LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Dovil÷ Naujokait÷

VI kursas, 5 grup÷

APTVARUOSE LAIKOMŲ ANTRAMEČIŲ ŽIRGŲ, UŽSIKRöTIMAS

VIRŠKINAMOJO TRAKTO STRONGILAIS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc., dr. Mindaugas Šarkūnas

Kaunas, 2013

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Aptvaruose laikomų antramečių žirgų, užsikr÷timas virškinamojo trakto strongilais“

1. Yra atliktas mano paties: 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje: 3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2013 01 25 Dovil÷ Naujokait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ

UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos klaidos taisyklingumą atliktame darbe.

2013 01 25 Dovil÷ Naujokait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO

VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

2013 01 25 doc., dr. Mindaugas Šarkūnas

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

2013 01 25 prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/jos vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s(-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

3

TURINYS

ĮVADAS............................................................................................................................................................ 6

2. LITERATŪROS APŽVALGA....................................................................................................................... 6

2.1 Veiksniai skatinantys užsikr÷timą strongilais, bei amžiaus įtaka................................................................ 7

2.2 Cyathostoma biologija ir epizootiniai duomenys ....................................................................................... 8

2.3 Klinikin÷ reikšm÷ ..................................................................................................................................... 9

3. SAVI TYRIMAI .......................................................................................................................................... 11

3.1 Metodai ir medžiagos ............................................................................................................................. 11

3.1.1 Tyrimo vieta ir tiriamieji gyvūnai .................................................................................................... 11

3.1.2 Parazitologiniai tyrimai.................................................................................................................... 11

3.1.3 Statistin÷ duomenų analiz÷............................................................................................................... 14

3.2 Tyrimų rezultatai.................................................................................................................................... 15

3.2.1 Koprologinių tyrimų rezultatai ......................................................................................................... 15

3.2.2 Žol÷s m÷ginių tyrimo rezultatai ....................................................................................................... 18

3.3 Rezultatų aptarimas ................................................................................................................................ 21

3.4 Išvados................................................................................................................................................... 23

4. PADöKOS................................................................................................................................................... 24

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................................ 25

4

SUMMARY

Dovil÷ Naujokait÷ has prepared the final Master’s thesis entitled Contamination with Digestive

Tract Strongyles among Two-year-old Horses Held in Stables. The object of the research – two-year-

old (born in March-May of 2009) colts and fillies of Žemaitukai heavy type breed, raised in UAB Sartų

Žirgynas. The colts and fillies under research were held separately, in groups. The general sample

group consisted of 18 horses (9 fillies and 9 colts). The weight of horses was between 250—300 kg.

Supervisor: assoc. prof. Dr Mindaugas Šarkūnas. Lithuanian University of Health Sciences,

Veterinary Academy, Department of Communicable Diseases. The final Master’s thesis comprises of

26 pages of literature, including 3 pictures and 5 charts.

The large and small strongyles – the largest group of horse digestive tract nematodes, they are

recognised as the reason for horse clinical diseases. Strongyles can seriously damage the intestine

mucous membrane, cause diarrhoea, gripes, anaemia or loss of weight.

The aim of this study was to identify the contamination with strongyles among two-year-old

horses in stables, to explore the grass used for feeding by evaluating the grass contamination with

invasive L3 larval stages of Strongylus spp. In order to achieve the aim, fresh excrements were

gathered from the barn and the field every two weeks, separately of colts and of fillies. According to

methodological recommendations for gathering grass samples, these were also gathered every two

weeks, three samples each from stables and the field. The founded strongyle eggs in the excrements

were counted in order to identify the extent of infection. The strongyle eggs were hatched and

according to the larvae, their species were identified. Moreover, with the grass samples examined and

the larvae genus identified, there was counted the amount of invasive larvae of L3 larval stage in 1 kg

dry grass. We have identified that all two-year-old horses (n – 18) under research were contaminated

with the digestive tract parasites. The dominant ones were the small srongyles of genus Cyathostomum.

The overwinter invasive strongyle larvae of L3 larval stage were not found in the stable grass; the

larvae were found only in grass samples since July. Any invasive strongyle larvae of L3 larval stage

were found in the samples of extra cut grass brought from RO pasture 09, 10 and 11th fields and only in

July. Therefore, for horse feeding in July it is recommended to use the grass from the above mentioned

fields.

5

To summarize the results, the horse holding in stables influences their contamination with

strongyles, because the horses do not have any choice and thus eat the grass which is provided,

therefore, their pasture behaviour and natural immunity to helminths is disorganised.

6

ĮVADAS

Daugelis gyvulių augintojų visame pasaulyje susiduria su gyvūnų ligomis, kurios dažnai

nulemia veislių produktyvumą bei ilgaamžiškumą. Tod÷l daugelis mokslininkų bando pad÷ti gyvulių

augintojams profilaktiškai apsisaugoti nuo daugelio ligų.

Neseniai buvo atliktas tyrimas arklių fermoje Vokietijoje, panašaus klimato zonoje kaip ir

Lietuvos regionas. Jo metu nustatyta, kad labiausiai paplitę helmintai yra strongilai ir šis paplitimas

užfiksuotas 98,4% ūkių. Visuose strongilais užkr÷stuose ūkiose mažas strongilų kiekis randamas

visada, o Strongylus vulgaris atvejis aptiktas tik viename ūkyje. Atskirais atvejais, ištyrus pavienius

arklius, užsikr÷timas smulkiais strongilais paplitęs 67%. Strongilų nematodų paplitimas susijęs su

ganymu ganyklose, o Parascaris ir Strongyloides paplitimas nesusijęs su ganymu, ir jais dažniau

užsikrečia jauni arkliai (Korna´s S., 2010).

Arklių užsikr÷timas virškinimo trakto parazitais Lietuvoje, ilgą laiką nebuvo tirtas. Pasikeitus

ekonomin÷ms sąlygoms atsirado daugiau privačių žirgynų, žirgai prad÷ti auginti sportui ir laisvalaikiui.

D÷l to padaug÷jo arklių virškinimo trakto parazitinių susirgimų, atsirado būtinyb÷ užtikrinti veiksmingą

virškinimo trakto parazitų kontrolę.Tai paskatino plačiau patyrin÷ti, kokia pad÷tis su strongilų

sukeliamomis ligomis, jų profilaktika bei gydymu yra Lietuvos arklių ūkiuose, nes mokslin÷je

literatūroje n÷ra plačiai išanalizuota ši problema, ypač aptvaruose laikomų antramečių žirgų. Tyrimas

buvo atliktas su aptvaruose laikomais antramečiais žirgais Sartų žirgyne. Mūsų šalyje n÷ra tyrimais

patvirtintos ir publikuotos informacijos apie aptvaruose laikomų antramečių žirgų užsikr÷timą

strongilais. Antramečiai žirgai tyrimui parinkti tod÷l, kad pagal statistiką tokio amžiaus žirgai į aplinką

skleidžia didžiausią kiekį parazitų kliaušin÷lių (Osterman Lind E 2007).

Nustatyta, kad dauguma arklių yra užsikr÷tę įvairiais helmintiniais parazitais, iš kurių

dominuoja strongilai, labiausiai paplitę ir pavojingiausi sveikatai (Lyons et al., 1999). Didieji ir

mažieji strongilai – didžiausia arklių virškinamojo trakto nematodų grup÷ (Mfitilodze M.W.,

Hutchinson G.W., 1990). Šių parazitų yra visur, ir jų egzistavimas pripažintas kaip arklių klinikinių

ligų priežastis (Osterman Lind E 2007). Strongilai gali rimtai pažeisti gyvulių žarnyno gleivinę, sukelti

viduriavimą, dieglius, anemiją ar svorio maž÷jimą (Matthee, S., McGeoch, M.A., 2004).

Atlikto darbo tikslas buvo nustatyti antramečių žirgų, laikomų aptvaruose, užsikr÷timą

strongilais, taip pat ištirti pašarui naudojamą žolę, įvertinant žol÷s užterštumą Strongylus spp.

invazin÷mis L3 stadijos lervomis.

7

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Veiksniai skatinantys užsikr÷timą strongilais, bei amžiaus įtaka

Parazitų atsiradimas yra susijęs su ganymo sezonu bei klimatu, o jų paplitimas yra susijęs su

gyvūnų amžiumi ir lytimi (Korna´s S 2010).

Nustatyta, kad užsikr÷timo gausumas ciatostomomis, priklauso nuo gyvulio amžiaus

(Dunsmore, Jue Sue,1985). Jauniems arkliams dažniau būdinga ir ligos klinika (Love et al., 1985). Tuo

tarpu senesni gyvuliai (>15 metų) helmintų turi mažiau (Ricci, Sabatini, 1992). Mažesnis senesniuose

gyvuliuose randamų ciatostomų skaičius aiškinamas palaipsniui atsirandančiu imunitetu šiems

parazitams (Baudena et al., 2003). Deja, imuninis atsparumas vystosi gana l÷tai ir yra silpnas, tod÷l ir

senesnių gyvulių organizme parazituoja gana daug ciatostomų (Klei, Chapman, 1999), sukeliančių

klinikinę ligos eigą bet kurio amžiaus arkliams, bet kuriuo metų laiku (Love et al., 1985). Taip pat

sunkių klinikinių atvejų pasireiškia vyresnio amžiaus arkliams ganomiems aptvaruose ar ganyklose, kai

kartu ganomas labai didelis skaičius arklių bei nesilaikoma sanitarinių sąlygų (Urquhart G.M., ir

kt.1996).

Kadangi vienerių metų arkliai ar kumeliukai su išmatomis skleidžia didesnį strongilų

kiaušin÷lių kiekį nei kiti arkliai ir yra retai atliekamos nukirminimo procedūros, tam nenaudojami

makrociklų laktonai, todel labai išplinta strongilų kiaušin÷liai ūkyje (Korna´s S 2010).

Sumaž÷jęs kiaušin÷lių skaičius išmatose pasteb÷tas tarp arklių, kilusių nuo pietų iki šiaurin÷s

Švedijos dalies. Gali būti, jog tai l÷m÷ klimato skirtumas, galintis pakeisti laisv÷je gyvenančių arklių

vystymąsi. Reikalingas integruotas supratimas apie parazitų sukeliamą riziką ar galimą šios rizikos

santykį atsižvelgiant į arklių savybes, ūkininkavimo tipą, gydymą ir esamą klimatą. Kadangi

dažniausiai tai apima didelius kiekius informacijos rinkinių, pirmiausia reikia išaiškinti atitinkamą šių

veiksnių vaidmenį (Korna´s S 2010).

Švedijoje atliktas tyrimas parod÷, jog 2-3 metų žirgynų arkliai, ypač esantys šalies pietuose,

pasižymi dideliu strongilų kiaušin÷lių skaičiumi išmatose. Nors dauguma patogeninių rūšių, Strongylus

vulgaris, per pastaruosius 3 dešimtmečius gerokai sumaž÷jo, vis dar šių nematodų kiaušin÷lių radama

14% tirtų ūkių (Osterman Lind E 2007).

8

2.2 Cyathostoma biologija ir epizootiniai duomenys

Parazituoti arkliuose gali daugiau nei 50 strongilių rūšių. šiuo metu labiausiai paplitę, tai

Cyathostomum, Cylicocyclus, Cylicodontophorus ir Cylicostephanus gentys (Osterman Lind E. ir kt.,

2003). Rūšies nustatymas dažniausiai vyksta strongilams esant ne lervos būsenoje, o jiem suaugus.

Ciatostomos pasaulyje žinomos kaip „mažos raudonos kirm÷l÷s“, taip prad÷tos vadinti d÷l

trumpesnio nei 2.5 cm., ilgio ir spalvos, kuri dažniau būna raudona nei balta. Kaip ir dauguma

nematodų, ciatostomos turi kitokį gyvyb÷s raidos ciklą, į kurį nepatenka tarpiniai užkr÷t÷jai.

1 pav.Cyathostoma spp. Vystymosi ciklas. (http://www.horsehero.com/editorial?feat=55346) prieiga per inernetą

2012 m. lapkričio 10 d.

Ciatostomos patenka į žarnyną trečioje lervos vystymosi stadijoje (L3), kai ji išsirita iš

ganyklose esančių fekalijose pad÷tų kiaušin÷lių. Lervos su maistu patekusios į virškinimo traktą, ima

bręsti ir „greitame“ gyvyb÷s vystymosi cikle nauji kiaušin÷liai su fekalijomis ganyklose gali atsirasti

jau 5-6 savaičių b÷gyje. Lervos vystymąsis nuo pirmos (L1) iki trečios lervos stadijos (L3) yra

tiesiogiai priklausomas nuo temperatūros lygio: šiltomis oro sąlygomis ant žol÷s esantys kiaušin÷liai

pasiekia (L3) stadiją per kelias dienas. Pasiekus trečiąją lervos vystymosi stadiją, lerva saugiai

apsupama membranos ir taip gali išbūti net šaltomis oro sąlygomis, o tai reiškia, kad jų išgyvenimo

laikas ganyklose prailg÷ja.

Ciatostomos nuo kitų kirm÷lių rūšių skiriasi tuo, jog ankstyvoji trečioji lervos brandos stadija

(L3) gali būti pratęsta. Po nuryjimo, L3 lerva nebetenka savo apvalkalo ir taip prisišliejus prie žarnų

9

pažeidžia jų vidų. Patekusios į vidų lervos pavirsta cistomis. Tokiu būdu pavirstant į cistas, L3

vystymosi stadijoje gali išgyventi apie 90% ciatostomų, o prisitvirtinusios prie žarnų gali išbūti nuo 4

m÷nesių iki 2 metų (Corning S., 2009).

Ciatostomų kiaušin÷lių ir lervų vystymasis priklauso nuo dr÷gm÷s ir temperatūros. Optimali

temperatūra yra 25-33oC o dr÷gm÷ daugiau negu 30% (Mfitilodze M.W. ir Hutchinson, G.W., 1987),

tokioje temperatūroje iki invazinių L3 stadijos lervų kiaušin÷liai gali išsivystyti per 3-4 dienas.

Aukščiausia temperatūra kada kiaušin÷liai dar gali vystytis yra 38 oC, žemiausia 7,5-10 oC. O esant 40 oC temperatūrai jie greit žūsta (Ogbourne C.P., 1973). Esant pastovioms oro sąlygoms lervų sankaupos

atsiranda ganymosi laikotarpiu, į cistas pavirsta kai temperatūra atv÷sta, o pavasarį v÷l sušilus – numeta

savo apvalką. Visiškai priešinga situacija yra esant tropiniui klimatui, kai lervos inkubuojasi karštuoju

vasaros laikotarpiu, o rudenį, atv÷sus, išlenda lauk (Corning S., 2009).

Mažieji strongilai gali išgyventi tiek ganyklose, tiek arklių organizme ypatingai ilgą laiką, tod÷l

ieškant efektyvaus kontroliavimo ir tinkamo gydymo būdo reikia atsižvelgti į klimato sąlygas ir jų

gyvyb÷s raidos ciklą. Svarbūs užsikr÷timo ciatostomomis epidemiologiniai rizikos faktoriai buvo

įvardinti kaip amžius, sezonas ir laikas po paskutinio dehelmentizavimo.

2.3 Klinikin÷ reikšm÷

Mažieji strongilai (Cyathostomum) taip pat turi galimybę būti patogeniškais jau nuo pat jų

patekimo į arklio vidų. Drauge su kitais nematodais, daugyb÷ suaugusių helmintų gali sukelti

klinikinius simptomus, kaip mieguistumo atsiradimas, staigus svorio netekimas, silpnumas,

viduriavimas. Tačiau ciatostomų lervų vystymosi lygiai iššaukia dar didesnių problemų. Lervai patekus

į vidų, L3 lerva stipriai pažeidžia žarnų vidų. Dešimtys tūkstančių ciatostomų L3 stadijos lervų

besiskverbdamos į žarnyno gleivinę gali sužaloti ją ir sumažinti mitybos metabolizmą (Collobert-

Laugier C. ir kt., 2002 ). Cistos sienel÷ apsaugojanti lervą gali tapti atspari net dehelmintizavimo

atveju.

Didžiausią žalą padaro L4 ketvirto lygio lerva, kuomet ji palieka cistą ir toliau vystosi

prisitvirtindama prie žarnų sienel÷s. Tai dažniausiai vyksta žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai didelis

kiekis lervų patenka į žarnas, tuomet pažeidžiamos žarnų sieneles, ko pasekoje pasireiškia

viduriavimas, aštrus skausmas, ir net 50% pasibaigia mirtimi (Reilly G. ir kt., 1993). Taip pat

10

suaugusios ciatostomos ir jų lervos gali sukelti katarinį hemoraginį enteritą, žarnų gleivin÷s uždegimą

taip pat ir edemą (Chapman M., ir kt. 2002).

Nors jauni arkliai yra labiausiai pažeidžiami ir neatsparūs, tačiau reikia pamin÷ti, jog jautrumas

ciatostomoms ir jų iššaukiamoms klinikin÷ms ligoms išlieka visą arklio gyvenimą Ciatostomos išlieka

patogeniškomis tiek skverbimosi tiek pasišalinimo iš žarnų atveju. Lervos užsidarymo į cistą atveju,

ilgas uždarasis vystimosi laikotarpis priklauso nuo esamo bendro lervų kiekio ir ganymo sezonų

skaičiaus. (Corning, 2009)

2 pav. Cyathostomum lerva arklio žarnų glevin÷je.

(http://www.merckvetmanual.com/mvm/index.jsp?cfile=htm/bc/22506.htm )

3 pav. Strongylus vulgaris, Strongylus edentatus ir Strongylus equinus (http://www.scott-

dunns.co.uk/worm_control.htm)

11

3. SAVI TYRIMAI

3.1 Metodai ir medžiagos

3.1.1 Tyrimo vieta ir tiriamieji gyvūnai

Tyrimo objektas - UAB “Sartų žirgynas”, stambinti žemaitukai- dvimečiai 2009 m. kovo-

geguž÷s m÷nesiais gimę eržiliukai ir kumelait÷s.

Tiriamieji eržiliukai ir kumelait÷s buvo laikomi atskirai, grup÷mis. Viso tiriamojoje grup÷je yra

18 žirgų (9 kumelait÷s ir 9 eržiliukai). Žirgų svoris 250- 300 kg. Žiemą jie šeriami šienu, šienainiu ir

traiškytomis avižomis, vasarą- žaliąja mase (nupjauta ganyklų žol÷) ir traiškytomis avižomis. Žiemą ir

vasarą žirgai laikomi diendaržyje ir laisvai išeina į aptvarą lauke, bet neturi galimyb÷s ganytis., tod÷l

yra šeriami atvežtine, šviežiai nušienauta aplinkiniuose laukuose ir rotacin÷je ganykloje (RO) žole.

3.1.2 Parazitologiniai tyrimai

Arklių išmatų m÷giniai buvo prad÷ti rinkti 2010.04.19. Jie buvo renkami kas dvi savaites švieži

nuo žem÷s iš diendaržio ir lauko atskirai eržiliukų ir kumelaičių. Iki tyrimo išmatų m÷giniai buvo

laikomi šaldytuve, +4°C temperatūroje.

Pavasarin÷ dehelmintizacija tiriamiesiems žirgams buvo atlikta 2010.04.27, o išmatų m÷ginių

rinkimas buvo baigtas 2010.12.07.

Helmintų kiaušin÷lių buvimą (KSG) jaunų žirgų išmatose tyr÷me nor÷dami nustatyti

užsikr÷timo gausumą strongilais bei jo kitimą metų b÷gyje, natūraliomis sąlygomis užsikr÷tusiuose

žirguose.

3.1.2.1 Koprologinis tyrimas

Helmintų kiaušin÷lių skaičių nustat÷me pagal McMasterio metodiką, modifikuotą S.A.

Henriksen ir A. Aagaard (Henriksen, Aagaard, 1976), kurios jautrumas - 20 kiaušin÷lių grame išmatų.

12

Kiaušin÷lių skaičiaus nustatymas viename grame išmatų (KSG) paremtas flotacijos principu.

Kiaušin÷liai skaičiuojami žinomame flotacinio tirplo kiekyje, kuriuo užpildomos abi Makmasterio

kameros pus÷s.

Naudotos priemon÷s:

1. Svarstykl÷s.

2. Flotacinis tirpalas.

3. Stiklin÷s kolbos (70-80 ml talpos).

4. Reta marl÷.

5. Makmasterio kamera.

6. Centrifūginiai m÷gintuv÷liai.

7. Pipet÷.

8. Filtrinis popierius.

Darbo eiga:

1. Atsveriama 4g šviežiai paimtų išmatų 0,1g tikslumu ir įdedama į plastmasinį indelį.

2. Ant išmatų užpilamas nustatytas vandens kiekis.

3. Išmatos gerai išmaišomos vandenyje ir paliekamos stov÷ti 30 minučių.

4. Mišinys pakartotinai išmaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą plastmasinį indelį.

5. Išmaišius filtratą, 10 ml pilami į centrifūginį m÷gintuv÷lį.

6. Centrifuguojama 1200 aps./min. dažniu 7 minutes ir pipete nutraukiamas paviršinis skystis

paliekant m÷gintuv÷lyje nuos÷das.

7. M÷gintuv÷lis su nuos÷domis papildomas flotaciniu tirpalu iki 4 ml.

8. Gerai išmaišoma ir pipete netraukus užpildomos abi Makmasterio kameros pus÷s.

9. Mikroskopuojama pra÷jus ne mažiau 2-3 minut÷ms, 50x padidinimu.

10. Kiaušin÷lių skaičius 1-ame gr. išmatų = kiaušin÷liu sk. suma abiejose kameros pus÷se

padauginta iš 20.

11. Makmasterio kamera išplaunama vandeniu ir kruopščiai nusausinama filtriniu popieriumi.

13

Siekiant nustatyti helmintų rūšis, kurių negalima diferencijuoti šiuo būdu, buvo ruošiamos lervų

kultūros pagal Henriksen Sv. Aa., Korlsholm H., (1983). Kadangi Visų strongilų kiaušin÷liai yra labai

panašūs mikroskopuojant, tod÷l jų diferenciacijai reikia įgūdžių, d÷l to strongilų rūšį yra lengviau

nustatyti iš jų kiaušin÷lių išauginus invazines L3 lervas, kurios nesunkiai diferencijuojamos pagal joms

būdingus morfologinius požymius, mikroskopuojant. Lervų auginimas išmatų kultūrose - taikomas

siekiant išauginti jas iki L3 stadijos, ir surinkus jas Bermano metodu, nustatyti jų rūšį pagal

morfologinius požymius, naudojant (Henriksen Sv. Aa., 1972) pateiktą metodinę medžiagą.

Darbo eiga:

1. Atsveriama 10g išmatų ir dedama į indelį.

2. Išmatos sumaišomos su 4g vermikulino.

3. Gerai išmaišius įpilama 6 ml vandens.

4. Indelis su išmatomis laikomas termostate kur sukuriama palanki terp÷ (24oC temperatūra, 80

proc. dr÷gnumas ir pakankama aeracija) lervų augimui.

5. Po dviejų savaičių kultivavimo, m÷giniai merkiami į Bermano taures, kuriuose būna vieną parą.

6. Per tą laiką lervos migruoja į vandens taur÷s dugną, kur nusiurbiamos ir mikroskopuojama.

Strongilų L3 stadijos lervos diferencijuojamos pagal ląstelių skaičių ir kitus morfologinius

požymius.

3.1.2.2 Žol÷s užterštumo Strongylus spp. invazin÷mis L3 stadijos lervomis

nustatymas

Tyr÷me jaunų žirgų aptvaro ir papildomam š÷rimui naudojamos rotacin÷s ganyklos žolę. Žol÷ -

natūrali gamtin÷ pieva. Žol÷s m÷giniai buvo renkami siekiant nustatyti strongilų invazin÷s L3 lervos

buvimą žol÷je, natūraliai užkr÷stoje žirgų išmatomis ir nustatyti klimato sąlygų įtaką L3 lervos

išgyvenamumui žol÷je, bei geb÷jimui užkr÷sti jaunus žirgus š÷rimo žole sezonu. Žol÷s m÷giniai,

vadovaujantis žol÷s m÷ginių rinkimo metodin÷mis rekomendacijomis, prad÷ti rinkti 2010.06.06d ir

buvo renkami kas dvi savait÷s, po tris m÷ginius iš aptvaro ir lauko. Vidutinis m÷ginio svoris 360 g.

Žol÷ buvo renkama einant per pievą W–raid÷s taku ir kas 30 žingsnių pešant žolę rankomis, ne arčiau

kaip 20 cm nuo išmatų. Ant m÷ginio maišelio buvo užrašomas m÷ginio numeris ir data. Žol÷s m÷giniai

tirti Fernandez S. ir kt. (2001) aprašytu metodu. Surinkti žol÷s m÷giniai buvo gabenami į laboratoriją,

14

kurioje buvo užmerkiami i kibirus taip, kad žol÷ butų visa apsemta ir nesiektų kibiro dugno. Tokie

m÷giniai buvo paliekami stov÷ti per naktį,pries tai i juos įlašinus po 2-3 lašus skysto indo ploviklio.

Tokiu būdu lervos nuo žol÷s migruodavo į vandenį. Kitą dieną kibiro turinys su žole buvo pilamas į

sietą, virš 38 µm sintetinio filtro. Žol÷ perlaunama vandens srove ir paliekama nuvarv÷ti. V÷liau žol÷

suverčiama į marlę, pakabinama ir paliekama džiūti 2-3 savaites. Žol÷s nuoplovos bermanizuotos,

mikroskopuota ir ieškota L3 invazinių lervų. Lervos buvo diferencijuotos morfologiškai. Lervų

skaičius apskaičiuotas 1 kg sausos žol÷s. Žol÷s m÷ginių rinkimas buvo baigtas 2010.11.15.

3.1.3 Statistin÷ duomenų analiz÷

Duomenys analizuoti naudojant statistinę programą GraphPad Prism 4.00.

15

3.2 Tyrimų rezultatai

3.2.1 Koprologinių tyrimų rezultatai

Buvo surinkti ir ištirti 203 išmatų m÷giniai (100 išmatų m÷ginių iš eržiliukų ir 103 išmatų

m÷giniai iš kumelaičių aptvaro). Koprologiniais tyrimais nustatyta, kad visi dvimečiai žirgai užsikr÷tę

strongilais- Nematoda Strongylidae. Dominuoja mažieji strongilai- ciatostomos (Cyathostoma). Iš

didžiųjų strongilų rasta Str.vulgaris, Str.equinus, Str. edentatus rūšys (5-6 pav.). Užsikr÷timas

strongilais eržiliukuose ir kumelait÷se buvo gausus. Pasteb÷ta, kad rudenį (2009.11.29) dehelmintizuoti

antramečiai žirgai, balandžio m÷nesį į aplinką su išmatomis gausiai išskiria strongilų kiaušin÷lius (KSG

gr/išmatų vidutiniškai 300-900). Tai laikoma gausiu užsikr÷timu ( silpnu KSG gr/išmatų iki 200). Dvi

savait÷s po pavasarin÷s dehelmintizacijos Ivermectin 1% tirpalu (2010.04.27) - eržiliukų ir kumelaičių

išmatose strongilų KSG buvo - 0. Po rudenin÷s dehelmintizacijos (2010.11.25) Ivermectin 1% tirpalu,

strongilų KSG dvimečių žirgų išmatose taip pat buvo - 0 (4 pav.).

16

4 pav. Aptvaruose laikomų kumelaičių ir eržiliukų vidutinio užsikr÷timo mažaisiais ir

didžiaisiais strongilais pokyčiai laikotarpyje nuo geguž÷s iki gruodžio m÷n.

04

ge

gu

ž÷

31

ge

gu

ž÷

07

birže

lis

21

birže

lis

05

lie

pa

19

lie

pa

02

ru

gp

jūtis

16

ru

gp

jūtis

30

ru

gp

jūtis

13

ru

gs÷

jis

27

ru

gs÷

jis

10

sp

alis

25

sp

alis

08

la

pkritis

22

la

pkritis

07

gru

od

is

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

1000

1100

1200

Eržiliukai

Kumelait÷s

data

KSG/šmatų

17

5 pav. Aptvaruose laikomų eržiliukų išmatose aptiktų strongilų kiaušin÷lių rūšių proporcin÷

sud÷tis.

04 g

eguž÷

31 g

eguž÷

07 b

irželis

21 b

irželis

05 lie

pa

19 lie

pa

02 r

ugpjū

tis

16 r

ugpjū

tis

30 r

ugpjū

tis

13 r

ugs÷jis

27 r

ugs÷jis

10 s

palis

25 s

palis

08 lapkritis

22 lapkritis

07 g

ruodis

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Cyathostoma

S.vulgaris

S.equinus

S.edentatus2sav

m÷n

data

Str

on

gilų

le

rvo

s %

18

6 pav. Aptvaruose laikomų kumelaičių išmatose aptiktų strongilų kiaušin÷lių rūšių proporcin÷

sud÷tis.

3.2.2 Žol÷s m÷ginių tyrimo rezultatai

Surinkta ir ištirta 36 žol÷s m÷giniai iš aptvaro. Strongilų L3 (invazinių) lervų buvo aptikta žol÷s

m÷giniuose, rinktuose liepos - lapkričio m÷nesiais. Invazinių L3 lervų skaičius m÷giniuose žymiai

padid÷jo liepą - rugpjūtį (800-2400 lervų 1kg/sausos žol÷s), o sumaž÷jo rugs÷jo m÷nesį - (200 lervų

1kg/sausos žol÷s), bet L3 lervų buvo randama žol÷s m÷giniuose iki pat lapkričio m÷nesio (7 pav).

04 g

eguž÷

31 g

eguž÷

07 b

irželis

21 b

irželis

05 lie

pa

19 lie

pa

02 r

ugpjū

tis

16 r

ugpjū

tis

30 r

ugpjū

tis

13 r

ugs÷jis

27 r

ugs÷jis

10 s

palis

25 s

palis

08 lapkritis

22 lapkritis

07 g

ruodis

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Cyathostoma

S.vulgaris

S.equinus

S.edentatus2sav

m÷n

data

Str

ongilų lerv

os %

19

7 pav. Aptvarų žol÷s vidutinis užterštumas mažųjų ir didžiųjų strongilų L3 stadijos lervomis.

06

birže

lis

21

birže

lis

05

lie

pa

19

lie

pa

02

ru

gp

jūtis

16

ru

gp

jūtis

30

ru

gp

jūtis

13

ru

gs÷

jis

27

ru

gs÷

jis

11

sp

alis

25

sp

alis

08

la

pkričio

0

400

800

1200

1600

2000

2400

2800

3200

3600

4000

laukas 1S

tro

ng

ilų

L3 l

erv

ų s

k/k

g s

ausos ž

ol÷

s

20

8 pav. Lervų skaičius 1kg sausos žol÷s ganyklos 09,10 ir 11 laukuose.

Ganyklose nušienautoje žol÷je (iš 09,10 ir 11 RO laukų) , dvimečių žirgų š÷rimo ja periodu

(birželio - rugpjūčio m÷nesiais) strongilų invazinių L3 lervų buvo rasta- birželio m÷nesį žol÷je iš 10

lauko, o liepos m÷nesį L3 lervų nerasta nei viename žol÷s m÷ginyje iš šių laukų, bet rugpjūčio antroje

pus÷je, lervų, m÷giniuose rasta žol÷s m÷giniuose iš 09 ir 10 laukų (8 pav.).

31 g

eguž÷

14 b

irželis

28 b

irželis

12 lie

pa

26 lie

pa

09 r

ugpjū

tis

23 r

ugpjū

tis

06 r

ugs÷jis

20 r

ugs÷jis

03 s

palis

18 s

palis

01 lapkritis

15 lapkritis

0100

200

300

400

500

600

700

800

900

1000

1100

laukas 09

laukas 10

laukas 11

data

Str

on

gil

ų L

3 l

erv

ų s

k/k

g s

au

so

s ž

ol÷

s

21

3.3 Rezultatų aptarimas

Savo tyrimais nustat÷me, kad visi tirti antramečiai žirgai, kumelait÷s ir eržiliukai, buvo

užsikr÷tę virškinimo trakto parazitais. Iš visų išmatų m÷giniuose rastų endoparazitų dominavo

Strongilydae šeimos parazitai (didieji strongilai: S.edentatus, S.equinus ir S.vulgaris, ypač dominavo -

mažieji strongilai – Cyathostomum). Panašių rezultatų ir buvo tikimasi, nes šie helmintai yra labai

plačiai paplitę (Peregrine AS, 2006). Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad didžiausią kiaušin÷lių skaičių į

aplinką skleidžia antramečiai žirgai. Taip pat ir Švedijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad didžiausias

strongilų kiaušin÷lių kiekis užfiksuotas 2 ir 3 amžiaus arkliuose, o EPG vert÷ sumaž÷jo proporcingai

did÷jant arkliaus amžiui (Korna´s S., 2010). Taip pat (Hoglund J., 1997), užfiksavo, jog 1-5 metų

amžiaus arkliai išmeta žymiai daugiau kiaušin÷lių nei vyresni arkliai

Savo tyrimo metu nustat÷me, kad kumel÷s buvo užsikr÷tę intensyviau nei eržiliukai. Remiantis

literatūriniais duomenimis tai būtų galima paaiškinti kumelių fiziologiniais ypatumais, kurie įtakoja jų

imuninę sistemą.

Buvo pasteb÷ta, kad rudenį (2009.11.29) dehelmintizuoti antramečiai žirgai, balandžio m÷nesį į

aplinką su išmatomis gausiai išskiria strongilų kiaušin÷lius (KSG gr/išmatų vidutiniškai 300-900). Tai

laikoma gausiu užsikr÷timu (silpna KSG gr/išmatų iki 200). Užsienio autor÷ (Korna´s S., 2010) tai

aiškina kaip galimą infekcijos padid÷jimą , kuomet po taikyto gydymo ivermektinu lerva išgyvena ir

vystosi toliau. Dvi savait÷s po pavasarin÷s dehelmintizacijos Ivermectin 1% tirpalu (2010.04.27) -

eržiliukų ir kumelaičių išmatose strongilų KSG buvo - 0. Po rudenin÷s dehelmintizacijos (2010.11.25)

Ivermectin 1% tirpalu, strongilų KSG dvimečių žirgų išmatose taip pat buvo - 0.

Peržiemojusių strongilų L3 invazinių lervų aptvaro žol÷je nerasta. Tiriamuosiuose m÷giniuose,

strongilų L3 (invazinių) lervų buvo aptikta žol÷s m÷giniuose, rinktuose liepos - lapkričio m÷nesiais.

Invazinių L3 lervų skaičius m÷giniuose žymiai padid÷jo liepą - rugpjūtį (800-2400 lervų 1kg/sausos

žol÷s), o sumaž÷jo rugs÷jo m÷nesį - (200 lervų 1kg/sausos žol÷s), bet L3 lervų buvo randama žol÷s

m÷giniuose iki pat lapkričio m÷nesio. Papildomai atvežamos nušienautos žol÷s m÷giniuose strongilų

invazinių L3 lervų nerasta tik RO ganyklos 09,10 ir 11 laukuose ir tik liepos m÷nesį Tod÷l žirgų

š÷rimui liepos m÷nesį rekomenduojama naudoti tik min÷tuose laukuose nupjautą žolę.

Nustat÷me, kad laikymas aptvaruose įtakoja užsikr÷timą strongilais, nes taip auginami

žirgai neturi pasirinkimo ir ÷da tik jiems patiekiamą žolę, tod÷l yra sutrikdoma jų ganymosi elgsena ir

natūralus instinktyvus apsigynimas nuo helmintų.

22

Rekomenduojame visus dvimečius žirgus periodiškai tirti koprologiškai ir taikyti jiems

selektyvų gydymą antihelmintikais. Iš aptvaro, kuriame nuolatos laikomi žirgai reikia mechaniškai

šalinti išmatas ir ne rečiau kaip kartą savait÷je. Aptvare augančią žolę nupjauti ir biotermiškai

nukenksminti. Nešerti žirgų žole, nupjauta ganyklose, kuriose ganosi kumel÷s su kumeliukais ir atoline

žole iš laukų, kuriose rastos L3 lervos.

23

3.4 Išvados

1. Nustat÷me, kad visi tirti antramečiai žirgai buvo užsikr÷tę strongilais - Nematoda

Strongylidae, tačiau labiausiai dominuoja mažieji strongilai- ciatostomos (Cyathostominae).

2. Peržiemojusių strongilų L3 invazinių lervų aptvaro žol÷je nerasta. Tiriamuosiuose

m÷giniuose lervų rasta nuo liepos m÷nesio. Papildomai atvežamos nušienautos žol÷s m÷giniuose

strongilų invazinių L3 lervų nerasta tik RO ganyklos 09,10 ir 11 laukuose ir tik liepos m÷nesį.

24

4. PADöKOS

Nuoširdžiai d÷koju darbo vadovui doc., dr. M. Šarkūnui už pagalbą ir patarimus renkant

m÷ginius ir rašant baigiamąjį darbą.

Taip pat d÷koju UAB „Sartų žirgyno“ darbuotojams pad÷jusiems rinkti darbui reikalingą

tiriamąją medžiagą

25

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baudena M. A., Chapman M.R., Horohov D.W., Klei R.T. 2003. Protective responses against cyathostome infections. The 19th international Conference of the WAAVP. P. 86

2. Chapman M., French D., Taylor H., Klei T. One season of pasture exposure fails to induce a protective resistance to cyathostomes but increases numbers of hypobiotic thirdstage larvae. Journal of Parasitology. 2002. 88:678-683.

3. Collobert-Laugier C., Hoste H., Sevin C., Dorchies P. Prevalence, abundance and site distribution of equine small strongyles in Normandy. Vet Parasitol. France. 2002. 110:77-83.

4. Corning S. Equine cyathostomins: a review of biology, clinical significance and therapy. Parasites & Vectors. 2009. 2 (Suppl 2):S1

5. Dunsmore J. D., Jue Sue L. P. 1985. Prevalence and Epidemiology of the major gastrointestinal parasites of horses in Perth, Western Australia. Equine Vet. J. Vol. 17. P. 208–213

6. Fernandez S., Šarkūnas M., Reopstorff A., Survival of infective Ostertagia ostertagia larvae on pasture plots undef different simulated grazing conditions. Vet parasitol., 2001, 96, 291-299.

7. Henriksen S.A. and Aagaard, K. En enkel flotation og McMaster metode (A simple flotation and McMaster method). Nordisk Veteraermedicinae 1976. 23: 392-397.

8. Henriksen Sv Aa., Undersogelser vedrorende lobetranmstrongylider host kvaeg. I. L 3 – analyser. Nord. Vet.-Med. 1972, 24. 49-55.

9. Henriksen Sv. Aa. and Korsholm, H. the method for culture and recovery of gastrointestinal strongyle larvae. Nordisk Veterinaermedicinae. 1983. 35: 429-430.

10. Klei T. R., Chapman M. R. 1999. Immunity in Equine Cyathostome infections. Vet Parasitol. Vol. 85. P. 123–133.

11. Korna´s S., Cabaret J., Skalska M., Nowosad B. Horse infection with intestinal helminths in relation to age, sex, access to grass and farm system. Veterinary Parasitology 174 (2010) 285–291.control of strongyles. J.S. Afr. Vet. Assoc. 75, 129–136.

12. Lyons, E.T., Tolliver, S., Drudge, J., 1999. Historical perspective of cyathostomes:prevalence, treatment and control programs. Vet. Parasitol.85, 97–112

13. Love S., Murphy D., Mellor D. 1985. Pathogenicity of Cyathostome infection. Vet. Parasitol. Vol. 85. P. 113–121

26

14. Matthee, S., McGeoch, M.A., 2004. Helminths in horses: use of selective treatment for the control of strongyles. J S Afr Vet Assoc; Vol 75, No 3 (2004), 129-136.

15. Mfitilodze M.W., Hutchinson G.W. Prevalence and abundance of equine strongyles (Nematoda: Strongyliodea) in tropical Australia. J Parasitol. 1990. 76:487–494

16. Mfitilodze, M.W., Hutchinson, G.W. Development and survival of free-living stages of equine strongyles under laboratory conditions. Veterinary Parasitology. 1987. 23, 121–133.

17. Ogbourne C.P. Survival on herbage plots of infective larvae of strongylid nematodes of the horse. Journal of Helminthology. 1973. 47, 9–16.

18. Osterman Lind E., Eysker M. , Nilsson O., Uggla A., Höglund J. Expulsion of small strongyle nematodes (cyathostomin spp) following deworming of horses on a stud farm in Sweden. Veterinary Parasitology 115 (2003) 289–299

19. Osterman Lind E., Rautalinko E., Uggla A., Waller Peter J., Morrison D A., Höglund J. Parasite control practices on Swedish horse farms. Acta Veterinaria Scandinavica 2007, 49:25 doi:10.1186/1751-0147-49-25.

20. Peregrine, A.S., McEwen, B., Bienzle, D., Koch, T.G., Weese, J.S., 2006, Larval cyathostominosis in horses in Ontario. CanadianVeterinary Journal, 47, 80-82

21. Reilly G., Cassidy J.,Taylor S. Two fatal cases of diarrhea in horses associated with larvae of small strongyles. Vet Record. 1993. 132:267-268.

22. Ricci M., Sabatini A. 1992. Parasitic Helminths of the cecum and colon of equidae in Italy. Parasitologia. Vol. 34. P. 53–60

23. Urquhart G.M., Armour J., Duncan J.L., Dunn A.W., Jennings F.W., Veterinary Parasitology. Second Edition. Scotland: Blackwell Science. 1996. 42-47p.