TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-06156

2019-04-16

2019-03-22

2019-03-22

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-28-489/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00418-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4; 1.2.19.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. J. ir nuteistojo I. D. bei jo gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (dėl leidimo kirsti saugotinus želdinius suklastojimo) 90 MGL (3388,50 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl leidimo kirsti saugotinus želdinius suklastojimo) 80 MGL (3012 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pažymos dėl faktinės padėties patvirtinimo suklastojimo) 80 MGL (3012 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 120 MGL (4518 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL (7530 Eur) dydžio bauda. Į atliktą bausmę įskaityta visiškai įvykdyta bausmė, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžiu.

V. J. baudžiamosios bylos dalis dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 4 dalis), tačiau dėl šios dalies kasacinių skundų negauta.

I. D. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (dėl leidimo kirsti saugotinus želdinius suklastojimo) 90 MGL (3388,50 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl leidimo kirsti saugotinus želdinius suklastojimo) 80 MGL (3012 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 90 MGL (3388,50 Eur) dydžio bauda.

I. D. baudžiamosios bylos dalis dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 303 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 4 dalis).

Iš nuteistųjų V. J. ir I. D. priteista valstybei po 7,75 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d. nutartis, kuria nuteistųjų I. D. ir V. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas A. P. ir išspręsti klausimai dėl A. Pt., S. G., S. B., A. B. ir M. G. baudžiamosios atsakomybės, tačiau dėl šių asmenų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. nuteista už tai, kad, pagal Panevėžio r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. Nr. A-92 įsakymą dirbdama Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėja, 2013 m. nuo lapkričio 26 d. iki gruodžio 16 d. Panevėžyje ir Panevėžio r., veikdama bendrininkų grupe su I. D. ir valstybės tarnautoju – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėju S. G. bei jam pavaldžiomis valstybės tarnautoja – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vyriausiąja specialiste S. B. ir raštvede M. G., tyčia suklastojo tikrus dokumentus ir tyčia sukurstė valstybės tarnautojus S. G. ir S. B. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, dėl ko didelę žalą patyrė valstybė, būtent: ji kartu su I. D., kuris siekė išvengti administracinės atsakomybės už (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose neteisėtai iškirstus saugotinus medžius (medžiai buvo iškirsti neturint leidimo kirsti saugotinus medžius ir krūmus, persodinti ar kitaip pašalinti, genėti, kuris yra privalomas pagal 2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1241 Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 12, 13 punktus, 2008 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems), 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose Vasario 16-osios g. 27, Panevėžyje, ir (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose, tyčia sukurstė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir suklastoti tikrus dokumentus valstybės tarnautoją – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėją S. G. ir jam pavaldžią valstybės tarnautoją – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vyriausiąją specialistę S. B., žinojusius, kad Panevėžio r. savivaldybės administracijoje yra gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Panevėžio skyriaus raštas 2013 m. lapkričio 14 d. Nr. 23SD-(14.23.7)-4788, kuriuo informuojama apie žemės sklype atliekamus žemės sklypo tvarkymo darbus ir, kad I. D. nepateikė prašomo leidimo tvarkyti saugotinus medžius ir krūmus (šis raštas 2013 m. lapkričio 15 d. buvo paskirtas vykdyti S. B. ir S. G.), po ko S. B. ir S. G. nenustatytomis aplinkybėmis susitarė piktnaudžiauti tarnyba ir klastoti dokumentus, būtent:

1.1. S. B. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose padavė jai (V. J.) prašymo leisti kirsti saugotinus želdinius blanką ir nurodė, kaip jį reikia užpildyti, o ji (V. J.) 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose surašė prašymą I. D. vardu, jame nurodydama tikrovės neatitinkančius duomenis – datą – 2013 m. spalio 15 d.; 2013 m. lapkričio 27 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje prašymą pasirašius I. D., taip suklastojant dokumentą, V. J. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose perdavė šį žinomai suklastotą prašymą S. B. ir S. G., kuris, žinodamas, kad prašymas surašytas ir Panevėžio r. savivaldybės administracijoje pateiktas 2013 m. lapkričio 27 d., užrašė prašyme rezoliuciją be mėnesio ir dienos, bei S. G., nurodydamas pavaldžiai darbuotojai Panevėžio r. savivaldybės administracijos raštvedei M. G. užregistruoti šį prašymą atgaline data – 2013 m. lapkričio 15 d., sukurstė šią darbuotoją suklastoti dokumentą, nes M. G., vykdydama šį nurodymą, 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose užrašė prašyme tikrovės neatitinkančius registracijos duomenis: atgalinę datą – 2013 m. spalio 15 d., ir numerį Y., kuriuos panaudojo iš kito – 2013 m. spalio 15 d. pateikto kito asmens prašymo; taip ji (V. J.), I. D. ir M. G., kuri vykdė S. G. nurodymą, suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. Nr. Y. I. D. prašymą leisti kirsti saugotinus želdinius.

1.2. S. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose davė nurodymą pavaldžiai darbuotojai (duomenys neskelbtini) vyriausiajai specialistei S. B. suklastoti tikrą dokumentą – leidimą I. D. dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams, (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose, dėl to S. B. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. lapkričio 11 d. Nr. X leidimą I. D. dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams atlikti (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose, įrašydama jame tikrovės neatitinkančius duomenis: atgalinę datą – 2013 m. lapkričio 11 d. ir numerį X, kuriuos panaudojo iš kito leidimo, išduoto kitam asmeniui 2013 m. lapkričio 11 d., bei, nenustačiusi faktinių duomenų apie jau iškirstus medžius neturint leidimo, įrašė jų pavadinimus, skaičių ir matmenis. Šis S. G. nurodymu žinomai S. B. suklastotas tikras dokumentas – 2013 m. lapkričio 11 d. leidimas Nr. X – buvo panaudotas 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose S. B. pateikus šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2013 m. lapkričio 11 d. leidimą Nr. X V. J., kuri žinomai suklastotą dokumentą ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje perdavė I. D., kuris, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, 2013 m. gruodžio 4 d. šį žinomai suklastotą dokumentą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos (toliau – Panevėžio regiono aplinkos apsaugos) departamento patalpose Žvaigždžių g. 21, Panevėžyje, panaudojo pateikdamas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio r. agentūros (duomenys neskelbtini) R. R., nagrinėjusiam NŽT Panevėžio skyriaus raštą 2013 m. lapkričio 14 d. Nr. 23SD-(14.23.7)-4788, kuriuo informuojama apie atliekamus žemės sklypo tvarkymo darbus I. D. priklausančiuose sklypuose ir informuojama apie tai, kad I. D. nepateikė prašomo leidimo tvarkyti saugotinus medžius ir krūmus, dėl ko I. D. išvengė administracinės atsakomybės, nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 78 straipsnio 1 dalyje, nes 2013 m. gruodžio 9 d. NŽT Panevėžio skyriaus patalpose Respublikos g. 38, Panevėžyje, I. D. žinomai suklastoto dokumento – leidimo Nr. X kopiją panaudojo pateikdamas NŽT Panevėžio skyriui, kad būtų sprendžiamas 2013 m. rugsėjo 30 d. jo prašymas leisti rengti žemės sklypo formavimo, pertvarkymo projektą.

1.3. Vėliau, S. G., kartu su S. B. tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 16 d. atsakydami į 2013 m. lapkričio 14 d. Nr. 23SD-(14.23.7)-4788 NŽT Panevėžio skyriaus raštą, kuriuo Panevėžio r. savivaldybės administracija informuojama apie žemės sklype atliekamus žemės sklypo tvarkymo darbus ir I. D. nepateikė prašomo leidimo tvarkyti saugotinus medžius ir krūmus, Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose parengė 2013 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. (8.11)-SD1-3531 NŽT Panevėžio skyriui ir į šį raštą įrašydami tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 15 d. gavęs ir išnagrinėjęs I. D. prašymą, 2013 m. lapkričio 11 d. išdavė leidimą Nr. X kirsti saugotinus želdinius I. D. nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose, šį raštą pasirašius Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) E. L., pavaduojančiam administracijos direktorių, nežinančiam S. G. ir S. B. nusikalstamų ketinimų, S. G. ir S. B., būdami sukurstyti V. J. ir I. D., suklastojo tikrą dokumentą – Panevėžio r. savivaldybės administracijos raštą Nr. (8.11)-SD1-3531, kuris buvo panaudotas pateikiant jį paštu NŽT Panevėžio skyriui, Respublikos g. 38, Panevėžyje. Taip V. J. kartu su I. D. sukurstė valstybės tarnautojus S. G. ir S. B. piktnaudžiauti tarnyba, kadangi jos ir I. D. kurstomi S. G. ir S. B., suklastodami dokumentus bei ignoruodami kitos valstybinės institucijos nurodytą informaciją apie galimai padarytą teisės pažeidimą, pateikdami tikrovės neatitinkančią informaciją kitai valstybinei institucijai, pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 punktus, Panevėžio r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. A-141 patvirtintų Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) nuostatų 4.4.2 punkto reikalavimus, o S. G. ir S. B. pažeidė atitinkamų įsakymų, nurodytų skundžiamuose teismų sprendimuose, reikalavimus; dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė ir Panevėžio r. savivaldybė, nes tokiais susijusiais su valstybės tarnautojo pareigų atlikimu tyčiniais savo veiksmais buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, parodyta nepagarba Lietuvos Respublikos įstatymams, kuriuos dėl jos (V. J.) įtakos pažeidė ir valstybės tarnautojai, o administracinį teisės pažeidimą įvykdęs asmuo išvengė atsakomybės, taip pat buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kiti valstybės tarnybos principai, sumenkintas savivaldybės prestižas, sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistema.

2. Taip pat V. J. nuteista ir už tai, kad, dirbdama Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėja pagal Panevėžio r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. Nr. A-92 įsakymą, veikdama bendrininkų grupe su A. P. ir Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnu A. B., 2014 m. balandžio 14 d. Panevėžio r. tyčia suklastojo tikrą dokumentą – 2014 m. balandžio 15 d. Nr. S. pažymą dėl faktinės padėties patvirtinimo, kurį kartu su 2014 m. balandžio 15 d. A. Pt. pareiškimu su faktines aplinkybes neatitinkančiais duomenimis iki 2014 m. gegužės 6 d. panaudojo, išsiųsdama paštu A. P., o A. P., gavęs suklastotą dokumentą ir faktinių aplinkybių neatitinkantį pareiškimą, juos 2014 m. gegužės 6 d. panaudojo, pateikdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – (duomenys neskelbtini) PN-AK) administracijai, (duomenys neskelbtini), būtent:

2.1. Ji 2014 m. balandžio 14 d. turėdama bendrą tikslą gauti ilgalaikius pasimatymus su A. P., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) PN-AK (nuteistas Jungtinės Karalystės centrinio baudžiamųjų bylų teismo 2006 m. liepos 7 d. nuosprendžiu pagal 1965 m. nužudymo įstatymą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, kuri Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi suderinta su BK 129 straipsnio 1 dalimi ir nustatyta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė), susitarė pateikti (duomenys neskelbtini) PN-AK tikrovės neatitinkančius duomenis apie jų ankstesnį bendrą gyvenimą kartu ir bendrą ūkio vedimą, nors V. J. ir A. P. susipažino internetu 2014 m. pradžioje. Ji, vykdydama savo ir A. P. susitarimą, nenustatytoje vietoje sukurstė valstybės tarnautoją – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūną A. B. suklastoti tikrą dokumentą – (duomenys neskelbtini) pažymą dėl sugyventinių statuso. A. B. sutikus, 2014 m. balandžio 14 d. parduotuvės patalpose (duomenys neskelbtini), ji kartu su A. B. inicijavo, kad A. Pt. surašytų pareiškimą dėl faktinių aplinkybių, neatitinkančių tiesos, konstatavimo, ir A. Pt. 2014 m. balandžio 14 d. surašė pareiškimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją: datą – 2014 m. balandžio 15 d., ir tai, kad V. J. su dukra ir A. P. nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2005 m. rugsėjo mėn. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuomojant jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalį. Po to, 2014 m. balandžio 14 d., Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) patalpose (duomenys neskelbtini), A. B. faktinių aplinkybių neatitinkančiame A. Pt. pareiškime užrašė, kad jis tvirtina pareiškime esantį parašo tikrumą. Po to, V. J. ir A. B. 2014 m. balandžio 14 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) patalpose surašė pažymos dėl sugyventinių statuso turinį (projektą) ir jį pateikė Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) raštvedei L. N., kuri, nežinodama jos ir A. B. nusikalstamų ketinimų, A. B. nurodymu pagal jai pateiktą turinį, atspausdino pažymą Nr. S. dėl faktinės padėties patvirtinimo, adresuotą (duomenys neskelbtini) PN-AK administracijai, su tikrovės neatitinkančiais duomenimis: data – 2014 m. balandžio 15 d., ir turiniu apie tai, kad V. J., jos dukra ir A. P. nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2005 m. rugsėjo mėn. gyveno kartu A. Pt. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir vedė bendrą ūkį. Pažymą Nr. S. A. B., kaip Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas, patvirtino savo parašu; taip V. J. su A. B. bendrais veiksmais suklastojo tikrą dokumentą – 2014 m. balandžio 15 d. Nr. S. pažymą dėl faktinės padėties patvirtinimo. Po to ji (V. J.) šį žinomai suklastotą dokumentą – 2014 m. balandžio 15 d. Nr. S. pažymą dėl faktinės padėties patvirtinimo – ir 2014 m. balandžio 15 d. A. Pt. pareiškimą iki 2014 m. gegužės 6 d. panaudojo, išsiųsdama paštu A. P., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) PN-AK, kuris, 2014 m. gegužės 6 d. gavęs šiuos žinomai suklastotus dokumentus, pagal susitarimą su ja (V. J.) tą pačią dieną panaudojo, pateikdamas (duomenys neskelbtini) PN-AK administracijai su prašymu leisti ilgalaikius pasimatymus su V. J. kaip sugyventine, dėl ko remiantis šiais dokumentais (duomenys neskelbtini) PN-AK direktoriaus sprendimais, kurių datos nurodytos skundžiamuose teismų sprendimuose, A. P. buvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su ja.

3. I. D. nuteistas už tai, kad 2013 m. nuo lapkričio 26 d. iki gruodžio 16 d. Panevėžyje ir Panevėžio r., veikdamas bendrininkų grupe su Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėja V. J., valstybės tarnautoju – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėju S. G. ir jam pavaldžiomis: valstybės tarnautoja – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vyriausiąja specialiste S. B. bei raštvede M. G., tyčia suklastojo tikrus dokumentus ir tyčia sukurstė valstybės tarnautojus S. G. ir S. B. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, dėl to didelę žalą patyrė valstybė, būtent:

3.1. Siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose neteisėtai iškirstus saugotinus medžius (medžiai buvo iškirsti neturint leidimo atlikti saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbus, kuris yra privalomas pagal 2007 m. birželio 28 d. Želdynų įstatymo Nr. X-1241 10 straipsnio 12, 13 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“), 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose ir (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose, kartu su V. J. tyčia sukurstė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir suklastoti tikrus dokumentus valstybės tarnautoją – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vedėją S. G. ir jam pavaldžią valstybės tarnautoją – Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vyriausiąją specialistę S. B., žinojusius, kad Panevėžio r. savivaldybės administracijoje yra gautas NŽT Panevėžio skyriaus raštas 2013 m. lapkričio 14 d. Nr. 23SD-(14.23.7)-4788, kuriuo informuojama apie žemės sklype atliekamus žemės sklypo tvarkymo darbus ir kad I. D. nepateikė prašomo leidimo tvarkyti saugotinus medžius ir krūmus (šis raštas 2013 m. lapkričio 15 d. buvo paskirtas vykdyti S. B. ir S. G.); po ko S. B. ir S. G. nenustatytomis aplinkybėmis susitarė piktnaudžiauti tarnyba ir klastoti dokumentus – S. B. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose padavė prašymo leisti kirsti saugotinus želdinius blanką V. J. ir nurodė, kaip jį reikia užpildyti, o V. J. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose surašė prašymą I. D. vardu, jame nurodydama tikrovės neatitinkančius duomenis: datą – 2013 m. spalio 15 d. I. D. 2013 m. lapkričio 27 d. nenustatytoje vietoje pasirašė minėtą prašymą, taip suklastodamas tikrą dokumentą, o V. J. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose perdavė šį žinomai suklastotą prašymą S. B. ir S. G., kuris žinodamas, kad prašymas surašytas ir Panevėžio r. savivaldybės administracijoje pateiktas 2013 m. lapkričio 27 d., užrašė prašyme rezoliuciją be mėnesio ir dienos, bei S. G., nurodydamas pavaldžiai darbuotojai Panevėžio r. savivaldybės administracijos raštvedei M. G. užregistruoti šį prašymą atgaline data – 2013 m. spalio 15 d., sukurstė šią darbuotoją suklastoti dokumentą, nes M. G., vykdydama S. G. nurodymą, 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose užrašė prašyme tikrovės neatitinkančius registracijos duomenis: atgalinę datą – 2013 m. spalio 15 d., ir numerį Y., kuriuos panaudojo iš kito – 2013 m. spalio 15 d. pateikto kito asmens prašymo; taip jis (I. D.), V. J. ir M. G., kuri vykdė S. G. nurodymą, suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. Nr. Y. I. D. prašymą leisti kirsti saugotinus želdinius.

3.2. S. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose davė nurodymą pavaldžiai darbuotojai (duomenys neskelbtini) vyriausiajai specialistei S. B. suklastoti tikrą dokumentą – leidimą I. D. dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams, (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose, dėl to S. B. 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. lapkričio 11 d. Nr. X leidimą I. D. dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams, (duomenys neskelbtini) sodų sklypuose, įrašydama jame tikrovės neatitinkančius duomenis: atgalinę datą – 2013 m. lapkričio 11 d., ir numerį X, kuriuos panaudojo iš kito leidimo, išduoto kitam asmeniui 2013 m. lapkričio 11 d., bei S. B., nenustačiusi faktinių duomenų apie jau iškirstus medžius neturint leidimo, įrašė jų pavadinimus, skaičių ir matmenis. Šis S. G. nurodymu žinomai S. B. suklastotas tikras dokumentas – 2013 m. lapkričio 11 d. leidimas Nr. X buvo panaudotas: 2013 m. lapkričio 27 d. Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose S. B. pateikė žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2013 m. lapkričio 11 d. leidimą Nr. X V. J., kuri pagal susitarimą ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje perdavė I. D., kuris, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, 2013 m. gruodžio 4 d. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento patalpose šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, pateikdamas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio r. agentūros (duomenys neskelbtini) R. R., nagrinėjusiam NŽT Panevėžio skyriaus raštą 2013 m. lapkričio 14 d. Nr. 23SD-(14.23.7)-4788, kuriuo informuojama apie atliekamus žemės sklypo tvarkymo darbus I. D. priklausančiuose sklypuose ir informuojama apie tai, kad I. D. nepateikė prašomo leidimo tvarkyti saugotinus medžius ir krūmus, dėl ko jis išvengė administracinės atsakomybės, nustatytos ATPK 78 straipsnio 1 dalyje; 2013 m. gruodžio 9 d. NŽT Panevėžio skyriaus patalpose jis žinomai suklastoto dokumento – leidimo Nr. X kopiją panaudojo, pateikdamas NŽT Panevėžio skyriui, kad būtų sprendžiamas 2013 m. rugsėjo 30 d. jo prašymas leisti rengti žemės sklypo formavimo, pertvarkymo projektą.

3.3. Vėliau S. G. kartu su S. B., toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 16 d. atsakydami į NŽT Panevėžio skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 23SD-(14.23.7)-4788, kuriuo Panevėžio r. savivaldybės administracija informuojama apie žemės sklype atliekamus žemės sklypo tvarkymo darbus ir informuojama apie tai, kad I. D. nepateikė prašomo leidimo tvarkyti saugotinus medžius ir krūmus, Panevėžio r. savivaldybės administracijos patalpose parengė 2013 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. (8.1l)-SDl-3531 NŽT Panevėžio skyriui, įrašydami tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 15 d. gavęs ir išnagrinėjęs I. D. prašymą, 2013 m. lapkričio 11 d. išdavė leidimą Nr. X kirsti saugotinus želdinius I. D. nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose. Šį raštą pasirašius Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) E. L., pavaduojančiam administracijos direktorių, nežinančiam S. G. ir S. B. nusikalstamų ketinimų, S. G. ir S. B., būdami sukurstyti jo (I. D.) ir V. J., suklastojo tikrą dokumentą – Panevėžio r. savivaldybės administracijos raštą Nr. (8.11)-SD1-3531, kuris buvo panaudotas pateikiant jį paštu NŽT Panevėžio skyriui. Taip I. D. kartu su V. J. sukurstė valstybės tarnautojus S. G. ir S. B. piktnaudžiauti tarnyba, kadangi jo ir V. J. kurstomi S. G. ir S. B., suklastodami dokumentus bei ignoruodami kitos valstybinės institucijos nurodytą informaciją apie galimai padarytą teisės pažeidimą, pateikdami tikrovės neatitinkančią informaciją kitai valstybinei institucijai, pažeidė: Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktų, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 punktų, Panevėžio r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. A-141 patvirtintų Panevėžio r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) nuostatų 4.4.2 punkto reikalavimus, o S. G. ir S. B. pažeidė atitinkamų įsakymų, nurodytų skundžiamuose teismų sprendimuose, reikalavimus; dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė ir Panevėžio r. savivaldybė, nes tokiais susijusiais su valstybės tarnautojo pareigų atlikimu tyčiniais savo veiksmais buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, parodyta nepagarba Lietuvos Respublikos įstatymams, kuriuos dėl jo (I. D.) įtakos pažeidė ir valstybės tarnautojai, o administracinį teisės pažeidimą įvykdęs asmuo išvengė atsakomybės, taip pat buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kiti valstybės tarnybos principai, sumenkintas savivaldybės prestižas, sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistema.

3.4. Be to, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, I. D. nutraukta baudžiamosios bylos dalis už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 16 d. apie 11.30 val. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento patalpose Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio r. agentūros (duomenys neskelbtini) R. R. darbo kabinete, prieš surašant jam administracinio teisės pažeidimo protokolą byloje Nr. Rl-67 (2-13), siekdamas pageidaujamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus – už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kas leistų jam išvengti administracinės atsakomybės, nurodytos ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai davė mažesnės nei 1 MGL vertės kyšį – 0,7 1itro talpos alkoholinio gėrimo butelį „Torres 10“ valstybės tarnautojui – Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio r. agentūros (duomenys neskelbtini) R. R., atlikusiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistoji V. J. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio l dalį (dėl valstybės tarnautojų S. G. ir S. B. sukurstymo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi suklastojant tikrus dokumentus) ir šią bylos dalį nutraukti; pakeisti šių sprendimų dalis dėl subendrintos bausmės skyrimo sumažinant galutinę baudą; panaikinti teismų sprendimų dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl pažymos dėl faktinės padėties patvirtinimo suklastojimo) ir šioje kaltinimo dalyje ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu (dėl veikos mažareikšmiškumo) bei šią bylą dalį jai (kasatorei) nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismų sprendimų dalys dėl kasatorės nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstos ir naikintinos, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai taikė bendrininkavimo institutą, nepagrįstai jos veiksmus pripažino kurstymu, neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, nustatantį atsakomybę už kurstymą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, ir kriminalizavo veiką, kuri nėra kriminalizuota įstatymo. Taip pat teismai pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikoje sukurto teisės aiškinimo ir analogišką faktinę bei teisinę situaciją išsprendė skirtingai. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo klausimą, netinkamai aiškino ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.

4.2. Nurodydama bendrus bendrininkavimo sudėties požymius, kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog ji bendrininkų grupe su I. D. sukurstė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir suklastoti tikrus dokumentus S. G. ir S. B. Kasatorė teigia, kad teismai dėl bendrininkavimo turėjo konstatuoti jos ir I. D. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumą ir susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jos ir I. D. bendrininkavimą, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti bylos duomenys, kuriais remdamasis teismas grindžia jos ir I. D. veiklos bendrumą bei susitarimą. Be to, tokia teismo išvada yra paneigta jos ir I. D. nuosekliais parodymais. Todėl kasatorė teigia, kad jos kreipimasis į S. B. savo iniciatyva be I. D. prašymo ar žinios, negali būti laikytinas susitarimu bendrai veikti; byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių teismo išvadą, kad I. D. buvo reikalingas leidimas kirsti medžius atgaline data, jis siekė tokį dokumentą gauti ir prašė V. J. tuo pasirūpinti.

4.3. Kasaciniame skunde aptariami S. B. parodymai ir teigiama, kad prašymo gauti leidimą kirsti medžius data su ja (S. B.) nebuvo derinama, tai ji pamatė tik užregistravus prašymą ir kartu tai reiškia, kad nebuvo kasatorės susitarimo su S. B. veikti bendrai, t. y. užpildyti prašymą atgaline data. Taip pat S. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2015 m. kovo 31 d.), patvirtina, kad nebuvo kasatorės ir S. B. susitarimo išduoti leidimą atgaline data, t. y. nebuvo bendrininkavimo. Minėtų apklausų metu S. B. patvirtino, kad išdavė leidimą atgaline data tik po grįžimo iš I. D. sklypo apžiūros, kurioje V. J. nedalyvavo, apie ką kalbėjo I. D., S. B. ir S. G., negirdėjo. Teisiamojo posėdžio metu duoti S. G. parodymai patvirtina, kad jokio susitarimo su ja (kasatore) veikti bendrai nebuvo; S. B. prašymą dėl leidimo išdavimo atgaline data išgirdo tik grįžus po vietos apžiūros, kurioje ji (kasatorė) tiesiogiai net nedalyvavo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad S. G. valią pasakyti S. B., kad ji išduotų leidimą atgaline data, lėmė kokie nors kasatorės veiksmai; byloje neįrodyta, kad ji leidimo datą derino su S. G., kuris po to pasakė S. B., t. y. kad buvo bendrininkavimas. Kasatorės teigimu, S. G. valia veikti neteisėtai buvo nulemta po I. D. sklypo apžiūros (kurioje ji net nedalyvavo); kiekvienas iš minėtų asmenų veikė atskirai, apie tai nesitardami ir nežinant vienas kitam, t. y. kasatorė užpildė prašymą gauti leidimą atgaline data savo iniciatyva, apie tai nežinant nei I. D., nei S. B., nei S. G.; S. B. manė, kad S. G. leidimo datą suderino su ja (kasatore), o S. G. manė, kad leidimo data buvo suderinta S. B. su kasatore. Be to, byloje nėra įrodyta, kad S. B. ir S. G. bei M. G. veiksmai būtų buvę derinti su kasatore dėl prašymo registravimo, leidimo išdavimo, ir kad ji žinojo, kas buvo daroma; ji nebuvo informuota ir apie tai, kad buvo atliktas neteisėtas veikimas. Byloje nėra paneigti jos parodymai, jog ji nežinojo apie prašymo registravimą ir jo nagrinėjimo eigą, kaip buvo registruotas leidimas, kad jai niekas nepasakojo. Dėl to kasatorė teigia, kad teismų išvados dėl kasatorės padarytos veikos bendrininkų grupe yra nepagrįstos, nes byloje neįrodytas bendrininkų susitarimas.

4.4. Kasatorė teigia, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalies nuostatas ir teismų praktiką dėl kurstytojo veiksmų vertinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo jos veiksmus kaip kurstymą: jos prašymo I. D. vardu dėl leidimo kirsti medžius išdavimo surašymą atgaline data; jos žodinį valios S. B. ir S. G. išreiškimą; jos ir I. D. vykimą kartu su S. B. ir S. G. pas I. D. į jo žemės sklypą. Teismas, vertindamas, ar minėto prašymo surašymas I. D. vardu dėl leidimo kirsti medžius išdavimo atgaline data laikytinas kurstymu piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, turėjo vertinti, ar vien tokio prašymo surašymas galėjo sukelti ir sukėlė sąmoningą norą kitiems asmenims daryti nusikalstamą veiką, ar tokio prašymo parašymas inicijavo kitų asmenų nusikalstamos veikos padarymą. Nes vien tik tokio prašymo parašymas, nesant kitų aktyvių veiksmų, savaime nereiškia jokio kurstymo. Byloje neginčijamai nustatyta, jog ji kreipėsi į specialiųjų žinių turinčius S. B. ir S. G. su paklausimu (konsultacija) dėl tam tikros informacijos (ar reikalingas leidimas kirsti medžius sodo teritorijoje; kokia procedūra ir kaip yra išduodami tokie leidimai); ir kad tik grįžus iš sklypo apžiūros ir po S. G. pasakymo S. B. dėl leidimo atgaline data ji nurodė reikalingą leidimo datą. Tačiau skundžiamoje nutartyje minėtos aplinkybės (kreipimasis į specialistus dėl informacijos gavimo ir konkrečios datos pasakymas) nepagrįstai prilygintos aiškiai išreikštai valiai dėl tikro dokumento suklastojimo ir tokie kasatorės veiksmai įvertinti kaip kurstymas. Kasatorė teigia, kad nei baudžiamajame įstatyme, nei teismų praktikoje minėtos aplinkybės (paklausimas, konsultacija ar informacijos rinkimas), nesant nustatytų papildomų kurstymo elementų, nėra kriminalizuojamos. Tam, kad tokia konsultacija būtų laikoma kurstymu, ji turėtų būti „ištransliuota“ ir pateikta kitiems asmenims taip, kad šiems būtų sukeltas sąmoningas noras daryti nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje tik dėl kasatorės konsultacijos negalėjo kilti joks sąmoningas noras veikti nusikalstamai.

4.5. Kasatorė nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad S. B. ir S. G. iki kasatorės jiems žodžiu išreikštos valios dėl leidimo kirsti medžius išdavimo atgaline data I. D. nepažinojo ir neturėjo jokio suinteresuotumo jo naudai savanoriškai, be jokios įtakos, valios imtis piktnaudžiavimo tarnyba veiksmų, klastojant nepažįstamam asmeniui reikalingus dokumentus; ir tik po jos (kasatorės) tokios valios išreiškimo jiems toliau vyko jų (S. B. ir S. G.) nusikalstami veiksmai. Byloje nustatyta, kad S. B. prašymą dėl leidimo išdavimo atgaline data išgirdo tik grįžus po vietos apžiūros, t. y. S. B., S. G. ir I. D., dar iki kasatorei nurodant reikalingą leidimo datą, jau buvo susipažinę ir jų neteisėti veiksmai dėl leidimo atgaline data išdavimo prasidėjo tik grįžus iš I. D. sklypo apžiūros. Kasatorės teigimu, tai reiškia, kad jos paklausimas S. B.: „Ar būtų galima kažkaip išspręsti, padėti žmogui dėl to leidimo“, kuris buvo pasakytas dar iki vykimo į I. D. sklypą, nesukėlė noro S. B. ir S. G. veikti nusikalstamai. Be to, tai, kad reikia leidimo, S. B. pasakė S. G., grįžęs iš I. D. sklypo apžiūros, o S. G. tokios valios išreiškimas ir piktnaudžiavimo veiksmai atsirado taip pat tik grįžus iš šios apžiūros, kurioje kasatorė tiesiogiai nedalyvavo, sėdėjo automobilyje, todėl jai nebuvo žinoma, kas buvo tariamasi ir ketinama daryti. Tai, kad ji vyko kartu su S. B. ir S. G. į I. D. žemės sklypą, nesant nustatytiems jokiems aktyviems jos veiksmams, tačiau jai nedalyvaujant vykusioje apžiūroje ir pokalbiuose, negali būti vertinama kaip kurstymas. Be to, dėl leidimo į S. B. kreipėsi S. G. ir tik po to – kasatorė, patikslindama leidimo datą. Todėl ir tokie jos veiksmai (pasakyta leidimo data), jau esant suformuotai S. B. ir S. G. valiai, negali būti laikomi kurstymu. Jokių kitų aktyvių, tendencingų ir tikslingų veiksmų kasatorė neatliko, ji neįkalbinėjo S. G. ar S. B. piktnaudžiauti tarnyba, jų sąmoningai nesuklaidino, jiems negrasino, savo paklausimo neišreiškė kaip tam tikro noro, nežadėjo atsilyginti ir nesielgė taip, jog būtų sukėlusi sąmoningą norą daryti nusikalstamą veiką. Kasatorė teigia, kad S. B. ir S. G. veikė savo valia, savo apsisprendimu, jos veiksmai nenulėmė ir net negalėjo nulemti leidimo atgaline data išdavimą, nes tokį leidimą išduoda tik S. B. Turėdami valią pasirinkti prašymą registruoti esama ar atgaline data, turėdami valią išduoti leidimą kirsti medžius esama ar atgaline data, jie veikė savo valia, jokio asmens neveikiami. Be to, jų priimti sprendimai nepriklausė nuo kasatorės valios ir jų nesiejo pavaldumo santykiai. Dėl to kasatorė teigia, kad jos veiksmai negali būti pripažįstami skatinančiais kitus asmenis daryti nusikalstamas veikas, t. y. kurstymu.

4.6. Kasatorė teigia ir tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai nesilaikė savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, ir taip pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas. Skunde nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-27-749/2017, kurioje kasatorė buvo kaltinama pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su VšĮ (duomenys neskelbtini) pavaduotoja ir VšĮ (duomenys neskelbtini) vedėja, suklastojo tikrą dokumentą – 2014 m. rugpjū?io 20?d. i?ra?? i? medicinini? dokument? (forma Nr. 027/a.), papra?ydama ? ?? dokument? ?ra?yti tikrov?s neatitinkan?ius duomenis apie jai neva atliktus tyrim? rezultatus, bei sukurst? valstyb?s tarnautojui prilygint? asmen??? čio 20 d. išrašą iš medicininių dokumentų (forma Nr. 027/a.), paprašydama į šį dokumentą įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis apie jai neva atliktus tyrimų rezultatus, bei sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – (duomenys neskelbtini) pavaduotoją piktnaudžiauti viršijant įgaliojimus ir suklastoti tikrą dokumentą. Tačiau kasatorė dėl šio kaltinimo buvo išteisinta, teismui konstatavus, kad „kaltinime veiksmai, įvardinti kaip kurstymas piktnaudžiauti (BK 24 straipsnio 5 dalis, 228 straipsnio 1 dalis), taip pat įvardinti ir kaip sukurstymas suklastoti tikrą dokumentą, neapibrėžti įstatymu – BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, todėl veika negali būti vertinama kaip kurstymas piktnaudžiaujant tarnyba suklastoti tikrą dokumentą (BK 24 straipsnio 5 dalis, 228 straipsnio 1 dalis). Įstatyme (BK 300 straipsnio 1 dalis) nėra numatyta veikos stadija – kurstymas suklastoti tikrą dokumentą, todėl veika (jei ji buvo padaryta), privalėjo būti kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį. Šiuo atveju buvo pateiktas perteklinis kaltinimas piktnaudžiavimu naudojant bendrininkavimo institutą, juo buvo kriminalizuota veika, kuri nėra kriminalizuota įstatymo. Jei prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kažką padaryti neleistino jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per kyšininkavimą, prekybą poveikiu ar papirkimu (BK 225, 226, 227 straipsniai). Toks kaltinimas kurstymu ar organizavimu prieštarauja įstatymo logikai“. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-103-350/2017 paliko galioti minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir konstatavo, kad V. J. prašymas surašyti jai reikiamą pažymą ir paklausimas, ar V. S. negalėtų išrašyti pažymos, ką pastaroji sutiko padaryti, nelaikytini kurstymu, pritarė Panevėžio miesto apylinkės teismo išvadai, kad įstatymas tokius asmens veiksmus kriminalizuoja tik per papirkimo normą. Todėl kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nagrinėjama analogiška situacija ir analogiški jos veiksmai, kaip ir pirmiau minėtoje kitoje nagrinėtoje byloje, buvo įvardyti kaip kurstymas piktnaudžiauti – suklastoti leidimą kirsti medžius, ir taip nepagrįstai jos veika pripažinta nusikalstama pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį.

4.7. Kasaciniame skunde aptardama BK 37 straipsnio ir teismų praktikos nuostatas dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-132/2008, 2K-607/2007, 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K- 409/2011, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-7-251/2013), kasatorė teigia, kad pagrindas nusikalstamą veiką vertinti kaip mažareikšmę pagal įstatymą pirmiausia yra padarytos žalos dydis, būtent jis ir žalos pobūdis išreiškia nusikaltimų pavojingumą. Todėl jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos daryti išvadą, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kasatorė pažymi teismų praktikoje nagrinėtas bylas, kuriose nagrinėtos veikos buvo pripažintos mažareikšmėmis, – kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-693/2015, kurioje administracinio teisės pažeidimo protokolo suklastojimas, kurio pagrindu asmuo išvengė galimos administracinės atsakomybės, o į valstybės biudžetą nepateko keliasdešimties eurų bauda, buvo pripažintas mažareikšmiu; Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-96-768/2016, kurioje teismas konstatavo dviejų sutarčių suklastojimą, kurių pagrindu civilinėje byloje buvo sudaryta taikos sutartis dėl turto padalijimo, tačiau šią veiką pripažino mažareikšme, nors byloje buvo nukentėjusioji, pareikštas 500 Eur civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajai buvo inicijuota civilinė byla, kurioje dėl suklastotų dokumentų galėjo būti priimtas nepalankus sprendimas; Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-651/2016, kur teismas sprendė, kad veika, kurią asmuo padarė veikdamas bendrininkų grupe ir kuri priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai (versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturint licencijos (leidimo), dėl ko neteisėtai gavo daugiau kaip 70 000 Eur pajamų, yra mažareikšmė, – ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai sprendė, kad pažymos dėl faktinės padėties patvirtinimo suklastojimas ir jos panaudojimas pasunkino ar sudarė realią galimybę pasunkinti (duomenys neskelbtini) PN administracijos veiklą, o kasatorės ir A. P. veiksmai, kuriais jiems buvo suteikti realiai nepriklausantys pasimatymai, negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nedarančiais žalos valdymo tvarkai ir kitiems teisiniams gėriams. Skundžiamoje nutartyje nenurodyti bylos duomenys, kuriais remdamasis teismas padarė tokią, anot kasatorės, nepagrįstą išvadą, nes tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra. Taip pat nepadaryta žala, o veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis). Be to, teismas nenurodė, kuo realiai pasireiškė veikos pavojingumas ir kokia konkreti žala buvo padaryta. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas mažareikšmiškumo klausimą sprendė tik formaliai, vadovaudamasis savo nuomone, bet ne pagal byloje esančius duomenis ir konkrečią situaciją, taip netinkamai pritaikė mažareikšmiškumo institutą ir nepagrįstai sprendė dėl žalos ir pavojingumo egzistavimo šioje byloje, o kasatorės padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014). Apibendrindama kasatorė teigia, kad jos veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas ir BK 37 straipsnio kontekste, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis I. D. ir jo gynėjas advokatas J. Gaudutis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis dėl I. D. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti. Taip pat prašo pakeisti bylos dalies dėl veikos pagal BK 227 straipsnio 4 dalį (skunde apsirikus nurodyta šio straipsnio 1 dalis) nutraukimo pagrindą ir šią bylos dalį nutraukti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra nuosekli, prieštaringa, ir kelianti abejonių, I. D. byla nutraukta dėl veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punktu, tačiau netinkamai pritaikius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl šios kaltinimo dalies I. D. turėjo būti išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Kasatoriai išdėsto esminius I. D. apeliacinio skundo argumentus ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai juos atmetė, taip pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šis teismas nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje teisingai nustatytas BK 227 straipsnio 4 dalies būtinasis požymis – motyvas.

5.2. Kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje nurodyti įrodymai, kuriais teismas rėmėsi darydamas išvadą dėl to, kad I. D., palikdamas jo administracinį teisės pažeidimą tiriančiam pareigūnui R. R. alkoholinio gėrimo butelį, siekė, kad šis veiktų jo naudai, t. y. nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl administracinės atsakomybės pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį, 55 straipsnio 1 dalį, nepatvirtina fakto, kad buvo siekiama kokių nors pareigūno veiksmų, kad būtų išvengta nubaudimo administracine tvarka. Taip apeliacinės instancijos teismas iškreipė įrodymų turinį ir esmę, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatliko pareigos teisingai ir rūpestingai spręsti dėl pareikšto kaltinimo teisės ir fakto aspektu (E. Ž. Teisių Teismo sprendimas 1999 m. sausio 21 d. byloje Van Geyseghem prieš Belgiją, peticijos Nr. 26103/95).

5.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo teiginius dėl pažeistų BK 15 straipsnio 3 dalies reikalavimų, taikant BK 227 straipsnio 1 dalį; neišnagrinėjo faktinės aplinkybės dėl 2013 m. lapkričio 28 d. vykusio telefoninio pokalbio įrašo (duomenys neskelbtini) turinio (3 t., b. l. 173–174). Neįvertintas I. D. atsakymas į R. R., šiam surašant administracinio pažeidimo protokolą provokuojantį klausimą dėl skirtinos baudos dydžio. Taip, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas parodė savo šališkumą, nesilaikė BPK 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo apeliacinio skundo visapusiškai ir objektyviai, vertino tik I. D. kaltinančius įrodymus, o teisinančių įrodymų neaptarė.

5.4. Kasatoriai teigia ir tai, kad negalima laikyti kaltės pagrindiniu įrodymu aplinkybės, jog I. D. butelį gėrimo paliko prieš surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir tokiu veiksmu buvo siekiama, kad pareigūnas nesurašytų tokio protokolo. Teismas ir dėl šios dalies nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, kad bylos įrodymai turi būti vertinami su kitais įrodymais, juos gretinant, analizuojant ir darant išvadas iš visumos aplinkybių, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Be to, administracinio teisės pažeidimo dokumentai buvo surašomi tik dėl to, kad I. D. atliko žemės lyginimo darbus sklypuose pagal vandens telkinį, tačiau nebuvo surašomas protokolas ir nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo nukertant tris medžius, kuriems buvo reikalingas leidimas ir kuriuos nukirsti jis buvo gautas, nors ir atgaline data. Teismai neįsigilino į administracinę bylą ir neatskyrė, kad yra du atskiri administracinio teisės pažeidimo objektai, t. y. žemės paviršiaus lyginimo darbai ir medžių kirtimo darbai. Kasatorių teigimu, I. D. parodymai, kad butelį gėrimo paliko R. R. Kalėdų proga ir siekdamas ateityje samdyti jį, kaip specialistą, sutvarkant sklypuose aplinką, negali būti vertinami kaip valstybės tarnautojo papirkimas. Be to, ir pats R. R. parodė, kad administracinio nubaudimo procedūrą atliko teisingai ir I. D. jo nieko neprašė. Tokie duomenys patvirtina, kad nebuvo pagrindo manyti, jog I. D. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, nes nelaikytina, kad butelis alkoholinio gėrimo buvo duotas R. R. už tai, kad šis nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo bei nutarimo. Tai reiškia, kad I. D. veikoje nėra BK 227 straipsnio 1 dalyje nustatyto veiką kvalifikuojančio požymio, kad kyšis duodamas už pageidaujamą rezultatą. Dėl to kasatoriai teigia, kad ši bylos dalis turėjo būti nutraukta ne dėl to, kad suėjo senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, o dėl to, kad nepadaryta nusikalstama veika.

5.5. Be to, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindų taikyti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus, nes nebuvo žinoma, kad bus daroma nusikalstama veika, nurodyta BK 227 straipsnio 2 dalyje, ir tokia veika nebuvo daroma, todėl nebuvo pagrindo taikyti nusikalstamos veikos imitavimo modelį, nes R. R. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų. Be to, be teismo sankcijos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai negalėjo įrengti jiems priklausančios klausymosi aparatūros savivaldybės pastate. Teismas nepagrįstai dalį šių pažeidimų pripažino teisėtais, o dėl dalies pažeidimų iš viso nepasisakė. Kasatoriai teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo faktinio pagrindo taikyti žvalgybines priemones ir pirmosios instancijos teismui, net papildomai paprašius, tokie duomenys nebuvo pateikti. Kasatoriai nurodo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017, nuostatas ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio ir nesivadovavo kaip precedentu kasatorių apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktikoje suformuota įstatymų taikymo praktika ir principinėmis nuostatomis, kurių privalu laikytis visų kategorijų baudžiamosiose bylose.

5.6. Aptardami BPK 24 straipsnio 5 dalies nuostatas, kasatoriai teigia, kad šioje teisės normoje nėra nurodyti kurstymo būdai, o teismų praktikoje pripažįstama, kad kurstymas galimas tik aktyviais veiksmais ir daugiausia pasireiškia įtikinėjimu, prašymu, pažadais, papirkimu, grasinimu, apgaule, piktnaudžiavimu valdžia. Tačiau skundžiamoje nutartyje, dėstant teismo pripažintas faktines aplinkybes, nėra nurodytas kurstymo būdas, tik apsiribojama teiginiu, kad I. D., veikdamas bendrininkų grupe, tyčia sukurstė valstybės tarnautojus piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės: „<…> po ko S. B. ir S. G. nenustatytomis aplinkybėmis susitarė piktnaudžiauti tarnyba ir klastoti dokumentus, <…> S. G. davė nurodymą pavaldžiai darbuotojai (duomenys neskelbtini) vyriausiajai specialistei S. B. suklastoti tikrą dokumentą – leidimą I. D. dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, ko pasėkoje S. B. 2013 m. lapkričio 27 d. suklastojo tikrą dokumentą leidimą Nr. X, įrašydama jame tikrovės neatitinkančius duomenis: atgalinę datą – 2013 m. lapkričio 11 d., ir numerį X, bei nenustačiusi faktinių duomenų apie iškirstus medžius, jų pavadinimus, skaičius ir išmatavimus <…>“, yra nenuosekliai ir prieštaringai dėstomos, nors jos turi tiesioginę reikšmę taikant teisės normas. Nė vienas iš minėtų asmenų (S. G., S. B., M. G. ir V. J.) nenurodė, kad I. D. prašė klastojant dokumentus piktnaudžiauti tarnyba. Skundžiama nutartis pagrįsta prielaida, kad I. D. veikė kaip kurstytojas, nenurodytas būdas, kaip jis tai darė. Teismo teiginys, kad I. D. pasirašė prašymą leidimui, kuriame buvo nurodyta kita data, taip pat pagrįsta prielaida, nes V. J. patvirtino, jog ji parengė prašymą, o I. D., neatkreipdamas dėmesio į datą, jį pasirašė. Kasatoriai teigia, kad tokie jo veiksmai neatitinka BK 15 straipsnyje nurodyto tyčios turinio ir, nepaneigus V. J. parodymų, negalima teigti, kad I. D. veikoje yra nusikaltimo, nustatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvioji pusė. Be to, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti dėl to, kad asmuo paprašė sau palankaus sprendimo ar veiksmo, iškreipia baudžiamojo įstatymo turinį ir prieštarauja teismų praktikos nuostatoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

5.7. Be to, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta duomenų, patvirtinančių, kad I. D. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su valstybės tarnautojais S. G., S. B., M. G. ir V. J., ir nėra nurodytas jų susitarimas, atitinkantis BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismo teiginys, kad I. D. veikė bendrininkų grupe, yra tik prielaida, kuri nepagrįstai kildinama iš tos aplinkybės, kad I. D. žinojo, jog NŽT Panevėžio skyrius informavo apie tvarkomus žemės sklypus ir paprašė patikrinti, ar išduotas leidimas. Teismo nutarties argumentas, kad leidimas buvo išduotas jau nukirstiems medžiams, neatitinka tikrovės, paneigtas teisiamajame posėdyje duotais S. B. S. G. ir I. D. parodymais, kad sklypų apžiūros metu medžiai, nurodyti leidime Nr. X (2 t., b. l. 148), buvo nenukirsti. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismo išvada, jog medžiai buvo nukirsti dar iki leidimo išdavimo, yra neobjektyvi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes kiekvienas bendrininkas turi suvokti priežastinį ryšį tarp vykdytojo daromos veikos ir jos padarinių bei priežastinį ryšį tarp vykdytojo ir kitų bendrininkų veiksmų ar neveikimo (tai reiškia, kad turi suprasti, kad vykdytojo veiksmai yra nulemti ar iš esmės sąlygoti kitų bendrininkų veiksmų ar neveikimo), ir turi būti nustatytas valinis tyčinis bendrininkavimo požymis, pagrįstas faktine bylos medžiaga.

5.8. Kasatoriai pažymi, kad teismų praktikoje, suformuotoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-266-942/2015, pažymėtas kriminalizavimo dirbtinumas ir perteklinis klausimas dėl piktnaudžiavimo, naudojant bendrininkavimo institutą, praktiškai kriminalizuojant veikas, kurios nekriminalizuotos įstatymo. Jeigu prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens padaryti kai ką neteisėto jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimas yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kol suinteresuotas asmuo nesiūlo kyšio už jam palankų tarnybinį sprendimą ar veiksmą ir nenaudoja prievartos, jis jokio nusikaltimo nedaro.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nieko nepasisakė dėl kasatorių apeliacinio skundo vieno iš argumentų, kad baudžiamasis įstatymas taikytas nepagrįstai dar ir dėl to, kad už tokius pat veiksmus jų padarymo metu galiojusiame ATPK 1872 straipsnyje buvo nurodyta administracinė atsakomybė pažeidėjui ir valstybės tarnautojui. Kasatoriai pažymi, kad minėto straipsnio dispozicijoje nurodyta administracinė atsakomybė kyla dėl fiktyvaus dokumento pateikimo administracinėje byloje arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje. Dėl to kasatoriai kelia klausimą, ar fiktyvus dokumento pagaminimas turint tikslą jį panaudoti administracinio teisės pažeidimo byloje priskirtinas prie ATPK 1872 straipsnio dispozicijoje nurodytos sąvokos „kitos apgaulės padarymo“, ar tai laikytina BK 300 straipsnio dispozicijoje nustatyta kvalifikuojančia veiką aplinkybe „pagamino netikrą dokumentą“, už kurią taikoma baudžiamoji atsakomybė. Dėl šios teisės normų kolizijos yra pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2010, kurioje suformuota praktika dėl BK 300 straipsnio 1 dalies ir ATPK 1872 straipsnio nuostatų taikymo ir kuria, kasatorių nuomone, turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad I. D. kurstė valstybės tarnautojus, kad šie suklastotų tikrus dokumentus, kurie bus panaudoti siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Tai, kad šie asmenys nuosprendyje yra įvardyti kaip bendrininkai, kartu reiškia, kad jie yra bendrininkai administracinio teisės pažeidimo byloje. Administracinėje teisėje bendrininkavimo instituto nėra, o ATPK 78 straipsnio 6 dalyje, galiojusioje veikos padarymo metu, nurodyta, kad administracinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėto leidimo išdavimo ir pareigūnams bei nustato baudą nuo 86 iki 231 Eur. Dėl to kasatoriai teigia, kad visiems minėtiems valstybės tarnautojams, nors jie kasacine tvarka ir neskundžia nuosprendžio, baudžiamoji byla turi būti nutraukta, nes jų veiksmai pagal savo pavojingumo laipsnį neatitinka baudžiamosios teisės normomis reguliuojamų santykių pavojingumo lygio.

5.10. Teismų praktikoje dokumentas laikomas suklastotu, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys; netikras dokumentas gali būti gautas tik visiško klastojimo būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2010). Dėl to kasatoriai teigia, kad vien tik dokumento data nesudaro pagrindo tokius dokumentus vertinti kaip netikrus; taip pat svarbu išsiaiškinti, kokius teisinius, ekonominius ir kt. santykius toks dokumentas sukūrė, pakeitė ar nutraukė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008). Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje esančio leidimo Nr. X turinys yra teisingas, o data atgalinė, nesukuria jokių teisinių santykių ir negalima vertinti BK 300 straipsnio 1 dalies prasme, kad šio dokumento turinys neatitinka tikrovės. Vien tik teisės taikymo prasme nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas dokumentų klastojimas, nors nebuvo laikytasi dokumentų išdavimo tvarkos, ir tokio dokumento pateikimas kitai institucijai nelaikytinas suklastoto dokumento panaudojimu. Kasatoriai pažymi, kad I. D. yra pareikštas kaltinimas dėl kurstymo piktnaudžiauti, kuris kildinamas per dokumento klastojimą, tačiau tai kartu reiškia, kad dokumento klastojimas sudaro kitos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Tačiau šiuo atveju, nesant pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo veiką pagal sutaptį kvalifikuoti ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Dėl to kasatoriai teigia, kad, teisingai taikant materialiosios teisės normą, bylos dalis dėl šios veikos I. D. turi būti nutraukta. Kartu kasatoriai teigia, kad nagrinėjamoje byloje nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, todėl, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013).

5.11. Be to, proceso metu buvo aiškiai pažeidinėjama I. D. teisė į teisingą teismą, nes prieš kiekvieną teismo posėdį masinėse informacijos priemonėse buvo skelbiamos faktinės bylos aplinkybės su kaltinančiais, žeminančiais komentarais, taip teismams buvo daromas spaudimas. Tai, kad šiam poveikiui teismai pasidavė, matyti iš skundžiamų sprendimų turinio, kur aplinkybės dėstomos nenuosekliai, faktinės aplinkybės dirbtiniai priartinamos prie nusikalstamos veikos, nevertinti teisinantys įrodymai, nutylimos aplinkybės ir aiškiai netinkamai kvalifikuotos veikos. Siekdami išvengti tokių galimų pasekmių, kasatoriai prašė Lietuvos apeliacinio teismo perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, tačiau toks prašymas nepagrįstai nepatenkintas. Kartu kasatoriai pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl proceso metu priimtos ir prie bylos pridėtos poligrafinio tyrimo specialisto išvados, iš kurios matosi, kad I. D. neprašė klastoti dokumentų, o duotas R. R. alkoholinio gėrimo butelis nelaikytinas kyšio dalyku. Dėl to kasatoriai teigia, kad skundžiama nutartis negali būti laikoma objektyvia, teisinga ir teisiškai principinga.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į nuteistosios V. J. ir nuteistojo I. D. bei jo gynėjo advokato J. Gaudučio kasacinius skundus prašo šiuos kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo:

6.1. Nuteistojo I. D. ir jo gynėjo advokato J. Gaudučio kasacinis skundas atmestinas, jame nurodyti teiginiai yra nepagrįsti; šiame skunde nepagrįstai teigiama dėl netinkamo pagrindo taikymo nutraukiant bylos dalį pagal BK 227 straipsnio 4 dalį. Prokuroras nurodo, kad tuo atveju, kai dėl galimai padarytos nusikalstamos veikios padarymo yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, o byla perduota teisminiam nagrinėjimui ir kaltinamasis reikalauja tęsti baudžiamąjį procesą, teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsniu, baigia nagrinėti bylą ir nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą arba priima išteisinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nors I. D. nereikalavo tęsti baudžiamojo proceso, tačiau jis nepripažino kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, o gynėjas prašė I. D. išteisinti. Dėl to procesas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį buvo tęsiamas, esant būtinybei išsiaiškinti, ar kaltinamasis yra kaltas dėl pareikšto kaltinimo, ir siekiant nepažeisti I. D. teisių. Priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, pagrįstai pripažino, kad I. D. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 4 dalyje, įrodyta. Nors šiame nuosprendyje nėra itin detaliai aprašyta šios veikos padarymo subjektyvioji pusė, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad I. D., palikdamas jo administracinį teisės pažeidimą tiriančiam pareigūnui R. R. alkoholinio gėrimo butelį, siekė, kad šis veiktų jo naudai, t. y. nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl administracinės atsakomybės, nustatytos ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje. Tokia teismo išvada grindžiama paties I. D., liudytojų R. R., K. B., A. J. parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais ir kitais rašytiniais įrodymais.

6.2. Kasatoriai neteisingai teigia ir dėl to, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai neva neteisėti, nes juos atlikti nebuvo Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyto pagrindo. Prokuroras pažymi, kad abiejų instancijų teismai teisingai vadovavosi teismų praktikos nuostatomis dėl situacijų, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas negu tos, kurias tiriant buvo taikomos šios priemonės. Tokiu būdu gauti faktiniai duomenys paprastai gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo leista panaudoti atitinkamų neviešo pobūdžio tyrimo priemonių, tuo atveju, jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, dėl kurių tokios priemonės taip pat gali būti taikomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Duomenų, gautų naudojant slapto informacijos rinkimo priemones, įrodomosios reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybės nepaneigia ir ta aplinkybė, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuotas tokių priemonių panaudojimas, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitus BK straipsnius, taip pat ir tokius, kuriuose dėl nurodytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-696/2016).

6.3. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo, jog teismai nepagrindė tarp I. D. ir kitų nuteistųjų buvusio susitarimo, tokia teismo išvada yra tik prielaida, nepagrįstai kriminalizuoti I. D. veiksmai ir nepagrįstai nesiremta teismų praktika kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015. Prokuroras teigia, kad šia teismų praktikos nutartimi nėra pagrindo remtis kaip precedentu nagrinėjamoje byloje, šioje nutartyje nėra vienareikšmiškai konstatuota, kad kurstymas piktnaudžiauti yra negalimas ir nėra įstatymo leidėjo kriminalizuotas. Prokuroras pažymi, kad pagal BK 227 straipsnį atsako asmuo, kuris už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį. Kyšis yra būtinasis papirkimo nusikalstamos veikos sudėties požymis. Todėl negalima pripažinti teisėta veika, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo paveikiamas, net ir be atlygio. Nors ne bet koks paslaugos ar tam tikro elgesio prašymas gali būti laikomas kurstymu, tačiau nagrinėjamoje byloje nuteistieji I. D. ir V. J. ne vien konsultavosi dėl galimo leidimo išdavimo, tačiau veikė aktyviais veiksmais parengiant prašymą dėl leidimo išdavimo, nurodant konkrečią datą, kuriai leidimas turi būti surašytas. Vertinant tokius nuteistųjų veiksmus akivaizdu, kad kasatoriai pagrįstai pripažinti kaltais dėl kurstymo piktnaudžiauti. Teismai tinkamai įvertino nuteistųjų veiksmų pavojingumą ir pripažino, kad be šių veiksmų S. G. ir S. B. nebūtų atlikę nusikalstamų veikų. Tai esminė aplinkybė, vertinant, ar I. D. ir V. J. gali būti pripažįstami kurstytojais. Dėl to prokuroras teigia, kad nuteistųjų veikos kvalifikuotos teisingai.

6.4. Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasatorių teiginiai dėl administracinės atsakomybės taikymo nepagrįsti, nes I. D. buvo kaltinamas ir nuteistas ne dėl to, kad panaudojo apgaulę administracinio teisės pažeidimo byloje, bet už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, suklastojo tikrą dokumentą ir sukurstė valstybės tarnautojus piktnaudžiauti tarnyba, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Kasaciniame skunde nurodomo administracinio teisės pažeidimo dispozicija visai neatitinka nuteistojo I. D. veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo administracinei atsakomybei kilti.

6.5. Prokuroras teigia, kad kasatoriai neteisūs, teigdami, kad vien pakeista dokumento data nesudaro pagrindo pripažinti, kad netikras dokumentas buvo suklastotas, nes dokumento turinys buvo teisingas ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, ir kad kaltinime nurodyta nusikalstama veika BK 228 straipsnio 1 dalyje buvo padaryta suklastojant netikrą dokumentą, tačiau, nesant pagrindo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nėra ir teisinio pagrindo veikos kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalies sutaptį. Nagrinėjamoje byloje I. D. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe, tyčia suklastojo tikrus dokumentus. Tikras dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nustatyta, kad, I. D. siekiant išvengti administracinės atsakomybės už neteisėtą medžių kirtimą, buvo suklastotas tikras dokumentas, kuriame buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys – atgalinė data, ir toks dokumentas buvo panaudotas, pateikiant jį Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio r. agentūros vedėjo pavaduotojui R. R., taip I. D. išvengiant administracinės atsakomybės pagal ATPK 78 straipsnio 1 dalį.

6.6. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismai nenurodė kurstymo būdo, o apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nenuosekli, aplinkybės dėstomos prieštaringai; kiti baudžiamojo proceso dalyviai nepatvirtino, kad I. D. prašė klastojant dokumentus piktnaudžiauti tarnyba. Be to, kasatorių argumentai dėl teismo šališkumo ir in dubio pro reo principo pažeidimo yra deklaratyvūs; jie nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių galimą teismo šališkumą, jų nebuvo nustatyta ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šioje byloje faktines aplinkybes, rėmėsi įrodymų visuma, nesuteikdamas prioriteto nė vienam iš įrodymų. Priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su kasatorių, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiama prielaidomis ir prieštaringais duomenimis. Tai, kad šioje nutartyje neaptarti tyrimo poligrafu rezultatai, nepaneigia byloje esančių duomenų, kurie yra pakankami I. D. kaltei pagrįsti. Be to, teismai išsamiai atskleidė ir aiškiai aptarė nuteistųjų veiksmus, kurie pagrįstai įvertinti kaip kurstymas.

6.7. Prokuroras teigia, kad ir kasatorės V. J. kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Atsiliepime nurodoma, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytoju pripažįstamas asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką; kurstymo būdai gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo paties kurstytojo charakterio savybių, nuo asmens, kurį siekiama paveikti, charakterio savybių bei jų tarpusavio santykių; įprastai kurstymo būdai pasireiškia įtikinėjimu, prašymais, pažadais, piktnaudžiavimu autoritetu, asmuo gali pasirinkti ir kitokį veikimo būdą, kuris jam atrodo tinkamiausias ar palankiausias. Kasatorės teiginiai dėl to, kad vien dokumento surašymas ar kreipimasis į S. G. ir S. B. dėl informacijos gavimo negali būti vertinamas kaip šių asmenų kurstymas ir kad nėra patvirtinta, kad būtent dėl šių nuteistosios veiksmų kilo S. G. ir S. B. siekis daryti nusikalstamą veiką, paneigti bylos duomenimis. Abiejų instancijų teismai kasatorės veiksmus vertino atsižvelgdami į visumą, pripažindami, kad kelių tokių veiksmų sistemiškumas ir kryptingumas patvirtina, kad nuteistoji veikė turėdama konkretų siekį paveikti S. G. bei S. B.; dėl leidimo surašymo kasatorė kreipėsi vos sužinojusi, kad NŽT Panevėžio skyriuje dėl I. D. veiksmų, susijusių su medžių kirtimu, yra gautas raštas. Be to, S. G. ir S. B. parodymai bei kiti bylos duomenys patvirtina, kad V. J. iš karto informavo juos apie poreikį gauti I. D. vardu leidimą kirsti medžius būtent atgaline data, jiems buvo aiškiai išreikšta jos valia dėl tikro dokumento klastojimo, po ko buvo daromi kaltinime nurodyti S. G. ir S. B. veiksmai įgyvendinant pastarąjį V. J. išsakytą sumanymą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 2 dalimi, teisingai nustatė, kad V. J. pati inicijavo ir parengė I. D. prašymą dėl leidimo išdavimo bei nurodė, kokia data turi būti įrašyta suklastotame dokumente. Kasatorės nurodyta aplinkybė, kad ji nepavaldi S. G. ir S. B., nėra būtina siekiant nustatyti, ar šie asmenys bendrininkavo.

6.8. Kasatorė savo kasaciniame skunde nurodo nepagrįstus argumentus ir dėl BK 37 straipsnio taikymo, nes nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnyje, sudėtis formalioji, ir tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl šios veikos padarymo, žalos atsiradimas nėra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje, ir siekio apsaugoti normalią institucijų, užtikrinančių valdymo tvarką, veiklą. Kartu prokuroras pažymi, kad nagrinėjamoje byloje suklastojant tikrą dokumentą buvo apsunkinta (duomenys neskelbtini) PN administracijos veikla ir sukelta žala teisės aktais saugomoms vertybėms bei laisvės atėmimo bausmės tikslams. Kasatorė, veikdama su A. B., A. Pt. ir (duomenys neskelbtini) PN kalinčiu A. P., neteisėtais veiksmais siekė gauti ilgalaikius pasimatymus, kurie šiems asmenims nepriklausė atsižvelgiant į teisės aktų reglamentavimą, kuriuo siekiama, kad laisvės atėmimo bausmės tikslai būtų pasiekti efektyviausiai, o nustatytos tvarkos pažeidimas šį įstatymo leidėjo tikslą sumenkina. Dėl to prokuroras teigia, kad V. J. padaryta nusikalstama veika, nors ir priskiriama prie nesunkių nusikaltimų ir ja nepadaryta turtinė žala, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta mažareikšme. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir kasatorės teiginiai dėl pažeistų Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, o jos kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai taikyto bendrininkavimo instituto susiję išimtinai su įrodymų vertinimu ir tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistosios V. J. ir nuteistojo I. D. bei jo gynėjo advokato J. Gaudučio kasaciniai skundai atmetami.

Dėl kasacinių skundų nagrinėjimo ribų

8. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato.

9. Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatorių manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

10. Taigi nagrinėjamoje byloje atskiri kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, prašoma atsižvelgiant į atskirus parodymus, kitus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas dėl byloje nustatytų V. J. ir kitų asmenų atskirų bendravimo, medžių I. D. sklype iškirtimo aplinkybių, nei tai savo sprendimuose padarė teismai, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

11. Dėl I. D. ir jo gynėjo skundo argumentų, susijusių su šio nuteistojo patikrinimu poligrafu, pasakytina, kad pagal šiuo metu esamą teismų praktiką tyrimo poligrafu metu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų, nes poligrafas yra prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis bylos aplinkybes.

Dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 4 dalį pagrįstumo patikrinimo

12. Kasaciniame skunde esantis nuteistojo I. D. ir jo gynėjo prašymas pakeisti bylos pagal BK 227 straipsnio 4 dalį nutraukimo pagrindą ir dėl baudžiamojo nusižengimo bylą nutraukti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, grindžiamas esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimais, ir, kasatorių manymu, byla turėjo būti nutraukta ne dėl to, kad suėjo senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, o dėl to, kad nepadaryta nusikalstama veika. Teismai nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje teisingai nustatytas BK 227 straipsnio 4 dalies būtinasis požymis – motyvas.

13. Kolegija sprendžia, kad kaltinimo dalies dėl baudžiamojo nusižengimo, nurodyto BK 227 straipsnio 4 dalyje, pagrįstumas bylos nagrinėjimo teismuose metu buvo patikrintas tinkamai. I. D. ir jo gynėjo skunde nurodyti BPK pažeidimai nebuvo padaryti. Abiejų grandžių žemesnieji teismai priimtuose sprendimuose nurodė, kokiais bylos duomenimis, kurie pripažinti įrodymais, jie rėmėsi pripažindami I. D. kaltinime dėl papirkimo nurodytas aplinkybes pagrįstomis.

14. Tai, kad teismai nesirėmė I. D. nurodyta įvykio versija – kad butelį alkoholinio gėrimo jis paliko R. R. Kalėdų proga tik todėl, kad siekė ateityje R. R. samdyti kaip specialistą, pagelbėsiantį sutvarkant sklypuose aplinką, nesuteikė prioriteto I. D. atskiroms frazėms, pasakytoms pokalbio telefonu metu ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog kaltinime dėl papirkimo nurodytos aplinkybės atskleistos neteisingai. Patikrinusi dėl šios bylos dalies priimtus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje: kad teismai būtų ignoravę kokias nors svarbias bylos aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant faktus, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.

15. Pagrįstai teismai, spręsdami dėl šios bylos dalies, vadovavosi ne atskirais duomenimis, I. D. parodymais, atspindinčiais, kaip I. D. pateisino savo veiksmus, o vertino visų byloje nustatytų aplinkybių visumą. I. D. pasirinktas kaltinime nurodyto poelgio laikas ir vieta – atitinkamą vertę turinčio alkoholio butelio įteikimas tik iš matymo pažįstamam gamtosaugos pareigūnui, kai jis darbo vietoje ruošiasi vykdyti savo tiesioginius įgaliojimus – aiškintis administracinio teisės pažeidimo aplinkybes ir skirti I. D. administracinę nuobaudą, – sukuria situaciją, leidžiančią manyti, kad R. R. palankumo siekta ne už būsimas aplinkos apsaugos specialisto paslaugas ateityje, o būtent už kaltinime pagal BK 227 straipsnio 4 dalį nurodytą palankų I. D. veikimą. Juolab kad, pagal bylos duomenis, alkoholio butelis įteiktas nebaigus surašyti protokolo, nei prieš šį veiksmą, nei po jo nevyko joks pokalbis apie būsimas aplinkos apsaugos specialisto paslaugas sutvarkant aplinką I. D. sklype ateityje, o iki Kalėdų nuo gruodžio 16 d. dar buvo likusi visa savaitė.

16. Kasaciniame skunde nuteistais I. D. ir jo gynėjas taip pat teigia, kad prieš I. D. kriminalinės žvalgybos priemonės taikytos be faktinio pagrindo, pažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau tik tokie kasacinio skundo teiginiai atremiami apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtos nutarties 94–105 punktuose atlikta byloje panaudotų neviešų tyrimo veiksmų analize, kurioje pasisakyta dėl visų esminių I. D. apeliacinio skundo argumentų šiais klausimais.

17. Darytina bendra išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagrįstai dėl šios kaltinimo dalies bylą I. D. nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino šios nuosprendžio dalies pagrįstumą ir išdėstė išvadas, kurios atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies taikymo

18. Abiejų kasatorių skunduose ginčijamas BK 24 straipsnio 5 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies taikymas, teigiama, kad šiuo atveju nebuvo atskleisti subjektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, netinkamai nustatytos bendrininkavimo aplinkybės ir nesilaikyta teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014 ir 2K-7-266-942/2015.

19. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007).

20. Kvalifikuojant veiką dėl piktnaudžiavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę. Ji gali pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje nurodytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014).

21. Teismų praktikoje sutinkamas ir bendrininkavimas piktnaudžiaujant tarnyba. Nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialiojo subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Šios nusikalstamos veikos bendrininkais (organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais) pripažįstami ir neturintys specialiojo subjekto požymių asmenys. Kvalifikuojant veikas pagal BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai, yra svarbu, kad specialiojo subjekto statusą turėtų nusikalstamos veikos vykdytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007).

22. Teisinės situacijos, susijusios su kaltinimais kurstymu piktnaudžiauti tarnyba, nagrinėtos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-268/2012, 2K-325/2014. Kasacinėje praktikoje taip pat išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

23. Taigi kasatoriai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad aktualios nagrinėjamai bylai teismų praktikos pavyzdžiai suformuoti nutartyse Nr. 2K-98/2014 ir 2K-7-266-942/2015. Tačiau, priešingai negu nurodoma kasaciniuose skunduose, negalima daryti išvados, kad toks veikos kvalifikavimas, koks nustatytas nagrinėjamoje byloje, visose faktinėse situacijose yra neįmanomas, ir tai kategoriškai išplaukia iš kasacinės nutarties Nr. 2K-7-266-942/2015. Joje atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš tiesų tam tikri kurstymo piktnaudžiauti veiksmai gali atitikti papirkimo veiką (BK 227 straipsnis), tačiau toks išaiškinimas visiškai nepaneigia kurstymo piktnaudžiauti inkriminavimo galimybių. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo piktnaudžiavimo kurstytoju, be kita ko, turi būti konstatuota, kad kurstytojas siekė palenkti valstybės tarnautoją (ar jam prilyginamą asmenį) būtent piktnaudžiauti tarnybine padėtimi arba viršyti įgaliojimus, šiuos abu bendrininkus siejo bendra tyčia, veiksmų bendrumas piktnaudžiaujant, taip pat nustatytas aiškus suvokimas, kad tokie veiksmai yra priešingi valstybės tarnybai, jos principams ir pan. Šios aplinkybės minėtoje kasacinėje nutartyje nenustatytos – joje prieita prie išvados, kad byloje nenustatyti nusikalstamos veikos kurstymą atitinkantys veiksmai.

24. Taikant BK 24 straipsnio 5 dalį vykdytojo kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – kurstytojo ir vykdytojo veiksmų bendrumą, susitarimą bei bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Toks asmuo yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-303/2018). Kurstymui yra keliamas konkretumo reikalavimas, veiksmai pripažįstami kurstymu, jei kitas asmuo yra palenkiamas daryti konkrečią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstam�