agnė paulauskaitė laisvalaikiu besimankštinančių lkka studentų
TRANSCRIPT
1
LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA
SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS
SVEIKATOS IR FIZINIO AKTYVUMO KATEDRA
SVEIKATOS IR FIZINIO AKTYVUMO STUDIJŲ PROGRAMA
AGNĖ PAULAUSKAITĖ
LAISVALAIKIU BESIMANKŠTINANČIŲ LKKA
STUDENTŲ TRAUMOS IR SU JOMIS SUSIJĘ VEIKSNIAI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. P. Zachovajevas
KAUNAS 2011
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas …………………………………………………
…………………………………................................................................................................................
1. Yra atliktas mano paties/ pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
…………………. ………………………………………. …………………. (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ,
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
…………………. ………………………………………. …………………. (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
……………………………………………………………………………………………………………
……………………………………………………………………………………………………………
…………………. ………………………………………. …………………. (data) (vadovo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas aprobuotas profilinėje katedroje:
…………………. ………………………………………. …………………. (aprobacijos data) (gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
………………………………………. (gynimo komisijos sekretorės/iuas parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas:
………………………………………………… ………………………………………….. (vardas, pavardė) (gynimo komisijos sekretorės/iuas parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
…………………………………….
…………………. ………………………………………. …………………. ( data) (gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SANTRUMPOS .................................................................................................................................... 5
SANTRAUKA ...................................................................................................................................... 6
SUMMARY .......................................................................................................................................... 8
ĮVADAS ............................................................................................................................................... 10
1. Literatūros apţvalga ................................................................................................................. 11
1.1. Fizinio aktyvumo ir sporto samprata ........................................................................... 12
1.2. Sportinės traumos ........................................................................................................ 13
1.2.1. Minkštųjų audinių traumos ................................................................................... 13
1.2.1.1. Odos paţeidimai ........................................................................................... 14
1.2.1.2. Raumenų paţeidimai .................................................................................... 14
1.2.1.3. Sausgyslių traumos ....................................................................................... 16
1.2.1.4. Raiščių traumos ............................................................................................ 17
1.2.1.5. Sąnarių paţeidimai ....................................................................................... 17
1.2.2. Kaulų traumos ....................................................................................................... 18
1.2.2.1. Kaulų išnirimai ............................................................................................. 18
1.3. Veiksniai įtakojantys traumas ...................................................................................... 19
1.3.1. Miegas .................................................................................................................... 21
1.3.2. Psichologinės kilmės traumų atsiradimo prieţastys .............................................. 21
1.3.3. Aplinkos veiksniai, kaip traumų atsiradimo rizikos veiksniai ............................... 22
1.4. Traumų paplitimas skirtingose sporto šakose .............................................................. 23
1.5. Traumų gydymas ir pirmoji pagalba ............................................................................ 25
1.6. Traumų veiksnių profilaktika ....................................................................................... 27
1.6.1. Sportinių traumų profilaktika ................................................................................. 27
1.6.2. Sveikatingumo pratybų saugos principai ................................................................28
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ...................................................................... 30
3. TYRIMO REZULTATAI ........................................................................................................ 31
3.1. Studentų mankštinimosi įpročiai .................................................................................. 32
3.2. Traumų paplitimas studentų tarpe ................................................................................ 39
3.3. Studentų nuomonės apie traumas sukeliančius veiksnius ............................................ 43
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................. 49
IŠVADOS ............................................................................................................................................ 54
4
LITERATŪRA ..................................................................................................................................... 55
PRIEDAI .............................................................................................................................................. 60
ANKETA .............................................................................................................................................. 61
5
SANTRUMPOS
KKU – kūno kultūra
KKU (šokis) – kūno kultūra ir šokis
TRS – treniravimo sistemos
TSV – turizmo ir sporto vadyba
SRT – sportinė rekreacija ir turizmas
KIN - kineziterapija
SFA – sveikata ir fizinis aktyvumas
TFV – taikomoji fizinė veikla
LKKA – Lietuvos kūno kultūros akademija
LAPE – Lithuanian academy of physical activity
6
SANTRAUKA
Laisvalaikiu besimankštinančių LKKA studentų traumos ir su jomis susiję
veiksniai
Raktiniai ţodţiai: studentai, sportinės traumos, mankštinimasis.
Mankštinimasis laisvalaikiu, norint įgyti ir palaikyti gerą fizinio pasirengimo bei svarbiausių
organizmo sistemų funkcionavimo lygį, ganėtinai sunkus procesas (Muliarčikas ir kt., 2006). Sporto,
susijusio su traumomis, paplitimas – linkęs didėti, nes vis daugiau ţmonių visuomenėje yra įtraukiami
į įvairią fizinio aktyvumo veiklą (Baarveld et al., 2008). Sportas yra pagrindinė, jaunų ţmonių, traumų
prieţastis (Abernethy & Bleakley, 2007). Taip pat, šalyje vis daugiau kuriasi privačių sporto ir
sveikatingumo centrų, sudarančių sąlygas mankštintis ţmonėms (Jankauskienė, 2008). Tad, kuo
daugiau treneris ţinos apie traumas, būdingas visoms sporto šakoms, specifines jo sporto šakai, ir kaip
šios traumos atsiranda, tuo labiau gebės padėti sportininkui jų išvengti (Bergeron & Green, 2000).
Kadangi LKKA studentai yra būsimi treneriai bei sveikatingumo specialistai, todėl mums buvo įdomu
suţinoti jų poţiūrį į saugias treniruotes bei traumatizmo paplitimą, laisvalaikiu sportuojančio jaunimo
tarpe. Todėl iškėlėme probleminius kausimus: 1) kokias traumas besimankštinant patiria studentai?
2) ar jie turi pakankamai ţinių apie saugios treniruotės principus?
Tyrimo tikslas – nustatyti laisvalaikiu besimankštinančių studentų traumas ir su jomis
susijusius veiksnius.
Uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti studentų ţinias apie saugios treniruotės principus.
2. Atskleisti laisvalaikiu besimankštinančių studentų mankštinimosi įpročius lyties aspektu.
3. Nustatyti laisvalaikiu besimankštinančių studentų traumų paplitimą pagal lytį bei pasirinktą
mankštinimosi rūšį.
4. Išsiaiškinti laisvalaikiu besimankštinančių studentų ţinias apie su traumomis daţniausiai
susijusiais išoriniais bei vidiniais veiksniais.
7
Tyrimo metodai:
1. Literatūros apţvalga.
2. Anketinė apklausa.
Tyrimo duomenims apdoroti buvo taikoma statistinė duomenų analizė naudojant programų paketą
SPSS 17.0 for Windows.
Tyrimo organizavimas. Anketinė apklausa atlikta 2010 metų gruodţio mėnesį. Buvo
apklausta 304 LKKA studentai (173 moterys ir 132 vyrai) iš įvairių studijų programų. Studentų
amţiaus vidurkis – 20,26 (±1,5) metai. Anonimines anketas respondentai uţpildė universitete laisvu
laiku, paaiškinus tyrimo tikslą.
Išvados:
1. Dauguma studentų (58,2 proc.) teigė turintys pakankamai ţinių apie saugios treniruotės
principus, kurias daţniausiai gauna per treniruotes iš trenerių. Tačiau daugiau nei pusė (58,7
proc). studentų teigė jog nemokėtų suteikti pirmąją medicininę pagalbą.
2. Didţioji dalis tiriamųjų mankštinasi 1 – 2 kartus per savaitę. Vyrai mankštinasi daţniau ir
didesniu intensyvumu negu moterys (p<0,001). Vyrai daţniau teigė uţsiimantys sportiniais
ţaidimais, kai moterys – aerobika ir šokiais bei ciklinėmis sporto šakomis (p<0,05).
3. Bendras traumų paplitimas tarp vyrų buvo didesnis nei tarp moterų (p<0,05). Kaulų lūţimai,
išnirimai ir patempimai buvo daţnesni vyrų tarpe (p<0,05). Sportiniai ţaidimai yra labiausiai
rizikinga fizinio aktyvumo rūšis (p<0,001).
4. 45,7 proc. studentų manymu, daţniausi traumas lemiantys išoriniai veiksniai yra netinkamas
apšilimas, 24,7 proc. - išsiblaškymas, 20,4 proc. – pernelyg didelis treniruotės krūvis. Traumas
daţniausiai lemiantys vidiniai veiksniai yra netinkama judesių technika (37,5 proc.) ir anksčiau
patirtos traumos (26,6 proc.). Traumų atsiradimo išoriniai ir vidiniai veiksniai tarp lyčių
patikimai nesiskyrė (p>0,05).
8
SUMMARY
The injuries and the factors related with them of the LAPE students when exercising during
free time
Keywords: the students, sport injuries, taking exercises.
Exercising during free time is a quite difficult process when seeking to obtain and to hold good
level of the physical preparation and well working the most important systems of the organism as well
(Muliarcikas et al., 2006). The prevalance of the sport, related with injuries is liable to increase
because more people in the society are involved into various physical activity (Baarveld et al., 2008).
The sport is the main reason of the injuries for the young people (Abernethy & Bleakley, 2007). Also
there are founding in the country more private sport„s and wellness centres, making the conditions of
the exercising for the people (Jankauskiene, 2008). So, if the trainer will know about the injuries,
typical for all branches of the sport, and how these injuries are orginating, than he will be able to help
more for the sportsmen to avoid them (Bergeron & Green, 2000). The students of LAPE are
forthcoming trainers and the specialists of wellness so we were interested to find out their attitude
towards safe trainings and the spread of the injuries among young people when going in for sport
during free time. There we have raised the problematic questions: 1) What type of injuries have the
students when exercising? 2) Do they have enough of knowledge about the principles of safe training?
The aim of the research – to determine the injuries, and the factors related with them of
students when exercising during free time.
The tasks:
1. To find out the knowledge of the students about the principles of safe training.
2. To reveal the exercising habits of the students exercising during free time according to the
aspect of the gender.
3. To establish the prevelance of injuries of the students exercising during free time according
to the gender and choosed kind of the exercise.
4. To find out the knowledge of the students about exterior and internal factors mostly related
with injuries, when exercising during free time.
9
The methods of the research:
1. Review of the literature
2. The questionnaire
It was used statistical data analysis using software package SPSS 17.0 for Windows for the
handling of the research data.
The organization of the research. The survey was done in the December of 2010. It were
polled 304 LAPE students (173 women and 132 men) from various studies programmes. The average
of the students„ age – 20,26 (± 1,5) years. The respondents have completed anonymous questionnaires
during free time at university after explaining the aim of the research.
The conclusions:
1. A majority of students (58,2 percents) stated having enough knowledge about the principles of
the safe training which are received from the trainers during trainings. But more than a half
(58,7 percents) of students stated that they would not know how to give the first medical aid.
2. A major part of those polled are exercising 1 – 2 times per week. Men are exercising often and
more intensively than women (p<0,001). Men stated that they are more playing sport games
while women are dealing with aerobics, dances and cyclical sport branches (p<0,005).
3. The common prevalance of injuries was higher among the men than the women (p<0,05). The
breaks of the bones, wrenches and strains were more frequent among the men (p<0,05). Sport
games are the most risky (p<0,001).
4. 45,7 persents of students are thinking that the often exterior factors causing the injuries are the
improper warming – up, 24,7 percents – distraction, 20,4 percents – too heavy load of the
training. The internal factors causing the present injuries are the improper technique of the
movements (37,5 percents) and the injuries received earlier (26,6 percents). The exterior and
internal factors for the traumas do not differ signifficant between the genders (p>0,05).
10
ĮVADAS
Kaip teigė Aristotelis, energingas fizinis aktyvumas yra neįmanomas be padidėjusios traumų
rizikos (Berg & Latin, 2004).
Fiziškai aktyvus gyvenimo būdas yra svarbus visoms amţiaus grupėms. Prieţasčių dalyvauti
sporto ir fizinio aktyvumo veikloje yra daug, tai gali būti malonumas ir atsipalaidavimas, varţymasis,
bendravimas bei fizinės būklės ir sveikatos gerinimas (Bahr & Holme, 2003). Lietuvos sveikatos
programoje numatyta didinti šalies gyventojų fizinį aktyvumą (Jankauskienė, 2008). Mokslininkai
teigia, kad kiekvienais metais daugėja besimankštinančių ţmonių, todėl atsiranda didesnė traumų
rizika. Dėl šios prieţasties būtina sutelkti dėmesį traumatizmo profilaktikai ir tinkamam sporto traumų
gydymui (Ренстрём, 2003). Staigus privačių sporto ir sveikatingumo centrų rinkos augimas, išryškino
kompetentingų trenerių, instruktorių bei vadybininkų trūkumą (Jankauskienė, 2008). Visų traumų
(darbo, buities, gatvės, transporto, karo ir kt,) sąraše sporto traumos uţima paskutiniąją vietą ir sudaro
vos apie 2 proc. visų traumų. Vis dėl to tikslas yra siekti, kad sportuojant traumų visiškai nebūtų, nes
jos ne tik neigiamai veikia sporto rezultatus, bet ir diskredituoja sportą kaip sveikatinimo priemonę
(Zachovajevas, 2008).
Sportinė trauma – tai įvairūs kūno suţalojimai, patiriami mokinio arba sportininko per kūno
kultūros pamokas, sporto pratybas ir varţybas. Traumų prieţastys gali būti objektyvios (pvz.,
netinkama pratybų vieta, metodika, inventoriaus būklė) ir subjektyvios (saugos taisyklių nepaisymas,
nedrausmingumas, pervargimas, nepakankamas parengtumas) (Stonkus, 2002).
Traumas sukeliančių mechanizmų ir veiksnių ţinojimas leidţia veiksmingiau atlikti profilaktinį
darbą. Dėl to labai svarbu į jį įtraukti tyrėjus, trenerius, gydytojus, kurie pasinėrę į sporto traumatizmo
problemas (Ренстрём, 2003).
J. Skirius ir kt. (2003) atlikę tyrimą teigia, kad aktyviai besimankštinančių studentų sveikata ir
morfofunkciniai rodikliai didele dalimi priklauso nuo sporto šakos bei jos treniruočių ir varţybų
krūvių. Be to, studentai sportininkai didelius psichoemocinius krūvius patiria studijuodami, sesijų
metu laikydami egzaminus ir kt. Visa tai sudaro didesnę riziką vystytis patologinėms ir liguistoms
būsenoms. Neatsitiktinai kai kurie mokslininkai teigia, kad studentų sportininkų sveikatos problemos
daţnai neleidţia jiems siekti puikių sportinių rezultatų.
Patyrus traumą svarbus veiksnys tenka reabilitacijai. Pagrindinis reabilitacijos tikslas – grąţinti
suţalotai kūno daliai tokį funkcijos lygį, kuris būtų tinkamas sportininko specifinei veiklai, taip pat
pasiekti jėgos, lankstumo ir ištvermės lygį prieš traumą (Bergeron & Green, 2000).
11
Netgi ten, kur dar kas nors yra atsakingas uţ pagalbos teikimą, treneris turėtų ţinoti kuo
daugiau apie sportines traumas, pagalbą susiţeidus ir sportininkų reabilitaciją po traumų. Kuo daugiau
treneris ţinos apie traumas, būdingas visoms sporto šakoms, specifines jo sporto šakai, ir kaip šios
traumos atsiranda (traumos mechanizmas), tuo labiau gebės padėti sportininkui išvengti traumų
(Bergeron & Green, 2000). Todėl tyrime kėlėme šiuos probleminius kausimus: 1) kokias traumas
besimankštinant patiria studentai? 2) ar jie turi pakankamai ţinių apie saugios treniruotės principus?
12
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Fizinio aktyvumo ir sporto samprata
Fizinis aktyvumas apibūdinamas kaip bet koks kūno judėjimas, sukeltas griaučių raumenų
dėka, kuomet energijos išnaudojama daugiau nei ramybės metu. Fiziniu aktyvumu gali būti vadinami
namų buities darbai, buities darbai bei rekreacinė veikla (Pitanga & Lessa, 2009).
Kalbant apie fizinį aktyvumą, daţnai vartojami terminai „kūno kultūra”, „sportas visiems” bei
„sportas“. Šios sąvokos susijusios su mankštinimosi sritimi, tačiau negali būti vartojamos kaip
sinonimai, nes jų reikšmė skirtinga (Jankauskienė, 2008). Kūno kultūra – tai ţmogaus įgimto kūno
branda, tobulumas ir galių lygis, atitinkantis asmenybės raidą, dvasinius poreikius ir kultūros normas.
Tai kūno lavinimas, atitinkantis kultūrines vertybes, normas, orientacijas, gebėjimas panaudoti kūno
galias savo socialinėms, kultūrinėms, dvasinėms reikmėms tenkinti (Stonkus, 2002). Sportas – tai
socialinis reiškinys ir neatsiejama visuomenės kultūros dalis, praktikuojama per mankštinimąsi ir
(arba) varţybas, kai tam sąlygas sudaro sporto organizacijos. Tai rengimosi varţyboms ir dalyvavimo
jose sistema siekiant geriausių sportinių rezultatų (Stonkus, 2002). Sportas visiems – tai mėgėjiška
sportinė veikla, garantuojanti sportuotojui būtiną fizinį aktyvumą ir sudaranti sąlygas varţytis bei
pagal išgales siekti sportinių rezultatų. Tai fizinės pratybos ir varţybos, kuriose vyrauja emocinis
fizinis krūvis (Stonkus, 2002). Mankšta – tai sportinės veiklos procesas. Kaip procesas, mankšta yra
atliekamų judesių kartojimas eilės tvarka, skirtingu intensyvumu (Haag, 2006).
Fizinis aktyvumas skiriasi nuo „sporto visiems“ ir „sporto“ pirmiausia tuo, kad jis gali vykti
keturiose srityse (laisvalaikio, profesinėje, namų ruošos ir mobilumo). Be to, laisvalaikio fizinis
aktyvumas nebūtinai turi turėti organizuotą pobūdį, kaip „sportas visiems“ ar varţybinis sportas
(Jankauskienė, 2008).
Laisvalaikis – tai laikas, per kurį individai gali daryti bet ką, pasirinkti atsipalaidavimo rūšį ar
uţsiimti kokiu nors laisvalaikio aktyvumu. Tai aktyvumo dalis, skirtingo nuo kasdienės rutinos darbų,
šeimos ir pan. įsipareigojimų, kuriuo individas uţsiima savo noru. Laisvalaikio aktyvumas gali arba
negali būti fiziškai sunkus. Čia yra įtraukiama tam tikra veikla, tam tikra sporto rūšimi arba jos
stebėjimas (Michael, 2002).
Laisvalaikio fizinis aktyvumas yra viena iš fizinio aktyvumo sričių, kuri gali būti tapatinama
su kūno fizine veikla laisvalaikio metu (Pitanga & Lessa, 2009). Epidemiologinėse studijose, fizinis
aktyvumas buvo skiriamas dvejopai: fizinis aktyvumas laisvalaikio metu – į kurį buvo įtraukiami
ţaidimai, sportas, keliavimas pėsčiomis (ţygiai) bei mankšta, atliekama laisvalaikio metu; ir
13
visaapimantis fizinis aktyvumas – prie kurio buvo priskiriamos visos laisvalaikio fizinio aktyvumo
formos bei kūno judėjimas (vietos keitimas) ar daiktų pernešimas iš vienos vietos į kitą darbe ir namų
buityje (Zanchetta et al., 2010).
1.2. Sportinės traumos
Trauma – išorinio veiksnio sukeltas organo ar audinių suţalojimas arba stiprus psichinis
sukrėtimas. Sporto traumatizmas – sportine veikla arba kūno kultūra uţsiimančių ţmonių patirtų
traumų kiekis per tam tikrą laiko tarpą (Stonkus, 2002).
Sportinė trauma – tai bet kokia trauma, patirta uţsiiminėjant kokia nors sporto rūšimi (pvz.,
sausgyslių patempimas, odos suţalojimas ir pan.) (Bateman et al., 2006).
Mechaninis arba funkcinis audinių ir organų vientisumo suardymas veikiant išorės jėgoms,
vadinamas trauma (Karoblis, 2003).
Trauma gali būti apibūdinama, kaip būklė, kuriai esant atidedama, pakeičiama ar visai
nutraukiama sportinė veikla (Alexander, 1996).
Mikrotrauma – tai „tyli“ trauma – tai trauma, kuri atsiranda kartojamų tų pačių judesių eigoje
(pvz. ritminėje gimnastikoje) (Corbin et al., 2006).
Skandinavijoje atlikti tyrimai parodė, kad ūmios sporto traumos sudaro 10 – 19 proc. visų
traumų (Bahr & Holme, 2003).
Sportinės traumas daţniausiai įtraukia griaučių raumenis, sausgysles, raiščius ir jungčių
kapsules, bei kaulus (Delforge, 2002). Daţniausios sportinės traumos yra sumušimai, raiščių
patempimai, nubrozdinimai ir ţaizdos. Retesni yra raumenų, sąnarių ir jų raiščių suţalojimai, labai reti
– kaulų lūţiai, smegenų sutrenkimas (Skirius, 2007). Raiščių patempimai ir išnirimai sudaro net 80
proc. visų traumų (Pečkienė, 2002).
Traumos yra neatmetama bet kokios sporto srities dalis, ir gali būti skiriama į dvi grupes:
ūmias traumas ir traumas, kurios patiriamos nuolatos atliekant tą patį judesį. Traumos, patirtos dėl
pastovaus, to paties judesio kartojimo – apibūdinamos kaip audinių ţalojimas, kuris atsiranda laiko
eigoje daug kartų kartojant tuos pačius judesius. Tai nėra susiję tik su profesionaliu sportu, visa tai
apima ir visas kitas įprastas aktyvumo sritis (Ivković, 2007).
1.2.1. Minkštųjų audinių traumos
Griaučių raumenų traumos yra labai paplitusios, apskaičiavus, tai sudaro 35 – 55 proc. visų
sporto traumų (Quintero et al., 2009).
14
Griaučių raumenų traumos, kurios įtraukia tokius audinius kaip raiščiai, raumenys, sausgyslės,
sąnario kapsulė yra ţinomos kaip minkštųjų audinių traumos. Šios traumos gali būti skausmingos
apriboti galimybę atlikti pratimus (Jackson et al., 2004)
1.2.1.1. Odos paţeidimai
Odos nubrozdinimas yra negilus odos paviršinio sluoksnio – epidermio paţeidimas. Būdingas
negausus kapiliarinis kraujavimas. Į paţeistą vietą gali patekti infekcija, todėl reikia tą vietą švelniai
nuplauti su vandeniu ir muilu, dezinfekuoti ir uţdėti sterilų tvarstį. Ţaizda yra odos, gleivinės ir
gilesnių audinių vientisumo mechaninis, terminis, cheminis paţeidimas (Sipavičienė, 2007).
1.2.1.2. Raumenų paţeidimai
Griaučių raumenų paţeidimai sudaro iki 14 proc. visų sportinių traumų. Priklausomai nuo
aplinkybių raumenys bet kuriuo momentu gali būti paţeisti (Sipavičienė, 2007).
Raumenų pažeidimai pagal jo sunkumą skirstomi į tris laipsnius:
Pirmo laipsnio paţeidimas, kai paţeista raumens struktūra, bet raumuo neplyšęs.
Antro laipsnio paţeidimas, kai paţeista raumens struktūra ir iš dalies plyšęs raumuo.
Trečio laipsnio paţeidimas, kai raumuo visiškai plyšęs.
Anabolinių steroidų vartojimas gali didinti raumenų bei sausgyslių plyšimų pavojų. Tai
paaiškinama tuo, kad sumaţėja sausgyslių elastingumas, padidėja raumenų apimtis bei tempimas ir
sudaromos sąlygos pertempti ne tokią elastingą jungtį. Tokios traumos būdingos visoms sporto
šakoms. Jų diagnostika nesudėtinga, bet gydymas ir išskirtinė profilaktika neapsieina be didelių
pastangų (Sipavičienė, 2007).
Raumenų traukuliai (mėšlungis)
Daţniausiai mėšlungis raumenį sutraukia naktį, miegant. Taip atsitinka todėl, kad sklindantys į
raumenį impulsai ilgai neleidţia jam atsipalaiduoti. Kad šie traukuliai greičiau praeitų, patartina
raumenis atpalaiduoti: lengvai sulenkti koją per kelio sąnarį, pamasaţuoti, šiltai apvynioti skaudamą
vietą (Karoblis, 2003).
15
Raumenų sumušimai
Sumušimas (angl. – consution) – tai stipraus smūgio sukeliamas kraujavimas vidiniuose
audiniuose, dar kitaip vadinama mėlyne (a bruise) (Corbin et al., 2006). Sumušimu vadiname, kuomet
raumuo patiria tiesioginį smūgį, pvz., kaip futbolo rungtynėse vieno ţaidėjo kelias atsitrenkia į kito
ţaidėjo šlaunį, tai daţniausiai nutinka futbolo puolėjams (Jackson et al., 2004).
Gyvybiškai svarbių organų sričių sumušimų – galvos, akių, kepenų, inkstų srities – atveju
būtina įvertinti, kad gali būti vidaus organų plyšimas, vidinis kraujavimas, galvos smegenų
sutrenkimas, sumušimas, sukrėtimas, o akių paţeidimo atveju – tinklainės atšokimas, vidinės akies
kraujosruvos (Petrauskas, 2006).
Raumenų sumušimai atsiranda, kai raumuo nukenčia patekęs tarp smūgiuojančio elemento ir
kaulo. Iš sutraiškytų kraujagyslių kraujas skverbiasi tarp audinių, todėl jie tinsta, keičia spalvą susidaro
hematoma. Hematoma gali atsirasti raumens viduje arba tarp raumenų. Pakartotiniai smūgiai gali
sukelti tos vietos audinių kalkėjimą bei kitus simptomus (Dadelienė, 2006).
Raumenų skausmas
Raumenų skausmas neţalingas organizmui, bet trukdo sportuoti. Viena prieţasčių, sukeliančių
raumenų skausmą, kietas gruntas. Ypač skauda uţpakalinius blauzdos raumenis. Šie skausmai kartais
atsiranda ne bėgiojant, bet praėjus kuriam laikui po pratybų. Jie gali būti laikini ir nuolatiniai
(Karoblis, 2003).
Raumenų patempimai
Pertempimas, ar labai stiprus raumens tempimas, gali tapti raumens pertempimo rezultatu
(Jackson et al., 2004). Patempimai atsiranda dėl per didelio tempimo arba ekscentrinės perkrovos,
pvz., staigiai sustojant, daţnai keičiantis ekscentriniam ir koncentriniam įsitempimui. Daţnai
patempiami raumenys, judesius atliekantys per du sąnarius, uţpakaliniai šlaunies r., dvigalvis r.,
blauzdos dvilypis r., ir kt., daţnai per raumenis ir sausgyslės jungtį (Dadelienė, 2006)
Raumenų plyšimai
Raumenų trūkimas ar plyšimas. Jei trūkimas ar plyšimas yra dalinis, kai raumuo įtempiamas
arba kai jis susitraukia su pasipriešinimu, traumos vietoje atsiranda skausmas. Jei yra visiškas trūkimas
ar plyšimas, raumuo nebeįtempiamas, taigi raumens susitraukimas ar įtempimas nesukelia skausmo.
Dėl trūkusio ir susitraukusio raumens lokaliai padidėja jo apimtis (Petrauskas, 2006).
16
Raumeninės skaidulos gali iš dalies įplyšti arba visiškai plyšti. Trūkus skaiduloms sutrinka
raumens funkcija. Raumens plyšimo vietoje susidaro randas, kurio dydis gali paveikti raumens
funkciją (Sipavičienė, 2007).
1.2.1.3. Sausgyslių traumos
Sausgyslės jungia raumenis su kaulais. Jos yra ypač stiprios, tad neįplyšta taip daţnai traumas
metu, tačiau gali ištinti nuo trynimosi į aplinkinius kaulus ar kitas sausgysles. Taip yra iššaukiamas
sausgyslių uţdegimas. Uţdegimas gali pasireikšti nuo nuolatinės įtampos sausgyslėje bei nuo pernelyg
didelio to paties judesio kartojimų skaičiaus. Uţdegimo pradţia daţniausiai pasireiškia tik kai kuriose
sausgyslių skaidulose, tad skausmas daţniausiai nejaučiamas. Todėl daugumoje atvejų, uţdegimas yra
pastovaus, to paties judesio, kartojimo trauma, kuomet gali sukelti net sausgyslių įplyšimą, jei to yra
nepaisoma (Jackson et al., 2004).
Sausgyslės yra tvirtos, maţai elastingos kolageninės skaidulos. Dėl traumos sausgyslės gali
būti patemptos, iš dalies įtrūkusios ir ir visiškai nutrūkusios (Sipavičienė, 2007).
Sausgyslių pertempimas. Smarkus minkštųjų audinių, sąnario kapsulės, raiščių, sausgyslių ar
raumenų suspaudimas, įtempimas ar plyšimas (Petrauskas, 2006).
Sportinė veikla sausgysles labai sustiprina. Didţiausioji jėga, tenkanti Achilo sausgyslei
bėgant, yra arti 9000 N (1 tona jėgos). Tačiau daţniausiai traumas sukelia ne jėgos dydis, bet jos
taikymas. Sausgyslių traumos yra daţniausios iš visų traumų sporto medicinoje. Sportuojant
pagrindinę veiklą atlieka raumenys, jų tempimas sausgyslėmis perduodamas į kaulą, todėl sausgyslės
yra taip pat intensyviai apkraunamos. Jei sausgyslių traumos yra visiškai neišgydomos, jos perauga į
lėtinius paţeidimus ir problemos tęsiasi ilgai (Dadelienė, 2006).
Labiausiai tarp bėgikų paplitusi trauma – audinių aplink Achilo sausgyslę uţdegimas. Ši
trauma paprastai ištinka po ilgesnių pertraukų tarp bėgimo pratybų, kai pervargsta visa raumenų
sistema – trigalvis raumuo, Achilo sausgyslė ir kulnakaulis (Karoblis, 2003).
Sporto medikų duomenimis, moterų Achilo sausgyslės pakenkiamos daţniau negu vyrų. Tai
galima paaiškinti tuo, kad ne pratybų metu moterys avi aukštakulnius batelius, o bėgioja apsiavusios
bekulnius batelius. Tada Achilo sausgyslei tenka gerokai didesnis krūvis, ir ji greičiau pervargsta
(Karoblis, 2003).
17
1.2.1.4. Raiščių traumos
Kai raiščiai yra pertempiami ir kai kurios skaidulos yra paţeistos, ši trauma vadinama raiščių
patempimas. Paţeisti raiščiai parausta, ištinsta ir tampa skausmingi. Daug rimtesnė trauma – raiščių
plyšimas. Dauguma raiščių traumų įvyksta kontaktiniame sporte, pvz., futbole, smūgio metu į kelį.
Tačiau, raiščių traumas gali įvykti ir be jokio kontakto: kuomet ţmogaus kulkšnis pakrypsta einant
nelygiu paviršiumi (Jackson et al., 2004).
Daţniausiai paţeidţiami čiurnų, kelio sąnarių, rečiau – riešų, pirštų sąnarių raiščiai. Sutrinka
raumens, sąnario funkcijos – traumą patyręs sportininkas negali ištiesti ar sulenkti skaudamos galūnės.
Plyšus raiščiui sąnarys gali prarasti stabilumą, kai lenkiamas į tą pusę, į kurią lenktis neturėtų,
pavyzdţiui, kai kelio sąnarys lenkiasi į šoną (Sipavičienė, 2007).
Raiščių pažeidimo laipsniai:
Kliniškai I tipo raiščių paţeidimas tiktai sukelia nedidelį skausmą, be sąnario darbo
pablogėjimo. Tačiau reikia turėti omenyje, kad kai kurių kolageno skaidulų mikrotrauma jau
įvyko.
II tipo sausgyslių ar raiščių paţeidimo metu patiriamas didesnis skausmas, nes būna trukę
daugiau skaidulų, ir tai suteiks sąnariui nestabilumo. Trūkus daliai raiščio jis praranda 50% ar
daugiau stiprumo (ir tai jau turi įtakos sąnario darbingumui).
III tipo paţeidimas suteiks stiprų skausmą traumos metu ir daţnai ne tokį stiprų po traumos.
Sąnarys bus nestabilus, nes dauguma kolageno skaidulų bus trūkusios. Turėkite omenyje, kad
sąnarys gali atrodyti stabilus, bet neatlaikys didesnio krūvio. Toks "stabilumas" gali sukelti
pirminį osteoartritą sąnaryje (Caspon, 2003).
1.2.1.5. Sąnarių paţeidimai
Sąnarių kremzlių traumos gali būti lėtinės ir ūmios. Daţnesni yra lėtiniai sąnarių kremzlių
paţeidimai dėl nuolat besikartojančių perkrovų. Moksliniai tyrimai parodė, kad sportininkams, kuriuos
vargina kelio skausmai, apie 40 proc. atvejų juos sukelia sąnarių kremzlių paţeidimai (Dadelienė,
2006).
Sąnario kapsulė – tai skysčio pripildytas maišelis, kurio funkcija – sumaţinti trintį tarp
sausgyslių ar sausgyslių ir kaulų. Atliekant šią funkciją, sąnario kapsulė savaime tampa paveikta
uţdegimo. Šis uţdegimas vadinamas sąnario kapsulės uždegimas. Tai nutinka dėl pernelyg didelio, tų
pačių judesių, kartojimo skaičiaus (Jackson et al., 2004).
18
Sąnario kapsulė, raiščiai, raumenų įtampa gali riboti sąnario judesių amplitudę. Reikiami ir
taisyklingai atliekami tempimo pratimai didina sąnarių judesių amplitudę ir maţina traumos pavojų
Sipavičienė, 2007).
Sąnariai traumuojami tada, kai viršijamos judesių amplitudės (lankstumo) ribos. Šios grupės
traumoms priklauso juosmens srities raumenų, raiščių, pėdos, kelio, ir kitų sąnarių patempimas
(Skirius, 2007).
1.2.2. Kaulų traumos
1.2.2.1. Kaulų išnirimai
Išnirimas – tai visiškas arba dalinis kaulų sąnarių galų išėjimas iš sąnario ribų. Jo metu
paprastai plyšta sąnario kapsulė, raiščiai, paţeidţiami minkštieji audiniai. Išniręs sąnarys nejudrus,
deformuotas, judesiai skausmingi (Skirius, 2007).
Panirimu vadinama tokia būklė, kai kaulo sąnarinis galas nuo kito kaulo sąnarinio paviršiaus
nenuslysta (Sipavičienė, 2007).
Daţniausiai išnyra peties sąnarys (apie 50 – 60 proc. atvejų), rečiau – kelio girnelės, alkūnės,
rankos nykščio sąnariai) (Skirius, 2007).
Lūžiai
Kaulo lūţis - kaulo vientisumo paţeidimas, kuris gali būti visiškas ir nevisiškas. Tai rimta
trauma, paţeidţianti ne tik kaulą, bet ir aplinkinius minkštuosius audinius: sausgysles, raiščius,
raumenis, nervus, kraujagysles, odą (Dadelienė, 2006).
Silpnas lūţimas (angl. – simple fracture) – tai toks kaulų lūţimas, kuomet nepaţeidţiami
išoriniai audiniai.
Stiprus lūţimas (angl. – compound fracture) – tai kaulų lūţimas, paţeidţiantis ne tik vidinius,
bet ir išorinius audinius (Corbin et al., 2006).
Asmenys su sveikais kaulais, daţniausiai nepatiria kaulų lūţių, nebent stipraus smūgio į kaulą
atveju. Daţniausiai kaulų lūţiai įvyksta kontaktiniame sporte (pvz. futbolas), tačiau kartais ir
nekontaktiniame sporte (Jackson et al., 2004).
Įtampos lūţis (angl. – a stress fracture) – tai kaulų lūţis, kuris įvyksta persitreniravimo metu.
Įtampos lūţiai įvyksta kai nuolatinė jėga veikia kaulą. Bėgikai šio pobūdţio lūţius daţniausiai patiria
19
pėdose arba kojose. Fizinės veiklos metu įtampos lūţio skausmo gali nesijausti, tačiau skausmas tampa
ţymiai stipresnis po fizinės veiklos (Jackson et al., 2004).
Lūţus kaului raumenys refleksiškai susitraukia ir patraukia lūţgalius į šoną (dislokacija). Net ir
uţdaro lūţio vietoje matyti sustorėjimas ir deformacija (Skirius, 2007).
1.3. Veiksniai įtakojantys traumas
Daugiausia traumų įvyksta dėl treniravimosi metodikos trūkumų. Traumos įvyksta dėl staigių,
nekoordinuotų raumenų susitraukimų, keliant partnerį (pavyzdţiui, imtynėse), sunkmenas – svarmenis,
štangą (sunkumų kilnojimo rungtyse) ir pan. (Skirius, 2007).
Sporto specialistų nuomone, ¾ visų sporto traumų įvyksta dėl persitreniravimo, dėl
pramankštos spragų ar trūkumų, netaisyklingos technikos, dėl to, kad po traumas per anksti pradedama
sportuoti (Karoblis, 2003).
Anot R. Bahr ir I. Holme (2003), rizikos veiksniai gali būti skirstomi į pakeičiamus ir
nepakeičiamus veiksnius. Kaip ţinoma, nepakeičiami rizikos veiksniai kaip lytis ir amţius, gali turėti
svarbią reikšmę, maţiausiai tai yra svarbu tyrinėjant veiksnius, kurie potencialiai yra pakeičiami per
fizinio aktyvumo treniruotes ar įtakos gali turėti elgsena (jėga, balansas ar lankstumas).
Sporto traumų prieţastys gali būti objektyvios (pvz., netinkama pratybų vieta, metodika,
neatsiţvelgimas į sportininkų amţių, lytį, pasirengimą, prasta mankšta, netinkamų pratimų
pasirinkimas ir jų derinimas, inventoriaus būklė) ir subjektyvios (saugos taisyklių nepaisymas,
nedrausmingumas, pervargimas, nepakankamas parengtumas, savo galimybių pervertinimas,
nuovargis, neatsargumas, bloga profilaktinė medicininė prieţiūra) (Karoblis, 2003).
Sporto traumą gali sukelti vidiniai ir išoriniai veiksniai (1 lent.). Konkrečiu atveju kiekvienas
jų gali tapti traumos prieţastimi, o kiti – traumos atsiradimo prieţastimi. Neretai išoriniai veiksniai,
sukeliantys tam tikrus organizmo pakitimus, sudaro vidinę prieţastį, dėl kurios įvyksta trauma
(Zachovajevas, 2008).
1 lentelė. Išoriniai ir vidiniai traumas lemiantys veiksniai.
Išoriniai veiksniai Vidiniai veiksniai
Metodinės treniruočių (ar varţybų)
klaidos (apie 30 – 60 proc.),
Organizacinės treniruočių (ar varţybų)
klaidos (apie 4 – 8 proc.),
Prastas techninis aprūpinimas (15 – 25
proc.),
Nuovargis ir/ar pervargimas,
Funkcinės būklės pasikeitimas po
pertraukos tarp treniruočių (pvz.,
dėl ligos),
Judesių atlikimo klaidos,
Neadekvatus fizinis
20
Prastas higienos ir meteorologinės
sąlygos (2 – 6 proc.),
Neadekvatus sportininko elgesys (5 – 15
proc.),
Prastas teisėjavimas (5 – 15 proc.)
Medicinos rekomendacijų nesilaikymas
(2 – 10 proc.).
pasiruošimas,
Polinkis į mėšlungį.
R. Bahr ir I. Holme (2003), pateikia dinaminį modelį (1 pav.), kuris apibūdina, kaip sudėtiniai
veiksniai veikia vienas kitą sukeliant traumą.
1 pav. Dinaminis, sudėtinių veiksnių, sporto traumų modelis.
Pasak J. Bergeron ir H. Green (2000), sportuojant traumos gali įvykti dėl daugelio prieţasčių.
Nors ir kokia saugi būtų aplinka ir koks geras sportininko bendras fizinis parengtumas, sportinė veikla
neišvengiamai (arba dėl kontakto su kitais kūnais, grindimis ar ţeme, arba dėl sportinės apsauginės
aprangos) sukels tam tikras traumas.
Vidiniai veiksniai:
Amţius (pvz.,brendimas,
senėjimas)
Lytis
Kūno kompozicija
(pvz.,kūno svoris, riebalinė
masė, KMI, antropometrija)
Sveikata (pvz.,patirtos
traumos, jungčių
netvirtumas)
Fizinis pajėgumas
(pvz.,raumenų jėga/
galingumas, maksimalus O2
suvartojimas)
Anatomija (pvz.,nevienodas
galūnių ilgis)
Įgūdţių lygis (pvz.,sportas,
specifinė technika, padėties
stabilumas)
Išoriniai veiksniai:
Ţmogaus veiksniai
(pvz.,komandos nariai,
varţovai, teisėjai)
Apsauginė įranga
(pvz.,šalmas, apsaugos)
Sporto įranga
(pvz.,slidės)
Aplinka (pvz., oras,
sniegas ar ledas, grindų ir
bėgimo takų būklė)
Skatinantys atvejai:
Jungčių judėjimas
(pvz., kinematika,
jungčių stiprumas ir
reikšmė)
Ţaidimo situacija
(pvz., meistriškumas)
Treniruotės programa
Varţybų tvarkaraštis
Iš anksto
paveiktas
vidinių
veiksnių
sportininkas
Imlus
išoriniams
veiksniams
sportininkas
TRAUMA
Traumos rizikos veiksniai
(nutolę nuo pasekmės)
n
Traumos mechanizmas
(artimas pasėkmei)
21
Esti didelis skirtumas, kas atlieka tą pačią fizinio krūvio programą – jaunas ar pagyvenęs
ţmogus, vyras ar moteris, kaip taikomas fizinis krūvis – nuolat ar su pertraukomis, koks yra bendras
fizinio pasiruošimo lygis ir t.t. Vieniems kasdienis fizinis krūvis nekelia jokių problemų, kitiems ir kas
antrą dieną jis jau tampa nepakeliamas (Zachovajevas, 2009).
1.3.1. Miegas
Ţmogaus savijautai, protinei ir fizinei veiklai, darbingumui didelę įtaką daro miegas. Sutrikus
miegui, maţėja darbingumas, blogėja nuotaika, nukenčia adaptacinės galimybės. Dabartiniu metu
prastas miegas yra plačiai paplitusi sveikatos problema (Proškuvienė ir kt., 2007)
Pasak E. Preišegolavičiūtės ir kt. (2010), miego sutrikimai yra daţni tarp Lietuvos studentų ir
siekia 59,4 proc.
Daţniausiai skundţiamasi trumpesniu nei 6 val. nakties miegu. Asmenys, besiskundţiantys
prastu miegu, dieną yra labai mieguisti, padaro daugiau avarijų, daţniau pakliūna ir nukenčia kelių
įvykiuose (Proškuvienė ir kt., 2007)
Daugelio tyrėjų duomenimis, studijų pradţia jauniems ţmonėms yra kritinis laikotarpis tiek
gyvenimo kokybės, pasikeitusios aplinkos, didelių prichinių krūvių, tiek tebevykstančių jų organizme
sudėtingų fiziologinių pokyčių poţiūriu. Nustatyta, kad studentus, miegojusius maţiau kaip 7 valandas
per naktį, daţniau vargino mieguistumas ir dėmesio koncentracijos sumaţėjimas dieną (Proškuvienė ir
kt., 2007)
Įvairių autorių tyrimai atskleidţia nepakankamo miego įtaką sveikatos blogėjimui. Tai ypač
būdinga aktyviajai visuomenės daliai, kuriai priklauso ir studentai (Proškuvienė ir kt., 2007)
1.3.2. Psichologinės kilmės traumų atsiradimo prieţastys
Sportines traumas patiria apie 65 proc. sportininkų. Mokslininkai teigia, kad pusės visų
sportinių traumų buvo galima išvengti, o kas trečios traumos prieţastys yra psichologinės kilmės.
Tyrimai rodo, kad sportinės traumos neretai kyla dėl sportininkų negalėjimo sukaupti dėmesį,
negebėjimo koncentruotis. Sportinių traumų tikimybę didina emocijos, motyvacija, kai jos įgyja
gerokai didesnes ar maţesnes uţ vidurkį reikšmes. Stresoriai taip pat yra sportines traumas įtakojantis
faktorius (http://sportdiscus.lkka.lt/?cid=720).
22
1.3.3. Aplinkos veiksniai, kaip traumų atsiradimo rizikos veiksniai
Klinikinės studijos nustatė, kad kietas bėgimo pagrindas arba bėgimas ryte yra susijęs su
padidėjusia traumų rizika (Berg & Latin, 2004).
Viena iš sportininkų traumatizmo prieţasčių yra jų sąveika su sporto salių danga (2 lent.). Šiuo
atveju didelis vaidmuo tenka dangų struktūrai bei konstrukcinių medţiagų savybėms, sportininko kūno
struktūrai ir treniruotumui. Traumatizmui turi įtakos ir kiti komponentai – avalynės kokybė,
ekipiruotė, aplinka ir pan. (Šimkus, 2003).
2 lentelė. Traumų ir grindų savybių priežastiniai ryšiai (Šimkus, 2003)
Traumų grupės Pagrindinės traumų prieţastys
Ūminės traumos – raiščių, sausgyslių, raumenų,
odos paţeidimai Dangos slidumas
Ūminės traumos – sumušimai, lūţiai, išnirimai Didelės dangos deformacija (elastingumas)
Lėtinės traumos – fascitai, ligamentitai,
tendinitai, chondropatijos Didelė grįţtamoji energija (grįţtamasis smūgis)
Lėtinės traumos – fascitai, ligamentitai,
tendinitai, chondropatijos Dangos nelygumai
Ūmios traumos – sumušimai, raiščių daliniai ar
visiški plyšimai, išnirimai Atspindţiai nuo paviršiaus (apakinimo efektas)
Ţiemą sportuojant atvirame ore yra grėsmė nušalti atskiras kūno vietas arba dalis. Apšąla
ausys, nosis, atskiri veido plotai, rankos, kojos, nukenčia kvėpavimo takai, plaučiai. Iš vidutinės
temperatūros juostos nuvykus į šilto arba karšto klimato vietą, organizme vyksta adaptaciniai vyksmai.
Tačiau ilgai būdami aukštoje temperatūroje ir neturėdami idealių sąlygų poilsiui – karštos naktys, oro
kondicionierių stoka ir kt., - sportininkai gali nuvargti ir nepasiekti gero darbingumo (Dadelienė,
2006). Nustatyta, kad aplinkos temperatūra yra stiprus ir nepriklausomas traumų rizikos veiksnys,
sunkių treniruočių metu (Berg & Latin, 2004).
23
J. Bergeron & H. Green (2000) bei C. Corbin et al. (2006) išskyrė šiuos šilumos ir šalčio
sukeliamas problemas (3 lent.):
3 lentelė. Šilumos ir šalčio sukeliamos problemos.
J. Bergeron ir H. Green (2000) C. Corbin ir kt. (2006)
Šilumos sukeliamos problemos
Raumenų spazmai,
Organizmo išsekimas,
Šiluminis smūgis.
Hypertermia,
Raumenų spazmai,
Šiluminis išsekimas,
Šiluminis smūgis,
Šilumos sinkopė.
Šalčio sukeliamos problemos
Nuoţvarba,
Paviršinis nušalimas.
Hipotermija,
Nušalimas,
Nuoţvarba,
Paviršinis nušalimas.
Sportininkui realų pavojų gali kelti bloga oro kokybė ir smogas (rūkas su dūmais). Treniruojantis
tokiame nesaugiame ore, galimas trumpalaikis ir ilgalaikis plaučių paţeidimas (Bergeron & Green,
2000).
1.4. Traumų paplitimas skirtingose sporto šakose
Atskiros sporto šakos turi specifinius rizikos veiksnius kurie sukeliai tai sporto šakai būdingas
traumas, kurios gali veikti sportininko sveikatą. Sportininkų sveikatos paţeidimus galima būtų skirstyti
į šias grupes: 1) trauminio pobūdţio, 2) funkcinio pobūdţio, 3) sporto šakos profesinio pobūdţio
(Dadelienė, 2006).
Kiekviena sporto šaka išsiskiria jai būdingomis traumomis. Tarkime, sumušimus daţniausiai
patiria ledo ritulininkai ir futbolininkai; sąnarių ir raumenų traumas – sunkumų kilnotojai ir
lengvaatlečiai; raiščių patempimus – gimnastai; sąnarių išnirimus – irkluotojai, rankininkai,
krepšininkai; kaulų lūţius – dviratininkai ir imtynininkai; smegenų sutrenkimus – čiuoţėjai ir
šuolininkai į vandenį, o ne boksininkai, kaip įprasta manyti. Bušido kovotojai daţniausiai patiria veido
traumas (mėlynes, odos prakirtimus, nosies traumas), kojų sumušimus (blauzdos priekinio ir šlaunies
šoninio paviršiaus), raiščių patempimus (alkūnės ir pėdos sąnarių). Lietuvos ringe tik vienam
kovotojui yra lūţęs kaulas (Zachovajevas, 2008).
24
Bėgiojant, dideli ţingsniai gali sukelti blauzdos sustingimus, pritrinti pūslių, sukelti kulkšnies,
klubų, kelių problemas (Corbin et al., 2006). Jei bėgikai per daug spartina bėgimo treniruotes, gal
prasidėti sausgyslių uţdegimas (tendovaginitas) (Karoblis, 2003). Daţniausiai pasitaikančios traumas
bėgiojant – sausgyslių patempimai, įtampos lūţiai ir pan.(pvz., Achilo sausgyslės uţdegimas) (Berg &
Latin, 2004).
Aerobikoje dominuoja kojų sąlytis su grindimis. Tokia mankštinimosi forma sukelia patempimus
bei skausmus ţemiau kelio kapsulės. Šios problemos gali būti išvengiamos apšilimo ir tinkamo
tempimo prieš pratimus dėka, taip pat vengiant pavojingų pratimų (Corbin et al., 2006). Skersinio
pjūvio bei perspektyvinės klinikinės traumų studijos atliko tyrimus tarp aerobikos šokėjų. Gauti
rezultatai parodė, kad apie 45 proc. studentų ir 75 proc. instruktorių patyrė šiai sporto šakai būdingas
traumas. Kiti tyrėjai teigia, jog 80 proc. traumų patiriama būtent aerobikos pratybose. Buvo nustatyta
tendencija, kad tiriamieji, kurie lankė aerobikos pratybas daugiau nei 4 kartus per savaitę, turėjo
didesnį traumų daţnį nei tie, kurie šias pratybas lankė maţiau nei 4 kartus per savaitę (Berg & Latin,
2004).
Dvikovinėms sporto šakoms, kur pergalės siekiama fiziškai veikiant savo varţovą rankomis,
kojomis, o kartais ir specializuotais įrankiais, būdingi kaulų lūţiai, raumenų, jų atskirų elementų
trūkiai, deformacijos, sausgyslių paţeidimai, sumušimai, ţaizdos, galvos smegenų sukrėtimai ir pan.
(Dadelienė, 2006)
Pagal traumos vietą labiausiai paplitę yra galūnių traumos (apie 80 proc.), ypač kelio ir čiurnos
sąnarių. Gimnastai daţniausiai patiria rankų traumas (apie 70 proc.), tuo tarpu kitų sporto šakų atstovai
– apatinių galūnių traumas (tarp lengvaatlečių ir kalnų slidininkų šios traumos sudaro apie 65 proc.).
galvos ir veido traumos būdingos boksininkams (apie 65 proc.), plaštakos pirštų – krepšininkams ir
tinklininkams (apie 80 proc.), alkūnės sąnario – tenisininkams (apie 70 proc.), kelio sąnario –
futbolininkams (apie 50 proc.) (Zachovajevas, 2008).
Vilniaus sporto medicinos centro vyriausiojo gydytojo Edmundo Švedo, sunku vienareikšmiškai
pasakyti, kurių sporto šakų atstovai patiria daugiau traumų, sveikatos paţeidimų. Pasaulyje įprasta
sporto šakų traumatizmą vertinti pagal dinaminio ir statinio krūvio santykį (4 lent.) (Švedas, 2005).
25
4 lentelė. Sporto šakų klasifikacija pagal dinaminį ir statinį apkrovimą.
Maţo dinaminio apkrovimo
sporto šakos
Vidutinio dinaminio
apkrovimo sporto šakos
Didelio dinaminio apkrovimo
sporto šakos
Maţo statinio apkrovimo sporto šakos
Biliardas, kėglių sportas,
kriketas, golfas.
Krepšinis, stalo tenisas, tenisas
(dvejetas), tinklinis.
Badmintonas, slidinėjimas
(klasikinis stilius), ţolės
riedulys, orientavimosi sportas,
sportinis ėjimas, bėgimas (ilgi
nuotoliai), futbolas.
Vidutinio statinio apkrovimo sporto šakos
Šaudymas iš lanko,
automobilių sportas, šuoliai į
vandenį, ţirginis sportas,
motosportas.
Fechtavimas, šuoliai (aukštis,
tolis), dailusis čiuoţimas,
futbolas (amerikietiškas),
regbis, burlenčių sportas,
sinchroninis plaukimas.
Krepšinis, ledo ritulys,
slidinėjimas (laisvas stilius),
futbolas, bėgimas (vidutinės
distancijos), plaukimas,
rankinis.
Didelio statinio apkrovimo sporto šakos
Bobslėjus, lengvoji atletika
(mėtymai), gimnastika, karatė,
dziudo, buriavimas, vandens
slidės, sunkioji atletika, kalnų
slidinėjimas.
Kultūrizmas, kalnų
slidinėjimas, imtynės,
irklavimas, greitasis čiuoţimas,
dešimtkovė.
Boksas, baidarių ir kanojų
irklavimas, dviračių sportas.
Sporto šakų klasifikacija pagal pažeidimo sunkumo laipsnį (Švedas, 2005):
Didelės rizikos sporto šakos (maratonas, 30 ir 50 km ėjimas, boksas, dziudo, imtynės,
vandensvydis, šuoliai į vandenį, dviračių sportas, futbolas, ţolės riedulys, fechtavimas, gimnastika,
slalomas, ledo ritulys, šuoliai su slidėmis, sunkumų kilnojimas, dailusis čiuoţimas).
Vidutinės rizikos sporto šakos (lengvoji atletika (išskyrus maratoną ir 30 bei 50 km ėjimą),
biatlonas, slidinėjimas, greitasis čiuoţimas, baidarių ir kanojų irklavimas, irklavimas, buriavimas,
krepšinis, tinklinis, badmintonas, tenisas).
Nedidelės rizikos sporto šakos (šaudymas iš lanko, šaudymas, sinchroninis plaukimas, stalo
tenisas).
1.5. Traumų gydymas ir pirmoji pagalba
Nesmarkiai susimušusiems sportininkams nereikia specialios prieţiūros. Tačiau sportininkui,
kuriam sumušimas sutrikdė funkciją, turėtų būti teikiama pagalba, nusakoma formule „RICE“:
26
R = Rest (ramybė) išvengti papildomos traumos ir pagreitinti gijimą.
I = Ice (ledas) stabdyti tinimą, sutraukiant kraujagysles traumuotoje vietoje, ir sumaţinti
skausmą.
C = Compression (spaudimas) maţinti kraujavimą ir stabdyti tinimą.
E = Elevation (pakėlimas) padėti traumos jėgai grąţinti kraują į širdį iš paţeistos vietos ir
sumaţinti kraujo spaudimą.
Netaikyti RICE metodo jeigu:
Yra lūţio simptomų bei poţymių ir pasikeitusi odos spalva (niekada nekelti galūnės, kuri gali
būti lūţusi);
Yra rimtos ţaizdos sumušimo vietoje arba arti jos toje pačioje galūnėje;
Yra galvos odos, veido ar kaklo trauma (galima šaldyti, tačiau nedėti spaudţiamojo tvarsčio)
(Bergeron & Green, 2000).
RICE metodą į lietuvių kalbą V. Pečkienė (2002) išvertė kaip PASK metodą:
P – poilsis, atsipalaidavimas, relaksacija.
A – atšaldymas, ledas.
S – suspaudimas, suverţimas.
K – suţeistos kūno vietos pakėlimas.
S. Sipavičienė (2007) išskiria ūmios ir poūmios fazių gydymo principus (5 lent.).
5 lentelė.Ūmios ir poūmios fazių gydymo principai.
Ūmioji fazė Poūmioji fazė
Bendras būklės įvertinimas,
Kraujavimo stabdymas,
Suspaudimas,
Šaldymas,
Galūnės pakėlimas,
Ramybė,
Skausmo malšinimas,
Imobilizacija.
Ramybė,
Fizioterapija,
Masaţas,
Įtvarai,
Kineziterapija.
27
Fiziškai aktyvių ţmonių sąsaja su skeleto raumenų traumomis, jų negydant, priveda prie šio
modelio (2 pav.) (Denegar, 2000):
2 pav. Fizinio aktyvumo sąsaja su griaučių raumenų traumomis.
Tempimo mankšta duoda naudos ir atkuriant judrumą po traumos (ar ligos). Prieš pradedant
tempimo pratimus, būtina gerai išgydyti suţalotą vietą. Tempiamų reabilituojamų raumenų neturi
skaudėti (Sölveborn, 2005).
1.6. Traumų veiksnių profilaktika
Traumų rizika gali būti sumaţinama kontroliuojant fizinio aktyvumo tempą arba perkuriant
esamas taisykles, sustiprinant dalyvių saugumą (pvz. apribojant kūno kontaktus, naudojant
minkštesnius kamuolius) (Corbin et al., 2006).
1.6.1. Sportinių traumų profilaktika
Traumų prevencijos strategijos, tokios kaip
Gera sportinių traumų profilaktikos programa apima:
Medicininę prieţiūrą
Sportininko poţiūrį
Saugią aplinką
Apsauginę aprangą
Bendrąjį fizinį parengtumą
Medicininė prieţiūra. Visi sportininkai, nepaisant amţiaus ir ankstesnių įrašų apie sveikatą,
privalo prieš sezoną pasitikrinti sveikatą.
Sportininko poţiūris. Trenerio pareiga išugdyti teisingą sportininko poţiūrį į traumų
profilaktiką. Profilaktika nebus veiksminga tol, kol sportininkas nesupras, kad ji yra sporto dalis,
kuriai reikalingas indėlis.
Saugi aplinka. Trenerio pareiga įsitikinti, kad tiek ţaidimo aikštelių dangos, tiek baseinai ir
kiti sporto įrenginiai yra tinkami, juose saugu treniruotis ar varţytis. Ši taisyklė galioja ir namie, ir
Skeleto raumenų
traumos
Sveikatos
pablogėjimas
Funkcionavimo
apribojimas
Nedarbingumas
(negalia)
28
išvykoje. Po įtaisytais sienos prietaisais turėtų būti paklotai, o visi proţektoriai privalo turėti apsaugą,
kuri apsaugotų dalyvius nuo krintančių suduţusios lemputės stiklų. Visi prietaisai turi būti švarūs ir
atitikti higienos reikalavimus. Ţaidimo aikštelių dangos turi būti pagamintos iš gerų medţiagų ir būti
geros konsistencijos (Bergeron & Green, 2000).
Apsauginė apranga. Kai rizikos išvengti negalima, traumų skaičiui ir sunkumui sumaţinti
naudojama apsauginė apranga. Prastos kokybės, netinkamai parinktos ir nesutvarkytos apsauginės
aprangos efektyvumas yra gerokai maţesnis.
Bendras fizinis parengtumas. Kai sportininkas nėra tinkamai fiziškai pasirengęs, labai
padidėja traumų rizika. Treneris turi pabrėţti, kad fizinis rengimas, taikomas sportinių ţaidimų
atstovams, turi didelę reikšmę traumų profilaktikai. Reikėtų atlikti pramankštą prieš pagrindinę fizinę
veiklą. Tipiškos programos trukmė 5 – 15 minučių, pratimai atliekami lėtu tempu. Pakartojimų
skaičius priklausys nuo sportininko fizinio parengtumo ir sporto šakos ypatumų. Pramankšta maţina
raumenų įtampą gerindama giliųjų raumenų kraujotaką ir didina lankstumą statinio tempimo būdu
(Bergeron & Green, 2000).
Tobulinant metodiką, galima išvengti ar gerokai sumaţinti sportinių traumų. Traumų galima
išvengti ar sumaţinti gerinant materialinę techninę bazę, keliant sportininkų elgesio kultūrą, laikantis
higienos reikalavimų, šalinant organizacinius nesklandumus ir kt. (Skirius, 2007).
1.6.2. Sveikatingumo pratybų saugos principai:
Per stipriai nelenkti kojų per kelio sąnarius.
Nepertempti kelio sąnario, kaklo ir nugaros apatinės dalies.
Pritupiant nesukti kelių į vidų.
Nedaryti staigių ir stiprių pasukimų.
Nedaryti stuburui dviejų judesių kartu (pvz., kai pasilenkiam pirmyn ir dar sukamės į šalį).
Netempti jau ir taip ilgų (silpnų) raumenų, netrumpinti jau ir taip trumpų (silpnų) raumenų.
Pratimų metu nesulaikyti kvėpavimo.
Vengti per didelės amplitudės judesių, dėl kurių pertempiami sąnariai , raiščiai ir sąnario
kapsulė.
Labai atsargiai naudoti kitų ţmonių pagalbą. Vengti staigių spyruoklinių (balistinių) judesių
darant tempimo pratimus.
Vengti ryškaus spyruokliavimo judesių darant tempimo pratimus.
29
Vengti judesių, kurie itin spaudţia tarpslankstelinius diskus (Baublienė, 2000; Karoblis, 2003;
Knašienė, 2005).
Nerekomenduotini pratimai
Per didelis išsilenkimas: atsilenkimai, „tilteliai“, „krepšeliai“. Didina juosmeninės stuburo
dalies apkrovas.
Kojų mostai atgal išsilenkus „asilo mostas“. Ţaloja juosmeninės dalies tarpslankstelinius
diskus.
Tiesių kojų kėlimas gulint ant nugaros ir sėdimasis iš šios padėties tiesiomis kojomis. Didina
lordozę, traumuojami tarpslanksteliniai diskai.
„Ţirklės“, „dviratis“ atliekami maţesniu nei 90° , nuo grindų, kampu. Didina juosmeninę
lordozę.
Šlaunies išorinės pusės stiprinimas, gulint nepilnai ant šono ir remiantis tik alkūne. Skatinama
skoliozė, spaudţiami tarpslanksteliniai diskai.
Pasilenkimai pirmyn susikūprinus. Spaudţiama priekinė tarpslankstelinė diskų pusė juosmens
srityje.
Galvos mostai atgal, staigūs posūkiai apie vertikalią ašį, pilni ratai galva. Gali uţspausti
tarpslankstelinę arteriją, nervų šakneles, suţadinti diskų degeneraciją, sukelti galvos svaigimą.
„Ţvakė“, „plūgas“. Silpniems gali suţaloti kaklinę stuburo dalį.
Gilūs pritupimai, atsisėdimai ant blauzdų. Čiurnų sąnarių pertempimas.
Pasilenkimai pirmyn „barjeriniame“ ţingsnyje. Kelio sąnarių skausmas (Baublienė, 2000).
Rinkdamiesi mankštos pratimus, turėtume atidţiau pasidomėti, ar jie yra saugūs ir veiksmingi,
ar atitinka mūsų parengtumą. Nemaţai pratimų tapę tradiciniai, bet, nuodugniau patyrinėjus, aiškėja jų
traumuojamasis poveikis organizmui. Reguliariai darant tokius pratimus, po kelerių metų išryškėja
mikrotraumų pasekmės, o mes net nesuprantame tikrosios jų prieţasties.
Išvengti sportinių traumų padeda tempimo pratimai. Raumenis ir raiščius jie daro
elastingesnius, sąnarius – lankstesnius, intensyvina kraujotaką raumenyse, todėl į raumenis patenka
daugiau deguonies, sparčiau pašalinami medţiagų apykaitos produktai. Veikiami tempimo pratimų,
raumenys ilgėja, aktyviau ir stipriau susitraukinėja. Tempimo pratimus siūloma atlikti pramankštos
pabaigoje ir baigiant pratybas (Baublienė, 2000).
30
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
Darbe buvo taikomi šie tyrimo metodai:
1. Literatūros analizė.
2. Anketinė apklausa.
Anketinė apklausa. Tyrimui naudota mūsų parengta anketa (1 priedas), sudaryta iš 38
klausimų. Anketos turinį sudarė bendrojo pobūdţio klausimai apie tiriamųjų amţių, ūgį, svorį, studijų
programą bei gyvenimo būdą, ir klausimai apie mankštinimąsi laisvalaikio metu, motyvus skatinančius
mankštintis bei patirtas traumas mankštinantis laisvalaikio metu. Anketos validumui vertinti buvo
taikomas Cronbach„s alpha koeficientas.
Tiriamųjų KMI apskaičiavome pagal nurodomą ūgį ir svorį (kūno masė (kg) / ūgis (m)²).
Remiantis PSO rekomendacijomis, per maţą svorį turinčiais laikėme tuos tiriamuosius, kurių KMI
buvo maţesnis negu 18,5 kg/m², normalų svorį – kurių KMI nuo 18,5 iki 24,9 kg/m2, o per didelį
svorį turinčiais laikėme tuos, kurių KMI viršijo 25 kg/m².
Anketa buvo klausiama apie studentų ţinias, susijusias su traumų atsiradimo rizika. Traumas
lemiančius veiksnius suskirstėme į vidinius ir išorinius. Taip pat anketoje studentai atsakė į klausimus
„Kokios Jūsų ţinios apie saugios treniruotės principus?“, „Kokiu būdu suţinote apie saugios
treniruotės principus?“, kuriuos išanalizavus buvo galima spręsti ar jie turi pakankamai ţinių ir kas šių
ţinių apie traumų riziką šaltiniai.
Matematinė statistika. Tyrimo duomenims apdoroti buvo taikoma statistinė duomenų analizė
naudojant programų paketą SPSS 17.0 for Windows. Duomenys lyginti ir analizuoti pagal lytį.
Kokybinių poţymių statistinis ryšys buvo įvertintas chi kvadrato kriterijumi. Rezultatai buvo laikomi
statistiškai reikšmingais, jei paklaidos tikimybės reikšmė buvo p<0,05, esant 95% patikimumui.
Tyrimo organizavimas. Anketinė apklausa atlikta 2010 metų gruodţio mėnesį. Buvo
apklausta 304 LKKA visų kursų studentai (173 moterys ir 132 vyrai) iš įvairių studijų programų.
Studentų amţiaus vidurkis –20,26 (±1,5) metai. Iš viso buvo išdalinta 520 anketų. Anonimines anketas
respondentai uţpildė universitete, pertraukų metu, paaiškinus tyrimo tikslą. Kiekvienai studentų
grupei buvo duodamas vokas su 20 anketų. Anketos buvo graţinamos po paskaitos, kitos pertraukos
metu. Atsako daţnis – 58,48 proc. 216 anketų buvo sugadintos, negraţintos arba neuţpildytos.
31
3. TYRIMO REZULTATAI
Pagal studijų programas tiriamieji pasiskirstė skirtingai. Daugiausia apklaustųjų studijuoja
programoje treniravimo sistemos (20,3 proc.), turizmas ir sporto vadyba (18,7 proc.) bei sveikata ir
fizinis aktyvumas (17,4 proc.) (3 pav.).
3 pav. Studentų pasiskirstymas pagal studijų programas, proc.
Tyrime dalyvavę studentai, pagal studijų kursus pasiskirstė skirtingai. Daugiausia tiriamųjų
buvo pirmojo kurso studentai (39 proc.). Maţiausiai buvo trečiojo kurso studentų – 16,7 proc. (4 pav.).
4 pav. Studentų pasiskirstymas pagal studijų kursus, proc. (χ² = 149,223; df = 21; p < 0,001)
32
Tiriamųjų KMI vidurkis 22,02 (±2,9) kg/ m² . Nustatyta, kad tiek vyrų (71,2 proc.), tiek
meoterų (83,8 proc.) KMI yra normalus, tačiau per maţą KMI turėjo net 21 moteris (12,1 proc.), o
antsvoris arba nutukimas daţniau buvo būdingas vyrams (28 proc.) (6 lent.).
6 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir KMI (χ² = 44,818; df = 2; p < 0,001).
KMI
Lytis
Per maţas Normalus Per didelis
N Proc. n Proc. n Proc.
Moteris 21 12,1 145 83,8 7 4
Vyras 1 0,8 94 71,2 37 28
Analizuojant KMI pagal studijų programas, matosi tendencija, kad treniravimo sistemos (30,6
proc.) ir taikomosios fizinės veiklos (28,6 proc.) studijų programose yra didesnis procentas studentų,
nurodančių, kad jų KMI yra per didelis lyginant su kitomis studijų programomis (5 pav.).
5 pav. KMI pasiskirstymas skirtingose studijų programose (χ² = 35,282; df = 14; p < 0,05)
3.1. Studentų mankštinimosi įpročiai
Tyrimo metu nustatyta, kad didţioji dalis respondentų (77 proc.) šiuo metu mankštinasi, ir tik
maţa dalis tiriamųjų (2 proc.) – nesimankština (6 pav.).
33
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal požiūrį į mankštinimąsi laisvalaikiu, proc.
Tyrime nustatyta, kad 21,3 proc. apklaustųjų yra profesionalūs sportininkai. Besimankštinančių
profesionaliai daugiau buvo vyrų (31,8 proc.) nei moterų (13,3 proc.) (7 pav.).
7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal mankštinimąsi tarp profesionaliai sportuojančiųjų (χ² =
16,917; df = 2; p < 0,001)
Didţioji dalis tiriamųjų (52,2 proc.) teigė, kad mankštinasi individualiai. Su trenerio prieţiūra
mankštinasi 32,9 proc. tiriamųjų. Ir beveik apylygiai, tiek moterys (1,8 proc.), tiek vyrai (1,5 proc.),
mankštinasi su šeimos nariais (8 pav.).
34
8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal mankštinimosi pobūdį lyties aspektu (χ² = 8,778; df = 3; p <
0,05).
Buvo įdomu suţinoti, kokią mankštinimosi sritį studentai pasirinkę laisvalaikiui. Išanalizavus
anketinius duomenis, nustatyta, kad dauguma tiriamųjų (31 proc.) pasirinkę sportinius ţaidimus.
Maţiausiai jų (4 proc.) – renkasi rytines mankštas namuose. Nustatyta, kad ir moterys (31,8 proc.), ir
vyrai (53 proc.) labiau linkę rinktis sportinius ţaidimus (7 lent.).
Daugumos moterų pasirinktos mankštinimosi srities didţiausias staţas yra 2 – 4 metai
(27,6 proc.) ir 5 – 10 metų (27 proc.). Didţioji dalis vyrų (46,2 proc.) turi 5 – 10 metų staţą. Daugiau
vyrų (31,8 proc.) nei moterų (16 proc.) pasirinktos mankštinimosi srities staţas yra daugiau nei 10
metų (7 lent.).
35
7 lentelė. Mankštinimosi rūšies bei jo stažo pasiskirstymas lyties aspektu, proc.
Bendras
pasiskirstymas
n(proc.)
Lytis
Moterys Vyrai
n proc. n proc.
Mankštinimosi sritis
*(p<0,05)
**(p<0,001)
Treniruoklių salė** 96(31,8) 37 21,8 59 44,7
Aerobika – šokiai** 49(16,2) 43 25,3 6 4,5
Sportiniai ţaidimai* 124(41,1) 54 31,8 70 53
Dvikovos sporto šakos* 30(9,9) 10 5,9 20 15,2
Ciklinės sporto šakos 69(22,8) 44 25,9 25 18,9
Joga, pilatės ir pan.* 18(6) 15 8,8 3 2,3
Kita* (mankšta ir pan.) 16(5,3) 13 7,6 3 2,3
Mankštinimosi staţas
(p<0,001)
>10 metų 68(23,1) 26 16 42 31,8
5 – 10 metų 105(35,6) 44 27 61 46,2
2 – 4 metai 69(23,4) 45 27,6 24 18,2
1 – 2 metai 25(8,5) 22 13,5 3 2,3
Keli mėnesiai 28(9,5) 26 16 2 1,5
Buvo įdomu suţinoti LKKA studentų laisvalaikio mankštinimosi daţnumą. Dauguma
tiriamųjų (35,4 proc.), mankštinasi 1 – 2 kartus per savaitę. 20,5 proc. yra fiziškai aktyvūs 3 – 4 kartus
per savaitę ir keli tiriamieji (11,3 proc.) tai daro kasdien.Nustatyta, kad vyrai mankštinasi daţniau nei
moterys. Trečdalis vyrų (33,3 proc.) mankštinasi 3 - 4 kartus per savaitę, kai taip teigė 26,5 proc.
moterų. Didţioji dalis moterų (44,7 proc.) linkusios pasimankštinti tik 1 - 2 kartus per savaitę. Ir tik
4,7 proc. moterų, mankštinasi kasdien, ţymiai maţiau nei vyrai (19,7 proc.) (9 pav.).
36
9 pav. Mankštinimosi dažnumo pasiskirstymas lyties aspektu, proc. (χ² = 39,025; df = 4; p < 0,001)
Nustatyta, kad dauguma moterų ir vyrų mankštinasi vidutiniu intensyvumu (55,9 proc.). Tačiau
daugiau vyrų (33,3 proc.) nei moterų (11,5 proc.) renkasi didelio intensyvumo treniruotes, kai maţo
intensyvumo treniruotės būdingesnės moterų tarpe (10 pav.).
10 pav. Mankštinimosi intensyvumo pasiskirstymas lyties aspektu, proc. ( χ² = 46,328; df = 3; p < 0,001)
Nustatyta, kad labai dideliu intensyvumu mankštinasi trijose studijų programose
studijuojantys studentai: kūno kultūros, socialinės pedagogikos ir treniravimo sistemos (po 33,3 proc.).
Po trečdalį tiriamųjų (33,3 proc.) iš socialinės pedagogikos, turizmo ir sporto vadybos bei sveikatos ir
fizinio aktyvumo studijų programų, fizine veikla uţsiiminėja kasdien (8 lent.).
37
8 lentelė. Mankštinimosi intensyvumo ir dažnumo pasiskirstymas pagal studijų programas, proc.
(*p<0,001)
Studijų
programa
Intensy*
vumas Kū
no
ku
ltū
ra
Kū
no
ku
ltū
ra
ir š
ok
is
Sp
ort
o
rek
reaci
ja i
r
va
dy
ba
Tre
nir
av
imo
sist
emo
s
Tu
rizm
as
ir
spo
rto v
ad
yb
a
Kin
ezit
era
pij
a
Sv
eik
ata
ir
fizi
nis
ak
tyv
um
as
Ta
iko
mo
ji
fizi
nė
vei
kla
Nedidelis 6,1 0 47,6 8,1 25,5 30,4 15,1 15,8
Vidutinis 60,6 12 38,1 50 54,5 56,5 71,7 57,9
Didelis 30,3 15,9 14,3 30,6 20 13 11,3 26,3
Labai didelis 3 11,1 0 11,3 0 0 1,9 0
Daţnis*
Kasdien 12,1 0 2,2 27,4 12,5 4,3 5,7 5,3
4 – 5 k/sav. 10,5 10 4,3 35,5 14,3 0 18,9 15,8
3 – 4 k/sav. 17,1 50 30,4 17,7 32,1 17,4 35,8 26,3
1 – 2 k/sav. 17,4 40 43,5 16,1 26,8 78,3 37,7 52,6
Nesimankština 0 0 19,6 3,2 14,3 0 1,9 0
Nustatyta, kad dauguma (65,7 proc.) apklaustųjų dalyvauja įvairaus lygio varţybose.
Beveik trečdalis vyrų (31,1 proc.) dalyvauja tarptautinio lygio varţybose. Pagrindinis vyrų
mankštinimosi motyvas – fizinio pajėgumo didinimas. Moterys šio lygio varţybose dalyvauja perpus
maţiau (15,8 proc.) ir fizinio pajėgumo didinimo jos siekia perpus maţiau (21,1 proc.) nei vyrai.
Nustatyta tendencija, kad moterų mankštinimosi pagrindinis motyvas yra kūno formų
tobulinimas (51,5 proc.), kai varţybinių rezultatų siekimas labiau būdingas vyrų tarpe (34,8 proc.).
apie trečdalis moterų (27,5 proc.) mankštinasi svorio maţinimo tikslais, kai tai beveik nebūdinga
vyrams (9 lent.).
38
9 lentelė. Mankštinimosi bei varžybų lygio pasiskirstymas pagal lytį, proc.
Varţybų lygis (p<0,001)
Bendras
pasiskirstymas
n(proc.)
Lytis
Moterys Vyrai
n(proc.) n(proc.)
Nedalyvauja, mankštinasi savo
malonumui 102(34,3) 80(48,5) 22(16,7)
Miesto 52(17,5) 24(14,5) 28(21,2)
Šalies (Lietuvos) 76(25,6) 35(21,2) 41(31,1)
Tarptautinėse (Europos, Pasaulio
čempionatai, turnyrai, taurės) 67(22,6) 26(15,8) 41(31,1)
Mankštinimosi motyvai (*p<0,005,
**p<0,001)
Kūno svorio maţinimas** 50(16,5) 47(27,5) 3(2,3)
Kūno formų tobulinimas* 133(43,9) 88(51,5) 45(34,1)
Fizinio pajėgumo didinimas** 92(30,4) 36(21,1) 56(42,4)
Sveikatos stiprinimas 105(34,7) 62(36,3) 43(32,6)
Varţybinių rezultatų siekimas** 62(20,5) 16(9,4) 46(34,8)
Kita 21(6,9) 14(8,2) 7(5,3)
Nustatyta, kad 42,8 proc. tiriamųjų studijuodami LKKA yra pakankamai fiziškai aktyvūs.
Tačiau tiriamųjų nuomonės tarp studijų programų labai išsiskyrė. Sporto biomedicinos fakultetui
priklausančios studijų programos sveikata ir fizinis aktyvumas studentai teigė, kad praktinių pratybų
jiems yra per maţai (58,5 proc.), kai tam pačiam fakultetui priklausančios studijų programos
kineziterapija (43,5 proc.) ir taikomosios fizinės veiklos (70 proc.) studentai tegė, kad praktinių
pratybų pakanka. Sporto edukologijos fakulteto tiriamųjų nuomonės išsiskyrė: turizmo ir sporto
vadybos (75,4 proc.) bei sporto rekreacijos ir vadybos (80,4 proc.) studentai mano, kad jiems
praktinių pratybų yra per maţai, o treniravimo sistemos, kūno kultūros bei kūno kultūros ir šokio
studijų programoje, praktinių pratybų pakanka (11 pav.).
39
11 pav. Nuomonių apie praktinių pratybų kiekį studijų procese pasiskirstymas pagal studijų
programas (χ² =109,833; df =14; p<0,001)
3.2. Traumų paplitimas studentų tarpe
Tyrimo metu nustatyta, kad daugiau tiriamųjų besimanštinačių profesionaliai, laisvalaikio metu
yra patyrę didesnį skaičių įvairių traumų lyginant su besimanštinančiais neprofesionaliai. Tačiau
didţiausias patirtų traumų skaičius buvo būdingas besimankštinančių neprofesionaliai (0,4 proc.),
kuomet profesionalių sportininkų tarpe šio traumų skaičiaus nebuvo. Reikšmingas skirtumas tarp šių
dviejų grupių nebuvo rastas (p>0,05) (12 pav.).
12 pav. Traumų skaičiaus pasiskirstymas pagal mankštinimąsi profesionaliai (χ² =32,881; df =30;
p>0,05)
40
Anketinės apklausos metu, nustatyta, kad dauguma tiriamųjų (87,2 proc.) yra patyrę įvairias
traumas besimankštindami laisvalaikiu. Vyrų tarpe šis paplitimas buvo šiek tiek didesnis (92,4 proc.)
nei tarp moterų (83,1 proc.) (13 pav.).
13 pav. Traumų paplitimas ne LKKA pratybų metu lyties aspektu, proc. (χ² = 9,477; df = 1; p < 0,05)
Besimankštinant laisvalaikiu, daugiausiai tiriamųjų patyrė patempimus (70,7 proc.).
Vyrų tarpe patempimai, kaulų lūţimai, išnirimai yra daţnesni nei moterų tarpe (10 lent.).
10 lentelėt. Skirtingų traumų paplitimas besimankštinant laisvalaikiu pagal lytį, proc.(*p <0,05)
Traumos patirtos laisvalaikio metu (proc.)
Kaulų
lūţiai*
Įvairūs
sumušimai Patempimai* Išnirimai* Kita
Moterys 8,7 38,4 65,7 7 2,9
Vyrai 17,4 47,7 77,3 21,2 5,3
Bedras
procentas 12,5 42,4 70,7 13,2 3,9
Nustatyta, kad labiausiai traumomis ţalojama kūno dalis yra pėda (59,8 proc.), o
maţiausiai – klubai (6,3 proc.). Įvairių kūno dalių suţalojimai taip pat labiau būdingi vaikinams (14
pav.).
41
14 pav. Sužalotų kūno dalių pasiskirstymas lyties aspektu, proc. (p*<0,05; p**< 0,001)
Didţioji dalis studentų dėl traumos nesimankštino tik kelias dienas ( 21,5 proc.). Ilgiausiai dėl
traumos studentai nesimankštino pusę metų ir daugiau, tiek laiko gydėsi 11,7 proc. studentų. Fiziškai
nedarbingo laiko trukmė po traumų patikimai išsiskyrė tarp moterų ir vyrų (15 pav.). Nustatyta
tendencija, kad moterys po traumų gydėsi trumpiau nei vyrai.
15 pav. Gydymosi dėl traumos trukmės pasiskirstymas lyties aspektu, proc. (χ² =24,188; df = 7; p <
0,05)
Nustatėme, kad dauguma (61,1 proc.) atveju, studentai gavę traumas kreipiasi į gydytojus, šis
jų veiksnys reikšmingai išsiskyrė pagal lytį (p<0,05): moterys (54,7 proc.), vyrai (68,5 proc.).
42
Nustatyta, kad 22,9 proc. studentų teigė, jog gavus traumą jiems buvo suteikta nepilna
pirmoji medicininė pagalba. Tačiau net 58,7 proc. LKKA studentų teigė nėra tikri, kad sugebėtų
suteikti pirmąją medicininę pagalbą. Šios ţinios ir įgūdţiai reikšmingai nesiskyrė tarp moterų ir vyrų.
Daugiau vyrų (42,4 proc.) nei moterų (30,1 proc.), mokėtų suteikti pirmąją medicininę pagalbą (11
lent.).
11 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal pirmos medicininės pagalbos suteikimą traumos
atveju ir jos suteikimo atveju lyties aspektu.
3.3. Studentų nuomonės apie traumas sukeliančius veiksnius
Atliktame tyrime daugiausiai (37,2 proc.) studentų teigė, kad traumų prieţastys yra
nesaugūs ar netikėti kitų asmenų veiksmai treniruotėse, ir tik labai maţa dalis apklaustųjų (6,9 proc.)
manė, kad traumų prieţastis – nekompetentingas treneris (12 lent.). Šis suvokimas reikšmingai
nesiskyrė tarp vyrų ir moterų.
12 lentelė. Traumas lemiantys veiksniai.
Traumų prieţastys n Proc.
Nekompetentingas treneris 21 6,9
Netinkama apranga/avalynė 53 17,4
Netinkamas sporto inventorius 27 8,9
Nesaugūs, netikėti partnerio veiksmai 113 37,2
Kita 92 30,3
Pirmos medicininės pagalbos suteikimas traumos atveju (p>0,05)
Moterys Vyrai
n(proc.) n(proc.)
Taip 69(46,6) 60(47,2)
Ne 42(28,4) 41(32,3)
Nepilnai 37(25) 26(20,5)
Įgūdţiai pirmos medicininės pagalbos suteikimo atveju (p>0,05)
Taip 52(30,1) 56(42,4)
Nesu tikras/a 109(63) 70(53)
Ne 12(6,9) 6(4,5)
43
Aiškinantis traumų atsiradimo išorinius veiksnius, nustatyta, kad nemaţa dalis studentų
(45,7 proc.) mano, kad traumos įvyksta dėl netinkamo apšilimo, 24,7 proc. mano, kad kaltas
išsiblaškymas. 20,4 proc. tiriamųjų traumas patyrė dėl didelio intensyvumo, daţnumo ir trukmės, šiuo
(13 lent.).
13 lentelė. Traumas lemiantys išoriniai veiksniai.
Traumų prieţastys n Proc.
Didelis intensyvumas, daţnumas, trukmė 62 20,4
Netinkamas apšilimas 139 45,7
Netinkamas pratimų pasirinkimas 41 13,5
Išsiblaškymas 75 24,7
Persitreniravimas (nuovargis) 50 16,4
Kita 16 5,3
Daugiau vyrų (49,2 proc.) nei moterų (43 proc.) teigė, kad traumas patiria dėl netinkamo
apšilimo. Daugiau traumų atvejų tarp moterų pasitaiko dėl išsiblaškymo (25,6 proc.) ir netinkamo
pratimų pasirinkimo (15,7 proc). Vyrai (27,3 proc.) labiau nei moterys (15,1 proc.) linkę mankštintis
didesniu intensyvumu, daţnumu ir trukme (16 pav.).
16 pav. Traumas lemiančių išorinių veiksnių pasiskirstymas pagal lytis (*p<0,05)
44
Kad įvertinti studentų atsigavimo ir nuovargio lygmenį, klausėme jų apie miego trukmę.
Tyrimu nustatyta, kad daugiau nei trečdalis (36,1 proc.) tiriamųjų miega 8val./parą. Tačiau dalis (10,2
proc.) apklaustųjų teigė, kad miegui skiria maţiau nei 6val./parą. Buvo rastas patikimas skirtumas tarp
lyčių (p<0,05) (17 pav.).
.
17 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal miego trukmę per parą, proc.
Išsiaiškinus traumų atsiradimo vidinius veiksnius, nustatyta, kad beveik trečdalis studentų
mano, kad dabartinės traumos įvyksta dėl anksčiau patirtų traumų (26,6 proc.) ir netinkamos judesių
technikos (37,5 proc.) (14 lent.).
14 lentelė. Traumas lemiantys vidiniai veiksniai.
Traumų prieţastys n Proc.
Anksčiau patirtos traumas 81 26,6
Blogas ankstesnis pasirengimas 57 18,8
Netinkama judesių technika 114 37,5
Raumenų lankstumo ir jėgos balanso nebuvimas 56 18,4
Įvairios anomalijos (plokščiapadystė ir pan.) 7 2,3
Įvairios anomalijos 3 1
Kita 7 2,2
Nustatyta tendencija, kad daugiau vyrų įvairius susiţalojimus patiria dėl jau anksčiau
patirtos traumas (29,5 proc.) ir blogo ankstesnio pasirengimo (22 proc.), lyginant su moterų nuomone
(24,4 proc.) ir (16,3 proc.). Tačiau daugiau moterų (1,7 proc.) mano, kad įvairios traumos nutinka dėl
ligos, kai šiuo atveju vyrai traumų nepatiria (18 pav.).
45
18 pav. Studentų traumų atsiradimo vidiniai veiksniai (*p<0,05).
Nustatyta, kad daugiau nei pusė studijuojančių mano, kad pratybos, vykdomos LKKA, yra
saugios, 13,1 proc. – mano, kad pratybos yra nesaugios ir 13,1 proc. apklaustųjų teigė, kad tik kai
kurios pratybos (pvz. gimnastika, plaukimas) yra nesaugios (15 lent.). Šios nuomonės nesiskyrė tarp
skirtingų lyčių (p>0,05).
15 lentelė. Studentų nuomonė apie LKKA pratybų saugumą, proc.
Studentų vertinimas N Proc.
Pratybos yra saugios 225 73,8
Kai kurios pratybos nėra saugios 40 13,1
Pratybos yra nesaugios 40 13,1
Dauguma moterų (74 proc.) ir vyrų (73,5 proc.) mano, kad LKKA vykdomos praktinės
pratybos yra saugios (19 pav.).
46
19 pav. Tiriamųjų nuomonės pasiskirstymas pagal vykdomų LKKA praktinių pratybų saugumą
(χ² = 4,134; df = 2; p > 0,05)
Tyrime nustatyta, kad LKKA vykdomų praktinių pratybų saugumu labiausiai linkę abejoti
kineziterapijos (21,7 proc.) ir treniravimo sistemos (19,4 proc.) studijų programų studentai (20 pav.).
20 pav. Tiriamųjų nuomonės pasiskirstymas studijų programose pagal vykdomų LKKA praktinių
pratybų saugumą (χ² = 21,405; df = 14; p > 0,05)
Tyrime nustatyta, kad dauguma studentų (63,7 proc.) apie saugios treniruotės principus ţino
pakankamai. Nustatyta tik tendencija, kad vaikinai daugiau ţino ir labiau domisi apie saugios
treniruotės principus (16 lent.).
16 lentelė. Studentų žinios apie saugios treniruotės principus, proc. (χ² = 29,504; df = 2; p < 0,001)
Ţinios apie saugią treniruotę (proc.)
Maţai apie tai ţino Ţino pakankamai Apie tai turi daug
informacijos
Moterys 39 55,2 5,8
Vyrai 15,9 62,1 22
47
Tyrimas išaiškino, kad studentų treneriai yra geriausias informacijos apie saugios
treniruotės principus šaltinis (17 lent.). Beveik pusė studentų (48,7 proc.) teigė, kad reikalingą
informaciją apie traumų profilaktiką ir treniruočių saugumą jie gauna iš trenerių. Lyginant pagal lytį,
buvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (*p<0,05, **p<0,001).
17 lentelė. Informacijos apie saugias treniruotes šaltiniai.
Informacijos šaltinis N Proc.
Treneriai* 148 48,7
Paskaitos LKKA 111 36,5
Masinės informacijos priemonės** 86 28,3
Draugai 75 24,7
Speciali literatūra* 38 12,5
Tėvai 7 2,3
Nustatyta, kad sportiniuose ţaidimuose yra labiausiai ţalojamos įvairios kūno dalys:
pėda – 54,8 proc., rankos – 38,7 proc., nugara – 27,4 proc., kelio sąnariai – 33,1 proc. Riešas (53,3
proc.), rankos (40 proc.), galva (16,7 proc.), peties sąnarys ar pečių lankas labiausiai yra ţalojamas
dvikovos sporto šakose. Nugara labiausiai ţalojama treniruoklių salėje (32,3 proc.), o klubai – jogos,
pilateso pratybose (22,2 proc.) (21 pav).
48
21 pav. Įvairių lokalizacijų traumų paplitimas tarp įvairių sporto šakų, proc. (p*<0,001, **p<0,05)
49
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrime nustatyta, kad daugumos LKKA studentų KMI yra normalus. Tai atitinka bendrąją
Lietuvos tendenciją, nes R. Stukas (2008), atlikęs tyrimą tarp VU, VGTU ir VPU studentų, nustatė,
kad 75,8 proc. merginų ir 77,2 proc. vaikinų KMI yra normalus (p<0,05).
Tiriant studentų fizinį aktyvumą, nustatyta, kad didţioji dalis respondentų (76,7 proc.) šiuo
metu mankštinasi, kai kiti autoriai nustatė jog Lietuvos ţmonių fizinis aktyvumas yra per maţas. R.
Stukas (2008) teigė, kad iš 24 Europos šalių pagal fizinį aktyvumą Lietuvos mergaitės uţima 23 – ią, o
berniukai – 21 – ą vietas. Atlikus tyrimą, Lietuvoje, nustatyta, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų (44
proc.) teigia niekada nesportuojantys. Visiškai nesportuojančių lietuvių santykinai yra kiek daugiau nei
kitose ES šalyse. Daugiau niekad nesportuojančiųjų nei Lietuvoje buvo Lenkijoje, Vengrijoje,
Rumunijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Graikijoje (Eurobarometro apklausa). Kiti autoriai
(Aviţonienė ir Gylienė, 2002), nustatė, kad 28,4 proc. studentų visiškai nesportuoja. R. Jankauskienė
(2008) teigia, kad 48 proc. Lietuvos suaugusių ţmonių niekada nesportuoja ir nesimankština, pvz.
Estijoje su tuo sutiko 40 proc., Olandijoje – 31 proc., o Suomijoje – tik 7 proc. gyventojų. E. Leslie et
al. (1999), nustatė, kad Australijoje net 40 proc. studentų yra fiziškai neaktyvūs, vaikinai fiziškai
aktyvesni nei merginos. L. M. Zanchetta et al. (2010), atliktas tyrimas teigė, kad nesportuojančių
santykis laisvalaikio metu buvo didesnis moterų tarpe. Tokius pat tyrimų rezultatus gavo ir kiti atlikti
tyrimai (Ziglio et al., 2004). Mūsų tyrime po trečdalį moterų ir vyrų fiziškai aktyvūs yra esant trenerio
prieţiūrai. Taip pat nustatėme, kad penktadalis tiriamųjų mankštinasi profesionaliai (p<0,05).
Nustatyta, kad vyrai labiau linkę pasirinkti treniruoklių salę, o moterys – ciklines sporto
šakas bei aerobiką ir šokius (p<0,05). D. J. Aaron et al. (2002) atliktas tyrimas parodė, kad moterys
labiau linkusios mankštintis individualiai, o vyrai labiau mėgsta komandinę fizinę veiklą. E.
Maciulevičienės ir K. Kardelio (2006) atliktame tyrime nustatyta, kad Lietuvoje vyrai ir moterys
laisvalaikiui daugiau laiko skiria ciklinėms sporto šakoms. Kiti autoriai (Šukys ir Bagdonas, 2007)
nustatė, kad moksleiviai daţniausiai lanko krepšinio (23 proc.), aerobikos (16 proc.) ir sportinių šokių
(14, 6 proc.) pratybas. Kitos sporto šakos maţiau populiarios. S. Poteliūlienė ir kt. (2003), tyrime
nustatė, kad merginoms labiau būdingesnės ciklinės sporto šakos nei vaikinams (p<0,001). Tyrime
nustatėme, kad daugumos moterų pasirinktos mankštinimosi srities didţiausias staţas yra 2 – 4 metai
(27,6 proc.) ir 5 – 10 metų (27 proc.). Šis staţas skyrėsi nuo vyrų 2 – 4 metai (18,2 proc.) ir 5 – 10
metų (46,2 proc.). Didţioji dalis vyrų mankštinasi daugiau nei 10 metų, kai moterų šis mankštinimosi
staţas gerokai maţesnis (p<0,001).
50
Nustatyta, kad 42,8 proc. tiriamųjų studijuodami LKKA yra pakankamai fiziškai aktyvūs.
Tačiau tiriamųjų nuomonės apie praktinių pratybų kiekį tarp studijų programų labai išsiskyrė
(p<0,001). Manau, kad tai galėjo lemti studijuojama studijų programa, nes kitose studijų programose
(pvz., Turizmo ir sporto vadyba), praktinių pratybų yra labai maţai. E. Grinienės ir P. Zachovajevo
(2008) tyrime atskleista, jog Lietuvos aukštosiose mokyklose studentų fizinis aktyvumas yra
nepakankamas.
Tyrimas atskleidė, kad didţioji dalis (35,4 proc.) tiriamųjų mankštinasi 1 – 2 kartus per
savaitę. Nustatyta, kad vyrai mankštinasi daţniau nei moterys (p<0,05). Kitų autorių tyrimas parodė
panašų mankštinimosi daţnumą. 29,2 proc. tiriamųjų tegė, jog laisvo laiko metu mankštinasi 1 kartą
per savaitę, 36,5 proc. – 2 – 3 kartus per savaitę, ir tik 5,8 proc. mankštinasi 4 kartus per savaitę
(Aviţonienė ir Gylienė, 2002). X. Hong et al. (2009), savo tyrime nustatė, kad 43,1 proc. studentų
fiziškai aktyvūs yra 1 – 2 kartus per savaitę. Švedijos pirmakursiai buvo pakankamai fiziškai aktyvūs.
Dauguma vyrų mankštinosi maţiausiai 4 kartus, moterys 2 – 3 kartus per savaitę (Vaez & Laflamme,
2003). R. Lowry et al. (2000), teigė, jog 37,6 proc. bakalauro studijų studentai, fiziškai aktyvūs buvo 3
kartus per savaitę. Sveikatos Apsaugos Ministerijos (SAM) tyrimo duomenimis, 22 proc. lietuvių
sportuoja daţnai, penktadalis – retai (20 proc.). R. Jankauskienės (2008) atliktas tyrimas parodė, jog
25 – 34 metų ţmonių grupėje 2 kartus per savaitę mankštinosi tik 30 proc. lietuvių, kai tuo tarpu
Olandijoje – 60 proc. A. Muliarčikas ir D. Ivanovas (2004), nustatė, kad 36,9 proc. MRU pirmojo
kurso studentų, laisvalaikiu mankštinasi 1 – 2 kartus per savaitę, 56 proc. tiriamųjų – 3 – 4 kartus per
savaitę (p<0,001). S. Starkuvienės ir A. Zaborskio (2005) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad
moksleiviai ne pamokų metu mankštinasi 2 – 3 ir daugiau kartų per savaitę. Jog vyriškoji lytis
mankštinasi daţniau, patvirtinome ne tik mes. V. Grabauskas ir kt. (2004) nustatė, jog nuo 1994 iki
2002 metų, aktyviai mankštinosi bent du kartus per savaitę apie 70 proc. berniukų ir 45 proc.
mergaičių (p<0,001). 2002 metais mankštinosi 48,2 proc. vyrų ir 42,1 proc. moterų. Moterų kurios
mankštinosi laisvalaikiu, dalis buvo statistiškai reikšmingai maţesnė negu vyrų (p<0,05). Laisvalaikiu
besimankštinančių suaugusių ţmonių dalis padidėjo.
Aiškinantis mankštinimosi intensyvumą, nustatyta, kad vyrai mankštinasi intensyviau nei
moterys (p<0,05). Mankštinimosi intensyvumas ir daţnumas taip pat patikimai skyrėsi pagal studijų
programas (p<0,001). Uţsienio autorių (Lowry et al., 2001) tyrimų duomenimis, 81,2 proc. Vokietijos
studentų mankštinosi reguliariai, vaikinai mankštinosi ilgiau ir intensyviau nei merginos. K.
Michaëlsson et al. (2007), nustatė, kad pusė tyrime dalyvavusių vyrų, mankštinosi aukštu intensyvumo
lygiu.
51
Nustatyta, kad dauguma (34,3 proc.) studentų nedalyvauja įvairaus lygio varţybose. Daugiau
vyrų nei moterų dalyvauja Tarptautinio lygio varţybose (p<0,001). Vyrai labiau linkę mankštintis dėl
fizinio pajėgumo didinimo, kai kūno formų tobulinimas labiau vyrauja moterų tarpe (p<0,05). Tą patį
patvirtino S. Poteliūnienės ir kt. (2003) atliktas tyrimas, merginoms buvo būdingas kūno tobulinimas,
o vaikinams – fizinių ypatybių gerinimas (p<0,001). SAM atliktame tyrime nustatyta, jog 14 proc.
Lietuvos gyventojų sportą renkasi kaip priemonę svoriui mesti. K. Smirnovo (2008) atliktame tyrime,
dauguma mokinių mano, kad kūno kultūra ir sportas padeda stiprinti sveikatą. Mergaitėms labiau
patiko kūno kultūra dėl kūno formų tobulinimo, o berniukams dėl sveikatos stiprinimo. S. Dadelo, P.
Tamošausko, V. Morkūnienės ir kt. (2008) tyrimas atskleidė, kad gana didelė dalis vaikinų skiria daug
laiko savo fizinei sveikatai ir fiziniam pajėgumui gerinti. Vaikinai pagrindine prieţastimi laiko norą
būti fiziškai stipriems – 31 proc., o merginų pagrindinis mankštinimosi motyvas – turėti graţų kūną,
tai sudarė 25 proc. (p<0,05).
Tyrime bandėme suţinoti, ką studentai ţino apie saugios treniruotės principus. Dauguma
studentų (58,2 proc.) teigė, kad apie tai ţino pakankamai. Nustatyta tik tendencija, kad vyrai daugiau
ţino ir labiau domisi apie saugios treniruotės principus (p<0,001). A. Muliarčiko ir kt. (2006)
atliktame tyrime nustatyta, kad tik trečdalis pirmojo kurso studentų turi pakankamai ţinių apie saugios
treniruotės principus. Studentų teigimu, treneriai yra geriausias informacijos apie saugios treniruotės
principus šaltinis. Beveik pusė studentų (48,7 proc.) teigė, kad būtent treneriai suteikia reikalingą
informaciją apie traumų profilaktiką ir treniruočių saugumą.
Anketinės apklausos metu, nustatyta, kad dauguma tiriamųjų (87,2 proc.) yra patyrę įvairias
traumas besimankštinant laisvalaikiu. Vyrų tarpe šis paplitimas buvo didesnis nei tarp moterų
(p<0,05). Karalevičienė (2011), patvirtino tendenciją, kad vyriškoji lytis daugiau patiria traumų nei
moteriškoji. Traumų pasiskirstymas berniukų ir mergaičių tarpe nevienodas. Daţniau traumas patiria
berniukai (61,4 proc.) negu mergaitės (38,6 proc.). Taip pat nustatėme, kad traumų skaičius buvo
didesnis besimankštinančių neprofesionaliai. Besimankštinant laisvalaikiu, daugiausiai tiriamųjų
patyrė patempimus (70,7 proc.). Vyrų tarpe patempimai, kaulų lūţimai, išnirimai yra daţnesni nei
moterų tarpe (p<0,05). Kaip teigia P. Zachovajevas (2008), labiausiai yra paplitę sumušimai,
sudarantys apie 40 proc. visų traumų, tuo tarpu raiščių patempimai ir trūkimai sudaro apie 30 proc.,
raumenų patempimai ir trūkimai – apie 15 proc., kaulų lūţimai – apie 3 proc. J. Skirius ir A.
Karpavičienė (2005) nustatė, kad daţniausios studentų traumos yra kojų ir rankų raumenų ir raiščių
patempimai, plyšimai, sumušimai.
Nustatyta, kad labiausiai traumomis ţalojama kūno dalis yra pėda, o maţiausiai – klubai.
Įvairių kūno dalių suţalojimai taip pat labiau būdingi vyrams.
52
Atliktame tyrime daugiausiai studentų teigė, kad traumų prieţastys yra nesaugūs ar netikėti
kitų asmenų veiksmai treniruotėse ir tik maţa dalis apklaustųjų (6,9 proc.) manė, kad traumų prieţastis
– nekompetentingas treneris. J. Karalevičienė (2011), taip pat patvirtinta, jog dauguma traumų (80
proc.), įvyksta dėl nesaugių ar netikėtų mokinių veiksmų kūno kultūros pamokų metu. Taip pat buvo
įdomu suţinoti, kokios kūno dalys yra labiausiai ţalojamos tam tikrose sporto srityse. Todėl nustatyta,
kad sportiniuose ţaidimuose yra labiausiai ţalojamos šios kūno dalys: pėda - 54,8 proc., rankos – 38,7
proc., nugara – 27,4 proc., kelio sąnariai - 33,1 proc., riešas – 40,3 proc. Tik peties sąnarys ar pečių
lankas labiausiai yra ţalojamas dvikovos sporto šakose (p<0,001). Gauti rezultatai pasitvirtina lyginant
juos su P. Zachovajevo (2008) pateikta statistika, kad sportiniuose ţaidimuose (pvz., krepšinyje)
labiausiai yra ţalojamos rankos (apie 80 proc.). JAV atliktame tyrime nustatyta, kad sportiniuose
ţaidimuose yra pasiekiamas aukščiausias patirtų traumų skaičius (Mueller & Cantu, 2002; Rauh et al.,
2007). Kitų tyrėjų atliktame tyrime nustatyta, kad sportiniuose ţaidimuose traumų atvejai yra 3 – 5
kartus daţnesni tarp moterų nei tarp vyrų (Holme & Bahr, 2003). J. M. Hootman et al. (2007), nustatė,
kad komandiniuose ţaidimuose labiausiai yra traumuojama apatinė kūno dalis.
Tyrimu norėjome suţinoti, kiek ilgai studentai nesimankština dėl patirtos traumos. Gauti
rezultatai parodė, kad didţioji dalis studentų dėl traumos nesimankštino tik kelias dienas (21,5 proc.).
Ilgiausiai dėl traumos studentai nesimankštino pusę metų ir daugiau, tiek laiko gydėsi 11,7 proc.
studentų. Nustatyta tik tendencija, kad moterys po traumų gydėsi trumpiau nei vyrai (p<0,005). F.
Baarveld et al. (2008) atliktos longitudinės studijos atskleidė, jog dauguma tiriamųjų patyrę traumą,
fizinės veiklos atsisakė vienam mėnesiui.
Nustatyta, kad dauguma (61,1 proc.) atveju, studentai patyrę traumas kreipiasi į gydytojus
(p<0,05). Tačiau net 58,7 proc. LKKA studentų teigė nėra tikri, kad sugebėtų suteikti pirmąją
medicininę pagalbą. Daugiau vyrų (42,4 proc.) nei moterų (30,1 proc.), mokėtų suteikti pirmąją
medicininę pagalbą. Ši tendencija pasitvirtino ir kitų autorių atliktame tyrime. M. Širobokova, V.
Bagdonas ir M. Danilevičius (2004) nustatė, jog daugumos studentų nuomone, jie negalėtu suteikti
būtinosios medicinos pagalbos įvykio vietoje, kadangi tam neuţtenka praktinių įgūdţių.
Mankštinantis traumas gali iššaukti vidiniai ir išoriniai veiksniai. Todėl buvo įdomu suţinoti,
kokie pagrindiniai veiksniai lėmė LKKA studentų traumas. Aiškinantis traumų atsiradimo išorinius
veiksnius, nustatyta, kad nemaţa dalis studentų mano, kad traumos įvyksta daugumoje dėl netinkamo
apšilimo ir išsiblaškymo. Nustatyta tendencija, kad daugiau vyrų nei moterų teigė, kad traumas patiria
dėl didelio intensyvumo, daţnumo ir trukmės (p<0,05), o daugiau moterų nei vyrų – dėl išsiblaškymo.
Dauguma traumų atsiradimo išoriniai veiksniai tarp lyčių patikimai nesiskyrė (p>0,05).
53
Išsiaiškinus traumų atsiradimo vidinius veiksnius, nustatyta, kad dauguma dabartinių traumų
įvyksta dėl anksčiau patirtų traumų (26,6 proc.) ir netinkamos judesių technikos (37,5 proc.). Traumų
atsiradimo vidiniai veiksniai tarp lyčių patikimai nesiskyrė (p>0,05). S. Starkuvienė ir A. Zaborskis
(2005) nustatė, kad mokiniai, besimankštinantys 2 – 3 ir daugiau kartų per savaitę, patiria daugiau
traumų nei besimankštinantys retai.
Mūsų tyrime nustatyta, kad daugiau nei trečdalis tiriamųjų miega 8val./parą, o 34,1 proc.
apklaustųjų miego trukmė yra trumpesnė nei 8val./parą. Pasak V. Liesienės ir V. Pauzos (1998),
vėlyvojo miego sindromą turi daug studentų – tai studentų liga, kuri gali privesti prie nuovargio, o
nuovargis – prie traumos.
Kadangi tyrimas buvo atliekamas LKKA, buvo įdomi studentų nuomonė apie vykdomų
pratybų saugumą. Daugiau nei pusė studijuojančių mano, kad pratybos, vykdomos LKKA, yra
saugios. Vykdomų praktinių pratybų saugumu labiausiai linkę abejoti treniravimo sistemos ir
kineziterapijos studijų programų studentai (p>0,05).
54
IŠVADOS:
1. Dauguma studentų (58,2 proc.) teigė turintys pakankamai ţinių apie saugios treniruotės
principus, kurias daţniausiai gauna per treniruotes iš trenerių. Tačiau daugiau nei pusė (58,7
proc). studentų teigė jog nemokėtų suteikti pirmąją medicininę pagalbą.
2. Didţioji dalis tiriamųjų mankštinasi 1 – 2 kartus per savaitę. Vyrai mankštinasi daţniau ir
didesniu intensyvumu negu moterys (p<0,001). Vyrai daţniau teigė uţsiimantys sportiniais
ţaidimais, kai moterys – aerobika ir šokiais bei ciklinėmis sporto šakomis (p<0,05).
3. Bendras traumų paplitimas tarp vyrų buvo didesnis nei tarp moterų (p<0,05). Kaulų lūţimai,
išnirimai ir patempimai buvo daţnesni vyrų tarpe (p<0,05). Sportiniai ţaidimai yra labiausiai
rizikinga fizinio aktyvumo rūšis (p<0,001).
4. 45,7 proc. studentų manymu, daţniausi traumas lemiantys išoriniai veiksniai yra netinkamas
apšilimas, 24,7 proc. – išsiblaškymas, 20,4 proc. – pernelyg didelis treniruotės krūvis. Traumas
daţniausiai lemiantys vidiniai veiksniai yra netinkama judesių technika (37,5 proc.) ir anksčiau
patirtos traumos (26,6 proc.). Traumų atsiradimo išoriniai ir vidiniai veiksniai tarp lyčių
patikimai nesiskyrė (p>0,05).
55
LITERATŪRA
Aaron, D. J., Storti, K. L., Robertson, R. J et al. (2002). Longitudinal study of the number and
choice of leisure time physical activities from mid to late adolescence. Arch Pediatr Adolesc Medicine,
156, 1075 – 1080.
Abernethy, L., Blekley, C. (2007). Strategies to prevent injury in adolescent sport: a systematic
review. British journal of sport medicine, 627.
Alexander, M. J. L. (1996). Field events. In Caine, D. J., Caine, C. G., Lindner, K. J. (Eds.).
Epidemiology of sport injuries. Champaign, IL: Human kinetics.
Aviţonienė, G., Gylienė, R. (2002). Studentų savo fizinės būklės vertinimas ir jų fizinio
aktyvumo motyvacija. Pedagogika, 57, 18 – 22.
Baaraveld, F., Kollen, B.J., Groenier, K.H. (2008). Predicting recovery of lower extremety
sports injuries in primary care. The open sports medicine journal, 2, 6 – 8.
Bahr, R., Holme, I. (2003). Risk factors for sport injuries – a methodological approach. British
journal of sports medicine, 37, 384 – 385.
Bateman , H., McAdam, K., Sargeant, H. (2006). Dictionary of sport and exercise science: over
5000 terms clearly defined. London: A.C. Black.
Baublienė, R. (2000). Saugūs mankštos pratimai (p. 3 – 7). Vilnius: Švietimo aprūpinimo
centras.
Berg, K. E., Latin, R. W. (2004). Essentials of research methods in health, physical education,
exercise science, and recreation. Philadelphia: Lippincott Williams and Wilkins.
Bergeron, J.D., Green, H. W. (2000). Treneriui apie sportines traumas (p. 21 – 25, 27 – 30, 73,
155 – 159). Vilnius: LSIC.
Caspan, D. (2003). Minkštųjų audinių paţeidimai. Sausgyslių ir raiščių traumos.
Corbin, C.B., Welk, G. J., Cobin, W. R. (2006). Concepts of fitness and wellness: a
comprehensive lifstyle approach. 6th ed. New York: McGraw – Hill.
Dadelienė, R. (2006). Sporto medicinos pagrindai (p. 79 – 85). Vilnius: LSIC.
Dadelo, S., Tamošauskas, P., Morkūnienė, V. ir kt. (2008). Vilniaus Gedimino Technikos
Universiteto pirmo kurso studentų paţiūra į kūno kultūrą ypatumai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas,
2(69), 21. Kaunas: LKKA.
Delforge, G. (2002). Musculoskeletal trauma: implications for sports injury management.
Champaign : Human Kinetick, 5 – 7.
56
Deneger, C. R. (2000). Therapeutic modalities for athletic injuries (p. 15). USA.
Grinienė, E., Zachovajevas, P. (2008). LKKA studentų socialinės integracijos poţiūrio į
sveikatą ir sveiką gyvenseną kaita. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2(69), 44. Kaunas: LKKA .
Grabauskas, V., Zaborskis, A., Klumbienė, J. ir kt. (2004). Lietuvos paauglių ir suaugusių
ţmonių gyvensenos pokyčiai 1994 – 2002 metais. Medicina, 40(9), 887. Kaunas.
Holme, I., Bahr, R. (2003). Risk factors for sports injuries – a methodological approach. British
Journal of Sports Medicine, 37, 384 – 392.
Hong, X., Li, J., Xu, F. (2009). Physical activity inversely associated with the presence of
depresion among urban adolescents in regional China. Public health, 9 (148), 416 – 424.
Hootman, J. M., Dick, R., Agel, J. (2007). Epidemiology of collegiate injuries for 15 sports:
summary recommendations for injury prevention initiatives. Journal of athletic training, 42 (2), 311 –
319.
Ivković, A., Franić, M., Bojanić, I., Pećina, M. (2007). Overuse injuries in female athlets.
Croat medicine journal, 48, 768 – 769.
Jackson, A., Morrow, J., Hill, D., Dishman, R. (2004). Physical activity for health and fitness.
Champaign, IL: Human Kinetics.
Jankauskienė, R. (2008). Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo skatinimo strategija: kūno
kultūra ar kūno kultas? Medicina, 44 (5), 346 – 349.
Karalevičienė, J. (2011). Kad pavasario pramogos nesibaigtų traumomis. Šiaulių Visuomenės
Sveikatos Centras. [ţiūrėta 2011 – 04 – 03]. Prieiga per internetą: <
http://sena.sam.lt/lt/main/news/pranesimai_spaudai?id=30598
Karoblis, P. (2003). Sporto traumos. Jaunojo sportininko treniruotė (p.234 – 235). Vilnius:
LSIC.
Krašienė, J. (2005). Raiščių ir sausgyslių paţeidimai. Jėgos sportas, Kovas, (p. 78).
Leslie, E., Owen, N., Sallis, JF. (1999). Inactive Australian college students preferal activities,
sources of assistance and motivators. American Journal of Health Promotion, 13 (4), 197 – 199.
Liesienė, V., Pauza, V. (1998). Miego trukmė. Sveikas žmogus, (Nr. 3).
Lowry, R., Galuska, D. A., Fulton, J. E. (2000). Physical activity, food choice, and weight
management goals and practices among U.S. college students. American journal of preventive
medicine, 18 (1), 18 – 27.
Lowry, R., Wechsler, H., Kann, L. Et al. (2001). Recent trends in parcipation in physical
education among US high school students. Journal of School Health, 71 (4), 145 – 152.
57
Maciulevičienė, E., Kardelis, K. (2006). Kauno vidutinio amţiaus gyventojų fizinio aktyvumo
laisvalaikiu raiška ir jo sąsajos su socialiniais – demografiniais veiksniais. Ugdymas. Kūno kultūra.
Sportas, 3(62), 29 – 34. Kaunas: LKKA.
Michael, K. (2002). The Oxford dictionary of sports science and medicine. Oxford: University
Press.
Michaëlsson, K., Olofsson, H., Jensevik, K. et al. (2007). Leisure physical activity and the risk
of fracture in men. PLOS medicine, 4, 1094 – 1097.
Muliarčikas, A., Ivanovas, D. (2004). Būsimų pareigūnų – MRU I kurso studentų poţiūrio į
fizinį aktyvumą ypatumai. Jurisprudencija,62 (54), 27 – 37.
Muliarčikas, A., Veršinskas, R., Stanislovaitis, A. (2006). Studentų fizinės sveikatos tausojimo,
gerinimo, pulso bei kraujospūdţio kontrolės ir mankštinimosi laisvalaikiu sąsajos analizė. Ugdymas.
Kūno kultūra. Sportas, 2 (61), 32 – 38.
Muller, F. O., Cantu, R. C. (2002). Injury prevention research center University of North
Carolina at Chapel Hill. National center for catastrophic sport injury research – twentieth annual
report. Chapel Hill.
Pečkienė, V. (2002). Saugokis traumų. Šeimos sveikata, 6, 38 – 40.
Petrauskas, S. (2006). Traumos ir jų sukeltų skausmų malšinimas. Sveikas žmogus, (Nr. 1).
Pitanga, F. J. G., Lessa, I. (2009). Relationship between leisure – time physical activity and
blood preasure in adults. Brazil.
Poteliūnienė, S., Tamošauskas, P., Karoblis, P. (2003). Studentų poţiūris į kūno kultūros
vyksmą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Sporto mokslas, 4 (34), 54 – 59.
Preišegolavičiūtė, E., Leskauskas, D., Adomaitienė, V. (2010). Miego kokybės sąsajos su
studentų profiliu ir gyvenimo būdo veiksniais tarp Lietuvos studentų. Medicina, 46 (7), 482 – 488.
Proškuvienė, R., Zlatkuvienė, V., Černiauskienė, M., Kalinkevičienė, A. (2007). Studentų
miego ypatumai. Visuomenės sveikata, 3 (38), 44 – 45.
Quintero, A., Wright, V., Fu, F., Huard, J. (2009). Stem cells for the treatment of skeletal
muscle injury. Clinical sports medicine, 28 (1), 1 – 11.
Rauh, M. J., Macera, C. A., Wiksten, D. L. (2007). Subsequent injury patterns in girls„ high
school sports. Journal of atletic training, 42 (4), 486 – 494.
Sipavičienė, S. (2007). Judėjimo ir atramos sistemos sportinės traumos ir jų profilaktika (p. 9 – 26, 29
– 64). Kaunas.
Skirius, J., Karpavičienė, A. (2003). Sporto mokslas – realijos ir perspektyvos. Programa ir
pranešimų tezės (Kaunas, 2003 m. lapkričio 20d.) (p. 119). Kaunas: LKKA.
58
Sipavičienė, S. (2007). Judėjimo ir atramos sistemos sportinės traumos ir jų profilaktika (p. 9 –
26, 29 – 64). Kaunas: LKKA.
Skirius, J., Karpavičienė, A. (2005). Sporto mokslas – realijos ir perspektyvos. Programa ir
pranešimų tezės (p. 119). Kaunas: LKKA.
Skirius, J. (2007). Sporto medicina (p. 345 – 352). Kaunas.
Smirnovas, K. (2008). Moksleivių poţiūris į fizinį aktyvumą kaip vertybę sveikatai palaikyti
[ţiūrėta 2009 – 04 – 06]. Prieiga per internetą: <http://www.vdu.lt/ssc/?sritis=tyrimai&id=2008-
smirnovas-kestutis >.
Sölveborn, S. A. (2005). Knyga apie raumenų tempimo mankštą (p. 111 – 112). Vilnius.
Starkuvienė, S., Zaborskis, A. (2005). Lietuvos moksleivių nelaimingų atsitikimų ir
gyvensenos veiksnių sąsaja. Medicina, 41(1), 76 – 79. Kaunas.
Stonkus, S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA.
Stukas, R. (2008). Sveikos gyvensenos tarp jaunimo tyrimas [ţiūrėta 2010 04 06]. Prieiga per
internetą : <http://www.nkd.lt/files/renginiai/11_6-7/pranesimai/PDF/21-Stukas_Valerijus.pdf >.
Šimkus, J.R. (2003). Traumatizmo problemos sporto salėse dėl grindų konstrukcijų. Sveikatos
mokslai, 4, 59 – 62.
Širobokova, M., Bagdonas, V., Danilevičius, M. (2004). Medicinos fakulteto studentų įgūdţiai
teikti pirmąją medicinos pagalbą [ţiūrėta 2010 – 04 – 07]. Prieiga per internetą:
<http://medicus.lt/site_files_doc/visuomenes%20sveikatos%20smd.doc>.
Šukys, S., Bagdonas, A. (2007). Moksleivių sportavimo ir fizinio aktyvumo laisvalaikiu
sąsajos su socialiniais ekonominiais veiksniais. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 1(64), 44 – 49.
Kaunas: LKKA.
Švedas, E. (2005). Sportininkų traumos. Sporto mokslas, 11 (651).
Vaez, M., Laflamme, L. (2003). Health behaviours, self – rated health, and quality of life: a
study among first – year Swedish university students. Journal of American Collage Health, 51 (4), 156
– 163.
Zachovajevas, P. (2008). Sporto traumų analizė. Bushido kovotojų kelias, 1 (16), 25.
Zachovajevas, P. (2009). Sporto traumų analizė. Bushido kovotojų kelias, 1 (15), 25.
Zanchetta, L. M., Barros, M. B. A., César, C. L. G. ir kt. (2010). Physical inactivity and
associated factors in adults, São Paulo, Brazil, 13 (3), 1 – 13.
Ziglio, E., Currie, C., Rasmussen, V.B. (2004). Young people„s health in context: selected key
findings from the health behaviour in school – aged children study. Fact EURO, WHO.
59
Internetiniai puslapiai:
1. [Ţiūrėta 2011 – 02 – 21]. Prieiga per internetą: <http://sportdiscus.lkka.lt/?cid=720>.
2. [Ţiūrėta 2010 – 03 – 30]. Prieiga per internetą:
<http://gyvenimas.delfi.lt/archive/article.php?id=30544913>
60
PRIEDAI
61
1 Priedas
ANKETA
Ţemiau pateikti klausimai yra susiję su Jūsų fiziniu aktyvumu
laisvalaikio metu. Atidţiai perskaitykite klausimus ir atsakymų
variantus. Jums tinkamiausią atsakymą paţymėkite kryţeliu.
Labai prašome atsakyti į kiekvieną anketos klausimą.
Mankšta – tai fiziniai pratimai, kurių paskirtis stiprinti
sveikatą, ugdyti fizines ypatybes, pasirengti kuriai nors veiklai,
geriau pailsėti. Mankštintis galima savarankiškai arba
vadovaujant specialistui (Stonkus, 2002).
1. Lytis vyras moteris
2. Jūsų amţius ...............m.
3. Jūsų ūgis ..........cm ir svoris ............ kg
4. Kelintas kursas? ..................................
5. Ar esate profesionalus sportininkas? taip ne
6. Kokią studijų programą studijuojate?
kūno kultūra
kūno kultūra ir šokis
socialinė pedagogika
treniravimo sistemos
turizmo ir sporto vadyba
sportinė rekreacija ir turizmas
kineziterapija
sveikata ir fizinis aktyvumas
taikomoji fizinė veikla
7. Ar manote, kad gyvenate sveiką gyvenimo būdą?
taip ne
8. Koks Jūsų asmeninis poţiūris į kūno kultūrą ir sportą
laisvalaikiu?
nesimankštinu ir nesportuoju
anksčiau mankštinausi, bet dabar nesimankštinu
(nesportuoju)
dabar daugiau ar maţiau sistemingai mankštinuosi
(sportuoju)
9. Jei esate treniravimo sistemų programoje, parašykite
savo specializaciją.
................................................................................................. .....
10. Jei šiuo metu mankštinatės, paţymėkite kaip:
individualiai
su šeimos nariais
su draugais
su trenerio prieţiūra
11. Kuria fizinio aktyvumo rūšimi uţsiimate laisvalaikiu?
treniruoklių salė
aerobika – šokiai
sportiniai ţaidimai (krepšinis, futbolas,tinklinis, tenisas ir
pan.)
dvikovos sporto šakos
ciklinės sporto šakos (bėgimas, plaukimas, riedučiai ir
pan.)
joga, pilatės ir pan.
kita (nurodykite) ................................................................
12. Koks Jūsų sportavimo, šioje sporto šakoje/fizinio
aktyvumo rūšyje, staţas?
>10metų
5 – 10metų
2 – 4metai
1 – 2metai
keli mėnesiai
13. Kokio lygio varţybose esate dalyvavę?
nedalyvauju, nes sportuoju tik savo malonumui
miesto
šalies (Lietuvos)
tarptautinėse (Europos, Pasaulio čempionatai, įvairūs
turnyrai, taurės)
14. Kiek kartų per savaitę esate fiziškai aktyvus
laisvalaikiu?
kasdien
4 – 5
3 – 4
1 – 2
nesportuoju
15. Kaip ilgai mankštinatės laisvalaikiu?
iki 15 min.
15 – 30 min.
30 – 45 min.
30 – 60 min.
60 ir daugiau min.
16. Apibūdinkite, kaip intensyviai mankštinatės
laisvalaikiu?
nedideliu intensyvumu
vidutiniu intensyvumu
dideliu intensyvumu
labai dideliu intensyvumu
17. Koks Jūsų mankštinimosi laisvalaikiu pagrindinis
motyvas?
kūno svorio maţinimas
kūno formų tobulinimas
fizinio pajėgumo didinimas
sveikatos stiprinimas
varţybinių rezultatų siekimas
kita (nurodykite) .........................................................
18. Įvertinkite savo sveikatą absoliučiai sveikas
sveikas
ligotas
19. Įvertinkite savo fizinį pajėgumą
puikus
labai geras
geras
patenkinamas
silpnas
20. Įvertinkite savo kūno formas
liesas (-a)
vidutinės kūno formos
apkūnus (-i)
nutukęs (-usi)
21. Ar daţnai negaluojate?
62
1 kartą per metus
2 kartus per metus
3 kartus per metus
daugiau (nurodykite kiek) ...........................
22. Kaip manote, ar studijuodami LKKA esate
pakankamai fiziškai aktyvūs?
taip, praktinių pratybų pakanka
manau, kad praktinių pratybų yra per daug
manau, kad praktinių pratybų yra per maţai
23. Kokios Jūsų ţinios apie saugios treniruotės principus
(krūvio dozavimas, ţalingi pratimai ir pan.)?
maţai apie tai ţinau
ţinau pakankamai
apie tai turiu daug informacijos, nes nuolat domiuosi
24. Kokiu būdu suţinote apie saugios treniruotės
principus?
per paskaitas
per treniruotes iš trenerių
pokalbių su savo draugais metu
skaitote specialią literatūrą
pokalbių su tėvais metu
masinės informacijos priemonėmis
25. 26.
Kokias traumas, iš šių,
esate patyrę
mankštinantis
laisvalaikiu?
Kokias traumas, iš šių, esate
patyrę mankštinantis studijų
LKKA metu?
niekada nepatyriau
traumų
niekada nepatyriau traumų
kaulų lūţiai kaulų lūţiai
įvairūs sumušimai įvairūs sumušimai
patempimai patempimai
išnirimai išnirimai
kitos traumos
(įrašykite kokios)
kitos traumos (įrašykite
kokios)
27. Kiek apytiksliai per mankštinimosi/ sportavimo
laikotarpį patyrėte traumų laisvalaikio metu (nurodykite
skaičiais)
..............................................................................
28. Esu patyręs(-usi) šios kūno dalies traumą:
pėdos
riešo
klubo
rankų
galvos
peties sąnarių ar pečių lanko
nugaros
kelio sąnario
kita (nurodykite) ................................................................
29. Kas, Jūsų manymu, lėmė traumos atsiradimą?
nekompetetingas treneris
netinkama apranga/ avalynė
netinkamas sporto inventorius
nesaugūs ar netikėti partnerio veiksmai
kiti veiksniai (kokie?) ..........................................................
30. Kaip manote, kokie Jūsų traumų atsiradimo išoriniai
veiksniai?
klaidos dėl per didelio treniruočių intensyvumo, daţnumo ir
trukmės
netinkamas apšilimas
netinkamas pratimų pasirinkimas
išsiblaškymas
persitreniravimas (nuovargis)
kiti veiksniai (kokie?)
...............................................................
31. Kaip manote, kokie Jūsų traumų atsiradimo vidiniai
veiksniai?
anksčiau patirtos traumos
blogas ankstesnis pasirengimas
netinkama judesių technika
raumenų lankstumo ir jėgos balanso nebuvimas
įvairios anomalijos (skirtingas kojų ilgis, plokščiapadystė ir
pan.)
ligos (artrozė, šienligė, ŠKS sutrikimai ir pan.)
kiti veiksniai (kokie?) ............................................................
32. Kiek ilgai nesimankštinote dėl traumos?
kelias dienas
savaitę
2 – 3 sav.
4 sav.
1 mėn.
2 mėn.
3 mėn.
0,5 metų ir daugiau
33. Ar patyrus traumą kreipiatės į gydytoją?
taip ne, gydausi pats/pati
34. Ar patyrus traumą, buvo suteikta pirmoji medicininė
pagalba?
taip
ne
nepilnai
35. Ar įvykus traumai mokėtumėte suteikti pirmąją
pagalbą?
taip
nesu tikras (-a), kad sugebėčiau
ne
36. Kaip manote, ar LKKA studijų programos praktinės
pratybos yra saugios?
taip
ne
kai kurios iš jų yra tikrai nesaugios (kokios?)
.........................................................................................
37. Kiek valandų miegate per parą?
daugiau nei 8 val.
8 – 7 val.
7 – 6 val.
maţiau nei 6 val.
38. Ar vartojate vitaminus, maisto papildus?
nuolatos
kai sergu
retkarčiais
nevartoju
Ačiū uţ atsakymus!