daugiau nebenorill to girdeti. Dabar einu i virtuv~ ir, kol

ruOSill pietus, zinosiu, kokia nusiminusi ir supykusi tu esi".

II VARIACIJA

Kartais vaikai savo jausmus isreiskia tokia atstumiancia

kalba, kad j4 tiesiog neimanoma klausyti, 0 dar sunkiau pa- ,

deti. Mes visi turime skining~ tolerancijos Iygi, taciau kai

kurie pareiskimai paveikia mus visus.

,:revelis atrodo kaip senis. Kodel mana tetis turi buti

toks senas?"

"Mano mokytojas kvailas kaip asilas".

Kai Lauri pareiskc Helen: "Tikiuosi, kad tu mirsi", He­

len atsikirto: "Tai nepriimtina! Supramll, jog esi supykusi,

bet privalai rasti kit~ budq man apie tai pasakyti. 0 dabar as (noreciau valandq pabilti viena". ILauri "kodel?" ji papras­

ciausiai atsake: "Pati apie tai pagalvok!"

III VARIACIJA

Kartais ir nedidele dovanele gali pagelbeti vaikui nelai~

meje. Niekada neklatisiame, nori jis to, ar ne, tiesiog padO~:

vanojame jq ir viskas. Naujas spalvotq kreideliq rinkinuka~,~}.balionas, ddute razin4, padovanoti tinkamu laiku, prabils

tiesiai ijo sirdi·

Kai penkiametis Rozalyn sunus gailiai pasiskllnde: "Ma-

mytei visi patinka labiau uz mane", ji apkabino savo atialq ir""

tare: "T u jautiesi nemylimas? T ai tikrai ne pats maloniausias

50

jausmas. Manau, kad atejo laikas apsikabinimui ir karStamsokoladui".

Kai Li sunui prasidejo isterijos priepuolis del mdyncs,

kuri atsirado po imtyni4 su broliu, ji paeme du gabaldius

ledo, suvyniojo juos i raudonq audeklq ir padave jam, kad sis

apsirist4 "suialotq" savo rank~.

IV VARIAClJA

Kai vaikq apima galingos emocijos, kanais mes galime

.padeti jam nukreipti jausmus kurybinga kryptimi. Dr. Gi­

:~~, notas teige, jog namuose turi buti daugybe erdves pasireikSti

:kurybiskumui - pidtukai, tusinukai, parkeriai, spalvotos

kreideles, daiai, popierius, kartonas, lemos, ddutes, klijai ir

rlaip toliau. Moterys mus4 grupeje suprato siuos jo iodiius

,riesiogiai. Nuo to l,!iko vargu ar kuri savaite praeidavo, neis-t

gifdus istorijos apie poemq, kuriq sukurti paskatino sielvar-

tas, suzinojus apie mylimo vdliuko mini; televizijos kom-

,panijai paraSytq laisk~, kuriame buvo protestuojama prid

~egstamos laidos nutraukimq; ar piktq pidini ant medgalio.

P Vaikams, kurie per maii arba kurie nenori pidti ar rasy­

ti\,l~Vaigali atlikti sekretori4 vaidmeni.

~)~f; Vienq dienq septynmetis Evelyn sunus Stivas sugriio isI~,

~<hin~ gr~pesp<rpyk,s.)o aukl.etoj:s par<iske,ka~tijeig~jispuo deslmtles ped4 trampll110 nqsoks ! gIlesn!Jlbasel 10krast~,,us"paSalimas is sios plaukimo grupes ir perkelt s i vaikq~eindi. ,.

Stivui garsiai skundiiantis del sios neteisybes\ jo tevas

51

paemc parkeri ir erne rasyti. Kai Stivas, noredamas atsikvep­ti, nutilo, tevas istare: "Sunau, siandien tu tikriausiai labai

pyksti an t aukletojo. lsiklausyk, k,! sakai: "T as stuobrys galvo­

ja, bd jis visq svarbiausias. Jis toks pasiput~s, nekenCiu jo".

Stivas susidomej~s klausesi.'"Taip, - rimtai pratare, - ir

dar uZrasyk, kad noreCiau nustumti ji nuo tramplino ir lai­

kyti jo galv'! po vandeniu tol, kol nusk~s".

Tevas kiek galedamas greiciau uisirase.

"Dabar parasyk, jog tuomet as istrauksiu baseino kaisti

ir visas vanduo kartu su aukletoju istekes pro t'! skyl~".

Si nuomone taip pat buvo uZraSyta. Kai visa kalba buvo

baigta ir perskaityra jam, Srivas energingai linktelejo ir pa­

prase dar kart'! pakartori.

"Srai, - pradejo revas, iteikdamas jam popieriq, - gali

rureri rai ir skaityri kiekvien,! kart'!, vas panorej~s. Dabar as

parasysiu laiskq. Rytoj nune.si ji savo aukletojui. Jame para­

sysiu: "Mano sunus Srivas jokiu budu ndoks nuo deSimties

pedq tramplino tal, kol jis pars nebus pasireng~s".

V VARIAClJA

Buna laikas ir viera, kai naturalll nesllprasti vaiko, ne­

jallsri jo, neiinori, kq vaibs jauCia. Dr. Ginoras apibudina

rai kaip "leidimq kiekvienam vaikui rureri kiriems neprieina­

m<lkampel(.

Niekaip negaliu pamirsti,kai budama ketveriq mert!>

Diila brtq glllejo ant lovas, ciulpe pirSrq ir spoksojo i mane.

"Ar iinai, apie kq dabar galvoju?" - pasidomejo maiyIe.

52

"Ne", - arsakiau as.

"Labai gerai", - konsraravo ji ir vel susigrtido pirsrq i

burnyt~.

VI VARIACIJA

Vaiko gyvenime areina momenras, k.'lijis privalo sukaup­

ri visq savo drqsq, visq kovos dvasiq. Mes rai vadiname "su­

tvirtinancia iinia". T ai ne paprastas pareiskimas, kuriuo revai

pagiria vaikus, sureikdami jiems sriprybes kovori su siurkscia

realybe ui jaukiq namq sienq. T ai ne salras, nuasmeninras­

,,Atkakl~s vaikis; tu isgyvensi", a uijaucianris pripaiinimas:

"Taip, rai nelengva. Taip, sunku. As gerbiu rave ui rai, bd

kovoji, irtikiu, jog surasi iseiri".

Pavyzdiiui, Helen kartq pasake Lauri: "Ner jeigu moky­

toja sarkasris~a ravo advilgiu, ru vis viena is jos mokaisi ­

nepaisanr jos nemaloniqmanierq!"

o Tedas kreipesi iAndi tokiais iodiiais: "As pastebejau,

kaip ru ignoravai r<lvaikq, kuris rave pasiepe del nedidelio

ugio. Manau, kad iinai, jog ~ioje seimoje mes labiallsiai ver­

riname ne imogaus ugi, 0 jo charakreri".

TaCiau labiallsiai vyk~s, mana nllomone, yra Neb pa­

vyzdys. PrieS keler,! menesiq ji prarado savo vyrq. Vie name is

musq uisiemimq ji papasakojo mums apie: problemq, kll­

rios, atrode, niekaip negalejai isspr~sri. Jos s~nlls jauresi ap­

gailerinai, kadangi jam srigo revo. Jis nllolarof skundesi, ner­gi kalrino jq del sunkios dabartines seimos pa~eries. J i jauresipraradusi bet kokiq vilri.

53

Po jos iodiill stojusioje tyloje visos laukeme, kad dr.

Ginotas panaudot4 isijautimo balzamq. Buvome be galo nu­

stebusios, kai jis labai idemiai paivelge i moteri ir istare: "Nele,

nesileisk nugalima gyvenimo".

Jos akys prisipilde aSar4, ir kaikas diskretiskai pakeite

pokalbio temq.

Kitq savait~ Nele at rode visai kitokia. Helen pasiteiravo

jos, kaip sekasi. "Nesu tikra, - atsake moteris, - bet kaikas

pasikeite. Kai Kenetas eilini kartq pradejo sk4stis, as liepiau

jam liautis. Tariau: "Kenetai, iinau, jog nuo to laiko, kai

mire tevas, tau nelengva. Dabar, kad ir kaip norerumeme,

jog bllt4 kitaip, mes esame nepilna seima. Bet as manau, jog

mums abiems atejo laikas pradeti galvoti apie tai, kaip tapti

geriausia nepilna seima, kokia tik galime bliti!"

T <1pati vakarq, motinai neistarus ne iodiio, Kenetas nu­

sienavo ilgai nepjautq vejq.

54

IV

Kai vaikas pasitiki savimi

Prabegus savaitei nuo to, kai daugiau suiinojau apie tq vaid­

meni, kuri jausmai vaidina mana vaik4 gyvenime, suvokiau

kelet<1aksiom4, kurios iki tol man buvo svetimos.

JAUSMAI- TAl FAKTAI

Vaik4 jausmai man tapo tokie real lis, kaip ir obuoliai,

kriauses, kedes ar bet kokie kiti fiziniai objektai. Daugiau

nebegalejal,1 ignoruoti to, k<1jaucia vaikai, lygiai taip pat, kaip

negalejau nekreipti demesio i viduryje kelio stuksanCi<1bari­

kadq. T aip, tiesa, j4 jausmai gali pasikeisti - kartais net labai

greitai - bet tol, kol jie ruos jausmus jaucla, neegzisruoja re­aksnio reiskinio.

Buvo tikrai neiprasta girdeti:I

"Kodel tu gini Andi? Tu nuolat jo puseje".

Arba: "Mes niekada niekur neiname; 0 visi kiti lankosi

kur nori". i

Vienu metu i tokius pareiskimus me~indavau atsikirsti

ivairiomis nes<1monemis, paremtomis vi~a mana suaugusio

imogaus logikos galia.

55

"T ai netiesa. Tau taip pat skiriu daugyb~ laiko, ir tu tai

pats puikiai iinai".Arba: "Kaip gali taip sakyti? Argi praeitq savait~ nebuvo­

me nuej~ izoologijos sodq? T avo atmimis labai trumpa".

Oabar supratau siuose iodZiuose uikoduotq iiniq. Jeigu

vaikas taip jauCiasi, tuo metu jam viskas is tikrl{jl! taip ir yra.

T ai supratusi, sugebejau suformuluoti kitokius atsakymus.

"T au atrodo, kad as visq demesi skiriu AndZiui? Supran­

tu. ACiu, kad pasakei man tai".

Arba: "Kaip suprantu, tu susirupin~s, jog mes nepakan­

kamai keliaujame. Tau labiau patikt4, kad dainiau vyktume

i iskylas. Labai dziaugiuosi, jog tai pasakei. Oabar iinosiu".

DU AR DAUGIAU PRIESTARINGlj JAUSMlj

GAll EGZISTUOTI VIENAS SALIA KITO

Kai perpratau siq mimi, viena posakill grupe tapo nebe-

vartoJdma:

"KClgi, tu jos pasiiLgai, ar ne?"

"Pagaliau apsispr~sk, ar nori vykti i stovyklq, ar ne?"

Oabar jauciu kitq tiesq:

"T au truksta drauges, bet tuO pat meni diiaugiesi, kad ji

issikrauste" .

"Viena tavo dalis nori sugrizti i prieS tai buvusiq stovyk­

lq, kita geidZia pasilikti namuose, 0 trecioji -: isbandyti naujq

stovyklq" .

56

KIEKVIENAS VAlKO jAUSMAS YRA UNIKAlUS

Kaip du lapai am to paties mediio nera idcmiski, laip ir

du vaik4 jausmai nebuna visiskai tokie patys, nct jcigu jie

galvoja apie tuos pacius dalykus. Kaip tik tuo ir pasireiskia

svarbus skirtumas, kuri privalome vertinti - skirtumas, ku­

rio deka jis tapo "juo", 0 ne kuo nars kitu.

Oaugiau nebegalejau su nepasitenkinimu priekaisrauti:

"Kaip tau gali nepatikti ledai? Tu vienintelis seimos narys,

kuriam jie nepatinka". Oabar i jo "skirtingumq" galejau ivelgti

su pasitenkinimu. Net jeigu jis ko nors nemego, tai buvo

issiskyrimo zenklas: "T avo broli ui patinka ledai. T ai ncreis­

kia, kad jie turi patikti visiems. Tau labiau patinka ledukai".

Pabandziau prandti jiems, jog skirtingumas nereiskia at­

sakomybes. Vietoje to susikoncentravau i stipriqsias to pu­

ses. Vietoje ~,Visi berniukai Zaidzia maiojoje Iygoje. Kodel

tu turi buti kitoks?" emiau sakyti: "Beisbolas - tai ta Sporto

saka, kuri tau ne itin patinka. Pastebejau, jog turi kitokillpomegill" .

KAllDENTIFIKUOjAME IR PRIIMAME jV JAUSMUS,

VAIKAI PATYS GERIAU SUVOKIA, K~ jAUCIA

,

IS Oeivido isgirdau: "T eti, kai tu taip t~neki, jauciuosi

tarsi mane kaltintum; todel pradedu gintis"

Andis pasake: "Mamyte, ar iinai, kodfl taip clgiuosi?Ogi del to, kad noriu buti pastebetas".

o Ozila pareiske: "Paga"minau dezut~, I~oredama paro-

57

kiai rode - "Ponia, jusq vaikas - tikra rakStis. Tik nesakyki­

te, kad jos klausysite labiau nei man~s". Neiinojau, net k:t

daryti. Anksciau bandiiau isaiskinti Diilai, jog vena isiklau­

syti i vidini balsq, bandydama ismokinti sakyti sau paciai:

"Jeigu as k~ nors jauCiu, labai gali buti, kad kaikas yra is

tiknljq"· Kita vertus, jai pridtaravo kompetentingas mecha­

nikas, teigdamas, jog su dviraciu viskas gerai.

Jo rusti isvaizda nuleme mana sprendim~. Sumurmejau

kazk~ apie tai, jog esu tikra, kad jis absoliuciai teisus ir kad

tie vaikai nuolatos perdeda. T uo metu priejo T edas ir soli­

diiai pareiske:. "Mano dukteriai atrodo, jog netvarkoje jos•dviracio stabdiiai".

Apsiniauk~s it naktis, netardamas ne iodiio, mechani­

kas pastate dviratiant pakylos, apiiurejo rat~ ir pasake: "Tu­

resite palikti ji cia. Reikia pakeisti ratq stebules. StabdZiaineveikia". -

Mane taip paveike tai, kas beveik nutiko, jog prisiekiau

sau: "Daugiau niekada taip nesielgsiu!"

Po keli4 savaiCiq mudvi su Diila laukemegalimybes per­

eiti gatv~ perpildytoje sankryioje. Paemiau j~ ui rankos ir

pradejau vesti per gatv~, taCiau ji truktelejo mane atgal. Jau

norejau pasakyti, kad ji mane erzina, kai staiga prisiminiau

ankstesni~j~ patirti. IStariau: "Diila, as labai dfiaugiuosi, kad

'pasitiki savo pojuciais, kad jauti, kas tau sa~gu. Pereisime

tuomet, kai tau atrodys, jog saugu pereiti, nes~arbu kiek lai­

ko tai beuiimtq".

Taip mudvi stovejome, drebedamos pe~kias minutes.~er t~ laik~ as maciau ddimt galimybiq perei~i gatv~. Pam a-

dyti, kaip jauciuosi ivairiose situacijose. Pavadinau tq daiktq

nuotaikq skrynele. Ant jos pavaizduota, kokia as esu pikta,

linksma, isiutusi, laiminga, liudna ir abejinga".

KAI TEVAI GERBIA VAIKV JAUSMUS,

VAIKAI TAIP PAT ISMOKSTA GERBTIIR PASITIKETI

SAVO PACIV JAUSMAIS

Si, atrodytq, akivaizdi tiesa anksciau man buvo ne tokia

jau ir akivaizdi. Prireike nemaiai asmeniniq isgyvenimq, kol

pradejau suprasti, kaip svarbu ismokyti vaikq pasitiketisavo

paties pojuciais.Pirmasis incidentas nutiko, kai mudu su Tedu nuvyko--

me atsiimti is remonto dirbtuviq Dzilos dviraCio. Tada jai

buvo septyneri. Vos tik pamaCiusi savo dvirati, ji nedelsda­

ma issivede ji i laukq. Tuo metu Tedas nuejo prie kasinin­

kes, noredamas sumoketi uz paslaugas. Po akimirkos Dzila

sugriio, susirupinusi ivelgdama i mus. "StabdZiai neveikia",-

pareiske ji:Mechanikas atrode suirz~s. "Stabdiiai veikia kuo pui-

kiausiai. Pats taisiau si dvirat( .•

DEla pazvelge i mane nelaimingu zvilgsniu. "Man taip

neatrodo" .

Bet mechanikas atkakliai laikesi savo. "Jie tik truputi 'r

per kieti - daugiau viskas gerai" .

"Ne, jie nera per kieti, jauCiu, kad jie juokingi", - dro- ,.

viai istare Diila. Tuomet nubego pasakyti apie tai tevui.

T ai buvo nemaloni akimirka. Mechaniko ivilgsnis ais-

58 .) 59

niau, bd jeigu kas nors mus stebi, tikriausiai mano, jog esu

pamisusi. Gal kiek ir persistengiu, bandydama ismokinti j~

gerbti savo jausmus.Tuomet nutiko ivykis, kuris galutinai pakeite mana min-

Ci4 tekm«. Buvo karsta vasaros popiete. Staiga i namus it

vejas ileke Diila. Jos maudymosi kostiumdis vis dar buvo

slapias, 0 veide sustingusi keista israiska.

"Mes maudemes baseine su tuO sauniu vaikinu, su ku­

riuo neseniai susipaiinau, - pradejo ji. - Dukome vandenyje

kiek sirdis geidiia. Tuomet jis mus su Linda nusivede ato­

kiau, kur auga mediiai. Jis paklause, ar nega1et4 palaiiyti ma­

no koj4 pirSt4. Sake, jog tai bus smagu".Sunkiai atsidusau. ,,0 kas tada?" - pasiteiravau suneri-

mus1-

"Ndinojau, kq daryri. Linda mane, jog rai bus linksma,

bet as nenorejau, kad jis taip daryt4. Jauciau, kad ... ner neii-"

nau.

"T u turi galvoje, - pasakiau as, - kad tau pasirode, jog

cia kaibs netvarkoje, net jeigu neiinojai kodd?"

"T aip, -linktelejo ji, - taigi as parbegau namo".

Stengiausi neleisti jai pamaryri didiiulio mana paleng­

vejimo. Kiek galedama iprastesniu tonu istariau: "T u pasiti­

kejai savo jausmais, ir jie tau nurode, kaip pasielgti, riesa?"

T uomet mane pritrenke didiiulis atradimas. Ar gali vai­

kas pasitiketi savimi, savo paries suvokimais, ar rai gali ji ap­

saugori? Ir jeigu mes neigsime vaiko suvokimus, ar neatbu­

kinsime jo sugebejim~ nujausti pavoj4, ar nepaversime jo pa­

ieidiiamu r4, kuri4 sirdyje nedera gerio selda?

60

ISorinis pasaulis is paskuriniqjl! srengiasi nuslopimi vai­kq ispejami vidini bals~:

,,0 k~, jeigu nera gelbetojo. Juk pars moki plaukri".

"Nera visiskai jokios p.rieiasries bijori. Ner jeigll auto­

mobilis atvaiillos, turesi pakankamai laiko pasitraukri nuokelio".

"Neb uk bailys. Visi vaikai tai bande. T ai nera iIgalaikisiprotis" .

Ar gali buti, kad kartais vaiko isgyvenimas priklausysnuo jo pasirikejimo tu~ silpnu vidiniu balseliu?

Jeigu prieS metus man«s kas nors burq pasiteirav«s, k~ as

man au apie vaik4 jausm4 patvirtinimq, rikriausiai neryitin­

gai buCiau atsakiusi: "Na, manau, tai sumaiina konfliktq gres­m« ir tikrai nedaro jokios ialos".

- Dabar klausiantysis tegul geriau pasisaugo: jis isgirs kur

kas aisrringesni atsakymq. Dabar as tvirtai iinau, jog kai mes

sakome vaikams, kad jie nejaucia to, kqjaucia, atimame is jq

naturaliq apsaugq. Ir ne tik tai. Mes juos supainiojame, dez­

orientuojame, nuimoginame. Mes priverciame juossukurti

netikrq iodiiq ir gynybiniq mechanizmq pasauli, kuris netu­

ri nieko bendro su jq vidine realybe. Mes atskiriame juos

nuo to, kas jie yra is tikrqjq. Ir kai neleidiiarhe jiems iinoti,I

kq jie jauCia, itariu, jog vaikai nebegali visav9rtiskai jausti toparies kitq ativilgiu.

T aciau kai pripazistame vaiko jausmqlalYb«,jam su­

teikiame begal« dovanq: sripryb« veikri, re 1iamis vidinill

Pllnktualumu ... rupestingq sirdi ... galimyb« b ndrallti su llni­

kalia imoniskqja butybe - pacill savimi.

61

vlaisve: Oialogas apie autonomijq

Helen kaikq sugalvojo. Ji paskambino man ir pasiteiravo, ar

negaletl[ minutelei uisukti. Vas iiengus jai pro duris, paste­

bejau, kokia ji susijaudinusi. Helen sustojo tiesiog tarpudu­

ryje, net nenusivilkusi palto, ir pradejo ilgq monologq ."Zana, neiinau, ar apie tai nutuoki, bet vakar dienos ui­

siemimll metu vas galejau nusedeti vietoje. Tai del tos dis­

kusijos, kuri priverte mane pasijusti taip nepatogiai! Zinau,

jog tai skamba kiek paranojiskai, taCiau man atrode, kad vis­

kas, apie kq kalbejo dr. Ginotas, skirta tiesiogiai man.

"Is pradiil[ taip nereagavau. Kai jis pasake: "Vienas is

svarbiausill musll tikslll yra padeti jiems atsiskirti nuo tevq",

as pamaniau: "Juk tai akivaizdu. Niekas nenori namuose au­

ginti trisdcSimtmeci~ peraugusio vaiko!" ... TaCiau po to, kai

jis t~se: "Svarbiausias gero tevo ar motinos matas yra tai, ko

jie negaletTf padaryti del vaiko", mana sirdis sudrebejo. ,,0VieSpatie, - pagalvojau as, - jei tai svarbiausias geros moti­nos bruozas, tai as tokia nesu".

Helen akimirkai nmilo, po to t~se, kreipdamasi daugiau

isave nei imane. "Antra vertus, jeigu megindama padeti sa­va vaikams, kiek ir persistengiu, taip yra tik del to, kad tikiu,

jog tai jiems bus tik i naudq. Jeigu Bilis pamirs pasiimti i

62

mokyklq pridpieCius, jis nusimins ir visq dien~ bus alkanas.

Jis nevalgys tll pridpiecill, kuriuos siulo mokykloje ... Jeigu

neruosiu Lauri rasybos diktantams, ji pasirodo labai silpnai

ir nusimena. Jeigu esant blogam orui, as jll abiejll nenuveZU imokykl~, jie butinai perS~la; taip buna visuomet".

Staiga ji atsisuko imane. ,,Argi tai, k~ as darau, taip jau

baisu? Argi ne tam egzistuoja tevai - kad padetll ir apsaugotll

savo vaikus? Net ir po vakar dienos,kai dr. Ginotas i1epailsda­

mas kartojo: "Mes labiausiai padedame nepadedami", nesu tuo

visiskai tikra. Gal tai, k~ as darau, jiems atncSa tik bloga".

Helen nuzingsniavo i svetain~, as nusekiau paskui. "Bet•

kas sako, kad jis teisus, - isgirdau J~murmanci~. - J uk iinau,

ekspenai ir anksCiau klysdavo! Na gerai, tarkime yra keletas

dalykll, kuriuos as darau uz vaikus, taciau kuriuos jie puikiai

ga1etll adikti parys. Stai Biliui jau sepryneri, a jis kiekvicn~

vakar~ ateina i maj10 kambari ir iteikia man savo plaukll se­

peti· Jis kuo puikiausiai galetll susisukuoti ir pats, bet kai

baigiu si~ procedur~, jis atrodo toks graius ir patenkintas ...

Niekaip negaliu patiketi, kad toks nekaltas veiksmas kaip

vaiko p1auk4 susukavimas gali padaryti ji ne tokiu amono­misku!

,,Autonomisku! Po paskminio uisiemimo buyau tokioje

bukleje, jog turejau pasitikrinti zodyne, ar tebeiin~u jo reikS­

.m~. Manau, jog tikejausi, kad tikslaus apibrezim1 deka gale­:siu pasiteisinti bent jau prieS save. T ai buvo mana klaida.

'Pasak Vebsterio, autonomiskumas apibreziamas SiVirCgUlia­~ija, savivalda, susikoncentravimu i vidll ir savara kiskumu.

Siomis savybemis tikrai neapibudinsi mana vaik, . Jie kiek-

63

atys.

e knygas i bib­

rys sesdavomc i

vienq rytq vis dar klallsia man«s, kokiais rubais vilktis·, einant.

i mokyklq, - 0 baisiallsia tai, jog as jiems sakall".

"Helen, - pagaliall iterpiall iodeli ir as, - tll pernelyg

stipriai save kritiklloji!"

]i nekreipe i mane net menkiallsio demesio. "Mano vai­

kliS geriausiai apibudint4 "motinos reguliuojam4, motinos

valdom4 ir i motinq susikoncentravusi4 maiyli4" apibudi­

nimas. 0 kai del "savarankiskumo", pagalvojus apie tai, ne­

bdinau, ar verkti, ar juoktis. Kartais as taip nerimauju del j4,

kad net nebdinau, kur pasibaigiu as ir kur prasideda jie. Kai

Lauri ui kontrolini darbq gauna 100 task4, as jauCiuosi taip,

tarsi pati buCiau tiek gavusi. lei Bilis nepatenka i komandq,

jauciuosi taip, tarsi pati buCiau tenai nepatekusi".Helen sunkiai nusileido ant kusetes. "Ir taip yra ne del

to, kad nepakankamai dainai girdZiu autonomijos principus.

Man atrodo, jog tiesiog nesugebu j4 taikyti. Kaip ten dr.

Ginotas nuolat sako? "Protas gali isisavinti tik tiek, kiek lei­

diia emocijos". Kq gi, maryt mana emocijos neleidiia pa­

kankamam informacijos kiekiui patekti i mana smegenis".

Atsisedau salia Helen. Abidvi piktai susiraukeme ir isi­

spoksojome i grindis. Ndinojau net kq ir pasakyti. "He­

len, - pagaliau ryliai prabilau, - ar man atsineSti uZrasus?

Manai, jog tai pades?"."Tavo uZrasus! - susuko ji. - Tau nereikia uZras4' Ko­

del, tavo nuomone, as atejau pas tave? Ogi todel, kad matau,

jog tavo vaikai patys rupinasi savimi. Vis dar atsimenu, kaip

vienq iiemos dienq Diila griio namo tiksu sportinemis kel­

naitemis ir sportiniais marSkineliais. ]eigu jos vietoje but4

64

Lauri, as buciau paselusi ir tuojau pat paklausciau, kur dingo

paltas. Bet tu taip nepasielgei. As niekada nepamirsiu, kq tll

atsakei, kai DiiIa pareiske: "Mamyte, autobuso vairuotojas

man sake, jog "gausiu i kalli", kai grisiu namo. Kq man dabar

darysi?" Labai tyliai tu istarei: "Manau, jog saltq iiemos die­

nq tu esi atsakinga ui savo apsirengimq!"

Buvo dar vienas ivykis, kurio niekuomet nepamirSiu.

Tq dienq Oeividas ipuole pro duris saukdamas: "Siandien as

ir vel pamirSall smuikq. lau treciq kartq is eiIes! T u turetum

man tai priminti. As turiu ji pasiimti kiekvien,! antradieni".

,,Ar atsimeni, kaip pasielgei tll? Tik uijaucianciai jinkte­

jejai ir'pasakei kaikq panaSaus: "Sunku'prisiminti tas pamo­kas, kurios vyksta tik vien,! kartq per savait«, tiesa, Oeividai?

Bet as/tave puikiai paiistu. Tu vis tiek surasi vien,! ar kit;lbud,! tai prisiminti".

,,Ar iin,ai, kaip buciau pasielgusi as? PasiraSyciau dideli

rastelj, kuris primint4 man, kad privalau priminti jam, jog

jis turi pasiimti smuikq kiekvien,! antradienj. Visu tuo sten­

giuosi pasakyti, kad visa, kq tu darai, yra naturalu".

Susidomejusi klausiausi Helen. Ar tai man tikrai natura­

liall? Kodel taip turet4 buti? Pameginau prjsiminti, kaip vis­kas klostesi tada, kai buvau mm mergaite.: Abu mana tevai

buvo imigrantai - sunkiai ~irbantys, visadai uisiem<;; motina

n~olat vire, skalbe ir tvarke; tevas vis,!laikq sfyre islaikyti savomenkam verslui. ]iems buvo nelengva vien bus ismaitinti ir

aprengti. lie tikejosi, kad visa kita adiksime

Ir mes adikdavome. Patys gr,!iindavo

liotekq, kai reikedavo kur nors nuvykti, p

65

metro ar autobusq, parys susitvarkydavome su mokykloje

atsiradusiomis problemomis. Tevai su mus4 mokyklos rei­

kalais susidure vos vienq kartq - kai reikejo pasiraSyti musq

ataskaitos korteles. Netgi tad a demesio centre buvo ne mus4

pazymiai, 0 parasai. Vis dar atsimenu, kaip tevas nuvale vir­

tuves stalq, ceremoningai atsisedo ir isdidziai,kruopsCiai an­

gliskai parase savo vardq ir pavard«.Manau, kad mana tevai tikrai padare man paslaugq. Jie

neturejo tikslo suteikti man autonomijq. Jie veikiausiai net

neiinojo, kq tas zodis reiskia; taCiau as tai vis viena gavau-

del trukum4·

Papasakojau apie tai Helen.

,,Ar tu bent isivaizduoji, 4 jie tau suteike? - paklause ji.-

Mano vaikyste taip skyresi nuo tavosios. Turedavau atsiskai­

tyti motinai praktiskai uz viskq - uz drabuzius, pazymius,buvimo vietq, draugus. Vis dar atsimenu, kaip grizdavau is

pasimatymo, zinodama, kid namuose degs visos sviesos, 0

abu tevai man«s lauks. Jie negaledavo uzmigti, kol nepateik­

davai issamios ataskaitos. Kartais man atrodydavo, kad jiems

mana pasimarym4 reikedavo labiau nei man paCiai" .

"Dievuleliau, tikriausiai tai ~uvo nelengva isk«sti!"

"Ne, tikrai ne. Neiinojau, kaip gali buti kitaip. Bet da-,

bar matau, kuriose srityse tavo auklejimo sqiygos suteike aki­

vaizdq pranasumq. Dabar susidariau pilnq vaizdq. Tu turejai

daug nepriklausomybes - del to tau taip lengva perduoti jq "vaikan1s" .

"Neskubek, - sustabdZiau as. - Galbut mano aukleji-

mas ir padejo, bet zinias, kuriomis naudojuosi, suteike ne

66

tevai. Pavyzdziui, as visada galvojau, kad i kiekvien;l klausi­

mq privalu atsakyti. Nebuvo tokio atvejo, kad neatsakyCiau i

vaiko klausimq. Tik po to, kai dr. Ginotas pasakojo apie tai,

kaip vaikui reikia laisves istirti savo mintis ir kaip suaugusieji

su visuomet paruostais atsakymais paieidiia vaiko teises sa­

varankiskai mqstyti, emiau susilaikyti nuo sio iprocio.

"Kai pirmq kart~ apgalvotai neatsakiau i klausimq, pasi­

jutau be galo keistai. Vienq rytq Deividas pasiteiravo: ,,Ar ma­nai, kad Dzimis ir T omis sutais vienas su kitu? Mat siandien

juos abu pakvieCiau i svecius". Taip, tai buvo labiausiai pro­

vokuojantis klausimas is visq tq, kuriuos I~an buvo uzdav«

,per pastarqsias dienas! Jau norejau pradeti issami~ abiej4 ber­

niuk4 charakteriq analiz« ir apvainikuoti jqjq tarpusavio sal1­

tyki4 progpoze, kai staiga prisiminiau. Prikandau lieZuvi ir

tariau: "T ai is tikro idomus klausimas. 0 kq manai tu pats,

Deividai?" Jis patylejo akimirkq. 0 po to pareiske: "Manau,

is pradziq jiedu ~usipeS, 0 paskui taps draugais".

Maniau, kad Helen tai sukels sypsenq. T aciau vietoje to

ji pazvelge i mane su tokia jega, kad as buvau priversta pra­

, t«sti savo pasakojimq.

,,Ar atsimeni t~ daktaro Ginoto papasakot~ istorijq apie

vyr~, kuris neleido savo zmonai mokytis vairuo,ti? "Brangio­

ji, "- sake jis jai, - tau nera jokios prieiasties uzsikrauti sau

tqki~ problem~ kaip automobilio vairavimas. kol as esu su

.t.avimi' tau tereikia man«s paprasyti ir as biiS]tlaimingas,galedamas nuveZti tave ten, kur tik panoresi".

, ,,As isivaizdavau save jo zmonos vietoje ir slupratau, ko­kie nelaimingi turi biiti vaikai, kai uz juos vis~uo rupinasi

67

suaugusieji ir neleidzia jiems nieko daryti patiems. Ir prisi­minial:l ruos tukstancius bud4, kuri4 "deka" tevai gali pri­

versti savo atZalas jaustis bejegiskais ir priklausomais. Bet vi­

Sqlaik~ prisidengdami "meile".

"Brangusis, mamyte atidarys uz tave stiklain(.

"Saldainiuk, leisk man uisagstyti tavo striuk«.

"Gal tau padeti atlikti nam4 darb us?"

,,Aukseli, as paruosiau tau rubelius".

"T okios frazes Vi~).lOmetskamba taip nekaltai, 0 tevai

turi paCius geriausius ketinimlls. TaCiau jie nedviprasmiskai

teigia: tau reikia mamytes. Vaikas savarankiskai negali susi­

tvarkyti" ."Oabar tu manai, kad si nauja izvalga ikvepe mane griiti

namo ir visk~ daryti kitaip. Ne, tai netiesa. PrieS imdamasi

pakitim4 savo pacios namuose, turejau isklausyti daugyb«

pavyzdZiq is kit4 moter4 IUp4·

"Helen, ar zinojai, kad kiekvien~ ryt~ taip pat kontro­

liuodavau vaik4 isvykimq i mokykl<!? Kaip kitaip jie gaIet4.

nepamirsti pridpieci4, knyg4, aprangos, akini4, s<!siuvini4'

pinigq, pirstini4 ir apavo? Turejau buti ten, kad galeciau pa­

laikyti apsiaustus, uztraukti uztraukrukus, uZristi gobtuvus, •

apauti batus ir nuolatos zyzti, primindama ivairiausias smul­kmenas.

"Ir stai vien<! ryt~, as prisiverCiau tiesiog iseiti is kamba- ,

rio ir susukti: "Vaikai, kai tik busite pasireng« eiti, pasaukite

mane!" Odimt minuCi4 sedejau ant lovos tarsi nebereikaliJi- .

gas mechanizmas. T aCiau kai jie pagaliau atplumsejo i mano .• ,

kambari atsisveikinri, visi kartu ir labai patenkinti savimi, \

68

staiga pasirode visai nesvarbu, jog ne visos sagos buvo uiscg­

tos ir kad dickis apsimov«s mazojo pirstines".

Helen ir toliau zvelge i mane su beveik skausmingu susi­

domejimu. Pabandziau prisiminri dar vienq pavyzdi. "Papa­

sakosiu tau dar vienq istorij<!, kuri nebut4 taip pasibaigusi,

jeigu sqmoningai nebuCiau naudojusi nauj4j4 zini4. Oeivi­

dui tuomet buvo astuoneri. Vienq dien<! jis pareiske, jog jam

reikia pinig4 ir dd to jis nori susirasti darbq. AS vos vos suge­

bejau atsilaikyti nuo pagundos pasakyti jam - tegul ir labai

svelniai, - kad joks darbdavys neidarbins asruonmeCio ber­

niuko. T aci.au kaip tik t<!dienq dr. Ginotas stengesi mums

iteigti: "Neatimkite vilties; nesistenkite paruosti nusivylimui':

Todd as tepasakiau: ,,Ach, suprantu". Tuo, kas vyko kit'i

valandq, sunku buvo patiketi. Oeividas trauke tclefon4 kny­

gas, kalbejo apie darb<!, kuri, jo nuomone, galetq dirbti, susi­

rado vietini4 prekybinink4 vardus, skambino ir net kalbcjo-

,si su parduotuvi4 valdytojais. Pagaliau jis tare: ,,Ar iinojai,

_kad noredamas dirbti, privalai buti keturiolikos ir tureti bu­

, tinus dokumentus? Kai sulauksiu tokio ainiiaus, dirbsiu

smulki4 ge1dies dirbini4 parduotuveje. Jos savininkas sau­

nus imogus, be to, man patinka irankiai".

"Helen, ar,supranri, kaip nedaug truko, kad buciau isi­

kisusi ir atemusi is jo galimyb« visa tai patirti? Mano pacios1 .. I

'1>.. ':motina tikrai but4 pasakiusi: "Kokias nesqmones fU cia pliur-pi! Kas leidiia astuonmeciams berniukams ieSkoti darbo?"

Helen sllsiguze. "Prasau, Zana, pakaks! Jau Jprid tai asjauCiausi nusiminusi. Oabar ga\eCiau prasmegti skradziai ze-

69

Pagalvojau, kad esu nepakenciama, taCiau siuo metu su­

stoti buvo pernelyg skausminga. "Helen, ar zinai; kas man

labiausiai patinka? Ogi nebebuti apmokym4 instruktoriumi

kariuomeneje. Buvau ipratusi visq dienq komanduoti: "ISva­

lykite grindis! Nusimazgokite rankas! Apsiaukite guminius

batus! Uzdarykite duris!" Kolq malonumq as patiriu dabar,

apiblldindama problemq, 0 ne vien islodama komandq, kaip

anksCiau. Man patinka isdainuoti: "Vaikai, durys atviros!"

arba "Sinoptikai tvirtina, jog siandien lis!"

Helen atsistojo ir siektelejo savo apsiausto. "Zana, nebe­

galiu tav~s ilgiau klausytis. Ar girdi, kq sneki? "Patinka", "ma­

lonumas", "patinka isdainuoti". Ne, as nedainuoju. Man tai

netikt4. T ai ne mana stilius".

"Paklausyk, - tariau as kiek sutrikusi, - nepretenduoju i

jokius apdovanojimus, bet noreciau tau priminti, kad "sti­

lius", apie kuri tu kalbi, atsirado ne is kano. Gal tau but4

maloniau isgirsti, kokia kvaila ir bejege jauciausi to siekda­ma? Galbut noretum suzinoti, pavyzdZiui, kad is pradzi4 ne­

ga1edavau susidoroti su tokiais elementariais uzdaviniais kaip

gebejimas patyleti, kai kas nors uzduoda klausimq tavo vai- .k .~"ut.

Helen vel atsisedo.

"Tai nutiko praeitais metais. Mano teta Sofi atvyko pa­

vieSeti kuriam laikui ir pasiteiravo AndZio , kiek siam met4·

Tariau pati sau: "Nekalbesiu uz ji. Svarbu, kad vaikas turet4

galimybc: atsakyti pats". T aCiau kai isvydau ji issiziojusi ir

spoksanti i jq tarsi kaimo kvaileli, neislaikiau. Net pati to

neisisamoninusi isrdiau: "SeSeri!"

70

"Oabar jauciuosi siek tiek geriau", - tare Helen.

"Gal tave nudziugins ir tai, kad man sunkiausiai buvo

isisavinti elementariausius principus. AS beveik isizeidziau,

kai dr. Ginotas papasakojo apie didesnio pasitikejimo kitais

zmonemis, bendraujant su savo vaikais, svarbq. Ar atsimeni,

kaip jis sakydavo: "Pasiklauskite sav~s: kas sioje situacijoje

efektyviausiai padet4 mana vaikui - pardavejas, mokytojas,dantistas ar motina?"

Nenorejau su tuo sutikti. Kaip paSalietis gali padcti man

bendrauti su mana paCios vaiku? Todel gali isivaizduoti, ka.ip

mane sukretc faktas, jog pats paprasciausias pasaliecio teigi-..nys - vien todel, kad jis yra pasalietis - padaro vaikui didesnc:

itakq nei as.

"PaV'JZdziui, visq mcnesi verCiausi per galvq, bandydama

nuvest~ Oeividq pas kirpcjq. Niekas nepadejo. Ir stai vienq

dienqjis parleke i namus ir susuko: "Ei, Ma, siandien as apsi­

kirpau". Ar iinai, Helen, kam turiu buti dekinga uz si jo

pasikeitimq?Ogi mokyklos sargui! Ar iinai, kqjis pasake? Jis

paprasciausiai pareiske: "Oeividai, tau reikia apsikirpti".

"Papasakosiu tau dar si tq: kas man labai sunkiai sekcsi,­

ir dabar nelengvai einasi. Labai sunku nekisti nosies i vai\u!

reikalus. Be galo knieti klausineti ir komentuoti viskq, kas

tik jiems nutinka. Ar supranti, ko as nepasa~au, kai Ozila

griita namo? ASnepaklausiu: ,,Ar mokyrojai paFiko tavo kom-.

pozicija? Kq ji apie j'l sake? Ar matematikos nam4 darb4 uz­

daviniai, kuriuos tau padejau issprc:sti, buvo atlikti tcisingai?

Naujoji suknele taip tau tinka. Ar kas nors ta~ pastebejo?"

,,Ar zinai, kas sulaiko mane nuo viso to ir leidzia pasaky­I

71

ti tik "svcika, brangute" ir leisti jai pasakyti tai, kas jai atrodosvarbu?"

Pirm~ kart~ si~ dien~ Helen veidas nusvito sypsena. "Pa­

galiau! Gall! gale tu paminejai tai, ko as nedarau savo vai­

karns! N uolatiniai motinos komemarai man taip ikyrejo ir

truko taip ilgai, jog niekada nesiryiCiau taip kankimi savo

pacios vaikl!.

"T ebegirdiiu juos kiekvien~ savaitgali, kai atvykstu pas

j~ pavideti: "Brangute, tu atrodai pavargusi. Ar tau netruksta

poilsio? Ar Oiekas vis~ laik~ taip velai griita is darbo? Kodel

lauki iki paskutines minutes; prieS isimdama kepsni is saldy­

tuvo? Tu jo niekada neruosi tinkamu laiku. Nenoriu kistis,

mieloji, bet, man au, kad prieS tai ji atsildiius, mesos skonis

butq kur kas geresnis".

"Zana, kai isgirstu siuos iodiius, vel tampu mai~a duk­

rele. Pati to nesitikedama, isgirstu save besiteisinanci~, jog

miegu pakankamai, aiskinanci~, jog Diekui dabar itemptas

laikotarpis, ginanCi~ saldytos mesos gaminimo bud~, dar ir

dar kart~ uitikrinanCi~ motin~, jog vakariene bus pateiktalaiku ...

"Zinai, Zana, vien siq iodiiq istarimas balsu leidiia man

suprasti, kaip slyksCiai as tad a jauCiuosi. Tai tarsi sakyti savo

vaikui: "As privalau buti dalimi visko, kas tau nutinka. No­

reciau ismesineti menkiausi~ tavo gyvenimo detal~. Tu ne­

gali issiversti be mamytes nuomones, palaiminimo, nurody­

mq". TaCiau baisiausia yra mi, kad kiekvienas klausimas ir

kamen taras atima is vaiko laik~ -laik~, kuris jam skirtas igy­

ti savo paties patirciai, sukurti savo paties reiskiniq prasmei".

72

"Visiskai teisingai!" - susukau as, apimta susijaudiniino.

Tada paivelgiau i j~. Zmogus, kuris sugeba taip iskalbingai

perteikti savo isgyvenimus, tikriausiai iino daugiau, nei ma­no iin~s.

"Helen, - t~siau as, - privalome si t~ issiaiskimi. Aki­

mirkai tau beveik pavyko mane itikimi, jog esi viso labo per­

vargusi, neapsaugota motina. Taciau jeigu bem minut~ nu­

stociau ga!voti, suprasciau, kad viskas toli graiu ne taip".Helen atrode suglumusi.

"Prisimink istorij~ apie Lauri ir Brauni plakatq variy­bas", - pasufteravau.

,,Ach, taip", - prisimine Helen.

"Taip, kaip tik tai! Turejai daugyb~ galimybiq isikisti ir

viskq nutral1kti. Lauri labai stehgesi, kad tu palaikytum jos

pus~. Ji sekiojo paskui tave is kambario i kambari ir vis klau­

sinejo: "Mamyte, kq man daryti? Ar man pradeti variytis, arne? Ar manai, kad galiu laimeti?" Ar atsimeni, kokiais io­diiais jai atsakei?"

Helen papurte galVq.

"Tu leidai apsispr~sti imogui, kuris ir turejo taip pasi­

elgti - paCiai Lauri. T u tarei: "T u nori pasivariyti. T ai kclia

i jauduli! "Ir rau idomu, ar gali laimeri ... Lauri, Q kq tu pati

apie rai galvoji?" Ji giliai arsiduso ir rare:"AS pabandysiu".

"Argi ru pasakei: "T ai ismimingas sprendim~s, brangio­

, ji. Jeigu nerizikuosi, nelaimesi?" Ne, nepasakei.1 Vietoje toistarei. geriausiai siam atvejui tinkami iodeli. iu pasakei:,,Ach".

"TaCiau mane labiausiai nusrebino fie tai. Po keliq savai-

73

I'