TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07218 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-155-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04117-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.2; 3.5.1; 3.5.19(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą dėl antstolės Eurikos Rulienės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Eurika Rulienė, R. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, vykdant teismo sprendimą dėl testamentinės išskirtinės ir išieškojimą iš skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikymo ir aiškinimo.

2. Pareiškėjas prašė panaikinti patalpos (duomenys neskelbtini), areštą, pritaikytą vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00872.

3. Pareiškėjas nurodė, kad antstolė Eurika Rulienė, vykdydama Šiaulių apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1064-357, pateiktą išieškotojos R. J., 2018 m. gegužės 7 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjui priklausančią patalpą (duomenys neskelbtini), kuri nėra paveldėta po palikėjo H. J. mirties ir į kurią antstolė neturi teisės nukreipti išieškojimo. Pareiškėjo kaip skolininko skola išieškotojai kyla iš testamentinės išskirtinės, todėl išieškojimas gali būti vykdomas tik iš pareiškėjo paveldėto turto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.23 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

4. Suinteresuotas asmuo antstolė E. Rulienė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, nurodydama, kad, vykdant priverstinį 86 886 Eur skolos išieškojimą, buvo areštuotas ne tik pareiškėjo paveldėtas turtas, bet ir jo asmeninis turtas (bendra skolos suma 145 800 Eur). 2018 m. birželio 20 d. priteistų procesinių palūkanų suma sudaro 21 715,68 Eur, ši procesinių palūkanų suma yra asmeninė pareiškėjo skola, atskirta nuo testamentinės išskirtinės skolos. Parduodant turtą varžytynėse, pradinė turto pardavimo kaina sudaro 80 proc., tad jei būtų skelbiamos varžytynės, pradinė areštuoto ir realizuojamo turto kaina būtų 116 640 Eur, o nepardavus šio turto pirmose varžytynėse, antrose varžytynėse pradinė pardavimo kaina sumažėtų iki 60 proc. ir sudarytų 87 480 Eur. Šiuo metu skolos ir palūkanų suma sudaro 110 744,87 Eur, be to, vykdymo procese susidarė vykdymo išlaidos, kurios taip pat turi būti atlygintos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pareiškėjo E. J. skundą dėl antstolės E. Rulienės veiksmų atmetė.

6. Teismas nustatė, kad antstolės E. Rulienės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0069/18/00872 pagal Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1064-357/2013 dėl 86 886 Eur (300 000 Lt) skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 24,33 Eur (84 Lt) palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 86 910,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1076,23 Eur (3716 Lt) žyminio mokesčio, 1042,63 Eur (3600 Lt) teisinių paslaugų išlaidų išieškojimo iš skolininko E. J. išieškotojai R. J. 2018 m. gegužės 25 d. antriniu vykdomuoju raštu Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjas turi vykdyti testamentinę išskirtinę, neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus. 2018 m. gegužės 7 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl vykdomojo dokumento vykdymo, vykdymo išlaidų apskaičiavimą ir raginimą įvykdyti sprendimą, kuriame nustatė skolininkui 10 dienų terminą skolai geranoriškai sumokėti, ir informavo skolininką, kad, nustatytu terminu nesumokėjus nurodytų sumų, bus pradėtas priverstinio vykdymo (išieškojimo) procesas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 624 straipsnį. 2018 m. gegužės 7 d. turto arešto aktu antstolė areštavo skolininko turtą: 1/2 dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), (105 800 Eur vertės) ir patalpą (duomenys neskelbtini), (40 000 Eur vertės), iš viso 145 800 Eur vertės turtą.

7. 2008 m. liepos 29 d. palikėjas H. J. sudarytu testamentu pareiškėjui paliko visą nekilnojamąjį turtą, paveikslus ir medžioklės trofėjus, visą kitą kilnojamąjį turtą paliko R. J. Testamentu testatorius įpareigojo pareiškėją per vienerius metus po jo mirties išmokėti R. J. 86 886 Eur (300 000 Lt) sumą. Pareiškėjas priėmė mirusio H. J. palikimą, įskaitant nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini), su testamentine išskirtine. Pareiškėjui geranoriškai neįvykdžius prievolės R. J. pagal testamentinę išskirtinę, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1064-357/2013 priteisė R. J. iš E. J. 86 886 Eur (300 000 Lt) skolą, atsiradusią dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 84 Lt palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3716 Lt žyminį mokestį, 3600 Lt teisinių paslaugų išlaidų atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad antstolės areštuoto turto vertė yra 145 800 Eur, tačiau antstolė 2018 m. birželio 11 d. patvarkymu paskyrė nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo ekspertizę, šią pavedė atlikti UAB „Verslavita“. Byloje nėra duomenų apie pasikeitusią turto vertę.

9. Teismas sutiko su antstolės argumentais, kad procesinės palūkanos, kurios bus galutinai apskaičiuotos skolininkui įvykdžius pagrindinę prievolę, yra asmeninė pareiškėjo prievolė, kuri gali būti vykdoma ir iš kito pareiškėjui priklausančio turto. Procesinės palūkanos skaičiuojamos skolininkui praleidus terminą įvykdyti prievolę pagal testamentinę išskirtinę, jos atlieka kompensuojamąją funkciją, nes vengdamas įvykdyti prievolę skolininkas naudojasi kreditorei priklausančiais pinigais. Priešingu atveju, procesines palūkanas įtraukus į testamentinės išskirtinės prievolę, skolininkas būtų suinteresuotas kuo ilgesnį laiką nevykdyti prievolės pagal testamentinę išskirtinę ir taip mažinti įsipareigojimų vykdymo apimtį pagal paveldėto turto ribas. Teismas pažymėjo, kad tik testamentinės išskirtinės dėl 86 886 Eur sumos priverstinis vykdymas neturi viršyti paveldėto ir su testamentine išskirtine susieto turto vertės.

10. Teismas rėmėsi CPK 675, 677 straipsniais ir nurodė, kad šios nuostatos sudaro pagrindą pripažinti, jog areštuojamo turto apimčiai teisinės reikšmės turi ne tik išieškotina suma, bet ir vykdymo išlaidos. Antstolis nėra palikėjo kreditorius, jo patiriamos vykdymo išlaidos nėra saistomos testamentine išskirtine. Todėl teismas sprendė, kad vykdant priverstinį išieškojimą yra pagrindas areštuoti tiek skolininko turto, kad jo pakaktų išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti.

11. Teismas padarė išvadą, kad antstolė savo veiksmais nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjui priklausančią patalpą (duomenys neskelbtini).

12. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 23 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovei advokatei J. G. antstolė išsiuntė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymą atsisakyti patenkinti skolininko skundą. Taigi pareiškėjas ir jo atstovė susipažino su patvarkymu ir jame esančiais argumentais ir galėjo teikti savo rašytinius paaiškinimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atstovei 2018 m. liepos 2 d. išsiuntė pranešimą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Pareiškėjas turėjo domėtis užvesta civiline byla, turėjo galimybę susipažinti su ja ir joje esančiais procesiniais dokumentais bei teikti savo procesinius dokumentus. Pareiškėjas pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus. Todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad buvo padarytas CPK 42 straipsnio pažeidimas.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog vykdomąjį raštą antstolei pateikė teisės to daryti neturintis išieškotojos

atstovas advokatas A. N., nepagrįstas. R. J. civilinėje byloje dėl skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, priteisimo iš E. J. atstovavo advokatas A. N. pagal 2013 m. birželio 10 d. atstovavimo sutartį. CPK 59 straipsnyje nustatyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Vykdomojo rašto pateikimas antstoliui yra vienas iš procesinių veiksmų. Minėtoje atstovavimo sutartyje nėra nustatyta išimtis gauti ir pateikti vykdomąjį dokumentą, todėl advokatas A.  N. turėjo teisę R. J. vardu pateikti vykdomąjį raštą antstolei.

15. Teismas pažymėjo, kad CK 5.23 straipsnio 2 dalis nenustato, jog testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę tik iš paveldimo turto.

16. Teismas nurodė, kad testamentinės išskirtinės gavėjo reikalavimas gali būti tenkinamas neviršijant testamentinę išskirtinę vykdyti įpareigoto įpėdinio paveldėto turto vertės iš bet kokio pastarajam priklausančio turto, įskaitant paveldėtąjį ir kitais būdais įgytąjį, svarbiausia, kad tik nebūtų viršijama testamentinę išskirtinę vykdyti įpareigoto įpėdinio paveldėto turto vertė. Atsižvelgiant į tai, antstolė turėjo teisę areštuoti ir tą pareiškėjo turtą, kuris nėra paveldėtas.

17. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo taikyti CK 5.53 straipsnio nuostatas. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą už palikėjo skolas, atsako tik paveldėtu turtu. Minėtas straipsnis apibrėžia įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės paveldėtu turtu ribas už palikėjo skolas prieš palikėjo kreditorius. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu priteista suma R. J. yra dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, tačiau tai nėra palikėjo H. J. skola R. J., todėl CK 5.53 straipsnis šiuo atveju nėra taikomas.

18. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be (sutrumpintų) motyvų. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, teismo nutartį motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

19. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį dėl klaidos ištaisymo, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. papildomą nutartį bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl absoliutaus nutarčių negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens – pareiškėjo sutuoktinės D. J. materialiųjų teisių ir pareigų ir taip pažeidė CPK 47 straipsnio, 266 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies, 443 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasacinis teismas išaiškino, kad ypatingosios teisenos bylose klausimas dėl asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu turi būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017). D. J. tiesiogines teisines pasekmes sukelia būtent tai, kad buvo atmestas pareiškėjo skundas: tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų patenkintas, priimto teismo procesinio sprendimo padariniai niekaip nebūtų susiję su neįtraukto suinteresuoto asmens D. J. teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjo skundą atmetus, priimti abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai tiesiogiai susiję su D. J. ir sukuria jai atitinkamas pareigas, apriboja jos teises, susijusias su disponavimu nuosavybe. Byloje nėra duomenų dėl kokių nors D. J. pareigų išieškotojai. Pritaikytas turto areštas apriboja nekilnojamojo turto savininko nuosavybės teisę, laikinai panaikina jo galimybes turtu laisvai disponuoti, turtas nebegali būti naudojamas kaip prievolių užtikrinimo prievolė ir kt.6CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta antstolio teisė areštuoti tik skolininkui priklausantį turtą.

19.2. Teismai pažeidė pareigą motyvuoti nutartis. Pareiškėjas įrodinėjo, kad buvo areštuotas ne jam priklausantis turtas, bet bendras jo ir sutuoktinės turtas; kad jis turi asmeninės nuosavybės teise valdomo, iš testatoriaus paveldėto turto, ir prašė nukreipti išieškojimą ne į bendrą su kitais asmenimis turtą, bet į jo asmeninį turtą. Be to, pareiškėjas pateikė oficialius rašytinius įrodymus dėl turto paskirties. Teismai nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų ir nevertino šiuos argumentus patvirtinančių pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų. Todėl teismai pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, ir tai yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018). Apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas

pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nepasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas ir pareigą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo nutartį, taip neužtikrino tinkamo teisės į apeliaciją įgyvendinimo. Teismai, nevertindami pareiškėjo pateiktų įrodymų, nukrypo nuo nuoseklios kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

19.3. Teismai pažeidė CK 5.23 straipsnio 2 dalį ir 5.53 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas įrodinėjo, kad jam pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį taikytina ribota įpėdinio atsakomybė, t. y. kad jis privalo atsakyti tik iš paveldėto turto. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, tačiau toks atsakomybės ribojimas taikomas tik dėl palikėjo skolų prieš palikėjo kreditorius, o šiuo atveju pareiškėjui nėra taikomas. Teismas R. J. nelaikė palikėjo H. J. kreditore – teismas nustatė, kad pareiškėjas testamentinę išskirtinę turi vykdyti kaip savo asmeninę prievolę. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į vienintelį prievolės vykdymo būdą, kurį turi teisę įgyvendinti testamentinės išskirtinės gavėjas: prievolės (testamentinės išskirtinės) įvykdymas tiesiogiai susietas ne su palikimą priėmusiu įpareigotu įpėdiniu ar jo asmeniu, bet su palikėjo turtu (ar jo verte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje tarp šios bylos ginčo šalių Nr. 3K-3-410-219/2018; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013). Įpareigotas įpėdinis yra netiesioginis palikėjo kreditorius, o visų tokio kreditoriaus reikalavimų patenkinimas yra tiesiogiai susijęs ne su palikimą priėmusiu asmeniu, bet su palikimu, t. y. jo turtu, verte. Prievolė, kurią prisiima testatoriaus įpareigotas įpėdinis, yra ne šiaip įpareigotojo įpėdinio asmeninė prievolė, bet testatoriaus sukurta ir iš palikimo kildinama prievolė. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal apyrašą, turi teisę pasirinkti, ar jis atsako už palikėjo prievoles paveldėtu turtu, ar pavedėto turto verte. Įstatymo leidėjui nenurodžius tikslesnių CK 5.23 straipsnio 2 dalyje nurodytos vertės nustatymo kriterijų nėra aišku, ar pagal šią teisės normą nustatytina „turto rinkos vertė“ ar „turto vertė“, ar „turto rinkos kaina“, ar „palikimo vertė“, ar „palikimo tikroji vertė“ (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), todėl įpėdinio atsakomybės ribojimas paveldėtu turtu (o ne jo verte) neabejotinai atitinka teisingumo, sąžiningumo principo laikymąsi.

19.4. Teismai be pagrindo nustatė skirtingas pagrindinės skolos ir iš jos kildinamų kompensuojamųjų palūkanų išieškojimo galimybes. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-687/2016 suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes konstatavo, kad pagrindinė prievolė (skola iš testamentinės išskirtinės) gali būti išieškoma tik iš paveldėto turto (vertės), o palūkanos gali būti išieškomos ne tik iš paveldėto, bet ir iš kito skolininko asmeninio turto. Teismai šių argumentų nepagrindė teisės aktais, todėl tai yra absoliutus negaliojimo pagrindas dėl pareigos motyvuoti nevykdymo ir CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas. Palūkanos, kildinamos iš konkrečios turtinės prievolės, yra prievolės dalis. Skirtingas aiškinimas ne tik prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet ir pažeistų ribotą įpėdinio atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Būtent tokio dydžio kompensuojamosios palūkanos šioje byloje susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės: išieškotojos R. J. iškelta civilinė byla dėl skolos pagal testamentinę išskirtinę priteisimo buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta kita civilinė byla, kurioje buvo ginčijamas testamentas ir kurioje buvo nustatyta tikroji testatoriaus valia.

20. Suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime į kasacinį skundą prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos sąlygos tam, kad būtų konstatuotas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismai nepaneigė D. J. teisių ir nesukūrė naujų pareigų. Pareiškėjas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo, ar antstolis laikėsi CPK 667 straipsnyje nustatytos pareigos, – tą, beje, jis pripažįsta ir kasaciniame skunde, – todėl pareiškėjo sutuoktinė D. J., manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, turi teisę pati ginčyti atitinkamus antstolio veiksmus ar neveikimą. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), arešto pasekmė yra neišvengiamas tolesnis to turto pardavimas. Antstolė turės teisę išieškoti pareiškėjo skolą tik pagal CPK 667 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. prieš tai nustačiusi jos areštuotos negyvenamosios patalpos dalį.

20.2. Skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, arešto pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį taikymo atveju to turto bendraturčiai, išskyrus patį skolininką, a priori (iš anksto) nelaikytini teisinį suinteresuotumą turinčiais kiekviename su tokio turto arešto taikymu susijusiame procese. Tam, kad būtų konstatuotas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepakanka vien tik nustatyti, kad į procesą nebuvo įtrauktas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo, jei teismo sprendimu nėra tiesiogiai paveikiamos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, – absoliutų sprendimo negaliojimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį lemia ne pats asmens

kaip trečiojo asmens neįtraukimas į procesą, o teismo nusprendimas dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Pareiškėjo skundžiamų nutarčių motyvuojamosiose dalyse yra atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus.

20.3. Nagrinėjamu atveju CK 5.53 straipsnis yra netaikytinas. CK 5.53 straipsnio 1 dalis nustato palikėjo įpėdinių atsakomybės ribas už palikėjo skolas prieš palikėjo kreditorius. Tuo tarpu palikėjas H. J. niekada nebuvo savo sutuoktinės R. J. skolininkas, o R. J. niekada nebuvo palikėjo H. J. kreditorė. Pareiškėjo piniginė prievolė R. J. atsirado pareiškėjui priėmus palikimą pagal testamentą, kuriuo jis buvo įpareigotas vykdyti testamentinę išskirtinę R. J. Testamente nurodyta testamentinė išskirtinė, kurią Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu priteisė R. J. iš pareiškėjo, nėra palikėjo skola R. J. – pastaroji, palikėjui gyvam esant, neturėjo teisės iš jo reikalauti testamente nurodytos pinigų sumos. Pareiškėjas, priėmęs palikimą, testamentinę išskirtinę turi vykdyti kaip savo, o ne kaip palikėjo prievolę R. J. Taip pareiškėjo ir R. J. teisiniai santykiai yra kvalifikuoti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-219/2018, kurioje yra nurodyta, kad, įpėdiniui priėmus palikimą, o testamentinės išskirtinės gavėjai priėmus testamentinę išskirtinę, tarp jų susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai,  t. y. ieškovė tapo atsakovo kreditore testamentinės išskirtinės apimtimi, o atsakovas tapo ieškovės skolininku, įpareigotu įvykdyti savo prievolę tokiu būdu, terminais ir sąlygomis, kokios nustatytos testamentinėje išskirtinėje.

20.4. Tokiems santykiams kaip tarp pareiškėjo ir R. J. reguliuoti yra skirtas CK 5.23 straipsnis. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas paveldėjimo teisinius santykius, vartoja abi gramatines konstrukcijas įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas riboms apibrėžti, t. y. įstatymas nustato įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tiek paveldėto turto verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), tiek pačiu paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Taigi ir pats įstatymų leidėjas šioms gramatinėms konstrukcijoms suteikia skirtingas prasmes. Pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 pateikti išaiškinimai šiai bylai neturi precedentinės galios, kadangi nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-7-315-915/2018 ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa: pastarojoje pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas pagal antstolio sudarytą turto apyrašą palikimą priėmusio įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas ribų klausimas, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas testamentinės išskirtinės vykdytojo atsakomybės už jo paties asmeninės prievolės testamentinės išskirtinės gavėjai netinkamą vykdymą ribų klausimas.

20.5. Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytos palūkanos, įskaitant procesines, nėra testamentinės išskirtinės dalykas. Jų kilmė, priešingai nei teigiama pareiškėjo kasaciniame skunde, nėra tapati pagrindinės skolos kilmei – jų atsiradimą lėmė ne testatoriaus valia, o pareiškėjo netinkamas tos valios vykdymas ir iš to kylanti bendrųjų teisės pagrindų reguliuojama pareiškėjo atsakomybė, todėl Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytų palūkanų išieškojimas nepatenka į CK 5.23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Tai reiškia, kad toms palūkanoms išieškoti antstolė turėjo teisę areštuoti bet kokį pareiškėjui priklausantį turtą, įskaitant paveldėtąjį ir kitais būdais įgytąjį.

20.6. Pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr.  3K-3-446-687/2016 pateikti išaiškinimai šiai bylai neturi precedentinės galios, kadangi nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-446-687/2016 ratio decidendi nesutampa – pastarojoje pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas specifinio subjekto – valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribų klausimas.

21. Suinteresuotas asmuo antstolė E. Rulienė atsiliepime į kasacinį skundą prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Įstatymas nedraudžia areštuoti skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Antstolė įstatymo nustatyta tvarka pasiūlė skolininkui pateikti Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo (CPK 667 straipsnis). Be to, CPK 603 straipsnis reglamentuoja kitų asmenų teisių gynimą vykdant sprendimą, jame nustatyta, kad kiti asmenys gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu.

21.2. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalies ir 5.23 straipsnio 2 dalies santykio yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas, priėmęs palikimą, tapo išieškotojos skolininku dėl testamentinės išskirtinės, nepadaro skolininku palikėjo, t. y. nagrinėjamu atveju CK 5.53 straipsnio sąlyga, nustatanti ribotą palikimą pagal apyrašą priėmusio įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas, t. y. tik paveldėtu turtu, netaikytina pareiškėjo prievolei dėl testamentinės išskirtinės. Nagrinėjamu atveju taikytina CK 5.23 straipsnio 2 dalies nuostata, t. y. pareiškėjas turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus.

21.3. Klausimas, ar testamentinė išskirtinė turi būti išieškota neviršijant paveldėto turto vertės ar tik iš paveldėto turto, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, todėl iš naujo nebegali būti keliamas. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis), kurį antstolė privalo vykdyti ir neturi teisės interpretuoti savaip ar spręsti vykdymo proceso šalių ginčų. Kitoje pareiškėjo inicijuotoje byloje pagal pareiškėjo ieškinį išieškotojai dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia, teisės paveldėti pagal įstatymą pripažinimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, apyrašo papildymo buvo konstatuota, kad testamentinė išskirtinė, kuria palikėjas įpareigojo ieškovą per 1 metus po jo mirties išmokėti atsakovei 300 000 Lt, nėra susieta su jokiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte, be to, testamento sudarymo metu ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto rinkos vertė du kartus viršijo testamentinės išskirtinės sumą.

21.4. Tokiomis aplinkybėmis antstolė pagal jai pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus turėjo teisę areštuoti ne tik skolininko paveldėtą turtą, jai negali kilti atsakomybė už tinkamą vykdomųjų dokumentų vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, vykdant teismo sprendimą dėl testamentinės išskirtinės

22. Siekiant užtikrinti antstolio atliekamų veiksmų teisėtumą, suinteresuotam asmeniui, manančiam, kad antstolio veiksmai ar atsisakymas juos atlikti pažeidžia teises ar įstatymų saugomus interesus, suteikta teisė apskųsti antstolio procesinius veiksmus arba atsisakymą atlikti procesinius veiksmus (CPK 510 straipsnis). Antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti apskundimas reglamentuojamas CPK V dalies „Ypatingoji teisena“ XXXI skyriaus „Bylos dėl antstolių ir notarinių veiksmų“ normų. Šiame skyriuje nustatytas vykdymo proceso dalyvių pažeistų teisių gynimo būdas, kuris įgyvendinamas suinteresuotam asmeniui paduodant skundą dėl antstolio veiksmų.

23. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad privalomo išankstinio skundų dėl antstolio veiksmų sprendimo ne teisme institutas grindžiamas, inter alia (be kita ko), veiksmingumo ir operatyvumo principais. Ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017, 21 punktas).

24. CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Nurodytos nuostatos ir jų išaiškinimai kasacinio teismo praktikoje suponuoja išvadą, kad antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.

26. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento draudžiama (CPK 586 straipsnis). Vykdomajam dokumentui keliami reikalavimai nustatyti CPK 648 straipsnyje, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad vykdomajame rašte, be kita ko, turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. CPK 646 straipsnyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015).27. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu išieškotojai R. J. iš pareiškėjo priteista 86 886 Eur (300

000 Lt) skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 24,33 Eur (84 Lt) palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 86 910,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. birželio 21d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1076,23 Eur (3716 Lt) žyminio mokesčio, 1042,63 Eur (3600 Lt) teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo. 2018 m. birželio 20 d. antstolės apskaičiuotos palūkanos sudaro 21 715,68 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Antriniame vykdomajame rašte nurodyta, kad pareiškėjas turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus. Vykdomasis dokumentas teismo išduotas ir vykdomas išieškotojos įgalioto asmens prašymu (CPK 650 straipsnio 1 dalis).

28. CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Turto arešto aktu antstolė areštavo skolininko turtą: 1/2 dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), kurių vertė 105 800 Eur (šis turtas yra paveldėtas), bei butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 40 000 Eur, iš viso 145 800 Eur vertės turto.

29. Pareiškėjas skundžia antstolės veiksmus teigdamas, kad jis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę tik iš paveldėto turto. Pareiškėjo teigimu, antstolė neturėjo teisės areštuoti turto, kuris nesudaro paveldimo turto,  t. y. buto (duomenys neskelbtini) (40 000 Eur vertės).

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad procesinės palūkanos, kurios bus galutinai apskaičiuotos įvykdžius skolininkui pagrindinę prievolę, yra asmeninė pareiškėjo prievolė, kuri gali būti vykdoma ir iš kito pareiškėjui priklausančio turto. Teismas laikė, kad tik testamentinės išskirtinės dėl 86 886 Eur sumos priverstinis vykdymas neturi viršyti paveldėto ir su testamentine išskirtine susieto turto vertės. Teismas, vadovaudamasisis CPK 675, 677 straipsniais, nurodė, kad areštuojamo turto apimčiai teisinės reikšmės turi ne tik išieškotina suma, bet ir vykdymo išlaidos, kurios yra asmeninė pareiškėjo prievolė. Teismas sprendė, kad antstolė savo veiksmais nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjo butą (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo skundą atmetė (CPK 513 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

31. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 5.53 straipsnio taikymo, nurodė, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą už palikėjo skolas, atsako tik paveldėtu turtu, kad minėtas straipsnis apibrėžia įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės palikėjo kreditoriams paveldėtu turtu ribas už palikėjo skolas. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimu priteista suma R. J. yra dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, tačiau tai nėra palikėjo H. J. skola R. J., todėl CK 5.53 straipsnis šiuo atveju nėra taikomas. Testamentinę išskirtinę pareiškėjas, priėmęs palikimą, turi vykdyti kaip savo asmeninę prievolę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad CK 5.23 straipsnio 2 dalis neįtvirtina, jog testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę tik iš paveldimo turto.

32. Kasaciniame skunde pareiškėjas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais, nurodo, kad teismai pažeidė CK 5.23 straipsnio 2 dalį ir 5.53 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodo, kad jam pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį taikytina ribota įpėdinio atsakomybė, t. y. kad jis privalo atsakyti tik paveldėtu turtu.

33. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju yra skundžiami antstolio veiksmai vykdymo procese CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka ir į teismą nėra kreiptasi dėl vykdymo procese taikytinos teisės išaiškinimo CPK 589 straipsnio nustatyta tvarka. Antstolė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymu Nr. A013148 atsisakė patenkinti skolininko skundą vykdomojoje byloje Nr. 0069/1800872 dėl dalies turto arešto panaikinimo, pareiškėjas šį patvarkymą ir antstolės veiksmus skundžia teismui CPK 510 straipsnio tvarka.

34. Antstolė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymu Nr. A013148, atsisakydama patenkinti skolininko skundą vykdomojoje byloje Nr. 0069/1800872, nurodė, kad testamentinė išskirtinė sumokėti atitinkamą pinigų sumą nesusieta su jokiu konkrečiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte ir tai nustatyta išnagrinėtoje byloje tarp tų pačių šalių pagal E. J. ieškinį atsakovei R. J. ir tretiesiems asmenims dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančiu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-39-916//2018, 34 punktas), kad priskaičiuotos palūkanos yra asmeninė E. J. prievolė ir atskira skola (išskiriant iš testamentinės išskirtinės skolos), kuri gali būti vykdoma iš asmeninio E. J. turto (patvarkymo 2, 4 ir kt. punktai).

35. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai be pagrindo nustatė skirtingas pagrindinės skolos ir iš jos kildinamų palūkanų išieškojimo galimybes. Palūkanos, kildinamos iš konkrečios turtinės prievolės, yra prievolės dalis. Skirtingas aiškinimas ne tik prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet ir pažeistų ribotą įpėdinio atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Teismai šių argumentų nepagrindė teisės aktais, todėl tai yra absoliutus

negaliojimo pagrindas dėl pareigos motyvuoti nevykdymo ir CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas.36. Kasacinis teismas, aiškindamas teisę dėl palūkanų, yra nurodęs, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto

dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 41 punktas).

37. Kasacinis teismas, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-410-219/2018 pagal ieškovės R. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018  m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui E. J. dėl skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, priteisimo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą (pareiškėjo), ir testamentinės išskirtinės gavėjos (suinteresuoto asmens R. J.) atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Pareiškėjas testamentinės prievolės laisva valia nevykdė, todėl už uždelstą laiką skaičiuotinos palūkanos.

38. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad procesinių palūkanų mokėjimo prievolė kyla ne iš prievolės dėl testamentinės išskirtinės vykdymo, t. y. testamento, o iš įstatymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytos procesinės palūkanos nėra testamentinės išskirtinės dalykas. Jų kilmė, priešingai nei teigiama pareiškėjo kasaciniame skunde, nėra tapati pagrindinės skolos kilmei, jų atsiradimą lėmė ne testatoriaus valia, o pareiškėjo netinkamas testatoriaus valios vykdymas ir iš to kylanti bendrųjų teisės pagrindų reguliuojama pareiškėjo atsakomybė, todėl Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytų palūkanų išieškojimas nepatenka į CK 5.23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, todėl šių palūkanų išieškojimas nėra ribojamas paveldėto turto verte.

39. Pareiškėjas, inter alia, nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-687/2016 suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pažymėtina, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės, kaip palikėjo įpėdinio, atsakomybės už palikėjo skolas ribų, t. y. dėl CK 5.62 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl testamentinės išskirtinės įvykdymo ribų, taigi pareiškėjo nurodytos kasacinio teismo nutarties ir šios civilinės bylos ratio decidendi nesutampa, todėl šioje nutartyje nurodyti teisės išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje.

40. Pirminė sąlyga prievoliniams teisiniams santykiams pagal testamentinę išskirtinę kilti yra galiojantis testamentas. CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas, negalioja. Tai reiškia, kad testamentui ir (ar) įpėdinio valia jame esančiai testamentinei išskirtinei, kaip ir prievolės dalykui, keliami apibrėžtumo, teisėtumo, kreditoriaus intereso ir įmanomumo reikalavimai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

41. Minėta, kad testamentinės išskirtinės dalyko nustatymas yra testatoriaus valios išraiška. CK 5.25 straipsnyje nurodytas testamentinės išskirtinės dalykų sąrašas nėra baigtinis, nes tikrasis prievolės dalykas yra ne tiek konkretus turtas, kiek skolininko, t. y. įpėdinio, veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti. Testamentinė išskirtinė vykdoma neviršijant paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus (CK 5.23 straipsnio 2 dalis). Testamentinės išskirtinės gavėjas, būdamas įpėdinio kreditorius, reikalavimo teisę gali įgyvendinti tik po to, kai bus patenkinti palikėjo kreditorių reikalavimai, neviršijant likusio paveldėto turto vertės. Be to, turi būti įvykdyti įstatyme nustatyti reikalavimai dėl palikimo dalies, kuri priklauso įpėdiniui kaip privalomoji palikimo dalis (CK 5.23 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra konstatuota, kad palikėjas būtų turėjęs kreditorių ar jam būtų privaloma vykdyti CK 5.25 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus.

42. Nagrinėjamu atveju testamentinės išskirtinės dalykas testatoriaus valia testamente yra aiškiai apibrėžtas (žr. nutarties 41 punktą) – įvykdyti konkretaus dydžio piniginę prievolę. Piniginės prievolės įvykdymas testamente nėra siejamas su jokiu turtu, tai tokiu atveju priverstinai vykdant šią prievolę antstolis gali areštuoti bet kurį skolininkui priklausantį turtą vadovaudamasis CPK normomis, reglamentuojančiomis skolininko ir išieškotojo teises ir pareigas vykdant turto areštą, o įstatyme įtvirtinta nuostata, kad testamentinė išskirtinė vykdoma neviršijant paveldimo turto vertės (CK 5.23 straipsnio 2 dalis), reiškia, kad testamentinės išskirtinės piniginės prievolės apimtis negali viršyti paveldimo turto vertės.

43. Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad teismai netinkamai taikė CK 5.23 straipsnio 2 dalį, laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai pareiškėjo skundo dėl antstolės veiksmų netenkino.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 39 punktas).

45. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas).

46. Pareiškėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nepasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad teismas, remdamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes, argumentavo savo išvadas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl išieškojimo iš skolininko turto dalies, esančios bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

48. Pagal CPK 666 straipsnio 1 dalį išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Antstolis, užtikrindamas teisėtą išieškotojo interesą, privalo areštuoti surastą skolininko turtą (CPK 675 straipsnis). Išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat jam priklausančią bendrosios jungtinės nuosavybės dalį (CPK 666 straipsnio 1 dalis).

49. Pareiškėjas kasaciniame skunde nurodė, kad teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens – pareiškėjo sutuoktinės D. J. – teisių ir pareigų, todėl pažeidė proceso teisės normas ir tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, kam nuosavybės teise priklauso areštuotas turtas, t. y. kad šis turtas yra ne pareiškėjo asmeninė nuosavybė, o pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. J., kuri nėra įtraukta į bylos nagrinėjimą, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

50. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, patalpa (duomenys neskelbtini), kurios areštą ir ginčija pareiškėjas, yra bendroji jungtinė sutuoktinių (pareiškėjo ir D. J.) nuosavybė. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, kam nuosavybės teise priklauso areštuotas turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas šio fakto nenustatė, tai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad aplinkybė, jog turto arešto akto penktoje eilutėje nurodytas nekilnojamasis daiktas pareiškėjui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra pagrindas netaikyti šiam daiktui arešto. Sutiktina su R.  J. atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad šioje byloje pareiškėjas nekėlė klausimo, ar antstolis laikėsi CPK 667 straipsnyje nurodytos pareigos, – tą, beje, pareiškėjas ir pats pripažįsta savo kasaciniame skunde.

51. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo

dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismai savo procesiniuose sprendimuose nenustatė, jog antstolė būtų įvykdžiusi minėtoje CPK normoje įtvirtintą pareigą, tačiau kartu pabrėžtina, kad antstolė nėra pradėjusi aktyvių išieškojimo veiksmų iš pareiškėjo turto. Antstolė turės pareigą išieškoti pareiškėjo skolą tik pagal CPK 667 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. prieš tai nustačiusi dalį jos areštuotoje patalpoje (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju išieškojimas iš minėto nekilnojamojo turto bus galimas tik prieš tai nustačius pareiškėjo sutuoktinės D. J. šio turto dalį. Todėl pareiškėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju neteikia pagrindo tvirtinti, kad teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo kasacinį skundą, konstatuoja, kad kiti šiuose skunduose išdėstyti ir atskirai šioje nutartyje neaptarti argumentai nesudaro kasacijos pagrindo ir nepagrindžia skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dėl nagrinėjamos bylos dalies, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pripažinti skundžiamas nutartis neteisėtomis pagal kasaciniuose skunduose išdėstytus argumentus kasacinis teismas nenustatė. Todėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos.

53. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų

54. CPK 340 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu CPK XVII skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi šio kodekso 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. vasario 20 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-687/2019 iki galutinio teismo sprendimo dėl skundo dėl antstolio veiksmų įsiteisėjimo dienos sustabdyti E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu teisiškai registruoto ir 2018 m. gegužės 7 d. antstolės E. Rulienės turto arešto aktu Nr. A010563 areštuoto turto – 71,58 kv. m ploto buto (patalpos, kurios paskirtis – gydymo) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), realizavimo veiksmus, atliekamus vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00872.

56. Vadovaudamasi šios nutarties 54 punkte nurodytomis teisės normomis ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo kasacinis skundas atmestinas, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikintinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

58. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kasacinis skundas atmestas, todėl atmestinas ir jo prašymas atlyginti 1754 Eur bylinėjimo išlaidas už kasacinio skundo parengimą.

59. Kadangi pareiškėjo kasacinis skundas atmestas, o pareiškėjo ir suinteresuoto asmens R. J. suinteresuotumas bylos baigtimi skirtingas, ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 443 straipsnio 6 dalis). R. J. prašo priteisti 1000 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nagrinėjamu atveju R. J. kasaciniame procese turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio, todėl R. J. iš pareiškėjo priteistinas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

60. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma sudaro 22,66 Eur, todėl ši suma priteistina valstybei iš pareiškėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. papildomą nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti suinteresuotam asmeniui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieno tūkstančio) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Priteisti valstybės naudai iš pareiškėjo E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 22,66 Eur (dvidešimt du Eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartimi, kuria civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-687/2019 iki galutinio teismo sprendimo dėl skundo dėl antstolio veiksmų įsiteisėjimo dienos sustabdyti E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu teisiškai registruoto ir 2018 m. gegužės 7 d. antstolės Eurikos Rulienės turto arešto aktu Nr. A010563 areštuoto turto – 71,58 kv. m ploto buto (patalpos, kurios paskirtis – gydymo) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), realizavimo veiksmai, atliekami vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00872.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07216 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-137-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02849-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.10.2.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės, ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ ieškinį

atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gandras Energoefektas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo draudimo sutarties objektą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė AB „Panevėžio energija“ prašė priteisti iš atsakovės 308 388,35 Eur dydžio draudimo išmoką ir palūkanas.3. Ieškovė nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Gandras Energoefektas“ (toliau – ir rangovė) 2013 m. liepos 17 d.

sudarė statybos rangos sutartį Nr. PK-D13-05 (toliau – ir Rangos sutartis), kuria rangovė įsipareigojo atlikti projekto „Panevėžio RK-1 modernizavimas, keičiant iškastinį kurą į biokurą“ projektavimo, statybos ir montavimo darbus. Rangovė įsipareigojo visus Rangos sutartyje nurodytus darbus atlikti per 24 kalendorinius mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos. Ieškovė su rangove 2015 m. spalio 14 d. sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl rangos sutarties pakeitimo, kuriuo sutarė pratęsti darbų įvykdymo terminą iki 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau rangovė šio įsipareigojimo neįvykdė. Pastatytas naujasis biokuro katilas nepasiekė projektinio 12 MW galingumo, nes nebuvo tinkamai suderintas. Dėl šios priežasties per laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. naujasis biokuro katilas nepagamino 11 017 MWh šilumos, kuri būtų gauta naudojant pigesnį biokurą, ir šį šilumos kiekį ieškovė turėjo pasigaminti naudodama brangesnį kurą – dujas, todėl ji turėjo 393 600 Eur papildomų išlaidų. Kadangi rangovė pateikė atsakovės išduotą laidavimo draudimo raštą, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti 304 101,02 Eur draudimo išmoką, jeigu rangovė neįvykdys rangos sutartimi prisiimtų savo įsipareigojimų arba juos įvykdys netinkamai, ieškovės teigimu, atsakovė pagal išduotą laidavimo draudimo raštą privalo atlyginti patirtus nuostolius. Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4287,33 Eur palūkanų, apskaičiuotų remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalimi.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 304 101,02 Eur draudimo išmokos, 1844,55 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas konstatavo, kad ieškovė viešąjį darbų konkursą organizavo siekdama ekonominės naudos, o Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, imperatyviai reguliuojantis konkurso sąlygas ir pagal jas sudarytos sutarties vykdymą, sukūrė teisėtais lūkesčiais paremtą pagrindą ieškovei planuoti savo veiklos sąnaudas pagal šalių pasirašytą Rangos sutartį. Kita vertus, ieškovė pagal viešosios teisės aktus iš anksto turi pateikti duomenis Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – VKEKK) apie šilumos kainos perskaičiavimą. Įvertinęs teismo posėdžio metu ieškovės atstovo duotus paaiškinimus, jog, atsižvelgdama į sudarytą ir galiojančią rangos sutartį, ieškovės valdyba priėmė sprendimą sumažinti pelno rodiklį, pateikdama VKEKK perskaičiuotą šilumos kainos projektą, kadangi turėjo pagrindą manyti, kad sumažėjusi kuro įsigijimo kaina padengs praradimus ir taip pelno rodiklis nepasikeis, teismas sprendė, jog toks ieškovės sprendimas atitiko geros verslo praktikos kriterijų (CK 1.4 straipsnis). Teismo vertinimu, sutartis yra teisinio tikrumo garantas, kuris ieškovei leido planuoti savo pelną nesitikint praradimų dėl perskaičiuotos šilumos kainos vartotojams. Teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovė pelną skaičiavo pagal rangovės prisiimtus įsipareigojimus, kurių vykdymas, be kita ko, buvo apdraustas.

6. Teismas nurodė, kad ieškovės pelno praradimas (žala), kada ji turėjo pirkti brangesnį kurą – dujas, yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su rangovės veikos neteisėtumu, pasireiškusiu sutartinių įsipareigojimų nevykdymu per nustatytą terminą (CK 6.246, 6.247 straipsniai). Teismo vertinimu, atsakovės argumentas, jog AB „Panevėžio energija“ faktiškai nepatyrė žalos (nuostolių), nes turės galimybę kito šilumos tarifo perskaičiavimo vartotojams metu kompensuoti patirtas išlaidas, kaip tai nustato VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu patvirtinta šilumos kainų nustatymo metodika, neatitinka CK 6.38 straipsnio, įpareigojančio prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal

įstatymų ar sutarties nurodymus, o jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla – vykdyti prievolę pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

7. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog biokuro katilas iki jo statybos užbaigimo akto negalėjo būti įskaičiuotas į šilumos tarifą, taip pat nepaneigia rangovės sutartinės atsakomybės. Atkreiptas dėmesys į tai, kad ieškovė, vadovaudamasi sutartiniais santykiais ir siekdama pelno, keitė kuro struktūrą, naudodama ir atsinaujinančius išteklius. Ieškovė savo pelną skaičiavo atsižvelgdama į suplanuotus pokyčius, todėl kuro išteklių dydis ir struktūra yra tos dalys, kurios turėjo realų poveikį sąnaudoms (jas sumažinus, padidėja pelnas).

8. Byloje nustatyta, kad VKEKK 2016 m. balandžio 22 d. rašte pateikė išaiškinimus, jog kuro sąnaudos, jei ūkio subjektas taiko dedamąją dalį (atsinaujinančius išteklius) ilgiau nei dvylika mėnesių, kai susidariusios kuro sąnaudos nepadengiamos papildomai gaunamomis pajamų sumomis, tai skirtumas dengiamas iš ūkio subjekto pelno; dėl to, kad katilas nebuvo pradėtas eksploatuoti, kaip planuota, ieškovė negaus papildomų pajamų; ieškovė galėjo, atsižvelgdama į planuojamas pajamas, taikyti mažesnes šilumos kainas, nei apskaičiuota pagal galiojančias šilumos kainos dedamąsias, tačiau pajamų skirtumą bendrovė privalo padengti iš savo pelno ir ji negalės didinti šilumos kainų šildymo sezono metu. Įvertinęs šiuos išaiškinimus teismas atmetė argumentus, jog ieškovė neteisėtai sumažino vartotojams šilumos kainas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ne atsisakė pelno, o tiesiog perskaičiavo šilumos kainos dedamąsias dalis vartotojams, nes pagal Rangos sutartį biokuro katilas tuo metu jau turėjo būti eksploatuojamas, todėl turėjo sumažėti kuro įsigijimo sąnaudos.

9. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo pelną skaičiavo atsižvelgdama į sudarytą Rangos sutartį ir jos pakeitimą, todėl nebuvo pagrindo remiantis galima sutarties neįvykdymo rizika nemažinti vartotojams šilumos kainos. Teismo vertinimu, ieškovė neteko pelno ne dėl to, kad sumažino šilumos kainą vartotojams, o todėl, kad rangovė laiku neįvykdė sutartinių darbų ir ieškovė privalėjo pirkti brangesnį kurą (dujas). Pinigų perkant dujas, o ne planuotą biokurą, išleidimas yra laikytinas tiesiogine žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

10. Teismas nustatė, kad nors atsakovė ir trečiasis asmuo aplinkybę dėl biokuro katilo galimybės veikti pagal projektinę dokumentaciją bando pagrįsti faktu dėl pasiekto 12 MW galingumo dar 2015 metų lapkritį, vėlesniuose raštuose patys pripažino, jog katilas neveikė tinkamai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad trečiojo asmens pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog „Katilo VŠK-8 darbas periodu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. yra normalus. Katilas galėjo pasiekti ir pasiekė maksimalų 12 MW galingumą“, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl šią išvadą laikė nepatikima. Teismas sprendė, kad specialisto išvados yra paremtos ne konkretaus atvejo analize, o bendrais katilų veikimo principais, joms nepakanka argumentacijos. Kadangi katilo sumontavimo, suderinimo bei paruošimo eksploatuoti darbai turėjo būti baigti 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau katilo perdavimas įvyko tik 2016 m. rugsėjo 26 d., teismas laikėsi nuostatos, kad netinkamo statybos objekto veikimo rizika tenka rangovei (CK 6.682 straipsnio 1 dalis).

11. Kauno technologijos universiteto mokslininkų grupės parengtame ekspertizės dokumente nurodyta, jog AB „Panevėžio energija“ pateiktuose patirtų nuostolių skaičiavimuose esminių trūkumų nenustatyta. Mokslininkų rekomendacija į nuostolius neįtraukti parų, kuriomis Panevėžio RK-1 dujas deginančių įrenginių galia buvo lygi 0 MW, nėra pagrįsta sąnaudų kompensavimu. Dėl to teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų ieškovės atliktus nuostolių skaičiavimus, išdėstytus pateiktose lentelėse, todėl ieškovės nurodytą žalos dydį pripažino įrodytu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).

12. Įvertinęs Sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036 (toliau – draudimo taisyklės ir Taisyklės) II dalies 1.7 punkto turinį, teismas sprendė, jog žala ieškovei kilo ne iš pasekmių. Ieškovė pareikalavo sutartinių prievolių laidavimo draudimo, norėdama apsidrausti nuo rangovės sutartinių prievolių netinkamo įvykdymo arba nevykdymo. Rangovei neužbaigus darbų, ieškovė privalėjo pirkti dujas, išleisdama papildomus pinigus, todėl tai nėra pasekminė žala. Teismo vertinimu, šios išvados nepaneigia ir atsakovės atsisakymas mokėti draudimo išmoką pagal draudimo taisyklių II dalies 2.2.4 punktą, kuriame nustatyta, jog nėra draudžiami turtiniai interesai dėl draudėjo įsipareigojimų nevykdymo, jei jie laikytini pasekminiais, nes tos pačios draudimo taisyklių II dalies 1.1 punkte nurodyta, kad įsipareigojimų neįvykdymas yra draudžiamasis įvykis. Teismo nuomone, ieškovė nebūtų pirkusi dujų, jei biokuro katilas būtų buvęs pradėtas eksploatuoti pagal projekto reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės turėtos išlaidos perkant dujas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) yra tiesioginiai nuostoliai, kurių ji būtų nepatyrusi, jei rangovė būtų įvykdžiusi įsipareigojimus pagal rangos sutartyje nustatytą terminą (CK 6.246–6.248 straipsniai), todėl ieškinį tenkino ir ieškovei priteisė 304 101,02 Eur draudimo išmoką.

13. Teismo vertinimu, nagrinėjant šį ginčą negalima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje

Nr. 3K-3-52/2013 pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi nurodytos ir šios bylos faktinės aplinkybės.14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ADB

„Gjensidige“ ir trečiojo asmens UAB „Gandras Energoefektas“ apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 9 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.

15. Kolegija nustatė, kad draudimo taisyklių II dalies 2.2 punkte detalizuota, kas nėra draudimo objektas. Draudimo objektas pagal taisykles, be kita ko, nėra turtiniai interesai, susiję su pasekmine žala, atsiradusia dėl draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (draudimo taisyklių II dalies 2.2.4 punktas), taip pat turtiniai interesai, susiję su bet kokiomis išlaidomis (nuostoliais), kurių neapima žala, kaip ji apibrėžta taisyklėse (draudimo taisyklių II dalies 2.2.5 punktas). Draudimo taisyklėse yra pateiktas žalos ir pasekminės žalos apibrėžimas. Žala – užsakovo patirtos išlaidos (t. y. tiesioginiai nuostoliai taip, kaip juos apibrėžia CK) dėl draudimo sutartyje nurodytų draudžiamųjų įvykių (draudimo taisyklių II dalies 1.6 punktas). Draudimo taisyklių II dalies 3.1 punkte išaiškinta, kad draudžiamasis įvykis pagal pasiūlymo laidavimo draudimo sutartį yra tada, kai yra nustatoma ir įrodoma draudėjo sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo pagal užsakovo vykdomo ir (arba) draudėjo laimėto viešojo pirkimo sąlygas. Pasekminė žala – tai žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė – t. y. dėl netinkamai atliktų darbų (neatliktų darbų) atsiradusi paskesnė / pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.) (draudimo taisyklių II dalies 1.7 punktas). Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad į draudimo objektą nepatenka netiesioginiai nuostoliai.

16. Kolegijos vertinimu, ieškovė, savo veikloje pradėdama eksploatuoti biokuro katilinę, iš tiesų siekė sumažinti dalį savo išlaidų žaliavoms, iš kurių gamina šilumos energiją. Iš esmės tai reiškia, kad ieškovė siekė sutaupyti (išvengti dalies savo parduodamo produkto, t. y. šilumos energijos gamybos išlaidų). Vadinasi, ieškovės deklaruojami patirti nuostoliai pasireiškė prarasta galimybe sutaupyti (neišvengtos išlaidos).

17. Nurodyta, kad kasacinio teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 turėtų būti vertinamas kaip suformuota bendro pobūdžio taisyklė, kuria yra detalizuojama netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) samprata, nesiejant jos (taisyklės) su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės nurodyti nuostoliai iš esmės yra susiję su prarasta galimybe sutaupyti, kolegijos vertinimu, yra pagrindas, remiantis minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, pripažinti, jog ieškovė patyrė netiesioginius nuostolius, kurie pagal draudimo taisykles turėtų būti priskiriami pasekminei žalai. Dėl to konstatuota, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti draudimo išmokos pagal laidavimo draudimo raštą (atitinkamai – ir palūkanų), nes jos deklaruojama žala priskirtina prie netiesioginių nuostolių, kurie pagal draudimo taisykles nėra draudimo.

18. Kolegija pažymėjo, kad ieškinį atmetus šiuo teisiniu pagrindu, t. y. ieškovės žala nėra draudimo sutarties objektas, nepasisakyta dėl argumentų, susijusių su rangovės sutartine civiline atsakomybe, nes pagal byloje pareikšto ieškinio dalyką aplinkybės dėl rangovės civilinės atsakomybės galutiniam procesiniam sprendimui teisinės reikšmės neturi.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

19. Kasaciniu skundu ieškovė AB „Panevėžio energija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas neatskleidė tikrojo Rangos sutarties tikslo, nenustatė nuostolio kilmės, nenagrinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nepagrįstai ieškovės patirtas išlaidas kvalifikavo kaip prarastą galimybę sutaupyti. Rangos sutarties tikslas buvo įrengiant ekologišku ir pigesniu kuru kūrenamą katilą mažiausiomis sąnaudomis, taikant mažiausią kainą tenkinti viešąjį interesą – efektyviai, laiku, ekonomiškai ir ekologiškai tiekti šilumą vartotojams. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad ieškovės veikla yra licencijuojama, o nustatomos šilumos kainos yra reguliuojamos pagal VKEKK nutarimu „Dėl šilumos kainų metodikos“ patvirtintą metodiką. Tai reiškia, kad ieškovė negali siekti pelno mažindama išlaidas. Ji savo veikloje siekia ne maksimalaus pelno, o užtikrinti nenutrūkstamą, efektyvų ir mažiausiomis sąnaudomis grįstą šilumos tiekimą galutiniams vartotojams. Nagrinėjamu atveju iki šildymo sezono pradžios ir iki darbų pagal Rangos sutartį atlikimo pabaigos likus trims mėnesiams ieškovė, turėdama teisėtą lūkestį tikėtis, kad darbai pagal Rangos sutartį bus atlikti laiku ir kad bus naudojamas biokuras, nustatė vartotojams mažesnę šilumos kainą, todėl ją turėjo taikyti (Metodikos 82.2.1 punktas). Rangovei pažeidus sutartį, ieškovė privalėjo taikyti nustatytą ir paviešintą mažesnę šilumos kainą vartotojams ir dėl to patyrė nuostolius, nes turėjo naudoti lėšas brangesniam kurui

įsigyti. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovės lėšos (pinigai), kurios buvo naudotos brangesniam kurui įsigyti, buvo tiesioginis ieškovės nuostolis, nes šis nuostolis buvo realus (sumokėti realūs ieškovės pinigai brangesnio kuro tiekėjams). Tuo tarpu apeliacinis teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė reikalauja atlyginti pelną, kuris būtų sutaupytas, jei rangovė nebūtų pažeidusi sutarties. Pelno kaip tokio ieškovė apskritai atlyginti nereikalauja. Šioje byloje ieškovė reikalauja atlyginti išlaidas, kurių nebūtų turėjusi, jei rangovė nebūtų pažeidusi sutarties. Ieškovė, įsigydama brangesnį kurą, patyrė ne numanomą nuostolį (negavo prognozuoto pelno) ir neprarado galimybės sutaupyti, o realiai išleido savo turimas lėšas brangesniam šilumos gamybai skirtam kurui įsigyti. Patirto nuostolio skaičiavimus ieškovė pateikė į bylą ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip tinkamus ir patikimus. Nurodyta, kad ieškovė realiai sumokėjo lėšas ir patyrė išlaidas, nes prarado savo realiai turimus (gautus) finansus, kurių nebūtų praradusi, jei rangovė nebūtų pažeidusi sutarties. Ieškovės turimos lėšos dėl to, kad rangovė pažeidė sutartį, virto išlaidomis, kurių nebūtų buvę, jei rangovė būtų laikiusis sutarties. Dėl to šios išlaidos yra tiesioginiai nuostoliai, kuriuos atsakovė privalo atlyginti išmokėdama draudimo išmoką. Ieškovės patirti nuostoliai yra realūs, būtini ir atitinka protingumo kriterijų.

19.2. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, priimta bylose, kurių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priimdamas sprendimą vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 dėl nuostolių, kurie buvo menami, o ne realūs. Nagrinėjamu atveju dėl Rangos sutarties pažeidimo ieškovė realiai išleido pinigus brangesniam kurui, todėl reikalauja tokias išlaidas kompensuoti išmokant draudimo sumą. Pažymėta, kad ieškovė neprarado galimybės sutaupyti, nes nebuvo jokių papildomų sąlygų, kurioms įvykus ieškovė sutaupytų arba ne. Rangovei pažeidus sutartį ieškovė savo turimas lėšas naudojo brangesniam kurui įsigyti, todėl patyrė nuostolį ir jokių tarpinių sąlygų tarp rangovės atlikto sutarties pažeidimo ir ieškovei atsiradusio nuostolio nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 šalys buvo įprastą nelicencijuojamą veiklą vykdantys ūkio subjektai, o nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta tarp reguliuojamų ūkio subjektų ir dėl nuostolių, kurie patirti šilumos ūkio subjektui teikiant viešą paslaugą (prekę – šilumą) pagal reguliuojamas kainas ir vadovaujantis teisės aktais, kvalifikavimo, ir subjekto, kuriam tenka pareiga šiuos nuostolius atlyginti, nustatymo. Dėl to akivaizdu, kad civilinių bylų, kuriose kasacinis teismas pateikė išaiškinimus, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės bei kontekstas yra visiškai skirtingi.

19.3. Sprendime nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad neaiškios draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Nagrinėjamoje byloje atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką motyvuodama tuo, kad, pagal jos patvirtintų sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr.  036 II dalies 1.7 punktą, draudimo objektu nelaikoma „pasekminė žala“, kuri šių taisyklių punkte apibrėžiama kaip „žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė, t. y. dėl netinkamai atliktų darbų/neatliktų darbų atsiradusi paskesnė/pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.)“. Ieškovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas visų pirma turėjo įvertinti, ar apskritai draudimo taisyklių II dalies 1.7 punkte pateiktas „pasekminės žalos“, kaip nedraudžiamojo įvykio, apibrėžimas yra aiškus ir suprantamas visiems prie tokios sutarties prisijungiantiems subjektams (tretiesiems asmenims) ir ar tokiu nedraudžiamojo įvykio apibrėžimu atsakovė nesusikūrė sau galimybių aiškinti atvejus taip, kad šie taptų ne draudimo objektu nepriklausomai nuo to, ar nuostoliai yra tiesioginiai. Tik nustatęs šias aplinkybes pagal surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas galėjo pagrįsti, kad „pasekminės žalos“, kaip nedraudžiamojo įvykio, sąvoka yra aiški ir atitinka draudimo sutarties tikslą. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nepateikė jokių argumentų, kodėl draudimo taisyklėse vartojama sąvoka „pasekminė žala“ yra susijusi su šiuo ginču ir kodėl ji yra aiški ir taikytina. Iš draudimo taisyklių II dalies 1.7 punkto nuostatos aišku, kad bet koks nuostolis, kilęs draudėjui netinkamai vykdant sutartį ar jos nevykdant, nebūtų laikomas draudimo įvykiu, nes atsakovė galėtų motyvuoti, jog iš ne laiku įvykdytos sutarties kilo paskesnės pasekmės ir tai yra nedraudžiamasis įvykis. Iš esmės pagal draudimo taisyklių II dalies 1.7 punktą „pasekminė žala“ gali būti suprantama tiek kaip tiesioginiai, tiek kaip netiesioginiai nuostoliai ir kiekvieno subjekto interpretuojama skirtingai.

20. Trečiasis asmuo UAB „Gandras Energoefektas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės AB „Panevėžio energija“ kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Nurodyta, kad jau pats Rangos sutarties objektas, taip pat ir paties projekto pavadinimas „Panevėžio RK-1 modernizavimas, keičiant iškastinį kurą į biokurą“ patvirtina, jog šios sutarties galutinis tikslas buvo pakeisti brangesnį (iškastinį) kurą pigesniu kuru (biokuru) ir tokiu būdu sumažinti šilumos gamybos išlaidas,  t. y. sutaupyti. Ta aplinkybė, kad, tinkamai įgyvendinus pirmiau nurodytą projektą, vartotojai turėtų (turėjo) sutaupyti, mažiau mokėdami už šilumą, tik dar kartą patvirtina, jog pagrindinis projekto ir atitinkamai Rangos sutarties tikslas buvo siekis sutaupyti. Kadangi ieškovės

šioje byloje reikalaujami kompensuoti nuostoliai laikytini netiesioginiais nuostoliais, jie nepatenka į draudimo objektą.20.2. Nors ieškovė nėra aiškiai nurodžiusi, kaip ji skaičiuoja patirtą nuostolį, tačiau iš jos procesinių dokumentų

aiškėja, kad ji savo tariamai patirtus nuostolius skaičiuoja kaip skirtumą tarp sumos, kurią sumokėjo įsigydama brangesnį kurą (dujas), ir sumos, kurią teoriškai būtų sumokėjusi, jeigu tam pačiam šilumos kiekiui pagaminti būtų pirkusi pigesnį kurą (biokurą). Ieškovė teigia, kad jos nuostolis buvo realus, nes sumokėti realūs pinigai brangesnio kuro (dujų) tiekėjams, tačiau toks ieškovės teiginys niekaip nepaneigia to, kad jos nuostoliai pasireiškė prarasta galimybe sutaupyti. Ieškovė savo prašomus priteisti nuostolius skaičiuoja kaip skirtumą tarp tariamai jos realiai sumokėtų pinigų brangesnio kuro (dujų) tiekėjams ir teorinės sumos, kurią ji teoriškai būtų sumokėjusi pigesnio kuro (skiedros) tiekėjams, jeigu trūkstamą šilumos energijos kiekį būtų gaminusi naujuoju biokuro katilu VŠK-8. Taigi ir pačios ieškovės pateikiamas nuostolių skaičiavimo būdas patvirtina, kad jos nuostoliai pasireiškė būtent prarasta galimybe sutaupyti ir jie turėtų būti laikomi netiesioginiais nuostoliais, kuriuos įrodinėjant turėtų būti taikomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartyje (Nr. 3K-3-52/2013) suformuluotos taisyklės. Pažymėta, kad šioje byloje ieškovė niekada neįrodinėjo, jog jos nuostoliai susidarė neva dėl to, kad ieškovės gautos pajamos už laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. vartotojams parduotą šilumą nekompensavo dujų kiekio, kurį jai reikėjo įsigyti dėl to, kad rangovė pažeidė sutartį, kainos. Bylos medžiagoje apskritai nėra įrodymų ir skaičiavimų, kiek pajamų ieškovė gavo iš vartotojų ginčo laikotarpiu už jiems parduotą šilumą, koks skirtumas susidarė tarp ieškovės iš vartotojų gautų (priskaičiuotų) pajamų už parduotą šilumos energiją ir jos sąnaudų tai šilumos energijai pagaminti. Ieškovė šioje byloje nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, jog ji turėjo ne preliminariai planuojamą, siektiną, bet realią galimybę išvengti turtinių praradimų. Priešingai – į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė net nesiekė išvengti nuostolių.

20.3. Draudimo taisyklių II dalies 3.2 punkte nustatyta, kad jeigu laidavimo draudimo sutartyje nenurodyta kitaip, draudžiamasis įvykis pagal atlikimo laidavimo draudimo sutartį yra tada, kai yra nustatoma ir įrodoma draudėjo (rangovės) sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjo (rangovės) prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo pagal su užsakovu (ieškove) pasirašytos sutarties sąlygas. Vadinasi, siekdama prisiteisti draudimo išmoką, ieškovė turėjo įrodyti visas rangovės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau jų neįrodė. Nei iš ieškovės procesinių dokumentų, nei iš bylos nagrinėjimo metu teiktų paaiškinimų nėra aišku, kuo, ieškovės nuomone, pasireiškė rangovės neteisėti veiksmai. Ieškovė neįrodė, kad ginčo laikotarpiu naujasis biokuro katilas negalėjo pasiekti projektinio 12 MW galingumo, kad katilas neveikė taip, kaip to norėjo ieškovė, dėl rangovės neteisėtų veiksmų (netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo). Priešingai, byloje esanti 2017  m. gegužės 2 d. specialisto išvada patvirtina, kad naujojo biokuro katilo VŠK-8 veikimas minėtu laikotarpiu buvo normalus, katilas galėjo ir pasiekė maksimalų galingumą, o jo veikimo galingumas ilgesniu laikotarpiu priklausė nuo katilinės operatoriaus pasirinkimo, jo veiksmų, lauko temperatūros, miesto suvartojamos šilumos ir laiko, reikalingo katilų galingumui sumažinti arba padidinti.

20.4. Pažymėta, kad pirmosios instancijos teisme faktiškai buvo nagrinėjamas tik bylos aspektas dėl nuostolių kvalifikavimo ir jų patekimo į draudimo objekto apibrėžimą, o įrodymai, susiję su Rangos sutarties vykdymo aplinkybėmis ir rangovės civilinės atsakomybės sąlygomis, nebuvo tiriami ir vertinami (šalių galimybė pateikti paaiškinimus šiais klausimais buvo apribota, taip pat liko neapklaustas liudytojas, kuris buvo kviestas, kad paaiškintų su Rangos sutarties vykdymu susijusias reikšmingas bylos aplinkybes). Be to, rangovės civilinės atsakomybės sąlygos byloje nebuvo tirtos ir bylos nagrinėjimo ribos buvo susiaurintos. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, savo sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja rangovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, ir šiuo pagrindu iš dalies tenkino ieškovės ieškinį, t. y. savo sprendimą grindė būtent tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos teisme ir dėl kurių byloje dalyvaujantys asmenys neturėjo galimybės pasisakyti ir (ar) pateikti įrodymų.

21. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės AB „Panevėžio energija“ kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 pateikti išaiškinimai laikytini bendruoju teisės normų turinio esmės ir prasmės aiškinimu, kokie nuostoliai laikytini netiesioginiais, nesiejant šio aiškinimo su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties minėtu teisės turinio vertinimu vadovautinasi ir nagrinėjant šią bylą, nepaisant to, jog ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi.

21.2. Teismai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, kad ieškovė Rangos sutartimi būtent ir siekė sutaupyti, skelbė viešąjį konkursą siekdama ekonominės naudos, todėl jos deklaruojami nuostoliai pasireiškė prarasta galimybe sutaupyti. Siekį mažinti šilumos gamybos sąnaudas ieškovė deklaravo ir viešai. Dėl šios priežasties laikytina, kad Rangos sutarties tikslas ir aplinkybė, jog ieškovės deklaruojami nuostoliai pasireiškė prarasta galimybe sutaupyti, kaip faktinės aplinkybės

buvo nustatyti žemesnės instancijos teismų, todėl kasacinis teismas jų nenustato. Taigi ieškovės deklaruojami nuostoliai laikytini netiesioginiais, todėl nekompensuotini draudimo išmokos forma (draudimo taisyklių II dalies 2.2.5 ir 1.6 punktai). Vien ta aplinkybė, kad, kaip teigia ieškovė, ji, mokėdama už brangesnį kurą, patyrė faktines išlaidas, nesudaro pagrindo teigti, kad šie nuostoliai laikytini tiesioginiais, kadangi šie netekimai pagal savo esmę kvalifikuotini kaip netiesioginiai. Ieškovė visą laiką įrodinėjo, kad jos nuostolis pasireiškė brangesnio kuro, nei ji planavo, pirkimu, tačiau kasaciniame skunde ji jau teigia, kad jos nuostolis pasireiškė tuo, jog pajamos, gautos iš vartotojų už parduotą šilumą, neatpirko išlaidų, kurios buvo patirtos kūrenant brangiau, nei buvo planuota. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog ieškovė turi pareigą įrodyti savo deklaruojamus nuostolius, byloje nėra jokių įrodymų ar bent paprasčiausios informacijos, kiek pajamų ji gavo už vartotojams patiektą šilumą ginčo laikotarpiu, taip pat byloje nėra jokių apskaičiavimų, koks skirtumas susidarė tarp gautų pajamų ir išlaidų šilumai pagaminti.

21.3. Draudimo taisyklėse pateikiama pasekminės žalos sąvoka, pagal kurią tai yra žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė, t. y. dėl netinkamai atliktų darbų (neatliktų darbų) atsiradusi paskesnė / pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.) (draudimo taisyklių II dalies 1.7 punktas). Taigi žala pagal draudimo sutartį pripažįstama pasekmine tik esant šių juridinių faktų visumai: draudėjas nevykdo sutarties arba ją vykdo netinkamai (šiuo atveju Rangos sutartį) ir žala yra netiesioginė nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmė. Šiuo atveju brangesnio kuro naudojimo būtinybė yra šalutinis padarinys, o pagrindinis arba tiesioginis padarinys – faktas, kad reikės derinti biokuro katilą ir tam derinimui atlikti reikės patirti išlaidų. Šiuo atveju atsakovė su trečiuoju asmeniu sudarė Atlikimo (kitaip – atlikimo užtikrinimo) laidavimo draudimo sutartį. Tokią sutartį sudaryti ir pateikti laidavimo draudimo raštą iš trečiojo asmens reikalavo ieškovė, organizuodama viešojo pirkimo konkursą, todėl laikytina, kad toks reikalavimas buvo iškeltas siekiant užsitikrinti, kad Rangos sutartyje nurodyti darbai būtų faktiškai ir kokybiškai atlikti. Ieškovės tikslas buvo užsitikrinti darbų atlikimą, o ne pasekminės žalos atlyginimą. Šios draudimo sutarties tikslas esant reikalui finansuoti Rangos sutarties įvykdymą (tinkamą darbų atlikimą), jei dėl kokių nors priežasčių trečiasis asmuo nevykdys darbų arba juos įvykdys netinkamai, todėl draudimo sutartis ir pavadinta Atlikimo laidavimo draudimo sutartimi. Ginčo draudimo sutartimi pagal jos esmę apdrausti ieškovės turtiniai interesai, tiesiogiai susiję su Rangos sutartyje nustatytos prievolės atlikti tam tikrus darbus įvykdymo išlaidomis, t. y. tiesioginėmis išlaidomis, dėl neįvykdytų (netinkamai įvykdytų) projektavimo ar statybos montavimo darbų (pvz., netinkamai atliktų darbų taisymo išlaidos, neatliktų darbų atlikimo sąnaudos samdant kitą rangovą ir pan.). Visi kiti galimi nuostoliai, susiję su neatliktais ar netinkamai atliktais darbais, nekompensuotini draudimo išmokos forma, nepaisant to, kad dėl jų trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė.

21.4. Jeigu pagal draudimo sutartį tokio pobūdžio nuostolis kompensuotinas, prieš priimant sprendimą dėl išmokos (ne)priteisimo, būtina nustatyti, ar trečiajam asmeniui kilo civilinė atsakomybė, t. y. ar yra kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos; jas šiuo atveju turi įrodyti ieškovė. Įvertinus bylos įrodymų visumą, akivaizdu, kad neteisėtų veiksmų trečiasis asmuo neatliko, todėl jam nekyla civilinė atsakomybė, kartu ir atsakovės pareiga mokėti draudimo išmoką. Byloje nėra ginčo, kad biokuro katilas jau nuo 2015 m. lapkričio 15 d. galėjo pasiekti ir pasiekdavo Rangos sutartimi reikalaujamą projektinį 12 MW galingumą, tačiau ieškovė teigia, kad šį galingumą pavykdavo pasiekti ne visada, todėl laikytina, kad trečiasis asmuo pažeidė Rangos sutartį. Ši ieškovės pozicija (nuomonė) nėra pagrįsta byloje esančia medžiaga, todėl laikytina, kad ieškovė neįvykdė savo procesinės pareigos įrodyti trečiojo asmens neteisėtus veiksmus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad katilas buvo tinkamai sumontuotas ir suderintas jau 2015 m. lapkričio 15 d. bei galėjo pasiekti pastovų 12 MW galingumą, o nuolatos tokiu galingumu neveikė, nes jam to neleido katilinės operatoriai. Atsakovės žiniomis, faktinį katilo eksploatavimą (įskaitant galios darbo režimo reguliavimą) laikotarpiu, už kurį prašomas priteisti nuostolių atlyginimas, vykdė pati ieškovė. Pažymėta, kad byloje nėra jokių specialiųjų žinių turinčių asmenų išvadų (paneigiančių specialisto B. T. išvadas), kad katilas negalėjo dirbti nuolatiniu 12 MW galingumo režimu. Kauno technologijos universiteto ataskaitoje, kuria remiasi ieškovė, nurodyta, kad teiginiai ekspertizės ataskaitoje paremti pateiktais dokumentais, nurodant informacijos šaltinį. Ekspertizės rengėjai neatsako už ekspertizei pateiktų duomenų tikslumą ir patikimumą, o informacija, neva pagrindžianti deklaruojamą nuostolį, yra pateikta išimtinai pačios ieškovės.

21.5. Net ir darant prielaidą, kad ieškovė nuostolius patyrė, darytina išvada, jog jie patirti buvo dėl jos pačios kaltės, nes 2015 m. liepos 23 d. buvo priimtas ieškovės valdybos sprendimas dėl šilumos ir karšto vandens kainų dedamųjų, kuriame buvo nurodytas šilumos kainos vartotojams sumažinimas, ir pateiktas VKEKK kasmetiniam šilumos kainų perskaičiavimui, nors rangos sutartis dar buvo neįvykdyta. VKEKK 2016 m. balandžio 22 d. atsakyme Nr. R2-(Š)-1151 nurodė, kad biokuro katilas negalėjo būti įskaičiuojamas į tarifą, kol dar nepradėtas eksploatuoti,  t. y. kol nepasirašytas statybos užbaigimo aktas. Taigi, jeigu ieškovė būtų taikiusi tinkamas šilumos kainos dedamąsias, šilumos kainos

vartotojams nebūtų buvusios sumažintos ir gautos lėšos iš vartotojų būtų padengusios dujų įsigijimo sąnaudas kaip ir įprastai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl į laidavimo draudimo sutarties objektą patenkančių nuostolių kvalifikavimo

22. Nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens UAB „Gandras Energoefektas“ (draudėjo) prievolių neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo draudimo sutartimi. Laidavimo draudimas yra savarankiška draudimo grupė, priskiriama ne gyvybės draudimo šakai (Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 15 punktas). Laidavimo draudimo teisiniai santykiai yra draudimo teisiniai santykiai, atsirandantys draudimo sutarties pagrindu.

23. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad draudimo sutartį sudaro 2015 m. spalio 30 d. Atlikimo laidavimo draudimo raštas Nr. 2033667 ir draudimo taisyklės. Atlikimo laidavimo draudimo raštas yra neatskiriama draudimo sutarties sudėtinė dalis, kurioje išdėstytos draudiko ir draudėjo individualiai sutartos sutarčių sąlygos. Tuo tarpu draudimo taisyklės yra draudiko vienvaldiškai parengtos standartinės sutarčių sąlygos.

24. Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudimo rizika pripažįstama esmine draudimo sutarties sąlyga, todėl draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė (Draudimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalis, CK 6.994 straipsnis). Su draudimo rizika susijusios sąlygos yra draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius apibrėžiančios sąlygos. Draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijęs atsitikimas, kuriam įvykus ir esant draudimo interesui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis) atsiranda draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Tuo tarpu draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Būtent draudimo rizika lemia draudimo sąlygas, daro įtaką nustatant draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius.

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas draudimo apsaugos imties – draudimo objekto – aiškinimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai nagrinėjo ir tyrė klausimą, ar ieškovės reikalaujama atlyginti žala patenka į draudimo apsaugos apimtį. Darydamas išvadą, kad ši žala nepriskiriama draudimo objektui tuo pagrindu, kad ji laikytina netiesioginiais nuostoliais, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su rangovės (trečiojo asmens) sutartine civiline atsakomybe. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos priskyrimo (nepriskyrimo) draudimo objektui klausimo.

26. 2015 m. spalio 30 d. Atlikimo laidavimo draudimo raštu buvo nustatyta, kad jeigu draudėjas neįvykdys prievolės, draudikas, neviršydamas rašte nustatytos sumos, atsakys už tiesioginių nuostolių atlyginimą kaip ir draudėjas. Draudimo taisyklių II dalies „Sutartinių prievolių laidavimo draudimo sąlygos“ 2 punktas apibrėžia, kas yra draudimo objektas ir kas pagal draudimo taisykles nelaikoma draudimo objektu. Pagal šios draudimo taisyklių dalies 2.1 punktą draudimo objektas yra turtiniai interesai, susiję su draudėjo prievolių, už kurias draudikas laidavo laidavimo draudimo sutartimi, neįvykdymu ar netinkamu įvykdymu. Minėtos dalies 2.2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad draudimo objektas pagal draudimo taisykles nėra turtiniai interesai, susiję su pasekmine žala, atsiradusia dėl draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (draudimo taisyklių II dalies 2.2.4 punktas), taip pat turtiniai interesai, susiję su bet kokiomis išlaidomis (nuostoliais), kurių neapima žala, kaip ji apibrėžta draudimo taisyklėse (draudimo taisyklių II dalies 2.2.5 punktas). Taisyklės pateikia tiek žalos, tiek pasekminės žalos sąvokų apibrėžimus. Žala – užsakovo patirtos išlaidos (t. y. tiesioginiai nuostoliai taip, kaip juos apibrėžia CK) dėl draudimo sutartyje nurodytų draudžiamųjų įvykių (draudimo taisyklių II dalies 1.6 punktas). Pasekminė žala – žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė, t. y. dėl netinkamai atliktų darbų (neatliktų darbų) atsiradusi paskesnė / pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.) (draudimo taisyklių II dalies 1.7 punktas). Atitinkamai draudimo taisyklių II dalies 4.8 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomi bet kokie atvejai, susiję su pasekmine žala, atsiradusia dėl draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo.

27. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavimo priteisti draudimo išmoką iš draudikės (atsakovės)

pagrįstumą įrodinėja tuo, kad trečiasis asmuo (rangovė) UAB „Gandras Energoefektas“ netinkamai vykdė rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus: neatliko darbų iki Rangos sutartyje nustatytos datos; biokuro katilas nepasiekė projektinio 12 MW galingumo, nes nebuvo tinkamai suderintas; dėl šių priežasčių ieškovė teigia patyrusi 393 600 Eur dydžio nuostolius, nes nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. naujas biokuro katilas nepagamino reikalingo kiekio šilumos, todėl papildomam šilumos kiekiui pagaminti teko pirkti brangesnį kurą, t. y. dujas. Taigi, iš esmės ieškovės reikalaujamus atlyginti nuostolius sudaro ieškovės patirtos išlaidos už brangiau kainuojantį kurą, kurį ieškovė privalėjo pirkti dėl to, kad trečiasis asmuo (rangovė) UAB „Gandras Energoefektas“ netinkamai įvykdė savo prievolę pagal Rangos sutartį.

28. Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, jog draudimo sutarties objektas yra tik tiesioginiai nuostoliai. Taip pat tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad į draudimo sutarties objektą nepatenka negautos pajamos. Tačiau šalys pirmiausiai nesutaria, ar pagal draudimo sutartį ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai priskiriami tiesioginiams nuostoliams. Jei ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai būtų laikomi tiesioginiais nuostoliais, šalys nesutaria dėl šių nuostolių kvalifikavimo kaip pasekminės žalos taip, kaip ją apibrėžia draudimo sutartis. Taigi nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl draudimo sutartimi apibrėžtų tiesioginių nuostolių ir pasekminės žalos sąvokų aiškinimo.

29. Kai kyla ginčas dėl sutarties sąlygos prasmės, teismas, spręsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotomis kasacinio teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo yra gausi ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-378/2019 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

30. Pagal kasacinio teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus (subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas), o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018, 32 punktas; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-916/2018, 32 punktas ir kt.).

31. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad draudimo sutarties sąlygos nustatymas draudimo rūšies taisyklėse ar draudimo liudijime (polise) turi reikšmės draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimui, aiškinimo metodų taikymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018, 36 punktas).

32. Atlikimo laidavimo rašte, išduotame ieškovei, yra vartojama tiesioginių nuostolių sąvoka, tačiau nėra pateiktas šios sąvokos apibrėžimas. Draudimo taisyklės žalą apibrėžia kaip išlaidas, patikslina, kad tai yra tiesioginiai nuostoliai, taip, kaip juos apibrėžia CK. Įvertinusi draudimo taisyklių tekstą lingvistiniu metodu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad draudimo taisyklėse tiesioginių nuostolių sąvoka suprantama taip, kaip jie suprantami CK. Be to, iš šalių ir trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, be kita ko, ir argumentų, susijusių su nuorodomis į CK 6.249 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką, galima daryti išvadą, kad šalys šią sąvoką aiškina tokiu pačiu būdu ir kad jai nėra suteikusios specialios, kitokios prasmės, nei ji yra suteikiama pagal CK.

33. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, pagal CK tiesioginiai nuostoliai yra asmens turto netekimas arba sužalojimas bei turėtos išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje tiesioginiai nuostoliai yra suprantami kaip realiai patirti nuostoliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011).

34. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas remtis kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013, nes joje suformuluota bendro pobūdžio taisyklė, kuria yra detalizuojama netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) samprata, nesiejant jos (taisyklės) su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tą aplinkybę, kad ieškovė, savo veikloje pradėdama eksploatuoti biokuro katilinę, iš tiesų

siekė sumažinti dalį savo išlaidų žaliavoms, iš kurių gamina šilumos energiją, sprendė, kad ieškovės nurodyti nuostoliai iš esmės yra susiję su prarasta galimybe sutaupyti ir kad yra pagrindas pripažinti, jog ieškovė patyrė netiesioginius nuostolius, kurie pagal draudimo taisykles turėtų būti priskiriami pasekminei žalai. Ieškovė kasaciniu skundu nesutinka su tokiu apeliacinės teismo išaiškinimu ir teigia, kad šiuo atveju netaikytina minėta kasacinio teismo nutartis.

35. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Vadinasi, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 26 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 31 punktas).

36. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 nėra teismo precedentas šioje civilinėje byloje, nes skiriasi esminės bylų faktinės aplinkybės, ir kartu konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi aptariamoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 priimta esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kai, vežėjui praradus detalę, užsakovas neteko galimybės nustatyti, ar detalei taikoma garantinė detalės priežiūra, ir jeigu būtų nustatyta, jog tokia priežiūra taikoma, prarado galimybę išvengti nuostolių, t. y. jam nebūtų reikėję apmokėti sąskaitos už sugedusios detalės keitimą nauja. Taigi iš esmės šioje byloje buvo nagrinėjama ir vertinama negauta nauda, susijusi su prarastos galimybės prarasta galimybe. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prarasta galimybė sutaupyti kaip žalos kategorija dažniausiai taikoma ikisutartinės atsakomybės atveju.

37. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne tikimybės gauti pajamas ar gauti naudos ateityje (t. y. į ateitį orientuoto asmens praradimas) klausimas, bet ieškovės realiai patirtų išlaidų, t. y. tokio turtinio praradimo, kuris tiesiogiai kyla iš sutarties pažeidimo, klausimas.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalaujami nuostoliai yra susiję su prarasta galimybe sutaupyti, rėmėsi vien tik Rangos sutarties objekto paskirtimi ir užsakovės (ieškovės) siekiu Rangos sutartimi pastatytu objektu sumažinti kuro sąnaudas gaminant šilumos energiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats savaime rangos sutarties tikslas (ar užsakovo tikslas rangos sutartimi) nenulemia žalos kategorijos kvalifikavimo. Šis tikslas, pavyzdžiui, gali lemti įrodinėjamo žalos dydžio nustatymo aplinkybes. Jei rangos sutarties tikslas būtų lemiamas sprendžiant klausimą dėl žalos kategorijos, vertinant plačiuoju požiūriu, bet kokia ieškovo patirta žala, įskaitant ir tą, kuri susijusi su užsakovo teisių gynimo būdų taikymu, galėtų būti vertinama kaip prarasta galimybė sutaupyti.

39. Atsakovės teigimu, nelogiška, kad vienu atveju, kai katilas įrengiamas siekiant gauti papildomų pajamų, nuostolius laikyti netiesioginiais, o kitu atveju, kai katilas įrengiamas siekiant sutaupyti lėšų, – tiesioginiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokį atsakovės nurodomą nelogišką rezultatą būtent ir nulemia atsiradusių nuostolių vertinimas Rangos sutarties objekto tikslo požiūriu. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atsakovės nurodomais atvejais, nepriklausomai nuo sutarties tikslo (ar ja sukuriamo objekto paskirties), rangovei neįvykdžius prievolės ar ją įvykdžius netinkamai, gali kilti pasekmės, kurios pasireikš kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsakovės atsiliepime nurodytos hipotetinės situacijos (atsiliepimo į kasacinį skundą 17 punktas) būtent ir susijusios su negautų pajamų kaip nuostolio forma vertinimu. Asmeniui reikalaujant atlyginti negautas pajamas, rangos sutarties tikslo (jo poveikio asmens ūkinei veiklai) skirtingumas gali nulemti skirtingą negautų pajamų dydžio įrodinėjimo būdą ar apimtis (pirmuoju atveju asmuo įrodinėtų papildomai negautų pajamų dydį, tuo tarpu antruoju atveju – sumažėjusių pajamų dydį), o ne skirtingą žalos kategorizavimą. Tai yra ieškovo teisė nuspręsti, kokį reikalavimą reikšti – ar reikalavimą dėl negautų pajamų, ar dėl realiai patirtų nuostolių atlyginimo. Šiuo nagrinėjamos bylos atveju ieškovė reikalauja nuostolių ne negautų pajamų forma, o realiai patirtų nuostolių atlyginimo.

40. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nagrinėjamoje byloje reikalaujami nuostoliai pagal ginčo draudimo sutartį priskirtini tiesioginiams nuostoliams.

Dėl draudimo sutartyje nurodytos pasekminės žalos sąvokos aiškinimo

41. Pažymėtina, kad, teisėjų kolegijai ieškovės reikalaujamus atlyginti nuostolius kvalifikavus kaip tiesioginius nuostolius, byloje turi būti sprendžiamas klausimas, ar šie nuostoliai laikomi pasekminiais, kaip juos apibrėžia ginčo draudimo sutartis.

42. Šios nutarties 26 punkte minėta, kad draudimo taisyklių II dalies 1.7 punkte pasekminė žala apibrėžiama kaip žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė, t. y. dėl netinkamai atliktų darbų (neatliktų darbų) atsiradusi paskesnė / pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad draudimo taisyklėse vartojama pasekminės žalos sąvoka yra sutarties apibrėžta sąvoka, ji nėra vartojama CK, t. y. tai nėra teisinė kategorija, naudojama įstatymo leidėjo.

43. Pasekminės žalos sąvoką šalys aiškina skirtingai. Atsakovė pasekminę žalą supranta kaip ribojančią tiesioginius nuostolius sąvoką. Ji nurodo, kad nagrinėjimu atveju tiesioginė rangos sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo pasekmė būtų faktas, kad reikės derinti biokuro katilą ir dėl tokio derinimo reikės patirti išlaidų (samdyti kitą rangovą, kad atliktų derinimo darbus), o netiesioginė pasekmė yra visi kiti su tuo netinkamu katilo suderinimu susiję netekimai (pvz., praradimas galimybės sutaupyti dėl to, kad reikia kūrenti kitais brangesniu kuru aprūpinamais katilais, nesugebėjimas išgauti reikalingos šilumos kiekio ir pan.). Atsakovės teigimu, brangesnio kuro naudojimo būtinybė yra šalutinis padarinys, o pagrindinis arba tiesioginis padarinys – faktas, kad reikės derinti biokuro katilą ir dėl to derinimo reikės patirti išlaidų. Taigi, iš esmės atsakovė šią sąvoką aiškina taip, kad žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo pagal sutartį tiesioginė pasekmė, apima tik nuostolius, kuriuos užsakovas patiria siekdamas įvykdyti pagal Rangos sutartį nurodytus darbus, visi kiti nuostoliai laikytini netiesiogine Rangos sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo pasekme.

44. Ieškovė pasekminės žalos sąvoką iš esmės aiškina kaip neapimančią tiesioginių nuostolių ir nurodo, kad jei ši sąvoka būtų aiškinama kaip apimanti tiek tiesioginius, tiek netiesioginius nuostolius, ji kiekvieno subjekto būtų interpretuojama skirtingai, todėl būtų pažeista draudimo sutarties esmė.

45. Minėta, jog CK 6.193 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tikėtis, kad analogiški šalims protingi asmenys suteiktų pasekminės žalos sampratai tokią prasmę, kad pagal ją tiesioginiai nuostoliai būtų suprantami taip siaurai, jog apimtų tik nuostolius, kuriuos užsakovas patiria siekiant įvykdyti darbus pagal rangos sutartį. Pirma, jau pačiu Atlikimo laidavimo raštu rangovo prievolių įvykdymo užtikrinimas yra ribojamas tiesioginių nuostolių atlyginimu, todėl būtų nepagrįsta aiškinti, kad analogiški šalims protingi asmenys turėjo tikėtis dar didesnio tiesioginių nuostolių sąvokos apribojimo, nei nurodyta Atlikimo laidavimo rašte. Antra, natūralu, kad kiekvienas asmuo, skaitydamas draudimo taisyklių 1.6 ir 1.7 punktuose apibrėžtas žalos ir pasekminės žalos sąvokas, pirmiausiai jas suprastų kaip tarpusavyje susijusias sąvokas, ir jose vartojamus žodžius „tiesioginiai nuostoliai“ ir „netiesioginė pasekmė“ vertintų kaip sąvokoms „žala“ ir „pasekminė žala“ suteikiančius priešpriešinį pobūdį, t. y. žalą suprastų kaip tiesioginius nuostolius, o pasekminę žalą – kaip netiesioginius nuostolius. Atkreiptinas dėmesys, kad sąvokos „tiesioginiai nuostoliai“ ir „netiesioginiai nuostoliai“ yra žinomos Lietuvos teisėje, o pasekminės žalos sąvoka – ne. Dėl to būtų nepagrįsta tikėtis, kad analogiški šalims protingi asmenys sąvokai „pasekminė žala“ suteiktų kitokią prasmę nei netiesioginiai nuostoliai. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ir pati atsakovė, 2016 m. spalio 4 d. raštu atsisakydama išmokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, jog ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai yra pasekminė žala, argumentavo ne tuo, kad šie nuostoliai nėra susiję su pagal Rangos sutartį nurodytų darbų įvykdymu, bet tuo, kad šie nuostoliai yra netiesioginiai nuostoliai. Taigi, ir pati atsakovė sąvoką „pasekminė žala“ pirmiausiai susiejo su sąvoka „netiesioginiai nuostoliai“.

47. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad žalos ir pasekminės žalos sąvokas apibrėžiančios sąlygos yra standartinės sutarčių sąlygos, kurias parengė atsakovė. Šių sąvokų aiškinimas tokiu būdu, kaip jas aiškina atsakovė, t. y. remdamasi skirtingais kriterijais, sukelia neaiškumą, taip pat ir netikrumą dėl to, kas yra laikoma draudimo objektu pagal ginčo draudimo sutartį ir kokiais atvejais nuostoliai yra laikomi nedraudžiamuoju įvykiu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad atsakovės pateiktas pasekminės žalos sampratos aiškinimas yra kazuistinis ir kiekvieno subjekto gali būti interpretuojamas skirtingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad draudimo sutarties sąlygų aiškinimas (kartu ir draudimo išmokos mokėjimo klausimo sprendimo rezultatas) iš esmės priklausytų tik nuo draudikės valios, o tai nebūtų sąžininga ieškovės atžvilgiu.

48. Pažymėtina, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Draudimo sutarties sąlygos, susijusios su draudimo objektu ir

nedraudžiamųjų įvykių išvardijimu, yra reikšmingos sutarties sąlygos, todėl jos ypač turi būti apibrėžtos aiškiai ir suprantamai, kad nekiltų abejonių dėl draudiko prisiimamos rizikos ir draudimo sutarties apimties. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sutartyje pateiktas pasekminės žalos sąvokos apibrėžimas kelia abejonių, todėl yra pagrindas taikyti contra proferentem taisyklę ir aiškinti pasekminės žalos sąvoką ieškovės naudai.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad nėra pagrindo ieškovės reikalaujamų atlyginti tiesioginių nuostolių kvalifikuoti kaip pasekminės žalos taip, kaip ją apibrėžia draudimo sutartis.

50. Nutarties 25 punkte minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai nepriskiriami draudimo objektui tuo pagrindu, kad jie laikytini netiesioginiais nuostoliais, nepasisakė dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su rangovės (trečiojo asmens) sutartine civiline atsakomybe. Taigi, šie argumentai nebuvo išnagrinėti ir įvertinti apeliacine tvarka. Dėl to teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai yra tiesioginiai ir nėra pasekminė žala, kaip ją apibrėžia draudimo sutartis, yra pagrindas bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti ir įvertinti kitus apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, susijusius su rangovės (trečiojo asmens) sutartine civiline atsakomybe.

51. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

RIMVYDAS NORKUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07210 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-151-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00694-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.4; 2.6.1.6.1; 2.6.10.5.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Lampe & Schwartze K. G.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Lampe & Schwartze K. G.“ ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Lietuvos jūrų laivininkystė“, akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcinei bendrovei „Smiltynės perkėla“ dėl nuostolių atlyginimo ir hipotekos sandorių panaikinimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB bankas ir bendrovė „Griffin Marine Travel, SIA“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl ikisutartinę civilinę atsakomybę ir tariamą atstovavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 785 000 JAV dolerių žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 8475,88 JAV dolerio palūkanų; 3) priteisti iš atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 4) pripažinti negaliojančia 2015 m. rugpjūčio 5 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos paskolos sutarties dalį, kuria atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ įsipareigojo įkeisti atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ laivą „Venta“; 5) pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 4 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytą laivo „Venta“ hipotekos sutartį; 6) pripažinti negaliojančia 2015 m. spalio 26 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Smiltynės perkėla“ sudarytą laivo „Venta“ hipotekos sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. pavasarį atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ priklausantis laivas „Venta“, pakrautas ieškovės apdraustu kroviniu, išplaukė iš Indijos į Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados uostus. Dėl įsiskolinimų degalų tiekimo bendrovei laivas buvo areštuotas Kamdene (Naujasis Džersis, JAV). Atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ neturėjo finansinių galimybių padengti laivo skolas, todėl ieškovė atsakovės prašymu ir vardu sumokėjo 785 000 JAV dolerių skolą ir taip išsaugojo laivą nuo pardavimo aukcione užsienio valstybėje už mažesnę nei rinkos kainą. 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovė ir atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ sudarė atsiskaitymo sutartį, kuria susitarė dėl ieškovės už atsakovę sumokėtos skolos grąžinimo. Atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų pagal šią sutartį neįvykdė, todėl iš jos turi būti priteista 785 000 JAV dolerių skola bei 8475,88 JAV dolerio palūkanų.

4. Ieškovė nurodė, kad dėl jos patirtų nuostolių solidariai yra atsakinga ir atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuriai buvo įkeistas ginčo laivas „Venta“. 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu ieškovės ir atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovai žodžiu susitarė, kad 785 000 JAV dolerių suma ieškovei bus išmokėta pardavus ginčo laivą, o ieškovė garantavo laivo agentams ir uosto valdytojui visų išlaidų, kol laivas paliks Kanados vandenis, apmokėjimą, apmokėjo degalų pylimo metu įvykusio degalų išpylimo išvalymo išlaidas, įgulos maitinimą, būtinų reikmenų ir degalų įsigijimą. Laivas grįžo į Klaipėdos uostą, tačiau atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė žodiniu 2015 m. rugsėjo 16 d. susitarimu prisiimtus įsipareigojimus – atsisakė bendradarbiauti ir apmokėti ieškovės išsaugant laivą patirtas išlaidas. Be to, reikalavimą atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuostolių atlyginimo ieškovė grindė ir deliktine AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybe. Ieškovės teigimu, atsakovė 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu derėjosi nesąžiningai, į šalių susitarimo projektą sąmoningai įtraukė siurprizinę sąlygą dėl valdybos pritarimo ir neįvykdė pažado operatyviai sušaukti valdybos posėdį, savo veiksmais klaidino ieškovę, leisdama

manyti, jog iš lėšų, gautų pardavus ginčo laivą, pirmiausia bus atsiskaityta su ieškove.5. Prašydama pripažinti negaliojančiais laivo „Venta“ hipotekos sandorius, ieškovė rėmėsi actio Pauliana (Pauliano

ieškinys) institutu. Ieškovė nurodė, kad atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, jie sudaryti atsakovei esant nemokiai ir jais suteikiamos privilegijos konkretiems kreditoriams, taip pažeidžiant ieškovės teises. Be to, ginčijama 2015 m. rugsėjo 4 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ hipotekos sutartis prieštarauja imperatyviam Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punktui, draudžiančiam įkeisti bendrovės turtą jos akcininkui. Formaliai 2015 m. rugsėjo 4 d. hipotekos sandorio sudarymo metu AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 56,66 proc. akcijų savininkė buvo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, tačiau sudarant šį sandorį jau buvo aišku, kad šios akcijos bus perleistos atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 6 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl ieškovės reikalavimų atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, o kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovėms bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ priklausantis laivas „Venta“ 2015 m. pavasarį išplaukė iš Indijos į JAV ir Kanados uostus su kroviniu, priklausančiu ieškovės apdraustai bendrovei „Salzgitter Mannesmann“. Dėl skolų laivas buvo areštuotas JAV, tačiau ieškovė, veikdama kartu su bendrove „Salzgitter Mannesmann“, sumokėjo 785 000 JAV dolerių atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams ir užtikrino arešto panaikinimą, laivo eksploataciją ir grįžimą į Klaipėdos uostą. 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovė ir atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ sudarė atsiskaitymo sutartį (toliau – ir Atsiskaitymo sutartis), kuria atsakovė patvirtino, kad bendrovė „Salzgitter Mannesmann“ (vėliau reikalavimo teises iš jos perėmė ieškovė) įvykdė atitinkamus mokėjimus atsakovės kreditoriams, ir įsipareigojo atlyginti ieškovei 650 000 JAV dolerių sumą Atsiskaitymo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. įvyko ieškovės bendrovės „Lampe & Schwartze K. G.“ atstovo jūrų krovinių vadovo D. R. Th. J., atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovo S. D. ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovo vyriausiojo finansininko pavaduotojo A. G. susitikimas. 2015 m. rugsėjo 17 d. parengtas Priedas prie 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutarties, kuriame nurodyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ neprieštarauja, jog AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ pagal Atsiskaitymo sutartį ieškovei sumokėtų iš pardavus laivą „Venta“ gautų pinigų, o Priedas įsigalioja, jei nėra gaunamas AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos prieštaravimas. Šį Priedą pasirašė tik atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ atstovas.

8. Teismas nustatė, kad laivas „Venta“ buvo įkeistas AB SEB bankui už piniginius atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ įsipareigojimus, kylančius iš 2008 m. vasario 28 d. kreditavimo sutarties. Pagal 2015 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį atsakovė AB „Smiltynės perkėla“ suteikė atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 500 000 Eur paskolą. Pagal 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteikė atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 3 000 000 Eur tikslinę paskolą, o šios sutarties 6.1 punktu skolininkė įsipareigojo kreditorės naudai įkeisti laivą „Venta“. 2015 m. rugpjūčio 6 d. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB SEB bankas sudarė trišalį susitarimą dėl 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties vykdymo, pagal kurį AB SEB bankas buvo įtrauktas į skolininkės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ paraiškų atitikties AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteiktos paskolos tikslui peržiūrėjimo ir mokėjimų kreditoriams vykdymo procesą. Be to, 2015 m. rugpjūčio 6 d. AB SEB bankas atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai atsisakė pirminio laivo įkeitimo. 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti 2015 m. rugsėjo 4 d. laivui įregistruota hipoteka atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai. 2015 m. spalio 26 d. laivas antriniu įkeitimu įkeistas atsakovei AB „Smiltynės perkėla“.

9. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. Akcijų pasirašymo sutartimi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija perdavė turimas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcijas atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ iškelta bankroto byla, o 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, tarp jų – ieškovės 985 164,61 Eur reikalavimas.

10. Teismas nutraukė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimus atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, nurodydamas, kad ieškovė teismo posėdžio metu šių reikalavimų atsisakė, nes BAB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bankroto byloje patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas apima ir ieškiniu reikalautą sumą.

11. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą taikyti sutartinę atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę,

kildinamą iš 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutarties ir 2015 m. rugsėjo 16 d. šalių žodinio susitarimo. Teismas nurodė, kad atsakovė nėra 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutarties šalis ir neprisiėmė pagal ją jokių įsipareigojimų. Teismas sprendė, kad ieškovės teiginius dėl 2015 m. rugsėjo 16 d. žodinio susitarimo, kuriuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo perimti AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ prievoles pagal Atsiskaitymo sutartį, sudarymo paneigia atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovo paaiškinimas, kad susitikimo metu jis neturėjo įgaliojimų sudaryti tokią sutartį, kuriai reikėjo valdybos pritarimo. Be to, teismo vertinimu, žodinį susitarimą paneigia ir 2015 m. rugsėjo 17 d. paruoštas trišalis priedas prie Atsiskaitymo sutarties, nes, jeigu 2015 m. rugsėjo 16 d. būtų sudaryta žodinė sutartis, priedas prie Atsiskaitymo sutarties nebūtų sudaromas. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą taikyti deliktinę atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę, nurodydamas, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė būtų atlikusi veiksmus, kurie galėjo lemti ieškovės elgesį sumokant AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams, ar kad buvo priežastinis atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių ryšys.

12. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais laivo hipotekos sandorius, nurodydamas, kad nėra actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. nenustatyta, kad ginčijamais sandoriais būtų pažeisti kreditorių interesai ar kad juos sudariusios šalys būtų nesąžiningos. Teismo teigimu, ieškovė, atlikdama mokėjimus už AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, žinojo apie šios sunkią turtinę padėtį, taip pat žinojo, kad laivas įkeistas bei areštuotas dėl skolų. Laivas dar nuo 2008  m. birželio 16 d. buvo įkeistas AB SEB bankui už suteiktą paskolą, o jo įkeitimas panaikintas būtent atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai, siekiant, kad pastaroji suteiktų paskolą ir taip stabilizuotų įmonės finansinę padėtį. Dėl analogiškų priežasčių sudaryta ir paskolos sutartis su atsakove AB „Smiltynės perkėla“ bei hipotekos sutartis dėl antrinio laivo įkeitimo. Tai, teismo vertinimu, paneigia ieškovės teiginius, kad skolininkė sandorių sudaryti neprivalėjo. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentą dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. hipotekos sutarties prieštaravimo imperatyviam ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 15 punktui, nurodydamas, kad hipotekos sandorio sudarymo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“ nebuvo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininkė.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės bendrovės „Lampe & Schwartze K. G.“ apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 16 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2015 m. spalio 26 d. hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą ir ieškinį iš dalies patenkino – pripažino negaliojančia AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Smiltynės perkėla“ 2015 m. spalio 26 d. sudarytą sutartinės hipotekos sutartį; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus.

14. Kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sutartinė atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybė pagal Atsiskaitymo sutartį negali kilti, nes atsakovė nėra šios sutarties šalis, o prašomą priteisti sumą ieškovei įsipareigojo atlyginti AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės teiginius, kad sutartinė atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybė kyla iš 2015 m. rugsėjo 16 d. žodinio susitarimo dėl ieškovės patirtų išlaidų atlyginimo, nes, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad šalys buvo sudariusios tokį žodinį susitarimą. 2015 m. rugsėjo 17 d. Priedas prie Atsiskaitymo sutarties patvirtina buvus šalių valią sudaryti būtent rašytinį sandorį dėl ieškovės nuostolių atlyginimo, tačiau, nepasiekus bendro šalių sutarimo, šis Priedas nebuvo jų visų pasirašytas bei neįsigaliojo, taip nesukeldamas AB „Lietuvos geležinkeliai“ jokių įsipareigojimų. Be to, mažai tikėtina, kad ieškovės atstovas būtų vykęs į Lietuvą vien tam, kad gautų žodinį atsakovės įsipareigojimą dėl gana didelės pinigų sumos sumokėjimo. Taip pat mažai tikėtina, kad atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiojo finansininko pavaduotojas būtų galėjęs įmonės vardu įsipareigoti atsisakyti didelės dalies iš hipotekos sandorio gautinos sumos už laivą. Vien aplinkybė, kad šalys susitiko derėtis, nereiškia, jog ieškovės interpretacija dėl žodinio sandorio egzistavimo yra reali. Derybos nebuvo sėkmingos ir niekas, išskyrus ieškovės atstovą, bylos nagrinėjimo metu žodinio sandorio egzistavimo nepatvirtino.

15. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės reikalavimą taikyti deliktinę atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę, nes nenustatė nesąžiningų atsakovės veiksmų. Atsakovės veiksmai, iš kurių kildinama tokia atsakomybė (2015  m. rugsėjo 16 d. derybos), vyko jau po ieškovės prašomos priteisti žalos atsiradimo, t. y. vėliau, nei buvo sumokėtos laivo skolos ar pasirašyta Atsiskaitymo sutartis. Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų prisidėjusi prie ieškovės įkalbinėjimo sumokėti prašomą priteisti sumą laivo reikmėms, o vien tai, kad atsakovė derėjosi dėl šių pinigų grąžinimo ieškovei pardavus laivą, tačiau šios derybos nebuvo iki galo įgyvendintos, nereiškia nesąžiningų asmens veiksmų. Aplinkybės, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. Priedo prie Atsiskaitymo sutarties projekte buvo įtraukta sąlyga dėl valdybos pritarimo ar kad valdyba nebuvo sušaukta, taip pat savaime nereiškia nesąžiningų atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų, nes niekas to padaryti atsakovės neįpareigojo.

16. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės reikalavimą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nurodydama, kad ieškovė

realiai neįrodinėjo jokių šio instituto taikymo sąlygų egzistavimo, nepateikė jokių motyvų.17. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiomis AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB

„Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. rugpjūčio 5 d. sudarytos Paskolos sutarties dalį dėl įsipareigojimo įkeisti laivą ir 2015 m. rugsėjo 4 d. laivo hipoteką atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai, nurodydama, kad šie sandoriai iš esmės nepažeidė ieškovės interesų, nes laivas iki tol buvo įkeistas AB SEB bankui ir šio įkeitimo atsisakyta tik atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudarydamos šiuos sandorius atsakovės buvo sąžiningos ir jais siekė išspręsti AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ finansines problemas. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės teiginius, kad nurodytas hipotekos sandoris prieštarauja ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintam draudimui paskolą akcininko bendrovei užtikrinti bendrovės turto įkeitimu. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad dalies lėšų pagal paskolos sutartį perdavimo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“ jau buvo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininkė, neturi jokios teisinės reikšmės, nes sutartis buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 4 d., kai atsakovė dar nebuvo akcininkė. Pagal paskolos sutartį mokamų pinigų išmokėjimo momentas neturi jokios įtakos ja prisiimtų įsipareigojimų teisėtumui.

18. Teisėjų kolegija patenkino ieškinio reikalavimą dėl 2015 m. spalio 26 d. laivo hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad ginčijamo įkeitimo sandorio sudarymo metu ieškovė jau turėjo egzistuojančią reikalavimo teisę atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, nes tiek mokėjimai už laivą, tiek ir Atsiskaitymo sutartis buvo sudaryta anksčiau nei nurodytas įkeitimo sandoris. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ nebuvo įsipareigojusi įkeisti laivo atsakovei AB „Smiltynės perkėla“, t. y. sandorio sudaryti neprivalėjo. Toks sandoris pažeidė ieškovės teises, nes juo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, kurios finansinė situacija buvo sunki, suteikė privilegiją vienai iš savo kreditorių – AB „Smiltynės perkėla“ – gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau už kitus kreditorius. Teisėjų kolegija, pripažinusi negaliojančia 2015 m. spalio 26 d. sutartinės hipotekos sutartį, restitucijos netaikė, nurodydama, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių šios sutarties pagrindu atsakovės AB „Smiltynės perkėla“ gautas kokias nors sumas.

19. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas. Kolegijos vertinimu, ieškovės teiginiai, kad teismas, priėmęs šalių teikiamus dokumentus, sprendime nepagrįstai nurodė ir vertino tik ieškiniuose išdėstytus argumentus, neleidžia spręsti, jog teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino visų argumentų ir dokumentų. Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovės teiginius, kad teismas nevykdė pasirengimo bylos nagrinėjimui. Kolegija nurodė, kad byla nagrinėta laikantis proceso teisės taisyklių, o nagrinėjimas vyko beveik dvejus metus, per kuriuos ieškovė turėjo galimybę pareikšti teismui visus savo argumentus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu ieškovė bendrovė „Lampe & Schwartze K. G.“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys atmestas, dėl to priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti: priteisti ieškovei iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 785 000 JAV dolerių nuostoliams atlyginti, pripažinti negaliojančiais 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties dalį dėl laivo „Venta“ įkeitimo ir 2015 m. rugsėjo 4 d. hipotekos sandorį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismai neteisėtai netaikė sutartinės atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnis), nes netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad nebuvo 2015 m. rugsėjo 16 d. ieškovės ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ žodinio susitarimo dėl Atsiskaitymo sutarties vykdymo ir ieškovės nuostolių atlyginimo. Ieškovės elgesys imantis priemonių parplukdyti ginčo laivui į Klaipėdą patvirtina, kad buvo žodinis ieškovės ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ susitarimas dėl laivo „Venta“. Kito motyvo ieškovei tiesiog prarasti lėšas gelbėjant svetimą ir trečiajam asmeniui įkeistą laivą nebuvo. Be to, tokio susitarimo egzistavimą patvirtina 2015 m. rugsėjo 17 d. rašytinės sutarties projektas – Priedas prie Atsiskaitymo sutarties, kurio ieškovė nepasirašė, nes be jos valios buvo įtraukta 2015 m. rugsėjo 16 d. žodiniame susitarime neaptarta sąlyga, sutarties įsigaliojimą susiejusi su atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos neprieštaravimu. Ieškovė įvykdė žodinį susitarimą – investavo lėšas, kad laivas grįžtų į Klaipėdą, todėl ir kita šalis privalo vykdyti savuosius įsipareigojimus.

20.2. Teismai nepagrįstai netaikė deliktinės atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybės ir neteisėtai atsisakė priteisti ieškovei nuostolių atlyginimą. Deliktinę atsakovės atsakomybę užtraukia nesąžiningi veiksmai 2015 m. rugsėjo 16 d. derantis ir sudarant Priedą prie Atsiskaitymo sutarties; sąmoningas neaptartos siurprizinės sąlygos įtraukimas į rašytinį 2015 m. rugsėjo 17 d. susitarimo tekstą po 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo, kai buvo pasiektas susitarimas dėl atsakovės įsipareigojimo atlyginti ieškovės atliktus mokėjimus gelbėjant laivą; neįvykdytas pažadas dėl operatyvaus

valdybos posėdžio sušaukimo ir valdybos pritarimo (nepritarimo) gavimo (2015 m. rugsėjo 16 d. susitarimo procedūros vilkinimas); ieškovės klaidinimas – sąmoningai sukurtos sąlygos, kad ieškovė, būdama BAB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditorė, nesiimtų veiksmų dėl laivo „Venta“ užsienio jurisdikcijoje ir vėliau netektų bet kokios galimybės gauti pinigų iš laivo pardavimo.

20.3. Teismai nepagrįstai atmetė reikalavimą taikyti actio Pauliana institutą ir pripažinti negaliojančiais 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties 6.1 punktą ir 2015 m. rugsėjo 4 d. laivo „Venta“ hipotekos sandorį, nes neatsižvelgė į tai, kad šiais susitarimais atsakovės pažeidė imperatyvų ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. iš esmės akcininkė AB „Lietuvos geležinkeliai“ skolino lėšas sau priklausančiai atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir šį paskolos sandorį užtikrino laivo „Venta“ hipoteka. Teismai nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad paskolos davėja AB „Lietuvos geležinkeliai“ bendrovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininke formaliai tapo keletą dienų vėliau, nei buvo sudaryti ginčo sandoriai. Paskolos sutartis yra realinė ir turi būti laikoma sudaryta perdavus pinigus (užbaigus mokėjimus pagal tokią sutartį) (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), o atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį mokėjimus atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ atliko iki pat 2015 m. lapkričio 6 d., t. y. jau būdama AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininkė.

20.4. Teismai neatsižvelgė į tarptautinės jūrų teisės normas ir nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto (CK 6.242 straipsnis). Lietuvos teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, teismai turėjo taikyti atsižvelgdami į 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos (toliau – ir Konvencija) 12 ir 13 straipsnius, pagal kuriuos ieškovė, išgelbėjusi laivą „Venta“ nuo arešto ir pardavimo aukcione užsienio valstybėje, turi gauti gelbėjant laivą patirtų išlaidų atlyginimą ne iš bankrutavusios laivo savininkės BAB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (kuri yra nemoki), o iš galutinės naudos gavėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuriai ginčo laivas buvo įkeistas ir kuri šį turtą pardavusi gavo pinigus.

20.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, nes priėmė nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl lėšų priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“, tačiau dėl šio reikalavimo teisme nebuvo paskirtas parengiamasis posėdis ir nebuvo pasirengta reikalavimų nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227, 228 straipsniai). Be to, teismas sprendime vertino tik ieškiniuose išdėstytus argumentus, tačiau neįvertino ieškovės po ieškinio pateikimo pateiktų dokumentų bei paaiškinimų teismo posėdžio metu, neaptarė nepagrįsto praturtėjimo instituto, todėl neatskleidė bylos esmės.

21. Atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“, BAB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Smiltynės perkėla“ atsiliepimais į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

21.1. Teismai pagrįstai atmetė reikalavimą taikyti sutartinę atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę, nes 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu nebuvo pasiekti jokie žodiniai susitarimai ir atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ neprisiėmė jokių iš Atsiskaitymo sutarties kylančių įsipareigojimų. Įrodinėdama žodinės sutarties buvimą, ieškovė kelia ne teisės aiškinimo ir taikymo, o įrodymų vertinimo klausimą. Tokie argumentai negali būti kasacijos dalykas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

21.2. Teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą taikyti deliktinę atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę, nes atsakovės veiksmai, kuriuos ieškovė nurodo kaip nesąžiningus (2015 m. rugsėjo 16 d. derybos), vyko jau po žalos atsiradimo. Vien tai, kad vyko derybos dėl pinigų ieškovei grąžinimo pardavus laivą, kurios liko neįgyvendintos, nerodo atsakovės nesąžiningų veiksmų. Nenustačius nesąžiningų veiksmų deliktinė atsakomybė negali būti taikoma.

21.3. Teismai pagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti ieškovės kasaciniame skunde nurodomus ginčo laivo hipotekos sandorius. Ieškovė netinkamai aiškina ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes ši nuostata nedraudžia akcininkui teikti paskolą bendrovei, o draudžia užtikrinti paskolos grąžinimą bendrovės turto įkeitimu. Be to, ši nuostata atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ netaikoma, nes ši atsakovė tiek paskolos sutarties, tiek ginčo hipotekos sutarties sudarymo metu nebuvo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininkė. Ginčo laivo įkeitimas ieškovės teisių nepažeidė, nes dar nuo 2008 m. laivas „Venta“ buvo įkeistas AB SEB bankui, o pastarasis savo turėtos hipotekos atsisakė būtent išimtinai atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai.

21.4. Ieškovė netinkamai remiasi nepagrįsto praturtėjimo institutu, nes neįrodinėjo jokių šio instituto taikymo sąlygų egzistavimo (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl ieškovės veiksmų nepraturtėjo. Ieškovė neteisingai aiškina Konvencijos nuostatas, nes Konvencija skirta pavojuje atsidūrusiems laivams ar kitam turtui gelbėti, o ne skoliniams įsipareigojimams, susijusiems su laivais, likviduoti. Ieškovės veiksmai, siekiant atlaisvinti laivą „Venta“ nuo areštų ir parplukdyti į Klaipėdą, nelaikytini laivo gelbėjimu Konvencijos prasme.

21.5. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas dėl pasirengimo bylos nagrinėjimui. Ieškovė nuolat tikslino savo ieškinio reikalavimus, 11 kartų teikė papildomus rašytinius paaiškinimus, t. y. turėjo pakankamai laiko ir galimybių suformuluoti savo argumentus ir atsikirtimus į atsakovių teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams teisiniams santykiams

22. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Šalių pateiktas teisės aiškinimas nesaisto teismo, nagrinėjančio bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017, 22 punktas; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 25 punktas; 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 37 punktas).

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvus, ieškovės kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai rėmėsi ieškovės pateikiama teisinių santykių kvalifikacija ir reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atmetė kaip nepagrįstą, nenustatę nei sutartinei, nei deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Vis dėlto teismai nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybių, kuriomis ieškovė iš esmės grindė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, prigimtį ir specifiką, t. y. ginčo situacijos neįvertino galimos ikisutartinės civilinės atsakomybės taikymo kontekste.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, šalims pradėjus derybas dėl tam tikros sutarties sudarymo, tarp jų susiklosto ikisutartiniai santykiai. Ikisutartiniai šalių veiksmai bei susiklostę santykiai tampa reikšmingi tais atvejais, kai tokios derybos nepasibaigia sutarties pasirašymu. Ikisutartiniams santykiams yra svarbus sąžiningumas, nes tik sąžiningai šalims elgiantis ikisutartinių santykių stadijoje galima tikėtis, kad šie santykiai transformuosis į sutartinius. Dėl to nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007). Taigi, nors ikisutartiniuose santykiuose šalys neatsako už derybose nepasiektą susitarimą, šalis prieš ikisutartines prievoles pažeidusią kitą šalį teisme gali gintis reikalaudama iš teismo taikyti ikisutartinę civilinę atsakomybę ir išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 2 dalys, 6.165 straipsnio 4, 5 dalys; UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.15 straipsnio 1, 2 dalys; Europos sutarčių teisės principų 2.301 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2008). Pažymėtina, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai,  t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

25. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ grindžia sutartine pastarosios atsakomybe, kurią kildina iš, kaip teigia ieškovė, 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu sudaryto žodinio susitarimo dėl ieškovės patirtų išlaidų gelbėjant ginčo laivą atlyginimo. Taip pat ieškovė prašo taikyti deliktinę atsakovės atsakomybę, nurodydama, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – nesąžiningai derėjosi 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu, sąmoningai į rašytinį Priedo prie Atsiskaitymo sutarties projektą įtraukė neaptartą sąlygą dėl valdybos pritarimo, nevykdė pažado operatyviai sušaukti valdybos susirinkimą tokiam pritarimui gauti, t. y. vilkino 2015 m. rugsėjo 16 d. susitarimo procedūrą, klaidino ieškovę. Tokios ieškovės nurodomos aplinkybės suponuoja, kad atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ prievolę atlyginti ieškovės patirtus nuostolius ieškovė kildina ne tik iš sutartinių

šalių teisinių santykių, tačiau, prašydama taikyti deliktinę atsakomybę, iš esmės remiasi aplinkybėmis, susijusiomis su šalių ikisutartiniais santykiais ir šalių elgesiu derybų procese.

26. Esant tokiai situacijai, aktualūs tampa pirmiau nurodyti išaiškinimai dėl galimos civilinės atsakomybės už nuostolius, padarytus ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose. Net ir tuo atveju, jei šalys nepasiekė jokių susitarimų, būtina atsižvelgti į šalių derybas ir elgesį jų metu, tirti, ar nebuvo nesąžiningų veiksmų klaidinant kitą šalį dėl sandorio perspektyvų, ar kita šalis buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, ar buvo sukurti pagrįsti lūkesčiai dėl sandorio sudarymo perspektyvų, ar buvo pagrįstas pagrindas tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta, ar abi šalys siekė sandorio sudarymo ir sąmoningai nesukūrė tam kliūčių, ir kt. Šiame kontekste taip pat reikšmingos ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su verslo logika apmokant ginčo laivo grįžimo į Lietuvą išlaidas. Taip pat ir tai, kad ieškovė nepasirašė 2015 m. rugsėjo 17 d. rašytinės sutarties projekto – Priedo prie Atsiskaitymo sutarties, kas galėjo turėti įtakos šalių tarpusavio santykių vystymuisi.

27. Atsižvelgiant į tai, kad teismai neįvertino ieškovės argumentų, kaip suponuojančių galimą ikisutartinę atsakovės atsakomybę dėl ieškovės patirtų nuostolių ar jų dalies, ir dėl to netyrė ieškovės nurodomų aplinkybių šiuo aspektu, konstatuotina, kad bylos esmė nebuvo atskleista. Dėl to šis klausimas turi būti perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Dėl tariamo atstovavimo teisinių pasekmių

28. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. ginčo šalys žodinio susitarimo nesudarė, ir atmesdami reikalavimą taikyti sutartinę atsakovės atsakomybę, rėmėsi ir aplinkybe, kad susitikime dalyvavęs atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiojo finansininko pavaduotojas, tikėtina, neturėjo įgaliojimų įmonės vardu įsipareigoti atsisakyti didelės dalies iš hipotekos sandorio gautinos sumos už laivą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju, atsižvelgiant į nustatytas su nurodytu šalių susitikimu ir šalių atstovų elgesiu per jį susijusias aplinkybes, aktualus galimo tariamo atstovavimo klausimas.

29. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2011). Pagal CK 2.133 straipsnio 9 dalį, kai kita sandorio šalis reikalauja sandorio galiojimo ir įrodinėja, kad turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, atstovaujamasis turi ginčyti sandorio galiojimą įrodinėdamas, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-611/2016, 22 punktas). Pažymėtina, kad tariamo atstovavimo institutas skirtas ginti sąžiningo (t. y. nežinančio ir neturinčio žinoti, kad atstovas neturi teisės sudaryti sandorį) trečiojo asmens interesams. Dėl to sprendžiant, ar taikytinas tariamo atstovavimo institutas, be kitų aplinkybių, turi būti aiškinamasi, ar trečiasis asmuo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pakankamai rūpestingas, įsitikindamas, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, ar jis patikrino kito asmens įgaliojimą ir įsitikino suteiktomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

30. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai, formaliai remdamiesi atsakovės atstovo įgaliojimų ginčo sandoriui sudaryti neturėjimo aplinkybe, nepakankamai įvertino ieškovės teiginius, kad jos atstovas, kaip, ieškovės teigimu, bet kuris protingas asmuo tapačioje situacijoje, turėjo pagrindą manyti susitikimo metu besiderantis ir galimai susitariantis su asmeniu, turinčiu teisę sudaryti tokį susitarimą. Žodinio susitarimo (ne)buvimo faktas turėtų būti nustatomas įvertinus ir tai, ar ieškovės atstovas, įvertinus jo patirtį bei kvalifikaciją, galėjo pagrįstai tikėtis, jog susitikimo metu atsakovei atstovavęs asmuo turi tokiam susitarimui reikiamus įgaliojimus. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą nagrinėti klausimą dėl galimo tariamo atstovavimo ir jo pasekmių vertinant šalių tarpusavio santykius. Apeliacinės instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs šių faktinių aplinkybių, bylos esmę atskleidė ne iki galo, todėl šis klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

31. Reikalaudama pripažinti negaliojančiais 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties 6.1 punktą ir 2015 m. rugsėjo 4 d. laivo „Venta“ hipotekos sandorį ieškovė rėmėsi actio Pauliana institutu (CK 6.66 straipsnis).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra pabrėžęs, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų actio Pauliana instituto taikymui reikalingų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš tokių sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Viena iš tokių būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų yra tai, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013).

33. Ieškovė, grįsdama teiginius dėl savo teisių pažeidimo ginčijamais laivo hipotekos sandoriais, nurodė, kad laivo įkeitimu atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteikiama privilegija konkretiems BAB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams.

34. Byloje nustatyta, kad ginčo laivas dar nuo 2008 m. birželio 16 d. buvo įkeistas AB SEB bankui už suteiktą paskolą, o bankas šio turto hipotekos atsisakė atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai, siekdamas, kad pastaroji suteiktų AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ paskolą. Ieškovė šių aplinkybių neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, laivas buvo apsunkintas hipoteka dar prieš ginčijamų sandorių sudarymą, o hipotekos kreditoriaus pasikeitimas nedaro įtakos ieškovės teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino nesant vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditoriaus teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, todėl teisėtai atmetė ieškovės reikalavimus, susijusius su ginčo laivo hipotekos atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai panaikinimu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 2015 m. rugpjūčio 5 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos paskolos sutarties dalį, kuria atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ įsipareigojo įkeisti atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ laivą „Venta“, ir 2015 m. rugsėjo 4 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytą laivo „Venta“ hipotekos sutartį, paliktina nepakeista.

Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo

35. ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad akcininkas turi teisę įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto. Ši norma yra imperatyvi, įtvirtinanti tam tikrus apribojimus iš esmės dispozityvios prigimties civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl negali būti aiškinama plečiamai.

36. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartimi atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteikė atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 3 000 000 Eur tikslinę paskolą, o šios sutarties 6.1 punktu skolininkė įsipareigojo kreditorės naudai įkeisti laivą „Venta“. 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti 2015 m. rugsėjo 4 d. ginčo laivui įregistruota hipoteka atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininke tapo 2015 m. rugsėjo 21 d. sudarius Akcijų pasirašymo sutartį. Taigi, ieškovės ginčijamų hipotekos sandorių sudarymo metu atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ dar nebuvo bendrovės, kuriai skolino ir kurios turtu buvo užtikrintas skolos grąžinimas, akcininkė.

37. Atsižvelgiant į tai, kad ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai ir taikytinos tik akcininkams, o atsakovė ginčo hipotekos sandorių sudarymo metu nebuvo skolininkės akcininkė, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. hipotekos sutarties prieštaravimo ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktui.

38. Pažymėtina, kad nurodytas ABĮ reguliavimas įtvirtina draudimą tik įkeisti akcininkui bendrovės turtą, bet ne draudimą skolinti bendrovei. Dėl to nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi ieškovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl paskolos sutarties buvimo realine sutartimi ir jos sudarymo momento.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

39. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais – taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016, 42 punktas). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

40. Nagrinėjamoje situacijoje ieškovė prašo taikyti atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ sutartinę ir deliktinę civilinę atsakomybę, t. y. prievolę mokėti nuostolių atlyginimą kildina iš žodinio šalių susitarimo ir nesąžiningų atsakovės veiksmų derybų metu. Taigi, pažeistos teisės pirmiausia turi būti ginamos remiantis sutarčių teisės ir ikisutartinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Subsidiarų reikalavimą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ieškovė grindžia 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos nuostatomis.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė netinkamai aiškina ir taiko nurodytos Konvencijos taisykles, todėl kelia nepagrįstą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Laivo gelbėjimas Konvencijos kontekste suvokiamas kaip veiksmai ar veikla, kurių imamasi siekiant padėti laivui ar kitam pavojuje atsidūrusiam turtui laivybai tinkamuose ar bet kuriuose kituose vandenyse (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Konvencija priimta pabrėžiant, kad laiku atliktos ir efektyvios turto gelbėjimo operacijos gali daug prisidėti prie laivų ir kito turto, atsidūrusio pavojuje, saugumo bei prie aplinkos apsaugos (Konvencijos preambulė). Konvencijoje įtvirtinta kiekvieno laivo kapitono pareiga suteikti pagalbą bet kokiam asmeniui, kuriam gresia pavojus žūti jūroje, jei jis tai gali padaryti be rimtos žalos savo laivui ar jame esantiems asmenims (Konvencijos 10 straipsnis). Lingvistinis ir sisteminis nurodytų Konvencijos nuostatų aiškinimas leidžia konstatuoti, kad ši Konvencija taikoma tais atvejais, kai laivas dėl įvairių priežasčių (stichinių nelaimių, avarijų ar pan.) atsiduria pavojingose situacijose ir dėl to būtina jį gelbėti (pvz., suteikiant techninę pagalbą, apsaugant krovinį nuo sugadinimo ar paskendimo ir pan.). Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, kai laivas buvo saugiai prišvartuotas uoste, tačiau areštuojamas dėl finansinių jo savininko įsipareigojimų nevykdymo. Taigi, nagrinėjamu atveju buvusi situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį.

42. Kitokių argumentų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ieškovė nenurodė, todėl toks reikalavimas atmestinas (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl proceso normų pažeidimo

43. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo procesinį sprendimą. Kasaciniame skunde nepakanka vien tik įvardyti teisės normų pažeidimą, tačiau turi būti atskleista ir išsamiais teisiniais argumentais pagrįsta esminė įvardyto teisės pažeidimo reikšmė, be to, turi būti motyvuotai pagrįsta, kad dėl nurodyto pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas teismo sprendimas (nutartis) (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų rengiantis bylos nagrinėjimui ir nagrinėjant bylos medžiagą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde ieškovė aprašo faktinę situaciją, pateikia savo poziciją dėl tinkamo proceso teisės normų taikymo, kartoja apeliacinės instancijos teisme dėstytus argumentus, tačiau šiuose aprašomojo pobūdžio paaiškinimuose nesuformuluoja teisės normų aiškinimo ir taikymo problemų, nepagrindžia, kodėl dėl jos nurodomų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla ar pažeistos ieškovės procesinės teisės. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovės pateiktus argumentus dėl netinkamo pasirengimo bylos nagrinėjimui ir įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme, tačiau ieškovės kasaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, dėl ko ji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jos argumentai dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teisme atmesti. Taigi, kasacinio skundo dalis dėl esminio proceso teisės normų pažeidimo atmestina kaip nepagrįsta pakankamais teisiniais argumentais (CPK 178

straipsnis).45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu

sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017, 25 punktas). Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai tinkamai argumentuoti, nurodant pagrindinius motyvus bei pagrindžiant juos bylos duomenimis, o ieškovė, teigdama, kad yra neįvertinta svarbi medžiaga, konkrečiau tokių teiginių neargumentuoja. Esant tokiai situacijai, šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

46. Apeliacinės instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su galimais ieškovės ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ikisutartiniais santykiais bei atsakovės atstovavimu 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu, liko neatskleista bylos dalies esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ civilinės atsakomybės už ieškovės patirtus nuostolius ar jų dalį, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuostolių atlyginimo, ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo dalį atmesti ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis).

47. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 2015 m. rugpjūčio 5 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos paskolos sutarties dalį, kuria atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ įsipareigojo įkeisti atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ laivą „Venta“, ir 2015 m. rugsėjo 4 d. atsakovių AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytą laivo „Venta“ hipotekos sutartį, paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Atsižvelgiant į tai, kad dalis bylos grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 7,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo dalį atmesti ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, ir grąžinti

bylos dalį dėl nuostolių atlyginimo Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir

grąžinti šį klausimą Klaipėdos apygardos teismui spręsti iš naujo.Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

RIMVYDAS NORKUS

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07190 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-158-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06634-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.11.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Koliz laikrodžiai“ dėl netinkamos kokybės daikto kainos priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių netinkamos kokybės daikto pirkėjo teisę vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 3584,04 Eur už jai grąžintą netinkamos kokybės laikrodį „Maurice Lacroix MP 6518-SS001-330“, 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Nurodė, kad 2013 m. liepos 25 d. grąžino atsakovei iš jos įsigytą nuolat gendantį laikrodį „Perrelet“ ir sutiko su jos siūlymu už grąžintiną sumą (su priemoka) įsigyti kitą laikrodį. Ieškovas 2013 m. liepos 25 d. įsigijo ginčo laikrodį, tačiau šis, ieškovo teigimu, netrukus po įsigijimo sugedo – nustojo rodyti laiką; atsakovė jį remontavo apie mėnesį; 2013 m.

gruodžio mėn. laikrodis dar kartą sugedo – sustojo, po stiklu atsirado dėmių; laikrodis buvo remontuojamas apie 6 mėnesius, ieškovui grąžintas tik 2014 m. birželio 1 d., jam suteikta nauja 2 m. garantija. Nors atsakovė nurodė, kad perduoda visiškai naują laikrodį, tačiau ieškovas pastebėjo, kad laikrodžio serijos numeris visiškai sutapo su perduoto remontuoti laikrodžio serijos numeriu, t. y. buvo grąžintas tas pats laikrodis, jam suteiktas naujas garantinis terminas.

4. Ieškinyje nurodyta, kad 2016 m. gegužės mėn. pradžioje laikrodis vėl sugedo. Ieškovas 2016 m. gegužės 11 d. grąžino laikrodį atsakovei, o 2016 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad dėl esminių ir nuolatos atsinaujinančių laikrodžio defektų nutraukia jo pirkimo–pardavimo sandorį ir reikalauja grąžinti laikrodžio kainą. Atsakovė atsisakė grąžinti pinigus, todėl ieškovas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – Tarnyba), prašydamas įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui už laikrodį sumokėtas sumas. Tarnyba, gavusi atsakovės atsakymą ir ieškovo paaiškinimus, nurodė, kad dėl laikrodžio mechanizmo sudėtingumo ji neturi galimybių nustatyti, ar gedimas yra garantinis. Dėl to ieškovas 2016 m. liepos 21 d. pasirašė sutikimą, kad laikrodis gedimo priežastims nustatyti būtų išsiųstas ekspertizei į gamyklą Šveicarijoje; o 2016 m. rugsėjo 15 d. davė sutikimą tiksliau ištirti laikrodį.

5. Atsakovė 2016 m. lapkričio 10 d. pateikė išvadą, nurodė, kad laikrodis buvo išsiųstas į gamyklą, joje buvo atliktas kapitalinis remontas ir viso mechanizmo profilaktika, pakeistos rodyklės, nupoliruotas korpusas; po remonto patikrinus laikrodį nustatyta, kad jis veikia puikiai. Tarnyba 2017 m. sausio 13 d. priėmė nutarimą atmesti ieškovo reikalavimą nutraukti sutartį ir grąžinti už laikrodį sumokėtą kainą, tokį sprendimą argumentavo tuo, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. el. laiške ieškovas nurodė, jog sutinka, kad laikrodis būtų sutaisytas, todėl, Tarnybos vertinimu, galutinis ieškovo reikalavimas pardavėjai buvo neatlygintinai pašalinti laikrodžio trūkumus; tai buvo atlikta. Nesutikdamas su tokiu Tarnybos sprendimu, ieškovas kreipėsi į teismą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.7. Teismas nustatė šias ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes:7.1. Ieškovas 2013 m. liepos 25 d. grąžino atsakovei iš jos už 10 074 Lt (2917,63 Eur) pirktą laikrodį „Perrelet“, kuris

buvo sugedęs, ir už jam grąžintinus pinigus (su priemoka) 2013 m. liepos 25 d. nusipirko iš atsakovės laikrodį už 12 375 Lt (3584,04 Eur).

7.2. Atsakovė 2013 m. gruodžio 28 d. laikrodį priėmė taisyti; perdavimo–priėmimo akte nurodė pastabą – dėmės po stiklu.

7.3. 2014 m. birželio 1 d. laikrodis grąžintas ieškovui, jo kortelėje nurodyti identifikuojantys duomenys, identiški perduoto remontuoti laikrodžio duomenims, pažymėta, kad laikrodžiui suteikta dvejų metų garantija. Perduodama laikrodį atsakovė nurodė, kad tai – iš esmės naujas gamintojo pagamintas laikrodis, paaiškino, jog gamintojas nusprendė laikrodžio netaisyti, bet pagaminti naują. Kadangi laikrodis buvo iš specialios limituotos serijos, tai jam negalėjo būti suteiktas naujas serijos numeris (būtų buvęs pažeistas limituotos serijos laikrodžių skaičius), todėl naujam laikrodžio mechanizmui buvo uždėtas taisyti perduoto laikrodžio dangtelis su identifikuojančiais duomenimis.

7.4. 2016 m. gegužės mėn. pradžioje laikrodis sugedo. Ozo laikrodžių serviso 2016 m. gegužės 11 d. kvite nurodyta, kad laikrodis sustoja, neužsiveda, nepasisuka spyruoklė; laikrodžio korpuse yra įdaužimų, įbrėžimų.

7.5. Ieškovas 2016 m. gegužės 17 d. pateikė atsakovei prašymą, kuriame nurodė, kad laikrodis neatitinka gamintojo deklaruojamų kokybės reikalavimų, nuolat genda, juo negalima naudotis pagal paskirtį, o sugedęs – ilgai taisomas. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 7 dalies 4 punktu, ieškovas pareiškė, kad vienašališkai nutraukia laikrodžio pirkimo–pardavimo sutartį, ir pareikalavo per 7 dienas nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti sumokėtą laikrodžio kainą.

7.6. Atsakovė 2016 m. gegužės 23 d. raštu nesutiko grąžinti pinigų, nurodė, kad nenustatytos laikrodžio sugedimo priežastys (tam laikrodis turi būti siunčiamas gamintojui į Šveicariją); kol nenustatyta gedimo priežastis, atsakovė neturi galimybių spręsti laikrodžio garantinio remonto klausimo. Taip pat nurodė, kad ieškovas neturi teisės nutraukti sutartį, nes laikrodžio trūkumai yra pašalinami, sutartis negali būti nutraukta dėl mažareikšmio trūkumo (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Laikrodį ieškovas naudojo beveik 2 metus, grąžino likus 3 savaitėms iki garantinio termino pabaigos, laikrodis turi apibraižymų. Rašte prašė ieškovo sutikimo, kad laikrodis būtų siunčiamas gamintojui į Šveicariją gedimo priežastims nustatyti.

7.7. Ieškovas 2016 m. birželio 13 d. kreipėsi į Tarnybą, prašė įpareigoti atsakovę grąžinti jam už laikrodį sumokėtą kainą – 4250,46 Eur.

7.8. Atsakovė 2016 m. birželio 22 d. pateikė Tarnybai atsakymą, jame nurodė, kad ieškovas 2016 m. gegužės 11 d. jai perdavė sugedusį laikrodį su aiškiomis naudojimo žymėmis (apibraižymais), tačiau nepasirašė sutikimo, jog laikrodis būtų siunčiamas gamintojui į Šveicariją gedimo priežastims nustatyti bei galimam garantiniam remontui (jeigu remontas būtų pripažintas garantiniu). Kol nenustatyta gedimo priežastis, nėra galimybės spręsti garantinio remonto klausimo.

7.9. Ieškovas 2016 m. liepos 5 d. pateikė papildomus paaiškinimus, nurodė, kad ginčo esmė – ne laikrodžio garantinio remonto atlikimas, bet kainos, sumokėtos už netinkamos kokybės laikrodį, grąžinimas, ieškovas pasirinko būtent šį savo teisių gynimo būdą. Laikrodis nuolat gedo, šie gedimai esminiai, atsirado garantiniu laikotarpiu, dėl jų laikrodis negali būti naudojamas pagal paskirtį, neatitinka pirkėjo lūkesčių ir nėra pagrindo tikėtis, kad ateityje, kai garantinis laikotarpis jau bus pasibaigęs, laikrodis neges. Ieškovas pažymėjo, kad vienašalis sutarties nutraukimas nenuginčytas.

7.10. Atsakovė 2016 m. liepos 11 d. papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad laikrodis dėl mechanizmo sudėtingumo gali būti patikrintas tik gamintojo, šis gali nustatyti konkrečią gedimo priežastį. Pažymėjo, kad ji sutinka savo lėšomis pataisyti laikrodį ir pratęsti garantinį terminą 3 mėnesiams tik tuo atveju, jeigu laikrodžio gedimo priežastis bus tiksliai nustatyta ir bus įrodyta, kad tai – gamybinis brokas.

7.11. Ieškovas 2016 m. liepos 19 d. pateikė atsakovei prašymą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja, jog laikrodis gedimo priežastims nustatyti būtų išsiųstas gamintojui, 2016 m. liepos 21 d. pasirašė sutikimą, kad laikrodis būtų išsiųstas ekspertizei į gamyklą Šveicarijoje.

7.12. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 6 d. elektroniniame laiške nurodė, kad laikrodį reikia ištirti tiksliau (visiškai išrinkti, patikrinti, nuvalyti visas detales, keisti detales ir tarpines, sutepti, surinkti ir patikrinti atsparumą vandeniui); gamintojas pastebėjo kelių smūgių žymes ant korpuso, jie galėjo turėti įtakos gedimui. Laiške taip pat nurodė, kad gamintojas sutinka nemokamai sutaisyti laikrodį, tačiau tam reikalingas pirkėjo sutikimas.

7.13. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 15 d. elektroniniu laišku pranešė, kad sutinka, jog laikrodis būtų sutaisytas.7.14. Atsakovė 2016 m. lapkričio 10 d. parengė išvadą, kurioje nurodė, kad laikrodis buvo išsiųstas į gamyklą, joje

buvo atliktas kapitalinis laikrodžio remontas ir viso mechanizmo profilaktika, pakeistos rodyklės, nupoliruotas korpusas. Atlikus remontą, laikrodis buvo tikrinamas, veikė puikiai, jo kokybė visiškai atitiko tokiems laikrodžiams keliamus reikalavimus. Dėl užtrukusio remonto atsakovė sutiko pratęsti laikrodžio garantinį terminą iki 2017 m. vasario 11 d.

7.15. Tarnyba 2017 m. sausio 13 d. priėmė nutarimą atmesti ieškovo reikalavimą. Nutarimą grindė tuo, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. elektroniniame laiške ieškovas nurodė, jog sutinka, kad laikrodis būtų sutaisytas, todėl galutinis ieškovo reikalavimas pardavėjai buvo neatlygintinai pašalinti laikrodžio trūkumus; tai buvo atlikta.

8. Iš bylos duomenų visumos teismas sprendė, kad po 2013 m. gruodžio mėnesį įvykusio laikrodžio gedimo ieškovui 2014 m. birželio 1 d. buvo perduotas iš esmės naujas to paties modelio laikrodis, tik su paimto remontuoti laikrodžio apatiniu dangteliu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas 2014 m. birželio 1 d. jam perduotą laikrodį priėmė kaip naują, tik po kurio laiko pamatė, jog atiduoto remontuoti ir vėliau jam grąžinto laikrodžio serijos numeris sutampa. Teismas vertino, kad tas pats laikrodžio apatinis dangtelis, prisukamas prie laikrodžio mechanizmo, savaime nereiškia, jog laikrodis negali būti vertinamas kaip naujas, jeigu pagamintas iš esmės naujas laikrodžio mechanizmas. Atsakovė ginčo metu nuosekliai tvirtino, kad ieškovui 2014 m. birželio 1 d. perdavė naują laikrodį (šios nutarties 7.3 punktas). Ieškovui 2014 m. birželio 1 d. perduotam laikrodžiui buvo suteikta 2 metų garantija; tokios trukmės garantija paprastai suteikiama naujiems daiktams. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų atsakovės poziciją, kad nurodyta garantija suteikta būtent dėl to, jog gamintojas, gavęs remontuoti 2013 m. gruodžio mėn. sugedusį laikrodį, nusprendė pagaminti naują. Be to, gamintojas 2017 m. liepos 4 d. rašte nurodė, kad 2014 m. gegužės mėn. atsakovei buvo išsiųstas naujas laikrodis; visas laikrodis buvo pakeistas, tačiau dangtelis buvo paliktas, nes šis laikrodis yra limituotas,  t. y. turintis savo serijos numerį, kuris išgraviruotas ant dangtelio, ir pagaminti papildomą laikrodį su tokiu pačiu numeriu nėra galimybės.

9. Teismas konstatavo, kad laikrodis, dėl kurio trūkumų ieškovas 2016 m. gegužės 17 d. pareiškė atsisakąs sutarties ir pareikalavo iš atsakovės grąžinti sumokėtą kainą, sugedo vieną kartą – kai sustojo ir buvo grąžintas atsakovei 2016 m. gegužės 11 d. Ieškovo 2013 m. liepos 25 d. įsigytas laikrodis buvo sugedęs taip pat vieną kartą – 2013 m. gruodžio mėn. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus dėl nuolatinių laikrodžio gedimų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis).

10. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovė neįrodė, jog laikrodžio gedimą lėmė netinkamas naudojimasis juo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad laikrodžio sugedimo 2016 m. gegužės mėn. priežastys byloje nenustatytos; to neįmanoma padaryti dėl to, kad kai laikrodžio gamintojas pasiūlė nemokamai jį sutaisyti ir ieškovas sutiko su šiuo

pasiūlymu, gamintojas nusprendė neatlikti ekspertizės gedimo priežastims nustatyti ir laikrodį sutaisė.11. Įvertinęs bylos duomenis (šios nutarties 7.5–7.13 punktai) teismas sprendė, kad, 2016 m. gegužės mėn. sugedus

laikrodžiui, ieškovas nusprendė ginti savo teises nutraukdamas sutartį ir reikalaudamas grąžinti laikrodžio kainą (CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 8 dalis). O 2016 m. rugsėjo 15 d. laišku sutikdamas, kad laikrodis būtų suremontuotas, išreiškė valią pakeisti pasirinktą teisių gynimo būdą, t. y. sutiko, kad būtų nemokamai pašalinti laikrodžio trūkumai, jį sutaisant (CK 6.363 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Išvadą, kad ieškovas pakeitė savo teisių gynimo būdą, patvirtina ir aplinkybė, jog, sutaisius laikrodį, ieškovas prašė pratęsti sutaisyto laikrodžio garantijos terminą ilgesniam laikui nei atsakovės pasiūlytas 3 mėnesių terminas. Ieškovas, sutikęs su nemokamu laikrodžio remontu, būtų paėmęs gamintojo sutaisytą laikrodį, jeigu atsakovė būtų suteikusi jo norimos trukmės garantinį terminą. Atsakovei nesutikus, ieškovas grįžo prie ankstesnio savo reikalavimo – grąžinti laikrodžio kainą.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovas, pasirinkęs nemokamą laikrodžio remontą ir atsakovei (su gamintojo pagalba) tokį reikalavimą įvykdžius, neteko teisės dar kartą keisti pasirinktą teisių gynimo būdą ir reikalauti, jog atsakovė grąžintų laikrodžio kainą. Priešingas ginčo sprendimas sudarytų galimybę atsirasti teisiniam neapibrėžtumui, lemtų papildomus pardavėjo nuostolius. Pardavėjas, sutikęs su pirkėjo (vartotojo) pasirinktu teisių gynimo būdu ir šį įgyvendinęs, turi teisę būti apsaugotas nuo to, kad pirkėjas (vartotojas) dar kartą pakeis teisių gynimo būdą, atsisakydamas to, kurį pardavėjas jau įgyvendino.

13. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis nepakeitė pasirinkto teisių gynimo būdo, nes jų nepatvirtino bylos duomenų visuma. Teismas nurodė, kad ieškovas jau du kartus – 2016 m. liepos 19 d. ir 2016 m. liepos 21 d. raštais – buvo davęs sutikimą, jog laikrodis būtų išsiųstas gamintojui gedimo priežastims nustatyti. Nors ieškovas yra vartotojas, teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad nuosavą verslą turintis asmuo 2016 m. rugsėjo 15 d. manė duodąs tokio paties pobūdžio sutikimą, kokį buvo išreiškęs jau du kartus, taip pat kad nesuprato atsakovės 2016 m. rugsėjo 5 d. laiško (šios nutarties 7.12 punktas). Remdamasis nurodytais argumentais teismas sprendė, kad ieškovas, 2016 m. rugsėjo 15 d. raštu išreiškęs savo valią, jog laikrodis būtų nemokamai sutaisytas, po to, kai tai buvo padaryta, neturi teisinio pagrindo reikalauti ginti jo teises tuo būdu, kurio sprendžiant ginčą pats atsisakė laisva valia.

14. Teismas nurodė, kad šalis, pareiškusi valią nutraukti sutartinius santykius, gali šią savo valią pakeisti tokia forma, kokia ji buvo išreikšta. Ieškovas, 2016 m. gegužės 17 d. raštu pareiškęs valią nutraukti sutartį, 2016 m. rugsėjo 15 d. tokia pat forma, t. y. raštu, pakeitė savo valią, nurodydamas, kad sutinka, jog laikrodis būtų sutaisytas.

15. Atsižvelgdamas į tai, kad, gamintojui atlikus laikrodžio patikrinimą, konkrečių gedimų neaptikta, nustatyta, jog laikrodis veikia, jo kokybė atitinka tokiems laikrodžiams keliamus reikalavimus (šios nutarties 7.14 punktas), laikrodžio sutaisymo išlaidos (394 Eur) sudaro apie 11 proc. laikrodžio kainos, teismas padarė išvadą, kad nemokamas laikrodžio trūkumų šalinimas yra adekvatus ir proporcingas ieškovo teisių gynimo būdas.

16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

17. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad 2014 m. birželio 1 d. jam buvo grąžintas kapitališkai suremontuotas laikrodis. Kolegijos nuomone, vien 2013 m. liepos 25 d. įgyto laikrodžio apatinio dangtelio prisukimo prie naujai pagaminto laikrodžio mechanizmo faktas savaime nepanaikina galimybės laikrodį vertinti kaip naują. Tokią išvadą patvirtino byloje nustatytų aplinkybių visuma (šios nutarties 8 punktas).

18. Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad naujo dvejų metų garantinio termino suteikimas savaime nepatvirtina, jog buvo perduotas naujas laikrodis. Tačiau pažymėjo, kad byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios paneigtų atsakovės poziciją, jog dvejų metų garantija laikrodžiui buvo suteikta būtent dėl to, kad gamintojas, gavęs remontuoti 2013 m. gruodžio mėn. sugedusį laikrodį, nusprendė pagaminti naują, ir ieškovui 2014 m. birželio 1 d. buvo perduotas iš esmės naujas laikrodis.

19. Kolegija nustatė, kad atsakovės suteiktoje garantijoje nurodyta, jog nemokamas garantinis remontas atliekamas, kai gedimai galėjo atsirasti dėl gamyklinio broko ar netinkamos kokybės medžiagų panaudojimo. Taigi buvo nustatyta būtina garantijos taikymo sąlyga – konstatavimas, kad laikrodžio gedimas nulemtas gamintojo broko; gedimo priežastis turi būti nustatyta pardavėjo (t. y. atsakovės), atskirais atvejais laikrodis siunčiamas į gamyklą. Atsakovės teikiamoje garantijoje nebuvo nurodyta galimybė reikalauti sumokėtos kainos grąžinimo, todėl kolegija sprendė, kad ji yra siauresnė nei CK 6.363 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta garantija ir ja siekiama, kad, atsiradus laikrodžio gedimų, pirkėjo (t.  y. ieškovo) teisės būtų ginamos tik atliekant nemokamą laikrodžio remontą.

20. Kolegija pažymėjo, kad, laikantis ieškovo pozicijos, jog laikrodį jis įsigijo 2013 m. liepos 25 d., o 2014 m. birželio

1 d. jam papildomai buvo suteikta dvejų metų atsakovės garantija, tektų spręsti, jog laikrodžio garantija pagal įstatymą baigėsi 2016 m. sausio 28 d. (dveji metai nuo įsigijimo plius remonto terminas nuo 2013 m. gruodžio 28 d. iki 2014 m. birželio 1 d.), o 2016 m. gegužės mėn. sugedus laikrodžiui, ieškovas galėjo naudotis tik šios nutarties 19 punkte aprašyta atsakovės suteikta papildoma garantija. Kolegija pripažino, kad aplinkybė, jog atsakovė neginčijo ieškovo (pirkėjo) teisių, nustatytų įstatyme, tarp jų – teisės susigrąžinti už prekę sumokėtus pinigus, patvirtina faktą, kad atsakovė laikė, jog 2014 m. birželio 1 d. ieškovui perduotas laikrodis buvo naujas ir jam turėjo būti taikoma įstatyme įtvirtinta garantija, kuri yra platesnė nei atsakovės suteikiama garantija. Dėl nurodytų argumentų iš bylos duomenų visumos kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodytomis šios nutarties 8, 9 punktuose.

21. Iš atsakovės 2017 m. birželio 30 d. informacinio pranešimo kolegija nustatė, kad jos samdomas meistras gali atlikti nesudėtingus laikrodžių taisymus. Kadangi ginčo laikrodis yra limituotas, turi sudėtingą mechaninį mechanizmą, kurį gali sudaryti daugiau nei 200 detalių, tai jo remonto negalėjo atlikti atsakovės samdomas meistras ir laikrodis remontuoti turėjo būti siunčiamas gamintojui. Kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog laikrodžio gedimo nešalino atsakovė, o jį remontuoti siuntė gamintojui, nepatvirtina ieškovo teiginio, jog 2016 m. gegužės mėn. laikrodžio gedimas nebuvo mažareikšmis. Įvertinusi laikrodžio gamintojo nurodytus atliktus remonto darbus (išrinkimas, visų komponentų patikrinimas ir valymas, nusidėvėjusių dalių ir tarpinių keitimas, sutepimas, reguliavimas ir atsparumo vandeniui tikrinimas, rodyklių pakeitimas, korpuso nupoliravimas), remonto išlaidų ir laikrodžio kainos santykį, atsižvelgusi į tai, kad konkrečių gedimų gamintojas neaptiko, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu laikrodžio gedimo kaip mažareikšmio vertinimu.

22. Kolegija sutiko su ieškovu, kad pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu, įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta jokių šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Taip pat kolegija pažymėjo, kad ieškovas, manydamas, jog jam perduotas laikrodis neatitinka kokybės reikalavimų, turi teisę ginti savo pažeistas teises ne visais, o tik vienu iš CK 6.363 straipsnio 7 dalyje nustatytų būdų. Konstatavęs, kad pirkėjo pasirinktas teisių gynybos būdas jau yra įgyvendintas, teismas turėtų atmesti reikalavimą jo teises ginti kitu alternatyviu gynybos būdu. Be to, pirkėjo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą negali būti suabsoliutinta, nes ir vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių santykių reglamentavimo principai.

23. Iš bylos duomenų visumos kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas, 2016  m. rugsėjo 15 d. laiške aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšdamas sutikimą, jog laikrodis būtų suremontuotas, išreiškė valią pakeisti pasirinktą teisių gynimo būdą (šios nutarties 11, 12 punktai). Tokios išvados nepaneigia ieškovo cituojamas jo 2017 m. sausio 16 d. elektroninis laiškas Tarnybai, kuriame nurodyta, kad ieškovo sutikimas, jog laikrodis būtų išsiųstas gamintojui, nereiškia jo reikalavimo pardavėjai dėl laikrodžio kainos sugrąžinimo atsisakymo, taip pat apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad sutartis nutraukta ir reikalavimai dėl laikrodžio kainos sugrąžinimo pareikšti iki jo sutaisymo.

24. Kolegija nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu laišku atsakovė prašė sutikimo remontuoti laikrodį, o ne atlikti jo ekspertizę (sutikimą, jog laikrodis būtų išsiųstas gamintojui gedimo priežastims nustatyti, ieškovas jau buvo davęs du kartus). Ieškovas nepateikė argumentų, įrodančių, kad, gavęs 2016 m. rugsėjo 6 d. atsakovės laišką, nesuprato jame nurodyto pasiūlymo. Vien ta aplinkybė, kad gedimo priežastims nustatyti turėjo užtekti vieno sutikimo, bet atsakovė prašė pateikti vis kitokį sutikimą, kad gautų jai tinkamos formuluotės atsakymą, nepatvirtina ieškovo teiginio, jog 2016 m. rugsėjo 15 d. duotas sutikimas reiškė ne pasirinkto teisių gynybos būdo keitimą, bet sutikimą, jog gamintojas nustatytų gedimo priežastį.

25. Kolegija nurodė, kad, 2016 m. gegužės 11 d. perdavęs laikrodį atsakovės įgaliotam laikrodžių servisui remontuoti, ieškovas pasirinko, jog laikrodis būtų neatlygintinai suremontuotas. 2016 m. gegužės 17 d. pateikęs atsakovei prašymą dėl sutarties nutraukimo ir sumokėtos laikrodžio kainos grąžinimo, ieškovas pirmą kartą pakeitė savo reikalavimą. Keisdamas reikalavimą nemokamai suremontuoti laikrodį į reikalavimą grąžinti sumokėtą kainą, ieškovas neatšaukdavo savo pirminio pasirinkimo, o tik teikė naują reikalavimą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kad ieškovas, 2016  m. gegužės 17 d. raštu pareiškęs apie valią nutraukti sutartį, 2016 m. rugsėjo 15 d. tokia pat forma (raštu) pakeitė savo valią – nurodė, kad sutinka, jog laikrodis būtų sutaisytas. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė neturėjo pagrindo ginčyti ieškovo 2016 m. gegužės 17 d. pareiškimo dėl vienašalio sutarties nutraukimo, nes ieškovo veiksmai teikė pakankamą pagrindą tikėti, kad jis laisva valia pakeitė savo sprendimą dėl laikrodžio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

26. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2018 m. spalio 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018; kt.) yra nurodęs, kad CK 6.363 straipsnyje įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu taip pat nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu; tačiau, esant šalių ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014).

26.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovas nepagrįstai, esant mažareikšmiam ir vienkartiniam laikrodžio gedimui, nutraukė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, o toks sutarties nutraukimas neproporcingas padarytam pažeidimui, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.363 straipsnio 7, 8 dalių normas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis aplinkybe, kad 2014 m. birželio 1 d. ieškovui buvo grąžintas naujas laikrodis, jis sugedo tik vieną sykį (2016 m. gegužės 11 d.), nors byloje yra nustatyta, kad atsakovei perduoto remontuoti ir jos grąžinto laikrodžio serijos numeris visiškai sutampa, t. y. ieškovui grąžintas tas pats daiktas. Jei grąžinamas laikrodis būtų buvęs pakeistas nauju, toks procesas nebūtų trukęs pusę metų, be to, laikrodžio serijos numeris būtų skirtingas. Atsakovė, panaudodama senojo laikrodžio komponentus, atliko laikrodžio kapitalinį remontą, t. y. pakeitė dalį jai perduoto laikrodžio sudedamųjų dalių, o ne pagamino naują unikalų daiktą. Naujo garantinio termino suteikimas savaime nepatvirtina, kad perduotas naujas laikrodis, pardavėjui nedraudžiama garantiją pratęsti ar suteikti ją naujai. Šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, laikrodis sugedo mažiausiai 2 kartus – 2013 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. gegužės 11 d.

26.3. Šios nutarties 21 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl laikrodžio gedimo mažareikšmiškumo prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – faktams, kad laikrodis visiškai neveikė, gedimams šalinti buvo siunčiamas į Šveicariją gamintojui, gedimai buvo šalinami ilgą laiko tarpą. Atsakovės paaiškinimai, kad gamintojas laikrodį sutaisė nesiaiškindamas jo gedimo priežasčių, vertintini kritiškai, nes atsakovė nesuinteresuota nurodyti tikrųjų gedimo priežasčių, nenustačius gedimo priežasčių, neįmanoma sutaisyti neveikiančio laikrodžio, be to, gedimų šalinimas kainavo apie 11 proc. visos laikrodžio kainos.

26.4. Faktinės bylos aplinkybės (įsigytas brangus laikrodis, kurį tikėtasi naudoti ilgus metus, garantijos laikotarpiu jis 2 kartus buvo remontuotas kapitališkai, abu kartus remontas truko 3–5 mėnesius, per tą laiką ieškovas negavo pakaitinio laikrodžio, nenustatyta, kad dėl gedimų buvo kaltas pirkėjas) patvirtina, kad nutraukdamas sutartį su atsakove ieškovas nepiktnaudžiavo, tai buvo adekvati pirkėjo pažeistų teisių gynimo forma. Net vertinant, kad ieškovui 2014 m. grąžintas naujas laikrodis, aplinkybė, jog, nesibaigus garantiniam terminui, laikrodis vėl sugedo, reiškia, kad atsakovės parduodami laikrodžiai nepatvarūs ir netinkamos kokybės, nes du vienas po kito ieškovui parduoti to paties modelio laikrodžiai (įvertinus „Perrelet“ laikrodį – 3) dar garantijos laikotarpiu sugedo taip, jog turėjo būti atliekamas kapitalinis jų remontas arba laikrodis pakeičiamas nauju. Dėl to pripažintina, kad ieškovas pasinaudojo teise nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ne pirmo, bet jau eilinio gedimo atveju, nepasiteisinus išbandytoms kitoms teisių gynimo priemonėms.

26.5. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neturėjo ginčyti sutarties nutraukimo, nes ieškovo 2016 m. rugsėjo 15 d. elektroninis laiškas teikė pakankamą pagrindą manyti, jog ieškovas pakeitė savo sprendimą dėl sutarties nutraukimo. Nurodytame laiške ieškovas nepareiškė valios atšaukti sutarties nutraukimą, neatšaukė jo ir jokia kita forma, neatsisakė Tarnybai pateikto skundo, todėl atsakovė neturėjo pagrindo spręsti, kad sutarties galiojimas yra atnaujintas. Atsakovei neginčijus (ir nenuginčijus) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, teismai, nepriteisdami laikrodžio kainos, pažeidė CK 6.222 straipsnį, nustatantį, kad sutarties nutraukimo atveju taikoma restitucija. Be to, nurodė, kad ieškovui turi būti grąžintas laikrodis, nors šalių nebesiejo jokie sutartiniai santykiai.

26.6. Šios sutarties 19–20 punktuose nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka CK 6.22814 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad kokybės garantija negali suvaržyti vartotojo teisių, nustatytų CK 6.363 straipsnyje, t. y. pardavėjo garantijos apimtis negali būti siauresnė nei įtvirtinta CK 6.363 straipsnyje.

26.7. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų įvertinimo taisykles, ieškovo 2016 m. rugsėjo 15 d. elektroninį laišką (sutikimą) vertino atsietai nuo kitų įrodymų, visapusiškai neištyrė byloje esančių duomenų. Priešingai nei nurodė teismai, ieškovas jokia forma neatsisakė reikalavimo sugrąžinti prekės kainą, Tarnybai pareikštų savo reikalavimų, nepateikė jokio pranešimo, kuriuo aiškiai suformuluotų savo poziciją keisti pažeistų teisių gynimo būdą, anuliuotų ar kitaip atšauktų sutarties nutraukimą. Tokią savo poziciją ieškovas patvirtino ir Tarnybai 2017 m. sausio 16 d. pateiktuose paaiškinimuose.

27. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Kasaciniame skunde pateikti ieškovo nesutikimo su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (kad ieškovui 2014 m. birželio 1 d. buvo perduotas iš esmės naujas to paties modelio laikrodis, ginčo laikrodis sugedo vieną kartą, ieškovas, aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšdamas sutikimą, kad laikrodis būtų suremontuotas, išreiškė valią pakeisti pasirinktą teisių gynimo būdą) argumentai, nors pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui 2014 m. buvo perduotas naujas laikrodis, tokios pozicijos laikėsi ir pats ieškovas, kol nepastebėjo, kad laikrodžio serijos numeris sutampa su 2013 m. liepos 25 d. įsigyto laikrodžio numeriu. Byloje nepateikta įrodymų (išskyrus faktą, kad ieškovui buvo perduotas laikrodis su tuo pačiu apatiniu dangteliu), kad buvo atliktas kapitalinis 2013 m. liepos 25 d. įgyto laikrodžio remontas. Kasaciniame skunde nurodyta nauja aplinkybė, kad terminas, per kurį laikrodis buvo pakeistas nauju, savaime parodo, jog laikrodis buvo remontuojamas, o ne keičiamas nauju, teismų nebuvo vertinama, nagrinėjant bylą nebuvo aiškinamasi, kodėl užtruko laikrodžio pakeitimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad laikrodis sugedo vieną kartą, ir teismo posėdyje buvo nustatyta, jog šis gedimas pašalintas, laikrodis veikia ir nėra jokių priežasčių, susijusių su laikrodžio būkle ar kokybe, dėl kurių ieškovas galėtų atsisakyti priimti laikrodį.

27.2. Teismai pagrįstai 2016 m. gegužės mėn. laikrodžio gedimą vertino kaip mažareikšmį, tokią išvadą padarė atsižvelgdami į gamintojo 2017 m. liepos 4 d. rašte nurodytus atliktus darbus, jų vertės (394 Eur) ir laikrodžio kainos (3584,04 Eur) santykį. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad atsakovė pripažino, jog jos meistras Lietuvoje šalina neesminius ir nesudėtingus laikrodžių gedimus; priešingai, dėl sudėtingo mechaninio mechanizmo atsakovės meistras negali atlikti laikrodžio remonto, tokie laikrodžiai siunčiami gamintojui. Nuo to momento, kai ieškovas davė sutikimą nemokamai remontuoti laikrodį (2016 m. rugsėjo 15 d.), iki momento, kai suremontuotą laikrodį gamintojas grąžino atsakovei (2016 m. spalio 21 d.), praėjo šiek tiek daugiau nei mėnuo; toks terminas nelaikytinas ilgu. Ieškovas negalėjo naudotis laikrodžiu, nes ilgą laiką nenorėjo sutikti, kad gedimo priežastis nustatytų gamintojas, delsė duoti sutikimą dėl laikrodžio nemokamo remonto. Atlikti darbai (laikrodis buvo išrinktas, patikrinti ir išvalyti visi jo komponentai, pakeistos nusidėvėjusios dalys ir tarpikliai, laikrodis suteptas, sureguliuotas ir patikrintas jo atsparumas vandeniui) negali būti vertinami kaip kapitalinis laikrodžio remontas.

27.3. Nors laikrodžio gedimo priežastys byloje nebuvo nustatytos, atsiliepime nurodoma, kad atsakovei 2016 m. gegužės 11 d. buvo grąžintas naudotas laikrodis, turintis akivaizdžių įbrėžimų, o tai patvirtina, kad laikrodžio gedimas galėjo būti nulemtas netinkamo jo naudojimo. CK 6.363 straipsnyje nustatyta, kad pardavėjas atsako už daikto trūkumus, kurie išaiškėja per 2 metus nuo daikto perdavimo (10 dalis); jei daikto trūkumai išaiškėja per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikoma, kad šie trūkumai buvo perdavimo metu (11 dalis). Laikrodis sugedo beveik po dvejų metų nuo jo perdavimo ieškovui, todėl įstatyme nustatyta prezumpcija nėra taikoma ir ieškovas (pirkėjas) turi įrodyti, kad laikrodžio gedimą lėmė iki 2014 m. birželio 1 d. buvusios priežastys, taip pat faktą, kad laikrodžio gedimai buvo nemažareikšmiai.

27.4. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirkėjas, remdamasis CPK 6.334 straipsnio 1 dalies ir 6.363 straipsnio nuostatomis, manydamas, kad jam perduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, turi teisę ginti savo pažeistas teises ne visais, o tik vienu iš nustatytų būdų; ši išlyga įtvirtinta siekiant išlaikyti pardavėjo ir pirkėjo teisių proporciją. Teismas, konstatavęs, kad pasirinktas pirkėjo teisių gynybos būdas jau yra įgyvendintas, turėtų atmesti pirkėjo reikalavimą jo teises ginti kitu alternatyviu gynybos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2006). Įstatyme nustatytų vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimas priklauso savo teises siekiančiam apginti vartotojui, tačiau teismas, įvertinęs ginčo šalių interesus, gali atsisakyti taikyti pasirinktą teisių gynimo būdą, jeigu jis būtų neproporcingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

27.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai nevisapusiškai ištyrė ieškovo 2016 m. rugsėjo 15 d. laišką, kuriuo jis pasirinko savo pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdą – nemokamą laikrodžio remontą, nevertino jo kartu su kitomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visas reikšmingas ginčo aplinkybes (šios nutarties 23–25 punktai). Ieškovo 2016 m. rugsėjo 15 d. sutikimas nemokamai remontuoti laikrodį yra aiškus ir nedviprasmiškas. Jei ieškovas nebūtų davęs sutikimo remontuoti laikrodžio, gamintojas nebūtų atlikęs remonto darbų, jis būtų turėjęs atlikti papildomą gedimo priežasties nustatymo tyrimą ir pateikti išvadą dėl gedimo priežasties. Be to, ieškovas atsisakė priimti suremontuotą laikrodį tik tada, kai atsakovė atsisakė suremontuotam laikrodžiui suteikti naują 2 metų garantiją; jei ši garantija būtų buvusi suteikta, ieškovui būtų tikęs nemokamas laikrodžio remontas.

27.6. Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą –

nemokamą laikrodžio remontą, o atsakovė tinkamai įvykdė tokį ieškovo reikalavimą, todėl ieškovas neturi teisės pasinaudoti kitu savo teisių gynimo būdu – nutraukti sutartį ir reikalauti už laikrodį sumokėtos kainos grąžinimo; toks reikalavimas yra aiškiai neproporcingas, neadekvatus ir neprotingas.

27.7. Ieškovas 2016 m. gegužės 17 d. neturėjo jokio pagrindo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti grąžinti už laikrodį sumokėtus pinigus, nes laikrodžio gedimai buvo mažareikšmiai (CK 6.363 straipsnio 8 dalis), pateikdamas prašymą nutraukti sutartį jis neįrodė, kad laikrodis sugedo dėl priežasčių ar aplinkybių, buvusių iki laikrodžio perdavimo ieškovui (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Be to, toks ieškovo pasirinktas jo teisių gynimo būdas buvo neadekvatus ir neproporcingas.

27.8. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktuose nenustatyta, kokia forma turi būti keičiamas vartotojo pasirinktas jo teisių gynybos būdas, todėl 2016 m. rugsėjo 15 d. el. laiške išdėstytą sutikimą atlikti nemokamą laikrodžio remontą vertino kaip tinkama forma išreikštą pirkėjo sutikimą pakeisti teisių gynybos būdą. Ieškovo sutikimas buvo išdėstytas raštu, aiškiai ir nedviprasmiškai, tokia pat forma kaip ir reikalavimas grąžinti prekės kainą, tai buvo antras kartas, kai ieškovas keitė savo pasirinktą teisių gynybos būdą (pradinis pasirinkimas – nemokamas laikrodžio sutaisymas). Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad, ieškovui sutikus su nemokamu laikrodžio remontu, atsakovė neturėjo pagrindo ginčyti ankstesniame ieškovo prašyme nurodytą sutarties nutraukimą.

27.9. Pirkėjo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą negali būti suabsoliutinta; specialiais teisių gynimo būdais turi būti siekiama užtikrinti (atkurti) teisėtų pirkėjo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą, o ne ją nepagrįstai iškreipti vartotojo naudai ir sudaryti sąlygas piktnaudžiauti teise. Situacijos, kai pardavėjo interesų suvaržymas neatitinka vartotojo interesų pažeidimo, nesuderinamos su proporcingumo principu; sutarties nutraukimas turi būti taikomas ne automatiškai, bet konstatavus pakankamą įstatymo ir faktinį pagrindą. Argumentas, kuriuo ieškovas grindžia reikalaujamo taikyti jo teisių gynimo būdo pagrįstumą (laikrodis sugedo ne vieną kartą ir akivaizdu, kad ges toliau), neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kad laikrodis buvo sugedęs tik vieną kartą.

27.10. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018 pateiktų išaiškinimų. Ieškovo nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pirkėjas sutiko, jog atsakovė suremontuotų laikrodį, ir tai buvo padaryta, o byloje Nr. e3K-3-5-915/2018 buvo konstatuota, kad pirkėja atsisakė nemokamo sugedusios indaplovės remonto ir ši nebuvo sutaisyta, be to, nurodytoje byloje buvo pripažinta, kad indaplovės gedimas buvo reikšmingas – ji neteko tų savybių, kurių pirkėja galėjo pagrįstai tikėtis.

28. Tarnyba paaiškinimuose nurodė, kad palaiko byloje pateiktame savo 2017 m. kovo 24 d. rašte Nr. 4E-234 nurodytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir pirkėjo (vartotojo) teisių gynimo, įsigijus netinkamos kokybės daiktą

29. Esminė pardavėjo pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui prekę, kurios kokybė ir kiti kriterijai atitinka pardavimo sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reglamentavimo nuostatų, CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą.

30. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui –

vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje aktuali ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija (CK 6.363 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 13 d.). CK 6.363 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei nustatyta daikto pirkimo–pardavimo sutartyje. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės.

31. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

32. Pirkėjo – vartotojo teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktą įtvirtintos CK 6.363 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje dėl šių įstatymo nuostatų aiškinimo pažymima, kad, skirtingai nei taikant CK 6.334 straipsnį, vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu. Aiškinimas, kad CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinto vartotojo teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties instituto tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Pirkėjo – vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis nei įprasta sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis.

33. Pažymėtina, kad aktualioje ginčo sprendimui įstatymo redakcijoje – CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte – nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį tiesiogiai nebuvo siejama su jokiais apribojimais, tačiau teismų praktika buvo nuosekliai formuojam ta linkme, kad vartotojo pasirinktas teisių gynimo būdas turi atitikti proporcingumo kriterijų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindas vartotojui nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu. Tačiau, esant šalių ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukeltų kitai šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014). Tai, ar galiojančio vartotojų teisių apsaugą užtikrinančio teisinio reglamentavimo kontekste kuris nors iš pasirinktų vartotojo teisių gynimo būdų, išdėstytų CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse, suderinamas su proporcingumo principu, sprendžia teismas, vadovaudamasis vartotojo teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 30 punktas).

34. 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 (įsigaliojo nuo 2014 m. birželio 13 d.) CK 6.363 straipsnio 8 dalis papildyta nustatant, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ankstesnėje teismų praktikoje suformuluotas nuostatas dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kaip vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo, vertinimo proporcingumo aspektu, tačiau, pagal materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, šiam ginčui spręsti, kaip nurodyta pirmiau, taikytinas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 6.363 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 13 d., dėl šios priežasties nustatyti prekės trūkumai ieškovo teisės nutraukti sutartį kontekste, skirtingai nei teigia atsakovė, yra vertinami ne mažareikšmiškumo, o proporcingumo aspektu.

35. CK 6.363 straipsnyje neįtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų hierarchija, sutarties pažeidimo atveju vartotojas yra laisvas pasirinkti vieną iš CK 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalyse įtvirtintų gynimo būdų, kiek tai neprieštarauja proporcingumo principui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad parduotas laikrodis turi trūkumų: ieškovas 2013 m. liepos 25 d. įsigijo laikrodį, sugedęs laikrodis 2013 m. gruodžio 28 d. buvo perduotas taisyti, 2014 m. birželio 1 d.

perduodama ieškovui laikrodį atsakovė nurodė, kad tai – iš esmės naujas gamintojo pagamintas laikrodis, 2016 m. gegužės mėn. pradžioje laikrodis sugedo. Konstatavus vartotojo teisės į daikto atitiktį kokybės reikalavimams pažeidimą ir tai, kad ieškovas turėjo teisę pasinaudoti vartotojo teisių gynimu, spręstina, ar vartotojo pasirinktas teisių gynimo būdas – vienašališkas sutarties nutraukimas – proporcingas jo teisės į tinkamos kokybės daiktą pažeidimui. Kitaip tariant, vertintina, ar įsigyto laikrodžio kokybės trūkumas yra tiek svarbus, jog nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą taikyti vartotojo pasirinktą teisių gynimo būdą – sutarties nutraukimą ir pinigų grąžinimą.

Dėl vartotojo pasirinkto savo pažeistų teisių gynybos būdo vertinimo proporcingumo aspektu

36. CK 6.363 straipsnyje įtvirtintu vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reguliavimu į nacionalinę teisę perkeltos 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (toliau – Direktyva 1999/44/EB) nuostatos. Ši direktyva dėl tokio teisės akto prigimties (tai nėra tiesioginio taikymo ES teisės aktas) nagrinėjamam ginčui nėra taikoma tiesiogiai, tačiau jos nuostatos ir jas aiškinanti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) jurisprudencija yra aktualios vertinant CK įtvirtinto reguliavimo atitiktį ES teisei bei formuojant jo taikymo praktiką, nagrinėjamo ginčo kontekste – dėl vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo proporcingumo vertinimo.

37. Direktyvos 1999/44/EB preambulėje nurodyta, kad tada, kai prekės neatitinka sutarties, vartotojai privalėtų turėti teisę į nemokamą prekės atitikties sutarčiai atkūrimą jų pasirinkimu tas prekes pataisant ar pakeičiant arba, jei to nepadaroma, sumažinant jų kainą ar nutraukiant sutartį (10 konstatuojamoji dalis); vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tokios teisės gynimo priemonės būtų neįmanomos arba neproporcingos; tai, ar teisės gynimo priemonė yra neproporcinga, turėtų būti nustatoma objektyviai; teisės gynimo priemonė būtų neproporcinga, jeigu ja, lyginant su kita teisės gynimo priemone, būtų nustatytos nepagrįstos išlaidos; siekiant nuspręsti, ar išlaidos yra nepagrįstos, išlaidos, nustatytos viena teisės gynimo priemone, turėtų būti žymiai didesnės negu kita teisės gynimo priemone nustatytos išlaidos (11 konstatuojamoji dalis).

38. Atitinkamai Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnyje „Vartotojo teisės“ įtvirtinta, kad, esant neatitikimui, vartotojas turi teisę į nemokamą prekių atitikties sutarčiai užtikrinimą, jas pataisant ar pakeičiant pagal šio straipsnio 3 dalį, arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą arba su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis (2 dalis); vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga. Teisės gynimo priemonė laikoma neproporcinga, jeigu ja, palyginti su alternatyvia teisės gynimo priemone, pardavėjui nustatomos nepagrįstos išlaidos, atsižvelgiant į: vertę, kurią prekės turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo, neatitikimo reikšmingumą ir tai, ar alternatyvi teisės gynimo priemonė galėtų būti įgyvendinta nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Bet koks prekių pataisymas ar pakeitimas atliekamas per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos (3 dalis). Vartotojas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu: vartotojas neturi teisės nei į prekių pataisymą, nei į jų pakeitimą, arba pardavėjas per protingą laiką neįgyvendino teisės gynimo priemonės, arba pardavėjas neįgyvendino teisės gynimo priemonės nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui (5 dalis); vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu neatitikimas yra nedidelis (6 dalis).

39. Taigi, pagal Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai atsiranda prekės neatitiktis sutarčiai, paraleliai taikomi du netinkamos kokybės prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo būdai – prekės pataisymas ar prekės pakeitimas. Siekiant užtikrinti abiejų sutarties šalių interesus, Direktyvoje 1999/44/EB teikiama pirmenybė sutarties vykdymui, pasinaudojant dviem pirmiausia nustatytomis teisės gynimo priemonėmis, prieš sutarties nutraukimą arba pardavimo kainos sumažinimą. Taigi pirmiausia vartotojas turi teisę reikalauti užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį. Jei prekės atitiktis negali būti užtikrinta, jis gali reikalauti sumažinti kainą arba atsisakyti sutarties.

40. Teisingumo Teismo praktikoje pažymėta, kad tiek iš Direktyvos 1999/44/EB teksto, tiek iš atitinkamų direktyvos parengiamųjų dokumentų matyti Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas pardavėjo atliekamą nemokamą prekės atitikties sutarčiai užtikrinimą padaryti esminiu šios direktyvos vartotojui garantuojamos apsaugos elementu. Šia pardavėjui nustatyta pareiga nemokamai užtikrinti prekės atitiktį sutarčiai, pataisant ar pakeičiant sutarties neatitinkančią prekę, siekiama apsaugoti vartotoją nuo rizikos patirti finansinių išlaidų, kurios galėtų jį atgrasinti pasinaudoti savo teisėmis, jeigu tokios apsaugos nebūtų (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo byloje Quelle AG prieš Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände, C-404/06, 33 ir 34 punktus). Kartu Teisingumo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagal Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio 3 dalį sutarties neatitinkančių prekių taisymas

ar keitimas turi būti atliekamas ne tik nemokamai, bet ir per protingą laiką bei nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Toks iš trijų dalių susidedantis reikalavimas yra Bendrijos teisės aktų leidėjo siekio užtikrinti veiksmingą vartotojo apsaugą išraiška (šiuo klausimu žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Quelle AG prieš Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände 35 punktą; 2011 m. birželio 16 d. sprendimo sujungtose bylose Gebr. Weber GmbH prieš Jürgen Wittmer ir Ingrid Putz prieš Medianess Electronics GmbH, C-65/09 ir C-87/09, 52 punktą).

41. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino pagrįstais atsakovės teiginius, kad ieškovo teisės buvo tinkamai apgintos suremontavus jam parduotą laikrodį, ir šiuo pagrindu atmetė jo reikalavimą taikyti vienašališko sutarties nutraukimo padarinius. Teisėjų kolegija tokią teismų išvadą pripažįsta nepagrįsta, kaip neatitinkančią aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų.

42. Pirma, kritiškai vertintinas atsakovės teiginys, kad po pirmojo gedimo prekė buvo pakeista nauja, todėl pakartotinio gedimo nėra pagrindo konstatuoti. Atsakovės teigimu, gamintojas, gavęs taisyti sugedusį ieškovo laikrodį, nusprendė jo netaisyti, bet pagaminti naują, tačiau kadangi ieškovo 2013 m. liepos 25 d. įsigytas laikrodis buvo specialios limituotos serijos, gamintojas negalėjo suteikti jam naujo numerio (nes būtų pažeistas limituotos serijos laikrodžių skaičius), todėl naujam laikrodžio mechanizmui uždėjo taisyti perduoto laikrodžio dangtelį su identifikuojančiais duomenimis.

43. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į ginčo pirkimo–pardavimo santykių ypatumus: ieškovo įsigytas laikrodis buvo specialios ribotos serijos, atsakovei neturint kito tokio šios serijos laikrodžio, pagrįstai manytina, kad dėl specifinio šios prekės pobūdžio, išpardavus visą seriją, pakeisti šio laikrodžio yra neįmanoma. Dėl to vartotojo teisė pakeisti prekę yra praktiškai neįgyvendinama ginčo laikrodžio atžvilgiu. Dėl to po pirmojo remonto ieškovui grąžintas tuo pačiu unikaliu numeriu pažymėtas laikrodis laikytinas pataisytu, o ne pakeistu nauju daiktu.

44. Antra, vertinant ieškovo reikalaujamo gynimo būdo pagrįstumą, svarbi ir turi būti įvertinta aplinkybė, kad dėl laikrodžio gedimų ir užtrukusio remonto vartotojas ilgą laiką negalėjo naudoti prekės ir tai jam sukėlė didelius nepatogumus. Laikrodis nupirktas 2013 m. liepos 25 d., priimtas taisyti 2013 m. gruodžio 28 d., grąžintas vartotojui, teigiant, kad tai naujas laikrodis, 2014 m. birželio 1 d., t. y. praėjus net 5 mėnesiams; 2016 m. gegužės mėn. pradžioje laikrodis vėl sugedo. Darytina išvada, kad vartotojas iš esmės negavo to, ko siekė sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį – turėti geros kokybės prabangų laikrodį ir juo naudotis pagal paskirtį. Taigi, parduoto laikrodžio kokybės trūkumų šalinimas jį remontuojant nepripažintinas tinkamu vartotojo teisių apgynimu.

45. Įvertinusi visumą aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamos bylos atveju pardavėjui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, vartotojui, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, turi būti suteikta galimybė reikalauti nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus; ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra proporcingas sutarties pažeidimui.

Dėl vienašališko pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, kaip vartotojo teisių gynimo būdo, įgyvendinimo

46. CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį. Civilinės teisės požiūriu pranešimas apie sutarties nutraukimą prieš terminą yra vienašalis sandoris, reiškiantis sutarties šalies valią nutraukti sutartį. Pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą turi būti padarytas laikantis sutartyje ar įstatyme (CK 6.218 straipsnis) nustatytos tvarkos. Sukakus sutartyje ar įstatyme nustatytam pranešimo apie sutarties nutraukimą terminui, atsiranda teisiniai padariniai – sutartis laikoma nutraukta, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; šalys turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar restitucijos taikymo (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Su vienašališku sutarties nutraukimu nesutinkanti šalis gali tokį sandorį ginčyti teisme reikšdama atitinkamą reikalavimą.

47. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neturėjo ginčyti sutarties nutraukimo, nes ieškovo 2016 m. rugsėjo 15 d. elektroninis laiškas teikė pakankamą pagrindą manyti, jog ieškovas pakeitė savo sprendimą dėl pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo ir atsisakė sutarties nutraukimo. Nei nurodytame laiške, nei kitame dokumente nėra išreikšta ieškovo valia atšaukti jau įvykusį sutarties nutraukimą, todėl atsakovė neturėjo pagrindo spręsti, kad sutarties galiojimas yra atnaujintas. Atsakovei neginčijus (ir nenuginčijus) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, teismai, netaikydami sutarties nutraukimo padarinių –nepriteisdami laikrodžio kainos, pažeidė CK 6.222 straipsnį, nustatantį, kad sutarties nutraukimo atveju taikoma restitucija.

48. Visumos aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė esmines

materialiosios teisės normų taikymo klaidas, dėl to nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus. Tai konstatavus, skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikinami ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys patenkinamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir sprendimo įvykdymo atgręžimo

49. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50. Ieškovas, pateikdamas tiek ieškinį, tiek apeliacinį ir kasacinį skundus, žyminio mokesčio nemokėjo, nurodė, kad yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

51. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto, galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d., nuostatas vartotojai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Ši norma 2015 m. lapkričio 26 d. įstatymu Nr. XII-2084 buvo pakeista – nuo 2016 m. sausio 1 d. pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Taigi atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo taikymas susiaurintas, šią išlygą siejant ne su subjektu (vartotoju), besikreipiančiu į teismą dėl visų ginčų, kylančių iš vartojimo teisinių santykių, o su bylomis, kuriose keliami klausimai dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Tokiu teisinio reguliavimo pakeitimu siekta užtikrinti įstatymų nuostatų dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo atskirose srityse suderinimą su Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo, sudaryti sąlygas vartotojams vartojimo ginčus spręsti ne teismo tvarka nemokamai, siekiant efektyviai panaudoti valstybės lėšas, skirtas ginčų sprendimui (vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms ir teismams), ir optimizuoti teismų darbo krūvį (plačiau žr. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto ir su juo susijusių įstatymų projektų 2015 m. birželio 6 d. aiškinamąjį raštą Nr. 15-910(4).

52. Bylos duomenimis, ieškovo ieškinys nagrinėjamoje byloje elektroninių ryšių priemonėmis buvo pateiktas 2017 m. vasario 13 d., jame kelti klausimai dėl pardavėjo atsakomybės už parduotą netinkamos kokybės daiktą ir vartotojo, įsigijusio tokį daiktą, pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo pareikštas po šios nutarties 51 punkte aptarto CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimo ir jame nebuvo keliami klausimai dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, darytina išvada, kad ieškovas nebuvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 dalimi, byloje dėl 3584,04 Eur prekės kainos priteisimo mokėtinas 80,64 Eur (3584,04 x 3 / 100 x 0,75) dydžio žyminis mokestis.

53. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti, ieškovo byloje už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus mokėtinas žyminis mokestis valstybės naudai priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 96 straipsnio 1 dalis), iš viso 241,92 Eur (80,64 x 3) (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

54. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 1700 Eur išlaidų advokato pagalbai, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), 8.2, 8.3, 8.19 punktuose nurodytų dydžių, todėl ieškovui priteistinas iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1dalis).

55. Ieškovas apeliaciniame skunde prašė priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos) tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti, tai šis ieškovo prašymas netenkintinas.

56. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad kasaciniame teisme ieškovas turėjo 1500 Eur išlaidų advokato pagalbai, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų 8.13 punkte nurodyto dydžio, todėl ieškovui priteistinas iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1dalis).

57. Konstatavus, kad priėmus naują sprendimą ieškovo ieškinys tenkintinas, atsakovės proceso metu teikti prašymai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovo atmestini (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

58. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ši suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), tai nurodytų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš atsakovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

59. Iš kasaciniam teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas įvykdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atsakovei iš ieškovo buvo priteista atitinkamai 1980 Eur ir 1089 Eur (iš viso – 3069 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, – ieškovas 2018 m. lapkričio 2 d. sumokėjo atsakovei šią sumą. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus, taigi ir jų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atgręžtinas jų vykdymas ir iš atsakovės ieškovo naudai priteistini jo sumokėti 3069 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą. Ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti ieškovui M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Koliz laikrodžiai“ (j. a. k. 124553590) 3584,04 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis Eur 4 ct) laikrodžio kainos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atgręžti panaikintos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo vykdymą. Įpareigoti atsakovę UAB „Koliz laikrodžiai“ (j. a. k. 124553590) grąžinti ieškovui M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3069 (tris tūkstančius šešiasdešimt devynis) Eur.

Priteisti ieškovui M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Koliz laikrodžiai“ (j. a. k. 124553590) 1700 Eur pirmosios instancijos ir 1500 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš viso – 3200 (tris tūkstančius du šimtus) Eur.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Koliz laikrodžiai“ (j. a. k. 124553590) 241,92 Eur (du šimtus keturiasdešimt vieną Eur 92 ct) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07196 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-106-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19819-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 3.2.4.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui G. G. dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, sumokėtos kainos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo tvarką pardavus netinkamos kokybės daiktą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo nutraukti ginčo šalių 2017 m. vasario 20 d. sudarytą žodinę gintaro karolių pirkimo–pardavimo sutartį ir priteisti iš atsakovo 6300 Eur sumokėtos prekės kainą bei 43,56 Eur nuostolių atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad ginčo šalys sudarė žodinę natūralaus Baltijos gintaro karolių pirkimo–pardavimo sutartį, kurios esminė sąlyga buvo ta, jog sandoris bus baigtas (įvykdytas), jei karoliai bus iš natūraliai susiformavusių Baltijos gintaro gabalų, o ne iš sintetinio, lydyto, presuoto ar kitaip dirbtinai išgauto gintaro. Ieškovui sužinojus, kad karoliai pagaminti iš presuoto gintaro, atsakovas pareikalavo, jog ieškovas atliktų karolių ekspertizę VĮ Lietuvos prabavimo rūmuose. Rūmų specialistui patvirtinus, kad karoliai iš presuoto gintaro, atsakovas nepagrįstai atsisakė grąžinti už prekę sumokėtus 6300 Eur, todėl sutartį nutraukiant ir taikant restituciją ši suma, taip pat ir 43,56 Eur, kuriuos ieškovas sumokėjo už karolių ekspertizę, priteistina iš atsakovo.

4. Atsakovas nurodė, kad esminė sutarties sąlyga buvo ta, jog karoliai nevogti. Atsakovo teigimu, ieškovas karolius vertino kaip itin prastos kokybės, todėl šalys suderėjo 350 Eur kainą, šią ieškovas ir sumokėjo. Ieškovas neįrodė, kad jis sumokėjo būtent 6300 Eur, taip pat neįrodė, kad karoliai neatitiko sutarties sąlygų. Neaišku, kokius karolius ieškovas buvo pateikęs ištirti VĮ Lietuvos prabavimo rūmuose.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino: nutraukė 2017 m. vasario 20 d. žodžiu sudarytą gintaro karolių pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir nusprendė grąžinti ieškovui iš atsakovo 6300 Eur, o atsakovui iš ieškovo – 246 g svorio presuoto gintaro karolius, priteisė ieškovui iš atsakovo 43,56 Eur nuostolių atlyginimą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad šalys susitarė, jog ieškovas, gavęs karolius, patikrins jų kokybę, o prekės pakartotinį patikrinimą VĮ Lietuvos prabavimo rūmuose inicijavo atsakovas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus apie tai, jog tarp šalių buvo kalbama apie dirbtinį – netikrą, bet ne apie presuotą gintarą. Priešingai, teismas sprendė, kad šalių sutarties esminės sąlygos buvo karoliai ne iš presuoto gintaro, o paaiškėjus tokiai aplinkybei šalys susitarė dėl to, kad atsakovas prekę atsiims ir grąžins už tai ieškovo sumokėtus pinigus. Teismas ieškovo argumentus, kad šalių sulygta sutarties kaina buvo 6300 Eur, o ne atsakovo nurodoma 350 Eur suma, vertino kaip

pagrįstus, o įvertinęs ieškovo ir liudytojo L. S. pokalbio telefonu išrašą, sprendė, kad ginčo karolius pats atsakovas įsigijo už 4000 Eur, todėl ši aplinkybė akivaizdžiai paneigė atsakovo teiginius, kad jis karolius ieškovui pardavė tik už 350 Eur, nes atsakovo įsigytų karolių pardavimas ieškovui daugiau negu 10 kartų mažesne kaina būtų ekonominiu požiūriu nelogiškas ir vertintinas kaip itin nuostolingas pačiam atsakovui.

7. Vertindamas garso įrašų, pokalbių išrašų leistinumą, teismas sprendė, kad tokie įrodymai nepažeidė leistinumo reikalavimų ir atsakovo bei (arba) liudytojo L. S. teisių į privatų gyvenimą.

8. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, nes pirkimo objekto – karolių – kokybė (kilmė) buvo viena iš esminių ginčo sutarties sąlygų. Ieškovas, juos įsigydamas, negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, t. y. atitinkamos kokybės gintaro karolių. Atsižvelgdamas į tai, kad karolių kokybės patikrinimas juos perdavus ieškovui ir galimybė juos grąžinti pardavėjui yra sudėtinė pirkimo–pardavimo sandorio dalis, teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl sutarties nutraukimo ir netaikė sandorių negaliojimo instituto (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217, 6.334 straipsniai).

9. Teismas, pripažinęs, kad buvo pagrindas sutartį nutraukti, taikė restituciją (CK 6.222 straipsnis).10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 3 d. nutartimi skyrė atsakovui G. G. 200 Eur baudą už

priesaikos sulaužymą. Teismas nustatė, kad nepaisant to, jog šalių sulygta sutarties kaina buvo 6300 Eur, atsakovas 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad karolius jis pardavė už 350 Eur, t. y. atsakovas, posėdžio metu teikdamas paaiškinimus, sulaužė duotą priesaiką garbingai ir sąžiningai sakyti byloje tiesą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi prašymą dėl baudos panaikinimo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartį nepakeistą.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą.

12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys derino pirkimo objekto kokybės patikrą ieškovui jį įsigijus iš atsakovo. Ieškovas, reikalaudamas nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, rėmėsi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kuriose įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Ar netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatytina taikant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus vertinamuosius kriterijus.

13. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus apie nesusitarimą dėl esminių ginčo sutarties sąlygų, t. y. perduodamo daikto kokybės ir atsakovo veiksmų paaiškėjus netinkamai perduodamo daikto kokybei.

14. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ginčijo liudytojo L. S. paaiškinimų ir garso įrašų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad klausimas dėl garso įrašų gavimo neteisėtu būdu pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas, taigi nebuvo ir nagrinėtas. Be to, byloje nebuvo ir kitų objektyvių duomenų apie ieškovo atsakovui darytą spaudimą siekiant susitarti dėl esminių sutarties sąlygų.

15. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodė aplinkybę, susijusią su jo žiniomis apie presuotą gintarą, teismas šių argumentų taip pat nepripažino pagrįstais bylos duomenimis, nes bylos duomenys patvirtino, jog šalys tarėsi būtent dėl presuoto, bet ne dėl netikro gintaro karolių grąžinimo tuo atveju, jei toks faktas paaiškėtų ištyrus vėrinį. Pagrindo nesivadovauti byloje pateiktu VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2017 m. kovo 2 d. aktu dėl kaklo vėrinio ištyrimo teismas nenustatė. Šalių pokalbiai patvirtino, kad joms buvo žinoma tiek vėrinio ištyrimo vieta, tiek aplinkybės, minėtas aktas nenuginčytas.

16. Nustatytos faktinės aplinkybės apeliacinės instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad paaiškėję parduoto daikto trūkumai – presuotas, nenatūralus gintaras – nulėmė, kad nukentėjusi šalis (pirkėjas – ieškovas) negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, ir tai sudarė pakankamą pagrindą pripažinti sutarties pažeidimą esminiu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai) ir nutraukti sutartį vadovaujantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Atsakovas kasaciniame skunde kelia ieškovo į bylą pateiktų telefono pokalbių garso įrašų leistinumo klausimą,

nurodydamas, kad ieškovas, būdamas verslininkas, nesuteikė informacijos apie garso įrašo darymą, todėl telefono garso įrašai negalėjo būti laikomi teisėtais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismo posėdžio metu atsakovas sulaužė priesaiką ir dėl to teismas kreipėsi į prokuratūrą, Vilniaus apygardos prokuratūra 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu nutraukė pagal teismo prašymą pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 1-1-01827-18.

17.2. Byloje teisinę reikšmę turi 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir Reglamentas), nes pagal šio Reglamento 2 straipsnį jis netaikomas tik tais atvejais, kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla. Ieškovas yra gintaro verslo profesionalas, prekiaujantis gintariniais karoliais ir turintis įregistruotą savo prekės ženklą „Amber Verum“ bei valdantis keletą įmonių, jis dalyvauja „Litexpo“ parodose, kuriose pristato ir pardavinėja gintarinius karolius. Ieškovas yra patyręs gintarinių karolių srities specialistas, todėl jis, pažeisdamas teisės aktus, rinko asmens duomenis apie atsakovą savo vykdomo verslo tikslais ir darė tai slapta.

17.3. Teismai nepagrįstai nesirėmė atsakovo pateikta filmuota medžiaga nustatant, jog ieškovas yra gintaro srities verslininkas ir žinovas.

17.4. Ieškovas neįrodė aplinkybės, kad jo įsigytas dirbinys (karoliai) buvo netinkamos kokybės, t. y. buvo pagamintas ne iš natūraliai susiformavusio Baltijos gintaro gabalų. Teismai nepagrįstai neskyrė byloje dirbinio ekspertizės, neteisingai vertino VĮ Lietuvos prabavimo rūmų išvadą.

17.5. Atsakovas neteigė, kad gintarinių karolių šratai buvo pagaminti iš natūraliai susiformavusių Baltijos gintaro gabalų. Atsakovas teigia, kad jis garantavo ieškovui, jog karoliai tikri, t. y. gintariniai.

18. Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Telefono pokalbių garso įrašai tarp šalių ieškovo buvo pateikti kartu su ieškiniu, ieškovo su liudytoju L. S. telefono pokalbių garso įrašai buvo pateikti į bylą antro teismo posėdžio metu, atsakovas neprieštaravo dėl šių įrodymų pridėjimo prie bylos, nenurodė, jog garso įrašai atlikti neva pažeidžiant įstatymą. Atsakovas byloje esančių ir ištirtų garso įrašų teisėtumo klausimo nekėlė savo baigiamojoje kalboje, o teiginį apie neva galimą garso įrašo darymą pažeidžiant asmens teisę į privatų gyvenimą atsakovo atstovas iškėlė tik replikų metu. Kadangi byloje esančių telefono pokalbių garso įrašų teisėtumo klausimas pirmosios instancijos metu atsakovo ir jo atstovo keliamas ir nagrinėjamas nebuvo, kasacinis teismas šio atsakovo pateikto argumento taip pat nagrinėti negali. Pažymėtina, kad atsakovas dėl galimo savo asmens duomenų naudojimo pažeidimo nesikreipė į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuriai yra priskirta kompetencija spręsti dėl renkamų duomenų teisėtumo. Dėl to byloje esantys telefono pokalbių garso įrašai bei jų išklotinės buvo pagrįstai teismų vertinami kaip teisėtai gauti įrodymai. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, jog ieškovo į bylą pateikti telefono pokalbių garso įrašai būtų daryti pažeidžiant atsakovo ar kitų asmenų teisę į privatų gyvenimą. Garso įrašo darymas to ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, pripažįstamas teisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010). Atsakovas ir liudytojas L. S., teismo posėdžio metu duodami melagingus parodymus, žinodami, kad šie yra melagingi, elgėsi neteisėtai, todėl tokiais savo veiksmais atsisakė jų privataus gyvenimo apsaugos.

18.2. Pagal Reglamento 99 straipsnio 2 dalį šis teisės aktas taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d., o į bylą pateiktų telefono pokalbių garso įrašai buvo daromi 2017 metais, t. y. į bylą pateiktų telefono pokalbių garso įrašų darymo dieną šis Reglamentas negalėjo būti taikomas. Prekių ženklo registracijos liudijimas ieškovui buvo išduotas tik 2017 m. gegužės 12 d., vėliau, nei buvo sudarytas sandoris su atsakovu. Pažymėtina, kad asmens turimas prekių ženklas pats savaime nereiškia asmens, kuriam šis ženklas priklauso, profesionalumo tose klasėse, kurioms ženklas yra užregistruotas. Atsakovo į bylą pateiktas išrašas iš Prekių ženklų registro tiesiog patvirtina faktą, kad prekės ženklas „Amber Verum“ priklauso ieškovui. Kasacinio skundo teiginys, kad ieškovas yra gintaro srities verslininkas, nereiškia, kad ieškovas jau savaime yra gintarinių dirbinių žinovas ar ekspertas ir be jokios specialios įrangos gali nustatyti gintarinių dirbinių savybes.

18.3. Atsakovo padaryti vaizdo įrašai buvo atlikti slapta bei akivaizdžiai sekant ieškovą, pateiktuose vaizdo įrašuose yra užfiksuoti ir kiti fiziniai asmenys, todėl teismai pagrįstai tokiu įrodymu nesirėmė.

18.4. VĮ Lietuvos prabavimo rūmų pažyma įrodė, kad ginčo karoliai pagaminti iš presuoto gintaro, t. y. kad jie neatitiko ginčo šalių susitarimo. Pats atsakovas reikalavo būtent VĮ Lietuvos prabavimo rūmų sertifikato, patvirtinančio

dirbinio savybes.18.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad šalys susitarė būtent dėl to, jog ginčo objektu esančių

karolių šratai bus pagaminti iš natūraliai susiformavusių Baltijos gintaro dirbinių. Karolių kaina buvo nustatyta remiantis įrodymais: susirašinėjimu mobiliojo telefono programėle „Viber“, byloje pateiktų gintarinių šratų, pagamintų iš presuoto gintaro, rinkos kainų sąrašu, liudytojo L. S. parodymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl garso įrašo kaip įrodinėjimo priemonės

19. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl garso įrašų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo, taip pat dėl asmens duomenų apsaugos darant minėtus įrašus.

20. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nurodydamas, kad teismai nepagrįstai rėmėsi ir pripažino leistinais įrodymais garso įrašus. Atsakovo teigimu, bylos šalies pateiktu garso įrašu teismas gali vadovautis tik jeigu garso įrašas padarytas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, tuo tarpu ieškovas, įrašinėdamas pokalbius telefonu ir neįspėjęs apie įrašymo faktą, taip pat nenurodęs, kokiais tikslais renkami duomenys ir kt., pažeidė Reglamento ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) reikalavimus.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB, taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d. (99 straipsnio 2 dalis), todėl nagrinėjamoje byloje šio teisės akto nuostatos netaikytinos dėl negaliojimo laiko atžvilgiu.

22. Atsakovo keliamas klausimas labiau susijęs su iki Reglamento priėmimo galiojusios 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46/EB) bei šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliančio ADTAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) nuostatų taikymu. Dėl to teisėjų kolegija pasisako.

23. Kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 1 dalyje, ji taikoma automatiniais būdais tvarkant asmens duomenis ištisai arba dalimis ir neautomatiniais būdais tvarkant asmens duomenis, kai tie duomenys sudaro arba yra skirti sudaryti rinkmenų sistemos dalį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Direktyvos 95/46/EB 2 straipsnio a punktą „asmens duomenys“ apima kamera užfiksuotą asmens atvaizdą, kiek jis leidžia identifikuoti duomenų subjektą (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje František Ryneš prieš Úřad pro ochranu osobních údajů, C-212/13, EU:C:2014:2428, 21 ir 22 punktai). Remiantis Direktyvos 95/46/EB preambulės 14 konstatuojamąja dalimi, į jos taikymo sritį patenka ir garso įrašai, nustatant, kad direktyva turėtų būti taikoma tvarkant su fiziniais asmenimis susijusius garsinius ir vaizdinius duomenis. Taigi Direktyva 95/46/EB turėtų būti taikoma, be kita ko, įrašant, saugant ar perduodant su fiziniais asmenimis susijusius garsinius ir vaizdinius duomenis.

24. Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimtys, kuriais atvejais asmens duomenų apsaugos sistema, nustatyta direktyvoje, netaikoma: pagal Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 2 dalį ji netaikoma, kai duomenys tvarkomi užsiimant tokia veikla, kuri nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, kaip antai veikla, kuri numatyta Europos Sąjungos sutarties V ir VI dalyse pagal iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo galiojusią redakciją, ir – bet kuriuo atveju – kai atliekamos tvarkymo operacijos, kurių tikslas – visuomenės saugumas, gynyba, valstybės saugumas ir valstybės veiksmai baudžiamosios teisės srityse, taip pat pagal šią nuostatą direktyva netaikoma asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla.

25. Garso įrašų darymas ir vėlesnis jų panaudojimas teismo procese nėra asmens duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla, todėl Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta išimtis nagrinėjamoje byloje apskritai netaikytina.

26. Atsakovo teigimu, ieškovas, kaip verslininkas, pažeidė ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalį, nes atsakovui, kaip duomenų

subjektui, nepateikė šioje teisės nuostatoje nurodytos informacijos apie numatytą jo asmens duomenų tvarkymo tikslą ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens duomenų tvarkymas, remiantis Direktyvos 95/46/EB 25 konstatuojamąja dalimi, vykdomas, viena vertus, atitinkamas prievoles paskiriant asmenims, atsakingiems už tvarkymą, ypač už duomenų kokybę, techninį saugumą, pranešimą prižiūrinčiai valdžios institucijai ir aplinkybes, kurioms esant galima tvarkyti, o kita vertus – suteikiant tiems asmenims, kurių duomenys yra tvarkomi, teisę būti informuotiems apie tvarkymą, susipažinti su duomenimis, reikalauti juos ištaisyti ar netgi prieštarauti dėl jų tvarkymo tam tikromis aplinkybėmis. Direktyvos 95/46/EB 2 straipsnio b punkte įtvirtinta, kad asmens duomenų tvarkymas reiškia bet kurią operaciją ar operacijų rinkinį, automatiniais arba neautomatiniais būdais atliekamus su asmens duomenimis, kaip antai: rinkimas, užrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, atgaminimas, paieška, naudojimas, atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus, išdėstymas reikiama tvarka ar sujungimas derinant, blokavimas, trynimas ar naikinimas.

27. Tam, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo (pardavėjo) pokalbių telefonu įrašinėjimas galėtų būti pripažintas jo teisių, įtvirtintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 8 straipsnio 1 dalyje, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnio 1 dalyje (kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą), Chartijos 7 straipsnyje (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą), apribojimu, reikia įvertinti, ar tokio asmens duomenų tvarkymas yra pagrįstas duomenų subjekto sutikimu.

28. Teisių, nustatytų Chartijos 7 ir 8 straipsniuose, ribojimas gali būti pateisinamas pagal šios Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, t. y. pripažįstama galimybė apriboti naudojimąsi Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis, jei šie apribojimai nustatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

29. Nors nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad jis nebuvo davęs sutikimo leisti daryti pokalbio garso įrašą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus asmens duomenų tvarkymo sąvoką ir tikslą, vertina, kiek toks atsakovo teisių apribojimas galėjo būti pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo (pirkėjo) tikslas įrašinėjant pokalbius telefonu buvo nukreiptas ne į pardavėjo asmens duomenų rinkimą, o išimtinai į sutarties sąlygų tinkamo vykdymo užtikrinimą, be to, tokiu būdu pirkėjas (ieškovas) siekė apginti savo teisėtus interesus, darytina išvada, kad atsakovo teisių į asmens duomenų apsaugą apribojimas buvo pateisinamas. Iš byloje pateikto pokalbio garso įrašo turinio matyti, kad šalys ginčijasi tik dėl to, kokios kokybės buvo gintaro karoliai ir kokia atsakomybė tektų kuriai ginčo sutarties šaliai, jeigu paaiškėtų, kad parduoti gintaro karoliai neatitiko pirkimo–pardavimo sutarties tikslų,  t. y. iš byloje pateikto pokalbio garso įraše esančios informacijos negalima detaliai atskleisti asmens tapatybės tokiu būdu, kad tokia informacija galėtų būti priskiriama asmens duomenims.

30. Nors atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad ieškovui darant jų pokalbio garso įrašą buvo pažeista asmens teisė į privatumą, teisėjų kolegija nurodo, kad teisė į privatumą yra platesnė sąvoka nei teisė į asmens duomenų apsaugą, nes be asmeninės informacijos apsaugos ji apima daug kitų aspektų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pripažįsta, kad teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis siejama su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta (žr., be kita ko, EŽTT 2000 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 28341/95, 65 punktą ir 2000 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Rotaru prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28341/95, 43 punktą). Tačiau teisės į privatumą pažeidimu EŽTT nepripažįsta bet kokio ar kiekvieno asmens duomenų tvarkymo atvejo. Siekiant, jog asmeninė informacija būtų įtraukta į privataus gyvenimo sritį, EŽTT reikalauja, kad būtų papildomas privatumo elementas. Kad būtų pažeista teisė į privatumą, reikia, kad asmens duomenų tvarkymu būtų kišamasi į asmens privatų gyvenimą arba toks asmens duomenų tvarkymas vyktų ilgą laiką.

31. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat pasisako dėl garso įrašo kaip įrodymo vertinimo pagal nacionalinės teisės aktus ir teismų praktiką.

32. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie yra padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens pokalbių telefonu, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), teismas turi tirti ginčijamų įrašų padarymo aplinkybes ir vertinti, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013).

33. Pagal kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Vertinant garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės,

leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas, nepažeidžiant subjektų, užfiksuotų įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2004); atsižvelgiama į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005). Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-302/2010; kt.).

34. Teismų praktikoje garso įrašas pripažintas leistina įrodinėjimo priemone tuo atveju, kai šalis siejo paskolos santykiai, skolininkas skolą yra grąžinęs, tačiau kita šalis šios aplinkybės nepripažįsta. Garso įrašo darymas to ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, teismų jurisprudencijoje pripažįstamas teisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010; 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017 41 punktą).

35. Pirmosios instancijos teismas ieškovo darytą garso įrašą pripažino leistinu byloje, motyvavęs, kad ieškovas garso įrašus pateikė būtent tik siekdamas šioje byloje įrodyti ginčijamas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovas buvo verčiamas kalbėti, ar apie kitokį spaudimą siekiant susitarti dėl esminių sutarties sąlygų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai garso įrašą vertino iš esmės nepažeisdami pirmiau nurodytų proceso teisės normų ir kasacinio teismo praktikos.

36. Dėl pirmiau išvardytų argumentų atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad garso įrašai buvo padaryti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Dėl pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir pirkėjo teisių gynimo, įsigijus netinkamos kokybės daiktą

37. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis).

38. Perduodamo daikto kokybės reikalavimai reglamentuojami CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Reikalavimai dėl daikto kokybės apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 6 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; kt.).

39. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2019 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019 21 punktas).

40. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima

nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas; kt.).

41. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016, 25 punktas; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 20 punktas; kt.).

42. Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Šiuo pagrindu reikšdamas ieškinį pirkėjas turi nurodyti parduoto daikto trūkumus, pagrįsti (nesant kokybės garantijos termino), kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis), taip pat turėtas išlaidas daikto trūkumams pašalinti. Atitinkamai pardavėjui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, tenka pareiga įrodyti esant jo atsakomybę šalinančius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).

43. Bylos duomenimis, ieškovas reikalavimą nutraukti šalių 2017 m. vasario 20 d. sudarytą žodinę pirkimo–pardavimo sutartį ir priteisti iš atsakovo 6300 Eur sumokėtos prekės kainos bei 43,56 Eur nuostolių atlyginimo grindė tuo, kad esminė sutarties sąlyga buvo ta, jog sandoris bus laikomas įvykdytu, jeigu ieškovui parduoti karoliai bus iš natūraliai susiformavusių Baltijos gintaro gabalų, o ne iš sintetinio, lydyto, presuoto ar kitaip dirbtinai išgauto gintaro. Šios nutarties 38 punkte minėta, kad parduotų daiktų trūkumų faktą turi įrodyti pirkėjas. Atsakovui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, teko pareiga įrodyti, kad gintaro karoliai ieškovui buvo parduoti be trūkumų ar tokios kokybės, kurios norėjo pirkėjas, ar kad dėl karolių pardavimo metu buvusių trūkumų yra jo atsakomybę šalinantys pagrindai, pvz., kad trūkumai buvo akivaizdūs, kad ieškovui trūkumai buvo atskleisti. Bylą nagrinėjantys teismai atitinkamai turėjo nustatyti, kokie ieškovo nurodyti gintaro karolių trūkumai buvo įrodyti.

44. Kadangi kasacinis teismas įrodymų netiria ir faktų nenustato, tik patikrina, ar nustatydami faktines aplinkybes teismai nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai teisėjų kolegija, patikrinusi kasaciniu skundu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, sprendžia, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir ar nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).

45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas (pirkėjas), įsigijęs karolius, tačiau suabejojęs jų kokybe, pasiūlė atlikti nusipirkto daikto kokybės patikrą, atsakovas tokiam ieškovo veiksmui neprieštaravo, priešingai, iš ginčo šalių pokalbių telefonu įrašo pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovas netgi garantavo grąžinti pinigus, jeigu pasitvirtintų, kad gintaro karoliai ne tokios kokybės, kaip buvo tartasi pirkimo metu. Tokie atsakovo (pardavėjo) veiksmai pagrįstai leido ieškovui (pirkėjui) manyti, kad pardavėjas užtikrino parduodamo daikto kokybę. Lietuvos prabavimo rūmų 2017 m. kovo 2 d. aktas, kuris byloje nenuginčytas, dėl kaklo vėrinio ištyrimo patvirtino aplinkybę, kad karoliai yra iš presuoto gintaro, t. y. ne tokios kokybės, kokios siekė pirkėjas, įsigydamas prekę, ir kokią garantavo pardavėjas pirkimo metu. Atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl to, kad jis garantavo, jog jo parduodami karoliai buvo tikri, gintariniai, yra deklaratyvaus pobūdžio, nulemti atsakovo nesutikimo su teismų išvadomis ir ginčo išsprendimo jo nenaudai, nėra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais.

46. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pateiktų ginčo karolių nuotraukas, šalių susirašinėjimo medžiagą, Lietuvos prabavimo rūmų pažymėjimą bei liudytojo parodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl ginčo karolių kokybės, teisingai nustatė ginčo karolių įsigijimo kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstai galima daryti išvadą, kad paaiškėję parduoto daikto trūkumai – presuotas, nenatūralus gintaras – nulėmė tai, kad ieškovas (pirkėjas) negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, ir tai sudarė pakankamą pagrindą pripažinti sutarties pažeidimą esminiu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai) bei nutraukti sutartį vadovaujantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

47. Pagal byloje esančius įrodymus teismai pagrįstai sprendė, kad pardavėjas neperdavė pirkėjui tokios kokybės daikto, dėl kokio ginčo šalys tarėsi, ar kad atskleidė pirkėjo nurodytam tikslui naudoti esančius trūkumus, ar kad jie buvo akivaizdūs (CK 6.333 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

49. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

50. Kasacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš DNB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ieškovas R. G. sumokėjo 968 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, ji priteistina ieškovui iš atsakovo.

51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus kasacinį skundą, ši suma valstybės naudai priteistina iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti ieškovui R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 968 (devynis

šimtus šešiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.Priteisti valstybei iš atsakovo G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,03 Eur (šešis Eur 3 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.  a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07198 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-152-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-43-3-02890-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės, ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarties įsigaliojimo momentą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė L. Š. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę reikalauti draudimo išmokos už sūnaus A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 19 d. patirtą sveikatos sutrikdymą, o atsakovui „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (toliau – ir „BTA draudimas“, draudikas), – atitinkamą prievolę šią išmoką išmokėti.

3. Ieškovė nurodė, kad nuo 2013 m. be pertraukų draudžia savo vaikus nuo nelaimingų atsitikimų. Pagal draudimo poliso sąlygas draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką, o jeigu draudėjas sutartyje nustatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino. 2017 m. rugsėjo 19 d. tarp 11 ir 12 valandos įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu jos sūnus nusiplikė karšta kava. Tą pačią dieną ieškovė sumokėjo draudimo įmoką pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. Nelaimingų atsitikimų draudimo sutartį Nr. NA 342418 (toliau – ir draudimo sutartis). Įvykis užregistruotas, tačiau 2017 m. rugsėjo 29 d. atsakovo sprendimu Nr. TD2178509 konstatuota, kad ieškovė neįgijo teisės į draudimo išmoką, nes įvykio metu apdraustasis nebuvo apsidraudęs (sudaręs draudimo nuo nelaimingų atitikimų sutarties). Tokią išvadą atsakovas motyvavo tuo, kad ginčo draudimo sutartis, pagal kurią A.  Š. apdraustas nuo joje nurodytų rizikų, buvo sudaryta vadovaujantis BTA draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklėmis Nr. 53.1 (toliau – ir Taisyklės), kurios laikomos neatsiejama kiekvienos sudaromos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties dalimi. Pagal Taisyklių bendrųjų sąlygų 2 punkto „Draudimo apsaugos galiojimas“ 2.3 papunktį tais atvejais, kai draudimo apsaugos galiojimas susiejamas su draudimo įmokos arba jos pirmos dalies sumokėjimu, draudimo apsauga įsigalioja kitą

dieną 00.00 valandų po pinigų gavimo dienos, bet ne anksčiau, nei nurodyta draudimo sutartyje. Kadangi mokėjimas pagal ginčo draudimo sutartį buvo gautas 2017 m. rugsėjo 19 d., ji įsigaliojo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. 24.00 val. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, kadangi tokį savo sprendimą grindė klaidinga išvada, neva draudžiamojo įvykio momentu ieškovės su atsakovu nesiejo sutartiniai draudimo santykiai. Atsakovo nurodyta Taisyklių nuostata prieštarauja paties atsakovo draudimo polisuose nurodomai nuostatai dėl draudimo sutarties įsigaliojimo. Visuose atsakovo draudimo polisuose sutarties įsigaliojimo pradžia siejama su visos ar pirmos draudimo įmokos sumokėjimo momentu, o ne su kitos dienos pradžia. Atsakovo Taisyklių, kaip „neatsiejamos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties“ dalies, 2.3 papunktis dėl sutarties įsigaliojimo nebuvo individualiai aptartas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 4 dalis), o dėl minėto prieštaravimo atitinkama draudimo polisų nuostata patvirtina, kad draudimo vartojimo sutarties sąlyga nebuvo išreikšta aiškiai ir suprantamai, todėl ji laikoma nesąžininga su visomis iš to išplaukiančiomis įstatyme nustatytomis pasekmėmis (CK 6.2284 straipsnio 8, 9 dalys).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ieškovei teisę į draudimo išmoką už A. Š. 2017 m. rugsėjo 19 d. patirtą sveikatos sutrikdymą iš atsakovo „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ir įpareigojo atsakovą šią išmoką išmokėti; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

5. Teismas nustatė, kad šalys 2017 m. rugsėjo 6 d. sudarė Nelaimingų atsitikimų draudimo sutartį Nr. NA 342418 draudimo laikotarpiui nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val., kuria ieškovė apdraudė vaikus E. A., Š. A., L. A. ir A. Š. Visa draudimo įmokos suma – 175,48 Eur, ją ieškovė turėjo sumokėti dalimis, t. y. po 44 Eur, iki 2017 m. rugsėjo 10 d., gruodžio 10 d., 2018 m. kovo 10 d., o 43,48 Eur sumokėti 2018 m. birželio 10 d.; 2017 m. rugsėjo 6 d. ieškovei pateikta 44 Eur sumos mokėjimo sąskaita Nr. BTA1210535, kurioje draudimo įmokos mokėjimo data nurodyta 2017 m. rugsėjo 10 d., tačiau šią įmoką ieškovė sumokėjo 2017 m. rugsėjo 19 d. Tą pačią dieną įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu A. Š. nusidegino karšta kava ir dėl to patyrė kūno sužalojimų. 2017 m. rugsėjo 21 d. ieškovė kreipėsi į „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje ir užregistravo pranešimą apie 2017 m. rugsėjo 19 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. TD 2178509 pranešė, kad ieškovė neįgijo teisės į draudimo išmoką, nes įvykio metu apdraustasis nebuvo apsidraudęs (sudaręs draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties) BTA: įmoka už ginčo draudimo sutartį buvo gauta 2017 m. rugsėjo 19 d., todėl ginčo draudimo sutartis įsigaliojo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. 00.00 val. ir galiojo iki 2018 m. rugsėjo 19 d. 24.00 val., o apdraustajam trauma įvyko 2017 m. rugsėjo 19 d., t. y. neįsigaliojus draudimo apsaugai.

6. Spręsdamas klausimą dėl teisės į draudimo išmoką teismas nurodė, kad pagal CK 6.996 straipsnio 1 ir 2 dalis draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka draudimo įmoką. Nagrinėjamu atveju Nelaimingų atsitikimų draudimo liudijime (polise) Nr. NA 342418 nustatytas konkretus draudimo sutarties galiojimo terminas, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Teismas vertino, kad šiuo atveju draudimo sutarties įsigaliojimo terminą lėmė ne draudimo įmokų sumokėjimas, kaip teigia atsakovas, o draudimo liudijime nurodyta draudimo sutarties įsigaliojimo data, kurią nustatė šalys bendru sutarimu. Dėl to galiojant draudimo sutarčiai šalims kilo pareiga ją vykdyti: draudikui (atsakovui) – teikti draudimo apsaugą, o draudėjai (ieškovei) – sumokėti draudimo įmoką.

7. Ieškovę ir atsakovą siejo ilgamečiai santykiai, ieškovės vaikai šioje draudimo bendrovėje draudžiami nepertraukiamai pačios ieškovės ar jos šeimos narių nuo 2013 m. Nors ieškovė pagal ginčo draudimo sutartį pirmąją draudimo įmoką sumokėjo ne 2017 m. rugsėjo 10 d., kaip nurodyta šios sutarties draudimo polise, o vėliau, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia ginčo draudimo sutartyje nurodyto draudimo laikotarpio, kurį šalys nustatė sudarydamos draudimo sutartį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neįspėjo ieškovės apie įmokos sumokėjimo vėlavimo pasekmes (nesumokėjus įmokos ginčo draudimo sutartis bus nutraukta), į tai, kad ieškovė draudimo įmoką sumokėjo pavėlavusi tik 9 dienas, padarė išvadą, jog įvykio metu tarp šalių sudaryta ginčo draudimo sutartis galiojo, todėl pripažino ieškovės teisę reikalauti draudimo išmokos, o atsakovą įpareigojo šią išmoką sumokėti.

8. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą panaikino – ieškinį atmetė; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

9. Spręsdama klausimą dėl ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokos pripažinimo ir atsakovo pareigos šią išmoką sumokėti pagrįstumo, teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybės, jog pagal ginčo draudimo sutartį įmoka sumokėta po nelaimingo atsitikimo, ieškovė neginčija ir neteikia atsakovo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų.

10. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo terminą lėmė ne draudimo įmokų sumokėjimas, o draudimo liudijime nurodyta ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo data.

11. Pagal CK 6.996 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Nelaimingų atsitikimų draudimo liudijime (polise) Nr.  NA 342418 nurodytas draudimo laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Liudijime prie draudimo laikotarpio aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Iš šių draudimo sutarties nuostatų akivaizdu, kad ginčo draudimo sutarties įsigaliojimas buvo susietas su dalies draudimo įmokos (pirmosios įmokos) sumokėjimu, kurios sumokėjimo terminas – 2017 m. rugsėjo 10 d. – nurodytas ieškovei pateiktoje 2017 m. rugsėjo 6 d. sąskaitoje Nr. BTA1210535 ir sutampa su draudimo laikotarpio pradžia. Kolegijos vertinimu, vėlesnis draudimo įmokos sumokėjimas (po įvykio, kurį siekiama pripažinti draudžiamuoju) negali draudikui sukelti pareigos mokėti draudimo išmoką, nes įvykio metu ginčo draudimo sutartis negaliojo.

12. Draudimo liudijimuose nurodytas draudimo laikotarpis negali būti tapatinamas su draudimo sutarties įsigaliojimo momentu. Tai yra skirtingos sąvokos. Neįsigaliojus draudimo sutarčiai nėra pagrindo teigti, kad galioja draudimo apsauga, priešingu atveju būtų paneigiama draudimo esmė. Taisyklių Nr. 53.1 bendrųjų sąlygų 2.3 papunktyje nurodyta, kad apsauga įsigalioja kitą dieną 00.00 val. po pinigų gavimo dienos. Sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys savo susitarimu šią sąlygą pakeitė, t. y. nurodė, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad sutarties įsigaliojimas siejamas su įmokos sumokėjimo momentu, todėl pripažintini nepagrįstais ieškovės argumentai ir dėl ginčo draudimo sutarties sąlygų neaiškumo. Kolegijos vertinimu, ieškovei turėjo ir galėjo būti aiški ir suprantama ši ginčo draudimo sutarties sąlyga, ypač kad tokią sutartį ieškovė sudarė ne pirmą kartą.

13. Nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi ieškovės argumentai, kad tarp šalių susiklostė praktika, jog ieškovė ne pirmus metus vėluodavo sumokėti draudimo įmokas ir ginčų dėl to nekildavo, o savo vaikus ji draudžia nuo 2013 m. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad nelaimingų atsitikimų ir kitų įvykių ieškovės vaikams įvykdavo galiojant draudimo apsaugai, t. y. įsigaliojus sutarčiai, todėl jie būdavo pripažįstami draudžiamaisiais ir ginčų nekildavo. Kolegija pažymėjo, kad sūnų A. Š. ieškovė pirmą kartą apdraudė laikotarpiui nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 9 d. kartu su kitais trimis vaikais ir įmoką už šį draudimą sumokėjo 2016 m. rugsėjo 9 d. Kolegijos vertinimu, ieškovei turėjo ir galėjo būti žinoma bei suprantama, kad sūnaus A. Š. draudimo laikotarpio pabaiga buvo 2017 m. rugsėjo 9 d., tą liudija ir jos veiksmai sudarant naują draudimo sutartį, tačiau nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. draudimo apsauga savaime neįsigaliojo.

14. Dalies įmokos sumokėjimas ar įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (CK 6.38 straipsnis). Nors nagrinėjamu atveju ieškovė laikytina vartotoja, tačiau tai nereiškia, kad kaip sutarties šalis ji neturi pareigos elgtis sąžiningai. Ieškovei 2017 m. rugsėjo 19 d. sumokėjus pirmąją įmoką, įsigaliojo draudimo sutartis, kurios draudimo laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val., tačiau, kaip minėta, įmoka sumokėta ir ginčo draudimo sutartis įsigaliojo jau po nelaimingo atsitikimo ieškovės sūnui ir šių aplinkybių ji neginčija ir neneigia, todėl, kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė turi teisę į draudimo išmoką, o atsakovas turi pareigą ją sumokėti.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301-469/2016; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018). Nurodyta

kasacinio teismo praktika apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo, bylą išnagrinėjo formaliai, neįvertinęs šalių tarpusavio santykių praktikos, sutartinių santykių tęstinio pobūdžio, šalių elgesio šių santykių metu, sutarčių sudarymo ir jų vykdymo aplinkybių, šalių tikrosios valios ir lūkesčių, neįvertino sutarties vartojimo pobūdžio, atitinkamai nesivadovavo vartotojų teises reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis, o sutartį (draudimo taisykles) taikė tik pažodžiui, be to, ją aiškino vartotojo nenaudai:

15.1.1. Visi ieškovės vaikai pas atsakovą buvo draudžiami nuolat, nepertraukiamai nuo 2013 m., iš to matyti, kad ieškovė turėjo tikslą, jog vaikai būtų apdrausti nuolat. Iš draudimo sutarčių datų matyti, kad, joms dar nepasibaigus, buvo susitariama dėl naujų sutarčių sudarymo, joms įsigaliojant iškart po to, kai baigiasi ankstesnė sutartis. Į bylą buvo pateiktas elektroninis susirašinėjimas su draudimo agente, iš kurio matyti, kad naujos sutartys buvo įvardijamos netgi ne kaip naujos sutartys, o kaip esamų sutarčių pratęsimas: „siunčiu pratęstą vaikų draudimo polisą“; „reikės tęsti tavo vaikų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų. Padariau galiojantį polisą tomis pat sąlygomis“.

15.1.2. Atsakovas atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė Taisyklėmis, kurių bendrųjų sąlygų 2.3 papunktis nurodo, kad tais atvejais, kai draudimo apsaugos galiojimas susiejamas su draudimo įmokos arba jos pirmos dalies sumokėjimu, draudimo apsauga įsigalioja kitą dieną 00.00 val. po pinigų gavimo dienos, bet ne anksčiau nei nurodyta draudimo sutartyje. Tačiau draudimo polisuose buvo nustatytos konkrečios draudimo laikotarpių datos, taip pat nustatyta, kad sutartis įsigalioja ne kitą dieną po pirmos įmokos sumokėjimo, o tą pačią. Taigi paties atsakovo draudimo polise nurodytas draudimo sutarties įsigaliojimo momentas skiriasi nuo atsakovo Taisyklių, kuriomis jis rėmėsi, tačiau teismas tokį neatitikimą paaiškino atsakovo naudai, neva sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys savo susitarimu šią sąlygą pakeitė. Minėti neatitikimai patvirtina, kad sutarčių sąlygos dėl jų įsigaliojimo momento yra prieštaringos ir privalėjo būti aiškinamos ieškovės, kaip vartotojos, naudai, atsakovui perkeliant riziką.

15.1.3. Teismas visiškai nesuteikė reikšmės aplinkybei, kad ieškovė, nuolat sudarydama draudimo sutartis, ne kartą sumokėdavo pirmą įmoką vėliau nei nurodytas sutarties draudimo laikotarpis ir vėliau, nei atsakovas jai išrašydavo sąskaitą, tačiau nė vienu atveju atsakovas dėl to niekada pretenzijų nereiškė, draudimo sutarties įsigaliojimo ir pabaigos datos dėl to nebuvo atitinkamai perkeliamos. Tokia šalių tarpusavio teisinių santykių praktika ieškovei sudarė pagrindą tikėtis, kad pavėluotas įmokos sumokėjimas jos vaikų draudimo apsaugai įtakos neturės.

15.1.4. Griežtai laikantis paties atsakovo Taisyklių dėl draudimo sutarčių įsigaliojimo momento ne tik ginčo draudimo sutarčiai, bet ir ankstesnėms, t. y. jų įsigaliojimą susiejant su pirmosios įmokos sumokėjimu ir atitinkamai perkeliant sutarties įsigaliojimą bei pabaigą, išeitų, kad:

15.1.4.1. 2013 m. rugsėjo 9 d. draudimo sutartis Nr. NA 131191 galiojo nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2013 m. rugsėjo 12 d.) iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2013 m. rugsėjo 9 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2013 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2014 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2013 m. rugsėjo 10 d.;

15.1.4.2. 2014 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutartis Nr. NA 164388 galiojo nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2014 m. rugsėjo 21 d.) iki 2015 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2014 m. rugsėjo 4 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2014 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2015 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2014 m. rugsėjo 10 d.;

15.1.4.3. 2015 m. rugsėjo 8 d. draudimo sutartis Nr. NA 205460811738 tęsiama nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2015 m. rugsėjo 16 d.) iki 2016 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2015 m. rugsėjo 8 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2015 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2016 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2015 m. rugsėjo 10 d.;

15.1.4.4. 2016 m. rugsėjo 6 d. draudimo sutartis Nr. NA 274521 tęsiama nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2016 m. rugsėjo 9 d.) iki 2017 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2016 m. rugsėjo 6 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2016 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2017 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2016 m. rugsėjo 10 d.;

15.1.4.5. ginčo draudimo sutartis tęsiama nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2017 m. rugsėjo 19 d.) iki 2018 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2017 m. rugsėjo 6 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2017 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2018 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2017 m. rugsėjo 10 d. Tokiu būdu nelaimingo atsitikimo su vaiku įvykio dieną (2017 m. rugsėjo 19 d.) pagal paties atsakovo nurodomas Taisykles dar galiotų ankstesnė, t. y. sudaryta 2016 m., draudimo sutartis.

16. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime

nurodomi šie argumentai:16.1. Ieškovė bando klaidinti teismą nurodydama, kad Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo sutarties

įsigaliojimą, prieštarauja pačioje ginčo draudimo sutartyje suformuluotai draudiko pozicijai. Tačiau šiuo klausimu teismas aiškiai pasisakė, t. y. sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys savo susitarimu Taisyklėse įtvirtintą sąlygą pakeitė ir nurodė, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką.

16.2. Negalima sutikti su ieškovės pozicija, kad ji ne pirmą kartą sumoka įmokas vėliau, nei atsakovas jai išrašydavo sąskaitą, tačiau atsakovas niekada dėl to pretenzijų nereiškė. Teismas tokius ieškovės argumentus pripažino teisiškai nereikšmingais (žr. šios nutarties 14 punktą).

16.3. Nėra pagrindo teigti, kad nelaimingo atsitikimo su vaiku įvykio dieną (2017 m. rugsėjo 19 d.) dar galiojo ankstesnė draudimo sutartis. Nelaimingų atsitikimų draudimo liudijime (polise) Nr. NA 342418 nurodytas draudimo laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Liudijime prie draudimo laikotarpio aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Iš šių draudimo sutarties nuostatų akivaizdu, kad draudimo sutarties įsigaliojimas buvo susietas su dalies draudimo įmokos (pirmosios įmokos) sumokėjimu, kurios sumokėjimo terminas – 2017 m. rugsėjo 10 d. – nurodytas ieškovei pateiktoje 2017 m. rugsėjo 6 d. sąskaitoje Nr. BTA1210535 ir sutampa su draudimo laikotarpio pradžia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklėse įtvirtintos, be kita ko, draudimo apsaugos galiojimo (2 punktas) ir draudimo sutarties pabaigos (6 punktas) nuostatos; 6.1 punkte įtvirtinta, kad draudimo sutartis baigiasi paskutinę draudimo laikotarpio dieną 24.00 val., jeigu BTA ir draudėjas nesusitarė kitaip. Draudimo polise šalys nėra susitarusios, kad, sumokėjus įmoką vėliau, draudimo apsauga pratęsiama. Pagal tų pačių Taisyklių bendrųjų sąlygų 1.10 punktą draudimo sutartis ar liudijimas (polisas) – dokumentas, patvirtinantis draudimo sutarties sudarymą bei apimantis draudimo sutarties sąlygas, dėl kurių draudėjas ir BTA susitarė. Iš draudimo poliso liudijimo akivaizdu, kad šalys susitarė tik dėl draudimo sutarties įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl draudimo sutarties įsigaliojimo momento aiškinimo ir taikymo

17. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

18. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad, aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018 36 punktą; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 47 punktą).

19. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo yra gausi ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48–50 punktus, 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-378/2019 35 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų,

sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei), kaip sutarties sąlygas aiškina ją sudariusios šalys, ar sutarties išaiškinimas yra svarbus kitiems asmenims, kurių naudai ji yra sudaryta. Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė, t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 49 ir 50 punktus).

22. Pirmosios instancijos teismas ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą pagal ginčo draudimo sutartį aiškino taikydamas subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) ir atsižvelgdamas į sutarties šalių elgesį bei tarpusavio santykių praktiką pratęsiant draudimo poliso galiojimą ir draudiko elgseną, kai ir kitais atvejais draudėja vėlavo mokėti draudimo įmokas (CK 6.93 straipsnio 5 dalis), bei vertindamas draudimo polise nustatytą draudimo apsaugos laikotarpį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pirmenybę suteikė gramatiniam sutarties aiškinimo metodui, nurodydamas, kad ginčo draudimo polise yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką, o draudimo apsaugos laikotarpis negali būti tapatinamas su draudimo sutarties įsigaliojimo momentu.

23. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas, taikydamas iš esmės tik vieną sutarties aiškinimo metodą ir neįvertindamas ginčo draudimo sutarties pagal sutarties aiškinimo metodų visetą, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje.

24. CK 6.996 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Taigi, CK leidžia sutarties šalims susitarti ir dėl kitokio, nei nustatyta, CK draudimo sutarties įsigaliojimo momento.

25. Ar ginčo draudimo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kitokio draudimo sutarties įsigaliojimo momento, turi būti nustatyta vertinant draudimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. reikalavimas nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad tarp šalių (ieškovės ir atsakovo) susiklostė ilgamečiai besitęsiantys draudimo sutartiniai santykiai, draudimo sutartimis buvo nustatytas nepertraukiamas draudimo laikotarpis, turi esminę reikšmę aiškinant ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą. Be to, šioje situacijoje taip pat reikšminga aplinkybė, kad draudikas nekoregavo draudimo laikotarpio nei tuo atveju, kai draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai, nei tuo atveju, kai draudimo įmoka buvo sumokėta diena anksčiau nei sutartyje nurodyta draudimo laikotarpio pradžia. Toks sutarties šalių elgesys leidžia daryti išvadą, kad iš esmės draudimo sutartis galiojo

nepertraukiamai, todėl draudimo sutarties įsigaliojimas nepriklausė nuo draudimo įmokos sumokėjimo.27. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo draudimo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis.

Vartojimo sutartims taikomas nesąžiningų sąlygų kontrolės institutas, įtvirtintas CK 6.2284 straipsnyje, įgyvendinančiame 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva). Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma tokioms vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (savo iniciatyva) (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).

28. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

29. Nagrinėjamoje byloje vertinama ginčo draudimo sutartyje nustatyta sutarties sąlyga, apibrėžianti draudimo laikotarpį. Ši sutarties sąlyga nustato: „Draudimo laikotarpis. Galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“. Ši sutarties sąlyga yra apibrėžta draudimo polise. Paprastai draudimo polise apibrėžtos sutarties sąlygos yra laikomos individualiai suderėtomis sąlygomis, o draudimo taisyklėse apibrėžtos sąlygos laikomos standartinėmis sutarčių sąlygomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad draudimo polise negali būti nustatytų ir individualiai nesuderėtų sutarčių sąlygų. Kaip minėta, pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

30. Draudiko teigimu, ginčo draudimo sutartyje nustatyta sutarties sąlyga, apibrėžianti draudimo laikotarpį, yra individualiai aptarta su draudėja. Ginčo draudimo sutarties sąlygos dalis „Galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00:00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24:00 val.“ yra detalizuota, nurodanti konkretų draudimo laikotarpio terminą sutarties sąlyga, atitinkanti faktinį šalių elgesį. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad ši sutarties sąlyga yra individualiai suderėta sąlyga. Be to, draudimo laikotarpį apibrėžianti draudimo sutarties sąlyga yra reikšminga sutarties sąlyga, todėl ji priskirtina vartojimo sutarties dalyką apibūdinančiai sąlygai, kuri nesąžiningumo požiūriu vertinama tik tuo atveju, jei ji išreikšta aiškiai ir suprantamai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai netaikoma kitai draudimo polise nurodytos sutarties sąlygos daliai „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“. Nors draudikas teigia, kad ši sutarties sąlyga yra individualiai suderėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl šios sutarties sąlygos tarp sutarties šalių būtų vykusios derybos, ji su vartotoja būtų buvusi aptarta individualiai. Atvirkščiai, iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad ši sutarties sąlyga apskritai nebuvo šalių aptariama. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyta sutarties sąlyga nėra individualiai su vartotoja suderėta sutarties sąlyga, todėl jai turi būti taikomas nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolės institutas, įtvirtintas CK 6.2284 straipsnyje.

31. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

32. Materialinis nesąžiningų sąlygų kontrolės kriterijus nustatytas CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje, kuri įtvirtina, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.228 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

33. Procedūrinis nesąžiningų sąlygų kontrolės kriterijus yra įtvirtintas CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje, kuri nustato, kad

bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Taigi, CK 6.2284 straipsnio 2 ir 4 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą.

34. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti jos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo, lygį (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kásler ir Káslerné Rábai prieš OTP Jelzálogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank România SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

35. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ginčo sąlyga „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“ gramatiškai suformuluota aiškiai, negalima daryti išvados, kad vartotojas galėtų suprasti iš šios sąlygos jam tenkančius ekonominius padarinius vertinant šios sąlygos santykį su kitomis sutarties sąlygomis ir atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, ypač į draudiko elgesį.

37. Pirma, kaip teisingai nurodo ieškovė, ši sąlyga, kiek ji apibrėžia draudimo sutarties įsigaliojimo momentą, prieštarauja Taisyklių bendrųjų sąlygų 2.3 punktui. Net pats draudikas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, nurodė draudimo sutarties įsigaliojimo momentą tik nuo kitos dienos, kai yra sumokama draudimo įmoka, o vėliau nurodė, kad suklydo dėl tokio vertinimo. Taigi, dviejų tarpusavyje nesuderintų sąlygų sutartyje buvimas nesudaro pagrindo laikyti aiškiu ir suprantamu draudimo sutarties įsigaliojimo momento apibrėžimą.

38. Antra, vertinant šią sutarties sąlygą kartu su sąlyga, apibrėžiančia draudimo laikotarpį konkrečiomis datomis ir valandomis, akivaizdu, kad šioje sąlygoje nėra aiškiai ir suprantamai apibrėžtas draudimo laikotarpio pradžios ir draudimo sutarties įsigaliojimo momento santykis bei teisinės pasekmės, kurios kyla, jei draudėja (vartotoja) laiku nesumoka draudimo įmokos. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (šios nutarties 26 punktas), nėra pagrindo tikėtis, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas suprastų, jog draudimo apsaugos terminas jau galioja, nors pati sutartis dar nėra įsigaliojusi. Šioje situacijoje yra pagrįsta tikėtis, kad vidutinis vartotojas supras, kad jam draudimo sutartis galioja, nes pagal sutartį jau yra prasidėjęs draudimo apsaugos laikotarpio terminas. Pažymėtina, kad iš tarp šalių susiklosčiusių santykių matyti, jog draudimo laikotarpis kiekvienus kalendorinius metus nepertraukiamai buvo pratęsiamas dar vieneriems metams, o draudikas nekoreguodavo draudimo laikotarpio pagal draudimo įmokos sumokėjimo datą.

39. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, draudimo laikotarpis negali būti tapatinamas su draudimo įsigaliojimo momentu, todėl neįsigaliojus draudimo sutarčiai nėra pagrindo teigti, jog galioja draudimo apsauga. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį draudimo laikotarpis yra apibrėžtas kaip laiko tarpas nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos, kuris nebūtinai sutampa su draudimo sutarties terminu. Šis draudimo laikotarpio apibrėžimas suponuoja, kad draudimo laikotarpio pradžia gali būti vėlesnė nei draudimo sutarties įsigaliojimo terminas ir laikotarpis gali būti trumpesnis nei sutarties galiojimo terminas. Tačiau šis apibrėžimas neleidžia daryti išvados, kad draudimo laikotarpio pradžia pradedama skaičiuoti dar negaliojant draudimo sutarčiai. Tai atitinka ir CK 6.996 straipsnio 3

dalyje nurodytą taisyklę, kad draudimas taikomas visiems draudžiamiesiems įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Kartu ši dalis atsižvelgiant į draudimo sutarties esmę riboja šalių galimybę susitarti dėl draudimo galiojimo įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo: jeigu draudimo sutartyje nustatyta taikyti draudimą ir draudžiamiesiems įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo, tai tokia sąlyga galioja, jeigu draudimo sutarties šalys apie draudžiamąjį įvykį, kuris įvyko iki draudimo sutarties įsigaliojimo, nežinojo.

40. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys būtų ketinusios draudimo sutartimi nustatyti, jog draudimas pagal ginčo draudimo sutartį yra taikomas ir įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo. Tokiu būdu aiškinant ginčo draudimo sutartį taip, kad ji įsigalioja nuo draudimo įmokos sumokėjimo, ir nekoreguojant draudimo apsaugos laikotarpio (o kaip minėta, draudikas, nepaisydamas to, kad draudėja tam tikrais laikotarpiais vėliau sumokėjo draudimo įmoką, nagrinėjamu atveju niekada jo nekoregavo), susidaro tokia situacija, kai draudimo apsaugos laikotarpis jau pradedamas skaičiuoti, nors draudimo sutartis dar negalioja. Nors draudimo polisuose aptariant draudimo apsaugos laikotarpį kalendorine data aiškiai matyti, kad draudimo sutarties šalys draudimo apsaugos laikotarpį suprato kaip metus trunkantį laikotarpį, vis dėlto, draudėjai sumokant draudimo įmoką vėliau, nei buvo nurodyta jai pateiktoje sąskaitoje, draudimo laikotarpis sumažėja ir tampa trumpesnis nei metai. Iš bylos medžiagos matyti, kad kai kuriais atvejais draudėja draudimo įmoką yra sumokėjusi ir 16 kalendorinių dienų vėliau, nei buvo nurodyta jai pateiktame mokėjimo dokumente. Tai reiškia, kad tokioje situacijoje draudimo apsaugos laikotarpis draudėjai sumažėtų 16 kalendorinių dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta tikėtis, kad vidutinis vartotojas galėtų suprasti tokias jam tenkančias šios sąlygos nulemtas ekonomines pasekmes.

41. Draudiko teigimu, draudimo laikotarpio sumažėjimas yra sankcija už laiku nesumokėtą draudimo įmoką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia teisinė pasekmė expressis verbis (tiesiogiai) nėra įtvirtinta ginčo sąlygoje. Be to, tokia sankcija iš esmės neatitiktų ir CK nuostatų bei Draudimo įstatyme apibrėžtų draudimo įmokos nustatytu terminu nesumokėjimo pasekmių.

42. Kaip minėta, CK 6.996 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Taigi, jei draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar pirmos jos dalies sumokėjimu, tai tokios draudimo įmokos nesumokėjimas gali sukelti tik tokią pasekmę kaip draudimo sutarties vėlesnį įsigaliojimą, o ne draudimo apsaugos laikotarpio sumažinimą.

43. Draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmės, kai draudimo sutarties įsigaliojimas nėra siejamas su draudimo įmokos ar pirmos jos dalies sumokėjimu, yra reguliuojamos CK ir Draudimo įstatyme. CK 6.1004 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartyje gali būti nustatyta, jog draudimo įmoka (premija) sumokama iš karto arba mokama periodiškai sutartyje nustatytais terminais. Kai draudimo įmoka (premija) mokama periodiškai, draudimo sutartyje gali būti nustatytos teisinės pasekmės, jeigu per nustatytą terminą nesumokama eilinė įmoka. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką (premiją), kurios mokėjimo terminas yra suėjęs, draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą sumą į draudimo išmoką. Draudimo įstatymo 96 straipsnis reguliuoja draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, kad per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga pagal gyvybės draudimo sutartį bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį, o ne gyvybės draudimo sutartis pasibaigs (išskyrus atvejus, kai draudimo sutartyje susitarta dėl draudimo apsaugos sustabdymo). Draudimo sutartyje gali būti nustatytas terminas, ilgesnis už šioje dalyje nurodytą terminą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktą draudimas nuo nelaimingų atsitikimų priskirtinas ne gyvybės draudimo šakai. Taigi įstatymų reguliavimas suponuoja keleriopas draudimo įmokos nemokėjimo pasekmes: draudimo įmokos įskaitymą į draudimo išmoką; ne gyvybės draudimo atveju – draudimo sutarties pabaigą, tačiau tik tuo atveju, jei draudikas pateikia pranešimą draudėjui dėl papildomo termino mokėjimo prievolei įvykdyti nustatymo, nurodydamas, kad, neįvykdžius prievolės per papildomą terminą, draudimo sutartis pasibaigs; draudimo apsaugos sustabdymo galimybę, jei sutartyje tokia galimybė yra nustatyta.

44. Trečia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir vertinant šią sutarties sąlygą kartu su sąlyga, apibrėžiančia draudimo laikotarpį konkrečiomis datomis ir valandomis, kaip sukuriančią darnią sutarties įsigaliojimo ir draudimo apsaugos laikotarpio pradžios sistemą, jos nėra pagrindo laikyti aiškia ir suprantama vidutiniam vartotojui atsižvelgiant į

draudiko elgesį nurodant mokėjimo dokumente draudimo įmokos sumokėjimo terminą. Kaip minėta, ginčo sutartyje draudimo laikotarpis apibrėžtas kaip „galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00:00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24:00 val.“ Taigi ši sąlyga suponuoja, kad draudimo apsaugos laikotarpio pradžia yra nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. Draudikas 2017 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo sąskaitoje Nr. BTA1210535 nurodė, kad ši draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2017 m. rugsėjo 10 d. Tai reiškia, kad draudimo įmoka gali būti sumokėta ir paskutinę termino dieną – 2017 m. rugsėjo 10 d. Jei minėtos sutarčių sąlygos būtų vertinamos kaip darni sutarties įsigaliojimo ir draudimo apsaugos laikotarpio pradžios sistemą sukurianti sąlyga, būtų galima daryti išvadą, kad draudimo sutartis įsigalioja ne nuo draudimo įmokos sumokėjimo konkrečios valandos, bet nuo tos dienos pradžios – 00.00 val. Iš draudiko procesinių dokumentų galima suprasti, kad draudikas draudimo sutarties įsigaliojimo momentą aiškina ne kaip draudimo įmokos sumokėjimo dieną, bet kaip tos dienos konkrečią valandą, tačiau toks aiškinimas prieštarauja paties draudiko elgesiui šios sutarties atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutinis vartotojas negali tikėtis, jog jam sumokėjus draudimo įmoką tą dieną, kaip nurodė draudikas, jam dar nebūtų taikoma draudimo apsauga, nors draudimo laikotarpio pradžia yra apibrėžta kaip pradedama skaičiuoti nuo 00.00 val.

45. Pirmiau išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad ginčo sutarties sąlyga „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“ nėra aiški ir suprantama, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti ją nesąžininga. Draudėjas (vartotojas) dėl savo turimos informacijos lygio ir patirties trūkumo yra silpnesnėje padėtyje nei draudimo srities profesionalas – draudikas (verslininkas). Akivaizdu, kad neaiškiai ir nesuprantamai apibrėžtos sutarties sąlygos leidžia draudikui manipuliuoti draudimo sutarties sąlygomis ir aiškinti vien tik sau palankia linkme atsižvelgiant į situaciją, o tai nėra sąžininga vartotojo kaip silpnesnės šalies atžvilgiu.

46. CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228 4

straipsnio 6 dalis nurodo, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228 4

straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

47. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą aiškinti vartotojo naudai ir netaikyti nesąžiningos ginčo sutarties sąlygos.

48. Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje. Šis materialiosios teisės pažeidimas yra pagrindas tenkinti ieškovės kasacinį skundą ir panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą, paliekant galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

50. Patenkinus ieškinio reikalavimą, ieškovei turėtų būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

51. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, tačiau, patenkinus ieškinio reikalavimą, šis žyminis mokestis iš ieškovės atsakovui nepriteistinas.

52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės kasacinis skundas patenkintas, šis žyminis mokestis priteistinas valstybei iš atsakovo.

53. Ieškovė duomenų dėl patirtų atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme nepateikė.

54. Konstatavus, kad ieškovės ieškinys tenkintinas, atsakovo kasacinio proceso metu teiktas prašymas dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės atmestinas.

55. Kasacinis teismas patyrė 10,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo „AAS BTA Baltic Insurance Company“ (j.  a. k. 300665654) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio ir 10,61 Eur (dešimt Eur 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.  a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07199 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-156-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11585-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.11.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. B. ir S. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovams V.  B., S. B., T. B. dėl iškeldinimo iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties kvalifikavimą, nutraukimą ir nuomininko iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) prašė atsakovą V. B. iškeldinti iš gyvenamosios patalpos bute (duomenys neskelbtini), žymėjimas I-5, I-4, I-3, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; atsakovę S. B. iškeldinti iš gyvenamosios patalpos bute (duomenys neskelbtini), žymėjimas II-2, II-1; atsakovą T. B. iškeldinti iš pastato – sandėlio (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovė ir atsakovas V. B. 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. NS-88/09, kuria ieškovė perdavė atsakovui laikinai naudotis tarnybine gyvenamąja patalpa tarnybiniame bute (duomenys neskelbtini), priklausančia Lietuvos Respublikai. Sutarties 5 punkte nurodyta, jog nuomos terminas nustatomas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. Atsakovui nuomojamos patalpos perduotos 2009 m. gruodžio 31 d.

4. Atsakovas V. B. dirbo ieškovei (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. spalio 14 d., todėl, atsižvelgiant į darbo (tarnybos) pobūdį, su juo buvo sudaryta nuomos sutartis. Nuo 2013 m. spalio 2 d. darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta, tačiau 2013 m. spalio 2 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Savanoriškos veiklos sutartis.

5. 2009 m. gruodžio 30 d. ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. V-171 „Dėl gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), priskyrimo prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų, ieškovės valdomų patikėjimo teise, buvo priskirtos gyvenamosios patalpos adresu: (duomenys neskelbtini), 51,47 kv. m ploto. 2013 m. spalio 3 d. ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. V-114 Direkcijos savanoriui V. B. nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 2 d. išnuomotos tarnybinės patalpos tarnybiniame bute, 24,95 kv. m. ploto, susidedančios iš vieno gyvenamojo kambario (II-2) ir vienos virtuvės (II-1), adresu: (duomenys neskelbtini).

6. 2013 m. spalio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytas Susitarimas dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, sudarytos 2009 m. gruodžio 31 d., pakeitimo, kuriuo nuomos sutarties 5 punktas išdėstytas nauja redakcija nustatant, jog nuomos sutarties terminas – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 2 d.

7. Neringos savivaldybės administracija pateikė pažymą, jog (duomenys neskelbtini) nuo 1973 m. vasario 16 d. deklaruota atsakovų V. B. ir S. B., o nuo 2000 m. lapkričio 3 d. – atsakovo T. B. gyvenamoji vieta.

8. Ieškovė, patikrinusi ginčo patalpas, nustatė, jog jose atsakovas V. B. nebegyvena ir patalpomis naudojasi jo sutuoktinė, su kuria nuomos sutartis nesudaryta. Be to, atsakovas taip pat naudojasi ieškovės valdomu pastatu – sandėliu, dėl šio turto nuomos sutartis taip pat nėra sudaryta.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.10. Teismas konstatavo, kad atsakovui V. B. gyvenamoji patalpa buvo suteikta, kadangi jis dirbo (duomenys

neskelbtini). Nustatyta, kad atsakovas V. B. ginčo gyvenamosiose patalpose gyvena ir jomis naudojasi nuo 1972 m. Šiomis patalpomis žodiniu susitarimu leista naudotis ir atsakovei S. B., ji ten gyvena iki šiol. Be to, įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje buvo nustatyta aplinkybė, jog atsakovas gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini) naudojasi teisėtai.

11. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs bylos duomenis, jog pagalbinio ūkio paskirties statinys (sandėlis) yra priklausinys, skirtas pagrindiniam daiktui – butui gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) aptarnauti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai šiuo statiniu naudojasi neteisėtai. Atsakovai V. B. ir S. B. kitos gyvenamosios patalpos neturi. Atsakovai už nuomojamas patalpas moka nuomos mokestį, atsakovas V. B. yra įgijęs teisę į senatvės pensiją, atsakovei S. B. neterminuotai yra nustatytas vidutinis spec. poreikių lygis, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog atsakovai priklauso socialiai pažeidžiamų asmenų grupei. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovų iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų šios bylos kontekste neatitiktų proporcingumo principo, būtino taikant griežčiausią teisinę priemonę – iškeldinimą, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, siekiamo tikslo veiksmingai naudoti valstybės turtą. Pažymėta, kad ieškovės ieškinio tenkinimas iš esmės paneigtų atsakovų teisę į būstą, su kuriuo atsakovus sieja tęstinis ir ilgalaikis ryšys ir kuris yra vienintelė atsakovų gyvenamoji vieta.

12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti.

13. Kolegija nesutiko su argumentais, jog tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai tarp šalių yra atsiradę nuo 1972 metų ir tai pagrindžia Klaipėdos apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3153-255/2008 nustatyti faktai, kurie šioje byloje laikytini prejudiciniais. Prejudicine laikytoje byloje konstatuota, kad tarp ieškovės ir atsakovo pagal žodinį susitarimą susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, kuriuos patvirtina atsakovo šeimos gyvenimas nuo 1972 m. bei gyvenamosios vietos deklaracija ginčo bute, o ne tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai.

14. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Miškų ūkio ministerijos Kuršių nerijos urėdija su 35 etatiniais vienetais ir 1997 metų valstybinio biudžeto asignavimais, lėšomis bei turtu prie ieškovės buvo prijungta 1997 metais, o ieškovė, kaip juridinis asmuo, įregistruota 1997 m. rugsėjo 29 d., ji Kuršių nerijos urėdijos perdavimo dokumentuose nėra nurodyta kaip visų Kuršių nerijos urėdijos teisių ir pareigų (įsipareigojimų) perėmėja, tai sudaro pagrindą pripažinti, kad ji neperėmė Miškų ūkio ministerijos Kuršių nerijos urėdijos įsipareigojimų atsakovui V. B. Byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad tik 1997 m. vasario 1 d. ieškovė su atsakovu V. B. sudarė darbo sutartį ir 2009 m. gruodžio 31 d. – tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

15. Kolegija sprendė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovų susiklostė 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu ir pasibaigė nutrūkus ieškovės ir atsakovo V. B. darbo santykiams bei 2015 m. spalio 2 d. pasibaigus nuomos sutarties terminui.

16. Pasibaigus nuomos sutarties terminui ir nuomotojui nepageidaujant pratęsti nuomos sutarties bei reikalaujant išsikelti, pasibaigus darbo santykiams, nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo išsikelti iš gyvenamosios patalpos. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog atsakovai tinkamai vykdė sutarties sąlygas, t. y. mokėjo mokesčius ir išlaikė nuomojamą turtą, nesudaro pagrindo riboti ieškovės diskreciją spręsti dėl nuomos sutarties pratęsimo galimybės.

17. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. B. gyvenamosiomis patalpomis, plane pažymėtomis I-4, I-3, tačiau pagal sudarytą tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį jam buvo leista naudotis tik patalpomis, pažymėtomis II-1 ir II-2. Dėl to laikoma, kad atsakovai šiomis patalpomis naudojasi neteisėtai ir neturėdami tam teisinio pagrindo. Be to, su atsakovais S. B. ir T. B. atskiros gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys per visą laikotarpį sudarytos nebuvo.

18. Nagrinėjamu atveju kolegija sprendė, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog, teismui nusprendus iškeldinti atsakovus, bus pažeisti jų interesai. Pažymėta, kad atsakovų sūnus T. B. yra pilnametis, (duomenys neskelbtini) jis negyvena, atvyksta tik vasarą ir savaitgaliais ir nakvoja sandėliuke. Kadangi pagal byloje esančius duomenis matyti, kad sandėliukas yra naudojamas ne pagal tiesioginę paskirtį, jis yra pritaikytas gyventi, todėl ieškinio dalis dėl atsakovo T.  B. iškeldinimo iš pastato – sandėlio tenkinta.

19. Kolegija nustatė, kad ginčo patalpos yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir pastatui suteiktas kultūros paveldo statusas, todėl spręsta, jog atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad, pasibaigus darbo santykiams, nutrūksta ir tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Šią aplinkybę supranta ir atsakovas V. B., tą pats patvirtino rašte ieškovei prašydamas sudaryti nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovų iškeldinimas iš valstybei priklausančio būsto nepažeidžia jų teisės į būstą, kadangi ginčijamo būsto statusas nėra socialinis būstas ir iškeldinimu nepaneigiama atsakovų teisė į socialinį būstą. Svarbia aplinkybe laikyta ir tai, kad atsakovas po tėvų mirties pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir liko gyventi valstybei priklausančiame bute. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. B. patalpose negyvena. Laikyta, kad atsakovų iškeldinimas šiuo atveju nepažeidžia jų teisių ir teisėtų interesų, jų iškeldinimas nelaikytinas neproporcingu ir viešojo intereso gynimo atžvilgiu. Kolegija sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą atidėti trims mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu atsakovai V. B. ir S. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Iš suteiktų patalpų galima atsakovus iškeldinti tik suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas, nes gyvenamųjų patalpų suteikimo ir nuomos sutarčių sudarymo metu 1972 m. galioję 1964 m. Civilinis kodeksas, vėliau – 1983 m. Butų

kodeksas atsakovams kaip nuomininkams užtikrino teisę gyventi nuomojamose patalpose ir nutraukus darbo sutartį, taip pat teisę gauti gyvenamąsias patalpas, kai nuomininkus siekiama iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų. Byloje nustatyta, kad atsakovams gyvenamosios patalpos gyvenamajame name yra suteiktos nuomos teise nuo 1972 m., o 1973 m. vasario 16 d. jie čia deklaravo savo gyvenamąją vietą. Aplinkybė, kada atsakovams buvo suteiktos gyvenamosios patalpos, naudojimosi patalpomis aplinkybės yra svarbios šio ginčo nagrinėjimo kontekste, nes jos sudaro pagrindą spręsti, ar atsakovai teises į gyvenamąjį būstą yra išlaikę ir tos teisės turi būti ginamos. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovams gyvenamosios patalpos buvo suteiktos galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, vėliau – 1983 m. Butų kodeksui, o pagal 2001 m. CK 1.7 straipsnio 2 dalį civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, teisinis ginčas turėjo būti sprendžiamas taikant materialiosios teisės normas, galiojusias materialinio teisinio santykio atsiradimo metu. Nors nei ieškovė, nei atsakovai negalėjo pateikti rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ginčo patalpų suteikimą, 2008 m. spalio 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendime Nr. 2-3153-255/2008 konstatuota, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, atsakovas V. B. dirbo (duomenys neskelbtini), todėl patalpos buvo suteiktos gyventi darbo laikotarpiui. Gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai nuo 1972 m. per visą laikotarpį iki šiol nebuvo nutrūkę ar kitaip pasibaigę. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakovai yra įgiję teisę būti iškeldinti iš gyvenamosios patalpos tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Ieškovė neprašė nutraukti nuomos sutarties su atsakovais, todėl nenutraukus nuomos sutarties nebuvo pagrindo atsakovų iškeldinti, net ir tuo atveju, jeigu ieškovė siūlytų kitas gyvenamąsias patalpas. Pažymėta, kad atsakovai tinkamai vykdo nuomos sutarties sąlygas ir jų nepažeidžia, laiku moka nuompinigius.

20.2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netikrino, ar teisiškai pagrįsti ieškovės argumentai, jog atsakovė S.  B. neturi jokių teisių į ginčo patalpas. Nors atsakovai V. B. ir S. B. yra išsituokę, atsakovės S. B. teisė į ginčo patalpas turi būti ginama, nes, pagal 1983 m. Butų kodekso 54 straipsnio 4 dalį, net jeigu šiame straipsnyje nurodyti piliečiai nustoja būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvena nuomojamoje patalpoje, jie turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai, todėl tiek V. B., tiek S. B. teisėtu pagrindu naudojasi ginčo patalpomis ir juos iškeldinti iš šių patalpų, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, yra neteisėta. Atsakovė S. B. tuo pačiu pagrindu iš ginčo patalpų negalėjo būti iškeldinta, nes nors ji 2009 m. tarnybinių patalpų nuomos sutarties su ieškove nebuvo sudariusi, jos atžvilgiu turėjo būti taikomos 1964 m. redakcijos Civilinis kodekso ir galiojusio Butų kodekso nuostatos, kiek jos įtvirtino atsakovės teisę naudotis suteiktomis gyvenamosiomis patalpomis. Nuomotos patalpos nėra įregistruotos kaip tarnybinės patalpos, todėl jau vien dėl to jos negalėjo būti laikomos tarnybinėmis patalpomis. Po 2015 m. spalio 2 d. atsakovams toliau naudojantis ginčo patalpomis ir ieškovei tam neprieštaraujant, ginčo nuomos teisiniai santykiai tapo neterminuoti.

20.3. Teisingai nagrinėjant ginčą būtina vertinti, o ne ignoruoti atsakovų teisės į būsto neliečiamumą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktiką, kad nebūtų nepagrįstai nuspręsta atsakovus iškeldinti iš ginčo patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos. Atsakovai ginčo patalpose gyvena 45 metus, dėl jų tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa šis ginčo butas gali ir turi būti laikomas būstu pagal Konvencijos 8 straipsnį. Patalpos gautos dėl atsakovo darbo pas ieškovę, nuomos santykiai nebuvo nutrūkę, šį būstą atsakovai neabejotinai laiko savo namais, nes kito gyvenamojo būsto neturi. Tokiu atveju pagal EŽTT praktikoje nustatytus standartus būtina vertinti, ar atsakovės teisės į būstą neliečiamybės gerbimo ribojimas atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir būtinas demokratinėje visuomenėje. Pažymėta, kad daug asmenų gyvena saugomose teritorijose bei kultūros paveldo objektuose, tačiau niekas šių asmenų iš tokių teritorijų ar patalpų neiškeldina, apeliacinės instancijos teismo teiginiai apie viešojo intereso svarbą yra deklaratyvūs, niekaip nesusiję su šiuo atveju (byloje nepateikti duomenys ir jos nagrinėjimo metu nesiaiškinta, ar, neiškeldinus atsakovų, būtų negalima užtikrinti saugomos teritorijos statuso, išsaugoti kultūros paveldą, konstatavus, jog bus galima, nebūtų pagrindo taip ginti viešąjį interesą, jog atsakovus reikėtų iškeldinti). Konstatavus, jog nutrūkus darbo santykiams su ieškove atsakovai turi atlaisvinti nuomojamą patalpą, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog atsakovai yra senyvo amžiaus, pensininkai, neįgalūs, silpnos sveikatos, gaunantys minimaliam darbo užmokesčiui prilygstančią senatvės pensiją, todėl neabejotinai negali pasirūpinti kita gyvenamąja patalpa, o kitų patalpų neturi.

21. Ieškovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir byloje pateiktą rašytinę medžiagą, pagrįstai sprendė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovų susiklostė 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu ir pasibaigė pasibaigus jos ir V.  B. darbo santykiams ir 2015 m. spalio 2 d. pasibaigus nuomos sutarties terminui. Dėl to šiems nuomos teisiniams santykiams

1964 m. redakcijos CK ir galiojusio Butų kodekso normos netaikomos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo V. B. teisiniai santykiai atsirado ieškovei ir atsakovui sudarius darbo sutartį 1997 m. vasario 1 d., o ne 1972 metais, todėl pagrįstai taikytos CK, patvirtinto 2000 m. liepos 18 d., nuostatos.

21.2. Pažymėta, kad fizinių asmenų aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis ieškovės funkcijose nenurodytas ir prieštarautų jos steigimo tikslams bei vykdomoms funkcijoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2013 yra pažymėjęs, kad Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkte įtvirtinta garantija, t. y. iškeldinama suteikiant kitą gyvenamąją patalpą asmenims, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbusiems įstaigoje, galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo suteiktos Butų kodekse nustatytais pagrindais ir tvarka. Nustačius, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos suteiktos ne pagal Butų kodekso nuostatas, šios kodekse nustatytos garantijos negali būti taikomos, nes to neįtvirtina teisės aktai. Teismų praktikoje pasisakant dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo nuomininkui yra išaiškinta, kad jei šalių sutartyje nereglamentuojamos nuomininko teisės ar garantijos dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo iškeldinimo atveju, tai turi būti taikomos iškeldinimo metu galiojančios ir šalių santykiams taikytinos įstatymų nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2010).

21.3. Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3153-255/2008 nenustatė šioje byloje reikšmingo fakto, jog nuo 1972 m. tarp šalių buvo sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagrindžianti, kad ieškovės ir atsakovų tarnybinių patalpų nuomos teisiniai santykiai atsirado nuo 1972 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytoje byloje buvo nustatytas tik faktas, jog tarp šalių buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, tačiau ne tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties buvimo faktas.

21.4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai, pasibaigus darbo santykiams, negali automatiškai tapti šios patalpos nuomininkais, nes gyvenamosios patalpos statusas – tarnybinė gyvenamoji patalpa – nesikeičia. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad, nutrūkus atsakovo V. B. darbo santykiams su ieškove, pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai, baigėsi ir tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 12.4 punkte įtvirtinta, kad nuomos sutartis pasibaigia CK 6.618 straipsnyje (nutrūkus darbo santykiams tarp nuomininko ir nuomotojo), 6.619 straipsnyje, 6.6120 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėta, kad atsakovas V. B. naudojosi gyvenamosiomis patalpomis, plane pažymėtomis I-4, I-3, tačiau pagal sudarytą tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį jam išnuomotos tik patalpos, pažymėtos II-l ir II-2, todėl pagrįstai laikyta, kad pirmiau nurodytomis patalpomis naudotasi neteisėtai.

21.5. Pagal tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį reglamentavimą, t. y. jų suteikimo (suteikiamos dėl darbo (tarnybos) pobūdžio) ir nuomos sutarties pasibaigimo (sutartis pasibaigia, kai išnyksta įstatymo nustatytos sąlygos į tarnybines gyvenamąsias patalpas) teisinius ypatumus, nuomininko, kuriam dėl darbo (tarnybos) buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, šeimos nariai savarankiškų teisių į tarnybinę gyvenamąją patalpą neįgyja ir, įstatymo nustatyta tvarka pasibaigus tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, nuomininko sutuoktinis, kiti šeimos nariai negali reikalauti perkelti jiems nuomininko teisių į tarnybinę gyvenamąją patalpą.

21.6. Pažymėta, kad ginčo patalpų pripažinimo būstu klausimas byloje nebuvo keliamas. Šalių sudaryta sutartis dėl tarnybinių patalpų nuomos nebuvo valstybės ar savivaldybės vykdomos socialinės politikos dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis sutartis. Dėl to CK 6.610 straipsnio nuostatos šiai sutarčiai netaikytinos. Be to, aplinkybė, jog atsakovai tinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, t. y. mokėjo mokesčius ir išlaikė nuomojamą turtą, nesudaro pagrindo atsirasti atsakovų teisėms ir lūkesčiams dėl nuomojamo būsto. Pažymėta, kad ginčo patalpos yra Lietuvos valstybės nuosavybė, kurią ieškovė valdo patikėjimo teise ir ši teisė taip pat gali ir turi būti ginama. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei EŽTT praktika, konstatavo, kad turi būti nustatyta šalių (patalpas užimančių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad pats patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių. Valstybės galimybė Kuršių neriją, kaip kultūrinę vertybę, padaryti prieinamą visuomenei, užtikrinti tinkamą jos išsaugojimą, priežiūrą ir dėl to atsakovų teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtais ir būtinais visuomenės interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl naudojimosi ginčo patalpomis santykių teisinio kvalifikavimo

22. Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nustatyti, kokios materialiosios teisės normos jiems taikytinos. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus,  t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 16 punktas).

23. Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, byloje pateiktu 2009 m. gruodžio 30 d. ieškovės direktoriaus įsakymu, kuriuo prie tarnybinių patalpų priskirtos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir iš kurio turinio matyti, jog nurodomas tarnybinių patalpų plotas yra didesnis, nei procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodo išnuomojusi atsakovui V. B., taip pat Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3153-255/2008, kuriuo nustatyta, jog tarp ieškovės ir atsakovo V. B. žodinio susitarimo pagrindu susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, atsakovas ginčo bute (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1972 metų, atsakovas ir jo šeima savavališkai patalpų neužėmė, sprendė, kad ginčo patalpos,  t. y. tiek esančios namo pirmajame aukšte, kurios plane pažymėtos I-4, I-3, tiek ir esančios mansardoje, plane pažymėtos indeksais II-1 ir II-2, atsakovui V. B. buvo suteiktos dėl darbo santykių ir jomis atsakovas bei jo šeimos nariai naudojosi teisėtai nuo 1972 metų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovo V. B. susiklostė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu. Įvertinęs tai, kad atsakovas V. B. naudojosi gyvenamosiomis patalpomis, plane pažymėtomis I-4, I-3, tačiau pagal sudarytą tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį jam buvo leista naudotis tik patalpomis, pažymėtomis II-1 ir II-2, o duomenų, jog ieškovė būtų sudariusi nuomos sutartį su atsakovais dėl patalpų, pažymėtų plane I-4 ir I-3, nuomos byloje nėra, be to, 2017 m. kovo 7 d. išvadoje dėl faktinių aplinkybių konstatavimo nurodoma, kad atsakovai patalpomis I-4 ir I-3 naudojasi neteisėtai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovai šiomis patalpomis naudojasi neteisėtai ir neturėdami tam teisinio pagrindo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog atsakovai šiomis patalpomis naudojasi neteisėtai ir neturėdami tam teisinio pagrindo, apskritai nevertinęs pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių pagrindu buvo prieita prie priešingos išvados.

25. Pažymėtina, kad iš byloje pateikto 2009 m. gruodžio 30 d. ieškovės direktoriaus įsakymo turinio matyti, kad prie tarnybinių patalpų priskirtos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra 51,47 kv. m ploto, kas atitinka gyvenamųjų patalpų, plane pažymėtų I-4, I-3, kuriomis naudojasi atsakovas V. B., ir gyvenamųjų patalpų, plane pažymėtų II-1 ir II-2, kuriomis naudojasi atsakovė S. B., bendrą plotą. Byloje nustatyta, kad atsakovai mokėjo mokesčius ir išlaikė nuomojamą turtą, o pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė S. B. paaiškino, jog už patalpas, esančias mansardoje, kuriomis ji naudojasi, mokesčius moka ji, o už patalpas, esančias pirmame namo aukšte, plane pažymėtas I-4, I-3, kuriomis naudojasi V. B., moka jis. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta ir tai, kad S. B. paaiškino, jog patalpų, kuriomis naudojasi V. B., adresas yra (duomenys neskelbtini), o jos naudojama mansarda atsiskaitymo dokumentuose žymima „1-3“.

26. Iš byloje pateiktos 2009 m. gruodžio 31 d. tarp ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ir atsakovo V. B. sudarytos Tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties matyti, kad atsakovui laikinai perduotos valdyti ir naudotis tarnybinės patalpos tarnybiniame bute, (duomenys neskelbtini), 1865 metų statybos, susidedančios iš vieno

gyvenamojo kambario (II-2) ir vienos virtuvės (II-1), esančios (duomenys neskelbtini), yra 24,95 kv. m ploto. Tai, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), susideda iš vieno gyvenamojo kambario (II-2) ir vienos virtuvės (II-1), jų bendras plotas yra 24,95 kv. m, matyti ir iš byloje pateiktos 2017 m. kovo 7 d. išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo.

27. Įvertinusi šios nutarties 25–26 punktuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad byloje pateikti duomenys apie patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sudėtį yra prieštaringi, todėl, nenustačius patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sudėties, nėra galimybės įvertinti nagrinėjamoje byloje prejudiciniu laikytiną Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3153-255/2008 nustatytą faktą, jog tarp ieškovės ir atsakovo V. B. žodinio susitarimo pagrindu susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, atsakovas ginčo bute (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1972 metų, atsakovas ir jo šeima savavališkai patalpų neužėmė, o šis faktas reikšmingas kvalifikuojant naudojimosi ginčo patalpomis teisinius santykius, o taip pat sudaro prielaidas teisingam bylos išnagrinėjimui.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu būtų nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3153-255/2008 nurodytas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sudaro tiek gyvenamosios patalpos, plane pažymėtos I-4, I-3, kuriomis naudojasi atsakovas V. B., tiek ir gyvenamosios patalpos, plane pažymėtos II-1 ir II-2, kuriomis naudojasi atsakovė S. B., būtų pagrindas daryti išvadą, kad byloje pateiktu 2009 m. gruodžio 30 d. ieškovės direktoriaus įsakymu prie tarnybinių patalpų, pažeidžiant CK 6.618 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyviąją normą, nustatančią, kad valstybės valdžios ar valdymo institucijos, savivaldybės tarybos, juridiniai asmenys prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiria tik patuštintas jiems nuosavybės (patikėjimo) teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, buvo priskirtos gyvenamosios patalpos, kuriomis naudojosi atsakovas V. B. ir atsakovė S. B., o ieškovės ir atsakovo V. B. 2009 m. gruodžio 31 d. sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi ieškovui V. B. buvo išnuomotos susiklosčiusių faktinių gyvenamosios patalpos nuomos santykių pagrindu teisėtai S.  B. naudojamos patalpos, todėl jų perduoti atsakovui V. B. byloje pateiktu 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytu valstybės materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktu faktiškai nebuvo įmanoma. Tai reikštų, kad minėta ieškovės ir atsakovo V. B. sudaryta tarnybinės patalpos nuomos sutartis bei valstybės materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktas negalėjo turėti įtakos atsakovo V. B. ir atsakovės S. B. naudojimosi ginčo patalpomis susiklosčiusių faktinių gyvenamosios patalpos nuomos santykių pagrindu teisėtumui.

29. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nustatant patalpų, dėl kurių naudojimosi teisėtumo susiklosčiusių faktinių gyvenamosios patalpos nuomos santykių pagrindu sprendė Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3153-255/2008, esančių (duomenys neskelbtini), sudėtį svarbūs yra, inter alia (be kita ko) atsiskaitymo už patalpas, kuriomis naudojasi atsakovas V. B. ir atsakovė S. B., dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovė, priimdama iš atsakovų iš gyvenamųjų patalpų nuomos santykių kylančių pareigų vykdymą, pripažino atsakovų teisę nuomoti konkrečias gyvenamąsias patalpas. Šie įrodymai svarbūs sprendžiant ir dėl iš Konvencijos 8 straipsnio kylančios atsakovų teisės į būsto neliečiamybę.

Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106 ir kt.).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę).

32. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., 2004  m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).

33. Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, namui, (duomenys neskelbtini), nustatyta gyvenamoji paskirtis. Atsakovai V. B. ir atsakovė S. B. name, kuriame yra ginčo patalpos, gyvena ilgą laiką, iš bylos duomenų matyti, kad šios patalpos buvo suteiktos atsakovui V. B. 1972 metais, nuo 1973 m. vasario 16 d. atsakovai yra deklaravę savo gyvenamąsias vietas (duomenys neskelbtini), todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovų pakankamą ir tęstinį ryšį su patalpomis, esančiomis gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, sprendžia, kad konstatavus atsakovų pakankamą ir tęstinį ryšį su ginčo patalpomis, esančiomis gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), yra pakankamas pagrindas pripažinti šias patalpas atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentą, kad byloje nepateikti duomenys ir jos nagrinėjimo metu nesiaiškinta, ar, neiškeldinus atsakovų, būtų negalima užtikrinti saugomos teritorijos statuso, išsaugoti kultūros paveldą, o konstatavus, kad bus galima, nebūtų pagrindo taip ginti viešąjį interesą, kad atsakovus reikėtų iškeldinti, pažymi, jog ieškinio nagrinėjamoje byloje dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų pagrindas nebuvo poreikio užtikrinti saugomos teritorijos statusą, išsaugoti kultūros paveldą patenkinimas, ir apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl ieškovų iškeldinimo grindė tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasibaigimo faktu, bet ne poreikiu užtikrinti saugomos teritorijos statusą, išsaugoti kultūros paveldą, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

37. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino nenustatęs, neįvertinęs šios nutarties 27 ir 29 punktuose nurodytų aplinkybių, kurių nustatymas būtinas bylai teisingai išnagrinėti, atsižvelgdama į tai, kad kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo yra pateikęs tik atsakovas V. B. ir atsakovė S. B., sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinio teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir priimtas naujas sprendimas atsakovą V. B. iškeldinti iš gyvenamosios patalpos – buto, (duomenys neskelbtini), žymėjimas I-5, I-4, I-3, atsakovę S. B. iškeldinti iš gyvenamosios patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), žymėjimas II-2, II-1, atsakovų V. B. ir S. B. iškeldinimą su visais jiems priklausančiais daiktais iš minėto turto atidėti 3 (trijų) mėnesių terminui, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei priteisti valstybei iš atsakovų V. B. ir S. B. lygiomis dalimis po 75 Eur žyminio mokesčio valstybei, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo dalis ir priimtas naujas sprendimas atsakovą V. B. iškeldinti iš gyvenamosios patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), žymėjimas I-5, I-4, I-3, atsakovę S. B.

iškeldinti iš gyvenamosios patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), žymėjimas II-2, II-1, atsakovų V. B. ir S. B. iškeldinimą su visais jiems priklausančiais daiktais iš minėto turto atidėti 3 (trijų) mėnesių terminui, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei priteisti valstybei iš atsakovų V. B. ir S. B. lygiomis dalimis po 75 Eur žyminio mokesčio valstybei, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07208 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-111-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01262-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1; 3.2.4.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tetirvinai“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Soliris“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, reglamentuojančio draudiko, sumokėjusio draudimo išmoką, teisę reikalauti sumokėtų dėl padarytos žalos sumų grąžinimo iš atsakingo už žalą padariusio asmens tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo pasišalino iš įvykio vietos, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taikymo ir aiškinimo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės UAB „Tetirvinai“ 11 760,91 Eur turtinės žalos atlyginimo regreso tvarka.

3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. lapkričio 10 d. atsakovės darbuotojas trečiasis asmuo V. M., vairuodamas traktorių „Fendt Favorit 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su tempiamu srutovežiu „Houle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Pasvalio r. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr.  (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. G. Traktoriaus vairuotojas girdėjo transporto priemonių susidūrimo momentą, tačiau pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovė atsakovei, nukentėjusiesiems, „Sodrai“ ir Valstybinei ligonių kasai išmokėjo 11 760,91 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl įgijo reikalavimo teisę į traktorininko darbdavę – atsakovę.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Panevėžio apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 11 760,91 Eur draudimo išmoką.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Soliris“ 2016 m. kovo 7 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – ir Draudimo sutartis), kuria nuo 2016 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. balandžio 2 d. buvo apdrausta traktoriaus „Fendt Favorit 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2002 m. sausio 2 d. panaudos sutartimi (toliau – ir Sutartis) UAB „Soliris“ šį traktorių perdavė nemokamai ir neterminuotai naudotis atsakovei. Sutarties 5 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui ir padarius žalą tretiesiems asmenims, jiems žalą atlygina UAB „Tetirvinai“. Atsakovės darbuotojas V. M., darbo metu vairuodamas šį traktorių, 2016 m. lapkričio 10 d. Pasvalio r. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. G. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu V. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje nustatytą nusikaltimą. Eismo įvykio metu traktoriaus valdytoja buvo UAB „Tetirvinai“. Ieškovė UAB „Tetirvinai“, Valstybinei ligonių kasai, „Sodrai“, nukentėjusiems A. G., J. G., S. G. išmokėjo 11 760,91 Eur turtinės žalos atlyginimą.

6. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-1001–2017 nustatyta, kad V. M., vairuodamas traktorių „Fend Favorit T 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tempdamas srutovežį „Houle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 15 punktų reikalavimus: traktoriumi tempė techniškai netvarkingą srutovežį, neįsitikino, kad jo kairysis srutų išleidimo vamzdis yra užfiksuotas, taip užtverdamas priešpriešinę eismo juostą ir sudarydamas kliūtį šia eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms, todėl srutų išleidimo vamzdis kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojančio automobilio „Mercedes Benz“, vairuojamo D. G., stogą, jį nuplėšė ir nevaldomas automobilis nuvažiavo nuo kelio į kairę pusę. Dėl šių priežasčių įvyko eismo įvykis, jo metu D. G. dėl patirtos galvos traumos mirė. V. M. neatsargi kaltė pasireiškė tuo, kad jis nenumatė, jog kairysis vamzdis nesusilenks ir sudarys kliūtį priešpriešiais važiuojantiems automobiliams, nepatikrino vamzdžio, nors turėjo ir galėjo tai padaryti. Taigi, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. M. nesuprato, kad tempė srutovežį su išskleistu vamzdžiu, todėl sukėlė eismo įvykį. Baudžiamajame procese nebuvo tirta ir nustatyta, kaip V. M. išvyko iš eismo įvykio vietos, todėl jo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimui išspręsti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu nustatytos aplinkybės šiuo atveju neturi prejudicinės galios. V. M. nebuvo traukiamas ir administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kuris gali būti padaromas tik tyčia, tai reiškia, kad policijos pareigūnai V. M. veiksmų nevertino kaip tyčinių.

7. Teismas vertino V. M. parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje jis nurodė, kad, įvykio metu prasilenkdamas su automobiliu, išgirdo kažkokį nežymų trekštelėjimą, nesuprato, kas tai buvo, per šoninį galinio vaizdo veidrodėlį pasižiūrėjo atgal, tačiau buvo tamsu, jis pamatė tik nuvažiuojančio automobilio galines šviesas, pamanė, kad nieko neįvyko. Baudžiamosios bylos teismo posėdyje V. M. parodė, kad transporto priemonių susidūrimo nejautė, bet kai po eismo įvykio jam pasakė, kad jis kliudė kitą automobilį, prisiminė, kad važiuojant buvo kažkoks trekštelėjimas. Jis neišlipo pažiūrėti, kas įvyko. Todėl teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio metu V. M. pajuto momentą, kurį pats įvardijo kaip trekštelėjimą, kai jo vairuojamu traktoriumi tempto srutovežio vamzdis kliudė nukentėjusiojo automobilį.

8. Teismas nustatė, kad traktoriaus, kurį vairavo V. M., kabinoje yra tam tikras triukšmo lygis, tačiau, kad ir koks buvo šis triukšmas, vairuotojas girdėjo išorėje įvykusio susidūrimo garsą. Tai, kad transporto priemonių susidūrimą jautė ir girdėjo ne tik traktorių vairavęs V. M., bet ir kiti įvykio dalyviai, patvirtina kartu su D. G. važiavusio sūnaus J. G. parodymai. Šis asmuo teigė, kad, tėvo vairuojamam automobiliui prasilenkus su traktoriumi, jis išgirdo smūgio į jų automobilį garsą ir suprato, kad smūgis galėjo būti į priekinį automobilio stiklą. Įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, o dideli žuvusio asmens automobilio apgadinimai, toli išbarstytos srutovežio detalės leidžia spręsti,

kad transporto priemonių susidūrimas buvo stiprus, todėl įvykio dalyviai girdėjo metalinių dalių kontakto ir dūžtančio stiklo garsus.

9. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus faktus, sprendė, kad V. M. atsiliepime nurodytos aplinkybės, t. y. tamsus įvykio paros metas, automobilio kliudymas ne pačiu traktoriumi, o srutovežio vamzdžiu, transporto priemonių masių skirtumas, nebuvo kliūtis jam suprasti tai, kas įvyko kelyje. V. M. eismo įvykio metu suvokė susidariusią situaciją – tai, kad jo vairuojama transporto priemonė kliudė kitą transporto priemonę, tačiau jis apsiribojo tik pažvelgdamas į galinį veidrodėlį ir nesustojo, kad įsitikintų, ar susidūrimo metu nesužaloti kitoje transporto priemonėje esantys žmonės, ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos, apie įvykį nepranešęs policijai.

10. V. M. nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek nagrinėjamu atveju buvo būtina. Jis, neiškviesdamas policijos, pažeidė KET 219.4 punkto reikalavimus, todėl jo neatsargus pasišalinimas iš eismo įvykio vietos atsakingam už žalos padarymą asmeniui sukelia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. V. M. eismo įvykio metu dirbo UAB „Tetirvinai“ traktorininku ir atliko darbines funkcijas. Darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalis).

11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens V. M. apeliacinius skundus, 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovės ieškinį.

12. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, todėl byla buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

13. Kolegija sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens V. M. apeliacinių skundų teiginiais, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, jog V. M. pajuto ar turėjo pajusti, kad prasilenkdamas su automobiliu šį užkliudė ir padarė žalą kitai transporto priemonei. Tai, kad V. M. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, šiuo atveju turi įrodyti ieškovė. Nei V. M. vairuojamas traktorius, nei šio tempiamas srutovežis eismo įvykio metu neturėjo tiesioginio kontakto su nukentėjusio D.  G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“ – šį kliudė srutovežio gale esantis ne iki galo užsilenkęs srutų išlaistymo vamzdis (storis 15 cm, ilgis apie 6 m) ir srutų paskirstymo antgalis. 2016 m. lapkričio 20 d. srutovežio apžiūros protokole užfiksuota, kad srutovežio statinės ilgis – 12 m, bendras jo ilgis kartu su traktoriumi – 16,30 m, srutovežio korpuso plotis su ratais – 3 m. 2016 m. lapkričio 16 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad metalinis skirstytuvas, kuris eismo įvykio metu kliudė automobilį „Mercedes Benz“, yra 30 x 40 cm dydžio. Iš šių duomenų, daiktų apžiūros protokolų priedų – fotolentelių matyti, kad detalė, kuri eismo įvykio metu buvo nulaužta ir ja kliudytas automobilis, lyginant ją su bendra traktoriaus ir srutovežio sąstato mase ir gabaritais, yra labai nedidelė, nuo vairuotojo kabinos nutolusi toliau nei per visą srutovežio statinės ilgį, t. y. daugiau nei 12 m. Įvertinusi šiuos duomenis, eismo įvykio mechanizmą ir srutovežio apgadinimų mastą bei pobūdį, kolegija tikėtina laikė tai, kad vairuotojas galėjo nepajusti, jog kliudė kitą, priešinga kryptimi važiuojantį automobilį. Iš eismo įvykio apžiūros protokolų, transporto priemonių apžiūros protokolų matyti, kad V. M. vairuotas traktorius nebuvo apgadintas visai, o srutovežiui buvo deformuotas srutų išlaistymo vamzdis ir nėra srutų išlaistymo antgalio. Todėl kolegija padarė išvadą, kad priekaba, kurią vilko traktorius, buvo apgadinta nežymiai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad traktoriaus vairuotojas girdėjo ar turėjo girdėti metalinių dalių kontakto, dūžtančio stiklo garsus.

14. Tai, kad traktoriaus vairuotojas šiuo atveju nepajuto susidūrimo su kita transporto priemone, patvirtina baudžiamojoje byloje esantys jo nuoseklūs ir logiški paaiškinimai bei elgesys po eismo įvykio. Kolega nurodė, kad traktoriaus vairuotojo V. M. nesustojimo po eismo įvykio negalima vertinti kaip pasišalinimo pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą net ir dėl neatsargumo. Byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių kontaktas buvo pakankamai stiprus, jog traktoriaus vairuotojas privalėjo jį pajusti arba išgirsti (CPK 185 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir palikti

galioti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nukrypo nuo

kasacinio teismo praktikos. Minėtoje įstatymo straipsnio dalyje nepasisakoma dėl atsakingo už žalos padarymą asmens kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formų, taigi tokio asmens veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis,  t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vairuotojas galėjo nepajausti susidūrimo su priešinga eismo juosta važiavusia transporto priemone. Šiuo atveju svarbu tai, kad srutovežis, kurio metalinis skirstytuvas eismo įvykio metu kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojantį automobilį, buvo techniškai netvarkingas, todėl rūpestingas ir atidus žmogus turėjo ir galėjo suvokti, kad tai gali sukelti eismo įvykį. V.  M. turėjo būti taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Aiškinant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio matas turi būti taikomas plačiai. Byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad V. M. pajuto susidūrimą: jis išgirdo trekštelėjimą, kuris, jeigu būtų buvęs įprastas garsas važiuojant traktoriumi, nebūtų atkreipęs šio asmens dėmesio, pažiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlį ir pamatė mažiau nuvažiuojančių transporto priemonių, nei judėjo link jo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad net jei V. M. nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, jis turėjo ir galėjo tai suvokti.

15.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas sprendė techninius klausimus – vertino traktoriaus ir srutovežio sąstato technines ypatybes, tačiau tokie vertinimai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Kolegija teismo sprendimą, kuriuo pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, grindė tik subjektyviomis išvadomis, kurios neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, nes byloje nebuvo atliekami jokie papildomi veiksmai minėtoms aplinkybėms aiškintis. Teismas rėmėsi liudytojų, kurie buvo apklausti tik baudžiamajame procese, parodymais, nors CPK nuostatos to neleidžia. Apeliacinės instancijos teismas išvadas apie tai, kad V. M. nesuvokė eismo įvykio fakto, padarė tik iš apeliacinių skundų argumentų ir savo vertinimų, o ne iš byloje surinktų įrodymų visumos.

16. Atsakovė UAB „Tetirvinai“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ iš esmės nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad V. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo praktika yra nuosekli ir aiški.

16.2. V. M. objektyviai nesuvokė ir neturėjo suvokti, kad jis pateko į eismo įvykį – šią aplinkybę nustatė Panevėžio apygardos teismas. Eismo įvykis įvyko būtent dėl vamzdžio nesusilenkimo ir V. M. buvo įsitikinęs, kad transporto priemonės tarpusavyje nekontaktavo. Panevėžio apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. vairavo didelę transporto priemonę su gerai izoliuota kabina, dėl vairuojamos priemonės masės jis objektyviai negalėjo pajusti, kad tapo eismo įvykio dalyviu.

16.3. Ieškovės nurodytose civilinėse bylose Nr. 3K-3-108/2014 ir Nr. e3K-3-650-686/2015 nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. V. M. negalėjo suvokti, kad kliudė kitą transporto priemonę, dėl objektyvių aplinkybių: eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, transporto priemonių susidūrimas nebuvo tiesioginis (jo vairuojamas traktorius nebuvo apgadintas, o eismo įvykį sukėlė traktoriaus tempiamas srutovežis), transporto priemonių masė skyrėsi 16 kartų, traktoriaus kabina gerai izoliuota, traktorius nepakeitė važiavimo krypties po eismo įvykio. Policijos pažymoje konstatuota, kad V. M., nepajutęs smūgio, iš įvykio vietos nuvažiavo, o ne iš jos pasišalino.

16.4. Nors ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau skunde nėra jokių išsamių teisinių argumentų, kurie pagrįstų šiuos teiginius (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

17. Trečiasis asmuo UAB „Soliris“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybė yra fakto klausimas, nepriklausantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nenurodė nė vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, nuo kurios neva nukrypo apeliacinės instancijos teismas.

17.2. Pagal teismų praktiką bylose taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą būtina nustatyti, kad vairuotojas

suvokė, jog įvyko eismo įvykis (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-22-856/2011; kt.). Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad būtent ieškovas, reikšdamas reikalavimą grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalo įrodyti dviejų aplinkybių sutaptį: atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą ir faktą, kad transporto priemonę vairavęs asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos (Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-114-254/2016; kt.).

17.3. Ieškovė prašo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą taikyti plačiai, tačiau kasaciniame skunde nėra jokių išsamių teisinių argumentų, kurie galėtų pagrįsti tokį aiškinimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę išimtys turi būti aiškinamos siaurai, o TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir yra nustatytas baigtinis sąrašas išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo.

17.4. Kasacinio teismo praktika dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo yra nuosekli. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vairuotojas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra kaltas tik tuo atveju, jeigu suvokė (o ne turėjo ir galėjo suvokti) susidariusią situaciją. Byloje iš viso nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių neišsiskleidė kairysis srutų išleidimo vamzdis (jokia ekspertizė dėl to atlikta nebuvo).

17.5. Policijos pažymose, kuriomis grindžiamas ieškinys, konstatuota priešingai, t. y. kad V. M., nepajutęs smūgio, iš įvykio vietos nuvažiavo, o ne iš jos pasišalino. Pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybės nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, pvz., liudytojo Ž. L., kuris pirmasis pranešė V. M. apie jo galimai kliudytą automobilį ir kuris su juo nuvyko į įvykio vietą, parodymai. Pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybės nepatvirtina ir paties V. M. iš karto po įvykio duoti parodymai.

18. Trečiasis asmuo V. M. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Ieškovė, aiškindama atidaus ir rūpestingo asmens standartą, iš esmės vertina byloje esančius įrodymus ir jų kontekste kritiškai vertina skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas. Kasaciniame procese byloje surinkti įrodymai nevertinami, o sprendžiama, ar buvo pažeistos materialiosios ar proceso teisės normos ir ar buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė skunde vertina ne tik civilinėje byloje esančius duomenis, bet ir baudžiamojoje byloje teismo vertintas eismo įvykio aplinkybes, o tai nėra kasacinio skundo dalykas.

18.2. Kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-650-686/2015 šiuo atveju netinka, todėl negali būti esamu atveju taikoma ir aiškinama taip, kaip nurodoma kasaciniame skunde. Minimoje kasacinio teismo nutartyje buvo nagrinėtos visiškai kitokios eismo įvykio ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybės.

18.3. Baudžiamojoje ir civilinėje bylose buvo nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl sugedusio srutovežio skirstytuvo, kuris važiuojant dėl krumpliaračio gedimo atsilenkė ir kliudė kitą priešinga kryptimi važiuojančią transporto priemonę, tačiau nebuvo nustatyta, kada tiksliai sugedo srutovežio išlaistymo mechanizmas. Bylose esančių įrodymų visetas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad šis mechanizmas sugedo eksploatavimo metu, t. y. netrukus iki eismo įvykio, todėl ieškovės teiginys, kad trečiasis asmuo V. M. žinojo ir suvokė, jog eismo įvykio metu tempė techniškai netvarkingą srutovežį, yra nepagrįstas.

18.4. Teismai baudžiamosios bylos duomenis (liudytojų parodymus) įvertino ir šį vertinimą atliko pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (CPK 185 straipsnis). Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo ieškovė, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo

19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais, pvz., kai įstatymas nukentėjusio asmens apsaugos tikslais įpareigoja draudiką mokėti draudimo išmoką, nepaisant to, kad būtų pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018 37 punktą). Tokios nuostatos laikomasi ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atžvilgiu.

21. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

23. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką.

24. Nagrinėjamoje byloje turi būti teisiškai kvalifikuota, ar, esant tokioms aplinkybėms, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, transporto priemonės vairuotojas (trečiasis asmuo V. M.) galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad transporto priemonės vairuotojas (trečiasis asmuo V. M.) turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, o apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, taikydami TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taikė protingo (rūpestingo ir atidaus) žmogaus standartą, tačiau skirtingai vertino byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo atliktas aplinkybių vertinimas iš esmės rėmėsi tuo, kad transporto priemonės vairuotojas turi būti maksimaliai apdairus ir atidus ir, esant bent menkiausiam įtarimui dėl kontakto, privalo sustoti ir atidžiai patikrinti, ar nieko neatsitiko. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip nepasielgusio V. M. elgesys neatitinka protingo (rūpestingo ir atidaus) žmogaus standarto ir yra vertintinas kaip neatsargus elgesys. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vertino, kad, esant nustatytoms byloms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog V. M. elgesys neatitiko protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus standarto.

26. Ieškovė kasaciniu skundu nurodo, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą turi būti taikomas

aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio matas turi būti taikomas plačiai. Ieškovės vertinimu, taikant aukštesnį ir platų atidumo ir rūpestingumo standartą, byloje nėra pagrindo laikyti, kad vairuotojo V. M. elgesys atitinka tokį standartą jau vien dėl to, kad metalinis skirstytuvas, kuris kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojantį automobilį, buvo techniškai netvarkingas ir rūpestingas bei atidus asmuo turėjo suvokti, kad toks techniškai netvarkingas srutovežis gali sukelti eismo įvykį. Be to, ieškovės nuomone, taikant tokį standartą pakanka, kad V. M. išgirdo trekštelėjimą, kuris, jeigu būtų buvęs įprastas garsas važiuojant traktoriumi, nebūtų atkreipęs šio asmens dėmesio.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais transporto priemonės vairuotojo elgesys turi būti vertinamas pagal aukštesnį atidumo ir rūpestingumo standartą ir jam taikomas maksimaliai apdairaus ir atidaus asmens standartas. Maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais reikštų, kad visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę.

28. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginys, kad byloje nėra pagrindo laikyti, jog vairuotojo V. M. elgesys atitinka protingo žmogaus standartą jau vien dėl to, kad metalinis skirstytuvas, kuris kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojantį automobilį, buvo techniškai netvarkingas ir rūpestingas bei atidus asmuo turėjo suvokti, kad toks techniškai netvarkingas srutovežis gali sukelti eismo įvykį, yra nepagrįstas. Pirma, kaip teisingai nurodo trečiasis asmuo UAB „Soliris“, nagrinėjamoje byloje ieškovė apskritai neįrodinėjo aplinkybės, kad traktorius buvo techniškai netvarkingas, šios aplinkybės nenustatė ir teismai. Antra, ši aplinkybė yra pernelyg nutolusi, kad ją būtų galima laikyti lemiančia asmens galėjimą ar turėjimą suvokti eismo įvykio buvimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais.

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai: trečiojo asmens V. M. vairuojamas traktorius ir šio tempiamas srutovežis eismo įvykio metu neturėjo tiesioginio kontakto su nukentėjusio D. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“, pastarąjį automobilį kliudė srutovežio gale esantis nevisiškai užsilenkęs srutų išlaistymo vamzdis ir srutų paskirstymo antgalis; eismo įvykio metu V. M. vairuojamas traktorius tiesiogiai visai nebuvo apgadintas, tik buvo deformuotas srutovežio srutų išlaistymo vamzdis ir išlankstymo mechanizmas; aplinkybė, kad paprastai važiuojantis traktorius pats sukelia didesnį triukšmą nei lengvasis automobilis, aplinkybė, kad eismo įvykio metu buvo tamsu. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra lemiančios sprendžiant, ar trečiojo asmens V. M. elgesys atitiko protingo žmogaus standartą byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo aplinkybių įvertinimu, kad byloje nėra pagrindo traktoriaus vairuotojo V. M. elgesį vertinti kaip neatitinkantį protingo žmogaus standarto. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šiomis aplinkybėmis traktoriaus vairuotojo V. M. išgirstas garsas turėjo būti išskirtinis, kad būtų lemiantis traktoriaus vairuotojo V. M. elgesį aiškinti kaip neatitinkantį protingo žmogaus standarto. Byloje nėra tokių įrodymų, kurie pagrįstų išskirtinio garso buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai traktoriaus vairuotojo V. M. suvokimo dėl atsiradusio garso nevertino per nukentėjusio J. G. suvokimą, nes per eismo įvykį jų padėtis buvo skirtinga.

Dėl įrodymų vertinimo

30. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas apie tai, jog traktoriaus vairuotojas V. M. nesuvokė eismo įvykio fakto, padarė iš apeliacinio skundo argumentų, tačiau ne iš įrodymų visumos.

31. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų

tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys akivaizdžiai rodo, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė išvadą dėl traktoriaus vairuotojo V. M. suvokimo apie įvykusį eismo įvykį. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovė kasaciniu skundu nenurodė, kokia surinktų įrodymų visuma įrodo buvus kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino tuos pačius įrodymus, kuriuos tyrė ir pirmosios instancijos teismas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokią išvadą nei pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės.

34. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

37. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimus į kasacinį skundą pateikusiems byloje dalyvaujantiems asmenims.

38. Trečiasis asmuo V. M. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jo patirtas 1400 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, šių atlyginimas priteistinas jam iš ieškovės.

39. Trečiasis asmuo UAB „Soliris“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jo patirtas 608,23 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, šių atlyginimas priteistinas jam iš ieškovės.

40. Atsakovė UAB „Tetirvinai“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jos patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, šių atlyginimas priteistinas jai iš ieškovės.

41. Kasacinis teismas patyrė 19,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) trečiajam asmeniui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) trečiajam asmeniui UAB „Soliris“ (j. a. k. 134174610) 608,23 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) atsakovei UAB „Tetirvinai“ (j. a. k. 169154521) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 19,01 Eur (devyniolika Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

DONATAS ŠERNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07214 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-273-611/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02604-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.12.1; 3.2.6.12.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. J. prašymą dėl teismo nutarties išaiškinimo civilinėje byloje pagal atsakovo T. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“ ieškinį atsakovams T. R. ir R. J. dėl sandorių pripažinimo nesudarytais ir negaliojančiais (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Luminor Bank“),

n u s t a t ė :

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo T. R. kasacinį skundą, 2018 m. liepos 4 d. nutartimi:

1.1. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalis tenkinti RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiais RUAB „Molesta“ ir T. R. bei R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą susitarimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi T. R. pagal paskolos sutartį: 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi R. J. pagal paskolos sutartį: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, ir taikyti restituciją;

1.2. panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais RUAB „Molesta“ ir T. R. bei R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą susitarimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi T. R. pagal paskolos sutartį: 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi R. J. pagal paskolos sutartį: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, ir taikyti restituciją, ir paliko nenagrinėtą RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinį;

1.3. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalis tenkinti UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškinio reikalavimus, ir perdavė bylos dalį pagal UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškinio reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui;

1.4. paliko nepakeistą kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018  m. sausio 4 d. nutarties dalį.

2. Atsakovas R. J. kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. liepos 4 d. nutartimi, palikdama nepakeistą kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutarties dalį, paliko nepakeistą:

2.1. tą šios nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalis tenkinti RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinio reikalavimus pripažinti nesudarytomis RUAB „Molesta“ ir T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 119 316,68 Eur paskolos sumos bei RUAB „Molesta“ ir R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį;

2.2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį tenkinti RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinio reikalavimus pripažinti nesudarytomis RUAB „Molesta“ ir T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 119 316,68 Eur paskolos sumos bei RUAB „Molesta“ ir R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį.

3. Tarp Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVII skyriaus nuostatų, kurios reglamentuoja bylų procesą kasaciniame teisme, nėra nuostatų, įtvirtinančių sprendimo (nutarties) išaiškinimo institutą, todėl aptariamam proceso teisės klausimui išspręsti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos tos nuostatos, kurios reglamentuoja sprendimo, priimto pirmosios instancijos teisme, išaiškinimą (CPK 340 straipsnio 5 dalis).

4. CPK 278 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį sprendimą išaiškinti leidžiama, jeigu jis dar neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas.

5. Pažymėtina, kad teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus, siekiant užtikrinti tinkamą sprendimo (nutarties) įvykdymą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir todėl nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties rezoliucinė dalis yra aiškiai suformuota – joje aiškiai įvardytas kasacine tvarka peržiūrėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties procesinis teisinis likimas, t. y. konkrečiai nurodyta, kokios apeliacinės instancijos teismo nutarties (ir kartu pirmosios instancijos teismo sprendimo) dalys yra naikinamos ir kokios procesinės pasekmės taikytinos (atsiranda), panaikinus šias dalis (žr. šios nutarties 1.1–1.3 punktus), taip pat nurodyta, kad kita apeliacinės instancijos teismo nutarties (ir kartu pirmosios instancijos teismo sprendimo) dalis paliekama nepakeista. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais,

konstatuoja, kad nėra pagrindo aiškinti 2018 m. liepos 4 d. nutartį.7. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties

rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas. Šios nutarties motyvuojamojoje dalyje, 36 punkte, konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas restruktūrizavimo administratoriaus kompetencijos aspektu, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, o 37 punkte, be kita ko, išdėstyta, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškovės vardu restruktūrizavimo administratorės pareikštą ieškinį; šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau bylos nagrinėjimo metu, ieškovės RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės pareikštas ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Be to, ir 2018 m. liepos 4 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, antros pastraipos pabaigoje, nurodyta „<…> RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinį palikti nenagrinėtą“. Restruktūrizavimo administratorė ieškovės vardu, be tų reikalavimų, kurie yra konkrečiai įvardyti šios nutarties 1.1–1.2 punktuose ir 2018 m. liepos 4 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, pareiškė ir reikalavimus pripažinti nesudarytomis RUAB „Molesta“ ir T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 119 316,68 Eur paskolos sumos bei RUAB „Molesta“ ir R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį (2018 m. liepos 4 d. nutarties 2.1–2.2 punktai). Pirmosios instancijos teismas patenkino šiuos ieškinio reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti aptariami reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018  m. liepos 4 d. nutarties 36–37 punktų prasme pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patenkinti ieškinio reikalavimus pripažinti nesudarytomis RUAB „Molesta“ ir T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 119 316,68 Eur paskolos sumos bei RUAB „Molesta“ ir R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patenkinti įvardytus ieškinio reikalavimus, naikintinos, o patys reikalavimai, kaip ir šios nutarties 1.1–1.2 punktuose įvardyti ieškinio reikalavimai, paliktini nenagrinėti, tačiau toks šių teismų procesinių sprendimų dalių ir ieškinio reikalavimų procesinis teisinis likimas nėra atspindėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018  m. liepos 4 d. nutarties rezoliucinėje dalyje. Rašymo apsirikimai gali būti ištaisyti ir teismo iniciatyva (CPK 276 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis), todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, ištaiso šiame nutarties punkte aptartą rašymo apsirikimą, padarytą 2018 m. liepos 4 d. nutarties rezoliucinėje dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276, 278 straipsniais, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Prašymą dėl nutarties išaiškinimo atmesti.Ištaisyti rašymo apsirikimą, padarytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m.

liepos 4 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, šios nutarties rezoliucinės dalies 1 ir 2 pastraipas išdėstant taip:„Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta

nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalis tenkinti RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinio reikalavimus pripažinti nesudarytomis RUAB „Molesta“ ir T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 119 316,68 Eur paskolos sumos bei RUAB „Molesta“ ir R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį, pripažinti negaliojančiais RUAB „Molesta“ ir T. R. bei R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą susitarimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi T. R. pagal paskolos sutartį: 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi R. J. pagal paskolos sutartį: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, ir taikyti restituciją, panaikinti.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinio reikalavimai pripažinti nesudarytomis RUAB „Molesta“ ir T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 119 316,68 Eur paskolos sumos bei RUAB „Molesta“ ir R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį, pripažinti negaliojančiais RUAB „Molesta“ ir T. R. bei R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą susitarimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi T. R. pagal paskolos sutartį: 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, RUAB „Molesta“ mokėjimus, kurie buvo vykdomi R. J. pagal paskolos sutartį: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą, 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą

ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą, ir taikyti restituciją, panaikinti ir RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės ieškinį palikti nenagrinėtą.“.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07291 2019-05-06 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-27-689/2019Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00714-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 19.27(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal asmens, neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną, A. K. atstovo advokato Audriaus Stonkaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyresniosios inspektorės 2018 m. gegužės 8 d. nutarimu T. N. nubaustas pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį 35 Eur bauda už tai, kad 2018 m. vasario 9 d. apie 22.44 val. Palangoje, (duomenys neskelbtini), neužtikrino priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymo objekte, t. y. poilsio paskirties pastato patalpoje, eksploatavo kietojo kuro krosnelę ir neįsitikino, kad šalia dūmtraukio palėpėje arčiau kaip 0,5 m nėra degiųjų medžiagų, šiais veiksmais sudarė sąlygas kilti gaisrui ir jam išplisti.

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi T. N. skundas netenkintas ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2018 m. gegužės 8 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarimu panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartis ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities

priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2018 m. gegužės 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teisena T. N. pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį nutraukta.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 21 d. nutartimi A. K. (asmens, neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną) atstovo advokato Audriaus Stonkaus prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Asmens, neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną, A. K. atstovas advokatas A. Stonkus prašo panaikinti apygardos teismo nutarimą ir palikti galioti apylinkės teismo nutartį. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Apygardos teismas nenustatė esminių ir bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko T. N. nepagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį. Minėta ANK norma yra blanketinė, kuri nukreipia į Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 162 punktą, nustatantį, kad „draudžiama džiovinti ir laikyti degias medžiagas arčiau kaip 0,5 m nuo krosnių, katilų ir jų vamzdynų arba ant jų“. Apygardos teismas padarė nepagrįstą ir bylos medžiagai prieštaraujančią išvadą, kad palėpės patalpa, kurioje kilo gaisras, priklauso A. K., nes ši patalpa priklauso visiems pastato savininkams bendrosios nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnis). Nurodytą bendrojo naudojimo patalpą (palėpę) administruoja paskirta daugiabučio gyvenamojo namo administratorė UAB „J“, turinti budėtojų padalinį daugiabučio namo pirmame aukšte, kur yra laikomi palėpės raktai ir kiekvienas suinteresuotas asmuo juos gali pasiimti ir patekti į palėpę. Tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir padarė neteisingas išvadas, kad palėpė priklausė A. K., o gaisras kilo dėl palėpėje laikomų jos daiktų (pridedama A. K. buto kadastrinė byla, iš kurios matyti, kad palėpės patalpa jai nepriklauso).

5.2. Apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. N. neprivalėjo rūpintis dūmtraukiu, nes neva jo atsakomybės ribos, eksploatuojant krosnelę, baigiasi jo valdomo buto apimtimi. Teismas netyrė, ar T. N. valdomame bute sumontuota krosnelė buvo atiduota vertinti priešgaisrinę priežiūrą vykdančioms institucijoms, nebuvo reikalauti jokie išduoti leidimai ar kiti dokumentai. Pateiktame buto rekonstrukcijos 2013 m. projekte matyti, kad atliekant buto rekonstrukciją nebuvo planuojama įrengti kietojo kuro krosnelę, su priešgaisrinės apsaugos institucijomis projektas nebuvo derintas, todėl laikytina, kad butas T. N. buvo parduotas su krosnele, kurios nebuvo galima eksploatuoti. A. K. krosnelės iki buto pardavimo neeksploatavo, o T. N. buvo paaiškinta, kad krosnelė yra įrengta nesuderinus su priešgaisrinėmis tarnybomis ir norint ją eksploatuoti būtina gauti reikiamus leidimus. Taigi būtent T. N. eksploatavo nelegaliai įrengtą krosnelę ir privalėjo užtikrinti visus privalomus priešgaisrinės apsaugos reikalavimus, įskaitant dūmtraukio priežiūrą palėpėje, kad dūmtraukis būtų sandarus ir arčiau nei 0,5 m nuo jo nebūtų jokių degiųjų medžiagų.

6. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Mindaugas Kanapickas atsiliepime prašo panaikinti apygardos teismo nutarimą ir palikti galioti apylinkės teismo nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad:

6.1. Pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė kyla už priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą arba jų nevykdymą. Administracinę atsakomybę užtraukia pats priešgaisrinės saugos teisės aktų pažeidimas nepriklausomai nuo to, ar dėl to kilo ar galėjo kilti atitinkamos pasekmės. Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnai, tirdami kilusio gaisro priežastis, įvertino visas gaisro kilimo aplinkybes ir nustatė, kad gaisro židinio zona buvo palėpės patalpa virš (duomenys neskelbtini) buto aplink dūmtraukį. Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 162 punkte nurodyta, kad draudžiama džiovinti ir laikyti degiąsias medžiagas arčiau kaip 0,5 m nuo krosnių, katilų ir jų vamzdynų arba ant jų, tačiau T. N., nesilaikydamas įstatymo nustatytos pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, neužtikrino priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymo objekte – neįsitikino, kad šalia dūmtraukio palėpėje arčiau kaip 0,5 metro nėra degiųjų medžiagų, šiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas gaisrui kilti ir jam išplisti.

6.2. Apygardos teismas nutarime nurodė, kad palėpė buvo rakinama, todėl T. N. negalėjo patekti į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią palėpę. Tačiau gaisrinių tyrimų 2018 m. gegužės 10 d. ekspertizės akte nurodyta, kad „šalia pastato lauko durų įrengtas budinčio postas, ant pastato stogo įrengta palėpė rakinama, pagal nurodytą informaciją palėpės raktai saugomi pas budėtoją (administratorių)“, o Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 72 punkte nustatyta, kad palėpėse laikyti degiąsias medžiagas draudžiama, palėpės turi būti užrakintos, o raktai laikomi prieinamoje vietoje, iš kurios juos galima paimti bet kuriuo paros metu. Šios aplinkybės paneigia apygardos teismo nutarime nurodytą aplinkybę, kad patekti į palėpę T. N. nebuvo galimybės. T. N., būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo imtis veiksmų, kad patektų į

užrakintas palėpės patalpas, t. y. kreiptis į būsto administratorių, pas kurį galimai buvo saugomi raktai, o negavus palėpės rakto iš būsto administratoriaus, kreiptis į A. K. T. N. nepatekus į minėtas patalpas ir neįsitikinus, kad kietojo kuro krosnelę eksploatuoti yra saugu, krosnelė negalėjo būti eksploatuojama. Tačiau, nors ir žinodamas, kad bute įrengtos kietojo kuro krosnelės dūmtraukis išvestas į palėpę, bet negalėdamas į minėtas patalpas patekti ir įsitikinti, kad kietojo kuro krosnelę eksploatuoti yra saugu, toliau ją eksploatavo, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų tinkamai įvertintos aplinkybės, dėl to palėpėje šalia dūmtraukio esantys daiktai užsidegė. Esant šioms aplinkybėms, T.  N. tokiais savo veiksmais sudarė sąlygas gaisrui kilti (tai patvirtina ir gaisrinių tyrimų 2018 m. gegužės 10 d. ekspertizės aktas, kuriame nustatyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis yra sandėliuotų degiųjų medžiagų užsiliepsnojimas dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) krosnies dūmtraukio šiluminio poveikio). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, T. N. administracinio nusižengimo protokolas surašytas pagrįstai, todėl apygardos teismo nutarimas naikintinas.

7. Asmens, kuriam administracinio nusižengimo teisena nutraukta, T. N. atstovas advokatas Jokūbas Butkus atsiliepime prašo prašymo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad:

7.1. Pareiškėjo argumentas dėl to, jog neįtraukus A. K. į procesą buvo pažeista proceso teisė, yra nepagrįstas. Pagal ANK 578 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje laikomas fizinis arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimu, kuris įforminamas įrašu administracinio nusižengimo protokole, arba administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) nutarimu ar teismo nutartimi. A. K. nurodo, kad gaisras padarė jai žalos, bet ne tiesiogiai pats administracinis nusižengimas. Kaip nurodyta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarime, ANK 525 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji ir nenustato tam tikrų padarinių kilimo, t. y. administracinę atsakomybę užtraukia pats priešgaisrinės saugos teisės aktų pažeidimas nepriklausomai nuo to, ar dėl to kilo ar galėjo kilti atitinkamos pasekmės (pvz., gaisras). Todėl, siekiant išnagrinėti bylą, nėra poreikio nustatyti žalos padarymo faktą, nes nuo to visiškai nesiskiria administracinį nusižengimą padariusio asmens atsakomybė, todėl atitinkamai nėra poreikio nustatyti nukentėjusio asmens egzistavimą ir juo labiau nėra pagrindo tokiam asmeniui dalyvauti procese. Be to, A.  K. nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų įtraukta į procesą, nors buvo apklausta dėl T. N. veiksmų atliekamame administracinio nusižengimo tyrime.

7.2. ANK 665 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija gali priteisti tik 150 Eur neviršijančios turtinės žalos atlyginimą, o 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodytais atvejais teismas ar institucija, priimdami nutarimą, gali pripažinti nukentėjusiajam teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl turtinės žalos dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi nukentėjusiojo reikalavimas dėl žalos, kilusios dėl gaisro, atlyginimo yra civilinės bylos dalykas ir nepripažinimas nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje netrukdo savo interesų apginti ir reikalauti žalos atlyginimo civiliniame procese, o nukentėjusysis nėra būtinas proceso dalyvis. Be to, žala dėl kilusio gaisro, kaip nurodo pati A.  K., jau atlyginta draudiko, o nepadengtos draudiko žalos patyrimo fakto A. K. neįrodė. Taip pat nepagrįstas reikalavimas, kad į bylą turėjo būti įtraukta ir UAB „J“, nes administratorės atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas, jokių reikalavimų dėl pripažinimo nukentėjusiąja ji byloje neteikia ir neteikė anksčiau.

7.3. ANK 659 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais teisę paduoti prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi neįtrauktas į administracinio nusižengimo teiseną asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidžia įsiteisėję nutarimas ar nutartis. Šiuo atveju A.  K. įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarimas neturi jokios įtakos, todėl ji nėra subjektas, turintis teisę reikalauti atnaujinti bylos nagrinėjimą.

7.4. Atkreiptinas dėmesys, kad T. N. administracinės atsakomybės klausimo sprendimas niekaip tiesiogiai nedaro įtakos A. K. interesams, nes jai dėl per arti dūmtraukio palėpėje laikomų daiktų buvo surašytas 2018 m. birželio 12 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos inspektorės nutarimas, kuriuo pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį paskirta 35 Eur bauda. Šio nubaudimo pagrįstumą patvirtino Plungės apylinkės teismas, atmesdamas A. K. skundą, taigi dėl tų pačių aplinkybių (dėl gaisro kilimo priežasties) nėra poreikio nagrinėti dviejų bylų, tuo labiau kad byla dėl T. N. atsakomybės nesusijusi su A. K. administracinės atsakomybės ar jos kaltės dėl gaisro kilimo nustatymu.

7.5. Sprendžiant dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo nėra svarbu, kas yra palėpės savininkai, tuo atveju, jeigu yra aiškus palėpės patalpų faktinis naudotojas, turintis priėjimą prie palėpės patalpų ir ten laikantis savo daiktus, kuriems užsidegus kilo gaisras. Šioje byloje yra aiškus fizinis asmuo, t. y. A. K., kuris daiktus laikė per arti dūmtraukio, nepaisant to, kam patalpų nuosavybė priklauso. Todėl palėpės savininkų nustatymas yra perteklinis veiksmas, o A. K.

teigdama, kad palėpė priklausė UAB „J“, bylos aplinkybes traktuoja sau naudinga linkme. Tuo tarpu krosnelės bute įrengimo klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo objektas, nes protokolas surašytas būtent dėl daiktų laikymo palėpėje per arti dūmtraukio, kita gaisro kilimo priežastis nenustatyta. A. K. teiginys, kad ji krosnelės neeksploatavo ir nurodė T. N. to nedaryti, yra nelogiškas, nes joks asmuo neįrenginėtų krosnelės su dūmtraukiu, jeigu neketintų to naudoti pagal paskirtį. Be to, pats krosnelės eksploatavimas gaisro nesukėlė; gaisras kilo palėpėje dėl dūmtraukio sąlyčio su degiais daiktais.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Asmens, neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną, A. K. atstovo prašymas atmestinas, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarimas paliktinas nepakeistas.

Dėl ANK 525 straipsnio 1 dalies taikymo (priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimas)

9. Pareiškėjas – asmens, neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną, A. K. atstovas teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai T. N nutraukė administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį, nes: 1) palėpės patalpa, kurioje kilo gaisras, priklauso ne A. K., o visiems pastato savininkams bendrosios nuosavybės teise; 2) T. N. eksploatavo nelegaliai įrengtą krosnelę ir privalėjo užtikrinti visus privalomus priešgaisrinės saugos reikalavimus, taip pat ir dūmtraukio priežiūrą palėpėje, t. y. kad dūmtraukis būtų sandarus ir arčiau nei 0,5 m nuo jo nebūtų jokių degiųjų medžiagų.

10. Pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi apylinkės ir apygardos teismų nustatytomis), taip pat negali byloje teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra apylinkės ir apygardos teismų funkcija. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo teiginius dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytomis atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-33-2013, 2AT-11-303/2018, 2AT-20-648/2018, 2AT-2-719/2019).

11. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagrindinės administracinės atsakomybės nuostatos nustatytos ANK 2 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o 4 dalyje – kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Taigi administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtį. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties.

12. ANK 525 straipsnio 1 dalyje nurodyta administracinė atsakomybė už priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą arba jų nevykdymą, išskyrus ANK 279, 288, 397, 404, 409, 413 straipsniuose ir ANK 525 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus administracinius nusižengimus. Ši teisės norma yra blanketinė, todėl, traukiant administracinėn atsakomybėn už nusižengimo, įtvirtinto ANK 525 straipsnio 1 dalyje, padarymą, būtina nustatyti, kokie priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti arba nevykdomi.

13. T. N. pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad neužtikrino priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymo objekte, t. y. poilsio paskirties pastato patalpoje eksploatavo kietojo kuro krosnelę, neįsitikino, kad šalia dūmtraukio palėpėje arčiau kaip 0,5 m nėra degiųjų medžiagų, ir šiais veiksmais sudarė sąlygas kilti gaisrui bei jam išplisti. Nei T. N. surašytame administracinio nusižengimo protokole, nei nutarime, kuriuo T. N. nubaustas pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį, konkrečios priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, kurias pažeidė ar kurių reikalavimų nevykdė T. N., neįvardytos. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje konstatuota, kad kilusio gaisro priežastis buvo neteisėti T. N. veiksmai, tai yra pareigos laikytis priešgaisrinės apsaugos ir kitų taisyklių

pažeidimas, ir nurodyti teisės aktų reikalavimai, kurių T. N. nevykdė (Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių 1 priedas; Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 72, 160 punktai). Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarime, įvertinus T. N. inkriminuoto pažeidimo esmę, padaryta išvada, kad T. N. inkriminuotas Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 162 punkto („Draudžiama džiovinti ir laikyti degiąsias medžiagas arčiau kaip 0,5 m nuo krosnių, katilų ir jų vamzdynų arba ant jų“) reikalavimų pažeidimas.

14. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)) patvirtintos Bendrosios gaisrinės saugos taisyklės nustato bendruosius eksploatuojamų objektų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formas, gaisrinės saugos reikalavimus, kurių privalo laikytis visi Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys asmenys. Šių taisyklių 162 punkte nurodyta, kad draudžiama džiovinti ir laikyti degiąsias medžiagas arčiau kaip 0,5 m nuo krosnių, katilų ir jų vamzdynų arba ant jų. Taigi šiuo atveju esminė aplinkybė, lėmusi administracinės atsakomybės pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį taikymą ar netaikymą, buvo ta, kas turėjo pareigą užtikrinti, kad palėpėje būtų laikomasi minimalaus saugaus atstumo tarp sandėliuotų degiųjų medžiagų ir buto Nr.  (duomenys neskelbtini) krosnies dūmtraukio. Apylinkės ir apygardos teismai skirtingai aiškino šią aplinkybę ir todėl priėmė skirtingus sprendimus: apylinkės teismas konstatavo, kad tokią pareigą turėjo T. N., todėl jis pagrįstai nubaustas pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį, o apygardos teismas padarė išvadą, jog tokią pareigą turėjo A. K.

15. Byloje nustatyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimai, o gaisro židinio zona – palėpės patalpa virš buto Nr. (duomenys neskelbtini). Butą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš A. K. įsigijo E. N., atstovaujama savo tėvo T. N., bute buvo įrengta kietojo kuro uždaro degimo krosnelė (tai užfiksuota pirkimo–pardavimo sutartyje). Taip pat nustatyta, kad palėpėje, kurioje kilo gaisras, buvo laikomi įvairūs daiktai: baldai, įvairūs popieriai, šiltinamosios medžiagos ir kt. Nors pareiškime akcentuojama, kad T. N. eksploatavo neteisėtai įrengtą kietojo kuro krosnelę, nes, pagal Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 2 lentelę ir Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių 1 priedą, įrengti kietojo kuro šildymo krosnį aukštesniuose nei 4 aukštų arba didesniuose nei 50 vietų poilsio paskirties pastatuose yra draudžiama, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, T.  N. dėl šio pažeidimo protokolas surašytas nebuvo.

16. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad palėpe, kurioje kilo gaisras ir į kurią išvestas dūmtraukis iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) (T. N. dukros butas), naudojosi A. K. Ši palėpė buvo rakinama, kiti asmenys į ją patekti negalėjo, o raktai, nors buvo laikomi pas budėtoją, buvo identifikuojami kaip A. K. ir kitiems asmenims nebuvo duodami. A. K. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad „šešis butus su palėpe pirko apie 2002 m.“. Byloje esančioje 2017 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje jos dalyku nurodytos poilsio patalpos, esančios Palangoje, (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimo patalpomis, tačiau iš pateiktos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad tarp joje užfiksuotų ir pažymėtų bendrojo naudojimo patalpų su priklausiniais nėra užfiksuota palėpė. Taigi palėpė T. N. nepriklausė nei kaip asmeninė nuosavybė, nei kaip bendrojo naudojimo patalpa ir jis neturėjo galimybės ja naudotis ir į ją patekti. Todėl pareiškime nurodytas teiginys, kad palėpė, kurioje kilo gaisras, priklauso ne A. K., o visiems pastato savininkams bendrosios nuosavybės teise ir jie visi, taip pat ir T. N., vadovaudamiesi CK 4.83 straipsnio 3 dalimi, kaip butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nepagrįstas.

17. Apygardos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. kad visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai institucijai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad T. N., eksploatuodamas kietojo kuro krosnelę, neužtikrino priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymo ir savo veiksmais sudarė sąlygas gaisrui kilti. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad nustačius, jog T. N. negalėjo patekti į kitam asmeniui priklausančią palėpę, kurioje kilo gaisras, reikalauti iš jo įstatymus ir kitus teisės aktus atitinkančio elgesio – nagrinėjamu atveju užtikrinti, kad kitiems asmenims priklausančioje ir jų eksploatuojamoje palėpėje arčiau kaip 0,5 metro nuo dūmtraukio nėra degiųjų medžiagų, negalima.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apygardos teismas materialiosios teisės normas taikė tinkamai ir pagrįstai administracinio nusižengimo teiseną T. N. pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį nutraukė, todėl tenkinti prašymą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies

1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS

PRANAS KUCONIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07296 2019-05-06 2019-04-25 2019-04-25 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-78-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01214-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.4.1; 1.1.8.1.2; 2.1.15.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistojo M. Ž. gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,nuteistajam M. Ž.,nukentėjusiesiems: R. V., M. V., S. V.,nukentėjusiųjų atstovams advokatams Gedimiui Gudeliauskui, Modestui Sriubui,civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Mindaugui Dūdai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko, Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko (Ruslan Boiko), civilinės atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Mindaugo Dūdos kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžiu M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, M. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, per šį laikotarpį įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 682 straipsnio 1 dalimi, kartu su bausme M. Ž. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose vienerius metus, šį terminą

skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš UAB (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteista 23 457,78 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiajai R. V. iš „IF P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, priteista 3359,59 Eur, o iš UAB (duomenys neskelbtini) – 16 640,41 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam S. V. iš „IF P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, priteista 3359,59 Eur, o iš UAB (duomenys neskelbtini) – 16 640,41 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajai M. V. iš „IF P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, priteista 1679,8 Eur, o iš UAB (duomenys neskelbtini) – 8320,2 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš M. Ž. M. V. priteista 1090 Eur išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu nukentėjusiųjų R. V., S. V., M. V. atstovo advokato Gedimino Gudeliausko, UAB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Mindaugo Dūdos apeliaciniai skundai atmesti. Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendis pakeistas ir M. Ž. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirta 75 MGL (2824,5 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad M. Ž. paskirtą baudą privalo sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 682 straipsnio 1 dalimi, M. Ž. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas vieneriems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios tenkinti prokuroro skundą, o nuteistojo gynėjo skundą atmesti, nuteistojo nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir jų atstovų, prašiusių nuteistojo gynėjo ir civilinio atsakovo skundus atmesti, o prokuroro tenkinti, civilinio atsakovo atstovo, prašiusio nuteistojo gynėjo ir civilinio atsakovo atstovo skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. M. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 12.30 iki 14.05 val., dirbdamas chirurgu urologu UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje privačioje ligoninėje, laparoskopinės varikocelektomijos metu, operuodamas M. V., netinkamai atliko chirurginę intervenciją, nes pažeidė kraujagyslę – kairiąją išorinę klubinę veną, dėl to išsivystęs ūmus vidinis kraujavimas 19.15 val. sukėlė šio mirtį, taip dėl neatsargumo atėmė M. V. gyvybę, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl bausmės M.  Ž. skyrimo ir taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį nuteistajam, pažymėjo, kad šioje byloje veikos padarymo aplinkybės yra išskirtinės – veika padaryta gydytojui atliekant savo darbines funkcijas, suteikiant sveikatos gerinimo paslaugas, siekiant tik vieno tikslo – padėti pacientui. Nuteistojo asmenybė neleidžia vertinti, kad asmuo yra tokio pavojingumo, kad pateisintų pačios griežčiausios bausmės skyrimą. M. Ž. yra išsilavinęs, dirbantis, po veikos padarymo toliau dirba gydytoju Danijoje, anksčiau niekada nebuvo teistas, baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi stiprius socialinius ekonominius ryšius. BK 132 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmės rūšys – laisvės atėmimas ir areštas – šiuo atveju aiškiai neproporcingos. Skirta maksimali bauda pagal veikos padarymo metu galiojusią įstatymo redakciją.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Ruslanas Boiko prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio pakeitimo, M. Ž. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skiriant 75 MGL dydžio, t. y. 2824,5 Eur, baudą, nustatant, kad M. Ž. paskirtą baudą privalo sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, bei panaikinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio dalies, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 682 straipsnio 1 dalimi, M. Ž. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas vieneriems metams, – panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį be pakeitimų. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:

4. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį nuteistajam M. Ž., nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję daugiau nei penkeri metai, tad bausmė turi būti švelninama; pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nediferencijuoja bylą nagrinėjančio teismo nuteistajam skirtinų bausmių rūšių pagal laikotarpį, praėjusį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Nuteistojo M. Ž. atsisakymas duoti išsamius parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nesutikimas atsakyti į proceso dalyvių klausimus, įvairių versijų, kurios turėjo būti paneigtos skiriant ekspertizes, apklausiant liudytojus, dėl priežasčių, galėjusių lemti M. V. mirtį, kėlimas taip pat pailgino šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę. Taip pat pažymėtina, kad nuteistojo M. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra mažesnis už rūšinį BK 132 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45/2013, 2K-327-788/2017). Be to, remiantis kasacine nutartimi Nr. 2K-522-222/2015, aplinkybė, jog medicinos darbuotojas BK 132 straipsnyje nurodytą veiką padaro savo darbinėje veikloje, yra vienas kriterijų, kuriais remiantis jam ne taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, o paskirtos bausmės vykdymas atidedamas, vadovaujantis BK 75 straipsniu. Taip pat, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 629 ir 2007 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. V-876 patvirtintomis medicinos normomis, gydytojui urologui nustatomi didesni išsilavinimo reikalavimai, jo pareigos, kompetencija apima funkcijas, turinčias daugiau įtakos paciento gyvybei, sveikatai nei slaugytojo. Be to, kaltininko veiksmais sukeltų padarinių pavojingumas yra vienas kriterijų, sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018. Taip pat aplinkybės, kad M. Ž. išsilavinęs, dirba, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, turi stiprius socialinius ekonominius ryšius, yra būdingos daugeliui asmenų ir negali būti laikomos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Taip pat M. Ž. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nesigailėjo, savo kaltės nepripažino. Nuteistasis M. Ž. vedęs, augina mažametį vaiką, neturi priklausomybių, todėl darytina išvada, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas jos neatidedant galimai neigiamai paveiktų nuteistojo M. Ž. socialinius ryšius. Tai dar vienas argumentas atidėti nuteistajam M. Ž. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Konstatavus formaliųjų BK 682 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimą ir atsižvelgus į tai, jog dėl nuteistojo M. Ž. nusikalstamos veikos kilo neatitaisomi padariniai, nuteistasis M. Ž. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, jo atliekamų gydytojo pareigų pacientų gyvybei ir sveikatai svarbą bei kitas nuteistąjį M.  Ž. ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, darytina išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas minimaliam terminui padėtų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai M.  Ž. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir netaikė BK 682 straipsnio nuostatų.

5. Nuteistojo M. Ž. gynėjas advokatas R. Mikulskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6. Šioje byloje atlikus specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus, juos taikiusiems specialistams bei ekspertams pateikus paaiškinimus, tiksli mirties priežastis, operacijos įvykių seka ir mirties mechanizmas nebuvo nustatyti, nagrinėjant baudžiamąją bylą kilo abejonių, ar nukentėjusiojo M. V. mirtis buvo netinkamai atliktos M. Ž. operacijos pasekmė, ar tinkamai atliktos chirurginės operacijos komplikacija, vertintina kaip kazusas, tačiau teismai savo sprendimus grindė abejonėmis, neatsižvelgė į įrodymų visumą byloje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas lėmė netinkamą BK 132 straipsnio 1 dalies taikymą. Teismai, spręsdami M.  Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai atskleidė objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius – tiek pačią veiką, tiek priežastinį ryšį, jų nustatymą grindė hipotetinėmis prielaidomis. Atlikus specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus, nebuvo nustatyta mirtį sukėlusi priežastis, taip pat kairiosios išorinės klubo venos pažeidimo faktas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas M. Ž. neteisėtą veikimą, t. y. venos pažeidimą, savo išvadą grindė tik prielaida, jog buvo pažeista kairioji išorinė klubinė vena (BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas). Apeliacinės instancijos teisme apklausus specialistus, ekspertus, kitus gydytojus abejonės dėl išorinės klubinės venos pažeidimo ne tik liko nepašalintos, tačiau tik dar labiau sustiprintos ir paneigtos. Iš esmės visi gydytojai apeliacinės instancijos teisme patikslino savo duotas išvadas, pagrindė kitas objektyviai galimas nukentėjusiojo nukraujavimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas skundžiamą nuosprendį, atmetė M. Ž. palankius apeliacinės instancijos teisme specialistų ir ekspertų duotus paaiškinimus, tačiau vadovavosi kaltinimui palankiais tų pačių specialistų bei ekspertų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, motyvuodamas specialistų neobjektyvumu. Pareikštą kaltinimą dėl veikos, kuri pasireiškė kairiosios išorinės klubinės venos pažeidimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai grindė tikimybinėmis specialisto bei ekspertizės akto išvadomis, kuriose

nurodyta, jog kraujavimas įvyko dėl galimai ar tikėtinai pažeistos kairiosios išorinės klubinės venos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė klaidingą išvadą, kad kairiosios išorinės klubinės venos perdalijimas antrosios operacijos metu sudaro pagrindą teisinei išvadai, kad ši kraujagyslė buvo pažeista pirmosios operacijos metu. Kadangi venos perdalijimą antrosios operacijos metu teismai nepagrįstai vertino kaip tikslingą, o ne kaip atsitiktinį M.  Ž. atliktą veiksmą gelbėjant nukentėjusiojo gyvybę. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo vertinami nuoseklūs nuteistojo parodymai, jog šios venos tikslingai jis neperdalijo, o venos perdalijimas galėjo įvykti atsitiktinai chirurginiais instrumentais – spaustukais revizuojant operacijos zoną. Byloje nepaneigti M. Ž. paaiškinimai, kad išorinė kairioji klubinė vena antrosios operacijos metu galėjo būti skersai perdalyta atliekant manipuliacijas kraujui stabdyti (spaustukais revizuojant pirmosios operacijos zoną). Be to, antrosios operacijos metu su chirurginiais instrumentais, kuriais galima buvo pažeisti kraujagyslę, dirbo būtent chirurgas A. L., o ne M. Ž. Teismai nemotyvavo, kokiu tikslu M. Ž. tikslingai turėjo perdalyti kraujagyslę antrosios operacijos metu, jei šis chirurginis veiksmas kraujavimo nestabdo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors autopsijos metu nebuvo rastas kairiosios išorinės klubo venos pažeidimas, ši vena rasta perdalyta skersai, o jos galai susidėjo simetriškai; vien šis faktas, teismo nuomone, nesudaro pagrindo spręsti, kad minėta vena nebuvo pažeista pirmosios operacijos metu. Teismai iškraipė specialisto J.  Pl. parodymus dėl venos pažeidimo ir perdalijimo vietų sutapimo galimumo. M. Ž., apeliacinės instancijos teisme duodamas paaiškinimus, pažymėjo, kad kabutė ant kairiosios išorinės klubo venos galėjo nukristi tada, kai antrosios operacijos metu jos buvo nuimamos nuo operuotos sėklinio virželio venos, siekiant surasti kraujavimo šaltinį, o specialistas J.  Pl. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad kabutė ant venos buvo rasta ne užspausta, o uždėta, taigi ji nebuvo panaudota pagal tiesioginę paskirtį.

7. Teismas, be to, peržengdamas savo kompetencijos ribas, savarankiškai nustatinėjo galimą kraujavimo pradžią, jo trukmę bei masyvumą; specialistai apie kraujavimo masyvumą, trukmę, greitį, staigumą apklausti nebuvo, teismas taip pat padarė prieštaringas išvadas dėl nukraujavimo greičio ir mirties laiko. Teismas skundžiamame nuosprendyje tik preziumavo, kad masyvus kraujavimas vyko iš kairiosios išorinės klubo venos, nors nei autopsijos metu, nei specialisto išvadoje nėra konstatuota, kad kraujavimo šaltinis nustatytas, be to, ir ekspertizės akte buvo pažymėta, kad aktyvaus kraujavimo rasta nebuvo galimai dėl buvusio žemo kraujospūdžio. Taip pat byloje nenustatyta nukentėjusiojo mirtį sukėlusio pooperacinio kraujavimo priežastis. Tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte byloje padaryta kategoriška išvada, kad nukraujavimas įvyko iš pažeistos kraujagyslės, tačiau pateikta tik tikėtina išvada, kad kraujavimas įvyko iš kairiosios išorinės klubinės venos. J. Pl., R. M., Ž. M. bei A. A. ir D. M. parodymai apeliacinės instancijos teisme liko neįvertinti.

8. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. V. mirtis įvyko dėl atliktos operacijos – laparoskopinės varikocelektomijos operuojant sėklinio virželio veną, kurią atliko M. Ž. Tačiau vien tai nesuponuoja jo kaltės dėl atsiradusių padarinių. Šiuo atveju M. Ž. nenumatė, taip pat neturėjo ir negalėjo numatyti kilusių padarinių – M. V. mirties, tad kilusi situacija vertintina kaip kazusas. Atlikus specialiųjų žinių tyrimus (autopsijos tyrimą – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), deontologinį tyrimą (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei deontologinę komisinę ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo vidinį kraujavimą sukėlusi priežastis liko nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. Ž. netinkamai atliko chirurginius veiksmus.

9. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas dalinį įrodymų tyrimą, nusprendė apeliacinės instancijos teisme apklausti specialistus bei teismo ekspertus (J. Pl., Ž. M. ir R. M.). Visų specialistų bei teismo ekspertų išvados apeliacinės instancijos teisme iš dalies buvo patikslintos, taip pat buvo pateikti išsamūs paaiškinimai ir dėl tų išvadų, kurios keičiamos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 285, 286 straipsnius, nepagrįstai nusprendė nesivadovauti specialistų bei ekspertų patikslintomis išvadomis kaip pagrindiniu įrodymų šaltiniu, dėl to buvo iš esmės suvaržyta M. Ž. teisė į gynybą bei pažeistas rungimosi principas. Specialisto ir (ar) eksperto išvada bei teismo posėdžio metu per apklausą duoti jų parodymai turėtų būti vertinami kaip visuma, o ne kaip du atskiri savarankiški įrodymų šaltiniai. Teismas negali pasirinktinai vadovautis specialisto ir (ar) eksperto išvada, tačiau netikėti juos surašiusių specialistų paaiškinimais, arba atvirkščiai. Teismas, pripažinęs visų apklaustų specialistų ir ekspertų neobjektyvumą, vis tiek jų išvadomis iš dalies vadovavosi, tačiau ne visa apimtimi, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Specialistų apeliacinės instancijos teisme pateikti paaiškinimai turėtų būti vertinami ne kaip parodymų keitimas, o kaip objektyvų pagrindą turintis išvadų patikslinimas, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme įgyvendintą M. Ž. teisę duoti parodymus, užduoti specialistams bei ekspertams klausimus.

10. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, nustatydamas BK 132 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, savo išvadas grindė apibendrintomis ir abstrakčiomis išvadomis, įrodymų turinys išsamiai neišanalizuotas, nepalyginta iš skirtingų įrodymų šaltinių gauta informacija, apeliacinės instancijos teismas nepateikė

išsamių motyvų dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė nesivadovauti liudytojų L. S., G. A., D. M. ir R. M. parodymais

kaip nepatikimais, esant neva šiems asmenims suinteresuotos UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojais. Atmesdamas M. Ž. teisinančius įrodymus, iš anksto žinodamas, kad jais nebus vadovaujamasi, teismas tik imitavo sąžiningą procesą, be to, rėmėsi dalimi liudytojų L. S. ir V. J. parodymų, kaip patvirtinančių M. Ž. kaltę, nepaisydamas to, kad pripažino jų parodymus nepatikimais. Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su minėtų liudytojų parodymų vertinimu, nepasisakė, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

12. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. Ž. procesinę teisę neduoti parodymų nepagrįstai vertino kaip atsisakymą padėti atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes ir teisingai išnagrinėti bylą, o šiuos parodymus M.  Ž. davus apeliacinės instancijos teisme, jo parodymai buvo nepagrįstai įvertinti kaip gynybinė versija. Nesant prieštaravimų tarp nuteistojo M. Ž. parodymų, specialistų, ekspertų išvadų ir jų pateiktų paaiškinimų teisme, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti M. Ž. parodymais. Be to, vertinant specialistų ir ekspertų išvadas atsietai nuo jų paaiškinimų, buvo pažeistos ne tik BPK 285 ir 286 straipsnių nuostatos, bet ir BPK 20 straipsnio 5 dalis, įpareigojanti teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi teismas nesivadovavo liudytojų parodymais dėl vykusios chirurginės operacijos aplinkybių, o dėl jų vertinimo padarė esmines klaidas, nesivadovavo M. Ž. parodymais ir šio pateikta medicinos literatūra, vadovavosi tik specialistų bei ekspertų dalinėmis išvadomis ir jų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, atmesdamas jų paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme. Tiek specialisto išvada, tiek ekspertizės aktas ir jų pagrindu specialistų bei ekspertų duoti paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, kuriais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, yra tikėtino pobūdžio, o byloje jokių kitų faktinių duomenų (kurių didžiąją dalį teismas atmetė kaip nepatikimus) M.  Ž. kaltei pagrįsti nepakanka. Teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, savo procesinius sprendimus grįsdami prielaidomis.

13. Taip pat buvo pažeistas BPK 219 straipsnio 3 punktas, nes tinkamu pripažintas kaltinamasis aktas, kuriame nėra aprašyti būtinieji BK 132 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai; kasatorius, remdamasis gausia kasacinės instancijos teismo praktika, pabrėžia, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Kaltinime taip pat nebuvo detalizuota kaltės rūšis; įrodinėtinos aplinkybės esant nusikalstamam pasitikėjimui skiriasi nuo įrodinėtinų aplinkybių esant nusikalstamam nerūpestingumui, todėl kaltinime turi būti apibrėžta kaltės forma bei jos rūšis, nes nuo to priklauso kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai įgyvendinimas. Iš kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių neaišku, dėl kokių neatsargių veiksmų asmuo yra kaltinamas. Tačiau, nepaisydami minėtos aplinkybės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad kasatoriaus veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Iš žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad jie yra prieštaringi, neaišku, už ką konkrečiu atveju M. Ž. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kas lėmė M. V. mirtį – ar kairiosios klubinės venos pažeidimas, ar tai, jog jis ėmėsi nepakankamai veiksmingų priemonių kairiosios išorinės klubinės venos pažeidimui pašalinti. Pagal prokuroro suformuluotą kaltinimą, M. Ž. buvo inkriminuojama tai, kad jis pažeidė kairiąją išorinę klubinę veną, tačiau jokių aplinkybių apie padaryto kraujagyslės pažeidimo suvokimą bei M. Ž. padarytus veiksmus kaltinime nebuvo nurodyta.

14. 2017 m. liepos 13 d. patikslintame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad M. Ž. ne perdalijo, bet pažeidė M. V. veną, ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę kvalifikuojant veiką, nes žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad M.  Ž. ne tik pažeidė kraujagyslę, bet ir ėmėsi nepakankamai priemonių pažeidimui pašalinti, nes jų, teismų vertinimu, nepakako. Nebuvo nurodytos jokios kaltinimą pagrindžiančios faktinės aplinkybės. Prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalį, kaltinamojo teisę į gynybą, nes jis turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas.

15. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras buvo šališki, tai sutrukdė teismams nešališkai išnagrinėti bylą, priimti objektyvų ir teisingą procesinį sprendimą (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad bylą nagrinėjantis teismas pasiūlė prokurorui patikslinti kaltinimą, kaltinimą pasiūlyta pakeisti po liudytojų, specialistų ir ekspertų apklausos, kada tapo aišku, jog pradinis kaltinimas yra nepagrįstas. Teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, paskelbus patikslintą kaltinimą, nepasiūlė M. Ž. duoti parodymus, dėl to jis liko neapklaustas pagal pakeistą kaltinamąjį aktą, nors, vadovaujantis BPK 271 straipsnio 2 dalimi ir 272 straipsnio 1 dalimi, paskelbus (pakeitus) kaltinimą teisme kaltinamasis turi būti apklaustas ir turi būti išaiškinta jo pozicija dėl naujo kaltinimo.

16. Apeliacinės instancijos teisme kolegijos pirmininkė rodė išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, teismas ieškojo

įrodymų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui palikti galioti. Apeliacinės instancijos teismas, apklaustiems teisme specialistams ir ekspertams pašalinus byloje esančius prieštaravimus ir abejones, šių specialistų ir ekspertų apklausos apeliacinės instancijos teisme metu duotų paaiškinimų nepaisė, o priimtame nuosprendyje lakoniškai nurodė, kad specialistų ir ekspertų parodymais nesivadovauja, nes jų keitimas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Taip pat pažymėtinas ir prokurorės šališkumas, ji po specialisto J. Pl. ir ekspertų išvadų patikslinimo 2018 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, kad bus keliamas klausimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo specialistui J. Pl. pagal BK 235 straipsnį dėl melagingos išvados davimo, taip ne tik darytas spaudimas neapklaustiems proceso dalyviams ir jiems sukelta baimė sakyti tiesą, bet ir darytas teismo poveikis gynybai.

17. Civilinės atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas Mindaugas Dūda kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti bei civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžius ir sumažinti nukentėjusiesiems R. V., S. V. bei M. V. (S.) priteistą neturtinę žalą. Kasatorius skunde nurodo:

18. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai atskleidė M. Ž. inkriminuotos BK 132 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje priimti neteisingi sprendimai dėl nukentėjusiųjų M. V. (S.), S. V. ir R. V. bei civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinių ieškinių, nes BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą. Tačiau kasacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, turėtų pasisakyti dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų neturtinės žalos dydžių, itin viršijančių teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamus šios žalos atlyginimo dydžius (teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-697/2018).

19. Kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik surinkus neabejotinų asmens kaltės įrodymų, taip pat sprendžiant asmens kaltės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnį, būtina nustatyti tiek asmens kaltę, tiek priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). Byloje nebuvo neginčijamai nustatyta, kad tarp gydytojo M. Ž. veiksmų, atliktų operacijų metu, ir padarinių, t. y. paciento M. V. mirties, yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, t. y. būtinasis objektyviosios nusikaltimo sudėties požymis, juo labiau nenustatyta ir šio asmens kaltė. Iš specialistų išvadų ir ekspertizės akto bei specialistų paaiškinimų matyti, kad M. Ž. pirmosios operacijos metu nepažeidė kraujagyslės – kairiosios išorinės klubo venos, M. V. nukraujavimo šaltinis nebuvo nustatytas, o nenustačius konkrečios ir neabejotinos priežasties, negalima daryti išvadų dėl asmens mirties ir M. Ž. veiksmų (neveikimo) priežastinio ryšio buvimo. Už kokius veiksmus M. Ž. yra nuteistas, nėra aišku, ar už kraujagyslės pažeidimą, ar už nepakankamą (netinkamą) pažeidimo pašalinimą. Tai, kad pirmoji operacija buvo atlikta tinkamai, jos metu nekilo komplikacijų, patvirtina nuteistojo M. Ž., specialistų J. Pl., R. M. ir V. D. parodymai. M. Ž. veikė kaip atidus ir rūpestingas savo srities specialistas ir antrosios operacijos metu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis davė išsamius parodymus apie savo veiksmus, jų nepaneigia jokie kiti įrodymai byloje. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Byloje negalima daryti neabejotinos išvados dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens veiksmų kvalifikavimo kaip nusikalstamų, nes nėra nustatyta nei objektyvioji veikos pusė – neteisėti veiksmai ar priežastinis ryšys, nei subjektyvioji veikos pusė – kaltė.

20. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala yra patiriama individualiai, tad teismas turi ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą. Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad neturtinės žalos dydžiai nukentėjusiesiems svyruoja nuo 3000 Eur iki 30 000 Eur, nenurodė konkrečių

bylų, kuriomis remiasi, spręsdamas apie būtent tokią neturtinės žalos dydžių amplitudę. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nurodytiems asmenims priteistas neturtinės žalos dydis yra kiek didesnis, nei įprastai priteisiama tokio pobūdžio bylose, tačiau konstatavo, kad nuo formuojamos teismų praktikos nukrypta nebuvo.

21. Kasaciniame skunde analizuojamos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-599/2010, 2K-86-699/2017, 2K-188-648/2017, 2K-2-788/2018, 2K-213-788/2018, 3K-3-59/2010, 3K-3-288/2014 ir teigiama, kad, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos nuosprendyje, tėvams yra priteisiama nuo 7000 iki 12 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pripažintina, kad apeliacinio teismo nurodytu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018 mirusio paciento tėvams priteisė didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas, tačiau minėtoje byloje nurodytos aplinkybės ir šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi. Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad mirusio asmens ir jo tėvų santykiai, kurių buvimas pripažintinas pagrindžiančiu teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, savaime nėra tapatūs giminystės santykiams (ryšiui), dėl to mirusiojo tėvai, reikšdami reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi įrodyti tokių santykių egzistavimo faktą, jų objektyviuosius ir subjektyviuosius aspektus. Šiuo atveju teismai nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, suaugusio mirusiojo ir atskirai nuo jo gyvenančių tėvų santykių unikalių ypatybių, dėl kurių nukrypimas nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašiais atvejais būtų pagrįstas. Taip pat mirusiojo seseriai M. V. priteista nepagrįstai didelė neturtinės žalos dydžio suma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžė būtinybę maksimaliai įmanomai individualizuoti kiekvieną neturtinės žalos patyrimo atvejį, be to, esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo turi būti atsižvelgiama ir į tėvams ir broliams ar seserims priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių proporcijas,  t. y. broliui ar seseriai, ypač suaugusiai, savo šeimą sukūrusiai, priteistinas dydis turėtų būti žymiai mažesnis, nei priteistinas tėvams. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad neturtinė žala yra priteista ir mirusiojo sutuoktinei R. V. – 7000 Eur bei nepilnametėms dukroms po 30 000 Eur kiekvienai. Šioje byloje CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata pritaikyta netinkamai, nes atskirai gyvenantiems mirusiojo tėvams bei seseriai priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai yra neproporcingi, neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

22. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko skundas tenkintinas dalinai, nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato R. Mikulsko, civilinės atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato M. Dūdos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų argumentų, susijusių baudžiamojo proceso pažeidimais ir veikos, numatytos BK 132 straipsnio 1 dalyje

23. Kasaciniame skunde nuteistojo M. Ž. gynėjas R. Mikulskas nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, nes, kasatoriaus nuomone, teismų išvados dėl M. Ž. kaltės padarytos netinkamai įvertinus įrodymus, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teigiama, kad teismai nepagrįstai vadovavosi ekspertų ir specialistų tikėtino pobūdžio išvadomis, tinkamai neįvertino specialistų ir ekspertų paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 132 straipsnio 1 dalis), padaryta esminių BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuosprendžio surašymą, bylų apeliacinį nagrinėjimą, pažeidimų, be to, pirmosios instancijos teismas ir prokuroras buvo šališki, kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų.

24. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.25. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas,

patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo

pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.26. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis,

teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šie BPK reikalavimai nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, išdėstė nuosprendyje visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad M.  Ž. padarė BK 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, grindžiama specialistų ir ekspertizių išvadomis, specialistų ir ekspertų paaiškinimais teismo posėdžiuose, medicininių dokumentų duomenimis, liudytojų parodymais, t. y. byloje esančių įrodymų visuma.

27. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

28. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialistų J. Pl., V. D., eksperto R. M. paaiškinimais teismo posėdyje, nustatė, kad M. V. mirė dėl vidinio pooperacinio nukraujavimo į pilvo ertmę, kuris įvyko dėl pirmosios operacijos metu pažeistos kraujagyslės.

29. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad M. V. vidinį nukraujavimą į pilvo ertmę lėmė kairiosios išorinės klubo venos pažeidimas. Darydamas šią išvadą teismas rėmėsi specialisto išvada ir specialisto J. Pl. paaiškinimais teismo posėdyje, kad tikėtina, jog pacientas mirė dėl didelio, ūmaus kraujavimo iš pažeistos išorinės klubo venos, iš esmės analogiškais specialisto V. D. paaiškinimais, specialisto R. M. paaiškinimais, kuriuose jis taip pat neatmetė tokios galimybės.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės ir pan. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais.

31. Nagrinėjamoje byloje teismas, vertindamas specialisto išvados patikimumą, aiškinosi, dėl kokių priežasčių anksčiau minėta specialisto išvada klasifikuojama kaip tikėtina, tikrino, ar ją patvirtina kiti bylos duomenys. Pagal specialisto J.  Pl., atlikusio autopsiją, paaiškinimus, išvada nėra kategoriška, nes konkretus kraujavimo šaltinis pagal medicininių dokumentų įrašus ir atliekant tyrimą nebuvo surastas, tačiau tikėtina, kad M. V. mirties priežastimi buvęs kraujavimas kilo dėl pažeistos kairiosios išorinės klubo venos, įvertinus kraujavimo masyvumą, kad būtent tokį kraujavimą gali sukelti šios venos pažeidimas, o ši vena autopsijos metu rasta perpjauta (su distoliniame venos gale uždėta kabe). Iš esmės analogiškai pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino specialistai V. D. bei R. M. Tikėtinas specialistų bei ekspertizės akto išvadas, kad būtent iš šios kraujagyslės vyko kraujavimas, pirmosios instancijos teismas vertino kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais. Teismas sprendė, kad liudytojų L. S., V. J. ir kitų nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai, nors dėl dalies parodytų aplinkybių teismo motyvuotai buvo įvertinti kritiškai, pakankami spręsti, jog ant kairiosios išorinės klubinės venos rasta kabutė (klipsas) buvo uždėta pirmosios, t. y. laparoskopinės varikocelektomijos, operacijos metu. Be to, byloje nustatyta, kad, atliekant sperminės venos operacijas, tokios manipuliacijos su kairiąja išorine klubine vena, kokios buvo atliktos nagrinėjamu atveju, nereikalingos. Teismai nustatė, kad M. Ž., pirmosios operacijos metu pažeidęs paciento M. V. kairiąją išorinę klubinę veną, uždėjo kabutę šiam pažeidimui pašalinti, tačiau po ekstubacijos paciento spaudimui pakilus iki normalaus, kraujavimas iš pažeistos vietos atsinaujino ir M. V. mirtinai nukraujavo. Pagal ekspertizės aktą toks M. V. nukraujavimo mechanizmas galėjo būti, o pagal byloje surinktų ir teismų ištirtų įrodymų visumą, įvertinus kitas versijas dėl kraujavimo priežasties bei jas teismams motyvuotai atmetus, toks mechanizmas lieka vienintelis logiškai paaiškinamas.

32. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)

duomenimis, specialisto išvada dėl mirties priežasties nustatymo, kurio metu atliktas lavono tyrimas (autopsija), specialistų A. M., J. Pl., V. D. paaiškinimais teismo posėdyje, paneigė versiją, kad vidinis kraujavimas galėjo būti sukeltas dėl kitų priežasčių (paciento kūno anomalijų ar kitų jo ligų).

33. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo išanalizuota byloje surinktų įrodymų visuma, įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai. Pagal teismų praktiką, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams atliekant įrodymų vertinimą tokių trūkumų nenustatyta, todėl nepritarti apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

34. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje papildomai atlikęs įrodymų tyrimą, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, be to, motyvuotai atmetė naujai apeliacinės instancijos teisme iškeltas versijas dėl kabės ant klubo venos radimo aplinkybių bei dėl venos savaiminio plyšimo susidarius trombui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant apeliacinį skundą nebuvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimai patikrinti bylą, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose.

35. Kasatoriaus skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo, prokurorės ir apeliacinės instancijos teismo pirmininkės šališkumo nesudaro pagrindo pripažinti jų šališkumo nei pagal teismų praktikoje suformuotus objektyvųjį, nei pagal subjektyvųjį kriterijus. Sutiktina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, teismas nesuteikė galimybės duoti parodymus kaltinamajam pagal prokuroro patikslintą kaltinimą (prieš tai kaltinamasis duoti parodymus buvo atsisakęs), tačiau ši pirmosios instancijos teismo klaida ištaisyta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir bylos teisingai išnagrinėti teismams nesukliudė, todėl nagrinėjamos bylos kontekste tai nėra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

36. Kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes tinkamu pripažintas kaltinamasis aktas, kuriame nėra aprašyti būtinieji BK 132 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, kaltinime taip pat nebuvo detalizuota kaltės rūšis, neaišku, dėl kokių neatsargių veiksmų asmuo yra kaltinamas.

37. Su šiais teiginiais nesutiktina. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-42-942/2016). Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte tinkamai nurodytos inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai ir kt.). Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą nekyla. BK 132 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika gali būti padaryta tiek dėl nusikalstamo pasitikėjimo, tiek dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Neatsargumo rūšis veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Konstatuotina, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kaltinamojo teisės į gynybą nesuvaržė ir teisingai išnagrinėti bylos nesukliudė.

38. Kasatoriai M. Ž. gynėjas R. Mikulskas ir civilinio atsakovo atstovas M. Dūda nepagrįstai teigia, kad nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp M. Ž. veiksmų ir kilusių padarinių.

39. Atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – žmogaus mirties yra priežastinis ryšys. Tokiu atveju turi būti nustatyta, kad kaltininko veika objektyviai, dėsningai nulėmė žmogaus mirtį.

40. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad tarp M. Ž. veikos – M. V. laparoskopinės varikocelektomijos operacijos metu padaryto kairiosios klubo venos pažeidimo ir pasekmių – pastarojo mirties yra dėsningas priežastinis ryšys, nes šios venos pažeidimas sukėlė masyvų kraujavimą, dėl ko M. V. mirė. Tai tiesioginė mirties priežastis ir būtina jos atsiradimo sąlyga. Priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių buvimas žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose atskleistas ir argumentuotas pakankamai išsamiai.

41. Kasatoriai M. Ž. gynėjas R. Mikulskas ir civilinio atsakovo atstovas M. Dūda nesutinka ir su tuo, jog M. Ž. veika teismų buvo įvertinta kaip padaryta dėl neatsargumo, o ne kazusas.

42. BK 132 straipsnis nustato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu.

43. Pagal BK 16 straipsnio nuostatas, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis), arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

44. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-193-895/2016).

45. Byloje žemesnės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad M. Ž. operacijos metu pažeidė veną dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Pagal bylos aplinkybes jis operacijos metu, pažeisdamas greta operuojamos vietos esančią klubo veną, buvo nepakankamai apdairus, nenumatė, kad tuo gali sukelti kilusius padarinius – žmogaus mirtį, tačiau pagal savo, kaip gydytojo urologo, išsilavinimą, patirtį ir kompetenciją turėjo ir galėjo tokius padarinius numatyti.

46. BK 132 straipsnio 1 dalis M. Ž. pritaikyta tinkamai. Jo veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

47. Prokuroras mano, jog apeliacinės instancijos teismas M. Ž. skiriant bausmę netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirdamas švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatymo sankcijoje, be to, nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 682 straipsnio 1 dalimi, skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose vieneriems metams.

48. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

49. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, Nr. 2K-226/2010, Nr. 2K-19/2011).

50. Prokuroro skunde pagrįstai teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų M. Ž. skirti kitokią bausmę, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje ir nėra pagrindo konstatuoti, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apeliacinės instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalį pritaikė netinkamai. Sutiktina su prokuroro nuomone, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą. Tačiau vis dėlto įvertinus, kad po nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai, per tą laiką nuteistasis M.  Ž. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba užsienio valstybėje, taip pat atsižvelgiant ir į jo padarytos veikos pobūdį, taikant BK 75 straipsnį ir atidedant bausmės vykdymą, teisėjų kolegijos nuomone, bausmės paskirtį įgyvendinti geriausiai padėtų BK 71 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – veikos padarymo metu maksimali įstatyme nustatyto dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą. Atsižvelgus į tai, pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžiai

keistini.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

51. Civilinio atsakovo atstovas kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami apie neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, netinkamai individualizavo kiekvieną ieškovų neturtinės žalos patyrimo atvejį.

52. Su šiais kasatoriaus argumentais nesutiktina.53. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad neturtinės žalos atlyginimo atvejais iš esmės nėra įmanomas teisės

pažeidimu sukeltų padarinių pašalinimas natūra, t. y. padėties, buvusios iki pažeidimo, sukėlusio neigiamus dvasinius išgyvenimus, atkūrimas, ir kartu visiško žalos atlyginimo principo, kuris yra kertinis turtinės žalos atlyginimo atvejais, įgyvendinimas. Kita vertus, ši neturtinės žalos atlyginimo specifika neeliminuoja teismo pareigos maksimaliai įmanomai individualizuoti kiekvieną neturtinės žalos patyrimo atvejį ir parinkti tokį neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis kuo labiau sumažintų asmens patirtą dvasinę skriaudą ir kitokio pobūdžio emocinius išgyvenimus ir suteiktų jam adekvačią satisfakciją (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018).

54. Pagal kasacinio teismo praktiką teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžiui nustatyti svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Kasacinis teismas yra taip pat konstatavęs, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį. Pažymėtina, kad, esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010).

55. Neturtinės žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atvejais kiekvieną netektį lydi labai sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Netekęs artimojo, žmogus netenka ir savo ankstesnių vaidmenų, kuriais jis buvo susijęs su mirusiuoju. Tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Teismai į tai pagrįstai atsižvelgė. Be to, iš bylos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje pakankamai individualizavo neturtinės žalos patyrimo atvejį dėl kiekvieno iš nukentėjusiųjų. Teismai įvertino, kad vaiko mirtis tėvams visuomet sukelia didžiulius dvasinius išgyvenimus, taigi ir didelę neturtinę žalą. Nukentėjusiųjų R. V. ir S. V. ryšys su M. V. buvo stiprus ir nenutrūkstamas – sūnus tėvus nuolat lankė, pastarieji gaudavo iš jo visokeriopą pagalbą, mirusiojo tėvai turėjo pagrįstus lūkesčius tokius šiltus santykius puoselėti ir ateityje, taip pat atsižvelgė ir į mirties netikėtumo faktorių. M. V. buvo hospitalizuotas UAB (duomenys neskelbtini) nesudėtingai laparoskopinei operacijai, po kurios jau kitą dieną turėjo vykti į namus. Dėl iš esmės nesudėtingos chirurginės intervencijos M. V. artimieji neturėjo jokio pagrindo nerimauti. Dėl operaciją atlikusio gydytojo M. Ž. klaidos pacientas praėjus keletui valandų po operacijos mirtinai nukraujavo. Tokios netikėtos aplinkybės neabejotinai sukėlė didžiulį šoką mirusiojo šeimos nariams. Teismai pagrindė priteistinos neturtinės žalos dydį ir mirusiojo seseriai M. V. (S.), įvertinę tvirtą jos bei M. V. tarpusavio emocinį ryšį, susiformavusius artimus ir glaudžius santykius. Sesuo su broliu buvo labai artimi, vienas kitu rūpindavosi, brolis jai padėdavo finansiškai.

56. Nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nustatydami neturtinės žalos dydį teismai netinkamai taikė įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos. Civilinio atsakovo atstovo kasaciniame skunde pateikti kasacinės praktikos pavyzdžiai daugiausia iliustruoja mažesnio neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, esant kitokioms bylos aplinkybėms. Pavyzdžiui, bylose dėl eismo įvykių, per kuriuos žuvo žmonės (kasacinės nutartys Nr. 2K-86-699/2017, Nr. 2K-599/2010, Nr. 2K-213-788/2018), buvo konstatuotas pačių žuvusiųjų elgesys, prisidėjęs prie žalos atsiradimo, kiti pateikti atvejai taip pat neleidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos bylose, kuriose sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį:panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. Ž. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 75

MGL (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt keturių eurų 50 centų) bauda irpalikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria M. Ž. nuteistas pagal BK

132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, atidėtas dvejiems metams.

Pastarąjį nuosprendį pakeisti:panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, taikant BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirtas įpareigojimas per bausmės

vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 682 straipsnio 1 dalimi, kartu su bausme pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose vienerius metus.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi ir BK 71 straipsniu, M. Ž. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (941 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą, nustatant ją sumokėti per dviejų mėnesių terminą.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

ALVYDAS PIKELIS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07205 2019-05-03 2019-04-10 2019-04-10 -

Administracinė byla Nr. A-290-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00293-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 53.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Geluda“ (šiuo metu – išregistruota) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Geluda“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Geluda“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-463 ir 2016 m. liepos 28 d. (4.65)FR0682-487 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimai); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI,) 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-107 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. S-5(7-254/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.

2. Bendrovė nurodė, kad mokestinis ginčas vyksta dėl papildomai apskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM). Mokestinė prievolė apskaičiuota mokesčių administratoriui nustačius, jog Bendrovė nepateikė prašymo įregistruoti ją PVM mokėtoju, neskaičiavo ir nemokėjo PVM į biudžetą. Vilniaus AVMI, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 92 straipsnio 1 dalies nuostatas nustatytas mokėtinas pardavimo PVM sumas ir atskaitomą PVM sumą, pareiškėjui apskaičiavo 69 686 Eur mokėtiną PVM sumą

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Geluda“ skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjas iš esmės pripažino turintis pareigą sumokėti į biudžetą PVM už tikrinamąjį laikotarpį pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, tačiau nesutiko su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu mokestinės prievolės dydžiu, nes nesutapo pareiškėjo ir mokesčio administratoriaus apskaičiuotas pirkimo PVM.

6. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus, susijusius su mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo apskaičiuoto pirkimo PVM neatitikimais, mokestinio patikrinimo medžiagą, šalių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, atsakovo argumentus dėl Bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos įrodymais paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuoto PVM teisingumą, todėl nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi, tinkamai ištyrė faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus, o pareiškėjo apmokestinimą PVM pagrindė atitinkamų mokesčių įstatymų normomis. Konstatavęs, kad ginčijami sprendimai teisėti ir pagrįsti, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo pavesti centriniam mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį mokestinį pareiškėjo patikrinimą.

III.

7. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Geluda“ apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo prašo panaikinti Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus ir perduoti jo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

9. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo pareiškėjas, ginčo teisinis santykis neleidžia perimti teisių.

10. Valstybės įmonės Registrų centro viešai skelbiamais Juridinių asmenų registro duomenimis, pareiškėjas UAB „Geluda“ yra išregistruotas 2018 m. birželio 25 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-2137-640/2018 nusprendė pripažinti bankrutavusią UAB „Geluda“ pasibaigusia ir išregistruoti ją iš juridinių asmenų registro, šis Vilniaus apygardos tesimo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. birželio 7 d.

11. Vienai iš šalių pasitraukus iš bylos (šiuo atveju – likvidavus dėl bankroto ir išregistravus pareiškėją), tampa iš esmės neįmanomas administracinio ginčo tarp šalių (pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto) nagrinėjimas.

12. ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad jeigu nustatomos ABTĮ 103 straipsnyje nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas likviduotas dėl bankroto ir nėra jo teisių perėmėjų, t. y. nustatytos ABTĮ 103 straipsnio 7 punkte nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 7 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą.Administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geluda“ (išregistruotas) skundą atsakovui

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07209 2019-05-03 2019-04-17 2019-04-17 -

Administracinė byla Nr. A-272-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03216-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas),

Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2015 m. spalio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-717 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. FR0682-782 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-87 (toliau – ir VMI sprendimas); 4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. S-146(7-88/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Patikrinimo aktu jam buvo apskaičiuota 6 171,51 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 526,53 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, šios sumos buvo patvirtintos ginčijamais sprendimais. Komisija atmesdama pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, vienašališkai vertino pareiškėjo argumentus dėl pajamų ir išlaidų, Komisijas sprendimas grindžiamas vien subjektyvaus pobūdžio argumentais.

3. Skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pripažinti pareiškėjo pajamomis I. O. M. pareiškėjui 2001 m. dovanotą 30 000 Lt dydžio pinigų sumą. Komisija, vertindama I. O. M. pajamas, gautas pagal verslo liudijimą, privalėjo taikyti palyginamąjį ir analogijos metodą. Pareiškėjo teigimu, šių piniginių lėšų dovanojimo faktas buvo patvirtintas mokesčių inspekcijoje, kai pareiškėjas, teikdamas priverstinę turto deklaraciją, deklaravo I. O. M. dovanotą pinigų sumą, o inspekcija, tikrindama I. O. M., pripažino, kad ji pareiškėjui galėjo padovanoti 30 000 Lt. Be to, nepagrįstai Komisija ir mokesčių administratorius nepripažino, kad I. O. M. iki 1996 m. turėjo 50 000 Lt santaupų, nevertino jos pajamų, gautų dirbant pagal verslo liudijimą.

4. Panevėžio AVMI, VMI ir Komisija klaidingai nustatė, kad pareiškėjas žemės sklypą (2,75 ha) su statiniais (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) įgijo pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Statuarus“ už 40 000 Lt. Pareiškėjas yra nurodęs, kad minėtą žemės sklypą UAB „Statuarus“ perleido už skolą ir pareiškėjas jokių pinigų sumų nemokėjo. Komisija nepagrįstai vadovavosi UAB „Statuarus“ išrašytais kasos pajamų orderiais, kurie neatitinka keliamų reikalavimų, pareiškėjo nepasirašyti, todėl neturi jokios teisinės galios.

5. Dėl avansinio mokėjimo UAB „Sevesta“ pareiškėjas nurodė, jos šiai bendrovei 2006 metais atliko 85 000 Lt avansinį mokėjimą už statybos darbus, tais pačiais metais jam ši bendrovė grąžino 41 000 Lt. Pareiškėjas teigė, jog likusią dalį avansinio mokėjimo (44 000 Lt) UAB „Sevesta“ taip pat jam grąžino, ko nepagrįstai nepripažino Komisija. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-58-212/2013 teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimu patvirtintame UAB „Sevesta“ kreditorių sąraše pareiškėjo nėra. Tai yra patvirtinimas, kad minėta bendrovė pareiškėjui grąžino 44 000 Lt skolą.

6. Inspekcija, skaičiuodama pareiškėjo išlaidas dukros išlaikymui, nepagrįstai vadovavosi ne antstolio vykdomuoju raštu, o J. A. paaiškinimu ir teismo sprendimu, kuriuo priteistas dukros išlaikymas. Pagal antstolių vykdomuosius raštus visos tam skirtos lėšos buvo išskaičiuojamos iš pareiškėjo darbo užmokesčio.

7. Pareiškėjo teigimu, inspekcija nepagrįstai pareiškėjo pajamomis nepripažino A. R. (2 000 Lt) ir D. P. (2 605 Lt) grąžintų paskolų. Komisija be jokio pagrindo sprendė, kad pareiškėjo paaiškinimai ir pateiktas D. P. patvirtinimas apie grąžintas paskolas nepagrindžia pinigų perdavimo fakto.

8. Pareiškėjas pirko traktorių už 3 042 Lt ir kompiuterį už 2 340 Lt. Panevėžio AVMI patvirtino, kad traktorius JUMZ žemės ūkio technikos registre nebuvo įregistruotas, bei duomenų žemės ūkio technikos registre apie šį traktorių nėra. Tai patvirtina pareiškėjo motyvus, kad traktorius buvo parduotas ir už parduotą traktorių gautos pajamos (30 000 Lt) turi būti priskaičiuotos prie pareiškėjo pajamų. Kompiuterį pareiškėjas pardavė tais pačiais metais, kuriais jį nupirko, už mažesnę

kainą. Minėtų daiktų pareiškėjas neturi, todėl piniginės lėšos, gautos juos pardavus, turėjo būti įtrauktos į jo pajamas.9. Komisija nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo vartojimo išlaidos atitiko Statistikos departamento skelbiamus namų

ūkio vartojimo išlaidų rodiklius. Pagrindinė priežastis, kodėl skiriasi pareiškėjo vartojimo išlaidos nuo Statistikos departamento skaičiuojamų ir skelbiamų namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklių yra ta, kad pareiškėjas gyveno nuosavame name, kurio išlaikymas nereikalauja didelių išlaidų, žiemos laikotarpiu šildomas kietu kuru. Pareiškėjas yra ūkininkas, maistui naudoja savo reikmėms auginamus vaisius, daržoves, paukščius.

10. Į pareiškėjo ir I. O. M. pajamas 2003 metais turėtų būti įtraukta po 50 000 Lt. Lietuvos nuolatinis gyventojas privalėjo 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruoti turimą turtą, taip pat ir pinigines lėšas bankuose ir ne bankuose, viršijančias 50 000 Lt. Kadangi pareiškėjo ir I. O. M. uždirbtos ir sutaupytos lėšos neviršijo privalomos deklaruoti ribos, jos turi būti priskaičiuojamos prie pareiškėjo ir I. O. M. pajamų.

11. Pareiškėjo teigimu, nebuvo reaguojama į jo mokesčių administratoriui pateiktus prašymus pateikti visų dokumentų kopijas, kuriais vadovaujantis pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai, nors Komisijos sprendime nepagrįstai konstatuota, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus susipažinti su bylos medžiaga ir tai, kad mokesčių administratorius jų netenkino. Pareiškėjui priskaičiuotos sumos yra nepagrįstos, klaidinančios, buvo pažeista Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokesčio administratoriaus pareiga pagrįsti apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

12. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

13. Atsakovas paaiškino kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas turėjo 100 031 Lt Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

14. Mokesčių administratorius, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, rėmėsi surinka informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis apie pareiškėjo pajams, jo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir apskaičiavo 2008–2012 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo 2010 metais gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas 98 377 Lt, 2011 metais gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas 41 304 Lt ir 2012 metais gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas 28 836 Lt.

15. Panevėžio AVMI, atlikusi I. O. M. pajamų išlaidų analizę už 1996–2006 metus, nustatė, kad I. O. M. neturėjo galimybių dovanoti pareiškėjui 30 000 Lt. Nors pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius nevertino I. O. M. pajamų, gautų dirbant I. O. M. individualioje įmonėje, tačiau nėra duomenų, kad šios įmonės veiklos laikotarpiu I. O. M. gavo pajamų dirbdama šioje įmonėje.

16. Dėl pareiškėjo patirtų vartojimo išlaidų, kurios, jo teigimu per metus sudarė 5 000 Lt, atsakovas nurodė, kad šių apskaičiuotų išlaidų dydžiui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar skaičiavimų. Todėl Panevėžio AVMI pagrįstai vartojimo išlaidas apskaičiavo naudodamasi Statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui, gyvenančiam Panevėžio mieste, per mėnesį.

17. Atsakovas nurodė, kad bylos duomenimis pareiškėjas traktorių ekskavatorių JUMZ 2008 m. gruodžio 2 d. pirko iš UAB „Statuarus“. Žemės ūkio technikos registre pareiškėjas traktoriaus neįregistravo, duomenų žemės ūkio technikos registre apie šį traktorių nėra. Byloje nėra duomenų, kad traktorius buvo parduotas, o pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, todėl Panevėžio AVMI pagrįstai 3 000 Lt sumos nepriskyrė prie pareiškėjo pajamų. Pareiškėjui nepateikus dokumentų, patvirtinančių kompiuterio pardavimą, nebuvo pagrindo pripažinti 2 340 Lt pareiškėjo pajamomis, kurias jis, kaip teigia, gavo už kompiuterio pardavimą.

18. Nors pareiškėjas teigė, jog UAB „Sevesta“ jam grąžino likusią dalį avansinio mokėjimo (44 000 Lt), tačiau nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Todėl šis skundo argumentas laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija, o Panevėžio AVMI pagrįstai nepripažino minėtos sumos pareiškėjo pajamomis. Atsakovo teigimu, Komisija savo sprendime pripažino, kad pareiškėjas turi teisę susipažinti su mokestinio ginčo byloje esančiais dokumentais.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.20. Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Panevėžio AVMI Patikrinimo akto, šį patikrinimo aktą

patvirtinančio Panevėžio AVMI sprendimo bei šį sprendimą patvirtinančių VMI bei Komisijos sprendimų, teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nurodė, jog pareiškėjas iš esmės nesutinko su aplinkybe, kad jo išlaidos tikrintu laikotarpiu viršijo jo gaunamas pajamas ir teigia, kad visos pareiškėjo turėtos pajamos yra pagrįstos ir įstatymo nustatyta tvarka visi mokesčiai sumokėti.

21. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI patikrino gyventoją A. K. už 2008–2012 metus ir 2015 m. spalio 16 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo 6 171,51 Eur GPM ir 526,53 Eur PSD; Patikrinimo aktas ir jame apskaičiuotos mokesčių sumos patvirtintos Panevėžio AVMI sprendimu, kuriuo pareiškėjui apskaičiuoti GPM ir PSD delspinigiai bei paskirtos baudos; VMI išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą, Komisija 2016 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino VMI sprendimą.

22. Teismas nurodė, jog pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka arba to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka, netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

23. Teismas nurodė, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis įgyvendinamos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taisyklių 14–17 punktuose nurodyta, kad išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog Panevėžio AVMI, apskaičiuodama pareiškėjo mokestinę bazę naudojo informacijos šaltinius, kurie laikytini tinkamais pagal Taisyklių 29 punkto reikalavimus.

24. Dėl pareiškėjo argumento, kad nepagrįstai atsisakyta įtraukti į jo pajamas I. O. M. pareiškėjui 2001 metais dovanotą 30 000 Lt dydžio pinigų sumą, teismas, įvertinęs tarp pareiškėjo ir I. O. M. sudarytą dovanojimo sutartį, I. O. M. pajamas ir išlaidas, sprendė, jog mokesčių administratorius įrodė, kad pareiškėjas pajamų iš I. O. M. negalėjo gauti, o pareiškėjui kilo pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Siekiant pagrįsti šias pajamas, pareiškėjo pateiktų sutarčių kopijų, teismo vertinimu, nepakako paneigti mokesčio administratoriaus išvadas. Kadangi byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui galėjo būti sumokėta 30 000 Lt iš I. O. M. turto, teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVMI pagrįstai 30 000 Lt sumos neįtraukė į pareiškėjo pajamas.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjo pajamomis turėjo būti pripažinta UAB „Sevesta“ grąžinta skolos dalis (44 000 Lt); traktoriaus JUMZ ir kompiuterio pardavimo pajamos (atitinkamai 3000 Lt ir 2 340 Lt), o į išlaidas nepagrįstai įtraukta 40 000 Lt suma, sumokėta pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „Statuarus“ už Žemės sklypą, apskaičiuotos per didelės vartojimo išlaidos, nes pareiškėjo vartojimo išlaidos nuo Statistikos departamento skaičiuojamų ir skelbiamų namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklių skiriasi. Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių dokumentų ar duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomus faktus, pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas pajamas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su jam pritaikytais Statistikos departamento skaičiuojamų ir skelbiamų namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais, nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kokios apimties buvo jo vartojimo išlaidos, nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad Žemės sklypas jam perleistas už skolą, o ne kitais pagrindais.

26. Teismas akcentavo, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti mokesčio administratoriaus išvadas, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimais, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais.

27. Teismas darė išvadą, jog Panevėžio AVMI pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo pajamos visą tikrintą laikotarpį viršijo gaunamas pajamas, todėl mokesčių administratorius įgijo teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, t. y. nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų.

28. Teismas konstatavo, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčijamu Patikrinimo aktu pagrįstai nustatyti papildomai mokėtini mokesčiai, todėl panaikinti šio akto, taip pat skundžiamų Panevėžio AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų nėra teisinio pagrindo.

III.

29. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, susijusiais su jo patirtų išlaidų ir gautų pajamų apskaičiavimo nepagrįstumu, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildo, kad teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo visos bylos medžiagos, pažeidė įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė tik į atsakovo nurodytas aplinkybes ir motyvus, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, netinkamai taikė ir aiškino mokestinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

32. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl I. O. M. pajamų apskaičiavimo pagrįstumo ir turėtų piniginių lėšų iki 1996 metų, taip pat dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Statuarus“, avansinio mokėjimo UAB „Sevesta“ ir jo grąžinimo, vartojimo ir dukros išlaikymo išlaidų pagrįstumo, gautų pajamų, pardavus turtą (traktorių ir kompiuterį) ir fiziniams asmenims (A. R. ir D. P.) grąžinus pareiškėjo suteiktas paskolas. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl pareiškėjo ir I. O. M. turėtų neprivalomų deklaruoti piniginių lėšų už 2003 metus ir pažeistos pareiškėjo teisės gauti visus su mokestiniu patikrinimu susijusius dokumentus. Pareiškėjo teigimu, vien teismo išvada, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų, reiškia, kad teismo sprendimas be motyvų ir argumentų.

33. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, turėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, logikos dėsniais ir padaryti nešališkas išvadas, tačiau teismo sprendimas yra šališkas ir subjektyvus, priimtas pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus.

34. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos, VMI ir Panevėžio AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 6171,52 Eur GPM, 4 617,47 GPM delspinigų, bei 617 Eur GPM baudą, taip pat 526,53 Eur PSD įmokų, 322,63 Eur PSD įmokų delspinigių ir 52 Eur PSD įmokų baudą.

36. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad pareiškėjas 2010 m. – 2012 m. laikotarpiu gavo 100 031 Lt pajamų iš nenustatytų šaltinių, bei nesumokėjo už juos GPM. Mokesčių administratorius šį sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjo neapmokestinamų GPM pajamų gavimo fakto nepatvirtina tarp pareiškėjo ir I. O. M. sudaryta paskolos sutartis; kad pareiškėjas neįrodė, jog UAB „Sevesta“ jam grąžino skolą – 44 000 Lt bei kad gavo atitinkamų pajamų (3000 Lt ir 2340 Lt) už traktoriaus ir kompiuterio pardavimus. Dėl ko šias lėšas įvertino kaip gautas iš nenustatytų šaltinių bei apmokestinamas GPM.

37. Pareiškėjas su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka ir teigia priešingai, pateikdama savo įrodymų vertinimo, susijusių su minėtų lėšų gavimu, versiją.

38. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu.

39. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

40. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.

41. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).

42. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan.

43. Byloje mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad byloje aptariamos paskolos sutarties, tarp pareiškėjo ir I. O. M., sudarymo metu I. O. M. gaunamos pajamos buvo nedidelės, o jos individuali įmonė ginčo laikotarpiu pajamų negavo bei buvo likviduota 2001 m. balandžio 3 d. (MGK bylos medžiaga, b. l. 9-11). Kitų duomenų apie I. O. M. galimai turėtas lėšas ir gautas pajamas, byloje nesurinkta. Byloje taip nėra surinkta ir kitų rašytinių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jis iš tikrųjų gavo iš I. O. M. 30 000 Lt, kaip paskolą, ir jais disponavo.

44. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog I. O. M. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui 30 000 Lt dydžio paskolą, o pareiškėjas neįrodė, kad iš tikrųjų šias lėšas gavo ir jomis disponavo.

45. Pripažįstami nepagrįsti bei atmetami tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad mokesčių administratorius, nustatydamas I. O. M. pajamų šaltinius ir jų dydžius neteisingai pritaikė šių pajamų apskaičiavimo metodus ir pan. Minėta, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog paskolos sutarties sudarymo metu I. O. M. turėjo tokias lėšas, jomis disponavo bei realiai perdavė jas pareiškėjui. Todėl, nesant byloje pirminių ir leistinų įrodymų, bei norėdamas įrodyti priešingai, o tuo pačiu paneigti šiuo klausimu mokesčių administratoriaus išvadas, turėjo teikti ir atitinkamus įrodymus (pvz., atitinkamų specialistų išvadas ir pan.). Kadangi tai nėra padaryta, šie pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais, o tuo pačiu ir nepagrįstais.

46. Savo ruožtu tai lemia, kad mokesčių administratoriaus ir šį mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada, jog aptariama paskolos sutartis yra fiktyvi, o ją sudarant buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos, yra pagrįsta bei teisinga. Visa tai patvirtina, kad egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, šios paskolos sutarties atžvilgiu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 10; 69 straipsnių nuostatas, suteikiančias teisę mokesčių administratoriui neatsižvelgti į formalią paskolos sutarties išraišką, atkuriant tikrąsias šio mokestinio teisinio santykio aplinkybes.

47. Minėta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

48. Nors pareiškėjas ir teigia, kad UAB „Sevesta“ jam grąžino skolą – 44 000 Lt bei kad jis gavo atitinkamų pajamų (3000 Lt ir 2340 Lt) už traktoriaus ir kompiuterio pardavimus, tačiau minėto pobūdžio įrodymų nepateikė.

49. Visa tai taip pat lemia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie šių lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog šios lėšos yra neapmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme. Dėl ko mokesčių administratoriaus išvada, šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus.

50. Iš ginčijamų mokesčių administratoriaus sprendimų matyti, kad pareiškėjo gautų pajamų ir mokėtinų mokesčių dydžiai buvo apskaičiuoti, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis.

51. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės neginčija, kad atsakovas teisėtai jo atžvilgiu taikė minėtus metodus nustatytus Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, tačiau teigia, jog šie metodai buvo pritaikyti netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo gauti neteisingi išeities duomenys.

52. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių

mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

53. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos – finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

54. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu.

55. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60- 62 str.).

56. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodus nustatytą Taisyklių 14-17 punktuose. Šių metodų pagalba ir buvo nustatytos pareiškėjo gautos pajamos, bei jų dalis nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

57. Minėta, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

58. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07204 2019-05-03 2019-04-17 2019-04-17 -

Administracinė byla Nr. eA-1389-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01146-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 18.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.  S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (pareiškimu), prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodantiems dokumentams pateikti.

2. Pareiškime R. S. nurodė, kad jis yra paveldėtojas į savo tėvų, J. S. (S.) (duomenys neskelbtini), tėvas J., ir E. (T.) S. (S.) (duomenys neskelbtini), tėvas S., išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir mišką – 36 ha 46 arai), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad tėvai laiku padavė prašymą atgauti nekilnojamąjį turtą, išsiųsdami jį 2000 m. gegužės 3 d. Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyriui. Po tėvų mirties pareiškėjas siekė atgauti pilietybę ir šeimos nekilnojamą turtą, bet pritrūko dokumentų. Pareiškėjas, suradęs reikalingus dokumentus, 2016 m. rugsėjo 12 d. atgavo Lietuvos Respublikos pilietybę, o pasas buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d. Atgavęs pilietybę ir gavęs pasą, jis kreipėsi dėl nekilnojamojo turto atgavimo. Taip pat pareiškėjas atsiųstuose atsakymuose nurodė, kad jo tėvai 1944 metais turėjo palikti Lietuvą dėl represijų ir tarybinės santvarkos, nors tėvai visada buvo Lietuvos piliečiais, kaip ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo tėvai netikėjo, kad tėvynė atims iš jų pilietybę ir jie turės ją atkurti, nors jos nebuvo atsisakę.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad byloje pateiktas pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, jog pasas pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d., tai yra pasibaigus nustatytam prašymų ir dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminui. Pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą atsirasti. Tokiu būdu pareiškėjui neįgijus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo duomenų apie tai, jog pareiškėjo tėvai laiku būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, net jei tėvai ir būtų laiku kreipęsi dėl nuosavybės teisų atkūrimo, jie taip pat negalėtų būti laikomi tinkamais nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais, nes jiems Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas taip pat nebuvo atkurta iki 2001 m. gruodžio 31 d.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. S. pareiškimą atmetė kaip

nepagrįstą.6. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas termino, paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir

nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams, atnaujinimo klausimas, kurį reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punkto nuostatos. Pagal šį punktą piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d.

7. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta tik 2016 m. rugsėjo 12 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-636, o Lietuvos Respublikos pasas išduotas tik 2016 m. gruodžio 14 d. Tai įrodė, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo tėvams iki pat jų mirties nebuvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl net ir įrodžius faktą, jog jie Atkūrimo įstatymo numatytais terminais 2000 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjo tėvai negalėtų būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais.

9. Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą, nurodė, kad pareiškėjui negali būti atnaujinamas terminas atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

10. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nagrinėjamu atveju nebuvo teisiškai reikšmingos ir teismo nevertintos.

III.

11. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir pripažinti, kad R. S. tėvų, J. (S.) S. ir E. (T.) (S.) S., 2000 metais paduotas prašymas atgauti išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas laiku ir tinkamai Lietuvos Respublikos institucijai; priimti prašymą dėl termino atnaujinimo; pripažinti teisę R. S. atgauti savo tėvų išlikusį nekilnojamąjį turtą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog S. šeimos nariai buvo pripažinti pabėgėliais ir turėjo teisę pasilikti Lietuvos pilietybę ir tuo pačiu metu priimti II-ojo pasaulinio karo metu apsaugančių tautų pilietybes; gyventi su dvigubomis pilietybėmis ir turėti visas teises kiekvienoje iš tų valstybių.

13. Pareiškėjo nuomone, pagal „pasaulines konvencijas, kurias Lietuvos Respublika (laisva valia) yra priėmus ir ratifikavusi“, nereikalaujama turto savininkams ir jų paveldėtojams būti piliečiais tos valstybės, kur yra išlikęs jų nekilnojamasis turtas, kadangi šie asmenys buvo pabėgėliai. Paveldėtojai galėjo būti gimę ir kitoje valstybėje. Pareiškėjo nuomone, pilietybę jis turėjo visada, o ne tik tada kai 2016 metais ji jam buvo suteikta ir gavo pasą.

14. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Nacionalinė žemės tarnyba klaidingai pirmosios instancijos teismui nurodė, jog nebuvo gautas 2000 metais pareiškėjo tėvo prašymas atkurti nuosavybės teises, bei teismas nepagrįstai nenagrinėjo šios aplinkybės ir nepasisakė dėl jos. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik Nacionalinės žemės tarnybos argumentais, tačiau visai nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų. Kadangi teismo posėdžiuose pareiškėjas neturėjo galimybės dalyvauti ar turėti atstovą, todėl tikėjosi, kad teismas remsis rašytiniais įrodymais. Be to, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdžiuose telekonferencijos būdu.

15. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė

išvadą, jog siekdamas įgyvendinti savo teisę, pareiškėjas turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, kad pasas pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d., tai yra pasibaigus nustatytam prašymų ir dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminui. Tokiu būdu pareiškėjui neįgijus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negalėjo būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo tėvams iki pat jų mirties neatkūrus Lietuvos Respublikos pilietybės, net ir įrodžius faktą, jog jie Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais 2000 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į tuometį Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjo tėvai negalėtų būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos R. S. prašymo atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvų iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę. Teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjui neįgijus iki įstatymu nustatyto termino subjektinės teisės (Lietuvos Respublikos pilietybės) atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad 2000 metais prašymą atkurti nuosavybės teises buvo pateikęs pareiškėjo tėvas, o pats pareiškėjas Lietuvos pilietybės nebuvo praradęs ir visada ją turėjo.

20. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).

21. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

22. Nagrinėjamu atveju, svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 straipsnis), tiek Atkūrimo įstatyme (2 straipsnis) nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiose įstatymo normose įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises, o jei savininkas yra miręs – su savininku atitinkamais giminystės ryšiais susijusių asmenų teisė laikantis nustatyto eiliškumo.

23. Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti.

24. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybė R. S. buvo suteikta tik 2016 m., nekyla.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <…>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės (Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnio nuostatų) aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis) nagrinėjant administracines bylas, kurių aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, be kita ko, konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <…> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 10, l. 184–190). Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo praktiką

nuosekliai plėtojo kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. birželio 2 d. Nr. A261-871/2008; 2010 m. vasario 1 d. Nr. A438-293/2010, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015, 2015 m. gruodžio 8 d. Nr. A-1136-261/2015).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2009 m. spalio 12 d. Nr. A261-917/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. Nr. A525-1455/2009, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015 ir kt.). Nustačius, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto naikinamojo termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei nurodytos aplinkybės, kad prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pareiškėjo tėvo 2000 metais išsiųstas, o Nacionalinė žemės tarnyba pateikė neteisingą informaciją, nenagrinėtinos, nes jos šioje situacijoje nėra reikšmingos. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir minėtose administracinėse bylose. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo nukrypti nuo minėtos nuoseklios teismų praktikos.

28. Pareiškėjui, iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijus Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialinės teisės normas, atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis), pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjui negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialines teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti R.  S. apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07195 2019-05-03 2019-04-23 2019-04-23 -

Administracinė byla Nr. P-43-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02124-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 60.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. T. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-9-492/2019 pagal pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, A. B. Ž., R. Ž.) dėl registro įrašo ir sprendimų panaikinimo, priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėja I. T. (toliau – ir pareiškėja) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-9-492/2019.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2019 m. balandžio 17 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-9-492/2019 trūkumams pašalinti: pateikti žyminio mokesčio už prašymo atnaujinti procesą padavimą sumokėjimą patvirtinančius įrodymus; pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 160 straipsnyje prašymo turiniui keliamus reikalavimus; pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėja turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, arba pateikti pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles pasirašytą prašymą atnaujinti procesą kartu su šio įstatymo 160 straipsnio 3 dalyje nurodytais dokumentais.

Pagal ABTĮ 161 straipsnio 1 dalį, prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo surašo advokatas; jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduoda fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti šį prašymą turi teisę jis pats; be to, prašymą dėl proceso atnaujinimo gali surašyti ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies 4 ir 7 punktuose nurodyti asmenys; prašymą dėl proceso atnaujinimo pasirašo jį paduodantis asmuo ir prašymą surašęs asmuo; prašymą paduodančio asmens parašas nėra būtinas, jeigu jį pasirašo jo įgaliotas prašymą surašęs asmuo. Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia atstovas, prie prašymo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo įgaliojimus; prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami įrodymai, patvirtinantys prašymą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (ABTĮ 160 str. 3 d.).

Pareiškėjos teismui 2019 m. balandžio 17 d. pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo pasirašė ji pati, tačiau nepridėjo įrodymų, patvirtinančių jos teisinę kvalifikaciją. Be to, šiuo atveju nėra nurodyta, kad pareiškėjos procesinį dokumentą surašė advokatas ar ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies 4, 7 punktuose nurodytas asmuo, todėl vertinama, kad nustatytu laiku teismo nurodytų prašymo atnaujinti procesą trūkumų pareiškėja nepašalino.

Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja per teismo nustatytą terminą nepašalino trūkumų, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjai (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. T. prašymą atnaujinti procesą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjai.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07203 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eAS-189-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-467-182018 (forma FR0497) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pakeisti sprendimą ir išieškoti mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjas patikslintame skunde taip prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti išieškojimo veiksmus bei laikinai sustabdyti 2018 m. spalio 30 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-467-182018 galiojimą iki bus priimtas sprendimas administracinėje byloje. Pareiškėjas teigė, jog vykdant išeiškojimą pagal pakeistą sprendimą bus padaryta žala pareiškėjo teisėms, sunku pasiekti teisingumą, o prievolių turinys pagal VMI sprendimus yra neaiškus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. R. patikslintą skundą, tačiau netenkino jo prašymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo bei dėl įrodymų išreikalavimo.

Teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo dabartinę finansinę padėtį ir ginčijamo Sprendimo įtaką jai, tik bendrais bruožais nurodė, jog toliau vykdant ginčijamą Sprendimą bus padaryta žala pareiškėjo teisėms bei taps sunku pasiekti teisingumą. Teismas konstatavo, kad tokiais motyvais grindžiamo pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra pagrindo tenkinti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą dėl išieškojimo pagal ginčijamą Sprendimą stabdymo. Teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas pakartotinai teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės naujų, esamą situaciją keičiančių aplinkybių nenurodė.

Teismas taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjo prašomus duomenis išreikalauti iš VMI, nes pats pareiškėjas aktualiu laikotarpiu dėl tokių duomenų pateikimo į atsakovą nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašomi įrodymai didžiausia apimtimi yra susiję su atsakovo 2012 m. sausio 11 d. sprendimu, kuris nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas, todėl pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones draudžiant atsakovui ir trečiajam asmeniui priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjo 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpių prievolių, dėl kurių vyksta mokestiniai ginčai.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai siejo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą su pareiškėjo turtine padėtimi, neįvertinęs atsakovo vienašalių apribojimų pareiškėjo turtui, taikant disponavimo teisės apribojimą. Pareiškėjo vertinimu, ginčo šalių pusiausvyra negali būti pasiekta, kai viena iš šalių turi galimybę ir vykdyti išieškojimą, ir užtikrinti jį, taikant turto disponavimo teisės apribojimus. Pareiškėjas nurodo, kad dėl 2006 – 2010 metų mokestinių prievolių vyksta mokestinis ginčas administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 (Nr. I-40-815/2019), kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus išieškojimo procese. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamas naujas mokestinis ginčas šioje byloje turės prejudicinę reikšmę prieš tai nurodytoje administracinėje byloje.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417 išeiškotinų sumų pakeitimas buvo atliktas neinformavus teismo administracinėje byloje Nr.  I-94-815/2018 (Nr. I-40-815/2019) ir nesilaikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytos formos (Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (forma FR0497). Pareiškėjo vertinimu, egzistuoja reali grėsmė, kad iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 (Nr. I-40-815/2019) priėmimo, atsakovo neteisėtais veiksmais pareiškėjui bus padaryta nepataisoma ir neatstatytina žala. Pareiškėjas vadovaujasi MAĮ 110 straipsniu ir nurodo, kad mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sustabdomas, kilus mokestiniam ginčui.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie

patvirtintų, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždrausti atsakovui atlikti išieškojimo veiksmus bei laikinai sustabdyti 2018 m. spalio 30 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-467-182018 galiojimą iki bus priimtas sprendimas administracinėje byloje. Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad 2006 – 2010 metų mokestinių prievolių vyksta mokestinis ginčas administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 (Nr. I-40-815/2019), kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus išieškojimo procese. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepaneigia pareiškėjo pareigos laiku ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles. Pareiškėjui mokestinė nepriemoka mokesčių administratoriaus jau yra priskaičiuota, todėl pareiškėjas, kartu būdamas ir mokesčių mokėtojas privalo vykdyti atsakovo sprendimą. Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kyla pareiga nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas pakartotinai teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės naujų, esamą situaciją keičiančių aplinkybių nenurodė. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog net jei atsirastų išskirtinės aplinkybės, turinčios įtakos pareiškėjo teisių realizavimui, jis, vadovaudamasis MAĮ 88 straipsniu, turi teisę kreiptis dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07191 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-538-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00128-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Z. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2017 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. 1P-408 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno ir kario valstybinę pensiją“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Departamentą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija).

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Departamentą, prašė skirti valstybinę pensiją, tačiau Departamento generalinis direktorius Įsakymu pareiškėjos prašymo netenkino, kadangi įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. X-1027 (toliau – ir Papildymo įstatymas) ir po jo įsigaliojimo pareiškėja nėjo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų. Pareiškėjos teigimu, stažas valstybinei pensijai gauti užskaitomas tuo atveju, jei asmuo tarnavo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnyje nurodytose Lietuvos Respublikos tarnybose. Pareiškėja vidaus reikalų sistemoje tarnavo nuo

1977 m. kovo 1 d. iki 1988 m. liepos 25 d., iš viso 11 metų 4 mėnesius ir 25 dienas, o muitinės sistemoje – nuo 1993 m. gegužės 1 d. iki 1997 m. birželio 30 d., t. y. 4 metus ir 2 mėnesius. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkte įtvirtintas reglamentavimas yra ydingas, kadangi nėra nustatyto reikalavimo muitinės pareigūnams įskaityti prieš tai įgytą stažą.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad ginčijamu Įsakymu buvo nuspręsta pareiškėjai neskirti valstybinės pensijos,

kadangi pareiškėja nėjo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų ir dėl to neįgijo teisės į valstybinę pensiją. Teisė į nurodytos rūšies pensiją atsiranda esant dviem sąlygoms,  t. y. pareigūnui sukakus teisės aktų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir kai jis turi 5 ir daugiau metų tarnybos atitinkamose institucijose stažą. Pagal nuo 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojusio Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktą teisę gauti valstybinę pensiją įgijo tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tą dieną buvę muitinės mobiliųjų grupių, muitinės postų pareigūnais bei muitinės pareigūnais, atliekančiais kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Remiantis Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 1 dalies 6 punktu, muitinės pareigūnas iš pareigų atleidžiamas, kai jam sukanka 65 metai, o muitinės mobiliosios grupės pareigūnas, muitinės posto pareigūnas, atliekantis kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, kai jam sukanka 62 metai ir 6 mėnesiai arba baigiasi jo tarnybos pratęsimo laikas. Atsakovo paaiškinimais, pareiškėja nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. ėjo muitinės administracijos darbuotojos pareigas, nepriskirtinas pareigybėms, kurias ėję pareigūnai pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be to, administracijos pareigūnai į atsargą išleidžiami jiems sukakus 65, o ne 62,5 metų. Departamentas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas daugiau nei 11 metų laikotarpis, ištarnautas Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, buvo įtrauktas į pareiškėjos tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimus, kadangi pareiškėja neatitinka Statuto 51 straipsnio 9 dalyje ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų, kurie privalomi skiriant valstybinę pensiją.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymu ir kartu su juo pateiktu

paaiškinimu kreipėsi į Departamento generalinį direktorių, prašė skirti valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą; pareiškėjos prašymas skirti jai valstybinę pensiją buvo sprendžiamas 2017 m. kovo 20 d Departamento Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje, kuriame nutarta ir 2017 m. kovo 20 d. Išvadoje dėl pareigūno ir kario valstybinės pensijos (toliau – ir Išvada) pasiūlyta pareiškėjai neskirti valstybinės pensijos už tarnybą, kadangi pareiškėja Papildymo įstatymo įsigaliojimo dieną ir po jo įsigaliojimo nėjo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų ir dėl to neįgijo teisės į valstybinę pensiją už tarnybą; Departamento generalinis direktorius, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 ir 12 dalimis, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklėmis, patvirtintomis Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1B-374, atsižvelgdamas į Komisijos 2017 m. kovo 20 d. Išvadą, ginčijamu 2017 m. kovo 20 d. Įsakymu Nr. 1P-408 nusprendė pareiškėjai neskirti valstybinės pensijos už tarnybą Išvadoje nurodytais pagrindais.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki 2007 m. sausio 19 d. teisė į valstybinę pensiją muitinės pareigūnams nebuvo numatyta. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas įtvirtino Papildymo įstatymo 3 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Papildymo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo tvarką nustatančio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo16 straipsnio 12 dalis įtvirtino nuostatą, jog muitinės pareigūnams, muitinės sistemoje dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, valstybinės pensijos skiriamos tik įgijusiems teisę į šią pensiją po Papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2007 m. sausio 19 d. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tie muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba

atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, kurie 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojus minėtajam reguliavimui nėjo Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų, teisės į valstybinę pensiją neįgijo, nors jie ir atitiko ir (ar) atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jei pareiškėja atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytus reikalavimus, susijusius su asmenų turinčių teisę į valstybinę pensiją eitomis pareigomis.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2011 metais su skundu dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo atsakovams Departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Departamento, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir siekė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-693/2013 konstatavo, kad pareiškėjos iki atleidimo iš tarnybos muitinėje užimamos Panevėžio teritorinės muitinės Personalo ir mokymo skyriaus viršininkės pareigos nepatenka į Statuto 51 straipsnio 9 dalyje nurodytą muitinės pareigūnų, turinčių teisę gauti valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, sąrašą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pagal šią materialinės teisės normą, teisę gauti valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą turi muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, taip pat tai, jog ši Statuto norma nesikerta su teisinius santykius dėl muitinės pareigūnų teisės į valstybinę pensiją reglamentuojančiais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 16 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytos aplinkybės kitoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios proceso šalys, turi prejudicinių faktų galią ir šioje nagrinėjamoje byloje.

9. Pareiškėja po Papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2007 m. sausio 19 d., ir vėliau nėjo pareigų, nurodytų Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl neatitiko ne tik Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytos sąlygos, bet ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nustatytų įstatymo taikymo reikalavimų. Statute nustatytas amžiaus ribojimas taip pat patvirtina, jog pareiškėja neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto ne tik dėl to, jog ji nėjo nurodytų pareigų po Papildymo įstatymo įsigaliojimo, tačiau neatitinka ir įstatyme nustatyto amžiaus kriterijaus reikalavimo.

10. Įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją, turėjo teisę nustatyti, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų skiriama po Papildymo įstatymo įsigaliojimo muitinės sistemoje tam tikras pareigas tebeinantiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad po Papildymo įstatymo įsigaliojimo iš tarnybos išėję muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pagal tuometinį teisinį reguliavimą negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes teisę gauti šią valstybinę pensiją įgijo tik tie pareigūnai, kurie muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. 2007 m. sausio 19 d. ir (arba) vėliau. Muitinės pareigūnų, kurie dirba muitinės sistemoje muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlieka operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, statusas skiriasi nuo buvusių pareigūnų, kurie išėjo iš tarnybos iki Papildymo įstatymo įsigaliojimo, statuso tuo, kad iki minėto įstatymo įsigaliojimo dirbę pareigūnai neturėjo teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

III.

11. Pareiškėja Z. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėja dėsto argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui, teigia, kad 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu buvo statutinė vidaus reikalų sistemos pareigūnė ir atliko ikiteisminį tyrimą. Teismas turėtų išnagrinėti šį atvejį, nes pareiškėja pakliuvo į situaciją, kai vidaus reikalų tarnyba valstybinės pensijos skirti negali, nes pareiškėja Lietuvos Respublikoje tarnavo ne jų, o muitinės sistemoje.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Pažymi, kad dėl valstybinės pensijos už tarnybą vidaus reikalų sistemoje pareiškėja turėtų kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento generalinio direktoriaus Įsakymo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas skirti jai valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėja po Papildymo įstatymo įsigaliojimo ir vėliau nėjo pareigų, nurodytų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nustatytų įstatymo taikymo reikalavimų, taip pat nustatyto amžiaus kriterijaus reikalavimo.

16. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu tarnavo vidaus reikalų sistemoje ir už šį laikotarpį pareiškėjai turi būti skiriama ir mokama valstybinė pensija.

17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, kuriame (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be kita ko, turi Lietuvos Respublikos piliečiai Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą (1 str. 1 d. 1 ir 7 p.). Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų (3 str. 1 d. 5 p.). Asmenims, paskiausiai tarnavusiems Lietuvos Respublikos muitinėje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų (12 str. 1  d.). Asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos (16 str. 1 d.). Asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas iki 1995  m. sausio 1 d. buvęs faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos; taip pat darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laikas Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno ar kario pareigoms (16 str. 3 d. 1 ir 2 p.). Muitinės pareigūnams, muitinės sistemoje dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos tik įgijusiems teisę į šią pensiją po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. X-1027 įsigaliojimo (16 str. 12 d.).

18. Ginčijamas 2017 m. kovo 20 d. įsakymas grindžiamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 ir 12 dalimis.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paskutinė pareiškėjos tarnybos vieta buvo muitinės sistemoje, t. y. Panevėžio teritorinėje muitinėje, kur iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. ji ėjo Personalo ir mokymo skyriaus viršininkės pareigas (I t., b. l. 86). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja nuo 1977 m. kovo 1 d. iki 1988 m. liepos 25 d. tarnavo LTSR VRM žinyboje, 1991 m. liepos 18 d. buvo paskirta Biržų muitinės vyresniąja juriskonsulte (I. t, b. l. 39), o 1993 m. gegužės 1 d. perkelta į vyresniosios juriskonsultės-kvotėjos pareigas (I t., b. l. 38). Taigi iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėja 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu dirbo Lietuvos TSR vidaus tarnyboje, o 1993 m. gegužės 1 d. buvo priimta į muitinės pareigūnes (juriskonsultės-kvotėjos pareigas). Pažymėtina, jog šių aplinkybių, spręsdamas dėl valstybinės pensijos pareiškėjai skyrimo, Departamentas nevertino ir ginčijamame Įsakyme dėl jų nieko nepasisakė. Į šias aplinkybes neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, nors skunde pareiškėja aiškiai nurodė, jog su Departamento generalinio direktoriaus Įsakymu nesutinka būtent todėl, kad sprendžiant dėl valstybinės pensijos skyrimo nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos stažą vidaus tarnyboje 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu bei tai, kad 1993 m. gegužės 1 d. – 1997 m. birželio 30 d. laikotarpiu pareiškėja buvo ikiteisminį tyrimą atliekanti muitinės pareigūnė, t. y. pareiškėja teigė atitinkanti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą valstybinei pensijai gauti.

20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Departamento pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, esą pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymo skirti valstybinę pensiją pateikimo metu pareiškėja neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos sąlygos dėl išleidimo į atsargą amžiaus, taip pat kad Departamentas nėra kompetentingas skirti pareiškėjai valstybinę pensiją už vidaus tarnybą 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčijamame Įsakyme tokie atsisakymo skirti pareiškėjai valstybinę pensiją motyvai nėra išdėstyti, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2009 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-798/2009 ir kt.).

21. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.). Taigi pirmiau minėti Departamento atsiliepimuose išdėstyti motyvai privalėjo būti aiškiai ir suprantamai nurodyti ginčijamame akte tam, kad pareiškėja galėtų suprasti konkrečius atsisakymo skirti jai valstybinę pensiją pagrindus, o su jais nesutikdama – tokį aktą apskųsti nustatyta tvarka, išdėstydama visus savo nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ginčijamas Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus. Spręsdamas dėl valstybinės pensijos pareiškėjai skyrimo, atsakovas Įsakyme apsiribojo pareiškėjos 2007 m. sausio 19 d. ir vėliau muitinės sistemoje eitų pareigų vertinimu ir visiškai nepasisakė dėl kitų pareiškėjos tarnybos laikotarpių, įskaitant 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. vidaus tarnybos laikotarpį, bei dėl kokių priežasčių pareiškėjai už jį nėra skiriama valstybinė pensija, nors pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą ir teigia, kad minėtas laikotarpis yra įtrauktas į pareiškėjos tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti.

22. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamą Įsakymą Departamentas priėmė nepaisydamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, konkrečių teisės normų nesusiejo su objektyviais duomenimis (faktais), šis pažeidimas paneigė pareiškėjos teisę žinoti priimto sprendimo pagrindus, apribojo jos teisę į teisminę gynybą, galimybę suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Todėl ginčijamas Įsakymas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir turi būti naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįstas naikintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Įsakymo panaikinimo.

23. Pažymėtina, jog pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti Departamentą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau kompetencija priimti sprendimus dėl pareiškėjos prašymo skirti valstybinę pensiją teisės aktais yra suteikta būtent Departamentui, o administraciniai teismai neatlieka viešojo administravimo funkcijų. Todėl pareiškėjos skundas šiuo atveju tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymą (Departamente gautą 2016 m. lapkričio 15 d., reg. Nr. 2B-19645) išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Z. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą.Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2017 m.

kovo 20 d. įsakymą Nr. 1P-408, įpareigoti pareiškėjos prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07192 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-370-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02986-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1; 18.6.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų T. Č. ir I. Č., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, R. L., V. D., G. D., G. G., T. Č., I. Č. (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija) dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise; 5) pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 6) taikyti restituciją – grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 7) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 4 344 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra valstybinės reikšmės miškas ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Valstybinės reikšmės miškas šiame žemės sklype buvo įregistruotas miškų valstybės kadastre, šie duomenys yra nenuginčyti ir pagrindo netikėti pateiktais duomenimis iš miškų valstybės kadastro nėra. Valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimas privačion nuosavybėn yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taip pat turėtų būti panaikinti neteisėti administraciniai teisės aktai, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis ir vadovaujantis principu iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis: 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtinta Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z. dalis; 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtinta Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo.

3. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas – valstybinės reikšmės miškų plotai, restitucija taikytina natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha

žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). esantį (duomenys neskelbtini) Žemės sklypas remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas už 8 688 Eur, nors ši suma ir mažesnė už tuo metu buvusią vidutinę žemės sklypo rinkos vertę – 25 400 Eur, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitinka sutarčių šalių valią. Pareiškėjo nuomone, grąžinus Lietuvos Respublikos valstybei 0,15 ha valstybinės reikšmės miško plotus, Lietuvos Respublikos valstybė yra įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams T. Č. ir I. Č., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti 4 344 Eur už grąžintiną valstybei dalį (2,896 Eur (8 688 Eur : 3 000 kv. m) x 1 500 kv. m). Ši suma laikytina turto įsigijimo išlaidomis. Šis kompensacijos dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atsakovai T. Č. ir I. Č. žemės sklypą, į kurį pateko valstybinės reikšmės miškų plotai, buvo įgiję tik prieš metus, už jį visą buvo sumokėję tik 8 688 Eur, nors sandorio sudarymo metu vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 25 400 Eur, ši aplinkybė buvo žinoma tiek žemės sklypo pardavėjams, tiek žemės sklypo pirkėjams, tačiau pirkėjai, T. Č. ir I. Č., sumokėjo ne vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, bet sutartinę kainą – 8 688 Eur. 2017 m. sausio 1 d. vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 26 000 Eur, t. y. tik 600 Eur didesnė nei sandorio sudarymo metu. Skaičiuoti kompensacijos dydį nuo rinkos vertės, t. y. nuo 26 000 Eur sumos nėra teisinio pagrindo, visų pirma, todėl kad sandorio šalys buvo sutarusios žemės sklypo kainą ne pagal jo vidutinę rinkos vertę; antra, atsižvelgtina ir į laikotarpį, praėjusį nuo sandorio sudarymo dienos, t. y. 2015 m. rugsėjo 15 d., iki kreipimosi į teismą dienos, buvo praėję kiek daugiau nei metai; trečia, skaičiuojant kompensacijos dydį nuo šiandieninės vidutinės žemės sklypo rinkos vertės atsakovai gautų daugiau nei, kad turėjo realių išlaidų įsigydami visą žemės sklypą,  t. y. kompensacijos dydis už valstybei grąžintiną 0,15 ha miško žemės plotą būtų 13 000 Eur, kai tuo tarpu už visą žemės sklypą jie buvo sumokėję tik 8 688 Eur, tokiu būdu jų padėtis nepagrįstai pagerėtų; ketvirta, valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, neturėtų galimybės paleisti jo į apyvartą, todėl valstybės patiriama nauda, siejant ją su vidutine šio žemės sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su atsakovų T. Č. ir I. Č. realiai patirtų praradimų dydžiu; penkta, valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiuose objektuose, konkrečiu atveju miškuose, gali būti vykdoma tik griežtai reglamentuota teisės aktuose numatyta veikla, be to, tokie objektai gali būti naudojami tik griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, juose negali būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, todėl tokių objektų vidutinė rinkos vertė negali būti lygiavertė objektams, kuriuose veikla nėra griežtai reglamentuota.

4. Atsakovas NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius bendrame atsiliepime sutiko su pareiškėjo reikalavimu, kad valstybė privalo T. Č. ir I. Č. atlyginti jų patirtas žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 4 344 Eur.

5. Atsakovas nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) 2016 m. lapkričio 11d. raštu Nr. R6-7029 informavo NŽT, kad Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, kurių tarpe ir žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Iš 2016 m. lapkričio 10 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri reiškia miško žemės plotus; iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr.  219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, yra 0,10 ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 28, yra 0,05 ha ploto, bendrai patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t. y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 37 buvo suprojektuotas 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono apylinkės teismas 2001 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-268-04/2001, kuriuo patenkino pareiškėjos E. L. prašymą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvai: E. Ž. ir E. Ž., iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,5280 ha dydžio žemės sklypą. 2001 m. sausio 24 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 1-243, E. L. perleido R. L. teisę į 0,5280 ha žemės, Mažeikių m., nuosavybės teisių atstatymą. R. L. 2012 m. liepos 18 d. Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Nr. 37 (0,30 ha) Naikių gyvenamajame kvartale. NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., (duomenys neskelbtini)“ R. L. vardu atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią buvusių savininkų E. Ž. ir E. Ž. Mažeikių m., Mažeikių valsčiuje, Mažeikių apskrityje turėtą 0,5280 ha ploto žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto

registre buvo įregistruotos R. L. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-521) pagrindu žemės sklypo savininkais tapo G. G. ir V. D., kurie 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-2525) žemės sklypą perleido T. Č. ir I. Č. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Pažymėjo, kad miškų plotai esantys ginčo žemės sklype Atkūrimo įstatymo prasme priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į jo dalį negalėjo būti atkurtos.

6. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsiliepime nurodė, kad LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių

miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas Naikių gyv. rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas nurodo, kad kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. Sprendimo priėmimo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje yra pateikiamas bendrojo plano apibrėžimas, pagal kurį generalinį planą kitaip galima vadinti ir bendruoju planu (Bendrasis planas – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Valstybės ar apskrities teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu). Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31d. nutarimu Nr. 154 ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Taigi rengiant šios teritorijos detalųjį planą atsakovai privalėjo atsižvelgti į generalinio plano sprendinius, ką ir padarė priimdama 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“. Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31d. nutarimu Nr. 154, ir Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas. Mažeikių miesto teritorijos bendrasis planas yra viešai paskelbtas savivaldybės tinklapyje. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T1-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 (kurį dabar prokuroras prašo panaikinti). Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 buvo patvirtintas visas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalusis planas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. T1-347 neturi atskiros dalies, kuria buvo patvirtinti būtent ginčo žemės sklype esami sprendiniai, todėl neaišku kaip prokuroras įsivaizduoja palankaus teismo sprendimo vykdymą. Prokuroro pateikti pareiškimo reikalavimai, teismui nusprendus juos patenkinti, negalėtų būti perkelti į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes pastaroji turi būti aiški, nedviprasmiška, suformuluota konkrečiai ir trumpai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ar atmestų reikalavimų turinio. Atsakovo nuomone, perkėlus taip suformuluotus prokuroro reikalavimus į rezoliucinę teismo sprendimo dalį, nei atsakovams, nei jokiam kitam asmeniui dėl objektyvių priežasčių

nebūtų aišku, ką konkrečiai jis turėtų atlikti, o antstolis atitinkamai negalėtų įvertinti, ar teismo sprendimas įvykdytas.8. Atsakovas T. Č. ir I. Č. atsiliepime į pareiškimą nesutiko su pareiškimu ir prašė bylą nutraukti.9. Atsakovų teigimu, pareiškėjas nepagrįstai delsė ginti tariamai pažeistą viešąjį interesą ir pažeidė teisėtų lūkesčių,

įgytų teisių apsaugos principus, nes į teismą nesikreipė, kai turėjo visus faktinius duomenis. Atsakovų nuomone, teismas turi nutraukti bylą, nes skundas buvo paduotas praleidus terminą. Taip pat atsakovai mano, jog nusavinus 0,15 ha žemės iš jų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), turėtų būti kompensuota vidutinė žemės sklypo rinkos vertė, t. y. 13 000 Eur.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir prašo jį tenkinti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir prašo jį tenkinti.

II.

12. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies: 1) panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37); 2) panaikino NŽT Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr.  (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) panaikino NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) pripažino negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise; 5) pripažino negaliojančia 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 6) taikė restituciją – grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 7) priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 13 000 Eur.

13. Teismas nustatė, kad tyrimas dėl galbūt pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje gavus 2016 m. lapkričio 24 d. NŽT Mažeikių skyriaus raštą Nr. 35SD-4621-(14/35.137E) „Dėl viešojo intereso gynimo“. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 22 d., nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galbūt pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2016 m. gruodžio 9 d. iš VĮ Registrų centro Telšių filialo ir 2016 m. gruodžio 5 d. iš NŽT Mažeikių skyriaus, todėl teismas sprendė, kad vieno mėnesio terminas nebuvo praleistas.

14. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2001 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-268-04/2001, kuriuo patenkino pareiškėjos E. L. prašymą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvai: E. Ž. ir E. Ž., iki 1940 m. liepos 22 d. Mažeikių apskrityje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,5280 ha dydžio žemės sklypą. 2001 m. sausio 24 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 1-243, E. L. perleido R. L. teisę į 0,5280 ha žemės, Mažeikių m., nuosavybės teisių atstatymą. R. L. 2012 m. liepos 18 d. Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Nr. 37 (0,30 ha) Naikių gyvenamajame kvartale. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 37 suprojektuotas 0,3000 ha kitos paskirties

žemės sklypas (Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Al-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 37 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Mažeikių skyriaus vedėjas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ suformavo žemės sklypą, esantį Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Geoida“ matininko N. Š. 2012 m. rugsėjo 7 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ atkūrė nuosavybės teises į R. L. tenkančią buvusių savininkų E. Ž. ir E. Ž. nekilnojamojo turto dalį – 0,5280 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,3000 ha (vertė 25 650 Lt (7 428,75 Eur)) žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos (1.4. punktas), bei atlyginant kitais būdais: kompensacija pinigais už 0,2280 ha žemės (vertė 6 840 Lt (1 981 Eur)). Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre R. L. nuosavybės teise buvo įregistruotas 0,3000 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-521) pagrindu žemės sklypo savininkais tapo G. G. ir V. D., kurie 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-2525) žemės sklypą perleido T. Č. ir I. Č. Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. lapkričio 11d. raštu Nr. R6-7029 pateikė NŽT Mažeikių skyriui pažymą Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas) ir pažymą Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai). Iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypo dalis (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pažymėta sutartiniu ženklu – pilka spalva, kuri reiškia miško žemės plotus. Iš 2016 m. lapkričio 10 pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, ir Nr. 28, kurio plotas 0,50 ha, žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, yra 0,10 ha ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr.  28, yra 0,05 ha ploto, iš viso patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t.y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų.

15. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą, teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypo dalis, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,15 valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37); NŽT Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalis, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

17. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, jog panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise bei 2015 m. rugsėjo

15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

18. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke užfiksuoti duomenys: ginčo žemės sklypo paskirtis – kita, vidutinė rinkos vertė 2015 m. rugsėjo 7 d. 25 400 Eur. Atsakovo į bylą pateiktas VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2017 m. sausio 1 d. yra 26 000 Eur. Įvertinęs šiuos duomenis ir atsižvelgęs į tai, kad atsakovų pateiktame VĮ Registrų centro išraše ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė (26 000 Eur) nuo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytos ginčo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės (25 400 Eur), skiriasi nežymiai, teismas sprendė, jog nustatant kompensacijos dydį, yra pakankamas pagrindas vadovautis VĮ Registrų centro išraše nurodyta rinkos verte. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovai laikytini sąžiningais įgijėjais. Teismas konstatavo, kad restitucijos taikymo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl restitucijos tvarka kompensuojant T. Č. ir I. Č., kaip sąžiningiems įgijėjams, dėl valdžios institucijų klaidos netektą turtą, jiems turi būti atlyginama būtent tokio turto, kokį jie praranda, rinkos vertė. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nepagrįstą.

III.

19. Atsakovai NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius bendrame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iš Lietuvos valstybės atsakovams T. ir I. Č. priteisti 13 000 Eur kompensaciją.

20. Atsakovai pažymi, jog visiškai priešingas sprendimas buvo priimtas analogiškoje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m rugsėjo 21 d. administracinėje byloje Nr. I-2280-289/2015, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą. Atsakovų vertinimu, abiejose bylose atsakovai buvo lygiaverčiai, visi žemės sklypus, kuriuose buvo valstybinės žemės miškas, įgijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, tačiau teismo sprendimai dėl kompensacijos dydžio – nevienodi. Vieniems sąžiningiems įgijėjams valstybė įpareigota kompensuoti atlyginant žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidas, o šioje byloje T. ir I. Č. teismas nutarė kompensuoti ne įsigijimo išlaidas, o vidutinę rinkos kainą. Atsakovų nuomone, tokia situacija teismų praktikoje nelygiateisiška ir neteisinga.

21. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Pareiškėjas sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais.

22. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikini jo dalį, kuria atsakovams T. Č. ir I. Č. priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 13 000 Eur dydžio kompensacija, ir priimti naują sprendimą – priteisti atsakovams 4 344 Eur dydžio kompensaciją.

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs restituciją ginčijamame sprendime nurodytu būdu, pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, vienos iš šalių (valstybės) padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o kitos – atsakovų T. Č. ir I. Č. atitinkamai pagerėjo. Toks atlyginimas, pareiškėjo nuomone, yra visiškai neproporcingas, neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

24. Atsakovai NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovams T. Č. ir I. Č. priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 13 000 Eur dydžio kompensacija, ir priimti naują sprendimą – priteisti atsakovams 4 344 Eur kompensaciją. Atsakovai sutinka su prokuroro argumentais dėl teismo sprendimo pakeitimo.

25. Atsakovas T. Č. ir I. Č. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti NŽT ir NŽT Mažeikių skyriaus bei Šiaulių apygardos prokuroro apeliacinių skundų.

26. Apeliaciniuos skunduose pateiktos nuorodos į bylas, kurių faktinės aplinkybės buvo visiškai kitokios, kur atsakovai, kuriems priteistos kompensacijos, tų kompensacijų neginčijo, nebuvo sprendžiama dėl teisėtų lūkesčių pažeidimų, su tomis kompensacijomis sutiko arba nespėjo laiku ar tinkamai pareikšti reikalavimų. Atsakovai gina savo teisėtus lūkesčius ir yra įsitikinę, jos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016, kadangi šioje nutartyje yra išaiškinti kompensacijos nustatymo principai, kurie yra kilę iš EŽTT praktikos, analizuojant būtent atlygintinus sandorius.

27. Atsakovai T. Č. ir I. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti

naują sprendimą – dėl praleisto senaties termino kreiptis į teismą, administracinę bylą nutraukti. Jeigu teismas nepritaikys senaties, atsakovai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti ir moralinę žalą, kuria patyrė dėl institucijų neteisėtų veiksmų, aplaidaus neveikimo, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo, nustatyti kelio servitutą ir įpareigoti institucijas atlyginti išlaidas, susijusias su kelio nutiesimu iki žemės sklypo.

28. Atsakovų teigimu, teismas, nagrinėdamas, ar pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įvertino ne viskas ginčo aplinkybes, t. y. prokuroras, turėdamas pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą, nesiėmė jo kompetencijai priskirtinų veiksmų, kad būtų surinkti visi reikalingi duomenys ir reikalinga informacija viešajam interesui laiku apginti.

29. Kadangi byloje vyrauja administracinis teisinis santykis, todėl, atsakovų nuomone, teismas turėjo spręsti klausimą dėl moralinės žalos atlyginimo, servitutų nustatymo, kelio tiesimo išlaidų priteisimo, jog panaikinus prašomus aktus ir pritaikius restituciją, atsakovai nepatirtų per didelės naštos.

30. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų T. Č. ir I. Č. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

31. Pareiškėjo teigimu, prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis, reikalingus viešojo intereso gynimui, ir nepraleidęs nustatyto termino, kreipėsi į teismą. Pareiškėjas pažymi, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį draudžiama apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Šioje administracinėje byloje nebuvo keliami reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, kelio servituto nustatymo bei išlaidų, susijusių su kelio nutiesimu, atlyginimu, todėl teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl šių reikalavimų.

32. Atsakovai NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime į atsakovų T. Č. ir I. Č. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ir atsakovų – R. L., V. D., G. D., G. G., T. Č., I. Č., sudarytų sandorių dalies panaikinimo. Reikalavimas panaikinti šiuos sprendimus ir sandorius iš esmės grindžiamas tuo, kad neteisėtai fizinių asmenų nuosavybėn buvo perleistas 0,30 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, didžiąja dalimi sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į proceso dalyvių pateiktų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pirmosios

instancijos teismo motyvus tik papildo, taip pat pateikia savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrįsta.

37. Atsakovai T. Č. ir I. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – dėl praleisto senaties termino kreiptis į teismą, administracinę bylą nutraukti.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio nuostatas, prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Pažymėtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo taisyklės,  t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011 ir kt.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, kad nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus ir tai atitinkamai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

39. Atkreiptinas dėmesys, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

40. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog prokuroras į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 22 d., o informaciją apie galimai padarytą pažeidimą iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavo 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 35SD-4621-(14.35.137E.), prokuratūroje gautu 2016m. lapkričio 25d. Taigi konstatuotina, jog prokuroras su prašymu ginti viešąjį interesą į teismą kreipėsi nepaleidęs vieno mėnesio termino, todėl nėra pagrindo šią administracinę bylą nutraukti. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog prokuroras informaciją apie šioje byloje nagrinėjamą konkretų viešojo intereso pažeidimą buvo gavęs anksčiau. Aplinkybė, kad anksčiau teismuose buvo nagrinėjamos panašaus pobūdžio bylos, tame tarpe ir dėl žemės, patenkančios į tą patį miško kvartalą, nėra teisiškai reikšminga ir neturi įtakos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skaičiavimui, nes terminas kreiptis į teismą yra nustatomas kiekvienoje byloje individualiai.

41. Atsakovai T. Č. ir I. Č. apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti moralinę žalą, nustatyti kelio servitutą ir įpareigoti institucijas atlyginti išlaidas, susijusias su kelio nutiesimu iki žemės sklypo.

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovai T. Č. ir I. Č. pirmosios instancijos teisme būtų kėlę reikalavimus priteisti moralinę žalą, nustatyti kelio servitutą ir įpareigoti institucijas atlyginti išlaidas, susijusias su kelio nutiesimu iki žemės sklypo, todėl šie atsakovų apeliaciniame skunde suformuluoti reikalavimai ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies pagrindu paliekami nenagrinėti.

43. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba ir NŽT Mažeikių skyrius, taip pat pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovams T.  Č. ir I. Č. priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 13 000 Eur dydžio kompensacija.

44. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ir atsakovų – R. L., V. D., G. D., G. G., T. Č., I. Č., sudarytų sandorių dalies panaikinimo, nes fizinių asmenų nuosavybėn buvo neteisėtai perleistas 0,30 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

45. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimų seka, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

46. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog LR Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005  m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

47. Nagrinėjamoje byloje ginčijamo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje tarp kitų valstybinės reikšmės miškų, išimtinės nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai, įtvirtinti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Taigi, miestų miškai yra valstybinės reikšmės ex lege.

48. Pagal LR Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams.

49. Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują sklypą jis nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus.

50. Iš byloje pateiktų Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas) bei pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) seka, kad žemės sklypo dalis (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pažymėta sutartiniu ženklu – pilka spalva, kuri reiškia miško žemės plotus. Iš 2016 m. lapkričio 10 pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, ir Nr. 28, kurio plotas 0,50 ha, žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, yra 0,10 ha ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 28, yra 0,05 ha ploto, iš viso patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t.y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų.

51. Konstatuotina, jog byloje neabejotinai įrodyta, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į ginčo žemės sklypą, kuriame buvo valstybinės reikšmės miškas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai

ir pagrįstai panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

52. Pagal Civilinio Kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (Civilinio Kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino negaliojančiomis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise, taip pat 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

53. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra panaikinami administraciniai aktai bei pripažįstami negaliojantys sandoriai, kuriais 0,15 ha valstybinės reikšmės miško pereina privačion nuosavybėn. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, ginčo žemė – 0,15 ha valstybinės reikšmės miško grįžta valstybės nuosavybėn. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, tokiu atveju valstybė įpareigotina atlyginti asmens, iš kurio turtas išreikalautinas, patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, neviršijančias sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Turto įsigijimo išlaidomis laikytinos pagal sandorį už ginčo sklypo dalį sumokėta suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.

54. Pirmosios instancijos teismas atsakovams T. Č. ir I. Č. priteistos piniginės kompensacijos dydį nustatė atsižvelgdamas į valstybei grąžinamo turto, t.y. 0,30 ha miško žemės, rinkos vertę turto grąžinimo dienai, teismas šiuo atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 suformuluotomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentu, nes administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, liečiančios valstybei grąžintino turto vertę, esminiai skiriasi.

55. Administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 žemės sklypas, kurio dalis grąžinama valstybei, niekada nebuvo parduotas, t.y. jo reali vertė jokiu civiliniu sandoriu nebuvo apibrėžta. Aptariamas žemės sklypas buvo paveldimas, dalis jo dovanojama, tačiau vykdant šiuos civilinius sandorius žemės sklypas nebuvo įvertinamas. Todėl bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, pagrįstai galėjo remtis žemės sklypo vidutine rinkos verte, nes kitokia jo vertė nebuvo žinoma.

56. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, ginčo žemės sklypas buvo parduotas, todėl yra žinoma jo reali vertė ir ja galima vadovautis nustatant kompensacijos dydį. Kaip jau nurodyta anksčiau, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu, turto įsigijimo išlaidomis laikytinos pagal sandorį už ginčo sklypo dalį sumokėta suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.

57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta kad pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį už perkamą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č. sumokėjo žemės sklypo padavėjams sutartinę kainą – 8 688 Eur. Ši sutartinė žemės sklypo kaina, taikant CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pagrindas nustatyti kompensacijos dydžiui už valstybei grąžinamą žemės

sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad valstybei yra grąžinama pusė 0,3000 ha ploto žemės sklypo, kompensacijos dydis turėtų sudaryti pusę šio žemės sklypo vertės, t.y. iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. priteistina 4 344 Eur dydžio kompensacija.

58. Dėl nurodytų argumentų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl iš dalies tenkinant atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos ir NŽT Mažeikių skyriaus, taip pat tenkinant pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 134 straipsnio 6 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų T. Č. ir I. Č. apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo Nacionalinės

žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti, šio sprendimo rezoliucinės dalies 8 (aštuntą) dalį išdėstyti taip: Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 4 344 Eur (keturis tūkstančius trys šimtus keturiasdešimt keturis eurus).

Likusioje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07212 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-513-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis

suinteresuotas asmuo – Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo)) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, TM), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. IR- 323 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 18 priedo (toliau – ir Priedas) 4.3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 113 straipsnio 1 daliai ir 135 straipsnio 2 daliai, Taisyklių 18 priedo atitikimo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 daliai, Taisyklių 18 priedo 4.3 punkto, 1.12 ir 1.14 punktų atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Taisyklių 18 priedo 4.16 ir 5.2 punktų atitikimo BVK 7 straipsnio 1 daliai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistiesiems draudžiama turėti teismų sprendimų ir atsakymų kopijas, keramikinius indus, veidrodį, bendra nuteistųjų turimų informacijos laikmenų talpa negali viršyti 35 GB, nuteistieji gali turėti arba tik nešiojamąjį kompiuterį arba kompiuterinių žaidimų aparatą. Į Priede įtvirtintą nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą (toliau – ir Sąrašas) nėra įtraukti sausainiai, meduoliai, vafliai, pyragas, cukrus, o kiaušinius, makaronus ir kruopas leidžiama įsigyti tik tiems nuteistiesiems, kurie nėra laikomi kamerose ir kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas teigė, kad norminiame teisės akte nustatyti draudimai pažeidžia jo teises, diskriminuoja, žemina orumą, prieštarauja humanizmo principui.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad nuteistiesiems nedraudžiama turėti teismų sprendimų ir atsakymų kopijų, nes šie

procesiniai dokumentai patenka į Sąrašo 4.3 punkte nurodytų leidžiamų turėti dokumentų sąrašą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad konkreti laisvės atėmimo įstaiga ar darbuotojas neleido jam laikyti teismo sprendimo ar atsakymo kopijų. Nuostata dėl leidžiamų turėti indų įtvirtinta siekiant užtikrinti nuteistųjų ir laisvės atėmimo įstaigų darbuotojų saugumą, nes naudojant keramikinius indus kiltų sužalojimo stiklo šukėmis rizika. Informacinės laikmenos talpos ribojimas nustatytas todėl, kad laisvės įstaigų pareigūnai turi detaliai patikrinti, ar nuteistajam perduodamoje informacinėje laikmenoje nėra draudžiamos informacijos (pvz., smurtą ar žiaurumą propaguojančių, taip pat pornografinių įrašų). Teisingumo ministerijos nuomone, 35 GB talpos informacijos laikmena yra pakankamo dydžio, siekiant nuteistiesiems patenkinti savo asmeninius poreikius. Elektros prietaisų naudojimas susijęs su įkalinimo įstaigų išlaidomis elektros energijai. Valstybė nėra finansiškai pajėgi leisti nuteistiesiems naudoti (turėti) didelį skaičių elektros prietaisų. Nešiojamo kompiuterio modelis ir galingumas nėra ribojamas, todėl tokiu įrenginiu nuteistajam suteikiamos galimybės žaisti ir kompiuterinius žaidimus. Nuteistiesiems neleidžiama turėti veidrodžio, kadangi tai yra stiklo gaminys, juo galima sužaloti kitą asmenį.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas. Pagal BVK 92 straipsnio 4 dalį, nuteistiesiems negali būti leidžiama įsigyti visų maisto produktų, kuriuos jie pageidautų įsigyti. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašas baigtinis, nes įkalinimo įstaigų parduotuvės negali nuteistųjų aprūpinti visais maisto produktais, kurių jie pageidauja leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašas ribojamas siekiant užtikrinti saugumą (pvz., iš kai kurių maisto produktų galima pasigaminti alkoholinių gėrimų), nuteistųjų sveikatos apsaugą (pvz., termiškai nepadorotų kiaušinių vaitojimas gali sukelti salmoneliozės protrūkį). Įkalinimo įstaigos kameros nėra specialiai pritaikytos maistui laikyti ir ruošti. Kai kuriuos produktus leidžiama įsigyti tik pataisos namų bendrabučio tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, nes jiems sudarytos tinkamos sąlygos šiuos produktus termiškai apdoroti ir saugoti (atskirai nuo nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengtos virtuvėlės, aprūpintos viryklėmis, šaldytuvais ir pan.). Valstybė šiuo metu nėra pajėgi įrengti virtuvių su viryklėmis visiems nuteistiesiems.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad Taisyklių Priedo 4.3 punkte įtvirtintas reguliavimas nedraudžia nuteistiesiems turėti bylų

medžiagos. Pasisakydamas dėl teismo posėdžio metu pareiškėjo pateikto Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2017 m. birželio 23 d. rašto Nr. 96-2918, teismas nurodė, kad jis nekeičia Taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo, ir teismas šioje byloje neturi pagrindo vertinti šio rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nes yra saistomas pareiškėjo suformuluoto skundo reikalavimo ribų, išaiškino pareiškėjui šio rašto apskundimo tvarką.

9. Teismo vertinimu, draudimas turėti keramikinius indus ir veidrodį yra pagrįstas ir proporcingas. Nustatytas informacijos laikmenų talpos dydis (35 GB) yra pakankamas. Įvertinęs nuteistųjų naudojimosi kompiuteriu trukmę, aplinkybę, kad leidžiamo turėti nešiojamo kompiuterio techniniai parametrai neribojami, todėl žaisti kompiuterinius žaidimus galima ir su nešiojamu kompiuteriu, teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad Priedo 5.2 punktas neatitinka BVK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyto humanizmo principo ar žemina asmens orumą. Cukrus yra vartojamas alkoholio gamyboje, iš jo nesudėtinga pagaminti alkoholio, todėl, teismo vertinimu, pagrįstai šis maisto produktas nėra įtrauktas į Sąrašą. Saldžių produktų (sausainiai, meduoliai, vafliai ir pyragas) įsigijimo ribojimas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti humanizmo principo ar žmogaus orumo pažeminimo.

10. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo misterijos 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82, nenustato pareigos kalėjimo nuteistųjų gyvenamosiose korpusuose ar kameroje įrengti virtuvėlių, todėl kamerų tipo patalpose laisvės atėmimo bausmę ar nuobaudą atliekantys nuteistieji objektyviai neturi galimybių tinkamai laikyti bei termiškai apdoroti kiaušinių, kruopų ir makaronų. Draudimas įsigyti minėtus sprendimus nuteistiesiems, laikomiems kamerose ir kamerų tipo patalpose, yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas. Griežtesnės bausmės atlikimo sąlygos taikomos asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus, siekiant užtikrinti BK nustatytus bausmės tikslus. Teismas nenustatė Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Teismui nekilo abejonių dėl Taisyklių Priedo ir jo 1.12, 1.14, 4.3, 4.16, 5.2 punktų konstitucingumo bei atitikimo BVK 7 straipsnio 1 daliai, CK 113 straipsnio 1 daliai ir 135 straipsnio 2 daliai.

III.

11. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jam iš atsakovo 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad anksčiau bausmės atlikimo sąlygos buvo geresnės, kol Teisingumo ministerija 2016 m. kovo 29 d. jas nepagrįstai pablogino. Nurodo, kad Taisyklių Priedas draudžia jam įsigyti kruopų, makaronų ir kiaušinių, kuriuos jis galėtų pasigaminti virtuvėje ar kameroje naudodamas vandens šildytuvą, tačiau ir jis buvo atimtas. Kitose patalpose laikomi nuteistieji gali turėti minėtus produktus, pareiškėjas yra diskriminuojamas. Teisingumo ministerija nenumatė galimybės įsigyti uždaras virykles, mikrobangų krosneles ir pan. Pareiškėjas negali nusipirkti uogienės, medaus, vaflių, pyrago, sausainių, zefyrų, kramtomosios gumos, čiulpiamų saldainių ir kt. Nėra galimybių įsigyti cukraus, siūlomas saldiklis nenatūralus ir vartojamas dietinei mitybai. Aptarti draudimai negali būti pateisinami valstybės nesugebėjimu užtikrinti tinkamų kalinimo sąlygų. Parduotuvėje galima įsigyti produktų stikliniuose induose, todėl nepagrįstai draudžiama turėti keramikinių indų. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintai Lietuvos higienos normai HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ išnyko kalinimo įstaigų pareiga kamerose įrengti veidrodžius, Taisyklių Priedu uždraudus juos turėti ir patiems nuteistiesiems, pareiškėjas negali tinkamai rūpintis higiena. Informacijos laikmenų talpos dydis nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. nebuvo ribojamas. 35 GB nėra pakankama talpa, tam tikros programos gali patikrinti 500 GB informacijos, todėl aptariamas ribojimas nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai priverstas pasirinkti tarp žaidimų kompiuterio ir nešiojamojo kompiuterio, nešiojamųjų kompiuterių naudojimo laikas nepagrįstai tapo ribojamas, nepakanka laiko skundams parengti.

13. Pareiškėjas teigia, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymą, kad Lukiškių TI-K neleidžia jam turėti teismų sprendimų, norėjo pateikti daugiau įrodymų, tačiau teisėja neleido. Teismas formaliai atmetė pareiškėjo prašymą dėl norminio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams išrytimo. Teismo išvados nepagrįstos faktiniais įrodymais, teismas formaliai pritarė Teisingumo ministerijos argumentams. Pareiškėjas teigia dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų

veiksmų patyręs dvasines kančias, didelius nepatogumus.14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti

ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16. Lukiškių TI-K detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, nurodytas neturtinės dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, apeliantas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, nustatant nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, atlyginimo.

18. Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. dėl neturėjimo galimybių turėti vandens šildytuvų, uždarų viryklių, mikrobangų krosnelių, negalėjimo įsigyti uogienės, medaus, zefyrų, kramtomosios gumos, čiulpiamų saldainių, dėl siūlomo saldiklio ir ribojamo nešiojamųjų kompiuterių naudojimo laiko, be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo kalinimo sąlygas Teisingumo ministerija pablogino 2016 m. kovo 29 d. (skunde pareiškėjas teikė pretenzijas dėl Taisyklių pakeitimų 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. IR-323). Nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistiesiems draudžiama turėti teismų sprendimų ir atsakymų kopijas, keramikinius indus, veidrodį, bendra nuteistųjų turimų informacijos laikmenų talpa negali viršyti 35 GB, nuteistieji gali turėti arba tik nešiojamąjį kompiuterį arba kompiuterinių žaidimų aparatą. Į Priede įtvirtintą nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą) nėra įtraukti sausainiai, meduoliai, vafliai, pyragas, cukrus, o kiaušinius, makaronus ir kruopas leidžiama įsigyti tik tiems nuteistiesiems, kurie nėra laikomi kamerose ir kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas teigė, kad norminiame teisės akte nustatyti draudimai pažeidžia jo teises, diskriminuoja, žemina orumą, prieštarauja humanizmo principui.

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės

tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018; 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018; 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017 ir kt.).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde, be abstrakčių samprotavimų apie galimą Taisyklių Priedo neteisėtumą, nenurodė jokių konkrečių Lukiškių TI-K ir Teisingumo ministerijos aktų, turėjusių įtakos jo subjektinėms teisėms, minimoms jo skunde. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateiktu Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 23 d. raštu Nr. 96-2918 buvo atsisakyta pareiškėjui padaryti „su nutarimu dėl nubaudimo/2017-06-02 Nr. 62-462 susijusios medžiagos kopijas“, tuo tarpu, skunde pareiškėjas akcentavo, kad, jo teigimu, nuteistiesiems draudžiama turėti teismų sprendimų ir atsakymų kopijas. Su nutarimu dėl nubaudimo susijusi medžiaga negali būti prilyginama teismų sprendimams ir atsakymams, taigi, Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 23 d. raštas Nr. 96-2918 nepatvirtina, kad pareiškėjui konkrečiu atvejų faktiškai buvo draudžiama turėti teismų sprendimų ir atsakymų kopijas. Pareiškėjas nepateikė dokumentų ir nenurodė kitų aplinkybių, kaip būtent jo įvardytos Taisyklių Priedo nuostatos paveikė jo, t. y. pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl teisės akto nuostatų patyrė žalą, subjektines teises, t. y. kaip pasireiškė konkretus pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, įvertinusi pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų turinį, daro išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės kelia ginčą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ II skyriaus I skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikros rūšis: pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla (ABTĮ 113 str,). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams asmenims, taigi – ir pareiškėjui, nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktą, norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiams teisės aktams priskiriami rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-678/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 293, yra norminis administracinis aktas. Kaip minėta, ABTĮ nenumato galimybės privatiems fiziniams asmenims, taigi – ir pareiškėjui kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, todėl Taisyklių Priedo nuostatų teisėtumo vertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos dalyką. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, aptariamas norminis aktas nelaikytinas taikytinu konkrečioje byloje, be to kolegijai nekyla abejonių dėl Taisyklių Priedo

nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalis).26. Asmenys, kurie neturi teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio

administracinio akto teisėtumą, turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde neteikia prašymo dėl norminio administracinio akto nuostatų teisėtumo ištyrimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė jo prašymą dėl norminio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams išrytimo.

27. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių Priedo nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams negali būti tikrinamas instancine tvarka. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr. LVAT 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019; 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; kt.). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu.

28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės dėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07193 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-2169-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00893-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus

(pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. kovo 12 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui. Pareiškėjas skunde citavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimus, kuriuose pasisakoma dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimo, kai ilgą laiką kalinamam asmeniui tenka ypač mažas gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tekdavo 1,8 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Vilniaus PN kamerose nebuvo užtikrinama ventiliacija, kameros vėdinamos per langus, todėl nuolat trūkdavo oro. Be to kamerose buvo skersvėjis, o žiemos metu – neigiama temperatūra. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado fobija uždaroms patalpoms, depresija, nuo kurios negali gydytis vaistais, nes yra alergiškas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 11 kv. m kameroje buvo viena dviaukštė lova ir viena vieno aukšto lova, kurioje apgyvendinami 3 kaliniai. Nebuvo vietos judėti, todėl kankino sąnarių skausmai. Vilniaus PN kalinimo sąlygos yra antisanitarinės, dušai nėra tvarkomi, dezinfekuojami, dažnai prišiukšlinti ir purvini, dėl to pareiškėjas susirgo kojų grybeliu. Nebuvo užtikrinta galimybė normaliai pavalgyti, nes kamerose prie 0,5 kv. m stalo buvo 2 kėdės, todėl nepakako vietos pavalgyti 3 asmenims. Pareiškėjui tekdavo valgyti lovoje arba ant žemės.

4. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeidžiamas privatumas, kadangi negalėjo ramiai skaityti ir rašyti, nes visuomet jautėsi stebimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamą poveikį sveikatai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija.

5. Pareiškėjas atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą papildomai nurodė, kad nesutinka su Vilniaus PN pateiktu atsiliepimu, nes atsakovas nepateikė duomenų apie kamerose esantį inventorių, t. y. dviaukštė lova – 1 vnt., vieno aukšto lova – 1 vnt., stalas – 1 vnt., kėdės – 3 vnt., kuris užima apie 8 kv. m. Nurodė, kad trūkstant laisvo gyvenamojo ploto, kameroje esantys baldai neįsiskaičiuoja į bendrą gyvenamąjį plotą, o tualeto bendras plotas nėra priskiriamas prie bendro kameros ploto. Pareiškėjas teigia, kad jis savo noru nepažeidė Vilniaus PN tvarkos, numatytos teisės aktuose. Jis nesutinka, kad kamerose yra ventiliacija, nes iš kameros ir iš lauko pusės ant langų yra grotos, todėl langai pilnai neatsidaro. Šaltuoju metu langų negalima atidaryti, nes kameroje būna neigiama temperatūra. Atsakovas neteisingai nurodo, kad dušai yra tvarkomi kaskart, kai asmenys nusimaudo, nes pareiškėjas nuėjęs į dušą randa šiukšlių, popierių, vienkartinių skustuvų, tuščių higienos priemonių.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. kovo 12 d. atliko paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN nėra kaupiami duomenys, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti informaciją apie asmenų skaičių, kurie atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose pareiškėjas atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos rėžimo reikalavimų pažeidimus. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte nustatyta, jog gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka nustatytą normatyvą, t. y. 3,6 kv. m. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinis mazgas neturėtų būti įvertintas kaip atskira patalpa, nes sanitariniu mazgu naudojasi tik

išimtinai kameros tipo patalpoje esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Kamerų tipo patalpų (drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

8. Nurodė, kad visos Vilniaus PN kamerų tipo patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), jose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose kartą į savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas su skundais dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į Vilniaus PN Ūkio skyrių nesikreipė. Be to, pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl jo laikymo Vilniaus PN nėra pagrįstos dokumentais ar teisės aktais, skunde nurodyta neturtinės žalos suma nepagrįsta, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turi būti atmestas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 800 Eur neturtinės žalos dėl to, jo buvo laikomas, jo teigimu, teisės

aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotą mažino baldai, kamerose suvaržytas judėjimas, neužtikrinti higienos reikalavimai dušuose, neveikianti ventiliacijos sistema, neužtikrintas privatumas. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamą poveikį sveikatai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, nustatė, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 d. kovo 12 d. kameros tipo patalpose: Nr. 5K (plotas 14,08 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 12 K (plotas 14,01 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 20 K (plotas 13,83 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 21 (plotas 13,82 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos).

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Taisyklėse (akto redakcija, galiojusi nuo 2012  m. liepos 1 d.), kurių 111 punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 punktas) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 punktas). Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

13. Įvertinęs kameros tipo patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų santykį, teismas sprendė, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, nagrinėjamu atveju vertino kritiškai. Pažymėjo, kad Taisyklių 111.2 punkte įtvirtinta minimali kameros tipo patalpose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m. Vidaus tvarkos taisyklėse nenurodyta, kad į šį plotą neįskaičiuojamas jose esančių įrenginių ar baldų užimamas plotas. Įvertinęs minimalų pareiškėjui tekusį plotą kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pagal metodiką, kai iš viso patalpos ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas, teismas sprendė, kad pareiškėjui teko nuo 4,60 kv. m iki 4,69 kv. m gyvenamojo patalpos ploto. Toks plotas atitinka Taisyklių 111.2 punkte nustatytą 3,6 kv. m minimalią ribą. Todėl pareiškėjo argumentus dėl jam neužtikrinto minimalaus ploto atmetė.

14. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN kamerose nėra užtikrinama ventiliacija, žiemą būna šalta, kameros vėdinamos per langus, kurie pilnai neatsidaro, nes trukdo grotos, nurodė, kad Respublikos sveikatos apsaugos

ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visos pataisos namų patalpos įrengtos pagal Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas šiais teiginiais neturi pagrindo abejoti. Atkreipė dėmesį, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad dušai nėra tvarkomi, dezinfekuojami, dažnai prišiukšlinti ir purvini, nurodė, jog Taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015, 28 punkte nustatyti prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dušas buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į Vilniaus PN administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl teismas sprendė, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes visuomet jautėsi stebimas, nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl privatumo pažeidimo ir nuolatinio stebėjimo yra abstrakčios, nedetalizuotos, niekuo nepagrįstos, todėl teismas jas vertino kaip neįrodytas.

17. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos saugos reikalavimų pažeidimų yra abstraktūs, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Nurodė, kad iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus pateiktos pažymos ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento rašto matyti, jog pareiškėjas su individualiais skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams, nesikreipė. Be to, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. kovo 12 d., pareiškėjas nesikreipė ir į Vilniaus PN sveikatos priežiūros specialistus, nors teigia, kad į sveikatos priežiūros specialistus nuolat kreipdavosi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir higienos neatitinkančių laikymo sąlygų teismas atmetė.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė. Nurodė, kad pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Vilniaus PN, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia teismo sprendime padarytų išvadų. Todėl dėl jų teismas nepasisakė.

III.

19. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. EŽTT priimdamas sprendimus analogiškose bylose rėmėsi Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį ir baudimą ataskaitomis ir rekomendavo, kad vienam kalinčiam asmeniui tektų bent 4 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nepagrįstai rėmėsi EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kadangi joje buvo sprendžiama ne dėl kamerų tipo patalpose ploto reikalavimo, o bendrabučio tipo patalpose. Pažymi, kad teismas nepagrįstai

apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą kameroje, neatėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą.

21. Nurodo, kad atsakovas tvirtino, jog nevedama apskaita kiek tam tikru laikotarpiu kamerose buvo asmenų, tačiau teismas rėmėsi tik atsakovo nurodytais duomenimis, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jos vertinamos pareiškėjo naudai.

22. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą papildomai nurodo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo 3 asmenys, todėl iš kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tekdavo 1,2 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas remiasi ir cituoja EŽTT sprendimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose ir teigia, kad atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, o pareiškėjo skundas tenkintinas.

23. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.24. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje

esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo pareiškėjas nenurodo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

25. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

30. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai

būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

33. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko jam paskirtas nuobaudas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose: Nr. 5K, kurios plotas yra 14,08 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,67 kv. m); Nr. 12K, kurios plotas – 14,01 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,84 kv. m); Nr. 20K, kurios plotas – 13,83 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,68 kv. m) ir Nr. 21K, kurios plotas – 13,82 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,65 kv. m). Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo 1 dviaukštė ir 1 vieno aukšto lova, taigi kamerose buvo įrengtos 3 miegamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma kamerose konkrečiu laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje apskaičiavo kameros plotą padalindamas iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ir pagrįstai konstatavo, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, pareiškėjui teko nuo 4,60 kv. m iki 4,69 kv. m gyvenamojo ploto.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai iš kameros

ploto neatėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Pažymėtina, kad netgi atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko daugiau nei 4 kv. m kameros ploto. Taigi ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

36. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (privatumo, higienos normų reikalavimų neužtikrinimo, ventiliacijos ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nurodytus pareiškėjo skundo argumentus nurodytais klausimais, ištyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė.

37. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjo nurodytose bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktas vertinimas, esant skirtingoms bylos aplinkybėms, šiuo atveju netaikytinas.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07194 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-2029-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02539-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 37 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d. buvo kalinamas Marijampolės PN uždaros zonos baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose Nr. 25, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 22, 3, 4, 6, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog gyvenamasis plotas buvo mažas, jį dar labiau mažino buvę baldai, jų užimamas plotas turi būti atimamas apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, sanitariniai mazgai neatitiko higienos reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, jame galėdavo būti tik 2 kartus po 30 min. Nurodė, jog tekdavo laukti eilėje prie sanitarinio mazgo, prausyklos. Dėl per mažo laisvo ploto patyrė emocinių išgyvenimų, teko konfliktuoti su kitais nuteistaisiais. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, emociniu sutrikimu, garbės ir orumo pažeminimu, dvasinėmis kančiomis.

3. Pareiškėjas prašė jo reikalavimui netaikyti senaties termino. Nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose aiškinama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo su jais susipažinti. Be to, senaties terminas dėl tokių pažeidimų neturi būti taikomas, kadangi Konvencija senaties termino nenustato.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės PN pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 3, 14, 16, 17, 18, 22 ir 25, kamerose Nr. 13, 15, 19, 4 ir 6 pareiškėjas nebuvo kalinamas. Minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui beveik visą laikotarpį buvo užtikrinta. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui K. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d. Remdamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais,

reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t. y., kaip nurodo pareiškėjas, nuo 2010 m. rugsėjo mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gruodžio 14 d. (įskaitytinai) taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikius trejų metų senaties terminą, teismas sprendė skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. spalio 5 d.

9. Teismas nurodė, kad netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11 1.1 ir 111.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

10. Teismas, įvertinęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu plotą, jose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14, kurios plotas – 20,45 kv. m, įrengtos 5 gyvenamosios vietos, kameroje buvo 6 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,40 kv. m. (trūko – 0,2 kv. m ploto), laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 16, kurios plotas – 20,20 kv. m, įrengtos 5 gyvenamosios vietos, kameroje buvo 6 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,36 kv. m (trūko – 0,24 kv. m ploto). Kitais laikotarpiais gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Atsikirtimu į atsiliepimą pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenis nesutiko. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. kovo 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6, nuo 2016 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. spalio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 13, taip pat nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. kameroje buvo 4 nuteistieji, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu į kameras Nr. 18, 6 ir 13 nebuvo patalpintas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 iki 2016 m. gegužės 13 kameroje Nr. 3 buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi ir konstatavo, kad ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte numatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad didelę dalį kameros užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti, pažymėjo, jog pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus

gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl jas vertino kaip šio pažeidimo dalį. Pripažinus, kad gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 111.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

12. Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, nurodė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai pažymėjo, jog kamerų sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos sanitarinių mazgų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu priėjo prie išvados, kad sanitariniai mazgai neatitinka higienos normų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje vertino kaip deklaratyvius ir atmetė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimo trukmės, nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos juose. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (akto redakcija nuo 2016 m. balandžio 1 d.), kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems kasdien suteikiama viena valanda pasivaikščiojimui. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimas truko vieną valandą per parą (du kartus po 30 minučių), todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, teismas nenustatė.

14. Teismas kitus pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentai laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

15. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vartojo narkotines medžiagas, taigi pareiškėjo nurodyti negalavimai ir sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

16. Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę (9 paras kamerų tipo patalpose trūko 0,2-0,24 kv. m ploto), įvertinęs tai, kad šį plotą dar labiau mažino sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, teismas sprendė dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

17. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų darę įtaką tolimesniam pareiškėjo gyvenimui), nenustačius, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl patirtą neturtinę žalą įvertino 50 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

III.

18. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priteisti 36 000 Eur neturtinę žalą.

19. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi byla buvo

išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai. Teigia, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, nepagrįstai neatimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, todėl negalėjo laisvai judėti.

20. Pareiškėjas teigia, kad kameroje yra ne sėdimas, bet tupimas tualetas, kuris yra surūdijęs. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jis nesikreipė į psichologą, kadangi kreipimaisi nėra registruojami, dėl to įrodymų negali pateikti. Marijampolės PN atsiliepimuose pateikė klaidinančią informaciją. Kameroje Nr. 22 yra įrengtos 6 gyvenamosios vietos, nors Marijampolės PN nurodė, kad įrengtos 5 gyvenamosios vietos.

21. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. atliko bausmę kameroje Nr. 3, kurioje buvo 4 asmenys, o ne trys, kaip nurodo atsakovas. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

22. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.23. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei

pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar bylos nagrinėjimą papildančius duomenis yra netikslinga. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, apeliacinį skundą grindžia tapačiais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismo skunde.

24. Atsakovas pažymi, kad nauji įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti priimti esant dviem sąlygoms. Pirmuoju atveju pareiškėjas jokių įrodymų teismui nepateikė, pirmosios instancijos teismui teikdamas atsikirtimą į Marijampolės PN atsiliepimą taip pat jokių naujų įrodymų nepateikė. Be to, pareiškėjo pateikti nauji įrodymai (foto nuotraukos) yra neinformatyvios, t. y. neįmanoma nuspręsti ir išsiaiškinti, kurios baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpų kamerų, iš visų 25 kamerų, yra šios naujai pareiškėjui pateiktos foto nuotraukos. Atsakovo įsitikinimu, teismui priėmus naujus įrodymus, kuriuos pareiškėjas galėjo pateikti pirmojoje instancijoje, būtų pažeistas proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, sanitarinio mazgo neatitikimo higienos reikalavimams, pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir pasivaikščiojimo trukmės, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimų daliai taikęs ieškinio senaties terminą, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nustatęs, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras pareiškėjui neužtikrino Taisyklių 111.2. punkte numatytos minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos, nenustatęs kitų pažeidimų, priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai

išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad sanitariniame mazge įrengtas ne sėdimas, bet tupimas tualetas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad šio argumento pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nebuvo nurodęs, teisėjų kolegija pareiškėjo argumento dėl tupimo tualeto nevertina ir plačiau dėl jo nepasisako.

32. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m.

birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).34. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3

straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai iš kameros ploto neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista ir priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, įvertino ir atsižvelgė į aplinkybę, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė neteisingus duomenis apie kamerose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių. Atsakovas atsiliepime, taip pat 2018 m. sausio 18 d. pažymoje „Dėl K. R. buvimo vietų“ detaliai nurodė, laikotarpius, kameras, jų plotą, įrengtų vietų skaičių, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktais oficialiais duomenimis, kurių pareiškėjas nepaneigė, atitinkamai juos vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad byla išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai, pažymi, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas bei nešališkumas kaip vienas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo principų įtvirtintas 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (ABTĮ 44 str. 6 d.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

37. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83)). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, sukeliančių abejonių teisėjų nešališkumu. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 21257/93, 21258/93, 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Wettstein prieš Šveicariją, (pareiškimo Nr. 33958/96); EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, (pareiškimo Nr. 19874/92)). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, (pareiškimo Nr. 45825/99, 45826/99, 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Mežnarić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr. 71615/01); kt.).

38. Teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumas ir neobjektyvumas grindžiamas aplinkybėmis, nurodytomis Nutarties 19 punkte. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina įrodymų vertinimo taisyklę – teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos netenkinimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo nešališkumą ir neobjektyvumą patvirtinantis faktas. Tai, esant pagrindui konstatuoti ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimą, galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti procesinės teisės normų pažeidimą arba netinkamą jų pritaikymą, dėl ko skundžiamas sprendimas galėtų būti panaikintas, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07197 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-327-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02652-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 26(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Foodout.lt“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Foodout.lt“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – E. B.) dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Foodout.lt“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. gegužės 26 d. nurodymą Nr. 2R-3601(2.13.) (toliau – ir Nurodymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nurodymas buvo priimtas tiriant E. B. skundą, nes jis į savo elektroninio pašto adresą gavo dviejų maisto užsakymų į namus informaciją ir PVM sąskaitas – faktūras savo vardu, nors šių užsakymų jis neatliko. Bendrovė pažymėjo, kad asmens duomenys yra tvarkomi piliečio pateiktų maisto užsakymo ir pristatymo į namus  / biurą paslaugų teikimo tikslais. Nurodytas asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo tikslas yra registruotas Inspekcijos tvarkomoje Asmens duomenų valdytojų duomenų bazėje. Apie asmens duomenų rinkimą, asmens teises ir pareigas pateikiant užsakymus, asmens duomenų tvarkymo taisykles pilietis informuojamas Bendrovės interneto svetainėje. Pagal pirkimo taisykles, pats užsakymą pateikiantis asmuo yra atsakingas už tai, kad užsakymas būtų pateikiamas pasinaudojant to asmens teisingais duomenimis. Pirkėjas privalo naudoti, nurodyti ir teikti tik savo asmens duomenis arba duomenis asmenų, kurie jam suteikė tokius įgaliojimus. Pirkėjas, pateikdamas informaciją ir duomenis Bendrovei, patvirtina, kad jis yra pateiktų duomenų savininkas (subjektas) ar asmuo, turintis teisę tokius duomenis pateikti teisėtu pagrindu. Esant tokiems įsipareigojimams, Bendrovė neatlieka užsakymą pateikiančio asmens identifikavimo ir patikrinimo. Bendrovė atkreipė dėmesį, jog teisės aktai, reglamentuojantys asmens duomenų tvarkymą maisto užsakymui pateikti, nenumato konkrečių priemonių, kaip subjekto pateiktų asmens duomenų teisingumas turėtų būti pagrindžiamas / patvirtinamas.

3. Užsakymai E. B. vardu buvo pateikti pasinaudojant jo turimais prisijungimo duomenimis, todėl egzistuoja realus pagrindas manyti, kad pats asmuo neužtikrino savo asmens duomenų saugumo ir jais pasinaudojo kiti asmenys, tačiau šių aplinkybių Inspekcija neįvertino. E. B. ankščiau užsakinėjo maistą iš pareiškėjo, tačiau niekada nebuvo pateikęs prieštaravimų ar nesutikimų dėl jo paskyros.

4. Pareiškėjas pažymi, kad ir kitos bendrovės naudoja tokią pačią sistemą, o naujos sistemos diegimas ypatingai apsunkintų ir komplikuotų paslaugos tiekimą klientui.

5. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad Inspekcija, vertindama asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir pateikdama pareiškėjui

Nurodymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, kurių privalo laikytis pareiškėjas, nepaisant to, kokius reikalavimus asmens duomenų tvarkymui jis yra nusistatęs savo vidinėse taisyklėse. Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tikslingai, sąžiningai ir teisėtai (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Tai, kad pareiškėjas savo taisyklėse yra numatęs, jog užsakymą pateikiantis asmuo yra atsakingas už tai, kad užsakymas būtų pateikiamas pasinaudojant užsakymą atliekančio asmens teisingais duomenimis, atsakovo nuomone, neatleidžia pareiškėjo, kaip duomenų valdytojo, nuo pareigos imtis priemonių siekiant užtikrinti tvarkomų asmens duomenų tikslumą ir teisėtumą, įskaitant ir tai, kad nebūtų tvarkomi trečiųjų asmenų asmens duomenys nesant tam jokio teisinio pagrindo. Atsakovas pabrėžė, jog duomenų valdytojas privalo imtis visų įmanomų priemonių, atsižvelgiant į savo vykdomą veiklą, kurios užtikrintų tvarkomų asmens duomenų tikslumą ir teisingumą. Inspekcija nereikalauja įgyvendinti tokių priemonių, kokias, pavyzdžiui, naudoja finansų įstaigos atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį.

7. Inspekcija neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas savo asmens duomenis pateikė pats ar jo duomenis pateikė trečiasis asmuo, todėl negalima daryti neabejotino išvados, kad pareiškėjo asmens duomenis UAB „Foodout.lt“ gavo ir toliau tvarko nesant pareiškėjo sutikimo. Aplinkybė, jog Bendrovės interneto svetainėje renkant asmens duomenis nėra reikalaujama duomenų subjekto tapatybės patvirtinimo, sudaro galimybę į pateiktą anketą įrašyti nebūtinai savo, bet ir kito asmens, duomenis. Atsižvelgusi į tai, Inspekcija Nurodyme padarė išvadą, kad Bendrovė, užsakymų pateikimo tikslais pradėdama tvarkyti asmens duomenis, prieš tai duomenų subjektui nepatvirtinus savo tapatybės, neužtikrino tvarkomų duomenų tikslumo ir teisėtumo, tokiu būdu pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Foodout.lt“ skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad E. B. elektroniniu paštu 2015 m. lapkričio 25 d. gavo PVM sąskaitą – faktūrą FOO Nr. 120918

(b. l. 39), kurioje buvo nurodyti jo duomenys: vardas, pavardė, adresas; o 2016 m. balandžio 8 d. E. B. elektroniniu paštu gavo PVM sąskaitą – faktūrą FOO Nr. 173362 (b. l. 40), kurioje buvo nurodyti piliečio duomenys: vardas, pavardė, adresas. Bendrovė paaiškinimuose neneigė, kad E. B. vardu, pavarde ir elektroninio pašto adresu 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2016 m. balandžio 8 d. buvo pateiktos užsakymų sąskaitos, nors E. B. šių užsakymų asmeniškai neatliko, be to, patvirtino, kad Bendrovė neatlieka užsakymą pateikiančio asmens identifikavimo ir patikrinimo, nes užsakymus atliekantys asmenys yra atsakingi už teisingų asmens duomenų pateikimą.

10. Bendrovė netvarkė asmens duomenų taip, kaip reglamentuota Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl teismas sprendė, kad Bendrovės vykdomoje veikloje negali susidaryti tokia situacija, kai asmens duomenys būtų tvarkomi ir naudojami viešoje erdvėje, kiek tai nesusiję su asmeniškai atliktais užsakymais, kuriuo vykdo Bendrovė, o būtent, nesant asmens sutikimo. Aplinkybė, jog Bendrovė savo taisyklėse yra numačiusi, kad užsakymą pateikiantis asmuo yra atsakingas už tai, kad užsakymas būtų pateikiamas pasinaudojant užsakymą atliekančio asmens teisingais asmens duomenimis, teismo vertinimu, neatleidžia Bendrovės, kaip duomenų valdytojos, nuo pareigos imtis reikiamų priemonių, siekiant užtikrinti tvarkomų asmens duomenų tikslumą ir teisėtumą.

11. Bendrovė, interneto svetainėje rinkdama asmens duomenis, nereikalauja duomenų subjekto tapatybės patvirtinimo, todėl yra sudaryta galimybė į pateiktą anketą įrašyti nebūtinai savo, bet ir kito asmens, duomenis, tuo išreiškiant duomenų subjekto sutikimą dėl tokių asmens duomenų tvarkymo paslaugų užsakymo ir PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo bei pateikimo tikslais, t. y. teismas sprendė, kad Bendrovė, užsakymų pateikimo tikslais pradėdama tvarkyti E. B. asmens duomenis (vardą, pavardę, elektroninio pašto adresą, telefono numerį, adresą), prieš tai duomenų subjektui nepatvirtinus savo tapatybės, neužtikrino tvarkomų duomenų tikslumo ir teisėtumo, todėl Inspekcija aiškiai, siekdama tinkamo Įstatymo reikalavimų vykdymo bei norėdama užkirsti kelią netinkamam asmens duomenų tvarkymui, Nurodyme pagrįstai nurodė užtikrinti, kad paslaugų teikimo ir PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo ir pateikimo tikslais Bendrovės interneto svetainėje renkant asmens duomenis, iš šiuos duomenis pateikiančio asmens (duomenų subjekto) būtų reikalaujama tapatybės patvirtinimo.

12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrovė buvo pagrįstai įpareigota imtis aktyvių veiksmų bei atitinkamų priemonių, siekiant užtikrinti Įstatymo nuostatų laikymąsi.

III.

13. Pareiškėjas UAB „Foodout.lt“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjo teigimu, teismas neatliko savarankiško pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir įrodymų vertinimo, tokiu būdu pažeisdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 4 dalį. Teismas teigė, jog Bendrovė patvirtino, kad E. B. buvo pateiktos dvi sąskaitos, kurių šis asmuo neatliko, tačiau minėtos aplinkybės pareiškėjas nepatvirtino. Inspekcija nenustatė, kad E. B. nebuvo savo noru prisiregistravęs Bendrovės sistemoje. Tai reiškia, jog Inspekcija neturi duomenų, kurie paneigtų, kad E. B. davė sutikimą Bendrovei tvarkyti jo asmens duomenis nurodytais tikslais. Byloje nėra duomenų, kad E. B. nebuvo davęs sutikimo anksčiau nei buvo pateiktas ginčijamas pirmasis užsakymas (2015 m. lapkričio 25 d.). Pareiškėjo nuomone, Inspekcija ir teismas turėjo įvertinti, ar E. B. užsakymai nebuvo pateikti jo paties, o trečiajam suinteresuotam asmeniui pasinaudojant šio asmens duomenimis.

15. Pareiškėjas pažymi, kad iš Nurodymo turinio nėra aišku, kuriuo metu turi būti taikoma papildoma Inspekcijos reikalaujama identifikavimo procedūra. Teismas nevertino aplinkybių, kad papildoma identifikacija kuriant paskyrą yra sveikintina, tačiau papildomas identifikavimas kiekvieno užsakymo pateikimo metu, kai panaudojami sistemoje jau užsiregistravusio subjekto asmens duomenys, visiškai prieštarauja rinkos standartui, nes tai nepatogu ir ilgiau užtrunka, todėl tiesiogiai daro žalą Bendrovei.

16. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Inspekcija mano, kad teismas įvertino visus pareiškėjo pateiktus argumentus ir paaiškinimus, visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Atsakovas pažymi, kad E. B. skundas buvo nagrinėtas tik jo apimtyje, todėl Inspekcija neatliko asmens duomenų rinkimo teisėtumo įvertinimo, kuomet asmuo atlieka užsakymą ir pateikia savo asmens duomenis telefonu, ir nurodymo dėl asmens duomenų tvarkymo esant tokiam asmens duomenų rinkimo būdui

neteikė, nes tai nebuvo E. B. skundo nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. gegužės 26 d. nurodymo Nr. 2R-3601(2.13.)

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko savarankiško pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir įrodymų vertinimo, taip pat nurodo, kad byloje nėra įrodyta, jog E. B. ne pats pateikė maisto užsakymus pareiškėjui, taip pat nurodo, kad ginčijamo nurodymo turinys nėra aiškus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

22. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

24. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys butų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.

25. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, interneto svetainėje rinkdamas asmens duomenis, nereikalauja duomenų subjekto tapatybės patvirtinimo, todėl yra galimybė į pateiktą anketą įrašyti nebūtinai savo, bet ir kito asmens, duomenis, tuo išreiškiant duomenų subjekto sutikimą dėl tokių asmens duomenų tvarkymo paslaugų užsakymo ir PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo bei pateikimo tikslais, o tai reiškia, kad pareiškėjas, užsakymų pateikimo tikslais pradėdamas tvarkyti Piliečio asmens duomenis (vardą, pavardę, elektroninio pašto adresą, telefono numerį, adresą), prieš tai duomenų subjektui nepatvirtinus savo tapatybės, neužtikrina tvarkomų duomenų tikslumo ir teisėtumo. Todėl atsakovas, siekdama tinkamo Įstatymo reikalavimų vykdymo bei norėdama užkirsti kelią netinkamam asmens duomenų tvarkymui, Nurodyme

pagrįstai nurodė užtikrinti, kad paslaugų teikimo ir PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo ir pateikimo tikslais pareiškėjas interneto svetainėje renkant asmens duomenis, iš šiuos duomenis pateikiančio asmens (duomenų subjekto) reikalautų tapatybės patvirtinimo. Pareiškėjo vykdomoje veikloje negali susidaryti tokia situacija, kad asmens duomenys būtų tvarkomi ir naudojami viešoje erdvėje, kiek tai nesusiję su asmeniškai asmens atliktais užsakymais.

26. Skundžiamame nurodyme pareiškėjas buvo įpareigotas iš asmens duomenis pateikiančio asmens reikalauti asmens tapatybės patvirtinimo renkant asmens duomenis pareiškėjo interneto svetainėje. Konkretus šio reikalavimo įvykdymo būdas nurodyme nėra nurodytas ir tai vertintina kaip sudaryta galimybė pareiškėjui pačiam pasirinkti būdą, kaip tai padaryti.

27. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

28. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Foodout.lt“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07211 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-2312-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01613-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.  D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių

tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 15 820 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2017 m. kovo 2 d. buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis tualetu, sklido nemalonus kvapas. Be to, užuolaidos privatumui užtikrinti sanitariniame mazge buvo įrengtos tik 2017 m. kovo 30 d., tad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama visą laikotarpį, nes buvo stebimas ne tik kameroje esančių asmenų, bet ir pareigūnų. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeidžiama jo subjektinė teisė į privatumą, jautė diskomfortą, pažeminimą ir tam tikrus nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad teismo žinioje yra administracinės bylos tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu bei dalis laikotarpio sutampa (b. l. 12–20).

4. Atsakovas teigė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V- 212 „Dėl Bausmių vykdymo sistemos veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“, buvo nustatyta Bausmių vykdymo sistemos specializacijos veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kurios lentelės 6.34 punkte yra numatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas yra 3 metai.

5. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis minėto įsakymo rodyklės 6.34 punktu, duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameros, skaičius jose bei plotas) už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 23 d. (atvykimo į Lukiškių TI-K) iki 2014 m. gruodžio 31 d. pateikti neturi galimybės. Pateikė pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti jo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Atkreipė dėmesį, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus ir, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

6. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nenumatė, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių, tačiau tokie atitvėrimai negalėjo būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnas negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Kamerose esantis tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, privatumui užtikrinti, naudojantis sanitariniu mazgu, gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

7. Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinųjų CK 6. 271 straipsnyje nustatytų neteisėtų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nebuvo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti CK numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 8–10).

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės rodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (b. l. 74–79). Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 992 Eur neturtinės žalos. Bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nutraukė, o likusią skundo dalį atmetė.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2017 m. kovo 2 d. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2018 m. gegužės 8 d., todėl teismas sprendė, kad žala galėjo būti priteisiama tik nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d., o ne nuo 2011 m. birželio 20 d., kaip nurodė pareiškėjas.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui nenurodžius ir teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų priteisti būtų atnaujintas, pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminas pritaikomas atmetant pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gegužės 7 d.

13. Teismas iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4322-629/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04824-2015-9) pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjui 364,5 paros kameroje tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

14. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala už laikotarpį nuo 2015  m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., kurią jis patyrė dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, byla dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nutraukta. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. kovo 2 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

15. Teismas akcentavo, kad iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015  m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. kovo 2 d. periodiškai Lukiškių TI-K buvo laikomas 526 dienas. Remiantis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį gyvenamojoje kameroje tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. nebuvo mažesnis nei nustatytas minimalus ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V–124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) pažeidimo nepadarė.

16. Iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d. buvo laikomas kamerose: Nr. 8, Nr. 211, Nr. 97. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodė, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25, ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252-257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386-398, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406-417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418-426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas nustatė, kad nei vienoje iš Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis ir nurodė, kad, nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidė reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įregimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros patalpos matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d., t. y. 664 dienas ir todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

17. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl to, kad kamerose sklido nemalonus kvapas. Teismas nurodė, kad Lukiškių

TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, todėl pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kamerą išvėdinti.

18. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurio jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir priteisė 1 992 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą (b. l. 88–90).

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas, nustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, neįvertino, kad šis pažeidimas buvo ilgalaikis, nesirėmė teismų praktika, priteista suma neatitinka realios neturtinės žalos atlyginimo.

21. Pareiškėjas nurodo, kad, vertinant minimalų gyvenamojo plotą tenkantį vienam asmeniui, teismas turėtų vadovautis Konvencijos ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, t. y. 4 kv. m, atskaičius baldus.

22. Dėl ieškinio senaties termino pareiškėjas paaiškina, kad apie teisę reikalauti priteisti kompensaciją sužinojo tik tada, kai pamatė per televiziją, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė lankėsi įkalinimo įstaigoje ir davė interviu apie kalinimo sąlygas. Pareiškėjas tvirtina, kad pažeidimų metu negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

24. Atsakovas akcentuoja, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos nurodytas dydis apelianto nepagrįstas jokiais įrodymais, apeliantas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

25. Atsakovas teigia, kad nėra būtinos Lietuvos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Be to, teikdamas apeliacinį skundą apeliantas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 664 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 992 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nutraukė. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl taikyto senaties termino ir priteistos sumos dydžio, teigia, kad teismas turėtų atnaujinti senaties terminą ir konstatuoti, kad minėtu laikotarpiu (laikotarpis, kuriam taikytas senaties terminas) buvo pažeidžiamos higienos normos.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos

apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

33. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir prašo terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei viena iš pareiškėjo apeliacinio skunde išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

35. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismo sprendimo dalimi, jog buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, teismas nurodo, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis

laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

37. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

38. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 15 820 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma suma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais 664 dienas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 992 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija atsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (664 diena), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 992 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07215 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-3670-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03136-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 30.1; 59.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurovistos servisas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP-44 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti klausimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. birželio 20 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) vykdė skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną biomasės elektrinėms, kurių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW. Komisija 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ (toliau – ir 2013 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. O3-238) paskelbė aukciono laimėtojais: UAB „Eurovistos servisas“, skiriant 4 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „SSPC-Taika“, skiriant 5 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „SSPC-Vilnius“, skiriant 5 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „GECO-Taika“, skiriant 5 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „Foksita“, skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą. Energetikos ministerija 2013 m. lapkričio 15 d. UAB „Eurovistos servisas“ išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-18348 (toliau – ir Leidimas plėtrai), kurio grafoje „leidimo išdavimo pagrindas“ neįtraukė 2013 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. O3-238. Su Leidimu plėtrai pareiškėjui buvo išsiųstas Energetikos ministerijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. (8.6-10)3-1253, kuriame pirmą kartą be jokio aiškaus ir pagrįsto paaiškinimo nurodoma, kad aukcione laimėtas net ir žemiausias per visą skatinimo kvotų paskirstymo istoriją skatinimo tarifas nebus taikomas, kai tos pačios rūšies gamintojams su ženkliai aukštesniais skatinimo tarifais valstybės parama ir toliau yra garantuojama. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia Leidimo plėtrai formuluote, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio, be kita ko, prašė įpareigoti Energetikos ministeriją papildyti (patikslinti) Leidimą plėtrai. Byla buvo nagrinėjama iki 2016 m. balandžio 14 d., todėl iki tol pareiškėjas objektyviai negalėjo statyti biokuro elektrinės, kadangi neturėjo pagrindo tikėtis, jog jam bus taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas). Per teisminio ginčo laikotarpį baigėsi Leidimo plėtrai galiojimo terminas. Pareiškėjas 2015 m. spalio 15 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti Leidimą plėtrai, tačiau šio klausimo nagrinėjimą atsakovas atidėjo iki administracinės bylos Nr.  I-9997-244/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-07845-2013-3) išnagrinėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2982-525/2016 iš dalies patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir įpareigojo Inspekciją papildyti (patikslinti) UAB „Eurovistos servisas“ išduotą Leidimą plėtrai leidimo grafoje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodant ir 2013 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. O3-238. Inspekcija 2016 m. gegužės 3 d. raštu informavo, kad atnaujina pareiškėjo prašymo dėl Leidimo plėtrai galiojimo pratęsimo nagrinėjimą ir paprašė pateikti

su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto Elektrinės prisijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo su galiojančiu gamintojo prievolių užtikrinimu patvirtintą kopiją. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. kreipėsi į AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO), prašydamas patvirtinti, kad su pareiškėju sudarytas ketinimų protokolas bus vykdomas iš ESO pusės tokiam terminui, kiek Inspekcija pratęstų Leidimo plėtrai galiojimą bei tą pačią dieną pateikė atsakovui prašymą patikslinti, iki kokio kalendorinio termino turėtų galioti finansų įstaigos išduodama garantija. Pareiškėjas 2016  m. birželio 2 d. kreipėsi į Inspekciją, patikslindamas savo 2015 m. spalio 15 d. prašymą ir prašė pratęsti Leidimą plėtrai 24 mėnesių terminui. Prie prašymo pridėjo gamintojo prievolių vykdymo užtikrinimo banko garantiją, 2013 m. kovo 19 d. ketinimų protokolo ir 2016 m. gegužės 23 d. prašymo, pateikto ESO, kopijas. Atsakovas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. SP-44 atsisakė pareiškėjui pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų ar duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo, taip pat nepateikė prašomų dokumentų (su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimo protokolo su galiojančia gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija).

3. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatoms, kadangi atsakovas neatsižvelgė į tai, kad iki administracinės bylos išnagrinėjimo pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą abejoti, ar įgyvendinus projektą jam bus taikoma skatinimo priemonė – fiksuotas tarifas. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija nepagrįstai neįvertino, kad tarp valstybės veiksmų (atsisakymo į Leidimą plėtrai įrašyti Komisijos nutarimą ir dėl to nagrinėjamų administracinių bylų) bei pareiškėjo negalėjimo vystyti projekto yra objektyvus priežastinis ryšys. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertintos aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo plėtoti projekto dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, susijusių su specialių architektūrinių sąlygų, kurios yra būtinos leidimui statyti gauti ir kitiems projekto vystymo darbams vykdyti, išdavimu, apie ką Inspekcija taip pat buvo informuota. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakingos savivaldybės institucijos dar nėra nusprendusios dėl architektūrinių sąlygų sklype, kuriame vystyti projektą išduotas leidimas. Neturėdamas architektūrinių sąlygų, pareiškėjas negali kreiptis dėl leidimo statybai. Skundžiamas sprendimas neteisėtas ir tuo pagrindu, jog atsakovas niekuomet neprašė pateikti duomenų ir informacijos, kurios nebuvimą skundžiamame sprendime įvertino kaip pagrindą pareiškėjo prašymą atmesti, t. y. nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės bei savivaldybės veiksmų (teisminio proceso dėl Leidimo plėtrai turinio bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, susijusių su architektūrinėmis sąlygomis sklype, kuriame plėtoti projektą išduotas leidimas). Pareiškėjas informavo Inspekciją apie administraciniuose teismuose užbaigtą nagrinėti bylą dėl Leidimo plėtrai turinio, prašydamas pratęsti Leidimo plėtrai galiojimą, 2016 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. birželio 2 d. pateikė prašomus dokumentus, tačiau nei viename iš šių raštų atsakovas neprašė pateikti papildomų duomenų, įrodančių priežastinį ryšį tarp valstybės veiksmų ir pareiškėjo negalėjimo vystyti projekto.

4. Atsakovas Inspekcija atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 15 d. pateikė prašymą pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą 6

mėnesiams, taip pat su prašymu pateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1120-858/2015 kopiją ir skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui kopiją. Pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. pateikė prašymą „2015-10-15 prašymo pratęsti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-13848 patikslinimas“, prašydamas pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą 24 mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo atsakovo sprendimo šiuo klausimu priėmimo dienos. Taip pat pateikė 2013 m. kovo 19 d. Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo Nr. KP-41030-13-1604 kopiją, 2016 m. birželio 3 d. AB „Swedbank“ banko garantijos Nr. 16-053162-GM kopiją, 2016 m. gegužės 23 d. rašto ESO kopiją. Antrajame prašyme pareiškėjas jau nenurodė, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nagrinėjo tik prašymą pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą 24 mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo Inspekcijos sprendimo šiuo klausimu priėmimo dienos. Inspekcija, atsižvelgdama į Planavimo ir kontrolės skyriaus 2016 m. birželio 29 d. teikimą Nr. T-256, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymų netenkino, nes: 1) pareiškėjas nepateikė dokumentų ar duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo, 2) per nustatytą terminą nepateikė su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto Elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo su galiojančia Gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija patvirtintos kopijos. Atsakovas nurodo, kad pagal Leidimo plėtrai išdavimo metu (2013 m. lapkričio 15 d.) galiojusios Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) redakcijos 16 straipsnio 4 dalies 2 punktą vienkartinis leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduodamas ne ilgesniam nei 24 mėnesių terminui, tačiau pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d. jokių projekto (elektrinės) įgyvendinimo darbų nevykdė, nes neturėjo išduoto statybą

leidžiančio dokumento. Pagal EEĮ 16 straipsnio 6 dalį leidimo plėtrai galiojimo terminas gali būti pratęstas tik iki 12 mėnesių, bet ne 24 mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, negalėjo būti tenkinamas pareiškėjo prašymas nurodytą terminą pratęsti 24 mėnesiams. Prieš priimant sprendimą dėl Leidimo plėtrai pratęsimo reikalinga įvertinti, ar leidimo pratęsimas yra tikslingas, ar per pratęsto leidimo galiojimo terminą gamintojas, plėtojantis elektros energijos gamybos pajėgumus, spės atlikti suplanuotus darbus, ar įgyvendinus suplanuotus darbus gamintojo elektros įrenginiai bus prijungti prie elektros tinklų, ar gamintojas realiai galės vykdyti numatytą veiklą. Inspekcija, atnaujinusi pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymo nagrinėjimą, išnagrinėjo turimus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. ketinimų protokolo terminas, per kurį gamintojas turėjo atlikti elektrinės įrengimo darbus, baigėsi 2015 m. kovo 19 d., dėl šio termino pratęsimo gamintojas nesikreipė; banko garantijos galiojimas baigėsi 2015 m. kovo 21 d.; 2015 m. kovo 21 d. gamintojui išsiųstas raštas Nr. 40400-774 dėl prijungimo paslaugos sutarties projekto negaliojimo; 2015 m. balandžio 1 d. gautas gamintojo raštas su prašymu pratęsti ketinimų protokolo galiojimą; 2015 m. gegužės 6 d. gamintojui išsiųstas atsakymas Nr. 40400-1067, kad ketinimų protokolas laikomas negaliojančiu ir pratęsti jo negalima. ESO 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40420–1203 informavo, kad pareiškėjas yra informuotas apie ketinimų protokolo negaliojimą. Atsižvelgiant į tai, kad ketinimų protokolas nustojo galioti 2015 m. kovo 19 d. bei elektros tinklų operatoriui nepatvirtinus galimybės prijungti pareiškėjo elektros įrenginius prie elektros tinklų ir neprijungus gamintojo elektros įrenginių, pareiškėjas negalės vykdyti planuojamos ūkinės veiklos, atsakovas atsisakymo pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą pagrindą laiko teisėtu ir pagrįstu.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad pareiškėjo teismui kartu su skundu pateikti dokumentai, patvirtinantys susirašinėjimą su Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), Inspekcijai nebuvo pateikti. Jei Inspekcija būtų gavusi minėtus dokumentus, būtų juos vertinusi. Tačiau Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, nustatė, kad ketinimų protokolo galiojimo terminas yra pasibaigęs, elektros energijos operatorius informavo, kad nemato galimybės pagal minėtą ketinimų protokolą prijungti prie elektros tinklų. Taigi, pareiškėjas nebūtų galėjęs vykdyti savo veiklos be elektros energijos operatoriaus įsipareigojimo prijungti pareiškėją prie tinklo, net jeigu ir Leidimas plėtrai būtų pratęstas. ESO pareiškėjui siūlė kreiptis dėl naujų išankstinio prijungimo sąlygų ir naujo ketinimų protokolo, bet pareiškėjas nesiėmė veiksmų nei tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nei vėliau. Inspekcija taip pat iš pareiškėjo nėra gavusi jokių papildomų dokumentų ar prašymų, kol byla buvo nagrinėjama teisme. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas veiklos nevykdė, statybos leidimas išduotas nebuvo, Inspekcija neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų vykdęs veiklą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Inspekcijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP-44 ir įpareigojo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymą ir 2016 m. birželio 2 d. prašymą.

8. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Komisija 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ aukciono laimėtoju, be kita ko, paskelbė UAB „Eurovistos servisas“, skiriant 4 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Leidimo plėtrai formuluote, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio, be kita ko, prašė įpareigoti Energetikos ministeriją papildyti (patikslinti) Leidimą plėtrai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2982-525/2016 iš dalies patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir įpareigojo Inspekciją papildyti (patikslinti) UAB „Eurovistos servisas“ išduotą Leidimą plėtrai leidimo grafoje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodant ir Komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. O3-238. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjui 2013 m. lapkričio 15 d. išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-13848. Pareiškėjas 2015 m. spalio 15 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-13848. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad iki Leidime plėtrai nurodyto termino (2015 m. lapkričio 15 d.) nespės įgyvendinti kogeneracinės elektrinės statybos projekto, todėl prašo pratęsti Leidimo plėtrai terminą EEĮ 16 straipsnio 8 dalies ir Taisyklių 39.1 punkto pagrindu. Pareiškėjas prašyme, be kita ko, nurodė, jog vyksta teisminiai ginčai dėl Leidimo plėtrai turinio ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus veiksmų (neveikimo), todėl projektas negalės būti įgyvendintas ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl valstybės / trečiųjų asmenų veiksmų. Inspekcija 2015 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 2R-3357 pareiškėją informavo, kad, vadovaudamasi Taisyklių 37 punktu, atideda prašymo pratęsti Leidimą plėtrai nagrinėjimą. Inspekcija 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 2R-1495 atnaujino prašymo pratęsti Leidimo plėtrai

terminą nagrinėjimą ir paprašė pareiškėjo pateikti su elektros tinklų operatoriumi pasirašytą elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolą su galiojančia gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija. Inspekcija 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. SP-42 papildė pareiškėjo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-18348 leidimo grafą „Leidimo išdavimo pagrindas“ įrašu „Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarime Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“. Pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. kreipėsi į Inspekciją su patikslintu prašymu pratęsti Leidimo plėtrai terminą tokiam laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, t. y. 24 mėnesiams. Prie prašymo pareiškėjas pateikė banko garantijos, 2013 m. kovo 19 d. Ketinimų protokolo Nr. KP-41030-13-1604 ir 2016 m. gegužės 23 d. prašymo AB „Energetikos skirstymo centrui“ kopijas. AB „Swedbank“ 2016 m. birželio 3 d. išdavė banko garantiją Nr. 16-053162-GM, kurioje pažymėjo, kad bankas neatšaukiamai įsipareigoja sumokėti garantijos gavėjui (pareiškėjui) bet kokias pagal ketinimo protokolą ir (ar) Sutartį mokėtinas sumas, tačiau bendrai neviršijant 57 920 Eur sumos. 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40420–1203 ESO Inspekciją informavo, kad 2016 m. kovo 19 d. su pareiškėju sudarytas Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolas Nr. KP41030-13-1604 negalioja. ESO nurodė, kad pareiškėjui pasiūlyta kreiptis dėl naujų išankstinių sąlygų gavimo bei naujo ketinimų protokolo sudarymo. Inspekcija 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. SP-44 atsisakė pareiškėjui pratęsti Leidimo plėtrai Nr. LP-18348 galiojimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad: 1) atlikti suplanuotus darbus jis vėluoja dėl užsitęsusio administracinio ginčo dėl Leidimo plėtrai turinio nagrinėjimo administraciniuose teismuose; 2) kad vykdyti veiklą trukdo Administracija, ignoruodama pareiškėjo raštus ir skundus, t. y. tam, kad su elektros tinklų operatoriumi (t. y. ESO) galėtų būti sudarytas atnaujintas ketinimų protokolas dėl ketinamos statyti elektrinės, pareiškėjas privalo elektros tinklų operatoriui pateikti iš Administracijos gautas ir patvirtintas specialiąsias elektrinės statybos architektūrines sąlygas, kurių, pareiškėjo teigimu, Administracija jam neišduoda nepagrįstai.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja EEĮ, Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 (toliau – ir Taisyklės), ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatai, patvirtinti Energetikos ministro 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1-107 (toliau – ir Inspekcijos nuostatai). Teismas akcentavo EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punkte, 7 dalyje, 24 dalyje, Inspekcijos nuostatų 10.2 punkte, Taisyklių 35, 47 (47.1, 47.2, 47.3) punktuose nustatytą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-1263-968/2018, aiškindamas nurodytą teisinį reguliavimą nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, padarė išvadą, kad pagal EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punktą jau išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino pratęsimas 6 mėnesių laikotarpiui yra siejamas tik su „įrodymais, pagrindžiančiais, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“ ir kad būtent tokius įrodymus pagal EEĮ 16 straipsnio 7 dalį įpareigojamas pateikti asmuo, turintis jau išduotą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir siekiantis tokio leidimo galiojimo termino pratęsimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje aiškindamas EEĮ 16 straipsnio 24 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pagal jį atsisakyti pratęsti jau išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą galima tik tuo atveju, jei asmuo nepateikia dokumentų, reikalingų pratęsti tokį terminą, t. y. „įrodymų, pagrindžiančių, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 21 straipsniu, EEĮ 16 straipsnio 24 dalimi, Taisyklių 35 ir 47 punktais, bei Inspekcijos nuostatų 10.2 punktu ir atsižvelgęs į Inspekcijos Planavimo ir kontrolės skyriaus 2016 m. birželio 29 d. teikimą Nr. T-256. Inspekcija ginčijamu sprendimu atsisakė pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų ar duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo, taip pat nepateikė prašomų dokumentų (su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimo protokolo su galiojančia gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija). Taigi, sprendimas

atsisakyti pratęsti leidimo plėtrai galiojimo terminą iš esmės grindžiamas dviem pagrindais – nebuvimu duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo ir nepateikimu per nustatytą terminą su elektros operatoriumi pasirašyto elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo su galiojančia gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atnaujinto ketinimų protokolo ir su juo susijusios banko garantijos nepateikimas laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, o kilusiam administraciniam ginčui išspręsti teisiškai nereikšmingi pareiškėjo nurodyti Administracijos (jos institucijų) veiksmai, tikėtina, pažeidžiantys EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punktą.

13. Teismas pabrėžė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 27 d. Administracijai pateikė prašymą „Specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti“, į kurį Administracija 2014 m. balandžio 24 d. pateikė atsakymą, kad negali išduoti specialiųjų architektūros reikalavimų iki visuomenė nebus informuota apie numatomą projektavimą. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 30 d. viešai visuomenę supažindino su jo planuojamo elektrinės įrengimo projektiniais pasiūlymais. Administracijai kilus abejonių dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų atitikimo teisės aktams, pareiškėjo atstovai kreipėsi į Ministeriją, kuri 2014 m. liepos 7 d. rašte Nr. (13-2)-D8-5094 „Dėl detaliojo plano rengimo“ nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju statyba gali būti vykdoma, o detaliojo planavimo veiksmų atlikimas nėra reikalingas aktualiam žemės sklypui, tačiau Administracija nenustatė specialiųjų architektūros reikalavimų, nes manė, jog yra būtinas specialusis planas. Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas 2015 m. vasario 10 d. kreipėsi į Administraciją, kuri 2015 m. kovo 12 d. pateikė atsakymą, kad patvirtintas faktas, jog buvo pritarta galimam žemės sklypo naudojimo būdo ir sklypo naudojimo reglamentų nustatymui bei pasiūlytiems architektūros sprendiniams, tačiau nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra būtinas specialusis planas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos 2015 m. kovo 12 d. raštu su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. lapkričio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8077-208/2015 konstatavo, kad šis raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Iš minėtoje administracinėje byloje 2015 m. lapkričio 5 d. sprendime nustatytų aplinkybių taip pat matyti, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 25 d. rašte Nr. A51-30576/15(2.15.2.31-MP8) nurodė, jog specialieji architektūros reikalavimai netvirtinami. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. Administracijai pateikė prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Administracija 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. A51-41723/16(2.15.2.31-MP8) informavo, kad prašymas svarstytas 2016 m. gegužės 27 d. darbinio pasitarimo metu ir priimtas sprendimas rekomenduoti nagrinėjimą atidėti iki bus parengtas ir patvirtintas Vilniaus miesto Šilumos ūkio atnaujinimo specialusis planas, kurį rengia Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“. Nesutikdamas su tokia pozicija, pareiškėjas Administracijai 2016 m. birželio 27 d. pateikė pakartotinį prašymą, į kurį Administracija 2016 m. liepos 15 d. pateikė atsakymą, kad šiuo metu yra parengta ir artimiausiu metu bus teikiama Vilniaus miesto šilumos ūkio specialiojo plano koncepcija, kurioje nagrinėjamoje vietoje numatyta galimybė statyti biokuro kogeneracinę elektrinę; sprendimas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo ir išdavimo bus priimtas artimiausiu metu nustatyta tvarka. Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ (toliau – ir „Liteko“) teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-2080-426/2016, kurioje pareiškėjas, be kita ko, prašė panaikinti Administracijos 2016 m. spalio 26 d. raštą Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8), kuriame nurodyta, kad pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 27 d. pakartotinis prašymas buvo svarstytas Administracijos Miesto plėtros projektų nagrinėjimo komisijos posėdyje 2016 m. rugsėjo 30 d. ir kad Administracijos pozicija dėl specialiųjų architektūros reikalavimo išdavimo 20 MW biokuro kogeneracinės elektrinės statybos projektui rengti nepasikeitė; numatomas galios skaidymas, skiriant 16 MW šilumai ir 4 MW elektrai problemos nesprendžia; vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba turi būti numatyta savivaldybės lygmens bendrajame plane ar inžinerinės infrastruktūros vystymo planuose; Vilniaus miesto bendrajame plane atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba nenagrinėta; energijos rūšies naudojimo šildymui specialiajame plane nėra numatytos nepriklausomų šilumos gamintojų katilinių galimos įrengimo vietos ir specialusis planas skirtas nustatyti centralizuoto ir necentralizuoto šilumos tiekimo teritorijas; rengiamas Šilumos ūkio planas apims visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją ir įvertins Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos nuostatas; tik atnaujinus minėtą specialųjį planą bus sprendžiama dėl specialiųjų architektūros reikalavimų kogeneracinės elektrinės statybos projektui rengti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2080-426/2017 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Administracijos 2016 m. spalio 26 d. rašto Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8) tą dalį, kurioje nuspręsta „<…> tik atnaujinus minėtą specialųjį planą bus sprendžiamas klausimas dėl specialiųjų architektūros

reikalavimų biokuro kogeneracinės elektrinės Lentvario g. 15A, Vilniuje, statybos projektui rengti“ bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimas apeliaciniu skundu apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

14. Teismas iš nustatytų aplinkybių darė išvadą, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos veiksmais dėl specialiųjų elektrinės statybos architektūrinių sąlygų neišdavimo kreipėsi į teismą, tačiau „Liteko“ duomenys patvirtino, kad galutinis teismo sprendimas nėra priimtas (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00096-2017-8).

15. Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymą, 2016 m. birželio 2 d. patikslintą prašymą ir atsižvelgus į Inspekcijos Planavimo ir kontrolės skyriaus 2016 m. birželio 29 d. teikimą Nr. T-256 „Dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-18348 galiojimo termino pratęsimo“. Iš šių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas, grįsdamas prašymus pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminus, be kita ko, nurodė, kad atlikti suplanuotus darbus jis vėluoja dėl užsitęsusio administracinio ginčo dėl Leidimo plėtrai turinio nagrinėjimo administraciniuose teismuose ir kad vykdyti veiklą trukdo Administracija, ignoruodama pareiškėjo raštus ir skundus. Nors pareiškėjas prie šių prašymų Inspekcijai nepridėjo įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo ir Administracijos susirašinėjimą, tačiau, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 pateiktus išaiškinimus, Inspekcija, nagrinėdama 2015 m. spalio 15 d. ir 2016 m. birželio 6 d. prašymus, turėjo atsižvelgti į prašyme nurodytas aplinkybes ir paprašyti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus ar duomenis, kurie patvirtintų prašymuose nurodytas aplinkybes.

16. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Inspekcijai ketinimų protokolą pateikė 2013 m. kovo 19 d., kuris buvo įvertintas kaip tinkamas. Byloje esantys AB LESTO 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 13 d. ir 2016 m. birželio 29 d. raštai patvirtina, kad ketinimų protokolas tapo negaliojančiu pasibaigus šiame protokole nustatytam galiojimo terminui (t. y. 2015 m. kovo 21 d.). Taigi, ketinimų protokolo galiojimo terminas baigėsi dar tebevykstant administraciniam ginčui tarp pareiškėjo ir Inspekcijos, o šiam ginčui pasibaigus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi, Inspekcija buvo įpareigota papildyti (patikslinti) pareiškėjui 2013 m. lapkričio 15 d. išduotą Leidimą plėtrai jo grafoje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodant ir Nutarimą Nr. O3-238. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad administracinės bylos(teisminio proceso Nr. 3-61-3-07845-2013-3) nagrinėjimas, pasibaigęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi, kuria Inspekcija buvo įpareigota papildyti (patikslinti) pareiškėjui 2013 m. lapkričio 15 d. išduotą Leidimą plėtrai jo grafoje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodant ir Nutarimą Nr. O3-238, galėjo turėti įtakos tam, kad pareiškėjas nespėjo įvykdyti savo įsipareigojimų per Leidimo plėtrai nustatytą terminą. Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą, šių pareiškėjo prašymuose nurodytų aplinkybių taip pat neįvertino.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 pateiktus išaiškinimus ir teismų praktiką, konstatavo, kad ginčijamas Inspekcijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. SP-44 priimtas neįvertinus ir neištyrus visų UAB „Eurovistos servisas“ 2015 m. spalio 15 d. ir 2016 m. birželio 2 d. prašymuose nurodytų aplinkybių bei netinkamai taikius teisės aktų nuostatas.

III.

18. Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įtraukiant į bylą AB „Energijos skirstymo operatorius“. Šio prašymo netenkinimo atveju atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:19.1. teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018, nepagrįstai priėjo prie išvados, kad pagal EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punktą jau išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino pratęsimas 6 mėnesių laikotarpiui yra siejamas tik su įrodymais, pagrindžiančiais, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių ir kad būtent tokius įrodymus pagal EEĮ16 straipsnio 7 dalį įpareigojamas pateikti asmuo, turintis jau išduotą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir siekiantis tokio

leidimo galiojimo termino pratęsimo. Teismas, vadovaujantis EEĮ 16 straipsnio 7 dalimi, nevertino asmens, prašančio pratęsti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą, prievolės pateikti prievolių įvykdymo užtikrinimą – prašomam pratęsti leidimo galiojimo terminui Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 14 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis banko garantiją, kuria užtikrinamos prievolės pagal galiojantį ketinimų protokolą;

19.2. teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m.lapkričio15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018, padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal EEĮ 16 straipsnio 24 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą atsisakyti pratęsti jau išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą galima tik tuo atveju, jei asmuo nepateikia dokumentų, reikalingų tokio termino pratęsimui,  t. y. įrodymų, pagrindžiančių, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, bet ir prievolių įvykdymo užtikrinimą prašomam pratęsti leidimo galiojimo terminui AIEĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis patvirtintą dokumentą (užtikrinantį leidimo turėtojo prievoles, nurodytas ketinimų protokole). EEĮ 16 straipsnio 4 dalyje, AIEĮ 14 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui kreipiantis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo buvo nustatyta pareiga pateikti reikalingus dokumentus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių; galiojantį prievolių įvykdymo užtikrinimą prašomam pratęsti leidimo galiojimo terminui pagal galiojantį ketinimų protokolą. Pareiškėjas, suprasdamas leidimo galiojimo termino pratęsimui privalomų pateikti dokumentų būtinumą, dėjo pastangas pateikti tokius dokumentus. Pareiškėjui nepateikus leidimo galiojimo termino pratęsimui reikalingo prievolių užtikrinimo pagal galiojantį ketinimų protokolą, Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pratęsti leidimo galiojimo terminą;

19.3. teismas nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcija, priimdama 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP-44, turėjo vertinti ir aplinkybes, dėl kurių baigėsi 2013 m. kovo 19 d. ketinimų protokolo galiojimo laikas. Vadovaujantis AIEĮ 2 straipsnio 19 punktu, tik susitarimo šalys, be kita ko, gali keisti susitarimo galiojimo terminą. Inspekcija neturi duomenų, jog AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmus dėl ketinimų protokolo galiojimo termino nepratęsimo ar nepatvirtinimo, esant ketinimų protokolui galiojančiam, pareiškėjas būtų ginčijęs. Todėl Inspekcija neturi pagrindo abejoti ketinimų protokolo galiojimo termino pasibaigimu. Taip pat Inspekcija negali pakeisti ir  / ar daryti įtaką vienos iš susitarimo šalių valiai dėl ketinimų protokolo galiojimo termino pratęsimo. Inspekcijai pareigos vertinti aplinkybes, dėl kurių pasibaigė ketinimų protokolo galiojimo terminas, nenumato joks teisės aktas. Priimdama sprendimą, Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, gali veikti tik jai suteiktos kompetencijos ribose. Esant AB „Energijos skirstymo operatorius“ tvirtinimui, jog ketinimų protokolas laikomas negaliojančiu ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ nepatvirtinus ketinimų protokole nustatytų įsipareigojimų vykdymo, t. y. nepatvirtinus galimybės prijungti pareiškėjo elektros įrenginius prie elektros tinklų ir neprijungus gamintojo elektros įrenginių, net ir esant pratęstam leidimo galiojimo terminui, pareiškėjas negalėtų vykdyti planuotos ūkinės veiklos.

20. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:21.1. atsakovo argumentai, iš esmės kvestionuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio

15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 nustatytas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3–4 dalimis, 33 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsniu, atmestini kaip nepagrįsti;

21.2. Inspekcija, spręsdama dėl pareiškėjo prašymų pratęsti leidimo plėtrai galiojimo terminus, turėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2982-525/2016 ir 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1263-968/2018 nustatytas aplinkybes, tačiau tai nebuvo padaryta;

21.3. atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kad nurodyti administraciniai ginčai yra teismo nepagrįstai įvertinti, kad atlikti suplanuotus elektrinės statybos darbus pareiškėjui buvo trukdoma valstybės veiksmais, ar kad priežastinis ryšys neegzistuoja. Atsakovo teiginiai, kad jam tariamai nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys priežastinį ryšį tarp valstybės ir savivaldybės veiksmų bei termino pabaigos, nepagrįsti. Pareiškėjas informavo Inspekciją apie administraciniuose teismuose užbaigtą nagrinėti bylą dėl Leidimo turinio. Be to, šioje byloje atsakovu dalyvavo pati Inspekcija, taigi visa informacija atsakovui buvo žinoma. Apie vykstantį ginčą dėl specialiųjų architektūros sąlygų atsakovas taip pat buvo informuotas;

21.4. atsakovo teiginiai, kad jis neturi teisinės pareigos vertinti priežasčių, kodėl pasibaigė ketinimų protokolo

galiojimo laikas ar neišduodamas naujas, nepagrįsti ir neatitinkantys Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarime pateiktų išsiaiškinimų, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo ir viešojo administravimo principų, įtvirtintų VAĮ 3 straipsnyje;

21.5. konkrečiu atveju atsakovo veiksmai darė tiesioginę įtaką pareiškėjo galimybėms įgyvendinti kogeneracinės elektrinės statybos projektą per Leidime plėtrai nurodytą terminą. Šios aplinkybės sudaro materialinį teisinį Leidimo pratęsimo pagrindą, todėl, kaip pagrįstai pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje, privalo būti vertinama jų įtaka pareiškėjo galimybėms įgyvendinti įgytas subjektines teises. Įsipareigojimų užtikrinimo garantijos pateikimas yra procedūrinis reikalavimas, kurio įgyvendinimo galimybės ginčo atveju buvo suvaržytos tais pačiais valstybės veiksmais, kas pagal EEĮ 16 straipsnio 6 dalį sudaro materialinį pagrindą pratęsti leidimą plėtrai. Pareiškėjas atsakovui buvo pateikęs banko garantiją, užtikrinančią ketinimų protokolo, kurio terminas buvo pasibaigęs, vykdymą. Nesant naujo ketinimų protokolo, nauja garantija jam negalėjo būti išduota. Visos šios aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su valstybės / savivaldybės veiksmais;

21.6. sprendimo naikinimo atveju nėra ABTĮ 146 straipsnyje įtvirtintų teisinių pagrindų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

21.7. pareiškėjo prašymas įtraukti į bylą AB „Energijos skirstymo operatorius“ yra nepagrįstas. Atsakovas nenurodo, kokiu procesiniu statusu šis asmuo turėtų būti įtraukiamas į bylą, nepagrindžia, kaip jo teisėms ar pareigoms turės įtaką šios bylos baigtis. Skundžiamo administracinio akto panaikinimas ar palikimas galioti neturės įtakos AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisėms ir pareigoms.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. SP-44, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pratęsti 2013 m. lapkričio 15 d. išduoto Leidimo plėtrai galiojimo terminą, konstatavus, kad jis nepateikė dokumentų ar duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo, taip pat per nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų (su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto Elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo su galiojančia Gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija patvirtintos kopijos), teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Elektros energijos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 1 punktu, išduotų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir tiesti tiesioginę liniją galiojimo terminas pratęsiamas ne daugiau kaip du kartus: vieną kartą ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, o plėtojant elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių – 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių; ir vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus, kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas, ir dokumentus, įrodančius, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto įgyvendinimo darbų.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) 6 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas vieną kartą 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, neatsižvelgiant į tai, kiek trunka šios aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

25. Pažymėtina, kad šios bylos kontekste svarbus ne Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) 6 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo termino pratęsimo laikotarpį, o tokio leidimo pratęsimo pagrindai ir sąlygos.

26. Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas, kai asmuo pateikia šio straipsnio 6 dalyje

nurodytus dokumentus bei įrodymus (vadovaujantis 6 dalimi – pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių) ir prievolių įvykdymo užtikrinimą prašomam pratęsti leidimo galiojimo terminui Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis.

27. Vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 10 dalimi, gamintojas, planuojantis plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus ir gavęs išankstines prijungimo sąlygas, parengia ir teikia elektros tinklų operatoriui prašymą pasirašyti ketinimų protokolą.

28. To paties straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad elektros tinklų operatorius privalo per 30 kalendorinių dienų nuo gamintojo, planuojančio plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, prašymo, nurodyto šio straipsnio 10 dalyje, pateikimo dienos pasirašyti su gamintoju ketinimų protokolą. Ketinimų protokole privalo būti:

1) nurodyta gamintojo planuojamos statyti elektrinės galia ir naudojamų atsinaujinančių energijos išteklių rūšis;2) terminas, per kurį gamintojas įsipareigoja pastatyti elektrinę, baigti savo elektros tinklų dalyje susijusius darbus ir

pateikti reikalingus dokumentus Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktui-pažymai (paleidimo derinimo darbams) gauti;

3) gamintojo įsipareigojimas per jo pasiūlytą laikotarpį nuo ketinimų protokolo pasirašymo dienos parengti ir pateikti elektros tinklų operatoriui derinti techninį elektrinės įrengimo ir prijungimo prie esamų elektros tinklų projektą (toliau – techninis projektas), jeigu toks yra privalomas;

4) elektros tinklų operatoriaus įsipareigojimas per ne ilgesnį kaip 4 mėnesių laikotarpį nuo su elektros tinklų operatoriumi suderinto techninio projekto pateikimo dienos arba per ne ilgesnį kaip 2 mėnesių laikotarpį nuo ketinimų protokolo pasirašymo dienos, jeigu toks techninis projektas planuojamai statyti elektrinei yra neprivalomas, parengti elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutarties projektą;

5) gamintojo įsipareigojimas per vieną mėnesį nuo dienos, kai elektros tinklų operatorius pateikia elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutarties projektą, atitinkantį suderintą techninį projektą, arba elektros tinklų operatoriaus išduotas prijungimo sąlygas, jeigu techninis projektas planuojamai statyti elektrinei yra neprivalomas, sutartį pasirašyti;

6) gamintojo įsipareigojimas per vieną mėnesį nuo elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutarties įvykdymo dienos apmokėti šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio elektrinės prijungimo išlaidas;

7) elektros tinklų operatoriaus įsipareigojimas prijungti elektrinę prie elektros tinklų ir užtikrinti patikimą joje pagamintos elektros energijos perdavimą ir paskirstymą per terminą, kuris negali būti ilgesnis už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus terminus;

8) gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis, jo pateikimo ir panaudojimo sąlygos bei tvarka;9) dokumentai, patvirtinantys detaliojo plano, kuris leidžia statyti gamintojo pareiškime nurodytos galios ir tipo

elektrinę, galiojimą, jeigu planuojant statyti tokią elektrinę toks dokumentas yra reikalingas teisės aktų nustatyta tvarka.29. Vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, gamintojas, pasirašęs ketinimų

protokolą, privalo pateikti elektros tinklų operatoriui šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimų įrengti naujus arba plėsti esamus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus įvykdymą, ne vėliau kaip likus 15 kalendorinių dienų iki šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyto aukciono.

30. Nagrinėjamo ginčo kontekste paminėtinas ir teisinis reguliavimas, nurodytas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 14 ir 15 dalyse:

14 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 11 dalies 2 punkte nurodytas terminas pratęsiamas šiais atvejais:1) dėl valstybės veiksmų, trečiųjų asmenų veiksmų ar esant nenugalimos jėgos aplinkybėms;2) gamintojo prašymu, pateikus papildomą jo prievolių įvykdymo užtikrinimą, nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio 1

dalyje;3) elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutartyje ir kitais teisės aktuose nustatytais atvejais.15 dalyje – Elektros tinklų operatorius, kai gamintojas pasirašo ketinimų protokolą ir jame nustatyta tvarka pateikia

gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą ir leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, pasirašo elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutartį.

31. Byloje nėra duomenų, kad tarp pareiškėjo ir LESTO 2013 m. kovo 19 d. pasirašius Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolą Nr. KP-41030-13-1604 ir pareiškėjui pateikus gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą būtų pasirašyta elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutartis.

32. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 1 d. prašymas ESO (Lesto teisių perėmėjas) pratęsti

Ketinimų protokole nurodytų darbų atlikimo terminą netenkintas bei pranešta, kad Ketinimų protokolą ESO laiko negaliojančiu (I t., b. l. 127). ESO 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40420–1203 atsakovui pranešė, kad ESO 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 40420–1127 pareiškėją informavo, kad Ketinimų protokolas laikomas negaliojančiu ir pasiūlė kreiptis dėl naujų išankstinių sąlygų gavimo bei naujo Ketinimų protokolo sudarymo (I t., b. l. 126).

33. Šie faktiniai duomenys leidžia teigti, kad prievoliniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir ESO, susiformavę Ketinimų protokolo pagrindu, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. SP-44 priėmimo metu buvo pasibaigę, o AB Swedbank 2016 m. birželio 3 d. garantija Nr. 16-053162-GM (I t., b. l. 122) neatitinka Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 13 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kurie suponuoja, kad gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimas teikiamas tarp tinklų operatoriaus ir gamintojo pasirašyto ir galiojančio Ketinimų protokolo pagrindu. Pasibaigus Ketinimų protokolo pagrindu susiformavusiems prievoliniams teisiniams santykiams bet kuriuo iš įstatymuose nustatytų pagrindų ar Ketinimų protokolą pripažinus negaliojančiu, garantui nekyla pareiga įvykdyti prievolę kreditoriui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.90 str. 1 d., 6.92 str. 5 d., 6.93 str. 1 d.). Todėl aiškinant Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, kad leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas, kai asmuo pateikia ne tik šio straipsnio 6 dalyje nurodytus dokumentus bei įrodymus (vadovaujantis 6 dalimi – pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių), bet ir prievolių įvykdymo užtikrinimą prašomam pratęsti leidimo galiojimo terminui Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, būtina įvertinti, iš kur kilusių ir kokių prievolių įvykdymo užtikrinimo siekiama. Tai atskleidžiama Sprendimo 29 punkte pateikiamame teisiniame reguliavime, iš kurio tampa akivaizdu, kad užtikrinamos prievolės, kildinamos tarp tinklų operatoriaus ir gamintojo pasirašyto ir galiojančio Ketinimų protokolo pagrindu.

34. Taigi konstatuotina, kad leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas, kai asmuo pateikia ne tik Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nurodytus dokumentus bei įrodymus ir prievolių įvykdymo užtikrinimą prašomam pratęsti leidimo galiojimo terminui, bet nėra pasibaigę prievoliniai teisiniai santykiai tarp tinklų operatoriaus ir gamintojo pasirašyto ir galiojančio Ketinimų protokolo pagrindu.

35. Išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje šioje administracinėje byloje, neįvertino esminių teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, kokių prievolių įvykdymo užtikrinimui yra būtina banko garantija, kaip kad buvo šiuo atveju, todėl siaurinamai aiškino teisę.

36. Atsižvelgdama į Sprendimo 30 punkte nurodytą teisės aiškinimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad galiojančio Ketinimų protokolo ir iš jo kylančių gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimui suteiktos banko garantijos nepateikimas atsakovui yra pakankamas pagrindas atsisakyti pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą. Tai konstatavus, bylos baigčiai teisinės reikšmės netenka vertinimai pareiškėjo argumentų, kad atlikti suplanuotus darbus buvo vėluojama dėl valstybės ir / ar trečiųjų asmenų veiksmų (EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

37. Elektros energijos įstatymo 16 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad atsisakymai išduoti leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ir pratęsti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų leidimų galiojimo terminą:

1) negali būti grindžiami kitaip, negu neatitikimu šio įstatymo reikalavimams;2) pateikiami ir tuo atveju, kai asmuo nepateikia bent vieno iš leidimui išduoti ar pratęsti leidimo galiojimo terminą

reikalingų dokumentų arba pateikti duomenys yra neteisingi.38. Atsakovas, vadovaudamasis Elektros energijos įstatymo 16 straipsnio 24 dalimi, dėl Sprendimo 30 punkte nurodytų

teisinių argumentų priėmė teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas, kuriuo prašyta jį panaikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 147 str.).

39. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, 148 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti.Priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07217 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-1087-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01721-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.1; 29.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Digits Pro“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Digits Pro“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Digits Pro“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. balandžio 13 d. įsakymą Nr. 3D-251 „Dėl projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės

„Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“, sąrašo patvirtinimo“ dalį, kuria nuspręsta neskirti paramos UAB „Digits Pro“ projektui „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“ (toliau – ir Įsakymas), įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą priimti sprendimą skirti paramą UAB „Digits Pro“ projektui „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“ įgyvendinti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. balandžio 20 d. gavo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) pranešimą Nr. BRK-1654, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie tai, jog atsakovas Įsakymu nusprendė, kad pareiškėjo projektas „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“ (toliau – ir Projektas) neatitinka nustatytų reikalavimų paramai gauti. Pažymėjo, kad Įsakyme nurodyta, jog Projektas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3D-416 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2015 metų (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 14.7 ir 14.9 punktuose nustatytų tinkamumo gauti paramą sąlygų ir reikalavimų. Teigė, kad Įsakymo išvados iš esmės prieštarauja Agentūros išvadoms, jog Projektas atitinka Įgyvendinimo taisyklėse nustatytas tinkamumo gauti paramą sąlygas ir reikalavimus. Pažymėjo, kad Agentūra atlieka pareiškėjų pateiktų paraiškų vertinimą. Atsakovas atliko ne Agentūros jam pateiktos ataskaitos dėl Projekto vertinimą, tačiau pats, neatsižvelgdama į Agentūros išvadas, atliko Projekto vertinimą. Priėmus Įsakymą, buvo perskirstytos teisės aktuose įtvirtintos Agentūros, projektų atrankos komiteto ir atsakovo kompetencijos bei atsakomybės – paraiškų vertinimas nepagrįstai perkeltas projektų atrankos komitetui ir atsakovui.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakyme nėra nurodyta, kodėl atsakovas padarė priešingą nei Agentūra išvadą, jog pareiškėjo Projektas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.7 ir 14.9 punktuose nustatytų tinkamumo gauti paramą reikalavimų. Įsakymas priimtas neužtikrinus objektyvaus visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo. Pažymėjo, kad pareiškėjas Agentūros reikalavimu teikė išsamius paaiškinimus dėl atitikties Įgyvendinimo taisyklių 14.7 ir 14.9 punktų reikalavimams. Agentūra 2016 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. S-PP-0209650 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti paaiškinimą bei pagrįsti atitiktį Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkte nustatytam tinkamumo gauti paramą kriterijui. Agentūra, gavusi pareiškėjo paaiškinimus ir dokumentus, neprašė pateikti jokių papildomų įrodymų dėl Projekto atitikimo Įgyvendinimo taisyklių 14.7 ir 14.9 punktams. Įsakyme nėra pagrindžiamas sprendimas nesiremti tiesioginį paramos paraiškų vertinimą įgaliotos atlikti Agentūros išvadomis, bei priežastys, kodėl Agentūros išvados turi buvo laikomos neteisingomis.

4. Dėl aplinkybių, jog Projektas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nėra kompetentingas tikrinti ir vertinti, ar pareiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimus. Atsakovas neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė visus Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkte numatytus finansinės atskaitomybės dokumentus, duomenų apie tai, jog pareiškėjo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra neteisingi, nėra. Pareiškėjo 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka buvo pateikti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, jie buvo pripažinti tinkamais ir 2015 m. liepos 31 d. registruoti. Įsakymu pareiškėjui nebuvo skirta parama dėl to, kad, atsakovo vertinimu, trūko vieno parašo, tačiau ne dėl to, jog nebuvo sudaryti ir pateikti Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkte nustatyti finansinės atskaitomybės dokumentai. Tokiu būdu atsakovas, vertindamas pareiškėjo Projektą, nepagrįstai prioritetą suteikė ne faktinei aplinkybei, kad pareiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentai yra parengti ir laikytini teisingais, tačiau formaliai jų išraiškai. Teigė, kad atsakovo sprendimas neskirti paramos tuo pagrindu, jog trūksta parašo įmonės finansiniuose dokumentuose, yra neadekvatus. Parašo įmonės finansiniuose dokumentuose nebuvimas pats savaime nepaneigia fakto, kad pareiškėjas tvarko buhalterinę apskaitą ir yra sudaręs Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkte įvardintus apskaitos dokumentus. Pažymėjo, kad UAB „Tezaurus auditas“ atliko pareiškėjo motininės įmonės UAB „East Europe Pharmacy Group“ įmonių grupės konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinio 2015 m. auditą, kuriame konstatuota, jog konsoliduotosios finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais teisingai pateikia UAB „East Europe Pharmacy Group“ įmonių grupės 2015 m. gruodžio 31 d. finansinę būklę ir tą dieną pasibaigusių metų finansinius veiklos rezultatus ir pinigų srautus. Nurodė, kad pareiškėjo buhalterinė apskaita ir finansinės ataskaitos sudarytos pagal verslo apskaitos standartus.

5. Dėl aplinkybių, jog Projektas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas

klaidingai įvertino pareiškėjo veiklą kaip prekybinę veiklą, o ne kaip žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą. Nurodė, kad Įsakyme nėra nurodyti argumentai, pagrindžiantys atsakovo išvadą dėl pareiškėjo vykdytos veiklos. Pažymėjo, kad teisės aktai nesieja žemės ūkio produktų rinkodaros veiklos vykdymo su konkrečių žemės ūkio produktų supirkimu, tų produktų tam tikro privalomo kiekio supirkimu ir realizacija ar su privalomu įvykdyti pardavimų normatyvu. Pareiškėjui pakanka įrodyti žemės ūkio produktų rinkodaros veiklos vykdymo faktą. Atsakovo teiginys, jog vienkartinis pareiškėjo prekių pardavimas neįrodo, kad pareiškėjas vykdė žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą, yra nepagrįstas, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas pareiškėjui įvykdyti tam tikrą skaičių ar tam tikros apimties pirkimus veiklai pagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. supirko, paruošė realizacijai, supakavo ir užklijavo etiketes bei tiesiogiai pardavė klientams žemės ūkio produktus. 2014 m. pareiškėjas pradėjo darbą su Lenkijos įmone „Zargar“ Sp. ZOO ir 2014 m. liepos 1 d. sudarė su šia įmone pirkimo –pardavimo sutartį Nr. 2014 07 01/1. Minėta įmonė pareiškėjo pateikto užsakymo pagrindu iš ūkininkų supirko ir pagal nurodytus reikalavimus paruošė Lenkijos ūkiuose užaugintus obuolius. Visa produkcija buvo parduota Latvijoje, dėl jų pardavimo buvo sudaryta 2014 m. liepos 2 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. DGPRO 2014 07 02/1 su Latvijos įmone SIA „Vasam“. Agentūrai buvo pateikti visi minėtą veiklą patvirtinantys dokumentai. Pažymėjo, kad atsakovas šių aplinkybių neginčijo ir pripažino. Nurodė, kad žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą pradėjo 2014 m. I pusmetį.

6. Pareiškėjas teigė, kad jo vykdoma veikla atitinka žemės ūkio produktų rinkodaros sampratą, o teisės aktuose nėra įtvirtinti papildomi reikalavimai dėl tokios veiklos apimčių. Pareiškėjo veikla yra tęstinio pobūdžio, atlikti Projekto įgyvendinimo veiksmai – surastas žemės sklypas, kuriame pareiškėjas planuoja statyti užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos bei saugojimo pastatą. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo vykdytos veiklos ir Projekto dokumentų Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atliko tyrimą. Pareiškėjas neturi duomenų apie nustatytus pareiškėjo veiklos trūkumus, dėl kurių jis negalėtų pretenduoti į paramą.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad sprendimą dėl paramos skyrimo arba neskyrimo pagal programos priemones, dėl kurių atsakovas sudaro projektų atrankos komitetus, priima atsakovas. Nurodė, kad Agentūra įvertino pareiškėjo Projektą ir pateikė atsakovui 2017 m. sausio 26 d. paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones vertinimo rezultatų suvestinę Nr. (SV)-10, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo Projektas yra tinkamas gauti paramą. Nurodė, kad projektų atrankos komitete (toliau – ir Komitetas) 2016 m. sausio 22 d. ir 2016 m. balandžio 15 d. buvo gauti pareiškėjo prašymai dėl Projekto įgyvendinimo vietos keitimo. Pareiškėjo prašymai negalėjo būti tenkinami, nes jie pateikti po Projekto pateikimo. Agentūra atliko prevencinį rizikos vertinimą bei nustatė aukštą (83 proc.) projekto rizikingumą. Nurodė, kad pareiškėjo pateikti ataskaitinių 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai pasirašyti tik įmonės direktoriaus, nepasirašyti įmonės vyriausiojo buhalterio arba kito asmens, galinčio tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkte nurodyto tinkamumo gauti paramą sąlygų reikalavimo.

9. Atsakovas nurodė, kad 2014 m. pareiškėjo vienkartiniu užsakymu Lenkijos įmonė „Zargar“ Sp. ZOO, kurios pagrindinė veikla yra kalnakasyba, supirko iš ūkininkų obuolius, juos supakavo į mažmeninei prekybai skirtas pakuotes su pareiškėjo etiketėmis. Pareiškėjas šią produkciją pardavė su pareiškėju susijusiai Latvijos įmonei SIA „Vasam“. Pareiškėjo 2014 m. deklaruota veikla yra ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veikla, o prekybinė veikla. Teigė, kad vienkartinis prekių pardavimas neįrodo, kad pareiškėjas iki Projekto pateikimo nepertraukiamai vykdė žemės ūkio produktų perdirbimo ir / arba rinkodaros veiklą ir gavo iš šios veiklos pajamas ne trumpiau kaip 1 metus. Nurodė, kad Agentūra buvo įpareigota iš naujo įvertinti duomenis dėl minėtu laikotarpiu įmonėje dirbusių darbuotojų skaičiaus ir dokumentais patvirtinti išmokėtų atlyginimų dydį bei įvertinti kitus būtinus duomenis ir dokumentus. Pareiškėjas pateikė atsakovui pažymas apie darbuotojams mokamą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d., iš kurių matyti, kad darbuotojams apskaičiuota darbo užmokesčio per mėnesį suma yra nuo 7,04 iki 7,88 Eur, darbo sutartyse nurodyta 1 darbo valandos savaitė. Pareiškėjas neįrodė, jog ataskaitiniais 2014 metais vykdė žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą. Pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkte nurodytų tinkamumo gauti paramą sąlygų reikalavimo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė ginčo aplinkybes ir išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Digits Pro“ skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 3D-251 „Dėl projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“, sąrašo patvirtinimo“ dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjo projektas „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“ neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3D-416 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto reikalavimo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 31 d. pateikė paraišką Nr. 17PP-KK-15-1-06341-PR001 projektui „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“ įgyvendinti. Agentūra 2016 m. sausio 13 d. Projektą įvertino teigiamai, tačiau Projektas Komitete nesvarstytas, kadangi 2016 m. sausio 22 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas „Dėl Projekto įgyvendinimo vietos keitimo“ iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Agentūra 2016 m. kovo 4 d. raštu informavo pareiškėją, jog prašymas dėl Projekto įgyvendinimo vietos keitimo netenkintas. Pareiškėja 2016 m. kovo 10 d. pateikė raštą Agentūrai, kuriame nurodė, jog nesutinka su minėtu Agentūros sprendimu ir informavo, jog Agentūros sprendimą apskundė Ministerijai. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo gautą skundą Nr. 3JA-131 (8.14), pateikė 2016 m. balandžio 11 d. nuomonę, kurioje nurodė, jog tuo atveju, kai prašymo keisti projekto įgyvendinimo vietą motyvai yra pagrįsti, pareiškėjas ne vėliau kaip iki paramos sutarties pasirašymo privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad turtas, į kurį leista investuoti, valdomas teisėtais pagrindais ne trumpiau kaip 10 metų nuo teisėtą valdymą įrodančių dokumentų įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos, bei nurodė Agentūrai pakartotinai įvertinti minėtame prašyme nurodytas aplinkybes ir priimti sprendimą. Agentūra 2016 m. balandžio 11 d. Projekto ataskaitą Nr. (SV)-25 pateikė svarstyti Komitetui. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 15 d. pateikė pakartotinį prašymą „Dėl projekto įgyvendinimo vietos pakeitimo“, kuriame pareiškėjas prašė leisti keisti Projekto įgyvendinimo vietą. Išaiškėjus papildomoms su Projekto vertinimu susijusioms aplinkybėms ir posėdžio metu pateikus pastabas, Komitetas 2016 m. balandžio 29 d. grąžino Agentūrai pareiškėjo Projektą vertinti iš naujo. Agentūra 2016 m. gegužės 4 d. informavo pareiškėją ir Ministeriją, kad neprieštarauja, jog Projekto įgyvendinimo vieta būtų perkelta į (duomenys neskelbtini). Agentūra pareiškėjui siuntė 2016 m. gegužės 23 d. raštą, kuriame prašė pagrįsti, ar iki Projekto pateikimo ir šiuo metu vykdoma veikla yra susijusi su žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veikla, prašant pagrįsti finansinių prognozių prielaidas. Pareiškėjas, atsakydamas į paklausimą, nurodė, kad 2014 ir 2015 metai buvo skirti susipažinti su vaisių ir daržovių perdirbimo – rinkodaros sektoriumi, todėl apyvarta šiuo laikotarpiu nebuvo didelė. Agentūra atliko prevencinį rizikos vertinimą bei nustatė aukštą (83 proc.) projekto rizikingumą. Agentūra įvertino pareiškėjo Projektą ir pateikė Ministerijai 2017 m. sausio 26 d. paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones vertinimo rezultatų suvestinę Nr. (SV)-10, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo Projektas yra tinkamas gauti paramą. Komitetas 2017 m. balandžio 12 d. surašė išvadą Nr. 8D-171 (5.50), kurioje nurodė, kad Projektas yra netinkamas gauti paramą, nes neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.7 ir 14.9 punktų reikalavimų. Ministerija Įsakymu nutarė, kad Projektas yra netinkamas gauti paramą, nes neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.7 ir 14.9 punktų reikalavimų.

13. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ministerijos Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.14. Teismas nurodė, kad pareiškėjos Projektas buvo administruojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio

ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklėmis (toliau – ir Administravimo taisyklės). Projektas buvo vertintas vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklėmis.

15. Teismas vadovavosi Administravimo taisyklių 95 punktu, Įgyvendinimo taisyklių 47, 48 punktais ir nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose Ministerijos sudarytas projektų atrankos komitetas turi atlikti savarankišką vertinimą ir sprendžia, kiek pagrįstas pateiktas Agentūros siūlymas dėl Projekto atitikimo teisės aktų reikalavimams. Be to, realizuodama suteiktą diskrecijos teisę priimti galutinį sprendimą, Ministerija nėra ribojama Agentūros siūlymo, tačiau saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013). Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad Ministerijos sudarytas Komitetas pagrįstai vertino pareiškėjo Projekto atitiktį Įgyvendinimo taisyklių reikalavimams.

16. Teismas, pasisakydamas dėl Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto pažeidimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos

įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė 2014 m. ir 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, pasirašytus tiek pareiškėjo vadovo, tiek pareiškėjo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens. Teismas iš esmės pritarė atsakovo padarytai išvadai, kad pareiškėjo pateikti 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai neatitiko Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio nustatyto reikalavimo, kadangi nebuvo pasirašyti vyriausiojo buhalterio ar kito įgalioto asmens. Tačiau teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjo 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nustatyti trūkumai – dokumentai pasirašyti tik įmonės direktoriaus, jų nepasirašė asmuo, galintis tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau šių finansinės atskaitomybės dokumentų trūkumų negalima laikyti esminiais, kurie patys savaime lemtų Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė Agentūrai ir Ministerijai duomenis, kurie patvirtina, jog pareiškėjas sudaro balansą, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų ataskaitas. Teismas nurodė, kad byloje nepateikti duomenys, kurie įrodytų, jog pareiškėjo buhalterinė apskaita ir finansinės ataskaitos sudarytos nesivadovaujant apskaitos standartais, neatspindėtų faktinių pareiškėjo finansinės veiklos aplinkybių. Teismas vertino, kad, siekiant konstatuoti pareiškėjo neatitikimą Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto reikalavimui, būtina nustatyti aplinkybes, kurios sudarytų vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjo finansinės ataskaitos neatitinka tikrovės, yra sudarytos esant esminiams turinio ar formos trūkumams arba iš viso nėra vedama buhalterinė apskaita. Teismo vertinimu, nors pareiškėjo 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai neatitiko Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio reikalavimų, tačiau nenustatytos aplinkybės, kurios leistų abejoti pareiškėjo 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentų turinio pagrįstumu ir teisingumu. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens parašo pateikimas nagrinėjamo ginčo atveju iš esmės nepakeičia pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentų turinio. Teismas vertino, kad pareiškėjo 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentų neatitikimas teisės aktų reikalavimams turi būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas. Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto taikymas nagrinėjamoje situacijoje neatitinka proporcingumo principo. Atsakovui nenustačius aplinkybių, jog pareiškėjo finansinės ataskaitos neatitinka tikrovės, yra sudarytos esant esminiams turinio ar formos trūkumams, arba iš viso nėra vedama buhalterinė apskaita, teismas panaikino Įsakymo dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjo Projektas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.7 punkto reikalavimo.

17. Teismas, pasisakydamas dėl Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto pažeidimo, vadovavosi Įgyvendinimo taisyklių 3.4 punktu (žemės ūkio produktų rinkodara – tai žemės ūkio produktų supirkimas, surinkimas, paruošimas realizacijai, sandėliavimas, etikečių klijavimas, apdirbimas, rūšiavimas, pakavimas ir pardavimas), pažymėjo, kad pagal Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punktą pareiškėjas turi vykdyti veiklą iki Projekto pateikimo bent 1 metus. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas Projektą pateikė 2015 m. liepos 31 d., todėl, teismo teigimu, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punktu, turi būti vertinama pareiškėjo veikla nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d. Teismas pažymėjo, kad, siekiant įvertinti, ar Projektas atitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punktą, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo veiklą nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir Sp. ZOO „Zargar“ 2014 m. liepos 1 d. sudarė prekių pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2014-07-01/1, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo nupirkti prekes (obuolius) už 2 316,96 Eur iš pardavėjos Sp. ZOO „Zargar“. Byloje pateiktas 2014 m. liepos 1 d. kasos išlaidų orderis Nr. KIO-001, iš kurio duomenų matyti, kad pareiškėjas už minėtas prekes sumokėjo 8 000 Lt (2 316,96 Eur). Minėtos 2014 m. liepos 1 d. sutarties Nr. 2014-07-01/1 tikrumą patvirtino pardavėja Sp. ZOO „Zargar“. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ir SIA „Vasam“ 2014 m. liepos 2 d. sudarė prekių pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2014-07-02/1, pagal kurią pareiškėjas pardavė SIA „Vasam“ prekes (obuolius) už 3 000 Eur. Pareiškėjas išrašė SIA „Vasam“ 2014 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DGS00001 3 000 Eur sumai. Pareiškėjo pateiktas 2014 m. liepos 2 d. kasos pajamų orderis Nr. KIO-0002 patvirtina aplinkybę, kad SIA „Vasam“ už suteiktas prekes pareiškėjui sumokėjo 10 358,40 Lt (3 000 Eur). Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 3 d. sudaryta pirkimo pardavimo sutartis dėl žemės ūkio produktų pardavimo su L. R., pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo iš L. R. nupirkti 4 t obuolių už 3 200 Lt, yra neįgyvendinta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklos vykdymą yra iš esmės nukreipti į ateitį, tuo metu Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto reikalavimas skirtas taikyti atsižvelgiant į jau vykdomą veiklą. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės vykdė ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklą, o prekybinę veiklą, 2014 m. liepos 1 d. ir 2014 m. liepos 2 d. sudaręs du prekių (obuolių) įsigijimo ir pardavimo sandorius. Tuo metu laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d. pareiškėjas neatliko veiklos, susijusios su žemės ūkio produktų perdirbimu ir (arba) rinkodara. Teismas vertino, kad vienkartinis prekių pirkimas ir pardavimas neįrodo, jog pareiškėjas Projekto pateikimo metu nepertraukiamai vykdė žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklą ir gavo iš šios veiklos pajamas ne trumpiau kaip 1 metus. Pareiškėjo pateikiami argumentai, jog 2014 m. jis analizavo rinką ir ieškojo tiekėjų, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjo veikla iš esmės neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto

reikalavimo. Pareiškėjas pateikė 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. spalio 19 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2017 m. balandžio 3 d. ketinimų protokolus dėl šaldytų žemės ūkio produktų saugojimo ir pardavimo; pateiktos žemės sklypo, kuriame planuojame vykdyti Projektą, nuomos sutartys; pateikta 2016 m. gegužės 10 d. rangos darbų sutartis Nr. (5.1)-16-20, pagal kurią rangovas įsipareigojo parengti elektrinės dalies techninį projektą šaldymo sandėliui įrengti. Teismas pabrėžė, kad siekiant įvertinti, ar Projektas atitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punktą, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo veiklą nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Teismas, aiškindamas Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punktą, pažymėjo, kad turi būti užtikrintas žemės ūkio produktų rinkodaros veiklos tęstinumas, o ne veiklos pradėjimas ar ketinimų užtikrinimas. Teismas nurodė, kad duomenys dėl pareiškėjo ketinimų protokolų bei sutarčių sudarymo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. nėra reikšmingi, vertinant Ministerijos argumentus, susijusius su Projekto atitikimu Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto reikalavimams.

18. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d. jis vykdė žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą. Teismas priėjo prie išvados, kad Įsakymo dalis, kurioje konstatuota, jog Projektas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto, yra teisėta ir pagrįsta.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas skunde įvertinti duomenis, kokią žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklą vykdė kiti pareiškėjai, kurių projektai buvo pripažinti tinkamais, nėra susijęs su nagrinėjama byla. Nagrinėjamo ginčo atveju buvo nustatytos byloje reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo vykdytos veiklos. Visos nagrinėjamoje byloje daromos išvados buvo pagrįstos byloje pateiktų duomenų apie pareiškėjo veiklą visuma. Šių aplinkybių vertinimo negali pakeisti kitose paraiškose vertintos aplinkybės. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įpareigoti Ministeriją atlikti Projekto vertinimą iš naujo.

20. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai ir išaiškino pareiškėjui, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Įsakymo dalį, kuria nuspręsta neskirti paramos pareiškėjo projektui „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“, įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą priimti sprendimą skirti paramą Projektui įgyvendinti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“; priteisti iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pareiškėjo naudai jo patirtas proceso išlaidas (kurių apskaičiavimas ir pagrindimas bus pateiktas vėliau).

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:22.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įgyvendinimo taisyklės 14.9 punkto reikalavimus,

pažeidė Europos Komisijos 2015 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. C(2015)842 patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos nuostatas, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1305/2013, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1306/2013, Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 809/2014, Administravimo taisykles, netinkamai įvertino byloje pateiktus pareiškėjo tinkamumo gauti paramą pagal pateiktą paraišką įrodymus, pažeidė teisingumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus.

22.2. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad šiuo atveju byloje esančių aplinkybių visuma patvirtina, kad skundžiamas Įsakymas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei yra priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, t. y. Įsakyme nebuvo argumentuotai pagrįstas pareiškėjo paraiškos atmetimas, Įsakymas priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus aplinkybių ir dokumentų, pateiktų pareiškėjo paraiškoje ir papildomuose paaiškinimuose.

22.3. Teismas pažeidė ES ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą Agentūros ir Ministerijos kompetenciją skirstant ES paramą. Teismas neįvertino, kad Ministerija priėmė sprendimą atsisakyti skirti paramą vadovaudamasi išimtinai savo vidinės institucijos – projektų atrankos komiteto, neatlikusio ir negalinčio iš naujo atlikti projektų tikrinimo bei vertinimo, rekomendacija, nepateikusi jokių argumentų, kodėl nesivadovauja Agentūros išvada. Teismo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. birželio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-940/2013) apskritai nebuvo vertintas Ministerijos atsisakymas skirti paramą, esant teigiamai Agentūros išvadai ir neigiamai Komiteto

rekomendacijai. Šioje byloje keliamas klausimas dėl to, kokiais pagrindais Ministerija gali priimti neigiamą sprendimą, ir ar ji turi teisę atlikti pakartotinį paraiškos tikrinimą. Ministerija, kaip galutinį sprendimą priimanti institucija, savarankiškai sprendžia dėl paramos skyrimo ar neskyrimo, tačiau tokiu atveju, priimdama sprendimą neskirti paramos, ji gali jį motyvuoti tik pagrindais, nesusijusiais su Agentūros tikrinamais paraiškos atitikimo kriterijais, jeigu yra teigiama Agentūros išvada. Ministerija turi pateikti aiškias ir itin motyvuotas, teisės aktais pagrįstas bei lygiateisiškumo principą užtikrinančias tokio sprendimo išvadas. Šiuo atveju Įsakyme tokių išvadų nebuvo pateikta, ir Ministerijos sudaryto projektų vertinimo komiteto išvados, kuriomis Ministerija rėmėsi priimdama skundžiamą Įsakymą, taip pat negali būti laikomos pagrįstomis ir motyvuotomis, sudarančiomis pagrindą priimti Agentūros išvadas paneigiantį sprendimą. Vadovaujantis Administravimo taisyklėmis, būtent Agentūra kaip akredituota ir paskirtoji institucija tiesiogiai atlieka pareiškėjų pateiktų paraiškų tikrinimą ir vertinimą. Agentūra yra vienintelė Lietuvoje akredituota institucija pagal ES reglamentą Nr. 1306/2013. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 3D-310 patvirtinto Projektų paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, veiklos sritis ir (ar) veiklas atrankos komiteto pavyzdinio darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 2 punkte numatyta, kad Komiteto sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Ministerija priėmė Įsakymą išimtinai Komiteto, kuris net neatliko jokio paraiškos vertinimo ir tikrinimo, rekomendacijos pagrindu.

22.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad paraiška neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto reikalavimų, klaidingai įvertino pareiškėjo vykdytą veiklą kaip prekybinę veiklą, o ne žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą, bei nepagrįstai neatsižvelgė į papildomus pareiškėjo pateiktus dokumentus, liudijančius tokios veiklos tęstinumą. Dar daugiau, teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktų reikšmingų duomenų apie tai, kokią žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklą vykdė kiti pareiškėjai, kurių projektai buvo pripažinti tinkamais, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1, 6 dalių, 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus, galiausiai – paneigdamas esminį projektų atrankos kriterijų nustatomą lygiateisiškumo principą. Teismas tiesiog atkartojo sąraše nurodytus Komiteto argumentus.

22.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2014 m. supirko, paruošė realizacijai, supakavo ir užklijavo etiketes bei tiesiogiai pardavė klientams žemės ūkio produktus. Taisyklių 14.9 punkte nėra nurodyta, kokiu dažnumu pareiškėjas per 1 metus turi būti atlikęs rinkodaros sampratą atitinkančius veiksmus, ir to teisės aktai neapibrėžia. Pareiškėjo įmonė veikė nepertraukiamai 1 metus iki paraiškos pateikimo. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 3.4 punktu, žemės ūkio produktų rinkodara nereiškia pareigos vykdyti visų Įgyvendinimo taisyklių 3.4 punkte įvardintų veikų, o šios veikos vykdytinos pasirinktinai. Įgyvendinimo taisyklės nesieja žemės ūkio produktų rinkodaros veiklos vykdymo su konkrečių žemės ūkio produktų supirkimu, tų produktų tam tikro privalomo kiekio supirkimu ir realizacija, ar juo labiau su privalomu įvykdyti pardavimų normatyvu. Paramos pareiškėjui iš esmės pakanka įrodyti pačios žemės ūkio produktų rinkodaros veiklos vykdymo faktą. Pagrindą, kad pareiškėjo vykdyta veikla laikytina rinkodaros veikla pagal Įgyvendinimo taisyklių 3.4 punktą, patvirtina taip pat Statistikos departamento parengtas Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius, kuriame pateiktas išaiškinimas dėl paslaugų teikimo užsakomosios veiklos klasifikavimo. Klasifikatoriaus 2 priedo „Gamybos procesą užsakančių (outsourcing) vienetų klasifikavimo taisyklės ir apibrėžimai“ dalyje „Terminologija“ užsakomoji veikla (outsourcing) apibrėžiama kaip sutartinis susitarimas, pagal kurį rangovas turi atlikti užsakovui tam tikras užduotis, pvz., atlikti tam tikras gamybos proceso operacijas arba netgi visą gamybos procesą, teikti įdarbinimo ar kitas verslui būdingas paslaugas. 2 priedo 2 skyriuje „Klasifikavimo taisyklės“ pateiktu išaiškinimu dėl paslaugų teikimo užsakomosios veiklos atveju nurodyta, kad (a) „užsakovas, sudarantis sutartį su kitu vienetu daliai paslaugų teikti, klasifikuojamas kaip viso paslaugų teikimo proceso vykdytojas. Rangovas klasifikuojamas atsižvelgiant į jo teikiamų paslaugų dalies pobūdį, (b) jeigu užsakovas sudaro sutartį su kitu vienetu visoms paslaugoms teikti, tiek užsakovas, tiek rangovas yra klasifikuojami pagal šių paslaugų pobūdį.“ Ginčo atveju pareiškėjas (užsakovas) dalį žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą apibūdinančių veikų, tokių kaip produkcijos supirkimas, paruošimas realizacijai, supakavimas, paženklinimas pareiškėjo etiketėmis, užsakė atlikti Lenkijos įmonėje „Zargar“ Sp. ZOO, kaip pas rangovą. Tai reiškia, kad pareiškėjas, kaip užsakomosios gamybos užsakovas, turi būti traktuojamas kaip žemės ūkio produkcijos rinkodaros veiklos vykdytojas. Pareiškėjo nurodyta veikla nėra vienkartinis prekių pardavimas, kadangi, kaip patvirtina pateikti dokumentai, pareiškėjas supirko, paruošė realizacijai, supakavo ir užklijavo etiketes bei tiesiogiai pardavė klientams žemės ūkio produktus.

22.6. Teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į kitus pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo atitiktį Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkto reikalavimams: aplinkybes dėl pareiškėjo vykdytos rinkos analizės, derybų su kontrahentais, dėl objektyvių aplinkybių neįvykusių sandorių, projekto tęstinumo, t. y. toliau vykdomos žemės ūkio produktų rinkodaros bei aktyvių ir kryptingų veiksmų, siekiant įgyvendinti projektą. Pareiškėjas neginčija, kad tam

tikri veiksmai atlikti jau po paraiškos pateikimo, tačiau šie įrodymai byloje liudija rimtus ir realius pareiškėjo ketinimus vykdyti veiklą pagal numatytą projektą, todėl teismas turėtų į juos atsižvelgti, o ne formaliai vienu sakiniu nurodyti, esą tokie pareiškėjo teiginiai nukreipti į ateitį ir todėl byloje nevertinami. Kita vertus, teismas apskritai nevertino ir iki paraiškos pateikimo ne tik tiesioginių rinkodaros sampratą atitinkančių pareiškėjo veiksmų, tačiau ir aktyvių iki paraiškos pateikimo pareiškėjo atliktų veiksmų, nukreiptų į projekto įgyvendinimą.

23. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Ministerija mano, kad Įsakymas yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas minėtame Įsakyme yra adekvatus, aiškus, todėl Įsakymas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl pareiškėjo apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

26. Agentūra nurodo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus dokumentus bei paaiškinimus, darytina išvada, jog buvo vykdoma prekybinė veikla, o ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veikla, todėl pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkte nurodytų tinkamumo gauti paramą sąlygų reikalavimo. Agentūra, vertindama paraišką, vadovavosi teisės aktų numatyta tvarka, ir pažymi, kad, vadovaujantis Administravimo taisyklių 95 punktu, tuo atveju, jei paramos paraiškų atrankai Ministerijoje yra sudaromas projektų atrankos komitetas, Agentūra Ministerijai teikia nustatytos formos paramos paraiškų vertinimo rezultatų suvestinę ir nustatytos formos atskirų paramos paraiškų vertinimo ataskaitas, kuriose pateikiama trumpa informacija apie numatomus įgyvendinti projektus. Pagal Administravimo taisyklių 87 punktą, sprendimą dėl paramos skyrimo arba neskyrimo pagal programos priemones, dėl kurių Ministerija sudaro projektų atrankos komitetus, priima Ministerija. Agentūra, atsižvelgdama į Ministerijos Įsakymą, 2017 m. balandžio 20 d. raštu Nr. BRK-1654 „Dėl paramos neskyrimo“ informavo pareiškėją, kad Projektas yra netinkamas gauti paramą, nes neatitinka Įgyvendinimo taisyklėse nustatytų kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 3D-251 dalies, kuria nuspręsta neskirti paramos pareiškėjo projektui „Užšaldytų vaisių, uogų ir daržovių gamybos ir rinkodaros veiklos organizavimas“, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Apeliantas taip pat prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą priimti sprendimą skirti paramą Projektui įgyvendinti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“.

29. Vertindama apelianto argumentą, jog jo prašymą dėl paramos skyrimo Ministerija nepagrįstai atmetė, esant teigiamai Agentūros išvadai, o pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įgyvendinimo taisyklių 47 punktą, Agentūra, įvertinusi paramos paraiškas, parengia nustatytos formos paramos paraiškų vertinimo rezultatų suvestinę ir nustatytos formos atskirų paramos paraiškų vertinimo ataskaitas, kurias teikia Ministerijai, o pagal 48 punktą Ministerijos sudarytas Projektų atrankos komitetas (toliau – PAK) svarsto projektus ir priima rekomendacinio pobūdžio sprendimą dėl finansuotinų ir (arba) nefinansuotinų projektų. Vadovaujantis PAK rekomendacijomis, galutinį sprendimą dėl paramos skyrimo ir (arba) neskyrimo priima ministras ar jo įgaliotas asmuo. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad priimdamas sprendimą ministras įvertina/vadovaujasi PAK rekomendacijomis. Ministras nėra saistomas Agentūros parengtomis nustatytos formos atskirų paramos paraiškų vertinimo ataskaitomis. Todėl apelianto argumentai, kad esą ministras negali priimti sprendimo nepateikęs argumentų kodėl nesivadovauja Agentūros išvada, atmetami. Kartu pažymėtina, kad Agentūra pagal minėtą teisinį reguliavimą teikia ne išvadą, o tik nustatytos formos atskirų paramos paraiškų vertinimo ataskaitas.

30. Apeliantas teigia, kad Komitetas neatliko jokio paraiškos vertinimo ir tikrinimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 3D-310 patvirtinto Projektų paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, veiklos sritis ir (ar) veiklas atrankos komiteto pavyzdinio

darbo reglamento 7 punkte numatyta, jog Komitetas yra kolegiali Žemės ūkio ministerijos patariamoji institucija priimant sprendimus dėl projektų finansavimo; Komiteto funkcijos – suteikti kvalifikuotas rekomendacijas dėl projektų atrankos ir jų finansavimo, svarstyti Agentūros parengtą paraiškų vertinimo rezultatų suvestinę bei atskirų paramos paraiškų vertinimo ataskaitas; rengti ir teikti ŽŪM rekomendacijas dėl Komiteto posėdyje svarstomų projektų: paramos projektams skyrimo arba neskyrimo, paramos skyrimo atidėjimo, projektų grąžinimo vertinti pakartotinai ar papildomai. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Komitetas atlieka keletą funkcijų, tarp kurių nėra pareigos tikrinti paraišką taip, kaip supranta apeliantas. Be to, Komiteto sprendimai pagal aptartą teisinį reguliavimą yra rekomendacinio pobūdžio.

31. Apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino kitų pareiškėjų, kurių projektai buvo pripažinti tinkamais, atmestinas, nes kitų pareiškėjų projektų atžvilgiu priimti sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

32. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viena iš sąlygų paramai gauti yra reikalavimo, įtvirtinto Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkte, įvykdymas: pareiškėjas iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti (vykdoma žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip 1 metus. Įgyvendinimo taisyklių 3.4 punkte pateikta Žemės ūkio produktų rinkodaros samprata – žemės ūkio produktų supirkimas, surinkimas, paruošimas realizacijai, sandėliavimas, etikečių klijavimas, apdirbimas, rūšiavimas, pakavimas ir pardavimas, o 3.5 punkte Žemės ūkio veikla apibūdinama taip – veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą ir (arba) geros agrarinės ir aplinkosauginės žemės būklės palaikymą.

33. Pareiškėjo teigimu, paramos pareiškėjui iš esmės pakanka įrodyti pačios žemės ūkio produktų rinkodaros veiklos vykdymo faktą. Tai, kad jis (užsakovas) dalį žemės ūkio produktų rinkodaros veiklą apibūdinančių veikų, tokių kaip produkcijos supirkimas, paruošimas realizacijai, supakavimas, paženklinimas pareiškėjo etiketėmis, užsakė atlikti Lenkijos įmonėje „Zargar“ Sp. ZOO, kaip pas rangovą, reiškia, kad jis pats turi būti traktuojamas kaip žemės ūkio produkcijos rinkodaros veiklos vykdytojas, nes pagal Statistikos departamento parengtą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių užsakovas, sudarantis sutartį su kitu vienetu daliai paslaugų teikti, klasifikuojamas kaip viso paslaugų teikimo proceso vykdytojas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad rinkodarą nagrinėjamu atveju apibūdina Įgyvendinimo taisyklių nuostatos, pirmiausia Įgyvendinimo Taisyklių 3.4 punkte pateikta Žemės ūkio produktų rinkodaros samprata – „žemės ūkio produktų supirkimas, surinkimas, paruošimas realizacijai, sandėliavimas, etikečių klijavimas, apdirbimas, rūšiavimas, pakavimas ir pardavimas“. Ši žemės ūkio produktų rinkodaros samprata nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina kartu su Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punktu, pagal kurį „pareiškėjas iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti (vykdoma žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip 1 metus“. Esminis elementas rinkodaros veiklos laiko prasme Įgyvendinimo taisyklių 14.9 punkte yra nurodytas jos nepertraukiamumas visus metus. Byloje nėra duomenų, kad uždaroji akcinė bendrovė „Digits Pro“ veikė nepertraukiamai visus metus laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d.

34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad vienkartinis prekių pirkimas ir pardavimas neįrodo, jog pareiškėjas Projekto pateikimo metu nepertraukiamai vykdė žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklą ir gavo iš šios veiklos pajamas ne trumpiau kaip 1 metus nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d. Su tokiu teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka ir kartu atmeta apelianto argumentus dėl jo vykdytos rinkos analizės, derybų su kontrahentais, dėl objektyvių aplinkybių neįvykusių sandorių, tam tikrų veiksmų atlikimo jau po paraiškos pateikimo, nes tai neturi teisinės reikšmės galutiniam priimamam sprendimui.

35. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Digits Pro“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07206 2019-05-03 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-1773-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04329-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.3.3; 16.2.3.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Neringos savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Neringos savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, I. S., J. S.) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Neringos savivaldybės administracija kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. lapkričio 7 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP5-6 (toliau – ir ginčijamas aktas, Aktas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą (toliau – ir Specialusis planas), o 2016 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, rengimo pradžiai. Teigė, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros projektas buvo parengtas, viešai apsvarstytas ir pradėtas derinti su teritorijų planavimo procese dalyvaujančiais subjektais. Pažymėjo, kad Neringos savivaldybėje 2017 m. spalio 11 d. įvyko Teritorijų

planavimo komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstoma, ar galima derinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūrą. Teritorijų planavimo komisijos posėdyje, atsižvelgiant į derinimo procese dalyvaujančių subjektų išreikštus sutikimus, buvo priimtas sprendimas derinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūrą. Sprendimas įformintas 2017 m. spalio 11 d. derinimo protokole Nr. 9 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodyta, kad yra gauti visų reikalingų institucijų suderinimai. Akcentavo, kad Neringos savivaldybės teritorijų planavimo komisijos 2017 m. spalio 11 d. Protokole priimtas sprendimas derinti parko tvarkymo plano korektūrą nėra nuginčytas ir yra galiojantis.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūra buvo perduota derinti Inspekcijai, kuri 2017 m. lapkričio 7 d. ginčijamu patikrinimo aktu Nr. TP5-6 nepritarė teritorijų planavimo dokumento tvirtinimui. Inspekcija Akte nurodė, kad Specialiojo plano nesuderino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys (toliau – ir Departamento Klaipėdos skyrius), todėl teigė, jog Protokole turi būti aiškiai nurodytas suderinimo sprendimas, o galimybė derinti tik dalies dokumento turinį nėra numatyta.

4. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu aktu ir teigė, kad Inspekcijos nustatytas pažeidimas neegzistuoja, nes Departamento Klaipėdos skyrius 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 aiškiai nurodė, jog derina projektą, o 2017 m. spalio 12 d. rašte Nr. (1.27.)2-2388 – kad 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 išdėstyti aiškūs Specialaus plano derinimo motyvai. Pažymėjo, kad rašte taip pat nurodyta, jog 2017 m. spalio 9 d. vykusiame tarpinstituciniame pasitarime buvo nutarta, kad parko tvarkymo korektūros projektas gali būti derinamas su pastabomis.

5. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos priimtas Aktas pažeidžia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 6 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kadangi Inspekcija Akte tik išdėstė savo nuomonę, tačiau tinkamai jos nepagrindė ir nemotyvavo.

6. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė patikrinti Specialųjį planą, tačiau buvo nustatyta, jog Departamento Klaipėdos skyrius Specialaus plano nesuderino. Teigė, kad Specialusis planas turi būti suderintas visiškai ir nėra numatyta galimybė derinti tik dalies dokumento turinį. Pažymėjo, kad Inspekcija negali duoti teigiamą išvadą, kol Specialusis planas nebus suderintas su visomis institucijomis.

8. Atsakovo teigimu, šiuo nagrinėjamu atveju svarbu ne tai, kad Specialaus plano derinime dalyvavo visos institucijos, kurios privalėjo dalyvauti, o tai, jog Specialusis planas nebuvo iki galo suderintas. Akcentavo, kad būtent Departamento Klaipėdos skyriaus pastabų egzistavimas ir plano nesuderinimas lėmė Inspekcijos neigiamas išvadas. Pažymėjo, kad Departamento Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. (12.53.K1)2K1-1295 nurodyta, jog Specialusis planas derinamas, išskyrus atitinkamus punktus. Pabrėžė, kad Inspekcija ginčijamame akte būtent ir nurodė, jog iš Protokolo aišku, kad Departamento Klaipėdos skyrius Specialųjį planą derino, išskyrus tam tikrus punktus. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Departamento Klaipėdos skyrius Specialaus plano nesuderino, Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punktu, pagrįstai nepritarė teritorijų planavimo dokumento tvirtinimui.

9. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais, jog ginčijamas aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų ir teigė, kad kai Akte nurodyti trūkumai bus pašalinti, Inspekcija iš naujo atliks plano patikrinimo veiksmus.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas ginčijamą aktą priėmė neatlikęs teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo procedūros, kaip tai apibrėžta Priežiūros įstatyme, ir pateikto tikrinimui teritorijų planavimo dokumento neįvertino pagal Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus. Mano, kad Aktas neatitinka ne tik Priežiūros įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų bet ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad apie Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano pradžią Departamentas sužinojo tada, kai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau ir – Tarnyba, planavimo organizatorius) 2015 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3)-V3-1470(12.1) kreipėsi į Departamento Klaipėdos skyrių dėl planavimo sąlygų išdavimo. Prašyme buvo nurodyta, kad planavimo organizavimo pagrindas – Tarnybos 2015 m. liepos 21 d. įsakymas Nr. V-134, kuriuo patvirtinta tvarkymo plano tikslinimo planavimo programa. Programos 2 punkte nurodyta, kad numatyta planuoti išskirtinai paveldo vietovių, įregistruotų Kultūros vertybių registre, teritorijas. Tarnyba, įvertinusi 2015 m. liepos 23 d. rašte Nr. (3)-V3-1470(12.1) suformuluotą prašymą, 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (12.12.-KL)2KL-1295 prašymo netenkino, nes privalėjo tikslinti Tarnybos 2015 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtintą programą, numatant iš Kuršių nerijos tvarkymo plano pašalinti perteklines ir kolizines normas. Tarnyba

programos netikslino, todėl Departamento Klaipėdos skyrius Tarnybai surašė 2015 m. rugsėjo 30 d. reikalavimą Nr. (12.12.-KL)2KL-1727, kurio įvykdymo terminą pratęsė iki 2016 m. kovo 31 d. Minėto reikalavimo Tarnyba nevykdė, o valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondas toliau vykdė planavimą pažeidžiant Aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. D1-24 „Dėl saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ 3 punktą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingas Departamentas, tačiau VĮ Valstybės žemės fondas nepaisė Departamento reikalavimų, jo pateikto Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano korektūros projekto sprendiniai nesuderinami su Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės apraše įvardintų elementų apsauga. Akcentavo, kad VĮ Valstybės žemės fondo pateikto Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano korektūros projekto sprendiniai nepagrįstai siejami su Kuršių nerijos teritorijoje vykdytomis statybomis, kurios patenka į saugomas teritorijas. Be to, kai kuriais sprendiniais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto imperatyvios nuostatos.

14. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnybos ir VĮ Valstybės žemės fondo specialistai pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl parengė netinkamą Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano korektūros projektą. Pažymėjo ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 4 dalį, Tarnybą negali organizuoti kultūrinių draustinių apsaugos ir tvarkymo, kadangi tokia kompetencija šiai tarnybai nesuteikta, dėl ko Tarnyba negalėjo vykdyti planavimo organizatoriaus funkcijų. Pabrėžė, kad Tarnyba nesilaikė Aplinkos ministro 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703 patvirtintų Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano nuostatų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2016 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 769 patvirtinto Klaipėdos apskrities teritorijos bendrojo plano atitinkamų nuostatų.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės 2016 m. balandžio 15 d. nutarimu 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ pritarta Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (Specialaus plano), rengimo pradžiai. Neringos savivaldybės teritorijų planavimo komisijos 2017 m. spalio 11 d. posėdyje buvo svarstomas Specialaus plano korektūros derinimo klausimas ir priimtas sprendimas – derinti Specialaus plano korektūrą. Išvada derinti Specialaus plano korektūrą priimta atsižvelgiant į Komisijos narių raštu pateiktas nuomones ir buvo įforminta 2017 m. spalio 11 d. Protokole Nr. 9. Tarnyba, vadovaudamasi Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-24 (toliau ir – Taisyklės), 32 punktu, suderintą dokumentą perdavė tikrinti teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai – Inspekcijai, kuri jai pateiktą tikrinti teritorijų planavimo dokumentą patikrinusi Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka ir terminais, surašė patikrinimo Aktą. Ginčijamame akte nurodyta nepritarti teikimui tvirtinti Specialųjį planą, nes Specialusis planas nebuvo suderintas Departamento Klaipėdos skyriaus. Tokią išvadą Inspekcija priėmė atsižvelgusi į Protokolo Nr. 9 turinį bei pridėtus Departamento Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 11 d. ir 2017 m. spalio 12 d. raštus, kuriuose nurodyta, jog Specialusis planas derinamas, išskyrus tam tikrus punktus.

17. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo Akte nurodyta išvada nepritarti teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą, kadangi Departamento Klaipėdos skyriaus Protokole Nr. 9 nurodyta žyma „Derinimas“, argumentus nukreipiant į 2017 m. spalio 11 d. raštą Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 ir 2017 m. spalio 12 d. raštą Nr. (1.27.)2-2388, nelaikytina adekvačia žymai „Suderinta“. Teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas ne tik į lingvistinį sąvokos aiškinimą, tačiau ir į Departamento Klaipėdos skyriaus šiuo aspektu priimtą sprendimą. Pažymėjo, kad Departamento Klaipėdos skyrius 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 nurodė, jog teritorijų planavimo dokumentą derina, išskyrus tam tikrus punktus, todėl teismas sprendė, kad Departamento Klaipėdos skyrius tik iš dalies nesutiko su Specialiuoju planu.

18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ, Teritorijų planavimo įstatymas) 26 straipsnio 8 dalies nuostatas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad parko tvarkymo korektūros projektas gali būti derinamas su pastabomis. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad minėta Teritorijų planavimo įstatymo nuostata aiškiai nustato, jog tik visiems Teritorijų planavimo komisijos nariams pritarus teritorijų planavimo dokumentui, jis laikytinas suderintu. Be to, Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 927 taip pat nurodyta, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas nebuvo suderintas, ir tai tik įrodo, jog Departamento Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 ir 2017 m. spalio 12 d. rašte Nr. (1.27.)2-2388

išdėstyta pozicija negali būti vertinama kaip adekvati Specialaus plano korektūros suderinimui.19. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Taisyklių 32 punktą teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai

institucijai, kaip šiuo atveju Inspekcijai, gali būti teikiamas tikrinti tik suderintas teritorijų planavimo dokumentas, teismas darė išvadą, kad Tarnybai pateikus ne visiškai suderintą dokumentą (Specialaus plano nesuderino Departamento Klaipėdos skyrius), Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punktu, turėjo teisinį pagrindą nepritarti teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą, dėl ko ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

20. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą nurodytų argumentų (dėl Tarnybos ir VĮ Valstybės žemės fondo Departamento reikalavimų nepaisymo; dėl Tarnybos ir VĮ Valstybės žemės fondo specialistų netinkamai parengto Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano korektūros projekto; dėl to, kad į Tarnybos kompetenciją neįeina kultūrinių draustinių apsaugos ir tvarkymo organizavimas, todėl Tarnyba negalėjo vykdyti planavimo organizatoriaus funkcijų; dėl galimai neteisėto Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 544 „Dėl institucijų, atsakingų už UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugą Lietuvoje, paskyrimo“ ir kt.), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jie nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl nagrinėjamo ginčo kontekste jie esminės teisinės reikšmės neturi, vertintini kaip pertekliniai, todėl dėl šių argumentų teismas plačiau nepasisakė.

21. Vertindamas Akto atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas aktas pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių nepritariama teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą, atsisakymas pritarti teikimui pagrįstas teisės aktų nuostatomis, iš Akto turinio galima suprasti nepritarimo teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą priežastis, aplinkybes, Akte išdėstyti motyvai aiškūs ir pakankami. Teismas pripažino, kad Akto turinys atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

III.

22. Pareiškėjas Neringos savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrindė išvados, jog Departamento Klaipėdos skyriaus Protokole Nr. 9 nurodyta žyma „Derinimas“, argumentus nukreipiant į 2017 m. spalio 11 d. raštą Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 ir 2017 m. spalio 12 d. raštą Nr. (1.27.)2-2388, nelaikytina adekvačia žymai „Suderinta“. Pažymi, kad minėtos išvados nepagrindus teisės aktų normomis, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio nuostatos.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime pateiktu išaiškinimu dėl Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo. Akcentuoja, kad minėta norma reglamentuoja tvarką, kaip derinami savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, tačiau šioje byloje yra nagrinėjama situacija, susijusi su specialiojo teritorijų planavimo dokumento korektūros derinimu, todėl jai negali būti taikomos teisės normos, reguliuojančios kitos rūšies teritorijų planavimo dokumento rengimo procesą.

25. Pareiškėjo teigimu, kadangi teisės aktai nenumato tikslios procedūros, kaip turi būti vertinamas „derinimas su pastabomis“, tai nagrinėjant tokį atvejį svarbu situaciją vertinti objektyviai, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus bei į Departamento Klaipėdos skyriaus valią, argumentus ir motyvus. Pažymi, kad Departamentas paneigė bet kokias abejones, jog savo 2017 m. spalio 11 d. ir 12 d. raštais siekė nederinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros projekto. Akcentuoja, kad prašė pirmosios instancijos teismo atkreipti dėmesį į pastabas, kurios nurodytos Departamento Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 11 d. rašte ir įvertinti jų pobūdį, tačiau skundžiamajame sprendime šios Departamento pastabos nebuvo aptartos. Mano, kad įvertinti Departamento Klaipėdos skyriaus pastabas buvo itin svarbu, siekiant pagrįstai ir teisingai nuspręsti, ar šios pastabos buvo pakankamas pagrindas priimti ginčijamą aktą.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame sprendime taip pat liko neaptartas faktas, jog tokiomis pat aplinkybėmis, t. y. vienai iš institucijų su pastabomis suderinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano projektą 2012 m., ir iš esmės nepakitus teisiniam reglamentavimui, Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 buvo patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas. Mano, kad analogišku atveju 2017 m. priėmus priešingus sprendimu buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo principas.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos apeliaciniame skunde

prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad atsakovas priėmė ginčijamą aktą, neatlikęs teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo procedūros ir neįvertinęs pateikto tikrinimui teritorijų planavimo dokumento pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus, todėl Aktas neatitinka ne tik Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų, bet ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad ginčijamas aktas neatitiko aukštesnės galios teisės aktais nustatytų reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, visiškai nepagrįstai sprendė, jog reikalavimai įvertinti atsakovo priimto Akto neatitikimą aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams ir atsakovo įstatymu apibrėžtų pareigų neatlikimą yra pertekliniai.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas, priimdamas ginčijamą aktą, neatliko Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksmų, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad minėtu įstatymu atsakovui nustatytų pareigų neatlikimo vertinimas yra perteklinis reikalavimas.

30. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, byloje nagrinėjamas ginčas susijęs su valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių pažeidimu, todėl būtent viešojo intereso tinkama gynyba reikalavo peržengti nagrinėjamo skundo ribas, ką padaryti pirmosios instancijos teismas atsisakė ir dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepime į prašymą nurodytus argumentus, susijusius su ankstesniuose Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros rengimo etapuose, Departamento nuomone, padarytais pažeidimais, t. y. planavimo organizatoriaus kompetencijos viršijimu, dokumento sudėties neatitikimas teisės aktų nustatytų reikalavimų, dokumento sprendinių neatitikimas planavimo tikslams ir kt.).

32. Pareiškėjas Neringos savivaldybės administracija atsiliepime prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

33. Pareiškėjas sutinka trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo dalimi, kuria apeliantas nurodo, jog buvo suderinęs jam pateiktą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano projektą. Kitą trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo dalį, susijusią su galimais pažeidimais Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros rengimo proceso metu, prašo spręsti teismo nuožiūra.

34. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimuose prašo pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad teritorijų planavimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatytos išlygos dėl suderinimo išimčių galimybės ir pan.,  t. y. teisės aktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad teritorijų planavimo dokumentas turi būti suderintas. Tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad suderintas turi būti visas teritorijų planavimo dokumentas, išlygų apie daromas derinimo išimtis negali būti.

36. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, taip pat remiantis lingvistiniu, sisteminiu, loginiu teisės aiškinimo metodais, teisės principais, įvertinant bylos faktines aplinkybes, negalima pripažinti Specialiojo plano suderintu. Pažymi, kad jeigu teritorijų planavimo dokumento derinimas nėra detalizuotas, derinimo ir suderinimo veiksmo negalima aiškinti plečiamai, t. y. turi būti derintas ir suderintas tik visas teritorijų planavimo dokumentas, o ne atskiros jo nuostatos (viešojo administravimo subjektai negali elgtis taip, kaip nenumato teisės aktai).

37. Atsakovas pastebi, kad vertinant byloje pateiktus įrodymus ir tikrąją Departamento valią, pripažintina, jog Departamentas iš esmės nesutiko su parengtu planavimo dokumento turiniu, kas patvirtina ir šios įstaigos raštuose derinimo etape išreikštą valią prieštarauti Specialiajam planui. Mano, kad apeliacinio skundo argumentai, grindžiami pavieniais Departamento raštų teiginiais, tačiau nevertinant jų sistemiškai, logiškai, nesiejant su teisės aktų nuostatomis, nėra teisingi ir pagrįsti.

38. Atsakovo teigimu, pagal ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus būtent teritorijų planavimo dokumentų atskirų nuostatų ar dalių derinimas nėra reglamentuojamas ir leidžiamas, teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas teritorijų planavimo dokumento (kaip visumos) derinimas (ir suderinimas), būtent jį (kaip visumą) šiuo atveju ir tikrino Inspekcija bei priėmė teisėtą ir pagrįstą neigiamą detaliojo planavimo patikrinimo išvadą, nustačiusi atliktų derinimo procedūrų neatitikimą teisės aktams.

39. Atsakovas pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo Inspekcijos 2017 m. lapkričio 7 d. Teritorijų

planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TP5-6, tačiau savo poziciją ir perteklinius (nesusijusius su bylos dalyku) argumentus teikia šioje administracinėje byloje, kurios dalykas yra patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas. Akcentuoja, kad nors Departamento apeliacinio skundo motyvai, susiję su tuo, jog ginčijamas aktas priimtas neva nenustačius daugiau pažeidimų, nei kad nurodyta akte, t. y. Specialusis planas nebuvo įvertintas pagal Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau šiuo atveju nepagrįsta būtų ginčo dalyku laikyti Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 4 dalies apimtyje įvardintą teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos pareigų sąrašą, kai šioje byloje ginčas vyksta dėl Priežiūros įstatymo 4 dalies 9 punkto taikymo. Atkreipia dėmesį, kad Departamento apeliacinio skundo motyvai taip pat susiję su Specialųjį planą derinusių institucijų susirašinėjimais ir nuo 2015 m. priimtais sprendimais, tačiau šie faktais teismo nebuvo vertinti. Atsakovo nuomone, Departamento pateikti motyvai nėra susiję su pirmosios instancijos teisme išnagrinėtos administracinės bylos dalyku, todėl jie negali būti vertinami šią bylą nagrinėjant ir apeliacine tvarka.

40. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 721 pakeistas Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 4 punktas ir šiuo metu galiojančios Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389 redakcijos 4 punkte nurodyta: „Teritorijų planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms nesuderinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių iki 2018 m. spalio 31 d., nutraukti šio plano teritorijų planavimo procesą.“. Teigia, kad Specialųjį planą derinančioms institucijoms buvo duotas papildomas laikas visiškai suderinti Specialųjį planą, t. y. derinimo procedūros, siekiant bendro tikslo, vyko pakartotinai, taigi šiuo metu planavimo procese yra pasikeitimų. Pažymi, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros pakartotinis derinimas įvykdytas, įformintas Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijų planavimo komisijos 2018 m. liepos 4 d. teritorijų planavimo dokumento kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.96)-AR14-43 ir Neringos savivaldybės teritorijų planavimo komisijos 2018 m. liepos 4 d. kompleksinio derinimo protokole Nr. 7. Nurodo, kad Inspekcijoje 2018 m. liepos 30 d. gautas Tarnybos (planavimo organizatoriaus) 2018 m. liepos 27 d. skundas Nr. (5)-V3-1090(2.8) „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teritorijų planavimo komisijos 2018-07-24 sprendimo Nr. (21.96)-AR14-43 ir Neringos savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo komisijos 2018-07-04 sprendimo Nr. 7“, kuriuo planavimo organizatorius kvestionuoja Klaipėdos miesto ir Neringos savivaldybių administracijų teritorijų planavimo komisijų veiksmus Specialiojo plano derinimo procese, kuriais atsisakyta suderinti minėtą planą.

41. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į išdėstytą institucijų atliktų veiksmų eigą bei susiklosčiusias faktines aplinkybes, vertintina, kad šiuo atveju Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros derinimo aplinkybės, dėl kurių inicijuota ši administracinė byla, šiuo metu jau nebėra aktualios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

42. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Inspekcijos 2017 m. lapkričio 7 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TP5-6, kuriuo Inspekcija nepritarė teikimui tvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros Gintaro įlankos istorinio draustinio, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės urbanistinių draustinių bei Neringos talasaloginio (jūrinio) draustinio, Preilos rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ribose, teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad: iš Departamento Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 11 d. rašto Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 turinio matyti, kad jis Specialaus plano korektūros projektą sutinka derinti su pastabomis, t. y. teritorijų planavimo dokumentas derinamas, išskyrus punktus 9.2.1.3 – 9.2.1.8, 9.2.2, 9.2.2.3 – 9.2.2.13, 9.2.3.1 – 9.2.3.6, todėl sutiktina su atsakovo Akte padaryta išvada – nepritarti teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą, motyvuojant tuo, kad Departamento Klaipėdos skyriaus Protokole Nr. 9 nurodyta žyma „Derinimas“, argumentus nukreipiant į 2017 m. spalio 11 d. raštą Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 ir 2017 m. spalio 12 d. raštą Nr. (1.27.)2-2388, nelaikytina adekvačia žymai „Suderinta“; skundo argumentai, jog skundžiamas Aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų yra nepagrįsti, kadangi jis (ginčijamas Aktas) pagrįstas objektyviais duomenimis,  t. y. jame aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių nepritariama teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą (Specialaus plano korektūros nesuderino Departamento Klaipėdos skyrius; plano su pastabomis derinimo teisės aktai nenumato), atsisakymas pritarti teikimui pagrįstas teisės aktų nuostatomis (Priežiūros įstatymo 6 str. 3 d., 7 d. 2 p.), iš Akto turinio aiškiai suprastinos nepritarimo teikimui tvirtinti Specialaus plano korektūrą priežastys, aplinkybės, Akte išdėstyti motyvai adekvatūs, aiškūs ir pakankami pripažinti, kad Akto turinys atitinka teisės aktų normų reikalavimus; trečiojo suinteresuoto asmens argumentai

(dėl Tarnybos ir VĮ Valstybės žemės fondo Departamento reikalavimų nepaisymo; dėl Tarnybos ir VĮ Valstybės žemės fondo specialistų netinkamai parengto Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano korektūros projekto; dėl to, kad į Tarnybos kompetenciją neįeina kultūrinių draustinių apsaugos ir tvarkymo organizavimas, todėl Tarnyba negalėjo vykdyti planavimo organizatoriaus funkcijų; dėl galimai neteisėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 544 „Dėl institucijų, atsakingų už UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugą Lietuvoje, paskyrimo“ ir kt.) nėra šios administracinės bylos dalykas ir nagrinėjamo ginčo apimtyje (nagrinėjamo ginčo esmė – ar Specialusis planas laikytinas pilnai suderintas su visomis derinimo procedūroje dalyvaujančiomis institucijomis) esminės teisinės reikšmės neturi, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo padavė apeliacinius skundus, kuriuose iš esmės pakartojo savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus.

44. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais pastarasis sutiko su Inspekcijos 2017 m. lapkričio 7 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP5-6 nurodytais argumentais, kuriais nepritarta teikimui tvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūrą Gintaro įlankos istorinio draustinio, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės urbanistinių draustinių bei Neringos talasaloginio (jūrinio) draustinio, Preilos rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ribose: specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro šie etapai: 1) parengiamasis; 2) rengimo; 3) baigiamasis (TPĮ 30 str. 3 d.). Specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo etapą sudaro šios stadijos: 1) esamos būklės įvertinimas – tam tikros srities planuojamos veiklos vystymo galimybių teritorijoje vertinimas, esamų tendencijų ir problemų nustatymas; 2) bendrųjų sprendinių formavimas – atsižvelgiant į specialiojo teritorijų planavimo lygmenis ir veiklos pobūdį, nustatomi planuojamos veiklos vystymo ir (ar) naudmenų tvarkymo prioritetai, jeigu planavimo darbų programoje numatyta, parengiama koncepcija, Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas teritorijų planavimo dokumento SPAV, jeigu parengiamuoju etapu priimamas sprendimas šį vertinimą atlikti. Koncepcijai raštu turi pritarti planavimo organizatorius; 3) sprendinių konkretizavimas – atsižvelgiant į specialiojo teritorijų planavimo lygmenis, parengiami konkretūs sprendiniai tam tikros srities planuojamai veiklai plėtoti ir jai skirtoms teritorijoms naudoti, tvarkyti ir saugoti (TPĮ 30 str. 6 d.). Baigiamąjį etapą sudaro šios stadijos: 1) specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešinimas – parengto teritorijų planavimo dokumento viešinimas supaprastinta tvarka; 2) specialiojo teritorijų planavimo dokumento derinimas teritorijų planavimo dokumentą derinančiose institucijose (valstybės lygmeniu) ar Teritorijų planavimo komisijoje (savivaldybės lygmeniu ar vietovės lygmeniu); 3) specialiojo teritorijų planavimo dokumento tikrinimas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioje institucijoje; 4) specialiojo teritorijų planavimo dokumento tvirtinimas ir registravimas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (TPĮ 30 str. 7 d.).

46. Tiek pagal Priežiūros įstatymo 6 straipsnio, reglamentuojančio teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo valstybinė priežiūrą, 3–4 dalių, tiek pagal Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-24, nustatančių saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų struktūrą, jų rengimo organizavimo, rengimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo, taip pat keitimo, koregavimo tvarką ir taikomos rengiant valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), 31–32 punkto nuostatas, planavimo organizatorius arba jo įgaliotas asmuo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai teikia tikrinti tik suderintą teritorijų planavimo dokumentų.

47. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti tiek iš Departamento Klaipėdos skyriaus aktų, priimtų Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros Gintaro įlankos istorinio draustinio, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės urbanistinių draustinių bei Neringos talasaloginio (jūrinio) draustinio, Preilos rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ribose derinimo stadijoje (Protokole Nr. 9 žymos „Derinimas“ su nuoroda į 2017 m. spalio 11 d. raštą Nr. (12.53.-K1)2K1-1295 ir 2017 m. spalio 12 d. raštą Nr. (1.27.)2-2388), tiek iš Departamento Klaipėdos skyriaus administracinėje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių matyti, kad pastaroji institucija, tikrinusi minėto teritorijų

planavimo dokumento korektūrą, jo nesuderino, todėl Inspekcijos 2017 m. lapkričio 7 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP5-6, kuriuo Inspekcija, nurodžiusi jo priėmimo faktinį ir teisinį pagrindą, nepritarė teikimui tvirtinti, yra teisėtas ir pagrįstas.

48. Šiame kontekste pažymėtina, kad teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir jų tarpusavio sąveikos organizacinė struktūra veikia vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir kitais teisės aktais. Kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. To paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti tarpusavyje suderinti, išskyrus Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus (TPĮ 4 str. 3 d.). Valstybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų, valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų, Vyriausybės patvirtintų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, žemės gelmių naudojimo planų sprendiniai turi aukštesnę teisinę galią už savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir privalomai taikomi savivaldybėms rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus (TPĮ 4 str. 4 d.).

49. Taigi, specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kurio sprendiniai privalomai taikomi savivaldybėms rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus, yra norminis teisės aktas, kurio parengimo procese vadovaujamasi bendraisiais teisėkūros principais, iš jų – ir aiškumo, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 6 p.). Ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, specialiojo teritorijų planavimo dokumento – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūros Gintaro įlankos istorinio draustinio, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės urbanistinių draustinių bei Neringos talasaloginio (jūrinio) draustinio, Preilos rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ribose, kurio dalis svarbių sprendinių nėra suderinta, neatitinka minėto principo, todėl neturėtų būti nei teikiamas tikrinti, nei juo labiau – tvirtinti, dėl ko trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, susiję su šio specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo metu padarytais pažeidimais, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste.

50. Atsižvelgdama į aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkinami, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Neringos savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07297 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-2045-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01423-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros prašymus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., A. D. ir Ž. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai R. A., A. D. ir Ž. V. (toliau – ir pareiškėjai) patikslintame skunde prašė: 1. R. A.: pripažinti jos atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – ir Fondas) direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-42 „Dėl R. A. atleidimo iš pareigų“; grąžinti į (duomenys neskelbtini) pareigas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūroje (toliau – ir APVA, atsakovas); priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į tarnybos stažą įskaitant buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką; priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2. A. D.: pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-41 „Dėl A. D. atleidimo iš pareigų“; grąžinti į (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojo pareigas APVA; priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į tarnybos stažą įskaitant buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką; priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3. Ž. V.: pripažinti jos atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-43 „Dėl Ž. V. atleidimo iš pareigų“; grąžinti į (duomenys neskelbtini) pareigas APVA, priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į tarnybos stažą įskaitant buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką; priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas APVA prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.Atsakovas AVPA atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo

sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjų R. A. ir Ž. V. apeliacinį

skundą atmetė, pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimą dėl pareiškėjo A. D. pakeitė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo A. D. skundas, kuriuo prašoma pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu, panaikinti Fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-41 „Dėl A. D. atleidimo iš pareigų“ ir priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, panaikino ir patenkino šią dalį pareiškėjo reikalavimų: panaikino Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus

2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-41 „Dėl A. D. atleidimo iš pareigų“; pripažino A. D. atleidimą neteisėtu; priteisė A. D. 26 441,11 Eur; priteisė A. D. nuo 2019 m. vasario 21 d. už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo po 118,57 Eur. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė papildomą nutartį ir atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

II.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties išaiškinimo.

Atsakovas prašo išaiškinti: 1) kokios sumos (kokie mokesčiai ir kokio dydžio) ir kokiais teisės aktais vadovaujantis privalėjo būti atskaičiuotos iš pareiškėjui priteistos 26 441,11 Eur sumos, t. y. nuo sumos už priverstinės pravaikštos laiką (kas sudaro 11 575,45 Eur) ir kompensacijos dėl neteisėto atleidimo iš darbo (kas sudaro 14 868,66 Eur); 2) ar buvo privaloma indeksuoti sumas, priskaičiuotas už priverstinės pravaikštos laiką (dalį 11 572,45 Eur sumos), susidariusias laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 21 d., dauginant darbo užmokestį iš koeficiento 1,289, įsigaliojus naujiems mokesčių įstatymų pakeitimams; 3) ar atsakovui įvykdžius teismo nutartį 2019 m. vasario 25 d. gali būti skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną dieną, laikant, kad teismo nutartis nėra įvykdyta.

Pareiškėjas A. D. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties išaiškinimo.

Pareiškėjas prašo teismo išaiškinti: 1) kokia lėšų suma iš teismo nutarties priteistos sumos turi būti išmokėta pareiškėjui, ar iš teismo priteistos sumos gali būti išskaičiuoti darbdavio mokesčiai, kurie nebuvo įtraukti į teismo nutartyje atliktus skaičiavimus; 2) ar perskaičiuodamas mokesčius nuo 2019 m. pareiškėjui priskaičiuotų mokėtinų sumų pagal 2019 metais įsigaliojusią naują mokesčių tarifų sistemą, atsakovas privalo laikytis nuostatos, kad darbuotojo neto darbo užmokestis negali sumažėti, kaip tą nustato galiojantys teisės aktai; 3) ar privalo atsakovas sumokėti netesybas už visą laikotarpį iki teismo sprendimas bus įvykdytas pilna apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017 ir kt.).

Pažymėtina, jog nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali peržengti byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016 ir kt.).

Iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ir pareiškėjo A.  D. prašymų išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį matyti, jog nėra siekiama, kad būtų išaiškintas

kalbos išraiškos prasme nekonkretus ir todėl nesuprantamas teismo sprendimas, tačiau iš esmės prašoma praplėsti teismo sprendimo motyvus. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pareiškėjas prašymais išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį, iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip turi būti atskaičiuoti mokesčiai nuo teismo rezoliucinėje dalyje nurodytos priteistinos pareiškėjui A. D. sumos, todėl prašymų tenkinimas lemtų ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu, pašalinimą, o teismo sprendimo motyvacijos, t. y. turinio keitimą, kuris yra neleistinas pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį. Atsakovo ir pareiškėjo prašymai išaiškinti teismo sprendimą yra susiję ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su tolimesnės situacijos aiškinimu teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Todėl prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ir pareiškėjo A. D. prašymus išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2045-415/2019 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07301 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-2045-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01423-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., A. D. ir Ž. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai R. A., A. D. ir Ž. V. (toliau – ir pareiškėjai) patikslintame skunde prašė: 1. R. A.: pripažinti jos atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – ir Fondas) direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-42 „Dėl R. A. atleidimo iš pareigų“; grąžinti į (duomenys neskelbtini) pareigas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūroje (toliau – ir APVA, atsakovas); priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į tarnybos stažą įskaitant buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką; priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2. A. D.: pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-41 „Dėl A. D. atleidimo iš pareigų“; grąžinti į (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojo pareigas APVA; priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į tarnybos stažą įskaitant buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką; priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3. Ž. V.: pripažinti jos atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-43 „Dėl Ž. V. atleidimo iš pareigų“; grąžinti į (duomenys neskelbtini) pareigas APVA, priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į tarnybos stažą įskaitant buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką; priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas APVA prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.Atsakovas AVPA atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo

sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjų R. A. ir Ž. V. apeliacinį

skundą atmetė, pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimą dėl pareiškėjo A. D. pakeitė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo A. D. skundas, kuriuo prašoma pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu, panaikinti Fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-41 „Dėl A. D. atleidimo iš pareigų“ ir priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, panaikino ir patenkino šią dalį pareiškėjo reikalavimų: panaikino Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus 2018 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-41 „Dėl A. D. atleidimo iš pareigų“; pripažino A. D. atleidimą neteisėtu; priteisė A. D. 26 441,11 Eur; priteisė A. D. nuo 2019 m. vasario 21 d. už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo po 118,57 Eur. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė papildomą nutartį ir atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

II.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimo.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 1 597,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas sprendimą apeliacinėje instancijoje, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo.

Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. priėmė papildomą nutartį ir atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, persiuntė prašymą su administracine byla Nr. I-2831-426/2018 nagrinėti pagal

kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-2045-415/2019 apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. priėmė papildomą nutartį, kuria išsprendė atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais, nei atstovavimo sutarties, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ir advokato, būdais. Taip pat nurodė, kad jeigu atsakovas neturėjo kvalifikuotų teisininkų atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti, galėjo pasitelkti kitų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos reguliavimo srityje veikiančių įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus tam, kad būtų sumažintos atstovavimo išlaidos ir kitai bylos šaliai tenkančių pareigų, jei sprendimas priimamas ne jos naudai, atlyginti atstovavimo išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. 2018 m. gruodžio 20 d. ABTĮ pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1833 buvo pakeistos ABTĮ 41 straipsnio, apibrėžiančio sprendimo dėl išlaidų atlyginimo priėmimą ir terminą prašymui pateikti, nuostatos. 2018 m. gruodžio 20 d. ABTĮ pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi paskyrė administracinės bylos nagrinėjimą iki ABTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2018 m. gruodžio 29 d., bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas iki 2018 m. gruodžio 28 d. galiojusia ABTĮ redakcija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iki 2018 m. gruodžio 28 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 41 straipsnio 1 dalis numatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas 2019 m. kovo 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas prašo jam priteisti 1 161,60 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą ir 435,60 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas 2019 m. sausio 16 d. jau buvo pateikęs prašymą dėl 1 161,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 2019 m. vasario 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas papildoma nutartimi atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 2019  m. kovo 14 d. prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra išspręsta. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2019 m. vasario 20 d., kuri įsiteisėjo jo priėmimo dieną (ABTĮ 148 str. 1 d.), o atsakovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė tik 2019 m. kovo 14 d., atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros prašymą dėl bylinėjimosi

išlaidų atlyginimo atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07287 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-1513-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03757-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. BR6-952841; panaikinti NMA 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. BR6-10077 (11.2.1.) „Dėl atsakymo į prašymą“; 3) priteisti iš NMA neišmokėtą žalinimo išmoką ir susietąją paramą – 990,50 Eur; 4) priteisti iš NMA 0,1 proc. delspinigių nuo neišmokėtos sumos už 2015 metus nuo mokėjimo termino pabaigos už kiekvieną kalendorinę dieną.

Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu nusprendė: atnaujinti pareiškėjui V. A.

terminą skundui dėl NMA 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. BR6-952841 pateikti; atnaujinti pareiškėjui V. A. terminą skundui dėl NMA 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. BR6-10077 (11.2.1.) pateikti; pareiškėjo V. A. skundą ir patikslintus skundus patenkinti iš dalies: panaikinti NMA 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. BR6-952841, panaikinti NMA 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. BR6-10077 (11.2.1.), įpareigoti NMA iš naujo administruoti pareiškėjo V. A. 2015 m. balandžio 29 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. 15-1011750786-A1-1) ir leisti pareiškėjui V. A. patikslinti 2015 m. balandžio 29 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos (reg. Nr. 15-1011750786-A1-1) II skyriaus „Duomenys apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus“ lentelės 7 ir 8 grafas.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą atmetė.

II.

Pareiškėjas 2017 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydamas teismo priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 635, 00 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjo V. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pareiškėjo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo V. A. prašymo priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas priimtas pareiškėjo V. A. naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi atmetus atsakovo apeliacinį skundą), todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas V. A. apeliacinės instancijos teisme patyrė 605 Eur dydžio išlaidas už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

Teisinių paslaugų suteikimo pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią administracinę bylą metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2017 m. balandžio mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1069,64 Eur (1,3 x 822,8 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių.

Pažymėtina, kad išlaidų atsiradimą apeliacinės instancijos teisme lėmė apeliacinį skundą padavęs atsakovas, nes jeigu

apeliacinis skundas nebūtų buvęs paduotas, atitinkamas apeliacinis procesas nebūtų įvykęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-442/2016). Vadinasi, už pareiškėjo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patirtų išlaidų atsiradimą yra atsakingas apeliacinį skundą padavęs atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, todėl iš jo priteistinos pareiškėjo patirtos išlaidos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, į kuriuos atsižvelgtina nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo prašomą bylinėjimosi išlaidų dydį mažinti nėra pagrindo ir pareiškėjui iš viso priteistina 605 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, teiktas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. prašymą dėl teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo tenkinti.Priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjui V. A. 605 Eur (šešis

šimtus penkis eurus) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07293 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-75-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01178-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens V. Z. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Z., R. M., sodų bendrija „Linas“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 48SD (14.48.104.)-601 (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti veiksmus, t. y., kaip tai numato įstatymai, nustatyti pažeidimą (valstybinės žemės užėmimo faktą), jo padarymu kaltam asmeniui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimui pašalinti, tam, kad būtų apgintos pareiškėjos teisės naudotis taku.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, remdamasis iš esmės tais pačiais

motyvais kaip ir NŽT. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-420-647/2012 yra nustatyta, jog ginčo takas yra ne valstybinėje žemėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundo netenkinti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti

ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti

nepakeistą.Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti remdamasis jo

atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartimi pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą

atmetė.

II.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. 2019 m. kovo 1 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą priteisti jam iš pareiškėjo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas trečiojo suinteresuoto asmens V. Z. prašymo priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1029 25 41 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2018 m. gruodžio 29 d., 41 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Tačiau šio įstatymo 16 straipsnio, nustatančio Įstatymo taikymą, 1 dalyje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta 2019 m. sausio 10 d., t. y. po 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo įsigaliojimo, todėl šiuo atveju vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalies redakcija, patvirtinta 2018 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XIII-1833.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tokiu būdu buvo patenkintos (apgintos) trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 3 d.). Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymą dėl 200 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesivadovavo aktualia ABTĮ redakcijos 41 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, teisėjų kolegija prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens V. Z. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07302 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-102-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04859-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litgas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.

Atsakovas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgas“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m.

kovo 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir

pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgas“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka,

prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose iš esmės atkartojo savo poziciją teiktą

apeliaciniame skunde.2019 m. sausio 8 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose teigė

nesutinkanti su pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose dėstoma pozicija.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį

skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą tenkino ir panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.

II.

Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinio skundo, papildomų paaiškinimų rengimą ir kitos teisinės paslaugos šioje byloje pareikalavo ypač daug UAB „Litesko“ atstovaujančios advokatų kontoros laiko bei pastangų. Byloje nagrinėti sudėtingi teisiniai santykiai, susiję su prievole energijos gamintojams įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį ir šios prievolės vykdymu. Pareiškėjo tvirtinimu, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-102-822/2019 dėl faktinių aplinkybių gausos, jų kompleksiškumo yra laikytina sudėtinga, todėl prašo priteisti 6 561,10 Eur (su PVM) dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato ir (ar) advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 12 Eur dydžio žyminį mokestį, kurį sumokėjo teikdamas apeliacinį skundą.

Atsakovas valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atsiliepimą dėl pareiškėjo UAB „Litesko“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas teigia, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, privalo įvertinti ne tik pateiktus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo patirtas išlaidas, bet ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), kuriose nurodyti maksimalūs užmokesčio dydžiai, priteistini už bylinėjimosi metu suteiktą advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrindimas nėra pakankamas, t. y. pateiktas prašymas ir kartu pateikti įrodymai laikytini nepakankamai pagrindžiančiais patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo bendrai prašoma priteisti suma viršija sumą, kuri susidaro taikant Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, tačiau pareiškėjas prašyme nepateikė svarių argumentų, kurie pagrindžia būtinybę peržengti Rekomendacijose nurodytus dydžius, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo maksimalių Rekomendacijose nustatytų dydžių padidinant juos. Atsižvelgiant į tai, Komisijos nuomone, nėra jokio

pagrindo taikyti didesnius nei Rekomendacijose nurodytus dydžius ir atitinkamai priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas visa apimtimi. Atsakovo vertinimu, priteisiant pareiškėjui prašomas bylinėjimosi išlaidas, nurodytas Rekomendacijų 8 punkte, priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos iki mažesnių nei Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo UAB „Litesko“ prašymo priteisti 6 561,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir sumokėto 12 Eur žyminio mokesčio, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas priimtas pareiškėjo UAB „Litesko“ naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartimi tenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą), todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 6 561,10 Eur dydžio išlaidas, kurias sudaro apeliacinio skundo rengimas ir papildomų paaiškinimų rengimas.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

Teisinių paslaugų suteikimo pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią administracinę bylą metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikytinas 1,7 koeficientas. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas paruoštas 2017 m. balandžio mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 398,76 Eur (1,7 x 822,8 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma (1 581,30 Eur + PVM) viršija rekomenduojamų maksimalių dydžių sumą.

Pagal Rekomendacijų 8. 16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikytinas 0,4 koeficientas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paaiškinimus pateikė 2017 m. rugpjūčio 11 d., todėl maksimali suma, kuri galima priteisti už papildomų paaiškinimų rengimą yra 327,04 Eur (0,4 x 817,6 Eur). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašoma priteisti suma už papildomų paaiškinimų rengimą (1581,30 + PVM, 401,85 Eur + PVM) viršija Rekomendacijų nustatytą dydį.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas išlaidas už papildomų paaiškinimų rengimą 2018 m. gruodžio mėn. Atsižvelgiant į tai, kad papildomi paaiškinimai parengti 2018 m. gruodžio mėn., maksimali suma, kuri galima priteisti už papildomų paaiškinimų rengimą yra 370,68 Eur (923,7 Eur x 0,4). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašoma priteisti suma už papildomų paaiškinimų rengimą (1658,09 Eur + PVM, 195,50 Eur + PVM (iš viso 1853,59 Eur + PVM)) viršija Rekomendacijų nustatytą dydį.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti išlaidas už lydraščio rengimą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, kad lydraščio rengimas yra sudėtinė papildomų paaiškinimų rengimo paslaugos dalis, todėl išlaidos už lydraščio rengimą nepriteisiamos.

Iš ABTĮ 6 skyriaus nuostatų matyti, kad žyminis mokestis yra priskiriamas bylos nagrinėjimo išlaidoms, todėl proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies šių išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Todėl net ir tuo atveju, jeigu žyminį mokestį sumoka ne pats pareiškėjas, bet šiam neprieštaraujant, jo advokatas, egzistuoja pagrindas tokias išlaidas pareiškėjui priteisti (žr., pvz., 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-168-261/2017, 2019 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-14-502/2019). Nagrinėjamu atveju byloje pateikta 2012 m. balandžio 24 d. advokatų Irmanto Norkaus ir partnerių kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ sudaryta atstovavimo sutartis, kuria advokatui Rimantui Simaičiui, advokatui Gediminui Sagaičiui, advokatui Mariui Intai, advokatui Giedriui Murauskui, advokatui Ruslanui Černiauskui ir advokato padėjėjai Ilonai Jančiauskaitei pavesta bendrai ir kiekvienam atskirai atstovauti UAB „Litesko“ interesams. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti administracinėje byloje už jį sumokėto žyminio mokesčio sumą (12 Eur) tenkinamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgusi į Rekomendacijose įtvirtintus kriterijus, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjui iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolė komisijos priteistina 2 096,48 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, teiktas apeliacinės instancijos teisme ir 12 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Priteisti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei

„Litesko“ 2 108,48 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07294 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-1419-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04025-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. J. K. ir R. P.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. P., G. S., A. J. K. ir R. P. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl tarnybinių nuobaudų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai G. S., A. J. K., R. P.(toliau – ir pareiškėjai) ir R. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr. TE-344 dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo (toliau – ir Įsakymas). Prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. 2017 m. gruodžio 15 d. R. P. pateikė teismui prašymą, kuriuo atsisakė savo skundo dalies.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Įsakymu pareiškėjams buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos. Pažymėjo, kad jie (pareiškėjai) visi yra Departamento viešojo pirkimo komisijos (toliau – ir Komisija) nariai, kurie vykdė rezerve saugomų dozės galios matuoklių viešąjį pirkimą.

3. Viešieji pirkimai buvo organizuoti siekiant įsigyti 40 dozės galios matuoklių. Pareiškėjai nurodė, kad Departamento Vidaus tyrimų skyrius, įvertinęs šio viešojo pirkimo dokumentus ir patį viešąjį pirkimą, 2017 m. lapkričio 2 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 6-446 (toliau – ir Išvada), kuri, pareiškėjų nuomone, yra surašyta, neatsižvelgiant į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu galbūt buvo siekiama paveikti viešųjų pirkimų baigtį.

4. Pareiškėjų teigimu, atliekant viešųjų pirkimų procedūras siekiant įsigyti 40 vienetų dozės galios matuoklių buvo atliktos visos reikalingos viešųjų pirkimų procedūros ir nupirkti matuokliai. Išvadoje nurodyta, kad tarnybinė nuobauda – pastaba, pareiškėjams skirta už tai, jog priimdami sprendimą, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Novatex“ pateiktas pasiūlymas įsigyti matuoklius atitinka techninėje charakteristikoje esančius reikalavimus, nors pasiūlymas neatitiko techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktų ir nesiimdami jokių priemonių išsiaiškinti dėl kokių priežasčių tiekėjo pateiktame pasiūlyme nurodyta matuoklių veikimo temperatūra (nuo – 30 °C iki + 50 °C) skiriasi nuo Lietuvos matavimo priemonių valstybės registro (toliau – ir Registras) išraše nurodomų duomenų (nuo – 20 °C iki + 50 °C), pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 2 dalyje esantį reikalavimą ir Pirkimų komisijos darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 10.2 punkte esantį reikalavimą.

5. Dėl matuoklių techninių parametrų atitikimo pareiškėjai nurodė, kad pateiktas ir konkursą nugalėjęs pasiūlymas pilna apimtimi apima tai, kas buvo nurodyta techninėse reikalavimuose, o geresnės reikšmės neleidžia pasiūlymo nepriimti, kadangi pasiūlymas pilna apimtimi atitinka būtinus minimalius parametrus. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad UAB „Novatex“ pasiūlymas ne tik kad negalėjo būti atmestas, bet jis privalėjo būti priimtas, atsižvelgęs į savo paties pastabas ir pateiktas aplinkybes, nepagrįstai padarė išvadą, kad UAB „Novatex“ pasiūlymas negalėjo būti pripažintas atitinkančiu techninės charakteristikos reikalavimus.

6. Dėl Registre nurodytos informacijos neatitikimo kartu su matuokliu pateiktiems dokumentams dėl matuoklio veikimo aplinkoje nuo -20 °C (-30 °C) iki + 50 °C vertinimo pareiškėjai pažymėjo, kad Registras iš esmės atlieka atitinkamų priemonių techninių parametrų išviešinimo funkciją. Registras negali atstoti arba pakeisti atitinkamų sertifikatų ir gamintojo deklaracijų. Pirkimo sąlygose ir buvo keliamas reikalavimas, kad būtų pateikti deklaruoti ir oficialiai patvirtinti matuoklių techniniai parametrai, taip pat buvo reikalavimas, kad atitinkami matuokliai būtų registruoti Lietuvos metrologijos priemonių registre, tačiau nebuvo keliama reikalavimo šiuos duomenis papildomai tikslinti ar vertinti. Nagrinėjamu atveju įvyko situacija, kad dėl trečiojo asmens (Vilniaus metrologijos centras) klaidos buvo nurodytas vienas neteisingas rodmuo, t. y. vietoj „nuo –30 °C iki +50 °C“ nurodyta „nuo –20 °C iki +50 °C“. Pažymėjo, kad klaidai paaiškėjus ji buvo ištaisyta. Papildomai nurodė, kad atsakovui kartu su viešojo pirkimo pasiūlymu buvo pateikta daug išsamesnė ir pirminė informacija, todėl Registro ar, pavyzdžiui, „Google“ ar „Wikipedia“ esanti informacija nebuvo vertinama.

7. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu (toliau – ir VTĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, nurodė, kad minėtų teisės aktų analizė suponuoja išvadą, kad tarnybinė nuobauda

valstybės tarnautojui, laikantis Taisyklėse numatytos procedūros, gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, taip pat turi būti vertinami ir nusižengimo subjektyvieji elementai – asmens kaltės forma, motyvai ir kilusios neigiamos pasekmės, priežastinis ryšys. Šiuo atveju Išvadoje nurodytų pareiškėjų tarnybinių pažeidimų aprašymas nesudaro būtinos tarnybinio nusižengimo sudėties, o pats tyrimas atliktas paviršutiniškai, paremtas Vidaus tyrimų skyriaus specialistų paviršutine nuomone, kuri neatitinka jokių formalių reikalavimų ir įstatymo, todėl, pareiškėjų teigimu, tarnybinės nuobaudos naikintinos.

8. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Dėl galimos įtakos viešiesiems pirkimams atsakovas nurodė, kad viešieji pirkimai įvyko prieš pradedant tarnybinį

patikrinimą, todėl pareiškėjų teiginiai yra nepagrįsti.10. Atsakovas pažymėjo, kad Matuoklio techninėje specifikacijoje nurodoma, kokias prekes perkančioji organizacija,

įvertinusi savo poreikius, viešojo pirkimo būdu pageidauja įsigyti ir pateikiama konkrečios įrenginių techninės savybės, nepaliekant galimybės rinktis iš alternatyvių ar lygiavertes funkcijas turinčių įrenginių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriuose techninės specifikacijos punktuose nurodoma tokia galimybė, vartojant išsireiškimus „ne didesnis“, „ne žemiau“ ar pan. Tačiau kaip esminiai reikalavimai matuoklio techninėms savybėms nurodomi konkretūs skaičiai, kuriuos turi atitikti perkama prekė. Pabrėžė, kad konkurso sąlygų 19 punktas draudžia tiekėjams pateikti alternatyvius pasiūlymus bei nurodo, kad pateikti alternatyvūs pasiūlymai bus atmesti, kas visiškai paneigia pagrindinių VPĮ principų reikalavimus. Pateikus pasiūlymą dėl alternatyvių ar lygiaverčių prekių, šių prekių lygiavertiškumo ar atitikimo keliamiems reikalavimams įrodinėjimo pareiga tektų pirkimuose dalyvaujančiai įmonei. Vertinant tarnybinio patikrinimo metu surinktą informaciją nėra įrodymų, pagrindžiančių siūlomų matuoklių pranašumą ar tapatumą (lygiavertiškumą) keliamiems reikalavimams, o papildomos informacijos, kuri galėtų pagrįsti pirkimų komisijos priimtus sprendimus, iš tiekėjo ar kitų institucijų prašoma nebuvo. Pažymėjo, kad Komisijos nariai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad UAB „Novatex“ pasiūlyme nurodytos matuoklio techninės savybės yra geresnės nei reikalaujama, nors jie neatitiko nei temperatūrinio veikimo reikalavimo bei skyrėsi veikimo diapazonas. Tokią išvadą Komisijos nariai priėmė pasitikėdami tik įmonės pateiktais dokumentais ir vieni kitų, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstais, samprotavimais. Toks Komisijos narių elgesys įrodo aplaidų jai pavestų funkcijų vykdymo faktą.

11. Dėl Vilniaus meteorologijos centro klaidos atsakovas pažymėjo, jog dėl klaidos ištaisymo buvo kreiptasi tik pradėjus tarnybinį patikrinimą, todėl tai tik įrodo pareiškėjų aplaidumą.

12. Akcentavo, kad pareiškėjų priimtas UAB „Novatex“ pasiūlymas yra abejotinas ekonomijos požiūriu, atsižvelgiant į tai, jog įsigytų matuoklių kaina viršijo rinkoje esančią kainą.

13. Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinamas pirkimų komisijos aplaidus pareigų atlikimas. Nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, viešąjį pirkimą atlikusios komisijos narių veiksmų negalima įvertinti kaip profesionalių, o priešingai – atliktų aplaidžiai, pažeidžiant viešųjų pirkimų procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo R. P. reikalavimo panaikinti jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – nutraukė, o pareiškėjų G. S., A. J. K. ir R. P. skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2017 m. spalio 18 d., o matuoklių pirkimo – pardavimo sutartis pasirašyta 2017 m. gegužės 17 d., matuokliai priimti 2017 m. rugpjūčio 16 d.

16. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nurodo, kad Komisija privalėjo įsitikinti pateiktų dokumentų teisingumu, objektyviai įvertinti juose pateiktus duomenis ir tik tada priimti sprendimą.

17. Teismas nurodė, kad UAB „Novatex“ pasiūlymas dėl matuoklių įsigijimo ir pateikta informacija turėjo neatitikimų, t. y. pateikti duomenys buvo prieštaringi (matuoklio techninės charakteristikos ir Registro duomenys). Pirkimų komisijos sprendimas (2017-05-16 protokolas Nr. 45-18), kad perkami matuokliai atitinka kvalifikacinius reikalavimus, nėra pagrįstas dokumentais. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, matuoklio techninėje specifikacijoje nurodoma, kokias prekes perkančioji organizacija, įvertinusi savo poreikius, viešojo pirkimo būdu pageidauja įsigyti ir pateikiamos konkrečios įrenginių techninės savybės. Kaip esminiai reikalavimai matuoklio techninėms savybėms nurodomi konkretūs skaičiai, kuriuos turi atitikti perkama prekė. Pareiškėjai pateiktuose paaiškinimuose atsakovui nurodė, kad UAB „Novatex“

pasiūlyme nurodytos matuoklio techninės savybės yra geresnės nei reikalaujama, nors jos neatitiko temperatūrinio veikimo reikalavimo ir skyrėsi veikimo diapazonas. Šią išvadą pareiškėjai priėmė, iš esmės tik atsižvelgdami į įmonės pateiktus dokumentus, papildomos informacijos, galinčios pagrįsti pirkimų komisijos priimtus sprendimus, iš tiekėjo ar kitų institucijų prašoma nebuvo. Toks pareiškėjų elgesys įrodo aplaidų jiems pavestų funkcijų vykdymo faktą. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tiekėjo pasiūlymas visų pagrindinių sąlygų neatitiko, todėl tokio pasiūlymo negalima buvo paskelbti laimėjusiu.

18. Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2017 m. spalio 18 d.; 2017 m. spalio 30 d. AB „Vilniaus metrologijos centras“ kreipėsi į Lietuvos metrologijos inspekciją su prašymu pakeisti registro duomenis. Pirkimą atlikusi komisija privalėjo reikalauti iš tiekėjo paaiškinti pasiūlymą sudarančiuose dokumentuose esančius netikslumus ir juos ištaisyti, nes būtent tiekėjas privalo užtikrinti registre esančių siūlomų prekių duomenų tikslumą. UAB „Novatex“ teiginiai apie galbūt registre esančias klaidas bei jų taisymas turėjo būti vertinami Komisijos posėdyje, bet ne prekes nupirkus ir už jas sumokėjus. Komisija nesiėmė jokių veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti.

19. Pareiškėjai pateiktuose paaiškinimuose atsakovui nurodė, kad UAB „Novatex“ pasiūlyme nurodytos matuoklio techninės savybės yra geresnės nei reikalaujama, nors jos neatitiko temperatūrinio veikimo reikalavimo ir skyrėsi veikimo diapazonas. Šią išvadą pareiškėjai priėmė, iš esmės tik atsižvelgdami į įmonės pateiktus dokumentus, papildomos informacijos, galinčios pagrįsti pirkimų komisijos priimtus sprendimus, iš tiekėjo ar kitų institucijų prašoma nebuvo. Pareiškėja R. P. sprendimą priėmė, atsižvelgdama į R. P. samprotavimus apie matuoklio detektorių veikimą prie -30C, o skystųjų kristalų ekrano tik iki -20C, A. K. vertinimus, kuris nerado Lietuvos matavimo priemonių registro išraše informacijos apie perkamą prekę ir G. S. vertinimus, atsižvelgiant tik į dalį pateiktos informacijos. Teismas konstatavo, kad toks pareiškėjų elgesys įrodo aplaidų jiems pavestų funkcijų vykdymo faktą.

20. Teismas pažymėjo, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas dėl aplaidžios Komisijos veiklos. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas, sprendė, kad tarnybinės nuobaudos pareiškėjams buvo paskirtos pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgiant į padaryto tarnybinio nusižengimo sunkumą. Atsakovas įvertino pareiškėjų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, visą medžiagą, susijusią su tarnybinio nusižengimo tyrimu ir paskyrė proporcingą padarytam tarnybiniam nusižengimui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

III.

21. A. J. K. ir R. P. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo teismas nusprendė pareiškėjų A. J. K. ir R. P. skundą atmesti ir bylą išnagrinėti iš esmės: panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. TE-344 dalį dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo A. J. K. ir R. P.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjams, o komentuodamas ir taikydamas viešųjų pirkimų teisinius santykius netinkamai taikė ir aiškino VPĮ, nukrypo nuo aiškiai suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

23. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog UAB „Novatex“ kartu su pasiūlymu pateikti dokumentai skyrėsi Registre esančių duomenų ir konstatavo, kad dėl šios priežasties pasiūlymas buvo netinkamas ir turėjo būti atmestas, tačiau pirkimo sąlygose nebuvo reikalavimo, kad Registre esantys duomenys atitiktų pasiūlymo techninėje dokumentacijoje esančius duomenis. Pirkimo sąlygose tik buvo keliamas reikalavimas, kad siūlomas matuoklis būtų įrašytas į Registrą. Ši sąlyga buvo išpildyta.

24. Apeliantų teigimu, techninius parametrus turėjo atspindėti kiti, daug labiau patikimi duomenys ir dokumentai, kurie nagrinėjamu atveju buvo pateikti tiekėjo deklaracijos, techninė specifikacija, sertifikatai, iš kurių akivaizdu, kad matuokliai tinkami naudoti aplinkoje nuo – 30 iki +50 laipsnių C, pirkimų komisijai įvertinimui buvo pateiktas ir pats galios matuoklis ir taip pat ir ši jo savybė nekėlė jokių abejonių. Matuoklių charakteristikos buvo pagrindžiamos prie pasiūlymo pridėta technine specifikacija, o informacija esanti Lietuvos matavimo priemonių registre atliko tik fakultatyvų vaidmenį. Neesminė klaida pasiūlyme pati savaime nereiškia, kad pirkimų komisija privalo tokias klaidas šalinti, teikti prašymus tiekėjui ar pan.

25. Apeliantams nebuvo jokio poreikio iš tiekėjo reikalauti papildomos medžiagos ar kreiptis į kompetentingas institucijas, pateikiant turimą matuoklio pavyzdį įvertinimui, nes patys matuokliai privalėjo atitikti pirkimo sąlygas ir jas

atitiko. Papildomų klausimų kėlimas tiekėjui galėtų būti laikomas diskriminavimo principo, įtvirtinto VPĮ 6 straipsnyje, pažeidimu.

26. Apeliantai nurodo, kad teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog R. P. ir A. J. K., būdami pirkimų komisijos nariais, 2017 m. gegužės 16 d. vykusio posėdžio metu priimdami sprendimą, kad UAB „Novatex“ pateiktas pasiūlymas įsigyti matuoklius atitinka techninėje charakteristikoje esančius reikalavimus, nors pasiūlymas neatitiko techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktų ir nesiimdami jokių priemonių išsiaiškinti dėl kokių priežasčių tiekėjo pateiktame pasiūlyme nurodyta matuoklių veikimo temperatūra (nuo – 30 iki + 50 laipsnių C) skiriasi nuo Lietuvos matavimo priemonių valstybės registro išraše nurodomų duomenų (nuo -20 iki + 50 laipsnių C), pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje esantį reikalavimą ir Pirkimų komisijos darbo reglamento 10.2 punkte esantį reikalavimą ir tuo pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje esantį reikalavimą ir Departamento Administracinės valdybos Viešųjų pirkimų skyriaus nuostatų 7.3 punkte numatytą skyriaus uždavinį ir 11.2 punkto reikalavimą. Apeliantų teigimu, nei Administracinės valdybos Viešųjų pirkimų skyriaus nuostatai, nei pareigybių aprašymai teismui pateikti nebuvo ir byloje šių dokumentų nėra. Atsižvelgiant į tai, negalima nei patvirtinti, nei paneigti atitinkamų normų egzistavimo, o teismui priimant sprendimą remiantis byloje nesančia ir teismo posėdyje neištirta medžiaga buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis.

27. Apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad tiekėjo pasiūlymas visų pagrindinių sąlygų neatitiko, o tai sukelia ir teisines pasekmes – toks pasiūlymas turi būti atmestas, o jei su juo (tiekėju) sudaryta sutartis – ši sutartis privalo būti nutraukta. Taigi, sprendžiant pareiškėjų ir atsakovo ginčą teismas sukūrė teises ir pareigas matuoklių tiekėjui UAB „Novatex“, kuris šioje byloje jokiu statusu nedalyvavo ir apie šią bylą niekaip nebuvo informuotas, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

28. Apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nors formaliai ir konstatavo, kad tarnybinės nuobaudos pareiškėjams buvo paskirtos laikantis teisės aktų reikalavimų, įvertinus visas pažeidimo aplinkybes, tačiau ir pats teismas išėjęs už ginčo ribų savo iniciatyva nustatė, kad UAB „Novatex“ pasiūlymas ir pateikti matuokliai neatitiko visų pagrindinių pirkimo sąlygų, nors net atsakovas skirdamas drausminę nuobaudą buvo nurodęs, kad matuokliai neatitiko pirkimo sąlygų, skiriant drausminę nuobaudą buvo vertinama tik tai, kad apeliantai privalėjo imtis priemonių ir pašalinti neatitikimus esančius Registre. Dėl šios pozicijos teismas nieko nepasisakė, t. y. teismas nepasisakė kaip konkrečiu atveju turėjo elgtis apeliantai, t. y. ar jie privalėjo pašalinti Registro netikslumus, o jei turėjo – tai kokiu pagrindu. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl apeliantams taikytos atsakomybės už tai, kad jie pripažino atitinkančiu pirkimo sąlygoms pasiūlymą, kuris ne tik atitiko pirkimo sąlygose nustatytiems parametrams, bet ir juos pranoko, pagaliau teismas, kaip ir atsakovas, nenurodė konkretaus VTĮ straipsnio, jo dalies ir punkto, kurį apeliantai pažeidė, nors tokią prievolę turėjo ir atsakovas, ir teismas.

29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.30. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliantų teiginiu, jog nupirkti matuokliai visiškai atitiko techninėse sąlygose

nurodytus reikalavimus. Pažymi, kad matuoklio techninę charakteristiką rengia pirkimo iniciatorius, kuris nurodo konkrečias būtinas prekes ir jų savybes, kurios privalomos tinkamam jos naudojimui. Matuoklių techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktuose nurodomos konkrečios veikimo ribos, kurias perkama prekė turi atitikti. Techninės charakteristikos 6 punkte nurodyta, kad „matuoklis turi būti tinkamas naudoti aplinkoje nuo – 30 iki + 50°C“. Techninėje charakteristikoje nebuvo numatyta galimybė tiekėjams pateikti prekių pasiūlymą su kitokiomis nei reikalaujama savybėmis. Pasiūlyme nurodyto prietaiso veikimo savybės privalo būti pagrindžiamos kartu su pasiūlymų pateiktuose dokumentuose esančia informacija. Šiuo atveju komisija privalo įvertinti pateikto pasiūlymo atitikimą keliamiems reikalavimams. Komisijai nesuteikta teisė išplėsti ar susiaurinti pirkimo iniciatoriaus nustatytų konkrečių ribų. Komisija, vadovaujantis VPĮ nuostatomis, turi teisę pripažinti laimėjusiu tik tokį pasiūlymą, kuris visiškai atitinka techninės charakteristikos reikalavimams. Nesant šių sąlygų pasiūlymas privalo būti atmestas (VPĮ 39 str. 2 d. 2 p. „Perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu pasiūlymas neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytą reikalavimų“). Komisijai pateiktame Registro išraše nurodoma, kad PM1703MO tipo matuokliai, taip pat ir PM1703MO-1 modifikacija, tinkami naudoti nuo –20 °C iki + 50 °C. Oficialios valstybinės institucijos duomenys neįrodo tiekėjo deklaruojamų duomenų, todėl Komisijos nariams nebuvo jokio pagrindo teigti, kad siūlomos prekės visiškai atitiko techninėje charakteristikoje nurodytas sąlygas.

31. Atsakovas pažymi, kad byloje esanti informacija, pateikta tarnybinio patikrinimo metu Komisijos narių pateiktuose paaiškinimuose, įrodo jog matuoklių atitikimo keliamiems reikalavimams Komisijos nariai taip ir neišsiaiškino. Atsakovas nurodo Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtą bylą, kurioje tiekėjas ginčijo perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo komisijos sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą kaip neatitinkantį konkurso sąlygų. Konkurso sąlygose kaip viena iš

pagrindinių perkamų automobilių stovėjimo mokėjimo aparatų charakteristikų buvo nurodytas darbo temperatūros diapazonas nuo -25°C iki +50°C (su akumuliatoriniu maitinimu, akumuliatoriniu ir saulės baterijos maitinimu). Pateikdamas pasiūlymą tiekėjas nurodė, jog jo siūlomas automatas gali dirbti konkurso sąlygose esant nurodytai temperatūrai, tačiau byloje esantys įrodymai to nepatvirtino. Tiekėjo pateikta automatų gamintojo charakteristika nurodė bendrą (nuo -25 °C iki +50 °C) ir rekomenduotiną (-15°C) automatų darbo režimo temperatūrą, tuo tarpu pateiktas Valstybinės metrologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos matavimo priemonės tipo tvirtinimo pažymėjimas patvirtino, kad siūlomo automato darbo temperatūros režimas yra nuo -20 °C iki +55 °C.  Be to, atlikus bandomuosius aparatų tikrinimus, tiekėjo siūlomas automatas nustojo veikti esant -19°C. Remdamasis šiais įrodymais, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, jog tiekėjo pateikto pasiūlymo techniniai reikalavimai neatitiko perkančiosios organizacijos konkurso sąlygų techninėje specifikacijoje nustatytų reikalavimų perkamam objektui, todėl pasiūlymas buvo atmestas pagrįstai (2007 m. liepos 12 d. byla Nr. 2A-219/2007). Atsakovo nuomone, būtent tokių veiksmų privalėjo imtis Komisija siekiant įsigyti tinkamas prekes, tačiau to nedarė.

32. Atsakovas nesutinka su apeliantų teigimu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendime nurodoma, kad Komisijos nariai aplaidžiai vykdė savo funkcijas. Buvo patvirtinta, kad jiems pagrįstai skirtos tarnybinės nuobaudos. Komisijos narių veiksmai buvo vertinami tarnybine prasme, todėl pirkime dalyvavusiai įmonei negali sukelti jokių teisių ir pareigų.

33. Atsakovas pabrėžia, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo griežtai laikomasi šiai procedūrai teisės aktų keliamų reikalavimų. Išsamiai surinkti ir įvertinti duomenys, apklausti asmenys. Tarnybinės nuobaudos Komisijos nariams buvo paskirtos įvertinus visas pažeidimo aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgiant į padaryto tarnybinio nusižengimo sunkumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. TE-344, kuriuo apeliantams buvo skirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

36. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2013  m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-507/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).

38. Pareiškėjams tarnybinės nuobaudos (pastabos) skirtos už Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3

straipsnio 2 dalyje ir Pirkimų komisijos darbo reglamento 10.2 punkte esančių reikalavimų nevykdymą. Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad Pirkimų komisijos darbo reglamento 10.2 punkte įtvirtinta, kad komisija, privalo „vykdydama užduotis, laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų“ (b. l. 10). Apibendrinant konstatuotina, kad visi komisijos nariai, organizuodami prekių, paslaugų, darbų įsigijimą, turi laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų.

39. Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad perkančioji organizacija gali prašyti, kad dalyviai paaiškintų savo pasiūlymus, tačiau ji negali prašyti, siūlyti arba leisti pakeisti pasiūlymo, pateikto atviro ar riboto konkurso metu, ar galutinio pasiūlymo, pateikto konkurencinio dialogo metu, esmės – pakeisti kainą arba padaryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų atitinkantis pirkimo dokumentų reikalavimus. Todėl apeliantų argumentas, kad papildomų klausimų kėlimas tiekėjui galėtų būti laikomas diskriminavimo principo, įtvirtinto VPĮ 6 straipsnyje, pažeidimu, atmestinas.

40. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Novatex“ pasiūlymas dėl matuoklių įsigijimo ir pateikta informacija turėjo neatitikimų, t. y. pateikti duomenys buvo prieštaringi (matuoklio techninės charakteristikos ir Registro duomenys). Komisijai pateiktame Registro išraše nurodoma, kad PM1703MO tipo matuokliai, taip pat ir PM1703MO-1 modifikacija, tinkami naudoti nuo –20 °C iki + 50 °C. Tuo tarpu, Konkurso sąlygose, kaip minėta, Techninės charakteristikos (Dozės galios matuoklio techniniai, estetiniai, funkciniai bei kokybės reikalavimai) 6 punkte nurodyta, kad „matuoklis turi būti tinkamas naudoti aplinkoje nuo – 30 iki + 50°C“ (b. l. 48). Todėl atmestinas apeliantų teiginys, kad pirkimo sąlygose buvo keliamas tik reikalavimas, kad siūlomas matuoklis būtų įrašytas į Registrą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pateikdamas pasiūlymą tiekėjas nurodė, jog jo siūlomas matuoklis gali dirbti konkurso sąlygose esant nurodytai temperatūrai (- 30 iki + 50°C), tačiau byloje esantys įrodymai to nepatvirtino. Šis neatitikimas, Komisijos nariams – pareiškėjams, vykdant rezerve saugomų dozės galios matuoklių viešąjį pirkimą, nebuvo pašalintas.

41. Pirkimo metu nebuvo įsitikinta, kad UAB „Novatex“ pasiūlyme nurodytos matuoklio techninės savybės atitinka temperatūrinio veikimo reikalavimą, kuris laikytinas esminiu reikalavimu perkant minėtus matuoklius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad toks pareiškėjų elgesys įrodo aplaidų jiems pavestų funkcijų vykdymo faktą ir kartu pažeidimo padarymo faktą.

42. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai buvo komisijos nariai, vykdę matuoklių viešąjį pirkimą, padarė nusižengimą, nustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (neatsargumo kaltės forma (nerūpestingumas)) (b. l. 17). Atsakomybę švelninančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta (b. l. 18). Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad kilo žala valstybės biudžetui, nepaneigia padaryto nusižengimo. Asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimas (teisinės pasekmės) šiuo atveju yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio,  t. y. materialiosios žalos atsiradimas nėra būtinas. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-219-415/2019).

43. Apeliantai teigia, jog teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad R. P. ir A. J. K., būdami pirkimų komisijos nariais, 2017 m. gegužės 16 d. vykusio posėdžio metu priimdami sprendimą, kad UAB „Novatex“ pateiktas pasiūlymas įsigyti matuoklius atitinka techninėje charakteristikoje esančius reikalavimus, nors pasiūlymas neatitiko techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktų ir nesiimdami jokių priemonių išsiaiškinti dėl kokių priežasčių tiekėjo pateiktame pasiūlyme nurodyta matuoklių veikimo temperatūra (nuo – 30 iki + 50 laipsnių C) skiriasi nuo Lietuvos matavimo priemonių valstybės registro išraše nurodomų duomenų (nuo -20 iki + 50 laipsnių C), pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje esantį reikalavimą ir Pirkimų komisijos darbo reglamento 10.2 punkte esantį reikalavimą, Departamento Administracinės valdybos Viešųjų pirkimų skyriaus nuostatų 7.3 punkte numatytą skyriaus uždavinį ir 11.2 punkto reikalavimą. Vertinant šiuos apeliantų teiginius, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad R.  P. ir A. J. K. pažeidė Administracinės valdybos Viešųjų pirkimų skyriaus nuostatų 7.3 punkte numatytą skyriaus uždavinį ir 11.2 punkto reikalavimą. Todėl minėtas apeliantų argumentas tiek, kiek jame numatyta, kad R.  P. ir A. J. K. pažeidė Administracinės valdybos Viešųjų pirkimų skyriaus nuostatų 7.3 punkte numatytą skyriaus uždavinį ir 11.2 punkto reikalavimą, yra neteisingas. Kartu atmestinas ir apeliantų teiginys, jog dėl to, kad Administracinės valdybos Viešųjų pirkimų skyriaus nuostatai ir pareigybių aprašymai teismui pateikti nebuvo, buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis, nes šie apeliantų nurodyti dokumentai byloje jiems nėra aktualūs.

44. Kitaip vertintinas minėtas apeliantų argumentas tiek, kiek teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad R.  P. ir A. J. K., būdami pirkimų komisijos nariais, 2017 m. gegužės 16 d. vykusio posėdžio metu priimdami sprendimą, kad UAB „Novatex“ pateiktas pasiūlymas įsigyti matuoklius atitinka techninėje charakteristikoje esančius reikalavimus, nors pasiūlymas neatitiko techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Techninės charakteristikos (Dozės galios matuoklio techniniai, estetiniai, funkciniai bei kokybės reikalavimai) 4 punkte nustatytos matuoklio techninės charakteristikos: 4.1. rentgeno ir gama spinduliuotės energijų matavimo diapazonas turi būti nuo 35 KeV iki 3 MeV; 4.2. detektoriaus lygiavertės dozės galios matavimo diapazonas turi būti nuo 0,1 µSv/h iki 10 Sv/h; 4.3. detektoriaus lygiavertės dozės matavimo diapazonas turi būti nuo 0,1 µSv iki 10 Sv (b. l. 48). Iš 2017 m. lapkričio 15 d. tarnybinio pranešimo dėl pavedimo vykdymo matyti, kad buvo nustatyta, jog įsigytų gama ir rentgeno spinduliuotės individualių dozimetrų (matuoklių) rentgeno ir gama energijų matavimo diapazonas, taip pat lygiavertės dozės galios matavimo ir lygiavertės dozės matavimo diapazonai yra platesni nei techninėje charakteristikoje (b.  l. 93–95). Atsižvelgiant į tai, atsakovo padaryta išvada, kad R. P. ir A. J. K., būdami pirkimų komisijos nariais, 2017 m. gegužės 16 d. vykusio posėdžio metu priėmė sprendimą, kad UAB „Novatex“ pateiktas pasiūlymas įsigyti matuoklius atitinka techninėje charakteristikoje esančius reikalavimus, nors pasiūlymas neatitiko techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktų, iš tarnybinio patikrinimo išvados šalintina. Kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas padaryto nusižengimo nesiejo su pasiūlymo neatitikimu techninės charakteristikos 4.1, 4.2, 4.3 punktams, o šiuo aspektu tik nurodė atsakovo poziciją, kuri išdėstyta tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 19).

45. Apeliantų teiginys, kad sprendžiant pareiškėjų ir atsakovo ginčą teismas sukūrė teises ir pareigas matuoklių tiekėjui UAB „Novatex“, kuris šioje byloje jokiu statusu nedalyvavo ir apie šią bylą niekaip nebuvo informuotas, atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas vertino Komisijos narių veiksmus jiems vykdant viešąjį pirkimą, jiems skirta nuobauda pirkime dalyvavusiai įmonei jokių teisių ir pareigų nesukelia.

46. Apeliantų teiginys, kad teismas nieko nepasisakė, kaip konkrečiu atveju turėjo elgtis apeliantai,  t. y. ar jie privalėjo pašalinti Registro netikslumus, o jei turėjo – tai kokiu pagrindu, nėra teisingas, nes teismas nurodęs, kad VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pirkimų tikslas yra vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nurodo, kad pirkimą atlikusi komisija privalėjo įsitikinti pateiktų dokumentų teisingumu, objektyviai įvertinti juose pateiktus duomenis ir tik tada priimti sprendimą. Teismas taip pat nurodė, kad Pirkimų komisijai buvo pateiktas matuoklio pavyzdys, taip leidžiant tinkamai susipažinti su jo galimybėmis bei esant reikalui, kai yra duomenų neatitikimai, reikalauti iš tiekėjo papildomos su matuokliais susijusios medžiagos ar kreiptis į kompetentingas institucijas, pateikiant turimą matuoklio pavyzdį įvertinimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, aiškiai nurodė du pasirinkimo variantus siekiant pašalinti dokumentų prieštaravimą ir vieno iš jų neatitikimą pateiktam pasiūlymui. Pareiškėjai galėjo pasirinkti, ar reikalauti iš tiekėjo papildomos su matuokliais susijusios medžiagos ar kreiptis į kompetentingas institucijas.

47. Sutiktina su apeliantų teiginiu, kad teismas, kaip ir atsakovas, nenurodė konkretaus VTĮ straipsnio, jo dalies ir punkto, kurį apeliantai pažeidė ir toks atsakovo sprendimas (tarnybinio patikrinimo išvada ir įsakymas) stokoja tam tikro aiškumo. Tačiau vien tai, kad atsakovas nenurodė konkretaus Valstybės tarnybos įstatymo straipsnio, kurį pareiškėjai pažeidė, jam aiškiai nurodžius, apibūdinus nusižengimo turinį (b. l. 19), teisės normas, kurias pareiškėjai pažeidė (Viešųjų pirkimų įstatymo ir reglamento punktą), kai pareiškėjai jų padaryto pažeidimo (nusižengimo) esmę aiškiai suprato (tai, be kita ko, matyti ir iš jų paaiškinimų), teisę ginti savo teises įgyvendino teisme, negali būti pagrindas panaikinti paskirtas nuobaudas – pastabas.

48. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjų padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tarnybinės nuobaudos – pastabos, paskirtos pareiškėjams yra proporcingos nuobaudos ir teisingos pagal padarytą nusižengimo sunkumą.

50. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2019 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3503-1062/2019 ir kt.).

51. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. J. K. ir R. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07290 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-3695-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03636-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos

departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. K. (D. (byloje nurodomas vardas ir D.) K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1)(000861) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Departamentą, prašydamas pakeisti turimą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. spalio 10 d., dėl to, kad ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo manymu, Sprendimas neišduoti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvoje yra priimtas nenustačius ir objektyviai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų interpretavus klaidingai, neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas, neatitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų.

3. Pareiškėjas teigė, kad prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi jis nurodė, jog ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbiami) (toliau – ir Bendrovė), yra šios įmonės generalinis direktorius, o Departamentas Sprendimo teiginio, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas neįsigilino į pareiškėjo pateiktą Bendrovės verslo plano turinį, tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų paslaugų teikimo sutarčių bei banko sąskaitos išrašo apie Bendrovės pajamas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 23 d. Šiais dokumentais pareiškėjas įrodinėjo, kad Bendrovė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas neanalizavo Bendrovės pajamų, gautų iš vykdomos veiklos, ir teigė, jog Bendrovė nuolat gauna pajamas, t. y. realiai vykdo verslo plane nurodytą teisėtą veiklą.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovu dėl nustatytos aplinkybės, kad nurodytu Bendrovės buveinės adresu nėra jokios iškabos, teigė, kad Bendrovės buveinė yra subnuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbiami), Vilniuje. Bendrovė naudojasi šoniniu technologinio parko (duomenys neskelbiami) įėjimu, prie kurio yra trys vienodo dizaino iškabos su įmonių pavadinimais, tarp jų ir – UAB (duomenys neskelbiami). Antra šios įmonės iškaba yra pastato viduje (koridoriuje). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas per patikrinimą nesurinko visų duomenų apie Bendrovės darbuotojus, neapklausė Bendrovės generalinio direktoriaus bei teisininke dirbančios J. B.

5. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas pažeidžia jo (pareiškėjo) teisėtus lūkesčius, kad jam bus leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti verslo plane nurodytą teisėtą veiklą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą, nes pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, pateikti paaiškinimus, susipažinti su patikrinimo medžiaga.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai (sutartys) nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl

leidimo laikinai gyventi išdavimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius vykdė veiklą, nes vien sutarčių pateikimas negali įrodyti įmonės vykdomos veiklos. To nepatvirtina ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko parengtas Bendrovės sąskaitos išrašas. Atsakovo teigimu, turėjo būti pateikta įrodymų apie paslaugų suteikimą. Vienintelės Lietuvos Respublikoje įregistruotos bendrovės, kurios Bendrovei pervedė pinigus, pagal pateiktą banko sąskaitos išrašą yra UAB (duomenys neskelbiami) ir UAB (duomenys neskelbiami), kurios yra įsikūrusios tame pačiame pastate, kaip ir Bendrovė. Įvertinęs pateiktas paslaugų teikimo sutartis bei Bendrovės sąskaitos išrašą, Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik siaura apimtimi, o prioritetas teikiamas užsienio valstybėse esantiems verslo partneriams ir klientams. Pareiškėjas, nors ir nurodė, kad gavo nemažai pajamų iš Lietuvoje įregistruotų įmonių, tačiau be banko sąskaitos išrašo, nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų (sutarčių su atitinkamomis bendrovėmis, dokumentų, patvirtinančių paslaugų suteikimą).

8. Atsakovo teigimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje vykdant Bendrovės veiklą nėra būtinas, užsienietis tik siekia atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis. Departamentas pabrėžė, jog Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, taip pat tuo pagrindu, kad pareiškėjo Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius. J. B. Bendrovėje buvo įdarbinta praėjus mėnesiui po pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo, o apklaustas M. S. nurodė, kad jo darbo laikas Bendrovėje nėra fiksuotas, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad jis dirba dar dvejose darbovietėse.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjo D. K. skundą, t. y. panaikino Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bendra tvarka dėl to, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB (duomenys neskelbiami) dalyvis, direktorius ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus ir įvertinęs surinktą medžiagą bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendime buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, t. y. pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

11. Įvertinęs Sprendimo turinį ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo, protingumo principais, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų.

12. Teismo vertinimu, neaišku, kodėl atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą, kai Lietuvos Respublikoje pareiškėjas teisėtai gyvena jau nuo 2014 metų pagal Departamento išduotus (pakeistus) leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Bendrovės verslo planas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. patvirtina pareiškėjo įsteigtos bei nuo 2014 metų realiai ir teisėtai veikiančios Bendrovės veiklos tęstinumą, be to, atsakovas Sprendime neanalizavo pareiškėjo pateikto verslo plano turinio, neatskleidė Bendrovės veiklos esmės. Sprendime atsakovas tik išvardijo pareiškėjo pateiktas paslaugų sutartis ir konstatavo, kad sutarčių sudarymas nepatvirtina Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius, tačiau šių sutarčių neanalizavo iš esmės. Be to, atsakovas tik atkartojo duomenis iš Bendrovės banko sąskaitos išrašo, tačiau šių duomenų iš esmės neanalizavo ir neapibendrino,  t. y. nepadarė konkrečios išvados. Įvertinęs byloje pateiktas įmonių iškabų nuotraukas teismas konstatavo, jog atsakovo padaryta išvada dėl Bendrovės iškabos yra nepagrįsta. Atsakovas iš esmės nepagrindė savo teiginio, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat neaišku, kodėl pareiškėjas piktnaudžiavo procedūromis siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Teismo vertinimu, nustatyti skundžiamo Sprendimo trūkumai yra esminiai.

13. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Sprendimo faktinio pagrindimo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis VAĮ 8 straipsnio pažeidimas ir kaip savarankiškas pagrindas suponuoja jo panaikinimą. Teismas sprendė, kad

atsakovas įpareigotinas priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (žr. 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016), teismas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas gali priimti bet kokį sprendimą, tačiau jame turi būti aiškiai nurodytas tokio sprendimo priėmimo ne tik teisinis, bet ir faktinis pagrindas (adekvatūs, aiškūs ir pakankami motyvai).

III.

14. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. K. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Aplinkybės, kad Bendrovė buvo įregistruota Lietuvos Respublikoje nuo 2014 metų, o pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, savaime nepatvirtina teiginių, kad pareiškėjas šiuo metu ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pareiškėjui niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

14.2. Viena iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu, yra įmonės veiklos vykdymas būtent Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavęs, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas vykdant bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Tokia išvada buvo padaryta ne tik įvertinus pareiškėjo pateiktas sutartis, banko sąskaitos išrašą, kitus dokumentus, bet ir verslo plane nurodytą informaciją apie Bendrovės veiklos sritį ir galimybes vykdyti veiklą šioje srityje. Vertindamas Bendrovės galimybes teikti verslo plane nurodytas paslaugas, t. y. vykdyti veiklą nurodytoje srityje, Departamentas įvertino duomenis apie Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo funkcijas, patikrinimo metu buvo apklaustas vienas iš Bendrovės darbuotojų. Atsakovo išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą, pagrindžia byloje esančios sutartys ir banko sąskaitos išrašas, pagal kuriuos paslaugos teikiamos tik dvejoms Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms, kurios yra įsikūrusios tuo pačiu adresu kaip ir Bendrovė, Bendrovė neturi išteklių teikti paslaugas verslo plane nurodytose srityse, kadangi joje nėra įdarbintas nei vienas programuotojas, išskyrus pareiškėją (direktorių), kuris galbūt atlieka su programavimo veikla susijusius darbus. Visos išvados Sprendime buvo suformuluotos aiškiai ir nedviprasmiškai, paremtos byloje esančiais dokumentais, patikrinimo metu surinkta informacija.

14.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4774-756/2017 yra konstatuota, kad būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie įmonės realios ūkinės veiklos vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4617-624/2017 konstatavo, kad vien sutarčių pateikimas negali įrodyti įmonės vykdomos veiklos. Pareiškėjo buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017).

14.4. Pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimas yra pateiktas Sprendimo 4 lape, motyvai išdėstyti pakankamai aiškiai. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, nors tai prieštarauja Sprendimo turiniui. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio Sprendimo išvadų ir byloje esančių dokumentų įvertinimo.

14.5. Migracijos departamentas išvados, kad patikrinimo metu nebuvo rasta Bendrovės iškaba, Sprendime nebuvo padaręs. Duomenis, kad patikrinimo metu nebuvo rasta Bendrovės iškaba, atsakovui nurodė Bendrovės patikrinimą atlikusios Migracijos valdybos pareigūnai. Išvada dėl Bendrovės iškabos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi jokios įtakos, kadangi ji nebuvo vertinama.

14.6. Teismas nepasisakė dėl savarankiško atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Bendrovėje nėra įdarbintų asmenų, kurie sugebėtų užsiimti Bendrovės deklaruojama informacinių technologijų veikla. Bendrovės buhalteris nurodė, kad jis dirba nuotoliniu būdu, darbo vieta šiuo atveju laikytina jo namai ir darbo laikas nėra fiksuotas, jis yra įdarbintas ne tik Bendrovėje, bet ir dar dvejose darbovietėse. Atsižvelgiant į tai, kad, Bendrovės buhalterio teigimu, jis viso darbo laiko nedirba, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje

gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius.

14.7. Sprendime yra konkrečiai nurodyta, kokius kriterijus, leidžiančius manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nustatė Migracijos departamentas, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad Sprendime nėra pateikta motyvų dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės, yra nepagrįsti.

15. Pareiškėjas D. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, akcentuojant, kad:

15.1. Atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. dėl proceso teisės normų pažeidimo, tačiau nenurodo jokios konkrečios proceso normos, kurią pažeidė pirmosios instancijos teismas.

15.2. Atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigė teismo sprendimo motyvų dėl Sprendimo neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams ir dėl jų nepasisakė.

15.3. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos. Atsakovas nenustatė, kad Bendrovė nevykdo veiklos ar kad ji yra fiktyvi. Dokumentų išvardijimas, individualiame administraciniame akte nepateikiant jų analizės, pagrindžiančios išvadas, teismui buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Sprendimas nemotyvuotas.

15.4. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde (6.2 punktas) ir rašytiniuose paaiškinimuose (5.5 ir 7.5 punktai) apibūdino Bendrovės ūkinės komercinės veiklos specifiką, paaiškindamas, kaip keitėsi Bendrovės veiklos kryptys. Programinės įrangos – analitinės (duomenys neskelbiami) platformos sukūrimas buvo Bendrovės veiklos pradžios etapas, šiuo metu Bendrovė per šią platformą teikia klientams analitines ir konsultacines paslaugas. Atsakovo argumentai, kad Bendrovė neturi išteklių teikti paslaugas verslo plane nurodytose srityse, kadangi joje nėra įdarbintas nė vienas programuotojas, patvirtina, kad Departamentas neįsigilino į verslo planą. Tai, kad Bendrovei šiuo metu reikalingas programuotojas, yra niekuo nepagrįsta atsakovo nuomonė.

15.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie visų pareiškėjo pateiktų duomenų įvertinimą – atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie Bendrovės realiai vykdomą veiklą (jos tęstinumą) už pusantrų metų laikotarpį.

15.6. Įstatyme nėra reikalavimo, kad Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, kurios dalyvis ar vadovas turi leidimą laikinai gyventi, teiktų paslaugas tik Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms. Aplinkybė, jog Bendrovė teikia paslaugas ir užsienyje įregistruotoms įmonėms, nepažeidžia teisės aktų ir yra įprasta pasaulyje verslo vystymo praktika. Bendrovė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius moka nuo visų gautų vykdomos veiklos pajamų.

15.7. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo motyvų, kad Departamentas nepagrindė savo teiginio, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas neatliko jokio individualaus vertinimo (pareiškėjui net nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(000861), kuriuo atsisakyta pareiškėjui Ukrainos piliečiui D. K. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, nustatęs, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, jog neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, t. y. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

18. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir atlikus Bendrovės patikrinimą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, akcentuoja aplinkybes, dėl kurių atsakovas Sprendime padarė nepagrįstas išvadas dėl Bendrovės veiklos ir pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslų.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus apeliacinės instancijos teismui, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta, jog Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo Departamentui pateiktą 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (nebuvo nagrinėjamas prašymas pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

20. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

22. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

23. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

24. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

25. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kt. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovas Sprendimą grindė šiomis teisės normomis.

26. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus (Bendrovės verslo planą, 2017 m. gruodžio 21 d. su JAV registruota įmone sudarytos konsultavimo paslaugų sutarties kopiją, 2018 m. birželio 9 d. su Kipre registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2018 m. balandžio 3 d. su Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2018 m. birželio 18 d. su Kipre registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2017 m. vasario 1 d. su UAB „IMI. VC Advisors“ sudarytos patalpų subnuomos sutarties kopiją, AB SEB banko Bendrovės sąskaitos išrašą, Migracijos valdybos atlikto tyrimo medžiagą, duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, jų atliekamas funkcijas, jų darbo laiką), nustatė, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik

minimaliai, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvoje nėra būtinas, o pareiškėjas siekia tik atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis; pareiškėjas siekia ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio (pareiškėjo) nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas Sprendimą grindė ir tuo, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai neatlieka Bendrovės verslo plane nustatytos veiklos (programavimo).

27. Pažymėtina, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog vienas darbuotojas viso darbo laiko nedirba, nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

28. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, išdėstė konkrečius argumentus, dėl kurių nesutinka su atsakovo atliktu pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimu, nurodė įrodymus ir aplinkybes, kurios, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl laikino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai vertino duomenis apie buhalteriu įdarbintą M. S. (M. S.), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas su skundu pateikė ir papildomus įrodymus.

29. Įvertinus atsakovo Sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas, pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, dėl kurių nesutinkama su atsakovo atliktu pareiškėjo dokumentų vertinimu, konstatuotina, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tuo aspektu, ar atsakovas teisingai vertino pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus ir Migracijos valdybos atlikto patikrinimo medžiagą, ar pagrįstai nustatė, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nurodyti pagrindai, dėl kurių atsisakyta tenkinti prašymą.

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, netyrė ir nevertino įrodymų, kuriais Sprendimą grindė atsakovas, pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir nenagrinėjo atsakovo Sprendime padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, o apsiribojo tik tuo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes atsakovas Sprendime aiškiai ir konkrečiai nurodė, dėl kokių nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių netenkino pareiškėjo prašymo, t. y. įvertino Bendrovės veiklą, kurią ji turi vykdyti pagal verslo planą, vykdomą veiklą, kt.

31. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

32. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų

sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiški nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

34. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjui Sprendimo motyvai yra suprantami, taip pat žinomos išvados, dėl kurių buvo įvertinta, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, pareiškėjas taip pat konkrečiai nurodė argumentus, dėl kurių jis nesutinka su atsakovo atliktu pareiškėjo pateiktų dokumentų ir Migracijos valdybos patikrinimo medžiagos vertinimu.

35. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, t. y. nenagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo byloje nurodytų argumentų dėl Sprendime padarytų išvadų teisėtumo, nesprendė, ar Sprendime padarytos išvados yra pagrįstos ir teisėtos atsižvelgiant į bylos šalių pateiktus įrodymus, t. y. byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes byla nėra išnagrinėta iš esmės, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07303 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-5-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00962-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. ir atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Molėtų rajono savivaldybei, atstovaujamai Molėtų rajono savivaldybės administracijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), ir Molėtų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 72 358,59 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėja skundą grindė šiomis aplinkybėmis:

1.1. Pareiškėja nuosavybės teise valdė žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskalbiami), kadastrinis Nr. (duomenys neskalbiami), esantį Molėtų r. sav., (duomenys neskalbiami)) (toliau – ir Žemės sklypas), todėl nusprendė jame statyti gyvenamąjį namą. Gyvenamajam namui statyti Molėtų rajono savivaldybės administracija patvirtino ir išdavė planavimo sąlygas nacionalinio, regioninio, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono skyrius išdavė planavimo sąlygų sąvadą, kurį patvirtino Administracija. Administracijos direktorius 2009 m. vasario 5 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. leidimą statyti.

1.2. Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo nuspręsta panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15, Administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56, Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 įpareigojo pareiškėją

per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos, Administracijos ir buvusio Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Šis teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas – pastatas nugriautas, statybvietė sutvarkyta. Būtent neteisėtais pripažintais Administracijos ir Utenos RAAD sprendimais ir veiksmais buvo sudarytos prielaidos nugriauto gyvenamojo namo statybai, todėl Savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, turi atlyginti pareiškėjai jos patirtas išlaidas, atliekant gyvenamojo namo statybos ir griovimo darbus, bei neturtinę žalą, kurią pareiškėja patyrė per ilgą laiką (daugiau nei 7 metus) bylinėjantis ir griaunant gyvenamąjį namą.

1.3. Administracija ir Utenos apskrities viršininko administracija atliko šiuos neteisėtus veiksmus: Administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.

1.4. Pareiškėja patyrė nuostolių už 72 358,59 Eur, nuostolių sumą sudaro: 66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus, 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą, 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus, atėmus 8 043,47 Eur už susigrąžintas statybines medžiagas. Pareiškėja, būdama garbingo amžiaus, statėsi gyvenamąjį namą, siekdama jame gyventi, tačiau tokios galimybės neteko, prarado daug laiko, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir dėl vykusių teisminių procesų, kurie prasidėjo nuo 2010 metų, todėl už patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus jai priteistina 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti.3. NŽT paaiškino, kad pareiškėjos skundo reikalavimai NŽT turi būti netenkinti, nes nėra nustatyta NŽT kaltė ar

neteisėti veiksmai, nes Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje aiškiai nurodyta, kad Administracijos, Utenos RAAD ir pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai nulėmė neteisėtas statybas. NŽT, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, neperėmė statybos priežiūros funkcijų, nes jos buvo perduotos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau – ir Inspekcija), todėl reikalavimas NŽT atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareikštas nepagrįstai. Nustatant pareiškėjai atlygintinos žalos dydį būtina atsižvelgti į faktą, jog 2009 m. birželio 1 d. buvo užfiksuotas savavališkas miško kirtimas, o iškirstoje vietoje ir buvo neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas, todėl pagrįsta teigti, jog pati pareiškėja yra prisidėjusi prie nuostolių atsiradimo, nes dėl minėto savavališko miško iškirtimo buvo galbūt suklaidintos ir pačios institucijos, išdavusios statybos leidimą. NŽT nuomone, pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti po 2010 m. vasario 26 d. statybos sustabdymo akto patirtas 11 767,52 Eur statybos išlaidas, kadangi jos kilo dėl jos pačios kaltės. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą.

4. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė netenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

5. Savivaldybė nurodė, kad tuometinis Utenos RAAD privalėjo užtikrinti, jog nebūtų vykdomos statinio statybos miško žemėje, tačiau šios pareigos neatliko. Būtent Utenos RAAD veiksmai lėmė pareiškėjos patirtą žalą, t. y. jei Utenos RAAD nebūtų suderinęs 2008 m. gruodžio 16 d. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, 2009 m. gegužės 21 d. statinio techninio projekto, tai Administracija nebūtų išdavusi pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento ir ji nebūtų pradėjusi statyti gyvenamojo namo. Administracijos teigimu, Utenos RAAD turėjo galimybę sumažinti pareiškėjos patirtas išlaidas, jei būtų tinkamai ištyręs 2009 m. rugpjūčio 5 d. pateiktą Birutės Z. R. skundą. Pareiškėja pagrindė tik 3 127,78 Eur patirtų išlaidų, todėl nepagrįstai teigia, kad patyrė 13 235,27 Eur išlaidų už gyvenamojo namo griovimą. Administracijos nuomone, egzistuoja ir pačios pareiškėjos kaltė dėl vykdytų statybų miško žemėje, todėl prašoma turtinės žalos suma turi būti mažinama 11 179,33 Eur suma už langų bei durų gamybą, kadangi pareiškėja net sustabdžius statybos darbus, juos vykdė toliau. Administracijai negali būti paskirtos pareiškėjos patirtos išlaidos po 2009 m. rugsėjo 1 d., kadangi Utenos RAAD buvo informuotas apie pažeidimą ir jis atsakingas už netinkamą skundo ištyrimą. Administracija pažymėjo, jog pareiškėja įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra pripažinta kalta dėl neteisėtai vykdytų statybų, todėl abiem šalims veikus neteisėtai, pareiškėjos reikalavimas Savivaldybei turi būti atmestas kaip nepagrįstas net ir nustačius būtinąsias sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Savivaldybės kaltė nagrinėjamu atveju yra minimali, jos veiksmai tik netiesiogiai lėmė pareiškėjos žalą, todėl iš jos negali būti reikalaujama visiškai atlyginti nuostolius. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą. Atsakovo nuomone, jis neturi būti laikomas solidariai atsakingu už pareiškėjos patirtą žalą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėja sudarė 2016 m. sausio 11 d. statybos rangos sutartį, pagal

kurią rangovas vykdė gyvenamojo namo griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus. Tarp pareiškėjos ir Utenos RAAD 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo sudarytas susitarimas dėl teismo sprendimo vykdymo, pagal kurį Utenos RAAD įsipareigojo

atlikti 1/3 dalį gyvenamojo namo griovimo darbų. Sutarti darbai buvo visiškai atlikti 2016 m. gruodžio 20 d. Likusius darbus pareiškėja atliko savo lėšomis iki 2017 m. vasario 20 d. Utenos RAAD nurodė, jog pritaria pareiškėjos skunde išdėstytiems argumentams dėl patirtos turtinės žalos dydžio ir Administracijos bei Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų. Dėl pareiškėjos patirtos neturtinės žalos ir prašomo priteisti jos dydžio Utenos RAAD nepasisakė, paliko spręsti teismo nuožiūra.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz.,

2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011), nurodė, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Atsižvelgdama į nurodytas nuostatas, Inspekcija siūlė įvertinti, ar nėra pagrindo dalį kaltės perkelti pačiai pareiškėjai.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, 21 696,34 Eur turtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

11. Iš skundo turinio ir teismo posėdyje pateiktų proceso šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, vykdant pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskalbiami)), esančio Žemės sklype (toliau ir – Gyvenamasis namas), statybas, ir atsakovų neteisėtų veiksmų, šalinant neteisėtos statybos padarinius.

12. Dėl turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, atlyginimo teismas nustatė:12.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 57 straipsnio 2

dalimi, nagrinėjamoje administracinėje byloje prejudicinę reikšmę turi Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2- 4-732/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 nutarė Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėja įpareigota savo lėšomis nugriauti namą, pakeisti įpareigojant pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos bei Utenos RAAD lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybes teise priklausantį Gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę.

12.2. Įstatymų leidėjas, priėmęs 2009 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12, 14, 15, 16, 22, 23, 231, 25, 27, 28, 32, 33, 34, 35, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 45 straipsniu įstatymą Nr. XI-501 (įsigaliojusį nuo 2010 m. sausio 1 d.), apskričių viršininkų administracijų padalinių vykdomą statybos valstybinės priežiūros funkciją perdavė Inspekcijai. Prejudicinę reikšmę turinčiuose teismų sprendimuose nėra nustatyti NŽT neteisėti veiksmai. Be to, nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėja neįrodinėjo NŽT neteisėtų veiksmų. Dėl to pareiškėjos skundo dalis, kuria suformuotas reikalavimas atlyginti turtinę žalą, patirtą vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, iš NŽT, yra neteisėta ir nepagrįsta.

12.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje konstatavo, jog atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia pareiškėjos pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl Žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties,  t. y. kreiptis į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoją, Miškų valstybės tarnybą ir kt., juolab turėdama duomenų, kad Žemės sklype esančio miško inventorizacija atlikta prieš daug laiko ir faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi. Nustatyta, jog dėl neteisėtų Gyvenamojo namo statybų, be kitų asmenų, susijusių su statybomis, yra kalta ir pati pareiškėja, Administracijos teiginys, jog vertinant turtinės žalos, patirtos dėl neteisėtos gyvenamojo namo statybos, atlyginimo reikia atsižvelgti ir į pareiškėjos kaltus veiksmus, yra pagrįstas.

13. Teismas šioje byloje taikė dalinę atsakomybę, t. y. pareiškėjai priteisė turtinę žalą, patirtą vykdant neteisėtas gyvenamojo namo statybas, atsižvelgdamas į jau minėtus bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, kur konstatuoti dviejų atsakovų institucijų ir pareiškėjos neteisėti veiksmai, padalijo iš 3. Kadangi skunde pareiškėja suformulavo

reikalavimą tik Savivaldybei, o NŽT neteisėti ar kalti veiksmai byloje nenustatyti, teismas nusprendė pareiškėjai priteisti dėl Savivaldybės veiksmų kilusią turtinę žalą.

14. Atsižvelgdamas į pareiškėjos reikalavimą priteisti iš atsakovų 59 123,32 Eur turtinės žalos atlyginimą, teismas įvertino žalos pagrįstumą. Teismas nustatė, jog rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja už pamatų įrengimo darbus sumokėjo 7 675,05 Eur (1 158,48+1 158,48+1 158,48+4 199,61), už statybos rangos darbus sumokėjo 34 483,80 Eur (9 193,74 + 11 789,68 + 6 632,30 + 5 213,16 + 1 654,92), už gyvenamojo namo techninį projektą sumokėjo 723,76 Eur, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Melinga“ sumokėjo 507,76 Eur, už langus sumokėjo 11 179,33 Eur (7 240,50 + 3 397,24 + 541,59). Teismas nurodė, kad iš viso rašytiniais bylos duomenis įrodyta, jog pareiškėja gyvenamojo namo statybai išleido 54 569,70 Eur. Teismas atsižvelgė į pareiškėjos pateiktus duomenis, kad atlikus griovimo darbus liko statybos produktų, kurių vertė 8 043,47 Eur, todėl atlygintos žalos suma proporcingai buvo mažinama.

15. Teismas atmetė atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, argumentus, kad pareiškėja, nepaisydama Inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. priimto statybos sustabdymo akto Nr. (duomenys neskalbiami), kuriuo buvo sustabdyti Gyvenamojo namo statybos darbai iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti, tęsė darbus (gyvenamojo namo langų gaminimo ir įrengimo darbus), atsakovui byloje nepateikus įrodymų, kad pareiškėja atliko darbus apie juos žinodama, t. y. kad buvo supažindinta su priimtu statybos sustabdymo aktu arba objektyviai apie jį turėjo žinoti.

16. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš Savivaldybės pareiškėjai priteistinos turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, dydis yra 15 508,74 Eur ((54 569,70 – 8 043,47) / 3).

17. Dėl turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, atlyginimo teismas nustatė, kad turtinė žala, patirta šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, gali būti atlygintina tik iš subjektų, įpareigotų pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. Administracijos ir Utenos RAAD. Byloje ginčo nėra, jog pareiškėja savo lėšomis nugriovė Gyvenamąjį namą ir sutvarkė statybvietę. Taip pat pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos RAAD, kaip ir dėl turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtas Gyvenamojo namo statybas, taip ir dėl turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos gyvenamojo namo statybos padarinius, atlyginimo pretenzijų neturi, kadangi 1/3 dalį griovimo darbų atliko Utenos RAAD. Administracija dėl griovimo darbų su pareiškėja nebendradarbiavimo ir taip nevykdė teismo įpareigojimo. Savivaldybės pozicija, jog būtent pareiškėja turėjo nugriauti Gyvenamąjį namą, prieštarauja prejudicinę galią turintiems teismų sprendimams bei pačios Administracijos teiginiams, kadangi neteisėtus veiksmus dėl Gyvenamojo namo statybų atliko ne tik pareiškėja, bet ir institucijos, teismo įpareigotos nugriauti Gyvenamąjį namą, o Administracijos pozicija dėl griovimo išlaidų pasiskirstymo po griovimo darbų laikytina teismo įpareigojimo interpretacija, kuri nėra niekuo patvirtina. Teismas pripažino, jog pareiškėjos patirtos išlaidos, vykdant gyvenamojo namo griovimo darbus, yra pareiškėjos patirta turtinė žala.

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas konstatavo, jog pareiškėjai iš Savivaldybės atlygintina ½ gyvenamojo namo griovimo darbų išlaidų, t. y. taikoma dalinė atsakomybė.

19. Teismas, remdamasis rašytiniais bylos įrodymais, nustatė, kad rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, šalindama neteisėtos statybos padarinius, išleido 12 375,19 Eur (3 127,78 + 78,41 + 169 + 9 000). Pareiškėja kreipėsi į Administraciją 2015 m. kovo 12 d. raštu „Dėl pasiūlymo pateikimo“, kuriame nurodė, kad pateikia Gyvenamojo namo nugriovimo darbų sąmatą. Administracija pareiškėjai atsakymą pateikė 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. B22-516 „Dėl pasiūlymo pateikimo“, iš kurio matyti, jog priekaištų sąmatai nepateikė. Teismas pažymėjo, kad Administracijos atstovas tik teismo posėdyje išsakė argumentus, jog statybinis laužas buvo vežtas į per toli esantį sąvartyną ir kad ne visos statybinės medžiagos ten buvo atiduotos. Teismo vertinimu, Administracijai nepateikus rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl pareiškėjos patirtų išlaidų pagrįstumo, pareiškėjos išlaidos, patirtos šalinant neteisėtos statybos padarinius, yra įrodytos ir pagrįstos.

20. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes dėl priteistinos žalos dydžio, teismas konstatavo, jog iš Savivaldybės pareiškėjai priteistinos turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, dydis yra 6 187,60 Eur.

21. Byloje konstatuota, jog pareiškėja neturtinę žalą grindžia tuo, jog ji yra garbingo amžiaus, gyvenamąjį namą statė tikėdamasi jame gyventi ir ramiai gamtoje praleisti senatvę, tačiau dėl neteisėtų atitinkamų institucijų veiksmų pareiškėja buvo priversta ilgą laiką, t. y. apie 7 metus bylinėtis teismuose, patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus.

22. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog iš esmės visus su Gyvenamojo namo statyba susijusius veiksmus atlikdavo pareiškėjos sūnus A. K., o nagrinėjamoje byloje jai atstovavo advokatas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos valia vykdyti statybą buvo netinkamai įgyvendinta. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog

pareiškėja tam tikrus teisminius procesus, susijusius su Gyvenamojo namo statyba, inicijuodavo pati. Nepaneigta ir įrodyta aplinkybė, jog yra konstatuoti ir pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai ir kaltė, susijusi su Gyvenamojo namo statyba. Pareiškėja savo argumento dėl pablogėjusios sveikatos iš esmės nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, nepateikė paaiškinimo, kaip nurodyta situacija paveikė jos sveikatą, kokius sunkumus ji patyrė. Todėl visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, proceso šalių ir dalyvių teismo posėdyje išsakytus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

23. Įvertinęs pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo, teismas jį atmetė. Teismas nurodė, kad kai išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo. Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus (ABTĮ 99 str. 4 d.).

III.

24. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

24.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atstovui NŽT atsakomybė dėl žalos atlyginimo nekyla, neįvertino, jog pareiškėja atsakovu traukė ne NŽT, o valstybę, t. y. teismas nepagrįstai sutapatino šiuos subjektus. NŽT perėmė Utenos apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos teritorijų planavimo tikrinimo funkciją, o ne valstybinės statybos priežiūros funkcijas. NŽT atsakomybė kyla ne dėl jos pažymos apie statybą be nukrypimų priėmimo, o iš neteisėtų apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su žemėtvarkos projektų derinimu (šias funkcijas perėmė NŽT). Utenos apskrities viršininko administracija derino parengtą Žemės sklypo žemėtvarkos projektą dėl ūkininko ūkio sodybos ir 2009 m. sausio 19 d. išdavė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskalbiami), kurio pagrindu buvo išduotos apskrities viršininko planavimo sąlygos ir Administracijos 2009 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. B6-29 patvirtintas žemėtvarkos projektas. Minėtas žemėtvarkos projektas Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo panaikintas.

24.2. Vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika Lietuvos valstybei teismuose bylose, susijusiose su specialiųjų žemėtvarkos projektų rengimo organizavimo funkcijomis, kurias anksčiau atliko apskrities viršininkų administracijos, atstovauja tos institucijos, kurios perėmė nurodytas funkcijas po apskrities viršininkų administracijų likvidavimo.

24.3. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 nutartyje buvo nustatyti asmenys, kurie yra atsakingi už statinio nugriovimą ir statybvietės sutvarkymą, bet ne už žalos pareiškėjai atlyginimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje nurodyta, kad pareiškėja (kasatorė), manydama, jog dėl kitų asmenų pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus veiksmų jai padaryta žalos, turi teisę reikalauti ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. nesuprantama apie kokią prejudiciją kalbama teismo sprendime.

24.4. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Savivaldybei ir valstybei dėl pareiškėjai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo gali kilti tik solidarioji atsakomybė, o ne dalinė, nes žala padaryta bendrais institucijų veiksmais, be to, neįmanoma nustatyti kiekvienos iš institucijų padarytos žalos dydžio, o tokių dalių įrodinėjimo pareigos priskyrimas pareiškėjai būtų objektyviai nepagrįstas.

24.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėja iš dalies atsakinga dėl žalos kilimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims, kitaip tariant, valstybė turi prisiimti atsakomybė už savo institucijų ar pareigūnų klaidų padarymo riziką.

24.6. Teismas neteisingai rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir neteisingai nurodė, kad pareiškėja patyrė 54 569,70 Eur turtinę žalą. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad bendra nuostolių dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų suma yra 72 358,59 Eur (66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus + 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą + 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus – 8 043,47 Eur susigrąžintų statybinių medžiagų vertė). Atitinkamai neteisingai apskaičiuotos pareiškėjos išlaidos, patirtos šalinant neteisėtos statybos padarinius (13 235,27 Eur, o ne 12 375,19 Eur).

24.7. Nepagrįstai atsisakyta atlyginti pareiškėjai neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjai statant (griaunant) gyvenamąjį

namą atstovavo jos sūnus A. K., o susijusiose teisminėse bylose – advokatas. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju neturtinės žalos aplinkybės įvertinamos individualiai. Taip pat nepagrįsta teismo išvada dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, nes administracinių teismų praktikoje yra įprasta skaičiuoti procesines palūkanas jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

25. Atsakovas Molėtų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais argumentais:

25.1. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl taikydamas dalinę atsakomybę nustatė, kad iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės pareiškėjai turėtų būti priteista 1/3 pareiškėjos patirtų išlaidų. Teismas nepagrįstai nevertino Utenos RAAD atsakomybės dėl žalos atlyginimo, nors teismo sprendimais, turinčiais prejudicinę reikšmę, buvo nustatyta, kad Utenos RAAD atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai išnagrinėjęs Birutės Z. R. skundą.

25.2. Teismas neįvertino pačios pareiškėjos veiksmų CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-4732/2013, kurie turi prejudicinę galią šioje byloje, pareiškėja yra pripažinta kalta dėl neteisėtai vykdytų statybų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. 3K-3-251/2014, pasisakydamas dėl pareiškėjos kaltės vykdant statybas miško žemėje, aiškiai nurodė, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti (savarankiškai ar per atstovą) gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl Žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties, pavyzdžiui, kreiptis į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoją, Miškų valstybės tarnybą ir kt., žinodama, kad ginčo Žemės sklype esančio miško inventorizacija atlikta prieš daug laiko (1999 metais) ir faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi.

25.3. Utenos RAAD privalėjo užtikrinti, kad nebūtų vykdomos statinio statybos miško žemėje, tačiau šios savo pareigos neatliko, o tai lėmė, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo, jog kompetentingas subjektas (Utenos RAAD) nepareiškė prieštaravimų dėl miško žemėje neteisėtai suprojektuoto statinio, išdavė statybą leidžiantį dokumentą, kuris vėliau buvo panaikintas. Nei vienas teisės aktas laikotarpiu, kada pareiškėja tvarkėsi statybos dokumentaciją, nenustatė atsakovui Molėtų rajono savivaldybei pareigos tikrinti planuojamų vykdyti statybų atitikimą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo reikalavimams, t. y. į atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos kompetenciją nepateko statybos dokumentų vertinamas bei jų tikrinimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatoms (skirtingai nuo teisės aktuose nustatytos Utenos RAAD kompetencijos). Pagal Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinius nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696, sprendimo dėl statybos leidimo išdavimo atvejais nagrinėjant statinio projektą, nuolatinės statybos komisijos (toliau – komisija) nariai negali kelti papildomų reikalavimų, kurie nebuvo įrašyti į projektavimo sąlygų sąvadą, tačiau nustatęs (pagal kompetenciją), kad statinio projektas parengtas pažeidžiant normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus, komisijos narys turi teisę nepritarti statybos leidimo išdavimui, savo nepritarimo motyvus išdėstydamas raštu. Minėtoje nuostatoje buvo aiškiai įtvirtinta, kad tik tas komisijos narys, kuris pagal savo kompetencija nustatė, kad statinio projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, turi teisę nepritarti statybos leidimo išdavimui. Šios bylos kontekste statinio projektas neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl to, kad Gyvenamasis namas buvo suprojektuotas miško žemėje. Šį projekto neatitikimą teisės aktų reikalavimams turėjo teisę bei pareigą pagal kompetenciją nustatyti minėtoje komisijoje dalyvavęs Utenos RAAD specialistas, kuris ir turėjo pareikšti nepritarimą statybos leidimo išdavimui. Į kitų nuolatinės statybos komisijos narių (įskaitant ir minėtoje komisijoje buvusių atsakovo Molėtų rajono savivaldybės atstovų) kompetenciją neįėjo statinio projekto vertinimas dėl jo atitikties Miškų įstatymo reikalavimams, todėl jie objektyviai negalėjo išreikšti nepritarimo išduoti pareiškėjai statybos leidimą. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo neišduoti pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento esant kitų kompetentingų institucijų pritarimams.

25.4. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą (galiojusį Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 priėmimo metu bei minėto sprendimo vykdymo metu) buvo nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio dalies savininką, valdytoją ar naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovo teigimu, pareiškėjai, kaip nelegaliai pastatyto statinio (Gyvenamojo pastato) statytojai (užsakovei), teko pareiga nugriauti statinį.

25.5. Teismas nepagrįstai pareiškėjai iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos priteisė ½ pareiškėjos patirtų gyvenamojo namo griovimo išlaidų bei tokio sprendimo nemotyvavo sprendime. Teismas nenustatė, kokią dalį griovimo išlaidų atlygino Utenos RAAD. Atsakovo vertinimu, Utenos RAAD atlygino 26,60 proc. griovimo išlaidų, o

Molėtų rajono savivaldybei priteista atlyginti 34,47 proc. visų pareiškėjos patirtų griovimo išlaidų.25.6. Teismas nevertino atsakovo Molėtų rajono savivaldybės prašymo atidėti teismo sprendimą metams, jei pirmosios

instancijos teismas priimtų pareiškėjai palankų sprendimą. Savivaldybės 2017 metų biudžete nėra numatyta lėšų sprendimu priteistai žalai atlyginti.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Molėtų rajono savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo netenkinti.

27. NŽT sutinka su Molėtų rajono savivaldybės apeliacinio skundo argumentais, nurodo, kad likvidavus apskričių viršininkų administracijas, NŽT neperėjo statinių statybos valstybinės priežiūros funkcijos, todėl NŽT negali būti atsakinga dėl Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 teisėtumo. Teismas nepagrįstai, prieš pareiškėjos valią nustatė dalinę atsakomybę (lygiomis dalimis) tarp pareiškėjos, Utenos RAAD ir Molėtų rajono savivaldybės. Įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nebuvo nustatyti NŽT neteisėti veiksmai nei apskrities viršininko administracija nebuvo pripažinta kalta, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl NŽT solidariosios atsakomybės yra teisiškai nereikšmingi.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Utenos RAAD teisių perėmėjas) atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dalį, kuria netenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjai išduoto statybą leidžiančio dokumento metu galiojusią Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies redakciją už statybos leidimo išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako komisijos nariai ar statybos leidimą išdavęs asmuo. Žala, atsiradusi dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nustato, kad NŽT atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais (3 str. 2 d.).

31. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. atsiliepime į atsakovo Molėtų rajono savivaldybės apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos skundas, palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

32. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – 72 358,59 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjos L. K., mirusios 2017 m. rugsėjo 15 d., teisių perėmėjui A. K. iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai pagal CK 6.271 straipsnį. Byloje taip pat pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

34. Teismų praktikoje nurodoma, kad principinė išvada yra ta, jog atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent

konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios institucijos atstovais ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

35. Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjos L. K. skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji teigė, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais jai buvo padaryta jos nurodoma turtinė ir neturtinė žala, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos.

36. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

37. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

38. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

39. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

40. Pareiškėja L. K. šioje byloje paduotu skundu prašė jai priteisti jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl to, kad neteisėti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos administraciniai aktai ir veiksmai sudarė prielaidas vykti Gyvenamojo namo, kuris teismo įpareigojimu buvo nugriautas, statybai. Pareiškėja skunde nurodė, jog Molėtų rajono savivaldybės administracija, priimdama administracinius aktus – Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“ 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą, atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė Administracijos darbuotojų pareigų nevykdymu. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracija (jos darbuotojai), išduodama 2008 m. birželio 18 d. planavimo sąlygų sąvadą Nr. 8, suderindama Žemės sklypo specialųjį planą, išduodama 2009 m. sausio 19 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 142-15 bei 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34, nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.

41. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovams Molėtų rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, o ne konkrečioms valstybės institucijoms. Šioje byloje pirmosios

instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės tuo pagrindu, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja atlyginti žalą iš NŽT, kad teismų sprendimuose nėra nustatyti NŽT neteisėti veiksmai, be to, pareiškėjos atstovas teismo posėdyje kategoriškai atsisakė keisti proceso šalių ir dalyvių procesinę padėtį.

42. Kaip jau minėta, pareiškėja reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškė ir Lietuvos valstybei dėl to, kad valstybės institucija Utenos apskrities viršininko administracija atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėja valstybės atstovu nurodė NŽT dėl to, kad panaikinus apskričių viršininkų administracijas specialiųjų žemėtvarkos projektų, įskaitant kaimo plėtros projektų, projektų ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti ir kt. rengimo organizavimas buvo perduotas NŽT kompetencijai.

43. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybei ir Vyriausybei administraciniame procese atstovauja valstybės institucijos ir įstaigos (valstybės atstovai) pagal įstatymuose ir kituose aktuose joms suteiktus įgaliojimus. Pažymėtina, jog ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas. Be to, ABTĮ 53 straipsnyje reglamentuojamas netinkamos šalies pakeitimo klausimas bei nurodoma, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, jog skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.

44. Pareiškėjos skundo padavimo metu Utenos apskrities viršininko administracija buvo likviduota. Iki 2014 m. spalio 7 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių administracijos likvidavimo“ 5.3 punktas, kuris nustatė, kad ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 4.1 punkte buvo nurodyta, kad kitose nei šio nutarimo 3.14.2 ir 3.30 papunkčiuose nurodytose bylose dėl apskričių viršininkų (apskričių viršininkų administracijų) sprendimų atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas valstybei atstovauja tos institucijos, kurios atlieka šias funkcijas po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo.

45. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nustato, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija (3 str. 1 d. 2 p., 8 str. 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atlieka NŽT. NŽT atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 3 str. 2 d.).

46. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimus, ar pareiškėja skunde pagrįstai nurodė valstybės atstovu NŽT, kuri ar kurios valstybės institucijos turi atstovauti valstybei dėl žalos atlyginimo pareiškėjai priteisimo dėl neteisėtų Utenos apskrities viršininko administracijos aktų ir veiksmų, turėjo vadovautis minėtomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į pareiškėjos skunde nurodytus Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtus aktus ir veiksmus, galima daryti išvadą, kad Lietuvos valstybei turėtų atstovauti NŽT ir Inspekcija. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinėje byloje buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinys dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos įsakymo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo, Utenos apskrities viršininko administracijos pažymos apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo ir pareiškėjos įpareigojimo nugriauti statinį, kuris buvo pareikštas ir Inspekcijai bei NŽT.

47. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės nenagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, netinkamai taikė minėtas ABTĮ nuostatas ir be jokio teisėto pagrindo neišnagrinėjo Lietuvos valstybės atsakomybės dėl pareiškėjos nurodomos patirtos žalos atlyginimo priteisimo klausimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu, ir panaikintinas.

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja patyrė 59 123,32 Eur turtinės žalos ir pareiškėjai iš Savivaldybės priteistina 15 508,74 Eur, t. y. 1/3 dalis šių išlaidų. Taip pat pareiškėjai iš Savivaldybės buvo priteista ½ dalis turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, įvertinus tai, kad 1/3 dalį griovimo darbų atliko Utenos RAAD. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų dėstymo eigos galima spręsti, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjai žala kilo dėl bendrų Administracijos, Utenos RAAD ir Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, t. y. Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmų, tačiau nebuvo sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas

ir nepriteistas žalos atlyginimas iš valstybės. Pažymėtina ir tai, kad sprendime visiškai nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėja skunde reikalavimą dėl žalos atlyginimo suformulavo tik Administracijai, NŽT neteisėti ar kalti veiksmai byloje nenustatyti, pareiškėjai priteistina dėl Administracijos veiksmų kilusi turtinė žala, nes pareiškėja reikalavimą dėl patirtos žalos yra pareiškusi Savivaldybei ir valstybei, todėl šioje byloje ir turi būti išspręstas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo ir iš valstybės. Pažymėtina ir tai, kad Utenos RAAD taip pat buvo valstybės institucija.

49. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad taiko dalinę atsakomybę, o atsižvelgdamas į įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, kuriuose konstatuoti neteisėtus veiksmus atlikusių institucijų ir pareiškėjos veiksmai, pareiškėjos prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą padalijo iš 3, tačiau jokie motyvuoti argumentai, dėl kurių nustatytas tokio dydžio pareiškėjos kaltės laipsnis, kai iš esmės Gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti, esant Savivaldybės ir valstybės institucijų išduotiems leidimams ir pritarimams, nėra nurodyti. Taip pat neanalizuotos aplinkybės ir nėra nurodyti jokie konkretūs argumentai, kuriais remiantis buvo prieita prie išvados, kad Savivaldybė ir valstybė neturi atsakyti solidariai. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino Savivaldybės ir valstybės institucijų atliktų veiksmų, šių veiksmų grandinės, t. y. ar įmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi (dalimi) viena ar kita institucija (jų darbuotojai) prisidėjo prie nuostolių pareiškėjai padarymo.

50. Šiuo aspektu primintina, kad CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lotynų kalba – conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006, ir kt.). Nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės. Paprastai solidarioji atsakomybė esant deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos,  t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; kt.).

51. Šiuo atveju visiškai nenagrinėti Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai tuo aspektu, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) turi būti taikoma šioje byloje. Taip pat nėra atlikta jokia įrodymų analizė ir nurodyti įrodymai, dėl kurių nustatyta, kad Savivaldybei taikoma dalinė atsakomybė, ir nustatoma, kad Savivaldybė turi atlyginti 1/3 dalį pareiškėjos patirtų išlaidų.

52. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų apie bendrosios kompetencijos teismų priimtus procesinius sprendimus, iš jų ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį, kuria pareiškėja įpareigota per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos bei Utenos RAAD lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį Gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę, manytina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nustatė Savivaldybės ir valstybės institucijų dalinę atsakomybę ir tai, kad pareiškėja yra atsakinga dėl 1/3 dalies nuostolių atsiradimo.

53. Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties matyti, kad civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl statinių nugriovimo. Nutartyje nurodyta, kad Statybos įstatymas reglamentuoja, jog statytojas (užsakovas), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkas, valdytojas ar naudotojas per nustatytą terminą įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis (Statybos įstatymo 281 str. 2 d., 1 p.). Neteisėtų statybų atveju pareiga pašalinti jų padarinius tenka statytojui, tačiau padarinių šalinimo išlaidos turi būti atlyginamos visų kaltų asmenų. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies nuostatas, bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui.

Už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 str. 32  d.). Nagrinėjamojoje byloje atsakovais be statytojos L. K. nurodyti Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurie rengė planavimo sąlygas, dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. posėdyje ir pritarė statybos leidimo išdavimui. Kadangi statybos leidimas bei statinio projektavimų sąlygų sąvadas panaikinti, nustačius, kad buvo išduoti pažeidžiant įstatymus, tai atsakovai Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD laikomi kaltais Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir kartu su L. K. įpareigotini atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas. Pažymėta, kad dėl atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD kaltės plačiai ir argumentuotai pasisakė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-308 sudaryta komisija, kuri konstatavo, kad Žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektas parengtas ir patvirtintas pažeidžiant Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir kitų teisės aktų reikalavimus, jo pagrindu priimti administraciniai aktai, t. y. Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 5 d. ūkininko sodybos (gyvenamojo namo, pagalbinio ūkio pastato, pirties) projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-15; Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. protokolas Nr. P2-9-(10) ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimas Nr. P5-56 gyvenamojo namo statybai Žemės sklype yra neteisėti. Be to, šioje nutartyje nurodyta, kad įsiteisėjusia Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalimi nustatyta statytojos L. K. kaltė.

54. Iš Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo turinio matyti, kad buvo konstatuota, jog L. K. inicijavo projektų suderinimą 2008 metais po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, t. y. kai jau buvo susiformavusi praktika dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje, todėl L. K. pastangos miško ūkio paskirties žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir UAB „Grametra“ parengtas Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybai formuoti suklaidino pareigūnus ir suponavo neteisėtų padarinių atsiradimą. L. K., kaip apdairus ir sąžiningas nurodyto sklypo šeimininkas, turėjo jį naudoti pagal paskirtį ir nesistengti jame vykdyti neteisėtas statybas. Taip pat konstatuota, kad L. K., pasinaudojusi UAB „Grametra“ neteisėtai parengtu Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektu ūkininko ūkio sodybai formuoti, suderino su atsakingomis institucijomis dokumentaciją, kurios pagrindu Žemės sklype buvo pastatytas Gyvenamasis namas, visos institucijos, kurios derino statybą leidžiančią dokumentaciją, atliko savo darbą atsižvelgdamos į UAB „Grametra“ paruoštą Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybai formuoti, UAB „Grametra“ parengė projektą vadovaudamasi dokumentais, kurie neatitinka oficialaus ortofotografinio žemėlapio reikalavimų.

55. Pažymėtina, kad civilinėje byloje yra nustatyta L. K. kaltė, vykdant statybas miško žemėje, tačiau nei Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendime, nei Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nėra nustatyti prejudiciniai faktai, kad pareiškėjos, Savivaldybės ir valstybės atsakomybės dalys yra lygios, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nėra nurodyta, kaip turi būti padalytos Gyvenamojo namo nugriovimo išlaidos tarp pareiškėjos, Molėtų rajono savivaldybės ir Utenos RAAD. Tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti proceso šalių argumentus, įvertinti įrodymus šiuo aspektu ir nustatyti, kokia dalimi Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai prisidėjo prie pareiškėjos padėties ir kokia atsakomybės dalis tenka pareiškėjai, lyginant su Savivaldybės ir valstybės institucijų atsakomybės laipsniu.

56. EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, nurodė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei šios padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. EŽTT taip pat nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. EŽTT iš esmės nurodė, kad pareiškėjai neturėjo pradėti naujo teismo proceso dėl žalos atlyginimo, šis klausimas spręstinas toje pačioje nagrinėjamoje byloje dėl statybos leidimo panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis minėtu EŽTT sprendimu, yra nurodęs, kad statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išieškojimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto

statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius, o tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (žr., pvz., 2018 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018).

58. Akcentuotina, kad civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai, nebuvo nustatomas asmenų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo, o pareiškėja buvo tik įpareigota per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Šiuo atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėja atskiroje byloje pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo (byloje nepateikti įrodymai, kad yra atnaujintas procesas civilinėje byloje ir civilinėje byloje nagrinėjamas asmenų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo), todėl šioje byloje ir turi būti nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su asmenų neteisėtais veiksmais, kurie nulėmė Gyvenamojo namo statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti šį statinį, su asmenų atsakomybės laipsniu, sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo.

59. Pareiškėjos teisių perėmėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus neteisingai apskaičiavo gyvenamojo namo statybos išlaidas pagal sudarytą rangos sutartį su UAB „SV Statyba“ Nr. 01441, t. y. apskaičiuojant bendrą išlaidų sumą atliktiems statybos rangos darbams pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus dokumentus (mokėjimo nurodymus), kurie įrodo, kad buvo apmokėtos rangovo išrašytos sąskaitos. Iš byloje esančių pateiktų rangovo išrašytų sąskaitų faktūrų ir pareiškėjos atliktus mokėjimus pagal šias sąskaitas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dalį įrodymų, t. y. 2009 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymą Nr. 2 (I t., b. l. 59) 2 316,96 Eur (8 000 Lt) sumai ir 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 76) 5 229,01 Eur (18 400 Lt) sumai, kuriais buvo atsiskaityta už dalį 2009 metais atliktų darbų pagal atliktų darbų aktus; 2010 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 75) 1 650,83 Eur (5 700 Lt) sumai, 2010 m. sausio 17 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 78) 1 853,57 Eur (6 400 Lt) sumai ir 2010 m. vasario 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 84) 867,24 Eur (2 994,40 Lt) sumai, kuriais buvo atsiskaityta už atliktus darbus pagal A. K. ir rangovo pasirašytus atliktų darbų aktus, pažymas ir rangovo išrašytas sąskaitas faktūras (I t., b. l. 62–65, 67–70, 72, 74); 2010 m. kovo 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. 95 (I t., b. l. 85) 579,24 Eur (2 000 Lt) sumai, kuriuo iš dalies buvo atsiskaityta už darbus atliktus pagal atliktų darbų aktą. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta jokios motyvacijos šiuo aspektu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nėra nurodęs motyvų, dėl kurių nepripažįsta, kad pareiškėja patyrė 13 235,27 Eur nuostolių, šalindama Gyvenamojo namo statybos padarinius, ir nustatė, kad pareiškėja išleido 12 375,19 Eur (neįtraukė į nuostolių sumą 860,08 Eur už šiukšlių išvežimą).

60. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį yra taikomos CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012; kt.), todėl pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nurodė, kad šioje byloje negali būti priteisiamos procesinės palūkanos.

61. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje turi būti nagrinėjami Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai, šiais veiksmais padaryta pareiškėjai turtinė žala, darytina išvada, kad iš naujo turi būti nagrinėjamos ir pareiškėjos teisių perėmėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad pareiškėja patyrė ir neturtinę žalą.

62. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto skundo iš esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių skundo reikalavimams išnagrinėti, t. y. pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjos skunde nurodytos tinkamos šalies (valstybės) atstovo nustatymą.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir

įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

65. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K., atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07298 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. A-1268-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03653-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi

uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“) sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventūrą. Pareiškėjas į kelionę ketino vykti kartu su mama, už kelionę sumokėjo 966,83 Eur. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėjas A. B. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjui buvo grąžinti 47,92 Eur. Atitinkamai pareiškėjui liko negrąžinti 918,83 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, nors pagal Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) Lietuvos Respublika galėjo numatyti griežtesnes priemones ginti vartotojus bei pareigą grąžinti pinigus neįvykus kelionei.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.4. Atsakovas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą. Ministerija teigė, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Ministerijos nuomone, pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjo pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kadangi pagal pareiškėjo pateiktus mokėjimo nurodymus sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą. Ministerijos teigimu, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjas neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.6. Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti

vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje

nurodytus įsipareigojimus turistams. Nurodė, kad pareiškėjas patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir priteisė A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė A. B. iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 102–107).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004080 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventūrą. Pagal minėtą sutartį pareiškėjo įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 13 d. d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Paslaugų sutartyje nurodyta, kad į kelionę vyksta A. B. ir K. T. Pareiškėjas A. B. sumokėjo į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 807 – 2 798 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta Beta.lt order (415685719) ir 2014 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 809 – 570 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Išankstinis apmokėjimas sąskaitos NK Nr. 2014-10-31). Pareiškėjas į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą iš viso pervedė 966,73 Eur (3 338 Lt). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos BUAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjui A. B. sumokėjo 47,92 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjui liko negrąžinta 918,83 Eur suma.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.  eA-990-502/2017 išnagrinėjo iš esmės analogišką ginčą ir 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas šiuo atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Teismas padarė išvadą, kad labai panašias arba analogiškas bylos teismų privalo būti sprendžiamos panašiai, todėl šia aplinkybe pareiškėjas pagrįstai grindė skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme.

10. Teismas vertino, kad rašytinės formos nesilaikymas Paslaugos sutarties nedaro negaliojančia. Pareiškėjas A. B. Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta. Teismas nurodė, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjas įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

11. Teismas nurodė, kad pagal Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjo turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

12. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimo priteisti jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjui A. B. sumokėjus 47,92 Eur dydžio draudimo išmoką, pareiškėjui liko negrąžinta 918,83 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo. Taip pat teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 111–121).

14. Ministerija teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą.

15. Ministerijos vertinimu, teismas pažeidė Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

16. Ministerija pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Ministerijos teigimu, nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negali egzistuoti ir kita valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

17. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta tarp pareiškėjo ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta Paslaugų sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, todėl, Ministerijos nuomone, šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų, bei tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėjas A. B. pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, o Cherry Media LT, UAB, kuris pagal Paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo mokėjimas buvo atliktas 2014 m. spalio 29 d., t. y. anksčiau nei Paslaugų sutartyje nurodyta Paslaugų sutarties sudarymo data (2014 m. spalio 31 d.). Ministerija pažymi, kad pareiškėjas A. B. į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog jis atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatorių keliones, todėl šis pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti pirmosios instancijos teismo atmestas.

18. Ministerijos manymu, šiuo atveju pareiškėjas įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus (yra patvirtintas pareiškėjo A. B. finansinis reikalavimas 966,75 Eur sumai) ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

19. Pareiškėjas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 131–132).

20. Pareiškėjas nurodo, kad valstybės institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti ir kaip yra nustatyta CK 6.271 straipsnyje, todėl darytina išvada, kad priežastinis ryšys tarp žalos ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų šiuo atveju tampa visiškai aiškus: netinkamas Direktyvos perkėlimas į nacionalinius teisės aktus (perkėlimą atliko valstybės institucijos) sudarė sąlygas žalai atsirasti. Pareiškėjas paaiškina, kad Paslaugų sutartis buvo sudaryta su kelionių pardavimų agentu, todėl pinigai ir buvo pervesti minėtai UAB Cherry Media Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta už ką mokėta. Todėl mano, kad įrodymų dėl pinigų mokėjimo tikslingumo pakanka. Pareiškėjas papilomai pateikia sąskaitą išankstiniam apmokėjimui, pagal kurią buvo pravesti pinigai. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, kad galėtų įgyti teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo ir tuo padaryti žalą Lietuvos valstybei, kadangi ši apeliacinio skundo dalis yra pateikiama tariamąja nuosaka bei darant prielaidą „kas būtų, jeigu“. Šiuo atveju, visų pirma, galioja sąžiningumo principas ir pareiškėjas prašo grąžinti konkrečią prarastų pinigų sumą. Kita vertus, jeigu ir būtų priimtas dar vienas sprendimas dėl patirtos žalos kompensavimo, yra įvairūs kontrolės mechanizmai, kad pinigai antrą kartą tam pačiam asmeniui nebūtų

mokami. Todėl, pareiškėjo nuomone, kalbėti apie galimus Valstybės biudžeto praradimus tariamąja nuosaka nėra pagrindo.21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti

pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 128–129).22. Departamentas nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia

dėmesį, kad Departamentas teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatoriaus veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. sudarė Paslaugų sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos (t.  y. 47,92 Eur), todėl jis patyrė nuostolių.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo turtinę žalą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui negrąžintą 918,83 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjui suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi sudarė Paslaugų sutartį.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtu aspektu pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto (t. y. šiuo atveju – atsakovo) apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

29. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

30. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas

tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

32. Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV , C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.).

33. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu Europos sąjungos teisingumo teismas yra pasisakęs, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.).

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

35. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytąjį 2 dalį yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. , 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimai). Nagrinėjamu atveju Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios konkuruotų su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis.

36. Vadinasi, Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kurios kyla

iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Konstatuotina, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė (įgyvendino) Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

38. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Šiame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

40. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Taigi antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.

42. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7

straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

43. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

45. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad Paslaugų teikimo sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą), kadangi pareiškėjas A. B. 2014 m. spalio 29 d. ir 2014 m. lapkričio 3 d. mokėjimų nurodymais Nr. 807 ir 809 pervedė pinigų sumą pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje beta.lt turizmo paslaugai gauti (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo apmokėta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, nors minėta pinigų suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media Lt“.

46. Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Paslaugų sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, šiuo atveju pripažintini deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais, nes iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų esminių ir turinčių teisinės reikšmės bylos aplinkybių.

48. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07300 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Teismingumo byla Nr. T-16/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03266-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės,

išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjų M. A. P. ir P. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus

2016 m. gegužės 16 d. raštą „Dėl įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimo“ Nr. 49SFN-844-(14.49.104); 2) panaikinti NŽT 2016 m. liepos 11 d. raštą „Dėl Jūsų skundo“ Nr. 1SS-2171 -(8.5); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių pradėti 740 kv. m sklypo pirkimo-pardavimo procedūras.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 59V nurodyta, jog siūloma parduoti 740 kv. m sklypo dalį, o pareiškėjai dėl šios sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo turi kreiptis į NŽT Vilniaus miesto skyrių. Pareiškėjai 2016 m. balandžio 8 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydami pradėti minėto sklypo pirkimo-pardavimo procedūras, tačiau atsakovas ginčijamu 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu atsakė, kad toks plotas be aukciono negali būti parduodamas besiribojančio žemės sklypo savininkui. Nesutikdami su tokiu sprendimu, pareiškėjai kreipėsi su skundu į NŽT, tačiau NŽT 2016 m. liepos 11 d. sprendime nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas yra pagrįstas, nes pareiškėjų pageidaujami įsigyti laisvi valstybinės žemės plotai negali būti laikomi įsiterpusiais žemės plotais ir pareiškėjai jų negali įsigyti.

Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Žemės įstatymo10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio, šių sklypų savininkams. Tam, jog sklypas būtų laikomas įsiterpusiu, jis turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto sąlygų visumą, o šiuo atveju pageidaujamas

įsigyti sklypas šių sąlygų neatitinka, todėl pareiškėjai neturi teisės jo įsigyti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, kreipėsi į

Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad ginčai, kuriuose prašoma panaikinti NŽT sprendimus, kuriais atsisakoma parduoti žemės sklypą, ir įpareigoti NŽT sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, paprastai pripažįstami pagal savo pobūdį civiliniais ginčais. Todėl teismui kilo klausimas, ar keliamas ginčas, kuris yra susijęs su valstybinės žemės pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra civilinio teisinio pobūdžio ir ar šis ginčas neturėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus atsisakymo parduoti valstybinės žemės sklypą

pareiškėjams dėl to, kad laisvos valstybinės žemės plotas negali būti parduotas be aukciono besiribojančio žemės sklypo savininkui, nes jis neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvokos. Taigi keliamas ginčas yra susijęs su valstybinės žemės pardavimo ne aukciono būdu teisiniais santykiais. Kaip nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-16/2018, 2018 m. sausio 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-9/2018, 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-74/2016, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-156/2018 ir kt.).

Pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje Specialioji teisėjų kolegija vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais konstatuoja būtent civilinius teisinius santykius, kurie šiuo atveju lemia ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 7 dalimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas, kuriuo ginčas buvo išspręstas iš esmės, netenka teisinės galios ir ši byla pagal rūšinį teismingumą perduodama nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjų M. A. P. ir P. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas netenka teisinės galios.Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07299 2019-05-06 2019-04-24 2019-04-24 -

Teismingumo byla Nr. T-17/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04568-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 3R-

504(AG-413/01-2018);2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m.

rugsėjo 3 d. raštą Nr. A63-277/18(3.2.1-EM4);3) panaikinti savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. liepos 2 d. raštą Nr. 1.35-18/3178;

2018 m. gegužės 8 d. raštą ir 2017 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 1.35-17/6955;6) įpareigoti atsakovą pateikti informaciją, kokiu pagrindu pareiškėja įtraukta į eilę socialiniam būstui gauti.Pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo reikalavimu pateikė patikslintą skundą, prašydama įpareigoti

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentą:1) savo lėšomis įteisinti rekonstrukciją, kuri buvo atlikta, bet neįteisinta atsakovui pavaldžių institucijų iki pareiškėjai

skiriant butą;2) pateikti informaciją, kokiu pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į eilę socialiniam būstui;3) pareiškėjos atžvilgiu netaikyti Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2017 m.

sausio 1 d.Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų

kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad tarp pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės sudaryta neterminuota nuomos sutartis, kuri buvo nutraukta pareiškėjos skundo nagrinėjimo LAGK metu. Pareiškėja skundo teismui reikalavimus grindžia tuo, kad jos, kaip nuomininkės teisės yra pažeistos, kadangi atsakovas nepagrįstai reikalauja atstatyti sienas, kurių nebuvo buto suteikimo metu, ir pakeisti neterminuotą nuomos sutartį. Paramos būstui ir išsinuomoti įstatymo pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2017 m. sausio 1 d., taikymas jos atžvilgiu taip pat yra nepagrįstas. Tarp pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės yra susiformavę nuomos teisiniai santykiai ir skunde teismui iš esmės keliamas klausimas dėl nuomos sutarties vykdymo bei keitimo. Tokia pozicija nurodyta ir LAGK 2018  m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 3R-504(AG-413/01-2018). Nors skundo reikalavimas įpareigoti pateikti informaciją iš esmės yra administracinio pobūdžio, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad šiuo atveju iš esmės pareiškėja kelia ginčą, susijusį su civiliniais (nuomos) teisiniais santykiais. Todėl teismui kilo abejonė, ar administraciniame teisme gali būti priimtas nagrinėti pareiškėjos skundas, kuriuo skundžiamas LAGK 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 3R-504(AG-413/01-2018), tačiau keliamas ginčas iš esmės yra susijęs su nuomos teisiniais santykiais ir priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde reiškiamų reikalavimų, taip pat skundų argumentacijos matyti, kad pareiškėja keliamu ginču iš esmės nesutinka su atsakovo reikalavimu atstatyti/perstatyti butą pareiškėjai išnuomotą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, į prieš atliktą rekonstrukciją buvusią padėtį. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentą savo lėšomis įteisinti rekonstrukciją, kuri, pareiškėjos teigimu, buvo neįteisinta atsakovui pavaldžių institucijų iki pareiškėjai skiriant butą. Taigi tarp pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės yra susiklostę socialinio būsto nuomos teisiniai santykiai, o šiame ginče keliamas klausimas dėl nuomojamo būsto atliktos rekonstrukcijos teisėtumo yra susijęs su civiliniais nuomos teisiniais santykiais. Nors pareiškėja taip pat prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 3R-504(AG-413/01-2018), kuriuo pareiškėjos skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. rugsėjo 3 d. rašto Nr. A63-277/18(3.2.1-EM4) panaikinimo ir įpareigojimo pateikti informaciją buvo atmestas, tačiau šiame ginče iš esmės dominuoja civiliniai teisiniai santykiai (ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis, CPK 36 straipsnio 2 dalis), kurie ir lemia ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir

sveikatos departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07201 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinė byla Nr. eA-3889-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03306-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 18.12(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, D. G., P. Š., D. G., M. J., M. Š., M. P., K. P., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jūsų sklypas“, S. G., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); 2) panaikinti Joniškio rajono valdybos 1994 m. kovo 25 d. potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“ dalį, kuria S. D. suteikta 42,90 ha žemės dalis – 0,5374 ha – pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); 3) pripažinti negaliojančia 1994 m. gruodžio 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. 3-7574, kuria S. D. padovanojo D. G. 42,9 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),

dalį dėl 0,5374 ha, į kurią patenka valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); 4) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto, kuriuo D. G. nuosavybės teise priklausantis 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalinamas į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha, dalį dėl 0,5374 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 1606 ir jo užimta žemė (kelio juosta); 5) pripažinti negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, notarinio registro Nr. 1-2802, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); 6) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalytas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), dalį, kuria 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta) ir 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta); 7) pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 1-5971, kuria P. Š., M. Š., D. Š. ir M. Š. pardavė M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosta); 8) pripažinti negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5576, kuria M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , perleido S. G., dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosta); 9) pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-6725, kuria D. G. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „MM Gipaja“, dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; 10) pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1-2685, kuria UAB „MM Gipaja“ 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė K. P., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; 11) pripažinti negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5571, kuria K. P. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; 12) taikyti restituciją natūra: grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sav., patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), ir priteisti iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0540 ha iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sav., patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), o iš valstybės S. G. priteisti 62,61 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; grąžinti valstybės nuosavybėn 0,4153 ha iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalį, o iš valstybės S. G. priteisti 368,11 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi atsakovo P. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria P. Š. buvo priteista iš valstybės 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų, panaikino ir šią bylos dalį grąžino tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjas 2018 m. sausio 5 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad apeliaciniame skunde P. Š. nurodė, jog jo sklypo vertė yra 8 400 Eur, ši vertė tiksliai apskaičiuota vienoje civilinėje byloje, todėl, jo nuomone, jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015 (šiuo metu byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, bylos Nr. 2A-600-345/2018) 2015 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, kuria ekspertams pavesta atsakyti į klausimą, kokia yra 1,7403 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė. Todėl sprendė, kad būtent šioje civilinėje byloje buvo nustatyta 8 400 Eur 1,7403 ha žemės

sklypo vertė. Tačiau atkreipė dėmesį, kad ši rinkos vertė nustatyta 2015 m., o tiek pagal Lietuvos teismų, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Todėl negalima P. Š. už valstybei grąžinamą 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), kompensaciją skaičiuoti pagal 2015 m. nustatytą žemės sklypo vertę.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles. Pačios bendriausios taisyklės suformuluotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 ir 179 straipsniuose, t. y. bendrasis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas – „kas teigia, tas ir įrodinėja“. P. Š. apeliaciniame skunde nurodydamas, kad 1,7403 ha žemės sklypo vertė yra 8 400 Eur ir jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija, nepateikė jokių šią sumą pagrindžiančių įrodymų. Nekilnojamojo turto registre 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nurodyta 6 260 Eur, todėl 0,0681 ha šio žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė sudarytų 244,96 Eur. Kitokių duomenų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nustatytą ginčo žemės sklypo vidutinę vertę, administracinėje byloje nėra. Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio būtina atsižvelgti į EŽTT praktiką ir į tai, kad ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės keliu. Valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, negalės pakeisti jo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ar naudojimo būdo, todėl 245 Eur kompensacija už paimamą 0,0681 ha žemės plotą pakankama.

5. Atsakovas P. Š., atstovaujamas advokato I. T., 2018 m. sausio 11 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus, ir nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015 paskyrė ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti. Šioje byloje P. Š. buvo pareiškęs ieškinį atsakovui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) LESTO dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo. Gauta 2015 m. rugpjūčio 10 d. išvada, kad ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė yra 8 400 Eur, todėl apeliaciniame skunde apskaičiavo, kad valstybės paimamos sklypo dalies vertė, proporcinga jos ir bendro sklypo ploto santykiui, sudaro 328,44 Eur. Prokuroro siūloma priteisti kompensacijos suma neadekvati ir per maža. Atsakovo nuomone, turi būti priteista prarasto turto rinkos kaina.

6. Atsakovas teismo posėdyje prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba), atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, 2018 m. sausio 23 d. pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad palaiko Prokuroro poziciją atlyginti atsakovui P. Š. 245 Eur sumą, nustatytą pagal žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2018 m. vidutinę rinkos vertę. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nurodyta, kad, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Atsakovui P. Š. 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjant žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), jo nominali indeksuota kaina sutarties sudarymo metu buvo 2 232,10 Eur (7 707 Lt). Vadovaujantis teismų praktika, valstybė turi P. Š. atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas neturi duomenų apie žemės sklypo rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, todėl mano, kad tikslinga būtų nustatyti rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, siekiant tinkamai nustatyti mokamos kompensacijos dydį. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad žemės sklypo individualus vertinimas padidintų byloje bylinėjimosi išlaidas, sutinka su prokuroro pozicija, kad, norint nustatyti kompensacijos dydį, reikia remtis 2018  m. vidutine rinkos verte ir priteisti atsakovui P. Š. 245 Eur kompensaciją.

8. Atsakovas S. G. 2018 m. spalio 11 d. teismui pateikė paaiškinimus, kad neturi jokio materialinio ar procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi teismo sprendimo dalis, priimta S. G. atžvilgiu, yra įsiteisėjusi. Prašė jį pašalinti iš proceso arba bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, o procesinį sprendimą dėl likusio neišnagrinėto pareiškimo atsakovui P.  Š. spręsti teismo nuožiūra.

9. Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir ŽŪM) atstovas teismo posėdyje palaikė Prokuroro išdėstytą poziciją ir nurodė, kad atsakovui P. Š. siūlomas priteisti kompensacijos dydis atitinka teismų praktiką.

10. Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovai teismo

posėdyje palaikė Prokuroro išdėstytą poziciją ir nurodė, kad atsakovui P. Š. siūlomas priteisti kompensacijos dydis atitinka teismų praktiką, be to, atsakovas P. Š. neprašo skirti ekspertizės turto vertei nustatyti turto praradimo metu.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Priteisė P. Š. 244,96 Eur dydžio kompensaciją iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą – 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą).

12. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo Prokuroro pareiškimą patenkino: panaikino 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr.  1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); panaikino 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“ dalį, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis – 0,5374 ha – pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); pripažino negaliojančia 1994 m. gruodžio 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. 3-7574, kuria S. D. padovanojo D. G. 42,9 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,5374 ha, į kurią patenka valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); panaikino 1997 m. liepos 23 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto, kuriuo D. G. nuosavybės teise priklausantis 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalinamas į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha, dalį dėl 0,5374 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr.  1606 ir jo užimta žemė (kelio juosta); pripažino negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, notarinio registro Nr. 1-2802, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); panaikino 2006 m. lapkričio 24 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalintas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta) ir 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta); pripažino negaliojančia 2006 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 1-5971, kuria P. Š., M. Š., D. Š. ir M. Š. pardavė M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosia); pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5576, kuria M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosta); pripažino negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-6725, kuria D. G. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „MM Gipaja“, dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis. Pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1-2685, kuria UAB „MM Gipaja“ 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė K. P., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5571, kuria K. P. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis. Taikė restituciją natūra: 1) grąžino valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sav., patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), ir priteisė iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; 2) grąžino valstybės nuosavybėn 0,0540 ha iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),

patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), o iš valstybės S. G. priteisė 62,61 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; 3) grąžino valstybės nuosavybėn 0,4153 ha iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalį, o iš valstybės S. G. priteisė 368,11 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi atsakovo P. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria P. Š. buvo priteista iš valstybės 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų, panaikino ir šią bylos dalį grąžino tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad dėl kompensacijos (restitucijos taikymo) dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras prieš A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. Nurodė, kad kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui. Teismas konstatavo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog jo sklypo vertė yra 8 400 Eur, kuri tiksliai apskaičiuota vienoje civilinėje byloje, todėl mano, kad jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija, tačiau byloje tokios aplinkybės netirtos ir nevertintos, todėl teismas neturi pagrindo nei paneigti, nei patvirtinti pareiškėjo argumentus. Be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų įvertinti ginčo sklypo rinkos vertę turto nusavinimo (praradimo) metu.

14. Teismas, remdamasis ginčui aktualia teismų praktika, nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją žemės sklypas grąžinamas valstybei, panaikinus administracinius aktus dėl jų neteisėtumo, t. y. dėl valstybės padarytos klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims – taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.

15. Teismas nustatė, kad sutartis, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, sudaryta 1997 m. rugpjūčio 7 d., o Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl šio sandorio panaikinimo kreipėsi į teismą su pradiniu pareiškimu 2015 m. birželio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei 10 metų. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl teismų praktikoje suformuotų restitucijos taikymo taisyklių, nustatant kompensacijos dydį paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei.

16. Teismas nurodė, kad atsakovo P. Š. sąžiningumas nėra paneigtas, be to, įvertinus, kad ginčo žemės sklypu, kaip rinkos vertę turinčiu objektu, buvo disponuojama ilgą laiką, sprendė, kad atsakovas P. Š. įgijo teisėtus ekonominio pobūdžio lūkesčius, kurie tiesiogiai susiję su disponavimu ginčo žemės sklypais, kaip turinčiais rinkos vertę objektais. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad atsakovui P. Š. kompensacija už prarastą turtą turi būti atlyginama turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, t. y. 2017 m. gruodžio 6 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalis dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, nekilnojamojo daikto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, 2018 m. sausio 1 d. – 6 260 Eur. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad įvertinus proporcingai valstybei grąžintinos žemės sklypo dalį atsakovui P. Š. galėtų būti priteista 245 Eur kompensacija. Atsakovas P. Š. su siūlomu priteisti kompensacijos dydžiu nesutiko, jo nuomone, mažiausiai jam priteistina 328,44 Eur kompensacija. Teismas, įvertinęs pateiktus skaičiavimus ir VĮ Registrų centro duomenis, sprendė, kad atsakovui P. Š. iš Lietuvos

valstybės priteistina 244,96 (6 260 Eur x 0,0681 ha : 1,7403) Eur kompensacija, kuri atitinka vidutinę ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę, esančią šio nekilnojamojo turto praradimo, t. y. grąžinimo valstybės nuosavybėn, metu.

17. Teismas dėl atsakovo P. Š. argumentų, kad grąžinto valstybei turto vertė turėtų būti apskaičiuota pagal 2015 m. atliktą sklypo vertės nustatymo ekspertizę, nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese laikoma tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi po paskirtos ekspertizės gauta išvada. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitų įrodymų visumą, nesuteikiant jam jokios viršenybės prieš kitus įrodymus. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto rinkos verte. Teismas, įvertinęs teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose ir šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje išdėstytus argumentus, sprendė, kad atsakovui P. Š. kompensacija už prarastą turtą turi būti atlyginama turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, todėl atsakovo P. Š. prašymą kainą apskaičiuoti pagal 2015 m. atliktos turto vertės nustatymo ekspertizėje nurodytą kainą, nepagrįstas. Teismas vertino, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateikti duomenys yra objektyvūs ir jais nėra pagrindo abejoti, juolab kad P.  Š. teismo neprašė skirti naujos ekspertizės turto vertei nustatyti turto nusavinimo metu bei nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių VĮ Registrų centro duomenis ir pagrindžiančių jo nurodytą kompensacijos dydį.

18. Teismas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad įvertinus keliamo ginčo pobūdį, atsakovo P. Š. prašomas ištirti teisės aktas šio nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingas, be to, atsakovas tik suformulavo prašymą, tačiau jokių teisinių argumentų dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nenurodė, todėl P. Š. prašymo netenkino.

III.

19. Atsakovas P. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kurioje priteista kompensacija už žemės sklypo ploto sumažėjimą ir padidinti priteistos kompensacijos dydį iki 328,44 Eur. Panaikinti sprendimo dalį, kurioje nepriteista kompensacija už būsimus kadastrinius matavimus ir grąžinti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista 244,96 Eur dydžio kompensacija yra nesąžiningai maža ir nepadengianti realių materialinių praradimų. Kadangi sumažėja atsakovui priklausančio sklypo plotas, jis patiria dvejopo pobūdžio turtinių nuostolių: dėl sklypo ploto sumažėjimo ir dėl būsimų kadastrinių matavimų apmokėjimo. Pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija tik dalinai atlygina nuostolius, kuriuos atsakovas patiria dėl sklypo ploto sumažėjimo, ir visiškai nedengia nuostolių dėl būsimų kadastrinių matavimų apmokėjimo.

21. Pažymi, kad ginčo sklypo vertė iki įsiteisėjant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo daliai sudarė ne mažiau kaip 8 400 Eur. Ši suma buvo nustatyta 2015 m. birželio 9 d. atlikus nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015. Teismas grąžino valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha, t. y. apie 3,91proc., todėl ginčo sklypo atitinkamos dalies vertė turėtų sudaryti ne mažiau kaip 328,44 Eur. Atsakovo nuomone, visuotinai žinoma aplinkybė, kad per pastaruosius trejus su puse metų, praėjusius po nurodyto vertinimo atlikimo, rinkoje vyrauja aiški nekilnojamojo turto kainų augimo tendencija, todėl nėra pagrindo manyti, jog jam priklausančio sklypo rinkos vertė dabar galėtų būti mažesnė. Atsakovas neprašė skirti pakartotinės turto vertinimo ekspertizės, nes tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą ir padidinę jam teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atliekant 2015 metų ekspertizę, jos kaina sudarė 2 000 Eur, todėl tikėtina, kad ir dabar ekspertizės kaina būtų buvusi tokia pati ar dar didesnė ir ženkliai viršytų atsakovo naudai priteistiną sumą.

22. Atsakovas nurodo, kad jo pateikta turto vertinimo ekspertizė laikytina teisinga, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra nuginčyta teisme, todėl nėra jokio pagrindo ja nesivadovauti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje jam priteista kompensacija, turi būti pakeista, o priteista suma padidinta iki 328,44 Eur.

23. Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, tai matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo. Dalį šio sklypo grąžinus valstybės nuosavybėn, tapo neaiškios sumažėjusio sklypo ribos. Nurodymas, kad valstybės naudai grąžintina valstybinės reikšmės

keliu (kelio juosta) užimta sklypo dalis, nėra pakankamas, kad būtų suprantama, kuria konkrečiai atsakovui priklausančio sklypo dalimi nebegali naudotis natūroje. Aišku tik tiek, kad sklypas sumažėja 0,0681 ha, tačiau sklypo ribos tapo visiškai neaiškios, nes nežinia kuriais 0,0681 ha nebegali naudotis. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo daliai, ne tik sumažėjo jam priklausančio sklypo plotas, tačiau iškilo būtinybė užsakyti naujus kadastrinius matavimus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šios aplinkybės ir sumos, reikalingos šiems matavimams apmokėti. Sumažėjusio sklypo kadastriniai matavimai neatlikti, nes jis neturi tam pakankamai lėšų. Tik teismui priteisus atitinkamą sumą iš atsakovo, jis turės kuo apmokėti už kadastrinius matavimus.

24. Pirmosios instancijos teismai visiškai nevertino galimybės priteisti atsakovui būsimų kadastrinių matavimų apmokėjimo išlaidas, todėl teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir tai sudaro pagrindą iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25. Pareiškėjas Prokuroras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.26. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompensacijos dydį atsakovui skaičiavo pagal turto

rinkos vertę, nurodytą Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nepateikė turto rinkos vertės vertinimo nusavinimo metu. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą nustatyti didesnę kompensaciją.

27. Nurodo, kad atsakovas P. Š. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo įvertinti ir galimybę priteisti būsimas kadastrinių matavimų išlaidas. Restitucija ir žalos atlyginimas yra skirtingi dalykai, o restitucija ne visais atvejais visiškai atlygina realiai patirtą žalą, dėl to restitucijos taikymas neatima iš asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo. Kadangi atsakovo reikalavimas atlyginti būsimų kadastrinių matavimų išlaidas yra susijęs su civilinės atsakomybės instituto taikymu, o ne su restitucijos, ABTĮ nėra įtvirtinta priešpriešinio reikalavimo pateikimo galimybė, todėl atsakovo reikalavimas dėl būsimų išlaidų kadastriniams matavimams negalėjo ir negali būti sprendžiamas.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

29. Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į atsakovo P.  Š. apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

30. Atsiliepimuose nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nurodoma, kad pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgįjėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes, priešingu atveju, šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų. Atsakovui P. Š. 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjant žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), jo nominali indeksuota kaina sutarties sudarymo metu buvo 2 232,10 Eur (7 707 Lt). Vadovaujantis teismų praktika, valstybė turi P. Š. atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie žemės sklypo rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, ir ji nebuvo nustatyta siekiant nedidinti bylinėjimosi išlaidų. Žemės sklypo individualus vertinimas byloje taip pat nebuvo atliktas.

31. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada. Minėta atsakovo P. Š. siūloma žemės sklypo vertė 8 400 Eur, atitinkamai prašoma priteisti suma 328,44 Eur, nustatyta 2015 metais civilinėje byloje ir negali būti laikoma tinkamu įrodymu šioje administracinėje byloje, kurioje turto vertinimo ekspertizė nebuvo atliekama. Atsakovo P. Š. siūloma žemės sklypo vertė – 8 400 Eur – negali būti laikoma objektyvia šios bylos nagrinėjimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nustatyta turto verte.

32. Individualus turto vertinimas atliekamas atsižvelgiant į individualias turto savybes tam tikrą dieną, vertinama atitinkamu turto vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Vertinimo užsakovui, turto savininkui ir tretiesiems asmenims svarbi vertinamo turto rinkos vertė, kuri priklauso nuo teisinių ir ekonominių sąlygų, sudarančių galimybes turtą naudoti, juo disponuoti ir gauti pajamas bei pelną. Nustatant vertinamo turto rinkos vertę, tikslingiausia yra naudoti lyginamąjį metodą, kurio esmė vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Kai vertinamas turtas yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas, tai objektyvus ir tinkamas metodas nustatant šio turto vertę yra jo lyginimas su kitais rinkoje parduotais analogiškais ir / ar panašiais objektais. Taigi žemės ūkio paskirties žemės vertinimas atliekamas lyginant panašių žemės sklypų pardavimo sandorių, įvykusių iki vertinimo atlikimo, kainas. Todėl akivaizdu, kad vertinimo rezultatai aktualūs tik neilgą laikotarpį po jo atlikimo. Atsakovo P. Š. byloje pateikta 2015 m. birželio mėnesį parengtos

individualios žemės sklypo vertinimo ataskaitos duomenys turto nusavinimo metu yra nebeaktualūs ir netikslūs.33. Nurodo, kad atsakovas P. Š. teismui nepateikė aktualios žemės sklypo individualaus vertinimo ataskaitos, todėl

vienintelė objektyvi žemės sklypo vertė yra Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rikos vertė – 6 260 Eur.34. Atsakovas dėl P. Š. reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje jam nepriteista

kompensacija už būsimus kadastrinius matavimus ir grąžinti šią bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodo, kad byloje nagrinėjamas klausimas dėl kompensacijos atsakovui už valstybei grąžinamą nekilnojamąjj turtą (žemės sklypo dalj) dydžio nustatymo. Kompensacijos už būsimų kadastrinių matavimų atlikimą priteisimas nebuvo šios bylos dalyku, todėl nėra pagrindo grąžinti šį klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi tokio pobūdžio bylose kadastrinių matavimų atlikimo klausimai ar nuosavybės dalių atidalinimo po žemės sklypo dalies gražinimo valstybei nėra nagrinėjami. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (registro Nr. 40-37502), žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus 2006 m. gruodžio 11 d. Atsakovas P. Š. nepagrindžia, kodėl juos reikia atlikti pakartotinai. Pažymi, kad kadastriniai matavimai atliekami visam žemės sklypui, o ne nuosavybės dalims. Žemės sklypo dalis bendrame žemės sklype galėtų būti pažymėta sudarius naudojimosi žemės sklypu tvarką arba parengus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo būtų atidalintos žemės nuosavybės dalys iš bendros nuosavybės Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio nustatyta tvarka.

35. Atsakovas ŽŪM atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.36. Atsiliepime nurodo, kad teismas, įvertinęs pateiktus skaičiavimus ir VĮ Registrų centro duomenis, padarė teisingas

išvadas ir P. Š. iš Lietuvos valstybės priteisė 244,96 Eur kompensaciją, kuri atitinka vidutinę ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę, esančią šio nekilnojamojo turto praradimo, t. y. grąžinimo valstybei nuosavybėn metu. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl kompensacijos atsakovui P. Š. už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalį) dydžio nustatymo.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų

argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).41. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje

nustatyta tvarka, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams, todėl papildomai jų nekartoja, o tik pasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

42. Byloje nėra ginčo dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kilęs dėl kompensacijos atsakovui P. Š. už valstybei grąžinamą žemės sklypo dalį dydžio.

43. Pirmosios instancijos teismas priteistinos kompensacijos dydį P. Š. apskaičiavo remdamasis Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto – žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos verte 2018 m. sausio 1 d., kuri buvo 6 260 Eur.

44. Atsakovas P. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteistą kompensacijos sumą apskaičiavo pagal Nekilnojamojo turto registre nustatytą žemės sklypo kainą ir turėjo remtis nekilnojamojo turto vertinimo ekspertize, kuri buvo paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.  2-21916-535/2015. Pirmosios instancijos teismo jam priteista kompensacija yra per maža, be to nedengia nuostolių dėl būsimų kadastrinių matavimų.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovui P. Š. už prarastą turtą turi būti atlyginama turto rinkos verte, nustatyta turto praradimo metu, t. y. 2017 m. gruodžio 6 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalis dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

46. Atsakovas P. Š., nesutikdamas su žemės sklypo verte, nustatyta Nekilnojamojo turto registre, nepateikė kitų duomenų apie žemės sklypo vertę, o pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytoje civilinėje byloje atliktos ekspertizės apie žemės sklypo vertę 2015 metais duomenimis, nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (žr., pvz., 2009  m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis nustato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu.

47. Pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (6 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį už ginčo žemės sklypo dalį, turėjo vadovautis eksperto išvada, atlikta kitoje civilinėje byloje. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neprašė skirti turto vertinimo ekspertizės šioje byloje ir, be kita ko, nurodė, kad tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą ir padidinę jam teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai žemės sklypo vidutinę rinkos kainą, nesant byloje pateiktų kitų įrodymų dėl žemės sklypo vertės, nustatė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie žemės sklypo rinkos kainą, duomenų, paneigiančių nustatytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę, nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamame sprendime pagrindė, kodėl nesiremia minėtoje civilinėje byloje atliktos ekspertizės dėl žemės sklypo vertės duomenimis.

49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovui priteistinos kompensacijos dydį ir neturi pagrindo spręsti, kad atsakovui P. Š. priteista kompensacija už prarastą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą

yra per maža ar neteisinga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto rinkos verte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-247-261/2018).

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būsimų žemės sklypo kadastrinių matavimų išlaidų, pažymi, kad atsakovo nurodytos galbūt ateityje būsimos išlaidos nesusijusios su nagrinėjamu ginču, todėl jų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.

51. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07207 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinė byla Nr. eA-496-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00645-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ ir atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinius skundus

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alaus puta“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 26 d. nutarimą Nr. ATK2-10/17 (toliau – ir Nutarimas Nr. ATK2-10/17).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Nutarimu Nr. ATK2-10/17 atsakovas paskyrė pareiškėjui 200 Eur baudą už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą dėl to, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. UAB „Alaus puta“ bare, esančiame (duomenys neskelbtini), apie 16 val. 15 min. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai išsinešė iš baro. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktas netaikomas viešojo maitinimo vietoms. Šio punkto taikymas priklauso ne nuo prekybos būdo, o nuo prekybos vietos, todėl pardavimo būdas neturi ir negali turėti jokios reikšmės Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto taikymui. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Departamento reikalavimas alkoholinius gėrimus rugsėjo 1 dieną parduoti atidarytose pakuotėse ir vartoti vietoje yra paremtas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis, kurios šiuo atveju netaikomos, kadangi alkoholiniai gėrimai bare buvo parduoti iki 22 val. Departamentas Nutarime Nr.  ATK2-10/17 vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuri nėra panaši ar analogiška nagrinėjamam atvejui. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas Nr. ATK2-10/17 yra neteisėtas dar ir dėl to, kad Departamentas 2016 m. spalio 13 d. jau priėmė nutarimą Nr. ATK2-126/16 (toliau – ir Nutarimas Nr. ATK2-126/16), kuriuo taikė tą patį Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą ir nubaudė UAB „Alaus puta“ už tai, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. bare buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, todėl nebuvo jokios priežasties pareiškėją už tuos pačius veiksmus bausti antrą kartą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Departamentas nurodė, kad vadovaudamasis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. gruodžio

14 d. raštu, pateikta ir kita surinkta medžiaga nustatė, jog pareiškėjui priklausančiame bare 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, t. y. alkoholiniai gėrimai buvo parduodami išsinešti. Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas viešojo maitinimo vietoje, kai alkoholiniai gėrimai parduodami išsinešti, yra prekybos, o ne viešojo maitinimo veikla, kuriai netaikomos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto draudimo išimtys. Suteikiant galimybę viešojo maitinimo vietoms užsiimti prekybine veikla alkoholiniais gėrimais išsinešti rugsėjo 1 dieną ir netaikant Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo, būtų paneigiama tiek paties draudimo esmė, tiek Įstatymo tikslai. Pareiškėjo teiginiai, jog baras yra viešojo maitinimo vieta ir gali bet kokias būdais prekiauti alkoholiniais gėrimais, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Nutarimų Nr. ATK2-126/16 ir Nr. ATK2-10/17 priėmimo faktinės aplinkybės skiriasi – alkoholiniai gėrimai parduoti kitiems asmenims bei kitu laiku.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Nutarimo Nr. ATK2-10/17 dalį, kuria pareiškėjui paskirta bauda ir nusprendė grąžinti Departamentui klausimą dėl baudos skyrimo nagrinėti iš naujo.

6. Teismas nustatė, kad: UAB „Alaus puta“ veiklos tikslas – prekyba, 2014 m. spalio 14 d. išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, prekybos būdas – išsinešti ir vartoti vietoje, prekybos laikas – nuo 8 iki 8 val.; 2016 m. rugsėjo 1 d. apie 16 val. 15 min. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sustabdė iš viešojo maitinimo vietos UAB „Alaus puta“ išėjusius du pirkėjus, kurie turėjo už drabužių užsikišę butelius su alkoholiniais gėrimais; minėtoje maitinimo vietoje dirbanti pardavėja pardavė atėjusiems pirkėjams po du plastikinius butelius vieno litro talpos 7,5 alk. tūrio „Šnekorių“ alaus, kuriuos pirkėjai išsinešė iš viešojo maitinimo vietos; pardavėja butelius atidarė, tačiau neužtikrino, kad nusipirkti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje; Departamentas 2017 m. sausio 26 d.

Nutarimu Nr. ATK2-10/17 pareiškėjui paskyrė 200 Eur baudą, Nutarime Nr. ATK2-10/17 pažymėjo, kad pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas viešojo maitinimo vietoje lėmė, kad jo veiksmai laikytini prekybos, o ne viešojo maitinimo veikla, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytą draudimą; Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu nutarė, kad M. B., dirbdama UAB „Alaus puta“ parduotuvėje-bare pardavėja, vykdydama mažmeninę prekybą, nesilaikė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną – pardavė pirkėjams alkoholinius gėrimus – po du plastikinius butelius vieno litro talpos 5 proc. stiprumo „Šnekorių“ alaus ir neužtikrino, kad nusipirkti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, todėl M. B. paskyrė 14 Eur nuobaudą.

7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Įstatymo nuostatas bei nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo baras realiai veikė kaip parduotuvė, kurioje pirkėjai įsigijo alkoholinius gėrimus išsinešti, todėl pareiškėjui taikytinas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną. Teismas pastebėjo, kad nors UAB „Alaus puta“ formaliai priskirtas viešojo maitinimo vietos statusas, prekyba alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną tokiu būdu, kokiu buvo vykdoma bare, atitinka ne viešojo maitinimo vietos veiklos sampratą, o faktiškai prilygsta mažmeninei prekybai parduotuvėje, todėl prekyba alkoholiniais gėrimais tokiu būdu, kokiu prekiaujama pareiškėjo bare, prieštarauja viešojo maitinimo paslaugą teikiančios įstaigos esmei bei viešojo maitinimo veiklos sampratai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prekybą alkoholiu išsinešti rugsėjo 1 dieną vertinant kaip viešojo maitinimo įstaigos veiklą ir netaikant Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo, būtų paneigiama tiek draudimo prekiauti alkoholiu rugsėjo 1 dieną esmė, tiek Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyti Įstatymo tikslai, o viešojo maitinimo įstaigoms sudaryta galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis, apeinant Įstatymo nustatytus draudimus.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Departamentas Nutarime Nr. ATK2-10/17 vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuri nėra panaši ar analogiška nagrinėjamam atvejui, kadangi nurodytoje byloje, kuria remiasi Departamentas, pasisakyta dėl viešojo maitinimo įstaigos faktinės veiklos, kuomet alus buvo parduodamas ne vartoti vietoje, o išsinešti. Pareiškėjo veikla parduodant alkoholinius gėrimus pripažįstama prieštaraujančia Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktui, kadangi pareiškėjo darbuotoja pardavė pirkėjams alkoholinius gėrimus ir neužtikrino, kad nusipirkti gėrimai būtų vartojami vietoje.

9. Dėl pareiškėjo argumento, kad Departamentas Nutarimu Nr. ATK2-10/17 pareiškėją nubaudė pakartotinai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Departamentas Nutarimu Nr. ATK2-123/16 pareiškėjui paskyrė 200 Eur baudą už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą, nes 2016 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo bare apie 11 val. 59 min. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro, t. y. už kitą pažeidimą.

10. Vertindamas Nutarimu Nr. ATK2-10/17 pareiškėjui paskirtą baudą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 33 straipsnio 2 dalį, jeigu asmuo padarė kelis pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dviem skirtingais veiksmais 2016 m. rugsėjo 1 d. padarė du Įstatymo pažeidimus, todėl Departamentas priėmė Nutarimą Nr. ATK2-123/16 ir Nutarimą Nr. ATK2-10/17, kuriais pareiškėjui paskyrė dvi atskiras 200 Eur dydžio baudas. Taigi nuobauda pareiškėjui buvo paskirta nesivadovaujant baudų skyrimo taisyklėmis, nustatytomis ATPK 33 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Departamento Nutarimo dalį dėl 200 Eur baudos skyrimo bei įpareigojo Departamentą iš naujo spręsti baudos skyrimo klausimą.

III.

11. Pareiškėjas UAB „Alaus puta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad Įstatyme nėra tokios nuostatos, kuri leistų Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintą draudimą taikyti viešojo maitinimo vietoms, atsižvelgiant į faktiškai vykdomą prekybinę veiklą, o Įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai.

13. Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Departamento Nutarimo Nr. ATK2-10/17 dalis dėl 200 Eur baudos

skyrimo, o Departamentas įpareigotas iš naujo nagrinėti baudos skyrimo klausimą, ir pareiškėjo skundą atmesti.14. Departamentas apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo objektyvių galimybių abu pareiškėjo

pažeidimus nagrinėti vienu metu. Abi bylos iš policijos komisariato buvo gautos skirtingu laiku, todėl Departamentas, vykdydamas Įstatymo pavestas funkcijas ir nepažeisdamas Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, neturėjo objektyvių galimybių sujungti bylas ir paskirti vieną subendrintą baudą. Dėl pirmojo pažeidimo ekonominė sankcija buvo skirta Departamento 2016 m. spalio 13 d. nutarimu, o bylos medžiagą dėl antrojo pažeidimo Departamentas gavo tik 2016 m. gruodžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, kadangi skiriasi faktinės aplinkybės – nurodytoje byloje pažeidimai buvo nagrinėjami vienu metu, sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, o šiuo atveju Departamentas neturėjo objektyvių galimybių abi bylas nagrinėti vienu metu. Iš ATPK 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos formuluotės matyti, jog esminė sąlyga jos taikymui yra tai, kad tas pats asmuo turi padaryti kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas įstatymu yra pavesta nagrinėti tam pačiam organui bei yra objektyvi galimybė šias bylas nagrinėti kartu.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui priklausantis baras rugsėjo 1 dieną prekiaudamas alkoholiniais gėrimais, skirtais išsinešti, o ne vartoti vietoje, faktiškai veikė ne kaip viešojo maitinimo įstaiga, o kaip mažmeninės prekybos įmonė, bei taikė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Nutarimo Nr. ATK2-10/17, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą ir jam skirta 200 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo baras realiai veikė kaip parduotuvė, kurioje pirkėjai įsigijo alkoholinius gėrimus išsinešti, todėl pareiškėjui turėjo būti taikomas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną. Vis dėlto, teismas pripažino, kad Departamentas Nutarimu Nr. ATK2-10/17 skirdamas pareiškėjui baudą netinkamai taikė ATPK 33 straipsnio 2 dalį, todėl šią Nutarimo Nr. ATK2-10/17 dalį panaikino ir įpareigojo Departamentą iš naujo spręsti baudos skyrimo klausimą.

18. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka iš esmės, teigia, kad jo baras yra viešojo maitinimo įstaiga, o Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas viešojo maitinimo vietoms negali būti taikomas jokiais atvejais. Departamentas gi su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjui Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktas pritaikytas pagrįstai, sutinka, tačiau prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta skundžiamo Nutarimo Nr. ATK2-10/17 dalis dėl baudos pareiškėjui skyrimo, o Departamentas įpareigotas iš naujo spręsti baudos skyrimo klausimą. Departamento teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo objektyvios galimybės bylas dėl dviejų pareiškėjo padarytų pažeidimų nagrinėti vienu metu ir skirti vieną subendrintą baudą.

19. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.), kurio 18 straipsnyje nustatyta mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kuriems esant, prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama. Vienas tokių atvejų įtvirtintas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte ir yra susietas su tam tikra data, t. y. nustatyta, jog alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną. Šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose. Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda.

20. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad spręsdamas tarp UAB „Alaus puta“ ir Departamento kilusį ginčą dėl anksčiau priimto Nutarimo Nr. ATK2-123/16, kuriuo pareiškėjui buvo skirta bauda už tai, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. 11.59 val. bare, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1838-525/2018 konstatavo, kad pareiškėjo bare prekės išdėstytos mažmeninės prekybos vietoms būdingose prekių lentynose, įvairiuose prekių stovuose, šaldytuvuose ir pan.; didelis parduodamų alkoholinių gėrimų asortimentas ir kiekis, ant išstatytų alkoholinių gėrimų nurodytos pardavimo kainos, alkoholiniai gėrimai prieinami kiekvienam užsukusiam klientui (juos galima paimti tiesiai iš lentynų); patalpoje yra tik vienas stalas ir dvi kėdės; atsiskaitymo už prekes vieta įrengta mažmeninės prekybos vietoms būdingu būdu už prekystalio; bare nėra viešojo maitinimo veiklai būdingų taurių, indų, stalo serviravimo priemonių; prie įėjimo pakabinta iškaba „Gėrimai“, o ne „Baras“, „Kavinė“ ar pan. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo baras, esantis (duomenys neskelbtini), neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtintos viešojo maitinimo vietos sąvokos, t. y. pareiškėjas neužsiima maisto ruošimu, gaminimu ir realizavimu, skirtu viešajam maitinimui, todėl pareiškėjo teiginys, kad neturi būti atsižvelgiama į faktiškai jo vykdytą prekybinę veiklą, atmestinas kaip nepagrįstas. Vien faktas, kad pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus išsinešti, patvirtina, kad pareiškėjas teikė ne viešojo maitinimo paslaugas, o pardavinėjo alkoholinius gėrimus išsinešti. Tai, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytose pakuotėse, vertinama kaip faktas, patvirtinantis, kad UAB „Alaus puta“ užsiėmė prekyba alkoholiniais gėrimais, todėl pareiškėjo teiginiai, kad reikalavimas parduoti gėrimus atidarytose pakuotėse įtvirtintas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, o ne 10 punkte, nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto draudimas pareiškėjui pritaikytas ir 200 Eur bauda paskirta pagrįstai. Pažymėtina, jog iš esmės analogiškas išvadas dėl UAB „Alaus puta“ prekybos alkoholiu 2015 m. rugsėjo 1 d. bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs ir 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-513-261/2018.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai administracinėse bylose Nr.  eA-1838-525/2018 bei Nr. eA-513-261/2018 aktualūs ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi pareiškėjas kelia ginčą dėl kito Departamento priimto nutarimo (Nutarimo Nr. ATK2-10/17), kuriuo jam buvo paskirta bauda už tai, kad rugsėjo 1 dieną tame pačiame pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), kitiems pirkėjams buvo parduoti keturi alkoholinių gėrimų buteliai išsinešti. Taigi Nutarimu Nr. ATK2-10/17 pareiškėjas buvo nubaustas už dar vieną tokio paties pobūdžio pažeidimą, įvykdytą rugsėjo 1 dieną.

22. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. UAB „Alaus puta“ priklausančio baro, esančio (duomenys neskelbtini), pardavėja apie 16.15 val. dviems pirkėjams pardavė 4 butelius alkoholinių gėrimų išsinešti. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu UAB „Alaus puta“ baro-parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pardavėjai M. B. skyrė 14 Eur administracinę nuobaudą už tai, kad vykdydama mažmeninę prekybą, ji pardavė pirkėjams alkoholinius gėrimus – po du plastikinius butelius vieno litro talpos 5 proc. stiprumo „Šnekorių“ alaus ir neužtikrino, kad nusipirkti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje (ATPK 164 str. 3  d.). Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos administracinėse bylose Nr. eA-1838-525/2018 bei Nr. eA-513-261/2018 dėl pareiškėjo anksčiau padarytų to paties pobūdžio pažeidimų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu Nutarimu Nr. ATK2-10/17 Departamentas pagrįstai pareiškėjo veiklą vertino ne kaip viešojo maitinimo, o kaip prekybos, ir pareiškėjui taikė už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo nesilaikymą Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytą ekonominę sankciją.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad atskiras ekonomines sankcijas už du 2016 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo padarytus Įstatymo pažeidimus Departamentas skyrė nesivadovaudamas baudų skyrimo taisyklėmis, nustatytomis ATPK 33 straipsnio 2 dalyje. ATPK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad, kai vienas asmuo padaro du arba daugiau administracinių teisės pažeidimų, administracinė nuobauda skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai (33 str. 1 d.). Jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose (33 str. 2 d.).

24. Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad už skirtingus teisės pažeidimus nuobaudos yra skiriamos atskirai, išskyrus tuos atvejus, kai (1) tas pats subjektas (2) tuo pačiu metu nagrinėja bylas dėl vieno asmens padarytų skirtingų pažeidimų. Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Nutarimai Nr. ATK2-126/16 ir Nr. ATK2-10/17 buvo surašyti dėl skirtingų pareiškėjo padarytų pažeidimų, t. y. 2016 m. rugsėjo 1 d. skirtingu laiku skirtingiems asmenims

paduotų alkoholinių gėrimų. Departamentas šiuos pažeidimus tyrė skirtingu pagrindu (vienu atveju patikrinimą vykdė Departamento ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato atstovai, kitu – Departamentas pranešimą ir tyrimo medžiagą gavo iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato), medžiaga Departamente buvo gauta ir tiriama skirtingu laiku (su pažeidimu, dėl kurio buvo surašytas skundžiamas Nutarimas Nr. ATK2-10/17, susiję duomenys Departamente buvo gauti tik 2016 m. gruodžio 20 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas Nutarimas Nr. ATK2-126/16). Vadinasi, Departamentas bylų dėl minėtų skirtingų pareiškėjo padarytų pažeidimų ne tik nenagrinėjo tuo pačiu metu, bet ir objektyviai neturėjo tokios galimybės, todėl neturėjo ir pareigos vadovautis ATPK 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuobaudų subendrinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-428/2012, 2012 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-775/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinio pažeidimo byloje Nr. 2AT-64-303/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai dėl aptartų skirtingų pareiškėjo padarytų pažeidimų priėmė atskirus Nutarimus Nr.  ATK2-126/16 ir Nr. ATK2-10/17, kuriais pareiškėjui skyrė atskiras ekonomines sankcijas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui Nutarimą Nr. ATK2-10/17 ginčijo iš esmės, prašė jį panaikinti, tačiau nereiškė jokių argumentų dėl paskirtos baudos dydžio (proporcingumo), neprašė jos sumažinti. Tokių argumentų pareiškėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgdama į tai, kad ginčo dėl pareiškėjui skundžiamu Nutarimu Nr. ATK2-10/17 skirtos ekonominės sankcijos dydžio nėra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija dėl to šioje byloje nepasisako.

25. Nustačius, kad Departamentas Nutarimu Nr. ATK2-10/17 pagrįstai pareiškėjui skyrė atskirą 200 Eur dydžio ekonominę sankciją, kaip nepagrįsta naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta Departamento Nutarimo Nr. ATK2-10/17 dalis dėl pareiškėjui paskirtos baudos, o Departamentas įpareigotas klausimą dėl baudos skyrimo nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2017 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. ATK2-10/17 dalis dėl 200 Eur baudos skyrimo, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas įpareigotas iš naujo nagrinėti klausimą dėl 2017 m. sausio 26 d. nutarime Nr. ATK2-10/17 konstatuoto pažeidimo baudos skyrimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07202 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinė byla Nr. eA-403-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04821-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. G. ir atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos advokatūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Advokatų egzaminų komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimą; 2) įpareigoti Lietuvos advokatūrą iš naujo įvertinti advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus ir priimti sprendimą, kuriuo būtų laikoma, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.8 ir 21.7 punktų nuostatų teisėtumo ir atitikties Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams tiek, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas asmuo, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus, bei dėl Aprašo 21.6 punkto nuostatų teisėtumo ir atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. ir 2016 m. spalio 11 d. laikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Egzaminas raštu buvo įvertinas 7 balais, egzaminas žodžiu – 6 balais, todėl Komisija 2016 m. spalio 11 d. protokoliniu nutarimu (toliau – ir 2016 m. spalio 16 d. nutarimas) pripažino, kad pareiškėjas neišlaikė advokato kvalifikacinio egzamino. Pareiškėjas teikė prašymą Komisijai iš naujo įvertinti egzaminą žodžiu ir jį vertinti 7 balais bei pakeisti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. nutarimą, nustatant, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą (toliau – ir Prašymas), tačiau Komisija 2016 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 028 (toliau – ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimas) netenkino pareiškėjo Prašymo. Nesutikdamas su minėtu nutarimu, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 8 d. teikė skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, prašydamas pakeisti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimus, nustatant, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (1.23) 7R-9077 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimas) pareiškėjo skundo nepatenkino.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Teisingumo ministerija neturėjo teisės nustatyti, jog asmuo laikomas išlaikęs advokato

kvalifikacinį egzaminą tik jei Komisija tiek iš egzamino žodžiu, tiek iš egzamino raštu jį įvertina 7 ar daugiau balų, nes to daryti jos neįgalioja teisės aktai. Pažymėjo, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra griežtesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Be to, teisės aktuose nėra reglamentuota, kiek išsamiai egzaminuojamasis turi atsakyti į egzamino žodžiu klausimus, kad jo žinios būtų įvertintos 7 balais.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakius į klausimus, Komisijos nariai uždavinėjo papildomus klausimus, į kuriuos jis atsakė teisingai, tačiau Komisijos nariai jų teisingumą vertino kiekvienas pagal savo kvalifikacijos lygį. Teigė, kad Komisijos nariai, būdami ypač aukštos kvalifikacijos ir tam tikrų klausimų žinovai, reikalavo, kad pareiškėjas atsakytų į klausimus būtent taip, kaip jie kiekvienas individualiai žino, todėl jo žinias vertino subjektyviai. Pažymėjo, kad klausimo dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties atveju matėsi, jog Komisijos nariai neturi vienos nuomonės. Nurodė, kad nei vieno iš vienuolikos tą dieną advokato kvalifikacinį egzaminą laikiusio pretendento žinios nebuvo įvertintos septyniais ar daugiau balų.

5. Atsakovas Lietuvos Advokatūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo žodžiu pateiktus atsakymus įvertino 6 balais ir, vadovaudamasi Aprašo 21.7 ir 22

punktais, pripažino, kad pareiškėjas neišlaikė advokatų kvalifikacinio egzamino. Advokatų egzaminų įvertinimo klausimas yra egzaminų laikymo tvarkos, kurią Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi pavesta nustatyti teisingumo ministrui, dalis. Teisingumo ministrui deleguota įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu nustatyti advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką, kuri apimtų visus su advokatų egzaminų laikymu ir apmokėjimu už juos aspektus, nebent kurie nors klausimai galėtų būti reguliuojami išimtinai įstatymu. Teigė, kad siaurinamasis Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas prieštarautų jos turiniui ir įstatymų leidėjo ketinimams. Nurodė, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog advokatų egzaminų įvertinimo klausimas yra egzaminų laikymo tvarkos dalis. Minimali advokatų egzaminų balų vertė nepriskirtina sričiai, reguliuojamai išimtinai įstatymu, nes ji nėra susijusi su žmogaus teisių nustatymu, ribojimu ir pan.

7. Atsakovas pažymėjo, kad išlaikę teisėjų, notarų ir antstolių profesinį egzaminą laikomi asmenys, surinkę 7 ar daugiau balų. Pažymi, kad teisėjų, notarų ir antstolių egzamino tvarka ir minimalaus balo nustatymas reglamentuotas taip pat įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais. Pareiškėjo pateikti šaltiniai dėl Estijos ir Lenkijos teisinio reglamentavimo nėra oficialūs, jų tekstų aktualumas abejotinas (2008 m. ir 2004 m. redakcija). Lietuvos Respublika suverenių teisių reglamentuoti advokatų egzaminų vertinimą nėra perleidusi kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms. Pareiškėjo pateikta pasiekimų vertinimo sistemų ir pažymių pervedimo praktikos analizė nėra susijusi su advokatų egzaminais ir jų vertinimu, joje pateiktas patenkinamų įvertinimų apibūdinimas yra tik informacinio pobūdžio – ja informuojama apie Lietuvos viduriniame ugdyme ir aukštajame moksle naudojamas pasiekimų vertinimo sistemas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kurie leistų abejoti Aprašo nuostatų teisėtumu, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nepagrįstas. Be to pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jo žinias Komisija vertino kolektyviai ir / ar neobjektyviai. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę reikšti nušalinimus Komisijos nariams, tačiau minėta teise nepasinaudojo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.9. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytas kitų šalių advokatų egzaminų vertinimas bei išimtis, jog advokato egzamino

nereikia laikyti asmenims, kurie išlaikė teisėjo kvalifikacinį egzaminą, savaime negali būti pagrindas pripažinti, kad Aprašo nuostatos yra gerokai griežtesnės nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, kadangi reikia vertinti ne atskirus reikalavimus, o reikalavimų ir sąlygų visumą. Komisijos nariams suteikiama egzaminuojamųjų vertinimo diskrecinė teisė atitinka teisinio reguliavimo principus. Pareiškėjo nesutikimas su Komisijos narių vertinimu pagrįstas vien subjektyvia jo nuomone. Nėra jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti Komisijos narių objektyvumu vertinant pareiškėjo egzamino žodžiu rezultatus, todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisijos nariai netinkamai įvertino pareiškėjo egzamino žodžiu rezultatus.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikė advokatų kvalifikacinį egzaminą: per egzaminą raštu jis surinko 7 balus, per

egzaminą žodžiu – 6 balus. Visi Komisijos nariai pareiškėjo atsakymus žodžiu įvertino 6 balais. Komisija 2016 m. spalio 11 d. nutarime nutarė, kad pareiškėjas egzamino neišlaikė, kadangi per advokato kvalifikacinį egzaminą surinko 6 balus. Pareiškėjas Komisijai 2016 m. spalio 20 d. pateikė skundą dėl advokatų kvalifikacinio egzamino vertinimo. Komisija 2016 m. spalio 25 d. nutarime nurodė, kad perklausė egzamino garso įrašą ir nusprendė, kad nėra pagrindo keisti pareiškėjo žodžiu pateiktų atsakymų įvertinimo. Pareiškėjas teisingumo ministrui 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė skundą dėl advokatų

kvalifikacinio egzamino rezultatų pakeitimo. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (1.23)7R-9077 nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad per egzaminą žodžiu buvo pateikti programos neatitinkantys klausimai ar buvo pažeistos egzamino vykdymo procedūros, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad egzamino laikymo tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 17 punkte nustatyta, jog advokatų kvalifikacinis egzaminas susideda iš dviejų dalių: egzamino raštu ir egzamino žodžiu. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo tik dėl egzamino žodžiu vertinimo. Byloje atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė pareiškėjo advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu garso įrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjui buvo pateikti klausimai pagal jo ištrauktą bilietą: 1) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumo, kolegiškumo ir sąžiningos konkurencijos principo turinys; 2) Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio taikymas advokato veikloje; 3) rengimasis ir jo reikšmė (baudžiamoji teisė); 4) visiškos materialinės atsakomybės sutartis; 5) tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos teisinėje sistemoje. Aprašo 21.1 punkte nustatyta, kad egzamino žodžiu bilietą sudaro 5 klausimai, iš jų po vieną iš advokato profesinės etikos, kitų viešai skelbiamų advokato veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Teismas sprendė, kad egzamino klausimai iš esmės atitinka Aprašo reikalavimus ir yra susiję su advokato veikla bei profesine etika.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo atsakymų vertinimo neobjektyvumo, nurodė, kad Komisijos nariams suteikta diskrecijos teisė vertinti egzaminą žodžiu apima ne tik egzaminuojamojo atsakymų turinio įvertinimą, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti. Spręsdamas klausimą, ar Komisija tinkamai pasinaudojo savo diskrecijos teise, teismas vertino Komisijos veiksmus ta apimtimi, ar ji neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų. Teismas pažymėjo, kad advokato kvalifikacinis egzaminas yra tikslingas ir orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų advokato profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą. Advokato profesijai keliami aukšti reikalavimai, todėl advokato kvalifikacinio egzamino metu turi būti nustatoma egzaminuojamo asmens kompetencija atlikti advokato funkcijas. Iš pateikto egzamino garso įrašo matyti, kad visais atvejais pareiškėjui buvo užduodami ne tik klausimai pagal egzamino bilietą, tačiau ir patikslinantys Komisijos narių klausimai, siekiant gauti tikslesnius atsakymus į egzamino biliete pateiktus klausimus. Tai, kad Komisijos nariai pareiškėjui uždavė papildomus klausimus, rodo, jog Komisijos nariai ėmėsi visų priemonių iš esmės įvertinti pareiškėjo turimas žinias. Išklausęs egzamino garso įrašą, teismas vertino, kad egzamino eiga buvo organizuota tinkamai, užduodami klausimai atitiko Aprašo reikalavimus ir yra susiję su advokato veikla ir profesine etika. Nagrinėjamu atveju visi Komisijos nariai pareiškėjo atsakymus įvertino 6 balais. Teismas pažymėjo, kad kiekvienam Komisijos nariui suteikiama diskrecijos teisė egzaminuojamam asmeniui skirti tokį balą, kuris, Komisijos nario suvokimu, tiksliausiai atitinka egzaminuojamo asmens žinias ir jo pasirengimą būti advokatu. Atsakymų išsamumą turi įvertinti Komisija, kuri nagrinėjamu atveju savo funkcijas atliko, įvertinusi pareiškėjo atsakymus 6 balais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nesutikimas su Komisijos narių vertinimu pagrįstas vien subjektyvia jo nuomone. Kitų įrodymų, kodėl pareiškėjo pateikti atsakymai į klausimus yra pakankami, kad būtų galima juos įvertinti 7 balais ar daugiau, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs egzamino vykdymo procedūrą, atsižvelgęs į pareiškėjo atžvilgiu vykdytą egzaminavimą klausimų-atsakymų forma, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Komisijos nariai netinkamai atliko egzaminavimo procedūras ir dėl to netinkamai įvertino pareiškėjo egzaminą žodžiu, todėl nenustatė pagrindo naikinti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimus kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

14. Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodė, jog nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad per egzaminą žodžiu buvo pateikti programos neatitinkantys klausimai ar buvo pažeistos egzamino vykdymo procedūros, todėl pareiškėjo skundo netenkino. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime atsakė į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. skunde nurodytus argumentus dėl egzamino laikymo tvarkos ir egzamino įvertinimo. Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime pateikta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. skundą, yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, todėl nėra pagrindo naikinti Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

15. Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad teisės aktuose nėra reglamentuota, kiek išsamiai egzaminuojamasis turi atsakyti į egzamino žodžiu klausimus, jog jo žinios būtų įvertintos 7 balais, teismas pažymėjo, kad Apraše nėra nurodyti konkretūs atsakymų vertinimo kriterijai. Tik įvertinus klausimo turinį, jo sudėtingumą, pareiškėjo atsakymo išsamumą, jo pateikimo ypatybes bei atsakymų į papildomus klausimus turinį, gali būti daroma išvada dėl tam tikro įvertinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad egzamino metu gali būti užduodami įvairūs klausimai ir kiekvieno jų vertinimo kriterijai gali skirtis, teismas sprendė, kad nėra įmanoma teisės aktais reglamentuoti visų galimų klausimų išsamumo vertinimo tvarkos. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija yra sudaryta iš kompetentingų asmenų – teisininkų profesionalų –

kurie pagal savo turimą kompetenciją turi teisę vertinti asmenų, pretenduojančių į advokatus, egzaminą. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo abejoti Aprašo teisėtumu ta apimtimi, jog jame nėra nustatyta atsakymų į klausimus išsamumo vertinimo tvarka.

16. Teismas nurodė, kad advokato kvalifikacinio egzamino tikslas yra patikrinti asmens žinias ir gebėjimus tinkamai atlikti advokato funkcijas. Teisės aktų leidėjas, vertindamas asmenų, siekiančių tapti advokatais, asmenines savybes, gali nustatyti jiems keliamus itin aukštus reikalavimus. Pažymėjo, kad reikalavimai tapti advokatu reglamentuoti ne tarptautinės teisės šaltiniuose, o Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Lietuvos Respublikoje taikomi advokatų kvalifikacinio egzamino reikalavimai neatitinka 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, nuostatoms, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodoma direktyva skirta užtikrinti asmenų, esančių advokatais, galimybes naudotis paslaugų teikimo ir (ar) įsisteigimo laisve Europos Sąjungoje. Kriterijai asmeniui, siekiančiam tapti advokatu Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos Sąjungoje teisės aktuose nėra reglamentuoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl nacionalinės teisės normų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei yra nepagrįsti.

17. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, susijusių su Aprašo nuostatų, kuriose nurodoma, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas pretendentas, kuris surinko 7 ar daugiau balų iš egzamino raštu ir žodžiu, neatitikimu Įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, bei prašymu dėl Aprašo 19.8, 21.6 ir 21.7 punktų nuostatų teisėtumo ištyrimo, teismas nurodė, kad kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad tam tikros Aprašo nuostatos, jo manymu, prieštarauja Įstatymui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Iš ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų matyti, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis suteikia teisingumo ministrui įgaliojimus, suderinus su Lietuvos advokatūra, sudaryti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką.

18. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, teisingumo ministras nustato advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarką. Sistemiškai vertindamas minėtą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas priėjo prie išvados, kad minimalaus išlaikymo balo nustatymas turi būti vertinamas kaip egzamino laikymo tvarkos reglamentavimo elementas, kurio įgyvendinimo tvarką pavesta nustatyti teisingumo ministrui. Iš pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra aišku, kodėl jis mano, kad teisingumo ministrui suteikti įgaliojimai nustatyti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarką nesuteikia įgaliojimų nustatyti minimalų balą, kurį surinkęs asmuo laikomas išlaikiusiu advokato kvalifikacinį egzaminą. Teismas, įvertinęs įstatymų leidėjo teisingumo ministrui suteiktus įgaliojimus šioje srityje, sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai siaurina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kaip neapimantį teisingumo ministrui įgaliojimų nustatyti minimalų advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo balą. Pažymėjo, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nėra pateiktos jokios papildomos nuorodos ar išimtys dėl advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarkos nustatymo. Teismas pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo atmetė.

19. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

20. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kurioje nebuvo patenkintas jo skundas ir panaikinti Komisijos nutarimus ir teisingumo ministro sprendimą, kiek juose nustatyta, kad jo advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu vertintina 6 balais ir dėl to laikoma, kad jis neišlaikė egzamino, taip pat įpareigoti Lietuvos advokatūrą pašalinti padarytą pažeidimą,  t. y. iš naujo įvertinti jo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus ir priimti sprendimą, kuriuo būtų laikoma, kad 2016  m. spalio 11 d. išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Pareiškėjas taip pat prašo pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, t. y. ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams, ta apimtimi, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostatos teisėtos ir ar

atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir objektyvumo principams, ta apimtimi, kiek jose nustatyta, kad kiekvienas komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus, Advokatūros įstatymo, Aprašo nuostatas ir jas pažeidė, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

22. Apelianto nuomone, Įstatymo, Aprašo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos kartu su kitais viešojoje teisėje galiojančiais principais, o pirmiausiai egzaminuojamojo vertinimas negali būti vien individualus, kuris, be kita ko, yra vien subjektyvus, nes egzaminuojamojo vertinimas turi remtis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas principais: įstatymo viršenybės, objektyvumo, skaidrumo. Komisija nurodė, kad egzamino vertinimas buvo vien individualus, taigi jis negalėjo atitikti minėtų viešųjų principų ir būti objektyviu.

23. Pareiškėjo teigimu, Komisija peržengė savo laisvės ribas, elgėsi vien individualiai ir subjektyviai. Atsakinėjant į klausimus žodžiu, ir norint, kad Komisijos narys atsakymus vertintų 7 ir daugiau balų, į atsakymus turėjo būti atsakyta tik taip, kaip to nori klausimą uždavęs komisijos narys, o ne kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai. Pareiškėjui atsakinėjant į klausimus, vienas iš besiruošiančiųjų pretendentų neatlaikė Komisijos neobjektyvaus elgesio ir dėl to kilusios įtampos, dėl to paprašė išeiti iš egzamino. Nei vieno iš vienuolikos tą dieną advokato kvalifikacinį egzaminą žodžiu laikiusio pretendento žinios nebuvo įvertintos septyniais ar daugiau balų. Iš tokios situacijos galima pagrįstai manyti, kad komisija nebuvo objektyvi. Be to Komisijos nariai, vertindami egzamino rezultatus, neturėjo nustatytų vertinimo kriterijų, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

24. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad egzamino klausimai iš esmės atitiko Aprašo reikalavimus ir egzaminas buvo tinkamai organizuojamas, kadangi Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programoje nėra nurodyta nei pagrindinių bilieto nei papildomų klausimų, kurie buvo užduoti žodžiu, turinio. Programos klausimų apimtis ir egzamino bilieto klausimų apimtis esmingai skiriasi. Atitinkamai bilieto ir papildomų klausimų turinys neatitiko Aprašo 18 punkto nuostatos, kad bilietai rengiami pagal Advokatų egzaminų programą. Taip pat nėra nustatyta kiek gi laiko egzaminuojamasis gali skirti egzamino bilieto pristatymui žodžiu, atitinkamai nėra galimybės orientuotis, kaip gi išsamiai reikia pristatyti vieną ar kitą klausimą. Todėl tik iš nuojautos orientuojamasi, kad vienam klausimui skirta apie 5 min., o visiems – apie 20-25 min., tiek laiko ir pasiruošiama kalbėti. Nesutinka su teismo nuomone, kad nesutikimas su vertinimu pagrįstas subjektyvia pareiškėjo nuomone, kadangi Komisijos narių vertinimui nėra nustatytų objektyvių kriterijų.

25. Pareiškėjo nuomone, teisingumo ministras neturėjo teisės nustatyti, kad asmuo laikomas išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą tik jei komisija tiek iš egzamino žodžiu tiek iš egzamino raštu jį įvertina 7 ar daugiau balų, nes to daryti jo neįgalioja joks įstatymas. Teisingumo ministras įgaliotas nustatyti tik egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarką, tačiau neįgaliotas nustatyti advokato kvalifikacinio egzamino balų vertę, kuriai esant yra laikoma, kad asmuo išlaikė kvalifikacinį egzaminą. Nustatydamas minimalią advokato kvalifikacinio egzamino balų vertę, viršijo įstatymu jam suteiktą kompetenciją, o minėtos Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos yra niekinės, neteisėtos ir dėl to negaliojančios.

26. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju teisingumo ministrui suteiktos kompetencijos negalima aiškinti plečiamai, jog neva įstatymų leidėjas suteikdamas teisę nustatyti tvarką suteikė ir teisę nustatyti egzamino balų vertę, nes tai yra dvi skirtingos viešojo administravimo subjekto teisės. Todėl nepagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzamino balo vertės nustatymas yra neatskiriama egzamino tvarkos dalis. Toks teismo aiškinimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo nuostatų ir teismų praktikos šiuo klausimu.

27. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra žymiai griežtesnės nei kitų Europos Sąjungos šalių, todėl vertintina, ar toks teisinis reguliavimas atitinka ir Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas ir principus, nustatančius lygias teises ES šalyse. Taigi advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu turėtų būti laikomas tas asmuo, kurio egzamino balai yra ne mažesni kaip penki tiek raštu tiek žodžiu.

28. Nurodo, kad Aprašo nuostatos nereglamentuoja, kaip objektyviai ir nešališkai turi būti atliekamas vertinimas ar egzaminuojamasis: pasirengęs dirbti advokato darbą; turi pakankamą gebėjimą teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai; turi pakankamai advokato profesinės etikos žinių. Egzamino žodžiu metu nebuvo tikrinamos minėtos aplinkybės. Aprašo nuostatos nenustato objektyvaus vertinimo egzamino žodžiu kriterijų, todėl sudaro galimybę vertinti

vien tik individualiai ir subjektyviai. Aprašo 21.6 punkto nuostatos, nustatančios, kad kiekvienas komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, neatitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų. Taip pat Aprašo 19.8 ir 21.7 punktai ta apimtimi, kiek juose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus, prieštarauja Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams.

29. Atsakovas Lietuvos advokatūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog Komisija pareiškėjo atžvilgiu nebuvo ir negalėjo būti objektyvi, pagrįstas vien samprotavimais, kylančiais iš pareiškėjo nepasitenkinimo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatu, netinkamo Advokatūros įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo bei Aprašo nuostatų aiškinimo, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs egzamino vykdymo procedūrą, atsižvelgęs į pareiškėjo atžvilgiu vykdytą egzaminavimą klausimų-atsakymų forma, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Komisijos nariai netinkamai atliko egzaminavimo procedūras ir dėl to netinkamai įvertino pareiškėjo egzaminą žodžiu.

31. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo žinių vertinimo, atsakovas pažymi, kad jo nepasitenkinimas advokatų egzaminų dalies žodžiu vertinimo rezultatais nesudaro pagrindo spręsti, kad Komisijos nariai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo objektyvūs. Priešingai, byloje pateiktas pareiškėjo laikyto egzamino garso įrašas patvirtina, jog Komisijos nariai veikė be jokio išankstinio nusistatymo, objektyviai. Subjektyvią pareiškėjo nuomonę dėl jo advokatų egzaminų dalies žodžiu įvertinimo būtų galima pagrįsti tik įrodžius, jog Komisija peržengė turimos vertinimo laisvės ribas. Pareiškėjas tokių įrodymų šioje byloje nėra pateikęs. Pareiškėjo pozicijai, kad Komisijos nariai jo atžvilgiu nebuvo objektyvūs, negalima pritarti ne tik dėl to, kad apeliantas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, tačiau ir dėl šioje byloje nagrinėjamų santykių ypatumų – Komisijos narių atliekamam vertinimui negali būti taikomas objektyvumo kriterijus visa apimtimi, nes žinių įvertinimas per se (pats savaime) negali nepriklausyti nuo vertintojo sąmonės. Vis dėlto pagal objektyvumo principą asmuo, atliekantis žinių vertinimą, turi vadovautis teisės aktuose įtvirtintais kriterijais, o tiek, kiek jų nėra nustatyta – visuotinai pripažįstamomis nuostatomis, nusistovėjusia paradigma ir pan. Atsižvelgiant į tai, Komisija yra sudaroma iš teisininkų profesionalų, kurie pagal savo turimą kompetenciją gali vertinti asmenų, pretenduojančių į advokatus, egzaminą. Be to, siekiant užtikrinti objektyvumo principo įgyvendinimą, Advokatūros įstatyme ir Apraše yra numatyta, kad vertinimą atlieka ne vienas asmuo, o Komisija, susidedanti iš kelių narių, yra numatyta pareiga Komisijos nariui nusišalinti, egzaminuojamojo teisė pareikšti nušalinimą Komisijos nariams bei galimybė apskųsti Komisijos nutarimą. Pažymi, kad pareiškėjas iki Komisijos posėdžio dienos nušalinimo Komisijos nariams pareiškęs nebuvo, pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė apskųsti Komisijos nutarimą – jis šią savo teisę įgyvendino.

32. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog egzamino metu gali būti užduodami įvairūs klausimai ir kiekvieno jų vertinimo kriterijai gali skirtis, nėra įmanoma teisės aktais reglamentuoti visų galimų klausimų išsamumo vertinimo tvarkos. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad egzaminuojamojo vertinimas turi remtis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais: įstatymo viršenybės, objektyvumo bei skaidrumo, kadangi advokatų egzaminų organizavimas nėra viešasis administravimas. Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Lietuvos advokatūra negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu. Atsižvelgiant į tai, viešuoju administravimu nelaikytina ir Komisijos veikla, nes ši funkcija yra susijusi su advokatų savivaldos įgyvendinimu.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikyto egzamino garso įrašas patvirtina, jog Komisija neribojo pareiškėjo atsakymų trukmės, prie kito klausimo buvo pereinama, kai pats pareiškėjas neturėjo daugiau ką pasakyti į bilieto ir jį tikslinančius Komisijos narių klausimus. Taigi yra pagrindas atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad Komisija peržengė savo laisvės ribas, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo objektyvi, elgėsi vien individualiai ir subjektyviai.

34. Nesutinka ir su pareiškėjo argumentais dėl advokatų egzaminų dalies žodžiu organizavimo bei klausimų neatitikties Aprašo reikalavimams. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Advokatų egzaminų programoje nėra nurodyta nei pagrindinių bilieto, nei papildomų klausimų, kurie buvo jam užduoti žodžiu, turinio. Apraše nėra įtvirtinta pareiga, rengiant advokatų egzaminų bilietus, juose nurodyti lygiai tokius pat klausimus, kokie yra įtvirtinti Advokatų egzaminų programoje. Aprašo 18 punkte nurodyta tik tai, kad egzamino raštu ir egzamino žodžiu bilietai rengiami pagal Advokatų egzaminų

programą, t. y. programa yra tik pagrindas klausimams rengti, o ne konkrečių klausimų formuluočių šaltinis. Be to, matyti, kad apelianto ištraukto bilieto klausimai suformuluoti aiškiai, konkrečiai ir turėtų būti pakankamai suprantami jam kaip asmeniui, kuris ruošėsi pagal Advokatų egzaminų programą. Taigi nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto advokatų egzaminų dalies žodžiu klausimai iš esmės atitiko Aprašo reikalavimus.

35. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nėra nustatyta, kiek laiko egzaminuojamasis gali skirti egzamino bilieto pristatymui žodžiu bei, kaip išsamiai reikia pristatyti vieną ar kitą klausimą, pažymi, jog advokatų egzaminų dalies žodžiu metu gali būti užduodami įvairaus sudėtingumo ir apimties klausimai, taip pat ir papildomi, todėl nėra įmanoma teisės aktais reglamentuoti, kiek laiko reikia skirti kiekvienam iš atsakymų pateikti, taip pat nustatyti visų galimų atsakymų išsamumo kriterijus. Juo labiau kad advokato kvalifikacinis egzaminas yra orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų advokato profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą, todėl, atsižvelgiant į pateikiamų atsakymų turinį, advokatų egzaminų dalies žodžiu metu vertinamas bendras žinių ir sugebėjimų lygis, o ne tikrinama, per kiek laiko egzaminuojamas asmuo tiksliai pateikia iš anksto visiems žinomus konkrečios apimties atsakymus – teisė nėra tikslusis mokslas ir daugeliu atveju yra daugiau nei vienas galimas atsakymas į egzamino metu pateiktą klausimą.

36. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepagrįstai siaurina Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kaip neapimantį teisingumo ministrui įgaliojimų nustatyti minimalų advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo balą. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies formuluotė nesudaro prielaidų abejoti, kad įstatymų leidėjas, Teisingumo ministrui deleguodamas poįstatyminiu teisės aktu nustatyti advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką, siekė, kad šis klausimas būtų visiškai sureguliuotas, t. y. apimtų visus su advokatų egzaminų laikymu ir apmokėjimu už juos aspektus, nebent kurie nors klausimai galėtų būti reguliuojami išimtinai įstatymu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nėra pateiktos jokios papildomos nuorodos ar išimtys dėl advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarkos nustatymo. Siaurinamasis Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas prieštarautų jos turiniui ir įstatymų leidėjo ketinimams. Toks aiškinimas reikštų, kad minimali advokatų egzaminų balų vertė nebūtų nustatyta jokiu teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti tuo, kad advokatų egzaminų įvertinimo klausimas yra egzaminų laikymo tvarkos dalis, o minimalaus išlaikymo balo nustatymas turi būti vertinamas kaip egzamino laikymo tvarkos reglamentavimo elementas, kurio įgyvendinimo tvarką pavesta nustatyti teisingumo ministrui. Pažymi, kad nėra pagrindo šioje byloje vadovautis pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės nėra panašios. Be to, paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo akcentuota tai, kad poįstatyminiu aktu negali būti reguliuojami visuomeniniai santykiai, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, o advokatų egzaminų balų vertė tokiai sričiai nepriskiriama. Tai, kad pareiškėjo abejonės dėl teisingumo ministro kompetencijos nustatyti minimalią advokatų egzaminų balų vertę (taip pat ir nustatytas minimalus egzamino išlaikymo balas – 7), yra teisiškai nepagrįsti, rodo ir tai, kad analogiškai reglamentuojamas kitų teisinių profesijų egzaminų laikymas ir vertinimas. Teisinių profesijų – teisėjų, notarų, antstolių – egzaminų laikymas ir vertinimas Lietuvos Respublikoje reglamentuojamas analogiškai tiek teisės aktų hierarchijos požiūriu, tiek nustatytu minimalaus balo, kada pretendentas laikomas išlaikiusiu egzaminą, dydžiu.

37. Pareiškėjas, teigdamas, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra žymiai griežtesnės nei kitų Europos Sąjungos šalių, nurodo tik Estijos ir Lenkijos teisinį reglamentavimą. Šaltiniai, kuriais vadovaudamasis pareiškėjas daro šią išvadą, yra informacinio pobūdžio, pateikti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ir Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos (CCBE) interneto svetainėse. Šie elektroniniai šaltiniai nėra oficialūs Estijos ir Lenkijos teisės aktai, o jų tekstų aktualumas kelia abejonių. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti su bylos esme nesusiję pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra žymiai griežtesnės nei kitų Europos Sąjungos šalių, kad Lietuvos teisinis reguliavimas dėl sąlygų tapti advokatu prieštarauja Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms ir principams.

38. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Aprašo 21.6 punkto nuostata, pagal kurią kiekvienas Komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai – nuo 1 iki 10 balų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatai; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatai bei 3 straipsnio 2 punkto nuostatai. Atmestini pareiškėjo teiginiai ir dėl to, kad jis atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus: yra pasirengęs dirbti advokato darbą, turi pakankamą gebėjimą teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai, turi advokato profesinės etikos žinių.

39. Nepritaria pareiškėjo prašymui pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto atitikties įstatymui, t. y. ištirti, ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą bei Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, ta apimtimi, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostata teisėta ir ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatą, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir objektyvumo principus, ta apimtimi, kiek joje nustatyta, kad kiekvienas Komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų, kurie leistų abejoti Aprašo 19.8, 21.6 ir 21.7 punktų teisėtumu.

40. Atsakovas Lietuvos advokatūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, ir prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkinti, priteisti atsakovui iš pareiškėjo 850 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Taip pat priteisti atsakovui iš pareiškėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

41. Atsakovas nurodo, kad sprendimo dalis, kuria netenkintas atsakovo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pagal nuosekliai suformuotą tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktiką teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ralio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.

42. Lietuvos advokatūra nėra viešojo administravimo subjektas ir jokių valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimų negauna. Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-429-858/2015 pateiktais išaiškinimais, kadangi šios ir nagrinėjamos bylos ralio decidendi skiriasi, todėl nėra pagrindo taikyti joje suformuluotas teisės taikymo taisykles.

43. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lietuvos advokatūros vidaus administravimo struktūra nesuteikė pagrindo samdyti advokatą teisme. Skirtingai nuo kitų profesijų asmenų savivaldos institucijų, atsakovas vienija net 2 203 advokatus ir 879 advokatų padėjėjus. Be šių asmenų, atsakovas vykdo įstatymo numatytas funkcijas, susijusias su pretendentais į advokatus, advokatų padėjėjus. Tai rodo atsakovo sprendžiamų klausimų mastą. Nepaisant to, kad Lietuvos advokatūroje yra keli darbuotojai, turintys teisininko išsilavinimą, nei vieno iš jų pareiginės funkcijos nėra susijusios su atstovavimu atsakovui teismuose, nes jie tik užtikrina atsakovui pavestų funkcijų vykdymą bei techniškai aptarnauja atsakovo organus. Taigi atsakovas neturi jo interesams teismuose atstovaujančių darbuotojų, dėl to atstovavimui teismuose ji samdo advokatus pagal teisinių paslaugų sutartis.

44. Teismo sprendime klaidingai teigiama, kad advokatė B. V. yra Lietuvos advokatūros administracijos Teisės skyriaus narė, dėl to teismas sprendė, jog byloje atsakovui atstovavo jo struktūrinio padalinio atstovas. Pažymi, kad advokatė B. V. niekada nedirbo ir šiuo metu nedirba Lietuvos advokatūroje, advokatė teisines paslaugas atsakovui teikia pagal poreikį pagal sudarytą su atsakovu teisinių paslaugų sutartį. Šios aplinkybės nekeičia tas faktas, kad jos duomenys yra pateikti Lietuvos advokatūros svetainėje, kur nurodyta, kad ji yra advokatė, o ne teisininkė. Taigi atsakovas, neturėdamas jo interesams teismuose atstovaujančių darbuotojų ir siekdamas tinkamo (profesionalaus) savo interesų atstovavimo teisme, turėjo kreiptis į teisininkus profesionalus. Kadangi išlaidos advokato pagalbai buvo būtinos ir pagrįstos, atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, todėl jos turėjo būti priteistos iš pareiškėjo.

45. Atsakovo įsitikinimu, bylos pobūdis taip pat nesudarė pagrindo atmesti prašymą priteisti išlaidas advokato pagalbai. Atkreipia dėmesį, kad iki pareiškėjo R. G. skundo gavimo, atsakovas nedalyvavo nei vienoje byloje, kurioje būtų ginčijami advokatų egzaminų rezultatai ir (ar) Advokatų egzaminų komisijos veiksmai. Šį faktą patvirtina viešai skelbiamos bylos, susijusios su visomis po Nepriklausomybės atkūrimo galiojusiomis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo redakcijomis. Taip pat nurodo, kad reikia atsižvelgti į keliamų klausimų kompleksiškumą: pareiškėjas ne tik kvestionavo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus, bet ir kėlė klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Dėl to buvo parengti nemažos apimties atsiliepimai į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, kuriuose buvo pagrįstai

atsikirsta į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra žymiai mažesnės už maksimalius dydžius, nustatytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punkte, kurie sudaro net 3 966,50 Eur. Aplinkybė, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, patvirtina administracinių teismų sprendimai, kuriuose kitų profesijų asmenų savivaldos institucijoms yra priteisiamas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija pateiktame rašte nurodo, kad vadovaudamasi ABTĮ 135 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalies dėl neprileistų bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo R. G. panaikinimo ir sutinka su Lietuvos advokatūros apeliacinio skundo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV

47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Advokatų egzaminų komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimų ir Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. pareiškėjas kelia ginčą, nesutikdamas su advokatų egzamino žodžiu dalies įvertinimu 6 balais.

48. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimus, kuriais nuspręsta, kad pareiškėjas advokatų kvalifikacinio egzamino neišlaikė, taip pat Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų pakeitimo.

49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendė, kad Komisija ir Teisingumo ministerija, nagrinėdama pareiškėjo skundus, padarė pagrįstas išvadas, todėl skundžiami Komisijos nutarimai ir Teisingumo ministerijos sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, naikinti juos nėra pagrindo. Taip pat netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

50. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus, Advokatūros įstatymo, Aprašo nuostatas ir jas pažeidė, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Komisija peržengė savo laisvės ribas, elgėsi vien individualiai ir subjektyviai, nebuvo objektyvi. Teisingumo ministras neturėjo teisės nustatyti, kad asmuo laikomas išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą tik jei komisija tiek iš egzamino žodžiu tiek iš egzamino raštu jį įvertina 7 ar daugiau balų, nes to daryti jo neįgalioja joks įstatymas.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo prašymas priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

53. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos

nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

55. Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reguliavimas, nustatytas Advokatūros įstatymo antrajame skirsnyje. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatų egzaminų programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra. Vykdydamas šią įstatymo nuostatą, teisingumo ministras 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 patvirtino Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašą, kuris reglamentuoja egzamino laikymo tvarką.

56. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokatų kvalifikacinio egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios, o advokatų veiklos organizavimo egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą ir advokato profesinės etikos žinios. Aprašo 17 punkte numatyta, kad advokatų kvalifikacinis egzaminas susideda iš dviejų dalių: egzamino raštu ir egzamino žodžiu. Šio Aprašo 21.7 punkte, be kita ko, numatyta, kad išlaikiusiu egzaminą žodžiu laikomas egzaminuojamasis, įvertintas 7 ir daugiau balų.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog Komisijos nariams suteikta diskrecijos teisė vertinti egzaminą žodžiu apima ne tik egzaminuojamojo atsakymų turinio įvertinimą, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti. Advokato kvalifikacinis egzaminas yra tikslingas ir orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų advokato profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą. Advokato profesijai keliami aukšti reikalavimai, todėl advokato kvalifikacinio egzamino metu turi būti nustatoma egzaminuojamo asmens kompetencija atlikti advokato funkcijas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu garso įrašą, pagrįstai sprendė, kad egzamino eiga buvo organizuota tinkamai, užduodami klausimai atitiko Aprašo reikalavimus ir yra susiję su advokato veikla ir profesine etika, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo atsakymai Komisijos buvo įvertinti neobjektyviai. Sutiktina, kad kiekvienam Komisijos nariui suteikiama diskrecijos teisė egzaminuojamam asmeniui skirti tokį balą, kuris, Komisijos nario suvokimu, tiksliausiai atitinka egzaminuojamo asmens žinias ir jo pasirengimą būti advokatu. Šiuo atveju Komisijos nariai pareiškėjo atsakymus vertino 6 balais, aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti Komisijos narių objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzamino metu buvo pateiktos Advokatų egzaminų programos ar Aprašo nuostatų atitinkančios užduotys, nebuvo pažeistos Apraše įtvirtintos advokatų egzaminų vykdymo procedūros, Komisija neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų, taigi egzamino eiga buvo organizuota tinkamai.

58. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog kokios nors teisės normos būtų pažeistos ar netinkamai pritaikytos, todėl pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra atmestini.

59. Pareiškėjas taip pat prašo pradėti bylą dėl norminio akto teisėtumo ir ištirti, ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir ar atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams, ta apimtimi kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostatos teisėtos ir ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir objektyvumo principams, ta apimtimi kiek jose nustatyta, kad kiekvienas

komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus.60. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti ir

tokio prašymo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio (dabartinio 113 straipsnio) 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą, pažymima, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-661/2008). Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.

61. Pažymėtina, kad Aprašas priimtas realizuojant Advokatūros įstatyme įtvirtintus įgaliojimus teisingumo ministrui, suderinus su Lietuvos advokatūra, sudaryti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką. Teisingumo ministras, vykdydamas minėtą įstatymo nuostatą, patvirtino Aprašą. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių Aprašo nuostatų tariamą neatitikimą Advokatūros įstatymo 14 straipsnio, kitiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl paminėtų Aprašo nuostatų ištyrimo.

62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

63. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje netenkintas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir prašymą tenkinti, priteisti iš pareiškėjo atsakovui 850 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į skundus parengimą, taip pat 11,25 Eur sumokėtą žyminį mokestį paduodant apeliacinį skundą.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismo sprendimu apginti atsakovo Lietuvos advokatūros interesai, todėl pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio.

65. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino, vertino, kad Lietuvos advokatūros administracijos struktūra ir veiklos ypatybės iš esmės sudarė jai galimybę atstovauti savo interesus teisme naudojantis administracijos vidiniais resursais, t. y. teisės skyriaus specialistais, todėl nesuteikė jai pagrindo samdyti advokatą atstovauti Lietuvos advokatūrą teisme.

66. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylinėjimosi išlaidos Lietuvos advokatūrai yra priteisiamos. Teisės aktai, be kita ko, nenumato draudimo Lietuvos advokatūrai kaip juridiniam asmeniui vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių pareigos teisines paslaugas Lietuvos advokatūrai teikti neatlygintinai, todėl Lietuvos advokatūra turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1286-502/2015).

67. Atsakovas Lietuvos advokatūra prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš pareiškėjo 850 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į pareiškėjo skundą (450 Eur) ir patikslintą skundą (400 Eur) parengimą.

68. Atsakovą pagal 2017 m. sausio 9 d. ir 2017 m. vasario 20 d. atstovavimo sutartis atstovavo advokatė B. V., kuri 2017 m. sausio 16 d. parengė ir pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, taip pat 2017 m.

vasario 27 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą. Atsakovo patirtas išlaidas pagrindžia pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymai, iš kurių matyti, kad atsakovas Lietuvos advokatūra prašomą priteisti sumą sumokėjo advokatei B. V.

69. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte numatyta, kad už atsiliepimą į skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 2.5 koeficiento. Atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

70. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

71. Atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas kriterijus, taip pat įvertinus atsiliepimų į skundą ir patikslintą skundą turinį, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma atitinkamai mažinama, atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. priteisiama 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį valstybei, todėl patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

72. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje netenkintas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, keičiama, atsakovui iš pareiškėjo priteisiama iš viso 511,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kurioje netenkintas atsakovo Lietuvos

advokatūros prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pakeisti.Priteisti atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų

nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 euro centus) sumokėtą žyminį mokestį paduodant apeliacinį skundą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07213 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinė byla Nr. A-322-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02519-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.  J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apygardos teismo pirmininkui N. M. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apygardos teismas) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 1 d. administracinį aktą Nr. (1-46)-E2-16514; 2) įpareigoti atsakovą vykdyti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2016 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1T-1(1.12E) patvirtintų Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdinių taisyklių 17 punkto, 27.3 punkto nuostatas: pareiškėjui pateikti prie Kauno apygardos teismo pastato ir pastate prie centrinio įėjimo į raštinę 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 val. iki 16 val. Kauno apygardos teismo įrengtų ir administruojamų vaizdo kamerų įrašus, kuriuose matomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno skyriaus pareigūnų D. B. ir V. M. veiksmai pareiškėjo V. J. atžvilgiu bei saugoti šiuos įrašus tiek, kiek reikalinga šių duomenų tvarkymo tikslams – vaizdo įrašų duomenų naudojimui kaip įrodymų civilinėse, administracinėse ar baudžiamosiose bylose, baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01017-12 ar kitais įstatymų nustatytais atvejais.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas skundžiamu raštu atsisakė pateikti pareiškėjui prie Kauno apygardos teismo pastato ir pastate prie centrinio įėjimo į raštines 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 val. iki 16 val. darytus vaizdo kamerų įrašus, kuriuose matomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno skyriaus pareigūnų D. B. ir V. M. veiksmai pareiškėjo atžvilgiu bei saugoti šiuos įrašus tiek, kiek reikalinga šių duomenų tvarkymo tikslams. Pareiškėjo teigimu, šis atsisakymas sukelia jam neigiamas pasekmes, kadangi ikiteisminiame tyrime trukdo įrodinėti prokuroro neteisėtus veiksmus bei procesinius pažeidimus, be to, atsisakydamas išduoti pareiškėjo prašomą informaciją, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 25 straipsnių nuostatas.

3. Atsakovas Kauno apygardos teismo pirmininkas N. M. atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu 2016 m. gruodžio 1 d. administraciniu aktu (teismo pirmininko raštu) Nr. (1.46)-

E2-16514 pareiškėjui buvo nurodyta, kad, remiantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2016 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1T-1(1.12.E) patvirtintų Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdinių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktu, vaizdo duomenys duomenų valdytojo gali būti pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų, kaip įrodymai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais, todėl Kauno apygardos teismas vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoto vaizdo įrašo kopijas pateiks ikiteisminio tyrimo įstaigai,

prokuratūrai ar teismui, gavęs atitinkamus šių institucijų prašymus (reikalavimus). Nors 2016 m. spalio 21 d. kreipdamasis į atsakovą ir reikalaudamas vaizdo įrašų kopijų pareiškėjas savo poreikį juos gauti siejo su ikiteisminiu tyrimu Nr. 06-1-01017-12, atsakovas iki šiol nėra gavęs jokių ikiteisminio tyrimo subjektų prašymų (reikalavimų) dėl vaizdo stebėjimo sistemos įrašų (jų kopijų) pateikimo. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, jog jis kreipėsi į ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-01017-12 atliekančius subjektus dėl vaizdo įrašų kopijų išreikalavimo iš Kauno apygardos teismo, ar ikiteisminį tyrimą atliekantys subjektai pripažino, kad vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga gali turėti reikšmės atliekamame ikiteisminiame tyrime. Motyvuodamas atsisakymą vaizdo įrašų kopijas pateikti asmeniškai pačiam pareiškėjui, atsakovas skundžiamame rašte rėmėsi Taisyklių 27.3 punktu, kuriame nustatyta, jog įgyvendinant duomenų subjekto teisę susipažinti su savo vaizdo duomenimis, privalo būti užtikrinama ir trečiųjų asmenų teisė į privatų gyvenimą,  t. y. duomenų subjektui susipažįstant su vaizdo įrašu, jeigu vaizdo įraše matomi kiti asmenys, kurių tapatybė gali būti nustatyta, ar kita informacija, kuri gali pažeisti trečiųjų asmenų privatumą (pavyzdžiui, transporto priemonės valstybinis numeris), šie vaizdai turi būti retušuoti ar kitais būdais panaikinama galimybė identifikuoti trečiuosius asmenis. Kauno apygardos teisme sumontuota ir veikianti vaizdo stebėjimo sistema fiksuoja vaizdą tokiose vietose (teismo pastato prieigose, teismo fojė, iš kur patenkama į raštinių patalpas), kur nuolat esama intensyvaus asmenų srauto, todėl minėtose teismo patalpose ir teismo pastato prieigose sumontuotos vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoto vaizdo įrašo kopijos išdavimas pažeistų kitų asmenų, užfiksuotų vaizdo įraše, privatumą. Atsakovas pareiškėjui taip pat išaiškino neturintis techninių galimybių retušuoti ar kitaip panaikinti galimybę iš vaizdo įrašo identifikuoti visus kitus jame užfiksuotus į Kauno apygardos teismą atvykstančius ir jame besilankančius asmenis.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m.spalio 21 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu dėl vaizdo

stebėjimo sistemos įrašų pateikimo, nurodydamas, kad įrašų turinys gali turėti reikšmės ikiteisminiame tyrime Nr.  06-1-01017-12. Kauno apygardos teismo kanclerio 2016 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1.46)-E2-l5394 prašymas atsisakytas tenkinti, nurodant, kad vaizdo stebėjimo sistemos įrašų kopijos bus pateiktos pareikalavus ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai, atliekantiems atitinkamus ikiteisminius tyrimus, ar atitinkamas baudžiamąsias bylas nagrinėjančiam teismui. 2016 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Kauno apygardos teismą, skųsdamas minėtą 2016 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (1.46)-E2-15394 ir reikalaudamas atlikti veiksmus, kurių atlikimo prašė 2016 m. spalio 21 d. prašymu, t. y. pateikti Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 val. iki 16 val., kopijas. Minėtas vaizdo stebėjimo kamerų įrašų kopijas pareiškėjas taip pat prašė pateikti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, o vaizdo įrašus saugoti tol, kol pareiškėjas bus gyvas. Skundžiamu 2016 m. gruodžio 1 d. administraciniu aktu (teismo pirmininko raštu) Nr. (1.46)-E2-16514 pareiškėjui dar kartą nurodyta, kad, remiantis Taisyklių 17 punktu, vaizdo duomenys duomenų valdytojo gali būti pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų, kaip įrodymai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais, todėl Kauno apygardos teismas vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoto vaizdo įrašo kopijas pateiks ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokuratūrai ar teismui gavęs atitinkamus šių institucijų prašymus (reikalavimus).

7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 30 straipsniu ir Taisyklių 17 ir 27.3 punktais, sprendė, jog atsakovas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui reikalaujamą vaizdo įrašą, siekiant apsaugoti įraše užfiksuotų trečiųjų asmenų teisę į privatų gyvenimą, veikė pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo bei Taisyklių nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šioje dalyje.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisė į privatų gyvenimą yra vieną iš pagrindinių žmogaus teisių, įvirtintų Konstitucijos 22 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, todėl, teismo nuomone, prašoma informacija, t. y. vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti tretieji asmenys, pripažintina privačia, ir duomenų subjektų – asmenų, kurių duomenų prašoma, interesas, kad būtų užtikrinta jų teisė į privatumą, nagrinėjamu atveju vertinamas kaip svarbesnis, nei pareiškėjo interesas teikti įrodymus ikiteisminio tyrimo metu. Atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui reikalaujamus duomenis, neužkirto kelio jam pateikti prašymą ikiteisminį tyrimą vykdančiam subjektui dėl minėtų duomenų išreikalavimo. Atsakovas nurodė, kad, remiantis minėta nuostata, pareiškėjo reikalauti duomenys (vaizdo įrašas) yra tebesaugomi, atsižvelgiant į tai, jog jų gali pareikalauti ikiteisminį tyrimą Nr.  06-1-01017-12 atliekantys

subjektai. Dėl to nėra ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą saugoti šiuos įrašus tiek, kiek reikalinga šių duomenų tvarkymo tikslams – vaizdo įrašų duomenų naudojimui kaip įrodymų civilinėse, administracinėse ar baudžiamosiose bylose, baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01017-12 ar kitais įstatymų nustatytais atvejais.

9. Iš pareiškėjui pateikto Kauno apygardos teismo rašto, jis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę: rašte nurodyti išsamūs atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą motyvai, nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis akto pagrindas, motyvuojamoji dalis dėstoma aiškiai, adekvačiai, pareiškėjui papildomai išaiškintos jo teisės dėl įrodymų gavimo (išreikalavimo) ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad Kauno apygardos teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjekto funkcijas, nagrinėjamu atveju raštu atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, aktas yra motyvuotas, pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pasirašydamas skundžiamą Kauno apygardos teismo raštą, teismo pirmininkas N. M. veikė ne kaip atskiras viešojo administravimo subjektas, o kaip Kauno apygardos teismo vadovas, todėl reikalavimas šioje byloje pareikštas netinkamam atsakovui.

III.

11. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjo nuomone, Kauno apygardos teismo pirmininkas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau teismas bylą išsprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens – Kauno apygardos teismo pirmininko N. M. teisių ir pareigų. Teismas nepagrįstai iškreipė pareiškėjo skundo dalyką, neteisingai nurodė viešojo administravimo subjektą ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Taisyklių nuostatas, nes Kauno apygardos teismo patalpos yra vieša vieta, todėl teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas prašo trečiųjų asmenų duomenų. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pareiškėjo teisę susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie yra tvarkomi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apygardos teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (1-46)-E2-16514, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016m. lapkričio 10d. skundą, t.y. atsisakyta pareiškėjui pateikti Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašus, padarytus 2016m. spalio 20d. laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 16.00 val.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad teismas bylą išsprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens, netinkamai taikė Taisyklių nuostatas, neįvertino, kad atsakovas tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pareiškėjo teisę susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie yra tvarkomi.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

17. Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu įtrauktas būtent Kauno apygardos teismo pirmininkas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas bylą išsprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens.

21. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2016 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1T-1(1.12.E) patvirtintos Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdinės taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

22. Įstatymo (ginčui aktuali redakcija nuo 2016m. kovo 1d. iki 2016m. gruodžio 31d.) 30 straipsnis įpareigoja duomenų valdytoją ir duomenų tvarkytoją įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja duomenų valdytoją užtikrinti, jog asmens duomenys nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis, būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai bei saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi.

23. Taisyklių 27.3 punktas nustato, kad įgyvendinant duomenų subjekto teisę susipažinti su savo vaizdo duomenimis, užtikrinama trečiųjų asmenų teisė į privatų gyvenimą, t. y. duomenų subjektui susipažįstant su vaizdo įrašu, jeigu vaizdo įraše matomi kiti asmenys, kurių tapatybė gali būti nustatyta, ar kita informacija, kuri gali pažeisti trečiųjų asmenų privatumą (pavyzdžiui, transporto priemonės valstybinis numeris), šie vaizdai turi būti retušuoti ar kitais būtais panaikinama galimybė identifikuoti trečiuosius asmenis. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

24. Taisyklių 17 punktas nustato, jog vaizdo duomenys duomenų valdytojo gali būti pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų, kaip įrodymai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais.

25. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei šios nutarties 22, 23 ir 24 pastraipose nurodyta ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui reikalaujamą vaizdo įrašą, siekiant apsaugoti įraše užfiksuotų trečiųjų asmenų teisę į privatų gyvenimą, ir nesant techninės galimybės retušuoti vaizdo įrašus taip, kad juose nebūtų matyti kitų asmenų, veikė

sutinkamai su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo bei Taisyklių nuostatomis, todėl nėra pagrindo naikinti atsakovo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (1-46)-E2-16514 bei įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui jo prašomą vaizdo įrašą.

26. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07200 2019-05-03 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinė byla Nr. A-258-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04936-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 22.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.  J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl pareiginės algos dydžio priemokos priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 40 proc. jo pareiginės algos dydžio priemoką už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2017 m. kovo 31 d.; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Daugiau nei 8 mėnesius Ministerijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriuje (toliau – ir Skyrius) nedirba E. R., o nuo 2016 m. birželio 15 d. nedirba L. S. Kadangi trūksta dviejų darbuotojų, padidėjo pareiškėjo krūvis;

1.2. Ministerija 2016 m. lapkričio 21 d. rašte nutylėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d., kai pareiškėjo darbo krūvį sudarė 56 darbai, jis dirbo ne 66 darbo dienas, o 43 darbo dienas, taip pat nutylėta darbų apimtis, pavyzdžiui, pareiškėjui skirtas projektas, kurio numeris „Kontoroje“ 0-011008, yra 200 lapų apimties;

1.3. Darbų skirstymas į „naujus“ ir „nenaujus“ yra dirbtinis, nes kiekvieno teisės akto projekto atveju reikia atlikti tuos pačius veiksmus: įvertinti, ar tuo metu pateiktas projekto variantas neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams, ar atitinka juridinės technikos taisykles ir t. t.;

1.4. Ministerijos 2016 m. lapkričio 21 d. rašte nurodytas teiginys, jog, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-232 patvirtinto Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 84 ir 85 punktus, Ministerijos Teisės departamento vyriausiųjų specialistų vertinti dokumentų projektai skiriami pakartotinai vertinti tiems patiems vyriausiesiems specialistams, neatitinka tikrovės, kadangi tam pačiam darbuotojui tik vizuoti skiriamas dokumentas, kuris su juo jau suderintas;

1.5. Net jei pareiškėjas nebuvo kai kurių naujų darbų pirmasis vykdytojas, antrasis vykdytojas turi pateikti pirmajam vykdytojui išvadas dėl dokumento, po to įvertinti išvadų, kurias dėl to paties dokumento padaro pirmasis vykdytojas, pagrįstumą. Be to, antrasis vykdytojas turi savo išvadas dėl dokumento pateikti pirmajam vykdytojui ne vėliau kaip 3 darbo dienas iki pavedimo termino pabaigos, tačiau neretai patį dokumentą antrasis vykdytojas gauna jau pasibaigus minėtam terminui, toks dokumentas dažnai būna didelės apimties, reikalaujantis įsigilinimo į jo turinį, didelių laiko sąnaudų jo įvertinimui. Ministerija nesąžiningai nutyli atvejus, kai pareiškėjas tapo pirmuoju vykdytoju, nors darbai jam buvo skirti kaip antrajam vykdytojui;

1.6. Pareiškėjo darbo krūvis buvo žymiai padidėjęs dar iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., kai per 5 darbo dienas jis gavo daugiau nei 17 darbų. 2016 m. birželio 23 d. buvo paskutinė darbo diena prieš kasmetines atostogas, iki tol jis jau buvo gavęs daug iki atostogų baigtinų vertinti dokumentų, tačiau kiti dokumentai ir toliau buvo skiriami vertinti iki paskutinės darbo laiko minutės;

1.7. Ministerija 2016 m. lapkričio 21 d. rašte menkina pareiškėjo darbo krūvį, teigdama, kad dokumentas, kurio numeris „Kontoroje“ 9-14224, taisytas pagal jo pastabas, o dokumentas, kurio numeris „Kontoroje“ 0-10983, yra vieno lapo apimties. Tokie teiginiai nesuprantami, kadangi kiekvieno teisės akto projekto atveju reikia atlikti tuos pačius veiksmus: įvertinti, ar tuo metu pateiktas projekto variantas neprieštarauja įstatymams ir t. t.

1.8. Ministerija 2016 m. lapkričio 21 d. rašte nurodo, kad didelį darbo krūvį sudaro darbuotojų dalyvavimas darbo grupėse, tačiau nenurodo, kodėl pasirinko tokį duomenų apie darbo grupes laikotarpį – ne nuo 2016 m. kovo 31 d., t. y. nuo tada, kai Skyriuje nedirba E. R., ir ne nuo 2016 m. birželio 16 d., t. y. nuo tada, kai Skyriuje nedirba L. S., o nuo 2016 m. sausio 1 d. Be to, įtraukimas į darbo grupę nesuponuoja jokio darbo krūvio. Ministerija nenurodė, kokiose darbo grupėse minėtu laikotarpiu buvo įtraukti Skyriaus darbuotojai, kiek darbo grupių posėdžių atitinkamu laikotarpiu įvyko, kuo konkrečiai pasireiškė Skyriaus darbuotojų darbas grupėse, koks Skyriaus darbuotojų indėlis į darbo grupės rezultatus. Be to, pareiškėjo teigimu, buvo atvejų, kai jam, o ne kitam Skyriaus darbuotojui, įtrauktam į darbo grupę (konkrečiai, K. R.), buvo nukreipiamas vertinti darbo grupės parengtas projektas, pavyzdžiui, projektas, kurio numeris „Kontoroje“ 0-19098. Šiame projekte įžvelgęs esminius trūkumus, pareiškėjas buvo priverstas taisyti kitų Ministerijos padalinių bei Skyriaus darbuotojų klaidas;

1.9. Ministerijos 2016 m. lapkričio 21 d. rašte nurodyta, kad skubūs darbai nukreipiami kitiems Skyriaus darbuotojams, tačiau neįvardyta, kokie konkretūs darbai buvo skubūs, nepaaiškinta, kaip skubaus dokumento nukreipimas didina darbo krūvį. Be to, skubūs darbai skiriami ir pareiškėjui. Jo nuomone, kiti Skyriaus darbuotojai dokumentus vertina nekokybiškai;

1.10. Grįžus 2016 m. rugpjūčio 22 d. po kasmetinių atostogų, Ministerija buvo gavusi prašymą skirti priemoką, todėl pareiškėjo darbo krūvį pradėjo tendencingai formuoti kitaip – skyrė mažesnį kiekį, bet didelės apimties darbus. Jam buvo skirti įvertinti Higienos instituto 2016 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. (1.15)01-465 pateikti du projektai, kurių apimtis 40 lapų, toks darbas Ministerijos statistikoje parodytas kaip du įvertinti projektai, nors jie prilygsta keliasdešimčiai įvertinų projektų. Be to, pradėta skirti darbų, kurių atveju jis nėra pirmasis vykdytojas;

1.11. Neturtinė žala atsirado dėl pareiškėjo teisių pažeidimo be pagrindo neskiriant priemokos ir diskriminuojant kitų Skyriaus darbuotojų atžvilgiu.

2. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, kartu atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Ministerijos pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nepateikė paaiškinimų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad ginčijamu laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. jo atliekamas darbas viršijo įprastinį krūvį, nepateikė medžiagos, iš kurios būtų galima spręsti, ką jis laiko padidėjusius darbo krūviu;

2.2. Skyriaus vyriausioji specialistė E. R. 2016 m. balandžio 4–8 d. buvo išleista kasmetinių atostogų, nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. jai suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, vėliau – vaiko priežiūros atostogos, besitęsiančios iki šiol. E. R. funkcija dalyvauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimo veikloje, t. y. vertinti su Europos Sąjungos parama susijusius dokumentus buvo perduota Skyriaus specialistams A. S. ir K. R., o funkcija vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų medžiagos vertinimą – A. S., K. R. ir J. K.;

2.3. Skyriaus vyriausioji specialistė L. S. 2016 m. birželio 15 d. išėjo iš darbo. Šios specialistės vykdyta funkcija – Seimo plenarinių posėdžių medžiagos rengimas – atiteko Skyriaus vyriausiesiems specialistams N. S. ir J. K., kitos funkcijos priskirtos N. S., J. K., A. S., K. R.;

2.4. Ginčo laikotarpiu Skyriaus specialistams teko vykdyti paties pareiškėjo funkcijas. Teisės departamento dokumentų tvarkymas Ministerijos dokumentų valdymo sistemoje yra privalomas visiems Ministerijos dokumentų projektų rengėjams pagal sveikatos apsaugos ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1360 „Dėl dokumentų valdymo tobulinimo“ 1 punktą, tačiau pareiškėjas mano, jog ši funkcija jam nepriklauso. Pareiškėjo parengtus vidaus dokumentus „Kontoroje“ registruodavo ir, jei reikia, skanuodavo A. S. arba J. K. Dokumentų talpinimo (TAIS) funkciją atlieka patys skyriaus darbuotojai, išskyrus pareiškėją, už kurį šią funkciją atlikdavo jo kolegos;

2.5. Ministerijos 2016 m. lapkričio 21 d. atsakymas pareiškėjui buvo pateiktas, vertinant jo 2016 m. rugpjūčio 12 d. prašyme nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo ir kitų darbuotojų darbo krūviui eksponuoti buvo pasirinktas 3 mėnesių laikotarpis. Pradžios data – vienas mėnuo iki priemokos Skyriaus darbuotojams skyrimo, t. y. 2016 m. birželio 1 d., pabaigos data – 2016 m. rugsėjo 5 d., kadangi analizė buvo atlikta pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d. prašymo pagrindu ir tam, kad nebūtų iškreipti duomenys, į imtį paimtas visų vasaros mėnesių periodas, kuomet atostogavo ir kiti Skyriaus darbuotojai;

2.6. Dokumentas, kurio numeris „Kontoroje“ 0-11008 ir kurio apimtis daugiau nei 200 lapų, buvo sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl 2016 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno patvirtinimo“ projektas. Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynai tvirtinami kasmet, tvirtinamo dokumento forma nesikeičia. Kainyne nurodomų duomenų turinio Skyriaus specialistai negali vertinti, nes neturi reikalingų specialių žinių ir kompetencijos. Skyriaus specialistai turi įvertinti tvirtinamo dokumento atitikimą teisės aktų projektų rengimo rekomendacijoms ir, šiuo konkrečiu atveju, įsakymo, kuriuo tvirtinamas kainynas, nuostatų atitikimą Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 54 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Tokio dokumento vertinimui turėtų būti skiriama 1 diena, bet pareiškėjas tam skyrė 7 darbo dienas ir šį projektą pateikė pavizuotą tik po to, kai projekto rengėja ir Teisės departamento direktorė jį paragino. Situacija su šio projekto vertinimu – pernelyg ilgas, neprotingas projekto vertinimo terminas bei pareiškėjo pastaba šiam projektui – lėmė tai, kad, išėjus dviem Skyriaus darbuotojoms, pareiškėjui papildomi darbai nebuvo skiriami;

2.7. Tiek pirmasis, tiek kiti dokumento vykdytojai dokumentą gauna panašiu metu ir jį vertina tuo pat metu, taigi dokumento su pirmojo vykdytojo parengta dokumento vertinimo išvada gavimas nereiškia, kad antrasis vykdytojas turi dokumentą vertinti pirmą kartą – priešingai, kadangi jis jau yra jį vertinęs ir įsigilinęs į turinį, jam paprasčiau įvertinti ir pirmojo vykdytojo išvadoje pateiktas pastabas dokumentui. Tai, kad antrojo vykdytojo pastabos yra įtrauktos į pirmojo vykdytojo parengtą raštą dėl dokumento ir kad antrasis vykdytojas nurodytas prie rašto rengėjų, neturi įtakos antrojo vykdytojo darbo krūviui, kadangi papildomo darbo tokiu atveju atlikti jam nereikia. Aplinkybė, jog kiti specialistai pastabų neturi, nereiškia, jog jie dokumento nevertino;

2.8. Prieš kasmetines atostogas 2016 m. birželio 22 d. dokumentas Nr. 9-14224 pareiškėjui nukreiptas dėl to, kad jis

buvo taisytas pagal jo pastabas, o 2016 m. birželio 23 d. jam nukreiptas dokumentas Nr. 0-10983 buvo 1 lapo apimties teisės akto pakeitimo projektas, kuriuo teisės aktas papildomas vienu punktu, taip pat taisytas pagal jo pastabas tik dėl juridinės technikos;

2.9. 2016 m. rugpjūčio 1–5 d., pareiškėjui grįžus iš kasmetinių atostogų, jam buvo skirta daugiau darbų, nes jis jų neturėjo ir jam reikėjo suformuoti darbo krūvį. Tik 9 iš 17 darbų buvo nauji, t. y. jo anksčiau nevertinti, be to, 4 dokumentų pareiškėjas nebuvo pirmasis vykdytojas. Kiti 8 darbai buvo taisyti pagal jo pastabas;

2.10. Pareiškėjas nevertino dokumentų, kurie jam paskirti vertinti 2016 m. rugsėjo 30 d. ir kurių numeriai „Kontoroje“ 0-11571 ir 9-20302, tai nurodyta įraše dokumento kortelėje: „2016-09-30; Projektą gavau 2016-09-30. 2016 m. spalio 3–7 d. atostogauju. Projekto įvertinti neturėjau galimybės“. Pareiškėjas prieš kasmetines atostogas 2016 m. rugsėjo 30 d. grąžino ir daugiau jam nukreiptų dokumentų: 0-18362, 0-19949, 0-16018, 0-19994, 9-20056, nors šiuos dokumentus jis buvo gavęs 2016 m. rugsėjo 28 d. ir 29 d.;

2.11. Priešingai nei teigia pareiškėjas, darbo grupės posėdžiams reikia pasirengti. Tai, kad Skyriaus tarnautojas darbo grupės posėdžio metu nepasisakė, nereiškia, jog jis neskyrė laiko pasirengimui dalyvauti posėdyje ir nevertino posėdžiui teikiamos medžiagos, nesekė darbo grupės posėdžio eigos ir neanalizavo jos narių ir kitų posėdžio dalyvių pasisakymų. Pareiškėjo teiginys, kad jam buvo nukreiptas vertinti „darbo grupės, į kurią įtraukas Skyriaus darbuotojas K.  R.“, parengtas projektas, neatitinka tikrovės. Darbo grupė turėjo du posėdžius, kurių metu aptarti bendri medicinos prietaisų reglamentavimo dalykai, konkretus teisės aktas nebuvo svarstomas;

2.12. Skubūs darbai pareiškėjui nėra nukreipiami, nes, gavęs ir neskubų dokumentą, jis linkęs nurodyti, kad jų įvertinti negali, arba įvertinęs nurodo, kad vertinimas galbūt neišsamus. Skubaus dokumento gavimas vertinti sąlygoja jį gavusio specialisto darbo krūvio padidėjimą tuo būdu, kad specialistas turi atidėti atliekamą kitų dokumentų vertinimą, skubiai, dėdamas maksimalias pastangas įvertinti skubų dokumentą, vėliau grįžti prie bendra tvarka nukreiptų dokumentų vertinimo, kurių vertinimui būna likę mažiau laiko;

2.13. Teisė priimti sprendimą paskirti priemoką, jos dydį, priklauso valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, taigi toks reikalavimas negali būti reiškiamas teismui. Be to, nėra aišku, kokiais argumentais remdamasis pareiškėjas mano, kad jo darbo krūvis padidėjo tiek, jog jam turėtų būti mokama maksimali galima priemoka. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog, skiriant priemoką skyriaus darbuotojams, buvo atlikti priešingi teisei veiksmai, kurie sukėlė žalą pareiškėjui, taip pat kad tarp šių veiksmų ir pareiškėjo įvardijamos žalos egzistuoja priežastinis ryšys.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 31 d. Ministerijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriuje

dirbo vyriausieji specialistai J. K. (A lygis 14 kategorija), L. S. (A lygis 13 kategorija), A. S. (A lygis 14 kategorija), E. R. (A lygis 14 kategorija), D. J. (A lygis 14 kategorija), N. S. (A lygis 14 kategorija) ir K. R. (A lygis 14 kategorija). Sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. K-319 L. S. nuo 2016 m. birželio 15 d. perkelta į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Ministerijos kancleris 2016 m. balandžio 4 d. potvarkiu Nr. P-A-190 E. R. suteikė kasmetinės atostogas 2016 m. balandžio 4–8 d., 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. P-K-93 – nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d., o 2016 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu Nr. P-K-119 – atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d.

5. Sveikatos apsaugos ministras 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. K-418 skyrė priemokas už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo trukmės nuo šio įsakymo pasirašymo dienos iki kol į laisvas pareigas bus priimti valstybės tarnautojai. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-662 patvirtintu Priedų ir priemokų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, tvarkos aprašo (toliau – ir Priemokų skyrimo tvarka) 10.1 papunkčiu bei Ministerijos Teisės departamento direktorės 2016 m. birželio 15 d. raštu Nr. BR-2233 „Dėl padidėjusio darbo krūvio Teisės departamento Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriuje“.

6. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 12 d. prašymu „Dėl priemokos skyrimo“ kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą,

prašydamas, be kita ko, skirti tokiam pačiam laikotarpiui ir tokio paties dydžio, kaip ir kitiems Skyriaus darbuotojams, priemoką. Ministerija 2016 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. (1.1.36-14)4-3255 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui nurodė, jog šiuo metu nėra sveikatos apsaugos ministro, o jį pavaduojančiam ministrui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas nesuteikia įgaliojimų skirti priemokas. Pareiškėjas 2016 m. spalio 21 d. skundu kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą, prašydamas išnagrinėti jo prašymą skirti priemoką iš esmės. Ministerija 2016 m. spalio 12 d. rašte Nr. 1.1.36-14)4-3524 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui priminė, jog situacija dėl priemokų skyrimo jam buvo nurodyta 2016 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. (1.1.36-14)4-3255. Ministerija 2016 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. (1.1.36-112)4-3947 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui nurodė, jog jo darbų krūvis kitų Skyriaus darbuotojų atžvilgiu nėra padidėjęs, todėl nėra pagrindo skirti jam priemoką.

7. Teismas, įvertinęs liudytojų (Skyriaus vedėjos R. C., vyriausiųjų specialistų A. S. ir K. R.) paaiškinimus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, priėjo išvadą, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo darbo krūvis yra padidėjęs, lyginant su laikotarpiu, kuomet, jo manymu, darbo krūvis buvo įprastas, kad E. R. ir L. S. darbo krūvis buvo paskirstytas būtent jam, kad jis atliko daugiau darbų nei jam numatyta pagal pareigybės aprašymą, kad jis dirbo didesniu tempu nei vidutinis, kad atliktų darbų kiekis ir apimtis buvo didesnės nei kitų Skyriaus darbuotojų arba tokia pati apimtis, už kurią kiti Skyriaus darbuotojai gavo priemoką (I t., b. l. 45 – XIX t., b. l. 104). Priešingai, Skyriaus vedėja, skirstanti darbus, nurodė, kad vengia skirti daugiau darbo pareiškėjui, nes jis atsisako dirbti daugiau, darbą atlieka neskubėdamas ir lėtai, niekada neatlieka darbo trumpiau nei per nustatytą 5 dienų terminą, nors tas darbas būtų visiškai mažos apimties, nedalyvauja darbo grupėse (nes negali dirbti komandoje), aptarimuose, nebendrauja su žmonėmis, nepateikia atliktų darbų Skyriaus vedėjai, nekelia dokumentų į informacinę sistemą. Konfliktinė situacija su pareiškėju susiklostė dėl to, jog po 2016 m. vasario mėn. vykusio kasmetinio vertinimo jam nebuvo suteikta I klasė, nors iki tol, kol jis tikrai dirbo padidintu darbo krūviu, jam sveikatos apsaugos ministro 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. K-661 buvo skirta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Taigi, pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padidėjęs darbo krūvis, už kurį jo nurodytu laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 31 iki 2017 m. kovo 31 d.) būtų pagrindas priteisti 40 proc. pareiginės algos dydžio priemoką.

8. Teismas akcentavo, kad priemokos dydžio nustatymas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi, yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens prerogatyva, todėl šiuo atveju teismas vertino, ar pagristai pareiškėjui priemoka nebuvo skirta. Prieita išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pastarąjį pareiškėjo skundo reikalavimą.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie patirtą neturtinę žalą pagrįstumo, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų institucijos veiksmų, neskiriant jam priemokos ir diskriminuojant,  t. y. įvardija jo manymu neteisėtus Ministerijos veiksmus, tačiau nenurodo, kokio pobūdžio žalą jis patyrė. Atsižvelgiant į tai, nenustatytas pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III.

10. Pareiškėjas D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba, jeigu nebūtų nustatytas pagrindas tenkinti pastarąjį reikalavimą, priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytojais Ministerijos Rizikos sveikatai valdymo skyriaus darbuotojus R.  B., D. Ž., V. U., Ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento direktoriaus pavaduotoją A. A., Ministerijos Personalo skyriaus vedėją D. B., Ministerijos Turto valdymo ir ūkio skyriaus vedėją A. B., Ministerijos Korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiąją specialistę N. B., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotoją E. R., o Ministerijos darbuotojams D. M. ir A. N. skirti po 3 000 Eur baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai ištirti bylos aplinkybes, kadangi, pareiškėjo nuomone, šiai bylai yra reikšmingi tikslūs skaičiai ir juos patvirtinantys įrodymai apie darbo krūvius, bet skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra nė vieno skaičiaus, iš kurio būtų matyti nustatyti darbo krūviai, tik pateikiama abstrakti nuoroda į bylos lapus;

10.2. Ministerijos pateiktos CD laikmenos faile nėra nurodyti kai kurie dokumentai, kuriuos vertino pareiškėjas (pvz., registro Nr. 0, Nr. 9, Nr. 10), tai patvirtina Skyriaus vedėjos R. C. pildyto žurnalo įrašai ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Taigi, Ministerijos pateikti „Kontoros“ automatiškai sugeneruoti duomenys nėra patikimi. Be to, Ministerija teismui nebuvo nurodžiusi tų registro Nr. 9 dokumentų, kurių atžvilgiu pareiškėjas nebuvo pirmasis vykdytojas;

10.3. Teismas neįvertino byloje esančių rašytinių dokumentų ir liudytojų parodymų patikimumo. Ministerija teismui

pateikė tendencingai atrinktus ir visiškai nepatikimus duomenis apie darbo krūvius, todėl teismas turėjo (ir turi) išreikalauti visų 2016 metais Ministerijos parengtų registrų Nr. 10 ir Nr. BR dokumentų sąrašą ir kiekvieno iš tų dokumentų popierines kopijas, iš kurių matytųsi tikrasis dokumento rengėjas, taip pat visų 2016 metais Ministerijos gautų registro Nr.  9 dokumentų sąrašą ir kiekvieno iš tų dokumentų nukreipimo darbuotojams duomenis, CD laikmenos faile nurodytus skaičius galinčius pagrįsti rašytinius įrodymus (atitinkamų registro Nr. 0 dokumentų popierines kopijas) ir t. t. Teismo apklausti Skyriaus darbuotojai iš esmės veikė kaip Ministerijos atstovai, galbūt su nagrinėjamoje byloje įgaliotais Ministerijos atstovais liudytojai buvo suderinę užduotinus klausimus ir parodymus, liudytojai (ypač R. C.) yra priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu, tam tikri jų parodymai nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai (nesusiję su priemoka už įprastinį darbo krūvį viršijančią veiklą, neišsamūs ir neįrodyti, juos paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai);

10.4. Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka tam, kad būtų liudytojais apklausti pareiškėjo nurodyti asmenys, kurie galėtų paneigti, be kita ko, melagingus R. C. teiginius;

10.5. Skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų, nes jame neatlikta jokia pareiškėjo akcentuotų įrodymų analizė, nenurodytos įrodymų atmetimo priežastys, neatsakyta nė į vieną esminį jo argumentą, be kita ko, dėl sveikatos apsaugos ministro 2017 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. K-262 pareiškėjui skirtos vardinės dovanos už 2016 metų veiklą, dėl diskriminacijos Ministerijos Teisės departamento direktorės N. S. atžvilgiu (jai priemoka skirta už padidėjusį darbo krūvį, nors ji net nedirba Skyriuje), taip pat R. C. atžvilgiu (Ministerija teismui nepateikė įrodymų apie padidėjusį jos darbo krūvį);

10.6. Teismas tarp šalių netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pirma, teismas savo motyvą, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog buvo įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos faktas, grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tačiau minima teisės norma – 24 straipsnio 1 dalis – 7 punkto neturi, todėl teismo sprendimas laikytinas teisiškai nemotyvuotu. Antra, Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (liet. pagal pareigas, savo iniciatyva). Trečia, būtent Ministerija turėjo pagrįsti, kad pareiškėjui vieninteliam Skyriuje Ministerijos 2016 m. liepos 1 d. įsakymu pagrįstai nebuvo skirta priemoka. Ketvirta, būtent Ministerija turėjo įrodyti, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas;

10.7. Ministerijos nepateiktų dokumentų (nevisų duomenų apie Skyriaus darbuotojų darbo krūvį ginčo laikotarpiu) atžvilgiu turėtų būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija, t. y. jeigu šalis slepia ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs;

10.8. Pareiškėjas priemokos prašė ne už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos (papildomai pastebėta, jog pati Ministerija pripažino, kad dokumentų talpinimas į informacinę sistemą nėra Skyriaus darbuotojų funkcija), ir ne už viršijamą vidutinį darbo dirbimo tempą, todėl šie teiginiai teismo sprendime nėra aktualūs. Teismas taip pat nepaaiškino, kuo ginčui yra aktuali pareiškėjui anksčiau už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą skirta priemoka;

10.9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad priemokos dydžio nustatymas yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens prerogatyva, ir vertino tik tai, ar priemoka pareiškėjui pagrįstai nebuvo skirta, kadangi, pareiškėjo nuomone, tokiu būdu faktiškai paneigiama išimtinė teismo teisė vykdyti teisingumą. Be to, Ministerija jau turėjo galimybę nuspręsti dėl priemokos skyrimo pareiškėjui, tačiau atsisakė skirti jam priemoką. Ministerijos 2016 m. liepos 1 d. įsakyme nėra pagrįsta, kodėl kitiems Skyriaus darbuotojams skiriama 20 procentų dydžio priemoka;

10.10. Teismo teiginiai, kad pareiškėjas nenurodė, kokio pobūdžio žalą patyrė, rodo jo neįsigilinimą į skundo turinį. Paaiškinta, kad tendencingas Ministerijos elgesys pakenkė pareiškėjo reputacijai, jį pažemino ir sukėlė itin sunkius dvasinius išgyvenimus;

10.11. Teismas pažeidė rungtyniškumo principą, nes 2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio metu prie bylos pridėjo naujus rašytinius įrodymus – R. C. pildytą žurnalą apie darbo krūvį, – nesuteikdamas galybės pareiškėjui dėl jų pasisakyti, jis apie šiuos naujus įrodymus sužinojo tik iš skundžiamo teismo sprendimo;

10.12. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepaisė to, kad Ministerija nevykdė reikalavimų pateikti visą reikšmingą bylai medžiagą, teikė tik dalinius, tendencingai atrinktus duomenis, jis neatkreipė dėmesio į akivaizdžius Ministerijos teiktų duomenų trūkumus ir jų nepatikimumą. Formalus bylos nagrinėjimas ar tik tam tikri tokio nagrinėjimo fragmentai rodo teismo šališkumą (vien jau objektyviuoju aspektu);

10.13. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo Ministerijos atstovams D. M. ir A. N. skirti baudą. Bauda turėtų būti skiriama už tai, kad Ministerija piktybiškai nevykdo teismo įpareigojimo pateikti visą medžiagą, o jos procesinių dokumentų vos ne kiekvienoje pastraipoje yra po kokį nors teismo klaidinimą ar melagystę, be to, R.  C. žurnalas teismui

galėjo būti pateiktas daug anksčiau (iš viso penki atskiri pažeidimų atvejai);10.14. Byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes skundžiamas teismo sprendimas

yra be motyvų, o bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties (šališkas) teismas. Pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės, ginčo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme laikytinas nauju visos bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne skundžiamo teismo sprendimo patikrinimu, tokiu būdu būtų prarasta viena iš galimų bylos nagrinėjimo instancijų.

11. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, kartu atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, nereiškia, kad šis sprendimas yra be motyvų. Šiuo atveju teismas aiškiai nurodė aplinkybes, kurių pareiškėjas neįrodė, šią išvadą priėjo įvertinęs ne tik liudytojų parodymus, bet ir byloje esančius rašytinius įrodymus. Atsižvelgiant į didelę bylos apimtį, akivaizdu, jog teismas neturėjo galimybės sprendime aptarti kiekvieną ištirtą įrodymą, tačiau tai nereiškia, jog teismas šių įrodymų netyrė;

11.2. Pareiškėjas procese iš esmės neteikė įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą priteisti priemoką už padidėjusį darbo krūvį, apsiribojo Ministerijos teikiamų įrodymų kritika, kelių atskirų savo 2016 metais atliktų darbų aprašymu ir apibūdinimu, iš kurių nėra galimybės susidaryti nuomonę apie jo darbo krūvį;

11.3. Ministerija teismui pateikė taip ir tokią informaciją, kokia disponuoja už tai atsakingas Ministerijos struktūrinis padalinys – Dokumentų valdymo ir asmenų priėmimo skyrius. Ministerija teismui pateikė iš esmės visą reikalautą medžiagą;

11.4. Registru „0“ žymimi dokumentų projektai yra tik projektai, dažnai tik juodraščiai, kurių saugojimo pareiga Ministerijoje nėra numatyta. Kai šie projektai virsta dokumentais (vidaus ar išorės raštais, ministro įsakymais),  t. y. jie yra pasirašomi kompetentingo Ministerijos pareigūno, jie yra registruojami ir jiems priskiriamas registro numeris („BR“, „10“, „V-„ ir t. t.), tokie dokumentai yra saugomi. Atsižvelgdama į tai, Ministerija teismui pateikė ne tik automatiškai surinktus registro duomenis (CD formatu), bet ir faktinius duomenis. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismui buvo pateikti ne tik dokumentų sąrašai, bet ir jų kopijos;

11.5. Ministerija nebuvo įpareigota teismui pateikti per 2016 metus priimtų ministro įsakymų kopijas (tai sudaro 43 dokumentų segtuvus), tačiau šie dokumentai buvo rankiniu būdu peržiūrėti ir nustatyta, kiek dokumentų įvertino ir vizavo kokie Skyriaus specialistai, skaičiavimų duomenys pateikti teismui. Pareiškėjas dėl šių statistinių duomenų pretenzijų nereiškė, o tik tvirtino, kad būtent jam skiriami sudėtingiausi ir didelės apimties darbai;

11.6. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. R. ir L. S. darbo funkcijos pareiškėjui nebuvo paskirstytos, dėl jų nebebuvimo Skyriuje jo darbo krūvis nepadidėjo;

11.7. Pareiškėjas aiškiai nenurodo, kokie konkrečiai nauji įrodymai turi būti surinkti bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kodėl jie negalėjo būti paties pareiškėjo pateikti ar teismo išreikalauti anksčiau;

11.8. Pareiškėjo prašymas apklausti liudytojais nurodytus asmenis neturėtų būti tenkinamas, nes jis turėjo ir galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, pareiškėjo nurodyti asmenys nėra Skyriaus darbuotojai, jie nedisponuoja informacija apie Skyriaus darbuotojų darbo krūvius ir jų pokyčius. Pareiškėjas teigia, kad jo nurodyti asmenys gali patvirtinti jo gebėjimą dirbti komandoje, tačiau ši aplinkybė nėra susijusi su pareiškėjo darbo krūviu. Dėl pareiškėjo charakteristikos jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas (2017 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-783-852/2017);

11.9. Pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos elektroninių laiškų kopijos, kuriuose jam dėkojama už greitą darbą, malonų bendravimą ir pan., tiesiogiai nepatvirtina tam tikrų pareiškėjo asmeninių ar dalykinių savybių, padėka už tam tikrą indėlį į bendrą darbą, už pastabas ir kt. yra įprasta Ministerijoje vyraujanti darbo kultūra. Be to, pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jis šių dokumentų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui;

11.10. Pareiškėjui, kaip Ministerijos valstybės tarnautojui, buvo ir yra prieinami Ministerijos dokumentų valdymo sistemos (DVS) duomenys, jam taip pat puikiai žinomi jo paties atlikti darbai, todėl, jei Ministerijos pateiktuose dokumentuose buvo netikslumų, pareiškėjas galėjo teismui pateikti atitinkamus įrodymus arba nurodyti, dėl kokių priežasčių negali pateikti tokių įrodymų;

11.11. Neaišku, kokiu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (lytis, rasė ir t. t.) pareiškėjas teigia esąs diskriminuojamas. Akcentuota, kad pareiškėjo, N. S. ir R. C. pareigos, darbo funkcijos, kompetencija, atsakomybė yra skirtingos, o individualūs teisės aktai, kuriais N. S. ir R. C. buvo skirtos priemokos, šioje byloje nėra ginčijami;

11.12. Pareiškėjas savo procesinėmis teisėmis naudojosi selektyviai ir nesąžiningai. Jis neatvykdavo į teismo

posėdžius, neprašydavo juos atidėti ir nenurodydavo neatvykimo priežasčių. Pareiškėjas atvykdavo į teismą susipažinti su bylos medžiaga savo nuožiūra pasirinktu laiku, sutampančiu su jo darbo laiku Ministerijoje. Pareiškėjas sąmoningai nesinaudojo savo teise liudytojams užduoti klausimus, teismui teikti prašymus ar savo samprotavimus, nors apie teismo posėdžių laiką buvo informuotas tinkamai;

11.13. Nė vienas iš teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų neatstovavo ir neatstovauja Ministerijos interesams teisme, nes neturi tam suteiktų įgaliojimų;

11.14. Ministerijos atstovams neturėtų būti skirta bauda, kadangi Ministerija tinkamai ir laiku teikė visus procesinius dokumentus bei medžiagą byloje, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. R. C. asmeninius užrašus pateikti į bylą įpareigojo teismas, šis įpareigojimas įvykdytas;

11.15. Pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka neturėtų būti tenkinamas, nes, pirma, jis skunde pirmosios instancijos teismo prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, vėliau netikėtai savo nuomonę pateikė, prašydamas jau rašytinio proceso, o apeliacinėje instancijoje vėl prašo žodinio proceso, tai motyvuodamas poreikiu apklausti liudytojus; antra, jis prašymą apklausti liudytojais jo nurodytus asmenis galėjo teikti pirmosios instancijos teismui.

12. Pareiškėjas D. J. 2019 m. balandžio 2 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus.13. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose iš dalies pakartoja apeliacinio skundo argumentus, pakartotinai prašo

išreikalauti jo nurodytus įrodymus, nesutinka su Ministerijos atsiliepimu į jo apeliacinį skundą. Pareiškėjas nesutinka su Ministerijos teiginiais, kad jis pats gali pateikti tam tikrus dokumentus, kadangi sistemoje esantys dokumentai yra ne pareiškėjo asmeniniai dokumentai, o Ministerijos tarnybiniai dokumentai, kuriais jis nedisponuoja. Pareiškėjo vertinimu, Ministerija turi prisiimti neigiamas pasekmes dėl registro Nr. 0 dokumentų projektų saugojimo pareigos nenustatymo. Ministerija teismui turėjo pateikti pirminius dokumentus – registro Nr. 0 dokumentus, o ne formalius skaičius CD laikmenoje esančiame faile. Registrų Nr. BR ir Nr. 10 duomenys nėra tapatūs registro Nr. 0 duomenims, iš jų nematyti vertinto dokumento apimtis, sudėtingumas ir t. t. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta, kad ji teismui nepateikė duomenų apie pareiškėjo įvertintus ir vizuotus įsakymų projektus, tik tokių projektų skaičių. Pareiškėjas nesutinka su pateiktais skaičiavimais, nes jie nėra pagrįsti įrodymais, neaiški pasirašytų įsakymų apimtis, sudėtingumas ir kt., be to, daugybės įsakymų projektų ministras taip ir nepasirašo. Ministerijos argumentai apie pareiškėjo charakteristiką neturi nieko bendro su nagrinėjama byla, juolab kad pati Ministerija pareiškėjo veiklą už 2016 metus įvertino labai gerai. Pareiškėjas paaiškina, kad poreikis apklausti liudytojus atsirado tik jau pasibaigus teismo procesui, jį lėmė skundžiamo teismo sprendimo turinys, kuriame be jokių motyvų ir nesant tai patvirtinančių dokumentų nurodoma, jog pareiškėjas dirba lėtai, nesugeba dirbti komandoje ir t. t. Pareiškėjas pastebi, kad Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą neginčija jo teiginių apie tai, jog N. S. ir R. C. darbo krūvis nebuvo padidėjęs. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nedalyvavo teismo posėdžiuose, nes vykdė savo darbines funkcijas Ministerijoje. Ministerija neteigia, kad buvo sudariusi sąlygas pareiškėjui atvykti į teismo posėdžius. Bet kokiu atveju pareiškėjas nebūtų galėjęs pasisakyti dėl teismo posėdžio metu R.  C. pateiktų užrašų dėl didelės jų apimties. Ministerija neginčija ir kitų itin svarbių pareiškėjo argumentų, pavyzdžiui, dėl akivaizdžių prieštaravimų tarp R. C. į bylą pateiktų užrašų apie darbo krūvius ir kitų Ministerijos pateiktų dokumentų, dėl R. C. priešiško nusistatymo pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo reikalavimų priteisti priemoką už įprasto darbo krūvio viršijimą ir neturtinės žalos atlyginimą teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pažymėjęs, kad priemokos dydžio nustatymas yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančiojo asmens prerogatyva, todėl nagrinėjo, ar priemoka pagrįstai nebuvo skirta, ir, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei apklaustus liudytojus, padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimus nėra pagrindo.

16. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašė jį panaikinti. Nurodė, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai ištirti bylos aplinkybes, nes nenustatė tikslių tarnautojų darbo krūvių Skyriuje, rėmėsi Ministerijos tendencingai atrinktais ir dėl to nepatikimais duomenimis, liudytojų, priešiškai nusiteikusių

pareiškėjo atžvilgiu, parodymais; neatliko pareiškėjo nurodytų duomenų analizės, todėl sprendimas nėra tinkamai motyvuotas; netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims; pažymėjo, kad Ministerijai tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kodėl Skyriuje vieninteliam pareiškėjui Ministerijos 2016 m. liepos įsakymu nebuvo paskirta priemoka, ir kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas; teismas pažeidė rungtyniškumo principą, nes 2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio metu pridėjo įrodymus, kuriuos vertino priimdamas sprendimą, nors pareiškėjas nebuvo su jais susipažinęs; dėl šių aplinkybių, taip pat dėl formalaus bylos nagrinėjimo, baudos neskyrimo Ministerijai už teismo įpareigojimų nevykdymą, teismas laikytinas šališku, o byla – neišnagrinėta iš esmės; tokiu atveju byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš esmės, o ne apeliacine tvarka, būtų prarasta viena iš galimų bylos instancijų. Tuo atveju, jei byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama iš esmės, prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą bei papildomai apklausti liudytojus.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ir ne bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1124/2014).

18. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes jam buvo sudarytos sąlygos dalyvauti pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, tokia galimybe jis atsisakė pasinaudoti (pareiškėjo raštas, gautas teisme 2017 m. kovo 31 d., Nr. DOK-7545, XIX t., b. l. 47-55, 56), taigi pareiškėjas savo valiniu apsisprendimu pats suvaržė galimybes naudotis įstatyme suteikta teise. Pareiškėjo apsisprendimą nedalyvauti teismo posėdyje nenurodant pagrįstų motyvų, vengimą bendradarbiauti su kita proceso šalimi patvirtina atsakovo prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėti pareiškėjo raštai dėl tarnybinės atsakomybės taikymo atsakovo atstovams (XIX t., b. l. 167-168). Gi apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nenustatė.

19. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2015 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XII-2009 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. sausio 1 d.) 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojams už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, mokamos priemokos. Šio įstatymo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, taip pat atvejus, kai priemokos skiriamos už projektų, trunkančių ilgiau kaip vienerius metus, vykdymą. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, išskyrus projektų, trunkančių ilgiau negu vienerius metus, vykdymą, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma šio įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos; minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, jog sprendžiant priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, priteisimo pareiškėjui klausimą, teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė yra įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos faktas, ir pareiškėjui tenka pareigą jį įrodyti (ABTĮ 24 str. 1 d. 7 p.). Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei ginčo teisinių santykių ypatumus, teisėjų kolegija su šia išvada sutinka tik iš dalies.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs, kad „pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.“ Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą,

būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir, inter alia (liet. tarp jų, be kita ko), konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimus).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I–444-3/2008 pažymėjo, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis. Priemokų mokėjimas, anot išplėstinės teisėjų kolegijos, pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai. Šioje byloje suformuluota taisyklė taikytina sprendžiant dėl teisės į priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1737-438/2016 pažymėta, kad sąlygos mokėti arba nemokėti priemoką atsiranda tuomet, kai egzistuoja arba neegzistuoja juridinę reikšmę turinti aplinkybė – įprastą darbo krūvį viršijanti veikla.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjos (valstybės tarnautojos) teisės gauti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, teisėjų kolegija vertino, kad įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, konstatavimui būtina atsižvelgti ir į kitų valstybės tarnautojo atliekamų funkcijų, nustatytų jo pareigybės aprašyme, apimtį ir intensyvumą. <…> aplinkybę, kad buvo viršijamos [ir kitos] pareiškėjos pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos, įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius duomenis turi pareiškėja, o ne [atsakovas].

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi kitokia teisinė situacija, ir paskirstant įrodinėjimo naštą ginčo šalims negalima besąlygiškai remtis anksčiau minėta taisykle. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo kreipimasis į atsakovą dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą mokėjimo buvo pateiktas po to, kai sveikatos apsaugos ministras 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. K-418 „Dėl priemokų skyrimo“ skyrė 20 procentų tarnybinio atlyginimo priemokas už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, visiems Teisės departamento Teisėkūros ir teisinio skyriaus tarnautojams, išskyrus pareiškėją. Priemokų mokėjimas buvo numatytas nuo šio įsakymo pasirašymo dienos iki kol į laisvas pareigas bus priimti valstybės tarnautojai. Laisvos pareigybės liko po to, kai L.  S. nuo 2016 m. birželio 15 d. buvo perkelta į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o E. R. nuo 2016 m. balandžio 4 d. suteiktos kasmetinės atostogos, vėliau – nėštumo ir gimdymo atostogos. Tokiu atveju, kai visiems Skyriaus tarnautojams paskirta priemoka nėra skiriama vienam tarnautojui, pareiga įrodyti šio vidaus administravimo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tenka darbdaviui – atsakovui. Tokiais įrodymais turėtų būti apibendrinti susisteminti duomenys apie Skyriuje valstybės tarnautojų pagal pareigybės aprašymus atliekamų funkcijų pokyčius, t. y. duomenys, kam buvo perduotos tos specialiosios funkcijos, kurias atliko tarnautojai, kurių pareigybės liko laisvos, ir kaip pasiskirstė visų tarnautojų panašaus pobūdžio atliekamos užduotys, nes jų mastas, tenkantis mažesniam tarnautojų skaičiui, turėjo padidėti. Atsakovas, neskirdamas pareiškėjui priemokos, turi ne tik įrodyti, kad pareiškėjui nebuvo perduotos tos specifinės funkcijos, kurias atliko tarnautojai, kurių pareigybės liko laisvos, bet ir aplinkybę, kad jo atliekamų darbų mastas, nepaisant objektyvaus padidėjimo visame skyriuje, išliko nepakitęs.

25. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims aspektas yra susijęs su pareiškėjo reikalavimu jam priteisti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kurios dydis viršija paskirtąją Skyriaus tarnautojams ministro 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. K-418, ir už laikotarpį, kuris yra ankstesnis (nuo 2016 m. kovo 1 d.) negu numatytasis aptariamame ministro įsakyme. Aplinkybes, kad pareiškėjui turi būti priteista 40 procentų jo pareiginės algos priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nuo 2016 m. kovo 1 d., kad priemoka nuo 2016 m. liepos 1 d. turi būti 20 procentų didesnė negu kitiems skyriaus tarnautojams, turi įrodinėti pareiškėjas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3748-492/2019 pažymėta, jog pareiškėjos pareiga pateikti pakankamai duomenų, patvirtinančių jos teisę į priemoką, yra grindžiama tuo, kad teismas tik sprendžia ginčą dėl priemokos mokėjimo pagrįstumo, bet negali ištirti ir patikrinti bei neturi vertinti pareiškėjos vykdytų funkcijų visa apimtimi jų atitikties įprastam darbo krūviui per ginčo laikotarpį aspektu.

26. Teisėjų kolegija, apibrėžusi įrodinėjimo naštos pasiskirstymą šalims, atsižvelgdama į apelianto argumentus dėl tikėtino atsakovo teikiamų duomenų nepakankamumo ir neobjektyvumo, pažymi, kad šios kategorijos ginčų specifiką sudaro didelės apimties duomenų per visą ginčo laikotarpį apie Skyriuje tarnautojų atliekamas užduotis, jų skaičių, sudėtingumą, vertinimas, atskirų tarnautojų atliekamų užduočių kiekio ir sudėtingumo palyginimas. Minėta, kad atsakovas

turi pagrįsti įsakymą dėl priemokos neskyrimo, pareiškėjas – savo reikalavimus dėl priemokos dydžio ir laikotarpio, tačiau teismas, tikrindamas reikalavimo pagrįstumą, neturi atlikti visa apimtimi Skyriuje ir atskirų tarnautojų atliekamų darbų patikrinimo, nes tai nėra teismo funkcija. Tai reiškia, kad ir atitinkamų duomenų rinkimas byloje nėra neribotas. Šiuo aspektu apelianto teiginiai nagrinėjamoje byloje, kad skundžiamame teismo sprendime nėra pakankamai motyvų, kurie išsamiai pagrįstų Skyriaus tarnautojams tenkančio darbo krūvio įvertinimą ir palyginimą, yra atmestini. Šalis, nesutinkanti su pateikiamais apibendrintais duomenimis, juos turi paneigti byloje kitomis leistinomis ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis – specialistų paaiškinimais ar ekspertų išvadomis.

27. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais dėl tendencingos informacijos teikimo teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sudarė šalims galimybes įrodinėti savo reikalavimus ir atsikirtimus, byloje išreikalauti duomenys apie Skyriuje tarnautojų per ginčo laikotarpį atliktas užduotis, jie yra pateikti teismui suvestine forma (teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis, I t., b. l. 25; atsiliepimo priedai I t., b. l. 44, 104–189, vykdant teismo posėdžio 2017 m. kovo 6 d. nustatytą įpareigojimą atsakovo pateikti dokumentai, III t., b. l. 155 – XIX t., b. l. 39.; teismo posėdžio 2017 m. balandžio 6 d. metu liudytojos R. C. pateikta suvestinė lentelė XIX t., b. l. 74–104). Teisėjų kolegija aplinkybės, kad pareiškėjas, nedalyvaudamas žodiniame teismo posėdyje, negalėjo pateikti savo atsikirtimų dėl naujai pridėtų apibendrintų duomenų (liudytojos R. C. vedamų užrašų), nevertina kaip jo procesinių teisių esminio suvaržymo, nes jie iš esmės grindžiami teismui anksčiau pateiktais į bylą duomenimis (išskyrus nedidelį laikotarpį iki teismo posėdžio), kurie pareiškėjui buvo žinomi anksčiau, pareiškėjas turėjo galimybę dėl jų reikšti prieštaravimus ir pastabas, taip pat ir apeliaciniame skunde, ir šia teise aktyviai naudojosi (2017 m. kovo 5 d. raštas teismui dėl nuomonės pateikimo, II t., b. l. 126–134, 2017 m. kovo 29 d. raštas, XIX t., b. l. 47–56, argumentai apeliaciniame skunde ir 2019 m. balandžio 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose). Kad duomenys, kuriuos teikė atsakovas, atitinka objektyvumo reikalavimus, patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas Ministerijos Teisės departamento susirašinėjimas su Dokumentų valdymo ir asmenų priėmimo skyriumi dėl informacijos ir dokumentų pateikimo (XIX t., b. l. 165–166). Atmestinas ir kitas apelianto argumentas, susijęs su DVS registro „0“ duomenų išreikalavimu, nes, remiantis atsakovo paaiškinimais, jam nėra nustatyta pareiga juos saugoti (Ministerijos 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (1.1.39-142)10-2980, XIX t., b. l. 62). Taigi negali būti vertinama kaip pareigos pateikti įrodymus pažeidimas tokių duomenų nepateikimas, kurie nėra išsaugoti,  t. y. objektyviai negali būti pateikti, tuo pačiu tai negali būti laikoma ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme esminiu proceso pažeidimu, teismo šališkumu bei teismo pareigos būti aktyviam ir padėti pareiškėjui – valstybės tarnautojui gauti reikalingus duomenis byloje netinkamu įgyvendinimu. Atitinkamai apelianto teiginiai, jog atsakovo atstovams dėl netinkamo teismo įpareigojimų vykdymo turėjo būti skiriama bauda, laikytini nepagrįstais.

28. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų faktinius pagrindus, todėl netiksliai apibrėžė byloje įrodinėtinas aplinkybes. Atsižvelgiant į kilusio ginčo faktines aplinkybes, išskirtinos trys pareiškėjo reikalavimų dalys: 1) dėl 20 procentų pareiginės algos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., kuri buvo atsakovo įsakymu skirta visiems kitiems Skyriaus tarnautojams; 2) dėl minėtą priemoką viršijančios 20 procentų pareiginės algos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.; 3) dėl 40 procentų pareiginės algos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.

29. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar pareiškėjas pagrįstai teigia, kad jam turėjo būti skiriama 20 procentų pareiginės algos priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nuo 2016 m. liepos 1 d., kaip ir kitiems Skyriaus tarnautojams, akcentavo (nutarties 24 p.), jog tokios priemokos neskyrimo pagrindus turi įrodyti atsakovas. Vertinant, ar atsakovas byloje įrodė aplinkybę, kad pareiškėjui nebuvo pagrindo skirti 20 procentų jo pareiginės algos priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kuri buvo skirta kitiems Skyriaus valstybės tarnautojams nuo 2016 m. liepos 1 d., pažymėtina, kad atsakovas nepateikė teismui duomenų, jog priimant minėtą įsakymą rašytiniais patvarkymais būtų perskirstytos skyriaus valstybės tarnautojų konkrečios funkcijos, t. y. išėjusiųjų tarnautojų funkcijos perduotos likusiesiems, ir nustatytos tikslios jų atliekamų užduočių apimtys. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad E. R. funkcija dalyvauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimo veikloje buvo paskirta kitiems skyriaus specialistams – A. S. ir K. R.; kita jos vykdyta funkcija – Vyriausybės pasitarimų medžiagos vertinimas – A. S., K. R. ir J. K.; L. S. funkcija – Seimo plenarinių posėdžių medžiagos rengimas – atiteko N. S. ir J. K. Taigi atsakovas siekė pagrįsti, kad pareiškėjui nebuvo perduotos jokios išėjusių darbuotojų funkcijos ir skirti priemoką jam nebuvo pagrindo. Pareiškėjas neginčijo nurodytų aplinkybių, kad jam neatiteko nė viena iš nurodytų specialiųjų išėjusių darbuotojų funkcijų, tačiau teigė, kad atliekamų darbų mastas Skyriuje išliko nepakitęs, taigi ir jam atitinkamai tenkantis darbo krūvis padidėjo, ir kad jis turi būti vertinamas ne tik priskiriamų užduočių skaičiumi, bet ir jų sudėtingumu.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateikiamų Skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai patvirtina, jog be kiekvienam valstybės tarnautojui atskirais atvejais numatytos specialios pareigybės paskirties ir su tuo susijusių funkcijų, visų jų veiklos sritimi numatyta teisėkūros ir teisinio vertinimo sritis, ir su tuo susijusios visų iš esmės tokios pačios funkcijos, pvz., rengia ir dalyvauja rengiant bei vertina Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Sveikatos apsaugos ministro įsakymų projektus; rengia išvadas dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų bei jų projektų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams; dalyvauja ministerijos ir kitų institucijų sudarytose komisijose ir darbo grupėse; pavaduoja kitus skyriaus darbuotojus (žr. pareigybių aprašymų 7 dalis „Šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos“, I t., b. l. 49-98). Skyriuje nelikus dviejų darbuotojų, net ir paskyrus jų specialiąsias funkcijas konkretiems darbuotojams, nesumažėjus Skyriaus atliekamų užduočių mastui, visų kitų bendrai atliekamų funkcijų krūvis turėjo pasiskirstyti visiems likusiems tarnautojams, taigi turėjo padidėti ir pareiškėjui. Atsakovas, skirdamas priemoką Skyriaus tarnautojams, turėjo nurodyti aiškiais kriterijais pagrįstas taisykles, galiojusias įsakymo dėl priemokų skyrimo metu, kokiu būdu Skyriuje paskirstomas darbo krūvis pagal atliekamų užduočių skaičių ir sudėtingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenurodydamas aiškių kriterijų teismui ir neskirdamas pareiškėjui priemokos, atsakovas neįrodė savo sprendimo pagrįstumo. Byloje pateikiami duomenys apie pareiškėjo užimamas A lygio 14 kategorijos pareigas, apie jo veiklos vertinimą laikytini objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, kad jo atliekamas darbas nėra mažesnio našumo ar kvalifikacijos negu kitų tarnautojų; tokie duomenys negali būti paneigiami liudytojų, kurių numanomas subjektyvus požiūris nagrinėjamu atveju nėra paneigtas, parodymais. Teisėjų kolegija, nusprendusi nesiremti byloje pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymais, neprideda prie nagrinėjamos bylos pareiškėjo su apeliaciniu skundu teikiamų papildomų įrodymų, kuriais iš esmės siekiama kvestionuoti liudytojų nurodomas aplinkybes, bei dėl tų pačių priežasčių laiko netikslingomis papildomų liudytojų apklausas. Atitinkamai nėra pridedamas prie bylos ir atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas Skyriaus tarnautojų susirašinėjimas elektroniniais laiškais, nes šie duomenys taip pat negali patvirtinti reikšmingų ginčo aplinkybių apie pareiškėjo darbo krūvį, našumą ir pan. (XIX t., b. l. 139–154, 169–172).

31. Pirmosios instancijos teismas, bendrai vertindamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog ir nuo 2016 m. liepos 1 d. jo darbo krūvis buvo padidėjęs taip, kaip tų Skyriaus tarnautojų, kuriems buvo skirta 20 procentų priemoka, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, ir aplinkybių, kurias turėjo pagrįsti atsakovas, įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 29–30 punktuose nurodytus motyvus, daro išvadą, kad atsakovas, nenurodęs aiškiais kriterijais grįstų taisyklių, kuriomis būtų remtasi skiriant priemokas įsakymu nuo 2016 m. liepos 1 d. už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, neįrodė, kad pareiškėjo atliekamų užduočių kiekiai ir sudėtingumas neprilygo kitų Skyriaus tarnautojų atliekamoms užduotims, todėl 20 procentų priemoka pareiškėjui nebuvo skirta be pagrindo. Teisėjų kolegija aptartoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies – įpareigoja atsakovą išmokėti pareiškėjui nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. 20 procentų dydžio jo pareiginės algos priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą.

32. Atskirai aptardama pareiškėjo reikalavimus dėl 40 procentų pareiginės algos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. ir papildomai 20 procentų pareiginės algos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo darbo krūvis per šiuos laikotarpius buvo reikšmingai padidėjęs, tiek lyginant darbo krūvį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. su įprastu darbo krūviu, tiek lyginant darbo krūvį laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. su kitų Skyriuje dirbančių tarnautojų darbo krūviu. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo teismui teikiamais duomenimis apie Skyriaus tarnautojų per ginčo laikotarpį atliktų užduočių kiekius ir sudėtingumą, nereiškia, jog pateikti duomenys yra nepakankamai išsamūs ir objektyvūs. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad jo darbo krūvis viršijo įprastinį bei kitų Skyriaus tarnautojų darbo krūvį, nepateikė teismui apibendrintus duomenis apie tarnautojų darbo krūvius Skyriuje, kuriuos įvertinęs teismas galėtų daryti vienas ar kitas išvadas, o pareiškėjo siekis, kad bylos nagrinėjimo teisme metu būtų atliktas visų kiekvienam tarnautojui pavestų darbų vertinimas ir palyginimas, neatitinka įrodinėjimo teisminiame ginče racionalumo kriterijaus, nepagrįstai išplečia bylos nagrinėjimo ribas iki teismui nebūdingų funkcijų, kai tam tikrų tyrimų ir vertinimų sritis jau yra priskiriama specialisto ar eksperto kompetencijai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą į atsakovą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu, kai sužinojo apie priemokos skyrimą kitiems Skyriaus tarnautojams, tačiau prašymas buvo reiškiamas dėl tokios pačios priemokos, kaip ir kitiems darbuotojams, skyrimo (III t., b. l. 10), taigi pareiškėjas ir pats nevertino, kad jo darbo krūvis iki 2016 m. liepos 1 d. būtų viršijęs įprastinį, ar po liepos 1 d. būtų didesnis negu kitų Skyriuje dirbančių tarnautojų.

33. Be to, teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad priemokos skyrimas yra atsakovo prerogatyva, atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas dėl skiriamų priemokų dydžio atsakovas turi vertinti ne tik įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos mastus, jos pasiskirstymą valstybės tarnautojams, bet ir turimus įstaigos materialinius išteklius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3748-492/2019 teisėjų kolegija pažymėjo, „kad atsakovui VTĮ 26 straipsnio 3 dalis suteikia diskreciją valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nustatyti priemokų dydį už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, ar kai atliekamos papildomos užduotys. Vertinant, ar konkrečiu atveju buvo padidėjusios tam tikro valstybės tarnautojo / darbuotojo atliekamų darbų apimtys, jo darbo krūvis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitų valstybės tarnautojų / darbuotojų, dirbančių tame pačiame poskyryje, darbų mastą, be to, nustatant priemokų dydį turi būti proporcingai įvertinamas ne tik asmens individualus indėlis, bet ir turimi materialiniai ištekliai. Duomenų, kad atsakovas, skirdamas metų pabaigoje poskyrio tarnautojams priemokas, priėmė sprendimus netinkamai naudodamasis aptarta diskrecijos teise, byloje nėra, tokių argumentų pareiškėja apskritai neteikė.“ Minėtame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat nėra nurodęs jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. skirtos priemokos dydis kitiems Skyriaus tarnautojams buvo nustatytas neįvertinus tokiam sprendimui priimti reikšmingų aspektų.

34. Apelianto argumentai, kad byloje turėjo būti sprendžiama dėl jo diskriminavimo kitų Ministerijos Teisės departamento darbuotojų – direktorės N. S. ir Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vedėjos R. C. – atžvilgiu, yra atmestini ir plačiau neaptarinėti, nes pareiškėjas lygina savo situaciją su asmenimis, kurių padėtis laikytina iš esmės skirtinga. Nurodomos valstybės tarnautojos užima vadovaujančias pareigas, jų funkcijos ir atsakomybės laipsnis laikytini kokybiškai skirtingais negu pareiškėjo, todėl priemokos joms skyrimas atsakovo 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. K-418 negali būti vertinamas kaip atsakovą diskriminuojantis sprendimas, ir vien dėl šio aspekto nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką.

35. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, iš dalies sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė tų aplinkybių, kurias pagrįsti turėjo atsakovas, t. y. kad nebuvo objektyvaus pagrindo 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. K-418 pareiškėjui skirti 20 procentų tarnybinio atlyginimo priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog netinkamas aplinkybių, kurias turėjo pagrįsti atsakovas, įrodinėjimo pareigos perkėlimas pareiškėjui lėmė šioje dalyje neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija, siekdama operatyvaus ir ekonomiško proceso, atsižvelgdama į tai, kad nėra būtinybės rinkti ir tirti naujus įrodymus, iš dalies tenkindama apeliacinį skundą, minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeičia, negrąžindama bylos nagrinėti iš naujo, ir, iš dalies tenkindama pareiškėjo skundą, įpareigoja atsakovą išmokėti pareiškėjui 20 procentų tarnybinio atlyginimo priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. Teisėjų kolegija, tenkindama iš dalies pareiškėjo reikalavimus, pripažįsta, kad atsakovo sprendimas neskirti pareiškėjui priemokos, kai ji buvo skiriama kitiems Skyriaus tarnautojams, galėjo sukelti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, tačiau jų sunkumas ir mastas nėra tokie, kad būtų būtinas kompensavimas pinigais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimų dalies tenkinimas laikytinas pakankama satisfakcija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Likusi apeliacinio skundo dalis atmetama, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti, patenkinti pareiškėjo D. J.

skundą iš dalies, įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją išmokėti pareiškėjui D. J. 20 procentų tarnybinio atlyginimo priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07288 2019-05-06 2019-04-25 2019-04-25 -

Administracinė byla Nr. eA-563-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00066-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams (tretieji suinteresuoti asmenys – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „KPMG Baltics“ ir R. K.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Statybų inžinerinės paslaugos“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos auditorių rūmų (toliau – ir LAR) prezidiumo posėdžio Nr. 20 2016 m. gruodžio 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. 1.4–61 darbotvarkės klausimais Nr. 20.2.1, 20.2.2, 20.2.3, 20.2.4 ir 20.2.5 priimtus sprendimus (toliau – ir Sprendimai); 2) įpareigoti Lietuvos auditorių rūmų prezidiumą pakartotinai išnagrinėti UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendimais, kuriais LAR prezidiumas nutarė: 1) nekeisti LAR prezidiumo 2016 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1.4-50.15.1.2, kuriuo nutarta neinicijuoti atlikto audito kokybės peržiūros audito įmonei UAB „KPMG Baltics“ (toliau – ir KPMG) ir skundo nagrinėjimą laikyti baigtu; 2) neteikti Auditorių garbės teismui siūlymo iškelti drausmės bylas auditoriui R. K. ir UAB „KPMG Baltics“ bei neinicijuoti šios audito įmonės auditoriaus atlikto audito kokybės peržiūros; 3) neteikti pareiškėjui LAR prezidiumo Etikos komiteto posėdžių protokolų bei priimtų sprendimų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „KPMG Baltics“ kasmet nuo 1997 iki 2012 metų atlikdavo Bendrovės finansinį auditą, t. y. parengdavo ir pateikdavo Bendrovei audito išvadas. Bendovė finansinį 2015 metų auditą atlikti paskyrė UAB

Taxlink auditą, tačiau tinkamai atlikti ir įforminti atliekamą auditą nebuvo galimybės, nes pareiškėjo vyriausioji buhalterė (toliau – ir vyr. buhalterė) B. Š. vengė pateikti UAB Taxlink auditui bei Bendrovės direktoriui 2015 metų finansines ataskaitas. Atlikus bendrovės 2011–2012 metų apskaitos vedimo bei tvarkymo korektiškumo ekspertinį vertinimą nustatyta, kad B. Š. 2011–2012 metais atliko veiksmus, kurie laikytini aplaidžiu apskaitos tvarkymu ir galimu piktnaudžiavimu savo pareigomis siekiant gauti naudos, tačiau pinigų likučių nesutapimai UAB „KPMG Baltics“ audito išvadose neatsispindėjo. Nors UAB „KPMG Baltics“ vadovą R. K. bei vyr. buhalterę B. Š. sieja svainystės ryšiai – R. K. yra B. Š. dukros sutuoktinis, UAB „KPMG Baltics“ šių ryšių nedeklaravo. Be to, UAB „KPMG Baltics“ su vyr. buhaltere B. Š. tiesiogiai derino audito rezultatus ir sudarė prielaidas neatskleisti buhalterės klaidų finansinės atskaitomybės dokumentuose. Pagal Tarptautinės buhalterių federacijos Buhalterių profesionalų etikos kodeksą (toliau – ir Buhalterių etikos kodeksas), draudžiamas bet koks audito įmonę, jos vadovą ar auditorių su klientu, jo vadovu, darbuotoju ar kitu atsakingu asmeniu siejantis artimas ryšys, kuris gali sukelti interesų konfliktą, o auditoriaus profesinę atsakomybę apibrėžia tokie principai, kaip nepriklausomumas, objektyvumas, sąžiningumas ir specialieji standartai. Todėl nurodyti R. K., UAB „KPMG Baltics“, Bendrovės vyr. buhalterės ryšiai bei atlikti veiksmai vertintini kaip sąmoningas veikimas prieš tinkamą Bendrovės audito atlikimą, privalomos audito kokybės kontrolės tvarkos ir procedūrų nepaisymas, siekimas paslėpti Bendrovės vyr. buhalterės klaidas ir negali būti suderinamas su auditoriaus veiklos principais.

4. Pareiškėjo manymu, atsakovas pateikė pareiškėjui tik dalies LAR prezidiumo 2016 m. gruodžio 6 d. posėdžio Nr. 20 protokolo Nr. 1.4-61 išrašą. Pareiškėjas pažymėjo, kad LAR asmenų skundų nagrinėjimą nustatančiuose teisės aktuose nėra numatyti atvejai, kada pareiškėjui yra pateikiamas ne viso sprendimo, o jo dalies išrašas.

5. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos audito įstatymo 58 straipsnio 11 punkto nuostatą, pareiškėjas nurodė, kad ginčo atveju egzistavo imperatyvus pagrindas LAR inicijuoti KPMG atliktų auditų kokybės peržiūras. Bendrovė pabrėžė, kad skunde Lietuvos auditorių rūmams pareiškėjas nurodė aplinkybes, jog kai Bendrovės finansinį auditą atliko KPMG, finansinėse ataskaitose nurodytas nepaskirstytas pelnas galėjo būti dirbtinai ir tendencingai didintas nei realiai gautas pelnas.

6. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra duomenų, kuriais grindžiamas LAR Etikos komiteto sprendimas, nenurodyti šaltiniai, kuriais vadovautasi priimant Sprendimus, nenurodytas Sprendimų teisinis pagrindas.

7. Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad LAR Sprendimai nesikreipti į Auditorių garbės teismą dėl auditoriaus R. K. ir / ar audito

įmonės UAB „KPMG Baltics“ drausmės bylos iškėlimo ar sprendimas paskirti auditoriui ar audito įmonei griežčiausias drausmines nuobaudas, ar inicijuoti KPMG atlikto audito peržiūras, dėl ko audito įmonė gali būti išbraukta iš audito įmonių sąrašo, nekeičia pareiškėjo teisių ir interesų. Pareiškėjas yra tik apie galimą pažeidimą pranešęs subjektas, tačiau jis nėra ginčo šalis, todėl nepriklausomai nuo to, ar auditoriui, ar audito įmonei bus iškelta drausmės byla, ar jiems bus paskirta drausminė nuobauda, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeičia, nes tokio pobūdžio tyrimuose nėra sprendžiama nei dėl žalos padarymo fakto, nei dėl žalos dydžio, nei dėl kitų kokių nors pareiškėjo teisių pažeidimo. Todėl pareiškėjo skundžiami LAR Sprendimai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

9. LAR, spręsdami klausimą dėl siūlymo Auditorių garbės teismui inicijuoti drausmės bylą R. K. ir KPMG, vadovavosi teisės aktais ir LAR suteiktais įgaliojimais, visą situaciją išsamiai ištyrė ir teisėtai priėmė sprendimą pritarti LAR Etikos komiteto 2016 m. spalio 19 d. posėdyje padarytai išvadai dėl aplinkybių, kurios neleidžia teigti, jog auditorius R. K. ir KPMG pažeidė Audito įstatymo nuostatas ir Buhalterių etikos kodekso nuostatas dėl nepriklausomumo reikalavimo nesilaikymo. Auditoriaus R. K. ir pareiškėjo vyr. buhalterės B. Š. tarpusavio ryšiai nepažeidžia nepriklausomumo principo, todėl nėra pagrindo atsakovui LAR siūlyti kreiptis į Auditorių garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „KPMG Baltics“ ir R. K. atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.11. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad auditoriaus nepriklausomumo principas nebuvo pažeistas, nes R. K.

niekuomet nebuvo KPMG audito komandos, atliekančios pareiškėjo auditą, nariu: nei iki atsirandant svainystės ryšiams su vyr. buhaltere B. Š. (nuo 2008 metų), nei po jų atsiradimo. Be to, Audito įstatymas nepriklausomumą sieja su dalyvių ryšiais tarp audito įmonės ir audituojamos įmonės, tačiau ne su vyr. buhalteriu ar kitais asmenimis.

12. R. K. UAB „KPMG Baltics“ valdybos nariu įregistruotas nuo 2009 m. liepos 14 d., kai B. Š. nebuvo UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ dalyvė (akcininkė), o UAB „KPMG Baltics“ vadovu tapo tik nuo 2015 m. spalio 2 d., kai KPMG jau nebeteikė jokių paslaugų pareiškėjui. Visi KPMG auditoriai, vadovai, vadybininkai kiekvienais metais pildo

nepriklausomumo ataskaitas, kuriose patvirtina, ar buvo nepriklausomi nuo KPMG klientų. Tokias ataskaitas yra pateikęs ir R. K., patvirtindamas savo nepriklausomumą nuo audituojamų įmonių.

13. Netipinės buhalterinės operacijos buvo pastebėtos ir aptartos su tuometinėmis pareiškėjos vyr. buhaltere B. Š. ir vadove G. J. Šios operacijos buvo įvertintos kaip audito įmonės KPMG vidaus kontrolės trūkumas, kuris turėjo įtakos KPMG pasirinktų procedūrų pobūdžiui ir apimčiai. Vidaus kontrolės trūkumas buvo praneštas pareiškėjo vadovybei, informuojant tuometinę pareiškėjo vadovę G. J. bei akcininkus, nurodant tai audito ataskaitoje. Todėl KPMG niekuomet nepažeidė jai taikomų nepriklausomumo ir objektyvumo reikalavimų.

14. KPMG per beveik 4 metus nuo paskutinės UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ audito išvados pateikimo negavo jokių paklausimų ar nusiskundimų dėl bet kokių su atliktu auditu susijusių dalykų nei iš buvusios UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ vadovybės, akcininkų, nei iš pareiškėjo dabartinės vadovybės ar akcininkų, nors visi jie buvo pareiškėjo darbuotojai auditų atlikimo metu. Su auditu susiję klausimai pradėti kelti tik tuomet, kai UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ viduje iškilo akcininkų konfliktas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, jog pareiškėjas UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ 2016 m. rugpjūčio 4 d. pateikė atsakovui Lietuvos auditorių rūmams prašymą: 1) siūlyti Auditorių garbės teismui iškelti drausmės bylas auditoriui R. K. ir KPMG; 2) atlikti audito kokybės peržiūras ir išsamų tyrimą dėl pareiškėjo rašte nurodytų auditoriaus R. K. ir KPMG veiksmų, o esant būtinybei inicijuoti audito kokybės peržiūras pasitelkiant Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą; 3) panaikinti auditoriui R. K. auditoriaus vardą; 4) sustabdyti audito įmonės KPMG pažymėjimo galiojimą 3 metams ir / ar spręsti dėl KPMG išbraukimo iš auditoriaus įmonių sąrašo klausimą. Lietuvos auditorių rūmai 2016 m. rugsėjo 5 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti papildomą informaciją apie tai, kas atliko Bendrovės auditą 2012, 2013 ir 2014 metais bei pateikti šių laikotarpių audito išvadas. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu paaiškino, kad 2012 metų auditą atliko KPMG, o 2013 ir 2014 metais Bendrovės auditai nebuvo atliekami, nes pasikeitus akcininkams po akcijų perleidimo veikiant nuostolingai toks reikalavimas atlikti auditą nebuvo nustatytas.

17. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos auditorių rūmų 2016 m. rugsėjo 26 d. prezidiumo posėdyje (2016 m. spalio 4 d. protokolinis nutarimas dėl 15.1 darbotvarkės klausimo) nutarta: 1) perduoti pareiškėjo gautą skundą nagrinėti Etikos komitetui (dėl auditoriaus R. K. ir KPMG veiksmų įvertinimo atsižvelgiant į Audito įstatymo nuostatas, susijusias su nepriklausomumo principu, ir Buhalterių etikos kodekso nuostatas); 2) neinicijuoti KPMG atlikto audito kokybės peržiūros audito. Pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d. raštu kreipėsi į LAR, pridėjo papildomus dokumentus bei paaiškino netinkamai atlikto audito požymius, taip pat prašė papildomai įvertinti pateiktą informaciją, kuri gali turėti poveikį sprendžiant klausimą dėl audito kokybės peržiūros atlikimo ir siūlymo Auditorių garbės teismui iškelti drausmės bylas R. K. ir KPMG. LAR Etikos komiteto 2016 m. spalio 19 d. posėdyje buvo sprendžiamas 2016 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjo skundo klausimas ir priimtas sprendimas informuoti LAR prezidiumą, kad nenustatytos aplinkybės, kurios leistų teigti, jog auditorius R. K. ir KPMG pažeidė Audito įstatymo nuostatas ir Buhalterių etikos kodekse įtvirtintus buhalterių nepriklausomumo reikalavimus.

18. Teismas iš bylos aplinkybių nustatė, jog LAR prezidiumas, susipažinęs su LAR Etikos komiteto 2016  m. spalio 19 d. posėdžio metu priimtu sprendimu, 2016m. lapkričio 28 d. priėmė tokius sprendimus: 1) pritarti LAR Etikos komiteto nuomonei ir informuoti UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“, KPMG, auditorių R. K., kad UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ skundo nagrinėjimas Lietuvos auditorių rūmuose baigtas; 2) išnagrinėjus papildomą informaciją ir įvertinus visas aplinkybes, nekeisti 2013 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1.4-50.15.1.2 „neinicijuoti atlikto audito kokybės peržiūros audito įmonei KPMG bei skundo nagrinėjimą laikyti baigtu“; 3) atsižvelgiant į tai, kad „<…> svarstyti dokumentai ir su svarstymu susijusi medžiaga (Lietuvos auditorių rūmų etikos komiteto posėdžių protokolai bei priimti sprendimai) yra konfidencialūs ir Lietuvos auditorių rūmai neturi teisinio pagrindo atskleisti konfidencialią informaciją trečiajai šaliai UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“, atsakyti UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“, kad 2016 m. spalio 25 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. prašymai nebus tenkinami ir informacija nebus teikiama. Atsakovas 2016 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 1.9-S1508 informavo pareiškėją apie 2016 m. lapkričio 28 d. LAR prezidiumo posėdžio metu priimtus sprendimus ir pateikė 2016 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolo išrašą, kiek tai susiję su pareiškėjo skundo nagrinėjimu.

19. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjo 2011–2012 metų auditą atliko KPMG auditorius V. K., ginčo, kad 2011–

2012 metais auditą UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ atlikęs auditorius V. K. yra susijęs su audituojama įmone, jos vadovais ar darbuotojais, nėra. Šiuo laikotarpiu R. K. dirbo UAB „KPMG Baltics“ Klaipėdos filiale, todėl konstatuota, kad Audito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nagrinėjamos bylos atveju netaikytinas. Pažymėta, kad byloje pateikti susirašinėjimai tarp R. K. ir pareiškėjo vyr. buhalterės B. Š. neįrodė auditoriaus šališkumo, nes ginčo laikotarpiu auditą atliko ne R. K., o kitas KPMG auditorius V. K. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju taikyti Audito įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto nėra teisinio pagrindo, nes nenustatytos aplinkybės, jog 2011–2012 metais KPMG dalyviai ar valdybos nariai būtų susiję šeimos, artimos giminystės arba svainystės ryšiais su audituojamos įmonės dalyviais. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad darbotvarkės klausimo 20.2.1 sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą panaikinti LAR prezidiumo posėdžio Nr. 20 2016 m. gruodžio 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. 1.4-61 darbotvarkės klausimu Nr. 20.2.2 priimtą sprendimą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė šio sprendimo panaikinimo pagrindų, be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ginčijamas darbotvarkės klausimu Nr. 20.2.2 priimtas sprendimas susijęs ne su pareiškėjo teisėmis ar pareigomis, tačiau su trečiųjų asmenų atliktų veiksmų teisėtumu. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog LAR kreipėsi į Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą, prašydami atsakyti į klausimą, ar ketinama inicijuoti atlikto KPMG audito tyrimą. Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu priėmė sprendimą tyrimo neatlikti. Teismas pažymėjo, kad LAR į Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą kreipėsi pagrįstai, nes teisę priimti spendimą dėl nuobaudos – auditoriaus vardo panaikinimo, turi būtent Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba, o ne LAR. Be to, Lietuvos auditorių rūmų 2017 m. vasario 22 d. raštas Nr. 1.9-S0180 patvirtina, jog Lietuvos auditorių rūmai atliko pareiškėjo KPMG atliktų auditų kokybės peržiūras dėl 2008 metais, 2009 metais, 2010–2012 metais bei 2013–2015 metais atliktų auditų. Peržiūrų metu audito atlikimo trūkumų nenustatyta. Teismas pritarė ginčijamam darbotvarkės klausimu Nr. 20.2.3 priimtam sprendimui, kur išdėstyta pozicija, kad nėra pagrindo inicijuoti KPMG atlikto audito kokybės peržiūros patikrinimą. Teismas konstatavo, kad 2016 m. gruodžio 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. 1.4-61 darbotvarkės klausimu Nr. 20.2.3 pagrįstai nutarta nekeisti 2016 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1.4-50 15.1.2, todėl naikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo.

21. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas susipažinti su Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos argumentais, kuriais remiantis priimtas sprendimas audito tyrimo neatlikti, 2016 m. spalio 25 d. raštu Nr. 681 kreipėsi į LAR, prašydamas pateikti Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. rugsėjo 23 d. atsakymo kopiją. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 738 kreipėsi į LAR, prašydamas pateikti informaciją, susijusią su Bendrovės skundo Nr. 463 nagrinėjimu LAR Prezidiume ir Etikos komitete. LAR 2016 m. lapkričio 28 d. prezidiumo posėdyje priimtas sprendimas netenkinti 2016 m. spalio 25 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo prašymų, nes su svarstymu susijusi medžiaga yra konfidenciali. Tačiau byloje esanti medžiaga taip pat patvirtina, kad pareiškėjui buvo pateiktas 2016 m. rugsėjo 26 d. LAR prezidiumo vykusio posėdžio protokolo išrašas ir 2016 m. lapkričio 28 d. LAR prezidiumo posėdžio protokolo išrašas. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1.4-89.8.1 patvirtinto Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 40 punktas nustato, kad LAR prezidiumas, LAR organų nariai, LAR administracija turi konfidencialumo pareigą, susijusią su svarstoma auditorių bei audito įmonių veiklos kokybės patikrinimų medžiaga bei rezultatais. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1.4-49.13.16.1 patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų administracijos darbo reglamento 10 punkte įtvirtinta, kad LAR administracija, vykdydama jai pavestas funkcijas, privalo laikytis Visuotinio Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1.4-96.1 patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų konfidencialios informacijos apsaugos tvarkos aprašo (toliau – ir Informacijos aprašas). Pagal Informacijos aprašo 20–22 punktus, konfidenciali informacija gali būti atskleista tretiesiems asmenims tik esant LAR direktoriaus sprendimui leisti atskleisti tokią informaciją. Byloje nėra duomenų, kad toks sprendimas buvo priimtas, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui jo prašoma konfidenciali informacija apie trečiuosius asmenis negalėjo būti suteikta.

22. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimai yra pagrįsti bei teisėti, jie priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus. Teismas vertino, kad naikinti Sprendimus, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Nustatęs, kad Sprendimai teisėti bei pagrįsti, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Lietuvos auditorių rūmų prezidiumą pakartotinai išspręsti UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašymą.

III.

23. Pareiškėjas UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas tai pat prašo netenkinti trečiųjų suinteresuotų asmenų KPMG ir R. K. prašymo dėl byloje patirtų 9 728,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir jas sumažinti netaikant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos), nustatytų dydžių net jei pareiškėjo skundas nebūtų tenkinamas.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nors teismas nustatė, jog Bendrovės auditą atliko auditorius V. K., tačiau neįvertino aplinkybių, kad R. K. žinojo apie atliekamus Bendrovės auditus, domėjosi procesu, jį koordinavo. Nurodytas aplinkybes pagrindžia byloje pareiškėjo pateiktas R. K. ir B. Š. susirašinėjimas.

25. Pareiškėjo manymu, teismo sprendime nepagrįstai yra nurodyti tik du Buhalterių etikos kodekso straipsniai (290.1 ir 290.132) ir nevertinti kiti šio kodekso straipsniai. Pareiškėjo teigimu, auditoriaus nepriklausomumas yra plati sąvoka ir jam turėtų būti keliami ypač aukšti etikos profesiniai reikalavimai. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Audito įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 6 punkto, kuriame nurodyta, kad audito įmonė laikoma nepriklausoma nuo audituojamos įmonės, jeigu ji nėra veikiama kitų reikšmingų sąlygų, galinčių turėti įtakos jo nepriklausomumui. R.  K. ir Bendrovės vyr. buhalterės svainystės ryšiai laikytini interesų konfliktu, dėl kurio galima konstatuoti Audito įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimą.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad R. K. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-205-201/2012 dėl netinkamo auditoriaus pareigų atlikimo (duomenys neskelbiami), tačiau nurodyta byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui. Tai, kad R. K. pažeidinėjo auditorių nepriklausomumo principą, įrodo ir UAB „Ernst & Young Baltic“, UAB Taxlink audito išvados.

27. Pareiškėjo vertinimu, LAR, gavę pareiškėjo skundą, kuriame buvo pateikta informacija apie galbūt KPMG netinkamai atliktus auditus, nei patys atliko KPMG audito kokybės peržiūras, nei kreipėsi į Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą su prašymu ištirti KPMG atliktus auditus. Atsakovas neinicijavo KPMG atliktų auditų tyrimo, tik paklausė Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos dėl jos atsakymo į pareiškėjo skundą, nors turėjo tai padaryti pats. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į skundo aplinkybes, kad LAR nepagrįstai vertino 2011 ir 2011 metų Bendrovės finansinius auditus nors pareiškėjas į LAR kreipėsi dėl visų auditų patikrinimo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad neaišku, kokiais motyvais teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimo medžiaga pažeistų trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, nes jokie nesusiję tretieji asmenys negalėjo būti apklausiami. Pareiškėjui susipažinus su garso įrašais tapo akivaizdu, kad R. K. LAR Etikos komitetui teikė melagingus parodymus, dėstė neatitinkančius tikrovės faktus, tačiau LAR šią medžiagą pripažinus nevieša, pareiškėjas negalėjo dėl to pasisakyti byloje ir paneigti R. K. pateiktus įrodymus.

29. Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų prašomų priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių bendra suma siekia 9 728,40 Eur, pareiškėjas pažymi, kad pagal aktualią teismų praktiką ir nagrinėjamos bylos aplinkybes nurodomos patirtos teismo išlaidos yra pernelyg didelės ir negali būti priteisiamos net jeigu pareiškėjo skundas liktų nepatenkintas. Pareiškėjo vertinimu, prašomos priteisti iš pareiškėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų teisinio atstovavimo išlaidos ženkliai viršija Rekomendacijose nustatytus didžiausius dydžius, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kurie taip pat suponuoja, kad asmenų, reikalaujančių tokių išlaidų atlyginimą, elgesys būtų apdairus ir rūpestingas. Nagrinėjama byla nėra išskirtinė savo apimties, sudėtingumo, kompleksiškumo, sprendžiamų teisinių klausimų naujumo požiūriu.

30. Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

31. LAR nurodo, kad pareiškėjas netinkamai suvokia atsakovo teisinę padėtį, teisės aktais atsakovui pavestus uždavinius ir perduotas funkcijas. Atsakovas nėra institucija, kuri pagal audituojamos įmonės pageidavimus ar prašymus atlieka pageidaujamo laikotarpio audito įmonių atliktų auditų patikrinimą, reviziją ar kitokį tyrimą. Atsakovas vykdo auditorių ir audito įmonių priežiūrą, tačiau šią funkciją atsakovas įgyvendina teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka.

32. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai išplečia apeliacinio skundo reikalavimą, prašydamas, kad būtų atliktos visų 1997–2012 metais KPMG Bendrovei atliktų auditų kokybės peržiūra ar tyrimas, nenurodydamas jokių konkrečiai skundžiamų KPMG veiksmų ar sprendimų. Net jeigu pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, tai jis turėtų būti sukonkretintas konkrečiu laikotarpiu ir konkrečiais audito įmonės pažeidimais.

33. Atsakovo nuomone, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė LAR prezidiumo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo priėmimo procedūrinius aspektus ir nustatė, kad LAR prezidiumui nebuvo pagrindo nepritarti LAR Etikos komiteto 2016 m. spalio 19 d. sprendimui. Atsakovas laikėsi teisės aktais nustatytos skundų dėl auditoriaus ar audito įmonės galimų etikos pažeidimų nagrinėjimo tvarkos.

34. Atsakovas pabrėžia, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėto ginčo atveju nėra pagrindo taikyti Audito įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto, nes nenustatytos aplinkybės, kad 2011–2012 metais KPMG dalyviai ar valdybos nariai būtų susiję šeimos, artimos giminystės ar svainystės ryšiais su audituojamos įmonės dalyviais, t. y. auditoriaus R. K. ir Bendrovės vyr. buhalterės B. Š. tarpusavio ryšiai nepažeidžia nepriklausomumo principo, todėl nėra pagrindo LAR siūlyti kreiptis į Auditorių garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo. Jokių kitų aplinkybių ar įrodymų apie galimą nepriklausomumo principo pažeidimą pareiškėjas teisme nepateikė ir neįrodė.

35. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas netinkamai suvokia savo padėtį LAR pareiškėjo pateikto skundo nagrinėjimo procese. Šiame kontekste pareiškėjas nėra ginčo šalis, o tik subjektas pranešęs apie galimą auditoriaus ar audito įmonės etikos pažeidimą, todėl tokiam asmeniui nėra suteikiamos jokios teisminio proceso dalyviams būdingos teisės (prieštarauti, pateikti atsiliepimą ar kitokio pobūdžio dokumentus).

36. Tretieji suinteresuoti asmenys KPMG ir R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad pareiškėjas, siekdamas, jog B. Š. parduotų savo turimas Bendrovės akcijas palankiomis kainomis kitiems akcininkams, inicijavo daugybę teisminių procesų prieš R. K. ir Bendrovės buvusią vyr. buhalterę B. Š.

38. KPMG ir R. K. teigimu, teismas teisingai padarė išvadą, kad LAR pareiškėjo skundą išnagrinėjo nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o R. K. nepažeidė Audito įstatymo ir Buhalterių etikos kodekso normų. Be to, pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija teismo išvados, kad R. K. nepažeidė Audito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies. Pagrįstai konstatuota, kad KPMG nepažeidė nepriklausomumo principo. Pareiškėjo pateiktas R. K. ir B. Š. susirašinėjimas elektroniniu paštu neįrodo šališkumo, nes atliekant Bendrovės auditą buvo pagrįsta pateikti vyr. buhalterei papildomus klausimus dėl buhalterinės apskaitos.

39. KPMG ir R. K. vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė naikinti LAR prezidiumo sprendimą darbotvarkės klausimu Nr. 20.2.3, nes byloje nėra ir negali būti ginčo, kad remiantis Audito įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 11 punktu, gavus informaciją apie netinkamai atliktą auditą, LAR suteikta diskrecijos teisė rinktis, ar pradėti auditoriaus ar audito įmonės atlikto audito kokybės peržiūrą, ar kreiptis į Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prašant atlikti audito tyrimą. LAR 2017 m. vasario 22 d. raštas Nr. 1.9-S0180 patvirtina, jog LAR atliko pareiškėjos KPMG atliktų auditų kokybės peržiūras už 2008 metais, 2009 metais, 2010–2012 metais, 2013–2015 metais atliktus auditus. Peržiūrų metu audito atlikimo trūkumų nenustatyta. Tą patvirtino ir teismas sprendime. Pareiškėjo samprotavimai apie R. K. iškeltą baudžiamąją bylą neturi nieko bendra su LAR prezidiumo sprendimu darbotvarkės klausimu Nr. 20.2.3, o R. K. niekada neatliko Bendrovės auditų.

40. KPMG ir R. K. nurodo, kad ginčydamas Sprendimus, tiek kiek jie susiję su atsisakymu naikinti LAR prezidiumo sprendimus darbotvarkės klausimais Nr. 20.2.4 ir 20.2.5, pareiškėjas negrindžia argumentų nei teisės normomis, nei teismų praktika. Kaip ir visi kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, samprotavimai dėl tariamai nepagrįstai neatskleistos konfidencialios informacijos paremti tik apelianto subjektyviais emociniais pamąstymais, kad LAR tariamai tiesiog dangsto pažeidimus padariusį R. K.

41. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia savo samprotavimus dėl dar neišnagrinėto trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, tačiau šių asmenų patirtų išlaidų klausimas nėra bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje dalykas, o pirmosios instancijos teismas dar neišnagrinėjo minėto prašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

42. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos auditorių rūmų 2016 m. gruodžio 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. 1.4-61 priimtų sprendimų, kuriais iš esmės buvo atsakyta į pareiškėjo UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ 2016 m. rugpjūčio

4 d. prašymo (skundo) reikalavimus: 1) siūlyti Auditorių garbės teismui iškelti drausmines bylas auditoriui R. K. ir audito įmonei UAB „KPMG Baltics“; 2) atlikti audito kokybės peržiūras ir išsamų tyrimą dėl pareiškėjo rašte išdėstytų auditoriaus R. K. ir audito įmonės UAB „KPMG Baltics“ veiksmų, o esant būtinybei inicijuoti audito kokybės peržiūras pasitelkiant Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą; 3) panaikinti auditoriui R.  K. auditoriaus vardą; 4) sustabdyti UAB „KPMG Baltics“ audito įmonės pažymėjimo galiojimą 3 metams ir / ar išspręsti dėl UAB „KPMG Baltics“ išbraukimo iš auditoriaus įmonių sąrašo.

43. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašyme (skunde) nurodė, jog UAB „KPMG Baltics“ nuo 1997 metų iki 2012 metų kasmet atlikdavo finansinį auditą, R. K. nuo 2009 metų yra UAB „KPMG Baltics“ valdybos narys, daugelį metų UAB „KPMG Baltics“ nedeklaravo R. K. artimo ryšio su Bendrovės vyr. buhaltere B. Š. Pareiškėjas prašyme (skunde) nenurodė jokių konkrečių UAB „KPMG Baltics“ ir / ar R. K. netinkamai atliktų auditų ir surašytų audito išvadų iki 2011 metų, t. y. nėra nurodyta, kad UAB „KPMG Baltics“ ir / ar R. K., atlikdami Bendrovės auditus iki 2011 metų, neteisingai nurodė audituojamos Bendrovės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus pagal teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą. Pareiškėjo prašyme (skunde) buvo nurodytos konkrečios aplinkybės dėl netinkamai atliktų auditų ir surašytų finansinių ataskaitų už 2011–2012 metus ir šios aplinkybės buvo grindžiamos UAB „Ernst & Young Baltic“ Bendrovės apskaitos vedimo bei tvarkymo korektiškumo ekspertinio vertinimo išvada, kuri duota įvertinus finansines ataskaitas už 2011–2012 metus. Šioje išvadoje buvo nustatyta, kad vyr. buhalterė atliko netipinių operacijų, t. y. trimis skirtingais pavedimais 2011 m. gruodžio 28 d. ir gruodžio 29 d. pervedė į asmeninę sąskaitą iš viso 250 000 Lt, kuriuos 2011 m. gruodžio 30 d. grąžino; 2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti palyginamieji skaičiai nesutampa su 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose esančiais duomenimis (ataskaitų 9 punktas (kitas trumpalaikis turtas) palyginamieji skaičiai skiriasi „1. 518 tūkst litų suma“). Išvadoje nurodant galimus interesų konfliktus, atkreipiamas dėmesys, kad I. Š. yra UAB „KPMG Baltics“ partnerio R. K. žmona. Pareiškėjas taip pat atsakovui buvo pateikęs UAB Taxlink audito laišką vadovybei, kuriame nurodomi duomenys apie 2015 metus.

44. Pareiškėjas prašymą (skundą) grindė tuo, kad R. K. ir UAB „KPMG Baltics“ veiksmai neatitiko Audito įstatymo (nuo 2017 m. kovo 1 d. Finansinių ataskaitų audito įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatų, Buhalterių etikos kodekso 110.1, 110.2, 120.1, 150.2 ir 220.1 punktų nuostatų.

45. LAR prezidiumo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1.4-89.8.1 patvirtinto Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad skundas – kreipimasis į LAR, nurodant kad yra pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pagal Aprašo 4 punktą skundas gali būti teikiamas: dėl atlikto finansinių ataskaitų audito (1 p.); dėl audito, išskyrus finansinių ataskaitų rinkinio ar konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinio auditą, kuriam taikomi šie Tarptautinės buhalterių federacijos Tarptautinių audito ir užtikrinimo standartų valdybos parengti ir patvirtinti tarptautiniai audito standartai: 800-asis „Specialūs svarstymai – pagal specialios paskirties tvarką sudarytų finansinių ataskaitų auditas“, 805-asis „Specialūs svarstymai – atskirų finansinių ataskaitų ir atskirų finansinės ataskaitos elementų, sąskaitų ir straipsnių auditas“ (2  p.); dėl užtikrinimo ir kitų susijusių paslaugų, kurioms taikomi Tarptautinės buhalterių federacijos Tarptautinių audito ir užtikrinimo standartų valdybos parengti ir patvirtinti tarptautiniai užtikrinimo užduočių standartai, tarptautiniai peržiūros užduočių standartai ir tarptautiniai susijusių paslaugų standartai bei susiję praktiniai nurodymai (3  p.); dėl auditorių profesinės etikos normų pažeidimų (4 p.); kitų Audito įstatymo pažeidimų (5 p.); kitos audito įmonių veiklos (6 p.).

46. Įvertinus pareiškėjo prašymo (skundo) turinį darytina išvada, kad pareiškėjas į atsakovą su skundu kreipėsi dėl audito įmonės UAB „KPMG Baltics“ atliktų finansinių ataskaitų audito ir dėl auditoriaus R.  K. ir audito įmonės UAB „KPMG Baltics“ profesinės etikos pažeidimų ir Audito įstatymo nuostatų pažeidimo. Pareiškėjas siekė, kad būtų atliktos audito kokybės peržiūros ir atlikti išsamūs tyrimai, pasiūlyta Auditorių garbės teismui iškelti drausmės bylas auditoriui R. K. ir audito įmonei UAB „KPMG Baltics“. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą (skundą), nenustatė faktinių ir teisinių pagrindų tenkinti minėtus pareiškėjo prašymo (skundo) reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas sprendimą neinicijuoti atlikto audito kokybės peržiūros audito įmonei UAB „KPMG Baltics“ priėmė 2016 m. rugsėjo 26 d. prezidiumo posėdyje, kuriame taip pat buvo nutarta perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti Etikos komitetui (dėl auditoriaus R. K. ir audito įmonės UAB „KPMG Baltics“ veiksmų įvertinimo atsižvelgiant į Audito įstatymo nuostatas, liečiančias nepriklausomumo principą, ir Buhalterių etikos kodekso nuostatas). Etikos komiteto 2016 m. spalio 19 d. posėdyje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas ir priimtas sprendimas informuoti LAR prezidiumą, kad nėra aplinkybių, kurios leistų teigti, jog auditorius R. K. ir audito įmonė UAB „KPMG Baltics“ pažeidė Audito įstatymo nuostatas ir Buhalterių etikos kodekso nuostatas dėl nepriklausomumo.

47. Pareiškėjas tiek skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, tiek apeliaciniame skunde, prašydamas

panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas skundas, laikosi pozicijos, kad LAR turėjo tenkinti jo 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašyme (skunde) nurodytus reikalavimus dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus, išsakytus tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti.

49. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurį atlikus nebuvo nustatyta, kad LAR pagal pareiškėjo prašymą (skundą) turėjo nustatyti, jog R. K. ir UAB „KPMG Baltics“ padarė pareiškėjo nurodytus Audito įstatymo ir profesinės etikos pažeidimus, UAB „KPMG Baltics“ pareiškėjui 2011–2012 metais suteikė nekokybiškas audito paslaugas.

50. Šiuo aspektu primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

51. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

52. Audito įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad auditorius ir (arba) audito įmonė negali atlikti audito, jeigu auditorius, audito įmonė arba audito tinklas, kuriam priklauso audito įmonė, ir audituojama įmonė yra tiesiogiai arba netiesiogiai susiję ir tai galėtų pakenkti auditą atliekančio auditoriaus ir (arba) audito įmonės nepriklausomumui.

53. Audito įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad audito įmonės ir auditoriai, atlikdami auditą, privalo laikytis Buhalterių etikos kodekse nustatytų profesinės etikos principų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindiniai profesinės etikos principai, iš jų nepriklausomumo ir objektyvumo (auditorius ir audito įmonė gali atlikti auditą tik būdami nepriklausomi nuo audituojamos įmonės ir nedalyvaudami priimant joje sprendimus); sąžiningumo (auditorius ir audito nuomonė neturi būti veikiama kitų nuomonės). Audito įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad auditorius ir (arba) audito įmonė negali atlikti audito, jeigu auditorius, audito įmonė arba audito tinklas, kuriam priklauso audito įmonė, ir audituojama įmonė yra tiesiogiai arba netiesiogiai susiję ir tai galėtų pakenkti auditą atliekančio auditoriaus ir (arba) audito įmonės nepriklausomumui. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad auditorius laikomas nepriklausomu nuo audituojamos įmonės, jeigu nėra susijęs šeimos, artimosios giminystės arba svainystės ryšiais su audituojamos įmonės dalyviais, vadovu, vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) arba kitu audituojamos įmonės darbuotoju, galinčiu daryti tiesioginę ir reikšmingą įtaką finansinių ataskaitų rengimui, šios įmonės valdybos ir (arba) stebėtojų tarybos, jei jos sudaromos, nariais. Pagal Audito įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, audito įmonė laikoma nepriklausoma nuo audituojamos įmonės, jeigu audito įmonės dalyviai, jos vadovas, valdybos ir (arba) stebėtojų tarybos, jei jos sudaromos, nariai nėra susiję šeimos, artimosios giminystės arba svainystės ryšiais su audituojamos įmonės dalyviais. Taip pat to paties straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyta, kad audito įmonė laikoma nepriklausoma nuo audituojamos įmonės, jeigu ji nėra veikiama kitų reikšmingų sąlygų, galinčių turėti įtakos jos nepriklausomumui.

54. Byloje nustatyta, kad Etikos komitetas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir informavo LAR prezidiumą, kad nėra aplinkybių, kurios leistų teigti, jog auditorius R. K. ir audito įmonė UAB „KPMG Baltics“ pažeidė Audito įstatymo nuostatas ir Buhalterių etikos kodekso nuostatas dėl nepriklausomumo. LAR prezidiumas pritarė Etikos komiteto nuomonei.

55. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad auditorius R. K. 2011–2012 metais ir iki 2011 metų atliko Bendrovės auditus, 2011–2012 metais auditus atliko auditorius V. K. Pagal bylos duomenis R. K. 2009 m. liepos 1 d. buvo išrinktas UAB „KPMG Baltics“ valdybos nariu, o nuo 2015 m. spalio 2 d. pradėjo eiti UAB „KPMG Baltics“ vadovo pareigas, t. y. R. K. tuo metu, kai buvo atliekami Bendrovės auditai, nebuvo UAB „KPMG Baltics“ dalyvis, partneris, vadovas. Byloje nepateikti įrodymai, kad R. K. dirbo auditoriaus V. K. komandoje, kai buvo atliekami Bendrovės auditai. Priešingai, byloje nustatyta, kad R. K. dirbo UAB „KPMG Baltics“ Klaipėdos filiale. Bendrovės vyr. buhalterė B. Š., kuri yra R. K. žmonos motina, tik nuo 2013 metų tapo Bendrovės dalyve (akcininke).

56. Taigi nagrinėjamu atveju spręsti apie tai, kad auditorius R. K., kuris neatliko jokio Bendrovės audito, pažeidė Audito įstatymo 4 ir 5 straipsnių, Buhalterių etikos kodekso 110.1, 110.2, 120.1, 150.2 ir 220.1 punktus, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

57. Pareiškėjas byloje, pateikdamas R. K. ir B. Š. elektroninį susirašinėjimą, iš esmės teigia, kad audito įmonė UAB „KPMG Baltics“ nebuvo nepriklausoma nuo audituojamos įmonės, nes pateiktas susirašinėjimas yra ta reikšminga sąlyga, galėjusi turėti įtakos audito įmonės nepriklausomumui.

58. Teisėjų kolegija, atidžiai išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą elektroninį susirašinėjimą tarp R. K. ir B. Š., tarp B. Š. ir I. P., S. K., pareiškėjo byloje nurodytus argumentus, neturi pagrindo nustatyti, kad šis susirašinėjimas paveikė ar galėjo paveikti audito įmonės UAB „KPMG Baltics“ nepriklausomumą, kad šis susirašinėjimas patvirtina, jog auditai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, audito ataskaitoje nebuvo nurodyta reali Bendrovės finansinė padėtis, kt., kad R. K. darė įtaką audito įmonei UAB „KPMG Baltics“, o svarbiausia – auditoriui V. K. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas 2009 metų susirašinėjimas nesiejamas su atliktu auditu. Pareiškėjas ir prašyme (skunde) pareiškėjui nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kaip 2009 metų susirašinėjimas buvo paveikęs audito įmonės UAB „KPMG Baltics“ atliktą auditą už 2009 metus.

59. Byloje yra pateiktas R. K. 2012 m. vasario 24 d. elektroninis laiškas B. Š., kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbiami). Kas tiesiogiai su jumis dirba ir turbut D. pasirašo ataskaitas“ (kalba netaisyta). B.  Š. 2012 m. vasario 27 d. elektroniniame laiške R. K. nurodė: „Su mumis dirba M. K., ataskaitas pasirašo V. K.“ (kalba netaisyta). R. K. 2012 m. vasario 27 d. V. K. išsiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė: „Ar gali su B. susiekti“. Tačiau pareiškėjas byloje šio susirašinėjimo nėra susiejęs su tuo, kad R. K. darė įtaką V. K., o kartu ir UAB „KPMG Baltics“.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje yra įrodymų, jog viena didžiausių audito kompanijų, jos vadovas šiurkščiai pažeidinėjo pamatinį nepriklausomumo auditoriaus principą (tai užfiksavo UAB „Ernst & Young Baltic“, UAB Taxlink auditas savo išvadose, tai patvirtina susirašinėjimas). Kaip minėta, UAB „Ernst & Young Baltic“ nurodė, kad vyr. buhalterė atliko netipinių operacijų, t. y. trimis skirtingais pavedimais 2011 m. gruodžio 28 d. ir gruodžio 29 d. pervedė į asmeninę sąskaitą iš viso 250 000 Lt, kuriuos 2011 m. gruodžio 30 d. grąžino; 2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti palyginamieji skaičiai nesutampa su 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose esančiais duomenimis (ataskaitų 9 punktas (kitas trumpalaikis turtas) palyginamieji skaičiai skiriasi „1. 518 tūkst litų suma“). 2011–2012 metų auditus atliko V. K., byloje nėra konkrečių įrodymų, kad atliekant šiuos auditus šiam auditoriui darė poveikį R. K. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad UAB „Ernst & Young Baltic“ išvada pateikta, neįvertinus visų aplinkybių, t. y. neapklausus vyr. buhalterės B. Š., auditą atlikusios UAB „KPMG Baltics“. UAB Taxlink audito išvadose nėra jokių konkrečių faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų duomenų apie netinkamai atliktus iki 2012 metų auditus ar vyr. buhalterės veiksmus.

61. Pareiškėjas nurodo aplinkybes, susijusias su R. K. iškelta baudžiamąja byla Nr. 1-205-201/2012, tačiau ši byla nėra susijusi su pareiškėjo interesais, nes baudžiamoji byla buvo iškelta dėl UAB „Europort“ atliktų audito.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi Buhalterių etikos kodekso 110.1, 110.2, 120.1, 150.2, 220.1, 280.1, 290.8 ir 290.132 punktų nuostatas, šioje byloje nurodytus pareiškėjo argumentus apie UAB „KPMG Baltics“ ir R. K. nepriklausomumo pažeidimą, daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti, nes byloje nustatyta ir aptarta situacija nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šios aplinkybės neleido UAB „KPMG Baltics“ veikti sąžiningai, objektyviai dėl interesų konflikto ir / ar didelės R. K. įtakos, buvo kilusi grėsmė dėl veiksmų nepriklausomumo; kad audito įmonė netinkamai identifikavo ir įvertino nepriklausomumui kylančias grėsmes ar galinčias kilti grėsmes ir dėl to buvo pakenkta profesiniams sprendimams.

63. Audito įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad LAR viena iš pareigų yra, gavus informaciją apie netinkamai atliktą auditą, nedelsiant pradėti auditoriaus ar audito įmonės atlikto audito kokybės peržiūrą ar kreiptis į įstaigą su prašymu dėl audito tyrimo.

64. Byloje nustatyta, kad LAR kreipėsi į Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą, prašydami

atsakyti į klausimą, ar ketinama inicijuoti atlikto UAB „KPMG Baltics“ audito tyrimą. Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba 2016 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą tyrimo neatlikti. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys šią faktinę aplinkybę. Iš Lietuvos auditorių rūmų 2017 m. vasario 22 d. rašto Nr. 1.9-S0180 nustatyta, kad LAR atliko UAB „KPMG Baltics“ atliktų Bendrovės auditų kokybės peržiūras už 2008 metais, 2009 metais, 2010–2012 metais atliktus auditus, o peržiūrų metu audito atlikimo trūkumų nenustatyta.

65. Nagrinėjamu atveju LAR kreipimasis į Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą dėl atlikto audito tyrimo pagrįstai pripažintas teisėtu, nes tokį LAR kreipimąsi nustato minėta teisės norma, be to, Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba turi kompetenciją priimti sprendimą skirti vieną iš Audito įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuobaudų.

66. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. LAR prezidiumo posėdyje nutarta neinicijuoti atlikto audito kokybės peržiūros audito įmonei UAB „KPMG Baltics“, išanalizavus aplinkybes dėl audito kokybės peržiūros tikslingumo, paaiškinta, kad skunde nurodytas 2011 metų audito laikotarpis į peržiūros metu tikrinamą laikotarpį neįeitų, nes tikrinami per paskutinius trejus metus vykdyti auditai. Pažymėtina, kad pareiškėjas neskundė šio atsakovo sprendimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia atsakovo sprendimą nekeisti minėto sprendimo, atsižvelgiant į papildomai pateiktą pareiškėjo informaciją.

67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad atsakovas pareiškėjo ginčijamu šioje byloje priimtu sprendimu turėjo panaikinti anksčiau priimtą sprendimą atsisakyti inicijuoti atlikto audito kokybės peržiūras. Pareiškėjas kaip pagrindą atlikti audito kokybės peržiūras nurodo R.  K. iškeltą baudžiamąją bylą, tai, kad UAB „KPMG Baltics“, jos vadovas šiurkščiai pažeidinėjo pamatinį auditoriaus nepriklausomumo principą, tačiau kaip jau minėta, baudžiamoji byla iškelta buvo ne dėl Bendrovės atliktų auditų, R. K. iki 2012 metų Bendrovės auditų neatlikinėjo, pareiškėjas vadovu tapo 2015 metais, UAB „KPMG Baltics“ nepažeidė nepriklausomumo principo.

68. Patikrinus pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo sprendimų, kuriais buvo atsisakyta atskleisti pareiškėjui konfidencialia pripažintą informaciją (pareiškėjui nepateikti Etikos komiteto posėdžių protokolai ir sprendimai), nesutiktina su pareiškėju, kad jam turėjo būti atskleista konfidencialia pripažinta informacija. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas skundą padavė LAR ir į skundą pareiškėjui turėjo atsakyti LAR, nurodydama argumentus, dėl kurių skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu. Nagrinėjamu ginčas yra kilęs tarp pareiškėjo ir LAR.  Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo žinomi LAR priimtų Sprendimų dėl jo skundo motyvai.

69. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

70. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

71. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiški nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka,

nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

72. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi atsakovo Sprendimų argumentai, dėl šių argumentų pareiškėjas padavė skundą, kuris buvo išnagrinėtas šioje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui neatskleista konfidencialia pripažinta informacija neužkirto kelio ginti savo teisių teisme.

73. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 16 d. pateiktame prašyme pridėti papildomus įrodymus prie bylos nurodė, kad Bendrovė po apeliacinio skundo pateikimo nagrinėjamoje byloje pateikė ieškinį teismui civilinėje byloje Nr.  e2-579-727/2018 dėl žalos atlyginimo, buvo atlikta 2008–2012 metų finansinė buhalterinė ekspertizė, kurią atliko teismo ekspertas R. B. Ekspertas nustatė, kad vyr. buhalterė B. Š., vykdydama savo pareigas, padarė daug mokesčių ir apskaitos teisės aktų pažeidimų. Pareiškėjas pateikė 2017 m. gruodžio 11 d. ekspertizės aktą Nr. 1712-01, kuriame nurodyta, kad dėl vyr. buhalterės B. Š. veiksmų Bendrovėje pareiškėjas patyrė žalą.

74. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą pridėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-579-727/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2179-912/2018 ir nurodė, kad teismai patvirtino, jog B. Š. padarė mokesčių ir apskaitos teisės aktų pažeidimus, padarė pareiškėjui turtinę žalą.

75. Atsakovas LAR atsiliepime dėl pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. prašymų, nurodo, kad jis nedalyvavo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-579-727/2018 nagrinėjime, prašo nesiremti 2017 m. gruodžio 11 d. ekspertizės aktu Nr. 1712-01, nes jame yra nustatyti Bendrovės vyr. buhalterės pažeidimai, dėl kurių teisėtumo atsakovas nekompetentingas pasisakyti ar vertinti. Ekspertizės akte išvardyti pažeidimai apima 2014–2015 metus, nors pareiškėjas į LAR kreipėsi dėl UAB „KPMG Baltics“ 2011–2012 metais atlikto audito tyrimo.

76. Tretieji suinteresuoti asmenys R. K. ir UAB „KPMG Baltics“ rašytiniuose paaiškinimuose dėl pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. prašymų prašo nesiremti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-579-727/2018 bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2179-912/2018 nagrinėjant ginčą iš esmės. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, ekspertizės aktas aktualus tik minėtose civilinėse bylose, bet ne nagrinėjamos administracinės bylos atveju, be to, tiriami visai kito asmens (B. Š.), neįtraukto į nagrinėjamą bylą, veiksmai. Teismų sprendimai civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje neturi jokios prejudicinės ir res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios, nes jie nebūtų taikomi proceso šalims (atsakovui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims). Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, tiek civilinės, tiek ir administracinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pats apeliantas, teismui pateiktame skunde ar ieškinyje nurodydamas jo pagrindą ir dalyką.

77. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, nenustatė, kad jie pagrįstų pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašymo (skundo) argumentus, nes pareiškėjas atsakovui nebuvo nurodęs konkrečių aplinkybių, susijusių su Bendrovės vyr. buhalterės atliktais veiksmais ir padarytais pažeidimais, kurie buvo nagrinėjami ir vertinami civilinėje byloje ir nustatyti 2017 m. gruodžio 11 d. ekspertizės akte Nr. 1712-01 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje. Pareiškėjas nesiejo šių Bendrovės vyr. buhalterės veiksmų su tuo, kad netinkamai (nekokybiškai) buvo atlikti auditai iki 2012 metų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nėra nustatyta jokių faktų, kad audito įmonė UAB „KPMG Baltics“, atlikdama auditus, pažeidė Audito įstatymo reikalavimus ir profesinės etikos principus, netinkamai atliko auditus, kad auditorius R. K. yra pažeidęs Audito įstatymo reikalavimus, profesinės etikos principus. Be to, nei 2017 m. gruodžio 11 d. ekspertizės akte Nr. 1712-01, nei minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra nurodoma, kad buvo analizuojami ir vertinami UAB „KPMG Baltics“ audito ataskaitų duomenys.

78. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepaneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašymo (skundo) reikalavimų netenkinimo pagrįstumo.

79. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

80. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė reikalavimą netenkinti trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo dėl

pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako, nes pirmosios instancijos teismas nėra išsprendęs bylinėjimosi išlaidų klausimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti paduodami teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos,  t. y. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų galėjo būti sprendžiami ir po sprendimo priėmimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turės išspręsti pateiktus prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Dėl šių argumentų nenagrinėtas ir atsakovo pateiktas apeliacinės instancijos teismui prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

81. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „KPMG Baltics“ byloje pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

82. Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 6 d.).

83. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

84. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtų ir pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio.

85. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (pvz., 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

86. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl konstatuotina, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo įgijo teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

87. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

88. Atsakovas LAR prašo priteisti 569,51 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovė (advokatė) atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė 2017 m. spalio 30 d. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2017 metų II ketvirtis) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 090,31 Eur (1,3 x 838,7 Eur). Atsakovo prašoma priteisti suma – 569,51 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio, todėl prašymas tenkinamas ir atsakovui iš pareiškėjo yra priteisiama 569,51 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas priteisti 2 741,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, turi būti nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme.

89. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „KPMG Baltics“ prašo jam priteisti iš pareiškėjo 9 222 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

90. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2017 metų II ketvirtis) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 090,31 Eur (1,3 x 838,7 Eur). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma (5 610 (su PVM) Eur) viršija nustatytą maksimalią sumą. Įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas ginčas pagal apeliacinį skundą nebuvo itin sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, nereikalavo itin didelių trečiojo suinteresuoto asmens atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, atsižvelgus į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžiama, jog šiuo atveju yra pagrindas UAB „KPMG Baltics“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašomą priteisti išlaidų atlyginimo sumą iš pareiškėjo sumažinti iki 1 090,31 Eur.

91. Trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodyta, kad turi būti atlyginta 275 Eur už apeliacinio skundo analizę ir pranešimo klientui rengimą; 165 Eur už LAR atsiliepimo į apeliacinį skundą analizę ir panešimo klientui rengimą; 193,60 Eur už susitikimą su klientu; paaiškinimų dėl pridėtų naujų įrodymų rengimą; 96,80 Eur už pareiškėjo prašymo dėl įrodymų pridėjimo analizę ir pranešimo klientui rengimą; 3 581,60 Eur už dviejų paaiškinimų dėl pridėtų naujų įrodymų rengimą. Vertinant šių nurodytų išlaidų pagrįstumą pažymėtina, kad apeliacinio skundo analizė yra sudėtinė atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo dalis, o advokato patirtos išlaidos dėl pranešimų klientui rengimo, susitikimų su klientu nepripažintinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, kurias turėtų apmokėti pareiškėjas.

92. Trečiųjų suinteresuotų asmenų rašytiniai paaiškinimai dėl pridėtų naujų įrodymų pagal Rekomendacijas laikytini kitu dokumentu (8.16 p.), kuriam parengti rekomenduojama maksimali suma yra 353,92 Eur (0,4 x 884,8) (aktualus 2017 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto užmokesčio dydis – 884,8 Eur). Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas parengė dvejus paaiškinimus, kurių apimtis nėra didelė bei juose nėra nurodyta detali naujų įrodymų analizė, todėl už šių paaiškinimų parengimą ir naujų įrodymų analizę priteistina 500 Eur.

93. Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovui iš pareiškėjo priteistina 569,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „KPMG Baltics“ 1 590,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, perduotinas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

94. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 15 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus dėl UAB „KPMG Baltics“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šis pareiškėjo procesinis dokumentas buvo pateiktas po to, kai byla buvo išnagrinėta iš esmės 2019 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje ir atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas, todėl pateiktus paaiškinimus atsisakytina priimti ir jie grąžintini pareiškėjui. Taip pat atsakovo atstovė advokatė Loreta Andziulytė 2018 m. balandžio 19 d. pateikė Išrašą iš teisinių paslaugų sutarties. Kadangi advokatės atstovavimą patvirtinantys dokumentai yra byloje, pateiktas perteklinis dokumentas, kai jau byla buvo išnagrinėta iš esmės, todėl atsisakytina priimti Išrašą iš teisinių paslaugų sutarties ir šis išrašas grąžintinas advokatei.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti atsakovui Lietuvos auditorių rūmams 569,51 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus ir 51 ct)

bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „KPMG Baltics“ 1 590,31 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt eurų ir 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“. Lietuvos auditorių rūmų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsisakyti priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ 2019 m. balandžio 15 d. paaiškinimus dėl uždarosios akcinės bendrovės „KPMG Baltics“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir juos grąžinti pareiškėjui. Atsisakyti priimti advokatės Loretos Andziulytės 2018 m. balandžio 19 d. pateiktą Išrašą iš teisinių paslaugų sutarties ir jį grąžinti advokatei.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07292 2019-05-06 2019-04-26 2019-04-26 -

Administracinė byla Nr. A-4045-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04284-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų pareiškėjų H. G. (H. G.), Z. F., A. G. (A. G.), R. G. (R. G.) ir A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. G., Z. F., A. G., R. G. ir A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai H. G., Z. F., A. G., R. G. ir A. G. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1626 (01690; 01691; 01692; 01693; 01694) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjas H. G. nurodė, kad jis daug dirba ir nemoka lietuvių kalbos, todėl nebendrauja su kaimynais, tačiau tai nereiškia, kad jis negyvena jo nurodytu adresu. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas nenurodė datos ir laiko, kada buvo atliktas patikrinimas, dėl ko pareiškėjas neturi galimybės nurodyti, kodėl tuo metu nebuvo namuose. Taip pat atkreipė dėmesį, jog UAB „Era line“ (toliau – ir Bendrovė) direktorius per apklausą Migracijos departamente nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad šiuo adresu deklaruoti savo gyvenamosios vietos jis neturėjo galimybės, tačiau atsakovas patikrinimą atliko direktoriaus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjo manymu, atsakovo atstovai turėjo mėginti susisiekti su pačiu Bendrovės direktoriumi, ypač kai jiems buvo žinomi jo telefono numeris ir elektroninio pašto adresas.

1.2. Pareiškėjo nuomone, UAB „Era line“ veikla nebuvo tikrinama. Paaiškino, kad pagal verslo planą Bendrovė užsiima taksi automobilių nuoma, be to, vysto naują veiklos kryptį – vykdo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Pažymėjo, kad Bendrovė šį pastatą nusipirko 2017 m. rugsėjo 22 d. Tai yra 1940 m. statybos pastatas Vilniaus senamiestyje, todėl visų pirma buvo užsakyti archeologiniai tyrimai. Be to, UAB „Era line“ sudarė projektavimo sutartį su IĮ „Mažasis atriumas“. Pastato rekonstrukcijai, aplinkos sutvarkymui buvo prašomi leidimai, derinami planai, parengtas planas. Pabrėžė, kad Bendrovė turi darbų planą, kurio laikosi. Bendrovės darbuotojai būna statybų / rekonstrukcijos vietoje arba kontaktuoja su savivaldybe, architekte ar kitomis įstaigomis, arba dirba nuotoliniu būdu (kaip numatyta darbo sutartyse). Todėl paskutiniu metu Bendrovės ofisas buvo naudojamas tik susitikimams, darbuotojų ten nuolat nebūdavo, tad aplinkybė, kad atsakovo atstovai nerado Bendrovės buveinės vietoje darbuotojų, niekaip nesusiję su faktu, kad Bendrovė nevykdo veiklos.

1.3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui buvo pateiktos sutartys su klientais, išrašytų sąskaitų faktūrų registras, banko išrašas, darbuotojų sutartys bei kiti dokumentai, įrodantys, kad įmonės veikla reali, o pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas. Pareiškėjas paaiškino, kad jis daug keliauja, nes yra verslininkas, tačiau Lietuvoje būna daugiausia, todėl teiginį, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo tik 5 dienas, vertino kaip absurdišką ir niekuo nepagrįstą. Tai, kad atsakovui nepavyko rasti pareiškėjo jo deklaruotos vietos adresu, neįrodo, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo trumpai.

1.4. Pareiškėjas paaiškino, jog jo turimų asmeninių lėšų pakanka jo buvimui Lietuvoje, todėl jam nebūtina įsidarbinti pagal darbo sutartį. Akcininkui kur kas svarbiau yra realiai dalyvauti įmonės veikloje, kuruoti jos veiklą, siekti pelno, o ne formaliai būti sudarius darbo sutartį.

1.5. H. G. pabrėžė, kad skundžiamame sprendime nėra nė vieno argumento, kad jo pateikti duomenys neatitiktų tikrovės, kad UAB „Era line“ nevykdytų veiklos, ar būtų fiktyvi, kad akcininkai būtų tik formalūs. Joks įstatymas nenustato reikalavimo, kad akcininko dalyvavimas įmonės veikloje būtų būtinas. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju ginčijamas sprendimas naikintinas vien tuo pagrindu, kad atsakovas neatliko jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti aplinkybes, t. y. nepaprašė pateikti papildomų dokumentų, nenuvyko į UAB „Era line“ atlikti patikrinimą. Mano, kad atsakovas pažeidė Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 101 punkto nuostatas. Atsakovas nenurodė faktinio ir teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis priėmė skundžiamą sprendimą, toks atsakovo elgesys, kuomet jis netiria duomenų, nesiaiškina aplinkybių, selektyviai renka įrodymus – neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamų reikalavimų, galimai apsunkina pareiškėjo teises realizuoti teisę į teisminę gynybą.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jų skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog:

2.1. Atsižvelgiant į tai, jog buvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas H. G. yra UAB „Era line“ akcininkas ir ketina joje dirbti vadybininku, taip pat į tai, kad pagal tuo metu turėtus duomenis Bendrovė atitiko kitus Lietuvos Respublikos

įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, šiam pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vėliau leidimai laikinai gyventi buvo išduoti ir jo šeimos nariams – sutuoktinei Z. F. bei jų nepilnamečiams vaikams A. G., R. G. ir A. G. Turėdamas pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo ir jo valdomos įmonės atitikties UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyviems reikalavimams ir dėl to, ar pareiškėjas iš viso gyvena Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas inicijavo UAB „Era line“ patikrinimą. 2018 m. spalio 22 d. Migracijos departamentas gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) atlikto UAB „Era line“ patikrinimo medžiagą, kurioje pateikiama patikrinimą atlikusio pareigūno nuomonė, kad Bendrovė galimai jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliauti po Šengeno erdvę. Pažymėjo, kad atlikus patikrinimą pareiškėjų Migracijos departamentui pateiktu gyvenamosios vietos adresu, buto durų niekas neatidarė. Iš kaimyninio buto gyventojo pateiktų paaiškinimų yra aišku, kad apklaustas asmuo neturi jokių abejonių ir gerai žino, kas gyvena gretimame bute ir kad tai nėra 5 asmenų užsieniečių šeima, o gyvena vienas jaunas vyras, kuris yra lietuvis. Pareiškėjo H. G. teiginiai, kad jis nelabai bendrauja su kaimynais, nes daug dirba ir nemoka lietuvių kalbos, vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, nes tai, kad žmogus nebendrauja su kaimynais, nereiškia, kad kaimynai nemato, kas gyvena gretimame bute. Atsakovas pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo siekta surasti ir apklausti UAB „Era line“ direktorių R. S. S., tačiau jo rasti nepavyko nei deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nei Bendrovės biuro adresu. Migracijos valdybos pareigūnai siekė apklausti ir du UAB „Era line“ darbuotojus lietuvius, tačiau jų surasti taip pat nepavyko nei gyvenamųjų vietų adresais, nei Bendrovės biuro adresu, jie nesureagavo ir į jiems registruota pašto siunta išsiųstus kvietimus atvykti į apklausą Migracijos valdyboje. Taigi, pareiškėjų skundo teiginys, kad patikrinimo metu su UAB „Era line“ darbuotojais bei direktoriumi net nebuvo bandoma susisiekti, yra visiškai nepagrįsti.

2.2. Migracijos valdybos pareigūnai nuvyko atlikti patikrinimą Migracijos departamentui nurodytu UAB „Era line“ faktinės veiklos adresu. Patikrinimo metu darbuotojai nerasti, durys užrakintos. UAB „Era line“ veiklos vykdymo požymių Bendrovės adresu nenustatyta, o gretimo kabineto darbuotojas per pastaruosius dvejus metus nėra matęs, kad į šalia esančias patalpas, ant kurių uždėtas popierinis užrašas „Era line“, būtų vaikščioję kokie nors asmenys, matęs, kad vyktų kokie nors susitikimai ar pan. Atkreipė dėmesį, jog Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2018 m. gruodžio 4 d. Bendrovės registracijos adresas buvo pakeistas į UAB „Era line“ direktoriaus gyvenamosios vietos adresą. Taigi, įvertinus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, buvo konstatuota, kad UAB „Era line“ darbuotojai yra įdarbinti tik formaliai, iš tikrųjų jie nedirba visą darbo laiką pareiškėjo valdomoje įmonėje. Vadinasi, UAB „Era line“ nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl pareiškėjo valdoma UAB „Era line“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Priešingai, nei pareiškėjas nurodo skunde teismui, Migracijos departamentui nebuvo žinomi nei UAB „Era line“ darbuotojų kontaktai, nei jų darbo UAB „Era line“ sąlygos, kadangi pareiškėjas nebuvo pateikęs Bendrovės darbuotojų darbo sutarčių.

2.3. Iš teismui pateiktos darbo sutarties su E. D. matyti, kad ji UAB „Era line“ įdarbinta kaip verslo konsultantė, turėtų dirbti 40 val. per savaitę, o mokamas darbo užmokestis turėtų sudaryti 800 Eur per mėnesį. Pagal teismui pateiktą darbo sutartį su M. K. matyti, kad jis Bendrovėje įdarbintas kaip jaunesnysis programuotojas, jo darbo laiką turėtų sudaryti 40 val. per savaitę, o mokamas darbo užmokestis – 1 000 Eur per mėnesį. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos matyti, kad E. D. tuo pačiu metu dar dirbo dviejuose vaikų darželiuose. Kadangi darbą vaikų darželyje ji turėtų atlikti dienos metu, todėl kilo pagrįstų įtarimų, kokiu laiku ir kiek faktiškai valandų per dieną E. D. dirba pareiškėjo valdomoje Bendrovėje. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. spalio 18 d. E. D. buvo įdarbinta UAB „Era line“ direktoriaus valdomoje UAB „Bright ID-US Euro“, kurios pagrindu jis buvo gavęs leidimą laikinai gyventi, tačiau panaikinus direktoriui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji iš minėtos įmonės buvo atleista. Turimų duomenų visuma, atsakovo nuomone, sudarė rimtą pagrindą abejoti, ar E. D. turi reikiamą kvalifikaciją dirbti verslo konsultante statybų, susijusių su kultūros paveldu, srityje. Be to, Migracijos departamento manymu, atsižvelgiant į tai, kad paskutiniu metu Bendrovės pagrindinė veiklos kryptis yra pastato rekonstrukcija, tapo nesuprantama, kokius darbus, susijusius su informacinėmis technologijomis, UAB „Era line“ atlieka darbuotojas M. K., kuris įdarbintas jaunesniuoju programuotoju. Taip pat pažymėjo, kad iš pateiktų sutarčių matyti, kad visus su pastato rekonstrukcija susijusius darbus derino UAB „Era line“ direktorius R. S. S. arba pasamdyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Nei Migracijos departamentui, nei teismui nėra pateiktas

nė vienas įrodymas, kuris įrodytų, kad UAB „Era line“ įdarbini asmenys – E. D. ir M. K. – faktiškai dirba visą darbo laiką, atlieka jų darbo sutartyse nurodytas funkcijas, kad jie nėra įdarbinti formaliai, tam, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Bendrovės akcininkai, ir vadovas, atitiktų UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl įsteigtų darbo vietų ir ne mažesnio bendro darbo užmokesčio fondo. Pabrėžė, kad būtent aplinkybės dėl E. D. ir M. K. faktinio darbo visą darbo laiką UAB „Era line“ yra esminės vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą, kadangi ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, kad UAB „Era line“ veiklos nevykdo, o motyvuojama buvo tai, kad UAB „Era line“ darbuotojai neatlieka faktinių darbo funkcijų ir yra įdarbinti tik formaliai, įmonės veikla yra vykdoma be šių asmenų įsikišimo.

2.4. Aplinkybės dėl pareiškėjo darbo sutarties pateikimo ir vėliau neįdarbinimo buvo įvertintos ne turimų pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje kontekste, o vertinant pareiškėjo sąžiningumą bei patikimumą, tai, kad jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą UAB „Era line“.

2.5. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo atvykimai į Lietuvos Respubliką yra glaudžiai susiję su migracijos procedūrų atlikimu: pareiškėjas buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką 2017 m. rugsėjo 6 d., ir 2017 m. rugsėjo 8 d., pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, tą pačią dieną išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2017 m. gruodžio 12 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir įsiformino leidimą laikinai gyventi; 2018 m. balandžio 13 d. pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos, kai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė jo sutuoktinė ir vaikai, o 2018 m. rugsėjo 27 d. minėtas užsienietis išvyko, kai jo sutuoktinė ir vaikai įsiformino leidimus laikinai Klaida! Neleistina nuoroda į hipersaitą. skunde tik formaliai nurodo, kad gyvena Lietuvoje, tačiau jokiais įrodymais nepaneigė ginčijame sprendime konstatuotų aplinkybių dėl lankymosi Lietuvos Respublikoje laikotarpių, taip pat dėl ilgalaikio faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje nurodytu adresu.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo

Nr. (15/5-2)11U-1626 (01690; 01691; 01692; 01693; 01694), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:5.1. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi

Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje,  t. y. yra UAB „Era line“ akcininkas. 2017 m. gruodžio 14 d. pareiškėjui UTPĮ buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2019 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjui leidimas laikinai Lietuvos Respublikoje buvo išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nustatančio, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas, pagrindu.

5.2. 2018 m. balandžio 13 d. pareiškėjas H. G. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jo sutuoktinei Z. F. šeimos susijungimo pagrindu. Tą pačią dieną, pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir jo nepilnamečiams vaikams, t. y. sūnums A. G., A. G. ir dukrai R. G. 2018 m. liepos 26 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimus išduoti pareiškėjo sutuoktinei ir vaikams leidimus laikinai gyventi šeimos sujungimo pagrindu, galiojančius iki 2019 m. gruodžio 14 d. (iki galios H. G. leidimas laikinai gyventi).

5.3. Migracijos valdyba, atlikusi UAB „Era line“ patikrinimą, 2018 m. spalio 19 d. raštu pateikė atsakovui patikrinimo medžiagą. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. spalio 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-43386 buvo nurodyta, kad 2018 m. rugsėjo 27 d., 19.25 val. buvo nuvykta pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buto durų niekas neatidarė. Kaimyninio buto gyventojas D. J. nurodė, kad bute Nr. (duomenys neskelbtini) gyvena vienas apie 30 metų amžiaus smulkaus sudėjimo vyras, lietuvis, užsieniečiai minėtame bute negyvena. Nuvykus Bendrovės direktoriaus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu į viešbutį (duomenys neskelbtini), paaiškėjo, kad Bendrovės direktorius ten negyvena. Nuvykus Bendrovės darbuotojo M. K. adresu, durų niekas neatidarė, kviečiamas į apklausą neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė. Bendrovės darbuotoja E. D. į apklausą taip pat neatvyko. Nuvykus UAB „Era line“ veiklos adresu ant vienų durų buvo rastas popieriaus lapas, su užrašu „Era line“, tačiau darbuotojai nerasti, durys užrakintos. Šalia veikiančios UAB „Rikarta“

darbuotojas vadybininkas E. P. paaiškino, kad per du metus UAB „Era line“ darbuotojų nėra matęs, tik kažkas kažkuriuo metu ant durų užklijavo Bendrovės pavadinimą. Migracijos valdyba taip pat pažymėjo, kad iš duomenų apie užsieniečių sienos kirtimus matyti, kad H. G. 2018 m. balandžio 13 d. išvyko iš Lietuvos (iki tol atvykimai trukdavo keletą dienų). Migracijos valdybos nuomone, Bendrovė galimai jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

5.4. Migracijos departamentas, įvertinęs Migracijos valdybos atlikto patikrinimo surinktą informaciją, 2018 m. lapkričio 20 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 50 straipsnio 3 dalimi nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad UAB „Era line“ darbuotojai yra įdarbinti tik formaliai, iš tikrųjų jie nedirba visą darbo laiką, todėl pareiškėjas ir jo Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

5.5. Bendrovėje dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai – E. D. ir M. K. Pagal teismui pateiktą 2018 m. birželio 4 d. darbo sutartį Nr. 4, E. D. Bendrovėje įdarbinta kaip verslo konsultantė. Darbo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) (darbuotojos gyvenamoji vieta) arba (duomenys neskelbtini) (Bendrovės rekonstruojamo pastato adresas). Darbo laikas – 8 val., 5 dienų savaitė. Pagal teismui pateiktą 2018 m. birželio 4 d. darbo sutartį Nr. 3, M. K. Bendrovėje įdarbintas kaip jaunesnysis programuotojas. Darbo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) (darbuotojo gyvenamoji vieta) arba (duomenys neskelbtini) (Bendrovės rekonstruojamo pastato adresas). Darbo laikas – 8 val., 5 dienų savaitė.

5.6. Sodros informacinės sistemos duomenimis, E. D. taip pat dirba Vilniaus lopšelyje–darželyje (duomenys neskelbtini) bei Vilniaus lopšelyje–darželyje (duomenys neskelbtini) (pagal terminuotą darbo sutartį). Lopšelio–darželio (duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje ((duomenys neskelbtini)) E. D. nurodoma, kaip grupės auklėtoja. Teismo posėdžio metu E. D. paliudijo, kad tautinių mažumų vaikų darželiuose vaikus moko lietuvių kalbos.

5.7. Pagal Bendrovės verslo planą UAB „Era line“ užsiima taksi automobilių nuoma, tačiau, pasak pareiškėjo, Bendrovė užsiima nauja veikla – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija.

6. Teismo vertinimu, atsakovė padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovėje darbuotojai įdarbinti tik formaliai, iš tiesų jie UAB „Era line“ nedirba visą darbo dieną. UAB „Era line“ darbuotoja E. D. dirba dviejuose vaikų darželiuose, dirba pagal individualios veikos pažymėjimą, todėl teismas sutiko su Migracijos departamentu, kad kyla pagrįstų įtarimų, kokiu laiku ir kiek faktiškai valandų per dieną E. D. dirba UAB „Era line“. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta darbuotojų dirbto laiko žymėjimų, liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad dirbto darbo laiko niekaip nežymėdavo. Antra, atsižvelgiant į Bendrovės veiklą – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija – nėra aišku, kokius darbus Bendrovėje galėtų atlikti verslo konsultantė ir programuotojas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodo, kad darbuotojai užsiima leidimų prašymu, planų derinimu su valstybinėmis institucijomis ir pan., tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia kiti jo pateikti dokumentai, t. y. 2017 m. spalio 25 d. projektavimo darbų rangos ir paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/10/25 su R. M. IĮ „Mažasis atriumas“, pagal kurią minėta įmonė įsipareigojo parengti pastato-sandėlio, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos į daugiabutį gyvenamąjį namą projektą, parengti rekonstruojamo pastato techninį darbo projektą ir atskiras jo dalis, teikti dokumentų komplektavimo, teikimo, atsiėmimo, tikrinimo, derinimo su suinteresuotomis institucijomis ir kitas su projekto rengimu, derinimu bei tvirtinimu susijusias paslaugas. Byloje nėra nė vieno dokumento, išskyrus darbo sutartis, kuriame būtų darbuotojų E. D. ar M. K., parašai. Teismo posėdžio metu liudytojai pateikė bendras žinias apie pastatą, nurodė bendrai, kad vertėjauja direktoriui ir rengia dokumentus, jaunesnysis programuotojas – kad kuria internetinę svetainę. Tačiau teismas liudytojų parodymų nepripažino patikimais ir jais nesirėmė, nes nė vienas liudytojas negalėjo sukonkretinti atliktų darbų, atsakyti į tikslesnius ir konkretesnius klausimus apie minimus darbus. M.  K. nurodė, kad vertė dokumentus įmonės direktoriui, tačiau negalėjo pasakyti, nė vieno tokio dokumento turinio, negalėjo nurodyti, kas juos sudarė, apie ką jie. Liudytojas patvirtino, kad yra nupirkęs domeną internetinei svetainei, tačiau negalėjo nurodyti jo pavadinimo. Liudytojo nurodomas duomenų bazės kūrimas ir duomenų suvedimas (vieno taksi automobilio duomenys) darbų apimties prasme nepatvirtino, kad liudytojas pusę metų dirbo UAB „Era line“ visą darbo dieną. Liudytojas nurodė, kad kuria internetinę svetainę, dabar yra sudarytas internetinės svetainės kūrimo darbų planas. Tokia darbų apimtis (darbų plano sudarymas per du mėnesius), teismo vertinimu, taip pat nepatvirtino aplinkybės, kad darbuotojas dirbo UAB „Era line“ visą darbo dieną. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie darbuotojų realų darbą įmonėje (atliktų darbų įrodymų, susirašinėjimo tarp darbuotojų, jų darbo ataskaitų, darbo laiko tabelių, darbuotojų pasirašytų teiktų dokumentų, pan.).

7. Teismas pasisakė, kad byloje nesant jokių duomenų, įrodančių, kad UAB „Era line“ darbuotojai realiai visą darbo dieną dirbo Bendrovėje, atsakovo išvada, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui H. G. leidimas laikinai gyventi panaikintas būtent tuo pagrindu, kad jis neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, todėl teismas pasisakė, kad pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosios vietos, pragyvenimo šaltinio, lankymosi Lietuvoje dažnumo ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

8. Teismas nepritarė pareiškėjų pozicijai, kad atsakovas pažeidė Aprašo 101.1–101.5 punktų reikalavimus. Nurodyti Aprašo punktai taikomi vertinant ar įmonė yra fiktyvi, o šiuo atveju UAB „Era line“ fiktyvumas nebuvo nustatytas.

9. Kadangi pareiškėjams Z. F., A. G., R. G. ir A. G. leidimai laikinai gyventi buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu, teismas pasisakė, kad panaikinus leidimą pareiškėjui H. G., Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą panaikinti ir leidimą, išduotą jo sutuoktinei ir vaikams.

10. Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

11. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui savo skunde. Kaip apeliacinio skundo argumentus pareiškėjai papildomai nurodo, jog:

11.1. Teismui buvo pateiktos darbuotojų darbo sutartys (jose nurodoma, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, t.y. nesėdi ofise, o atlieka pavestus darbus priklausomai nuo direktoriaus nurodymų savo nuožiūra – iš namų, vyksta kartu su direktoriumi į jo nurodytas vietas ir pan.). Įmonės direktorius (kuris kaip ir akcininkas yra užsienietis) nuolatos būna Lietuvoje, pats atlieka savo, kaip direktoriaus funkcijas, duoda nurodymus darbuotojams, paveda jiems atlikti tam tikras užduotis, įmonės vardu pasirašo pats. Teismo posėdžio metu, nors ir atvykus asmenims, kuriuos prašoma apklausti kaip liudytojus, kurie galėtų išsamiau paaiškinti teismui aplinkybes apie įmonės vykdomą veiklą, tuo pačiu ir darbuotojų atliekamas funkcijas, teismas atsisakė išklausyti įmonės direktorių ir architektę. Pareiškėjai turi teisę pagrįsti aplinkybes ne vien rašytiniais įrodymais, tačiau ir liudytojų paaiškinimais. Šioje byloje teisė būti išklausytam turėtų būti vertinama kaip pagrindinė teisė, kurią atsakovas pažeidė, nes pareiškėjams ja nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti. Pareiškėjai pabrėžia, kad architektė galėjo patvirtinti, kokie veiksmai buvo atlikti įmonės direktoriaus ir/ar jos darbuotojų. Ji yra nurodžiusi, kad be UAB „Era line“ darbuotojų, su projektu dirba virš 20 žmonių. Taip pat ji yra nurodžiusi, kad susitikimai dėl projekto su UAB „Era line“ darbuotojais, su direktoriumi bei akcininku vykdavo ir pas ją ofise. Architektė parengė per 1000 lapų įrodymų apie darbus, susijusius su pastato rekonstrukcija ir statybų leidimo gavimu bei UAB „Era line“ darbuotojų dalyvavimu įmonės veikloje. Siekiant teismo neapkrauti papildomu dideliu kiekiu dokumentų, architektė galėjo trumpai apžvelgti situaciją, atsakyti į teismui ir/ar atsakovui rūpimus klausimus. Kadangi architektei pasisakyti nebuvo leista, pridedami dokumentai, patvirtinantys įmonės veiklą ir darbuotojų darbą įmonėje. Įmonės direktorius norėjo paaiškinti aplinkybes ne tik apie įmonės veiklą, tuo pačiu ir darbuotojų darbą, tačiau ir pateikti informaciją apie jau padarytą įmonės investiciją į rekonstrukcijos projektą. Jau patirtų išlaidų sąmata teikiama su šiuo skundu.

11.2. Byloje nebuvo keliamas klausimas, kad darbo užmokestis darbuotojams būtų mokamas fiktyviai, ar būtų nemokami mokesčiai Valstybiniam socialinio draudimo fondui. Migracijos departamentas neturi kompetencijos teigti, kad darbuotojai įmonėje nedirba 8 valandų per dieną, ar kad negali vykdyti vadovų pavestų funkcijų. Migracijos departamentas turi kompetenciją tikrinti dokumentų tikrumą.

11.3. Nors teismo posėdyje liudytoja E. D. parodė, kad tautinių mažumų darželiuose moko vaikus lietuvių kalbos, dirba kelias valandas per savaitę, tačiau teismas tuo nesivadovavo. Teismas neteisingai sprendime nurodė, kad pagal verslo liudijimą E. D. moko vaikus papildomai namuose. Liudytoja nurodė, kad moko vienintelę mergaitę, kuri turi vystymosi sutrikimų, kurią moko ne vienerius metus labiau dėl moralinių įsipareigojimų, o jai skiria valandą ar dvi per savaitę. Tad iš viso papildomam vaikų mokymui darželyje ir namuose E. D. skiria tik keletą valandų per savaitę, kas niekaip netrukdo jai dirbti UAB „Era line“.

11.4. Tai, kad teismo posėdžio metu abu darbuotojai jaudinosi, kad jiems tai neįprasta aplinka ir iš jaudulio negalėjo sklandžiai kalbėti, o bendrai apibūdino savo atliekamus darbus, nereiškia, kad darbuotojai nedirba. Teismas nesivadovavo darbuotojų parodymais, ką ir kaip jie dirba įmonėje, kad kartu su direktoriumi vyksta į statybų vietą, į reikiamas institucijas, padeda susišnekėti, verčia jam dokumentus, atlieka kitus pavedimus. Tiek įmonės akcininkas, tiek ir

direktorius yra užsieniečiai, nešnekantys lietuviškai. Byloje yra pateikti duomenys iš infostatyba, apie priduotą prašymą dėl statybos leidimo gavimo, kas reiškia, kad buvo atlikta labai daug darbo iki to, kad galiausiai dokumentai galėtų būti priduoti.

11.5. Labai svari byloje netirta aplinkybė – apelianto dalyvavimas įmonės veikloje ir atitikimas teisės aktų reikalavimams. H. G. yra UAB „Era line“ akcininkas nuo 2015 m. gegužės 21 d. Teismas iš viso nenagrinėjo aplinkybių, ar atsakovas laikėsi teisės aktuose numatytos tvarkos.

11.6. 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose iš esmės atkartojo savo poziciją nurodytą tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde. Paaiškinimuose akcentuoja, kad Migracijos departamentas netinkamais adresais ieškojo įmonės darbuotojų bei direktoriaus. Pabrėžė, kad liudytojai posėdžio metu jaudinosi, tačiau sugebėjo nurodyti savo atliekamas funkcijas įmonėje. Pareiškėjams nesuprantama, dėl kokios priežasties liudytojų atsakymai atrodė nepatiki ar neatitinkantys tikrovės.

11.7. Pareiškėjai pateikia papildomus duomenis susijusius su projektu (duomenys neskelbtini) ir nurodo, kad direktorius gali pateikti visą informaciją apie įmonės veiklą, o architektė apie rekonstrukcijos darbus, taip pat jie būtų galėję nurodyti, ir kokius jų pavedimus vykdo M. K. ir E. D. Apeliantų teigimu, naudojamas įmonės elektroninis paštas leidžia pagrįstai teigti, kad įmonėje darbuotojai tikrai dirba.

11.8. Apeliantai nurodo, kad akcininko šeimos nariai grįžo į savo kilmės šalį dėl to, kad vaikai galėtų eiti į mokyklą, nes neturėdami leidimo gyventi Lietuvoje jie į mokyklą neregistruojami.

12. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime iš esmės atkartoja savo poziciją teiktą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą. Atsakovas atsiliepime citavo apklaustų liudytojų liudijimus, nurodė, kad jo manymu darbuotojai negalėjo nurodyti tikslių savo atliekamų darbų. Papildomai atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Aplinkybės dėl UAB „Era line“ darbuotojų E. D. ir M. K. faktinio darbo visą darbo laiką UAB „Era line“ yra esminės svarbos vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą, kadangi ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, kad UAB „Era line“ veiklos nevykdo, o motyvuojama buvo tai, kad UAB „Era line“ darbuotojai E. D. ir M. K. neatlieka faktinių darbo funkcijų visą darbo laiką ir yra įdarbinti kaip darbuotojai, dirbantys visą darbo laiką, tik formaliai, kad trečiųjų šalių piliečiai formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus ir gautų leidimus laikinai gyventi.

12.2. Teismas, kaip liudytojus, apklausė pagrindinius ir svarbiausius asmenis, t. y. UAB „Era line“ darbuotojus E. D. ir M. K., dėl kurių darbo aplinkybių bendrovėje iš esmės ir yra ginčas. Taigi, pagrindiniai liudytojai, teismo posėdžio metu ir buvo apklausti. Šie liudytojai negalėjo tiksliai įvardinti ką įmonėje dirba, negalėjo įvardinti savo atliktų darbų ir pan. Atsakovas tvirtina, kad byloje nei liudytojai nei pareiškėjų advokatė negalėjo pateikti įrodymų, kurie pagrįstų, kad liudytojais apklausti asmenys realiai dirbo įmonėje.

12.3. Atsakovo vertinimu, UAB „Era line“ veikla vykdoma be jos darbuotojų, E. D. ir M. K., įsikišimo. Reikalingus darbus atlieka UAB „Era line“ direktorius R. S. S. su ne darbo santykių pagrindais samdomais fiziniais ar juridiniais asmenimis, pvz., pagal paslaugų teikimo sutartis paslaugas gauna iš architektų (absoliučiai didžiąją ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvusio etapo darbų dalį atlieka kaip rangovas pagal 2017 m. spalio 25 d. Projektavimo darbų rangos ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/10/25 veikianti R. M. IĮ „Mažasis atriumas“), teisininkų, kitų paslaugų teikėjų ir pan. Pačiame apeliaciniame skunde yra teigiama: „R. M.-Petraitienė yra nurodžiusi, kad be UAB „Era line“ darbuotojų, su projektu dirba virš 20 žmonių. Taigi, įvertinus visą surinktų duomenų visumą, būtent tie nurodomi daugiau nei 20 žmonių ir sukuria tą vaizdą, kad UAB „Era line“ veiklą vykdo, vyksta rekonstrukcijos darbai, tačiau nėra jokių rašytinių įrodymų, ką bendrovės veikloje būtų nuveikę ir sukūrę UAB „Era line“ darbuotojai E. D. ir M. K., todėl ir yra pagrindas tvirtinti, kad šie darbuotojai darbui UAB „Era line“ visą darbo laiką yra įdarbinti formaliai, vien tam, kad trečiųjų šalių piliečiai, įskaitant pareiškėją, atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriuo

pareiškėjų skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.14. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kuriame Migracijos

departamentas konstatavo, kad UAB „Era line“ darbuotojai yra įdarbinti tik formaliai, iš tikrųjų jie nedirba visą darbo laiką, todėl pareiškėjas H. G. ir jo Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, dėl ko buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjų skundą ir apklausęs liudytojus byloje, konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad UAB „Era line“ darbuotojai realiai visą darbo dieną dirbo Bendrovėje ir sprendė, kad atsakovo išvada, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Pareiškėjai nesutikdami su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas posėdžio metu atsisakė apklausti įmonės direktorių ir architektę, kurie būtų papasakoję apie darbuotojų veiklą. Nurodė, kad architektė turi daugiau nei 1000 lapų medžiagos susijusios su projektu, kurie taip pat įrodytų ir Bendrovėje dirbančių asmenų atliktą darbą. Teigė, kad darbuotojai posėdžio metu labai jaudinosi, dėl šios priežasties negalėjo nurodyti savo atliktus paskutinius darbus, juos apibūdinti.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas ir byloje nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų – jog atsakovo ir teismo išvados, kad darbuotojai įmonėje neatlieka jokių funkcijų, yra nepagrįstos, teismas nepagrįstai nekvietė liudyti įmonės direktoriaus bei architektės.

19. UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, jeigu jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

20. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, viena iš būtinųjų sąlygų keliamų Bendrovei, kurios akcininkas ar vadovas yra užsienietis, yra reikalavimas, jog tokioje įmonėje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Byloje nėra keliamas klausimas ar Bendrovė veikia realiai, ar moka mokesčius ir atlyginimus savo darbuotojams, byloje nagrinėjama ar pareiškėjas H. G. ir jo bendrovė atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

22. Šiuo atveju Migracijos departamentas atlikęs UAB „Era line“ patikrinimą ir neradęs įmonės darbuotojų nei darbo vietoje, nei namuose, neradęs pareiškėjų jų nurodytu adresu, taip pat ir įmonės direktoriaus jo deklaruotoje gyvenamoje vietoje, išsiuntęs jų nurodytais adresais kvietimus į Migracijos departamentą ir jiems neatvykus į apklausą, darė išvadą, kad Bendrovė galimai jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

23. Pareiškėjai teigia, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, be to, jiems siųstų laiškų negavo, dėl to negalėjo atvykti į apklausą.

24. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdžio metu surinktą medžiagą bei apklaustų liudytojų parodymus ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai tvirtina, jog turi tūkstantį lapų medžiagos, kuri patvirtintų Bendrovės darbuotojų darbą, tačiau, šios medžiagos teismui jokiame etape nepateikė, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Taip pat, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apklausti įmonės direktorių bei architektę būtų netikslinga, nes byloje keliamas ginčas dėl konkrečių Bendrovės darbuotojų atliekamų darbų realumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė pareiškėjų prašymą dėl šių asmenų apklausimo atmesti.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje pateiktas namo rekonstrukcijos projektas nepatvirtina darbuotojų atlikto darbo, nes byloje yra nustatyta ir žinoma, kad projektas yra rengiamas architektės, kuri nėra Bendrovės darbuotoja. Pareiškėjai pateikė duomenis, kurie patvirtina E. D. kvalifikaciją ir pagrindžia jos atliekamą darbą darželiuose, tačiau nepateikė duomenų kurie patvirtintų jos atliekamus realius darbus Bendrovėje. Nors tiek skunduose, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja E. D. tvirtino, kad nuolatos bendrauja su direktoriumi elektroniniais laiškais ir telefonu, ieško rangovų, bet į bylą nepateikė nė vieno laiško, telefonų skambučių ar žinučių išklotinių, negalėjo nupasakoti savo realių atliktų darbų, o pareiškėjai nepateikė tokius atliktus darbus pagrindžiančių įrodymų. Taip pat liudytojas M. K. neatsiminė nė vieno versto dokumento, ir nors teigė, kad su E. D. nuolatos bendrauja elektroniniu paštu, gauna iš jos pavedimus versti ir išvertęs dokumentus, juos siunčia atgal, tačiau byloje nėra pateikta jokių, tokią jų nurodytą komunikaciją patvirtinančių, įrodymų, nepateikta jokių pavyzdžių, ką yra vertęs M. K., o pats liudytojas posėdžio metu teigė neatsimenąs, kokio turinio dokumentus jam nuolat tenka versti. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai, teikdami papildomus paaiškinimus, kartu pateikė (duomenys neskelbtini) apartamentų projektą ir E. D. diplomus, tačiau nenurodė, ką šiais pateiktais įrodymais siekia pagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra keliamas klausimas dėl projekto realumo ir jo įgyvendinimo ar dėl E. D. kvalifikacijos. Byloje nėra įrodymų kurie paneigtų Migracijos departamento išvadas priimtame Sprendime, bei patvirtintų apeliantų siekiamą įrodyti aplinkybę, kad darbuotojai E.  D. ir M. K. realiai dirba įmonėje, o nėra įdarbinti formaliai. Taip pat, įvertinus pareiškėjų į bylą pateiktas elektroninio pašto ekrano nuotraukas, matyti, kad pavedamojo pobūdžio laiškų nėra, tačiau galima pastebėti, kad daugelis elektroninių laiškų yra siųsti Ritos, kuri tikėtina, kaip nurodė ir liudytojai teismo posėdžio metu, yra architektė, taigi nėra Bendrovės darbuotoja.

26. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

27. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei

padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, jog byloje nesant jokių duomenų, įrodančių, kad UAB „Era line“ darbuotojai realiai visą darbo dieną dirba Bendrovėje, atsakovo išvada, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui H. G. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamai ir jo šeimos nariams skirtus leidimus, kurie buvo išduoti šeimos sujungimo pagrindu (UTPĮ 50 str. 3 d.).

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais UTPĮ nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014  m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį Nr. A-4926-662/2017). Todėl, asmuo siekiantis gauti/turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi įvykdyti įstatymu jam nustatytus reikalavimus.

29. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų H. G. (H. G.), Z. F., A. G. (A. G.), R. G. (R. G.) ir A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07295 2019-05-06 2019-04-26 2019-04-26 -

Administracinė byla Nr. A-4040-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03812-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I.  S. (I. S.), K. S. (K. S.), A. S. (A. S.) ir R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. S., K. S., A. S. ir R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „GRGC Invest“), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai I. S. (toliau – ir Pareiškėjas), K. S., A. S. ir R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)(00869), (00870), (00871), (00872) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) valstybės piliečiams I. S., K. S., A. S. ir R. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų I. S. (ir A. S. 2018 m. balandžio 27 d. pateiktus prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei pareiškėjų K. S. ir R. S. 2018 m. birželio 26 d. pateiktus prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjai nurodė, kad Departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė jiems pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad nei vienas iš pareiškėjų Departamento sprendimo negavo, o ginčijamas sprendimas 2018 m. spalio 19 d. buvo įteiktas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „GRGC Invest“ (toliau – ir Bendrovė) el. paštu, adresu: (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu Departamentas nustatė, kad Bendrovė įregistruota 2009 m. balandžio 10 d. Laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. Bendrovės registracijos adresas buvo (duomenys neskelbtini), o nuo 2017 m. lapkričio 9 d. yra (duomenys neskelbtini). Bendrovės įstatinis kapitalas yra lygus 45 000 Eur, kuris padalintas į 45 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų. Pareiškėjui I. S. nuosavybės teise priklauso 15 000 bendrovės akcijų, t. y. 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. spalio 1 d. yra (duomenys neskelbtini) pilietis M. A. (M. A.).

1.2. Pareiškėjai pabrėžė, kad Departamentas neapklausė nei vieno Bendrovės darbuotojo ir negalėjo vien tik iš kitų duomenų nustatyti darbuotojų formalų įdarbinimą. Paaiškino, kad į Bendrovės nuomojamas patalpas realiai niekas nebuvo atvykęs, kadangi Bendrovės darbuotojai būna biuro patalpose nuo 9.00 iki 18.00 val., išskyrus pietų pertrauką nuo 12.00 iki 13.00 val. Bendrovė moka darbo užmokesčius ir kitus mokesčius. Taip pat Bendrovės veikla turi įtakos Lietuvos ekonomikai, gaunant pajamas iš kitų valstybių. Akcentavo, jog nėra aišku, dėl ko Departamento atstovams nepavyko įeiti į patalpas ir apklausti kitų nuomininkų, esančių pastate, adresu: (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad Bendrovės minėtu adresu yra iškaba lauke, taip pat ant durų antrame aukšte, kur sėdi darbuotojai. Minėtu adresu esančio pastato savininkas biurą nuomoja kelioms įmonėms, kadangi pastate yra keletas kabinetų, todėl sutampa jų adresai. Pareiškėjas I.  S. Lietuvoje yra įsteigęs investicinę bendrovę UAB „Berus LT“, iš kurios, kaip ir iš Bendrovės, gauna nemažus dividendus, bei jau 3 metus deklaruoja pajamas ir moka mokesčius Lietuvoje. Pažymėjo, kad Bendrovės veiklos vykdymo teritorija negali būti tik Lietuvos teritorija, nes tai apriboja verslo ekonominį vystymą. Departamento darbuotojams į interneto svetainę http://www.inbet.lt patekti nepavyko, nes Bendrovės prašymu interneto svetainės adresas buvo pakeistas į http://www.inbetas.lt. Pažymėjo, jog pareiškėjui tik tiesiogiai dalyvaujant Bendrovės veikloje galima vykdyti veiklą.

1.3. Pareiškėjai nurodė Bendrovės darbuotojos A. Ž. darbo valandas, paaiškino, kad ji papildomai dirba UAB „Nordfinance“ ir UAB „Intelligent Capital“. Ten ši darbuotoja dirba kelias valandas per dieną. Pareiškėjai pažymėjo, jog atlikus patikrinimą, nebuvo nurodyta kur ir kokiu adresu buvo tikrinta. Paaiškino, kad K. I. buvo komandiruotėje dėl Vokietijoje esamo UAB „GRGC Invest“ nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pardavimo.

1.4. Pareiškėjai akcentavo, kad Departamento anksčiau išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jiems buvo išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Leidimo išdavimo metu pareiškėjas I. S. ir Bendrovė atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) reikalavimus.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jų skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog:

2.1. 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjo advokatė pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad minėtas užsienietis yra Bendrovės dalyvis ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios Bendrovės įstatinio kapitalo bei prie jo pridedamus dokumentus. Tą pačią dieną pareiškėjo advokatė Departamentui pateikė pareiškėjo nepilnametės dukters A. S., o 2018 m. birželio 26 d. pareiškėjo sutuoktinės K. S. ir sūnaus R. S. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir prie jų pridedamus dokumentus.

2.2. Pareiškėjas I. S. siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, jog Bendrovės didžioji pajamų dalis gauta iš Jungtinės Karalystės įmonės, Bendrovės veikla nukreipta į Europos Sąjungos rinką, o Bendrovės pateiktuose dokumentuose neatsispindi, kad darbai pagal sutartis buvo atliekami Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Bendrovės darbuotojai įdarbinami formaliai. Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

2.3. Departamentas nekonstatavo, jog Bendrovė yra fiktyvi. Bendrovės darbuotojai nebuvo apklausti, nes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) pareigūnai nerado darbuotojų nei jų darbo vietose, nei jų nurodytais gyvenamosios vietos adresais. Be to, darbuotojas, kurio sugyventinei buvo įteiktas šaukimas, neatvyko į apklausą nurodytu laiku. Vien tai, kad pareiškėjas moka darbuotojams darbo užmokesčius ir kitus mokesčius nepaneigia Departamento ginčijamo sprendimo.

2.4. Bendrovė nurodo, kad pagrindinė jos veikla yra informacinių technologijų (toliau – ir IT) paslaugos, nors pareiškėjas anksčiau kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo nurodęs, jog pagrindinė Bendrovės veikla suvirinimo, aukštalipių, statybos, elektros ir kitos inžinerinės paslaugos. Pažymėjo, kad Bendrovės produktus, paslaugas ir IT darbus atlieka direktorius ir akcininkai, nors ši aplinkybė kelia abejonių dėl Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių vykdomų funkcijų Bendrovėje tikrumo. Bendrovėje nėra įdarbinto nei vieno tinkamos kvalifikacijos darbuotojo, t. y. IT specialisto. Taip pat naujas Bendrovės registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), viešojoje įstaigoje (toliau – ir VĮ) Registrų centas buvo įregistruotas 2017 m. lapkričio 9 d., o pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi 2018 m. balandžio 27 d. Bendrovė atlieka investicijas Vokietijoje ir Lenkijoje, todėl kyla abejonių dėl Bendrovės siekio ir ateities perspektyvų plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje.

2.5. Bendrovės verslo plane planuojama 2018 m. investuoti į UAB „Nordstreet“, tačiau 2018 m. spalio 18 d. pareiškėjas dar nebuvo tapęs minėtos bendrovės akcininku. Be to, pareiškėjo tapimas minėtos bendrovės akcininku nereikštų, kad Bendrovė taptų UAB „Nordstreet“ akcininke. UAB „Nordstreet“ registracijos adresas sutampa su Bendrovės adresu, jos direktoriumi laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. buvo buvęs Bendrovės darbuotojas K. I., o jos akcijas valdo du Lietuvos Respublikos piliečiai. Bendrovės pateikti finansiniai rodikliai sutampa su 2017 m. Bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje, kuri sudaryta 2018 m. sausio 30 d. Pažymėjo, kad Bendrovės verslo planas buvo parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 30 d. Nurodė, kad Bendrovės pateiktos sudarytos paslaugų sutartys nepatvirtino ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą realios Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ar, kad paslaugų sutartyse nurodytus darbus atliko Bendrovėje įdarbinti asmenys. Be to, Departamentui nebuvo pateikta jokių realių Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių atliktus darbus patvirtinančių dokumentų.

2.6. Bendrovės programavimo ir kitus su IT susijusius darbus atlieka Bendrovės akcininkai pagal autorines sutartis, tačiau tai, kad programavimo ir IT paslaugas teikia patys Bendrovės dalyviai, kelia pagrįstų abejonių dėl tikrųjų užsieniečių ketinimų ir leidimo laikinai gyventi gavimo tikslo, t. y. Bendrovės akcininkai neieško darbuotojų, kuriuos galėtų įdarbinti Bendrovėje reikiamiems programavimo ir IT darbams atlikti. Pateikta Bendrovės ir UAB „Berus LT“ sudaryta paskolos sutartis dėl 150 000 Eur paskolos Bendrovei ir aplinkybė, jog piniginės lėšos buvo paskolintos Bendrovei tam, kad ji galėtų atsiskaityti su DEMOS Wohnbau GmbH už nekilnojamojo turto įsigijimą Vokietijoje, nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad UAB „Berus LT“ savininkai yra pareiškėjas ir kitas Bendrovės akcininkas M. A. Iš Bendrovės banko sąskaitų išrašų buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės į Bendrovės banko sąskaitą iš viso pervedė 13 032,95 Eur, o Jungtinės Karalystės įmonė (iš viso – 448 000 Eur) ir B. B. Ou (2017 m. spalio 26 d. – 16 150 Eur) – 464 150 Eur, t. y. daugiau kaip 97 procentus visų Bendrovės gautų piniginių įplaukų. Minėta aplinkybė kelia įtarimą, kad

Bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo ir buvo įsteigta tik tam, kad pareiškėjas bei kiti Bendrovės dalyviai turėtų formalų pagrindą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo.

2.7. Atsakovas nurodė, kad atlikus patikrinimą Bendrovės deklaruojamu adresu: (duomenys neskelbtini), ant pastato buvo rasta Bendrovės iškaba, tačiau patalpos buvo užrakintos. Taip pat kelis kartus buvo nuvykta Bendrovėje įdarbinto vadybininko K. I. gyvenamosios vietos adresu, tačiau jis nebuvo rastas. Be to, K. I. sugyventinei buvo įteiktas šaukimas dėl atvykimo į apklausą Migracijos valdyboje, tačiau K. I. atsiuntė elektroninį laišką, kuriame paaiškino, jog yra Vokietijoje ir į apklausą atvykti negali. Departamentui nebuvo pateikta šio asmens realius darbus patvirtinančių dokumentų, o 2018  m. rugsėjo 24 d. jis buvo atleistas iš darbo. Migracijos valdybos pareigūnams, nuvykus pareiškėjo ir kitų Bendrovės dalyvių D. S. bei M. A. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, namo durų niekas neatidarė, o kaimynai paaiškino, kad šiuo adresu užsieniečiai negyvena. Pareiškėjas, nors turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, daugiau kaip pusę metų buvo nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Atlikus patikrinimą Bendrovėje įdarbintos projektų vadovės A. Ž. veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta jos gyvenamosios vietos adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė. Apklausti kaimynai paaiškino, kad bute gyveno mergina, tačiau jie jos seniai nematė ir nurodė, kad ji yra galimai išvykusi į užsienį. Akcentavo, kad neįmanoma nustatyti, ar A. Ž. atliko kokius nors darbus Bendrovėje. Atsakovo vertinimu, Lietuvos Respublikos piliečiai Bendrovėje visam darbo laikui įdarbinami tik formaliai ir iš tikrųjų nedirba Bendrovėje visą darbo laiką.

2.8. Departamentas nustatė, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, t. y. nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjo interesų centras yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, galimai Lenkijoje ir Vokietijoje, surinktų įrodymų visuma patvirtino, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, darė išvadą, jog minėtas užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.

3. Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „GRGC Invest“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(00869),

(00870), (00871), (00872) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) valstybės piliečiams I. S., K. S., A. S. ir R. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:6.1. Ginčijamas Departamento Sprendimas priimtas nustačius, kad Bendrovė, kurios dalyvis ir akcininkas yra

pareiškėjas, realiai veiklos nevykdo, ji įkurta tik tam, kad formaliai atitiktų Įstatymo reikalavimus ir pareiškėjas gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6.2. Bendrovės įstatinio kapitalo dydis yra 45 000 Eur, Bendrovės direktorius yra M. A., o pareiškėjas ir UAB „Intelligent Capital“, kuri registruota adresu: (duomenys neskelbtini), buvo Bendrovės akcininkai. Bendrovė laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų iš viso 470 737 Eur, o grynojo pelno (nuostolių) – 146 337 Eur. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi po 15 000 vardinių paprastųjų akcijų. Bendrovė nuo 2017 m. sausio 2 d. nuomojosi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o nuo 2017 m. spalio 12 d. nuomojasi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

6.3. Bendrovėje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. valstybiniu socialiniu draudimu buvo apdrausti 9 asmenys, o laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. – 7 asmenys. Sodros duomenimis nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Bendrovėje buvo 4 darbuotojai. Viena darbuotojų – A. Ž. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. Bendrovėje dirba projektų vadove. Ši darbuotoja dirba 1 valandą per dieną antraeilėje darbovietėje UAB „Nordfinance“, adresu: (duomenys neskelbtini) ir 2 valandas per dieną finansinių projektų vadovės pareigose antraeilėje darbovietėje UAB „Intelligent Capital“, adresu: (duomenys neskelbtini). K. I. nuo 2017 m. lapkričio 22 d. dirba Bendrovėje vadybininku.

6.4. Migracijos valdyba, atlikusi Bendrovės veiklos patikrinimą, nustatė, kad įmonės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), buvo įmonės iškaba, tačiau patalpos užrakintos. Patikrinus Bendrovę adresu: (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad ant minėto pastato nėra įmonės iškabų arba kitokios reklamos skelbiančios apie įmonės veiklą, įmonės biuro

minėtu adresu nėra. Kelis kartus nuvykta į Bendrovės darbuotojo K. I. gyvenamąją vietą. 2018 m. rugpjūčio 2 d. įteiktas šaukimas K. I. sugyventinei, tačiau šaukime nurodytu laiku K. I. į apklausą Migracijos valdyboje neatvyko. Nuvykus į Bendrovės darbuotojos A. Ž. gyvenamąją vietą, durų niekas neatidarė. Nuvykus į Bendrovės akcininko M. A. gyvenamąją vietą, durų niekas neatidarė. Kaimynai paaiškino, kad minėtu adresu užsieniečiai negyvena. Atkreipė dėmesį, kad minėtu adresu 15 užsieniečių deklaravo savo gyvenamąją vietą.

7. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sutiko su Departamento išvada, kad A. Ž. Bendrovėje buvo įdarbinta tik formaliai, todėl jos parodymus teisme teisėjų kolegija vertino kaip prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir liudytojos parodymais nagrinėdamas bylą nesivadovavo. Teismas nustatė, kad K. I. buvo tinkamai informuotas apie Migracijos valdyboje vykstančią apklausą, šaukimas buvo įteiktas jo draugei, todėl darė išvadą, kad K. I. turėjo galimybę laiku informuoti Migracijos valdybą apie tai, jog negalės dalyvauti apklausoje ar ją atlikti kitu būdu.

8. Teismas įvertinęs faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nes pareiškėjo tikrasis siekis buvo ne realios ūkinės veiklos vykdymas Bendrovėje, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenys patvirtino, kad Bendrovėje dirba 4 darbuotojai, t. y. M. A., K. I., V. Š., A. Ž., o pateiktos darbo sutartys tik A. Ž., kuri dirba Bendrovėje projektų vadove ir K. I., kuris dirba Bendrovėje vadybininku. Teismas pažymėjo, jog pagal verslo planą pagrindinė Bendrovės veikla yra informacinių technologijų paslaugos, pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – ir EVRK) kodą – kompiuterių programavimo, konsultacinė ir susijusi veikla, tačiau Bendrovės darbuotojai pagal pateiktas darbo sutartis tokių paslaugų neteikia. Taip pat pažymėjo, kad Bendrovės direktorius M. A. paaiškinime nurodo, jog Bendrovės akcininkai pagal autorines sutartis atlieka programavimo ir kitus IT darbus, o iš byloje pateiktų autorinių sutarčių matyti, jog jos sudarytos sukurti tam tikrus kūrinius, teikti paslaugas. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad Bendrovėje nėra įdarbintų darbuotojų, kurie turėtų reikiamą kvalifikaciją teikti programavimo ir IT paslaugas, jas teikia patys Bendrovės dalyviai. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Bendrovėje priimami nauji darbuotojai, kuriamos darbo vietos, programavimo ir IT paslaugas teiktų tam tinkamą išsilavinimą turintys asmenys, o ne patys Bendrovės dalyviai, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl tikrųjų užsieniečių ketinimų ir leidimo laikinai gyventi gavimo tikslo.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog Departamento sprendime neginčijama, kad Bendrovė vykdo teisėtą veiklą, tačiau konstatuojama, kad ji veiklos nevykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taip pat sprendime konstatuota, kad Bendrovė teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės darbuotojus. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad byloje esančios Bendrovės ir kitų bendrovių sudarytos Informacinių technologijų paslaugų sutartys nepatvirtino to, jog pagal minėtas sutartis darbus atliko Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų.

10. Teismas įvertinęs tai, kad Bendrovė pagal verslo planą investuoja į nekilnojamojo turto įsigijimą Vokietijoje ir dukterinę įmonę Lenkijoje, kad Bendrovė su Jungtinės Karalystės įmone „TER AG LTD“ susitarė sudaryti pagrindinę sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo Vokietijoje, darė išvadą, kad Bendrovės veikla yra nukreipta į Europos Sąjungos valstybes.

11. Teismas pasisakė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą, sudaro sandorius, teikia paslaugas ir pan. Bendrovės pateikti dokumentai nepatvirtino to, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą ir atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti. Teismas papildomai pasisakė, kad plėtojant Bendrovės verslą, pareiškėjas gali dirbti nuotoliniu būdu arba atvykęs į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas jokių papildomų dokumentų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą, nepateikė.

12. Teismas pabrėžė, jog atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovėje atliekamų funkcijų, Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.

13. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepakeistas pagrįstai, taigi toks leidimas negali būti pakeistas ir jo sutuoktinei K. S. bei nepilnamečiams vaikams.

14. Teismas sprendime pasisakė, kad skundžiamo Departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai,

sprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų pateiktus prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, netenkinęs pareiškėjų skundo, teismas netenkino ir jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III.

15. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kartoja argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui savo skunde. Kaip papildomus apeliacinio skundo argumentus pareiškėjai nurodo, jog:

15.1. Byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, kad asmuo privalo būti dalyvis įmonės, kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

15.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo tikrasis siekis yra ne realios ūkinės veiklos vykdymas Bendrovėje, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15.3. Nesutinka su teismo išvada, jog Bendrovės ir UAB „Algauto“, MB „Euporija“, UAB „InBetas“ sudarytos Informacinių technologijų paslaugų sutartys nepatvirtina, jog pagal minėtas sutartis darbus atliko Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai. Departamentas atliko tik formalų dokumentų vertinimą bei netinkamai nustatė, kad darbuotojai įmonėje neatlieka jokių funkcijų, kadangi nei vienas iš darbuotojų nebuvo apklaustas, todėl taip negalėjo nustatyti apie darbuotojų formalų įdarbinimą. Be to, teismo posėdyje liudijusi A. Ž. nurodė, jog Bendrovėje projektų vadove dirba jau porą metų.

15.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovės veikla yra nukreipta į Europos Sąjungos valstybes, kadangi byloje surinkti įrodymai paneigia tokią išvadą.

15.5. Pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles buvo priimta teismo išvada, jog Bendrovė veiklos nevykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai vardina sutartis, kurios buvo sudarytos nuo 2015 m. birželio 1 d. ir teigia, kad jos buvo sudarytos ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki Pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi.

15.6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime iš esmės atkartoja savo poziciją teiktą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad paslaugų teikimas Jungtinės Karalystės įmonei nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat detaliai apžvelgia ir kitas pareiškėjų nurodytas jų sudarytas paslaugų sutartis, kurios jo vertinimu taip pat nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(00869), (00870),

(00871), (00872) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) valstybės piliečiams I. S., K. S., A. S. ir R. S.“, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, jog I. S. ir Bendrovė neatitinka Įstatyme keliamų reikalavimų.

19. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nenuoseklumu, prieštaravimu byloje nustatytoms aplinkybėms bei netinkamu įrodymu vertinimu.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog atsakovo ir teismo išvados, kad darbuotojai įmonėje neatlieka jokių funkcijų, yra nepagrįstos, nes neatitinka faktinių aplinkybių bei į bylą pateiktų įrodymų, prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas I. S. 2018 m. balandžio 27 d. Departamentui pateikė prašymą bendra tvarka pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 85–98). Pareiškėja K. S. 2018 m. birželio 26 d. Departamentui pateikė prašymą skubos tvarka pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 94–108). 2018 m. birželio 26 d. Departamentui buvo pateikti prašymai bendra tvarka pakeisti pareiškėjų nepilnametės dukters A. S. ir sūnaus R. S. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 139–153).

23. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus, ir jų pateiktus dokumentus bei įvertinęs surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje (didžioji dauguma bendrovės sutarčių su klientais sudarytos išimtinai su užsienio valstybėse registruotomis įmonėmis, taip pat joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Atsakovo ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi

santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

24. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

25. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

26. Kaip matyti iš Įstatyme numatyto reikalavimo, įmonė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, taigi įstatyme yra numatyta aiški sąlyga, kad užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, iš įstatymo yra aišku, kad vertinant ar užsienietis atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ir į plano sudarymo laiką. Šiuo atveju yra akivaizdu, ko neginčija ir pareiškėjai, kad planas buvo sudarytas 2018 m., nes jame yra realūs duomenys, kurie sutampa su 2017 m. bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje esančiais duomenimis, kuri, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, buvo sudaryta 2018 m. sausio 30 d. (I t., b. l. 102-109), kas leido Migracijos departamentui padaryti pagrįstą išvadą, kad verslo planas ankščiausiai buvo sudarytas 2018 m. sausio 30 d. Taigi, pareiškėjas 2018 m. balandžio 27 d. Migracijos departamentui pateikdamas prašymą ir jį grįsdamas aplinkybėmis, kad jam turi būti pakeistas leidimas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, neįvykdė šiame punkte numatytos sąlygos, kuri yra apibrėžta laike, t. y. pateikė prašymą pakeisti leidimą ankščiau (nepraėjus 6 mėnesiams nuo plano sudarymo), nei tai numatyta įstatyme.

27. Taip pat, aptariamu atveju reikšmingais laikytini atsakovo nustatyti faktai, kad bendrovės veikla neatitinka pateikto verslo plano – verslo plano dalyje „Klientai“ nurodyta, jog bendrovė teiks paslaugas Lietuvos asmenims, tačiau didžioji dalis bendrovės įplaukų atėjo iš užsienio įmonių (Jungtinėje Karalystėje registruotų įmonių „TER AG“ ir „B. B. OU“); bendrovės darbuotojų nepavyko rasti nurodytu adresu; išsiuntus šaukimą, darbuotojas (K. I.) neatvyko į apklausą; darbuotojos A. Ž. nepavyko rasti jos gyvenamosios vietos adresu, kaimynai apie ją nieko nežinojo; Migracijos departamentui pareikalavus pateikti papildomus paaiškinimus, pareiškėjas bei įmonė nesugebėjo nurodyti konkrečius darbuotojų atliktus realius darbus; bendrovė neįdarbino ir nesiekė įdarbinti IT specialistų. Be to, vertinant Migracijos departamento surinktų duomenų visumą, o konkrečiai, pareiškėjų nurodomų įmonių, kurioms jie teikė paslaugas, vadovus, jų veiklą, apyvartą, darbuotojų skaičių ir pan.(I t., 11-13), sutiktina su departamento išvadomis, kad įmonė, sudarydama sutartis kai kuriomis kitomis įmonėmis, imitavo savo veiklą. Pareiškėjai įrodymų, paneigiančių šias Migracijos departamento padarytas išvadas, nepateikė, kaip ir nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų darbuotojų realius atliktus darbus įmonėje.

28. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo įvertintas pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei

pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė daugiau jokių iš esmės reikšmingų aplinkybių dėl įmonės veiklos realumo, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, kad pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Departamento nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

29. Pareiškėjas I. S. negali tikėtis jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

30. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą nepakeisti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamai ir jo šeimos nariams, kuriems buvo išduoti leidimai šeimos sujungimo pagrindu (UTPĮ 50 str. 3 d.).

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais UTPĮ nustatytais pagrindais (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; LVAT 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).

32. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. S., K. S., A. S. ir R. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07289 2019-05-06 2019-04-26 2019-04-26 -

Administracinė byla Nr. A-361-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02407-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. spalio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadą; 2) įpareigoti atsakovą Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą surašyti ir išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. spalio 16 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) viršininkas savo įsakymu Nr. 64-V-858 patvirtino prevencinių policinių priemonių planą ir laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 16 d., 22.00 val. iki 2015 spalio 17 d., 1.00 val., pavedė jam ir tyrėjoms I. V. bei A. B. (toliau – ir pareigūnės) nurodytu laiku vykdyti prevencines priemones, t. y. užkardinti ir išsiaiškinti neteisėtus akcizais apmokestinamų prekių gabenimo, laikymo ir realizavimo atvejus, taip pat prekybos alkoholiniais gėrimais pažeidimus. Tą patį vakarą, jam ir pareigūnėms dirbant pagal prevencinių priemonių planą prie (duomenys neskelbtini) esančio naktinio baro, buvo pastebėti 3 asmenys, kurie galimai įsigijo alkoholio minėtame bare. Siekiant išsiaiškinti, kuriam iš asmenų priklauso įsigytas alkoholis, buvo paprašyta visus išlipti iš taksi automobilio, ką jie visi ir padarė, bei parodyti įsigytus alkoholio butelius, tačiau vienas iš nenustatytų asmenų jį ir policijos pareigūnę I. V. pastūmė ir sudavė smūgius į rankas bei pasišalino iš įvykio vietos, o mėginant jį sulaikyti, pareiškėją pastūmė, sudavė smūgius į abiejų rankų žastus, o kiti asmenys iš įvykio vietos pasišalino. R. K., panaudojus spec. priemones ir kovinius veiksmus bei iškvietus kitus pareigūnus, buvo sulaikytas ir pristatytas į Marijampolės AVPK.

1.2. Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. spalio 17 d. Marijampolės AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnyje, dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal pareiškėjo ir policijos pareigūnės I. V. tarnybinius pranešimus dėl minėto įvykio. 2016 m. kovo 7 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad R. K. nepadarė veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286

straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė aukštesniajam prokurorui, o vėliau ir teismui, tačiau jo skundai buvo atmesti.

1.3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Marijampolės AVPK vidaus tyrimų grupėje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, siekiant nustatyti ar pareigūno sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu. Atlikus tarnybinį patikrinimą, jo išvadoje buvo pasiremta baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais sprendimais, kuriuose buvo akcentuojama, kad 2015 m. spalio 16 d. patirtas pareiškėjo sužalojimas yra 2014 m. gruodžio 15 d. patirtos traumos pasekmė. Pareiškėjas teigė, kad jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas ir jo sužalojimas yra tiesiogiai susijęs su atliekamomis pareigomis ir pareigūno statusu, todėl jam buvo nesuprantama tarnybinio patikrinimo išvada, kad jis pats kaltas dėl susistumdymo su R. K. Be to, dėl patirto sužalojimo 2016 m. kovo 30 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos skyriuje jam buvo atlikta operacija, kurios metu buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) ir konstatuota, kad šis sužalojimas nėra susijęs su anksčiau, t. y. 2014 m. gruodžio 15 d. įvykusia trauma.

2. Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2015 m. spalio 17 d. Marijampolės AVPK buvo gautas policijos pareigūno A. B. tarnybinis pranešimas apie tai, kad 2015 m. spalio 16 d., apie 23.50 val., policijos pareigūnams pasipriešino pilietis R. K., kurį sulaikant pareigūnas A. B. patyrė (duomenys neskelbtini) traumą. Dėl šio įvykio buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas, kurio 2015 m. sausio 29 d. išvadoje Nr. 64-IS-24 buvo konstatuota, jog pareigūno A. B. patirtas sužalojimas priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba. A. B. buvo pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokai gauti.

2.2. Siekiant nustatyti ar pareigūno sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, Marijampolės AVPK vidaus tyrimų grupėje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad A. B., tarnybos metu ir vykdydamas tarnybines funkcijas, būdamas be uniformos ar kito policijos pareigūno skiriamojo ženklo, 2015 m. spalio 16 d., apie 23.55 val., prie (duomenys neskelbtini), esančio naktinio baro pastebėjo 3 asmenis, kurie galimai įsigijo alkoholio minėtame bare (tai yra užfiksavo galimą baro darbuotojo padarytą teisės pažeidimą parduodant alkoholį asmenims po nustatytų parduoti alkoholį leidžiančių valandų). Aiškindamasis minėtą pažeidimą, A. B., prisistatęs policijos pareigūnu, tačiau neparodęs policijos pareigūno tarnybinio pažymėjimo, ištempė iš taksi automobilio ten sėdėjusį R. K. Tarp A. B. ir R. K. įvyko susistumdymas, kurio metu R. K., nebūdamas įsitikinęs, kad A. B. yra policijos pareigūnas, stengėsi nuo jo atsistumti rankomis. Priėjus netoliese buvusiai policijos pareigūnei ir jai parodžius policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, R. K. buvo sulaikytas. Taigi, vertinant įvykio aplinkybes buvo konstatuota, kad prieš tempiant R. K. iš taksi automobilio, pastarasis nebuvo padaręs jokio teisės pažeidimo, tai yra alkoholinių gėrimų įsigijimas po nustatytų valandų jam jokios atsakomybės neužtraukė, tiesiog su jo pagalba buvo galimybė nustatyti baro darbuotojo padarytą pažeidimą parduodant alkoholį. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad R. K., sėdėdamas taksi automobilyje neatliko jokių veiksmų (neturėjo galimybės pabėgti, nesipriešino ir pan.), dėl kurių jį būtų reikėję nedelsiant sulaikyti, ištempti iš automobilio ir pan., tai yra šiuo atveju pareigūnas A. B., būdamas be uniformos ar kito policijos pareigūno skiriamojo ženklo, turėjo ne tik visas galimybes, bet ir pareigą R.  K. parodyti policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą (taip įrodydamas policijos pareigūno statusą ir reikalavimų teisėtumą). Atsakovo nuomone, tolesni R. K. veiksmai (nebūnant įsitikinus, kad reikalavimą išlipti iš automobilio išreiškė policijos pareigūnas) – atstumiant nuo savęs fizinę jėgą prieš jį naudojusį A. B., atsižvelgiant į veiksmų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos darant, bei konflikto prigimtį, vertintini kaip normali emocinė ir fizinė reakcija į prieš jį panaudotą fizinę jėgą.

2.3. Atsakovo vertinimu A. B., nesilaikydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimų (neparodydamas pareigūno tarnybinio pažymėjimo), pats išprovokavo R. K. veiksmus jį atstumiant nuo savęs ir dėl šių A. B. veiksmų kilo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte nustatyta aplinkybė (sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas). Taip pat buvo nustatyta, kad įvykio metu (R. K. atsistumiant rankomis nuo A. B.) A. B. išorinių kūno sužalojimų nebuvo padaryta (nedarbingumo pažymėjimas neišduotas), o klinikiniais duomenimis konstatuotas sveikatos sutrikimas yra 2014 m. gruodžio 15 d. įvykusios traumos pasekmė (dėl 2014 m. gruodžio 15 d. patirtos traumos A. B. buvo išmokėta 9 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija).

2.4. Atsakovas paaiškino, jog atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes buvo konstatuota, kad pareigūnas A. B. tarnybos metu atlikdamas tarnybines pareigas susistumdė su R. K., tačiau susistumdymas įvyko dėl pareigūno kaltės, kas yra

pagrindas atsisakyti išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją. Priežastinio ryšio tarp tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso ir sveikatos sutrikdymo, taip pat padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai šiuo konkrečiu atveju nebuvo nustatyta. Taigi, vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, Marijampolės AVPK buvo priimtas sprendimas pareigūnui A. B. neišduoti siuntimo į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

II.

3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas 2016 m. spalio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje

Nr. 64-1S-110 pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas A. B. 2015 m. spalio 16 d. apie 23.50 val. tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, susistumdė su R. K. dėl pareigūno kaltės, pažeidžiant policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bei nenustačius priežastinio ryšio tarp tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso ir sveikatos sutrikdymo, taip pat padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, atsisakė išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją, o klinikiniais duomenimis konstatuotą sveikatos sutrikimą pripažino 2014 m. gruodžio 15 d. įvykusios traumos pasekme. Dėl šių priežasčių, atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje nutarė neišduoti pareiškėjui siuntimo į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Marijampolės AVPK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnysis specialistas A. B., tarnybos metu ir vykdydamas tarnybines funkcijas, būdamas be uniformos ar kito policijos pareigūno skiriamojo ženklo, 2015 m. spalio 16 d., apie 23.55 val., prie (duomenys neskelbtini), esančio naktinio baro pastebėjo 3 asmenis, kurie galimai įsigijo alkoholio minėtame bare (tai yra užfiksavo galimą baro darbuotojo padarytą teisės pažeidimą parduodant alkoholį asmenims po nustatytų parduoti alkoholį leidžiančių valandų). Aiškindamasis minėtą pažeidimą, A. B., prisistatęs policijos pareigūnu, tačiau neparodęs policijos pareigūno tarnybinio pažymėjimo, ištempė iš taksi automobilio ten sėdėjusį R. K. (vieną galimai alkoholinius gėrimus iš baro įsigijusių asmenų). Tarp A. B. ir R. K. įvyko susistumdymas, kurio metu R. K., nebūdamas įsitikinęs, kad A. B. yra policijos pareigūnas, stengėsi nuo jo atsistumti rankomis. Priėjus netoliese buvusiai policijos pareigūnei ir jai parodžius policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, R. K. buvo sulaikytas. Teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina įsiteisėjęs Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2016 m. kovo 7 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartimi A. B. skundą atmetė, paliekant galioti tiek prokuratūros, tiek Marijampolės rajono apylinkės teismo priimtus sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo).

6. Teismo vertinimu, atsakovas ištyręs įvykio aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad prieš tempiant R.  K. iš taksi automobilio, pastarasis nebuvo padaręs jokio teisės pažeidimo, tai yra alkoholinių gėrimų įsigijimas po nustatytų valandų jam jokios atsakomybės neužtraukė, tiesiog su jo pagalba buvo galimybė nustatyti baro darbuotojo padarytą pažeidimą parduodant alkoholį. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad R. K., sėdėdamas taksi automobilyje neatliko jokių veiksmų (neturėjo galimybės pabėgti, nesipriešino ir pan.), dėl kurių jį būtų reikėję nedelsiant sulaikyti, ištempti iš automobilio ir pan., tai yra šiuo atveju pareigūnas A. B., būdamas be uniformos ar kito policijos pareigūno skiriamojo ženklo, turėjo ne tik visas galimybes, bet ir pareigą R. K. parodyti policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą (taip įrodydamas policijos pareigūno statusą ir reikalavimų teisėtumą). Tolesni R. K. veiksmai (nebūnant įsitikinus, kad reikalavimą išlipti iš automobilio išreiškė policijos pareigūnas) atstumiant nuo savęs fizinę jėgą prieš jį naudojusį A.  B., atsižvelgiant į veiksmų pobūdį, intensyvumą, būdą, bei konflikto prigimtį, teismo buvo vertinami kaip normali emocinė ir fizinė reakcija į prieš jį panaudotą fizinę jėgą. Teismas pasisakė, kad A. B., veikdamas priešingai Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimams (neparodydamas pareigūno tarnybinio pažymėjimo), pats išprovokavo R. K. veiksmus jį atstumiant nuo savęs ir dėl šių A. B. veiksmų kilo Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte nustatyta aplinkybė, kai kompensacijos nemokamos (sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas). Be to, tarnybinio patikrinimo bei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad įvykio metu (R. K. atsistumiant rankomis nuo A. B.) A. B. buvo padaryti išoriniai kūno sužalojimai, netgi priešingai, ikiteisminio tyrimo metu pateiktose dvejose specialisto išvadose buvo konstatuota, kad klinikiniais duomenimis konstatuoti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) yra anksčiau įvykusios traumos pasekmė.

7. Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareigūnas A. B. tarnybos metu atlikdamas

tarnybines pareigas, pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus (vykdydamas savo pareigas, neprisistatė, t. y., nepateikė tarnybinio pažymėjimo), dėl ko pats išprovokavo R. K. veiksmus jį atstumiant nuo savęs, t. y., susistumdymas su R. K. įvyko dėl pareigūno kaltės. Dėl šių priežasčių pasisakė, kad pareigūno A. B. galimo susižalojimo (nors objektyvių duomenų, kad įvykio metu buvo sužalotas A. B. byloje nėra) priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas, dėl ko atsakovas pagrįstai ir teisėtai A. B. atsisakė išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją, Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkto pagrindu, dėl ko naikinti ginčijamos tarnybinio patikrinimo išvados nėra jokio pagrindo, kaip ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti A. B. siuntimą į CMEK.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes ir nurodo, jog:

8.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, teigia, kad po įvykio jis ir pareigūnė I.  V. iš karto kreipėsi į Marijampolės ligoninės priėmimo skyrių dėl patirtų sužalojimų. Pareiškėjui buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini), dėl šio įvykio Marijampolės AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kuris vėliau buvo nutrauktas. Be to, pareiškėjui 2016 m. kovo 30 d. buvo atlikta operacija, kurios metu buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) ir konstatuota, kad šis sužalojimas nėra susijęs su daug anksčiau patirta trauma. Priešingai, epikrizėje iš medicininių dokumentų buvo nurodyta, kad trauma – (duomenys neskelbtini) patirta darbe 2015 m. spalio 17 d.

8.2. Pareiškėjas, replikuodamas į teismo sprendime nurodytas aplinkybes, kad susistumdymas įvyko dėl pareiškėjo kaltės, nurodo, kad jo atžvilgiu nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas, kad jis pažeidė kokį nors įstatymą ar pan. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo nurodytas siūlymas pareiškėją kaip nors nubausti ir pan.

9. Atsakovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kas buvo nustatyta tarnybinio patikrinimo metu:

9.1. Ikiteisminio tyrimo metu gautoje 2016 m. vasario 9 d. Teismo medicinos eksperto D. I. išvadoje Nr. G 110/2016(09) buvo konstatuota, kad įvykio metu A. B. išorinių kūno sužalojimų nepatyrė, o klinikiniais duomenimis konstatuoti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) domėn, nes tai yra 2014 m. gruodžio 15 d. įvykusios traumos pasekmė.

9.2. Pareigūnas A. B. 2014 m. gruodžio 15 d., atlikdamas jam pavesto teisės pažeidimo tyrimą, patyrė (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Dėl šio įvykio buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir pareigūnui A. B. buvo išmokėta 9 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

9.3. Priežastinio ryšio tarp tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso ir sveikatos sutrikdymo, taip pat padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai šiuo konkrečiu atveju nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

10. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Byloje iš esmės keliamas ginčas, ar pagrįstai Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pripažino, jog 2015 m. spalio 16 d. susistumdymas su pareiškėju įvyko dėl paties pareigūno neatsargaus elgesio, dėl ko atsisakė jam išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją, taip pat neišdavė siuntimo į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

12. Pareiškėjas byloje laikosi pozicijos, kad jis tarnybos metu patyrė traumą, dėl to turi būti siunčiamas į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti, o vėliau gauti kompensaciją.

13. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui negali būti svarstomas kompensacijos išmokėjimas kaip ir nustatinėjimas sveikatos sunkumo mastas, nes nutikęs įvykis, dėl kurio pareiškėjas teigia patyręs sveikatos sutrikdymą, įvyko dėl jo paties kaltės, todėl jam kompensacija nepriklauso.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

15. Statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija), pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

16. Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta, kad kompensacija nemokama, jeigu pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas.

17. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Pagal nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – Taisyklės) 3–10 punktų nuostatas dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti ar tarp pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, o tarp kursanto mirties ar sveikatos sutrikdymo ir profesinio ar įvadinio mokymo yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas).

18. Administracinė procedūra dėl kompensacijos pareigūnui susižeidus ar žuvus ryšium su tarnyba susideda iš kelių etapų. Visų pirma, pareigūnui, kursantui mirus ar esant sveikatos sutrikdymui, taip pat esant įtarimų, kad jis galėjo būti užkrėstas sunkia liga, atliekamas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas yra nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, arba tarp kursanto mirties ar sveikatos sutrikdymo ir profesinio ar įvadinio mokymo (Taisyklių 4 p.). Tarnybinio patikrinimo išvada teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, kai ją pasirašo visi tarnybinį patikrinimą atliekantys asmenys (Taisyklių 11 p.). Tvirtindamas tarnybinio patikrinimo išvadą kaip vientisą aktą (Taisyklių 11 p.), įstaigos vadovas iš esmės priima sprendimą, t. y. išreiškia savo valią dėl paminėto priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo bei, neigiamos išvados atveju, – kompensacijos pareigūnui nemokėjimo. Neigiamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas užkerta kelią pareigūno teisės į kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo realizavimui, todėl, atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumato pareigos viešojo administravimo subjektams priimti paskesnį (papildomą) sprendimą (administracinį aktą) dėl kompensacijos nemokėjimo, ši išvada laikytina teisines pasekmes sukeliančiu,  t. y. paneigiančiu pareigūno teisę į kompensaciją, administraciniu aktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 67/2009). Pasibaigus pirmajam nagrinėjamos procedūros etapui ir jo metu vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka nustačius, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, prasideda antras nagrinėjamos administracinės procedūros etapas – pareigūnas ar kursantas siunčiamas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (Sveikatos sutrikdymo

sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 4 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 20011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 – 69/2011). Taigi, teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai įtvirtinta, kad įstaigos vadovas, nustatęs, kad pareigūno susižeidimas nepatenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje aptartus atvejus, turi teisę iš esmės priimti sprendimą, t. y. išreikšti savo valią dėl paminėto priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo bei kompensacijos pareigūnui nemokėjimo, dėl ko pareigūnas nebesiunčiamas į CMEK, nes tam nėra priežasties.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, ginčydamas atsakovo išvados dalį, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas veikdamas priešingai Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimams (neparodydamas pareigūno tarnybinio pažymėjimo), pats išprovokavo R. K. veiksmus, dėl ko kilo Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte nustatyta aplinkybė (sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas), teigia, jog vien aplinkybės, kad jis tarnybos metu buvo sužeistas pakanka, kad jis įgytų teisę į kompensaciją, dėl ko turėjo būti siunčiamas į CMEK. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo atžvilgiu nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas, kad jis pažeidė kokį įstatymą ir pan., išvadoje nenurodytas joks siūlymas jį nubausti.

20. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo situacijos vertinimu nesutinka ir akcentuoja, jog teisei į kompensaciją atsirasti neužtenka vien tos sąlygos, kad pareigūnas buvo sužeistas tarnybos metu, tačiau, jis turi, kaip pareigūnas vykdydamas tarnybą, kas be ko, vykdyti ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje jam numatytas pareigas. Šio straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas tarnybos metu ir vykdydamas tarnybines funkcijas, būdamas be uniformos ar kito policijos pareigūno skiriamojo ženklo, 2015 m. spalio 16 d. neparodęs policijos pareigūno tarnybinio pažymėjimo, ištempė iš taksi automobilio ten sėdėjusį R. K., dėl ko tarp jų įvyko susistumdymas, kurio metu R. K., nebūdamas įsitikinęs, kad A. B. yra policijos pareigūnas, stengėsi nuo jo atsistumti rankomis, kas, pasak pareiškėjo, jam ir sukėlė (duomenys neskelbtini) traumą. Pareiškėjas neginčija to, kad jis atliko prieš tai aptartus veiksmus prieš tai nepateikęs policijos pareigūno pažymėjimo. Ginčijamoje išvadoje taip pat konstatuota, kad prieš R. K. buvo panaudotos prievartos priemonės, nors jis tuo metu nebuvo įtariamas padaręs kokį nors teisės pažeidimą, nesiruošė bėgti ar priešinti, dėl ko pareiškėjas ne tik turėjo galimybę parodyti policijos pareigūno pažymėjimą, tačiau ir pareigą, kaip tai numatyta Policijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje. Be to, vertinant šią Išvadoje konstatuotą aplinkybę, tuo pačiu nustatoma, kad aptariamu atveju nebuvo įvykdyta ir Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta imperatyvi su padidėjusiu pavojumi ir rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai susijusi tarnybinių pareigų atlikimo sąlyga. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su tokiu atsakovo situacijos vertinimu ir konstatuoja, kad Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. spalio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 64-1S-110 pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas A. B. 2015 m. spalio 16 d. apie 23.50 val. tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bei atsisakė išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją, dėl ko tarnybinio patikrinimo išvadoje nutarė neišduoti pareiškėjui siuntimo į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

21. Šios nutarties 19 punkte yra aptartos sąlygos, kada asmuo yra siunčiamas į CMEK. Kadangi šiuo atveju pirmame administracinės procedūros etape buvo nustatyta, kad pareigūnas dėl savo neatsargumo neteko teisės į kompensaciją, kaip tai numatyta Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte, atsakovas pareiškėjo nesiuntė į CMEK pagrįstai, atitinkamai tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą surašyti ir išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

22. Papildomai pasisakytina, kad nors pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą plačiai ir išsamiai nagrinėjo ir pasisakė dėl pareiškėjo sužalojimo masto bei jo kilmės, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nagrinėdamas bylą galėjo apsiriboti tik pareiškėjo teisės į kompensaciją sąlygų išpildymo vertinimu, kas iš esmės ir yra šios bylos dalyku. Nes, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pasisakė sprendimo pabaigoje, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo įvardinami sužalojimai buvo 2015 m. spalio 16 d. tarnybos metu nutikusio susistumdymo pasekmė, tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad egzistuoja Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta sąlyga, pareiškėjas teisės į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją nebeįgyja.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde

nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________