1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOS APŽVALGA BYLOSE

DĖL FIZINIŲ ASMENŲ BANKROTO

TURINYS 1. ĮVADAS ............................................................................................................................................. 1

2. FIZINIO ASMENS BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMAS ............................................................. 3

2.1. Pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimas .................................................. 4

2.2. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos ..................................................................... 8

2.2.1. Asmens, siekiančio iškelti bankroto bylą, nemokumo vertinimas ...................................... 8

2.2.2 Asmens, siekiančio bankroto bylos iškėlimo, sąžiningumo vertinimas ............................. 14

2.2.3. Kiti pagrindai atsisakyti iškelti bankroto bylą ................................................................... 25

3. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO ARBA ATSISAKYMO JĄ IŠKELTI PADARINIAI ...... 26

4. MOKUMO ATKŪRIMO PLANO PROJEKTO TVIRTINIMAS ............................................. 29

4.1. Būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidos ..................................................................................... 33

4.2. Pareiškėjo gaunamų dienpinigių įtaka mokumo atkūrimo planui ...................................... 35

4.3. Bankroto proceso administravimo išlaidos ............................................................................ 35

4.4. Mokumo atkūrimo plano nepatvirtinimas, kai praleistas plano projekto pateikimo teismui

terminas ............................................................................................................................................... 39

4.5. Mokumo atkūrimo plano patvirtinimo procesiniai padariniai ................................................ 40

4.6. Mokumo atkūrimo plano pakeitimo tvarka .......................................................................... 41

5. BANKROTO ADMINISTRATORIAUS VAIDMUO FIZINIO ASMENS BANKROTO

PROCESE ............................................................................................................................................ 42

6. FIZINIO ASMENS BANKROTO PROCESO SANTYKIS SU PRIVERSTINIU TEISMO

SPRENDIMO VYKDYMU ................................................................................................................ 46

7. IŠVADOS ......................................................................................................................................... 49

1. ĮVADAS

Iki fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo 2013 m. Lietuvoje nebuvo teisinių

galimybių fiziniam asmeniui bankrutuoti, buvo galima tik juridinio asmens bankroto

procedūra. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, o vėliau – ir į Šengeno zoną, Lietuvos

gyventojams atsivėrė galimybės nevaržomai keisti gyvenamąją ir veiklos vietą ES teritorijoje.

Asmenims perkėlus savo ekonominių interesų vietą į kitą valstybę, atsirado galimybė

pasinaudoti ir toje valstybėje egzistuojančia fizinio asmens bankroto procedūra. Neretai ši

galimybė ir būdavo priežastimi, kuri paskatindavo palikti Lietuvą, persikeliant į vieną iš ES

valstybių, kurioje numatytas fizinio asmens bankroto institutas.

2

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. balandžio 7 d. patvirtino Lietuvos

Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepciją1 (toliau – Koncepcija). Pastarosios

tikslas – nacionalinėje teisėje sukurti fizinio asmens bankroto institutą. Pagal Koncepciją

fizinio asmens bankroto procesą turėtų reguliuoti įstatymas, kuriame būtų reglamentuotos

materialiosios ir procesinės taisyklės. Koncepcijoje pripažinta problema, kad: „Esama

situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto

galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis

asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto

gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų

šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti

nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas

neapibrėžtoje padėtyje.“

Koncepcijos 9 punkte nurodyta, kad būsimo fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas –

nustatyti fizinių asmenų mokumo atkūrimo principus, kurie leistų fiziniams asmenims (tarp jų

ūkininkams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine

komercine veikla), iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal išgales

patenkinti kreditorių reikalavimus, o pasibaigus šiam terminui įstatyme nustatytomis

sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. sudarytų jiems galimybę išvengti

skurdo ir atkurti savo mokumą. Įstatymas turėtų būti taikomas šiame punkte nurodytiems

fiziniams asmenims, kurių gyvenamoji vieta arba pagrindinių turtinių interesų vieta Lietuvos

Respublikoje.

Pažymėtina, kad tik 2013 m. atsiradęs fizinio asmens bankroto institutas yra gana

populiarus. Audito, apskaitos, turto ir nemokumo valdymo tarnybos prie Finansų ministerijos

duomenimis, šiuo metu yra vykdoma 1200 fizinio asmens bankroto procedūrų2, o jau baigta

41 procedūra3.

Rengiant apžvalgą buvo analizuojama kasacinio teismo praktika laikotarpiu nuo 2014 m.

spalio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., taip pat apeliacinės instancijos teismų nutartys. Kadangi

įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., šią dieną didžiąją dalį teismuose (ypač kasaciniame

1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 413 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių

asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo“. Prieiga per internetą: https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.369982 (žiūrėta 2017 m. sausio 10 d.). 2 http://www.bankrotodep.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/fiziniu-asmenu-bankrotas/vykdomos-proceduros/visas-

sarasas/ (žiūrėta 2017 m. sausio 10 d.). 3 http://www.bankrotodep.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/fiziniu-asmenu-bankrotas/baigtos-proceduros/ (žiūrėta

2017 m. sausio 10 d.).

3

teisme) nagrinėjamų bylų sudaro bylos dėl bankroto bylos iškėlimo ir mokumo plano

tvirtinimo. Išnagrinėjus teismų praktiką galima daryti išvadą, kad aktualiausi klausimai, su

kuriais dažniausiai susiduria teismai, yra du: 1) fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos

ir 2) nemokaus fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimas. Būtent šiems

klausimams skiriamas didžiausias dėmesys šioje apžvalgoje. Pabrėžtina, kad Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktika fizinio asmens bankroto klausimais nėra gausi, o ribotas

apžvelgiamų klausimų spektras yra grindžiamas ir tuo, kad pats fizinio asmens bankroto

institutas Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado neseniai, todėl neabejotina, kad ateityje kils

nemažai klausimų, kurie rengiant šią apžvalgą objektyviai negalėjo būti jos dalykas. Šios

apžvalgos tikslas – atskleisti vyraujančias kasacinio teismo ir apygardų teismų praktikos,

aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens bankrotą, tendencijas ir

aptarti teigiamus jurisprudencijos pavyzdžius, kurie, formuojant tolesnę teismų praktiką,

padėtų užtikrinti fizinio asmens bankroto instituto teisės normų taikymo vienodumą.

Pažymėtina, kad šiame apibendrinime pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne

cituojamose kasacinio teismo nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti

oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės.

2. FIZINIO ASMENS BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMAS

2012 m. gegužės 10 d. Seimo priimtame Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto

įstatymo4 (įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d.) (toliau – ir FABĮ) 1 straipsnyje nustatytas tikslas –

sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi

individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio

įstatyme, (toliau – fizinis asmuo) mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio

įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Taigi, įstatymas apima bet kurį fizinį asmenį, kuris yra nemokus, tačiau yra sąžiningas ir siekia

atkurti mokumą. Kaip nurodo kasacinis teismas, fizinio asmens bankroto procesas suteikia

galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti

savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės

socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti

bent dalį skolų5.

5 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.

4

Kita vertus, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse taip pat yra

pažymėjęs, kad fizinio asmens bankroto procesu neturi būti piktnaudžiaujama ir jis neturi

pakeisti priverstinio vykdymo proceso tais atvejais, kai nustatoma, kad pareiškėjo (skolininko)

turimo turto ir (ar) gaunamų pajamų dydis gali būti (yra) pakankamas jo įsipareigojimams

padengti vykdymo proceso nustatyta tvarka6.

Fizinio asmens bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai

veiksmai: pirma, priimti nutartį dėl pareiškimo priėmimo; antra, priimti nutartį dėl fizinio

asmens bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 straipsnio 4, 7 dalys)7.

2.1. Pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimas

Nors FABĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens bankroto bylos iškeliamos

ir nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ nustatytas išimtis, tačiau kasacinis

teismas yra nurodęs, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo

teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios

dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus8. Ši teisės aiškinimo taisyklė atspindi

fizinio asmens bankroto bylos specifiką, pagal kurią nemokus fizinis asmuo, pareiškimu

kreipdamasis dėl bankroto bylos jam iškėlimo, nesiekia apginti pažeistos arba ginčijamos

teisės, o kreditoriai negali būti laikomi jo teisės pažeidėjais. Todėl FABĮ 5 straipsnio 1 dalies

nuoroda į tai, kad fizinio asmens bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos ginčo teisenos

tvarka, reiškia tik nuorodą į procesines taisykles, pagal kurias keliamos ir nagrinėjamos tokios

bylos, o ne esminį tokių bylų priskyrimą ginčo teisenos kategorijai. Pažymėtina, kad ginčo

teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) yra reglamentuota

išsamiausiai, todėl būtent nuoroda į šios teisenos taisyklių taikymą sudaro sąlygas išvengti

teisinio reguliavimo spragų.

Pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimu teismas iškelia civilinę bylą, kurioje bus

sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Teismas priima pareiškimą, jeigu:

1) pareiškėjas įvykdo FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą kreditorių informavimo pareigą;

2) pareiškėjo prašymas atitinka FABĮ 4 straipsnio 3, 4 dalyse bei CPK 111 straipsnyje

nustatytus reikalavimus. Pagal FABĮ 5 straipsnio 4 dalį teismas klausimą dėl pareiškimo iškelti

6 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

561/2014. 7 Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1040-254/2016. 8 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.

5

fizinio asmens bankroto bylą išsprendžia nutartimi. Nutartis nepriimti nagrinėti pareiškimo

iškelti fizinio asmens bankroto bylą gali būti skundžiama.

Skirtingai nei juridinio asmens bankroto atveju, iškelti fizinio asmens bankroto bylą

iniciatyvos teisę turi tik pats fizinis asmuo, siekiantis bankroto procedūros (FABĮ 1 straipsnio

4 dalis). Jokie kiti subjektai tokios teisės neturi. Taigi, šiai stadijai įgyvendinti yra būtina paties

subjekto, siekiančio atkurti savo mokumą, valia. Taip yra įgyvendinamas vienas iš svarbiausių

civilinio proceso principų – dispozityvumo principas. Pabrėžtina, kad nors FABĮ to expressis

verbis nenustato, tais atvejais, kai sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai pagal tas pačias

prievoles tiems patiems kreditoriams, jie gali vienu procesu prašyti iškelti bankroto bylą jiems

abiem.

Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, asmens pareiškimas dėl fizinio

asmens bankroto bylos iškėlimo nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu.

Pagal FABĮ 4 straipsnio 1 dalį, norėdamas iškelti bankroto bylą, asmuo turi kreiptis į

vietovės, kurioje yra jo gyvenamoji vieta, apylinkės teismą Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso nustatyta tvarka. Kaip yra nurodęs Šiaulių apygardos teismas, pagal Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė

gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje

valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą

valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu

jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę

gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių

interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos

Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos

asmenų arba remiantis kitais kriterijais. CK 2.16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio

asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo

faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo

yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba

kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant

asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta

(CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos

nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą,

duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens

6

viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą9. Vadovaudamasis šiais argumentais, teismas

konstatavo, kad pareiškėjos socialinių ir ekonominių interesų vieta nebuvo Lietuvos

Respublikoje, o jos teiginiai, jog, pagerėjus finansinei situacijai, ji ketina grįžti į Lietuvą, yra

deklaratyvūs. Teismas nustatė, o pareiškėja neginčijo, kad visa jos šeima buvo Vokietijoje,

vaikams paskirtos pašalpos, sutuoktiniai dirbo pagal neterminuotas darbo sutartis, darbdaviams

pareiškėja ir jos sutuoktinis kaip savo gyvenamąją vietą nurodė adresą Vokietijoje, jokių

nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų pareiškėja ir jos sutuoktinis Lietuvos

Respublikoje neturėjo10.

Kitoje byloje Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis minėtomis CK antrosios

knygos nuostatomis, sprendė klausimą dėl teritorinio teismingumo, kai pareiškėjas turėjo

interesų keliose Lietuvos gyvenvietėse. Byloje buvo duomenų, kad pareiškėjas Vilniuje turėjo

tam tikrų savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų (darbą, nekilnojamojo turto,

skolinių įsipareigojimų). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo deklaruota

gyvenamoji vieta buvo Tryškiuose, kad pareiškėjui beveik prieš metus kitoje civilinėje byloje

buvo pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo kaip atsakovui pagal jo deklaruotą gyvenamąją

vietą, konstatavo, kad pareiškėjo faktinė gyvenamoji vieta jau daugiau nei metus buvo

Tryškiuose, Telšių rajone, todėl teismas nusprendė, kad pareiškimas dėl fizinio asmens

bankroto bylos iškėlimo teismingas Telšių rajono apylinkės teismui11.

Remiantis FABĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nemokus fizinis asmuo, ketindamas pateikti

pareiškimą iškelti bankroto bylą, turi pareigą ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti

bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu pranešti visiems kreditoriams. Pavyzdžiui,

vienoje byloje pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas iškelti bankroto

bylą, tačiau su pareiškimu nepateikė įrodymų, kad laiku informavo kreditorius apie šį ketinimą.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nustatė terminą pareiškimo trūkumams

pašalinti. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė FABĮ straipsnio

4 straipsnio 2 dalyje esančio reikalavimo, todėl terminas trūkumams pašalinti, įpareigojant

pateikti įrodymus, pagrindžiančius kreditorių informavimą, pirmosios instancijos teismo buvo

nustatytas pagrįstai12. Pareiga informuoti kreditorius labai svarbi, nes jiems nesant

informuotiems apie šį procesą būtų pažeistos jų galimybės ginti savo teises. Kasacinis teismas

savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas FABĮ nustatyta tvarka

9 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-610-440/2016. 10 Ten pat. 11 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-648-883/2016. 12 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-554-210/2016.

7

turi būti derinamas su įstatymo tikslu sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens

mokumą, nepažeidžiant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros13. Pagal FABĮ

3 straipsnį kreditoriais laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi teisę reikalauti iš fizinio

asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus.

FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta, kad prie pareiškimo dėl bankroto bylos

iškėlimo turi būti pridėtas kreditorių sąrašas.

Be bendrųjų CPK 111 straipsnyje kiekvienam procesiniam dokumentui keliamų

reikalavimų, FABĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato specialiuosius pareiškimo iškelti bankroto bylą

reikalavimus. Jeigu asmens pareiškimas neatitinka CPK 111 straipsnio ir FABĮ 4 straipsnio

3 dalyje nustatytų reikalavimų, teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti

vadovaudamasis CPK 115 straipsnio 2 dalimi. Jeigu pareiškėjas, pateikęs procesinį

dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis

dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis

dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi per 5 darbo dienas grąžinamas jį

padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, FABĮ 5 straipsnyje nustatyti procesiniai

veiksmai, kuriuos turi atlikti teismas: 1) ne vėliau kaip kitą darbo dieną po nutarties priimti

pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą teismas informaciją apie priimtą pareiškimą

iškelti fizinio asmens bankroto bylą privalo paskelbti viešai specialioje interneto svetainėje

(FABĮ 5 straipsnio 5 dalis); 2) ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo

iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos teismas turi pareigą šios nutarties

patvirtintą kopiją išsiųsti antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl

išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra

fizinio asmens sąskaitos (FABĮ 5 straipsnio 6 dalis). Nuo nurodyto teismo pranešimo gavimo

dienos sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą

ne ginčo tvarka (pvz., išieškojimas pagal notaro vykdomąjį įrašą iš hipoteka įkeisto turto).

Priėmęs prašymą iškelti bankroto bylą, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos

priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 3 dalies

2 punkto nuostatą teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali Civilinio

proceso kodekso nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki

nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Taigi,

13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.

8

skolininko galimybė disponuoti jam priklausančiomis lėšomis gali būti apribota, teismui

taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu būdu įstatymu yra užtikrintas abiejų FABĮ

keliamų tikslų – fizinio asmens mokumo atkūrimo ir užtikrinimo, jog kreditorių reikalavimai

bus patenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka, – įgyvendinimas14.

2.2. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos

Tuo atveju, jeigu teismas priima pareiškimą iškelti bankroto bylą, pereinama prie antrojo

fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijos etapo – teismo nutarties iškelti arba atsisakyti kelti

bankroto bylą priėmimo.

Šiame etape yra sprendžiamas esminis klausimas, ar asmuo atitinka FABĮ keliamus

reikalavimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad ši stadija pagal FABĮ 5 straipsnio

2 dalį vyksta žodinio proceso tvarka, išskyrus FABĮ 8 straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį.

Būtent šioje stadijoje yra vertinama: 1) ar asmuo yra nemokus; 2) ar jis tapo nemokus

sąžiningai; 3) ar nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti

bankroto bylą. Siekiant užtikrinti operatyvią tolesnę proceso eigą FABĮ 5 straipsnio 7 dalis

nustato, kad teismas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio

asmens bankroto bylą priėmimo dienos priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar

atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti

fizinio asmens bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip 15 dienų. Pagal FABĮ

6 straipsnio 2 dalį teismo nutartis iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti

įsiteisėja per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta.

2.2.1. Asmens, siekiančio iškelti bankroto bylą, nemokumo vertinimas

Iš fizinio asmens bankroto procedūros tikslo – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą

– išplaukia, kad bankrutuoti gali tik nemokus fizinis asmuo. Nemokumas yra būtina fizinio

asmens bankroto sąlyga, nenustačius, kad asmuo yra nemokus, nėra įmanoma taikyti fizinio

asmens bankroto procedūros. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas

apibrėžiamas kaip fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių

mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA).

14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-421/2016.

9

Viena vertus, tai reiškia, kad pirmiausia įstatymo leidėjas nemokumo būseną sieja su

pradelstais įsipareigojimais, kurių suma yra didesnė negu 25 MMA. Kita vertus, tai, kad

asmens, siekiančio įgyvendinti bankroto procedūrą, skoliniai įsipareigojimai viršija 25 MMA,

nebūtinai reiškia, kad jis yra nemokus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad mokumas gali būti

suprantamas kaip potencialus skolininko sugebėjimas turimomis priemonėmis sumokėti už tai,

kas įsipareigota, t. y. gebėjimas laiku apmokėti įsipareigojimus, grąžinti skolas suėjus jų

mokėjimo terminui. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „mokus“ apibrėžtas kaip

„galintis mokėti, turintis iš ko mokėti“, o „mokumas“ – kaip „mokamasis pajėgumas“. Taigi

nemokumas yra priešinga būsena – nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas

įsipareigota. Nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo,

gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo skolinių

įsipareigojimų. <...> Taigi sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie

kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir

asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Atkreiptinas dėmesys

į tai, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau

gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad

asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija

jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra

pakankamos skoloms padengti. Taip pat vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai

nereiškia asmens mokumo, jeigu gaunamų, nors ir didelių, pajamų neužtenka jo

įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina

nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas

pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui15. Taigi, galima apibendrinti,

kad nustatant nemokumo būklę turi būti nustatytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti

25 MMA; 2) šių skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra galimybės šias skolas

padengti iš turimo turto ar gaunamų pajamų. Jeigu teismas nenustato šių sąlygų viseto,

negalima konstatuoti, kad asmuo yra nemokus.

Plėtodamas minėtą praktiką kasacinis teismas išaiškino, kad spręsdamas, ar fizinis

asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, teismas turi įvertinti skolinių

įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų

kontekste. Tai reiškia, kad nutartyje, kurioje išsprendžiamas bankroto bylos iškėlimo

15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015;

2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.

10

klausimas, turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus,

mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo galėtų padengti visus

įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant

skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos

įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra

laikomas protingu. <...> Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą,

išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be

kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir

termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas,

teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai

ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas

pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ

nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą

nagrinėjančio teismo prerogatyva16.

Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Kauno apygardos teismas atsisakė kelti bankroto bylą,

konstatavęs, kad pareiškėjas nors ir formaliai atitinka FABĮ nustatytus nemokumo kriterijus,

tačiau turi realią galimybę per protingą laiką atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nustatyta, kad

pareiškėjas uždirba vidutiniškai 1313 Eur per mėnesį. Atėmus pareiškėjui pragyvenimui

reikalingą pinigų sumą – 320 Eur sumą per mėnesį, matyti, kad pareiškėjas yra pajėgus per

nepilnus trejus metus grąžinti visus finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Jei pareiškėjas

skoloms grąžinti per mėnesį skirtų 850 Eur, visą skolų sumą, t. y. 27 362 Eur, grąžintų per

32 mėnesius, t. y. per 2 metus ir 7 mėnesius. Toks terminas skoloms grąžinti neviršija FABĮ

7 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus plano įgyvendinimo termino ir negali būti

laikomas neprotingai ilgu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 850 Eur suma nėra maksimali

suma, kurią pagal pareiškėjo gaunamų pajamų vidurkį, atskaičius lėšas, reikalingas

pragyvenimui, jis būtų pajėgus mokėti kreditoriams. Maksimali tokia suma būtų 993 Eur, o

grąžinant skolas tokio dydžio mėnesinėmis įmokomis, įsipareigojimai kreditoriams būtų

padengti per 2 metus ir 3 mėnesius17.

Svarbu pažymėti, kad kasacinis teismas, vienoje iš bylų vertindamas asmens mokumą,

suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad, sprendžiant fizinio asmens bankroto

iškėlimo klausimą, iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų,

16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015. 17 Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-491-658/2016.

11

patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą18. Šioje byloje kreditorius

reikalavo, kad pareiškėjas pateiktų duomenis iš visų Lietuvoje veikiančių finansinių įstaigų

apie šiose įstaigose turimas sąskaitas ir lėšas bei pateiktų duomenis dėl galimybės gauti didesnį

darbo užmokestį, darbdavio taikomas skatinimo priemones, galimus papildomus darbus.

Kasacinis teismas konstatavo, kad šie reikalavimai yra nepagrįsti ir pertekliniai. Teismas

nurodė, jog FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu

dėl bankroto bylos jam iškėlimo privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir nurodyti turto

vertę. Taigi įstatyme pareiškėjui nenustatyta pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto,

išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi, ir to patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais

iš registrų ir kitų įstaigų. Kasacinis teismas šioje byloje taip pat pažymėjo, kad bankroto byla

gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją

apie savo turtą, turimus įsipareigojimus. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui

privaloma pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali

būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą19.

Vertinant asmens (ne)mokumą, turi būti atsižvelgta į pareiškėjo gaunamas pajamas, ar

tai būtų pastovus atlyginimas darbo užmokesčio forma, ar nepastovios (nefiksuotos) pajamos

iš individualios ar ūkinės veiklos arba iš investicinės veiklos20.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertintina ir asmens šeiminė padėtis, t. y. ar asmuo,

siekiantis atkurti savo mokumą, yra sudaręs santuoką, ar turi nepilnamečių vaikų, kuriems

reikalingas išlaikymas, ar turi kitų išlaikytinių21. Įprastai gyvenantis vienas asmuo patiria

mažiau išlaidų negu gyvenantis šeimoje.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nemokumo, turi būti vertinamos ir solidariosios

skolininko prievolės. Jeigu pareiškėjas turi solidarių skolų, o kreditorius pareiškė reikalavimą

bankroto byloje, tai vertinant pareiškėjo nemokumą turėtų būti įskaičiuojamas visas

kreditoriaus reikalavimas solidariesiems skolininkams, nes, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio

4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę

įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą,

tiek jos dalį. Pavyzdžiui, vienoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nesutiko su pirmosios

instancijos teismo išvada, kad kol solidariesiems skolininkams priklausantis turtas nėra

18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015;

2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015. 19 Ten pat. 20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015. 21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.

12

realizuotas ir kol nepateikti duomenys apie vykdomo išieškojimo iš solidariųjų skolininkų eigą,

nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas atitinka FABĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimą,

kuriame numatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu fizinis

asmuo negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma

viršija 25 MMA22. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad FABĮ nėra detalizuota, kaip

turėtų būti vertinama skolininko finansinė padėtis, kai jo skola yra solidari. Tačiau prievolės

solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu

skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidarioji

prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi

įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir,

nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis

skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną

bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti23. Remdamasis šiais

argumentais, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad kol solidarioji prievolė

nėra įvykdyta, turi būti įskaičiuojama visa skola (t. y. vertinant nemokumą į skolų masę

įskaičiuojama visa 268 088,94 Eur solidari pareiškėjo skola su pareiškėjo bendraskole).

Teismas pažymėjo, kad solidariosios prievolės turėjimas nėra pagrindas atsisakyti asmeniui

iškelti bankroto bylą24.

Siekiant nustatyti, ar asmuo yra nemokus, būtina tiksliai nustatyti pastarojo turimo turto

vertę. Turtas turėtų būti suprantamas plačiai, ne tik kaip asmens turimas materialus

(kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas), bet ir kaip nematerialus turtas (lėšos sąskaitose,

finansinis turtas, reikalavimo teisės ir pan.), taip pat ne tik asmeninės nuosavybės, bet ir

bendrosios nuosavybės teise turimas turtas. Nustatant turimo turto apimtį ir jo vertę, turėtų būti

atsižvelgta į turimo turto likvidumą ir realumą bei galimybes šį turtą panaudoti atsiskaitymui

su kreditoriais. Antai, vien nelikvidaus turto, kuris negali būti panaudotas kreditorių

reikalavimams tenkinti, turėjimas nepagrindžia skolininko mokumo. Vienoje nutartyje

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismai nepagrįstai nevertino realios asmens

turto vertės, esant skirtingiems turto vertės įrodymams, bei reikalavimo teisės įgyvendinimo

galimybių. Šioje byloje pareiškėja įrodinėjo, kad jos finansinis reikalavimas įmonės bankroto

byloje nebus patenkintas, nes ji buvo trečiosios eilės kreditorė, o pirmosios ir antrosios eilės

kreditorių reikalavimų sumos gerokai viršijo bankrutuojančios įmonės turimą turtą. Teismas

22 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1739-826/2016. 23 Ten pat. 24 Ten pat.

13

konstatavo, kad, remiantis formuojama kasacinio teismo praktika fizinių asmenų bankroto

bylose, visos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurių pagrindu galima spręsti apie

asmens finansinę padėtį, o kartu ir apie jo objektyvias galimybes vykdyti skolinius

įsipareigojimus, t. y. nustatinėjant FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną iš fizinio asmens

bankroto bylos iškėlimo sąlygų, pripažintinos teisiškai reikšmingomis, todėl šiuo atveju

apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorės turto vertės nustatymo ar

jos finansinio reikalavimo bankroto byloje patenkinimo klausimai nėra teisiškai reikšmingi25.

Nustatant turto vertę, taikytina CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo naštos

paskirstymo taisyklė. Pavyzdžiui, pareiškėjui, siekiančiam, kad jam būtų iškelta bankroto byla,

ir turinčiam nekilnojamojo turto, paprastai turėtų pakakti pateikti Lietuvos Respublikos

nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuose nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos

vertė, nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo

reglamentuota tvarka. Jei suinteresuoti asmenys (kreditoriai) nesutinka su šia turto verte, jie

turėtų pateikti įrodymus, kuriais pagrįstų, kad turto vertė yra kitokia. Taip pat pažymėtina, kad

kasacinis teismas nurodė, jog nagrinėdamas fizinio asmens bankroto bylą (jos iškėlimo

klausimą) teismas turi būti aktyvus ir turi teisę ex officio rinkti įrodymus. Šiuo atveju byloje

esant keletui skirtingą turto vertę patvirtinančių įrodymų, abejones dėl tikrosios turto vertės

teismas turėjo pašalinti, pareikalaudamas iš kasatorės pateikti papildomų turto vertę

patvirtinančių įrodymų arba paskirdamas byloje turto vertės nustatymo ekspertizę26.

Skirdamas turto vertės nustatymo ekspertizę, teismas turėtų įvertinti proceso ekonomiškumo ir

koncentracijos principų svarbą. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Vilniaus apygardos teismas nurodė,

kad suinteresuoto kreditoriaus reikalavimas pareiškėjui pateikti papildomus turto vertės

įrodymus yra nepagrįstas, nes pareiškėjas pagrindė turimo turto vertę pagal Lietuvos

Respublikos nekilnojamojo turto registro vertinimą, kas laikytina pakankamu įrodymu, todėl

būtų neteisinga ir nesąžininga, pareiškėjui nepateikus individualios turto vertinimo ataskaitos,

kurios gavimas papildomai kainuoja, spręsti, jog pareiškėjas neįrodė realios turto rinkos

vertės27. Kitoje byloje Šiaulių apygardos teismas suinteresuoto asmens teiginius, kad

Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė nėra

pakankamas turto vertės įrodymas, taip pat vertino kaip nepagrįstus28.

25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015. 26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015. 27 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2676-781/2016. 28 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-897-440/2016.

14

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad siekdamas nustatyti, ar asmuo yra

nemokus, teismas turi būti aktyvus, turi įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, tačiau negali

reikalauti akivaizdžių ir perteklinių nemokumą pagrindžiančių įrodymų. Norint konstatuoti

asmens nemokumą, turi būti įrodytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti 25 MMA; 2) šių

skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra realių galimybių šias skolas padengti.

2.2.2 Asmens, siekiančio bankroto bylos iškėlimo, sąžiningumo vertinimas

Siekiant iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nustačius, kad pareiškėjas yra nemokus,

būtina nustatyti, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje

imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi

asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio

8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo

priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui29.

Taisyklė, kuri nustato reikalavimą vertinti asmens sąžiningumą, yra FABĮ 5 straipsnio

8 dalies 2 punkte, pagal ją bankroto byla negali būti iškelta, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo

per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK

6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti

jis neprivalėjo, ar kitokių tyčinių veiksmų, kai, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus ar

sudarydamas kitus sandorius, pateikė neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę,

kad išvengtų atsiskaitymo su jais, ar dėl sąmoningo neveikimo, kad išvengtų atsiskaitymo su

kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši norma 2015 m. buvo pakeista30, t. y. anksčiau

galiojusioje redakcijoje nesąžiningumo apibrėžimas buvo platesnis. Originalioje FABĮ

redakcijoje buvo nustatyta, kad atsisakoma asmeniui iškelti bankroto bylą, kai paaiškėja, kad

fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo

nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises,

neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta

tvarka laikomi nesąžiningais.

29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m.

balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-269-219/2015. 30 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo pakeitimai priimti 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymu

Nr. XII-2235 (įsigaliojo nuo 2016 01 01).

15

Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte

(redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas

nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas,

nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo

kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti

nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį

teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo

2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti

nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant

neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus

ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens

sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais31. Pažymėtina, kad

ankstesni kasacinio teismo išaiškinimai dėl nesąžiningumo vertinimo iki 2016 m. sausio 1 d.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pakeitimo taikytini tik tiek, kiek jie neprieštarauja įstatymo

leidėjo pakeistam teisiniam reguliavimui. Taip pat svarbu pažymėti, kad šie pakeitimai, kuriais

konkretizuota nesąžiningumo apibrėžtis, kaip antai fizinio asmens sąmoningas neveikimas,

siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, įstatymo leidėjo padaryti juos perimant iš

kasacinio teismo praktikos.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus

elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu

sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo

principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas

nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių,

išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas,

būtina taikyti abu šiuos kriterijus32.

Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol

neįrodyta kitaip33. Ši taisyklė yra taikytina ir sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniams

asmeniui klausimą, t. y. nesąžiningumas turi būti įrodytas, jo negalima preziumuoti.

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo

sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto

31 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016. 32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014,Nr. 42, p. 156–167.

16

bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis

sąžiningai34.

Pareiškėjo nesąžiningas elgesys kreipiantis į teismą gali pasireikšti tuo, kad jis pateikia

tikrovės neatitinkančias žinias apie savo mokumą (tiek įsipareigojimų dydį, tiek turtą), jas

nuslėpdamas ar iškreipdamas, neatskleidžia informacijos apie egzistuojančias FABĮ

5 straipsnio 8 dalyje nurodytas sąlygas ir pan.35.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad neteisingos informacijos apie įsiskolinimų

dydį (fiktyvių sutarčių) pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek

sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos

įrodymais, o ne prielaidomis36.

Aplinkybė, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė

visą informaciją fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje, nors ir patenka į sąžiningumo

sampratą plačiąja prasme, tačiau ji negali būti laikoma savarankišku nesąžiningumo

konstatavimo pagrindu FABĮ teisinio reguliavimo kontekste. Kasacinis teismas vienoje iš

nutarčių nurodė, kad pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens

bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų

kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla

iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio

1 dalis). Bendradarbiavimo principas reiškia, kad tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje

dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje

dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai

naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais

grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Iš esmės tai reiškia aktyvų šalių ir bylą

nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga

byloje ex officio nustatyti tam tikras aplinkybes, tai nepaneigia bylos dalyvių pareigos

netrukdyti teismui tinkamai organizuoti proceso ir atvirai bendradarbiaujant prisidėti prie bylai

reikšmingų faktų tyrimo. Sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą tai

svarbu dar ir dėl to, kad asmens sąžiningumo kategorija FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto

prasme daugiausia apibūdinama pagal subjektyviuosius asmens elgesį charakterizuojančius

kriterijus, kuriems tinkamai nustatyti būtinas asmens, kurio sąžiningumas vertinamas, aktyvus,

34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015. 36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015.

17

bendradarbiavimu pagrįstas dalyvavimas. Dėl to sąmoningas vengimas atskleisti teismui

tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas laiku, vengimas atskleisti

aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu,

melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia

objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Taigi asmeniui

nevykdant pareigos bendradarbiauti, teismas remiasi esama bylos medžiaga ir gali atsirasti

pagrindas pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis remdamasis asmuo prašo iškelti

bankroto bylą (CPK 185 straipsnis)37. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje nustatęs informacijos

nepateikimo faktą teismas vis tiek turėtų būti aktyvus ir pagal FABĮ 5 straipsnio 3 dalies

1 punktą įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus

papildomus dokumentus.

Jeigu po fizinio asmens bankroto iškėlimo paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą

informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to

plane nustatytos priemonės gali būti neįvykdytos, tokiu atveju teismas nutraukia bankroto bylą

pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šiuo pagrindu nutrauktos fizinio asmens bankroto

bylos procesiniai padariniai – draudimas 10 metų kelti bankroto bylą nuo bankroto bylos

nutraukimo momento (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas sąžiningumo vertinimo klausimą, yra

pabrėžęs, kad parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų

nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, kad, priimant FABĮ, nebuvo

siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Pagal Lietuvoje pasirinktą

FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad

asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo

jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo

netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo

automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo

vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto

byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų,

išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina

atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų38.

37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015. 38 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.

18

Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo

pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai

(kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus

nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį

vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti

konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti,

kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo

neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo

tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui

pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais,

kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant

asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau

būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio

ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui.

Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks

pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti39.

Pažymėtina, jog vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme privalu laikytis šio įstatymo

5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio. Būtent šis terminas nustato

ribas, kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą. Jokie veiksmai, atlikti už šio

laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo

priežastis. Kasacinis teismas net yra nurodęs, kad asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi

veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų

atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo40.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą

sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki

pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Analogiškai

asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies

2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams

nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos

39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 40 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016.

19

iškėlimo41. Būtent šitaip nurodyta teisės norma, t. y. kad sprendžiant dėl pareiškėjų

sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo

iškelti jiems bankroto bylą priėmimo, nuosekliai aiškinama kasacinio teismo praktikoje.42

Pavyzdžiui, vienoje iš bylų kreditorius reikalavo vertinti sąžiningumo aspektu skolininko

sandorius, sudarytus anksčiau nei prieš 3 metus iki skolininko prašymo iškelti bankroto bylą.

Kasacinis teismas nurodė, kad, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, sprendžiant dėl

pareiškėjo sąžiningumo, turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki

pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2013 m. spalio 24 d. Dėl šios

priežasties kasatoriaus nurodomi argumentai dėl pareiškėjo sandorių, sudarytų nuo 2007 m.

gruodžio 19 d. iki 2010 m. birželio 27 d., kuriais jis prisiėmė įsipareigojimų, kurių bendra suma

– 25 000 Lt (7240,50 Eur), nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, nes jie buvo sudaryti

daugiau negu prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo43.

Kitoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas

nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kasacinis teismas pritarė pirmosios

instancijos teismo pozicijai ir panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą remdamasis

tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nemokumą ir sąžiningumą,

sprendė, kad sutartys, kuriomis pareiškėjas padovanojo ir pardavė jam priklausantį

nekilnojamąjį turtą, sudarytos ne per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą

priėmimo, todėl nelaikė to pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės

instancijos teismas padarė priešingą išvadą – vertindamas pareiškėjo veiksmus sąžiningumo

aspektu analizavo pareiškėjo elgesį, turėjusį įtakos jo nemokumui, ne per paskutinius 3 metus

iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o ankstesniu laikotarpiu44.

Dar kitoje byloje kasacinis teismas susidūrė su situacija, kai teismai nustatė, kad kasatorė

turi apie 20 kreditorių – paskolas teikiančių bendrovių ir bankų, 2005–2009 metais suteikusių

jai įvairaus dydžio vartojimo kreditų; kad pareiškėjos vartojimas 2005–2009 m. neatitiko jos

gaunamų pajamų, ji skolinosi labai intensyviai, nesaikingai ir neatsakingai, todėl tapo nemoki

ir nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Tokį kasatorės skolinimąsi teismai vertino kaip

nesąžiningus veiksmus, kurie pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sudaro pagrindą

41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-969/2015; 2016 m.

balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016. 42 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m.

balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-269-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015 m.

birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015. 43 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015. 44 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016.

20

atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau kasacinis teismas nurodė, kad

nagrinėtoje byloje, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turėjo būti

vertinami kasatorės (pareiškėjos) veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti

bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2014 m. spalio 23 d. Iš skundžiamų teismų procesinių

sprendimų matyti, kad teismai fizinio asmens bankroto bylą atsisakė iškelti ir nurodytą teisės

normą taikė vertindami kasatorės elgesį imant paskolas ir greituosius kreditus 2005–

2009 metais. Taigi, teismai, kasatorės veiksmus ir jos sąžiningumą vertindami ne per

paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet per ankstesnį laikotarpį,

netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo

formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos45.Fizinio asmens bankroto

procedūra pasižymi specifinėmis įrodinėjimo taisyklėmis. Viena vertus, pareiškėjas turi

pareigą sąžiningai teikti visą reikalingą bankroto bylai informaciją. Kita vertus, teismas dėl

bankroto bylose egzistuojančio viešojo intereso negali būti pasyvus. Kaip yra nurodęs kasacinis

teismas, iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir

patenkinti kreditorių reikalavimus. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai,

asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Duomenis dėl skolininko nesąžiningumo

teismui gali pateikti kreditoriai, kurie turi teisę įstoti į bylą suinteresuotais asmenimis,

išdėstydami poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens

nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą

pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra

pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog

nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti iš

pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas

aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo

(nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame

nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti

fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus46.

Vienoje iš bylų kasacinis teismas konstatavo, kad byloje teismai, atsisakydami iškelti

kasatorei bankroto bylą, formaliai vertino įrodymus ir nepakankamai nuodugniai ištyrė bylos

aplinkybes. Teismų vertinimu, pareiškėjos nesąžiningumą patvirtino aplinkybės, kad ji atsisakė

turėto darbo, nepasinaudojo galimybe įsidarbinti pagal Darbo biržos pasiūlymus, neįrodė, jog

45 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015. 46 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.

21

pati aktyviai ieškojo darbo, ėmė paskolas iš kredito įstaigų, didino skolas už komunalines

paslaugas, neišnaudojo visų galimybių parduoti arba išnuomoti turimą butą ir pasirinkti

mažesnį būstą, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad atidėtų skolų mokėjimą arba jį išdėstytų dalimis.

Teismai kitokiais veiksmais, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, laikė pareiškėjos

ilgą vengimą dirbti ir mokėti skolas kreditoriams, nes per trejų metų laikotarpį iki pareiškimo

teismui padavimo jai buvo pasiūlyta 19 darbo vietų. Kasacinio teismo vertinimu, tai gali būti

pagrindas pripažinti asmenį sąmoningai siekus pabloginti savo padėtį ir dėl to buvus

nesąžiningą, tačiau tokiai išvadai nustatyti reikia detaliau išanalizuoti neįsidarbinimo

priežastis, įvertinti, ar pareiškėjas vengė (nedėjo pakankamų pastangų) dirbti, ar tokią būklę

lėmė kitos, nuo jo nepriklausančios aplinkybės. Vien tai, kad kasatorė nepradėjo dirbti,

neįvertinus, kokie veiksniai tai nulėmė, taip pat nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių,

neteikia pagrindo ją laikyti nesąžininga. Kasacinis teismas nurodė, kad būtina įvertinti, kokios

priežastys nulėmė, kad kasatorė negalėjo įsidarbinti, t. y. ar tai nulėmė asmeninės kasatorės

savybės (išsilavinimas, turima darbo patirtis, šeiminė padėtis ir pan.), dėl kurių ji neatitiko

darbo rinkoje esančio poreikio, ar darbdavių keliamų reikalavimų ypatumai, ar ji

nepakankamai stengėsi susirasti darbą, sąmoningai nedirbo47.

Toje pačioje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad studijavimas mokant už studijas

pačiam asmeniui iš savo lėšų nebūtinai savaime reiškia, kad asmuo didina nemokumą.

Kasacinis teismas nurodė, kad teismai neatsižvelgė, neįvertino, ar stengdamasi gauti

išsilavinimą kasatorė savo nemokumo nedidino, ar priešingai, siekė sukurti sąlygas, kurios

leistų jai vėliau gauti didesnį darbo užmokestį48.

Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, ar pareiškėjas, sudarydamas

vartojimo kredito sutartis, buvo sąžiningas, taip pat nustatinėjo šių sutarčių įtaką jo mokumui.

Kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai

sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas

pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi

pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo,

ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų

kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai,

kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Šioje byloje apeliacinės

47 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.

22

instancijos teismas nurodė, kad nors kasatorius teigė, jog jo paimti vartojimo kreditai buvo

naudojami butui remontuoti, dukters kambariui įrengti, teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti,

tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas, manydamas, kad

reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti trūksta duomenų, ne tik nepasiūlė kasatoriui

pateikti papildomų įrodymų, bet konstatavo, kad kasatorius prisiėmė finansinius

įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti, tai žinodamas, nors tokį konkretaus asmens

suvokimą konkrečių kredito sutarčių sudarymo metu patvirtinančių argumentų nenurodė.

Nenustačius, kokiems poreikiams tenkinti buvo panaudoti kreditai, nebuvo galimybės vertinti

ir spręsti, ar kreditų panaudojimas patvirtina skolinimosi būtinybę ir kasatoriaus veiksmų

adekvatumą buvusiai situacijai bei sąžiningumą. Teismai kasatorių laikė nesąžiningu,

nenustatę priežasčių, dėl kurių jis tapo nemokus: netinkamai, neatidžiai įvertino savo vartojimo

galimybes ar sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, nesant svarbių priežasčių,

galinčių pagrįsti būtinybę skolintis. Teismai taip pat nenustatė subjektyvių aplinkybių,

reikšmingų vertinant kasatoriaus sąžiningumą – kaip jis suvokė būtinybę ir galimybes skolintis,

kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes. Dėl šių aplinkybių kasacinis

teismas konstatavo, kad pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus (ne)mokumu

ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti

nepagrįstai atsisakyta iškelti bankroto bylą49.

Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių

skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjų elgesio nesąžiningu. Todėl būtina

nustatyti kitas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar pareiškėjas elgėsi

nesąžiningai. Šioje byloje teismas taip pat konstatavo, kad vertindami skolininko elgesį imant

vartojimo kreditus teismai taip pat turėtų vertinti, ar kredito institucijos tinkamai vykdė savo

pareigas, suteikdamos skolininkui vartojimo kreditus pagal Lietuvos Respublikos vartojimo

kredito įstatymo reikalavimus50.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kito asmens kreipimasis į

teismą siekiant padidinti pareiškėjo įsipareigojimus tam tikrais atvejais galėtų būti laikomas

nesąžiningu elgesiu FABĮ prasme. Vienoje byloje, kurioje abu sutuoktiniai siekė bankroto

bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismas kaip nesąžiningus veiksmus pripažino

pareiškėjos kreipimąsi į teismą dėl išlaikymo vaikams ir įsiskolinimo už trejus metus

priteisimo iš pareiškėjo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas

49 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015. 50 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015.

23

negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, nenustačius papildomų aplinkybių, kurios pagrįstų,

kad savo teisėmis asmuo naudojosi nesąžiningai. Teisėjų kolegija sutiko, kad tokios

aplinkybės, kai pareiškėja kreipėsi į teismą dėl išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus

priteisimo, kad išlaikymas priteistas teismo įsakymu, kelia abejonių dėl pareiškėjų

sąžiningumo, tačiau nenustačius aplinkybių, kurios pagrįstų, kad realaus įsiskolinimo nebuvo,

nėra pagrindo šiuos pareiškėjų veiksmus laikyti nesąžiningu elgesiu51.

Vienoje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad duomenys apie skolintų lėšų

panaudojimą gali būti reikšmingi, sprendžiant dėl asmens, siekiančio bankroto procedūros

sąžiningumo, ypač kai paskolos sutarčių sudaroma daug ir skolinamasi didelės sumos, tačiau

tokių duomenų nepateikimas ar neišsamus pateikimas kartu su prašymu kelti bankroto bylą

savaime nėra pagrindas konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, lėmusį nemokumą52. Todėl

šioje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus

nesąžiningumo, fragmentiškai nurodė atskirus jo veiksmus, galėjusius turėti tam tikros įtakos

jo mokumui, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino reikšmingų aplinkybių visumos ir

nenustatė, kokios priežastys lėmė kasatoriaus nemokumą: neatidus elgesys, netinkamas

vartojimo galimybių įvertinimas, rizikingas investavimas ar pinigų skolinimasis, neketinant jų

grąžinti, ar kitoks itin nerūpestingas elgesys, sąmoningas ir kryptingas siekis bloginti savo

finansinę padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais.

Kitoje byloje kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismais,

kurie nustatė skolininko nesąžiningumą. Kasacinis teismas įvertino tai, kad skolininkė šiuo

metu dirba vienos įmonės vadove ir kitos įmonės vadovo pavaduotoja, turi didelę gerai

mokamo darbo patirtį, tačiau, studijuodama pagal neakivaizdinę studijų programą, darbui

skiria tik 2 valandas per dieną ir, uždirbdama 219 Lt (63,43 Eur) atlyginimą, nesiekia

įsidarbinti didesnes pajamas užtikrinančiame darbe, sudarančiame sąlygas atsiskaityti su

kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokia situacija naudinga

pareiškėjai, nes dalį pajamų ji gauna ne pinigais, o natūra – UAB (duomenys neskelbtini) jai

suteikė tarnybinį automobilį, moka už jo degalus, apmoka naudojimosi telefonu sąskaitas ir

studijas – po 5200 Lt (1506,02 Eur) per metus. Ši pajamų dalis nėra apmokestinama, jos

negalės išsireikalauti kreditoriai. Be to, byloje nustatyti pareiškėjos nesąžiningi veiksmai

gaunant kreditą – pareiškėja, pati neturėdama pajamų, reikalingų siekiant gauti norimo dydžio

kreditą, įtikino O. D. formaliai tapti solidariuoju kredito gavėju. Šios aplinkybės atitinka

51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015. 52 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015.

24

kasacinio teismo praktikoje įvardytus nesąžiningumo konstatavimo pagrindus – nustatyti tiek

aktyvūs pareiškėjos veiksmai (kredito gavimas, kreditoriui pateikiant klaidingą informaciją

apie tikruosius kredito gavėjus), tiek jos neveikimas (kai, suvokdama, kad esant dabartinėms

pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, ji išliko pasyvi, nedėdama pakankamų

pastangų mokumui pagerinti, užsitikrindama tik savo interesus atitinkančias neoficialiai

gaunamas pajamas, kurios negali būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais). Kasacinis

teismas pažymėjo, kad šalyje pasibaigus ekonomikos krizės laikotarpiui, darbo rinkoje pakilus

darbo užmokesčiui, atsigavus nekilnojamojo turto sektoriui, kuriame darbo patirties turi

pareiškėja, ji, net ir neturėdama aukštojo išsilavinimo, bet sėkmingai dirbusi nekilnojamojo

turto projektų vadove bei gavusi aukštą atlyginimą, neišnaudojo galimybės panašias darbo

pajamas gauti šiuo metu ir vietoj to tenkinasi 219 Lt (63,43 Eur) dydžio darbo pajamomis. Už

nurodyto dydžio atlyginimą pareiškėja eina atsakingas direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojo

pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją.

Pareiškėjai neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius yra pajėgi

gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jos mokumo būklės, kuri galėtų būti panaudojant

savo darbo potencialą. Todėl kasacinis teismas konstatavo, kad nustatę aplinkybes,

patvirtinančias nesąžiningą kredito gavimą ir itin pasyvius pareiškėjos veiksmus, jai nesiekiant

padidinti deklaruojamų darbo pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti įsipareigojimus

kreditoriams, kartu išsaugant įsigytą būstą, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad toks

pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui,

siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Tokiomis išvadomis teismai faktiškai konstatavo

priežastinį ryšį tarp šių pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ir jos negalėjimo atsiskaityti su

kreditoriais, t. y. nemokumo būklės53.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, asmens nesąžiningumas fizinio asmens bankroto byloje

neturi būti vertinamas plečiamai, t. y. nesąžiningumo samprata dėl bankroto instituto

specifikos suprastina neperžengiant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto ribų. Tokią išvadą

patvirtina ir aplinkybė, kad įstatymo leidėjas 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais FABĮ

pakeitimais susiaurino (konkretizavo) nesąžiningumo apibrėžtį. Pažymėtina, kad privalu

laikytis minėtoje nuostatoje įtvirtinto nesąžiningumo laikotarpį apibrėžiančio 3 metų termino.

Už šio termino ribų atlikti skolininko veiksmai negali būti vertinami.

53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015.

25

2.2.3. Kiti pagrindai atsisakyti iškelti bankroto bylą

Kiti atvejai, kai teismas atsisako iškelti bankroto bylą, yra įtvirtinti FABĮ 5 straipsnio

7 dalies 3–6 punktuose: 1) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių

(piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių

lošimų ir kitų); 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar

baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau

– BK) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis

tapo nemokus; 3) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję

10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus;

4) paaiškėja, kad yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis

yra fizinis asmuo, bankroto byla. Teismų praktika šiais klausimais nėra gausi.

Vienoje iš bylų pareiškėjas, kuris 2014 m. lapkričio 24 d. įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos

teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 222 straipsnį, siekė, kad jam būtų iškelta bankroto

byla. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, sutiko su pirmosios

instancijos teismo išvada atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjui, nes pareiškėjo teistumas

kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo išnykęs. Pirmosios instancijos teismas nustatė,

jog didžiąją pareiškėjo skolų dalį sudaranti prievolė buvo sukurta dėl galimo įmonės turto ir

dokumentų slėpimo. Dėl šių pareiškėjo veiksmų pastarajam atsirado ir prievolė atlyginti

įmonės skolą pagal laidavimo sutartį ir vykdymo išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu. Dėl

pareiškėjo veiksmų nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir

įsipareigojimų dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo

veiksmai lėmė situaciją, jog neliko galimybės išieškoti skolą iš įmonės, dėl to kreditoriui teko

nukreipti išieškojimą į laiduotoją. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos

teismo išvadai, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp pareiškėjo nemokumo ir jo nuteisimo pagal

BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko, kad sunkią pareiškėjo

finansinę būklę lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, siekimas paslėpti dokumentus, turtą,

vengimas atsiskaityti pagal prievoles. Tai, kad pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK

222 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas ne tik konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą FABĮ

1 straipsnio 1 dalies prasme, bet ir pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą54.

Kitoje byloje Šiaulių apygardos teismas sprendė bankroto bylos iškėlimo klausimą, kai

dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos, kuri galimai lėmė jo nemokumą, yra suėjusi

54 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 2S-623-569/2016.

26

senatis. Teismas konstatavo, kad viena iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų atsisakymo

iškelti fizinio asmens bankroto bylą sąlygų yra 4 punkte įtvirtinta sąlyga, kad fizinis asmuo yra

nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207, 208, 209, 216,

222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Šiaulių

apylinkės teismas 2014 metų balandžio 25 d. nuosprendžiu konstatavo, jog pareiškėjos R. V.

veika atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 207 straipsnio 1 dalies (kreditinis sukčiavimas),

požymius, tačiau baudžiamasis procesas dėl šios veikos negalimas, nes yra suėję

baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto

pagrindu pareiškėjai negalima atsisakyti iškelti bankroto bylos55.

3. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO ARBA ATSISAKYMO JĄ IŠKELTI

PADARINIAI

Bankroto bylos iškėlimo stadija turi dvi procesinės baigties galimybes. Pirma – teismas

iškelia fizinio asmens bankroto bylą, kai iškėlimo stadijoje konstatuoja, kad pareiškėjas: 1) yra

nemokus; 2) nėra kitų FABĮ nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Antra – teismas

konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka FABĮ 5 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Šiuo atveju

teismas atsisako iškelti bankroto bylą. FABĮ 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nutartis

iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėja per 7 dienas nuo jos

priėmimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad nutartis iškelti arba atsisakyti iškelti fizinio

asmens bankroto bylą gali būti skundžiama tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka (FABĮ

6 straipsnio 2 dalis)56.

Tik teismui konstatavus, kad asmuo yra nemokus ir nėra kitų kliūčių iškelti bankroto

bylą, priimama nutartis iškelti bankroto bylą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens

bankroto bylą, teismas privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešti apie iškeltą fizinio

asmens bankroto bylą, kartu pateikdamas šios nutarties patvirtintą kopiją FABĮ 6 straipsnio

4 dalyje nurodytiems subjektams, taip pat teismas turi perimti visų turtinių reikalavimų (tarp

jų ir susijusių su darbo santykiais), pareikštų civilinėse bylose, nagrinėjimą, pranešti

ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti

fizinio asmens kreditorių civiliniai ieškiniai, ir proceso įstatymo nustatytais atvejais perimti

nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešta turi būti ir tais atvejais, kai

55 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 2S-993-357/2016. 56 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.

27

baudžiamosiose bylose areštuotas fizinio asmens turtas, ir kai proceso įstatymo nustatytais

atvejais turi būti perimti turto arešto dokumentai. Pažymėtina, kad bankroto bylą

nagrinėjančiam teismui turi būti perduotos tik tos bylos, kuriose skolininkui yra pateikti turtinio

pobūdžio reikalavimai arba skolininkas juos yra pateikęs, t. y. reikalavimai turi turėti įtakos

pareiškėjo turto masei. Vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 5 dalimi teismas privalo

sustabdyti bylą, kai iki nutarties skirti nagrinėti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai

reikalavimai, teismo posėdyje priėmimo paaiškėja, kad jam iškelta bankroto byla. Tai reiškia,

kad byla, kurioje sprendžiamas pareiškėjo turtinių reikalavimų klausimas, gali būti

perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tik pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje,

t. y. tik pirmosios instancijos teisme, kol nėra priimta nutartis skirti bylą nagrinėti teismo

posėdyje (CPK 232 straipsnis).

Teismo atsisakymas iškelti bankroto bylą neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą

vėl prašant iškelti bankroto bylą. Esminis reikalavimas vėl paduodant prašymą – kad

pareiškimas nebūtų tapatus. Tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: 1) pareiškimas

paduotas to paties asmens; 2) pareiškimas paduotas dėl to paties dalyko; 3) pareiškimas

paduotas tuo pačiu pagrindu. Pakartotinai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo pirmieji du

kriterijai sutampa. Todėl vertinant tapatumą turėtų būti atkreiptas dėmesys į trečiąjį kriterijų –

faktinį pareiškimo pagrindą. Skolininko, siekiančio vėl prašyti teismo iškelti bankroto bylą,

faktinė padėtis turi būti iš esmės pasikeitusi, t. y. turi nebelikti priežasčių, dėl kurių teismas

atsisakė iškelti bankroto bylą pirmąjį kartą. Pavyzdžiui, kai skolininkas pirmą kartą prašė

iškelti bankroto bylą, dar buvo mokus, o kai to prašė pakartotinai - jau nemokus. Arba teismas

pirmąjį kartą skolininko veiksmus per paskutinius trejus metus nuo prašymo iškelti bankroto

bylą priėmimo įvertino kaip nesąžiningus, o skolininkui antrąsyk padavus prašymą iškelti

bankroto bylą veiksmų, kurie lėmė jo nesąžiningumą pirmuoju atveju, nebevertino, nes šie

buvo atlikti daugiau kaip prieš trejus metus. Pavyzdžiui, vienoje iš nagrinėtų bylų Vilniaus

apygardos teismas konstatavo, kad norint pakartotinai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo turi

pasikeisti faktinės aplinkybės57. Šioje byloje pareiškėjas su prašymu dėl bankroto bylos

iškėlimo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi praėjus daugiau negu metams nuo to laiko, kai

jam buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, nes teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo

nesąžiningas pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas

panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodamas tuo, kad pirmosios

instancijos teismo nustatyti nesąžiningi pareiškėjo veiksmai nebepateko į FABĮ 5 straipsnio

57 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1993-562/2016.

28

8 dalies 2 punkte nustatytą trejų metų termino vertinimo laikotarpį. Teismas priėjo prie

išvados, kad, praėjus atitinkamam laiko tarpui nuo pareiškėjo nesąžiningais pripažintų

veiksmų atlikimo, pareiškėjas vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo ir

tokiam pareiškimui negalėtų būti taikomos CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos58.

Taigi, jeigu aplinkybės iš esmės nėra pasikeitusios, teismas turėtų atsisakyti priimti

prašymą vertindamas jį kaip tapatų CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Tuo atveju,

kai teismui kyla abejonių dėl pareiškimo tapatumo pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo

stadijoje, teismas gali nustatyti terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnis), t. y.

įpareigoti pareiškėją pagrįsti savo pateikto prašymo netapatumą. Tuo atveju, jei pareiškimo

tapatumo klausimas teismui iškilo bankroto bylos iškėlimo stadijoje ir teismas nustato, kad

pareiškimas yra tapatus, tada teismas turi nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą (CPK

293 straipsnio 3 punkto pagrindu).

Atkreiptinas dėmesys, kad civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo nutraukimas,

bankroto bylos nutraukimas ir atsisakymas iškelti bankroto bylą yra skirtingi procesiniai

institutai, sukeliantys skirtingus teisinius padarinius. Civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo

gali būti nutraukta bendraisiais CPK nustatytais pagrindais iki teismas priima nutartį iškelti

bankroto bylą. Toks civilinės bylos nutraukimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis

pakartotinai dėl bankroto bylos iškėlimo, jei pasikeičia pareiškimo pagrindą sudarančios

aplinkybės (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Bankroto byla gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu

ji jau buvo iškelta. Fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo atvejai nustatyti FABĮ

10 straipsnyje. Bankroto bylos nutraukimas sukelia rimtus procesinius padarinius – FABĮ

5 straipsnio 8 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu nuo

fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus FABĮ

10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus. Pavyzdžiui, vienoje byloje

Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai

vadovavosi FABĮ 10 straipsniu ir 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu, kai pareiškėjas vėl kreipėsi į

teismą su nauju prašymu iškelti bankroto bylą po to, kai jam jau kartą teismas atsisakė tai

padaryti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad FABĮ nenustato, jog pakartotinai kreiptis

dėl bankroto bylos iškėlimo neleidžiama; teismo atsisakymas iškelti bankroto bylą neįgyja res

judicata galios, todėl, pasikeitus aplinkybėms, asmuo turi teisę pakartotinai kreiptis su

pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Juolab, priėmus pareiškimą, pakartotinis

58 Ten pat.

29

kreipimasis negali būti pagrindu atsisakyti iškelti bankroto bylą59. Šioje byloje pirmosios

instancijos teismas nutraukė dar neiškeltą bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio ir 5 straipsnio

8 dalies 5 punkto pagrindu, todėl Vilniaus apygardos teismas priėjo prie galutinės išvados, kad

nagrinėjamu atveju pareiškėjui bankroto byla išvis nebuvo niekada iškelta, todėl nėra teisinio

pagrindo nutraukti bankroto bylą, vadovaujantis FABĮ 10 straipsnio pagrindu, ir uždrausti

kreiptis į teismą 10 metų, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu.60

Tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą ir

teismas konstatuoja, kad yra nors vienas iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamų

atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindų, teismas priima nutartį atsisakyti kelti bankroto bylą.

4. MOKUMO ATKŪRIMO PLANO PROJEKTO TVIRTINIMAS

Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą prasideda antroji fizinio asmens

bankroto proceso stadija – mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimas. Ši stadija susideda iš

dviejų etapų: 1) mokumo atkūrimo plano projekto parengimo ir svarstymo kreditorių

susirinkime (neteisminis etapas); 2) mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo teisme

(teisminis etapas). Iškėlus bankroto bylą, skolininkas turi pareigą parengti nemokumo plano

projektą ir jį pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui. Vienoje byloje Panevėžio apygardos

teismas laikė nepateisinamomis pareiškėjo nurodytas priežastis dėl laiku nepateikto teismui

tvirtinti mokumo atkūrimo plano, pareiškėjui paaiškinus, kad plano neparengė laiku dėl teisinių

žinių trūkumo, manydamas, kad pareigą parengti planą turėjo bankroto administratorius61. Ši

bankroto procedūros dalis yra neteisminė. Tik kreditoriams pritarus plano projektui arba tam

tikrais atvejais nepritarus ne tik pirmame, bet ir pakartotiniame susirinkime, skolininkas gali

kreiptis į teismą, kad šis patvirtintų mokumo atkūrimo plano projektą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viena fizinio asmens pareigų

bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo

planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir

skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi

informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto

procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos

bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka,

59 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1014-866/2016. 60 Ten pat. 61 Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-630-544/2016.

30

bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens,

kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo

sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis

asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir

vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant

maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus,

nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių

interesų pusiausvyra62.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kokia tvarka įgyvendinama ši fizinio asmens bankroto

proceso stadija. Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo

procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia

bankrutuojantis asmuo, rašytinę išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto

administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia

kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys)63.

Pažymėtina, kad, remiantis FABĮ 25 straipsnio 11 dalimi, kreditorių susirinkimų sprendimai,

tarp jų ir sprendimai dėl pritarimo ar nepritarimo plano projektui, gali būti skundžiami tiek

fizinio asmens, tiek bankroto administratoriaus64.

Pagal FABĮ 8 straipsnio 6 dalį teismas mokumo planą tvirtina žodinio proceso tvarka.

Vienoje byloje Klaipėdos apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo

sprendimą, nes pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pareiškėjos mokumo atkūrimo plano

tvirtinimo klausimą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, neišsiaiškinus šiam klausimui

spręsti reikšmingų aplinkybių buvo padarytas procesinis teisės normų pažeidimas, dėl kurio

galėjo būti neteisingai išspręstas mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimas65.

Toliau įstatymas reglamentuoja kelias galimas situacijas. Jei kreditorių susirinkimas

pritaria mokumo atkūrimo planui, tai planas teikiamas teismui tvirtinti. Teismo nutartis

patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ

8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Teismas turi teisę netvirtinti plano, kuriam pritarė kreditorių

susirinkimas, tuo atveju, jeigu buvo pažeista įstatymo nustatyta plano tvirtinimo procedūra

(FABĮ 8 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas pažymi, kad paprastai, nesant akivaizdžių plano

62 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015. 63 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 65 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1151-826/2016.

31

trūkumų ar įstatymų imperatyvų pažeidimo, teismas turėtų patvirtinti fizinio asmens mokumo

atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas66.

FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje sureguliuota teisinė situacija, kai kreditorių susirinkimas

nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nepritarimo priežasčių arba nurodo priežastis,

kurios nesusijusios su plano projektui nustatytais šio įstatymo 7 straipsnyje reikalavimais, –

šiuo atveju įstatyme nereikalaujama patikslinti planą ir jis gali būti iš karto teikiamas teismui

tvirtinti67. Teismas, svarstydamas tokį plano projektą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto

administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, planą

patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 ir 8 dalys). Teismo nutartis tokiu atveju priimama žodinio

proceso tvarka (FABĮ 8 straipsnio 6 dalis).

Kita situacija yra tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo

plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo 7 straipsnyje keliamų

reikalavimų. Tuomet fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi pareigą plano

projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui.

Pavyzdžiui, vienoje byloje pareiškėja išvis nenurodė sumų, kurios būtų skiriamos

kreditorių reikalavimams tenkinti, motyvuodama tuo, kad jos vienintelės pajamos yra senatvės

pensija (268 Eur) ir jos neužtenka būtiniausiems asmeniniams poreikiams tenkinti, o pirmosios

ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ši priežastis, dėl kurios kreditorius atsisakė

pritarti plano projektui, yra nesusijusi su plano tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnį. Kasacinis

teismas konstatavo, kad tokios teismų išvados nepagrįstos, kadangi kreditorių reikalavimų

tenkinimo grafikas, kuriame turi būti nurodomos kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos,

patenka į FABĮ 7 straipsnyje planui nustatytų reikalavimų apimtį (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies

12 punktas), todėl toks planas turėjo būti tikslinamas ir pakartotinai svarstomas kreditorių

susirinkime68.

Taigi, tuo atveju, kai kreditoriai nepritaria mokumo atkūrimo plano projektui, tačiau

nurodo šio nepritarimo priežastis, kurios yra susijusios su FABĮ 7 straipsnyje nustatytais

reikalavimais, plano projektas negali būti teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio

3 dalis). Tokiu atveju turi būti šaukiamas pakartotinis kreditorių susirinkimas, planas turi būti

atitinkamai pakeistas atsižvelgiant į kreditorių pastabas. Tik kai kreditoriai nepritaria dėl

mokumo atkūrimo plano pakartotiniame susirinkime, galima kreiptis į teismą prašyti patvirtinti

66 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 67 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m.

kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016. 68 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016.

32

mokumo atkūrimo planą. Pavyzdžiui, vienoje byloje kasacinis teismas imperatyviai nurodė,

kad pirmosios instancijos teismas, pats pakeisdamas mokumo atkūrimo plano projektą ir kartu

jį patvirtindamas, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tokio plano tvirtinimo

procedūrą, todėl panaikino šį sprendimą69.

Esant tokiai situacijai, kai kreditorių nepritarimas plano projektui yra pagrįstas FABĮ

7 straipsnyje nustatytų reikalavimų nesilaikymu, kasacinis teismas pabrėžė, kad visų pirma

plano projekto sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra

tik nuspręsti, ar projektas tvirtintinas, ar ne70. Dėl to teismas, gavęs plano projektą, kuriam

pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu

kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų

apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo

(plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo

kreditorių susirinkime71.

Tačiau tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis

kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis

neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis

pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo

netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies

2 punktas)72. Pavyzdžiui, vienoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas pripažinęs, kad plano

projektas neatitinka įstatymo reikalavimų ir pakartotinis kreditorių susirinkimas pagrįstai

atsisakė šiam planui pritarti, teismas neprivalėjo grąžinti plano pareiškėjui dar kartą tikslinti

ir turėjo teisę nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad teikdamas teismui tvirtinti planą, kuriam du kartus dėl tų pačių priežasčių

nepritarė kreditorių susirinkimas, bankrutuojantis asmuo kartu prisiėmė riziką, jog teismas

gali sutikti su kreditorių argumentais ir netvirtinti pateikto plano bei bankroto bylą nutraukti73.

Kita vertus, spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi

įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių

69 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015. 70 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015. 71 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m.

balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-128-378/2016. 72 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m.

balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-128-378/2016. 73 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1153-479/2016.

33

svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą.

Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl konkrečių jų nurodytų

priežasčių, nustatyta siekiant apriboti kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai

nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, nesutikdamas su plane nustatytomis mokumo

atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, paprastai turėtų ne pats jas (planą)

keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano

projektą74.

Dažniausiai teismų praktikoje pasitaikantys ginčai tvirtinant mokumo atkūrimo plano

projektą yra bankroto administratoriaus teikiamų paslaugų atlyginimo dydžio klausimas bei

sumų, kurios skirtinos skolininkui pragyventi (būtiniesiems poreikiams tenkinti) bankroto

proceso metu, ir sumos, kuri skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti, klausimai.

4.1. Būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidos

Dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad,

remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų

suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Ši taisyklė yra paremta tuo, kad

asmuo bankroto procedūros metu neturėtų atsidurti prastesnėje finansinėje padėtyje negu

laikotarpiu, kai iš jo turto vykdomas priverstinis skolų išieškojimas. Tačiau teismas atkreipė

dėmesį į tai, kad kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti tai, ar

nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius75. Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens

poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl

pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą

informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos

išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi

teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas)76.

Apygardų teismuose nuosekliai laikomasi minėtos kasacinio teismo pozicijos, kad

išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti, kurios viršija 1/2 MMA, turi būti pagrįstos.

Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas dėl 380 Eur būtinųjų išlaidų, nurodė, kad

74 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 75 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 76 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015.

34

būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius poreikius77.

Vilniaus apygardos teismas vienoje byloje sutiko su kreditorių pastabomis, kad pareiškėjo

prašoma mėnesinė 400 Eur išlaidų suma būtiniesiems poreikiams yra per didelė, nes pareiškėja

nepagrindė 50 Eur mėnesinių išlaidų mobiliajam ryšiui ir 50 Eur transporto paslaugoms78. Kita

vertus, kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas sutiko su 110 Eur mėnesinėmis išlaidoms

pareiškėjo transportui, nes pareiškėjas pagrindė, kad jis nuolat važinėja dirbti į užmiestį79.

Vienoje iš bylų Klaipėdos apygardos teismas sutiko su pareiškėjo nurodoma 750 Eur

mėnesine būtinųjų išlaidų suma, kadangi pareiškėjas vienas augina nepilnametę dukterį, kuriai

būtinas išlaikymas. Teismas pabrėžė, kad vaikas auga be motinos, todėl natūralu, kad jį

auginančiam tėvui gali atsirasti papildomų išlaidų, susijusių su vaiko priežiūra, auklėjimu ir

pan.80.

Nors skolininko mokumas įprastai atkuriamas grąžinant bent dalį skolų kreditoriams,

tvirtinant mokumo atkūrimo planą ir nustatant išlaidų būtiniesiems poreikiams dydį, gali būti

atvejų, kai skolininkas negauna pajamų arba gauna labai mažas pajamas ir neturi realių

galimybių gauti didesnes pajamas ateityje. Asmens amžius, darbingumas, išsilavinimas,

profesiniai įgūdžiai ir kt. gali lemti, kad skolininkas negalės atlyginti nė dalies skolų

kreditoriams. Taigi, gali būti, kad dėl susiklosčiusių itin sudėtingų gyvenimiškų aplinkybių

skolininko mokumo atkūrimo plane nebus nustatyta įmokų kreditoriams. Viena vertus, fizinio

asmens bankroto institutu siekiama derinti skolininko ir kreditoriaus interesus, kita vertus, su

fizinio asmens bankroto instituto tikslu neturėtų būtų suderinama situacija, kai labiausiai

pažeidžiami ir ekonomiškai silpniausi asmenys negalėtų atkurti mokumo vien dėlto, kad

objektyviai negali skirti lėšų kreditoriams.

Pavyzdžiui, vienoje bylų Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad FABĮ nepateikia

išsamaus mokumo atkūrimo plano turinio ir, priešingai nei ginčijamoje nutartyje nurodė

pirmosios instancijos teismas, nenumato draudimo visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo

skolų. Draudimas visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų neišplaukia ir iš FABĮ

1 straipsnio 1 dalyje nurodyto šio įstatymo tikslo – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių

interesų pusiausvyros. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad fizinio asmens

atleidimas nuo skolų yra kreditorių nuosavybės teisės apribojimas, kuris gali būti pateisinamas

bankroto procedūros tikslais, tokiais kaip siekis apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško

77 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-440-883/2016. 78 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1329-562/2016. 79 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2459-866/2016. 80 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1231-524/2016.

35

fizinio asmens nuskurdinimo, tačiau toks apribojimas neturi neproporcingai perkelti naštos

kreditoriams (EŽTT 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Bäck v. Finland). Ar konkrečios

fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės yra proporcingos, turi būti vertinama atsižvelgiant

į individualias bylos aplinkybes – nemokaus asmens amžių, sveikatos būklę, jo realias

galimybes gauti pajamų ir pan. Tuo atveju, jei fizinis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali ir

ateityje negalės atsiskaityti su kreditoriais, visiškas šio asmens atleidimas nuo skolų būtų

suderinamas su FABĮ tikslais, ir priešingai, asmens, kuris gali patenkinti kreditorių

reikalavimus, skolų nurašymas, jei tam nepritaria šio asmens kreditoriai, neužtikrintų teisingos

skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros81.

4.2. Pareiškėjo gaunamų dienpinigių įtaka mokumo atkūrimo planui

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbdavio mokami dienpinigiai gali būti

laikomi pajamomis, įtrauktinomis į mokumo atkūrimo planą. Teismas nurodė, kad nors

dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi

pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų

mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos

ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš

pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas,

už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba)

kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Tai, kad

dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo

atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą,

sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai,

reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip

pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį

siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios

išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo82.

4.3. Bankroto proceso administravimo išlaidos

81 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-443-823/2014. 82 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016.

36

Fizinio asmens bankroto proceso metu bankroto administravimo išlaidų atlyginimas

nustatomas dviem etapais: 1) bankroto išlaidos nuo bankroto bylos iškėlimo iki mokumo plano

patvirtinimo (FABĮ 22 straipsnio 3 dalis); 2) bankroto išlaidos nuo mokumo plano patvirtinimo

iki bankroto procedūros užbaigimo.

Remiantis FABĮ 22 straipsnio 3 dalimi, suma, skirta bankroto procedūros išlaidoms

atlyginti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki

nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, negali būti didesnė negu 3 MMA. Pavyzdžiui,

vienoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nesutiko su kreditoriaus argumentais, kad

pirmosios instancijos teismo nustatyta 743,80 Eur suma bankroto procedūroms iki mokumo

plano patvirtinimo buvo nepagrįstai didelė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad

atsižvelgiant į FABĮ 22 straipsnio 3 dalies reglamentavimą, pagal kurį pirminė

administravimo lėšų suma negali būti didesnė nei 3 MMA, nėra pagrindo konstatuoti, kad

nagrinėjamu atveju nurodytų išlaidų sumą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino

kaip protingą83. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtos sumos patvirtinimas nereiškia, jog

administratorė yra laisva disponuoti sumomis, skirtomis administravimo išlaidoms padengti,

nevaržoma pareigos už turėtas išlaidas atsiskaityti kreditoriams. Teismas patvirtino

administravimo išlaidas tam, kad užtikrintų sklandų bankroto procedūrų vykdymą, ir tai

nereiškia, kad visas šias sumas administratorė privalo išnaudoti ar už jų panaudojimą

neatsiskaityti kreditoriams84.

Bankroto administravimo išlaidų, kurios naudojamos nuo plano patvirtinimo momento

iki bankroto bylos užbaigimo, dydis FABĮ nėra nustatytas. FABĮ 22 straipsnio 4 dalis nustato

kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinamas šių išlaidų dydis. Dėl šių bankroto išlaidų kasacinis

teismas yra pasisakęs, kad jų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to,

ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšį ir jo kiekį,

bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą85. Pavyzdžiui, vienoje byloje kasaciniam teismui

sukėlė abejonių 2897 Eur bankroto administravimo išlaidų dydis, kadangi pareiškėjas

individualios veiklos nevykdė, kilnojamojo, nekilnojamojo ar kito realizuotino turto neturėjo,

todėl bankroto procesas iš esmės nesudėtingas86. Kitoje byloje kasacinis teismas sprendė, kad

kreditoriai pagrįstai tris kartus nepritarė mokumo atkūrimo planui dėl tos pačios priežasties –

83 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1011-253/2016. 84 Ten pat. 85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 86 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų

praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.

37

per didelių bankroto administravimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad nebuvo teisingos

kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, kadangi administravimo išlaidoms plano

projekte nurodyta skirti 46 procentus visų lėšų skolininko lėšų, todėl toks mokumo atkūrimo

planas neatitinka bankroto proceso tikslų ir kreditorių interesų87.

Pavyzdžiui, vienoje byloje Šiaulių apygardos teismas, nesutikdamas su administravimo

išlaidų suma, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas individualios veiklos nevykdo,

turi tik vieną parduotiną nekilnojamojo turto objektą, debitorių neturi, nėra sudaręs sandorių,

kurių pagrįstumas turėtų būti peržiūrėtas ar ginčijamas, bankroto procesas iš esmės

nesudėtingas, todėl plane nurodytos 4800 Eur bankroto administravimo išlaidų sumos

pagrįstumas (830 Eur ryšių, kanceliarinėms ir transporto išlaidoms; 2101 Eur gautų lėšų ir jų

naudojimo apskaitai tvarkyti, banko mokesčiams, ataskaitos priežiūros institucijoms; 99 Eur

pašto išlaidoms ir laiškams parengti; 1050 Eur kreditorių susirinkimams organizuoti ir kt.)

kelia abejonių88.

Kitoje byloje Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis FABĮ 22 straipsnio

4 dalimi, pateisino didesnes bankroto administravimo išlaidas konstatavęs, kad jeigu

bankrutuojantis fizinis asmuo turi realizuotino turto, bankroto administratoriui atsiranda

papildomų pareigų. Bankroto administratorius yra verslo subjektas, teikiantis administravimo

paslaugas, ir jam už suteiktas paslaugas turi būti atlyginama89.

Taip pat Klaipėdos apygardos teismas sprendė dėl mokumo plane esančios sąlygos,

kuria nustatyta, kad administravimo išlaidoms (atlyginimas bankroto administratoriui ir kitos

administravimo išlaidos) dengti bus skiriama 10 proc. pajamų, gautų nuo parduoto

bankrutuojančių asmenų turto, jei turtas bus parduotas per 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo,

arba 8 procentai pajamų, gautų už parduotą turtą, jei turtas bus parduotas vėliau nei per

12 mėnesių nuo plano patvirtinimo. Teismas konstatavo, kad FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje

numatyta, jog, pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti

skiriama ne daugiau kaip 15 proc. gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, todėl įstatymo

nuostatos dėl procentinės išraiškos dydžio nėra pažeistos. Nustačius procentinę išraišką

administravimo išlaidoms bankroto administratorius yra suinteresuotas parduoti turtą kiek

galima didesne kaina ir siekia bankroto proceso operatyvumo. Šioje byloje teismas taip pat

padarė išvadą, kad atlyginimo nustatymas procentine išraiška nuo parduoto turto vertės yra

teisėtas, atsižvelgiant į tai, kad iš anksto neįmanoma nustatyti, kokia bus bankrutuojančių

87 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-313/2016. 88 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-440-883/2015. 89 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-543-513/2016.

38

asmenų turto pardavimo kaina, atitinkamai nėra galimybės įvertinti, kokio dydžio atlyginimas

bankroto administratoriui bus sumokėtas90.

Spręsdamas bankroto administravimo išlaidų proporcijos santykį su būtinųjų

skolininko poreikių išlaidomis ir kreditoriams tenkančiomis lėšomis Klaipėdos apygardos

teismas nurodė, kad administravimo išlaidoms padengti, atskaičius sumą, tenkančią pareiškėjo

būtiniems poreikiams tenkinti, bus skiriama tik ketvirtadalis likusios sumos. Tuo tarpu

kreditorių reikalavimams padengti – trys ketvirtadaliai. Esant tokioms aplinkybėms, spręstina,

kad toks minėtų lėšų paskirstymas atitinka tiek administratoriaus, tiek pareiškėjo kreditorių

interesus91.

Dėl administratoriui numatomų išlaidų dydžio mokumo plano vykdymo laikotarpiu

kasacinis teismas yra nurodęs, kad kasdienės išlaidos, nepriklausomai nuo to, kokios buvo

patvirtintos mokumo atkūrimo plane, gali kisti, todėl kreditoriai turi teisę žinoti, ar buvo išleista

tiek, kiek planuota, ir nesusidarė galimai didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis

patenkinti didesnę kreditorių skolos dalį. Visų pirma ši informacija turi atsispindėti mokumo

atkūrimo plano vykdymo ataskaitoje, t. y. už jos gavimą iš fizinių asmenų (FABĮ 12 straipsnio

4 dalis) ir pateikimą kreditoriams (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas) yra atsakingas

bankroto administratorius92.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs jog kreditorių susirinkimo kompetencijai

priskirtas administravimo išlaidų sąmatos keitimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką

(FABĮ 22 straipsnio 2 dalis). FABĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių

susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti

šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. Minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas

kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas

administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų

mokėjimo tvarką. Taigi kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas

pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių

išlaidų pakeitimo. Kita vertus, kreditorių susirinkimo sprendimo pakeisti mokumo plane

patvirtintų administravimo išlaidų dydį pagrįstumas gali būti įvertinamas teismo, kai fizinis

asmuo ar administratorius, nesutikdami su tokiu sprendimu, apskundžia teismui kreditorių

susirinkimo nutarimą (FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tokiu atveju teismas patikrina,

ar administravimo išlaidos iš tiesų esant tam tikroms aplinkybėms yra per didelės ar per mažos,

90 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-556-123/2016. 91 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1231-524/2016. 92 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015.

39

ar kreditorių susirinkimas, pakeisdamas administravimo išlaidų dydį, turėjo tam pagrindą, ar

šių išlaidų keitimas geriausiai užtikrins (atitiks) fizinio asmens ir kreditorių interesų

pusiausvyrą93.

4.4. Mokumo atkūrimo plano nepatvirtinimas, kai praleistas plano projekto pateikimo

teismui terminas

Teismui nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, bankroto byla nutraukiama pagal FABĮ

10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Remiantis minėto straipsnio 1 punktu, bankroto byla yra

nutraukiama tuo atveju, kai teismui laiku nepateikiamas tvirtinti plano projektas. Pagal FABĮ

8 straipsnio 5 dalį plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per

4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kai teisme

ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto

administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą,

bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Taigi maksimalus terminas nuo bankroto bylos iškėlimo

iki plano pateikimo termino – 5 mėnesiai. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai šis terminas

yra praleidžiamas. Priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių, vienais atvejais bankroto byla

yra nutraukiama, kitais – ne. Kadangi bylos nutraukimas yra kraštutinė priemonė, formalus jos

taikymas ne visada būtų suderinamas su FABĮ tikslais.

Pavyzdžiui, vienoje byloje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad skolininkas

pareiškėjas buvo pasyvus, nesirūpino proceso eiga, todėl bankroto bylą nutraukė nurodydamas,

kad bankrutuojantis asmuo bankroto proceso metu turi pareigą atlikti įvairiausius bankroto

įstatyme nustatytus veiksmus, taip pat pareigą rūpintis savo bankroto byla, bendradarbiauti su

bankroto administratoriumi organizuojant bankroto procedūras, įsitikinti, kad yra laikomasi

įstatymo numatytų terminų. Nevykdant nustatytų pareigų, neigiamos neveikimo pasekmės tenka

pačiam bankrutuojančiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo aktyvus,

nesidomėjo bankroto proceso eiga ir nevykdė bankroto įstatymu nustatytų pareigų, t. y. laiku

nepateikė bankroto administratoriui tinkamo fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo

ir jo mokumo atkūrimo plano projekto94.

Kitoje byloje, kurioje taip pat buvo praleistas mokumo plano projekto teismui

pateikimo terminas, Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Fizinių

asmenų bankroto įstatymo tikslas ir paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio

93 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017. 94 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-799-562/2016.

40

asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir

jo kreditorių interesų pusiausvyros, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjo

kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 91,16 procento visos įsipareigojimų sumos, nurodė, jog

pritaria mokumo atkūrimo plano projektui, atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto proceso

stadiją, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant užtikrinti

teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas

panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį bei tęsti bankroto procesą. Nutraukus bylą,

pareiškėjas vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau visa procedūra

prasidėtų iš naujo, o tęsiant bankroto procesą, juo labiau esant įrodymams, jog pareiškėjo ir

kreditorių susitarimas yra pasiektas dėl mokumo atkūrimo plano projekto sąlygų, bus pasiektas

fizinio asmens bankroto proceso tikslas, tai yra užtikrintas kreditorių reikalavimų tenkinimas

bei pusiausvyra tarp pareiškėjo ir kreditorių interesų95.

Taigi, vertinant praleistą terminą mokumo plano projektui pateikti reikia atsižvelgti į

praleisto termino trukmę, aplinkybes, kodėl praleistas terminas, pareiškėjo procesinį elgesį,

taip pat įvertinti kreditorių (ne)pritarimą plano projektui. Pažymėtina, kad FABĮ 10 straipsnio

1 dalies 1 punktas yra skirtas operatyviai bankroto proceso eigai užtikrinti, o ne pareiškėjui

bausti, todėl formalus šios įstatymo nuostatos taikymas gali neatitikti FABĮ tikslų.

4.5. Mokumo atkūrimo plano patvirtinimo procesiniai padariniai

Teismui patvirtintas mokumo atkūrimo plano projektas tampa mokumo atkūrimo planu

ir taip užbaigiama ši proceso stadija. Tolesnė stadija yra mokumo atkūrimo plano

įgyvendinimas, jai pasibaigus yra pabaigiamas ir fizinio asmens bankroto procesas. FABĮ

30 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto

administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti

plano įgyvendinimo aktą, šį pasirašo fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių

susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas

nuo jo pasirašymo dienos pateikia teismui, plano įgyvendinimo akto kopiją – fiziniam asmeniui

ir kreditorių susirinkimo pirmininkui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas,

gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą

arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Kadangi fizinio asmens bankroto institutas

atsirado vos prieš kelerius metus, kasaciniame teisme nepasitaikė bylų, kuriose būtų

95 Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-755-730/2016.

41

sprendžiami su mokumo atkūrimo plano įgyvendinimu ir bankroto bylos užbaigimu susiję

klausimai.

4.6. Mokumo atkūrimo plano pakeitimo tvarka

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plano įgyvendinimo laikotarpiu nustačius, jog jame

nustatytos mokumo atkūrimo priemonės neįgyvendinamos arba kad per šį laikotarpį iš esmės

pasikeitė bankrutuojančio asmens turtinė padėtis, sveikatos būklė ar pan., mokumo atkūrimo

planas gali būti keičiamas, o jo pakeitimai svarstomi ta pačia tvarka kaip ir pats planas (FABĮ

8 straipsnio 12 dalis).

Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo dar viena svarbi FABĮ pakeitimų naujovė, kuri keičia

ankstesnį teisinį reguliavimą. Iki šių pakeitimų mokumo atkūrimo plano trukmė pagal FABĮ

7 straipsnio 5 dalį buvo iki penkerių metų, todėl kreditorių susirinkime vienas iš svarbiausių

klausimų buvo plano įgyvendinimo termino nustatymas. Akivaizdu, kad kreditoriai įprastai

norėdavo nustatyti maksimalų 5 metų ar jam artimą terminą, o pareiškėjas – kuo trumpesnį.

Siekdamas išvengti papildomų ginčų dėl šio termino trukmės, įstatymų leidėjas pakeitė FABĮ

7 straipsnio 5 dalį, nustatydamas, kad plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai96. Pažymėtina,

kad fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo

dienos (2016 m. sausio 1 d.), turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų

tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta

tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies

nuostatas. Taigi, dėl mokumo atkūrimo planų, kurie patvirtinti iki 2016 m., galima šaukti

kreditorių susirinkimą, gauti jų pritarimą dėl plano pakeitimo iki 3 metų ir galiausiai kreiptis į

teismą prašant patvirtinti plano pakeitimus.

Svarbu, kad trumpinant plano terminą būtų paisoma ir kreditorių interesų, atsižvelgiant

į tai, kad, sutrumpinus planą, pastarieji gali atgauti mažesnę dalį skolų. Todėl yra būtinas

balansas tarp skolininko ir kreditoriaus interesų. Vienoje iš bylų kasacinis teismas pabrėžė, kad

teismas neturi pareigos kiekvienu atveju trumpinti planą, bankrutuojantis asmuo turi teisę

siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano

įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo

4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad,

96 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29

straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas. Prieiga per internetą: https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/482805c1798211e59a1ed226d1cbceb5?positionInSearchResults=0&search

ModelUUID=7e013956-d228-4baf-bae5-506a33c23c71 (žiūrėta 2017 m. vasario 20 d.).

42

įsigaliojus FABĮ pakeitimo įstatymui, anksčiau pradėtose fizinių asmenų bankroto procedūrose

patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planų įgyvendinimo

trukmė nėra keičiama (trumpinama) automatiškai. Esant atitinkamam prašymui dėl šios

trukmės trumpinimo, šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia fizinio asmens

bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tokia išvada atitinka ir FABĮ pakeitimo įstatymo projekto

aiškinamajame rašte nurodomą teismo vaidmenį keičiant plano įgyvendinimo trukmę:

„Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad iki Įstatymo įsigaliojimo dienos pradėto fizinio

asmens bankroto proceso fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo

atkūrimo plano trukmė galės būti keičiama, atsižvelgiant į naujai įsigaliosiančias nuostatas.

Manytina, kad Įstatymo projektu būtų tinkamai užtikrintas teisėtų lūkesčių principo

įgyvendinimas, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad plano

įgyvendinimo trukmė gali būti iki 5 metų, t. y. gali būti ir 3 metų trukmės, be to, visais atvejais

plano (ir jo pakeitimo) tvirtinimas yra teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju turėtų

vertinti, ar plane numatytos priemonės atitinka skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyrą“97.

5. BANKROTO ADMINISTRATORIAUS VAIDMUO FIZINIO ASMENS

BANKROTO PROCESE

Bankroto administratorius yra subjektas, turintis užtikrinti nešališką ir sklandžią

bankroto proceso eigą. Todėl administratorius nėra išimtinai skolininko ar kreditorių atstovas

bankroto procese, jis vykdo FABĮ nustatytas funkcijas, veikdamas pagal savo kompetenciją

kaip valstybės įgaliotas asmuo. Bankroto administratoriaus kandidatūrą gali siūlyti tiek

skolininkas (FABĮ 4 straipsnio 3 dalis), tiek kreditoriai (FABĮ 11 straipsnio 2 dalis). Esant

tokiai situacijai, kai nei kreditorius, nei skolininkas nepasiūlo bankroto administratoriaus

kandidatūros, remiantis FABĮ 4 straipsnio 7 dalimi ir 13 straipsnio 9 dalimi, bankroto

administratorių pasiūlo Audito, apskaitos, turto ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos. Pagal FABĮ 11 straipsnio 1 dalį bankroto administratorių

skiria teismas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto procese būtent nuo administratoriaus

veiksmų daugiausia priklauso tinkama fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, o kartu ir

visų jo kreditorių teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo efektyvumas. Dėl to

skirdamas bankroto administratorių teismas privalo patikrinti, ar siūlomas fizinio asmens

97 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017.

43

bankroto administratorius atitinka specialiuosius reikalavimus (FABĮ 2 straipsnio 3 dalis), ar

nėra įstatyme nurodytų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas fizinio asmens

bankroto administratoriumi (FABĮ 11 straipsnio 3 dalis), ar nėra suinteresuotumo bankroto

proceso baigtimi (FABĮ 11 straipsnio 5 dalis) ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei

sąžiningumo principais, įvertinti svarbias šiam klausimui aplinkybes, kad administratoriaus

paskyrimu būtų maksimaliai užtikrinamas kuo sklandesnis ir operatyvesnis bankroto procedūrų

atlikimas. Taigi, jei byloje pateikta vieno bankroto administratoriaus kandidatūra, jis atitinka

nurodytus reikalavimus ir nėra aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų būti paskirtas bankroto

administratoriumi, tai teismas tokį asmenį skiria fizinio asmens bankroto administratoriumi98.

Vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsamiai suformulavo kriterijus,

kuriuos vertinant turi būti skiriamas bankroto administratorius. Teismas nurodė, kad tuo atveju,

kai yra pateiktos kelios bankroto administratorių kandidatūros, atsiranda administratorių

konkurencija ir teismas turi paskirti vieną jų. Fizinių asmenų bankroto įstatyme nenustatyta

konkrečių kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų parinkti fizinio asmens bankroto

administratorių. Kadangi praktika šiuo klausimu tik pradedama formuoti, kasacinis teismas,

pasisakydamas dėl kriterijų, pagal kuriuos skiriamas bankroto administratorius, atsižvelgė į

teisės doktriną ir teismų praktiką dėl įmonių bankroto administratoriaus skyrimo. Pasiremiant

teisės doktrinoje ir praktikoje nurodomais kriterijais, teismas turėtų atsižvelgti į: pirma,

kriterijus, susijusius su nuolatiniais bankroto administratoriaus požymiais (bankroto

administratorius yra juridinis ar fizinis asmuo; bankroto administratoriaus dydis, darbuotojų

skaičius, bankroto administratoriaus patirtis, šiuo metu administruojamų fizinių asmenų, taip

pat įmonių skaičius ir pan.); antra, kriterijus, susijusius su asmeniu, kurį reikia administruoti

(asmens, kuriam keliama bankroto byla, valdomą turtą, kreditorių skaičių ir pan.); trečia,

kriterijus, atskleidžiančius bankroto administratoriaus santykį su siūlomu administruoti fiziniu

asmeniu (bankroto administratoriaus teritorinė buveinė (veiklos vieta) ir atstumas iki fizinio

asmens, kuriam keliama bankroto byla, gyvenamosios vietos teismo, bankroto

administratoriaus kandidatūrą pasiūliusį asmenį, daugumos kreditorių (didžiausių kreditorių)

pritarimas siūlomai kandidatūrai, siūlomo administratoriaus sutikimas vykdyti bankroto

procedūras ir pan.).

Kasacinis teismas pažymėjo, kad, įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, teismas gali

suteikti teisinės reikšmės ir kitiems kriterijams, kurie negali būti diskriminaciniai,

prieštaraujantys įstatymams ir kitiems teisės aktams. Taigi, fizinio asmens bankroto

98 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.

44

administratoriaus kandidatūroms įvertinti teismas gali pasirinkti bet kuriuos nurodytus ar kitus

teisinės reikšmės turinčius kriterijus, tačiau kandidatūras turi vertinti pagal tuos pačius aiškius

ir objektyvius kriterijus ir argumentuoti tokį savo pasirinkimą99.

Šioje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas,

paskirdamas skolininko pateiktą administratorių, nepagrįstai nurodė, jog fizinio asmens

bankroto procesas skirtas tik skolininko interesams užtikrinti. Apibrėžiant bankroto

administratoriaus teises ir pareigas, nustatyta, kad bankroto administratorius gina fizinio

asmens ir visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių

susirinkimo sprendimus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 9, 10 punktai). Taigi šiuo institutu

pirmenybė skiriama ne tik skolininko, bet ir kreditorių interesams užtikrinti, t. y. teisingai

skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrai išlaikyti100.

Prieš tai minėtoje byloje kasacinis teismas pabrėžė, kad glaudus skolininko ryšys su

bankroto administratoriumi gali kelti abejonių jo nešališkumu. Teismas nurodė, kad

administratoriaus ir bankrutuojančio fizinio asmens tarpusavio pasitikėjimo, bendradarbiavimo

galimybės kriterijus nelaikytinas objektyviu administratorių apibūdinančiu kriterijumi. Fizinių

asmenų bankroto įstatymo 12 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad esminės bankroto

administratoriaus funkcijos susijusios su fizinio asmens veiksmų tikrinimu, kontrole, mokumo

atkūrimu, jo ir visų kreditorių interesų derinimu ir tinkamu atstovavimu. Dėl to itin glaudaus

skolininko ir administratoriaus tarpusavio ryšio akcentavimas sudarytų pagrindą abejoti

administratoriaus nepriklausomumu, nešališkumu ir objektyvumu, bankroto procese

dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumu101.

Vienoje byloje teismas atsisakė skirti skolininko siūlomą bankroto administratorių,

kuris kartu buvo ir advokatas, atstovavęs skolininkui civiliniame ginče prieš stambiausią jo

kreditorių bankroto byloje. Teismui sukėlė abejonių skolininko advokato galimybė išlikti

nešališku administratoriumi bankroto byloje. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas,

atsisakydamas skirti pareiškėjo advokatą bankroto bylos administratoriumi, nurodė, kad

parenkant asmenį, kuris vykdys bankroto procedūras, svarbiausia yra jo nešališkumas ir

nesuinteresuotumas bylos baigtimi. Kiti kriterijai yra fakultatyviniai. Tuo atveju, kai keli

asmenys gali būti administratoriais, teismas parenka tokį administratorių, dėl kurio

nešališkumo byloje kyla mažiausiai abejonių. Skiriant administratoriumi konkretų asmenį,

atitinkantį administratoriaus kandidatūrai įstatymo keliamus reikalavimus, reikia siekti, kad

99 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015. 100 Ten pat. 101 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.

45

administratoriaus paskyrimu būtų maksimaliai užtikrinamas kuo sklandesnis ir operatyvesnis

bankroto procedūrų atlikimas, būtų išvengta ginčų tarp administratoriaus ir kreditorių dėl jų

bei bankrutuojančio asmens interesų atstovavimo tinkamumo, arba tokių ginčų kiltų kuo

mažiau, kad administratoriaus darbas ir bankroto procese atsirandantys partnerystės

santykiai būtų grindžiami garbės, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais102. Kita vertus,

aplinkybė, jog bankroto administratoriumi siūlomas asmuo teikė fiziniam asmeniui

konsultacijas dėl bankroto procedūrų, padėjo rengti pareiškimą teismui, savaime nėra

pagrindas teismui abejoti bankroto administratoriaus nešališkumu ir vien dėl to atmesti šią

siūlomą kandidatūrą. Tokiu atveju teismas turėtų taikyti kitus objektyvius kriterijus, kurie

padėtų įvertinti siūlomas kandidatūras103.

Taip pat kasacinis teismas, formuodamas kriterijus, kuriais remiantis skiriamas

bankroto administratorius fizinio asmens bankroto procese, išaiškino, kad tam tikri kriterijai,

kurie naudojami vertinant įmonės bankroto procese administratoriaus kandidatūrą, gali būti

naudojami ir bankrutuojant fiziniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad

parenkant administratoriaus kandidatūrą iš dviejų ar daugiau pasiūlytų įmonių bankroto

procese, ypač kai bankrutuoja didelės įmonės, valdančios didelės vertės turtą, turinčios daug

darbuotojų, kitų kreditorių, taikomas didžiausius finansinius reikalavimus turinčio kreditoriaus

nuomonės dėl pasiūlyto bankroto administratoriaus kandidato kriterijus parenkant kandidatūrą.

Tai lemia siekis maksimaliai užtikrinti sklandesnį ir operatyvesnį bankroto procedūrų atlikimą,

išvengti galimų administratoriaus ir kreditorių ginčų, tačiau tai yra tik vienas kriterijų ir

nelaikytinas pirmenybiniu, nes finansinio reikalavimo dydis besąlygiškai negali paneigti

įstatyme teismui suteiktos administratoriaus skyrimo diskrecijos teisės. Taigi ir fizinių asmenų

bankroto procese tai gali būti vienas iš kriterijų, parenkant administratoriaus kandidatūrą,

t. y. atsižvelgiama į tai, ar siūlomai kandidatūrai pritaria dauguma kreditorių ar didžiausius

finansinius reikalavimus turintis kreditorius.

Vienoje iš bylų Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad administratoriaus paslaugų

kaina yra vienas iš kriterijų, tačiau nėra lemiamas kriterijus vertinant administratoriaus

skyrimą. Teismas prioritetą skyrė administratoriaus patirčiai vykdant bankroto procesus, jo

užimtumui ir tai aplinkybei, kad skolininko siūlomas administratorius veiklą vykdo tame

102 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-678-253/2016. 103 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.

46

pačiame mieste, kuriame gyvena skolininkas104. Iš esmės analogiškais kriterijais, spręsdamas

dėl administratoriaus skyrimo, vienoje iš bylų rėmėsi ir Kauno apygardos teismas105.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius turi veikti pagal

savo FABĮ nustatytus įgaliojimus ir negali jų viršyti. Teismas konstatavo, kad bankroto

administratorius yra tarpininkas tarp šių dviejų grandžių, ginantis fizinio asmens ir jo

kreditorių teises ir teisėtus interesus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Todėl bankroto

administratorius, kreipdamasis į teismą dėl bankrutuojančių fizinių asmenų galimo privataus

gyvenimo pažeidimo, peržengė savo įgaliojimų ribas, nes privataus gyvenimo gynimas yra

bankrutuojančio asmens teisė ir nepatenka į bankroto administratoriaus veiklos sritį106.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad FABĮ leidžia skųsti bankroto

administratoriaus paskyrimą ne tik apeliacine, bet ir kasacine tvarka. Teismas nurodė, kad

nutartis iškelti fizinio asmens bankroto bylą gali būti skundžiama tiek apeliacine, tiek kasacine

tvarka (FABĮ 6 straipsnio 2 dalis). Šiuo įstatymu nenustatyta draudimo peržiūrėti teismo

nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, paskirti bankroto administratorių, priešingai nei

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, kuriame įtvirtinta, kad įmonių bankroto

procese nutartis iškelti bankroto bylą, paskirti administratorių gali būti skundžiama atskiruoju

skundu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka

neskundžiama (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalis). Taigi fizinių asmenų bankroto

procese nustatyta galimybė skųsti apeliacine ir kasacine tvarka tiek nutartį dėl bankroto bylos

iškėlimo, tiek dėl bankroto administratoriaus skyrimo. Tačiau šiuo atveju būtina atkreipti

dėmesį į tai, kad toks reglamentavimas neturėtų tapti savitiksliu administratoriaus keitimu

(galimybe keisti kitai šaliai nepatikusį administratorių vien dėl to, kad tai leidžiama įstatyme),

juo labiau kad FABĮ nustatyta galimybė kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą (FABĮ

14 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo

nutartis dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus

paskyrimo kasacine tvarka neskundžiama (FABĮ 14 straipsnio 5 dalis)107.

6. FIZINIO ASMENS BANKROTO PROCESO SANTYKIS SU

PRIVERSTINIU TEISMO SPRENDIMO VYKDYMU

104 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2201-781/2016. 105 Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-154-555/2016. 106 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015. 107 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.

47

Priverstinio teismo sprendimo vykdymo procesu ir fizinio asmens bankroto institutu

siekiama skirtingų tikslų. Priverstiniu teismo sprendimo vykdymu kreditoriui suteikiama

galimybė inicijuoti procesą, pagrįstą valstybės prievartos priemonių taikymu, reikalaujant

skolininką įvykdyti turimus įsipareigojimus. Fizinio asmens bankrotas pradedamas paties

skolininko iniciatyva, kai pastarasis yra nemokus ir nepajėgiantis ateityje visiškai atsiskaityti

su kreditoriais. Taigi, vienas iš šiuos procesus atribojančių kriterijų yra fizinio asmens

(ne)mokumas. Jeigu skolininkas yra mokus FABĮ prasme, tai tokiu atveju jis neturi teisės

vengti priverstinio vykdymo proceso, siekdamas jį pakeisti fizinio asmens bankroto procesu.

Tuo atveju, kai skolininkas, siekdamas išvengti priverstinio vykdymo proceso, sąmoningai

pablogina savo finansinę padėtį ar leidžia jai pablogėti taip, kad jis taptų nemokus FABĮ

prasme, pasinaudoti fizinio asmens bankroto institutu nebelieka galimybės nustačius, kad

nemokumas atsirado dėl skolininko nesąžiningų veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs keletą išaiškinimų, kuriais atskleidžiama

CPK nustatytų priverstinio teismo sprendimų vykdymo normų taikymo specifika fizinio

asmens bankroto proceso kontekste. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir

aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti

pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais

pagrindais. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu –

nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be

varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų

asmenų teisės. Šis išaiškinimas taikytas vienoje iš fizinio asmens bankroto bylų, kurioje

nustatyta, kad antstolė pažeidė imperatyviąsias FABĮ įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas

ir kasatorių teises, nes jiems priklausantis turtas buvo parduotas iš varžytynių, neatsižvelgus į

įstatyme nustatytą įpareigojimą sustabdyti turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus,

teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Šios aplinkybės

teikė pagrindą daryti išvadą, kad antstolės surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas

neteisėtas, todėl buvo panaikintas ir taikyta restitucija108.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vykdomosios bylos sustabdymo ar turto

realizavimo veiksmų sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos

iškėlimo fiziniam asmeniui, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis,

108 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015.

48

tačiau tokiu laikytinas pagal FABĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, kuri vertintina kaip specialioji

norma, turinti pirmenybę prieš CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis)109.

Bendroji įstatyme įtvirtinta taisyklė yra ta, kad fizinio asmens bankroto atveju turtas

realizuojamas FABĮ 27, 28 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje

įtvirtinta turto realizavimo bendrosios tvarkos išimtis: jeigu atliekant vykdymo veiksmus

varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto

bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti

baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti

gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju teismas

turi spręsti dėl leidimo baigti varžytynes, atsižvelgdamas į FABĮ tikslą, nurodytą FABĮ

1 straipsnio 1 dalyje, t. y. įvertinti, kuris sprendimas: užbaigti pradėtą turto realizavimą ar

nutraukti pradėtas vykdymo procedūras ir turtą realizuoti bankroto įstatyme nustatyta tvarka,

labiau atitinka tiek skolininko, tiek kreditorių interesus110.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai teismas leidžia užbaigti pradėtus

vykdymo veiksmus FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytu atveju, antstolis juos vykdo CPK ir

Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodyta tvarka. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta antstolio

teisė gauti vykdymo išlaidas už atliktus vykdymo veiksmus ir šių išlaidų išieškojimo iš

skolininko tvarka turto pardavimo atveju: inter alia, CPK 611 straipsnyje nustatyta, kad

vykdymo išlaidos išieškomos toje pačioje byloje, kurią vykdant jos buvo apskaičiuotos;

vykdymo išlaidos iš skolininko išieškomos antstolio Sprendimų vykdymo instrukcijoje

nustatytos formos patvarkymu ir pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą; CPK

753 straipsnyje nustatyta, kad jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su

juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdymo dokumentus patenkinti,

vykdymo išlaidos atlyginamos pirmiau už kitus reikalavimus. Įmonių bankroto įstatymo ir

FABĮ tikslų panašumas ir jų reglamentuojamų procesų esmė neteikia pagrindo išvadai, kad

įstatymų leidėjas turėjo ketinimą fizinio asmens bankroto procedūrą nagrinėjamu aspektu (dėl

antstolio teisės į antstolio vykdymo išlaidas) sureglamentuoti specialiai (skirtingai) negu

įmonių bankroto atveju. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, fizinio asmens bankroto byloje

antstolis, teismo leidimu baigęs vykdymo veiksmus, pervesdamas lėšas į bankroto

administratoriaus depozitinę sąskaitą, turi teisę atskaityti turėtas vykdymo išlaidas111.

109Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015;

2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-421/2016. 110 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-469/2016. 111 Ten pat.

49

7. IŠVADOS

1. Fizinio asmens bankroto procesas skirtas nemokių, bet sąžiningai tokiais tapusių asmenų

mokumui atkurti.

2. Fizinio asmens bankroto procesą sudaro kelios nuosekliai viena po kitos einančios,

privalomos stadijos. Pirmoji stadija yra fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas. Ji

susideda iš dviejų etapų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo

teisme; 2) nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo.

3. Fizinis asmuo, siekiantis iškelti bankroto bylą, turi būti nemokus. Asmens nemokumo

būklė konstatuojama nustačius tris sąlygas: 1) skolų suma turi viršyti 25 MMA; 2) šių

skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra galimybės šias skolas padengti iš

turimo turto ar gaunamų pajamų. Jeigu teismas nenustato šių sąlygų viseto, negalima

konstatuoti, kad asmuo yra nemokus.

4. Vertinant asmens nemokumą būtina tiksliai nustatyti jo turimo turto vertę. Turtas turėtų

būti suprantamas plačiai, ne tik kaip asmens turimas materialus (kilnojamasis ir

nekilnojamasis turtas), bet ir kaip nematerialus turtas (lėšos sąskaitose, finansinis turtas,

reikalavimo teisės ir pan.), taip pat ne tik asmeninės nuosavybės, bet ir bendrosios

nuosavybės teise turimas turtas. Turėtų būti atsižvelgta ir į turimų reikalavimo teisių

įgyvendinimo galimybių realumą, turimo turto likvidumą bei galimybę panaudoti jį

tenkinant kreditorių reikalavimus.

5. Vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme privalu paisyti šio įstatymo 5 straipsnio

8 dalies 3 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio. Būtent šis terminas nustato ribas,

kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą. Jokie veiksmai, atlikti už šio

laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra

nemokumo priežastis.

6. Pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį

nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik

tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių

(ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra

nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas

nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes,

taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei

nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų.

50

7. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą nesąžiningumas turi

būti įrodytas, jo negalima preziumuoti. Skolininko nesąžiningumas FABĮ 5 straipsnio

8 dalies 2 punkto prasme turi būti pagrįstas ne prielaidomis, o aiškiai įrodytas. Teismas

dėl bankroto bylose vyraujančio viešojo intereso negali būti pasyvus, esant reikalui jis

privalo iš pareiškėjo pareikalauti pateikti įrodymus, kurie būtini skolininko

(ne)sąžiningumui ir (ne)sąžiningumo santykiui su nemokumo būkle vertinti.

8. Iškėlus bankroto bylą prasideda antroji bylos stadija – fizinio asmens mokumo plano

projekto tvirtinimas. Ši stadija taip pat turi du etapus: 1) mokumo atkūrimo plano

projekto parengimas ir svarstymas kreditorių susirinkime (neteisminis etapas);

2) mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimas teisme (teisminis etapas). Patvirtinus

mokumo planą teisme prasideda trečioji stadija – mokumo atkūrimo plano vykdymas.

Įvykdžius mokumo atkūrimo planą fizinio asmens bankroto byla yra užbaigiama.

9. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, rašytinę išvadą dėl plano įgyvendinimo

galimybių teikia bankroto administratorius, jis šią išvadą kartu su plano projektu

pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui.

Paprastai, nesant akivaizdžių plano trūkumų ar įstatymų imperatyvų pažeidimo, teismas

turėtų patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių

susirinkimas.

10. Tokiu atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio

nepritarimo priežasčių arba nurodo priežastis, kurios nesusijusios su plano projektui

nustatytais FABĮ 7 straipsnyje reikalavimais, toks planas gali būti iš karto teikiamas

teismui tvirtinti, nereikalaujant jo patikslinti.

11. Pareiškėjas turi pareigą patikslinti plano projektą ir teikti jį pakartotinai svarstyti

kreditorių susirinkimui, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, tačiau

nurodo tokio nepritarimo priežastis ir jos yra susijusios su plano projektui nustatytais

FABĮ 7 straipsnyje reikalavimais. Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria

patikslintam ir pakartotinai svarstytam plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo

priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais

reikalavimais, toks planas gali būti teikiamas teismui tvirtinti.

12. Viena vertus, FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas fizinio asmens bankroto instituto

tikslas lemia, kad patvirtintas mokumo planas turi užtikrinti, kad jo įgyvendinimas

užtikrins ne tik skolininko, bet ir kreditorių interesus. Plano įgyvendinimas turi

užtikrinti, kad pasibaigus jo vykdymui skolininkas bus atkūręs savo mokumą. Įprastai

tai reiškia, kad skolininkas bent iš dalies bus atsiskaitęs su kreditoriais, o ne tiesiog

51

„nurašęs“ turėtas skolas. Kita vertus, kai nėra objektyvių galimybių atlyginti bent dalį

skolų, tai neturėtų visais atvejais užkirsti skolininkui galimybės atkurti mokumą.

13. Iki 2016 m. sausio 1 dienos pakeitimų FABĮ 5 straipsnio 7 dalis nustatė, kad mokumo

atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Po FABĮ 2016 m.

sausio 1 d. įsigaliojusių FABĮ 7 straipsnio 5 dalies pakeitimo nustatyta fiksuota plano

įgyvendinimo trukmė – 3 metai. Taip bankrutuojantis asmuo, kurio bankroto bylą iškelta

iki minėtų pakeitimų, įgijo teisę prašyti keisti (trumpinti) mokumo atkūrimo plano

įgyvendinimo terminą. Galimybė keisti plano įgyvendinimo laikotarpio trukmę

nereiškia imperatyvo teismui visais atvejais tai daryti. Keičiant plano įgyvendinimo

trukmę reikia paisyti skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros.

14. Vykdomosios bylos sustabdymo ar turto realizavimo veiksmų sustabdymo atvejis, kai

teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, CPK

626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis, tačiau tokiu laikytinas pagal

FABĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, kuri vertintina kaip specialioji norma, turinti

pirmenybę prieš CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis).

15. Fizinio asmens bankroto byloje antstolis, teismo leidimu baigęs vykdymo veiksmus,

pervesdamas lėšas į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą, turi teisę atskaityti

turėtas vykdymo išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2017 m. gegužės 10 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime