TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2020-26332

2020-12-07

2020-11-18

2020-11-18

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-250-976/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09294-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.6; 1.1.9.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant vertėjai Joanai Rudzianec,

prokurorei Dainorai Miliūtei,

atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės V. G.,

gynėjui advokatui Viktorui Dovidaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 25 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžiu V. G., padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 (pakeisto 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277, įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.) redakcija), atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant Z. A. be užstato, ir baudžiamoji byla jai nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. kovo 7 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš V. G. į valstybės biudžetą išieškota dalį konfiskuotino turto (automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės atitinkanti pinigų suma – 827 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.V. G. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad ji 2019 m. kovo 5 d. apie 17 val. Vilniuje, Juodajame kel. 35, automobilių stovėjimo aikštelėje, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota RAV4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigsi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (alkoholio matuokliu nustatytas 1,86 promilės girtumas).

II. Kasacinio skundo argumentai

2.Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Motiejūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1.Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus, 3 dalį bei 72 straipsnio 5 dalį) dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir turto konfiskavimo.

2.2.Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisdamas V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepagrįstai nustatė būtinos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, jog ji visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios sąlygos, tik pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, bet išsamesnių argumentų nepateikė. Abiejų instancijų teismai V. G. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi vertino formaliai, nesigilino į priežastis ir motyvus, kodėl ji teisme pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

2.3.Kasatorius cituoja teismų praktiką ir pažymi, kad kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, toks prisipažinimas nėra savanoriškas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014), o asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, būtina vertinti kaltininko parodymus, elgesį ir kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-122-699/2018 ir kt.).

2.4.Šioje byloje V. G., nors teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad prisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, savo elgesio nevertino kritiškai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad alkoholį vartojo automobilyje, nes norėjo nusiraminti po pokalbio su sūnumi, o būdama neblaivi automobilių stovėjimo aikštelėje vairavo automobilį, nes juo buvo užstatytas kitas automobilis, kurio vairuotojas primygtinai reikalavo pasitraukti, todėl kaltinamoji, norėdama padėti, patraukė savo automobilį. Taigi nors duodama parodymus teisme V. G. ir įvardijo, kad savo poelgį vertina blogai, tačiau šio kritiško požiūrio neatspindi jos pačios parodymai, kuriuose ji bando pateisinti savo veiksmus dėl alkoholio vartojimo ir vairavimo esant neblaiviai, turint omenyje ir tai, kad kai kurių jos parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys (pvz., automobilyje nebuvo rastas alkoholio butelis, iš kurio ji gėrė, liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina kaltinamosios parodymų). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamoji nesutiko tikrintis blaivumo, taip apsunkindama teisėsaugos institucijų pareigūnams aiškintis svarbias bylos aplinkybes. Šios aplinkybės teismų praktikoje įvardijamos kaip nenuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos ir bandymas apeliuoti į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018). Teismai nesigilino į kaltinamosios parodymų pasikeitimo teisminio nagrinėjimo metu priežastis (ikiteisminio tyrimo metu neigusi savo kaltę, duodama parodymus teisme savo kaltę pripažino), pasitikėjo kaltinamosios deklaratyviais pareiškimais ir atsiprašymais, nevertino, ar jos deklaruojamas blogas savo poelgio vertinimas yra pagrįstas veiksmais (pvz., ar ji padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti bylai svarbias aplinkybes), dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai taikė BK 40 straipsnį.

2.5.Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai klaidingai aiškino ir vertino BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos – yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, – egzistavimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

2.6.Teismai neatsižvelgė į tai, kad V. G. savo parodymuose teismui neišreiškė savo kritinio požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką, taip pat neatkreipė dėmesio, kad ji turi galiojančią administracinę nuobaudą už nusižengimą, susijusį su alkoholio vartojimu (buvo neblaivi viešoje vietoje), pati kaltinamoji, apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pripažino, kad vartojo alkoholį tiesiog automobilyje. Šios byloje nustatytos aplinkybės, kurių žemesnės instancijos teismai atskirai neįvertino, kelia abejonių dėl kaltinamosios gebėjimo atsakingai vartoti alkoholį bei priimti adekvačius sprendimus jo pavartojus. Nors V. G. ir padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau Kelių eismo taisyklės buvo pažeistos šiurkščiai. Įstatymų leidėjas jau ne vienerius metus, siekdamas padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, taip užtikrinant visuomenės saugumą, griežtina atsakomybę, tačiau V. G. į tai nekreipė jokio dėmesio ir nesilaikė elementarių savo ir visuomenės narių saugumo taisyklių. Akcentuotinas ir netoleruotinas kaltinamosios elgesys atvykus policijoms pareigūnams: elgėsi agresyviai, neprisipažino vairavusi automobilį, teigdama, kad pareigūnai nematė jos vairuojančios, dėl to pareigūnams net teko panaudoti antrankius. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant V. G. asmenybę ir darant išvadą, ar yra pagrindas manyti, jog ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tai yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymo sąlygų (BK 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog V. G., atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų veikų.

2.7.Iš teismų sprendimų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir vertindamas laiduotojos tinkamumą ir jos realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajai, o apeliacinės instancijos teismas, pritardamas laiduotojos paskyrimui, nesilaikė teismų praktikos taikant BK 40 straipsnio 3 dalį (skunde minimos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018 ir kt.). Šioje byloje teismai nesigilino, kaip ir kokią įtaką paskirta laiduotoja gali daryti kaltinamajai, o tiesiog nurodė, kad laiduotojai ir kaltinamoji gerai sutaria ir artimai bendrauja. Tokia aplinkybė nesuponuoja išvados, kad Z. A. darys teigiamą įtaką ar apskritai gali daryti teigiamą įtaką savo dukteriai V. G., kuri yra jau suaugusi ir savarankiška. Z. A. galimybė daryti teigiamą įtaką kaltinamajai yra deklaratyvi, nulemta formalaus siekio įgyvendinti BK 40 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus. Kyla pagrįsta abejonė, ar žemesniųjų instancijų teismai išsiaiškino ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes, siekiant byloje paskirti tinkamą laiduotoją.

2.8.Teismai netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Abiejų instancijų teismai, nuspręsdami skirti V. G. baudžiamojo poveikio priemonę ir išieškoti iš jos 10 procentų automobilio vertės sumą, pagrįstai akcentavo proporcingumo principo svarbą, tačiau jį taikė netinkamai, nes neįvertino visų svarbių aplinkybių, kurios pagal teismų praktiką yra svarbios taikant BK 72 straipsnį ir nustatant išieškotinos sumos dydį. Spręsdami dėl konfiskuotino transporto priemonės vertės dydžio teismai vertino tik V. G. asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, tačiau netinkamai vertino jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, kaltinamosios elgesį veikos padarymo metu ir po jos, o tai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apimties. Šiuos kriterijus, sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2019).

2.9.Abiejų instancijų teismai, skirdami V. G. šią baudžiamojo poveikio priemonę, nukrypo nuo susiformavusiosios teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018 nurodė, kad visą automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimas (6930 Eur) iš asmens, kuris vienas augina vaiką ir turi didelių finansinių įsipareigojimų bankui, yra laikytina proporcinga baudžiamojo poveikio priemone. Nagrinėjamu atveju V. G. nurodė, kad turi finansinių įsipareigojimų bankui, tačiau ji neturi išlaikomų asmenų, o vien ta aplinkybė, kad V. G. yra registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nedaro jos finansinės padėties neišsprendžiamos ar labai sunkios, nes nėra duomenų apie tai, kad jos sveikatos būklė yra tokia sunki, kad trukdytų susirasti darbą. Kaltinamosios turtinė padėtis yra svarbus aspektas sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, tačiau laikytina, kad 10 procentų automobilio vertės sumos išieškojimas iš V. G. yra per švelni baudžiamojo poveikio priemonė. Kaltinamoji neabejotinai žinojo apie finansinius įsipareigojimus, menkas savo pajamas, tačiau, nepaisydama gresiančios atsakomybės ir finansinių pasekmių, pasiryžo būdama neblaivi vairuoti transporto priemonę, kurios vertė, bylos duomenimis, 8270 Eur. Kaltinamoji pati nepasirūpino savo finansine gerove ir jos neapgalvoti, neatsakingi veiksmai sukėlė jai dar didesnius finansinius nuostolius. Nelaikytina reikšmingu motyvu netaikyti konfiskuotino turto vertės išieškojimo visa apimtimi dėl kaltinamosios sveikatos būklės, kadangi jos sveikatos būklė leido jai vairuoti esant apsvaigus nuo alkoholio 1,86 prom. Tai rodo, kad kaltinamosios sveikatos būklė nėra ypač bloga. Sprendžiant klausimą dėl BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, yra būtina atsižvelgti ne tik j nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis, bet ir į padaryto nusikaltimo aplinkybes, asmens elgesį po jo.

2.10.Vadovaujantis teismų praktika (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019) laikytina, kad žemesnių instancijų teismų sprendimai išieškoti iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. G. tik 10 procentų automobilio vertės apskritai neatitinka BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslo, nes suma yra pernelyg maža. Šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad V. G. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti nuo panašaus pobūdžio veikų darymo, be to, yra itin švelnios, savo pobūdžiu atitinkančios administracinio nusižengimo sankcijoje nustatytas baudas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018).

2.11.Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aiškią bei kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai, paskyrė turtinio pobūdžio priemonę, kuri nėra pakankama siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti nuo panašaus pobūdžio veikų darymo, be to, yra itin švelni, savo pobūdžiu atitinkanti administracinio nusižengimo sankcijoje nustatytas baudas. Svarbu tai, kad V. G., atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu (nepaskirta bausmė, ji neturi teistumo), todėl visos konfiskuotino turto (automobilio) vertės, t. y. 8270 Eur, išieškojimas nagrinėjamu atveju visiškai neprieštarautų proporcingumo principui, atitiktų teismų praktiką, siekiant jos vienodumo, nuoseklumo, neprieštaringumo, ir užtikrintų tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

4.Prokuroras kasaciniame skunde ginčija BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų, 3 dalies taikymą V. G., teigdamas, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog ji visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką, be pagrindo konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog ji nedarys naujų nusikalstamų veikų, be to, netinkamai įvertino laiduotojos tinkamumą.

5.Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš prokuroro kasacinio skundo turinio matyti, kad jame pateikiama nemažai argumentų, kuriais ginčijamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų (V. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jų kaitos) vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes (V. G. nesutiko tikrintis blaivumo, automobilyje nebuvo rastas butelis, iš kurio ji nurodė gėrusi, sulaikymo metu pareigūnams teko panaudoti antrankius) daryti kitokias išvadas dėl galimybės taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Tokio pobūdžio argumentai šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

6.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas, kai asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas teismui nustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą. Teismo sprendimas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas arba atsisakyti jas taikyti turi būti aiškiai ir išsamiai motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99/2013, 2K-329/2013, 2K-445-489/2016, 2K-132-699/2017, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-164-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-100-648/2019).

7.Abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma. V. G. pirmą kartą nusikalto – padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuriuo nepadaryta jokia žala. Teismai taip pat konstatavo, kad ji pripažino vairavusi automobilį būdama neblaivi, papasakojo esmines faktines veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo ir yra pagrindas manyti, kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8.Pagal teismų praktiką BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai, laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, apie tą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jeigu tokių yra. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas tokiais atvejais, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-511-693/2015).

9.Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. parodymai proceso metu kito: įvykio vietoje pareigūnams neigė vairavusi automobilį, kitą dieną apklausta kaip įtariamoji ji parodė, kad vis dėlto vairavo, būtent perstatė R. J. iki tol vairuotą automobilį, kad jis netrukdytų kitiems vairuotojams, tačiau vairuodama buvo blaivi, o alkoholio išgėrė vėliau, po pokalbio su sūnumi, per kurį sužinojo apie sunkius jo sveikatos sutrikimus. Pirmosios instancijos teisme V. G. nurodė, kad prisipažįsta padariusi veiką (vairavo būdama apsvaigusi nuo alkoholio), ir paaiškino, kad pokalbio su sūnumi metu ji patyrė stresą ir dėl to išgėrė alkoholio, o po to perstatė automobilį, nes to reikalavo užstatyto automobilio vairuotojas, vėliau dar išgėrė alkoholio. Taip pat ji nurodė, kad labai blogai vertina savo poelgį, negali ramiai gyventi, šis įvykis jai didelė tragedija, pamoka, dėl to labai gailisi. Taigi šioje byloje V. G. prisipažino vairavusi būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir išreiškė dėl to savo atgailą iki nuosprendžio priėmimo. Tai atitinka teismų praktiką, pagal kurią kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. G. parodymų turinį ir kitas bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad ji prisipažino ir gailėjosi nuoširdžiai, papasakojo esmines faktines veikos aplinkybes. Nesutikti su tokia teismo išvada kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

10.Pažymėtina, kad teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019). Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kad šioje byloje buvo įvertinta tiek V. G. asmenybė, tiek kasatoriaus skunde minėta aplinkybė, kad ji buvo bausta administracine tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. yra padariusi administracinių nusižengimų, susijusių su Kelių eismo taisyklių bei keleivių ir bagažo vežimo viešuoju transportu taisyklių pažeidimais, taip pat 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo bausta už buvimą neblaiviai viešoje vietoje (paplūdimyje). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino padarytų pažeidimų pobūdį ir padarė motyvuotą išvadą, kad padaryti administraciniai nusižengimai savo pobūdžiu nėra itin šiurkštūs ir vien tai, jog ji yra bausta administracine tvarka, nagrinėjamu atveju negali nulemti išvados dėl laidavimo instituto taikymo negalimumo, nes byloje nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių abejoti tuo, jog V. G. ateityje elgsis tinkamai, – ji savo kaltę pripažino, padarytus veiksmus vertina neigiamai, tikrai suvokia savo elgesio pavojingumą ir tai, kad ateityje privalo elgtis tinkamai, laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Kartu pažymėtina, kad nors V. G. padarytas nusikaltimas yra tyčinis ir atsisėdimas prie automobilio vairo ir važiavimas išgėrus alkoholio negali būti pateisinami jokiomis aplinkybėmis (nei jos aiškinamu susijaudinimu dėl pokalbio su sūnumi, nei užstatytos transporto priemonės vairuotojo reikalavimu patraukti automobilį), tačiau vis dėlto toks elgesys panašaus pobūdžio nusikaltimų kontekste yra mažiau pavojingas – V. G. nevairavo automobilio važiuojamojoje kelio dalyje, tik stovėjimo aikštelėje perstatė automobilį, nepadarė žalos nei kitoms transporto priemonėms, nei asmenims.

11.Sprendžiant BK 40 straipsnio nuostatų taikymo klausimą konkrečioje byloje, teismui taip pat palikta diskrecija spręsti ir tai, ar pasirinktas laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo ir ar turės teigiamos įtakos kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018). Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pripažino tinkama laiduotoja V. G. motiną Z. A., atsižvelgdamas į jųdviejų glaudų tarpusavio ryšį, pastarosios asmenybę (neteista, administracine tvarka nebausta) ir į tai, kad ji patvirtino galinti daryti teigiamą įtaką dukteriai. Byloje nenustatyta duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti laiduotojos tinkamumu. Kasatoriaus išreikštos abejonės dėl motinos, kaip laiduotojos, įtakos suaugusiai ir savarankiškai dukteriai tėra niekuo nepagrįstos prielaidos.

12.Teismų sprendimai, tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-132-699/2017 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti V. G. BK 40 straipsnį ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro apeliacinį skundą, motyvuotai pasisakė dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo V. G. ir pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

13.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

14.Kasatorius taip pat nesutinka su teismo sprendimu taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas konfiskuoti iš V. G. tik dalį konfiskuotino turto (automobilio) vertės. Prokuroro manymu, 10 procentų automobilio vertės sumos konfiskavimas yra per švelni baudžiamojo poveikio priemonė.

15.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimas pagal teismų praktiką paliekamas teismo nuožiūrai. Teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, tokiais atvejais pirmiausia turi įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020).

16.Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016). Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Todėl taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020).

17.Įstatymai nereglamentuoja ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina, – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Taigi, sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonę ar jos vertę taikant laidavimą priimamas, visų pirma, įvertinus tokio konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, įvertinus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Kartu pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertės dalies dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nuspręsdami konfiskuoti tam tikrą dalį konfiskuotino turto vertės, remdamiesi konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tinkamai aiškino proporcingumo principo turinį toje byloje.

18.Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl teisės pažeidimus padariusiems asmenims taikomų baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai), nusprendė atleisdamas V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskuoti ne visą, o dalį – 10 procentų automobilio, priklausančio trečiajam asmeniui, vertės atitinkančią sumą. Teismas priėmė tokį sprendimą atsižvelgdamas į V. G. gyvenimo situaciją, pajamas ir sveikatos būklę – į tai, kad ji išsituokusi, nedirba, yra registruota Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, gauna iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus 122 Eur dydžio pašalpą ir paramą maisto produktais iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, turi neįvykdytų įsipareigojimų AB bankui „Swedbank“, jai buvo padaryta operacija, paskirtas gydymas, šiuo metu laukia gydymo dėl dantų protezavimo.

19.Kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, būtent į nusikaltimo pavojingumą, aplinkybes, apibūdinančias V. G. asmenybę, elgesį, sveikatos ir finansinę situaciją, kurias vertino teismai, sprendimas konfiskuoti 10 procentų (827 Eur) automobilio vertės iš esmės yra proporcingas. Esant pirmiau minėtoms V. G. gyvenimo aplinkybėms ir turtinei padėčiai, turto vertės konfiskavimo visa apimtimi – 8270 Eur (automobilio „Toyota RAV4“ vertė veikos padarymo metu) – taikymas prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo klaidos šioje byloje nepadaryta.

20.Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Rima Ažubalytė

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2020-26179

2020-12-04

2020-11-24

2020-11-24

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-239-648/2020

Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00053-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.2.13; 1.1.6.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančauskienei,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui A. M.,

jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jolitos Kančauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nutarties atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. baudžiamojoje byloje.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 204 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojai V. M., ir byla nutraukta; laidavimo terminas nustatytas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (1250 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Daiktai, kuriuos naudojant buvo neteisėtai gaminamos (išpilstomos ir supakuojamos į taras) bei pažymimos prekės su svetimu prekių ženklu, išvardyti pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo II skyriuje (eil. Nr. nuo 1 iki 23), konfiskuoti; daiktai, neturint leidimo svetimu prekių ženklu pažymėtos prekės, nurodytos pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo I skyriuje (eil. Nr. nuo 1 iki 23), prekių fasavimo bei apipavidalinimo priemonės, nurodytos pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo I skyriuje (eil. Nr. nuo 46 iki 172), kurių civilinė apyvarta yra uždrausta, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti. Daiktai, nurodyti pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo I skyriuje (eil. Nr. nuo 24 iki 45) ir priedo III skyriuje (eil. Nr. nuo 1 iki 13), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti UAB „A“ direktoriui A. M.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendis pakeistas. Iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad A. M., žinodamas, kad prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu, neturint leidimo, įsigijo ir laikė prekes, pažymėtas JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“, t. y. 3 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 450 g; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 10,4 kg; 2 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,500 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,56 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 9 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,8 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 1 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 4,620 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,96 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 6 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 kg, ir šie daiktai buvo grąžinti UAB „A“ direktoriui A. M.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.A. M. pagal BK 204 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 4 d., būdamas UAB „A“ direktorius, nuo ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 15 d. (duomenys neskelbtini), UAB „A“ panaudos pagrindais naudojamose patalpose, panaudodamas tam specialiai skirtus įrenginius, išpilstė miltelius ir pažymėjo didelį prekių kiekį svetimais prekių ženklais: JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiu prekių ženklu „Ariel“ (904 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 8,125 kg; 296 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,825 kg; 4120 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 5,600 kg; 133 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 15 kg; 53 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 8,8 kg); Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“ (194 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 5 kg; 58 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 4,5 kg). Taip pat išpilstė skystas priemones ir pažymėjo didelį prekių kiekį JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Mr. Proper“, „Lenor“ (2984 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 4,745 l; 2459 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 4,97 l; 899 vnt. prekių su žymenimis „Mr. Proper“, 5 l; 1397 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 5 l; 790 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 5 l), Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“ (1352 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 5 l; 323 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 8,395 l; 68 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 8,03 l). Be to, išpilstė 9905 kg miltelių, supakuotų į 500 g talpos plastiko dėžutes, ir 1472 l skystos priemonės, išpilstytos į 1 l tarą, kurių dalį pažymėjo Olandijos įmonėms „Reckitt Benckiser N.V“ ir „Reckitt Benckiser S.àr.l“ priklausančiu prekių ženklu „Vanish“ (8207 vnt. prekių su žymenimis „Vanish“, 500 g; 1472 vnt. prekių su žymenimis „Vanish“, 1 l). Taip pat 394,75 l šampūno, išpilstyto į 250 ml tarą, pažymėjo JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiu prekių ženklu „Head & Shoulders“ (1579 vnt. prekių su žymenimis „Head & Shoulders“, 250 ml). A. M., neturėdamas šių prekių ženklų savininkų leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, nustatančius, kad „įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, 38 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, nustatančius, kad „ženklo savininkas gali uždrausti: tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę; siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti“, 44 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje“.

Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad A. M., žinodamas, jog prekės yra pažymėtos svetimu prekių ženklu be leidimo, įgijo ir laikė prekes, pažymėtas JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ (3 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 450 g; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 10,4 kg; 2 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,500 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,56 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 9 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,8 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 1 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 4,620 l); Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“ (1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,96 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 6 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 kg). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pašalindamas šią kaltinimo dalį, argumentuodamas tuo, kad pagal BK 204 straipsnio 1 dalį nenustatyta baudžiamoji atsakomybė už prekių, neteisėtai pažymėtų svetimu prekių ženklu, įgijimą ir laikymą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2.Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Kančauskienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytas veikos padarymo aplinkybes, siekdamas sukonkretinti nusikalstamos veikos dalyką, detaliai nurodydamas konkrečius svetimus prekių ženklus, kuriais A. M. pasikėsino pažymėti prekes, nurodyti neteisėtos produkcijos kiekį, kurį buvo pasikėsinta pagaminti iš turimos žaliavos, taip pat ištaisyti pirminiame kaltinime netiksliai nurodytus nusikaltimo, nustatyto BK 204 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas tenkino tik dalį prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą – pašalino iš pirminio kaltinimo jame netiksliai nurodytus požymius „įsigijo ir laikė“ (svetimu prekių ženklu pažymėtas prekes). Dėl likusios prašymo pakeisti kaltinimą dalies teismas nurodė, kad prokuroras prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes praplėtė A. M. suformuluoto kaltinimo apimtį jį pasunkindamas, todėl dalį prokuroro prašymo atmetė. Apeliacinės instancijos teismo argumentai nepagrįsti ir formalūs, teismas neatsižvelgė į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-693/2019, kurioje pasisakyta dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimus.

4.Prokuroro apeliaciniu skundu buvo skundžiama ir teismo nuosprendžio dalis, kuria buvo pašalinta dalis kaltinime nurodytų aplinkybių, prašoma atlikti įrodymų tyrimą, apklausiant kaltinamąjį A. M., taip pat taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliaciniu skundu tiek teismas, tiek ir kiti proceso dalyviai buvo informuoti, kad prokuroras ketina reikšti prašymą pakeisti kaltinimą. Kaltinimas prokuroro prašymu gali būti keičiamas, remiantis BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kai tai nurodoma apeliaciniame skunde. Tokiu atveju kaltinimas bylos nagrinėjimo metu dar gali būti tikslinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prokuroro prašymu buvo peržengtos apeliacinio skundo ribos, yra nepagrįsta.

5.Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad prokuroras prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes praplėtė A. M. suformuluoto kaltinimo apimtį ir jį pasunkino. Patikslintas kaltinimas buvo sukonkretintas (nurodant, kokiais svetimais prekių ženklais A. M. siekė pažymėti falsifikuotas prekes) bei patikslintas (nurodant, kad A. M. 19 vienetų prekių, neteisėtai pažymėtų svetimais prekių ženklais, ne „įsigijo ir laikė“, o „pažymėjo“). Kaltinimas buvo grindžiamas ne naujomis, o tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme ir pripažintos įrodytomis. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į konstitucine jurisprudencija grindžiamą kasacinės instancijos teismo išaiškinimą dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo įtakos kaltinamojo teisei į gynybą realizuoti: pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą; laikoma, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Apie tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Prokuroro prašyme šiuo atveju išdėstytos aplinkybės neigiamos įtakos kaltinamojo teisei gintis neturėjo.

6.2019 m. gruodžio 19 d. įstatymu buvo pakeistas BPK 326 straipsnis: jo 1 dalies 4 punkto d papunkčiu buvo išplėsti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, nustatant, kad tais atvejais, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teisme. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakęs dėl kaltinimo keitimo negalimumo prokuroro pasiūlytu būdu dėl kaltinamojo padėties pabloginimo ir bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme peržengimo, turėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Konstatavęs, kad kaltinimo pakeitimas prokuroro siūlytu būdu apeliacinės instancijos teisme yra negalimas, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų.

7.2019 m. spalio 15 d. kasacinės instancijos teismo nutartyje buvo pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pakuočių ruošinių gavimo, kad neįrodyta, jog A. M. kėsinosi iš kratos metu rastos žaliavos tęsti didelio kiekio svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių gamybą neturėdamas tam leidimo, yra nepakankamai motyvuotos ir jomis neatsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, šių klaidų neištaisė, neįvertino duomenų, kuriais buvo grindžiamas prokuroro apeliacinis skundas, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas neįvertino dalies bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, neteisingai atskleidė jų turinį, išvadas grindė nepatikimais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, kad A. M. pats asmeniškai atvykdavo ir užsakydavo pakuočių ruošinius nelegaliai veiklai iš Lenkijos įmonės „B“, kėsinosi tęsti svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių gamybą iš 2015 m. gruodžio 15 d. kratos metu rastos žaliavos, rėmėsi tik kaltinamojo A. M. ir jo samdytų darbuotojų, apklaustų kaip liudytojų, parodymais. Teismas neįvertino kratos metu, liudytojo R. C., liudytojos A. Ma. apklausų metu gautų duomenų kaip visumos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nepasisakyta dėl kratos metu rastos žaliavos neapskaitymo įmonės buhalterinėje apskaitoje, taip pat neatkreipta dėmesio į tai, kad kratos dieną rasti 5807 kg miltelių jau buvo išpilstyti į 500 g talpos plastiko dėžutes, tik nepažymėti prekių ženklais, kartu rastas didelis kiekis popierinių dėžučių, 5 ir 10 litrų plastikinių talpyklų, rankenėlių, sutvirtinimo popieriaus ir kniedžių, klijų, įvairių etikečių su prekių ženklais, o kratos atlikimo dieną įmonėje prie sandėlių buvo iškraunamas sunkvežimis su gautais naujais pakuočių ruošiniais su užrašu „Ariel“ iš Lenkijos įmonės „B“, įmonėje buvo daug darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar iki kratos atlikimo įmonės patalpose vyko prekių fasavimas, neatsižvelgė į objektyvius bylos duomenis: kur buvo žaliavai fasuoti skirta tara, etiketės, ar buvo paruošti spausdinimo įrenginiai, tai buvo įpareigojęs atlikti kasacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, be to, išsamiai neįvertino ir liudytojų D. V., O. Ch., S. S. parodymų, padarė išvadas, priešingas šių parodymų turiniui, nepasisakė dėl dalies nepalankių kaltinamajam liudytojų parodymų.

8.Apeliacinės instancijos teismas, be to, vertindamas A. M. pateiktus dokumentus, neatsižvelgė, kad jie susiję su jo tiesiogiai kontroliuojamomis įmonėmis, paslaugų sutartyje pasirašiusi T. B. nebuvo apklausta proceso metu, kaltinamasis nenurodė jokių šio asmens sutarčių, dėl to nebuvo galimybės nustatyti T. B. tapatybės, patikrinti A. M. pateiktų dokumentų patikimumo, be to, T. B. pasirašytuose dokumentuose parašai yra visiškai skirtingi. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad žaliavos, iš kurių buvo ketinama gaminti neva teisėtą produkciją, nebuvo apskaitytos.

9.Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė ir daiktinių įrodymų likimo klausimą. Pašalindamas iš kaltinimo aplinkybę, kad A. M., žinodamas, jog prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu be leidimo, įsigijo ir laikė tas prekes (19 vienetų prekių, neteisėtai pažymėtų JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KgaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“), nepagrįstai nusprendė jas ne sunaikinti, o grąžinti A. M. Tai reiškia, kad į apyvartą buvo grąžintos falsifikuotos, svetimais prekių ženklais pažymėtos prekės, kurių apyvarta negalima. Šios prekės yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 204 straipsnio 1 dalyje, rezultatas, todėl, vadovaujantis BK 72 ir BPK 94 straipsniais, turėtų būti konfiskuojamos. Taip pat ydingai vertindamas įrodymus ir neištaisęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų klaidų, pripažinęs neįrodyta kaltinimo dalį, kad A. M. pasikėsino svetimais prekių ženklais pažymėti daugiau prekių iš turimos žaliavos (20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes), teismas, pažeisdamas BPK 94 straipsnio reikalavimus, pritarė nepagrįstam pirmosios instancijos teismo sprendimui grąžinti minėtas nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius A. M., nors šie daiktai turėjo būti konfiskuoti, o jų dalį sunaudojus – išieškoma iš A. M. jų vertė.

10.Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patvirtintą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teisėtu, pažeidė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei 3 dalį. A. M. viso proceso metu neigė turėjęs tikslą tęsti svetimu prekių ženklu neturint leidimo pažymėtų prekių gamybą, siekdamas išvengti nusikaltimo priemonių bei įrankių konfiskavimo, tad akivaizdu, kad kaltę pripažino tik iš dalies, viso proceso metu nebuvo nuoširdus, pripažino tik dalį nustatytų aplinkybių ir tik po to, kai jo kaltė ir kitos nusikalstamos veikos aplinkybės jau buvo įrodytos byloje surinktais duomenimis. A. M. nepadėjo išaiškinti nusikalstamos veikos, nebuvo nuoširdus, davė melagingus parodymus ir jais klaidino ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus bei teismą. Nėra pagrindo teigti, kad A. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taip pat abejotina ir dėl parinkto laiduotojo – A. M. motinos V. M. – tinkamumo. Ji, apklausta pirmosios instancijos teisme, nepaaiškino, kaip ketina daryti teigiamą įtaką kaltininkui, laidavimo klausimas teisme buvo tiriamas paviršutiniškai. Nusikalstama veika šiuo atveju buvo ne atsitiktinė, o sisteminga ir ilgalaikė, daroma pasipelnymo tikslu, versliškai. A. M. vadovaujamoje įmonėje nebuvo apskaitytos nei medžiagos, nei priemonės prekių gamybai, nei lėšos, gaunamos iš veiklos, neteisėtoje prekių gamyboje dalyvavo daugiau nei dešimt neoficialiai įdarbintų asmenų, pagamintos prekės, pažymėtos svetimais prekių ženklais, buvo laikomos ne tik UAB „A“, bet ir kitų įmonių sandėliuose, nustatytas ir tarptautinis veiklos pobūdis, maskuojant veiklą, gabenimo važtaraščiuose nurodomi neteisingi duomenys apie prekių gavėją, A. M. veika buvo pažeistos kelių prekių ženklų turėtojų teisės ir teisėti interesai. Tai rodo didesnį veikos pavojingumą, kelia abejonių, ar A. M. atleidimas pagal laidavimą atitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąlygą.

11.Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo spręsdamas, ar yra pagrindas A. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nevertino naujų duomenų, kurie nebuvo žinomi pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį. 2020 m. sausio 21 d. nuosprendžiu A. M. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą. A. M. elgesys neleidžia daryti išvados, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai reiškia, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, atleisdamas A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, o apeliacinės instancijos teismas, neištaisęs šios klaidos, taip pat netinkamai taikė įstatymą ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12.Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės J. Kančauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltinimo pakeitimo ir apeliacinio skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

13.Kasaciniame skunde prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroro pateiktas prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes praplėtė A. M. kaltinimo apimtį jį pasunkindamas ir taip buvo peržengtos apeliacinio skundo ribos. Prokurorė kasaciniame skunde teigia, kad kaltinimas buvo tik sukonkretintas (nurodant, kokiais svetimais prekių ženklais A. M. kėsinosi pažymėti falsifikuotas prekes) bei patikslintas (nurodant, kad A. M. 19 vienetų prekių, neteisėtai pažymėtų svetimais prekių ženklais, ne „įsigijo ir laikė“, o „pažymėjo“), jis buvo grindžiamas ne naujomis, o tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme ir pripažintos įrodytomis, o išdėstytos aplinkybės neigiamos įtakos kaltinamojo teisei gintis neturėjo.

14.Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis).

15.Teismų praktikoje išaiškinta, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-371-696/2015, 2K-112-697/2016, 2K-31-895/2020).

16.Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-278-788/2018 ir kt.).

17.Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.). Taigi, apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde.

18.Tokios pačios nuostatos yra suformuluotos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgaliojimai, ištyrus naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu dėl to nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis būtų pabloginta labiau, nei to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo apeliaciniame skunde (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).

19.Taigi, atsakant į kasatorės argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumo dėl prokuroro prašymo apeliacinės instancijos teisme keisti A. M. kaltinimo faktines aplinkybes, svarbu įvertinti, kaip bylos procese kito A. M. pareikštų kaltinimų apimtis, taip pat ypatingą reikšmę turi ir prokuroro apeliacinio skundo turinys bei jame suformuluotas reikalavimas teismui.

20.Iš pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu matyti, kad pirminis kaltinimas A. M. buvo suformuluotas taip: 1) jis pažymėjo svetimais prekių ženklais didelį kiekį prekių (56 502,6 kg miltelių ir 124 882,6 l skysčio), neturėdamas leidimo; 2) kėsinosi pažymėti svetimais prekių ženklais, neturėdamas tam leidimo, 20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų skalbimo ir valymo priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes, tačiau veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. M. valios, nes 2015 m. gruodžio 15 d. Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai bepakuojančius skalbimo priemones asmenis užklupo ir juos sulaikė; 3) įsigijo ir laikė prekes (19 vienetų), pažymėtas „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“, „Persil“ prekių ženklais, žinodamas, kad prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu be leidimo.

21.Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybes, kad A. M. iš 20 373 kg miltelių, 73 055 litrų skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes, kėsinosi tęsti svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių gamybą, tačiau jos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Teismas taip pat nurodė, kad A. M. pareikštame kaltinime dėl pasikėsinimo nebuvo nurodytas nusikalstamos veikos dalykas. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytos kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išliko nepakitusios.

22.Apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl laidavimo A. M. taikymo, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. M. pripažinti kaltu pagal BK 204 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 210 MGL (7908,6 Eur) dydžio baudą. Apeliaciniu skundu, be kita ko, buvo prašoma papildyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodant, kad „A. M. iš likusios žaliavos: 20 373 kg miltelių, 73 055 litrų skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes, kėsinosi tęsti svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių gamybą, tačiau jos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2015-12-15 Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai skalbimo priemonių pakavimo procese užklupo ir sulaikė šią veiklą darančius asmenis“. Dėl skunde nurodyto kaltinimo aplinkybių papildymo prokurorė prašė atlikti dalinį įrodymų tyrimą, atliekant kaltinamojo A. M. apklausą ir taikant BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas.

23.Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes: 1) kaltinimo dalį, kurioje aprašyti A. M. veiksmai dėl pasikėsinimo nusikalstamą veiką tęsti, papildyti naujomis aplinkybėmis, nurodant, kad iš likusios turėtos žaliavos, t. y. 26 180 kg miltelių ir 73 055 litrų skystų skalbimo priemonių, buvo pasikėsinta svetimais prekių ženklais „Ariel“, „Persil“, „Lenor“, „Fairy“ „Vanish“ ir „Mr. Proper“ neturint leidimo pažymėti didelį kiekį prekių; 2) pašalinti iš kaltinimo pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad A. M., žinodamas, jog prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu be leidimo, įsigijo ir laikė prekes, pažymėtas JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“ ir „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“; 3) pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodant, kad A. M., neturėdamas leidimo, pažymėjo 19 vienetų prekių svetimais – JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“ ir „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“.

24.Teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylos dalį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad prokuroro prašymas patikslinti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes dėl kėsinimosi pažymėti svetimu prekių ženklu didelį kiekį prekių, nurodant konkrečius prekių ženklus, viršijo apeliacinio skundo ribas. Taip pat nėra tokio pagrindo ir dėl prašymo šalinti iš kaltinimo BK 204 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytus nusikaltimo sudėties požymius.

25.Kita vertus, pateiktas prašymas pakeisti kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodant, kad A. M. 19 vienetų prekių, pažymėtų JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“ ir „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“, ne įgijo ir laikė, o pažymėjo neturėdamas leidimo, savo apimtimi viršijo apeliacinio skundo ribas. Nors kasatorė teigia, kad teismų praktika (nurodo kasacinę bylą Nr. 2K-29-942/2016) leidžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu tikslinti kaltinimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bet kokiu atveju kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo tikslinimas bloginančia linkme negali būti atsietas nuo apeliacinio skundo ribų. Minėta, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta labiau, nei prašoma apeliaciniame skunde. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka keisti kaltinimą asmens padėtį bloginančia linkme galima tik tokia apimtimi, kiek yra nurodyta apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į jame išdėstytus apelianto prašymus dėl kaltinimo keitimo ir (ar) turinį, iš kurio galima spręsti apie konkretų ketinimą ir jo apimtį keisti kaltinimą bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo metu.

26.Todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad kaltinimo faktinių aplinkybių keitimas buvo tik kaltinimo sukonkretinimas ir patikslinimas, nepasunkinęs A. M. padėties ir jo teisės į gynybą. Pažymėtina, kad BK 204 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia vienu ar keliais iš šių alternatyvių būdų: a) didelio prekių kiekio pažymėjimu svetimu prekių ženklu neturint leidimo; b) didelio kiekio svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių pateikimu realizuoti neturint leidimo; c) pasinaudojimu svetimu paslaugų ženklu neturint leidimo. Taigi šioje BK normoje nėra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neturint leidimo svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių įgijimą ir laikymą. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras, prašyme keisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes vietoj „įgijo“ ir „laikė“ nurodydamas nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – „pažymėjo“, nurodė naują būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį, kuris nebuvo A. M. inkriminuotas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apie kurį visiškai neužsiminta apeliaciniame skunde. Taigi prokuroras apeliacinės instancijos teisme prašė pasunkinti A. M. padėtį labiau, nei buvo prašoma apeliaciniame skunde. Toks kaltinimo keitimas laikytinas procesine staigmena atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. M., taip pat apeliacinio skundo ribų viršijimu. Tokia procesinė situacija nėra galima ir neatitinka BPK 255 ir 256 straipsnių, 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų, pažeidžia asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, jo teisę į gynybą.

27.Kasatorė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-219-693/2019) nurodytų privalomų nurodymų ištaisyti apeliacinės instancijos teismo padarytas klaidas vertinant prokuroro pateiktą prašymą pakeisti kaltinimą. Šie teiginiai yra nepagrįsti.

28.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. spalio 15 d. nutartyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl prokuroro prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes A. M. veikoje papildomai nurodant, kokiais konkrečiais svetimais prekių ženklais turėtą žaliavą kėsintasi pažymėti, o tai buvo vienas iš esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų (nutarties 15 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad su šios aplinkybės nustatymu susiję ir kiti prokuroro apeliacinio skundo esminiai argumentai: dėl netinkamo BK 40 straipsnio taikymo; dėl daiktų konfiskavimo.

29.Kasacinėje nutartyje nieko nepasakyta apie kaltinimo keitimą inkriminuojant naują nusikalstamos veikos sudėties objektyvųjį požymį „pažymėjo“, taip pat nepasisakyta dėl kaltinimo šia apimtimi teisėtumo ar neteisėtumo. Taigi nebuvo šiuo klausimu ir jokių nurodymų, ką iš naujo nagrinėdamas bylą turi padaryti apeliacinės instancijos teismas. Todėl prokurorės kasacinio skundo argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų bei pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra neteisingi ir nepagrįsti.

30.Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti kasacinio skundo argumentams dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodyta BPK norma reglamentuoja atvejį, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teismų praktikoje formuojama pozicija, kad ši norma galėtų būtų taikoma tais atvejais, kai yra nustatytos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (kasacinė nutartis Nr. 2K-215-976/2020). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių sąlygų, todėl neturėjo ir teisinio pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog prokuroras prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes praplėtė A. M. suformuluoto kaltinimo apimtį jį pasunkindamas, taip peržengdamas apeliacinio skundo ribas, yra teisinga ir pagrįsta. Teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, laikėsi baudžiamojo proceso nuostatų, reglamentuojančių kaltinimo keitimą, ir teismų praktikos, šią apeliacinio skundo dalį išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

32.Kasaciniame skunde prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo dalį dėl kaltinimo A. M. pasikėsinus neturint leidimo svetimais prekių ženklais pažymėti didelį kiekį prekių, bylos įrodymus vertino fragmentiškai, neteisingai atskleidė įrodymų turinį, rėmėsi nepatikimais ir nepatikrintais duomenimis, neįvertino duomenų, kuriais buvo grindžiamas apeliacinis skundas, be to, neištaisė kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų teismo padarytų klaidų vertinant bylos įrodymus, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

33. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

34. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

35. Prokurorės kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, atliekama bylos įrodymų analizė ir vertinimas, daromos savos išvados, kaip antai: vertinami duomenys, užfiksuoti kratos protokole, liudytojų R. C. ir A. Ma. parodymai ir pateikiama išvada, priešinga apeliacinės instancijos teismo išvadai; aprašomi ir cituojami liudytojų D. V., O. Ch. parodymai, jie analizuojami ir pateikiamas jų savas vertinimas, ir pan. Taigi tokie kasacinio skundo argumentai aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjami.

36.Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas dėl kaltinimo A. M. pasikėsinus svetimais prekių ženklais pažymėti didelį kiekį prekių, neturint tam leidimo, pagrįstumo atliktas ignoruojant kasacinės instancijos teismo nutarties nurodymus ar nesilaikant BPK reikalavimų, dėl kurių esminio pažeidimo reikėtų naikinti, kaip prašo kasatorė, apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

37.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas antrą kartą bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertino A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose duotus parodymus, liudytojų S. S., A. B., D. E., T. V., A. R., D. V. O. Ch., D. V., A. Ma., R. C. parodymus, duomenis, gautus iš Lenkijos Respublikos, rašytinius dokumentus dėl įmonės UAB „A“ verslo susitarimų ir įsipareigojimų, kitus dokumentus dėl verslo – cheminių prekių (duomenys neskelbtini) gamybos ir platinimo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytus aspektus dėl įrodymų vertinimo kaip visumos, įvertino prokuroro skunde išdėstytus argumentus ir įrodymus, kuriais buvo grindžiamos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, įvertino tiek kiekvieną įrodymą, tiek ir jų visumą, nurodė, kuriais ir kodėl įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta, padarė motyvuotas išvadas dėl kaltinimo pasikėsinus tęsti nusikalstamą veiką įrodytumo nepakankamumo. Teismas savo išsamius, nuoseklius ir logiškus įrodymų vertinimo motyvus ir padarytas išvadas, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnis, išdėstė nutartyje (nutarties 9–11 punktai). Teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, o tai, kad įrodymus įvertino ir išvadas padarė kitokias, nei tikėjosi prokuroras, nėra pagrindas pripažinti esminį BPK nuostatų pažeidimą.

38.Be to, pažymėtina, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Tačiau bet kuriuo atveju pripažįstant, kad yra pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, reikia nustatyti, kad buvo pradėti realizuoti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-7-97-895/2019). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus bylos įrodymus kaip visumą, nenustatė aplinkybių, kad buvo pradėti realizuoti BK 204 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymiai, taip pat nenustatė A. M. valinio ketinimo pažymėti svetimais prekių ženklais didelį kiekį prekių, priešingai, byloje nepaneigta teisėto verslo pradžia (skalbimo priemonių su prekių ženklais (duomenys neskelbtini) gamyba).

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

39.Kasaciniame skunde prokurorė ginčija A. M. taikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrįstumą ir teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose, 3 dalyje nurodytas laidavimo taikymo sąlygas.

40.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas, kai asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas teismui nustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą. Teismo sprendimas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas arba atsisakyti jas taikyti turi būti aiškiai ir išsamiai motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99/2013, 2K-329/2013, 2K-445-489/2016, 2K-132-699/2017, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-164-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-100-648/2019).

41.Abiejų instancijų teismai nagrinėjamoje byloje padarė išvadą, kad yra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma. Teismai nustatė, kad A. M. nusikalto pirmą kartą – padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, byloje civilinio ieškinio nėra, jis visiškai pripažino ir papasakojo esmines faktines veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

42.Pagal teismų praktiką BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai, laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, apie tą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jeigu tokių yra. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas tokiais atvejais, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-511-693/2015, 2K-250-976/2020).

43.Tai atitinka teismų praktiką, pagal kurią kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).

44.Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. M. parodymų davimo aplinkybes bei jų turinį viso proceso metu ir kitas bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad jis prisipažino ir gailėjosi nuoširdžiai, šis prisipažinimas ir gailėjimasis buvo išreikšti iki nuosprendžio priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, išsamiai išanalizavo A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų turinį, sugretino juos su byloje nustatytomis ir įrodytomis kaltinimo aplinkybėmis, išdėstė išsamius motyvus dėl byloje nustatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos (nutarties 12.3 punktas). Nesutikti su tokia teismo išvada kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde prokurorė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos nebuvimą iš esmės argumentuoja A. M. neprisipažinimu dėl pasikėsinimo pažymėti kratos metu rastas žaliavas svetimu prekių ženklu neturint leidimo, taigi dėl tų aplinkybių, kurios proceso metu nebuvo nustatytos ir įrodytos.

45.Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kal