dažniausiai diagnozuojamos sarkomos šunims ir katėms most ... · sarkoma yra piktybinis,...

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Gabija Radvilienė

Dažniausiai diagnozuojamos sarkomos šunims ir katėms

Most frequently diagnosed sarcomas in dogs and cats

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai diagnozuojamos

sarkomos šunims ir katėms“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) ______________________________________________________________________

2) ______________________________________________________________________

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

TURINYS .................................................................................................................................. 3

SANTRAUKA ........................................................................................................................... 5

SUMMARY ............................................................................................................................... 6

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ................................................................................ 7

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................ 10

1.1. Sarkomos ....................................................................................................................... 10

1.2. Sarkomų klasifikavimas ................................................................................................ 11

1.3. Putliosios ląstelės sarkomose ........................................................................................ 12

1.4. Dažniausi sarkomų tipai nustatomi šunims ir katėms ................................................... 12

1.4.1. Liposarkoma ........................................................................................................... 12

1.4.2. Fibrosarkoma ......................................................................................................... 13

1.4.3. Vakcinos sukelta fibrosarkoma .............................................................................. 14

1.4.4. Histiocitinė sarkoma............................................................................................... 15

1.4.5. Piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai ..................................................... 17

1.4.6. Limfosarkoma ........................................................................................................ 18

1.4.7. Hemangiosarkoma.................................................................................................. 19

1.4.8. Lejomiosarkoma ..................................................................................................... 20

1.4.9. Sinovinė sarkoma ................................................................................................... 21

1.4.10. Chondrosarkoma .................................................................................................. 22

1.4.11. Osteosarkoma ....................................................................................................... 23

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ............................................................................... 25

2.1. Histopatologinis tyrimas ............................................................................................... 25

2.1.1. Mėginių paruošimas dažymui ................................................................................ 25

2.1.2. Histologinių preparatų dažymas Gimzos metodu .................................................. 25

2.1.3. Histologinių preparatų tyrimas ............................................................................... 26

4

2.2. Statistinė analizė............................................................................................................ 26

3. TYRIMO REZULTATAI .................................................................................................... 27

3.1. Bendri tyrimo rezultatai ................................................................................................ 27

3.2. Fibrosarkomų rezultatų analizė ..................................................................................... 33

3.3. Histiocitinių sarkomų rezultatų analizė ......................................................................... 34

3.4. Osteosarkomų rezultatų analizė .................................................................................... 35

3.5. Putliųjų ląstelių skaičius sarkomose ............................................................................. 37

4. REZULTATŲ APTARIMAS .............................................................................................. 38

IŠVADOS ................................................................................................................................ 41

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................... 42

5

SANTRAUKA

Dažniausiai diagnozuojamos sarkomos šunims ir katėms

Gabija Radvilienė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimo tikslas: ištirti sarkomų paplitimo dažnumą įvairių veislių, amžiaus ir lyties šunims ir

katėms.

Tyrimo uždaviniai: nustatyti kokią dalį visų susirgimų sudaro navikiniai susirgimai, nustatyti

kokią dalį visų šunų ir kačių navikų sudaro sarkomos, nustatyti kokių rūšių sarkomos randamos

šunims ir katėms, įvertinti sarkomų pasireiškimą įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių šunims ir katėms,

nustatyti šunų ir kačių veislės įtaką sarkomų pasireiškimui, nustatyti putliųjų ląstelių skaičių

skirtinguose sarkomų tipuose.

Tyrimo metodika: duomenys buvo renkami 2012 m. sausio – 2015 m. balandžio mėn.

laikotarpiu LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. LSMU VA Užkrečiamųjų ligų

katedros Patologijos centre buvo vertinta kiek dažnai ir kokio tipo sarkomos histopatologiškai

nustatomos šunims ir katėms, taip pat atliktas putliųjų ląstelių skaičiavimas sarkomų preparatuose.

Rezultatai ir išvados: nustatėme, kad navikiniai susirgimai sudaro 3 proc. visų susirgimų šunų

tarpe ir 2 proc. kačių tarpe, kad sarkomos sudaro 4 proc. visų navikų šunims ir 6 proc. katėms.

Mūsų tyrimo metu šunims buvo nustatytos histiocitinės sarkomos (30 proc.), osteosarkomos (27

proc.), fibrosarkomos (23 proc.), hemangiosarkomos (12 proc.), limfosarkoma (4 proc.), bei

lejomiosarkoma (4 proc.). Katėms - fibrosarkomos (60 proc.), bei osteosarkomos (40 proc.).

Nustatėme, kad vidutinis sarkomomis sergančių šunų amžius buvo 6,8 metai, mediana - 7 metai.

Sergančių kačių amžiaus vidurkis 7,9 metai, mediana - 10 metų. Šunų grupėje sarkomomis vienodai

dažnai sirgo tiek patinai (50 proc.), tiek patelės (50 proc.). Kačių grupėje dažniau sirgo patelės (80

proc.), nei patinai (20 proc.). Vokiečių aviganių (19,25 proc.) ir anglų kokerspanielių (15,40 proc.)

veislės šunys dažniau sirgo sarkomomis. Kačių tarpe sarkomos dažniau diagnozuotos mišrūnėms

(40,00 proc.). Suskaičiavus putliųjų ląstelių skaičių skirtinguose sarkomų tipuose nustatėme, kad

ląstelių skaičius žymiai skiriasi ne tik atskiruose tipuose, bet ir skirtinguose tų pačių tipų

mėginiuose.

Raktažodžiai: navikai, sarkomos, šunys, katės, putliosios ląstelės.

6

SUMMARY

Most common sarcomas diagnosed in dogs and cats

Gabija Radvilienė

Master‘s Thesis

Purpose of research: to investigate the frequency of prevalence of sarcomas in dogs and cats

of various breeds, age and sex.

Tasks of the study: to determine the proportion of cases of neoplastic diseases, to determine

the proportion of sarcomas among all tumours of dogs and cats, to determine the types of sarcomas

found in dogs and cats, to evaluate the prevalence of sarcomas in dogs and cats of all ages and both

sexes, to identify the impact of the breed of dogs and cats on the prevalence of sarcomas, to

determine the number of mast cells in different types of sarcomas.

Method of research: data were collected from January 2012 to April 2015 in L. Kriaučeliūnas

Small Animal Clinic of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences.

Results of histopathological tests of selected animals were analysed, sarcoma types were identified,

histological preparations were prepared and mass cell count in preparations was performed in the

Pathology Centre of the Department of Communicable Diseases of the Veterinary Academy of the

Lithuanian University of Health Sciences.

Results and conclusions: we found that tumour diseases account for 3 % all clinical cases

among dogs and 2 % among cats; that sarcomas account for 4 % of all cancers in dogs and 6 % in

cats. In our study dogs were diagnosed with histiocytic sarcomas (30 %), osteosarcomas (27 %),

fibrosarcomas (23 %) hemangiosarcomas (12 %) lymphosarcomas (4 %) and leiomyosarcomas (4

%). Cats – with fibrosarcomas (60 %) and osteosarcomas (40 %). We found that the average age of

dogs with sarcomas was 6.8 years, median – 7 years. The average age of sick cats was 7.9 years,

median – 10 years. In the dog group sarcomas were equally often prevalent in both males (50 %)

and females (50 %). In the cat group females (80 %) were affected by disease more often than

males (20 %). The incidence of sarcomas was more common in the breeds of German shepherd

dogs (19.25 %) and English Cocker Spaniels (15.40 %). Among cats, sarcomas were more

frequently diagnosed for crossbreeds (40.00 %). We determined the count of mast cells in different

types of sarcomas and found that the count of cells differs significantly not only in different types,

but also in different samples of the same types.

Key words: tumours, sarcomas, dogs, cats, mast cells.

7

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Adipocitas – riebalinė ląstelė

Agregatai – ląstelių sankaupos

Anizocitozė – ląstelės dydžio ir formos polimorfizmas

Anizokariozė – branduolio dydžio ir formos polimorfizmas

Biopsija – ląstelių ar audinių gabalėlio paėmimas ištyrimui

DHS – diseminuota histiocitinė sarkoma

Ekscizija – išpjovimas

Ekstranodalinė – susidariusi ne limfiniuose mazguose

Endoneuriumas – nervinės skaidulos jungiamojo audinio dangalas

HE – hematoksilinas - eozinas

Hematogeninis – plintantis per kraują

Hiperchromazija – tamsesnis nusidažymas

Inbrydingas – artimos giminystės individų poravimas

Incizija – įpjovimas

Infiltracija – įsiskverbimas ir kaupimasis

LHS – lokali histiocitinė sarkoma

Miksoidinis – mišrus

Pleomorfinis – įvairaus dydžio ir formos

PPNAN – piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai

Proliferacija – ląstelių populiacijos augimas dalijimosi būdu

Recidyvuoti – pasikartoti

Splenektomija – blužnies pašalinimas

8

ĮVADAS

Navikas - tai nekontroliuojamai besidauginančių, pakitusių ląstelių darinys. Vėžys plačiai

paplitęs gamtoje, jis pažeidžia naminius gyvūnus, laukinius žinduolius, paukščius ir žuvis. Kaip

rodo vienas, nesenai atliktas šunų mirtingumo tyrimas, vėžys yra viena iš pagrindinių grynaveislių

šunų mirties priežasčių, sudarančių 27 proc. visų šunų mirties atvejų Jungtinėje Karalystėje (1).

Senesnių tyrimų duomenimis, atlikus 2000 šunų skrodimą, nustatyta, jog 23 proc. iš jų visų, ir 45 %

vyresnių, nei 10 metų šunų, mirė dėl navikų (2). Kituose mirties priežasčių tyrimuose nustatyta, kad

mirtis dėl vėžio sudaro apie 15–30 proc. visų šunų ir 26 proc. kačių mirties priežasčių ir, kad vėžys

yra dažniausia mirtina liga šunų ir kačių populiacijose (3).

Tarp žmonių šeimų yra pastebėtas paveldimas polinkis susirgti tam tikrų rūšių navikiniais

susirgimais. Panašus, su veisle susijęs, polinkis išsivystyti navikiniams susirgimams, yra pastebimas

ir tarp šunų (4). Tai leidžia įtarti, jog polinkis sirgti navikinėmis ligomis yra nulemtas genetiškai.

Tačiau, nors specifiniai genų pažeidimai, susiję su padidėjusia rizika susirgti vėžiu, tarp žmonių

šeimų buvo nustatyti, tarp naminių gyvūnų tokie genų pokyčiai kol kas nėra identifikuoti (4).

Katėms, kaip ir šunims, taip pat stebimos tam tikros priklausomybės tarp naviko tipo, lokalizacijos

ir veislės (5).

Didėjant gyvūnų amžiui, navikų pasireiškimas dažnėja. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog dalis

navikų yra nustatoma jauno amžiaus gyvūnams.

Italijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog tarp šunų, navikai patelėms pasireiškia tris kartus

dažniau, nei patinams (6). Tokį žymų skirtumą nulėmė dažni patelių pieno liaukos navikai. Išskyrus

pieno liaukų navikus, kurie dažniau pasireiškia nesterilizuotoms patelėms, nei patinams ar

sterilizuotoms patelėms, ryšio tarp lyties ir navikų pasireiškimo dažnumo tarp kačių, nepastebėta

(7).

Šunims ir katėms pasireiškia įvairių tipų navikiniai susirgimai. Vieni jų - sarkomos. Sarkoma

yra piktybinis, mezenchiminės kilmės navikas. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikto tyrimo metu,

ištyrus 63 504 šunis ir 11 909 kates, nustatyta, jog piktybinių navikų pasitaikymo dažnumas tarp

šunų ir kačių populiacijų yra panašus (8).

Navikų epidemiologiniai tyrimai padeda nustatyti ir identifikuoti rizikos faktorius.

Informacija apie navikų epidemiologija yra reikalinga tam, kad padėtų praktikuojantiems

veterinarijos gydytojams gydyti pacientus ir tinkamai informuoti klientus (9). Tyrimų, įvertinančių

sarkomų dažnumą šunų ir kačių populiacijoje Lietuvoje, sarkomų pasireiškimą priklausomai nuo

veislės, amžiaus ir lyties, dar nebuvo atlikta.

Ši tema yra aktuali, nes gyvūnų mirtingumas nuo vėžio, tarp jų ir sarkomų, yra didelis.

Praktikuojantys veterinarijos gydytojai, žinodami dažniausiai sarkomomis sergančias gyvūnų rūšis,

9

veisles, amžiaus grupes, bei lytį, galėtų jas lengviau diagnozuoti ir diferencijuoti nuo kitų navikų,

bei tinkamai gydyti.

Darbo tikslas: Ištirti sarkomų paplitimo dažnumą įvairių veislių, amžiaus ir lyties šunims ir

katėms.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti kokią dalį visų šunų ir kačių susirgimų sudaro navikiniai susirgimai.

2. Nustatyti kokią dalį visų šunų ir kačių navikų sudaro sarkomos.

3. Nustatyti kokių rūšių sarkomos randamos šunims ir katėms.

4. Įvertinti sarkomų pasireiškimą įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių šunims ir katėms.

5. Nustatyti šunų ir kačių veislės įtaką sarkomų pasireiškimui.

6. Nustatyti putliųjų ląstelių skaičių skirtinguose sarkomų tipuose.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Sarkomos

Sarkomos - tai piktybiniai jungiamojo audinio navikai. Audiniai, kurie remia, palaiko, arba

atskiria skirtingus organizmo audinius ir organus yra vadinami jungiamaisiais audiniais. Šis audinys

yra mezoderminės kilmės ir yra randamas bet kurioje kūno dalyje (10). Sarkomos gali susidaryti iš

įvairių šio audinio tipų, tokių kaip, raumeninis, kaulinis, riebalinis, nervinis ir kiti jungiamieji

audiniai. Nors sarkomos kyla iš skirtingų audinių, susidaro skirtingose kūno vietose ir vystosi

skirtingai, jos yra priskiriamos bendrai grupei dėl bendros jų kilmės. Sarkomos yra apibūdinamos

kaip turinčios “pseudokapsulę”, neturinčios aiškių ribų, turinčios pirštus primenančias ataugas,

infiltruojančias aplinkinius audinius (11).

Etiologija: apie sarkomų atsiradimo priežastis šunims ir katėms žinoma nedaug. Genetiniai

pokyčiai, pasikartojančios traumos, svetimkūniai, vakcinacija, parazitai ir radiacija - tai priežastys

susijusios su sarkomų atsiradimu abejoms rūšims. Tai, jog kai kurioms veislėms sarkomos

pasireiškia dažniau, reiškia, kad arba šiose veislėse yra genetinių pakitimų, arba, dėl šių veislių

populiarumo, sarkomų susidarymą nulemia aukštas inbrydingo lygis. Nėra tiksliai žinoma, ar

trauma inicijuoja sarkomų susidarymą, ar nulemia didesnį šeimininkų atidumą gyvūnų sveikatos

problemoms. Svetimkūniai ir vakcinacijos sukelia chronišką audinių stimuliaciją, o tai gali sukelti

neoplastinių procesų pradžią. Radiacija taip pat susijusi su sarkomų formavimusi, tačiau sarkomų

atsiradimas po diagnostikos tikslais panaudotų radiacijos spindulių yra retas (10).

Simptomai: kadangi sarkomos vystosi iš įvairių audinių ir įvairiose kūno vietose, jų sukeliami

simptomai taip pat yra labai skirtingi. Dažnai simptomai yra nespecifiniai, o rodantys bendrą

gyvūno būklės pablogėjimą: viduriavimas, vėmimas, svorio mažėjimas, apetito stoka, pasunkėjęs

kvėpavimas, rijimas, šlubavimas, padidėję limfiniai mazgai.

Diagnostika: dėl to, jog egzistuoja daugiau nei 50 skirtingų sarkomų tipų, jų diagnozavimas

nėra lengvas. Navikų diagnozavime dažnai naudojami ultragarso, rentgeno, kompiuterinės

tomografijos, magnetinio rezonanso tyrimai, tačiau nė vienas jų neleidžia tiksliai nustatyti sarkomų

rūšies. Nustatyti tikslią rūšį yra svarbu tam, kad būtų galima įvertinti naviko plitimo, metastazavimo

tikimybę ir parinkti tinkamiausią gydymą. Tam reikalingi biopsijos arba plonos adatos aspiracijos

tyrimai.

Gydymas: dėl to, jog sarkomos auga ir plinta greitai, dažniausiai taikomas chirurginis

gydymas. Pašalinamas ne tik navikas, bet ir aplink esantys sveiki audiniai. Dažnai visiškas naviko

pašalinimas negalimas dėl jo dydžio ir lokalizacijos. Kartu su chirurginiu gydymu dažnai taikomas

ir gydymas radioterapija. Kitas galimas gydymo būdas yra chemoterapija.

11

Prognozė: prognozė labai priklauso nuo to, ar sarkoma yra išplitusi, ar ne. Jei navikas

pastebėtas anksti ir visiškai pašalintas, prognozė dažniausiai būna gera. Gyvūnams, kuriems navikas

yra išplitęs, prognozė yra atsargi. Šunys, kurie buvo gydyti chirurginiu būdu, vidutiniškai išgyvena

3,5 metų, o šunys, kuriems buvo taikytas chirurginis gydymas ir radioterapija, išgyvena apie 6

metus (12). Tiksliau įvertinti prognozę padeda naviko stadijos ir laipsnio nustatymas. Naviko

laipsnis nustatomas atliekant histologinį tyrimą ir skirstomas nuo pirmo iki trečio laipsnio. Pirmas

laipsnis yra žemiausias ir jam priskiriami gerai diferencijuoti navikai, trečias laipsnis aukščiausias ir

jam priskiriami blogai diferencijuoti navikai. Naviko stadija yra nustatoma remiantis keturiais

parametrais: histologine klase, naviko dydžiu, pokyčiais regioniniuose limfiniuose mazguose ir

tolimomis metastazėmis. Kuo aukštesnė ligos stadija, tuo prognozė blogesnė (10).

1.2. Sarkomų klasifikavimas

Pagal kilmę sarkomos klasifikuojamos į dvi pagrindines grupes:

1. Sarkomas, susidarančias iš kaulinio/kremzlinio audinio

2. Minkštųjų audinių sarkomas

Minkštųjų audinių sarkomos - tai navikai, susidarę iš minkštųjų jungiamųju audinių. Jie gali

susidaryti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai susidaro odoje ir poodiniuose audiniuose (13).

Pagal tai, iš kokio audinio susidaro, minkštųjų audinių sarkomos yra skirstomos į šiuos tipus:

Liposarkoma

Fibrosarkoma

Histiocitinė sarkoma

Miksosarkoma

Periferinio nervo apvalkalo sarkoma

Limfosarkoma

Hemangiosarkoma

Lejomiosarkoma

Rabdomiosarkoma

Sinovinė sarkoma

Sarkomos, susidarančios ir kaulinio ir kremzlinio audinio nepriklauso minkštųjų audinių

sarkomoms ir sudaro atskirą grupę. Kaulinio audinio sarkomos vadinamos osteosarkomomis, o

kremzlinio - chondrosarkomomis.

12

1.3. Putliosios ląstelės sarkomose

Klinikinių stebėjimų ir tyrimų su gyvūnais metu nustatyta, kad naviko ląstelės sukelia

organizmo imuninį atsaką. Histopatologiniai tyrimai rodo, kad daugelį navikų supa vienbranduolių

ir putliųjų ląstelių infiltratai. Putliosios ląstelės susidaro kaulų čiulpuose, yra ilgaamžės,

heterogeniškos ir funkcionuoja kaip teigiami ir neigiami imuninės sistemos atsako reguliatoriai.

Putliosios ląstelės gali tiesiogiai daryti įtaką naviko ląstelių proliferacijai ir infiltracijai, tačiau taip

pat netiesiogiai „padeda“ navikui organizuojant jo mikroaplinką ir moduliuojant organizmo imuninį

atsaką į naviko ląsteles (14). Nors tikslus putliųjų ląstelių poveikis naviko vystymuisi nėra iki galo

ištirtas, Japonijoje atlikto tyrimo metu, išanalizavus 44 žmonių sarkomos atvejus, nustatyta, kad

didesnis putliųjų ląstelių kiekis tiesiogiai koreliuoja su palankia prognoze pacientams, sergantiems

sarkomomis (15).

1.4. Dažniausi sarkomų tipai nustatomi šunims ir katėms

1.4.1. Liposarkoma

Liposarkoma – tai piktybinis riebalinio audinio navikas. Liposarkomos yra retas navikas. Iš

visų naminių gyvūnų šunims jos pasitaiko dažniausiai ir sudaro 0,2–0,5 proc. visų šunų navikų (16).

Literatūroje yra nedaug atvejų, aprašančių liposarkomas katėms (17) ir tik vienas atvejis, aprašantis

miksoidinio tipo liposarkomą katei (18). Liposarkomų atsiradimas katėms siejamas su kačių

leukemijos virusu (FeLV) (19). Lytis liposarkomų pasireiškimo dažnumui įtakos nedaro. Šios rūšies

sarkomos dažniau pasitaiko Šetlando aviganiams, nei kitoms šunų veislėms (4). Kitų šaltinių

duomenimis, liposarkomos dažniau nustatomos taksų ir kokerspanielių veislės šunims (19).

Liposarkomos nustatomos vyresnio amžiaus gyvūnams, vidutinis šunų, kuriems buvo nustatyta

liposarkoma, amžius yra 9,7 metai (16).

Liposarkomų susidarymas dažnai yra susijęs su svetimkūniais ar nutukimu (10).

Svetimkūniai, sukeliantys liposarkomas, gali būti įvairūs, pavyzdžiui, mikročipai. Italijoje atlikto

tyrimo metu nusatyta, kad 11 metų šuniui, kuris buvo patinas, mišrūnas, mikročipo implantacijos

vietoje susidarė liposarkoma (20). Kito tyrimo metu, 11 metų sterilizuotai mišrūnei patelei,

chirurgiškai pašalinus liposarkomą, naviko viduje buvo rastas 1 x 0.8 cm. dydžio stiklo gabalėlis

(21).

Liposarkomos gali būti skirstomos į tipus pagal jų ląstelių morfologiją, tačiau nėra priimtos

šių tipų klasifikacijos gyvūnų liposarkomoms ir dauguma autorių tiesiog remiasi žmonių literatūroje

aprašomais klasifikavimo principais. Tokie autoriai gyvūnų liposarkomas skirsto į gerai

diferencijuotas, pleomorfines (anaplastines) ir miksoidinio tipo, kuris yra pats rečiausias.

13

Liposarkomų išvaizda labai priklauso nuo riebalų kiekio, kurį jos gamina. Dažniausiai

liposarkomos būna kietos, standžios konsistencijos, kietesnės, nei lipomos. Jų spalva gali būti pilka

arba balta, jos būna infiltravusios aplinkinius audinius, suaugusios su jais.

Gerai diferencijuoto tipo liposarkomų ląstelės panašios į normalius adipocitus, turinčius vieną

didelę, skaidrią vakuolę ir branduolį periferijoje. Kitose ląstelėse yra įvairaus dydžio ir formos

(ovalūs, apvalūs) branduoliai ir gausi citoplazma, kurioje yra daug riebalų lašelių. Pleomorfinio

(anaplastinio) tipo ląstelės pasižymi įvairia morfologija, greta jų matomos didelės,

daugiabranduolės ląstelės. Intracitoplazminės riebalų vakuolės pastebimos tik nedidelėje dalyje

ląstelių. Miksoidinio tipo liposarkomose matomos išsibarsčiusios, verpstės formos ląstelės,

lipocitai, lipoblastai. Kai kuriuose lipoblastuose gali būti randamos vakuolės, kurių turinys dažosi

alciano mėliu (5).

Dažniausiai liposarkomos aptinkamos poodiniame jungiamajame audinyje, tačiau taip pat gali

būti randamos krūtinės ląstoje, pilvo ertmėje ar giliuosiuose audiniuose (19). Dažniausiai

liposarkomos randamos ventralinėje pilvo dalyje, pavyzdžiui, pilvo apačioje.

Liposarkomos metastazuoja retai, tačiau jų metastazės galimos į plaučius, kepenis, kaulus,

blužnį ir limfinius mazgus (19). 1989–2000 metais atliktas tyrimas parodė, jog šunų išgyvenamumo

trukmė po liposarkomų šalinimo operacijos labai priklauso nuo to, kokia technika navikas buvo

šalintas. Buvo stebimas 56 šunų, su histologiškai patvirtintomis liposarkomomis, išgyvenamumas.

6 šunims buvo atlikta incizinė biopsija, 34 šunims navikas buvo pašalintas sveikų audinių ribose ir

šešiolikai šunų buvo atlikta plati naviko ekscizija. Vidutinė išgyvenamumo trukmė buvo 1188, 649,

183 dienos, atitinkamai šunims, kuriems buvo atlikta plati naviko ekscizija, naviko šalinimas sveikų

audinių ribose ir incizinė biopsija (22). To pačio tyrimo metu buvo nustatyta, kad naviko dydis, jo

lokalicazija, ribų aiškumas ir histologinis tipas nėra reikšmingai susiję su šunų išgyvenamumo

trukme.

1.4.2. Fibrosarkoma

Fibrosarkoma - tai piktybinis navikas, susidarantis iš fibroblastų, kitų mezenchiminių ląstelių

ir kolageno (19). Tai dažnas šunų ir kačių odos navikas, katėms sudarantis 15–17 proc. odos navikų

ir ketvirtas pagal dažnumą navikas šiai gyvūnų rūšiai (5). Kitų šaltinių duomenimis, tai dažniausias

kačių odos navikas, sudarantis 20–30 proc. visų kačių odos navikų ir trečias pagal dažnumą navikas

šiai gyvūnų rūšiai (19). Fibrosarkomos šunims yra vienas dažniausiai nustatomų minkštųjų audinių

sarkomų tipų. Jungtinėse Valstijose atlikto tyrimo metu, ištyrus 87 šunų minkštųjų audinių

sarkomas, net 50 iš jų buvo fibrosarkomos (23). Lytis fibrosarkomų susidarymui įtakos neturi, kaip

ir veislė kačių tarpe (4). Tarp šunų, auksaspalviai retriveriai ir dobermano pinčeriai turi didesnę

riziką susirgti fibrosarkomomis (24). Šio tipo sarkomos dažniau nustatomos suaugusiems ir

vyresnio amžiaus šunims ir katėms (vidutiniškai 9 metų gyvūnams) (4).

14

Kas tiksliai sąlygoja fibrosarkomų susidarymą - nežinoma, tačiau pastebėta, kad svetimkūniai,

tokie kaip vakcinos, mikročipai, netirpūs chirurginiai siūlai turi įtakos fibrosarkomų susidarymui

tiek šunims, tiek katėms (25).

Navikai gali būti apriboti, arba infiltravę aplinkinius audinius. Dažniausiai neturi kapsulės.

Navikas būna pilkai baltos spalvos, jo paviršius blizgantis (4).

Fibrosarkomos gali susidaryti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai susidaro odoje,

poodiniuose audiniuose ir burnos ertmėje (10). Ištyrus 371 kačių naviką burnos ertmėje, buvo

nustatyta, kad 12,9 proc. iš jų sudarė fibrosarkomos (26). Iš 84 ištirtų fibrosarkomų šunims, 10 iš jų

buvo burnos ertmėje, 30 galūnėse, 27 liemens srityje, 7 galvoje ir kakle ir 10 pieno liaukų srityje

(27).

Navikas gali būti gerai diferencijuotas, sudarytas iš verpstės formos ląstelių. Ląstelių

citoplazma negausi, branduoliai nuo pailgos iki ovalios formos, su neišsiskiriančiais branduolėliais.

Dažnai tarp ląstelių būna rausva kolageninė medžiaga. Gali būti kiaušinio arba daugiakampio

formos daugiabranduolių gigantinių ląstelių, su dideliais, ovalios arba apvalios formos branduoliais

ir gerais matomais branduolėliais. Kartais matomi periferiniai limfocitų agregatai.

25 proc. fibrosarkomų atvejų navikas metastazuoja kraujagyslėmis (5). Burnos ertmės

fibrosarkomos gali metastazuoti į limfinius mazgus ir plaučius. Šunų, kuriems diagnozuota burnos

ertmės fibrosarkoma, išgyvenamumo trukmė buvo nuo 569 iki 1598 dienų (28). Kitame tyrime

teigiama, kad naviko lokalizacija reikšmingos įtakos prognozei nedaro, nes, nepriklausomai nuo

lokalizacijos, šunų išgyvenamumo trukmė buvo apie 80 savaičių. Šaltinių duomenimis, šunims

fibrosarkomos po pašalinimo recidyvuoja 30–40 proc. atvejų (27).

1.4.3. Vakcinos sukelta fibrosarkoma

Vakcinos sukelta fibrosarkoma dažniausiai nustatoma katėms, tačiau gali būti nustatoma ir

šunims. Navikas gali būti nustatomas katėms nuo 3 metų amžiaus, tačiau vidutinis kačių, kurioms

nustatoma vakcinos sukelta fibrosarkoma amžius yra 8,1 metai, o tai yra šiek tiek mažiau, nei

vidutinis kačių, kurioms nustatomos su vakcinacija nesusijusios fibrosarkomos, amžius (

vidutiniškai 9,2 metai). Kito tyrimo duomenimis, vidutinis kačių, kurioms diagnozuota vakcinos

sukelta fibrosarkoma amžius buvo 10,3 metai (29). Lytis vakcinų sukeltų fibrosarkomų

susidarymui įtakos neturi. Tikslų šio naviko dažnumą nustatyti sunku, tačiau manoma, kad jis

susidaro nuo 1:1000 iki 1:10000 vakcinuotų kačių (4).

Tyrime, kuriame buvo tirtos vakcinų sukeltos fibrosarkomos katėms, nustatyta, kad daugiau,

nei 51 proc. tokių sarkomų buvo apsuptos makrofagų ir limfocitų su granuliomine aplinkinių

audinių reakcija. Panašūs indikatoriai, rodantys lėtinį uždegimą, buvo nustatyti ir kituose

eksperimentiniuose tyrimuose (30). Šunų tarpe vakcinos sukeltos fibrosarkomos turi uždegiminius

infiltratus, tokius, kaip makrofagai, limfocitai ir plazmos ląstelės (31). Tyrimų duomenimis, vietinę

15

uždegiminę reakciją gali sukelti aliuminio hidroksidas, esantis vakcinų sudėtyje, arba kitos,

potencialiai dirginančios medžiagos. Yra pripažinta, kad ir kitos medžiagos, ne tik aliuminis, gali

būti įtrauktos į fibrosarkomų susidarymo patogenezę (32). Iš esmės, bet kas, kas sukelia vietinę

uždegiminę reakciją, gali nulemti naviko susidarymą (33). Tai pagrindžia tokie klinikiniai

pavyzdžiai, kaip sarkomos, susidariusios ilgo veikimo vaistų leidimo vietoje, taip pat sarkomos,

susidariusios ties neabsorbuojamų siūlų siūlėmis ir sarkomos, susidariusios akyse po traumų (34).

Ilgą laiką trūko duomenų, pagrindžiančių mikročipų sukeliamą fibrosarkomų susidarymą. Buvo

abejojama, ar tikrai mikročipai sukelia šias fibrosarkomas, ar jas sukelia anksčiau toje pačioje

vietoje atliktos vakcinacijos. Tačiau dabar jau yra tyrimų, įrodančių, jog būtent mikročipai, o ne

prieš tai atliktos vakcinacijos, sukelia fibrosarkomas. 9 metų katei mikročipo dėjimo vietoje, kakle,

buvo nustatyta ir pašalina fibrosarkoma. Atlikus pašalinto naviko histologinį tyrimą, buvo nustatyta,

kad jis turi tipiškus kačių vakcinos sukeltos fibrosarkomos bruožus. Tačiau visos ankstesnės

vakcinacijos šiai katei buvo atliekamos į galūnes (35).

Šio tipo fibrosarkomos susidaro vakcinacijos vietoje, o tai gali būti ant kaklo, krūtinės,

juosmens srityje ar ant galūnių (4). Navikas išsivysto per mėnesius ar metus po vakcinacijos.

Daugkartinis vakcinavimas toje pačioje vietoje didina naviko susidarymo tikimybę (36). Po dviejų

vakcinacijų rizikai išauga 125 proc., o po 3–4 kartų - 175 proc. (5).

Navikai būna kieti, gerai apriboti, neskausmingi, baltos spalvos, centre turintys cistišką

struktūrą, pripildytą vandeningo arba gleivingo skysčio (4).

Šie navikai susidarę iš pailgų ląstelių, kurias supa stroma. Dažnai yra matomos nekrozės

zonos kartu su limfocitų ir makrofagų infiltratais ir daugiabranduolės gigantinės ląstelės. Mitozinis

ląstelių indeksas yra daug aukštenis, nei fibrosarkomose, susidariusiose ne po vakcinacijos (37).

Pastebėta, kad fibrosarkomų, susidariusių vakcinacijos vietoje, uždegiminė limfocitų infiltracija

būna naviko periferijoje, kai tuo tarpu su vakcinacija nesusijusiose fibrosarkomose būna

perivaskulinė uždegiminė infiltracija visame navike (31).

Katėms, po naviko pašalinimo, net 70 proc. atvejų šio tipo sarkomos recidyvuoja (19).

Metastazės šių fibrosarkomų atvejų susidaro labai retai, tačiau jų susidarymo tikimybė didėja,

didėjant katės išgyvenamumo trukmei. Nėra žinoma, ar tai, jog taikant agresyvų gydymą, katė

išgyvena ilgiau, nulemia metastazių atsiradimą, ar, kai kurie gydymo būdai tiesiogiai skatina

susidaryti metastazes. 22 proc. kačių, kurioms buvo taikytas agresyvus gydymas (radikali ekscizija,

radiacija ir chemoterapija), susidarė metastazės (38).

1.4.4. Histiocitinė sarkoma

Histiocitinė sarkoma - tai dabartinis terminas, naudojamas apibūdinti blogai diferencijuotas,

pleomorfines sarkomas, susidarančias iš minkštųjų audinių (39). Šiuo metu yra išskiriami du

pagrindiniai histiocitinės sarkomos tipai - tai lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS) ir diseminuota

16

histiocitinė sarkoma (DHS). Dauguma sergančių LHS šunų yra 6–11 metų amžiaus (40). Tarp

lygiaplaukių retriverių net 25 proc. visų navikų sudaro LHS (41). Lyties predispozicija nenustatyta

ir bet kokio amžiaus šunys gali susirgti šia liga (42). Diseminuotos histiocitinės sarkomos (DHS)

išimtinai dažnai pasireiškia Berno zenenhundų veilės šunims. Berno zenenhundų tarpe šio naviko

paplitimas yra net 25 proc. (43). Tai, jog šio tipo naviko paplitimas labai didelis tarp kai kurių

veislių, leidžia manyti, jog liga yra paveldima. Danų mokslininkai ištyrė, kad iš 13 Berno

zenenhundų, sergančių DHS, 11 buvo geneologiškai susiję (44). Histiocitinė sarkoma nustatoma ne

tik Berno zenenhundų ir lygiaplaukių retriverių veislės šunims. Kitos šunų veislės, kurioms

histiocitinė sarkoma nustatoma gana dažnai yra rotveileriai ir auksaspalviai retriveriai (1 lentelė).

1 lentelė. Šunų veislės, kurioms nustatyta LHS ir DHS (42).

Veislė LHS DHS Iš viso

Rotveileris 5 6 11

Berno zenenhundas 3 5 8

Auksaspalvis retriveris 3 2 5

Labradoro retriveris 2 2 4

Lygiaplaukis retriveris 2 1 3

Mišrūnas 2 0 2

Šarpėjus 1 1 2

Basetas 0 1 1

Biglis 1 0 1

Anglų sprinerspanielis 0 1 1

Samojedas 0 1 1

Iš viso 19 20 39

Lokalizuota histiocitinė sarkoma yra greitai auganti, pavienė, vietiškai invazinė minkšto

audinio masė, pasižyminti vidutiniu - aukštu metastaziniu potencialu (42). Ji infiltruoja giliąją

dermą, skeleto raumenis, fascijas (40). Tokie pažeidimai anksčiau buvo priskiriami piktybinei

fibrozinei histiocitomai (45). Diseminuota histiocitinė sarkoma – tai multisisteminė liga,

pasireiškianti navikais, susidarančiais vienu metu įvairiuose organuose (46).

LHS dažniausiai susidaro galūnių odoje ar poodyje, tačiau gali susidaryti ir kituose

organuose. Lygiaplaukiams retriveriams LHS dažniausiai susidaro giliuose galūnių raumenyse arba

arti sąnarių, dažniausiai alkūnėse (43). Diseminuota sarkoma - tai multisisteminė liga, pasireiškianti

17

navikais, susidarančiais vienu metu įvairiuose organuose (46). Pirmiausia navikai susidaro blužnyje,

plaučiuose ir kaulų čiulpuose, vėliau kepenyse ir limfiniuose mazguose (40).

LHS histologiškai atrodo kaip pleomorfinių histiocitinių ląstelių gausi masė. Šios ląstelės

pasižymi ryškia anizocitoze ir gausia eozinofiline citoplazma, kuri gali būti su smulkiomis

granulėmis, arba putota. Branduoliai ženkliai skiriasi savo dydžiu ir forma, dažniausiai būna ląstelės

centre ir turi gerai matomus, įvairaus dydžio branduolėlius (40). DHS histologiškai matomos nuo

vidutinio iki didelio dydžio histiocitinės ląstelės, kurios gali būti išsidėsčiusios pavieniui, arba

sudaryti nedidelius agregatus. Branduoliai gali būti ovalios arba inksto formos, dažniausiai išsidėstę

ekscentriškai, turi gerai matomą, kartais ne vieną, branduolėlį. Citoplazmoje dažnai būna vakuolių

ir hemosiderino granulių (47). Ląstelės gali būti apvalios arba netaisyklingos formos. Šios ląstelės

turi gausią, blyškią, bazofilinę citoplazmą (5).

Diseminuotos sarkomos prognozė bloga. Remiantis kelių tyrimų duomenimis, išgyvenamumo

trukmės mediana buvo 106 dienos (nuo 2 iki 884 dienų), o vienus metus išgyvena nuo 0 proc. iki 30

proc. sergančių šunų (48). Berno zenenhundų veislės šunys nuo diagnozės išgyvena vidutiniškai 49

dienas (39). LHS prognozė priklauso nuo ligos išplitimo ir nuo to, ar yra susidariusių metastazių, ar

ne. Deja, dažniausiai histiocitinė sarkoma susijusi su bloga prognoze šunims, nes diagnozės metu

jau būna metastazių. Tolimos metastazės susidaro 70–91 proc. šunų. Kitų šaltinių duomenimis

metastazės susidaro 60 proc. atvejų ir dažniausiai šis navikas metastazuoja į limfinius mazgus (40).

16 šunų, sergančių lokalizuota histiocitine sarkoma, ir gydomų agresyvia vietine terapija, bei

chemoterapija, išgyvenamumo trukmės mediana buvo 568 dienos (49).

1.4.5. Piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai

Piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai (PPNAN), kurie susidaro iš endoneuriumo

fibroblastų ir/arba Švano ląstelių, yra palyginti reti tarp gyvūnų, išskyrus šunis. Remiantis vienu

tyrimu, PPNAN sudaro 26,6 proc. visų šunų nervų sistemos navikų (50). PPNAN yra retai

nustatomi katėms. Penkerius metus trukusiame tyrime, kurio metu buvo ištirti 59 periferinio nervo

apvalkalo navikai iš 53 kačių, nustatyta, kad lytis piktybinio šio tipo navikų pasireiškimo dažnumui

įtakos neturi. Vidutinis sirgusių kačių amžius buvo 11 metų. Tyrime taip pat nustatyta, kad 38 proc.

kačių, kurioms nustatyta PPNAN buvo grynaveislės, tačiau konkrečios veislės predispozicija

nenustatyta (51). Remiantis vienu tyrimu, vidutinis šunų, sergančių PPNAN amžius yra 10,6 metų.

Šunų tarpe veislės predispozicija nenustatyta, tačiau vieno tyrimo metu iš 11 sirgusių šunų, net 4

buvo Šetlando aviganių veislės (52).

Piktybiniams periferinio nervo apvalkalo navikams priskiriama neurofibrosarkoma ir

piktybinė Švanoma.

PPNAN būna neinkapsuliuotas, invazinis (53). Navikai būna kieti, nuo balkšvos iki tamsesnės

spalvos, blizgantys, gali būti išopėję (51).

18

Vieno tyrimo duomenimis, katėms šie navikai dažniausiai būna susidarę galvos srityje (4).

Kito tyrimo metu 75 proc. PPNAN katėms buvo nustatyti galvoje, kakle ir galūnėse (51). Šunims

PPNAN dažniausiai apima petinį arba juosmenį nervų rezginius (53).

Naviko ląstelės būna verpstės arba ovalios formos. Kitos netipinės ląstelės turi gausiai grūdėtą

citoplazmą arba yra didelės daugiabranduolės ląstelės. Dauguma ląstelių, sudarančių PPNAN yra

išsidėsčiusios mažais susipynusiais pluoštais, su įsiterpiančiu įvairiu kiekiu kolageniškos arba

gleivingos stromos (4).

Yra aprašytų PPNAN metastazavimo atvejų šunims į plaučius, tuo tarpu katėms

metastazavimo atvejų literatūroje aprašytų nėra (54). Japonijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta,

kad visi 11 šunų, kuriems chirurgiškai buvo pašalintas PPNAN, mirė per ateinančius dvejus metus

po operacijos (52). Navikas yra linkęs recidyvuoti, kačių tarpe recidyvuoja apie 30 proc. atvejų

(51).

1.4.6. Limfosarkoma

Limfosarkoma, kitaip vadinama piktybine limfoma, yra viena iš dažniausių navikų rūšių,

nustatomų šunims ir katėms. Navikas nustatomas vidutiniškai 33 iš 100 000 šunų. Šis navikas

dažniausiai nustatomas vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims (amžiaus mediana nuo 6 iki 9 metų)

(55). Tyrimo, kuriame buvo analizuojamos kačių limfosarkomos, metu nustatyta, kad 18 iš 20

sergančių kačių buvo vyresnės, nei 6 metų amžiaus. Šio tipo navikas dažniau nustatomas bokserių,

bulmastifų ir buldogų veislės šunims. Kitos veislės, kurioms nustatyta padidėjusi rizika susirgti

limfoma yra basethaundai, senbernarai, škotų terjerai, erdelio terjerai, labradoro retriveriai ir

rotveileriai (45). Lyties predispozicija nenustatyta nei šunų, nei kačių tarpe.

Dažniausiai nustatoma multicentrinė, rečiau alimentinė, mediastinalinė, odos ir ekstranodalinė

formos. Ekstranodalinės formos atveju navikas dažniausiai nustatomas inkstuose, centrinėje nervų

sistemoje, akyse, kauluose, sėklidėse (55). Kačių tarpe dažniausiai nustatoma alimentinės formos

limfoma (56).

Ligos prognozė varijuoja ir manoma, kad daug faktorių daro įtaką išgyvenimo trukmei.

Pagrindiniai faktoriai yra ligos klinikinė stadija ir gyvūno sveikatos būklė. Šunys, kuriems nustatyta

I ar II ligos stadija, turi palankesnę ligos prognozę, nei tie, kuriems nustatyta pažengusi ligos

stadija. Palankesnę ligos prognozę taip pat turi ir tie šunys, kurie ligos diagnozavimo metu yra

sveiki, nei tie, kurie sergantys. Negydant naviko, dauguma šunų miršta per 4–6 savaites (55). Kačių,

kurioms taikytas chemoterapinis gydymas, gyvenimo trukmės mediana yra 210 dienų (57).

19

1 pav. Limfosarkoma (HE, 400x).

1.4.7. Hemangiosarkoma

Hemangiosarkoma yra piktybinis navikas, susidarantis iš pakitusių kraujagyslių ir kapiliarų

endotelio ląstelių. Šunims nustatomas dažniau, nei kitoms gyvūnų rūšims ir siejamas su dideliu

mirtingumu. Šis navikas sudaro nuo 0,3 iki 2,0 proc. visų šunų navikų ir apie 7 proc. visų piktybinių

šunų navikų (58). Vokiečių aviganiams, bokseriams, auksaspalviams retriveriams ir Labradoro

retriveriams šis navikas nustatomas dažniau, nei kitoms šunų veislėms. Odos hemangiosarkoma

dažniau susidaro greihaundų, vipetų, Amerikiečių pitbulterjerų veislės šunims (4). Katėms

hemangiosarkomos susidaro žymiai rečiau, nei šunims.

Nors tikslios susidarymo priežastys nežinomos, tačiau tai, kad kai kurioms veislėms navikas

nustatomas dažniau, nei kitoms, gali reikšti, kad navikas yra paveldimas. Odos hemangiosarkomų

susidaryme yra ryšys tarp navikų susidarymo ir saulės poveikio (5).

Navikas iškilęs, blogai apribotas, išopėjęs, kraujingas, plinta vietiškai (5). Odos ar poodinių

audinių hemangiosarkoma būna pavienė, ryškiomis ribomis, nuo raudonai rudos iki juodos spalvos,

konsistencija gali būti minkšta arba kieta, pjaunant naviką išsiskiria kraujas (4).

Trys dažniausios hemangiosarkomų susidarymo vietos yra blužnis (nuo 28 proc. iki 50 proc.),

dešinysis prieširdis (nuo 3 proc. iki 50 proc.) ir oda ar poodiniai audiniai (17 proc.) (32). Odos

hemangiosarkoma dažniausiai pasitaiko tose odos vietose, kur plona plaukų danga - apatinė pilvo

siena šunims, ausies kaušeliai katėms (5). Taip pat dažnai navikai katėms susidaro ant akių vokų,

galūnėse, letenose (4).

Neoplastinės ląstelės gali būti įvairios formos - verpstės, daugiakampės ar kiaušinio. Ląstelių

branduoliai gerai matomi, pleomorfiniai ir hiperchromatiniai (4). Ląstelių negausu, daug eritrocitų.

20

Esant solidinei anaplastinei hemangiosarkomai, galima rasti didelių ir labai didelių ląstelių telkinių,

sudarytų iš labai pleomorfinių ląstelių (5) (2 pav.).

Vidaus organų hemangiosarkomos yra labai agresyvūs navikai ir ligos prognozė būna bloga.

Esant hemangiosarkomai blužnyje, išgyvenamumo trukmės mediana po splenektomijos šunims yra

1,6 mėnesio (59). Mirtis dažnai susijusi su mazgelių ir masių plyšimu ir dėl to išsiliejusiu krauju į

pilvo ertmę ar perikardą. Odos hemangiosarkomos yra mažiau agresyvios, jos rečiau metastazuoja ir

išgyvenimo trukmė sergant jomis, būna ilgesnė (4). Jei navikas susidaro blužnyje - kepenys, taukinė

ir plaučiai yra dažniausios vietos į kurias jis metastazuoja hematogeniniu keliu arba vietiškai (32).

2 pav. Hemangiosarkoma (HE, 400x).

1.4.8. Lejomiosarkoma

Lejomiosarkoma - tai lygiųjų raumenų navikas. Lejomiosarkomos yra antras pagal dažnumą

virškinamojo trakto navikas šunims. Vieno tyrimo duomenimis žarnų lejomiosarkomos patelėms

nustatomos dvigubai dažniau, nei patinams, tačiau vėlesni tyrimai lyties predispozicijos nenustatė.

Nors žarnų lejomiosarkoma yra diagnozuota 17 mėnesių šuniui, dauguma atvejų šis navikas

nustatomas 10 metų ir vyresniems šunims. Vidutinis šunų, sergančių skrandžio lejomiosarkoma

amžius yra 7 metai, o žarnų lejomiosarkoma - 11 metų. Žarnų lejomiosarkomos nustatomos visoms

šunų veislėms ir nors gali būti dažniau nustatomos mišrūnams, 44 lejomiosarkomų atvejus

tyrusiame tyrime veislės predispozicija nustatyta nebuvo. Vieno tyrimo duomenimis, vokiečių

aviganiai gali turėti didesnį polinkį sirgti lejomiosarkomomis. Katėms lejomiosarkomos nustatomos

daug rečiau. Yra atvejų, kai jos nustatomos jaunoms dvejų metų katėms, tačiau dažniausiai

21

lejomiosarkomos nustatomos vidutinio ir vyresnio amžiaus katėms. Veislės ar lyties predispozicija

nenustatyta (4).

Penkis metus trukusio tyrimo metu, kuris buvo atliktas „The Animal Medical Center“,

nustatyta, kad 23 iš 44 lejomiosarkomų šunims buvo susidariusios virškinamajame trakte. Kita

didelė dalis, tai yra 16 iš 44, susidarė blužnyje (4).

Lejomiosarkomos yra kietos konsistencijos, kreminės spalvos ir gali turėti ryškias

hemoragijas. Daugybinės nekrozės zonos suteikia lejomiosarkomoms cistinę arba multicistinę

išvaizdą (4).

Histologiškai lejomiosarkomose randamos ląstelės, kurių branduoliai žymiai ištįsę,

hipochromatiniai. Taip pat matomos anaplastinės ląstelės, iš kurių kai kurios yra daugiabranduolės,

su aukštu mitoziniu indeksu (19).

Šunų gyvenimo trukmė po chirurginio gydymo trunka nuo 0 iki 47 mėnesių, gyvenimo

trukmės mediana yra maždaug 12 mėnesių (60). Remiantis keliais tyrimais, lejomiosarkomų

metastazinis potencialas operacijos metu yra nuo žemo iki vidutinio ir varijuoja nuo 16 proc. iki

37,5 proc. Dažniausiai navikas metastazuoja į limfinius mazgus, peritoniumą ir kepenis (60). Kito

tyrimo duomenis, net 50 proc. šunų buvo nustatytos metastazės (61).

1.4.9. Sinovinė sarkoma

Sinovinė sarkoma yra retas navikas. Vystosi iš bursų, sąnarių kapsulės, sausgyslių makščių

(5). Tarp šunų šis navikas dažniausiai nustatomas didelių, bet ne labai didelių veislių šunims ir nėra

konkrečios veislės predispozicijos. Šis navikas dažniau nustatomas patinams, nei patelėms (santykiu

3:2), o sergančių šunų amžius labai plautus (nuo 12 mėnesių iki 15 metų), tačiau dažniausiai jis

nustatomas vidutinio amžiaus šunims (62).

Sinovinės sarkomos dažniausios susidarymo vietos retėjančia tvarka yra kelio girnelė, alkūne,

petis, čiurna, riešas ir klubas (63).

Sinovinė sarkoma atrodo sudaryta iš suspaustų, tamsios spalvos audinio skiltelių. Naviko

ribos ryškios ir jis atrodo inkapsuliuotas. Perpjovus naviką matomas lygios tekstūros audinys, kuris

dažnai turi tamsias zonas, susidariusias iš hemoragijų, ir šviesias zonas, susidariusias iš nekrozuotų

vietų. Kai kuriuose navikuose gerai matomos cistiškos vietos, pripildytos gleivingo skysčio.

Vieno tyrimo duomenimis, vidutinė gyvenimo trukmė nuo diagnozės iki šuns mirties arba

eutanazijos yra 31,8 mėnesiai (nuo 0 iki 74 mėnesių) (64). Vieno tyrimo duomenimis, dvidešimtyje

iš 37 (54 proc.) atvejų susidarė metastazės. Dažniausiai metastazės susidarė plaučiuose (n=10),

limfiniuose mazguose (n=10), rečiau inkstuose, blužnyje, krūtinės pleuroje, kepenyse ir širdyje

(63).

Preparatuose randamos dviejų rūšių ląstelės: vienos - šeivos formos, kitos - epiteloidinės,

panašios į sinovijos ląsteles. Didelės, pleomorfinės mezenchiminės ląstelės, panašios į osteoklastus,

22

randamos sinovijoje. Kartais randami neutrofilai. Šunims randamos didelės, daugiakampės,

šeivinės, pleomorfinės ląstelės, išsidėsčiusios grupėmis. Ryški anizokariozė (5).

1.4.10. Chondrosarkoma

Chondrosarkoma yra piktybinis navikas, susidarantis iš ląstelių, gaminančių kremzlinę

tarpląstelinę medžiagą. Chondrosarkoma yra antras pagal dažnumą pirminis šunų kaulų navikas ir

sudaro nuo 5 proc. ik 10 proc. visų pirminių šunų kaulų navikų (32). Tyrime, kuriame buvo ištirti

97 chondrosarkomomis sergantys šunys, nustatyta, kad vidutinis sergančių amžius 8,7 metai (nuo 1

iki 15 metų). Sirgo daugiausia vidutinių ir didelių veislių šunys, o auksaspalviai retriveriai turi 3,12

karto didesnę tikimybę susirgti šia liga, nei kitų veislių šunys (65). Kitų šaltinių duomenimis,

navikas dažnai nustatomas bokseriams, vokiečių aviganiams, auksaspalviams retriveriams ir

mišrūnams, tačiau retai nustatomas mažų ir labai didelių veislių šunims. Lyties predispozicija

nenustatyta (4).

Veterinarinėje medicinoje chondrosarkomos skirstomos į susidarančias skelete ir ne skelete

(66). Nors chondrosarkomos dažniausiai susidaro arba iš kremzlinių struktūrų, arba iš kaulų,

susidariusių iš chondroidinių ląstelių, jos taip pat gali susidaryti vietose, kur kremzlės paprastai nėra

randamos (65). Šunų populiacijoje ne skelete susidarančios chondrosarkomos sudaro nuo 1 proc. iki

13 proc. visų chondrosarkomų. Ne skelete susidarančios chondrosarkomos randamos plaučiuose,

taukinėje, perikarde, dešiniame prieširdyje ir pilvaplėvėje (67). Skelete susidarančios

chondrosarkomos dažniausiai susidaro plokščiuosiuose kauluose. Viename didelės apimties tyrime

nustatyta, kad net 61 proc. chondrosarkomų susidaro plokščiuosiuose kauluose, ypatingai daug

nosies ertmėje ir šonkauliuose (4).

Chondrosarkomos susidaro labai didelės, jei leidžiama joms augti be chirurginio pašalinimo.

Perpjovus naviką, daugumos chondrosarkomų audinys primena hialininę kremzlę. Navikas susidaro

iš daugelio mažų mazgelių, kurių audinys varijuoja nuo minkšto iki vidutiniškai kieto, o spalva nuo

baltos iki pilkai baltos ir melsvai baltos. Dažnai centrinėse naviko srityse yra vietų, kurios yra

pilkšvos rūdžių spalvos ir pasižymi gleivėta konsistencija. Tokios gleivingos vietos yra būdingos

nosies ertmės chondrosarkomoms (4).

Preparatuose matoma daug kremzlinės tarpląstelinės medžiagos. Randami pavieniai

chondroblastai. Ląstelių piktybiškumo kriterijai nėra labai ryškiai išreikšti. Gali būti padidėjęs

branduolio ir citoplazmos santykis, hiperchromazija, anizokariozė. Branduolėliai, jei jie yra, būna

pavieniai, smulkūs, taisyklingi. Gali būti dvibranduolių ląstelių ir mitozių (5).

Chondrosarkomų metastazinis potencialas ribotas, jos susidaro nuo 0 proc. iki 20,5 proc.

atvejų (68). Dažniausiai navikas metastazuoja į plaučius, tačiau gali ir į kitus organus, tokius kaip

inkstai, kepenys, širdis, skeletas (4). Nosies ertmės chondrosarkomos metastazuoja rečiau. Šunų,

23

kuriems nustatyta chondrosarkoma skelete, išgyvenamumo trukmės mediana yra nuo 201 iki 1080

dienų (67).

1.4.11. Osteosarkoma

Osteosarkoma - tai piktybinis kaulų navikas, sudarantis apie 3–4 proc. visų šunų piktybinių

navikų (5). Osteosarkomos sudaro nuo 80 proc. iki 90 proc. visų pirminių šunų kaulų navikų (32).

Katėms šis navikas nustatomas retai - naviko dažnumas 3.1–4.9 atvejai 100 000 kačių (69).

Osteosarkomos dažniausiai diagnozuojamos vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims. Sergančių šunų

amžiau mediana yra 7 metai (32). Katėms šio tipo navikas nustatomas vyresniame amžiuje,

sergančiųjų amžiaus vidurkis yra 10,9 metai (70). Gerai žinoma, kad osteosarkomos dažniausiai

nustatomos didelių ir labai didelių veislių šunims (32). Rizika susirgti osteosarkoma tarp labai

didelių (daugiau kaip 40 kg.) ir didelių (nuo 20 kg. iki 40kg.) veislių šunų yra atitinkamai 60,9 ir 7,9

karto didesnė, nei rizika susirgti mažų veislių šunims (mažiau, nei 10 kg.) (4). Veislės, kurios turi

didžiausią riziką susirgti osteosarkomomis yra šios: dobermanai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai

retriveriai, vokiečių dogai, airių seteriai, rotveileriai, senbernarai, airių vilkogaudžiai, dirhaundai,

rusų kurtai, greihaundai ir leonbergeriai. Tačiau nėra nustatyta, ar veislė, ar veislės nulemtas šuns

dydis, predisponuoja naviko susidarymą. Dauguma šaltinių nurodo, kad šis navikas dažniau

nustatomas patinams, nei patelėms (71). Veislės predispozicija katėms nenustatyta.

Dažniausiai osteosarkomos susidaro galūnėse (64 proc.), rečiau ašiniame skelete

(šonkauliuose ir kaukolėje 28,5 proc.) ir rečiausiai susidaro ne skelete (7,5 proc.) (72). Galūnių

osteosarkomos dažniau susidaro priekinėse, nei užpakalinėse galūnėse, o ne skelete susidarančios

sarkomos dažniausiai susidaro visceraliniuose organuose (antinksčiuose, akyse, skrandžio raištyje,

klubinėje žarnoje, inkstuose, kepenyse, blužnyje, sėklidėse ir vaginoje) (73). Katėms osteosarkomos

taip pat dažniau susidaro galūnėse, tačiau, kitaip nei šunims, dažniau nustatomos užpakalinėse, o ne

priekinėse galūnėse (69).

Makroskopiškai matoma padidėjusi pažeisto kaulo apimtis. Pjūvyje matoma edema ir

susidaręs osteofibrozinis audinys. Vystosi aplinkinių raumenų atrofija ir padidėja, bei sukietėja

regioniniai limfiniai mazgai. Kaulo lūžis naviko susidarymo vietoje yra nereta komplikacija. Kartais

ši komplikacija išsivysto pačioje naviko susidarymo pradžioje, tačiau dažniausiai, pažengusiose

naviko stadijose (19).

Osteosarkomų ląstelės varijuoja - nuo gerai diferencijuotos sarkomos, kurios ląstelės turi

nedidelius piktybiškumo požymius, iki nesubrendusių ląstelių sarkomų, kaip osteoblastinė

osteosarkoma, kurios osteoblastams būdinga ryški ląstelių ir branduolio dydžio variacija ir kiti

ryškūs piktybiškumo požymiai (didelis branduolio ir citoplazmos santykis, ryški hiperchromazija,

bei ryški anizokariozė). Branduolėliai dažnai yra dideli ir netaisyklingi, jie gali būti dauginiai. Kai

kada ląstelės gali turėti nespecifinį grūdėtumą (5).

24

Šunų, sergančių osteosarkoma ir gydytų chirurgiškai bei chemoterapija, išgyvenamumo

trukmės mediana yra nuo 5 iki 13 mėnesių. Tais atvejais, kai diagnozės metu yra matomų

metastazių, išgyvenamumo trukmės mediana sutrumpėja dviem mėnesiais (32). 80 proc.

osteosarkomimis sergančių šunų miršta dėl naviko metastazių į plaučius (71). Metastazių

susidarymas ir gyvūno mirtingumas priklauso nuo naviko lokalizacijos. Jei navikas lokalizuotas

distalinėje stipinkaulio dalyje, metastazių susidarymo tikimybė mažesnė, nei tais atvejais, kai

navikas lokalizuotas proksimaliniame žastikaulyje, distaliniame šlaunikaulyje ar proksimaliniame

blauzdikaulyje (74).

25

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimai atlikti 2012 m. sausio–2015 m. balandžio mėn. laikotarpiu LSMU VA Užkrečiamųjų

ligų katedros Patologijos centre, bei LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje.

LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo analizuojami duomenys apie gydytas

kates ir šunis, jų veislę, amžių, lytį, svorį ir atrinkti gyvūnai, kuriems nustatyti navikiniai susirgimai

ir imti mėginiai histopatologiniam tyrimui. LSMU VA Užkrečiamujų ligų katedros Patologijos

centre buvo vertinta kiek dažnai ir kokio tipo sarkomos histopatologiškai nustatomos šunims ir

katėms, taip pat atliktas putliųjų ląstelių skaičiavimas sarkomų preparatuose.

2.1. Histopatologinis tyrimas

2.1.1. Mėginių paruošimas dažymui

Bioptatų audiniai histologiniams preparatams buvo pjaunami pusiau automatiniu rotaciniu

mikrotomu „Sacura Accu – Cut SRM“, kad matytųsi tik vienas ląstelių sluoksnis - 4 mikrometrų

storio pjūviais. Ant objektinių stiklelių perkelti pjūviai buvo džiovinami ant termostatu

reguliuojamos kaitinimo plokštės, vėliau 24 val. laikomi 37 ºC termostate. Prieš dažant pjūviai

deparafinuojami. Tam jie du kartus merkiami į ksileną po 5–6 min. Po to du kartus po 2 min.

merkiami į 96° etilo alkoholį. Vėliau pjūviai laikomi distiliuotame vandenyje 2–3 min. tam, kad

pašalinti alkoholį.

2.1.2. Histologinių preparatų dažymas Gimzos metodu

Pradžioje sumaišomas Gimzos tirpalas iš 80 ml. distiliuoto vandens ir 20 ml. Gimzos dažų.

Šiame tirpale preparatas laikomas 1 val. Po to į 100 ml. distiliuoto vandens įlašinami 3–4 lašai

ledinės acto rūgšties. Šis tirpalas užlašinamas ant preparato ir palaikomas kelias sekundes (3 pav.).

Po dažymo pjūviai kelias sekundes dehidratuojami 96° etilo alkoholyje ir skaidrinami 2 min.

ksilene. Pabaigoje preparatai uždengiami dengiamuoju stikleliu.

26

3 pav. Histologinių preparatų dažymas Gimzos metodu.

2.1.3. Histologinių preparatų tyrimas

Histologiniai mėginių tyrimai buvo atliekami OLYMPUS BX41 mikroskopu, fotografuojant

OLYMPUS fotoaparatu. Mėginiai, dažyti hemotoksilinu - eozinu, buvo analizuoti norint nustatyti

sarkomos tipą. Mėginiuose, dažytose Gimzos metodu, buvo skaičiuojamas putliųjų ląstelių skaičius.

Putliosios ląstelės buvo skaičiuojamos 5 regėjimo laukuose, kuriuose matomas didžiausias putliųjų

ląstelių skaičius, ir buvo išvestas ląstelių skaičiaus aritmetinis vidurkis.

2.2. Statistinė analizė

Duomenys buvo grupuojami pagal gyvūno rūšį, sarkomos tipą, gyvūno veislę, lyti, amžių, bei

svorį. Paskaičiuotas navikų pasireiškimo dažnumas tarp visų tyrimo laikotarpiu LSMU VA L.

Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje gydytų pacientų, taip pat sarkomų dalis visų diagnozuotų

navikų atžvilgiu. Analizuojant buvo siekiama nustatyti gyvūnų veislės, amžiaus, lyties ir svorio

įtaką sarkomų pasireiškimui. Gauti duomenys buvo statistiškai apdorojami programa „Microsoft

Excel“ (2010).

27

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Bendri tyrimo rezultatai

Nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų

gyvūnų klinikoje lankėsi 19 239 šunys ir 5 172 katės. Per tą patį laikotarpį klinikoje navikiniai

susirgimai buvo diagnozuoti 632 šunims (4 pav.) ir 83 katėms (5 pav.).

4. pav. Šunų ligų pasiskirstymas 2012–2015 metais.

5 pav. Kačių ligų pasiskirstymas 2012–2015 metais.

97%

3%

Šunų ligų pasiskirstymas 2012 - 2015 metais

Kitos ligos Navikiniai susirgimai

98%

2%

Kačių ligų pasiskirstymas 2012 - 2015 metais

Kitos ligos Navikiniai susirgimai

28

Iš šunims diagnozuotų 632 navikinių susirgimų, atlikus histopatologinį tyrimą, buvo

diagnozuotos 26 sarkomos (6 pav.). Katėms, iš 83 diagnozuotų navikinių susirgimų, atlikus

histopatologinį tyrimą nustatytos 5 sarkomos (7 pav.).

6 pav. Šunų navikinių susirgimų pasiskirstymas.

7 pav. Kačių navikinių susirgimų pasiskirstymas.

96%

4%

Šunų navikinių susirigimų pasiskirstymas

Kiti navikai Sarkomos

94%

6%

Kačių navikinių susirgimų pasiskirstymas

Kiti navikai Sarkomos

29

Išanalizavus šunų sarkomų histologinius preparatus (n=26), buvo nustatyti šie sarkomų tipai:

histiocitinė sarkoma (n=8), osteosarkoma (n=7), fibrosarkoma (n=6), hemangiosarkoma (n=3),

limfosarkoma (n=1), lejomiosarkoma (n=1) (8 pav.). Kačių tarpe (n=5) buvo nustatytos

fibrosarkomos (n=3), bei osteosarkomos (n=2) (9 pav.). Šunų tarpe daugiausia nustatyta

histiocitinių sarkomų, kačių – fibrosarkomų.

8 pav. Sarkomų tipų pasiskirstymas šunų tarpe.

9 pav. Sarkomų tipų pasiskirstymas kačių tarpe.

23%

30%27%

4%4%

12%

Sarkomų tipų pasiskirstymas šunų tarpe

Fibrosarkoma Histiocitinė sarkoma Osteosarkoma

Limfosarkoma Lejomiosarkoma Hemangiosarkoma

60%

40%

Sarkomų tipų pasiskirstymas kačių tarpe

Fibrosarkoma Osteosarkoma

30

Buvo suskaičiuota, keliems skirtingų veislių šunims buvo nustatytos sarkomos ir kokią

procentinę, visų šunų, sergančių sarkomomis, dalį kiekviena veislė sudarė (2 lent.). Tokie patys

skaičiavimai buvo atlikti ir kačių sarkomoms (3 lent.). Nustatyta, kad šunų tarpe sarkomomis

dažniausiai serga vokiečių aviganiai (19,25 proc.). Grynaveisliai šunys sudarė didžiąją dalį

sergančių sarkomomis šunų (96,15 proc.). Kačių tarpe sarkomos dažniau nustatytos mišrūnėms

(40,00 proc.).

2 lentelė. Šunų veislės įtaka sarkomų pasireiškimui.

Veislė Šunų skaičius % (n=26)

Mišrūnas 1 3,85%

Vokiečių aviganis 5 19,25%

Šarpėjus 1 3,85%

Bokseris 1 3,85%

Anglų kokerspanielis 4 15,40%

Mitelšnauceris 1 3,85%

Stafordšyro bulterjeras 2 7,70%

Šeltis 1 3,85%

Biglis 1 3,85%

Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 7,70%

Rusų spanielis 1 3,85%

Bobteilas 1 3,85%

Prancūzų buldogas 1 3,85%

Rotveileris 2 7,70%

Vokiečių dogas 1 3,85%

Berno zenenhundas 1 3,85%

Iš viso 26 100,00 %

3 lentelė. Kačių veislės įtaka sarkomų pasireiškimui.

Veislė Kačių skaičius % (n=5)

Mišrūnas 2 40,00%

Rusų mėlynoji 1 20,00%

Persų 1 20,00%

Kanados sfinkas 1 20,00%

Iš viso 5 100,00%

31

Tirti gyvūnai sugrupuoti į keturias amžiaus grupes: iki 1 metų, nuo 1 iki 5 metų, nuo 6 iki 10

metų ir vyresni, nei 10 metų. Analizuojant šunų grupę, nustatyta, kad šunų, jaunesnių, kaip 1 metai

sergančių sarkomomis nebuvo. Grupėje nuo 1 iki 5 metų buvo 10 sergančių šunų, nuo 6 iki 10 metų

- 11 sergančių šunų, o vyresnių, kaip 10 metų gyvūnų grupėje buvo 5 sergantys šunys. Daugiausia

(42 proc.) sergančių šunų buvo 6–10 metų amžiaus. Sergančių šunų amžiaus vidurkis 6,8 metai,

mediana - 7 metai. Jauniausias sergantis šuo buvo 2 metų amžiaus, vyriausias - 13 metų.

Daugiausiai sarkomomis sergančių kačių buvo 6–10 metų amžiaus grupėje (n=2), kitose amžiaus

grupėse sergančių kačių buvo po vieną. Sergančių kačių amžiaus vidurkis yra 7,9 metai, mediana -

10 metų. Jauniausia serganti katė buvo pusės metų amžiaus, vyriausia - 14 metų.

10 pav. Šunų amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui.

11 pav. Kačių amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui.

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%

<1 metų 1 - 5 metai 6 - 10 metai > 10 metų

0%

39%42%

19%

Šunų amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%


20% 20%

40%

20%

Kačių amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui

32

Šunų tarpe sergančių patinų buvo 13, o patelių taip pat 13 (12 pav.). Galima teigti, kad šunų

lytis sergamumui sarkomomis įtakos neturi. Suskaičiavus gydytų kačių pasiskirstymą pagal lyti,

paaiškėjo, kad patelių, sergančių sarkomomis buvo keturis kartus daugiau, nei patinų. Pagal gautus

rezultatus būtų galima teigti, kad patelių tarpe sarkomos paplitusios labiau (13 pav.).

12 pav. Šunų lyties įtaka sarkomų pasireiškimui.

13 pav. Kačių lyties įtaka sarkomų pasireiškimui.

50%50%

Šunų lyties įtaka sarkomų pasireiškimui

Patinai Patelės

20%

80%

Kačių lyties įtaka sarkomų pasireiškimui

Patinai Patelės

33

3.2. Fibrosarkomų rezultatų analizė

Norint nustatyti, ar gyvūno veislė turi įtakos fibrosarkomų susidarymui, buvo skaičiuojama,

keliems veislės atstovams jos nustatytos. Nustatyta, kad tiek šunų (4 lent.), tiek kačių (5 lent.) tarpe

veislė neturi įtakos fibrosarkomų pasireiškimui.

4 lentelė. Šunų veislės įtaka fibrosarkomų pasireiškimui.


Mišrūnas 1 16,67%

Šarpėjus 1 16,67%



Anglų kokerspanielis 1 16,67%

Biglis 1 16,67%

Iš viso 6 100,00%

5 lentelė. Kačių veislės įtaka fibrosarkomų pasireiškimui.

Veislė Kačių skaičius % (n=3)

Rusų mėlynoji 1 33,33%

Mišrūnė 1 33,33%

Kanados sfinksas 1 33,33%

Iš viso 3 100,00%

Pagal tyrimo duomenis, suskirsčius šunis ir kates į keturias amžiaus grupes (<1 metų; 1–5

metų; 6–10 metų ir >10 metų), nustatyta, kad šunų tarpe 1–5 metų, 6–10 metų ir >10 metų grupėse

buvo vienodas sergančių šunų skaičius - po du šunis (n=2). Grupėje iki 1 metų amžiaus sergančių

šunų nebuvo. Jauniausias šuo, kuriam nustatyta fibrosarkoma buvo 3 metų amžiaus, vyriausias 11

metų amžiaus. Šunų, sergančių fibrosarkomomis, amžiaus vidurkis yra 7,3 metai, mediana - 7

metai. Tarp kačių, po vieną sergančią katę buvo <1 metų, 1–5 metų ir 6–10 metų grupėse, tačiau

nebuvo nė vienos, vyresnės, kaip 10 metų katės, kuriai nustatyta fibrosarkoma. Sergančių kačių

amžiaus vidurkis 5,2 metai, mediana - 5 metai. Pagal gautus rezultatus galima teigti, kad amžius

fibrosarkomų pasireiškimui įtakos neturi.

Tarp sergančių fibrosarkomomis šunų buvo 4 patinai ir 2 patelės. Patinai sudarė 66,67 %

sergančių šunų, o patelės - 33,33 %. Pagal gautus rezultatus galima teigti, kad patinų tarpe

fibrosarkomos paplitusios labiau. Kačių tarpe fibrosarkomomis sirgo 2 patelės (66,67 %) ir vienas

patinas (33,33 %). Patelės fibrosarkomomis kačių tarpe serga dažniau.

34

3.3. Histiocitinių sarkomų rezultatų analizė

Šio tipo sarkoma buvo nustatyta tik šunims. Norint nustatyti, ar šunų veislė daro įtaką

histiocitinių sarkomų susidarymui, buvo skaičiuojama keliems skirtingų veislių šunims per tyrimo

laikotarpį nustatytos histiocitinės sarkomos. Nustatyta, kad histiocitinės sarkomos buvo dvigubai

dažniau nustatytos anglų kokerspanieliams ir vakarų Škotijos baltiesiems terjerams, nei kitoms

veislėms (6 lent.).

6 lentelė. Šunų veislės įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui.


Vokiečių aviganis 1 12,50 %

Bokseris 1 12,50 %

Anglų kokerspanielis 2 25,00 %

Mitelšnauceris 1 12,50 %

Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 25,00 %

Prancūzų buldogas 1 12,50 %

Iš viso 8 100,00 %

Šunys, kuriems buvo nustatyta histiocitinė sarkoma, tyrimo metu suskirstyti į keturias

amžiaus grupes: <1 metų; 1–5 metų; 6–10 metų ir >10 metų. Išanalizavus duomenis nustatyta, kad

daugiausia histiocitine sarkoma sergančių šunų priklauso 1–5 metų grupei (n=5) (14 pav.).

Sergančių šunų amžiaus vidurkis - 4,75 metai, mediana - 4 metai. Jauniausias histiocitine sarkoma

sirgęs šuo buvo 2 metų, vyriausias - 11 metų. Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad

amžius daro įtaką histiocitinių sarkomų pasireiškimui.

14 pav. Šunų amžiaus įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%


0%

62.50%

25.00%

12.50%

Šunų amžiaus įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui

35

Analizuojant šunų lyties įtaką histiocitinių sarkomų susidarymui nustatyta, kad patelėms šio

tipo sarkomos pasireiškė tris kartus dažniau (15 pav.). Remiantis gautais duomenimis, galima būtų

teigti, kad moteriška lytis šunų tarpe turi įtakos histiocitinių sarkomų pasireiškimui.

15 pav. Lyties įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui.

3.4. Osteosarkomų rezultatų analizė

Norint nustatyti veislės įtaką osteosarkomų susidarymui buvo analizuojama kokių veislių

atstovams šio tipo navikas buvo nustatytas, bei apskaičiuota procentinė kiekvienos veislės dalis

visoje grupėje. Nustatyta, kad osteosarkomos rotveilerių veislės šunims pasireiškia du kartus

dažniau, nei kitų veislių atstovams (7 lent.). Kačių grupėje osteosarkoma buvo diagnozuota dviejų

veislių atstovams – mišrūnei ir Persų veislės katei.

7 lentelė. Šunų veislės įtaka osteosarkomų pasireiškimui.


Rusų spanielis 1 14,28%


Vokiečių dogas 1 14,28%

Rotveileris 2 28,57%


Berno zenenhundas 1 14,28%

Iš viso 7 100,00%

Išanalizavus šunų, kuriems nustatyta osteosarkoma, amžių, jie suskirstyti į keturias amžiaus

grupes: <1 metų; 1–5 metų; 6–10 metų ir >10 metų. Osteosarkomų nebuvo nustatyta jaunesniems,

25%

75%

Lyties įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui

Patinai Patelės

36

kaip 1 metai šunims. Grupėje nuo 1 iki 5 metų amžiaus buvo 2 sergantys šunys, nuo 6 iki 10 metų

buvo daugiausia sergančių šunų - 5. Osteosarkoma nebuvo nustatyta nė vienam vyresniam, kaip 10

metų šuniui. Sergančių šunų amžiaus vidurkis 6,9 metai, o mediana 7 metai. Sergančių kačių

amžiaus vidurkis 12 metų, mediana - taip pat 12 metų.

Tarp sergančių osteosarkomomis šunų buvo 4 patinai ir 3 patelės. Patinai sudarė 57 proc.

sergančiųjų, patelės - 43 proc. Skirtumas tarp lyčių nežymus.

Norint nustatyti, ar šunų svoris daro įtaką sergamumui osteosarkomomis, tiriami gyvūnai

buvo suskirstyti į tris svorio grupes: 10–20 kg., 20–40 kg., >40kg. Remiantis gautais duomenimis,

galima teigti, kad osteosarkomos dažniau susidaro šunims, sveriantiems daugiau, kaip 40 kg. ir, kad

svoris turi įtakos osteosarkomų pasireiškimui (16 pav.).

16 pav. Šunų svorio įtaka osteosarkomų pasireiškimui.

Siekiant nustatyti dažniausią osteosarkomų susidarymo vietą, gyvūnai buvo grupuojami remiantis

naviko lokalizacija. Iš 7 sergančių šunų, 6 osteosarkoma nustatyta priekinėje kojoje ir 1

užpakalinėje. Iš to galima teigti, kad šunims osteosarkomos dažniau susidaro priekinėse, nei

užpakalinėse galūnėse. Tarp kačių, 1 osteosarkoma nustatyta priekinėje kojoje ir 1 užpakalinėje.

Mūsų tyrimo duomenimis, katėms osteosarkomos susidaro vienodai dažnai tiek priekinėje, tiek

užpakalinėje kojoje.

0.00%

10.00%

20.00%

30.00%

40.00%

50.00%

60.00%

10 - 20 kg. 20 - 40 kg. > 40 kg.

28.57%

14.28%

57.14%

Šunų svorio įtaka osteosarkomų pasireiškimui

37

3.5. Putliųjų ląstelių skaičius sarkomose

8 lentelė. Putliųjų ląstelių skaičius sarkomose (regėjimo lauke, 400x).

Sarkomos tipas Putliųjų ląstelių skaičius

Limfosarkoma 11,6

Fibrosarkoma 42

Histiocitinė sarkoma 7,6

Histiocitinė sarkoma 3

Lejomiosarkoma 3,6

Fibrosarkoma 7


Osteosarkoma 3,2

Fibrosarkoma 4,2


17 pav. Putliosios ląstelės fibrosarkomoje (Gimza, 400x).

38

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus 2012 m. sausio mėn. – 2015 m. balandžio mėn. laikotarpiu LSMU VA L.

Kriaučeliūno klinikoje apsilankiusių pacientų anamnezes, nustatėme, kad 3 proc. šunų, kurie gydėsi

klinikoje, buvo nustatyti navikiniai susirgimai. Kačių tarpe navikiniai susirgimai nustatyti 2 proc.

kačių. Panašus, didelės apimties tyrimas buvo atliktas 1978 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šio

tyrimo metu, ištyrus 63 504 šunis, nustatyta, kad 1 proc. iš jų turėjo vieną ar daugiau navikų.

Ištyrus 11 909 kates, navikiniai susirgimai nustatyti 0,5 proc. kačių (8). Mūsų atlikto tyrimo metu

nustatytas procentaliai didesnis navikinių susirgimų skaičius galimai dėl to, jog sergamumas

navikinėmis ligomis didėja, arba dėl dabartiniu metu esančių tikslesnių navikinių susirgimų

diagnostikos metodų.

Atlikus histopatologinį tyrimą nustatėme, kad iš visų šunims diagnozuotų navikinių

susirgimų, sarkomos sudarė 4 proc., o katėms – 6 proc. Kitų autorių tyrimų, kuriuose būtų nustatyta,

kokią visų navikinių susirgimų dalį sudaro sarkomos, atlikta nebuvo. Yra duomenų, kuriuose

teigiama, kad šunims sarkomos diagnozuojamos penkis kartus dažniau, nei žmonėms (75), o

tyrimai, analizuojantys sarkomų dažnumą žmonių populiacijoje teigia, kad sarkomos sudaro apie

0,8 proc. visų navikų (76). Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad šunų sarkomos sudaro

apie 4 proc. visų navikų. Būtent tokius rezultatus gavome ir mes.

Išanalizavus šunų sarkomų histologinius preparatus, nustatyta, kad šunims histiocitinė

sarkoma buvo dažniausia iš visų sarkomų. Šiek tiek rečiau nustatyta osteosarkoma ir fibrosarkoma.

Katėms dažniausiai nustatyta fibrosarkoma, rečiau osteosarkoma. Kitų tyrėjų duomenimis, iš

minkštųjų audinių sarkomų šunims dažniausiai nustatomos piktybinės periferinio nervo sarkomos,

fibrosarkomos, histiocitinės sarkomos ir hemangiosarkomos (70). Katėms dažniausiai nustatomos

fibrosarkomos, kurios yra ketvirtas pagal dažnumą navikas iš visų kačių navikų (5).

Apibendrinus tyrimo duomenis nustatėme, kad dažniausiai sarkomomis sirgo grynaveisliai

šunys, iš kurių – vokiečių aviganiai ir anglų kokerspanieliai. Tarp kačių sarkomomis dažniau sirgo

mišrūnės. Tai, jog kai kurioms veislėms sarkomos pasireiškia dažniau, reiškia, kad arba šiose

veislėse yra genetinių pakitimų, arba, dėl šių veislių populiarumo, sarkomų susidarymą nulemia

aukštas inbrydingo lygis (10).

Išanalizavus duomenis nustatėme, kad šunų tarpe sarkomomis vienodai dažnai serga tiek

patinai, tiek patelės. Kačių tarpe sarkomos dažniau nustatytos patelėms. Remiantis kitų tyrėjų

duomenimis, lytis navikų pasireiškimui įtakos neturi nei šunų, nei kačių tarpe (6). Mano nuomone,

didesnis sergančių patelių skaičius kačių grupėje neleidžia teigti, jog patelės sarkomomis serga

dažniau, nes tiriamųjų gyvūnų imtis buvo maža.

39

Remiantis mūsų tyrimo duomenimis, nustatėme, kad vidutinis sarkomomis sergančių šunų

amžius yra 6,8 metai, mediana – 7 metai. Sergančių kačių amžiaus vidurkis 7,9 metai, mediana – 10

metų. Galima teigti, jog tiek šunys, tiek katės, sarkomomis dažniau serga būdami vyresnio amžiaus.

Taip pat analizavome veislės, amžiaus, bei lyties įtaka atskiriems, dažniausiai nustatytiems

sarkomų tipams.

Remiantis mūsų duomenimis, galima teigti, kad tiek šunų, tiek kačių veislė fibrosarkomų

susidarymui įtakos nedaro. Kitų tyrėjų duomenimis, kačių veislė neturi įtakos fibrosarkomų

susidarymui (4), o šunų tarpe fibrosarkomos dažniau nustatomos auksaspalviam retriveriams ir

dobermano pinčeriams (24). Mūsų tiriamųjų gyvūnų tarpe tokių veislių atstovų nebuvo iš vis.

Apibendrinus mūsų surinktus duomenis nustatėme, kad vidutinis fibrosarkomomis sergančių šunų

amžius yra 7,3 metai, o kačių - 5,5 metai. Kitų tyrėjų duomenimis fibrosarkomomis serga

vidutiniškai 9 metų amžiaus šunys ir katės (4). Mano nuomone, mūsų atlikto tyrimo metu gautas

mažesnis sergančiųjų amžiaus vidurkis dėl to, jog tiriamųjų gyvūnų imtis buvo maža.

Mūsų tyrime histiocitinė sarkoma buvo diagnozuota tik šunims. Dažniausiai ja sirgo vakarų

Škotijos baltieji terjerai ir anglų kokerspanieliai. Šios veislės nepatenka tarp kitų tyrėjų nustatytų

dažniausiai histiocitinėmis sarkomomis sergančių šunų veislių (1 lent.). Mūsų tyrimo duomenimis,

šio tipo sarkoma dažniausiai pasireiškė 1 – 5 metų amžiaus šunims, kiti tyrėjai teigia, kad

histiocitinė sarkoma dažniausiai nustatoma 6 – 11 metų šunims (40). Iš mūsų gautų duomenų

matome, kad patelės šio tipo naviku sirgo tris kartus dažniau. Kiti tyrėjai teigia, kad lytis

histiocitinių sarkomų pasireiškimui įtakos neturi (42).

Osteosarkomos mūsų tyrime dažniausiai buvo diagnozuotos rotveilerių veislės šunims.

Sergančius šunis suskirstę pagal svorį, nustatėme, kad dažniausiai sirgo šunys, sveriantys daugiau,

kaip 40 kg. Kitų tyrėjų tyrimai patvirtina, kad rotveilerių veislės šunys patenka tarp veislių, kurių

atstovai turi didesnę riziką susirgti osteosarkomomis (71). Šuns svoris turi įtakos osteosarkomų

pasireiškimui, tą patvirtina ir kitų tyrėjų duomenys, kuriuose teigiama, jog šunys, sveriantys

daugiau, nei 40 kg. turi 60,9 karto didesnę riziką susirgti osteosarkomomis, nei mažų veislių šunys.

Mūsų duomenimis, sergančių šunų amžiaus mediana yra 7 metai. Šis skaičius sutampa su kitų tyrėjų

gautais rezultatais (32). Sergančių kačių amžiaus vidurkis buvo 12 metų, kitų tyrėjų duomenimis 10,

9 metai (70). Šis skirtumas yra nežymus ir mano nuomone, galima teigti, jog osteosarkomomis

dažniau serga vyresnio amžiaus katės. Šunų tarpe osteosarkomomis nežymiai dažniau sirgo patinai.

Kitų šaltinių duomenimis, osteosarkomos taip pat dažniau diagnozuojamos patinams (71).

Išanalizavus osteosarkomų lokalizaciją, mūsų gauti duomenys sutapo su kitų tyrėjų duomenimis –

osteosarkomos dažniau diagnozuojamos priekinėse galūnėse, nei užpakalinėse (73).

Suskaičiavus putliųjų ląstelių skaičių mėginiuose, nustatėme, jog putliųjų ląstelių skaičius

skiriasi ne tik tarp atskirų sarkomų tipų, bet ir skirtinguose to pačio tipo mėginiuose. Tyrėjai,

40

skaičiavę putliųjų ląstelių kiekį žmonėms nustatytose sarkomose, nustatė šiek tiek didesnius šių

ląstelių kiekius. Tirtose fibrosarkomose putliųjų ląstelių skaičiaus mediana buvo 77, histiocitinių

sarkomų - 24, limfosarkomų – 44. Tų pačių tyrėjų nuomone, didesnis putliųjų ląstelių kiekis rodo

stipresnę organizmo kovą prieš naviką (15). Galima daryti prielaidą, kad mūsų tyrime tirtos

sarkomos buvo aukštesnės stadijos ir laipsnio, nes gyvūnams navikai dažnai diagnozuojami vėliau,

nei žmonėms.

41

IŠVADOS

1. Navikiniai susirgimai sudaro 3 proc. visų susirgimų šunų tarpe ir 2 proc. kačių tarpe.

2. Sarkomos sudaro 4 proc. visų navikų šunims ir 6 proc. katėms.

3. Mūsų tyrimo metu šunims buvo nustatytos histiocitinės sarkomos (30 proc.), osteosarkomos

(27 proc.), fibrosarkomos (23 proc.), hemangiosarkomos (12 proc.), limfosarkoma (4 proc.),

bei lejomiosarkoma (4 proc.). Katėms – fibrosarkomos (60 proc.), bei osteosarkomos (40

proc.).

4. Vidutinis sarkomomis sergančių šunų amžius buvo 6,8 metai. Sergančių kačių amžiaus

vidurkis 7,9 metai. Šunų grupėje sarkomomis vienodai dažnai sirgo tiek patinai (50 proc.),

tiek patelės (50 proc.). Kačių grupėje dažniau sirgo patelės (80 proc.), nei patinai (20 proc.).

5. Vokiečių aviganių (19,25 proc.) ir anglų kokerspanielių (15,40 proc.) veislės šunys dažniau

sirgo sarkomomis. Kačių tarpe sarkomos dažniau diagnozuotos mišrūnėms (40,00 proc.)

6. Suskaičiavus putliųjų ląstelių skaičių skirtinguose sarkomų tipuose nustatėme, kad ląstelių

skaičius žymiai skiriasi ne tik atskiruose tipuose, bet ir skirtinguose tų pačių tipų mėginiuose.

42

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adams VJ, Evans KM, Sampson J, Wood JL. Methods and mortality results of a healty

survey of purebred dogs in the UK. Journal of Small Animal Practice. 2010; 51(10): p.

512-524.

2. Bronson RT. Variation in age at death of dogs in different sexes and breeds. American

Journal of Veterinary Research. 1982; 43(11): p. 2057-2059.

3. Bonnett BN, Egenvall A, Olson P, Hedhammar A. Mortality in insured Swedish dogs:

rates and causes of death in various breeds. Veterinary Record. 1997; 141: p. 40 – 44.

4. Meuten DJ. Tumors in domestic animals. 4th ed. Iowa: Blackwell Publishing

Professional; 2002.

5. Juodžiukynienė N. Citologinis tyrimas. Šunų ir kačių navikų citologija Kaunas: Terra

Publica; 2013.

6. Merlo DF, Rossi L, Pellegrino C, Ceppi M. Cancer incidence in the pet dogs: findings

of the Animal Tumor Registry of Genoa, Italy. J Vet Intern Med. 2008.

7. Gabor LJ, Jackson ML, Trask B, Malik R, Canfield PJ. Feline leukaemia virus status of

Australian cats with lymphosarcoma. Australian Veterinary Journal. 2001;(79).

8. MacVean DW, Monlux AW, Anderson PS, Silberg L, Roszel JF. Frequency of canine

and feline tumors in a defined population. Vet. 1978;(700-7).

9. Reid-Smith RJ, Bonnett BN, Martin SW, Kruth SA, Abrams-Ogg A, Hazlett MJ. The

incidence of neoplasia in the canine and feline patient populations of private veterinary

practices in southern Ontario. International Symposium on Veterinary Epidemiology and

Economics; 2000.

10. Kirpensteijn F. Sarcomas of soft tissues. In World Congress WSAVA; 2006.

11. Animal Cancer. [Online]. [cited 2015 09 16. Available from:

http://www.veterinarycancer.com/softtissuesarcoma.html

12. Soft Tissue Sarcoma. [Online]. [cited 2015 09 16. Available from:

http://www.justusdogs.com.au/soft-tissue-sarcoma

13. Dennis M, McSporran K. Prognostic factors for Cutaneous and Subcutaneous soft tissue

Sarcomas in Dogs. Faculty of Veterinary Science, University of Sydney; 2010.

14. Khazaie K, Blatner NR, Khan MW, Gounari F, Gounaris E, Dennis K et al. The

significant role of mast cells in cancer. Cancer and Metastasis Reviews. 2011.

43

15. Ueda T, Aozasa K, Tsujimoto M, Yoshikawa H, Kato T, Ono K et al. Prognostic

Significance of Mast Cells in Soft Tissue Sarcoma. Cancer. 2006; 62(11).

16. Wang FI, Liang SL, Eng HL, Jeng CR, Pang VF. Disseminated liposarcoma in a dog. J

Vet Diagn Invest. 2005.

17. Stephens LC, Tsai CC, Raulston GL, Jardine JH, MacKenzie WF. Virus-associated

liposarcoma and malignant lymphoma in a kitten. 1983;: p. 123-125.

18. Yonca BK, Cenk Y, Semra O, Mustafa YG. Myxoid liposarcoma in a cat. 2011.

19. Baba AI. Comparative Oncology. Bucharest: The Publishing House of the Romanian

Academy; 2007.

20. Vascellari M, Mutinelli F, Cossettini R, Altinier E. Liposarcoma at the site of an

implanted microchip in a dog. The Veterinary Journal. 2004; 168.

21. McCarthy PE, Hedlund CS, Veazy RS, Prescott-Mathews J, Cho DY. Liposarcoma

associated with a glass foreign body in a dog. Journal of the American Veterinary

Medical Association. 1996; 209.

22. Baez JL, Hendrick MJ, Shofer FS, Goldkamp C, Sorenmo KU. Liposarcomas in dogs:

56 cases (1989-2000). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2004;

224(6).

23. David AH, Martha ES, Taylor LR, Marlene LH. A Retrospective Study of 87 Cases.

Raleigh, NC : College of Veterinary Medicine North Carolina State University,

Department of Population Health and Pathobiology; 2005.

24. Enzinger FM, Weiss SE. Soft Tissue Tumors. 6th ed.; 2014.

25. Daly MK, Saba CF, Crochik SS. Fibrosarcoma adjacent to the site of microchip

implantation in a cat. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2008; 10(2).

26. Stebbins KE, Morse CC, Goldschimi MH. Feline Oral Neoplasia: A Ten-Year Survey.

Philadelphia, PA: University of Pennsylvania School of Veterinary Medicine; 1989.

27. Bostock DE, Dye MT. Prognosis after Surgical Excision of Canine Fibrous Connective

Tissue Sarcomas. Vet. Pathol. 1980; 17.

28. Bailey D. Surgical Outcomes for Canine Oral Fibrosarcoma. Clinician's Brief. 2012.

29. Couto SS, Griffey SM, Duarte PC, Madewell BR. Feline Vaccine-associated

Fibrosarcoma: Morphologic Distinctions. Vet Pathol. 2002; 39.

30. Carroll EE, Dubielzig RR, Schultz RD. Cats differ from mink and ferrets in their

response to commercial vaccines: a histologic comparison of early vaccine reactions.

44

Veterinary Pathology. ; 39(2).

31. Vascellari M, Melchiotti E, Bozza MA, Mutinelli F. Fibrosarcomas at presumed sites of

injection in dogs: characteristics and comparison with non-vaccination site

fibrosarcomas and feline post-vaccinal fibrosarcomas. Journal of Veterinary Medicine.

2003; 50(6).

32. Withrow SJ, MacEwen EG. Small Animal Clinical Oncology. 4th ed. St Louis, Missouri:

Saunders Elsevier; 2007.

33. Buracco P, Martano M, Morello E, Ratto A. Vaccine associated-like fibrosarcoma in the

site of a deep nonabsorbable suture in a cat. Vet. 2002; 163.

34. Dubielzig RR, Everitt JA, Shadduck JA, Albert DM. Clinical and morphologic features

of posttraumatic ocular sarcomas in cats. Vet Pathol. 1990; 27.

35. Carminato A, Vascellari M, Marchioro W, Melchiotti E, Mutinelli F. Microchip-

associated fibrosarcoma in a cat. Veterinary Dermatology. 2011; 22(6).

36. Hahn KA. Veterinary Oncology: Butterworth-Heinemann; 2002.

37. Woodward KN. Origins of Injection-Site Sarcomas in Cats: The Possible Role of

Chronic Inflammation. Veterinary Science. 2001.

38. Wilcock B, Wilcock A, Bottoms K. Feline postvaccinal sarcoma: 20 years later. Can

Vet. 2012; 53(4).

39. Abadie J, Hédan B, Cadieu E, De Brito C, Devauchelle P, Bourgain C et al.

Epidemiology, pathology, and genetics of histiocytic sarcoma in the Bernese mountain

dog breed. Journal of Heredity. 2009; 100.

40. Coomer A. Canine Histiocytic Diseases. University of Florida; 2008.

41. Dobson J, Hoather T, McKinley TJ, Wood JLN. Mortality in a cohort of flat-coated

retrievers in the UK. Veterinary and Comparative Oncology. 2009; 7(2).

42. Affolter VK, Moore PF. Localized and Disseminated Histiocytic Sarcoma of Dendritic

Cell Origin in Dogs. Veterinary Pathology. 2002; 39.

43. Constantino-Casas F, Mayhew D, Hoather TM, Dobson JM. The clinical presentation

and histopathologic-immunohistochemical classification of histiocytic sarcomas in the

Flat Coated retriever. Veterinary Pathology. 2011; 48(3).

44. Nielsen L, Andreasen SN, Andersen SD, Kristensen AT. Malignant histiocytosis and

other causes of death in Bernese mountain dogs in Denmark. Veterinary Record. 2010;

166(7).

45

45. Dobson JM. Breed-Predispositions to Cancer in Pedigree Dogs. Veterinary Science.

2013.

46. Davis BW, Ostrander EA. Domestic Dogs and Cancer Research: A Breed-Based

Genomics Approach. ILAR Journal. 2014; 55(1).

47. Weiss DJ. Cytologic Evaluation of Benign and Malignant Hemophagocytic Disorders in

Canine Bone Marrow. Veterinary Clinical Pathology. 2001; 30(1).

48. Skorupski KA, Clifford CA, Paoloni MC, Lara-Garcia A, Barber L, Kent MS. CCNU

for the treatment of dogs with histiocytic sarcoma. Journal of veterinary internal

medicine. 2007; 1.

49. Skorupski KA, Clifford CA, Rodriguez. Long-term survival in dogs with localized

histiocytic sarcoma treated with CCNU as an adjuvant to local therapy. Veterinary and

comparative oncology. 2009; 2.

50. Withrow SJ. Tumors of the nervous system Philadelphia: WB Saunders; 2001.

51. Schulman FY, Johnson TO, Facemire PR, Fanburg-Smith JC. Feline Peripheral Nerve

Sheath Tumors: Histologic, Immunohistochemical, and Clinicopathologic Correlation.

Veterinary Pathology. 2009; 6.

52. Chijiwa K, Uchida K, Tateyama S. Immunohistochemical Evaluation of Canine

Peripheral Nerve Sheath Tumors and Other Soft Tissue Sarcomas. Veterinary Pathology.

2004.

53. Stoica G, Tasca SI, Kim HT. Point Mutation of neu Oncogene in Animal Peripheral

Nerve Sheath Tumors. Veterinary Pathology. 2001.

54. Okada M, Kitagawa M, Shibuya H, Kanayama K, Sato T, Yamamura H et al. Malignant

Peripheral Nerve Sheth Tumor arising from the Spinal Canal in a Cat. The Journal of

Veterinary Medical Science. 2007; 69(6).

55. Jeroski A. Multicentric lymphoma and disseminated coccidioidomycosis in a dog. The

Canadian Veterinary Journal. 2003.

56. Stein TJ, Pellin M, Steinberg H, Chun R. Treatment of Feline Gastrointestinal Small-

Cell Lymphoma With Chlorambucil and Glucocorticoids. Journal of the American

Hospital Association. 2011.

57. Milner RJ, Peyton J, Cooke K, Fox LE, Gallagher A, Gordon P et al. Response rates and

survival times for cats with lymphoma treated with the University of Wisconsin-Madison

chemotherapy protocol: 38 cases (1996-2003). Journal of the American Veterinary

Medical Association. 2005.

46

58. Tamburini BA, Trapp S, Phang TL, Schappa JT, Hunter LE, Modiano JF. Gene

expression profiles of sporadic canine hemangiosarcoma are uniquely associated with

breed. PLoS ONE. 2009.

59. Wendelburg KM, Price LL, Burgess KE, Lyons JA, Lew FH, Berg J. Survival time of

dogs with splenic hemangiosarcoma treated by splenectomy with or without adjuvant

chemotherapy: 208 cases (2001-2012). Journal of the American Animal Hospital

Association. 2015.

60. Bruecker KA, Withrow SJ. Intestinal leiomyosarcoma in six dogs. Journal of the

American Animal Hospital Association. 1988.

61. Cohen M, Post GS, Wright JC. Gastrointestinal Leiomyosarcoma in 14 Dogs. Journal of

Veterinary Internal Medicine. 2003.

62. Madewell BR, Pool R. Neoplasms of joints and related structures. Veterinary Clinics of

North America: Small Animal Practice. 1978.

63. Mcglennon NJ, Houltan JEF, Gorman NT. Synovial sarcoma in the dog – a review.

Journal of Small Animal Practice. 1988.

64. Craig LE, Julian ME, Ferracone JD. The Diagnosis and Prognosis of Synovial Tumors in

Dogs: 35 Cases. Veterinary Pathology. 2003.

65. Kim H, Nakaichi M, Itamoto K, Taura Y. Primary chondrosarcoma in the skull of a dog.

Journal of veterinary science. 2007.

66. Rodrigues EF, Ribeiro AP, Perlmann E, Brooks DE, Laus JL. Metastatic intraocular

chondrosarcoma in a dog. Veterinary Ophtalmology. 2009.

67. Miller JM, Walshaw R, Bourque AC. Primary splenic mesenchymal chondrosarcoma in

a dog. The Canadian Veterinary Journal. 2005.

68. Davis GJ, Holt D. Two chondrosarcomas in the urethra of a German shepherd dog.

Journal of Small Animal Practice. 2003.

69. Negrin A, Bernardini M, Diana A, Castagnaro M. Giant Cell Osteosarcoma in the

Calvarium of a Cat. Veterinary Pathology. 2006.

70. Dernell WS, Withrow SJ, Kuntz CA, Powers BE. Principles of treatment for soft tissue

sarcoma. Clinical techniques in small animal practice. 1998.

71. Szewczyk M, Lechowski R, Zabielska K. What do we know about canine osteosarcoma

treatment? Veterinary Research Communications. 2015.

72. Trost ME, Kommers GD, Brown CC, Barros CSL, Irigoyen LF, Fighera RA et al.

47

Primary bone neoplasms in dogs: 90 cases. Pesquisa Veterinaria Brasileira. 2012.

73. Langenbach A, Anderson MA, Dambach DM, Sorenmo KU, Shofer FD. Extraskeletal

osteosarcomas in dogs: a retrospective study of 169 cases (1986-1996). Journal of the

American Animal Hospital Association. 1998.

74. Schmidt AF, Nielen M, Klungel OH, Hoes AW, de Boer A, Groenwold RH. Prognostic

factors of early metastasis and mortality in dogs with appendicular osteosarcoma after

receiving surgery: an individual patient data meta-analysis. Preventive Veterinary

Medicine. 2013.

75. Withrow DS. Sarcomas in Dogs and Cats. [Online]. [cited 2015 10 01. Available from:

http://sarcomaalliance.org/what-you-need-to-know/dogs-and-cats

76. Steen S, Stepheson G. Current treatment of soft tissue sarcoma. Proceedings. 2008;

21(4).

dažniausiai diagnozuojamos sarkomos šunims ir katėms most ... · sarkoma yra piktybinis,...

Documents