'7' ."."tt,~,.,,;.;.;

TURINYS

P ratarme 9

Aurori4 pastaba ] 1

Ivadas: Naujausias leidimas ] 3

I Pradiioje buvo iodiiai ] 5

VAlKAJ - TAl ZMONEs

II r' V' • k . v' 37Ie pUCla tal,. 'q pUCla .III Jausmai ir variacijos 49

IV Kai vaikas pasitiki savimi 55

V Laisve: Oialogas apie auronomijq 62

VI "Gerai" nepakanka: Naujas gyrimo blidas 77

VII Vaidmenys, kuriuos mes jiems priskiriame 941. Ponas Lilidnutis 94

2. Princese 105

3. Verkslenrojas 118VIII Nekeiskite nuomones:

Geriau pakeiskite nuotaikq 160

TEVAI YRA ZMONEs

IX Mes jauCiame tai, kq jauciame 177

X Apsauga - man, jiems ir mums visiems 193XI Kalte ir kancia 202

XII Pyktis ~ 2 15

1. Pabaisa viduje 215

2. Oerinanr iiniq prie nuotaikos 2263. Kai iodiiai nedaro efekro 233

4. Veikimas 'ir jo ribos 239

5. Ir vis delro mes prarrlikstame 258

6. Kelias atgal , 265

XIII Naujas tev4 porrretas 277

Baigiamasis iodis 285

I-------I -

13

- (vadas: Naujausias leidimas

Kai suzinojome, kad mus4 leidejas planuoja dar kartq, pakeitus

virscli ir formatq, isleisti knygq "Laisvi tevai, laisvi vaikai", pra­

dziugome. Leidinio su popieriniu vir.sclill vidutine "gyvenimo

trukme" knygyne yra vos kclios savaites. TaCiau ji buvo pirmoji

mus4 knyga, praejus sdiolikai met4 po pirmojo leidimo 1974

metais ne tik vis dar perkama, bet ir is naujo pasirodanti pa­

trauklesnes formoso Geriausia, kad naujasis leidimas suteiks

mums galimyb~ reziumlloti knygq, zvclgiant is niudienos situ­

acijos, 0 tai suteiks jai solidum a ddimtajame sio amziaus de­

simtmetyje ir vdiau.

Pradejome nuo to, ko nebuvome dariusios daugeli metlr

peiskaiteme savo knygq. Bu~o panasu, tarsi vartytume senq

- fotografij4 albumq. Vos pazinome pacios save. Tuomet buvo­

me jaunos moterys, bandancios ismokti efektyvesnil{ vaikl{ auk­

lejimo budl{. Oabar musl{ vaikai jau suaug~, 0 mes mokome

naujq tevll kartq to, ko ismokome pacios.

Kaip skiriasi tiedu pasauliai! Tai, kas anksci4-u atrode vi­

,i!bi oo<m,lu i, oariir.lu, d,bar "po tokiu kCij'" "i!kini".Beveik visos motinos, apie kurias raseme, ni,ekur nedirbo, rik

rupinosi namais ir auklejo vaikus, 0 visi tevai di bo ir islaike

seimas. Knygojetuomet rase me tik apie vienq s imq, kurioje

yra tik vienas tevas, ir neapraseme ne vienos sei lOS, kurioje

yr~ patevis arba pamote, kadangi paprasciausiai tokios ncii­

nojome. Neraseme ir apie poras, kuriose dirba a u slltllokri­

niai, apie naml{ seimininkcs, all~es ar pagalbinills darbinin­kliS.

,1,

I

i

I:,I

I,

I

lIIII

IIII

(-

,II

Taciau, perskaiciusios visus skyrius, pastebejome ir tai,

kaip nedaug pasikeite kai kurie reiskiniai. Motinoms ir te­

yams po senovei rlipi, kad jq vaikai blitq laimingi, turen! drau­

gq, jiems gerai sektqsi mokykloje, ir apskritai, viskas blnq "tvar­

kojc"; jiems vis dar ikyri mUStynes, verkslenimai, dykineji­

mas, netvarkomi kambariai ir nepaklusnumas; juos tebekan­

kina kaltes jausmas, pyktis ir atsakomybe uz kit~ zmogq.

Su pasididziavimu pastebejome, jog kai kuriais ativilgiais

knyga pralenke savo laikmeti. Ji sukurc rysi su vaiku, pasiti­

kint jo jausmais ir sugebejimu apsiginti paciam; ji istyn~ ke­

lius, kaip islaisvinri vaikus is asmenyb~ ialojanciq vaidmenq;

be to, ji pateike daugyb~ budq, kaip ugdyti savigarb~. Mes

taipogi supratome, kad realiai iverrinome tevq pykti - nuo

Icngvo suirz.imo iki visa apimanCio inirsio - ir suradome bud~

su jllo susidoroti taip, kad musq vaikai netaptq jo aukomis.

Nesyk aptareme pagarbos problem'1' Pagarbos tevams: Pagar­

bos vaikams. Pagarbos bendro gyvenimo sunkumams.

Perskait~ paskuriniH- "Laisvi tevai, laisvi vaikai" skyriq, is

naujo patyreme t~ isitikinim~ ir susijaudinim~, kuris visq pir­

ma ir paskatino mlls parasyti si'l knyg~. Mums pasirode, kad

si knyga ne tik tinkama siam laikmeCiui, bet joje pateikiami

principai ir iinios dabar yra aktualesni labiau nei kada norsanksciall. Oabar dauguma zmoniq kencia nuo stl'eso. Tevai

islaiko tiesiog nepakeliam~ spaudim~, stengdamiesi "atlikti VIS­

k~". Oaugelis bando visk~ atlikti vieni. Poreikiq daug. Ener­

gijos maiai. Kanrrybes uuksta. Paroje priuuksta valandq. Esa­

me isitikinusios, jog sie s~ziningi ir rupescio kupini bendravi­

mo blldai gali indti svarq indCli i siandienos sei~os stabilu­

m'1 ir normali'l psichologin~ bukl~.

14

IPradiioje buvo iodiiai

Kaikas cia ne taip.

Jeigu as elgiuosi teisingai, kodd taip daug kas nepasise­ka?

Anksciau net neabejojau, kad jeigu girsiu savo vaikus _

leisiu jiems suprasti, kaip stipriai vertinu kiekvien~ jq pastan­

g~, kiekvien~ pasiFkim~ - jie automatiskai taps savimi pasiti­kinCiais.

Tai kodd Dzila taip savimi nepasitiki?

AnksCiau buvau i;itikinusi, jog jeigu bendrausiu su vai­

ku logiskai - ramiai ir apgalvotai paaiskinsiu, kodd! reikia

: atlikti vien~ ar kit~ veiksm~, - tai jis savo ruoztu taip pat

elgsis s~moningai. I

Tada kodel kiekvienas paaiskinimas sukelia gin~us suOeividu? - I

Buvauvisiskai isitikinusi, kad jeigu vaibi nuolarfs ne­jaus ikyrios mana globos - jeigu as jiems leisiu daryti tai, k~

jie nori, - tai ismokys juos buti savarankiskais. lTuomet kodd Andis neatstoja nuo m<ln~s ir verkrlena?

Visa tai atimdavo nemaiai jegq. Taciau mane lab~ausiaineramino tai, kad dazniausiai nespedav<lulaiku adikti darbl!,'; I

, 15

kuriuos privalejau. Likimo ironija! - as, kuri visuomet ruo­

siausi tapti geriausia simtmeCio motina, -: as, kuri visuomer

jauciausi pranasesne uz tas spigiais balsais kalbancias, nutysu­siomis rankomis, "vidutines" mamytes, skubanCias tarp pre­

kybos centro lentynq, - as, kuri apsisprendziau, jog mana

tevl[ klaidos niekada nepasikartos auklejant savo vaikus, - as,

kuri jauciausi galinti taip daug duoti - savo Silumq, kantry­

b~, dZiaugsmq vien de! to, bd gyveni, - si rytq izengiau i

vaikl[ kambari ir, isvydusi daiais pripeduotas grindis, suri­

kau tokiu balsu, su kuriuo palyginus tq prekybos cemruose

zujanCiq moteriskil[ baIseliai atrodytl[ it gerosios fejos ulbe­

jimas. T aciau skaudziausia buvo tai, kq istariau: "Slykstu ...seiliai ... ar as negaliu JUSl[net minutei palikti vienl[?" Kaip

tik tokius iodiius girdejau ir nekenciau vaikysteje.

Kas nutiko mana beribei kantrybei? Kur dingo tas

diiaugsmas, kuriuo rengiausi dalintis su kitais? Kaip gaIejau

nuklysti taip toli nuo pradines svajones?Buvau tokios nuotaikos, kai aptikau rastcli is vaikl[ dar­

zelio, kuriame tevams buvo primenama, jog si vakarq ivyks

vaikl[ psichologo paskaita. Buvau pavargusi, bet zinojau, kad

eisiu. Ar galiu itikinti Helen eiti drauge?

Labai tuo abejojau. Helen dainai reikSdavo nepasitikeji-

I11qivairiais ekspertais. Ji bevelydavo pasikliauti tUO,kq vadi­

no "sveiku protu ir naturaliais instinktais". Ji, skirtingai nei ,__

as, nereikalavo is sav~s tiek daug kaip motina ir nesivargino,

auklcdama vaikus siekti ilgalaikil[ rezultatl[. Galbut toki jos

clgesi galima paaiskinti jos profesija. Ji - skulptore, tode!

turejo interesq ir uz seimos ribl[. Bet kokiu atveju, kartais jai

16

pavydedavau sugebejimo nerupestingai bendrauti, visisko pa­

sitikejimo savimi. Atrode, jog ji nuolat viskq komroliuoja ...

TaCiau net irji pastaruoju metu eme skl[stis vaikais. Akivaiz­

du, kad keletq pastarl[jl[ savaiCil[ jie taip vieni kitiems igriso,

jog pradejo visiskai nckreipti dcmcsio i tai, kq kita puse sako

arba daro. Atrode, kad nei jos instinktai, nei sveikas protas

ncpadejo jai susidoroti su kasdienines rutinos neramumais.

Rinkdama Helen telefono numeri, gaIvojau, kad gab lit

ji, prisiminusi, kaip klojosi ivykiai pastaruoju metu, pamirs

is anksto susidarytq nuomon~,nutars pasitiketi profesionalu....1rels su manlml.

T aCiau Helen buvo nepaIenkiama.

Ji pareiske, jog neitl[ i jokiq vaikl[ psichologo paskaitq,

net jeigu joje ka!betq pats Zigmundas Froidas.

Tvirtino, jog pavargo klausytis tq nuobodiiq banalybiq

apie tai, kad vaikams reikia meiles, sallgumo, aiskil[ ribl[,

meiles, pastovumo, meiles, nuolaidumo, meiles ...

Papasakojo, jog kai paskutini kartq buvo tokia\TIc sllsi­

tiki me, po jo tris dienas vaikSCiojo po namus, nerviqgai ma­

tuodama savo "meilcs galingumq" .

Prisipaiino, jog dar neatsigavo po to ivykio, ka~ vel ga­letl[leistis i tiek nerimo sukeliancius apibendrinimlls.

Tuo metu kitame ragelio gale pasigirdo garsl~s k!yks­mas.

"Bus pasakyta! Bus pasakyta!"

,,]eigu pasakysi tu, pasakysiu ir as!"

"Mamyte, Bilis sviede i mane akmen(.

,,]i ·uilipo man ant kojos!"

17

AGJ!

"1 "Dar ko prisigalvosi! Esi paskutine kvaisa!"

,,0 Vidpatie, - suaimanavo Helen, - ji~ ir vel emesi

savo! Padarysiu bet kq, kad tik galeciau pasprukti is si4 na­

n1l[!"

AStunt~ valand~ uivaiiavau jos pasiimti.

T ~ vakar~ kalbejo dr. Haimas Ginotas, vaik4 psicholo­

gas ir knygos "Tarp tevll ir vaik4" autorius. Jis pradejo pa­

skait~, pasiteiraudamas musq: "Kaip jus manote, kuo skiriasi

ta blba, kuri~ as vartoju, bendraudamas su vaikais, nuo tos,

kuri'l vanojame paprastai?"

Suglumc; paivelgeme vienas j kit'l'

"Kalba, kuri'l naudoju as, - t~se jis, - nevenina. Vengiu

issireiskimq, kurie venina vaiko charakterj ar sugebejimus.

Bandau isvengti tokiq iodiiq, kaip "kvailas, nevykelis, blo­

gas", ir netgi tokiq, kaip "graius, nuostabus, geras", kadangi

jie nepadeda; jie suprantami vaikiskai. Vietoje to naudoju

apibudinimus. Apibudinu, k'l matau;. apibudinu, k'l jauCiu.

"Neseniai maia mergaite mana priimamojo :l.1.idimll

kambaryje jteike man pidinj ir paklause: ,,Ar graius?" Pa­

ivelgiau ir atsakiau: "Matau purpurinj nam'l, raudon~ saulc;,

juostuotais debesimis padabint'l dang4 ir daugyb~ geli4. Jau­

Ciuosi taip, tarsi buCiau kaime". Ji nusisypsojo ir tare: "Nu­

pidiu dar vienq!"

"lsivaizduokite, kas butt!>jeigu bliciau atsakc;s:"Kaip gra­

iu, tu puiki menininke!" Galiu garantuoti, jog tada sis pidi­

nys butq paskutinis t~ dien~. Be to, kur vaikas dar gali tobu­

leti nuo "nuostabaus" ir "puibus"? Esu jsitikinc;s, bd veni-

18

·nantys iodiiai trukdo vaikui. °zodiiai, kuriais apibudina­

ma, H islaisvina.

,,Aprasomieji iodiiai, - t~se jis, - man patinka del to,

kad jie leidiia vaikui paciam surasti galimus problemos spren­

dimo budus. 5tai pavyzdys: jeigu vaikas isliejo pieno stikli­

nc;,as pasakyciau: "Matau isliet'l pienq" ir jteikCiau jam skudu­

r'l. Taip isvengsiu kaltinim4 ir ypatingai pabresiu svarbiau­

sia - tai, kq reikia padaryti.

"Jeigu vietoje to pasakyciau: "Zioplys. Tu visuomet k;l

nors ispili. Niekada to neismoksi, argi ne!", galite btiti visis­

kai tikri, kad visa vaiko cncrgija bus mobilizuota savigynai, 0

ne sprendimo paidkai. Jus isgirsite: "Brolis mane pastume!"

arb a "Tai buvau ne as, 0 suo" .. "

Sioje vietoje ponia Noble, vietinis musq bendruomcnes

~utoritetas daugelyje sriciq, pakele rankq. "Daktare, tai, kqjus mums,pasakojate, labai jdomu. Bet as visuomet jauciau,

~ad tai, k'l sakai vaikui, nera taip svarbu, jei is tikrqjq jj myli.

Jei jis jauCia, jog tikrai ji mylite, manau, galite jam sakyti, kl

tik panorej~s. Turiu galvoje, argi galq gal<7svarbiausiai yra nemeile?"

I Dr. Ginotas jdemiai klausesi. "jUslllnuomone, zodiiai

patys savaime nera svarbus, kol mylite t'l dsmenj. Mano 11ll0-I

mone kitokia. lsivaizduokite, kad buvotci vakardyje ir nety-

cia isliejote taur~ gerimo. ltariu, kad ju 11s bus ne tas pats,

kaip j tai sureaguos jusq vyras. Neiinal, ar jums patiktq,

jeigu jis, tegul ir mciliai pasakytq: "Ne kde. Kaip matau,

tau ir veLnepasiseke. Jeigu kas nors skinll apdovanojimus uz

namq niokojimq, tu neabejotinai uiimtu n pirm;ljq victq".

19

Ponia Noble nejaukiai nusisypsojo.

"Manyciau, kad jums kur kas labiau patiktq, jeigu su­

tuoktinis istartq: "Brangioji, matau, islietq gerimq. Gal galiu

padeti? Stai mana nosine". Tai buvo pirmasis kartas, kai is­

vydome, kaip ponia Noble kam nors pralaimi zodziq kovo­)e. ~

Dr. Ginotas t~se: ,,ill nenuveninu meiles galios. MeiIe-

didziausias tunas. T aciau nergi materialaus turto atveju mums

daznai prireikia issikeisti stambias sumas i smulkesnes. Tak­

sofono kabinoje ddimties centq moneta vertingesne nei pen­

kiasddimties doleriq cekis. Kad meile padetq musq vaikams, .

turime ismokti, kaip pakeisti jq i jiems galincius padeti zo­

dzius. Ir taip kiekvienq akimirk'1- ir kai paliejamas pienas, ir

kai parodomas pidinys. Netgi supyk~, galime naudoti svel­

nius zodzius, kurie nekenkia ir neskaudina zmoniq, kuriais

mes rupinames".

T ada dr. Ginotas prabilo apie tai, kq jis ivardino "pyk­

ciu neisizeidziant". Jis akcentavo, jog teva~s nerealu ir ne­

tikslinga vis'1laik'1 buti kantriais. Papasakojo, kaip tevams

panaudoti isreiskiamq pykti, tuo visai neizeidziant vaiko. IS

esmes jo zodZius butq galima perfrazuoti taip: "Nuosirdus

musq pyktis yra viena is galingiausiq priemoniq, kuriq pa­

galba galima pakeisti zmogaus elges(.

,,9 kaip tai igyvendinti praktiskai?" - pasiteiravome meso

"lr vdgi, reikia naudoti elgesi apibudinanCius zodzius. Ne­

pulkite asmenybes. Pavyzdziui, jeigu tevams ikyri betvarke

jq vaiko kambaryje, jie neturi bijoti isreikSti savo tikrqjq jaus­

mq - taciau jokiu budu ne izeidinejant ir kaltinant. Nepra-

20

dekite: "Kodd esi toks seilius?". Nesakykite: "Tu niekada

nesirupini savo daiktais; tu sugadini kiekvienq gerq daikt'1,

kuri tau nuperku". Zinoma, gali buti, kad netgi po siq zo­

dZiq vaikas sutvarkys savo kambari. T aCiau jo sirdeleje isliks

pagida tevams ir nemalonios mintys apie save.

"Svarbiausia dile~a yra ta, kaip tevai gali isreikSti t'1pati

pykti naudingai. Ir vd, jie gali apibudimi. Gali pasakyti: "T ai,

kaip atrodo sis kambarys, man nesukelia maloniq jausmq!"

arb a "Matau tai, kas kelia man pykti. Drabuziai, knygos ir

. iaislai turi guleti Ienrynose!" arb a "Kai matau daiktus, besi­

voliojancius ant grindq, tiesiog isiuntu! Tuomet man norisi

atidaryti lang'1 i; visk'1 ismesti laukan!"

Auditorijoje sedintis vyriskis pakde rankq. "Daktare Gi-

.notai, - kreipesi jis, - man atrodo, kad kai kurie metodai, .

apie kuriuos mums pasakojate, labiau tiktq paryrusiam pro­

fesionalui. Negaliu is!vaizduoti, kaip eilinis tevas galetq pasi­naudoti siuo metodu".

,,ill, - atsake dr. Ginotas, -labai pasitikiu "eiliniais" te­

vais. Kam labiau rupi vaiko gerove, jeigu ne jo "ei~iniams"

~tevams? ISsavo patirties galiu teigti, jog kai tevai iga~na dau­

giau ziniq, kaip tapti naudingesniais, jie naudojasi s~omis zi­

~i~:nis ne tiksduningai, betsu meile if unikaliu sar sriliu­mr.

Dr. Ginoto paskaita t~sesi dar pus~ valandos. Jij pateike

idej'1, kaip tapti vaiko "advokatu". Jis paaiskino, kldvaikai

turi pakankamai teis~jq, prisiekusiqjq ir kaltintojq; ir patei­

ke pavyzdziq, kaip tevai gali tapti "gynybai atstova janciais

advokatais". Jis ilgai pasakojo apie vaikq jausmq ViSL!jl!

21

jausmq - paisymo svarbq ir vert~. Patare, kaip isvengti tokiq, -

asmenyb~ ilugdanciq modeliq, kaip sarkazmas, perspejimai

ir paiadai. Pasibaigus paskaitai, dr. Ginotq apsupo grupele

tevq, kurie norejo pabendrauri su juo asmeniskai.

Mes nurareme nesibrauti prie jo. Verciau nusprendeme

iseiti i saltq nakties or~. Susiradusios auromobili, isedome i ji

ir, kol isilo variklis, sedejome ryledamos. Abi supratome, kad

priarrejomc prie kaiko, kas giliai sujaudino, bet kol kas to

identifikuoti negalejome. Tai, k~ girdejome t~ vakarq, atro­

de pakankamai paprasta, kad butq galima panaudoti is kar­

to. Vis delto mes jutome, jog sios is pirmo ivilgsnio papras­

tos minrys yra pagristos tokiomis sudetingomis idejomi~, kad

jq realizavimo galimybes beribes.

Keliaudamos namo, mudvi meginome surusiuoti savom1l1tls:

Ar tai, kq si vakarq suiinojome, galesime pritaikyti prak-tiskai?

Ar tai pades?

Ar nebus keista, jei imsime kitaip reiksti mintis?

Kaip i tai reaguos vaikai?

Ar jie bent jau pastebes skirtumq?

Ar dar nevdu idiegti pokycius?

Gal viskas jau galutinai sugadinta?

Kaip visa tai paaiskinsime suruoktiniams?

Prisiminiau, kaip audringai si rytq sureagavau, isvydusi pri­

peduotq vaikq kambari. "Helen, as manau, jog galejau iSvengti

visos tos scenos, jeigu buciau paprasciausiai istarusi: "Matau

pripeduotas grindis. Mums reiketq keleto skudureliq".

22

Helen paivelge i mane ir papurte galvq. "Nesu ruo isiti­

kinusi. Si rytq tu buvai stipriai supykusi. Tai, kq ru sakai

dabar, neskamba piktai. Dr. Ginotas sake: "Jeigu jauciatc pyk­

ti, neslepki te jo".

, "Gerai, - surikau as, - 0 kaip skamba tai?... "Kai marau. tas pripeduotas grindis, taip pasiuntu, kad galeciau paimti

visas namie esanCias daiq skardines ir sugrusti i siuksliq de-v ,nz~.

"Skamba labai ispudingai, - pripaiino Helen, - bet ar

tai pades, bendraujant su tikrais, gyvais vaikais? Ei, man i

galvq kq tik sove siaubinga mintis! Isivaizduok, kas bus, jeigu

jie daugiau niekada nebeiskres nieko blogo!" 'Mudvi nusi­

juokemc, supratusios, kad is tikrqjlliaukiame kito nepasise­

kimo, tikedamosi, jog tai ivyks netrukus, kol mes dar kupi­

nos ispudiiq is paskaitos.

IIgailaukti neprireike. Saulelydis seke sauleteki. Pienas

issiliejo. Mes apibudinome. Ir jie nusluoste! Tai buvo tib-as.' stebuklas.

Apsrulbintos savo pasisekimo, net jeigu tai t~buvo pra­

dedanciojo sekme, mes privalejome ismokti daugiau. lsigi­

jome dr.Ginoto knygq "Tarp tevll irvaikq" ir su palengveji­

mu supratome, kad joje gausu praktiniq patarinlq, kuriuos

galima igyvendinti is karto. Tiesiog matant tuos todiius, is­

spausdintus juodu ant balta, it ,kaitam juos darIdar kar"!,mes aptikome tai, ui ko galima "uisikabinti".

Pavyzdiiui, kaikuri vakar~ man susiruosus iriti, manajauniausias sunus Andis apsikabino mana kojq, ~iliai verk­dan:as: "Mamyte, prasau tav~s, neik; pasilik namid" ASsvel-

23

niai ji ika1bcjau jq paleisti, paemiau nuo naktinio stalelio kny­

gq, uisirakinau vonios kambaryje, susiradau skyriq, pavadin­

t;l "Tcvams nereikia leidimo pasilinksminti", ir iaibisku grei­

ciu perskaiciau. Kai isejau, buvau jau pasiruosusi. "Brangu­

sis, - pradejau, - iinau, jog tu nenori, kad mes siandien kur

nors eitume. Zinau, jog norctum, kad mes liktume namie ...

bet tavo tetis ir as no rime pamatyti kino filmq". Tai buvo

viso !abo knygos citata, taCiau jos deka mudu su vyru isejo­me i kinq be iprastq scenq.

Paaiskejo, kad naudingas ir skyrius apie pagyrimus. Anks­

ciau Helen savo penkeriq metq sunq Bili paprastai girdavo,

sakydama: "Tu puikus, nuostabus, pats geriausias!" Ji nie­

kuomet nesuprasdavo, kodd jis paprastai protestuodavo: "Ne,

as toks nesu. Diimis geresnis nei as". Arba: "N ustok mane

girti". Taigi ji pabande pasinaudoti dr. Ginoto patarimais.

Tq dienq, kai Bilis pataise uisikimsusiq vandentiekio kriauk­

l~, ji atsispyre pagundai pasakyti: "Fantastiska! Tu - tikras

genijus!" Victoje to ji apibudino tai, kqjuto ir kq mate: "Jau

maniau, kad turesiu kviesti santechnik~. Tuomet pasirodei

tu su pompa ir po dviejq minuciq vanduo isbego is uisikim­

susios kriauklCs. Kaip tu tai sugalvojai?" Ir tada maiasis ber­

niukas gavo geriausiq apdovanojimq - apdovanojimq, kuri

suteike pats sau. "As panaudojau smegcnis, - tare jis. - Esu

geras santechnikas".

Netrukus musll namus pasicke laiskas is vietines vaikq

globos asociacijos, kuriamc buvo praneSama, jog dr. Ginotas

musq bendruomeneje buria tevq studijq grup~. Tiems, ku­

rie susidomejo siuo pasiulymu, i vok~ buvo ideta praSymo

2.4

'~

forma. Mudvi su Helen nedelsdamos nusiumemc teigiamus

atsakymus.

Ir man, ir Helen labai patiko grupcs, kuri susirinko pa­

ci~ pirmqjq dienq, ivairove. Moterq amiius svyravo nuo dvi­

deSimt trejq iki penkiasddimties. Labai skyresi ir seimq dy­

dis - nuo vieno vaiko iki seSiq vaik~ scimynos. Daugelis mo-; terq buvo istekejusios, viena issiskyrusi ir viena nasle. T arp

musll buvo namll seimininkiq, mokytojq, verslininkiq, me­

nininke ir muzikame. Skyresi ir religine prik/ausomybe. Bu­

vo protestanciq, katalikiq, judaisciq ir ateisciq.

Vienintelis mus visas jungiantis veiksnys buvo vaikai .•

ISpradii4 musq susitikimai vyko paskaitq forma, ir kiek-

vienoje jq budavo pateikiama naujl{ iiniq. Suiinojomc apie

logikos ribaS,fbendraujant su vaiku, ir apie apeliavimo i jo

emocijas galiq. Supratome, kaip svajonese imanoma suteikti

. vaikui tai, ko negaJi suteikti realiame gyvenime.

Man, taip atsidavusiai racionaliajam poiiuriui, si iivalga

buvo tikras stebuk/as. Vis dar girdiiu savo paCios bals;l' kan­

triai aiskinanti suirzusiam Deividui, kad mes visi esame is­

, trosk«, jog negalime pakeisti to fakto, kad pateko~le i trans­

POrtQ kamsti, jog niekaip negalime islipti is auto'mobilio ir

J nusipirkti ~tsigerti, kad verkSlenimais nepriversi~e greiciau

judeti automobilio ...

Koks palengvejimas dabar mane apima, kai okioje pa­

Cioje situacijoje galiu ramiai atsisukti i savo sunl{ i pasakyti:

"Ei, girdiiu istroskusio berniuko balsq. GaleCiau 1 iintis, jog

d~bar noretum tureti vis~ kibirq sahlI it ledas 0 uolill sul-V' I"Clq.

25

Kai Oeividas issisiepe ir istare: ,,0 kaip del visos vonios?",

pasijutau tikrai dekinga naujosioms iinioms.

Oar viena nauja technika, kaip diena nuo nakties besi­

skirianti nuo to siaubingo tenoro, kuriuo anksCiau grasinan­

ciai istardavau: "Jeigu dar kartq pamatysiu iaidiianti vandens

pistoletu bu te, labai pasigailesi!", dabar virto: "Vandens pis­

tolctas nenaudojamas gyvenamosiose patalpose. Gali iaisti

juo vonioje arba lauke. Pats pasirink".

Mes pastebejome ir kai kuriuos pokyCius savo elgesyje.

Visl! pirma, suvokeme, jog kalbedamosi su vaikais, vartoja­

me maiiauiodiil!. Akivaizdu, kadtaipnutikonesykdr. Gi­

noto kartoto teiginio deka. Jis sake: "Visur, kur tik galite,

vietoje pastraipos vartokite sakini, vietoje sakinio - iodi, vie­

toje iodiio - gestq". Kai ememe rriaiiau kalbeti, supratome,

kad daugiau klausomes - ir visai kitaip nei anksciau. Eme­

me suprasti ne tik iodiius, bet ir tai, kas ui j4 slepiasi, kq

vaikas is tikrqj4 bando pasakyti. Karingq Andiio ,,]Us visada

veiates su savimi Oeividq - ir i bibliotekq, ir pas dantistq, ir i

skautl! naujokl! stovyklas", dabar girdiiu kaip: "Mano bro­

liui tcnka pcrnelyg daug jus4 demesio. As sunerim~s".

Todd ir as atsisakau ilg4 paaiskinim4 ir kalbu apic tai,

kas ji is tikrl!jl! jaudina: "Ar tu noretum, kad as daugiaulai­

ko pralcisCiau su tavimi? .. Mane tai irgi pradiiugint4".

Mudvi issiugdeme tam tikq emocini atstumq vaikams.

Mus tapo nebc taip lengva pavcikti tariamomis j4 nuotaiko­

mis. Helen, kuri nuolat jautesi tarsi priekinese fronto linijose,

sis naujasis sugebejimas nesivelti i tokias smulkmenas buvo

26

tikra malone. Oabar, vietoje nuolatinio lakstymo strimgalviais

nuo vieno vaiko prie kito ir j4 maldymo, ji islikdavo rami ir

tiesiog pasitelkdavo nurodymus, kuri4 deka konfliktas buda­

vo issprendiiamas taikiai. Kai vaikai eilini kartq erne gineytis

del to, kuriam suptis supynese, ji sugebejo pasakyti: "Vaikai,

esu isitikinusi, jog galite ir patys isspr~sti siq problemq taip,

kad visi liktumete patenkinti". Bet tikroji triumfo valandde

atejo tada, kai pasigirdo vaikiskas balselis isvidinio kiemo: "Ma­

myte, mes nusprendeme. Supsimes pakaitomis".

Ne visos mus4 istorijos baigesi taip laimingai. Netruk­

davo ir pridingai pasibaigusi4 nutikiml!, ir tai neleido mums•, tapti pasiputusiomis. Akivaizdu, jog si naujoji kalba kol kas

dar netapo mus4 esybe. Zodiiai, kuriuos vartojo Helen ir

kurie patiko kitiems imonems, vis dar buvo svetimi musl!

lupoms ir dirbtini ausims.

Vaikus, atrode, naujosios gaideles taipogi gerokai sujau­

dino. Kartais jie paprasciausiai pakeldavo akis ir nusteb~ spok­

sodavo i mus; j4 veid4 israiskos tiesiog rekte reke: "Kas-gi-si­

moteris?" KeisCiausia, jog budavo akimirk4' kai net me,s pa-

Cios neiinojome, kas "toji moteris". I

Sutuoktiniai i mus irgi ivelge siek tick itariai. Nere;kejo

-psichologijos moksl4 daktares mokslinio laipsnio, kad supras­

turn pridiskumq tokiame teiginyje: "Gerai, mamyte, t~ ~ia

eksperte. ~u .numalsink jo pykti':. Arba: ~~dangi visk~: [k,;assakau, netelsmga, galbut tau deret4 parasytl man scenan)~ .

°kartais pasielgdavome kaip ta patades karve, kuri tUo­davo gerq pienq, 0 paskui pati nuspirdavo kibirq ir ji isl eda­

yo. Pasakydavome reikiamus iodiius, ir tuomet, nega eda-

27

mos atsispirri, pridurdavome dar vien~ sakini ("Netrukus tau

tai praeis". Arba: "Gyvenime tu privalai ismokti priimti ne

tik gerus, bet ir skaudzius jo issukius".) ir sugriaudavome

atliktq darbq.Dar viena mus kankinusi nelaime buvo naturali tenden­

cija kiekvienq nauj~ igudi pateikti savotiskai. Kai pirm~ karr~

isis~moninome neeilin~ posakio "T ai mane siutina!" gali~,

labai susijaudinome. Man tai patikdavo tani, 0 ir vaikai be­

veik visuomet atkreipdavo i tai demesi ir istaisydavo savo

klaidas. Kai as pirm~ karq, susukusi "Esu isiutusi!", pridu­

riau - "Tikras chuliganas!", is karro pajutau, kad nuejau per

toli ir visk~ sugadinau.

Helen susiiavejimas svajoni4 ispildymo ideja irgi perau­

go i jos moduliavim~. "Ach, kaip as noreciau, jog tu ture­

tum ... " skambedavo taip daznai, kad vien~ dien~ jos sepry­

nCril! metq dukrele Lauri, isgirdusi siuos zodZius, sudejavo:

"Mamyte, tu ir vel pradedi!"

Kai Helen apie tai papasakojo dr. Ginotui, jis pakomen­

tavo: "Kai kurie tokie posakiai yra itin stiprus ir turi buti

varrojami taupiai. Tai tarsi stiprus prieskoniai: jeigu j4 idesi­

te reikiam~ kieki, maistas bus gardesnis, 0 jeigu pernelyg

daug - taps blogai virskinamu".

Kursai arrejo prie pabaigos, bet to negalejom pasakyti

apie savo problemas. Buvo laikotarpiai, kai vaikai elgdavosi

ticsiog nuostabiai - gerai mokesi mokykloje, susirasdavo nau­

j4 draug4, turiningai ryrinejo savo pasauli - ir gyvemi su jais

buvo tikras malonumas. Taciau siuos sauletus pragiedrulius

28

beveik visuomet sekdavo audros, kurios kildavo del neais­

kios prieiasties ir be atskiro ispejimo. (Autobuso sustojime

ji uzpuole kitas vaikas ... Ryte jis atsisako eiti i mokyklq ...

Pradeda slapimis lovoje.) 0 kartais tos zinios, nuo kuriq mud­

vi ipratome priklausyti, tapdavo frustracijos saltiniu, kadan­

gi jos sukeldavo naujq klausiml! atsiradimq, 0 sie savo ruoz-

. tu reikalaudavo nauj4 atsakymq.

"Jeigu as leisiu isreikSti visus jausmus, 0 jis man pasakys,

jog nekencia savo jaunesniojo brolio, k~ gi man tuomet da­

ryti, dr. Ginotai?"

Galbut mums reikejo dar vienos sesij4 serijos. Dr. Gi­

notas sutiko t~sti. Si4 sesijq metu pastebejome ivykusius du

pokycius. ViS4 pirma, tai pasikeitimai, susij~ su mUSl! vai­

kais. ISgirsdavo}TIeapie juos daug naujo. Helen papasakojo

atsitiktinai nugirdusi, kaip jos dukte sake savo draugei: "Mus4namuose mes nekaltiname vienas kito". 0 as niekuomet ne­

pamidiu dienos; kai'mano vyriausias sunus Oeividas it vejas

ileke i jaunesniojo brolio kambari, saukdamas: ,,As toks isir­

d~s, kad galeciau praskelti tau galv~ - bet nedarysiu to!", ir

isleke laukan. PasalieCiui tai gal ir nepasirodyt4 progresu, bet

mus4 namuose tai buvo tikras savitvardos stebukl~s ir gali-

z:oybeisvengti dar vienos kruvinos nosies. I

Kitas naujas elementas buvo musq paCiqlaisve~ pojlltis.Ilg~ laik~ mes jaudinomes del spontaniskumo praradimo. Ar

. I

visq likusi gyvenim~ teks sverri kiekvien~ zodi, jaU[intiS del

kiekvieno sakinio itakos? Protu suvokeme, jog bet h rio nau­

jo igudimo isisavinimas tam tikram laikui sqlygoja sponra­

niskumo praradim~. Net Horovicius, prieS perreikd mas sa-

29

of>

va muzikos suvokim~, turi prisiversti mankStintis, lavintis,

prisiristi prie formosoBet mes vis viena kankinomes. Buvo taip sunku neb uti

spontaniskomis siuose artimiausiuose ir brangiausiuose san­

tykiuose. Todd mums labai palengvejo, kai staiga suvoke­

me, kad jauciames naturaliau, patogiau; Mudvi naudojomes

galimybemis, improvizuodavome, ekspermentuodavome.

MUSllzodziai mums paCioms daugiau nebeskambedavo kaipviena kitos arba dr. Ginoto zodZiai. Taip, mes visas naudo­

jome tas pacias esmines zinias - taCiau dabar perteikdavome

savo paCiq muzikos suvokim~.Stai tada tos sesijos baigesi. Atejo laikas vasaros atosto-

goms, prieS kurias susitareme, jog rudeni grupe vd susitiks.

Vasara atejo ir praejo - jos metu patyreme daug silto ir

saito. Visa vasara su vaikais, vaikais ir dar kart~ vaikais. Mud­

vi, kurios uisakinejome muzik~ bitielio menesi, rugsejyje tu­

redavome tenkintis viena kita gaizia pastaba, i kuri~ beveik

niekas nekreipe demesio. Suzinojome, kad gyvenimas su vai­

kais, nesvarbu, kokie igud« bebutq tevai ir kokie Zavingi vai­

kai, yra sekinantis ir painiavos kupinas darbas, kuriaine ne­

imanoma isvengti sunkiq ismeginimq ir konfliktq. Kai no­

rejome, kad vaikai butq ramus, jie triukSmavo; kai noreda­vome skirti laiko sau, jie imdavo reikalauti demesio; k~i mal­

daudavome laikytis tvarkos, jie tapdavo tikrais nevalomis. 0 .~.\

kur dar erzinimas, gineai, barniai ir is degtuko priskaldomi .

veZimai? "Nenoriu valytis dantq!", "Kodd butinai reikia ap­

sivilkti piZam~?!", "Man nereikia megztinio!"

30

N uolat veikiamos sios slifavimo mediiagos, nctrukus

pajutorne beslystancios atgal, i t1 elgesio modeli, kuris mums

buvo budingas anksciau. Ankstyvosios sekmes ikarStis pa­

mazele bleso. Praktika erne skirtis nuo teorijos.

Dr. Ginotas daznai minedavo, jog sis metodas, tai tas

pats, kaip mokytis nauj1 kalb~ - prancuzq ar kiniecil[. Oabar

roes supratorne, kad bandoine atlikti netgi kazk~ sudetinges­

nio. Besirnokydamos t~ nauj~ kalb~, parnaiu uzmirsdavorne

.>- sen~Hgyvenirno bud~ bei jo kalb~, paveldet1 is daugelio pro­tevi4 kart4·

Tokios frazes kaip:

Ko'del tu niebda negali ...Tu visada busi ...

T~. niekada ...

Kas tai padarC?Kas tau nutiko?

.buvo t;rsi tos piktioles, kuri4 neirnanorna israuti. Jos

~tgydavo kazkaip velniskai ir imdavo dusimi nedr1Sl[ augi­rrl1svelni4:

Tu noretum .

Tikiu, kad tu .

Tuomet tu tikrai jauti, kad ...

But4labai gerai, jeigu ...

.,T aigi rugsejo menesi sugriiome kupinos pridtaringq jaus­IJ14 - siek tiek skeptiskos, taciau kupinos ~ilties, kad bent

dalis pradinio entuziazmo bus atstatyta. KiseSijaprasidejo,

supratome, jog taip jauciames ne mes vien s. Kit4 balsai ai­

du atkartojo mus4 nuotaikas. Tik ir gird' 'osi: "VieSpatie,

3 ]

...Ir stlpnems.

"Kokia mums nauda is to, jeigu turime tvarking'l, man-

dagq ir nuostabqjaunuoli, kuris mato kenciancius zmones ir .

net pirsto nepajudina, kad pamegintLl jiems padcti?

"K'l pasiekeme, jeigu isauklejome be galo proting'l vai­

k'l- pati protingiausi'l klaseje, - taCiau jis naudoja savo inte- '-'J

lekt'l manipuliuoti kitais?

"Ir ar tikrai no rime vaikLl, kurie taip puikiai geba prisi-

taikyti, kad prisitaiko ir neteisingoje situacijoje? V okicciai

nctgi pcrnelyg gerai prisitaikc prie nacistq tvarkos ir prisidejo

prie milijonq zmoniq sunaikinimo.

"Supraskite mane teisingai: nesu nusistat~s prieS tai, kad

nejaugi si'l vasar'l as zengiau zingsni atgal?" ir "Atrodo, jog

pamirsau visk'l, k'l buvau kada nors ismokusi",

Dr. Ginotas tyledamas isklause visus tuoS komentarus,

o paskui netiketai pap raSemusLl atsakyti i toki klausim'l: Koks

musq kaip tevq svarbiausias tikslas?

"Pagerinti tevLl-vaikLl santykius", - pasigirdo pirmasisbalsas,

"Surasti geresnius kelius bendrauti su vaikais", - antrino

jam kitas,

Pagaliau viena moteris sklandziai istare: "lsaukleti vai-kus tokiais, kokie, be viso kito, butLl protingi, mandagus,

Zavus, tvarkingi ir, zinoma, galintys prisitaikyti",Dr. Ginotas atrode susim'lst~s. Buvo akivaizdu, jog pas­

tarasis komentaras jo nenustebino. Jis palinko pirmyn ir ta­

re: "Kaip tik taip isivaizduoju ir as. Man atrodo, kad svar­

biausias mlisLl tikslas yra padeti isaugti vaikams zmoniskiems

32

, vaikas butLl mandagus, tvarkingas ar issilavin~s, T aciau, ma­

.no nuomone, svarbiausias klausimas yra toks: Kokius meto­

dus reikia naudoti, norint pasiekti tuos tikslus? Jeigu to mo-

,kame, pasitelkdami izeidinejimus, antpuolius ir grasinimus,

galite buti tikri - vaik'l taip pat skatinate izeidineti, puldine­

,1I.,ti, g'lsdinti ir nusileisti, tik jauCiant gresm~.

i~TaCiaujeigu naudosime humaniskus metodus, tada is­

Ipokysime vaikus kur kas daugiau negu izoliuotq dorybiq

,Yirtine. Parodysime vaikui, kaip buti asmenybe - mensch,

,tmogiska butybe, kuri gali nugyvcnti gyvenim~, nepasiduo-~" ,'da~a ir kupina kilnumo".

J<itoJe kambario puseje sedinti Helen akimis susirado

manto Viskas paaiskejo. T a nepagaunama ideja, kuri mus taip

yjaudincj pirmajame susitikime, pagaliau buvo idemifikuo­

t~·Tai,buvo humanizacijos proceso konccpcija - koncepci-

t)~,k4ri tdge, kad kiekvienas su vaiku susij~s vciksmas yra,.11'· , ..:x /'

prasmingas, apskaiciuotas, kad vienaip ar kitaip itakotl! as-

r~n¥bes formavim<}Si.Supratau, jog vaikui sakydamos "pic­

nas issiliejo" ir iteikdamos jam skudurdi, mes darome dau­

gi;tU/!1eipaprasciausiai pritaikome protingq t~chnikq, kurios

~ka:s~valdome smulkius nepasisekimus. Kur kas aukstcs­

iam~ lygyje mes sakome: "Matau tavyje asm~nyb~, kuri su­geba pati sau padeti".

Mes jam sakome:

'Ka' . bl kal' I"

" 1 tUrt pro emq, mes tav~s ne tmale.",Kaituri problemq, sutelkiamc demesi i jll sprendimus"."Kai turi problemq, istiesiame vienas kitanr pagalbos ran-

M~',·

33

Man is kano paaiskejo; jog procesas, kuri suaugcrs nau­

doja, aukledamas vaikq, apibrezia, kokiu zmogumi jis taps.

N uo tos akimirkos apie buvimq motina emiau galvoti visis­

kai kitaip nei anksCiau. Taip, kasdieniniai susierzinimai nie­

kur nedingo, bet dabar as tai maciau kaip galimybes - gali­

mybcs vystyti mus4 vaik4 charakterius, galimybcs itvininti

sau svarbias vertybes.

Moteris, kuri anksciau patcike skland4H atsakymq, pra­

bila ir vel. "As net ncsuvokiall, kad adiekll toki svarb4 dar­

bq".

Dr. Ginotas nusisypsojo. "Viskas priklauso nuo to, kaip ,

i tai ziurite. Leiskite papasakoti jllms vienq istorijq:

"Trys darbininkai suriko kaimieti.

- Kq jus veikiate? - pasidomejo sis.

- U7..sidirbll pragyvenimlli, - atsake pirmasis.

- Klojll plytas, - tare antrasis.

- 0 as statall katedrq, - pareiske treciasis."

lsivyravo tyla. Motcris rimtai palingavo galvq.

As susimqsciall. Mes visi esame darbininkai. Mus4 dar­

bas - iSauginti vaikus. Mus4 plytos - kasdieniniai atsakai. ;1!MC1Sllkatcdra - mus4 vaik4 zmoniskllmo igyvendinimas: ;i

34

v •VAJKAJ - TAl ZMONES

II

. J ie jauCia tai, kq jaucia

Nuo pat pradii4 dr. Ginotas, bendraudamas su mumis, sten­

gesi idiegti vaik4 jausmq priemimo svarb<1.Jis ivairiausiaisbudais kartodavo savo isitikinimus.

Visi jausmai priimtini, 0 veiksmai - ribotini .•

Jokiu budu negalima neigti vaiko suvokimo.

Vaikas teisingai m<1stystik tuomet, kai jausis teisus.

J Vaikas teisingai elgsis tik tada, kai jausis teisus.

I. Netgi nebuvau isitikinusi, kad visiskai supratau sias ide-

. jas. Ads tikr4j4 taip svarbu priimti vaik4 jallsmus? 0 jcigll

taip, kaip tai panaudoti;allklejanr vaikus hllmaniskomis irstipriomis asmenybemis?

Su mana paCios jallsmais vaikystej~ skaitesi labai nedaug.

"Ji viso labo vaikas; k<1ji gali iinoti? J~igll klausysi, k<1ji sa­

ko, pasitodys, kad arteja pasalllio pabajga". Slllaukusi paallg­

les amiialls, taip pat aiskiai jallciall, jog mana jallsmai nepai­

somi. Sitllacija pasikeite, tik slllallklls pilnametystcs. Iprataugirdeti:

"Taip krimstis kvaila".

"Ncra joki4 prieiasciq liudeti".

"Is nieko darai didel~ problem<1".

Anksciau rimtai apie tai negalvoja~. Buvo taip, kaip bll-

37

vo. Taciau dabar, blldama motina, suzinojau, jog mana uz­

dllotis - padeti vaikams suprasti tikruosius savo jausmus, ka­

dangi jiems labai nalldinga zinoti, kq jaucia.

,,Atrodo, tlJ esi patenkintas, kad pats pabaigei delioti gal-

VOSllk{".

"Tau tikriausiai labai liudna, kad T omis negalejo ateiti i

tavo rengiam~ vakareli"·

Be to, mums sake, kad musq vaikq jausmai, netgi nega-

tyvus, tlJri buti pripazinti:"Zaisli ukas, kuris tai p sunkiai veikia, tikrai gali erzin ti" .

"T au labai nepatinka, kai teta Hariet znaibo tavo skruos-"

tus

Pati maciau, kaip pasiteisino vaikq jausmq atspindeji­

mo taktika. Daugeliu atvejqjausmq pripaiinimas, 0 ne kova

su jais, kur kas labiau prisidejo prie glaudesniq seimos nariq

santykiq kurimo. Si rytq, kai Deividas istare: "Fui, sis kiausi­

nis pernelyg skystas!", as atsisakiau pagundos isrezti ilgq mo­

nologq apie tai, kad jis negali tiksliai iinoti, kq sako. Nepri­miniau ir to fakto, kad tq kiausini, kuri jis su pasigardZiavi­

mu susveite vakar, viriau lygiai tiek pat laiko, kiek ir si ry.tq.

As tiesiog pareiskiau: "Ach, tau patinka kietesni kiausiniai".

Tai buvo daug paprasciau, be to, toks "kiausinio klausimo"

sprendimas neleido isivyrauti blogos nuotaikos chaosui.TaCiau vis dar nesupratau didiiosios jausmq paslapties~

Stai tada ir nutiko ivykis, kurio deka emiau suprasti visqpro-

cesq.

Vienq audringq nakti vakarienes metu trenke perkunas,

ir namas pasinere i aklinq tams~. Kai po keleto sekundZiq

38

sviesa vel uisidege, vaikai atrode issigand~. Pamaniau, jog pali

geriausia iseitis is sios situacijos - pasijuokti is vaikt! baimes.

Jau ziojausi istarti: "Juk tai nebuvo jau taip blogai, argi ne?",

taCiau T edas, mana vyras, aplenke mane. "Ei, tai buvo baiso­

ka", - tare jis. Vaikai isispoksojo i ji.

Tai, kaip jis istare tuos zodzius, nuskambejo graziai. Su­

pratau jo idejq .."Juokinga, - pradejau, - kai kambaryje dega

sviesa, viskas jame atro?o taip jauku ir pazistama. T aCiau jei­

•.gu tas pats kambarys su tais paciais daiktais pasineria i tams~,

aplinkastaiga tampa bauginanti. Ndinau, kodel. Tiesiog taipnutinka" .

Se~etas aki4 paZvelge i mane su tokiu palcngvejimu, to­

kiu dekingumu, kad as nurimau. Nors pasakiau eilini sakini

apie visai paprastq ivyk{,jiems tai pasirode be galo svarbu. Jie

eme vienas per kitq ciausketi.

DEIVIDAS: Kartais manau, jog ateis plesikas ir mane

pagrobs.

ANDIS: Mano supamoji kede tada atrodo it pabaisa tam­

so)e.

. DZILA: Niekas man~s taip neg~sdina: kaip medzil! sa­

kos, besiplakanCios i lango stiklq.

Zodiiai pyIesi, visi vaikai garsiai issak4 baimingas min­

tis, kurios juos apnikdavo, pasilikus vienienis tamsiame kam­baryje. Mudu su vyru sedejome ir linkcioj~me galvomis. 0jie kalbejo ir kalbejo. Pagaliau nutilo.

Po to isivyravusioje tyloje mes visi pasij~tome tokie my-

39

limi ir mylintys, jog supratau, kad pasiekeme be galo galingo

proceso serdi. Vaik4 jausmq patvirtinimas anaiptol nera nJl

reiksminga smulkmena. Ar kiti zmones tai Zino?

Pradejau isiklausyti i pokalbius, vykstanCius tarp tevll ir:

vaikq. Zoologijos sode isgirdau:

VAlKAS: (Verkdamas) Mano pirStas! Man skauda pid-

tq!

TEV AS: Tau negali skaudeti. T ai viso labo menkas ibr~-'zimas.

Prekybos centre tapau tokio dialogo liudininke:

VAlKAS: Man karSta.

MOTINA: Kaip tau gali buti karSta; juk cia taip vesu,

Zaisl4 parduotuveje nugirdau tokio pokalbio nuotrU.

pas:

VAlKAS: Mamyte, pazveIk i tq mazq anCiukq. ArgUi

ne mielas?

MOTINA: Ach, juk tai maziems vaikams. ]uk tu nebesidomi kudikiams skirtais iaislais.

Mane tai abstulbino. Atrode, jog tie tevai nesugebej

isiklausyti i paprasciausias savo atialq emocijas. Zinoma, ~i~

vo atsakymais jie nenorejo nieko blogo. TaCiau is tikrqjlli~praktiskai be perstojo kartojo vaikams:

40

Tu galvoji ne tai, kq sakai.

Tu neiinai to, kq iinai.

T u nejauti to, kq jauti.

T urejau labai tvardytis, kad nepatapsnoCiau siems tcvams

per peti ir vietoje to nepasiulyCiau pasakyti:

Matau, kad susizeidei. Zaizd;l gali skaudcti.

arba

Tau cia tikrai karSta, tiesa?

arba

J Ach!] uk tau tikrai patinka tas pukuotas maZas anciu­kas, argi ne?

Aspratrukau. ]eigu negalejau to pasakyti nepaiistamie­

siems, bent jau galejau pasidalinti su draugais. T urejau pa­

.skleisti siq nenugincijamq tiesq. Pasikvieciau keletq senq drau­

1:' gq, kurie, mana nuoinone, galejo su tyo taikstytis ir papasa­

kojau jiems apie naujausius savo atradimus. lie klause man­

dagiai, netgi su susidomejimu. Bet pOIto atejo "bet" eile.

"Bet Zaneta, nesu tikra netgi tuo, ~q turi galvoje sakyda­

ma: j,Priimkite jausmus; apribokite vejksmus". Kaip tai pri-

taikyti Timui?" 'f

'I j, :Sugalvojau keletq pavyzdiiq:

"Timai, as kuo puikiausiai supran u, jog labai nOretum

priskinti didiiul~ puokSt~ si4 narcizq if parndti juos namo.Bet zenklai byloja, kad parke gdiq ski~ti negalima".

4]

"Timai, matau, kad noretum atsikqsti kiekvieno saldai­

nio, esanCio dduteje, kad pamatytum, kas yra viduje. Tai

tikrai labai vilioja. T aciau tu gali pasirinkti vienq saldaini,

kuri suvalgysi dabar ir vienq, kuri galesi paskanauti tytoj".

"Timai, tu taip pyksti am Eriko uz tai, kad jis sulauze

tavo dvirati, jog, esu tikra, noretum jam uZtvoti. Supramu

tai. Taciau parodyk jam savo pykti zodzi4, 0 ne kumsci4

pagalba" .

Kita drauge tare: "Bet Zaneta, jeigu'--tupriimi vaiko jaus-

mus, argi tai nereiskia, kad jiems pritari? Mano dukte nelei­

dzia niekam net prisiartimi prie savo zaislq. Man anaiptol

nesinori pritarti siam savanaudiskam jos elgesiui. Manau, kad

labai svarbu, jog Nenci isaugtq dosni, todel mokau jq, kad

visi zmones privalo ismokti dalimis" .

o is dar vienos drauges isgirdau tokius zodzius: "Bet

Zana, jeigu leisiu Rodzeriui pasakyti man, kaip jis nekencia

kudikio, ar nepaskatinsiu jo blogiausi4 jausm4 - sustiprin­

dama juos - ir leisdama nek~sti?"

Buvo taip sunku paaiskimi. BandZiau joms destyti, jog

padeti vaikui issiaiskimi savo jausmus, tai jokiu budu nereis­

kia, kad su jais sutinki ar net skatini; kad tai nereiskia, 'jog

jlISq atsakymas tampa panasus i - "Puiku, Nenci, man pa-".tinka, kad tu nesidalini su kitais!" arba "Nuostabu, Rodzeri,

gali uzdusimi savo sesut(.

T ai, kq as turiu galvoje, reiskia isiklausyti ir atsakyti, is

tiesq bandam "isijausti" i vaiko emocijas.

Tas jusq nuosirdus, paprastas "ach!" ar "supramu" sako

jusq atialai: " Visi tavo jausmai yra man svarbus - ir geri, ir

42

blogi. J ie yra tavo asmenybes dalis. T avo jausmai ndokiruo­ja ir negqsdina man~s".

Tai, kq as turiu galvoje, reiskia, kad kol vaikas neisreiks

skaudziq jausmq, kol niekas jq neisklausys ir nepriims, jisnegales keistis.

Nebuvau isitikinusi, ar s'tropus mana ikalbinejirnas da­

ve koki4 nors vaisiq, todd po keli4 diem! nuskambej~ dutelefono skambuciai mane maloniai nustebino.

"Zana, kq tik nutiko neimanomas dalykas. Si rytq i sve­

cius uZsuko Nenci drauge ir pareikalavo, kad as priversciau

savo dukteri pasidalinti nauju iaislu. IS pradii4 pameginau

pagalvoti, kaip jauciasi Nenci. Ir nutiko keistas dalykas. Uiuot

.supykusi ant Nenci, pajutau jai kazkq panasaus i svelnumq.

.. Tariau jaI: "Man atrodo, kad labai sunku dalintis naujll iais­

,i'h, lu. Ilgq laikq imonerns naujais daiktais patinka diiaugtis vie­

,." rtierns". Tada·atsisukau i Nenci draug~ ir paaiskinau: "Kai

'Nenci bus pasirengusl, ji pasidalins". Niekas neistare ne zo-

". d~io, bet nepraejo ne pusvalandis, ir isgirdau Nenci paskel­

, biant; "Gerai, Barbara, dabar esu pasirengllsi iaisti juo drall-I"ge.'

Antrojo skambucio autoriaus balse taip:pat skambejo

pagarbi bairne. "Tu tuo nepatikesi, Zaneta. Si tyrq mana rna­

zoji dukrele miegojo, kai i kambari, ketinda-\nas nutraukti

nuo'jos al1tklod~, ibego Rodieris. Jau nOrejall ji prikulti ir

I pasakyti: "Jau esi didelis bernillkas - turetUl1 geriall visk'l

f1suprasti!" Taciau prisirniniau, kaip tu vien'l d enq pasakojai'apie gems jausmus, kurie nepasirodo tol, kol neissenka visi

~,,~,·jblbgieji~Todd tik sulaikiall jo rank,! ir tariall: "Ei, Rodi, k'l

43

C"J

;..

tik galvojau apie tai, kad kudikis tau kartais turet41abai iky;'

reti. Net kai ji miega. Galeciau lazimis, jog vien jos buvimas

namuose kartais gali sukelti isiuti". Jis ilgai Zvelge i mane.

deklngomis akimis ir pareiske: "Mazylei salta. Uzklok j~):.

Ar gali tuo patiketi?"

Sie pasakojimai mane ikvepe. J4 deka suzinojau, kad

judu teisinga kryptimi. Vien jausmo priemimas yra svarbu

veiksnys;ir dar koks svarbus! Vietoje suirzusi4 tev4, bandan·

ci4 priversti paklusti suaugusitV4 normoms besispyriojanci~;vaikus, cia atsiranda tevai, kurie is tikr4j4 megina isiklausf!'.1

ir suprasti, ir vaikai, kuriuos isklauso ir kurie jauCiasi supra9~tami - islaisvimi vaikai, kurie i vislq ima reaguoti su dides~e

meile.

Tuomet nutiko irykis, privert~s mane sudvejoti. Mt?

Sue, geriausia Diilos drauge nuo dadelio laik4, erne tyCiotiis mana dukters - erzindama, neva si ndioja kudikiams skit,

. ~tus rubelius, snibZdedama kitas apkalbas j:.tapspitusioms~:

kenancioms mergiotems. Bet Dzila taip pasitikejo savo sen1,

ja drauge, kad nekreipe visiskai jokio demesio i tai, kas vyk,

Vien:.t sdtadieni Meri Sue paskambino Dzilai ir pakviete~t:"',

eiti paiaisti. Tuomet Meri Sue sukde tikr:.t skandal~. Ji p!

. reiske, kad daugiau nebenori bliti jos drauge ir kad kitos rI!J... ' .

galtes JOstalp pat nemegsta .

Dzila stovejo sukresta ir nusiminusi. Tada padejo td.e:

fono rageli ir nuejo i savo kambari· Po valandos, eidama H~,.1

jos kambari, pro praviras duris isvydau j:.tuZverktu veidu g

linCi:.tant lovos ir spoksanCi'1 i lubas. Man nesinorejo ni~~

daugiau, tik suciupti t:.tMeri Sue ir purtyti j'1 tol, kol i

44

barSketi jos dantys. Kaip ta egoistiska mergiote gaICjo taip

'pasielgti su Diila? Norejau pasakyti savo maiylei, kad pUl-vas

ilPo jos panagemis vertas kur kas daugiau ncgu visa Meri Sue

I!:kartusudejus. Norejau isrezti: "Obuolys nuo obels netoli

i.nurieda! Tik pazvelkitc i jos motin'1 - t'1 salt'1, veidmain~

ipasiputel~!" T aciau labiausiai uz visk'1 as norejau igyti galiosJ'

:l)a1engvimi Dzilos kanCias, istardama isminringus iodiius,,.~·I:

g~linciusjai padeti.

~;f' Bet k'1gi jai galejaupatarti? Zinojau, kad vaikai papras­iWneklauso patarim4. Zinojau ir tai, jog Diilai reikia laiko,~ .

;¥jid pati ga1et4 surasti problemos sprendimo bud'1' Vis ddto

jauCiausiturinri'isspr~sti si'1jos problem'1' Isijautimas i duk­f '.

,~rs skausm'1 buvo stipresnis uz visk'1' ISsigandau, kad jeigu

ripsiu savotisku,veidrodziu, atspindinCiu jos skausm'1' jos at­

riI~timq,jos vienisum'1' tai jq galutinai pribaigs.

Paciu svelniausiu tonu istariau: "Brangioji, neimanoma

'''.fagyvenriviso gyve~imo, turinr viso labo vien'1 draug'1' T u

~kia.nuostabi me.'gai,e. Gali susirnsti daugyb~ drnugll~Ko­~~LglnepaskambInI kam nors kita~, su kuo galetum Slan­

ie,n p~Zaisti?"It,D"la prnpliupo v«hi i, su!uko, "Tu nuolatos numdi­~ji man, kq daryti! Kas vercia tave manyti, jog as taip nekc-(I':,aupasielgti? Bet ne dabar!" I•.j MqsCiau apie si incidenrq istis'1 dien'1' Jeigll atsakymas

,'YO ne sprendimo pasiulymas, tai kas gi? K'1galejah pada-:' I

ii,.~,ad.~adeCiall s~v~ ~aik~.i?!~~neg.al~~all.taip ·isp~~st.i !°k~l.tvuacl)q,.opaskUl tleslOg sedetllr susldeJusl ranka$ ZlurCtlO.Slsgyve111mus.

l' '._

45

Maryt, sioje sve1niojc vaik4 jausm4 priemimo teonJoJc

slypejo uzprogramuotas apribojimas. Ji tikrai padedavo iveiktimenkus nesklandumus - suieistas pirStas, pamestas Zaislas,lie­

taus sugadinta iskyla. 0 kaipgi dideles Zaizelosir dideli praradi­

mai _ mylimo gyvunelio mirtis, draugo atmetimas? AI' tada

tinka naudoti siq taktik.l, ar pades toki4 jausm4 atspindejimas?

Ar atverdama sias Zaizdas, nepadal)'siu daugiau blogo nei gero?

Kito susitikimo su dr. Ginotu metu issakiau sias abejo­

nes. Jis tik papurte galvq. "Noreciau zinoti budus, - tare, ­

kaip itikinti tevus, jog kanCia gali paskatinti augimq, 0 kova

sustiprina charakteri. T evai taip trokSta maryti savo vaikus.

laimingus, jog daznai atima is j4 galimyb~ subr~sti, patiriant 1

nusiminimq, netekti, susierzinimq ir sielvartq. "Neverk, - sa­

ko jie, - nupirksime tau kitq suniukq".

"Jeigu tevai ga1et4 patiketi, jog identifikuodami skau­

dzias emocijas, jie sustiprina savo vaikus, niekada nebijot4

pasakyti: "Tau truksta Prince. Jautiesi, tarsi burq plysusi sir­dis ... Zinau, patikek, zinau". Tai pati geriausia pagalba, ku-

riq galite suteikti vai~lli.

"Kai jusll vaikas isipjauna, jokia jega Zemeje negali jo '

akimirksniu isgydyti. Jus panaudojate antiseptikq bei tvarsti

ir likllsi darbq paliekate atlikti laikui. T as pats ir su sielos: 1=

zaizdomis. Mes suteikiame pirmqjq emocin~ pagalbq, bet pri- . (,

valome suprasti ir tai, kad gijimo procesas trunka ilgai. Dii-j I

lai galima pasakyti: "Geriallsios drallges isdavyste per tiek drau­

gystes met4 skaudina. Labai skaudina. T ai gali priversti imo-,

gq staiga pasijusti labai vienisu". T ada Diila supras, kad nors J

praradllsi drallg~, ji vis dar turi uijaucianciq motinq"

46

Namo grizall siek tiek apstuibinta to, kq isgirdall. Nie­

kada anksciau negalvodavau apie tokias sqvokas, kaip tikros

kancios vieta vaiko gyvenime ... TeVl! galia, ypatinga galia,

suteikianti paguodq vien tik emocijl! gilumo supratimll ... T e­

vai - ne palauiti vaiko sielvarto, ne neigiantys ji - bet stiprlis,

suprantantys bnciq, zinanrys apie sbllsm'l ir isklausantys vai­

kq, perteikiantys viS4 svarbiausiq iiniq: Tai galima pakelti.

Kol bent vienas zmogus siame pasalllyje gali mus girdeti irtikrai uzjausti, tol tai galima istverti.

Skendejau tokiose mintyse, kol atsilapojo durys. Pazvel­

giau i tq pus~ ir isvydau seSiameti Andi, stovinti bmbarioviduryje perkreiptu veidu.

"Mokytoja mane isbare, - susniurkSciojo jis. - As keIiall

savo rasikli nuo zemes, 0 ji staiga eme ant man~s sallkti. Ji

sake, jog esu nedemesing?s. Visi ziun~jo i mane. Ji pasake,

. kad turiu pasilikti po pamokq ir bd tai mane pamokys. Ji

priverte mane pasilikti. 0 tu ndinojai, kur as buvau!"

Mano sirdi pervere skausmas. Kaip jam turejo buti ne­

gera. Greiciau, greiciall, paguosi~ ji, pasakysiu, kad tai ne­

svarbu, nieko baisaus, kad del to neverta jalldintis. Pasaky­

siu, kad pamegintq daugiau demesio skirti, ateiciai. Blicinys,

pyragaitis, ir jam viskas bus gerai, tiesiog puiku!

TlIomet prisiminiau, kaip prieS daugeli metq kitas vai­

kas, lankantis pirmqjq klas<;,buvo pastatyt;,1Si bmp'lllz plc-. I

pejimq. Prisiminiau tamsq kampq suskilitejllsiais dazais ir

tolstanCius klases drallgll> einanciq Pietalltil zingsnills. II' bai­siq tylq. 0 tada netiketai pasigirdusi saizq ralsq: "Dabar galieiti ?~mo, Zaneta. Tikillosi, jog tai tau bllYo gera pamoka".

47

Prisiminiau, kaip visq keliq begau namo, noredama sauk­

ri, klykri, rehi, verkri, labiau uz viskq noredama papasakori

apie rai morinai. "Nekalbek raip daug, - rilde ji mane. ­

Valgyk, nes paveluosi". Ir prisiminiau, kaip kramciau ir ban­

diiau nuryri saUSqsumusrini·

Pasisodinau Andi ant keli4. "T ai gali buri rikrai skau­

du, kai mokytoja ant rav~s rekia". Jis apsivijo rankomis ma­

no kaldq ir padejo galvq ant peries. "Ypac, kai visa klase zvel­

gia i rave! Del to imi jausris dvigubai blogiau. 0 po to tu turi.

sederi renai, kai visi kiri isej~ namo. T aip norisi parbegri na­

mo ir raip negcra, kai negali to padaryti! Kick skaudii4, slykS­

64 jausm4 vienu mctu!"

Taip isijauciau i pasrangas suprasri rikrqjqAndZio parirti

ir iraudan60 vaiko guodimq, kad nerrukus pajurau savo pa­

60S skruosrais plusrancias a.sarasbei nerikerai aplankiusi keisrq

palengvejimo jausmq._

Neiinau, kaip ilgai mudu renai sedejomc visiskoje rylo­

je. Zinau rik riek, kad man kaikokiu budu pavyko persikelri

rrisddimr mer4 argal ir istraukri mazq mergair~ is kampo.

48

IIIJausmai ir variacijos

Ilgq laikq mes buvome isirikinusios, jog svarbiausia zmogis­

k4 sanrykil! rema yra riesiog vaikl! isklausymas ir jl! jausmq

patvirtinimas. ISesmes raip ir buvo. T aciau neseniai arrado-

. me, kad si rema ruri daugyb~ variaci j4 ir kad jas iinori labainaudinga.

I VARIACIJA

Kai kuriems,vaikams egzisruoja toks sriprus poreikis buri

,isklausyriems, jog jis pranoksra revl! kantrybes ribas. T okiu

iiveju reikia surasri budq, kaip apribori pokalbi ir leisri vai­

kams suprasri, kad jais rupinares.

Li papasakojo, kaip ji ddimr minuci4 klausesi dukrers

skund4, kad ji negavo vaidmens mokyklos spekraklyje.

'{ ,,,BandZiau jq nuraminti, - pasakojo ji, - ber Suzi nenu­

rilo. To man buvo per daug. Viduje viriau: "Ja4laikas viskC1

apibendrinti ir sustori". I• I

, "Suzi, - rariau, - as rave puikiai girdziu. ~' man pasa-

koji, jog be galo norejai vaidinti siame spekra I je. Tu jall­

riesi, kad bllvai ne blogesne lIi tuos, kurie parek i isrinkr4jl!

,rarpq- gal ner geresne lIZkai kurillos. As rai s4pr:.Intu, ber

49