nauji teisės aktai - teisėkūros žinios - elektroniniai leidiniai · web view2019/08/24 ·...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-13290 2019-08-20 2019-08-06 2019-08-06 -

Teismingumo byla Nr. T-52/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00361-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Danguolės Bublienės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto,

išnagrinėjusi Plungės apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai, J. G., M. V., J. Š., G. M. ir A. R., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Šlamas ir partneriai“, V. G. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl statybą leidžiančio dokumento, pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Ieškovė ieškiniu teismo prašo:1. panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 6 d. statybos leidimą Nr. LNS-33-

140806-00128;2. panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. birželio 16 d.

pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-30-160616-00295;3. įpareigoti atsakovus J. G., M. V., J. Š., G. M. ir A. R. per 8 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal

galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir imperatyvius teisės aktų reikalavimus, pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), statybai, nustatant statinio projekto sprendinius, atitinkančius pastato paskirtį – gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai, ir perstatyti pastatą pagal šį statybą leidžiantį dokumentą bei atnaujinti jo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registre.

4. tuo atveju, jeigu ieškinio 3 punkte nurodytas reikalavimas per teismo nustatytą terminą nebus įvykdytas, įpareigoti atsakovus J. G., M. V., J. Š., G. M. ir A. R. per 4 mėnesius nugriauti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir jį išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro;

5. tuo atveju, jeigu ieškinio 4 punkte nustatytas įpareigojimas per teismo nustatytą terminą nebus įvykdytas, leisti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), visas lėšas išieškant iš atsakovų.

Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugpjūčio 6 d. atsakovui J. G. kaip statytojui išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį jam teisę statyti naują neypatingosios kategorijos gyvenamosios paskirties dviejų butų pastatą su poilsio patalpomis bei nesudėtingos kategorijos vandentiekio įvadinius tinklus ir buitinių nuotekų išvadus žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Statybos leidimas buvo išduotas pagal UAB „Šlamas ir partneriai“ parengtą statinio projektą Nr. G14/03. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, vykdydama statybos valstybinės priežiūros veiksmus, atliko

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8bce3550c29a11e9840ec0427c781bac

Palangos miesto savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo Nr. LNS-33-140806-00128 teisėtumo patikrinimą ir 2018 m. gegužės 7 d. surašė Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą Nr. SLD-30-180507-00053, kuriame konstatavo, kad statybos leidimas Nr. LNS-33-140806-00128 išduotas neteisėtai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atlikto patikrinimo metu nustatė, kad statinio projekte Nr. G14/03, prisidengiant dviejų butų gyvenamojo namo paskirtimi, suprojektuotas daugiabučio gyvenamojo namo požymių turintis pastatas. Todėl ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, kreipėsi į teismą atsakovais byloje nurodydama neteisėtą statybos leidimą Nr. LNS-33-140806-00128 išdavusią Palangos miesto savivaldybės administraciją, statytoją J. G., kuris organizavo ir vykdė imperatyvius teisės aktų reikalavimus pažeidžiančią statybą, butų patalpų savininkus M. V., J. Š., G. M. ir A. R., kuriems kartu su statytoju kyla pareiga pašalinti neteisėtos statybos padarinius kiekvienam savininkui priklausančioje butų patalpų dalyje.

Trečiasis asmuo UAB „Šlamas ir partneriai“ 2019 m. liepos 4 d. pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Specialiąją teisėjų kolegiją. Prašyme tretysis asmuo nurodo, kad nėra ginčo, jog ieškovės reikalavimai panaikinti statybos leidimą Nr. LNS-33-140806-00128 ir įpareigoti atsakovus pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir imperatyvius teisės aktų reikalavimus pertvarkyti projektinę dokumentaciją bei gauti naują statybą leidžiantį dokumentą yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, tačiau ieškovė taip pat prašo panaikinti ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. birželio 16 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-30-160616-00295, kuri laikytina individualiu administraciniu aktu, priimtu viešojo administravimo srityje. Trečiojo asmens teigimu pagrindinis reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra prašymas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. birželio 16 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-30-160616-00295, nes nepanaikinus minėtos pažymos, negalimas reikalavimų dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-140806-00128 panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo nagrinėjimas. Tretysis asmuo taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2016 m. birželio 16 d. pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-30-160616-00295 yra priimta viešojo administravimo subjekto šiam veikiant viešojo administravimo srityje, tai jos teisėtumo klausimas turi būti nagrinėjimas administraciniame teisme.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su trečiojo asmens UAB „Šlamas ir partneriai“ prašymu kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją nesutiko ir nurodė, kad pagrindinis ieškinyje keliamas reikalavimas yra panaikinti statybos leidimą Nr. LNS-33-140806-00128 ir iš jo kilusius statybos padarinius. Tokių reikalavimų teismingumą nustato Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nurodantis, kad jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta.

Atsakovas J. G. teismui pateiktoje nuomonėje dėl trečiojo asmens prašymo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė kelia mišraus pobūdžio reikalavimus ir siekiant išvengti teismo sprendimo panaikinimo apeliacinės instancijos teisme, sutinka, jog būtų kreiptasi į Specialiąją teismingumo kolegija dėl šios bylos rūšinio teismingumo nustatymo.

Palangos miesto savivaldybės administracija taip pat pritarė trečiojo asmens prašymui dėl kreipimosi į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo nustatymo.

Plungės apylinkės teismas tenkino trečiojo asmens UAB „Šlamas ir partneriai“ prašymą kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją. Teismas pagrindiniu reikalavimu nagrinėjamoje byloje nurodo ieškinio reikalavimą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. birželio 16 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-30-160616-00295, po kurio išsprendimo atsiranda teisinis ir faktinis pagrindas nagrinėti kitus ieškinio reikalavimus – dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo (panaikinimo) ir statybos padarinių pašalinimo. Teismas nurodo, kad ginčijama pačios ieškovės išduota pažyma Nr. ACUB-30-160616-00295 vertintina kaip viešojo administravimo subjekto aktas, o sprendžiant dėl jo teisėtumo, bus analizuojamas viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra valstybinio administravimo subjektas, dėl kurio veiksmų teisėtumo, atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, bylos yra priskirtos administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos dministracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio l dalies l punktas). Dėl šių aplinkybių, Plungės apylinkės teismas laiko esant pakankamą pagrindą reikšti abejones dėl bendrosios kompetencijos teisme pareikštų reikalavimų teismingumo

administraciniam teismui, todėl kreipiasi į specialiąją teisėjų kolegiją dėl šios bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekia panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 6 d. išduotą statybos leidimą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. birželio 16 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto ir įpareigoti atsakovus pagal teisės aktų reikalavimus pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą bei atnaujinti jo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registre, kitu atveju – pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Nagrinėjamoje byloje Specialioji teisėjų kolegija pagrindiniu ieškinio reikalavimu laiko ieškinio reikalavimą panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 6 d. išduotą statybos leidimą. Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 33 straipsnyje yra įtvirtintas aiškus reglamentavimas, kad nustačius, jog statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, numatyti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas. Taigi įstatymas įtvirtina konkrečias ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo nustatymo taisykles, o Specialiosios teisėjų kolegijos formuojamoje praktikoje taip pat laikomasi bendros praktikos, kad ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo taisyklių taikymui statybos pradėtumo ar nepradėtumo faktas yra procesinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendžia rūšinio teismingumo klausimą (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-78/2017, 2017 m. sausio 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-19/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-16/2016; 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-96/2016 ir kt.). Taigi dėl ginčo rūšinio teismingumo yra sprendžiama pagal tai, ar pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu reikės pašalinti savavališkos statybos padarinius ar ne. Specialioji teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks reikalavimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su statinio savininko nuosavybės teisėmis, t. y. civiliniais teisiniais santykiais.

Nagrinėjamoje byloje iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo yra žinoma, kad ginčijama statyba yra pradėta. Be to, Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, kiti ieškinio reikalavimai laikytini išvestiniais ir nekeičiančiais nagrinėjamo ginčo teismingumo. Todėl Specialioji teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu reguliavimu ir suformuota Specialiosios kolegijos praktika, konstatuoja šio ginčo teismingumą bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai, J. G., M. V., J. Š., G. M. ir A. R., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Šlamas ir partneriai“, V. G. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl statybą leidžiančio dokumento, pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo grąžinti Plungės apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA DANGUOLĖ BUBLIENĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ARTŪRAS DRIGOTAS_______________________



NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Danguolės Bublienės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto,

išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovo S. G. patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, bei Lietuvos advokatūrai, trečiasis asmuo Lietuvos teisininkų draugija, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais suėmimais, nežmonišku elgesiu ir veiksmingų teisinės gynybos priemonių nesuteikimu priteisimo, dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo ginti viešą interesą į valstybės konstitucinės santvarkos apsaugą, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Ieškovas patikslintu ieškiniu teismo prašo:1. Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2016 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 13.12-20 dalį ta

apimtimi, kuria atsisakyta ginti viešąjį interesą į valstybės konstitucinės santvarkos neliečiamumo pažeidimus dėl Lietuvos teisininkų draugijos poveikio visoms valdžios institucijoms, ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą taikyti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir įstatymuose bei tarptautinėse sutartyse numatytas viešojo intereso į valstybės konstitucinės santvarkos neliečiamumo pažeidimus dėl Lietuvos teisininkų draugijos poveikio visoms valdžios institucijoms gynimo priemones;

2. Panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2016 m. kovo 3 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kuria nustatytos aplinkybės, kad skundą dėl advokatės L. Leikauskienės veiksmų Tarnybai ieškovas pateikė 2015 m. kovo 18 d., advokatė L. Leikauskienė, teikdama ieškovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nepažeidė advokato etikos ir veiklos reikalavimų, 2015 m. kovo 2 d. skunde Tarnybai nurodytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos įrodymais;

3. Priteisti iš atsakovų – Lietuvos valstybę atstovaujančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=815da1a0c29a11e9840ec0427c781bac

Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo atlyginti ieškovui padarytą 3 903,34 Eur turtinę žalą ir 38 000 Eur neturtinę žalą sekančiai:

3.1 priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 217,25 Eur turtinę žalą ir 850 Eur neturtinę žalą už prokurorės neteisėtus veiksmus;

3.2 priteisti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 434,50 Eur turtinę žalą ir 17 000 Eur neturtinę žalą už teisėjo neteisėtus veiksmus;

3.3 priteisti iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 108,62 Eur turtinę žalą ir 4250 Eur neturtinę žalą;3.4 priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 108,63 Eur turtinę žalą ir 4250 Eur neturtinę žalą

už policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus: prisidėjimą prie neteisėto suėmimo ir įkalinimo laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. organizavimo, netinkamą atvesdinimo procedūrų 2014 m. kovo 14 d. ir 2014 m. kovo 17 d. vykdymą bei klaidinančios informacijos, formuojančios ieškovo slapstymosi aplinkybę pateikimą teismui, atliktus Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo skyriaus konvojaus 3-iojo būrio vyresniojo postinio Evaldo Kučinsko ir kitų nenustatytų pareigūnų; suėmimą uždedant antrankius Šeškinės poliklinikoje gydymosi metu, atsisakymus po suėmimo iškviesti gydytoją, suteikti būtinus vaistus ir pagalbą ligos priepuolio metu, informuoti ieškovui paskirtą advokatę L. Leikauskienę ir ją iškviesti, atliktus Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnų R. Sadausko ir J. Kravčionok 2014 m. kovo 24 d. nuo 10:20 val. iki 12:03 val.; netinkamą sveikatos patikrinimą, būtinos medicinos pagalbos ir vaistų nesuteikimą, nesudarymą sąlygų poilsiui ir gydymuisi, atliktus nenustatytų Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Areštinės pareigūnų 2014 m. kovo 24 d. nuo 12.23 val. iki 13.10 val. ir kitus ieškovo nurodomus neteisėtus veiksmus;

3.5 Netaikant solidarios atsakomybės, priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 4/10 dalį nurodytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio už neigiamą poveikį ieškovo sveikatai padariusius nenustatytų kalėjimo darbuotojų veiksmus: laikymą kalėjime netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant ieškovo būtinus medicinos priežiūros, gydymosi, miego, gryno oro, tinkamo maisto ir tinkamo poilsio reikalavimus, nereagavimą į nualpimus, būtinų vaistų neteikimą, sveikiems kaliniams skirto kalėjimo režimo reikalavimų pažeidimus dėl itin dažno vežiojimo į teismo posėdžius, atliktus nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 7 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismas protokoline nutartimi įpareigojo proceso dalyvius pareikšti nuomonę dėl nagrinėjamos bylos teismingumo.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškovo reikalavimas atlyginti žalą, kuri siejama su teismų, prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, advokatūros neva neteisėtais veiksmais, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnis), tuo tarpu prašoma atlyginti žala, kilusi dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos tarnybos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų – teisminga administracinės kompetencijos teismams. Todėl teismo prašė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo nustatymo ir galimo bylos išskyrimo į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas.

Vilniaus apygardos prokuratūra nuomonėje dėl ieškinio reikalavimų teismingumo nurodė, kad ieškovo ieškinyje yra keliami tiek civilinio teisinio pobūdžio (susiję su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reguliuojamų veiksmų atlikimo ir neatlikimo, procesinių veiksmų, susijusių su viešojo intereso gynimu) bei administracinio teisinio pobūdžio (Lietuvos advokatų tarybos sprendimo dalies ginčijimas, policijos pareigūnų veiksmais konvojuojant ir laikant teismo laikino sulaikymo patalpoje, nesuteikimo medicinos pagalbos areštinėje ir konvojavimo metu, neleidimo gauti iš artimųjų vaistus, nekokybiškų teisinių paslaugų suteikimu, netinkamais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmais ir kalinimo sąlygomis). Vilniaus apygardos prokuratūros vertinimu nagrinėjamoje byloje yra neįmanoma aiškiai identifikuoti ieškinio reikalavimų turinio ir juose dominuojančio teisinio santykio, todėl nagrinėjamo ieškinio reikalavimai turėtų būti išskirti ir nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (tie, kurie keliami CK 6.272 straipsnio pagrindu) ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme (tie, kurie keliami CK 6.271 straipsnio pagrindu).

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, pasisakydamas dėl ginčo teismingumo, nurodė, kad ieškovas padarytą jam žalą iš dalies sieja su policijos pareigūnų veiksmais, kurie negali būti priskirti policijos ikiteisminio tyrimo veiklai. Todėl žalos, susijusios su ieškinyje skundžiamais policijos pareigūnų veiksmais, atlyginimo klausimas patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį ir bylos dėl tokio žalos atlyginimo yra teismingos administraciniam teismui.

Ieškovas paaiškinimuose dėl bylos teismingumo nurodė, kad visi ieškinio reikalavimai yra teismingi bendrosios

kompetencijos teismui, o teismo reikalavimas papildomai raštu paaiškinti ieškinio reikalavimų teismingumą yra neteisėtas.Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio

teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad ieškovas žalos atlyginimo klausimą sieja su skirtingais teisėjo, prokuratūros (prokurorės), Lietuvos advokatūros (advokatės), policijos pareigūnų, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmais bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sąlygomis. Žalos, susijusios su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sąlygomis, pareigūnų veiksmais, taip pat policijos pareigūnų veiksmais atlyginimo klausimas patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimo apimtį ir kyla iš administracinio pobūdžio teisinių santykių, todėl yra teismingas administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas nurodo, kad, vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 8 d. nutartimi, priimta byloje Nr. T42/2017, skirtingos teisinės prigimties teisiniai reikalavimai turi būti išskirti ir nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (tie, kurie keliami CK 6.272 straipsnio pagrindu) ir administraciniame teisme (tie, kurie keliami CK 6.271 straipsnio pagrindu). Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs ieškinio turinį, taip pat ieškovo pasisakymus parengiamųjų teismo posėdžių metu, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste svarstytina, ar dalis ieškinio reikalavimų, susijusių su žalos atlyginimu dėl viešojo administravimo subjektų (policijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo pareigūnų veiksmų bei įkalinimo sąlygų) yra teismingi administraciniam teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 8 d. nutartis byloje Nr. T-42/2017). Remiantis šiais argumentais, teismas sprendė esant tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.



Nagrinėjamoje byloje keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai.Pirmuoju patikslinto ieškinio reikalavimu ieškovas siekia panaikinti Generalinės prokuratūros 2016 m. kovo 25 d.

nutarimo dalį, kuria atsisakyta ginti viešąjį interesą, ir įpareigoti ją taikyti viešojo intereso į valstybės konstitucinės santvarkos neliečiamumo pažeidimus dėl Lietuvos teisininkų draugijos poveikio visoms valdžios institucijoms gynimo priemones. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Viena iš prokuratūros funkcijų yra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka ginti viešąjį interesą (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Tame pačiame įstatymo punkte nustatoma, kad skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Aukštesniojo prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2016 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal ieškovo pareiškimą. Generalinės prokuratūros 2016 m. kovo 25 d. nutarimu minėtas Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2016 m. vasario 1 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas. Todėl Specialioji teisėjų kolegija, vadovaudamasi Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta aukštesniojo prokuroro nutarimo, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, apskundimo tvarka, konstatuoja šio reikalavimo teismingumą bendrosios kompetencijos teismams.

Antruoju patikslinto ieškinio reikalavimu ieškovas prašo teismo panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2016 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad advokatė L. Leikauskienė, teikdama ieškovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nepažeidė advokato etikos ir veiklos reikalavimų. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Pagal Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra, kuri yra viešasis juridinis asmuo. Advokatų taryba yra vienas iš Advokatūros organų (Advokatūros įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuriam Advokatūros įstatymas, be kita ko, nustato antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų, advokatų padėjėjų veiklos kokybės tikrinimo organizavimo funkciją (Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 2 dalies 16 punktas). Taigi,

Lietuvos advokatūra yra Lietuvos advokatų, kaip nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos dalies, savivaldos institucija, turinti specifinę teisinę padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje. Lietuvos advokatūra negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalys). Atsižvelgiant į tai, viešuoju administravimu nelaikytinas ir Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatytų Advokatų tarybos funkcijų įgyvendinimas, nes tai yra susiję su advokatų savivaldos įgyvendinimu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Specialioji Teisėjų kolegija konstatuoja, kad antrasis ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose.

Trečiuoju patikslinto ieškinio reikalavimu ieškovas siekia turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybę atstovaujančių atsakovų – Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio teisinio pobūdžio ir priskirtini nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 22 straipsnio 1 dalis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas žalos atsiradimą kildina iš skirtingų valstybę atstovaujančių atsakovų galimai neteisėtų veiksmų.

Ieškovas prašomą atlyginti žalą iš valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, dėl prokurorės neteisėtų veiksmų sieja su prokurorės atliktais procesiniais veiksmais baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, t. y. galimai neteisėtu pareikalavimu atvesdinti ieškovą į teismo posėdį, skirti paiešką, baudą už neatvykimą į teismo posėdį, taip pat skirti valstybės garantuojamą gynėją bei suimti už slapstymąsi nuo teismo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai, be kita ko, nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja CK 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Atsižvelgdama į tai Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio reikalavimo nagrinėjimas teismingas bendrosios kompetencijos teismams.

Iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, prašomą atlyginti žalą ieškovas kildina iš teismo veiksmų ar neveikimo, susijusių su teisingumo vykdymu, nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pažymėtina, kad teismai, kaip teisingumą vykdanti institucija, nėra viešojo administravimo subjektas ir bylų nagrinėjimas teisme nėra viešojo administravimo veiksmai. Todėl bylų nagrinėjimo teisme proceso metu padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismo neteisėtų veiksmų, numato CK 6.272 straipsnis, o tokių reikalavimų rūšinis teismingumas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstytas, Specialioji teisėjų kolegija, konstatuoja šio reikalavimo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismams.

Žalą, prašomą atlyginti iš valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ieškovas sieja su valstybės garantuojamos advokatės netinkamu teisinių paslaugų teikimu, atstovaujant ieškovą baudžiamojoje byloje. Specialioji teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad ginčai dėl žalos atlyginimo, kurios atsiradimas kildinamas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-115/2014; 2015 m. gegužės 20 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-86/2015; 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-65/2016, 2019 m. birželio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T28/2019). Tuo atveju, jei žalos atsiradimas kildinamas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos viešojo administravimo srityje priimtų sprendimų, byla nagrinėtina administraciniame teisme (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutartį teismingumo byloje T-269/2012; 2014 m. liepos 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-74/2014, 2019 m. birželio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T 28/2019). Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, kurios atsiradimą sieja su advokatės veiksmais (neveikimu) jam teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, todėl šis reikalavimo nagrinėjimas pagal rūšinį teismingumą yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams.

Ieškovas prašomą atlyginti žalą valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, sieja su policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais konvojuojant ir laikant jį laikinojo sulaikymo patalpoje, taip pat su netinkamu atvesdinimu, medicininės pagalbos areštinėje ir konvojavimo metu nesuteikimu, neleidimu gauti vaistų iš artimųjų ir pan.

Policija pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo subjektas, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 216 straipsnio 5 punktas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 165 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ar policijos pareigūnai veikė kaip viešojo administravimo subjektas, ar kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, priklauso tokiais veiksmai padarytos žalos materialinė teisinė prigimtis (CK 6.271 straipsnis ar CK 6.272 straipsnis) ir atitinkamai – ginčo dėl žalos atlyginimo rūšinis teismingumas. Taigi ginčo dėl žalos atlyginimo rūšinio teismingumo atribojimo kriterijus yra policijos pareigūnų atitinkamų veiksmų, iš kurių kildinama žala, prigimtis. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašomą atlyginti žalą sieja ne su policijos, kaip ikiteisminio tyrimo subjekto, atliktais procesiniais veiksmais, susijusiais su bylos tyrimu, o su policijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmais, vykdant jam įstatymu nustatytas funkcijas viešojo administravimo srityje (Policijos įstatymo 6 straipsnis). Ginčai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, vykdant viešojo administravimo funkcijas, atlyginimo patenka į CK 6.271 straipsnio taikymo sritį ir yra priskirtini Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų ginčų kategorijai, kurie pagal įtvirtintas bylų rūšinio teismingumo taisykles, yra priskirtini administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgdama į tai Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja šio reikalavimo nagrinėjimo priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai.

Žalą, prašomą atlyginti iš valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ieškovas sieja su jo laikymu kalėjime netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant būtinus medicinos priežiūros, gydymosi, miego, gryno oro, tinkamo maisto ir tinkamo poilsio reikalavimus, nereagavimą į nualpimus, būtinų vaistų neteikimą, sveikiems kaliniams skirto kalėjimo režimo reikalavimų pažeidimus dėl itin dažno vežiojimo į teismo posėdžius. Taigi ieškovas prašomą atlyginti žalą sieja ne su kokiais civilinio teisinio pobūdžio santykiais, o su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veikla. Ieškovo teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neužtikrino, kad jo laikymo sąlygos atitiktų teisės aktais nustatytus reikalavimus bei nepažeistų jo teisių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, sprendžiant dėl šio reikalavimo pagrįstumo, turės būti vertinama, ar Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija tinkamai atliko teisės aktuose numatytas jos funkcijas, ar užtikrino tinkamas sulaikytų asmenų gyvenimo sąlygas ir nepažeidė jų teisių. Ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, vykdant viešojo administravimo funkcija, atlyginimo nagrinėja administraciniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.271 straipsnis). Atsižvelgdama į tai Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja šio reikalavimo nagrinėjimo priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Tais atvejais, kai byloje yra keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, kurie yra lygiaverčiai, neatsiranda dominuojančio teisinio santykio situacijos, tokiu atveju Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2018, 2017 m. liepos 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-78/2017, 2014 m. gegužės 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-71/2014).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Bylą pagal ieškovo S. G. patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, bei Lietuvos advokatūrai, trečiasis asmuo Lietuvos teisininkų draugija, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais suėmimais, nežmonišku elgesiu ir veiksmingų teisinės gynybos priemonių nesuteikimu priteisimo, dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo ginti viešą interesą į valstybės konstitucinės santvarkos apsaugą grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat spręsti administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų išskyrimo ir perdavimo nagrinėti administraciniam teismui klausimą.



LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA DANGUOLĖ BUBLIENĖ



Nr. 3P-1369/2019Teisminio proceso Nr. 2-15-3-01003-2017-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 5 d. gautu ieškovo R. K. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl namų valdos žemės sklypų bendros ribos ir kelio servituto nustatymo. Skundžiamu sprendimu panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimas ir, ieškinio netenkinus, nustatyta žemės sklypo, priklausančio ieškovui ir trečiajam asmeniui, bendra su atsakovei priklausančiu sklypu riba pagal UAB „Šiaurinis taškas“ 2016 m. rugsėjo 16 d. parengtą kadastrinių matavimų žemės sklypo planą. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=94fea7e0c29a11e9840ec0427c781bac

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė CPK 12, 13, 17 straipsnius, nes, atsižvelgiant į CPK 265 straipsnyje nustatytą draudimą peržengti byloje pareikštus reikalavimus ir savo iniciatyva juos spręsti kitaip, nei nurodė proceso šalys, atmetė ieškinį ir, atsakovei neteikiant reikalavimo, savo iniciatyva nustatė sklypų ribą. Laikoma, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų – atmetus ieškinį ir nustačius sklypų ribą, pasikeitė ieškovo žemės sklypo ribos su suderintomis gretimo sklypo savininkų, kurie neįtraukti į bylą, ribomis. Ieškovo teigimu, teismas nesiaiškino, kaip pasikeis ieškovo žemės sklypo plotas, patvirtinus ribą pagal atsakovės parengtą žemės sklypo kadastrinių matavimų planą, nenurodė, ar sklypų ribos neaiškios, neatsakė į kitus šioje byloje reikšmingus klausimus (ieškovo galimybių įsirengti atskirą įvažą, padidinto (naudojant paklaidą) atsakovei priklausančio sklypo ploto, viršpločio susidarymo priežasčių). Ieškovo vertinimu, teismo išvados padarytos, pažeidžiant CPK 185 straipsnio reikalavimus ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Skunde vyrauja daug tokios kategorijos bylose svarstytinų fakto klausimų, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. K. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugpjūčio 1 d. Swedbank AB sumokėtą 100

(vieną šimtą) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAIVIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 6 d. gautu ieškovų D. Š. ir L. Š. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7c34d4a0c29a11e9840ec0427c781bac

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai sprendė dėl pagrindo kredito sutarčiai vienašališkai nutraukti, netinkamai taikė CK 6.217 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; nors akcentavo sutarties sąlygų ir veiksmų vertinimo būtinumą viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) taikymo aspektu, iš tikrųjų netaikė sąžiningumo principo, nevertino sutarties nutraukimo pagrindo pagal tas sąlygas, kurios tuo metu buvo. Ieškovai kredito sutarties 5.2 punktą dėl jame suformuluoto pagrindo sutarčiai nutraukti laiko nesąžiningu, todėl laiko, kad teismas ex officio šią sutarties sąlygą turėjo panaikinti kaip nesąžiningą vartotojo atžvilgiu. Ieškovų teigimu, teismai netinkamai vertino šalių bendradarbiavimo pareigą; ieškovų atžvilgiu išvada laikoma formalia, atsakovo, tik imitavusio šios pareigos vykdymą, – neatitinkančia teisinio reguliavimo (CK 6.158, 6.193, 6.200 straipsniai). Kaip pagrindas kasacijai keliamas sistemingo sutarties pažeidimo ir jo santykio su vartotojo teisių apsauga klausimas; nurodoma, kad aplinkybes dėl ieškovų vėlavimo vykdyti finansinius įsipareigojimus teismai aiškino kaip sistemingą sutarties nevykdymą ir rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl vartotojo teisių apsaugos netaikymo tokiu atveju, tačiau, ieškovų vertinimu, nenustatė atsakovo interesų, kurie nukentėtų, leidžiant vykdyti kredito sutartį pagal jos sąlygas, ar neigiamų padarinių, panaikinus kredito sutarties nutraukimą teismo sprendimu. Ieškovai taip pat teigia, kad teismai pažeidė Notariato įstatymo 491 straipsnio 1 dalį ir CK 4.192 straipsnio 1 dalį.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo taikyti skundžiamos nutarties vykdymo sustabdymą.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7ea6bf00c29a11e9840ec0427c781bac

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 6 d. gautu suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais D. Š. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos, nagrinėjusios D. Š. kasacinio skundo priėmimo klausimą ir nenustačiusios pagrindų kasacijai, du kartus atsisakė priimti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo. D. Š. buvo išaiškinta kasacijos esmė ir išsamiai atsakyta, kodėl byloje negalima kasacija.

Susipažinusi su trečią kartą paduodamu kasaciniu skundu, atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniuose skunduose išdėstytais argumentais, kurie nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos pagrindo. Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti D. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. liepos 30 d. Swedbank AB sumokėtą 75

(septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ


TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-13324 2019-08-21 2019-08-12 2019-08-12 -



NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a48159f0c36311e9840ec0427c781bac



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 7 d. gautu ieškovo J. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. CPK 345 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, turi būti atsižvelgiama į tai, ar termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2017 14-15 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovo antrą kartą paduotu kasaciniu skundu ir prašymu atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė jį priimti, nurodžiusi, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Ieškovas antrą kartą kasacinį skundą paduoda praleidęs CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kasaciniam skundui paduoti, kuris baigėsi 2019 m. liepos 1 d.

Ieškovas pažymi, kad jis neginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 10 d. nutarties, tačiau, kadangi nutartyje išvardyti ne visi atsisakytame priimti kasaciniame skunde buvę nurodyti kasacijos pagrindai, mano, kad tai yra taisytina klaida, todėl teikia skundą kitai atrankos kolegijai. Ieškovas prašo pripažinti, kad jis termino kasaciniam skundui paduoti nepraleido, o sprendžiant, kad terminas praleistas, – jį atnaujinti.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi ieškovo prašymo argumentus, pažymi, kad CPK 350 straipsnio 4 dalyje nereikalaujama nutartyje, kuria išsprendžiamas kasacinio skundo priimtinumo nagrinėti kasacine tvarka klausimas, išdėstyti visus kasacinio skundo argumentus ir pasisakyti, kodėl kiekvienas jų neatitinka įstatyme suformuluotų kasacijos pagrindų. Nutartį sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat glaustai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis kasacinis skundas priimamas arba jį atsisakoma priimti. Atrankos kolegijos priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Ieškovas pateiktame prašyme nenurodė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti pasibaigusį terminą kasaciniam skundui paduoti, todėl teisėjų atrankos kolegija šio prašymo netenkina (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

Kai kasacinis skundas paduodamas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, tai yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti kasacinį skundą (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Prašymo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti netenkinti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI

VIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ



2019-13323 2019-08-21 2019-08-13 2019-08-13 -

Prašymo Nr. 2ATP-265/2019Teisminio proceso 4-18-3-00018-2019-7


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos, Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su pareiškėjo T. Č. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas T. Č. prašo atnaujinti procesą administracinio nusižengimo byloje ir panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus bei administracinio nusižengimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjant bylą įrodymai buvo ištirti paviršutiniškai, tyrimo metu nebuvo atlikti reikalingi tyrimai jo kaltei konstatuoti. Akcentuoja, kad byloje nebuvo paneigta jo versija dėl tikrųjų eismo įvykio kilimo aplinkybių. Pažymi, kad abejonės byloje turėjo būti vertinamos jo naudai.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą

administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Iš visumos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad yra ginčijamas faktinių bylos duomenų vertinimas. Bylos faktinių aplinkybių ir medžiagos vertinimas, kurį atlieka žemesnės instancijos teismai, yra užbaigiamas šiose instancijose. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su žemesnės instancijos teismų išvadomis savaime nesuponuoja to, kad buvo pažeistos įstatymo nuostatos.

Prašyme daug dėmesio skiriama eismo įvykio kilimo aplinkybėms, akcentuojamas pareiškėjo vairuojamo automobilio padangos sprogimas, tačiau tokio pobūdžio argumentai nelaikytini tais, kurių pagrindu gali būti atnaujinama administracinio nusižengimo byla ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Šios teisės normos esmė yra ne ta, kad nesutinkantis su įrodymų vertinimu asmuo (pareiškėjas) turėtų galimybę dar kartą pateikti savo argumentus aukštesnės instancijos teismui, o ta, kad būtų sudarytos galimybės pašalinti žemesnių instancijų teismų padarytas materialiosios ar proceso teisės klaidas. Šiuo gi atveju pareiškėjas skundą grindžia išimtinai faktinių bylos duomenų vertinimu, nenurodydamas konkrečių materialiosios teisės ar proceso teisės taikymo klaidų.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a13933d0c36311e9840ec0427c781bac

Prašyme esminis materialiosios teisės pažeidimas grindžiamas argumentais, susijusiais su kitokiu faktinių bylos aplinkybių traktavimu, pagal kurias teismas turėtų padaryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės ir apygardos teismai. Pažymėtina, kad pagal tokius pareiškėjo argumentus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų iš naujo vertinti byloje esančius įrodymus bei nustatyti kitokias faktines bylos aplinkybes nei nustatė teismai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, yra saistomas toje byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių (ANK 662 straipsnio 13 dalis), todėl įrodymų nerenka, iš naujo jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad prašymas neturi ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo (ANK 662 straipsnio 5 dalies 6 punktas), todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 6 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo T. Č. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ARVYDAS DAUGĖLA

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________


Nr. 2P-700/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29170-2018-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Arvydo Daugėlos ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarties išteisintojo R. I. baudžiamojoje byloje, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Tomas Grušas kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nesuabejojo pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios nepagrįstos išsamiu bylos duomenų išnagrinėjimu, jų nepatikrino bei priėmė sprendimą neįvertinęs bylos įrodymų visumos.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b8bb92f0c36311e9840ec0427c781bac

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Šiuo atveju iš kasacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras, nors ir įvardija konkrečius BPK straipsnius, kurių reikalavimų, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė – BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimai, tačiau juos grindžia apibendrindamas išteisintojo, liudytojų parodymų turinį, dėstydamas savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo. Kaip nurodyta pirmiau, tai nėra nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, paduotame kasaciniame skunde nesuformuluoti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARVYDAS DAUGĖLA





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ad7d7610c36311e9840ec0427c781bac


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 7 d. gautu atsakovo E. M. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Nr. 3P-1215/2019 atsisakė priimti atsakovo E. M. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis visiškai tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (291 Eur) grąžintas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Nr. 3P-1215/2019.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ



Kasacinio skundo Nr. 2P-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06243-2018-9(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=193c1090c42d11e9840ec0427c781bac

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos, Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistosios N. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistoji N. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti. Iš paduoto kasacinio skundu turinio matyti, kad nuteistoji nesutinka su jos pripažinimu kalta padarius nusikalstamą veiką bei nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, buvo ignoruojami jos paaiškinimai bei netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai.



Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų yra nukreipta į faktinių bylos duomenų vertinimą. Kasatorė pateikia savo įvykio versiją, kuri grindžiama jos kaltę pagrindžiančių įrodymų kritika bei skirtingu vertinimu, nei tai padarė žemesnių instancijų teismai. Taigi, iš skundo turinio matyti, jog kvestionuojamos žemesnių instancijų teismų išvados ir fakto vertinimas, nes jis, pasak kasatorės, yra netinkamas ir neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu atveju konstatuotina, jog kasacinis skundas negali būti priimtas, nes jį priėmus kasacinis teismas turėtų bylą nagrinėti iš esmės, iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus, kas prieštarauja baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintai kasacijos esmei.

Kasaciniame skunde nurodomos BPK nuostatos, kurias tariamai pažeidė žemesnių instancijų teismai, taip pat remiamasi Europos Žmogaus Teisių Ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos nuostatomis, tačiau jos yra pateikiamos deklaratyviai, o jų pažeidimai aiškinami nesutinkant su faktiniais bylos duomenimis. Be kita ko, akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo netinkamai, tačiau ir šie argumentai yra neatsiejami nuo įrodymų vertinimo. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad nesutikimas su žemesnės instancijos teismų padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, jų pagrindu nustatytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame yra atkartojami tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde bei į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsakė, bei kasaciniam teismui ankščiau pateiktame kasaciniame skunde, kurį atsisakyta priimti. Pabrėžtina, jog kasacinis procesas negali būti suprantamas kaip pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas remiantis vien tuo, kad kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų išvadomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistosios N. S. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARVYDAS DAUGĖLA





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 6 d. gautu ieškovo A. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. S. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimas, kuriuo atmestas jo ieškinys atsakovėms BUAB „Junesta“, UAB „Launesta“ ir UAB „IREC Baltic“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir teisių perleidimo susitarimo pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e51a9340c42c11e9840ec0427c781bac

praktika.Ieškovo A. S. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai aiškino ir

taikė rašytinių sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.73 straipsnio 2 dalį, 1.76 straipsnio 1 dalį, 6.181 straipsnio 4 dalį). Ieškovas nesutinka su teismų išvadomis, kad atsakovės UAB „Launesta“ valios (akcepto) išreiškimas iki 2017 m. liepos 31 d. yra pakankamas pagrindas konstatuoti sutarties sudarymo faktą iki nustatyto termino. Byloje nustatyta, kad atsakovės BUAB „Junesta“ bankroto administratorė sutartį pasirašė ne anksčiau, nei 2017 m. rugpjūčio 2 d., todėl laikytina, jog sutartis nebuvo sudaryta įstatymo reikalaujama rašytine forma iki 2017 m. liepos 31 d., dėl to ji pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujanti imperatyviam ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktui; 2) teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Ieškovo nuomone, teismų procesiniai sprendimai grindžiami prielaidomis, išvados padarytos nevertinant byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.



n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f87f05b0c42c11e9840ec0427c781bac

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 6 d. gautu atsakovo V. S. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas V. S. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės BUAB „Vadma“ ieškinys ir jai iš atsakovo priteista 41 337,57 Eur žalos atlyginimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo V. S. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neatsižvelgė į tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjamas faktinis ir juridinis UAB „Vadma“ vadovas; 2) teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Būtent trečiasis asmuo M. D. veikė kaip faktinis BUAB „Vadma“ vadovas ir atsakovas pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau teismai tinkamai jų neįvertino; 3) teismai netinkamai taikė CK 6.246–6.249 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusia žala. Atsakovo nuomone, sąryšis tarp jo tariamai atliktų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra pernelyg tolimas; 4) teismai nepagrįstai netaikė mišrios civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalį, 6.253 straipsnio 5 dalį ir 6.282 straipsnio 1 dalį). Bankroto administratorius samdėsi advokatą atstovauti įmonei civilinėje byloje, byla buvo pralaimėta, nes administratorius nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas (nesiėmė priemonių tinkamai pasiruošti jai nagrinėti). Teismai turėjo įvertinti, ar bankroto administratoriaus veiksmais nebuvo padidinta BUAB „Vadma“ žala ir spręsti dėl mišrios civilinės atsakomybės.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė, nepagrįstai netaikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl

jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 8 d. gautu ieškovės V. L. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė V. L. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria iš jos atsakovei kooperatiniai bendrovei „Kauno kredito unija“ priteista 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a7960d0c42d11e9840ec0427c781bac

argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Ieškovės V. L. paduotas kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, netinkamo taikymo. Ieškovės nuomone, ieškinio atsiradimą ir jo vėlesnį atsisakymą lėmė jos garbus amžius, ilgalaikis indėlio sutarčių sudarymas su atsakove ir atsakovės neatidus ir nerūpestingas elgesys (savalaikis archyvinių buhalterinių dokumentų nepateikimas). Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės pateikti dokumentai nėra susiję su ieškinio atsisakymu. Nagrinėjant bylą iš esmės, ieškovės atstovės prašymu, teismas išreikalavo iš atsakovės šiuos dokumentus, iš kurių tapo aiškios visos bylos aplinkybės. Iškovė iš karto pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, argumentuodama būtent tuo, kad, disponuodama šia informacija, ieškinio nebūtų reiškusi. Todėl tarp atsakovės archyvinių buhalterinių dokumentų pateikimo ir ieškinio atsisakymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatei Matildai Liatukaitei (a. k. duomenis neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

už ieškovę 2019 m. rugpjūčio 8 d. per EPP. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Nr. 2ATP-266/2019Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00083-2019-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb902f20c42c11e9840ec0427c781bac


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Arvydo Daugėlos ir Daivos Pranytės-Zalieckienės susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. U. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimo,

n u s t a t ė:

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Kelių patrulių kuopos 2019 m. sausio 12 d. R. U. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 423 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2019 m. sausio 12 d. 2.29 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Toyota Avensis Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę; eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintos abi transporto priemonės; vairuotojas po eismo įvykio vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutarimu R. U. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį nutraukta.

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimu panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarimas ir priimtas naujas nutarimas: R. U. nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį (2016 m. kovo 17 d. redakcija) 1200 Eur dydžio bauda bei paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarimą. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, nurodytus ANK 566, 567, 569 straipsniuose.

Administracinėn atsakomybėn patraukto R. U. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes bei atliktą įrodymų vertinimą. Šiuo atveju iš paduoto prašymo turinio matyti, kad jame nors ir įvardyti konkretūs ANK straipsniai, kuriuose nurodytų reikalavimų, pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, tačiau iš esmės nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu suformuluotomis išvadomis. Pareiškėjas neigia teismo nustatytą faktinę aplinkybę, t. y. kad būtent jis vairavo automobilį, tačiau, kaip minėta pirmiau, įrodymų tyrimas bei faktinių aplinkybių nustatymas nėra atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4

dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. U. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARVYDAS DAUGĖLA





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Arvydo Daugėlos, susipažinusi su nuteistojo O. P. (O. P.) kasaciniu skundu dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties, pareiškimu dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis O. P. kasaciniu skundu prašo jį išteisinti. Taip pat gautas prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.

Nuteistojo O. P. kasacinis skundas paduotas praleidus baudžiamojo proceso įstatymo numatytą trijų mėnesių nuo teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo terminą (skundas išsiųstas 2019 m. liepos 26 d., nors terminas paduoti skundą baigėsi 2019 m. birželio 24 d.). Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad prašyme nurodytos priežastys (skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį nuteistasis gavo tik 2019 m. kovo 27 d., dėl to suklydo terminą skaičiuodamas nuo šios dienos, be to, pirmą kartą kasacinį skundą, kuris jam buvo grąžintas, padavė liepos 1 d., manydamas, kad termino nepraleidžia) pripažintinos svarbiomis ir praleistas terminas atnaujintinas.

Kasaciniu skundu O. P. neigia savo kaltę, teigia, jog jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, o tyrėjams nurodė, kuris asmuo jam atvežė pavogtus daiktus.


dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eed36fb0c42c11e9840ec0427c781bac

pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju nuteistasis nenurodo, kaip konkrečiai teismai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir nepateikia teisinių argumentų, kuo pasireiškė netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Teisėjų atrankos kolegija pažymi ir tai, kad kiekvienas kasaciniame skunde nurodomas baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais, tuo tarpu kasaciniame skunde tokie argumentai nenurodyti. Kartu pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria ir nevertina įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad šiuo atveju paduotame kasaciniame skunde nesuformuluoti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi, 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo O. P. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-705/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00073-2018-0(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekiš kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nutarties nuteistojo M. S. (M. S.) baudžiamojoje byloje ir baudžiamąja byla,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e6b24a40c42c11e9840ec0427c781bac

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Bekiš prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.



Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokurorės apeliacinį skundą ir turto konfiskavimo dalyje palikdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, kurie lėmė nepagrįstą BK 72 straipsnio netaikymą. Skunde detaliai išdėstytos byloje nustatytos aplinkybės, nurodoma kasacinio teismo praktika dėl turto konfiskavimo ir pateikiama apeliacinės instancijos teismo sprendimo kritika, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistajam M. S. netaikyti turto konfiskavimo, neatsižvelgė į visas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, nepašalino prieštaravimų, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, byloje esančius įrodymus, susijusius su paslėptų ir kontrabanda gabentų pinigų konfiskavimu, vertino selektyviai, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. S. sąmoningai siekė nuslėpti per valstybės sieną gabenamų pinigų faktą, nedeklaruotą 20 000 Eur dydžio pinigų sumą gabeno paslėpęs automobilio bagažinėje ir kad nuteistajam paskirta galutinė bausmė – 196 MGL dydžio bauda nėra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl be papildomos poveikio priemonės – nedeklaruotų pinigų konfiskavimo nepasieks bausmės tikslų.

Taigi, kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas (BK 72 straipsnio nuostatų netaikymas) ir esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai iš esmės grindžiami apeliacinės instancijos teismo sprendimo kritika dėl netinkamų ir neteisingų išvadų dėl turto – kontrabanda per valstybės sieną gabentų pinigų – konfiskavimo nuteistajam M. S. šioje byloje netaikymo, vertinant nustatytas aplinkybes (pvz., dėl pinigų gabenimo būdo, jų kilmės) ir surinktus įrodymus, formuluojant savas išvadas, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, joje visos BK 72 straipsnio taikymo klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės išanalizuotos, visi įrodymai įvertinti ir išdėstytos motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogiškus argumentus dėl turto konfiskavimo šioje byloje netaikymo, kurie buvo nurodyti prokurorės apeliaciniame skunde, dėl jų pasisakė. Šis teismas įvertino turto konfiskavimo taikymo šioje byloje proporcingumą, atsižvelgė į M. S. per valstybės sieną gabentų pinigų sumą (20 000 Eur), į tai, kad byloje nenustatyta, jog nuteistojo gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės ar kad buvo gabenami turinti tikslą juos panaudoti neteisėtai, taip pat į nuteistojo asmenybę, jam paskirtos bausmės rūšį ir dydį (15 000 Eur dydžio bauda, kuri pritaikius BK 641 straipsnį sumažinta vienu trečdaliu), ir konstatavo, kad M. S. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildomai taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – nedeklaruotų pinigų konfiskavimą būtų neproporcinga nuteistojo padarytam nusikaltimui ir sukeltų jam pernelyg didelę finansinę naštą. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, jokių reikšmingų šias išvadas paneigiančių ir netinkamą BK 72 straipsnio taikymą pagrindžiančių argumentų kasaciniame skunde nepateikta. Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės prašoma kasacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2

dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekiš kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARVYDAS DAUGĖLA





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 6 d. gautu ieškovės I. G. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė I. G. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui Z. K. dėl bendro sutuoktinių testamento dalies pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys A. Z. ir notarė G. Š. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f6f112b0c42c11e9840ec0427c781bac

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismui nepritariant byloje atliktai ekspertizei, turėjo būti skiriama pakartotinė ekspertizė. Nesivadovaudamas atlikta ekspertize, netinkamai vertindamas kitus byloje esančius įrodymus, teismas pažeidė CPK 177, 178 bei 185 straipsnius.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 7 d. gautu atsakovės akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e07a3020c42c11e9840ec0427c781bac

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.129, 6.249, 6.251 straipsnius, pagal kuriuos yra sprendžiamas dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo klausimas, nes ieškovas nepatyrė jokių nuostolių. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų taisyklių sprendžiant dėl teisingos kompensacijos nustatymo CK 4.129 straipsnio pagrindu. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais dėl kompensacijos dydžio nustatymo, pagal kuriuos, siekiant nustatyti kompensaciją už žemės sklypams taikomus apribojimus, yra privalu laikytis proporcingumo principo ir nesudaryti sąlygų nepagrįstam praturtėjimui.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, į. k. 110648893, 386 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt

šešių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 6d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 19FL-SW0301.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 31 d. gautu atsakovų D. K. ir D. K. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovai D. K. ir D. K. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kasdairas“ ieškinį atsakovams D. K. ir D. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=117b5aa0c42d11e9840ec0427c781bac

neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatoriai kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.189 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnį, netinkamai aiškino įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus nemokumo kriterijus, nes ignoravo notaro patvirtintos sutarties (ir jos sąlygų) teisinę galią, privalomumą, nors sutartis nėra pripažinta negaliojančia. Kasatoriai mano, kad įskaitymą buvo privaloma atlikti, nes tokia sąlyga buvo nurodyta sutartyje, todėl sandorio negalima pripažinti negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu. Teismas taip pat pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176–179 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo, nes neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nebuvo nustatytas tikslus nemokumo momentas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, tačiau, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo nespręstinas.


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ea266260c42c11e9840ec0427c781bac


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 1 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litmontažas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Litmontažas“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litmontažas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Staklyno servisas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinio ieškovei dėl vienašališkai pasirašytų atliktų darbų aktų dalių pripažinimo negaliojančiomis, nuostolių ir delspinigių priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.691 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes netinkamai įvertino šalių bendradarbiavimą vykdant statybos rangos sutartį. Nors atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, tačiau dėl to neigiamos pasekmės kilo tik ieškovei. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.258 straipsnio 5 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nenustatė visų CK 6.258 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų – ginčo sutartis dar nebuvo nutraukta, kai atsakovė sudarė pradinę sutartį pakeičiančią sutartį, todėl pakeičiančioji sutartis neatitinka jai keliamų sąlygų; netinkamai aiškino CK 6.661 straipsnį, nes ieškovė pasinaudojo šiame straipsnyje numatyta teise nepradėti darbų tol, kol atsakovė pristatė reikiamas statybines medžiagas, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, nes pritaikė ieškovei baudą už neblaivaus darbuotojo buvimą darbe, nors darbuotojas į užsakovo teritoriją

nepateko.Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų

pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, tačiau, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Litmontažas“, į. k. 301565856, 1 519 Eur (vieno tūkstančio penkių

šimtų devyniolikos eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 1 d. per epp sistemą, mokėjimo užduoties kodas ZH77932.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 2 d. gautu atsakovų S. S. ir D. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e37d36f0c42c11e9840ec0427c781bac

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi Nr. 3P-932 ir 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1124/2019 atsisakė priimti atsakovų S. S. ir D. S. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis iš esmės tapatus ankstesniems kasaciniams skundams, kuriuos teisėjų atrankos kolegijos pirmiau nurodytomis nutartimis atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Trečią kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnės teisėjų atrankos kolegijos.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ



Administracinė byla Nr. A-511-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00659-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 26(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8eb6fd60c29a11e9840ec0427c781bac

2019 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – K. D.) dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir pareiškėjas, Vilniaus AVPK) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. vasario 3 d. nurodymą Nr. 2R-845(2.13) (toliau – ir Nurodymas).

2. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu nurodymu Inspekcija pripažino neteisėtais Vilniaus AVPK Elektrėnų policijos komisariato veiksmus, tvarkant asmens duomenis apie K. D. giminystės ryšius. Inspekcija Vilniaus AVPK nurodė užtikrinti, kad tiriant administracinių nusižengimų bylas bei surašant administracinių nusižengimų protokolus asmens duomenų rinkimas iš Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko (toliau – ir Duomenų bankas) būtų pagrįstas vienu iš Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų bei įpareigojo Vilniaus AVPK informuoti Inspekciją apie Nurodymo vykdymą. Pareiškėjo teigimu, pagrindiniai policijos uždaviniai įpareigoja policijos pareigūnus vykdyti nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą. Siekdami įgyvendinti policijai keliamus uždavinius, policijos pareigūnai naudojasi atitinkamais duomenų registrais, šiuo atveju – Duomenų banku. Tiriant nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, tokie duomenys yra būtini. Vilniaus AVPK administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11-13-983/2016, kurioje K. D. Trakų rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nutarimu buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, teisės aktų nustatyta tvarka perdavė nagrinėti teismui pagal privalomąjį bylų žinybingumą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu K. D. buvo pripažintas padaręs pavojingą ir priešingą teisei veiką, policija turėjo pareigą šią veiką ištirti, o teismas, gavęs bylą ir visus surinktus įrodymus, ją išnagrinėti. Vilniaus AVPK atkreipė dėmesį, kad draudimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis nėra absoliutus (Įstatymo 5 str. 2 d. 6 p.). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad ypatingus asmens duomenis galima tvarkyti, jei jie yra reikalingi bylai nagrinėti teisme. Šiuo atveju Vilniaus AVPK tvarkė ir teismui perdavė informaciją apie pavojingą viešajam saugumui veiką padariusį asmenį, taigi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas buvo taikomas išimtinai valstybės valdžios institucijų vykdomam ypatingų asmens duomenų tvarkymui nusikalstamų ar kitų neteisėtų veikų prevencijos arba tyrimo tikslais ir tik tuomet, kai toks asmens duomenų tvarkymas buvo įtvirtintas teisės aktuose. Inspekcija Vilniaus AVPK veiksmus įvertino tik Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, t. y. ar duomenų valdytojas buvo įpareigotas tvarkyti asmens duomenis. Prašyme Vilniaus AVPK pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) normų analizė, tiek teismų praktika patvirtina, kad policija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, patvirtinti jas įrodymais, pateikti duomenis apie pažeidėjo asmenybę, o teismas turėjo pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir nuobaudą skirti atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį bei pažeidėjo asmenybę. Byloje surinktų įrodymų apie atsakomybėn traukiamą asmenį visuma ne tik pagrindžia byloje nustatytas aplinkybes, bet ir leidžia teismui taikyti proporcingą nuobaudą. Vilniaus AVPK į bylą nepateikus duomenų apie pažeidėjo asmenybę, teismas negalėtų užtikrinti, kad pažeidėjui būtų paskirta tinkamai individualizuota nuobauda. Duomenys apie pažeidėją – jo šeiminę padėtį, išlaikytinius, vaikus, taip pat ar pažeidėjas dirba ir kt., yra reikšmingi, nes tai asmenį charakterizuojanti informacija, kuri turi būti renkama ir kaupiama byloje. Vilniaus AVPK bylą su visais įrodymais perdavė teismui, todėl tik teismas, o ne

policija ar Inspekcija, gali pasisakyti dėl pateiktų įrodymų tinkamumo ir vertinimo. Inspekcija į bylą nagrinėjusį teismą nesikreipė ir nenustatė, ar minėtų duomenų apie pažeidėjo asmenybę pateikimas yra laikytinas būtinu įrodymu byloje. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad skundžiamame Nurodyme cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A15-1778/2006 ir A525-1457/2010 nagrinėjamoje situacijoje netaikytina, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės. Be to, Inspekcija Nutarime vadovavosi nuomone dėl 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB „Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo“ (toliau – ir Direktyva), kuri netaikytina teisiniams santykiams, susijusiems su visuomenės saugumu, gynyba ar valstybės saugumu, reglamentuoti. Skundžiamame Nurodyme Inspekcija taip pat nepasisakė, kokiu būdu duomenys apie pažeidėjo šeimos padėtį (tėvus, vaikus ir sutuoktinę), t. y. trečiuosius asmenis, pažeidė K. D. teises ir ar jis įgaliotas teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Inspekciją dėl kitų asmenų tariamai pažeistų teisių gynimo. Vilniaus AVPK teigimu, Nurodymas laikytinas neteisėtu ir dėl šiurkštaus skundo nagrinėjimo terminų pažeidimo.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.4. Inspekcija atsiliepime nurodė, kad Vilniaus AVPK niekaip nepagrindė, kodėl laikytina, kad K. D. asmens duomenų

apie šeiminę padėtį, buvusios sutuoktinės, tėvų ir vaiko asmens duomenų (vardų, pavardžių, asmens kodų, gimimo datų, lyčių, buvusios sutuoktinės mergautinės pavardės) tvarkymui (atspausdinimui) netaikomas Įstatymas bei kodėl konkrečiai tokį asmens duomenų tvarkymą reglamentuoja ATPK, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad minėti duomenys buvo tvarkomi valstybės saugumo ir (arba) gynybos tikslais, ir jei šie duomenys iš tiesų buvo tvarkyti valstybės saugumo ir (arba) gynybos tikslu, kokie konkrečiai teisės aktai, jų straipsniai, dalys, punktai riboja Įstatymo taikymą aptariamam asmens duomenų tvarkymui. Inspekcija laikėsi pozicijos, kad policijos vykdomas administracinių teisės pažeidimų tyrimas sietinas išimtinai su administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos bei policijos uždavinių, kurie yra nesusiję su valstybės saugumu ir gynyba, vykdymu. Nagrinėjamu atveju buvo tvarkyti asmenų vardai, pavardės, asmens kodai, gimimo datos, duomenys apie lytį ir šeiminę padėtį. Šie duomenys nėra susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu ar informacija apie asmens teistumą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad tirdama K. D. skundą Inspekcija privalėjo atsižvelgti į Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus ypatingų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus yra nepagrįsti. Informacija apie K. D. artimuosius yra tiek jo asmens duomenys, kuriais pasinaudojant galima netiesiogiai nustatyti jo tapatybę, tiek jo buvusios sutuoktinės, nepilnamečio vaiko ir tėvų asmens duomenys. Atsižvelgdama į skundo apimtį Inspekcija nagrinėjo tik K. D. asmens duomenų tvarkymo teisėtumą. Trečiųjų asmenų, t. y. K. D. buvusios sutuoktinės, nepilnamečio vaiko ir tėvų asmens duomenų tvarkymo teisėtumas vertintas nebuvo. K. D. padarytą administracinį teisės pažeidimą tyręs policijos pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo galimybę asmens duomenis tvarkyti (atspausdinti) tokia apimtimi, kuri buvo reikalinga K. D. asmens tapatybei nustatyti, t. y. tvarkyti (atspausdinti) tik K. D. vardą, pavardę, asmens kodą, lytį, gimimo datą, amžių, deklaruotą gyvenamąją vietą ir datą, nuo kada šiuo adresu yra deklaruota gyvenamoji vieta, asmens dokumentų duomenis, duomenis ieškomų asmenų duomenų bazėje. Pareiškėjas K. D. asmens duomenų apie giminystės ryšius tvarkymą (atspausdinimą) grindė skirtingomis priežastimis. Skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas Inspekcijai nepateikė informacijos, kuri leistų teigti, jog iš Duomenų banko surinkti K. D. tėvų, buvusios sutuoktinės, vaiko asmens duomenys buvo teisiškai reikšmingi tiriant padarytą administracinį teisės pažeidimą ir surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Atsiliepime Inspekcija atkreipė dėmesį, kad K. D. asmens duomenys apie giminystės ryšius buvo tvarkyti (atspausdinti) iš karto po to, kai 2015 m. rugpjūčio 20 d. buvo užfiksuotas jo padarytas administracinis teisės pažeidimas ir pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, o ne po dviejų mėnesių surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir siunčiant administracinio teisės pažeidimo bylą teismui. Ši aplinkybė paneigia pareiškėjo teiginius, kad asmens duomenys buvo tvarkyti (atspausdinti) siekiant juos pateikti teismui. Inspekcija pažymėjo, jog asmens duomenys negali būti tvarkomi todėl, kad jie gali būti reikalingi kitai institucijai, tos institucijos funkcijoms vykdyti. Būtent teismas, vykdydamas savo funkcijas – skirdamas administracinę nuobaudą, o ne policija turėjo teisę vertinti ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. D. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti, nurodė, kad Inspekcija skundą išnagrinėjo išsamiai ir teisingai, o Vilniaus AVPK jo asmens duomenis rinko neteisėtai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, pažeisdamas jo privatumą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Inspekcija 2016 m. gegužės 19 d. gavo K. D. skundą dėl Vilniaus AVPK

perteklinės konfidencialios informacijos bei ypatingų asmens duomenų panaudojimo administracinių teisės pažeidimų bylose; Inspekcija 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. 2R-4235(2.13) pasiūlė pareiškėjui nurodyti, kokiu tikslu bei teisiniu pagrindu administracinėje byloje Nr. A2.11-13-983/2016 jis tvarkė (atspausdino) Duomenų banko duomenis apie K. D. giminystės ryšius, prašė pateikti šių duomenų rinkimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų kopijas; pareiškėjas 2016 m. liepos 1 d. rašte Nr. 10-S-143344 Inspekcijai paaiškino, kad K. D. duomenis rinko ir prie administracinės bylos pridėjo tyrėjas V. J., kuriam suteikta naudotojo prieiga prie Duomenų banko, duomenys apie asmenį ir jo artimuosius yra aktualūs skiriant administracinę nuobaudą ir gali būti reikalingi bylos nagrinėjimo metu, jie nėra pertekliniai, yra būtini teismui sprendžiant asmens atsakomybės klausimą; Inspekcija 2017 m. vasario 3 d. Nurodymu Nr. 2R-845(2.13) Vilniaus AVPK nurodė užtikrinti, kad tiriant administracinių nusižengimų bylas bei surašant už jas administracinių nusižengimų protokolus asmens duomenų rinkimas iš Duomenų banko būtų pagrįstas vienu iš Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, nagrinėjamu atveju K. D. asmens duomenys apie jo šeiminę padėtį, buvusios sutuoktinės, tėvų ir vaiko asmens duomenys (vardai, pavardės, asmens kodai, gimimo datos, duomenys apie lytį, buvusios sutuoktinės mergautinė pavardė) buvo tvarkomi (atspausdinti) neturint tam teisinio pagrindo, t. y. nesant Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus ir tuo pažeidžiant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo duomenys nelaikytini ypatingais asmens duomenimis Įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, todėl pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi ypatingų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijais.

9. Atsižvelgdamas į Įstatymo 1 bei 5 straipsnių, ATPK 30 straipsnio, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 bei 9 straipsnių reguliavimą, taip pat Direktyvos nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad policija, įgyvendindama įstatymo jai pavestas funkcijas, turi įstatymu suteiktą teisę tvarkyti asmens duomenis, tačiau šie duomenys turi būti tvarkomi esant aiškiam ir teisėtam tikslui. Atsakovas Nurodyme pagrįstai konstatavo, kad V. J. tvarkė (atspausdino) duomenis apie K. D. tėvus, nepilnametį vaiką ir buvusią sutuoktinę, neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus ir tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad V. J. buvo sudarytos techninės galimybės Duomenų banko lange „Asmens anketiniai duomenys“ nuspaudus mygtuką „spausdinti viską“ gauti tik pareiškėjo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą, lytį, gimimo datą, amžių, deklaruotą gyvenamąją vietą ir datą, nuo kada jis šiuo adresu yra deklaruotas). Administraciniam teisės pažeidimo protokolui surašyti duomenys apie K. D. nepilnametį vaiką, tėvus ir buvusią sutuoktinę teisiškai nebuvo reikšmingi. Pagal ATPK 30 straipsnio 2 dalį pažeidėjo asmenybė turėjo būti vertinama teismo nuobaudos skyrimo metu, t. y. šias aplinkybes, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą bei skirdamas administracinę nuobaudą, turėjo vertinti teismas, o esant reikalui, išsireikalauti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Manydamas, kad duomenys apie jo nepilnametį vaiką, tėvus ir (arba) buvusią sutuoktinę gali turėti įtakos jo interesams administracinio teisės pažeidimo byloje, juos teismui galėjo pateikti ir pats K. D. Bylos duomenys patvirtina, kad K. D. aktyviai gynė savo interesus bei teikė informaciją apie save, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis teismui ar policijos komisariatui būtų teikęs duomenis apie jo nepilnametį vaiką, tėvus ir (arba) buvusią sutuoktinę.

10. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, jog K. D. asmens duomenų apie jo nepilnametį vaiką, tėvus, buvusią sutuoktinę tvarkymas (atspausdinimas) buvo proporcingas bei tinkamas siekiant įgyvendinti Policijos įstatyme įtvirtintus uždavinius. Nors Vilniaus AVPK ginčo asmens duomenis tvarkė dėl teisėto intereso, tačiau duomenų apie K. D. tėvus, nepilnametį vaiką ir buvusią sutuoktinę tvarkymas (atspausdinimas) nebuvo reikalingas pareiškėjo siekiamiems tikslams įgyvendinti. K. D. asmens duomenys buvo tvarkomi didesne apimtimi, nei buvo būtina, tuo pažeidžiant K. D. teisę į privatų gyvenimą.

III.

11. Pareiškėjas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms prašyme pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė materialiosios teisės normas,

vadovavosi šiam ginčo santykiui netaikytinu teisiniu reguliavimu (Direktyva), nenagrinėjo esminių skundo argumentų, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą. Vilniaus AVPK teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą pridėti prie bylos Trakų rajono apylinkės teismo raštą, kuris yra esminis įrodymas, patvirtinantis aplinkybę, jog ginčo duomenys buvo būtini teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą.

13. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Atsiliepime Inspekcija pažymi, jog apeliaciniame skunde Vilniaus AVPK dėsto argumentus dėl neteisėtų

Inspekcijos veiksmų, o ne nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus. Inspekcija taip pat atkreipia dėmesį, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Trakų rajono apylinkės teismo raštas apeliacinėje instancijoje negali būti vertinamas, kadangi pareiškėjas jo nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors tam turėjo visas galimybes. Atsiliepime Inspekcija akcentavo aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo nustatytas ne dėl to, kad Vilniaus AVPK ginčo duomenis pateikė teismui, o dėl to, kad šie duomenys buvo tvarkomi (atspausdinti) neteisėtai.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. D. atsiliepime į Vilniaus AVPK apeliacinį skundą su juo nesutinka, teigia, kad ginčo asmens duomenys buvo tvarkomi neteisėtai.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Ginčas šioje byloje kilo dėl Inspekcijos Nurodymo, kuriuo nustatyta, kad Vilniaus AVPK duomenis apie K. D. šeiminę padėtį, buvusią sutuoktinę, tėvus ir vaiką (vardus, pavardes, asmens kodus, gimimo datas, duomenis apie lytį, mergautinę pavardę) tvarkė neturėdamas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto teisinio pagrindo ir tuo pažeisdamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas Vilniaus AVPK prašymą atmetė konstatavęs, kad administraciniam teisės pažeidimo protokolui surašyti duomenys apie K. D. nepilnametį vaiką, tėvus ir buvusią sutuoktinę nebuvo teisiškai reikšmingi, nes pažeidėjo asmenybė turėjo būti vertinama teismo nuobaudos skyrimo metu, t. y. šias aplinkybes, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą bei skirdamas administracinę nuobaudą, turėjo vertinti teismas, o esant reikalui, išsireikalauti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

18. Vilniaus AVPK su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad Direktyvoje nustatytas reguliavimas netaikomas teisiniams santykiams, susijusiems su visuomenės saugumu, gynyba ar valstybės saugumu, reglamentuoti. Nagrinėjamu atveju policija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, patvirtinti jas įrodymais, pateikti duomenis apie pažeidėjo asmenybę ir perduoti bylą administracinį teisės pažeidimą nagrinėjančiam teismui.

19. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (2014 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XII-1430 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.), kurio priede nustatyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. Apibrėžiant Įstatymo tikslą, paskirtį bei taikymo sritį, nustatyta, jog Įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (1 str. 2 d.). Asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (2 str. 1 d.); duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (2 str. 4 d.). Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai (3 str. 1 d. 2 p.). Asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba

duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju) (6 str.). Kaip vykdomas šis įstatymas, išskyrus 8 ir 351 straipsnius, prižiūri ir kontroliuoja Inspekcija, tačiau ji neturi teisės kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teismuose (36 str. 1 ir 4 d.).

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1162 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nuostatomis, vienas pagrindinių policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (5 str. 1 d. 5 p.). Policijos uždaviniams įgyvendinti būtini duomenys tvarkomi žinybiniuose registruose ir informacinėse sistemose, o įstatymų nustatytais atvejais – valstybės registruose. Policija, tvarkydama asmens duomenis, būtinus policijos uždaviniams įgyvendinti, asmens kodą naudoja be duomenų subjekto sutikimo. Asmens kodas gali būti teikiamas tik duomenų gavėjams, kuriems įstatymų nustatyta tvarka suteikta teisė jį gauti (62 str. 1 ir 2 d.).

21. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl K. D. tėvų, buvusios sutuoktinės ir nepilnamečio vaiko asmens duomenų tvarkymo administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl aktualus ir teisinis reguliavimas, įtvirtintas ATPK. Pastarajame (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1829 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 15 d.) nustatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (30 str.). Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą (248 str.). Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) (256 str. 1–3 d.). Organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (257 str.).

22. Pateiktą teisinį reglamentavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, kad vykdydama savo funkcijas bei atskleisdama ir tirdama administracinius teisės pažeidimus policija neišvengiamai susiduria su pažeidėjų bei su jais susijusių duomenų tvarkymu. Atsižvelgdama į policijos veiklos tikslus ir uždavinius, asmens duomenis, gaunamus iš žinybinių registrų ir informacinių sistemų, policija tvarko vadovaudamasi administracinių teisės pažeidimų teiseną reglamentuojančiomis teisės normomis, susijusiomis su įrodymų administracinių teisės pažeidimų bylose rinkimu, jų pakankamumu bei perdavimu administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui, kuris pateiktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi nagrinėjamu atveju rinkdamas duomenis apie K. D. bei kartu su administracinio teisės pažeidimo byla pateikdamas juos Trakų rajono apylinkės teismui Vilniaus AVPK veikė kaip įrodymus byloje teismui teikiantis subjektas.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 36 straipsnio 4 dalis nesuteikia Inspekcijai teisės kontroliuoti bet kurių su asmens duomenimis teismuose atliekamų veiksmų, t. y. asmens duomenų tvarkymo veiksmų, kuriuos atlieka teismai (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-905/2008, 2018 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-17-822/2018).

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo asmens duomenis – 2015 m. rugpjūčio 25 d. išrašą iš Duomenų bazės (t. I, b. l. 88–89), kuriame be kitų duomenų buvo ir duomenys apie pareiškėjo tėvus (jų vardai, pavardės, gimimo datos ir asmens kodai), buvusią sutuoktinę (jos vardas, pavardė, mergautinė pavardė, gimimo data ir asmens kodas), taip pat nepilnametį vaiką (jo vardas, pavardė, gimimo data ir asmens kodas), Vilniaus AVPK teismui pateikė ATPK nustatyta tvarka (t. I, b. l. 84), t. y. surinkęs įrodymus, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą bei suformavęs administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje nutarimą dėl ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse K. D. padaryto pažeidimo galutinį nutarimą turėjo priimti teismas. Trakų rajono apylinkės teisme 2016 m. liepos 22 d. buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.11.-13-983/2016 dėl nuobaudos pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis skyrimo K. D. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-

899-365/2016 Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarimas paliktas nepakeistas.25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus AVPK argumentais, kad iš Duomenų bazės

atspausdinti duomenys apie K. D. šeiminę padėtį yra jo asmenybę charakterizuojanti informacija ATPK 30 straipsnio 2 dalies prasme ir kad skirdamas nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą teismas privalėjo ją įvertinti ir į ją atsižvelgti. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad duomenų apie K. D. šeiminę padėtį pateikimas teismui yra neatsiejamas nuo Vilniaus AVPK pareigos surinkti visapusišką su byla susijusią medžiagą (įrodymus), turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kaip minėta, būtent bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, turi teisę spręsti dėl byloje pateiktų įrodymų ryšio su ginčo dalyku bei juos vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą. Iš Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-13-983/2016 matyti, jog teismas atsižvelgė į Vilniaus AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjo šeiminę padėtį (nurodė, kad pareiškėjas yra išsituokęs), į bylą liudyti buvo kviesta (tačiau neatvyko) pareiškėjo motina; pažeidėją charakterizuojančius duomenis teismas vertino ir skirdamas jam konkretų nuobaudos dydį. Be to, Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 24 d. raštu Nr. DOK-197, kurio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepridėjo prie bylos, patvirtino, jog minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje pateikti duomenys apie pažeidėjo asmenybę buvo būtini siekiant individualizuoti jam skiriamą nuobaudos rūšį ir dydį. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus AVPK teismui pateikti duomenys konkrečiu atveju nebuvo pertekliniai ar nesusiję su nagrinėjama byla.

26. Dėl Duomenų banke kaupiamų duomenų apimties pažymėtina, jog iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paaiškinimų (t. I, b. l. 77, 78) matyti, kad atspausdindamas duomenis apie K. D. šeiminę padėtį atsakingas Vilniaus AVPK pareigūnas neturėjo galimybės diferencijuoti šios rūšies duomenų. Pasirinkus grafą „Asmens gimimo ir šeiminės padėties duomenys“ išraše automatiškai (nustatyta forma) yra pateikiami visi Duomenų bazėje jos tvarkytojo sukaupti ir tvarkomi duomenys apie asmenį ir jo šeiminę padėtį, t. y. tėvų (gyvų ir mirusių), sutuoktinių (esamų ir buvusių) bei vaikų duomenys (vardai, pavardės, gimimo datos ir asmens kodai). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į pirmiau byloje padarytą išvadą, kad informacija apie pažeidėjo šeiminę padėtį yra reikšminga skiriant (individualizuojant) nuobaudą administracinio teisės pažeidimo byloje, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog Vilniaus AVPK, rinkdamas įrodymus bei formuodamas administracinio teisės pažeidimo bylą teismui, rinko ir tvarkė perteklinius K. D. asmens duomenis. Teisėjų kolegija vertina, kad Vilniaus AVPK turėjo teikti visapusiškus ir išsamius duomenis teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11.-13-983/2016 vadovaujantis ATPK 248 ir 256 straipsniais.

27. Kita vertus, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad įrodymų teikimas teismui negali būti vertinamas kaip asmens duomenų teikimas Įstatymo 6 straipsnio prasme. Kaip minėta, įrodymų teikimą šiuo atveju reglamentuoja ATPK, pagal kurį policijos komisariatas renka ir teikia administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui įrodymus, turinčius reikšmės nagrinėjamai bylai, ir tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą priima sprendimą dėl teikiamų dokumentų ir įrodymų priėmimo ar atsisakymo juos priimti konkrečioje nagrinėjamoje byloje.

28. Apibendrindama byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į teisės aktais nustatytą Inspekcijos kompetenciją, administracinių teismų formuojamą praktiką, taip pat į tai, kad administracinių teisės pažeidimų procesinius teisinius santykius, įskaitant įrodymų rinkimą ir teikimą teismui, reglamentuoja ATPK, bei į teismo turimą išskirtinę kompetenciją įrodinėjimo procese, laikytina, jog Inspekcija nėra įgaliota nagrinėjamu atveju vertinti Duomenų banko išrašų, kaip įrodymų, teikimo teismui tikslingumo ir teisėtumo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkindamas Vilniaus AVPK prašymo ir palikdamas galioti skundžiamą Inspekcijos Nurodymą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Inspekcijos kompetenciją ir dokumentų, kaip įrodymų, teikimą teismui, nukrypo nuo teismų suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas kaip nepagrįstas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Vilniaus AVPK prašymas panaikinti Inspekcijos Nurodymą tenkinamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą tenkinti ir panaikinti Valstybinės duomenų

apsaugos inspekcijos 2017 m. vasario 3 d. nurodymą Nr. 2R-845(2.13).Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eR-55-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00081-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 5.1; 43.5.9


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos centro partijos skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. rugpjūčio 8 d. gautas pareiškėjo Lietuvos centro partijos (toliau – ir pareiškėjas, Partija) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. Sp-338 ir įpareigoti VRK patikrinti visų pretendentų surinktus parašus taip, kaip to reikalauja įstatymai.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo, bet ne vėliau kaip iki balsavimo pabaigos, gali būti apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia VRK 2019 m. rugpjūčio 1 d. priimtą sprendimą, todėl paskutinė diena, kai jis galėjo šį sprendimą apskųsti teismui, buvo 2019 m. rugpjūčio 6 d. Pareiškėjas skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateikė 2019 m. rugpjūčio 7 d., t. y.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ac589a0c29a11e9840ec0427c781bac

praleidęs Seimo rinkimų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, todėl skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos centro partijos skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. Sp-338 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eR-55-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00081-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 55.1.5


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo rašymo apsirikimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos centro partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ištaisymo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas.

Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi sudarydamas teisėjų kolegiją pareiškėjo Lietuvos centro partijos skundo priėmimo klausimui nagrinėti, nutarė teisėjų kolegijos pirmininku paskirti teisėją Stasį Gagį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=936ac170c29a11e9840ec0427c781bac

nutarties administracinėje byloje Nr. eR-55-520/2019 (toliau – ir Nutartis), kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, įžanginėje dalyje klaidingai nurodytas teisėjų kolegijos pirmininkas.

Ši klaida vertintina kaip rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia Nutarties esmės, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eR-55-520/2019 padarytą rašymo apsirikimą – nekeičiant Nutartyje nurodytos teisėjų kolegijos sudėties Nutarties įžanginėje dalyje nurodyti, kad teisėjų kolegijos pirmininkas yra ne teisėjas Audrius Bakaveckas, o teisėjas Stasys Gagys.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eR-55-520/2019 įžanginėje dalyje ištaisyti rašymo apsirikimą, nurodant, kad teisėjų kolegijos pirmininkas yra ne teisėjas Audrius Bakaveckas, o teisėjas Stasys Gagys.



STASYS GAGYS




NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Dalios Višinskienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Vinco Versecko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. A. (trečiasis suinteresuotas asmuo G. B.) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=00aeaa10c42d11e9840ec0427c781bac

(toliau – ir NŽT) Jonavos skyriaus 2019 m. sausio 11 d. sprendimą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. SSD-174-(14.5.7.); 2) įpareigoti NŽT Jonavos skyrių įregistruoti žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre; 3) įpareigoti NŽT Jonavos skyrių atidalinti vienos paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į dviejų paskirčių žemės sklypus – miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio naudmenų; 4) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja paaiškino, kad su prašymais kreipėsi į NŽT Jonavos skyrių dėl jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ir žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), planų paruošimo, jų patvirtinimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. NŽT Jonavos skyriaus vedėja R. A. 2019 m. sausio 11 d. raštu Nr. 5SD- 174-(14.5.7.) informavo, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus ir nuo 2001 m. spalio 19 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo ribas pažymint kadastro žemėlapyje. Žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus 2001 m. sausio 18 d. atliko individualios V. R. įmonės matininkas V. R. UAB „Topolinija“ matininkas G. U. 2018 m. spalio 26 d. NŽT Jonavos skyriui pateikė informaciją dėl minėto žemės sklypo pasikeitimo, kuriame nurodė, kad žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribos yra išmatuotos ir įregistruotos VĮ „Registrų centre“, o išmatuotas gretimas pareiškėjai priklausantis žemės sklypas ribojasi penkiais posūkio taškais su žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat, paženklinus pareiškėjai priklausantį žemės sklypą buvo nustatyta, kad ribos pasikeitė 17 metrų. Šiuo raštu, kuriame buvo patikslintos žemės sklypo ženklinimo ribos, buvo prašoma pateikti išvadą dėl tolimesnių darbų atlikimo. Pasak pareiškėjos, NŽT Jonavos skyriaus vedėja akivaizdžiai nesilaikė 30 dienų termino ir atsakymą dėl jai priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų pateikė 2019 m. sausio 11 d. Vedėja atsakyme nurodė, kad minėtas sklypas yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus ir nuo 2001 m. spalio 19 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre sklypo ribas pažymint kadastro žemėlapyje. Pasak pareiškėjos, NŽT Jonavos skyriaus vedėja turėjo įvertinti, kad jai priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas buvo preliminarus, todėl turi būti tikslinamas pagal faktinę situaciją vietovėje. Pareiškėja pabrėžė, kad pagal Civilinio kodekso 4.45 straipsnį žemės sklypo ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo žemės sklypo ribas ir kitus įrodymus. Sprendžiant kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, jų ribos gali būti sukeičiamos, taip pat keičiama ploto konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas paties žemės sklypo plotas. Remdamasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu pareiškėja pažymėjo, kad dėl NŽT Jonavos skyriaus netinkamo veikimo (neveikimo) patyrė neturtinę žalą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra keliamas dėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų nustatymo bei pareiškėjai priklausančio žemės sklypo atidalijimo – vienos paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į dviejų paskirčių žemės sklypus – miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio naudmenų. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje pripažįstama, jog ginčai, susiję su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojami daiktinės teisės normomis (Civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (pvz., 2016 m. gegužės 2 d. nutartis Nr. T-40/2016; 2017 m. birželio 15 d. nutartis Nr. T 65/2017; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. T 89/2018). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėja reiškia administracinio teisinio pobūdžio reikalavimus, tačiau iš esmės siekia apginti savo pažeistas nuosavybės teises į žemę, todėl atsižvelgiant į minėtą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, pareiškėjos keliami reikalavimai yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojami daiktinės teisės normomis (Civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės R. A. neturtinės žalos atlyginimą. Fizinio asmens padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją ir yra civilinio teisinio pobūdžio.



Ginčas teismingas administraciniam teismui.Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl NŽT Jonavos skyriaus 2019 m. sausio 11 d. sprendimo „Dėl prašymo

nagrinėjimo“ Nr. SSD-174-(14.5.7.), kuriuo netenkintas pareiškėjos atstovo prašymas dėl pareiškėjai nuosavybės teise

priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdomų kadastrinių matavimų, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje. Minėtu prašymu pareiškėja prašė spręsti klausimą dėl UAB „Topolinija“ matininko parengtos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos ir žemės sklypo plano suderinimo bei naujai nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo, juos įregistruojant Nekilnojamojo turto registre.

Specialioji teisėjų kolegija, įvertinusi pareikštų reikalavimų visumą, konstatuoja, kad ginčas šiuo atveju iš esmės yra kilęs tarp pareiškėjos ir viešojo administravimo subjekto, o ne tarp privačių asmenų dėl jiems priklausančių besiribojančių žemės sklypų ribų. Keliamu ginču pareiškėja siekia įpareigoti NŽT įregistruoti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registre, taip pat atidalinti vienos paskirties jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į dviejų paskirčių žemės sklypus. Paties keliamo ginčo esmė yra susijusi su viešojo administravimo procedūrų, kurių metu tvirtinami žemės sklypų kadastro duomenys, vykdymu, todėl ginčas yra administracinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas administraciniame teisme.

Reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, NŽT ir NŽT Jonavos skyriaus vedėjos R. A. yra grindžiamas Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl R. A. neteisėtos veikos yra susiję tik su jos, kaip valstybės institucijos pareigūnės, veika. Atsižvelgdama į tai, Specialioji teisėjų kolegija aptariamu atveju vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais konstatuoja administracinius teisinius santykius, kurie lemia šio ginčo priskirtinumą administraciniams teismams.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie

Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. A. (trečiasis suinteresuotas asmuo G. B.) dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.



LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA DALIA VIŠINSKIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS VINCAS VERSECKAS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=16292b40c42d11e9840ec0427c781bac

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Dalios Višinskienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Vinco Versecko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas:1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus

2019 m. vasario 27 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1085.(14.8.7.) nurodytus sprendimus dėl neprieštaravimo pastato-boilerinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pardavimui, neduodant sutikimo perleisti nuomos teisės į 0,0369 ha valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dėl vienašališko 2006 m. vasario 24 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2006-76 nutraukimo;

2) panaikinti NŽT 2019 m. balandžio 18 d. rašte „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-731-(7.5.) nurodytą sprendimą dėl pareiškėjo skundo atmetimo;

3) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – neprieštarauti pastato-boilerinės pardavimui ir duoti sutikimą pareiškėjui perleisti nuomos teisę į 0,0369 ha ploto valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), išnuomotą pagal 2006 m. vasario 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2006-76, kuris reikalingas pastatui-boilerinei eksploatuoti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, spręsdami skundo priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydamas duoti sutikimą parduoti jam nuosavybės teise priklausantį pastatą-boilerinę, stovintį valstybinėje žemėje. NŽT Kauno miesto skyrius ginčijamame rašte (atsakyme) neprieštaravo pastato-boilerinės pardavimui, tačiau pranešė, kad su pareiškėju sudaryta 2006 m. vasario 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N19/2006-76 bus vienašališkai nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.564 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu. Ginčijami sprendimai (atsakymai) priimti, be kita ko, remiantis CK 6.551 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsniu, reglamentuojančiais valstybinės žemės išnuomojimo tvarką, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybinės žemės pardavimo ir nuomos sąlygas. NŽT, spręsdama dėl sutikimo parduoti statinį, esantį valstybinėje žemėje, be žemės nuomos teisės perleidimo, įgyvendino atitinkamas teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu turtu (žeme), todėl byloje vyrauja civiliniai teisiniai santykiai ir ginčas turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.



Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso

kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl NŽT sutikimo parduoti statinius, esančius valstybinėje žemėje, kartu neduodant

sutikimo perleisti nuomos teisės į valstybinės žemės sklypą, nurodant, kad NŽT su pareiškėju sudaryta 2006 m. vasario 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N19/2006-76 bus vienašališkai nutraukta CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu.

Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo (ir nuomos) santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-16/2019, 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-80/2018 ir jose nurodytą praktiką).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo keliamame ginče dėl NŽT, kaip valstybinės žemės sklypo patikėtinio, sutikimo parduoti statinius, esančius valstybinėje žemėje, ir nesutikimo perleisti nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą pagal tarp pareiškėjo ir NŽT sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį, dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, kurie lemia ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22, 25 straipsniai).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės

ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.



LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA DALIA VIŠINSKIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS VINCAS VERSECKAS



Administracinė byla Nr. A-3620-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00251-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=210b9390c42d11e9840ec0427c781bac


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. G. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja K. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) 2018 m. birželio 29 d. Tarnybinio patikrinimo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos K. G. patirto sveikatos sutrikdymo išvadą Nr. 50-IS-52 (toliau – ir Išvada, skundžiama išvada).

2. Pareiškėja skundą grindė tokiais argumentais:2.1. Pareiškėja nurodė, kad ji dirba Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – Rokiškio rajono

PK) veiklos skyriaus vyriausiąja tyrėja, jos darbo pobūdis susijęs su ikiteisminių tyrimų veiksmų atlikimu, tačiau dėl didelio darbo krūvio ir pareigūnų trūkumo papildomai vykdo ir patruliavimo funkcijas.

2.2. Pareiškėja kartu su Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK veiklos skyriaus vyresniuoju tyrėju A. N. 2018 m. gegužės 12 d. 14 val. pradėjo vykdyti patruliavimą policijos ekipaže „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ekipažas), specialiuoju automobiliu „VW Kombi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Tarnybinis automobilis). Ekipažui buvo pavesta dirbti Rokiškio mieste ir Rokiškio kaimiškoje Juodupės ir Obelių seniūnijoje, vykdyti viešosios tvarkos ir eismo saugumo užtikrinimo, reagavimo į įvykius užduotis. Ekipažas 19.55 val. gavo pranešimą, kad į Rokiškio m. pusę neadekvačiai važiuoja automobilis, kurio vairuotojas gali būti neblaivus. Vykdydamas nurodymą ekipažas Tarnybiniu automobiliu, kurį vairavo A. N., važiavo su įjungtais specialiaisiais garso signalais, ženkliai didesniu nei leistina greičiu. Tarnybiniam automobiliui Rokiškio r. kelio Daugpilis-Rokiškis-Panevėžys 23,150 km, sankryžoje, išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, lenkiant ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį „VW Golf“, pastarasis automobilis pasuko į kairę ir atsitrenkė į Tarnybinį automobilį, kuris nuo smūgio nuvažiavo nuo kelio. Eismo įvykio metu pareiškėja patyrė sužalojimus, jai buvo diagnozuotas stuburo kaklinės dalies raiščių patempimas ir dešinės krūties sumušimas.

2.3. Po eismo įvykio buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Panevėžio AVPK viršininko 2018 m. birželio 29 d patvirtintoje Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja sužalojimus patyrė vykdydama tarnybines pareigas, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl nuspręsta pareiškėjai kompensacijos, kuri numatyta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 50 straipsnio 3 dalyje, nemokėti.

2.4. Pareiškėjos vertinimu, jos sveikata buvo sutrikdyta vykdant tarnybines pareigas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Pareiškėja paaiškino, kad ekipažas gavo pranešimą apie įvykį, kuris priskiriamas B kategorijai, reagavimo į jį laikas numatytas iki 20 min. Kai ekipažas gavo nurodymą pasitikti

pažeidėją, nuo pastarojo juos skyrė apie 15 km atstumas, todėl ekipažas privalėjo skubėti, važiuoti didesniu nei leistinu greičiu. Kelio Daugpilis-Rokiškis-Panevėžys 23,320 km. leistinas greitis yra iki 70 km, o Tarnybinio automobilio iki susidūrimo su „VW Golf“ greitis siekė 121 km/val. t. y. viršijo leistiną greitį 51 km/val. Be to, priartėjus prie „VW Golf“ automobilio, kuris važiavo prieš Tarnybinį automobilį antrąja eismo juosta, pareigūnai pastebėjo, kad „VW Golf“ pradėjo stabdyti, įsijungė stabdžių žibintai, todėl A. N., įvertinęs situaciją, nusprendė, kad šis automobilis rikiuosis į pirmąją kelio juostą, kuri tuo metu buvo laisva, nes vairuotojui tokią pareigą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 12 punktas. Priešinga eismo juosta buvo laisva, todėl A. N. padidino Tarnybinio automobilio greitį ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, ketindamas aplenkti „VW Golf“. Tačiau „VW Golf“ automobilis, nerodydamas posūkio signalo, kirsdamas dvigubą ištisinę liniją, taip pat įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, dėl to įvyko automobilių susidūrimas.

2.5. Pareiškėja mano, kad šie du faktoriai – leistino greičio viršijimas 51 km/val. ir važiavimas priešpriešine eismo juosta – lemia, kad jos sveikata buvo sutrikdyta vykdant tarnybines pareigas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Todėl, pareiškėjos teigimu, tokia situacija vertintina kaip atitinkanti Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus kompensacijai skirti. Tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas neišsamiai ir neobjektyviai.

3. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Ekipažas, kuriame dirbo pareiškėja ir pareigūnas A. N., 2018 m. gegužės 12 d. 19 val. 56 min. iš Panevėžio AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės budinčio pareigūno gavo nurodymą važiuoti pasitikti automobilio „Renault Megane Scienic“, dėl kurio chuliganiško vairavimo buvo gautas pranešimas. 2018 m. gegužės 12 d. 19 val. 58 min. buvo užregistruotas pranešimas apie eismo įvykį su nukentėjusiais asmenimis, kuriame nurodyta, kad pareigūnas A. N., vairuodamas Panevėžio AVPK priklausantį Tarnybinį automobilį, vykdamas į iškvietimą su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais, Rokiškio r. kelio Daugpilis-Rokiškis-Panevėžys 23,150 km. susidūrė su ta pačia kryptimi priekyje važiuojančiu automobiliu „VW Golf“. Eismo įvykio metu buvo sužalota pareiškėja (Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja).

3.2. Panevėžio AVPK viršininko 2018 m. gegužės 15 d. nurodymu buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas dėl K. G. patirtos traumos. 2018 m. birželio 14 d. buvo patvirtinta nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada Nr. 50-IS3-7, kurioje konstatuota, kad įvykis, kurio metu pareiškėja patyrė traumą, vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje, o įvykio priežastis – eismo įvykis. Veiksniai, lėmę pareigūnės sužalojimą, kito asmens neatsargus elgesys, eismo įvykį sukėlęs asmuo neturėjo ketinimo sužaloti pareiškėją, be to, į tokį eismo įvykį galėjo patekti bet kuris asmuo. Atsakovas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, mano, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota pareiškėja nepriskirtinas nei vienam Statuto 50 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti minėtame straipsnyje numatytą kompensaciją.

3.3. Skundžiamoje išvadoje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja patyrė sužalojimą tarnybos metu, vykdydama jai paskirtą užduotį, pateko į eismo įvykį, tačiau jos tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūnės gyvybei ar sveikatai.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su pareigūnu A. N. 2018 m. gegužės 12 d. 14 val. pradėjo vykdyti patruliavimą policijos ekipaže „(duomenys neskelbtini)“, Tarnybiniu automobiliu. Pagal patvirtintą Panevėžio AVPK Rokiškio r. Policijos komisariato veiklos skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio darbo grafiką 2018 m. gegužės 12 d. K. G. turėjo dirbti nuo 14 val. iki 22 val. Iš pajėgų išdėstymo plano nustatyta, kad ekipažui buvo pavesta dirbti Rokiškio mieste ir Rokiškio kaimiškoje, Juodupės ir Obelių seniūnijose, ir vykdyti užduotis: viešosios tvarkos ir eismo saugumo užtikrinimas, reagavimas į įvykius. Ekipažas 19 val. 56 min. gavo iš Panevėžio AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės budinčio pareigūno nurodymą važiuoti pasitikti automobilio „Renault Megane Scienic“, dėl kurio chuliganiško vairavimo buvo gautas pranešimas (Policijos registruojamų įvykių registre (toliau – PRĮR) 2018 m. gegužės 12 d. 19.55 val. buvo registruotas pranešimas ROIK (duomenys neskelbtini)). 2018 m. gegužės 12 d. 19 val. 58 min. PRĮR

užregistruotas pranešimas ROIK (duomenys neskelbtini) apie eismo įvykį su nukentėjusiais asmenimis. Nustatyta, kad vykdant nurodymą, pareigūnas A. N., vairuodamas Tarnybinį automobilį su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais, Rokiškio r. kelio Daugpilis-Rokiškis-Panevėžys, 23,150 km, važiavo didesniu nei leistina greičiu, sankryžoje, lenkė ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo K. I. Tarnybiniam automobiliui išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, automobilis „VW Golf“ pasuko į kairę ir atsitrenkė į Tarnybinio automobilio dešinės pusės priekinį sparną. Abu automobiliai nuvažiavo nuo kelio. Eismo įvykio metu buvo sužalota pareiškėja, kuri važiavo Tarnybinio automobilio priekyje, keleivio vietoje, ir „VW Golf“ vairuotojas. Pareiškėjai diagnozuotas stuburo kaklinės dalies raiščių patempimas ir dešinės krūties sumušimas, dėl to jai išduoti VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro nedarbingumo pažymėjimai nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. birželio 29 d.

6. Panevėžio AVPK viršininko 2018 m. gegužės 17 d. įsakymu buvo sudaryta komisija K. G. sužalojimo aplinkybėms tirti. Parengtoje 2018 m. birželio 14 d. tyrimo išvadoje Nr. 50-IS3-7 pasiūlyta konstatuoti, kad 2018 m. gegužės 12 d. Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja K. G. patyrė tarnybos metu nelaimingą atsitikimą, ir šis įvykis pripažintinas draudiminiu ir pradėti tarnybinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar K. G. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Atlikus tarnybinį patikrinimą, Išvadoje konstatuota, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu sužalojimus patyrė K. G., įvyko tarnybos metu, tačiau sužalojimas nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūnės sveikatai, todėl pasiūlyta kompensacijos nemokėti (Tarnybinio patikrinimo medžiaga Nr. 50-IS-52).

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamai situacijai aktualus Statuto 50 straipsnio 3 dalies (redakcija galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas. Nurodė, jog nustačius, kad pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta tarnybinių pareigų atlikimo metu, būtina nustatyti ir kitą Statuto 50 straipsnio 3 dalies pirmosios alternatyvos sąlygą, t. y. ar pareiškėjos tiesioginių pareigų vykdymas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

8. Teismas nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu pareiškėja patyrė sveikatos sužalojimą, įvyko pareiškėjai atliekant tarnybines pareigas. Teismo vertinimu, pareigūno A. N. veiksmai (staigiai keisti važiavimo kryptį, kirsti dvi ištisines eismo juostas, išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, atlikti lenkimo manevrą) buvo priežastiniame ryšyje su eisme dalyvavusio automobilio „VW Golf“, o ne su automobilio „Renault Megane Scienic“, dėl kurio chuliganiško vairavimo buvo gautas pranešimas, vairuotojo veiksmais. Pareiškėjos sužalojimų priežastis buvo eismo įvykis. Dėl eismo įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnį. Teismas vertino, kad šiuo atveju automobilis kaip padidinto pavojaus šaltinis ir važiavimas juo negali būti siejamas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei Statuto 50 straipsnio 3 dalies prasme.

9. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūnų gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai gali nesisieti su tarnyba. Nagrinėjamoje situacijoje nebuvo būdingų padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktorių Statuto 50 straipsnio 3 dalies prasme: Statuto 50 straipsnio 3 dalies garantijos įtvirtinimas siejamas su ypatingu policijos pareigūnų statusu ar pareigų, kurioms būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, atlikimu, pvz., pareigūnas patyrė sveikatos sužalojimą sulaikymo, kurio metu prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, metu, autoįvykio, kuris įvyko neįprastomis, ekstremaliomis aplinkybėmis (pvz., transporto priemone persekiojant pažeidimą padariusį asmenį) ar pan. Tarnybinių funkcijų atlikimas nebuvo priežastiniame ryšyje su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei.

10. Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybių, lemiančių sąlygas taikyti pareiškėjos atžvilgiu Statuto 50 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pareiškėjos tarnybinių pareigų vykdymas, jų atlikimo metu, nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pagal Statuto 49 straipsnio nuostatas, pareiškėjos sveikatos sutrikdymas atliekant tarnybines pareigas laikomas tik kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Pagal Statuto 49 straipsnio 1 dalį, pareigūnai turi teisę į šiame statute ir kituose įstatymuose nustatytą sveikatos priežiūrą. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareigūnams Vyriausybės nustatyta tvarka apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų. Nors pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta tarnybos laiku – tiesioginių pareigų atlikimo metu,

pareiškėjos atžvilgiu taikyti Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytą garantiją nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo, nes nagrinėjamu atveju nepakako vien fakto konstatavimo, jog pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta tarnybinių pareigų atlikimo metu, nenustačius papildomų sąlygų, suteikiančių teisės į kompensaciją, t. y. kad pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta tarnybinių pareigų atlikimo metu dėl padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareiškėjos gyvybei ar sveikatai.

III.

11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes vertino paviršutiniškai. Važiavimas dideliu greičiu, pavojingas vairavimas, pavojingi manevrai, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą yra būdingi statutinių pareigūnų tarnybai. Policijai priskirtų pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai. Eismo įvykis buvo sąlygotas policijos pareigūnų tarnybos specifikos ir tarnybos ypatumų, nes tik policijos pareigūnams, reaguojantiems į iškvietimus, leistina pasinaudoti KET išimtimis ir važiuoti ekstremaliomis sąlygomis kaip ir buvo nagrinėjamu atveju. Policijos ekipažo pavojingas važiavimas ir manevravimas prilygo pažeidėjo persekiojimui, nes važiavo dideliu greičiu, siekdamas pasivyti / persekioti „Renault Megane Scenic“ ir užkirsti kelią jo daromiems teisės pažeidimams bei galimoms neigiamoms pasekmėms. Teismui buvo pateikta informacija, kad nurodyto automobilio vairuotojas buvo neblaivus. LVAT 2010 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-867/2010, nustatė ypatingų vairavimo manevrų apibrėžimą – „viršyti leistiną greitį, staigiai keisti važiavimo kryptį ar kitaip pavojingai manevruoti“. Minėti faktoriai atitinka ypatingų vairavimo manevrų apibrėžimą, kurie pareiškėjos atveju buvo atlikti, vykdant specifinę veiklą.

11.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, susijusių su patruliavimu ir KET nustatytomis išimtimis. Važiavimas Tarnybiniu automobiliu, įjungtais švyturėliais bei specialiaisiais garso signalais, naudojantis KET 186 punkte suteikta teise, atliekant ypatingus vairavimo manevrus ir specifinę veiklą sudaro padidinto pavojaus ir rizikos sąlygas pareigūno gyvybei ir sveikatai, todėl negali būti tapatinamas su darbuotojui ar tarnautojui būdinga įprasta veikla.

11.3. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė prijungti prie bylos 2017 m. spalio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadą dėl analogiško eismo įvykio, tačiau teismas atsisakė vertinti nurodytas aplinkybes. Pareiškėja paaiškino, kad minėtu atveju pareigūnai taip pat vyko į B kategorijos įvykį ir pateko į eismo įvykį, tačiau nurodytu atveju buvo pripažinta, kad sužalojimas tarnybos metu buvo sąlygotas padidėjusio pavojaus pareigūno gyvybei bei sveikatai faktorių ir pareigūnams buvo išmokėtos kompensacijos.

11.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos tarnybos ypatumus, t. y. į tai kad ji dirba ikiteisminio tyrimo tyrėja, o patruliavimo funkcijas atlieka papildomai. Teismas neįvertino, kad pareiškėja neturėjo galimybių pasirinkti veikimo būdo. Automobilį vairavo kolega, kuris priėmė sprendimą vairuoti ir manevruoti būtent taip, pareiškėja sėdėjo keleivio vietoje ir ne pareiškėjos veiksmai lėmė ekstremalų vairavimą, pareiškėja neturėjo įtakos vairuotojo elgesiui. Dėl įvykio priskyrimo B kategorijai sprendžia budėtojas.

11.5. Pareiškėja, remdamasi LVAT praktika (2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-142/2010, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1149/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-263/2009), nurodo, kad šiuo atveju reagavimas į B kategorijos pranešimą, vairavimas, manevravimas ekstremaliomis sąlygomis yra susijęs su padidinto pavojaus šaltiniu ir tai savaime lėmė situaciją, kad pareiškėjos pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir pareigų atlikimo metu pareiškėja negalėjo numatyti išorinių aplinkybių.

12. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neargumentuotas.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVPK 2018 m. birželio 29 d. Išvados, kurioje konstatuota, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu 2018 m. gegužės 12 d. traumą patyrė pareiškėja įvyko tarnybos metu, tačiau šis sužalojimas nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūnės sveikatai, ir pasiūlyta pareiškėjai nemokėti Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs papildomų sąlygų, suteikiančių teisės į kompensaciją, t. y. kad pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta tarnybinių pareigų atlikimo metu dėl padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareiškėjos gyvybei ar sveikatai, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes.

15. Ginčydama Išvadą, pareiškėja siekia gauti Statuto 50 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) numatytą kompensaciją, kuri išmokama vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sveikatos sutrikdymo atveju. Statuto 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama kompensacija (sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos, mokėtinos ne daugiau kaip 12 mėnesių, dydžiu), atsižvelgiant į darbingumo lygį ir sveikatos sutrikdymo mastą: 1) dėl sužalojimo ar susižalojimo netekusiam 75–100 procentų darbingumo – 60 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 2) dėl sužalojimo ar susižalojimo netekusiam 60–70 procentų darbingumo – 48 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 3) dėl sužalojimo ar susižalojimo netekusiam 45–55 procentų darbingumo – 36 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 4) dėl sužalojimo ar susižalojimo netekusiam iki 40 procentų darbingumo ir dėl to pripažintam netinkamu vidaus tarnybai – 30 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 5) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 6) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 7) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Statuto 50 straipsnio 7 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurias nustačius šio straipsnio 3 dalyje nurodytos kompensacijos nemokamos.

16. Iš pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų, jos (jos atstovo) pirmosios instancijos teismo posėdyje teiktų paaiškinimų, matyti, kad, pareiškėjos nuomone, Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija jai turi būti išmokėta, nes jos sveikatos sutrikdymo metu buvusi situacija atitinka Statuto 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pirmąją alternatyvią sąlygą, t. y. pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta jai atliekant su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai susijusias tarnybines pareigas. Aiškinant šį teisinį reguliavimą (iki 2016 m. sausio 1 d. analogiškas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas Statuto 40 str. 3 d.), administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai (žr., pvz., 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. A-501-552/2017). Dėl antrosios sąlygos – ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, ne kartą konstatuota ir tai, kad aiškinant šią aplinkybę būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais (žr., pvz., 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. A-501-552/2017). LVAT 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1346/2014 yra pažymėjęs, kad: tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra sąlygotas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei; pavyzdžiui, nusikaltusių asmenų sulaikymas, persekiojimas, įvairių

konfliktinių situacijų malšinimas, ir pan.; paprastai tai yra išskirtinės ir trumpalaikio pobūdžio situacijos, į kurias patenka pareigūnas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis; šios situacijos kyla, kai atsiranda aplinkybės susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; ir priešingai, kol tokios aplinkybės neatsiranda, pareigūno atliekamos tarnybinės funkcijos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, paprastai nepatenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalies (ginčo atveju Statuto 50 str. 3 d.) veikimo sritį.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad:(1) pareiškėja kartu su pareigūnu A. N. 2018 m. gegužės 12 d. 14 val. pradėjo vykdyti patruliavimą Tarnybiniu

automobiliu; šių pareigūnų ekipažas 19 val. 56 min. gavo Panevėžio AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo nurodymą važiuoti pasitikti automobilį, dėl kurio chuliganiško vairavimo buvo gautas ir PRĮR 2018 m. gegužės 12 d. 19.55 val. registruotas B kategorijos pranešimas; vykdydamas šį nurodymą pareigūnai pateko į eismo įvykį su nukentėjusiais asmenimis (eismo įvykis registruotas 2018 m. gegužės 12 d. 19 val. 58 min.);

(2) šį eismo įvykį ištyrus, be kita ko, nustatyta, kad: pareigūnas A. N. Tarnybinį automobilį vairavo su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais, jis važiavo didesniu nei leistina greičiu, sankryžoje, lenkė ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį „VW Golf“, o Tarnybiniam automobiliui išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą automobilis „VW Golf“ pasuko į kairę pusę ir atsitrenkė į Tarnybinio automobilio dešinės pusės priekinį sparną; po susidūrimo abu automobiliai nuvažiavo nuo kelio; šio eismo įvykio metu buvo sužalota pareigūnė K. G. (pareiškėja), kuri važiavo Tarnybinio automobilio priekyje, keleivio vietoje, ir „VW Golf“ vairuotojas. Eismo įvykio metu pareiškėja patyrė sužalojimus, jai buvo diagnozuotas stuburo kaklinės dalies raiščių patempimas ir dešinės krūties sumušimas, jai nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. birželio 29 d. išduoti nedarbingumo pažymėjimai;

(3) atlikus tarnybinį patikrinimą, Panevėžio AVPK viršininkas 2018 m. birželio 29 d. patvirtino ginčijamą Išvadą, kurioje, apibendrinus tarnybinio patikrinimo metu surinktą informaciją, nustatyta, kad: pareiškėja sužalota tarnybos metu, vykdydama savo, kaip policijos pareigūnės, pareigas ir pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, užtikrindama viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą, t. y. dirbdama ekipaže kartu su A. N., 2018 m. gegužės 12 d. 19.57 val. reagavo į PRĮR registruotą įvykį, priskirtą B kategorijai, į kurį reikia reaguoti skubiai, t. y. ne vėliau kaip per 20 min.; pareiškėja važiavo ekipaže specialiuoju automobiliu „VW Kombi“ (Tarnybinis automobilis) su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais, kurį vairavo A. N.; Tarnybiniam automobiliui Rokiškio r., kelio Daugpilis-Rokiškis-Panevėžys 23,150 km, lenkiant ta pačia kryptimi priekyje važiuojantį automobilį „VW Golf“, pastarasis staiga pasuko į kairę pusę ir atsitrenkė į policijos automobilį; abu automobiliai nuvažiavo į kairėje kelio pusėje esantį griovį; eismo įvykio metu sužalota pareiškėja. Išvadoje, įvertinus tarnybinio patikrinimo metu gautą informaciją, konstatuota, kad pareiškėja patyrė sužalojimą tarnybos metu vykdydama jai paskirtą užduotį ir pakliuvusi į eismo įvykį, tačiau jos tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, patirtas sveikatos sutrikdymas – nelaimingas atsitikimas tarnyboje ir vertintinas kaip draudžiamasis įvykis, tačiau nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 50 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti kompensaciją.

18. Išvados turinį įvertinus byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl šių Statuto 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pirmosios alternatyvios sąlygos kompensacijai išmokėti reikšmingų faktinių aplinkybių: pareiškėjos sveikata sutrikdyta tarnybos metu (patruliavimo Tarnybiniu automobiliu) pakliuvus į eismo įvykį; į eismo įvykį policininkų ekipažas pakliuvo, Tarnybiniu automobiliu su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais, reaguodamas į B kategorijos (į šios kategorijos pranešimus būtina reaguoti skubiai – ne vėliau kaip per 20 min.) pranešimą, kad būtina pasitikti chuliganiškai vairuojamą automobilį; ginčo atveju specialieji šviesos ir garso signalai buvo naudojami teisėtai. Byloje nėra jokių duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta bent viena Statuto 50 straipsnio 7 dalyje nurodyta aplinkybė, dėl kurios šio straipsnio 3 dalyje nurodytos kompensacijos nemokamos.

19. Nagrinėjamu atveju, inter alia (be kita ko), LVAT suformuotos Statuto 50 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos (nutarties 16 p.) kontekste, būtina įvertinti, ar pareiškėjos funkcijų atlikimas, Tarnybiniu automobiliu su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais vykdant skubią užduotį – ne vėliau kaip per 20 min. sustabdyti chuliganiškai vairuojamą automobilį, laikytinas tarnybinių pareigų, susijusių su didesniu pavojumi ar didesne rizika jos kaip pareigūnės gyvybei ar sveikatai, atlikimu. Kitaip tariant, būtina nustatyti, ar ginčo situacija, kurios metu sutrikdyta pareiškėjos sveikata, laikytina įprasta atliekant jos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, ar visgi tai buvo išskirtinė, trumpalaikio pobūdžio situacija, į kurią pateko pareiškėja, vykdydama jai priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis.

20. Paminėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

21. Teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo situacija neatitinka Statuto 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pirmosios alternatyvios sąlygos (pareigūno sveikata sutrikdyta jam atliekant su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai susijusias tarnybines pareigas), todėl nepagrįstai vertino, kad pareiškėja neturi teisės į Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją.

22. Tai, kad ginčo situacija, kurios metu sutrikdyta pareiškėjos sveikata, nėra įprasta atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, o yra išskirtinė ir trumpalaikio pobūdžio, patvirtina neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės, jog ekipažas, kuriame patruliavo pareiškėja reagavo į B kategorijos pranešimą, t. y. vykdė nurodymą ne vėliau kaip per 20 min. sustabdyti chuliganiškai vairuojamą automobilį; šią užduotį pareigūnai vykdė teisėtai naudodami Tarnybiniame automobilyje įtaisytus specialiuosius šviesos ir garso signalus.

23. Vertinant aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko ekipažui naudojant Tarnybiniame automobilyje įtaisytus specialiuosius šviesos ir garso signalus, paminėtina, jog KET, kurios nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, 186 punkte įtvirtinta, kad „specialiųjų transporto priemonių vairuotojai, turintys leidimus naudoti mėlynus ir raudonus švyturėlius ir specialiuosius garso signalus, gali naudotis įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais tik tuo atveju, kai tai būtina gelbėjant žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, užtikrinant viešąją tvarką ir eismo saugumą, sulaikant įtariamus padariusius teisės pažeidimą asmenis, <…>. Specialiųjų transporto priemonių vairuotojai, važiuodami kelyje su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais (kurie turi būti matomi 360º kampu) ir specialiaisiais garso signalais, gali nepaisyti Taisyklių V, X, XIII, XIV, XV, XVI, XVII, XVIII, XIX, XXI, XXII skyrių ir 1–3 priedų reikalavimų ir pasinaudoti pirmenybe tik tuo atveju, jeigu nepakenks eismo saugumui, ir tik tada, kai įsitikina, kad jiems duodamas kelias“.

24. Iš KET 186 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad specialiųjų transporto priemonių vairuotojai (taigi ir policijos patruliai), važiuodami kelyje su įjungtais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais, gali nepaisyti reikšmingos dalies kelių eismo taisyklių, skirtų saugiam eismui keliais užtikrinti, reglamentuojančių transporto priemonės vairuotojų pareigas ir reikalavimus (V skyrius), eismo reguliavimo signalus (X skyrius), važiavimo pradžią ir manevravimą (XIII skyrius), transporto priemonių išsidėstymas kelyje (XIV skyrius), važiavimo greitį (XV skyrius), lenkimą ir eismą juostoje (XVI skyrius), sustojimą ir stovėjimą (XVII skyrius), važiavimą per sankryžas (XVIII skyrius), eismą per geležinkelių pervažas (XIX skyrius), eismą gyvenamojoje zonoje (XXI skyrius), maršrutinio transporto pirmenybę (XXII skyrius), taip pat įspėjamųjų, pirmumo ir draudžiamųjų kelio ženklų (1–3 priedai), reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad specialiosios transporto priemonės su įjungtais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais vairavimas ir (arba) buvimas tokios transporto priemonės ekipažo nariu (net ir esant KET 186 punkte įtvirtintai pareigai tokių automobilių vairuotojams pasinaudoti pirmenybe tik tuo atveju, jeigu nepakenks eismo saugumui, ir tik įsitikinus, kad jiems duodamas kelias) susijęs su padidintu pavojumi ir rizika tokiomis išskirtinėmis sąlygomis eisme dalyvaujančios specialiosios transporto priemonės vairuotojo, ekipažo nario sveikatai ir gyvybei. Todėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai dėl ypatingų tarnybos metu susidariusių aplinkybių (t. y. iškilusios būtinybės ne vėliau kaip per 20 min. sustabdyti chuliganiškai vairuojamą automobilį), policijos patrulių ekipažas, atlikdamas savo tiesiogines pareigas teisėtai eisme dalyvavo su įjungtais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais, nelaikytina įprastu pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų atlikimu.

25. Remdamasi nutarties 22 ir 24 punktuose nurodytais argumentais, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta atsakovo teiginį, kad į tokį eismo įvykį, į kokį pateko pareiškėja, galėjo patekti bet kuris asmuo, ir pirmosios instancijos teismo

motyvus (žr. nutarties 8 punkte), iš kurių matyti, jog, teismo vertinimu, pareiškėjai nepriklauso Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija dėl to, kad jos sveikata buvo sutrikdyta eismo įvykyje, kurio metu Tarnybinis automobilis susidūrė ne su tuo automobiliu, dėl kurio chuliganiško vairavimo buvo gautas pranešimas, o su kitu kelyje dalyvavusiu automobiliu.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, atlikdama tarnybines pareigas veikė padidėjusio pavojaus ir rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis, todėl atsakovas skundžiamu aktu nepagrįstai atsisakė spręsti Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo klausimą. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas, naikinant skundžiamą išvadą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, panaikinus skundžiamą išvadą, atsakovas teisės aktų tiesiogiai yra įpareigotas iš naujo imtis veiksmų dėl Statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo pareiškėjai, todėl įpareigoti tai padaryti papildomai teismo sprendimu nėra pagrindo.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti

naują sprendimą – panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. birželio 29 d. Tarnybinio patikrinimo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos K. G. patirto sveikatos sutrikdymo išvadą Nr. 50-IS-52.

Sprendimas neskundžiamas.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-556-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02243-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f203a100c42c11e9840ec0427c781bac


teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 13 d. neteisėtai išdavė vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį panaikinti; 2) priteisti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 44 093,09 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) iki kol bus išnagrinėta byla – ir atnaujinti vieno mėnesio terminą skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. išduoto vykdomojo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriose nurodyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Teismas akcentavo, kad ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. bendrosios kompetencijos teismo priimtą procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas vertino, kad prašomas pripažinti neteisėtu vykdomasis raštas nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Dėl nurodytų priežasčių teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjui, kad nesutikdamas su skunde minimais teismo procesiniais dokumentais, taip pat manydamas, jog teismo neteisėtais veiksmais jam padaryta žala, pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas M. T. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį ir bylos rūšinio teismingumo klausimą perduoti spręsti specialiajai teisėjų kolegijai.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad skundas paduotas pirmosios instancijos teismui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo administracijos, kuri vykdo jai pavestas funkcijas viešojo administravimo

srityje, neteisėtų veiksmų, bet ne dėl teisėjų procesinių veiksmų, kurie numatyti ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje.Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, teikdamas viešojo administravimo paslaugas, vadovaujasi

Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų, pareiškimų bei skundų nagrinėjimo Vilniaus miesto apylinkės teisme tvarkos aprašu, kuris patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-192. Šio teisės akto 30.1 punkte nustatyta, kad į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys, apskundimo tvarka. Pareiškėjo teigimu, vadovaudamasis šia nuostata, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 13 d. atliko administracinę procedūrą ir sukūrė bei išdavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Gelvora“ vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu pažeisdamas CPK 646 straipsnio 6 dalyje nurodytą vykdomųjų raštų išdavimo tvarką. Atlikdama šį administravimo veiksmą, teismo pirmininko pavaduotoja G. Č. neveikė kaip bylą nagrinėjanti teisėja, bet atliko administravimo funkcijas ir veikė pagal administravimo teismuose nuostatus.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nutartyje neatskleidė ginčo dalyko, nevertino Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinių veiksmų pobūdžio, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka turėjo išspręsti speciali teisėjų kolegija, kaip numatyta ABTĮ 22 straipsnio 3 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Svarbu pabrėžti, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas.

Pareiškėjas pateiktame skunde ginčija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašo priteisti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 44 093,09 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kaip kompensaciją dėl vykdomojo rašto pagrindu pradėto išieškojimo iš pareiškėjo turto.

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 2 str. 4 d.).

Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų,

priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti kitų teismų teisėjų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu (ABTĮ 18 str. 2 d., 33 str. 2 d. 1 p.). Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad 2018 m. kovo 13 d. išduodant vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta administracinė paslauga ir Vilniaus miesto apylinkės teismas šiuo atveju veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Pažymėtina, kad vykdomojo rašto išdavimas yra vykdymo proceso dalis, kurio taisyklės reglamentuotos CPK VI dalies nuostatose, o vykdymo proceso teisminę kontrolę atlieka ir vykdymo santykiuose iškylančius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas, vadovaudamas CPK normomis. Taigi bendrosios kompetencijos teismo veikla išduodant vykdomuosius raštus nėra priskiriama viešajam administravimui, o teismas, atsižvelgiant į jo atliekamas ypatingas, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 bei 109 straipsnių kylančias funkcijas – teisingumo vykdymą, šiuo atveju nėra viešojo administravimo subjektas. Teismų veiklą reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos teismų įstatymas bei veiklai, susijusiai su konstitucine teisingumo vykdymo funkcija, netaikomas VAĮ. Dėl pareiškėjo reikalavimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo priteisti 44 093,09 Eur neturtinės žalos atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismo veiksmų, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnis, ginčai dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (CK 22 str. 1 d., 30 str. 7 d.). Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tai yra ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Teismo procesinis sprendimas nėra valstybės valdžios institucijos aktas CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme, teismas (šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas) nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl pareiškėjo galimai patirtos žalos 2018 m. kovo 13 d. išduodant vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo.

ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą privaloma nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis. Šią pareigą pirmosios instancijos teismas įvykdė ir išaiškino pareiškėjo teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. T. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI

AUDRIUS BAKAVECKAS

RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-576-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ (toliau – ir UDLAB „Kopa“, bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – Agentūra) 2019 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. IT01 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 galiojimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog privalomai į Ekonomikos ir inovacijų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=14767230c42d11e9840ec0427c781bac

ministerijos sąskaitą grąžintina 332 964,60 Eur suma pagal bendrovės 2018 m. balansą iš esmės lygi jos turimų piniginių lėšų sumai ir šias lėšas panaudojus bendrovė liktų be apyvartinių lėšų kapitalo, iš pateiktų duomenų matyti, kad bendrovės balanse 2018 m. turimų piniginių lėšų suma buvo 379 704 Eur. Kadangi bendrovės balanse nurodyto turto vertė 2018 m. viršijo 12 mln. Eur (10 288 063 Eur ilgalaikio turto bei 2 207 853 Eur trumpalaikio turto), teismas darė išvadą, jog pareiškėjas ir toliau galėtų sėkmingai vystyti savo veiklą, o jo nurodytos aplinkybės dėl galimo įmonės bankroto savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas vertino, kad aplinkybės, jog kyla grėsmė pareiškėjo veiklos tęstinumui (pareiškėjas turėtų atleisti dalį darbuotojų, būtų priverstas bankrutuoti), nepagrindžia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Akcentavo, jog teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jis galėtų išsiieškoti patirtą turtinę žalą vadovaudamasi žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikinimo priemonės taikymo.

III.

Pareiškėjas UDLAB „Kopa“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino bendrovės pateiktą balansą, prašyme nurodytos aplinkybės LVAT praktikoje laikomos pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, o teorinė galimybė reikalauti nuostolių atlyginimo nepanaikina pačios didelių nuostolių atsiradimo grėsmės.

Pareiškėjas nurodo, kad didžiąją dalį turto (kurio vertė lygi 10 253 068 EUR) sudaro žemė, pastatai, statiniai, mašinos įrengimai, transporto priemonės, įrankiai, įrenginiai, kurie yra tiesiogiai susiję su bendrovės ūkine-komercine veikla ir yra būtini tai veiklai vykdyti. Šis turtas negali pakeisti apyvartinių lėšų, kurios reikalingos žaliavų užsakymui, atsiskaitymui su tiekėjais, atlyginimų mokėjimui, finansinių įsipareigojimų vykdymui ir pan. Tokioms lėšoms gauti šis turtas negalėtų būti parduotas, nes jis yra būtinas bendrovės veiklai, o jį realizavus bendrovės veikla taip pat sutriktų arba apskritai nutrūktų. Pareiškėjo teigimu, balanse atsispindinti bendrovės turto vertė pati savaime neeliminuoja grėsmės pareiškėjo veiklai, kurią gali sukelti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 įvykdymas.

Pareiškėjas pažymi, kad prašyme nurodyta grėsmė bendrovės veiklos tęstinumui (bendrovė turėtų atleisti dalį darbuotojų, būtų priversta bankrutuoti) LVAT praktikoje laikytina reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindu. Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių bendrovė nurodė ir rašytiniais įrodymais pagrindė, kad Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 įvykdymas lemtų kredito sutarties su banku pažeidimus, už kuriuos numatytos sankcijos (atsakomybė) reiškia bendrovės veiklos esminį sutrikdymą ar net bankrotą, o tuo pačių darbo netekimą 138 darbuotojams. Pabrėžia, kad bendrovė neturi piniginių lėšų Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 įvykdymui, o visas esminis bendrovės turimas turtas yra tiesiogiai susijęs su UDLAB „Kopa“ vykdoma veikla, todėl jo realizavimas skolų dengimui reikštų bendrovės vykdomos veiklos pabaigą ir bankrotą.

Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, jog bendrovė teoriškai turėtų galimybę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, negali būti priežastimi atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas Agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi. Teigia, kad pareiškėjo dėl 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu šioje byloje ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Agentūra yra valstybės įsteigta institucija, kuri vykdo jai valstybės pavestas funkcijas, todėl nėra ir neegzistuoja jokia rizika, jog pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti neįmanomas arba jo įvykdymas pasunkės, taip pat, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 galiojimą – egzistavimo.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs LVAT, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus sutrikdyta bendrovės veikla, o vykdant ginčijamą sprendimą, bendrovės gali tiesiog nebelikti, t. y. ji bankrutuos. Be to, pareiškėjo teigimu, Ekonomikos ir inovacijų ministerijai grąžinus ginčijame sprendime nurodytą 332 964,60 Eur sumą būtų pažeistos kredito sutarties su banku sąlygos, kas lemtų banko teisę reikalauti kredito ir palūkanų grąžinimo prieš terminą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo ekonomines galimybes įvykdyti ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į bendrovės 2018 m. balansą, iš kurio matyti, jog grąžintina 332 964,60 Eur suma mažesnė už bendrovės turimų piniginių lėšų sumą (379 704 Eur); balanse nurodyto turto vertė 2018 m. viršijo 12 mln. Eur (10 288 063 Eur ilgalaikio turto bei 2 207 853 Eur trumpalaikio turto). Nors pareiškėjas teigia, jog ginčijamo sprendimo įvykdymas turės reikšmingos įtakos bendrovės veiklai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo ekonominė padėtis yra sunki, o netenkinus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, t. y., kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėtina, jog galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo ekonominei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009, 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-74-575/2016). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bendrovė gali bankrutuoti, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog

pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Be to, pareiškėjo teiginiai apie kredito sutarties pažeidimą ir banko teisę reikalauti iš jo kredito ir palūkanų grąžinimo prieš terminą iš esmės paremti prielaidomis, jog bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo ekonominę padėtį, todėl taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 galiojimą. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atsižvelgiant į atskirajame skunde nurodytus motyvus nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAIAUDRIUS BAKAVECKAS

RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. A-5159-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01065-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fba30200c42c11e9840ec0427c781bac



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas); 2) įpareigoti Departamentą grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą – Švenčionių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – ir Švenčionių PGT) budinčio pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas; 3) priteisti iš Departamento pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariate 2018 m. kovo 19 d.

buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį. Pagrindas šiam ikiteisminiam tyrimui pradėti buvo A. P. pareiškimas, kad 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), automobilyje jis buvo sumuštas kaimyno D. M. Pareiškėjas pradėto ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, atsiprašė A. P. ir susitaikė, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-asis skyrius 2018 m. balandžio 9 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šis prokuratūros priimtas nutarimas patvirtintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi.

2.2. Departamentas 2019 m. kovo 5 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą (toliau – ir tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada) dėl pareiškėjo veiksmų, kurioje nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu 2018 m. kovo 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. balandžio 9 d. nutarimu nutrauktas. Išvadoje taip pat teigiama, kad pareiškėjas apie kilusį konfliktą neinformavo savo tiesioginio vadovo. Tokiai savo veiksmai pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 3 straipsnio 9 dalį, Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1-319 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 8.1, 8.3, 8.4, 8.6, 8.7 punktus. Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. paaiškinime nurodė, kad kilus minėtai konfliktinei situacijai jis nenorėjo jos gilinti ir viešinti, todėl stengėsi elgtis taip, jog nenukentėtų pareigūno reputacija. Nors konflikto iniciatorius buvo nukentėjusiuoju pripažintas A. P., tačiau pareiškėjas nesiginčijo dėl galimų jam kilsiančių neigiamų pasekmių ir prisiėmė visą kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl apie įvykį nepranešė tiesioginiam vadovui.

2.3. Pareiškėjas savo elgesiu pareigūno vardo nepažemino. Jis tiesioginio viršininko charakterizuojamas teigiamai, jokių galiojančių nuobaudų neturi, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, A. P. atsiprašė ir prisiėmė kaltę. Pareiškėjas, nenorėdamas, kad susiklosčiusi situacija būtų viešai aptarinėjama, siekdamas apginti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, kaltę prisiėmė sau ir užkirto kelią tolimesniam konfliktui bei viešam situacijos paskleidimui. Nepaisant to, jis yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, nors priešingai – jo veiksmai tik patvirtina, kad jis darė viską, jog apgintų pareigūno vardą.

2.4. Konstatuojant pareigūno vardo pažeminimą turi būti visų sąlygų visuma, t. y. pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją

kompromituoti. Šiuo atveju pareiškėjo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, t. y. nėra vienos iš sąlygų – akivaizdaus kenkimo visuomenės nuomonei, institucijos, kurioje pareiškėjas tarnavo, autoritetui. Pareiškėjas dėl pareigūno vardo pažeminimo galėjo būti atleistas tik tuo atveju, jeigu jo padarytas nusižengimas būtų viešai atskleistas, tačiau apie nusižengimą visuomenė nebuvo informuota. Kadangi incidentas kilo tarp pareiškėjo ir jo draugo (kaimyno) A. P., apie konfliktą niekas kitas iš visuomenės narių nesužinojo, pareiškėjo kaltės turinys nebuvo nustatytas, jis su nukentėjusiuoju susitaikė, todėl yra neteisėtai atleistas iš tarnybos.

3. Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas buvęs Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – Vilniaus PGV) Švenčionių PGT budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas, t. y. statutinis valstybės tarnautojas. Iš užimamų pareigų jis atleistas pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, t. y. 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje savo automobilyje VW Passat, būdamas neblaivus, kilus žodiniam konfliktui su A. P., tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė jam į kairę akį, po to išėjęs iš automobilio, traukė A. P. už drabužių iš automobilio bei sudavė jam koja į dešinę akį, tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą.

3.2. Statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir pareigūnai prisiekia jų laikytis. Pareiškėjas buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio profesinė pareiga – užkirsti kelią teisės pažeidimams ir užtikrinti visuomenės saugumą, tačiau pareiškėjas, suvokdamas, kad kito žmogaus mušimas ir jo sužalojimas pripažįstamas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, vis tiek ranka ir koja smūgiuodamas A. P. į veidą, jį sužalojo. Skunde nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjo siekis buvo sustabdyti A. P. inicijuotą konfliktą. Pareiškėjas ne tik kad neužkirto kelio konfliktui, apie jį nepranešė policijai, bet ir pasirinko šiurkštų būdą sureaguoti į A. P. elgesį bei atliko situacijai neadekvačius ir betikslius veiksmus, demonstratyviai ignoruodamas visuomenėje pripažintas elgesio ir moralės normas, tokiais veiksmais parodydamas nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir tokiu būdu sukeldamas visuomenės nepasitikėjimą Valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei pakenkdamas jos reputacijai. Pareiškėjas pats atliko priešingus teisei veiksmus, kuriems užkirsti kelią buvo jo pareiga, o tai neabejotinai neatitinka tiek visuomenės lūkesčių, susietų su vidaus tarnybos pareigūnais, tiek bendrų moralės nuostatų. Kito žmogaus mušimas nėra suderinamas su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų nepriekaištingos reputacijos standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.

3.3. Dėl pareiškėjo teiginių, jog savo tiesioginio viršininko yra charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų, atsakovas pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, vertindamas byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, pažymėjo, kad ginčijamu įsakymu pareiškėjas atleistas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia (be kita ko) yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

6. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo įvykdytų veiksmų, kurie pripažinti pagrindu konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, t. y. jog pareiškėjas 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), savo automobilyje VW Passat, kilus žodiniam konfliktui su A. P., tyčia, vieną kartą kumščiu pastarajam sėdinčiam ant galinės automobilio sėdynės sudavė į kairę akį, po to išėjo iš automobilio, ištraukė A. P. už drabužių iš automobilio bei sudavė jam vieną kartą koja į dešinę akį, padarydamas muštines žaizdas dešinio voko srityje, kairiame antakyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės

prokuratūros 6-ojo skyriaus (Švenčionių) prokuroro 2018 m. balandžio 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta pareiškėjo kaltės forma – tyčia. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti.

7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, konfliktas nebuvo paviešintas, šalys susitaikė ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kas nesudarė pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų pobūdis (pareiškėjas buvo įtariamas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta BK XVIII skyriuje nusikaltimai žmogaus sveikatai), kaltės forma (tyčia), pažeidimo padarymo aplinkybės (pareiškėjas buvo neblaivus – tikslus girtumas nenustatytas), pažeidimu sukeltos pasekmės (nežymus sveikatos sutrikdymas), nepranešimas tiesioginiam vadovui apie įvykį, kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir lemia pasekmes – akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad niekas apie konfliktą nesužinojo, konfliktas nebuvo paviešintas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą. Be to, surinkta rašytinių įrodymų visumą patvirtina, jog pareiškėjo nusikalstamus veiksmus tyrė pareigūnai, konfliktą stebėjo ir kitas asmuo – D. Š. Teismas akcentavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas tiesioginio vadovo charakterizuojamas teigiamai, neturėjo galiojančių nuobaudų, šiuo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi jo atleidimas iš tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi teisinė pasekmė.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo padaryti sąmoningi ir tyčiniai veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, yra teisėtas ir pagrįstas.

10. Teismas pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo vertino kaip išvestinius iš reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, todėl konstatavęs, jog ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atmetė ir pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo skunde išdėstytus argumentus, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

11.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas prisiėmė kaltę dėl kilusio konflikto su A. P., siekdamas apginti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą ir užkirsti kelią tolimesnio konflikto plėtojimui bei viešam situacijos paskleidimui. Pareiškėjas tiesioginio viršininko charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių nuobaudų, yra sukaupęs ketverių metų devynių mėnesių vidaus tarnybos stažą. Tai buvo pirmoji jo atžvilgiu susiklosčiusi nepalanki situacija, dėl kurios jam gresia dideli padariniai – darbo netekimas, susijęs su pragyvenimo šaltinio netekimu. Pareiškėjas sukūrė šeimą, birželio mėnesį susilaukė pirmagimio.

11.3. Pareiškėjas nesutinka, kad jo padarytas tarnybinis nusižengimas įvertintas kaip pareigūno vardo pažeminimas. Pareiškėjo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, t. y. nėra vienos iš sąlygų – akivaizdaus kenkimo vidaus tarnybos autoritetui. Su pareiškėju susijęs incidentas nebuvo paviešintas, apie jį visuomenė nebuvo informuota, pareiškėjo kaltės turinys nenustatytas, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius.

12. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti pirmosios instancijos

teismo ir paneigti tarnybinio patikrinimo metu, todėl jie nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2019 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo Departamentą grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ginčijamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, iš kurio turinio matyti, kad, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria šio teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo padarytas tarnybinis nusižengimas ir jo padarymo aplinkybės pripažintini pareigūno vardą žeminančiu elgesiu.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas ėjo Vilniaus PGV Švenčionių PGT budinčio pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo atsakomybės klausimą pagrįstai buvo vadovaujamasi Statuto nuostatomis.

20. Pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga (nuo 2019 m. sausio 1 d. – statutine įstaiga) arba ją kompromituojanti (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 2 str. 5 d.; nuo 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 2 str. 4 d.). Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą.

21. LVAT praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai nustatoma minėtų aplinkybių visuma, todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tai reiškia, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal minėtą Statuto nuostatą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 ir kt.).

22. Pareiškėjas, pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, yra davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (gindama) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė.

23. Vertinant tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, bei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažeidė pareigūno vardą, konstatuotina, kad įvardyti pareiškėjo veiksmai (žr. nutarties 6 p.) nesuderinami, inter alia (be kita ko) su šiomis Etikos kodekso normomis, kurios reglamentuoja pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu: pareigūnai ne tarnybos metu privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme ir kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (9.1 p.); patekęs į konfliktinę situaciją, dėl kurios gali nukentėti pareigūno reputacija, privalo nedelsdamas apie tai pranešti tiesioginiam vadovui (9.3 p.); privatų gyvenimą tvarkytis taip, kad nenukentėtų valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos interesai ir vidaus tarnybos pareigūno reputacija (9.4 p.); laikytis teisės aktų reikalavimų (9.6 p.); viešoje vietoje nesirodyti neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir pasitikėjimo visuomenėje valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei pareigūnais (9.7 p.).

24. Išvadoje, kuri yra sudėtinė ginčijamo įsakymo dalis, nurodyta, jog būtent pareiškėjo veiksmai – buvimas neblaiviu viešoje vietoje, konflikto metu panaudotas smurtas prieš A. P., tokiu būdu nežymiai sutrikdant jo sveikatą, diskredituoja statutinio pareigūno vardą ir menkina Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos autoritetą. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino smurtavęs prieš A. P., pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Švenčionių) prokuroro 2018 m. balandžio 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta pareiškėjo kaltės forma – tyčia (b. l. 35, 41–45). Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kaltė yra įrodyta, ji pasireiškė tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su A. P. pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Aplinkybė, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu susitaikė su nukentėjusiuoju pripažintu A. P., siekiant, kaip teigia pareiškėjas, prisiimti kaltę dėl kilusio konflikto ir apginti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą bei užkirsti kelią viešam situacijos paskleidimui, nesudaro pagrindo kitaip vertini bylos faktinę situaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tai, kad pareiškėjas kilusį konfliktą sprendė smurtaudamas prieš A. P., tačiau nespręsdamas kilusio konflikto teisinėmis priemonėmis, sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo padaryta veikla

akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjo pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, jog statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai ir netinkamai, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., pvz., 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018). Akivaizdumas Statuto 2 straipsnio 4 dalies (iki 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 2 str. 5 d.) prasme nesiejamas su sąlyga, kad apie pareigūno priešingą teisei ar pažeidžiančią etikos normas veiką būtų viešai paskelbta ir taptų žinoma visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai. Akivaizdumo įrodymui šia prasme pakanka nustatyti tokius priešingus teisei ir pareigūnų etikos normoms pareigūno poelgius, kuriuos visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertintų vienareikšmiai neigiamai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2593/2012). Taigi akivaizdumo nustatymui, kaip ir padarytos veikos pasekmių įvertinimui, nėra reikšminga, kiek asmenų sužinojo apie tokias pareigūno veikas, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje, dėl ko atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai atsakovui jokių pasekmių nesukėlė.

26. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus, Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015).

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi asmens atleidimas iš tarnybos remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai, susiję su galiojančių tarnybinių nuobaudų nebuvimu, teigiama charakteristika, pragyvenimo šaltinio netekimu, šiuo nagrinėjamu atveju paskirtai tarnybinei nuobaudai neturi teisinės reikšmės.

28. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1545-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03746-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B., M. G., M. G., V. K. (V. K.), I. K., G. M. (G. M.) K., E. K. ir Ž. K., atstovaujamų pagal įstatymą V. K. (V. K.) ir I. K., R. L., G. L., G. L., A. P. M., V. M., V. P., L. P., K. P., atstovaujamo pagal įstatymą V. P. ir L. P., S. R., K. S., R. S., D. S., G. S., J. Š., L. U., A. U. ir L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ ir Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. B., M. G., M. G., V. K. (V. K.), G. M. K., E. K. ir Ž. K., atstovaujami pagal įstatymą V. K. ir I. K., I. K., R. L., G. L., G. L., A. P. M., V. M., V. P., L. P., K. P. atstovaujamas pagal įstatymą V. P. ir L. P., S. R., K. S., R. S., D. S., G. S., J. Š., L. U., A. U. ir L. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija): 1) 7 915,75 Eur turtinės žalos atlyginimą: V. B. – 274,99 Eur; M. G. – 301,37 Eur; M. G. – 250,67 Eur; V. K. – 339,91 Eur; G. M. K. – 339,90 Eur; E. K. – 339,90 Eur; Ž. K. – 339,90 Eur; I. K. – 339,91 Eur; R. L. – 356,57 Eur; G. L. – 356,56 Eur; G. L. – 356,56 Eur; A. P. M. – 550,25 Eur; V. M. – 550,25 Eur; K. P. – 265,69 Eur; V. P. – 265,70 Eur; L. P. – 265,70 Eur; S. R. – 301,36 Eur; K. S. – 274,99 Eur; R. S. –274,99 Eur; D. S. – 274,99 Eur, G. S. – 274,99 Eur, J. Š. – 250,67 Eur, L. U. – 247,46 Eur, A. U. –

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=db859280c42c11e9840ec0427c781bac

247,47 Eur, L. Z. – 274,99 Eur; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“

sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis dėl kelionių į Antaliją, Šarme el Šeichą, Hurgadą, Madeirą, Turkiją. Pagal šias sutartis kelionės organizatoriui jie sumokėjo atitinkamas sumas, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigytos kelionės neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartis sumokėtas pinigų sumas, jie su prašymu kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Pagal Departamento nurodymą buvo grąžinta dalis pinigų, tačiau likusi dalis liko negrąžinta.

3. Pareiškėjai teigė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė. Šiuo atveju nėra būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas, todėl nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjai su finansiniais reikalavimais yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą

kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistams didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 proc., nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

9. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto

byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjams: 1) V. B. – 274,99 Eur, L. Z. – 274,99 Eur, M. G. –301,37 Eur, S. R. – 301,36 Eur, V. K. – 339,91 Eur, I. K. – 339,91 Eur, G. M. K., atstovaujamai pagal įstatymą V. K. ir I. K., – 339,90 Eur, E. K., atstovaujamam pagal įstatymą V. K. ir I. K., – 339,90 Eur, Ž. K., atstovaujamam pagal įstatymą V. K. ir I. K., – 339,90 Eur, R. L. – 356,57 Eur, G. L. – 356,56 Eur, G. L. – 356,56 Eur, A. P. M. – 550,25 Eur, V. M. – 550,26 Eur, L. P. – 265,70 Eur, V. P. – 265,70 Eur, K. P., atstovaujamam pagal įstatymą V. P. ir L. P., – 265,69 Eur, K. S. – 274,99 Eur, R. S. – 274,99 Eur, D. S. – 274,99 Eur, G. S. – 274,99 Eur, L. U. – 274,46 Eur, A. U. – 274,47 Eur, M. G. – 250,67 Eur, J. Š. – 250,67 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kiekvienam iš pareiškėjų po 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Teismas nustatė:11.1. Pareiškėjai L. Z. ir V. B. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 6

dienų kelionę į Antaliją beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004304, tačiau kelionė šiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 10 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 28,68 Eur;

11.2. Pareiškėjai M. G. ir S. R. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 358 Lt (682,92 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Šarm el Šeichą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į kelionės kainą įskaičiuota ir vizų kaina – 160 Lt (46,34 Eur), kurią pareiškėjai apmokėjo atskiru pavedimu. 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003849, tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. gruodžio 16 d. jie kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. rugsėjo 10 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance ES Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur;

11.3. Pareiškėjai I. K., V. K. ir jų nepilnamečiai vaikai Ž. K., E. K. ir G. M. K. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 6 595 Lt (1 910,04 Eur), už poilsinę 6 dienų kelionę į Hurgadą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į kelionės kainą įskaičiuota ir 5 asmenų vizų kaina – 400 Lt (115,85 Eur). Pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003747, tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. gruodžio 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 94,67 Eur;

11.4. Pareiškėjai R. L., G. L. ir G. L. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 4 107 Lt (1 189,47 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Hurgadą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į šią kelionės kainą įskaičiuota ir kaina už vizas, už kurias pareiškėjai atliko atskirą apmokėjimą 210 Lt (60,82 Eur) sumai. 2014 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002627, tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. lapkričio 17 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 58,96 Eur;

11.5. Pareiškėjai A. P. M. ir V. M. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 3 998 Lt (1 157,90 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Madeirą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003905. Tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 57,39 Eur;

https://grupinis.lt/

https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/

11.6. Pareiškėjai L. P., V. P. ir jų nepilnametis vaikas K. P. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 895,73 Lt (838,66 Eur) už 6 dienų poilsinę kelionę į Antaliją. 2014 m. lapkričio 11 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004483, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. 2015 m. vasario 1 d. pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. rugsėjo 14 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 41,57 Eur;

11.7. Pareiškėjai K. S. ir R. S. (iki santuokos – N.) pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę dviem asmenims į Madeirą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004518. Tačiau kelionė minėtiems asmenims nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo mėnesį draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę turistams grąžino 28,68 Eur;

11.8. Pareiškėjai D. S. ir G. S. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 7 dienų kelionę į Turkiją beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties gauti nespėjo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. tapo nemokus. 2015 m. sausio 28 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. Draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 28,68 Eur;

11.9. Pareiškėjai A. U. ir L. U. pagal portalo beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 798 Lt (520,74 Eur) už poilsinę 7 dienų kelionę dviem asmenims į Turkiją beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. spalio 29 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004611. Tačiau kelionė minėtiems asmenims nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2014 m. lapkričio 25 d. pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 25,81 Eur;

11.10. Pareiškėjai M. G. ir J. Š. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 7 dienų kelionę į Hurgadą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į šią kelionės kainą įskaičiuota ir kaina už vizas – 160 Lt (46,34 Eur). Pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004112. Tačiau kelionė pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 30,98 Eur.

12. Teismas, akcentuodamas Direktyvos 7–8 straipsnių nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, aiškinant nurodytas Direktyvos nuostatas, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1–2, 7 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei šio reglamentavimo vėlesnius pakeitimus, nurodė, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) kelionių organizatoriui nustatė tik minimalią prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą – 150 tūkstančių litų, o vėlesnės Turizmo įstatymo redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 4 dalis kelionių organizatoriui nustatė diferencijuotas minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas: 150 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 350 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatorius tapo nemokus, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos. Tačiau faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

14. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

15. Teismas, nustatydamas pareiškėjams negrąžintas patirtų išlaidų dalis, akcentavo, kad nors už keliones pinigus


https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/


https://beta.lt/

https://beta.lt/

https://beta.lt/

mokėjo vienas ar keli asmenys, o ne visi į kelionę vykę asmenys, tačiau jie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Taip pat Departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta dalis patirtų išlaidų įsigijus kelionės paketą.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 10 d.).

17. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ straipsnio 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu bei įvertinęs į bylą pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir vietinio mokėjimo nurodymus, sprendė, kad visi pareiškėjai realiai yra patyrę po 121 Eur arba iš viso 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas vertino, kad pareiškėjų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijose nustatytą dydį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla nėra sudėtinga, teisme yra nagrinėjamos ar išnagrinėtos vienarūšės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo iš valstybės, visose administracinėse bylose pareiškėjams atstovauja vienas ir tas pats atstovas, šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas bei į tai, kad skundui parengti reikėjo specialių žinių, susijusių su Europos Sąjungos teisės taikymu, pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino per pusę iki 1 512, 50 Eur, t. y. po 60,50 Eur kiekvienam pareiškėjui.

III.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

20. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

22. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK nuostatas. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

23. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nes nevertino pareiškėjų į bylą pateiktų įrodymų apie žalos patyrimo faktą. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.749 straipsnio 1–2 dalimis, nurodo, kad į bylą pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos abiejų sutartyse nurodytų šalių, o pareiškėjai M. G., K. S., R. S., D. S., G. S., J. Š., L. U., A. U. į bylą turizmo paslaugų sutarčių nepateikė, todėl negali būti laikoma, kad sutartys tarp nurodytų pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ buvo sudarytos.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai V. B., V. K., G. M. K., E. K., Ž. K., G. L., G. L., A. P. M., V. M., K. P., V. P., R. S., J. Š., L. U. į bylą nepateikė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindžiančių įrodymų, t. y. atlikto mokėjimo už turistines paslaugas patvirtinančių įrodymų.

25. Atsakovas akcentuoja, kad nėra žinomi pinigų pervedimo UAB „Cherry Media LT“ pagrindai, nes šis juridinis asmuo pagal turimo paslaugų teikimo sutartis nebuvo šių sutarčių šalis ar kelionių organizatoriui atstovaujanti agentūra. Be to, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas nebuvo turizmo paslaugų sutarties šalimi. Draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjams savaime nepatvirtina, jog pareiškėjai ir UAB „Freshtravel“ buvo išreiškę valią sudaryti turizmo paslaugų teikimo sutartis. Iš bylos duomenų nėra aišku dėl kokių UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų draudimo išmoka buvo išmokėta. Vadovaujantis ABTĮ 1 ir 4 straipsniais, administraciniai teismai nėra saistomi privačių juridinių asmenų sprendimais.

26. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje Nr. B2-2316-653/2016.

27. Atsakovas nurodo, kad teismas pareiškėjams priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, todėl jos turi būti mažintinos. Pareiškėjams priteistas 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis susidarė dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus, tačiau ši aplinkybė negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų dydžio, kadangi tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokesčio advokatui už parengtą skundą dydis gali būti 2 096,75 Eur. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta daugybė vienarūšių bylų dėl žalos, atsiradusių dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo. Visose administracinėse bylose pareiškėjams atstovauja vienas ir tas pats atstovas – advokatas Justas Vilys, o šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas. Dėl nurodytų aplinkybių, akivaizdu, kad pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, būtinomis bei realiomis, taip pat neatitinka bendrųjų teisės principų – teisingumo, protingumo, sąžiningumo. Be to, pareiškėjai V. B., M. G., V. K., G. M. K., E. K., Ž. K., G. L., G. L., K. P., V. P., R. S., G. S., A. U. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šiems pareiškėjams bylinėjimosi išlaidos apskritai negalėjo būti priteistos.

28. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjams visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

29. Pareiškėjai nurodo, kad reikalavimą atlyginti turtinę žalą grindė aplinkybe, jog dėl netinkamo teisinio reguliavimo turizmo srityje (dėl Lietuvos valstybės veiksmų netinkamai perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvą) pareiškėjai patyrė žalos. Valstybių atsakomybė už žalą turi pagrindą Europos Bendrijos teisėje bei yra grindžiama bendruoju principu, jog tas, kuris pažeidžia savo pareigas, privalo atlyginti dėl tokio pažeidimo atsiradusią žalą. Teismas neperžengdamas savo kompetencijos ribų priteisė pareiškėjams patirtos turtinės žalos atlyginimą.

30. Pareiškėjų teigimu, teismas Turizmo įstatymo nevertino nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu, tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų bei tai, jog tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, tai galima padaryti ir nacionalinių teismų pagalba, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos asmenims atlyginimo, t. y. asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškomis ir pakankamai tiksliomis, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę.

31. Pareiškėjai nurodo, kad Direktyvos 7 straipsnis suteikė pareiškėjams teises, jog nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas turėjo siaurą diskrecijos teisę dėl Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau neužtikrino tinkamo teisinio reguliavimo, todėl tai yra laikoma akivaizdžiu ir rimtu ES teisės pažeidimu. Priežastinio ryšio buvimą nustato teismas, kuris nagrinėjamu atveju akivaizdžiai pastebimas, t. y. dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ir atsiradusios žalos – nuostolių, kurių dėl kelionių organizatorių nemokumo patyrė turistai. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas, šiuo atveju Direktyvą (ypatingai jos 7 straipsnį) veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams.

32. Pareiškėjų vertinimu, atsakovo argumentas dėl teismo netinkamai įvertintų į bylą pateiktų įrodymų apie turtinės

žalos padarymo faktą, yra visiškai nepagrįstas. Nors už keliones mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionių sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys, o pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionių apmokėjimo išlaidas. Turizmo departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės.

33. Pareiškėjai pažymi, kad kelionių organizatoriai yra nemokūs ir nežinoma, kokia yra finansinė bankrutavusių įmonių padėtis ir ar jos yra pajėgios išmokėti pareiškėjams šių patirtą žalą. Šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra jos priteisimas iš Lietuvos valstybės, akcentuojant, kad yra nustatytos visos valstybės atsakomybei kilti būtinosios sąlygos.

34. Pareiškėjai nurodo, kad byloje yra 25 pareiškėjai. Kiekvieno pareiškėjo reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko bei lėmė advokato būtinybę vykti į kitus miestus, todėl bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.36. Departamentas nurodo, jog sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Departamentas

atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į skundą nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatorių veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija


37. Byloje ginčas kilo dėl 7 915,75 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams V. B. (274,99 Eur), L. Z. (274,99 Eur), M. G. (301,37 Eur), S. R. (301,36 Eur), V. K. (339,91 Eur), I. K. (339,91 Eur) ir jų pagal įstatymą atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams: G. M. K. (339,90 Eur), E. K. (339,90 Eur), Ž. K. (339,90 Eur) (bylos nagrinėjimo metu tapo pilnamečiu), R. L. (356,57 Eur), G. L. (356,56 Eur), G. L. (356,56 Eur), A. P. M. (550,25 Eur), V. M. (550,26 Eur), L. P. (265,70 Eur), V. P. (265,70 Eur) ir jų pagal įstatymą atstovaujamam vaikui K. P. (265,69 Eur), K. S. (274,99 Eur), R. S. (274,99 Eur), D. S. (274,99 Eur), G. S. (274,99 Eur), L. U. (274,46 Eur), A. U. (274,47 Eu), M. G. (250,67 Eur), J. Š. (250,67 Eur) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino visiškai, t. y. priteisė pareiškėjams jų skunde nurodytas ir prašomas priteisti patirtos neturtinės žalos sumas. Taip pat pareiškėjams priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei po 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas Ž. K., atstovaujamam pagal įstatymą V. K. ir I. K., tačiau šis pareiškėjas 2018 m. sausio 13 d. tapo pilnamečiu, t. y. sprendimo priėmimo dieną buvo pilnametis, todėl jam ir turėjo būti priteistos minėtos pinigų sumos. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patikslintina.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Departamento atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė.

40. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje

nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, nes dalis pareiškėjų nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atliktus mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotas keliones, didžioji dauguma byloje esančių turizmo paslaugų teikimo sutarčių nėra pasirašytos abiejų šalių. Atsakovas laikosi pozicijos, jog šiuo atveju pareiškėjai nepagrįstai įgis teisę iš kelionių organizatorių ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

41. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčai privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

43. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus; ESTT teismo praktiką, kurią analizavo ir nurodė pirmosios instancijos teismas ir šioje byloje; susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po minėto aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

44. Teisėjų kolegija nurodytoje administracinėse byloje, nustačiusi, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1481-520/2019; kt.).

46. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi

aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <….>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

48. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

49. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuotos praktikos. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta priešinga nei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės nesutinkama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pažymi, kad ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendime byloje Nr. C-163/18 HQ ir kt. prieš Aegean Airlines SA akcentavo, jog Direktyvos 7 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į jos 21 konstatuojamąją dalį, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamai garantijų, kad įmokėti pinigai nemokumo ar bankroto atveju bus grąžinti. ESTT yra nusprendęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pateikti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paslaugų paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą kelionių organizatoriaus bankroto atveju, ir kad šia garantija vartotojai bus apsaugoti nuo nemokumo (nesvarbu, dėl kokių priežasčių) padarinių (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 74 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 35 p.). ESTT yra nusprendęs, kad minėtame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinės teisės aktus tik tada, jeigu (nesvarbu, kaip) jais pasiekiamas rezultatas – keleiviui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 64 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 38 p.). Jeigu tai nėra, iš ESTT suformuotos jurisprudencijos matyti, kad keleivis bet kuriuo atveju turi galimybę pareikšti ieškinį atitinkamai valstybei narei dėl atsakomybės už žalą, kuri jam padaryta dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo (žr. 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Nr. C-429/09 Fuß prieš Stadt Halle, EU:C:2010:717, 45–48 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).

51. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

52. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto

pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

53. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

54. Įvertinus byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, nepripažinti pagrįstais atsakovo argumentai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymo aplinkybę ar faktą, kad tik dalis pareiškėjų sumokėjo pinigus už keliones, į kurias dėl kelionių organizatorių nemokumo jie neišvyko. Aplinkybė, kad sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugų suteikimo (dėl konkrečių kelionių), kadangi pareiškėjai mokėjimus ir turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje. Iš šių sutarčių teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos. Byloje yra pateikti duomenys, jog visi pareiškėjai su kelionių organizatoriais sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai, t. y. jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

55. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones pirko per UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“) valdomas interneto svetaines beta.lt ir grupinis.lt, pinigus sumokėjo elektroniniais pavedimais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei sutarčių sudarymo aplinkybės buvimu, nei faktu, jog lėšos sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, buvo skirtos apmokėti už kelionių organizatorių pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjams dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Todėl atsakovo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

56. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nustatant pareiškėjų patirtą žalą, primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

57. Atsakovas nėra nurodęs teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjų patirtą žalą.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pozicija, kad pareiškėjai nepagrįstai įgis teisę iš kelionių organizatoriaus ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, nes jų patirtų nuostolių atlyginimo klausimas nagrinėjamas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė


https://beta.lt/

netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos

teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjų skundo reikalavimus.

60. Atsakovas taip ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams priteistos bylinėjimosi išlaidos, nurodydamas, jog šios išlaidos yra per didelės, todėl turi būti sumažintos.

61. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 025 Eur (po 121 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų už skundo rengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais duomenimis ir vadovaudamasis Rekomendacijose nustatytais dydžiais, priteisė iš atsakovo pareiškėjams iš viso 1 512, 50 Eur (po 60,50 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų.

62. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą. Skundas teismui pateiktas 2017 m. lapkričio 8 d., todėl pagal Rekomendacijų 7 punktą apskaičiuojant maksimalų užmokesčio už pareiškėjų skundo parengimą dydį turi būti vadovaujamasi 2017 metų II ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), kuris sudarė 838,70 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus priteistinos sumos dydis už skundo parengimą – 2 096,75 Eur (838,7 Eur x 2,5).

63. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 8 d. posėdis byloje tęsėsi nuo 9.30 val. ir baigėsi 9.50 val., todėl vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, pagal kurį teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda, pareiškėjams už atstovavimą jiems teismo posėdyje bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

64. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

65. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

66. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtų ir pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio.

67. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ir priteisdamas pareiškėjams iš viso 1

512,50 Eur už skundo parengimą, per pus sumažino ne Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už skundo parengimą, o pareiškėjų sumokėtą 3 025 Eur sumą tiek už skundo rengimą, tiek už atstovavimą teisme. Pagal bylos duomenis pareiškėjai advokatui yra sumokėję už pareiškimo rengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (taip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog už atstovavimą teisme negali būti priteistos išlaidos. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams turėjo apmokėta 1 048 Eur (½ dalis maksimalios pagal Rekomendacijas priteistinos sumos už skundo parengimą (2 096,75 Eur)).

68. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjams priteistiną atlygį už advokato suteiktas paslaugas, parengiant skundą, įvertino tas pačias aplinkybes, kurias nurodo ir atsakovas apeliaciniame skunde, t. y. tas pats advokatas atstovauja ir kitiems asmenims analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teikia identiškus skundus, byla nebuvo sudėtinga ir kt. Taip pat iš esmės buvo įvertintos ir pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą įvertintos aplinkybės. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tokio pat pobūdžio skundo rengimo (25 pareiškėjai) bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, teismų praktikoje nustatoma 1 048 Eur atlygintina pareiškėjas suma už tokio skundo parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1315-442/2019).

69. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pakeistina, t. y. kiekvienam pareiškėjui priteista 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 41,92 Eur. Pažymėtina, kad advokatui yra apmokėta, advokatas atstovavo visiems pareiškėjams, todėl pareiškėjų apmokėjimas advokatui yra jų susitarimo reikalas (pareiškėjai prašė priteisti visiems pareiškėjams vienodo dydžio sumą).

70. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti visas su bylos nagrinėjamu patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė (ABTĮ 41 str. 1 d.). Pareiškėjai nepadavė apeliacinio skundo, kuriuo ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo.

71. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjams V. B., L. Z., M. G., S. R., V. K., I. K., G. M. K., atstovaujamai pagal įstatymą I. K. ir V. K., E. K., atstovaujamam pagal įstatymą I. K. ir V. K., Ž. K., R. L., G. L., G. L., A. P. M., V. M., L. P., V. P., K. P., atstovaujamam pagal įstatymą L. P. ir V. P., K. S., R. S., D. S., G. S., L. U., A. U., M. G., J. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, po 41,92 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ir 92 centus) bylinėjimosi išlaidų.“

Patikslinti sprendimo dalį, kuria Ž. K., atstovaujamam pagal įstatymą I. K. ir V. K., priteista 339,90 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir nurodyti, kad 339,90 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteista Ž. K.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eA-5130-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01516-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 15.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M., R. B., D. S., Z. J., V. K., L. D., V. B., V. R., A. V. S., A. E. ir I. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M., R. B., D. S., L. S., Z. J., V. K., L. D., V. B., V. R., A. V. S., A. E. ir I. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. M., R. B., D. S., L. S., Z. J., V. K., L. D., V. B., V. R., A. V. S., A. E. ir I. E. (toliau – ir pareiškėjai) 2019 m. balandžio 18 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 1P-81-(1.17 E.) „Dėl žemės sklypų (jų dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti Kauno rajono savivaldybėje) procedūros pradžios“ (toliau – Įsakymas) (I t., b. l. 1–11).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Kauno laisvosios ekonomikos zonos (toliau – Kauno LEZ) plėtros projektas galėjo ir turėjo būti sudarytas taip, kad tam tikri sklypai visuomenės poreikiams būtų paimti visi (ne sklypų dalys). Tai būtų leidę, išlaikant tokį patį Kauno LEZ teritorijos plotą, dalies sklypų iš viso nepaimti, tačiau toks veiksmų modelis Žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizėje (toliau – Analizė) net nebuvo nagrinėtas. Nei minėtoje Analizėje, nei aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kokiai konkrečiai Kauno LEZ teritorijos daliai yra reikalingos paimamos sklypų dalys, nors Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privaloma pagrįsti, jog konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e05cda0c42d11e9840ec0427c781bac

3. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nagrinėjant paėmimo schemą matyti, kad ruošiamasi paimti arba labai dideles, arba labai mažas sklypų dalis, kas leidžia teigti, kad ne visus sklypus buvo būtina paimti, kad Kauno LEZ projektas galėtų būti įgyvendintas. Pareiškėjų nuomone, valdžios sprendimai, kai nesistengiama suderinti procedūroje dalyvaujančių asmenų interesų ir imtis priemonių, kad pareiškėjų teisės būtų kuo mažiau varžomos, neatitinka konstitucinio proporcingumo principo. Paėmus beveik visą sklypą ir paliekant ypač mažą jo dalį, savininkui priklausanti nuosavybė būtų neproporcingai ir nepatogiai padalinta. Už gautą sumą savininkas galėtų įsigyti sklypą kitoje vietoje, tačiau ypač maža likusio sklypo dalis būtų kitoje vietoje, o jos naudojimas būtų neracionalus. Kitu atveju, jeigu visuomenės poreikiams būtų paimama tik maža sklypo dalis iš savininko būtų atimama sklypo dalies valdymo ir naudojimo galimybė.

4. 2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjai pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Europos Komisijos ekonominės naudos analizės atlikimo metodinės gairės (toliau – Gairės), kuriomis remiasi NŽT bei Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija), yra prieinamos tik anglų kalba (II t., b. l. 1–4). Pareiškėjai pažymėjo, kad šiomis Gairėmis yra paremta ir byloje esanti 2019 m. vasario mėnesį viešosios įstaigos „Eurokonsultantų grupė“ parengta Analizė. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai prašė teismo įpareigoti NŽT arba Ministeriją pateikti Gaires lietuvių kalba.

5. 2019 m. birželio 4 d. pareiškėjai pateikė teismui prašymą nustatyti 20 dienų terminą pozicijai ir argumentams dėl Ministerijos pateiktų dokumentų (dėl Analizės atitikties Gairėms) pateikti (V t., b. l. 1–7). Teismui nusprendus netenkinti šio prašymo dėl Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tokių bylų išnagrinėjimo trukmės, pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalies galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai taip pat prašė kviesti liudytoju asmenį, parengusį Analizę.

6. 2019 m. birželio 10 d. pareiškėjai pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad atliekant Analizę turėjo būti įvertintas tiesioginis poveikis pareiškėjų gyvenimo ir darbo sąlygoms (V t., b. l. 16–22). Pareiškėjai nurodė, kad nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nebuvo svarstomos kitos alternatyvos (pavyzdžiui, imtis veiksmų keičiant plano, kurio pagrindu vykdomas paėmimas, sprendinius), privalėjo būti vertinama galimybė imti kitus sklypus kitomis dalimis. Be to, pasak pareiškėjų, Analizėje nebuvo tinkamai apskaičiuota ir įvertinta visuomenės gautina nauda iš projekto įgyvendinimo naudojant konkretų žemės sklypą šiems poreikiams tenkinti. Analizė turi tinkamai pagrįsti žemės paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudas ir naudą, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, todėl minėta Analizė nepagrindžia žemės paėmimo būtinybės. Pareiškėjai nurodė argumentus, susijusius su Analizės neatitikimu Gairių nuostatoms, pažymėdami, kad tai nėra visi jų argumentai, nes pareiškėjams nebuvo suteiktas tam protingas terminas. Pareiškėjai pažymėjo, kad Įsakymo įsigaliojimas būtų prielaida pareiškėjams teisingai neatlyginti už nuosavybę, kurią ateityje rengiamasi paimti visuomenės poreikiams, nes vertinant nuostolius būtų atsižvelgiama tik į proporcingą paimamos dalies vertę, nevertinant kiek dėl tokios aplinkybės sumažės likusios dalies vertė ir kokių praradimų patirs pareiškėjai. Nenuginčijus Įsakymo, pareiškėjų nuomone, Įsakymas būtų pagrindas formuoti žemės sklypus neatitinkančius įstatymuose numatytų dydžių, kurie lemia sklypo ploto pripažinimą kaip racionalų.

7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 99–107).

8. NŽT nurodė, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas vykdant Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatą bei atsižvelgiant į galiojusį ir galiojantį Kauno LEZ detalųjį planą, patvirtintą Kauno rajono savivaldybės tarybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 44 (toliau – Detalusis planas). NŽT pažymėjo, kad paimamų sklypų plotas ir atitinkamos paimamos dalys buvo paskaičiuotos atsižvelgiant į tikslias Kauno LEZ teritorijos ribas, nustatytas Detaliuoju planu. Didesnių plotų, nei numatyta Detaliajame plane paėmimas prieštarautų teisės aktuose nustatytiems reikalavimams (Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui), būtų nepagrįstas ir prieštarautų Konstitucijai.

9. NŽT atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai įgyja teisę į teisingą atlyginimą už paimtą žemę, todėl pareiškėjų teisės nepažeidžiamos, o pareiškėjų teiginiai dėl patiriamos žalos yra nepagrįsti. Atlikus žemės paėmimą, pareiškėjams nebus apribotos teisės disponuoti likusiomis žemės sklypų dalimis, taip pat nebus kitaip apsunkintas šių žemės sklypų dalių valdymas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti (I t., b. l. 121–127).

11. Ministerija pastebėjo, kad pareiškėjai iš esmės ginčija konkrečias Kauno LEZ ribas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, tačiau šio klausimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Nei Ministerija, nei NŽT neturi teisės savarankiškai nustatyti Kauno LEZ ribų ar jas keisti. Pareiškėjams priklausančių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta tinkamai atlikus Analizę. Pareiškėjai, pasak Ministerijos, nenurodė jokių minėtos Analizės trūkumų, nepateikė argumentų dėl jos išvadų neteisėtumo ar nepagrįstumo. Ministerija taip pat pastebėjo, kad tinkamo atlyginimo už paimamą žemę klausimas ginčijamu Įsakymu nebuvo sprendžiamas.

12. 2019 m. gegužės 31 d. Ministerija pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Gairės neturi privalomos galios ir nėra teisės aktas, o yra vienas iš metodinių šaltinių rengiant Analizę (IV t., b. l. 1–3). Ministerija pastebėjo, kad pareiškėjai nekėlė klausimo dėl Analizės atitikimo Gairėms.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu administracinę bylą pagal pareiškėjų skundo dalį, susijusią su Įsakymu patvirtinto Žemės sklypų (jų dalių), reikalingų visuomenės poreikiams (Kauno LEZ teritorijai plėsti Kauno rajono savivaldybėje) savininkų sąrašo 4 ir 8 punktais ir Prašomų paimti visuomenės poreikiams žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, sąrašo 4 ir 8 punktais, nutraukė, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (V t., b. l. 69–78).

14. Teismas nustatė, kad ginčijamu Įsakymu visuomenės poreikiams paimami ne tik pareiškėjams, bet ir Įsakymo neginčijantiems tretiesiems asmenims priklausantys sklypai. Teismas nurodė, kad pareiškėjai neturi reikalavimo teisės ginčyti tą Įsakymo dalį, kuria buvo spręsta ne dėl pareiškėjų nuosavybės, todėl šią bylos dalį nutraukė.

15. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti) konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas turi būti atliktas rengiant detalųjį planą ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentą. Įvertinęs Analizės turinį, teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad Analizė nepagrindžia visuomenės poreikio. Teismas pažymėjo, kad sprendimas, kokia teritorijos dalis patenka į Kauno LEZ ribas priimamas ne atlikus Analizę. Teismas nurodė, kad dėl Kauno LEZ teritorijos ribų nusprendė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1515, pakeisdama Kauno LEZ teritorijos ribas, todėl Analizėje ir buvo vertinamos dvi alternatyvos, t. y. nepaimti visuomenės poreikiams numatytų žemės sklypų arba paimti šiuos numatytoje teritorijoje esančius žemės sklypus. Analizė padaryta išnagrinėjus galimas alternatyvas konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingų žemės sklypų visuomenės poreikiams paėmimui, nurodžius konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo proceso dalyvius, jų naudas bei nuostolius, apskaičiavus identifikuotų alternatyvų sąnaudas bei naudą, grynąją esamą vertę, įvertinus galimas projekto rizikas, numačius jų valdymo veiksmus. Teismas sprendė, kad išvada, jog sklypai yra tinkami projektui įgyvendinti buvo padaryta įvertinus pareiškėjų naudas bei nuostolius bei apskaičiavus identifikuotų alternatyvų sąnaudas bei naudą.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tik vėlesniuose etapuose nurodoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė ir su žemės paėmimu susiję nuostoliai, apskaičiuoti Žemės įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jų atlyginimo būdas, todėl pareiškėjų argumentai dėl neteisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę galėtų būti vertinami galutinėje žemės paėmimo visuomenės poreikiams stadijoje, o ne priimant ginčijamą Įsakymą, kuriuo tik pradedama žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Teismas pažymėjo, kad atlikus žemės paėmimą pareiškėjams nebus apribojamos teisės disponuoti (parduoti) ar kitaip apsunkinamas likusių žemės sklypų dalių valdymas.

17. Teismas konstatavo, kad ginčijama Įsakymo dalis yra teisėta ir pagrįsta, nes atitinka teisės aktų, reglamentuojančių tiek tokių valstybės institucijų sprendimų rengimo, tiek žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, jame nurodyta, kokiais teisės aktais ir dokumentais vadovaujantis pradedama ši procedūra bei žemės sklypų (jų dalių) paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas, pagrįstas sąnaudų ir naudos analizės metodu.

18. Teismas sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas reguliavimas paneigia pareiškėjų galimybes ginti pažeistas teises. Teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Žemės įstatyme įtvirtintų trumpesnių bylų nagrinėjimo terminų. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

19. Pareiškėjai A. M., R. B., D. S., Z. J., V. K., L. D., V. B., V. R., A. V. S., A. E. ir I. E. (toliau – ir apeliantai)

apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą ir panaikinti ginčijamą Įsakymą (V t., b. l. 84–102). Apeliantai taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:20.1. 2019 m. gegužės 29 d. Ministerija teismo buvo įpareigota per 3 dienas tiek teismui, tiek proceso dalyviams

pateikti nuorodą į Gairių vertimą arba išverstas Gaires. Apeliantai neoficialų Gairių vertimą per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą gavo 2019 m. birželio 4 d. Atsižvelgę į Gairių apimtį (341 puslapis) ir turinį (sudėtingas techninis dokumentas), apeliantai tą pačią dieną kreipėsi į teismą, prašydami suteikti 20 dienų terminą pateikti pozicijai dėl Ministerijos argumentų, susijusių su Analizės atitiktimi Gairėms, tačiau teismas suteikė tik 3 darbo dienas, t. y. apribojo apeliantų galimybės tinkamai ginti teisme savo pažeistas teises.

20.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo skundo argumentų visumos, neįsigilino į pareiškėjų poziciją, detaliai neanalizavo skundo argumentų. Paskutinis teismo posėdis vyko 2019 m. birželio 12 d., o sprendimas paskelbtas jau 2019 m. birželio 14 d. 2019 m. birželio 12–13 d. teisėjos Iveta Pelienė ir Beata Martišienė nagrinėjo nemažai bylų, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl esant tokiam darbo krūviui, teismas negalėjo tinkamai išnagrinėti bylos medžiagos ir priimti sprendimo per 2 dienas.

20.3. Analizė buvo atlikta netinkamai ir negalėjo lemti ginčo procedūros pradžios. 2019 m. birželio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu Ministerijos atstovė pripažino, kad Analizė neatitiko Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. (apeliaciniame skunde nurodyta 2005 m. gegužės 25 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutarimu Nr. 924 (toliau – Taisyklės) 3.3.3 punkto reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti priešingai. Taisyklių 3.3.3 punktas, be kita ko, įtvirtina, kad institucija, atliekanti sąnaudų ir naudos analizę, turi įvertinti tiesioginį poveikį esamų savininkų ir (ar) naudotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms, tačiau nei teismas, nei NŽT, nei Ministerija nenurodė, kurioje Analizės vietoje buvo nagrinėtas šis aspektas. 2019 m. birželio 10 d. pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjai buvo nurodę, kad Analizė neatitinka ir kitų Taisyklių 3 punkte įtvirtintų nuostatų, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino.

20.4. Nors Gairės ir nėra teisės aktas, tačiau pačioje Analizėje yra nurodyta, kad ji paremta Gairėmis, o tai reiškia, kad Analizė turi visiškai atitikti Gaires. Analizė nėra laisvos formos dokumentas, ji privalo pagrįsti, kad nepaėmus ginčo sklypų, nebus galima patenkinti visuomenės poreikio.

20.5. Procedūros pradžia gali turėti įtakos, kai bus sprendžiama dėl atlyginimo dydžio. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į Įsakymu kuriamas prielaidas tinkamai neįvertinti pareiškėjų patirtų nuostolių ir maksimaliai apsunkinti šių nuostolių įrodinėjimą ateityje. Ginčo atveju susiklosto situacija, kai kuriamos prielaidos neatlyginti aiškiai patiriamus nuostolius dėl prarandamų galimybių turėti teisės aktų reikalavimus atitinkantį racionalaus dydžio sklypą ar turėti ūkininko sodybą. Nagrinėjamu atveju rengiamasi paimti tik sklypų dalis, todėl tai gali lemti, kad sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo, jų nepavyks tinkamai apskaičiuoti nustačius tik paimtos sklypo dalies vertę. Sprendimas dėl paimamos sklypo dalies dydžio tam tikrais atvejais gali akivaizdžiai apriboti savininkų galimybes naudoti, valdyti ir disponuoti likusia dalimi sklypo (didžiajai daliai pareiškėjų likusios sklypų dalys negalėtų sudaryti racionalaus dydžio sklypų, kurių dydžiai yra reglamentuojami teisės aktuose), o Žemės įstatyme nėra nurodyta jokia metodika, kaip tai turėtų būti įvertinta.

20.6. Racionalus sklypų plotas yra reglamentuotas Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 6 punkte, numatančiame, kad žemės sklypo dalis nėra racionali, jeigu ji nėra didesnė nei 0,04 ha ploto kitos paskirties žemės sklypuose ir 0,3 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypuose. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ūkininko sodyba gali būti sklype, ne mažesniame kaip 0,5 ha. NŽT atstovas 2019 m. birželio 12 d. vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjai, kuriems liks 0,03 ha arba 137 a žemės sklypų dalys, galės jas parduoti. Kai sklypų plotas mažesnis nei 0,5 ha, jie pripažįstami neracionalaus dydžio ir valstybinės žemės pardavimo kontekste (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 p.). Teismas posėdžio metu taip pat pripažino, kad pareiškėjams paliekančios dalys yra neproporcingai mažos ir pažymėjo, kad plane esanti paklaida tikėtinai net apimtų šią dalį, tačiau teismo sprendime daromos visiškai nepagrįstos ir įstatymams prieštaringos išvados, kad Įsakyme nustatytomis dalimis visuomenės poreikiams paėmus nuosavybę, pareiškėjų nuosavybės teisė nebūtų apribota, nepaisant to, kad ginčo situacijoje didelei daliai pareiškėjų paliekamos sklypų dalys yra mažesnės nei 0,3 ha, o dar didesnei daliai – mažesnės nei 0,5 ha. Tai lemia tam tikrus apeliantų praradimus ir nuostolius, kurie nebus įvertinti sprendžiant dėl atlyginimo už paimamą apeliantų nuosavybę dydžio.

20.7. Nuosavybės teisės yra apribojamos ir kitų sklypų savininkų atžvilgiu. Visi ginčo sklypai yra žemės ūkio paskirties, todėl net ir iš 1,5 ha dydžio sklypo paimant 0,5 ha, tokiam savininkui apribojama galimybė likusią sklypo dalį valdyti ir naudoti taip, kaip prieš tai buvo naudojamas visas sklypas. Toks savininkas neturės galimybės įsigyti paimtos dalies dydžio sklypo netoliese esančioje teritorijoje, kas lems ypatingai apribotą galimybę ūkininkauti. Toks asmuo vietoje vientiso dirbamo žemės ploto, privalės papildomai važinėti į naujai įgytą sklypo dalį. Akivaizdu, kad tai lemtų kuro sąnaudas, kurios nebus įvertintos sprendžiant dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę. Įsakymo pagrindu negali būti sukuriamos prielaidos tokių nuostolių atsiradimui ir negali būti sudaromos sąlygos neteisingam nuostolių atlyginimui.

20.8. Byloje nebuvo pagrįsta, kad ginčo sklypų paėmimas yra būtinas Kauno LEZ veiklos plėtrai. Aplinkybė, kad Kauno LEZ ribos yra apibrėžtos Vyriausybės nutarimu neužkerta institucijoms galimybės siekti, kad tokiu nutarimu nustatytos ribos būtų pakeistos į žymiai racionalesnes, ypač, kai tai padėtų suderinti visų paėmimo procedūroje dalyvaujančių asmenų interesus, o apeliantų nuosavybės teisių nereikėtų riboti daugiau nei būtina. Tačiau tiek NŽT, tiek Ministerija patvirtino, kad nesikreipė ir neketino kreiptis į Vyriausybę, kad pakeistų nutarimu nustatytas Kauno LEZ ribas. Teritorija, kuri neva reikalinga visuomenės poreikiams yra niekuo nesiskirianti nuo greta esančios teritorijos, todėl nėra jokio pagrindo teiginiui, kad paėmus ginčo sklypus kitokia konfigūracija, ginčo visuomenės poreikis negalėtų būti įgyvendintas. Būtent Analizė turi pagrįsti sprendimo paimti ginčo sklypų dalis tikslingumą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams.

20.9. Apeliantai turi teisę ginčyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams pradžią kaip prieštaraujančią teisės aktams, nepaisant to, jog dalis Įsakymo pagrindu paimamų sklypų apeliantams nepriklauso. Pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl byloje nedalyvaujančių, tačiau Įsakyme nurodytų savininkų (J. A. ir V. J.) įtraukimo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, o ne nutraukti dalį bylos.

21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų atstovas teismo posėdyje pripažino, kad negali būti paimama visuomenės poreikiams žemė, esanti už Kauno LEZ ribos, nepasikeitus Kauno LEZ Detaliajam planui, kuris nėra bylos dalykas, t. y. nenurodė teisės aktų, kuriems prieštarauja skundžiamas Įsakymas. NŽT pažymi, kad Gairės yra rekomendacinio pobūdžio, todėl neturi reikšmės bylos baigčiai. Net tariamas Analizės neatitikimas Taisyklių 3.3.3 punktui nesudaro pagrindo paimti žemės sklypus už Kauno LEZ ribos. NŽT pastebi, kad apeliantai kelia žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrįstumo ir naudingumo klausimus, nors anksčiau teigė, kad neprieštarauja žemės paėmimui visuomenės poreikiams, tačiau nesutiko su tuo, kad visuomenės poreikiams paimami ne vientisi sklypai, o sklypų dalys. NŽT nurodo, kad būtent Kauno LEZ, kaip visuomeninės reikšmės ekonomikos objektas, sudaro pagrindą paimti žemę visuomenės poreikiams. Apeliantų teisės nebus pažeidžiamos, nes jie įgis teisę į teisingą atlyginimą už paimtus žemės sklypus visuomenės poreikiams.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Ministerija pažymi, kad neegzistuoja joks Žemės įstatyme ar kitame teisės akte nustatytas teisinis pagrindas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą dėl tų apeliantams priklausančių žemės sklypų dalių, kurios nepatenka į Kauno LEZ teritoriją. Iš apeliantų paėmus tokias žemės sklypų dalis būtų pažeistas nuosavybės neliečiamumo principas, o nepaėmus iš apeliantų tų žemės sklypų dalių, kurios patenka į Kauno LEZ teritorijos ribas, negalės būti tinkamai įgyvendintas valstybei svarbus ekonominis projektas, t. y. Kauno LEZ plėtra.

25. Ministerija nurodo, kad kartu su 2019 m. vasario 26 d. raštu pateikė NŽT Analizę, kurioje konstatuota, kad įvardyti žemės sklypai yra tinkami projektui įgyvendinti, o kitos alternatyvos negalimos. Pasak Ministerijos, apeliantai nepagrįstai teigia, kad Analizė neatitinka Taisyklių 3.3.3 punkto reikalavimų. Analizėje konstatuota, kad visi žemės sklypai yra žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties, jie nėra apgyvendintoje teritorijoje, juose nėra registruota jokia ūkinė veikla, pastatai.

26. Ministerija pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nustato teisę apeliantams gauti teisingą, susijusių su jų žemės paėmimu visuomenės poreikiams, atlyginimą. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemės savininkui pinigais atlyginami ir visi kiti savininko nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, t. y. šioje teisės normoje yra įtvirtinta apeliantų teisė gauti visų nuostolių, kurie atsirado dėl apeliantams priklausančios žemės paėmimo visuomenės poreikiams, atlyginimą.

27. Dėl apeliantų argumentų, kad likusios sklypų dalys negalėtų sudaryti racionalaus dydžio sklypų, Ministerija pastebi, kad tuo apeliantai iš esmės siekia, kad teismas įvertintų Vyriausybės nutarimą, kuriuo buvo nustatytos Kauno LEZ

teritorijos ribos, bei Įsakymą ekonominio ir politinio tikslingumo požiūriu, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas. Be to, Ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantai negalės naudotis, valdyti ir disponuoti likusiomis sklypų dalimis.

28. Ministerijos nuomone, teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų prašymas suteikti 20 dienų terminą susipažinti su rekomendacinio pobūdžio dokumentu (Gairėmis) neatitiktų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo. Ministerija nurodo, kad Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog žemė gali būti paimama, kai ji yra reikalinga valstybei svarbiems ekonominiams projektams, kurių svarbą pripažįsta Seimas arba Vyriausybė, įgyvendinti. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. X-1225 Kauno LEZ plėtra įtraukta į valstybei svarbių ekonominių projektų sąrašą. Kauno LEZ teritorijos ribos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimu, o Įsakymu paimami sklypai patenka į Kauno LEZ teritoriją, todėl, pasak Ministerijos, byloje buvo pagrįsta, kad ginčo sklypų paėmimas yra būtinas Kauno LEZ veiklos plėtrai.

Teisėjų kolegija


29. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT direktoriaus Įsakymo, kurio 1 punktu patvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų planas, žemės sklypų (jų dalių), reikalingų visuomenės poreikiams, savininkų sąrašas (toliau – Savininkų sąrašas), laisvos valstybinės žemės, reikalingos visuomenės poreikiams, sąrašas, 2 punktu pradėtos žemės sklypų (jų dalių), nurodytų Savininkų sąraše, paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, o 3 punktu pavesta šį Įsakymą paskelbti ir apie jį pranešti suinteresuotiems asmenims (I t., b. l. 15–16).

30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundą dėl Įsakymo panaikinimo padavė ne visi Savininkų sąraše esantys asmenys, nutraukė bylos dalį, susijusią su skundo nepadavusiais asmenimis. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantai, nesutikdami nei su dalies bylos nutraukimu, nei su jų skundo atmetimu, padavė apeliacinį skundą, kurį grindė tiek proceso teisės normų pažeidimais (nutarties 20.1, 20.2 ir 20.9 punktai), tiek ir netinkamu teisės aiškinimu ir taikymu (nutarties 20.3–20.8 punktai).

31. Absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai yra nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Vienas tokių pagrindų yra tada, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.). Įsakymu patvirtintame Savininkų sąraše (4 ir 8 punktuose) yra asmenys, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą tiek, kiek ginčijamas Įsakymas buvo tiesiogiai susijęs su šiais asmenimis ir pagrįstai sprendė, ar Įsakymas nepažeidžia pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad byloje gali būti ginamos tik individualios pareiškėjų teisės, todėl argumentai dėl jiems nepriklausančių žemės sklypų neturi būti vertinami (LVAT 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2444-492/2017).

32. Dėl šios nutarties 20.1 ir 20.2 punktuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

33. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai laiko tinkamai išnagrinėti bylą, nes teismo sprendimo priėmimas buvo atidėtas tik dviem dienoms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byla yra išnagrinėjama teismo posėdžio metu (ABTĮ 78 str., 81 str.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo 2019 m. birželio 12 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (V t., b. l. 62–67). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 84 straipsnio 3 dalį, teismo sprendimas surašomas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju teismas pasinaudojo ABTĮ 84 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybe teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti. Todėl tai, kad, išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas atidėjo sprendimo priėmimą, pasak apeliantų, trumpam laikotarpiui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėti netinkamai. Šiuo aspektu procesinės teisės normos pažeistos nebuvo. Kartu pažymėtina, kad bylos rengiamos posėdžiui iš anksto (kaip antai, teisės aktų, teismų praktikos, mokslinės jurisprudencijos surinkimas ir įvertinimas, konkrečios bylos faktinių aplinkybių surašymas), o sprendimo priėmimui ir jo surašymui įstatymas ilgo termino nenumato. Kaip minėta, ABTĮ 84 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė,

kad teismo sprendimas surašomas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo.34. Dėl teismo suteikto, apeliantų vertinimu, per trumpo termino papildomiems rašytiniams paaiškinimams pateikti

(susipažinus su Gairėmis lietuvių kalba), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo spręsti, jog dėl šios aplinkybės galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti kaip neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

35. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Kauno LEZ ribų apibrėžimas Vyriausybės nutarimu neužkerta institucijoms galimybės siekti, kad tokiu nutarimu nustatytos ribos būtų pakeistos į žymiai racionalesnes, ypač, kai tai padėtų suderinti visų paėmimo procedūroje dalyvaujančių asmenų interesus (nutarties 20.8 punktas), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip sąvoką „visuomenės poreikiai“ aiškindamas ekspropriacijos instituto kontekste yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, bet su tos nuosavybės paėmimo tikslais – panaudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėmis; visuomenės poreikių negalima aiškinti kaip visais atvejais draudžiančių paimti nuosavybę ir ją perduoti privačion nuosavybėn; ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

36. Taigi, nuosavybės objekto paėmimas visuomenės poreikiams galimas, kai siekiama socialiai svarbių tikslų, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu, to konkretaus paimamo daikto (turto) individualiomis savybėmis. Teismas nevertina ginčijamo akto ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Spręsti kokio dydžio sklypą tikslinga paimti visuomenės poreikiams nėra priskirta teismų kompetencijai. Socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausimai, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai) nėra ir konstitucinės bylos dalykas. Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime nurodė, kad Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat savo 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d nutarimuose) yra konstatavęs kad „valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu),<…> savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“.

37. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, spręsti kokio dydžio sklypas nagrinėjamu atveju turi būti paimtas visuomenės poreikiams, nėra teismo kompetencija. Be to, Vyriausybės nutarimų priėmimas, taip pat ir jų pakeitimų inicijavimo procedūros, yra viena iš Vyriausybės funkcijų, jos veikla teisėkūros procese, o pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės veiklos. Atitinkamai, teismas negali vertinti nagrinėjamu atveju tokių pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.

38. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apeliantams paliksiančiais galimai neracionalaus dydžio žemės sklypais (nutarties 20.5–20.7 punktai), kartu pažymėtina, kad teisės aktai, kuriais apeliantai grindžia savo apeliacinio skundo argumentus dėl jiems paliksiančių žemės sklypų neracionalių dydžių, reglamentuoja kitus santykius. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad NŽT, priimdama įsakymą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo, turi teisę spręsti tik dėl tų žemės sklypų dalių, kurios patenka į Kauno LEZ teritoriją (LVAT 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2444-492/2017). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantų nurodytos valstybės poreikiams nepaimamos žemės sklypų dalys nepatenka į Kauno LEZ teritoriją, todėl, sprendžiant dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, minėti apeliantų argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

39. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į Įsakymu kuriamas prielaidas tinkamai neįvertinti jų patirtų nuostolių ir maksimaliai apsunkinti šių nuostolių įrodinėjimą ateityje. Pasak apeliantų, ginčo atveju susiklosto situacija, kai Įsakymu kuriamos prielaidos neatlyginti už jų aiškiai patiriamus nuostolius. Nagrinėjamu atveju rengiamasi paimti tik sklypų dalis, todėl tai, pasak apeliantų, gali lemti, kad sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo, jų nepavyks tinkamai apskaičiuoti nustačius tik paimtos sklypo dalies vertę. Šiuo aspektu nagrinėdama byloje susiklosčiusią

teisinę ir faktinę situaciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia skundo dalykas – materialinis teisinis reikalavimas. Būtent jo apimtyje ir turi būti nagrinėjamas iškeltas ginčas. Teisė suformuluoti skundo dalyką priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę (žr., pavyzdžiui, LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1291/2012). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai suformulavę skundo dalyką (Įsakymo galimą neteisėtumą ir pagrįstumą), apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas taip, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų reiškiamo reikalavimo (panaikinti Įsakymą) pagrįstumą, vertino tik tas aplinkybes, kurios turėjo teisinės reikšmės sprendžiant dėl minėto Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu Įsakymu atlyginimo klausimas nebuvo sprendžiamas, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nevertino pareiškėjų skundo argumentų, susijusių su tuo, kad ateityje, pasak pareiškėjų, galbūt, nebus įvertinti visi pareiškėjų praradimai, susiję su tuo, kad pareiškėjams bus paliktos, pareiškėjų nuomone, neracionalaus dydžio žemės sklypų dalys.

40. Kita grupė apeliacinio skundo argumentų yra susijusi su tuo, kad Įsakymas turėjo būti panaikintas, nes jis buvo priimtas netinkamai atlikus Analizę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Analizė buvo pateikta NŽT kaip Ministerijos 2019 m. vasario 26 d. rašto priedas. NŽT direktoriaus Įsakyme nurodyta, kad Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Ministerijos 2019 m. vasario 26 d. raštą, todėl sprendžiant dėl Įsakymo pagrįstumo vertintina taip pat Analizė. Apeliantų nuomone, Analizė prieštarauja tiek Taisyklių, tiek Gairių reikalavimams (nutarties 20.3–20.4 punktai). Pasak pareiškėjų, Analizė privalėjo atitikti Gairių reikalavimus, nes joje buvo nurodyta, kad ji yra paremta Gairėmis.

41. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką nustato Žemės įstatymo 46 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Taigi, Žemės įstatymas įtvirtina, kad minėta analizė turi būti atlikta Vyriausybės nustatyta tvarka. Sąnaudų ir naudos analizės atlikimo procedūras reglamentuoja Vyriausybės patvirtintos Taisyklės (Taisyklių 1 p.). Taisyklėse nėra duodama nuoroda į Gaires, nėra nurodyta, kad sąnaudų ir naudos analizė turi būti atliekama Gairėse nustatyta tvarka. Vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Analizės įvade buvo nurodyta, jog Analizė atlikta vadovaujantis Gairėmis (I t., b. l. 49), savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tikrinti, ar Analizės atlikimo procedūros atitiko Gairių nuostatas. Įstatymų leidėjas Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtino, kad būtent Vyriausybė nustato minėtos analizės atlikimo tvarką. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčo teisinius santykius, teisėtai ir pagrįstai vertino Taisyklėse, o ne Gairėse įtvirtiną reglamentavimą.

42. Tai, ką turi įvertinti suinteresuota institucija, atlikdama sąnaudų ir naudos analizę, yra nustatyta Taisyklių 3 punkte. Apeliantai tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Analizėje nebuvo įvertintos aplinkybės nurodytos Taisyklių 3.3.3 punkte (tiesioginis poveikis esamų savininkų gyvenimo ir darbo sąlygoms), taip pat nebuvo vadovautasi kitomis Taisyklių 3 punkto nuostatomis. NŽT atsiliepime iš esmės neginčija šių apeliacinio skundo argumentų, tik nurodo, kad net tariamas Analizės neatitikimas Taisyklių 3.3.3 punktui nesudaro pagrindo paimti žemės sklypus, esančius už Kauno LEZ ribos.

43. Kaip minėta, pagal Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, sąnaudų ir naudos analizė turi būti atlikta tam, kad žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija pagrįstų konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą bei tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo būtinumą. Taisyklių 3.7 punkte numatyta, kad suinteresuota institucija, atlikdama sąnaudų ir naudos analizę, pateikia išvadą dėl konkretaus žemės sklypo tinkamumo projektui įgyvendinti. Tai reiškia, kad Taisyklių 3.1–3.6 punktuose nurodyta sąnaudų ir naudos analizės atlikimo tvarka iš esmės yra skirta tam, kad nuspręsti dėl konkretaus žemės sklypo paėmimo būtinumo konkrečiam, objektyviai egzistuojančiam visuomenės poreikiui.

44. Nagrinėjamu atveju visuomenės poreikis, kurio objektyvaus egzistavimo iš esmės neginčija ir apeliantai, yra Kauno LEZ veikla. Apeliantai, nesutikdami su jiems paliktais (visuomenės poreikiams neplanuojamais paimti), jų nuomone, neracionalaus dydžio žemės sklypais, kaip teisingai atsiliepime pastebėjo Ministerija, kelia ginčą dėl Kauno LEZ teritorijos ribų, kurias pagal Lietuvos Respublikos Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo 4 straipsnį, nustato Vyriausybė. Šiuo atveju Kauno LEZ teritorijos ribos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 580 (su vėlesniais pakeitimais). Apeliantai nepateikė įrodymų, kad Įsakymu buvo pradėtos paėmimo visuomenės poreikiams procedūros tų pareiškėjų žemės sklypų (jų dalių), kurie nepatenka į minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintas Kauno LEZ teritorijos ribas. Atitinkamai, nėra abejonės dėl šių konkrečių žemės sklypų (jų dalių) paėmimo būtinumo konkrečiam, objektyviai egzistuojančiam visuomenės poreikiui – Kauno LEZ veiklai. Šios išvados paneigti negali

apeliantų nurodyti Analizės trūkumai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad būtų pradėta žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, pakankama sąlyga laikytina tai, jog paimami žemės sklypai (jų dalys) patenka į Detaliuoju planu suplanuotas Kauno LEZ teritorijos ribas (LVAT 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1732-858/2015, 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2444-492/2017).

45. Apeliantai neįrodinėja aplinkybės, kad į nustatytas Kauno LEZ ribas patenka tos jų žemės sklypų dalys, dėl kurių paėmimo ginčijamu Įsakymu procedūros nebuvo pradėtos, tačiau apeliantai mano, kad ginčijamas Įsakymas užkirs kelią teisingam atlyginimui už visuomenės poreikiams paimamą žemę, nes Žemės įstatyme nėra numatyta jokių kriterijų, kurie leistų įvertinti pareiškėjų įvairius praradimus dėl jiems paliktų, pareiškėjų nuomone, neracionalaus dydžio žemės sklypų. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę, taip pat žemės savininkui pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė bei visi kiti savininko nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių paėmimo visuomenės poreikiams. Taigi, Žemės įstatymas įpareigoja žemės savininkui už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę atlyginti teisingai. Teisingo atlyginimo pareiga kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisingo atlyginimo principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.67 straipsnyje, be kita ko, numatančiame, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka teisingai atlyginant. Taigi, žemės savininkai, manantys, kad jiems nėra teisingai atlyginama turi galimybę įrodinėti visus savo nuostolius, patirtus dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams. Atitinkamai, sprendžiant dėl to, koks atlyginimas būtų teisingas, turi būti atsižvelgta į visus su tuo susijusius savininkų praradimus dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, jei tokie praradimai iš tikrųjų būtų nustatyti.

46. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, netenkinamas ir apeliantų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjų A. M., R. B., D. S., Z. J., V. K., L. D., V. B., V. R., A. V. S., A. E., I. E. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1ac19f20c42d11e9840ec0427c781bac

Administracinė byla Nr. eA-1576-1062–2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01295-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. L. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 12VĮ-905-(14.12.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, (duomenys neskelbtini) mieste pilietei J. L. M.“ (toliau – Įsakymas); 2) NŽT 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 12S-13-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. L. M.“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad jog ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. N. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,4935 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės valdos (viso 0,3685 ha). Įsakymu buvo nutarta atkurti nuosavybės teises į 0,125 ha žemės, atlyginant pinigais, o Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemę, kompensuojant pinigais, žemės vertė – 262 Eur, indeksuota 1,6 vertė – iš viso 419 Eur.

3. Pareiškėja nesutiko su Įsakymu ir Sprendimu, teigė, kad egzistuoja reali galimybė, pakeitus galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, prie pareiškėjai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformuoti valstybinės žemės sklypą ir juos sujungti. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pritarė detaliojo plano parengiamojo etapo veiksmams. Procesas yra pradėtas, todėl jį užbaigus būtų galimybė atkurti nuosavybės teises ne kompensuojant pinigais, o perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą ar jo dalį.

4. Pareiškėja nurodė, kad už nekilnojamąjį turtą atlyginama pinigais tik tuo atveju, jei nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. NŽT nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Žemėtvarkos skyrius) 2002 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę prašymu pateikti informaciją apie galimybę grąžinti pareiškėjai žemę natūra. Klaipėdos rajono savivaldybė 2003 m. sausio 15 d. raštu Nr. 62 informavo, kad grąžinti žemės natūra nėra galimybių, nes žemės sklypas užstatytas pastatais, kitais

inžineriniais statiniais. Pareiškėja išreiškė pageidavimą už likusią nesugrąžintą žemę gauti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), suformuojant atskirą kitos paskirties žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo.

7. NŽT atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teisių į trūkstamą žemės plotą nėra galimybės, nes pareiškėja yra išnaudojusi visus galimus atkūrimo būdus, kurie numatyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas), todėl vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo atlyginimas pinigais.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad Žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 30 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,4935 ha žemės. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2003 m. sausio 15 d. raštu Nr. 62 informavo Žemėtvarkos skyrių, jog nėra galimybės pareiškėjai grąžinti žemę turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) centrinė dalis suplanuota detaliuoju planu, patvirtintu Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 104, žemės sklypas užstatytas pastatais, kitais inžineriniais įrenginiais. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą prie jos turimų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą žemės sklypą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2007 m. kovo 1 d. prašymu išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į likusį 0,125 ha žemės plotą būtų atkurtos iš laisvos valstybinės žemės fondo suformuojant atskirą kitos paskirties žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų – garažų. Pareiškėja 2017 m. liepos 17 d. su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija sudarė Teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį.

10. Teismas konstatavo, kad skundo nagrinėjimo metu žemės sklypas į kurį pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, priskirtas valstybės išperkamai žemei ir žemės grąžinti natūra nėra galimybės. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, žemė iš piliečių, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnyje, išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, o šio straipsnio 9 dalies 5 punkte numatyta, kad yra atlyginama pinigais, kai išperkama žemė, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas į 0.1250 ha žemės dalį nėra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Pažymėjęs, kad iki Įsakymo ir Sprendimo priėmimo pareiškėjai už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, jau buvo kompensuojama ir kitu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytu būdu, perduodant lygiavertį žemės plotą bei atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, kurioje, be kita ko, numatyta, kad tuo atveju, kai atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais, konstatavo, jog NŽT prie ŽŪM, turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises į 0.1250 ha žemės plotą išmokant piniginę kompensaciją.

12. Teismas taip pat konstatavo, kad NŽT neturi pareigos laukti, kol bus užbaigta pareiškėjos inicijuota teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūra vien dėl aplinkybės, kad patvirtinus parengtą detalųjį planą yra galimybė, jog prie pareiškėjos nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bus suformuotas laisvos valstybinės žemės sklypas. Priešingai, NŽT atkūrimo procesą pagal asmenų prašymus turi vykdyti operatyviai. Teismas nurodė, kad būtent tokia praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2018 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018).

III.

13. Pareiškėja J. L. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. prašyme nurodytas

pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas į 0,125 ha žemės dalį nėra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9

dalyje. Pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos).

14.2. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis neriboja priimamų sprendimų atkurti nuosavybės teises skaičiaus ar jo atkūrimo būdų pasirinkimo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog iki skundžiamo Sprendimo priėmimo taikyti kiti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatyti kompensavimo būdai sudarė pagrindą NŽT nepaisyti pareiškėjos valios dėl jos pasirinkto būdo yra visiškai nepagrįsta.

14.3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad NŽT neprivalėjo laukti, kol bus užbaigtas teritorijų planavimo procesas formuojant žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Tokia išvada prieštarauja teisėto lūkesčio apsaugos principui. Pirmoji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra tai, jog Atkūrimo įstatymo nuostatos numato galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu prie nuosavybės teise turimų pastatų, perduodant tokį sklypą neatlygintinai. Antroji sąlyga sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos yra pareiškėjos veiksmai išreiškiant valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. prašyme aiškiai nurodyta, jog prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę prie nuosavybės teise valdomų pastatų. Trečioji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra tai, kad iki skundžiamo Įsakymo ir Sprendimo priėmimo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija priėmė sprendimus dėl žemės sklypo formavimo prie pareiškėjos žemės sklypo su garažu, juos sujungiant į vieną turtinį vienetą. Atitinkamos institucijos, taip pat ir NŽT, išdavė teritorijų planavimo sąlygas.

14.4. Šios bylos aplinkybės nėra tapačios su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrįstas teismo argumentas, jog ir šiam ginčui taikytinas minėtoje byloje pateiktas Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas.

15. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

15.1. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos specialios šio įstatymo taikymo nuostatos. Atsižvelgdama į jas, NŽT priėmė pareiškėjos ginčijamą Įsakymą ir Sprendimą.

15.2. Pareiškėjos prašymai atkurti jai nuosavybės teises į buvusios savininkės turėtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste jos pasirinktais būdais yra įvykdyti. Pareiškėjai pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teises į trūkstamą 0,125 ha žemės plotą nėra galimybės, nes pareiškėja yra išnaudojusi visus galimus atkūrimo būdus, kurie numatyti Atkūrimo įstatyme. Teisės aktai nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašyme nurodytu būdu, t. y. suformuojant atskirą kitos paskirties žemės sklypą iš laisvo valstybinės žemės fondo.

15.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad institucija privalo atsižvelgti ne tik pretendento išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir į teisės normomis nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką. Teismas tinkamai konstatavo, kad žemės sklypas, į kurį pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir žemės grąžinti natūra turėtoje vietoje nėra galimybės. Teismas pagrįstai konstatavo, kad už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta miesto teritorijoms, valstybė gali atlyginti pinigais.

Teisėjų kolegija


16. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 12VĮ-905-(14.12.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, (duomenys neskelbtini) mieste pilietei J. L. M.“ ir NŽT prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 12S-13-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. L. M. (b. l. 8–10), teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ir sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,125 ha žemės plotą už ją atlyginant pinigais.

17. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo, pripažinęs, kad ginčijamas įsakymas ir sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis neriboja priimamų sprendimų

atkurti nuosavybės teises skaičiaus, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog iki skundžiamo Sprendimo priėmimo taikyti kiti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatyti kompensavimo būdai, sudarė pagrindą NŽT nepaisyti pareiškėjos valios dėl jos pasirinkto būdo, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis nustato atlyginimą piliečiui pinigais, kai jam perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės. Taigi šioje dalyje yra reguliuojami kiti santykiai, kurie nėra susiję su priimamų sprendimų skaičiumi, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ir nėra jokių prielaidų, leidžiančių teigti, kad būtent ši Atkūrimo įstatymo nuostata leidžia priimti neribotą skaičių sprendimų, numatytų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte. Todėl toks apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime akcentavo, kad tokio nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kurio pageidauja pareiškėja, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančiame atlyginimą piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, 9 dalyje nėra numatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pageidauja pakeisti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, prie jai atkurto komercinės paskirties žemės sklypo (naudojimo pobūdis; degalinių ir autoservisų statinių statybos) suformuoti naują valstybinės žemės sklypą, jį sujungti su pareiškėjos turimu sklypu (b. l. 4–5, 106), prijungtąją sklypo dalį grąžinant pareiškėjai lygiaverte natūra į likusią neatkurtą 0,1250 ha žemės dalį. Kitaip tariant, pareiškėja siekia, kad būtų pakeisti 1999 m. kovo 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 149 ir 2006 m. vasario 23 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-51 patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai suformuojant naują laisvos valstybinės žemės sklypą, šį suformuotą žemės sklypą sujungti su pareiškėjos nuosavybės teise valdomu sklypu. Šiame kontekste paminėtina, kad Atkūrimo įstatymas nenumato atvejo, kai priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti keičiamas dėl to, kad pilietis siekia inicijuoti suformuoti ar inicijuoja naują laisvos valstybinės žemės sklypą formavimą, kuris, jo nuomone bus jam grąžintas kaip lygiavertis turėtai žemės sklypo daliai. Šiame kontekste paminėtina, kad net ir tuo atveju, kai nekilnojamasis turtas tampa nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį pilietis yra informuojamas apie galimybę tokį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra, pakeisti valią dėl būdo, tik tuo atveju, jei nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo.

20. Akcentuotina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punktą, žemės sklypai formuojami pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus detaliuosius planus, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus arba Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Kai formuojami grąžinami natūra, perduodami (suteikiami) nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai, žemės sklypų planų organizatorius yra teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius, o tais atvejais, kai žemės sklypų planus savo lėšomis pageidauja rengti piliečiai, kuriems numatoma atkurti nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus, – šie piliečiai.

21. Iš pirmiau pacituoto teisinio reguliavimo matyti, kad piliečiai gali inicijuoti žemės sklypų planų rengimą tuo atveju, jeigu jiems numatoma atkurti nuosavybės teises būtent į šiuos žemės sklypus. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra ir jų apeliantė taip pat nepateikė.

22. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog NŽT neprivalėjo laukti, kol pareiškėjos inicijuota teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūra bus užbaigta. Pareiškėja daro neteisingą prielaidą, kad teritorijų planavimo procesas buvo skirtas formuoti naują laisvos valstybinės žemės sklypą tam, kad jį suformavus būtų atkurtos jai nuosavybės teises į likusį neatkurtą 0,125 ha žemės plotą, nes duomenų, kad buvo toks teisėtas pagrindas, byloje, kaip minėta, nėra. Tokia prielaida, kad pareiškėjai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą dalį prie pareiškėjos turimų nuosavybės teise pastatų (duomenys neskelbtini) gatvėje nekyla ir iš Atkūrimo įstatymo16 straipsnio 9 dalies 4 punkto, pagal kurį už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn <…> lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai jau yra du kartus priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo adresu (duomenys neskelbtini) – perduota neatlygintinai nuosavybėn (iš viso 0,0583 ha). Tačiau pati pareiškėja nei viename iš savo prašymų nenurodė, kokiu adresu ji naudoja pastatus, prie kurių prašo atkurti nuosavybės teises. Be to, kaip pati pareiškėja nurodė savo skunde pirmosios instancijos teismui naujai formuojamas sklypas yra teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių bei vietinės reikšmės privažiavimo keliuko, t. y. ne prie jos nuosavybės teise turimų pastatų (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu, kaip minėta, pareiškėjai

Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 378 perduota neatlygintinai nuosavybėn naudojamas 0,0116 ha žemės sklypas komercinei veiklai (b. l. 91) ir Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 4-980-(13) 378 perduota neatlygintinai nuosavybėn naudojamas 0,0467 ha žemės sklypas komercinės paskirties objektų teritorijos (degalinių ir autoservisų statinių statybos).

23. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad buvo pažeistas teisėto lūkesčio apsaugos principas, nes teisėto lūkesčio atkurti nuosavybės teises priimant sprendimą adresu tarp (duomenys neskelbtini) gatvių pareiškėja nebuvo įgijusi nei iš Atkūrimo įstatymo, nei pati to nenurodė savo prašymuose atkurti nuosavybės teises. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos sprendimas dėl detaliųjų planų rengimo, teritorijų planavimo sąlygų išdavimas taip pat savaime nereiškia, kad suformuotas naujas žemės sklypas bus perduotas neatlygintinai pareiškėjai vadovaujantis Atkūrimo įstatymo16 straipsnio 9 dalies 4 punktu.

24. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (tarp jų – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Kaip matyti iš šios nuostatos, Atkūrimo įstatyme yra aiškiai įtvirtintas terminas, per kurį Tarnyba turi išnagrinėti asmenų prašymus atkurti nuosavybės teises. Aiškinant šią nuostatą sistemiškai su Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 bei 5 dalimi, akivaizdu, kad NŽT nagrinėjamu atveju neturėjo pareigos laukti, kol bus užbaigtas teritorijų planavimo procesas formuojant naują valstybinės žemės sklypą. Toks Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas seka ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, taip pat įstatymų leidėjo tikslų.

25. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia (lot. be kita ko) prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai. Taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nepagrįstai per ilgas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pažeidžia asmens teisę į nuosavybę, t. y. nesiderina su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 (iš dalies pakeistas protokolu Nr. 11) 1 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe (žr., pvz., EŽTT 2017 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51752/10); 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1471/05)).

27. Taigi sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei įstatymų leidėjo tikslus, akivaizdu, kad Tarnyba atkūrimo procesą pagal asmenų prašymus turi vykdyti operatyviai.

28. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018 suformuluota bendra taisykle, atsižvelgiant į EŽTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą negalima nepagrįstai ilgai tęsti. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad faktinės aplinkybės administracinėje byloje Nr. eA-721-858/2018, kaip nurodo apeliantė, nėra visiškai tapačios.

29. Konstatuotina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 12VĮ-905-(14.12.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, (duomenys neskelbtini) mieste pilietei J. L. M.“ ir NŽT prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 12S-13-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. L. M.“ yra teisėti ir pagrįsti, kuriuos panaikinti dėl pareiškėjos nurodytų argumentų nėra pagrindo.

30. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas bei pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. L. M. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1524-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02277-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 37.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. R. (S. R.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) Drausmės komisijos 2017 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio protokolo išrašą Nr. 62-3471; 2) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. spalio 10 d. raštą Nr. 2S-6157 „Dėl skundo išnagrinėjimo“; 3) įpareigoti Pravieniškių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e89736e0c42c11e9840ec0427c781bac

PN-AK administraciją suteikti pareiškėjui papildomą pasimatymą su sutuoktine.2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu

kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu suteikti jam papildomą ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 62-3471 prašymą dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas turi galiojančių drausminių nuobaudų. Pareiškėjas su 2017 m. rugsėjo 11 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Pravieniškių PN-AK sprendimo nesuteikti pareiškėjui papildomo ilgalaikio pasimatymo su žmona. Kalėjimų departamentas 2017 m. spalio 10 d. raštu Nr. 2S-6157 pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis laisvės atėmimo bausmę atliko paprastojoje grupėje. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai ar lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nesieja teisės į papildomą ilgalaikį pasimatymą su drausminių nuobaudų galiojimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad visos jam skirtos drausminės nuobaudos yra apskųstos teisės aktų nustatyta tvarka. Ilgalaikiai pasimatymai fiziologiškai reikalingi tiek pareiškėjui, tiek jo žmonai. Papildomų ilgalaikių pasimatymų nebuvimas prilygsta kankinimui, kuriuo Pravieniškių PN-AK siekia sugniuždyti pareiškėjo asmenybę. Ilgai nesimatant tarp sutuoktinių dingsta fizinis ryšis ir tai lemia santuokos iširimą. Tokia aplinkybė pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

4. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pagal BVK 94 straipsnio 7 dalį, diskrecijos teisė suteikti ar nesuteikti papildomą ilgalaikį

pasimatymą nuteistajam, priklauso laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Sprendžiant tokį prašymą turi būti įvertinama visuma aplinkybių, tarp jų nuteistojo asmenybė, jo elgesys laisvės atėmimo įstaigoje, papildomo pasimatymo poreikis.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti papildomą pasimatymą su žmona, kadangi Pravieniškių PN-AK Drausmės komisija 2017 m. rugpjūčio 9 d. protokole Nr. 62-3471 rekomendavo jo nesuteikti dėl to, kad pareiškėjas turi galiojančių nuobaudų. Galutinį sprendimą nesuteikti papildomo pasimatymo su žmona priėmė Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas, atsižvelgdamas į Pravieniškių PN-AK Drausmės komisijos bei Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkų motyvus. Atsakovas teigė, kad nuobaudų apskundimas nereiškia jų panaikinimo ir nesustabdo jų galiojimo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Kalėjimų departamentas nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą pareiškėjui nesuteikti papildomo

pasimatymo, atsižvelgė į pareiškėjo elgesį bausmės atlikimo metu ir galiojančių teisės aktų nepažeidė. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė jo apskundimo tvarką. Kalėjimų departamento pareiškėjui pateiktas atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo S. R. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui teismo nuosprendžiu yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atlieka Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių, prašydamas skirti jam papildomą ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, remdamasis BVK 94 straipsnio 7 dalimi. Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nesuteikė pareiškėjui papildomo ilgalaikio pasimatymo, nes nuteistasis turėjo galiojančių nuobaudų. Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas tokį savo sprendimą įformino rezoliucija ant pareiškėjo prašymo. Pravieniškių PN-AK Drausmės komisija (2017 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio protokolu Nr. 62-3471 nutarė nesuteikti papildomo pasimatymo. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 11 d. skundu Pravieniškių PN-AK administracijos sprendimą nesuteikti papildomo ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2017 m. spalio 10 d. raštu Nr. 2S-6157 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjui nurodė, kad Pravieniškių PN-AK administracija pagrįstai neskyrė jam papildomo ilgalaikio pasimatymo su žmona.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas formaliai atitinka BVK 94 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąlygas dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo ir turi teisę, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjui vien dėl to turėtų būti be sąlygų suteikiamas papildomas ilgalaikis pasimatymas. Teismas, įvertinęs Pravieniškių PN-AK

2017 m. gruodžio 7 d. pažymą apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus, nustatė, kad pareiškėjas septynis kartus pažeidė vidaus tvarkos taisykles, prašymo nagrinėjimo metu turėjo dvi galiojančias nuobaudas, t. y., pareiškėjas, atlikdamas bausmę, nesistengė elgtis nepriekaištingai.

12. Teismas nurodė, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje nustatyta pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens teisė, o ne pareiga, skirti ar neskirti nuteistiesiems papildomų pasimatymų, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, jo elgesį laisvės atėmimo metu, požiūrį į padarytą nusikaltimą, prašyme išdėstytus motyvus, kitų tarnybų nuomonę. Atsižvelgęs į tai, kad kreipimosi dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo metu pareiškėjas turėjo 2 galiojančias nuobaudas, 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašyme pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių papildomo ilgalaikio pasimatymo objektyvų poreikį, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė papildomo ilgalaikio pasimatymo.

III.

13. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas, be skunde išdėstytų argumentų, papildomai nurodo, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų asmenų teisių, ir tik nuo konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise. Pasimatymų suteikimas negali priklausyti išimtinai nuo laisvės atėmimo įstaigos, nes tokiu atveju būtų paneigtos nuteistųjų teisės, nustatytos BVK. Teisės į pasimatymus įgyvendinimas padeda pasiekti bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų paskirtį – nustatyti tokią bausmių vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę asmuo savo tikslų siektų tiesėtais būdais, be to, šios teisės įtvirtinimas užtikrina Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo ne tik baudžiamas, bet jam taip pat ne kartą buvo paskirti paskatinimai, taip pat buvo siūloma skirti paskatinimus, nors Pravieniškių PN-AK Drausmės komisija paskatinimų neskirdavo. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 68-530 paskirta nuobauda buvo panaikinta Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu.

16. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas pakartoja jo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir papildomai pažymi, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, atliko išsamią teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių asmenų laikymą laisvės atėmimo vietose, analizę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių reikšmingų argumentų, kurie pagrįstų, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl kurių nors pareiškėjo nurodytų argumentų, nenurodė, kad teismas pažeidė kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

19. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Pareiškėjas apeliaciniame nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


20. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Pravieniškių PN-AK atsisakymo, įforminto Pravieniškių PN-AK Drausmės komisijos 2017 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio protokolo išrašu Nr. 62-3471, pareiškėjui S. R. suteikti papildomą ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine pagal pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašymą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad papildomo pasimatymo prašo vadovaudamasis BVK 94 straipsnio 7 dalimi. Pareiškėjas skundu taip pat prašė

panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. spalio 10 d. raštą Nr. 2S-6157 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir įpareigoti Pravieniškių PN-AK administraciją suteikti pareiškėjui papildomą pasimatymą su sutuoktine.

21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus, nurodydamas, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje nustatyta pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens teisė, o ne pareiga skirti ar neskirti nuteistiesiems papildomų pasimatymų, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, jo elgesį laisvės atėmimo metu, požiūrį į padarytą nusikaltimą, prašyme išdėstytus motyvus, kitų tarnybų nuomonę. Atsižvelgęs į tai, kad kreipimosi dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo metu pareiškėjas turėjo 2 galiojančias nuobaudas, kreipdamasis dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių papildomo ilgalaikio pasimatymo objektyvų poreikį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė papildomo ilgalaikio pasimatymo.

22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad sprendimas, ar nuteistajam suteikti ilgalaikį pasimatymą, negali priklausyti išimtinai nuo laisvės atėmimo įstaigos. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis buvo ne tik baudžiamas, bet jam taip pat ne kartą buvo paskirti ir paskatinimai, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 68-530 paskirta nuobauda buvo panaikinta Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu. Be to, BVK 94 straipsnio 7 dalies nuostata nesieja teisės į papildomą ilgalaikį pasimatymą su drausminių nuobaudų galiojimu.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Lietuvos Respublikos Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tam tikra kalinių ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė yra būtina ir nėra savaime nesuderinama su Konvencija (žr. 2003 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 41220/98; 2001 m. rugsėjo 18 d. nutarimo priimtinumo klausimu byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Tokios priemonės galėtų apimti šeimos apsilankymų skaičiaus apribojimus, šių apsilankymų priežiūrą ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio ir konkrečių individualių sulaikytų asmenų ypatybių, sulaikytų asmenų paskyrimą į specialųjį kalėjimo režimą arba specialiąją apsilankymų tvarką (žr. EŽTT 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Hagyó prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 52624/10).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, su 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašymu kreipdamasis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo, nenurodė jokių individualių aplinkybių, kuriomis grįstų papildomo ilgalaikio pasimatymo būtinybę. Pareiškėjas prašymą grindė tik BVK 94 straipsnio 7 dalimi, tačiau nei šiame prašyme, nei teismui nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad nagrinėjamu atveju kreipimosi dėl papildomo pasimatymo suteikimo metu egzistavo kokios nors išskirtinės aplinkybės, objektyviai lemiančios būtinybę pareiškėjui papildomai susitikti su sutuoktine.

27. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, įgyvendinama BVK nustatyta tvarka. BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). BVK 73 straipsnyje yra nustatytos paprastajai grupei priskirtų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos. Pagal šias sąlygas paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį

pasimatymą (BVK 73 str. 2 p.).28. BVK 94 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti

paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Taigi, nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai arba lengvajai grupei, be jiems pagal BVK priklausančių pasimatymų, gali būti suteikiami ir papildomi pasimatymai. Minėtoje įstatymo normoje suformuluota aiški įstatymų leidėjo valia, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje numatyti pasimatymai yra papildomi, jų reguliavimui skirta speciali BVK nuostata, atribojant teisę į papildomus pasimatymus nuo teisės į BVK 73 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pasimatymų skaičių. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo teisės į BVK 73 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ilgalaikių pasimatymų kiekį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo suteiktas papildomas ilgalaikis pasimatymas.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas BVK 94 straipsnio 7 dalies nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta pataisos įstaigos teisė, o ne pareiga nuteistiesiems suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-602/2019; 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-592/2014; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 7 dalyje numatyta pataisos įstaigos vadovo diskrecija suteikti papildomą ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą ir sprendžiant tokį prašymą turi būti įvertinama visuma aplinkybių, tarp jų nuteistojo asmenybė, jo elgesys laisvės atėmimo įstaigoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-746/2013).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nuostata nereiškia, jog pareiškėjui būtinai turi būti suteikiamas papildomas ilgalaikis pasimatymas, ir kad nuteistųjų teisė į papildomą ilgalaikį pasimatymą, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti.

31. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas 2017 m. rugpjūčio 8 d. rezoliucija nurodė, kad pareiškėjas turi galiojančių nuobaudų. Pravieniškių PN-AK Drausmės komisija 2017 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje nutarė pareiškėjui nesuteikti papildomo ilgalaikio pasimatymo. Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rezoliucija nusprendė sutikti su minėtu Drausmės komisijos sprendimu.

32. Byloje pateikta Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 7 d. pažyma apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus patvirtina, jog pareiškėjas iki tol, kol 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo, septynis kartus pažeidė pataisos įstaigoje nustatytą tvarką, jis du kartus buvo skatintas, panaikinant anksčiau paskirtas nuobaudas. Prašymo dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo pateikimo ir nagrinėjimo metu pareiškėjas turėjo dvi galiojančias nuobaudas.

33. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis nuobaudas apskundė ir viena jam paskirta nuobauda buvo panaikinta Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu, pažymėtina, kad pagal BVK 143 straipsnio 8 dalį, sprendimų dėl nuobaudų paskyrimo apskundimas nesustabdo nuobaudos vykdymo. Aplinkybė, kad viena nuobauda buvo panaikinta Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes vertinant atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjui papildomo ilgalaikio pasimatymo pagrįstumą ir teisėtumą atsižvelgtina į pareiškėjo prašymo pateikimo ir nagrinėjimo metu buvusią situaciją, tarp jų tuo metu galiojusias nuobaudas.

34. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesielgė nepriekaištingai, kreipimosi dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo metu turėjo 2 galiojančias nuobaudas, 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašyme, taip pat ir teismui pareiškėjas nenurodė jokių individualių ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų ypatingą papildomo ilgalaikio pasimatymo poreikį, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui apskritai buvo varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė papildomo ilgalaikio pasimatymo.

35. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šiuo metu yra paleistas iš Pravieniškių PN-AK, nes atliko laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, be kita ko, prašė įpareigoti Pravieniškių PN-AK administraciją suteikti jam papildomą ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, t. y. pareiškėjas siekė gauti papildomą ilgalaikį pasimatymą su žmona. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebėra kalinamas Pravieniškių PN-AK, pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui papildomą pasimatymą su žmona nagrinėjimas nebeturi

teisinės reikšmės. Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomo pasimatymo, toks sprendimas nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių, nes papildomas ilgalaikis pasimatymas jam nebegalėtų būti suteikiamas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. A-4349-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01686-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)



2019 m. rugpjūčio 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Line Map“, uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Line Map“, uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo investicijos“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Kariuomenės, Lietuvos kariuomenei (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Pamario jėgainių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=058e6020c42d11e9840ec0427c781bac

energija“, Eastern Europe Trading C. V., Mažeikių rajono savivaldybės administracija), dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Line Map“, uždaroji akcinė bendrovė „Verslo valdymo investicijos“ (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymą Nr. V-721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 1 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 49 straipsnio 8 dalis tiek, kiek šių įstatymų nurodytomis nuostatomis UAB „Pamario jėgainių energija“ (toliau – ir Bendrovė) buvo įpareigota sudaryti su Lietuvos kariuomene sutartį dėl kompensacijos (toliau – ir Sutartis dėl kompensacijos), skirtos daliai investicijų ir kitoms išlaidoms, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų vykdymui užtikrinti, atlyginti, sumokėjimo ir pateikti šioje sutartyje numatytos prievolės įvykdymo užtikrinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai prašė, nustačius, kad Įsakymas yra norminis teisės aktas, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Įsakymas neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3, 10 punktams bei 7 straipsnio 1 daliai, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai bei 20 straipsniui. Prašė priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad patyrė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių dėl neteisėtų Lietuvos kariuomenės ir Ministerijos veiksmų netinkamai, atgaline tvarka reikalaujant pasirašyti Sutartį dėl kompensacijos ir atsisakymo suderinti Mažeikių vėjo jėgainių parko projektą bei statybos vietas. Tai lėmė pareiškėjų patirtus finansinius nuostolius parduodant Bendrovės akcijas bei nuostolingai užbaigiant sandorį pagal (duomenys neskelbtini) Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi pareiškėjai buvo priversti parduoti akcijas už (duomenys neskelbtini) Eur mažesnę sumą. Bendrovei, vadovaujantis Pakeitimo įstatymu, nuo 2014 m. liepos 1 d. atsirado pareiga mokėti kompensaciją, norint suderinti projektą bei vėjo elektrinių statybos vietas. Pareiškėjai negalėjo numatyti, kad keisis teisinis reglamentavimas.

3. Nurodė, jog Lietuvos kariuomenės neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjams kilo turinė žala, patvirtina tai, kad skundžiamas Įsakymą viešai nebuvo skelbiamas, todėl pareiškėjams nebuvo žinomas jo turinys ir atsisakymo derinti projektą ir statybos vietas motyvai. Pareiškėjų teigimu, kompensacijos dydis nepagrįstas, Lietuvos kariuomenė nepagrindė, kaip Mažeikių vėjo jėgainių parkas gali lemti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. atsakymas, įvertinus riziką dėl galimai patirtinų dar didesnių nuostolių, nebuvo skundžiamas. Pareiškėjų nuomone, toks jų elgesys atitiko protingo ir rūpestingo asmens standartus.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti bei netenkinti prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

5. Atsiliepime nurodė, kad žala pareiškėjams, jei tokia ir atsirado, kilo ne dėl valstybės vardu veikusių institucijų veiksmų, o dėl pačių pareiškėjų veiksmų ir (ar) aplaidumo. Lietuvos kariuomenė 2013 m. spalio 21 d. raštu informavo, jog negali suderinti projektuojamo parko statybos, tačiau pareiškėjai (duomenys neskelbtini), pasirašydami Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), prisiėmė įsipareigojimus jau žinodami, kad toje teritorijoje vėjo elektrinių statyba negalima ir įsipareigojimų negalės įvykdyti. Pareiškėjai prisiėmė ir finansinę riziką. Pareiškėjai Lietuvos kariuomenės 2013 m. spalio 21 d. atsakymo neskundė. Pakeitimo įstatymu pareiškėjų padėtis buvo palengvinta, atsirado galimybė statyti vėjo jėgaines su sąlyga, jei bus pasirašyta Sutartis dėl kompensacijos bei pateiktas jos užtikrinimas. Buvo vadovautasi ginčo metu galiojusiais teisės aktais, jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų lemti valstybės atsakomybę, nebuvo

atlikta. Skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 626 patvirtinto Informacijos apie Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai, teikimo ir vėjo elektrinių projektavimo bei statybos vietų šiose teritorijose derinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis. Pareiškėjams teises ir pareigas sukėlė ne Įsakymas, o Lietuvos kariuomenės teiktos planavimo sąlygos. Šiuo atveju ne Įsakymo, o aukštesnių teisės aktų nuostatos, kurios viešai žinomos ir teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtos, nulemia pareiškėjams teisines pasekmes.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsiliepime nurodė, kad šiuo nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės atstovu turi būti tik Lietuvos kariuomenė, o ne

Ministerija. Pareiškėjai, pasirašydami Sutartį, turėjo įvertinti riziką ir dėl galimų papildomų finansinių išlaidų. Įsigaliojęs teisinis reglamentavimas palankesnis pareiškėjams, nepablogino jų teisinės padėties. Iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo pareiškėjai neturėjo jokių užbaigtų teisinių santykių, t. y. vėjo jėgainės nebuvo pradėtos statyti ar pastatytos, į kuriuos, pareiškėjų teigimu, įsiterpė vėlesnis teisinis reglamentavimas. Pareiškėjai Lietuvos kariuomenės pozicijos dėl statybos vietų neskundė, skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Jokių neteisėtų veiksmų ar sprendimų valstybė pareiškėjų atžvilgiu neatliko. Ministerijos teigimu, Lietuvos kariuomenės vado 2013 m. spalio 21 d. atsakymas iš tikrųjų savo prasme pareiškėjams ir sukėlė teisines pasekmes, tačiau šis atsakymas nebuvo apskųstas, yra galiojantis. Kadangi Lietuvos kariuomenė nederino vėjo elektrinių parkų statybos, todėl jie, kol negavo suderinimo, negalėjo pradėti minėto parko statybos. Ministerija neturi kompetencijos šioje srityje priimti tam tikrų sprendimų, jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu neatliko, todėl nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą, priėmė 2016 m. spalio 10 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priėjo išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų skundo argumentus dėl jo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atitinkamai, nenustatęs jokių neteisėtų Lietuvos kariuomenės veiksmų, teismas atmetė kaip nepagrįstus argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismui nekilo abejonė ir dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, todėl netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi nustatęs, jog skundžiamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas ir padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įsakymo, kaip individualaus administracinio akto, teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjų skundo reikalavimų dėl žalos, sietinos su Įsakymo neteisėtumu ir tariamai neteisėtu Lietuvos kariuomenės atsisakymu derinti vėjo elektrinių statybos vietas, atlyginimo, panaikino nurodytą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

III.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsižvelgdama į teismo siūlymą papildomai pateikti atsiliepimą į pareiškėjų skundą, atsiliepime nesutiko su pareiškėjų skundu.

11. Nurodė, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie pareiškėjams galėjo sukelti žalą. Pareiškėjai patys savo veiksmais galėjo prisidėti prie susiklosčiusios situacijos, todėl dabar nepagrįstai siekiama atsakomybę dėl savo veikimo ar neveikimo perkelti Lietuvos valstybei. Pareiškėjams, jau pradedant vystyti vėjo elektrinių parką, teisės aktuose, reglamentuojančiuose tokią veiklą, buvo numatyta pareiga projektavimo darbus ir statybos vietas teritorijų planavimo metu derinti su Lietuvos kariuomene. Ši pareiga buvo nustatyta gerokai anksčiau nei pareiškėjai pasirašė Sutartį, todėl apie šią pareigą pareiškėjai privalėjo žinoti.

12. Lietuvos kariuomenės vadui pareiga patvirtinti žemėlapį kildinama iš teisės aktų, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra viešai paskelbti. Ministerijos vertinimu, Lietuvos kariuomenės vadui patvirtintus žemėlapį, nepaisant to, ar jis buvo paskelbtas, ar ne, suinteresuotų vėjo jėgainių statyba asmenų teisės negalėjo būti pažeistos, kadangi viešai paskelbti teisės aktai numatė pareigą tokiems asmenims vėjo elektrinių projektavimo darbus ir statybos vietas derinti, kaip minėta, su Lietuvos kariuomene. Ministerija abejoja, kad Įsakymas turėjo būti skelbiamas viešai, kadangi viešai paskelbtuose teisės aktuose numatyta kreipimosi į Lietuvos kariuomenę procedūra, o ne pareiga derinti projektavimo darbus ir statybos vietas,

atsižvelgus į viešai paskelbtą žemėlapį. Nors sutiktina, kad žemėlapyje pateikiama informacija nėra įslaptinta, tačiau, Ministerijos nuomone, gali būti jautri nacionalinio saugumo aspektu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai net ir po Lietuvos kariuomenės atsisakymo derinti projektavimo darbus ir statybos vietas ne tik, kad neskundė tokio atsisakymo, tačiau pasirašė Sutartį, kuria prisiėmė sutartinius įsipareigojimus. Tik atsiradus naujam teisiniam reguliavimui, t. y. Pakeitimo įstatymui, pareiškėjams atsirado galimybė statyti vėjo elektrinių jėgainių parką. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas be pagrindo pareiškėjams buvo pritaikytas atgaline data ir pablogino jų padėtį. Grąžinus pareiškėjams jų sumokėtą kompensacijos sumą kaip jų neva patirtą turtinę žalą būtų pažeisti ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų tikslai ir būtų laikoma, kad Lietuvos kariuomenės suderinimas nebėra duotas ir jokios statybos negalėtų įvykti.

13. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose laikosi pozicijos, kad neatliko jokių veiksmų, dėl kurių pareiškėjams būtų galėjusi ar kilo kokia nors turtinė žala. Lietuvos kariuomenė nesutiko su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad skundžiamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Žemėlapis patvirtintas vadovaujantis teisės aktais, kurie buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka teisės aktų registre. Pareiškėjams teisines pasekmes šiuo konkrečiu atveju sukėlė ne Įsakymas, o ginčo teisinius santykius nustatantis teisinis reguliavimas. Nors pareiškėjai žinojo, kad projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų Lietuvos kariuomenė nederino, visgi Bendrovė savo rizika pasirašė Sutartį, kuria prisiėmė įsipareigojimus gauti visus leidimus iš valstybės institucijų, Lietuvos kariuomenės, reikalingus toliau vystyti projektuojamą vėjo elektrinių parką, tai pat prisiėmė ir atitinkamą finansinę atsakomybę, jei leidimai nebūtų gauti. Antrą kartą kreipiantis į Lietuvos kariuomenę dėl projektavimo darbų derinimo ir statybos vietų, atsakymas buvo priimtas remiantis, be kita ko, ir Pakeitimo įstatymu, kuris galiojo būtent Bendrovės prašymo nagrinėjimo metu ir kuris nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Iš teisinio reglamentavimo matyti, kad nauju teisiniu reglamentavimu Bendrovės padėtis buvo pagerinta iš esmės ir apie šio teisinio reglamentavimo pokyčius pareiškėjams buvo žinoma.

14. Lietuvos kariuomenės teigimu, Įsakymu patvirtintas žemėlapis neturėjo būti paskelbtas viešai, kadangi viešai paskelbtuose teisės aktuose, kuriais buvo remtasi priimant Įsakymą, numatyta kreipimosi į Lietuvos kariuomenę dėl informacijos gavimo procedūra, o ne pareiga derinti statybą ir projektavimo darbus atsižvelgiant į viešai paskelbtą žemėlapį. Žemėlapyje pateikta informacija gali būti jautri nacionaliniam saugumui. Nesant aiškiam ir galutiniam įvertinimui, ar žemėlapyje esanti informacija nesudarytų prielaidų grėsmėms nukreiptoms į karinius objektus ar aviacijos saugumą atsirasti ir poreikio jos įslaptinti teisės aktų nustatyta tvarka, žemėlapis iš pradžių viešai nebuvo skelbiamas. Gavus Ministerijos Specialiosios ekspertų komisijos 2015 m. balandžio 1 d. posėdžio Nr. SKP-1 protokolą, kuria išreikštas pritarimas ir įsivertinus vėjo jėgainių vystytojų išsakomą poreikį, dabartinė žemėlapio versija buvo paskelbta valstybiniame teisės aktų registre. Lietuvos kariuomenės nuomone, pareiškėjai neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus padarė Lietuvos kariuomenė.

15. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovų rašytinius paaiškinimus, prašė teismo tenkinti jų skundą.16. Nurodė, kad Įsakymas niekuomet nebuvo viešai skelbiamas, kas reiškė, kad šis Įsakymas niekuomet nebuvo

įsigaliojęs ir dėl to buvo ir yra neteisėtas, dėl jo negalėjo kilti jokie teisiniai padariniai. Šią aplinkybę patvirtina vieši teisės aktų registro duomenys. Atsakovų argumentus dėl pareigos viešinti nebuvimo, paneigia aplinkybės, kad visi vėlesni įsakymai, kuriais patvirtinti žemėlapiai dėl Lietuvos Respublikos teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, buvo skelbiami viešai. Todėl pareiškėjai laikosi pozicijos, kad teismas turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Įsakymo teisėtumą, kartu išsprendžiant bylą dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos.

17. Pareiškėjų nuomone, akivaizdu, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos prašymui dėl projektavimo darbų derinimo ir statybos vietų buvo pritaikytos atgaline data. Be to, Bendrovė jau turėjo išduotą leidimą statyti vėjo jėgaines iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Vadinasi, Pakeitimo įstatymas įsiterpė į jau susiklosčiusius teisinius santykius, kas yra neteisėta. Tai, kad Bendrovės atžvilgiu buvo pritaikytos Pakeitimo įstatymo nuostatos apsprendė Įsakymas, kuriuo Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorija priskirta prie teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo jėgainių statybos darbai. Jeigu nebūtų priimto Įsakymo, Lietuvos kariuomenė būtų turėjusi suderinti Bendrovės vystomą projektą be Sutarties dėl kompensacijos, dėl ko pareiškėjai nebūtų buvę priversti išskaičiuoti iš Bendrovės akcijų pardavimo kainos turtinės žalos dydžio sumą.

18. Tai, kad nebuvo apskųsti Lietuvos kariuomenės atsakymai, negali būti vertinami kaip pareiškėjų sutikimas su juose išdėstyta pozicija ir neturi įtakos reikalavimui priteisti turtinę žalą. Nesutikimas su Lietuvos kariuomenės sprendimais buvo išreiškiamas nuosekliai kreipiantis į Lietuvos kariuomenę su prašymais persvarstyti priimtus sprendimus ir kt. Iš Lietuvos

kariuomenės 2013 m. spalio 21 d. atsakymo Nr. KVS-376 pareiškėjai suprato, kad tuo metu buvo neaiški bei neapibrėžta situacija dėl Bendrovės ir kitų subjektų projektuojamų vėjo elektrinių parko statybos vietų derinimo, kuri artimiausiu metu turėtų būti išspręsta parengiant bei inicijuojant teisės aktų pataisas. Be to, Lietuvos kariuomenė šiame atsakyme kategoriškai nenurodė, kad Bendrovės vystomas vėjo jėgainių parkas tikrai darys įtaką nacionaliniam saugumui ir kariuomenės užduočių vykdymui. Vadinasi, šis atsakymas buvo negalutinis, todėl ir nebuvo skundžiamas teismine tvarka. Atsižvelgus į tai, kad Mažeikių vėjo jėgainių parko statybos vietos buvo derinamos jau nuo 2010 metų, pareiškėjai ir Bendrovė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog šios statybos vietos ateityje bus visiškai suderintos ir šiuo klausimu nekils jokių problemų. Pareiškėjai tikėjosi, kad Bendrovės, kuri penkerius metus iki Pakeitimo įstatymo priėmimo bei įsigaliojimo nuosekliai ir kryptingai vystė Mažeikių vėjo jėgainių parką, atžvilgiu nebuvo taikomi tokie patys reikalavimai dėl sutarties dėl kompensacijos mokėjimo, taip pat kompensacijos mokėjimo tiems vėjo jėgainių statytojams, kurie yra tik pradėję vystyti šią veiklą arba ją vysto šalia valstybinės sienos, kuri ribojasi su Rusijos Federacija ar Baltarusija. Visi teritorijų planavimo dokumentai buvo pradėti rengti ir patvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka. Bendrovės direktoriaus teigimu, Lietuvos kariuomenė jau po 2013 m. spalio 21 d. atsakymo pasisakė, kad ginčo projektas galės būti vykdomas.

19. Nurodė, jog Pakeitimo įstatymas, priešingai nei teigia atsakovo atstovai, ne palengvino, o pasunkino Bendrovės ir pareiškėjų teisinę padėtį. Bendrovė nebuvo atsinaujinančių išteklių asociacijos nare ir jokia forma nepritarė Pakeitimo įstatymo projektui, apie jį nežinojo. Tai, kad Bendrovę konsultavusios įmonės direktorius, kuris nebuvo Bendrovės akcininku, pasirašė ant Pakeitimo projekto, neįrodo, kad pareiškėjai ir Bendrovė žinojo, kaip teigė atsakovo atstovai, apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjų teigimu, yra neaiškus nediferencijuotas kompensacijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka, pats kompensacijos mechanizmas yra nesąžiningas, juo neteisėtai bandoma „pasipinigauti“ privataus verslo sąskaita. Žalos atlyginimo šioje byloje prašo ne Bendrovė, o pareiškėjai – Bendrovės akcininkai – todėl atsakovo atstovų atsiliepime nurodomas argumentas, kad priteisus prašomą turtinę žalą bus pažeisti teisės aktų tikslai ir statyba bus neteisėta, yra nepagrįsti. Pareiškėjai neskundžia Sutarties dėl kompensacijos, nesikiša į šių sutartinių santykių, kurių pagrindu buvo gautas Lietuvos kariuomenės pritarimas Mažeikių vėjo jėgainių parko statybai, dėl ko teismo sprendimas šioje byloje niekaip nepaveiks Bendrovės ir jos pastatyto bei su visomis atsakingomis valstybės institucijomis, įskaitant Lietuvos kariuomenę, suderinto ir teisėtai eksploatuojamo vėjo jėgainių parko Mažeikių rajone.

IV.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl

valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dalyvavimas versle tiesiogiai yra susijęs su tam tikra finansine rizika, priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Ūkinę veiklą tiesiogiai veikia ekonomikos ciklai, svyravimai, todėl vykdant verslą negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio (ne)buvimas, būtina visapusiškai išanalizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, įvertinti deliktinės atsakomybės apimtį, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

22. Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 9 d. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre buvo įregistruota Bendrovė. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. liepos 8 d. Bendrovei išdavė leidimą Nr. LP-17755 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tarp (duomenys neskelbtini) (pardavėjų) ir (duomenys neskelbtini) (pirkėjo) (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios 2.1.1 punktu šalys susitarė (duomenys neskelbtini). Tarp (duomenys neskelbtini) (pardavėjų) ir (duomenys neskelbtini) (pirkėjo) (duomenys neskelbtini) buvo pasirašytas Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas, kuriuo buvo pakeistas sutarties 2.1.1 punktas, (duomenys neskelbtini).

23. UAB „Baltwind“, konsultantė atstovavusi Bendrovės akcininkams Mažeikių vėjo jėgainių parko vystymo techniniais klausimais, 2014 m. birželio 17 d. prašymu Nr. BW.03-TP-02 kreipėsi į Lietuvos kariuomenę, prašydama suderinti prašyme nurodytas Mažeikių vėjo jėgainių parko statybos vietas. UAB „Energijos tinklų institutas“ Ministerijos 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. 12-01-1119 buvo informuotas, kad įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Lietuvos kariuomenė yra

pasirengusi suderinti UAB „Energijos tinklų institutas“ projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietas su sąlyga, kad vėjo elektrinių parko vystytoja Bendrovė Lietuvos kariuomenei pateiks patvirtintą statybos projektą ir pasirašys sutartį dėl kompensacijos. Atitinkamai Lietuvos kariuomenė 2014 m. liepos 18 d. raštu Nr. KVS-278 informavo UAB „Baltwind“, kad prašyme išvardinti žemės sklypai patenka į Lietuvos kariuomenės vado Įsakymu patvirtinto žemėlapio teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, taikomi vėjo elektrinių apribojimai, ir vadovaujantis Aprašu, vėjo elektrinių statyba prašyme nurodytų teritorijų planavimo dokumentuose numatytose vietose galima su sąlyga, kad energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo teritorijos planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su ja pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitų išlaidų, reikalingų nacionalinio saugumo funkcijų atlikimui užtikrinti, sumokėjimo (pagal Aprašo priedą), taip pat pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą.

24. UAB „Baltwind“ Lietuvos kariuomenei pateikė 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą persvarstyti 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. KVS-278. Lietuvos kariuomenė, atsakydama į šį prašymą, 2014 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. KVS-365 informavo, kad rašte taikytinų teisės aktų nuostatos Lietuvos kariuomenei nesuteikia teisės atsisakyti kompensacijų sutarties pasirašymo tais atvejais, kada planuojamų statyti vėjo jėgainių vieta patenka į Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai. Taip pat nurodė, kad Lietuvos kariuomenės priimtas sprendimas, išreikštas 2014 m. liepos 18 d. rašte Nr. KVS-278, negali būti pakeistas. Nei Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. KVS-278, nei 2014 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. KVS-365 nebuvo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos kariuomenė ir Bendrovė 2014 m. lapkričio 7 d. pasirašė Sutartį dėl kompensacijos, kuria susitarė, kad Bendrovė sumokės (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) kompensaciją bei prievolėms užtikrinti įsipareigoja pateikti banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą. „Swedbank“ AB 2014 m. lapkričio 14 d. išdavė pareiškėjams mokėjimo garantiją.

25. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) 49 straipsnio 8 dalimi, 51 straipsnio 5 dalimi, Pakeitimo įstatymo (Įstatymo 2014 m. balandžio 24 d. redakcija) 49 straipsnio 8 dalimi, 51 straipsnio 5 dalimi, Aprašo 6.1 ir 6.2 papunkčiais, 12 ir 13 punktais, 20.1–20.2 papunkčiais, 22.1, 22.2, 22.3 papunkčiais. Nuo 2014 m. birželio 28 d. pasikeitus Aprašo redakcijai buvo atlikti šie esminiai pakeitimai: Lietuvos kariuomenei, nustačius, kad atsakymui pateikti nepakanka dokumentuose pateiktų duomenų, suteikta teisė motyvuotai raštu (ar elektroniniu paštu) kreiptis į prašymus pateikusius asmenis, prašant pateikti papildomą informaciją ar dokumentus (Aprašo 11 punktas); Lietuvos kariuomenė ir kitos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos išduodamose teritorijos planavimo sąlygose turi pateikti vieną iš šių išvadų: (i) vėjo elektrinių statyba teritorijų planavimo dokumente numatytose vietose galima su sąlyga, kad energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo teritorijos planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su ja pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitų išlaidų, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų atlikimui užtikrinti, sumokėjimo (pagal priedą), taip pat pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą arba (ii) vėjo elektrinių statyba teritorijų planavimo dokumente numatytose vietose negalima (Aprašo 16.1 ir 16.2 papunkčiai).

26. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas priėjo išvadą, kad Lietuvos kariuomenei ir kitoms nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms viso ginčo laikotarpiu buvo ir yra suteikta kompetencija spręsti, ar vėjo elektrinių statyba teritorijų planavimo dokumente numatytose vietose yra galima, ar ne, laikantis šių teisės aktų reikalavimų.

27. Teismas nurodė, kad pareiškėjai jų galimai patirtą turtinę žalą kildino iš to, jog iš Bendrovės buvo nepagrįstai reikalauta pasirašyti Sutartį dėl kompensacijos. Pareiškėjai jų negautas pajamas, t. y. pagal Sutartį dėl kompensacijos sumokėtą (duomenys neskelbtini) Eur sumą vertina kaip jų patirtą turtinę žalą, kuri, jų nuomone, kilo dėl to, kad (i) Įsakymas ir juo patvirtintas žemėlapis nebuvo viešai paskelbti ir pareiškėjams jų turinys nebuvo žinomas, todėl nebuvo žinomi motyvai, kodėl buvo nuspręsta, jog vieta, kurioje planuojama statyti Mažeikių vėjo jėgainių parką, darys įtaką nacionaliniam saugumui ir kariuomenės užduočių vykdymui ir dėl to, kad (ii) Bendrovės atžvilgiu buvo neteisėtai pritaikytos Pakeitimo įstatymo nuostatos atgaline tvarka, reikalaujant pasirašyti sutartį dėl kompensacijos.

28. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų teiginio, kad Lietuvos kariuomenė nevykdė pareigos paskelbti Įsakymą viešai, pažymėjo, jog Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. rašte Nr. KVS-278 pateikta išvada Aprašo 16.1 papunkčio prasme buvo motyvuojama išimtinai Įsakymu, dėl kurio buvo grindžiami reikalavimai sudaryti sutartį dėl

kompensacijos ir pateikti banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą šiai prievolei užtikrinti. Šios administracinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytą nekvestionuotiną išvadą, kad Įsakymas yra norminis administracinis aktas, šalys sutarė, kad ginčo dėl aplinkybės, jog Įsakymas, kuriuo buvo grindžiamas 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. KVS-278, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas viešai, nėra. Vadinasi, Įsakymas, kaip norminis administracinis aktas, turėjo būti viešai paskelbtas, tačiau, priėmus 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. KVS-278 tai nebuvo padaryta. Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, aplinkybės, kodėl Įsakymas nebuvo viešai paskelbtas, nėra aktualios. Todėl tokiu atveju, nustačius pareigos nevykdymą, spręstina, ar viešo paskelbimo pareigos neįvykdymas objektyviai nulėmė neigiamus padarius, arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė, t. y. šiuo atveju atlyginti pareiškėjų prašomą priteisti turtinę žalą. Vertindamas, ar pareiškėjai įrodė, jog nesant aptartos pareigos paskelbti Įsakymą viešai teisės aktų nustatyta tvarka, nebūtų kilusi jų prašoma priteisti turtinė žala, teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog Bendrovė gavo Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. KVS-278, kuriame buvo nurodytas Įsakymas, kuris nebuvo viešai paskelbtas ir kuriuo remiantis buvo padaryta nurodyta išvada, ji (ar pareiškėjai) šio rašto jame nurodyta apskundimo tvarka neskundė, su prašymu pateikti Įsakymą į Lietuvos kariuomenę nesikreipė, todėl ir neigiamas atsakymas, suvaržęs Bendrovės (ar pareiškėjų) teises, nėra priimtas. Pareiškėjai neįrodė, kad tik dėl to, kad nebuvo priimtas Įsakymas, buvo sudaromos akcijų pardavimo sandoris. Priešingai, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad aplinkybė, jog Mažeikių vėjo jėgainių parko vieta buvo įtraukta į nacionalinio saugumo zoną buvo žinoma Bendrovei iki Įsakymo priėmimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog jų patirta turtinė žala kilo būtent dėl to, kad Lietuvos kariuomenė nepaskelbė Įsakymo viešai.

29. Teismas nurodė, jog pareiškėjai turtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad Lietuvos kariuomenė nepateikė motyvų, kodėl Mažeikių parko teritorija buvo priskirta prie teritorijų, kuriose dėl nacionalinio saugumo gali būti ribojami vėjo elektrinių statybos darbai. Teismas vertino kritiškai ir atmetė argumentą, kad Lietuvos kariuomenė, nepateikdama motyvų, kodėl Mažeikių parko teritorija buvo priskirta prie teritorijų, kuriose dėl nacionalinio saugumo gali būti ribojami vėjo elektrinių statybos darbai, atliko neteisėtus veiksmus. Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje expresis verbis (liet. tiesiogiai) nurodyta, kad tokie motyvai pateikiami tuomet, kai asmenys nustatyta tvarka kreipiasi į Lietuvos kariuomenę su prašymu pateikti informaciją. Byloje nustatyta, kad nei Bendrovė, nei pareiškėjai į Lietuvos kariuomenę dėl to nesikreipė, todėl šiuo apsektu Lietuvos kariuomenės neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

30. Taip pat pareiškėjai patirtą turtinę žalą kildino iš to, kad Lietuvos kariuomenė ir Ministerija, atgaline tvarka taikydamos Įstatymo 49 straipsnio 8 dalį, nepagrįstai reikalavo sudaryti Sutartį dėl kompensacijos. Taigi keliamas klausimas, ar pagrįstai Bendrovės atžvilgiu taikyta Pakeitimo įstatymu pakeista Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies redakcija.

31. Teismas nustatė, kad Lietuvos kariuomenei priimant 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. KVS-278, galiojo Pakeitimo įstatymu pakeista Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies redakcija. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad iki 2014 m. liepos 18 d. rašto Nr. KVS-278 priėmimo dienos Bendrovė, nors ir turėjo leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių, tačiau nebuvo suderinusi Mažeikių vėjo jėgainių parko statybos vietų (nebuvo gavusi leidimo statyti vėjo elektrines norimoje teritorijoje). Vadinasi, Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies taikymo sąlyga susijusi, priešingai nei teigia pareiškėjai, ne nuo to, kiek laiko yra vykdomas atitinkamas projektas, ar kada buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių, o nuo to, ar atitinkamas subjektas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo datos yra ar nėra gavęs leidimo elektros energijai gaminti. Teismas priėjo išvadą, kad Lietuvos kariuomenė tinkamai taikė Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies redakciją, o tai reiškia, kad Bendrovė teisėtai ir pagrįstai pasirašė Sutartį dėl kompensacijos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog Lietuvos kariuomenė ir Ministerija, priėmusios atitinkamus sprendimus, kuriais iš esmės išreikšta ta pati pozicija, kad Bendrovė, norėdama statyti Mažeikių vėjo jėgainių parką, turi pasirašyti Sutartį dėl kompensacijos, elgėsi taip, kaip įstatymuose buvo numatyta, todėl šiuo aspektu nėra konstatuotini atsakovo Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Kadangi sudaryta Sutartis dėl kompensacijos yra galiojanti ir nenuginčyta, teismas nepasisakė dėl pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, susijusių su kompensacijos dydžiu ir jo apskaičiavimu.

32. Teismas nenustatęs visų būtinųjų valstybės viešajai atsakomybei kilti sąlygų, pareiškėjų skundo reikalavimą atlyginti turtinę žalą, atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjų skundo išvestinį reikalavimą priteisti 5 procentus metines procesines palūkanas. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Kitus pareiškėjų skundo argumentus teismas vertino kaip neesminius sprendžiant šią administracinę bylą, todėl jų nenagrinėjo.

33. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą, atkreipė dėmesys į tai, kad šios administracinės bylos teisenos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartyje padarė išvadą, jog pareiškėjų skundžiamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Pareiškėjai Įsakymo neteisėtumą grindė tuo, kad Įsakymas nebuvo viešai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad pareiškėjai kėlė abejonę dėl Įsakymo negaliojimo. Kaip matyti, teismas šį pareiškėjų skundo argumentą jau įvertino, spręsdamas dėl atsakovo Lietuvos valstybės viešosios atsakomybės. Nenustatyta, kad vien Įsakymo galiojimo fakto nustatymas, atliekant šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, šiuo konkrečiu atveju dar kaip nors padėtų teismui išnagrinėti šią individualią administracinę bylą. Pareiškėjai kitų teisinių argumentų, kuriais grįstų Įsakymo, kaip norminio teisės akto, neteisėtumą nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo.

34. Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo atitinkamų nuostatų atitikimo Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai normai „galioja tik paskelbti įstatymai“ ir iš šios normos išplaukiančiam įstatymo negaliojimo atgal principui, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio stabilumo bei teisingumo principams, taip pat minėtą Konstitucijos normą bei principus aiškinančiai Konstitucinio Teismo doktrinai. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, vertino, jog šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjų prašyme nurodytais pagrindais, kadangi teismui nekilo abejonių dėl taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

V.

35. Pareiškėjai A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., UAB „Line Map“, UAB „Verslo valdymo investicijos“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (duomenys neskelbtini) Eur pareiškėjams bei 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas; sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą. Taip pat prašo viešai neskelbti administracinėje byloje esančių dokumentų ir kitos informacijos, sudarančios komercinę paslaptį arba bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje; priteisti iš atsakovo 9 157,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.

36. Apeliaciniame skunde išdėstomos tos pačios kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytos aplinkybės bei papildomai skundas grindžiamas šiais argumentais:

36.1. Teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, Lietuvos kariuomenė ir Ministerija, kaip atsakingos atsakovo institucijos, atgaline tvarka pareiškėjų atžvilgiu taikė įstatymų nuostatas, taip iš esmės apsunkinančias Bendrovės teisinę padėtį, todėl atliko neteisėtus veiksmus.

36.2. Lietuvos kariuomenė bei Ministerija atsakymus, kuriais atsisakė suderinti Mažeikių vėjo jėgainių parko projektą ir statybos vietas iki tol, kol nebus sudaryta Sutartis dėl kompensacijos, grindė išimtinai 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusiomis Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio bei 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei Įstatymo 49 straipsnio 8 dalimi, tokiu būdu akivaizdžiai taikant teisės aktus ir jų nuostatas Bendrovės atžvilgiu atgaline tvarka. Atsakovas pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymo negaliojimo atgal principą.

36.3. Pareiškėjai ir Bendrovė procedūras dėl Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorijoje esančių žemės sklypų detaliųjų planų derinimo ir tvirtinimo pradėjo dar 2010 metais. Mažeikių vėjo jėgainių parko detalieji planai buvo sėkmingai patvirtinti, kas matyti iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos byloje pateiktų dokumentų. Detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktų nuostatas; patikrinimo išvada – teigiama, tvirtinti galima. Pabrėžia, jog detaliesiems planams sutikimus, be kita ko, davė Civilinės aviacijos administracija bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

36.4. Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2011 m. spalio 12 d. parengė planavimo sąlygas detaliajam planui dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo bei vieno iš atidalintų naujai suformuotų sklypų, apimančių vėjo jėgainių sanitarinių apsaugos zonų plotą, žemės naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (inžinerinių infrastruktūros teritorijos – susiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos), o 2012 m. kovo 9 d. – žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai, pradėję Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorijų planavimo procesą, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, neturėjo

pareigos kreiptis į Lietuvos kariuomenę teritorijų planavimo stadijoje, taip pat nežinojo, kad Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorija patenka į nacionalinio saugumo zoną.

36.5. Teismas neįsigilino į susiklosčiusius teisinius santykius iki Pakeitimo įstatymo priėmimo bei padarė klaidingą išvadą, jog Bendrovei neturint leidimo elektros energijai gaminti, Lietuvos kariuomenė ir Ministerija atsakymuose, neva, pagrįstai rėmėsi Įstatymo 49 straipsnio 8 dalimi, Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, reikalaudama sudaryti Sutartį dėl kompensacijos. Teismas privalėjo stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti minėtų įstatymų konstitucingumo klausimą.

36.6. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos kariuomenės ir Ministerijos teiginių, kad Įstatymo 49 straipsnio 8 dalis ir Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi buvo palengvinta Bendrovės ir pareiškėjų teisinė padėtis, kadangi iki šių teisės aktų priėmimo Bendrovė, esant Lietuvos kariuomenės 2013 m. spalio 21 d. atsakymui, apskritai neturėjo teisės vystyti Mažeikių vėjo jėgainių parko nurodytoje teritorijoje, o po įstatymų pasikeitimo, tokia galimybė atsirado, sudarant Sutartį dėl kompensacijos. Pareiškėjai pažymi, jog penkerius metus kryptingai vysčius projektą, nepagrįstai atsirado pareiga sudaryti Sutartį dėl kompensacijos bei sumokėti (duomenys neskelbtini) Eur. Priešingai nei teigia atsakovai, Bendrovei nebuvo užkirstas kelias vystyti Mažeikių vėjo jėgainių parką.

36.7. Pareiškėjų teigimu, Pakeitimo įstatymo projektui ir kompensacijos sistemai pritarimas buvo išreikštas išimtinai tam, jog vėjo jėgainių parkų vystytojai, sumokėję kompensaciją galėtų plėtoti savo veiklą ir statyti vėjo elektrines, kurių projektai ribojasi su Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pasieniu, tuo tarpu Bendrovės vystomas vėjo jėgainių parkas ribojasi su Latvijos Respublikos siena, todėl jam negali būti taikomi tokie patys reikalavimai. Akivaizdu, kad rengiant ir derinant Pakeitimo įstatymo projektą, į Darbo grupę įtrauktų Asociacijų atstovai, veikė išimtinai vėjo jėgainių statytojų, plėtojančių vėjo jėgainių parkus Lietuvos Respublikos pasienyje su Rusijos Federacija, interesais. Tačiau šie interesai vertintini kaip priešingi Bendrovės interesams, kiek tai susiję su kompensacijos mechanizmu, jo apskaičiavimo ir taikymo tvarka. Toks kompensacijų mechanizmas niekaip nepalengvina Bendrovės teisinės padėties.

36.8. Nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad Bendrovė, gavusi Lietuvos kariuomenės 2018 m. liepos 18 d. atsakymą, šio atsakymo neskundė teismine tvarka, todėl atsakymas suvaržęs Bendrovės (pareiškėjų) teises, nėra priimtas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos, kad administracinio akto ar veiksmų (neveikimo), iš kurių kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti priteisti jam žalos atlyginimą. Tai, jog Bendrovė ir (ar) pareiškėjai neskundė Lietuvos kariuomenės atsakymo, neįrodo pareiškėjų sutikimo su Lietuvos kariuomenės ir Ministerijos pozicija. Pažymi, jog prasidėjus teisminiam procesui ir taip užvilkinus laiką, pareiškėjai būtų praradę (duomenys neskelbtini) bei būtų privalėję sumokėti (duomenys neskelbtini).

36.9. Nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo, kaip norminis administracinis teisės aktas, nebuvo paskelbtas viešai ir dėl to nebėra ginčo. Pareiškėjo teigimu, šis Įsakymas tiesiogiai nulėmė reikalavimą sudaryti Sutartį dėl kompensacijos. Įsakymas, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pripažintas norminiu administraciniu aktu, niekuomet nebuvo viešai paskelbtas teisės aktų registre ir derintas su Bendrove, šiuo įsakymu atgaline tvarka buvo įsiterpta į susiklosčiusius teisinius santykius, kas reiškia, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str. 1 d.), tiesiogiai sukėlusius pareiškėjams žalą.

36.10. Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 15 d. Įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo pareiškėjams tapo žinomas tik šios administracinės bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu. Šis Įsakymas, kaip ir 2012 m. spalio 29 d. įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo, niekuomet nebuvo oficialiai paskelbtas nei teisės aktų registre, nei kituose šaltiniuose. Kadangi Įsakymu dėl žemėlapio patvirtinimo buvo patvirtinti vėjo jėgainių parko statybos ribojimai, taip pat jo pagrindu priimtas 2014 m. liepos 18 d. atsakymas, suprantama, kad nesant Įsakymo, Bendrovei nebūtų atsiradusi jokia pareiga sudaryti Sutartį dėl kompensacijos.

36.11. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu yra daroma išvada, kad pareiškėjai iki 2014 m. Įsakymo dėl žemėlapio patvirtinimo žinojo apie Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorijos priskyrimą prie teritorijų, kuriose dėl nacionalinio saugumo yra ribojama vėjo elektrinių statyba (dėl ko teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas). Priešingai nei teigiama teismo sprendime, pareiškėjai negalėdami viešai susipažinti su 2014 m. liepos 15 d. įsakymu, negalėjo žinoti konkrečių ir tikslių vėjo jėgainių parko apribojimų, susijusių su nacionalinio saugumo interesais ir Lietuvos kariuomenės užduočių vykdymu. Pareiškėjai tikisi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ištirs Įsakymo, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo klausimą (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p., 113 str., 114 str.).

36.12. Skundžiamame teismo sprendime nieko nepasisakyta apie žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, iš esmės

apsiribojant tik neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, vertinimu, dėl ko teismo sprendimas yra neteisingas ir tinkamai nemotyvuotas. Būtent dėl valstybės neteisėtų veiksmų, nepagrįstai reikalaujant sudaryti Sutartį dėl kompensacijos, pareiškėjai iš Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties negavo (duomenys neskelbtini) Eur, nors šios pajamos neabejotinai būtų realiai gautos, ką patvirtina sandorio pagal Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį užbaigimas bei likusios kainos dalies už akcijas gavimas. Pareiškėjų patirta žala, pasireiškusi negautomis pajamomis kompensacijos apimtyje, turi būti priteista iš atsakovo (CK 6.249 str. 1 d.).

36.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimas, nepaisydamas Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento 2014 m. vasario 24 d. išvados Nr. XIIP-1510 ir 2014 m. balandžio 23 d. išvados Nr. XIIP-1510, bei priimdamas Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo nuostatas, sukūrė neteisėtą situaciją, kuomet Bendrijai tapo privaloma mokėti kompensaciją. Tai pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šioje administracinėje byloje taikomų Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

36.14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi konstatavo, kad 2014 m. liepos 15 d. Įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo yra norminis administracinis aktas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atlikti Įsakymo teisinę patikrą, tačiau to nepadarė, ir toliau paliko galioti akivaizdžiai neteisėtą teisės aktą. Įsakymas yra neobjektyvus bei neskaidrus, dėl ko šis Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų.

36.15. Bendrijos Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 6 punktas nustato, kad ši Sutartis bus laikoma konfidencialia ir nebus atskleista nei vienam trečiajam asmeniui, todėl yra pagrindas administracinės bylos medžiagą pripažinti nevieša arba bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje.

36.16. Pareiškėjai patyrė 4 344,30 Eur išlaidas advokato pagal apmokėti, 2 342,26 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 2 420 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 50,50 Eur išlaidas, susijusias su žyminių mokesčių sumokėjimo, viso 9 106,65 Eur ir 50,50 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo.

37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

38. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė materialiosios teisės ir proceso normas, tinkamai atskleidė bylos esmę, todėl priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

39. Nurodo, jog pareiškėjai žinojo, kad projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų, atsižvelgdama į nacionalinio saugumo interesus, Lietuvos kariuomenė nederino, t. y. nesutiko, jog vėjo elektrinių parko teritorijoje būtų statomos vėjo jėgainės. Nepaisant to, savo rizika (duomenys neskelbtini) sudarė Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria prisiėmė įsipareigojimą gauti visus leidimus iš valstybės institucijų, inter alia (liet. be kita ko), Lietuvos kariuomenės, reikalingus toliau vystyti projektuojamą vėjo elektrinių parką, taip pat prisiėmė ir atitinkamą finansinę atsakomybę, jei minėti leidimai nebūtų gauti.

40. Lietuvos kariuomenei teisės aktais numatytais terminais nagrinėjant pareiškėjų prašymą, pasikeitė teisinis reguliavimas bei Lietuvos kariuomenės vadui Įsakymu patvirtinus naujos redakcijos Žemėlapį – į teritoriją, kurioje vėjo jėgainių statyba galima su sąlyga, kad energijos gamintojas pasirašys su Lietuvos kariuomene kompensacijos mokėjimo sutartį, Lietuvos kariuomenė 2014 m. liepos 18 d. raštu informavo, kad pareiškėjų prašyme išvardinti žemės sklypai patenka į teritorijas, kuriose taikomi vėjo elektrinių apribojimai. Tokio sprendimo pareiškėjai neskundė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad dėl laiko stokos neskundė Lietuvos kariuomenės sprendimo.

41. Pažymi, jog būtina užtikrinti visas Lietuvos valstybės sienas, tiek Lietuvos–Latvijos bei Lietuvos–Lenkijos valstybės sienos stebėjimą ir kontrolę. Nesutinka su pareiškėjų teigimu, kad Latvijos Respublikos pasienyje sutartis dėl kompensacijos nėra būtina.

42. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjams dar iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, nebuvo žinoma apie vėjo elektrinių statybos vietų derinimo teisinio reglamentavimo numatomus pokyčius valstybėje, t. y. atsirandančią sąlygą, kad gamintojas ne vėliau iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo teritorijos planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su ja pasirašys sutartį dėl kompensacijos, taip pat pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

44. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 15 d. įsakymas negalėjo

pareiškėjams sukelti neigiamas pasekmes, kadangi pagal patvirtintą Žemėlapį, visa Lietuvos Respublikos teritorija nuo valstybinės sienos 15 kilometrų gilyn į valstybės teritoriją yra pažymėta oranžine spalva, kaip ir nurodo aukštesnės galios viešai paskelbti teisės aktai.

45. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teisinis reglamentavimas pareiškėjų atžvilgiu be teisinio pagrindo buvo pritaikytas atgaline tvarka, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei lėmė žalos atsiradimą, nes: 1) pareiškėjams buvo pritaikytas naujai sukurtas teisinis reglamentavimas, kuris lengvino jų padėtį, lyginant su ankstesniu reglamentavimu; 2) pareiškėjai dar nebuvo gavę leidimo elektros energijai gaminti, todėl naujai sukurtas reglamentavimas privalėjo jiems būti taikomas teisės aktų nustatyta tvarka.

46. Ministerija laikosi pozicijos, kad pareiškėjai sutikę su pirkimo-pardavimo sutarties atitinkamos normos aiškinimu tik pirkėjo naudai, patys savo veiksmai sukūrė, kad akcijos buvo parduotos už mažesnę nei sutarta kainą.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pamario jėgainių energija“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, nurodė, jog susipažinus su pareiškėjų apeliaciniu skundu, šiame bylos nagrinėjimo etape, negali suformuoti savo galutinės pozicijos. Tačiau UAB „Pamario jėgainių energija“ pasilieka sau visas teises, įskaitant ir duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, bei naudotis kitomis ABTĮ suteiktomis teisėmis.

Teisėjų kolegija


VI.

48. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

49. Nutarties 22–24 punktuose išdėstytų faktų kontekste paminėtinas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 48 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad vėjo elektrinių projektavimo darbai ir statybos vietos teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, gali būti taikomi tam tikri apribojimai, iš anksto, teritorijų planavimo metu, derinami su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 51 straipsnio 5 dalis nustatė, kad Lietuvos kariuomenė Vyriausybės nustatyta tvarka teikia informaciją apie Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi tam tikri apribojimai vėjo elektrinėms projektuoti ir statyti.

50. Vyriausybės 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 626 patvirtintas Informacijos apie Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai, teikimo ir vėjo elektrinių projektavimo bei statybos vietų šiose teritorijose derinimo tvarkos aprašas, kurio 6.1 punkte nustatyta, kad planavimo sąlygas išduoda ir išvadas dėl vėjo elektrinių projektavimo ir statybos vietų derinimo teikia Lietuvos kariuomenė, įvertinusi, ar planuojamos projektuoti ir statyti vėjo elektrinės nurodytose statybos vietose kliudys stebėti, kontroliuoti ir ginti oro erdvę. Vadovaujantis to paties Aprašo 8 punktu, Lietuvos kariuomenė, vadovaudamasi krašto apsaugos ministro patvirtinta metodika, žemėlapyje pažymi Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, siekiant užtikrinti Lietuvos kariuomenei nustatytų funkcijų atlikimą, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai. Žemėlapį tvirtina kariuomenės vadas.

51. 2014 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XII-847 Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalis buvo pakeista. Nustatyta, kad vėjo elektrinių statybos vietos teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, taikomi apribojimai, iš anksto, teritorijų planavimo metu,

derinamos su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vėjo elektrinių statybos vietoms nepritariama, jeigu planuojamų statyti vėjo elektrinių keliamų trukdžių negalima išvengti panaudojant papildomas priemones. Jeigu nustatoma, kad planuojamų statyti vėjo elektrinių keliamų trukdžių galima išvengti panaudojant papildomas priemones, vėjo elektrinių statybos vietos derinamos su sąlyga, kad gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo derinimo išvadoje nurodytai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su šia institucija pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitoms išlaidoms, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų vykdymui užtikrinti, atlyginti, sumokėjimo, ir pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. Kompensacijos dydis apskaičiuojamas dauginant leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 65 litų už 1 kW. Kompensacijų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.

52. Dar 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. KVS-376 (I t., b. l. 201) Lietuvos kariuomenės vadas pranešė, kad nederins projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus, t. y. Lietuvos kariuomenė nesutiko, kad vėjo elektrinių parko teritorijoje būtų statomos vėjo jėgainės. Visi vėlesni pareiškėjų civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai susiformavo rizikos ir neapibrėžtumo dėl galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus teisinėje aplinkoje, t. y. (duomenys neskelbtini) veikdami savo rizika sudarė Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria prisiėmė įsipareigojimą gauti visus leidimus iš valstybės institucijų, inter alia, Lietuvos kariuomenės, reikalingus toliau vystyti projektuojamą vėjo elektrinių parką, taip pat prisiėmė ir atitinkamą materialinę teisinę atsakomybę, jei minėti leidimai nebūtų gauti.

53. Todėl ne Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymas Nr. V-721 „Dėl teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“, kuris kaip norminis administracinis aktas turėjo būti paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka (LVAT 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-448-822/2018), o Lietuvos kariuomenės išvada, kad nederins projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus (Aprašo 6.1 punktas), t. y. faktinė žemės sklypų teisinė padėtis, nacionalinio saugumo interesas, kaip tai nustatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 48 straipsnio 8 dalyje (tiek redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., tiek įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d.), suponuoja, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, jog yra neteisėti veiksmai, kaip valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga. Pažymėtina, kad šiame – nacionalinio saugumo interesų – kontekste svarbu ir tai, kad Lietuvos kariuomenės veiksmai vertintini kaip tinkamas pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai įgyvendinimas (CK 6.246 str. 1 d.).

54. Pasisakydama dėl pareiškėjų argumentų, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų tirti Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. V-721 „Dėl teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog norminis teisės aktas nėra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, nors šio norminio akto paskelbimas buvo būtina sąlyga minėtam teisės aktui įsigalioti.

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbto, todėl nepradėjusio galioti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra neteismingas administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, norminė administracinė byla dėl tokio akto negalima, o jei tokia byla pradėta tyrimas nutraukiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

56. Pasisakydama dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalies taikymo teisėtumo, teisėjų kolegija remiasi oficialia konstitucine doktrina, kaip teisės šaltiniu. Štai, pvz., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit (liet. įstatymas neturi grįžtamosios galios), pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai yra jau užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

57. Taikant šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste vertintini ir argumentai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalies nuostatos, kuriomis sukurta situacija, kuomet Bendrijai tapo privaloma mokėti kompensaciją, neprieštarauja Konstitucijai.

58. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino teisinę situaciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalis, nustačiusi teisines sąlygas vėjo elektrinių statybai teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, taikomi apribojimai, įtvirtino: 1) pareigą iš anksto jų statybos vietas, teritorijų planavimo metu, derinti su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kas jau buvo ir iki įstatymo pakeitimų; 2) jeigu nustatoma, kad planuojamų statyti vėjo elektrinių keliamų trukdžių galima išvengti panaudojant papildomas priemones, vėjo elektrinių statybos vietos derinamos su sąlyga, kad gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo derinimo išvadoje nurodytai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su šia institucija pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitoms išlaidoms, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų vykdymui užtikrinti, atlyginti, sumokėjimo, ir pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

59. Šiuo atveju įstatymo pakeitimų įsigaliojimo metu statybą leidžiančio dokumento pareiškėjams nebuvo išduota, taigi aktualūs administraciniai teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, o tai, atsižvelgiant į Nutarties 56 punkte nurodytą oficialią konstitucinę doktriną, suponuoja, kad pakeistas teisinis reguliavimas neįsiterpė į susiformavusius administracinius teisinius santykius, nekalbant jau apie tai, kad jie būtų pasibaigę.

60. Nurodytų teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija neįžvelgia lex retro non agit principo pažeidimo požymių ir neturi teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje individualioje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

61. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Line Map“, uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo investicijos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


GINTARAS KRYŽEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4745-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02290-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 28.5(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fa0f1b90c42c11e9840ec0427c781bac


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Teisės skyriaus 2018 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (2.2) NO-2-4540 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo.

2. Pareiškėjo teigimu, tam, kad galėtų įvykdyti savo pareigas pagal vartojimo sutarties sąlygas, jam turėjo būti suteiktas sutarčių sąlygų išaiškinimas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į viešąją įstaigą „Vilniaus universiteto Teisės klinika“ (toliau – ir Teisės klinika), kuri, pareiškėjo teigimu, netinkamai suteikė pirminę teisinę pagalbą dėl sutarties išaiškinimo, todėl pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl vartojimo sutarčių sąlygų išaiškinimo. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybė taip pat tinkamai neišsprendė pareiškėjo prašymo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. su prašymu, kurį 2018 m. gegužės 31 d. patikslino, kreipėsi į Tarnybą, kad ši padėtų apskųsti Teisės klinikos specialistų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus, kuriais jie netinkamai suteikė pirminę teisinę pagalbą.

3. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba nepriėmė jokio sprendimo, o tik pateikė atsakymą dėl prašymo suteikti pirminę teisinę pagalbą, bet ne dėl prašymo suteikti pagalbą dėl pirminę teisinę pagalbą teikusių specialistų veiksmų apskundimo teismui.

4. Pareiškėjo teigimu, jis tokio prašymo Tarnybai neteikė. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba Sprendime neatsakė į minėtus jo prašymus, o tik į jos pačios išgalvotus prašymus.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba 2018 m. gegužės 17 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Kadangi pareiškėjo reikalavimas buvo neaiškiai suformuluotas, atsakovas paprašė pareiškėjo prašymą patikslinti. 2018 m. gegužės 31 d. Tarnyba gavo pareiškėjo patikslintą prašymą. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, dalį jo tenkino ir 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-l836-10456 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. rašto apskundimo, o dėl likusios dalies skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Teisės klinikos ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų apskundimo.

7. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes iš jo kartu su prašymu pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba Teisės klinikos specialistų buvo suteikta 2018 m. balandžio 13 d., 2018 m. kovo 29 d., 2018 m. vasario 20 d. Be to, pareiškėjui Teisės klinika du kartus atsakė ir raštu (2018 m. kovo 20 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. raštai). Iš pridėtų dokumentų taip pat nustatė, kad pareiškėją konsultavo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirminę teisinę pagalbą teikiantys specialistai. Todėl atsakovas manė, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba jau buvo suteikta.

8. Tarnybos teigimu, pareiškėjo argumentas, kad jis Tarnybos neprašė suteikti pirminę teisinę pagalbą, prieštarauja jo paties kartu su prašymu pateiktiems dokumentams, todėl yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad jis neprašė pirminės teisinės pagalbos specialistų išaiškinti vartojimo sutarčių sąlygas.

9. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 10 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bendrija nebendradarbiavo su pareiškėju, neteikė informacijos, kokiu pagrindu yra skaičiuojamos

(energijos vartojimo) sąskaitos. Tarnyba 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (2.2)-NTP-2-1380–8114 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl (duomenys neskelbtini) bendrijos įpareigojimo atlikti veiksmus.

10. Tarnyba mano, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasi teisės aktais, nenukrypdama nuo juose įtvirtintų nuostatų ir neperžengdama savo kompetencijos ribų.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. su prašymu (reg. Nr. (2.2) VPT-1-1836) kreipėsi į Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Kadangi pareiškėjo reikalavimas buvo neaiškiai suformuluotas, Tarnyba 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (2.2) NO-2-4116 kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti, su kokiu konkrečiu klausimu pareiškėjas kreipėsi į pirminę teisinę pagalbą teikiančius specialistus ir kas jam buvo atsakyta. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 31 d. Tarnybai pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, dalį jo tenkino ir 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-l836-10456 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. rašto Nr. A51-35898/18(3.3.2.5-EM4) apskundimo, o dėl likusios dalies skundžiamu 2018 m. birželio 7 d. Sprendimu Nr. (2.2) NO-2-4540 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą – organizuoti pirminės teisinės pagalbos teikimą.

13. Teismas nurodė, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba Teisės klinikos specialistų jau buvo suteikta 2018 m. balandžio 13 d., 2018 m. kovo 29 d., 2018 m. vasario 20 d. Be to, pareiškėjui du kartus buvo atsakyta raštu (2018 m. kovo 20 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. raštai). Taip pat nustatė, kad pareiškėją konsultavo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirminę teisinę pagalbą teikiantys specialistai. Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjas jau pasinaudojo pirmine teisine pagalba, todėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą organizuoti pirminės teisinės pagalbos teikimą.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2, 3, 9, 11, 15 straipsniais.

15. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. Tarnybai pateikė nustatytos formos užpildytą prašymą (reg. Nr. (2.2) VPT-1-1836) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Prašyme buvo nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba reikalinga kreipiantis į teismą, jog būtų suteikta tinkama, efektinga, kokybiška pirminė teisinė pagalba. Taip pat prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės Teisės skyriaus vedėja nukreipė į Teisės kliniką. Kadangi Teisės klinikoje pareiškėjui nebuvo tinkamai teikiama pirminė teisinė pagalba, dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją raštu su prašymu suteikti pirminę teisinę pagalbą, išaiškinant klausimą dėl pareiškėjo pareigų vykdymo pagal energijos paslaugų vartojimo sutartis dėl mokėjimo dalies.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 31 d. Tarnybai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose buvo nurodyta, kad 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Teisės kliniką, nurodydamas, kad gaudamas šilumos, šalto ir karšto vandens paslaugas buvo įpareigotas mokėti už nemokius kitus namo gyventojus, kadangi su pareiškėju buvo sudarytos sutartys su tiekėjais dėl minėtų paslaugų. Paaiškinimuose taip pat buvo nurodyta, kad jeigu galėtų būti interesų konfliktas, tai tinkamą pirminę teisinę pagalbą turėtų suorganizuoti Tarnyba. Be kita ko, pareiškėjas norėjo apskųsti teismui pirminę teisinę pagalbą teikusių specialistų veiksmus, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. raštą. Be to, pareiškėjui nebuvo aišku, kaip namo bendrija renka pinigus iš gyventojų.

17. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su Tarnybos argumentais ir padarė išvadą, jog pareiškėjo Tarnybai pateiktame prašyme ir jo patikslinime expressis verbis (tiesiogiai) buvo nurodyta, jog pareiškėjas pageidavo, kad Tarnyba organizuotų tinkamą pirminės teisinės pagalbos teikimą bei kad pareiškėjui būtų suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. atsakymo ir pirminę teisinę pagalbą teikusių specialistų veiksmų apskundimo.

18. Iš byloje esančio Teisės klinikos 2018 m. gegužės 18 d. atsakymo buvo matoma, jog pareiškėjui pirminė teisinė pagalba Teisės klinikos specialistų buvo suteikta 2018 m. vasario 20 d., 2018 m. kovo 29 d., 2018 m. balandžio 13 d. Du kartus: 2018 m. kovo 20 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. Teisės klinika atsakymus pateikė raštu.

19. Pareiškėjui pirminė teisinė pagalba buvo suteikta dėl vartojimo sutarčių sąlygų išaiškinimo. Tai patvirtino

pareiškėjo 2018 m. gegužės 3 d. raštas, adresuotas Teisės klinikai. Dėl šio klausimo pareiškėjas buvo kreipęsis ir į Vilniaus miesto savivaldybę, tai patvirtino 2018 m. gegužės 17 d. Tarnybai adresuoto prašymo turinys, kuriame buvo nurodyta, kad „taip pat į savivaldybę kreipiausi raštu su prašymu suteikti pirminę teisinę pagalbą išaiškinant klausimą vykdymo pareiškėjo pareigų pagal energijos paslaugų vartojimo sutartis mokėjimo dalyje“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. Nr. A51-35898/18(3.3.2.5-EM4) atsakymas „Dėl pirminės teisinės pagalbos“ (šiuo raštu pasiūlė pareiškėjui kreiptis į paslaugų tiekėjus ir į namo, kuriame gyveno, bendrijos pirmininką).

20. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba buvo ne kartą suteikta dėl minėtų sutarčių sąlygų išaiškinimo. Teismas padarė išvadą, jog Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punktu, atsisakė pareiškėjui organizuoti pirminės teisinės pagalbos teikimą tuo klausimu, kuriuo jam pirminė teisinė pagalba buvo ne kartą teikta.

21. Teismas akcentavo tai, jog skundžiame Sprendime buvo nurodyta, kad Tarnyba 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-18-NT-1312–2886 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl vartojimo energijos sutarčių aiškinimo, nes tai neįėjo į antrinės teisinės pagalbos turinį. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtino, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. I-2996-811/2018 pareiškėjo A. M. skundą dėl Tarnybos minėto sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018, minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios rašytinės medžiagos taip pat buvo matoma, jog pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą iš dalies buvo patenkintas ir 2018 m. birželio 7 d. priimtas sprendimas Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-l836-10456 suteikti pareiškėjui A. M. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m gegužės 3 d. rašto Nr. A51-35898/18(3.3.2.5-EM4) apskundimo. Taigi pareiškėjui šiuo sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl pirminę teisinę pagalbą teikusio subjekto veiksmų (parengto atsakymo) apskundimo. Tai buvo nurodyta ir skundžiamame Sprendime, su kuriuo pareiškėjas nesutiko.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo Tarnybai pateiktame ir jo patikslinime prašyme buvo nurodyta, jog pareiškėjui buvo neaišku, kaip namo bendrija renka pinigus iš gyventojų. Iš Sprendimo turinio buvo matoma, jog Tarnyba ir į šį pareiškėjo teiginį atsakė, nurodydama, kad 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 2.2(NTP-2)-18-T-1380-8114, pareiškėjui A. M. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl (duomenys neskelbtini) bendrijos įpareigojimo atlikti veiksmus, nes minėta bendrija nebendradarbiavo su pareiškėju, neteikė informacijos kokiu pagrindu yra skaičiuojamos (energijos vartojimo) sąskaitos.

24. Iš Sprendime išnagrinėto pareiškėjo Tarnybai adresuoto 2018 m. gegužės 17 d. prašymo ir jo 2018 m. gegužės 31 d. patikslinimo turinio teismas nustatė, kad Tarnyba pakankamai aiškiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius pareiškėjo minėtuose prašymuose išdėstytus argumentus.

25. Teismas padarė išvadą, kad Tarnybos Sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nebuvo pagrindo jį panaikinti. Kadangi skundžiamas Sprendimas nenaikinamas, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą.

III.

26. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundą atmetė dėl to, kad ne vieną kartą jam buvo suteikta teisinė pagalba. Pareiškėjo teigimu, teisinė pagalba, kurios jis prašė ir kuri turėjo būti suteikta, suteikta nebuvo.

28. Pareiškėjas mano, kad teismas neįvertino pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų ir jais nesivadovavo.

29. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.30. Tarnyba teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, grindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo

nepagrįstumą.31. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė,

ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines bei

materialines teisės normas bei priėmė pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos 2018 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (2.2) NO-2-4540, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

34. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, taip pat jo vėliau pateiktą papildomą informaciją, šioje byloje skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą – organizuoti pirminės teisinės pagalbos teikimą, nes nustatė, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba Teisės klinikos specialistų jau buvo suteikta, taip pat pareiškėją konsultavo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirminę teisinę pagalbą teikiantys specialistai, bei padarė išvadą, kad pareiškėjas jau pasinaudojo pirmine teisine pagalba. Ginčijamame Sprendime Tarnyba taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui yra suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. rašto Nr. A51-35898/18(3.3.2.5-EM4) apskundimo (Tarnybos 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-1836-10456).

35. Nors pareiškėjas teigia, kad Tarnyba šiuo atveju neatsakė į jo prašymus, o tik į jos pačios išgalvotus prašymus, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą, turėjo aiškiai suformuluoti prašymą, nes tik tokiu atveju viešojo administravimo subjektas gali pateikti tikslų ir aišku atsakymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-333/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą nebuvo pakankamai aiškus, todėl Tarnyba 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (2.2) NO-2-4116 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti konkrečią su jo prašymu susijusią informaciją (b. l. 4). Taigi Tarnyba suteikė pareiškėjui galimybę aiškiai ir konkrečiai suformuluoti, ko jis prašo Tarnybos, ir šia galimybe pareiškėjas pasinaudojo, 2018 m. gegužės 31 d. raštu pateikęs papildomą informaciją (b. l. 6). Įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo ir papildomų duomenų visumą Tarnyba padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas siekė: 1) kad Tarnyba organizuotų tinkamą pirminės teisinės pagalbos teikimą; 2) kad pareiškėjui būtų suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. atsakymo ir pirminę teisinę pagalbą teikusių specialistų veiksmų apskundimo, ir Sprendime pasisakė dėl abiejų šių klausimų.

36. Pažymėtina, jog Įstatymo 15 straipsnio, reglamentuojančio pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarką, 5 dalyje nustatyta, kad asmuo dėl pirminės teisinės pagalbos tuo pačiu klausimu gali kreiptis tik vieną kartą. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punktą pirminė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tuo pačiu klausimu buvo suteikta pirminė teisinė pagalba. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju Tarnyba nustatė, jog pareiškėjui pirminė teisinė pagalba jau ne kartą buvo suteikta Teisės klinikos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistų, organizuoti pirminės teisinės pagalbos teikimą tuo pačiu klausimu Tarnybai nebuvo pagrindo.

37. Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog tokia pirminė teisinė pagalba, kokią jis siekė gauti, jam nebuvo suteikta, šiuo aspektu pažymėtina, ką akcentavo ir Tarnyba skundžiamame Sprendime, pareiškėjui Tarnybos 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-1836-10456 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 3 d. rašto Nr. A51-35898/18(3.3.2.5-EM4), kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl pirminės teisinės pagalbos, apskundimo. Taigi pareiškėjui yra suteikta antrinė teisinė pagalba apskųsti, jo teigimu, netinkamą pirminės teisinės pagalbos teikimą.

38. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Tarnyba pakankamai aiškiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. prašyme ir jo 2018 m. gegužės 31 d. patikslinime išdėstytus argumentus. Taigi Tarnybos 2018 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. (2.2) NO-2-4540

yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo jį panaikinti. Atitinkamai, nebuvo pagrindo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

40. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs visumą byloje surinktų bei ištirtų įrodymų padarė teisingą išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundo nėra teisinio pagrindo. Teismo pareiga įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę nereiškia, kad kiekvienas įrodymas, ištirtas byloje, turi būti nurodytas sprendime. Įrodymų viseto duomenų pagrindu teismas padaro išvadas, ar tam tikros aplinkybės yra nustatytos ir egzistuoja, ar jos nepasitvirtino (yra paneigtos). Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-13372 2019-08-22 2019-08-14 2019-08-14 -

Administracinė byla Nr. P-59-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00408-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1887-146/2015 pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenei (tretieji suinteresuoti asmenys – Karaliaus Mindaugo motorizuotas pėstininkų batalionas ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir KMEK) 2013 m. sausio 22 d. ekspertinio nutarimo pažymoje Nr. 210 išdėstytą sprendimą (toliau – ir KMEK Nutarimas Nr. 210); 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono (toliau – ir MMPB) vado 2013 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. P-215 „Dėl vyr. srž. K. G. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir MMPB Įsakymas Nr. P-215) ir Lietuvos kariuomenės vado 2013 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. PK-1483 „Dėl vyr. srž. K. G. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas Nr. PK-1483); 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, KAM) pareiškėjo 36 mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio vienkartinę kompensaciją. Pareiškėjas teismo posėdyje atsisakė skundo reikalavimo panaikinti MMPB Įsakymą Nr. P-215.

2. Atsakovas KAM prašė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Įsakymą Nr. P-215 ir Įsakymą Nr. PK-1483, palikti nenagrinėtą, o kitą skundo dalį atmesti.

3. Atsakovai Lietuvos kariuomenė ir Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir SADM) prašė dėl skundo spręsti teismo nuožiūra.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti MMPB Įsakymą Nr. P-215 nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Sprendimų kontrolės skyrius 2013 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. SS-53 nustatė pareiškėjui 55 proc. darbingumo lygį nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 1 d. KMEK 2013 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. 210 nustatė,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0dfe8ff0c42d11e9840ec0427c781bac

kad pareiškėjas yra tinkamas profesinei karo tarnybai, netinkamas tarnybai tarptautinėse operacijose pagal E sveikatos grupę. MMPB Įsakymu Nr. P-215 pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 28 d. buvo atleistas iš užimamų pareigų. Lietuvos kariuomenės vadas Įsakymu Nr. PK-1483 nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje atsisakė reikalavimo panaikinti MMPB Įsakymą Nr. P-215, teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punktu.

8. Nagrinėdamas reikalavimą dėl KMEK Nutarimo Nr. 210, teismas nustatė, kad KMEK 2013 m. sausio 22 d. ekspertinio nutarimo pažymoje Nr. 210 išdėstytas nutarimas ir 2013 m. sausio 16 d. siuntimas KMEK patvirtina, jog pareiškėjas į KMEK atlikti ekspertizės buvo siunčiamas tarnybos vietos karinio vieneto – MMPB, kad būtų patikrinta jo sveikatos būklė ir nustatyta, ar jis tinkamas tolesnei profesinei karo tarnybai, t. y. karinis vienetas įvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 patvirtintų Karinės medicinos ekspertizės nuostatų (toliau – ir KME nuostatai) 32.1 punkto reikalavimus. Iš Nutarimo Nr. 210 matyti, kad pateikiant ekspertinę išvadą pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-1142/V-1139 (toliau – ir KAM/SAM Įsakymas Nr. V-1142/V-1139) patvirtintus Tinkamumo karo ar civilinei krašto apsaugos tarnybai pagal sveikatos būklę kriterijus (toliau – ir Kriterijai) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2013 m. gegužės 12 d.), jų 3 skiltį, buvo įvertinta pareiškėjo sveikatos būklė.

9. Teismas konstatavo, kad KMEK Nutarimas Nr. 210 priimtas laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Teismas pabrėžė, jog vienintelė institucija, įgaliota tikrinti karių sveikatos būklę ir nustatyti, ar karys tinkamas tęsti karo tarnybą, yra KMEK. NDNT priimti individualūs aktai gali būti tik papildoma medžiaga KMEK sprendžiant dėl kario tinkamumo tęsti tikrąją karo tarnybą. Be to, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato pareigą atleisti iš profesinės karo tarnybos karį tik tuo atveju, jei jis dėl pripažinto neįgalumo negali tarnauti, o ne dėl neįgalumo pripažinimo fakto. Teismas nustatė, kad, net atsižvelgiant į NDNT pažymą, KMEK, kaip vienintelė kompetentinga karių sveikatos būklę tikrinanti institucija, nusprendė, jog pareiškėjas yra tinkamas tęsti profesinę karo tarnybą.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas, nes tokio pobūdžio bylos yra nagrinėjamos teismuose, o analogiškos KMEK išvados, net esant pareiškėjams palankiems NDNT sprendimams, teikiamos ir kitų pareiškėjų atžvilgiu.

11. Dėl pareiškėjo argumento, esą jis buvo neteisėtai atleistas, teismas pažymėjo, kad priimant Įsakymą Nr. PK-1483 galiojo KMEK Nutarimas Nr. 210, kurio teisėtumas ir pagrįstumas įvertintas šiame teismo sprendime. Nutarime Nr. 210 konstatuota, kad pareiškėjas tinkamas profesinei karo tarnybai, netinkamas tarnybai tarptautinėse operacijose pagal E sveikatos grupę. Pareiškėjo pareiginiuose nuostatuose įtvirtinta, jog jo pareigybei reikalinga ne mažesnė kaip E sveikatos grupė. Šios aplinkybės parodė, kad nebuvo teisinio pagrindo pareiškėją atleisti pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kuriame nustatyta, jog karys negali tarnauti profesinėje karo tarnyboje dėl invalidumo.

12. Teismas nustatė, kad MMPB vadas 2013 m. spalio 15 d. raštu Nr. IS-663, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis buvo nedarbingas daugiau nei 140 kalendorinių dienų, pateikė duomenis krašto apsaugos ministrui dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir K. G. išleidimo į atsargą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punktą. Tai, kad pareiškėjas sirgo daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, patvirtino laikinojo nedarbingumo pažymos. Teismas konstatavo, kad Lietuvos kariuomenė neturėjo pagrindo prieiti prie išvadų, jog pareiškėjo susirgimas susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Pagal KASOKTĮ 67 straipsnio 3 dalį, kario žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybinio tyrimo komisiją. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad Lietuvos kariuomenė, priimdama Įsakymą Nr. PK-1483, turėjo, tačiau nepaisė duomenų, jog susirgimai, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis K. G. buvo nedarbingas daugiau nei 140 kalendorinių dienų, yra susiję su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo laikino nedarbingumo pažyma buvo užbaigta ir tuo jis pripažintas darbingu, todėl nekilo pagrindo išvadai, kad pareiškėjui atliktina ekspertizė pagal KME nuostatų 32.1 punktą. Iš pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 23 d. laikinojo nedarbingumo pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjo trauma yra nelaimingas atsitikimas buityje. Pažymėdamas, kad įstatymas nenumato kokių nors karinės įstaigos pareigų ryšium su nelaimingu atsitikimu buityje, teismas nenustatė pagrindo teigti, jog pareiškėjo sveikata galėjo būti tikrinama KMEK pagal KME nuostatų 32.2 punktą.

14. Teismas taip pat pastebėjo, jog, nesant objektyvių duomenų, įvertinus tai, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 22 d. buvo KMEK pripažintas tinkamas profesinei karo tarnybai, Karo medicinos tarnybos karo medicinos gydytojams nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki pat pareiškėjo išleidimo į atsargą dienos dėl jo laikinojo nedarbingumo periodų negalėjo kilti įtarimų, susijusių su galimais pareiškėjo sveikatos sutrikimais, dėl kurių gali keistis jo tinkamumas tarnybai. Teismas konstatavo, jog KMEK ekspertai, atsižvelgę į Nutarimo Nr. 210 išvadą bei civilinės sveikatos priežiūros įstaigos suformuotas pareiškėjo ligų eigos istorijas, tinkamai įvertino jo sveikatos būklę ir priėmė tinkamą sprendimą papildomai nesiųsti pareiškėjo į KMEK.

15. Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra nustatytos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto sąlygos, todėl buvo teisinis pagrindas priimti Įsakymą Nr. PK-1483.

16. Įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas nevykdė pareigų nuo 2013 m. spalio 28 d., o MMPB pateiktas tarnybos laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjo paskutinė tarnybos diena buvo 2013 m. lapkričio 8 d., teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, esą jis laiku nežinojo apie išleidimą į atsargą ir toliau vykdė tarnybos užduotis. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pažeidžiant KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką ir terminus.

17. Teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. PK-1483 buvo priimtas kompetentingo pareigūno. Teismas pripažino, jog skundžiamas aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros. Atsižvelgdamas į tai, kad krašto apsaugos sistemoje fiksuoti pareiškėjo darbingumo sutrikimai nėra sietini su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba, teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su galimomis traumomis tarnybos metu ar traumomis, esančiomis priežastiniame ryšyje su tarnybos pareigų vykdymu, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. PK-1483 yra teisėtas ir pagrįstas.

18. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš KAM 36 mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio vienkartinę kompensaciją teismas pabrėžė, kad pagal KASOKTĮ 67 straipsnio 1 dalį tam, kad ši kompensacija būtų mokama, trauma ar liga turi būti susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu. Šią sąsają gali nustatyti tik Tarnybinio tyrimo komisija. Nesant Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo, teismas negali nustatyti ligų atsiradimo priežasčių.

III.

19. Pareiškėjas K. G. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. 1) panaikinti Įsakymą Nr. PK-1483; 2) pripažinti, kad atleidimo procedūra buvo pažeista, ir įpareigoti KAM sumokėti už tarnybos laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d.; 3) pripažinti, kad nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 604 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1125 „Dėl Karinės medicinos ekspertizės nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir 2010 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 379 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1125 „Dėl Karinės medicinos ekspertizės nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; 4) kadangi nebuvo įvykdyti KME nuostatų 32.1, 32.2, 33 punktai, kurie turėjo būti įvykdyti nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d., įpareigoti Lietuvos kariuomenės vadovybę nusiųsti pareiškėją į Karo medicinos tarnybos Karinę gydytojų konsultacinę komisiją (toliau – ir KGKK) KME nuostatų 32.1 punkte numatytam tinkamumo profesinei karo tarnybai klausimui nagrinėti; 5) panaikinti Nutarimą Nr. 210; 6) įpareigoti KMEK pareiškėjo tinkamumo profesinei karo tarnybai klausimą nagrinėti iš naujo.

20. Pareiškėjas taip pat prašė teismo išaiškinti, ar gyd. A. M. nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 168 straipsnio, ar MMPB Personalo skyriaus viršininkas bei Karo medicinos tarnybos PKSPC Panevėžyje tarnybos viršininkas nepažeidė tarnybos ir pareigybinių nuostatų neinformuoti ir nesiųsti pareiškėjo į Tarnybinio tyrimo komisiją, ar vadovybė nepažeidė įstatymo, 2003 metais nepradedama tarnybinio tyrimo dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje, kai buvo poveikis pareiškėjo sveikatai, bei prašė įpareigoti vadovybę atlikti tarnybinius tyrimus.

21. Atsakovai KAM ir Lietuvos kariuomenė atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl apeliacinio skundo reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra.

IV.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kėlė naujus reikalavimus, kurių nebuvo pareiškęs patikslintame skunde ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant sujungtas dvi administracines bylas. Teismas pažymėjo, kad iš reikalavimų, nurodytų apeliaciniame skunde, neatsiejamai susijusiu su pareikštais ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies prasme laikytinas tik reikalavimas dėl KMEK įpareigojimo pareiškėjo tinkamumo profesinei karo tarnybai klausimą nagrinėti iš naujo.

25. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Lietuvos kariuomenės vadovybės įpareigojimo nusiųsti jį į KGKK KME nuostatų 32.1 punkte numatytam tinkamumo profesinei karo tarnybai klausimui nagrinėti buvo perteklinis. Nustatyta, kad KGKK 2013 m. sausio 15 d. leido siųsti pareiškėją į KMEK pakartotinai įvertinti jo sveikatos būklę bei tinkamumą profesinei karo tarnybai ir siuntimas jam buvo išduotas, KMEK atliko pareiškėjo medicinos ekspertizę.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo pripažinti, kad nebuvo laikomasi Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 604 ir 2010 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 379 teisėjų kolegija priminė, kad reikalavimas konstatuoti aplinkybes negali būti skundo dalyku. Teisėjų kolegija šį reikalavimą vertino ne kaip naują reikalavimą, o kaip apeliacinio skundo motyvą.

27. Pareiškėjo reikalavimas dėl KAM įpareigojimo sumokėti už tarnybos laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. išėjo už reikalavimų, pareikštų pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl teisėjų kolegija šio reikalavimo nenagrinėjo (ABTĮ 130 str. 6 d.).

28. Teismas nustatė, kad Įsakymu Nr. PK-1483 profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punktu. Įsakyme Nr. PK-1483 nurodyta, kad pareiškėjo laikinojo nedarbingumo trukmė per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d.) su pertraukomis yra ilgesnė nei 140 kalendorinių dienų (154 kalendorinės dienos).

29. Pareiškėjo nuomone, jo atveju buvo pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Savo poziciją pareiškėjas grindė aplinkybe, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. SS-53 jis buvo pripažintas iš dalies darbingu (darbingumo lygis – 55 proc.).

30. Teismas vadovavosi KASOKTĮ 28, 65 straipsniais, KME nuostatų 1, 67, 68, 8.1, 32.1, 32.3, 58.3 punktais. KAM/SAM 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-1142/V-1139 patvirtinto Sveikatos grupių, apribojimo laipsnių, sveikatos parametrų nustatymo aprašymo (toliau – ir SPN aprašymas) 9.8 punkte ir Tinkamumo lentelėje yra aprašytas asmenų tinkamumas pagal kiekvieną sveikatos grupę. Nurodyta, kad asmenys, kuriems nustatyta E sveikatos grupė tinkami tikrajai karo tarnybai ir karinėms pareigybėms pagal nustatytą E sveikatos grupę. Privalomajai pradinei karo tarnybai, dalyvauti tarptautinėse operacijose ir mokytis karo mokymo įstaigose netinkami.

31. Teismas nustatė, kad išduodant pareiškėjui 2013 m. sausio 16 d. siuntimą į KMEK jis buvo profesinės karo tarnybos karys. Paskutinė iki šioje byloje skundžiamų aktų priėmimo tarp pareiškėjo ir MMPB vado profesinės karo tarnybos sutartis buvo sudaryta 2013 m. gegužės 27 d. vieneriems metams. Profesinės karo tarnybos sutartys tarp Krašto apsaugos ministerijos, atstovaujamos karinio vieneto vado, ir pareiškėjo buvo sudaromos nuo 1998 m. gegužės 27 d. penkeriems metams, o šiam laikotarpiui pasibaigus, buvo pratęsiamos KASOKTĮ nustatyta tvarka, be kita ko, prieš tai siunčiant pareiškėją į KMEK atlikus jo medicinos ekspertizę ir pripažinus pareiškėją tinkamu tolesnei profesinei karo tarnybai.

32. Byloje yra duomenys apie tai, kad iki ginčui aktualaus 2013 m. sausio 16 d. išduoto pareiškėjui siuntimo į KMEK (KME nuostatų 32.1 punktas), pareiškėjui medicinos ekspertizė KMEK paskutinį kartą buvo atlikta 2012 m. balandžio 4 d. (KMEK 2012 m. balandžio 4 d. ekspertinis nutarimas Nr. 1846) KME nuostatų 32.3 punkte nustatyta tvarka, t. y. pasibaigus KMEK ekspertinio nutarimo pažymos galiojimui. KMEK 2012 m. balandžio 4 d. ekspertiniu nutarimu Nr. 1846 pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai pagal nustatytą E sveikatos grupę (nurodyta stebėti sveikatos būklę) ir netinkamu TRO. Paskirta pakartotinė ekspertizė po 1 metų. Pareiškėjui išduota 2012 m. balandžio 4 d. ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 1846 galiojo iki 2013 m. balandžio 4 d. ir jis vien dėl to privalėjo būti siunčiamas į KMEK pakartotinei medicinos ekspertizei dėl tinkamumo tolesnei tarnybai prieš tris mėnesius iki ekspertinio nutarimo pažymos galiojimo pabaigos (KME nuostatų 34 punktas).

33. Be to, byloje yra duomenys, kad per minėtą vienerių metų laikotarpį (nuo KMEK po 2012 m. balandžio 4 d. ekspertinio nutarimo Nr. 1846 priėmimo iki 2013 m. sausio 16 d. siuntimo į KMEK išdavimo) KGKK kelis kartus

(2012 m. gegužės 24 d., 2012 m. birželio 28 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. lapkričio 6 d.) svarstė dėl tikslingumo siųsti pareiškėją į KMEK jo sveikatos patikrinimui. KGKK galutinį sprendimą dėl pareiškėjo siuntimo į KMEK priėmė 2013 m. sausio 15 d. t. y. 2013 m. sausio 2 d. pasibaigus pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo procedūrai NDNT. Ši procedūra prasidėjo 2012 m. birželio 4 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinikai išdavus pareiškėjui siuntimą į NDNT darbingumo lygio nustatymui. Taigi, KGKK 2013 m. sausio 15 d. sprendimas leisti siųsti pareiškėją į KMEK dėl jo tinkamumo procesinei karo tarnybai (KME nuostatų 32.1 punktas) iš esmės sutapo ir su laikotarpiu, kuriuo baigėsi pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo NDNT procedūra, taip pat sutapo su laikotarpiu, kai suėjo laikas siųsti pareiškėją į KMEK pakartotinei ekspertizei suėjus vienerių metų terminui, nustatytam ekspertinio nutarimo pažymoje Nr. 1846.

34. KMEK 2013 m. sausio 22 d. ekspertiniu nutarimu Nr. 210 pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai pagal KAM/SAM Įsakymu Nr. V-1142/V-1139 patvirtintos Ekspertinių išvadų lentelės (duomenys neskelbtini) straipsnių 3 skiltį, tačiau netinkamu tarnybai tarptautinėse operacijose pagal E sveikatos grupę. Remiantis šiuo KMEK ekspertiniu nutarimu, pareiškėjui 2013 m. sausio 22 d. buvo išduota ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 210 penkeriems metams (iki 2017 m. sausio 22 d.).

35. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išanalizavo KMEK Nutarimo Nr. 210 pagrįstumą KME nuostatų ir KAM/SAM Įsakymu Nr. V-1142/V-1139 patvirtintų Kriterijų kontekste. Iš Nutarimo Nr. 210 dalies, kurioje visi KMEK nariai (atitinkamų medicinos sričių specialistai) kiekvienas pateikė savo ekspertines išvadas (kai kuriais atvejais nurodant apribojimo laipsnį), matyti, kad įvertinus pagal Ekspertinių išvadų lentelės 3 skiltį visus susirgimus ir būkles (jie pakartoti KMEK Nutarime Nr. 210), kvalifikuotus pagal išvardytus Ekspertinių išvadų lentelės straipsnius (atitinkamai nurodant susirgimų kodus pagal TLK-10), visi KMEK nariai pateikė išvadas, jog pareiškėjas tinka tolesnei profesinei karo tarnybai. Atsižvelgiant į visų KMEK narių (atitinkamų sričių medicinos specialistų) ekspertines išvadas buvo pateikta KMEK išvada nustatant pareiškėjui E sveikatos grupę (SPN aprašymo 1, 8, 9 punktai) taikant suminį 6° apribojimo laipsnį ir pripažįstant pareiškėją pagal Ekspertinių išvadų lentelės 3 skiltį tinkamu profesinei karo tarnybai, tačiau netinkamu tarnybai tarptautinėse organizacijose. Teismas iš ekspertinių išvadų nustatė, kad KMEK ekspertizės akte taikant suminį apribojimo laipsnį (6° apribojimo laipsnį) SPN aprašymo 8.3 punkto nuostatos nepažeistos.

36. Teismas nustatė, kad pareiškėjo akcentuojami susirgimai, dėl kurių VšĮ Panevėžio miesto poliklinika, išduodama pareiškėjui siuntimą į NDNT nurodė kaip pagrindines diagnozes ((duomenys neskelbtini)) su lengvo laipsnio funkcijų sutrikimu, kvalifikavimas pagal funkcijų sutrikimo laipsnį nepasikeitė ir KMEK atliekant ekspertizę bei vertinant medicininių dokumentų visumą ir tiriant pareiškėjo sveikatos būklę. Susirgimų, kurie pagal TLK-10 žymimi kodais (duomenys neskelbtini), kvalifikavimas pagal Ekspertinių išvadų lentelės (duomenys neskelbtini) straipsnį, o susirgimo (duomenys neskelbtini) kvalifikavimas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį, atitinka nustatytus Kriterijus, o Lentelės straipsnių (duomenys neskelbtini) reikšmės pagal jos 3 skiltį reiškia tai, kad karys yra tinkamas profesinei karo tarnybai.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kario tinkamumą tolesnei profesinei karo tarnybai gali nustatyti tik KMEK. Dėl pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad NDNT jam yra nustačiusi 55 proc. darbingumo lygį, teisėjų kolegija pabrėžė, kad nei NDNT, nei kitos įstaigos išduotam medicininiam dokumentui prioritetas KMEK negali būti teikiamas. Bylos įrodymai patvirtino, kad KMEK, atlikdama ginčui aktualią medicinos ekspertizę, turėjo duomenis apie pareiškėjo sveikatą po paskutinės medicinos ekspertizės (2012 m. balandžio 4 d. ekspertinis nutarimas Nr. 1846), taip pat medicininius dokumentus pagal kuriuos pareiškėjo tinkamumas profesinei karo tarnybai KMEK buvo vertintas anksčiau. Iš ekspertizės akto matyti, kad atliekant medicinos ekspertizę pareiškėjo sveikatą tikrino atitinkamų KME nuostatuose numatytų medicinos sričių specialistai, prieidami kiekvienas pagal savo sritį prie ekspertinių išvadų (KME nuostatų 44 punktas), kad pareiškėjas tinka profesinei karo tarnybai. Minėtų ekspertinių išvadų pagrindu KMEK pateikė bendrą išvadą, kad pareiškėjas priskirtinas E sveikatos grupei pagal Ekspertinių išvadų lentelės 3 skiltį (suminis 6° apribojimo laipsnis) ir yra tinkamas profesinei karo tarnybai, tačiau netinkamas tarnybai tarptautinėse organizacijose.

38. Pareiškėjo argumentai, esą KMEK ignoravo kai kuriuos dokumentus, tarp jų NDNT išvadą, teismo vertinimu, buvo teisiniu reguliavimu ir bylos medžiaga nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kuri nesuteikia pagrindo prieiti prie kitų išvadų nei išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime, priimtame įvertinus įrodymų visumą ginčui reikšmingų teisės aktų kontekste.

39. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog KMEK savo funkcijas atlikto netinkamai ar pateikė medicininių dokumentų ir medicininių tyrimų bei pareiškėjo sveikatos objektyvaus tyrimo duomenų neatitinkančią KMEK 2014 m. liepos 2 d. ekspertinę išvadą Nr. 210. Pareiškėjo teiginiai, esą jis turėjo būti priskirtas Z sveikatos grupei ir pripažintas

netinkamu profesinei karo tarnybai, vertinti kaip subjektyvi jo nuomonė. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas skundo dėl Nutarimo Nr. 210 panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

40. MMPB Tiesioginės paramos kuopos Remonto būrio Remonto kontrolės skyriaus technikos vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo 4 punkte nurodyta, kad šiai pareigybei reikalinga ne mažesnė kaip E sveikatos grupė ir turėti galiojančią ekspertinio nutarimo pažymą dėl sveikatos būklės tinkamumo PKT. Pagal KMEK išduotą 2014 m. liepos 2 d. ekspertinio nutarimo pažymą Nr. 210 pareiškėjas šį reikalavimą atitiko.

41. Teismas nustatė, kad Lietuvos kariuomenės vadas Įsakymu Nr. PK-1483 nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju, MMPB vado 2013 m. spalio 23 d. įsakymu atleistu iš pareigų (KASOKTĮ 45 str. 1 d.) ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą, vadovaudamasis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punktu, nes pareiškėjo laikinojo nedarbingumo trukmė per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis yra ilgesnė nei 140 kalendorinių dienų (iš viso 154 kalendorinės dienos). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, susijusius su pareiškėjo laikinuoju nedarbingumu ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog atsakovas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punktą taikė pagrįstai ir naikinti šį aktą nėra pagrindo. Iš laikinojo nedarbingumo laikotarpio pažymėjimų teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas dėl įvairių susirgimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovui nebuvo pagrindo siųsti pareiškėją į KMEK KME nuostatų 32.2 punkte numatytu pagrindu, nes šiuo pagrindu karys gali būti siunčiamas į sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ne dėl bet kurio laikinojo nedarbingumo, o tik tuo atveju, kai yra duomenų, jog pareiškėjo laikinasis nedarbingumas kilęs dėl tokio sveikatos sutrikdymo, kuris susijęs su kario pareigų vykdymu ar tarnyba.

42. Ginčui aktuali pareiškėjo medicinos ekspertizė KMEK buvo baigta 2013 m. sausio 22 d. priimant ekspertinį nutarimą ir jo pagrindu išduodant pareiškėjui 2013 m. sausio 22 d. ekspertinio nutarimo pažymą Nr. 210. Dalis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymo aspektu aktualaus laikotarpio (nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d.), kuriuo pareiškėjas su pertraukomis sirgo ilgiau 140 kalendorinių dienų (iš viso 154 kalendorinės dienos) yra iki minėtos pareiškėjo medicininės ekspertizės (83 dienos), kita dalis po šios ekspertizės atlikimo. Pareiškėjo laikinieji nedarbingumai, buvę po 2013 m. sausio 22 d. ekspertinio nutarimo priėmimo ir ekspertinio nutarimo pažymos Nr. 210 išdavimo pareiškėjui penkeriems metams, atsakovui nesuteikė pagrindo inicijuoti pareiškėjo pakartotinį siuntimą į KMEK atlikti medicininės ekspertizės dėl tinkamumo tolesnei profesinei karo tarnybai. Tačiau šie pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laikotarpiai, taip pat laikotarpiai iki 2013 m. sausio 22 d., t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d., kurių trukmė per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis buvo ilgesnė nei 140 kalendorinių dienų (iš viso 154 kalendorinės dienos), suteikė atsakovui pagrindą taikyti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punktą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl KME nuostatų 32.2 punkto taikymo, o dėl KME nuostatų 33 punkto nesilaikymo priminė, kad šis KME nuostatų punktas nuo 2011 m. gegužės 12 d. neteko galios (Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 534).

43. Sutikta su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. KMEK 2013 m. sausio 22 d. ekspertiniu nutarimu Nr. 210 pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai.

44. Teismas nurodė, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymas yra Karšto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija. Pareiškėjo argumentas, esą šis punktas karių atžvilgiu taikomas nevienodai, o pareiškėją buvo skubėta atleisti iš profesinės karo tarnybos, nepagrįstas nei teisiniu reguliavimu, nei faktinėmis aplinkybėmis.

45. Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie traumą tarnyboje 2003 metais ir jos galimą įtaką pareiškėjo sveikatai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šioje byloje minėtos aplinkybės negali būti nagrinėjamos. Taip pat negali būti sprendžiama dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjui 36 mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio kompensaciją, numatytą KASOKTĮ 67 straipsnyje. KASOKTĮ 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kario žūties, ligos ar sveikatos problemos priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas KASOKTĮ 67 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka nesinaudojo ir nesikreipė į Tarnybinio tyrimo komisiją.

46. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ginčo atveju nebuvo pažeistas.

47. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė ginčo esmę, nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, ištyrė jas išsamiai, visapusiškai, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

V.

48. Pareiškėjas K. G. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1887-146/2015.

49. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nurodo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios jam nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija 2019 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. TS-1, kuriuo pripažino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai (TLK kodai: (duomenys neskelbtini)) yra susiję su tarnybinių pareigų vykdymu.

50. Pareiškėjas nurodo, kad jo atleidimo atveju taikytame KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatyta sąlyga: jeigu susirgimas nesusijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba. Pareiškėjo teigimu, Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2019 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. TS-1 duoda pagrindą spręsti, kad bent dalį 140 dienų laikotarpio pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas būtent dėl susirgimų, kuriuos Tarnybinio tyrimo komisija pripažino susijusiais su tarnybinių pareigų vykdymu.

51. Pareiškėjas nurodo, kad iš Tarnybinio tyrimo komisijos 2019 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. TS-1 matyti, jog pareiškėjas neįgaliu buvo pripažintas dėl ligų, kurias sukėlė tarnybos sąlygos. Ši naujai paaiškėjusi aplinkybė duoda pagrindą kitaip spręsti dėl reikalavimo priteisti 36 mėnesių tarnybinio atlyginimo kompensaciją. Pareiškėjas pažymi, kad KAM šią sumą jau yra išmokėjusi.

52. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo netenkinti pareiškėjo prašymo.

53. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui 2019 m. kovo 28 d. jau buvo sumokėta 36 mėnesių tarnybinių atlyginimų (be priedų) dydžio vienkartinė kompensacija.

54. Atsakovo teigimu, Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimas nekeičia ir negali pakeisti KMEK 2013 m. sausio 22 d. priimto sprendimo. KMEK tirdama asmens tinkamumą profesinei karo tarnybai nevertina, ar esami sveikatos sutrikimai yra susiję su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu.

55. Priimant Įsakymą Nr. PK-1483 Lietuvos kariuomenė neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjo susirgimas susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar su tarnyba. Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomenė nėra tiesiogiai įgaliotos nustatyti kario žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu.

56. Prašomoje atnaujinti byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjas nesikreipė į Tarnybinio tyrimo komisiją ir neprašė ištirti, ar jo susirgimai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu, ir nėra jokių įrodymų, kad pasirašant skundžiamą Lietuvos kariuomenės vado įsakymą atsakovas turėjo, tačiau nepaisė duomenų, jog susirgimai, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis pareiškėjas buvo nedarbingas daugiau nei 140 kalendorinių dienų, yra susiję su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

57. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis negalėjo kreiptis į Tarnybinio tyrimo komisiją ar kreipėsi, tačiau ji nenagrinėjo jo prašymo. Taip pat nėra aišku, kodėl pareiškėjas į Tarnybinio tyrimo komisiją kreipėsi tik 2015 m. vasario 24 d., nors, jo teigimu, jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių užduočių vykdymo 1999 m. ir 2003 m.

58. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės jam negalėjo būti žinomos dar iki bylos nagrinėjimo teisme ar iki atleidimo iš tarnybos.

59. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo neatnaujinti proceso.60. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, naudodamasis advokato pagalba, neprašė nagrinėjamos bylos sustabdyti po

kreipimosi į Tarnybinio tyrimo komisiją 2015 m. vasario 24 d. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba arba nesusiję su tuo, buvo žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, be to, dėl šios aplinkybės pasisakė teismas išnagrinėjęs bylą.

61. Trečiasis suinteresuotas asmuo SADM prašo pašalinti ją iš bylos proceso šalių, šio prašymo netenkinus – bylą nagrinėti SADM atstovams nedalyvaujant. Nurodo, kad neturi teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija


VI.

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

63. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas K. G. prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. A-1887-146/2015 procesą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, numatantį, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

64. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, bei kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

66. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą iš esmės grindžia tuo, kad Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija 2019 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. TS-1, kuriuo pripažino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai (TLK kodai: (duomenys neskelbtini)) yra susiję su tarnybinių pareigų vykdymu.

67. Iš Tarnybinio tyrimo komisijos 2019 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. TS-1 (VIII t., b. l. 174–175) matyti, kad jis buvo priimtas išnagrinėjus K. G. 2015 m. vasario 24 d. prašymą. Taigi, pareiškėjas į Tarnybinio tyrimo komisiją kreipėsi jau po to, kai buvo priimti šioje byloje ginčijami aktai, tiek ir po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas (2015 m. vasario 2 d.).

68. Byloje buvo nustatyta, kad vienu iš pareiškėjo šioje byloje ginčytų aktų – Lietuvos kariuomenės vado 2013 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. PK-1483 „Dėl vyr. srž. K. G. išleidimo į atsargą“ – buvo nutraukta 2013 m. lapkričio 8 d. profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju vyr. srž. K. G. ir jis buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu. Pagal šią normą profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai jo sirgimo (laikinojo nedarbingumo) trukmė ilgesnė kaip 120 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs nepertraukiamai, arba 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis ir jeigu susirgimas nesusijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

69. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo argumentai, susiję su jo susirgimų ryšiu su jo tarnybinių

pareigų atlikimu, buvo vertinti tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Tačiau, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos kariuomenė neturėjo pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo susirgimas susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybinio tyrimo komisiją ir prašęs ištirti, ar jo susirgimai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad Lietuvos kariuomenė, priimdama Įsakymą Nr. PK-1483, turėjo, tačiau nepaisė duomenų, jog susirgimai, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis K. G. buvo nedarbingas daugiau nei 140 kalendorinių dienų, yra susiję su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje pritarė šioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms.

70. Taigi, nors pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia, jo teigimu, naujai atsiradusia aplinkybe – Tarnybinio tyrimo komisijos 2019 m. sausio 25 d. priimtu sprendimu Nr. TS-1 – nėra pagrindo pripažinti, kad ši aplinkybė turi esminę reikšmę bylai. Iš bylos duomenų matyti, kad išnagrinėjus šią administracinę bylą, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, buvo įvertinta aplinkybė, jog atsakovas Lietuvos kariuomenė, priimdamas Įsakymą Nr. PK-1483, neturėjo duomenų apie tai, kad susirgimai, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis pareiškėjas buvo nedarbingas daugiau nei 140 kalendorinių dienų, yra susiję su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba. Todėl tai, kad pareiškėjas vėliau, t. y. jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, kreipėsi į Tarnybinio tyrimo komisiją, šiuo atveju esminės reikšmės neturi.

71. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo prašyme nurodomų aplinkybių ir jas, pareiškėjo nuomone, patvirtinančių duomenų vertinti kaip naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, dėl kurių buvimo galėtų būti atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1887-146/2015 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (ABTĮ 162 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo K. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1887-146/2015 atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1887-146/2015 pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovams

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenei (tretieji suinteresuoti asmenys – Karaliaus Mindaugo motorizuotas pėstininkų batalionas ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus


TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS


RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eR-54-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00080-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 5.3.1; 43.5.9(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=08e9c020c42d11e9840ec0427c781bac

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir A. T. skundo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. Sp-179 panaikinimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir A. T. 2019 m. rugpjūčio 5 d. pateiktas skundas, kuriame jie prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. Sp-179 „Dėl Alytaus rajono Nr. 3 savivaldybės rinkimų komisijos 2019 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. Sp-17“ ir Alytaus rajono savivaldybės rinkimų komisijos 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. Sp-17.

Kartu su skundu pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjai nurodo, kad su šiuo skundu jie pirmiausiai 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Pareiškėjai manė, kad skundas privalo būti pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl praleido terminą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Šiuo atveju pareiškėjai prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia tuo, kad jie suklydo ir pirmiausia skundą padavė ne Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jų skundą atsisakė priimti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad skundo padavimas nesilaikant ABTĮ numatytos tvarkos, pateikiant skundą teismui pažeidžiant teismingumo taisykles, pats savaime nėra laikomas objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe, tačiau sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra svarbu ir tai, kiek, net ir laikant, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo paduodamas skundą ne pagal teismingumą, pareiškėjas buvo aktyvus siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę įgyvendinti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-822-662/2016).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas dar 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti

pareiškėjų skundą ir išaiškino, kad įstatyme numatyti subjektai skundą gali paduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Gavę šią nutartį pareiškėjai taip pat neteikė skundo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o kreipėsi su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarties, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2019 m. liepos 24 d. Net ir gavę pastarąją nutartį pareiškėjai nepagrįstai delsė ir skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė tik po 12 dienų. Pareiškėjai prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė jokių priežasčių pateisinančių tokį delsimą, priešingai – patys pripažįsta, jog šiuo atveju pateiktas skundas yra tapatus pateiktam Vilniaus apygardos administraciniam teismui dar 2019 m. balandžio 24 d.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos objektyviomis priežastimis, kuriomis galėtų pateisinti skundo padavimą tik 2019 m. rugpjūčio 5 d.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkinamas, o jų skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).


n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir A. T. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. Sp-179 „Dėl Alytaus rajono Nr. 3 savivaldybės rinkimų komisijos 2019 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. Sp-17“ ir Alytaus rajono savivaldybės rinkimų komisijos 2019 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. Sp-17 paduoti.

Atsisakyti priimti pareiškėjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir A. T. skundą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-570-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00882-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f54a8ea0c42c11e9840ec0427c781bac

(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens

uždarosios akcinės bendrovės „NT fortus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. nutarties, kuria išnagrinėtas trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „NT fortus“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „NT fortus“, Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – ir DNSB) „Birutės parkas“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. sausio 31 d. potvarkį Nr. P1-3 „Dėl 2016-11-21 statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akto Nr. SLD-30-161121-00020 panaikinimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą,

pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „NT fortus“ (toliau – ir Bendrovė, trečiasis

suinteresuotas asmuo) 2019 m. birželio 4 d. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, prašydamas priteisti jam 4 704,88 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į UAB „NT fortus“ prašymą nurodė manantis, kad šis prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas, nes, išnagrinėjus bylą, buvo apgintos ir šio trečiojo suinteresuoto asmens teisės, o klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio priteisimo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“ atsiliepime į UAB „NT fortus“ prašymą su juo nesutiko.Pareiškėjo vertinimu, prašoma suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti yra neprotingai didelė, nes administracinė byla

nebuvo sudėtinga, bylos medžiaga ir ginčas advokatui S. A. buvo gerai žinomi (jis Bendrovę atstovavo ir kitose susijusiose bylose), byla išnagrinėta per du teismo posėdžius, kurių pirmasis truko 23 min., antrasis – 2 val. 15 min. Reikšminga aplinkybe laikė ir tai, kad UAB „NT fortus“ į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta ne kaip atsakovas, o kaip trečiasis suinteresuotasis asmuo. Pareiškėjas pastebėjo, kad dalis teisinių paslaugų ataskaitoje nurodytų išlaidų nėra susiję su išnagrinėta byla, pavyzdžiui, 2017 m. gegužės 6 d. neva buvo rengiamas pranešimas dėl prieštaravimų, tačiau toks dokumentas byloje nepateiktas. Pareiškėjas taip pat nepritarė, jog į bylinėjimosi išlaidų dydį turėtų būti įtraukiamas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), nes Bendrovė bylos nagrinėjimo metu buvo PVM mokėtoja ir galėjo šią sumą įtraukti į apskaitą. Pabrėžė, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas akivaizdžiai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog prašoma priteisti atlyginimą ir už teisines paslaugas asmens, kuris nagrinėjamoje byloje neatstovavo UAB „NT fortus“ – G. N. G. N., nebūdama advokate ar advokato padėjėja, negalėjo teikti paslaugų, susijusių su kliento interesų atstovavimu teisme ar jo informavimu apie proceso eigą, tačiau tokias paslaugas teikė, dauguma jos ir advokato S. A. teiktų teisinių paslaugų dubliuojasi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 2 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens UAB „NT fortus“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš pareiškėjo DNSB

„Birutės parkas“ 563,40 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracino teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimu buvo apgintos

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „NT Fortus“ teisės, dėl ko jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.UAB „NT Fortus“, pagrįsdama patirtas bylinėjimosi išlaidas, prie prašymo pridėjo: 1) 2017 m. rugpjūčio 16 d. PVM

sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 17-0741 4 704,88 Eur sumai; 2) 2017 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 211, iš kurio matyti, kad pagal PVM sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 17-0741 į advokatų profesinės bendrijos NJORD Law Firm sąskaitą pervesta 4 704, 88 Eur; 3) klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą pagal PVM sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 17-0741 (toliau – ir Ataskaita). Byloje esanti 2016 m. kovo 10 d. atstovavimo sutartis patvirtina advokato S. A. įgaliojimus atstovauti UAB „NT Fortus“ administracinėse bylose.

Ataskaitoje, be kita ko, nurodyta, kad tam tikras paslaugas Bendrovei teikė G. N., tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jos įgaliojimus teikti teisines paslaugas UAB „NT Fortus“, todėl teismas netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už G. N. suteiktas paslaugas.

Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovės prašoma suma už atsiliepimo į skundą parengimą – 157,71 Eur, bei už paaiškinimų teismui parengimą – 52,57 Eur, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Teismas nutarė nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už 2017 m. birželio 12 d. vykusį teismo posėdį, nes šis posėdis truko trumpiau nei 30 min., bet už 2017 m. birželio 21 d. vykusį posėdį priteistina 176,56 Eur. Teismas priteisė Bendrovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik už advokato pasiruošimą 2017 m. birželio 12 d. teismo posėdžiui – 176,56 Eur, nes, jo vertinimu, tarp teismo posėdžių buvo labai trumpas laiko tarpas ir advokatui, ruošiantis 2017 m. birželio 21 d. teismo posėdžiui, jau nereikėjo tokių didelių laiko sąnaudų. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog išlaidos už papildomai pateiktų dokumentų analizę atskirai nepriteisiamos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „NT fortus“ atstovui advokatui S. A. bylos aplinkybės nebuvo naujos, kadangi iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog ginčas šioje administracinėje byloje kilo iš 2016 m. gruodžio 6 d. atsakovo sprendimo, kuris buvo ginčijamas administracinėje byloje Nr. eI-597-243/2017, tarp tų pačių šalių, kur trečiąjį suinteresuotą asmenį UAB „NT fortus“ atstovavo S. A. Nagrinėjamoje byloje buvo ginčijamas 2017 m. sausio 31 d. atsakovo potvarkis, kuriuo, kaip atsiliepime į UAB „NT Fortus“ prašymą nurodo atsakovas, atsakovai „ištaisė“ savo klaidą, nurodytą 2016 m. gruodžio 6 d. atsakovo sprendime. Administracinė byla Nr. eI-597-243/2017 pradėta 2017 m. sausio 9 d. pareiškėjo skundo pagrindu, o Klaipėdos apygardos administracinis teismas sprendimą priėmė 2017 m. gegužės 16 d. Šioje byloje abu teismo posėdžiai įvyko ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą UAB „NT fortus“ pateikė jau po minėto teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2017 m. birželio mėn.

Teismas, atsižvelgdamas į ginčo teisinių santykių pobūdį, į tai, kad advokatui S. A. šioje administracinėje byloje nurodytos aplinkybės nebuvo naujos, į nurodytas advokato darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo prie išvados, kad adekvati priteistina išlaidų suma yra 563,40 Eur (157,71 Eur+176,56 Eur+176,56 Eur + 52,57 Eur).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „NT fortus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį – priteisti jam iš pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ 4 704,88 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

UAB „NT fortus“ paaiškina, kad teisinių paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tarp jos ir advokatų profesinės bendrijos NJORD Law Firm, ir joje nėra nurodyta, kad teisines paslaugas Bendrovei gali teikti tik išimtinai advokatas S. A. Visuotinė advokatų profesinių bendrųjų darbo ir veikimo principų praktika patvirtina, jog, atstovaujant suinteresuotų asmenų interesams, gali būti pasitelkiami advokatai, advokatų padėjėjai, teisininkai ir kitas personalas, tokios išlaidos sudaro bylinėjimosi išlaidų visumą ir yra priteistinos, tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju dalį teisinių paslaugų suteikė advokatų profesinės bendrijos NJORD Law Firm teisininkė G. N., nepaneigia fakto, jog trečiasis suinteresuotas asmuo faktiškai patyrė bylinėjimosi išlaidas.

UAB „NT fortus“ nesutinka su teismo išvada, jog S. A. su ginčo klausimais buvo susipažinęs anksčiau nagrinėtoje byloje, ir tvirtina, kad pareiškėjas minėtų bylų nagrinėjimo metu piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, tiek Bendrovę, tiek atsakovą įtraukdamas į nepagrįstus bylinėjimosi procesus, kurių pirminis ir tiesioginis tikslas buvo tariamai teisinėmis priemonėmis apsunkinti Bendrovės kaip statytojo teisių įgyvendinimą. Vienu metu išvis vyko keturi teisminiai procesai,

todėl laikytina, kad bylinėjimosi procesas buvo sudėtingas ir aktyvus, o bylinėjimosi išlaidų dydį sąlygojo inter alia (be kita ko, įskaitant) paties pareiškėjo elgesys. UAB „NT fortus“ atkreipa dėmesį į tai, kad teismas gali nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Įvertinus kompleksinį ginčo pobūdį, didelį su bylos nagrinėjimu susijusios informacijos kiekį bei paties pareiškėjo elgesį byloje nuolat reiškiant įvairaus pobūdžio prašymus ir reikalavimus, UAB „NT fortus“ prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, jos nuomone, laikytinas protingu ir pagrįstu.

Pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“ atsiliepime į UAB „NT fortus“ atskirąjį skundą nurodo su juo nesutinkantis, palaikantis anksčiau išdėstytus savo argumentus.

Pareiškėjas, atsakydamas į atskirojo skundo motyvus, pažymi, kad UAB „NT fortus“ nepateikė jokių įrodymų dėl teisininkei G. N. suteiktų įgaliojimų šioje byloje dėl bylos vedimo ar atstovavimo Bendrovei teisme. Vien teisinių paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „NT fortus“ ir advokatų profesinės bendrijos NJORD Law Firm sudarymas, joje nenurodant konkrečių įgaliotų asmenų, savaime nepatvirtina, kad įgaliojimai (pavedimas) buvo suteikti ir teisininkei G. N. Be to, pati Bendrovė teismui pateikė 2016 m. kovo 10 d. atstovavimo sutartį, patvirtinančią būtent advokato S. A. įgaliojimus atstovauti Bendrovei. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad advokatų profesinės bendrijos teisininkai nepatenka į asmenų, galinčių būti kitų fizinių ar juridinių asmenų įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme, ratą. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato galimybės atlyginti bylinėjimosi išlaidas už teisininko pagalbą, susijusią su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą.

Pareiškėjo teigimu, Bendrovė nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016, kadangi nagrinėjamoje byloje yra taikytinos Lietuvos Respubulikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2016 m. liepos 1 d., kurios aiškiai apriboja galimybę priteisti bylinėjimosi išlaidas už kitų atstovų pagal pavedimą suteiktas teisines paslaugas proceso šaliai (40 str. 5 d.).

Pareiškėjo nuomone, kadangi teiginiai apie tariamą jo piktnaudžiavimą procesu nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, jie neturėtų būti nagrinėjami apeliacinėje instancijoje. Be to, šie teiginiai grindžiami tik subjektyvia UAB „NT fortus“ nuomone, o teismai nenustatė, kad pareiškėjo procesinis elgesys būtų netinkamas arba kad pareiškėjas būtų piktnaudžiavęs procesu. Akcentuoja, kad administracinėje byloje Nr. eA-316-525/2019 buvo priimtas pareiškėjo interesus tenkinantis sprendimas, o civilinės bylos Nr. e2-1116-549/2017 nagrinėjimas iki šiol sustabdytas. Pareiškėjo vertinimu, būtent UAB „NT fortus“ elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo procesu, pavyzdžiui, ji iki šiol vengia pateikti UAB „Palangos kempingas“ sutikimo originalą, ir toks nesąžiningas Bendrovės elgesys, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sudaro pagrindą mažinti jai priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį. Pareiškėjas papildomai pastebi, kad atskirajame skunde Bendrovė neneigė, jog advokatui S. A. ginčo aplinkybės nebuvo naujos.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į UAB „NT fortus“ atskirąjį skundą apžvelgia ginčo aplinkybes, nurodo savo poziciją šiuo klausimu išdėsčiusi atsiliepime į prašymą, prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija


Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „NT fortus“ teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3461-822/2018, 2019 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-10-

502/2019). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.). Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Rekomendacijose (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Dėl pareiškėjo pastebėjimų apie Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų pasikeitimą teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 44 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. liepos 1 d.) 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad naujausioje ir ginčui aktualioje Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas ir naujas išlaidų, priskiriamų prie bylos nagrinėjimo išlaidų, sąrašas, jame numatant išlaidas advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) (39 str. 1 d. 2 p.). Tokiu būdu Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo buvo priartintos Civilinio proceso kodekse įtvirtintam reguliavimui, kuriame įtvirtinta, jog prie bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (88 str. 1 d. 6 p.); šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas <…> (98 str. 1 d.). Kita vertus, Administracinių bylų teisenos įstatyme, skirtingai nei Civilinio proceso kodekse, yra tiesiogiai numatyta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė reikalauti ir kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtas išlaidas, nesusijusias su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos (39 str. 1 d. 3 p., 40 str. 5 d.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant panašias Civilinio proceso kodekso nuostatas (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, 2017 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017), prieina prie išvados, kad įstatymas numato administracinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo administraciniame procese pagal pavedimą išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu, atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios proceso dalyvio patirtos atstovavimo išlaidos administraciniame procese, susijusios su teisinių paslaugų teikimu, įskaitant ir tas, kai jam atstovauja su juo susiję, Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 4 dalies 3–7 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos.

Atskirajame skunde siekiant pagrįsti teiginį, jog UAB „NT fortus“ teisines paslaugas galėjo teikti ne tik advokatas S. A., bet ir teisininkė G. N., remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizavo situaciją, kai teisines paslaugas administracinėje byloje pareiškėjui perįgaliojimo pagrindu suteikė advokatų profesinės bendrijos teisininkas, o už byloje suteiktas paslaugas pareiškėjas faktiškai atsiskaitė su advokatu. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 išdėstytą poziciją bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, konstatavo, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai ne tik tas atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė apmokėdama advokato ar advokato padėjėjo paslaugas, bet taip pat ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti. Tačiau, kaip įžvalgiai pastebėjo pareiškėjas, po minėtos nutarties priėmimo teisinis reglamentavimas pasikeitė, todėl minėti teismo išaiškinimai šiuo metu galiojančių teisės normų kontekste neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, ištyrusi kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo UAB „NT fortus“

pateiktus dokumentus (2017 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaita faktūra NJORD Nr. 17-0741, VII t., b. l. 19; Ataskaita, VII t., b. l. 20–21; ir kt.) bei atskirajame skunde papildomai pateiktus paaiškinimus, nenustatė pagrindo pripažinti, jog advokatų profesinės bendrijos NJORD Law Firm teisininkė G. N. teisines paslaugas Bendrovei teikė kaip savarankiškas atstovas pagal pavedimą Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostatų prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys dokumentai (be kita ko, 2016 m. kovo 10 d. atstovavimo sutartis, IV t., b. l. 142) patvirtina, kad atstovavimo pagal pavedimą teisiniai santykiai susiklostė tarp UAB „NT fortus“ ir advokatų profesinės bendrijos NJORD Law Firm, atstovaujamos advokato S. A., kuriam pavesta vienam arba kartu su kitais atstovauti Bendrovei atstovavimo sutartimi apibrėžtose ribose. Byloje nėra duomenų apie Bendrovės atskirai atliktus mokėjimus būtent G. N. Šiame kontekste papildomai akcentuotina, kad advokatų profesinės bendrijos vardu teisines paslaugas gali teikti tik advokatai bei advokatų padėjėjai (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 29 str. 2 d.). Iš ant elektroninių dokumentų esančių žymų bei duomenų apie vykusius teismo posėdžius matyti, jog atstovavimą Bendrovei realiai vedė advokatas S. A., o tai, kokias užduotis jis pavedė atlikti kitiems minėtos advokatų profesinės bendrijos nariams ar darbuotojams, laikytina jo darbo vidinės organizacijos klausimu, kurio detalės šiuo konkrečiu atveju nelaikytinos teisiškai reikšmingomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad visos Ataskaitoje nurodytos paslaugos (išskyrus vertimo paslaugas) priskirtinos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 40 straipsnio 5 dalies prasme ir Bendrovė turi teisę reikalauti priteisti tokių išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu, atlyginimą, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. N. Bendrovei teikė teisines paslaugas, neturėdama įgaliojimų tokias paslaugas teikti, yra nepagrįsta.

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimas užtruko 13,5 val. (2,5 val. Bendrovės pateiktų dokumentų teisinė analizė + 1,5 val. atsiliepimo į skundą rengimas + 7 val. atsiliepimo į skundą rengimas + 2,5 skundo teisinė analizė), todėl už šią paslaugą Bendrovei teko sumokėti 1 419,35 Eur (13,5 val. x 86,89 Eur/val. x 21% (PVM)). Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2016 m. IV ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 2 057 Eur (2,5 x 822,80 Eur). UAB „NT fortus“ prašoma priteisti suma – 1 419,35 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio.

Už prašymo dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo parengimą Bendrovė turėjo sumokėti 78,85 Eur (0,75 val. x 86,89 Eur/val. x 21%), o už rašytinių paaiškinimų ir prašymo dėl papildomų įrodymų pridėjimo parengimą, kuris užtruko 12 val. (4 val. rašytinių paaiškinimų dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 23 d. pranešimo (sutikimo) Nr. 13.1-1186-(6.4-11.2) parengimas, 2 val. pareiškėjo procesinių dokumentų teisinė analizė, 0,5 val. papildomų paaiškinimų rengimas, 2,5 val. pareiškėjo procesinių dokumentų teisinė analizė, 3 val. rašytinių paaiškinimų ir prašymo dėl papildomų įrodymų administracinėje byloje pridėjimo parengimas), – 1 261,64 Eur (12 val. x 86,89 Eur/val. x 21%). Už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 329,12 Eur (0,4 x 822,80 Eur). UAB „NT fortus“ prašoma priteisti suma už prašymo dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo parengimą – 78,85 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio, tačiau prašoma priteisti suma už rašytinių paaiškinimų ir prašymo dėl papildomų įrodymų pridėjimo parengimą – 1 261,64 Eur – viršija šį maksimalų dydį ir yra atitinkamai mažintina.

Ataskaitoje minima, kad pranešimo dėl prieštaravimų parengimas užtruko 0,5 val. (6 eilutė), tačiau, kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas, byloje nėra duomenų apie tokio dokumento parengimą, todėl tokios prašomos atlyginti išlaidos neatitinka pagrįstumo kriterijaus ir nėra priteistinos.

Už pasirengimą 2017 m. birželio 12 d. teismo posėdžiui (2 val. + 2 val.) ir atstovavimą šiame teismo posėdyje (1 val.), bei pasirengimą 2017 m. birželio 21 d. teismo posėdžiui (1 val. + 2 val. + 1 val.) ir atstovavimą šiame teismo posėdyje (2,5 val.) Bendrovė turėjo sumokėti 1 209,07 Eur (11,5 val. x 86,89 Eur/val. x 21%). Už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 82,28 Eur (0,1 x 822,80 Eur). UAB „NT fortus“ prašoma priteisti suma už vieną valandą atstovavimo teisme ar pasirengimo teismo posėdžiui – 105,14 Eur (86,89 Eur/val. x 21%) – viršija šį maksimalų dydį ir yra atitinkamai mažintina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. birželio 12 d. teismo posėdis truko 23 min., 2017 m. birželio 21 d. teismo posėdis – 2 val. 18 min., iš viso – 2 val. 41 min., o suapvalinus pagal Rekomendacijų 9 punkte nurodytas taisykles – 3 val. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi

išlaidų atlyginimo priteisimo Bendrovei už advokato atstovavimo teisme laiką, nepagrįstai teismo posėdžių trukmes vertino atskirai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad už atstovavimą teisme ir pasirengimą teismo posėdžiui patirtas išlaidas Bendrovei gali būti priteisiama ne daugiau nei 905,08 Eur (11 val. x 82,28 Eur).

Ataskaitoje kaip G. N. atliktos užduotys nurodytas kliento interesų atstovavimas teisme, kliento informavimas apie proceso eigą (11 ir 19 eilutės), atliktos 2017 m. birželio 12 d. ir 21 d., t. y. teismo posėdžių dienomis, bei trukusios atitinkamai 2 val. ir 4 val. Byloje esančiose informacinėse pažymose nenurodyta, kad G. N. būtų dalyvavusi teismo posėdžiuose, o pati UAB „NT fortus“ nepaaiškino, kuo pasireiškė minėtos jai suteiktos paslaugos – kliento interesų atstovavimas teisme, kliento informavimas apie proceso eigą. Net jei kliento informavimą apie proceso eigą būtų galima laikyti teisinių konsultacijų teikimu, nėra aišku, kiek laiko šios teisinės konsultacijos truko. Taigi, trečiasis suinteresuotas asmuo argumentais ir / ar įrodymais nepagrindė, kad tokios bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos, todėl jo prašymas priteisti tokių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra atmestinas.

Ataskaitoje tarp Bendrovei suteiktų teisinių paslaugų yra nurodytos ir su teisinių paslaugų teikimu nesusijusios paslaugos – Kipro Respublikos išrašo vertimas (20 eilutė), šis dokumentas teismui realiai buvo pateiktas (popierinė byla, l. 9–11). Bendrovė už šią paslaugą turėjo sumokėti 52,57 Eur (0,5 val. x 86,89 Eur/val. x 21%). Kaip minėta, Administracinių bylų teisenos įstatyme yra įtvirtinta teisė reikalauti būtinų ir pagrįstų išlaidų, nesusijusių su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, atlyginimo (39 str. 1 d. 3 p., 40 str. 5 d.). Pareiškėjas neginčijo tokių trečiojo suinteresuoto asmens išlaidų būtinumo.

Bendrovė atskirajame skunde pažymi, kad teismas gali nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, tokią teismo galimybę šiuo konkrečiu atveju siedamas su aplinkybe, jog pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia Bendrovės nuomone, pabrėžia, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-752-662/2016). Nors atskirajame skunde teigiama, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo teisėmis, o vienu metu iš viso vyko keturi teisminiai procesai, Bendrovė šių teisminių procesų neįvardijo (išskyrus nurodytuosius pirmosios instancijos teismo nutartyje) ir nepaaiškino, kodėl pareiškėjo aktyvus naudojimasis savo teise į gynybą šiuo konkrečiu atveju galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Nors administracinėje byloje, dėl kurioje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo kilo ginčas, pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas buvo atmesti, administracinėje byloje Nr. eI-597-243/2017 (vėliau – Nr. eA-316-525/2019) pareiškėjo reikalavimai buvo patenkinti, o civilinė byla Nr. e2-1116-549/2017 (dabar – Nr. e2-27-549/2019), kaip pareiškėjas ir nurodė, iki šiol yra sustabdyta. Taigi, Bendrovė neįrodė, jog pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Kita vertus, pareiškėjo teiginiai, jog pati Bendrovė yra nesąžininga ir piktnaudžiauja procesu, taip pat yra atmestini, kadangi pareiškėjas tokią savo poziciją sieja su vienintele aplinkybe – UAB „Palangos kempingas“ sutikimo originalo nepateikimu, nepaaiškindamas, kokiu būdu tokie tariami Bendrovės veiksmai užvilkino ar kitaip sutrikdė teismo procesą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes, įvertinusi UAB „NT fortus“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus (be kita ko, bylos apimtį ir sudėtingumą, procesinių dokumentų turinį), atkreipdama dėmesį į tai, kad Bendrovė nepateikė jokių savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kad advokatui S. A. kilusio ginčo aplinkybės buvo žinomos iš ankstesnių bylų, motyvų, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl trumpo laikotarpio tarp teismo posėdžių advokatui nereikėjo ypatingų darbo laiko sąnaudų siekiant pasirengti antrajam teismo posėdžiui (atskirajame skunde ši pozicija nebuvo ginčijama), bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „NT fortus“ priteistina 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama.


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „NT fortus“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartį pakeisti, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui

uždarajai akcinei bendrovei „NT fortus“ iš pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį padidinti iki 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų).



ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3318-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-301033-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijai ir Luokės medžiotojų būreliui dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. kovo 30 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo aktą Nr. 1 (toliau – ir 2018 m. Aktas, skundžiamas aktas); 2) įpareigoti atsakovą Komisiją apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų (šernų) padarytą žalą pareiškėjos žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) 19,22 ha sklype (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis; 3) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ed4c0c60c42c11e9840ec0427c781bac

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:2.1. 2018 m. balandžio 3 d. mirė A. A., kurio įstatyminė įpėdinė yra sutuoktinė A. A., priėmusi palikimą 2018 m.

balandžio 20 d. A. A. buvo pareiškėju Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eI-24-394/2017 ir Nr. eI-235-289/2018. Šiose bylose A. A. paduoti skundai buvo patenkinti, t. y. jau du įsiteisėję teismo sprendimai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti žalą atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis. Reikiami faktiniai duomenys byloje yra, ir jeigu atsakovas juos vertinų sąžiningai, tai įmanoma tinkamai apskaičiuoti žalos dydį. Akivaizdu, kad jei faktinių duomenų žalai apskaičiuoti nebūtų, tai atsakovas teismo sprendimais ir nebūtų įpareigotas tai padaryti.

2.2. Atsakovas, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą sprendimo įvykdymo terminą, 2018 m. kovo 30 d. priėmė skundžiamą aktą ir pakartojo savo išsigalvotus teiginius, kuriuos jau anksčiau buvo nurodęs teismo panaikintame 2015 m. spalio 19 d. akte Nr. Ž11-13 (toliau – ir 2015 m. Aktas) ir teismo panaikintame 2017 m. gegužės 19 d. rašte Nr. 1 (toliau – ir 2017 m. Raštas). Šie atsakovo aktai teismo buvo pripažinti neteisėtais, neatitinkančiais individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, o juose nurodyti teiginiai įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinti kaip nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Atsakovas 2018 m. Aktą grindžia objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais, siekia išvengti tinkamai atlikti pareigas ir toliau pažeidžia teisę į teisingą žalos apskaičiavimą bei atlyginimą.

2.3. Skundžiamas aktas turėtų būti panaikintas kaip neatitinkantis individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų ir nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), o atsakovas ir vėl turėtų būti įpareigotas apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų (šernų) padarytą žalą Pareiškėjos žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) 19,22 ha sklype, atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis.

2.4. Dėl skundžiamame akte nurodytos atsakovo 2015 m. atliktos kukurūzų pasėlių apžiūros 19,22 ha sklype, nurodė, kad įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-24-394/2017 (toliau – ir teismo 2017 m. sprendimas) yra konstatuota, kad Komisija, pažeisdama būtiniausias procedūras, teisės aktų normas, netinkamai nustatė ir įformino faktines aplinkybes, todėl negalimas išsamus, objektyvus žalos įvertinimas ir jos apskaitymas (neapskaitymas) bei atlyginimas (neatlyginimas). Dėl žalos padarymo fakto ginčo nėra, nes Akte pripažįstama, kad žala yra padaryta, tik neva nėra pakankamai duomenų, kad tą žalą padarė būtent šernai. Be to, Komisijos narys A. J. buvo apklaustas liudytoju administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018 ir davė tokius parodymus: „Praktiškai dvidešimt hektarų buvo išmindžiota, tik vienas kitas kukurūzas stovėjo. Jei tai būtų gamtos padaryta, būtų nulenkta viskas. Negalėjo nustatyti, kas išmindžiojo. Galimai buvo nutrypta. Nutrypė kažkoks gyvūnas“. Tokie Komisijos nario parodymai yra užfiksuoti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018 (toliau – ir teismo 2018 m. sprendimas). Dėl to, kad žalą padarė šernai, yra pakankamai faktinių duomenų – skundžiamame akte nurodyti teiginiai, kad „užfiksuota šernų išknisimai, pėdsakai“, teismo anksčiau panaikintame 2015 m. Akte buvo teigiama, kad užfiksuoti „šernų išknisimo požymiai“. Dėl šios aplinkybės teismo 2017 m. sprendime konstatuota, kad nors Komisijos 2015 m. Akte ir teigiama, kad šernų išknisimo požymiai matyti, tačiau nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų plotą (ha) ir pakenkimo laipsnį procentais.

2.5. Teismo 2017 m. sprendime užfiksuoti liudytojo K. A. parodymai (žr. šio sprendimo 6 psl.), kurie taip pat laikytini faktiniais duomenimis, į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant, kas 2015 m. padarė žalą kukurūzų pasėliui. Teisme nebuvo nustatyta, kad šie parodymai yra melagingi ar neteisini, o pagal galiojančius įstatymus liudytojų parodymai yra leistina įrodinėjimo priemonė. Tačiau atsakovas skundžiamame akte ne tik neatsižvelgė į šiuos parodymus, bet ir net nėra jų paminėjęs ar nurodęs, jais nesivadovavo, siekdamas nustatyti, kas 2015 m. padarė žalą kukurūzų pasėliui. Atsakovas skundžiamame akte kelis kartus abstrakčiai tvirtina, kad jis neva atsižvelgė į administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018 ir / ar administracinėje byloje Nr. eI-24-394/2017 nustatytus faktinius duomenis, tačiau nevardija, į kuriuos konkrečiai duomenis jis atsižvelgė, kuriais duomenimis nesivadovavo ir kodėl. Teismo 2018 m. sprendimo (kuriuo buvo panaikintas 2017 m. Raštas) motyvai dėl panaikinto akto neteisėtumo tinka ir šiuo atveju, nes iš skundžiamo akto turinio ir vėl nėra aišku, kas gi padarė žalą, jei ne šernai, kokių dar gyvūnų pėdsakų buvo lauke, kokias specialias žinias taikė Komisija, kokius vaizdinės (filmuotos) medžiagos aspektus atsakovas vertino. Nuo pat 2015 metų Komisijos nariai niekada niekur nerašė ir netvirtino, kad suniokotame kukurūzų lauke būtų dar kažkokių kitų gyvūnų pėdsakų, išskyrus šernų pėdsakus ir išknisimus.

2.6. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamas aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, konkrečiai – nėra pagrįstas objektyviais

duomenimis (faktais).2.7. Skundžiamame akte nurodyti teiginiai, kad 2015 metais Komisija apžiūrėdama pareiškėjo (A. A.) kukurūzų pasėlį,

negalėjo objektyviai įvertinti pakenktų kukurūzų pasėlio vietų su nepakenktomis dėl labai didelio kukurūzų pasėlio piktžolėtumo ir prastos pasėlio agrarinės būklės, akivaizdžiai prieštarauja teismo 2017 m. sprendimo išvadai. Kokia iš tikrųjų buvo ta 2015 metų apžiūra, buvo nurodyta liudytojo K. A. parodymuose, ir yra konstatuota įsiteisėjusiame teismo 2017 m. sprendime, kad Komisija, pažeisdama būtiniausias procedūras, teisės aktų normas, netinkamai nustatė ir įformino faktines aplinkybes, todėl negalimas išsamus, objektyvus žalos įvertinimas ir jos apskaitymas (neapskaitymas) bei atlyginimas (neatlyginimas).

2.8. Dėl Komisijos argumento, susijusio su gausiomis piktžolėmis kukurūzų lauke, apie kurį Atsakovas nepagrįstai teigė ir anksčiau, buvo pasisakyta įsiteisėjusiame 2017 m. sprendime ir nurodyta, kad, nors 2015 m. Akte ir stengtasi apibūdinti bendrą žemės ūkio pasėlio būklės įvertinimą vietoje, tačiau tikslūs duomenys pagal Metodikoje patvirtintus reikalavimus nebuvo nustatyti, nenurodytas ir teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija nusprendė, kad laukas neatitinka agrotechninių reikalavimų; nors jame ir teigiama, kad šernų išknisimo požymiai matyti, tačiau nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų plotą (ha) ir pakenkimo laipsnį procentais. Taigi šiuo atveju teismui konstatavus Komisijos išvadų dėl pasėlio piktžolėtumo nepagrįstumą ir panaikinus Komisijos 2015 m. Aktą, atsakovas toliau savo 2017 m. Rašte (kuris irgi teismo panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas) ir skundžiamame akte vis tiek nurodo savo išgalvotas aplinkybes dėl pasėlio piktžolėtumo, vėl nenurodydamas jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis nusprendė, kad laukas neatitiko agrotechninių reikalavimų. Taigi ir ši atsakovo išvada neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.9. Atsakovas neturi kompetencijos vertinti lauko agrarinės būklės ir piktžolėtumo. Skundžiamame akte teigiama, kad nebuvo nustatytas plotas, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir kad nebuvo nustatytas pasėlio pakenkimo intensyvumas. Pareiškėjo teigimu Atsakovas sąmoningai nevertino esančių faktinių duomenų ir visai nesistengė tinkamai nustatyti iš turimos medžiagos nei pakenkto ploto, nei pasėlio pakenkimo intensyvumo, nors leidžiančių tai padaryti faktinių duomenų yra – anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje liudytoju apklausto Komisijos nario A. J. parodymai šiuo klausimu. Taigi iš tikrųjų pakenktą plotą ir pakenkimo intensyvumą atsakovas nustatė, tik neteisėtai vengia šiuos duomenis tinkamai įforminti.

2.10. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 (2015 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. D1-69/3D-36 redakcija) patvirtintoje Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 10 punkte yra įtvirtinta, kaip turi būti apskaičiuojama žalos piniginė išraiška. Šiaulių apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-24-394/2017 A. A. buvo pateikęs visus dokumentus, pakankamus apskaičiuoti derliaus netekimą tonomis. Taigi derliaus netekimą tonomis yra įmanoma apskaičiuoti, tačiau vengiama tai atlikti. Administracinės bylos Nr. eI-24-394/2017 nagrinėjimo metu nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo šių dokumentų ar juose užfiksuotų duomenų dėl derliaus kiekio tonomis, šie duomenys dėl gauto derliaus kiekio nėra paneigti jokiais kitais leistinais įrodymais. Tačiau atsakovas ne tik neatsižvelgė į šiuos nustatytus faktinius duomenis dėl derliaus kiekio netekimo, bet ir net nėra paminėjęs jų skundžiamame akte, o vien tik formaliai nurodė derliaus kiekį 2015 m. (112 tonų), visiškai nelyginant šio derliaus kiekio su įprastai gaunamu derliaus kiekiu, kai nepakenkia šernai (2014 m. – 400 tonų, 2016 m. – 400 tonų). Skundžiamame akte visiškai nėra motyvuota, kodėl atsakovas nelaiko šiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų faktiniais duomenimis ir į juos neatsižvelgia apskaičiuodamas žalą.

2.11. Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro skelbiamais duomenimis 2015 m. kukurūzų vidutinė didmeninė kaina Lietuvoje buvo 164,80 Eur už toną. Taigi pagal esančius faktinius duomenis yra įmanoma nustatyti ir derliaus netekimą tonomis, ir kukurūzų tonos vidutinę didmeninę kainą atitinkamu laikotarpiu. Nepaisant visų aukščiau paminėtų faktinių duomenų, atsakovas, visiškai ignoruodamas šiuos duomenis, skundžiamame akte pasėlio pakenkimo intensyvumą įrašė 0 proc. ir derliaus netekimą tonomis irgi įrašė 0.

2.12. Komisija įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo įpareigota apskaičiuoti žalą atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis, bet atsakovas eilinį kartą bandė apskaičiuoti žalą, ignoruodamas minėtose bylose esančius nustatytus faktinius duomenis ir akivaizdžiai melagingai teigdamas, kad neva šių duomenų negalima nustatyti, neaptardamas ir nekreipdamas dėmesio į pareiškėjai palankius ir nenuginčytus faktinius duomenis, turinčius esminės reikšmės žalai apskaičiuoti. Atsakovas 2015 m. jau turėjo visas sąlygas tinkamai apskaičiuoti žalą, tačiau vietoje to jis pasirinko nesilaikyti įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, žalos neapskaičiavo, pareiškėjos teigimu, manydamas, kad dėl ilgo bylinėjimosi laukas pasikeis ir dėl to bus neįmanoma apskaičiuoti žalos. Teismas įpareigojo atsakovą apskaičiuoti žalą, atsižvelgiant į

nustatytus faktinius duomenis, o ne atsižvelgiant į visus Metodikoje nurodytus nustatyti duomenis. Toks teismo įpareigojimas nustatytas atsižvelgiant į atsakovo kaltę, piktnaudžiavimą ir neteisėtus veiksmus, dėl kurių žala nebuvo apskaičiuota laiku. Atsakovo neteisėti veiksmai nepaneigia pareiškėjos teisės į tinkamą žalos paskaičiavimą ir atlyginimą. LVAT yra išaiškinęs, kad medžiojamų gyvūnų padarytą žalą skaičiuojantys subjektai turi veikti skaidriai ir objektyviai. Atsakovo priimtas skundžiamas aktas yra iš esmės analogiškas jau anksčiau priimtiems aktams, kuriuos teismas panaikino kaip neteisėtus. Skundžiamame akte ir vėl netinkamai nustatytos ir įformintos faktinės aplinkybės, nėra tinkamo teisinio pagrindimo, neatsižvelgta į išnagrinėtų bylų medžiagą, remiamasi aplinkybėmis, kurios buvo paneigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

3. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Komisija atsiliepime paaiškino, kad:

3.1. Pareiškėja skundžiamo akto neteisėtumą grindžia tik teismo 2017 m. ir 2018 m. sprendimų komentavimu bei klaidingu interpretavimu, tačiau nepateikia argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo, jį vertinant VAĮ reikalavimų kontekste.

3.2. Skundžiamas aktas parengtas laikantis visų VAĮ reikalavimų, ypatingą dėmesį skiriant faktinių aplinkybių pagrindimui. Iš skundžiamo akto matyti, kad jį priimant buvo nuosekliai analizuotos būtinosios faktinės aplinkybės žalai nustatyti pagal Metodiką. Priimant skundžiamą aktą, visapusiškai įvykdytas teismo 2018 m. sprendimas, žala pagal nustatytus faktinius duomenis (turimų faktinių duomenų kiekį) nustatyta atsižvelgiant į administracinėse bylose Nr. eI-235-289/2018 ir Nr. eI-24-394/2017 nustatytus faktinius duomenis, buvusius 2015 metais atliekant kukurūzų pasėlių apžiūrą 19,22 ha sklype. Apskaičiuotos žalos suma – 0 Eur.

3.3. Pareiškėja ginčija skundžiamame akte nurodytas esmines aplinkybes, t. y. kad nebuvo nustatytas plotas, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, kad nebuvo nustatytas pasėlio pakenkimo intensyvumas, tačiau nepateikia jokių argumentų, įrodymų, kad šie duomenys buvo nustatyti ir kad šiai dienai juos įmanoma nustatyti. Metodikos 7.2 punktas aiškiai nustato pasėlio pakenkimo intensyvumo nustatytino būdą: pasėlio pakenkimo intensyvumas nustatomas, įvertinant, kokiu laipsniu (procentais) pakenktame plote lauktinas derlius sumažės, lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis. Skundžiamame akte nurodyta, kad Komisija, 2015 metais apžiūrėjusi pareiškėjos kukurūzų pasėlį, negalėjo objektyviai įvertinti pakenktų kukurūzų pasėlio vietų su nepakenktomis dėl labai didelio kukurūzų pasėlio piktžolėtumo, t. y. vizualiai visas kukurūzų pasėlių laukas buvo labai apaugęs piktžolėmis. Apžiūra vykdyta vizualinio metodo būdu ir Komisija neturėjo galimybių ir priemonių nustatyti kukurūzų pasėlio pakenkimo intensyvumo. Atsižvelgiant į Metodikos reikalavimus, nei iš liudytojų parodymų, nei iš filmuotos medžiagos, pasėlio pakenkimo intensyvumo faktiškai nustatyti neįmanoma. Tikslus pažeistas plotas nenustatytas ir išnagrinėtose administracinėse bylose.

3.4. Pareiškėja, nesutikdama su žalos apskaičiavimu, nurodė aplinkybes dėl 2014–2016 metais gautino derliaus kiekio skirtumo ir prašo šį skirtumą pripažinti kaip negautą derlių bei skirtumo dydį dauginti iš vidutinės rinkos kainos už toną, tačiau toks reikalavimas yra visiškai nepagrįstas ir negali būti įvykdytas. Pareiškėja ignoruoja Metodikoje nurodytus reikalavimus žalos apskaičiavimui ir nepagrįstai teigia, kad atsakovas gali vadovautis jo nurodytais netekto derliaus kiekiais. Toks žalos apskaičiavimas būtų neteisėtas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio nuostatas ir tai, kad nebuvo nustatyta, kas būtent padarė žalą ir kad ši aplinkybė nebuvo ištirta, nors pareiškėjas ir nurodo, kad žalą padarė šernai. Dėl pareiškėjos žemės ūkio pasėlių (kukurūzų) 19,22 ha sklype buvo pateikta filmuota medžiaga, kurioje fiksuotos šernų veiklos žymės, tačiau nėra detalizuota, kokiame plote nustatytos šernų veiklos žymės. Išnagrinėtose administracinėse bylose nebuvo nustatyta, kokią pasėlio pakenkimo dalį (procentais) padarė šernai ir / ar kiti žvėrys, o kokią – nekanopiniai gyvūnai, pvz. barsukai, paukščiai ar nemedžiojamieji gyvūnai (pasėlių lauke buvo matyti karvių ar jaučių pėdsakai). Atsižvelgiant į tai, Komisija tinkamai apskaičiavo žalą pareiškėjos žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) 19,22 ha sklype atsižvelgdama į nustatytus faktinius duomenis, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą aktą.

4. Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad Komisija nustatė, jog laukas neatitiko agrarinės būklės 2015 m. spalio 19 d., o nuo lapkričio 1 d. žala neskaičiuojama. Vaizdo medžiaga, fotografijos padarytos vėliau. Filmuota medžiaga padaryta daug vėliau ir labai klaidina teismą. Įvertintos nuotraukos ir vaizdo medžiaga, iš jų matyti, kad pasėlis neatitiko agrarinės būklės – nėra kukurūzų, yra vieni kiečiai, piktžolės. Komisija apžiūros metu vaikščiojo su ūkininku ir pagal Metodiką viską padarė. Atsakovo atstovė nurodė, kad dirba savo darbą daug metų, šiuo atveju paskaičiuoti padarytos žalos negali – dar kartą įvertinus visus raštus, fotografijas, neįmanoma nustatyti intensyvumo ir taikyti formulę.

5. Trečiojo suinteresuoto asmens Luokės medžiotojų būrelio atstovas teismo posėdyje nurodė, kad liudytojų parodymai

negali būti veiksmingi. Komisija nefiksavo perimetro, žalos padarymo intensyvumo, ar tinkamai išnaikintos piktžolės. Tai nebuvo padaryta 2015 metais, o šiuo metu to padaryti negalima. Pareiškėja pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą – paskaičiuoti žalą, remiantis liudytojų parodymais. Teismas Komisiją įpareigojo apskaičiuoti žalą ir šie sprendimai iš esmės įvykdyti. Derliaus pakenkimo intensyvumo nei iš nuotraukų, nei iš vaizdo įrašų, nei iš liudytojų parodymų nėra galimybių apskaičiuoti – nuotraukose matyti, kad piktžolėse matosi vienas kitas burbuolių stiebas, iš esmės tai buvo piktžolių laukas. Pareiškėja pateikė grūdų supirkimo kainas, bet iš nuotraukų matosi, kad burbuolės nebuvo subrandintos, net ekologiniame ūkyje turi būti naikinamos piktžolės. Padaryti pažeidimai formalūs ir nebūtų pakeitę situacijos.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisijos 2018 m. kovo 30 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo akto Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Atsižvelgdamas į Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, Metodikos 2 ir 6.1 punktuose nustatytas sąlygas, kada atsiranda teisė reikalauti medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams atlyginimo, teismas vertino, kad šiuo atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjos nurodoma žala pasėliams atsirado būtent dėl šernų veiklos, nes pagal Medžioklės statymo 18 straipsnį medžioklės plotų naudotojai turi pareigą atlyginti tik laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų miškui padarytą žalą, o ne dėl kitų priežasčių pasėlių savininkams atsiradusią žalą.

9. Dėl skundo teiginių, kad byloje pakanka įrodymų, jog būtent šernai padarė žalą kukurūzų pasėliams, teismas, įvertinęs Komisijos nario A. J., kuris buvo apklaustas liudytoju administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018, parodymus, pažymėjo, kad iš jų negali daryti išvados, kad šie parodymai patvirtina, jog žalą pasėliams padarė laukiniai gyvūnai (šernai).

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. spalio 1 d.) 8 dalį, medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių žemės ūkio pasėliams buvo padaryta žalos, atlyginama, jeigu žemės ūkio pasėlių savininkas augina pasėlius pagal agrotechninius reikalavimus ir vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, patvirtintas Metodikoje. Įvertinęs skundžiamo akto turinį, teismas vertino, kad jame nurodytos aplinkybės dėl pasėliuose augusių piktžolių yra teisiškai reikšmingos, nes jas konstatavus gali būti paneigiama teisė į žalos atlyginimą.

11. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ įtvirtintomis įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nurodė, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti skundo argumentus, turėjo veikti itin rūpestingai ir atidžiai, o tai reiškia, be kita ko, ir dalyvauti plotų apžiūrose, reikšti pastabas, teikti prašymus ir t. t. Jei laukinės gyvūnijos išteklių naudotojas nesiėmė visų būtinų priemonių įgyvendinti savo teisių viešojo administravimo procedūrų atlikimo metu, būtent jam teko pareiga įrodyti, kad faktinių aplinkybių, nustatytų jų metu, nebuvo ar jos buvo kitokios.

12. Atsižvelgdamas į Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatas ir LVAT išaiškinimą, teismas nurodė, kad ne tik Komisija privalo būti nešališka bei objektyvi, bet ir žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkai, siekdami pasinaudoti įstatymų jiems garantuojama teise gauti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimą, privalo veikti aktyviai, t. y. ne tik nedelsiant (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas) pranešti po laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos pastebėjimo, bet ir, siekiant paneigti Komisijos nurodomas faktines aplinkybes, būti aktyvūs įrodinėdami aplinkybes, kuriomis grindžia teiginius apie Komisijos priimto sprendimo faktinį nepagrįstumą bei neteisėtumą.

13. Teismas iš administracinės bylos Nr. eI-24-394/2017 medžiagos nustatė, kad Telšių rajono savivaldybėje 2015 m. spalio 13 d. gautas A. A. prašymas dėl padarytos žalos kompensavimo, o Komisija 2015 m. spalio 19 d. parengė aktą Nr. Ž11-13, kuriame jau buvo pasisakyta, kad kukurūzų pasėlių laukas neatitinka agrotechninių reikalavimų. Įvertinęs A. A. skundo administracinėje byloje Nr. eI-24-394/2017 teiginius, minėtoje byloje pareiškėjo pateiktą kompaktinį diską, kuriame buvo du 2015 m. lapkričio 27 d. įrašyti vaizdo įrašai, Komisijos atstovės 2018 m. spalio 16 d. vykusiame teismo posėdyje pateiktas pastabas, kad vaizdo įrašas padarytas vėliau, jau po apžiūros, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kad vaizdo įrašai padaryti 2015 m. spalio 19 d. ar iki šios dienos. Todėl darė išvadą, kad nesant įrodymų, jog teismui pateikti įrašai atlikti ginčui aktualiu laikotarpiu, atsakovas pagrįstai rengdamas skundžiamą aktą pateiktus vaizdo įrašus vertino kritiškai.

14. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Komisija neteisingai nustatė, jog pasėliai neatitiko geros agrarinės būklės reikalavimų, teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas A. A. nebuvo pateikęs dar administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018, o Komisija skundžiamame akte nurodė, kad atlikus kukurūzų pasėlių apžiūrą, taip pat peržiūrėjus išnagrinėtų administracinių bylų medžiagą, plotuose, kuriuose nėra kukurūzų pasėlio arba pasėlis labai retas, yra užfiksuoti šernų veiklos požymiai, tačiau nėra pakankamai duomenų (įrodymų) vertinti, kad žalą padarė šernai.

15. Dėl argumentų, kad ūkis ekologiškas ir į bylą Nr. eI-24-394/2017 pateikto viešosios įstaigos „Ekoagros“ Telšių filialo (toliau – ir Ekoagros) išduoto patvirtinančio dokumento, teismas pažymėjo, kad juo patvirtinama pagal 2007 m. birželio 28 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 834/2007) ir 29 straipsnio 1 dalį, kad A. A. ūkio augalininkystės produktai (taip pat ir kukurūzai) yra apibrėžiami kaip ekologiški produktai. Teismo vertinimu, šis dokumentas nelaikytinas įrodymu, paneigiančiu Komisijos nurodomas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjo kukurūzų pasėlių laukas neatitiko geros agrarinės būklės reikalavimų.

16. Dėl skundo argumentų, kad ankstesniais teismo sprendimais Komisija buvo įpareigota apskaičiuoti žalą, atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis, teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant medžiojamų gyvūnų padarytą žalą privalu vadovautis visomis taisyklėmis, įtvirtintomis Metodikoje, be kita ko, ir jos 9 punktu, t. y. žalos apskaičiavimas apima ne tik konkrečios aritmetinės išraiškos pateikimą suinteresuotiems asmenims, bet ir aptarimą aplinkybių, numatančių išimtis dėl žalos atlyginimo arba, kitaip tariant, paneigiančių teisę į žalos atlyginimą.

17. Teismo 2018 m. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjo keliami klausimai – atitinkamo ploto vertinimui pasirinkimas, jo matavimai, žemės ūkio pasėlių (kukurūzų) derliaus pakenkimo laipsnio, priežasties nustatymas – reikalauja specialių žinių. Teismas sprendė, kad Komisija sudaryta iš atitinkamą kompetenciją taip pat ir specialias žinias turinčių narių. Pareiškėja pateikdama argumentus dėl netinkamo apžiūros atlikimo, jos metu neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių, specialiosiomis žiniomis negrindė, teismas nenustatė, kad pareiškėja būtų prašiusi skirti ekspertizę anksčiau aptartoms aplinkybėms įvertinti. Pareiškėjos argumentus teismas vertino kaip jos nuomonę, kritiką, nes ji nepateikė duomenų, paneigiančių atsakovo panaudojant specialias žinias atliktus veiksmus ir padarytas išvadas. Teismas pripažino, kad pagal ABTĮ 61 straipsnį, gali savo iniciatyva skirti ekspertą ar pavesti daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai, tačiau pažymėjo, kad tai iš esmės būtų veikimas pareiškėjos naudai.

18. Teismas darė išvadą, kad atsakovas turimų faktinių duomenų pagrindu skundžiamu aktu pagrįstai nutarė, jog Komisijos 2015 m. spalio 19 d. atliktos apžiūros dieną nustačius, kad pareiškėjos kukurūzų pasėlių laukas neatitiko agrotechninių reikalavimų, paneigiama teisė į žalos atlyginimą (Medžioklės įstatymo 18 str. 8 d.). Pareiškėjai neįrodžius aplinkybių, kuriomis grindžiamas jos reikalavimas dėl 2018 m. Akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teismas konstatavo, kad skundžiamas aktas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

19. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, teismas nurodė, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentų, todėl dėl kitų bylos šalių argumentų nepasisakė.

III.

20. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl laikytinas netinkamai motyvuotu ir turėtų būti panaikintas.

20.2. Teismas neteisingai vertino situaciją teigdamas, kad pareiškėja, ginčydama Komisijos apžiūros metus nustatytas aplinkybes, savo argumentų negrindė specialiomis žiniomis. Pagal ABTĮ 61 straipsnį, teismas turi skirti ekspertizę, jeigu ji mano, kad ji reikalinga ir tokie teismo veiksmai, t. y. ekspertizės skyrimas teismo iniciatyva, negali būti laikomi veikimu vienos iš šalių naudai, nes nėra iš anksto žinoma, kokie bus ekspertizės rezultatai. Ir ABTĮ 67 straipsnio 1 dalies 5 punktas įpareigoja būtent teismą išspręsti klausimą dėl ekspertizės reikalingumo ir paskyrimo byloje, nepaisant to, ar yra byloje šalies prašymas paskirti ekspertizę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nei pasiruošimo nagrinėti administracinę bylą stadijoje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo užsiminęs apie kažkokios ekspertizės tikėtiną reikalingumą. Išnagrinėtose bylose dėl to paties įvykio ir tarp tų pačių šalių teismas aktus, iš esmės analogiškus skundžiamam aktui, buvo

pripažinęs negaliojančiais ir panaikinęs be jokių ekspertizių. Teismo sprendime nepasisakyta, kurios konkrečiai rūšies ekspertizė buvo reikalinga, sprendžiant byloje kilusį administracinio akto atitikimą VAĮ reikalavimams klausimą. ABTĮ yra tiesiogiai įtvirtinta, kad būtent administraciniai teismai (o ne kiti ekspertai) sprendžia dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo.

20.3. Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus dėl neteisingai Komisijos nustatytų aplinkybių (pasėliuose buvo daug piktžolių), neteisėtai perkelia įrodinėjimo pareigą pareiškėjai, nes būtent Komisija turi įrodyti jos 2018 m. Akte nurodytas aplinkybes, be to, toks teismo tvirtinimas prieštarauja anksčiau išnagrinėtoje byloje nurodytiems išaiškinimams dėl tos pačios situacijos tarp tų pačių šalių. Remiantis Medžioklės įstatymo ir Metodikos nuostatomis būtent sudarytai nuostolių skaičiavimo komisijai pavesta išmatuoti tinkamai pažeidimų plotą ir apskaičiuoti žalą. Išnagrinėtose bylose Komisijos teiginiai dėl pasėlių apaugimo piktžolėmis, klausimų, ar žalą sukėlė laukiniai gyvūnai, buvo pripažinti nepagrįstais, šiuo atveju taip pat nėra nurodyta, kokiu teisės aktu vadovaujantis nuspręsta, kad pasėliai neatitiko agrotechninių reikalavimų. Todėl, pareiškėjos teigimu, Komisija turėjo įrodyti, kad žalą padarė ne šernai, o ne pareiškėja turėjo įrodinėti, kad žalą padarė šernai.

20.4. Dėl žalos padarymo fakto ginčo nėra, o šernų veiklos požymiai užfiksuoti ne vien tik pateiktame vaizdo įraše, kurį teismas laikė netinkamu įrodymu dėl jo padarymo datos, bet ir Komisijos nario A. J. parodymuose administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018, 2015 m. Akte, teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendime.

20.5. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatų, tas pačias aplinkybes, įrodytas ir nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais dėl tos pačios situacijos ir tarp tų pačių šalių, įvertino ir nustatė iš esmės priešingai. Atsakovas sąmoningai nevertino esančių faktinių duomenų ir visai nesistengė tinkamai nustatyti iš turimos medžiagos nei pakenkto ploto, nei pasėlio pakenkimo intensyvumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė palaikyti atsakovo poziciją ignoruodamas įsiteisėjusiose sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes ir ankstesnius išaiškinimus dėl šios situacijos.

20.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad egzistavo aplinkybės, kurios paneigė pareiškėjos teisę į žalos atlyginimą, nes atsakovas turėjo įrodyti skundžiamo akto duomenų pagrįstumą. Po Komisijos 2015 m. spalio 19 d. atliktos apžiūros priimtas teisės aktas yra teismo panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes ši apžiūra atlikta pažeidžiant būtiniausias procedūras, teisės aktų normas, netinkamai nustačius ir įforminus faktines aplinkybes. Jos metu nustatytais duomenimis apskritai negalima remtis, o juo labiau pagrįsti paneigimą į žalos atlyginimą.

20.7. Tokį teismo sprendimą, kardinaliai prieštaraujantį ankstesniems įsiteisėjusiems teismų sprendimams, priimtiems dėl tos pačios situacijos tarp tų pačių šalių, teismas priėmė po to, kai pareiškėja iškėlė teisme administracinę bylą Nr. eI-8537-289/2018 dėl žalos atlyginimo tiesiogiai iš savivaldybės (ši byla dar nėra išnagrinėta). Taigi tokiu neteisėtu ir nepagrįstu tvirtinimu pirmosios instancijos teismas iš esmės iš anksto pasisakė ir dėl administracinės bylos Nr. eI-8537-289/2018 baigties, nors tinkamai ir nepagrindė, kodėl jis remiasi 2015 m. spalio 19 d. atliktos apžiūros duomenimis, ignoruodamas ankstesnius įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl šios apžiūros.

21. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildo, kad pareiškėjos tvirtinimas, jog žalą kukurūzų pasėliuose padarė šernai nepagrįstas, nes nėra užfiksuota nei šernų takų, nei gulyklų ar kitokių didelių veiklos požymių, išskyrus kelis pavienius pėdsakus, kuriuos galėjo padaryti praeinantys pavieniai šernai. Komisija buvo įpareigota apskaičiuoti pareiškėjos pasėliuose padarytą žalą, atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis, kas ir buvo padaryta pagal Metodiką skundžiamu aktu.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Remiantis šios bylos ir išnagrinėtų administracinių bylų medžiaga nustatyta, kad:(1) pareiškėjas ūkininkas A. A. 2015 m. spalio 13 d. pateikė Telšių rajono savivaldybės administracijai prašymą „Dėl

šernų padarytos žalos“, kuriame nurodė, kad 20 ha kukurūzų plote sunaikinta apie 30 proc. kukurūzų ir prašė kompensuoti padarytą žalą (administracinės bylos Nr. eI-24-394/2017 1 t., b. l. 186);

(2) Komisija 2015 m. spalio 19 d. surašė aktą Nr. Ž11-13, kuriuo nusprendė medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos kukurūzų laukui neskaičiuoti, nes kukurūzai neatitiko agrotechninių reikalavimų ir nėra galimybės nustatyti, kad kukurūzų laukui padaryta žala būtent dėl laukinių gyvūnų; akte nurodyta, kad Komisija, susidedanti iš komisijos pirmininkės A. K., V. L., A. J., dalyvaujant „Luokės“ medžiotojų būrelio pirmininkui V. S., pažeistų plotų savininkui A. A., 2015 m. spalio 19 d. apžiūrėjo kukurūzų lauką, esantį (duomenys neskelbtini), Telšių rajone, įvertino, kad kukurūzų laukas neatitinka agrotechninių reikalavimų, apaugęs piktžolėmis, iš jų matosi vienas kitas kukurūzų stiebas, šernų išknisimo požymiai matyti tik ten, kur nėra kukurūzų, dalis kukurūzų stiebų su piktžolėmis išgulę, bet nenustatyta dėl ko. Komisija pasiūlė pažeistų plotų savininkui kreiptis į Telšių apskrities „Luokės“ medžiotojų klubą dėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių naudojimo (administracinės bylos Nr. eI-24-394/2017 1 t., b. l. 187);

(3) išnagrinėjęs pareiškėjo A. A. skundą, kuriame pareiškėjas prašė, be kita ko, panaikinti 2015 m. Aktą kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino 2015 m. Aktą ir įpareigojo Komisiją apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų (šernų) padarytą žalą pareiškėjo žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) 19,22 ha sklype (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis. Įvertinęs 2015 m. Akto turinį, Medžioklės įstatymo 18 straipsnio, Metodikos 2, 6, 7 ir 11 punktų kontekste, teismas konstatavo, kad aktas neatitinka nei Metodikoje nustatytų reikalavimų Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros akto turiniui bei formai, kuri patvirtinta Metodikos 1 priede, nei VAĮ reikalavimų, keliamų individualaus administracinio akto turiniui. Teismas nurodė, kad komisijos žalai apskaičiuoti pareigos surašant aktą numatytos patvirtintoje Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros akto formoje, t. y. komisija, vertindama medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos dydį vietoje, privalo nustatyti ir akte nurodyti šias aplinkybes: savivaldybės komisijos narių, dalyvavusių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūroje, pareiškėjo, medžioklės plotų naudotojo atstovo vardus, pavardes, bendrą plotą (ha), plotą (ha), kuriame nustatytas pažeidimas, pasėlių sunaikinimo procentą arba kiekį (ha), bendrą žemės ūkio pasėlio būklės įvertinimą vietoje. Apžiūros akte nėra visų privalomų rekvizitų, nors iš atsakovų pateiktų atsiliepimų teismas sprendė, kad Komisija vertina medžiojamų gyvūnų padarytą žalą, vadovaudamasi Medžioklės įstatymu, Metodika, atlikusi apžiūrą aptaria Metodikos 6, 8, 9, 10 punktuose nurodytas aplinkybes. Teismas nustatė, kad apžiūros pareiškėjo sklypuose 2015 m. spalio 19 d. metu nedalyvavo akte nurodytas ir pasirašęs vienas iš Komisijos narių – A. J., kuris kukurūzų lauką apžiūrėjo kitą dieną. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens teiginių, kad pareiškėjo pateiktas Ekoagros išduotas patvirtinamasis dokumentas neįrodo, jog pareiškėjas laikėsi agrotechninių reikalavimų, sklype nebuvo piktžolių, o kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo vykdytą piktžolių naikinimą lauke, nepateikė, teismas nurodė, kad tokie teiginiai nepagrįstai perkeltų įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nes pagal Medžioklės įstatymo ir Metodikos nuostatas kukurūzų lauko neatitikimo agrotechniniams reikalavimams, teismas pažymėjo, būtent Komisijai tenka pareiga išmatuoti tinkamai pažeidimų plotą ir apskaičiuoti žalą. Teismas nenustatė, kad tam tikros atitinkamų agrotechninių reikalavimų nesilaikymo priežastys apsunkino Komisijai galimybę nustatyti žalą ar lėmė jos atsiradimą, taip pat, kad egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl ko nebuvo atliekami visi privalomi apžiūros procedūrai būtini veiksmai, kurių pagrindu priimami galutiniai aktai dėl žalos vertinimo, skaičiavimo, pagrįstumo, pareiškėjo veiksmų vertinimo prižiūrint pasėlius ir kt. faktorių, tiesiogiai įtakojančių asmens, prašančio atlyginti žalą, prašymo tenkinimą (netenkinimą). Teismas darė išvadą, kad 2015 m. spalio 19 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūra atlikta nesilaikant Metodikos 7.1 punkto nustatytų reikalavimų. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nors 2015 m. Akte ir stengtasi apibūdinti bendrą žemės ūkio pasėlio būklės įvertinimą vietoje, tačiau tikslūs duomenys pagal Metodikoje patvirtintus reikalavimus nebuvo nustatyti, nenurodytas ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Komisija nusprendė, kad laukas neatitiko agrotechninių reikalavimų; nors 2015 m. Akte teigiama, kad šernų išknisimo požymiai matyti, tačiau nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų plotą (ha) ir pakenkimo laipsnį procentais, nenurodyta ir akto apskundimo tvarka bei terminas. Teismas sprendė, kad Komisija nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias nustatyti ją įpareigoja specialiosios teisės normos – Medžioklės įstatymas ir Metodika, tinkamai nefiksavo ir motyvuotai neįvertino apžiūros vietoje surinktų faktinių duomenų, ir, priimdama 2015 m. Aktą, nesilaikė tiek medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktui, tiek individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų aplinkybių vertinimą (administracinės bylos Nr. eI-24-394/2017 2 t., b. l. 12–23);

(4) Komisija, vykdydama teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-24-394/2017, 2017 m. gegužės 15 d. susirinko į posėdį klausimui dėl A. A. kukurūzų pasėliui medžiojamų gyvūnų padarytos žalos svarstyti (administracinės bylos Nr. eI-235-289/2018 1 t., b. l. 112–113);

(5) Komisija surašė 2017 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 1 (2017 m. Raštas), kuriame nurodė, kad ji įpareigota apskaičiuoti

medžiojamų gyvūnų (šernų) padarytą žalą 2015 metais (tiksli data nenustatyta) A. A. žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) 19,22 ha šio asmens sklype, atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis. Komisija nurodė, kad žala apskaičiuojama pagal Metodikos II skyriaus nuostatas, t. y. Komisija turi nustatyti plotą, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir pasėlio pakenkimo intensyvumą (7 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kokiu laipsniu buvo pakenktas derlius lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis visame pasėlių lauke, nėra pateiktas jokių skaičiavimų pagal Metodikoje nurodytą derliaus netekimo skaičiavimo metodą. Minėtame rašte nurodoma, kad iš pateiktų faktinių duomenų yra matyti Komisijos išvada dėl pasėlio piktžolėtumo; kitų nustatytų duomenų: dėl pasėlio užmirkimo, kenkėjų ir ligų išplitimo, žemės derlingumo ir (ar) kitų veiksnių nėra nustatyta. Kadangi nėra nustatytų duomenų, iš kurių būtų galima atlikti skaičiavimus dėl derliaus netekimo pagal Metodikoje nurodytus skaičiavimo būdus, Komisija konstatavo, kad žalai apskaičiuoti neužtenka nustatytų faktinių duomenų, laikė, kad pasėlio pakenkimo intensyvumas lygus 0, derliaus netekimas irgi lygus 0, žalos apskaičiavimas pateikiamas pagal byloje esančius faktinius duomenis (administracinės bylos Nr. eI-235-289/2018 1 t., b. l. 32–33);

(6) išnagrinėjęs pareiškėjo A. A. skundą, kuriame pareiškėjas prašė panaikinti 2017 m. Raštą, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018 pareiškėjo skundą tenkino – 2017 m. Raštą panaikino ir įpareigojo atsakovą Komisiją apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų (šernų) padarytą žalą pareiškėjo A. A. žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) 19,22 ha sklype (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis. Teismas vertino, kad pareiškėjo keliami klausimai – atitinkamo ploto vertinimui pasirinkimas, jo matavimai, žemės ūkio pasėlių (kukurūzų) derliaus pakenkimo laipsnio / priežasties nustatymas – reikalauja specialių žinių. 2018 m. teismo sprendime konstatuota, kad Komisijos nariai turi specialių žinių ir atitinkamą kompetenciją, o pareiškėjo argumentai dėl žalos žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) priežasčių nustatymo specialiosiomis žiniomis negrindžiami. 2018 m. teismo sprendime nurodyta, jog nei iš 2017 m. Rašto turinio, nei iš liudytojų (Komisijos narių) paaiškinimų teismo posėdyje negalima nustatyti, kokias specialias žinias taikant buvo padarytos išvados, kad žalą žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) padarė ne šernai (ne medžiojamieji kanopiniai žvėrys), kuo grindžiami argumentai, kad 20 ha galėjo ištrypti naminiai gyvuliai, kad kukurūzų laukas nebuvo geros agrarinės būklės; iš 2017 m. Rašto negalima matyti, kokie pareiškėjo pateiktos vaizdinės (filmuotos) medžiagos aspektai Komisijos specialistų buvo vertinami. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra visų pirma kilęs ginčas dėl paties žalos padarymo fakto, o ne tik dėl galimai padarytos žalos apskaičiavimo, į tai, kad 2017 m. Raštas neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, jis nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teismas 2017 m. Raštą panaikino (administracinės bylos Nr. eI-235-289/2018 1 t., b. l. 122–132);

(7) Komisija 2018 m. kovo 30 d. aktu Nr. 1 (2018 m. Aktas) nutarė, kad 19,22 ha sklype, atsižvelgiant į 2015 m. atliktos apžiūros metu, administracinėse bylose Nr. eI-24-394-2017 ir Nr. eI-235-289/2018 nustatytus faktinius duomenis, apskaičiuotos žalos suma lygi 0 Eur. Komisija nurodė, kad išnagrinėtose administracinėse byloje nebuvo nustatyta, kokie žvėrys (gyvūnai) padarė žalą, administracinėje byloje Nr. eI-24-354-2017 pateiktoje vaizdo medžiagoje yra užfiksuoti šernų išknisimai, pėdsakai plotuose, kuriuose nėra kukurūzų, ar pasėlis labai retas, todėl vertinti, kad žalą padarė šernai, nėra pakankamai duomenų. 2018 m. Akte nurodyta, kad minėtose administracinėse bylose nebuvo nustatytų faktinių aplinkybių, kokiu laipsniu buvo pakenktas derlius lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis visame kukurūzų lauke, 2015 metais komisija apžiūrėdama ginčo pasėlį, negalėjo jo objektyviai įvertinti dėl prastos jo agrarinės būklės, nes jis vizualiai buvo stipriai apaugęs piktžolėmis. Išnagrinėtose administracinėse bylose ir 2015 metų apžiūros metu nebuvo nustatytų duomenų: kas padarė žalą kukurūzų pasėliui; nenustatytas plotas, kuriame pasėlis pakenktas medžiojamųjų gyvūnų; pasėlio pakenkimo intensyvumas. Komisija iš nustatytų reikšmingų aplinkybių (2015 metais derlius ginčo sklype buvo 112 tonų, A. A. 2015 m. spalio 13 d. kreipėsi į Administraciją dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, A. A. ūkis ekologinis, piktžolės mechaniniu būdu išnaikintos nebuvo) pagal Metodikoje nustatytas formules išvedė vidutinio svertinio pasėlio intensyvumo reikšmę (0), derliaus netekimo (tonomis) reikšmę (0) ir apskaičiavo, kad žalos suma lygi 0. Akte nurodyta jo apskundimo tvarka (administracinės bylos Nr. eA-3318-968/2019 1 t., b. l. 79–81).

V.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisijos 2018 m. kovo 30 d. akto Nr. 1 (2018 m. Aktas) teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Komisiją apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų

(šernų) padarytą žalą pareiškėjos kukurūzų pasėlyje atsižvelgiant į nustatytus faktinius duomenis.24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Komisijos 2018 m. Aktas yra teisėtas ir

pagrįstas. Įvertinęs bylos šalių argumentus, išnagrinėtų administracinių bylų medžiagą, jose apklaustų liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad negali daryti išvados, jog žalą ginčo pasėliams padarė būtent medžiojamieji laukiniai gyvūnai (šernai), taip pat byloje pareiškėjai nepaneigus Komisijos nustatytų aplinkybių, be kita ko, ir pasitelkiant specialias žinias, jog kukurūzų pasėlis buvo labai apaugęs piktžolėmis, teismas šią aplinkybę vertino kaip paneigiančią suinteresuoto asmens teisę į žalos atlyginimą pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnį.

25. Pareiškėja su šiomis teismo išvadomis teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, perkėlė pernelyg didelę įrodinėjimo naštą pareiškėjai, nebuvo pakankamai aktyvus, nes nei pasirengimo bylą nagrinėti teismo posėdyje, nei bylą nagrinėjant teismo posėdyje nesprendė klausimo dėl ekspertizės skyrimo, nesilaikė ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo tas pačias įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes nustatinėti ir vertinti iš naujo.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda. Vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas, kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus (1 punktas). Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys nustato tvarką, pagal kurią medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala įvertinama ir atlyginama. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

28. Vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi patvirtinta Metodika reglamentuoja dėl medžiojamųjų gyvūnų pakenkimų žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams padarytos žalos žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams piniginės išraiškos apskaičiavimą bei nustato pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, kurias turi taikyti žemės ūkio pasėlių savininkas. Metodikos 6.1 punkte medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala pasėliams apibrėžiama kaip žala, kurią medžiojamieji gyvūnai padaro javų, kukurūzų, bulvių, runkelių ir kitų žemės ūkio kultūrų pasėliams, daugiametėms žolėms, vaistiniams augalams, kultūrinėms pievoms ir ganykloms juos ištrypdami, išknisdami, išrausdami, nuskabydami, išraudami ar užtvindydami.

29. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio pagrindu žemės ūkio pasėlio savininkams, valdytojams ir naudotojams gali būti atlyginama tik laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala, kurios piniginė išraiška apskaičiuojama Metodikos II skyriuje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju sprendžiant žalos atlyginimo klausimą pagal minėtą teisinį reguliavimą, būtina nustatyti faktą, ar žala žemės ūkio pasėliams (kukurūzams) atsirado dėl medžiojamųjų laukinių gyvūnų veiklos.

30. LVAT savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad komisijos pareiga yra atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame turi būti nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamą žalos paskaičiavimą, ar nėra išimčių, šalinančių žalos atlyginimą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1126/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1126/2014 ir kt.).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis A. A. 2015 m. spalio 13 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad dėl šernų padarytos žalos sunaikinta 30 proc. kukurūzų pasėlių (plotas – apie 20 ha) ir prašė atlyginti žalą. Komisija, 2015 m. spalio 19 d. atvykusi įvertinti minėto kukurūzų lauko būklę, pamatė, kad pasėlis apleistas, apaugęs piktžolėmis, kukurūzai reti, šernų išknisimo požymiai matyti tik ten, kur nėra kukurūzų, todėl nutarė A. A. žalos neskaičiuoti, nes nenustatė, kad ją

padarė laukiniai gyvūnai (šernai) (žr. šios nutarties 22 (1) ir 22 (2) p.).32. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nustatytas faktines

aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

33. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Aplinkybė, kad pareiškėja, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitaip vertina bylos duomenis, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

34. Šioje byloje ginčijamas 2018 m. Aktas priimtas vykdant teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018, kurioje priimtu sprendimu teismas panaikino 2017 m. Raštą, kaip nepagrįstą objektyviais duomenimis, be kita ko, nurodydamas, jog ginčas buvo kilęs dėl žalos padarymo fakto, o ne tik dėl galbūt padarytos žalos apskaičiavimo. Tai reiškia, kad teismas, vertindamas 2018 m. Akto teisėtumą ir pagrįstumą, iš byloje esančių faktinių duomenų, be kita ko, turėjo konstatuoti kilusiam ginčui teisiškai reikšmingą aplinkybę – ar A. A. kukurūzų pasėliui (iki 2015 m. spalio 13 d., kai jis kreipėsi dėl žalos atlyginimo) žalą padarė laukiniai medžiojamieji gyvūnai – šernai.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir teismo 2017 m. sprendimu buvo panaikintas Komisijos 2015 m. Aktas, kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio ir Metodikos reikalavimų, taip pat tuo pačiu pagrindu teismo 2018 m. sausio 28 d. sprendimu panaikintas ir 2017 m. Raštas, susiklosčiusioje situacijoje tai savaime negali būti pagrindas, paneigiantis Komisijos ir teismo pareigą nustatyti teisiškai reikšmingus faktus, kuriais būtų patvirtinta arba paneigta pareiškėjos teisė į žalos atlyginimą Medžioklės įstatymo 18 straipsnio pagrindu.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir išnagrinėtose administracinėse byloje esančius įrodymus, bylos šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytus argumentus, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Iš teismo sprendimo matyti, kad jis nei vienos iš ginčo šalių pateiktiems įrodymams nesuteikė išskirtinės įrodomosios galios, o juos vertino visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad A. A. 2015 m. spalio 13 d. prašymo teiginys, kad žalą padarė šernai, nebuvo detalizuotas – jame nenurodyta, kada konkrečiai pastebėti šių laukinių gyvūnų veiklos požymiai kukurūzų lauke, šios aplinkybės iš esmės nepatikslintos ir teisme nagrinėjant kilusius ginčus. Nors A. A. teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat pareiškėjos skunde tvirtinama, kad Komisija sąmoningai nenustatinėjo pakenkto pasėlio ploto, nieko neskaičiavo, paviršutiniškai apžiūrinėjo lauką, neužfiksavo šernų veiklos pėdsakų kukurūzų lauke, vengė tinkamai atlikti teisės aktais įtvirtintas pareigas apskaičiuoti padarytą žalą, tačiau byloje nėra pateikta jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų – nuotraukų, vaizdo įrašų, iš kurių būtų įmanoma įvertinti šių teiginių pagrįstumą. Duodamas parodymus teismui administracinėje byloje Nr. eI-24-394-2017 liudytoju apklaustas K. A. teigė, kad jie patys visą lauką filmavo ir fotografavo, medžiotojų bokštelius, ten kur išknista, tačiau minėtoje byloje nėra pateikta nurodytu laikotarpiu padarytų fotografijų ar vaizdo įrašų. Dalyvavę ginčo lauko apžiūroje Komisijos nariai teismui (administracinėje byloje Nr. eI-235-289/2018) patvirtino, kad šernų veiklos požymiai pastebėti tik lauko pakraštyje, kur nebuvo kukurūzų pasėlio ir tai užfiksuota fotografijose (žr. administracinės bylos Nr. eI-24-394-2017 1 t., b. l. 176–184). Aptartų faktinių duomenų pakanka išvadai, kad Komisija nenustatė, jog A. A. kukurūzų pasėliui žalą padarė medžiojamieji laukiniai gyvūnai (šernai). Ši išvada nepaneigta jokiais objektyviais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ginčo situacijos kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu

vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Paminėtina, kad, aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-380-415/2019 ir kt.). Vien tai, kad teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. eI-24-394-2017 ir Nr. eI-235-289/2018 buvo panaikinti Komisijos individualūs administraciniai aktai, kuriais turėjo būti užbaigta medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūra, konstatavus, kad šie aktai neatitinka tokių aktų turiniui keliamų reikalavimų (VAĮ 8 str.), savaime nereiškia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, tyrė ir vertino faktinius duomenis (įrodymus), pažeisdamas ABTĮ 56–57 straipsnius. Pažymėtina, kad išnagrinėtose administracinėse bylose nebuvo nustatyta tokių prejudicinių faktų, į kuriuos nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ar įvertino iš naujo.

38. EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Konstatavus, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos kukurūzų pasėliui žalą padarė medžiojamieji laukiniai gyvūnai (šernai), pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo lauko agrarinės būklės, teismo teisės skirti ekspertizę, specialiųjų žinių panaudojimo kilusio ginčo kontekste tampa teisiškai nereikšmingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

39. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1103-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02503-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 41

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d1b22930c42c11e9840ec0427c781bac

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bankrotas“ (toliau – ir pareiškėjas, Administratorius) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. V4-106 (toliau – ir Įsakymas) ir perduoti klausimą Tarnybai spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – įspėjimas. Pagal UAB „Global Petroleum“ (toliau – ir skundą padavusi bendrovė) skundą buvo pradėtas Administratoriaus neplaninis veiklos patikrinimas dėl veiksmų administruojant BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ (toliau – ir Įmonė) bankroto procesą. Skundą padavusi bendrovė skundė Administratoriaus veiksmus dėl to, kad vietoje reikalavimo teisės nurašymo ją pardavinėjo ir kad, neva, neteikė informacijos apie bankroto bylos eigą. Skundą padavusi bendrovė taip pat kreipėsi ir į Įmonės bankroto bylą nagrinėjantį teismą siekdamas nuginčyti reikalavimo teisės pardavimą nurodydamas, jog šis pardavimas pažeidžia 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimą. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1448-436/2017 skundą padavusios bendrovės ieškinį atmetė ir nurodė, jog pardavimas buvo teisėtas, o informacija kreditoriams teikiama. 2017 m. birželio 2 d. šis sprendimas įsiteisėjo. Priešingai nei teigiama Tarnybos išvadoje, Administratorius nepripažino tvarkos nesilaikymo. Administratorius nurodė, jog visas nurašytinas įmonės turtas nurašomas vienu metu. 2015 m. gruodžio 11 d. kreditoriai nutarimą priėmė neturėdami lūkesčių, jog reikalavimo teisė bus parduota. Be to, Įmonė turėjo ir kito pardavinėjamo turto, tarp jų materialaus, vyko civilinių bylų nagrinėjimas. Kauno apygardos teismo sprendimu pripažinta, kad Administratoriaus elgesys sudarant reikalavimo perleidimo sutartį nepažeidė imperatyviųjų įstatymo nuostatų, kas reiškia, jog 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto nutarimu nebuvo nustatyta imperatyvi pareiga įvykdyti turto nurašymą per dvi savaites. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuotą praktiką, pagal kurią kreditorių komiteto nutarimai turi būti vykdomi atsižvelgiant į ekonominį naudingumą, o kreditorių ir įmonės interesai gauti kuo daugiau lėšų – sutampa. Tarnybos išvadoje klaidingai nurodoma, kad Įmonės likvidacinis balansas patvirtintas 2015 m. liepos mėn. Jis patvirtintas 2017 m. kovo 6 d. kreditorių komiteto posėdyje. Tarnybos išvadoje teigiama, jog Administratorius Įmonės resursais atliko skolininko BUAB „Naujoji Vaišvydava“ dokumentų patikrinimą, tačiau Tarnyba nenurodė, kokių įrodymų pagrindu padarė tokią išvadą apie įmonės resursų naudojimą. Tarnybos kaip viešojo administravimo subjekto priimami individualūs administravimo aktai turi atitikti

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti pagrįsti faktais ir teisės normomis. Tarnybos teiginys neatitinka tikrovės. Įmonės kreditorių komitetas nustatė fiksuotą administravimo išlaidų dydį. Dokumentų patikrinimui atskiros lėšos išskirtos nebuvo, todėl dokumentų patikrinimas Įmonei papildomai nekainavo. Išvadoje nenurodoma kaip kreditorių interesus pažeidė aplinkybė, jog Administratorius veikdamas pagal įstatymą atliko skolininko dokumentų patikrinimą. Išvadoje nepagrįstai teigiama esą Kauno apygardos teismo sprendimu buvo išspręstas tik reikalavimo perleidimo teisėtumas, bet nebuvo nagrinėjami Administratoriaus veiksmai vykdant 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto nustatytą tvarką. Administratoriaus vertinimu, Kauno apygardos teismas tikrino, ar buvo laikomasi 2015 m. gruodžio 11 d. nustatytos pardavimo tvarkos, išsamiai tai išanalizavo ir priėjo išvados, jog Administratorius nepažeidė imperatyviųjų įstatymo nuostatų. Tarnyba to neįvertino ir tokiu būdu pažeidė teismo sprendimo privalomumo principą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 str.).

3. Pareiškėjas nesutinka su Tarnybos išvados teiginiu, jog 100 Eur, kuriuos Įmonė gavo už parduotas reikalavimo teises, yra nereikšmingi, o kreditorių komiteto nutarimu nustatyta tvarka nebuvo tinkamai įvykdyta. Akivaizdu, jog lėšų gavimas yra naudingesnis nei turto nurašymas. Tarnybos pozicija akivaizdžiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnybai buvo pateikta Įmonės informacijos teikimo apie bankroto procesą tvarka, kuri patvirtinta 2011 m. liepos 21 d. kreditorių komiteto posėdžio metu. Pagal šią tvarką, jeigu skundą padavusios bendrovės netenkino iš Administratoriaus gautas atsakymas, ji turėjo teisę pakartotinai kreiptis į Administratorių arba į kreditorių komitetą, arba į teismą, tačiau ji nesilaikė kreditorių komiteto nustatytos informacijos teikimo tvarkos, kuri yra privaloma. Tarnybos kompetencijai nėra priskirta teisė aiškinti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) normas, bei spręsti Administratoriaus atsakyme pateiktos informacijos pakankamumą ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 21 straipsnio 3 dalies prasme. Šį klausimą spręsti kompetentingas kreditorių komitetas arba teismas. Dėl to nėra pagrindo laikyti administratorių neįvykdžiusiu pareigos kreditoriams teikti informaciją, kol nėra priimtas atitinkamas kreditorių komiteto ir/ ar teismo sprendimas.

5. Tarnyba visiškai neatsižvelgė ir neaptarė šių svarbių Administratoriaus nurodytų aplinkybių: UAB „Global Petroleum“ yra smulkus kreditorius, kurio reikalavimas sudaro 0,46 proc. nuo visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų; UAB „Global Petroleum“ (100 proc. akcijų savininkė V. P.) yra susijusi su BUAB „Naujoji Vaišvydava“ (buvęs direktorius/ savininkas V. P. sutuoktinis V. P.), į kurią Administratorius pardavė reikalavimo teisę. Skundas Tarnybai dėl parduotos reikalavimo teisės į susijusią įmonę vertintinas kaip kerštas Administratoriui; kreditorių komitetas 2017 m. kovo 6 d. posėdyje patvirtino Administratoriaus veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. vasario 27 d., kurioje aptartas reikalavimo teisės pardavimas. Šio nutarimo neskundė nei skundą padavusi bendrovė, nei kiti kreditoriai. Kauno apygardos teismas sprendimu konstatavo, jog vietoj turto nurašymo realiai gavo lėšas, kurios buvo paskirstytos kreditoriams (tarp jų skundą padavusiai bendrovei), Įmonės ir jos kreditorių interesai nebuvo pažeisti, tai, jog reikalavimo teisė buvo parduota vėliau nei po 2 savaičių, laikytina tik formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsniu dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo. Kauno apygardos teismas neįžvelgė Administratoriaus neteisėtų veiksmų, o skundą padavusi bendrovė teismo sprendimo neskundė.

6. Ginčijamame Įsakyme neaptarta, kokia ir kam buvo sukelta žala, jos dydis ar kitos neigiamos pasekmės. Tarnybos išvada neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir tuo pagrindu turi būti panaikinta. Be to, Tarnybos išvada neproporcinga/neadekvati atsižvelgiant į Administratoriaus elgesį. Nepaisydama Kauno apygardos teismo sprendimo Tarnyba viršijo savo kompetenciją.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu Tarnyba skyrė pareiškėjai nuobaudą, kadangi jis, administruodamas

Įmonę, pažeidė ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, t. y. nesilaikė 2015 m. gruodžio 11 d. Įmonės kreditorių komiteto nustatytos tvarkos per dvi savaites nepardavus Įmonės reikalavimo teisių į BUAB „Naujoji Vaišvydava“, jas nurašyti, o, pažeisdama kreditorių komiteto nustatytą tvarką, toliau vykdė turto pardavimą ir reikalavimo teises pardavė tik 2016 m. rugpjūčio 12 d., be to, Administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punktą bei kreditorių patvirtintos informacijos teikimo tvarkos 2 punktą, kadangi vienam iš kreditorių nepateikė jo prašomos informacijos apie Įmonės bankroto bylos eigą.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu nustatė,

jog administratoriaus elgesys sudarant reikalavimo perleidimo sutartį nepažeidė imperatyviųjų įstatymo nuostatų, yra teisiškai nereikšmingas – Tarnybos atliekamos kontrolės objektas yra aiškiai apibrėžtas ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalyje – įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas arba kiti pažeidimai, nustatyti tikrinant administratoriaus veiklą ir būtent tokį pareiškėjo veiksmų vertinimą Tarnyba atliko, tuo metu Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu iš esmės vertino ne pareiškėjo veiksmų, o reikalavimo perleidimo sandorių atitikimą imperatyvioms teisės normoms.

10. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 11 d. vykęs Įmonės kreditorių komiteto posėdis pirmu darbotvarkės klausimu pagal Administratoriaus pateiktą projektą, be kita ko, nusprendė 1 109 350,19 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą, pardavimą vykdyti dvi savaites, o nepardavus – nurašyti. Analogiškai kreditorių komitetas nusprendė ir dėl 30 411,10 Eur reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ (negrąžinta paskola). Kaip nurodyta 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto protokole, minėtam kreditorių komiteto posėdžiui Administratorius pateikė informaciją apie turto pardavimą pagal 2015 m. rugsėjo 24 d. kreditorių komiteto patvirtintą tvarką ir kainas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonės turtui įsigyti paraiškos nepateikė nei vienas pirkėjas, šis klausimas buvo sprendžiamas dar kartą, todėl 2015 m. gruodžio 11 d. vykusiame kreditorių komiteto posėdyje nuspręsta patvirtinti minėtų reikalavimo teisių realizavimo tvarką.

11. Iš patikrinimui pateiktų dokumentų nustatyta, kad tarp Įmonės, atstovaujamos Administratoriaus, ir naujojo kreditoriaus UAB „Šančių prekybos centras“ 2016 m. rugpjūčio 12 d. pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis. Šia sutartimi Administratorius naujajam kreditoriui perleido 36 375,53 Eur bei 994 866,25 Eur finansinį reikalavimą (iš viso: 1 031 241,78 Eur) į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ už 100 Eur. 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi teismas BUAB „Naujoji Vaišvydava“ bankroto byloje Įmonę pakeitė naujuoju kreditoriumi UAB „Šančių prekybos centras“.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors kreditorių komitetas Įmonės turto pardavimo tvarką buvo nustatęs 2015 m. gruodžio 11 d. ir pats pardavimas turėjęs vykti dvi savaites, tačiau Administratorius reikalavimo teises į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ pardavė tik 2016 m. rugpjūčio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams, kuomet buvo pasibaigęs terminas pardavinėti minėtas reikalavimo teises, ir kuomet turėjo būti imtasi veiksmų dėl reikalavimo teisių nurašymo. Be kita ko, Administratorius, pasinaudodamas turimu statusu bei jam suteiktomis teisėmis, Įmonės lėšomis atliko skolininko BUAB „Naujoji Vaišvydava“ dokumentų patikrinimą bei Įmonės vardu kreipėsi dėl šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tarnyba pažymėjo, kad atsižvelgiant į tokio veiksmo sukeliamas pasekmes, kreditorių lūkesčiai parduoti Įmonės reikalavimo teises iš esmės pakito, tačiau Administratorius nesuteikė jiems galimybės priimti kitokius sprendimus turto pardavimo atžvilgiu. Tokiais veiksmais Administratorius akivaizdžiai nesilaikė 2015 m. gruodžio 11 d. vykusio kreditorių komiteto posėdyje patvirtintos reikalavimo teisių realizavimo (nurašymo) tvarkos, galbūt pažeisdamas kreditorių ir suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus. Tarnybos nuomone, Administratorius, veikdamas kaip savo srities profesionalas, bei norėdamas toliau vykdyti reikalavimo teisių pardavimą, matydamas, jog nėra tikslinga nurašyti reikalavimo teisių, turėjo galimybę pasinaudoti turimomis teisėmis bei šį klausimą turėjo dar kartą pateikti svarstyti kreditorių komitetui (susirinkimui), kad pastarasis patvirtintų naują turto realizavimo (nurašymo) tvarką. Administratoriaus pateiktas argumentas, jog Įmonė, užuot nurašiusi turėtas reikalavimo teises, jas pardavė bei gavo iš to naudos 100 Eur, vertintini, kaip teisiškai nereikšmingi, kadangi minėta suma, kuri buvo gauta pardavus reikalavimo teises, neturėjo didelės įtakos tenkinant kreditorių reikalavimus (iš pateiktos galutinės ataskaitos matyti, kad bankroto procese liko nepatenkinta 6 878,84 Eur kreditorių reikalavimų). Be to, tai nepaneigia aplinkybės, kad kreditorių komiteto nutarimu nustatyta turto pardavimo (nurašymo) tvarka nebuvo tinkamai įvykdyta.

13. Atsakovo teigimu, informacijos gavimas kreditoriams turi lemiamos įtakos jų teisėms bankroto procese. Tokios informacijos teikimas yra viena iš bankroto administratoriaus funkcijų. Kreditoriaus teisė gauti informaciją priklauso nuo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimų. Tai reiškia, kad tokia teisė įgyvendinama kreditorių nustatyta tvarka bei sąlygomis, t. y. būtent kreditorių susirinkimui (komitetui) deleguojama teisė nustatyti, kokia tvarka kreditoriai gauna iš bankroto administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Patikrinimo metu nustatyta, jog 2011 m. liepos 21 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo patvirtinta Įmonės informacijos apie bankroto bylos eigą tvarka. Joje, be kita ko, numatyta, jog asmuo, pageidaujantis gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, prašyme raštu turi nurodyti, kokia informacija turėtų būti pateikiama, kokiu tikslu. Administratorius 2016 m. lapkričio 21 d. gavo 2016 m. lapkričio 10 d. kreditoriaus prašymą dėl informacijos apie bankroto bylos eigą pateikimo. Šiame prašyme kreditorius pageidavo gauti iš

bankroto administratoriaus informaciją apie tai, kokia tvarka buvo pasirinkta bendrovė (UAB „Šančių prekybos centras“), kuriai buvo perleista reikalavimo teisė į skolą iš BUAB „Naujoji Vaišvydava“, taip pat už kokią kainą buvo perleista minėta reikalavimo teisė, kokia buvo nustatyta atsiskaitymo už reikalavimo teisės perleidimą tvarka bei ar UAB „Šančių prekybos centras“ yra visiškai atsiskaitęs pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Be to, kreditorius prašė Administratoriaus pateikti reikalavimo sutarties perleidimo kopiją bei mokėjimo dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kopijas. Nustatyta, jog Administratorius kreditoriui 2016 m. gruodžio 14 d. pateikė atsakymą Nr. 16/21. Minėtame atsakyme Administratorius nurodė, kad reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ parduotos 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto patvirtinta tvarka, o už reikalavimo teises buvo pilnai atsiskaityta. Be to, Administratorius dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties kopijos pateikimo nurodė, jog, jo manymu, teisinis reguliavimas nesudaro galimybių kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma nesiekia ĮBĮ numatytos minimalios 10 procentų ribos, gauti ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus ir kitą informaciją ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Administratorius kreditoriaus prašymą dėl informacijos pateikimo neteisėtai atmetė, motyvuodamas ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes ši nuostata yra taikytina atvejams, kuomet kreditoriai ar kreditorių grupė siekia pasinaudoti teise kreiptis į teismą, prašydami savomis lėšomis atlikti bankrutavusios (bankrutuojančios) įmonės dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą, siekiant ginčyti nutarimus, sandorius ar nustatyti tyčinio bankroto požymius, tačiau ne siekiant gauti tam tikrą informaciją apie bankroto bylos eigą. Administratorius tinkamai neatliko jam priklausančios pareigos pateikti kreditoriui informaciją apie bankroto bylos eigą, juolab, kad tokios informacijos nepateikimas gali turėti įtakos kreditoriaus teisėms bei teisėtiems interesams.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Bankrotas“ skundą tenkino ir Tarnybos 2016 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. V4-106 panaikino.

15. Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 11 d. vykusio BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto susirinkime buvo nutarta 1 109 350,19 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą, pardavimą vykdyti 2 savaites, o nepardavus – nurašyti. 2016 m. lapkričio 10 d. UAB „Global Petroleum“ kreipėsi į UAB „Bankrotas“ įgaliotą asmenį M. K. su prašymu pateikti informaciją apie tai, kokia tvarka buvo parinkta bendrovė, kuriai buvo perleista reikalavimo teisė, už kokią kainą reikalavimo teisė buvo perleista, kokia buvo nustatyta atsiskaitymo už reikalavimo teisės perleidimą tvarka bei ar UAB „Šančių prekybos centras“ yra visiškai atsiskaitęs pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Taip pat paprašė pateikti reikalavimo perleidimo sutarties kopiją bei mokėjimo dokumentų kopijas. 2016 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 16/21 UAB „Bankrotas“ įgaliotas asmuo M. K. informavo UAB „Global Petroleum“, jog reikalavimo teisės pardavimas buvo vykdomas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, apie turto pardavimą buvo skelbiama viešai spaudoje ir internetinėse svetainėse. Atsakyme taip pat atkreiptas dėmesys, kad reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ pardavimo kainą ir tvarką 2015 m. gruodžio 11 d. patvirtino BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto susirinkimas. Patvirtino, kad už reikalavimo teises pilnai atsiskaityta ir trečios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl reikalavimo pateikti teisių perleidimo pardavimo sutarties kopijas, nurodė, kad ĮBĮ nesudaro galimybių kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma nesiekia įstatyme numatytos minimalios 10 proc. ribos, išvengti ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalyje nurodyto imperatyvo ir gauti 21 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus bei kitą informaciją. Darbuotojų atstovas BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komitete V. K. 2017 m. sausio 13 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu prašydamas įvertinti bankroto administratoriaus įgalioto atstovo M. K. veiksmus parduodant BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupės“ reikalavimo teises į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ už 1 109 350,19 Eur. UAB „Global Petroleum“ 2017 m. sausio 16 d. Tarnybai pateikė skundą, prašydamas atlikti neplaninį UAB „Bankrotas“ veiklos patikrinimą. 2017 m. birželio 19 d. Tarnyba, atlikusi UAB „Bankrotas“ veikos neplaninį patikrinimą, administruojant BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, nustatė, kad UAB „Bankrotas“ pažeidė ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktą ir 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, kadangi nesilaikė 2015 m. gruodžio 11 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nustatytos tvarkos per dvi savaites nepardavus reikalavimo teisių į BUAB „Naujoji Vaišvydava“, jas nurašyti, o pažeisdama kreditorių komiteto tvarką, toliau vykdė pardavimą ir reikalavimo teises pardavė 2016 m. rugpjūčio 12 d. Išvadoje konstatuotas ir ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto pažeidimas nepateikiant UAB „Global Petroleum“ prašomos informacijos apie bankroto bylos eigą. 2017 m. birželio 22 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V4-106 už ĮBĮ 11

straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų, 31 straipsnio 2 punkto ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ informacijos apie bankroto bylos eigą tvarkos 2 punkto pažeidimus bankroto administratoriui UAB „Bankrotas“ paskirta nuobauda – įspėjimas.

16. Teismas konstatavo, kad bylos dalyką sudaro Tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V4-106 teisėtumas bei pagrįstumas. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nuobauda buvo paskirta už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų, 31 straipsnio 2 punkto ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ informacijos apie bankroto bylos eigą tvarkos 2 punkto pažeidimus.

17. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies, nustatančios bankroto administratoriaus teises ir pareigas, 15, 20 punktais, ĮBĮ 31 straipsniu.

18. Teismas nurodė, kad BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ 2011 m. liepos 21 d. kreditorių komiteto posėdžio protokolu Nr. 1 patvirtinta Informacijos teikimo apie bankroto procesą tvarka (toliau – ir Informacijos teikimo tvarka), kurios 2 punkte nustatyta, kad informacija apie įmonės bankroto bylos eigą teikiama kreditoriams, kurie Kauno apygardos teismo nutartimi (sprendimu) įtraukti į kreditorių sąrašus įmonės bankroto byloje ir įgaliotam įmonės akcininkų atstovui.

19. Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo teisių perleidimo, nustatė, kad 2015 m. gruodžio 11 d. vykusio BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto susirinkime buvo nutarta 1 109 350,19 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą, pardavimą vykdyti 2 savaites, o nepardavus – nurašyti. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas aptariamą reikalavimo teisę 2016 m. rugpjūčio 12 d. sandoriu, t. y. praėjus daugiau nei dviem savaitėms, perleido UAB „Šančių prekybos centras“ už 100 Eur.

20. Tarnyba, vertindama šią faktinę aplinkybę, dėl kurios ginčo tarp proceso šalių nėra, sprendė, kad toks bankroto administratoriaus elgesys reiškia ĮBĮ 31 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto pažeidimą.

21. Teismas su tokiu vertinimu nesutiko ir nurodė, kas ginčijamą sprendimą Tarnyba, be kita ko, grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuluotais išaiškinimais taikant ĮBĮ nuostatas, jog bankrutuojančios įmonės administratorius, pradėdamas administruoti bankrutuojančią įmonę ir teikdamas administravimo veiklą, savo veiklą orientuoja į atliktų veiksmų rezultatyvumą ir teisinius principus, kurie užtikrina veiklos bei teisėtų lūkesčių apsaugą. Įmonės administratorius turi pareigą užtikrinti, kad administruojamos įmonės vardu civilinėje apyvartoje bus veikiama sąžiningai, o šį reikalavimą atitinka toks elgesys, kai siekiama nepadaryti žalos, kontrahentams atskleidžiamos reikšmingos su sudaromu sandoriu susijusios aplinkybės, elgiamasi apdairiai ir rūpestingai. Įmonės administratorius privalo veikti taip, kad maksimaliai įmanomai užtikrintų pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtus interesus, vykdydamas bankroto procedūrą, nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų, t. y. privalo elgtis sąžiningai ir protingai, apdairiai ir rūpestingai visų asmenų atžvilgiu (2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012). Tarnyba pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tokio veiksmo sukeliamas pasekmes, kreditorių lūkesčiai parduoti bankrutavusios įmonės reikalavimo teises iš esmės pakito, tačiau administratorius nesuteikė jiems galimybės priimti kitokius sprendimus turto pardavimo atžvilgiu. Tokiais veiksmais administratorius akivaizdžiai nesilaikė 2015 m. gruodžio 11 d. vykusio kreditorių komiteto posėdyje patvirtintos reikalavimo teisių realizavimo (nurašymo) tvarkos, galbūt pažeisdamas kreditorių ir suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus.

22. Teismas, vertindamas šiuos atsakovo argumentus, atkreipė dėmesį, kad nei ginčijamame sprendime, nei Išvadoje, nei teisminio nagrinėjimo metu Tarnyba neatskleidė, kuo, išskyrus formalus reikalavimo teisių perleidimo termino praleidimas, pasireiškė pareiškėjo netinkama veikla, t. y. kokie kreditorių lūkesčiai ir/ar teisėti interesai konkrečiu atveju buvo pažeisti, kokios aplinkybės leidžia spręsti, kad administratorius šiuo atveju veikė nesąžiningai, ar buvo ir kokia žala padaryta pačiai bankrutuojančiai įmonei ir/arba jos kreditoriams ar kitiems asmenims. ĮBĮ taikymo prasme svarbiausias kreditoriaus lūkestis yra jo kreditorinių reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi. Tuo metu nei skundą Tarnybai pateikęs UAB „Global Petroleum“, nei Tarnyba nenurodė, o ir nagrinėjant bylą nenustatyta jokių pagrindų konstatuoti, kad reikalavimo teisių 1 109 350,19 Eur sumai nurašymas būtų labiau atitikęs kreditorių teisėtus interesus. Nors Tarnyba Išvadoje neigia Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 2-1448-436/2017 teisinę reikšmę, tačiau nagrinėjamų aplinkybių kontekste minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje, kurioje buvo išnagrinėtas civilinis ginčas iš esmės tarp tų pačių šalių (UAB „Global Petroleum“ ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“), nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas neabejotinai yra reikšmingas ir juo turėtų būti taip pat vadovaujamasi. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Global Petroleum“ ieškinį dėl reikalavimo teisių perleidimo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sandorio nuginčijimo, kaip prieštaraujančio kreditoriaus interesams bei sudaryto pažeidžiant

kreditorių komiteto nustatytą tvarką, konstatavo, kad bankroto administratorius (pareiškėjas nagrinėjamoje byloje) apie numatomą parduoti turtą 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. laiku pagal kreditorių komiteto patvirtintą tvarką, paskelbė dienraštyje „Lietuvos žinios“. Nėra duomenų, kad per dvi savaites buvo atsiradęs reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ pirkėjas. Pirmoji ir vienintelė pageidaujanti pirkti reikalavimo teisę į bankroto administratorių 2016 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi atsakovas UAB „Šančių prekybos centras“. Nustatyta, kad ginčijamu sandoriu reikalavimo teisė į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ buvo perleista atlygintinai – už 100 Eur. Kauno apygardos teismas, vertindamas šį sandorį kreditorių interesų apsaugos požiūriu, konstatavo, kad BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ ir UAB „Šančių prekybos centras“ 2016 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsniu dėl imperatyvių teisės normų (tarp jų ir ĮBĮ) pažeidimo nėra pagrindo. Nustatyta, kad reikalavimo teisės buvo perleistos atlygintinai, nors ir už nedidelę kainą. Gautos piniginės lėšos skirtos kreditorių reikalavimams tenkinti. Įrodymų, jog reikalavimo teisė galėjo būti perleista už didesnę kainą, nebuvo pateikta.

23. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo (reikalavimo teisių nesavalaikio perleidimo, kaip tai buvo nustatyta kreditorių komiteto) jokia žala nekilo (byloje nenustačius, jog sandorį sudarius per dvi savaites, jis būtų buvęs sudarytas kreditoriams palankesnėmis sąlygomis), taip pat neįrodžius, jog reikalavimo teisių nurašymas būtų labiau atitikęs bankrutuojančios įmonės ir/arba kreditorių interesus, o Kauno apygardos teismui 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 2-1448436/2017 patvirtinus sudaryto sandorio teisėtumą (patikrinus, be kita ko, ir jo atitiktį kreditorių teisių apsaugos aspektu) ir atsižvelgiant į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei padarinius, pažeidimas pripažintinas išskirtinai formaliu ir mažareikšmiu, už kurį, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skirta.

24. Teismas, pasisakydamas dėl informacijos teikimo, nurodė, kad ginčijamu sprendimu nuobauda pareiškėjui paskirta ir už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto bei Informacijos teikimo tvarkos 2 punkto pažeidimus.

25. Teismas nustatė, kad UAB „Global Petroleum“ 2016 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti informaciją apie bankroto bylos eigą, t. y. informaciją apie tai, kokia tvarka buvo parinkta bendrovė, kuriai buvo perleista reikalavimo teisė, už kokią kainą reikalavimo teisė buvo perleista, kokia buvo nustatyta atsiskaitymo už reikalavimo teisės perleidimą tvarka bei ar UAB „Šančių prekybos centras“ yra visiškai atsiskaitęs pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Taip pat paprašyta pateikti reikalavimo perleidimo sutarties kopiją bei mokėjimo dokumentų kopijas. 2016 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 16/21 informacija kreditoriui buvo pateikta.

26. Teismas nurodė, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto blanketinė norma, nustatanti pareigą bankroto administratoriui teikti kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka informaciją apie bankroto bylos eigą kreditoriams, savininkui (savininkams) ir kitą informaciją šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, nagrinėjamu atveju analizuotina kartu su Informacijos teikimo tvarka.

27. Teismas pažymėjo, kad Informacijos teikimo tvarkos 2 punkto nuostatos apibrėžia informacijos gavėjų ratą, tačiau nereglamentuoja informacijos teikimo sąlygų ir apimties. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio pagrindo daryti išvadą kad pareiškėjas pažeidė Informacijos teikimo tvarkos 2 punktą, t. y. informacija buvo pateikta ir pateikta buvo tinkamam subjektui.

28. Teismas pabrėžė, kad Informacijos teikimo tvarkos 5 punkte nustatyta, jog kreditorių nusiskundimus dėl teikiamos informacijos apie bankroto bylos eigą nagrinėja administratorius, kreditorių komitetas ir teismas. Į bylą nepateikus jokių objektyvių duomenų, jog UAB „Global Petroleum“ Informacijos teikimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta tvarka būtų kreipęsis dėl pateiktos informacijos netinkamumo, neobjektyvumo ir/arba nepakankamumo, nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjo padarytą pažeidimą.

29. Teismas vertino kaip nepagrįstą Tarnybos atsiliepimo argumentą, kad informacijos nepateikimas gali turėti įtakos kreditoriaus teisėms bei teisėtiems interesams. Visų pirma, tam tikros apimties informacija kreditoriui jo prašymu buvo pateikta, dalies informacijos nepateikimas paremtas teisės aktų nuostatomis (ĮBĮ 21 str.). Informacijos pateikimo/nepateikimo teisėtumas nėra patikrintas kreditorių komiteto ir/arba teismo (Informacijos teikimo tvarkos 5 p.). Antra – Tarnybos prielaida, jog informacijos nepateikimas gali turėti įtakos kreditoriaus teisėms bei teisėtiems interesams, nelaikytina pakankama ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto ir Informacijos teikimo tvarkos 2 punkto pažeidimui konstatuoti ir, juolab, skirti pareiškėjui už tai nuobaudą.

30. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, panaikino Tarnybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. V4-106 kaip neteisėtą.

III.

31. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Teismo argumentas, kad dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo jokia žala nekilo, yra teisiškai nereikšmingas – ĮBĮ 171 straipsnio 1 dalyje bei kituose lydimuosiuose teisės aktuose nustatyta, kad Tarnybos atliekamos priežiūros objektas yra įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės ūktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas <…>, nustatytas tikrinant administratoriaus veiklą, taigi, padarytų pažeidimų pasekmių (padarytos žalos) vertinimo teisės aktai nereikalauja. Tiek pareiškėjas, tiek teismas iš esmės sutiko, kad pažeidimas buvo padarytas.

31.2. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ĮBĮ atskiriems bankroto proceso dalyviams suteikia skirtingas kompetencijas, t. y. ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkto ir 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos įtvirtina, kad bankroto proceso metu nustatyti ir tvirtinti turto pardavimo kainą ir tvarką kompetenciją suteikia kreditorių susirinkimui. Tuo metu ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punktas numato, kad bankroto administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas numato, kad bankroto administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja; ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktas nustato, kad bankroto administratorius, likviduojant bankrutavusią įmonę, ĮBĮ nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pažeisdamas kreditorių susirinkimo nutarimą, neturėdamas tokios teisės, savo iniciatyva ėmėsi nustatyti ir tvirtinti turto pardavimo kainą ir tvarką, todėl viršijo savo įgaliojimus bankroto procese ir toks pažeidimas Tarnybos negalėjo būti pripažintas formaliu ir mažareikšmiu.

31.3. Tarnyba buvo atkreipusi teismo dėmesį, kad pareiškėjas, per visą turtinių teisių realizavimo laiką, atlikdamas Įmonės bankroto administratoriaus funkcijas, pasinaudodamas turimu statusu bei jam suteiktomis teisėmis, Įmonės lėšomis atliko skolininko BUAB „Naujoji Vaišvydava“ (debitoriaus) dokumentų patikrinimą bei Įmonės vardu kreipėsi dėl šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsižvelgiant į tokio veiksmo sukeliamas pasekmes, kreditorių lūkesčiai parduoti reikalavimo teises į bankrutavusių įmonę iš esmės pakito, tačiau pareiškėjas nesuteikė galimybės kreditoriams priimti kitokius sprendimus turto pardavimo atžvilgiu. Tarnyba nei patikrinimo išvadoje, nei sprendime nėra teigusi, kad turto nurašymas yra naudingesnis nei pardavimas, priešingai, Tarnyba pabrėžia, kad pareiškėjas šioje situacijoje, veikdamas kaip savo srities profesionalas, bei norėjęs toliau vykdyti Įmonės reikalavimo teisių pardavimą, matydamas, jog nėra tikslinga nurašyti Įmonės reikalavimo teisių, turėjo galimybę pasinaudoti turimomis teisėmis ir šį klausimą dar kartą pateikti svarstyti Įmonės kreditorių komitetui (susirinkimui), kad pastarasis patvirtintų naujų turto realizavimo tvarką, tačiau to nepadarė.

31.4. LAT praktikoje bankroto bylose pripažįstama, jog tinkamas kreditorių teisės gauti informaciją apie įmonės bankroto eigą užtikrinimas yra svarbi šių kreditorių teisių įgyvendinimo prielaida, nes kreditorius, laiku negavęs tikslios ir išsamios informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo dėl savo reikalavimų. Kreditoriams turi būti suteikiama galimybė susipažinti su dokumentais, kad jie galėtų susidaryti teisingą vaizdą apie įmonės būklę ir priimti sprendimus dėl savo tolimesnių veiksmų, kurie turėtų įtakos ir tolimesnei bankroto eigai (pvz. 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011). Tokios pozicijos laikosi ir Tarnyba, ir tai nelaikytina „Tarnybos prielaida“, kaip teigia teismas skundžiamame sprendime.

31.5. Tarnybos atliekamo patikrinimo metu buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad pareiškėjo pateikta informacija kreditoriui buvo itin neinformatyvi, iš esmės nesuteikianti jokios informacijos į pateiktus klausimus, be to, pareiškėjas prašymą dėl kitos informacijos pateikimo atmetė, motyvuodamas ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Minėta ĮBĮ nuostata yra taikytina atvejams, kuomet kreditoriai ar kreditorių grupė turi teisę kreiptis į teismą, prašydami savomis lėšomis atlikti bankrutavusios (bankrutuojančios) įmonės dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą, siekiant ginčyti nutarimus, sandorius ar nustatyti tyčinio bankroto požymius, tačiau ne siekiant gauti tam tikrą informaciją apie bankroto bylos eigą, todėl minėta nuostata šiuo atveju negali būti grindžiamas pareiškėjo atsisakymas teikti kreditoriui tam tikrą informaciją. Teismo argumentas, kad nagrinėjamu atveju dalies informacijos nepateikimas buvo paremtas teisės aktų nuostatomis (ĮBĮ 21 str.), yra nepagrįstas ir prieštaraujantis ĮBĮ reikalavimams.

31.6. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje pripažįstama, kad nuobaudos skyrimas arba neskyrimas yra

Tarnybos direktoriaus diskrecija. Viešojo administravimo institucijoms yra suteikiama diskrecijos teisė, kuri suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą laisvę priimant sprendimus įgalinant jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (pvz. 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1030/2014), taigi Tarnybos direktorius, įvertinęs patikrinimo išvadą, įgyvendindamas savo diskrecijos teisę skiriant nuobaudą, skyrė pareiškėjai įspėjimą. Naudojimasis diskrecija savaime nedaro sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.

32. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Pareiškėjas nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios teisės bei procesinės teisės normas. Pareiškėjas pažymi, kad apeliaciniame skunde priešingai galiojantiems įstatymams aiškinama, kad priežiūros institucijai vertinant bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumą teisiškai nereikšminga, ar jais buvo padaryta žalos. Toks aiškinimas prieštarauja proporcingumo principui. Pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 patvirtintų Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 223 punktą, mažareikšmiu teisės aktų reikalavimų pažeidimu, remiantis teisingumo ir protingumo principais, gali būti laikomas pažeidimas, kuris: (i) nėra kartotinis; (ii) truko neilgą laiką, t. y. iki 15 dienų; (iii) tik formaliai neatitinka teisės aktų reikalavimų; (iv) neturėjo reikšmingos įtakos bankroto proceso administravimui; (v) neturėjo reikšmingos įtakos asmens (asmenų) teisėms ir teisėtiems interesams. Šiuo atveju pareiškėjo elgesys nėra kartotinis; gali būti traktuojamas nebent kaip formaliai neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, kadangi administratoriaus veiksmai buvo nukreipti pasiekti bankroto proceso tikslus; neturėjo reikšmingos įtakos bankroto proceso administravimui, kadangi procesas negalėjo būti užbaigtas anksčiau dėl kitų teisminių ginčų; neturėjo jokios įtakos asmens (asmenų) teisėms ir teisėtiems interesams, nes administratoriaus dėka buvo gauta daugiau pajamų bankroto procese, nei kad būtų gauta elgiantis priešingai; nebuvo padaryta žala nei bankrutavusiai įmonei, nei jos kreditoriams. Dėl to įspėjimo skyrimas tokioje situacijoje akivaizdžiai neatitinka proporcingumo principo. Taisyklių 30 punktas numato administratoriaus atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Atsakovas pats nustatė šiuo atveju egzistuojant tokias lengvinančias aplinkybes: anksčiau pažeidimų nustatyta nebuvo; administratorius bendradarbiauja su priežiūros institucija patikrinimo metu. Apibendrinant išvardintas teisės normas ir aplinkybes akivaizdu, jog atsakovui priimant skundžiamą sprendimą turėjo būti vadovaujamasi proporcingumo principu, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai aiškinama, kad administratoriaus veiksmų sukeltos pasekmės teisiškai nereikšmingos.

34. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde itin formaliai ir atsietai nuo faktinių aplinkybių visumos aiškinamas 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto nutarimo vykdymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu. Bankroto proceso tikslai yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto ir kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Atsakovas kildina administratoriaus pareigų pažeidimą iš fakto, kad suėjus 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto nutarimu nustatytam terminui reikalavimo teisė nebuvo nurašyta, nors tai ir neatneštų ekonominės naudos bankrutuojančiai įmonei (užkirstas kelias gauti pajamas iš reikalavimo teisės realizavimo, nepaspartėja bankroto procedūros dėl vykstančių teisminių ginčų). Pareiškėjas kaip savo srities profesionalas siekdamas kuo didesnio kreditorių reikalavimų patenkinimo toliau stengėsi realizuoti reikalavimo teisę, nes tai nesukūrė jokių papildomų sąnaudų, bet galėjo duoti pajamų. Kaip pareiškėjas nurodė savo paaiškinimuose atsakovui, visas nurašytinas įmonės turtas nurašomas vienu metu bankroto procedūrų pabaigoje. Taigi, pareiškėjas elgėsi taip kaip reikalauja principinės ĮBĮ nuostatos.

35. Pareiškėjo teigimu, atsakovo aiškinimas apie tariamą kreditorių lūkesčių dėl reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ pardavimo pasikeitimą dėl jos dokumentų patikrinimų prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Kreditorių komiteto pirmininkas AB „Montuotojas“ Kauno apygardos teismui pateiktame atsiliepime į UAB „Global Petroleum“ ieškinį aiškiai nurodė, kad pareiškėjo elgesys atitiko 2015 m. gruodžio 11 d. kreditorių komiteto nutarimą. Nei vienas kreditorius (neskaitant į pareiškimą dėl BUAB „Naujoji Vaišvydava“ bankroto pripažinimo tyčiniu reaguojančio su BUAB „Naujoji Vaišvydava“ direktoriumi ir akcininku V. P. susijusio UAB „Global Petroleum“ ir V. K.) nereiškė administratoriaus atžvilgiu pretenzijų. Akivaizdu, jog pareiškėjo, kaip administratoriaus, elgesys atitiko įmonės ir kreditorių visumos interesus.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nemotyvuotai nurodo, kad pareiškėjas atliko BUAB „Naujoji Vaišvydava“ dokumentų patikrinimą iš bankrutuojančios įmonės lėšų. Pirma, atsakovas nenurodė jokių šią aplinkybę patvirtinančių

įrodymų. Atsakovas taip pat nenurodė, kodėl teismo motyvai šiuo klausimu vertintini kritiškai. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas deklaratyviu. Antra, nėra ginčo, jog bankrutuojančios įmonės kreditorių komitetas yra nustatęs fiksuoto dydžio administravimo išlaidų sąmatą visam bankroto procesui, kurioje nėra išskirta lėšų kitų įmonių dokumentų patikrinimui. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į tuo metu galiojusią ĮBĮ 36 straipsnio redakciją pareiškėjas negali pretenduoti į papildomas administravimo išlaidas, be kita ko, su BUAB „Naujoji Vaišvydava“ dokumentų patikrinimu susijusias sąnaudas. Kitaip sakant, pareiškėjas savo rizika atliko šiuos veiksmus kaip dalį administratoriaus pareigos patikrinti įmonės veiklą iki bankroto bylos iškėlimo.

37. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pozicija, jog pareiškėjas neteikė informacijos kreditoriams, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Pirma, rašytiniai įrodymai patvirtinta, jog administratorius raštu atsakė į kreditoriaus užklausimą dėl informacijos pateikimo, kaip tai numato 2011 m. liepos 21 d. kreditorių komiteto nustatyta informacijos teikimo tvarka. UAB „Global Petroleum“ pakartotinai nesikreipė į administratorių dėl informacijos ir nesiskundė kreditorių komitetui ir/ar teismui kaip numatyta 2011 m. liepos 21 d. kreditorių komiteto patvirtintos Informacijos teikimo tvarkos 5 punkte. Dėl to galima manyti, jog tuo metu gautas atsakymas tenkino UAB „Global Petroleum“. Antra, administratorius raštu kreditoriui UAB „Global Petroleum“ pateiktos informacijos apimtis, atsižvelgiant į ĮBĮ 23 straipsnio 3 ir 11 punktus, 24 straipsnio 5 dalį, patenka į kreditorių surinkimo/komiteto kompetenciją ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo kontrolę. Taigi, atsakovui nėra priskirta teisė aiškinti ĮBĮ normas bei spręsti administratoriaus atsakyme pateiktos informacijos pakankamumą ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 3 dalies prasme. Dėl to nėra pagrindo laikyti administratorių neįvykdžiusiu pareigos kreditoriams teikti informaciją, kol nėra priimtas atitinkamas kreditorių komiteto ir/ar teismo sprendimas. Trečia, apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, jog pareiškėjo kreditoriui pateikta informacija buvo itin neinformatyvi. Apeliantas nepaaiškina, kokie konkrečiai ir kodėl duomenys turėjo būti perduoti kreditoriui atitinkamomis aplinkybėmis. Dėl to apeliantas nepagrįstai kaltina pareiškėją informacijos kreditoriams neteikimu.

38. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovo direktorius iš esmės turi neribotą diskrecijos teisę spręsti skirti/neskirti nuobaudą. Toks aiškinimas prieštarauja tiek teisinės valstybės principui, tiek proporcingumo principui. Vadovaujantis teisinės valstybės ir proporcingumo principais, atsakovas spręsdamas dėl nuobaudos skyrimo/neskyrimo turi įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir taikyti poveikio priemones tik tuo atveju, jeigu egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių.

Teisėjų kolegija


IV.

39. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V4-106 „Dėl neplaninio bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ veiklos patikrinimo“, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas. Nuobauda paskirta už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų, 31 straipsnio 2 punkto nuostatų ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ informacijos apie bankroto bylos eigą tvarkos 2 punkto pažeidimus, nustatytus atlikus neplaninį bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, administruojant BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupės“ bankroto procesą, patikrinimą pagal UAB „Global Petroleum“ ir V. K. skundus.

40. Tarnybos skundžiamame 2017 m. birželio 22 d. įsakyme Nr. V4-106 buvo konstatuoti padaryti pažeidimai, paminėti Tarnybos 2017 m. birželio 19 d. išvadoje Nr. D4-777 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ veiksmų, administruojant BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupės“ bankroto procesą“ (toliau – ir Išvada), t. y. kad bankroto administratorius UAB „Bankrotas“ pažeidė ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktą ir 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, kadangi nesilaikė 2015 m. gruodžio 11 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nustatytos tvarkos per dvi savaites nepardavus Įmonės reikalavimo teisių į BUAB „Naujoji Vaišvydava“, jas nurašyti, o pažeisdamas kreditorių komiteto tvarką, toliau vykdė turto pardavimą ir reikalavimo teises pardavė tik 2016 m. rugpjūčio 12 d., taip pat bankroto administratorius UAB „Bankrotas“ pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punktą ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ informacijos apie bankroto bylos eigą tvarkos 2 punktą, kadangi nepateikė UAB „Global Petroleum“ prašomos

informacijos apie Įmonės bankroto bylos eigą.41. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuobauda pareiškėjui paskirta

nepagrįstai, pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo tenkino.42. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad

nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pažeisdamas kreditorių susirinkimo nutarimą, neturėdamas tokios teisės, savo iniciatyva ėmėsi nustatyti ir tvirtinti turto pardavimo kainą ir tvarką, todėl viršijo savo įgaliojimus bankroto procese ir toks pažeidimas Tarnybos negalėjo būti pripažintas formaliu ir mažareikšmiu, taip pat Tarnybos atliekamo patikrinimo metu buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad pareiškėjo pateikta informacija kreditoriui buvo itin neinformatyvi, iš esmės nesuteikianti jokios informacijos į pateiktus klausimus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas.

44. ĮBĮ, reglamentuojančio įmonių bankroto procesą, 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius teikia informaciją ir ataskaitas pagal šio straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas ir su Lietuvos statistikos departamentu suderintas ataskaitų formas šio straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, informaciją ir ataskaitas teismui, taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka informaciją apie bankroto bylos eigą kreditoriams, savininkui (savininkams) ir kitą informaciją šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais; bankroto administratorius taip turi pareigą vykdyti kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 str. 5 d. 20 p.).

45. ĮBĮ 31 straipsnio 2 punkte numatyta, kad, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams.

46. ĮBĮ 117 straipsnio, reglamentuojančio administratoriaus ir administratoriaus padėjėjo atsakomybę, 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirtas įspėjimas. Iš šio įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad Tarnyba, atlikdama administratoriaus veiklos priežiūrą, gali atlikti bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą tais aspektais, kurie nurodyti ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalyje.

47. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo teisių perleidimo, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad 2015 m. gruodžio 11 d. vykusio BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto susirinkime buvo nutarta 1 109 350,19 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą, pardavimą vykdyti 2 savaites, nepardavus – nurašyti, taip pat, kad pareiškėjas aptariamą reikalavimo teisę 2016 m. rugpjūčio 12 d. sandoriu, t. y. praėjus daugiau nei dviem savaitėms, perleido UAB „Šančių prekybos centras“ už 100 Eur, nesutiko su Tarnybos išvada, toks bankroto administratoriaus elgesys reiškia ĮBĮ 31 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto pažeidimą.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nei ginčijamame Įsakyme, nei Išvadoje, kurios pagrindu priimtas Įsakymas, Tarnyba neatskleidė, kuo, išskyrus formaliu reikalavimo teisių perleidimo termino praleidimu, pasireiškė pareiškėjo netinkama veikla.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba, vertindama aplinkybes dėl reikalavimo teisių perleidimo, turėjo ne tik formaliai konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė kreditorių komiteto tvarką, bet ir įvertinti, ar toks tvarkos nesilaikymas (per dvi savaites nepardavus Įmonės reikalavimo teisių į BUAB „Naujoji Vaišvydava“, toliau vykdė turto pardavimą ir reikalavimo teises pardavė tik 2016 m. rugpjūčio 12 d.), atsižvelgus į patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl Įmonės reikalavimo teisių perleidimo, laikytinas ĮBĮ 31 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto reikalavimų vykdyti kreditorių komiteto sprendimus ir ĮBĮ nustatyta tvarka organizuoti turto pardavimą ir jį parduoti ar perduoti kreditoriams pažeidimu.

50. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1448-436/2017, kurioje buvo išnagrinėtas civilinis ginčas iš esmės tarp tų pačių šalių (UAB „Global Petroleum“ ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“) dėl 2016 m. rugpjūčio 12 d. sudaryto reikalavimo teisių perleidimo sandorio nuginčijimo, kaip prieštaraujančio kreditoriaus interesams

bei sudaryto pažeidžiant kreditorių komiteto nustatytą tvarką, ir konstatuota, kad aplinkybė, jog reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ nepardavus per dvi savaites, šis turtas nebuvo nurašytas, o vėliau buvo parduotas už 100 Eur, jokiu būdu nepažeidžia kreditorių interesų, tarp jų ir UAB „Global Petroleum“, todėl BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ ir UAB „Šančių prekybos centras“ 2016 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsniu dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo nėra pagrindo.

51. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šį Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą, kuriuo patvirtintas sudaryto sandorio teisėtumas (patikrinta, be kita ko, ir jo atitiktis kreditorių teisių apsaugos aspektu), byloje nenustatęs, jog sandorį sudarius per dvi savaites, jis būtų buvęs sudarytas kreditoriams palankesnėmis sąlygomis, taip pat neįrodžius, jog reikalavimo teisių nurašymas būtų labiau atitikęs bankrutuojančios įmonės ir/arba kreditorių interesus, pažeidimą pripažino išskirtinai formaliu ir mažareikšmiu, už kurį, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skirta.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas administracinės bylos aplinkybes, įvertinusi skundžiamo Tarnybos įsakymo, taip pat Išvados, kuri yra sudėtinė skundžiamo Įsakymo dalis, turinį ir byloje surinktus įrodymus, bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, administruojant BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupės“ bankroto procesą, 2015 m. gruodžio 11 d. Įmonės kreditorių komiteto nustatytos tvarkos nesilaikymą (Įmonės reikalavimo teisių nesavalaikį perleidimą, kaip tai buvo nustatyta kreditorių komiteto) vertina kaip mažareikšmį pažeidimą, nesudarantį pagrindo nuobaudai taikyti.

53. Tarnybos Išvadoje taip pat konstatuota, kad bankroto administratorius UAB „Bankrotas“ pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punktą ir BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ informacijos apie bankroto bylos eigą tvarkos 2 punktą, kadangi nepateikė UAB „Global Petroleum“ prašomos informacijos apie Įmonės bankroto bylos eigą. Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 16/21 suteiktą informaciją, kurios buvo paprašyta UAB „Global Petroleum“ 2016 m. lapkričio 10 d. prašymu pateikti informaciją apie bankroto bylos eigą (konkrečiai apie Įmonės reikalavimo teisės į BUAB „Naujoji Vaišvydava“ perleidimo aplinkybes bei susijusių dokumentų pateikimą).

54. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte numatyta, kad administratorius kreditoriams teikia kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka informaciją apie bankroto bylos eigą, o 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Toks ĮBĮ nustatytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog kreditoriaus teisė gauti informaciją priklauso nuo kreditorių susirinkimo nutarimų šiuo klausimu ir yra įgyvendinama kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka bei sąlygomis, t. y. būtent kreditorių susirinkimui deleguojama teisė nustatyti, kokia tvarka kreditoriai gauna iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.

55. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas informacijos teikimo UAB „Global Petroleum“ aplinkybes, pažymėjo, kad Informacijos teikimo tvarkos 2 punkto nuostatos apibrėžia tik informacijos gavėjų ratą, tačiau nereglamentuoja informacijos teikimo sąlygų ir apimties, todėl teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas pažeidė Informacijos teikimo tvarkos 2 punktą, t. y. informacija buvo pateikta ir pateikta buvo tinkamam subjektui, o dalis informacijos nepateikta vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Be to, teismas, spręsdamas dėl atsakomybės taikymo už nurodomą pažeidimą nepagrįstumą, akcentavo kad Informacijos teikimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad kreditorių nusiskundimus dėl teikiamos informacijos apie bankroto bylos eigą nagrinėja administratorius, kreditorių komitetas ir teismas. Teismas konstatavo, kad į bylą nepateikus jokių objektyvių duomenų, jog UAB „Global Petroleum“ Informacijos teikimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta tvarka būtų kreipęsis dėl pateiktos informacijos netinkamumo, neobjektyvumo ir/arba nepakankamumo, nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjo padarytą pažeidimą.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi UAB „Global Petroleum“ 2016 m. lapkričio 10 d. prašymo dėl informacijos apie bankroto bylos eigą turinį, 2016 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 16/21 suteiktą informaciją, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Informacijos teikimo tvarkos 2, 5 punktus, Administratoriaus informacijos teikimo UAB „Global Petroleum“ aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas tinkamai neatliko jam priklausančios pareigos pateikti UAB „Global Petroleum“ informaciją apie Įmonės bankroto bylos eigą ir Tarnybos Išvadoje nurodyti argumentai iš esmės dėl neišsamios informacijos nesuteikimo nesudaro pagrindo nuobaudai taikyti.

57. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAIAUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1140-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00291-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui valstybės įmonės „Regitra“ Panevėžio filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė „Regitra“, K. S.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=03e0d730c42d11e9840ec0427c781bac

įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ Apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) 2017 m. rugpjūčio 16 d. protokolą Nr. (3.21)-85, kuriuo nuspręsta anuliuoti K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės vairavimo egzamino rezultatą (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Egzaminavimo tvarkos aprašas), nuostatas, neatsižvelgiant į Panevėžio apygardos administracinio teismo, nagrinėjant analogišką situaciją administracinėje byloje Nr. I-1378-279/2016, pateiktus išaiškinimus. Pabrėžė, kad Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punktas nustato praktikos egzamino baigiamojo etapo procedūrą, bet nereglamentuoja egzaminuotojo elgesio egzamino metu, jokie teisės aktai nedraudžia egzamino metu atsakyti į egzaminuojamojo klausimus apie vienokių ar kitų klaidų vertinimą ir kt. Pareiškėjas tvirtino, kad, pasibaigus 2017 m. rugpjūčio 1 d. vykusiam vairavimo egzaminui, jis egzaminuojamajam K. S. detaliai paaiškino jo padarytą klaidą bei jos vertinimą, aprašė elektroninės formos protokole bei sprendimą pagrindė atitinkamo teisės akto reikalavimais, paaiškino teisę peržiūrėti egzamino vaizdo įrašą bei nurodė, kur galima gauti praktikos egzamino ataskaitą. Taigi, pareiškėjas visiškai įvykdė Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto reikalavimus, tai patvirtina vaizdo įrašas. Egzamino metu K. S. netinkamai atlikus manevrą atbuline eiga (neatsisuko apsižvalgyti atgal), pareiškėjas jo pasiteiravo, ko trūko atliekant šį manevrą, į jo klausimus atsakinėjo tik po to, kai jau buvo įvertinęs atliktą pratimą ir pažymėjęs kritinę klaidą, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakymai į klausimus neturėjo jokios reikšmės egzamino rezultatui. Be to, vaizdo įrašas patvirtina, kad ne pareiškėjas išprovokavo konfliktinę situaciją. Pareiškėjo teigimu, Apeliacinė komisija Sprendime pripažino, kad egzaminas buvo įvertintas tinkamai.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, jog K. S. klausimą apie tai, ko trūko atliekant specialųjį manevrą, uždavė po to, kai egzaminuojamasis pranešė apie jo pabaigimą. Šį klausimą uždavė pedagoginiu tikslu, atsižvelgęs į tai, jog siekė iš karto po netinkamai atliktos užduoties K. S. paaiškinti padarytą klaidą, kadangi egzaminuojamieji po praktikos egzamino labai dažnai nebeprisimena padarytų klaidų, o praktikos vairavimo įrašą jie gali peržiūrėti ne iš karto po egzamino, bet paskirtu laiku.

4. Atsakovas VĮ „Regitra“ Panevėžio filialas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad, pagal Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punktą, informavimas apie praktikos egzamino rezultatą turėjo būti atliekamas pasibaigus egzaminui, be to, atsižvelgiant į viešojoje teisėje taikomą principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, ši nuostata įpareigoja egzaminuotoją nekomentuoti egzaminuojamojo veiksmų egzamino metu. Tačiau iš garso ir vaizdo įrašo matyti, jog K. S. paklausė, ar padarė kritinę klaidą, tik po to, kai pareiškėjas, nesilaikydamas Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto nuostatų, uždavė jam klausimus apie specialiojo manevro atlikimą, dėl ko ir kilo egzaminuojamojo nepasitenkinimas egzamino įvertinimu bei konfliktinė situacija. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad egzaminuotojui nedraudžiama atsakyti į egzaminuojamojo užduodamus klausimus, bet pats egzaminuotojas neturėtų pradėti pokalbio apie klaidas, ypač egzamino metu. Pareiškėjo teiginiai, kad jis į K. S. klausimus atsakinėjo tik tada, kai jau buvo įvertinęs jo atliktą pratimą bei pažymėjęs kritinę klaidą, todėl pareiškėjo atsakymai neturėjo jokios reikšmės egzamino rezultatui, laikytini nepagrįstais. Akcentuota, kad nustatytas netinkamas (prieštaraujantis teisės normoms) egzaminuotojo elgesys ar veiksmas yra pagrindas naikinti priimtą praktikos egzamino rezultatą.

6. Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai pakartotinai pabrėžė, kad egzaminuotojas gali atsakyti į egzaminuojamojo užduotus klausimus, tačiau neturi teisės inicijuoti pokalbių ar, nepasibaigus praktikos egzaminui, vertinti transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, pranešti apie praktikos egzamino rezultatą.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. D. skundą.8. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. VĮ „Regitra“ Panevėžio filiale vykusio „B“

kategorijos transporto priemonės praktikos vairavimo egzamino metu K. S. egzaminavęs pareiškėjas nustatė, jog egzaminuojamasis padarė dvi klaidas, viena iš jų – kritinė, numatyta Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų aprašo, patvirtinto VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-223 (toliau – ir Vertinimo kriterijų aprašas), 44.3 papunktyje, ir dėl pastarosios klaidos, vadovaujantis

Vertinimo kriterijų aprašo 9.3 papunkčiu, buvo pripažinta, jog K. S. praktikos egzamino neišlaikė.9. Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi K. S. skundą, ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokoliniu sprendimu

anuliavo K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikyto egzamino rezultatą ir leido jam pakartotinai nemokamai laikyti egzaminą „B“ kategorijos transporto priemone. Apeliacinė komisija konstatavo, kad nepasibaigus egzaminui (egzamino įrašo laikas –16:11:02-16:13:26), po to, kai K. S. pabaigė specialųjį manevrą, pareiškėjas egzaminuojamąjį informavo apie jo veiksmų vertinimą ir egzamino rezultatą, o jam pradėjus K. S. klausinėti apie specialiojo manevro atlikimą, buvo sukeltas egzaminuojamojo nepasitenkinimas egzamino įvertinimu ir konfliktinė situacija, K. S. buvo išprovokuotas užduoti klausimus apie egzamino vertinimą ir rezultatą. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punktą, kuriame įtvirtinta, kad šioje teisės normoje nurodytus veiksmus egzaminuotojas turi teisę atlikti tik pasibaigus praktikos egzaminui.

10. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ bei Reikalavimų motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminuotojams aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1V-516 (toliau – ir Reikalavimų egzaminuotojams aprašas), 8.2 ir 8.6 papunkčiuose egzaminuotojams numatytus gebėjimus (aiškiai pateikti informaciją, pasirenkant egzaminuojamam vairuotojui tinkamą turinį, stilių, kalbą ir kontekstą, gebėti atsakyti į egzaminuojamo vairuotojo klausimus; laiku pateikti aiškų ir konstruktyvų atsiliepimą apie egzamino rezultatus), padarė išvadą, jog Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkte įtvirtinta nuostata reiškia, kad tik pasibaigus praktikos egzaminui, egzaminuotojas turi teisę egzaminuojamam aiškiai, konstruktyviai ir tinkamai pranešti, kokie yra jo įgyti transporto priemonės valdymo įgūdžiai ir gebėjimai, kaip jie įvertinti, kokias klaidas padarė egzaminuojamasis, aptarti jas ir viso praktikos egzamino eigą bei rezultatus. Teisę nepasibaigus praktikos egzaminui pranešti egzaminuojamam apie jo įgytų transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą egzaminuotojas turi tik išimtiniais atvejais, numatytais Egzaminavimo tvarkos aprašo 41.1 ir 41.2 papunkčiuose, egzaminuojamajam aiškiai pranešęs apie egzamino nutraukimą.

11. Teismo vertinimu, vaizdo įrašas patvirtina, jog K. S. pranešus egzaminuotojui apie atliktą specialųjį manevrą – važiavimą atbuline eiga, pareiškėjas padarė įrašą planšetiniame kompiuteryje ir po to uždavė K. S. klausimą apie tai, ko trūko atliekant specialųjį manevrą. Po šio klausimo tarp K. S. ir pareiškėjo prasidėjo pokalbis apie atliktą manevrą: kokius veiksmus atliko egzaminuojamasis, kada juos atliko, ar tinkamai juos atliko. K. S. uždavus klausimą, ar jis padarė kritinę klaidą, pareiškėjas tai patvirtino, pasakydamas „Taip“, ir nurodė, kad egzaminuojamasis gali pažiūrėti medžiagą. K. S. nepripažįstant, kad jis padarė kritinę klaidą, pareiškėjas dar kartą pasiūlė pasižiūrėti medžiagą ir įsitikinti. K. S. paprašius parodyti, kur aprašyta, kaip turi būti atliekamas specialusis manevras, pareiškėjas egzaminuojamajam balsu pateikė aprašymą. Išanalizavus pareiškėjo ir K. S. tolesnį pokalbį, kurio metu egzaminuojamasis kategoriškai neigė padaręs kritinę klaidą, daroma išvada, jog pareiškėjas per šį pokalbį aiškiai nurodė, kad jis matė, kaip K. S., važiuodamas atbuline eiga, neatsisuko pasižiūrėti, ir pateikė egzaminuojamojo atliktų veiksmų, kaip kritinės klaidos, vertinimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkte įtvirtintą taisyklę apie transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą bei praktikos egzamino rezultatą egzaminuojamajam pranešti tik pasibaigus praktikos egzaminui. Tai, kad pareiškėjas ir pasibaigus K. S. praktikos egzaminui atliko Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkte nurodytus veiksmus, nešalina jo padaryto nustatytos pagrindinės procedūrinės taisyklės pažeidimo.

12. Teismas, išanalizavęs Vertinimo kriterijų aprašo 8 punkte, Egzaminavimo tvarkos aprašo 37 ir 40 punktuose įtvirtintas nuostatas, akcentavo, kad, nustatant aiškiai ir konkrečiai apibrėžtą informacijos apie transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą bei praktikos egzamino rezultatą pateikimo momentą, siekiama ne tik objektyviai įvertinti visas egzamino aplinkybes, sudarančias pagrindą priimti sprendimą dėl egzamino rezultato, bet ir užtikrinti, kad egzaminuojamasis per praktikos egzaminą nebūtų be pagrindo trikdomas ir nepatirtų papildomo streso, galinčio neigiamai atsiliepti transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų atskleidimui bei galutiniam praktikos egzamino rezultatui. Egzaminuotojas, prieš praktikos egzaminą supažindindamas egzaminuojamąjį su egzamino sąlygomis ir tvarka, turi teisę atsakyti į visus egzaminuojamojo užduodamus klausimus, susijusius su jo įgytų transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo tvarka ir atliekamomis procedūromis, praktikos egzamino vykdymo tvarka ir sąlygomis, padarytų klaidų skaičiumi, jų vertinimu ir kt. Praktikos egzamino kelyje metu egzaminuotojas turi teisę atsakyti tik į tokius egzaminuojamojo klausimus, kurie užduodami siekiant patikslinti jo nurodytus atlikti specialiuosius manevrus, važiavimo kryptį.

13. Teismas nesirėmė pareiškėjo nurodytoje Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1378-279/2016 pateiktais išaiškinimais, pastebėjęs, jog ši byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dar

neišnagrinėta (administracinė byla Nr. A-809-556/2018).14. Teismas nusprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės

normomis, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III.

15. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas vertina, kad teismas netinkamai ir plečiamai aiškino materialiosios teisės normas, ir pakartotinai pabrėžia, kad Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto nuostata nustato praktikos egzamino baigiamojo etapo procedūrą, bet ne egzaminuotojo elgesį egzamino metu. Be to, teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas pažeidė minėtoje teisės normoje įtvirtiną taisyklę apie transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą bei praktikos egzamino rezultatą egzaminuojamajam pranešti tik pasibaigus praktikos egzaminui, netinkamai vertino faktines aplinkybes bei padarė iš esmės nelogišką išvadą, t. y. pareiškėjas neturėjo jokios galimybės egzaminuojamajam pranešti apie praktikos egzamino rezultatus, kadangi K. S. buvo tik pradėjęs važiuoti egzamino maršrutu, todėl nebuvo galima įvertinti įvykius, kurie dar neįvyko, atitinkamai pareiškėjas atsakė į jo klausimus, pateiktus apie vienos konkrečios klaidos vertinimą. Vaizdo įrašas patvirtina, kad egzamino metu K. S. pats aktyviai domėjosi ir pateikinėjo klausimus dėl tam tikrų veiksmų ar neveikimo vertinimo, jis turėjo teisę gauti informaciją, kad galėtų nuspręsti dėl tolimesnės praktikos egzamino eigos – jį tęsti ar nutraukti. Pareiškėjas teismo išvadą, kad egzaminuotojas egzamino metu negali suteikti egzaminuojamajam informacijos apie jo atliekamų manevrų teisingumą, laiko nepagrįsta, nes, jo nuomone, tam tikriems sprendimams priimti egzaminuojamajam reikia suteikti informaciją apie jo atliktų manevrų teisingumą, pavyzdžiui, siekiant sudaryti galimybę pasinaudoti Egzaminavimo tvarkos aprašo 41.3.1 papunktyje numatyta teise nebetęsti egzamino. Teisės aktai nenustato, kaip konkrečiai turi elgtis egzaminuotojas, kai egzamino metu jam užduodami klausimai. Teismas taip pat plečiamai aiškino Egzaminavimo tvarkos aprašo 41.1–41.3 punktų formuluotes apie išimtinius atvejus, kuriais egzaminuotojas turi teisę egzaminuojamajam pranešti apie jo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, nes minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamosios. Jis akcentuoja, kad teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių K. S. nebūtų galėjęs savo valia priimti sprendimo dėl tolesnės egzamino eigos, bei gautos informacijos įtakos tolesnei ginčo egzamino eigai ar kokių nors pasekmių tokio egzamino rezultatui. Teismas nepaneigė ir fakto, kad, pasibaigus praktikos egzaminui, buvo visiškai įvykdyti Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto reikalavimai.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.18. VĮ „Regitra“ sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai susiejo

ginčijamą teismo sprendimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, ir pažymi, kad teismas vadovavosi bendruoju principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl valstybės įmonės „Regitra“ Apeliacinės komisijos 2017 m. rugpjūčio 16 d. protokolo Nr. (3.21)-85, kuriuo nuspręsta anuliuoti trečiojo suinteresuoto asmens K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės vairavimo egzamino rezultatą.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4740-502/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-405-525/2019). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).

24. Tam, jog teismas nustatytų, ar pareiškėjas turi materialinį teisinį interesą, pastarasis privalo nurodyti teismui, kuo pasireiškia teisminės gynybos reikalaujamas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nurodyti konkrečias turimas teises (įstatymų saugomus interesus) ir kaip šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas VĮ „Regitra“ darbuotoju, ginčija šios įmonės apeliacijos komisijos sprendimą, kuriuo nuspręsta anuliuoti trečiojo suinteresuoto asmens K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės vairavimo egzamino rezultatą ir leisti jam pakartotinai nemokamai laikyti egzaminą B kategorijos transporto priemone.

26. Ginčijamas sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, priimtu trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu. Pareiškėjas teismui nenurodė, kaip šis aktas daro įtaką jo teisėms, pareigoms ar įstatymo saugomiems interesams, kaip, teismui patenkinus pareikštą reikalavimą, būtų apgintos pareiškėjo teisės (interesai). Taigi byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis interesas dėl nagrinėjamo administracinio ginčo, todėl jo reikalavimas negali būti

tenkinamas.27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines egzaminavimo aplinkybes reguliavimo procedūriniu aspektu, kuris

dėl aptarto vertinimo laikytinas pertekliniu, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-574-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02370-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) išreikalauti iš atsakovo sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl konkurso į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=17bf82b0c42d11e9840ec0427c781bac

paskelbimo ir jį panaikinti; 2) nutraukti konkursą į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. gegužės 16 d. paskelbto konkurso į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas vykdymą ir uždrausti sveikatos apsaugos ministrui priimti sprendimą skirti konkurso laimėtoją iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje; 4) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-574 „Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų konkursų organizavimo nuostatų ir Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo“ patvirtinti nuostatai (toliau – ir Nuostatai) atitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnio ir Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 ir 17 punkto nuostatas; 5) iš atsakovo išreikalauti konkurso į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas medžiagą; 6) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. S. skundą.Teismas nustatė, kad ginčijamas Sveikatos apsaugos ministro 2019 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. V-560 (toliau – ir

Įsakymas) pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. juo pareiškėjui nenustatomos jokios pareigos ir / arba teisės, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio 1 dalis įtvirtintą konstitucinę piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą ir 48 straipsnyje užtikrintą kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą. Skundžiamu Įsakymu tebuvo sudarytos prielaidos pareiškėjui dalyvauti konkurse jo pageidaujamoms pareigoms užimti. Tai yra išskirtinai procedūrinio pobūdžio aktas. Net darant prielaidą, kad skundžiamas Įsakymas galėtų būti nuginčijamas pareiškus savarankišką reikalavimą byloje, pareiškėjo teisė užimti siekiamas pareigas realiai liktų neapginta, nes tokiu teismo sprendimu negalėtų būti nustatomi kokie nors privalomi vykdyti įpareigojimai tai įstaigai, kuri tokį konkursą organizuoja.

Ginčijamu Įsakymu buvo paskelbti konkursai vadovų pareigoms užimti ir kitose gydymo įstaigose, tačiau pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių argumentų dėl savo subjektinio suinteresuotumo, susijusio su konkurso organizavimu VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktoriaus, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės direktoriaus ir biudžetinės įstaigos Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigoms užimti.

Atsisakęs priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti ginčijamą Įsakymą, kaip nesukeliantį teisinių pasekmių pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir išvestinį skundo reikalavimą – nutraukti konkursą į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas. Taip pat teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

III.

Pareiškėjas R. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį, jo skundą priimti ir perduoti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas teigia, jog viešo konkurso paskelbimas yra sandoris (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.947 straipsnis). Sandoris yra pagrindas teisėms ir pareigoms atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti (CK 1.63 str. 1 d.). Sveikatos apsaugos ministrui priėmus sprendimą paskelbti konkursą į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas, asmenims, pageidaujantiems tapti VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriumi, atsirado teisės ir pareigos, nustatytos Nuostatuose, todėl ginčijamas Įsakymas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes.

Priešingai nei nurodė teismas, skundo tenkinimas sukeltų teisines pasekmes pareiškėjui dėl to, kad pareiškėjas prašo ne tik panaikinti Įsakymą, bet ir nutraukti konkursą. Teismui nutraukus konkursą, sveikatos apsaugos ministras turės iš naujo skelbti konkursą ir jį vykdyti pagal teisėtus konkurso organizavimo nuostatus ir R. S. įgis teisę dalyvauti pagal teisėtas nuostatas vykdomame konkurse. Pareiškėjas šiuo metu eina VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas iki tol, kol bus išrinktas naujas direktorius. Neteisėtai išrinkus konkurso laimėtoją darbo sutarties nutraukimas su R. S. taip pat būtų neteisėtas, pažeidžiantis jo teises ir teisėtus interesus. Panaikinus ginčijamą Įsakymą ir nutraukus konkursą pareiškėjo teisės ir teisėti interesai būtų realiai apginti.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo R. S. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog skundo tenkinimas sukeltų teisines pasekmes pareiškėjui dėl to, kad pareiškėjas prašo ne tik panaikinti Įsakymą, bet ir nutraukti konkursą. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš duomenų, esančių Valstybės tarnybos departamento (http://portalas.vtd.lt/lt/viesosios-istaigos-respublikines-klaipedos-ligonines-direktorius-322;583960.html) ir Sveikatos apsaugos ministerijos internetiniuose tinklalapiuose (http://sam.lrv.lt/lt/naujienos/respublikines-klaipedos-ligonines-vadovo-konkursa-laimejo-darius-steponkus), matyti, kad konkursas į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas buvo paskelbtas 2019 m. gegužės 15 d. ir jau yra pasibaigęs. Todėl net ir tenkinus pareiškėjo skundą, konkursas dėl VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigų negalėtų būti nutrauktas, nes jis jau yra pasibaigęs. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas negali būti priimtas nagrinėti, nes net ir tenkinus pareiškėjo reikalavimus, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeis. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo materialinis suinteresuotumas yra pasibaigęs, jo skundą turi būti atsisakoma nagrinėti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors ir kitais motyvais, tačiau sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad panaikinus ginčijamą Įsakymą ir nutraukus konkursą pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebus apginti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai

http://sam.lrv.lt/lt/naujienos/respublikines-klaipedos-ligonines-vadovo-konkursa-laimejo-darius-steponkus

https://583960.html/

http://portalas.vtd.lt/lt/viesosios-istaigos-respublikines-klaipedos-ligonines-direktorius-322

http://portalas.vtd.lt/lt/viesosios-istaigos-respublikines-klaipedos-ligonines-direktorius-322

aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-2467-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01200-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 24.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. Š.), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti konkurso užimti Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos (toliau – ir Tarnyba) vadovo (savivaldybės kontrolieriaus) pareigas (toliau – ir Konkursas) komisijos sprendimus, užfiksuotus 2017 m. liepos 4 d. konkurso protokole Nr. PRŽ-17 (toliau – ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d41d0eb0c42c11e9840ec0427c781bac

Protokolas), kuriais buvo pripažinta, kad I. Š. atitinka konkurso reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį bei turėti įgijus universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityje, taip pat šiame protokole užfiksuotus sprendimus, kuriais buvo leista I. Š. dalyvauti konkurse bei kuriais ji pretendentų eilėje buvo įrašyta pirmuoju numeriu ir pripažinta šio Konkurso laimėtoja; 2) įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) nustatyti naują pretendentų užimti Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vadovo (savivaldybės kontrolieriaus) pareigas eilę, joje pirmuoju numeriu įrašant pareiškėją ir pripažinti jį šio Konkurso laimėtoju.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. liepos 4 d. įvyko konkursas Šiaulių miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos vadovo – savivaldybės kontrolieriaus – pareigoms užimti. Konkurso komisija Protokole, Konkurso vertinimo suvestinėje lentelėje pirmąja įrašė pretendentę I. Š., surinkusią 9,17 balo, ir nurodė, kad ji užėmė pirmą vietą, o antruoju įrašė pareiškėją, surinkusį 7,33 balo, ir nurodė, jog jis užėmė antrą vietą. Komisijos sprendimu Konkurso į Šiaulių miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas laimėtoja buvo paskelbta I. Š. Konkurso komisija ir ją aptarnaujanti Administracija padarė pažeidimų, lėmusių neteisėtų Konkurso komisijos sprendimų priėmimą bei neteisingų (nepagrįstų) Konkurso rezultatų įforminimą. Savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašymo, paskelbto skelbiant Konkursą, 6.1 punkte nurodyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus – „turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityje“. Tokia formuluotė, kai abi sakinio dalys sujungtos į vientisą darinį jungtuku „ir“, reiškia, kad tiek darbo stažas, tiek įgytas išsilavinimas turi būti susijęs su šiame punkte nurodytomis sritimis – finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo; abiems sakinio dalims taikoma bendra sakinio pabaigos formuluotė, nusakanti konkrečias sritis. Formuluojant reikalavimą kontrolės ir audito veiklą vykdančios įstaigos vadovo išsilavinimui, negalėtų būti nurodoma, kad tinka bet koks universitetinis išsilavinimas. I. Š. gyvenimo aprašyme nurodė, kad ji Šiaulių universitete yra įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą – vadybos magistro kvalifikaciją, todėl ji neatitinka specialaus reikalavimo dėl išsilavinimo ir negalėjo dalyvauti Konkurse. I. Š. gyvenimo aprašyme nurodė, kad ji nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. dirbo Tarnyboje vyr. patarėja, o nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki dabar – savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, todėl I. Š. vadovaujamo darbo patirtis turėtų būti skaičiuojama tik nuo 2015 m. rugsėjo 30 d., kai ji pradėjo eiti savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas. Nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., kai kandidatai privalėjo pateikti dokumentus Konkursui, susidaro tik 1 metai ir 7 mėnesiai, t. y. mažiau, nei reikalaujama turėti darbo patirties, todėl ji neatitiko reikalavimo turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį. Konkurso komisija vadovaujamu darbu laikė I. Š., kaip eilinės Tarnybos vyr. patarėjos darbą vykdant tiesioginio vadovo savivaldybės kontrolieriaus pavedimus; ji pati šį savo eilinio darbuotojo darbą pavadino „vadovavimu audito grupėms“. Toks darbuotojo, neturinčio išskirtinių įgaliojimų, darbas įstaigos viduje, vykdant įprastą vadovo pavedimą, negali būti pripažįstamas vadovaujamo darbo patirtimi. Net šių pavedimų vykdymą vertinant kaip vadovaujamą darbą, negalima viso pavedimams atlikti nurodyto termino įskaičiuoti į vadovaujamo darbo patirtį, nes pavedimų vykdymas neužėmė viso darbo laiko. Tikėtina, kad darbai buvo įvykdyti anksčiau termino, nėra informacijos apie įvykdymo laiką, apie I. Š. atostogų ir ligos laikotarpius, kuomet ji negalėjo vykdyti pavedimų, šie laikotarpiai nepatektų į vadovaujamo darbo patirtį. Konkurso komisija I. Š. atitikimo kvalifikaciniams reikalavimams neanalizavo, papildomų dokumentų iš jos nereikalavo ir jokio sprendimo šiuo klausimu, išskyrus leidimą dalyvauti Konkurse, nepriėmė. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-1172/07 pateiktu išaiškinimu apie vadovaujamo darbo patirtį ir teigė, kad Komisija turėjo atmesti I. Š. kandidatūrą ir neleisti jai dalyvauti Konkurse. I. Š. nei iki dokumentų pateikimo Konkursui termino pabaigos, nei iki Konkurso datos, nei iki šiol nepateikė dokumentų, įrodančių darbo patirtį (įskaitant vadovaujamo darbo), taip pažeisdama Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 (toliau – ir Aprašas), 72.4 punkto reikalavimą. Aprašo 74 punktas numato, kad tokiu atveju pareigas, į kurias paskelbtas konkursas, eiti siūloma antrajam pagal konkurso rezultatus, bet ne mažiau, nei nustatyta Aprašo 67 punkte, balų surinkusiam pretendentui. Komisijos sprendimas pripažinti I. Š. Konkurso laimėtoja turi būti naikinamas ir, atitinkamai, Konkurso nugalėtoju turi būti skelbiamas arba pareigas užimti turi būti siūloma antrą vietą užėmusiam pretendentui, t. y. pareiškėjui.

3. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad I. Š. Šiaulių universitete yra įgijusi vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį ir jos

išsilavinimas yra aukštasis universitetinis. Teisės normoje „turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir

ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse“ nekeliamas reikalavimas turėti konkrečios srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą, konkretizuojamas tik reikalavimas stažui, todėl I. Š. atitinka išsilavinimo reikalavimą. I. Š. vadovaujamo darbo patirtis susideda iš laikotarpių, kai ji dirbo Tarnyboje vyr. patarėja ir atliko vidinę detalią audito peržiūrą, savivaldybės kontrolieriaus pavedimu vadovavo audito grupėms, pavadavo savivaldybės kontrolierių jo laikinojo nedarbingumo metu, buvo audito problemų nagrinėjimo komisijos pirmininkė, dirbo savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, jai buvo pavesta laikinai eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Konkurso komisija neturėjo pareigos iki Konkurso prašyti iš I. Š. dokumentų, patvirtinančių vadovaujamo darbo patirtį, nes neturėjo pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Konkurso laimėtoja I. Š. pateikė dokumentus 2017 m. rugpjūčio 9, 11 ir 14 d. ir nepažeidė teisės aktų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. Š. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. I. Š. paaiškino, kad Šiaulių universitete įgijo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį, nuo 2005 m. gruodžio 1 d. dirba

Tarnyboje: nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. dirbo vyr. patarėja, o nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki dabar – savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, nuo 2017 m. vasario 17 d. laikinai vykdo savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Reikalavimą pretendentams turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse nustatanti teisės norma konkretizuoja tik reikalavimą darbo stažui tam tikroje srityje, o ne reikalavimą išsilavinimui, t. y. tinka bet kurios srities išsilavinimas, todėl I. Š. atitinka minėtus reikalavimus. I. Š. paaiškino, kad ėjo vyr. patarėjos pareigas ir atliko vidinę detalią audito priežiūrą, vadovavo audito grupėms, pavadavo savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoją jo laikinojo nedarbingumo metu, buvo audito problemų nagrinėjimo komisijos pirmininke, ėjo savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojos pareigas, jai laikinai pavesta eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas, taigi daugiau kaip 3 metus dirbo darbą, susijusį su tam tikro kolektyvo veiklos organizavimu, tvarkymu ir buvo atsakinga už jo veiklą. Vadovaudama audito grupėms, I. Š. grupės nariams duodavo užduotis, nustatydavo terminus joms atlikti, spręsdavo dėl terminų pratęsimo, kontroliavo grupės narių darbą, jo kokybę, buvo atsakinga už grupei pavestą atlikti auditą ir jo kontrolę. Eidama vyr. patarėjos pareigas, ne tik pati atlikdavo auditą, bet atlikdavo ir vadovaujamo darbo funkcijas. Eidama audito problemų sprendimo komisijos pirmininkės pareigas, buvo atsakinga už komisijos veiklą, šaukė komisijos posėdžius, jiems pirmininkavo ir pan. I. Š. teigė, jog turėjo reikalaujamą vadovaujamo darbo patirtį, o pateikdama papildomus dokumentus po Konkurso, nepažeidė jokių teisės aktų. Priėmimo į darbą data turėjo būti derinama su meru, turėjo būti atsižvelgta į tai, kada vyks artimiausias savivaldybės tarybos, kurios sprendimu ji gali būti skiriama į pareigas, posėdis (numatytas 2017 m. rugsėjį).

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Valstybės tarnybos departamento interneto tinklalapyje 2017 m. balandžio 13 d. buvo paskelbtas konkursas (skelbimo Nr. 35302, konkursą organizuojanti įstaiga – Šiaulių miesto savivaldybės administracija) Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vadovo – savivaldybės kontrolieriaus – pareigoms užimti, pareigybės lygis – A. Šiaulių miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T-66, 6.1 ir 6.2 punktuose yra nurodyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus: 6.1 turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse; 6.2 turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį. Šie specialūs reikalavimai yra nurodyti savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašyme, paskelbtame skelbiant Konkursą. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-278 sudaryta Komisija. Į Konkursą atvyko ir jame dalyvavo pareiškėjas A. G., trečiasis suinteresuotas asmuo I. Š. ir dar vienas pretendentas. Konkursas įvyko 2017 m. liepos 4 d. Protokole, Konkurso vertinimo suvestinėje lentelėje Konkurso komisija pirmąja įrašė I. Š., surinkusią 9,17 balo, ir nurodė, kad ji Konkurse užėmė pirmą vietą, o antruoju įrašė pareiškėją A. G., surinkusį 7,33 balo, ir nurodė, kad jis Konkurse užėmė antrą vietą. Konkurso komisija Protokole įrašė savo sprendimą, kad Konkursą į Šiaulių miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas laimėjo I. Š. Protokole I. Š. yra padariusi prierašą, kad ji dokumentus pateiks su meru aptarusi priėmimo datą.

9. Teismas nustatė, kad I. Š. atsakovui (Konkursą organizavusiai įstaigai) per Valstybės tarnybos valdymo informacinę

sistemą 2017 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą leisti dalyvauti Konkurse, gyvenimo aprašymą ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaraciją. I. Š. buvo išlaikiusi bendrųjų gebėjimų testą ir jos vadovavimo gebėjimai (aukščiausio lygio vadovams) įvertinti rezultatu „išlaikyta“, t. y. ji buvo išlaikiusi vadovavimo gebėjimų testą. I. Š. 2017 m. rugpjūčio 9, 11 ir 14 d., t. y. po Konkurso, atsakovui pateikė pažymas apie vadovaujamo darbo patirtį ir vadovaujamo darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, jie yra užregistruoti atsakovo dokumentų valdymo sistemoje. Iki Konkurso pateiktame I. Š. gyvenimo aprašyme nurodyta darbo patirtis: nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. dirbo Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje vyr. patarėja (pagrindinės veiklos ir atsakomybės – finansinių ir veiklos auditų, patikrinimų atlikimas savivaldybės administracijoje, savivaldybės biudžetinėse ir viešosiose įstaigose bei kontroliuojamose įmonėse, kita veikla; nuolatinis vadovavimas audito grupėms), nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. dirba Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, pavaduoja savivaldybės kontrolierių. Gyvenimo aprašyme nurodytas išsilavinimas ir kvalifikacija: vadybos magistras, socialinių mokslų studijų sritis, vadybos ir verslo administravimo kryptis, išsilavinimas įgytas Šiaulių universitete. Iš diplomo kopijos matyti, kad I. Š. Šiaulių universitete yra baigusi vadybos studijų programą ir jai suteiktas socialinių mokslų (vadybos) magistro kvalifikacinis laipsnis.

10. Teismas, aptaręs Aprašo nuostatas, reglamentuojančias dokumentų konkurse į valstybės tarnautojo pareigas pateikimą, nurodė, kad I. Š. atsakovui (Konkursą organizavusiai įstaigai) iki Konkurso pateikė visus dokumentus, kuriuos pagal Aprašo 25 punktą privalo pateikti asmuo, norintis dalyvauti konkurse. Iš Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje esančių bendrųjų gebėjimų ir vadovavimo gebėjimų testų išlaikymo datų (testų rezultatai galioja 3 metus) nustatyta, kad I. Š. bendrųjų gebėjimų testą išlaikė iki dokumentų pateikimo datos, o vadovavimo gebėjimų testą ji išlaikė po dokumentų pateikimo datos iki Konkurso datos, t. y. kaip nustato Aprašo 25, 31, 37 punktai. Apie Konkursą Valstybės tarnybos departamento interneto tinklalapyje buvo paskelbta 2017 m. balandžio 13 d., todėl galutinis terminas pateikti dokumentus Konkursui buvo 2017 m. gegužės 5 d. (Aprašo 26 punktas), o ne 2017 m. balandžio 30 d., kaip skunde teigė pareiškėjas. I. Š. dokumentus pateikė 2017 m. gegužės 3 d., todėl nepraleido termino. Teismas sprendė, kad Konkurso komisija turėjo teisę priimti sprendimą dėl Konkurso laimėtojo vadovaudamasi tik Aprašo 25 punkte nurodytais privalomais pateikti dokumentais – prašymu, gyvenimo aprašymu ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaracija ir atsižvelgdama į tai, kad yra išlaikyti bendrųjų gebėjimų ir vadovavimo gebėjimų testai.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 27 straipsnio 8 dalis nustato, kad savivaldybės kontrolierius privalo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse stažą. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių: 1) A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas; 2) B lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas arba aukštesnysis išsilavinimas, arba iki 1995 metų įgytas specialusis vidurinis išsilavinimas; 3) C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija. Savivaldybės kontrolierius yra A lygio valstybės tarnautojas, tad jis privalo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

12. Teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų pareigybės yra aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – Metodika), iš kurios 11.1 punkto matyti, jog nebūtinai turi būti nustatomas specialusis reikalavimas valstybės tarnautojui turėti konkrečios srities ir krypties išsilavinimą, galima nenurodyti studijų srities, jeigu darbo patirtis yra svarbesnė už įgytą išsilavinimą. Studijų sritis yra suprantama kaip bendriausia studijų klasifikacijos kategorija, apimanti mokslų sritį atitinkančias studijų kryptis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1749 yra patvirtinusi Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašą, ir kvalifikacinių laipsnių sąrašą.

13. Teismas darė išvadą, kad savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašymo 6.1 punkte nustatant išsilavinimo reikalavimą šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui nebuvo nurodyta nei studijų sritis, nei studijų kryptis, kaip numatyta Metodikos 11.1 punkto nuostatoje, tačiau buvo keliamas darbo stažo konkrečiose srityse reikalavimas, todėl darbo stažas konkrečiose srityse buvo svarbus. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareigybės aprašyme (ir pretenduojantiems į šias pareigas) yra nustatytas reikalavimas turėti bet kokios studijų srities ir krypties aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir nėra nustatytas reikalavimas turėti išsilavinimą būtent finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse. Tokią išvadą teismas darė remdamasis keliamų

reikalavimų formulavimu – jie yra sujungti „ir“. Teorinėje literatūroje nurodoma, kad sudėtiniu teiginiu vadinamas teiginys, sudarytas iš kelių paprastų teiginių, sujungtų loginėmis jungtimis. Konjunkciniu teiginiu vadinamas sudėtinis teiginys, sudarytas iš kelių paprastų teiginių, sujungtu logine jungtimi „ir“. Konjunkcija teisinga tada, kai teisingi visi jos nariai (Plečkaitis, Romanas. Logikos pagrindai. Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 27–29). Nagrinėjamu atveju, teiginys „turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse“ teisingas tik tuomet, kai teisingi abu jo nariai: 1) turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą; 2) turėti ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse, t. y. pretendentas turi atitikti abu šiuos reikalavimus. Abiem sakinio dalims, sujungtoms jungtuku „ir“, nėra taikoma bendra sakinio pabaigos formuluotė nusakanti konkrečias sritis, kaip skunde nurodė pareiškėjas. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad ir darbo stažas, ir įgytas išsilavinimas turi būti susijęs su finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo sritimis. I. Š. gyvenimo aprašyme nurodytais duomenimis, ji Šiaulių universitete yra baigusi vadybos ir verslo administravimo krypties studijų programą ir įgijusi vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį, todėl teismas konstatavo, kad I. Š. atitinka reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą, reikalaujamą savivaldybės kontrolieriaus pareigybei. I. Š. gyvenimo aprašyme nurodytais duomenimis, ji nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki šiol dirba Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje, todėl ji atitinka ir reikalavimą turėti ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A14-1172/07, aiškindamas specialaus reikalavimo – „turėti vadovaujamo darbo patirtį“ turinį, konstatavo, kad valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato „vadovavimo“ („vadovaujamo darbo“) sąvokos apibrėžimo ir šią sąvoką aiškino remdamasis bendrine lingvistine prasme ir teisės doktrinos nuostatomis – kaip tam tikro kolektyvo veiklos organizavimą, tvarkymą ir buvimą atsakingu už jo veiklą, o vadovaujamo darbo sąvoka savo turiniu yra platesnė už „organizacijos vadovo“ darbo sąvoką ir padarė išvadą, kad tam tikro kolektyvo veiklos organizavimas, tvarkymas, buvimas atsakingu už jo veiklą, tarp jų, komisijos posėdžių šaukimas ir vadovavimas jiems, priimtų sprendimų įgyvendinimas ir pan., yra vadovavimas („vadovaujamas darbas“).

15. Teismas nustatė, kad I. Š. nuo 2005 m. gruodžio 1 d. dirbo Tarnyboje vyresniąja patarėja, o nuo 2008 m. liepos 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. – vyriausiąja patarėja. Gyvenimo aprašyme nurodytais duomenimis I. Š. vadovavo savivaldybės kontrolieriaus sudarytoms audito grupėms (sudarytos savivaldybės kontrolieriaus pavedimais: Nr. PA-16 – nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. kovo 31 d.; Nr. PA-12 – nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. birželio 3 d.; Nr. PA-18 – nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. kovo 31 d.): formulavo grupių nariams užduotis; koordinavo jų veiksmus; vykdė užduočių atlikimo kontrolę; atliko grupių narių atlikto darbo apibendrinimus ir galutinės audito ataskaitos bei išvados rengimą; metinio veiklos plano ir veiklos ataskaitos rengimą. Dokumentai, kuriuos I. Š. pateikė po Konkurso, patvirtino, kad savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. rugsėjo 23 d. pavedimu Nr. PA-16 Tarnybos vyr. patarėjai I. Š. ir vyresn. patarėjui V. V. buvo pavesta atlikti Šiaulių miesto savivaldybės įmonės Šiaulių oro uostas finansinį auditą, nustatyta audito trukmė – nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. kovo 31 d., savivaldybės kontrolieriaus 2013 m. spalio 1 d. pavedimu Nr. PA-18 Tarnybos vyr. patarėjai I. Š. ir vyresn. patarėjui V. V. buvo pavesta atlikti Šiaulių miesto savivaldybės įmonės Šiaulių oro uostas finansinį (teisėtumo) auditą, nustatyta audito trukmė – nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. kovo 31 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių 40.2 punktas nustato, kad kai pavedimas duodamas keliems vykdytojams, už pavedimo įvykdymą atsakingo vykdytojo pavardė ar įstaigos struktūrinio padalinio pavadinimas nurodomas pirmasis. I. Š. minėtuose pavedimuose nurodyta pirmoji, taigi ji buvo atsakinga už jų vykdymą. Be to, savivaldybės kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 9 d. pavedimu Nr. PA-12 sudarytai audito grupei, kurios vadove paskirta vyr. patarėja I. Š., buvo pavesta atlikti Šiaulių miesto savivaldybės 2012 m. konsoliduotųjų ataskaitų rinkinio finansinį (teisėtumo) auditą, audito trukmė – nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. birželio 3 d. Šiaulių miesto savivaldybės kontrolieriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-15 (2008 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. V-10 redakcija) patvirtintose Finansinio ir veiklos audito kontrolės vykdymo ir kokybės užtikrinimo taisyklėse įtvirtinta, kad audito kontrolė vykdoma atliekant priežiūrą, vidinę detaliąją ir bendrąją peržiūrą, o Tarnybos atliekamo audito priežiūrą, vidinę detaliąją peržiūrą vykdo Savivaldybės kontrolieriaus nurodytas audito grupės vadovas (4, 6, 13–17 p.). Pagal Valstybinio audito reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2002 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-26 (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 31 d.), kuriais privalo vadovautis savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (Vietos savivaldos įstatymo 27 str. 5 d.), 113 punktą, audito dokumentų detaliąją peržiūrą

atlieka vadovaujantis auditui asmuo.16. Teismas sprendė, kad minėtais pavedimais sudarytų audito grupių vadove buvusi I. Š. vadovavo auditui ir buvo

atsakinga už pavedimų audito grupės nariams formulavimą ir jų įvykdymą, spręsdavo dėl grupės nariams pavestų užduočių vykdymo terminų pratęsimo, vykdė grupės narių darbo koordinavimą ir atliekamo audito kontrolę. Todėl I. Š. vadovavimas audito grupėms, įformintoms savivaldybės kontrolieriaus pavedimais, priskirtinas vadovaujamo darbo patirčiai. Nurodyti laikotarpiai, kai I. Š. vadovavo audito grupėms, įskaičiuotini į jos vadovaujamo darbo trukmę: atitinkamai 6 mėnesiai ir 8 dienos (nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. kovo 31 d.); 6 mėnesiai ir 25 dienos (nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. birželio 3 d).; 6 mėnesiai ir 7 dienos (nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. kovo 31 d.), iš viso: 1 metai, 7 mėnesiai ir 10 dienų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad į vadovaujamo darbo patirtį nepagrįstai buvo įskaičiuotas visas laikas, kai vadovauta audito grupėms, nes nėra pagrindo teigti, kad pavedimų vykdymo organizavimas užėmė tik mažą dalį I. Š. darbo laiko, be to, ji neturėjo pareigos pateikti Konkurso komisijai duomenų apie savo atostogų ir ligos laikotarpius, t. y. laikotarpius kai fiziškai negalėtų vadovauti audito grupėms, tik gyvenimo aprašymą. Bylos duomenimis nėra paneigta, kad I. Š. vadovavimas audito grupėms truko trumpiau, negu buvo nurodyta pavedimuose, o I. Š. patvirtino, kad audito grupių, kurioms ji vadovavo, darbas truko būtent tiek laiko, kaip nurodyta savivaldybės kontrolieriaus pavedimuose.

17. Teismas nurodė, kad I. Š. gyvenimo aprašyme nurodytais duomenimis, kuriuos patikslina kiti bylos duomenys, ji dirbo Tarnyboje savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja nuo 2015 m. spalio 1 d., savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojos pareigas ji laikinai ėjo ir nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 22 d.: savivaldybės kontrolieriaus įsakymu vyr. patarėjai I. Š. nuo 2012 m. lapkričio 14 d. buvo pavesta pavaduoti savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoją jo laikinojo nedarbingumo metu, o nuo 2013 m. vasario 1 d. ji buvo perkelta iš vyr. patarėjos pareigų į savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas jo laikinojo nedarbingumo metu. Savivaldybės kontrolieriaus laikinasis nedarbingumas truko nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2013 m. kovo 22 d. Savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojai I. Š. pavesta laikinai eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas, kol bus paskirtas naujas savivaldybės kontrolierius, taigi, nuo 2017 m. vasario 23 d. I. Š. vykdė savivaldybės kontrolieriaus pareigas.

18. Teismas nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo, kad darbas savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, įskaitant ir laikiną šių pareigų vykdymą, bei laikinas savivaldybės kontrolieriaus pareigų vykdymas yra vadovaujamas darbas. Todėl laikotarpiai: nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 22 d. (4 mėnesiai ir 9 dienos); nuo 2015 m. spalio 1 d. iki prašymo leisti dalyvauti Konkurse pateikimo dienos (2017 m. gegužės 3 d.) (1 metai 7 mėnesiai ir 3 dienos), iš viso: 1 metai, 11 mėnesių 12 dienų, įskaičiuojami į vadovaujamo darbo patirtį. Įskaičiavus į vadovaujamą darbą laikotarpius, kai I. Š. vadovavo audito grupėms, dirbo savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, savivaldybės kontroliere, susidaro 3 metų 6 mėnesių ir 22 dienos vadovaujamo darbo patirtis. Tačiau nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 22 d. I. Š. laikinai vykdant savivaldybės kontrolierės pavaduotojos pareigas, ji nuo 2012 m. lapkričio 9 d. jau buvo pradėjusi vadovauti kontrolieriaus pavedimu sudarytai audito grupei ir jai vadovavo iki 2013 m. birželio 3 d., todėl 4 mėnesių ir 9 dienų laikotarpis iš bendrai apskaičiuoto 3 metų 6 mėnesių ir 22 dienų laikotarpio atimamas kaip sutampantis. Todėl bendrai I. Š. darbas, vadovaujant audito grupėms, dirbant savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja (įskaitant ir savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo laikiną pavadavimą), bei laikinai dirbant savivaldybės kontrolieriumi, tęsėsi 3 metus 2 mėnesius ir 13 dienų, t. y. I. Š. vadovaujamo darbo patirtis buvo ne trumpesnė, nei reikalaujama iš pretendentų į savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad I. Š. neatitinka reikalavimo turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį, atmetė.

19. Teismas nurodė, kad Administracijai, organizuojančiai Konkursą įstaigai, nekilo abejonių dėl pareiškėjos asmens gyvenimo aprašyme pateiktos informacijos tikrumo, todėl pagal Aprašo 28 punktą, Konkurso komisija neturėjo pareigos prašyti I. Š. iki Konkurso dienos pateikti dokumentus, patvirtinančius gyvenimo aprašyme nurodytas aplinkybes.

20. Teismas vertino, kad pagal Aprašo nuostatas, I. Š. iki Konkurso neprivalėjo pateikti kitų dokumentų, išskyrus prašymą leisti dalyvauti konkurse, gyvenimo aprašymą ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaraciją (Aprašo 25 p.). Kitus dokumentus, patvirtinančius darbo stažą ir vadovaujamo darbo patirtį, I. Š. pateikė atsakovui po laimėto Konkurso – 2017 m. rugpjūčio 9 d., 11 ir 14 d. Pagal Aprašo 72 punktą, konkursą laimėjęs pretendentas konkursą organizuojančiai įstaigai dokumentus pateikia iki įsakymo dėl priėmimo į pareigas pasirašymo per įstaigos nustatytą terminą. Įstaiga termino I. Š. dokumentų pateikimui nebuvo nustačiusi. Iš byloje esančio I. Š. 2017 m. liepos 14 d. prašymo Šiaulių miesto savivaldybės merui kopijos bei I. Š. paaiškinimų teismo posėdyje teismas nustatė, kad ji prašė priimti ją į savivaldybės kontrolieriaus pareigas nuo 2017 m. rugsėjo 7 d., atsižvelgiant į artimiausio numatyto savivaldybės tarybos posėdžio datą. Pareiškėjui administraciniam teismui pateikus skundą dėl Konkurso organizavimo, 2017 m. rugpjūčio 18 d.

teismo nutartimi buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui vykdyti Konkursą savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti, uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, įskaitant nugalėtojo parinkimą ir jo priėmimą (skyrimą) į savivaldybės kontrolieriaus pareigas, todėl savivaldybės tarybos sprendimas dėl naujo savivaldybės kontrolieriaus paskyrimo iki šiol nėra priimtas, taigi terminas pateikti dokumentus nebuvo praleistas. Dokumentai buvo pateikti, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad I. Š. iki įsakymo priimti į pareigas priėmimo dienos nepateikė Aprašo 72 punkte nurodytų dokumentų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad I. Š. pažeidė Aprašo 72 ir 72.4 punktų reikalavimus bei, jog turi būti taikoma Aprašo 74 punkto norma, pagal kurią pareiškėjui, kaip antrajam pagal Konkurso rezultatus, turi būti pasiūlyta eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas.

21. Teismas nurodė, kad iš dokumentų, kuriuos I. Š. pateikė atsakovui po Konkurso, nustatyti ne tik aptarti duomenys, patvirtinantys jos atitikimą specialiesiems pretendentui į savivaldybės kontrolieriaus pareigybę nustatytiems reikalavimams, bet ir kiti reikšmingi vadovaujamo darbo patirčiai įvertinti duomenys. Šiaulių miesto savivaldybės kontrolieriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-15 (2008 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. V-10 redakcija) patvirtintų Finansinio ir veiklos audito kontrolės vykdymo ir kokybės užtikrinimo taisyklių 24 punkte numatyta, kad audito atlikimo, priežiūros, vidinės detaliosios ir bendrosios peržiūrų metu iškilusias problemas, prašymus, ir ginčus dėl atliekamo audito nagrinėja nuolatinė savivaldybės kontrolieriaus įsakymu sudaryta komisija. Savivaldybės kontrolieriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-12 buvo sudaryta Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito problemų nagrinėjimo komisija (toliau – ir audito problemų nagrinėjimo komisija), kurios pirmininke paskirta vyr. patarėja I. Š. 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-12 sudaryta komisija veikė iki naujos komisijos sudarymo 2015 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-11, naujoje komisijoje I. Š. veikė kaip savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja, kadangi nuo 2015 m. spalio 1 d. ji pradėjo eiti savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas. 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-12 sudarytos audito problemų nagrinėjimo komisijos darbo reglamento 5 punktas numato, kad komisijos pirmininkas organizuoja komisijos darbą, šaukia komisijos posėdžius, atsako už komisijai pavestų užduočių vykdymą, skiria užduotis komisijos nariams, užtikrina, kad komisijos darbe būtų laikomasi teisės aktų; 4 punktas numato, kad jis nurodo komisijos nariui rašyti protokolą. 2014 ir 2015 metais įvyko aštuoni šios komisijos posėdžiai, kurie buvo protokoluojami. I. Š. teigimu, nurodytu laikotarpiu vyko ir daugiau komisijos posėdžių, tačiau jų protokolai nebuvo rašomi, kadangi pagal nusistovėjusią praktiką protokoluojami tik tie posėdžiai, kurių metu komisijos priimtų sprendimų pagrindu buvo rengiami ir teikiami savivaldybės kontrolieriaus pasirašyti įsakymų projektai. I. Š. šaukdavo komisijos posėdžius, buvo atsakinga už komisijos veiklą, pirmininkavo posėdžiams, vadovavo komisijos darbui. Nors protokolai yra be registracijos numerių, teismo posėdyje I. Š. patvirtino, jog protokolų registracijos nevykdė dėl to, kad šios komisijos reglamentu nebuvo nustatyta tokia tvarka, tačiau protokolai buvo segami į segtuvą ir saugomi Tarnyboje. Teismas neabejojo šiais paaiškinimais ir protokoluose užfiksuotais duomenimis.

22. Teismas, atsižvelgęs į I. Š., kaip komisijos pirmininkei reglamentu priskirtas funkcijas, bei į tai, kad audito problemų nagrinėjimo komisija buvo sudaryta savivaldybės kontrolieriaus įsakymu, turėjo patvirtintą darbo reglamentą, sprendė, kad I. Š. darbo šios komisijos pirmininke laikotarpis priskirtinas vadovaujamo darbo patirčiai. Šie duomenys, nustatyti iš dokumentų, pateiktų jau po Konkurso, papildomai įrodė jos vadovaujamo darbo patirtį, nurodytą jos gyvenimo aprašyme. Todėl laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio 6 d. (kai I. Š. buvo paskirta audito problemų nagrinėjimo komisijos pirmininke) iki 2015 m. rugsėjo 30 d. (nes 2015 m. spalio 1 d. ji pradėjo eiti savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas), t. y., 1 metai 10 mėnesių ir 25 dienų, taip pat yra laikotarpis, kuriuo I. Š. dirbo vadovaujamą darbą, ir į jį atsižvelgtina, sprendžiant, ar I. Š. atitiko pretendentui užimti savivaldybės kontrolieriaus pareigybę keliamus specialiuosius reikalavimus. Šiam laikotarpiui iš dalies sutampant su laikotarpiu, kai nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. kovo 31 d. I. Š. vadovavo savivaldybės kontrolieriaus pavedimu sudarytai audito grupei, vadovaujamo darbo laikotarpiui priskirtinas tik laikotarpis, kuris tęsėsi 1 metus ir 6 mėnesius.

23. Teismas darė išvadą, kad I. Š. dirbo vadovaujamą darbą 4 metus, 8 mėnesius ir 13 dienų, todėl atitiko specialiuosius reikalavimus, nustatytus savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašyme ir keliamus į šias pareigas pretenduojančiam asmeniui. Nenustatyta, kad atsakovas pažeidė pagrindines procedūras, taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą bei Konkurso komisijos sprendimų pagrįstumą. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Konkurso komisijos sprendimus, užfiksuotus 2017 m. liepos 4 d. konkurso protokole Nr. PRŽ-17, neteisėtais ir juos naikinti. Taip pat nėra pagrindo tenkinti kitą pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti atsakovą nustatyti naują pretendentų užimti Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vadovo (savivaldybės kontrolieriaus) pareigas eilę, joje pirmuoju numeriu įrašant pareiškėją ir pripažinti jį šio Konkurso laimėtoju. Šis reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Konkurso komisijos sprendimus, o netenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkintinas ir

išvestinis reikalavimas. Teismas taip pat nenustatė Aprašo 74 punkte numatytų pagrindų, kuriems esant savivaldybės kontrolieriaus pareigos turėtų būti siūlomos pareiškėjui, kaip antrajam pagal konkurso rezultatus. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė ir sprendė, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, naikintina byloje pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.

III.

24. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai pasisakė tik dėl dalies jo skunde išdėstytų argumentų, o dėl argumentų, jog I. Š. pateikti įrodymai nėra tinkami procesine prasme, nepasisakė. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pagrindine teismo išvada, kad I. Š. atitiko visus pretendentui keliamus reikalavimus ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino dalies jo argumentų, o kitus argumentus vertino formaliai ir išskirtinai trečiojo suinteresuoto asmens naudai. Teismas, spręsdamas Komisijos sprendimų teisėtumo klausimą, neteisėtai rėmėsi įrodymais, kurie Komisijai nebuvo žinomi jos ginčijamų sprendimų priėmimo metu – 2017 m. liepos 4 d. Šie įrodymai (pvz., I. Š. darbas komisijoje, Tarnybos vadovo pavadavimai) atsakovui buvo pateikti tik 2017 m. rugpjūčio 9, 11 ir 14 d., t. y. praėjus 35, 37 ir 40 dienų po Komisijos sprendimų, todėl yra nesusiję su byla, nes nebuvo žinomi Komisijai sprendimo priėmimo metu, nesusiję su Komisijos sprendimo teisėtumu ir jo negalėjo įtakoti.

26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pretendentas į savivaldybės kontrolieriaus pareigas galėjo turėti bet kokį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o ne finansų, ekonomikos, teisės, audito kontrolės arba viešojo administravimo srityse. Pretendentė I. Š. neatitiko nustatytų kvalifikacinių reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, aiškinant savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašymo 6.1 punkte nurodyto reikalavimo – „turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse“ turinį sistemiškai ir logine-lingvistine prasme, akivaizdu, kad šios formuluotės autoriai viename punkte suformulavo du tarpusavyje susijusius reikalavimus pretendentui į šią pareigybę, t. y.: dėl specifinio išsilavinimo – reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityje, dėl specifinio darbo stažo – reikalavimas turėti ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse. Todėl tiek darbo stažas, tiek įgytas išsilavinimas turi būti susiję su šiomis mokslo sritimis – finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo. Komisija, netinkamai vykdydama savo pareigas, nepareikalavo iš kandidatės I. Š. pateikti papildomų įrodymų dėl jos atitikimo reikalavimams, todėl padarė pažeidimą, leidusi jai dalyvauti Konkurse, o atsakovas buvo šališkas I. Š. atžvilgiu.

27. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir I. Š., kaip eilinio įstaigos darbuotojo, darbo priskyrimu vadovaujamo darbo patirčiai. Darbo patirtis Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos problemų nagrinėjimo komisijoje nenurodyta I. Š. gyvenimo aprašyme, šios komisijos veiklos pobūdis formalus, ji nepriiminėjo jokių kam nors privalomų vykdyti sprendimų, todėl pirmininkavimo tokiai komisijai darbo patirtis nepagrįstai priskirta vadovaujamo darbo patirčiai. Darbas vykdant įprastus Tarnybos vadovo kolektyvinius, dažnai tik dviem asmenims skirtus, pavedimus, negali būti priskiriamas vadovaujamo darbo patirčiai. Nors I. Š. teismo posėdyje šį faktą iš esmės pripažino, o toks proceso šalies fakto pripažinimas yra laikomas byloje įrodytu faktu, teismas sprendime apie tai visiškai nepasisakė ir padarė priešingą ir nepagrįstą bei neteisėtą išvadą, kad šis laikotarpis įskaitomas į vadovaujamo darbo patirtį įrodantį laikotarpį. Teismas neteisingai taikė ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių 40.2 punktu, kad, kai pavedimas duodamas keliems vykdytojams, už pavedimo įvykdymą atsakingo vykdytojo pavardė nurodoma pirmoji, ir tai reiškia, jog pirmuoju įrašytas asmuo yra tokio neformalaus kolektyvo vadovas. Turėjo būti gilinamasi į šio asmens realius įgaliojimus ir funkcijas. Pareiškėjo nuomone, darbo patirtis darbo grupėse taip pat nepagrįstai priskirta vadovaujamo darbo patirčiai, be kita ko ir dėl to, kad I. Š. pareigybės aprašyme nėra numatyta jokių galimybių jai vadovauti kokioms nors grupėms ar asmenims.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl vadovaujamo darbo patirties (2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1172/07), nes negalima analogija tarp trečiojo asmens I. Š. darbo vadovaujant audito grupei ir teismų praktikoje aptarto atvejo, kuomet asmens vadovaujamo darbo patirtimi buvo pripažintas darbas (pirmininkavimas) Peticijų komisijai, kuri yra oficialus subjektas, numatytas teisės aktuose, sudaromas aukščiausios vietos savivaldos institucijos –

savivaldybės tarybos sprendimu ir paskiriant konkretu asmenį komisijos pirmininku, bei suteikiant jam oficialius ir konkrečius įgaliojimus.

29. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu I. Š. vadovavimo darbo patirties trukmės apskaičiavimu. Jo nuomone, iš 3 metų 2 mėnesių ir 13 dienų laikotarpio būtina atimti 1 metų ir 7 mėnesių ir 10 dienų laikotarpį (darbas vykdant pavedimus ir vadovaujant darbo grupėms), tuomet pretendentė I. Š. turi tik 1 metų 11 mėnesių ir 12 dienų vadovaujamo darbo patirtį (Kontrolieriaus pavaduotojo pavadavimas, pavaduotojo funkcijų vykdymas ir pan.), to nepakanka privalomam 3 metų reikalavimui. Pareiškėjas pateikia pavyzdį, kad Šiaulių miesto savivaldybės kontrolierius 2013 m. spalio 1 d. pavedimu Nr. PA-18 tiesiog pavedė atlikti finansinį (teisėtumo) auditą tarnybos vyr. patarėjai I. Š. ir vyresn. patarėjui V. V., pradedant auditą 2013 m. rugsėjo 24 d. ir baigiant 2014 m. kovo 31 d., jame nėra paskirta jokio grupės vadovo, niekam nesuteikta jokių išskirtinių įgaliojimų, tiesiog nutarta, kad šį pavedimą atliks du darbuotojai, pavedimo trukmė – 6 mėnesiai ir 7 dienos. Taigi iš bendro 3 metų 2 mėnesių ir 13 dienų laikotarpio atėmus bent jau šiuos 6 mėnesius ir 7 dienas (vieno pavedimo laikotarpį), I. Š. vadovaujamo darbo patirtis sudaro 2 metus 8 mėnesius ir 6 dienas, kurios nepakanka dalyvauti Konkurse.

30. Pareiškėjas nurodo, kad I. Š. pažeidė pareigą, numatytą Aprašo 72, 72.4 ir 74 punktuose (vertinant juos sistemiškai), kuomet ji, kaip Konkurso nugalėtoja privalėjo per maksimalų 30 dienų terminą (Konkurso rezultatų apskundimo terminą) pateikti Konkurso organizatoriui (atsakovui) rašytinius įrodymus, patvirtinančius jos gyvenimo aprašyme nurodytus faktus ir neteisėtai teikė įrodymus apie gyvenimo faktus, kurie nebuvo nurodyti jos gyvenimo aprašyme, teiktame Konkursui. Visi I. Š. nauji duomenys, nenurodyti jos gyvenimo aprašyme, pateiktame Komisijai iki 2017 m. liepos 4 d., o atsakovui pateikti tik po 35, 37, 40 dienų po Komisijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimo, yra neteisėti ir nenagrinėtini (atmestini), sprendžiant, ar Komisijos 2017 m. liepos 4 d. protokolinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes neatitinka įrodymų tinkamumo, leistinumo, sąsajumo principų. Jokie nauji įrodymai iš esmės negali būti pateikiami Komisijai po konkurso, nes dėl jų Komisija jau nebegali atlikti veiksmų, numatytų Aprašo 27 punkte, kitaip pretendentas neteisėtai išvengtų Aprašo procedūrų ir jam būtų sudarytos išskirtinės sąlygos Konkurse. Komisija I. Š. atitikimą kvalifikaciniams reikalavimams (įskaitant jos vadovavimo patirtį) vertino formaliai, jos specialiai neaptarė, neanalizavo, jokių papildomų dokumentų pateikimo nepareikalavimo ir jokio sprendimo šiuo klausimu, išskyrus leidimą dalyvauti Konkurse, nepriėmė. Todėl Komisija netinkamai atliko savo darbą vertindama I. Š. atitikimą kvalifikaciniams reikalavimams ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą leisti jai dalyvauti šiame Konkurse, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai darė išvadą, kad terminai pateikti dokumentus nebuvo praleisti, ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog I. Š. pažeidė Aprašo 72, 72.4 punktų reikalavimus bei, kad turi būti taikoma Aprašo 74 punkto norma.

31. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas, turėdamas akivaizdžią Apraše numatytą pareigą nustatyti terminą Konkursą laimėjusiam kandidatui pateikti dokumentus (įskaitant darbo patirties įrodymus), jos nevykdė, o nepagrįstai ir neteisėtai leido kandidatei pačiai nuspręsti, kada ji pateiks šiuos privalomus dokumentus, padarant prierašą Komisijos protokole, jog dokumentus pateiks su meru aptarusi priėmimo datą. Pareiškėjo nuomone, pagal Aprašo 74 punktą tokios pareigos neįvykdymo pasekmės yra aiškios: jeigu konkursą laimėjęs pretendentas iki įsakymo priimti jį į pareigas priėmimo dienos nepateikia Aprašo 72 punkte nurodytų dokumentų arba pagal pateiktus dokumentus valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo nustato, kad pretendentas neatitinka bendrųjų ir specialiųjų reikalavimu, nustatytų pareigybės aprašyme, pareigas, į kurias paskelbtas konkursas, eiti siūloma antrajam pagal konkurso rezultatus, bet ne mažiau, nei nustatyta Aprašo 67 punkte, balų surinkusiam pretendentui, o jam atsisakius – atitinkamai kitam iš eilės. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trūkstami dokumentai turėjo būti pateikti iki 2017 m. rugsėjo 7 d. (savivaldybės tarybos posėdžio), nes tokia išvada neatitinka Aprašo sisteminio aiškinimo, yra nelogiška. I. Š. per protingą terminą (ne ilgesnį, nei 30 dienų po Konkurso) nepateikė atsakovui, kaip Konkurso organizatoriui, būtinų dokumentu, todėl ji turi būti šalinama iš Konkurso, o Konkurso nugalėtoju turi būti skelbiamas antrą vietą užėmęs pretendentas, t. y., pareiškėjas A. G., kaip numatyta Aprašo 74 punkte.

32. Pareiškėjas tvirtina, kad pretendentės I. Š. vadovaujamo darbo patirties neturėjimo faktą patvirtina aplinkybė, kad ji iki Konkurso pradžios nebuvo įvykdžiusi privalomo reikalavimo, būtino asmeniui, siekiančiam eiti vadovaujančiojo valstybės tarnautojo pareigas, t. y. nebuvo pasitikrinusi vadovavimo gebėjimų (Aprašo 31 p.), nors ji teigė, kad turi vadovaujamo darbo patirties. Nustačius, kad tokių gebėjimų I. Š. nebuvo pasitikrinusi, bet kokie pavadavimai ar vadovavimo darbai nelaikytini vadovaujamo darbo patirtimi, todėl visa jos vadovaujamo darbo patirtis negali būti pripažinta tinkama ir teisėta.

33. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.34. Atsakovas nurodo, kad teismas atsakė į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus ir pasisakė, kad iš esmės bylos

tinkamam išsprendimui buvo būtina nustatyti, ar I. Š. atitiko Konkurso reikalavimus. Nustačius, kad ji konkurso reikalavimus atitiko, pagrindo pripažinti Komisijos protokolinį sprendimą nepagrįstu, jį naikinti, o nugalėtoju paskelbti pareiškėją nėra pagrindo. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas valstybės tarnautojų skirstymas į lygius, pagal kurį A lygiui priskiriamos pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas. Tai yra bendrojo pobūdžio reikalavimas, kuris nedetalizuotas nei Vietos savivaldos įstatyme (27 str. 8 d.), nei pareigybės aprašyme, nei Konkurso sąlygose. Teismas informatyviai, sistemiškai vertindamas byloje pateiktą informaciją ir įrodymus įvertino situaciją ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas formaliai ir paviršutiniškai. Teismas pasisakė dėl tinkamos I. Š. vadovavimo patirties audito grupėse, atliko išsamų tyrimą šiuo klausimu ir priėmė pagrįstas ir teisės aktus bei teismų praktiką atitinkančias išvadas. Teismas konstatavo, kad bendrai I. Š. darbas, vadovaujant audito grupėms, dirbant savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja (įskaitant ir savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo laikiną pavadavimą), bei laikinai dirbant savivaldybės kontroliere, tęsėsi 3 metus 2 mėnesius ir 13 dienų, t. y. ne trumpiau, negu buvo reikalaujama iš pretendentų į savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiško situacijos išnagrinėjimo, pagrįstai sprendime aptarė ne tik I. Š. gyvenimo aprašyme įvardintus vadovaujamojo darbo laikotarpius, kurie pagrįstai pripažinti atitinkančiais Konkurso sąlygų 6.2 punkto reikalavimą, bet ir tuos, kurie atsispindi po Konkurso laimėjimo pagal Aprašo 72 punktą, nepraleidžiant nustatytų terminų pateiktuose gyvenimo aprašyme nurodytą informaciją tikslinančiuose, pagrindžiančiuose dokumentuose. Vadovavimo gebėjimų išankstinis nepasitikrinimas nedaro I. Š. vadovaujamojo darbo patirties netinkama ar neteisėta. Teismas, išnagrinėjęs teisinį reglamentavimą pasisakė, kad pagal Aprašo nuostatas, I. Š. iki Konkurso neprivalėjo pateikti kitų dokumentų, išskyrus prašymą leisti dalyvauti konkurse, gyvenimo aprašymą ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaraciją (Aprašo 25 p.). Kitus dokumentus, patvirtinančius darbo stažą ir vadovaujamo darbo patirtį, I. Š. pateikė atsakovui po Konkurso – 2017 m. rugpjūčio 9 d., 11 ir 14 d. Pagal Aprašo 72 punktą, konkursą laimėjęs pretendentas konkursą organizuojančiai įstaigai dokumentus pateikia iki įsakymo dėl priėmimo į pareigas pasirašymo per įstaigos nustatytą terminą. Pareiškėjo argumentai dėl Aprašo 74 punkto nuostatų taikymo buvo išsamiai aptarti ginčijamame teismo sprendime, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. Š. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 459,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus, sprendime pasisakė dėl visų pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė išsamų vertinimą. Teismas pagrįstai sprendime aptarė ne tik I. Š. gyvenimo aprašyme įvardintus vadovaujamojo darbo laikotarpius (pavyzdžius), kurie teismo pagrįstai pripažinti pakankamais konstatuoti, kad ji atitinka Konkurso sąlygų 6.2 punkto reikalavimą, bet ir tuos, kurie atsispindi po Konkurso laimėjimo pagal Aprašo 72 punktą gyvenimo aprašyme nurodytą informaciją tikslinančiuose, pagrindžiančiuose dokumentuose. Viena vertus, teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo teikti daugiau duomenų, nei buvo įvardinta gyvenimo aprašyme, kuriame aiškiai nurodyta, kad pateikiamas nebaigtinis sąrašas atvejų, antra vertus, net nesant papildomą vadovaujamo darbo stažą patvirtinančių duomenų, pakankamą vadovaujamo darbo stažą sudarė ir gyvenimo aprašyme nurodyti vadovaujamojo darbo laikotarpiai. Aprašo 74 punktas numato, kad sprendžiama, jog pretendentas neatitinka reikalavimų, ir eiti pareigas siūloma antrajam pagal konkurso rezultatus asmeniui tik tada, jeigu konkursą laimėjęs pretendentas iki įsakymo priimti jį į pareigas priėmimo dienos atsisako eiti šias pareigas, nepateikia Aprašo 72 punkte nurodytų dokumentų arba pagal pateiktus dokumentus valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo nustato, kad pretendentas neatitinka bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, nustatytų pareigybės aprašyme, pareigas, į kurias paskelbtas konkursas. Nagrinėjamoje situacijoje nei vieno iš 74 punkte numatytų atveju nebuvo, todėl pareiškėjas teismo negalėtų būti pripažintas konkurso laimėtoju.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl konkurso savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti rezultatų teisėtumo.38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes kuriomis grindžiami skundo

reikalavimai, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad I. Š. įgijo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį ir dirbo vadovaujamą darbą 4 metus 8 mėnesius ir 13 dienų, todėl atitiko specialiuosius reikalavimus, nustatytus savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašyme ir keliamus į šias pareigas pretenduojančiam asmeniui.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su Regionų apygardos administracinio teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog I. Š. neatitiko visų pretendentams keliamų reikalavimų, nes neturėjo išsilavinimo finansų, ekonomikos, teisės, audito kontrolės arba viešojo administravimo srityse, taip pat neturėjo 3 metų vadovavimo darbo patirties, be to, I. Š. rašytinius įrodymus, patvirtinančius jos gyvenimo aprašyme nurodytus faktus, pateikė pavėluotai.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ar be konkurso (Valstybės tarnybos įstatymo 11 str.). Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas konkurso būdu tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Aprašas (Valstybės tarnybos įstatymo 10 str. 9 p.). Teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą – tai konstitucinė piliečio teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė sietina inter alia (be kita ko) su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).

41. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti; valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime, aiškindamas aptariamų teisinių santykių pobūdį bei teismo vaidmenį sprendžiant šiuos ginčus, konstatavo, kad teismas, sprendžiantis bylą dėl asmens nepriėmimo į atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje, veikia ne kaip kokia nors „apeliacinė egzaminų komisija“, o kaip jurisdikcinė institucija, sprendžianti, ar nebuvo pažeista egzamino (konkurso) tvarka ir asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą.

42. Atsižvelgus į šią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darytina išvada, kad teismas konkurso teisėtumą revizuoja tik konkurso organizavimo tvarkos aspektu, kuri (tvarka), vykdant Aprašo reikalavimus, turi užtikrinti vienodas galimybes visiems asmenims dalyvauti šiame konkurse bei būti įvertintiems pagal vienodas visiems iš anksto žinomas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1163/2013).

43. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2017 m. balandžio 13 d. buvo paskelbtas konkursas Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vadovo-savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti. Šiaulių miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašyme (I t., b. l. 65–67) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialius reikalavimus: turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse (Pareigybės aprašymo 6.1 p.); turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį (Pareigybės aprašymo 6.2 p.) ir kt. I. Š. per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą 2017 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą leisti dalyvauti konkurse, gyvenimo aprašymą ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaraciją, ji taip pat buvo išlaikiusi vadovavimo gebėjimų testą. 2017 m. liepos 4 d. Konkursą laimėjo I. Š., surinkusi 9,17 balo, o pareiškėjas užėmė antrą vietą, surinkęs 7,33 balus. Įvykus Konkursui, I. Š. 2017 m. rugpjūčio 9, 11 ir 14 d. pateikė pažymas apie vadovaujamo darbo patirtį ir tai patvirtinančius dokumentus (I t., b. l. 70–92).

44. Pažymėtina, jog tiek Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje, tiek Pareigybės aprašymo 6.1 punkte buvo nurodyta, kad savivaldybės kontrolierius privalo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse stažą. Šis reikalavimas sudarytas iš dviejų sakinio dalių ir sujungtas jungtuku „ir“. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju asmenims, siekiantiems tapti savivaldybės kontrolieriumi, yra nustatytas reikalavimas turėti bet kokios studijų srities aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą, o ne turėti išsilavinimą konkrečioje srityje. Atsižvelgus į tai, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad įgytas išsilavinimas turi būti susijęs su finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo sritimi.

45. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog I. Š. neturėjo reikiamos 3 metų vadovaujamo darbo patirties kaip to

reikalauja Pareigybės aprašymo 6.2 punktas, teisėjų kolegija nurodo, jog I. Š. nuo 2005 m. gruodžio 1 d. dirbo Tarnyboje vyresniąja patarėja, o nuo 2008 m. liepos 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. – vyriausiąja patarėja. Tam tikrais laikotarpiais I. Š. vadovavo vykdant Šiaulių oro uosto finansinį (teisėtumo) auditą ir buvo atsakinga už pavedimų audito grupės nariams formulavimą ir jų vykdymą, spręsdavo dėl grupės nariams pavestų užduočių vykdymo terminų pratęsimo, vykdė grupės narių darbo koordinavimą ir atliekamo audito kontrolę. Šios funkcijos laikytinos vykdymo funkcijomis ir priskirtinos vadovavimo darbo patirčiai, todėl pagrįstai įtrauktos skaičiuojant I. Š. vadovaujamo darbo trukmę. Be to, I. Š. nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 22 d. laikinai ėjo savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojos pareigas, o nuo 2017 m. vasario 23 d. jai buvo pavesta laikinai eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas, taigi minėti laikotarpiai taip pat pagrįstai įskaičiuoti į vadovaujamo darbo trukmę. Atsižvelgus į minėtas aplinkybės, laikytina, kad I. Š., vadovaudama audito grupėms, dirbdama savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja ir laikinai dirbdama savivaldybės kontroliere, įgijo ne mažesnės nei 3 metų vadovaujamo darbo patirties kaip tai reikalauja Pareigybės aprašymo 6.2 punktas.

28. Nagrinėdama pareiškėjo teiginį, jog I. Š. praleido terminą pateikti dokumentus, pagrindžiančius jos turimą vadovaujamo darbo patirtį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Aprašo 28 punktą kilus abejonių dėl asmens gyvenimo aprašyme pateiktos informacijos tikrumo, konkursą organizuojanti įstaiga gali paprašyti papildomai pateikti dokumentų kopijas. Asmeniui nepateikus prašomų dokumentų kopijų, laikoma, kad jis neatitinka bendrųjų ir (ar) specialiųjų reikalavimų ir jam neleidžiama dalyvauti konkurse. Šiuo atveju Šiaulių miesto savivaldybės administracijai nekilo abejonių dėl I. Š. pateiktų duomenų tikrumo, todėl ji neturėjo pareigos prašyti I. Š. pateikti jos gyvenimo aprašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Be to, Aprašo 72 punktas nustato, kad dokumentai pateikiami iki įsakymo dėl priėmimo į pareigas pasirašymo. Šioje byloje buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas Administracijai vykdyti Konkursą savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti, todėl savivaldybės tarybos sprendimas dėl naujo savivaldybės kontrolieriaus paskyrimo nebuvo priimtas. Kadangi I. Š. dokumentus, patvirtinančius darbo stažą ir vadovaujamo darbo patirtį, atsakovui pateikė 2017 m. rugpjūčio 9, 11 ir 14 d., tai terminas, numatytas Aprašo 72 punkte, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo praleistas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis bei byloje nustatytais faktais išvada, kad I. Š. atitiko visus, savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašyme nustatytus ir į šias pareigas pretenduojančiam asmeniui keliamus reikalavimus, todėl pagrįstai ji laikyta laimėjusi konkursą savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog organizuojant konkursą buvo pažeistos teisės aktų nuostatos. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

30. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl konkurso organizavimo bei vykdymo teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje prašymą priteisti bylinėjimų išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo I. Š. Trečiasis suinteresuotasis asmuo prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, todėl laikytina, kad teismo sprendimas buvo priimtas šios proceso šalies naudai ir ji įgijo teisę į išlaidų atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, jog ji už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 459,80 Eur (III t., 82–84). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pateikti dokumentai patvirtina I. Š. patirtų išlaidų realumą, o prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus dydžio, apskaičiuoto pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nurodytas taisykles (1,3 x 850,80 Eur = 1 106,04 Eur), be to, prašymą įvertinus pagal šių rekomendacijų 2 punkte

išdėstytus kriterijus, nenustatytas pagrindas mažinti I. Š. priteistiną sumą. Atsižvelgiant į tai, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Š. iš pareiškėjo A. G. priteistina visa jos prašoma suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjo A. G. priteisti 459,80 Eur (keturis

šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir aštuoniasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2418-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00359-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d6f97ab0c42c11e9840ec0427c781bac

1. Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2017 m. spalio 13 d. įsakymą Nr. 1PS1-948-(2.1) „Dėl buvusio Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto V. S. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT direktoriaus 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. PSI-634-(2.1.) komisija galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti (toliau – ir Komisija), 2017 m. rugsėjo 6 d. išvadoje Nr. 1PS17-122-(2.30) „Dėl Zarasų skyriaus valstybės tarnautojų galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo“ pasiūlė tarnybos direktoriui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui nurodyta per 5 darbo dienas pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 28 d., nepraleidęs 2017 m. rugsėjo 17 d. pranešime bei 2017 rugsėjo 21 d. patikslintame pranešime nustatyto 5 darbo dienų termino, pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo nėra padaręs, taip pat išreiškė pageidavimą būti išklausytam žodžiu. Komisija 2017 m. spalio 5 d. išvadoje „Dėl buvusio Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto V. S. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Komisijos išvada) pasiūlė pripažinti pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą bei skirti jam nuobaudą – pastabą, taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą būti išklausytam. Įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą ir jam skirta nuobauda – pastaba.

3. Pareiškėjo nuomone, nesant tarnybinio nusižengimo sudėties Įsakymu jam nepagrįstai paskirta nuobauda. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Tikrinimo taisyklės) 8.3 papunkčio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos kadastro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 22 punkto nuostatas ir netinkamai atliko Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto NŽT direktoriaus 2012 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-501 7.7 papunktyje nustatytą funkciją, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Pareiškėjo teigimu, skundžiamame Įsakyme nebuvo detalizuotas tarnybinio nusižengimo turinys bei sudėtis. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta teisėtai, būtina kartu analizuoti tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą. Įrodžius, kad Komisijos išvada nepagrįsta ir/ar neteisėta, atitinkamai Įsakymas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tikrinimo taisyklių 8.3 punkte nurodyta, jog tikrinimo kameraliai metu, teritorinis padalinys nustato, ar žemės sklypo ribos, nustatytos atlikus kadastrinius matavimus, atitinka teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotas šio žemės sklypo ribas. Siekiant konstatuoti šios normos pažeidimą, reikia įrodyti, kad tarnautojas tikrinimo kameraliai metu nenustatė, jog tikrinamo žemės sklypo ribos neatitinka teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotos šio žemės sklypo ribos, nors konkrečiu atveju turėjo tą nustatyti. Komisijos išvadoje nėra aiškiai nurodyta, kokios konkrečiai žemės sklypo ribos neatitiko teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotų šio žemės sklypo ribų. Nenurodyta ir konkrečiai kokio teritorijų planavimo dokumento ar kokio konkrečiai žemės valdos projekto kokia riba neatitiko. Paaiškino, kad nesant šių duomenų, negalima tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą, nes nėra aišku, kokiam teritorijų planavimo dokumentui, anot Komisijos ir NŽT direktoriaus, prieštarauja jo patikrinto sklypo ribos po kadastrinių matavimų. Pareiškėjo teigimu, Tikrinimo taisyklių 8.3 punktas netaikytinas „sklypo padalijimui“, todėl nėra aišku, kokioms aplinkybėms esant ir kokią teisės normą pažeidė. Nurodė, kad „sklypo padalijimas į keturis mažesnius sklypus“ nereiškia ir negali reikšti Tikrinimo taisyklių 8.3 punkto pažeidimo. Tikrintas sklypas po kadastro duomenų patikslinimo jokiu būdu nebuvo padalintas. Sklypas gali būti pertvarkomas bei padalijamas tik rengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Ginčo atveju sklypui, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atlikti tik geodeziniai matavimai, suformuota kadastro duomenų byla, t. y. buvo tik patikslinti kadastro duomenys. Iki kadastrinių matavimų žemės sklypas nors formaliai buvo vienas ir turėjo uždarus kontūrus, tačiau realiai jis buvo sudarytas iš keturių mažesnių sklypų, kadangi taip jį dalino sklype esantys ne sklypo savininkui, o valstybei priklausantys žemės ruožai, naudoti keliui.

5. Nurodė, kad šios įsiterpusios žemėnaudos, priklausančios kitam asmeniui (šiuo atveju – valstybei), nebuvo registruojamos viešame registre kaip kito asmens nuosavybės dalis tame žemės sklype, nes tos žemėnaudos buvo išskaičiuojamos iš konkretaus sklypo ploto, t. y. nelaikomos to sklypo dalimi. Esant tokiai situacijai, kai dalis bendro sklypo ploto laikoma ne to sklypo dalimi ir realiai iš jo „išmetama“, akivaizdu, kad sklypas nėra vienas, turintis uždarus kontūrus, o susidaro iš kelių atskirų plotų, kuriuos sklypo viduje vienas nuo kito skiria įsiterpusios kitų subjektų

žemėnaudos. Minėtame sklype buvo 3 bendro naudojimo keliukai, kurie realiai sklypą dalino į 4 lygias dalis. Ir viso užėmė 0,35 ha plotą. Nuostatų 22 punkte nurodyta, kad žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai. Pareiškėjo teigimu, nuo šios normos įsigaliojimo 2002 metais visoje respublikoje buvo vykdoma vienoda teisėta ir pagrįsta NŽT praktika, sklypai, iki šiol buvę suformuoti kaip vienas uždarų kontūrų sklypas, tačiau kuriame yra keliais užimtų valstybei priklausančių ir į privatizuotą plotą neįtrauktų žemėnaudų, atliekant kadastrinius sklypo matavimus jau formuojami kaip atskiri žemės sklypai. Jei ginčo žemės sklypas būtų buvęs formuojamas įsigaliojus Kadastro nuostatų 22 punktui, būtų buvę iškart suformuoti atskiri 4 sklypai, kuriuos vienas nuo kito skirtų dar kiti valstybei priklausantys sklypai. Iki Kadastro nuostatų suformuoti sklypai tikslinami atliekant kadastrinius matavimus.

6. Jei matininkas žemės sklypą po kadastrinių matavimų ir vėl būtų suformavęs kaip vieną sklypą – toks planas nebūtų patvirtintas NŽT. Pareiškėjo teigimu, nėra aišku, kaip turėjo būti suformuotas žemės sklypas po to, kai buvo atlikti kadastriniai matavimai. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, jog Nuostatų 22 punktas apskritai negalėjo būti taikomas, kadangi sklype nebuvo kelių, skiriančių žemės plotus. Pareiškėjo nuomone, šie valstybei priklausantys keliai užfiksuoti tam tikruose sklypo privatizacijos bei teritorijų planavimo dokumentuose.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad tikrinant kadastro duomenų bylą kameraliai yra tikrinama patikslintų kadastro duomenų atitiktis turimiems to sklypo oficialiems formavimo dokumentams ir kartografinei medžiagai. Tikrinti kadastro duomenų byloje į atskirus sklypus išskirti keliai visiškai atitiko minėtą planinę medžiagą ir turimus duomenis apie sklype esančias įsiterpusias žemėnaudas. Tikrinimo taisyklių 8.3 punktas nebuvo pažeistas ir dėl to, kad patikslinti kadastro duomenys atitiko teritorijų planavimo dokumente šio sklypo ribas. Išorinės bei vidinės ribos nepakeistos, nes realiai sklypas visada buvo padalintas į 4 sklypus, tik formaliai paženklintas/suformuotas, kaip vienas. Pareiškėjo nuomone, žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), po kadastrinių matavimų nebuvo padalintas į keturis sklypus, nes jį visada sudarė 4 atskiri sklypai dėl jame įsiterpusių valstybinių žemėnaudų. Dėl šių aplinkybių, po kadastrinių matavimų buvo tik patikslinti sklypo kadastro duomenys, o sklypo ribos nekeistos, atitiko ankstesnį teritorijų planavimo dokumentą ir dėl to nebuvo pažeistas Tikrinimo taisyklių 8.3 punktas. Komisija ir atsakovas, konstatuodami 8.3 punkto pažeidimą, nenurodė nei kokios ribos, nei kokiam teritorijų planavimo dokumentui prieštarauja. Pareiškėjas tikrinimą atlikdamas kameraliai pagrįstai taikė Nuostatų 22 punktą dėl to, kad visuose dokumentuose, kurie yra teisėti, teisingi ir nenuginčyti, yra užfiksuoti valstybei priklausantys keliai ginčo sklype. Dėl to Komisijos ir atsakovo pozicija, kad Nuostatų 22 punktas netaikytinas, nes sklype kelių nėra, o priešingai nustatęs pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą – nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, Komisija netinkamai atliko tyrimą, neteisingai nustatė esantį tarnybinį pažeidimą ir neteisingai nustatė pareiškėjo kaltę, atitinkamai atsakovas drausminę nuobaudą skyrė nepagrįstai ir neteisėtai.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas V. S. NŽT Zarasų skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbo nuo 2012 m.

birželio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. Individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „VS Geogis“ matininkas V. S. atliko žemės sklypo (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo padalintas į 4 žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 58-1), Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 58-2), Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 58-3) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 58-4) (toliau – ir žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje (toliau – ir kadastriniai matavimai) ir 2014 m. lapkričio 11 d. parengė šių žemės sklypų kadastro duomenų bylas ir pateikė jas NŽT Zarasų skyriui tikrinti. NŽT vyr. specialistas V. S. 2015 m. sausio 8 d. patikrino žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)kadastro duomenų bylas ir nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)planus. Zarasų skyriaus vedėja 2015 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 42SK-(14.42110.)-56 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“, kuriuo patvirtino žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal matininko V. S. 2014 m. lapkričio 11 d. parengtas žemės sklypų duomenų bylas. Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 42FPĮ-29-(14.42.124.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo (padalijimo) projekto patvirtinimo“ buvo patvirtintas minėto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu

Nr. 42SK-1190-(14.42.110.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ buvo padalijimo būdu pertvarkytas žemės sklypas (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir patvirtinti žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 1), ir Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 2) kadastro duomenys, nustatyti pagal matininko V. S. 2015 m. rugpjūčio 19 parengtas pirmiau minėtų žemės sklypų kadastro duomenų bylas. 2015 m. gruodžio 28 d. sudaryta žemės sklypo pertvarkymo padalijimo sutartis.

10. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1459-739-2017 (toliau – ir Teismo sprendimas) panaikino Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 42SK-(14.42.110)-56; Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą Nr. 42FPĮ-29-(14.42.124.); 2015 m. rugsėjo 22 d. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 42SK-1190-(14.42.110.) bei pripažino negaliojančia 2015 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pertvarkymo padalijimo sutartį. Remiantis Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. liepos 7 d. rašte Nr. 6-1-14206 pateikta informacija ir prie jo pridėtu Teismo sprendimu, NŽT direktorius 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1PS1-634-(2.1.) „Dėl komisijos galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti sudarymo“ sudarė Komisiją ir pradėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatų galimo pažeidimo. Komisija 2017 m. rugsėjo 6 d. išvadoje Nr. 1PS17-122-(2.30.), atsižvelgusi į tai, kad buvęs Zarasų skyriaus vyriausiasis specialistas V. S. 2015 m. sausio 8 d. patikrino žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas ir nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus šių žemės sklypų planus, minėtoje Išvadoje pasiūlė NŽT direktoriui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą buvusio vyriausiojo specialisto V. S. atžvilgiu, kadangi jis galbūt pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punkto bei Nuostatų 22 punkto nuostatas ir galbūt netinkamai atliko Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, patvirtintame NŽT direktoriaus 2012 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-501 (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.7 punkte nustatytas funkcijas. 2017 m. rugsėjo 8 d. rezoliucija komisija siūlymui pritarė. Komisija 2017 m. rugsėjo 14 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą Nr. 1PS17-123-(2.30.), kuriame paprašė per 5 dienas pateikti paaiškinimą, vėliau, dėl techninės klaidos pranešime apie tarnybinį nusižengimą, terminas paaiškinimui pateikti buvo pratęstas iki 2017 m. rugsėjo 28 d. Šią dieną pareiškėjas pateikė paaiškinimą. Komisija 2017 m. spalio 5 d. parengė Išvadą, kurioje NŽT direktoriui siūlė pripažinti, kad buvęs Zarasų skyriaus vyriausiasis specialistas V. S. padarė tarnybinį nusižengimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą – pastabą. Ginčijamu įsakymu NŽT direktorius, vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ 13 punktu ir 14.1 papunkčiu, remdamasis Komisijos Išvada pripažino, kad pareiškėjas, patikrinęs žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas ir nenustatęs pažeidimų, trukdančių suderinti šių žemės sklypų planus, atlikus žemės sklypo (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą, Nuostatų 22 punktą ir netinkamai atliko Pareigybės aprašymo 7.7 punkte nustatytas funkcijas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, bei skyrė V. S. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

11. Komisijos išvadoje buvo tinkamai nustatyti ir identifikuoti visi valstybės tarnautojo tarnybinei atsakomybei kilti būtini elementai – neteisėti veiksmai, kaltė, neigiamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir neigiamų pasekmių. Įsakymas buvo priimtas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjus ir tinkamai įvertinus tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, kaltę, pasekmes, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį panaikinti.

II.

12. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1459-739-2017 panaikino Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 42SK-(14.42.110)-56; Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą Nr. 42FPĮ-29-(14.42.124.); 2015 m. rugsėjo 22 d. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 42SK-1190-(14.42.110.) bei pripažino negaliojančia 2015 m. gruodžio 28 d.

žemės sklypo pertvarkymo padalijimo sutartį. Teismas sprendime nurodė, kad priimant Zarasų skyriaus vedėjo 2017 m. sausio 21 d. sprendimą žemės sklypas (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) jau buvo suformuotas, todėl atliekant kadastrinius matavimus turėjo būti vykdomos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 21 punkto ir Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“ 11 punkto nuostatos, užtikrinant, kad ankščiau nustatyto žemės sklypo ribos vietoje nebūtu keičiamos. Taip pat nurodė, kad šių nuostatų nebuvo laikomasi, nes žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padalintas ir suformuoti keturi mažesni žemės sklypai. Remiantis Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. liepos 7 d. rašte Nr. 6-1-14206 pateikta informacija ir prie jo pridėtu Teismo sprendimu, NŽT direktorius 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1PS1-634-(2.1.) „Dėl komisijos galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti sudarymo“ sudarė Komisiją ir pradėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą NŽT Zarasų skyriaus valstybės tarnautojų atžvilgiu dėl VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatų galimo pažeidimo. Komisijos 2017 m. rugsėjo 6 d. išvadoje Nr. 1PS17-122-(2.30.) „Dėl Zarasų skyriaus valstybės tarnautojų galimų tarnybinių nusižengimų“, atsižvelgus į tai, kad buvęs Zarasų skyriaus vyriausiasis specialistas V. S. 2015 m. sausio 8 d. patikrino žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas ir nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus šių žemės sklypų planus, minėtoje Išvadoje pasiūlė NŽT direktoriui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą V. S. atžvilgiu, kadangi jis galbūt pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punkto bei Nuostatų 22 punkto nuostatas, netinkamai atliko Pareigybės aprašymo 7.7 punkte nustatytas funkcijas. NŽT direktorius 2017 m. rugsėjo 8 d. rezoliucija komisijos siūlymui pritarė. Komisija 2017 m. rugsėjo 14 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą Nr. 1PS17-123-(2.30), kuriame paprašė per 5 dienas pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo.

14. Teismas nurodė, kad Komisija, atlikdama tyrimą, vadovavosi įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu. Komisija 2017 m. spalio 5 d. išvadoje Nr. Nr. 1PS17-134-(2.30) NŽT direktoriui siūlė pripažinti, kad pareiškėjas V. S. padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose ir skirti jam tarnybinę nuobaudą – pastabą. NŽT direktorius Įsakymu, vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ 13 punktu ir 14.1 papunkčiu, remdamasis Komisijos išvada pripažino, kad pareiškėjas, patikrinęs žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas ir nenustatęs pažeidimų, trukdančių suderinti šių žemės sklypų planus, atlikus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)kadastrinius matavimus, pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą, Nuostatų 22 punktą ir netinkamai atliko Pareigybės aprašyme 7.7 punkte nustatytas funkcijas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, dėl to skyrė V. S. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo V. S. tarnybinio nusižengimo padarymo diena – žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylų, atlikus žemės sklypo (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, patikrinimo diena – 2015 m. sausio 8 d., o tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena – 2017 m. spalio 5 d., t. y. išvados dėl V. S. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo surašymo diena. Teismas vertino, kad tarnybinė nuobauda V. S. paskirta nepasibaigus tarnybinės nuobaudos skyrimo 3 metų terminui.

16. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, prašymus, įrodymus, apskųsti procedūros rezultatus. Pareiškėjo teisė susipažinti su Komisijos išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga nebuvo apribota. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atliekant tarnybinį tyrimą ir skiriant nuobaudą, procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta, todėl nebuvo pagrindo naikinti skundžiamo Įsakymo dėl procedūrinių pažeidimų.

17. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 21 d. sprendimu panaikino Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 42SK-(14.42.110)-56; Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą Nr. 42FPĮ-29-(14.42.124.); 2015 m. rugsėjo 22 d. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 42SK-1190-(14.42.110.)-56 bei pripažino negaliojančiu 2015 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pertvarkymo padalijimo sutartį. Teismas sprendime pripažino, kad Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 21 d. sprendimu patvirtinus pakeistus žemės sklypo (buvęs kadastro

Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius duomenis, faktiškai buvo atliktas privačios miško valdos padalijimas į 4 atskiras privačias miško valdas, iš kurių net 3 valdų plotas yra mažesnis nei 5 ha. Taip pat teismas sprendime priėjo prie išvados, kad 2015 m. sausio 2 d. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo sprendimas Nr. 42SK-1190-(14.42.110.)-56 buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 bei 10 dalių normas dėl draudimo skaidyti privačią miško valdą, kuri taip pat pateko į valstybinio draustinio ir valstybinio parko teritoriją, į mažesnius, negu įstatymai leidžia, sklypus. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti duomenys: Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos pateikti rašytiniai paaiškinimai ir planinė medžiaga, 2017 m. kovo 31 d. VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro raštas Nr. (9.25)GRPK_S-35, šios institucijos pateikti ortofotografiniai žemėlapiai, archyviniai topografiniai žemėlapiai patvirtino, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) į keturis mažesnius sklypus buvo padalintas neatsižvelgiant į vietovėje išsidėsčiusius kelius. Teismo posėdyje atsakovas P. Kargis, patvirtino, kad žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini)keliukų, dalijančių sklypą taip, kaip jis buvo padalintas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu, nebuvo.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Komisijos išvadoje nėra aiškiai nurodyta, kokios konkrečiai žemės sklypo ribos neatitiko teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotų šio žemės sklypo ribų, nenurodyta ir konkrečiai kokio teritorijų planavimo dokumento ar kokio konkrečiai žemės valdos projekto kokia riba neatitiko, nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime konstatuota, jog priimant 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 42SK-(14.42.110)-56, žemės sklypas (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) jau buvo suformuotas, todėl atliekant kadastrinius matavimus turėjo būti vykdomos Nuostatų 21 punkto ir Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei patikslinimo taisyklių 11 punkto nuostatos, užtikrinant, kad anksčiau nustatytos žemės sklypo ribos vietovėje nebūtų keičiamos. Šių nuostatų nebuvo laikomasi, nes žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padalintas ir suformuoti keturi mažesni sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)). Formuojant šiuos sklypus 2015 m. sausio 21 d. sprendimu nurodyta, kad yra atsižvelgiama į tai, jog nurodytą žemės sklypą dalija vietinės reikšmės kelias, kuris į bendrą žemės sklypą neįskaičiuotas, o padalintų sklypų planuose gretimybėse pažymėti keliai. Kadastro nuostatų 22 punktas numato, kad žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai. Tačiau atlikusi patikrinimą ir atsižvelgusi į 2001 m. gegužės 14 d. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų paženklinimo – parodymo akto duomenis, į 2000 m. kovo 10 d. Valstybinio miškotvarkos instituto inžinieriaus V. Š. parengto žemės sklypo ribų nustatymo brėžinio duomenis, pagal kuriuos žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vakarinėje ir pietinėje dalyje pažymėtas 4 m pločio kelias, į ortofotografinę medžiagą, NŽT nustatė, kad po padalijimo suformuotų žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) nedalija keliai, po padalijimo suformuoto žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) vakarinė dalis ribojasi su keliu, o po padalijimo suformuoto žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rytinė dalis tik iš dalies ribojasi su keliu. Teismas sprendė, kad suformavus žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas tiek šių sklypų ribos, tiek ir plotai keitėsi, todėl tikrinant žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas turėjo būti nustatyti pažeidimai, trukdantys suderinti parengtus šių žemės sklypų planuose, atliktus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus.

19. Pareiškėjas teigė, jog nuo 2002 m., t. y. Nuostatų įsigaliojimo momento visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdoma vienoda teisėta ir pagrįsta praktika, jog sklypai iki Nuostatų įsigaliojimo dienos buvę suformuoti kaip vienas uždarų kontūrų sklypas, tačiau kuriame yra keliais užimtų valstybei priklausančių ir į privatizuotą plotą neįtrauktų žemėnaudų, atliekant kadastrinius sklypo matavimus jau suformuojami kaip atskiri žemės sklypai. Tačiau teismas rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-1459-739-2017 išdėstytais argumentais, ir pažymėjo, kad Nuostatų 22 punkte nurodyta, jog žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai, tačiau atsižvelgtina ir į tai, kad žemės sklypas (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) jau buvo privatizuotas, todėl padalijimas į keturis sklypus, atsižvelgiant į Kadastro nuostatų 22 punkto nuostatas dėl jame nurodytų objektų formavimo atskirais žemės sklypais, negalėjo būti vykdomas atliekant tik kadastrinius matavimus, o turėjo būti laikomasi Lietuvos Respublikos

nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Žemės įstatymo 37 straipsnio 7 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, pagal kurias, dalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus, turi būti rengiami Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai. Nerengiant tokio projekto, buvo nesilaikyta Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 turėjusių užtikrinti tinkamą procedūros atlikimą bei objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.

20. Teismas nurodė, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir visi naujai suformuoti mažesni sklypai pateko į Gražutės regioninio parko ir Šventosios kraštovaizdžio draustinio teritoriją, atitiko Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 32 dalies nuostatas, apibrėžiančias saugomas teritorijas ir draustinius. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyta, kad valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo bent viena sklypo dalis tampa mažesne kaip 7 ha, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus atvejus numatytus 31 straipsnio 9 dalies 1–3 punktuose bei 10 dalies 1–5 punktuose.

21. Teismas pažymėjo, kad V. S. NŽT Zarasų skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbo nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.7 punkte nustatyta, kad, šias pareigas einantis valstybės tarnautojas atlieka žemės sklypų kadastro duomenų bylų tikrinimą kameraliai ir žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo teisingumo patikras vietovėj. Tikrinimo taisyklių 8.3 punktu nustatyta, kad tikrinimo kameraliai metu NŽT teritorinis padalinys nustato, ar žemės sklypo ribos, nustatytos atlikus kadastrinius matavimus, atitinka teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotas šio žemės sklypo ribas. Nuostatų 22 punktas numato, kad žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai.

22. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas V. S. pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą, Nuostatų 22 punktą ir netinkamai atliko Pareigybės aprašyme 7.7 punkte nustatytas funkcijas, kadangi tikrindamas žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus šių žemės sklypų planus atlikus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, dėl šių priežasčių pažeidė valstybės tarnautojo pareigas numatytas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Teismas sutiko su atsakovo nurodytais argumentais, kad V. S. netinkamas pareigų atlikimas sukėlė neigiamas pasekmes žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams, Lietuvos teisėsaugos institucijoms taip pat kilo pagristų abejonių dėl NŽT valstybės tarnautojų kompetencijos bei tinkamo pareigų atlikimo, dėl kurio buvo diskredituotas NŽT vardas. Teismas vertino, kad šiuo atveju visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai nustatyti, ginčijamas Įsakymas priimtas surinkus pakankamus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išanalizavus šiam ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai jas įvertinus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III.

23. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Priteisti patirtas atstovavimo išlaidas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tokias aplinkybes ir, priimdamas sprendimą, rėmėsi tokiais savo argumentais, kurie iš esmės tapatūs atsakovo motyvams, dėl kurių buvo priimtas skundžiamas atsakovo Įsakymas.

25. Nors pirmosios instancijos teismas galbūt teisingai nustatė kai kurias faktines aplinkybes (rėmėsi ankstesnėje byloje nustatytomis), tačiau nagrinėdamas šią bylą visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog jau daugiau kaip dešimtmetį buvo vykdoma vieninga praktika, nustatyta paties atsakovo, kurios ydingumas ir būtinybė keisti (arba praktiką arba teisės aktus) atsirado tik po administracinėje byloje Nr. I-1459-739/2017 priimto sprendimo ir jame pateikto teisės aktų aiškinimo ir vertinimo. Nežiūrint į tai, kad tokių identiškų atvejų yra ne vienas, tačiau dėl to buvo nubaustas tik pareiškėjas. Šiuo konkrečiu atveju, atsakomybėn buvo patrauktas tik pareiškėjas, nors kadastro duomenų bylą (bylas) derino dar kiti tarnautojai, o sprendimą tvirtinti, t. y. galutinį sprendimą priėmė skyriaus vedėja, kuri taip pat nebuvo patraukta tarnybinėn

atsakomybėn.26. Pareiškėjas nesutinka su argumentais, kad keliukų vieta nesutapo ir jų nebuvo natūroje arba jie buvo kitoje vietoje,

kadangi pareiškėjas pateikė grafinę ir vaizdo (foto) medžiagą, parengtą kvalifikuoto matininko, kurio pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino ir dėl jo nepasisakė. Netgi jei sprendime administracinėje byloje Nr. I-1459-739/2017 buvo visiškai teisingai nustatyta, kad keliukai, esantys natūroje, neatitinka vietos taip, kaip buvo neva padalintas sklypas, svarbu yra tai, kad Tikrinimo taisyklių 8.3 punktas numato, jog tarnautojas dokumentus tikrino kameraliai, t. y. savo darbo vietoje, remdamasis turimais archyvo dokumentais ir kartografine medžiaga. Daug kartų pirmosios instancijos teisme pareiškėjas teigė ir tam neprieštaravo atsakovas, kad patikslinus žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, keliukų vieta pateiktuose dokumentuose visiškai atitiko duomenis, esančius šio žemės sklypo archyvo byloje. Konkretūs dokumentai, kuriuose šie keliai buvo pažymėti, yra išvardinti skunde. Jokių priešingai rodančių duomenų žemės sklypo archyvo byloje nėra ir nebuvo. Tuo tarpu kelių vietą nustatyti iš ortofotografijų miško teritorijoje praktiškai neįmanoma dėl medžių lajų, užstojančių vaizdą miško žemėje, todėl, net esant kokių nors neatitikimų natūroje, pareiškėjas to niekaip negalėjo nustatyti tikrindamas kameraliai, kaip tai įpareigoja Tikrinimo taisyklių 8.3 punktas. Asmuo negali būti baudžiamas dėl to, ko neįmanoma įgyvendinti, t. y. nustatyti jam nurodytu, pavestu būdu. Archyvo byloje esantys duomenys apie kelių vietą yra įtvirtinti archyvo dokumentais. Minėta kelių užimta teritorija – valstybės nuosavybė. Jokie vėlesni žmogaus veiklos ar savaiminiai gamtos padariniai (kelių vietos pakeitimas (kitos vietos išvažinėjimas) arba savaiminis kelių užaugimas augmenija) negali pakeisti fakto, kad ši ir tik ši teritorija (nurodyta archyvo dokumentuos) priklauso valstybei. Priešingu atveju, susidarytų galimybė bet kam piktnaudžiauti, pakeičiant valstybės turto vietą arba keliui apaugus augmenija teigti, kad kelio, o tai reiškia valstybės turto, nėra. Juolab, kad teismai administracinėje byloje akcentavo, jog anksčiau suformuoto žemės sklypo ribos negali kisti. Tad būtina ir privalu vadovautis ankstesnio suformavimo duomenimis (šiuo atveju anksčiau nustatytų kelių vieta), o ne situacija, esančia natūroje šiuo metu.

27. Pirmosios instancijos teismas tik pacitavo ankstesnio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1459-739/2017 dalį, kurioje konstatuota, jog sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), po kadastrinių matavimų buvo neva faktiškai padalintas į 4 vienetus. Tai, kad sklypas nebuvo dalinamas, o tik tikslinami kadastro duomenys, yra nurodyta skunde, taip pat dėl to argumentai išdėstyti teismo posėdyje. Pareiškėjas nesutinka, kad sklypas tik po kadastrinių matavimų buvo padalintas faktiškai. Priešingai, faktiškai jis buvo padalintas nuo suformavimo momento, t. y. dar 2001 metais, o po kadastrinių matavimų jis buvo „padalintas“ tik juridiškai, tinkamai įforminant tai, kas nustatyta, padaryta, suformuota žymiai anksčiau. Pareiškėjo nuomone, tiek teismo sprendime byloje Nr. I-1459-739/2017, tiek šioje byloje pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad po kadastrinių matavimų sklypas esą faktiškai buvo padalintas į 4 sklypus. Sklypas į 4 vienetus buvo padalintas 2001 m. Teismas, spręsdamas, kad pats sklypo padalijimas prieštarauja teisės aktams, turėjo naikinti būtent sprendimą, administracinį aktą, kuriuo buvo patvirtintas pirminis šio sklypo suformavimas 2001 m.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad NŽT pripažįsta savo suformuotą praktiką, jog Nuostatų 22 punktas buvo taikomas (iki pat teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1459- 739/2017) ir tais atvejais, kai sklypas pirminio formavimo (privatizuojant) metu dėl lėšų taupymo buvo suformuotas kaip vienas, tačiau vėliau, atliekant jo kadastrinius matavimus, taikomas Nuostatų 22 punktas, tokiu būdu nereikalaujant asmenų rengti Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų. Tokia praktika buvo taikoma ir saugomose teritorijose. Atsakovas NŽT savo tarnautojams nurodė elgtis būtent taip ir tai įrodo pareiškėjo pateiktas įrodymas – Elektroninės paklausimų valdymo sistemos duomenys, kuriuose pateikta NŽT konsultacija dėl Nuostatų 22 punkto taikymo saugomose teritorijose.

29. Atsakovas, kuriam taikomi skaidrumo, sąžiningumo principai ir būdamas atsakingu ne tik išorinių subjektų (visuomenės) atžvilgiu, bet ir savo paties tarnautojų atžvilgiu, raštu patvirtina, jog buvo tokia praktika, institucijoje taikoma, ją skatino, tačiau už tai nubaudė savo tarnautoją, kuris tik vykdė pačios institucijos valią. Pareiškėjo, kaip vyr. specialisto, užduotis buvo tikrinti ir derinti kadastro bylas, tačiau jis neturėjo įgalinimų priimti galutinio sprendimo: tvirtinti arba netvirtinti. Ši funkcija priklausė skyriaus vedėjui, kuris nėra nubaustas. Tokia situacija – akivaizdus nelygiateisiškumas, galbūt diskriminacija vien dėl to, kad tarnybinio tyrimo ir patraukimo tarnybinėn atsakomybėn metu pareiškėjas jau nebuvo NŽT tarnautoju.

30. Net matininkų, atlikusių kadastrinius matavimus ir parengusių kadastro bylas, kurias suderino pareiškėjas, veiksmai buvo pripažinti teisėtais. NŽT pripažino, kad matininkas, atlikęs ginčo veiksmus ir matavimus, veiklos pažeidimo nepadarė, o pareiškėjas, pripažinęs tą patį ir tokias bylas suderinęs, buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Tai akivaizdus nelygiateisiškumo, tos pačios situacijos visiškai priešingo vertinimo skirtingų asmenų atžvilgiu ir dėl to

absoliutaus teisinio netikrumo, kurį sukūrė atsakovas, netoleruotinas pavyzdys.31. Nesutinka ir su tuo, kad pareiškėjo veiksmai sukėlė neigiamų pasekmių: buvo diskredituotas NŽT vardas, kilo

neigiamos pasekmės žemės savininkams. Pareiškėjo veiksmai (ar neveikimas) šiuo atveju negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, kadangi jie tik tarpiniai, jie revizuojami skyriaus vedėjo, priimančio galutinį ir teisines pasekmes sukeliantį sprendimą.

32. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.33. Atsakovas nurodo, kad sprendime teismas nustatė, jog šioje administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas

būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisės dalyvaujant tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, prašymus, įrodymus, apskųsti procedūros rezultatus. Pareiškėjo teisė susipažinti su Komisijos išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga nebuvo apribota. Teismas konstatavo, kad nenustyta procedūrinių pažeidimų, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo Įsakymo dėl procedūrinių pažeidimų. Sprendime yra aiškiai išdėstyti tarnybinio nusižengimo terminai ir išnagrinėta tarnybinio nusižengimo sudėtis. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjas V. S. pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą taip pat Nuostatų 22 punktą ir netinkamai atliko Pareigybės aprašyme 7.7 papunktyje nustatytas funkcijas, kadangi tikrindamas žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus šių žemės sklypų planus atlikus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)kadastrinius matavimus, dėl šių priežasčių pažeidė valstybės tarnautojo pareigas, numatytas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Teismas sutiko su NŽT argumentais, kad V. S. netinkamas pareigų atlikimas sukėlė neigiamas pasekmes žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams, Lietuvos teisėsaugos institucijoms taip pat kilo pagrįstų abejonių dėl Nacionalinės žemės tarnybos valstybės tarnautojų kompetencijos bei tinkamo pareigų atlikimo, dėl ko buvo diskredituotas NŽT vardas. Pirmosios instancijos teismas įsigilino į faktines bylos aplinkybes, detaliai ir išsamiai išnagrinėjo tarnybinės nuobaudos skyrimo sąlygas, teisinį reglamentavimą ir susiformavusią teismų praktiką, todėl priėmė aiškų, išsamų ir motyvuotą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

34. Apeliantas neskundžia sprendime nustatytų faktinių aplinkybių ar teisinio reglamentavimo, tačiau ginčija aplinkybes, nustatytas įsigaliojusiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendime, administracinėje byloje Nr. 1-1459-739/2017. Šiame sprendime buvo nustatytos aplinkybės, kuriomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl žemės sklypą dalijančių keliukų, žemės sklypo padalijimo į keturis žemės sklypus ir dėl Nuostatų 22 punkto taikymo buvo nagrinėjami ir įvertinti įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendime ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatyti faktai turi įrodomąją, prejudicinę ir privalomąją galią šioje byloje sprendžiamam ginčui ir negali būti iš naujo nagrinėjami, nors to siekia apeliantas apeliaciniame skunde. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai sprendime visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė administracinėje byloje Nr. el-127-289/2018 esančią medžiagą ir įrodymus, jais remdamasis ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Įsakymu pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos pagrįstumo ir teisėtumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad jis pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą, Nuostatų 22 punktą ir netinkamai atliko Pareigybės aprašymo 7.7 punkte nustatytas funkcijas, kadangi tikrindamas žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus šių žemės sklypų planus atlikus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, dėl šių priežasčių pažeidė valstybės tarnautojo pareigas numatytas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose.

37. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog sklypas faktiškai padalintas buvo dar 2001 metais nuo suformavimo momento, jis neturėjo įgaliojimų priimti galutinio sprendimo ir jo veiksmai nesukėlė atsakovo nurodytų neigiamų pasekmių.

38. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

39. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir šioje byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, visų pirma konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

41. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad sklypas faktiškai buvo padalintas dar 2001 metais nuo jo suformavimo momento. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-195-739/2017 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00339-2016-1) konstatavo, jog NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 21d. sprendimu patvirtinus pakeistus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius duomenis, faktiškai buvo atliktas privačios miško valdos padalijimas į 4 atskiras privačias miško valdas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi, minėtos faktinės aplinkybės buvo nustatytos Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendime, įgijo prejudicinę ir privalomąją galią šioje byloje sprendžiamam ginčui ir negali būti iš naujo nagrinėjamos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl sklypo padalijimo atmestini kaip nepagrįsti.

42. Sprendžiant, ar skundžiamu sprendimu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-824-261/2015; 2018 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-82-492/2018).

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, vertina kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas 2015 m. sausio 8 d. patikrino žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylas ir nenustatė pažeidimų, trukdančių suderinti parengtus žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) planus. Tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas dar 2017 m. gegužės 31 d. nustatė, kad žemės sklypas (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) į keturis mažesnius sklypus buvo padalytas neatsižvelgiant į vietovėje išsidėsčiusius kelius. Taigi tikrinant žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylas turėjo būti nustatyti pažeidimai, trukdantys suderinti parengtus šių žemės sklypų planus, kadangi žemės sklype nėra kelių, skiriančių žemės plotus taip, kaip buvo nurodyta minėtų žemės sklypų planuose, atlikus žemės sklypo (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog žemės sklypas (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pateko į Šventosios kraštovaizdžio draustinio ribas, į Gražutės regioninio parko teritoriją, jam buvo taikomos Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 ir 10 dalys, draudžiančios privačios nuosavybės žemės sklypų dalijimą, jeigu po jo padalijimo bent viena sklypo dalis tampa mažesnė negu 7 ha, todėl jis negalėjo būti padalijamas, tačiau pareiškėjas, tikrindamas žemės sklypų kadastro duomenis, šio pažeidimo neįžvelgė. Pareiškėjo apeliacinio skundo

argumentais ši išvada nepaneigiama. Pareiškėjui atsakovo priimtu Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba už tai, kad jis padarė minėta tarnybinį nusižengimą ir tokiu būdu pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą, Nuostatų 22 punktą ir netinkamai atliko Pareigybės aprašyme 7.7 punkte nustatytas funkcijas.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jai nekyla abejonių, jog pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių pažeidė Tikrinimo taisyklių 8.3 punktą, Nuostatų 22 punktą, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto nuostatas ir netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.7 papunktyje nustatytas funkcijas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisės aktų nuostatas ir byloje surinktus įrodymus, priešingai, nei teigia pareiškėjas, padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas yra įrodytas, o skundžiamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba yra adekvati ir proporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui.

45. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

47. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

nauji teisės aktai - teisėkūros žinios - elektroniniai leidiniai · web view2019/08/24 ·...

Documents