytos sutartinės hipotekos sąlygos dėl draudimo perleisti turtą ir hipoteka užtikrintų prievolių apimties, kurios M. M. nebuvo žinomos, teisėtam nekilnojamojo turto savininkui negali būti taikomos.

29.3. Remiantis CK 4.172 straipsniu, padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Tai reiškia, kad naujai suformuoti nekilnojamojo turto objektai laikytini įkeistais pagal tą pačią hipotekos sutartį. Dėl to aplinkybė, kad, 2015 m. lapkričio 20 d. įregistravus hipotekos pakeitimus, hipotekomis buvo apsunkinti naujai suformuoti nekilnojamojo turto vienetai (tarp jų – ir ginčo butas), negali būti traktuojama taip, kad buto hipotekos atsirado tik nuo 2015 m. lapkričio 20 d. (jis lieka įkeistas nuo 2015 m. balandžio 23 d.). Be to, atsakovių sutartinėje hipotekoje buvo nurodyta, kad įkeičiamą daiktą draudžiama apsunkinti paskesne hipoteka, jį bet kokiu būdu perleisti tiek nuosavybės, tiek valdymo teise tretiesiems

asmenims ar bet kuriuo kitu būdu apriboti įkaito davėjo teises į jį be išankstinio rašytinio kreditoriaus sutikimo; tokio sutikimo perleisti ginčo butą UAB „Conresta“ nebuvo davusi.

29.4. Tiek M. M., tiek ieškovai, būdami rūpestingi, atidūs ir sąžiningi pirkėjai, privalėjo pasidomėti pastato, ginčo buto ir pardavėjo duomenimis, o sužinoję apie įregistruotas hipotekas kreiptis į viešų registrų tvarkytojus su prašymu pateikti informaciją apie jas. Nors sudarant preliminariąsias sutartis nebuvo nurodyta duomenų, iš kurių būtų galima identifikuoti ginčo butą, jose buvo pateiktas žemės sklypo, kuris taip pat buvo įkeistas, kadastrinis Nr., iš kurio buvo galima sužinoti apie viso turto apsunkinimą. Kadangi tiek M. M., tiek ieškovai elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, neatsakingai, nesidomėjo jokiais su butu susijusiais juridiniais faktais, kurie dar iki preliminariųjų sutarčių sudarymo buvo išviešinti viešuose registruose, tai pripažintina, kad jie buvo nesąžiningi, negali reikalauti nei pripažinti nuosavybės teises į butą, nei panaikinti hipotekas, nes tai prieštarautų ne tik CK nuostatoms, hipotekų sandoriams, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.

29.5. UAB „Conresta“ ėmėsi pakankamų atsargumo priemonių, kad nebūtų pažeisti įstatymai ir trečiųjų asmenų interesai, sutartinėje hipotekoje nurodė, kad įkeistas turtas negali būti perleistas be išankstinio rašytinio kreditoriaus sutikimo. Hipotekos sandoris, sudarytas notarine forma, buvo įregistruotas viešame registre, tapo viešai žinomas ir sukėlė teisines pasekmes tretiesiems asmenims. Kadangi didžiąją dalį buto kainos sumokėdami pagal preliminariuosius, bet ne notarine tvarka patvirtintus sandorius M. M. ir ieškovai elgėsi nerūpestingai, neregistravo preliminariųjų sutarčių fakto (nesiėmė tinkamos savo teisių apsaugos), tai iš sąžiningos statybų rangovės (UAB „Conresta“) negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma, nes ji apie ketinimus sudaryti preliminariąsias sutartis ir sumokėti beveik visą buto kainą nebuvo informuota.

30. Atsakovė BUAB „Negresko investicijos“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo civilinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog tiek M. M., tiek ieškovai yra sumokėję BUAB „Negresko investicijos“ iš esmės visą ginčo buto kainą, o toks sumokėjimas gali būti pripažintas nuosavybės teisės į gyvenamąjį būstą perėjimo momentu. Faktinėms aplinkybėms esant iš esmės tapačioms (visi ieškovai sumokėjo būsto kainą, neišviešino preliminariųjų sutarčių, nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs), remiantis CK 1.5 straipsniu, tiek M. M., tiek ieškovai ginčo butą galėtų valdyti dalinės nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija



31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į butą, kurio preliminariąsias statomo buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis pasirašė abi bylos šalys. Šių iš esmės analogiško turinio preliminariųjų sutarčių bei atliktų atsiskaitymų pagrindu kiekviena iš ginčo šalių siekė, kad teismas pripažintų būtent jos nuosavybės teisę į ginčo butą.

32. Bylą sprendę teismai patenkino M. M. ieškinį, o ieškovų A. B. ir S. B. reikalavimus pripažinti jų nuosavybės teisę į ginčo butą atmetė, nes konstatavo, kad, M. M. (pirmajam pirkėjui) įgijus nuosavybės teisę į ginčo butą, šis atsakovės BUAB „Negresko investicijos“ negalėjo būti perleistas kitiems asmenims.

33. Ieškovai, nesutikdami su teismų atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis, pateikė kasacinį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl, pirma, netinkamo įrodymų vertinimo sprendžiant, kad M. M. pirmasis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, antra, šalių sudarytų identiško turinio preliminariųjų sutarčių skirtingo vertinimo, trečia, be pagrindo netaikytų CK 6.309 straipsnio 3 dalies ir 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų, ketvirta, nepagrįstai neįvertintos aplinkybės, kad M. M. nebuvo išviešinęs preliminariosios sutarties sudarymo fakto, galimai sudarė apsimestinę sutartį, kuri nebuvo vykdoma ir apie kurią nebuvo žinoma nė vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui.

34. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia kasacinis skundas, jo argumentai ir peržengti kasacinio skundo ribas teismas turi teisę tik tuo atveju, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės interesai (CPK 353 straipsnio

2 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, nutartyje pasisakys dėl jame keliamų ieškovų argumentų.

Dėl įrodymų vertinimo

35. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

36. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją procesinių pareigų paskirstymo taisyklę ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 135 straipsnis).

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovų kvestionuojamą išvadą, kad M. M. pirmasis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, teismai padarė įvertinę byloje esančius duomenis – kasos pajamų orderio kvitą, patvirtinusį, jog M. M. 2015 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo UAB „Negresko investicijos“ vadovui 46 000 Eur grynaisiais, M. M. banko sąskaitų išrašus, pagal kuriuos M. M. nuo 2015 m. sausio 4 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. iš savo sąskaitos banke išsiėmė apie 70 000 Eur (taigi turėjo galimybę atsiskaityti grynaisiais pinigais), taip pat atsižvelgdami į tai, kad atsiskaitymo grynaisiais pinigais būdas buvo nustatytas M. M. sudarytoje preliminariojoje sutartyje, tokiu būdu (grynaisiais) visiškai ar iš dalies atsiskaitė ir kiti nekilnojamojo turto ginčo objekte pirkėjai.

39. Ieškovai nesutiko su pirmiau nurodyta teismų išvada, savo poziciją grindė pateikdami kitokį bylos aplinkybių, M. M. paaiškinimų vertinimą, iškeldami abejones dėl teismų padarytų išvadų tinkamumo, patikimumo, jų atitikties byloje surinktų įrodymų visetui, nurodydami prielaidas kitaip vertinti M. M. elgesio motyvus, kvestionuodami jo elgesio tinkamumą (teisėtumą) (šios nutarties 27.2 punktas).

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 (2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1277 redakcija) (toliau – Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės), nuostatomis, pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas (3 punktas); atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą; pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo

kvitas (10 punktas).42. Kasacinis teismas, aiškindamas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatas, dėl kasos

pajamų išlaidų orderio yra pasisakęs, kad kai šalis teigia, jog pinigai buvo išmokėti, ir pateikia kasos išlaidų orderį, atitinkantį Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus, preziumuojama, kad pinigai buvo išmokėti, tačiau šalis, teigianti priešingai (kad pinigai nebuvo išmokėti), gali paneigti šią prezumpciją visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018, 24 punktas).

43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas pagal analogiją taikytinas ir sprendžiant dėl pinigų gavimo fakto nustatymo, kai kartu yra pateikiamas kasos pajamų orderis (kasos pajamų orderio kvitas), atitinkantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus. Tokiu atveju šalis, teigianti, kad pinigai nebuvo sumokėti, privalo tai įrodyti, pateikdama šią savo poziciją pagrindžiančius duomenis.

44. Pristatyta kasacinio teismo praktika reiškia, kad ieškovai A. B. ir S. B., nesutikdami su M. M. ieškinio reikalavimais, kvestionuodami šio ieškovo įrodinėjamo mokėjimo atlikimo faktą ar abejodami pateikto kasos pajamų orderio teisėtumu, turėjo imtis atitinkamų procesinių priemonių – kreiptis dėl šio apskaitos dokumento teisėtumo įvertinimo (CPK 184 straipsnis), pateikti duomenis, paneigiančius M. M. ieškinyje nurodomas aplinkybes apie atliktą atsiskaitymą ir patvirtinančius ieškovų keliamas abejones (nurodomas prielaidas), ginčyti M. M. sudarytos preliminariosios sutarties teisėtumą ar kitomis priemonėmis pagrįsti savo atsikirtimus į M. M. ieškinį.

45. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis ir teismų nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurių visetas teismams būtų leidęs padaryti pagrįstą išvadą apie M. M. įrodinėjamų faktinių aplinkybių nebuvimą ar spręsti dėl kitokių (ieškovų teigiamų) aplinkybių buvimo, nors tai turėjo būti padaryta ginčą sprendžiant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjusių teismų sprendimai dėl nustatytų faktų kasacinio teismo gali būti tikrinami vertinant, ar teisingai pritaikytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos.

46. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovai kasaciniame skunde nenurodė ir išsamiai nepagrindė savo teiginių dėl teismų padarytų konkrečių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, sprendžia, kad hipotetiniai ar prielaidomis pagrįsti ieškovų argumentai nelaikytini patikimais ir pakankamais, jog jų pagrindu būtų daroma kitokia nei ginčą nagrinėjusių teismų padaryta išvada dėl M. M. atsiskaitymo už ginčo butą. Pripažintina, kad, nesutikdami su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau nenurodydami šią poziciją pagrindžiančių išsamių teisinių argumentų, ieškovai dar kartą procese pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė ginčą sprendę teismai. Tačiau tai neleidžia abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismai nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl šalių sudarytų preliminariųjų statomo buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarčių teisinio kvalifikavimo

47. Būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartys reglamentuojamos CK 6.401 straipsnyje. Pagal jo 1 dalį, pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. CK 6.401 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje gali būti nustatyta, jog pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje nurodytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje nurodytos statybos kainos sumokėjimo.

48. Kasacinis teismas dėl CK 6.401 straipsnio yra išaiškinęs, kad šioje normoje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti ir bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, ir specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios

sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016 31 punktą).

49. Sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo pagal CK 6.401 straipsnį reikia įvertinti aplinkybes, ar sutartyje yra vienos šalies įsipareigojimas pastatyti būsimą gyvenamąjį namą ar butą ir įsipareigojimas jį parduoti, o kitos šalies įsipareigojimas pastatytą objektą nupirkti, sumokant preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Įsipareigojimas pastatyti gali apimti ne tik atvejus, kai yra pradedama nauja statyba, bet ir atvejus, kai sudaroma sutartis dėl statomame name parduodamo buto. Šalys turi teisę susitarti, kad bus parduodamas nevisiškai užbaigtas namas ar butas, kadangi privatiems asmenims leidžiama susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kurios nėra uždraustos ar neprieštarauja teisiniams imperatyvams. CK 6.401 straipsnis nedraudžia susitarti dėl jau pradėtame statyti name statomo buto pardavimo, dėl statomo buto kitokio finansavimo (negu nustatyta CK 6.401 straipsnio 5 dalyje) ar kitokio prisidėjimo prie objekto statybos (pavyzdžiui, įrengiant objektą savo paties darbu, pasitelkiant savo rangovus, ar kt.). Šalių sudaryta sutartis pagal konkrečias jos aplinkybes ir sąlygas turi būti įvertinama dėl atitikties CK 6.401 straipsnyje įtvirtintai sutarčiai, taikant atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, 54 punktas).

50. Kai butas ar gyvenamasis namas yra suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas įstatymų nustatyta tvarka ar kaip civilinių teisinių santykių objektu galintis būti nebaigtas statyti statinys, asmuo pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį nuosavybės teises į butą ar gyvenamąjį namą (jo dalį) įgyja nuo visos kainos sumokėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016, 34 punktas).

51. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad UAB „Negresko investicijos“ ir M. M. sudarytoje preliminariojoje sutartyje ieškovas įsipareigojo sumokėti 46 000 Eur už 47,36 kv. m butą su žemės sklypo dalimi, o atsakovė, pasitelkdama rangovę UAB „Conresta“, – pastatyti 2 kambarių butą. Šalys taip pat susitarė, kad pastačius nekilnojamojo turto objektą sudarys ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį.

52. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje ir liko nepaneigta kasacinio skundo argumentais, M. M. finansavo buto statybą, įvykdė savo prievolę atsiskaityti už įgyjamą turtą (grynaisiais pinigais sumokėjo atsakovei BUAB „Negresko investicijos“ preliminariojoje sutartyje nurodytą sumą), o atsakovės pasitelktas asmuo pastatė ginčo objektą – butas kaip nekilnojamasis daiktas buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2015 m. lapkričio 18 d. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismai sprendė, kad M. M., sumokėjęs statomo būsto kainą, CK 6.401 straipsnio pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą. Kadangi jis buvo pirmasis turto pirkėjas, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovai, preliminariąsias sutartis sudarę ir ginčo buto kainą sumokėję vėliau, negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo turtą.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad teismai tinkamai kvalifikavo M. M. sudarytą preliminariąją sutartį ir, nustatę visas būtinąsias CK 6.401 straipsnio taikymo sąlygas, pagrįstai jam pripažino nuosavybės teisę į ginčo butą. Atitinkamai įvertinęs tai, kad nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo turtą, nes jį pardavusi BUAB „Negresko investicijos“ tokios teisės jau neturėjo, taigi negalėjo jos perleisti.

54. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismai padarė teisingą išvadą dėl M. M. nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo, neliko teisinio pagrindo spręsti dėl ieškovų kasacinio skundo argumentų dėl skirtingo jų ir BUAB „Negresko investicijos“ sudarytos preliminariosios sutarties (identiškos kaip ir sudarytos su M. M.) vertinimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018), be pagrindo netaikytų CK 6.309 straipsnio 3 dalies ir 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes jie neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui.

55. Tokios išvados nekeičia ieškovų procese teiktas argumentas, kad M. M. preliminariąja sutartimi siekė įsigyti butą su daline apdaila, o skundžiamais teismų sprendimais jam buvo pripažinta nuosavybės teisė į ieškovų visiškai įrengtą butą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilo ginčas ir buvo išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių į ginčo butą, o šio buto pagerinimo, pertvarkymo ir dėl jų ieškovų patirtų išlaidų atlyginimo klausimas nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko, todėl teismų detaliau nebuvo vertintas ir dėl jo nebuvo pasisakyta. Kita vertus, paminėtina, kad ieškovų atliktų pagerinimų faktas gali suponuoti jų teisę prašyti be pagrindo įgytų pagerinimų išlaidų (jiems išleistų lėšų) atlyginimo ar kitų teisių gynybos būdų taikymo (CK 1.138 straipsnis).

56. Kasaciniame skunde ieškovai taip pat pateikė argumentus dėl preliminariosios sutarties sudarymo fakto neišviešinimo, galimai M. M. sudarytos apsimestinės sutarties (tariamojo sandorio), kuri nebuvo vykdoma ir apie kurią nebuvo žinoma nė vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui.

57. Teisėjų kolegija, vertindama nurodyto kasacinio skundo argumento pagrįstumą, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nei ieškovai, nei atsakovės nereiškė reikalavimo ar neteikė savo atsikirtimų dėl M. M. sudarytos preliminariosios sutarties pripažinimo niekine kaip tariamojo ar apsimestinio sandorio ir neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių tariamojo ar apsimestinio sandorio negaliojimo pagrindą, t. y. kad šalys, sudarydamos šią preliminariąją sutartį, iš tikrųjų nebūtų siekusios sukurti jokių teisinių pasekmių arba būtų siekusios kito (dengiamo) sandorio teisinių pasekmių.

58. Pažymėtina, kad pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką teismas, nesant pareikšto reikalavimo, savo iniciatyva (lot. ex officio) konstatuoja sandorį esant niekinį tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitoje byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos, aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai nepateikė duomenų ir teismai nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad M. M. sudaryta preliminarioji sutartis yra (akivaizdžiai) niekinis sandoris. Vien ieškovų kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad M. M. neįregistravo savo sudarytos preliminariosios sutarties ir dėl to ji netapo žinoma tretiesiems asmenims, nepagrindžia šio sandorio tariamumo (apsimestinumo). Kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad byloje egzistuoja akivaizdus pagrindas pripažinti, jog šalys preliminariąja sutartimi nesiekė teisinių padarinių. Priešingai, buvo nustatyta, kad vykdydamas šią sutartį M. M. atliko joje nustatytą pareigą atsiskaityti už perkamą turtą, o atsakovei nevykdant savo pareigos perduoti pastatytą ginčo butą, kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo – nuosavybės teisių į butą pripažinimo. Byloje nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų konstatuotina, kad kasacinis teismas neturi pagrindo ex officio spręsti dėl M. M. sudarytos preliminariosios sutarties negaliojimo ir šiuo pagrindu panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

60. Kadangi byloje buvo nustatyta faktinė aplinkybė ir dėl to nekilo ginčo, kad tiek M. M., tiek ieškovai sudarytų preliminariųjų statomo buto pirkimo–pardavimo sutarčių neįregistravo viešame registre, tai kolegija pripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad tokiu atveju, remiantis CK 1.75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuosavybės teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo, t. y. M. M. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie pagrįstų netinkamą CK 1.75 straipsnio 3 dalies taikymą.

61. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai, spręsdami ginčą, nustatydami ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes bei jas vertindami, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl ieškovų kasacinis skundas atmestinas, o skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62. Tai konstatavusi teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.

Dėl UAB „Conresta“ atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų ir reikalavimų

63. Atsiliepime į kasacinį skundą UAB „Conresta“, be atsikirtimų į ieškovų kasacinio skundo argumentus, taip pat

pateikė argumentus dėl hipotekos sandorio galiojimo, hipotekos pasibaigimo pagrindų, netinkamo CK 4.172 straipsnio, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos yra apibrėžiamos kasaciniame skunde (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs ir motyvuoti nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu pagrindai (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

65. Kadangi UAB „Conresta“ nepateikė kasacinio skundo, šios nutarties 63 punkte nurodyti jos atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą išdėstyti klausimai kasaciniame skunde nebuvo keliami, taip pat byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), tai teisėjų kolegija nepasisakys dėl UAB „Conresta“ argumentų, išeinančių už atsiliepimo į kasacinį skundą ribų ir nesudarančių bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 351, 353 straipsniai).


66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

67. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdami kasacinį skundą ieškovai sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 2000 Eur atstovavimo išlaidų už kasacinio skundo parengimą, jų atlyginimą prašė priteisti lygiomis dalimis iš M. M., atsakovių BUAB „Negresko investicijos“ ir UAB „Conresta“. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, šis ieškovų prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

68. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą M. M. turėjo 2159,85 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovų. Prašomo priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nurodytą dydį, todėl konstatavus, kad ieškovų kasacinis skundas atmestinas, M. M. iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinas 1590,69 Eur atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimas, iš kiekvieno po 795,35 Eur (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

69. Atsakovė UAB „Conresta“ atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti iš ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

70. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Konstatavus, kad ieškovų kasacinis skundas atmestinas, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovų lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 3,29 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 795,35 Eur (septynis šimtus

devyniasdešimt penkis Eur 35 ct) kasaciniame teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo.Priteisti M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 795,35 Eur (septynis šimtus

devyniasdešimt penkis Eur 35 ct) kasaciniame teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,29 Eur (tris Eur 29 ct) kasaciniame teisme turėtų procesinių

dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,29 Eur (tris Eur 29 ct) kasaciniame teisme turėtų procesinių

dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-332-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18608-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.3.2.8; 3.2.4.11.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei J. L. ir pagal atsakovės J. L. priešieškinį ieškovui A. L. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokinio turto padalijimo, trečiasis asmuo byloje „Luminor Bank, AS“, išvadą duodanti institucija – Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokoje įgyto turto pripažinimą vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti J. L. ir A. L. 2009 m. liepos 25 d. registruotą santuoką dėl atsakovės kaltės; nustatyti vaikų V. L., gimusio duomenys neskelbtini, ir H. L., gimusio duomenys neskelbtini, gyvenamąją vietą su atsakove; priteisti iš A. L. vaikų išlaikymui po 100 Eur, mokamų periodinėmis išmokomis kas mėnesį; pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini (vidutinė rinkos vertė – 4431 Eur), pastatą – ūkio pastatą, unikalus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1288e2d00a2511ea9d279ea27696ab7b

Nr. duomenys neskelbtini (vidutinė rinkos vertė – 5730 Eur), esančius duomenys neskelbtini, asmenine A. L. nuosavybe; padalyti kilnojamąjį turtą ir finansinius įsipareigojimus.

3. Atsakovė pateikė priešieškinį prašydama nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės; nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su motina; priteisti iš A. L. vaikų išlaikymui po 230 Eur ir 220 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį; nustatyti A. L. bendravimo su vaikais tvarką; dalijant santuokoje įgytą turtą A. L. asmenine nuosavybe palikti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini (vidutinė rinkos vertė – 4431 Eur), pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini (vidutinė rinkos vertė – 5730 Eur), esančius duomenys neskelbtini, iš A. L. atsakovės naudai priteisiant 33 074,39 Eur kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį.


4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priešieškinio ir nutraukė J. L. ir A. L. santuoką; nustatė vaikų gyvenamąją vietą su J. L.; priteisė iš A. L. vaikų išlaikymui po 180 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį; nustatė A. L. bendravimo su vaikais tvarką; po santuokos nutraukimo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini (vidutinė rinkos vertė – 4431 Eur), pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini (vidutinė rinkos vertė – 5730 Eur), esančius duomenys neskelbtini, pripažino asmenine A. L. nuosavybe; padalijo kilnojamąjį turtą ir finansinius įsipareigojimus.

5. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio bei santuokoje įgyto turto padalijimo.

6. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad žemės sklypą jis įgijo iki santuokos, o gyvenamąjį namą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančius duomenys neskelbtini, pastatė santuokoje su atsakove už jam artimųjų statyboms dovanotas lėšas. Nuo 2009 m. atsakovė prisidėjo kasdiene buitimi, augino vaikus.

7. Teismas nustatė, kad A. L. vardu yra registruota nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančius duomenys neskelbtini. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, t. y. lėšų dovanojimą patvirtinančias sutartis, kad jam artimieji padovanojo 58 120 Eur namo statybai. Atsakovė patvirtino, kad prie namo statybos savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo, jos pinigai buvo skirti šeimos būtiniesiems poreikiams tenkinti. Tuo remdamasis teismas darė išvadą, kad santuokoje su atsakove įgytas turtas yra faktiškai sukurtas iš atsakovui dovanotų lėšų, todėl yra pagrindas pripažinti ginčo turtą asmenine ieškovo nuosavybe, nepriteisiant atsakovei kompensacijos už ieškovui tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį.

8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir panaikino jo dalį, kuria ieškovo A. L. asmenine nuosavybe pripažintas gyvenamasis namas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esantys duomenys neskelbtini, ir šį turtą pripažino bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Nurodytus statinius padalijo pripažindama kiekvienai šaliai nuosavybės teisę į 1/2 jų dalį.

9. Kolegija nurodė, kad ieškovas šioje byloje turėjo įrodyti, kokiu pagrindu, po šeimos sukūrimo pastatęs gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą bei su šeima pastarajame gyvendamas, laikė, kad šie statiniai yra tik jo nuosavybė. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neįvardijo, ką laiko aiškiai išreikšta ieškovo valia įgyti statinius asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas tokios ieškovo valios išraiškos nenustatė. Kolegija nurodė, kad ieškovo pateiktos pinigų dovanojimo sutartys ieškovo įrodinėjamos valios išraiškos taip pat neįrodo, jomis negalima remtis kaip faktais, patvirtinančiais jose nurodytų pinigų sumų padovanojimą ne šalių šeimai, o tik ieškovui.

10. Kolegija nurodė, kad ginčo turto sukūrimo metu šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, 2012 m. kovo 1 d. ir 2015 m. gruodžio 12 d. gimė jų vaikai. Atsakovė nurodė, kad jos gaunamos pajamos buvo skirtos šeimos pragyvenimui, namo statybai jos uždirbamos lėšos nebuvo naudojamos. Ieškovas pripažino, jog atsakovė nuo 2009 m. visąlaik dirbo, tik jos uždarbio vos užteko šeimos būtiniesiems poreikiams. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo, pastaraisiais faktais rėmėsi nepagrįstai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutuoktinis fiziškai ir neprisideda prie konkretaus turto sukūrimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitas šeimos pareigas, pvz., prižiūri vaikus, iš jo uždarbio šeima pragyvena, laikytina, jog jis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo prisideda savo darbu; nustatant kiekvieno iš sutuoktinių turto, priklausančio jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, dalis, sutuoktinių turto dalys laikomos lygiomis ne tik tais atvejais, kai lėšomis jį įsigyjant prisidėjo abu sutuoktiniai, bet ir tais,

kai vienas sutuoktinis tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo ir augino vaikus ar dėl kitokių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1081/2003; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2012, kt.).

11. Kolegija sprendė, kad dėl to, jog namas buvo statomas šalims gyvenant santuokoje, besilaukiant vaikų ir šeimai pragyvenant iš atsakovės uždarbio, ūkiniame pastate šeima apsigyveno, dovanojamų pinigų paskirtis negali būti vertinama kaip įrodanti aiškiai išreikštą ieškovo valią statinius įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Kita vertus, abejotinas pinigų dovanojimo sutarčių sudarymo nurodytu laiku faktas. Kolegija darė labiau tikėtiną išvadą, kad dovanojimo sutartys yra surašytos atgaline data, todėl negali būti laikomos įrodančiomis ieškovo valią ginčo statinius įsigyti asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

12. Kolegija, pripažinusi ginčo statinius bendrąja jungtine šalių nuosavybe, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde atsakovė reikalavimo nukrypti nuo lygių dalių principo nepalaikė, neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados dėl lygių dalių nustatymo (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad ginčo turtas nėra nedalus, o ieškovas neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovei piniginę kompensaciją, padalijo ginčo statinius natūra, pripažindama kiekvienai šaliai nuosavybės teisę į 1/2 jų dalį.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Kasaciniu skundu ieškovas A. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pastatai registruoti tik ieškovo vardu, viešame registre nėra nurodyta, kad šis turtas būtų bendroji jungtinė nuosavybė. Vadinasi, nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turtas yra laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Įrašas Nekilnojamojo turto registre yra prima facie (didesnės galios) įrodymas, kuris atitinkamai patvirtina ir ieškovo valią įgyti turtą savo asmeninėn nuosavybėn.

13.2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi kriterijai yra turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, siekiantis paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, turi pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Ieškovas byloje pateikė pinigų dovanojimo sutartis ir 2016 m. mokesčių deklaraciją. Atsakovė neginčijo šių sutarčių, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo jomis vadovautis. Tokiu būdu suformuota nesąžininga teismų praktika, kad gyvenimas su sutuoktiniu pastate ar patarimai statybų metu sukuria nuosavybės teises į tokį nekilnojamąjį turtą.

14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė J. L. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

14.1. Nekilnojamasis turtas, kaip ir kitas turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.

14.2. Priešingai nei nurodo ieškovas, po šeimos sukūrimo statomas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas ir ūkio pastatas) buvo kuriamas šeimos gerovei, kartu derinant gyvenamojo namo projektą, tariantis dėl apdailos ir t. t. Šalys kartu mokėjo mokesčius už gyvenamąjį būstą, kartu planavo išlaidas, išlaikė vaikus. A. L. niekuomet nelaikė ir jokiu būdu neišreiškė valios, kad gyvenamąjį namo stato ir rengia kaip savo asmeninę nuosavybę. Taigi šeimos nekilnojamasis turtas įgytas sutuoktiniams vedant bendrą ūkį ir bendrai disponuojant gaunamomis lėšomis. Artimųjų giminaičių pasirašyti abejotinos kilmės dokumentai negali būti pagrindas pripažinti santuokoje įgytą turtą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo ribų

15. Kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, apie tai iš anksto informuodamas šalis (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

16. Šioje byloje kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliamas klausimas dėl santuokos metu pastatyto gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl kito šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų kasacine tvarka neskundžiamos. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų, sprendžia ir pasisako tik dėl ieškovo kasaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl ginčo turto teisinio režimo

17. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis).

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).

19. CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši norma taip pat nustato, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo turtas – nebaigtas statyti gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas – įgytas statybos būdu, sukuriant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas) po santuokos sudarymo, todėl šiam turtui taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Šalių santuokos metu pastatytas nekilnojamasis turtas viešame registre registruotas ieškovo vardu.

21. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas nėra registruoti viešame registre bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, registruoti jo vardu ir laikytini jo asmenine nuosavybe.

22. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tam, kad viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš pirmiau nurodytų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK

3.88 straipsnio 3 dalis).23. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrosios

jungtinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimą, taip pat nustatyta, kad registre savininkais turi būti nurodyti abu sutuoktiniai tuo atveju, kai registruojama bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (19 straipsnis 1 dalis). Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas – dokumente, kurio pagrindu registre registruojama bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, turi būti nurodyta, kad daiktas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jeigu dokumente tai nenurodyta, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į tą daiktą gali būti registruojama abiejų sutuoktinių rašytiniu prašymu.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypas gyvenamojo namo statybai ieškovo įgytas iki sudarant santuoką su atsakove pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija), šis žemės sklypas nurodytas ieškovo asmenine nuosavybe, tačiau to paties registro duomenų išraše dėl gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nenurodyta, kad statiniai priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

25. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pastatų teisinė registracija atlikta remiantis statybą leidžiančiais dokumentais, šie dokumentai išduoti ieškovui, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsniu, tapti statytoju gali asmuo, kuris turi teisėtą žemės sklypo valdymą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypas gyvenamojo namo statybai yra įgytas ieškovo iki santuokos sudarymo ir yra jo asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ginčo dėl to tarp šalių nėra, o ginčo turtas – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas (kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos ir šeima gyveno) – įgytas statybos būdu, sukuriant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), šalims gyvenant santuokoje, ir šiam turtui taikomas įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Kasacinis teismas plenarinės sesijos ir vėlesnėse nutartyse, aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalies normą dėl registracijos reikšmės registruoto turto statusui (bendroji jungtinė ar asmeninė ir pan.) sistemiškai su kitomis susijusiomis normomis, yra nurodęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014 ir kt.).

27. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamu atveju pastatai registruoti nedetalizuojant jų priklausymo, kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnyje, CK 3.88 straipsnio 3 dalyje, tai vienareikšmiškai nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės ir nepaneigia šių pastatų bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.

28. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas pripažintini jo asmenine nuosavybe, nes šie pastatai pastatyti iš jam artimųjų dovanotų lėšų.

29. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas priskiriamas prie asmeninės vieno sutuoktinio nuosavybės pagal kelis kriterijus: turto įsigijimo laiką, turto įgijimo pagrindą, turto pobūdį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visas iki santuokos sutuoktinių atskirai įgytas turtas yra asmeninė jų nuosavybė (bendrai iki santuokos įgytas turtas bus bendroji dalinė nuosavybė). Aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, kaip anksčiau nurodyta, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija yra įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo.

30. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o

įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019, 19 punktas ir kt.).

31. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

32. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

33. Taigi, CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta norma reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija.

34. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes: pirma, turtas statybos būdu įgytas šalims gyvenant santuokoje (šalys susituokė 2009 m. liepos 25 d., 2010 m. balandžio 27 d. Kauno m. savivaldybės administracija išdavė leidimą Nr. LNS-21-100427-00338 statyti gyvenamąjį namą minėtame žemės sklype, pastatai (gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas) kaip nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2011 m. liepos 4 d. remiantis statybos inspekcijos pažyma Nr. NSP-20-111025-00594; registro duomenimis, namo ir ūkinio pastato statybos pradžia yra 2010 m., namo baigtumas 63 proc. (namas nebaigtas įrengti: nėra vidaus apdailos, šildymo, elektros instaliacijos, karšto vandens, gamtinių dujų ir pan.), ūkinio pastato statybos pabaigos metai 2011, baigtumas 100 proc.), antra, dalijamas ginčo turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (byla iškelta 2016 m. rugsėjo mėn.) (CK 3.67 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 1 dalis), trečia, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos metu šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį (2012 m. kovo 1 d. ir 2015 m gruodžio 12 d. gimė jų vaikai; planavo šeimos pajamas ir išlaidas – atsakovės uždarbis ir kitos lėšos buvo naudojamos šeimos pragyvenimui, ir pan.), ketvirta, namas ir ūkinis pastatas buvo statomi šeimos poreikiams tenkinti (abiejų sutuoktinių išrinkti pastatų projektai, medžiagos statyboms ir įrengimui, ūkinio pastato projektavimas šeimai laikinai gyventi ir šeimos apsigyvenimas šiame pastate, pajamų ir išlaidų planavimas ir atsakovės uždarbio naudojimas visos šeimos pragyvenimui), ketvirta, pinigai ieškovo artimųjų buvo duodami šeimos poreikiams tenkinti – apsirūpinti būstu, penkta, ieškovas neišreiškė valios, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, įgyti statybos būdu, yra ar taps asmenine jo nuosavybe.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo turto įgijimo laikas – santuokos metu, turto prigimtis ir pobūdis – apeliacinės instancijos teismo konstatuotų faktų visetas įrodo, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo statomi šeimos gyvenamojo būsto poreikiams tenkinti, ir neįrodo, kad šie pastatai pagal pobūdį ir jų statymo aplinkybes (įsigijimo tikslą ir pan.) galėtų būti priskiriami prie asmeninės ieškovo nuosavybės, kad ieškovas būtų siekęs šiuos pastatus įsigyti asmeninės nuosavybės teisėmis, o ne bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisėmis ir apie tai bet kokiu būdu būtų pareiškęs atsakovei. Tai teikia pagrindą sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją.

36. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad atsakovei neginčijus dovanojimo sutarčių, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė jomis nesivadovauti.

37. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti

su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra (akivaizdžiai) niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019 44 punktas).

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovo pateiktas dovanojimo sutartis ir sprendė, kad negalima remtis nei santuokos metu sudarytomis, nei ikisantuokinio laikotarpio dovanojimo sutartimis kaip faktais, patvirtinančiais jose nurodytų pinigų sumų padovanojimą ne šalių šeimai, o tik ieškovui asmeniškai, tačiau nepripažino šių sutarčių niekiniais ar negaliojančiais sandoriais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių sutarčių vertinimas dėl dovanotų pinigų paskirties – šeimos interesams, atitinka bylos faktus, nepažeidžia ieškovo teisių, nes atsakovė nuo bylos iškėlimo teisme pradžios procesiniuose dokumentuose aiškiai išreiškė savo poziciją, kad ieškovo artimųjų perduotos lėšos yra perduotos šeimos namo statybai.

39. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą turtas, sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, pripažintinas asmenine sutuoktinio nuosavybe.

40. Ieškovas pateikė teismui pinigų dovanojimo sutartis, kuriose nurodyta, kad pinigai dovanojami namo statybai. Dovanojimo sutartyse nenurodyta, kad pinigai perduodami bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, tačiau nurodyta tikslinė jų paskirtis – namo statybai. Pirmosios instancijos teismas pripažino ginčo pastatus ieškovo asmenine nuosavybe remdamasis iš esmės vien pinigų dovanojimo sutartimis (kurios sudarytos raštu iki sudarant santuoką ir po santuokos sudarymo ir teismo vertinimu atitinka įrodymų leistinumą) bei turto registracijos duomenimis, taip pat konstatuotu faktu, kad atsakovės lėšos buvo naudojamos ne ginčo pastatų statybai, o šeimos pragyvenimui. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vertino šias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į visų byloje surinktų įrodymų visetą, sprendė, kad ieškovo artimųjų (tėvų ir senelių) dovanotos lėšos namo statybos reikmėms nedaro įtakos ginčo turto teisiniam režimui ir pinigų dovanojimo sutartimis nėra paneigiama įstatyme įtvirtinta santuokoje įgyto turto priklausymo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei prezumpcija.

41. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu taip pat turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartimis buvo dovanoti pinigai namo statybai, kai sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, tuo metu gimė jų vaikai, nurodant aiškią jų tikslinę paskirtį – gyvenamojo būsto statyba, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintos kaip nepaneigiančios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.

43. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir tuo atveju, jei dovanotos lėšos būtų pripažintos asmenine ieškovo nuosavybe, tai nebuvo vienintelis indėlis ginčo turtui sukurti. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės lėšos buvo naudojamos ne ginčo pastatų statybai, o šeimos pragyvenimui, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad faktine aplinkybe, jog atsakovės gaunamos pajamos buvo naudojamos ne namo statybai, o kitoms šeimos reikmėms – pragyvenimui, nėra paneigiama atsakovės bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į santuokos metu pastatytus pastatus.

44. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu sutuoktinis fiziškai ir neprisideda prie konkretaus turto sukūrimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitas šeimos pareigas, pvz., prižiūri vaikus, iš jo uždarbio šeima pragyvena, laikytina, jog jis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo prisideda savo darbu; nustatant kiekvieno iš sutuoktinių turto, priklausančio

jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, dalis sutuoktinių turto dalys laikomos lygiomis ne tik tais atvejais, kai lėšomis jį įsigyjant prisidėjo abu sutuoktiniai, bet ir tais, kai vienas sutuoktinis tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo ir augino vaikus, ar dėl kitokių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1081/2003; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinė byloje Nr. 3K-3-325/2012, kt.).

45. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš byloje nustatytų ir įvertintų įrodymų viseto pagrįstai sprendė, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir šie pastatai dalytini lygiomis dalimis natūra, vadovaujantis CK 3.127 straipsnio 3 dalimi. Parinkdamas turto padalijimo būdą ir padalydamas turtą natūra apeliacinės instancijos teismas tinkamai tai motyvavo. Kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


47. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Kasacinis teismas patyrė 11,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovo A. L. (a. k. duomenys neskelbtini) 11,88 Eur (vienuolika Eur 88 ct) bylinėjimosi išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJOS GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. spalio 31 d. gautu pareiškėjos BUAB „Timber construction group“ bankroto administratorės UAB „Tigesta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė:

Pareiškėja BUAB „Timber construction group“ bankroto administratorė UAB „Tigesta“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria netenkintas jos skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų antruoju, ketvirtuoju, šeštuoju ir aštuntuoju darbotvarkės klausimais, panaikinimo, ir pareiškėja atstatydinta iš BUAB „Timber construction group“ bankroto administratorės pareigų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1ce316000aee11ea9d279ea27696ab7b

išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Pareiškėjos bankroto administratorės paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas, atsisakęs spręsti bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ normas ir nepagrįstai nebuvo aktyvus byloje, kurioje yra viešasis interesas; apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti 4-oju darbotvarkės klausimu priimtą kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta patvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pažeidė ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad ĮBĮ 36 straipsnyje neįtvirtinta galimybė apskųsti teismo nutartį, priimtą ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl bankroto administratorius neturi teisės apeliacine tvarka skųsti teismo nutartį dėl administravimo išlaidų patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018); 2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 straipsnyje nustatytą draudimą priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes patvirtino kreditorių susirinkimo nustatytą 4000 Eur atlyginimą, t. y. priėmė blogesnį sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas; 3) teismai elgėsi pasyviai byloje, kurioje vyrauja viešasis interesas, nes, nepaisant ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos išimties dėl greitai gendančio turto pardavimo, nesiėmė iniciatyvos ir neužtikrino visų kreditorių interesų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=288329000aee11ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 5 d. gautu ieškovės R. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Nr. 3P-1593/2019 atsisakė priimti ieškovės R. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka. Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-251-458/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44816-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.2.4(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23e0f1200aee11ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistojo E. O. (E. O.) gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,nukentėjusiesiems R. T., R. T., G. T., jų atstovei advokatei Gintarei Leškevičienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. O. ir jo

gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu E. O. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovų R. T. ir R. T. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu:Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro Sigito Jankausko ir

nukentėjusiųjų R. T., G. T. ir R. T. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis panaikintas ir E. O. nuteistas pagal BK 281

straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant bausmės atidėjimo laikotarpiu pareigą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus.

Iš civilinės atsakovės UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteista 2000 Eur nukentėjusiajam R. T. turtinei žalai atlyginti.

Iš E. O. priteista R. T. 10 000 Eur ir 5000 Eur R. T. neturtinei žalai atlyginti, L. T. ir T. T. po 15 000 Eur, R. T. 750 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. E. O. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. apie 15.11 val. Vilniuje, vairuodamas V. K. (V. K.) priklausantį automobilį „Škoda Fabia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiavo šalutiniu keliu – Lakūnų gatve nelygiareikšmių kelių sankryžos su Žirmūnų gatve link ir, artėdamas prie sankryžos su Žirmūnų gatve, pažeidė Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) (toliau – ir KET) 154 punkto ir kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ reikalavimus, buvo neatidus ir neatsargus, įvažiavo į sankryžą, kur nedavė kelio pagrindiniu keliu – Žirmūnų gatve iš kairės pusės prie sankryžos artėjančiam motociklui „Piaggio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo I. T., ir su juo susidūrė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų motociklo vairuotojas I. T. įvykio vietoje žuvo.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. O. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintus įrodymus,

todėl padarė neteisingas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad nėra objektyvių duomenų, paneigiančių E. O. paaiškinimus, kad jis atvažiuojančio motociklo nematė ir negalėjo tikėtis, kad jis atsiras; kad E. O. veikoje nėra kaltės, nes jis įvažiuodamas į pagrindinį kelią nematė motociklo ir neturėjo bei negalėjo numatyti motociklo vairuotojo daromo šiurkštaus KET pažeidimo (greičio viršijimo), kuris apribojo E. O. galimybę numatyti padarinius bei galimybę jų išvengti; kad liudytojų A. A., J. J. ir G. M. parodymai nėra nuoseklūs, iš dalies prieštaringi, todėl jais vadovautis negalima, o kitų liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir objektyvūs; byloje esant Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės L. L. ir privataus specialisto V. M. išvadoms ir jų paaiškinimams, prioritetą suteikė privataus eksperto atliktiems skaičiavimams ir išvadoms, todėl nusprendė, kad šioje situacijoje didesnę reikšmę eismo įvykiui kilti turėjo KET pažeidžiantys motociklo vairuotojo veiksmai (smarkiai viršijo greitį, dėl to, netikėtai kelyje atsiradus kliūčiai, nespėjo sustabdyti vairuojamo motociklo ir išvengti susidūrimo) ir tai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, dėl to nepagrįstai išteisino E. O. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis E. O. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, kuris yra neatsargus ir gali būti padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017, 2K-204-895/2018), šiai bylai esminė aplinkybė yra tai, ar nuteistasis turėjo ir galėjo pamatyti 89,2 km/h (24,8 m/s) – 95 km/h (26,4 m/s) greičiu motociklu važiuojantį I. T. Jei taip, koks tuo metu buvo atstumas iki jo, ar vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo.

3.2. Šioje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad E. O. nematė pagrindine Žirmūnų gatve motociklu važiuojančio I. T. Teismų nuomonės išsiskyrė dėl to, ar E. O. turėjo ir galėjo pamatyti motociklininką. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių E. O. paaiškinimus, kad jis motociklo nematė ir negalėjo tikėtis staigaus jo atsiradimo; nurodė, kad net jeigu būtų nustatyta, kad E. O. matė ar objektyviai turėjo pamatyti atvažiuojantį motociklą, jis negalėjo numatyti, kad motociklas atvažiuos tokiu dideliu greičiu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, ir konstatavo, kad E. O. į sankryžą išvažiavo neįsitikinęs savo manevro saugumu, nes jam matomumą ribojo kitas pagrindine Žirmūnų g. važiuojantis automobilis. Teismų sprendimus daugiausia lėmė tai, kad jie skirtingai vertino ikiteisminio tyrimo metu atlikto matomumo eksperimento įrodomąją vertę. Pirmosios instancijos teismas šio eksperimento nepripažino įrodymu ir juo nesirėmė, o apeliacinės instancijos teismas šio eksperimento išvadomis vadovavosi.

3.3. Vertinant matomumo eksperimento turinį matyti, kad modeliuojant eksperimento metu naudotų automobilių pastatymo vietas buvo remiamasi liudytojų J. J. ir G. M. bei E. O. parodymais. Kokių duomenų pagrindu buvo parinkta motociklo vieta, iš protokolo turinio suprasti negalima. Eksperimento metu buvo padaryta išvada, jog motociklo nesimato jam esant atkarpoje 59,40–42 m atstumu iki vietos, kur prieš įvykį stovėjo E. O. automobilis „Škoda“. Galimybės matyti motociklą jam esant kitose vietose matomumo eksperimento metu nustatomos nebuvo.

3.4. Pirmosios instancijos teismas matomumo eksperimento išvadas pripažino nepatikimomis dėl to, kad jos buvo padarytos remiantis prieštaringais liudytojų parodymais apie transporto priemonių tarpusavio padėtį, nuosprendyje paminėtų liudytojų parodymų prieštaringumas detaliai atskleistas. Apeliacinės instancijos teismas paminėtų liudytojų parodymus vertino kaip patikimus, bet nenurodo, kokią transporto priemonių tarpusavio padėtį prieš pat įvykį ir jo metu laiko nustatyta, vertindamas šiuos parodymus. Sprendžiant iš to, kad apeliacinės instancijos teismas matomumo eksperimento išvadas laikė patikimomis ir jomis vadovavosi, darytina išvada, kad teismas sprendė, jog transporto priemonių padėtis prieš įvykį ir jo metu buvo tokia, kaip nurodyta eksperimento protokole. Tačiau matomumo eksperimento protokole nurodytos automobilių vietos labai reikšmingai neatitinka liudytojų apklausų metu nurodytų automobilių vietų ir atstumų. Antai, liudytojas J. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad automobilį „Škoda“ pirmą kartą pamatė būdamas 100 m atstumu iki sankryžos, o parodymų patikrinimo ir eksperimento metu nurodė, kad jo automobilis buvo 4,8 m atstumu, kai pirmą kartą pamatė automobilį „Škoda“. Liudytojas G. M. teigė, kad automobilį „Škoda“ pamatė tuo metu, kai iki jo buvo 23 m atstumas, bet tai prieštarauja logikai, nes važiuojant leistinu greičiu ir esant

tokiu atstumu iki sankryžos, automobiliui „Škoda“ išvažiuojant iš šalutinio kelio, automobiliai turėtų susidurti. Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas teigė, jog automobilį „Škoda“ jis pamatė iš karto po to, kai priešais važiuojantis automobilis nusuko į lėtėjimo juostą, toje vietoje, kur ši juosta prasideda, ir tuo pat metu galinio vaizdo veidrodėlyje matė motociklu važiuojantį I. T. Lėtėjimo juosta prasideda 70 m atstumu iki sankryžos su Lakūnų gatve, taigi iš tikrųjų G. M. motociklu važiuojantį I. T. pamatė jam esant didesniu nei 70 m atstumu iki sankryžos su Lakūnų gatve. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų neaptarė ir nepašalino, tik padarė išvadą, kad aptariami liudytojų parodymai nėra iš esmės nenuoseklūs. Su tokia teismo išvada galima sutikti, bet svarbu pažymėti, kad sprendžiant dėl liudytojų parodymų patikimumo turi būti atsižvelgiama į bylai teisingai išspręsti būtinų nustatyti aplinkybių pobūdį. Šiai bylai yra reikšminga tiksliai nustatyti aplinkybes, kokia buvo transporto priemonių tarpusavio padėtis ir judėjimo greitis prieš pat įvykį ir įvykio metu. Taigi liudytojų parodymai, kuriuose jie šias aplinkybes apibrėžia tokiais žodžiais kaip „prie pat“, „greitai“, „lėtai“, „nedidelis“ ir pan. bei kurie skirtingų apklausų, parodymų patikrinimo vietoje ir eksperimento metu keitėsi arba prieštaravo objektyviais bylos duomenimis nustatytoms aplinkybėms, šios bylos kontekste negali būti laikomi patikimais. Taigi apeliacinės instancijos teismas klydo juos laikydamas patikimais, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokiais parodymais negalima vadovautis, kad matomumo eksperimento rezultatai nėra tikslūs ir patikimi, todėl jais remtis negalima, kad eksperimento metu buvo įvertintas tik momentinis matomumas automobiliams stovint, nors veiksmas kelyje vyko visiems automobiliams judant. Taigi, matomumo eksperimento metu liko nepaneigta, kad automobiliams judant buvo momentas, kai E. O. turėjo galimybę matyti pakankamą Žirmūnų gatvės atkarpą, kad galėtų įsitikinti savo manevro saugumu, tikėdamasis, kad kiti eismo dalyviai šiukščiai nepažeis KET. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad eksperimento metu buvo padaryta išvada, jog motociklo nesimato tik jam esant atkarpoje 59,40–42 m atstumu iki automobilio „Škoda“, o galimybės matyti motociklą jam esant kitose vietose nustatomos nebuvo. Be to, neaišku, kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta motociklo matomumui vertinti. Eksperčių L. L. ir L. L. išvadose nurodyta, kad negalima nustatyti, kokiu atstumu buvo motociklas tuo metu, kai automobilio „Škoda“ vairuotojas išvažiavo iš Lakūnų g., eksperto V. M. išvadoje nurodyta, kad važiuojant 90–95 km/h greičiu motociklo vairuotojas neteko techninės galimybės sustabdyti motociklą iki buvusio susidūrimo vietos likus 73,9–80,7 m. Taigi tuo metu, kai E. O. rengėsi daryti manevrą ir vertino jo saugumą, motociklas nuo jo automobilio turėjo būti nutolęs dar didesniu atstumu. Be to, iš matomumo eksperimento protokolo matyti, kad modeliuojant įvykio situaciją motociklas važiavo lėtai, nors šioje byloje yra reikšminga nustatyti galimybę pamatyti 89,2–95 km/h greičiu važiuojantį motociklą. Esant tokioms aplinkybėms, matomumo eksperimentas motociklui esant 59, 40–42 m atstumu iki automobilio ir jam važiuojant lėtai nepatvirtina ir nepaneigia nė vienos šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai matomumo eksperimento nepripažino įrodymu ir juo nesirėmė, o apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą šį eksperimentą pripažindamas įrodymu ir juo grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį (BK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių E. O. parodymus, kad jis iš šalutinės Lakūnų g. į pagrindinę Žirmūnų g. įvažiavo įsitikinęs, kad tai daryti saugu, kad atstumas nuo sankryžos iki link jo artėjančių transporto priemonių apie 100 m buvo saugus, kad jis link sankryžos artėjančio motociklo nematė, o pamatė tik įvažiavęs į Žirmūnų g. antrąją eismo juostą.

3.5. Pirmosios instancijos teismas laikė nustatyta, kad E. O. į pagrindinę Žirmūnų g. iš šalutinės Lakūnų g. įvažiavo, nekeldamas pavojaus pagrindine gatve leistinu greičiu važiuojantiems automobiliams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojų J. J., G. M., A. A. ir K. M. parodymais, padarė išvadą, kad E. O. vairuojamas automobilis į sankryžą įvažiavo prieš pat link sankryžos artėjančius automobilius ir prieš pat I. T. vairuojamą motociklą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada buvo nulemta netinkamai įvertinus paminėtų liudytojų parodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimas). Pažymėtina, kad nė vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad E. O. išvažiavo prieš pat link sankryžos artėjančius automobilius, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas. Liudytojas G. M., automobiliu važiavęs Žirmūnų gatve, nurodė, kad kai iš Lakūnų gatvės prieš jį išvažiavo automobilis „Škoda“, jis pristabdė, bet ne ekstremaliai; ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė, kad stabdė ne dėl iš šalutinio kelio išvažiavusio automobilio, o dėl persirikiuojant į lėtėjimo juostą stabdančio ta pačia eismo juosta ir kryptimi važiuojančio automobilio. Liudytojas J. J., automobiliu važiavęs Žirmūnų gatve ir sukęs į Lakūnų gatvę, nurodė, kad įvykį pamatė, tik kai išgirdo stabdžių cypimą, E. O. automobilis tuo metu jau buvo sankryžoje; nematė, kokiu atstumu buvo pagrindine Žirmūnų gatve važiuojančios transporto priemonės tuo metu, kai E. O. vairuojamas automobilis pradėjo važiuoti į pagrindinę gatvę. Liudytojas A. A., kuris ėjo šaligatviu, nurodė, kad iš Lakūnų gatvės į Žirmūnų gatvę prieš pat motorolerį išvažiavo automobilis, bet nenurodė, kad iš šalutinio kelio išvažiavęs automobilis kėlė kokį nors pavojų kitiems Žirmūnų

gatve ta pačia kryptimi važiuojantiems automobiliams. Liudytoja K. M. apskritai nieko nenurodė apie E. O. automobilio ir transporto priemonių, važiavusių pagrindine Žirmūnų gatve, tarpusavio padėtį prieš pat įvykį ir įvykio metu. Taigi, iš visų paminėtų liudytojų tik A. A. nurodė apie motociklu važiavusio I. T. bei E. O. automobilio tarpusavio padėtį prieš pat įvykį ir jo metu, bet jo parodymai yra abstraktūs, neinformatyvūs ir keliantys abejonių dėl jų tikslumo. Kiti liudytojai parodymus davė tik apie jų vairuotų transporto priemonių bei E. O. vairuoto automobilio padėtį ir negalėjo nurodyti, kur tuo metu buvo I. T. vairuojamas motociklas, nors būtent ši aplinkybė yra esminė šiai bylai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paminėtų asmenų parodymais visiškai vadovautis negalima. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šiai bylai svarbu nustatyti tikslią transporto priemonių tarpusavio padėtį ir greitį, dėl to klydo abstrakčius liudytojų parodymus dėl šių aplinkybių pripažindamas patikimais.

3.6. Byloje nesant patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai nuspręsti, kad nuteistasis E. O. turėjo ir galėjo pamatyti pagrindine gatve motociklu važiuojantį I. T., turi būti konstatuota, kad E. O. veikoje nėra privalomojo BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės (neatsargumo) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2014). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net jei būtų neginčijamai nustatyta, kad E. O. objektyviai galėjo pamatyti atvažiuojantį motociklą, jis negalėjo numatyti, kad motociklas atvažiuos tokiu dideliu greičiu. Šiame kontekste pripažintina, kad, išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, E. O. turėjo įsitikinti savo manevro saugumu, tačiau tokia jo pareiga nereiškia prievolės prognozuoti, kad kiti eismo dalyviai gali taip šiurkščiai pažeisti KET, ir į tai atsižvelgti prieš pradedant manevrą. Priešingai, teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-511/2017, 2K-325-942/2017, 2K-97-689/2018, 2K-7-1-693/2018 ir kt.). Taigi, E. O., vertindamas savo manevro saugumą, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad pagrindine gatve važiuojančios transporto priemonės neviršys leistino greičio, juolab dvigubai. Šiame kontekste pažymėtina, kad E. O. manevras nesukėlė jokio pavojaus leistinu greičiu pagrindine gatve važiuojančioms transporto priemonėms, kurios, pagal bylos aplinkybes, tuo metu, kai buvo atliekamas manevras, buvo gerokai arčiau E. O. automobilio nei motociklu važiuojantis I. T. Svarbu ir tai, kad susidūrimas įvyko antroje pagrindinės gatvės juostoje, t. y. E. O. jau visiškai baigiant manevrą. Taigi, net jei jis tuo metu, kai jau buvo pradėjęs manevrą ir įvažiavęs į pagrindinę gatvę, būtų pastebėjęs motociklu atvažiuojantį I. T., jis jau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik šį manevrą baigti, o I. T. turėjo galimybę sustoti ir mėgino tuo pasinaudoti, bet nesėkmingai. Visose specialistų išvadose vienareikšmiškai nurodyta, kad pagrindinė šios nesėkmės priežastis buvo stipriai viršytas leistinas greitis. Specialistai pažymėjo, kad jei I. T. būtų važiavęs leistinu greičiu, jis būtų turėjęs techninę galimybę sustoti. Specialistas V. M. konstatavo, kad jei I. T. būtų važiavęs leistinu greičiu, susidūrimas apskritai nebūtų įvykęs, nes E. O. būtų suspėjęs užbaigti manevrą ir motociklas būtų saugiai nuvažiavęs. Byloje esant nepaneigtoms abejonėms, kad E. O., prieš pradėdamas manevrą, I. T. galėjo nepamatyti ne dėl nepakankamo atidumo ir nepateisinamo neįsitikinimo manevro saugumu, o dėl objektyvių, ne nuo jo priklausančių priežasčių, tokios abejonės turi būti aiškinamos jo naudai (in dubio pro reo principas).

3.7. Vertinant, kad E. O. veiksmuose nėra kaltės (neatsargumo), nuoseklu teigti, kad priežastinio ryšio nustatymas yra teisiškai nereikšmingas, kita vertus, tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad E. O. taip pat padarė KET pažeidimą, pasisakytina ir dėl priežastinio ryšio. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apie priežastinį ryšį sprendė vadovaudamasis aptartomis taisyklėmis ir ne tik atsižvelgė į E. O. galbūt padarytą KET pažeidimą, bet ir įvertino I. T. padarytus KET pažeidimus, dėl to pagrįstai konstatavo, kad padariniai kilo būtent dėl I. T. veiksmų viršijant leistiną greitį. Net ir pripažįstant, kad E. O., išvažiuodamas iš šalutinės gatvės į pagrindinę, buvo nepakankamai atsargus ir atidus, šie veiksmai nelėmė eismo įvykio ir kilusių padarinių. Šioje byloje buvo pateiktos trijų specialistų išvados, jose vieningai nurodoma, kad jei motociklo vairuotojas I. T. būtų važiavęs maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu ir reagavęs stabdydamas motociklą toje pačioje vietoje, kaip reagavo važiuodamas ne mažesniu kaip 89 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su kliūtį sudariusiu E. O. automobiliu. Specialistas V. M. nurodė ir tai, kad jei motociklas būtų važiavęs leistinu greičiu, E. O. vairuojamas automobilis būtų spėjęs užbaigti manevrą ir transporto priemonės būtų prasilenkusios, kliūtis nebūtų buvusi sudaryta, susidūrimo nebūtų buvę. Taigi, eismo įvykis kilo būtent dėl I. T. veiksmų dvigubai viršijant leistiną greitį. Jei I. T. nebūtų viršijęs greičio, būtų galėjęs sustoti arba apvažiuoti E. O. automobilį. Be to, tokie I. T. veiksmai neabejotinai pasunkino E. O. galimybes laiku pastebėti I. T. motociklą ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų eismo įvykio, bei paties I. T. galimybes laiku pastebėti į jo važiavimo trajektoriją įsukusį automobilį ir tinkamai į tai sureaguoti, siekiant išvengti eismo įvykio. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio svarbu įvertinti ir nustatytas bylos aplinkybes, kad I. T. motociklą

vairavo neilgą laiko tarpą, neturėjo patirties, galbūt dėl to motociklas likus apie 10 m iki jam kliūtį sudariusio E. O. automobilio virto ant šono, o jei I. T. būtų turėjęs daugiau patirties vairuoti motociklą, net ir neturėdamas techninės galimybės sustoti prieš jam kliūtį sudariusį E. O. automobilį, būtų galėjęs jį apvažiuoti ir taip išvengti susidūrimo.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo E. O. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

5. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytus faktus, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis bei išdėstytais motyvais dėl priežastinio ryšio tarp E. O. veikos ir kilusių padarinių.

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, skirti apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir atliktam įrodymų vertinimui paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

8. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymius šis teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnio 5 dalį taikyti, nustatytos nepadarant BPK pažeidimų.

9. Šioje byloje nagrinėjama situacija, kai abu eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisykles. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad tiek motociklo vairuotojas I. T., kuris važiavo viršydamas leistiną greitį ir žuvo, tiek E. O., vairuojamu automobiliu nelygiareikšmių kelių sankryžoje iš šalutinio kelio sukdamas į kairę, įvažiavo į sankryžą, kur nedavė kelio pagrindiniu keliu iš kairės pusės prie sankryžos antrąja eismo juosta artėjančiam motociklui ir su juo susidūrė, padarė KET pažeidimus.

10. Nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Teismų praktikoje tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

11. Teismų praktikoje konstatuota, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad, analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151/2011, 2K-593/2011, 2K-166/2012).

12. Nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

13. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad vien ta aplinkybė, jog E. O., prieš įvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, nematė pagrindiniu keliu važiuojančio motociklo, nėra pagrindas daryti išvadą, kad dėl eismo įvykio yra kaltas tik motociklo vairuotojas I. T., kuris viršijo maksimalų leistiną greitį, o kaltinamasis E. O. nesukėlė eismo įvykio ir nepadarė nusikalstamos veikos, dėl kurios jam pareikštas kaltinimas.

14. Kelių eismo taisyklės transporto priemonių vairuotojams nustato pareigą prieš kiekvieną manevrą įsitikinti savo manevro saugumu ir nekelti pavojaus eismo saugumui. Pagal KET 154 punkto reikalavimus nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Pagal KET 3.2 punktą duoti kelią – reikalavimas eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį.

15. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad automobilio „Škoda Fabia“ vairuotojas E. O., prieš išvažiuodamas iš šalutinio kelio ir kirsdamas dvi pagrindinio kelio priešpriešinio eismo juostas, privalėjo įsitikinti, kad antrąja eismo juosta nevažiuoja transporto priemonės, kurioms jis galėtų sukliudyti, kad išvažiuoti iš šalutinio kelio ir atlikti kairiojo posūkio manevrą yra saugu, ir praleisti bei nesudaryti kliūties pagrindiniu keliu tiek pirma, tiek antra eismo juosta artėjančioms transporto priemonėms, kad E. O. galėjo ir privalėjo numatyti, jog antrąja eismo juosta gali artėti transporto priemonės, kurių matomumą jam užstoja pirma eismo juosta važiuojantis automobilis „Mazda 6“, t. y. E. O. privalėjo visiškai įsitikinti, kad jo manevras bus saugus, ir palaukti, kol Žirmūnų gatvės ruožas jam iš kairės bus visas matomas, ir tik tada įvažiuoti į sankryžą.

16. Šioje byloje pateiktos trys specialistų išvados, atsakančios į klausimą, kas techniniu požiūriu lėmė eismo įvykį. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2016 m. gegužės 9 d. Nr. 11-121(16) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro dviejų specialistų 2017 m. vasario 2 d. išvadose Nr. 11-2232(16) nurodytos iš esmės analogiškos išvados, kad automobilio „Škoda Fabia“ vairuotojo E. O. veiksmai – būdamas Žirmūnų g. antroje eismo juostoje sudarė kliūtį ir nedavė kelio kertamuoju keliu jam iš kairės pagrindiniu keliu judančiam motociklui „Piaggio“, kurį vairavo I. T., – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir dėl jų kilo eismo įvykis; motociklo „Piaggio“ vairuotojo I. T. veiksmai – važiavo ne mažesniu kaip 89 km/h greičiu, viršijo eismo įvykio vietos kelio aplinkoje leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su Žirmūnų g. antroje eismo juostoje esančiu automobiliu „Škoda Fabia“, kurį vairavo E. O., – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Gynybos pasirinkto (duomenys neskelbtini) eksperto V. M. išvadoje Nr. MV 2017-47 nurodyta, kad susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje motociklas „Piaggio“, vairuojamas I. T., judėjo 90–95 km/h greičiu; techniniu požiūriu eismo įvykis kilo dėl motociklo „Piaggio“ vairuotojo I. T. techniniu požiūriu nepriimtinų veiksmų – važiuojant 90–95 km/h greičiu, smarkiai viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki buvusio eismo įvykio vietos. Specialistė L. L. teisme patvirtino pateiktas išvadas, specialistas V. M. ne tik patvirtino savo pateiktas išvadas, bet ir paaiškino, kad jeigu nebūtų greičio viršijimo, būtų saugiai prasilenkta, motociklo vairuotojui nereikėtų nei stabdyti, nei manevruoti, atlikti jokių papildomų veiksmų, todėl jis motociklo vairuotojui ir skyrė didesnę atsakomybę dėl kilusio eismo įvykio. Byloje kaip liudytojai apklausti J. J., G. M., A. A. ir K. M. patvirtino, jog E. O. vairuojamas automobilis iš šalutinio kelio į sankryžą su pagrindiniu keliu įvažiavo prieš pat link sankryžos artėjančius automobilius ir prieš pat I. T. vairuojamą antrąja eismo juosta važiuojantį motociklą. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 2 d. išvada Nr. 11-2232(16), kurioje nurodyta, kad atstumas nuo motociklo iki susidūrimo vietos, kai iškilo grėsmė eismo saugumui, nebuvo didesnis nei 47,14 m. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų liudytojų parodymuose yra kai kurių netikslumų, tačiau iš esmės jie nėra nenuoseklūs, kaip nuosprendyje nurodė apylinkės teismas. Šių liudytojų parodymai paneigė E. O. parodymus, kad jo manevras buvo saugus, kad atstumas iki link sankryžos važiuojančių transporto priemonių buvo dvigubai mažesnis, nei teigė kaltinamasis E. O.

17. Apeliacinės instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu atlikto matomumo eksperimento duomenimis, kad link sankryžos važiuojančios transporto priemonės galėjo riboti ir ribojo ta pačia kryptimi važiuojančio I. T. vairuojamo motociklo matomumą, rėmėsi tik kaip patvirtinančiais labai svarbią bylos aplinkybę, nurodytą ir pirmiau minėtų liudytojų (G. M.) parodymuose, kad E. O. negalėjo būti įsitikęs savo manevro saugumu, nes nematė, kokios transporto priemonės

važiavo antrąja eismo juosta, kurių matomumą užstojo pirmąja eismo juosta bei posūkiui į dešinę lėtėjimo juosta važiuojančios transporto priemonės. Šios aplinkybės nepaneigia ir kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas ikiteisminio tyrimo metu atlikto matomumo eksperimento pripažinimas įrodymu, kad tiksliai nenustatyta transporto priemonių tarpusavio padėtis, nesuskaičiuoti atstumai tarp jų ir greitis, jie atmestini kaip nepagrįsti.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi pirmiau nurodyti įrodymais pripažinti bylos duomenys patvirtina, kad E. O. pradėjo posūkį į kairę iš esmės gerai nematydamas, kokios transporto priemonės važiuoja Žirmūnų gatve antrąja eismo juosta, ir sąmoningai rizikavo, nors galėjo tokio manevro padarinius numatyti, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Motociklo vairuotojo I. T. veiksmai – motociklo stabdymas, kritimas ir susidūrimas su kelią jam užtvėrusiu automobiliu – buvo nulemti ne jo paties padaryto, o automobilio vairuotojo E. O. padaryto KET pažeidimo, jie, šio teismo vertinimu, buvo natūrali I. T. reakcija į susidariusią pavojingą situaciją, dėl kurios kilo eismo įvykis. Nors motociklo vairuotojo I. T. padarytas KET 127 punkto reikalavimų pažeidimas ir buvo priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, jo veiksmai vis dėlto nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei automobilio vairuotojas E. O. nebūtų pavojingai manevravęs, būtų įsitikinęs manevro saugumu ir davęs kelią pagrindine gatve važiuojančiam motociklui, kurį objektyviai turėjo galimybę pamatyti, jeigu būtų neskubėjęs įvažiuoti į sankryžą. Nors ekspertai nurodė, kad motociklo vairuotojas, važiuodamas leistinu greičiu, būtų turėjęs objektyvias galimybes sustabdyti motociklą prieš staiga jo kelyje atsiradusią kliūtį, kaip to reikalauja KET 127 punktas, ir išvengti susidūrimo, jis turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui, o šią taisyklę pirmosios instancijos teismas taikė tik spręsdamas dėl kaltinamojo E. O. veiksmų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamas eismo įvykis kilo būtent dėl vairuotojo E. O. padarytų KET pažeidimų ir jo neatsargių veiksmų. Abejoti tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp E. O. veiksmų (padarytų KET pažeidimų) ir padarinių, byloje baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 5 dalis – pritaikytas tinkamai, laikantis kasacinės instancijos teismo praktikos tokio pobūdžio bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2012, 2K-553/2014, 2K-373-976/2018).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. O. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-152-895-2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29339-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.14.5.2.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=33ae81300aee11ea9d279ea27696ab7b



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko, Sigitos Jokimaitės, Artūro Pažarskio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nuteistojo V. B. gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo

gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio.

Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovų P. B., A. C., L. R., M. P., M. E., A. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendis.

V. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl P. B. didelės vertės turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl M. P. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. C. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl L. R. didelės vertės turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams penkiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl M. P. didelės vertės turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nors turėjo būti 1 dalis) (dėl M. E. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės už sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, tarpusavyje subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnių, ir nustatyta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nesunkius BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus, ir nustatyta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. B. tęsti darbą.

Iš nuteistojo V. B. priteista nukentėjusiesiems P. B. 70 500 Eur, A. C. 5500 Eur, A. K. 8500 Eur turtinei žalai, nukentėjusiajam L. R. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiųjų M. E., M. P. civiliniai ieškiniai ir nukentėjusiojo L. R. civilinio ieškinio dalis dėl 40 000 Eur turtinės žalos atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,


1. V. B. nuteistas už tai, kad:1.1. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. gegužės 14 d. pasiskolinęs iš P. B. per vienuolika kartų iš viso 70 500 Eur,

melagingai sakydamas, kad nori pirkti krovininius automobilius Lenkijoje ir juos perparduoti, kad pinigai reikalingi verslui, priekaboms pirkti, kad pinigus turi nuvežti į Kauną, kad pinigai reikalingi advokatui, kad šis išteisintų kauniškį draugą, kad turi problemų, kurių neįvardijo, kad Klaipėdos mieste su vilkiku padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas motociklininkas, kad pinigai reikalingi sumokėti žmogui, kad šis surastų dingusį kauniškį, kuriam veždavo pinigus,

nurodydamas skolų grąžinimo terminus, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs P. B., perduodavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini) ir nenustatytoje vietoje, apgaule įgijo didelės, iš viso 70 500 Eur, vertės P. B. turto;

1.2. 2016 m. balandžio viduryje ir 2016 m. balandžio 30 d. per du kartus pasiskolinęs iš M. P. iš viso 15 000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori pirkti krovininio automobilio priekabas, žadėdamas sumokėti palūkanų, siekdamas sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, kelis kartus iki 2016 m. birželio 9 d. po 3500 Eur grąžinęs dalį skolos, kaip užstatą pasirašęs krovininio automobilio priekabos pirkimo–pardavimo sutartį ir palikęs registracijos liudijimą, nors šią priekabą už skolą perdavė T. L. ir žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip, suklaidinęs M. P., perduodavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini), nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) degalinėje, apgaule įgijo M. P. priklausančius 8000 Eur;

1.3. 2016 m. balandžio 23 d. pasiskolinęs iš A. C. 10 000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori pirkti krovininį automobilį ir jį perparduoti jau turimam pirkėjui, kad skolą grąžins kitą dieną, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, siekdamas sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, 2016 m. gegužės 2–31 d. grąžinęs per kelis kartus iš viso 4500 Eur, taip suklaidinęs A. C., perdavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini), apgaule įgijo A. C. priklausančius 5500 Eur;

1.4. 2016 m. balandžio 25 d. apie 23.30 val. pasiskolinęs iš L. R. 40 000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori Lenkijoje nusipirkti krovininio automobilio priekabą, kurią perpardavęs užsidirbs pinigų, nurodęs skolos grąžinimo terminą ir žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs L. R., perdavusį jam pinigus (duomenys neskelbtini) degalinėje, apgaule įgijo didelės, 40 000 Eur, vertės L. R. turto;

1.5. nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki gegužės 18–19 d., tiksliau nenustatytu laiku, pasiskolinęs iš M. P. per keturis kartus iš viso 11 200 Eur, melagingai sakydamas, kad nori Lenkijoje nusipirkti drabužių, kad Lietuvos ir Lenkijos pasienyje yra sulaikytas krovininis automobilis su drabužiais, kurį reikia išpirkti, ir kad jeigu nepaskolins pinigų, tai jis negalės grąžinti paskolintų pinigų, kad nebeturi pinigų ir negali įsigyti degalų, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs M. P., perduodavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini), nenustatytoje vietoje, degalinėje (duomenys neskelbtini), apgaule įgijo didelės, iš viso 11 200 Eur, vertės M. P. turto;

1.6. 2016 m. balandžio pabaigoje ir gegužės pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, per du kartus pasiskolinęs iš M. E. iš viso 3000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori užsiimti verslu ir parsivežti drabužių, kad nori nusipirkti krovininio automobilio priekabą, kurią perpardavęs užsidirbs pinigų ir grąžins skolą, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs M. E., perduodavusį jam savo pinigus Šilalės r., Požerės k., Šilalės m., Dariaus ir Girėno g. 42, prie picerijos, apgaule įgijo M. E. priklausančius 3000 Eur;

1.7. 2016 m. gegužės 8 d. ir 2016 m. gegužės viduryje per du kartus pasiskolinęs iš A. K. iš viso 8500 Eur, melagingai sakydamas, kad jam reikalingos apyvartinės lėšos krovinių pervežimo verslui, kad pinigus veš nenurodytam asmeniui į Klaipėdą, nurodydamas skolų grąžinimo terminus ir žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs A. K., perduodavusį jam savo pinigus nenustatytose vietose, apgaule įgijo A. K. priklausančius 8500 Eur.


2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl inkriminuoto sukčiavimo V. B. išteisintas nepagrįstai, nes nagrinėjamu atveju susiklostė ne civilinės, o jau baudžiamosios teisės reguliuojami teisiniai santykiai. Teismo vertinimu, V. B., skolindamasis pinigus, nuslėpė nuo nukentėjusiųjų esminę informaciją apie savo jau turimas skolas, tikruosius skolinimosi tikslus, taip nutylėdamas esmines nukentėjusiųjų apsisprendimui dėl perduodamo turto aplinkybes, nors turėjo teisinę pareigą apie jas pranešti. Suvokdamas savo realią prastą turtinę padėtį, žadėdamas netrukus grąžinti pasiskolintas sumas su nerealiomis palūkanomis, V. B., be abejo, suprato, jog nepajėgs sutartais terminais atsiskaityti su nukentėjusiaisiais, todėl šiuo atveju tarp V. B. ir nukentėjusiųjų sudaryti sandoriai visiškai neatspindėjo tikrųjų šalių ketinimų, nukentėjusieji buvo apgaule įtraukti į jiems nenaudingus sandorius, kurių baigtis buvo iš anksto aiški, nes V. B. ne tik nenaudojo pasiskolintų pinigų tiems tikslams, kuriuos nurodydavo, bet ir iki sudarant sandorius suprato, kad negalės pinigų grąžinti žadamais terminais ir sąlygomis, veikė aktyvia apgaulės forma, klaidindamas nukentėjusiuosius ir sudarydamas jiems įspūdį, kad pinigais disponuoja atsakingai.


3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį, o netenkinus šio prašymo, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeisti, perduodant klausimą dėl nukentėjusiųjų P. B., A. K., L. R., A. C. civilinių ieškinių nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė BK 2 straipsnio 4 dalyje, 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų pažeidimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas V. B. veiksmus, nes V. B. veikoje nenustatyti BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektyvusis požymis – tyčia sukčiauti, taip pat objektyvusis požymis – pavojinga veika, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnio, 177 straipsnio 3 dalies, 293 straipsnio 3 punkto reikalavimų; pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nes rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus V. B. skolų mastus, jų dydžius, intensyvumą, realų finansinį pajėgumą grąžinti skolas, esminės informacijos nuslėpimą nuo nukentėjusiųjų apie faktines skolas ir nemokumą, V. B. veiksmai vertintini ne kaip kilę iš civilinio delikto, o turintys aiškius nusikaltimo sudėties požymius. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (1997 m. nutarimas byloje Nr. 4/97), teisės doktriną, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-235/2012, 2K-7-173/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-128-699/2017, 2K-30-689/2018, 2K-65-697/2019 ir kt.), BK 2 straipsnio 4 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiuo atveju akivaizdu, jog V. B. pripažinimas kaltu dėl sukčiavimo ir jo nuteisimas prie nukentėjusiųjų teisių atkūrimo realiai neprisideda, juo labiau kad V. B. veika nelaikytina pakankamai pavojinga baudžiamajai atsakomybei kilti, o visi BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymiai nebuvo nustatyti, be to, V. B. atliktų veiksmų padarinys – pasiskolintų lėšų grąžinimo nukentėjusiesiems uždelsimas, nes jis nesutiko tik su P. B., L. R., A. K. nurodytomis skolų sumomis, pareigos grąžinti lėšas jis neneigė. Pažeistos kreditorių teisės atgauti paskolintas lėšas šiuo atveju gali būti apgintos ir netaikant pačios griežčiausios teisinės atsakomybės formos, bet apeliacinės instancijos teismas būtinybės pažeistas nukentėjusiųjų turtines teises ginti būtent baudžiamojo proceso tvarka ir galimybės tų pačių tikslų pasiekti civilinio proceso tvarka plačiau net nesvarstė, todėl V. B. nuteisė neįsigilindamas į tai, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju yra būtinas, teismo argumentai pakankamo V. B. veikos pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybės nepatvirtina. V. B. skolų mastus teismas iš esmės nustatė remdamasis nukentėjusiųjų parodymais, o ne objektyviai nustatytomis aplinkybėmis. Realios V. B. finansinės galimybės grąžinti skolas nebuvo tiriamos nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, jo faktinis nemokumas nebuvo nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė esminės informacijos nuo nukentėjusiųjų nuslėpimą, nes ne bet kokios informacijos nuslėpimas BK 182 straipsnio prasme laikomas apgaule, be to, panašiais atvejais vertinant, ar padaryta nusikalstama veika, turi būti vertinami ir nukentėjusiojo turėti tikslai ir jo atlikti veiksmai. V. B. nuteistas dėl M. P. turto pasisavinimo, nors jam M. P. net nereiškė civilinio ieškinio ir dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė neturintis pretenzijų dėl skolos, nes žino, jog skola jam bus grąžinta, o teismui pateiktas patvirtinimas, jog M. P. skola visiškai grąžinta 2018 m. gegužės 22 d., taigi, skolos kreditoriui grąžinimas, teismo vertinimu, nepaneigia nusikalstamos veikos buvimo. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog V. B. skolinosi iš A. C. 10 000 Eur, o kaltinamajame akte dalies lėšų (4500 Eur) grąžinimas laikomas V. B. bandymu sudaryti patikimo asmens vaidmenį, V. B. buvo pareikšti kaltinimai ne dėl 10 000 Eur, o dėl negrąžintos skolos dalies (5500 Eur) įgijimo apgaule. Pagal tokią teismo ir valstybinio kaltinimo poziciją dėl A. C. suteiktos paskolos V. B. veiksmai santykiuose su M. P. ir M. E. taip pat turėjo būti kvalifikuojami įvertinant šiems kreditoriams jau grąžintas paskolų sumas. Teismui buvo pateikti duomenys apie tai, kad V. B. vykdo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimis patvirtintas taikos sutartis su šiais kreditoriais, M. P. vien tik iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo grąžinta 1450 Eur, M. E. – 990 Eur, tačiau V. B. pripažintas kaltu dėl visų M. P. ir M. E. paskolintų sumų pasisavinimo. Toks nenuoseklumas tik dar kartą rodo, kad baudžiamasis įstatymas V. B. ir jo kreditorių civiliniams teisiniams santykiams neturėjo būti

taikomas.3.3. V. B. viso bylos proceso metu neneigė skolinęsis pinigus iš nukentėjusiųjų, ginčijo tik L. R. 40 000 Eur paskolą,

kurios nepripažino ir civilinę bylą išnagrinėjęs teismas, taip pat nesutiko su P. B. ir A. K. paskolintų pinigų sumomis. Be to, nustatyta, kad dalį pasiskolintų lėšų V. B. grąžino, o su nukentėjusiaisiais M. P., M. E. sudarytos ir (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimis patvirtintos taikos sutartys. Pažymėtina, kad V. B. sutartis dėl skolų grąžinimo terminų dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu siūlė visiems kreditoriams, išskyrus L. R. Nurodyti argumentai patvirtina, kad V. B. neketino įgyti ir neįgijo nukentėjusiųjų turto neatlygintinai, jo nemokumas byloje nenustatytas ir neįrodytas, be to, apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai, jog V. B. vykdė su kreditoriais sudarytas taikos sutartis dėl paskolų grąžinimo, taigi nėra nemokus, turėjo ir tebeturi ketinimą grąžinti pasiskolintus pinigus. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl pavojingos veikos deklaratyvūs, nuosprendyje pateikti tik argumentai, kurie, kaip pažymėjo teismas, rodo, jog V. B. neketino pasiskolintų lėšų panaudoti kreditoriams nurodytu tikslu, bet tyčia V. B. veiksmuose argumentais nepagrįsta. Teismo išvados dėl apgaulės požymio V. B. veiksmuose padarytos neatsižvelgus į išaiškinimus pirmiau nurodytoje teismų praktikoje, kad netgi pripažinus, jog buvo panaudota apgaulė nuo paskolos davėjo nuslepiant paskolos panaudojimo tikslą, sunkią turtinę padėtį, tokia apgaulė nėra pakankama sukčiavimo nusikalstamai veikai inkriminuoti, o situacija, kai pinigų skolinamasi iš pažįstamo asmens, yra natūrali ir gyvenimiška. Iš bylos dokumentų matyti, kad, pvz., pagal vieną A. K. naudai surašytą paskolos raštelį V. B. 2016 m. gegužės 8 d. pasiskolino 6500 Eur ir iki gegužės 22 d. privalo grąžinti 9500 Eur, už naudojimąsi pinigais 14 dienų nustatytos 3000 Eur palūkanos. Nors nukentėjusysis P. B. ir nurodė paskolinęs 70 500 Eur, jis buvo gavęs ir V. B. pasirašytą vekselį, kuriame nurodyta 102 000 Eur skolos suma, pasak P. B., apskaičiuota su palūkanomis. Taigi, nustatytos palūkanos šiuo atveju yra neprotingai didelės, todėl pripažintina, kad kreditoriai patys prisiėmė nepagrįstai didelę riziką, sudarydami sandorius. Nors teismas pažymėjo, kad nukentėjusieji reikalauja priteisti ne skolas su palūkanomis, o tik pagrindines skolas, tai rodo tam tikrą nukentėjusiųjų sąžiningumą, tačiau vargu ar susitarimas dėl nurodyto dydžio palūkanų yra sąžiningas bei protingai pasvertas, o nukentėjusiųjų elgesys atitinka protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standarto kriterijų. Be to, nukentėjusieji šioje byloje pareiškė reikalavimus, kurie gali būti reiškiami ir tenkinami pagal BPK normas, o jų teisė civilinio proceso tvarka pareikalauti ir palūkanų už naudojimąsi pinigais bei procesinių palūkanų nėra paneigta. Apeliacinės instancijos teismas apgaulės požymį V. B. veiksmuose grindžia ir tuo, kad jis kreditorių prašė apie lėšų skolinimą niekam nepasakoti. Šiuo klausimu visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog paskolų davėjams turėjo būti aišku, kad V. B. trūko lėšų, nes priešingu atveju jam nebūtų reikėję skolintis; visi teisiamojo posėdžio metu apklausti paskolų davėjai, kurie patvirtino gavę iš V. B. palūkanų, pripažino, kad nėra jų deklaravę (taigi, nėra sumokėję ir gyventojų pajamų mokesčio), dėl to labai tikėtina, kad ir patys nebuvo suinteresuoti atskleisti šių aplinkybių kitiems asmenims, taip pat dauguma jų nurodė, jog iš esmės nesidomėjo V. B. verslu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad V. B. siūlė kaip skolos užtikrinimo priemonę įkeisti transporto priemonę, kuri jau buvo įkeista kitam asmeniui. Tačiau ginčo dėl skolos su M. P. nebuvo, o jo paskolintos lėšos yra grąžintos, M. P. nereiškė civilinio ieškinio, nelaikė savęs nukentėjusiuoju, todėl teismo nurodyti argumentai neatskleidžia tariamo V. B. apgaulės mechanizmo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas tiek V. B. kaltę dėl 70 500 Eur pasisavinimo iš P. B., tiek tai, kad jo pareikštas ieškinys dėl tokio dydžio turtinės žalos atlyginimo yra tenkinamas, grindė iš esmės vien P. B. parodymais: tvirtinimu, kad paskolino V. B. 70 500 Eur, o pastarasis pagal pasirašytą vekselį įsipareigojo grąžinti netgi 316 000 Eur, ikiteisminio tyrimo metu P. B. pateiktais užrašais, kiek ir kada pinigų paskolino V. B., paskolintų pinigų kilmės paaiškinimu, kad tai ne tik jo, bet ir tėvo M. B. (2015 m. sausį ir spalį pervedusio 13 000 Eur ir 20 000 Eur sumas) pinigai, be to, nurodė, jog V. B. suplėšė užrašų knygelę, kurioje buvo užfiksuotos paskolintos sumos, nors šios aplinkybės jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Prie bylos pridėtu V. B. ir P. B. susirašinėjimu pinigų skolinimo klausimu apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymu nesirėmė, tačiau ir teismo nurodyti duomenys, jog P. B. gavo ir paskolino V. B. savo šeimos narių jam duotas ar paskolintas lėšas, taip pat neleidžia spręsti dėl pasiskolintų pinigų sumos, nes pagal sąskaitos išrašą, kuriuo teismas remiasi, P. B. gavo tik 33 000 Eur, o V. B. nuteistas dėl daugiau nei dvigubai didesnės – 70 500 Eur – sumos pasisavinimo ir tenkintas P. B. civilinis ieškinys dėl tokio dydžio sumos priteisimo. Tai reiškia, kad nebuvo įvertinta, ar P. B. realiai turėjo lėšų ir galėjo jas perduoti V. B. Vertinant P. B. civilinio ieškinio pagrįstumą ir įrodymų jam tenkinti pakankamumą, svarbus ir pirmiau minėtas bonus pater familias (apdairaus, rūpestingo žmogaus) kriterijus. Pagal P. B. nurodomą versiją ir jo pateiktą raštelį, net tada, kai V. B. buvo negrąžinęs jau turėtų grąžinti sumų ir buvo skolingas didelę sumą (net 49

000 Eur), P. B. toliau didelėmis sumomis skolino jam pinigus. Akivaizdu, jog toks skolintojo elgesys būtų visiškai nelogiškas, mažai tikėtina, kad P. B. amžiaus ir patirties asmuo galėjo tokius veiksmus atlikti. Bet kokį aiškumą dėl P. B. reikalavimo sumos panaikina ir byloje esantis vekselis, kur nurodyta kur kas didesnė – 102 000 Eur – skolos suma ir kad vekselio davėjo V. B. mokėtina (iki 2016 m. spalio 20 d.) suma sudaro net 316 000 Eur. Dėl šių aplinkybių visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo P. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, sudarant sąlygas tinkamai išsiaiškinti paskolintų lėšų sumą. Visos nurodytos abejonės dėl P. B. civilinio ieškinio sumos pagrindimo kartu yra ir abejonės dėl V. B. nusikalstamos veikos, dėl kurių sprendžiant būtina vadovautis in dubio pro reo principu, t. y., kai nėra galimybės jų pašalinti, jos turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnį diferencijuojama priklausomai nuo apgaulės būdu įgyto turto vertės, todėl, tiksliai nenustačius įgytos lėšų sumos, neįmanoma ir tinkamai kvalifikuoti asmens veikos pagal atitinkamą BK 182 straipsnio dalį, tai trukdo ir įvertinti formalių sąlygų patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn buvimą, nes pagal BK 182 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai apgaule įgyto turto vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, o dėl mažesnės vertės turto įgijimo apgaule taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnį. Nurodyti argumentai rodo, jog netinkamas paskolintų lėšų sumos ir nukentėjusiojo pareikšto reikalavimo pagrįstumo įvertinimas lemia ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, o apeliacinės instancijos teismas, akivaizdžiai nepašalinęs abejonių dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, nepašalino abejonių ir dėl V. B. veikos aplinkybių, lemiančių veikos kvalifikavimą.

3.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl L. R. civilinio ieškinio iš esmės prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimui L. R. ieškinį atmesti, nes neįrodytas 40 000 Eur paskolos atsakovui V. B. faktas, ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarčiai, kuria atmestas ir L. R. apeliacinis skundas, o pagal civiliniame procese galiojančias taisykles tam tikrų faktų buvimas konstatuojamas net tada, kai dėl šių faktų buvimo esama abejonių, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-304/2008, 3K-3-101/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo, dar kartą išnagrinėjo jau išnagrinėtą civilinį ieškinį.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priteisti A. K. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytą sumą grindė tuo, kad A. K. nuosekliai teigė, kad V. B. per du kartus (6500 Eur ir 2000 Eur) perdavė 8500 Eur, nors skolos rašteliuose nurodytos ir didesnės sumos, kad 2000 Eur paskolino V. B. nesurašant tai patvirtinančio dokumento, o perdavimą gali patvirtinti liudytoja, tačiau nei pats nukentėjusysis, nei valstybinis kaltinimas dėl šios aplinkybės kaip liudytojo jokio asmens apklausti neprašė. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 1500 Eur, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Vien tariamas nukentėjusiųjų nuoseklumas, tvirtinant, kokias sumas V. B. iš jų pasiskolino, nėra pakankamas šiai aplinkybei konstatuoti, o argumentas, kad V. B. skolų neginčijo ir su jomis ėmė nesutikti tik perdavus bylą teismui, nepagrįstas. V. B. dar pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog, matydamas nesąžiningus kai kurių kreditorių bandymus pasipelnyti (A. K. reikalavimą priteisti 2000 Eur, kurie nebuvo perduoti, L. R. reikalavimą priteisti neperduotus 40 000 Eur, P. B. reikalavimą priteisti kur kas didesnę sumą, nei realiai paskolinta), nutarė dėl atsiskaitymo su kreditoriais spręsti tik perdavus bylą teismui, kai bus aiškūs galutiniai nukentėjusiųjų reikalavimai, be to, nesutikimą su kai kuriomis kreditorių nurodytomis skolų sumomis V. B. išreiškė dar ikiteisminio tyrimo metu.

3.7. Taigi nukentėjusiųjų P. B. ir A. K. ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo ir L. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, net pripažinus nusikalstamą V. B. veikimą ir konstatavus, kad nurodyti reikalavimai negali būti atmesti, esant ypač didelių abejonių dėl reikalavimų sumos, pagal BPK 115 straipsnį turėjo būti ne tenkinami, o perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

3.8. V. B. visiškai sutinka su A. C. civiliniu ieškiniu, be to, dalį pasiskolintų lėšų šiam kreditoriui jis jau yra grąžinęs. Taigi, šiuo atveju A. C. civilinio ieškinio tenkinimas nepadarys jokios įtakos skolos grąžinimui. Kaip ir su kitais kreditoriais, V. B. ir A. C. sieja civiliniai teisiniai santykiai, kuriems taikyti baudžiamosios teisės normas nėra jokio pagrindo, tai pagrindžia pirmiau skunde nurodyti argumentai.


4. Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo

5. Nagrinėjamoje byloje V. B. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 (keturios veikos) ir 2 (trys veikos) dalis už tai, kad skolinosi pinigus iš P. B., A. C., M. E., A. K., M. P., M. P., L. R., jų negrąžino ir tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą.

6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tam, kas tokiu būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017).

7. Atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Baudžiamajai atsakomybei kilti reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz., sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-32/2015, 2K-304-895/2018). Antai turi būti įvertinta, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

8. Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-411/2013).

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011 ir kt.). Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnyje, požymius ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje veikos susijusios su iš paskolos santykių kylančių pareigų nevykdymu.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Iš teismų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. B. su nukentėjusiaisiais siejo paskolos teisiniai santykiai. Byloje teismai nustatė, kad V. B. su kai kuriais iš nukentėjusiųjų buvo pažįstamas (pvz., su A. C. buvo kaimynas, o su kaimynu P. B. bendravo nuo vaikystės), daugelis iš nukentėjusiųjų ne kartą skolino V. B. pinigus ir šis juos grąžindavo, be to, jie žinojo, kad jis užsiima verslu, tačiau jo verslu nesidomėjo. Byloje nėra nustatyta, kad V. B. prieš skolindamasis pinigus būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, kad nukentėjusiesiems sudarytų patikimo žmogaus ar verslininko įvaizdį, ar intensyviai įtikinėjęs nukentėjusiuosius paskolinti pinigus, pateikęs esmingai klaidinančią informaciją apie save, savo turtą. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad V. B. skolindamasis pinigus nukentėjusiesiems pateikė ir tam tikrą tikrovę neatitinkančią informaciją apie savo ketinimą panaudoti pasiskolintus pinigus (pvz., kad šie pinigai bus panaudoti vilkiko priekabai pirkti, drabužiams Lenkijoje pirkti, sulaikytam kroviniui išpirkti), tai neturėjo lemiamos įtakos asmenų apsisprendimui paskolinti V. B. pinigus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. pinigai buvo skolinami ir jam nenurodžius skolinimosi tikslo (A. K. atvejis) ar abstrakčiai nurodžius, kad turi problemų (vienas pinigų skolinimosi iš P. B. kartas), ir pan. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusieji, suteikdami paskolas V. B., siekė sau finansinės naudos, tikėdamiesi didelių palūkanų. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad nukentėjusiuosius faktiškai nedomino, kokiu tikslu bus panaudoti paskolinti pinigai, finansinė V. B. padėtis. Juos iš esmės domino tik galimybė pasipelnyti iš paskolų suteikimo, tikintis didelių palūkanų. Tokią išvadą patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės reiškia, kad kiekvienas iš nukentėjusiųjų skolindamas pinigus turėjo lūkestį gauti pakankamai dideles palūkanas, net neįvertinęs V. B. galimybių jas sumokėti. Antai, pavyzdžiui, V. B.: 1) iš A. K. pasiskolinęs 6500 Eur, po dviejų savaičių žadėjo grąžinti 9000 Eur; 2) pasiskolinęs iš M. E. 3000 Eur, artimiausiu metu žadėjo grąžinti 4600 Eur; 3) iš A. C. pasiskolino 10 000 Eur, žadėdamas kitą dieną grąžinti 12 000 Eur; 4) iš M. P. pasiskolino 4000 Eur, kuriuos savaitės laikotarpiu pažadėjo grąžinti su palūkanomis, t. y. 18 000 Eur, ir t. t. Minėtos aplinkybės patvirtina tai, kad nukentėjusiųjų suklaidinimas dėl V. B. ketinimų tam tikru tikslu panaudoti pasiskolintus pinigus neturėjo lemiamos įtakos jų apsisprendimui dėl pinigų paskolinimo V. B. Lemiamas veiksnys skolinti pinigus buvo lūkestis gauti dideles palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apgaulės esmingumas, kaip būtinasis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, šiuo atveju nenustatytas.

11. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikrų sutarties sąlygų pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

12. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių tai, kad V. B. būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją, kuri būtų esmingai pasunkinusi nukentėjusiųjų galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: jis iš esmės

pinigų skolinimosi iš nukentėjusiųjų fakto neneigė (išskyrus L. R. atvejį), nukentėjusiesiems nurodė tikrus savo asmens duomenis, jų nesuklaidino nei dėl savo gyvenamosios vietos, nei dėl kitų duomenų, pasunkinančių civilinės sutarties vykdymą, nesislapstė, siekė tartis dėl skolų grąžinimo, legaliai dirbo. Dėl dalies paskolų grąžinimo V. B. sudarė taikos sutartis, kurios yra patvirtintos apylinkės teismo (M. P. ir M. E. atvejai). Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl skolos grąžinimo buvo sutarta ir su nukentėjusiuoju M. P. M. P., 2016 m. gruodžio 21 d. apklausiamas kaip liudytojas, pareiškė, kad V. B. pretenzijų neturi, nes skola yra grąžinama. P. B. atveju V. B., neneigdamas paties paskolos gavimo fakto, ginčijo paties paskolos dydį. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, V. B. ginčijo tik paskolos gavimo iš L. R. faktą. Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi L. R. ieškinys dėl skolos priteisimo buvo atmestas.

13. Minėta, kad sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais.

14. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji suteikdami paskolas kaltinamajam elgėsi neapdairiai. Pagal CK 6.4 straipsnį prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas – privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kitos šalies galimybes tinkamai vykdyti sandorio sąlygas ir pan. Nukentėjusieji, nors skolino gana dideles pinigų sumas, nesidomėjo V. B. turtine padėtimi, jo mokumu, verslu, kur bus panaudoti pinigai, kokios jo galimybės grąžinti paskolą ir kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti jų apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Antai P. B. trijų mėnesių laikotarpiu, V. B. nė karto negrąžinus paskolintų pinigų, per vienuolika kartų jam paskolino 70 500 Eur, M. P. mėnesio laikotarpiu per keturis kartus paskolino 11 200 Eur. Nukentėjusieji skolindami pinigus nesudarė paskolos sutarčių, tik kai kuriems iš jų V. B. išdavė skolos raštelius (pvz., A. K.).

15. Tai, kad nukentėjusieji už dideles palūkanas skolindami V. B. pinigus elgėsi neapdairiai, iš dalies patvirtina ir A. K. 2017 m. kovo 31 d. skunde dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-29339-16 panaikinimo išsakyti teiginiai. Šiame skunde teigiama, kad A. K. ir kiti nukentėjusieji, apgaulingai suklaidinti V. B., motyvuojami galimybės uždirbti lengvus pinigus, skolino dideles pinigų sumas, žadant milžiniškas ir nerealias galimas palūkanas (bylos 1 t., p. 58).

16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. B. padarytos veikos neatitinka BK 182 straipsnyje įtvirtinto sukčiavimo požymių. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šiuo atveju nukentėjusiųjų teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį be pakeitimų.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS

AURELIJUS GUTAUSKAS

SIGITA JOKIMAITĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2A-14-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58181-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.1.3.6 (S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės

prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus išvadą dėl nuteistojo J. D. (J. D.) baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir tyrimo medžiagą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio baudžiamąją bylą atnaujinti ir ją nutraukti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, vadovaujantis BK 641 straipsniu, trisdešimties parų arešto bausme. Pritaikius 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 2 straipsnį, paskirtos arešto bausmės dalis sumažinta pusiau ir nustatyta galutinė penkiolikos parų arešto bausmė.

1.1. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, J. D. į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. lapkričio 7 d. 14.15 val. iki 2017 m. lapkričio 8 d. 12.09 val. (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

1.2. Paskirta J. D. BK 68 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta jam naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones trejiems metams.

1.3. Išieškota iš J. D. valstybės naudai 736 Eur suma, atitinkanti automobilio „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę.

2. J. D. nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 7 d. apie 14.40 val. Vilniuje, Rinktinės gatvėje, ties pastatu Nr. 59, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=491d90b00aee11ea9d279ea27696ab7b

neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,52 promilės etilo alkoholio).

3. Byla apeliacine ir kasacine tvarka nebuvo nagrinėta.

II. PROKURORO IŠVADOS ARGUMENTAI

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Bernotavičius išvadoje prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą mirus kaltinamajam J. D. nutraukti.

4.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu J. D. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį galutine 15 parų arešto bausme, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudžiant jam naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones trejiems metams; iš J. D. valstybės naudai išieškota 736 Eur suma, atitinkanti automobilio „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę. Nuosprendis įsiteisėjęs ir 2019 m. birželio 19 d. patvarkymu išsiųstas vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriui, VĮ „Regitra“.

4.2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje 2019 m. birželio 25 d. gautas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Giedrės Telksnienės raštas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, jame nurodoma, kad Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teistumo informacijos skyrius 2019 m. birželio 21 d. informavo teismą, jog J. D. mirė 2019 m. gegužės 6 d., t. y. iki nuosprendžio priėmimo dienos.

4.3. Apylinkės teismui priimant procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje nebuvo ir negalėjo būti žinoma aplinkybė dėl J. D. mirties 2019 m. gegužės 6 d., todėl vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 443 straipsnio 1 dalimi, 444 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 446 straipsniu, 2019 m. liepos 10 d. priėmė nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tiriant tokias aplinkybes, iš asmens duomenų bazės ir Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus gauti J. D. mirties faktą patvirtinantys duomenys. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 235 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje tokių įstatyme nurodytų išimčių nenustatyta. Taigi yra pagrindas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą mirus kaltinamajam J. D. nutraukti.


5. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus prašymas tenkintinas.

6. Baudžiamoji byla gali būti atnaujinta dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nustatytų BPK 444 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktą, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, gali būti ir kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kuriam byla nutraukta, yra kaltas.

7. J. D. baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad byla išnagrinėta 2019 m. balandžio 24 d. teisiamajame posėdyje, kuriame buvo apklaustas kaltinamasis J. D. Jis kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, pripažino. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 24 d. paskelbė nuosprendį. Aplinkybė, kad kaltinamasis J. D. po bylos išnagrinėjimo teisiamajame posėdyje 2019 m. gegužės 6 d. mirė, teismui priimant nuosprendį nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Minėtų faktų ir aplinkybių visuma sudaro naujai paaiškėjusią aplinkybę, nustatytą BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, dėl kurios įsiteisėjęs nuosprendis turi būti panaikintas (BPK 443 straipsnio 1 dalis).

8. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2017 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. XIII-805 redakcija) baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga

mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pagal BPK 235 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. XIII-805 redakcija) byla nutraukiama, kai yra šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas.

9. Nagrinėjamoje byloje BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų išimčių nenustatyta, todėl baudžiamoji byla J. D. turi būti nutraukta kaltinamajam mirus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 449 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą J. D. nutraukti, kaltinamajam mirus.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-235-942/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12964-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.1.7.5; 2.4.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,išteisintojo J. Š. gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,nukentėjusiosios J. Š. atstovui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos

prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žilvino Šiurnos ir nukentėjusiosios J. Š. bei jos atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 21 d. išteisinamojo nuosprendžio J. Š. baudžiamojoje byloje.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžiu J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2e0253600aee11ea9d279ea27696ab7b

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais, J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis darbo biržoje, devynis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Iš nuteistojo J. Š. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. Š. priteista 524,58 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 274,86 Eur jos turėtų nukentėjusiosios J. Š. gydymo išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 21 d. nuosprendžiu Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. Š. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. Š. ir civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio nukentėjusiosios ir jo kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. J. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu nesunkiai sutrikdė sutuoktinės J. Š. sveikatą: dešine ranka vieną kartą smogė jai į kairės rankos alkūnkaulį ir taip padarė kairio dilbio sumušimus su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, sulaužė kairį alkūnkaulį.


2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs J. Š. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, kad J. Š. kairys alkūnkaulis lūžo 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute, kuriame ji gyvena, jos konflikto su J. Š. metu, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog pirmiau nurodytas sužalojimas J. Š. padarytas lokaliu kieto buko riboto daikto vienu trauminiu poveikiu į kairio dilbio alkūnkaulinį paviršių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių sužalojimo padarymo mechanizmą, t. y. kad sužalojimas padarytas suduodant J. Š. tiesioginį smūgį iš viršaus į kairės rankos alkūnkaulį, taip pat kad J. Š. J. Š. sudavė smūgį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį, kuriuo J. Š. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisino.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Ž. Šiurna prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus ir juos sujungęs į loginę grandinę, o apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu, neanalizavo įrodymų visumos, nepagrįstai kiekvieną iš surinktų įrodymų vertino atskirai ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teisėjų kolegija nepagrįstai pabrėžtinai svaresniais įrodomąja prasme laikė išteisintojo J. Š. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, padarydama išvadas dėl J. Š. nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų patikimumo, įrodymus vertino atskirai

vieną nuo kito, neišnaudojo visų galimybių pašalinti nustatytus prieštaravimus ir neatliko baudžiamosios bylos duomenų lyginamosios analizės, įrodymus vertino atsietai, dėl to liko neįvertinti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir nuosprendyje išanalizuoti įrodymai: teisiamajame posėdyje duoti liudytojų L. S., E. S., I. F. (I. F.), taip pat liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymai, specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos protokolai, patvirtinę nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė šiuos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatuodamas, kad jie tiesiogiai nepatvirtina baudžiamosios bylos aplinkybių, ir taip suteikdamas viršenybę išteisinamojo J. Š. parodymams. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, gali remtis teisiamajame posėdyje apklaustų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų, ekspertų išvadomis ir paaiškinimais, teisme ištirtais daiktiniais įrodymais ir dokumentais, gali remtis ir įtariamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jei šie parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų L. S., E. S. ir I. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymus pakeitė išteisinamajam palankia linkme. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nepasisakė, kodėl nesivadovavo viso baudžiamosios bylos proceso metu duotais nuosekliais liudytojų parodymais, taip pat kodėl kritiškai vertino nukentėjusiosios teisme duotus parodymus, kurie sutapo su ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme duotais jos parodymais. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kad kurie nors baudžiamojoje byloje surinkti duomenys būtų gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą ir todėl negalėtų būti laikomi įrodymais.

3.3. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas E. S. parodė, kad negali atsakyti, kas konfliktų iniciatorius, greičiausiai abu (J. Š. ir J. Š.) kalti dėl konfliktų, o liudytoja L. S. nurodė, kad tarp jos tėvų (J. Š. ir J. Š.) vyksta abipusiai konfliktai, vienas kitam nenusileidžia, kad mama atvažiavo ir šaukė, kad tėvas jai sulaužė ranką. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas I. F. parodė, kad tarp kaimynų (J. Š. ir J. Š.) kilusių muštynių niekada nematė, kelis kartus girdėjo, kad šaukė, barėsi bute, iš balsų įtaria, kad tai pirmiau nurodyti kaimynai. Šie liudytojų parodymai grindžiami prielaidomis, pasakojimais, samprotavimais, nepagrįstais teiginiais, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendimo dalies dėl nukentėjusiosios siekio apkalbėti J. Š. negalėjo jais grįsti.

3.4. Pažymėtina, kad J. Š. viso baudžiamojo proceso metu keitė parodymus ir buvo nenuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausiamas J. Š. nurodė, kad tarp jo ir J. Š. įvyko konfliktas, jo metu abu susistumdė, ji pirma jį kelis kartus pastūmė ranka, jis ją nestipriai stūmė atgal, taip pat kad jis ją vieną kartą stūmė sugniaužęs kumščius, tačiau jai netrenkė – po jo stūmimo nukentėjusioji jam pasakė, kad jai lūžo ranka. Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiamas J. Š. nurodė, kad jis J. Š. smūgių nesudavė, pirmą kartą apklausiamas prisipažino tai padaręs, nes nesuprato pranešimo apie įtarimą esmės. Be to, jis nurodė, kad kai jis atėjo į virtuvę, nukentėjusioji sėdėjo prie virtuvinio stalo, jis atsistojo šalia jos iš kairės pusės ir paklausė: „Ko nori iš manęs?“, po šių žodžių ji sėdėdama jį pastūmė kaire ranka, kaip konkrečiai jį pastūmė, negali įvardyti, po pastūmimo ji dešine ranka paėmė už kairės rankos alkūnės ir pasakė: „Nejaugi lūžo.“ Papildomai apklausiamas J. Š. negalėjo nurodyti priežasties, kodėl apklausiamas pirmą kartą pasakė, kad jis su nukentėjusiąja susistumdė ir ją nestipriai pastūmė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu J. Š. paaiškino, kad nukentėjusioji sėdėjo virtuvėje prie stalo, atsistojo ir jį stūmė, ji pati jį ta ranka stūmė, pataikė į krūtinę ir po to pradėjo šaukti, kad lūžo ranka, susiėmė už jos. Taigi, akivaizdu, kad J. Š. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Tuo tarpu nukentėjusioji J. Š. viso baudžiamojo proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, kad sužalojimą padarė J. Š., suduodamas jai į ranką kumščiu, jai sėdint prie stalo ir rankas laikant ant stalo.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas kaip nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą įrodantį veiksmą nurodė 2017 m. rugsėjo 1 d. atliktą parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu nuotraukose buvo užfiksuota nukentėjusiosios rankos padėtis tuo metu, kai jai buvo suduotas smūgis į ranką, t. y. užfiksuota, kad jos kairė ranka lūžio vietoje kontaktavo ne su stalo kraštu, o su visa stalo plokštuma. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo atliktas praėjus šešiems mėnesiams nuo įvykio, be to, vadovaujantis protingumo principu, logiška būtų manyti, kad asmuo, patyręs smurto išpuolį, esant dideliam stresui ir susijaudinimui, negali centimetrų tikslumu prisiminti, ar visa rankos plokštuma buvo padėta ant stalo, ar ji šiek tiek buvo išsikišusi, tai tiesiog prieštarautų natūraliai žmogaus anatomijos koncepcijai ir psichologinėms galimybėms. Tai būtų galima vertinti kaip sąžiningą nukentėjusiosios klydimą, smulkios detalės neužfiksavimą, užmiršimą, bet tikrai ne kaip faktą, liudijantį, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi.

3.6. Nesutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad, be nukentėjusiosios parodymų, baudžiamojoje byloje nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos versiją, kad J. Š. jai sudavė, ir nenustatytas konkretus nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmas, t. y. nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios susižalojimo, pvz., kaire ranka atsitrenkiant į stalo briauną arba smūgiuojant dilbiu kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl nustatyto nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmo, nepagrįstai atmetė liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymus ir specialistų išvadas. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados ne paneigia nukentėjusiosios parodymus, o, priešingai, juos patvirtina, nes nukentėjusiajai padarytas sužalojimas yra užfiksuotas medicininiuose dokumentuose. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka vieną iš ekspertų išvadų, kad alkūnkaulis galėjo lūžti nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jeigu dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su stalo visa plokštuma.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. Š. ir jos atstovas advokatas A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų baudžiamosios bylos aplinkybių.

4.2. Apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl J. Š. veiksmų sužalojant nukentėjusiosios kairę ranką mechanizmo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, konstatavo, kad jie neatitinka baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų ir ekspertų išvadų. Pažymėtina, kad nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad ji buvo sužalota 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute, kuriame gyveno, žodinio konflikto su vyru J. Š. metu, kai ji sėdėjo virtuvėje prie stalo ir valgė, rankas laikydama ant stalo krašto. Priėjęs J. Š. kumščiu trenkė nukentėjusiajai per kairę ranką.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės vadovavosi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. vasario 20 d. ekspertizės akto Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) išvada, kuri neva paneigia nukentėjusiosios parodymus dėl sužalojimo mechanizmo. Apeliacinės instancijos teismas neneigia to, kad nurodytą dieną kairio alkūnkaulio lūžis buvo padarytas paveikus dilbį kietu buku daiktu, tačiau teismui kilo abejonių dėl to, kokioje padėtyje buvo nukentėjusiosios ranka tuo metu, kai J. Š. kumščiu trenkė jai į ranką, t. y. ar jos buvo padėtos ant stalo krašto, ar ant stalo plokštumos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje remiasi parodymų patikrinimo protokolo priedų fotolentelėmis Nr. 5 ir 6, kuriose užfiksuota, kaip ji parodo vietą, į kurią buvo suduotas smūgis, ir dešine ranka imituoja J. Š. suduotą smūgį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji, tyrėjos nurodymu imituodama J. Š. suduotą smūgį, galėjo trumpam patraukti ranką nuo stalo krašto ant stalo plokštumos ir būtent tuo metu galėjo būti užfiksuotas šis judesys. J. Š. trenkė jai į ranką tuo metu, kai abi rankos valgant buvo ant stalo krašto. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo parodymų patikrinimo vietos protokolo fotolentelę Nr. 3, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios rankos smūgio metu buvo padėtos ant stalo krašto.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad negalima kategoriškai atmesti nukentėjusiosios su(si)žalojimo jai pačiai atstumiant J. Š. kaire ranka (galbūt dilbiu) arba nukentėjusiosios ir nuteistojo susistumdymo metu nukentėjusiosios kairės rankos atsitrenkimo į stalo briauną, tuo labiau kad nukentėjusioji nurodo, jog konflikto metu ji sėdėjo prie stalo ir atstūmė nuteistąjį kaire ranka, t. y. nukentėjusiosios kairė ranka buvo labai arti stalo briaunos ir vykstant konfliktui bei stumdymuisi galbūt galėjo kliudyti stalo briauną. Pažymėtina, kad šią išvadą paneigia ir paties J. Š. parodymai, kad nukentėjusioji jį pastumdama į krūtinę susilaužė ranką, nebuvo nukritusi, ranka į kietą pagrindą netrenkė. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 26 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 917/2017 (03), kurią patvirtino teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. P., nurodyta, kad rankos sužalojimas padarytas paveikus dilbį kietu buku daiktu; neįtikima, kad nustatytą dilbio sužalojimą nukentėjusioji galėjo patirti susižalodama pati; nei anksčiau patirta rankos trauma, nei 2017 m. vasario 2 d. atlikta operacija (metalo konstrukcijos pašalinimas) įtakos 2017 m. kovo 17 d. traumai neturėjo; labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiosios alkūnkaulis lūžo dėl tiesioginio smūgio kietu buku daiktu į ranką; neįtikima, kad šį sužalojimą nukentėjusioji būtų patyrusi virsdama, kai ją pastūmė kitas asmuo; neįtikima, kad alkūnkaulio kūnas būtų lūžęs atliekant stūmimo veiksmą. Taigi ši išvada paneigia apeliacinio teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas, kad nukentėjusioji galbūt ranką susilaužė pastumdama į krūtinę J. Š. arba pati ranka atsitrenkusi į stalo kraštą. Apie tai, kad J. Š. smurtavo prieš nukentėjusiąją, ji iškart po įvykio pasakė liudytojams L. ir E. S. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje yra dokumentai, patvirtinantys,

kad J. Š. ir anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją.


5. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Šiurnos ir nukentėjusiosios J. Š. bei jos atstovo advokato A. Kvaščevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Šiurnos kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies, o nukentėjusiosios J. Š. ir jos atstovo advokato A. Kvaščevičiaus kasacinis skundas – dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

8. Kita vertus, kasatoriai skunduose dėsto įrodymų turinį ir atitinkamai teigia, kad: liudytojų E. S. ir I. F. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai grindžiami prielaidomis, pasakojimais, samprotavimais, nepagrįstais teiginiais; J. Š. viso baudžiamojo proceso metu keitė parodymus ir buvo nenuoseklus, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai; nukentėjusioji J. Š. viso baudžiamojo proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, kad sužalojimą padarė J. Š., suduodamas jai į ranką kumščiu, jai sėdint prie stalo ir rankas laikant ant stalo; parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo atliktas praėjus šešiems mėnesiams nuo įvykio, be to, vadovaujantis protingumo principu, logiška būtų manyti, kad asmuo, patyręs smurtinį išpuolį, esant dideliam stresui ir susijaudinimui, negali centimetrų tikslumu prisiminti, ar visa rankos plokštuma buvo padėta ant stalo, ar ji šiek tiek buvo išsikišusi, tai tiesiog prieštarautų natūraliai žmogaus anatomijos koncepcijai ir psichologinėms galimybėms; nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad, be nukentėjusiosios parodymų, baudžiamojoje byloje nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos versiją, kad J. Š. jai sudavė, ir nenustatytas konkretus nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmas, t. y. nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios susižalojimo, pvz., kaire ranka atsitrenkiant į stalo briauną arba smūgiuojant dilbiu kitam asmeniui; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymus ir specialistų išvadas; baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados ne paneigia nukentėjusiosios parodymus, o, priešingai, juos patvirtina, nes nukentėjusiajai padarytas sužalojimas yra užfiksuotas medicininiuose dokumentuose; pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka vieną iš ekspertų išvadų, kad alkūnkaulis galėjo lūžti nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jeigu dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su stalo visa plokštuma; nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad ji buvo sužalota 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute, kuriame gyveno, žodinio konflikto su vyru J. Š. metu, kai ji sėdėjo virtuvėje prie stalo ir valgė, rankas laikydama ant stalo krašto; priėjęs J. Š. kumščiu trenkė nukentėjusiajai per kairę ranką; nukentėjusioji, tyrėjos nurodymu imituodama J. Š. suduotą smūgį, galėjo trumpam patraukti ranką nuo stalo krašto ant stalo plokštumos ir būtent tuo metu galėjo būti užfiksuotas šis judesys; J. Š. trenkė į ranką tuo metu, kai abi rankos valgant buvo ant stalo krašto; apeliacinės instancijos teismas ignoravo parodymų patikrinimo vietos protokolo fotolentelę Nr. 3, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios rankos smūgio metu buvo padėtos ant stalo krašto; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad negalima kategoriškai atmesti nukentėjusiosios su(si)žalojimo jai pačiai atstumiant J. Š. kaire ranka (galbūt dilbiu) arba nukentėjusiosios ir nuteistojo susistumdymo metu nukentėjusiosios kairės rankos atsitrenkimo į stalo briauną, tuo labiau kad nukentėjusioji nurodo, jog konflikto metu ji sėdėjo prie stalo ir atstūmė nuteistąjį kaire ranka, t. y. nukentėjusiosios

kairė ranka buvo labai arti stalo briaunos ir vykstant konfliktui bei stumdymuisi galbūt galėjo kliudyti stalo briauną; šią išvadą paneigia ir paties J. Š. parodymai, kad nukentėjusioji jį pastumdama į krūtinę susilaužė ranką, nebuvo nukritusi, ranka į kietą pagrindą netrenkė; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 26 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 917/20179(03), kurią patvirtino teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. P., nurodyta, kad rankos sužalojimas padarytas paveikus dilbį kietu buku daiktu; neįtikima, kad nustatytą dilbio sužalojimą nukentėjusioji galėjo patirti susižalodama pati; nei anksčiau patirta rankos trauma, nei 2017 m. vasario 2 d. atlikta operacija (metalo konstrukcijos pašalinimas) įtakos 2017 m. kovo 17 d. traumai neturėjo; labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiosios alkūnkaulis lūžo dėl tiesioginio smūgio kietu buku daiktu į ranką; neįtikima, kad šį sužalojimą nukentėjusioji būtų patyrusi virsdama, kai ją pastūmė kitas asmuo; neįtikima, kad alkūnkaulio kūnas būtų lūžęs atliekant stūmimo veiksmą; tai paneigia apeliacinio teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas, kad nukentėjusioji galbūt ranką susilaužė pastumdama į krūtinę J. Š. arba pati ranka atsitrenkusi į stalo kraštą, ir pan.

9. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatorių teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

10. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrodymų visumos ir įrodymus vertino atskirai, nemotyvuotai atmetė BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka surinktus įrodymus – liudytojų L. S., E. S., I. F., R. B., N. S., R. P. P. parodymus, nepagrįstai konstatuodamas, kad jie tiesiogiai nepatvirtina baudžiamosios bylos aplinkybių, ir taip suteikė viršenybę išteisinamojo J. Š. parodymams. O nukentėjusioji J. Š. ir jos atstovas advokatas A. K. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes priimdamas išteisinamąjį nuosprendį vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų baudžiamosios bylos aplinkybių.

11. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas J. Š. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu nesunkiai sutrikdė sutuoktinės J. Š. sveikatą: dešine ranka vieną kartą smogė jai į kairės rankos alkūnkaulį ir taip padarė kairio dilbio sumušimus su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, sulaužė kairį alkūnkaulį, o apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad baudžiamojoje byloje, jo vertinimu, nėra neginčijamai nustatyta, jog pirmiau nurodytas sužalojimas nukentėjusiajai padarytas lokaliu kieto buko riboto daikto vienu trauminiu poveikiu į kairio dilbio alkūnkaulinį paviršių, J. Š. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

12. Taigi nagrinėjamu atveju, esant skirtingoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl nusikalstamos veikos padarymo, kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu turi nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

14. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima

patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų juos vertinant. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

15. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 0590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-5-895/2016, 2K-281-746/2016, 2K-291-942/2018, 2K-317-719/2018). Taigi duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

16. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir kaip liudytoją apklausti Š. sūnų R. Š., taip pat prie baudžiamosios bylos pridėti nukentėjusiosios pateiktus kompaktinius diskus su kompiuterinės tomografijos tyrimo duomenimis ir rentgeno nuotraukomis. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus, turinčius esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir juos sujungė į vientisą loginę grandinę, nė vieniems iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės, o išteisinamajame nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiančius įrodymus.

17. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. G 552/2017 (03), kuria nustatyta, jog J. Š. buvo padarytas kairio dilbio sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, poodinė kraujosruva, kairio alkūnkaulio kūno lūžis; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu vienu traumuojančiu poveikiu. Šią išvadą iš esmės patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 26 d. papildoma specialisto išvada Nr. pG 917/2017 (03). Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas, siekdamas išsiaiškinti visas nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes, 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę ekspertizę. Šios ekspertizės 2018 m. vasario 20 d. akte Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) nurodyti trys tikėtini nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmai: alkūnkaulis lūžti galėjo nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jeigu dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su visa stalo plokštuma; neatmetama galimybė, kad alkūnkaulis lūžti galėjo dilbio alkūnkauliniu paviršiumi suduodant smūgį kitam asmeniui; nustatytas alkūnkaulio lūžis nebūdingas griuvimui, tačiau kategoriškai tokia galimybė neatmetama, jeigu

griuvimo ar atsitrenkimo metu kairio dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su atsikišusiu (ne plokštuma) daiktu (paviršiumi).

18. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad J. Š., prie 2017 m. rugsėjo 1 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtose fotolentelėse Nr. 5 ir 6 rodydama, į kurią vietą J. Š. sudavė smūgį, kairę ranką laikė taip, kaip tuo metu, kai buvo suduotas smūgis, teisingai pažymėjo, kad iš šių fotolentelių matyti, jog ji kairę ranką yra padėjusi ant stalo, t. y. jos kairė ranka lūžio vietoje kontaktavo ne su stalo kraštu, o su visa stalo plokštuma. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir iš fotolentelių Nr. 4, 7 matyti, jog nukentėjusioji parodė iš esmės tokią pačią kairės rankos padėtį. Tik fotolentelėje Nr. 3, kurioje nukentėjusioji nurodė padėtį, kurioje buvo, kai J. Š. jai sudavė smūgį, užfiksuota, kad jos kairė alkūnė nebuvo ant stalo plokštumos. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai ir įvertinusi pirmiau nurodytą 2018 m. vasario 20 d. ekspertizės akto Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) išvadą, jog alkūnkaulis galėjo lūžti nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jei dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su stalo visa plokštuma, pagrįstai konstatavo, kad nėra ekspertų nurodytos būtinosios sąlygos (rankos kontakto lūžio vietoje su stalo briauna), kad įvyktų alkūnkaulio lūžis (t. y. neįrodytas šios sąlygos buvimas), o tai eliminuoja galimybę sulaužyti tokioje padėtyje esantį alkūnkaulį. Kartu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji rankos padėtį, užfiksuotą fotolentelėse Nr. 4 ir 5, nurodė sąžiningai klysdama. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, neatmestina, kad nukentėjusioji, parodydama, kad J. Š. jai smūgiavo, siekia jį apkalbėti, nes iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad J. Š. ir J. Š. konfliktuoja jau daug metų, – to neginčija nei pati nukentėjusioji, nei J. Š. Be to, tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir kaip liudytojai apklausti L. S., E. S., I. F.

19. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad: J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad J. Š. pirmas rankos lūžis įvyko, kai sūnus grįžo atostogų, sūnus užkišo ranką ir ji susilaužė ranką. Dabartinis atvejis įvyko, kai jis apsipirkęs grįžo iš parduotuvės, galvojo pasidarys pietus. Ruošėsi važiuoti pas dukrą į ligoninę. Ji kažką kepė, sakė praverti langą, pradėjo ant jo šaukti visokiais necenzūriniais žodžiais. Galvojo, tegul nusiramina, ir išėjo į kitą kambarį, ji nenusiramino, vis tiek šaukė ant jo visokiais necenzūriniais žodžiais, keikė jį. Jis grįžo iš kito kambario į virtuvę, paklausė: „ko tu iš manęs nori“, „kodėl tu šitaip ant manęs rėki“, nes kaimynai viską girdi. Ji sėdėjo prie stalo, atsistojo ir jį stūmė, ji pati jį su ta ranka stūmė, pataikė į krūtinę. Paskui pradėjo šaukti, kad lūžo ranka, susiėmė už jos. Jis sakė „parodyk tą ranką“, „parodyk, kas buvo“. Nukentėjusiosios akyse matė skausmą. Sakė, kad jeigu yra lūžis, jis nuveš į ligoninę, ji sakė, kad „aš pati nuvažiuosiu“. Po smūgio jis atsitraukė, ir viskas. Po įvykio už kokių 10 min. ji su žentu išvažiavo į ligoninę. Kol atvažiavo žentas, nukentėjusioji buvo jo akiratyje, ji negriuvinėjo, rankomis nieko netrankė. Negali pasakyti, ar ji galėjo susižaloti ranką mašinoje važiuodama su žentu. Jie nuolat barasi, ji keikia jį ant viso namo. Prieštaringų parodymų jis nedavė. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios apklausos metu nurodė, kad jie abu susistumdė, nes pareigūnas sakė, jog kitaip negali rašyti. Jis pareigūnui sakė, kad jos nemušė. Jis visada yra ramus. Visada save ramina, kad nereikia pyktis. Jam 60 metų, kartu su žmona gyvena 36 metus. Tai ne pirmas susipykimo atvejis, kasdien pykstasi. Anksčiau fizinio kontakto nėra buvę. Konfliktų iniciatorė visada yra žmona, jis neturi dėl ko konfliktuoti. Santuokinio gyvenimo negyvena apie 20 metų, neveda bendro ūkio, bute gyvena kaip kaimynai; J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad pats konfliktas buvo 17 d. ryte. Kai ji atsikėlė, vyro namuose nebuvo. Vyras pasirodė, kai ji jau pasidarė balandėlius, apkepė ir juos troškino, pradėjo virti bulves. Iškart pradėjo: „Ką tu čia dirbi?“ Vieną kartą pripuolęs jai tampė už megztinio, antrą kartą vėl pripuolęs prie jos čiupo, vertė megztinį virš galvos. Jie pradėjo bartis, ji sakė jam: „Dink, ko tu prie manęs pristojai?“ Galiausiai ištroškino balandėlius, pradėjo valgyti, valgydama pajuto smūgį į kairę ranką, iš to skausmo pradėjo klykti, šaukti. Prieš smūgį jis stovėjo prie savo elektrinės viryklės, jie turi dvi elektrines virykles. Jo spintelė ir jo viryklė yra iš dešinės pusės įėjus į virtuvę, o ji valgė prie kairės pusės prie stalo. Jis priėjo nuo kriauklės. Prieš smūgį vyras prie jos priėjo iš kairės pusės, neatsimena, kuria ranka trenkė. Ji tik pajuto smūgį, nesitikėjo tokį smūgį gauti. O jis paskui nubėgęs prie kriauklės juokėsi. Trenkė su kumščiu, pagalvėle, iš viršaus į apačią, pataikė į tą vietą, kur varžtas jau buvo išimtas, viskas jau buvo sugiję. Ji su žentu iškart nuvažiavo į ligoninę, nes duktė išvakarėse pagimdė. Užėjo pas dukterį, ligoninėje pasakė dukteriai, kad jos tėvas jai sulaužė ranką, ir dar pasakė, kad jeigu bus lūžis – šį kartą nebeatleis. Ligoninėje išbuvo labai ilgai. Ligoninės priimamajame ilgai švietė ranką, ilgai nerado lūžio, bet paskui suėjo trys daktarai ir pagaliau atrado. Sudėjo longetę ir ji išėjo išsiimti abdukcijos. Parėjo namo, labai skaudėjo ranką, niekas vaistų neleido, tik vis švietė, paskui tikrai pamatė, kad yra lūžis. Atvažiavo policininkai, išsivežė ją į Kauno gatvę, surašė parodymus, paskui ji grįžo namo. Ligoninės išraše buvo nurodyta, kad 11 d. reikia peršviesti ranką iš naujo. 11 d. ji atėjo į polikliniką, peršvietė ranką ir rado

dar vieną lūžį, kitoje vietoje. Klausė daktarės, kodėl jai taip skauda tą ranką, peršvietė ir rado dar vieną lūžį. Pradėjo vartoti įvairius vaistus nuo skausmo, nes nebuvo įmanoma kentėti. Prieš ją smurtas panaudotas daug kartų. Ji beveik kasdien patiria smurtą, konfliktai kyla dėl meilužės. Paprašo J. Š. ką nors padaryti, jis nereaguoja į jos prašymus. Jis nepadeda, nesitvarko. Konflikto metu kitų asmenų bute nebuvo. Iš pradžių vedė bendrą ūkį, bet jau 14–15 metų neveda bendro ūkio. Jų santuoka yra formali. J. Š. šeimos nariu negali laikyti, nes jis 20 metų turi meilužę. Dėl kairės rankos traumos nuolat patiria nepatogumų ir skausmus, ranka nuolat sutinsta, labai skauda, nuolat vartoja vaistus nuo skausmo; nukentėjusiosios kairės rankos alkūnkaulis jau buvo lūžęs 2014 metais, jai galbūt susistumdžius su sūnumi ar sūnui smogiant, t. y. buvo silpnesnis; pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta gydytoja traumatologė-ortopedė N. S. parodė, jog alkūnkaulis galėjo lūžti ir nuo smūgio, ir griūnant. Kadangi ranka buvo operuota ir silpna, ji galėjo lūžti griūnant; pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas ortopedas-traumatologas R. B. parodė, kad, pasitaręs su kitu gydytoju, nustatė alkūnkaulio lūžį per seną vietą, kur buvo įsuktas sraigtas. Esant senam lūžiui galėjo lūžti ir smūgio metu iš viršaus, kadangi alkūnkaulis jau buvo lūžęs, kaulas tapo visai kitokios struktūros, trapus, tai galėjo lūžti esant ir vienam smūgiui. Alkūnkaulis jau buvo pažeistas, buvo senas lūžis, todėl galėjo lengviau lūžti. Galėjo lūžti ir nuo smūgio į sieną. Dėl pacientės amžiaus smūgis galėjo būti ir nelabai stiprus, vyresnio amžiaus moterims dažnai būna osteoporozė, todėl stiprus smūgis nebūtinas. Galėjo lūžti ir atsitrenkiant į kito žmogaus kūną, į labai kietą kūno vietą, į galvą; pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas ekspertas R. P. P. parodė dėl sužalojimo mechanizmų – buvo tiesioginiai smūgiai ar ranka prisidengiant kitas kūno vietas, buvo stiprus smūgis į alkūnkaulį. Rankai būnant ant stalo negalėjo lūžti – ranka turėjo būti padėta ant briaunos, arba ties ta vieta turėjo būti rankos pakyla. Padėjus ranką ant lygaus stalo lūžti negalėjo, turėjo būti padėta ant briaunos. Turėjo būti smūgis iš viršaus. Galėjo būti dėl ankstesnės traumos, nes toje vietoje kaulas buvo silpnesnis. Pašalinus sraigtą, ta vieta buvo silpnesnė ir toje vietoje lūžo. Dėl minkštųjų audinių patinimo ir poodinės kraujosruvos – kraujosruva gali atsirasti dėl alkūnkaulio lūžio, o patinimas yra tiesioginio smūgio pasekmė. Dėl lūžio gali atsirasti poodinė hematoma, gali atsirasti patinimas, dažniausiai atsiranda. Hematoma dažniausiai atsiranda, kai yra lūžis, nebūtinai dėl sumušimo; pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas gydytojas ortopedas-traumatologas R. B. parodė, kad poodinė kraujosruva galėjo atsirasti nuo paties alkūnkaulio lūžio; nei gydytojas ortopedas-traumatologas R. B., apžiūrėjęs nukentėjusiąją 2017 m. kovo 17 d. priėmimo skyriuje, nei gydytoja traumatologė-ortopedė N. S., apžiūrėjusi nukentėjusiąją 2017 m. kovo 27 d., negalėjo patvirtinti, jog nukentėjusiajai kairės rankos alkūnkaulis lūžo būtent smūgiuojant.

20. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, argumentuotai atmetęs 2018 m. vasario 20 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) nurodytą pirmąjį lūžio padarymo mechanizmo variantą, įvertinęs tai, kad nukentėjusiosios kairės rankos alkūnkaulis buvo silpnesnis, nes buvo prieš tai lūžęs, kad ranka lūžo tarp jos ir J. Š. vykstant konfliktui, teisingai nurodė, kad kategoriškai negali būti atmesti kiti eksperto išvadoje nurodyti J. Š. su(si)žalojimo mechanizmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios ir J. Š. santykiai yra konfliktiški, taip pat į tai, kad baudžiamojoje byloje, be nukentėjusiosios parodymų, nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos versiją, jog J. Š. jai sudavė, kad nenustatytas konkretus nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas, t. y. nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios susižalojimo, pvz., kaire ranka atsitrenkiant į stalo briauną arba smūgiuojant dilbiu kitam asmeniui, be to, nepašalintos abejonės dėl to, ar nukentėjusiajai kairiajame dilbyje hematoma ir tinimas susidarė ne nuo suduoto smūgio, o dėl alkūnkaulio lūžio, pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nepakanka duomenų pagrįsti J. Š. kaltei dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

21. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kartu prokuroro kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais liudytojų L. S., E. S. ir I. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau šiuo atveju tai nepripažintina esminiu BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio š matyti, kad šiuos parodymus teismas iš esmės panaudojo siekdamas sustiprinti išvadas dėl J. Š. ir J. Š. ilgalaikių konfliktinių santykių, su tuo susijusio galimo nukentėjusiosios siekio apkalbėti J. Š., t. y. aplinkybių, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir pirmiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų, nustatytų ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais bei įvertintais įrodymais, be kita ko, pačių J. Š. ir J. Š. parodymais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.


n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žilvino Šiurnos ir nukentėjusiosios J. Š. bei jos atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 4 d. gautu atsakovių A. Č. ir G. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovės A. Č. ir G. J. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovėms A. Č. ir G. J. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo I. G. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=429a8ae00aee11ea9d279ea27696ab7b

kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad tapati byla jau buvo išnagrinėta 1990 metais, kai buvo nutarta nustatyti naudojimosi turtu tvarką, todėl antrą kartą tapati byla nenagrinėtina. Tai, kad ieškovė trukdo įgyvendinti 1990 metų teismo sprendimą, nėra pagrindas bylos peržiūrėjimui. Kasatorės mano, kad atidalijus turtą buvo pažeista jų konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugą. Teismas nevertino, kad pati ieškovė trukdė atsakovėms naudotis jų turtu, todėl negalima teigti, kad atsakovės šiuo turtu nesirūpino. Kasatorių manymu, turtas galėjo būti atidalintas natūra, o ne priteisiant kompensaciją, ką patvirtina 1990 metų sprendimas, kuriuo nustatyta naudojimosi turtu tvarka. Taip pat teigiama, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes būtent ieškovė privalėjo įrodyti, jog turto neįmanoma atidalyti natūra.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentai yra susiję su teismų vertintomis faktinėmis aplinkybėmis, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatei L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. lapkričio 2 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 709.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=220c58300aee11ea9d279ea27696ab7b



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 5 d. gautu ieškovo A. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. A. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovams biudžetinei įstaigai Literatūriniam A. Puškino muziejui ir N. P. dėl įstaigos vadovo veiksmų pripažinimo mobingu ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, nurodydamas, kad sprendimas dėl įstaigos vadovo veiksmų pripažinimo mobingu nesukels teisinių padarinių, nors darbo bylose teismas privalo būti aktyvus, turi pareigą ginti darbuotojo teises, gali peržengti reikalavimo ribas ar taikyti alternatyvias darbuotojo teisių gydimo priemones. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, nes ieškovas pateikė 2019 m. kovo 12 d. Darbo ginčų komisijos sprendimą, priimtą dėl mobingo. Kasatorius mano, kad reikalavimas dėl mobingo nagrinėtinas teisme, nes darbdavys turi pareigą užtikrinti psichologiškai saugią atmosferą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 4 d. gautu ieškovių V. A. ir S. G. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovės V. A. ir S. G. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių V. A. ir S. G. (R.) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Gabioner Sweden“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat prašymą sustabdyti skundžiamo procesinio sprendimo vykdymą. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=26dd68400aee11ea9d279ea27696ab7b

klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo taikyti CPK 805 straipsnį ir procesinius dokumentus įteikti atsakovės įgaliotam asmeniui Lietuvoje, o jei toks asmuo nėra paskirtas, procesiniai dokumentai turėjo būti laikomi byloje ir laikomi tinkamai įteiktais. Vis dėlto, teismas šios teisės normos netaikė ir sprendimą už akių atsakovei siuntė į Švedijos karalystę bei elektoriniu paštu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas CPK 805 straipsniu, ieškinio kopiją su lydraščiu 2017 m. vasario 2 d. įteikė atsakovei per Švedijos centrinę instituciją, informavo atsakovę apie pareigą pateikti atsiliepimą ir susirasti atstovą Lietuvoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nepateikė nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentus pagrindžiančių įrodymų, taip pažeisdama CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus, o teismas, tai toleruodamas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą nespręstinas prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo stabdymo.


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a2c2fd00aee11ea9d279ea27696ab7b



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu ieškovės Vilniaus Balsių progimnazijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė Vilniaus Balsių progimnazija padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus Balsių progimnazijos ieškinį atsakovei V. I. dėl darbo ginčo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Grindžiant kasaciją CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – VISĮDDAĮ) nuostatas. Teismai rėmėsi VSĮDDAĮ nuostata, kuri

ginčo laikotarpiu nebuvo galiojanti ir iš esmės prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Ieškovės teigimu, teismai taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos vertindami bendrųjų ir specialiųjų teisės normų santykį bei nepagrįstai savo nuožiūra nustatė, kad pastoviosios dalies pareiginės algos priedas turi būti didinamas 20 procentų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos taip pat yra nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Kasaciniame skunde taip pat nepateikiami argumentai, patvirtinantys CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimą.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „iLAW“ (j. a. k. 302585363) 59 (penkiasdešimt devynių) Eur žyminį mokestį,

sumokėtą už ieškovę Vilniaus Balsių progimnaziją, 2019 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 6438.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b43e4f00aee11ea9d279ea27696ab7b

Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,susipažinusi su 2019 m. lapkričio 4 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ramzesas“ kasaciniu skundu

dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Promonta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Promonta“ priešieškinį ieškovei UAB „Ramzesas“ dėl atliktų darbų (sutarties) kainos sumažinimo peržiūrėjimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. spalio 31 d. nutartimi Nr. 3P-1746/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Antrą kartą kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias rangos bei prievolių teisinius santykius, tačiau materialinės teisės normų netinkamas taikymas nepripažįstamas pagrindu pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12, 13, 17 straipsniuose įtvirtintus civilinio proceso rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo principus bei CPK 179, 302, 314 straipsnius, 320 straipsnio 2 dalį. Ieškovės nuomone, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, perduodama bylą nagrinėti iš naujo ir nurodydama teismui rinkti naujus įrodymus, peržengė apeliacinio skundo ribas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė

teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos taip pat yra nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Dėl šių priežasčių teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis) bei nespręstinas klausimas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ramzesas“ (j. a. k. 135100068) 465 (keturių šimtų šešiasdešimt

penkių) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. spalio 23 d. SEB banke mokėjimo nurodymu.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-242-495/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00087-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.5; 2.2.2.4.5; 2.3.6.4.5.1; 2.4.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f15b4000bb711ea9d279ea27696ab7b

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį, 250 straipsnio 2 dalį ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pakeista bausme, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams dviem mėnesiams. Iš nuteistųjų A. J., R. B., M. K., P. S., D. J., A. S., R. J. V., R. G., T. G., M. Ž. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. priteista 593,72 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendis pakeistas:

A. J. nusikalstami veiksmai iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pakeista bausme, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams;

iš nuteistųjų A. J., R. B., M. K., P. S., A. S., R. J. V., R. G., T. G. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. priteista 593,72 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti;

nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų D. J. ir M. Ž. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. priteistas žalos atlyginimas, panaikinta;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. J. palikta nepakeista.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. B., M. K., P. S., D. J., A. S., R. J. V., R. G., T. G., M. Ž.,

kuris apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam baudžiamoji byla nutraukta, tačiau šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,


1. A. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su P. S., M. K., R. B., A. S., R. G., R. J. V., T. G., H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei su nenustatytais asmenimis, D. J., veikdamas bendrininkų grupe su H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o M. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su T. G., padegė ir taip visuotinai pavojingu būdu naikino ir gadino svetimą turtą: 2011 m. nuo sausio 12 iki 13 d., turėdamas tikslą keršyti policijos pareigūnams už neva neteisėtus procesinius veiksmus – A. B. sulaikymą ir kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimą, nurodė bendrininkų grupės nariams M. K. ir R. B. organizuoti automobilių padegimus vienu metu įvairiose (duomenys neskelbtini) miesto vietovėse, parinkti šiems nusikaltimams vykdyti tinkamus asmenis ir taip visuotinai pavojingu būdu naikinti ir gadinti svetimą turtą. M. K. ir R. B., vykdydami A. J. nurodymą, 2011 m. nuo sausio 12 iki 13 d. parinko automobiliams padegti reikalingas priemones – benziną ir medžiagines servetėles, į nusikalstamą veiką įtraukė P. S., D. J., R. G., A. S., H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, R. J. V., T. G., M. Ž. ir nenustatytus asmenis, po to 2011 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) namo kieme ir kitose nenustatytose (duomenys neskelbtini) miesto vietose, nurodė parinktiems asmenims (duomenys neskelbtini) mikrorajonuose padegti automobilius. Po to P. S. kartu su R. B. ir A. S. (duomenys neskelbtini) namo kieme, išdalijo padegimams reikalingas priemones: įvairias talpyklas su benzinu ir medžiagines servetėles. Vykdant susitarimą, padegti automobiliai: 2011 m. sausio 14 d. apie 00.23 val., asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir D. J. panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegtas (duomenys neskelbtini), stovintis J. K. priklausantis automobilis „VW Golf“ (be valstybinio numerio) ir padaryta nukentėjusiajam 579,24 Eur (2000 Lt) žala; 2011 m. sausio 14 d. apie 00.23 val., R. G., padedant R. J. V., panaudojus benziną ir kitas

padegti reikalingas priemones, padegtas (duomenys neskelbtini), stovintis R. L. priklausantis automobilis „Citroen XM“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajam 868,86 Eur (3000 Lt) žala, P. S. padėjo R. G. ir R. J. V. pasišalinti iš nusikaltimo vietos; 2011 m. sausio 14 d. apie 00.23 val., T. G. ir M. Ž. panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegtas (duomenys neskelbtini) stovintis O. M. priklausantis automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajai 1158,48 Eur (4000 Lt) žala; 2011 m. sausio 14 d. nuo 00.08 val. iki 00.18 val., nenustatytiems bendrininkų grupės nariams panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegti: (duomenys neskelbtini), vienas greta kito stovintys S. D. priklausantys automobiliai „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajam 144,81 Eur (500 Lt) žala; prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), stovintis E. K. priklausantis automobilis „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajam 579,24 Eur (2000 Lt) žala; (duomenys neskelbtini), stovintis M. M. priklausantis automobilis „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta V. M. 579,24 Eur (2000 Lt) žala.


2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai vertino nuteistojo A. J. veiką kaip teroro aktą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 250 straipsnio 2 dalį, 2521 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija). Šis teismas, nuosprendyje nurodęs, kad A. J. inkriminuota veika nesudaro nusikaltimo sudėtyje aprašytų objektyviųjų veikos požymių, o veikos motyvai nepriskirtini teroristiniams tikslams, nuteistojo veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam naują bausmę.

3. BK 250 straipsnio 2 dalyje nurodytas požymis „didelis mastas“ yra vertinamasis, tačiau, sistemiškai aiškinant BK 250 straipsnio 2 dalį ir atsižvelgiant į teroristinių nusikaltimų, kaip ypač pavojingų, nukreiptų prieš visuomenės saugumą, pobūdį, keltinas reikalavimas, kad turto sugadinimas ar sunaikinimas savo mastu prilygtų kitoms šios dalies alternatyvoms, pavyzdžiui, ten išvardytiems potvynio sukėlimui, itin svarbios informacinės ar energijos sistemų sabotažui, kenksmingų cheminių ar biologinių medžiagų paskleidimui ir pan. Byloje nagrinėjamu atveju buvo sudeginti septyni senesnės laidos automobiliai, kurių vertė iš viso – 13 500 Lt (veikos padarymo metu apie 103 MGL). Atsižvelgdamas į teroristinių veikų objektą, kaip ypač pavojingos veikos prieš visuomenės saugumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši žala nelaikytina turto sunaikinimu dideliu mastu.

4. Nuteistajam buvo inkriminuojami minėto BK straipsnio 3 dalyje nurodytų teroristinių tikslų požymiai – visuomenės dalies bauginimas siekiant keršyti policijai ir spaudimas policijos pareigūnams paleisti A. B. iš sulaikymo. Bylos duomenys nuosekliai patvirtina siekį keršyti policijai dėl tariamai neteisėto A. B. sulaikymo, tačiau kerštavimas valstybės pareigūnams savaime dar nesuponuoja teroristinio tikslo labai bauginti visuomenę, byloje nėra duomenų, kad padegimais tiesiogine tyčia siekta labai įbauginti platesnį asmenų ratą – (duomenys neskelbtini) miesto gyventojus, to nepatvirtina ir objektyvios bylos aplinkybės – padegimams buvo pasirinkti senesnės laidos automobiliai, galbūt siekiant išvengti didesnės turtinės ar asmenų žalos. Be to, atsižvelgiant į specifinį terorizmo veikos pavojingumą, įstatyme yra nustatytas reikalavimas siekti būtent labai įbauginti visuomenę. Bylos įrodymai taip pat nepatvirtina, kad buvo siekiama priversti valstybės instituciją elgtis tam tikru būdu. Dėl to šis teismas konstatavo, kad nuteistojo A. J. veiksmuose nėra specialaus subjektyviojo požymio – teroristinių tikslų pagal BK 2521 straipsnio 3 dalį.

5. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo A. J. bendrininkavimo formos ir rūšies, nuosprendyje pažymėjo, kad veikos padarymo metu – 2011 m. sausio 13‒14 d. – baudžiamasis įstatymas nenustatė organizuotos grupės kaip bendrininkavimo formos vienam apysunkiam nusikaltimui padaryti (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija). 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-497 buvo susiaurintos atsakomybės už teroristinius nusikaltimus ribos, tačiau tuo pačiu įstatymu buvo pakeista ir BK 25 straipsnio 3 dalis, į organizuotos grupės požymius įtraukiant vieno apysunkio nusikaltimo padarymą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra kliūčių, greta 2013 m. galiojusios BK redakcijos BK 250 straipsnio atžvilgiu (pagal BK 3 straipsnio 2 dalį), organizuotos grupės požymio nustatymui pagal BK 25 straipsnio 3 dalį taikyti veikos padarymo metu (2011 m.) galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnio 1, 3 dalys). 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-497 priimtais pakeitimais buvo normuojami skirtingi BK aspektai – BK specialiojoje dalyje nustatytų teroristinių veikų požymiai ir organizuotos grupės bendrojoje dalyje

apibrėžimas. Nesant sisteminės sąsajos tarp sprendžiamų klausimų, teisėjų kolegija, spręsdama dėl veikos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo pagal BK 3 straipsnio 1, 3 dalis, vadovavosi 2011 m. galiojusio BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nuosprendyje konstatavo, kad nuteistojo A. J. veika perkvalifikuotina į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį.

6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš kaltinimo pašalino aplinkybes, kad nuteistasis A. J. veikė bendrininkų grupe su D. J. ir M. Ž., nes bylos įrodymai to nepatvirtina; byloje įrodyta tik tai, kad D. J. veikė bendrininkų grupe su H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o M. Ž. – bendrininkų grupe su T. G. Šis teismas taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria žalos atlyginimas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. buvo solidariai priteistas iš D. J. ir M. Ž., ir jai žalos atlyginimą priteisė solidariai iš nuteistųjų A. J., R. B., M. K., P. S., A. S., R. J. V., R. G., T. G.


7. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, iš dalies pakeistą apeliacinės instancijos teismo, dėl jo nuteisimo ir bylą jam nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė dalies pirmosios instancijos teismo padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir pats padarė esminius BPK pažeidimus, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis. Padaryti BPK pažeidimai sukliudė išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.

7.2. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą.

7.3. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

7.4. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šių taisyklių nesilaikymas, vertinant įrodymus, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos

byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Vertindamas įrodymus teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, padaryti nešališkas išvadas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus.

7.5. Šioje byloje jo kaltė lemiama apimtimi buvo grindžiama įrodymų šaltiniais – anoniminio liudytojo parodymais bei asmenų, buvusių įtariamaisiais toje pačioje byloje, dėl savo parodymų atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio nuostatas, parodymais, kuriems pagal nacionalinę ir tarptautinę teismų praktiką keliami specifiniai (aukštesni) patikimumo reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šių asmenų parodymų tarpusavio nesutapimą ir dėl atskirų dalyvių apskritai atsisakė remtis šiais įrodymų šaltiniais kaip nepatikimais (nepatvirtintais jokiais kitais byloje esančiais įrodymų šaltinais ar net jais paneigtais). Tuo tarpu kiti teismų ištirti įrodymų šaltiniai nepatvirtino jo kaltės. Visi kiti teismų apklausti nuteistieji ir liudytojai jokių aplinkybių, kurios pagrįstų jo kaltumą, nenurodė (dauguma jų jo (nuteistojo A. J.) nepažinojo ir apie jo veiksmus apskritai nieko nežinojo) arba nurodė aplinkybes, kurios tiesiogiai paneigia jo kaltumą ir anoniminio liudytojo, E. J., M. R. parodymus. Jokie objektyvūs byloje teismų ištirti įrodymai taip pat nepagrindė nei anoniminio liudytojo, nei asmenų, buvusių įtariamaisiais toje pačioje byloje, parodymų, nei jo kaltės. Priešingai, dalis jų objektyviai paneigė jį kaltinančius anoniminio liudytojo bei E. J. ir M. R. parodymus. Taigi, be nurodytų specifinių įrodymų šaltinių, jokiais kitais įrodymų šaltiniais A. J. kaltė nebuvo ir negalėjo būti grindžiama, nes jokie kiti jo kaltę pagrindžiantys įrodymų šaltiniai tiesiog neegzistuoja. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad jo kaltė tinkamai, t. y. neabejotinai, įrodyta, nesivadovavo nei BPK nustatytomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nei teismų praktika, aktualia vertinant specifinius lemiamus kasatoriaus kaltės įrodymus. Šie įrodymų vertinimo tvarkos bei nuosprendžio pagrindimo ir surašymo pažeidimai, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, yra laikytini esminiais.

7.6. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tokiais parodymais nuosprendį galima grįsti tik tada, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Parodymus duodančių asmenų tapatybės įslaptinimo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime – kad įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, taip pat kad baudžiamasis procesas turi nustatyti patikrinimo procedūrą, leidžiančią atkurti pusiausvyrą tarp baudžiamosios justicijos interesų ir teisės į gynybą. Dėl šios procedūros gynyba turi turėti galimybę ginčyti poreikį įslaptinti liudytojo duomenis, jo patikimumą ir jo parodymų kilmę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013, 2K-423/2014).

7.7. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl įrodinėjimo liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais nurodoma, kad sąžiningo proceso principas nėra pažeidžiamas, jei: 1) anonimiško liudytojo statusas suteikiamas liudytojui, kuris kaip informatorius veikia ikiteisminio tyrimo metu; 2) tokiais įrodymais remiamasi tik tada, kai tai tikrai būtina; 3) tokie parodymai vertinami labai kritiškai (2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Olandiją, peticijos Nr. 26668/95). Anonimiškumo taikymo sąlygomis gauti liudytojų parodymai, dėl kurių gynybos teisės negalėjo būti užtikrinamos tokios apimties, kaip paprastai reikalaujama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, turi būti tikrinami ypač atidžiai, jų įrodomoji vertė yra menkesnė nei įprastų parodymų. EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (1989 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Olandiją, peticijos Nr. 11454/85; 1992 m. birželio 15 d.

sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12433/86; 1996 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Olandiją, peticijos Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Olandiją, peticijų Nr. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, peticijų Nr. 47698/99, 48115/99). Vertinant naujesnę EŽTT praktiką šiose bylose, nors ir nebelieka griežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ellis, Simms ir Martin prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 46099/06, 46699/06; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Pesukic prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25088/07; 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis prieš Makedoniją, peticijos Nr. 50254/07; 2014 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Dončev and Burgov prieš Makedoniją, peticijos Nr. 30265/09). Teismas turi kruopščiai patikrinti procesą ir įsitikinti, kad yra pakankami kompensavimo veiksniai, įskaitant stiprias procesines garantijas, leidžiančias teisingai įvertinti šio įrodymo patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-942/2015, 2K-7-1-693/2017).

7.8. Jis buvo nuteistas už organizacinio pobūdžio veiksmus – už tai, kad jis nurodė M. K. bei R. B. organizuoti automobilių padegimus. Jokių kitų nusikalstamų veiksmų A. J. neatliko ir už jokius kitus veiksmus jis nebuvo nuteistas. Šių veiksmų, už kuriuos ir yra nuteistas A. J., įrodytumas yra grindžiamas vieninteliu įrodymų šaltiniu –liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais apie jo (A. J.) namuose neva vykusį susitikimą, kurio metu jis (A. J.) ir davęs nusikalstamus nurodymus M. K. ir R. B. Daugiau nė viename teismų ištirtame įrodymų šaltinyje šios teismų konstatuotos aplinkybės nėra nurodytos. Nei M. R., nei E. J., kurių parodymais remdamasis apeliacinės instancijos teismas taip pat laikė jo kaltę įrodyta, parodymų apie tariamus jo organizacinius veiksmus nedavė, jokiuose kituose įrodymų šaltiniuose tokios informacijos taip pat nėra. Taigi, be liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų, jam apkaltinamasis teismo nuosprendis nebūtų priimtas, t. y. šis įrodymų šaltinis yra lemiamas ir vienintelis, kurio pagrindu buvo konstatuota jo kaltė, padarius nusikalstamą veiką.

7.9. Nors apeliacinės instancijos teismas ištaisė esminį pažeidimą, susijusį su anoniminio liudytojo apklausa, apklausdamas jį bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau netinkamai įvertino šį įrodymų šaltinį. Šis teismas nuosprendyje pripažino, kad šio asmens parodymai iš dalies nesutampa su kitais įrodymų šaltiniais ir byloje teismo nustatytomis aplinkybėmis, neatmetė tikimybės, kad dalis jo nurodomų asmenų veiksmų nebuvo atliekami, t. y. iš esmės pats teismas pripažino, kad šis specifinis ir lemiamas įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama jo kaltė, turi esminių trūkumų. Tačiau nepaisydamas to ir minėtos teismų praktikos dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nevertino išsamiai nei jų turinio, nei aptartų nurodyto įrodymų šaltinio trūkumų. Tai, kad dalis anoniminio liudytojo nurodomų aplinkybių nesutapo su paties teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad jo parodymai nesutapo su kitų asmenų parodymais, nesukėlė apeliacinės instancijos teismui abejonių šio liudytojo parodymais ir nesutrukdė vien jų pagrindu lemiama apimtimi konstatuoti jo kaltės.

7.10. Svarbu ne tik tai, kad anoniminio liudytojo parodymai apie jo tariamai nusikalstamus veiksmus nebuvo patvirtinti jokiais kitais byloje ištirtais įrodymų šaltiniais, iš dalies prieštaravo teismų nustatytoms veikos aplinkybėms bei kitiems įrodymams, tačiau ir tai, kad šis įrodymų šaltinis yra prieštaringas. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei jo parodymai, duoti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, skyrėsi. Tie skirtumai bei nesutapimai greta kitų aplinkybių sudaro pagrįstą pagrindą abejoti šio lemiamo jo kaltės įrodymo patikimumu.

7.11. 2016 m. rugsėjo 15 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, kategoriškai nurodė, kad susitikime pas jį (A. J.) namuose dalyvavo septyni asmenys, tarp jų ir E. J. (E.), ir R. G. (V.). Tai, kad susitikime dalyvavo R. G., pravarde V., anoniminis liudytojas kategoriškai nurodė ir apklaustas prokuroro 2015 m. kovo 24 d. Tačiau E. J., atleistas nuo atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, kurio parodymais tiek kaltinimas, tiek bylą nagrinėję teismai tikėjo ir jais rėmėsi, kategoriškai paneigė šias anoniminio liudytojo nurodomas aplinkybes. E. J. nurodė, kad iki padegimų jis apie planuojamus padegimus nieko nežinojo ir jokiame pasitarime pas jį (A. J.) namuose nėra dalyvavęs. Nuteistasis R. G., kuris taip pat visiškai pripažino savo kaltę, taip pat kategoriškai nurodė, kad jis jo (A. J.) nepažįsta, jo namuose niekada nėra buvęs ir jokiame pasitarime su juo nėra dalyvavęs. Visi kiti anoniminio liudytojo įvardyti asmenys taip pat kategoriškai paneigė dalyvavę bet kokiame susitikime pas jį (A. J.), o dalis jų 2011 m. jo (A. J.) apskritai nepažinojo.

7.12. Taigi, anoniminis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai įvardijo septynis asmenis, ir visi jie, tarp jų ir

su policija bendradarbiaujantis liudytojas ir savo kaltę visiškai pripažinęs nuteistasis, kategoriškai ir vienareikšmiai paneigė visas anoniminio liudytojo nurodytas aplinkybes, kuriomis vien išimtinai remiantis ir buvo konstatuotas jo (A. J.) vaidmuo įvykdant nusikalstamą veiką ir kurių pagrindu jis pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo padarymo. Tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teismo proceso metu anoniminis liudytojas jau nebeįvardijo R. G. ir E. J. kaip asmenų, dalyvavusių susitikime pas jį (A. J.) namuose, t. y. jo parodymai yra prieštaringi dėl esminių aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismo atliktos apklausos metu anoniminis liudytojas parodė, kad „jauniausių J. namo nekviesdavo“, o protokole įrašyta: „V. padegimų metu buvo vaikas“, taip jis tiesiogiai paneigė savo abiejų ankstesnių apklausų teiginius, jog jo (A. J.) namuose dalyvavo ir R. G., kuriam įvykio metu buvo 18 metų. Tokia anoniminio liudytojo parodymų kaita leidžia teigti, kad jis yra priklausomas nuo prokuroro ir policijos, ir jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pamačius esminius anoniminio liudytojo parodymų trūkumus, prieš apeliacinės instancijos teismo apklausą jis buvo instruktuotas nebeminėti R. G. ir E. J.

7.13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „neatmeta tikimybės, jog E. J. ir R. G. minėtame susitikime iš tiesų nedalyvavo arba bent jau jo metu tiesiogiai su A. J. nesikalbėjo“, tačiau ir ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismui nesukėlė abejonių anoniminio liudytojo parodymų patikimumu. Užuot dar griežčiau ir kritiškiau vertinęs šį įrodymų šaltinį, šis teismas ieškojo jo nepatikimumo ir nenuoseklumo pateisinimų, nurodydamas, jog „liudytojas ir nenurodė, kad jiems būtų buvę paskirti esminiai vaidmenys padegimų organizavime“. Toks įrodymų vertinimas, atsižvelgiant ir į šio įrodymų šaltinio specifiškumą, kuris iš esmės apriboja gynybos teises bei galimybes įvertinti tokio įrodymų šaltinio patikimumą, minimizuojant jo nenuoseklumą ir akivaizdų melagingumą, yra netinkamas ir neatitinka nacionalinės ir tarptautinės teismų praktikos.

7.14. Šio liudytojo parodymuose yra ir kitų esminių prieštaravimų, kurie daro juos nepatikimus ir neleidžia jais remtis kaip lemiamu ir vieninteliu jo kaltės įrodymu. Pavyzdžiui, 2015 m. kovo 24 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. apklausų metu liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, kategoriškai parodė, kad turėjo degti po du automobilius už kiekvieną A. B. suėmime praleistą parą. Kadangi A. B., pagal jo parodymus, buvo sulaikytas prieš kelias dienas iki susitikimo, tai turėjo būti sudeginti keli automobiliai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo apklaustas anoniminis liudytojas nurodė, kad „turėjo degti apie 100 mašinų“. Šis liudytojas taip pat parodė, kad turėjo būti deginami būtent tam tikrų žmonių ‒ teisėsaugos pareigūnų: policijos, prokuratūros, teisėjų ‒ automobiliai. Tokios aplinkybės jis nė vienoje apklausoje anksčiau nebuvo nurodęs, priešingai, 2016 m. rugsėjo 15 d. apklausoje jis tiesiogiai įvardijo, kad „J. liepė už kiekvieną B. sulaikymo dieną padegti po dvi mašinas, kam jos priklauso, jokios reikšmės neturėjo“. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jokie teisėsaugos atstovų automobiliai nebuvo deginami ir nebuvo ieškoma pareigūnų automobilių, automobiliai buvo pasirinkti atsitiktinai. 2016 m. rugsėjo 15 d. apklaustas anoniminis liudytojas parodė: „J. nurodymą deginti automobilius davė R. B., kitų asmenų neatsimenu.“ Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo atliktoje apklausoje jis parodė priešingai: „komanda J. buvo duota Č. (t. y. M. K.); B. stovėjo kartu“.

7.15. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė papildomai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ir nesudarė galimybės gynybai užduoti jam klausimus, siekiant išsiaiškinti šiuos parodymų prieštaravimus, nors jokių objektyvių kliūčių atlikti papildomą apklausą nebuvo. Taigi, šie esminiai prieštaravimai būtent dėl susitikime dalyvavusių asmenų, nurodymo davimo konkrečiam asmeniui, automobilių skaičiaus, jų priklausomumo liko nepašalinti ir tai leidžia padaryti išvadą, kad anoniminio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi dėl esminių aplinkybių ir nepatikimi. Taigi, atsižvelgdamas į nekaltumo prezumpcijos principą, apeliacinės instancijos teismas šias abejones dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodomų aplinkybių apie jo (A. J.) ir kitų asmenų vaidmenis, dėl jo duodamų parodymų (ne)patikimumo privalėjo vertinti jo (A. J.) naudai. Tačiau, pažeisdamas nurodytus reikalavimus, šis teismas padarė priešingai ‒ visas iš šio įrodymų šaltinio kylančias abejones vertino kaip jį (A. J.) kaltinančius įrodymus, taip padarydamas esminius BPK pažeidimus, susijusius tiek su netinkamu įrodymų vertinimu, tiek su jam (A. J.) garantuojamos teisės į nekaltumo prezumpciją suvaržymu.

7.16. Svarbu ir tai, kad anoniminis liudytojas visų apklausų metu atsisakė atsakyti į esminius klausimus ‒ ar jis pats dalyvavo tariamai vykusiame susitikime pas jį (A. J.), ar jis pats asmeniškai matė šio susitikimo dalyvius, ar jis pats girdėjo jo (A. J.) tariamai pasakytus žodžius, o jei ne, tai iš kur jam ši informacija žinoma. Įrodinėjimo taisyklės visais atvejais reikalauja nustatyti liudytojo pateikiamos informacijos pirminį šaltinį, jei informacijos šaltinis nėra žinomas, t. y., jei nėra žinoma, iš kur asmuo sužinojo vieną ar kitą aplinkybę, tokia informacija gali būti vertinama tik kaip gandai, tačiau ji negali būti laikoma įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, nes tokios informacijos patikimumo neįmanoma patikrinti. Anoniminis

liudytojas nurodė, kad tokių aplinkybių jis negali atskleisti siekdamas, kad nebūtų nustatyta jo tapatybė. Taip gali būti, tačiau tokiu atveju tai yra valstybinio kaltinimo problema, kad nesugebama teismui pateikti įrodymų šaltinių, kurių patikimumą būtų galima patikrinti, ir ši kaltinimo problema, kaltinimo interesas užtikrinti liudytojo slaptumą negali pažeisti gynybos teisių ir apriboti teisės į sąžiningą procesą. Jeigu teismas savo vidinį įsitikinimą formuoja remdamasis informacija, kurios pirminis šaltinis nėra žinomas, tai turi būti vertinama kaip esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas.

7.17. Atkreiptinas dėmesys į šio įrodymų šaltinio vertinimo ydingumą ir dėl to, kad nepaisydamas reikalavimo, jog liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus turi patvirtinti ir kiti įrodymų šaltiniai, apeliacinės instancijos teismas visus kitus byloje esančius įrodymus, kurie visiškai ar iš dalies paneigia šio liudytojo nurodomas aplinkybes ir patvirtina jų nenuoseklumą ar neteisingumą, sumenkino arba atsisakė jais remtis, keldamas deklaratyvias abejones jų teisingumu dėl nesutapimo su anoniminio liudytojo nurodomomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, nuosprendyje nurodoma, kad „pasak liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, padegimus rengė M. K., T. R., „T.“. Tai iš dalies atitinka liudytojo E. J. parodymus, jis nurodė, kad apie A. J. nurodymą jam, be kitų asmenų, minėjo T. R.; jam iš T. P. žodžių buvo žinoma, kad prie padegimų prisidėjo M. S., T. R., A. B., galbūt E. G. Tiek T. R., tiek E. G. kaip susitikime dalyvavusius asmenis įvardijo ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, tad parodymai dėl to sutampa. Aplinkybė, kad minėti asmenys patys nepatvirtina kalbėję su juo (A. J.), paaiškintina jų pačių interesu bylos baigtimi. Taigi, E. G. ir T. R. parodymai buvo įvertinti kritiškai ne dėl to, kad jie būtų nenuoseklūs, neįtikinami ar turėtų kokių nors kitų trūkumų, tačiau tik dėl to, kad jie neatitiko anoniminio liudytojo parodymų. Dėl anoniminio liudytojo parodymų sutapimo su kitais bylos įrodymų šaltiniais yra tik bandoma sudaryti regimybę. Akivaizdu, kad tokie liudytojo tiesiogiai nežinomi, tačiau „girdėti“ faktai apie „galbūt“ asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką niekaip nepatvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų apie nusikalstamos veikos bendrininkų susitikimą pas jį (A. J.), apie kurį nurodė tik anoniminis liudytojas. Kartu nepatvirtina ir apie jo (A. J.) veiksmus šio susitikimo metu tariamai duodant nurodymus dėl automobilių padegimo kitiems asmenims, t. y. apie tariamą jo, kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmenį.

7.18. Minėta, kad nacionalinė ir tarptautinė teismų praktika nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais ir, esant tam tikroms sąlygoms, tai daryti lemiama apimtimi. Šis įrodymų šaltinis ne tik turi atitikti bendruosius įrodymams keliamus patikimumo, patikrinamumo ir kitus BPK 20 straipsnyje bei teismų praktikoje formuluojamus reikalavimus, bet šie kriterijai, atsižvelgiant į tokio įrodymų šaltinio specifiką, turi būti taikomi kur kas griežčiau. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir apklausęs teisminio nagrinėjimo metu anoniminį liudytoją, netinkamai vertino jo parodymus ‒ lemiamą ir vienintelį A. J. kaltę tariamai patvirtinantį įrodymų šaltinį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino šio įrodymų šaltinio nenuoseklumą, jo neatitiktį kitiems įrodymų šaltiniams bei paties teismo konstatuotoms aplinkybėms ir, paneigdamas kitus įrodymų šaltinius, kaip neatitinkančius anoniminio liudytojo parodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principo nuostatomis ir nuosprendį grindė išimtinai nepatikimais ir daugiausia nepatikrinamais anoniminio liudytojo parodymais, prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

7.19. Kiti įrodymų šaltiniai, kuriais remiantis grindžiama jo (A. J.) kaltė, yra nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 391 straipsniu, atleistų liudytojo E. J. parodymai bei liudytojo M. R. parodymai apie E. J. jam pasakotas aplinkybes, ką pastarasis tariamai yra girdėjęs iš jo (A. J.).

7.20. Liudytojo E. J. parodymai yra pirminis ir savarankiškas įrodymų šaltinis. Tuo tarpu liudytojo M. R. parodymai neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės ir jie savaime nei patvirtina, nei paneigia nė vienos byloje reikšmingos įrodinėtos aplinkybės apie jo (A. J.) veiksmus. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog „M. R. parodymų dėl jo ir kitų asmenų susitikimo su E. B., kuriame šis sakė apie „S.“ (pasak M. R. ‒ A. J.) paliepimą, kiti bylos duomenys nepatvirtina, tad teismas jais nesivadovauja“, konstatavo šio įrodymų šaltinio nepatikimumą. Tačiau tai nesukliudė teismui vertinti kitos šio asmens parodymų dalies apie E. J. tariamai jam pasakotas aplinkybes kaip patikimą įrodymų šaltinį jo (A. J.) kaltei konstatuoti. Tai leidžia abejoti tokio įrodymų vertinimo tinkamumu. Liudytojo M. R. parodymai, net nepaisant jų nepatikimumo, pagal informacijos perdavimo eiliškumą yra tik tretinis duomuo įrodymų grandinėje, taigi, ne savarankiškas įrodymų šaltinis. Taigi, liudytojo M. R. parodymais, atsižvelgiant į jų kilmę,

priklausomumą nuo E. J. parodymų turinio, į tai, kad apeliacinės instancijos teismo jie buvo pripažinti iš dalies nepatikimu įrodymų šaltiniu, apskritai negalėjo būti grindžiama jo (A. J.) kaltė.

7.21. Sprendžiant dėl liudytojo E. J. parodymų vertinimo bei galimumo jais grįsti jo (A. J.) kaltę, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog dalis liudytojo E. J. parodymų apskritai nelaikytini įrodymu, kadangi jie prieštarauja bylos duomenims, t. y. teismas pripažino, kad šis liudytojas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės savo duotų parodymų pagrindu ir parodymus davęs neprisiekęs, melavo bent dėl dalies jį (A. J.) kaltinančių aplinkybių. Apklaustas 2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje liudytojas E. J. kategoriškai teigė, kad jis buvo sulaikytas kartu su A. B. prieš padegimus ir buvo laikomas areštinėje kartu su A. B.; būdamas pirmoje kameroje, asmeniškai girdėjo, kaip A. B., būdamas šalia, supykęs pasakė pareigūnams, kad „dabar pamatysite, kas bus“. Šias aplinkybes liudytojas E. J. kategoriškai patvirtino ir atsakydamas į papildomus klausimus to paties teismo posėdžio metu, nurodydamas: „Tik taip ir galėjo būti. Asmeniškai girdėjau, kai A. B. pasakė šiuos žodžius. Neturiu intereso meluoti.“ Tačiau, kaip nustatyta byloje, tokio pokalbio liudytojas E. J. negalėjo girdėti. A. B. ir V. B. buvo laikinai sulaikyti 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 12 d. buvo atlikta A. B. akistata su nukentėjusiuoju ir A. B. buvo paskirtas suėmimas bei jis buvo išvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kur ir buvo visą laiką laikomas. Tuo tarpu liudytojas E. J. buvo laikinai sulaikytas ir į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę atvežtas tik 2011 m. vasario 3 d., t. y. po padegimų ir kai ten A. B. jau nebuvo. Dėl tokių aplinkybių liudytojas E. J. negalėjo suklysti netyčia, toks akivaizdus melas leidžia teigti, kad E. J. turėjo tikslą melagingais parodymais padėti pagrįsti kaltinimą ir dėl tokio paaiškėjusio melavimo fakto nebėra galimybės remtis jokia tokio melavusio liudytojo parodymų dalimi. Faktas, kad vienas esminių liudytojų akivaizdžiai melavo teismui apie tas aplinkybes, kurios lengvai galėjo būti ir buvo patikrintos objektyviais duomenimis, nesutrukdė teismui besąlygiškai ir nekritiškai tikėti šio liudytojo kita parodymų dalimi (dėl tariamų jo (A. J.) pasakytų frazių po padegimų) ir jais grįsti jo (A. J.) kaltę organizavus automobilių padegimus, nors šios parodymų dalies taip pat nepatvirtino jokie kiti įrodymų šaltiniai. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai sumenkino faktą, kad E. J. parodymai apie jo (A. J.) jam neva išsakytas frazes prieštarauja ne tik jo (A. J.) parodymams, bet ir objektyviai bylos medžiagai.

7.22. Liudytojo E. J. parodymai, kuriais teismas grindė jo (A. J.) kaltę dėl jo (A. J.) vėliau išsakytos frazės, kad „buvo viskas pasakyta, kaip daryti, dabar užpjovė grybą, tai tegul sėdi, gal proto įgaus“, nesudaro pagrindo priimti jam (A. J.) apkaltinamąjį nuosprendį, nes šio liudytojo parodymai apie jo (A. J.) tariamai jam išsakytus žodžius po padegimų buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. E. J. visą laiką teigė, kad jis (A. J.) iš karto po padegimo išskrido į užsienį ir jau iš užsienio jam skambino bei pasakojo apie padegimus. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų (sąskaitos iš UAB „W“) matyti, kad jis (A. J.) iš Lietuvos į Amsterdamą išskrido tik 2011 m. sausio 27 d., t. y. po padegimų jis dar ilgiau nei dvi savaites buvo Lietuvoje, ir natūralu, kad tuo laikotarpiu turėjo bendrauti ir su E. J. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu E. J. nurodė, kad nuo padegimų iki A. J. išvažiavimo į užsienį jie nė karto nebendravo. Iš tokių E. J. parodymų matyti, jog per dviejų savaičių laikotarpį nuo padegimų iki išvykimo į užsienį jis (A. J.), būdamas Lietuvoje, E. J. nė karto nieko nepasakojo apie padegimų organizavimą, o po dviejų savaičių išvykęs į Olandiją neva pradėjo skambinti ir pasakoti apie padarytą nusikaltimą telefonu, taip rizikuodamas, kad šią informaciją gali perimti policijos pareigūnai. Nors, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios abejonės, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo išsakytos E. J. nurodomos frazės, yra visiškai nereikšmingos, tačiau, priešingai, jos itin svarbios, vertinant liudytojo E. J. parodymų patikimumą, atsižvelgiant į tai, kad dalis jo parodymų buvo pripažinta melagingais, bei į jo procesinės padėties specifiškumą.

7.23. Apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas, kaip „kitaip negu teigiama skunde, bylos duomenys nepatvirtina, bet ir nepaneigia E. J. parodymų patikimumo dėl E. P. ir T. B. E. J. atpažino T. B. kaip galbūt su E. P. dalyvavusį padegimuose“, yra ydingas. Atsižvelgiant į imperatyvius reikalavimus apkaltinamąjį nuosprendį grįsti patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, aplinkybė, kad tam tikri duomenys „nepatvirtina, bet ir nepaneigia“ vieno iš esminių įrodymų šaltinio, ypač kai tas įrodymų šaltinis yra buvusio įtariamojo, nuo atsakomybės atleisto liudytojo parodymai, lemia būtinybę konstatuoti, kad jokios bylos aplinkybės tiesiog nepatvirtina E. J. parodymų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo dėstomas įrodymų vertinimas dėl šios dalies tik patvirtina, kad nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais.

7.24. Tiek E. J., tiek M. R., kaip minėta, yra liudytojai, atleisti nuo atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, t. y. toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, ir šios aplinkybės yra labai svarbios tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti šių asmenų parodymus ir jų patikimumą. Pagal EŽTT praktiką daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (kartu toje pačioje

byloje kaltinamo asmens) byloje parodymai; yra didelis pavojus, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi, jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). Be to, policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė nustato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, jog tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (1997 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95). Tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2004 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07). Taigi, negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs) (2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad teismai, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi, patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

7.25. Atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, į tai, kad dalis nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo E. J. parodymų buvo melagingi, dalis ‒ nepatvirtinta jokiais bylos įrodymais, dalis M. R. parodymų nepatikimi, teismas privalėjo itin kruopščiai įvertinti šių asmenų parodymus ir visas jų nurodomas aplinkybes. Šių dviejų asmenų parodymai yra prieštaringi, iš esmės neatitinka nustatytų objektyvių aplinkybių, o įvertinęs šių asmenų specifinę procesinę padėtį, jų interesą duoti kaltinimui naudingus parodymus, jų asmenybes, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo menkinti jų parodymų prieštaringumo, nelaikydamas jo reikšmingu, ar kitaip nustatyti žemesnius reikalavimus šiems įrodymų šaltiniams, nei paprastai keliami reikalavimai, vertinant įrodymus. Priešingai, minėta EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika reikalauja tokių asmenų parodymus vertinti itin kruopščiai ir atidžiai, o ne suteikti jiems išimtinę įrodomąją reikšmę ir privilegijuotą padėtį kitų byloje ištirtų, tarp jų ir kaltinimą jam (A. J.) paneigiančių, įrodymų kontekste. Toks apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo ir teismo vidinio įsitikinimo formavimosi būdas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir yra esminis BPK pažeidimas.


8. Nuteistojo A. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

9. Nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016).

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti

nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

11. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

12. Pagal BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, be kitų BPK XXIII skyriuje nurodytų reikalavimų, turi būti surašomas laikantis ir nustatytųjų BPK 305 straipsnyje. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tik jame turi būti papildomai nurodomi duomenys apie apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniu skundu ginčijamos aplinkybės ir skundo esmė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

13. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

14. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso

veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

15. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

16. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

17. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl A. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su A. J. inkriminuota nusikalstama veika, kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu.

18. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje analizuojami proceso dalyvių (liudytojų, nuteistųjų ir kt.) parodymai, jų pagrindu daromos teismo išvados nelogiškos ir prieštaringos.

19. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir apeliacinės instancijos teisme, dėl to, kas davė nurodymus padegti, nesutampa tarpusavyje, taip pat nesutampa ir su nuteistojo A. S. parodymais, t. y. liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad toks nurodymas buvo duotas M. K., o B. (R. B.) „stovėjo kartu“, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjui minėjo tik R. B., kitų asmenų neprisiminė; A. S. parodė, kad, jam su R. B. ir liudytoju E. J. nuvykus pas M. K., pastarasis jiems nurodė, kad reikia rasti žmogų, kuris padegtų mašiną (nuosprendžio 26 punktas), tačiau, kita vertus, teismas padarė išvadą, kad nė vienas iš šių prieštaravimų nepaneigia nei A. J., nei M. K. ir R. B. inkriminuotų aplinkybių dėl jų dalyvavimo rengiant padegimus. Taigi, kaip matyti, nors pirmiau minėti asmenys teismo išdėstytuose parodymuose A. J., kaip nurodymus davusio asmens, visai nemini, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė deklaratyvią ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl A. J. dalyvavimo rengiant padegimus. Tokios iš esmės įrodymais nepagrįstos išvados dėl A. J. kaltumo, t. y. nuosprendyje iš esmės nenurodant jokių aplinkybių, patvirtinančių A. J. dalyvavimą organizuojant ir rengiant padegimus bei duodant nurodymus, toliau daromos visame nuosprendyje (27, 29, 34, 35, 39, 40 punktuose). Tai neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų. Vien tai, kaip nustatė teismas, kad R. B. buvo pažįstamas su A. J., o organizuojant padegimus dalyvavo R. B. ir M. K., iš kurių bendrininkų grupės nariai ir gavo nurodymus, su A. J. jie nebendravo, nes taip buvo siekiama apriboti žinančių asmenų ratą, savaime nėra pakankama išvadai, kad A. J. dalyvavo (bendrininkavo) organizuojant padegimus.

20. Apeliacinės instancijos teismas A. J. nusikalstamus veiksmus iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir, išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatavo, kad A. J. surengė automobilių padegimus ir taip visuotinai pavojingu būdu naikino ir gadino svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su P. S., M. K., R. B., A. S., R. G., R. J. V., T. G., H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei su nenustatytais asmenimis, D. J. ‒ veikdamas bendrininkų grupe su H. V.,

kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o M. Ž. ‒ veikdamas bendrininkų grupe su T. G. Tačiau nuosprendyje šis teismas visiškai neišdėstė motyvų, kokie buvo konkretūs A. J., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, veiksmai. Lieka neaišku, kur, kada ir kam jis davė nurodymus organizuoti automobilių padegimus (duomenys neskelbtini) mieste ir kokius konkrečius veiksmus jis atliko. Be to, nuosprendyje visiškai neanalizuotas ir A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo tikslas ‒ keršyti policijos pareigūnams už neva neteisėtus procesinius veiksmus – A. B. sulaikymą ir kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą ‒ ir kokie bylos įrodymai tai patvirtina. Neatskleidus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, nes tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas.

21. Pagal pirmiau minėtus nuosprendžio turiniui BPK keliamus reikalavimus teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015). Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu ‒ jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis daugiausia grindžiamas būtent tokiomis išvadomis.

22. Iš tokių apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teiginių (nuosprendžio 27 punktas), kaip „teisėjų kolegija neatmeta tikimybės, kad E. J. ir R. G. susitikime iš tiesų nedalyvavo arba bent jau jo metu tiesiogiai su A. J. nesikalbėjo“, „niekas iš byloje apklaustų asmenų, įskaitant ir liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, netvirtino nebuvę jokiame susitikime su A. J.“, „tai, kad E. J., R. G. patys nepatvirtino kalbėję su A. J., paaiškintina jų pačių interesu bylos baigtimi“ ir pan., neaišku, ar toks susitikimas su A. J. apskritai buvo, jei buvo, tai kas jame konkrečiai dalyvavo ir kas konkrečiai kalbėjosi su A. J. Teismas taip pat padarė išvadą, kad „bylos duomenys taipogi nepatvirtina, bet ir nepaneigia E. J. parodymų patikimumo dėl E. P. ir T. B.“ (nuosprendžio 28 punktas); tokia teismo išvada prieštaringa, dviprasmiška ir neaišku, kaip vis dėlto teismas vertina liudytojo E. J. parodymus, kokias bylos aplinkybes jie paneigia, o kokias patvirtina. Be to, nors teismas ir nurodė, kad objektyvūs bylos duomenys paneigia E. J. buvus sulaikytą su A. B. (E. J. buvo sulaikytas vėliau) ir dėl to E. J. negalėjus girdėti A. B. išsakytų išsireiškimų policijos pareigūnams, t. y. šia E. J. parodymų dalimi teismas nesivadovavo, tačiau toks E. J. parodymų vertinimas neatitinka įrodymų vertinimui įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi yra neišsamus, fragmentiškas, atsietas nuo kitos E. J. parodymų dalies patikimumo vertinimo. Nuosprendyje dėl motyvo padegti automobilius, viena vertus, daroma išvada, kad A. J. turėjo motyvą kerštauti policijai dėl sulaikyto A. B., kaip nurodyta ir A. J. pateiktame kaltinime, kita vertus, teismas neatmeta ir galimo kito motyvo kerštauti, „jeigu nebūtinai būtent dėl A. B. asmeniškai, tai dėl kitų A. J. aplinkos asmenų ir pačios policijos neva nederamo elgesio“ (nuosprendžio 30 punktas); ši teismo išvada prieštaringa, taip ir liko neaišku, ką teismas konkrečiai nustatė, t. y. ar A. J. turėjo motyvą kerštauti dėl A. B. sulaikymo ar dėl kitų savo aplinkos žmonių. Teismas nuosprendyje (23 punktas) konstatavo, kad „A. J. kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat liudytojų E. J. ir M. R. parodymai“, tačiau vėliau (31 punktas), analizuodamas liudytojo M. R. parodymus (apie S. (pasak M. R. – A. J.) paliepimą, liudytojo E. J. pokalbį su A. J.), padarė išvadą, kad M. R. parodymais nesivadovauja, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, t. y. dėl M. R. parodymų patikimumo padarė priešingą išvadą. Dėl tų pačių bylos aplinkybių apkaltinamajame nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų.

23. Nuosprendyje, analizuojant proceso dalyvių parodymus, vertinant jų (ne)patikimumą, darant išvadas, ar jais vadovautis, ar ne, kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, vartojamos lakoniškos ir deklaratyvios frazės, kad parodymus ar jų dalį (ne)patvirtina kiti byloje apklausti asmenys ar kiti bylos duomenys ir pan., tačiau kokie konkrečiai tie duomenys ar kokių asmenų parodymai, nuosprendyje nenurodomi, jie neanalizuojami ir nevertinami (nuosprendžio 27, 31, 32, 35, 37 punktai). Be to, nuosprendyje nuteistųjų ir liudytojų parodymai dažnai atpasakoti nerišliais sakiniais, aiškiai neatskleidžiant jų prasmės, o iš daromų išvadų neaišku, – kurios iš jų yra teismo, o kurios – apeliacinių skundų teiginiai (nuosprendžio 31, 33, 35 punktai ir pan.).

24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, vertindamas nuteistųjų

nusikalstamos veikos kvalifikavimą, nenuoseklus: nuosprendžio 21 punkte nurodoma, kad teismas, „nenustatęs objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 250 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nuteistuosius dėl kaltinimų pagal BK 250 straipsnio 2 dalį išteisina“, tuo tarpu jau nuosprendžio 22 punkte nurodoma, kad „nuteistųjų veiksmai iš BK 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 187 straipsnio 2 dalį“. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taigi, nesant BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodytų išteisinimo pagrindų, nusikalstama veika yra perkvalifikuojama pagal kitą BK straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad byloje nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 21 punktas), BK 3 straipsnio (baudžiamojo įstatymo galiojimas laiko atžvilgiu) kontekste nebelieka teisinės prasmės analizuoti taikytiną BK 25 straipsnio 3 dalies redakciją, nes nusikalstamos veikos padarymo metu organizuota grupe buvo laikoma, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą <…>, tuo tarpu BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika – apysunkė. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog nuteistieji nusikalstamą veiką įvykdė ne organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), o bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), ir dėl to neturėjo pagrindo spręsti dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo. Priešingu atveju, lieka visiškai neaiški teismo išvada „teismas, spręsdamas dėl veikos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį kvalifikavimo (nors perkvalifikuoja veiką į BK 25 straipsnio 2 dalį), pagal BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalį, vadovaujasi 2011 m. galiojusio BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija“.

25. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų lemiama apimtimi pagrindimo iš esmės vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais.

26. BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, Nr. 11454/85; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, Nr. 12433/86; 1996 kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, Nr. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, Nr. 26668/95; 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 47698/99 ir 48115/99).

27. Vertinant naujesnę EŽTT praktiką bylose dėl anoniminių liudytojų, matyti, kad nors ir nebelieka griežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ellis, Simms ir Martin prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 46099/06, 46699/06; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Pesukic prieš Šveicariją, Nr. 25088/07; 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis prieš Makedoniją, Nr. 50254/07; 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Dončev ir Burgov prieš Makedoniją, Nr. 30265/09).

28. Parodymus duodančių asmenų tapatybės įslaptinimo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas, kuris išaiškinęs, kad įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, taip pat kad baudžiamasis procesas turi nustatyti patikrinimo procedūrą, leidžiančią atkurti pusiausvyrą tarp baudžiamosios justicijos interesų ir teisės į gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

29. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas, kaip ir teigiama kasaciniame skunde, iš esmės vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, kaip patvirtinančiais A. J. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

30. Esant byloje nagrinėjamai situacijai, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumo, jų atitikties kitiems surinktiems įrodymams nustatymas turi ypatingą reikšmę užtikrinant vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme, yra prieštaringi,

neatitinka liudytojų E. J. ir M. R. parodymų. Šio asmens parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, skirtingai nurodė asmenis, dalyvavusius susitikime pas A. J. namuose (pirmoje apklausoje teigė, kad iš paties A. J. žino, jog pas jį į namus, be kitų asmenų, buvo atvykęs R. G.; pas ikiteisminio tyrimo teisėją ‒ dalyvavo ir E. J. „E.“, apeliacinės instancijos teisme instancijos teisme R. G. ir E. J. neįvardijo, kaip asmenų, dalyvavusių susitikime pas A. J. namuose); dalyvavimą susitikime pas A. J. kategoriškai paneigė ir liudytojai E. J. bei M. R. Skiriasi parodymai ir dėl automobilio padegimo aplinkybių (pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad turėjo padegti po du automobilius už kiekvieną A. B. suėmime praleistą parą; kam automobiliai priklauso, jokios reikšmės neturėjo, o apeliacinės instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad turėjo degti apie 100 mašinų, turėjo būti deginami būtent tam tikrų žmonių ‒ teisėsaugos pareigūnų: policijos, prokuratūros, teisėjų ‒ automobiliai). Dėl nurodymų davimo, pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas parodė, kad A. J. nurodymą deginti automobilius davė R. B., tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad A. J. davė komandą M. K., B. (R. B.) stovėjo kartu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2011 m. sausį. 2011 m. liepos mėn. ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas iki 2014 m. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas tik 2015 m. kovą, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas 2016 m. rugsėjo mėn., apeliacinės instancijos teisme – 2018 m. rugsėjo mėn., tačiau, kaip matyti iš liudytojų parodymų turinio, kiekvienąkart, praėjus vis didesniam laiko tarpui nuo įvykio, liudytojas prisiminė vis daugiau su įvykiu susijusių aplinkybių, tarp jų – ir naujų, ir tikslesnių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to visiškai nevertino, nepašalino liudytojo parodymuose esančių prieštaravimų, nepatikrino jų BPK 276 straipsnio tvarka, neįvertino jų kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Tokiu atveju yra ypač svarbu palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinti faktus, objektyviai įvertinti priežastis, galėjusias lemti parodymų pakeitimą, ir patikrinti tiek kaltinamųjų, tiek teisinamųjų įrodymų tikrumą.

31. Nors apeliacinės instancijos teismas tenkino proceso dalyvių prašymus apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ir byloje atliko įrodymų tyrimą – apklausė minėtą liudytoją, tačiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepakankamai išsamiai, neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir prieštaravimų nepašalino. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, proceso dalyviams susipažinus su minėto liudytojo apklausos protokolu, teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai pareiškė prašymą papildomai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, argumentuodami tuo, kad jis nurodė iš esmės naujų aplinkybių, kurios skiriasi nuo nurodytųjų pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisėjų kolegija tokius prašymus atmetė, motyvuodama tuo, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, bylai naujų ir reikšmingų aplinkybių nenurodė. Tačiau, kaip minėta, liudytojo parodymuose esantys prieštaravimai pašalinti nebuvo, jų vertinimas atliktas paviršutiniškai, išsamiai neišanalizavus jų turinio. Esant tokiai situacijai ir atsižvelgdamas į tai, kad būtent šio liudytojo parodymai didžiąja dalimi lemia bylos faktinių aplinkybių, nuo kurių priklauso nuteistojo A. J. veiksmų teisinis įvertinimas, nustatymą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, turėjo pakartotinai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ir (arba) imtis kitų BPK nustatytų procesinių priemonių (veiksmų) prieštaravimams ir byloje iškilusioms abejonėms pašalinti, ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-279/2013).

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus dėl įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo. Tai pripažintina esminiais BPK nuostatų pažeidimais, kurie suvaržė įstatymų garantuotą nuteistojo A. J. teisę į gynybą ir teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą ir priimti dėl jo teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. J., naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje byloje kasacinį skundą padavė tik nuteistasis A. J., nuosprendžių dalys dėl kitų nuteistųjų ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, kasacine tvarka neapskųstos, todėl iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas tik pagal byloje paduotą nuteistojo A. J. apeliacinį skundą.

33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo kasacinio skundo argumentų, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą apeliacine tvarka, be to, tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.


n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo išnagrinėjimo, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.


AURELIJUS GUTAUSKAS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-264-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15456-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1; 1.2.14.3.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,nuteistajam J. B. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. gynėjo

advokato Arvydo Montrimo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio apeliacinis skundas tenkintas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. liepos 18 d. laikas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu J. B. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=669ce3600bb711ea9d279ea27696ab7b

skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. J. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2018 m. balandžio 3 d. apie 15.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,77 promilės girtumas), netoli (duomenys neskelbtini) sekė L. V. ir, panaudodamas fizinę prievartą, rankomis stumdamas L. V. į nugarą, dėl ko ji krito ant važiuojamosios kelio dalies ir pajuto fizinį skausmą, taip atėmęs L. V. galimybę priešintis, iš L. V. pagrobė ant ortopedinės lazdos pakabintą 10 Eur vertės odinę juodos spalvos rankinę su joje esančiais įvairiais daiktais (pinigine, raktais ir kt.), dokumentais (Lietuvos Respublikos piliečio pasu, išrašu iš ligoninės ir kt.) bei pinigais (90 Eur), taip pagrobė svetimą, L. V. priklausantį, bendros 120 Eur vertės turtą.


2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad J. B. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nors teisėjų kolegija iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiosios L. V. parodymų vertinimo, bet pripažino, kad šie parodymai nėra visiškai nepatikimi ir nepatvirtinantys jokių reikšmingų bylos aplinkybių; jos nuoseklūs parodymai dėl J. B. aprangos iš esmės atitinka 2018 m. balandžio 4 d. asmens ir daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotos J. B. vilkėtos striukės požymius bei liudytojos D. M. parodymuose nurodytas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino J. B. parodymų (kad jis įvykio ir nukentėjusiosios rankinės radimo vietose nebuvo), nors šie prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams (vaizdo įrašui, liudytojo V. V. (V. V.), UAB „T.“, kur iki įvykio dirbo J. B., darbų vadovo V. J. parodymams). Apeliacinės instancijos teismas, patikslinęs nusikalstamos veikos padarymo laiką (iš 15.06 val. į 15.00 val.), konstatavo, kad byloje esančių, teisiamajame posėdyje ištirtų ir šios instancijos teisme nustatytų bei įvertintų netiesioginių įrodymų, sudarančių vientisą ir logišką įrodymų grandinę, visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad J. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pasitvirtino.


3. Kasaciniu skundu nuteistojo J. B. gynėjas advokatas A. Montrimas prašo atmesti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nuosprendį ir išteisinti jo ginamąjį J. B. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, dėl to byloje surinkti įrodymai įvertinti neobjektyviai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, ir taip buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo J. B. teisės. Kartu kasatorius teigia, kad jo ginamasis nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią jis yra nuteistas.

3.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes nevertino jų visumos ir nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti, ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad J. B. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kasatorius pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje pripažinta, jog nagrinėjamoje byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio J. B. kaltę dėl plėšimo padarymo, ir kartu taip liko nepašalintos abejonės, ar šiuo atveju remiantis tik netiesioginiais įrodymais yra visiškai įrodyta J. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą ir dėl nukentėjusiosios L. V.

parodymų (dėl J. B. atpažinimo) patikimumo, kad jie nepatvirtina reikšmingos aplinkybės, jog ją apiplėšė būtent kasatoriaus ginamasis. Kartu kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybės, jog nukentėjusioji L. V. matė, įsidėmėjo ir apibūdino asmenį, prašiusį jos pinigų, tačiau užpuolusio ją asmens ji nematė, nes buvo užpulta iš nugaros. Nukentėjusiosios nurodyti apibūdinantys požymiai (apranga, apavas, kūno sudėjimas, veido bruožai, šukuosena), kuriais remdamasi teisėjų kolegija pripažino kaltu J. B., tinka daugumai jaunų vyrų, gyvenančių ne itin prabangiame (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini), ir kategoriškai atpažinti pagal juos kasatoriaus ginamojo neįmanoma.

3.3. Aptardamas liudytojos D. M. parodymus, kuriais apeliacinės instancijos teismas vadovavosi priimdamas skundžiamą nuosprendį, kasatorius teigia, kad šie parodymai kelia abejonių dėl liudytojos sugebėjimo 100 metrų atstumu įsidėmėti tokias smulkias detales kaip raukšlės ant kaktos, iš kurių ji vėliau atpažino J. B. Nors paties apiplėšimo įvykio ši liudytoja nematė (tuo metu ji buvo užėjusi į pastatą (duomenys neskelbtini), tačiau per šį trumpą laiką (5 min.) nuteistasis turėjo atlikti daug veiksmų – pasivyti nukentėjusiąją kita gatvės puse, atsisukti prieš ją, užkalbinti, paprašyti pinigų, o po to, ją praleidęs į priekį, užpulti iš nugaros ir pasitraukti iš (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus nuomone, per tokį trumpą laiką šių veiksmų atlikti neįmanoma.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai svarbiu įrodymu pripažino įvykio dienos daugiabučio (duomenys neskelbtini) namo kiemo vaizdo medžiagą, kurios nevertino pirmosios instancijos teismas, ir juo vadovavosi priimdamas skundžiamą nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad jo ginamasis gyvena šalia šio namo, todėl ir buvo prie jo, ir teismas nenustatė, ar šioje medžiagoje J. B. užfiksuotas nešantis kokį nors daiktą ir (ar) jį numetantis. Tai, kad vaizdo medžiagoje nuteistasis yra užfiksuotas 15 val. 2 min. 47 sek., reiškia, kad atstumą nuo įvykio vietos iki gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) jis turėjo įveikti per 2 min. 47 sek., t. y. bėgdamas. Tokias aplinkybes galima patvirtinti (arba paneigti) peržiūrėjus vaizdo medžiagą, tačiau ji nė viename teismo posėdyje nebuvo peržiūrėta, dėl jos nuteistasis neapklaustas, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą. Kartu kasatorius teigia ir tai, kad jo ginamojo kaltės padarius jam inkriminuotą veiką nepatvirtina pas jį rasti bei paimti 90 Eur (kupiūromis po 50 ir 20 Eur), kuriuos apeliacinis teismas nepagrįstai pripažino pagrobtais plėšimo metu.

3.5. Apibendrindamas kasatorius pažymi, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė bei vertino įrodymus ir jais remdamasis nepagrįstai pripažino J. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.


4. Nuteistojo J. B. gynėjo advokato A. Montrimo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribų ir kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas

5. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, taip padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 180 straipsnio 1 dalį. Argumentų, kuriais būtų grindžiamas netinkamas kvalifikavimas, skunde neteikiama, skunde neigiamas pats nusikalstamos veikos įvykdymas.

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

7. Iš nuteistojo J. B. gynėjo advokato kasacinio skundo turinio matyti, kad dauguma skunde dėstomų argumentų yra kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų, t. y. nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, nuteistojo asmens kratos metu rastų daiktų (pinigų), įvykio dienos (duomenys neskelbtini) namo kiemo vaizdo medžiagos, vertinimu bei šio teismo padarytomis išvadomis, kuris nesiejamas su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje kasatoriaus paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamas ikiteisminio tyrimo aplinkybes bei atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų baudžiamojo proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

8. Kasatoriaus teiginiai dėl pažeistų Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, todėl jie paliktini nenagrinėti (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalyje (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalyje (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-87-942/2017). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais ir tiesioginiams bei netiesioginiams (išvestiniams) įrodymams vertinti BPK nenustato skirtingų reikalavimų. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, kaip nagrinėjamos bylos atveju, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017).

11. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais parodymais ir kitais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019). Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011).

12. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų; šios instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ar apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių reikėtų skundžiamą nuosprendį naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

14. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje J. B., kurį laiką stebėjęs šaligatviu einančią nukentėjusiąją L. V., po to, ateidamas jai iš priekio ir prasilenkęs su ja, tyčia ją pastūmė iš nugaros, dėl ko ji nugriuvo ant važiuojamosios kelio dalies ir pajuto fizinį skausmą, t. y. taip panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir atėmė jai galimybę priešintis; po to pagriebė ant ortopedinės lazdos pakabintą rankinę su joje esančiais daiktais bei pasišalino iš įvykio vietos – greitai nubėgo link (duomenys neskelbtini), kurios (duomenys neskelbtini) namo kieme netrukus buvo rasta iškraustyta nukentėjusiosios rankinė, o pats nuteistasis policijos pareigūnų sulaikytas prie parduotuvės (duomenys neskelbtini).

15. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teisėjų kolegija, pripažindama J. B. kaltu dėl plėšimo padarymo, rėmėsi tiek nukentėjusiosios, tiek ir kasaciniame skunde nurodytos liudytojos parodymais bei rankinės radimo vietos vaizdo medžiaga. Nors nukentėjusioji ar kitas asmuo tiesiogiai nematė, kad būtent J. B. apiplėšė nukentėjusiąją, tačiau netiesioginių įrodymų visuma ir akivaizdūs visų bylos aplinkybių sutapimai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir įvertino (skundžiamo nuosprendžio 12–17 p.), apeliacinės instancijos teismui suteikė pakankamą pagrindą padaryti išvadą, jog būtent jis (J. B.) padarė jam inkriminuotą plėšimą. Nesutikti su tokiomis bylos medžiaga pagrįstomis bei teisiškai tinkamai motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

16. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios L. V. parodymais, kuriuose esantys netikslumai (tarp jų ir dėl nuteistojo striukės spalvos), atsižvelgiant į kitas nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes (ją užpuolusio asmens išvaizdos bruožus ir kitus jo aprangos požymius), nevertintini kaip esminiai netikslumai, kuriuos būtų galima pripažinti kaip iš esmės paneigiančius kitas svarbias L. V. parodymuose nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, tokiems nukentėjusiosios parodymams patikrinti buvo ištirti ir kiti bylos įrodymai (liudytojų D. M., R. G., V. V. parodymai, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų I. B. ir R. M. parodymai), kurie kartu su liudytojo V. J. parodymais, paneigiančiais dalį nuteistojo nurodytų aplinkybių (dėl jam išmokėto darbo užmokesčio (avanso) dydžio), apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti, tinkamai įvertinti ir sujungti į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę.

17. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atliekant kasatoriaus akcentuojamą ikiteisminio tyrimo metu atliktą

procesinį veiksmą – vaizdo įrašo apžiūrą – būtų pažeistos BPK 92, 179, 205 ir (ar) 207 straipsniuose nustatytos taisyklės. Be to, nuteistasis realizavo savo teises, nurodytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, (jo gynėjas – BPK 48 straipsnio 1 dalyje) ir viso proceso metu nepateikė jokių prašymų dėl minėto vaizdo įrašo ir (ar) jo apžiūros, todėl nėra pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo rezultatų, kaip vieno iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

18. Viso proceso metu ir pats nuteistasis neneigė įvykio metu buvęs (duomenys neskelbtini), tačiau kasatorius teigia, kad per skundžiamame nuosprendyje nurodytą tokį trumpą laiką (5 min.) nuteistasis neva fiziškai negalėjo atlikti jam inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų ir bėgdamas pasišalinti iš įvykio vietos, taip pat nurodė, kokiu tikslu ir maršrutu tą dieną jis judėjo. Tačiau nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymai, vertinami kartu su kitais bylos įrodymais (įvykio vietos, kur buvo surasta iš nukentėjusiosios pagrobta rankinė, vaizdo įrašo medžiaga, 2019 m. sausio 17 d. apžiūros protokole užfiksuota informacija ir prokuroro 2019 m. sausio 25 d. rašte nurodytais papildomais duomenimis apie atstumus tarp aktualių bylai objektų (vietų), parodymo atpažinti iš nuotraukos ir asmens parodymo atpažinti protokolais), leido apeliacinės instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažinti, kad jo (J. B.) nurodytos aplinkybės, dėl ko jis buvo netoli įvykio vietos ir kaip jis ten pateko, yra paneigtos bylos medžiaga.

19. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą J. B. pareikšta ir jo gynėjo kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija, kad jam (J. B.) inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nepaneigia minėtų teismo išvadų, dėl tokių nuteistojo parodymų vertinimo naujame nuosprendyje argumentuotai pasisakyta. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nurodytus procesinius veiksmus, todėl nėra pagrindo abejoti jų, kaip netiesioginių įrodymų visumos, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuratūros apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

20. Taigi teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo J. B. gynėjo advokato kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų ir jų aiškinimo bei taikymo teismų praktikoje kontekste, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai ir išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuratūros apeliacinį skundą, nepadarė ir esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nurodomo skunde, nes jo priimtas nuosprendis atitinka jam keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 331 straipsnio 1–2 dalys), jame nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kurie yra pagrindas J. B. pripažinti kaltu ir jį nuteisti. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasinaudojęs savo prerogatyva įvertinti bylos įrodymų visumą, padarė išvadas, nepalankias nuteistajam ir jo gynėjui, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad J. B. kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir netiesioginiai, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, jie pakankamai išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje; išvados dėl kasatoriaus ginamojo kaltės nuosprendyje motyvuotos ir nekelia abejonių; ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių BPK pažeidimų nepadarė, pagal nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, J. B. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

22. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo J. B. gynėjo advokato Arvydo Montrimo kasacinį skundą atmesti.


VYTAUTAS MASIOKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu suinteresuoto asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria iš esmės palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartis, kuria vykdymo procese patvirtinta išieškotojo A. B. ir skolininkės UAB „Group Europa Investment“ taikos sutartis. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 178, 185 straipsnių nuostatas, todėl netinkamai įvertino R. B. į atnaujintą bylą pateiktus rašytinius įrodymus, neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7433e4600bb711ea9d279ea27696ab7b

teigdami, kad atskirų bendrovės veiklos laikotarpių finansiniai duomenys nepatvirtina jos nemokumo taikos sutarties sudarymo dienai, teismai įrodinėjimo naštą perkėlė R. B., nors byloje dalyvaujanti bendrovė disponuoja visais duomenimis, kurių teismui nepateikė; ši aplinkybė suponavo pagrindą teismui vadovautis contra spoliatorem taisykle; teismai išvadas grindė, neanalizavę R. B. pateiktų dokumentų turinio. Kasaciniame skunde taip pat keliamas CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo ir aiškinimo klausimas, teismams nepagrįstai remiantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-3820-104/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1090/2014 nustatytais faktais kaip prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, teigiant, kad bankroto bylose nustatytos aplinkybės dėl įmonės finansinės padėties pasižymi ribota prejudicija; jų kvalifikavimas prejudicinėmis lėmė ne tik neteisingas išvadas dėl bendrovės mokumo taikos sutarties sudarymo metu, bet ir nepagrįstą taikos sutarties patvirtinimą teisme; taikos sutartimi, pagal kurios sąlygas bendrovės kreditoriui perleidžiamas vienintelis jos turtas (reikalavimo teisė), pažeidžiamos imperatyviosios teisės normos ir viešoji tvarka (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui Mindaugui Urbonui (a. k. duomenys neskelbtini) už suinteresuoto asmens R. B. (a. k. duomenys

neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m. spalio 30 d. per EPP sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-475-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-24-3-02112-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 3.2.8.5(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=529441b00bb711ea9d279ea27696ab7b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas.2. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad 2017 m. sausio 31 d. vagystė iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) yra

draudžiamasis įvykis, priteisti jai iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 5264 Eur draudimo išmoką ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

3. Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 20 d. ji su draudimo bendrove sudarė gyventojų turto draudimo sutartį nuo 2016 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., apdraudė namą (duomenys neskelbtini). Šia draudimo sutartimi taip pat buvo apdraustas namų turtas ir turto savininko civilinė atsakomybė. Draudimo sutartį ieškovė sudarė, siekdama apdrausti statomame naujame name laikomas statybines medžiagas bei įrangą. Draudimo sutarties sudarymo metu gyvenamajame name ieškovė negyveno, jame buvo atliekami vidaus apdailos statybos darbai. 2017 m. sausio 31 d. buvo pastebėta, jog iš namo patalpų pavogta šildymo sistema „oras-vanduo“. Ieškovė nurodė, kad dėl pavogtos šildymo sistemos patyrė 5360,21 Eur nuostolį. Dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apie nusikaltimą tą pačią dieną (2017 m. sausio 31 d.) buvo pranešta draudikei, tačiau atsakovė 2017 m. kovo 13 d. pranešė, jog neišmokės draudimo išmokos, nes pagal Gyventojų turto draudimo taisykles Nr. 060 (toliau – ir Taisyklės), nepriklausomai nuo draudžiamųjų įvykių, pasirinktų sudarant draudimo sutartį, pastato statybos, rekonstrukcijos, renovacijos ar remonto (išskyrus paprastąjį remontą) metu vagystės atveju negalioja apsauga šiame pastate esančiam turtui.

4. Ieškovės teigimu, vagystės padarymo metu ieškovės statomas gyvenamasis namas buvo jau pastatytas ir tik jo viduje buvo dažomos sienos, montuojamos grindys. Ieškovė draudikės atstovų nebuvo informuota apie nurodytą draudimo sąlygą, todėl tokia sąlyga vertintina kaip siurprizinė, kuri jai draudikės atstovo nebuvo atskleista. Jei draudikės atstovas ieškovę būtų išsamiai supažindinęs su šia draudimo sutarties išlyga, jog statomame name draudimas galioja tik dėl ugnies rizikos, ieškovė nebūtų sudariusi draudimo sutarties.


5. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.6. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad tokio tipo draudimo sutartį sudarė pirmą kartą, sutarčiai sudaryti

kreipėsi į konsultantę. Sudarius sutartį, ieškovei buvo įteiktos draudimo taisyklės, šių ieškovė neskaitė.7. Teismas nustatė, kad ieškovė, sumokėdama draudimo įmoką ir pasirašydama draudimo sutartį, savo parašu

patvirtino, jog buvo tinkamai supažindinta su Taisyklėmis. Byloje nekilo ginčo, jog sutarties sudarymo metu ieškovei buvo pateiktos draudimo taisyklės, jos taip pat viešai skelbiamos internete. Padaryta išvada, kad ieškovei buvo sudarytos visos sąlygos tinkamai susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis jau iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu, tačiau ieškovė su šiomis draudimo sutarties sąlygomis susipažino tik po padarytos vagystės. Kadangi ginčijamos Taisyklių

nuostatos buvo nurodytos aiškiai, Taisyklių I dalies 83 punkto taikymas lengvai suprantamas, tai teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad jos buvo ieškovei netikėtos.

8. Teismas pripažino, kad tiek pagal Taisykles, tiek pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ieškovės atlikti statybos apdailos darbai vertinami kaip statybos darbų sudėtinė dalis, t. y. tęsinys, o ne kaip paprastojo (einamojo) remonto darbai, siekiant atnaujinti pastatą. Faktą, kad namas buvo nebaigtas statyti, patvirtino ir Nekilnojamojo turto registro išrašas. Teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai apie tai, jog namo statyba buvo baigta, prieštaravo objektyviems byloje pateiktiems įrodymams.

9. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pasirašė draudimo sutartį, taip patvirtindama, kad Taisyklės jai yra įteiktos. Ieškovė, pasirašiusi draudimo sutartį, taip pat sumokėjo draudimo įmoką, tačiau klausimų ar pastabų dėl draudimo sutarties ar Taisyklių sąlygų sudarydama sutartį draudikei nepareiškė. Ieškovė patvirtino, kad Taisyklės jai buvo įteiktos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei buvo sudarytos sąlygos tinkamai susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu.

11. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Taisyklių 83 punkte nustatyta sąlyga yra pateikta aiškiai, atskirai išskirtoje dalyje, suformuluota trumpai ir aiškiai, lengvai suprantama pažodžiui, todėl negali būti siurprizine sutarties sąlyga, kuri, tarp šalių esant ginčui dėl įvykio, neturėtų būti taikoma.

12. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės įsigytame bute ginčo įvykio metu atliekamus statybos apdailos darbus vertino kaip tęstinius statant nekilnojamojo turto objektą, o ne kaip paprastojo (einamojo) remonto darbus siekiant atnaujinti pastatą. Dėl to tokio pobūdžio darbų atlikimas nelaikytas sąlyga, sudarančia pagrindą taikyti Taisyklių 87 punkte įtvirtintą išlygą dėl draudimo apsaugos išimčių, nurodytų Taisyklių 83 punkte, netaikymo.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrosiose Draudimo sutarties sąlygose ir specialiosiose Draudimo sutarties sąlygose nustatytų viena kitai prieštaraujančių draudimo sąlygų aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, taikė bendrųjų sutarties sąlygų (Taisyklių), o ne specialiųjų šalių aptartų sąlygų, nustatytų Draudimo sutartyje, nuostatas, taip netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.187 straipsnį.

13.2. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl įrodytos neįvykdytos draudikės pareigos, nustatytos CK 6.992 straipsnio 1 dalyje ir 6.185–6.187 straipsniuose, tinkamai atskleisti sutarties sąlygas, supažindinti su jomis sutartį prisijungimo prie standartinių sutarties sąlygų būdu sudarantį asmenį.

13.3. Apeliacinės instancijos teismas pažodžiui taikė CK 6.186 straipsnio 2 dalį, apibrėžiančią kriterijus, taikytinus sutarties sąlygos pripažinimui netikėta, atsižvelgdamas tik į sutarties sąlygos turinį, formuluotę ir jos išraiškos būdą, nepagrįstai netaikė kitų kriterijų, kurių taikymas yra pripažįstamas teismų praktikoje dėl CK 6.186 straipsnio aiškinimo ir taikymo (pvz., aplaidus draudiko elgesys, esminių sąlygų, turinčių reikšmės draudėjo apsisprendimui sudaryti sutartį, neatskleidimas, draudėjo nesupažindinimas su draudimo sutarties sąlygomis iki draudimo sutarties sudarymo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų taikymas).

13.4. Kasaciniame skunde keliamas esminis klausimas dėl įstatyme neapibrėžtos paprastojo remonto darbų sąvokos išaiškinimo, kriterijų, taikytinų darbams, priskirtiniems prie paprastojo remonto darbų.

Teisėjų kolegija



Dėl ginčo šalių taikos sutarties patvirtinimo

14. Ginčo šalys 2019 m. spalio 18 d. taikos sutartimi tarpusavio nuolaidų būdu išsprendė byloje kilusį ginčą. Ieškovė 2019 m. spalio 18 d. prašymu prašė teismo patvirtinti taikos sutartį ir bylą nutraukti, grąžinti žyminį mokestį. Prašymą tvirtinti taikos sutartį pasirašė abi ginčo šalys.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių procesinė teisė užbaigti bylą taikos sutartimi yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška, ji gali būti įgyvendinama bet kurioje civilinio proceso stadijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Bylos šalims pateikus taikos sutartį dėl teisminio ginčo dalyko, teismas turi patikrinti, ar nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių negalima tvirtinti taikos sutarties. Teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu jos patvirtinimas prieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui.

16. Iš bylos šalių pateiktos taikos sutarties turinio teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti apie ją sudariusių asmenų valios išraiškos ydingumą. Tiek prašyme tvirtinti taikos sutartį, tiek taikos sutarties 3.1 punkte šalys patvirtino, kad joms žinomi ir suprantami taikos sutarties sudarymo bei bylos nutraukimo procesiniai padariniai, t. y. teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, turi teismo galutinio sprendimo (lot. res judicata) galią ir šalys netenka teisės kreiptis į teismą iš naujo tais pačiais pagrindais, dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių asmenų.

17. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, nenustačius CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, užkertančių kelią tvirtinti taikos sutartį, šalių 2019 m. spalio 18 d. sudaryta taikos sutartis patvirtintina. Patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai panaikintini ir byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Rašytinės taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos.


18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, grąžinimo klausimas spręstinas pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad jeigu byla, patvirtinus taikos sutartį, užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Šalims sudarius taikos sutartį ir ją pateikus teismui iki teismo posėdžio skyrimo momento, ieškovei grąžintinas įstatyme nustatyto dydžio (100 proc.) žyminis mokestis, sumokėtas paduodant kasacinį skundą (CPK 87 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Iš kasaciniam teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 118,46 Eur žyminio mokesčio; ši suma grąžintina ieškovei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą.

Patvirtinti ieškovės A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), atstovaujamos advokato Lino Žukausko, veikiančio 2017 m. rugsėjo 28 d. atstovavimo sutarties pagrindu) ir atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 10057869, adresas: Žalgirio g. 90, Vilnius, atstovaujamos ADB „Gjensidige“ Lietuvos teisės grupės vyresniojo teisininko Dano Juraičio) 2019 m. spalio 18 d. taikos sutartį, sudarytą šiomis sąlygomis:

1. „Atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ įsipareigoja sumokėti ieškovei A. M. 2000 (du tūkstančius) Eur per 5 (penkias) dienas nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos.

2. Ieškovė atsisako likusio 3264,71 Eur reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo dalies, taip pat atsisako reikalavimo priteisti iš atsakovės 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo

teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.3. Šalių susitarimu teismo, procesinių dokumentų siuntimo ir kitų procesinių bylos išlaidų atlyginimo pareiga tenka

atsakovei.4. Šalių susitarimu šalys neatlygina viena kitai turėtų bylinėjimosi išlaidų.5. Šalys patvirtina, kad ateityje neturės viena kitai jokių turtinių pretenzijų.6. Taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo bei bylos nutraukimo pasekmės, nurodytos CPK 294 straipsnyje bei

595 straipsnyje, šios sutarties šalims yra tinkamai išaiškintos ir žinomos.7. Sutartis įsigalioja teismui priėmus nutartį dėl jos patvirtinimo ir galioja iki visiško šalių prievolių įvykdymo pagal šią

sutartį.8. Taikos sutartis yra šalių perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių ir, kaip atitinkanti jų valią ir ketinimus, priimta

bei pasirašyta trimis vienodą galią turinčiais egzemplioriais, kurių vienas įteikiamas ieškovės atstovui, kitas – atsakovės atstovui, o trečias – Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.“

Civilinę bylą Nr. e3K-3-475-1075/2019 nutraukti.Grąžinti ieškovei A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 118,46 Eur (vieną šimtą aštuoniolika Eur 46 ct) žyminio

mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą 2019 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 144 AB „Swedbank“.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1336-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03934-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 14.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus betono demontavimo technika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus betono demontavimo technika“ skundą atsakovams Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3263b1b00aee11ea9d279ea27696ab7b

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilniaus betono demontavimo technika“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD, Departamentas) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-2189 „Dėl 2016-08-19 skundo „Dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. R. 2016-08-08 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-33“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Vilniaus m. agentūra) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdyba) 2016 m. rugpjūčio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-33 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Privalomajame nurodyme UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ (toliau – ir Bendrovė) nurodyta

nutraukti statybinių ir griovimo bei kitų atliekų priėmimą ir saugojimą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Teritorija, ginčo teritorija), šiuos reikalavimus privaloma įvykdyti iki 2016 m. rugpjūčio 9 d., juos įvykdžius, nedelsiant informuoti Privalomąjį nurodymą pateikusį pareigūną. Privalomajame nurodyme pažymėta, jog jis surašytas vadovaujantis Vilniaus m. agentūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo aktu Nr. 437 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Bendrovė, nesutikdama su Privalomuoju nurodymu, pateikė skundą Vilniaus RAAD, tačiau ginčijamu sprendimu skundas netenkintas ir paliktas galioti Privalomasis nurodymas.

2.2. Patikrinimo akte padaryta išvada, kad: Bendrovė sandėliuoja ir saugo nerūšiuotas statybines griovimo atliekas lauko Teritorijoje, neturėdama šiai veiklai skirto taršos leidimo, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakyme Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punkto ir 1 priedo 3.1 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 19 straipsnio 1 dalies ir 192 straipsnio, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus; nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), sandėliuojamos atviroje lauko teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 13 punkto reikalavimus. Privalomajame nurodyme, vadovaujantis Patikrinimo aktu, nurodyta nutraukti statybinių ir griovimo bei kitų atliekų priėmimą ir saugojimą, adresu (duomenys neskelbtini), šiuos reikalavimus įvykdyti iki 2016 m. rugpjūčio 9 d., juos įvykdžius, nedelsiant informuoti nurodymą pateikusį pareigūną (instituciją). Taigi tiek iš Privalomojo nurodymo, tiek iš Patikrinimo akto išvadų Bendrovė pirmiausia suprato, kad bet kokių nerūšiuotų mišrių statybinių atliekų priėmimas ir saugojimas lauko teritorijoje ant smėlinės dangos yra nurodytų teisės aktų pažeidimas, nes jokių papildomų paaiškinimų nebuvo pateikta.

2.3. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad išsiaiškinus, jog į ginčo teritoriją atvežamos nerūšiuotos statybinės atliekos iš kitų teritorijų ir tokiu būdu neturint tokiai veiklai leidimo vykdomas atliekų tvarkymas, atsirado pagrindas konstatuoti Reglamento 13 punkto reikalavimų pažeidimą Taigi Bendrovei iš Sprendimo teksto tapo aišku, jog jai inkriminuotu teisės aktų pažeidimu laikomas atvežtų į Teritoriją iš kitų objektų nerūšiuotų statybinių medžiagų tvarkymas, tačiau Bendrovė tokių veiksmų neatliko, tai patvirtinančių dokumentų ir įrodymų nėra, todėl Sprendimo išvados yra nepagrįstos. Privalomasis nurodymas ir Sprendimas grindžiami Patikrinimo aktu, tačiau pats Patikrinimo aktas surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) reikalavimus aplinkos apsaugos pareigūnų veikla turi būti teisėta ir vieša.

2.4. Remiantis Privalomojo nurodymo bylos medžiaga, Vilniaus m. agentūros vedėjo 2016 m. liepos 8 d. pavedime Nr. VR-14.6-1172 pavesta neplaninį patikrinimą atlikti Vilniaus m. agentūros vyresniajam valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui P. R. ir vyriausiajam specialistui V. K. patikrinimą pradedant 2016 m. liepos 8 d. ir baigiant 2016 m. rugpjūčio 4 d. Patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 19 d. buvo vežamos statybinės atliekos į Teritoriją. 2016 m. birželio 30 d.

ir 2016 m. liepos 1 d. joks patikrinimas negalėjo būti vykdomas, nes nebuvo jokio pavedimo tomis dienomis atlikti patikrinimą, todėl toks vykdytas patikrinimas, jeigu toks buvo, negali būti laikomas teisėtu. Patikrinimo aktą surašė Vilniaus m. agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. R., kuriam nebuvo pavesta atlikti patikrinimą ir kuris jokio patikrinimo neatliko, tai pripažinta ir Sprendime. Šiuo atveju V. R. veiksmai, surašant Patikrinimo aktą, negali būti laikomi teisėtais, nes jis neturėjo jokių įgaliojimų surašyti Patikrinimo aktą už kitus pareigūnus. Kažkokie neįvardyti Vilniaus m. agentūros pareigūnai, neturėdami teisės aktuose nustatyta tvarka įformintų įgaliojimų (pavedimo atlikti patikrinimus) 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 19 d. atliko tikrinimus, filmavimus, tokių veiksmų neįformino įstatymuose nustatyta tvarka, nes nesurašyti jokie patikrinimo aktai nurodytomis datomis. Privalomojo nurodymo medžiagoje yra tik pareigūno P. R. surašytas raštas dėl 2016 m. liepos 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje, tačiau tai nėra patikrinimo aktas kaip nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. VR-V-244 patvirtintose Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taisyklėse (toliau – ir Patikrinimų taisyklės). Patikrinimo aktą surašęs pareigūnas jokių tikrinimo veiksmų neatliko, todėl nėra aišku, kuo remdamasis P. R. įrašė konkrečias aplinkybes į Patikrinimo aktą.

2.5. Sprendime minimi tarnybiniai pranešimai, kuriais remiamasi Patikrinimo akte. Privalomojo nurodymo medžiagoje yra tik du pareigūno V. K. surašyti 2016 m. liepos 12 d. ir 2016 m. liepos 22 d. tarnybiniai pranešimai. Pareigūno V. K. 2016 m. liepos 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog tikrinant informaciją, 2016 m. liepos 12 d. stebint situaciją nustatyta, kad į automobilį „Mercedes Benz 4146“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „Vaidva“, Verkių g. 29 teritorijoje kraunamos plytos ir kitos statybinės atliekos, o į kitą automobilį – „Mercedes Benz Actros 3344“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kraunami konteineriai su gruntu ir jie vežami iš Mindaugo g. 27, Vilniuje, į Teritoriją. 2016 m. liepos mėn. automobiliu „Mercedes Benz 4146“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu UAB „Vaidva“, iš Verkių g. 29 teritorijos buvo vežamos pareiškėjo iš šios bendrovės įsigytos statybinės medžiagos – naudotos plytos ir nerūšiuota skalda, kurios buvo gautos išardžius griaunamus pastatus. Tiek plytos, tiek nerūšiuota skalda pripažįstamos statybinėmis medžiagomis, net jeigu jos gautos iš griaunamų statinių, tokių statybinių medžiagų vežimas į Teritoriją nėra draudžiamas ir nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų. Beje, plytos turėjo būti panaudotos, siekiant įgyvendinti sutartinį įsipareigojimą užsakovui – sutvarkyti teritorijos tvorą. 2016 m. liepos 12 d. automobiliu „Mercedes Benz Actros 3344“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo vežami konteineriai su smėliu iš Mindaugo g. 27, Vilniuje, į Teritoriją, tokio smėlio vežimas į nurodytą teritoriją nėra draudžiamas ir nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų. Pareigūno V. K. 2016 m. liepos 22 d. tarnybiniame pranešime jau nurodoma, kad 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 19 d. vykdant Teritorijos stebėjimą nustatyta, jog į Teritoriją vežamos statybinės atliekos. Pranešime nurodoma, jog buvo vykdomi kažkokie stebėjimai, tokios patikrinimo formos teisės aktai nenustato. Be to, tokių stebėjimų metu apie juos Bendrovė net nebuvo informuota, jos neprašyta pateikti kokių nors paaiškinimų, todėl stebėjimai buvo neteisėti, pažeidžiantys įstatymų reikalavimus ir neteisėti.

2.6. Bendrovė atlieka buvusios UAB „Velga“ gamyklos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), tvarkymo darbus pagal su Vilniaus RAAD suderintą šios teritorijos tvarkymo planą (toliau – ir Tvarkymo planas). Tvarkymo plane numatytas gamyklos teritorijoje buvusių pastatų ir kitų įrenginių nugriovimas, išardymas, demontavimas, sandėliavimas, o po to – atliekų išvežimas. Nugriovus, išardžius, demontavus šioje teritorijoje buvusius statinius ir įrenginius, iš karto neįmanoma išvežti iš teritorijos visų atliekų, tad kurį laiką jos turi būti teritorijoje. Tvarkoma teritorija yra didelė (14,0453 ha), todėl joje buvusių pastatų griovimo ir ardymo metu gautos statybinės atliekos automobiliuose toje pačioje teritorijoje pervežamos į vieną vietą taip, kaip tai nustatyta Tvarkymo plane. Teritorijoje gautos statybinės atliekos buvo vežamos ir išpilamos būtent ant kietos – asfaltuotos dangos. Patikrinimo akte nurodyta, kad nerūšiuotos statybinės atliekos sandėliuojamos atviroje lauko teritorijoje ant smėlinės dangos, tačiau pareigūnai jokio teritorijos dangos tyrimo neatliko, todėl tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Privalomojo nurodymo dokumentuose nenurodyta, jog toje teritorijoje būtų tvarkomos kokios nors atvežtos iš kitų objektų statybinės atliekos. Nors Sprendime ir kai kuriuose dokumentuose nepagrįstai nurodoma apie statybinių atliekų atvežimą iš kitų objektų, tačiau nepateikiami duomenys apie atvežtų statybinių atliekų saugojimą ir / ar sandėliavimą, kitokį tvarkymą. Sprendime nurodyta, kad nerūšiuotos mišrios statybinės atliekos sandėliuojamos ir saugomos, neturint šiai veiklai skirto taršos leidimo ir tuo pažeisti AAĮ 19 straipsnio 1 dalis, 192 straipsnis., ATĮ 6 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 6 punktas ir 1 priedo 3.1 punktas, tačiau Bendrovė neatitinka šiose teisės

normose ir Taisyklių 4.1 bei 4.4 punktuose nustatytų kriterijų (apibrėžimų), kuriems esant privalėtų turėti taršos leidimą dėl Sprendime aptartų veikų. Sprendime kaip pažeidimas nurodytas Reglamento 13 punkto reikalavimų nevykdymas, tačiau minima atvira lauko teritorija negali būti laikoma Reglamente aptariama galimai teršiama teritorija, nes ji neatitinka Reglamento 4.5 punkte nurodytos galimai teršiamos teritorijos. Privalomajame nurodyme nustatyta, jog reikalavimas nutraukti statybinių ir griovimo bei kitų atliekų priėmimą ir saugojimą, adresu (duomenys neskelbtini), turi būti įvykdytas iki 2016 m. rugpjūčio 9 d., tačiau Bendrovė Privalomąjį nurodymą gavo tik 2016 m. rugpjūčio 9 d., todėl jo įvykdyti iki rugpjūčio 9 d. niekaip negalėjo.

3. Atsakovas Vilniaus RAAD (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Vilniaus m. agentūros vedėjas 2016 m. liepos 8 d. pasirašė raštą Nr. VR-14.6-1172 „Pavedimas atlikti patikrinimą“ (toliau – ir Pavedimas), kuriame atlikti patikrinimą pavesta pareigūnams P. R. ir V. K., tačiau P. R. nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. turėjo kasmetines atostogas pagal Vilniaus RAAD direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakyme Nr. VR-A-32 patvirtintą 2016 m. kasmetinių atostogų grafiką, o V. K. nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. liepos 29 d. dėl ligos neatvyko į darbą, 2016 m. liepos 29 d. buvo atleistas iš pareigų. Pagal Patikrinimų taisyklių 30 punktą pagal pavedimą atlikti patikrinimą ūkio subjektą tikrina pareigūnai, kurie nurodyti pavedime, tačiau darbo vietoje nesant Pavedime nurodytų pareigūnų, bendra tvarka pavadavimo pagrindu patikrinimo veiksmus pavesta atlikti pareigūnui V. R., kuris surašė Patikrinimo aktą ir Privalomąjį nurodymą. V. R., Vilniaus m. agentūros vedėjo pavaduotojas, yra aukštos kompetencijos pareigūnas, kuris P. R. pavadavo, šiam atostogaujant.

3.2. Pareiškėjo išvada, kad Patikrinimo akto 2 punkto teiginiai prieštarauja pareigūno P. R. 2016 m. liepos 8 d. surašytam faktinių duomenų patikrinimui vietoje, yra klaidinga, nes tuo metu, kai buvo surašomas faktinių duomenų patikrinimas vietoje, dar nebuvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių teigti, kad į Teritoriją iš kitur atvežamos ir saugomos nerūšiuotos statybinės atliekos. Be to, 2016 m. liepos 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant Bendrovės darbų vadovei R. L., nebuvo pastebėta, kad į Teritoriją būtų įvažiavusios transporto priemonės, kuriose neteisėtai atvežamos statybinės atliekos. Taigi 2016 m. liepos 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nėra konstatuota jokių teisės aktų pažeidimų. Tik surinkus pakankamai faktinių duomenų ir išsiaiškinus, kad į Teritoriją atvežamos nerūšiuotos statybinės atliekos iš kitų teritorijų ir tokiu būdu, neturint tokiai veiklai leidimo, vykdomas atliekų tvarkymas, atsirado pagrindas surašyti Patikrinimo aktą bei Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodoma, kad turi būti nutraukti konkretūs neteisėti veiksmai.

3.3. Patikrinimo aktas yra sudedamoji Privalomojo nurodymo dalis, Privalomajame nurodyme yra: aiškiai ir pagrįstai nurodyti aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimai (pažeidžiami Taisyklių 6 punkto ir 1 priedo 3.1 punkto, AAĮ 19 straipsnio 1 dalies ir 192 straipsnio, ATĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai, taip pat Reglamento 13 punkto reikalavimai); nurodyta pareiga Bendrovei nutraukti statybinių ir griovimo bei kitų atliekų priėmimą ir saugojimą, adresu (duomenys neskelbtini); nurodyti faktiniai duomenys, kurie konstatuoti, remiantis vaizdo medžiaga, UAB „Vaidva“ vairuotojo paaiškinimu, Vilniaus m. agentūros darbuotojo tarnybiniais pranešimais; nustatytas protingas terminas. Privalomasis nurodymas atitinka jam keliamus reikalavimus, nėra paremtas prielaidomis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

3.4. Pareigūnas V. K. 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 19 d. stebėjo Teritoriją, stebėjimai vykdyti už Teritorijos ribų, tai įrodo šioje byloje pateikiama vaizdo medžiaga: vaizdo įraše Nr. 01876 akivaizdžiai matyti, kad Teritorija stebima pareigūnui stovint kitoje tvoros pusėje negu ginčo Teritorija. Taigi, atliktus teritorijos stebėjimus minėtomis dienomis pareiškėjas akivaizdžiai klaidingai įvardija kaip ūkio subjekto patikrinimus vietoje, kurie atlikti pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką. Minėtus Teritorijos stebėjimus atliko V. K., jų tikslas – stebėti teritoriją apskritai ir vykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkciją. Pareiškėjas skunde klaidingai teigia, kad Vilniaus RAAD pažeidė VAĮ 3 straipsnio nuostatas. Pareigūnas V. K. stebėjo Teritoriją viešai, atlikdamas jam pavestą funkciją imtis visų priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai. Būtent fiksavimas vaizdo priemonėmis (šiuo atveju – filmavimo kamera) yra itin svarbus, kad užfiksuotos faktinės aplinkybės (atliekų įvežimas, išpylimas, saugojimas) turėtų kuo svaresnę įrodomąją reikšmę.

3.5. Pareiškėjas, vertindamas pareigūno V. K. 2016 m. liepos 12 d. ir 2016 m. liepos 22 d. tarnybinius paaiškinimus, nepagrįstai daro išvadą, kad šiuose pranešimuose minimos faktinės aplinkybės laikytinos prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais įrodymais. Minėtuose tarnybiniuose pranešimuose išsamiai ir aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, reikšmingos Bendrovės neteisėtiems veiksmams nustatyti. Be to, tarnybiniuose pranešimuose pateiktą informaciją pagrindžia byloje

esanti filmuota medžiaga. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 1 priede pateiktą atliekų sąrašą statybinėms ir griovimo atliekoms (taip pat ir iš užterštų vietų iškastam gruntui) priskiriamos plytos (atliekos kodas 17 01 02), skalda (atliekos kodas 17 05 08), taip pat kitaip neapibrėžtoms atliekų mechaninio apdorojimo (pavyzdžiui, rūšiavimas, smulkinimas, suslėgimas, granuliavimas) atliekoms priskiriamas smėlis (atliekos kodas 19 12 09). 2016 m. liepos 22 d. tarnybiniame pranešime minimos šios statybinės atliekos: perdangų ir sienų elementai, armatūra ir t. t. Be to, turi būti įvertinta tai, kad kompetentingi Vilniaus RAAD pareigūnai ir darbuotojai, atlikdami šios ginčo situacijos tyrimo veiksmus bei vertindami turimą vaizdo medžiagą ir kitus faktinius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad į Teritoriją atvežamos būtent statybinės, griovimo ir kitos atliekos.

3.6. Vilniaus RAAD neginčija atliekamų darbų, kurie vykdomi pagal Tvarkymo planą, tačiau ginčas kilo dėl to, kad Bendrovė iš kitų teritorijų atsiveža statybos ir griovimo bei kitas atliekas į tvarkomą teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdama tam privalomo taršos leidimo. Pastarasis atliekų atsivežimo faktas išsamiai argumentuotas šiame atsiliepime. Be to, Vilniaus RAAD, atsižvelgdamas į Bendrovės prašymą dėl Tvarkymo plano dalies „Užterštos teritorijos tvarkymo kalendorinio darbų grafiko“ terminų pakeitimo, 2015 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. (38-18)VR-1.7-2165 pritarė kalendoriniam darbų grafikui, tačiau pateikė dvi pastabas, šiuo atveju ypač reikšminga antroji pastaba: vežti statybos griovimo atliekas smulkinimui ir / ar kitam apdorojimui į tvarkomą ((duomenys neskelbtini)) teritoriją iš gretimų teritorijų, neturint tokiai veiklai privalomo taršos leidimo, draudžiama. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad, jis neatitinka kriterijų pagal tuos teisės aktus, kuriuos Sprendime yra pripažinta pažeidusi, todėl jis neprivalo turėti taršos leidimo dėl Sprendime aptartų veikų. Pareiškėjas atveža iš kitų teritorijų (Mindaugo g. 27, Vilnius, ir Verkių g. 29, Vilnius) statybines, griovimo ir kitas atliekas, kurias sandėliuoja ir saugo lauko Teritorijoje, ir būtent šiai veiklai pareiškėjas neturi tam skirto taršos leidimo, taigi pareiškėjas pažeidžia Taisyklių 6 punkto ir 1 priedo 3.1 punkto, AAĮ 19 straipsnio 1 dalies ir 192 straipsnio bei ATĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, kaip pažymėta Sprendime, pareiškėjas nerūšiuotas statybines atliekas, adresu (duomenys neskelbtini), sandėliuoja atviroje lauko teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeisdamas Reglamento 13 punkto reikalavimus.

3.7. Remiantis AAVKĮ 21 straipsnio 1 dalimi, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti ilgesnis kaip 2 mėnesiai, t. y. nustatyta tik maksimali privalomojo nurodymo termino trukmė. Privalomajame nurodyme nustatytas terminas jį įvykdyti tą pačią nurodymo surašymo dieną. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, atsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes ir įvertindamas būtinybę Privalomąjį nurodymą vykdyti kuo greičiau, nustatė tinkamą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Be to, Privalomajame nurodyme nurodoma ne įvykdyti konkrečius veiksmus (pavyzdžiui, perduoti atliekas atliekų tvarkytojams ar pan.), bet nurodoma nutraukti atitinkamus neteisėtus veiksmus, taigi, būtų nelogiška nustatyti ilgesnį terminą tam, kad pareiškėjas turėtų daugiau laiko imtis nutraukti ateityje neteisėtus veiksmus.

3.8. Atsakovas Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdyba) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Vilniaus RAAD. II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-8-806/2017 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-12947-2016-3) pagal G. M. skundą dėl Vilniaus RAAD 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AM-VILN-71026849-16 (toliau – ir Nutarimas), kuriame G. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 512 straipsnio 6 dalį, 86 straipsnį nubaustas už tai, kad jis, būdamas Bendrovės direktorius, sandėliuoja ir saugo nerūšiuotas mišrias statybines-griovimo atliekas lauko teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas šiai veiklai skirto taršos leidimo, tuo pažeisdamas AAĮ 19 straipsnio 1 dalies, 192 straipsnio, ATĮ 6 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 6 punkto ir 1 priedo 3.1 punkto reikalavimus, taip pat už tai, kad nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje lauko teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Reglamento 13 punkto reikalavimus, 2017 m. balandžio 6 d. nutartyje (toliau – ir Nutartis) paliko Nutarimą nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. ATP-285-989/2017 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-12947-2016-3) pagal G. M. skundą dėl Nutarties, 2017 m. balandžio 6 d. nutartyje (toliau – ir VAT nutartis) skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Nutartį, nutardamas skundą tenkinti iš dalies: 1) patikslinti Nutarimą: grafoje „Pažeidimo esmė ir nustatytos aplinkybės“

nurodant, kad statybinės atliekos automobiliu „Mercedes Benz 4146“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu UAB „Vaidva“, iš teritorijos, esančios Verkių g. 29 Vilniuje, kur yra griaunamas buvęs prekybos ir pramogų centro „Parkas outlet“ pastatas, buvo gabenamos į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje veiklą vykdo Bendrovė 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 1, 8, 12 d.; grafoje „Pažeidimo esmė ir nustatytos aplinkybės“ šalinant aplinkybes dėl statybinių atliekų gabenimo automobiliu „Mercedes Benz Actros 3344“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (3 punktas); grafoje „Pažeidimo padarymo data, laikas, vieta“ nurodyti, kad pažeidimo padarymo laikas yra laikotarpis nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. liepos 12 d.; 2) administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 86 straipsnį nutraukti (ATPK 250 straipsnio 1 punktas); 3) G. M. už ATPK 512 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą paskirtą 434 Eur dydžio baudą palikti nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. 2AT-59-976/2017 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-12947-2016-3) pagal G. M. prašymą panaikinti Nutarimą, Nutartį bei VAT nutartį ir bylą nutraukti, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartyje (toliau – ir LAT nutartis) panaikino Nutarimą, Nutartį bei VAT nutartį ir bylą nutraukė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Patikrinimo aktu, kuriame pateiktos tokios išvados: pirma, Bendrovė sandėliuoja ir saugo nerūšiuotas mišrias statybines griovimo atliekas lauko teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdama šiai veiklai skirto taršos leidimo, tuo Bendrovė pažeidė Taisyklių 6 punkto ir 1 priedo 3.1 punkto, AAĮ 19 straipsnio 1 dalies, 19 2 straipsnio, ATĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus; antra, nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Reglamento 13 punkto reikalavimus.

7. Pirmosios instancijos teismas dėl pirmosios išvados sutiko su pareiškėjo argumentais, kad išvada nėra pagrįsta: išvados kertiniu dėmeniu yra taršos leidimo turėjimas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartyje konstatavo, kad: „Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas pripažino, jog teisinis reguliavimas nėra visiškai aiškus ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo gali nesuprasti visų konkrečių atvejų ir išimčių, kada taršos leidimas pagal Taršos leidimų išdavimo taisykles yra būtinas, o kada ne. Tačiau šis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ vykdomai veiklai – nerūšiuotoms mišrioms statybos griovimo atliekoms sandėliuoti ir saugoti lauko teritorijoje (duomenys neskelbtini), – taršos leidimas buvo būtinas ir pareiškėjas apie tai turėjo žinoti iš 2015 m. gruodžio 17 d. Vilniaus RAAD rašto UAB „Geležinio Vilko projektas“, kuriuo buvo pritarta prašymui pratęsti teritorijos tvarkymo terminą su pastaba: vežti statybos griovimo atliekas smulkinti ir / ar kitaip apdoroti į tvarkomą teritoriją iš gretimų teritorijų neturint tokiai veiklai privalomo taršos leidimo draudžiama. Tačiau, kaip matyti iš kaltinime nurodytų teisės aktų, kurių nuostatų pažeidimai inkriminuoti pareiškėjui, juose reikalavimas turėti taršos leidimą iš esmės siejamas išskirtinai su įrenginio (stacionaraus technikos objekto), kurio sąvoka apibrėžta Taršos leidimų išdavimo taisyklių 4.4 papunktyje ir kuris atitinka Taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus, eksploatavimu. Viena vertus, nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje, nei pirmosios instancijos teismo nutartyje įrenginio (stacionaraus technikos objekto), kuriam eksploatuoti reikalingas taršos leidimas, naudojimas savo veikloje pareiškėjui nėra inkriminuotas, kita vertus, minėta, kad byloje nenustatyta, kad toks įrenginys lauko teritorijoje (duomenys neskelbtini), kurioje veiklą vykdė UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“, buvo eksploatuojamas. Taigi, pagal byloje nustatytas tokias faktines aplinkybes padarius išvadą, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ direktorius, eksploatavo įrenginį ir vykdė veiklą – nerūšiuotas mišrias statybos griovimo atliekas sandėliavo ir saugojo lauko teritorijoje (duomenys neskelbtini), – neturėdamas šiai veiklai skirto taršos leidimo, pareiškėjui buvo inkriminuoti netinkamų norminių teisės aktų pažeidimai. Šis materialiosios teisės pažeidimas yra esminis, nes turėjo įtakos neteisėto nutarimo ir nutarčių priėmimui.“ Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog taršos leidimo šiuo atveju nereikia, pirmosios instancijos teismas Patikrinimo akto pirmąją išvadą vertintino kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad ir antroji Patikrinimo akto išvada yra nepagrįsta. Minėtoje išvadoje nustatyta, kad nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Reglamento 13 punkto reikalavimus. Pareiškėjas neginčija, kad kroviniai buvo atvežami iš kitų Vilniaus m. vietų į (duomenys neskelbtini), esančią teritoriją, tačiau teigia, kad: pirma, buvo vežamos statybinės medžiagos, o ne atliekos, ir, antra, neįrodyta, kad jos buvo sandėliuojamos ant smėlinės dangos. Teismas pabrėžė, kad krovinio važtaraščiuose nurodytos medžiagos (naudotos plytos, nefrakcijuota skalda ir smėlis) turi būti šioje administracinėje byloje vertintinos kaip atliekos, nes pareiškėjas neįrodė, kad minėtas medžiagas tvarkomoje

teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo statyboms kaip statybines medžiagas ir kad jas buvo būtina atsivežti statyboms. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 1 priede pateiktą atliekų sąrašą statybinėms ir griovimo atliekoms (taip pat ir iš užterštų vietų iškastam gruntui) priskiriamos plytos (atliekos kodas 17 01 02), skalda (atliekos kodas 17 05 08), taip pat kitaip neapibrėžtoms atliekų mechaninio apdorojimo (pavyzdžiui, rūšiavimas, smulkinimas, suslėgimas, granuliavimas) atliekoms priskiriamas smėlis (atliekos kodas 19 12 09). Tokį traktavimą pateikė ir Vilniaus miesto apylinkės teismas bei Vilniaus apygardos teismas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad tvarkomoje teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), visur yra smėlinė danga, kuri gali būti detalizuojama taip: smėlis su žvirgždu ir gargždu, molis bei priemolis, kurie yra po aliuviniu smėliniu sluoksniu, ir technogeninis gruntas, dengiantis beveik visą teritoriją ir sudarytas, be kita ko, iš tamsiai rudo, puraus, įvairaus rupumo smėlio. Teismas, detaliai necituodamas Tvarkymo plano dalies „Geologinė sąranga“, padarė išvadą, kad Patikrinimo akto antroje išvadoje naudojama formuluotė „smėlinė danga“ atitinka faktines aplinkybes, o pareiškėjas jokių priešingų įrodymų dėl to nepateikė.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam negalėjo būti pritaikyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 13 punkto reikalavimai, teismas pažymėjo, jog tvarkoma Teritorija buvo užteršta, be kita ko, pavojingomis medžiagomis (naftos produktais, daugiacikliais aromatiniais angliavandeniliais, sunkiaisiais metalais ir kt.) ir įvairiomis kitomis atliekomis (statybinėmis). Pareiškėjas, įgyvendindamas Tvarkymo plano tikslus ir uždavinius, privalėjo sutvarkyti atliekas toje teritorijoje, todėl pati tvarkoma Teritorija buvo atliekų tvarkymo teritorija, atitinkanti galimai teršiamos teritorijos sąvoką. Atsižvelgdamas į tai, kad antroji Patikrinimo akto išvada yra pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, teismas sprendė, kad naikinti pagrįsto Privalomojo nurodymo bei Sprendimo nėra teisinio pagrindo.

10. Dėl pareiškėjo abejonių, susijusių su procedūriniais pažeidimais, teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime detaliai paaiškinta, jog tiek patikrinimo aktą, tiek Privalomąjį nurodymą turėjo teisę surašyti pareigūnas V. R., kad tai jis atliko, nes Vilniaus m. agentūroje tuo metu nebuvo patikrinimą atlikusių darbuotojų, o valstybinės funkcijos, be kita ko, aplinkos apsaugos, turi būti vykdomos nepertraukiamai. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl procedūrų pažeidimų, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog statybinės atliekos buvo priimamos ir saugomos užterštoje teritorijoje (atliekų tvarkymo teritorijoje), atitinkančioje galimai teršiamos teritorijos sąvoką ir nepadengtoje vandeniui nelaidžia kieta danga, yra teisiškai nereikšmingi.

III.

11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad antroji Patikrinimo akto išvada yra pagrįsta faktinėmis

aplinkybėmis ir teisės normomis. Akto antrojoje išvadoje yra nurodomos trys reikšmingos šiai bylai aplinkybės: 1) nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje lauko teritorijoje; 2) nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje lauko teritorijoje ant smėlinės dausos; 3) sandėliuojant nerūšiuotas statybines atliekas atviroje lauko teritorijoje ant smėlinės dangos pažeisti Reglamento 13 punkto reikalavimai. Iš teismo sprendimo turinio galima suprasti, kad, teismo manymu, pati tvarkoma Teritorija buvo užteršta, dėl to ši teritorija atitiko galimai teršiamos teritorijos sąvoką. Tačiau net suderintame su Vilniaus RAAD Teritorijos tvarkymo plane nėra nurodyta, kad tvarkant šią teritoriją ji laikytina galimai teršiama teritorija, kokios nors joje išgautos medžiagos negali būti laikomos ant smėlio, jos turi būti laikomos ant vandeniui nelaidžios dangos. Atsakovų dokumentais pareiškėjui inkriminuotas Reglamento 13 punkto reikalavimų pažeidimas ne dėl pačioje tvarkymo teritorijoje esančio grunto ar kitokio medžiagų sandėliavimo ant smėlinės dangos, o dėl atvežtų mišrių statybinių atliekų sandėliavimo ant smėlinės dangos, todėl ir Privalomojo nurodymo priėmimo pagrindas – atvežtų mišrių statybinių atliekų sandėliavimas ant smėlinės dangos pažeidžiant Reglamento 13 punkto reikalavimus. Taigi tiek Aktas, tiek ir Privalomasis nurodymas buvo surašyti dėl, pareigūnų manymu, atvežtų mišrių statybinių atliekų netinkamo (neteisėto) sandėliavimo ant smėlinės dangos, o ne dėl darbų atlikimo pagal teritorijos Tvarkymo planą. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pareigūnai tikrindami pareiškėjo veikla tvarkomoje Teritorijoje iki 2016 m. birželio 30 d. ir po 2016 m. rugpjūčio 9 d. dėl kokių nors medžiagų

laikymo ant dangos jokių priekaištu neturėjo.12.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tvarkomoje Teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini),

visur yra smėlinė danga. Teismas neteisingai citavo Tvarkymo plano tekstą, kadangi, visų pirma, teismo nurodytoje Tvarkymo plano citatoje kalbama apie geologinį pjūvį iki ištirto gylio – 25 m; antra, joje nurodoma, kad tirtoje teritorijoje yra keturių litologinių tipų nuogulos – įvairios mechaninės sudėties smėlis su žvirgždu ir gargždu, molis, priemolis ir suardytos sąrangos piltinis (technogeninis) gruntas. Didžiąją dalį tvarkomos Teritorijos dengia ne smėlis, kaip nurodo teismas, o technogeninis gruntas, kurį sudaro ir ne smėlinės dangos – asfaltas ir kitos kietos dangos. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų apie smėlinės dangos pobūdį aptariamoje teritorijos vietoje, kurioje buvo laikomos atvežtos medžiagos, todėl ši vieta byloje net nėra identifikuota.

12.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai, kuriais pripažįstama, jog yra teisinga Akto antroji išvada apie Reglamento 13 punkto reikalavimų pažeidimą, yra visiškai nepagrįsti, neteisingi bei prieštaraujantys to pačio Reglamento nuostatoms, byloje esantiems įrodymams, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarčiai.

12.4. Patikrinimo Aktą, surašė pareigūnas – Vilniaus miesto agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. R., kuriam nebuvo pavesta atlikti patikrinimą ir kuris jokio patikrinimo neatliko. Tai pripažinta ir skundžiamame Vilniaus RAAD sprendime, todėl buvo grubiai pažeisti AAVKĮ 16 straipsnio reikalavimai. Dėl nurodytų priežasčių Patikrinimo aktas negali būti laikomas teisėtu dokumentu, nes surašytas asmens, kuriam tokie įgaliojimai nebuvo suteikti teisės aktu nustatyta tvarka, o teismo sprendimo išvada „kad tiek patikrinimo aktą, tiek privalomąjį nurodymą turėjo teise surašyti pareigūnas V. R., kad tai jis atliko, nes Vilniaus m. agentūroje tuo metu nebuvo patikrinimą atlikusių darbuotojų, o valstybinės funkcijos, be kita ko, aplinkos apsaugos, turi būti vykdomos nepertraukiamai“ yra prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams. Jei V. R. surašė Aktą pavaduojant kitą pareigūną, tai tokie jo įgaliojimai turėjo būti įforminti laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju V. R. nebuvo suteikti įstatymo nustatyta tvarka jokie įgaliojimai surašyti Patikrinimo aktą.

12.5. Aktas grindžiamas Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros darbuotojo V. K. vykdytais neteisėtais veiksmais, nes: jis nebūdamas aplinkos apsaugos pareigūnu neteisėtai atliko aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno funkcijas, t. y. tam neturėjo teisės aktais suteiktų galių; jis net 5 dienas (2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 19 d.) atliko neteisėtus slapto sekimo ir filmavimo bei fotografavimo veiksmus. Nurodytomis dienomis V. K. nežymėtu aplinkos apsaugos agentūros automobiliu slapta sekė Vilniaus miesto gatvėmis važiuojančius UAB „Vaidva“ ir pareiškėjo automobilius, filmavo ir fotografavo statybviečių teritorijas, tačiau jokiems aplinkos apsaugos pareigūnams ar / ir darbuotojams nėra suteikta teisė vykdyti sekimo veiksmus, dėl ko tokie V. K. veiksmai neteisėti.

12.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl procedūrų pažeidimų yra teisiškai nereikšmingi. Privalomojo nurodymo įvykdymas nepašalina pareiškėjui jo sukeltų neigiamų pasekmių, nes jį priėmus pareiškėjas privalėjo nutraukti statybinių ir griovimo bei kitų atliekų priėmimą ir saugojimą, adresu (duomenys neskelbtini), jo darbuotojai ir mechanizmai patyrė prastovas, buvo pažeistas pareiškėjo įsipareigojimų sutvarkyti tvarkomą teritoriją terminas, dėl to pareiškėjui buvo taikomos sankcijos, jis patyrė nuostolių. Kita vertus, pats Privalomojo nurodymo priėmimas suponuoja, kad pareiškėjas laikomas pažeidęs teisės aktus, o tai kenkia jo reputacijai, suvaržo galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

13. Atsakovas Vilniaus RAAD (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį nurodo:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Patikrinimo akto antroji išvada, konstatuojanti, kad nerūšiuotos statybinės atliekos, adresu (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Reglamento 13 punktą, yra pagrįsta. Prie šios administracinės bylos medžiagos prijungta administracinio teisės pažeidimo byla (teisminio proceso Nr. 4-68-3-12947-2016-3), kurioje surinkti įrodymai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. liepos 12 d., vyko UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ organizuotas statybinių atliekų gabenimas automobiliu Mercedes Benz 4146, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu UAB „Vaidva“ iš teritorijos, esančios Verkių g. 29, Vilnius, kur buvo griaunamas buvęs prekybos ir pramogų centro „Parkas outlet“ pastatas, į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje užterštos teritorijos tvarkymo veiklą vykdo UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“. Šias faktines aplinkybes patvirtina tiek administracinio teisės pažeidimo bylos

metu liudytoju apklausto V. K. paaiškinimai bei jo surašyti tarnybiniai pranešimai bei byloje esantys vaizdo įrašai.13.2. Atsakovas sutinka su teismo pozicija traktuojant atvežtinio krovinio į teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini),

turinį nerūšiuotomis statybinėmis atliekomis bei pritaria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. (teisminio proceso Nr. 4-68-3-12947-2016-3) nutartyje pateiktų šiuo klausimu įrodymų, patvirtinančių nerūšiuotų statybinių atliekų gabenimo faktą, vertinimui. Aplinkybę, jog atvežtinės nerūšiuotos statybinės atliekos buvo pilamos ant smėlinės dangos įrodo ir šioje administracinėje byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose fiksuotas atliekų atvežimo, pylimo procesas.

13.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertindamas teritorijos, kurioje išpiltos atvežtinės nerūšiuotos statybinės atliekos, specifiką, pagrįstai konstatavo tinkamą šioje administracinėje byloje Reglamento 13 punkto taikymą.

13.4. V. R. yra aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, turintis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas aplinkosaugos pareigūnų teisės ir pareigas. Pagal Taisyklių 34 punktą tik pradėdamas ūkio subjekto neplaninį patikrinimą, aplinkosaugos pareigūnas pateikia tikrinamam ūkio subjektui pavedimą atlikti patikrinimą arba sprendimą dėl patikrinimo ar teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas šių dokumentų kopijas. Šioje nagrinėjamu atveju sprendimas pradėti patikrinimą jau buvo priimtas, įteiktas ūkio subjektui ir ūkio subjekto veiklos faktinė informacija surinkta. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, padalinio funkcijos turi būti vykdomos nepertraukiamai ir dėl objektyvių priežasčių nesant darbo vietoje sprendime nurodytų darbuotojų, pavadavimo pagrindu patikrinimą užbaigė ir patikrinimo aktą surašė V. R.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus RAAD 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-2189 „Dėl 2016-08-19 skundo „Dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. R. 2016-08-08 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-33“ ir Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-33 teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis 2016 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo aktu Nr. 437. Patikrinimo akte Nr. 437 pateiktos tokios išvados: pirma, Bendrovė sandėliuoja ir saugo nerūšiuotas mišrias statybines griovimo atliekas lauko teritorijoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), neturėdama šiai veiklai skirto taršos leidimo, tuo Bendrovė pažeidė Taisyklių 6 punkto ir 1 priedo 3.1 punkto, AAĮ 19 straipsnio 1 dalies, 192 straipsnio, ATĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus; antra, nerūšiuotos statybinės atliekos adresu: (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Reglamento 13 punkto reikalavimus.

16. Pirmosios instancijos teismas dėl pirmosios patikrinimo akto išvados sutiko su pareiškėjo argumentais, kad ji nėra pagrįsta: išvados kertiniu dėmeniu yra taršos leidimo turėjimas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-8-806/2017, konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ direktorius, eksploatavo įrenginį ir vykdė veiklą – nerūšiuotas mišrias statybos griovimo atliekas sandėliavo ir saugojo lauko teritorijoje (duomenys neskelbtini), – neturėdamas šiai veiklai skirto taršos leidimo, tačiau pareiškėjui buvo inkriminuoti netinkamų norminių teisės aktų pažeidimai ir šis materialiosios teisės pažeidimas yra esminis, nes turėjo įtakos neteisėto nutarimo ir nutarčių priėmimui. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmąją patikrinimo akto išvadą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-8-806/2017 padarytomis išvadomis ir sutiko su pareiškėjo pozicija bei vertino pirmąją patikrinimo akto išvadą kaip nepagrįstą.

17. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad ir antroji patikrinimo akto išvada yra nepagrįsta. Minėtoje išvadoje nustatyta, kad nerūšiuotos statybinės atliekos adresu: (duomenys neskelbtini), yra sandėliuojamos atviroje teritorijoje ant smėlinės dangos, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 13 punkto reikalavimus.

18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, yra konstatavęs kelias faktines bylos aplinkybes: atliekos (ne statybinės medžiagos) buvo vežamos iš kitų Vilniaus m. vietų į (duomenys neskelbtini), esančią teritoriją, ir šios atliekos buvo sandėliuojamos ant smėlinės dangos ir tvarkoma teritorija buvo užteršta (rėmėsi krovinio važtaraščiais

Tvarkymo planu, jo dalimis „Geologinė sąranga“ ir „Teritorijos užterštumas“).19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą,

neįvertino pareiškėjo argumentų dėl privalomo nurodymo teisėtumo antrosios patikrinimo akto išvados atžvilgiu. Teismas iš esmės nemotyvavo savo išvados dėl to, kad antroji patikrinimo akto išvada pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis ir naikinti ginčijamų privalomojo nurodymo bei sprendimo nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentus dėl procedūrų pažeidimų pirmosios instancijos teismas įvardino kaip teisiškai nereikšmingus. Teisėjų kolegijos vertinimu, liko neįvertinti pareiškėjo argumentai dėl to, kad tvarkant ginčo teritoriją ji laikytina galimai teršiama teritorija; patikrinimo aktas ir privalomasis nurodymas buvo surašyti dėl, pareigūnų manymu, atvežtų mišrių statybinių atliekų netinkamo (neteisėto) sandėliavimo ant smėlinės dangos, o ne dėl darbų atlikimo pagal teritorijos Tvarkymo planą; teiginys, kad tvarkomoje teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), visur yra smėlinė danga, yra neteisingas ir neatitinka Tvarkymo plano; Reglamento 13 punkto reikalavimų pažeidimo teisinis turinys; pareiškėjo skunde įvardinti procedūriniai ginčijamo privalomo nurodymo pažeidimai. Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertinos tos aplinkybės, kad pareiškėjas atlieka buvusios UAB „Velga“ gamyklos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), tvarkymo darbus pagal su Vilniaus RAAD suderintą šios teritorijos tvarkymo planą, tvarkymo plane numatytas gamyklos teritorijoje buvusių pastatų ir kitų įrenginių nugriovimas, išardymas, demontavimas, sandėliavimas, o po to – atliekų išvežimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą, sprendžia, kad patikrinimo akto pirmoji ir antroji išvados yra tarpusavyje susiję teisine bei faktine prasme ir atskirai negali būti vertinamas jų pagrįstumo klausimas, dėl to nagrinėjamoje byloje būtina patikrinti ginčijamų privalomojo nurodymo ir sprendimo teisėtumą, išnagrinėjant šio privalomojo nurodymo teisinio pagrindo teisėtumą, t. y. išnagrinėjant patikrinimo akto pirmąją ir antrąją išvadas.

20. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

21. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių teisės normų nesilaikė, nes bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet pritardamas iš esmės atsakovo pozicijai. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo iš esmės pareiškėjo argumentų, pateiktų skunde teismui (žr. šios nutarties 19 punktas).

22. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus betono demontavimo technika“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam

teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2606-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01383-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 29.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Ekoagros“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2018 m. kovo 23 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, atsakovas) sprendimo Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalį, kuria neskirta parama „Kompensacijos išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“; Parama ekologiniam ūkininkavimui; Daugiametės žolės ekologiniam ūkiui“; 2) įpareigoti NMA pašalinti padarytą pažeidimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad iš NMA 2018 m. kovo 23 d. rašto Nr. BR6-2716841 sužinojo, jog parama už „Ekologinio ūkininkavimo“ programą nėra paskirta. Pareiškėjas su NMA priimtu sprendimu nesutiko, nes laukas KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. 3 iki įtraukiant jį į Ekologinio ūkininkavimo programą buvo naudojamas kaip įprastiniame ūkyje, tai yra iki tol jame buvo naudoti cheminiai preparatai. Paskutinį kartą minėtame lauke cheminiai preparatai buvo naudoti 2015 metų pradžioje. Mėginiai iš minėto lauko dirvožemio buvo paimti tik suėjus nustatytam dvejų metų pereinamajam laikotarpiui, t. y. 2017 m. birželio 16 d., nes laukas į paraišką buvo įtrauktas 2015 m. birželio 11 d. Iš laboratorinio tyrimo rezultatų matyti, kad minėto lauko dirvožemyje nustatyta 0,016 mg/kg aminometilo fosfoninės rūgšties (toliau – ir AMPA) likučių. Pačių cheminių preparatų (fungicidų ar herbicidų) nerasta. Minėto lauko tyrimas, ieškant cheminių preparatų likučių, niekada anksčiau darytas nebuvo, todėl taip ir neaišku, kokie cheminių preparatų likučiai buvo bei kaip kito jų kiekiai minėto lauko dirvožemyje iki ir po šio lauko deklaravimo 2015 metų birželio 11 d. ir kai 2017 metų birželio 16 d. buvo paimtas dirvožemio mėginys. AMPA yra ne pats cheminis preparatas (ne herbicidas ir fungicidas), bet cheminio preparato skaidymosi dirvožemyje metu susidariusi cheminė medžiaga, kaip paties cheminio preparato skilimo produktas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=787892f00bb711ea9d279ea27696ab7b

Tačiau, kiek laiko dirvožemyje skaidosi cheminiai preparatai (fungicidai ar herbicidai) taip, kad neliktų jokių cheminių pėdsakų ar preparatų skilimo produktų, duomenų nėra. Todėl pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. raštu kreipėsi į VšĮ „Ekoagros“ bei VšĮ „Ekoagros“ Utenos filialą, kuri atlieka ekologinių ūkių sertifikavimą bei vykdo ekologinio ūkininkavimo kontrolę, prašydamas pateikti informaciją apie herbicidų skilimo produktus, konkrečiai AMPA likučius. Į savo paklausimą gavo atsakymą tik iš VšĮ „Ekoagros“ Utenos filialo, tačiau jame į pateiktus klausimus iš esmės visiškai neatsakyta. Nei žemės ūkio veiklai ir ekologiniam ūkininkavimui paramą skirstanti institucija, šiuo atveju – NMA, nei ekologinio ūkio sertifikavimą atliekanti bei ekologinio ūkininkavimo veiklą kontroliuojanti institucija neturi duomenų apie herbicidų skilimo produkto AMPA išsilaikymo dirvožemyje objektyviai galimą laikotarpį, taip pat neturi duomenų apie sąlygas, nuo kurių priklauso minėtų medžiagų išsilaikymo dirvožemyje trukmė, tačiau remdamasi šiais pagrindais taiko sankcijas.

3. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2015 m. birželio 11 d., kai žemės sklypą pateikė paraiškoje dėl ekologinio ūkininkavimo, jokių cheminių preparatų nenaudoja, todėl nubaustas be kaltės ir dėl aplinkybių, kurios nuo jo nepriklausė ir nepriklauso, be to, šių aplinkybių objektyvumo negali pagrįsti ir pati institucija, priėmusi skundžiamą sprendimą (NMA), todėl manė, kad NMA 2018 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ yra priimtas formaliai, jo nepagrindžiant objektyviais duomenimis.

4. Atsakovas NMA atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis

ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-286 (toliau – ir EKO taisyklės) 73 punktą už paraiškų administravimą, administracinę patikrą, patikrą vietoje ir nuotolinę patikrą, paramos dydžio apskaičiavimą ir išmokėjimą bei sankcijų taikymą paramos gavėjams, lėšų apskaitą, ataskaitų teikimą atsako NMA. Ji nėra kompetentinga vertinti kitų institucijų (šiuo atveju – VšĮ „Ekoagros“) raštų teisėtumo ar pagrįstumo, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka vadovaujasi jais, vertindama pareiškėjų pateiktas paraiškas. NMA nuomone, ji teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi VšĮ „Ekoagros“ sertifikavimo išraše pateikta informacija, vertino pareiškėjo 2017 m. Paraišką bei priėmė sprendimą. NMA negali pakeisti sprendimu nustatytų sankcijų tol, kol nėra panaikintas VšĮ „Ekoagros“ sertifikavimo išrašas. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Pats pareiškėjas, o ne kas kitas turėjo elgtis atidžiai, sąžiningai, atsakingai ir laikytis teisės aktuose įtvirtintų nuostatų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Ekoagros“ atsiliepime prašė skundą atmesti.7. Paaiškino, kad vykdomos ekologinės žemės ūkio produktų pirminės gamybos veiklos sertifikavimas iš esmės

susideda iš dviejų pagrindinių etapų, t. y. pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio faktinės patikros ir dokumentų analizės. Nutarimo dėl ekologinės gamybos pagrindu priimamas sprendimas dėl dokumentų išdavimo. Pereinamasis laikotarpis reiškia laiko tarpą, kai pereinama iš įprastinės į ekologinę gamybą. AMPA, kuri buvo nustatyta pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje, nėra įvardyti 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) II priede kaip leistini naudoti ekologinėje gamyboje. Tai reiškia, jog AMPA ekologinėje gamyboje, net ir mažiausias jų kiekis, yra draudžiami be jokiu išimčių. VšĮ „Ekoagros“ teigimu, netgi viso ūkio nesertifikavimas, jame radus neleistinų cheminių medžiagų, visiškai pateisina aplinkos apsaugos, gyvosios gamtos gerovės ir vartotojų pasitikėjimo tikslus, kurių siekiama plėtojant ekologinę gamybą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, atliktais laboratoriniais tyrimais, kurių rezultatus patvirtina turimi dokumentai, buvo nustatyta, jog pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje nebuvo laikomasi ekologinei gamybai keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, VšĮ „Ekoagros“ teisėtai ir pagrįstai priėmė 2017 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. PNU-U-17-00439 pagrindu 2017 m. liepos 12 d. sprendimą dėl išduotų dokumentų Nr. LSK-U-17-05455. Pareiškėjas VšĮ „Ekoagros“ individualių administracinių aktų neskundė.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 6 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei

gyvulius paraišką (toliau – 2017 m. paraiška), kurioje, be kita ko, deklaravo 178,50 ha plotą, už kurį teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – priemonė EKO). 2018 m. kovo 23 d. NMA pateikė pareiškėjui sprendimą Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų

sankcijų“ neskirti paramos „Kompensacijos išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“; Parama ekologiniam ūkininkavimui; Daugiametės žolės ekologiniam ūkiui“. 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjui buvo išsiųstas raštas „Dėl atsakymo į prašymą“, kuriame nurodoma, kad, pakartotinai įvertinus 2017 m. paraišką, nustatyta, jog parama pagal priemonę EKO neskiriama pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis teisės aktais.

10. Pagal EKO taisyklių 54.3 papunktį, kai dėl neleistinų ekologinėje gamyboje naudoti sintetinių cheminių medžiagų ar genetiškai modifikuotų organizmų panaudojimo sertifikavimo įstaigos buvo pritaikyta jos nustatyta poveikio priemonė, sertifikavimo įstaigos sertifikuojant įvardijama kaip „laukai, neatitinkantys ekologinės gamybos reikalavimų“, parama pirmą kartą pažeidus reikalavimą pagal priemonę EKO pažeidimo nustatymo metais neskiriama.

11. 2017 m. liepos 10 d. sertifikavimo įstaigos išduotame ekologinės augalininkystės / gyvulininkystės sertifikate SER-U-17-00520 nurodyta, jog KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) laukas Nr. 3 neatitinka ekologinės gamybos reikalavimų. Vadovaujantis šia sertifikavimo įstaigos pateikta informacija ir EKO taisyklių 54.3 papunkčiu, parama už priemonę EKO pagal 2017 m. paraišką neskiriama.

12. Kaip laikomasi EKO taisyklių reikalavimų, kontroliuoja ir sertifikavimą atlieka bei už tinkamą EKO taisyklių reikalavimų laikymosi kontrolę ir sertifikavimą atsako ekologinę žemės ūkio ir maisto produktų gamybą sertifikuojanti įstaiga (EKO taisyklių 45 ir 74 punktai), t. y. VšĮ „Ekoagros“, kuriai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ pavesta vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas EKO taisykles.

13. 2014 m. balandžio 28 d. pareiškėjas ir VšĮ „Ekoagros“ sudarė sutartį dėl ekologinės gamybos sertifikavimo Nr. SUT-U-14-02343 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas užsakė, kad VšĮ „Ekoagros“ atliktų pareiškėjo vykdomos ekologinės žemės ūkio produktų pirminės gamybos veiklos sertifikavimą ir išduotų veiklą patvirtinančius dokumentus, jei užsakovo vykdoma veikla atitiks teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas įsipareigojo sumokėti VšĮ „Ekoagros“ už atliktus darbus. Pareiškėjas minėta Sutartimi įsipareigojo veiklą vykdyti vadovaudamasis veiklą reglamentuojančiais Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais (1.2 punktas) bei leisti VšĮ „Ekoagros“ išsamiai įvertinti vykdomą veiklą, sudarydamas tam visas būtinas sąlygas (2.1.2.1 punktas).

14. 2017 m. birželio 16 d. pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje buvo atlikta ūkio patikra iš anksto nepranešus, jos duomenys užfiksuoti 2017 m. birželio 16 d. ekologinės gamybos tikrinimo protokole Nr. PAG-U-17-00461. Patikros metu buvo apžiūrėti visi pareiškėjo sertifikuojami laukai. Pagal mėginių atrinkimo planą paimtas dirvožemio mėginys (mėginio atrinkimo akto Nr. 17-37MA) iš pareiškėjo lauko (0,35 ha, KŽS Nr. (duomenys neskelbtini)). Mėginys suformuotas iš skirtingų lauko vietų, einant įstrižai lauko, kuriame tikrinimo metu nebuvo matyti vienmečių ir daugiamečių žolių. Ši aplinkybė užfiksuota mėginio atrinkimo akte Nr. 17-37MA, pasirašytame pareiškėjo šalia nuorodos, patvirtinančios, kad mėginio atrinkimo akte pateikta informacija yra teisinga.

15. 2017 m. liepos 3 d. iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ laboratorijos, esančios Vokietijoje, gautas atsakymas, kad tirtame pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje, kurio plombos Nr. H2504624, rasta 0,016 mg/kg aminometilo fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių, kuri yra glifosato skilimo produktas. Glifosatas ir aminometilo fosfoninė rūgštis (AMPA) nėra įvardyti 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008 I ir II priede kaip leistini produktai naudoti ekologinėje gamyboje.

16. Įvertinus gautus laboratorinių tyrimų rezultatus ir vadovaujantis VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-36 (2017 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. V-27 redakcija) patvirtintos Neatitikčių vertinimo procedūros (PR-05) A priedu, 2017 m. liepos 10 d. buvo priimtas nutarimas dėl ekologinės gamybos Nr. PNU-U-17-00439, kuriuo pareiškėjo ekologinės gamybos ūkiui dėl neleistinų cheminių medžiagų panaudojimo ekologinėje gamyboje buvo pritaikyta neatitiktis: „Sintetinių trąšų, pesticidų, beicuotos sėklos ar kitų ekologinėje gamyboje neleidžiamų medžiagų panaudojimas sertifikuojamoje ūkio dalyje/visame ūkyje“ ir I lygio poveikio priemonė – įspėjimas, laukas (0,35 ha, KŽS Nr. (duomenys neskelbtini)), sertifikuojamas kaip „neatitinka ekologinės gamybos reikalavimų“, kadangi iš lauko paimtame dirvožemio mėginyje rasta neleidžiamų ekologinėje gamyboje cheminių medžiagų likučių ir dėl padarytų pažeidimų laukui iš naujo taikomas pereinamasis laikotarpis. 2017 m. liepos 10 d. nutarimo dėl ekologinės gamybos Nr. PNU-U-17-00439 pagrindu priimtas 2017 m. liepos 12 d. sprendimas dėl išduotų dokumentų Nr. LSK-U-17-054558.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 patvirtintų Ekologinio žemės ūkio taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu, ekologinės gamybos sertifikavimas – tai procedūra, kuria sertifikavimo įstaiga patvirtina, kad laikomasi su ekologine gamyba susijusių teisės aktų reikalavimų tvarkant, gaminant

tam tikros gamybos srities ekologiškus žemės ūkio ir maisto produktus ir renkant laukinius augalus. Ekologinės gamybos sertifikavimas prasideda ūkio subjektui pateikus sertifikavimo įstaigai prašymą kontroliuoti ekologinės gamybos vienetą ir ekologinę gamybą ir baigiasi nustojus galioti su sertifikavimo įstaiga pasirašytai ekologinės gamybos kontrolės sutarčiai. Neatitiktis ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams – tai nukrypimas nuo Reglamente (EB) Nr. 834/2007, Reglamente (EB) Nr. 889/2008, Reglamente (EB) Nr. 1235/2008 ir (ar) šiose taisyklėse nustatytų ekologinės gamybos metodų (žemės ūkio ir maisto produktų auginimo, rinkimo, ženklinimo ir tvarkymo) reikalavimų.

18. Taisyklių 30 punkte nustatyta, kad sertifikavimo įstaigai nustačius, kad jos kontroliuojamuose laukuose naudotos neleistinos ekologinėje gamyboje naudoti sintetinės cheminės medžiagos ar genetiškai modifikuoti organizmai, laukai, kuriuose nustatyta pažeidimų, įvardijami kaip „laukai, neatitinkantys ekologinės gamybos reikalavimų“ ir pereinamieji laikotarpiai šiems laukams taikomi iš naujo.

19. Taigi, VšĮ „Ekoagros“, kaip ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų tinkamo laikymosi tinkamą kontrolę ir sertifikavimą vykdanti institucija, atliko patikrinimą pareiškėjo ūkyje, nustatė neatitikimus (pažeidimus) bei apie tai informavo NMA. NMA vertino pareiškėjo pateiktą 2017 m. paraišką ir priėmė skundžiamą sprendimą pagal kompetentingos institucijos pateiktus duomenis, kuriais nebuvo pagrindo abejoti. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui pagrįstai sankcija pritaikyta remiantis VšĮ „Ekoagros“ pateiktais duomenimis. NMA neatlieka dirvožemio mėginio tyrimų, nenustato ekologinėje gamyboje neleidžiamų medžiagų panaudojimo faktų.

20. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ginčijamą sprendimą naikinti nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti NMA pašalinti padarytą pažeidimą.

III.

21. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir neatsakė į skunde keliamą klausimą – kiek ilgai herbicidų skilimo produkto AMPA likučiai išsilaiko dirvožemyje po paskutinio cheminių preparatų panaudojimo.

23. Pareiškėjas mano, kad jam nepagrįstai pritaikyta sankcija, nebandant išsiaiškinti jo kaltės ir nesigilinant į jo nurodytas aplinkybes bei ignoruojant teisinės valstybės principus.

24. Pareiškėjas pabrėžia, kad laikėsi reikalavimo nenaudoti neleistinų cheminės sintezės būdu gautų medžiagų ir nuo 2015 metų ginčo lauke jokių medžiagų nenaudoja. Tačiau teisės aktuose iš viso nepasisakoma dėl cheminių medžiagų skilimo ir išlikimo dirvožemyje sąlygų. Šiuo atveju NMA teisės normas aiškina plečiamai ir taiko sankcijas. Pareiškėjui nesuprantama, kuo pasireiškia jo kaltė, dėl kurios jo atžvilgiu yra taikomos sankcijos, kai pati sprendimą priėmusi institucija neturi duomenų ir negali atsakyti, per kiek laiko išsiskaido dirvožemyje glifosato skilimo produktai, kiek laiko ir kokiomis sąlygomis AMPA rūgštis išlieka dirvožemyje. Neatsakius į šiuos klausimus, neteisinga ir neobjektyvu taikyti sankcijas pareiškėjui.

25. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas, diferencijuodamas ūkinę veiklą, kad asmuo gautų paramą dėl ekologinio ūkininkavimo, ir nustatydamas draudimus ir sąlygas, turi nustatyti ir teisės normas, saugančias teisinio santykio dalyvius nuo sankcijų, dėl nuo jų valios ir galimybių nepriklausančių aplinkybių.

26. Pareiškėjo teigimu, NMA, priimdama sprendimą neskirti paramos, pažeidė tiek konstitucinius teisinės valstybės principus, tiek viešojo administravimo principus.

27. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes gali būti priimtas kitas sprendimas dėl pažeidimo ir sankcijų. Šiuo atveju NMA nebandė tirti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nepaneigė jo argumentų įstatymų nustatyta tvarka, nors pareiškėjas prašė tai padaryti.

28. Atsakovas NMA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pažeidimo fakto iš esmės neginčija. Taigi, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, atliktais laboratoriniais tyrimais, kurių rezultatus patvirtina teismui pateikti dokumentai, buvo

nustatyta, jog pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje nebuvo laikomasi ekologinei gamybai keliamų reikalavimų, nes AMPA, net ir mažiausias jų kiekis, ekologinėje gamyboje yra draudžiami. Todėl pareiškėjui pagrįstai pritaikyta sankcija.

30. Atsakovas mano, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas laikėsi įstatyme nustatytų reikalavimų, nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ekologinę žemės ūkio produkciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti nepakeistas.

31. Pažymi, kad pareiškėjas neteisingai nurodo, kad jo atveju turėjo būti taikomos Teisės aktų nuostatų pažeidimų administravimo taisyklės. Pareiškėjui prašant paramos pagal priemonę EKO, Teisės aktų nuostatų pažeidimų administravimo taisyklės jam nėra taikomos. Pareiškėjas į NMA kreipėsi tik 2018 m. kovo 20 d. raštu, kuriuo prašė 2017 m. Paraišką pervertinti pakartotinai ir pateikti informaciją, kodėl neskirta parama pagal programą „Parama ekologiniam ūkininkavimui“, tačiau jokių paaiškinimų, argumentų ar įrodymų, dėl ko 2017 m. Paraiška galėtų būti vertinama pakartotinai, nepateikė.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Ekoagros“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė tik deklaracinio pobūdžio teiginius, nepateikdamas jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų, t. y. kad nenaudojo neleistinų ekologinėje gamyboje medžiagų. VšĮ „Ekoagros“ atliktomis ekologinės gamybos sertifikavimo ir kontrolės procedūromis, atliktais laboratorinių tyrimų rezultatais, byloje pateiktais įrodymais patvirtinti pareiškėjo padaryti ekologinės gamybos pažeidimai. Pažymi, kad nustačius cheminių medžiagų buvimą dirvožemyje, nustatytas jų kiekis nedaro įtakos pritaikant ūkio subjektui poveikio priemones.

Teisėjų kolegija


IV.

34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl NMA 2018 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalies, kuria neskirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Bylos duomenimis, pagal 2014 m. balandžio 28 d. pareiškėjo ir VšĮ „Ekoagros“ sudarytą sutartį dėl ekologinės gamybos sertifikavimo Nr. SUT-U-14-02343, kuria VšĮ „Ekoagros“ įsipareigojo atlikti pareiškėjo vykdomos ekologinės žemės ūkio produktų pirminės gamybos veiklos sertifikavimą ir išduoti veiklą patvirtinančius dokumentus, jei vykdoma veikla atitiks teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas – sumokėti VšĮ „Ekoagros“ už atliktus darbus, VšĮ „Ekoagros“ sertifikavo pareiškėjo nurodytus žemės ūkio naudmenų plotus, iš jų – ir 0,35 ha lauką (KŽS Nr. (duomenys neskelbtini), lauko Nr. 3). 2017 m. birželio 6 d. pareiškėjas NMA pateikė paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, kurioje, be kita ko, deklaravo 0,35 ha naudmenos plotą (KŽS Nr. (duomenys neskelbtini), lauko Nr. 3, naudmenos kodas – BUL), už kurį teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“. NMA, administruodama 2017 m. birželio 6 d. paraišką, gavusi VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. liepos 12 d. sprendimą, priimtą 2017 m. liepos 10 d. nutarimo dėl ekologinės gamybos pagrindu, anuliuoti 2017 m. birželio 29 d. pareiškėjui išduotą Patvirtinamąjį dokumentą, skirtą ūkio subjektui pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 29 straipsnio 1 dalį, Nr. SER-U-17-00428, 2017 m. birželio 29 d. išduotą Nutarimą Nr. NUS-U-17-00503, bei išduoti Patvirtinamąjį dokumentą, skirtą ūkio subjektui pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 29 straipsnio 1 dalį, Nr. SER-U-17-00520 bei Nutarimą Nr. NUS-U-17-00595, dėl to, kad kasmetinio tikrinimo metu KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) lauke Nr. 3 paimtame dirvožemio mėginyje nustačius esant 0,016 mg/kg AMPA likučių, minėtas laukas vertinamas kaip „laukas neatitinkantis ekologinės gamybos reikalavimų“, jam suteikimas statusas P1 (pirmųjų metų pereinamojo į ekologinę gamybą laikotarpio laukas), priėmė ginčijamą 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“, kuriuo, pritaikęs sankcijas, neskyrė pareiškėjui paramos – kompensacinių išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“.

36. Pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas kaip nepagrįstas jo skundas dėl

NMA 2018 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalies panaikinimo, teigia, kad sankcijos jam, nuo dalyvavimo Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonėje „Ekologinis ūkininkavimas“ pradžios 0,35 ha naudmenos plote (KŽS Nr. (duomenys neskelbtini), lauko Nr. 3) nenaudojusiam glifosato, skirtos neturint duomenų ir negalint atsakyti, per kiek laiko išsiskaido dirvožemyje glifosato skilimo produktai, kiek laiko ir kokiomis sąlygomis AMPA rūgštis išlieka dirvožemyje, t. y. nebandant išsiaiškinti jo kaltės ir nesigilinant į jo nurodytas aplinkybes, taip ignoruojant teisinės valstybės principą.

37. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma, primintina, kad parama pareiškėjui neskirta vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių, pavirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-286, 54.3 punkte (2015 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 3D-500 redakcija) numatytu pagrindu, nustatančiu, kad kai dėl neleistinų ekologinėje gamyboje naudoti sintetinių cheminių medžiagų ar genetiškai modifikuotų organizmų panaudojimo sertifikavimo įstaigos buvo pritaikyta jos nustatyta poveikio priemonė, sertifikavimo įstaigos sertifikuojant įvardijama kaip „laukai, neatitinkantys ekologinės gamybos reikalavimų“, parama pirmą kartą pažeidus reikalavimą pagal priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ pažeidimo nustatymo metais neskiriama. Taigi, byloje ginčijamą sprendimą NMA gali priimti tuo atveju, jei yra priimtas kito subjekto – sertifikavimo įstaigos, kuria yra UAB „Ekoagros“ – sprendimas taikyti poveikio priemonę, t. y. žemės naudmenas, deklaruotas kaip dalyvaujančias programoje pagal priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, sertifikuoti įvardijant kaip „laukai, neatitinkantys ekologinės gamybos reikalavimų“. Pažymėtina, kad UAB „Ekoagros“, kuris tokio pobūdžio santykiuose yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, sprendimas taikyti poveikio priemonę yra priimamas atskiroje administracinėje procedūroje, kurioje ir gali būti ginčijamas jos (procedūros) dalyvių, todėl NMA vykdomos procedūros dėl sankcijos skyrimo jos teisėtumo patikra nėra vykdoma. Ginčo atveju, VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. liepos 12 d. sprendimas, priimtas 2017 m. liepos 10 d. nutarimo dėl ekologinės gamybos pagrindu, anuliuoti 2017 m. birželio 29 d. pareiškėjui išduotą Patvirtinamąjį dokumentą, skirtą ūkio subjektui pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 29 straipsnio 1 dalį, Nr. SER-U-17-00428, 2017 m. birželio 29 d. išduotą Nutarimą Nr. NUS-U-17-00503, bei išduoti naują Patvirtinamąjį dokumentą, skirtą ūkio subjektui pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 29 straipsnio 1 dalį, Nr. SER-U-17-00520 bei Nutarimą Nr. NUS-U-17-00595, dėl to, kad kasmetinio tikrinimo metu KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) lauke Nr. 3 paimtame dirvožemio mėginyje nustačius esant 0,016 mg/kg AMPA likučių, minėtas laukas vertinamas kaip „laukas neatitinkantis ekologinės gamybos reikalavimų“, nebuvo ginčijamas teisės aktų nustatyta tvarka, yra galiojantis, todėl NMA vykdomoje procedūroje dėl sankcijos skyrimo nėra peržiūrimas.

38. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. liepos 12 d. sprendimo panaikinimo nėra pareikštas; šis individualus administracinis aktas yra galiojantis ir nenuginčytas; aplinkybės, kurios būtų Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje nurodytas pagrindas peržengti šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nenustatytos. Šame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, kuriais jis reiškia nesutikimą iš esmės su abiejose administracinėse procedūrose priimtas sprendimais, nėra pagrįsti įrodymais: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017). Taigi, jeigu ginčo dėl sertifikavimo įstaigos sprendimo pritaikyti

poveikio priemonę (sertifikuoti kaip „laukus, neatitinkančius ekologinės gamybos reikalavimų“) teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą priimti tokį sprendimą – lauko sertifikavimo tinkamumo ar neleistinų ekologinėje gamyboje naudoti sintetinių cheminių medžiagų ar genetiškai modifikuotų organizmų panaudojimo faktus – tenka tokį sprendimą priėmusiam subjektui, t. y. VšĮ „Ekoagros“, tai administracinės bylos dėl NMA vykdomoje procedūroje priimto sprendimo taikyti sankcijas procese pareiga pateikti įrodymus VšĮ „Ekoagros“ neteisėtumo tenka asmeniui, kuris ją nurodo, t. y. šiuo atveju, pareiškėjui, kuris jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų nei nurodė, nei pateikė.

39. Kadangi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas NMA priimti ginčijamą sprendimo Nr. BR6-2716841 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalį, kuria neskirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, pareiškėjo skundas pagrįstai yra atmestas kaip nepagrįstas.

40. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl, nenustačius ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, jis netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6f972ac00bb711ea9d279ea27696ab7b

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (b. l. 1, 28), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, VGTPT) Klaipėdos skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl 2019 m. balandžio 24 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog 2019 m. kovo 17 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) išdavė 2019 m. balandžio 8 d. pranešimą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie išieškojimo aplinkybes dėl 1 240 Eur išieškojimo. Gindamasis nuo tikrovės neatitinkančių žinių, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl kvalifikuotos advokato pagalbos, t. y. 2019 m. balandžio 24 d. VGTPT Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Manė, kad atsakovas vilkina sprendimo priėmimą. Nurodė, kad pateikus skundą teismui, atsakovas priėmė 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą atsisakyti teigti antrinę teisinę pagalbą, kuris yra neteisingas ir prieštarauja teisės aktams.

3. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimuose (b. l. 10–11, 35–37) prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, jog 2019 m. balandžio 24 d. VGTPT Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2019 m. balandžio 25 d. gautas antstolio raštas, kad antstolio kontoroje yra vykdomas antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš pareiškėjo, o likusi neišieškota skolos suma sudaro 1 188,09 Eur. 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-882-7446, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos skyriuje gautas 2019 m. balandžio 24 d., antstolio raštas, kuriame pateikiama informacija reikalinga įvertinti aplinkybes, Klaipėdos skyriuje gautas 2019 m. balandžio 25 d. Teigė, kad nepraleidęs Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyto 5 darbo dienų termino, 2019 m. gegužės 3 d. priėmė sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

5. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Paaiškino, kad, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nebuvo sumokėjęs visų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias jis buvo įpareigotas sumokėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu nusprendė atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Teigė, kad 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į VGTPT su prašymu papildomai įvertinti jo individualią situaciją ir išimties tvarka suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau tokio prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų pareiškėjas nėra pateikęs.

II.

6. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 55–60).

7. Teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, kurioje jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, nuspręsta atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą atsakovas

vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, bei 18 straipsniu, kuriame numatyta antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Iš 2019 m. balandžio 24 d. prašymo „Suteikti antrinę teisinę pagalbą“ teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos administracinių ginčų komisijoje, nagrinėjant pareiškėjo skundą VMI.

8. Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakymą suteikti antrinę teisinę pagalbą grindė įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015, kuriuo teismas iš pareiškėjo priteisė 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal VGTPT 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Antstolio 2019 m. balandžio 23 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtino, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš pareiškėjo; likusi neišieškota skola – 1 188,09 Eur. Ginčijamu sprendimu atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą iš esmės dėl to, nes konstatuota, jog pareiškėjas yra neapmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje. Teismas vertino, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs 1 188,09 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir šiuo metu yra vykdomas šios skolos išieškojimas, todėl jam ginčijamu sprendimu pagrįstai nesuteikta antrinė teisinė pagalba.

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 bei 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, VGTPT atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į VGTPT su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o VGTPT, įvertinusi jo individualią situaciją, išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija). Šiuo atveju nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas VGTPT nėra pateikęs Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyto motyvuoto rašytinio prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, todėl daryta išvada, jog pareiškėjas nėra išnaudojęs visų įstatyme nustatytų galimybių gauti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą prašymą.

10. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių savo teises ginti ne teisminiu būdu, todėl VGTPT priėmė pagrįstą ir teisėtą ginčijamą sprendimą. Teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą jo priėmimo metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo ji panaikinti skunde nurodytais motyvais.

11. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl 2019 m. balandžio 24 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu, išnagrinėjus pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. prašymą, atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui administracinėje byloje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. prašymas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas ginčijamas sprendimas; be kita ko, byloje nebuvo ginčo, kad ginčijamas sprendimas priimtas per įstatymų nustatytus terminus. Dėl nurodytų priežasčių nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus (išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. prašymą). Nenustačius aplinkybių, jog VGTPT neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjo reikalavimai dėl įpareigojimo VGTPT priimti sprendimą dėl 2019 m. balandžio 24 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą atmesti kaip nepagrįsti.

III.

12. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 62–63).

13. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, jam nesuprantamas, pažeidžia jo konstitucinę teisę į kvalifikuotą teisinę pagalbą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 metų teismas atmetė visus pareiškėjo skundus motyvuodamas tuo, kad jam buvo nesąžiningai priteista skola už antrinę teisinę pagalbą. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo pareiškėjo skundus Regionų apygardos administracinis teismas tenkindavo, bet realios antrinės teisinės pagalbos pareiškėjas vis tiek negaudavo. Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui neteikiama nuo 2002 metų visose bylose. Tai rodo, kad pareiškėjas yra sistemiškai persekiojamas.

15. Pareiškėjo teigimu, Regionų apygardos administracinio teismo pozicija prieštaringa. Visiškai analogiškomis sąlygomis pareiškėjo skundai tenkinami arba netenkinami.

16. Atsakovas VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 67).

17. VGTPT palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija


18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui J. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl 2019 m. balandžio 24 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia (be kita ko) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl jo teisės į kvalifikuotą teisinę pagalbą ribojimo negalimo.

20. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu VGTPT atsisakė teikti J. S. antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. nes pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

21. Atsakovas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 (kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015) priteisė iš J. S. 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal VGTPT sprendimus. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta pareiškėjo pareiga sumokėti VGTPT teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas būtų sumokėjęs.

22. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, VGTPT teisėtai ir pagrįstai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

23. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, jo skundai teismui buvo tenkinami, pažymėtina, jog šiuo atveju nagrinėjama situacija, buvusi jau pasikeitus Įstatyme nustatytam teisiniam reglamentavimui (pareiškėjo prašymas VGTPT pateiktas 2019 m. balandžio 24 d.). Pažymėtina, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 11 dalis (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustato, kad kai tarnyba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba), vadovaudamasi šio

straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

24. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant šią Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies normą, ji suteikia teisę pareiškėjui pakartotinai kreiptis į VGTPT motyvuotu rašytiniu prašymu, pateikiant papildomus įrodymus apie išskirtines aplinkybes, į kurias VGTPT turėtų papildomai atsižvelgti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5398-552/2019; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4638-438/2019). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas po VGTPT 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo priėmimo pakartotinai kreipėsi į atsakovą su tokiu prašymu.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo ji panaikinti. Be to, kadangi pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. prašymas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas ginčijamas sprendimas, nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovas vilkino išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. prašymą, atitinkamai – nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

26. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįsti. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų ir juos įvertino.

27. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo pozicija dėl jo teisės į antrinę teisinę pagalbą skirtingose bylose yra prieštaringa, pažymėtina, kad nagrinėdamas administracinę bylą teismas atsižvelgia į toje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertina jas individualiai. Šiuo atveju, atsižvelgiant į konkrečioje situacijoje nustatytas aplinkybes ir ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ginčo atveju aktualią teismų praktiką.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e0714e00bb711ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. eP-93-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03316-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-695-442/2019 pagal pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. rugsėjo 23 d. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. ATRS-3354 neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1451; 3) pareiškėjo K. B. atžvilgiu privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti einamaisiais 2019 metais dėl jo sveikatos sutrikimų ir (ar) dėl to, kad būtų išvengta šiame skunde motyvuotai nurodytos pareiškėjo asmeninės ir visuomeninės žalos kilimo.

Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. ATRS-3354 bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 12-01-1451 galiojimą ir uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei šaukti pareiškėją į karo tarnybą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir dėl šios dalies priimti naują nutartį – tenkinti pareiškėjo prašymą ir pritaikyti šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemones.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-695-442/2019 pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 156 str. 1 d.). ABTĮ 161 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso

atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-75-520/2016). Taigi proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose, kuriose išspręsti materialiniai, o ne procesiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-51-525/2016; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-65-438/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-695-442/2019, kurioje buvo netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl ši situacija nėra prilyginama užbaigtai bylai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-19-662/2017; 2017 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-70-525/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju nėra užbaigtos administracinės bylos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme, konstatuoja, jog klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje situacijoje apskritai negali būti sprendžiamas iš esmės. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsisakytina priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-695-442/2019 (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 33 straipsnio 3 dalimi, 161 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo K. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-695-442/2019 pagal pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Grąžinti pareiškėjui K. B. paduodant prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-695-442/2019 sumokėtą 23 Eur (dvidešimt trijų eurų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-748-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00199-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=50b8caf00bb711ea9d279ea27696ab7b




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gaskadas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gaskadas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. J., bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jukneda“ bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Audersima“ dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gaskadas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti 2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) Kauno agentūros privalomąjį nurodymą Nr. 49 (toliau – ir Nurodymas) ir 2017 m. sausio 5 d. Kauno RAAD direktoriaus įsakymą Nr. V-3 „Dėl 2016 m. gruodžio 12 d. privalomojo nurodymo Nr. 49“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė bei teismo posėdžio metu jo atstovas paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 12 d. Kauno RAAD Kauno agentūros vyriausioji specialistė, vyresnioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė V. L. (toliau – ir inspektorė) davė pareiškėjui Nurodymą, įpareigojantį pareiškėją (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose (toliau – ir patalpos) saugomas naudotas padangas perduoti atliekų tvarkytojams iki 2017 m. vasario 12 d. ir pristatyti į Kauno RAAD atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 21 d. Kauno RAAD Kauno agentūros vadovui įteikė prašymą dėl Nurodymo panaikinimo, kadangi Nurodyme minimos naudotos padangos ir patalpos pareiškėjui nepriklauso. 2017 m. sausio 5 d. Kauno RAAD Įsakymu buvo nuspręsta Kauno RAAD Kauno agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. Nurodymą palikti nepakeistą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad šis administracinis aktas neteisėtas ir naikintinas, kadangi jame nebuvo atsižvelgta į tai, jog naudotos padangos, esančios patalpose, ir pačios patalpos, kuriose tos padangos saugomos, pareiškėjui nepriklauso, be to pareiškėjas naudotų padangų veikla niekada neužsiėmė, neužsiima ir nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas naudotas padangas turi ar kada nors turėjo.

4. Pareiškėjas aiškino, kad senų padangų surinkimo veiklą vykdė įmonė UAB „Jukneda“, kurios direktoriumi buvo D. J. Pareiškėjas pažymėjo, kad visų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas yra D. B., tarp kurio ir pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta patalpų panaudos sutartis Nr. 0502, pagal kurią pareiškėjui buvo suteikta teisė naudotis patalpomis, tačiau 2012 m. vasario 10 d. sudarytu patalpų panaudos sutarties Nr. 0502 papildymu Nr. l, patalpų panaudos sutarties Nr. 0502 galiojimas patalpoms, tarp kurių yra ir patalpa, kurioje saugomos minėtos naudotos padangos, laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. buvo nutraukta. Pareiškėjas teigė, kad žodiniu patalpų savininko D. B. ir D. J. susitarimu nuo 2012 m. gegužės 1 d. D. J. naudojosi negyvenamosiomis patalpomis – pastatu –

vištide, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. D. B. laikinai leido D. J. susidėti daiktus ir laikinai juos laikyti. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 1 d. buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tarp pareiškėjo ir D. J. vadovaujamos UAB „Jukneda“, kuria UAB „Jukneda“ suteikta teisė laikinai valdyti ir naudoti 682,41 m2 bendro ploto negyvenamąsias patalpas, pažymėtas inventorizacinėje byloje indeksu 7Flg, esančias adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad minėta sutartis nuo 2014 m. kovo 1 d. buvo nutraukta. Pareiškėjas akcentavo, jog pasibaigus žodinio susitarimo terminui D. B. atvykęs į patalpas pastebėjo, kad patalpoje sudėta apie 30 t naudotų padangų ir nors D. B. ne kartą kreipėsi į D. J., kad jis pasiimtų neteisėtai laikomas padangas, tačiau jos išvežtos nebuvo. Pareiškėjas nurodė, jog jis nevykdo patalpose veiklos, kadangi patalpų panaudos sutartis yra nutraukta, jos iš naujo sudaryti nėra galimybės dėl neteisėto jų užėmimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekada nenuomojo ir neleido naudotis patalpomis D. J., o žodinis susitarimas buvo tarp fizinių asmenų, t. y. D. B. ir D. J., o įmonė, kurioje direktoriumi dirbo D. J., UAB „Jukneda“ vykdė padangų surinkimo verslą ir bankrutavo.

5. Atsakovas Kauno RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas atsiliepime nurodė bei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 12 d.

Kauno RAAD Kauno agentūros inspektorė davė Nurodymą, įpareigojantį pareiškėją patalpose saugomas naudotas padangas perduoti atliekų tvarkytojams ir pristatyti į Kauno RAAD atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus bei nurodė šį reikalavimą įvykdyti iki 2017 m. vasario 12 d. Nurodymas buvo duotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 18 straipsnio 4 punktu, kuriame nurodyta, kad privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ir UAB „Jukneda“ 2013 m. spalio 1 d. sudarė negyvenamų patalpų nuomos sutartį Nr. 20131001-2, pagal kurią nuomininkui UAB „Jukneda“ perdavė laikinai valdyti ir naudoti 682,41 m2 bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2014 m. vasario 14 d. UAB „Jukneda“ direktorius D. J. ir pareiškėjo direktorius D. B. susitarė, kad 2013 m. spalio 1 d. negyvenamų patalpų nuomos sutartis Nr. 20131001-2 nutraukiama nuo 2014 m. kovo 1 d. Atsakovas nurodė, kad Kauno RAAD Kauno agentūros vyriausioji specialistė 2016 m. lapkričio 15 d. atliko pareiškėjo patikrinimą, kurio metu apžiūrėjo patalpas, kuriose buvo vykdoma gamybinė veikla, sandėliavimas ir kita veikla. Atsakovas teigė, jog pagal patikrinimo metu pareiškėjo direktoriaus raštu pateiktą paaiškinimą pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) saugoma apytiksliai apie 30 t naudotų padangų, taip pat pareiškėjo direktorius D. B. pateikė raštus, kuriuos pasirašė jis pats ir UAB „Jukneda“ direktorius D. J., ir kuriuose buvo susitarta, kad D. J. atidavė 9 t padangų D. B. Atsakovas akcentavo, jog naudotos padangos nuo 2014 m. kovo 1 d. yra laikomos pareiškėjo patalpose, (duomenys neskelbtini), pažeidžiant teisės aklų reikalavimus.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo direktorius D. B. 2005 m. gegužės 2 d. sudarė panaudos sutartį Nr. 0502 su D. B. (dėl pastatų, (duomenys neskelbtini)), todėl D. B. ir kaip fiziniam asmeniui, ir kaip pareiškėjo direktoriui buvo žinomos aplinkybės apie UAB „Jukneda“ veiklą, apie patalpų panaudos, nuomos sutarčių sudarymą, nutraukimą, patalpų perdavimą ir kt. Atsakovas teigė, jog nuo 2014 m. kovo 1 d. nutraukiant negyvenamų patalpų nuomos sutartį Nr. 20131001-2 su UAB „Jukneda“, pareiškėjas turėjo patikrinti jam priklausančias patalpas ir esant nuosavybės teisių pažeidimams per protingą terminą pareikšti pretenzijas UAB „Jukneda“, ar kreiptis į teismą, tačiau D. B., kaip fizinis asmuo, dėl nuosavybės teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 3 d.

9. Atsakovas aiškino, kad pareiškėjo veikla yra gamybinių, prekybinių, nuosavų patalpų nuoma. Pagal Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuris galioja nuo 2004 m. liepos 12 d., (duomenys neskelbtini), pastatai ir kiti statiniai nuosavybės teise priklauso D. B. Pagal Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjas ir UAB „Jukneda“ sudarė negyvenamų patalpų nuomos sutartį Nr. 20131001-2, pagal kurią UAB „Jukneda“ perdavė laikinai valdyti ir naudoti 682,41 m2 bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pagal pareiškėjo direktoriaus pateiktus dokumentus patalpų nuomos sutartis Nr. 20131001-2 buvo nutraukta nuo 2014 m. kovo 1 d. Po sutarties nutraukimo patalpose ir teritorijoje buvo paliktos 9 talpos su cheminių medžiagų atliekomis ir padangos, kurių kiekį dokumentuose pareiškėjo direktorius nurodo skirtingą. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 10 d. patikrinimo metu pareiškėjo direktorius D. B. pateikė patalpų nuomininkų sąrašą ir kartu su pareiškėjo direktoriumi apžiūrėjo patalpas, kuriose buvo vykdoma gamybinė veikla. Pagal tikrinimo metu pateiktą paaiškinimą, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo saugoma apie 30 t naudotų padangų. Atsakovas nurodė, kad tikrinimo metu patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) buvo laikoma 9 vnt. plastikinių talpų po 1 m3, kuriose buvo cheminės

medžiagos. Atsakovas aiškino, kad D. B. pateikė raštus, kuriuos 2015 m. liepos 21 d. pasirašė D. J. ir D. B., ir juose yra įrašas, jog D. J. atidavė 9 t padangų D. B. Dėl cheminių medžiagų buvo pasirašytas dokumentas su įrašu, kad D. J. pardavė D. B. (1 m3) poliuretano kildinimo komponento izocianato vieną kubą ir vieną kubą poliolio. 2016 m. lapkričio 10 d. kada buvo atliekamas patikrinimas patalpose, (duomenys neskelbtini) stovėjo sandariai uždarytos 9 talpos. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. birželio 15 d. Kauno RAAD Kauno rajono agentūra pagal pavedimą Nr. KA2-232/28 tikrino pareiškėją, patikrinimo metu patikrinus sandėlį, kuriame UAB „Jukneda“ sandėliavo atliekas, atliekų nerasta. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo direktorius D. B. paaiškino, jog apie 100 t pavojingų atliekų UAB „Jukneda“ jo paliepimu išvežė 2014 m. rudenį, kad UAB „Jukneda“ atliekos buvo laikomos ne sutartyje nurodytoje vietoje, todėl pareigūnai 2015 m. birželio 15 d. jų ir nerado.

10. Atsakovas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui, o pareiškėjas apie 30 t naudotų padangų neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus laikė nuo 2014 m. iki tikrinimo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d. (ir laikomos šiuo metu), nors tai neatitinka teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų ir saugomos ilgiau kaip vienerius metus neturint Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimo atliekų laikymui. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas netinkamai įvykdė įstatymu nustatytą pareigą dėl atliekų sutvarkymo, kadangi įstatymuose numatyta, kad kiekvienas juridinis asmuo privalo ne formaliai, o praktiškai vykdyti reikalavimus tinkamai sutvarkyti turimas atliekas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų elementariausių veiksmų, t. y. patalpose laikė apie 30 t naudotų transporto priemonių padangų nuo 2014 m. iki 2016 m. lapkričio 10 d., nors tai neatitinka teisės aktų reikalavimų, neįsitikino, su kokia įmone sudaro patalpų nuomos sutartį ir kam, kokiam tikslui patalpos bus naudojamos, kada ir kaip įmonė, vykdanti atliekų surinkimo / šalinimo veiklą, iš patalpų išsiveš surinktas atliekas, o nutraukiant negyvenamų patalpų nuomos sutartis su nuomininkais privalėjo užtikrinti, kad būtų tinkamai sutvarkytos atliekos arba pats jas sutvarkyti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas melagingais duomenimis, siekiant

išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog pareiškėjas turėjo įrangą naudotų padangų perdirbimui ir net galimai turėjo leidimus veiklai dėl atliekų perdirbimo ir dėl tos priežasties inicijavo naudotų padangų įsigijimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog po dovanojimo sandorio sudarymo 2015 m., pareiškėjas jokių pretenzijų nei žodžiu, nei raštu nereiškė, o patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta abiejų šalių valia, pasirašant turto perdavimo-priėmimo aktą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad perduodant patalpas jokių pretenzijų ar pastabų nekilo, nes nei UAB „Jukneda“, nei D. J. jokio turto D. B. patalpose nepaliko, o patalpose rastos padangos nei D. J., nei UAB „Jukneda“ niekada nebuvo perduotos ar išnuomotos. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Jukneda“ nuomojo visiškai kitas patalpas ir nesandėliavo jokių daiktų minėtoje patalpoje. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo vadovas D. B. su savo skundu pateikia du skirtingus ieškinius bendrosios kompetencijos teismui ir aiškina skirtingai faktines aplinkybes dėl to paties sandorio sudarymo, prideda patalpų nuomos sutartis, iš kurių akivaizdu, kad ne tos patalpos nuomojamos. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog naudotos padangos nėra identifikuotos ir, jei tokią veiklą vykdė D. B. ar pareiškėjas, tai tokio turto galėjo įsigyti ir iš kitų trečiųjų asmenų.

II.

13. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Gaskadas“ skundą atmetė.

14. Teismas, remdamasis pareiškėjo paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2016 m. spalio 27 d. duomenys) nustatė, kad D. B., esantis pareiškėjo direktoriumi, yra žemės sklypo ir jame esančio pastato – vištidės (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 3P1p, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8031, pagrindu nuo 2004 m. liepos 12 d. Minėtame išraše pažymėtas (įregistruotas) juridinis faktas, jog pastatas – vištidė (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. gegužės 2 d. panaudos sutarties Nr. 0502 pagrindu nuo 2005 m. gegužės 11 d. iki 2025 m. gegužės 1 d. suteiktas naudotis pareiškėjui pagal paskirtį teisėtai veiklai (sutarties 4 p.).

15. Teismas nustatė, kad Kauno RAAD Kauno agentūros inspektorė nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio

15 d. atliko pareiškėjo neplaninį patikrinimą dėl neteisėtai laikomų pavojingų ir nepavojingų atliekų patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Atlikus patikrinimą 2016 m. lapkričio 15 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. KP-345. Patikrinimo metu nustatyta, kad „2016 m. lapkričio 10 d., tikrinant UAB „Gaskadas“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), direktorius D. B. pateikė patalpų nuomininkų sąrašą. Kartu su įmonės vadovu buvo apžiūrėtos patalpos, kuriose buvo vykdoma gamybinė veikla (UAB „Neda“ – baldų gamyba; UAB „Kalsto gaminiai‘’ – durų gamyba; UAB „Sakrema“ – baldų gamyba; UAB „Vabalų klubas“‚ – žiemos metu laiko senovinius automobilius ir kt. patalpas), sandėliavimas ir kita veikla. Pagal tikrinimo metu raštu pateiktą paaiškinimą, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo saugoma apytikriai apie 30 tonų naudotų padangų kodu 16 01 03. Tikrinimo metu patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) buvo laikoma 9 vnt. plastikinių talpų 1 m3, kuriose buvo cheminės medžiagos, ant talpų buvo užrašas „Ryterna“, (duomenys neskelbtini). Taip pat D. B. pateikė raštus, kuriuos pasirašė D. J. ir D. B., ir juose yra įrašas:“ Aš, D. J., gyv. (duomenys neskelbtini), atidaviau 9 t padangų D. B., gyv. (duomenys neskelbtini) (devynias tonas). Dėl cheminių medžiagų buvo pasirašytas dokumentas su įrašu: „Aš, D. J., gyv. (duomenys neskelbtini) pardaviau (1 m3) poliuretano kildinimo komponento izocianato vieną kubą ir vieną kubą poliolio. Pirkimo kaina 100,00 Eur. Pirkėjas D. B., gyv. (duomenys neskelbtini), prekes priėmė. Pinigai gauti, pretenzijų neturiu dėl šio sandorio“. Tikrinimo metu, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) stovėjo sandariai uždarytos 9 talpos (keletas iš jų buvo artipilnės, kai kuriose kiekį sunku nustatyti). UAB „Gaskadas“ buvo tikrintas Kauno RAAD Kauno rajono agentūros pagal 2015 m. birželio 15 d. pavedimą Nr. KA2-232/28. Pagal įrašą ant pavedimo nustatyta: „Patikrinus sandėlį, kuriame UAB „Jukneda“ sandėliavo atliekas, atliekų nerasta. Kaip informavo telefonu UAB „GASKADAS“ direktorius D. B., pavojingas atliekas (kiekis apie 100 tonų) UAB „Jukneda“ jo paliepimu išvežė 2014 m. rudenį“. 2016 m. spalio 20 d. į Kauno RAAD atvykęs UAB „Gaskadas“ direktorius D. B. paaiškino, kad UAB „Jukneda“ atliekos buvo laikomos ne sutartyje nurodytoje vietoje, todėl pareigūnai 2015 m. birželio 15 d. jų ir nerado. Tikrinimo metu pareiškėjo direktorius pateikė medžiagą Kauno apylinkės teismui (Kauno apylinkės teisme gauta 2016-11-03), kurioje teigiama, kad „atvykęs į atsakovo D. J. naudotas patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos 7Flg. Po šios sutarties sudarymo atvykęs į atsakovo D. J. naudotas patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos 20Glp, pastebėjau, kad patalpose yra sudėta apie 30 tonų naudotų transporto priemonių padangų“. Padangos ir toliau nuo 2014 m. iki tikrinimo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d. laikomos, nors neatitinka teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų ir saugomos ilgiau kaip vienerius metus, neturint TIPK leidimo atliekų laikymui. Įmonė, pažeisdama teisės aktuose nustatytus reikalavimus, saugo ne tik nepavojingas atliekas – naudotas padangas kodu 16 01 03 daugiau kaip 1 metus, bet ir pavojingas atliekas chemines medžiagas, kurios buvo perduotos tvarkyti UAB „Jukneda“ kodu 07 02 08 (kitos distiliavimo nuosėdos ir reakcijų likučiai), kurių laikymas be TIPK leidimo galimas ne daugiau kaip 6 mėn., kaip tai nustatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 10 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies reikalavimuose. Pagal UAB „Gaskadas“ pateiktus prašymus 2016 m. liepos 15 d. bankrutuojančios UAB „Jukneda“ bankroto administratoriui UAB „Audersima“ ir 2016 m. spalio 20 d. Kauno RAAD teiktą pranešimą fiksuojama, kad nepavojingos atliekos – padangos 9 t (kituose dokumentuose įrašas 30 t) ir pavojingos atliekos – cheminės medžiagos 9 vnt. 1 m3 talpos saugomos nuo 2014 m. vasario 14 d., kai buvo sudaryta patalpų nuomos sutarties Nr. 20131001-2 nutraukimo sutartis. Tačiau UAB „Gaskadas“ direktorius ar kiti įgalioti asmenys nesikreipė į Kauno RAAD ar kitas institucijas dėl neleistinai, neturint teisės aktais nustatyto reikalavimo turėti TIPK leidimą, saugomoms pavojingoms ir nepavojingoms atliekoms laikyti. Tai nustačius buvo padaryta išvada, jog D. B., būdamas UAB „Gaskadas“ direktoriumi, neužtikrino, kad teisės aktuose nustatytais terminais pavojingų ir nepavojingų atliekų saugojimui būtų gautas TIPK leidimas ir veikla būtų vykdoma turint galiojančius dokumentus. Savo veiksmais D. B. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalies, TIPK taisyklių 10, 16 ir 30 punktų reikalavimus. Baustinas už šiuos pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 512 straipsnio 2 dalį“.

16. Teismas nustatė, jog esant nustatytiems pažeidimams Kauno RAAD Kauno agentūros inspektorė, vadovaudamasi AAVKĮ 18 straipsnio 4 punktu, 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui surašė Nurodymą, kuriuo nurodė: „UAB „GASKADAS“, esantis (duomenys neskelbtini) veikla – gamybinių, prekybinių, nuosavų patalpų nuoma. Tarp UAB „GASKADAS“ ir UAB „Jukneda“ 2013 m. spalio 1 d. buvo sudaryta negyvenamų patalpų nuomos sutartis Nr. 20131001-2, kuri buvo nutraukta 2014 m. vasario 14 d. sudaryta patalpų nuomos sutarties Nr. 20131001-2 nutraukimo sutartimi. UAB „Jukneda“ UAB „GASKADAS“ patalpose ir teritorijoje paliko 9 m3 talpas su cheminėmis medžiagomis ir naudotas automobilines padangas. 2016 m. spalio 20 d. į Kauno RAAD atvykęs UAB „GASKADAS“ direktorius D. B. raštu pateikė pranešimą, apie jo vadovaujamos bendrovės sandėlyje esančias UAB „Jukneda“ atliekas: 9 t padangų ir 9 talpas cheminių

medžiagų atliekų, kurias geranoriškai UAB „Ryterna“ 2016 m. gruodžio 9 d. perdavė tvarkyti UAB „Toksika“. 2016 m. lapkričio 15 d. Kauno agentūros patikrinimo aktu Nr. KP-345 nustatyta, kad UAB „Jukneda“ padangų apie 9 t (kituose dokumentuose fiksuota 30 t) neišsivežė, jos neleistinai, neturint nustatyta tvarka gauto leidimo sandėliuojamos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir nurodė UAB „GASKADAS“ (duomenys neskelbtini) perduoti patalpose saugomas naudotas padangas atliekų tvarkytojams ir pristatyti į Kauno RAAD atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus“.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 21 d. skundu apskundė Nurodymą, nes jame nurodytos padangos pareiškėjui nepriklauso. Kauno RAAD direktorius, vadovaudamasis AAVKĮ 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Įsakymu Nurodymą paliko nepakeistą.

18. Teismas nurodė, kad AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) numatė, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

19. Teismas nurodė, kad AAVKĮ 18 straipsnis nustato privalomojo nurodymo davimo atvejus: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai.

20. Teismas nurodė, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmai, jei pasibaigus privalomojo nurodymo terminui jame nustatyti reikalavimai neįvykdomi numatyti AAVKĮ 24 straipsnyje, kuris numato, kad jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

21. Teismas nurodė, kad reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti AAVKĮ 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) nustatyta, jog privalomame nurodyme turi būti įvardinta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Teismas pažymėjo, jog nagrinėju atveju, kaip teisės aktas, nustatantis bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, taikytinas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ) (VAĮ 3, 8 str.). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika nurodė, kad privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju – ir trunkamąjį pažeidimą pagrindžiantys faktai (2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012; kt.).

22. Teismas nurodė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 12 d.) 6 straipsnio 1 dalį, įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus, ir įmonės, atliekų

susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti leidimus. Aplinkos apsaugos įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.) 191 straipsnio 1 dalis numato, kad TIPK leidimo išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles tvirtina aplinkos ministras. Šios taisyklės nustato paraiškos TIPK leidimui gauti ar pakeisti (toliau – TIPK paraiška) rengimo, pateikimo ir derinimo, TIPK leidimo projekto rengimo, TIPK leidimo išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, taip pat informacijos teikimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, konsultavimosi su kita Europos Sąjungos valstybe nare, informavimo apie priimtą sprendimą išduoti TIPK leidimą tvarką, kitos Europos Sąjungos valstybės narės visuomenės informavimo tvarką. Pagal šio įstatymo 191 straipsnio 2 dalį, fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar šio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (toliau šiame straipsnyje – fizinis ar juridinis asmuo) turi teisę eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį TIPK leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis. Fiziniai ar juridiniai asmenys privalo eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, laikydamiesi šių principų: imasi visų atitinkamų taršos prevencijos priemonių; taiko geriausius prieinamus gamybos būdus, kurių apibrėžtį nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija; nesukelia didelės taršos; užtikrina atliekų prevenciją, o jeigu atliekos susidaro, – laikydamiesi Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumo, užtikrina, kad jos būtų paruoštos naudoti pakartotinai, perdirbtos, kitaip panaudotos, o jeigu tai techniškai ir ekonomiškai neįmanoma, – pašalintos, stengiantis išvengti bet kokio poveikio aplinkai arba jį sumažinti; energiją naudoja efektyviai; imasi priemonių, būtinų avarijoms išvengti ir (ar) jų padariniams apriboti; galutinai nutraukdami veiklą imasi priemonių, būtinų taršos grėsmei išvengti ir eksploatavimo vietos būklei tinkamai atkurti.

23. Teismas nurodė, kad TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) (toliau – Taisyklės), kurių pažeidimu sukeltas pasekmes likviduoti pareiškėjui Nurodymu yra nustatytas terminas, 10 punktas numato, jog veiklos vykdytojai, eksploatuojantys Taisyklėse apibrėžtus įrenginius, įskaitant kurą deginančius įrenginius, atliekų deginimo įrenginius ir (ar) bendro atliekų deginimo įrenginius, privalo turėti leidimą. Pagal Taisyklių 16 punktą, leidimas išduodamas ar pakeičiamas tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras (atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo ir (ar) poveikio aplinkai vertinimas), kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu tokios procedūros privalomos. Pagal Taisyklių 30 punktą, paraišką leidimui naujiems įrenginiams eksploatuoti arba leidimui pakeisti privaloma teikti Aplinkos apsaugos agentūrai iš anksto, atsižvelgiant į Taisyklėse nustatytus paraiškos derinimo ir leidimo išdavimo terminus.

24. Teismas nustatė, kad Nurodymas ir Įsakymas buvo priimti konstatavus, jog neturint nustatyta tvarka gauto leidimo apie 9 t padangų (kituose dokumentuose fiksuota 30 t) sandėliuojamos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kuriomis teisėtai naudojasi UAB „GASKADAS“, tačiau pareiškėjas neigia esantis Nurodyme nurodytų atliekų turėtojas, todėl, jo vertinimu, jam nekyla pareigos vykdyti Nurodymo ir perduoti atliekas atliekų tvarkytojams. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo nesutikimą su Nurodymo reikalavimais grindė ir tuo, kad jis yra kreipęsis į Kauno apylinkės teismą dėl padangų 2015 m. liepos 28 d. dovanojimo sandorio panaikinimo ir 9 t padangų iškeldinimo iš pareiškėjui priklausančių negyvenamųjų patalpų, todėl nagrinėjant dėl Nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo kilusį ginčą, turi būti vertinama, ar yra padarytas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas ir, ar Nurodymu yra nurodyta likviduoti tuo pažeidimu sukeltas pasekmes.

25. Įvertinęs Nurodymą, teismas darė išvadą, kad jis iš esmės atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, numatytus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad iš Nurodymo turinio matyti, jog jis surašytas vadovaujantis dokumentu – Kauno RAAD Kauno agentūros 2016 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktu Nr. KP-3454.

26. Teismas nurodė, jog pareiškėjas pripažįsta, kad D. B., esantis pareiškėjo direktoriumi, yra žemės sklypo ir jame esančio pastato – vištidės (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 3P1p, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8031 pagrindu nuo 2004 m. liepos 12 d., ir minėtame išraše pažymėtas (įregistruotas) juridinis faktas, jog pastatas – vištidė (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. gegužės 2 d. panaudos sutarties Nr. 0502 pagrindu nuo 2005 m. gegužės 11 d. iki 2025 m. gegužės

1 d. suteiktas naudotis pareiškėjui, ir 2015 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartimi iš D. J. gavo 9 t padangų, be to, 2016 m. spalio 20 d. pranešė Kauno RAAD Kauno agentūrai, jog UAB „Jukneda“ (šiuo metu yra iškelta bankroto byla) (duomenys neskelbtini) yra palikusi padangas (apie 30 t) pareiškėjo patalpose, kaip nustatyta pastate – vištidėje (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 3P1p. Teismas nurodė, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus, ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti leidimus, tačiau pareiškėjas tokio leidimo nei Kauno RAAD, nei teismui nepateikė, nors atliekos (naudotos padangos) yra laikomos nuo 2014 m.

27. Iš aptartų faktinių aplinkybių teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui Nurodymas duotas dėl to, kad ginčo teritorijoje esančias pareiškėjui priklausančias neteisėtai laikomas atliekas (naudotas padangas) pareiškėjas perduotų atliekų tvarkytojams, pateikdamas tai patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, jog patikrinimo akte, kuriuo remiantis priimtas Nurodymas, konstatuota, jog pareiškėjas, be kita ko, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 10 dalį, kurioje numatyta, kad atliekas surenkančios, vežančios ir apdorojančios įmonės, prekiautojai atliekomis ir tarpininkai, įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, šią veiklą gali vykdyti tik įregistruoti į Atliekų tvarkytojų valstybės registrą. Teismas nusprendė, kad minėtos iš Atliekų tvarkymo įstatymo kylančios pareigos siejamos su „atliekų turėtojo“ sąvoka. Ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte, kur numatyta, kad atliekų turėtojas – tai atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Kauno RAAD, priimdama Nurodymą, laikė, jog pareiškėjas yra ginčo teritorijoje esančių atliekų turėtojas, t. y. sprendė, kad atliekos priklauso pareiškėjui, tačiau pareiškėjas su minėtu vertinimu nesutiko, teigė, kad atliekos priklauso ne jam, todėl teismas konstatavo, kad byloje iš esmės ginčas kilo dėl fakto, kurį sprendžiant yra aktualios taisyklės, reglamentuojančios įrodymų vertinimą.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo veikla – gamybinių, prekybinių, nuosavų patalpų nuoma. Teismas nurodė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymą pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui, o atliekų yra apie 30 t naudotų padangų (taip nurodė ir pareiškėjas skunde teismui) (atliekų kodas 16 01 03), kurios neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui panaudos sutarties pagrindu naudojamose patalpose buvo laikomos nuo 2014 m. iki tikrinimo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d. (ir laikomos šiuo metu), nors neatitinka teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų ir saugomos ilgiau kaip vienerius metus, neturint TIPK leidimo atliekų laikymui. Teismas nusprendė, kad atliekų turėtojas yra pareiškėjas, nes būtent pareiškėjas netinkamai įvykdė įstatymu nustatytą pareigą dėl atliekų sutvarkymo. Teismas pažymėjo, jog įstatymuose numatyta, kad kiekvienas juridinis asmuo privalo ne formaliai, o praktiškai vykdyti reikalavimus tinkamai sutvarkyti turimas atliekas ir nors pareiškėjas aiškino, jog UAB „Jukneda“ padangas pastate – vištidėje (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtos plane 3P1p, esančiame (duomenys neskelbtini), laikinai buvo leista laikyti iki ji išsinuomojo pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 7F1g, esantį (duomenys neskelbtini), kurio savininkas yra D. B., tokiu būdu UAB „Jukneda“ privalo perduoti patalpose saugomas naudotas padangas atliekų tvarkytojams, tačiau šiems argumentams patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų.

29. Teismas nustatė, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Kauno apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 3 d. gauta civilinė byla Nr. 2-662-454/2017 pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui D. J. dėl pažeistų teisių (iškeldinti D. J. su visa jam priklausančia manta (naudotomis padangomis ir 9 vnt. (1000 ltr.) talpomis su neaiškios kilmės medžiagomis iš negyvenamųjų patalpų – pastato – vištidės (buvęs 20G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 3P1p, esančio (duomenys neskelbtini), ir pastato – vištidės (pažymėtas plane 21G1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)), tretieji asmenys pareiškėjas, BUAB „Jukneda“. Taip pat Kauno apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 15 d. gauta civilinė byla Nr. 2-3384-151/2017 pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui D. J. dėl sandorių – dovanojimo sutarties ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis (2015 m. liepos 28 d. dovanojimo sutartis, 2015 m. liepos 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis). Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-662-454/2017 ir Nr. 2-3384-151/2017 sujungtos į vieną civilinę bylą, kuriai paliktas civilinės bylos numeris Nr. 2-662-454/2017. Teismas nurodė, jog galutinis teismo procesinis sprendimas nėra priimtas.

30. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms, teismas pripažino, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 14 d. nutraukdamas 2013 m. spalio 1 d. negyvenamų patalpų nuomos sutartį Nr. 20131001-2 su UAB „Jukneda“ dėl 682,41 kv. m. bendro ploto negyvenamųjų patalpų, pažymėtų indeksu 7F1g, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys

neskelbtini), nuomos, privalėjo patikrinti pareiškėjui, D. B. priklausančias patalpas ir esant nuosavybės teisių pažeidimams per protingą terminą pareikšti pretenzijas UAB „Jukneda“, o esant tarp šalių nesutarimams, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau pareiškėjas dėl nuosavybės teisių gynimo, sandorių panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 3 d. ir patikrinimo metu (bylos nagrinėjimo metu) nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog D. B., pareiškėjas nėra naudotų padangų savininkai ir atliekų turėtojai, jog UAB „Jukneda“ yra atliekų (naudotų padangų) turėtojas ar pareiškėjas turi TIPK leidimą atliekų laikymui.

31. Teismas nurodė, jog vien tai, kad negyvenamosiose patalpose esančios atliekos yra nepavojingos ar, kad dėl jų buvimo ginčo žemės sklype nepasikeitė šio žemės sklypo ir aplink esančių teritorijų vandens, oro bei grunto tarša, nesudaro pagrindo spręsti, jog yra teisinis pagrindas tokias atliekas ir toliau laikyti ginčo žemės sklype (negyvenamosiose patalpose), nes atliekos, įskaitant ir nepavojingas atliekas, turi būti tvarkomos laikantis Atliekų tvarkymo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, nustato bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 1 d.).

32. Teismas pažymėjo, kad aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama keliui tam užkirsti. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų arba kiek įmanoma jį iš viso pašalinti (žr. 1999 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-175/98 ir 177/98) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2053-520/2017).

33. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Kauno RAAD Kauno agentūros 2016 m. lapkričio 15 d. surašytame patikrinimo akte Nr. KP-345 nurodyto atliekų (naudotų padangų) kiekio turėtojas yra pareiškėjas, todėl nusprendė, jog naikinti Nurodymą ir Įsakymą skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III.

34. Pareiškėjas UAB „Gaskadas“ apeliaciniame skunde ir patikslintame skunde (toliau – apeliacinis skundas) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Nurodymą bei Įsakymą.

35. Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes ir atkreipia dėmesį į teismo sprendimo dalį, kurioje teigiama, jog pareiškėjas, nutraukdamas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, privalėjo patikrinti patalpas ir esant nuosavybės teisių pažeidimams per protingą terminą pareikšti pretenzijas dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau pareiškėjas dėl nuosavybės teisių gynimo, sandorių panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 3 d. ir patikrinimo metu (bylos nagrinėjimo metu) nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog D. B., pareiškėjas nėra naudotų padangų savininkai ir atliekų turėtojai. Pareiškėjas pakartoja teismo nustatytas aplinkybes dėl Kauno apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 3 d. gautos civilinės bylos Nr. 2-662-454/2017 sujungtos su civiline byla Nr. 2-3384-151/2017 paliekant civilinės bylos Nr. 2-662-454/2017, ir nurodo, jog teismo procesinis sprendimas priimtas 2017 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad civilinės bylos Nr. 2-662-454/2017 šalys yra fiziniai asmenys, kurie teismine tvarka sprendžia ginčą dėl padangų priklausomybės. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis dėl nuosavybės teisių gynimo į teismą niekada nesikreipė, todėl galima teigti, kad teismo sprendime nurodytos faktinės aplinkybės prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

36. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. sausio 12 d. sudarytas patalpų panaudos sutarties Nr. 0502 papildymas Nr. 2, sudarytas tarp patalpų savininko D. B. ir pareiškėjo, kuriame nutraukiamas patalpų panaudos sutarties Nr. 0502 galiojimas pastatui, inventorizacijos byloje pažymėtam indeksu 20G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. sausio 12 d. Pareiškėjas teigia, jog minėtos patalpos nuo 2004 m. birželio 25 d. priklauso D. B. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis niekada nebuvo patalpų savininkas, naudotų padangų veikla niekada neužsiminėjo ir neužsiima, patalpų, inventorizacijos byloje

pažymėtų indeksu 20G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) panauda nutraukta ir jomis pareiškėjas nesinaudoja. Pareiškėjas pabrėžia, kad padangų minėtose patalpose atsiradimo laikotarpiu jis šiomis patalpomis nesinaudojo.

37. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. spalio 23 d. tarp patalpų savininko D. B. ir UAB „Torglita“ sudaryta Netinkamų naudoti padangų surinkimo sutartis Nr. 2017102301, kuria remiantis nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. spalio 30 d. išvežtos visos padangos iš patalpų, inventorizacijos byloje pažymėtų indeksu 20G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad patalpose nėra nė vienos padangos, t. y. D. B. priklausančiose patalpose saugomos padangos buvo perduotos atliekų tvarkytojams fizinio asmens D. B. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis niekada jokių padangų neįgijo, todėl neturėjo galimybių pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių padangų įsigijimą. Pareiškėjas teigia, jog įvykdžius 2017 m. spalio 23 d. Netinkamų naudoti padangų surinkimo sutarties Nr. 2017102301 sąlygas, pareiškėjas neturi jokių galimybių nei perduoti patalpose saugomų naudotų padangų atliekų tvarkytojams, nei pristatyti Kauno RAAD atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas teigia, kad esant galiojančiam Nurodymui ir Įsakymui, teismo sprendimo įvykdymas yra neįmanomas.

38. Pareiškėjas vadovaujasi AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame įtvirtinta pareigūnų teisė duoti privalomuosius nurodymus, 2 straipsnio 7 dalimi, kurioje pateikta privalomojo nurodymo sąvoka, 20 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinti reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012; kt.) ir teigia, kad Nurodymas ir Įsakymas, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas perduoti patalpose saugomas naudotas padangas atliekų tvarkytojams ir pristatyti į Kauno RAAD atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus, yra akivaizdžiai neteisėti.

39. Atsakovas Kauno RAAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Gaskadas“ apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo veikla – gamybinių, prekybinių, nuosavų patalpų nuoma. Atlikus pareiškėjo patikrinimą 2016 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. KP-345 nustatyta, jog Kauno RAAD Kauno agentūros inspektorei atliekant patikrinimą, kartu su pareiškėjo direktoriumi D. B. buvo apžiūrėtos patalpos, kuriose buvo vykdoma gamybinė veikla, sandėliavimas ir kita veikla. Pagal tikrinimo metu raštu pateiktą paaiškinimą, pastate ( (duomenys neskelbtini)) saugoma apytiksliai apie 30 t naudotų padangų (atliekų kodas 16 01 03). Atsakovas nurodo, kad naudotos padangos nuo 2014 m. yra laikomos pareiškėjo panaudos teise valdomose patalpose, (duomenys neskelbtini), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

41. Atsakovas nurodo, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (pagal VĮ „Registrų centras“ išrašą) savininkas yra pareiškėjo direktorius D. B. Atsakovas teigia, jog Nurodymo davimo metu, t. y. 2016 m. gruodžio 12 d. šiomis patalpomis, kuriose buvo rastos nelegaliai laikomos atliekos – padangos (atliekų kodas 16 01 03), pagal panaudos sutartį, naudojosi pareiškėjas.

42. Atsakovas, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka pažymi, jog esant byloje pateiktiems įrodymams, atliekų – padangų (atliekų kodas 16 01 03) turėtojas yra pareiškėjas. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas, be kita ko, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 10 dalį, kurioje numatyta, kad atliekas surenkančios, vežančios ir apdorojančios įmonės, prekiautojai atliekomis ir tarpininkai, įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, šią veiklą gali vykdyti tik įregistruoti į Atliekų tvarkytojų valstybės registrą. Atsakovas pabrėžia, kad minėtos iš Atliekų tvarkymo įstatymo kylančios pareigos siejamos su „atliekų turėtojo“ sąvoka.

43. Atsakovo nurodo, jog pareiškėjo panaudos sutarties pagrindu naudojamose patalpose, atliekos (30 t naudotų padangų) buvo laikomos nuo 2014 m. iki tikrinimo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d., nors tai neatitinka teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų ir saugomos ilgiau kaip vienerius metus, neturint TIPK leidimo atliekų laikymui. Atsakovas teigia, kad atliekų turėtojas yra Pareiškėjas, nes būtent Pareiškėjas netinkamai įvykdė įstatymu nustatytą pareigą dėl atliekų sutvarkymo, o įstatymuose numatyta, kad kiekvienas juridinis asmuo privalo ne formaliai, o praktiškai vykdyti reikalavimus tinkamai sutvarkyti turimas atliekas.

Teisėjų kolegija


IV.

44. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2016 m. gruodžio 12 d. Kauno RAAD Nurodymo ir 2017 m. sausio 5 d. Kauno RAAD Įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo.

45. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 7 d.). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 punkte, kuris 2016 m. Kauno RAAD Nurodyme įvardytas kaip šio privalomojo nurodymo davimo teisinis pagrindas, yra įtvirtintas vienas iš privalomojo nurodymo davimo pagrindų, t. y. kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes.

47. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas dėl privalomojo nurodymo, o kartu ir dėl 2017 m. sausio 5 d. Kauno RAAD Įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo kilusį ginčą, turėjo vertinti, ar yra padarytas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas ir, ar Nurodymu yra/buvo nurodyta likviduoti tuo pažeidimu sukeltas pasekmes.

48. Padaryta teisei priešinga veika aptarta Įsakyme (b. l. 18). Dėl jos ginčo nekyla. Pareiškėjas sutinka, jog naudotų padangų laikymas patalpose nesuderinamas su nustatytu teisiniu reguliavimu, tačiau neigia padangų priklausomybę ir pagal Nurodymą tenkančią pareigą (žr. nutarties 35-37 p.).

49. Taigi iš esmės ginčas kilo dėl fakto – nustačius, kas yra privalomojo nurodymo tinkamas subjektas, disputo dėl Nurodyme esančio įpareigojimo nebelieka. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai ir pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje iš esmės ginčas dėl to ir kilo (žr. nutarties 27 p.).

50. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, atsižvelgiant į ką tik apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, lieka patikrinti, ar tinkamai buvo taikytas įrodymų institutas bei padarytos pagrįstos išvados.

51. Nurodyme minima padangų laikymo vieta – (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad šiuo adresu įregistruotas nekilnojamasis turtas Žemės sklypas su statiniais nuosavybės teise priklausantis D. B., o panaudos gavėjas nuo 2005 m. gegužės 2 d. yra pareiškėjas (apeliantas) UAB „Gaskadas“ (b. l. 25-26).

52. 2016 m. lapkričio 10 d. atlikto patikrinimo metu, kada pastate buvo fiksuotas pažeidimas, nebuvo gauta ir iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nepateikta įrodymų, kad pastate, kurį pagal panaudos sutartį naudojo UAB „Gaskadas“, veikė kitas teisinis vienetas ir būtent jam priklauso panaudotos padangos (ABTĮ 56 str.).

53. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad Nurodymo surašymo metu, nesant priešingų įrodymų, būtent pareiškėjui teko pareiga užtikrinti aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi ir perduoti naudotas padangas atliekų tvarkytojams. UAB „Gaskadas“ Nurodymo surašymo metu pagrįstai pripažintas, kaip asmuo turintis atliekų bei privalantis jas pašalinti nustatyta tvarka ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 p.).

54. Nutarties 37 punkte nurodyta aplinkybė dėl galimo naudotų padangų išvežimo nesuponuoja Nurodymo naikinimo, kadangi yra sprendžiama, ar Nurodymo surašymo metu buvo tinkamai nustatytas Nurodymo adresatas, kaip asmuo atsakingas už privalomojo patvarkymo įvykdymą. Be kita ko, 2017 m. spalio 23 d. Netinkamų naudoti padangų surinkimo sutartis Nr. 2017102301 tik patvirtina padangų buvimo Nurodymo surašymo metu faktą. Galimas Nurodymo įvykdymas,

minimos sutarties, kurios viena iš šalių D. B. (UAB „Gaskadas“ vadovas), pagrindu – Nurodymo pagrįstumo įtvirtinimas.55. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas

netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl pastarasis paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gaskadas“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant vertėjui Giedriui Kašubai,užsieniečiui (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui O. B. ir jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Svetlanai Semėnienei,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. B.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. B. sulaikymo termino pratęsimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a3a6ac00bb711ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) su 2019 m. rugsėjo 13 d. teikimu Nr. (21/26)-7K-820 (toliau – ir Teikimas) kreipėsi į teismą ir prašė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalies 2, 5 punktais, 114 straipsnio 2 dalimi, 116 straipsniu, pratęsti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. B. (toliau – ir užsienietis) sulaikymo terminą Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. gruodžio 21 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje.

2. Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad 2019 m. gegužės 27 d. užsienietis buvo grąžintas pagal Dublinas III reglamentą į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-81 nusprendė nesuteikti užsieniečiui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

3. Užsieniečių registracijos centras pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas 3 mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 21 d.

4. Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Pajėgų valdymo valdybos pranešta, kad užsienietis ieškomas (duomenys neskelbtini) Respublikos tikslu jį išduoti (už sukčiavimą). Polis II ieškomų asmenų registro duomenimis, užsienietis ieškomas ekstradicijos tikslu, taip pat yra ieškomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaip skolininkas ir atsakovas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje yra duomenys apie tai, kad, Policijos departamento vertinimu, jis laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

5. Užsienietis paaiškino, kad jis yra verslininkas, užsiima automobilių pirkimu –pardavimu, jis Lietuvoje gyvena ir verslauja apie 5–6 metus, Kaune nuomojo būstą, kurio šeimininkas jį „pakišo“, nurodydamas, jog tai jis turi grąžinti pinigus kreditoriams. Jis, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, įstatymų nepažeidinėjo, nepažeidinėja ir nesiruošia pažeidinėti, todėl jokio pavojaus visuomenei nekelia, todėl prašė netenkinti teikimo.

6. Užsieniečio atstovė prašė netenkinti teikimo, nes užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, antra vertus, vyksta civilinis ginčas dėl skolų tarp (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie buvo atvykę į Lietuvą ir sumušę jos atstovaujamąjį, tačiau baudžiamoji byla buvo nutraukta. (duomenys neskelbtini) jam kurpiamos baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo ir pasitelkiant valdžios institucijas bandoma jį susigrąžinti į jo kilmės šalį. Tačiau užsienietis nekelia jokio pavojaus visuomenės saugumui, tad jam gali būti taikoma ir alternatyvi sulaikymui priemonė.

II.

7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Teikimą patenkino ir pratęsė užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2019 m. gruodžio 21 d. (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 10 str., 113 str. 1 d. 2, 7 p., 117 str.).

8. Teismas nustatė, kad byloje yra duomenų, jog užsienietis ieškomas (duomenys neskelbtini) Respublikos, tikslu jį išduoti (už sukčiavimą). Polis II ieškomų asmenų registro duomenimis, užsienietis ieškomas ekstradicijos tikslu, suradus asmenį, prašoma sulaikyti jį ir susisiekti su Lietuvos kriminalinės policijos biuru Tarptautinių ryšių valdyba (Interpolu) dėl tolimesnių veiksmų asmens atžvilgiu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Teismo vertinimu, šie sulaikymo pagrindai pasibaigus sulaikymo terminui nėra pasikeitę (teismui nepateikta jokių duomenų, jog užsieniečio sulaikymą būtų pagrindas pripažinti nepagrįstu ir pan.), o faktinės bylos aplinkybės rodo, jog užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko ir ilgą laiką gyveno neteisėtai, ir, nors šiuo metu užsieniečio apeliacinis skundas dar nėra išnagrinėtas, tačiau sulaikymas objektyviai

reikalingas kol bus galutinai baigtos procedūros dėl užsieniečio teisinio statuso nustatymo, nes priešingu atveju (nesulaikius) užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

III.

9. Užsienietis (apeliantas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės. Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

9.1. Apeliantas šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl Lietuvos Respublikoje jis yra teisėtai ir jo sulaikymas negali būti grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 bei 7 punktuose numatytais pagrindais.

9.2. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindai numatyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje. Nagrinėjamu atveju apelianto sulaikymas grindžiamas tuo, jog, Policijos departamento vertinimu, jis yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, paskelbta asmens paieška Interpolo duomenų bazėje. Apelianto nuomone, teismas neturėtų apsiriboti formaliu jo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei konstatavimu, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu, be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, ką suponuoja proporcingumo principo reikalavimai. Taip pat turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmė valstybės saugumui galimybė (priimant atitinkamą sprendimą) turi jau egzistuoti, jeigu grėsmė valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), sulaikyti asmenį nėra pagrindo. Šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais ir, kas svarbu šiuo atveju, jų pobūdžiu.

9.3. Gero administravimo principas reikalauja, kad užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio nebūtų nagrinėjamas nepagrįstai ilgą laiką ir tik siaurai formaliai.

9.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikoje pateikė prieglobsčio prašymą nurodydamas, jog jam kilmės valstybėje gresia neteisėtas įkalinimas ar pavojus gyvybei dėl kartu dirbusių asmenų keršto, jų iniciatyva sufabrikuotos baudžiamosios bylos. Taip pat pažymi, jog būdamas Lietuvos Respublikoje jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nuo 2019 m. gegužės 27 d., t. y. buvimo Vilniaus oro uosto pasienio užkardos patalpose ir prieglobsčio prašymo pateikimo, nebandė išvykti ar kitaip pažeisti nacionalinių įstatymų. Baudžiamosios bylos iškėlimas jo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, jog ji realiai egzistuoja tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu.

9.5. Apelianto įsitikinimu, teismas, tenkindamas teikimą, neįvertino grėsmės saugumui, viešajai tvarkai realumo bei tokios grėsmės akivaizdumo sprendimo priėmimo metu, dėl ko nebuvo užtikrintas proporcingumo principo reikalavimas dėl teisingos valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyros.

10. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į užsieniečio apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti galioti.

11. Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad užsienietis yra ieškomas Interpolo ieškomų asmenų duomenų bazėje. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos pranešta, kad minėtas užsienietis ieškomas (duomenys neskelbtini) Respublikos, tikslu jį išduoti (už sukčiavimą). Taip pat jis yra ieškomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaip skolininkas ir atsakovas. Policijos departamentas 2019 m. birželio 17 d. pateiktoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

12. Užsieniečių registracijos centras pažymi, kad prieglobsčio prašytojas turėtų būti sulaikomas vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 ir 5 dalių pagrindais, tačiau ši aplinkybė – kito straipsnio taikymas, pati savaime nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su pareiškėjo sulaikymo pagrįstumu, kadangi pirmosios instancijos teismas sulaikymą sieja su grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei ir taiko Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytus pagrindus. Prieglobsčio prašytojui taikomi analogiški pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 5 punkte, todėl formalus kitos straipsnio

dalies nurodymas negali būti pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5114-575/2019).

13. Užsieniečių registracijos centras nesutinka su pareiškėju, jog jo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei nėra įrodyta, kad būdamas Lietuvos Respublikoje jis nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr. 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07) yra pažymėjęs, jog grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nacionalinio saugumo sąvoka gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, visuomenei ar viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Administracinę bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes ir tokias nustatęs, gali pripažinti, jog užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ar viešajai tvarkai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019).

14. Užsieniečių registracijos centras pažymi, kad, remiantis byloje esančia informacija, nustatyta, jog užsienietis apgaulės būdu gavo Lietuvos Respublikos vizą, kuri 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu buvo panaikinta. Nuo 2011 m. užsieniečio pase yra įklijuotos 9 Lietuvos Respublikos vizos. Išduotų vizų galiojimo laikotarpiu užsieniečio buvimas Šengeno teritorijoje buvo leistinas nuo 13 iki 90 dienų. Tikrinant užsieniečio pasą, rastos 2 Lietuvos Respublikos ambasadoje išduotos vizos, kurios buvo panaikintos dėl to, kad užsienietis bandė akivaizdžiai jas suklastoti, t. y. pakeisti joje padarytus įrašus tam, kad prailginti savo buvimo Šengeno teritorijoje teisėtumą. Užsienietis pats nesikreipė į kompetentingas valdžios institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, atsiradus pavojui jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės šalį metu, tačiau tokį prašymą pateikė tik tuomet, kai buvo sulaikytas dėl neteisėto buvimo Šengeno valstybių teritorijoje. Tokie pareiškėjo veiksmai vertinami kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio suteikimo procedūra, siekiant išvengti išsiuntimo į kilmės šalį bei siekiant ne paties prieglobsčio (nes nuo 2017 m. atvykęs į Šengeno valstybių teritoriją nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo), o jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamų garantijų, viena iš kurių yra galimybė laisvai judėti. Yra didelė tikimybė, kad užsienietis, turėdamas neigiamą sprendimą dėl prieglobsčio ir būdamas paieškomas savo valstybėje, imsis bet kokių priemonių išvengti išsiuntimo į tėvynę, slapstysis nuo kompetentingų valdžios institucijų, kurios vykdys jo išsiuntimą, arba neteisėtai išvyks į Europos Sąjungos valstybes nares. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas artimiausiu metu 2019 m. lapkričio 20 d. ketina paskelbti neskundžiamą nutartį pareiškėjo prieglobsčio byloje, tuomet užsienietis gali prarasti prieglobsčio prašytojo statusą, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje taps neteisėtu.

Teisėjų kolegija


15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. B. sulaikymo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Užsieniečių registracijos centras su Teikimu kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą Užsieniečių registracijos centre 2019 m. gruodžio 21 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje.

17. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Teikimą patenkino ir pratęsė užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2019 m. gruodžio 21 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

18. Užsienietis su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 bei 7 punktuose numatytais pagrindais jam negalėjo būti taikomas, kadangi užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą. Užsieniečio teigimu, teismas neįvertino grėsmės

saugumui, viešajai tvarkai realumo bei tokios grėsmės akivaizdumo sprendimo priėmimo metu, dėl ko nebuvo užtikrintas proporcingumo principo reikalavimas. Be to, užsienietis akcentuoja, kad po prieglobsčio prašymo pateikimo nebandė išvykti ar kitaip pažeisti nacionalinių įstatymų.

19. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

20. Nagrinėjant bylas dėl asmenų sulaikymo taip pat svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016).

21. Nustatyta, kad 2019 m. gegužės 27 d. užsienietis buvo grąžintas pagal Dublinas III reglamentą į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Migracijos departamentas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-81 nusprendė nesuteikti užsieniečiui prieglobsčio (minėtas sprendimas apskųstas teismui), galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį nėra priimtas.

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tiek ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatytais užsieniečių sulaikymo pagrindais, kurie taikomi, kai užsienietis nėra prieglobsčio prašytojas.

23. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos. Minėto straipsnio 4 dalis (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija) nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

24. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose nustatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai pasibaigus sulaikymo terminui nėra pasikeitę (teismui nepateikta jokių duomenų, jog užsieniečio sulaikymą būtų pagrindas pripažinti nepagrįstu ir pan.), o faktinės bylos aplinkybės rodo, jog užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko ir ilgą laiką gyveno neteisėtai, ir sulaikymas objektyviai reikalingas kol bus galutinai baigtos procedūros dėl užsieniečio teisinio statuso nustatymo, nes priešingu atveju (nesulaikius) užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5114-575/2019, kurioje buvo spręstas to paties užsieniečio sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie patvirtina, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės viešajai tvarkai. Ši išvada padaryta remiantis Policijos departamento pateiktais duomenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgęs į tai, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai, neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, todėl gali pasislėpti ar išvykti į kitą Šengeno valstybę, vertino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pagrįstai nusprendė taikyti užsieniečiui judėjimo laisvės ribojimą.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartyje pažymėjo, kad aplinkybė, jog

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatytais užsieniečio sulaikymo pagrindais, nors turėjo remtis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindais, pati savaime nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su užsieniečio sulaikymo pagrįstumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas pagrindas (siejamas su grėsme viešajai tvarkai), kurį taikė pirmosios instancijos teismas, yra labai panašus į Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytą pagrindą, todėl vien formalus kitos straipsnio dalies nurodymas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-5114-575/2019 priėmimo nepasikeitė pareiškėjo teisinė padėtis ir išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės. Apeliaciniame skunde, teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su pareiškėjo sulaikymo pagrįstumu.

28. (duomenys neskelbtini) Respublikoje užsieniečiui yra iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta tarptautinė paieška. Užsienietis yra kaltinamas sukčiavimu pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamąjį kodeksą, taigi užsieniečiui kilmės šalyje gresia baudžiamasis persekiojimas. 2019 m. birželio 18 d. sprendime, kuriuo atsisakyta suteikti užsieniečiui prieglobstį ir papildomą apsaugą, buvo vertinta, kad negalima laikyti, kad užsieniečiui gresia persekiojimas, kaip tai yra suprantama pagal Įstatymo reikalavimus. Nors šis sprendimas nėra galutinis, tačiau jo galiojimas nėra sustabdytas, taigi galiojančiame administraciniame sprendime yra nustatytos šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Be to, Užsieniečių registracijos centro surinktais duomenimis buvo nustatyta, kad tikrinant užsieniečio pasą, buvo rastos dvi Lietuvos Respublikos ambasadoje išduotos vizos, kurios buvo panaikintos dėl to, kad užsienietis bandė akivaizdžiai jas suklastoti. Remiantis šiais duomenimis (tiek dėl pareiškėjo veiksmų kilmės valstybėje, tiek Lietuvos Respublikoje) padaryta pagrįsta išvada, kad užsienietis laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Nagrinėjamu atveju proporcingumo principas ir teisinga valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyra buvo užtikrinti.

29. Nors pirmosios instancijos teismas tikrinamu atveju nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatytais užsieniečių sulaikymo pagrindais, tačiau, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartyje padarytas išvadas, kad vien formalus kitos straipsnio dalies nurodymas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą, konstatuoja, jog šiuo atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą.

30. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu užsieniečiui sulaikymo terminas pagrįstai pratęstas iki 2019 m. gruodžio 21 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pritaikius alternatyvias sulaikymui priemones, nebūtų pasiekti įstatyme nustatyti tikslai.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-18545 2019-11-21 2019-11-13 2019-11-13 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Panevėžio pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Panevėžio PN) 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 01/10-340 „Dėl prašymo skirti trumpalaikę išvyką“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji Panevėžio PN atliko arešto bausmę. Nesulaukusi tinkamos medicininės pagalbos iš Panevėžio PN dirbančių gydytojų, pareiškėja dėl pablogėjusios sveikatos 2017 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Panevėžio PN direktorių su prašymu suteikti trumpalaikę išvyką pas specializuotus gydytojus-(duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas jos prašymo netenkino. Pareiškėja kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) su prašymu panaikinti atsakovo priimtą Sprendimą, tačiau šis prašymas taip pat nebuvo patenkintas. Pareiškėja teigė, kad Panevėžio PN privalėjo suteikti jai galimybę dėl pablogėjusios sveikatos apsilankyti pas gydytojus-(duomenys neskelbtini) bei pas savo šeimos gydytoją, kad galėtų laiku gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą.

3. Pareiškėja pateikė paaiškinimus, kuriuose papildomai nurodė, kad Panevėžio PN, nagrinėdami jos prašymą suteikti trumpalaikę išvyką, nesurinko visos teisingos informacijos apie ją, prašymą nagrinėjo aplaidžiai ir skubotai, o dėl neteisėtų Panevėžio PN ir Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų ji patyrė moralinę ir materialinę žalą. Pareiškėja teigė, kad trumpalaikė išvyka buvo reikalinga nuvykti į konsultaciją viešojoje įstaigoje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, kadangi dėl sulaikymo ji į 2017 m. liepos 18 d. paskirtą konsultaciją nenuvyko. Pareiškėja nurodė, kad draugei V. M. 2017 m. liepos 30 d. atvežus išrašą iš sveikatos istorijos, 2017 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Panevėžio PN gydytoją dėl sveikatos pablogėjimo, kurį sukėlė netikėtas sulaikymas, teigė, kad informavo gydytoją apie tai, jog jai nuo 2006 m. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) susirgimas, todėl ji nori patekti į konsultaciją pas (duomenys neskelbtini). Panevėžio PN gydytoja jos neišklausė, elgėsi šiurkščiai ir nejautriai. Pareiškėja patvirtino, kad Panevėžio PN gydytoja pasiūlė ją užregistruoti pas įstaigoje dirbančią (duomenys neskelbtini), tačiau ji atsisakė. Pareiškėja paaiškino, kad 2006 m. jai buvo diagnozuotas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6b2467500bb711ea9d279ea27696ab7b

(duomenys neskelbtini) susirgimas, dėl to ji privalo periodiškai lankytis pas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad po nuosprendžio priėmimo išvyko iš Lietuvos, o 2015 m. liepos 30 d. buvo išregistruota iš Rietavo savivaldybės.

4. Atsakovas Panevėžio PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 90 parų arešto bausmę Panevėžio PN atliko nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m.

spalio 12 d. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio PN direktoriui pateikė prašymą suteikti trumpalaikę išvyką nuvykti pas specializuotus gydytojus ir prie jo pridėjo išrašo iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos kopiją. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 55 straipsnio 5 dalį, trumpalaikę išvyką, trunkančią ne ilgiau kaip penkias paras, nuteistieji gali gauti dėl itin svarbių šeiminių aplinkybių. Areštą atliekančių nuteistųjų trumpalaikės išvykos į namus dėl itin svarbių šeiminių aplinkybių tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 „Dėl Areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 304–320 punktai. Panevėžio PN vertino, kad pareiškėjos prašyme nurodyta priežastis trumpalaikei išvykai suteikti (nuvykti pas specializuotus gydytojus) nepriskirtina prie itin svarbių šeiminių aplinkybių, kadangi ji buvo susijusi su pareiškėjos asmeniu, o ne su jos šeimos nariais, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjai suteikti trumpalaikę išvyką. Pareiškėja buvo pasirašytinai supažindinta su teise gauti medicinos pagalbą bausmės atlikimo vietoje, todėl teikdama prašymą, ji apie šią savo teisę žinojo. Sprendžiant klausimą dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, buvo įvertinti ir kiti Taisyklėse nustatyti kriterijai, t. y. nuteistosios elgesys bausmės atlikimo metu, jos asmenybė, buvo atsižvelgta į jos biografiją, turimus socialinius ryšius, polinkius, vertybių sistemą, su padaryta nusikalstama veika susijusias aplinkybes, elgesį bausmės atlikimo metu. Įvertinus visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su teisės aktuose nustatytomis galimomis priežastimis trumpalaikei išvykai suteikti, pareiškėjos asmenybę ir jos elgesį bausmės atlikimo metu, buvo priimtas Sprendimas nesuteikti pareiškėjai trumpalaikės išvykos. Teisės aktai Panevėžio PN direktoriaus neįpareigoja suteikti atliekančiam arešto bausmę asmeniui trumpalaikę išvyką, priimtas Sprendimas yra motyvuotas ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pabrėžė, kad Taisyklėse aiškiai nurodyta, kokiais atvejais galima suteikti išvykas, kokie svarbias priežastis patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti. Atsakovo atstovė nurodė, kad ji asmeniškai kalbėjosi su pareiškėja, kuri paaiškino, jog trumpalaikę išvyką nori gauti ne tik dėl gydytojo konsultacijos, bet ir siekdama susitvarkyti neįgalumo pažymėjimo, kurio galiojimas baigėsi 2013 metais, reikalus; pareiškėja teigė nesupratusi, kokios yra laisvės apribojimo bausmės atlikimo sąlygos, pripažino, kad po nuosprendžio paskelbimo išsigando paskirtos bausmės, todėl išvyko iš Lietuvos. Policijos pareigūnai pateikė informaciją apie skelbtą pareiškėjos paiešką, buvo nustatyta, jog pareiškėja Lietuvoje nėra deklaravusi gyvenamosios vietos, tačiau V. M., pas kurią pareiškėja ketino apsistoti per trumpalaikę išvyką, patvirtino, kad sutinka ją priimti. Nuteistosios yra registruojamos pas įstaigoje dirbančius gydytojus, o prireikus specializuotos pagalbos, siunčiamos konsultacijoms ir gydymui į kitas medicinos įstaigas, atlikdamos bausmę, nuteistosios turi galimybes susitvarkyti visus su darbingumo nustatymu susijusius reikalus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Kalėjimų departamentas nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjos skundą, buvo nustatyta, jog pagrindo naikinti

Panevėžio PN priimtą Sprendimą nebuvo, kadangi ginčijamas Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjos V. M. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu pareiškėja buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį, jai paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Nurodytas teismo nuosprendis įsiteisėjo, Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1A-82-360/2012 ir 2012 m. sausio 25 d. nutartimi atmetus nuteistosios bei kito nuteistojo apeliacinius skundus. Atsižvelgęs į tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties teisingumas galėjo būti ginčijamas tik instancine tvarka, teismas, kaip teisiškai nepagrįstus vertino ir atmetė pareiškėjos teiginius, kad jai bausmė buvo paskirta neteisėtai. Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi šio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirtą vienerių metų laisvės apribojimo bausmę pakeitė į 90 parų arešto bausmę. Plungės rajono apylinkės

teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2012 m. rugpjūčio 22 d. patvarkymu buvo perduota vykdyti. Pareiškėja buvo sulaikyta 2017 m. liepos 14 d. ir nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Panevėžio PN atliko 90 parų arešto bausmę.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja Panevėžio PN direktoriui 2017 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą suteikti trumpalaikę išvyką pas specializuotus gydytojus. Pareiškėja savo prašymą grindė tokiomis priežastimis: jai 2006 m. buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), todėl ji yra stebima gydytojų; pasibaigė išduoto neįgalumo pažymėjimo galiojimo terminas; 2017 m. liepos 14 d. pareiškėja, vykusi į pas savo šeimos gydytoją pasiimti siuntimą į 2017 m. liepos 18 d., 8.50 val. paskirtą konsultaciją pas (duomenys neskelbtini) E. B., dirbančią Klaipėdos universitetinėje (originale – (duomenys neskelbtini)) ligoninėje, buvo sulaikyta be išankstinio perspėjimo; Klaipėdos universitetinėje ligoninėje esančioje pareiškėjos ligos istorijoje yra visa nuo 2006 metų sukaupta informacija, reikalinga darbingumo lygiui nustatyti. Pareiškėja prašyme nurodė, kad trumpalaikės išvykos metu apsistos pas Plungėje gyvenančią draugę V. M., pasižadėjo nustatytu laiku grįžti į bausmės atlikimo vietą ir sutiko būti stebima elektronine stebėjimo priemone. Pareiškėja prie prašymo pridėjo 2013 m. sausio 7 d. išrašo Nr. 4 iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos, išduoto uždarosios akcinės bendrovės „Rietavo šeimos daktaras“, kopiją.

12. Teismas nustatė, kad Panevėžio PN direktorius priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymą atmetė. Atsakovas priimtą Sprendimą grindė Taisyklių nuostatomis, pagal kurias, pareiškėjos ketinimas pasitikrinti sveikatą pas gydytoją, dirbantį ne bausmės atlikimo įstaigoje, yra susijęs tik su pareiškėjos asmenybe, todėl negalėjo būti vertinamas kaip kita itin svarbi šeiminė aplinkybė. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, 2017 m. rugpjūčio 17 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir prašė suteikti jai trumpalaikę išvyką pas specializuotus gydytojus. Pareiškėja skunde nurodė, kad Panevėžio PN jos prašymą išnagrinėjo atmestinai, nepagrįstai netenkino jos prašymo ir be pagrindo svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą suteikti trumpalaikę išvyką, nepripažino aplinkybės, jog pareiškėja serga sunkia (duomenys neskelbtini). Kalėjimų departamentas 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 2S-5840 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjos skundo netenkino. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Panevėžio PN administracija, nesuteikdama pareiškėjai trumpalaikės išvykos, galiojančių teisės normų nepažeidė ir priėmė pagrįstą Sprendimą.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal BVK ir Taisyklių nuostatas, nuteistojo, pageidaujančio gauti trumpalaikę išvyką į namus, apibūdinimas pateikiamas areštinės administracijos parengtoje išvadoje, o areštinės direktorius, priimdamas sprendimą dėl trumpalaikės išvykos, atsižvelgia į joje nurodytus duomenis. Panevėžio PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkė 2017 m. rugpjūčio 7 d. parengė išvadą Nr. 01/7-3443 „Dėl atsisakymo suteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos teritorijos ribų“ (toliau – ir Išvada), kuria pasiūlė atsisakyti suteikti nuteistajai V. M. trumpalaikę išvyką. Panevėžio PN direktorius, priimdamas Sprendimą, rėmėsi nustatyta tvarka parengta Išvada ir joje nurodytais duomenimis.

14. Teismas vertino, kad pagal BVK 55 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių 304 punkto prasmę, nuteistajam arešto bausme trumpalaikė išvyka į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus gali būti suteikiama tik dėl itin svarbių šeiminių aplinkybių. Tokių aplinkybių sąrašas pateiktas Taisyklių 305.1–305.4 punktuose. Pareiškėja prašė suteikti trumpalaikę išvyką pas gydytoją, t. y. prašymą grindė ne sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio liga, o savo fizinės sveikatos problemomis, o šios pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės nebuvo priskirtinos Taisyklių 305.1–305.3 punktuose nurodytų itin svarbių šeiminių aplinkybių kategorijai.

15. Teismas nustatė, jog V. M., atvykusi į Panevėžio PN, buvo pasirašytinai supažindinta su pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, su nuteistųjų bendrosiomis ir specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise gauti medicinos pagalbą. Tai patvirtino Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkės 2017 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 01/7-3442 ir Išvados duomenys, jog pareiškėja pokalbio metu patvirtino žinanti apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką. Pareiškėjos asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtino, jog pareiškėją, pristatytą į Panevėžio PN, 2017 m. liepos 25 d. apžiūrėjo gydytoja E. M., kuri pareiškėją supažindino su medicinos pagalbos ir sveikatos paslaugų suteikimo tvarka. Pirminės apžiūros lape nebuvo užfiksuota duomenų, jog pareiškėja šiai gydytojai būtų pranešusi apie jai diagnozuotą (duomenys neskelbtini) susirgimą. 2017 m. rugpjūčio 1 d. vykusios medicininės apžiūros metu, pareiškėją apžiūrėjusi gydytoja pasiūlė jai vykti į ligoninę tyrimams atlikti, nukreipė (duomenys neskelbtini) konsultacijai dėl planinės konsultacijos skyrimo ir išaiškino siuntimo pas šį specialistą tvarką. 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugpjūčio 8 d., 2017 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėja pas gydytoją neatvyko. Nors pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 8 d. pateikė paaiškinimą, kad ji pas Panevėžio PN dirbančius gydytojus nesilankys, o 2017 m. rugpjūčio 9 d. raštu atsisakė vizito pas gydytoją, tačiau pas

Panevėžio PN gydytoją ji lankėsi 2017 m. rugpjūčio 29 d. (dėl nuolat vartojamo (duomenys neskelbtini)), 2017 m. spalio 6 d. (dėl (duomenys neskelbtini)). Teismas vertino, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog ji turi teisę Panevėžio PN gauti medicinos pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka, jai buvo teikiamos reikalingos medicininės paslaugos.

16. Teismas nustatė, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės 2018 m. vasario 12 d. rašto Nr. 23-440 duomenimis, pareiškėja konsultacijai pas gydytoją E. B. buvo užsiregistravusi 2017 m. liepos 18 d., 8.50 val. ir 2017 m. rugsėjo 19 d., 10.30 val., tačiau į paskirtas konsultacijas neatvyko, duomenų apie pareiškėjai suteiktas paslaugas kitomis 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. laikotarpio dienomis ligoninės informacinėje sistemoje nebuvo. Pareiškėja 2017 m. liepos 18 d. į gydymo įstaigą neatvyko, kadangi 2017 m. liepos 14 d. buvo sulaikyta. Pareiškėja nurodė, kad ją užregistruodavo V. M., su kuria pareiškėja bendraudavo telefonu. V. M. 3 ar 4 kartus pareiškėją buvo užregistravusi pas gydytoją E. B., tačiau pranešus, kad jai neišleidžiama išvykti iš Panevėžio PN, draugės prašymu konsultacijos būdavo perkeliamos kitai datai. Dėl to, pareiškėjos nuomone, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ir tėra išlikę duomenys apie tas konsultacijas, kai nepranešdavo apie neatvykimą.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog teikdama 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, ji nustatyta tvarka buvo užsiregistruota konkrečiai konsultacijai pas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbančią gydytoją. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Klaipėdos universitetinės ligoninės pateiktais rašytiniais duomenimis, kad pareiškėja, atlikdama bausmę Panevėžio PN, pas gydytoją E. B. konsultacijai buvo užsiregistruota tik 2017 m. rugsėjo 19 d., 10.30 val., t. y. po to, kai jau buvo priimtas Sprendimas. Objektyvių įrodymų, kad dėl šios konsultacijos datos buvo susitarta iki 2017 m. rugpjūčio 4 d., kai pareiškėja rengė prašymą, teismui nebuvo pateikta. Byloje esančios arešto bausmę atliekančio nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės duomenys patvirtino, kad per 2017 m. liepos 27 d. – 2017 m. spalio 11 d. laikotarpį pareiškėja 27 kartus skambino V. M. Liudytoja V. M. nurodė, kad ji, pareiškėjos paprašyta, 2 ar 3 kartus perkėlė jos konsultacijos pas gydytoją E. B. datas, tačiau konkrečiai nenurodė, kada ji skambino į gydymo įstaigą, kokiomis dienomis buvo paskirtos konsultacijos, kada šių konsultacijų datos buvo perkeltos.

18. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos priežastys – pageidavimas nuvykti į konsultaciją pas gydytoją Klaipėdos universitetinėje ligoninėje bei nustatyti darbingumo lygį ir gauti naują neįgalumo pažymėjimą – negalėjo būti priskiriamos Taisyklių 305.4 punkte nurodytai kitų itin svarbių šeiminių aplinkybių kategorijai. Teismas sprendė, kad pareiškėja visas reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų – ir (duomenys neskelbtini) konsultaciją, bei siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą galėjo gauti per Panevėžio PN. Dėl šių priežasčių atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog nebuvo pagrindo pareiškėjos ketinimą pasitikrinti sveikatą ir susitvarkyti darbingumo nustatymo dokumentus vertinti kaip kitą itin svarbią šeiminę aplinkybę.

19. Teismas sprendė, kad Panevėžio PN pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja, teikdama prašymą suteikti trumpalaikę išvyką, Lietuvos Respublikoje nebuvo deklaravusi nuolatinės gyvenamosios vietos. Pareiškėjos nurodytas jos draugės būstas, kuriame pareiškėja ketino apsistoti trumpalaikės išvykos metu, negalėjo būti laikomas BVK 55 straipsnio 5 dalyje nurodytais namais.

20. Teismas paminėjo, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjai paskirta laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į areštą, nustačius, kad ji 2012 m. vasario 9 d. – 2012 m. gegužės 21 d. laikotarpiu į Probacijos skyriaus šaukimus atvykti nereagavo, per apsilankymus nebuvo randama gyvenamojoje vietoje, t. y. vengė atlikti laisvės apribojimo bausmę. Išvadoje buvo nurodyta, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rietavo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus suteiktais duomenimis, Rietavo policijos komisariate buvo užvesta V. M. paieškos byla, tačiau dėl veikos mažareikšmiškumo Europos arešto orderis nebuvo išduotas; V. M. paskutinius kelerius metus su dukterimi buvo išvykusi į Angliją, Belgiją, Prancūziją. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys apie pareiškėjo paieškos eigą (Plungės rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. T-68-669/2012).

21. Teismas sprendė, kad Panevėžio PN nustatytus faktinius duomenis apie pareiškėjai paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymą bei kitus jos asmenybę apibūdinančius duomenis pagrįstai įvertino kaip vieną iš pagrindų netenkinti prašymo suteikti trumpalaikę išvyką.

22. Teismas konstatavo, kad Panevėžio PN direktoriaus priimtas 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. 01/10-340 „Dėl prašymo skirti trumpalaikę išvyką“ pagrįstas objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir tinkamomis teisės normomis, administracinį aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas jam suteiktos diskrecijos ribų neviršijo, todėl nurodytas administracinis sprendimas teisėtas bei pagrįstas.

III.

23. Pareiškėja V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundo nagrinėjimą iš naujo perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui.

24. Pareiškėja pažymi, kad jos skundo esmė yra tai, jog visą kalinimo laiką tiek dėl Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų, tiek dėl Panevėžio PN pareigūnų absoliutaus aplaidumo ir nusikalstamo abejingumo stipriai pašlijo pareiškėjos sveikata, ji liko visiškai neįgali ir nedarbinga, nes nepagrįstai ir neteisėtai buvo suvaržytos pareiškėjos teisės gauti medicininę pagalbą dėl sveikatos pablogėjimo.

25. Pareiškėjos teigimu, teismas neišsiaiškino, kodėl gydytoja R. P. su pareiškėja (garbaus amžiaus (duomenys neskelbtini) ligone) elgėsi netinkamai, grubiai, nors gydytojos kabinete pareiškėja elgėsi ramiai, deramai ir tinkamai, bet po gydytojos psichologinio smurto buvo ištikta šoko, sukrėsta. Gydytoja pareiškėjos apžiūrėti nesiruošė ir neapžiūrėjo, nesiūlė vykti į ligoninę, nesiūlė nuvežti pas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teigia, kad nei Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyba, nei Laisvės atėmimo vietų ligoninė neturi (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo pareiškėją išleisti arba patys nuvežti į Klaipėdos (duomenys neskelbtini) ligoninę, kurios įskaitoje pareiškėja yra jau daug metų. Teismas neišsiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 17 d., 2017 m. spalio 9 d., 2017 m. spalio 10 d., 2017 m. spalio 12 d. registruotų prašymų Panevėžio PN direktoriui (kai kurių prašymų net neregistravo), nors jie buvo pateikti byloje. Taip pat pareiškėja nurodo, kad teismas neišreikalavo telefoninių pokalbių išklotinės, kurioje būtų užfiksuoti pokalbiai, jog ji prašė užregistruoti į priėmimą pas (duomenys neskelbtini).

26. Pareiškėjos nuomone, Panevėžio PN pareigūnai, nagrinėdami pareiškėjos prašymą suteikti trumpalaikę išvyką dėl pablogėjusios sveikatos būklės, tyrė ne tik abejingai, aplaidžiai, bet ir skubiai, nereagavo į jos skundus dėl Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų netinkamų veiksmų ir neveikimo. Dėl Panevėžio PN pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo (akivaizdaus aplaidumo) ir dėl to, kad jos teisės buvo grubiai pažeidinėjamos, ji buvo dideliame strese, įtampoje, patyrė skaudžias pasekmes sveikatai (dėl ligų progresavimo pareiškėja visiškai neteko darbingumo). Be to, pataisos namų pareigūnai pažymoje apie paleidimą prie pareiškėjos tik vieno BK 154 straipsnio prirašė dar ir 155 straipsnį, kas neatitinka tikrovės, bet teismas neprijungė prie bylos pareiškėjos pateiktą, Panevėžio PN ištaisytą Pažymą apie paleidimą.

27. Pareiškėjos nuomone, teismas nesilaikė pagrindinių procedūros taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei teismo sprendimo pagrįstumą (pareiškėja nebuvo tinkamai išklausyta, dėl sveikatos būklės neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų ir įrodymų, o jai atstovavusi advokatė nebuvo susipažinusi su byla, nebuvo pasiruošusi ginti jos interesus šioje byloje, todėl net paaiškinimų teismui nepateikė). Taip pat teismas nevertino ir nepasisakė dėl pateiktų dokumentų apie pareiškėjos visiškai netektą darbingumą, nenagrinėjo jos pateiktų rašytinių dokumentų dėl gydytojų netinkamų veiksmų ir neveikimo, neįvertino į bylą pateiktų įrodymų reikšmingumo, neišreikalavo papildomų dokumentų, nepatikrino faktų, neiškvietė liudytojų, kurie būtų galėję suteikti reikšmingos informacijos objektyviam bylos nagrinėjimui.

28. Pareiškėja papildomai pateiktame paaiškinime nurodo, kad dėl jai paskirtos advokatės G. S. neveikimo ir aplaidumo veikiant prieš pareiškėjos valią ir nebendradarbiaujant su ja, liko daug neatsakytų klausimų ir nepanaudotos visos įstatymų nurodytos gynybos priemonės bei būdai, todėl tam, kad būtų pateikta visa informacija ir išaiškintos visos aplinkybės betarpiškai susijusios su nagrinėjamu ginču, kurios būtų turėjusios ypatingą reikšmę teisingam ir sąžiningam bylos išnagrinėjimui bei kitokiam teismo sprendimo priėmimui, byla turėtų būti nagrinėjama pirmosios instancijos teismo iš naujo.

29. Atsakovas Panevėžio PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nurodo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą sieja su daugeliu faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui arba kurių pagrįstumo nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas – tai iš esmės yra aplinkybės, susiję su pareiškėjai pataisos namuose teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėtų pasisakyti ir vertinti naujų, apeliaciniame skunde nurodomų, tačiau pirmosios instancijos teisme nenagrinėtų aplinkybių, t. y. aplinkybių, susijusių su pareiškėjai neva nesuteiktomis arba netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis pataisos įstaigoje ir dėl to neva pablogėjusia jos sveikatos būkle.

Panevėžio PN kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos argumentus, jog teismas išsamiai nenagrinėjo pareiškėjos Panevėžio PN direktoriui pateiktuose prašymuose išsakytų nusiskundimų. Teismas į pirmiau minėtuose prašymuose esančią informaciją atsižvelgė ir įvertino tiek, kiek ji susijusi su byloje nagrinėjamu dalyku. Tiek prašyme pataisos namų direktoriui, tiek pokalbyje su Kriminalinės žvalgybos skyriaus atstove pareiškėja prašė išleisti ją į planinę konsultaciją (kaip apeliaciniame skunde teigia pati pareiškėja, (duomenys neskelbtini) jai buvo diagnozuota dar 2006 metais), jokios įrodymais pagrįstos informacijos, kad konsultacija yra itin svarbi ir neatidėliotina, kad konsultacijos atidėjimas gali turėti neigiamų pasekmių pareiškėjos sveikatai ar pan., pareiškėja nepateikė, be to, tokios informacijos neįžvelgta ir pareiškėjos pateiktame išraše iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos. Tokių įrodymų pareiškėja nepateikė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neįrodė, kad apskritai buvo užregistruota konkrečiai konsultacijai pas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbančią gydytoją. Pareiškėja abstrakčiai nurodo, kad teismas neišreikalavo papildomų dokumentų ir nepatikrino faktų pareiškėjos surašytuose skunduose, kurie esą prieštarauja tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimams, tačiau apie kokius konkrečiai skundus kalbama ir kokia konkrečiai atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateikta informacija neatitinka tikrovės, nedetalizuoja. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog jos sveikatos pablogėjimas ir jai nustatytas neįgalumas susijęs su Panevėžio PN pareigūnų veiksmais, jokio priežastinio ryšio tarp pataisos namų sprendimo nesuteikti pareiškėjai trumpalaikės išvykos į namus ir jos sveikatos pablogėjimo bei jai nustatyto neįgalumo, nėra.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėja, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio PN 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 01/10-340 „Dėl prašymo skirti trumpalaikę išvyką“, kuriuo pareiškėjai V. M. atsisakyta suteikti trumpalaikę išvyką, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad Panevėžio PN pagrįstai ir teisėtai Sprendimu netenkino pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymo išleisti ją į trumpalaikę išvyką, kadangi pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės nepriskirtinos Taisyklių 305.1–305.3 punktuose nurodytų itin svarbių šeiminių aplinkybių kategorijai. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog teikdama 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, ji nustatyta tvarka buvo užsiregistravusi konkrečiai konsultacijai pas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbančią gydytoją, o visas reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) konsultaciją, bei siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą galėjo gauti per Panevėžio PN. Teismo vertinimu, Panevėžio PN pagrįstai atsižvelgė ir į pareiškėjai paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymą bei kitus jos asmenybę apibūdinančius duomenis.

35. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pareiškėja, laikydamasi pozicijos, kad Panevėžio PN pareigūnai neteisėtai neleido jai išvykti į trumpalaikę išvyką pas gydytoją, o pirmosios instancijos teismas nesilaikė pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos

teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

37. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja Panevėžio PN atliko jai paskirtą 90 parų arešto bausmę nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Panevėžio PN direktorių su prašymu suteikti jai trumpalaikę išvyką pas gydytoją specialistą, nes nuo 2006 m. ji yra (duomenys neskelbtini) ligonė, yra stebima gydytojo, turėjo neįgalumo pažymėjimą, kuris pasibaigęs, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje yra pareiškėjos sveikatos istorija nuo 2006 m. su reikalinga informacija dėl neįgalumo nustatymo. Panevėžio PN direktorius, skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 01/10-340 „Dėl prašymo skirti trumpalaikę išvyką“, vadovaudamasis BVK 55 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių XLI skyriaus nuostatomis, atsižvelgęs į pareiškėjos biografiją, vertybių sistemą, polinkius, bausmės trukmę, atliktą bausmės laiką, prašymo netenkino ir nesuteikė trumpalaikės išvykos į namus. Pareiškėja šį Sprendimą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka, 2017 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 2S-5840 „Dėl skundo nagrinėjimo“, pareiškėjos skundą atmetė.

38. Pagal BVK 55 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) areštą atliekantys nuteistieji, kurie gerai elgiasi, gali gauti trumpalaikę išvyką į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus dėl itin svarbių šeiminių aplinkybių. Leidimą parvykti į namus ne ilgiau kaip penkioms paroms duoda areštinės direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Apie nuteistojo išvyką į namus pranešama vietovės, į kurią vykstama, teritorinei policijos įstaigai. Išvykos į namus laikas įskaitomas į bausmės atlikimo laiką, jos išlaidas apmoka pats nuteistasis arba jo artimieji giminaičiai. Areštinės direktoriaus nutarimu išvykusių į namus nuteistųjų elgesio kontrolė Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka gali būti atliekama elektroninio stebėjimo priemonėmis. Išvykų į namus tvarką nustato Areštinių vidaus tvarkos taisyklės.

39. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d.) 304 punktas numatė, kad nuteistiesiems, kurie gerai elgiasi, gali būti suteikta trumpalaikė išvyka į namus dėl itin svarbių šeiminių aplinkybių; leidimą parvykti į namus ne ilgiau kaip penkioms paroms duoda areštinės direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Pagal Taisyklių 305 punktą nuteistajam areštu gali būti suteikta trumpalaikė išvyka į namus dėl: sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties; sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei; gaivalinės nelaimės, kuri padarė didelę materialinę žalą nuteistajam areštu arba jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams; kitų itin svarbių šeiminių aplinkybių. Pagal Taisyklių 308 punktą areštinės direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, pasinaudodamas jam BVK 55 straipsnio 5 dalimi suteikta teise, prieš priimdamas sprendimą leisti nuteistajam trumpalaikę išvyką į namus, privalo įvertinti nuteistojo areštu asmenybę ir šias aplinkybes: ar valstybės ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos išvadoje (pažymoje) dėl nuteistojo areštu sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio sunkios ligos yra pažymėta, kad ši liga yra sunki ir gresia ligonio gyvybei; ar nuteistasis areštu ir sutuoktinis arba sugyventinis ar artimieji giminaičiai, kuriems gaivalinė nelaimė padarė didelės materialinės žalos, palaiko socialinius ryšius; ar nuteistasis, atlikdamas arešto bausmę, elgiasi gerai. Taisyklių 310 punkte numatyta, kad areštinės administracija įformina šiuos dokumentus: išvadą (41 priedas), kurioje nurodomi nuteistojo biografiniai duomenys, charakteristika, duomenys apie ankstesnius teistumus, BK straipsniai, dalys ir punktai, pagal kuriuos nuteistas asmuo šiuo metu atlieka arešto bausmę, bausmės vykdymo pradžia ir pabaiga, aplinkybės, dėl kurių suteikiama trumpalaikė išvyka, ir jas patvirtinantys dokumentai, įvertintos aplinkybės, nurodytos taisyklių 308 punkte, motyvuojamas elektroninio stebėjimo priemonių taikymo poreikis, palydovo (palydos) skyrimas arba neskyrimas, trumpalaikės išvykos trukmė (parų skaičius). Išvadą pasirašo areštinės direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už darbą su nuteistaisiais, arba jo pareigas einantis pareigūnas. Jeigu atsisakoma leisti nuteistajam trumpam išvykti, areštinės direktorius, jį pavaduojantis pareigūnas arba jo pavaduotojas per vieną dieną nuo dokumentų, nurodytų taisyklių 306

punkte, gavimo privalo asmeniškai ir pasirašytinai supažindinti nuteistąjį su išvada dėl atsisakymo leisti nuteistajam trumpam išvykti į namus (44 priedas).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad Taisyklių nuostatos nenustato pareigos arešto bausmę vykdančios įstaigos administracijai nuteistajam arešto bausme privalomai suteikti trumpalaikę išvyką į namus, kaip minėta Taisyklių 304 punkte, t. y. trumpalaikė išvyka į namus gali būti suteikiama, esant Taisyklėse nustatytoms aplinkybėms (305.1 – 305.4 p.), kurios sietinos būtent su itin svarbiomis šeiminėmis aplinkybėmis, o ne su areštą atliekančio nuteistojo asmeniniais ar kitais poreikiais; taip pat turi būti pateikiami Taisyklių 306 punkte nurodyti dokumentai, pagrindžiantys 305 punkte nurodytų aplinkybių buvimą.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymą suteikti jai trumpalaikę išvyką grindė ne itin svarbiomis šeiminėmis aplinkybėmis, o būtinybe nuvykti pas gydytoją (duomenys neskelbtini), teigė, kad siekia susitvarkyti dokumentus dėl darbingumo lygio nustatymo, o darbingumo lygis (35 proc.) jai buvo nustatytas iki 2013 m. sausio 4 d. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo parengta Išvada, kurioje, be kita ko, nustatytos ir tokios reikšmingos aplinkybės, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos nėra deklaravusi, nuo 2015 m. liepos 30 d. išvykusi į Jungtinę Karalystę, ketina vykti pas draugę, gyvenančią Plungėje, paskelbus pareiškėjos atžvilgiu priimtą teismo nuosprendį dėl laisvės apribojimo, ji išvyko iš Lietuvos Respublikos, Rietavo policijos komisariate buvo pradėta jos paieškos byla, tačiau dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo nebuvo išduotas Europos arešto orderis, pareiškėja paskutinius kelerius metus buvo išvykusi į Angliją, Belgiją, Prancūziją. Išvadoje siūloma atsisakyti pareiškėjai suteikti trumpalaikę išvyką į Lietuvos Respublikoje esančius namus dėl itin svarbių šeiminių aplinkybių, nes pareiškėja nėra registruota Lietuvos Respublikoje, jos tiksli gyvenamoji vieta nežinoma, ketinimą pasitikrinti pas gydytojus netikslinga laikyti itin svarbia šeimynine aplinkybe, nes ši aplinkybė susijusi tik su jos asmeniu, o sveikatos priežiūros paslaugas teikia Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyba, taip pat įvertinta pareiškėjos asmenybė. Pareiškėja su Sprendimu nesuteikti trumpalaikės išvykos į namus supažindinta pasirašytinai 2017 m. rugpjūčio 8 d., t. y. kitą dieną po sprendimo priėmimo. Todėl, įvertinus bylos faktines aplinkybes bei aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir teisėtai ir pagrįstai nesuteikė jai trumpalaikės išvykos į namus pagal jos 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, kadangi prašyme nurodytos aplinkybės neatitiko Taisyklių 305 punkte nurodytų sąlygų.

42. Pažymėtina, kad BVK 55 straipsnio 1 dalis nustato, jog areštą atliekantys nuteistieji turi šio kodekso 11–15, 92, 93, 96–101, 106–110 straipsniuose nustatytas teises ir pareigas. BVK 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas, be kita ko, nustato nuteistųjų teisę gauti medicinos pagalbą. Pagal BVK 174 straipsnį asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus (1 d.). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą, pareigybių skaičių ir veiklos tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras ir teisingumo ministras. Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės (BVK 174 str. 2 d.). Laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (BVK 174 str. 3 d.). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija (BVK 174 str. 4 d.).

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad dėl netinkamo Panevėžio PN pareigūnų, gydytojų R. P. ir E. M. elgesio, kuomet jai neteisėtai buvo suvaržytos teisės gauti medicininę pagalbą, pablogėjo jos sveikata, ji dėl to patyrė žalą, o pirmosios instancijos teismas nesiaiškino su tuo susijusių aplinkybių, neapklausė liudytojų, todėl neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje esantys pareiškėjos asmens sveikatos istorijos įrašai patvirtina, kad pareiškėja Panevėžio PN Sveikatos tarnybos 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo nukreipta (duomenys neskelbtini) konsultacijai dėl (duomenys neskelbtini) planinės konsultacijos skyrimo (b. l. 118), tačiau pas gydytoją B. K. neatvyko 2017 m. rugpjūčio 3, 8 ir 10 dienomis. Taigi, pareiškėjai buvo sudarytos galimybės pasinaudoti reikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, be kita ko, patekti konsultacijai pas kitą gydytoją. Be to, pačiame Sprendime nurodyta, kad Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyba, esant būtinumui, siunčia ligonius į kitas medicinos pagalbos įstaigas, organizuoja pacientų siuntimą į Medicininę darbingumo

ekspertizės komisiją (b. l. 58) (t. y. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą). Pažymėtina, kad šios bylos ginčo dalykas – būtent Sprendimo nesuteikti pareiškėjai trumpalaikės išvykos teisėtumas ir pagrįstumas, būtent tokį pareiškėjos skundo reikalavimą priėmė nagrinėti pirmosios instancijos teismas (b. l. 46–48).

44. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas surinko įrodymus, susijusius su pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymo Panevėžio PN nagrinėjimu ir teismo sprendime juos įvertino, išsamiai dėl jų pasisakė. Taip pat teismo posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta pareiškėjos draugė V. M., kuri pareiškėjos teigimu, ją registravo pas gydytoją specialistą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ir pas kurią pareiškėja teigė ketinanti apsistoti trumpalaikės išvykos metu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad byloje nebuvo nustatytos reikšmingos su ginčo esme susijusios aplinkybės, galinčios turėti įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=492084900bb711ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. eA-3076-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02419-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 11.5.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sostinės teisė“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 12R-28 (toliau – ir Nutarimas) byloje dėl UAB „Sostinės teisė“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo, kuriuo pareiškėjui skirta 500 Eur bauda. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

2. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba 2017 m. gruodžio 12 d. pateikė pareiškėjui pranešimą Nr. 4-8754, informuodama, jog gavo vartotojo A. I. skundą dėl nepageidaujamos reklamos, kuriame nurodoma, jog A. I. į savo elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) gavo nepageidaujamą reklamą – brukalą be jo sutikimo. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 14 d. informavo Tarnybą, jog nesutinka su skunde išdėstytomis aplinkybėmis, nes pareiškėjo elektroninis laiškas buvo adresuotas juridiniam asmeniui – klubui „Mes galim“, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nėra ir negali būti laikomas vartotoju. Pareiškėjo elektroninis laiškas, dėl kurio Tarnybai buvo pateiktas skundas, buvo skirtas ne skundą pateikusiam A. I., o juridiniam asmeniui. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog elektroninio pašto dėžutė (duomenys neskelbtini) viešai nurodoma būtent kaip klubo „Mes galim“ elektroninio pašto dėžutė; pats A. I. 2018 m. sausio 11 d. pateikė Tarnybai įrodymus, patvirtinančius, kad adresas (duomenys neskelbtini) priklauso klubui; pačios Tarnybos pozicija.

3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2281 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 punkte, taip pat Europos Sąjungos teisės aktuose pateiktomis vartotojo sąvokomis, kur vartotoju pripažįstamas tik fizinis asmuo, ir pabrėžė, jog elektroninis laiškas buvo skirtas ne fiziniam asmeniui – vartotojui, o klubui „Mes galim“, kaip juridiniam asmeniui, kuris nėra ir negali būti laikomas vartotoju. Tarnyba nepagrįstai, remdamasi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, reklamos vartotojo sąvoką aiškino ir taikė atsietai nuo kitų, nors Reklamos įstatymo 2 straipsnio 19 punkte nurodyta, jog ši sąvoka suprantama taip,

kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme. Remiantis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, vartotoju taip pat laikomas tik fizinis asmuo. Taigi Reklamos įstatyme vartojama vartotojo sąvoka reiškia vartotoją kaip fizinį asmenį.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad elektroninis laiškas, dėl kurio buvo pateiktas skundas Tarnybai, buvo siųstas klubui „Mes galim“ dėl to, kad šis juridinis asmuo pats viešai nurodo, jog jam galima rašyti ir susisiekti su juo nurodyta elektroninio pašto dėžute. Be to, pareiškėjo siųstame elektroniniame laiške yra padaryta speciali nuoroda, kurią paspaudus, jokie pranešimai tam asmeniui siunčiami nebūtų. Todėl pareiškėjas manė, kad A. I. save nepagrįstai laikė vartotoju ir reklamos gavėju. Jei reklama skirta juridiniam asmeniui, nėra jokio pagrindo transformuoti vartotoją ir teigti, jog reklama skirta juridinio asmens atstovui, kaip fiziniam asmeniui (vartotojui).

5. Atsakovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas neginčija fakto, kad elektroninio pašto adresu (duomenys

neskelbtini) teikė informaciją apie savo teikiamas paslaugas, todėl minėtu elektroninio pašto adresu pareiškėjo teikta informacija laikytina reklama.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, reklamos vartotojas yra asmuo, kuriam yra skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Taigi, reklamos vartotojo sąvokoje nėra apibrėžta, ar reklamos vartotoju gali būti laikomas tik fizinis ar ir juridinis asmuo. Pagal Reklamos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, vertinant reklamos veiklos subjekto padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali būti taikomi tik tuomet, kai šie įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo reikalavimų arba nustato kitą reklamos naudojimo priežiūros tvarką ar reklaminės veiklos subjektų atsakomybę. Be kita ko, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad reklama elektroniniu paštu gali pasiekti tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, todėl tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi būti laikomi reklamos vartotojais. Todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nepagrįstas.

8. Atsakovas nurodė, kad tyrimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimų Tarnyba, be kita ko, gali pradėti dėl tų asmenų, kurių interesai yra pažeisti, tačiau šie asmenys nebūtinai turi būti fiziniai asmenys. A. I., kaip juridinio asmens (klubo „Mes galim“) įgaliotas atstovas, turi teisę kreiptis į Tarnybą, tam, kad būtų tinkamai apgintos Reklamos įstatyme įtvirtintos jo, kaip reklamos vartotojo, teisės.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sostinės teisė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Tarnybos 2018 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 12R-28, kuriuo už Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (reklamos siuntimo elektroniniu paštu tvarkos) pažeidimą pareiškėjui skirta 500 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas šioje byloje iš esmės kilo tik dėl to, ar Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu taikomas visiems asmenims, ar tik fiziniam asmeniui.

11. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. I. su 2017 m. gruodžio 5 d. skundu dėl nepageidaujamos iš pareiškėjo gautos reklamos kreipėsi į Tarnybą, nurodydamas, kad į savo elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) gavo nepageidaujamą reklamą be jo sutikimo. Tarnyba su 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 4-8754 kreipėsi į UAB „Sostinės teisė“ ir prašė iki 2017 m. gruodžio 22 d. pateikti išsamius paaiškinimus bei juos patvirtinančius įrodymus dėl vartotojo prašyme nurodytų aplinkybių bei pasiūlė nedelsiant nutraukti nepageidaujamos reklamos teikimą vartotojui. UAB „Sostinės teisė“ 2017 m. gruodžio 14 d. atsakyme paaiškino, kad nesutinka su skunde išdėstytomis aplinkybėmis, nes pareiškėjo elektroninis laiškas buvo adresuotas juridiniam asmeniui – klubui „Mes galim“, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nėra ir negali būti laikomas vartotoju, nes yra juridinis asmuo.

12. Tarnyba 2018 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 12R-28 pažymėjo, kad pareiškėjas, neturėdamas reklamos vartotojo A. I., atstovaujančio klubą „Mes galim“, išankstinio sutikimo ar prašymo teikti reklamą į elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) ir siųsdamas reklamos vartotojui reklamą, pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 500 Eur bauda. Su tokiu Nutarimu pareiškėjas nesutiko, pabrėždamas, jog Tarnyba neturėjo teisės pradėti ir tęsti skundo nagrinėjimo procedūros bei priimti ginčijamo Nutarimo, nes Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje

įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu fiziniam, bet ne juridiniam asmeniui.13. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog UAB „Sostinės teisė“ siųstame

elektroniniame laiške buvo reklamuojamos teisinės paslaugos. Ši informacija yra susijusi su pareiškėjo vykdoma veikla ir skatina vartotojus įsigyti nurodytas paslaugas, taigi ji laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra.

14. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad Tarnyba yra kompetentinga nagrinėti vartotojų skundus dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimų. Remdamasis Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu, teismas vertino, kad A. I., kaip juridinio asmens klubo „Mes galim“ įgaliotas atstovas, turėjo teisę kreiptis į Tarnybą.

15. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu taikomas visiems asmenims, ar tik fiziniam asmeniui. Remdamasis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 17 dalimis, teismas akcentavo, kad pagrindines įstatymo sąvokas įtvirtinančiame Reklamos įstatymo 2 straipsnyje nėra apibrėžta, ar reklamos vartotoju gali būti tik fizinis, ar ir juridinis asmuo.

16. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 12 ir 19 dalimis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, CK 6.2281 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad minėti įstatymai nėra skirti reglamentuoti Reklamos įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad remiantis juose apibrėžta vartotojo sąvoka, galima daryti išvadą, jog reklamos vartotoju gali būti laikomas tik fizinis asmuo. Kadangi reklama elektroniniu paštu gali pasiekti tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys turi būti laikomi jos vartotojais. Teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad fizinių asmenų teisė į apsaugą nuo nepageidaujamos reklamos gavimo turėtų būti saugoma labiau nei juridinių asmenų. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, atmestas kaip nepagrįstas.

17. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai sukėlė jam teisines pasekmes – baudos taikymą. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vertino, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, o Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas netenkintas, todėl nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Sostinės teisė“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog atsakovas nėra kompetentingas nagrinėti tuos Reklamos įstatymo pažeidimus, kai yra pažeidžiamos ne fizinių asmenų, kaip vartotojų, o juridinių asmenų teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjo vertinimu, teismas be pagrindo nevertino atsakovo kompetencijos (tikslų, paskirties ir funkcijų), todėl nepagrįstai pripažino atsakovą kompetentingu priimti Nutarimą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų 2, 8 ir 9 punktais ir pažymi, kad atsakovo paskirtis, tikslai ir funkcijos yra nukreipti į vartotojų teisių apsaugą ir ne maisto produktų rinkos priežiūrą. Aplinkybė, kad atsakovo funkcijų sąrašas nėra baigtinis, nereiškia, jog jo funkcijos gali būti išplėstos ir aiškinamos atsietai nuo atsakovo veiklos tikslų – vartotojų teisių apsaugos ir ne maisto produktų rinkos priežiūros. Net ir tuo atveju, jei vartotoju Reklamos įstatyme prasme turėtų būti laikomi ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, tai automatiškai nereiškia, jog atsakovas yra kompetentingas nagrinėti ir fizinių, ir juridinių asmenų pažeistų teisių klausimus. Šiuo atveju tiek atsakovas, tiek teismas neatkreipė dėmesio į Reklamos įstatymo 19 straipsnį, kuris suteikia teisę atsakovui tirti Reklamos įstatymo pažeidimus, tačiau aiškiai nurodo, jog tas turi būti atliekama vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais pagal kompetenciją.

19.2. Teismas netinkamai aiškino Reklamos įstatymo nuostatas. Šioje byloje nėra ginčo, kad elektroninis laiškas buvo

skirtas ne fiziniam asmeniui, kaip vartotojui, bet juridiniam asmeniui. Tiek atsakovas, tiek teismas, vadovaudamiesi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostata, nesirėmė kitomis Reklamos įstatymo nuostatomis ir ją aiškino ir taikė atsietai nuo kitų nuostatų. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje yra aiškiai įtvirtinta blanketinė nuostata, nukreipianti į kitą teisės aktą – Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą. Blanketinė nuostata reiškia tai, jog Reklamos įstatyme naudojama vartotojo sąvoka atitinka būtent tame įstatyme, į kurį nukreipia, nurodytą sąvoką. Remiantis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, vartotoju laikomas tik fizinis asmuo. Todėl ir Reklamos įstatyme vartojama vartotojo sąvoka reiškia vartotoją kaip fizinį asmenį. Tai, kad kitas teisės aktas reguliuoja visai kitus teisinius santykius, nereiškia, kad jame nurodomos sąvokos negali būti taikomos, jei įstatymų leidėjas blanketinės normos pagalba nurodo, kad ta sąvoka turi būti taikoma taikant Reklamos įstatymą. Reklamos įstatymą aiškinant sistemiškai, reklamos vartotoju laikomas tik fizinis asmuo.

19.3. Nagrinėjamoje byloje skundą pateikė A. I. savo, o ne klubo „Mes galim“ vardu. Skunde niekur nėra nurodyta, kad A. I. veikia kaip juridinio asmens atstovas. Kitaip tariant, pats klubas „Mes galim“ savęs nelaikė nepageidaujamos reklamos gavėju, tačiau atsakovas vis tiek nusprendė nubausti pareiškėją.

20. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas pažymi, kad kompleksiškai vertinant Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje įtvirtintą nuostatą, matyti, kad reklamos vartotojo sąvokoje nėra apibrėžta, ar reklamos vartotoju gali būti laikomas tik fizinis, ar ir juridinis asmuo. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad reklama elektroniniu paštu gali pasiekti tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, todėl, atsakovo vertinimu, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi būti laikomi reklamos vartotojais. Vertinant reklamos veiklos subjekto padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali būti taikomi tik tuomet, kai šie įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo reikalavimų arba nustato kitą reklamos naudojimo priežiūros tvarką ar reklaminės veiklos subjektų atsakomybę (Reklamos įstatymo 1 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, priimant Nutarimą, pagrįstai vadovautasi būtent Reklamos įstatyme, o ne kituose teisės aktuose įtvirtinta „reklamos vartotojo“ sąvoka.

22. Atsakovas pažymi, kad pagal Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Tarnyba atlieka šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą. Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo funkcija ir įstatymų nustatytų reikalavimų priežiūros funkcija yra skirtingos, t. y. Tarnybai vykdant įstatymų nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūros funkciją, Tarnybos kompetencijos neriboja jos kompetencija vartotojų teisių apsaugos srityje. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog Tarnyba nėra kompetentinga nagrinėti jai pateiktų asmenų skundų dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimo. Akivaizdu, jog tyrimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimų Tarnyba gali, be kita ko, pradėti dėl tų asmenų, kurių interesai yra pažeisti, tačiau šie asmenys nebūtinai turi būti fiziniai asmenys. Atsižvelgdamas į Tarnybos prašymą, A. I. infomavo Tarnybą, kad elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) priklauso juridiniam asmeniui – klubui „Mes galim“, bei pateikė dokumentus, įrodančius, kad yra įgaliotas atstovauti minėto juridinio asmens interesams. Todėl A. I., kaip juridinio asmens įgaliotas atstovas, turėjo teisę kreiptis į Tarnybą.

23. Atsakovas akcentuoja, kad ginčo dėl aplinkybių, jog apeliantas teikė nepageidaujamą reklamą elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), nors pareiškėjas nebuvo davęs sutikimo ir nebuvo užsiprenumeravęs naujienlaiškių, byloje nėra. Todėl šiuo atveju pagrįstai pripažinta, jog buvo padarytas Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Apeliantui paskirta bauda yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui, ji net 8 kartus mažesnė nei galimos sankcijos vidurkis.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tarnybos 2018 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 12R-28, kuriuo pareiškėjui skirta 500 Eur bauda už Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sostinės teisė“ skundą atmetė kaip

nepagrįstą, išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą ir padaręs išvadą, kad tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys turi būti laikomi reklamos vartotojais.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, nurodydamas, kad Reklamos įstatyme įtvirtinta „vartotojo“ sąvoka reiškia vartotoją kaip fizinį asmenį. Be to, pareiškėjas mano, jog atsakovas nėra kompetentingas nagrinėti tuos Reklamos įstatymo pažeidimus, kai yra pažeidžiamos ne fizinių asmenų, kaip vartotojų, o juridinių asmenų teisės ar teisėti interesai.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, kas laikytinas „reklamos vartotoju“ Reklamos įstatymo taikymo kontekste – ar tai yra tik fizinis asmuo, ar ši sąvoka apima ir juridinius asmenis.

28. Ginčijamame 2018 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 12R-28 Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas, neturėdamas reklamos vartotojo A. I., atstovaujančio klubą „Mes galim“, išankstinio sutikimo ar prašymo teikti reklamą į elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) ir siųsdamas reklamos vartotojui reklamą, pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui paskirta 500 Eur bauda. Savo nesutikimą su Nutarimu pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad Tarnyba neturėjo teisės pradėti skundo nagrinėjimo procedūros bei priimti ginčijamo Nutarimo, nes Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu fiziniam, bet ne juridiniam asmeniui.

29. Prieš įvertinant pareiškėjo išdėstytus argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Sostinės teisė“ siųstame elektroniniame laiške buvo reklamuojamos teisinės paslaugos, ši informacija susijusi su pareiškėjo vykdoma veikla ir skatina vartotojus įsigyti nurodytas paslaugas, taigi ji laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų dėl to, kad atsakovas neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl pareiškėjo galimai padarytų Reklamos įstatymo pažeidimų. Pagal Reklamos įstatymo (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-315 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, vadovaudamiesi šiuo ir kitais įstatymais, pagal kompetenciją atlieka Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – dėl šio įstatymo 4, 7, 8, 9, 11, 13 straipsnių, 14 straipsnio <…>, 15, 16, 17 ir 18 straipsnių nuostatų. Iš minėtos nuostatos matyti, kad Tarnyba yra kompetentinga nagrinėti skundus dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimų. Taigi Tarnybos kompetencija nagrinėti skundą dėl pareiškėjo galimai padarytų Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju priklauso nuo to, ar minimi pažeidimai patenka į Reklamos įstatymo 13 straipsnio taikymo sritį.

31. Pagal Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžta, kad reklamos vartotojas – asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Taigi Reklamos įstatymo 2 straipsnyje, apibrėžiančiame pagrindines šio įstatymo sąvokas, yra nustatyta konkreti „reklamos vartotojo“ sąvoka ir joje nėra apibrėžta, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo. Kadangi „reklamos vartotojo“ sąvoka yra apibrėžta pačiame Reklamos įstatyme, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis, kurioje numatyta, kad šiame įstatyme vartojamos sąvokos „komercinės veiklos subjektas“, „komercinis pasiūlymas“, „sprendimas dėl sandorio“, „vartotojas“, „vidutinis vartotojas“ suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme, šiuo atveju nėra aktuali. Taip pat kiti pareiškėjo minėti įstatymai nėra skirti reglamentuoti Reklamos įstatymo reguliuojamiems teisiniams santykiams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi juose apibrėžta vartotojo sąvoka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti, jog „reklamos vartotojo“ samprata apima tik fizinius asmenis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginį, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, atmetė kaip nepagrįstą.

32. Minėtą išvadą patvirtina ir kitos teisės aktuose vartojamos sąvokos. Anksčiau aptarto Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas. Pagal Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių, nustatančių Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką, 5 punktą kreiptis į Tarnybą, kad būtų pradėtas Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas, turi teisę asmenys, kurių interesai yra pažeisti, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei asmenų interesams atstovaujančios asociacijos, pateikdami Tarnybai pranešimą (skundą) raštu. Abiem aptartais atvejais vartojama sąvoka „asmuo“, nesiejant šio subjekto nei su fiziniu, nei su juridiniu asmeniu.

33. Įvertinus tai, jog nagrinėjamu atveju klubas „Mes galim“ laikytinas reklamos vartotoju Reklamos įstatymo prasme

ir aktualūs pažeidimai dėl nepageidaujamos reklamos siuntimo elektroniniu paštu klubui „Mes galim“ patenka į Reklamos įstatymo 13 straipsnio taikymo sritį, konstatuotina, jog Tarnyba turėjo kompetenciją, pagal Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nagrinėti skundą dėl pareiškėjo galimai padarytų Reklamos įstatymo pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad A. I., kaip juridinio asmens (klubo „Mes galim“) įgaliotas atstovas, turėjo teisę kreiptis į Tarnybą (Taisyklių 5 p.).

34. Pareiškėjui pažeidus Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam pagrįstai pritaikyta sankcija – bauda. Pareiškėjas argumentų dėl paskirtos baudos proporcingumo nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatuoja, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jokių abejonių dėl pareiškėjui taikytos sankcijos proporcingumo nekyla.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3046-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.3(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6824e2f00bb711ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SKP-34 „Dėl J. D. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad 2016 m. rugsėjo mėn. pateikė paraišką 49 971,50 Eur paramai gauti (toliau – ir Paraiška), kurioje nurodė, jog planuoja įgyvendinti projektą „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ (toliau – ir Projektas), kurio bendra vertė – 58 790 Eur. Pareiškėja deklaravo, kad parama reikalinga šioms investicijoms: 1) atlyginimui už konsultacijas, susijusias su aplinkosauginiu tvarumu; 2) rekreacinių objektų aplinkos tvarkymui ir apsaugos darbams; 3) rekreaciniam pažintiniam takui įrengti; 4) skulptūroms, informacinėms rodyklėms, informaciniams stendams įrengti (toliau – ir Investicijos). Agentūra 2016 m. gruodžio 12 d. pateikė pareiškėjai paklausimą Nr. S-PA-0209171, kuriuo, be kita ko, pasiūlė sumažinti prašytos paramos sumą. Jausdama spaudimą iš Agentūros darbuotojų, pareiškėja iš dalies sutiko su Agentūros pasiūlymu ir sumažino prašomos suteikti paramos sumą iki 44 514 Eur. Vienintelė investicija, kuri nesutapo su Agentūros nurodomais dydžiais, buvo rekreacinio pažintinio tako įrengimas, nes būtent tokį taką (iš medinių skiedrų) leido įrengti parengtas ir suderintas miškotvarkos projektas. Projektui buvo skirta 44 514 Eur dydžio parama. 2017 m. gegužės 22 d. pareiškėja su Agentūra sudarė paramos sutartį (toliau – ir Paramos sutartis).

3. Pareiškėja nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl rekreacinio pažintinio tako įrengimui skirtų lėšų. Pareiškėja, vykdydama Paramos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, teisės aktų nustatyta tvarka įvykdė pirkimą dėl Investicijų įsigijimo ir 2017 m. birželio 20 d. sudarė sutartį Nr. JD-AD-1 su geriausią pasiūlymą darbų daliai pateikusiu A. D. Bendra darbų kaina – 25 490 Eur, iš kurių 21 390 Eur buvo skirta rekreacinio pažintinio tako įrengimui. Sutarties objektą sudarę darbai buvo baigti ir priimti 2017 m. rugsėjo mėn. Agentūra, atlikusi pirkimų vertinimą, 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. S-KU-0242697 „Dėl pirkimo dokumentų vertinimo“ patvirtino, kad jokių pirkimo pažeidimų, turėjusių įtakos pirkimo rezultatams, nepadaryta. Pareiškėja Agentūrai 2017 m. lapkričio 2 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KU-16-1-07393-MP002 dėl lėšų, skirtų rekreaciniam pažintiniam takui įrengti (690 kv. m) išmokėjimo (toliau – ir Mokėjimo prašymas), kuriuo prašė išmokėti 18 181 Eur paskirtos paramos. Agentūra 2018 m. sausio 24 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad Mokėjimo prašymas yra įvertintas ir paramos lėšos bus išmokėtos teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau praėjus kelioms dienoms po lėšų išmokėjimo, Agentūra 2018 m. vasario 1 d. elektroniniu laišku informavo, kad, tikrinant Mokėjimo prašyme pateiktos informacijos teisingumą ir jame nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, buvo atliktas skaičiuojamųjų kainų vertinimas. Agentūros teigimu, pagal atliktą rekreacinio pažintinio tako įrengimo kainos analizę, šios investicijos rinkos kaina yra mažesnė nei ta, už kurią ji įrengė rekreacinį pažintinį taką ir neva tą patvirtina uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Civitta“ parengta ekspertinio konsultavimo ataskaita. Agentūra 2018 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-34 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“, kuriame, remdamasi patikslinta UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita (toliau – ir Ataskaita), nurodė, kad rekreacinio pažintinio tako įrengimo vidutinė rinkos vertė yra 13 447,40 Eur, o ne 21 390 Eur. Tuo pagrindu Agentūra nusprendė susigrąžinti 6 751,13 Eur permokėtos paramos už pažintinio rekreacinio tako įrengimą.

4. Pareiškėja, kritiškai vertindama Ataskaitos, kuria buvo remiamasi kaip vieninteliu pagrindu Agentūrai priimant Skundžiamą sprendimą, duomenis, užsakė ekspertizę, kurios tikslas buvo atsakyti į klausimą, kokia yra atliktų darbų, susijusių su rekreacinių objektų įrengimu (įskaitant rekreacinį pažintinį taką), vertė. Šią ekspertizę pavesta atlikti V. M. firmos „Tyrimai ir projektai“ ekspertams J. M. ir G. J. Šie reikiamą kvalifikaciją ir specialių žinių turintys ekspertai savo atlikto tyrimo rezultatus įformino 2018 m. balandžio 19 d. dalinės ekspertizės aktu Nr. 18-62 (toliau – ir Ekspertizės aktas), kuriame nurodyta, jog faktiškai atliktų darbų, susijusių su ginčo pažintinio tako įrengimu, vertė siekia 22 903 Eur (be

PVM).5. Pareiškėja teigė, kad Skundžiamame sprendime, remdamasi išimtinai Ataskaita, Agentūra padarė nepagrįstą išvadą,

jog rekreacinio pažintinio tako įrengimo darbų išlaidos tariamai viršija tokių darbų vidutinę rinkos kainą 7 942,60 Eur suma. Pareiškėja dar Paraiškos vertinimo metu Agentūros darbuotojams pateikė visą informaciją, susijusią su konkrečių paramos lėšų poreikiu Investicijoms. Projektas ir jo Investicijų dydis buvo suderintas su Agentūra, šalims pasirašant Paramos sutartį. Agentūra Skundžiamu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai keitė savo poziciją, taip pažeisdama pareiškėjos teisėtus lūkesčius gauti visą Paramos sumą. Prieš išmokėdama paramą, Agentūra įvertino pateiktus pirkimo dokumentus, susijusius su Investicijų (įskaitant rekreacinio pažintinio tako įrengimą) įsigijimu, ir jokių pažeidimų nenustatė.

6. Pareiškėjos manymu, priimant Skundžiamą sprendimą, nebuvo galima vadovautis Ataskaitos duomenimis, nes UAB „Civitta“ neturi teisės atlikti turto vertinimo bei nustatyti Projekto investicijų rinkos vertės. Projekto vietoje daugiausia buvo atliekama statybos darbų, o tokių darbų vertinimą gali atlikti tik asmenys, turintys kvalifikacijos atestatą. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Ataskaitoje pateikiamos lokalinės sąmatos, kurios sudarytos vadovaujantis UAB „Sistela“ parengtomis skaičiavimo kainomis, tačiau skaičiuojamosios kainos nėra tolygios rinkos kainoms ir nuo jų gali ženkliai skirtis, todėl Ataskaitoje neatsižvelgta į rekreacinio tako įrengimo specifiką, o į skaičiavimus neįtraukta dalis būtinų ir įvykdytų darbų. Pareiškėjos pasitelkti ekspertai, pateikdami savo išvadą iš esmės tuo pačiu klausimu, šias reikšmingas aplinkybes įvertino bei nustatė, jog ginčo investicijos kaina iš tiesų yra didesnė nei ta, kurią nurodė Agentūra. Pareiškėja nesutiko ir su Ataskaitoje pateikiama informacija, kad rekreacinis pažintinis takas yra įrengtas mažesniame plote, nei buvo nurodyta Paraiškoje ar Mokėjimo prašyme. Pačios Agentūros pasitelktų asmenų atlikti matavimai akivaizdžiai ją paneigė. Pareiškėjos manymu, Ataskaitos duomenys ir šiuo požiūriu yra klaidingi ir nepatikimi, todėl jais vadovautis nėra pagrindo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Ataskaita buvo sudaryta atlikus tyrimą, kuris buvo vykdomas vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 3.01.01:2002 „Statinių statybos resursų poreikio skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir STR 3.01.01:2002), kuris nustojo galioti nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus jį keičiančiam statybos techniniam reglamentui STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ (toliau – ir STR 1.04.04:2017). Atsižvelgdama į tai, pareiškėja darė išvadą, kad Ataskaita buvo parengta vadovaujantis negaliojančiais teisės aktais.

7. Pareiškėjos įsitikinimu, Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame yra išdėstytos tam tikros faktinės aplinkybės, pateiktas sąrašas teisės normų, kuriomis remiamasi priimant Skundžiamą sprendimą, tačiau Agentūra konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis ir nepagrindė tariamai nustatytų pažeidimų.

8. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad pareiškėja, teikdama Paraišką, patvirtino, jog prašoma paramos suma yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma, todėl pagal Paramos sutartį pareiškėjai gali būti atlyginama tik būtina ir mažiausia (ne didesnė už įprastas rinkoje egzistuojančias kainas, t. y. ne didesnė nei vidutinės rinkos kainos) Projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.10 papunktyje numatyta, kad NMA turi teisę atlikti mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų patikrinimą ir skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, todėl NMA nepažeidė teisėtų lūkesčių principo, tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažinusi mažesnę sumą, nei numatyta Mokėjimo prašyme.

10. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. lapkričio 22 d. atliko Projekto vykdymo vietos patikrą, kurios metu kilo įtarimų dėl Mokėjimo prašyme deklaruotų investicijų atlikimo padidintų įsigijimo kainų, todėl 2017 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į UAB „Civitta“ ekspertinės konsultacijos. Kadangi ekspertinės konsultacijos paruošimas užtruko ilgiau, negu buvo numatyta, siekiant nepažeisti nustatyto Mokėjimo prašymo vertinimo termino, Agentūra atliko pareiškėjos pateikto Mokėjimo prašymo įvertinimą negavusi išvados bei išmokėjo paramos lėšas pagal Mokėjimo prašymą. Tuo pačiu 2018 m. sausio 24 d. raštu Nr. NRK -391 „Dėl informacijos pateikimo“ Agentūra informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Administravimo taisyklių 10.10 punktu, atliekamas Mokėjimo prašyme deklaruotų patirtų išlaidų atitikties vidutinėms rinkos kainoms vertinimas bei, jeigu bus nustatyta, kad patirtų kainų išlaidos yra padidintos, Agentūra atliks Mokėjimo prašymo pervertinimą. 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. S-KU-0242697 „Dėl pirkimo dokumentų vertinimo“ Agentūra pareiškėją informavo tik apie tai, kad jos pateikti pirkimo dokumentai atitinka nustatytų pirkimų vykdymo taisyklių reikalavimus, tačiau šiame rašte nebuvo nurodyta, kad Agentūra vertino Projekto investicijų pagrįstumą. Agentūros

atsakymas negali būti vertinamas kaip patvirtinantis, jog Projekto investicijos įsigytos už ne aukštesnę nei vidutinę rinkos kainą.

11. Agentūros teigimu, UAB „Civitta“, atlikdama statybos skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, turėjo teisę pasitelkti ekspertus, turinčius reikiamą kvalifikaciją, žinių ir tam tikros srities sertifikatų. Sprendžiant klausimą dėl išlaidų, deklaruotų Mokėjimo prašyme, tinkamumo finansuoti nėra privalomo reikalavimo atlikti turto rinkos vertės nustatymą, todėl rinkos vidutinio kainų lygio nustatymą gali atlikti specialistai, turintys reikiamą kvalifikaciją. Nagrinėjamu atveju rekreacinio tako išlaidų įrengimo pagrįstumo ekspertinį vertinimą atliko į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įtrauktas D. L. UAB „Civitta“ ekspertų grupės vadovas D. S. ir projektų vadovė E. G. tokią ataskaitą tik pasirašė, ją patvirtindami.

12. Atsakovas paaiškino, kad UAB „Civitta“ ekspertai, vertindami Projekto investicijų kainų atitikimą rinkos kainoms, naudojosi UAB „Sistela“ nustatytomis skaičiavimo rekomendacijomis bei statybos darbų sąmatų sudarymo kompiuterine programa „Sistela“, kuri skirta darbų sąmatų skaičiavimams, investicijų planavimui bei nekilnojamojo turto atkuriamųjų kaštų nustatymui. Ataskaitoje lokalinės statybos darbų sąmatos, sudarytos panaudojant kompiuterinę programą „Sistela“, pateiktos pagal aktualius patvirtintus rekomendacinius statybos darbų įkainius bei faktinius duomenis, kurie buvo nustatyti patikros vietoje metu. Dėl skundo teiginių, kad skaičiuojamosios kainos nėra tolygios rinkos kainoms ir nuo jų gali ženkliai skirtis, Agentūra pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodė faktorių, turinčių įtakos statybos darbų kainai, jie nėra minimi ir Ekspertizės akte, nors Ekspertizės akte nurodyta rekreacinio tako įrengimo vieno kvadrato kaina (33,02 Eur) ženkliai skiriasi nuo kvadrato kainos, nurodytos Ataskaitoje (23,58 Eur). Ekspertizės akte yra pateiktas apibendrintas rekreacinio tako įrengimo kvadratinio metro kainos skaičiavimas, pagrindu laikant jau apskaičiuotą darbų vieneto kainą ir darbų kiekį, kas neatitinka STR nuostatų. Ataskaitoje skaičiuojamųjų kainų apskaičiavimas atliktas remiantis medžiagų kaina, darbų kiekiu bei pridėtinėmis išlaidomis, kurios atspindi faktorius, kurie papildomai daro įtaką skaičiuojamosios statybos darbų kainos dydžiui.

13. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad, vertindamas Mokėjimo prašymą, vadovavosi galiojančiu STR 1.01.03:2017, todėl skundo argumentas dėl netinkamo statybos norminio akto taikymo nepagrįstas.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos J. D. skundą atmetė.15. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pripažinta netinkama finansuoti ginčo

investicijų išlaidų dalis ir nuspręsta susigrąžinti dalį pareiškėjai išmokėtos paramos sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.16. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikė Paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020

metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-418 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Pareiškėja ir Agentūra 2017 m. gegužės 22 d. sudarė paramos sutartį Nr. 21EA-KU16-1-07393-PR001 dėl projekto „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė (duomenys neskelbtini) miške“ įgyvendinimo. Pareiškėja 2017 m. spalio 31 d. pateikė NMA tarpinį mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KU-16-1-07393-MP001, o 2017 m. lapkričio 2 d. – tarpinį mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KU-16-1-07393-MP002. NMA, įvertinusi mokėjimo prašymus, pareiškėjai išmokėjo prašomas sumas.

17. NMA Kontrolės departamento Utenos patikrų vietoje skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. atliko patikrą Projekto įgyvendinimo vietoje, kurios metu nustatyta, kad faktiškai įrengtų rekreacinių pažintinių takų plotas – 678,7 kv. m (tako plotis – 1,22 m, ilgis – 565,6 m). NMA 2017 m. lapkričio 24 d. inicijavo Mokėjimo prašyme deklaruoto rekreacinio pažintinio tako kainos atitikties vidutinėms rinkos kainoms ekspertinį vertinimą, kurį jos pavedimu atliko UAB „Civitta“. NMA 2018 m. sausio 24 d. raštu Nr. BRK-391 informavo pareiškėją, kad Mokėjimo prašymas įvertintas, bei nurodė, kad atliekamas paramos gavėjo Investicijų įsigijimo kainų ekspertinis vertinimas ir tikrinama, ar įsigytos Investicijos neviršija vidutinių rinkos kainų. Rašte taip pat buvo nurodyta, kad, jeigu bus nustatyta, jog Investicijos įsigytos už didesnes kainas, nei vidutinės rinkos kainos, bus pervertinamas Mokėjimo prašymas.

18. UAB „Civitta“ pateikė 2018 m. sausio 29 d. Ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. 104/2017-51, kurioje konstatavo, kad pirkimo dokumentuose nurodyto rekreacinio pažintinio tako (690 kv. m) vidutinė rinkos vertė yra 13

447,40 Eur (be PVM), o pareiškėja pateiktame Mokėjimo prašyme deklaravo 21 390,00 Eur (be PVM) vertę. NMA 2018 m. vasario 1 d. elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjai laišką ir ją supažindino su ekspertinio vertinimo metu nustatytomis Mokėjimo prašyme deklaruotos investicijos vidutinėmis kainomis bei paprašė pateikti papildomą informaciją. NMA 2018 m. vasario 7 d. gavo pareiškėjos raštą, kuriame pareiškėja pateikė nesutikimo su išvadomis argumentus. UAB „Civitta“ peržiūrėjo Pareiškėjos prieštaravimą bei 2018 m. vasario 19 d. pateikė NMA patikslintą ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. 104/2017-51, kurioje nurodė, kad pareiškėjos prieštaravime pateikta papildoma informacija ir paaiškinimai neturi įtakos ataskaitoje pateiktoms išvadoms.

19. NMA, remdamasi Ataskaita bei Įgyvendinimo taisyklių 63, 64 punktais, Administravimo taisyklių 182, 183, 235.3 ir 235.12 punktais bei Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Grąžintinų lėšų taisyklės), 7.1.3 papunkčiu, 2018 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-34, kuriame pripažino Mokėjimo prašyme nurodytas 7 942,60 Eur išlaidas netinkamomis finansuoti bei nusprendė susigrąžinti neteisėtai išmokėtą 6 751,13 Eur paramos sumą (7 942,60 Eur x 84,99905 proc. paramos intensyvumas). NMA 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. BRK-1382 informavo pareiškėją apie 2018 m. kovo 19 d. priimtą sprendimą Nr. SKP-34 ir paprašė per 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto išsiuntimo datos susidariusią 6 751,13 Eur skolos sumą pervesti į NMA sąskaitą.

20. Nustatyta, kad Agentūra, vertindama Mokėjimo prašymą ir tikrindama jame pateiktos informacijos teisingumą bei nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, kilus abejonių dėl išlaidų Investicijoms pagrįstumo, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo išnagrinėti pirkimo dokumentai, nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą ir nustatyta, kad pareiškėjos investicijos (rekreacinio pažintinio tako) darbų vertė viršija rinkos kainą. Nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų dalis – 7 942,60 Eur. Atsižvelgiant į tai, Skundžiamu sprendimu nuspręsta susigrąžinti dalį pareiškėjai pagal jos pateiktą Mokėjimo prašymą išmokėtos sumos.

21. Teismas vadovavosi Administravimo taisyklių 235.3 ir 235.12 punktais, Įgyvendinimo taisyklių 31.2, 33.3 punktais ir darė išvadą, kad Agentūra turi teisę nepagrįstai didelių išlaidų nefinansuoti, nustačiusi, jog pareiškėjas investicijas įsigijo už nepagrįstai didelę kainą, t. y. už tokią kainą, kuri nebuvo būtina Projektui vykdyti. Ši Agentūros teisė negali būti vertinama kaip vienašalis paramos sutarties sąlygų keitimas.

22. Vadovaudamasis Administravimo taisyklių 10.10 punktu, teismas pažymėjo, kad Agentūrai 2017 m. lapkričio 22 d. atliekant Projekto vykdymo vietos patikrą, kilo įtarimų dėl Mokėjimo prašyme deklaruotų investicijų padidintų įsigijimo kainų, todėl 2017 m. lapkričio 24 d. Agentūra kreipėsi į UAB „Civitta“ ekspertinės konsultacijos dėl Mokėjimo prašyme deklaruotų investicijų pagrįstumo. Agentūra pripažino, kad ekspertinės konsultacijos išvados jai buvo pateiktos jau po Mokėjimo prašymo įvertinimo termino, tačiau pažymėjo, kad aukščiau aptartų teisės aktų nuostatos kontroliuojančiai institucijai neužkerta kelio jau po Mokėjimo prašymo įvertinimo nustačius pažeidimus taikyti sankcijas. Pareiškėja apie atliekamą ekspertinį vertinimą buvo informuota Agentūros 2018 m. sausio 24 d. raštu Nr. NRK -391 „Dėl informacijos pateikimo“.

23. Teismas pažymėjo, kad atsakovo vertinimas dėl Mokėjimo prašyme deklaruotų kainų pripažinimo netinkamomis finansuoti išlaidomis grindžiamas Ataskaitos duomenimis. Ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurį teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu. Nustatyta, kad UAB „Civitta“ su Agentūra yra sudariusi ekspertinio konsultavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju ekspertinį vertinimą atliko UAB „Civitta“ pasitelktas teismo ekspertas D. L., kuriam suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto vadovo, ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo pareigas ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas (kvalifikacijos atestatai Nr. 29670, Nr. 12003, Nr. 12760, Nr. 21322).

24. Pareiškėjos nurodytos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 4 straipsnio nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos, kadangi sprendžiant klausimą dėl išlaidų, deklaruotų Mokėjimo prašyme, tinkamumo finansuoti nėra privalomo reikalavimo atlikti privalomojo turto rinkos vertės nustatymo. Šiuo atveju teisinę reikšmę turi skaičiuojamųjų kainų nustatymas, parengtas vadovaujantis vidutinėmis rinkos kainomis, todėl rinkos vidutinio kainų lygio nustatymą gali atlikti specialistai, turintys reikiamą kvalifikaciją. Teismui abejonių dėl tinkamos eksperto D. L. kvalifikacijos nekilo. Ataskaitos išvadas pasirašę UAB „Civitta“ ekspertų grupės vadovas ir projektų vadovė tik patvirtino Ataskaitą, teismo vertinimu, šių asmenų kvalifikacija jokios reikšmės bylai neturi.

25. Ekspertas, atlikęs vertinimą, padarė šias išvadas: deklaruota rekreacinio pažintinio tako 690 kv. m, o patikros vietoje metu nustatyta 678,7 kv. m, deklaruota kaina be PVM – 21 390 Eur, o nustatyta – 13 447,40 Eur. Taigi, ekspertinio

tyrimo duomenys rodo, kad Mokėjimo prašyme nurodytos investicijos įsigytos už aukštesnę nei vidutinę rinkos kainą.26. Pareiškėja, siekdama paneigti Ataskaitos išvadas dėl padidintos tako įrengimo darbų kainos, užsakė individualų

ekspertinį tyrimą, kurį atliko mažosios bendrijos „Tyrimai ir projektai“ specialistai J. M. ir G. J. Ekspertinio tyrimo rezultatai yra įforminti 2018 m. balandžio 19 d. dalinės ekspertizės akte Nr. 18-62T. Susipažinęs su Ekspertizės akto išvadomis, teismas sprendė, kad jos nepaneigia Ataskaitos. Nustatyta, kad tiek Ataskaitos, tiek Ekspertizės akto išvados suformuotos atlikus sąmatinius skaičiavimus pagal tą pačią metodiką, t. y. pagal Projekto įgyvendinimo vietoje nustatytas darbų apimtis, naudojantis statybų skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis ir vadovaujantis 2017 m. kovo mėn. galiojusiais statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais. Tokiu būdu buvo nustatyta faktiškai atliktų statybos darbų skaičiuojamoji rinkos kaina (vidutinė statybos darbų kaina rinkoje pagal sąmatinės programos „Sistela“ duomenis). Tačiau Ataskaitoje ir Ekspertizės akte pateikiamos investicijų vertės skiriasi. Aiškindamas Ataskaitos ir Ekspertizės akto skirtumus, teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Civitta“ samdomas ekspertas D. L. nurodė, jog sumos skiriasi, nes jis vertinimą atliko pagal suformuluotą užduotį – nustatyti, ar rekreacinio pažintinio tako įrengimo darbų kaina neviršija rinkos kainos pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienai. Tako paruošiamieji darbai neįėjo į vertinimą, kadangi pateko į pirmąjį Projekto įgyvendinimo etapą. Liudytojas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad atliktus darbus klasifikavo ir suteikė jiems kodus, kurie, jo manymu, artimiausiai atitinka atliktų darbų aprašymą.

27. Tuo tarpu iš prie Ekspertizės akto pridėtos lokalinės sąmatos matyti, kad apskaičiuojant tako kainą, buvo įtraukta ir darbų, kurie buvo atlikti pirmajame Projekto etape ir gautas finansavimas pagal pirmąjį mokėjimo prašymą, vertė. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme liudytoju apklaustas ekspertizę atlikęs J. M.

28. Dėl rekreacinio pažintinio tako ploto nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 12 d. patikros vietoje metu buvo atliktas medinių skiedrų tako darbų ir elementų grupių bei apimties nustatymo įvertinimas, matavimai. Atliekant patikrą vietoje, atlikti trys tako pločio matavimai ir nustatyti šie rodikliai: 127 cm; 125,5 cm ir 123 cm. Pareiškėjos naudai buvo nustatytas maksimalus tako plotis – 127 cm. Iš Agentūros teismui teiktų rašytinių paaiškinimų matyti, kad plotis reikšmingas skaičiuojant skiedrų užpildymo tūrį, atimant tako borto storį (2 bortai po 5 cm kiekvienoje pusėje), t. y. 10 cm. Atsižvelgiant į tai, rekreacinio tako plotis buvo apskaičiuotas taip: 1,27 m (tako plotis) – 0,1 m (bortų plotis) = 1,17 m. Be to, atliekant sąmatinius skaičiavimus taip pat buvo skaičiuojama pareiškėjos naudai – laikoma, kad yra 10 proc. papildomų medžiagų ir papildomų mechanizmų rodiklis, kai įprastai procentinė išraiška siekia 3–5 proc. Patikros metu nustatyta, kad medinis skiedrų takas – 565,6 m, plotis – 1,2 m (vidutinė matavimų reikšmė), plotas – 678,7 kv. m. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas ekspertinį vertinimą atlikęs D. L. taip pat patvirtino, kad apskaičiuojant tako plotį eliminavo tako bortų plotį. Tačiau iš pareiškėjos pateikto Ekspertizės akto ir ekspertinį vertinimą atlikusio liudytojo J. M. paaiškinimų matyti, kad šiuo atveju matuojant tako plotą nebuvo eliminuotas borto plotis.

29. Pareiškėja Ataskaitos nepagrįstumą motyvavo ir tuo, kad buvo vadovaujamasi negaliojančiomis statybos darbų atlikimą reglamentuojančiomis teisės normos. Tokie pareiškėjos skundo argumentai teismo įvertinti kaip nepagrįsti, nes Ataskaitoje nurodyta, jog įvertinant Paraiškos pateikimo datą (2016 m. rugsėjo 26 d.) ir tai, kad ekspertas neturi pareigos vertinti Paraiškos turinio, vertinimuose vadovautasi STR 1.01.03:2017, galiojusiu sutarties Nr. JD-AD-1 sudarymo dieną (2017 m. birželio 20 d.). Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, darė išvadą, kad abejoti UAB „Civitta“ Ataskaitos teisingumu nėra pagrindo. Ekspertinis tyrimas atitinka įrodymų objektyvumo reikalavimus, Ekspertizės akto išvados Ataskaitos išvadų nepaneigia.

30. Pareiškėjos teiginį, kad Skundžiamas sprendimas grindžiamas vien tik Ataskaita, teismas taip pat laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad Agentūra ne tik užsakė ekspertinį vertinimą, bet ir atliko savarankišką galimo pažeidimo tyrimą, t. y. vertino kartu su Mokėjimo prašymu pateiktus dokumentus, atliko patikrą Projekto įgyvendinimo vietoje.

31. Teismas, remdamasis surinktų įrodymų visuma, darė išvadą, kad Agentūra pagrįstai nustatė, kad tako įrengimo darbų kaina viršijo tokių darbų vidutinę rinkos kainą 7 942,60 Eur suma. Kadangi Administravimo taisyklių 5.10 punkte numatyta, jog NMA turi teisę atlikti mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų patikrinimą ir skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, teismas taip pat darė išvadą, kad NMA nepažeidė teisėtų lūkesčių principo, tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažinusi mažesnę sumą, nei numatyta Mokėjimo prašyme.

32. Vadovaudamasis Įgyvendinimo taisyklių 63 punktu, Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones taikymo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929, 23 eilute, Administravimo taisyklių 7.1.3 punktu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas sankcijos dydis atitinka aukščiau nurodytą teisinį

reguliavimą. Pareiškėja jokių argumentų dėl sankcijos dydžio apskaičiavimo teisingumo nereiškė.33. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Agentūra Skundžiamame sprendime pagrįstai

pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų (7 942,60 Eur) nepagrįstomis ir nusprendė susigrąžinti neteisėtai išmokėtą 6 751,13 Eur paramos sumą. Skundžiamame sprendime nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinti Mokėjimo prašymo vertinimo metu surinkti įrodymai, pateiktos galiojančiu teisiniu reguliavimu paremtos išvados. Taigi, teismas vertino, kad Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Be to, pažymėjo, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie Mokėjimo prašymo vertinimo procedūrą, jai buvo išsiųstos ekspertinio vertinimo ataskaitos, ji turėjo teisę teikti paaiškinimus ir įrodymus dėl nustatytų pažeidimų. Todėl teismas sprendė, kad panaikinti Agentūros 2018 m. kovo 19 d. sprendimą pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III.

34. Pareiškėja J. D. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliaciniame skunde pareiškėja vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

34.1. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šiuo atveju prioritetas nemotyvuotai buvo suteiktas Ataskaitai, nors teismas nenurodė jokių kriterijų, kodėl turi būti vadovaujamasi išimtinai Ataskaitos duomenimis, o ne kitais į bylą pateiktais įrodymais. Tiek Administravimo taisyklės, tiek Įgyvendinimo taisyklės prie tinkamų finansuoti išlaidų priskiria tokias, kurios neviršija vidutinių rinkos kainų. Pareiškėja įgyvendino Projektą neviršydama Investicijų vidutinių rinkos kainų. Šia aplinkybę patvirtina bylos medžiaga (įrodymai).

34.2. Pareiškėja pabrėžia, jog reikalingus darbus įsigijo laikydamasi teisinio reguliavimo, įtvirtinto Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-924 (toliau – ir Pirkimo taisyklės). Buvo atlikta tiekėjų apklausa, gauti jų komerciniai pasiūlymai bei pasirinktas mažiausią kainą pasiūlęs tiekėjas, su kuriuo sudaryta sutartis. Faktas, kad rekreacinio pažintinio tako įrengimo darbai buvo įsigyti vadovaujantis Pirkimo taisyklėmis ir jose nustatytomis procedūromis, savaime įrodo, kad šios Projekto investicijos kaina neviršijo rinkos kainos. Be to, Agentūra dar 2017 m. rugsėjo 25 d. įvertino pareiškėjos pateiktus pirkimo dokumentus, taigi pareiškėjos atlikto pirkimo rezultatai yra objektyvūs ir atitinkantys realią situaciją rinkoje. Pagal rangovų (tiekėjų) pasiūlymus konkrečiam objektui ir gali būti nustatyta darbų rinkos kaina. Statybos skaičiuojamosios kainos nustatymas nereiškia darbų vidutinės rinkos kainos nustatymo, nes taikant minėtą metodą yra nevertinamos tos aplinkybės, kurios daro įtaką darbų kainai (t. y. objekto specifikacija, lokacija ir pan.). Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netyrė ir nevertino pareiškėjos argumentų bei pateiktų įrodymų, liudijančių tinkamą pirkimo procedūrų įvykdymą. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

34.3. Pareiškėja į bylą yra pateikusi Ekspertizės aktą. Statybų srities ekspertų, turinčių reikiamą kvalifikaciją, skaičiavimai akivaizdžiai paneigia tą rekreacinio pažintinio tako įrengimo (statybos) darbų kainą, kurią nustatė UAB „Civitta“. Pirmajame Projekto įgyvendinimo etape įvykdytų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų negalima tapatinti su tais darbais, kurie įtraukti į Ekspertizės akte pateiktą lokalinę sąmatą. Pradėjus įrenginėti pažintinį taką, kaip atskirą objektą, tako konstrukcijų įrengimui, toje žemės sklypo dalyje buvo būtini kiti paruošiamieji darbai. Todėl aplinkybė dėl paruošiamųjų darbų įtraukimo įrodo būtent Ataskaitos, o ne Ekspertizės akto trūkumus. Be to, paruošiamųjų darbų kaina itin maža (625,54 Eur), todėl net šią sumą atėmus iš bendros statybos darbų kainos, nurodytos Ekspertizės akte, rekreacinio pažintinio tako įrengimo darbų kaina būtų 22 277,46 Eur. Ataskaitos duomenys apie tako bortų plotį yra akivaizdžiai neteisingi. Tiek iš Ataskaitoje esančių nuotraukų, tiek iš Ekspertizės akto turinį sudarančių nuotraukų matyti, kad pažintinio tako medinio borto plotis tikrai nesiekia 5 cm. Pareiškėjos pasitelkti ekspertai, atlikę patikrą vietoje, nustatė, kokie darbai faktiškai buvo atlikti pagal sąmatinės programos „Sistela“ kodus bei apskaičiavo jų kainą. Statybos darbus pagal jų kodus teisingai nustatė būtent pareiškėjos pasitelkti ekspertai.

34.4. UAB „Civitta“ tyrimą atliko vadovaudamasi STR 3.01.01:2002, kuris nustojo galioti nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus jį keičiančiam STR 1.04.04:2017. Taigi Ataskaita parengta vadovaujantis negaliojančiais teisės aktais.

34.5. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 10 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A-496-415/2018 ir pažymi, kad Ataskaitos duomenys negali būti laikomi patikimais, nes šį dokumentą parengęs subjektas neatitinka LVAT praktikoje nurodytos sąlygos, keliamos jo kvalifikacijai ir profesionalumui. UAB „Civitta“ darbuotojai (D. S. ir E. G.) reikiamos kvalifikacijos statybų srityje neturi, tačiau prieš tvirtindami Ataskaitą privalėjo įvertinti jos turinį. D. L. konkrečių išvadų neformulavo ir dėl jų neprisiėmė jokios atsakomybės, Ataskaitoje niekur nėra nurodyta, kad ją būtų rengęs D. L. Teismas neatsižvelgė į tai, kad D. L. dalies kvalifikacijos atestatų galiojimas yra sustabdytas, o vėliau net ir panaikintas.

34.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nepagrįstai nuspręsta, kad Skundžiamas sprendimas atitinka jam keliamus reikalavimus. Atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, vadovavosi išimtinai tik Ataskaita. Taigi atsakovo tyrimas, susijęs su per didelėmis investicijų kainomis, nebuvo išsamus, objektyvus ir pakankamas priimti sprendimą sumažinti pareiškėjai skiriamos paramos sumą. Teismas turėjo objektyvų pagrindą pripažinti, kad Skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

35. Atsakovas Agentūra pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja vadovaujasi pagrindais, kuriais buvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje išsamiai įvertinti visi esantys įrodymai, išanalizuotos aktualios ir reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjos argumentus, kad ji įgyvendino Projektą neviršydama investicijų vidutinių rinkos kainų, paneigia NMA pateikta Ataskaita. Pareiškėja klaidingai prilygina pirkimo procedūrų laikymąsi vidutinės rinkos kainos atitikčiai. Pareiškėja painioja du dalykus – pirkimo dokumentų vertinimą ir Projekto investicijų vertinimą. Vertinant komercinius pasiūlymus, nėra nagrinėjama, ar ten nurodytos kainos atitinka rinkos kainas ar ne. NMA neteikė jokių pretenzijų dėl komercinių pasiūlymų, nes pirkimo etape buvo vertinamas jų lygiavertiškumas, o ne kainos ar kiti rodikliai.

37. Atsakovas nesutinka, kad statybos skaičiuojamosios kainos nustatymas nereiškia darbų vidutinės rinkos kainos nustatymo. NMA vadovavosi statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis (programa „Sistela“). Priešingai nei teigia pareiškėja, remiantis statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis, buvo vadovaujamasi kainų vidurkiais, t. y. vidutine rinkos kaina. Pačios pareiškėjos pasitelkti asmenys, pateikę savo išvadą, vadovavosi būtent programa „Sistela“. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pasirašius darbų priėmimo–perdavimo aktą, NMA apskritai netenka galimybės tikrinti deklaruotas išlaidas.

38. Ataskaitoje nurodyta, kad ekspertinį vertinimą atliko į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įtrauktas D. L., kurio kvalifikacijos tinkamumas yra neabejotinas. Atsakovas pažymi, kad pirmajame Projekto įgyvendinimo etape įvykdytų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų negalima tapatinti su tais darbais, kurie įtraukti į Ekspertizės akte pateiktą lokalinę sąmatą. Pareiškėjos pasitelktas asmuo pats patvirtino, kad apskaičiuodamas išlaidas įtraukė ir darbų, kurie buvo atlikti pirmajame Projekto etape ir kuriems gautas finansavimas pagal pirmąjį mokėjimo prašymą, išlaidas. Dėl pareiškėjos minimos LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A-469-415/2018 atsakovas akcentuoja, kad asmuo, atlikęs išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę – D. L. – atitinka keliamus reikalavimus. Atlikdamas ekspertizę, jis buvo kvalifikuotas pagal visus nurodytus atestatus.

39. Atsakovas vadovaujasi LVAT 2016 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016, kurioje nebuvo laikoma, kad NMA sprendimas, priimtas vadovaujantis UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita, yra nepagrįstas. Anot atsakovo, Ataskaita yra skirta išimtinai NMA kaip pagalbinė priemonė, padedanti priimti galutinį sprendimą (individualų administracinį aktą). Ataskaitoje aiškiai nurodyta, jog vertinimą atliko UAB „Civitta“ ekspertai, o ne D. S. ir E. G. Atsakovas akcentuoja, kad nors pareiškėja nurodo, jog Ataskaitoje buvo vadovaujamasi negaliojančiu reglamentu STR 3.01.01:2002, tačiau Ataskaitoje nurodyta, kad vadovaujamasi galiojančiu STR 1.04.04:2017.

Teisėjų kolegija


40. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. SKP-34 „Dėl J. D. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų

ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ dalies susigrąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.41. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą,

kuriuo būtų patenkintas jos skundas. Pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, dėl ko neišsamiai ir nevisapusiškai nustatytos ginčo aplinkybės, netinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos bei nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos.

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 3D-452 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-418 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kurioms didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ įgyvendinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929 patvirtintos Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones taikymo metodikos (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 3D-301 redakcija) nuostatos.

44. Aiškindamas analogiškas teisės nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o Agentūra, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamąją kainų ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr. 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).

45. Pažymėtina, jog teismų praktikoje tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, atsižvelgiama į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstą teisę atlikti ekspertinį tyrimą, derančią su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principą). Antra, daromų išvadų pagrįstumą: išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimą (profesinių sprendimų skaidrumo principą). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

46. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik UAB „Civitta“ parengtos Ataskaitos išvadomis. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad Agentūra, remdamasi ekspertų išvadomis, nustato ir įvertina faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kainos, paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatydama paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydį, taikydama sankciją, gali vadovautis ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017). Taigi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Agentūros užsakymu UAB „Civitta“ atliktos skaičiuojamų kainų ekspertizės ataskaitos yra tik vienas iš įrodymų byloje, kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017; 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3859-438/2018). Vienu iš tokių Agentūros atlikto ekspertinio tyrimo rezultatus paneigiančių įrodymų teismų praktikoje pripažįstama eksperto išvada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018). Byloje nustatyta, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti atliktų darbų, susijusių su rekreacinių objektų įrengimu (įskaitant rekreacinį pažintinį taką), vertę savo iniciatyva atsakovui pateikė papildomą įrodymą – Ekspertizės aktą, tačiau jo įvertinimas kartu su Ataskaita Skundžiamame sprendime nepateiktas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė Ataskaitą bei Ekspertizės aktą teismo posėdžio metu, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, pareiškėjos pateikto įrodymo tinkamai neištyrė ir neįvertino, o rėmėsi tik savo surinktais įrodymais.

47. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad labai svarbu yra įvertinti atlikto ekspertinio tyrimo išsamumą ir patikimumą, jame padarytų išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kiek tai susiję su darbų ir paslaugų kainomis, turi būti nustatytas aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principas). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėto teismo praktikoje yra pasisakyta, kad, atliekant vidutinės rinkos kainos paskaičiavimą, UAB „Civitta“ ekspertai tokioje ataskaitoje pateikia išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių maksimalios (vidutinės) rinkos kainos, t. y. ja iš esmės yra pasiekiamas Administravimo taisyklių 5.10 punkte nustatytas tikslas išsiaiškinti, ar prekių įsigijimo kainos nebuvo nepagrįstai per didelės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-83-1062/2018; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-997-575/2017). Taigi teismų praktikoje yra pripažįstama, kad UAB „Civitta“ gali teikti tokio pobūdžio ekspertinio konsultavimo ataskaitas.

48. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad įvertinus pareiškėjos ir atsakovo pateiktus duomenis darytina išvada, jog UAB „Civitta“ Ataskaitoje nurodyti paskaičiavimai vienareikšmiškai nepagrindžia, kokio tikslaus dydžio investicijos į Projektą gali būti laikomos pagrįstomis. Pareiškėjos pateikti papildomi įrodymai taip pat patvirtina, jog pareiškėjos patirtos išlaidos Projektui įgyvendinti galėjo skirtis nuo UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatytų vidutinių rinkos verčių. Taigi Skundžiamame sprendime atsakovas nepagrindė vertinimo, kad pareiškėjos deklaruotos atliktos investicijos nebuvo pagrįstos pagal atliktų darbų kokybę ar kitus kriterijus, kurie gali daryti reikšmingą įtaką pareiškėjo turėtų investicijų dydžiui. Agentūra Ataskaitoje nurodytus faktus perkėlusi į savo Skundžiamą sprendimą, privalėjo pagrįsti, kodėl jais rėmėsi, kaip ji įsitikino tokių faktų tikslumu ir pagrįstumu, o pareiškėjos pateiktų įrodymų nepatikimumu ar neteisingumu. Agentūrai tinkamai nepagrindus ginčijamo sprendimo bei nustačius atsakovui pateiktos UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitos trūkumus, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

49. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-35/2012), todėl sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad Agentūra konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis ir nepagrindė nustatytų pažeidimų.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nepaisymas, šiuo atveju, yra savarankiškas bei pakankamas pagrindas panaikinti Skundžiamą sprendimą bei įpareigoti NMA priimti naują sprendimą ginčo klausimu, atitinkantį VAĮ reikalavimus bei ištaisius teismo nurodytus Skundžiamo sprendimo trūkumus, o pastaroji aplinkybė paneigia apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

52. Priėmus pareiškėjai J. D. palankų teismo sprendimą, ji įgijo teisę gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą

(ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.9 punktą už apeliacinį skundą maksimali priteistina suma – 2 316,75 Eur (926,7 Eur (užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) * 2,5 = 2 316,75 Eur), prašoma priteisti 800 Eur suma neviršija nustatytos maksimalios sumos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už apeliacinio skundo parengimą šioje administracinėje byloje priteisti pareiškėjai iš atsakovo prašomą sumą, t. y. 800 Eur.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SKP-34 „Dėl J. D. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ dalies susigrąžinimo“ ir įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos priimti naują sprendimą ginčo klausimu.

Priteisti pareiškėjai J. D. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.



MILDA VAINIENĖ_______________________

nauji teisės aktai - teisėkūros žinios - elektroniniai leidiniai · web view2019/11/23 ·...

Documents