2010 liepa–rugsĖjis jurisprudencija konstitucinĖ · prezumpcijos doktrina, pažymi, kad...

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (19)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCIJOS

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

10

◆

L

IEP

A–

RU

GS

ĖJI

S

Nr. 3 (19)LIEPA–RUGSĖJIS

2010ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS


2010

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Egidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojas

Kęstutis Jankauskas

Nariai:

Armanas Abramavičius

Rima Mekaitė

Ramunė Sakalauskaitė

Egidijus Šileikis

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

Telefonas (8 5) 212 6043

El. paštas [email protected]

Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama

be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2010

5

TURINYS

42

73

84


Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806

„Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos

valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūna-

vimo) dienos proga“ 1 straipsnio ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikš-

čio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas,

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos ordinų, me-

dalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatoms, 2010 m. rugsėjo 7 d.

Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo, Lie-

tuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. rugsėjo 29 d.


Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo

„Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įsta-

tymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio

(2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“

nuostatos išaiškinimo, 2010 m. liepos 2 d.

Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakci-

ja) 16 straipsnio 1, 2 dalys, 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių

teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. liepos 2 d.


Dėl pareiškėjo prašymo, 2010 m. rugpjūčio 25 d.

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2010 m. rugpjūčio 25 d.




2010 m. liepos 1–rugsėjo 30 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti pra-

šymai


Vokietijos, JAV, Rusijos ir Lenkijos konstitucinės justicijos institucijų nutarimų

santraukos


Arnoldas Matijošius. Vakarų šalių konstitucinis paveldas: Italija

Italijos Respublikos Konstitucija


Stanisław Biernat. Ūkinės veiklos laisvė Lenkijos Respublikos Konstitucinio

Tribunolo jurisprudencijoje

Ramutė Ruškytė. Sąžiningos konkurencijos laisvė pagal Lietuvos Respublikos

Konstituciją

92

94

96

99

102

117

132

135

170

186

PRANEŠIMAI

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas. Konstitucinė jurisprudencija ir demokratijos plėtra

Lietuvoje

Doc. dr. Pranas Kuconis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurispru-

dencijos apžvalga (2009 m. rugsėjis–2010 m. rugpjūtis)

Prof. dr. Egidijus Šileikis. Teisėtų lūkesčių principas ir Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo jurisprudencija

RECENZIJA

Vaidas Lubauskas. Demokratinių rinkimų prielaidos: galimybė naudotis žinia-

sklaidos priemonėmis ir rinkimų kampanijų fi nansavimo skaidrumas


Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2010 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.




Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

236

268

211

221

256

263

265

267


NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2002 M. BIRŽELIO 14 D.

DEKRETO NR. 1806 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS IR UŽSIENIO

VALSTYBIŲ PILIEČIŲ APDOVANOJIMO LIETUVOS VALSTYBĖS

ORDINAIS IR MEDALIAIS VALSTYBĖS (LIETUVOS KARALIAUS

MINDAUGO KARŪNAVIMO) DIENOS PROGA“ 1 STRAIPSNIO

TA APIMTIMI, KURIA LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO

GEDIMINO ORDINO KOMANDORO KRYŽIUMI APDOVANOTAS

VLADIMIRAS JAKUNINAS, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS ORDINŲ, MEDALIŲ IR

KITŲ PASIŽYMĖJIMO ŽENKLŲ ĮSTATYMO NUOSTATOMS

2010 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-

minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams

Seimo nariams Sauliui Pečeliūnui, Rytui Kupčinskui ir Valentinui Mazuroniui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdy-

je 2010 m. rugpjūčio 24 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 07/08 pagal

pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Res-

publikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais

ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“

1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedi-

mino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vla-

dimiras Jakuninas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui,

29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio

1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atviros, tei-

singos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip pat ar neprieštaravo Lietu-

vos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsniui,

2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas ◆6

4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui,

24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,

ar Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Res-

publikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir me-

daliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ (toliau – ir

Dekretas) 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis

Vladimiras Jakuninas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 da-

liai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio

22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės vi-

suomenės principams, taip pat ar neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straips-

nio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams.

II

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dekreto pasirašymo ir įsigaliojimo dieną galiojo Ordinų, medalių ir kitų pasi-

žymėjimo ženklų įstatymas. Pareiškėjo nuomone, pagal šio įstatymo 1 ir 80 straipsnius

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanojami užsienio valstybių

piliečiai privalėjo turėti nuopelnų Lietuvos valstybei, įgytų uoliu ir sąžiningu darbu

visuomeninėje veikloje. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio

30 d., 2006 m. gegužės 12 d. nutarimuose suformuluotomis ofi cialiosios konstituci-

nės doktrinos nuostatomis, susijusiomis su nuopelnų Lietuvos valstybei samprata, ir,

atsižvelgdamas į prašyme nurodytas faktines aplinkybes, mano, kad nėra jokių duo-

menų apie Rusijos Federacijos piliečio Vladimiro Jakunino nuopelnus Lietuvos vals-

tybei.

2. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 21, 22 straipsniuose

buvo nustatyta asmenų pristatymo apdovanoti tvarka. Pareiškėjo nuomone, nors da-

lis Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatų buvo pasenu-

sios (nuostatos dėl apdovanojimą skiriančio subjekto), netaikyti šio įstatymo 21,

22 straipsnių nuostatų nebuvo pagrindo.

Pasak pareiškėjo, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta speciali norma, susijusi su užsienio valstybių

piliečių apdovanojimu, t. y. kad užsienio valstybių piliečiai apdovanojami tik užsie-

nio reikalų ministro teikimu. Šio įstatymo 22 straipsnyje buvo nurodyti dokumentai,

kurie turėjo būti pateikti ordinų kancleriui kartu su numatomų apdovanoti asmenų

pristatymu. Pareiškėjo teigimu, iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad jokių do-

◆ DĖL ASMENIUI SKIRTO VALSTYBINIO APDOVANOJIMO 7

kumentų, taip pat ir užsienio reikalų ministro pristatymo apdovanoti, susijusių su

Rusijos Federacijos piliečio Vladimiro Jakunino apdovanojimu, nėra.

Pareiškėjo nuomone, nesant Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įsta-

tymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų, negalėjo būti ir nebuvo vadovaujamasi

šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais, taikomais nustatant ordi-

no laipsnį.

3. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 4 straipsnyje (1993 m.

liepos 1 d. redakcija) ir 81 straipsnyje buvo nustatyta, kad Didžiojo Lietuvos Kuni-

gaikščio Gedimino ordinas yra penkių (1-ojo, 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo ir 5-ojo) laipsnių, ir

šiems laipsniams jokie pavadinimai nesuteikti. Pagal ginčijamą Dekreto 1 straipsnio

nuostatą Vladimiras Jakuninas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Ge-

dimino ordino Komandoro kryžiumi, t. y. ordino pavadinimas ir jo laipsnis nurodyti

ne tokie, kokie buvo nustatyti tuo metu galiojusiame Ordinų, medalių ir kitų pasižy-

mėjimo ženklų įstatyme, bet tokie, kokie nustatyti naujame, tuo metu Seimo dar ne-

priimtame, Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatyme.

4. Pareiškėjas daro išvadą, kad Respublikos Prezidentas prisiėmė Seimo galias

nustatyti valstybinių apdovanojimų sistemą, taip pat ir valstybinių apdovanojimų pa-

vadinimus.

5. Pareiškėjo nuomone, Dekreto 1 straipsnio nuostata dėl Vladimiro Jakunino

apdovanojimo prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktui dviem aspektais: ji

nesuderinama su konstitucine valstybės apdovanojimų samprata ir įstatymo nustaty-

ta teikimo apdovanoti tvarka.

6. Pareiškėjo nuomone, iš nurodytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad ap-

dovanojant Vladimirą Jakuniną buvo skirtingai, palyginti su kitais asmenimis, taiky-

tos arba iš viso netaikytos normos, susijusios su valstybinių apdovanojimų skyrimu.

Vladimirui Jakuninui Respublikos Prezidentas parodė ypatingą palankumą, nes ap-

dovanojo jį nesant jokių asmenį ir jo nuopelnus apibūdinančių dokumentų, nors

žinojo, turėjo ir galėjo žinoti, kokių dokumentų pagal įstatymą reikalaujama. Rem-

damasis Konstitucinio Teismo suformuota ofi cialiąja konstitucine doktrina, pareiš-

kėjas abejoja, ar nėra pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų

lygybės principas ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai Respub-

likos Prezidentui sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam, taip pat

konstitucinis skaidrumo imperatyvas.

7. Pareiškėjas, remdamasis ofi cialiąja konstitucine teisės aktų konstitucingumo

prezumpcijos doktrina, pažymi, kad Konstitucija ir įstatymai nepaveda Respublikos

Prezidentui spręsti, kurias įstatymo nuostatas taikyti, o kurių netaikyti, net kilus abe-

jonei dėl jų konstitucingumo.

8. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis pažeista ir dėl to, kad

Respublikos Prezidentas, selektyviai taikydamas Ordinų, medalių ir kitų pasižymėji-

mo ženklų įstatymo nuostatas, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgaliojimus spręsti dėl

šio įstatymo nuostatų konstitucingumo.


9. Pareiškėjas abejoja, ar nėra pažeistas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas tei-

sinės valstybės principas.

III

1. Respublikos Prezidento 2008 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 2K-514 suintere-

suotam asmeniui – Respublikos Prezidentui buvo paskirti atstovauti Respublikos

Prezidento patarėjai Aušra Rauličkytė, Milda Vainiutė ir Darius Vilimas.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti A. Rauličkytės,

M. Vainiutės ir D. Vilimo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Dekre-

to 1 straipsnis pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, Ordinų,

medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatoms. Suinteresuoto asmens –

Respublikos Prezidento atstovų A. Rauličkytės, M. Vainiutės ir D. Vilimo pozicija

grindžiama šiais argumentais.

2.1. Dekreto priėmimo metu galiojusiame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatyme, priimtame galiojant Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam

Įstatymui, teisė skirti valstybinius apdovanojimus buvo suteikta nuo 1992 m. spa-

lio 25 d. priimtos Konstitucijos įsigaliojimo neegzistuojančiai institucijai – Lietuvos

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Ordinų, medalių ir kitų pasižy-

mėjimo ženklų įstatyme nustatytos ir kitos Aukščiausiosios Tarybos, jos Pirminin-

ko, Prezidiumo teisės bei pareigos, susijusios su valstybinių apdovanojimų skyrimu.

Taigi, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėji-

mo ženklų įstatymas ta apimtimi, kuri reguliavo valstybinių apdovanojimų skyrimo

tvarką, negalėjo būti taikomas, nes akivaizdžiai prieštaravo Konstitucijai. Lietuvos

Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“

2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietu-

vos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja

tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pri-

pažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Pasak suintere-

suoto asmens atstovų, iki Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigaliojimo Respublikos

Prezidentas apdovanojimus skyrė tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija.

Paaiškinimuose pažymėta, kad pagal šiuo metu galiojantį Valstybės apdovano-

jimų įstatymą Respublikos Prezidentas gali apdovanoti asmenis ir nesant įstatyme

nustatytų institucijų ar pareigūnų teikimų. Iki šio įstatymo įsigaliojimo Respublikos

Prezidentas be teikimų (pristatymų) apdovanojo nemažai asmenų, be to, Dekretu,

kurio nuostata ginčijama šioje byloje, buvo apdovanota 113 Lietuvos Respublikos ir

užsienio valstybių piliečių, dėl 74 asmenų buvo gauti teikimai, o 39 asmenis Respub-

likos Prezidentas apdovanojo tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžė, jog nesulaukęs, kad įstatymų leidė-

jas imtųsi tinkamai reguliuoti apdovanojimų skyrimo procedūrą, Respublikos Pre-

zidentas 2001 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1609 pateikė Seimui svarstyti Valstybės

apdovanojimų įstatymo projektą. Valstybės apdovanojimų įstatymą Seimas priėmė


2002 m. birželio 18 d., leidinyje „Valstybės žinios“ jis buvo paskelbtas 2002 m. liepos

3 d. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo 45 straipsnį šis įstatymas turėjo įsigalioti

Respublikos Prezidentui patvirtinus valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų etalonus, valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų nešiojimo

tvarką, Valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus ir Lietuvos valstybės ordinų kanc-

lerio nuostatus. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi ofi cialiąja konstitucine

doktrina, pažymi, kad Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigaliojimo laikas neturi ir

negali būti padarytas priklausomas nuo Respublikos Prezidento dekreto – žemesnės

galios teisės akto – išleidimo ir įsigaliojimo.

Dekretas buvo priimtas 2002 m. birželio 14 d., o Valstybės apdovanojimų įstaty-

mą Seimas, kaip minėta, priėmė 2002 m. birželio 18 d. Valstybės apdovanojimai pa-

gal tuo metu susiformavusią praktiką, įteisintą ir naujajame įstatyme, paprastai buvo

teikiami du kartus per metus: Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo die-

nos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos

progomis. Respublikos Prezidentas siekė, kad Dekretu skirti apdovanojimai atitiktų

įteikimo dieną (2002 m. liepos 6-ąją) jau priimto Valstybės apdovanojimų įstatymo

nuostatas. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad tiek Ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatyme (4 straipsnis), tiek Valstybės apdovanojimų įstatyme

(7 straipsnis) nustatytos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų svarbumo ei-

lės liko identiškos, nors naujuoju įstatymu ordinų laipsniai buvo pakeisti pavadini-

mais, be kita ko, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas

buvo pakeistas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiu-

mi. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nors šis įstatymų kaitos ir apdovanojimų

įteikimo momento sutapimas lėmė tam tikrus formalius neatitikimus, jie yra maža-

reikšmiai ir jokios žalos nei valstybės interesams, nei apdovanotiesiems nepadarė.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovai iš Konstitucijos 84 straipsnyje nustatytų Res-

publikos Prezidento įgaliojimų išskiria šiuos: įstatymo nustatyta tvarka teikti Lietuvos

Respublikos pilietybę (21 punktas), skirti valstybinius apdovanojimus (22 punktas) ir

teikti malonę nuteistiesiems (23 punktas). Minėtus įgaliojimus sieja bendras požymis –

juos Respublikos Prezidentas įgyvendina vienasmeniškai. Atstovų nuomone, dar svar-

biau yra tai, kad juos įgyvendindamas valstybės vadovas turi teisę spręsti savo nuožiūra.

Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė teikti Lie-

tuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka, o konstituciškai reguliuojant

teisę skirti valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas) ir tei-

sę teikti malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas) reikalavimas

šiuos įgaliojimus vykdyti remiantis konkrečiais įstatymais nėra įtvirtintas, taip pabrė-

žiant platesnę Respublikos Prezidento diskreciją. Atitinkamuose teisės aktuose numa-

tyta, kad su minėtų įgaliojimų įgyvendinimu susijusius klausimus preliminariai svarsto

tam tikros specialiai sukurtos institucijos (Pilietybės reikalų komisija, Malonės komisi-

ja, Valstybės apdovanojimų taryba), tačiau šių institucijų vaidmuo yra tik patariamasis,

jų patarimai Respublikos Prezidento saistyti negali. Suinteresuoto asmens atstovai nu-


rodo Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 12 d. nutarimuose

suformuluotas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Respublikos Prezi-

dento diskrecijos. Paaiškinimuose pažymima ir tai, kad Respublikos Prezidento teisė

skirti valstybės apdovanojimus negali būti vertinama tik kaip reprezentacinė ar rituali-

nė. Esminė sąlyga įgyvendinti šį įgaliojimą yra nuopelnų valstybei, už kuriuos teikiamas

apdovanojimas, vertinimas. Toks vertinimas yra paremtas vidiniu įsitikinimu, kuris vi-

sais atvejais neturi ir negali būti pagrįstas tam tikrais dokumentais ar įrodymais.

2.4. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi Konstitucinio Teismo 2006 m.

gegužės 12 d. nutarimo nuostatomis dėl konstitucinės valstybinių apdovanojimų

sampratos, teigia, kad apdovanojimų teikimas kitų valstybių piliečiams ir vadovams

yra laikomas diplomatijos dalimi, svarbia priemone, padedančia užmegzti ir stiprin-

ti tarpvalstybinius santykius.

Dekretu valstybės apdovanojimas už nuopelnus remiant dvišalius Lietuvos ir

Rusijos santykius buvo suteiktas Vladimirui Jakuninui, kuris apdovanojimo metu ėjo

Rusijos Federacijos susisiekimo ministro pavaduotojo pareigas ir buvo fondo „Rusi-

jos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas. Šis Respublikos Prezi-

dento sprendimas vertintinas atsižvelgiant į tuometinę užsienio politiką, kurią lėmė

du veiksniai – santykių su Rusija gerinimas ir rengimasis narystei ES bei NATO.

2.5. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, faktines aplinkybes pareiškėjas dės-

to subjektyviai, savo poziciją grindžia prielaidomis ir spėliojimais, ne kelia Respubli-

kos Prezidento įgaliojimų skirti valstybinius apdovanojimus įgyvendinimo teisėtumo

(konstitucingumo) klausimą, bet kvestionuoja, ar šiuo atveju buvo tikslinga (moralės

ir politikos atžvilgiu) įgyvendinti minėtus Respublikos Prezidento įgaliojimus. Pra-

šyme remiamasi aplinkybėmis, kurios tapo žinomos po apdovanojimo skyrimo, t. y.

2006–2007 m. publikacijomis apie Vladimirą Jakuniną ir jo veiklą. Pareiškėjas tei-

gia, kad apie šias aplinkybes Respublikos Prezidentas turėjo žinoti ir dekreto išleidi-

mo metu, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Suinteresuoto asmens

atstovų nuomone, pareiškėjo prašymas yra grindžiamas ne teisiniais argumentais,

įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, taip pat fi ktyviais motyvais, todėl teisena nag-

rinėjamoje byloje nutrauktina.

3. 2010 m. vasario 25 d. Konstituciniame Teisme buvo gautas Respublikos Pre-

zidento 2010 m. vasario 22 d. potvarkis Nr. 2K-104, kuriuo Respublikos Prezidentei

šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgalioti Respublikos Prezidentės pata-

rėjai Rasa Svetikaitė ir Ernestas Rimšelis. Šiuo potvarkiu pripažintas netekusiu galios

Respublikos Prezidento 2008 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 2K-514, kuriuo Respubli-

kos Prezidentui atstovauti buvo įgalioti Respublikos Prezidento patarėjai A. Raulič-

kytė, M. Vainiutė ir D. Vilimas.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinio Valstybės

apdovanojimų tarybos pirmininko Vytauto Ališausko rašytiniai paaiškinimai.


V

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo apklausti liudytojai – Zita

Andrijonienė (buvusi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ordinų reikalų

vedėja) ir Andrius Meškauskas (buvęs Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos

vadovas – Lietuvos Respublikos ordinų kancleris).

VI

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo

nariai S. Pečeliūnas, R. Kupčinskas ir V. Mazuronis iš esmės pakartojo rašytiniuose

paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausi-

mus ir pateikė papildomus paaiškinimus.


konstatuoja:

I

1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Respublikos Pre-

zidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio

valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės

(Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro

kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, neprieš-

tarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui,

77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams

teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip

pat ar neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straips-

niui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straips-

niui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams.

2. Nors pareiškėjas teigia, jog Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dek-

reto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo

Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo ka-

rūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis

Vladimiras Jakuninas, tačiau pagal minėto dekreto 1 straipsnį Vladimiras Jakuninas

apdovanojamas kaip fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pir-

mininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija).

3. Pareiškėjui kilo abejonių, ar nurodytas Dekreto 1 straipsnis (atitinkama ap-

imtimi) neprieštarauja inter alia konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos,

darnios pilietinės visuomenės principams.

Pažymėtina, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtinti atviros, teisingos, darnios

pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiai.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konsti-

tucijos preambulėje skelbiamiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės


siekiams tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui

tyrimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

4. Taigi minėtas pareiškėjo prašymas ištirti, ar Respublikos Prezidento 2002 m.

birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių

apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus

Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanoja-

mas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, neprieštarauja Konstitucijos

5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai,

82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės,

atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip pat ar neprieštara-

vo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsniui

(1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio

1 daliai, 80, 81 straipsniams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Respublikos Prezi-

dento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio



kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdo-

vanotas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos

tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federa-

cija), neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio

18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui,

konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar minėtas Respublikos Prezi-

dento dekretas (nurodyta apimtimi) neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižy-

mėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 1 straipsniui, 4 straipsniui

(1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio

1 daliai, 80, 81 straipsniams.

Pažymėtina, kad kitos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto

Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lie-

tuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karū-

navimo) dienos proga“ 1 straipsnio nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės

justicijos byloje.

II

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar ginčijamas Res-

publikos Prezidento dekretas (nurodyta apimtimi) inter alia neprieštarauja Kons-

titucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio

2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

2. Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto pagrindai įtvirtinti inter alia

Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte ir 84 straipsnio 22 punkte.


2.1. Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad Seimas steigia Lietuvos

Respublikos valstybinius apdovanojimus.

Aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte įtvirtintą Seimo įgaliojimą steigti

valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte įtvirtintu Sei-

mo įgaliojimu leisti įstatymus, konstatuotina, kad pagal Konstituciją Seimas gali steigti

valstybinius apdovanojimus išleisdamas įstatymą, t. y. juo nustatydamas inter alia vals-

tybės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus.

2.2. Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad Respublikos Preziden-

tas skiria valstybinius apdovanojimus.

Aiškinant Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą Respublikos Preziden-

to įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 85 straipsnio

nuostata „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, lei-

džia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos

84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Mi-

nistro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ konstatuotina, kad pagal Konstituci-

ją Respublikos Prezidentas Seimo įstatymu įsteigtus valstybės apdovanojimus skiria

leisdamas dekretus, kurių galia nėra saistoma nei Ministro Pirmininko, nei atitinka-

mo ministro pritarimu jiems.

3. Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinys atitinkama apimti-

mi yra atskleistas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime. Šiame Kons-

titucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas;

– valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys

nuopelnų Lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos

ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar

tam tikroms šalies gyvenimo sritims davė ypatingą naudą;

– steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia nustatydamas jų sistemą),

Seimas turi plačią diskreciją, tačiau jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių ap-

dovanojimų sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali būti

apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi būti nuopelnai Lietu-

vai (Lietuvos valstybei, visuomenei, tam tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai,

kuriems esant asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti nustaty-

ti įstatymu. Įstatymu taip pat turi būti nustatyta, kokia tvarka asmuo teikiamas vals-

tybiniam apdovanojimui;

– apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul

ir turinčio neabejotinų nuopelnų Lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas,

bet toks jo nuopelnų Lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Preziden-

to nuožiūros ir valios;

– Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, ar pateiktą

asmenį apdovanoti. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nustatytos Respublikos Pre-

zidento pareigos kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti


kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus

Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų

reikalavimų sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam.

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kons-

titucinis valstybės apdovanojimų institutas atitinkama apimtimi susijęs su Konsti-

tucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintu Respublikos Prezidento įgaliojimu spręsti

pagrindinius užsienio politikos klausimus.

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime, pagal

tarptautinius papročius, diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę

praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami užsienio valstybių pi-

liečiai (inter alia valstybių vadovai bei aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą

pagarbą jų valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai naudingus Lie-

tuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

5. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla inter alia parei-

ga nustatyti tokius valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindus, pagal kuriuos inter

alia būtų aišku, kokie asmenys apskritai negali būti apdovanoti valstybiniais apdova-

nojimais.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymu nustatant valstybinių apdovanojimų skyrimo pa-

g rindus negali būti nustatytas koks nors baigtinis apdovanojamų asmenų ar nuopel-

nų, kuriems esant asmuo gali būti apdovanojamas, sąrašas.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsta-

tymų leidėjas, nustatydamas, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovano-

jimui, negali paneigti Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtinto Respublikos

Prezidento įgaliojimo skirti valstybinius apdovanojimus.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės apdovanoji-

mų skyrimo tvarka, inter alia įtvirtindamas atitinkamų subjektų (inter alia ministrų)

įgaliojimus pateikti (pristatyti) asmenis apdovanoti valstybiniais apdovanojimais

arba nustatydamas valstybės apdovanojimų skyrimo klausimų svarstymo tam tikro-

se institucijose tvarką, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris paneigtų iš

Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto kylantį Respublikos Prezidento įgaliojimą skir-

ti valstybinius apdovanojimus.

Nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apriboji-

mas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos

Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų

sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą.

7. Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nu-

tarime taip pat konstatuota, jog valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis ins-

titutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su

Konstitucijoje numatytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaiky-

tinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, fi nansinių ar kitokių gėrybių teiki-

mu įvairiems asmenims.


Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybi-

nių apdovanojimų konstitucinis institutas nėra tapatus ir pilietybės konstituciniam

institutui.

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuota, kad Lietu-

vos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui

be pilietybės nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas.

8. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Sei-

mas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis); valdžios galias riboja

Konstitucija (2 dalis); valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 dalis).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konsti-

tucijos 5 straipsnyje (1 ir 2 dalyse) ir kituose jos straipsniuose yra įtvirtintas kons-

titucinis valdžių padalijimo principas (1998 m. sausio 10 d., 1999 m. vasario 5 d.,

1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. liepos

12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 5 straipsnio

2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija, saisto ne tik Konstitucijos

5 straipsnio 1 dalyje nurodytas valstybės valdžios institucijas, bet ir kitas valdingus

įgaliojimus turinčias institucijas, nepriskiriamas nei įstatymų leidžiamajai, nei vyk-

domajai, nei teisminei valdžiai, taip pat visus šiose institucijose dirbančius valstybės

tarnautojus (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teis-

mas, valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena

valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvie-

nas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų. Valstybės tarnautojai

turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų

(2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valsty-

bės tarnautojai negali nepaisyti teisėtumo reikalavimų, inter alia rengdami teisės aktų

projektus.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidentas, skirdamas vals-

tybinius apdovanojimus, yra saistomas ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.

9. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas

atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pa-

sibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos

atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir

Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.“

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, Kons-

titucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad Respublikos Prezidentas

turi būti visiems lygiai teisingas, atsižvelgiant į Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies


nuostatą, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir

įstatymų, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje

ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais,

negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos

ir Lietuvos valstybės interesais, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam

nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesude-

rinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavi-

mas būti visiems lygiai teisingam įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti taip, kad

nekiltų konfl iktas tarp Respublikos Prezidento, kaip asmens, privačių interesų ir jo,

kaip valstybės vadovo, konstitucinės pareigos atstovauti Lietuvos valstybei, vadovau-

tis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

10. Paminėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asme-

nų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su

kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat

faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įsta-

tymus, ir juos taikant (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos

4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

11. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją,

inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstitu-

ciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priima-

mi remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo

aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio ga-

liojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d., 2009 m.

spalio 8 d. nutarimai). Respublikos Prezidento leidžiami teisės aktai yra poįstatymi-

niai teisės aktai, todėl jie, kaip ir visi kiti poįstatyminiai teisės aktai, negali priešta-

rauti Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams (Konstitucinio Teismo

2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Respub-

likos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą

įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus ir dėl to išleisdamas dekretą, yra saisto-

mas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo inter alia skirti

tik tokius valstybinius apdovanojimus, kurie yra nustatyti įstatyme.

III

1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti ir tai,

kokia Lietuvos Respublikoje buvo valstybės apdovanojimų instituto raida, inter alia Lie-

tuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino skyrimo įstatyminis reglamentavimas.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietu-

vos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“,

kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – at-

kurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją.


2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad mi-

nėtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (1990 m. kovo 11 d. redakcija) buvo

inter alia nustatyta: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai

priklauso <...> steigti Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus“ (78 straips-

nis), „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas <...> skiria Lietu-

vos Respublikos apdovanojimus <...>“ (85 straipsnis).

2.2. Minėtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papil-

domas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Lie-

tuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą, kuris pre-

ambulėje apibūdintas kaip „Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatymo, galiojusio Lietuvos Respublikoje nuo 1930 metų rugsėjo 1 dienos,

nauja redakcija“.

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minė-

tu Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu, galioju-

siu Lietuvos Respublikoje nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyti inter alia Lietuvos

valstybės ordinai, skiriami „nusipelniusiems taikos ir karo metu asmenims pagerbti

ir skatinti Lietuvos piliečiams atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gero-

vei“ (1 straipsnis).

4.1. Pažymėtina, kad Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatyme buvo inter alia nustatyta, jog „Lietuvos valstybės ordinai yra: <...> Di-

džiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas“ (2 straipsnis); „D. L. K. Gedimino

ordinas yra penkių laipsnių“ (217 straipsnis); „Ordinų <...> vyresniškumo eilė yra ši:

„<...> 15) D. L. K. Gedimino 3-jo laipsnio ordinas“ (4 straipsnis); „Asmens, apdova-

noti kuriuo Lietuvos valstybės ordinu, vadinasi to ordino kavalieriai“ (6 straipsnis);

„Ordino kavalierius, pagal suteiktą jam ordino laipsnį, vadinasi: <...> 3-jo laipsnio or-

dino kavalierius arba to ordino rikijas (commandeur) <...>“ (7 straipsnis).

4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėtame įstatyme (7 straipsnyje) 1-ojo,

2-ojo, 4-ojo ar 5-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdo-

vanotas asmuo taip pat buvo papildomai apibūdintas atitinkamu tarptautiniu žodžiu

pagal ordino laipsnį: 1-ojo laipsnio ordino kavalierius – grand-croix, 2-ojo laipsnio –

grand offi cier, 4-ojo laipsnio – offi cier, 5-ojo laipsnio – chevalier.

4.3. Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme

buvo nustatyta ir tai, kad „Lietuvos ordinais apdovanoja Respublikos Prezidentas“

(23 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordinas <...> skiriamas nusipelniusiems Lietu-

vai asmenims pagerbti, ypačiai tiems, kurie yra pasižymėję uoliai ir sąžiningai eida-

mi valstybinę ar visuomeninę tarnybą“ (215 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordinu

gali būti apdovanojami ir svetimų valstybių piliečiai“ (216 straipsnis); „Niekas ne-

turi teisės pristatyti apdovanoti <...> D. L. K. Gedimino 1-jo laipsnio <...> ordinais;

šiais ordinais apdovanojimo reikalas priklauso tik Respublikos Prezidentui“, „Sveti-

mų valstybių piliečius apdovanoti pristato Užsienio Reikalų Ministeris“ (24 straips-


nis); „Pristatymai apdovanoti ordinais <...> svarstomi atitinkamoje taryboje <...>“

(26 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai,

Respublikos Prezidento skiriami trejiems metams iš D. L. K. Gedimino ordino ka-

valierių“ (220 straipsnis); ordino taryba „reiškia savo nuomonę dėl apdovanojimo

asmenų, kurių pristatymai joms pasiūlyti svarstyti <...>“ (15 straipsnis); „Tarybos

nuomonė Respublikos Prezidento nevaržo“ (16 straipsnis); „Atskirais atvejais Respub-

likos Prezidentas gali apdovanoti ir nesvarsčius tarybai“ (26 straipsnis).

4.4. Taigi minėtame įstatyme buvo nustatyti ir asmenų apdovanojimo Didžio-

jo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu pagrindai: nusipelnymas Lietuvos vals-

tybei, ypač jei pasižymima uoliu ir sąžiningų valstybinių ar visuomeninių pareigų

atlikimu. Buvo inter alia įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė apdovanoti šiuo or-

dinu Lietuvai nusipelniusius asmenis, galimybė juo apdovanoti ir užsienio valstybių

piliečius, išimtinis Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti apdovanojimo Didžio-

jo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu klausimą, užsienio reika-

lų ministro teisė pristatyti užsienio valstybių piliečius apdovanoti Didžiojo Lietuvos

Kunigaikščio Gedimino 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo, 5-ojo laipsnio ordinu, tokio pristatymo

apsvarstymas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje, Respubli-

kos Prezidento teisė „atskirais atvejais“ apdovanoti „ir nesvarsčius tarybai“, šios tary-

bos (jei pristatymas joje svarstytas) nuomonės rekomendacinis pobūdis Respublikos

Prezidentui.

Vadinasi, pagal minėtą įstatymą Respublikos Prezidentas turėjo išimtinę teisę

apdovanoti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu; Respublikos Preziden-

tas buvo nevaržomas (negalėjo būti varžomas) kitų institucijų ar pareigūnų sprendi-

mų inicijuoti asmenų, inter alia užsienio valstybių piliečių, apdovanojimą Didžiojo

Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu; Respublikos Prezidentas ne-

galėjo apdovanoti užsienio valstybių piliečių Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedi-

mino 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo, 5-ojo laipsnio ordinu, jei nebuvo užsienio reikalų ministro

teikimo (t. y. tų asmenų pristatymo apdovanoti minėtų laipsnių ordinais); esant už-

sienio reikalų ministro teikimui (pristatymui), Respublikos Prezidentas išimtiniais

(„at skirais“) atvejais galėjo savarankiškai spręsti apdovanojimo klausimą, nepaisy-

damas to, ar toks užsienio reikalų ministro teikimas (pristatymas) buvo svarstomas

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje; Respublikos Prezidentas

galėjo priimti sprendimą dėl užsienio valstybių piliečių apdovanojimo nepaisydamas

ir to, kokią nuomonę dėl minėto užsienio reikalų ministro teikimo (pristatymo) pa-

reiškė nurodyta ordino taryba.

4.5. Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas,

galiojęs Lietuvos Respublikoje nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., buvo keičiamas ir (ar) papil-

domas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo.

5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip

minėta, Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatymą, kuris, kaip minėta, yra „Lietuvos valstybės ordinų,


medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo, galiojusio Lietuvos Respublikoje nuo

1930 metų rugsėjo 1 dienos, nauja redakcija“.

Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas įsigaliojo 1991 m. rugsė-

jo 12 d. (124 straipsnis) ir juo buvo nustatyti inter alia Lietuvos valstybės ordinai, ski-

riami „taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams

skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei“ (1 straipsnis).

5.1. Pažymėtina, kad minėtame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatyme buvo inter alia nustatyta, jog „Lietuvos valstybės ordinai: <...> Didžiojo

Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas“ (2 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kuni-

gaikščio Gedimino ordinas yra penkių laipsnių“ (81 straipsnis); „Ordinų <...> vy-

resniškumo eilė: <...> 15) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio

ordinas“ (4 straipsnis); „Asmenys, apdovanoti kuriuo nors Lietuvos valstybės ordinu,

vadinami to ordino kavalieriais“ (6 straipsnis).

5.2. Pažymėtina, kad minėtame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo nustatyta ir tai, kad „Lietuvos valsty-

bės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-

mas“ (20 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanojami

nusipelnę Lietuvai asmenys, pasižymėję uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje tarny-

boje ar visuomeninėje veikloje“, „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu

gali būti apdovanojami ir užsienio valstybių piliečiai“ (80 straipsnis); „Užsienio vals-

tybių piliečius apdovanoti ordinais <...> pristato Lietuvos Respublikos užsienio reika-

lų ministras“ (21 straipsnio 2 dalis); „Pristatymai apdovanoti ordinais <...> svarstomi

atitinkamoje taryboje <...>“ (23 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimi-

no ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausio-

sios Tarybos Pirmininko skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio

Gedimino ordino kavalierių“ (84 straipsnis); „Nustatant ordino laipsnį, žiūrima ap-

dovanojamojo nuopelnų svarbumo, tarnybos rango arba jo visuomeninės padėties“

(24 straipsnis); „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pre-

zidiumo nevaržo“ (13 straipsnis); „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiau-

siosios Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ (23 straipsnis).

5.3. Taigi minėtame įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo nustatyti

ir apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu pagrindai: nusi-

pelnymas Lietuvos valstybei, pasižymėjimas uoliu ir sąžiningu darbu valstybės tar-

nyboje ar visuomeninėje veikloje. Buvo įtvirtinta inter alia Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo teisė apdovanoti šiuo ordinu Lietuvai nusipelniusius asmenis, galimybė

juo apdovanoti ir užsienio valstybių piliečius, užsienio reikalų ministro teisė prista-

tyti užsienio valstybių piliečius apdovanoti ordinais, tokio pristatymo svarstymas Di-

džiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje, Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo teisė „kai kuriais atvejais“ apdovanoti „ir tarybai nesvarsčius“, šios tary-

bos (jei pristatymas joje svarstytas) nuomonės rekomendacinis pobūdis Aukščiausio-

sios Tarybos Prezidiumui.


5.4. Vadinasi, pagal minėtą įstatymą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas tu-

rėjo išimtinę teisę apdovanoti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu;

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas negalėjo savarankiškai spręsti, ar apdovanoti

užsienio valstybių piliečius Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu, jei ne-

buvo užsienio reikalų ministro teikimo (t. y. tų asmenų pristatymo apdovanoti minė-

tų laipsnių ordinais); esant tokiam užsienio reikalų ministro teikimui (pristatymui),

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išimtiniais („kai kuriais“) atvejais galėjo sava-

rankiškai spręsti apdovanojimo klausimą nepaisydamas to, ar toks užsienio reika-

lų ministro teikimas (pristatymas) buvo svarstomas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio

Gedimino ordino taryboje; Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas galėjo priimti

sprendimą dėl apdovanojimo nepaisydamas ir to, kokią nuomonę dėl minėto užsie-

nio reikalų ministro teikimo (pristatymo) pareiškė nurodyta ordino taryba.

5.5. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo

12 d. redakcija) buvo keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau nurodytos jo nuostatos

keičiamos ar papildomos nebuvo (išskyrus 4 straipsnį, kuris buvo atitinkamai papil-

dytas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl Sausio

13-osios atminimo medalio įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatymu pakeitimo ir papildymo“ ir Seimo 1993 m. liepos 1 d.

priimtu įstatymu „Dėl Dariaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respublikos

ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“; mi-

nėta 4 straipsnio (1993 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata „Ordinų <...> vyresnišku-

mo eilė: „<...> 15) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas“

išliko nepakitusi).

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus nurodytą tei-

sinį reguliavimą, kuris buvo nustatytas Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatyme, galiojusiame nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., su buvusiu

nustatytu naujos redakcijos įstatyme – Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatyme, įsigaliojusiame 1991 m. rugsėjo 12 d., pažymėtina, kad:

– išliko tie patys apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-io-

jo laipsnio ordinu pagrindai (nusipelnymas Lietuvai pasižymėjus uoliu ir sąžiningu

darbu valstybinėje tarnyboje ar visuomeninėje veikloje), šio 3-iojo laipsnio ordino

vieta (vyresniškumas) visų ordinų sistemoje, apdovanojimo šiuo 3-iojo laipsnio or-

dinu kriterijai, galimybė apdovanoti šiuo 3-iojo laipsnio ordinu (jo garbę atitinkamai

ženklinančiu kryžiumi) užsienio valstybių piliečius, užsienio valstybių piliečių apdo-

vanojimo šiuo 3-iojo laipsnio ordinu (inter alia pristatymo apdovanoti) tvarka;

– pasikeitė valstybės institucija, įgaliota apdovanoti asmenis (ja pagal Lietuvos

valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą, galiojusį Lietuvos

Respublikoje nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., buvo Respublikos Prezidentas, o pagal šio

įstatymo 1991 m. rugsėjo 12 d. redakciją –Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas), ir

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu apdovanoto asmens

(ordino kavalieriaus) pavadinimo įtvirtinimas: neliko inter alia tarptautinio apibūdi-


nimo commandeur (kaip ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo, 2-ojo,

4-ojo, 5-ojo laipsnių ordinu apdovanotų asmenų tarptautinių apibūdinimų: grand-

croix, grand offi cier, offi cier, chevalier).

7. Lietuvių tauta Lietuvos valstybės piliečių valia 1992 m. spalio 25 d. referendu-

mu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-

titucijoje yra inter alia nustatyta: „Seimas <...> steigia Lietuvos Respublikos vals-

tybinius apdovanojimus“ (67 straipsnis), „Respublikos Prezidentas <...> skiria

vals tybinius apdovanojimus“ (84 straipsnis).

9. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“

1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straips-

nyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respubli-

kos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie

neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti nete-

kusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors,

kaip minėta, Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugsėjo 12 d. priimtas Ordinų, meda-

lių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, įsigaliojus

1992 m. spalio 25 d. Konstitucijai šiame įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su

vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo keičiamos ar papildomos inter alia to-

kios minėtos nuostatos: „Lietuvos valstybės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Res-

publikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“ (20 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos

Kunigaikščio Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Res-

publikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko skiriami trejiems metams“ (84 straips-

nis); „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo

nevaržo“ (13 straipsnis); „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios

Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ (23 straipsnis); „Ordi-

nų kancleris visus darbus, susijusius su ordinų <...> reikalais, atlieka per Lietuvos

Respub likos Aukščiausiosios Tarybos aparatą“ (9 straipsnis).

11. Respublikos Prezidentas 2001 m. gruodžio 19 d. išleido dekretą Nr. 1609

„Dėl Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo ir Lietuvos Respublikos

žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo svars-

tyti Lietuvos Respublikos Seimui“, kuriuo pateikė Seimui svarstyti inter alia Valstybės

apdovanojimų įstatymo projektą (1 straipsnis).

Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1609 Seimui pateik-

to Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo inter alia

nurodyta, kad „1991 m. rugsėjo 12 d. <...> priimtas Lietuvos Respublikos ordinų,

medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas <...> tiek savo formuluotėmis, tiek

apdovanojimų struktūra nebeatitinka dabarties reikalavimų <...>. <...> kiekvienam

ordinui suteikiami plačiai kituose kraštuose naudojami tarptautiniai ordinų pavadi-


nimai: Didysis kryžius (1-ojo laipsnio ordinas), Didysis komandoro kryžius (2-ojo

laipsnio ordinas), Komandoro kryžius (3-ojo laipsnio ordinas), Karininko kryžius

(4-ojo laipsnio ordinas), Riterio kryžius (5-ojo laipsnio ordinas). Penkių laipsnių

sistema nesukels painiavos tarp jau įteiktų ir naujai teikiamų ordinų, o ordinų pa-

vadinimai padės išvengti galimų nesusipratimų Lietuvos Respublikos ordinais apdo-

vanojant kitų valstybių aukštus pareigūnus, diplomatus ir kitus asmenis.“

12. Iš Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1609 Seimui

pateikto Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto travaux préparatoires matyti,

kad vienas iš šio įstatymo projekto parengimo ir pateikimo Seimui tikslų – suderinti

valstybinių apdovanojimų skyrimo procedūrą ir jos reglamentavimo pagal įstatymą

formuluotes su Konstitucija, taip pat suteikti ordinų laipsniams tarptautinius pavadi-

nimus, inter alia 3-iojo laipsnio ordinui – Komandoro kryžiaus pavadinimą.

13. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Valstybės apdovanojimų įstatymą, ku-

riame nustatė inter alia valstybės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų žen-

klus, skyrimo pagrindus.

13.1. Minėto įstatymo 45 straipsnyje (2002 m. birželio 18 d. redakcija) nustaty-

ta, kad šis įstatymas įsigalioja Respublikos Prezidentui patvirtinus valstybės ordinų,

medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų etalonus (1 punktas), valstybės ordinų, meda-

lių ir kitų pasižymėjimo ženklų nešiojimo tvarką (2 punktas), Valstybės apdovano-

jimų tarybos nuostatus (3 punktas), Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus

(4 punktas).

13.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra

nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispin-

di konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Taigi, atsižvelgus į konstitucinį

reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartoja-

ma sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai,

kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus“ (Konstitucinio

Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d., 2010 m. va-

sario 26 d. nutarimai), taigi ir Respublikos Prezidento dekretus (Konstitucinio Teismo

2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas). Ofi cialus įstatymų paskelbimas laikantis Kons-

titucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai

įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra

jų turinys, ir juos vykdytų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio

29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai).

13.1.2. Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lie-

tuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės

apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuo-

statų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ 1 straipsniu patvir-

tino Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektus, brėžinius ir etalonus

(1 punktas), Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisykles (2 punktas), Lietuvos vals-


tybės apdovanojimų tarybos nuostatus (3 punktas), Lietuvos valstybės ordinų kanc-

lerio nuostatus (4 punktas). Minėto Respublikos Prezidento dekreto 3 straipsnyje

buvo nustatyta, kad jis įsigalioja nuo pasirašymo dienos. Šiame kontekste paminėti-

na, kad Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekretas Nr. 2026 „Dėl Lietuvos

valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės ap-

dovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų,

Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ „Valstybės žiniose“ ofi cialiai

buvo paskelbtas 2003 m. sausio 24 d.

Atsižvelgiant į Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad galioja tik pa-

skelbti įstatymai, į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir

Konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išsky-

rus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex benignior retro agit), kons-

tatuotina, kad Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl

Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Vals-

tybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos

nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ (ir juo patvirtintų

teisės aktų – šio dekreto sudedamųjų dalių) nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik

nuo 2003 m. sausio 24 d., kai šis Respublikos Prezidento dekretas buvo ofi cialiai pa-

skelbtas „Valstybės žiniose“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendi-

mas). Taigi ir Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti

tik nuo 2003 m. sausio 24 d. ir jos negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, atsira-

dusiems iki tos datos (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas). Va-

dinasi, Valstybės apdovanojimų įstatyme įtvirtinti valstybiniai apdovanojimai, inter

alia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, pagal jų

naujus brėžinius ir etalonus galėjo būti pradėti skirti tik nuo 2003 m. sausio 24 d.

Paminėtina ir tai, kad, kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstata-

vęs (ir 2006 m. gruodžio 29 d. sprendime bei 2008 m. vasario 20 d. nutarime pažy-

mėjęs) Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją Vyriausybė savo nutarimais negali

nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo arba jo

galios netekimo laikas priklausytų nuo kito subjekto išleisto žemesnės galios teisės

akto įsigaliojimo. Ši Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime suformu-

luota doktrininė nuostata aiškintina kaip išreiškianti bendrą konstitucinį imperaty-

vą, kad aukštesnės galios teisės akto įsigaliojimo arba galios netekimo laikas neturi

ir negali būti padaromas priklausomas nuo žemesnės galios teisės akto priėmimo ir

įsigaliojimo arba galios netekimo ir pan., taigi ir įstatymo įsigaliojimo laikas neturi

ir negali būti padarytas priklausomas nuo Respublikos Prezidento dekreto – žemes-

nės galios teisės akto išleidimo ir įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruo-

džio 29 d. sprendimas).

13.1.3. Pažymėtina, kad nei Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekre-

to Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių

ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdova-


nojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“,

nei Valstybės apdovanojimų įstatymo priėmimo, ofi cialaus paskelbimo ir įsigalioji-

mo laikas, nei šių teisės aktų taikymo pradžios data nėra ginčo dalykas šioje konsti-

tucinės justicijos byloje.

13.1.4. Įsigaliojus Valstybės apdovanojimų įstatymui, Ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) neteko galios (Vals-

tybės apdovanojimų įstatymo 44 straipsnis).

13.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog

Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. birželio 18 d. redakcija) yra inter alia nu-

statyta, kad: „Ordinai yra šie: <...> 3) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordi-

nas (4 straipsnio 2 dalis); „Kryžius – pagrindinė valstybės ordinų dalis“ (2 straipsnio

12 dalis); „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas yra penkių laipsnių“,

„Ordino ženklai yra šie: Didysis kryžius, Komandoro didysis kryžius, Komandoro

kryžius, Karininko kryžius ir Riterio kryžius“ (33 straipsnis); „Ordinų ženklai pagal

svarbą skirstomi taip: <...> Komandoro kryžius (3-iojo laipsnio ordinas)“ (4 straips-

nio 3 dalis); „Valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų svarbumo eilė

yra tokia: <...> 12) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro

kryžius“ (7 straipsnis); „Asmenys, apdovanoti kuriuo nors Lietuvos valstybės ordi-

nu, vadinami to ordino kavalieriais“, „Asmenys, apdovanoti Lietuvos valstybės ordi-

nais <...> iki šio Įstatymo įsigaliojimo, turi tokias pačias teises kaip ir apdovanotieji

pagal šį Įstatymą“ (6 straipsnis).

13.3. Taigi nurodytose įstatymo (2002 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatose yra

įtvirtinti inter alia Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas

(„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius“). Šiuo ordi-

nu apdovanotas asmuo buvo įvardijamas kaip to ordino kavalierius; įtvirtintas prin-

cipas, kad pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą įgytos ordino kavalieriaus teisės

yra tokios pat, kaip įgytosios pagal naują teisinį reglamentavimą.

13.4. Paminėtina, kad Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. birželio 18 d.

redakcija) nustatyta ir tai, kad „valstybės apdovanojimai – tai Respublikos Prezi-

dento dekretu skiriami ordinai <...>“ (4 straipsnis); „Valstybės ordinai <...> skiria-

mi Lietuvos valstybei nusipelniusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims be

pilietybės ir užsieniečiams pagerbti“ (3 straipsnis); „Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordinu apdovanojami nusipelnę Lietuvai asmenys, pasižymėję ypač uoliu

ir sąžiningu darbu, visuomenine veikla“ (32 straipsnis); „Teikimai apdovanoti valsty-

bės ordinais <...> svarstomi Apdovanojimų taryboje. Jos išvados pateikiamos Respub-

likos Prezidentui“ (12 straipsnio 1 dalis); „Valstybės apdovanojimų taryba <...> yra

visuomeninė patariamoji institucija valstybės apdovanojimų klausimais“, „Apdova-

nojimų tarybą trejiems metams sudaro Respublikos Prezidentas <...>“, „Apdovano-

jimų taryba svarsto apdovanojimui pateiktas kandidatūras <...> ir savo išvadas teikia

Respublikos Prezidentui“ (9 straipsnis); „Respublikos Prezidentas gali apdovanoti ir

Apdovanojimų tarybai nesvarsčius“ (12 straipsnio 2 dalis).


Šiame kontekste paminėtina, kad minėto įstatymo (2002 m. birželio 18 d. redak-

cija) 11 straipsnyje „Kandidatų apdovanoti teikimo tvarka“ yra nustatyta:

„1. Teisę Respublikos Prezidentui teikti kandidatus apdovanoti ordinais <...> turi:

1) Vyriausybė – <...> Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinų <...> di-

džiaisiais kryžiais;

2) Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas, Vyriausybės na-

riai – <...> Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinų <...> kitais laipsniais <...>.

2. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros, teikiamos apdovanoti ordinais,

<...> privalo būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru.

3. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytoms valstybės institucijoms ir pareigūnams siū-

lyti kandidatus apdovanoti gali įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai.

4. Respublikos Prezidentas valstybės ordinais <...> gali apdovanoti ir be šio

straipsnio 1 dalyje išvardytų valstybės institucijų bei pareigūnų teikimo. <...>“

13.5. Taigi Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. birželio 18 d. redakcija)

yra nustatyti ir asmenų apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino or-

dinu, inter alia jo Komandoro kryžiumi, pagrindai: nusipelnymas Lietuvos valstybei

pasižymėjus ypač uoliu ir sąžiningu darbu, visuomenine veikla. Be to, šiame įstatyme

yra įtvirtinta: Respublikos Prezidento teisė apdovanoti šio ordino Komandoro kry-

žiumi Lietuvai nusipelniusius asmenis; galimybė minėtu ordinu apdovanoti užsienio

valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės; Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojų, Mi-

nistro Pirmininko, Vyriausybės narių teisė teikti Respublikos Prezidentui kandidatus,

inter alia užsienio valstybių piliečius ar asmenis be pilietybės, apdovanoti ordinais, in-

ter alia Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi; įmo-

nių, įstaigų, organizacijų ir piliečių galimybė siūlyti minėtiems subjektams kandidatus

apdovanoti; minėtų subjektų, turinčių teisę teikti kandidatus apdovanoti ordinais, pa-

reiga suderinti su užsienio reikalų ministru užsienio valstybių piliečių kandidatūras;

pateiktų kandidatūrų apsvarstymas Valstybės apdovanojimų taryboje; Respublikos

Prezidento teisė apdovanoti ordinais ir be minėto kandidatų apdovanoti pateikimo ir

be teikimų apdovanoti apsvarstymo Valstybės apdovanojimų taryboje.

Vadinasi, pagal minėtą įstatymą (2002 m. birželio 18 d. redakcija) Respublikos

Prezidentas turi išimtinę teisę apdovanoti asmenis, inter alia užsienio valstybių pi-

liečius, ordinais, inter alia Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu; Res-

publikos Prezidentas gali apdovanoti užsienio valstybių piliečius Didžiojo Lietuvos

Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi nepaisydamas to, ar yra Seimo

Pirmininko ir jo pavaduotojų, Ministro Pirmininko ar Vyriausybės narių teikimas

(dėl šių asmenų apdovanojimo) ir ar jis suderintas su užsienio reikalų ministru, o jei

toks suderintas teikimas yra – nepaisydamas to, ar jis apsvarstytas Valstybės apdova-

nojimų taryboje ir kokia šios tarybos nuomonė.

13.6. Pažymėtina, kad nurodytos Valstybės apdovanojimų įstatymo (2002 m.

birželio 18 d. redakcija) nuostatos galioja iki šiol, šios nuostatos keistos ar papildy-

tos nebuvo.


14. Palyginus aptartąjį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) ir Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. bir-

želio 18 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos konstitucinės justi-

cijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

1) Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. birželio 18 d. redakcija) neliko

nuostatų, pagal kurias tik užsienio reikalų ministras turi teisę pristatyti apdovano-

ti užsienio valstybių piliečius, ir toks pristatymas svarstomas tam tikro ordino tary-

boje (pagal naują teisinį reglamentavimą, kaip minėta, užsienio valstybių piliečius

gali teikti apdovanoti Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas

ir Vyriausybės nariai, prieš tai šias kandidatūras suderinę su užsienio reikalų minist-

ru; teikimai svarstomi Valstybės apdovanojimų taryboje – visų valstybės apdovanoji-

mų klausimais Respublikos Prezidentą patariančioje institucijoje);

2) Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. birželio 18 d. redakcija) pakito:

– Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordino pavadinimas

(ordinas pavadintas: „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro

kryžius“),

– asmenų, inter alia užsienio valstybių piliečių, apdovanojimas ordinais pagal

teikimą (pagal naują teisinį reglamentavimą Respublikos Prezidentas gali apdovanoti

ir nesant kitų įgaliotų subjektų teikimo).

15. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvos Respublikoje galiojusio ir

galiojančio asmens apdovanojimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu

reglamentavimo pagal įstatymą tradicijai būdinga inter alia tai, kad šis ordinas buvo

ir yra traktuojamas kaip vienas iš Lietuvos valstybės ordinų, kuriuo galima apdova-

noti inter alia užsienio valstybių piliečius.

IV

Dėl Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lie-

tuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės

ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos

proga“ 1 straipsnio ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino

ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos

nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvi-

šalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija), atitikties Ordinų, medalių ir kitų pasi-

žymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) nuostatoms.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Respublikos Pre-

zidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsie-

nio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės




tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federa-


cija), inter alia neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redak-

cija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams.

2. Respublikos Prezidentas 2002 m. birželio 14 d. išleido dekretą Nr. 1806 „Dėl

Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės


proga“, kuris įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos (2 straipsnis).

Dekreto 1 straipsnyje inter alia nustatyta:

„Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopel-

nus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje Lietuvos

valstybės ordinais ir medaliais apdovanoju <...>

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino

Komandoro kryžiumi

<...>

Vladimirą JAKUNINĄ – fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos ta-

rybos pirmininką, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėją (Rusijos Federacija);

<...>.“

3. Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar Dekreto 1 straipsnis nurodyta ap-

imtimi neprieštaravo inter alia Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstaty-

mo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d.

redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straips-

niams, būtina išsiaiškinti, ar Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 1 straipsnis, 4 straipsnis (1993 m. liepos 1 d. redak-

cija), 21 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis, 24 straipsnio 1 dalis, 80, 81 straipsniai ne-

prieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą,

turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės ak-

tais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo

2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad būtų iš esmės klai-

dinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įsta-

tymą, tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos,

kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės

justicijos esmė (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d.,

2007 m. gruodžio 17 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – reikalavimas,

kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

4. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti Dekreto 1 straipsnio

nurodyta apimtimi atitiktį inter alia Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženk lų

įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) inter alia 1 straipsniui, 21 straipsnio 2 da-

liai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80 straipsniui.


Nurodyto įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 1 straipsnyje, kaip minė-

ta, buvo nustatyta: „Lietuvos valstybės ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai

skiriami taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos pilie-

čiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei.“

Nurodyto įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 80 straipsnyje, kaip minė-

ta, buvo nustatyta:

„Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanojami nusipelnę Lie-

tuvai asmenys, pasižymėję uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje tarnyboje ar visuo-

meninėje veikloje.

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu gali būti apdovanojami ir už-

sienio valstybių piliečiai.“

Nurodyto įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 21 straipsnio 2 dalyje, kaip

minėta, buvo nustatyta: „Užsienio valstybių piliečius apdovanoti ordinais, medaliais ir

kitais pasižymėjimo ženklais pristato Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.“

Nurodyto įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 22 straipsnyje, kaip mi-

nėta, buvo nustatyta: „Numatomų apdovanoti asmenų pristatymai ordinų kancle-

riui nusiunčiami ne vėliau kaip prieš mėnesį ligi apdovanojimo dienos su kiekvieno

pristatomojo trumpa biografi ja, jo nuopelnų aprašymu, pažyma apie turimus garbės

ženklus ir nurodymu, kuriuo garbės ženklu apdovanoti jis pristatomas.“

Nurodyto įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje, kaip

minėta, buvo nustatyta: „Nustatant ordino laipsnį, žiūrima apdovanojamojo nuopel-

nų svarbumo, tarnybos rango arba jo visuomeninės padėties.“

4.1. Nurodytos Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija) nuostatos reguliavo santykius, susijusius su apdovanojimo pa-

grindais ir tvarka. Tokios nuostatos buvo neatsiejamos nuo kitų to įstatymo nuostatų,

kurios taip pat reguliavo santykius, susijusius su apdovanojimo pagrindais ir tvarka.

Minėtame įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta,

kad „Lietuvos valstybės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiau-

siosios Tarybos Prezidiumas“ (20 straipsnis); „Pristatymai apdovanoti ordinais <...>

svarstomi atitinkamoje taryboje <...>“ (23 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikš-

čio Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos

Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių“ (84 straipsnis); „Tarybos nuomonė Lietu-

vos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nevaržo“ (13 straipsnis); „Kai

kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas gali ap-

dovanoti ir tarybai nesvarsčius“ (23 straipsnis).

4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, nors Aukščiausiosios Tarybos

1991 m. rugsėjo 12 d. priimtas Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas

buvo keičiamas ir papildomas, nebuvo keičiamos šios nuostatos: „Lietuvos valstybės

ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“

(20 straipsnis); „Pristatymai apdovanoti ordinais <...> svarstomi atitinkamoje tarybo-


je <...>“ (23 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybą suda-

ro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko

skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino kavalie-

rių“ (84 straipsnis); „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo nevaržo“ (13 straipsnis); „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukš-

čiausiosios Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ (23 straipsnis).

4.3. Taigi minėtame įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) įtvirtinti inter alia

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgalioji-

mai, susiję su asmenų, inter alia užsienio valstybės piliečių, apdovanojimu Lietuvos

valstybės ordinais, inter alia Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu, išli-

ko nepakitę visą šio įstatymo galiojimo laiką, t. y. iki įsigaliojo Seimo 2002 m. birželio

18 d. priimtas Valstybės apdovanojimų įstatymas.

4.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, 1992 m. spalio 25 d. referen-

dume priimta Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.

4.4.1. Konstitucijoje, kaip minėta, yra inter alia nustatyta, kad Respublikos Prezi-

dentas „skiria valstybinius apdovanojimus“ (84 straipsnio 22 punktas).

4.4.2. Kaip minėta, įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigalioji-

mo tvarkos“ Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Konstitucija.

4.4.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos yra neatskiriamai susijusios su kitomis

Konstitucijos nuostatomis. Vienuose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintos nuostatos

papildo kitas Konstitucijos nuostatas, be kurių šios negalėtų būti įgyvendintos; kituose

šio įstatymo straipsniuose nustatyti Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumai tuo

laikotarpiu, kai dar tik buvo steigiamos Konstitucijoje numatytos valstybės institucijos,

taip pat kai dar tik buvo kuriamas Konstitucijos reikalaujamas teisinis reguliavimas.

Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris buvo

Tautos priimtas referendumu kartu su Konstitucija ir kurio nuostatos yra neatskiriamai

susijusios su Konstitucijos normomis ir principais bei papildo kitas Konstitucijos nuo-

statas arba nustato atitinkamų Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumus, negali

pats nebūti Konstitucijos sudedamąja dalimi. Taigi įstatymas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra Konstitucijos sudedamoji dalis, jo nuostatos

turi Konstitucijos galią (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

4.4.4. Kaip minėta, pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsi-

galiojimo tvarkos“ 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pa-

grindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama

ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straips-

nyje, kaip minėta, nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję

Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie ne-

prieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti neteku-

siais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.


4.4.5. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio formuluotė „tiek, kiek jie neprieš-

tarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui“, susieta su Konstitucijos viršenybės principu,

konkrečiai su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad negalioja joks įstatymas

ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad tei-

sės aktai, išleisti iki Konstitucijos įsigaliojimo, negali galioti, jeigu jie yra priešingi Kons-

titucijai ir Konstitucijoje nustatytais pagrindais ir tvarka yra nustatyta, jog šie teisės

aktai prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio formuluotė „galios tol, kol ne-

bus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“ reiškia,

jog įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai pagal Konstituciją turi pareigą atlik-

ti visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip

pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų po Konstitucijos įsigaliojimo iš-

leistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto

reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklauso-

mos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lie-

tuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros

subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą ir įvertinti, ar šie teisės ak-

tai, to teisėkūros subjekto manymu, neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teis-

mo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Taigi, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršenybės prin-

cipas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konsti-

tucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir

principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierar-

chinę sistemą (Konstitucinio Teismo inter alia 1997 m. gruodžio 3 d., 2003 m. spalio

29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2008 gegužės 28 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjas, kitas teisėkūros subjektas, įvertinęs, kad, jo manymu, iki Kons-

titucijos įsigaliojimo jo išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas arba Lietuvos valstybės

nebeegzistuojančios institucijos išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas, kuris po Kons-

titucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai

priskirtus santykius, arba teisės aktas, išleistas iki nepriklausomos Lietuvos valstybės

atkūrimo, tačiau likęs galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konsti-

tucijos įsigaliojimo reguliuojantis atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai

priskirtus santykius, atitinka Konstituciją, gali palikti tokį teisės aktą galioti. Kita ver-

tus, įstatymų leidėjas, kitas teisėkūros subjektas, įvertinęs, kad, jo manymu, iki Kons-

titucijos įsigaliojimo jo išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas (ar jo dalis) arba Lietuvos

valstybės nebeegzistuojančios institucijos išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas (ar jo

dalis), kuris po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto

reguliavimo sričiai priskirtus santykius, arba teisės aktas (ar jo dalis), išleistas iki ne-

priklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likęs galioti atkūrus nepriklausomą


Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojantis atitinkamo teisėkūros

subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, neatitinka Konstitucijos, turi kons-

titucinę pareigą arba šį aktą suderinti su Konstitucija, t. y. išleisti naują teisės aktą, ku-

riuo būtų pakeistas, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantis teisės

aktas (ar jo dalis), arba pripažinti tokį, jo manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės

aktą netekusiu galios (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos

įsigaliojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra

vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką (Konstitu-

cinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Konstitucinis

Teismas taip pat yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio tei-

sinės valstybės principų kyla įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareiga visų

savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lie-

tuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų,

kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto regu-

liavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos

Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos

valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjek-

to reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konsti-

tucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m.

spalio 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Konstitucinis

Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisės aktų (ar jų dalių), kurie nebuvo suderinti su

Konstitucija atitinkamam teisėkūros subjektui išleidžiant naują teisės aktą, pakeičian-

tį, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą (ar jo dalį),

ir kurie nebuvo pripažinti netekusiais galios, konstitucingumas gali būti tikrinamas

atliekant konstitucinę kontrolę – dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos

Respublikos įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų,

taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietu-

vos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valsty-

bę ir reguliuojančių Seimo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius,

atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitu-

cinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

4.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsi-

galiojus Konstitucijai įstatymų leidėjui atsirado pareiga užtikrinti, kad su valstybi-

niais apdovanojimais susiję santykiai būtų reguliuojami taip, kaip reikalaujama pagal

Konstituciją.

4.5.1. Konstatuotina, kad Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 13 straipsnio nuostata „Tarybos nuomonė Lietuvos

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nevaržo“ ta apimtimi, kuria buvo

nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai valstybės apdovanojimų

srityje, prieštaravo Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto nuostatai, kad Respublikos


Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

4.5.2. Konstatuotina, kad Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstaty-

mo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 20 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybės or-

dinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“

ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai

valstybės apdovanojimų srityje, prieštaravo Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto

nuostatai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus, 5 straips-

nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 23 straipsnio nuostata „Kai kuriais atvejais Lietuvos

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvars-

čius“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgalioji-

mai valstybės apdovanojimų srityje, prieštaravo Konstitucijos 84 straipsnio nuostatai

22 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus,

5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 84 straipsnio nuostata „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio

Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiau-

siosios Tarybos Pirmininko skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio

Gedimino ordino kavalierių“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Aukščiausiosios Tary-

bos Pirmininko įgaliojimai valstybės apdovanojimų srityje, prieštaravo Konstitucijos

84 straipsnio 22 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius ap-

dovanojimus, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingu-

mą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės ak-

tais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo

2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

4.7. Konstatavęs, kad Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 13 straipsnio nuostata „Tarybos nuomonė Lietuvos

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nevaržo“, 20 straipsnio nuostata „Lie-

tuvos valstybės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumas“, 23 straipsnio nuostata „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukš-

čiausiosios Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ ta apimtimi,

kuria buvo nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai valstybės apdova-

nojimų srityje, 84 straipsnio nuostata „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordi-

no tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Pirmininko skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino or-

dino kavalierių“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Pirminin-

ko įgaliojimai valstybės apdovanojimų srityje, prieštaravo Konstitucijos 84 straipsnio


22 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus,

5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas

šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar Dekreto 1 straipsnis nurodyta apimtimi

atitiko inter alia Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsnio,

21 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio nuostatas, ku-

rios neatskiriamai susijusios su to įstatymo 13, 20, 23, 84 straipsnių nuostatomis.

Priešingu atveju (jeigu Dekreto 1 straipsnio nurodyta apimtimi atitiktis Ordi-

nų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija)

1 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80 straipsniui

būtų tiriama) būtų paneigta Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchijos samprata,

Konstitucijos viršenybės principas, būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė.

4.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis

dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti Dekreto 1 straipsnio ta apimtimi,



tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federaci-

ja), atitiktį inter alia Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straips-

niui, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80 straipsniui nutrauktina.

4.9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste kartu pažymėtina, jog

vien tuo pagrindu, kad Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija) 13 straipsnio nuostata „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nevaržo“, 20 straipsnio nuostata „Lietuvos valsty-

bės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-

mas“, 23 straipsnio nuostata „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios

Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ ta apimtimi, kuria buvo nu-

statyti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai valstybės apdovanojimų srityje,

84 straipsnio nuostata „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybą suda-

ro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko

skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino kava-

lierių“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgalioji-

mai valstybės apdovanojimų srityje, prieštaravo Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto

nuo statai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus, 5 straipsnio

2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, negali būti kvestionuojamas spren-

dimų skirti valstybinius apdovanojimus, priimtų taikant šį įstatymą, teisėtumas.

4.10. Kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santy-

kius, susijusius su valstybės apdovanojimų skyrimo tvarka, inter alia įtvirtindamas

atitinkamų subjektų (inter alia ministrų) įgaliojimus pateikti (pristatyti) asmenis ap-

dovanoti valstybiniais apdovanojimais arba nustatydamas valstybės apdovanojimų

skyrimo klausimų svarstymo tam tikrose institucijose tvarką, negali nustatyti tokio

teisinio reguliavimo, kuris paneigtų iš Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto kylantį

Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus.


5. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti Dekreto 1 straips-

nio nurodyta apimtimi atitiktį inter alia Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženk-

lų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) inter alia 4 straipsniui (1993 m. liepos

1 d. redakcija), 81 straipsniui.

Nurodyto įstatymo 4 straipsnyje (1993 m. liepos 1 d. redakcija) buvo inter alia

nustatyta:

„Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų vyresniškumo eilė:

1) Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine,

2) Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas,

3) Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinas,


5) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas,







12) Vyčio Kryžius 1-ojo laipsnio,








20) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius,

21) Vytauto Didžiojo ordino 1-ojo laipsnio medalis,

22) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis,

23) Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis,

24) Šaulių žvaigždė,

25) Lietuvos nepriklausomybės medalis,





30) Šaulių žvaigždės medalis.

31) Sausio 13-osios atminimo medalis.

32) Dariaus ir Girėno medalis.“

Nurodyto įstatymo 81 straipsnyje buvo nustatyta:

„Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas yra penkių laipsnių. Jo gar-

bės ženklai:


1-ojo laipsnio ordinas –

1) sidabrinis, juodai oksiduotas įstrižinis plačiais galais kryžius, kurio vidury-

je yra mažesnis baltos emalės kryžius su trim auksiniais spinduliais kiekviename

kryžiaus gale. Sidabrinio kryžiaus skersmuo per vidurį – 40 mm. Kryžiaus viduryje

uždėtas raudonos emalės, auksuotais kraštais keturkampis skydas, kurio viduryje –

sidabriniai Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino stulpai.

Kryžiaus galų protarpiuose nuo centro eina po tris auksuotus apskritimu suriš-

tus spindulius, kurie sudaro vertikalų 50 mm skersmens kryžių.

Kita kryžiaus pusė tokia pat, tiktai skyde vietoj Gedimino stulpų įrašyta Lietuvos

nepriklausomybės paskelbimo data „1918 II 16“;

2) kaspinas geltonas muarinis, su keturiomis tamsiai rusvomis vertikaliomis

juostelėmis;

3) sidabrinė gaubta devynių kampų žvaigždė, kurios viduryje – ordino ženklas,

tik jo skersmuo per vidurį – 28 mm. Žvaigždės skersmuo – 85 mm;

2-ojo laipsnio ordinas –

1) toks pat, kaip 1-ojo laipsnio ordino, kryžius;

2) tokia pat, kaip 1-ojo laipsnio ordino, žvaigždė;

3-ojo laipsnio ordinas – toks pat, kaip 1-ojo laipsnio ordino, kryžius;

4-ojo laipsnio ordinas – toks pat, kaip 1-ojo laipsnio ordino, kryžius, tik jo

skersmuo per vidurį – 42,5 mm. Kryžius nešiojamas ant ordino kaspino su rozete;

5-ojo laipsnio ordinas – toks pat, kaip 4-ojo laipsnio ordino, kryžius, nešioja-

mas ant tokio pat kaspino be rozetės.“

5.1. Nurodytose minėto įstatymo 4 straipsnio (1993 m. liepos 1 d. redakcija) ir

81 straipsnio nuostatose buvo nustatyti valstybiniai apdovanojimai, inter alia penkių

laipsnių Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas, jo garbės ženklo (kry-

žiaus) aprašas.

Pažymėtina, kad nurodytose minėto įstatymo nuostatose nėra reguliuojami san-

tykiai, susiję su valstybinių apdovanojimų skyrimo tvarka.

5.2. Minėta, kad pagal Konstituciją Seimas gali steigti valstybinius apdovanoji-

mus išleisdamas įstatymą, t. y. juo nustatydamas inter alia valstybės apdovanojimų

sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklų aprašus, skyrimo pagrindus.

Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste nėra pagrindo abejo-

ti, ar minėto įstatymo 4 straipsnis (1993 m. liepos 1 d. redakcija) ir 81 straipsnis ati-

tinka Konstituciją.

6. Pareiškėjo abejonė dėl Dekreto 1 straipsnio nurodyta apimtimi atitikties inter alia

Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d.

redakcija) ir 81 straipsniui grindžiama, kaip minėta, tuo, kad šiuose įstatymo straips-

niuose nustatant, jog Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas yra penkių

(1-ojo, 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo ir 5-ojo) laipsnių, šiems laipsniams nesuteikti jokie pavadini-

mai; ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu Vladimiras Jakuninas buvo apdovano-

tas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, t. y. ordino


pavadinimas ir jo laipsnis nurodyti ne tokie, kokie buvo nustatyti tuo metu galiojusia-

me Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme, bet tokie, kokie nustatyti

naujame, tuo metu Seimo dar nepriimtame, Valstybės apdovanojimų įstatyme.

7. Sprendžiant, ar Dekreto 1 straipsnis nurodyta apimtimi neprieštaravo Ordi-

nų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija)

4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 81 straipsniui, svarbu išsiaiškinti ir tai,

kokie valstybiniai apdovanojimai buvo įstatymu nustatyti ginčijamo (tam tikra apim-

timi) Dekreto, kurio 1 straipsniu inter alia Vladimiras Jakuninas apdovanotas Lietu-

vos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, išleidimo metu.

7.1. Minėta, kad ginčijamo (tam tikra apimtimi) Dekreto išleidimo dieną galiojo

Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redak-

cija), kuriame buvo inter alia nustatyta, jog „Lietuvos valstybės ordinai: <...> Didžiojo

Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas“ (2 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kuni-

gaikščio Gedimino ordinas yra penkių laipsnių“ (81 straipsnis).

Minėta ir tai, kad nurodyto įstatymo 4 straipsnyje (1993 m. liepos 1 d. redakcija)

buvo inter alia nustatyta:

„Ordinų <...> vyresniškumo eilė: <...>

5) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas, <...>,




19) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas, <...>“.

Taigi nurodyto įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 4 straipsnyje (1993 m.

liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyti tokie Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino

penkių laipsnių ordinai: „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio

ordinas“, „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas“, „Di-

džiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas“, „Didžiojo Lietuvos

Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas“, „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio

Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas“.

7.2. Nurodytose įstatymo nuostatose nustatytus Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio

Gedimino ordinus palyginus su ginčijamame (atitinkama apimtimi) Dekreto 1 straips-

nyje nurodytu ordinu, kuriuo apdovanojamas Vladimiras Jakuninas („Lietuvos didžiojo

kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius“), matyti, kad Vladimirui Jakuni-

nui skirtas ordinas nebuvo nustatytas Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 4 straipsnyje (1993 m. liepos 1 d. redakcija).

8. Minėta, kad Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 19 d. išleistu dekre-

tu Nr. 1609 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo ir Lietu-

vos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų

pateikimo svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui“ Seimui pateiktame svarstyti Vals-

tybės apdovanojimų įstatymo projekte buvo numatytas inter alia Lietuvos didžiojo

kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.


Minėta ir tai, kad Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Valstybės apdovanojimų

įstatymą, kuriame įtvirtintas inter alia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino or-

dino Komandoro kryžius.

8.1. Taigi ginčijamame (tam tikra apimtimi) Dekreto 1 straipsnyje nurodytas or-

dinas, kuriuo apdovanojamas Vladimiras Jakuninas („Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino Komandoro kryžius“), šio Dekreto išleidimo metu buvo numatytas

Valstybės apdovanojimų įstatymo projekte.

8.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik

nuo 2003 m. sausio 24 d., kai Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekretas

Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir

etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanoji-

mų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ buvo

ofi cialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“;

– įsigaliojus Valstybės apdovanojimų įstatymui, neteko galios Ordinų, medalių ir

kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) (Valstybės ap-

dovanojimų įstatymo 44 straipsnis);

– Valstybės apdovanojimų įstatyme įtvirtinti valstybiniai apdovanojimai, inter

alia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, pagal jų

naujus brėžinius ir etalonus galėjo būti pradėti skirti tik nuo 2003 m. sausio 24 d.

9. Vadinasi, Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806

1 straipsnis ta apimtimi, kuria inter alia Vladimiras Jakuninas apdovanotas Lietuvos

didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, neatitiko to dekre-

to išleidimo metu galiojusio Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija), inter alia 4 straipsnyje (1993 m. liepos 1 d. redak-

cija) ir 81 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo Lietuvos didžiojo kuni-

gaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius nebuvo numatytas.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Pre-

zidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio






ja), prieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rug-

sėjo 12 d. redakcija) 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 81 straipsniui.

V

Dėl Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lie-

tuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės



proga“ 1 straipsnio ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino

ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos

nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvi-

šalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija), atitikties Konstitucijos 5 straipsniui,

29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio

1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Respublikos Prezi-






tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Fede-

racija), neprieštarauja inter alia Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai,

67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio

22 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta ir tai, kad pareiškėjo prašymas ištirti Dekreto 1 straipsnio nurody-

ta apimtimi atitiktį inter alia Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 18 punktui,

77 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 22 punktui grindžiamas abejone, ar Respubli-

kos Prezidentas, apdovanodamas Vladimirą Jakuniną Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino Komandoro kryžiumi nesilaikydamas Ordinų, medalių ir kitų pa-

sižymėjimo ženklų įstatyme nustatytos apdovanojimo tvarkos ir apdovanojimų pa-

vadinimų, neviršijo savo konstitucinio įgaliojimo skirti valstybinius apdovanojimus,

neprisiėmė Seimo galios steigti valstybinius apdovanojimus, laikėsi valdžių padaliji-

mo principo, vykdė Konstitucijoje nustatytą pareigą daryti visa, kas jam pavesta įsta-

tymų. Pasak pareiškėjo, Respublikos Prezidentas neturi absoliučios diskrecijos spręsti

valstybinių apdovanojimų skyrimo klausimus. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucija

ir įstatymai nepaveda Respublikos Prezidentui spręsti, kurias įstatymo nuostatas tai-

kyti, o kurių netaikyti, net kilus abejonei dėl jų konstitucingumo.

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas at-

stovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Va-

dinasi, Respublikos Prezidentas negali pažeisti Konstitucijos ir įstatymų;

– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją,

inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstitu-

ciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priima-

mi remiantis įstatymais;

– Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punk-

te įtvirtintą įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus ir dėl to išleisdamas dekretą,

yra saistomas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo inter

alia skirti tik tokius valstybinius apdovanojimus, kurie yra nustatyti įstatyme.


4. Minėta, kad Dekreto 1 straipsnis ta apimtimi, kuria inter alia Vladimiras Ja-

kuninas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro

kryžiumi, neatitiko to dekreto išleidimo metu galiojusiame Ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija), inter alia 4 straips-

nyje (1993 m. liepos 1 d. redakcija) ir 81 straipsnyje, įtvirtinto teisinio reguliavimo,

kuriuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius nebu-

vo numatytas.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Respublikos Prezi-







ja), prieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rug-

sėjo 12 d. redakcija) 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 81 straipsniui.

6. Konstatavus, kad Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806

„Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos vals-

tybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) die-

nos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino

ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos na-

cionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių san-

tykių rėmėjas (Rusijos Federacija), prieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. re-

dakcija), 81 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad Respublikos Prezidento 2002 m. bir-

želio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių

apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus

Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos didžio-

jo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Ja-

kuninas – fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas,

Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija), prieštarauja Konsti-

tucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam

pavesta Konstitucijos ir įstatymų, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Konstatavęs, kad Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto


tuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karū-

navimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas – fondo

„Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos

dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija), prieštarauja Konstitucijos 77 straips-

nio 2 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konsti-


tucijos ir įstatymų, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas

netirs, ar ginčijamas (atitinkama apimtimi) Respublikos Prezidento dekreto 1 straips-

nis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio

18 punktui, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženk lų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) (Žin., 1991, Nr. 29-787) 13 straips-

nio nuostata „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo nevaržo“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Aukš-

čiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai valstybės apdovanojimų srityje, prieš-

taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto nuostatai, kad

Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus, 5 straipsnio 2 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui.


ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) (Žin., 1991, Nr. 29-787) 20 straips-

nio nuostata „Lietuvos valstybės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Lietuvos

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai valstybės apdovanoji-

mų srityje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto

nuostatai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus, 5 straips-

nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



nio nuostata „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pre-

zidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimai valstybės ap-

dovanojimų srityje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio

22 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanoji-

mus, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



nio nuostata „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybą sudaro pir-

mininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko

skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino ka-

valierių“ ta apimtimi, kuria buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Ta-

rybos Pirmininko įgaliojimai valstybės apdovanojimų srityje, prieštaravo Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezi-


dentas skiria valstybinius apdovanojimus, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekre-

to Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo


rūnavimo) dienos proga“ (Žin., 2002, Nr. 71-2976) 1 straipsnis ta apimtimi, kuria

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovano-

tas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tary-

bos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija),

prieštaravo Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įsta-

tymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija),

81 straipsniui.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekre-

to Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo


rūnavimo) dienos proga“ (Žin., 2002, Nr. 71–2976) 1 straipsnis ta apimtimi, kuria

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovano-

tas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tary-

bos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija),

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad

Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 106-5466.

42

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO

PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS

ENERGETIKOS ĮSTATYMO (2004 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA)

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2010 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius






dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams

Seimo nariui Juliui Sabatauskui ir advokatui Gyčiui Kaminskui,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo

nariui Vaidotui Bacevičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2010 m. rugsėjo 14 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 35/2008 pagal pa-

reiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-41) ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respub-

likos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo procedūrą

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui;

2) ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d.

redakcija) 43 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su vartotojais,

išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos eksploatuo-

jančio monopolininko nuosavybėn, taip pat nėra nustatyta pareiga nemokamai prijungti

vartotojų įrenginius prie skirstomųjų tinklų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:

I

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

◆ DĖL ELEKTROS ĮRENGINIŲ PRIJUNGIMO PRIE SKIRSTOMŲJŲ TINKLŲ 43

1) ar Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo proce-

dūrą neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui;

2) ar Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio

3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės

valstybės principui;

3) ar Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su vartotojais, išreiškusiais

valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos eksploatuojančio mo-

nopolininko nuosavybėn, taip pat nėra nustatyta pareiga nemokamai prijungti var-

totojų įrenginius prie skirstomųjų tinklų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio

4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės

norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 5 dalį (1996 m. liepos 2 d. re-

dakcija) derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi

būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu, o pagal Lietuvos Respublikos Seimo statu-

to 135 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 3 dalį kartu su įstatymo projektu

turi būti pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma, kokią įtaką įstatymas

turės korupcijai. Pareiškėjas teigia, kad Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įsta-

tymo projektas antikorupciniu požiūriu vertintas nebuvo, o šio įstatymo projekto aiš-

kinamajame rašte nėra nurodyta, kokią įtaką įstatymas turės korupcijai. Dėl to, jo

nuomone, Seimo 2004 m. liepos 1 d. priimtas Elektros energetikos įstatymo pakeiti-

mo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai.

2. Pareiškėjas savo abejonę dėl Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos

1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims,

konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad, jo nuomone, ginčija-

moje nuostatoje įtvirtinus kainodarą, pagal kurią, skaičiuojant viršutines perdavimo,

skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, turi būti atsižvelgiama į pa-

slaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, yra sudarytos prie-

laidos pačioms įmonėms nepagrįstai daryti įtaką elektros energijos kainai.

Pareiškėjas, remdamasis ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, tei-

gia, kad valstybė monopolinę ūkinę veiklą privalo reguliuoti įstatyme nustatydama

atitinkamus reikalavimus monopolininkui, taikydama specialiąsias vartotojų intere-

sų gynimo priemones, t. y. ribodama galimybes nustatyti diskriminacines kainas, nu-

statydama monopolinės rinkos prekių kainų dydžius, tarifus, prekių kokybės, kitus

reikalavimus monopoliniam ūkio subjektui ir kt.

3. Savo abejonę dėl Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakci-

ja) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su var-


totojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos

eksploatuojančio monopolininko nuosavybėn (šios prievolės aktualumas pasireiš-

kia prijungiant vartotojų įrenginius prie skirstomųjų tinklų), atitikties Konstitucijos

46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas grin-

džia tuo, kad, pasak jo, tokią teisės spraga draudžiama pagal ofi cialiosios konstituci-

nės doktrinos nuostatas, daugiausia išdėstytas Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio

6 d. nutarime, kuriame buvo sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų

įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, Konstitucinio Teismo

1999 m. spalio 6 d. nutarimo nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir Elektros ener-

getikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Taip pat, pasak pareiškėjo, prievolė atsiskaityti su vartotojais, išreiškusiais valią per-

leisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos eksploatuojančio monopolinin-

ko nuosavybėn, Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) turi būti

nustatyta dėl to, kad tokia prievolė turi būti nustatyta pagal Europos Sąjungos teisę.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovo Seimo nario V. Bacevičiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuo-

se teigiama, kad ginčijamas Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal

pri ėmimo tvarką, Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) ir šio

įstatymo 43 straipsnio 3 dalis pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitu-

cijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme nesukonk-

retinta, kokius veiksmus reikia atlikti siekiant teisės aktų projektus įvertinti anti-

korupciniu požiūriu. V. Bacevičiaus nuomone, Elektros energetikos įstatymo

pakeitimo įstatymas priimtas nepažeidžiant įstatymų leidybos procedūrų: Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, prieš pateikdama Seimui, šį įstatymo projektą suderino su

ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis; kartu su šio įstatymo projektu Sei-

mui buvo pateiktas tinkamai parengtas aiškinamasis raštas; įstatymo projekto svars-

tymas Seime vyko pagal nustatytas procedūras ir buvo viešas; svarstymo Seime metu

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba pastabų ir pasiūlymų dėl šio įstaty-

mo projekto nepateikė.

Tai, kad kartu su ginčijamo įstatymo projektu Seimui pateiktame aiškinamajame

rašte nėra minima, jog teikiamas įstatymo projektas buvo vertintas antikorupciniu

požiūriu, dar nereiškia, kad tai nebuvo padaryta. V. Bacevičius atkreipia dėmesį į tai,

kad teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymo projekto aiškinamajame rašte turi būti

nurodoma, „kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai“, Seimo

statuto 135 straipsnio 3 dalyje nustatytas tik Seimui priėmus 2004 m. lapkričio 9 d.

Lietuvos Respublikos Seimo statutą „Dėl Seimo statuto 4, 9, 10, 12, 15, 44, 46, 49, 61,

68, 78, 113, 135, 136, 137, 138, 145, 149, 151, 152, 155, 156, 162, 163, 164 straipsnių,

trisdešimt aštuntojo ir trisdešimt devintojo skirsnių pakeitimo ir papildymo, statuto


papildymo 441 straipsniu ir dvidešimt septintuoju1 skirsniu bei 40 skirsnio pripažini-

mo netekusiu galios“.

2. Monopolijos elektros energetikoje buvimas ar atitinkamų reikalavimų mono-

polininkui taikymas savaime nereiškia, kad ginčijamos Elektros energetikos įstatymo

(2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitu-

cijos 46 straipsnio 4 daliai. Šią poziciją suinteresuoto asmens atstovas grindžia ofi cia-

liąja konstitucine doktrina, išdėstyta Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d.,

1996 m. kovo 15 d., 1996 m. sausio 24 d., 2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d.,

2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimuose.

Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad, Seimui 2009 m. kovo 19 d. priėmus Lie-

tuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6, 43, 44 ir 48 straipsnių pakeiti-

mo įstatymą, yra panaikintos ydingos Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos

1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taip pat jis nurodo, kad pagal Elekt-

ros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalies (2009 m.

kovo 19 d. redakcija) nuostatas perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslau-

gų kainų viršutinės ribos, atsižvelgiant į turto vertę, neturėtų nepagrįstai didėti.

3. V. Bacevičiaus nuomone, tais atvejais, kai vartotojų lėšomis įrengtų infrastruk-

tūros objektų savininkai išreiškia valią perleisti juos monopolininko nuosavybėn,

monopolininkas privalo už šiuos objektus atlyginti Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso šeštos knygos IV dalies XXIII skyriuje ir kituose teisės aktuose nustatyta

tvarka, todėl papildomo teisinio reguliavimo šiuo klausimu nereikia.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui paaiškinimus pateikė specialistai – Vals-

tybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas Danas Ja-

nulionis ir šios komisijos vyriausiasis patarėjas Vygantas Vaitkus.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Sei-

mo narys J. Sabatauskas ir advokatas G. Kaminskas, suinteresuoto asmens – Seimo

atstovas Seimo narys V. Bacevičius iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose

išdėstytus argumentus, atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į klausimus atsakė specialistas Valsty-

binės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas D. Janulionis.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė Konstitucinio Teismo prašo ištirti:

1) ar Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo proce-

dūrą neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui;


2) ar Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio

3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės


3) ar Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) ta apimti-

mi, kuria, pasak pareiškėjo, prijungiant vartotojų įrenginius prie skirstomųjų tinklų

nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su vartotojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšo-

mis įrengtus infrastruktūros objektus juos eksploatuojančio monopolininko nuosa-

vybėn, taip pat nėra nustatyta pareiga nemokamai prijungti vartotojų įrenginius prie

skirstomųjų tinklų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituci-

niam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Elektros energetikos įstatymą. Šis įstaty-

mas, išskyrus 47 straipsnį, įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. (46 straipsnis).

Elektros energetikos įstatyme (2000 m. liepos 20 d. redakcija) inter alia buvo nu-

statyta:

– šis įstatymas reguliuoja elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir

tiekimo Lietuvos Respublikoje pagrindus atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės rei-

kalavimus, taip pat elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykius bei sąly-

gas konkurencijai plėtoti elektros energetikos sektoriuje (1 straipsnis);

– pagrindiniai šio įstatymo tikslai: 1) teisiškai reglamentuoti elektros energetikos

sektoriaus ūkio subjektų teises, pareigas bei tarpusavio santykius; 2) sukurti teisines

sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos kon-

kurencijos tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti; 3) užtikrinti ir skatinti elekt-

ros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartojimo efektyvumą; 4) užtikrinti

patikimą elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą; 5) užtikrinti viešuosius

interesus atitinkančias paslaugas, susijusias su visuomenės saugumu, aplinkos apsau-

ga ir elektros energijos gamyba naudojant vietinius, atsinaujinančius bei atliekinius

energijos išteklius, ir nustatyti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus

bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje; 6) skatinti elektros energijos vidaus

rinkos plėtrą, elektros energijos eksportą, modernizuoti rinkos įgyvendinimo techni-

nes priemones, plėtoti kainodaros aiškumą ir skaidrumą; 7) sukurti tinkamas sąlygas

investicijoms į elektros energetikos sektorių; 8) skatinti aplinkai nekenksmingų elekt-

ros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo technologijų plėtrą (3 straipsnis).

3. Seimas 2004 m. liepos 1 d. priėmė Elektros energetikos įstatymo pakeitimo

įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Elektros energe-

tikos įstatymas (2000 m. liepos 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-

mais). Šis įstatymas, kurio atitiktis Konstitucijai atitinkama apimtimi yra ginčijama

šioje konstitucinės justicijos byloje, įsigaliojo 2004 m. liepos 10 d.

Pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 1 straipsnį šis

įstatymas nustato elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietu-

vos Respublikoje reguliavimo pagrindus, taip pat elektros energijos paslaugų teikėjų

ir vartotojų santykius bei sąlygas, skatinančias konkurenciją elektros energetikos sek-


toriuje (1 dalis); šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais,

nurodytais šio įstatymo priede (2 dalis).

Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 3 straipsnyje įtvir-

tinti pagrindiniai šio įstatymo tikslai: „1) nustatyti elektros energetikos sektoriaus

subjektų teises, pareigas ir tarpusavio santykius; 2) sukurti teisines sąlygas konkuren-

cija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos tarp

gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti; 3) užtikrinti ir skatinti elektros energijos

gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartojimo efektyvumą; 4) užtikrinti saugų ir pati-

kimą elektros energetikos sistemos funkcionavimą, energijos gamybą, perdavimą ir

skirstymą; 5) užtikrinti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir nustatyti objek-

tyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energe-

tikos sektoriuje; 6) skatinti elektros energijos vidaus rinkos plėtrą, elektros energijos

eksportą, modernizuoti technines rinkos įgyvendinimo priemones, užtikrinti kai-

nodaros aiškumą ir skaidrumą; 7) sukurti tinkamas sąlygas investicijoms į elektros

energetikos sektorių; 8) skatinti aplinkai nekenksmingų elektros energijos gamybos,

perdavimo, skirstymo technologijų plėtrą.“

4. Taigi iš Elektros energetikos įstatymo (2000 m. liepos 20 d., 2004 m. liepos 1 d.

redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), inter alia jo straipsnių, kuriuose

nustatyta įstatymo paskirtis ir pagrindiniai jo tikslai, matyti, kad juo buvo ir yra re-

guliuojami ekonominio pobūdžio santykiai.

5. Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) buvo ne kartą

keičiamas ir papildomas, tačiau jo 1 ir 3 straipsniai keičiami ar papildomi nebuvo.

6. Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) inter alia nusta-

tyta, kad:

– vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti inter alia prie skirstomųjų

tinklų ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams (2 straipsnio 35 dalis);

– Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi užtikrinti, kad vartotojai

nebūtų diskriminuojami ir gautų nustatytos kokybės paslaugas (6 straipsnio 2 dalis);

– vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius tvirtina Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi vartotojų nediskriminavimo ir tinklų

plėtros bei elektros energijos vartojimo efektyvumo principais (42 straipsnio 3 dalis).

Taigi pagal pacituotas Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakci-

ja) nuostatas vartotojų įrenginių prijungimas prie energijos skirstymo tinklų yra mo-

kamas; nustatyti bendro pobūdžio principai (vartotojų nediskriminavimo ir tinklų

plėtros bei elektros energijos vartojimo efektyvumo), kuriais vadovaudamasi Valsty-

binė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina vartotojų įrenginių prijungimo

prie tinklų įkainius.

7. Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio

„Viršutinių perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės

elektros energijos kainų ribų nustatymas“ 3 dalyje, kurios nuostatų atitiktis Konstitu-

cijai ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta:


„3. Nustatant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslau-

gų kainų ribas:

1) numatomos būtinos elektros energijos pirkimo, perdavimo, skirstymo, tieki-

mo, tarp jų elektros energijos sąnaudų padengimo, išlaidos, taip pat tinklų plėtros,

atkūrimo bei tinklų priežiūros darbų, būtinų patikimai, saugiai, kokybiškai veiklai

vykdyti, išlaidos, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo išlaidos bei užtik-

rinamas normatyvinis pelnas;

2) užtikrinamas paslaugos teikėjo licencijuojamai veiklai vykdyti rinkos sąly-

gomis skolinto kapitalo kaupimo ir naudojimo išlaidų padengimas neatsižvelgiant

į paslaugos teikėjo kapitalo struktūrą ir kaupimo būdą. Paslaugos teikėjo kapitalo

struktūra, nuosavas ir skolintas kapitalas, jų kaupimo ir naudojimo sąlygos nustatomi

ir apskaičiuojami pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę bei paslaugos teikė-

jo pateiktas kapitalo struktūros pokyčio prognozes;

3) atsižvelgiama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto

vertę, kuri nustatoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę;

4) vadovaujamasi paslaugos teikėjo Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka

nustatytomis ir su Komisija suderintomis turto nusidėvėjimo arba amortizacijos nor-

momis;

5) normatyvinio pelno norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuoja-

moje veikloje naudojamo turto vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi

būti ne mažesnė kaip dešimties metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių auk-

cionų, įvykusių per praėjusius paskutinius 36 kalendorinius mėnesius, metinės pa-

lūkanų normos procentais aritmetinis svertinis vidurkis, padidintas 3 procentiniais

punktais.“

Taigi pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

43 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nustatant viršutines perdavimo,

skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas inter alia:

– paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertė nustatoma

pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę;

– normatyvinio pelno norma skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuoja-

moje veikloje naudojamo turto vertės;

– nenustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba.

8. Seimo 2009 m. kovo 19 d. priimto Elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6, 43, 44

ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris (išskyrus jo 7 straipsnio 2 dalį) įsigaliojo

2009 m. birželio 1 d. (7 straipsnio 1 dalis), 4 straipsniu Elektros energetikos įstatymo

(2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas

pakeistas:

– Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio

3 dalies 2 punktas pripažintas netekusiu galios (4 straipsnio 1 dalis);

– buvę 43 straipsnio 3 dalies 3, 4 ir 5 punktai laikomi atitinkamai 2, 3 ir 4 punk-

tais (4 straipsnio 2 dalis);



3 dalies 2 punkte (2009 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinta, kad, nustatant viršutines

perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, inter alia „atsi-

žvelgiama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, kurią

įvertina ir patvirtina Komisija, remiantis Komisijos parengtais ir Vyriausybės patvir-

tintais paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės nustatymo

principais“ (4 straipsnio 3 dalis);

– Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 da-

lies 4 punkte (2009 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinta, kad, nustatant viršutines perdavi-

mo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, inter alia „normatyvinio

pelno norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo

turto vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi būti ne mažesnė kaip dešim-

ties metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, įvykusių per praėjusius

paskutinius 36 kalendorinius mėnesius, metinės palūkanų normos procentais aritme-

tinis svertinis vidurkis, bet ne didesnis kaip 5 procentai“ (4 straipsnio 4 dalis).

Taigi pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

43 straipsnio 3 dalyje (2009 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nu-

statant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ri-

bas inter alia:

– paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę įvertina ir

patvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija;



– nustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba.

9. Palyginus Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

43 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio įstatymo

(2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalyje (2009 m. kovo 19 d. redakci-

ja) matyti, kad pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

43 straipsnio 3 dalį paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto ver-

tė buvo nustatoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę, normatyvinio pel-

no norma skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo

turto vertės, nenustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba, o pagal Elekt-

ros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalį (2009 m.

kovo 19 d. redakcija) paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto

vertę įvertina ir patvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, rem-

damasi šios komisijos parengtais ir Vyriausybės patvirtintais paslaugos teikėjo licen-

cijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės nustatymo principais, normatyvinio

pelno norma skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudoja-

mo turto vertės, nustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba.

Taigi, Seimui 2009 m. kovo 19 d. priėmus Elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6,

43, 44 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymą, Elektros energetikos įstatymo (2004 m.


liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalies 3, 5 punktuose įtvirtintas teisinis regulia-

vimas iš esmės pakito.

10. Seimas 2009 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energe-

tikos įstatymo 42, 44 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo

3 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 1 d. (3 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo

1 straipsniu Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straips-

nis papildytas 4 dalimi: „Vartotojai apmoka 20 procentų skirstomųjų tinklų operato-

rių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų, susijusių su

vartotojų įrenginių prijungimu. Likusi šių sąnaudų dalis yra skirstomųjų tinklų ope-

ratoriaus tinklų plėtros išlaidos.“

Pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straips-

nio 4 dalyje (2009 m. liepos 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą 20 procentų

skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą,

būtinų sąnaudų, susijusių su vartotojų įrenginių prijungimu, apmoka vartotojai, ku-

rių įrenginiai prijungiami prie elektros tinklų; vartotojų įrenginių prijungimo prie

tinklų įkainiai tiesiogiai priklauso nuo to, kokios skirstomųjų tinklų operatorių, vyk-

dančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą, sąnaudos, susijusios su vartotojų

įrenginių prijungimu, yra laikomos būtinomis.

II

Dėl Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijos

69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo

tvarką.

1. Minėta, kad Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą Seimas priėmė

2004 m. liepos 1 d.; šis įstatymas įsigaliojo 2004 m. liepos 10 d., o jo 1 straipsniu buvo

pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Elektros energetikos įstatymas (2000 m. liepos

20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Elektros energeti-

kos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstituci-

jos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių, ar Elektros energetikos įsta-

tymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai tuo as-

pektu, kad, pasak jo, šio įstatymo projektas nebuvo įvertintas antikorupciniu požiūriu.

3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos aplinky-

bės, susijusios su ginčijamo įstatymo projekto rengimu, pateikimu Seimui, svarsty-

mu ir priėmimu Seime.

3.1. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2004 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (28.1-52)-

3-2783 „Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo

projekto teikimo“ paprašė Vyriausybės pritarti teikiamam Elektros energetikos įstaty-

mo pakeitimo įstatymo projektui. Iš šiame rašte pateiktos informacijos matyti, kad šis

įstatymo projektas teiktas siekiant suderinti Elektros energetikos įstatymo nuostatas


su naujai priimtais Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais, taip pat kad jis suderin-

tas su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Europos teisės departamentu prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija,

Valstybine energetikos inspekcija ir elektros energetikos bendrovėmis.

Kartu su Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektu ūkio mi-

nistras Vyriausybei pateikė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pa-

keitimo įstatymo projekto poveikio bazinio vertinimo pažymą, kurioje inter alia

nurodyta, kad:

– priėmus Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstaty-

mą, neigiamas poveikis ekonomikai, valstybės fi nansams, socialinei aplinkai nenu-

matomas (6.2 punktas);

– Ūkio ministerijos nuomone, išplėstinio sprendimo projekto vertinimo nerei-

kia, kadangi teikiamas įstatymo projektas nenumato esminių pakeitimų veikiančioje

elektros energetikos sistemoje, o tik suderina įstatymo nuostatas su Europos Sąjun-

gos direktyvų reikalavimais (8 punktas).

3.2. Vyriausybė 2004 m. birželio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 711 „Dėl Lietuvos

Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo

Lietuvos Respublikos Seimui“ (toliau – Vyriausybės 2004 m. birželio 9 d. nutarimas

Nr. 711), kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 13 d. Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė

nutarė pritarti Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, pateikti jį

Seimui ir prašyti Seimą svarstyti nurodytąjį įstatymo projektą skubos tvarka.

3.3. Vyriausybė 2004 m. birželio 10 d. raštu Nr. 17-5233 Seimui pateikė Elektros

energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Kartu su šiuo įstatymo projektu pa-

teiktas ūkio ministro pasirašytas aiškinamasis raštas, kuriame inter alia nurodyta, kad,

„priėmus teikiamą įstatymo projektą, kokių nors neigiamų pasekmių neturėtų atsirasti“.

3.4. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Seime 2004 m.

birželio 10 d. buvo suteiktas registracijos Nr. IXP-3602.

Išnagrinėjęs inter alia Nacionalinės elektros tinklų valdytojų asociacijos, Lietu-

vos pramonininkų konfederacijos, Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos

prie Teisingumo ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

pasiūlymus, pastabas, Seimo Ekonomikos komitetas pritarė Elektros energetikos

įstatymo pakeitimo įstatymo projektui (Seimo Ekonomikos komiteto 2004 m. birže-

lio 22 d. išvada Nr. 25 „Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakei-

timo įstatymo projekto Nr. IXP-3602 ES“).

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2004 m. birželio 30 d. pateikė išva-

dą (raštas Nr. IXP-3602 (4) „Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstaty-

mo pakeitimo įstatymo projekto“), kurioje inter alia nurodė, kad įstatymo projektas

Nr. IXP-3602 iš esmės atitinka juridinės technikos reikalavimus.

Paminėtina, kad Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą

Nr. IXP-3602 svarstant Seime savo pasiūlymus dėl šio įstatymo projekto pateikė ir

Seimo nariai.


Pasiūlymus ir pastabas dėl Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo pro-

jekto Nr. IXP-3602 teikusios institucijos projekto rengimo stadijoje nepateikė pasta-

bų dėl jo nuostatų, kuriomis galėtų būti sudarytos sąlygos reikštis korupcijai. Iš šio

įstatymo projekto Nr. IXP-3602 travaux préparatoires matyti, kad nei Seimo Ekono-

mikos komitetas, nei kiti komitetai ir Seimo nariai, nei Seimo Teisės departamentas

Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-3602 svarstymo,

įstatymo priėmimo Seime metu nepareiškė abejonių dėl to, kad, priėmus Elektros

energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą, galėtų kilti neigiamų pasekmių, inter alia

susidarytų sąlygos korupcijai atsirasti ir plisti.

Kaip minėta, Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą Seimas priėmė

2004 m. liepos 1 d., o jis įsigaliojo 2004 m. liepos 10 d.

4. Apibendrinant Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto

rengimą, svarstymą Seime, šio įstatymo priėmimą Seime pažymėtina:

4.1. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto rengėja – Ūkio

ministerija Vyriausybei pateiktoje Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo

projekto poveikio bazinio vertinimo pažymoje nurodė, kad priėmus šį įstatymą nei-

giamas poveikis nenumatomas ir kad išplėstinio sprendimo projekto vertinimo ne-

reikia.

4.2. Vyriausybė 2004 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 711 pritarė Ūkio ministeri-

jos pateiktam Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, prie ku-

rio buvo pridėtas ūkio ministro pasirašytas šio įstatymo projekto aiškinamasis raštas.

Aiškinamajame rašte inter alia nurodyta, kad, „priėmus teikiamą įstatymo projektą,

kokių nors neigiamų pasekmių neturėtų atsirasti“.

4.3. Iš Seimo posėdžio stenogramos ir kitos medžiagos matyti, kad Elektros ener-

getikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-3602 svarstymo ir priėmimo

Seime metu abejonių dėl to, kad priėmus Elektros energetikos įstatymo pakeitimo

įstatymą bus sudarytos sąlygos korupcijai atsirasti ir plisti, pareikšta nebuvo.

5. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar Elektros energetikos įstatymo pakeitimo

įstatymas pagal priėmimo tvarką nurodytu aspektu neprieštarauja Konstitucijai, bū-

tina išsiaiškinti, kokie buvo nustatyti įstatymuose įstatymo projekto įvertinimo anti-

korupciniu požiūriu reikalavimai.

6. Šiame kontekste paminėtina, kad abejonę dėl Elektros energetikos įstatymo

pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką nurodytu aspek-

tu pareiškėjas grindžia inter alia tuo, kad, pasak jo, svarstant Elektros energetikos

įstatymo pakeitimo įstatymo projektą galėjo būti pažeista inter alia Seimo statuto

135 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Kartu su įstaty-

mo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma: <...> 6) kokią įta-

ką įstatymas turės <...> korupcijai“.

Pažymėtina, kad ginčijamo Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo

projekto rengimo, pateikimo Seimui ir svarstymo Seime metu galiojusios redakci-

jos Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 4 punkte (1998 m. gruodžio 22 d. redakci-


ja) buvo nustatyta, kad kartu su įstatymo projektu pateiktame Seimui aiškinamajame

rašte turėjo būti nurodytos „galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės

ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta“.

Taigi pagal Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 4 punktą (1998 m. gruodžio

22 d. redakcija) kartu su įstatymo projektu pateikiamame aiškinamajame rašte nerei-

kėjo nurodyti, kokią įtaką įstatymas turės korupcijai.

7. Ginčijamo Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto rengi-

mo, pateikimo Seimui ir svarstymo Seime metu su įstatymo projekto vertinimu su-

sijusių santykių reglamentavimo pagrindai buvo nustatyti ne tik Seimo statute, bet

ir inter alia Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme, Lietuvos

Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos

bylos kontekste paminėtinos šios minėtų įstatymų nuostatos:

– Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio

5 dalyje (1996 m. liepos 2 d. redakcija) inter alia buvo ir yra nustatyta: „Derinamas

ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas anti-

korupciniu požiūriu“;

– Korupcijos prevencijos įstatymo 5 straipsnyje (2002 m. gegužės 28 d. redakci-

ja) inter alia buvo nustatyta: „korupcijos prevencijos priemonės yra šios: <...> 3) tei-

sės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas“; šio įstatymo 8 straipsnyje (2002 m.

gegužės 28 d. redakcija) buvo nustatyta: „Teisės aktą, reglamentuojantį visuomeni-

nius santykius, kuriuose yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, rengianti ar

priimanti valstybės ar savivaldybės įstaiga privalo atlikti teisės akto projekto anti-

korupcinį vertinimą ir išnagrinėti kitų valstybės ar savivaldybių įstaigų atliktą teisės

akto projekto antikorupcinį vertinimą“ (1 dalis); „Galiojančių teisės aktų antikorup-

cinis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į jų taikymo praktiką ir pateikiamas juos

priėmusiai ar jų priėmimą inicijavusiai valstybės ar savivaldybės įstaigai. Ši įstaiga

nusprendžia, ar tikslinga tobulinti teisės aktą“ (2 dalis); „Teisės aktų bei jų projektų

antikorupcinį vertinimą Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka savo iniciatyva arba Res-

publikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, Seimo komiteto, ko-

misijos, frakcijos ar ministro siūlymu“ (3 dalis).

Taigi pagal cituotą teisinį reguliavimą teisės akto, reglamentuojančio visuome-

ninius santykius, kuriuose yra didelė tikimybė reikštis korupcijai (inter alia ekono-

minius santykius reguliuojančio įstatymo), projektą rengianti ar priimanti valstybės

institucija privalėjo atlikti jo antikorupcinį vertinimą ir išnagrinėti kitų valstybės įs-

taigų, inter alia Specialiųjų tyrimų tarnybos, atliktą tokio teisės akto projekto antiko-

rupcinį vertinimą; Specialiųjų tyrimų tarnyba tokio teisės akto projekto antikorupcinį

vertinimą visose jo rengimo stadijose galėjo atlikti savo iniciatyva arba Respublikos

Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, Seimo komiteto, komisijos,

frakcijos ar ministro siūlymu, taip pat Specialiųjų tyrimų tarnyba galėjo atlikti ir ga-

liojančio tokio teisės akto antikorupcinį vertinimą. Nei Įstatymų ir kitų teisės nor-

minių aktų rengimo tvarkos įstatyme, nei Korupcijos prevencijos įstatyme nebuvo


nustatyta, kaip įstatymo projektą rengianti ir priimanti institucija atliktą teisės akto

antikorupcinį vertinimą privalėjo įforminti.

8. Minėta, kad Vyriausybė 2004 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 711 pritarė Ūkio

ministerijos parengtam Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui

ir pateikė jį Seimui.

Rengiant Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą galiojo Vy-

riausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio

vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“ (toliau – Vyriausybės 2003 m.

vasario 26 d. nutarimas Nr. 276), kuris reguliavo Vyriausybei svarstyti teikiamų įsta-

tymų projektų poveikio vertinimo tvarką.

8.1. Pagal Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 276:

– nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. atliekamas visų Vyriausybei teikiamų svarstyti

sprendimų projektų, išskyrus projektus, kuriais daromi redakcinio ir (ar) techninio

pobūdžio pakeitimai, poveikio bazinis vertinimas (2.1 punktas);

– sprendimų projektų poveikio išplėstinis vertinimas atliekamas nuo 2004 m.

sausio 1 d. ir tik tų sprendimų projektų, kurių įgyvendinimas turėtų didelę įtaką Lie-

tuvos Respublikos ekonominiam, socialiniam, politiniam gyvenimui ir (ar) konkre-

čios visuomeninių santykių srities būklei (2.2 punktas).

8.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pa-

gal Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 276 1 punktu patvirtintą Spren-

dimų projektų poveikio vertinimo metodiką (toliau – Metodika) (2003 m. vasario

26 d. redakcija):

8.2.1. Sprendimo projekto rengėjai privalėjo atlikti visų pateiktų alternatyvų ba-

zinį vertinimą šios Metodikos 9.1–9.4 punktuose nurodytais aspektais, o atsižvel-

giant į sprendimo projekto pobūdį, poveikis galėjo būti vertinamas ir kitais aspektais,

kaip nurodyta šios Metodikos 9 ir 10 punktuose (13 punktas). Šiame kontekste pa-

minėtina, kad, atliekant privalomą visų pateiktų alternatyvų bazinį vertinimą, turėjo

būti vertinami šie aspektai: poveikis atitinkamai sričiai (įvertinamas galimas povei-

kis konkrečiai sričiai, kurioje numatoma daryti pakeitimus) (9.1 punktas); poveikis

ekonomikai (įvertinamas galimas poveikis verslo sąlygoms, ūkio ir atskirų jo sektorių

raidos procesams) (9.2 punktas); poveikis valstybės fi nansams (įvertinamas galimas

poveikis Lietuvos Respublikos valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetams, fi nansiniams

įsipareigojimams, galimai fi skalinei rizikai ir panašiai) (9.3 punktas); poveikis socia-

linei aplinkai (įvertinamas galimas poveikis įvairioms socialinėms grupėms ir socia-

liniams santykiams) (9.4 punktas).

8.2.2. Atsižvelgiant į sprendimo projekto pobūdį, poveikis galėjo būti vertinamas

ir kitais aspektais (10 punktas).

8.2.3. Bazinio vertinimo pažymoje inter alia turėjo būti nurodytas motyvuotas

pasiūlymas dėl išplėstinio vertinimo tikslingumo (16.9 punktas); išplėstinis vertini-

mas buvo atliekamas visais šios Metodikos 9.1–9.8 punktuose nurodytais vertinimo

aspektais (t. y. buvo vertinamas poveikis: viešojo administravimo sistemai (įvertina-


mas galimas poveikis viešojo administravimo sistemai, valstybės institucijų ir įstai-

gų intelektiniams ištekliams) (9.5 punktas), korupcijos mastui (įvertinamas galimas

poveikis korupcijos mastui) (9.6 punktas), aplinkai (įvertinamas galimas poveikis

aplinkai) (9.7 punktas), teisinei sistemai (įvertinamas galimas poveikis teisinei siste-

mai) (9.8 punktas), pateikiama išsami jų analizė, o atsižvelgiant į sprendimo projekto

pobūdį, poveikis galėjo būti vertinamas ir kitais aspektais, kaip nurodyta šios Meto-

dikos 10 punkte (19 punktas).

8.2.4. Valstybės institucija ar įstaiga galėjo pati priimti sprendimą dėl Vyriausy-

bei teikiamo sprendimo projekto poveikio išplėstinio vertinimo tikslingumo, jeigu

rengiamas sprendimo projektas galėjo būti labai svarbus šalies socialiniam, ekono-

miniam ar politiniam gyvenimui, daryti didelę įtaką konkrečiai visuomeninių santy-

kių sričiai ir, jos nuomone, bazinio vertinimo nepakaktų (21 punktas); klausimą dėl

Vyriausybei teikiamo sprendimo projekto poveikio išplėstinio vertinimo tikslingu-

mo galėjo spręsti ir Vyriausybė (20 punktas).

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pa-

gal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme, Korupcijos pre-

vencijos įstatyme nustatytą teisės aktų projektų vertinimo teisinį reguliavimą Elektros

energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą rengusi Ūkio ministerija, šį įstaty-

mo projektą Seimui pateikusi Vyriausybė ar Seimas privalėjo atlikti Elektros ener-

getikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto antikorupcinį vertinimą; taip pat šios

institucijos būtų turėjusios išnagrinėti kitų valstybės įstaigų, inter alia Specialiųjų ty-

rimų tarnybos, atliktą šio projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu toks vertinimas

būtų buvęs atliktas.

Paminėtina, kad Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtin-

toje Metodikoje nebuvo nustatyta, kaip įstatymo projektą rengianti ir priimanti insti-

tucija atliktą teisės akto antikorupcinį vertinimą privalėjo įforminti.

10. Minėta, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Elektros ener-

getikos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką nurodytu aspektu ne-

prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

11. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „įstatymai Seime priimami

laikantis įstatymo nustatytos procedūros“.

12. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, inter alia 1993 m. lapkričio 8 d.,

1997 m. gegužės 29 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d.,

2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimuose, yra atskleidęs įstatymų leidy-

bos proceso sampratą ir konstatavęs, kad: pagal Konstituciją įstatymų leidybos proce-

sas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir

atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka, kuri iš esmės yra įtvirtinta ir Konstituci-

joje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmi-

mas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose;

tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija; įstatymų priėmimo tvar-


ka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais; negalima ignoruoti

jokios Konstitucijoje, Seimo statute ar kituose įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidybos

proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu Sei-

mo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstatymų leidybos pro-

ceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti

atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertina-

ma, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių. Konstituciškai būtų nepateisinama,

jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos

teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlik-

ta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose). Nagrinėjamos konstitucinės justi-

cijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymu siekiamo ekonominių santykių

reguliavimo veiksmingumo vertinimas turi būti atliekamas išsamiai, objektyviai, ne-

šališkai, o prireikus turi būti kviečiami specialių žinių turintys asmenys.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, būtent konstitucinio teisinės

valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga Seimo statute ir (ar) įstatymuose

nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta

įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų ir (ar) Seimo pareiga rengiant

ir (ar) priimant Seime teisės aktus, kuriais reguliuojami santykiai, galintys turėti įta-

kos inter alia kriminogeninei situacijai, neigiamų ekonominių pasekmių kilimui, at-

likti tinkamą įstatymo projekto įvertinimą, inter alia dėl neigiamų pasekmių, kurias

gali sukelti įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas. Pažymėtina ir tai, kad Konstitu-

cinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų, kitų teisės aktų

atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma Seimo priimtų

teisės aktų konstitucinė kontrolė, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kont-

rolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės ak-

tus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios įstatymams.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tai, kad, leisdamas įstatymus

Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis

konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

13. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Įstatymų ir

kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme, Korupcijos prevencijos įstaty-

me nustatytą teisės aktų projektų vertinimo teisinį reguliavimą Elektros energetikos

įstatymo pakeitimo įstatymo projektą rengusi Ūkio ministerija, šį įstatymo projektą

Seimui pateikusi Vyriausybė ar Seimas privalėjo atlikti Elektros energetikos įstaty-

mo pakeitimo įstatymo projekto antikorupcinį vertinimą; šios institucijos būtų turė-

jusios išnagrinėti kitų valstybės įstaigų, inter alia Specialiųjų tyrimų tarnybos, atliktą

šio projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu toks vertinimas būtų buvęs atliktas. Mi-

nėta, kad nei Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme, nei

Korupcijos prevencijos įstatyme nebuvo nustatyta, kaip įstatymo projektą rengianti

ir priimanti institucija atliktą teisės akto antikorupcinį vertinimą privalėjo įforminti.


Taip pat minėta, jog Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projek-

to rengėja – Ūkio ministerija Vyriausybei pateiktoje Elektros energetikos įstatymo

pakeitimo įstatymo projekto poveikio bazinio vertinimo pažymoje nurodė, kad pri-

ėmus šį įstatymą neigiamas poveikis nenumatomas ir kad išplėstinio sprendimo pro-

jekto vertinimo nereikia. Tokia Ūkio ministerijos išvada, inter alia reiškia, kad Ūkio

ministerija pagal tuo metu galiojusius įstatymus atliko antikorupcinį vertinimą. Vien

tai, kad antikorupcinio vertinimo medžiaga nebuvo pateikta Vyriausybei, nesudaro

pagrindo teigti, kad Ūkio ministerija Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstaty-

mo projekto neįvertino antikorupciniu požiūriu, kaip buvo nustatyta tuo metu galio-

jusiuose Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme, Korupcijos

prevencijos įstatyme ir Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 276 1 punk-

tu patvirtintoje Metodikoje.

Minėta ir tai, kad Vyriausybė 2004 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 711 pritarė Ūkio

ministro pateiktam Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, prie

kurio buvo pridėtas ūkio ministro pasirašytas šio įstatymo projekto aiškinamasis raš-

tas; aiškinamajame rašte inter alia nurodyta, kad, „priėmus teikiamą įstatymo projek-

tą, kokių nors neigiamų pasekmių neturėtų atsirasti“. Vadinasi, nėra pagrindo teigti,

jog Vyriausybė, priimdama 2004 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 711 pritarė antikorup-

ciniu požiūriu neįvertintam Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo pro-

jektui.

Taip pat minėta, kad iš Seimo posėdžio stenogramos ir kitos medžiagos matyti,

kad Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-3602 svarsty-

mo ir priėmimo Seime metu abejonių dėl to, kad priėmus Elektros energetikos įsta-

tymo pakeitimo įstatymą bus sudarytos sąlygos korupcijai atsirasti ir plisti, pareikšta

nebuvo.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Elektros energeti-

kos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstituci-

jos 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

III

Dėl Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straips-

nio 3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje Elektros energe-

tikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio „Viršutinių perdavimo,

skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainų

ribų nustatymas“ 3 dalyje buvo nustatyta:

„3. Nustatant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslau-

gų kainų ribas:

1) numatomos būtinos elektros energijos pirkimo, perdavimo, skirstymo, tieki-

mo, tarp jų elektros energijos sąnaudų padengimo, išlaidos, taip pat tinklų plėtros,


atkūrimo bei tinklų priežiūros darbų, būtinų patikimai, saugiai, kokybiškai veiklai

vykdyti, išlaidos, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo išlaidos bei užtik-

rinamas normatyvinis pelnas;

2) užtikrinamas paslaugos teikėjo licencijuojamai veiklai vykdyti rinkos sąly-

gomis skolinto kapitalo kaupimo ir naudojimo išlaidų padengimas neatsižvelgiant

į paslaugos teikėjo kapitalo struktūrą ir kaupimo būdą. Paslaugos teikėjo kapitalo

struktūra, nuosavas ir skolintas kapitalas, jų kaupimo ir naudojimo sąlygos nustatomi

ir apskaičiuojami pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę bei paslaugos teikė-

jo pateiktas kapitalo struktūros pokyčio prognozes;

3) atsižvelgiama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto

vertę, kuri nustatoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę;

4) vadovaujamasi paslaugos teikėjo Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka

nustatytomis ir su Komisija suderintomis turto nusidėvėjimo arba amortizacijos nor-

momis;

5) normatyvinio pelno norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuoja-

moje veikloje naudojamo turto vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi




punktais.“

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Konstitucijos

46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarau-

ja Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalis,

kurioje, pasak jo, įtvirtinus kainodarą, pagal kurią skaičiuojant viršutines perdavimo,

skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas turėjo būti atsižvelgiama į

paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, buvo sudarytos

prielaidos pačioms įmonėms nepagrįstai daryti įtaką elektros energijos kainai.

3. Taigi iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių ne dėl vi-

sos Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 da-

lies atitikties Konstitucijai, bet tik dėl tokių šios dalies nuostatų: „Nustatant viršutines

perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas: <...> 3) atsižvel-

giama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, kuri nu-

statoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę; <...> 5) normatyvinio pelno

norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo tur-

to vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi būti ne mažesnė kaip dešimties

metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, įvykusių per praėjusius pas-

kutinius 36 kalendorinius mėnesius, metinės palūkanų normos procentais aritmeti-

nis svertinis vidurkis, padidintas 3 procentiniais punktais.“

4. Minėta, kad pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) 43 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nustatant viršutines perdavi-

mo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas inter alia:


– paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertė nustatoma

pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę;



– nenustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba.

5. Minėta, kad Elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6, 43, 44 ir 48 straipsnių pa-

keitimo įstatymo 4 straipsniu pakeistas Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos

1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia nuo-

statos, ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje:


3 dalies 2 punktas pripažintas netekusiu galios (4 straipsnio 1 dalis);

– buvę 43 straipsnio 3 dalies 3, 4 ir 5 punktai laikomi atitinkamai 2, 3 ir 4 punk-

tais (4 straipsnio 2 dalis);


3 dalies 2 punkte (2009 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinta, kad nustatant viršutines

perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas inter alia „atsi-

žvelgiama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, kurią

įvertina ir patvirtina Komisija, remiantis Komisijos parengtais ir Vyriausybės patvir-

tintais paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės nustatymo

principais“ (4 straipsnio 3 dalis);


3 dalies 4 punkte (2009 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinta, kad nustatant viršutines

perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas inter alia „nor-

matyvinio pelno norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuojamoje vei-

kloje naudojamo turto vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi būti ne

mažesnė kaip dešimties metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų,

įvykusių per praėjusius paskutinius 36 kalendorinius mėnesius, metinės palūkanų

normos procentais aritmetinis svertinis vidurkis, bet ne didesnis kaip 5 procentai“

(4 straipsnio 4 dalis).

Kaip minėta, pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

43 straipsnio 3 dalyje (2009 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nu-

statant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ri-

bas inter alia:

– paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę įvertina ir

patvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija;

– normatyvinio pelno norma buvo skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licenci-

juojamoje veikloje naudojamo turto vertės;

– nustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba.

6. Minėta ir tai, kad, palyginus Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos

1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio

įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalyje (2009 m. kovo 19 d. re-


dakcija), matyti, jog pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) 43 straipsnio 3 dalį paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto

vertė buvo nustatoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę, normatyvinio


mo turto vertės, nenustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba, o pagal Elekt-

ros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalį (2009 m.

kovo 19 d. redakcija) paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto

vertę įvertina ir patvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, rem-

damasi šios komisijos parengtais ir Vyriausybės patvirtintais paslaugos teikėjo licen-

cijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės nustatymo principais, normatyvinio


mo turto vertės, nustatyta normatyvinio pelno normos viršutinė riba.

Vadinasi, ginčijamas Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakci-

ja) 43 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės pakito.

7. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo

teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio

Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teise-

nai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai

į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nuro-

dyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną.

Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atve-

jus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas

jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nuta-

rimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d.,

2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio

22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos da-

lis pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Elektros energetikos

įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 43 straipsnio 3 dalies nuostatos „Nusta-

tant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas:

<...> 3) atsižvelgiama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto

vertę, kuri nustatoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę; <...> 5) norma-

tyvinio pelno norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje

naudojamo turto vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi būti ne mažes-

nė kaip dešimties metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, įvyku-

sių per praėjusius paskutinius 36 kalendorinius mėnesius, metinės palūkanų normos

procentais aritmetinis svertinis vidurkis, padidintas 3 procentiniais punktais“ ne-

prieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės

principui, nutrauktina.


IV

Dėl Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) atitikties Kons-

titucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos

1 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės

valstybės principui prašo ištirti dviem aspektais:

– tuo aspektu, kad, pasak jo, prijungiant vartotojo įrenginius prie skirstomų-

jų tinklų nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su vartotojais, išreiškusiais valią perleis-

ti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos eksploatuojančio monopolininko

nuosavybėn, t. y. energetikos įmonės nuosavybėn;

– tuo aspektu, kad, pasak jo, nėra nustatyta pareiga nemokamai prijungti varto-

tojų įrenginius prie skirstomųjų tinklų.

2. Konstitucijos 46 straipsnyje inter alia nustatyta: „Valstybė reguliuoja ūkinę

veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (3 dalis) „Įstatymas draudžia mo-

nopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ (4 dalis); „Vals-

tybė gina vartotojo interesus“ (5 dalis). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos

kontekste pažymėtini šie dalykai.

2.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straips-

nyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, to-

dėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo;

tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant

kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pa-

žeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas

teisės normas.

2.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė nega-

li nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepa-

lankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos

galimybės jai reikštis (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m.

kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balan-

džio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutari-

mai); asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų

interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes

(Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio

21 d. nutarimai), tačiau, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, tai

turi būti daroma įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.

2.3. Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio

3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu,


įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuoda-

ma ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtik-

rinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

2.4. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas, Konstitucinis

Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti

gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu su-

teikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, kad dėl to ši sri-

tis būtų monopolizuota, tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia,

kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos

konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius

santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti mo-

nopolininkui tam tikrus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų

nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reg-

lamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą,

taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų

reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus.

2.5. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, Konstitucinis Teismas ne

kartą yra konstatavęs, jog nuostata „valstybė gina vartotojo interesus“ suponuoja tai,

kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemo-

nės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių lai-

kosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos,

valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavi-

mą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio

18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d.

nutarimai). Konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyven-

dinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustačius bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią re-

guliuojamos ūkinės veikos specifi ką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir

gynimo priemones; veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo im-

peratyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą,

kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskri-

minacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir

patikimai; kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter

alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje;

įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustaty-

mo kriterijus (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

2.6. Iš Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų, kad valstybė reguliuo-

ja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 dalis), kad valstybė gina

vartotojų interesus (5 dalis), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu apibrėžti ne tik

elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus, bet ir paslaugų, inter alia elektros

įrenginių prijungimo prie skirstomųjų tinklų, įkainių nustatymo kriterijus, kad mi-

nėti įkainiai galėtų būti diferencijuojami pagal vartotojus, objektyviai esančius skir-


tingose padėtyse, taip pat atsižvelgiant į vartotojams reikalingas paslaugas, inter alia į

vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų būtinas sąnaudas, bei atsižvelgiant į tai, ar

yra vartotojų padarytas turtinis įnašas prijungiant jų įrenginius prie elektros tinklų.

Tokie kriterijai turi būti aiškūs, pagrįsti, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiau-

ti nustatant tokių paslaugų įkainius ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises,

interesus. Iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų vartotojų teisių gynimo im-

peratyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris už-

tikrintų veiksmingą elektros energijos vartotojų teisių apsaugą.

3. Iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos

23 straipsnio (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas). Konstitucinis

Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva grindžia-

mos prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę, todėl

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra es-

minė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens

teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucinio Teismo

2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos

23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir

apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne

kartą yra konstatavęs ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių ap-

sauga inter alia reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas,

turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi

pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra gina-

mos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais. Visi kiti teisės ak-

tai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus (Konstitucinio Teismo

1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasa-

rio 23 d. nutarimai).

4. Pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra

glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo

2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu

(Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių pa-

dalijimo principu, inter alia įtvirtintu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, todėl Seimas

neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo kons-

titucinę kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2009 m. kovo 2 d.

nutarimai).

5. Pareiškėjas abejoja, ar Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. re-

dakcija) inter alia neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituci-

niam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria, pasak jo, prijungiant vartotojo

įrenginius prie skirstomųjų tinklų nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su vartotojais,


išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos eksplo-

atuojančio monopolininko nuosavybėn, t. y. energetikos įmonės nuosavybėn, nors

pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas Elektros energetikos įstatyme (2004 m.

liepos 1 d. redakcija) turi būti nustatytas. Taigi pareiškėjas ginčija ne Elektros energe-

tikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad

jame nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, turėtų būti; šiuo atveju yra keliamas legisla-

tyvinės omisijos klausimas.

6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvi-

nė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-

vimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte

(jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeni-

nius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis

reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio

neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi

būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris

nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo

2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m.

gruodžio 11 d. nutarimai).

7. Šiame kontekste pažymėtina, kad santykius, susijusius su elektros energeti-

ka, reguliuoja Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija su vėles-

niais papildymais ir pakeitimais), taip pat tam tikra apimtimi – Energetikos įstatymas

(2002 m. gegužės 16 d. redakcija su vėlesniais papildymais ir pakeitimais).

8. Seimas 2002 m. gegužės 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos energetikos įsta-

tymą, kuris (išskyrus jo 20 straipsnio 2, 3, 4 dalis) įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.

(29 straipsnis). Šis įstatymas reguliuoja bendrą energetikos veiklą, energetikos plėto-

jimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą; atskirų

energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus

nustato kiti įstatymai (1 straipsnio 1 dalis). Taigi šis įstatymas (2002 m. gegužės 16 d.

redakcija) ginčijamo Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) at-

žvilgiu yra bendrasis (lex generalis).

9. Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) 28 straipsnio 1 dalyje

buvo nustatyta: „Energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nusta-

tyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir fi zinių asmenų) lėšomis iki

šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus, skirtus

energijai perduoti ir (ar) skirstyti.“

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės

16 d. redakcija) 2 straipsnio 12 dalį energetikos objektai yra inter alia elektrinės, elekt-

ros tinklai ir jų priklausiniai.

10. Aiškinant teisinį reguliavimą, įtvirtintą Energetikos įstatymo (2002 m. gegu-

žės 16 d. redakcija) 28 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos

kontekste pažymėtina, kad:


– energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka iš-

perka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir fi zinių asmenų) lėšomis iki Energetikos

įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus

energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti;

– šiomis nuostatomis nebuvo ir nėra reguliuojami santykiai, susiję su energe-

tikos įmonių prievole prijungiant vartotojo įrenginius prie skirstomųjų tinklų atsi-

skaityti su vartotojais, išreiškusiais valią perleisti energetikos įmonių nuosavybėn

vartotojų lėšomis įrengtus energetikos objektus.

11. Seimui 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos energetikos įsta-

tymo 2, 4, 6, 16, 17, 21, 27, 28 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo bei įsta-

tymo papildymo 71 straipsniu įstatymą, kuris, išskyrus 6 straipsnį, įsigaliojo 2009 m.

sausio 1 d., buvo papildytas Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. redakci-

ja) 28 straipsnis, tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį energetikos įmonės Vyriau-

sybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų

(juridinių ir fi zinių asmenų) lėšomis iki šio Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės

16 d. redakcija) įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus, skir-

tus energijai perduoti ir (ar) skirstyti, išliko nepakitęs.

12. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Elektros energetikos įstatymas

(2004 m. liepos 1 d. redakcija) inter alia neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio

4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria, pasak jo,

prijungiant vartotojo įrenginius prie skirstomųjų tinklų nėra nustatyta prievolė atsi-

skaityti su vartotojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros

objektus juos eksploatuojančio monopolininko nuosavybėn, t. y. energetikos įmonės

nuosavybėn.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Elektros energetikos įstatymo (2004 m. lie-

pos 1 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Vartotojų įrenginių prijungimo

prie tinklų įkainius tvirtina Komisija, vadovaudamasi vartotojų nediskriminavimo ir

tinklų plėtros bei elektros energijos vartojimo efektyvumo principais“, tačiau Elekt-

ros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nėra nustatyta prievolė atsi-

skaityti su vartotojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros

objektus energetikos įmonės nuosavybėn.

13. Minėta, kad Seimas 2009 m. liepos 15 d. priėmė Elektros energetikos įstaty-

mo 42, 44 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 3 straipsnio

2 dalį, įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 1 d. (3 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 1 straips-

niu Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnis „Kainų

reguliavimas“ papildytas 4 dalimi: „Vartotojai apmoka 20 procentų skirstomųjų tink-

lų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų,

susijusių su vartotojų įrenginių prijungimu. Likusi šių sąnaudų dalis yra skirstomų-

jų tinklų operatoriaus tinklų plėtros išlaidos.“ Pažymėtina, kad Elektros energetikos

įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis re-

guliavimas nepakito.


Šiame kontekste pažymėtina, jog Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos

1 d. redakcija) 21 straipsnio 6 punkte inter alia nustatyta, kad skirstomųjų tinklų ope-

ratorius privalo prijungti vartotojų įrenginius, esančius skirstymo veiklos licencijoje

nurodytoje teritorijoje, prie skirstomųjų tinklų.

14. Taigi pagal Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

42 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą,

aiškinamą kartu su Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

21 straipsnio 6 punkte, 42 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu:

– skirstomųjų tinklų operatorius privalo prijungti vartotojų įrenginius, esančius

skirstymo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, prie skirstomųjų tinklų;

– vartotojai apmoka 20 procentų skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių var-

totojų įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų, susijusių su vartotojų įrengi-

nių prijungimu prie elektros skirstomųjų tinklų;

– likusi prijungimo paslaugos būtinų sąnaudų dalis (t. y. 80 procentų sąnaudų)

yra skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklų plėtros išlaidos.

Pažymėtina, kad Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

42 straipsnio 3 dalies nuostata, jog vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkai-

nius tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi

vartotojų nediskriminavimo ir tinklų plėtros bei elektros energijos vartojimo efekty-

vumo principais, nepakito.

15. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo

2009 m. liepos 15 d. priimtu Elektros energetikos įstatymo 42, 44 straipsnių papildy-

mo ir pakeitimo įstatymu Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) 42 straipsnį papildžius 4 dalimi, Elektros energetikos įstatyme (2009 m. liepos

15 d. redakcija) jau yra kitaip, nei Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d.

redakcija) reguliuojami atsiskaitymo tarp vartotojų ir energetikos įmonių santykiai,

susiję su vartotojų įrenginių prijungimu prie elektros skirstomųjų tinklų.

Minėta, jog pareiškėjas Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakci-

ja) prieštaravimą Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak jo, Elektros energetikos įstatyme

(2004 m. liepos 1 d. redakcija) nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį prijun-

giant vartotojo įrenginius prie skirstomųjų tinklų nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su

vartotojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus juos

eksploatuojančio monopolininko nuosavybėn, t. y. energetikos įmonės nuosavybėn.

Vadinasi, Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nustaty-

tas teisinis reguliavimas, kurį nurodyta apimtimi ginčija pareiškėjas, palyginti su nu-

statytuoju Elektros energetikos įstatyme (2009 m. liepos 15 d. redakcija), pareiškėjo

ginčijamu aspektu iš esmės pakito.

16. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo

teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Minėta, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...>


pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais

atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straips-

nyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pra-

dėtą teiseną. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie

tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pa-

keistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d.

nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio

14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m.

birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis

pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Elektros energetikos įstaty-

mas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria prijungiant vartotojo įrenginius

prie skirstomųjų tinklų nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su vartotojais, išreiškusiais

valią perleisti jų lėšomis įrengtus energetikos objektus energetikos įmonės nuosavy-

bėn, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės

valstybės principui, nutrauktina.

18. Minėta, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar Elektros energetikos

įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio

4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia ta apimtimi, kuria,

pasak jo, nėra nustatyta pareiga nemokamai prijungti vartotojų įrenginius prie skirs-

tomųjų tinklų, nors pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas Elektros energetikos

įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) turi būti nustatytas. Taigi pareiškėjas ginčija

ne Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtintą teisinį re-

guliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, turėtų būti; šiuo atveju

yra keliamas legislatyvinės omisijos klausimas.

19. Taip pat minėta, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet

reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai,

nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuo-

se nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai

sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš

Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo impe-

ratyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent

tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios

teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

20. Sprendžiant, ar Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, būtina atskleisti, kaip įsta-

tymuose, inter alia Energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) ir Elektros

energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija), buvo reguliuojami santykiai, su-

siję su vartotojų įrenginių prijungimu prie elektros skirstomųjų tinklų.

20.1. Energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) inter alia nustaty-

ta, kad:


– energetikos įmonės savo veikimo teritorijoje nustatyta tvarka prijungia ener-

gijos vartotojų energiją naudojančius įrenginius prie veikiančių energijos skirstymo

tinklų; prijungimo išlaidas pagal nustatytus įkainius padengia atitinkami vartotojai;

prijungimo darbai atliekami pagal energetikos įmonės ir energijos vartotojo sutartį,

kurią sudaryti yra privaloma (12 straipsnio 3 dalis);

– Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina energetikos objektų

(tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius (17 straipsnio 8 dalies 4 punktas);

– valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustato-

mi energetikos sektorių įstatymuose (15 straipsnio 1 dalis).

20.2. Minėta, jog viename iš energetikos įstatymų – Elektros energetikos įstaty-

me (2004 m. liepos 1 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad:

– vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti inter alia prie skirstomųjų

tinklų ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams (2 straipsnio 35 dalis);

– Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi užtikrinti, kad vartotojai

nebūtų diskriminuojami ir gautų nustatytos kokybės paslaugas (6 straipsnio 2 dalis);

– skirstomųjų tinklų operatorius privalo prijungti vartotojų įrenginius, esan-

čius skirstymo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, prie skirstomųjų tinklų

(21 straipsnio 6 punktas).

21. Atsižvelgiant į nurodytas Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. re-

dakcija) ir Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatas,

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad energetikos

įmonės energijos (inter alia elektros energijos) vartotojų įrenginius privalo prijung-

ti prie energijos skirstymo tinklų; už vartotojų įrenginių prijungimą prie energijos

skirstymo tinklų apmoka vartotojai pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos nustatytus įkainius.

22. Minėta, kad Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

42 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius

tvirtina Komisija, vadovaudamasi vartotojų nediskriminavimo ir tinklų plėtros bei

elektros energijos vartojimo efektyvumo principais.“

Taigi Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnio

3 dalyje nustatyti tik bendro pobūdžio principai – vartotojų nediskriminavimo ir

tinklų plėtros bei elektros energijos vartojimo efektyvumo, kuriais turi vadovautis

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtindama vartotojų įrenginių

prijungimo prie tinklų įkainius.

23. Pažymėtina, kad nei Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. re-

dakcija) 42 straipsnio 3 dalyje, nei kituose jo straipsniuose (jų dalyse) nėra įtvirtin-

ti vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių nustatymo kriterijai, kuriais turi

vadovautis Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtindama vartotojų

įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius.

24. Minėta, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintų imperatyvų

įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu apibrėžti ne tik elektros energijos kainų ribų


nustatymo kriterijus, bet ir paslaugų, inter alia elektros įrenginių prijungimo prie

skirstomųjų tinklų įkainių nustatymo kriterijus, kad minėti įkainiai galėtų būti di-

ferencijuojami pagal vartotojus, objektyviai esančius skirtingose padėtyse, taip pat

atsižvelgiant į vartotojams reikalingas paslaugas, inter alia į vartotojų įrenginių pri-

jungimo prie tinklų būtinas sąnaudas, bei atsižvelgiant į tai, ar yra vartotojų padary-

tas turtinis įnašas, prijungiant jų įrenginius prie elektros tinklų.

25. Konstatuotina, jog Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) 42 straipsnio 3 dalyje neįtvirtinus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų

įkainių nustatymo kriterijų, kuriais turi vadovautis Valstybinė kainų ir energetikos

kontrolės komisija tvirtindama vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius,

kad šie įkainiai galėtų būti diferencijuojami pagal vartotojus, objektyviai esančius

skirtingose padėtyse, taip pat atsižvelgiant į vartotojams reikalingas paslaugas, inter

alia į vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų būtinas sąnaudas, bei atsižvelgiant į

tai, ar yra vartotojų padarytas turtinis įnašas, prijungiant jų įrenginius prie elektros

tinklų, yra nukrypstama nuo iš Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalių, konstitucinio

teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.


kos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nėra

įtvirtinti vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių nustatymo kriterijai, ku-

riais turėtų vadovautis Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtinda-

ma vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius, prieštarauja Konstitucijos

46 straipsnio 3, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

27. Konstatavęs, kad Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nėra įtvirtinti vartotojų įrenginių prijungi-

mo prie tinklų įkainių nustatymo kriterijai, kuriais turi vadovautis Valstybinė kainų

ir energetikos kontrolės komisija tvirtindama vartotojų įrenginių prijungimo prie

tinklų įkainius, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, konstituciniam

teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas netirs, ar Elektros energetikos

įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitu-

cijos 46 straipsnio 4 daliai.

28. Minėta, kad Seimas 2009 m. liepos 15 d. priėmė Elektros energetikos įstaty-

mo 42, 44 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 3 straipsnio

2 dalį, įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 1 d. (3 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 1 straips-

niu Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnis „Kainų

reguliavimas“ papildytas 4 dalimi: „Vartotojai apmoka 20 procentų skirstomųjų tink-

lų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų,

susijusių su vartotojų įrenginių prijungimu. Likusi šių sąnaudų dalis yra skirstomųjų

tinklų operatoriaus tinklų plėtros išlaidos.“

29. Aiškinant Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

42 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą

konstatuotina, kad:


– 20 procentų skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių pri-

jungimo paslaugą, būtinų sąnaudų, susijusių su vartotojų įrenginių prijungimu, ap-

moka vartotojai, kurių įrenginiai prijungiami prie elektros skirstomųjų tinklų;

– vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainiai tiesiogiai priklauso nuo

to, kokios skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo

paslaugą, sąnaudos, susijusios su vartotojų įrenginių prijungimu, yra laikomos bū-

tinomis.

Taigi Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnio

4 dalyje (2009 m. liepos 15 d. redakcija) yra nustatyta, kad vartotojai, kurių įrengi-

niai prijungiami prie elektros skirstomųjų tinklų, turi apmokėti 20 procentų skirsto-

mųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų

sąnaudų, susijusių su vartotojų įrenginių prijungimu, tačiau kriterijai, pagal kuriuos

nustatomas skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo

paslaugą, būtinų sąnaudų dydis, inter alia, kad šis dydis galėtų būti diferencijuoja-

mas pagal vartotojus, objektyviai esančius skirtingose padėtyse, taip pat atsižvelgiant

į vartotojams reikalingas paslaugas, bei atsižvelgiant į vartotojų padarytą turtinį įna-

šą, prijungiant jų įrenginius prie elektros tinklų, nėra nustatyti.

30. Minėta, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintų imperatyvų

įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu apibrėžti ne tik elektros energijos kainų ribų

nustatymo kriterijus, bet ir paslaugų, inter alia elektros įrenginių prijungimo prie

skirstomųjų tinklų įkainių nustatymo kriterijus, kad minėti įkainiai galėtų būti di-

ferencijuojami pagal vartotojus, objektyviai esančius skirtingose padėtyse, taip pat

atsižvelgiant į vartotojams reikalingas paslaugas, inter alia į vartotojų įrenginių pri-

jungimo prie tinklų būtinas sąnaudas, bei atsižvelgiant į tai, ar yra vartotojų padary-

tas turtinis įnašas, prijungiant jų įrenginius prie elektros tinklų.

Minėta ir tai, kad pagal konstitucinį teisinės valstybės principą Seimas neturi

teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinę

kompetenciją.

31. Konstatuotina, kad Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redak-

cija) 42 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 15 d. redakcija) nustačius, jog visi varto-

tojai turi apmokėti 20 procentų skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų

įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų, susijusių su vartotojų įrenginių pri-

jungimu, tačiau nenustačius kriterijų, pagal kuriuos nustatomas skirstomųjų tinklų

operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų dy-

dis, inter alia, kad šis dydis galėtų būti diferencijuojamas pagal vartotojus, objektyviai

esančius skirtingose padėtyse, taip pat atsižvelgiant į vartotojams reikalingas paslau-

gas, bei atsižvelgiant į tai, ar yra vartotojų padarytas turtinis įnašas, prijungiant jų

įrenginius prie elektros tinklų, yra nukrypstama nuo iš Konstitucijos 46 straipsnio 3,

5 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.


kos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 42 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 15 d.


redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomas

skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įrenginių prijungimo paslaugą,

būtinų sąnaudų dydis, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo

įstatymas (Žin., 2004, Nr. 107-3964) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m.

liepos 1 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 107-3964) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje

nėra įtvirtinti vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių nustatymo kriteri-

jai, kuriais turėtų vadovautis Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvir-

tindama vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius, prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, konstituciniam teisinės valsty-

bės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m.

liepos 1 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 107-3964) 42 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos

15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 91-3912) tiek, kiek joje nėra nustatyti kriterijai, kuriais

vadovaujantis nustatomas skirstomųjų tinklų operatorių, vykdančių vartotojų įren-

ginių prijungimo paslaugą, būtinų sąnaudų dydis, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo na-

rių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo

(2004 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 107-3964) 43 straipsnio 3 dalies nuo-

statos „Nustatant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų

kainų ribas: <...> 3) atsižvelgiama į paslaugos teikėjo licencijuojamoje veikloje nau-

dojamo turto vertę, kuri nustatoma pagal paslaugos teikėjo fi nansinę atskaitomybę;

<...> 5) normatyvinio pelno norma, skaičiuojama nuo paslaugos teikėjo licencijuo-

jamoje veikloje naudojamo turto vertės, kiekvienais reguliavimo periodo metais turi




punktais“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims,


5. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių gru-

pės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (2004 m.

liepos 1 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 107-3964) ta apimtimi, kuria prijungiant varto-


tojo įrenginius prie skirstomųjų tinklų, nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su varto-

tojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus energetikos objektus energetikos

įmonės nuosavybėn, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio

4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas




SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M.

GEGUŽĖS 12 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS

REFORMOS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO

1 STRAIPSNIO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS

ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO (2002 M. LAPKRIČIO 5 D. REDAKCIJA)

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“

NUOSTATOS IŠAIŠKINIMO

2010 m. liepos 2 d.

Vilnius






remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu,

viešame Teismo posėdyje 2010 m. liepos 1 d. apsvarstė Lietuvos Respublikos Seimo

Pirmininkės Irenos Degutienės prašymą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konsti-

tucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės re-

formos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos

žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis reguliavi-

mas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,

būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra mate-

rialinė gėrybė, yra negalimas“ reiškia, kad iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo nutarimo paskelbimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos

įstatymu (1991 m. rugsėjo 1 d.–2002 m. liepos 3 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 „Dėl Valstybinės žemės skly-

pų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos

piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, tvarkos patvir-

tinimo“ nustatyta tvarka pradėtoms administracinėms procedūroms, kai dėl vilkini-

mo ir kitų priežasčių buvo pažeisti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo

7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) ir minėtame Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarime Nr. 627 nustatyti terminai sprendimams

2010 m. liepos 2 d. sprendimas ◆74

dėl žemės sklypų perdavimo nuosavybėn apdovanotiems asmenims priimti, atsiran-

da Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo tei-

sinės pasekmės.


nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 12 d. konstitucinės justicijos byloje

Nr. 16/03-17/03-18/03 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos

įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žemės

reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 54-1965; toliau – Konstitucinio Teismo

2006 m. gegužės 12 d. nutarimas).

2. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime pripažinta, kad:

– Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstaty-

mo 1 straipsnis (Žin., 2002, Nr. 68-2763) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijai;

– Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio

5 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 112-4974) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka

suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdo-

vanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių

asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams

(įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individua liai staty-

bai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateik-

ti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m.

liepos 3 d.)“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai,

128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pareiškėja – Seimo Pirmininkė prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo

2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis reguliavi-

mas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,

būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materi-

alinė gėrybė, yra negalimas“ reiškia, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskel-

bimo vadovaujantis Žemės reformos įstatymu (1991 m. rugsėjo 1 d.–2002 m. liepos

3 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 „Dėl Valstybi-

nės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietu-

vos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi,

tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka pradėtoms administracinėms procedūroms,

kai dėl vilkinimo ir kitų priežasčių buvo pažeisti Žemės reformos įstatymo 7 straips-

nyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) ir minėtame Vyriausybės 2003 m. gegužės

22 d. nutarime Nr. 627 nustatyti terminai sprendimams dėl žemės sklypų perdavi-

mo nuosavybėn apdovanotiems asmenims priimti, atsiranda Konstitucinio Teismo

2006 m. gegužės 12 d. nutarimo teisinės pasekmės.

◆ DĖL KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMO NUOSTATOS IŠAIŠKINIMO 75


konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai

ofi cialiai aiškinti savo nutarimus (61 straipsnis). Konstitucinis Teismas savo aktuo-

se ne kartą yra konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuo-

sius aktus.

2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitu-

cinis Teismas savo nutarimą ofi cialiai aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų

institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Pagal

Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo pirminin-

kas gali nurodyti, kad Konstitucinio Teismo nutarimas būtų išsiųstas kitoms institu-

cijoms, pareigūnams ar piliečiams. Pagal Konstitucinio Teismo pirmininko 2004 m.

kovo 29 d. įsakymą Nr. 4B-10 „Dėl Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų išsiuntimo“

Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai išsiunčiami inter alia Seimo Pirmininkui. Taigi

Seimo Pirmininkė pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį turi teisę

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą.

3. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atski-

ras dokumentas (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalis).

4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstituci-

nio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau,

išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto

nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstituci-

nio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo

nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vien-

tisas; Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama

motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teis-

mas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios

dalių turinio; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra

neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teis-

mas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucinio Teismo įsta-

tymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutari-

mą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo

nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma,

argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip

pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos by-

loje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teis-


mas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą,

kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad Kons-

titucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo spren-

dimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir

neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konsti-

tucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justi-

cijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios

institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigū-

nams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teis-

mo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo

Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu

tam nėra konstitucinio pagrindo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutari-

mas, 2006 m. lapkričio 21 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2009 m.

gruodžio 18 d., 2010 m. balandžio 20 d. sprendimai).

Taigi ofi cialiai aiškinant (byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų,

kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitu-

cinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus

ofi cialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Ofi cialiosios konstitucinės dokt-

rinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir

eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su

naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo prece-

dentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų

nuostatų ofi cialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m.

vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m.

spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

7. Pažymėtina ir tai, kad ofi cialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęs-

tinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo,

kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą ofi cialų konstitucinį dokt-

rininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir impliciti-

nes), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio

Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama ofi cia-

li konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto ofi ciali kons-

titucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos pras-

mines bei sistemines sąsajas su kitomis ofi cialiomis konstitucinėmis doktrininėmis

nuo statomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiama-

jame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos

nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitucinio Teismo 2008 m. lie-

pos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m.

lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d., 2010 m. balandžio 20 d. sprendimai).


II

1. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime, kurio nuostatą prašo

išaiškinti pareiškėja – Seimo Pirmininkė, buvo tiriama:

– Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, kuriuo

netekusiu galios buvo pripažintas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas

(1997 m. liepos 2 d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo su-

teikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems

Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuokti-

niams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų prašymu Vyriausybės nu-

statyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, atitiktis Konstitucijai;

– Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto (2002 m. lapkričio 5 d. re-

dakcija) nuostatos „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn ne-

atlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus

ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių asmenų sutuoktiniams,

o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausy-

bės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai

dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos

įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ atitiktis

Konstitucijai.

2. Kaip minėta, pareiškėja – Seimo Pirmininkė Konstitucinio Teismo prašo išaiš-

kinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostata „pagal Kons-

tituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors

valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama

dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“ reiškia, kad iki Konstitucinio Teis-

mo nutarimo paskelbimo vadovaujantis Žemės reformos įstatymu (1991 m. rugsė-

jo 1 d.–2002 m. liepos 3 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu

Nr. 627 „Dėl Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn

neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus or-

dinu, Vyčio Kryžiumi, tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka pradėtoms adminis-

tracinėms procedūroms, kai dėl vilkinimo ir kitų priežasčių buvo pažeisti Žemės

reformos įstatymo 7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) ir minėtame Vy-

riausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarime Nr. 627 nustatyti terminai sprendimams

dėl žemės sklypų perdavimo nuosavybėn apdovanotiems asmenims priimti, atsiran-

da Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo teisinės pasekmės.

3. Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime nebuvo

tiriamas pareiškėjos – Seimo Pirmininkės prašyme nurodytas Vyriausybės 2003 m.

gegužės 22 d. nutarimas Nr. 627 „Dėl Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai

suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovano-

tiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, tvarkos patvirtinimo“, inter alia šiame

nutarime nustatyti terminai sprendimams dėl žemės sklypų perdavimo nuosavybėn

apdovanotiems asmenims priimti, administracinės procedūros.


4. Minėta, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo tu-

rinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė

elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grin-

džiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas

negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas pra-

šomas išaiškinti nutarimas, netyrė.

Minėta ir tai, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigia-

mąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

5. Pareiškėjos – Seimo Pirmininkės prašyme inter alia nurodoma, kad Konstituci-

nio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostatą „pagal Konstituciją toks teisinis

reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdova-

nojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tik ra

materialinė gėrybė, yra negalimas“ prašoma išaiškinti „įvertinant Vyčio Kryžiaus or-

dinu ar Vyčio Kryžiumi apdovanotų asmenų, kurie iki 2002 m. liepos 3 d. pateikė pra-

šymus dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (1991 m. rugsėjo 1 d.–2002 m. liepos

3 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytos teisės įgyvendinimo, pagrįstus ir teisėtus

lūkesčius, kad valstybė įvykdys prisiimtus įsipareigojimus“.

6. Taigi pareiškėjos – Seimo Pirmininkės prašymas traktuotinas kaip prašymas

išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos

Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio

ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d.

redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostata „pagal Konstituciją

toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valsty-

biniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar

ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“ reiškia, kad asmenys, apdovanoti Vy-

čio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių asmenų su-

tuoktiniai, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai), iki 2002 m.

liepos 3 d. pateikę prašymus dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (2002 m. lap-

kričio 5 d. redakcija) įtvirtintos teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną žemės sklypą

individualiai statybai įgyvendinimo, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. ge-

gužės 12 d. nutarimui turi teisėtą lūkestį, kad ši teisė, kuri dėl tam tikrų priežasčių

nustatytąja tvarka nebuvo įgyvendinta iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsi-

galiojimo, dar gali būti įgyvendinta neatlygintinai suteikiant vieną žemės sklypą in-

dividualiai statybai.

III

1. Aiškinant minėtą Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuo-

statą, pažymėtinos tokios kitos šiame nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos:

– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis nėra

sietinas su kokių nors materialinių, fi nansinių ar kitokių gėrybių (žinoma, išskyrus patį

atitinkamą ordiną, medalį ir pan.), juo labiau privilegijų, teikimu apdovanojamajam.


Konstitucija nesuponuoja, kad asmuo, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu

apdovanojimu, galėtų vien dėl to, kad yra apdovanotas, tikėtis, juo labiau reikalauti, dar

kokių nors materialinių, fi nansinių ar kitokių gėrybių, privilegijų ar pan.;

– valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems

konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje numatytų (taigi

konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpi-

nimo, materialinių, fi nansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims;

– jeigu asmuo atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir yra įstatyme nustatyti pa-

g rindai, valstybės materialinė, fi nansinė parama, kitokių materialinių ar fi nansinių

gėrybių teikimas jam gali būti siejami ir su tais pačiais darbais (veikla), už kuriuos

tas asmuo buvo apdovanotas tam tikru valstybiniu apdovanojimu. Tačiau pabrėžti-

na, jog vien tai, kad asmuo yra apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,

savaime negali būti pagrindu skirti tam asmeniui valstybės materialinę, fi nansinę

paramą, kitokias materialines ar fi nansines gėrybes ir t. t. Jeigu toks teisinis regu-

liavimas būtų nustatytas, jis būtų vertintinas kaip nukrypstantis nuo Konstitucijos

23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės teises, neišskiriant nė valstybės bei sa-

vivaldybių nuosavybės teisių, saugo įstatymas, o Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį aiš-

kinant kartu su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto

valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, – ir nuo Konstitucijos

128 straipsnio 2 dalies, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, konsti-

tucinės valstybinių apdovanojimų sampratos.

2. Pažymėtina ir tai, kad tirdamas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio

(2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostatą „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka su-

teikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdo-

vanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių

asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams

(įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai staty-

bai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateik-

ti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m.

liepos 3 d.)“ Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 12 d. nutarime konstatavo:

– ši nuostata įstatymu buvo įtvirtinta jau po to, kai įsigaliojo Žemės reformos įsta-

tymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pripažintas netekusiu

galios Konstitucijos neatitikęs Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (jo 1 punkte)

(1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kad žemė Vyriausybės

nustatyta tvarka turi būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos

piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (miru-

sių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų

prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai;

– šia nuostata į teisės sistemą buvo grąžintas (tam tikra siauresne apimtimi) teisi-

nis reguliavimas, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti suteikiama nuosa-

vybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus


ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių asmenų sutuoktiniams, o

jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės

nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, nustačius sąlygą, kad jų

prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai turėjo būti pateikti

iki 2002 m. liepos 3 d., t. y. iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įsta-

tymo įsigaliojimo;

– įstatymų leidėjas vėl nustatė tokį teisinį reguliavimą, kad tam tikriems asme-

nims (jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) dar tam tikrą lai-

ką turėjo būti neatlygintinai suteikiami žemės sklypai būtent dėl to, kad tie asmenys

buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi.

3. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, remdamasis inter alia doktrinine

nuostata (kurią prašoma išaiškinti), kad pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas,

kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent

dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gė-

rybė, yra negalimas, konstatavo, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas

(1997 m. liepos 2 d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo su-

teikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems

Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuok-

tiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų prašymu Vyriausybės

nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, neatitiko Konstitucijoje

įtvirtintos konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, socialinės darnos im-

peratyvo, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies nuostatų.

4. Minėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos turi būti aiškinamos

atsižvelgiant į visą ofi cialų doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuo-

statas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), ku-

rią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo

suformuluota atitinkama ofi ciali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstituci-

nio Teismo nutarimo nuostata negali būti aiškinama ignoruojant jos prasmines bei

sistemines sąsajas su kitomis ofi cialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostato-

mis, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejamas teisinės vals-

tybės principo elementas inter alia yra teisėtų lūkesčių apsauga.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią

įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipa-

reigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą (Konstitucinio Teismo inter

alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

5.1. Taigi pagal ofi cialiąją konstitucinę doktriną vienas iš teisėtų lūkesčių apsau-

gos principo elementų yra teisių, įgytų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.

Viena vertus, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami

asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų,

neprieštaraujančių Konstitucijai.


Kita vertus, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinių

vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugu-

mo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konsti-

tucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai

neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokių asmens įgytų

teisių, kylančių iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (po-

įstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių ne-

apgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų

didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patir-

tų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai ar iš dalies apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio

Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio

24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

5.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad gali susidaryti tokios fakti-

nės situacijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktų nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės

aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčių, kuriuos šių teisės aktų ga-

liojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad jeigu jis

paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais

ir bus valstybės ginami ir saugomi; tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai,

kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti

prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai

ir (arba) įstatymams); gali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra įgyvendi-

nęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (poįsta-

tyminis aktas – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kilusias teises ir

pareigas kitų asmenų atžvilgiu ir dėl to šiems kitiems asmenims pagal teisės aktus

taip pat atsirado atitinkamų lūkesčių, kurių gynybos ir apsaugos iš valstybės jie pa-

grįstai galėjo tikėtis; kai kada nuo tokių lūkesčių atsiradimo iki atitinkamų teisės aktų

pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais

Konstitucijai ir (arba) įstatymams) gali būti praėjęs ilgas laikas (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

5.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar iš teisės akto, vė-

liau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu

Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės

turi būti saugomos ir ginamos, o jeigu taip, tai kiek, kiekvienu atveju būtina išsi-

aiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Kons-

titucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų

ir saugomų vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d.,

2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsė-

jo 2 d. nutarimai).

6. Pareiškėjos – Seimo Pirmininkės prašymo kontekste pažymėtina, kad Konsti-

tucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos;

privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų


lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės

imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m.

gegužės 12 d. nutarime pripažino, jog Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m.

lapkričio 5 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 112-4974) nuostata „Žemė Vyriausybės nu-

statyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos pilie-

čiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių

(mirusių) tokių fi zinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams

(įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės

sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosa-

vybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo

įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio

2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Vadinasi, Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostata „pa-

gal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas ku-

riuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra

suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“, kurią prašoma išaiš-

kinti, visos ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kontekste suponuoja, kad įsigaliojus

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui Konstitucija nesaugo ir negi-

na Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) įtvirtin-

tos asmenų, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių)

tokių fi zinių asmenų sutuoktinių, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvų (įtėvių) arba vaikų

(įvaikių), teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną žemės sklypą individualiai statybai

įgyvendinimo, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo baigtas iki Konstituci-

nio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo įsigaliojimo.

8. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymo

72 straipsnyje „Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės“ inter

alia nustatyta, jog „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo ak-

tas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali

būti taikomi nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutari-

mas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jai.“ (1 dalis); „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti

prieštaraujančiais Konstitucijai <...>, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki ati-

tinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“ (4 dalis).

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teis-

mo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis regulia-

vimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,

būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materiali-

nė gėrybė, yra negalimas“ reiškia ir tai, kad asmenys, apdovanoti Vyčio Kryžiaus or-

dinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių asmenų sutuoktiniai, o jeigu


sutuoktinio nėra, – tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai), iki 2002 m. liepos 3 d. pateikę

prašymus dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakci-

ja) įtvirtintos teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną žemės sklypą individualiai staty-

bai įgyvendinimo, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui

neturi teisėto lūkesčio, kad ši teisė, kuri dėl tam tikrų priežasčių nustatytąja tvarka

nebuvo įgyvendinta iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dar gali

būti įgyvendinta neatlygintinai suteikiant vieną žemės sklypą individualiai statybai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos


nusprendžia:

Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d.

nutarimo (Žin., 2006, Nr. 54-1965) nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis regulia-

vimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,

būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materi-

alinė gėrybė, yra negalimas“ inter alia reiškia, kad asmenys, apdovanoti Vyčio Kry-

žiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fi zinių asmenų sutuoktiniai,

o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai), iki 2002 m. liepos 3 d.

pateikę prašymus dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje

(2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) įtvirtintos teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną

žemės sklypą individualiai statybai įgyvendinimo, įsigaliojus Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui neturi teisėto lūkesčio, kad ši

teisė, kuri dėl tam tikrų priežasčių nustatytąja tvarka nebuvo įgyvendinta iki minėto

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dar gali būti įgy-

vendinta neatlygintinai suteikiant vieną žemės sklypą individualiai statybai.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



84

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ

GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS

POLICIJOS VEIKLOS ĮSTATYMO (2000 M. SPALIO 17 D. REDAKCIJA)

16 STRAIPSNIO 1, 2 DALYS, 21 STRAIPSNIS, LIETUVOS RESPUBLIKOS

ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 187 STRAIPSNIS

(2007 M. GRUODŽIO 13 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2010 m. liepos 2 d.

Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-37/2010) ištirti, ar Lietuvos Respub-

likos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1, 2 da-

lys, 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso

187 straipsnis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) pagal reguliavimo apimtį neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai,

18 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, „ar:

– Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Nr. VIII-2048, Žin., 2000,

Nr. 90-2777; 2002, Nr. 54-2116; 2003, Nr. 42-1910; 2003, Nr. 104-4643; 2006, Nr. 60-2118;

2009, Nr. 130-5637) 16 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 21 straipsnis, pagal reguliavimo apim-

tį, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 3 straipsnio

2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 18 straipsniui;

– Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985,

Nr. 1-1; 1992, Nr. 21-610; 1994, Nr. 58-1132; 1999, Nr. 106-3061; 2000, Nr. 22-552;

2000, Nr. 41-1164; 2000, Nr. 92-2866; 2002, Nr. 33-1252; 2005, Nr. 137-4911; 2006,

Nr. 102-3937; 2007, Nr. 138-5641) 187 straipsnis, pagal reguliavimo apimtį, neprieš-

tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai,

5 straipsnio 2 daliai, 18 straipsniui.“

2. Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1,

2 dalyse nustatyta:

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 85

„1. Šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos

uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nu-

rodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

2. Policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik

įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems

fi ziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako

įstatymų nustatyta tvarka.“

3. Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 21 straipsnyje nu-

statyta:

„1. Policijos pareigūnas privalo:

1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves;

2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą

arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią

daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams

apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į polici-

jos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos

įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstai-

gai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės

pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti;

3) užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus in-

teresus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidi-

mo ar esančiam bejėgiškos būklės;

4) imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organi-

zacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situaci-

jų atvejais;

5) laikyti paslaptyje konfi dencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko nors kita ne-

reikalauja tarnybinių pareigų vykdymas.

2. Policijos pareigūnas privalo vykdyti ir kitas įstatymų jam nustatytas pareigas.

3. Vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei

policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (unifor-

mos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigū-

nas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą.“

4. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnyje (2007 m. gruodžio

13 d. redakcija) nustatyta:

„Pasipriešinimas policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rė-

mėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, –

užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį

areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Vie-

šojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Res-

publikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus


reikalų ministerijos bei Valstybės saugumo departamento pareigūno teisėto nuro-

dymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas

žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, –

užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą

nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Policijos pareigūno teisėto reikalavimo atvykti į policiją nevykdymas –

užtraukia baudą nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų.

Policijos specialiosios juostos ar kitos užtvaros su užrašu STOP POLICIJA, ribojan-

čios įvykio vietos perimetrą, perėjimas, pervažiavimas, nuplėšimas ar nugriovimas –

užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų.“


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja inter alia dėl Policijos veiklos įstatymo

(2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1, 2 dalių, 21 straipsnio atitikties (re-

guliavimo apimties aspektu) Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai,

18 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas ginčija tai, kas, jo nuomone, nėra nustatyta Policijos veiklos įsta-

tymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1, 2 dalyse, 21 straipsnyje, tačiau,

pasak pareiškėjo, turėtų būti nustatyta. Pareiškėjo teigimu, ginčijamose įstatymo

nuostatose yra Konstitucijos draudžiama teisės spraga – legislatyvinė omisija, nes

jose nėra nustatyta, kad:

– „pareigūnas, kuris nevykdo policijos pareigūno pareigos, tuo pat metu negali

duoti asmenims privalomus vykdyti teisėtus nurodymus ir reikalavimus“;

– „asmenys neturi pareigos vykdyti policijos pareigūnų neteisėtus nurodymus“.

Ginčydamas Policijos veiklos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas

remiasi inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformu-

luotos ofi cialiosios konstitucinės doktrinos fragmentais: „<...> teisės spraga, inter alia

legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisi-

nis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam

tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau porei-

kis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisi-

jos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos

nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių

santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes

to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.“

Pareiškėjas taip pat teigia, kad, jo nuomone, Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalis

„suteikia teisę kiekvienam piliečiui atsisakyti vykdyti pareigūnų reikalavimus, kurie

kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę

santvarką“; viena iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies „teisinių pasekmių yra ta, kad

Konstitucijoje ir įstatymuose nenumatyti pareigūnų įgaliojimai yra priešingi Kons-


titucijai; neteisėtų pareigūnų reikalavimų neprivalu vykdyti“; viena iš Konstitucijos

18 straipsnio „teisinių pasekmių yra ta, kad pareigūnų reikalavimai, kuriais yra pa-

neigiamos prigimtinės žmogaus teisės, nėra teisėti ir nėra vykdytini“.

3. Pažymėtina, kad Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija)

16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog policijos pareigūnas turi teisę reikalauti, kad

tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų teisėtus jo nurodymus, o šio straipsnio

2 dalyje nustatyta, jog policijos pareigūnas, vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus,

vadovaujasi įstatymais.

Taigi Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1,

2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės reiškia ir tai, kad asmenims nekyla

pareiga vykdyti neteisėtus policijos pareigūnų reikalavimus ir nurodymus.

4. Vadinasi, darytina išvada, jog pareiškėjo siūlomas teisinis reguliavimas, kad

„asmenys neturi pareigos vykdyti policijos pareigūnų neteisėtus nurodymus“, ku-

ris, pasak jo, turi būti Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija)

16 straipsnio 1, 2 dalyse, iš esmės yra įtvirtintas pareiškėjo prašyme nurodyto teisės

akto 16 straipsnio 1, 2 dalyse.

Taigi pareiškėjo prašyme minėta apimtimi nėra tyrimo dalyko.

5. Paminėtina, kad Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija)

21 straipsnis, dėl kurio atitikties Konstitucijai taip pat abejoja pareiškėjas, nustato po-

licijos pareigūno pareigas, kaip antai: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir sau-

goti jo teises bei laisves, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį

teisės pažeidimą, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalsta-

mai veikai ar kitam teisės pažeidimui, vykdant tarnybines pareigas privalomai prisi-

statyti. Taigi Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 21 straipsnis

nėra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su kitų asmenų (ne policijos pareigū-

nų) pareigomis vykdyti teisėtus ar neteisėtus pareigūnų nurodymus ar jų nevykdyti.

Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjo minimas teisinis reguliavi-

mas, jog „asmenys neturi pareigos vykdyti policijos pareigūnų neteisėtus nurodymus“

turi būti įtvirtintas būtent šio įstatymo 21 straipsnyje. Konstitucinis Teismas yra kons-

tatavęs, kad „tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad pareiškėjo nurodytame įsta-

tyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis

reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas

Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir

pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (jo da-

lyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyri-

mo dalyko“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Taigi ir dėl minėto pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko.

6. Minėta, jog pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Policijos veiklos įstaty-

mo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1, 2 dalyse, 21 straipsnyje turi būti

nustatyta, kad „pareigūnas, kuris nevykdo policijos pareigūno pareigos, tuo pat metu

negali duoti asmenims privalomus vykdyti teisėtus nurodymus ir reikalavimus“.


7. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime minėta, kad Policijos veiklos įstatymo

(2000 m. spalio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1, 2 dalys, 21 straipsnis skirti reguliuo-

ti kitokio pobūdžio santykiams ir kad pareiškėjo minimas teisinis reguliavimas pagal

Konstituciją neprivalo būti nustatytas būtent minėtuose šio įstatymo straipsniuose.

Taip pat minėta, kad „tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad pareiškėjo nurody-

tame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tik-

ras teisinis reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra

ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo

dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės

akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo

nėra tyrimo dalyko“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Taigi ir šiuo atveju pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko.

8. Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra

nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d.,

2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjū-

čio 8 d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2008 m.

lapkričio 5 d. sprendimas) ir negali būti priimtas nagrinėti (Konstitucinio Teismo

2007 m. sausio 31 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

9. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konsti-

tucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį

Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui

(2 punktas).

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina priimti nagrinėti pareiškė-

jo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spa-

lio 17 d. redakcija) 16 straipsnio 1, 2 dalys, 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos

3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 18 straipsniui, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

11. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Administracinių

teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) pagal re-

guliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 da-

liai, 18 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Administracinių teisės pažeidi-

mų kodekso 187 straipsnyje (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nustatytu reguliavi-

mu yra palikta Konstitucijos draudžiama teisės spraga – legislatyvinė omisija, nes,

pasak pareiškėjo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnyje (2007 m.

gruodžio 13 d. redakcija) turi būti nustatyta, kad „pareigūnas, kuris nevykdo poli-

cijos pareigūno pareigos, tuo pat metu negali duoti asmenims privalomus vykdyti

teisėtus nurodymus ir reikalavimus“, taip pat kad „asmenys neturi pareigos vykdyti

policijos pareigūnų neteisėtus nurodymus“.

Pažymėtina, kad ginčijamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso

187 straips nis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nustato asmenų administracinę


atsakomybę už: pasipriešinimą pareigūnams, einantiems jiems pavestas viešosios

tvarkos pareigas; pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą; jo garbės

ir orumo įžeidimą, policijos pareigūno teisėto reikalavimo atvykti į policiją nevyk-

dymą; policijos specialiosios juostos ar kitos užtvaros su užrašu STOP POLICIJA,

ribojančios įvykio vietos perimetrą, perėjimą, pervažiavimą, nuplėšimą ar nugrio-

vimą.

13. Vadinasi, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnis (2007 m.

gruodžio 13 d. redakcija) skirtas reguliuoti kitokio pobūdžio santykiams ir nėra jo-

kio pagrindo teigti, kad pareiškėjo minimas teisinis reguliavimas turi būti nustaty-

tas būtent šiame Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnyje. Minėta ir tai,

kad „tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad pareiškėjo nurodytame įstatyme ar

kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis regulia-

vimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo,

Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal

įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje),

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo

dalyko“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Taigi pareiškėjo prašyme šia apimtimi nėra tyrimo dalyko.

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnų atsakomybę inter alia reguliuoja

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 14 straipsnio 2 dalis (1994 m. liepos 18 d.

redakcija), kurioje nustatyta:

„Pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiami už administracinius teisės

pažeidimus, susijusius su jų pareigų, nurodytų šio straipsnio pirmojoje dalyje, vyk-

dymu, taip pat už pažeidimus, susijusius su nesilaikymu nustatytų valdymo tvarkos,

valstybinės ir viešosios tvarkos, aplinkos, gyventojų sveikatos apsaugos bei kitų taisy-

klių, kurių laikymąsi užtikrinti yra jų tarnybinė pareiga.“

15. Kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš kons-

titucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kitų Kons-

titucijos nuostatų kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra

pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris

išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2008 m.

sausio 21 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Pagal Konstituciją

negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti, juo

labiau paneigti, teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, paneigtų asmens, manančio,

kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisę ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio

Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimas).

16. Kartu pažymėtina ir tai, kad, pareiškėjo nuomone, įgyvendinant Adminis-

tracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio (2007 m. gruodžio 13 d. redakci-

ja) nuostatas, gali būti tokių teisinių situacijų, kai pareigūnas, gavęs pranešimą apie

nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku,

nesiima neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamai veikai, taip pat, pasak


pareiškėjo, gali atsitikti taip, kad policijos specialioji juosta ar kita užtvara su užra-

šu STOP POLICIJA bus panaudota neteisėtai, nepagrįstai ar beprasmiškai; ją gali pa-

naudoti ir ne pareigūnai; ji faktiškai gali būti naudojama ir nesant tam jokio poreikio;

jos panaudojimo prasmė ir reikalingumas gali būti jau išnykę.

Konstatuotina ir tai, kad pareiškėjas, ginčydamas Administracinių teisės pa-

žeidimų kodekso nuostatų (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Konstitucijai, iš

esmės abejoja ne ginčijamame teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi

Konstitucijai, o policijos pareigūnų gebėjimu tinkamai taikyti atitinkamų teisės aktų

nuostatas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konsta-

tavęs, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų

taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgalio-

jimus taikyti teisės aktus. Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar

kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio

Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. spren-

dimai).

17. Minėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustaty-

ta, jog Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės

akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituci-

niam Teismui (2 punktas), taip pat jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais moty-

vais (5 punktas).

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina priimti nagrinėti pareiš-

kėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Administracinių teisės pažeidimų ko-

dekso 187 straipsnis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) pagal reguliavimo apimtį

neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 18 straipsniui,


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straips-

nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 2 dalimi, Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių gru-

pės prašymą ištirti, „ar:

– Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Nr. VIII-2048, Žin., 2000,

Nr. 90-2777; 2002, Nr. 54-2116; 2003, Nr. 42-1910; 2003, Nr. 104-4643; 2006,

Nr. 60-2118; 2009, Nr. 130-5637) 16 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 21 straipsnis, pagal re-

guliavimo apimtį, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konsti-

tucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 18 straipsniui;

– Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985,

Nr. 1-1; 1992, Nr. 21-610; 1994, Nr. 58-1132; 1999, Nr. 106-3061; 2000, Nr. 22-552;

2000, Nr. 41-1164; 2000, Nr. 92-2866; 2002, Nr. 33-1252; 2005, Nr. 137-4911; 2006,


Nr. 102-3937; 2007, Nr. 138-5641) 187 straipsnis, pagal reguliavimo apimtį, neprieš-

tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai,

5 straipsnio 2 daliai, 18 straipsniui.“

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



KONSTITUCINIO TEISMO

PIRMININKO POTVARKIAI

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 2B-203

Vilnius

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 ir

84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – Kauno rajono apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-63/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis

(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-

nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-

bė teismui, atsižvelgus į reikšmingas bylai aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo

ir protingumo principais, nuspręsti, kad savavališkos statybos padarinius galima pa-

šalinti ne tik įpareigojus statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti, nes dėl tam

tikrų byloje paaiškėjusių esminių aplinkybių tai būtų neteisinga, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo,

teisinės valstybės principams,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 59/2010.

Atlikus nurodyto prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepatei-

kė teisinių argumentų dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio


nio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo „nėra nu-

matyta galimybė teismui, atsižvelgiant į tai, kad savavališkos statybos rezultate yra

sukurtos gyvenamosios patalpas, tapusios vienintelėmis šeimos, auginančios nepil-

namečius vaikus, gyvenamosiomis patalpomis, ir šeimos fi nansinė padėtis neleidžia

spręsti, kad pašalinus savavalinės statybos padarinius, šeima bus pajėgi patenkin-

ti net minimalius nepilnamečių vaikų poreikius gyventi sveikatai saugioje aplinko-

je“, atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalims, 39 straipsnio 3 daliai, todėl šis

prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reika-

lavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka

inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grą-

žinamas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons-

titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 93

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi,

70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Kauno rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis (2006 m. spalio 17 d. redakcija)

ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo „nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgiant į

tai, kad savavališkos statybos rezultate yra sukurtos gyvenamosios patalpas, tapusios

vienintelėmis šeimos, auginančios nepilnamečius vaikus, gyvenamosiomis patalpo-

mis, ir šeimos fi nansinė padėtis neleidžia spręsti, kad pašalinus savavalinės statybos

padarinius, šeima bus pajėgi patenkinti net minimalius nepilnamečių vaikų porei-

kius gyventi sveikatai saugioje aplinkoje“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 38 straipsnio 2, 6 dalims, 39 straipsnio 3 daliai.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

L. e. Konstitucinio Teismo

pirmininko pareigas Romualdas Kęstutis Urbaitis


94

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO


Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2010 m. liepos 29 d. gautas pa-

reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-72/2010) iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio

8 dalis, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai,

46 straipsnio 1 ir 4 dalims, 109 straipsnio 1 daliai.

Atlikus pareiškėjo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad jis neatitinka Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų rei-

kalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyta,

kad teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teis-

mo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai

argumentai (2 dalies 5 punktas), aiškiai, tiksliai suformuluotas prašymas Konstituci-

niam Teismui (2 dalies 6 punktas).

Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis

Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą

su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konsti-

tucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės

akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio

samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis),

jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami

teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai), kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja

Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuosta-

tos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.

Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitik-

tį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straips-

nio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d.,

2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rug-

sėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstitucinio

Teismo įstatymą – taip pat ir tais atvejais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo

keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašy-

mu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Kons-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 95

titucijai, nutartyje privalo tiksliai nurodyti, kurios redakcijos teisės akto (jo dalies)

atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama. Prie prašymo ištirti, ar ginči-

jamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia

Konstitucijai, turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo da-

lies) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas (Konsti-

tucinio Teismo 2005 m. kovo 31 d., 2006 m. spalio 10 d., 2006 m. spalio 11 d., 2006 m.

lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pašyme nėra teisinių ar-

gumentų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl kiekvienos ginčijamo teisės akto

nuostatos atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, nėra nurody-

tos pareiškėjo nagrinėtoje administracinėje byloje taikytinos Konkurencijos įstatymo

nuostatų redakcijos ir šiose nuostatose įtvirtinto pareiškėjo ginčijamo reguliavimo

apimtis, todėl prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 da-

lies 5, 6 punktų reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka inter

alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas

pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra

tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą

(Nr. 1B-72/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straips-

nio 2 dalis, 3 straipsnio 8 dalis, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 23 straipsnio 1 da-

lies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai,

30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, 109 straipsnio 1 daliai.




96

POTVARKIS



Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2010 m. liepos 15 d. gautas pareiš-

kėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-65/2010) ištirti,

ar Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straips-

nis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2, 5, 22 straipsniai,

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2, 4, 14 straipsniai, Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų

prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigo-

se ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų

Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijo-

se, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5 punktai ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.


vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų rei-

kalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyta,

kad teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teis-

mo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai

argumentai (2 dalies 5 punktas), aiškiai, tiksliai suformuluotas prašymas Konstituci-

niam Teismui (2 dalies 6 punktas).


Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą

su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konsti-

tucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės

akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio

samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis),








2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m.

rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).


Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstitucinio

Teismo įstatymą – taip pat ir tais atvejais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo kei-

čiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu

ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstituci-

jai, nutartyje privalo tiksliai nurodyti, kurios redakcijos teisės akto (jo dalies) atitiktis

aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama. Prie prašymo ištirti, ar ginčijamas teisės

aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai,

turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teks-

to nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas (Konstitucinio Teis-

mo 2005 m. kovo 31 d., 2006 m. spalio 10 d., 2006 m. spalio 11 d., 2006 m. lapkričio

13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose (jų

dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi

įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad

tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti

pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos (Konstitucinio Teismo 2003 m.

gegužės 6 d., 2004 m. balandžio 16 d. sprendimai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-

mas). Pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali

būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu

prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisi-

nis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame

teisės akte (jo dalyje) (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas).

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme nėra teisinių

argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl kiekvienos ginčijamų teisės aktų

nuostatos atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, nėra nurodytos

pareiškėjo nagrinėtoje administracinėje byloje taikytinų įstatymų nuostatų redakci-

jos. Pareiškėjas apsiriboja vien bendro pobūdžio samprotavimais apie kultūros verty-

bių apsaugos apskaitą ir procedūras, tačiau nepaaiškina, kodėl, jo nuomone, ginčijamas

reguliavimas nedera su valstybės priederme rūpintis kultūros paminklų bei vertybių

apsauga ir prieštarauja žemės nuosavybės teisių apsaugai. Iš pareiškėjo prašymo matyti

ir tai, kad jo abejonės dėl Administracinių bylų teisenos, Viešojo administravimo įstaty-

mų, Vyriausybės nutarimu patvirtintų taisyklių nuostatų grindžiamos teisės aiškinimo

ir taikymo praktikoje kylančiais neaiškumais, tačiau nėra pateikti aiškiai suformuluo-

ti teisiniai argumentai, kaip ginčijamu teisiniu reguliavimu (pareiškėjo preziumuojama

teisės spraga) gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos.

Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstaty-

mo 67 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka in-

ter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąži-

namas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą

bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

2010 m. rugpjūčio 26 d. potvarkis ◆98



(Nr. 1B-65/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo ap-

saugos įstatymo 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įsta-

tymo 2, 5, 22 straipsniai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2, 4,

14 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu

Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administra-

vimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių

patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo

administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuo-

se taisyklių 1, 5 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




99

POTVARKIS



Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2010 m. rugpjūčio 4 d. gautas pa-

reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-73/2010)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 da-

lis (2008 m. liepos 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešosios in-

formacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų

etikos komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administra-

cinį teismą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straips-

nis (2001 m. birželio 26 d., 2007 m. birželio 7 d., 2009 m. birželio 11 d. redakcijos),

5 straipsnis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 22 straipsnis (2004 m. lapkričio 11 d.,

2007 m. birželio 7 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įsta-

tymo 2 straipsnis (2008 m. spalio 6 d., 2009 m. birželio 11 d., 2010 m. birželio 22 d.

redakcijos), 4, 14 straipsniai (2009 m. birželio 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagri-

nėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose

viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų pra-

šymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir

kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5 punktai ta apimtimi, kuria

nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti administracinio

proceso šalių procesinį veiksnumą – galėjimą įgyvendinti savo teises ir pavesti atsto-

vui vesti bylą, neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio



vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto rei-

kalavimų.

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad

teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo

nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argu-

mentai.


Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su

prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstituci-

jai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto

(jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio sam-

2010 m. rugpjūčio 26 d. potvarkis ◆100

protavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis),








2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m.

rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose (jų

dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi

įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad

tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti

pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos (Konstitucinio Teismo 2003 m.

gegužės 6 d., 2004 m. balandžio 16 d. sprendimai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-

mas). Pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali

būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu

prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisi-

nis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame

teisės akte (jo dalyje) (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas).

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Administ-

racinių bylų teisenos, Viešojo administravimo įstatymų, Vyriausybės nutarimu pa-

tvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo

institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuo-

statų atitiktį Konstitucijai ta apimtimi, kuria nėra nustatyta teisinio reguliavimo,

pagal kurį būtų galima nustatyti administracinio proceso šalių procesinį veiksnu-

mą – galėjimą įgyvendinti savo teises ir pavesti atstovui vesti bylą, tačiau apsiriboja

vien bend ro pobūdžio samprotavimais apie administracinio proceso šalių subjektiš-

kumą ir nepateikia teisinių argumentų, kodėl atitinkamas reguliavimas turėtų būti

nustatytas būtent ginčijamose minėtų teisės aktų nuostatose. Iš pareiškėjo prašymo

matyti, kad jo abejonės grindžiamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje kylančiais

neaiškumais, tačiau nėra pateikti aiškiai suformuluoti teisiniai argumentai, kaip gin-

čijamu teisiniu reguliavimu (pareiškėjo preziumuojama teisės spraga) gali būti pažei-

džiami Konstitucijos principai ir (arba) normos.

Pareiškėjas prašo ištirti Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies

atitiktį Konstitucijai, tačiau apsiriboja vien bendro pobūdžio samprotavimais apie Lie-

tuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisinį statusą ir nepateikia aiškiai suformu-

luotų teisinių argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, kad ginčijamas teisinis

reguliavimas, kuriuo viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams suteikiama teisė

kreiptis į administracinį teismą, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, ku-


rioje įtvirtintina asmens teisė kreiptis į teismą, 109 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta,

kad teisingumą vykdo teismai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstaty-

mo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka inter

alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas

pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra

tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.



(Nr. 1B-73/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo

46 straipsnio 8 dalis (2008 m. liepos 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad

viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalistų ir

leidėjų etikos komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administ-

racinį teismą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straips-

nis (2001 m. birželio 26 d., 2007 m. birželio 7 d., 2009 m. birželio 11 d. redakcijos),

5 straipsnis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 22 straipsnis (2004 m. lapkričio 11 d.,

2007 m. birželio 7 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įsta-

tymo 2 straipsnis (2008 m. spalio 6 d., 2009 m. birželio 11 d., 2010 m. birželio 22 d.

redakcijos), 4, 14 straipsniai (2009 m. birželio 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagri-

nėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose

viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų pra-

šymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir

kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5 punktai ta apimtimi, kuria

nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti administracinio

proceso šalių procesinį veiksnumą – galėjimą įgyvendinti savo teises ir pavesti atsto-

vui vesti bylą, neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio





2010 M. LIEPOS 1–RUGSĖJO 30 D.

KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. liepos 1 d.

potvarkiu Nr. 2B-154 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,

Nr. 79-4082) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mas (Nr. 1B-49/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-

jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės



jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria

nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakei-

timo įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria, pakeitus Valstybinių pensijų įstatymo

3 straipsnį, jo 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad „nustatytos

valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų

pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pen-

sijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį,

už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respubli-

kos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dy-

džio“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams,







jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės



◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 103



ji taikoma valstybines pensijas gaunantiems asmenims, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui;



nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.







nustatytas skirtingas paskirtų ir mokamų valstybinių pensijų mažinimo mastas, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui;



nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių

pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis

pajamomis, gavėjams, kurie valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pa-

gal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jų

draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų

priklausančios išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straips-

niui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis

įstatymas ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensa-

vimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituci-









104



– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos)

ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskai-

čiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens

draudžiamosiomis pajamomis, gavėjams mokama pensijų dalis, apskaičiuota taikant

koefi cientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant

į gautų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui;









– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-

jimo įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria

nenustatytas mero ir mero pavaduotojų apmokėjimas už viršvalandinį darbą ir dar-

bą švenčių bei poilsio dienomis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valsty-

bės principams;

– Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redak-

cija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata, kad merui ir mero pavaduotojams atostogos

suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu, ta apimtimi, kuria nenustatyta jokių iš-

lygų dėl tokių atvejų, kai savivaldybės tarybos posėdis nuo prašymo suteikti atostogas

pateikimo dienos iki prašyme nurodytos atostogų pradžios nėra šaukiamas, neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnio 1 daliai, konstituciniams ly-

giateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. rugpjūčio

24 d. potvarkiu Nr. 2B-187 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2010, Nr. 101-5204) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teis-

mo prašymas (Nr. 1B-60/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m.

gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus valstybinės pen-

sijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių


pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui

maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mo-

kama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio

iki 1,3 dydžio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams,

konstituciniam teisinės valstybės principui;














tybės principui;





















106


tybės principui;







2010, Nr. 101-5206) priimtas pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-64/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straips-

nis 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 29, 48, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.



2010, Nr. 101-5207) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo

prašymas (Nr. 1B-68/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įsta-

tymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakci-

ja) 4 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio

2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



2010, Nr. 102-5280) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo

prašymas (Nr. 1B-74/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstaty-

mo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. rugpjū-

čio 25 d. potvarkiu Nr. 2B-197 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės ži-

nios, 2010, Nr. 102-5281) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas

(Nr. 1B-71/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalo-

jimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, nepriešta-


52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi,

kuria nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstai-


gų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui,

konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530

„Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus

arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės

lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba

sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad regreso teisė

išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas į žalą padariusius asmenis yra

nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


25 d. potvarkiu Nr. 2B-199 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,

Nr. 102-5282) priimtas pareiškėjo – Druskininkų miesto apylinkės teismo prašymas


(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis

(2009 m. lapkričio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimybė

teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei

kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nu-

spręsti, kad įpareigojimas asmeniui nugriauti statinį neturi būti taikomas, nes dėl tam

tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padary-

tam teisės pažeidimui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straips-

nio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.



2010, Nr. 102-5283) priimtas pareiškėjo – Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašy-

mas (Nr. 1B-67/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straips-

nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo

28 straipsnis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta

galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę leng-

vinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo

kriterijais, nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti

(dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin

svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės

pažeidimui ir dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.



108

2010, Nr. 102-5284) priimtas pareiškėjo – Kauno rajono apylinkės teismo prašymas



nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-

bė teismui, atsižvelgus į reikšmingas bylai aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo

ir protingumo principais, nuspręsti, kad savavališkos statybos padarinius galima pa-

šalinti ne tik įpareigojus statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti, nes dėl tam

tikrų byloje paaiškėjusių esminių aplinkybių tai būtų neteisinga, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo,

teisinės valstybės principams.



2010, Nr. 102-5285) priimtas pareiškėjo – Švenčionių rajono apylinkės teismo prašy-



28 straipsnis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta










2010, Nr. 102-5286) priimtas pareiškėjo – Švenčionių rajono apylinkės teismo prašy-



28 straips nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta












mo prašymas (Nr. 1B-57/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak

pareiškėjo, nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, nepriešta-







– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m.

vasario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta tei-

sinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Lietuvos Respublikos Kons-

titucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo

Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės


– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (1993 m.

vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio




















110









– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. va-

sario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio

reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pri-

pažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutari-

mo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio

2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;








– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. va-

sario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio

reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pri-

pažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutari-

mo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio

2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;





















25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. rugsėjo 6 d.


Nr. 106-5467) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-79/2010) ištirti, ar:


jo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ta apimtimi, kuria












tybės principui.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. rugsė-

jo 14 d. potvarkiu Nr. 2B-236 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,










prašymas (Nr. 1B-82/2010) ištirti, ar:

112








– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis

(1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui.





– ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio

įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo

2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo

pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų ei-

namųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalies nuostata

„Patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskir-

tos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų paja-

mų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį“ neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės

valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

– ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio

straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nusta-

tytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskir-

toms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias

iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 2 dalies nuostata „Motinystės (tėvystės) so-

cialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio drau-

dimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieni metai

perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo už-

darbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota

motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraus-

tajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“, 10 straipsnio 3 dalies nuostata

„Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir


motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims lai-

kotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų

pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota,

dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašal-

pa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dy-

džio pašalpa“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams,

konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio sau-

gumo principams;

– ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo lai-

kinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalies nuosta-

ta „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina

sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensi-

jų kompensavimo tvarkos aprašą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23, 38 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, tei-

sėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

– ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1778

„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašaipų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“

(2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) 73, 74, 75 punktai neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės,

asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo prin-

cipams.

















114







cipui.






įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos

gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tė-

vystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų

4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos

1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvys-

tės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio

draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 2,

3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23,

38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės prin-

cipams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m.

gruodžio 23 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.






jo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ta apimtimi, kuria













tybės principui.























cipui.




116








2010, Nr. 117-5968) priimtas pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teis-


– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo 9 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38,

52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23,


cipams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m.

gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38,


cipams.

Parengė Rasa Urbanavičiūtė

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

VOKIETIJOS, JAV, RUSIJOS IR LENKIJOS

KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS INSTITUCIJŲ

NUTARIMŲ SANTRAUKOS

VOKIETIJOS FEDERALINIO KONSTITUCINIO TEISMO

2010 m. kovo 2 d. nutarimas byloje Nr. 1 BvR 256/08,

1 BvR 263/08, 1 BvR 586/08

ASMENS DUOMENŲ RINKIMAS IR SAUGOJIMAS TELEKOMUNIKACIJOS

PRIEMONĖMIS

Išnagrinėjęs bylą, Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo Pirmasis sena-

tas (toliau – Konstitucinis Teismas) keturiais balsais prieš keturis pripažino, kad Te-

lekomunikacijų įstatymo 113a bei 113b straipsniai ir Baudžiamojo proceso kodekso

100g straipsnis tiek, kiek yra leidžiama rinkti telekomunikacinius duomenis, išsau-

gomus pagal Telekomunikacijų įstatymo 113a straipsnį, ne tik prieštarauja Pagrin-

dinio Įstatymo 10 straipsniui1 – pagal Federalinio Konstitucinio Teismo įstatymo

95 straipsnio 3 dalį jie yra panaikinami; šiomis nuostatomis negali būti toliau va-

dovaujamasi net ir ribotai. Minėtų Telekomunikacijų įstatymo straipsnių, nesiejant

jų su Baudžiamojo proceso kodekso normomis, prieštaravimą Pagrindinio Įstatymo

10 straipsniui Konstitucinis Teismas pripažino septyniais balsais prieš vieną, kitų ma-

terialinės teisės normų (saugomų duomenų saugumas; tikslų, dėl kurių šie duomenys

gali būti perduoti tirti, netinkamas nurodymas įstatyme) prieštaravimą tam pačiam

konstituciniam proporcingumo principui – šešiais balsais prieš du (dėl to paskelb-

tos dvi teisėjų atskirosios nuomonės). Konstitucinis Teismas balsavo prieš kreipimą-

si į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminarios nuomonės dėl Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2006/24/EB (nustatančios pareigą rinkti tele-

komunikacinius duomenis) ir pripažino prevencinio telekomunikacinių duomenų

kaupimo ir minėtų Telekomunikacijų įstatymo nuostatų dėl reikalavimo kaupti duo-

menis visišką atitiktį Pagrindiniam Įstatymui.

Konstituciniam Teismui buvo pateikti keli pareiškėjų prašymai ištirti Direkty-

vos Nr. 2006/24/EB įgyvendinimo Vokietijos teisėje atitiktį Pagrindiniam Įstatymui

1 Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 10 straipsnis:

„1. Susirašinėjimo, pašto ir ryšių slaptumas yra nepažeidžiamas.

2. Apribojimai gali būti taikomi tik remiantis įstatymu. Jei apribojimas skirtas laisvai demokratinei

santvarkai išsaugoti, Federacijos arba federalinės žemės egzistavimui ar saugumui apsaugoti, tuomet

įstatymo nustatyta tvarka suinteresuotajam asmeniui apie juos nepranešama ir atliekamas ne teismi-

nis bylos nagrinėjimas, bet papildomas patikrinimas, kuriuo užsiima tautos atstovybių paskirti orga-

nai ir pagalbinės institucijos.“

118

įvairiais aspektais, taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl

preliminarios nuomonės dėl minėtos direktyvos atitikties Sutarties dėl Europos Są-

jungos veikimo 267 straipsniui. Tačiau Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šia di-

rektyva nacionaliniam įstatymų leidėjui suteikiama plati diskrecija, todėl Europos

Sąjungos teisės prioriteto klausimo nekyla. Telekomunikacijų įstatymo nuostatose

nustatyta pareiga privatiems paslaugos teikėjams kaupti informaciją apie asmenų fi k-

suoto telefono ryšio bei judriojo telefono ryšio pokalbius, faksogramas, SMS ir MMS

žinutes, bandymus prisiskambinti, elektroninius laiškus, naršytas interneto svetaines,

IP adresus bei jų savininkus ir kt., kad ši informacija galėtų būti paimama keliamam

pavojui apskritai arba konkretiems nusikaltimams tirti.

Pareiškėjai tvirtino, kad išsaugant duomenis yra pažeidžiama telekomunikacijų

laisvė ir teisė į informacinį apsisprendimą. Jų manymu, bet koks duomenų kaupimas

be priežasties yra neproporcingas bet kokiems siekiamiems įstatyme numatytiems

tikslams. Šioje konstitucinės justicijos byloje buvo sprendžiami asmens privataus gy-

venimo apsaugos išimčių siekiant užtikrinti viešąjį interesą, atskleisti nusikaltimus ir

pasikėsinimus juos daryti, taip pat nusikaltimų prevencijos tikslais proporcingumo

klausimai. Nekonkrečios nuostatos, pagal kurias leidžiama kilus bet kokiam įtarimui

paimti iš privačių paslaugos teikėjų sukauptą informaciją apie asmens komunikavi-

mą, kelia pavojų, kad tokiais duomenimis bus piktnaudžiaujama, bus pažeidžiama

pamatinė Vokietijos piliečių teisė į privatumą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga aiškiai ir

nedviprasmiškai išvardyti nusikaltimus, dėl kurių padarymo atlikdamos tyrimą tei-

sėsaugos institucijos turi teisę naudotis minėtais duomenimis; turi būti sukurtas me-

chanizmas, sudarantis prielaidas teisėjams ne tik skirti baudas už nepranešimą apie

duomenų stebėjimą po to, kai jis pasibaigia (kai kuriais atvejais), bet ir nustatyti to-

kios pareigos nevykdymo atvejus.

Reikalavimas mažiausiai šešis mėnesius be jokios priežasties saugoti telekomu-

nikacinius duomenis pats savaime neprieštarauja griežtiems Pagrindinio Įstatymo ir

Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos reikalavimams: turi būti teisės aktų nu-

statyti saugikliai, inter alia žmogaus teisių ribojimo proporcingumui užtikrinti. Ta-

čiau toks saugojimas sudaro prielaidas labai riboti teises, tik tokio ribojimo pasekmių

mastas iki šiol nacionalinėje teisėje nebuvo tiriamas. Pats saugojimas neapima komu-

nikacijų turinio, tačiau, ypač kai duomenys nagrinėjami ilgą laiką, susidaro prielai-

dos juos panaudoti tam, kad iš jų turinio būtų įmanoma padaryti konkrečias išvadas

apie asmenį, jo privatų gyvenimą, politinius, socialinius prioritetus, pažiūras, silpny-

bes ir pan., todėl įmanoma sudaryti duomenų iš esmės apie visus piliečius banką ir

sekti jų judėjimą, padidėja rizika piliečių gyvenimą tirti net tada, kai jie patys savo el-

gesiu nesuteikia tam jokio preteksto.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad duomenų saugojimo patikimumo klausi-

mas negali būti paliktas tik paslaugų teikėjui ir kad įstatymų leidėjui kyla pareiga nu-

statyti konkretų tokio saugojimo turinį bei apsaugos laipsnius. Baudžiamojo proceso

kodekso normose nepakankamai išsamiai apibrėžiami atvejai (pvz., vartojama neaiš-

◆ VOKIETIJOS, JAV, RUSIJOS IR LENKIJOS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS INSTITUCIJŲ NUTARIMŲ SANTRAUKOS 119

kaus turinio sąvoka „sunkūs nusikaltimai“), kada Telekomunikacijų įstatymo nustatyti

saugomi duomenys gali būti perduodami teisėsaugos institucijoms tirti. Konstitucinio

Teismo nuomone, įstatymų leidėjas neįvykdė savo pareigos sukurti pakankamai skai-

drų teisinį reguliavimą, skirtą tam, kad piliečiams būtų išaiškinta duomenų kaupimo

socialinė paskirtis, su tuo susiję pavojai ir įstatymuose įtvirtintos piliečių teisių ir lais-

vių garantijos, konkrečios sankcijos už tokio reguliavimo pažeidimus. Tokiu regulia-

vimu turi būti nustatyta, kad informacija apie duomenų kaupimą ir panaudojimą iš

esmės turi būti atvira piliečiams, o kai tai išimtiniais atvejais yra teisėtai ribojama, lei-

dimą tokiam ribojimui turi duoti teisėjas, kurio veiksmai savo ruožtu gali būti skun-

džiami; baigus duomenų tyrimą, apie jį būtina pranešti piliečiui.

Parengė Arnoldas Matijošius

JAV AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

2010 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 08-1371 U. S. (2010)

BYLOJE CHRISTIAN LEGAL SOCIETY CHAPTER OF THE UNIVERSITY

OF CALIFORNIA, HASTINGS COLLEGE OF THE LAW, AKA HASTINGS

CHRISTIAN FELLOWSHIP PV. MARTINEZ ET AL.

JAV Aukščiausiasis Teismas patvirtino federalinės apylinkės apeliacinės instan-

cijos teismo nutartį ir grąžino bylos dalį nagrinėti iš naujo. Savo nutarime Aukščiau-

siasis Teismas pripažino, kad universitetas nepažeidė studentų organizacijos laisvių

(žodžio laisvės, nuomonę reiškiančios asociacijos laisvės ir religijos laisvės), garan-

tuojamų pagal JAV Konstitucijos Pirmąją ir Keturioliktąją pataisas, kai neregistravo

šios organizacijos kaip universiteto studentų organizacijos2. Aukščiausiasis Teismas

atsisakė spręsti dėl apeliacinio skundo dalies, esą Hastingso teisės fakultetas atrankos

būdu taikė studentų organizacijų vienodo traktavimo politiką, kadangi tyrimo daly-

ką byloje susiaurino iki visų įsitikinimų studentų lygių galimybių konstitucingumo

tyrimo. Aukščiausiasis Teismas negali atrankinio vertinimo klausimo nagrinėti kaip

pirmosios instancijos teismas; jeigu apeliantai toliau laikysis savo argumentų ir no-

rės dėl to bylinėtis, šį klausimą galima perduoti toliau spręsti 9-ajam federalinės apy-

linkės teismui.

Kalifornijos valstybinio universiteto Hastingso teisės fakultete veikianti krikš-

čionių registruojama studentų organizacija 2004–2005 mokslo metais tapo naciona-

linės Krikščionių teisininkų bendrijos (angl. Christian Legal Society) nare. Ši bendrija

reikalauja, kad jos vietos skyriai savo vidaus įstatuose, be kita ko, įtvirtintų reikala-

2 JAV Konstitucijos I pataisa: „Kongresas neturi leisti įstatymų, įtvirtinančių kurią nors religiją arba

draudžiančių ją laisvai išpažinti, arba varžančių žodžio ar spaudos laisvę; arba žmonių teisę taikiai

rinktis ir kreiptis su peticijomis į Vyriausybę dėl nuostolių atlyginimo.“ XIV pataisos 1 skyriaus nuo-

stata, aktuali čia aptariamoje Aukščiausiojo Teismo byloje: „Jokia valstija negali priimti ar taikyti įsta-

tymų, varžančių Jungtinių Valstijų piliečių privilegijas ir lengvatas <...>.“

120

vimą skyriaus pareigūnams ir nariams pripažinti „Tikėjimo išpažinimą“ ir savo gy-

venime vadovautis jame nustatytais principais, pvz., „susilaikyti nuo nesantuokinių

ryšių ir homoseksualaus elgesio neatgailaujant dėl jo“ arba „neturėti šiam „Tikėjimo

išpažinimui“ priešingų religinių įsitikinimų“. Tačiau Hastingso teisės fakultetas atsi-

sakė tenkinti naujai įsteigto Krikščionių teisininkų bendrijos vietos skyriaus prašy-

mą jį registruoti (registracija lemia ir valstybinio universiteto patalpų, komunikacijos

priemonių, lėšų ir pan. suteikimą), kadangi šio skyriaus įstatai neatitinka fakulteto

skelbiamos lygių galimybių politikos, t. y. diskriminuoja kitokius religinius įsitikini-

mus turinčius ar kitokios seksualinės orientacijos asmenis ir visiškai užkerta jiems

kelią tapti universiteto registruojamos studentų organizacijos nariais. Ši organizacija

pateikė ieškinį apygardos teismui, o šis jo netenkino; vėliau 9-asis federalinės apylin-

kės teismas nepatenkino ir registruojamos studentų organizacijos apeliacijos. Orga-

nizacija kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą.

Registruojama studentų organizacija rėmėsi Konstitucijos Keturioliktąja patai-

sa, kurioje inter alia nustatyta, kad jokia valstija negali priimti ar taikyti įstatymų,

varžančių šalies piliečių privilegijas ir lengvatas, taip pat konstitucine valstybės nesi-

kišimo į religinių organizacijų vidaus reikalus doktrina, išplaukiančia iš Konstitucijos

Pirmosios pataisos, ir Pirmąja pataisa, kad valstybė nepriims jokių kurią nors religi-

ją įtvirtinančių įstatymų. Byloje ieškovės – registruojamos studentų organizacijos pag-

rindiniam argumentui, kad, įpareigojus religinio pobūdžio organizaciją priimti visus

norinčiuosius (angl. all new-comers), būtų visiškai iškreipiama jos esmė ir tikslas, bū-

tent jungti vienodų įsitikinimų studentus bendrai veiklai, priešpriešinamas atsakovo –

Hastingso teisės fakulteto argumentas, kad iš valstybinio universiteto lygių galimybių

politikos išplaukia reikalavimas jo teritorija, priemonėmis ir iš visų studentų surinkto

privalomojo mokesčio lėšomis – kaip privilegija – besinaudojančioms organizacijoms

priimti visus to pageidaujančius asmenis, inter alia kitokios seksualinės orientacijos ar

religinių pažiūrų. Probleminis klausimas – ar šioje byloje nuomonę reiškiančios aso-

ciacijos laisvės turiniui galima taikyti reikalavimų, suponuojamų vadinamosios ribo-

to viešumo erdvės (angl. limited public forum) konstitucinės sampratos, išimtis. Pagal

šią sampratą leidžiama valstijos valdžiai apsispręsti skirti tokią erdvę tik konkrečius

reikalavimus tenkinančioms visuomeninėms grupėms.

Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nors per posėdį ieškovė registruojama

studentų organizacija skundėsi esanti nepagrįstai išskiriama kaip konkretaus seksua-

linio savo narių elgesio reikalaujanti studentų grupė (pažymėtina, kad atrankinis

studentų organizacijų vertinimas pagal jų santykį su religija antikonstituciniu pri-

pažintas trijose Aukščiausiojo Teismo bylose: Healy v. James, Widmar v. Vincent ir

Rosenberger v. Rector and Visitors of University of Virginia) ir prašė atitikties Kons-

titucijai požiūriu ištirti Hastingso teisės fakulteto vykdomą lygių galimybių politiką

(angl. nondiscrimination policy). Tačiau konstitucinėje doktrinoje (byla Board of Re-

gents of the University of Wisconsin System v. Southworth) aiškiai draudžiama šalims

ginčyti pirminėje proceso stadijoje abiejų šalių kartu priimtą susitarimą dėl faktų, in-


ter alia tai, kad „Hastingso teisės fakultetas reikalauja iš visų registruojamų studentų

organizacijų leisti studentams jose dalyvauti nepaisant įsitikinimų, pvz., Demokratų

studentų organizacija negali nepriimti studentų respublikonų“.

Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad Hastingso teisės fakultetas laikėsi nešališko

požiūrio ir elgėsi racionaliai, todėl nepažeidė siekiančios būti registruota studentų

grupės konstitucinių laisvių.

Aukščiausiasis Teismas rėmėsi šiais argumentais:

1) Nuomonę reiškiančios asociacijos laisvė yra pavaldi vadinamosios riboto vie-

šumo erdvės konstitucinės sampratos imperatyvams, ir tai jau buvo konstatuota anks-

tesnėje doktrinoje (minėta byla Rosenberger v. Rector and Visitors of University of

Virginia). Studentų organizacijai apskritai nebuvo ir nėra draudžiama nepriimti jos

kolektyvinių įsitikinimų nepripažįstančių studentų, tačiau, norėdama būti ofi cialiai

pripažinta universiteto ir gauti su tuo pripažinimu susijusias galimybes nekliudomai

veikti riboto viešumo erdvėje, registruojama studentų organizacija turėtų paklusti

valstybinės įstaigos vykdomai politikai, įtvirtinančiai inter alia visų įsitikinimų stu-

dentų lygias galimybes įstoti į bent kurią universiteto registruojamą organizaciją.

2) Šios bylos kontekste, kai galimi pagrįsti riboto viešumo erdvės reikalavimai žo-

džio laisvei, tas pats galioja ir nuomonę reiškiančios asociacijos laisvei, todėl, Aukš-

čiausiojo Teismo nuomone, byloje tiriamas atvejis jokiu būdu nėra tapatus pagal

Konstituciją netoleruojamam dvigubą spaudimą apibūdinančiam „botago ir pyrago“

atvejui (nes veikia tik „pyrago“ aspektas).

3) Nešališkas Hastingso teisės fakulteto požiūris palankiai vertintinas ir visiškai

pateisinamas atsižvelgiant į „alternatyvius studentų bendravimo būdus, kurie nėra

draudžiami“ (ši doktrina išplėtota byloje Perry Education Association v. Perry Local

Educators’ Association). Šį argumentą Aukščiausiasis Teismas pagrindė tuo, kad me-

tus po atsisakymo registruoti studentų asociaciją Hastingso teisės fakultetas leido jai

fakulteto skelbimų lentose skelbti apie savo renginius, naudotis auditorijomis, o ape-

lianto narystės sąrašai nuo to laiko padidėjo net dvigubai.

4) Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovės teigiamas reikalavimo užtik-

rinti lygias galimybes visų įsitikinimų studentams įstoti į bent kurią universiteto re-

gistruojamą organizaciją neracionalumas negali nuneigti Hastingso teisės fakulteto

politikos leistinumo. Tokiai pozicijai paremti Aukščiausiasis Teismas pakartojo dokt-

rinos teiginį, kad „valstijos nustatyti veiklos ribotoje viešojoje erdvėje apribojimai

nebūtinai turi būti patys racionaliausi arba vieninteliai racionalūs apribojimai“ (byla

Cornelius v. NAACP Legal Defense and Education Fund). Hastingso teisės fakultetas,

atsidūręs tarp priešingų reikalavimų (teisės neleisti tapti nariais ir teisės turėti vie-

nodas galimybes įstoti), gali protingai nubrėžti ribą, kiek visos jo organizacijos gali

išreikšti savo nuomonę, tačiau neleisti jokiai iš jų diskriminuoti narystės siekiančių

studentų.

Parengė Arnoldas Matijošius

122

RUSIJOS FEDERACIJOS KONSTITUCINIO TEISMO

2010 m. vasario 26 d. nutarimas byloje Nr. 4-P/2010

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMAS

Išnagrinėjęs trijų Rusijos Federacijos piliečių bylas, Europos Žmogaus Teisių

Teismas (toliau – EŽTT) pripažino, kad Rusijos bendrosios kompetencijos teismuo-

se nagrinėjant civilines bylas buvo padaryta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio pažeidimų. EŽTT sprendi-

muose nurodė, kad Rusijos Federacija privalo šiems piliečiams išmokėti pinigines

kompensacijas.

Minėti piliečiai kreipėsi į Rusijos Federacijos bendrosios kompetencijos teismus

prašydami dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių – EŽTT sprendimu nustatytų Konven-

cijos pažeidimų – peržiūrėti jau įsigaliojusius sprendimus jų civilinėse bylose. Ta-

čiau teismai atsisakė tai padaryti, motyvuodami tuo, kad Civilinio proceso kodekso

392 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyti įsigaliojusių sprendimų civilinėse bylose

peržiūrėjimo dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių pagrindai, nėra nustatyta, kad tai ga-

lima padaryti, jeigu EŽTT sprendimu nustato Konvencijos pažeidimus.

Šie piliečiai kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proce-

so kodekso 392 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad EŽTT sprendimai Rusijos Fede-

racijai yra privalomi, o juos įgyvendindama valstybė privalo piliečiams, kurių teisių

pažeidimus EŽTT nustatė, ne tik išmokėti pinigines kompensacijas, bet ir atkurti pa-

žeistas jų teises, jei tik yra realios galimybės tai padaryti.

Civilinio proceso kodekso 392 straipsnyje nebuvo ir nėra expressis verbis nusta-

tyta, jog peržiūrėti įsigaliojusius sprendimus civilinėse bylose dėl paaiškėjusių nau-

jų aplinkybių galima ir tuo atveju, kai EŽTT sprendimu nustato, kad nagrinėjant tas

civilines bylas buvo padaryti Konvencijos pažeidimai, nes pagal nusistovėjusią teis-

mų praktiką įsigalioję bendrosios kompetencijos teismų sprendimai civilinėse by-

lose šiuo pagrindu nebūdavo peržiūrimi. Konstitucinio Teismo teigimu, taip buvo

nepaisoma Konstitucijos 15 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta: „Visuotinai pripa-

žinti tarptautinės teisės principai ir normos, taip pat Rusijos Federacijos sudarytos

tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos dalis. Kai Rusijos Federacijos tarptauti-

nėmis sutartimis yra nustatytos kitokios taisyklės, negu nustatytosios Rusijos Federa-

cijos įstatymų, taikomos Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių taisyklės.“

Aiškindamas Civilinio proceso kodekso 392 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisi-

nį reguliavimą, Konstitucinis Teismas pripažino, kad, nepaisant nusistovėjusios teis-

mų praktikos, net ir esant dabartiniam teisiniam reguliavimui piliečiai turi teisę

bend rosios kompetencijos teismų prašyti, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, peržiū-

rėti įsigaliojusius sprendimus civilinėse bylose tuo pagrindu, kad EŽTT sprendimu

yra nustatyti Konvencijos pažeidimai, padaryti nagrinėjant tas civilines bylas. Gavę

tokį prašymą, teisėjai pagal teisės ir įstatymų analogiją (Civilinio proceso kodekso


1 straipsnis) privalo taikyti Arbitražinio proceso kodekso 311 straipsnio 7 punktą,

pagal kurį EŽTT sprendimu nustatyti Konvencijos pažeidimai laikomi savarankišku

pagrindu peržiūrėti įsigaliojusius Arbitražinio teismo sprendimus, taip pat Civilinio

proceso kodekso 392 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kuriame nustatyta, kad, paaiškė-

jus naujoms aplinkybėms, įsigalioję sprendimai civilinėse bylose turi būti peržiūrėti,

jei šios aplinkybės nustatytos Konstitucinio Teismo nutarime. Konstitucinio Teismo

nuomone, jo ir EŽTT teisinė prigimtis yra labai panašios.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Civilinio proceso kodekso 392 straipsnio

2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, nes jis netruk-

do peržiūrėti įsigaliojusių sprendimų civilinėse bylose, kai EŽTT sprendimu yra nu-

statyti Konvencijos pažeidimai. Tačiau, atsižvelgdamas į nevienodą Civilinio proceso

kodekso 392 straipsnio taikymo teismų praktiką, Konstitucinis Teismas nurodė įsta-

tymų leidėjui papildyti jame nustatytą teisinį reguliavimą – expressis verbis nustatyti

jame EŽTT sprendimų įgyvendinimo mechanizmą.

Parengė Rytis Krasauskas


2010 m. balandžio 20 d. nutarimas byloje Nr. 9-P/2010

TEISĖJŲ SOCIALINĖS GARANTIJOS

Iki 2009 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo federalinis įstatymas „Dėl kai kurių Rusi-

jos Federacijos įstatymų pakeitimų, susijusių su federalinio įstatymo „Dėl korupcijos

užkardymo“ priėmimu“, į teisėjo, dirbusio ilgiau kaip penkerius metus, darbo stažą

buvo įskaitomas darbo prokuroru, tardytoju ar advokatu laikas. Šiam įstatymui įsiga-

liojus, minėtas teisinis reguliavimas buvo panaikintas.

Pagal Rusijos Federacijoje galiojantį teisinį reguliavimą teisėjai, turintys didesnį

kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, išeidami į pensiją turi teisę gauti visą išlaikymą iki

gyvos galvos, o jeigu tokie teisėjai tęsia veiklą, jie turi teisę į mėnesines išmokas, ku-

rios yra 50 proc. jiems priklausančio išlaikymo dydžio.

Į Konstitucinį Teismą kreipėsi piliečiai ir du bendrosios kompetencijos teismai.

Pareiškėjai nurodė, kad priėmus federalinį įstatymą „Dėl kai kurių Rusijos Federacijos

įstatymų pakeitimų, susijusių su federalinio įstatymo „Dėl korupcijos užkardymo“ pri-

ėmimu“ ir panaikinus teisinį reguliavimą, pagal kurį į teisėjų, dirbusių ilgiau kaip pen-

kerius metus, darbo stažą įskaitomas jų darbo prokuroru, tardytoju ar advokatu laikas,

buvo apribota į pensiją išeinančių teisėjų teisė gauti numatytą išlaikymą iki gyvos gal-

vos. Šitaip buvo pažeistas konstitucinis lygybės principas ir sumažintos įstatymų nu-

statytos teisėjų garantijos, kurios Konstitucijoje siejamos su jų teisiniu statusu.

Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti teisėjų nepri-

klausomumą ir nešališkumą, jiems yra garantuojama neliečiamybė ir nustatomos tam

124

tikros materialinės garantijos. Teisėjų teisinis statusas yra ne jų privilegija, o priemo-

nė, užtikrinanti teisminę kiekvieno Rusijos Federacijos piliečio teisių ir laisvių apsau-

gą. Būtent todėl jis įtvirtintas ne tik įstatyme „Dėl Rusijos Federacijos teisėjų statuso“,

bet ir federaliniame konstituciniame įstatyme „Dėl Rusijos Federacijos teisinės siste-

mos“ bei tiesiogiai Rusijos Federacijos Konstitucijoje.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jis ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinės

teisinės teisėjų apsaugos lygis negali būti mažinamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie

darbai, asmens pagal teisininko specialybę dirbti iki jo paskyrimo teisėju, gali būti

įskaitomi į teisėjo darbo stažą, tačiau tai darydamas turi paisyti pagal pirmiau galio-

jusį teisinį reguliavimą atsiradusių teisėtų lūkesčių.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijama federa-

linio įstatymo „Dėl kai kurių Rusijos Federacijos įstatymų pakeitimų, susijusių su

federalinio įstatymo „Dėl korupcijos užkardymo“ priėmimu“ nuostata prieštarauja

Konstitucijai. Joje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kai į teisėjo darbo stažą neįskaito-

mas jo darbo prokuroru, tardytoju ar advokatu laikas, yra sumažintas teisėjo, turinčio

didesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisės išėjus į pensiją gauti išlaikymą mastas.

Ši nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tiek, kiek ji taikoma teisėjams,

paskirtiems iki minėto įstatymo įsigaliojimo.



2010 m. gegužės 25 d. nutarimas byloje Nr. 11-P/2010

SOCIALINĖ PARAMA NEDARBO ATVEJU

Pilietis G. N. I. dėl etatų mažinimo buvo atleistas iš darbo ribotos atsakomy-

bės akcinėje bendrovėje. Užimtumo centras pripažino šį pilietį bedarbiu, ir jam buvo

pradėta mokėti nedarbo išmokas. Po trijų mėnesių pilietis G. N. I. neteko bedarbio

statuso ir nedarbo išmokų mokėjimas jam buvo nutrauktas, kadangi Užimtumo cent-

ro specialistai išsiaiškino, jog jis turi kitos ribotos atsakomybės akcinės bendrovės ak-

cijų, už kurias kasmet gauna apie 1 000 rublių dividendų.

Bendrosios kompetencijos teismas, į kurį G. N. I. kreipėsi dėl Užimtumo centro

sprendimų panaikinti jam bedarbio statusą ir nutraukti nedarbo išmokų mokėjimą,

šio piliečio ieškinį atmetė, vadovaudamasis įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos gyven-

tojų užimtumo“ X skyriaus 2 straipsniu, kuriame nustatyta, kad piliečiai, kurie yra

įmonių steigėjai (akcininkai), yra laikomi užimtais piliečiais.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos gyven-

tojų užimtumo“ X skyriaus 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pabrėžė,

jog tai nereiškia, kad pagal šį įstatymą įmonių steigėjams (akcininkams), kurie gauna


ypač mažas pajamas, gali būti neteikiama jokia socialinė parama. Tokia parama pa-

gal minėtą įstatymą privalo būti teikiama, nes tai daryti įpareigoja konstituciniai tei-

singumo ir lygybės principai.

Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad konstitucinis ūkinės veiklos lais-

vės principas suteikia galimybę asmenims laisvai rinktis ūkinės veiklos sritį, taip pasi-

naudojant savo sugebėjimais ir panaudojant turtą. Dalyvavimas ribotos atsakomybės

akcinės bendrovės veikloje yra ekonominė veikla, o joje dalyvaujantys asmenys lai-

komi užimtais piliečiais, prisiimančiais atsakomybę už savo ekonominę gerovę. Pilie-

čių ekonominė veikla ir savarankiškas ekonominės rizikos prisiėmimas neįpareigoja

valstybės jiems suteikti tokias pat socialines garantijas, kaip ir bedarbiams, kurie nėra

laikomi užimtais piliečiais.

Jeigu įmonių steigėjai (akcininkai) būtų pripažįstami bedarbiais ir jiems būtų

mokamos nedarbo išmokos, jie turėtų nepateisinamą materialinį pranašumą prieš ki-

tus įmonių veikloje dalyvaujančius asmenis bei darbą praradusius ir kitų pragyveni-

mo šaltinių neturinčius asmenis.



2010 m. birželio 22 d. nutarimas byloje Nr. 14-P/2010

TEISĖ BŪTI RINKIMŲ KOMISIJOS NARIU

Rusijos Federacijos pilietis M. A. M. buvo paskirtas vieno Maskvos rajono rinki-

mų komisijos nariu. M. A. M. įgijus leidimą gyventi Lietuvoje, Maskvos miesto rinki-

mų komisija panaikino jo, kaip rinkimų komisijos nario, įgaliojimus. Tokį sprendimą

šis Rusijos Federacijos pilietis apskundė bendrosios kompetencijos teismui, tačiau jo

skundas buvo atmestas.

Savo sprendimus bendrosios kompetencijos teismai grindė inter alia federali-

nio įstatymo „Dėl pagrindinių rinkimų teisių ir teisės dalyvauti referendume garan-

tijų Rusijos Federacijos piliečiams“ 29 straipsnio 8 punkto a papunktyje įtvirtinta

nuo stata, pagal kurią Rusijos Federacijos piliečiai, turintys leidimus gyventi užsienio

valstybėse, negali būti sprendžiamojo balso teisę turinčiais teritorinių rinkimų komi-

sijų nariais.

M. A. M. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu šią nuostatą pripažinti prieš-

taraujančia Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas federalinio įstatymo „Dėl pa-

grindinių rinkimų teisių ir teisės dalyvauti referendume garantijų Rusijos Federacijos

piliečiams“ 29 straipsnio 8 punkto a papunktis prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinta Rusijos

Federacijos piliečių teisė dalyvauti valdant valstybę tiek tiesiogiai, tiek per savo ren-

126

kamus atstovus. Šios konstitucinės teisės tikslas – užtikrinti piliečiams galimybę be

apribojimų dalyvauti valdant valstybę, išskyrus atvejus, kai tie apribojimai gali būti

objektyviai pateisinami.

Bet kokie teisių ir laisvių apribojimai turi būti ne tik teisiškai, bet ir socialiai tei-

singi bei tinkami.

Darbas rinkimų komisijose, inter alia teritorinėse rinkimų komisijose, – vie-

na iš dalyvavimo valdant valstybę formų. Šių komisijų paskirtis – užtikrinti pilie-

čių rinkimų teises ir teisę dalyvauti referendume. Todėl, vadovaujantis įstatymais ir

tarptautinės teisės normomis, rinkimų komisijos turi būti sudaromos, jų veikla orga-

nizuojama ir įgaliojimai nustatomi laikantis teisėtumo, nepriklausomumo, kolegia-

lumo ir viešumo principų.

Teritorinės rinkimų komisijos sudaromos ad hoc, o jų narių veikla paprastai nėra

nuolatinė. Šių komisijų nariams nėra taikomi specialūs išsilavinimo, amžiaus, gyve-

nimo tam tikroje teritorijoje ir panašūs reikalavimai.

Teritorinių rinkimų komisijų nariais gali būti tik Rusijos Federacijos piliečiai,

kadangi tik jie pagal Konstituciją yra pripažįstami teisės dalyvauti valdant valstybę

subjektais.

Rusijos Federacijos piliečiui suteikus leidimą gyventi užsienio valstybėje, jam su-

teikiama teisė joje gyventi nuolat. Paprastai tokie leidimai reikalingi, jei norima dirbti

ar mokytis, taip pat jų suteikimas gali būti siejamas su nekilnojamuoju turtu ar šei-

miniais ryšiais ir pan.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog leidimo gyventi užsienio valstybėje sutei-

kimas Rusijos Federacijos piliečiui dar nereiškia, kad turi būti keičiamas tokio pilie-

čio santykis su savo valstybe ar kad tarp Rusijos Federacijos piliečio ir tos užsienio

valstybės iš karto atsiranda ryšys, kuris galėtų būti prilygintas Rusijos Federacijos pi-

lietybei. Nutarime taip pat nurodyta, jog tai, kad Rusijos Federacijos pilietis įgyja lei-

dimą gyventi užsienio valstybės teritorijoje, dar nereiškia, kad susilpnėja jo ryšiai su

Rusijos Federacija (kitaip nei tais atvejais, kai Rusijos Federacijos pilietis įgyja kitos

valstybės pilietybę), todėl tai negali būti priežastis susiaurinti jo, kaip piliečio, teises

ir laisves.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad Rusijos Federacijos pilietis įgy-

ja leidimą gyventi užsienio valstybėje, nekelia grėsmės Rusijos konstitucinei santvar-

kai, kitų piliečių dorovei, sveikatai, teisėms ir teisėtiems interesams, Rusijos valstybės

saugumui, nesudaro prielaidų abejoti tokio piliečio galimybėmis nepriklausomai, ne-

šališkai ir laikantis Rusijos įstatymų vykdyti teritorinės rinkimų komisijos nario pa-

reigas. Draudimas Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą gyventi užsienio

valstybėje, būti teritorinės rinkimų komisijos nariu susiaurina jo, kaip piliečio, teisę

dalyvauti valdant valstybę ir prieštarauja konstituciniam piliečių teisių ir laisvių ly-

gybės principui.



LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO

2010 m. sausio 20 d. nutarimas byloje Kp 6/09

DOTACIJOS POLITINĖMS PARTIJOMS

Teisinis reguliavimas, kuriuo mažinamos dotacijos politinėms partijoms, skiria-

mos už laikotarpius, per kuriuos su politinių partijų veikla susijusios išlaidos, atitin-

kančios lig tol gautų dotacijų dydį, jau yra patirtos, neatitinka konstitucinio tinkamos

teisėkūros principo.

Konstitucinis Tribunolas, visa sudėtimi išnagrinėjęs bylą, pripažino, kad:

– 2009 m. balandžio 24 d. priimto Politinių partijų ir kai kurių kitų įstatymų pa-

keitimo įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja iš Konstitucijos 2 straipsnio3 ir 11 straips-

nio 1 dalies4 kylantiems pasitikėjimo valstybe bei jos kuriama teise ir įgytųjų teisių

bei pradėtų įgyvendinti interesų apsaugos principams;

– minėto įstatymo 8 straipsnio 3 dalis kartu su 10 straipsniu ta apimtimi, kuria

nustatyta, kad šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas metinės dotacijos dydžio

apskaičiavimo būdas taikomas ir nustatant sumas, priklausančias už metų ketvirčius,

pasibaigusius arba prasidėjusius iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, prieštarauja iš

Konstitucijos 2 straipsnio kylančiam tinkamos teisėkūros principui.

Lenkijos Respublikos Prezidentas, prieš pasirašydamas Politinių partijų ir kai

kurių kitų įstatymų pakeitimo įstatymą, kuriuo tam tikram laikui (2009–2010 m.)

buvo sumažintas politinėms partijoms iš valstybės biudžeto skiriamų dotacijų dydis,

inicijavo išankstinę jo atitikties Konstitucijai kontrolę.

Pareiškėjo nuomone, nuostatų dėl politinių partijų įtvirtinimas Konstitucijos

I skyriuje rodo, kokią reikšmę Konstitucijos kūrėjas teikia politinėms partijoms. Ne-

silaikant tam tikrų dotavimo principų ir ribojant dotacijų biudžetiniams metams

dydį, pareiškėjo manymu, pažeidžiamas pasitikėjimo valstybe principas.

Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad politinių partijų fi nansavimas iš vals-

tybės biudžeto kyla ne iš Konstitucijos, o iš įstatymų normų. Konstitucija nenustato

politinių partijų fi nansavimo būdų; joje įtvirtintas tik šių organizacijų fi nansavimo

viešumo principas.

Konstitucinio Tribunolo vertinimu, ginčijama įstatymo pataisa, kuria sumažin-

tas politinių partijų veiklai skiriamų dotacijų dydis, nepažeidžia politinio pliuralizmo

principo, nes neriboja Konstitucijoje įtvirtintos politinių partijų kūrimo ir veiklos lais-

vės. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad ginčijamame įstatyme numatytas dotacijų suma-

žinimas politinių partijų veikimą padarytų neįmanomą arba jį labai pasunkintų.

3 Lenkijos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis: „Lenkijos Respublika yra demokratinė teisinė valsty-

bė, įgyvendinanti socialinio teisingumo principus.“4 Lenkijos Respublikos Konstitucijos 11 straipsnis:

„1. Lenkijos Respublika užtikrina politinių partijų steigimo ir veiklos laisvę. Į politines partijas Len-

kijos piliečiai jungiasi savanoriškumo ir lygybės pagrindais, siekdami demokratiniais metodais veikti

valstybės politikos formavimą.

2. Politinių partijų fi nansavimas yra viešas.“

128

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, jog politinės partijos negalėjo tikėtis, kad

tokiu laikotarpiu, kai, siekiant išlaikyti valstybės biudžeto pusiausvyrą, yra smarkiai

ribojamos kitos biudžeto išlaidos, iš valstybės lėšų teikiamų dotacijų dydis liks nepa-

keistas. Laikinas politinių partijų fi nansavimo iš valstybės lėšų ribojimas buvo taiko-

mas dar 2002–2003 m.

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad įgytųjų teisių apsaugos principas nėra

absoliutus. Biudžeto pusiausvyros išsaugojimas ir pernelyg didelio valstybės įsiskoli-

nimo išvengimas yra konstitucinė vertybė, pagrindžianti įgytųjų teisių ribojimą.

Vertindamas ginčijamą įstatymą atitikties konstituciniam deramos vacatio legis

reikalavimui aspektu, Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad keturiolikos dienų

laikotarpis atitinka konstitucinį pakankamo laiko prisitaikymui reikalavimą, turint

omenyje tai, kad ginčijamo įstatymo normos buvo adresuotos politinėms partijoms,

kurių nariai parlamentarai dalyvavo įstatymų leidybos procese.

Vis dėlto tam tikra apimtimi įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucinio Tribunolo vertinimu, konstituciniu valstybės biudžeto pusiausvyros iš-

saugojimo principu negali būti grindžiamas tų dotacijų dalių, kurios yra skiriamos už

metų ketvirčius, pasibaigusius arba prasidėjusius iki ginčijamo įstatymo įsigaliojimo,

dydžio mažinimas. Įstatymų leidėjas negali mažinti politinėms partijoms numatytų

dotacijų už laikotarpius, per kuriuos su politinių partijų veikla susijusios išlaidos, ati-

tinkančios lig tol gautų dotacijų dydį, jau yra patirtos. Tokie legislatyviniai sprendi-

mai neatitinka tinkamos teisėkūros principo, kylančio iš Konstitucijos 2 straipsnio.

Konstitucinis Tribunolas nurodė, kad įstatymas turi būti grąžintas Seimui, kuris

nustatys kitą teisinio reguliavimo, kuriuo numatomas dotacijų mažinimas, galiojimo

apimtį. Ji negalės apimti ketvirčių, pasibaigusių arba besitęsiančių atitinkamo įstaty-

mo įsigaliojimo dieną.

Parengė Viktorija Staugaitytė


2010 m. birželio 2 d. nutarimas byloje SK 38/09

TEISĖJO NUŠALINIMAS

Teisinis reguliavimas, neleidžiantis apskųsti antrosios instancijos teismo nutar-

ties, kuria yra atmestas prašymas nušalinti teisėją, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad Civilinio proceso kodekso 3941 straips-

nio 2 dalis ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė apskųsti antrosios instancijos

teismo nutartį, kuria yra atmestas prašymas nušalinti šio teismo teisėją nuo bylos na-

grinėjimo antrojoje instancijoje, prieštarauja Konstitucijos 45 straipsnio 1 daliai5.

5 Lenkijos Respublikos Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalis: „Kiekvienas turi teisę, kad jo bylą teisingai ir

viešai, nepagrįstai nevilkindamas išnagrinėtų kompetentingas, nepriklausomas ir nešališkas teismas.“


Byla inicijuota juridinio asmens konstituciniu skundu dėl Civilinio proceso ko-

dekse nustatyto teisinio reguliavimo, neleidžiančio bylose, kuriose galima paduoti

kasacinį skundą, apskųsti antrosios instancijos teismo nutarties atmesti prašymą nu-

šalinti teisėją nagrinėjant bylą antrosios instancijos teisme. Šio juridinio asmens gin-

čą su buvusiais darbuotojais apeliacine tvarka nagrinėjusio apygardos teismo teisėjų

nešališkumas jam kėlė abejonių, bet prašymai nušalinti teisėjus nebuvo patenkinti.

Pareiškėjas skundė atitinkamas teismo nutartis, bet jo skundai taip pat buvo atmesti.

Pagal Konstituciją kiekvienas turi teisę į nešališką teismą, o teismo procesas turi

būti ne mažiau kaip dviejų instancijų. Pareiškėjo nuomone, ginčijama nuostata pa-

neigia instancinės kontrolės galimybę, jei atsisakoma nušalinti teisėją. Šis ribojimas

nustatytas tik tose bylose, kuriose yra galima kasacija. Pareiškėjo manymu, ginčija-

ma nuostata leidžia bylą nagrinėjančiam teismui vien savo nuožiūra spręsti dėl teisė-

jų nešališkumo.

Konstitucinis Tribunolas pareiškėjo argumentus pripažino iš esmės pagrįstais,

tačiau pažymėjo, kad tikroji problema yra ne instancinės kontrolės, bet galimybės

apskųsti nebuvimas. Konstitucinis Tribunolas rėmėsi iš Konstitucijos 45 straipsnio

1 dalies kylančiu bendru imperatyvu, kad teismo procesas turi atitikti teisingumo

reikalavimus.

Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad teisėjo nušalinimo institutas yra teismo

nešališkumo ir teisėjų nepriklausomumo garantija, jis prisideda prie visuomenės pa-

sitikėjimo teisingumo vykdymu kūrimo ir jo autoriteto didinimo, dėl to įstatymų

leidėjo laisvės formuoti šį institutą ribas reikia apibrėžti ypač atsargiai. Dėl teisėjo nu-

šalinimo instituto reikšmės ir svarbos turi būti nustatytos tokios procedūros, kurios,

viena vertus, leistų realiai jį taikyti, kita vertus, užkirstų kelią juo piktnaudžiauti.

Nutarime pažymėta, kad reikšmės ar įtakos teisingumo vykdymui požiūriu nėra

svarbu, kurios instancijos teisėjų nešališkumas sukelia abejonių. Taigi nesuprantama,

kuo grindžiamas toks teisinis reguliavimas, kai galimybės paduoti skundus tuo pačiu

klausimu skirtingose proceso stadijose nėra vienodos.



2010 m. liepos 15 d. nutarimas byloje K 63/07

SKIRTINGAS MOTERŲ IR VYRŲ PENSINIS AMŽIUS

Tai, kad moterų ir vyrų pensinis amžius yra skirtingas, neprieštarauja Konstitu-

cijai.

Konstitucinis Tribunolas visa sudėtimi priimtame nutarime pripažino, kad

1998 m. gruodžio 17 d. Pensijų ir rentų iš socialinio draudimo fondo įstatymo

24 straips nio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad po 1948 m. gruodžio 31 d. gimę

130

apdraustieji gali išeiti į pensiją sukakę pensinį amžių, kuris yra mažiausiai 60 metų

moterims ir mažiausiai 65 metai vyrams, atitinka Konstitucijos 32 ir 33 straipsnius6.

Trys teisėjos paskelbė atskirąsias nuomones.

Bylą inicijavo piliečių teisių gynėjas (ombudsmenas), kurio vertinimu, ginčijama

nuostata asmenys yra diskriminuojami dėl lyties.

Pareiškėjo nuomone, skirtingas moterų ir vyrų pensinis amžius reiškia, kad mo-

terų traktavimas socialinio draudimo srityje yra diskriminacinis. Dėl to, kad moterų

pensinis amžius yra ankstyvesnis, taigi ir draudimo laikotarpis trumpesnis, jos trum-

piau kaupia savo pensijai, bet ilgiau ją gauna, o tai lemia iš esmės skirtingą, palygin-

ti su vyrais, gaunamų išmokų dydį. Pareiškėjo vertinimu, nėra racionalių argumentų,

kurie pagrįstų skirtingą pensinį amžių pagal lyties kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad

vidutinė moterų gyvenimo trukmė yra ilgesnė, ir į tai, kad nėra jokių blogesnės jų

sveikatos būklės duomenų, daugelyje valstybių moterų ir vyrų pensinis amžius su-

vienodintas arba pradėta laipsniškai vienodinti jį. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad

nustačius minimalų moterų pensinį amžių sudaromos prielaidos spausti šį amžių su-

kakusias moteris pasitraukti iš darbo rinkos, ypač padidėjusio nedarbo laikotarpiais.

Šį argumentą piliečių teisių gynėjas parėmė Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija,

pagal kurią teisės į pensiją įgijimas gali būti laikomas pagrįsta priežastimi nutrauk-

ti darbo sutartį.

Konstitucinio Tribunolo nuomone, piliečių teisių gynėjas ginčijo iš esmės ne patį

pensinio amžiaus diferencijavimą, numatytą ginčijamoje Pensijų ir rentų iš socialinio

draudimo fondo įstatymo nuostatoje, o šio diferencijavimo padarinius, kylančius iš

kitų šio įstatymo nuostatų, taip pat kitų įstatymų.

Atsakydamas į esminį pareiškėjo argumentą, kad skirtingas moterų ir vyrų

pensinis amžius lemia mažesnį vidutinį moterų pensijų išmokų dydį, Konstitucinis

Tribunolas pažymėjo, kad ginčijamo reguliavimo konstitucingumas negali būti verti-

namas atsižvelgiant į šį vienintelį veiksnį. Pensijų išmokų dydžio skirtumą pirmiausia

lemia mažesnis nei vyrų vidutinis moterų atlyginimas; ši aplinkybė nėra nagrinėjimo

dalykas šioje byloje.

Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad pagal Darbo kodeksą ir jo aiškinimą

Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijų pastaraisiais metais priimtose nutar-

tyse teisės į pensiją įgijimas negali būti vienintelė priežastis nutraukti darbo sutartį su

darbuotoju, o tolesnis jo darbas nestabdo pensijos mokėjimo. Moterys, įgijusios teisę

6 Lenkijos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnis:

„1. Teisės požiūriu visi yra lygūs. Visi turi teisę viešosios valdžios būti vienodai traktuojami.

2. Niekas dėl jokios priežasties negali būti diskriminuojamas politiniame, socialiniame ar ekonomi-

niame gyvenime.“

Lenkijos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis:

„1. Lenkijos Respublikoje moteris ir vyras turi lygias teises šeimoje, politiniame, socialiniame ir eko-

nominiame gyvenime.

2. Moteris ir vyras turi lygias teises į išsilavinimą, įdarbinimą ir paaukštinimą, į vienodą atlyginimą

už lygiavertį darbą, į socialinį aprūpinimą, taip pat lygias teises eiti pareigas, vykdyti funkcijas ir gauti

ofi cialius garbės laipsnius ir apdovanojimus.“


gauti pensiją, gali tęsti profesinę veiklą ir mokėti įmokas, kad ateityje gautų didesnes

išmokas. Jos taip pat gali apsispręsti baigti profesinę veiklą; nors tai siejasi su mažes-

nių išmokų gavimu, bet yra kompensuojama kitais asmeninio ar šeiminio pobūdžio

privalumais. Be to, įstatymų leidėjas pensijų sistemoje įdiegė tam tikrus fi nansinius

mechanizmus, kurie leidžia sumažinti moterų ir vyrų pensijų dydžių skirtumus, su-

sijusius su trumpesniu įmokų mokėjimo laikotarpiu.

Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad pensinio amžiaus diferencijavimas yra

ne moterų diskriminavimas, o konstituciškai pateisinamas išlyginamasis privilegija-

vimas. Jis pažymėjo, kad, nepaisant vykstančių socialinių permainų, turinčių įtakos

lyčių vaidmenų visuomenėje vienodinimui, vis dar esama skirtumų, kuriuos lemia

ypatingas moters vaidmuo visuomenėje ir šeimoje. Tai visų pirma pasakytina apie

moters kaip motinos ir auklėtojos funkcijas šeimoje, taip pat apie tai, kad moteris vie-

nu metu atlieka ir profesines, ir šeimines pareigas.

Pensijų sistema yra plati ir apima tiek tokias profesijas, kuriomis besiverčiančių

moterų galimybei dirbti tam tikrą darbą biologiniai lyčių skirtumai turi tiesioginę

įtaką, tiek tokias, kuriomis besiverčiančias moteris ir vyrus traktuoti skirtingai nėra

priežasčių. Tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad biologiniai skirtumai, siejami su ap-

tartais socialiniais skirtumais, visiškai prarado reikšmę vertinant skirtingų lyčių as-

menų profesinės veiklos baigimo amžių.

Kartu Konstitucinis Tribunolas atkreipė dėmesį, kad nors teisinis reguliavimas,

pagal kurį moterų ir vyrų pensinis amžius yra diferencijuojamas, Konstitucijai ne-

prieštarauja, jo negalima pripažinti optimaliu sprendimu, nes vis dėlto galima paste-

bėti socialinių ir biologinių veiksnių nulemtų skirtumų reikšmės mažėjimą.

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad paprastai daugelį metų vykdomos pen-

sinio amžiaus vienodinimo reformos daugelyje Europos valstybių yra planuojamos,

įgyvendinamos arba jau baigtos. Europos Sąjungos bei tarptautinėje teisėje pokyčiai

šia kryptimi taip pat laikomi tikslu, kuris ateityje turėtų būti pasiektas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Tribunolas nusprendė priimti Seimui adre-

suotą vadinamąjį signalizuojantįjį sprendimą7 dėl tikslingumo pradėti legislatyvinius

veiksmus siekiant laipsniškai suvienodinti moterų ir vyrų pensinį amžių.


7 Pagal Konstitucinio Tribunolo reglamento 54, 55 straipsnius jis turi įgaliojimus atitinkamai teisėkū-

ros institucijai pranešti apie pastebėtą teisės aktų ydingumą ir jų spragas.


VAKARŲ ŠALIŲ KONSTITUCINIS PAVELDAS:

ITALIJA

Arnoldas Matijošius

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento vyriausiasis specialistas

„Konstitucinės jurisprudencijos“ biuletenyje pradedama spausdinti Vakarų šalių

konstitucijų vertimus. Į šį leidinio numerį dedama pirmą kartą į lietuvių kalbą išvers-

ta 1947 m. gruodžio 22 d. priimta Italijos Respublikos Konstitucija.

Italijos Respublikos Konstitucija ir jos ištakos. Italija yra ne tik vienas iš va-

dinamųjų Europos civilizacijos lopšių, įspūdingą istoriją nuo etruskų, Romos res-

publikos laikų turinti šalis, bet ir valstybė, besididžiuojanti aukšta teisine kultūra,

pasaulyje žinomais mąstytojais ir mokslininkais, konstitucinių tradicijų gausa ir tuo,

kad net keliolikoje universitetų yra teisės fakultetai.

Viduržemio jūros regiono centre esančios Italijos Respublikos teritorija užima

Apeninų pusiasalį, Sicilijos, Sardinijos salas ir keletą kitų, mažesnių, salų. Jos plo-

tas – daugiau kaip 300 tūkst. kvadratinių kilometrų, gyventojų yra apie 58 mln., iš

jų 94 proc. – italai. Italijos teritorijoje yra dvi nepriklausomos valstybės: San Marino

Respublika ir Vatikano Miesto Valstybė.

Indoeuropiečių migracija į Apeninus prasidėjo dar III tūkstantmetyje pr. Kr. Maž-

daug VII–VIII a. pr. Kr. pietinėse Italijos ir Sicilijos salos pakrantėse įsikūrė graikai ir

pavadino šias vietoves Magna Greacia. Nuo V a. pr. Kr. Romos miestas-valstybė ėmė

nukariauti įvairias pusiasalio gentis ir ilgainiui regione įkūrė valstybę, tapusią galin-

giausia politine karine jėga Vakarų ir Pietų Europoje, dalyje Azijos ir Šiaurės Afrikoje.

Teisinis Romos valstybės palikimas šimtmečius daro įtaką Europos teisei, ypač civili-

nei ir komercinei. Viduramžiais Italijos teritorijoje iškilo atskiros galingos, tačiau tar-

pusavyje kovojusios Venecijos, Genujos, Neapolio ir kitos nedidelės valstybės.

Vieną bendrą valstybę italams pavyko įkurti tik 1870 m. Jos konstitucija, įtvirtinu-

sia absoliutinei monarchijai artimą valstybės santvarką, tapo 1848 m. kovo 4 d. Italijos

karalystės statutas, dar žinomas kaip Sardinijos Alberto statutas (taip vadinamas pagal

tuometinio karaliaus Karolio Alberto vardą). Nuo 1861 m. ši konstitucija įsigaliojo vi-

soje Italijos teritorijoje. Buvo sudarytas dvejų rūmų parlamentas, kurio senatorius iki

gyvos galvos skyrė karalius. Atstovų rūmų nariai buvo renkami, tačiau, be kitų reikala-

vimų, galiojo ir pasyviosios rinkimų teisės cenzas – 30 metų amžius. Visiems tokio bi-

kamerinio parlamento sprendimams galiojo karaliaus veto, jis pats skelbė įstatymus ir

buvo aukščiausioji vykdomoji valdžia, teismai teisingumą vykdė karaliaus vardu.

◆ VAKARŲ ŠALIŲ KONSTITUCINIS PAVELDAS: ITALIJA 133

XX a. pradžioje šalyje įsivyravo liberalioji ideologija. Jos veikiamos valdančio-

sios politinės grupės nesipriešino fašistinei propagandai ir de facto leido jai plisti. Į

Parlamentą išrinkto Benito Mussolini’o pastangomis 1921 m. įkurta fašistų partija,

o jos vadovas šalyje klestint suirutei ir nerimstant streikams pareikalavo valdžios. Ši

partija neturėjo parlamentinės daugumos (jai priklausė tik 7 proc. visų deputatų), ta-

čiau, pasinaudodama brutaliais gatvės smogikais, darydama spaudimą Italijos kara-

liui Viktorui Emanueliui III ir šiam nuolaidžiaujant, 1922 m. spalio mėn. ji išsikovojo

teisę sudaryti šalies vyriausybę. Nedelsiant buvo imtasi politinių ir institucinių refor-

mų, griebtasi režimo oponentų represijų, žmogaus teisių, ypač žodžio ir susirinkimų

laisvės, realiai nebuvo paisoma. Karaliaus pozicija dažniausiai buvo dviprasmiška, o

per Antrąjį pasaulinį karą jis pabėgo į pietinius Italijos regionus. B. Mussolini’o reži-

mas pakeitė ne visą 1861 m. Konstituciją, o tik kai kuriuos jos straipsnius. Konstitu-

ciją buvo galima pakeisti ir ji buvo keičiama paprastaisiais įstatymais; tam nereikėjo

kvalifi kuotosios balsų daugumos. Italijai pralaimėjus karą, B. Mussolini’ui buvo įvyk-

dyta mirties bausmė, o jo partija uždrausta.

1946 m. birželio 2 d. referendumu italai panaikino monarchinę valdymo formą

ir išrinko Steigiamąjį Susirinkimą. Įvairiuose regionuose piliečių balsai pasiskirstė la-

bai nevienodai, antai daugelyje Pietų Italijos regionų monarchijos atsisakymui pritarė

tik 20–30 proc. žmonių. Kai kurių sociologų ir politologų nuomone, galutinį rezulta-

tą lėmė tai, kad kitokią valdymo formą, respubliką, rėmusios politinės jėgos pasiūlė

rinkimų sistemos reformą – suteikti moterims balsavimo teisę. Dauguma Steigiamojo

Susirinkimo narių susijungė į plataus ideologinio ir politinio spektro parlamentinių

jėgų frontą, politologų vėliau ne kartą įvardytą kaip arco costituzionale („konstituci-

nė arka“). Jis apėmė krikščionis demokratus, liberalus ir kairiosios pakraipos partijas;

visi jie laikėsi antifašistinių pažiūrų ir troško konstitucijos, kuri užtikrintų apsaugą

nuo autoritarizmo, dėl to ir buvo pasiektas būtinas kompromisas. Tačiau kiekviena iš

šių ideologinių grupių siekė Konstitucijos tekste atspindėti savo ideologijai būdingas

vertybines nuostatas: krikščionių demokratų pastangomis konstitucinėse santuokos

ir šeimos normose įtvirtintos prigimtinės teisės tradicijos, o darbininkų teisių įtvirti-

nimas plačiu mastu atitiko ideologinę socialistų ir komunistų orientaciją.

Steigiamasis Susirinkimas naująją šalies Konstituciją priėmė 1947 m. gruodžio

22 d., ją pasirašė 1946–1948 m. valstybei laikinai vadovavęs Enrico De Nicola, o įsiga-

liojo ji 1948 m. sausio 1 d. Ši Konstitucija galioja iki dabar, per tą laiką buvo padaryta

14 jos pataisų. Tiesa, buvo mėginama parengti jos visos, ypač II dalies, reformos gai-

res, tačiau net tris kartus sudarytos parlamentinės komisijos (1983–1985, 1992–1994

ir 1997–1998) taip ir nepasiekė reikiamo politinio sutarimo. Pagrindiniai Konsti-

tucijos pakeitimai buvo tokie: aiškesnis lygių politinių teisių suteikimas moterims

(48 straipsnis), Deputatų Rūmų ir Senato Rūmų sudėtis ir kadencijos laikas (56, 57 ir

60 straipsniai), parlamentarų indemnitetas ir imunitetas (68 straipsnis), amnestija ir

malonės teikimas (79 straipsnis), Parlamento rūmų paleidimas (88 straipsnis), parla-

mentinė apkalta (96 straipsnis), regionų, provincijų ir municipalitetų teisinis režimas

134

(114–132 straipsniai), Konstitucinio Teismo sudėtis ir kadencija (134 ir 135 straips-

niai) ir t. t. Įdomu tai, kad mirties bausmė Konstitucijoje buvo numatyta, išskyrus ka-

riniuose įstatymuose nustatytus ir karo meto atvejus, tačiau nuo 1947 m. Italijoje ji

nė karto nebuvo įvykdyta. Nuo 1994 m. jos, kaip sankcijos, nebeliko kariniuose įsta-

tymuose, o 2007 m. ji panaikinta ir Konstitucijoje.

1947 m. Konstitucija susideda iš trijų pagrindinių dalių, pabaigoje yra baigiamo-

sios ir pereinamojo laikotarpio nuostatos. Kaip ir Prancūzijoje, apskritai nėra galimas

konstitucinis respublikos – valstybės valdymo formos – pakeitimas. Vertinant istori-

niu aspektu, svarbus šios Konstitucijos bruožas yra tas, kad ji nėra lanksti, t. y. visiškai

minimizuota galimybė vėl susiformuoti įteisintam autoritariniam režimui, kaip buvo

XX a. pirmojoje pusėje. Taikant Konstitucijos 138 straipsnyje nustatytą konstitucinių

pataisų sistemą turi būti surengti du atskiri svarstymai ir balsavimai abejuose Parla-

mento rūmuose, o jeigu per antrąjį balsavimą pataisoms pritaria mažiau nei du treč-

daliai delegatų, tai galutiniam pritarimui pataisoms reikalingas referendumas. Be to,

prieštaraujančius šiai Konstitucijai teisės aktus panaikina Konstitucinis Teismas. Tai-

gi neabejotina, kad 1947 m. Steigiamasis Susirinkimas sąmoningai numatė Konstitu-

cijai aukščiausiosios teisės statusą.

Patys pagrindiniai konstituciniai principai, kaip ir daugumoje šiuolaikinių

konstitucijų, formuluojami gana plačiai, yra daug į kitus aktus nukreipiančiųjų

normų ir joms įgyvendinti reikalingas konkretus nacionalinių įstatymų nustaty-

tas teisinis reguliavimas (pvz.: „Visi piliečiai turi teisę laisvai jungtis į partijas, kad

demokratiškai prisidėtų prie šalies politikos kūrimo“). Kita vertus, išsamus Italijo-

je pripažįstamų žmogaus teisių katalogas yra išdėstytas 13–28 straipsniuose. Val-

džių padalijimas Konstitucijoje nėra griežtai nustatytas, jis daugiau reiškiasi per tam

tik ras atsvaras ir atitinkamą jėgų pusiausvyrą išlyginantį kiekvienos valdžios šakos

„svorį“. Visoje valdžios sistemoje vyrauja ir valstybės valdžios vienybę užtikrina Par-

lamentas. Italijos konstitucinis ypatumas yra tas, kad vyriausybė turi deleguotosios

įstatymų leidybos teises, kurias riboja Parlamento kiekvienu atveju nustatomi krite-

rijai ir principai. Respublikos Prezidentas apskritai neturi didelių įgaliojimų politi-

kos įgyvendinimo srityje, nors ir skiria Ministrą Pirmininką. Konstitucinis Teismas

sudaromas lygiomis dalimis Respublikos Prezidento, teismų valdžios ir Parlamento

teikimais; iš viso yra 15 jo teisėjų. Be kitų valstybių atitinkamoms konstitucinės jus-

ticijos institucijoms būdingų klasikinių funkcijų, Konstitucinis Teismas gali tirti ir

šalies regionų tarpusavio ginčus dėl kompetencijos, taip pat tokio pobūdžio jų gin-

čus su valstybe. Referendumui surengti nereikalaujama labai didelio skaičiaus rėmė-

jų – užtenka 500 tūkst., tad tiesioginė įstatymų leidyba formalių suvaržymų požiūriu

yra liberalizuota.

Šis Italijos Respublikos Konstitucijos vertimas iš anglų kalbos (vertė Arnoldas

Matijošius) buvo rengiamas atsižvelgiant į jos tekstą italų kalba, todėl yra išversti

(vertė Dangirutė Giedraitytė) Konstitucijos pakeitimai, kurių vertimai iš italų kalbos

į kitas kalbas dar nėra publikuoti.

◆ ITALIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA 135

ITALIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

1947 m. gruodžio 22 d.

PAGRINDINĖS NUOSTATOS

1 straipsnis

Italija – demokratinė respublika, pagrįsta darbu.

Suverenitetas priklauso Tautai. Tauta jį įgyvendina Konstitucijoje nustatytomis

formomis ir neperžengdama joje nustatytų ribų.

2 straipsnis

Respublika pripažįsta ir laiduoja neatimamas žmogaus – ir kaip privataus as-

mens, ir kaip visuomeninių bendrijų, kuriose atsiskleidžia jo asmenybė, nario – tei-

ses ir reikalauja vykdyti neginčijamas pareigas, kylančias iš politinio, ekonominio ir

socialinio solidarumo.

3 straipsnis

Visi piliečiai yra vienodai visuomeniškai gerbtini ir lygūs prieš įstatymą, kad ir kokia

būtų jų lytis, rasė, kalba, religija, politiniai įsitikinimai, asmeninė ir socialinė padėtis.

Respublikos užduotis – pašalinti ekonomines ir socialines kliūtis, kurios, iš tik-

rųjų apribodamos piliečių laisvę ir lygybę, trukdo visapusiškai tobulėti žmogaus

asmenybei ir visiems darbuotojams veiksmingai įsitraukti į politinį, ekonominį ir so-

cialinį šalies tvarkymą.

4 straipsnis

Respublika pripažįsta visų piliečių teisę į darbą ir sudaro sąlygas įgyvendinti šią

teisę.

Kiekvienas pilietis pagal savo galimybes ir pasirinkimą privalo vykdyti tokią veik-

lą arba tokias funkcijas, kurios sudarytų sąlygas materialinei arba dvasinei visuome-

nės pažangai.

5 straipsnis

Viena ir nedaloma Respublika pripažįsta vietos autonomijas ir skatina jas vysty-

tis; įgyvendina plačiausio masto administracinę valstybinių tarnybų decentralizaciją;

savo įstatymų leidybos principus ir metodus derina su autonomijos ir decentraliza-

cijos reikalavimais.

6 straipsnis

Respublika saugo kalbines mažumas imdamasi atitinkamų priemonių.

136

7 straipsnis

Valstybė ir Katalikų bažnyčia yra nepriklausomos ir suverenios kiekvienai iš jų

priklausančiose srityse.

Jų santykius nustato Laterano sutartys. Dėl šių sutarčių pakeitimų, kuriems pri-

tarė abi šalys, Konstitucijos keisti nereikia.

8 straipsnis

Visos konfesijos vienodai laisvos prieš įstatymą.

Ne katalikų konfesijos turi teisę kurti organizacijas pagal savo įstatus, kiek tai ne-

prieštarauja Italijos teisinei tvarkai.

Šių konfesijų santykiai su valstybe nustatyti įstatymu pagal sutartis su joms at sto-

vaujančiomis institucijomis.

9 straipsnis

Respublika skatina kultūros, mokslo ir technikos tyrimus.

Ji saugo šalies gamtą, Tautos istorijos ir meno paveldą.

10 straipsnis

Italijos teisinė tvarka derinama su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės

normomis.

Užsieniečių teisinė padėtis reglamentuojama įstatymu pagal tarptautines nor-

mas ir sutartis.

Užsienietis, savo šalyje neturintis realios galimybės naudotis tokiomis demokra-

tinėmis laisvėmis, kokias laiduoja Italijos Konstitucija, turi prieglobsčio teisę Respub-

likos teritorijoje įstatymo nustatyta tvarka.

Neleidžiama išduoti užsieniečio kitai valstybei dėl politinių nusikaltimų.1

11 straipsnis

Italija atmeta karą kaip kėsinimosi į kitų tautų laisvę ir tarptautinių ginčų spren-

dimo priemonę; ji sutinka vienodomis sąlygomis su kitomis valstybėmis apriboti

suverenitetą tiek, kiek tai yra būtina siekiant palaikyti tvarką, užtikrinančią taiką ir

teisingumą tarp tautų; ji remia šių tikslų siekiančias tarptautines organizacijas ir da-

lyvauja jų veikloje.

12 straipsnis

Respublikos vėliava yra itališka trispalvė: trys vienodo dydžio vertikalios juos-

tos – žalia, balta ir raudona.

1 1967 m. birželio 21 d. konstituciniu įstatymu Nr. 1 nustatyta, kad Konstitucijos 10 straipsnio paskuti-

nė dalis ir 26 straipsnio paskutinė dalis netaikomos genocido atvejais.


I DALIS

PILIEČIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

I SKYRIUS

PILIEČIŲ SANTYKIAI

13 straipsnis

Asmens laisvė yra neliečiama.

Asmens sulaikymas, apžiūra arba krata, taip pat bet koks kitoks asmens laisvės

apribojimas neleidžiamas, išskyrus atvejus, kai tai daroma vadovaujantis teisminės

valdžios motyvuotu aktu ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei tvarka.

Išimtiniais ypatingos svarbos ir skubos atvejais, tiksliai nurodytais įstatyme, vals-

tybės saugumo institucijos gali imtis laikinųjų priemonių, apie kurias per keturiasde-

šimt aštuonias valandas privalo pranešti teisminei valdžiai; jeigu teisminė valdžia per

kitas keturiasdešimt aštuonias valandas šių priemonių nepatvirtina, jos laikomos pa-

naikintomis ir netekusiomis galios.

Turi būti baudžiama už bet kokią fi zinę ir moralinę prievartą prieš asmenis, ku-

riems taikomi vienokie ar kitokie laisvės apribojimai.

Didžiausias kardomojo kalinimo laikas nustatomas įstatymu.

14 straipsnis

Būstas yra neliečiamas.

Nuosavybės apžiūra, krata ir areštas negali būti taikomi kitaip, kaip tik įstatymo

nustatytais atvejais ir tvarka, laikantis asmens laisvės apsaugos garantijų.

Patikrinimai ir apžiūros, atliekami sveikatos apsaugos ir visuomenės sveikatai

pavojingų situacijų prevencijos arba ekonominiais ir fi skaliniais tikslais, reguliuoja-

mi specialiais įstatymais.

15 straipsnis

Susižinojimo laiškais ir kitais būdais laisvė ir slaptumas negali būti pažeidžiami.

Juos riboti galima tik vadovaujantis motyvuotu teisminės valdžios aktu, nepažei-

džiant įstatymo nustatytų garantijų.

16 straipsnis

Kiekvienas pilietis turi teisę laisvai kilnotis ir gyventi bet kurioje šalies teritori-

jos dalyje, atsižvelgdamas į tuos bendrus apribojimus, kurie įstatymo nustatyti svei-

katos apsaugos ir saugumo tikslais. Negali būti nustatyta jokių politiniais motyvais

grindžiamų apribojimų.

138

Kiekvienas pilietis gali laisvai išvykti ir sugrįžti į Respublikos teritoriją, jeigu

vykdo įstatyme numatytas pareigas.

17 straipsnis

Piliečiai turi teisę į taikius ir neginkluotus susirinkimus.

Apie susirinkimus, taip pat ir tuos, kurie rengiami visuomenei atvirose vietose,

iš anksto pranešti nereikia.

Apie viešose vietose rengiamus susirinkimus būtina iš anksto pranešti valdžios

institucijai. Valdžios institucija turi teisę juos drausti tik siekdama laiduoti visuome-

nės saugumą ir tvarką.

18 straipsnis

Piliečiai turi teisę laisvai, be atskiro leidimo vienytis į organizacijas, siekdami

privatiems asmenims pagal baudžiamuosius įstatymus nedraudžiamų tikslų.

Draudžiamos slaptos draugijos ir tokie susivienijimai, kurie bent netiesiogiai sie-

kia politinių tikslų kaip sukarintos organizacijos.

19 straipsnis

Visi turi teisę ir individualiai, ir kolektyviai laisvai išpažinti savo religinius įsiti-

kinimus, juos skleisti ir privačiai ar viešai atlikti atitinkamas kulto apeigas, išskyrus

tas, kurios prieštarauja geriems papročiams.

20 straipsnis

Bažnytinis bendrijos arba susivienijimo pobūdis ir religiniai arba kulto tikslai

negali būti priežastis įstatymais nustatyti specialias kliūtis arba specialius mokesti-

nius suvaržymus tokių bendrijų arba susivienijimų steigimuisi, teisiniam statusui

arba bet kokiai veiklai.

21 straipsnis

Visi turi teisę laisvai reikšti savo mintis žodžiu, raštu ir kitaip.

Spauda yra laisva nuo leidimų arba cenzūros.

Konfi skavimą galima taikyti tik esant motyvuotam teisminės valdžios aktui, kai

už padarytus pažeidimus spaudos įstatymas aiškiai leidžia konfi skavimą arba kai įsta-

tyme numatyta atsakingų asmenų atsakomybė už taisyklių pažeidimą.

Tais atvejais, kai konfi skuoti periodinius leidinius yra absoliučiai būtina ir neįma-

noma laiku įsikišti teisminei institucijai, tai galintys atlikti teisminės policijos parei-

gūnai privalo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas apie tai

pranešti teisminei institucijai.

Įstatymas paprastai gali nustatyti pareigą teikti informaciją apie periodinės spau-

dos fi nansavimo šaltinius.


Draudžiami spaudiniai, pasirodymai ir kitokie renginiai, prieštaraujantys ge-

riems papročiams. Įstatymas nustato priemones, laiduojančias atitinkamų teisės pa-

žeidimų prevenciją ir užkardymą.

22 straipsnis

Niekam dėl politinių motyvų negali būti atimamas teisnumas, pilietybė ar vardas.

23 straipsnis

Jokie asmeniniai ar nuosavybės mokesčiai negali būti nustatyti kitaip, kaip įsta-

tymu.

24 straipsnis

Visi gali ginti savo teises ir teisėtus interesus teismo tvarka.

Per visą procesą bet kurioje jo stadijoje gynyba yra neatimama teisė.

Atitinkami institutai laiduoja nepasiturintiems asmenims galimybę teikti ieški-

nius ir gintis bet kuriame teisme.

Teismo klaidų ištaisymo būdus ir sąlygas nustato įstatymas.

25 straipsnis

Niekieno byla negali būti perduota nagrinėti kitam teisėjui negu tas, kurį numa-

to įstatymas.

Niekas negali būti nubaustas už nusikaltimą kitaip, kaip tik pagal įstatymą, įsiga-

liojusį iki padarant nusikaltimą.

Saugumo užtikrinimo priemonės niekam negali būti taikomos kitaip, kaip tik

įstatymo numatytais atvejais.

26 straipsnis

Pilietis gali būti išduotas užsienio valstybei tik kai tai tiesiogiai numatyta tarp-

tautinėse sutartyse.

Jokiu būdu neleidžiama išduoti piliečio kitai valstybei dėl politinių nusikaltimų.2

27 straipsnis

Baudžiamoji atsakomybė yra asmeninė.

Kaltinamasis nelaikomas kaltu iki baigiamojo nuosprendžio paskelbimo.

Negali būti taikomos nežmoniškos bausmės, o pačiomis bausmėmis turi būti

siekiama perauklėti nuteistąjį.

Mirties bausmė draudžiama.3

2 1967 m. birželio 21 d. konstituciniu įstatymu Nr. 1 nustatyta, kad Konstitucijos 10 straipsnio paskuti-

nė dalis ir 26 straipsnio paskutinė dalis netaikomos genocido atvejais.3 Konstitucijos 27 straipsnis pakeistas 2007 m. spalio 2 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 1 straipsniu.

140

28 straipsnis

Valstybės ir viešųjų įstaigų pareigūnai ir tarnautojai pagal baudžiamuosius, civi-

linius ir administracinius įstatymus tiesiogiai atsako už savo veiksmus, kuriais pažei-

džiamos kieno nors teisės. Tokiais atvejais civilinė atsakomybė taikoma ir valstybei

bei viešosioms įstaigoms.

II SKYRIUS

ETINIAI IR SOCIALINIAI SANTYKIAI

29 straipsnis

Respublika pripažįsta šeimos, kaip prigimtinės santuoka pagrįstos sąjungos, tei-

ses.

Santuoka grindžiama moraline ir teisine sutuoktinių lygybe, kaip nustatyta įsta-

tymu siekiant šeimos darnumo.

30 straipsnis

Tėvai turi teisę ir privalo išlaikyti, mokyti ir auklėti vaikus, net jeigu jie yra gimę

nesusituokusiems tėvams.

Tėvų neveiksnumo atveju įstatymas nustato asmenis, kuriems priskiriamos jų

pareigos.

Įstatymu vaikams, gimusiems nesusituokusiems tėvams, laiduojama visokeriopa

teisinė ir visuomeninė apsauga, atitinkanti teisėtos šeimos narių teises.

Tėvystės nustatymo tvarką ir apribojimus nustato įstatymas.

31 straipsnis

Respublika taiko ekonomines lengvatas ir kitomis priemonėmis globoja šeimos

kūrimą ir jos užduočių įgyvendinimą, ypatingą dėmesį skiria gausioms šeimoms.

Respublika saugo ir per įvairias institucijas globoja motinystę, vaikystę ir jau-

nystę.

32 straipsnis

Respublika saugo sveikatą kaip pagrindinę asmens teisę ir svarbų viešąjį interesą

ir laiduoja nemokamą gydymą nepasiturintiems asmenims.

Niekas negali būti prievarta gydomas kokiu nors būdu, nebent toks gydymas nu-

statytas įstatymu. Toks įstatymas jokiu būdu negali peržengti pagarbos asmeniui ribų.

33 straipsnis

Menas ir mokslas bei šių dalykų dėstymas yra laisvi.


Respublika nustato bendrąsias švietimo taisykles ir steigia visų rūšių ir lygių

valstybines mokyklas.

Organizacijos ir privatūs asmenys turi teisę steigti mokyklas ir švietimo įstaigas,

išlaikomas ne valstybės.

Nustatydamas nevalstybinių mokyklų teises ir laisves tais atvejais, kai šios mo-

kyklos siekia tokio pat, kaip valstybinių mokyklų, statuso, įstatymas privalo laiduo-

ti joms visišką laisvę, o jų mokiniams užtikrinti tokias pat sąlygas, kaip valstybinėse

mokyklose.

Stojant į įvairių rūšių ir lygių mokyklas, jas baigiant ir suteikiant leidimą užsiim-

ti profesine veikla laikomi nustatyti valstybiniai egzaminai.

Aukštesniosios kultūros, universitetinės ir akademinės įstaigos, laikydamosi

valstybės įstatymų, turi teisę priimti savo statutus.

34 straipsnis

Išsilavinimas yra prieinamas visiems.

Pradinis bent aštuonerių metų išsilavinimas yra privalomas ir nemokamas.

Gabūs ir to verti mokiniai turi teisę stoti į aukščiausiojo lygio studijas, net kai

joms neturi lėšų.

Respublika laiduoja tokią teisę, konkursu skirdama stipendijas, pašalpas šei-

moms ir teikdama kitų lengvatų.

III SKYRIUS

EKONOMINIAI SANTYKIAI

35 straipsnis

Respublika saugo visų formų ir įvairiais būdais atliekamą darbą.

Ji rūpinasi, kad darbuotojai būtų parengti ir galėtų tobulinti profesinę kvalifi ka-

ciją.

Ji remia ir skatina tarptautines sutartis ir organizacijas, siekiančias įtvirtinti ir su-

reguliuoti darbo teises.

Ji pripažįsta laisvę emigruoti, jeigu yra paisoma bendrųjų interesų labui įstatymo

nustatytų pareigų, ir saugo užsienyje dirbančius italus.

36 straipsnis

Darbuotojas turi teisę į atlyginimą, atitinkantį jo darbo mastą ir kokybę ir bet ko-

kiu atveju pakankamą, kad būtų laiduotas orus ir laisvas jo ir jo šeimos gyvenimas.

Didžiausią darbo dienos trukmę nustato įstatymas.

Darbuotojas turi teisę į kassavaitinį poilsį bei į kasmetines mokamas atostogas ir

negali jų atsisakyti.

142

37 straipsnis

Dirbanti moteris turi tas pačias teises ir už vienodą darbą gauna tokį pat atlyginimą,

kaip ir dirbantis vyras. Darbo sąlygos turi būti tokios, kad moteris galėtų atlikti svarbiau-

sią savo funkciją šeimoje ir kad būtų užtikrinta derama motinos ir kūdikio apsauga.

Įstatymas nustato mažiausią asmens amžių, nuo kurio jis gali įsidarbinti.

Respublika specialiais įstatymais saugo nepilnamečių darbą ir laiduoja jiems tei-

sę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą.

38 straipsnis

Kiekvienas pilietis, negalintis dirbti ir neturintis pragyvenimui būtinų lėšų, turi

teisę į paramą ir socialinį aprūpinimą.

Darbuotojai turi teisę į tai, kad būtų numatytos ir užtikrintos jų svarbiausius po-

reikius atitinkančios lėšos nelaimingo atsitikimo, ligos, invalidumo, senatvės ir pri-

verstinio nedarbo atvejams.

Asmenys, neturintys darbo įgūdžių, ir paaugliai turi teisę į lavinimą ir profesi-

nį parengimą.

Šiame straipsnyje numatytas priemones įgyvendina valstybinės ar joms paval-

džios institucijos ir įstaigos.

Privati labdaringa veikla yra laisva.

39 straipsnis

Profesinės sąjungos steigiamos laisvai.

Profesinės sąjungos negali būti varžomos kokių nors įpareigojimų, išskyrus įpa-

reigojimą įstatymo nustatyta tvarka registruotis vietos arba centrinėse įstaigose.

Būtina profesinių sąjungų registravimo sąlyga yra demokratines vertybes įtvir-

tinantys jų įstatai.

Registruotos profesinės sąjungos įgyja juridinio asmens statusą. Joms atstovau-

jama proporcingai jų narių skaičiui, ir jos gali sudaryti kolektyvines darbo sutartis,

privalomas visiems asmenims, priklausantiems su tokiomis sutartimis susijusioms

darbuotojų kategorijoms.

40 straipsnis

Teisė streikuoti įgyvendinama pagal šią teisę reglamentuojantį įstatymą.

41 straipsnis

Privati ūkinės veiklos iniciatyva yra laisva.

Ūkinės veiklos iniciatyva negali būti plėtojama, jeigu yra nenaudinga visuome-

nei arba jeigu ją plėtojant yra daroma žala saugumui, laisvei, žmogaus orumui.

Įstatymas nustato tinkamas programas ir kontrolės priemones, kad valstybinė ir

privati ekonominė veikla būtų kryptinga ir ja būtų siekiama socialinių tikslų.


42 straipsnis

Nuosavybė gali būti valstybinė arba privati. Ekonominės gėrybės priklauso vals-

tybei, įmonėms ar privatiems asmenims.

Privati nuosavybė pripažįstama ir laiduojama įstatymu. Įstatymas nustato nuo-

savybės įgijimo bei naudojimo būdus ir jos apribojimus tam, kad būtų užtikrinta so-

cialinė jos funkcija ir prieinamumas visiems.

Sumokėjus kompensaciją privati nuosavybė įstatymo numatytais atvejais gali

būti paimama visuomenės poreikiams.

Paveldėjimo pagal įstatymą ir pagal testamentą taisykles ir ribas, taip pat valsty-

bės teises paveldimos nuosavybės atžvilgiu nustato įstatymas.

43 straipsnis

Siekiant visuotinės naudos tam tikras įmones ar jų kategorijas, priskiriamas

prie svarbiausių paslaugų visuomenei [teikėjų], energijos išteklių [valdytojų] arba

turinčias monopolinę padėtį ir tenkinančias svarbius visuomenės poreikius, įsta-

tymu galima nuo pradžių priskirti arba, savininkams sumokėjus kompensaciją,

perduoti valstybės, visuomeninių įstaigų, darbuotojų arba vartotojų susivienijimų

nuosavybei.

44 straipsnis

Siekiant racionaliai naudotis žeme ir įtvirtinti teisingus socialinius santykius

įstatymu numatomos pareigos žemės privačios nuosavybės atžvilgiu, nustatomas

leistinas tokios nuosavybės dydis atsižvelgiant į sritis ir įvairias žemės ūkio zonas,

nustatomos priemonės žemei gerinti ir didelėms žemės valdoms bei gamybiniams

vienetams pertvarkyti, palaikoma smulkioji ir vidutinė nuosavybė.

Įstatymu numatomos lengvatos kalnuotoms vietovėms.

45 straipsnis

Respublika pripažįsta kooperacijos, grindžiamos savitarpio pagalba nesiekiant

asmeniškai pasipelnyti, socialinę funkciją. Atitinkamomis priemonėmis įstatymas

palaiko ir skatina kooperacijos plėtrą bei nustatydamas tinkamus kontrolės bū-

dus užtikrina, kad būtų paisoma kooperacijos pobūdžio ir nenukrypstama nuo jos

tikslų.

Įstatymu numatoma amatų apsauga ir plėtra.

46 straipsnis

Siekdama ekonominės ir socialinės darbo pažangos ir atsižvelgdama į gamybos

poreikius, Respublika pripažįsta darbuotojų teisę prisidėti prie įmonių valdymo įsta-

tymo nustatytu mastu ir būdais.

144

47 straipsnis

Respublika skatina taupyti ir saugo visų formų santaupas; reglamentuoja, koor-

dinuoja ir kontroliuoja kreditų teikimą.

Ji skatina gyventojus investuoti santaupas į gyvenamąjį būstą ir žemės ūkį nuo-

savybės teise bei tiesiogiai ar netiesiogiai investuoti į stambių šalies gamybos įmonių

akcijas.

IV SKYRIUS

POLITINIAI SANTYKIAI

48 straipsnis4

Visi pilnametystės sulaukę piliečiai, vyrai ir moterys, yra rinkėjai. Balsavimas yra

asmeniškas, laisvas ir slaptas. Balsuoti yra pilietinė pareiga.

Įstatymas nustato užsienyje gyvenančių piliečių rinkimų teisės įgyvendinimo

reikalavimus ir tvarką bei laiduoja, kad ši teisė būtų veiksmingai įgyvendinama. Šiuo

tikslu yra sudaroma rinkimų į Parlamento Rūmus Užsienio apygarda ir, vadovaujan-

tis konstitucine norma bei įstatymo nustatytais kriterijais, nustatomas joje renkamų

parlamentarų skaičius.

Rinkimų teisė negali būti apribota kitaip, kaip tik dėl piliečio neveiksnumo, ga-

lutinio ir neskundžiamo baudžiamojo nuosprendžio, ir įstatymo nustatytais nedera-

mo elgesio atvejais.

49 straipsnis

Visi piliečiai turi teisę laisvai jungtis į partijas, kad demokratiškai prisidėtų prie

nacionalinės politikos formavimo.

50 straipsnis

Visi piliečiai gali peticijomis kreiptis į Parlamento Rūmus, reikalaudami priimti

įstatymą arba išdėstydami visuomenės poreikius.

51 straipsnis

Visi abiejų lyčių asmenys gali lygiomis teisėmis stoti į valstybės tarnybą ir įsta-

tymo nustatyta tvarka užimti renkamas pareigas. Tam, kad moterims ir vyrams būtų

suteiktos vienodos galimybės, Respublika taiko tinkamas priemones.5

Italų tautybės asmenis, ne Respublikos piliečius, įstatymas gali prilyginti pilie-

čiams tais atvejais, kai jie nori stoti į valstybės tarnybą ar užimti renkamas pareigas.

4 2000 m. sausio 17 d. konstituciniu įstatymu Nr. 1 Konstitucijos 48 straipsnio antroji dalis papildyta

nuostata dėl Užsienio rinkimų apygardos užsienyje gyvenantiems Italijos Respublikos piliečiams. 5 2003 m. gegužės 30 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 1 straipsniu Konstitucijos 51 straipsnio pirmoji da-

lis papildyta antru sakiniu.


Į valstybines pareigas išrinkti asmenys turi teisę savo funkcijoms vykdyti skirti

tiek laiko, kiek yra būtina, ir išlaikyti savo darbo vietą.

52 straipsnis

Ginti Tėvynę – šventa piliečio pareiga.

Karo tarnyba yra privaloma įstatymo nustatyta apimtimi ir tvarka, ji neturi pa-

žeisti piliečių darbo teisių ir kliudyti įgyvendinti politinių teisių.

Ginkluotosios pajėgos yra tvarkomos ir formuojamos demokratine Respublikos

dvasia.

53 straipsnis

Visi privalo pagal savo mokestines galimybes prisidėti prie valstybės išlaidų.

Mokesčių sistema grindžiama progresyviniais mokesčiais.

54 straipsnis

Visi piliečiai privalo būti ištikimi Respublikai ir laikytis jos Konstitucijos bei įsta-

tymų.

Piliečiai, kuriems patikėtos valstybinės pareigos, privalo eiti jas drausmingai ir

atsakingai, įstatymo nustatytais atvejais prisiekę.

II DALIS

RESPUBLIKOS SANTVARKA

I SKYRIUS

PARLAMENTAS

I POSKYRIS. RŪMAI

55 straipsnis

Parlamentą sudaro Deputatų Rūmai ir Respublikos Senatas.

Į bendrus abejų Rūmų posėdžius Parlamentas renkasi tik Konstitucijos nustaty-

tais atvejais.

56 straipsnis6

Deputatų Rūmai renkami visuotiniu tiesioginiu balsavimu. Deputatų yra šeši

šimtai trisdešimt, iš jų dvylika renkama Užsienio rinkimų apygardoje.

6 Konstitucijos 56 straipsnis keistas 1963 m. vasario 9 d. konstitucinio įstatymo Nr. 2 1 straipsniu ir

2001 m. sausio 23 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 1 straipsniu.

146

Deputatu gali būti renkamas kiekvienas rinkėjas, kuriam iki rinkimų dienos su-

kako dvidešimt penkeri metai.

Deputatų vietų skaičius rinkimų apygardoms (neįskaičiuojant vietų, į kurias

renkama Užsienio rinkimų apygardoje) nustatomas Respublikos gyventojų skaičių,

nustatytą per paskutinį gyventojų surašymą, dalijant iš šešių šimtų aštuoniolikos ir

paskirstant proporcingai kiekvienos apygardos gyventojų skaičiui remiantis sveiku

skaičiumi išreikštu vidaus koefi cientu bei taikant didžiausios liekanos taisyklę.

57 straipsnis7

Respublikos Senatas renkamas pagal regionus, išskyrus vietas, į kurias renkama

Užsienio rinkimų apygardoje.

Renkamų senatorių yra trys šimtai penkiolika.

Nė vienas regionas negali turėti mažiau nei septynis senatorius; Molizė renka du

senatorius, o Aostos Slėnis – vieną senatorių.

Vietos regionams (neįskaičiuojant vietų, į kurias renkama Užsienio rinkimų apy-

gardoje, kaip nustatyta 56 straipsnyje) paskirstomos proporcingai regiono gyvento-

jų skaičiui, nustatytam per paskutinį gyventojų surašymą, remiantis sveiku skaičiumi

išreikštu vidaus koefi cientu bei taikant didžiausios liekanos taisyklę.

58 straipsnis

Senatorius visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose renka dvidešimt penkerių

metų ir vyresni rinkėjai.

Senatoriais gali būti renkami rinkėjai, kuriems sukako keturiasdešimt metų.

59 straipsnis

Kiekvienas asmuo, buvęs Respublikos Prezidentu, yra teisėtas senatorius iki gy-

vos galvos, jeigu šios teisės neatsisako pats.

Respublikos Prezidentas gali penkis piliečius, išgarsinusius Tėvynę išskirtiniais

laimėjimais socialinėje, mokslo, meno ir literatūros srityse, paskirti senatoriais iki gy-

vos galvos.

60 straipsnis

Deputatų Rūmai ir Senatas renkami penkeriems metams.

Abejų Rūmų kadencija gali būti pratęsta ne kitaip, kaip pagal įstatymą ir tik karo

atveju.8

7 Konstitucijos 57 straipsnis keistas 1963 m. vasario 9 d. konstitucinio įstatymo Nr. 2 2 straipsniu,

1963 m. gruodžio 27 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 2 straipsniu, 2001 m. sausio 23 d. konstitucinio

įstatymo Nr. 1 2 straipsniu.8 Konstitucijos 60 straipsnis pakeistas 1963 m. vasario 9 d. konstitucinio įstatymo Nr. 2 3 straipsniu.


61 straipsnis

Naujų Rūmų rinkimai pasibaigus ankstesnio šaukimo Rūmų įgaliojimams įvyks-

ta per septyniasdešimt dienų. Pirmasis posėdis šaukiamas ne vėliau kaip per dvide-

šimt dienų po rinkimų.

Kol nėra susirinkę naujieji Rūmai, tebegalioja ankstesnio šaukimo Rūmų įgalio-

jimai.

62 straipsnis

Rūmai pagal įstatymą renkasi pirmąją darbo dieną vasario ir spalio mėnesiais.

Abeji Rūmai gali būti sušaukti į neeilinę sesiją jų pirmininkų, Respublikos Prezi-

dento arba vieno trečdalio Rūmų narių iniciatyva.

Į neeilinę sesiją sušaukus vienus Rūmus, turi būti sušaukti ir kiti Rūmai.

63 straipsnis

Kiekvieni Rūmai iš savo narių renka pirmininką ir jo tarnybą.

Parlamentui susirinkus į bendrą posėdį, pirmininkauja ir Pirmininko tarnybos

funkcijas vykdo Deputatų Rūmų Pirmininkas ir jo tarnyba.

64 straipsnis

Kiekvieni Rūmai absoliučia savo narių balsų dauguma priima savo vidaus regla-

mentą.

Posėdžiai yra vieši, bet kiekvieni Rūmai atskirai ir Parlamentas, kai Rūmai posė-

džiauja kartu, gali nuspręsti surengti uždarą posėdį.

Kiekvienų Rūmų ir Parlamento priimti sprendimai galioja tik tada, kai juos pri-

imant dalyvavo dauguma jų narių ir jeigu jiems pritarė dauguma dalyvavusių narių,

išskyrus tuos atvejus, kai pagal Konstituciją reikalaujama kvalifi kuotosios balsų dau-

gumos.

Vyriausybės nariai, net jei jie nėra Rūmų nariai, turi teisę, o kai yra kviečiami –

privalo dalyvauti posėdžiuose. Visada privaloma juos išklausyti, kai jie patys to rei-

kalauja.

65 straipsnis

Įstatymas nustato su deputato ar senatoriaus pareigomis nesuderinamus atvejus,

kai asmuo negali būti renkamas į šias pareigas.

Niekas vienu metu negali būti abejų Rūmų nariu.

66 straipsnis

Kiekvieni Rūmai svarsto, ar įgaliojimai jų nariams suteikti pagrįstai, ir priima

sprendimus dėl savo narių, jei paaiškėja su deputato ar senatoriaus pareigomis nesu-

derinami atvejai arba tai, kad asmuo negalėjo būti renkamas.

148

67 straipsnis

Kiekvienas Parlamento narys atstovauja Tautai ir vykdo savo funkcijas nevaržo-

mas jokio mandato.

68 straipsnis

Parlamento nariai negali būti traukiami atsakomybėn už vykdant savo funkcijas

pareikštą nuomonę ir balsavimą.

Nė vienas Parlamento narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn

be Rūmų, į kuriuos jis yra išrinktas, leidimo; jo asmens ir namų kratos yra nelei-

džiamos, negalima jo suimti ar kitokiu būdu varžyti jo laisvės, išskyrus atvejus, kai

vykdomas galutinis ir neskundžiamas nuosprendis arba kai jis užtinkamas darantis

nusikaltimą, už kurį privaloma suimti.

Tokio pat leidimo reikia norint pasiklausyti Parlamento narių bet kokių pokal-

bių ar perimti jų pranešimus arba korespondenciją.9

69 straipsnis

Parlamento nariai gauna įstatymo nustatytą darbo užmokestį.

II POSKYRIS. ĮSTATYMŲ PRIĖMIMAS

70 straipsnis

Abeji Rūmai kartu leidžia įstatymus.

71 straipsnis

Įstatymų leidybos iniciatyva priklauso Vyriausybei, kiekvienam Rūmų nariui,

taip pat konstituciniame įstatyme numatytoms institucijoms ir įstaigoms.

Tauta įstatymų leidybos iniciatyvą įgyvendina ne mažiau kaip penkiasdešimties

tūkstančių rinkėjų vardu teikdama iš straipsnių sudaryto įstatymo projektą.

72 straipsnis

Kiekvienas įstatymo projektas, pateiktas vieniems iš Rūmų ir pagal jų regla-

mentą pirma apsvarstytas komisijos, o paskui – tų pačių Rūmų, jų patvirtinamas pa-

straipsniui ir visas kartu.

Reglamentas nustato sutrumpintą įstatymų projektų priėmimo skubos tvarka

procedūrą.

Reglamentas taip pat gali nustatyti, kokiais atvejais ir kokia tvarka įstatymų pro-

jektai perduodami svarstyti ir patvirtinti komisijoms, tarp jų ir nuolatinėms, sudaro-

moms pagal parlamentinių frakcijų proporcijas. Net ir tokiais atvejais, kol dar nėra

9 Konstitucijos 68 straipsnis pakeistas 1993 m. spalio 29 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 1 straipsniu.


galutinai patvirtintas, įstatymo projektas grąžinamas svarstyti Rūmams, jeigu Vy-

riausybė, vienas dešimtadalis Rūmų narių arba vienas penktadalis komisijos narių

reikalauja svarstyti tokį įstatymo projektą ir balsuoti dėl jo tuose pačiuose Rūmuose

arba perduoti jį galutinai patvirtinti tiktai balsuojant. Reglamentas nustato, kaip yra

viešinamas komisijos darbas.

Konstitucinių ir rinkimų įstatymų projektai, taip pat įstatymų leidžiamosios val-

džios perdavimo, leidimo ratifi kuoti tarptautines sutartis, biudžeto ir jo sąmatų pa-

tvirtinimo įstatymų projektai visuomet svarstomi įprasta tvarka ir Rūmų tvirtinami

tiesiogiai.

73 straipsnis

Respublikos Prezidentas paskelbia įstatymus per mėnesį nuo jų priėmimo.

Jeigu ir vieni, ir kiti Rūmai absoliučia savo narių balsų dauguma nusprendžia,

kad įstatymas turi būti priimtas skubos tvarka, jis paskelbiamas per jame nurodytą

laikotarpį.

Įstatymai skelbiami nedelsiant po jų pasirašymo ir įsigalioja penkioliktą dieną

nuo paskelbimo, jeigu juose pačiuose nenustatytas kitoks laikotarpis.

74 straipsnis

Respublikos Prezidentas prieš paskelbdamas įstatymą gali motyvuotai kreiptis į

Rūmus ir pareikalauti iš naujo jį apsvarstyti.

Jeigu Rūmai vėl pritaria įstatymui, jį privalu paskelbti.

75 straipsnis

Referendumas skelbiamas siekiant iš dalies arba visiškai panaikinti įstatymą arba

įstatymo galią turintį aktą, kai to pareikalauja penki šimtai tūkstančių rinkėjų arba

penkių regionų tarybos.

Neleidžiama vykdyti referendumų dėl įstatymų, reguliuojančių biudžeto, mokes-

čių, amnestijos ir malonės teikimo, leidimo ratifi kuoti tarptautines sutartis klausimus.

Visi piliečiai, turintys teisę dalyvauti Deputatų Rūmų rinkimuose, turi teisę da-

lyvauti referendume.

Pateiktas pasiūlymas yra priimtas referendumu, jeigu balsavime dalyvavo dau-

guma tokią teisę turinčių piliečių ir pasiūlymui pritarta dauguma pripažintų galio-

jančiais balsų.

Įstatymas nustato referendumo organizavimo tvarką.

76 straipsnis

Įstatymų leidybos funkcija gali būti pavesta Vyriausybei ne kitaip, kaip tik nu-

rodžius pagrindžiančias nuostatas ir kriterijus, nustačius tam tikrą laikotarpį ir konk-

retų dalyką.

150

77 straipsnis

Vyriausybė negali be Rūmų pavedimo leisti dekretų, kurie turėtų paprasto įsta-

tymo galią.

Kai nepaprastos svarbos ir neatidėliotinais atvejais Vyriausybė savo atsakomy-

be tvirtina įstatymo galią turinčias laikinąsias priemones, ji privalo tą pačią dieną

pateikti jas tvirtinti Rūmams, o šie, net jeigu nėra susirinkę, specialiai sušaukiami ir

susirenka per penkias dienas.

Dekretai netenka galios nuo jų priėmimo dienos, jeigu įstatymų leidėjas jiems

nepritaria per šešiasdešimt dienų nuo jų paskelbimo dienos. Rūmai gali įstatymu su-

reguliuoti teisinius santykius, atsiradusius, kai priimtiems dekretams nėra suteikia-

ma įstatymo galia.

78 straipsnis

Rūmai nusprendžia skelbti karo padėtį ir Vyriausybei suteikia būtinus įgalioji-

mus.

79 straipsnis10

Amnestija ir malonė suteikiamos įstatymu, kuriam pastraipsniui ir visam kartu

pritaria kiekvienų Rūmų narių dviejų trečdalių dauguma.

Amnestiją ir malonę suteikiantis įstatymas nustato jų taikymo ribas.

Amnestija ir malonė niekada negali būti taikomos dėl nusikaltimų, padarytų po

to, kai buvo pasiūlytas atitinkamas įstatymo projektas.

80 straipsnis

Rūmai įstatymu patvirtina politinio pobūdžio tarptautinių sutarčių ratifi kavimą,

taip pat sutartis, kuriose numatoma ginčus reguliuoti arbitražo teisme ar teisme arba

kuriomis keičiama teritorija, fi nansiniai įsipareigojimai ar įstatymai.

81 straipsnis

Rūmai kasmet tvirtina Vyriausybės teikiamą biudžetą ir jo vykdymo ataskaitą.

Tik įstatymu ir tik laikotarpiams, kurie kartu neviršija keturių mėnesių, galima

leisti biudžetą vykdyti laikinai.

Biudžeto patvirtinimo įstatymu negali būti nustatoma naujų mokesčių arba nau-

jų išlaidų.

Bet kokiame kitame įstatyme numatant naujas arba didesnes išlaidas privalo būti

nurodomas reikalingų lėšų šaltinis.

10 Konstitucijos 79 straipsnis pakeistas 1992 m. kovo 6 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 1 straipsniu.


82 straipsnis

Kiekvieni Rūmai gali atlikti tyrimą valstybei rūpimais klausimais.

II SKYRIUS

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

83 straipsnis

Respublikos Prezidentą renka Parlamentas bendrame savo narių posėdyje.

Rinkimuose dalyvauja po tris delegatus nuo kiekvieno regiono. Jie renkami re-

gionų tarybose, užtikrinus atstovavimą mažumoms. Aostos Slėnio regionui atstovau-

ja vienas delegatas.

Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu dviejų trečdalių susirinki-

mo narių dauguma. Po trečiojo balsavimo užtenka absoliučios daugumos.

84 straipsnis

Respublikos Prezidentu gali būti renkamas bet kuris penkiasdešimties metų am-

žiaus pilietis, besinaudojantis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis.

Respublikos Prezidento pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigo-

mis.

Prezidento atlyginimą ir kitus asignavimus nustato įstatymas.

85 straipsnis

Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams.

Likus trisdešimčiai dienų iki šio laikotarpio pabaigos Deputatų Rūmų Pirminin-

kas sušaukia Parlamentą ir regionų atstovus į bendrą posėdį naujam Respublikos Pre-

zidentui išrinkti.

Jeigu Rūmai yra paleisti arba iki jų kadencijos pabaigos lieka mažiau nei trys mė-

nesiai, rinkimai vykdomi per penkiolika dienų po naujų Rūmų sušaukimo. Tokiam

pat laikotarpiui pratęsiami ir tuo metu pareigas einančio Prezidento įgaliojimai.

86 straipsnis

Respublikos Prezidento funkcijas visais atvejais, kada šis negali jų atlikti, vykdo

Senato Pirmininkas.

Susidarius ilgalaikėms kliūtims Respublikos Prezidentui eiti pareigas, jam mirus

arba atsistatydinus, Deputatų Rūmų Pirmininkas per penkiolika dienų paskiria nau-

jo Respublikos Prezidento rinkimus. Jeigu Rūmai paleisti arba lieka mažiau kaip trys

mėnesiai iki jų kadencijos pabaigos, gali būti numatytas ilgesnis laikotarpis.

152

87 straipsnis

Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas ir išreiškia Tautos vienybę.

Jis gali siųsti pareiškimus Rūmams.

Jis paskiria naujų Rūmų rinkimus ir nustato pirmojo posėdžio dieną.

Jis sankcionuoja Vyriausybės parengtų įstatymų projektų teikimą Rūmams.

Jis pasirašo įstatymus, leidžia įstatymo galią turinčius dekretus, taip pat regla-

mentus.

Jis skiria gyventojų referendumą Konstitucijos nustatytais atvejais.

Jis skiria valstybės pareigūnus įstatymo nustatytais atvejais.

Jis akredituoja ir priima diplomatinius atstovus, ratifi kuoja tarptautines sutartis,

kai reikia, iš anksto gavęs Rūmų leidimą.

Jis yra ginkluotųjų pajėgų vadas, pirmininkauja pagal įstatymą sukurtai Aukš-

čiausiajai gynybos tarybai, Rūmų leidimu skelbia karo padėtį.

Jis pirmininkauja Aukščiausiajai teisėjų tarybai.

Jis gali suteikti malonę ir sušvelninti bausmes.

Jis suteikia Respublikos apdovanojimus.

88 straipsnis

Respublikos Prezidentas, išklausęs Rūmų pirmininkus, gali paleisti vienus arba

abejus Rūmus.

Jis negali naudotis šia teise per paskutinius šešis savo kadencijos mėnesius, išsky-

rus tą atvejį, kai toks laikotarpis visiškai arba iš dalies sutampa su paskutiniais šešiais

įstatymų leidžiamosios valdžios kadencijos mėnesiais.11

89 straipsnis

Negalioja joks Respublikos Prezidento aktas, jeigu jo nepasirašė atsakingi minist-

rai, teikę tokio akto pasiūlymą.

Įstatymo galią turintys ir kiti įstatyme nurodyti aktai turi būti pasirašomi ir Mi-

nistro Pirmininko.

90 straipsnis

Respublikos Prezidentas neatsako už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas,

išskyrus valstybės išdavimą arba Konstitucijos pažeidimą.

Tokiais atvejais Parlamentas bendrame posėdyje absoliučia balsų dauguma lei-

džia perduoti jį teismui kaip kaltinamąjį.

11 Konstitucijos 88 straipsnio antroji dalis pakeista 1991 m. lapkričio 4 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1

1 straipsniu.


91 straipsnis

Prieš pradėdamas vykdyti savo funkcijas Respublikos Prezidentas bendrame

Rūmų posėdyje Parlamento akivaizdoje prisiekia būti ištikimas Respublikai ir laiky-

tis Konstitucijos.

III SKYRIUS

VYRIAUSYBĖ

I POSKYRIS. MINISTRŲ TARYBA

92 straipsnis

Respublikos Vyriausybė susideda iš Ministro Pirmininko ir ministrų, kurie kar-

tu sudaro Ministrų Tarybą.

Respublikos Prezidentas skiria į pareigas Ministrą Pirmininką ir jo siūlymu –

ministrus.

93 straipsnis

Prieš pradėdami eiti pareigas Ministras Pirmininkas ir ministrai prisaikdinami

Respublikos Prezidento.

94 straipsnis

Pasitikėjimą Vyriausybe turi pareikšti abeji Rūmai.

Kiekvieni Rūmai balsuodami dėl kiekvieno Vyriausybės nario atskirai pareiškia

pasitikėjimą arba nepasitikėjimą ir priima motyvuotą sprendimą.

Ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo Vyriausybės sudarymo Vyriausybė prašo

Rūmų suteikti jai pasitikėjimą.

Jei vieni ar abeji Rūmai balsuoja prieš kurį nors Vyriausybės pasiūlymą, tai ne-

reiškia, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti.

Rezoliucija dėl nepasitikėjimo Vyriausybe turi būti pasirašyta ne mažiau negu

vieno dešimtadalio vienų Rūmų narių ir negali būti svarstoma anksčiau nei po trijų

dienų nuo jos įteikimo.

95 straipsnis

Ministras Pirmininkas nustato bendrą Vyriausybės politiką ir už ją atsako. Ska-

tindamas ir derindamas ministrų veiklą, jis palaiko nuoseklią politikos ir adminis-

travimo kryptį.

Už Ministrų Tarybos darbą visi ministrai atsako kartu, o už savo ministerijų dar-

bą – kiekvienas asmeniškai.

154

Įstatymas nustato Ministrų Tarybos prezidiumo organizavimo tvarką, taip pat

ministerijų skaičių, funkcijas ir struktūrą.

96 straipsnis12

Ministras Pirmininkas ir ministrai už nusikaltimus, padarytus einant savo pa rei-

gas, traukiami atsakomybėn bendra teismo tvarka net ir jiems baigus eiti šias parei-

gas. Konstitucinio įstatymo nustatyta tvarka leidimą patraukti šiuos pareigūnus

atsakomybėn suteikia Respublikos Senatas arba Deputatų Rūmai.

II POSKYRIS. VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

97 straipsnis

Valstybės institucijos steigiamos pagal įstatymą taip, kad būtų laiduojamas geras

ir nešališkas jų darbas.

Institucijos nuostatuose nustatoma pareigūnų kompetencija, funkcijos ir asme-

ninė atsakomybė.

Pareigybės valstybės tarnyboje užimamos konkursu, išskyrus įstatymo numaty-

tas išimtis.

98 straipsnis

Valstybės tarnautojai tarnauja tik Tautai.

Jeigu jie yra Parlamento nariai, tai už ištarnautus metus gali būti paaukštintos jų

pareigos.

Teisėjams, tikrąją karo tarnybą atliekantiems kariškiams, policijos pareigūnams

ir agentams, diplomatiniams ir konsuliniams atstovams užsienyje įstatymu gali būti

apribota teisė būti politinės partijos nariais.

III POSKYRIS. PAGALBINĖS INSTITUCIJOS

99 straipsnis

Nacionalinė ekonomikos ir darbo taryba įstatymo nustatyta tvarka sudaroma iš

įvairių gamintojų kategorijų atstovų ir ekspertų taip, kad būtų atsižvelgta į gamybinių

kategorijų kiekį ir svarbą.

Taryba yra Rūmų ir Vyriausybės konsultantė tais klausimais ir vykdo tas funkci-

jas, kurie nustatyti įstatymo.

Taryba turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir gali dalyvauti kuriant ekonomi-

nius ir socialinius įstatymus tokia apimtimi ir pagal tokius principus, kokie nustaty-

ti įstatymo.

12 Konstitucijos 96 straipsnis pakeistas 1989 m. sausio 16 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 1 straipsniu.


100 straipsnis

Valstybės taryba yra patariamoji institucija teisės ir administravimo klausimais,

ji gina teisingumą valstybės tarnyboje.

Audito rūmai atlieka pirminę Vyriausybės priimamų teisės aktų patikrą, taip pat

prižiūri, kaip yra vykdomas valstybės biudžetas. Įstatymo nustatytais atvejais ir bū-

dais Audito rūmai kontroliuoja fi nansinę paprastai Vyriausybės remiamų organizaci-

jų veiklą. Apie atliktą patikrinimą Audito rūmai tiesiogiai praneša Rūmams.

Įstatymas laiduoja abiejų šių įstaigų ir jų narių nepriklausomumą nuo Vyriau-

sybės.

IV SKYRIUS

TEISMAI

I POSKYRIS. TEISMŲ SISTEMA

101 straipsnis

Teisingumas įgyvendinamas Tautos vardu.

Teisėjai klauso tik įstatymo.

102 straipsnis

Teismines funkcijas vykdo bendrosios kompetencijos teismų teisėjai, kurių pa-

reigybės steigiamos ir veikla reguliuojama pagal teismų sistemos normas.

Negali būti steigiamos ypatingųjų arba specialiųjų teisėjų pareigybės. Bendrosios

kompetencijos teismai gali steigti tik specializuotus skyrius konkrečioms byloms, ku-

rias tiriant gali dalyvauti ir teismui nepriklausantys atitinkamos kvalifi kacijos piliečiai.

Įstatymas nustato, kada ir kaip vykdant teisingumą tiesiogiai dalyvauja Tauta.

103 straipsnis

Valstybės taryba ir kitos administracinio teisingumo institucijos saugo teisėtus

viešojo administravimo interesus, o atskirais įstatymo nustatytais klausimais – ir sub-

jektų teises.

Audito rūmai prižiūri viešuosius fi nansus ir kitas įstatymo nustatytas sritis.

Karo tribunolų jurisdikciją karo metu nustato įstatymas. Taikos metu jie tiria tik

karinius nusikaltimus, kuriuos padaro ginkluotosiose pajėgose tarnaujantys asmenys.

104 straipsnis

Teisėjai yra savarankiški ir nepriklausomi nuo jokios kitos valdžios.

Aukščiausiajai teisėjų tarybai pirmininkauja Respublikos Prezidentas.

156

Pagal įstatymą Kasacinio teismo pirmasis pirmininkas ir generalinis prokuroras

yra Tarybos nariai.

Du trečdaliai kitų Tarybos narių renkami visų bendrosios kompetencijos teis-

mų teisėjų susirinkime iš skirtingų kategorijų teisėjų, o vienas trečdalis – Parlamen-

to abejų Rūmų bendrame posėdyje iš universitetų teisės profesorių ir ne mažiau kaip

penkiolikos metų darbo stažą turinčių advokatų.

Iš narių, kuriuos išrinko Parlamentas, Taryba renka savo pirmininko pavaduo-

toją.

Renkami Tarybos nariai pareigas eina ketverius metus ir iš karto negali būti per-

renkami antrai kadencijai.

Eidami Tarybos nario pareigas, jie negali būti įrašomi į savo profesijos narių są-

rašą, taip pat negali būti renkami į Parlamentą ir regiono tarybą.

105 straipsnis

Aukščiausioji teisėjų taryba pagal teismų sistemos normas svarsto kandidatų

įrašymo į teisėjų sąrašą, teisėjų paskyrimo ir perkėlimo, tarnybinio paaukštinimo,

drausminimo priemonių taikymo teisėjams klausimus.

106 straipsnis

Teisėjai į pareigas priimami konkursu.

Teismų sistemos įstatymas paskirtiems į pareigas, taip pat ir išrinktiems garbės

teisėjams gali leisti vykdyti visas funkcijas, suteikiamas atskiriems teisėjams.

Aukščiausiosios teisėjų tarybos teikimu Kasacinio teismo patarėjais gali būti ski-

riami ypač nusipelnę universitetų teisės profesoriai ir advokatai, turintys ne mažesnį

kaip penkiolikos metų darbo stažą ir įtraukti į specialiuosius sąrašus, skirtus aukštes-

niesiems teismams.

107 straipsnis

Teisėjai negali būti atšaukiami. Jų negalima nei atleisti, nei pašalinti iš pareigų,

nei paskirti į kitas teismines arba kitokias pareigas kitaip, kaip tik Aukščiausiosios

teisėjų tarybos sprendimu, priimtu remiantis teismų sistemos įstatymu, laiduojant jų

teisę į gynybą ar to prašant patiems teisėjams.

Teisingumo ministras turi įgaliojimus imtis drausminimo priemonių.

Teisėjai vienas nuo kito skiriasi tik pagal savo vykdomas funkcijas.

Prokuratūrai suteikiamos teismų sistemą reglamentuojančiuose teisės aktuose

numatytos garantijos.

108 straipsnis

Teismų sistemos ir kiekvieno teismo veiklą reglamentuojančios nuostatos įtvir-

tinamos įstatymu.


Įstatymas laiduoja specialiųjų teismų teisėjų, prokuratūrų prie šių teismų ir as-

menų, dalyvaujančių vykdant teisingumą, nepriklausomumą.

109 straipsnis

Teisminė valdžia tiesiogiai vadovauja teisminei policijai.

110 straipsnis

Tarnybų, susijusių su teisingumo vykdymu, organizavimą ir veiklą atsižvelgda-

mas į Aukščiausiosios teisėjų tarybos kompetenciją prižiūri teisingumo ministras.

II POSKYRIS. JURISDIKCIJOS NUOSTATOS

111 straipsnis

Jurisdikcija įgyvendinama įstatymo nustatytu teisingu procesu.

Kiekvienas procesas yra pagrįstas šalių ginčais, lygiomis sąlygomis, teismo neša-

liškumu. Įstatymas laiduoja protingą proceso trukmę.

Įstatymas laiduoja, kad vykstant baudžiamajam procesui asmuo, kaltinamas pa-

daręs nusikaltimą, būtų per kuo trumpesnį laiką konfi dencialiai informuotas apie

jam pateiktų kaltinimų motyvus ir pobūdį, žinotų, kokios būtinos sąlygos keliamos

ir kiek laiko skiriama savo gynybai parengti, būtų informuotas apie teisę teisėjo aki-

vaizdoje apklausti arba reikalauti apklausti asmenis, kurie prieš jį pateikė kaltinimus,

galėtų siekti iškviesti į posėdį ir apklausti asmenis, liudijančius jo gynybos naudai to-

kiomis pačiomis sąlygomis, kokias turi ir kaltinimą pateikusi šalis, galėtų prašyti visų

kitų jam naudingų įrodinėjimo priemonių; galėtų naudotis vertėjo paslaugomis, jei-

gu nesupranta tos kalbos, kuria vyksta procesas, arba ja nekalba.

Baudžiamajame procese renkant įrodymus laikomasi rungimosi principo. Kalti-

namojo kaltė negali būti pagrįsta pareiškimais tų asmenų, kurie savo noru vengia būti

kaltinamojo arba jo advokatų apklausiami.

Įstatymas nustato, kad įrodymai laikantis rungimosi principo nerenkami tais

atvejais, kai kaltinamasis su tuo sutinka arba kai šio principo objektyviai neįmanoma

pritaikyti arba tapo neįmanoma dėl įstatymą pažeidžiančių veiksmų.

Visos teisminės priemonės turi būti pagrįstos.

Visada galima pateikti kasacinį skundą dėl bendrosios kompetencijos ir speciali-

zuotų teismų paskelbtų nuosprendžių ir paskirtų laisvės ribojimo priemonių atitikties

įstatymams. Ši nuostata gali būti netaikoma tik karo metu karo tribunolo nuospren-

džiams.

Valstybės tarybos ir Audito rūmų sprendimus galima skųsti kasacine tvarka va-

dovaujantis vien jurisdikcijos motyvais.13

13 Konstitucijos 111 straipsnis pirmomis penkiomis dalimis papildytas 1999 m. lapkričio 23 d. konstitu-

ciniu įstatymu Nr. 2.

158

112 straipsnis

Prokuratūra privalo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

113 straipsnis

Bendrosios kompetencijos arba administraciniuose teismuose visuomet yra lai-

duojama teisių ir teisėtų interesų gynyba nuo valstybės institucijų priimtų sprendimų.

Tokia teisminė gynyba turi būti taikoma visoms be išimties sprendimų rūšims ir

negali būti apribojama ypatingomis apskundimo priemonėmis.

Įstatymas nustato, kokios teisminės institucijos kokiais atvejais gali panaikinti

valstybės institucijų sprendimus, taip pat nustato tokio panaikinimo pasekmes.

V SKYRIUS

REGIONAI, PROVINCIJOS IR KOMUNOS

114 straipsnis

Respubliką sudaro komunos, provincijos, metropolijos, regionai ir valstybė.

Komunos, provincijos, metropolijos ir regionai yra autonomiški dariniai, turin-

tys savo nuostatus, įgaliojimus ir funkcijas, nustatytus Konstitucijoje.

Roma yra Respublikos sostinė. Valstybės tvarką nustato valstybės įstatymas.14

115 straipsnis

(Negalioja)15

116 straipsnis

Friuliui-Venecijai Džulijai, Sardinijai, Sicilijai, Trentinui-Alto Adidžei ir Aostos

Slėniui pagal konstituciniais įstatymais nustatytus dvišalius specialiuosius statutus

yra suteikta ypatingos formos ir sąlygų autonomija.

Trentino-Alto Adidžės regionas yra įsteigtas autonominėse Trento ir Bolcano

provincijose.

Kita ypatingos formos ir sąlygų autonomija, susijusi su tuo, kas nurodyta

117 straipsnio trečiojoje dalyje ir antrosios dalies l punkte, taikoma tik organizuojant

teisingumą taikos metu; suinteresuoto regiono iniciatyva, išklausius vietos įstaigas ir

atsižvelgiant į 119 straipsnio nuostatas, kita ypatingos formos ir sąlygų autonomija,

susijusi su tuo, kas nurodyta n ir s punktuose, gali būti taikoma ir kitiems regionams

tiek, kiek toks taikymas neprieštarauja valstybės įstatymui. Susitarus valstybei ir su-

interesuotam regionui įstatymą patvirtina absoliuti Rūmų narių dauguma.16

14 Konstitucijos 114 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 1 straipsniu.15 Konstitucijos 115 straipsnis pripažintas negaliojančiu 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo

Nr. 3 9 straipsnio antrąja dalimi.16 Konstitucijos 116 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 2 straipsniu.


117 straipsnis

Tiek valstybės, tiek regionų valdžia turi teisę leisti ir vykdyti įstatymus, jei jie ne-

prieštarauja Konstitucijai, taip pat nepažeidžia Europos Sąjungos teisės ir tarptauti-

nių įsipareigojimų.

Tik valstybė leidžia įstatymus, susijusius su:

a) valstybės užsienio politika ir tarptautinėmis sutartimis; valstybės sutartimis

su Europos Sąjunga; valstybės piliečių, gyvenančių ne Europos Sąjungos šalyse, teisė-

mis ir teisine padėtimi;

b) imigracija;

c) Respublikos ir religinių konfesijų sutartimis;

d) gynyba ir ginkluotosiomis pajėgomis; valstybės saugumu; ginklais, ginkluo-

te ir sprogmenimis;

e) pinigais, taupymo apsauga ir fi nansų rinka; konkurencijos priežiūra; valiutų

sistema; valstybės mokesčių ir buhalterine sistema; fi nansinių išteklių paskirstymu;

f) valstybės organais ir atitinkamais rinkimų įstatymais; valstybės referendu-

mais; rinkimais į Europos Parlamentą;

g) valstybės ir nacionalinių valstybinių įstaigų struktūra ir administraciniu su-

tvarkymu;

h) viešąja tvarka ir saugumu, išskyrus vietos administracinę policiją;

i) pilietybe, civiline būkle ir gyventojų sąrašais;

l) jurisdikcija ir procesinėmis normomis; civiline ir baudžiamąja tvarka; admi-

nistraciniu teisingumu;

m) mokesčių, susijusių su pilietinėmis ir socialinėmis teisėmis, kurios turi būti

užtikrintos visoje šalies teritorijoje, bazinių dydžių nustatymu;

n) bendrosiomis ugdymo gairėmis;

o) socialine apsauga;

p) rinkimų teise, Vyriausybės organais ir pagrindinėmis komunų, provincijų ir

metropolijų funkcijomis;

q) muitine, valstybės sienos apsauga ir užkrečiamųjų ligų užkardymu tarptauti-

niu mastu;

r) svorio, matavimo vienetais ir laiko nustatymu; valstybės, regionų ir vietos

administracijos statistinių ir informacinių duomenų teikimo koordinavimu; intelek-

tine kūryba;

s) aplinkos, ekosistemos ir kultūros vertybių apsauga.

Yra daugiau susijusių įstatymais reglamentuojamų dalykų: regionų santykiai su

užsienio ir Europos Sąjungos šalimis; užsienio prekyba; išsilavinimas, išskyrus auto-

nomines mokslo institucijas ir profesinio rengimo įstaigas; amatai; mokslo tyrimai

ir technologijos ir parama pramonės sektoriaus naujovėms; sveikatos apsauga; mais-

to ištekliai; sportas; civilinė sauga; teritorinė vadovybė; civiliniai uostai ir oro uos-

tai; didieji transporto ir laivybos kelių tinklai; komunikacijos; gamyba, transportas ir

160

valstybinis energijos paskirstymas; papildomasis draudimas; valstybės biudžeto de-

rinimas, valstybės fi nansų koordinavimas ir mokesčių sistema; kultūros ir aplinkos

vertybių naudojimas bei kultūrinės veiklos skatinimas ir organizavimas; taupomo-

sios kasos, kaimo kasos, regioninės kredito įstaigos; regioninės žemės ūkio kredita-

vimo įstaigos. Teisė leisti įstatymus kitais klausimais priklauso regionams, tačiau tik

valstybė turi teisę nustatyti pagrindines nuostatas.

Teisė leisti įstatymus visais klausimais, expressis verbis neperduotais valstybei,

priklauso regionams.

Regionai ir autonominės Trento ir Bolcano provincijos pagal savo kompetenci-

ją dalyvauja priimant tiesioginius sprendimus dėl bendrų normatyvinių teisės aktų ir

rūpinasi tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimu bei vyk-

dymu, kaip nustatyta valstybės įstatyme, reglamentuojančiame, kokiais būdais yra

įgyvendinami valstybės regionams perduoti ir valstybės neįgyvendinami įgaliojimai.

Valstybei priklauso išskirtinė galia leisti įstatymus visais klausimais, išskyrus

klausimus, kuriuos spręsti perduota regionams. Galia reglamentuoti visus kitus rei-

kalus priklauso regionams. Komunos, provincijos ir metropolijos turi galią nustatyti

joms priskirtų funkcijų vykdymo ir organizavimo tvarką.

Regionų įstatymais šalinamos kliūtys socialiniame, kultūriniame ir ekonominia-

me gyvenime įtvirtinti visišką vyrų ir moterų lygybę ir siekiama sudaryti lygias gali-

mybes moterims ir vyrams būti išrinktiems į renkamas pareigas.

Regionų įstatymais, pritarus bendriesiems organams, ratifi kuojamos regiono su-

tartys su kitais regionais, sudarytos siekiant geriau įgyvendinti savo funkcijas.

Valstybės įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka regionas pagal savo kompetenci-

ją gali sudaryti sutartis su valstybe ir su kitos valstybės teritoriniais vienetais.17

118 straipsnis

Vadovaujantis subsidiarumo, diferenciacijos ir tolygumo principais komunoms

paskirstomos administracinės funkcijos, išskyrus tas, kurios, siekiant užtikrinti vie-

nodą jų įgyvendinimą, yra perduodamos provincijoms, metropolijoms, regionams ir

valstybei.

Komunos, provincijos ir metropolijos pagal atitinkamą kompetenciją vykdo

savo ir valstybės arba regionų įstatymų paskirtas administracines funkcijas.

Valstybės įstatymas nustato, kokia tvarka tarp valstybės ir regionų derinami

117 straipsnio b ir h punktuose nurodyti klausimai, be to, nustato susitarimų dėl kul-

tūros vertybių apsaugos taisykles ir šių klausimų derinimo tvarką.

Valstybė, regionai, metropolijos, provincijos ir komunos, plėtodami su bendrai-

siais interesais susijusią veiklą, palaiko savarankišką pavienių ir susivienijusių pilie-

čių iniciatyvą.18

17 Konstitucijos 117 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 3 straipsniu.18 Konstitucijos 118 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 4 straipsniu.


119 straipsnis

Komunos, provincijos, metropolijos ir regionai, tvarkydami pajamas ir išlaidas,

yra fi nansiškai savarankiški.

Komunos, provincijos, metropolijos ir regionai turi autonomiškus išteklius. Jie

patys nustato ir taiko mokesčius ir rinkliavas, nepažeisdami Konstitucijos ir valstybės

fi nansų ir mokesčių sistemos principų. Dalyvauja paskirstant pajamas, jų teritorijoje

surinktas į valstybės biudžetą.

Pagal valstybės įstatymą, nevaržant konkrečia paskirtimi, steigiamas išlyginama-

sis fondas teritorijoms, kurių gyventojų mokestinis pajėgumas mažesnis.

Pajamos, gaunamos iš pirmesnėse dalyse nurodytų šaltinių, leidžia komunoms,

provincijoms, metropolijoms ir regionams visiškai fi nansuoti jiems priskirtų funkci-

jų vykdymą.

Siekdama skatinti ekonominį vystymąsi, visuomenės santalką ir solidarumą, ša-

linti ekonominius ir socialinius netolygumus, veiksmingai įgyvendinti asmens teises

ar rūpindamasi normaliu kitų tikslų, kylančių iš komunų, provincijų, metropolijų ir

regionų funkcijų, įgyvendinimu, valstybė numato papildomus išteklius ir taiko ypa-

tingas priemones, kad suteiktų paramą tam tikroms komunoms, provincijoms, me-

tropolijoms ir regionams.

Komunos, provincijos, metropolijos ir regionai turi savo nuosavybę, suteiktą

pagal bendruosius valstybės įstatymo nustatytus principus. Skolintis leidžiama tik

investicinėms išlaidoms padengti. Valstybė tokioms paskoloms nesuteikia jokios ga-

rantijos.19

120 straipsnis

Regionas negali nei nustatyti kitų regionų prekių įvežimo, išvežimo arba tranzito

muitų, nei imtis priemonių, kaip nors apribojančių laisvą asmenų arba turto judėji-

mą tarp regionų, nei kurioje nors šalies teritorijos dalyje trukdyti piliečiams įgyven-

dinti teisę į darbą.20

121 straipsnis

Regiono organai yra šie: regiono taryba, regiono komitetas ir šio komiteto pir-

mininkas.

Regiono taryba įgyvendina regionui suteiktus įgaliojimus leisti įstatymus bei

vykdo kitas funkcijas, Konstitucijos ir įstatymų priskirtas regionams. Ji gali teikti Rū-

mams įstatymų projektus.

Regiono komitetas yra regiono vykdomoji valdžia.

Regiono komiteto pirmininkas atstovauja regionui; vadovauja šio komiteto po-

litikai ir už ją atsako; pasirašo įstatymus ir leidžia regiono nuostatus; pagal Respubli-

19 Konstitucijos 119 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 5 straipsniu.20 Konstitucijos 120 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 6 straipsniu.

162

kos Vyriausybės nurodymus vadovauja valstybės regionui pavestų administracinių

funkcijų įgyvendinimui.21

122 straipsnis

Respublikos įstatymas tiek, kiek leidžia jame nustatyti pagrindiniai principai,

apibrėžia regiono komiteto pirmininko ir narių, taip pat regioninių patarėjų rinkimų

sistemą, rinkimų teisės apribojimo ir su deputato ar senatoriaus pareigomis nesude-

rinamus atvejus, kai asmuo negali būti renkamas į šias pareigas, taip pat renkamų ins-

titucijų kadencijos laikotarpį.

Būdamas vienų iš Parlamento Rūmų, kito regiono tarybos arba komiteto, Euro-

pos Parlamento narys, asmuo negali būti ir regiono tarybos arba komiteto nariu.

Iš savo narių taryba renka pirmininką ir jo tarnybą.

Regioniniai patarėjai negali būti traukiami atsakomybėn už vykdant savo funk-

cijas išsakytą nuomonę ir balsavimą.

Jeigu regiono taryba nenustato kitaip, regiono komiteto pirmininkas renkamas

visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose. Išrinktasis pirmininkas paskiria ir atšaukia

komiteto narius.22

123 straipsnis

Kiekvienas regionas turi savo statutą, kuris pagal Konstituciją nustato jo valdy-

mo formą ir pagrindinius struktūros bei veiklos principus. Statutas nustato teisės

inicijuoti įstatymų leidimą ir teisės į referendumą dėl regiono įstatymų ir administra-

cinių priemonių įgyvendinimo bei regiono įstatymų ir nuostatų skelbimo tvarką.

Statutas yra laikomas priimtu ir pakeistu, kai regiono tarybos priimamam statu-

to priėmimo ar pakeitimo įstatymui du kartus balsuojant pritaria absoliuti jos narių

dauguma; tarp balsavimų daroma ne trumpesnė kaip dviejų mėnesių pertrauka. To-

kiam įstatymui nereikia Vyriausybės komisaro pritarimo. Per trisdešimt dienų nuo

regionų statutų paskelbimo Respublikos Vyriausybė gali prašyti Konstitucinio Teis-

mo ištirti jų atitiktį Konstitucijai.

Statutas gali būti perduotas gyventojų referendumui per tris mėnesius nuo jo

paskelbimo, jei to reikalauja vienas penkiasdešimtadalis visų regiono rinkėjų arba

vienas penktadalis regiono tarybos narių. Statutas, dėl kurio buvo surengtas referen-

dumas, nėra pasirašomas, jeigu dauguma galiojančių balsų jam nepritarta.

Kiekvieno regiono statute nustatoma, kad patariamasis organas tarp regiono ir

vietos įstaigų yra Vietos autonomijų taryba.23

21 Konstitucijos 121 straipsnis pakeistas 1999 m. lapkričio 22 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 1 straipsniu.22 Konstitucijos 122 straipsnis pakeistas 1999 m. lapkričio 22 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 2 straipsniu. 23 Konstitucijos 123 straipsnis pakeistas 1999 m. lapkričio 22 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 3 straipsniu

ir paskutine dalimi papildytas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 7 straipsniu.


124 straipsnis

(Negalioja)24

125 straipsnis

Respublikos įstatymo nustatyta tvarka regione yra steigiamos pirmo lygio admi-

nistracinio teisingumo įstaigos. Jų skyriai gali būti steigiami ir ne administraciniame

regiono centre.

126 straipsnis

Regiono taryba gali būti paleidžiama, o komiteto pirmininkas motyvuotu Res-

publikos Prezidento dekretu atleidžiamas tais atvejais, kai jų veiksmai neatitinka

Konstitucijos arba jais šiurkščiai pažeidžiami įstatymai. Paleisti tarybą ir atleisti iš

pareigų pirmininką taip pat galima nacionalinio saugumo motyvais. Dekretą Prezi-

dentas priima išklausęs deputatų ir senatorių regionų reikalų komisijos, sudaromos

pagal Respublikos įstatymo nustatytas taisykles, pranešimą.

Regiono taryba, priimdama motyvuotą rezoliuciją, gali pareikšti nepasitikėjimą

komiteto pirmininku. Inicijuoti rezoliuciją gali ne mažiau kaip vienas penktadalis ta-

rybos narių, o jai pritarti atviru balsavimu turi absoliuti jos narių dauguma. Rezoliu-

cija negali būti svarstoma anksčiau nei trys dienos iki pristatymo.

Priėmus rezoliuciją dėl nepasitikėjimo visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuo-

se išrinktu komiteto pirmininku, taip pat jį atleidus, jam ilgą laiką nepertraukiamai

sergant, mirus arba savanoriškai atsistatydinus, kartu privalo atsistatydinti visas ko-

mitetas ir turi būti paleista regiono taryba. Daugumos tarybos narių atsistatydinimas

visais atvejais taip pat sukelia tas pačias pasekmes.25

127 straipsnis

Vyriausybė, manydama, kad kuris nors regiono įstatymas viršija regiono kom-

petenciją, per šešiasdešimt dienų nuo tokio įstatymo paskelbimo gali Konstituciniam

Teismui pateikti užklausą dėl jo atitikties Konstitucijai.

Regionas, manydamas, kad koks nors valstybės ar kito regiono įstatymas ar įsta-

tymo galią turintis kitas teisės aktas yra žalingas jo kompetencijos sričiai, per šešias-

dešimt dienų nuo tokio įstatymo ar įstatymo galią turinčio kito teisės akto paskelbimo

gali Konstituciniam Teismui pateikti užklausą dėl jo atitikties Konstitucijai.26

24 Konstitucijos 124 straipsnis paskelbtas negaliojančiu 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3

9 straipsnio antrąja dalimi.25 Konstitucijos 126 straipsnis pakeistas 1999 m. lapkričio 22 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 4 straipsniu.26 Konstitucijos 127 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 8 straipsniu.

164

128 straipsnis

(Negalioja)27

129 straipsnis

(Negalioja)28

130 straipsnis

(Negalioja)29

131 straipsnis

Steigiami šie regionai:

Pjemontas, Aostos Slėnis, Lombardija, Trentinas-Alto Adidžė, Venetas, Friu-

lis-Venecija Džulija, Ligūrija, Emilija-Romanija, Toskana, Umbrija, Markė, Lacijus,

Abrucai, Molizė, Kampanija, Apulija, Bazilikata, Kalabrija, Sicilija, Sardinija.30

132 straipsnis

Išklausius regionų tarybų nuomonę, gali būti leidžiama konstituciniu įstatymu

sujungti esamus regionus, taip pat sukurti naujus regionus, jeigu tokiame regione gy-

vena ne mažiau kaip milijonas žmonių. Tokį pasiūlymą turi pateikti ne mažiau kaip

trečdalis suinteresuotų gyventojų, o jam pritarti – tie patys gyventojai referendume

balsų dauguma.

Provincijose ir komunose išklausius regionų tarybų nuomonę ir daugumai pro-

vincijos ar suinteresuotų provincijų ir komunos ar suinteresuotų komunų gyventojų

pritarus referendume, provincijų ir komunų prašymu pagal Respublikos įstatymą lei-

džiama joms atsiskirti nuo vieno regiono ir prisijungti prie kito.31

133 straipsnis

To paties regiono provincijų ribos keičiamos ir naujos provincijos steigiamos

Respublikos įstatymu komunų prašymu ir pasitarus su tuo regionu.

Regionas, atsižvelgdamas į suinteresuotų gyventojų nuomonę, gali priimti įsta-

tymus dėl naujų komunų savo teritorijoje steigimo, taip pat dėl jų ribų ir pavadini-

mų keitimo.

27 Konstitucijos 128 straipsnis paskelbtas negaliojančiu 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3

9 straipsnio antrąja dalimi.28 Konstitucijos 129 straipsnis paskelbtas negaliojančiu 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3

9 straipsnio antrąja dalimi.29 Konstitucijos 130 straipsnis paskelbtas negaliojančiu 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3

9 straipsnio antrąja dalimi.30 Konstitucijos 131 straipsnis pakeistas 1963 m. gruodžio 27 d. konstituciniu įstatymu Nr. 3 į regionų

sąrašą įtraukiant Molizę.31 Konstitucijos 132 straipsnis pakeistas 2001 m. spalio 18 d. konstitucinio įstatymo Nr. 3 9 straipsniu.


VI SKYRIUS

KONSTITUCINĖS GARANTIJOS

I POSKYRIS. KONSTITUCINIS TEISMAS

134 straipsnis

Konstitucinis Teismas sprendžia:

ar valstybės ir regionų įstatymai, kiti įstatymo galią turintys teisės aktai atitinka

Konstituciją;

ginčus dėl kompetencijos tarp valstybės valdžios šakų, tarp valstybės ir regionų,

tarp regionų;

ar pagrįsti pagal Konstituciją Respublikos Prezidentui iškelti kaltinimai.32

135 straipsnis

Konstitucinis Teismas susideda iš penkiolikos teisėjų, kuriuos po vieną trečdalį

skiria Respublikos Prezidentas, Parlamentas bendrame abejų Rūmų posėdyje, aukš-

čiausi bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų pareigūnai.

Konstitucinio Teismo teisėjai yra parenkami iš bendrosios kompetencijos ir

administracinių teismų aukščiausiųjų, taip pat ir iš atsistatydinusių, pareigūnų, iš

universitetų teisės profesorių, iš ne mažiau kaip dvidešimties metų darbo stažą tu-

rinčių advokatų.

Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devynerių metų laikotarpiui, pradeda-

mam skaičiuoti nuo priesaikos davimo dienos. Jie negali būti paskirti antrai kaden-

cijai.

Pasibaigus šiam laikotarpiui Konstitucinio Teismo teisėjas liaujasi ėjęs pareigas

ir vykdęs funkcijas.

Įstatymo nustatyta tvarka Konstitucinis Teismas iš savo teisėjų išrenka pirminin-

ką, kuris šias pareigas eina trejus metus; jis gali būti perrenkamas tol, kol eina Kons-

titucinio Teismo teisėjo pareigas.

Konstitucinio Teismo teisėjo pareigos nesuderinamos su Parlamento arba regio-

no tarybos nario pareigomis, su advokato praktika, su bet kuriomis įstatyme nurody-

tomis pareigomis ir tarnyba.

Svarstant Respublikos Prezidentui iškeltus kaltinimus, be Konstitucinio Teismo

teisėjų, dalyvauja ir šešiolika narių, atrenkamų burtais iš piliečių, kurie gali būti ren-

kami senatoriais, sąrašo. Šį sąrašą kas devyneri metai sudaro Parlamentas tokia pat

tvarka, kokia taikoma bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atrankai.33

32 Konstitucijos 134 straipsnio paskutinė dalis pakeista 1989 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. 1 2 straips-

niu.33 Konstitucijos 135 straipsnis pakeistas 1967 m. lapkričio 22 d. konstitucinio įstatymo Nr. 2 1 straips-

niu. Paskutinė dalis pakeista 1989 m. sausio 16 d. konstitucinio įstatymo Nr. 1 2 straipsniu.

166

136 straipsnis

Konstituciniam Teismui įstatymo arba įstatymo galią turinčio teisės akto nuo-

statą pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai, tokia nuostata netenka galios kitą die-

ną po Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo.

Konstitucinio Teismo sprendimas paskelbiamas ir Rūmams bei suinteresuo-

toms regionų taryboms apie jį pranešama tam, kad jie imtųsi, jų nuomone, reikalin-

gų Konstituciją atitinkančių priemonių.

137 straipsnis

Konstitucinis įstatymas nustato konstitucinių bylų inicijavimo sąlygas, tvarką ir

terminus, laiduoja Konstitucinio Teismo teisėjų nepriklausomumą.

Visos kitos teisės normos, būtinos Konstituciniam Teismui įsteigti ir veikti, nu-

statomos paprastu įstatymu.

Neleidžiama teikti jokių skundų dėl Konstitucinio Teismo nutarimų.

II POSKYRIS. KONSTITUCIJOS KEITIMAS.

KONSTITUCINIAI ĮSTATYMAI

138 straipsnis

Įstatymai, keičiantys Konstituciją, kiti konstituciniai įstatymai priimami kiekvie-

nuose iš Rūmų dviem vienas po kito vykstančiais balsavimais, tarp kurių daroma ne

trumpesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Per antrąjį balsavimą tokiems įstatymams

turi pritarti absoliuti kiekvienų Rūmų narių dauguma.

Tokie įstatymai teikiami referendumui, jeigu per tris mėnesius nuo jų paskel-

bimo to pareikalauja vienas penktadalis kurių nors Rūmų narių arba penki šimtai

tūkstančių rinkėjų, arba penkios regionų tarybos. Pasiūlytas referendumui įstatymas

nelaikomas priimtu, jeigu jam nepritariama dauguma galiojančiais pripažintų balsų.

Referendumai nėra vykdomi, jeigu per antrąjį balsavimą už įstatymą balsavo ne

mažiau kaip du trečdaliai kiekvienų Rūmų narių.

139 straipsnis

Valdymo forma – respublika – negali būti konstitucinio nagrinėjimo dalykas.

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

I. Konstitucijai įsigaliojus laikinasis valstybės vadovas vykdo Respublikos Prezi-

dento funkcijas ir yra vadinamas šiuo vardu.

II. Jeigu iki Respublikos Prezidento rinkimų dienos regionų tarybos nebus įsteig-

tos, rinkimuose dalyvaus tik abejų Rūmų nariai.


III. Kad būtų suformuotas pirmasis Respublikos Senatas, Respublikos Preziden-

to dekretu senatoriais paskiriami Steigiamojo Susirinkimo deputatai, kurie atitinka

įstatymo nustatytus reikalavimus senatoriams ir:

buvo Vyriausybės arba įstatymų leidžiamojo susirinkimo nariai;

buvo paleisto Senato nariai;

buvo mažiausiai trijų įstatymų leidybos susirinkimų, įskaitant Steigiamąjį Susi-

rinkimą, nariai;

Deputatų Rūmų 1926 m. lapkričio 9 d. sprendimu neteko deputato mandato;

atliko ne mažiau kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmę pagal specialaus

fašistų tribunolo valstybei ginti nuosprendį.

Respublikos Prezidento dekretu senatoriais taip pat skiriami paleistojo Senato

nariai, dalyvavę Nacionaliniame patariamajame susirinkime.

Iki dekreto dėl paskyrimo pasirašymo galima atsisakyti teisės būti paskirtam se-

natoriumi. Sutikimas kelti savo kandidatūrą politiniuose rinkimuose reiškia teisės

būti paskirtam senatoriumi atsisakymą.

IV. Pirmuosiuose rinkimuose į Senatą Molizė yra laikoma savarankišku regionu,

turinčiu jos gyventojų skaičių atitinkantį senatorių skaičių.

V. Konstitucijos 80 straipsnio nuostatos dėl fi nansinius šalies įsipareigojimus ar

įstatymų pakeitimus numatančių tarptautinių sutarčių įsigalioja Rūmų sušaukimo

dieną.

VI. Per penkerius metus nuo Konstitucijos įsigaliojimo turi būti peržiūrėta šiuo

metu veikiančių ypatingųjų institucijų, išskyrus Valstybės tarybą, Audito rūmus ir

karo tribunolus, kompetencija.

Per vienus metus skaičiuojant nuo tos pačios dienos pagal Konstitucijos

111 straips nį įstatymu pertvarkomas Aukščiausiasis karo tribunolas.

VII. Kol Konstitucijoje numatyta tvarka nėra priimtas naujasis teismų sistemos

įstatymas, vadovaujamasi galiojančiomis teismų sistemos nuostatomis.

Kol pradės dirbti Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 134 straipsnyje nurodyti

ginčai sprendžiami tokia tvarka, kokia galiojo iki Konstitucijos įsigaliojimo dienos, ir

tiek, kiek atitinka jos normas.34

VIII. Regionų tarybų ir provincijų administracijų renkamų institucijų rinkimai

skiriami per pirmuosius metus po Konstitucijos įsigaliojimo.

Respublikos įstatymai kiekvienai viešojo administravimo sričiai nustato vals-

tybės funkcijų, priskiriamų regionų kompetencijai, perdavimo tvarką. Iki bus per-

tvarkytos ir vietos institucijoms paskirstytos funkcijos, provincijos ir komunos toliau

vykdo savo ir regionų joms perduotas funkcijas.

Respublikos įstatymai reglamentuoja pareigūnų ir tarnautojų, tarp jų ir centri-

nės administracijos pareigūnų ir tarnautojų, perdavimą regionams, kadangi sukūrus

naująją sistemą toks perdavimas bus būtinas. Formuodami savo tarnybas, regionai

34 VII pereinamojo laikotarpio ir baigiamosios nuostatos paskutinė dalis panaikinta 1967 m. lapkričio

22 d. konstitucinio įstatymo Nr. 2 7 straipsniu.

168

privalo, išskyrus ypatingos svarbos atvejus, sudaryti savo personalą iš valstybės ir vie-

tos įstaigų tarnautojų.

IX. Per trejus metus nuo Konstitucijos įsigaliojimo Respublika pakeičia savo įsta-

tymus taip, kad jie derėtų su vietos autonomijos reikalavimais ir regionams suteikta

kompetencija leisti įstatymus.

X. Friulio-Venecijos Džulijos regionui, kuriam pagal Konstitucijos 116 straipsnį

taikomos II dalies V skyriaus bendrosios normos, toliau laiduojama kalbinių mažu-

mų apsauga, kaip nustatyta 6 straipsnyje.

XI. Per penkerius metus nuo Konstitucijos įsigaliojimo konstituciniais įstatymais

gali būti įsteigti kiti regionai, nei nurodyta Konstitucijos 131 straipsnyje esančiame

sąraše, net ir nesilaikant sąlygų, nustatytų 132 straipsnio pirmojoje dalyje, tačiau lai-

kantis pareigos išsiaiškinti suinteresuotų gyventojų nuomonę.35

XII. Draudžiama bet kuria forma atkurti uždraustą fašistų partiją.

Netaikant 48 straipsnio garantijų, įstatymu bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip pen-

keriems metams skaičiuojant nuo Konstitucijos įsigaliojimo yra nustatomi laikini ap-

ribojimai atsakingiems fašistinio režimo vadovams naudotis aktyviąja ir pasyviąja

rinkimų teise.

XIII. Savojos dinastijos nariai ir jų palikuonys nėra rinkėjai ir negali nei užimti

ofi cialių pareigų, nei būti išrinkti į renkamas vietas.

Buvusiems Savojos dinastijos karaliams, jų sutuoktiniams, jų vyriškosios lyties

palikuonims draudžiama įvažiuoti į šalies teritoriją ir joje būti.

Valstybei atitenka jos teritorijoje esantis buvusių Savojos dinastijos karalių, jų

sutuoktinių, jų vyriškosios lyties palikuonių turtas. Po 1964 m. birželio 3 d. nustaty-

tos ir perduotos tokio turto nuosavybės teisės laikomos negaliojančiomis.36

XIV. Didikų titulai nepripažįstami.

Iki 1922 m. spalio 8 d. vartotos tokių titulų santrumpos laikomos pavardės da-

limi.

Šv. Mauricijaus ordinas išsaugomas kaip ligonių slaugos įstaiga, jis veikia įstaty-

mo nustatyta tvarka.

Įstatymu panaikinama Heraldikos taryba.

XV. Nuo Konstitucijos įsigaliojimo dienos įstatymo galią įgyja monarcho vieti-

ninko 1944 m. birželio 25 d. dekretas-įstatymas Nr. 151 dėl laikinosios valstybės san-

tvarkos.

XVI. Per metus nuo Konstitucijos įsigaliojimo dienos peržiūrimi ir su Konstitu-

cija suderinami anksčiau galioję konstituciniai įstatymai, kurie tiesiogiai ar netiesio-

giai nebuvo panaikinti.

35 Terminas, nurodytas XI pereinamojo laikotarpio ir baigiamojoje nuostatoje, 1958 m. kovo 18 d. kons-

tituciniu įstatymu Nr. 1 buvo pratęstas iki 1963 m. gruodžio 31 d.36 2002 m. spalio 23 d. konstituciniu įstatymu Nr. 1 buvo nustatyta, kad XII pereinamojo laikotarpio ir

baigiamosios nuostatos pirmoji ir antroji dalys netenka galios nuo šio įstatymo įsigaliojimo (2002 m.

lapkričio 10 d.).


XVII. Steigiamąjį Susirinkimą sušauks jo Pirmininkas tam, kad iki 1948 m. sau-

sio 31 d. būtų apsvarstytas ir priimtas Respublikos Senato rinkimų įstatymas, specia-

lūs regionų statutai ir spaudos įstatymas.

Iki naujųjų Rūmų išrinkimo gali būti sušauktas Steigiamasis Susirinkimas, jei-

gu bus būtina svarstyti klausimus, šio Susirinkimo kompetencijai priskirtus 1946 m.

kovo 16 d. dekretu Nr. 98 (2 straipsnio 1 ir 2 punktai, 3 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Šiuo laikotarpiu nuolatinės komisijos toliau tęsia darbą. Įstatymų leidybos ko-

misijos grąžina Vyriausybei savo turimus įstatymų projektus su pastabomis bei siūlo-

momis pataisomis, jeigu jų yra.

Deputatai gali pateikti Vyriausybei užklausas ir reikalauti atsakyti raštu.

Steigiamojo Susirinkimo sušaukimą šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytiems

klausimams spręsti inicijuoja jo Pirmininkas, jeigu to pagrįstai reikalauja Vyriausybė

arba ne mažiau kaip du šimtai deputatų.

XVIII. Ši Konstitucija, per penkias dienas po to, kai ją patvirtina Steigiamasis Su-

sirinkimas, pasirašyta laikinojo valstybės vadovo, įsigalioja 1948 m. sausio 1 d.

Konstitucijos tekstas, kad su juo galėtų susipažinti visi piliečiai, visus 1948 metus

yra iškabinamas kiekvienos Respublikos komunos municipalinėje salėje.

Konstitucija, patvirtinta valstybės antspaudu, įtraukiama į ofi cialų Respublikos

dekretų ir įstatymų rinkinį.

Visi piliečiai ir visos valstybės institucijos privalo būti ištikimi Konstitucijai kaip

pagrindiniam Respublikos įstatymui.


ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖ

LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TRIBUNOLO JURISPRUDENCIJOJE

Stanisław Biernat

Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjas

1. ĮVADAS

Ūkinės veiklos laisvės principas šiuolaikinėje Lenkijos teisės sistemoje taikomas

nuo 1988 m. Nuo tų metų ši laisvė reglamentuojama įstatymais ir Konstitucija, jos

klausimas ne kartą nagrinėtas Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir teis-

mų praktikoje. Ūkinės veiklos laisvės klausimas plačiai nagrinėjamas teisės moksle1.

Šio straipsnio tema – Konstitucinio Tribunolo jurisprudencija bylose, kuriose į

Konstitucinį Tribunolą kreipęsi subjektai (prašymų pateikėjai, teismai, kurie kreipia-

si teisiniais klausimais, subjektai, pateikiantys konstitucinius skundus) prašė ištirti, ar

įstatymai ir kiti norminiai centrinių valstybės institucijų aktai nepažeidžia konstituci-

nių ūkinės veiklos laisvės principų. Reikėtų priminti, kad Konstitucinis Tribunolas ne-

siima teisinės kontrolės, kol į jį nesikreipiama su atitinkamu prašymu. Net ir tada, kai

jau yra kreiptasi, jį saisto Konstitucijos straipsniai ir konstitucinės kontrolės kriterijai,

nurodyti subjektų, kurie kreipėsi su prašymais. Būtent dėl to Konstitucinio Tribunolo

bylose nagrinėti toli gražu ne visi teisės literatūroje ne kartą svarstyti klausimai.

Straipsnyje bus aptarta Konstitucinio Tribunolo jurisprudencija2. Nenagrinėsiu

tokių klausimų, kaip teisės mokslinėje literatūroje išdėstytos nuomonės, atitinkami

įstatymai ar teismų praktika, susijusi su ūkinės veiklos laisve.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į terminų problemą. Teisės aktuose, atitinkamoje litera-

tūroje ir jurisprudencijoje (taip pat ir Konstitucinio Tribunolo) vartojami du ūkinę lais-

vę apibrėžiantys terminai: wolność ir swoboda3. Juos reikėtų traktuoti kaip sinonimus.

1 Plg. pastarųjų metų knygas (neminima daugybė straipsnių): Ciapała J. Konstytucyjna wolność dzia-

łalności gospodarczej w Rzeczypospolitej Polskiej. Szczecin, 2009; Klecha K. Wolność działalności gos-

podarczej w Konstytucji RP. Warszawa, 2009; Szwajdler W., Nowicki H. (red.) Konstytucyjna zasada

wolności gospodarczej. Toruń, 2009; Szydło M. Swoboda działalności gospodarczej. Warszawa, 2005;

Brodecki Z. (red.) Wolność gospodarcza. Warszawa, 2003; Biernat S., Wasilewski A. Wolność gospo-

darcza w Europie. Zakamycze, 2000; Kosikowski C. Wolność gospodarcza w prawie polskim. Warsza-

wa, 1995; Walaszek-Pyzioł A. Swoboda działalności gospodarczej. Kraków, 1994.2 Straipsnio autorius dėkoja Jakubui Królikowskiui už pagalbą atrenkant nutarimus.3 Ir wolność, ir swoboda į lietuvių kalbą yra verčiama „laisvė“, tačiau wolność semantiškai labiau siejama

su nevaržymu, o swoboda – su nepriklausomumu. – Vertėjos pastaba.

◆ ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖ LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO JURISPRUDENCIJOJE 171

2. ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS GENEZĖ IR PAGRINDAI

2.1. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, dar prieš ofi cialius politinės ir ūki-

nės sistemos pokyčius, Lenkijoje buvo imtasi veiksmų, atveriančių kelią ūkiui veik-

ti rinkos pagrindais. Pirmą kartą ūkinės veiklos laisvės principas suformuluotas

1988 m. gruodžio 23 d. Ūkinės veiklos įstatyme4. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nu-

statyta: „Kiekvienas turi tokias pačias teises ir gali laisvai bei nevaržomai pradėti ūki-

nę veiklą ir ją vykdyti laikydamasis teisės aktuose apibrėžtų sąlygų.“

Šis įstatymas turėjo revoliucinę reikšmę. Juo buvo pradėti ekonominės santvar-

kos pokyčiai, paskatinę atsirasti šimtus tūkstančių mažų privačių įmonių. Įstatymas

buvo priimtas metais anksčiau, nei prasidėjo politinės santvarkos pokyčiai.

2.2. 1989 m. gruodžio mėn. buvo iš esmės pakeista dar Lenkijos Liaudies Res-

publikos Konstitucija. Joje neliko straipsnių apie centrinį planavimą ir socialinės

ekonomikos viešpatavimą. Atlikus pakeitimus Konstitucijoje buvo įrašytas naujas

6 straipsnis: „Lenkijos Respublika užtikrina ūkinės veiklos laisvę, kad ir kokia būtų

nuosavybės forma; ši laisvė gali būti ribojama tik įstatymu.“

Šis straipsnis buvo glaudžiai susijęs su 7 straipsniu: „Lenkijos Respublika saugo

nuosavybę ir paveldėjimo teisę bei garantuoja visišką asmens nuosavybės apsaugą.

Nuosavybę leidžiama paimti tik visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant.”

2.3. 1997 m. buvo priimta ir pradėjo galioti dabartinė Lenkijos Respublikos Kon-

stitucija, kuri įteisino ūkinės veiklos laisvę (20 ir 22 straipsniai). Čia remsiuosi būtent

šiais dviem straipsniais.

20 straipsnis: „Socialinis rinkos ūkis, pagrįstas ūkinės veiklos laisve, privačia nu-

osavybe ir solidarumu, socialinių partnerių dialogu ir bendradarbiavimu, yra Lenki-

jos Respublikos ekonominės santvarkos pagrindas.“

22 straipsnis: „Ūkinės veiklos laisvė gali būti apribota tik įstatymu ir tik atsižvel-

giant į svarbius visuomenės poreikius.“

Taip pat reikėtų paminėti kelis kitus 1997 m. Lenkijos Respublikos Konstitucijos

straipsnius, kurie bus nurodyti aptariant šio straipsnio temą.

21 straipsnis:

„1. Lenkijos Respublika saugo nuosavybę ir paveldėjimo teisę.

2. Nuosavybė gali būti paimama tik visuomenės poreikiams ir teisingai atlygi-

nant.“

31 straipsnis:

„1. Žmogaus laisvę saugo teisė.

2. Kiekvienas privalo gerbti kitų teises ir laisves. Niekas negali būti verčiamas da-

ryti tai, ko daryti jo neįpareigoja teisė.

3. Naudojimosi konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis apribojimai gali būti nusta-

tomi tik įstatymu ir tik tada, kai jie būtini demokratinėje valstybėje jos saugumui ir

4 Dz. U. [Dziennik Ustaw. – Vertėjos pastaba], 1988, Nr. 41, eil. Nr. 324, su pakeitimais.

Stanislaw Biernat ◆172

viešajai tvarkai užtikrinti arba aplinkai, žmonių sveikatai ir visuomenės moralei, taip

pat kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Šiais apribojimais negali būti pažei-

džiama teisių ir laisvių esmė.“

32 straipsnis:

„1. Teisės požiūriu visi yra lygūs. Visi turi teisę būti vienodai traktuojami viešo-

sios valdžios.

2. Niekas dėl jokios priežasties negali būti diskriminuojamas politiniame, socia-

liniame ir ekonominiame gyvenime.“

64 straipsnis:

„1. Kiekvienas turi teisę į nuosavybę, į kitas turtines teises, taip pat paveldėjimo

teisę.

2. Nuosavybės, kitų turtinių teisių ir paveldėjimo teisės atžvilgiu užtikrinama vi-

siems vienoda teisinė apsauga.

3. Nuosavybė gali būti apribota tik įstatymu ir tik tiek, kiek jis nepažeidžia nuo-

savybės teisės esmės.“

65 straipsnis:

„1. Kiekvienam užtikrinama laisvė pasirinkti profesiją ir profesinės veiklos lais-

vė, taip pat laisvė pasirinkti darbo vietą. Išimtis nustato įstatymas.“

92 straipsnis:

„1. Potvarkius leidžia Konstitucijoje nurodytos institucijos remdamosi konkre-

čiu įstatyme įtvirtintu įgaliojimu, turėdamos tikslą įgyvendinti įstatymą. Įgaliojimu

turi būti nustatyta institucija, kompetentinga išleisti potvarkį, ir perduodami jai su-

reguliuoti klausimai bei nurodymai dėl akto turinio.

2. Institucija, įgaliota priimti potvarkį, savo kompetencijos, apie kurią kalbama

1 dalyje, negali perduoti kitai institucijai.“

2.4. Po 1988 m. taip pat buvo pakeista daugelis įstatymų. Minėtą 1988 m. įstaty-

mą (taip pat daug kartų keistą) galiausiai pakeitė 1999 m. priimtas įstatymas5. Šiuo

metu galioja 2004 m. liepos 2 d. Ūkinės veiklos laisvės įstatymas6. Tai yra ex generalis

pobūdžio įstatymas. Be to, galioja keliasdešimt įstatymų, kurie reglamentuoja atski-

ras ūkinės veiklos sritis arba atskirus ūkinės veiklos aspektus.

3. ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS TEISINIS POBŪDIS

Konstitucinis Tribunolas daugelį kartų svarstė ūkinės veiklos laisvės teisinį pobūdį,

atsižvelgdamas į minėtus Lenkijos Respublikos Konstitucijos 20 ir 22 straipsnius.

Daugelyje savo nutarimų (pvz., 2001 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. U 7/00,

2005 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. K 23/04, 2004 m. balandžio 21 d. nutarimas

Nr. K 33/03) Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad konstitucinės normos suteikia

ūkinei laisvei dvejopą funkciją: pirma, ūkinės veiklos laisvė yra Lenkijos Respubli-

5 Dz. U., 1999, Nr. 101, eil. Nr. 1178, su pakeitimais.6 Vientisas tekstas su pakeitimais išspausdintas Dz. U., 2007, Nr. 155, eil. Nr. 1095.


kos ekonominės santvarkos principas, o antra, ūkinės veiklos laisvė yra konstituci-

nė subjektinė teisė.

Jau vien tai, kad ūkinės veiklos laisvę apibrėžiančios nuostatos yra Konstituci-

joje, įrodo, kad tai yra vienas pagrindinių viešosios tvarkos ir visos valstybinės san-

tvarkos principų (2004 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. K 25/03). Pagal Konstitucijos

20 straipsnį ūkinės veiklos laisvės principas yra vienas iš socialinio rinkos ūkio, ku-

riuo pagrįsta Lenkijos Respublikos ekonominė santvarka, pagrindų (2005 m. birželio

7 d. nutarimas Nr. K 23/04, 2008 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. K 46/07).

Konstitucinis Tribunolas nuosekliai pabrėžia, kad ūkinės veiklos laisvė taip pat

priskirtina prie konstitucinių asmens laisvių. Abejonių, ar ūkinės veiklos laisvė yra

konstitucinė asmens laisvė, gali atsirasti dėl to, kad 20 ir 22 straipsniai yra Konstitu-

cijos I skyriuje, pavadintame „Respublika“, ir jame yra išdėstyti Lenkijos Respublikos

santvarkos principai, o apie žmogaus ir piliečio teises ir laisves kalbama Konstitucijos

II skyriuje. Be to, apie kai kuriuos santvarkos principus, minimus Konstitucijos I sky-

riuje, plačiau ir konkrečiau kalbama Konstitucijos II skyriuje išdėstant juos atitinkan-

čias teises ir laisves. Pavyzdžiui, būtų galima priminti nuosavybę (Konstitucijos 21 ir

64 straipsniai – 2003 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. SK 24/02), susirinkimų lais-

vę (Konstitucijos 12 ir 58 straipsniai), šeimos apsaugą (Konstitucijos 18 ir 71 straips-

niai). Konstitucijos II skyriaus 20 ir 22 straipsnių normos nėra taip išplėtotos. Tokio

vaidmens neatlieka nei laisvė pasirinkti profesiją, laisvė pasirinkti darbo vietą, nei

profesinės veiklos laisvė, kurios minimos Konstitucijos 65 straipsnyje7.

Tačiau Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad Konstitucijos I skyriaus, kuriame

yra įtvirtinti su ūkinės veiklos laisve susiję principai, nuostatos tiesiogiai sietinos su

asmens teisėmis ir laisvėmis. Visų pirma taip yra tada, kai minimi klausimai nėra

atskirai reglamentuojami Konstitucijos II skyriuje (2004 m. birželio 14 d. nutarimas

Nr. SK 21/03). Vienas iš tokio reglamentavimo pavyzdžių kaip tik yra ūkinės veiklos

laisvė, kuri, Konstitucinio Tribunolo nuomone, yra ypatingo pobūdžio laisvė, kitokia

nei teisės ir laisvės, minimos Konstitucijos II skyriuje, tačiau ji gali būti asmens teisių

pagrindas susidūrus su valstybės ir viešosios valdžios institucijomis. Vertėtų pasaky-

ti ir tai, kad būtent dėl šios priežasties Konstitucinis Tribunolas sudarė sąlygas gin-

ti ūkinės veiklos laisvę kreipiantis į Konstitucinį Tribunolą su konstituciniu skundu

(2003 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. SK 24/02).

2003 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. SK 24/02 Konstitucinis Tribunolas pa-

brėžė, kad Konstitucijos nuostata, kuria įteisinta ūkinės veiklos laisvė, visų pirma

yra Konstitucijos 20 straipsnis bei kitos jos normos, papildančios minėtą straips-

nį ir atitinkančios tam tikrus šios problematikos aspektus, pavyzdžiui, Konstituci-

jos 64 straipsnio 1 dalis ir 65 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu Konstitucijos 22 straipsnis,

esantis šalia Konstitucijos 20 straipsnio, būdamas antra Konstitucijos nuostata, ku-

rioje tiesiogiai kalbama apie ūkinės veiklos laisvę, yra susijęs tik su tos laisvės ribo-

7 Tai reikėtų pabrėžti, kadangi Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniame Įstatyme profesinės

veiklos laisvė yra ta laisvė, kuri Lenkijos Respublikos Konstitucijoje atitinka ūkinės veiklos laisvę.


jimu. Taigi ši nuostata reiškia tik „teisę“ į ūkinės veiklos laisvės neribojimą, jeigu tai

daroma pažeidžiant tos teisės ribojimo sąlygas. Konstitucijos 22 straipsnyje neapibrė-

žiamas nurodytos laisvės turinys ir veiksmų, kuriais ji įgyvendinama, sritis (2003 m.

balandžio 29 d. nutarimas Nr. SK 24/020). Tačiau šiuo klausimu Konstitucinio Tribu-

nolo nutarimai nėra vienareikšmiai, nes jis ne kartą pabrėžė, kad remiantis kaip tik

Konstitucijos 22 straipsnio turiniu galima kalbėti apie subjektinę teisę, kurią turi kiek-

vienas, užsiimantis ūkine veikla (2001 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. U 7/00), ir

kad toji nuostata jau pati savaime reiškia subjektinę teisę (2005 m. birželio 7 d. nuta-

rimas Nr. K 23/04).

4. ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS RIBOS IR SUBJEKTAS

Konstitucinis Tribunolas ne kartą yra apibrėžęs, kas yra ūkinės veiklos laisvė ir

ką ji apima. Žinoma, Konstitucinio Tribunolo teiginiai visada priklausė nuo nagrinė-

jamų bylų pobūdžio.

4.1. Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžta, kad ūkinės

veiklos laisvė objekto aspektu yra „laisvių, apimančių veiklos pradėjimą, organizavi-

mą ir vykdymą šioje srityje, visuma“. Tuo tarpu viešosios valdžios institucijos ir kiti

subjektai yra įpareigoti susilaikyti nuo kišimosi teisiniais ar faktiniais veiksmais į lais-

vo ūkio sritį (2010 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. SK 35/08).

Konstitucinis Tribunolas atkreipė dėmesį į tai, kad „ūkinės veiklos laisvė ap ima

galimybę pradėti ir vykdyti ūkinę veiklą, kurios pagrindinis tikslas – gauti pelno“

(2003 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. SK 24/02). Iš iki šiol paskelbtų nutarimų gali-

me padaryti išvadą, kad tarp elementų, sudarančių ūkinės veiklos laisvę, yra ir laisvė

pradėti ūkinę veiklą, ir laisvė ją vykdyti (2005 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. K 23/04).

Laisvė pradėti ūkinę veiklą taip pat reiškia, kad galima savarankiškai pasirinkti vei-

klos būdą (subjektą) ir teisines jos vykdymo formas (2003 m. balandžio 29 d. nuta-

rimas Nr. SK 24/02). Tuo tarpu laisvė vykdyti ūkinę veiklą tam tikroje srityje apima

kiekybinį aspektą, reiškiantį laisvę pasirinkti, kaip intensyviai bus vykdoma ūkinė

veikla, ir kokybinį aspektą, reiškiantį teritorijos ar srities, kurioje ta veikla bus vykdo-

ma, ar personalo, su kuo ta veikla bus vykdoma, pasirinkimo laisvę. Tam tikros rūšies

ūkinės veiklos vykdymo laisvė taip pat reiškia, kad tokia veikla galima užsiimti visose

ekonominio gyvenimo srityse, kuriose, remiantis galiojančia teise, tokią veiklą vyk-

dyti nėra draudžiama (2005 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. K 23/04).

2007 m. kovo 26 d. nutarime Nr. K 29/06 Konstitucinis Tribunolas, atskleis-

damas aptariamą laisvės sąvoką sudarančius elementus, konstatavo, kad, be laisvės

pasirinkti, vykdyti ir baigti ūkinę veiklą, taip pat yra laisvė konkuruoti su kitais sub-

jektais.

4.2. Konstitucinis Tribunolas savo nutarimuose, kuriuose svarsto ūkinės veiklos

laisvės ir sutarčių sudarymo principo santykį, nėra pakankamai nuoseklus. Pirmoje

byloje, kurioje nagrinėjo šį klausimą, Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad sutar-


čių sudarymo laisvės principas turėtų būti siejamas visų pirma su konstituciniu žmo-

gaus laisvių apsaugos principu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis) ir draudimu versti

jį daryti tai, ko daryti neįpareigoja teisė (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Atsižvel-

giant į skirtingas sritis (objektinę ir subjektinę), reikėtų pasakyti, kad sutarčių sudary-

mo laisvė nėra ūkinės laisvės padarinys. Sutarčių sudarymo laisvės principas sietinas

su visomis asmens sudaromomis sutartimis, tuo tarpu ūkinės veiklos laisvės principas

yra susijęs su subjektais, vykdančiais (arba ketinančiais vykdyti) ūkinę veik lą ir su to-

kią veiklą vykdant asmens sudaromomis bei tokiai veiklai būdingomis sutartimis.

Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje galima rasti ir priešingą poziciją –

kad ūkinės veiklos laisvė yra glaudžiai susijusi su sutarčių sudarymo laisve (2006 m.

sausio 24 d. nutarimas Nr. SK 40/04). 2009 m. birželio 23 d. nutarime Nr. K 54/07

Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad „privačiajame ūkinės veiklos sektoriuje ga-

lioja ūkinės veiklos laisvės principas, glaudžiai susijęs su sutarčių sudarymo laisvės

principu“. 2005 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. K 45/05, kuriuo baigtas bylos dėl įsta-

tymų nuostatų, draudžiančių įdarbinti medicinos seseris sveikatos apsaugos įstaigose

pasirašant civilinės teisės sutartis, konstitucingumo nagrinėjimas, Konstitucinis Tri-

bunolas pažymėjo, kad tikrinami ribojimai „yra medicinos seserų (dirbančių pagal

sutartį) ūkinės veiklos laisvės principo iliuzija, kadangi to laisvės principo daugelio

sveikatos apsaugos paslaugų teikimo vietoje neįmanoma įgyvendinti“.

5. ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS SUBJEKTAI

Klausimas, kas gali remtis ūkine laisve, jau seniai yra svarstomas Konstitucinio

Tribunolo jurisprudencijoje.

5.1. Prieš įsigaliojant 1997 m. Konstitucijai ūkinės veiklos laisvės principai iš da-

lies buvo suprantami kiek kitaip nei dabar. Taip buvo dėl tam tikro konstitucinių pro-

blemų, susijusių su ūkinės veiklos laisve po 1989 m. įvykusio santvarkos pasikeitimo,

savitumo. Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje iki 1997 m. ūkinės veiklos laisvė

apėmė ir privačius, ir viešuosius subjektus. Ūkinės veiklos srityje visų pirma buvo pa-

brėžiama privačių ir viešųjų subjektų lygybė. Taip buvo dėl to, kad vis dar galiojo tei-

sinis reglamentavimas, pagal kurį valstybės įmonėms teikta pirmenybė, o privatiems

subjektams taikyti ribojimai ir draudimai. Pavyzdžiui, 1996 m. spalio 29 d. nutarime

Nr. U 4/96 Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad ginčijamomis nuostatomis, pagal

kurias tam tikros mokesčių lengvatos už tabako gaminių gamybą taikomos tik toms

naft os perdirbimo įmonėms, kurios yra valstybinės, yra įgyvendinamas netiesioginis

ūkio subjektų skirstymas pagal nuosavybės formą. Baigiamojoje šio nutarimo dalyje

Konstitucinis Tribunolas pareiškė, kad toks privilegijuotas valstybės įmonių traktavi-

mas mokesčių teisės srityje yra senosios santvarkos, kurioje mokesčių sistema buvo

grindžiama ypatingos valstybės nuosavybės apsaugos principu, liekana. Viename iš

vėlesnių savo nutarimų Konstitucinis Tribunolas atkreipė dėmesį į tai, kad konstitu-

cinėmis nuostatomis, galiojusiomis iki naujosios 1997 m. Konstitucijos įsigaliojimo,


skelbta ūkinės veiklos laisvė, „kad ir kokia būtų nuosavybės forma“ (2001 m. gegužės

7 d. nutarimas Nr. K 19/00).

5.2. Šuo metu galiojančios Konstitucijos nuostatose (plg. minėtą Konstitucijos

20 straipsnį) iškeliamas privačios nuosavybės vaidmuo. 2001 m. gegužės 7 d. nutari-

mo Nr. K 19/00 motyvuojamojoje dalyje Konstitucinis Tribunolas išsamiai išnagri-

nėjo ūkinės veiklos laisvės turinį pagal naująją Konstituciją. Visų pirma Konstitucinis

Tribunolas konstatavo, kad ūkinės veiklos laisvės samprata neapima visų ūkinę vei-

klą vykdančių subjektų. Sąvoka „ūkinės veiklos laisvė“, įtvirtinta Konstitucijos 20 ir

22 straipsniuose, reiškia, kad minėtos nuostatos taikomos asmenų ir neviešųjų įstai-

gų, kurios naudojasi žmogui ir piliečiui priklausančiomis teisėmis ir laisvėmis, veiklai

apibūdinti. Tuo tarpu įgaliojimai, apibrėžti konstitucines laisves, tarp jų ir ūkinės veik-

los laisvę, įteisinančiose nuostatose, negali būti nustatyti valstybei ir kitoms viešo-

sioms įstaigoms. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad teiginys, esą ūkinės veiklos

laisvės principas nesietinas su viešuoju ūkio sektoriumi, kyla taip pat iš sisteminės

konstitucinių nuostatų interpretacijos. Pagal Konstitucijos 20 straipsnį socialinis rin-

kos ūkis, kuris yra ekonominės santvarkos pagrindas, pagrįstas, be kita ko, ir ūkinės

veiklos laisve bei privačia nuosavybe. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad ūkinės

veiklos laisvė yra garantuojama tokiai ūkinei veiklai, kurios materialinis pagrindas

yra plačiai suprantama privati nuosavybė, o už ūkinės veiklos laisvės garantijos ribų

lieka veikla, kurią vykdo valstybė ir kitos viešosios įstaigos, naudojančios valstybės

iždo ar kitą viešąjį turtą. Ūkinės veiklos laisvės principas gali veikti viešuosius subjek-

tus, netiesiogiai vykdančius ūkinę veiklą. Viešiesiems subjektams ūkinė laisvė nesu-

teikia nei įgaliojimų, nei laisvių, o tik išreiškia draudimą plėtoti viešąjį sektorių labiau

nei būtina dėl konstitucinių poreikių ir reikalavimą paisyti laisvos ūkio konkurenci-

jos, taip pat nepažeisti privačių ūkio subjektų teisių. Taigi Konstitucinis Tribunolas

pažymėjo, kad, vadovaujantis Konstitucijos 20 straipsniu, viešojo sektoriaus ir pri-

vačiojo sektoriaus teisinę padėtį šalies ūkyje neabejotinai galima vertinti skirtingai.

Tačiau būtina suprasti, kad viešasis sektorius negali būti traktuojamas privilegijuo-

tai privačių subjektų atžvilgiu, o galimi papildomi ribojimai (kaip tik dėl kitokių jo

funkcijų) gali būti taikomi būtent viešajam sektoriui (2001 m. gegužės 7 d. nutarimas

Nr. K 19/00). Teiginiai, Konstitucinio Tribunolo suformuluoti minėtame nutarime,

ne kartą buvo cituojami vėliau nagrinėtose bylose (2004 m. gruodžio 14 d. nutarimas

Nr. K 25/03, 2005 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. K 23/04, 2004 m. balandžio 21 d. nu-

tarimas Nr. K 33/03, 2008 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. K 46/07).

Iš iki šiol paskelbtų Konstitucinio Tribunolo nutarimų galima daryti išvadą, kad

tarp viešųjų subjektų, kuriems netaikomos su ūkinės veiklos laisve susijusios garan-

tijos, yra ūkinę veiklą vykdantys valstybiniai subjektai, savivaldybės (kaip viešosios

teisės institucija) (2001 m. gegužės 7 d. nutarimas Nr. K 19/00), taip pat politinės par-

tijos, kurios dėl to, kad prisideda prie valdžios įgyvendinimo, gali daryti įtaką teisės

nuostatoms, reglamentuojančioms ūkio veikimą (2004 m. gruodžio 14 d. nutarimas

Nr. K 25/03).


Vertėtų atkreipti dėmesį ir į Konstitucinio Tribunolo 2007 m. kovo 26 d. nutari-

mą Nr. K 29/06, kuriame konstatuota, kad privatūs verslininkai ir viešieji verslininkai

(tarp jų ir valstybinės įmonės) lygiomis teisėmis dalyvauja vykdant ūkinę apyvartą.

Todėl bet kokie įstatymų leidėjo veiksmai, susiję su skirtingu šių subjektų traktavi-

mo reglamentavimu, negali įgyti diskriminacijos požymių. Draudimas diskriminuo-

ti taip pat taikomas ūkio srityje (Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalis). Tačiau reikėtų

pabrėžti, kad minėtoje byloje buvo skundžiama nuostata, pagal kurią vienai valstybės

įmonei buvo suteiktos išskirtinės teisės tam tikrame rinkos segmente vykdyti ūkinę

veiklą. Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad tokia nuostata neatitinka Konstituci-

jos, kadangi nepagrįstai riboja privačių subjektų ūkinę laisvę. Šis nutarimas priminė

nutarimus, paskelbtus dar iki 1997 m. Konstitucinio Tribunolo nagrinėtose bylose,

kuriose daugelyje tikrintų nuostatų valstybinėms įmonėms buvo numatytos ypatin-

gos privilegijos ūkinės veiklos vykdymo srityje.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad aptariama ūkinės veiklos laisvės sub-

jektų problematika, ko gero, dar nėra galutinai ištirta. Privatizacijos ir komercializa-

cijos procesai skatina atsirasti naujus subjektus (ypač bendroves) su mišriu viešuoju

ir privačiu kapitalu (dalys gali būti labai įvairios). Todėl atsisakymas saugoti visų šių

subjektų ūkinės veiklos laisvę gali kelti abejonių.

5.3. Svarstant, kokius subjektus apima ūkinės veiklos laisvės sąvoka, vertėtų taip

pat atkreipti dėmesį į 1992 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą Nr. K 4/92, kurio teiginiai,

atrodo, aktualūs ir šiuo metu galiojančiai konstitucinei tvarkai. Minėtoje byloje buvo

tiriama įstatymo nuostata, kad farmacine veikla gali užsiimti tik farmacininkai. Įve-

dus ginčijamą teisinį reglamentavimą ir fi ziniai asmenys, kurie nėra farmacininkai,

ir juridiniai asmenys, ir organizaciniai vienetai, kurie nėra juridiniai asmenys, bet

yra įsteigti remiantis teisės aktais, prarado galimybę gauti leidimą užsiimti farmacine

veikla. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad minėtais leidimų užsiimti farmacine

veikla išdavimo ribojimais pažeidžiamas ūkinės veiklos laisvės principas, ir konsta-

tavo, kad tokia nuostata prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Tribunolas taip pat

atkreipė dėmesį į tai, kad reikėtų atskirti reikalavimus, keliamus subjektams, norin-

tiems vykdyti ir vykdantiems ūkinę veiklą, nuo teisės aktuose minimų kvalifi kacinių

reikalavimų, keliamų asmenims, ūkinėje veikloje atliekantiems tam tikrus darbus ar

veiksmus, kuriems reikalingos profesinės tam tikros srities žinios.

Toks teisinis reglamentavimas, susiformavęs po minėto nutarimo paskelbimo,

galioja iki šiol. Neatmestina tikimybė, kad dėl Liuksemburge esančio Europos Są-

jungos Teisingumo Teismo praktikos poveikio padėtis gali keistis. Visai neseniai šis

teismas pripažino, kad Vokietijos nuostatos, pagal kurias neturintiems farmacinin-

ko diplomo asmenims neleidžiama turėti vaistinių ir draudžiama vykdyti atitinkamą

ūkinę veiklą, atitinka Europos bendrijos teisę8.

8 Plg. Teisingumo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kiti

prieš Saarland, Ministerium für Justiz, Gesundheit und Soziales, C-171/07 ir C-172/07 (dar nepaskelb-

tas Rinkinyje).


6. ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS RIBOJIMAS:

BENDROS PASTABOS

6.1. Konstitucinis Tribunolas dėl suprantamų priežasčių daugiausia dėmesio

skyrė klausimui, kiek galima riboti ūkinės veiklos laisvę. Konstitucinis Tribunolas

savo nutarimuose daugelį kartų yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliu-

ti ir, kaip ir kitos konstitucinės teisės ir laisvės, gali būti ribojama. Tačiau jis, pripa-

žindamas, kad aptariamasis klausimas priskiriamas valstybės santvarkos pagrindui,

savo nutarimuose laikosi nuomonės, kad interpretuojant teisę reikėtų remtis taisykle

in dubio pro libertate (2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. K 2/02, 2004 m. balandžio

21 d. nutarimas Nr. K 33/03). Taigi Konstitucinis Tribunolas yra pažymėjęs, kad ūki-

nės veiklos laisvės ribojimas, kaip ūkinės veiklos laisvės principo išimtis, negali būti

interpretuojamas išplečiant jo prasmę (2007 m. liepos 9 d. nutarimas Nr. P 30/06).

6.2. Tačiau aptariamoji laisvė, atsižvelgiant į jos pobūdį, ypač į itin glaudų jos ryšį

su kitų asmenų interesais ir visuomenės interesu, gali būti ribojama labiau nei politi-

nio ar asmeninio pobūdžio teisės ir laisvės. Konstitucinis Tribunolas ypatingą dėmesį

atkreipė į valstybės interesą kuriant teisinius ūkinės apyvartos rėmus, leidžiančius su-

švelninti nepalankius laisvosios rinkos mechanizmų padarinius, kurie galėtų kelti pa-

vojų visų pripažįstamoms vertybėms (1998 m. balandžio 8 d. nutarimas Nr. K 10/97,

taip pat 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. SK 21/03, 2008 m. liepos 8 d. nutarimas

Nr. K 46/07). Būtinybę įvairiai riboti ūkinės veiklos laisvę Konstitucinis Tribunolas

grindė ir Konstitucijos 20 straipsniu, kuriame kalbama apie socialinį rinkos ūkio po-

būdį (2008 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. K 46/07).

6.3. Konstitucinis Tribunolas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucijos

22 straipsnyje neapibrėžiama ūkinės veiklos laisvės ribojimų sąvoka. Atsižvelgiant į

neseniai paskelbtą Konstitucinio Tribunolo nutarimą, teisinis reglamentavimas, kurį

taikant yra numatyti tam tikri reikalavimai verslininkams (pavyzdžiui, reikalavimas

būti įrašytam į juridinių asmenų registrą, pareiga viešosios statistikos atžvilgiu, reika-

lavimai, susiję su verslininko ženklo turėjimu), nereiškia verslo ribojimo ir negali būti

pripažintas ūkinės veiklos laisvės, suprantamos kaip subjektinė teisė, minima Kons-

titucijos 20 ir 22 straipsniuose, ribojimu. Atitinkami ūkinės veiklos laisvės ribojimai

taikomi tada, kai atsiranda teisinis reglamentavimas, pagal kurį besąlygiškai arba nu-

stačius kai kurias sąlygas draudžiama pradėti arba vykdyti ūkinę veiklą. Tie draudi-

mai gali būti subjektinio pobūdžio (pavyzdžiui, apskritims ir vaivadijoms taikomas

draudimas pradėti ir vykdyti tokią ūkinę veiklą, kuri išeina už bendros gerovės ribų)

arba gali būti susiję su ūkinės veiklos pobūdžiu, pavyzdžiui, draudimas užsiimti nu-

sikalstamo pobūdžio veikla (2010 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. SK 35/08).

6.4. Konstitucijos 22 straipsnyje buvo suformuluotos dvejopo pobūdžio prielai-

dos įvesti ūkinės veiklos laisvės ribojimus. Formali tokio ribojimo įvedimo sąlyga yra

tai, kad ribojimai įvedami „tik įstatymu“. Tuo tarpu materialioji (dalykinė) sąlyga yra

ta, kad riboti ūkinės veiklos laisvę galima „tik atsižvelgiant į svarbius visuomenės po-


reikius“. Abi šios prielaidos ne kartą buvo analizuotos itin gausioje Konstitucinio Tri-

bunolo jurisprudencijoje.

Prieš aptardamas su šiuo klausimu susijusias bylas norėčiau atkreipti dėmesį į

bendresnio pobūdžio klausimą, kurį Konstitucinis Tribunolas ne kartą yra minėjęs

savo nutarimuose, būtent Konstitucijos 22 straipsnio ir 31 straipsnio 3 dalies pri-

klausomybės ryšius. Nuostatoje, kurią nurodžiau straipsnio įvade, minimos bendro

pobūdžio prielaidos riboti konstitucines teises ir laisves. Jurisprudencijoje atsira-

do abejonė, ar ši nuostata gali būti taikoma siekiant riboti ūkinės veiklos laisvę. Yra

du tų abejonių šaltiniai. Pirma, kaip jau minėta, Konstitucijos 20 ir 22 straipsniai

yra Konstitucijos I skyriuje, o Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis yra Konstitucijos

II dalies pradžioje, kurioje kalbama apie asmens teises ir laisves. Antra, Konstitucijos

22 straipsnyje buvo sunorminti kai kurie jos 31 straipsnio 3 dalyje esantys elementai,

apie kuriuos iš dalies kalbama kiek kitaip.

Kelete savo nutarimų Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad „Konstitucijos

22 straipsniu išsamiai ir kompleksiškai reglamentuojamos tiek formaliosios, tiek mate-

rialiosios ūkinės veiklos laisvės ribojimo prielaidos“. Todėl vertinant įstatymo nustaty-

tus ūkinės laisvės ribojimus šios nuostatos, kaip lex specialis Konstitucijos 31 straipsnio

3 dalies atžvilgiu, negalima taikyti kaip adekvataus konstitucinės kontrolės kriterijaus.

Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad ūkinės veiklos laisvė, kaip Lenkijos Respublikos

santvarkos principas, apie kurį kalbama jau Konstitucijos I dalyje, turi kitą, platesnę,

reikšmę ir kitą abstrakcijos laipsnį nei konstitucinės teisės ir laisvės, nurodytos Konsti-

tucijos II skyriuje (2003 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. SK 24/02, 2004 m. gruodžio

14 d. nutarimas Nr. K 25/03, 2005 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. K 23/04).

Tačiau taip pat galima paminėti kitus nutarimus, kurių baigiamosiose dalyse kalba-

ma apie įstatymų prieštaravimą (neprieštaravimą) Konstitucijos 20 arba 22 straipsniui

ir 31 straipsnio 3 daliai (plg. 2004 m. balandžio 21 d. nutarimą Nr. K 33/03, 2006 m.

kovo 31 d. nutarimą Nr. K 13/05, 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. K 27/07). Be to,

Konstitucinis Tribunolas daugelyje bylų dėl ūkinės veiklos laisvės ribojimo, nors pareiš-

kėjas nenurodė Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, rėmėsi iš šios nuostatos kylančiu

konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo proporcingumo principu (plg. 2004 m. birželio

14 d. nutarimą Nr. SK 21/03, 2006 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. P 24/05).

7. FORMALI PRIELAIDA RIBOTI ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĘ

7.1. Pagal Konstitucijos 22 straipsnį taikyti bet kokius ūkinės veiklos laisvės ri-

bojimus galima „tik įstatymu“. Pagal nusistovėjusią Konstitucinio Tribunolo praktiką

tai reiškia, kad įstatyme turi būti esminiai reglamentavimo elementai, kuriais nusta-

tomi ūkinės veiklos laisvės ribojimai (2001 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. U 7/00,

2006 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. P 24/05).

2005 m. birželio 7 d. nutarime Nr. K 23/04 Konstitucinis Tribunolas konstata-

vo, kad taikant reglamentavimą, kuriuo įdiegiami ūkinės veiklos laisvės ribojimai


(taip pat ir įstatymu), turi būti nurodytos ir dalykinės tokius ribojimus nulemiančios

prielaidos. Toje byloje Konstitucinis Tribunolas tyrė įstatymo – Kelių eismo kodek-

so – nuostatas, suteikiančias seniūnui kompetenciją priimti sprendimus dėl subjekto,

turinčio išimtines teises įstatyme numatytais atvejais pašalinti transporto priemo-

nę nuo kelio, paskyrimo. Prašymo pateikėjas apskundė tai, kad nebuvo nurodyta,

kuo vadovaudamasis seniūnas galėtų priimti minimą sprendimą. Konstitucinis Tri-

bunolas pažymėjo, kad „kompetencijos atlikti reglamentuojančius veiksmus sutei-

kimas seniūnui, kartu nenurodant prielaidų įgyvendinti tokį sprendimą, negali būti

pripažintas atitinkančiu konstitucinį reikalavimą ribojimus nustatyti tik įstatymu“.

Argumentuodamas tokį savo nutarimą Konstitucinis Tribunolas priminė anksčiau

išdėstytą poziciją, kad „reikalavimas pačiame įstatymo tekste išvardyti visus esmi-

nius teisinio reglamentavimo elementus turi būti ypač griežtai taikomas tada, kai

toks reglamentavimas yra susijęs su viešosios administracijos institucijų, kaip val-

džios organų, veiklos piliečių atžvilgiu forma, kai toks reglamentavimas yra susijęs su

administracinės institucijos ir piliečio teisėmis bei pareigomis viešosios teisės santy-

kių srityje arba piliečiams naudojantis savo teisėmis ir pareigomis“.

7.2. Formuluotė „tik įstatymu“, esanti Konstitucijos 22 straipsnyje, sukėlė abe-

jonių, ar būtų leistina ūkinę veiklą riboti ne įstatymu, o potvarkiais, leidžiamais lai-

kantis pagal įstatymą suteiktų įgaliojimų. Savo nutarimuose Konstitucinis Tribunolas

pabrėžė, kad Konstitucijos 22 straipsnyje minimas reikalavimas ūkinės veiklos lais-

vės ribojimus numatyti tik įstatymu yra artimas Konstitucijos 31 straipsnio 3 daly-

je esančiai formuluotei „tik įstatymu“. Konstitucinio Tribunolo nuomone, tai leidžia

daryti prielaidą, kad teisinė tokio norminimo reikšmė ir jo padariniai tam tikru mas-

tu gali sutapti (2001 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. U 7/00). Tačiau, turėdamas

omenyje formalius ribojimų įvedimo reikalavimus, Konstitucinis Tribunolas įžvelgia

esminius šių nuostatų skirtumus. Konstitucinio Tribunolo nuomone, reikalavimai,

minimi Konstitucijos 22 straipsnyje, rodo, kad norint įvesti ribojimus yra reikalin-

gas įstatymas, tačiau tai galima padaryti ir potvarkiu, išleidžiamu turint tame įstaty-

me numatytus įgaliojimus. Tuo tarpu Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje vartojama

formuluotė reiškia įstatymų leidėjo valią atmesti galimybę laisvės ribojimus nustatyti

dar ir potvarkiais (2006 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. P 24/05).

Konstitucinis Tribunolas taip pat pabrėžė ūkinės veiklos laisvės reikšmę nusta-

tant formalius jos ribojimo reikalavimus. „Reikalavimas politinio ir asmeninio po-

būdžio teises ir laisves riboti tik įstatymu privalo būti taikomas besąlygiškai <...>,

o norminti ekonomines ir socialines teises ir laisves tam tikrais atvejais galima pa-

likti vykdomajai valdžiai.“ Be to, Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad kiekvienu

atveju, nepaisant teisių ir laisvių pobūdžio, įvedant ekonominių ir socialinių teisių ir

laisvių ribojimus įstatyme turi būti savarankiškai apibrėžti teisinio reglamentavimo

elementai (2001 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. U 7/00). Taigi, Konstitucinio Tri-

bunolo nuomone, kalbant apie ūkinės veiklos sritį ir turint omenyje tos veiklos speci-

fi ką, reikėtų laikytis reikalavimo, kad ūkinės veiklos laisvės ribojimus nustatančiame


įstatyme turi būti tik pagrindiniai to ribojimo elementai. Konstitucinio Tribunolo

nuomone, pozicija, kad visas ūkinės veiklos laisvės ribojimo reglamentavimas „tik

įstatymu“, – apie tai kalbama Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, – įstatyme nenuma-

tant galimybės suteikti įgaliojimus leisti vykdomuosius aktus, būtų pernelyg griežtas

(2006 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. P 24/05).

8. MATERIALIOSIOS (DALYKINĖS) PRIELAIDOS RIBOTI

ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĘ

Pagal Konstitucijos 22 straipsnį prielaida riboti ūkinės veiklos laisvę yra svarbus vi-

suomenės poreikis. Savo nutarimuose Konstitucinis Tribunolas ne kartą pažymėjo, kad

šios sąvokos negalima interpretuoti plečiant semantinį jos lauką. Visuomenės poreikiai

(viešasis interesas, bendras gėris) turi būti svarbūs, taigi kalbame apie tikrai esminę ver-

tybę, pateisinančią ribojimų įvedimą (2008 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. K 46/07).

Konstitucinio Tribunolo nuomone, įstatymų leidėjo nustatyti ūkinės veiklos lais-

vės ribojimai gali būti pripažinti atitinkančiais Konstituciją tada, kai yra pagrįsti bū-

tinybe saugoti kitas konstitucines vertybes, ir tik tada, kai tai yra būtina atsižvelgiant

į „svarbius visuomenės poreikius“. Minimos vertybės yra plėtojamos kitose Konsti-

tucijos nuostatose, pavyzdžiui, Konstitucijos 74 straipsnyje (2007 m. kovo 26 d. nu-

tarimas Nr. K 29/06).

Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje nustatyta, kad „svarbių visuomenės

poreikių“, apie kuriuos kalbama Konstitucijos 22 straipsnyje, sąvoka apima vertybes,

minimas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, t. y. valstybės saugumą ar viešąją tvar-

ką, aplinkos, visuomenės moralės, žmonių sveikatos apsaugą arba kitų asmenų teises

ir laisves. Tačiau Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos

22 straipsnį, gali atsirasti ir kitų vertybių, kurios Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje

neminimos (2003 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. SK 24/02, 2004 m. birželio 14 d.

nutarimas Nr. SK 21/03, 2008 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. K 46/07). Viename iš savo

nutarimų Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad ir teisė į mokslą, minima Konstitu-

cijos 70 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti interpretuojama kaip svarbus visuomenės po-

reikis pagal Konstitucijos 22 straipsnio sampratą (2009 m. balandžio 28 d. nutarimas

Nr. K 27/07). Tuo tarpu nutarime dėl vadinamųjų biodegalų Konstitucinis Tribuno-

las pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, ribodamas ūkinės veiklos laisvę ir atsižvelgdamas

„į svarbius visuomenės poreikius“, turėtų įvertinti ir tai, kad Lenkija yra integruota į

bendrą Europos ūkio rinką (2004 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. K 33/03).

Iš iki šiol paskelbtų nutarimų darytina išvada, kad ūkinės veiklos laisvės riboji-

mai, nustatyti įstatymu, buvo pagrįsti „svarbiais visuomenės poreikiais“. Buvo nagri-

nėjamos šios nuostatos, pagal kurias numatyta įvesti ribojimus:

– dėl maržos vaistams ir medicinos priemonėms įvedimo įgyvendinant valsty-

bės pareigą užtikrinti piliečių sveikatos apsaugą (2001 m. balandžio 10 d. nutarimas

Nr. U 7/100);


– dėl veiksmingų alkoholio rinkos kontrolės mechanizmų įvedimo siekiant už-

tikrinti piliečių sveikatos ir viešosios tvarkos apsaugą (1998 m. balandžio 8 d. nuta-

rimas Nr. K 10/97);

– dėl draudimo politinėms partijoms vykdyti ūkinę veiklą, jeigu rinkos ekono-

mikos teisingos raidos sąlyga yra subjektų, kurie dalyvauja nustatant veikimo rinkoje

taisykles, pašalinimas iš tos rinkos (2004 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. K 25/03);

– dėl reikalavimo apsaugos darbuotojams pristatyti pažymą, kad būsimas apsau-

gos darbuotojas neteistas už sąmoningai padarytus nusikaltimus, siekiant užtikrinti,

kad apsaugos darbuotojai tinkamai atliktų savo pareigas ir būtų tenkinamas svarbus

visuomenės poreikis bei saugomos kitų asmenų teisės ir laisvės (2003 m. gruodžio

17 d. nutarimas Nr. SK 15/02);

– dėl viešosios valdžios funkcijų nejungimo su ūkine veikla siekiant išvengti ko-

rupcijos (1999 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. K 30/98);

– dėl energetikos įmonėms keliamo reikalavimo pirkti elektros energiją iš netra-

dicinių ir atsinaujinančiųjų šaltinių siekiant rūpintis aplinkos apsauga ir ją saugant

(2006 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. P 24/05).

9. PROPORCINGUMO REIKALAVIMAS RIBOJANT

ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĘ

Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje nustatyta, jog tam, kad būtų pritarta

tokių ribojimų įvedimui, nepakanka vien svarbių visuomenės poreikių, pateisinančių

tam tikrus ūkinės veiklos laisvės ribojimus. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį

ūkinės veiklos laisvės ribojimai turi atitikti proporcingumo reikalavimą (2006 m. lie-

pos 25 d. nutarimas Nr. P 24/05). Proporcingumo principą sudaro trys elementai.

Taigi konstitucinių teisių ir laisvių ribojimas atitinka proporcingumo reikalavimą, jei-

gu: 1) taikant įstatymo nustatytą reglamentavimą galima pasiekti įstatyme numatytus

tikslus (naudingumas); 2) reglamentavimas būtinas siekiant užtikrinti visuomenės

poreikių, su kuriais yra glaudžiai susijęs, apsaugą (būtinumas); 3) reglamentavimo

įstatymu rezultatai yra proporcingi piliečiams keliamiems reikalavimams (propor-

cingumas tikrąja to žodžio prasme) (2007 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. K 29/06).

Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį riboti konstitucines teises ir laisves ga-

lima tik tada, kai toks ribojimas demokratinėje teisinėje valstybėje yra būtinas. Šis

būtinumo kriterijus yra proporcingumo principo elementas ir reiškia, kad įstatymų

leidėjas, norėdamas pasiekti nustatytą tikslą, privalo pasirinkti priemones, padedan-

čias lengviausiai tai padaryti. Taigi darytina išvada, kad jeigu tą patį tikslą galima pa-

siekti naudojant priemones, kurios mažiau riboja teises ir laisves, labiau ribojančių

priemonių taikymas reiškia, kad peržengiama būtinumo riba ir pažeidžiama Kons-

titucija (2004 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. K 33/03). Byloje, kurioje priimtas

2006 m. kovo 21 d. nutarimas Nr. K 13/05, Konstitucinis Tribunolas tyrė įvesto ūki-

nės veiklos laisvės ribojimo proporcingumą ir tai, ar nebuvo galima tikslo – išlaikyti


už viešuosius pinigus neįgaliesiems sukurtas darbo vietas – pasiekti kitais metodais,

o ne numatant pareigą mokėti tiek pinigų į specialų fondą, kiek kainuoja darbo vietų

tiems asmenims sukūrimas. Konstitucinis Tribunolas atkreipė dėmesį į tai, kad įsta-

tymų leidėjas pasirinko verslininkui taikomos ekonominės prievolės metodą. Tuo

tarpu kitokio, pavyzdžiui, administracinio pobūdžio metodo, pagal kurį draudžiama

tam tikrą laiką keisti veiklos profi lį ir panaikinti neįgaliesiems parengtas darbo vie-

tas, pasirinkimas, nors pateisinamas svarbiu visuomenės poreikiu, galėtų būti pripa-

žintas pernelyg dideliu ir neadekvačiu kišimusi į teisinius santykius. 2007 m. kovo

26 d. nutarime Nr. K 29/06 Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad ginčyta įstatymo

nuostata, įteisinusi tai, kad tam tikrame rinkos segmente ūkinę veiklą gali vykdyti tik

įmonė (monopolininkė), prieštarauja Konstitucijai. Ginčijamu teisiniu reglamenta-

vimu buvo nustatyti didžiausi ribojimai, nes iš rinkos buvo pašalinti visi kiti subjek-

tai. Konstitucinis Tribunolas šioje byloje pripažino, kad yra pažeistas proporcingumo

principas, nes siekiant įgyvendinti įstatyme numatytą tikslą buvo panaudota perne-

lyg griežta priemonė.

Taigi vadovaujantis proporcingumo principu sensu stricto būtina išlaikyti pro-

porcijas tarp asmens teisių pažeidimo laipsnio ir visuomenės interesų, kuriuos rei-

kia saugoti įvedant kokį nors apribojimą (2004 m. balandžio 21 d. nutarimas

Nr. K 33/03). Pirma minėtame nutarime (dėl galimybės įdarbinti medicinos seseris

sveikatos apsaugos įstaigose sudarant civilinės teisės sutartis ribojimo) Konstituci-

nis Tribunolas pripažino, kad tokio ribojimo įvedimo rezultatai visiškai neatitinka

nei medicinos seserims, nei sutartimis su jomis susijusioms viešosioms sveikatos ap-

saugos įstaigoms keliamų reikalavimų. Todėl ginčyta nuostata jokiu būdu neatitinka

tikslo ir panaudotų priemonių proporcingumo reikalavimo (2005 m. gruodžio 21 d.

nutarimas Nr. K 45/05).

10. ŪKINĖ LAISVĖ ATSIŽVELGIANT Į EUROPOS SĄJUNGOS TEISĘ IR

SU LENKIJOS NARYSTE EUROPOS SĄJUNGOJE SUSIJUSIAS PAREIGAS

10.1. Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje itin įdomus yra būtinybės atsi-

žvelgti į Europos Sąjungos teisės reikalavimus ir su Lenkijos naryste Europos Sąjun-

goje susijusias pareigas klausimas. Svarbūs nutarimai šiuo klausimu buvo paskelbti,

beje, dar prieš Lenkijai tampant Europos Sąjungos nare.

Byloje, kurioje priimtas 2003 m. sausio 28 d. paskelbtas nutarimas Nr. K 0/02,

buvo tiriama, ar įstatymo nuostatos, kuriomis draudžiamos tam tikros netiesioginės

alkoholio reklamos formos, atitinka Konstitucijos 20 ir 22 straipsnius. Konstitucinis

Tribunolas pažymėjo, kad artėjant Lenkijos stojimui į Europos Sąjungą būtina pasi-

rinkti palankų Europos Sąjungos teisei Lenkijos teisės aktų interpretavimą, ir plačiai

išdėstė tokio interpretavimo prielaidas. Ir ginčytos įstatymo, ir Konstitucijos nuo-

statos buvo nagrinėjamos atsižvelgiant į acquis communautaire ir Europos Bendrijų

Teisingumo Teismo praktiką. Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad, atsižvelgiant


į Europos Sąjungos teisę, alkoholio reklamos ribojimas, turint omenyje visuomenės

sveikatos apsaugą, kurią apima Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta „svarbių visuo-

menės poreikių“ sąvoka, yra pagrįstas.

Kitame svarbiame nutarime Konstitucinis Tribunolas įvertino kaltinimus dėl

ūkinės veiklos laisvės pažeidimo – gamintojai įstatymu buvo įpareigoti per kalendo-

rinius metus įterpti į degalus tam tikrą griežtai apibrėžtą biokomponentų kiekį, o už

šio reikalavimo nesilaikymą buvo numatytos piniginės baudos. Konstitucinis Tribu-

nolas tokias nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nutarime buvo

pateikta konstitucinio ūkinės veiklos laisvės principo interpretacija atsižvelgiant į Eu-

ropos Sąjungos teisei palankią interpretacijos koncepciją. Konstitucinio Tribunolo

nuomone, įstatymų leidėjas, turėdamas kompetenciją svarbių visuomenės poreikių

apsaugos tikslais riboti ūkinės veiklos laisvę, turėtų atsižvelgti į Lenkijos dalyvavimą

Europos bendrojoje rinkoje. Konstitucinis Tribunolas nustatė, kad ginčijamas teisi-

nis reglamentavimas riboja laisvą prekių apyvartą ir reiškia gamintojų ir pardavė-

jų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių diskriminavimą, o jeigu būtų teigiama,

kad įstatymas galioja tik Lenkijos gamintojams (pardavėjams), tai būtų diskriminaci-

ja à rebours (2004 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. 33/03).

Kitame nutarime Konstitucinis Tribunolas nagrinėjo Civilinio kodekso pakei-

timo įstatymo nuostatų atitiktį, be kita ko, ūkinės laisvės principui. Buvo tiriamos

laikinos nuostatos, susijusios su senųjų nuostatų arba naujųjų nuostatų dėl agentū-

rų sudaromų sutarčių prieš įsigaliojant įstatymui taikymu. Tie sprendimai buvo rei-

kalingi siekiant Lenkijos nuostatas, kuriomis reglamentuojama agentūrų sudaromų

sutarčių tvarka, pritaikyti prie Europos Sąjungos teisės. Konstitucinis Tribunolas pa-

brėžė, kad Konstitucijos 20 ir 22 straipsnius reikėtų interpretuoti palankiai Europos

Sąjungos teisei. Konstitucinio Tribunolo nuomone, tai, kad įstatymu buvo nustatytos

pareigos, nereiškė ūkinės laisvės ribojimo, kadangi jos buvo nustatytos atsižvelgiant į

svarbų visuomenės poreikį. O poreikis buvo suderinti Lenkijos teisę su Europos Są-

jungos teise, taip pat užtikrinti agentūrų sudaromose sutartyse silpnesnės šalies ap-

saugą (2007 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. P 16/06).

Turėdamas omenyje aptariamą problemą, norėčiau paminėti ir kitą nutarimą, ku-

riame Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad įstatymas dėl didelių prekybos objek-

tų kūrimo ir veiklos prieštarauja Konstitucijos 20 ir 22 straipsniams. Pagal šį įstatymą

vykdyti ūkinę veiklą buvo galima tik po itin sudėtingos procedūros gavus vaito (bur-

mistro, miesto prezidento) išduodamą leidimą. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo,

kad nustatyti ūkinės laisvės ribojimai yra daug didesni nei svarbus visuomenės porei-

kis, minimas Konstitucijos 22 straipsnyje, ir saugomos vertybės, minimos Konstitu-

cijos 31 straipsnio 3 dalyje. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje tarp argumentų, kurie

nulėmė tokią Konstitucinio Tribunolo poziciją, buvo ir su Europos Sąjungos teise

susijusių argumentų. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad ginčijamas nuostatas

taikant remiantis valstybinės priklausomybės kriterijumi galima netiesioginė diskri-

minacija, kadangi daugelis didelių prekybos centrų priklauso subjektams iš kitų Eu-


ropos Sąjungos valstybių narių. Todėl įstatymas gali kelti pavojų Europos Sąjungos

teisėje įrašytam verslininkystės laisvės principui.

10.2. Atsižvelgiant į pateiktas nuostatas galima pripažinti, kad Konstitucijoje už-

tikrinta ūkinė laisvė tapo „sueuropinta“, t. y. suderinta su Europos Sąjungos teise.

Taip yra dėl kelių priežasčių: reikalavimo, kad visi verslininkai, kad ir kokiai valsty-

bei priklausytų, būtų traktuojami vienodai, būtinybės panaikinti tam tikrus ūkinės

laisvės ribojimus atsižvelgiant į verslininkystės laisvės reikalavimą ir galiausiai pa rei-

gos su Europos Sąjungos teise susijusius reikalavimus traktuoti kaip Konstitucijos

22 straipsnyje minimą „svarbų visuomenės poreikį“.

Iš lenkų kalbos vertė Rasa Rimickaitė

FREEDOM OF ECONOMIC ACTIVITY IN THE

JURISPRUDENCE OF THE CONSTITUTIONAL TRIBUNAL OF THE

REPUBLIC OF POLAND

Stanisław Biernat

Justice of the Constitutional Tribunal of the Republic of Poland

Summary

Th e article deals with the concept of freedom of economic activity in the jurisprudence of the

Constitutional Tribunal of the Republic of Poland. Th e article begins from an analysis of historical

aspects of the principle of economic freedom, aft er that the legal character of economic freedom and

its limits are analysed. Th e author points out that, under the doctrine formulated by the Constitutional

Tribunal, constitutional norms give a dual function to economic freedom: fi rst, freedom of economic

activity is the principle of the economic order of the Republic of Poland, second, freedom of economic

activity is a constitutional subjective right. It is also noted in the article that the Constitutional Tribunal

has held that freedom of economic activity is guaranteed for such an economic activity, whose material

basis is broadly understood private ownership, whereas the activity conducted by the state and other

public establishments, which use state budget funds and other public property, remains outside the

limits of the guarantee of freedom of economic activity. In the article considerable attention is also

paid to an analysis of the constitutional grounds for freedom of economic activity and its limitation.

For instance, in the opinion of the Constitutional Tribunal, while speaking about an area of economic

activity and having in mind the specifi city of this activity, one should follow the requirement that the law

which establishes limitations upon freedom of economic activity must contain only the basic elements of

such a limitation. In the course of consideration of constitutional grounds for limitation upon freedom

of economic activity the requirement of proportionality is discussed; the limitation of said freedom

must be in line with the requirement of proportionality. In this case one has emphasised the fact that,

while following the requirement of proportionality, it is necessary to maintain proportions between the

degree of violation of the rights of a person and the interests of society, which must be protected when

a certain limitation is introduced. Th e article also touches upon certain aspects of freedom of economic

activity in connection with EU law.

186

SĄŽININGOS KONKURENCIJOS LAISVĖ

PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJĄ1

Ramutė Ruškytė

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

I. ĮŽANGA

Konstitucinis konkurencijos laisvės sampratos turinys šiame straipsnyje bus api-

būdinamas aiškinant ją įtvirtinančią nuostatą kartu su kitomis Lietuvos Respublikos

Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio nuostatomis, taip pat kitais Kons-

titucijos straipsniais ir principais, kurie siejasi su konkurencijos laisve, bei aptariant

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktri-

ną ir analizuojant konkurencijos teisės genezę, Europos Sąjungos (toliau – ES) tei-

sės ir nacionalinės teisės konkurencijos srityje santykį, kartu nagrinėjamais aspektais

bus pateikiami ir kai kurių kitų valstybių teismų doktrinos fragmentai – tiek, kiek

būtina temai atskleisti. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimo vadinamojo-

je LEO LT, AB, byloje reikšmingumą ofi cialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimui

ir į šio nutarimo sukeltą didelę visuomenės reakciją, šiai bylai bus skiriama daugiau

dėmesio.

Ūkinės veiklos pagrindai (įskaitant sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugą

ir draudimą monopolizuoti gamybą ir rinką) pirmiausia yra įtvirtinti Konstitucijos

46 straipsnyje. Konstituciniame Teisme nuo jo įsteigimo 1993 m. iki 2010 m. spa-

lio 1 d. pareiškėjai ginčijo 56 teisės aktų nuostatų atitiktį Konstitucijos 46 straips-

nio 4 daliai („Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos

konkurencijos laisvę“). Konstitucinis Teismas tuo laikotarpiu priėmė 13 nutarimų,

kuriuose pripažino, kad pareiškėjų ginčijamos teisės aktų nuostatos neprieštarauja

Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, taip pat 6 nutarimus, kuriuose pripažino, kad

pareiškėjų ginčijamos teisės aktų nuostatos jai prieštarauja. Konstitucinis Teismas,

prašomas tirti teisės aktų nuostatų atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, dar

6 nutarimuose pripažino, kad pareiškėjų ginčijamos teisės aktų nuostatos prieštarau-

ja kitoms Konstitucijos nuostatoms, ir toliau netyrė, ar tos nuostatos neprieštarauja

Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Tokios praktikos Konstitucinis Teismas laikosi visą laiką nuo pat savo darbo pra-

džios (antai, 1994 m. sausio 19 d. nutarime konstatavęs, kad ginčijamas teisės aktas

prieštarauja tam tikriems Konstitucijos straipsniams, Konstitucinis Teismas toliau ne-

tyrė, nors pareiškėjas ir prašė, to teisės akto atitikties kitiems Konstitucijos straips-

niams). Viename iš paskutinių savo nutarimų, 2010 m. rugsėjo 7 d., Konstitucinis

1 Šis straipsnis parengtas pranešimo, perskaityto 2010 m. gegužės 27–28 d. Vilniuje vykusioje tarptau-

tinėje konferencijoje „Europos Sąjungos konkurencijos teisė ir jos įgyvendinimas: aktualijos, prakti-

ka ir atitiktis, problematiškumo aspektai“, pagrindu.

◆ SĄŽININGOS KONKURENCIJOS LAISVĖ PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJĄ 187

Teismas, konstatavęs, kad Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto


tuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi,

kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdova-

notas V. J., prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad Respublikos

Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui, netyrė, ar ginčijamas Respublikos Prezidento dekreto straips-

nis neprieštarauja kitiems pareiškėjo prašomiems tirti Konstitucijos straipsniams.

Tokia Konstitucinio Teismo praktika grindžiama inter alia ekonomiškumo prin-

cipu – kartą normą pripažinus prieštaraujančia atitinkamam Konstitucijos straips-

niui, nėra prasmės dar kartą tirti „negyvos“ normos atitiktį kitam Konstitucijos

straipsniui, nes ir taip, t. y. po pirmo šios normos (nuostatos) pripažinimo priešta-

raujančia Konstitucijai, ji turi būti pašalinta iš teisės sistemos.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 31 d. yra atsisakęs

priimti pareiškėjo – vieno apygardos administracinio teismo (kuris nagrinėjo bylą pa-

gal pareiškėjo AB „Mažeikių naft a“ skundą ir abejojo inter alia Konkurencijos tarybos

paskirtos baudos dydžio teisėtumu – šiai bendrovei už piktnaudžiavimą dominuojan-

čia padėtimi ši taryba buvo skyrusi 32 mln. litų baudą) prašymą tirti kai kurių Lietu-

vos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, motyvuodamas

tuo, kad prašymas yra fi ktyvus ir dėl to nežinybingas Konstituciniam Teismui. Kaip

savo sprendime nurodė Konstitucinis Teismas, šiuo prašymu yra inter alia kvestionuo-

jamas Konkurencijos tarybos, turinčios saugoti sąžiningą konkurenciją, buvimas2.

Europos teisminėse institucijose galima rasti išnagrinėtų bylų dėl baudų mažini-

mo. Du svarbius argumentus dėl baudos mažinimo aplinkybių yra nurodęs Europos

Sąjungos Bendrasis Teismas3 (toliau – Bendrasis Teismas; šis trumpinys šiame straips-

nyje taikomas ir ankstesniems šio teismo pavadinimams). Byloje, kurioje Bendrasis

Teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą4, ieškovė prašė inter alia sumažinti Eu-

ropos Komisijos sprendimu skirtą baudą. Bendrasis Teismas nurodė: 1) bauda nema-

žinama, jei įmonės yra gavusios naudos iš neteisėto kartelio, nors jų pozicija ir skatino

kitas įmones imtis konkurenciją ribojančių veiksmų; 2) ūkio subjektai negali turėti tei-

sėtų lūkesčių, kad Komisija neviršys anksčiau paskirtų baudų lygio; 3) neteisėtų susita-

rimų arba veiklos neįgyvendinimas praktikoje gali būti lengvinanti aplinkybė.

Šiame kontekste paminėtinas ir Jungtinės Karalystės konkurencijos bylų apelia-

cinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimas, kuriame teismas, nagrinėdamas bylą

apeliacine tvarka, ne tik nesumažino paskirtos baudos dydžio, bet net padidino jį5.

Tokį sprendimą padidinti paskirtą baudą šis teismas priėmė pirmą kartą.

2 Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimas.3 Iki 2009 m. gruodžio 1 d. vadintas Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismu. 4 Deltafi na SpA prieš Europos Komisiją, T-29/05.5 Competition Appeal Tribunal and Competition Service. Annual Review and Accounts 2005–2006. Lon-

don, 2006, p. 21.

Ramutė Ruškytė ◆188

Galima pažymėti, kad Konstitucinio Teismo doktrinos apimtis yra kuklesnė nei

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT; šis trumpinys šiame straipsny-

je taikomas ir ankstesniems šio teismo pavadinimams) ar Bendrojo Teismo doktrina

konkurencijos teisės bylose.

II. SĄŽININGOS KONKURENCIJOS LAISVĖS IŠTAKOS IR

KONSTITUCINIAI PAGRINDAI

Kokios buvo prielaidos atsirasti konkurencijos teisei, kokia jos prigimtis? Yra

įvairių konkurencijos teisės apibrėžimų, taip pat ir svarstymų, kuriai teisei ją pri-

skirti – privatinei ar viešajai. Būtų galima nurodyti vieną trumpiausių apibrėžimų:

konkurencijos teisė yra viešosios teisės normų, reguliuojančių privačius komerci-

nius ekonominių subjektų santykius, sistema6. Neginčijama, kad konkurencija neat-

siejama nuo ūkinės veiklos rinkos ekonomikoje. Sąžininga konkurencija – viena iš

veiksmingos ūkinės veiklos laisvės prielaidų. Todėl jau XIX a. buvo kuriamos teisės

normos, kuriomis siekta užtikrinti sąžiningą prekybą.

Pirmą kartą siekis užtikrinti sąžiningą prekybą deklaruotas 1883 m. kovo 20 d.

vienuolikos valstybių pasirašytos tarptautinės sutarties dėl intelektinės nuosavybės

apsaugos – Paryžiaus konvencijos preambulėje. Pirmoji nuostata dėl nesąžiningos

konkurencijos, pagal kurią reikalaujama suteikti susitariančiosioms valstybėms to-

kią pat apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, kaip ir savo nacionaliniams sub-

jektams, į šią konvenciją įtraukta 1900 m. Briuselio konferencijoje. 1925 m. Hagos

konferencijoje Paryžiaus konvencija papildyta nesąžiningos konkurencijos veiksmų

sąrašu7. 1890 m. JAV priimtas Šermano aktas (angl. Sherman Act) padėjo pamatus

monopolijų, oligopolijų ir kartelių reguliavimo srityje8.

Europoje konkurencijos teisę pradėta taikyti 1923 m. Vokietijoje, ir šios prak-

tikos idėjos pasklido Europos valstybėse. Ypač po Antrojo pasaulinio karo Europos

valstybės ėmė taikyti konkurencijos teisę kaip priemonę, skatinančią ekonomikos at-

gaivinimą9.

Europos Bendrijos steigimo sutartyje (toliau – Sutartis) nustatytos konkuren-

cijos normos pradėtos realiai taikyti nuo 1962 m., kai įsigaliojo Reglamentas Nr. 17,

įgyvendinantis šios sutarties 81–82 straipsnius (buvę 85 ir 86 straipsniai)10.

6 Bowsher M. Arbitrability of competition rules under EU / national law – what are the consequences?

Alternative Dispute Resolution and Competition: Th e Interface Between ADR and Competition Law.

British Institute of International and Comparative Law, 30/31 March 2005, p. 1. 7 Plačiau žr. Jakutavičius M. Tarptautinis nesąžiningos konkurencijos teisės vienodinimas. Teisė, 2008,

t. 67, p. 76–88.8 Darulienė L. Europos Bendrijos ir Lietuvos konkurencijos teisės šaltiniai. Jurisprudencija, 2002,

t. 27 (19), p. 40.9 Jones A., Sufrin B. EC Competition Law. Oxford University Press, 2004, p. 31.10 Butkevičius L. Lietuvos konkurencijos teisės europeizacija: priežastys, raida ir problemos. Teisė, 2006,

t. 61, p. 21.


Pagal šiuo metu galiojančias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau –

SESV)11103 straipsnio nuostatas ES priima reglamentus ir direktyvas dėl SESV 101 ir

102 straipsniuose išdėstytų principų, susijusių su įmonėms taikomomis konkurenci-

jos taisyklėmis, įgyvendinimo.

Teisė, kaip gyva daugiasluoksnių klodų sistema, jautri ne tik kultūrai, politikai,

bet ir ekonomikai. Ekonominius santykius reguliuojančios teisės normos, nustaty-

damos ūkinės veiklos laisvės ribas, kartu gali riboti ir konkurenciją, sudaryti sąly-

gas atsirasti monopolinėms tendencijoms. Kaip Konstitucija gali apsaugoti nuo tokių

tendencijų?

Ūkinės veiklos laisvės aspektai buvo konstitucinio reguliavimo dalykas 1922,

1928, 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijose12 – tiesa, jose nėra eksplicitinių nuo-

statų, skirtų sąžiningos konkurencijos apsaugai. Sutarties nuostatos atitinkama ap-

imtimi perkeltos į Lietuvos teisės sistemą, inter alia kartu įgyvendinant ir 1992 m.

Konstituciją (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Šalies ūkio konstitucinis pagrindas pirmiausia yra įtvirtintas Konstitucijos

46 straipsnyje, kuriame nustatyta: Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės

teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (1 dalis); valstybė remia visuomenei

naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis); valstybė reguliuoja ūkinę veiklą

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 dalis). Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintas

reikalavimas įstatymu drausti gamybos ir rinkos monopolizavimą, įstatymu saugo-

ti sąžiningos konkurencijos laisvę, o 5 dalyje nustatyta pareiga valstybei ginti varto-

tojo interesus.

Žiniasklaidos priemonių monopolizavimo išvengimą užtikrina Konstitucijos

44 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė, politinės partijos, politinės ir vi-

suomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masi-

nės informacijos priemonių.

ESTT įvairaus pobūdžio bylose ne kartą yra konstatavęs, kad, siekiant užtikrinti

vienodą ES teisės taikymą, pirmenybė teiktina ES teisei: „Tokios procedūros taisyklės

konkurencijos srityje, kokios išdėstytos Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje ir Regla-

mento Nr. 1/2003 20 straipsnyje, yra dalis vidaus rinkai veikti būtinų nuostatų, ku-

rių pri ėmimas pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies b punktą priskirtas išimtinei Sąjungos

kompetencijai.“13

Taigi konkurencijos, inter alia sąžiningos, santykius reguliuojančios nuostatos

yra supranacionalinio pobūdžio, dėl to būtina ES valstybių narių (įskaitant Lietuvą)

teisės ir ES konkurencijos teisės nuostatų darna.

11 Žr. SESV VII dalies I skyrių: http://eur-lex.europa.eu/JOHtml.do?uri=OJ:C:2010:083:SOM:LT:HTML.12 1922 ir 1928 m. Konstitucijų skyriuje „Valstybės ekonominės politikos pagrindai“ nustatyta, kad viso-

se ūkio srityse kiekvienam piliečiui laiduojama darbo ir iniciatyvos laisvė; 1938 m. Konstitucijos sky-

riuje „Tautos ūkis“ inter alia nustatyta, kad pilietis turi teisę pasirinkti ūkinio veikimo vietą ir rūšį.13 Žr. ESTT 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, C-550/07 P.


III. EUROPOS SĄJUNGOS IR NACIONALINIŲ

KONKURENCIJOS NORMŲ SANTYKIS

Bendrijos teisės tiesioginis veikimas ir viršenybė, bendrieji teisės principai yra

nustatyti ESTT praktikoje14. ESTT teigimu, Bendrija yra teisės viršenybės principu

besiremianti bendrija, privalanti užtikrinti, kad nei jos valstybės narės, nei instituci-

jos neišvengtų priimamų teisės aktų atitikties pagrindinei konstitucinei chartijai – Su-

tarčiai – kontrolės15. ESTT daugelyje bylų (inter alia konkurencijos teisės klausimais

aiškindamas Sutartį ar reglamentą16) vadovaujasi tokiais teisės principais, kaip pro-

porcingumo, nediskriminavimo (lygybės), teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikru-

mo ir kt., kurie yra ir Lietuvos konstituciniai principai17.

Reikia pažymėti, kad įvairūs autoriai, straipsniuose analizuojantys Bendrijos

konkurencijos teisės taikymą Lietuvoje, taip pat pabrėžia Bendrijos teisės viršenybės

principą ir cituoja ESTT sprendimą Flaminio Costa prieš E.N.E.L18 bei kitus spren-

dimus, kuriuose konstatuota, kad Bendrijos teisės, kaip savarankiškos teisinės sis-

temos, normos turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, kad, paisant Bendrijos teisės

viršenybės, jokia Bendrijos teisei priešinga nacionalinė nuostata negali būti taiko-

ma ir nesvarbu, ar ji buvo priimta anksčiau, nei buvo įtvirtinta Bendrijos teisė, ar po

to19. Tačiau tie autoriai nutyli Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose yra padaryta

atitinkama išlyga. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime ir vėlesniuose

savo aktuose20, aiškindamas Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės

Europos Sąjungoje“ 2 dalį (atsižvelgdamas ir į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį21, kuri

priėmus minėtą konstitucinį aktą nebuvo pakeista), konstatavo, kad Konstitucijo-

je yra nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti ES teisės aktų taikymo pirmenybę tais

atvejais, kai ES teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES, kon-

kuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose

(nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. Vadinasi, jei ES teisės

norma, perkelta į Lietuvos teisę, neatitiktų Konstitucijos, Konstitucinis Teismas to-

kią normą, inter alia reguliuojančią konkurencijos santykius, galėtų pripažinti prieš-

taraujančia Konstitucijai.

14 Cairns W. Europos Sąjungos teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 1999, p. 109.15 ESTT sprendimas Les Verts prieš Europos Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339. Plačiau žr. Tamavičiū-

tė V. Privataus asmens locus standi ginčijant Europos Sąjungos teisės aktų teisėtumą: ar pagrįstai kri-

tikuojamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismas? Socialinių mokslų studijos, 2010, Nr. 1 (5).16 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas Nr. 17 – pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties

85 ir 86 straipsnius. 17 Proporcingumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai yra konstitucinio teisinės vals-

tybės principo elementai.18 ESTT 1964 m. liepos 15 d. sprendimas Flaminio Costa prieš E.N.E.L, 6/64, Rink. p. 01129.19 ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas, C-295/04–C-298/04, Rink. p. I-6619.20 Žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimą ir 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą.21 Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Kons-

titucijai.“


Iki šiol teisės literatūroje nebuvo teigiama, kad Konstitucinis Teismas būtų išaiški-

nęs atitinkamą nuostatą ar teisės principą priešingai, nei tai yra padaręs ESTT, tačiau

reikėtų paminėti vieną priešingą kolizinį atvejį dėl nuostatos, reguliuojančios veiklos

steigimą (pradėjimą) farmacijos rinkoje. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nu-

tarime pripažino, kad Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, pagal kurią

privati vaistinė galėjo būti steigiama ir veikti tik jeigu daugiau kaip pusė vaistinės įsta-

tinio kapitalo priklausė asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį

išsilavinimą, neatitinka Konstitucijos. Konstitucinis Teismas nustatė prieštaravimą net

trims Konstitucijos straipsniams, buvo konstatuota, kad toks asmens teisių į nuosavybę

ribojimas atsižvelgiant į asmens išsilavinimą yra neproporcingas; taip pat Konstitucinis

Teismas pripažino, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ribojama fi zinių

asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fi zinių asmenų grupių

teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai

(„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir

iniciatyva“) bei 48 straipsnio 1 daliai („Kiek vienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...>

verslą“). Tuo tarpu ESTT didžioji kolegija 2009 m. gegužės 19 d. nusprendė, kad pagal

Sutarties 43 ir 48 straipsnius nedraudžiamos tokios pagrindinėje byloje nagrinėjamos

nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias farmacininkais nesantys asmenys negali būti

vaistinių savininkais ir verstis vaistinės veikla22. Taigi ESTT suformulavo priešingą tei-

sinę poziciją – kad valstybės narės gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį

neleidžiama verstis vaistinės veikla, jei nesi farmacininkas. Pagrindinis ESTT argumen-

tas buvo tas, kad tokie apribojimai verstis vaistinės veikla gali būti pateisinami, nes jais

siekiama užtikrinti tinkamą ir kokybišką gyventojų aprūpinimą vaistais23.

IV. ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS IR

SĄŽININGOS KONKURENCIJOS LAISVĖS SANTYKIS

Konkurencija apskritai įmanoma ten, kur yra rinkos ekonomika. Lietuvos ekono-

minės santvarkos pagrindai pirmiausia įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnyje: Lietuvos

ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciaty-

va; valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; valstybė re-

guliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; įstatymas draudžia

monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, valstybė gina

vartotojo interesus. Iš šio straipsnio matyti, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privati

nuosavybė, ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, o ne valsty-

bės planiniu ūkiu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį straipsnį, ne kartą yra pa-

žymėjęs, kad jame įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį

22 ESTT 2009 m. gegužės 19 d. sprendimas, C-171/07 ir C-172/07, dėl prašymų priimti prejudicinį spren-

dimą dėl Sutarties 43 ir 48 straipsnių bei Bendrijos teisės principų išaiškinimo, Rink. p. I-04171.23 Plačiau apie tai žr. ir ESTT sujungtose bylose C-171/07 ir C-172/07 generalinio advokato Y. Boto

2008 m. gruodžio 16 d. išvadoje pateiktus motyvus.


pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl

kiekvienas konstitucinis principas turi būti aiškinamas nepaneigiant kito.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog ūkinė veikla turi būti regu-

liuojama taip, kad nepažeistų vartotojo teisių. Tokią poziciją galima matyti ir ESTT

sprendimuose. Antai, analizuodamas Bendrojo Teismo 1999 m. spalio 7 d. sprendi-

mą byloje T-228/97 Irish Sugar prieš Komisiją, A. Ezrachi daro išvadą, „kad, paisant

komercinių interesų apsaugos teisėtumo, ši apsauga privalo būti bent jau pagrįsta

ekonominio taikymo kriterijais ir atitikti vartotojų interesus“24.

Kokie elementai sudaro Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens

ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos turinį? Analizuojant Konstitucinio Teismo 1999 m.

spalio 6 d. nutarimą būtų galima daryti išvadą, kad asmens ūkinės veiklos laisvės ir

iniciatyvos sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą (1), teisę laisvai sudarinėti su-

tartis25 (2), sąžiningos konkurencijos laisvę (3), ūkinės veiklos subjektų lygiateisišku-

mą (4) ir kt. (5). Apibendrinant būtų galima teigti, kad asmens ūkinės veiklos laisvė

pirmiausia reiškia teisę pradėti veiklą, teisę ją vykdyti sudarius sutartis, esant konku-

rencijos laisvei ir subjektų lygiateisiškumui; kituose savo aktuose Konstitucinis Teis-

mas yra nurodęs ir galimybę be dirbtinių kliūčių baigti veiklą26. Konstitucinis Teismas

2006 m. gegužės 31 d. nutarime pirmą kartą pabrėžė, – ir vėlesniuose nutarimuose tai

pakartojo, – kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja, be kitų dalykų,

sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi sąžiningos konkurencijos laisvė Konstitucinio

Teismo doktrinoje buvo ir yra laikoma asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ele-

mentu. Vadinasi, neįmanoma atskleisti konstitucinės sąžiningos konkurencijos laisvės

sampratos, jei ji aiškinama atsietai nuo asmens ūkinės veiklos laisvės.

Kaip minėta, asmens ūkinės veiklos laisvė yra įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio

1 dalyje. Ar to nepakanka konkurencijai užtikrinti? Konstitucinis Teismas yra konstata-

vęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvės įtvirtinimas Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje

savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenci-

ją (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Abi konstitucinės asmens ūkinės veiklos laisvę ir sąžiningą konkurenciją saugan-

čios nuostatos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios, nors jos įtvirtintos kaip at skiros

nuostatos skirtingose Konstitucijos 46 straipsnio dalyse: ūkinės veiklos laisvė įtvirtin-

ta 1 dalyje, o pareiga saugoti sąžiningą konkurenciją – 4 dalyje. Kartu pažymėtina, kad

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos dvi nuostatos, kurios taip pat yra

tarpu savyje susijusios: pirma, draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką ir, ant ra, įpa-

24 Ezrachi A. EU Competition Law: An Analytical Guide to the Leading Cases. Oxford and Portland, Ore-

gon, 2010, p. 236.25 Vieną iš elementų – teisę laisvai sudarinėti sutartis – čia reikėtų, matyt, suprasti kaip teisę sudarinė-

ti sutartis vykdant ūkinę veiklą: priešingai manant reikėtų teigti, kad jis suformuluotas pernelyg pla-

čiai, nes sutarčių laisvės principas kyla ir iš kitų Konstitucijos normų, pvz., Konstitucijos 38 straipsnio

3 dalies, 43 straipsnio 5 dalies.26 Žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. ir kt.

nutarimus.


reigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Reikia pažymėti ir tai, kad pirmo-

ji nuostata – draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką, kaip ir nuostata, įpareigojanti

įstatymu saugoti sąžiningą konkurenciją, sietina su 46 straipsnio 1 dalies nuostata – as-

mens ūkinės veiklos laisve tik tiek, kiek tai susiję su draudimu monopolizuoti gamybą

ir rinką po Konstitucijos įsigaliojimo. Ten, kur yra atitinkamos gamybos ar rinkos mo-

nopolis, jau buvęs iki Konstitucijos įsigaliojimo, savaime suprantama, ūkinės veik los

laisvė nėra galima, todėl tokiu atveju minėtos nuostatos kartu neaiškintinos.

Kokio tikslo siekiama sąžininga konkurencija? Konstitucinis Teismas savo nuta-

rimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad konkurencija yra pagrindinis būdas sukurti ūkio,

kaip sistemos, savireguliaciją, kuri skatina optimaliai paskirstyti, veiksmingai panau-

doti ekonominius išteklius, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę.

Iš šios ir kitų doktrininių nuostatų būtų galima daryti išvadą, kad pagrindiniai

sąžiningos konkurencijos tikslai yra šie: optimalus ekonominių išteklių paskirstymas,

veiksmingas rinkos veikimas ir vartotojų gerovė. Viena iš būtinų rinkos ūkio veiks-

mingo veikimo teisinių garantijų yra tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją yra

įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę.

Sąžiningos konkurencijos apsaugos samprata pirmiausia suponuoja, kaip yra

konstatavęs Konstitucinis Teismas, tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kad ūkio

subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais,

kad jie savarankiškai priima sprendimus ir nepriklauso vieni nuo kitų, kad vieniems

ūkio subjektams neleidžiama neleistinais būdais riboti kitų ūkio subjektų, veikiančių

toje pačioje rinkoje, veiklos laisvės, taip pat neleidžiama iškreipti konkurencijos san-

tykių, neofi cialiais susitarimais pasidalyti rinkos teritoriniu ar kokiu nors kitu pagrin-

du, neįleisti į šią rinką kitų ūkio subjektų, bandyti neleistinais būdais išstumti juos iš

rinkos arba kitaip neteisėtai riboti jų laisvos konkurencijos galimybes27.

Taigi pirmiausia įstatymų leidėjui yra nubrėžtos ūkinės veiklos, kuri nepažeis-

tų sąžiningos konkurencijos, teisinio reguliavimo gairės. Kita vertus, įstatymų lei-

dėjas turi plačią diskreciją apibrėžti, kokie yra konkretūs neleistini būdai riboti kitų

ūkio subjektų, veikiančių toje pačioje rinkoje, veiklos laisvę, kokios yra neleistinos

kliūtys, ribojančios kitų ūkio subjektų patekimą į rinką, kokie yra neleistini būdai iš-

stumti juos iš rinkos, apibrėžti kitų kriterijų turinį. Žinoma, jei asmenys, turintys tei-

sę kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejotų, ar tokių įstatymų ar kitų teisės aktų normų,

apibrėžiančių minėtus kriterijus, turinys neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis

Teismas vertintų, ar tokios nuostatos ją atitinka.

Kai kuriose bylose Konstitucinis Teismas, tirdamas teisės aktų nuostatų atitik-

tį Konstitucijos 46 straipsniui („Įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos lais-

vę“), yra pats išsamiau nurodęs, kaip turi būti užtikrinta ūkio subjektų teisė laisvai

27 Šiame kontekste reikia pažymėti, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje vartojamos teisinės sąvo-

kos ne visada savo žodine išraiška yra tapačios toms, kurios vartojamos įvairiose teisės šakose, inter

alia reglamentuojančiose ūkinės veiklos, konkurencijos santykius. Kita vertus, nėra tapatus kai kurių

Konstitucinio Teismo doktrinoje ir atitinkamose teisės šakose vartojamų teisinių sąvokų, nors ir api-

brėžiamų tokia pat žodine išraiška, turinys.


veikti rinkoje ir atitinkamais atvejais – valstybės galimybė reguliuoti patekimą į rin-

ką (kokiu mastu valstybė gali, o tam tikrais atvejais privalo reguliuoti). Antai Konsti-

tucinis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime nurodė, kad „valstybė (jos įgaliotos

institucijos) turi pareigą <....> reguliuoti transliuotojų įėjimo į rinką sąlygas, rinkos

koncentraciją tiek šalies viduje, tiek kartu su užsienio investuotojais ir t. t.“

Kaip negalima riboti laisvos konkurencijos sudarant kliūtis patekti į rinką, Konsti-

tucinis Teismas nėra išsamiau atskleidęs. Šiame kontekste paminėtinas neseniai, 2010 m.

liepos 6 d., priimtas Bendrojo Teismo sprendimas (Ryanair Holdings plc prieš Europos

Komisiją, T-342/07). Šioje byloje inter alia buvo tiriama, ar buvo sukurta kliūtis įeiti į

rinką. Ieškovė bendrovė „Ryanair Holdings plc“ prašė panaikinti Komisijos sprendimą

pripažinti koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka ir Europos ekonominės erdvės

susitarimu. Ieškovė bendrovė „Ryanair Holdings plc“ tvirtino, kad agresyvi jos politika,

grindžiama mažomis kainomis dėl jos mažų sąnaudų, priešingai, nei teigia Komisija,

nėra kliūtis įeiti į rinką. Bendrasis Teismas konstatavo, jog ginčijamame sprendime Ko-

misija pateikė teisiniu požiūriu pakankamai duomenų, patvirtinančių išvadą, kad jeigu

Airijos rinkoje pasirodo konkurentų, „Ryanair Holdings plc“ sistemingai mažina kainas

ir didina skrydžių skaičių. Susikurdama bet kokio konkurento atėjimą atgrasančio sub-

jekto reputaciją, bendrovė faktiškai sukūrė kliūtį naujiems konkurentams įeiti į rinką.

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos laisvės apsauga suponuoja ir įstatymų gi-

namą ūkio subjektų sutarčių laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjek-

tus, keisti jų veiklos pobūdį, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus

ūkio subjektus ar likviduoti esančiuosius28.

Doktrininės formuluotės „nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus“, „steigti nau-

jus ūkio subjektus“ nereiškia, kad pertvarkymas ir steigimas suprantami tik taip, kaip

numatyta Civiliniame kodekse ar kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose atski-

ras juridinių asmenų teisines formas.

Šiame kontekste analizuotinas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl vadinamo-

sios LEO LT, AB, bylos, kurioje inter alia buvo tiriama Atominės elektrinės įstatymo

nuostatų, reglamentavusių nacionalinio investuotojo įsteigimą, atitiktis Konstitucijai.

Pareiškėjas prašė inter alia ištirti, ar Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 da-

lies nuostata tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas – privatus juri-

dinis asmuo, kuris, kaip savininkas, sutelks savo rankose pagrindinę elektros energijos

gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį (per savo dukterines įmones

valdydamas Lietuvos Respublikos elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tink-

lus), neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai („Valstybė reguliuoja ūkinę

veik lą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“) ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 da-

liai („Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkuren-

cijos laisvę“). Taigi, pareiškėjo manymu, toks Atominės elektrinės įstatymu numatytas

nacionalinio investuotojo sukūrimas (iš Konstitucijos kylančios teisės nekliudomai

28 Kūris E. Ūkinės veiklos laisvė, sąžininga konkurencija ir bendra tautos gerovė (Konstitucijos 46 straips-

nio jurisprudencinis komentaras). Jurisprudencija, 2005, t. 64 (56), p. 63.


pertvarkyti ūkio subjektus, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus

įgyvendinamumas tokiu būdu, kaip nustatyta Atominės elektrinės įstatyme. – R. R.)

gali prieštarauti dviem nuostatoms, įtvirtintoms Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje:

1) įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką; 2) įstatymas saugo sąžiningos

konkurencijos laisvę. Vadinasi, Konstitucinis Teismas pirmiausia turėjo įvertinti, ar

įsteigiant nacionalinį investuotoją buvo monopolizuojama gamyba ir rinka.

Pažymėtina, kad pagal Atominės elektrinės įstatymo 3 ir 10 straipsnius naciona-

linis investuotojas turėjo būti savarankiškas privatus juridinis asmuo – akcinė bend-

rovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros

energetikos sistemos dalį (elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus),

ir jis, kaip vienas iš būsimų dalyvių, galėjo dalyvauti įgyvendinant naujos atominės

elektrinės projektą Lietuvoje. Iki minėto įstatymo priėmimo pagrindinę Lietuvos Res-

publikos elektros energetikos sistemos dalį sudarė AB „Lietuvos energija“29, kurioje

Lietuvos Respublikai priklausė daugiau kaip 96 procentai akcijų, AB Rytų skirsto-

mieji tinklai, kurioje Lietuvos Respublikai priklausė daugiau kaip 71 procentų akcijų,

bei AB Vakarų skirstomieji tinklai, kurioje UAB „NDX energija“ priklausė daugiau

kaip 97 procentai akcijų. Nacionalinį investuotoją (LEO LT, AB) steigiančios Lietuvos

Respublikos Vyriausybė ir UAB „NDX energija“ susitarė, kad, didinant LEO LT, AB,

įstatinį kapitalą, naujai išleidžiamas akcijas Vyriausybė apmokės turimomis AB „Lie-

tuvos energija“ bei AB Rytų skirstomųjų tinklų akcijomis, o UAB „NDX energija“ ap-

mokės turimomis AB Vakarų skirstomųjų tinklų akcijomis.

Apibendrindamas teisinį reguliavimą, nustatytą ginčijamame Atominės elekt rinės

įstatyme, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, Vyriausybei ir UAB „NDX energija“

įsteigus naują juridinį asmenį – nacionalinį investuotoją LEO LT, AB, nacio nalinio

investuotojo dukterinės įmonės, kaip atskiri juridiniai asmenys, teisės aktų nustaty-

ta tvarka vykdys atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo,

rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą30. (Galima pažymėti, kad prieš porą dešimtme-

čių monopolijų telekomunikacijų, elektros energijos srityje buvo ne vienoje valstybėje.

Pavyzdžiui, Anglijoje ir Velse elektros tiekimo pramonė iki pat 1990 m. buvo valdoma

ir kontroliuojama valstybės. Centrinė elektros tiekimo tarnyba gamino ir tiekė elekt-

ros energiją kaip vertikaliai integruota, įstatymais įtvirtinta monopolija31.)

Kokias faktines aplinkybes šioje byloje nustatė ir įvertino Konstitucinis Teismas,

kokiais argumentais jis grindė savo nutarimą?

1. Atominės elektrinės įstatyme nenumatyta, kad nacionalinis investuotojas vyk-

do savo dukterinių įmonių vykdomas veiklas; minėtu įstatymu nei sumažinamas, nei

padidinamas ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perda-

29 AB „Lietuvos energija“ pagrindinė veikla – perdavimo tinklų operatorius, AB Rytų skirstomieji tink-

lai – skirstymo tinklų operatorius rytinėje Lietuvos dalyje, AB Vakarų skirstomieji tinklai – vakarinė-

je Lietuvos dalyje.30 Žr. ir Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 4 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija).31 Obrazcovas V., Savas E. S. Viešųjų paslaugų privatizavimas. Elektros energijos privatizavimas. Vilnius:

Mykolo Romerio universitetas, 2009, p. 201.


vimo ir skirstymo veiklą, skaičius, taip pat nei sumažinta, nei padidinta minėtiems

ūkio subjektams tenkanti rinkos dalis.

2. Nacionalinis investuotojas LEO LT, AB, nemonopolizavo elektros energijos

perdavimo ar paskirstymo teisių, tos teisės tiek iki nacionalinio investuotojo įstei-

gimo, tiek po jo įsteigimo priklausė ir tebepriklauso AB „Lietuvos energija“ (kurios

pagrindinė funkcija – perdavimo sistemos operatorė), AB Rytų skirstomiesiems tink-

lams (skirstomųjų tinklų operatorius rytinėje Lietuvos dalyje) ir AB Vakarų skirsto-

miesiems tinklams (skirstomųjų tinklų operatorius vakarinėje Lietuvos dalyje).

3. Minėtos įmonės, veikdamos skirtingose teritorijose arba vykdydamos skirtin-

gas funkcijas, nekonkuravo tarpusavyje ir iki nacionalinio investuotojo įsteigimo.

4. Vien tai, kad pagal Atominės elektrinės įstatymą sudarytos teisinės prielai-

dos nacionaliniam investuotojui tapti projekto įgyvendinimo bendrovės, kuri ateityje

gali tapti atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija, vienu iš akcininkų, savai-

me nesudaro prielaidų monopolizuoti elektros energijos gamybą.

5. Po nacionalinio investuotojo įsteigimo nepasikeitė ir kitų ūkio subjektų, vei-

kusių šalies elektros energetikos sistemoje iki Atominės elektrinės įstatymo priėmi-

mo, teisinė padėtis.

6. Dėl to, kad elektros energetikos rinkoje (elektros energijos perdavimas ir skirs-

tymas) dar iki Atominės elektrinės įstatymo nuostatų priėmimo buvo monopolis,

ginčijamose šio įstatymo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti inter-

pretuojamas kaip reiškiantis, esą juo sudarytos teisinės prielaidos sukurti naują mo-

nopolį ir taip pažeisti kitų ūkio subjektų teises.

Kartu Konstitucinis Teismas nurodė vieną priešingą situaciją, kuri silpnino mo-

nopolines tendencijas elektros energetikos rinkoje: iš byloje esančios medžiagos buvo

matyti, kad nuo sandorio užbaigimo dienos per 24 mėnesius nuo AB „Lietuvos ener-

gija“ bus teisiškai ir funkciškai atskirtos jos fi lialais esančios Kauno hidroelektrinė

(toliau – ir Kauno HE) ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (toliau – ir Kruonio

HAE) ir bus „joms priskirtų turto, teisių bei pareigų pagrindu sukurtos dvi akcinės

bendrovės“; LEO LT, AB, perleis visas jai nuosavybės teise priklausančias šių akcinių

bendrovių akcijas Vyriausybei32. Kitaip tariant, nebuvo siekiama buvusių AB „Lietu-

vos energijos“ padalinių Kauno HE ir Kruonio HAE prijungti prie naujai kuriamo

nacionalinio investuotojo. LEO LT, AB, sudarius sandorį, AB „Lietuvos energija“ pa-

dalinių Kauno HE ir Kruonio HAE pagrindu turėjo būti įsteigtos dvi akcinės bendro-

vės kaip nepatenkančios į LEO LT, AB, valdomą įmonių grupę33.

32 2008 m. balandžio 29 d. Sutartyje dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo tarp Lietuvos Respublikos

Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir UAB „NDX energija“ buvo numatyta, kad

LEO LT, AB, perleis visas jai nuosavybės teises priklausančias minėtų akcinių bendrovių akcijas Vy-

riausybei už vieną litą.33 Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 841 „Dėl balsavimo LEO LT, AB, visuotiniame akci-

ninkų susirinkime“ 2 punktu nutarta pritarti inter alia neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo nuta-

rimo projektui: nuo AB „Lietuvos energija“ teisiškai ir funkciškai yra atskirtos Kruonio HAE ir Kauno

HE ir tuo būdu įregistruotų bendrovių akcijos yra perleistos Lietuvos Respublikai (1.1 papunktis).


Konstitucinis Teismas šioje byloje nenustatė prieštaravimo Konstitucijos

46 straips nio 4 daliai „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo są-

žiningos konkurencijos laisvę“.

Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Atominės elektrinės įstatymo

8 straipsnio „Valdymas“ 1 dalis ta apimtimi, kuria joje nenustatytas teisinis reguliavi-

mas, kuris užtikrintų įstatymo tikslo – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės

statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai („Valstybė

reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“). Konstitucinis

Teismas taip pat nustatė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir dispo-

navimo juo įstatymo 19 straipsnio ta apimtimi, kuria nėra nustatyti turto investavimo

kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant

į investuojamo turto specifi ką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciš-

kai reikšmingas aplinkybes, prieštaravimą Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai („Vals-

tybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“).

Kaip reikėtų „atkoduoti“ tokį nustatytą prieštaravimą Konstitucijai, kokios gali

būti kitos konstituciškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių privalu detaliau regla-

mentuoti įmonių grupės (LEO LT, AB) valdymą, diferencijuoti valstybės turto inves-

tavimą? Dar prieš atsakant į šį klausimą reikia pažymėti, kad Konstitucinis Teismas

jau nuo 1994 m. vasario 14 d. nutarimo nuosekliai laikosi praktikos tirti ir kitų pa-

reiškėjo nenurodytų teisės aktų nuostatų, jei jos yra neatsiejamos nuo ginčijamo tei-

sinio reguliavimo, įsiterpusios į jį, atitiktį Konstitucijai.

Analizuojant ginčijamą Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuo-

statą kartu su šio įstatymo 10 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei 8 straipsnio „Valdymas“

1 dalimi matyti, kad pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turėjo būti naciona-

linio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Taigi buvo suburta

įmonių grupė, turėjusi patronuojančią bendrovę LEO LT, AB, į kurią buvo investuota

valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Lietuvos energija“ ir AB Rytų skirsto-

mųjų tinklų akcijų. Nors kiekviena, kaip minėta, šios grupės įmonė yra savarankiškas

juridinis asmuo ir patronuojanti bendrovė nevykdo įmonių grupės vykdomų (atskir-

tų elekt ros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus)

veik lų, vis dėlto tokia grupė sąlygiškai gali būti pavadinta ekonominiu vienetu (ūkio

sub jektu).

Tokios grupės kitų valstybių teisėje yra įvairiai apibrėžiamos34 ir egzistuoja jau

seniai. Antai JAV (Naujojo Džersio valstijoje) teisė leisti vienoms įmonėms įsigyti

kitų įmonių akcijų pirmąkart buvo suteikta 1888 m.

EB sutarties buvusiuose 52, 53 ir 58 straipsniuose buvo užtikrinta bendrovių tei-

sė įsisteigti kitose valstybėse narėse ne tik steigiant padalinius ir atstovybes, bet ir

34 Antai Didžiosios Britanijos priimtame 1980 m. akte „Dėl įmonių“ tokia grupė apibrėžiama kaip hol-

dingo kompanija ir jos dukterinės įmonės. Ginčijamame Atominės elektrinės įstatyme tokia įmonių

grupė įvardyta kaip patronuojanti bendrovė ir jos dukterinės įmonės; tokios sąvokos vartojamos ir

Akcinių bendrovių įstatyme.


kontroliuojamas įmones35. Nors tokių įmonių (bendrovių) grupių, kurios kolektyviai

sudaro daugiapakopės struktūros įmonę, pasaulio ekonomikoje yra daugybė, įmonių

(bendrovių) grupių teisinis reguliavimas yra fragmentiškas ir skirtingas. Tik Portu-

galija ir Vokietija turi specialiai tokioms įmonėms skirtus teisės institutus.

Kai kurios valstybės, pvz., Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Pran-

cūzija, neturi specialios teisės šakos, kuri būtų skirta reguliuoti santykiams tarp patro-

nuojančios įmonės ir dukterinių įmonių bei santykiams tarp įmonių grupės narių36.

Ypač svarbu tokiose įmonėse aiškiai reglamentuoti akcininkų atsakomybę37, kontro-

liuojančio subjekto atsakomybę kontroliuojamų bendrovių kreditoriams38, kontro-

liuojančios bendrovės vadovo atsakomybę ir kt. Lietuvoje taip pat nėra specialaus ir

aiškaus tokių įmonių grupės veiklos reguliavimo. Vieno atsakymo nepateikiama ir ES

bendrovių teisėje. Iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo, kas laikytina ūkio subjektu

konkurencijos teisės kontekste, kas laikytina įmonių grupe, kada yra kontrolė, kokia

kontrolės sąsaja su galėjimu daryti įtaką.

Dėl tokio reguliavimo stokos gali atsirasti, viena, patronuojančios įmonės domi-

navimo ribų problema ir, antra, ekonominio vieneto – ūkio subjekto „erozijos“ prob-

lema.

ESTT sprendimuose galima išskirti mažiausiai du kriterijus, pagal kuriuos

sprendžiama, ar konkretūs subjektai priskirtini tam pačiam ūkiniam vienetui: pir-

ma, sprendžiama iš jų galimybės savarankiškai vykdyti ūkinę veiklą ir, antra, vieno

iš jų galimybės kontroliuoti kitą (t. y. daryti lemiamą įtaką jam). Iš ESTT ir Bendro-

jo Teismo sprendimų matyti, kad vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, ar ūkio

sub jektas kontroliuoja kitą subjektą ir jie sudaro bendrą ūkinį vienetą, – visų dukteri-

nės bendrovės akcijų priklausymas patronuojančiai bendrovei39. Kaip minėta, Atomi-

nės elektrinės įstatymas numatė, kad nacionalinį investuotoją sudarančios bendrovės

vykdo savarankišką veiklą. Įsteigtą nacionalinį investuotoją LEO LT, AB, sudariusių

įmonių akcijos ne visos priklausė patronuojančiai bendrovei.

Atsižvelgiant į tai, kad atskirų įmonių grupės subjektų interesai ne visada gali

sutapti su kontroliuojamos bendrovės interesais, galima tokio ekonominio viene-

to (ūkio subjekto, angl. undertakings) „erozijos“ problema. Kai įmonių grupės narės

(dukterinės įmonės), nors ir išliekančios savarankiškais juridiniais asmenimis, valdo-

35 Kriaučiūnas D. Įmonių grupės: reglamentavimas Europos Bendrijos ir Lietuvos teisėje. Teisė, 2001,

Nr. 38, p. 34.36 Fedčuk V. D. Proniknovenie za korporativnyj zanaves v prave veduščich zarubežnych stran. Moskva:

Volters Kluver, 2008, s. 281. 37 Lietuvoje yra tik bendro pobūdžio nuostata – CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta atsako-

mybė tik už juridinio asmens dalyvio (inter alia akcininko) nesąžiningus veiksmus.38 Tikniūtė A. Juridinio asmens ribotos atsakomybės problema: teisiniai aspektai. Daktaro disertacija.

Vilnius, 2006, p. 126: pagal teismų praktiką tiek Europoje, tiek JAV būtina patronuojančios bendrovės

atsakomybės už dukterinių bendrovių prievoles prielaida – kontrolės faktas.39 Butkevičius L. Vidinis ir išorinis ūkio subjekto sampratos elementai, arba kas yra „ūkio subjektas“ pa-

gal Europos Bendrijos ir Lietuvos konkurencijos teisę. Privatinė teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. Liber

Amicorum Valentinas Mikelėnas. Sud. V. Mizaras. Vilnius: Justitia, 2008, p. 77.


mos iš išorės patronuojančios bendrovės, yra sumenkinamas jų pačių valdymo orga-

nų reikšmingumas, jos gali prarasti savo savarankišką valią ir interesą ir ilgainiui gali

prarasti savo ekonominį savarankiškumą, ypač dėl to, kad nėra specialaus reglamen-

tavimo ir nepakanka vien tų Akcinių bendrovių įstatymo, tirto Atominės elektrinės

įstatymo, taip pat Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavi-

mo juo įstatymo normų, kurios skirtos atskirų savarankiškų juridinių asmenų veiklai

ir valdymui reglamentuoti.

Kaip minėta, į nacionalinį investuotoją buvo investuotas ir valstybės turtas, o

pagal Konstituciją (Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis: „Valstybinio turto valdymo,

naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“) būtina apsaugoti ir valstybės

investuoto turto tinkamą valdymą, todėl Konstitucinis Teismas Atominės elektrinės

įstatyme, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo

įstatyme pripažino esant teisės spragą, kurią draudžia Konstitucija.

Valstybės ir savivaldybių institucijos, pareigūnai patys negali priimti tokių spren-

dimų ar atlikti veiksmų, dėl kurių tam tikri ūkio subjektai būtų privilegijuojami ar

diskriminuojami arba būtų kitaip ribojama jų konkurencijos laisvė. Reikia pažymė-

ti, kad jei pastarųjų metų bylose, kuriose buvo tiriamos teisės nuostatos, reglamen-

tuojančios ūkinę veiklą, konkurenciją, Konstitucinis Teismas nustatydavo atitinkamą

diskriminavimą ar privilegijavimą, tai visais atvejais tiriamas nuostatas jis pripažin-

davo prieštaraujančiomis ne tik Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstaty-

mas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, bet ir Konstitucijos 29 straipsniui,

įtvirtinančiam asmenų lygybę. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo

2004 m. sausio 26 d. nutarimas, kuriuo atitinkami Vyriausybės nutarimu patvirtintų

Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių punktai buvo pripažinti prieš-

taraujančiais Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims ir 29 straipsniui dėl to, kad mi-

nėtais punktais buvo suteikta teisė vienintelei UAB „Lietuviškas midus“ gaminti tam

tikrus alkoholio produktus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tai yra privilegijų

tokiai įmonei įtvirtinimas ir kartu kitų ūkio subjektų diskriminavimas.

Kokios yra priemonės, kurių turi imtis valstybės valdžios, savivaldybių instituci-

jos ir kurios pagal Konstitucinio Teismo doktriną leistų užtikrinti sąžiningos konku-

rencijos laisvę? Tai yra:

• ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja

ar gali riboti konkurenciją, draudimas;

• piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas;

• rinkos koncentracijos kontrolė ir atitinkami koncentracijos draudimai;

• nesąžiningos konkurencijos draudimas;

• įstatymų nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi

kontrolė;

• atsakomybė už jų pažeidimus40.

40 Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai.


Kalbant apie įstatymų nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių

laikymosi kontrolę ir atsakomybę už jų pažeidimus svarbus yra Konstitucinio Teis-

mo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas. Byloje, kurioje priimtas šis nutarimas, buvo ti-

riama įstatymo, reglamentuojančio akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių

naft a“ ir „Naft otiekis“ reorganizavimą, nuostata. Nuostatoje buvo įtvirtintas drau-

dimas valstybės ir savivaldybių institucijoms reikšti papildomus reikalavimus dėl

AB „Mažeikių naft a“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių,

kurie nebuvo pareikšti iki strateginiam investuotojui įsigyjant AB „Mažeikių naft a“

akcijų. Buvo įprasta praktika sudarant privatizavimo sandorius tokį draudimą įra-

šyti į sutartį siekiant apsaugoti perkančiąją instituciją (jau įsigijusią valstybinio tur-

to) nuo tokių neigiamų padarinių, įskaitant turtinius praradimus, atsiradusius dar iki

objekto pardavimo (kai objektas, pvz., įmonė, priklausė valstybei nuosavybės teise),

kai pretenzijas kontroliuojančios valstybės institucijos pateikia jau praėjus kuriam

laikui po objekto perėjimo privačiam savininkui. Tokiam draudimui atsiradus įstaty-

me, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybės ar savivaldybės institucijos, kont-

roliuodamos, ar ginčijamoje nuostatoje nurodyti ūkio subjektai laikėsi sąžiningos

konkurencijos laisvę saugančių įstatymų, kitų teisės aktų, negalės jiems taikyti teisės

normų, saugančių sąžiningą konkurencijos laisvę, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės

ir savivaldybių institucijos reikalavimus yra iškėlusios dar iki strateginiam investuo-

tojui įsigyjant akcijų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamoje nuostatoje

nurodyti ūkio subjektai atsiduria išskirtinėje padėtyje, ir, atsižvelgdamas dar ir į tai,

kad įstatymų leidėjas nenumatė priemonių, kurios leistų atlyginti kitiems subjektams

dėl to atsiradusią žalą, pripažino, kad toks reguliavimas yra nesuderinamas su Kons-

titucijoje įtvirtinta sąžiningos konkurencijos laisve. Konstitucinis Teismas pripažino

prieštaravimą ne tik Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, bet ir 3 bei 5 dalims.

Dėl dominavimo, koncentracijos draudimų kol kas nėra išplėtotos Konstituci-

nio Teismo doktrinos. Šiuo atveju paminėtinas, kaip nurodė A. Ezrachi41, kolekty-

vinės dominuojančios padėties doktrinos plėtojimui labai svarbus Bendrojo Teismo

sprendimas Airtours plc prieš Komisiją (T-342/99). Šiame sprendime konstatuota,

kad, siekdama nustatyti, ar kolektyvinė dominuojanti padėtis būtų susidariusi įvykus

koncentracijai, Komisija turėjo atsižvelgti į iki koncentracijos buvusį konkurencijos

lygį. Tai konstatavęs, Bendrasis Teismas nepritarė Komisijos pozicijai, kad ji, kai įta-

ria, kad kolektyvinė dominuojanti padėtis yra sustiprinama, o ne sukuriama, turi at-

sižvelgti tik į esamos rinkos sąlygas.

ESTT sprendimo United Brands prieš Komisiją (27/76) 189–192 punktuose

konstatuota, kad nors, užimdama dominuojančią padėtį, įmonė nepraranda teisės

ginti savo pačios komercinius interesus, kai jiems kyla pavojus, tokia apsauga ne-

leistina, jeigu ja iš tikrųjų siekiama sustiprinti dominuojančią padėtį ir ja piktnau-

džiauti.

41 Ezrachi A. Op. cit., p. 254.


Sąžiningos konkurencijos valstybinės apsaugos reikalavimo įtvirtinimas Konsti-

tucijoje reiškia, kad įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai turi pareigą ne tik patys

teisės aktuose nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, bet ir nepriimti kitų sprendimų,

kuriais galėtų būti iškreipiama sąžininga konkurencija ar būtų kitaip pažeisti sąžinin-

gos konkurencijos principai.

Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas,

kuriame, apžvelgiant energetikos santykių teisinį reguliavimą, pabrėžta, kad Ministro

Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkyje Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ nu-

statytas netinkamas teisinis reguliavimas. Į darbo grupę Lietuvos nacio nalinio investuo-

tojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant atominės elektrinės projektą) steigimo

koncepcijos esminėms nuostatoms parengti buvo įtraukti privačių bend rovių atstovai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiam teisiniam reguliavimui stinga konstituci-

nio pagrindo. Vertinant tokią Konstitucinio Teismo poziciją pažymėtina, kad nors mi-

nėtas teisės aktas nebuvo ir negali būti Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas, tačiau,

atsižvelgdamas į tai, kad tokiu Ministro Pirmininko ar panašiais kitų subjektų aktais

perduodant privatiems asmenims teisę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonomi-

kos sektoriui, gali būti iškreipiama ir sąžininga konkurencija ar kitaip pažeidžiami sąži-

ningos konkurencijos principai, Konstitucinis Teismas suformulavo minėtą išvadą.

V. ASMENS ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS SUBJEKTAI IR


Konstitucijoje (pirmiausia jos 46 straipsnyje) nedraudžiama ir valstybei steigti

ūkio subjektų. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuria-

me jis pripažino, kad teisinis reguliavimas, kuriuo leista valstybės įsteigtai institucijai

užsiimti verslu (transliuoti komercinę reklamą), neprieštarauja Konstitucijai. Konsti-

tucinis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos radijas ir

televizija, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, nėra skirtas rinkai, tačiau jis

konkuruoja su privačiais (komerciniais) radijo ir televizijos transliuotojais dėl klau-

sytojų ir žiūrovų auditorijos; transliuodamas reklamą, jis taip pat yra atitinkamų kon-

kurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis. Šioje byloje Konstitucinis Teismas tyrė

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, inter alia jo 6 straipsnio tam tik rų

dalių, kuriose buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos prog-

ramose transliuoti komercinę reklamą, atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 da-

lims ir prieštaravimo nenustatė.

Iš šio nutarimo darytina išvada, kad valstybės, jos institucijų, kaip ir kitų juridi-

nių ar fi zinių asmenų, įsteigti ūkio subjektai (nors jiems ir turi būti nustatyti atitinka-

mi reikalavimai) patenka į Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalių reguliavimo lauką.

Kitame Konstitucinio Teismo nutarime, 2009 m. kovo 2 d., valstybė taip pat pri-

pažinta komercinių santykių dalyve, expressis verbis to neįvardijant. Šiame nutarime

konstatuota, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia jai nuosavybės tei-


se priklausančio turto tvarkymo (inter alia investavimo) aspektu, pagal Konstitucijos

46 straipsnio 3 dalį (reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei)

turi žiūrėti, kad toks reguliavimas atitiktų iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylan-

čius reikalavimus, t. y. nesudarytų sąlygų monopolizuoti gamybą ir rinką, paneigti sąži-

ningos konkurencijos laisvę. Taigi šiame nutarime valstybė, turėdama teisę investuoti,

taip pat ir į privačius juridinius asmenis, pripažinta komercinių santykių dalyve.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas valsty-

bės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų

pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąži-

ningą konkurenciją arba sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės

turtą ir valdant valstybės investuotą turtą.

Iš šios doktrininės nuostatos galima daryti išvadą, kad Konstitucija, pirmiausia

jos 46 straipsnis, nedraudžia valstybei ne tik vienai steigti ūkio subjektus, bet ir steig-

ti (inter alia investuojant) bendras (mišrias) bendroves kartu su privačiais juridiniais

asmenimis. Tokia viešojo ir privataus juridinių asmenų partnerystė yra žinoma kitų

valstybių praktikoje, nors visuomenė ne iš karto ją pripažindavo42. Žinoma, tokių

įsteigtų juridinių asmenų ūkinės veiklos laisvė turi būti saugoma ir dėl jų dalyvavimo

rinkoje neturi būti pažeista sąžininga konkurencija.

Ar valstybė (jos institucijos) gali kaip lygiateisis ūkio subjektas dalyvauti bet

kurioje verslo srityje? Nelengva prognozuoti (be to, ir neleidžiama)43, kokią pozici-

ją suformuluotų Konstitucinis Teismas, jei tektų tirti, tarkim, įstatymo ar Vyriausy-

bės nutarimo nuostatą, leidžiančią policijai, kurios tikslas – užtikrinti viešąją tvarką,

kartu pačiai, nesteigiant atskiro juridinio asmens, teikti komercines asmens ir turto

apsaugos paslaugas. Reikėtų pirmiausia atsakyti į klausimą, ar tokiu teisiniu regulia-

vimu valstybės institucijos (visada turėdamos didesnę galimybę dalyvauti leidžiant

teisės aktus ir taip daryti didesnę įtaką reguliuojant verslo santykius) nesukūrė savo

institucijoms išskirtinių sąlygų, nepagrįstai ribojančių privačių subjektų ūkinės veik-

los laisvę ir taip pažeidžiančių sąžiningą konkurenciją.

Aišku, kad ūkio subjektų lygiateisiškumas būtų pažeidžiamas, jeigu inter alia

vienas iš tos pačios ūkinės veiklos dalyvių turėtų teisę priimti sprendimus, darančius

įtaką tai ūkinei veiklai. Antai Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutari-

me konstatavo, kad tiek privačios radijo ir televizijos redakcijos, tiek Lietuvos radi-

jas ir televizija yra ūkinės veiklos dalyvės. Vienos iš jų, Lietuvos radijo ir televizijos,

vadovaujančiam organui, valdybai, yra suteikta teisė tvirtinti programų transliavimo

42 Net pati korporacijų kūrimo idėja XVIII–XIX a. JAV nesukėlė visuomenės pasitenkinimo. Kaip nurodo

teisėjas L. D. Brandeis, viena iš tokio atmetimo priežasčių buvo baimė, kad darbo jėga bus priklausoma

nuo kapitalo, taip pat monopolijų baimė. JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo L. D. Brandeis atskiroji nuo-

monė byloje Louis K. Liggett Co. prieš Lee, 1933 m. kovo 13 d. sprendimas, U.S. 517, 548 (1933).43 Konstitucinio Teismo įstatymo 9 straipsnyje draudžiama Konstitucinio Teismo teisėjui viešai reikšti

savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme, es-

mės. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas tiria ne tik ginčijamas nuostatas, bet ir įsiterpusias

į ginčijamą reguliavimą nuostatas, teisėjui tikslinga neteikti nuomonės ir dėl galimo būsimo tyrimo.


įrenginių privačioms redakcijoms nuomos konkursų rezultatus. Toks teisės priimti

sprendimus, turinčius įtakos tai ūkinei veiklai, suteikimas vienam iš tos pačios ūkinės

veiklos dalyvių ar jo organui nesiderina su ūkio subjektų lygiateisiškumo nuostata.

Toks teisinis reguliavimas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos įgyvendinimą

padaro priklausomą nuo valstybės įstaigos vadovaujančiojo organo, riboja sąžiningą,

laisvą konkurenciją. Konstitucinis Teismas nustatė prieštaravimą inter alia Konstitu-

cijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalims.

Apibendrinant teigtina, kad valstybė pati gali imtis ūkinės veiklos, nepažeisdama

sąžiningos konkurencijos laisvės, jeigu organizuojant ūkinę veiklą būtų įmanoma la-

biau tarnauti bendrai tautos gerovei, geriau apsaugoti ekonominius tautos interesus.

VI. ASMENS ŪKINĖS VEIKLOS LAISVĖS RIBOJIMAI (DRAUDIMAI) IR


Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą44. Kons-

titucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas lemia tai, kad ūkinės

veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra

draudžiama (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Tačiau Konstitucija atitinkamais atvejais nedraudžia riboti ūkinės veiklos, jei sie-

kiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti

ribojama, kai yra būtina ginti vartotojo interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, ki-

tas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.

Draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų (Konstitucinio Teis-

mo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Iš kai kurių Konstitucinio Teismo nutarimų būtų

galima daryti išvadą, kad ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama labiau nei kitos as-

mens teisės ir laisvės, nustatytos Konstitucijoje. Antai 1996 m. balandžio 18 d. nuta-

rime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog šios laisvės neabsoliutumas grindžiamas

tuo, kad ji priskiriama prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant paliečiami visuome-

nės interesai, todėl jos paprastai reglamentuojamos labiau negu asmens laisvės.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad riboji-

mai nustatant skirtingiems subjektams skirtingus leistinų įsigyti žemės ūkio paskir-

ties žemės sklypų maksimalius dydžius yra galimi, nes tai gali būti viena iš priemonių,

sudarančių prielaidas inter alia skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, ne-

leisti monopolizuoti gamybos ir rinkos. Kartu Konstitucinis Teismas šiame nutari-

me pažymėjo, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,

kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksima-

lūs dydžiai skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus

kriterijus, nes tuomet būtų sudarytos prielaidos pažeisti kai kurių iš tų subjektų kons-

titucines teises, inter alia teisę laisvai pasirinkti verslą, konstitucinį asmenų lygiatei-

44 Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m.

kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai.


siškumo principą, būtų leista iškreipti sąžiningą konkurenciją žemės ūkio rinkoje.

Todėl šioje byloje buvo pripažinta, kad tiriamas Žemės ūkio paskirties žemės įsigi-

jimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta,

kad fi ziniams asmenims leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties že-

mės plotų maksimalus dydis yra ne 2000 ha (kaip juridiniams asmenims), bet 300 ha,

prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąži-

ningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti <...> verslą“ ir 29 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas nėra konstatavęs, kad kurioje nors verslo (ūkio) srityje ri-

bojimai, draudimai negalimi, tačiau ne viename nutarime yra konstatavęs, kad ne-

galima pateisinti tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg

ribojama arba draudžiama dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji esą nėra naudin-

ga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga.

Kartu pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje laikomasi pozici-

jos, jog asmeninio pobūdžio teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu. Tačiau

iš Konstitucinio Teismo doktrinos būtų galima daryti išvadą, kad teisė riboti asmens

ūkinės veiklos laisvę tam tikrais atvejais įstatymu gali būti deleguota ir kitoms institu-

cijoms. Tokia išvada darytina iš Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimo,

kuriame konstatuota, kad įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į inter alia visiems

žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių

sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, gali įstatymu nustatyti savi-

valdybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio

kontrolės politiką ir ją įgyvendinant, inter alia įgaliojimus riboti ar uždrausti ofi cialių

švenčių ir masinių renginių dienomis prekybą alkoholiniais gėrimais tos savivaldybės

teritorijoje. Šioje byloje Konstitucinis Teismas, tirdamas teisinį reguliavimą, nustaty-

tą Alkoholio įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje („Savivaldybių tarybos turi teisę riboti ar

uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais ofi cialių švenčių ir masinių renginių dieno-

mis“, 2004 m. kovo 9 d. redakcija), konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo teigti, esą

jis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.

Kita vertus, iš Konstitucinio Teismo nutarimų taip pat matyti, kad ribojimai,

susiję su ūkinės veiklos nutraukimu, turi būti nustatyti tik įstatymu. Konstitucinis

Teismas, minėtame 2008 m. sausio 21 d. nutarime aiškindamas Civilinio kodekso

2.78 straipsnį, tiksliai nurodė, kad šio kodekso 2.78 straipsnio nuostatos45, priešingai

nei teigė pareiškėjas, negali būti aiškinamos kaip esą leidžiančios Vyriausybei savo

teisės aktuose nustatyti ir tokius – visiškai naujus – licencijų galiojimo panaikinimo

pagrindus, kurių nenustato įstatymai.

Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad licencijų sąlygų laikymasis ir jo prie-

žiūra yra būtina prielaida sąžiningai konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Ūkio su-

45 Civilinio kodekso 2.78 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra nustatyta, kas nurodoma licencijavimo taisyklėse,

kurias tvirtina Vyriausybė: inter alia galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka (11 punk-

tas), o 3 dalyje – kad licencijavimo taisyklėse gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos.


bjekto, pažeidusio licencijoje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos taisykles, ūkinės

veiklos laisvė ne tik gali, bet paprastai ir turi būti ribojama.

Tačiau, kaip minėta, jei ribojimu yra nutraukiama asmens ūkinė veikla, toks ri-

bojimas pagal Konstitucinio Teismo doktriną turi būti nustatytas įstatymu. Konstitu-

cinis Teismas, 2008 m. sausio 21 d. nutarime konstatavęs, kad ginčijamas licencijos

galiojimo panaikinimo pagrindas buvo nustatytas tik poįstatyminiame teisės akte –

Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu patvirtintose licencijavimo taisyklėse,

pripažino, kad šių taisyklių atitinkami punktai prieštarauja Konstitucijos 94 straips-

nio 2 punktui (pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus), konstituciniams teisinės vals-

tybės, teisingumo principams. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas nebetyrė šių

nuostatų atitikties Konstitucijos 46 straipsniui.

Pabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies formuluotė „įstatymas <...>

saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ reiškia, jog santykiai, susiję su konkuravimo

sąlygų tam tikroje rinkoje (tam tikrame ūkio sektoriuje) nustatymu, turi būti regu-

liuojami įstatymu. Tokios sąlygos negali būti nustatomos poįstatyminiu teisės aktu46.

VII. DRAUDIMAS MONOPOLIZUOTI GAMYBĄ BEI RINKĄ IR

SĄŽININGOS KONKURENCIJOS APSAUGA

Kas laikytina monopoliu pagal Konstitucinio Teismo doktriną? Monopolis – tai

išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje (Konsti-

tucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas). Pagal Konstituciją monopolio įvedi-

mas – tai nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui (jų grupei), kartu

ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas (Konstitu-

cinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Monopolis yra ir

tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali

veikti be konkurencijos (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2009 m. kovo

2 d. nutarimai).

Gamybos ar rinkos monopolizavimas – tai kartu ir ūkio subjektų sąžiningos

konkurencijos laisvės apribojimas, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos varžymas,

kurį taip pat draudžia Konstitucija47. Taigi kova su monopolijomis – tai atitinkama

valstybės priemonė konkurencijai palaikyti48.

Kokią monopoliją draudžia Konstitucija? Yra žinomi du antimonopolinio regu-

liavimo modeliai: amerikinis, kurio esmė – drausti monopolijas (pirmasis įstatymas

buvo priimtas JAV dar 1890 m.), ir vadinamasis europinis, paremtas monopolinių

46 Kūris E. Op. cit., p. 64.47 Ibid.48 Įvairiuose šaltiniuose, kaip antai ekonomistų darbuose, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokio griežto anti-

monopolinio modelio, koks nustatytas Konstitucijoje, kitų valstybių konstitucijose beveik neliko, o

kai kuriose konstitucijose monopolijos sąvoka apskritai nevartojama, nereta nuomonė, kad antimo-

nopolinė politika turėtų būti nukreipta ne prieš monopolizmą apskritai, bet prieš tokias monopolijas,

kurios sutrauko (pažeidžia) rinkos struktūras ir panaudoja rinkos santykius savo interesams.


susivienijimų kontrole ir piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi rinkoje ribojimu.

Lietuvos konstitucinės nuostatos, ribojančios monopolijas, atspindi amerikinį mo-

delį, nes be jokių išlygų draudžia monopolijas. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad konstituci-

nė nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“, kaip keliuose savo

nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nereiškia, kad draudžiama tam

tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos, sukurtos dar iki Konstitu-

cijos priėmimo 1992 m., konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindė-

ti faktinius monopolinius santykius ir atitinkamai juos reguliuoti.

Kad tam tikromis aplinkybėmis įstatyme gali būti konstatuojamas monopolijos

konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimas, Konstitucinis Teismas pirmą kartą pripa-

žino 1999 m. spalio 6 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje, kurioje

buvo tiriamas Telekomunikacijų įstatymo nuostatų, inter alia įtvirtinančių fi ksuoto

telefono ryšio monopoliją tam tikram laikotarpiui, konstitucingumas49.

Kita vertus, faktinių monopolinių santykių konstatavimas, kaip savo nutarimuo-

se ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, sudaro teisines prielaidas taiky-

ti atitinkamus reikalavimus monopolininkui. Tie reikalavimai gali priklausyti nuo

daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt.

(Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Tokie reikalavimai, kaip Kons-

titucinis Teismas yra konstatavęs ne viename savo nutarimų, gali būti nustatyti ir

įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą valstybei ginti

vartotojo interesus, jie apima inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą,

monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių

kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės ins-

titucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų.

Taigi konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos samprata suponuoja in-

ter alia tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kad natūraliai susiklosčiusi kurio nors

ūkio subjekto (kurių nors ūkio subjektų) dominuojanti padėtis tam tikroje rinkoje

nesudaro prielaidų atitinkamam ūkio subjektui (atitinkamiems ūkio subjektams) ja

piktnaudžiauti.

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas draudžia monopolizuo-

ti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu

suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis

būtų monopolizuota. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį

reguliavimą, tokius apribojimus, kad monopolizavimo arba pernelyg ryškaus domi-

navimo tendencijos neįsigalėtų.

Antai 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime vadinamojoje LRT byloje Konstituci-

nis Teismas, pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti įvairias

49 Konstitucinis Teismas šioje byloje išimtinių teisių fi ksuoto telefono ryšio srityje tam tikram laikotar-

piui įtvirtinimą įstatyme ir kartu laikiną konkurencijos šioje srityje apribojimą vertino kaip išimtinį

specifi nės telekomunikacijų rinkos pereinamojo laikotarpio teisinio reguliavimo atvejį ir prieštaravi-

mo Konstitucijai nenustatė.


ribojimo priemones, tas priemones iš karto išvardijo: „draudimas [kursyvas citato-

je straipsnio autorės. – R. R.] vienam fi ziniam ar juridiniam asmeniui, kuris veikia

vienas ar kartu su kitais, turėti tam tikrą visuomenės informavimo priemonės ka-

pitalo, teritorijos ar auditorijos dalį, riboti licencijų, suteikiančių teisę transliuoti ra-

dijo ir televizijos programas, kiekį, elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) rinkos

dydį (taikomą asmeniui atskirai arba kartu su kitais asmenimis, kitomis žiniasklaidos

priemonėmis) ir t. t.“

Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucija ne-

toleruoja tokios situacijos, kai visuomenės poreikis būti informuotai būtų tenkina-

mas naudojant tik kurią nors vieną visuomenės informavimo priemonę, nes tai reikštų

žiniasklaidos monopolizavimą, kurį Konstitucija eksplicitiškai draudžia. Vadinasi,

pagal Konstituciją radijo ir televizijos programų transliavimas negali būti paliktas

vien valstybei, lygiai taip pat jis negali būti patikėtas tik vienam juridiniam ar fi -

ziniam asmeniui ar nedaugeliui asmenų, kurie galėtų monopolizuoti žiniasklaidos

audio vizualinį sektorių ar jo dalį. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos

transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Tai, kad audiovizualinėje rinkoje negali būti vien valstybės transliuotojo, yra kons-

tatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 1993 m. lapkričio 24 d. sprendime, tik ar-

gumentuodamas kitaip nei Konstitucinis Teismas. Byloje Informationsverein Lentia ir

kt. prieš Austriją jis konstatavo, kad Austrijoje nustatytas valstybės monopolis radijo ir

televizijos transliacijų srityje negali būti pateisinamas, taip pat pažymėjo, kad valstybės

monopolis yra labiausiai ribojantis saviraiškos laisvę. Tokie griežti apribojimai gali būti

pateisinami tik jeigu yra primygtinė būtinybė. Tokios primygtinės būtinybės šioje by-

loje Europos Žmogaus Teisių Teismas nenustatė ir konstatavo, kad ginčijami ribojimai

buvo neproporcingi siekiamam tikslui ir todėl demokratinėje visuomenėje nebūtini.

Kita vertus, Konstitucinis Teismas, 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime konstata-

vęs, kad visuomeninio transliuotojo misija, kartu ir funkcijos, kyla iš įvairių Konsti-

tucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, suponuoja, kad turi būti

įsteigtas nacionalinis visuomeninis transliuotojas, kuris atitinkamas viešąsias paslau-

gas turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius

interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti.

Ar galima leisti įsteigtam nacionaliniam transliuotojui bankrutuoti? Konstituci-

nis Teismas nėra tyręs Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio

4 dalyje įtvirtintos normos, kad LRT netaikomas bankrotas, atitikties Konstitucijai.

Tačiau iš pirma minėtos doktrininės nuostatos, kad nacionalinis transliuotojas turi

būti įsteigtas, ir iš kitos doktrininės nuostatos, kad visuomeninio transliuotojo pobū-

dis ir konstitucinė misija suponuoja valstybės pareigą užtikrinti jo veiklą, inter alia

pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą fi nansavimą, abejotina, kad na-

cionalinio transliuotojo bankrotas pagal Konstituciją būtų galimas.

Tokią poziciją, kad pagal konstituciją viešasis transliuotojas negali bankrutuoti,

expressis verbis yra suformulavęs ir Vokietijos Respublikos Federalinis Konstitucinis


Teismas 1993 m. spalio 5 d. byloje50, kurioje jis konstatavo, kad Štutgarte esanti Pie-

tų Vokietijos radijo stotis yra viešosios paskirties radijo stotis ir ji turi būti fi nansiš-

kai palaikoma žemės valdžios, jai negali būti taikomos bankroto procedūros, nes tai

prieštarautų Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 5 straipsnio

1 dalies nuostatai „garantuojama spaudos laisvė ir laisvė transliuoti per radiją ir vaiz-

do retransliacijos įrenginius“.

Lietuvos Konstitucijoje monopolijos neskirstomos į valstybines, privačias ar dar

kaip nors kitaip. Konstitucinis Teismas nėra nieko pasakęs ir dėl to, kad atskirose ūkinės

veiklos srityse monopolinės tendencijos neturėtų būti ribojamos įstatymais ar kad kon-

kurencijos teisės normos netaikomos. Taigi būtų galima manyti, kad sąžiningos konku-

rencijos apsauga turi būti užtikrinta visose ūkinės veiklos (inter alia bankų) srityse.

Šiame kontekste paminėtina, kad nors Sutartis, nustatanti pagrindines konkuren-

cijos taisykles, priimta ir pradėta įgyvendinti 1958 m., iki pat 1980 m. buvo abejoja-

ma, ar jos straipsniai, reglamentuojantys konkurenciją, yra taikomi reguliuojant bankų

veiklą. Tik 1981 m. liepos 14 d. ESTT sprendime Gerhard Zuchner prieš Bayerische

Vereinsbank AG konstatavo, kad Bendrijos konkurencijos teisės normos yra bendros ir

visa apimtimi taikomos visiems sektoriams, taip pat ir bankų veiklai51.

IŠVADOS

1. Pagrindiniai konkurencijos tikslai yra optimalus ekonominių išteklių paskirs-

tymas, veiksmingas rinkos veikimas ir vartotojų gerovė. Reguliuojant ūkinę veiklą

pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų derinimą yra sąžiningos

konkurencijos apsauga.

2. Sąžiningos konkurencijos laisvė pagal Konstitucinio Teismo doktriną yra lai-

koma asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos elementu; konstitucinė sąžiningos kon-

kurencijos laisvės samprata aiškintina kartu su asmens ūkinės veiklos laisvės ir

iniciatyvos samprata.

3. Konstitucinis Teismas, ne vienoje byloje nustatęs prieštaravimą Konstitucijos

46 straipsnio 4 daliai, pripažindavo prieštaravimą ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 da-

liai („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos

laisve ir iniciatyva“) bei 5 daliai („Valstybė gina vartotojo interesus“), nors pareiškė-

jai ir neprašė to tirti.

4. Pastarųjų metų bylose nustatęs, kad teisės aktuose įtvirtintos kurio nors ūkio

subjekto privilegijos ar kad jie yra diskriminuojami, Konstitucinis Teismas pripažin-

davo prieštaravimą ne tik Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, bet ir 29 straipsniui.

5. Sąžiningos konkurencijos apsaugos samprata inter alia suponuoja tokį ūkinės

veiklos teisinį reguliavimą, pagal kurį neleidžiama iškreipti konkurencijos santykių,

50 Prieiga per internetą: http://www.codices.coe.int/NXT/gateway.dll?f=templates&fn=default.htm.51 Plačiau žr. Miškinis D., Darulienė L. Europos Bendrijos ir Lietuvos konkurencijos teisės taikymo ypa-

tumai reguliuojant bankų veiklą. Jurisprudencija, 2002, t. 24 (16), p. 10–11.


neofi cialiais susitarimais pasidalyti rinkos teritoriniu ar kuriuo nors kitu pagrindu,

neįleisti į šią rinką kitų ūkio subjektų, bandyti neleistinais būdais išstumti juos iš rin-

kos arba kitaip neteisėtai riboti jų laisvos konkurencijos galimybes.

6. Konstitucija nedraudžia valstybei ne tik vienai steigti ūkio subjektus, bet ir

kartu su privačiais juridiniais asmenimis steigti bendras (mišrias) bendroves. Tokių

įsteigtų juridinių asmenų ūkinės veiklos laisvė turi būti saugoma; jų dalyvavimas rin-

koje neturi pažeisti sąžiningos konkurencijos tam tikrame ūkio sektoriuje.

7. Draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Teisė atitinkamais

atvejais įstatymu riboti asmens ūkinės veiklos laisvę gali būti deleguota ir kitoms ins-

titucijoms; ribojimai, susiję su ūkinės veiklos nutraukimu, turi būti nustatyti tik įsta-

tymu. Santykiai, susiję su konkuravimo sąlygų tam tikroje rinkoje (tam tikrame ūkio

sektoriuje) nustatymu, turi būti reguliuojami įstatymu.

8. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas draudžia monopoli-

zuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstaty-

mu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl kurių ši

sritis būtų monopolizuota. Sąžiningos konkurencijos apsauga turi būti užtikrinta vi-

sose ūkinės veiklos srityse.

9. Specialaus įmonių grupių veiklos ir valdymo reguliavimo stoka gali sukelti pa-

tronuojančios įmonės dominavimo ribų ir ūkio subjekto „erozijos“ problemą.

10. Konstitucijoje yra nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti ES teisės aktų tai-

kymo pirmenybę tais atvejais, kai ES teisės nuostatos (inter alia reglamentuojančios

konkurencijos santykius), kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES, konkuruo-

ja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (ne-

svarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

FREEDOM OF COMPETITION

ACCORDING TO THE CONSTITUTION OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA

Ramutė Ruškytė

Justice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

Th e main objectives of competition are optimum distribution of economic resources, effi cient

operation of the market, and the welfare of consumers. In the course of regulation of the economic

activity, protection of fair competition is the main way to secure the coordination of the interests of the

person and those of society.

According to the doctrine of the Constitutional Court, freedom of fair competition is regarded

as an element of freedom of individual economic activity and initiative; the constitutional concept of

freedom of fair competition is to be construed in conjunction with the concept freedom of individual

economic activity and initiative.

Th e Constitutional Court, having detected (more than once) the confl ict with Paragraph 4 of

Article 46 of the 46, would also recognise in the same cases the confl ict with Paragraph 1 (Lithuania’s


economy shall be based on the right of private ownership, freedom of individual economic activity and

initiative) and Paragraph 5 (the state shall defend the interests of the consumer) of Article 46 of the

Constitution 46, even though the petitioners had not requested such investigation.

Having established, in cases of recent years, that legal acts consolidated privileges of a certain

economic entity, or that such entities were discriminated, the Constitutional Court would recognise the

confl ict of such acts not only with Paragraph 4 of Article 46 of the Constitution, but also with Article 29

thereof.

Th e concept of protection of fair competition inter alia implies such regulation of economic activity,

whereby it is prohibited to distort relations of competition, to divide the market on the territorial or

any other grounds, not to allow other economic entities to enter into the market, to attempt to push

them out of the market by unallowable ways or to otherwise limit unlawfully their opportunities of free

competition.

Th e Constitution does not prohibit the state not only to found economic entities by itself, but also

to found joint (mixed) economic entities together with private legal persons. Economic freedom of

such founded legal persons must be protected; their participation in the market should not violate fair

competition in the corresponding sector of economy.

Prohibitions are one of the ways of regulation of economic activity. Th e right to limit, by means

of a law, freedom of economic activity of persons may be delegated to other institutions; the limitations

related to discontinuation of economic activity must be established only by a law. Th e relations related

to establishment of conditions of competition in a certain market (in a certain economic sector) must

be regulated by a law.

Th e provision “Th e law shall prohibit monopolisation of production and the market” of Paragraph

4 of Article 46 of the Constitution 46 means that it is not allowed to introduce a monopoly, i.e. it is not

allowed to grant an economic entity any exclusive rights to operate in a certain area of economy, due to

which this area would become monopolised. Protection of fair competition must be secured in all areas

of economic activity.

Lack of special regulation of the activity and running of groups of enterprises may raise the problem

of the limits of domination of a patronising company and that of “erosion” of an economic entity.

Th e Constitution has established the collision rule, entrenching the priority of application of

legal acts of the European Union in cases when the provisions of EU law (inter alia those regulating

relations of competition), arising from the founding Treaties of the European Union, compete with the

legal regulation established in national legal acts of Lithuania (regardless of their legal power), with the

exception of the Constitution itself.

PRANEŠIMAI

Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

pirmininko K. Lapinsko pranešimas, perskaitytas 2010 m. rugpjūčio 27–28 d. Astanoje

(Kazachstanas) vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Kazachstano Respublikos

Konstitucijos priėmimo penkioliktosioms metinėms. Ją surengė Kazachstano Respublikos

Konstitucinė Taryba.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų P. Kuconio ir E. Šileikio pranešimai

buvo perskaityti 2010 m. rugsėjo 8–10 d. Daugpilyje (Latvija) vykusioje Lietuvos Res-

pub likos Konstitucinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų

konferencijoje, kurios tema – „Teisėtų lūkesčių (teisinio tikrumo) principas“.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA IR

DEMOKRATIJOS PLĖTRA LIETUVOJE

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

Šiuo metu žodis „demokratija“ taikomas universaliai, tačiau jo supratimas yra

labai įvairus. Pačia bendriausia prasme demokratija – tai tokia valdymo forma, kai

visi piliečiai turi teisę dalyvauti valdant šalį, skirtingai nuo valdymo formos, kai to-

kia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai

įgyvendina tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atsto-

vus. Aiškinantis demokratijos sampratos reikšmę Lietuvos Respublikos konstitucinės

santvarkos požiūriu būtina atsižvelgti pirmiausia į visus Lietuvos Respublikos Kons-

titucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintus demokratinius institutus: žmogaus teises

ir jų primatą, laisvus periodiškus rinkimus, galimybę įgyvendinti tiesioginę demo-

kratiją, atstovavimą ir valdžios atskaitomybę piliečiams. Tik taip traktuojamas Kons-

titucijoje įtvirtintas demokratijos principas gali būti suprantamas ne tik kaip politinė

idėja ar politologinė kategorija, bet ir kaip teisinis įpareigojimas nenukrypti nuo de-

mokratijos standartų1. Su demokratijos sąvoka labai glaudžiai susijęs demokratiza-

cijos terminas reiškia demokratijos plėtimą ir įtvirtinimą, kurios nors organizacijos

pertvarkymą demokratijos pagrindais. Šiame procese didelę reikšmę turi Konstitu-

cija, kuri užtikrina demokratijos stabilumą ir saugo ją kaip pamatinę konstitucinę

vertybę, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitu-

cinis Teismas), kuris yra vienintelis subjektas, įgaliotas ofi cialiai aiškinti Konstituci-

1 Birmontienė T. et al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos cent ras,

2001, p. 255.

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas ◆212

ją – aukščiausiąją teisę. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pavartojęs

įvairius demokratijos terminus, kaip antai: „konstitucinė demokratija“ (Konstituci-

nio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada), „atstovaujamoji demokratija“ (Konstitu-

cinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. išvada; Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio

13 d. nutarime apibrėžta ir kaip Konstitucijoje įtvirtintas vietos savivaldos princi-

pas), „pliuralistinė demokratija“ (tokia pagal Konstituciją yra Lietuva; Konstitucinio

Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas), „parlamentinė demokratija“ (ją įtvirtina

Konstitucija; Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutarimas), „dalyvauja-

moji demokratija“ (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimas), „tiesioginė

demokratija“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 1994 m. liepos

22 d. nutarimas). Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, skirta Lietuvos

Respublikos Seimo opozicijos vaidmeniui (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio

26 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai), yra teigiama, kad, nors ir labai fragmentiškai,

įtvirtinama antimažoritarinė demokratijos samprata, taip pat ir antimažoritarinė pa-

čios Konstitucijos paskirties samprata2.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje demokratija dažnai tiesiog laikoma vie-

nu iš konstitucinių principų. Interpretuojant demokratijos principą viso konstitu-

cinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinti demokratijos

standartai nulemia visą teisinį reguliavimą. Viena vertus, teisės aktais negali būti nu-

statyta tokių institutų ir procedūrų, kurie pažeistų demokratijos standartus valstybės

ar jos dalies mastu. Kita vertus, institucijos, įgyvendinančios valstybės demokratišku-

mą, turi ir pačios tvarkytis demokratiškai. Demokratijos principas yra pamatinis, le-

miantis visą valstybės, jos institucijų veikimą, jų santykius su piliečiais, tačiau jis yra

ne apibendrinantis visas Konstitucijos nuostatas – jis yra ne koordinacinis, o deter-

minacinis principas. Todėl negalima teigti, kad bet koks Konstitucijos pažeidimas yra

ir konstitucinio demokratijos principo pažeidimas3.

Konstitucinis Teismas yra atskleidęs Konstitucijos reikšmę, neatsiejamą jos ir de-

mokratijos, demokratinių procesų ryšį. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d.

nutarime buvo konstatuota:

„Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos pilie-

čių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms

gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų

užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės,

idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas

ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybė-

mis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripa-

žinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu,

valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietišku-

mu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės

2 Ibid.3 Ibid., p. 256.

◆ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA IR DEMOKRATIJOS PLĖTRA LIETUVOJE 213

siekiu. <...> Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bend-

ruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos

visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai iš-

rinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisyk les.“

Konstitucijoje yra ne viena nuostata, tiesiogiai siejama su demokratija. Pagal

Konstitucijos 1 straipsnį Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respubli-

ka. Pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris

yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį teiginys „Lietuvos valstybė yra nepri-

klausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir

pamatinis valstybės principas. Taigi ši nuostata, pamatinis valstybės principas, pagal

Konstitucijos 148 straipsnį gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų

ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Konstitucijos 1 straips-

nio nuostata yra plėtojama ir kituose Konstitucijos straipsniuose. Antai Konstitucijos

4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per

demokratiškai išrinktus savo atstovus, pagal 33 straipsnį piliečiai turi teisę dalyvauti

valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Šias ir kitas

konstitucines nuostatas ne kartą yra aiškinęs ir jų turinį atskleidęs Konstitucinis Teis-

mas, nagrinėdamas konkrečias konstitucinės justicijos bylas.

Konstitucinis Teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime, aiškindamas Konstituci-

jos 1 straipsnio nuostatą, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė res-

publika, konstatavo, jog ji reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos

viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visų asmenų lygybė įstatymui ir teismui,

teisė į teisminę gynybą, laisvi ir periodiški rinkimai, valdžių padalijimas ir pusiau-

svyra, valdžios atsakomybė piliečiams, demokratinis sprendimų priėmimo procesas,

politinis pliuralizmas, galimybės plėtotis pilietinei visuomenei ir kt. Pažymėtina, jog

nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, yra konstitucinis įpareigojimas ne-

nukrypti nuo demokratijos reikalavimų, taikytinas visoms valstybės institucijoms,

neišskiriant nė įstatymų leidėjo. Šiame nutarime taip pat buvo konstatuota, kad Kons-

titucijai prieštaraujančiais įstatymais ar kitais teisės aktais pažeidžiamas Konstitucijos

viršenybės principas, kitos konstitucinės vertybės, jais gali būti kėsinamasi ir į Kons-

titucijoje įtvirtintus demokratijos elementus. Kita vertus, taip pat buvo pažymėta, jog

pats konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, sa-

vaime nereiškia, jog yra pažeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos

valstybė yra demokratinė. Šiame kontekste buvo išskirtas Konstitucinio Teismo vaid-

muo – jis kiekvienu atveju turi įvertinti, ar teisiniu reguliavimu, pripažintu prieš-

taraujančiu Konstitucijai, nėra paneigiama Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad

Lietuvos valstybė yra demokratinė. Kartu buvo pabrėžta, kad pačioje Konstitucijo-

je yra įtvirtinti jos apsaugos teisiniai mechanizmai, skirti pačiai Konstitucijai, taip

pat jos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, ginti. Būtent

Konstitucijoje yra įtvirtintas konstitucinės kontrolės institutas, suteikiantis galimybę

Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus ir kitus aktus pašalinti iš teisės sistemos.


Taigi, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo pateiktos Konstitucijos 1 straipsnio

nuostatos, kurios akcentas yra „nepriklausoma demokratinė respublika“, sampratos,

demokratiniai pamatai yra visa apimantys, jais turi būti grindžiamos įvairios valsty-

bės, visuomenės ir atskiro žmogaus (asmens) gyvenimo sritys. Todėl galima teigti,

kad daugelis Konstitucinio Teismo aktų vienaip ar kitaip yra susiję ne tik su konkre-

čių teisės aktų patikra konstitucingumo aspektu, bet ir su demokratijos saugojimu,

jos įtvirtinimu ir tolesne plėtra. Artimiausiai su demokratijos puoselėjimu yra susi-

jusios tokios Konstitucinio Teismo nagrinėtos konstitucinės justicijos bylos, kuriose

buvo sprendžiami at stovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų formavimo ir rin-

kimo (2008 m. lapkričio 7 d. išvada), apkaltos, kuri pirmą kartą Europos istorijo-

je buvo taikyta Respublikos Prezidentui (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 2004 m.

kovo 31 d. išvada), visuomenės informavimo priemonių (nacionalinio transliuoto-

jo) statuso, valdymo ir teisių (2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas), susirinkimų laisvės

(2000 m. sausio 7 d. nutarimas), minties, tikėjimo ir sąžinės laisvių (2000 m. birželio

13 d. nutarimas), žmogaus įsitikinimų, informacijos laisvių (1998 m. kovo 10 d. nu-

tarimas) ir kai kurie kiti klausimai.

Plačiau vertėtų aptarti keletą aktualiausių paminėtų Konstitucinio Teismo nagri-

nėtų konstitucinės justicijos bylų, kurias sprendžiant buvo remtasi ir konstituciniu

demokratijos principu.

DĖL RINKIMŲ

I. Į SAVIVALDYBIŲ TARYBAS

Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. priėmė reikšmingą vietos savivaldos

rinkimams nutarimą, kuriuo viena iš Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuosta-

tų tam tikra apimtimi buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Esmė ta, kad

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme yra nustatyta4 vien tokia proporcinė savival-

dybių tarybų (jų narių) rinkimų sistema, kai savivaldybių tarybų rinkimuose varžosi

tik į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai. Pagal minėto įstatymo 34 straips-

nio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalį pavieniai asmenys, neįtraukti į politi-

nių partijų sąrašus, negalėjo būti iškelti kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuo-

4 Pažymėtina, kad Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakei-

timo įstatymą, pagal kurio 34 straipsnio 3 dalį į savivaldybių tarybas galės būti renkami ir politinėms

partijoms nepriklausantys asmenys. Taigi įsigaliojus šiam įstatymui artėjantys 2011 m. rinkimai į sa-

vivaldybių tarybas minėtu aspektu jau vyktų laikantis Konstitucijos. Kita vertus, susivienijimų (asocia-

cijų) teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius liko nenustatyta.

Minėto įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Kiekvienas asmuo, kuris atitinka šio įstatymo

2 straipsnyje nustatytus reikalavimus, gali išsikelti kandidatu, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne

mažiau kaip dešimt procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne ma-

žiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų. Reikalingų surinkti parašų skaičių, nustatytą pagal paskutinių-

jų rinkimų rezultatus ir suapvalintą iki pirmųjų dviejų reikšminių skaitmenų, paskelbia Vyriausioji

rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų.“


se, taip pat nebuvo numatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius galėtų kel-

ti susivienijimai (asociacijos), kurie nėra politinės partijos. Konstitucinis Teismas

konstatavo, jog toks teisinis reguliavimas nukrypsta nuo iš Konstitucijos, inter alia

jos 119 straipsnio 2 dalies, kylančio reikalavimo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus

vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandida-

tais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti

į kandidatų sąrašus), teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos terito-

rijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai turi turėti galimybę būti renka-

mi į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos

sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Kita vertus, buvo pažymėta, kad

nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinki-

mų sistema iš esmės paneigia kitus iš Konstitucijos kylančius vietos savivaldos tarybų

rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvus, neleidžia demokratiškai sudary-

ti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės.

Taip pat buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administraci-

nių vienetų nuolatinių gyventojų – ne Lietuvos Respublikos piliečių galimybės būti

įtrauktiems į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus yra labiau ribotos nei tų

administracinių vienetų nuolatinių gyventojų – Lietuvos Respublikos piliečių. Kita

vertus, nei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme, nei kituose įstatymuose nedrau-

džiama šiems gyventojams būti įtrauktiems į savivaldybių tarybų rinkimams politi-

nių partijų sudaromus kandidatų sąrašus ir nebūnant politinių partijų nariais, todėl

nėra pagrindo teigti, kad jų pasyvioji rinkimų teisė renkant savivaldybių tarybų na-

rius yra paneigiama.

II. Į SEIMĄ

Iš esmės tais pačiais teisiniais motyvais, kaip ir jau aptartoje konstitucinės jus-

ticijos byloje dėl rinkimų į savivaldybių tarybas, kiek vėliau buvo ginčijama ir vie-

na Seimo rinkimų įstatymo nuostata (37 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d.

redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandidatus į Seimo narius daugiaman-

datėje rinkimų apygardoje gali kelti tik partija, įregistruota pagal Politinių partijų

įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skai-

čiaus. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime prieštaravimo

Konstitucijai neįžvelgė, iš esmės dėl to, kad, kitaip negu savivaldybių tarybų nariai,

Seimo nariai pagal Seimo rinkimų įstatymą daugiamandatėje ir vienmandatėse rin-

kimų apygardose renkami pagal mišrią rinkimų sistemą, kuri sudaro galimybę Seimo

rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašytiems kan-

didatams ar jų iškeltiems pavieniams kandidatams, bet ir pavieniams piliečiams, įsta-

tymų nustatyta tvarka patiems save iškėlusiems kandidatais.

Beje, Konstituciniame Teisme yra gautas dar vienas prašymas išspręsti, ar Rinki-

mų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. re-


dakcija) ta apimtimi, kuria numatyta, kad kandidatus į Europos Parlamento narius

gali kelti išimtinai tik partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitin-

kanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, nepriešta-

rauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai,

135 straipsnio 1 daliai. Konstituciniame Teisme nagrinėjimo laukia ir kitos konsti-

tucinės justicijos bylos, kuriose ginčijama kitų Respublikos Prezidento rinkimų įsta-

tymo, Seimo rinkimų įstatymo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Rinkimų į

Europos Parlamentą įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai, inter alia 1 straipsniui,

pagal kurį, kaip minėta, Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika.

Kitas paminėtinas atvejis, susijęs su Seimo rinkimais, – paklausimas Konsti-

tuciniam Teismui, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus.

2008 m. spalio 12 d. įvyko Seimo rinkimai. Kadangi daugumoje vienmandačių rin-

kimų apygardų Seimo nariai nebuvo išrinkti, tose apygardose 2008 m. spalio 26 d.

įvyko pakartotinis balsavimas. Vienos iš politinių partijų iniciatyva Respublikos

Prezidentas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar per 2008 metų Sei-

mo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, nes valstybės vadovui kilo

abejonių, ar per pakartotinį balsavimą vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų

nebuvo pažeistos Seimo rinkimų procedūros, susijusios su balsų skaičiavimu, biu-

letenių apskaita ir jų saugumo užtikrinimu. Situacija buvo tokia, kad pradžioje rin-

kimus keliasdešimties balsų (32) persvara laimėjo vienos politinės partijos atstovė,

tačiau vėliau perskaičiavus balsus paaiškėjo, kad rinkimus taip pat keliasdešimties

balsų (56) persvara laimėjo jau kitos politinės partijos kandidatas. Buvo pateikia-

mi įvairūs prašymai ir skundai, prašoma toje apygardoje skelbti pakartotinius rinki-

mus. Vyriausioji rinkimų komisija netgi kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį

prokurorą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt neteisingo rinkimų į

Seimą balsų skaičiavimo toje apygardoje. Netgi buvo įtariamas rinkimų rezultatų

klastojimas, taip pat prašoma atlikti ikiteisminį tyrimą dėl rinkimų į Seimą balsų

perskaičiavimo toje apygardoje. Tiesa, visi pradėti ikiteisminiai tyrimai vėliau buvo

nutraukti.

Konstitucinis Teismas 2008 m. lapkričio 7 d. išvadoje konstatavo, jog konstitu-

cinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia būtų organizuota demokratiškai ir

kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, taip pat Konstitucijos 33 straipsnio

1 dalies nuostata, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek

per demokratiškai išrinktus atstovus, yra neatsiejami nuo Konstitucijos 5 straipsnio

3 dalies nuo statos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat nuo šio straips-

nio 2 dalies nuo statos, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas

ne kartą yra konstatavęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei – vienas iš teisinės

valstybės principo elementų, įtvirtintas Konstitucijoje nustačius, kad valdžios įstai-

gos tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai

išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų

darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo


teises teisme, peticijos teisę, teisės aktuose reglamentuojant piliečių prašymų ir skun-

dų nagrinėjimo procedūrą ir kt.

Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą,

ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų

institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti

formuojamos taip, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar

renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokrati-

nės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas

atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiš-

ki rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas

valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai nega-

li būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyks-

ta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant

demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 18 d. nu-

tarimas, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, kruopščiai ištyręs vykusių rinkimų aplinkybes ir įverti-

nęs, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu buvo teisėtai atsisakyta tenkinti

vienos iš politinių partijų atstovo skundą, kuriuo buvo prašoma pripažinti rinkimų į

Seimą pakartotinio balsavimo pirminio balsų skaičiavimo rezultatus galutiniais arba

skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą konkrečioje apygardoje, padarė išvadą, kad

šiuo konkrečiu atveju Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. Taigi buvo galuti-

nai išsklaidytos visos abejonės dėl įvykusių rinkimų demokratiškumo bei rezultatų

legitimumo ir teisėtumo.

DĖL APKALTOS

Konstitucinius apkaltos doktrinos pamatus Konstitucinis Teismas padėjo dar

1999 m. gegužės 11 d. nutarime, kuriame buvo išspręstas Seimo statuto 259 straipsnio,

reglamentavusio apkaltos procedūros ypatumus Seime gavus teismo apkaltinamojo

nuosprendžio nuorašą, konstitucingumas. Minėtame nutarime buvo konstatuota, kad

apkalta – viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių. Demokratinių valsty-

bių konstitucijose apkalta traktuojama kaip ypatingas procesas, kai yra sprendžiamas

pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimas. Numatant ypatingą aukščiausiųjų

pareigūnų atleidimo iš pareigų ar jų mandato panaikinimo tvarką užtikrinama vieša

demokratinė jų veiklos kontrolė, kartu jiems suteikiamos papildomos garantijos at-

likti savo pareigas vadovaujantis įstatymu ir teise.

Apkaltos institutas žinomas ir taikomas daugelyje valstybių. Apkalta paprastai

siejama su griežtais reikalavimais:

• pirma, ji gali būti taikoma tik tam tikriems pareigūnams, kurie paprastai išvardi-

jami konstitucijoje (valstybės vadovui, aukščiausiesiems vykdomosios ir teismi-

nės valdžios pareigūnams, o kai kuriose valstybėse – ir parlamento nariams);


• antra, apkalta galima tik specialiai nustatytais pagrindais; tokie pagrindai pa-

prastai yra priesaikos sulaužymas, konstitucijos pažeidimas, valstybės išdavi-

mas, taip pat įvairaus sunkumo nusikaltimai;

• trečia, apkaltos procesas dažniausiai vyksta parlamente, laikantis taisyklių, bū-

dingų teisminiam nagrinėjimui, o sprendimui priimti reikalinga kvalifi kuotoji

balsų dauguma;

• ketvirta, rezultatyvaus apkaltos proceso padarinys yra specifi nė konstitucinė

sankcija – asmens pašalinimas iš pareigų arba jo mandato panaikinimas; taigi

apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas, net jei jos pagrindas yra

nusikaltimas.

Ypatingus reikalavimus apkaltai lemia pareigūnų, kuriems gali būti taikoma ap-

kalta, statusas. Įgaliojimus šiems pareigūnams paprastai suteikia ne parlamentas arba

jie nėra jam atskaitingi. Jam atsakingus ir atskaitingus pareigūnus parlamentas turi

teisę pašalinti iš pareigų ne apkaltos, o kita tvarka. Tuo tarpu apkaltos procesui visuo-

met būdingos teisminės procedūros, leidžiančios sprendimą dėl konstitucinės sankci-

jos taikymo pagrįsti visapusiu, objektyviu ir viešu bylos aplinkybių ištyrimu. Apkaltą

vykdančiam parlamentui paprastai pirmininkauja ne parlamento pirmininkas ar ki-

tas jo narys. Teisminio pobūdžio procedūrų būtinumą pagrindžia ir tai, kad apkaltos

tvarka pritaikyta konstitucinė sankcija yra negrįžtamojo pobūdžio.

Apkaltą vykdantis parlamentas nepaliauja veikti kaip aukščiausioji atstovauja-

moji įstatymų leidybos institucija, šiuo atveju vykdanti specifi nę funkciją. Procedū-

romis, būdingomis teisingam teisminiam procesui, siekiama ne atstoti teismą, bet

užtikrinti, kad tinkamai ištyrus apkaltos bylos aplinkybes bus priimtas teisingas

sprendimas dėl pareigūno konstitucinės atsakomybės.

Įvairiose valstybėse konstitucinis apkaltos reguliavimas skiriasi, tačiau demokra-

tinėje teisinėje valstybėje apkaltos institutas apima nurodytus elementus. Tai lemia

esminį apkaltos skirtumą nuo kitų asmens pašalinimo iš pareigų ar jo mandato pa-

naikinimo būdų.

Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respub-

likos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurioje dar kartą buvo konstatuota, kad apkal-

ta – Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas Konstitucijos

74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsako-

mybės klausimas, t. y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus

veiksmus: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo pa-

darymą. Šioje išvadoje buvo pabrėžta, kad Konstitucijoje įtvirtinta galimybė apkaltos

proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų yra Respubli-

kos Prezidento veiklos viešos demokratinės kontrolės forma, Respublikos Prezidento

konstitucinės atsakomybės Tautai būdas, viena iš demokratinės pilietinės visuome-

nės savisaugos nuo Respublikos Prezidento piktnaudžiavimo jam nustatytais įgalio-

jimais priemonių.


Konstituciniam Teismui pateiktame paklausime buvo suformuluoti šeši kaltini-

mai Respublikos Prezidentui, o Konstitucinis Teismas pateikė tokią išvadą:

1. Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmai 2003 m. balandžio 11 d. dek-

retu Nr. 40 neteisėtai suteikus Jurijui Borisovui Lietuvos Respublikos pilietybę už šio

suteiktą fi nansinę ir kitokią svarią paramą prieštarauja Konstitucijai.

2. Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmai, kuriais jis sąmoningai leido

Jurijui Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo

pokalbių telefonu kontrolę, prieštarauja Konstitucijai.

3. Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmai, kuriais jis, siekdamas įgy-

vendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus, naudodamasis savo statu-

su, davė nurodymus vienam iš savo patarėjų pasinaudojant tarnybine padėtimi siekti

per teisėsaugos institucijas paveikti vienos iš privačių bendrovių vadovų ir akcinin-

kų sprendimus dėl akcijų perleidimo Rolandui Paksui artimiems asmenims, taip pat

Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmai, kuriais jis 2003 m., siek-

damas įgyvendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus ir naudodamasis

savo statusu, darė įtaką vienos iš privačių bendrovių vadovų ir akcininkų sprendi-

mams dėl akcijų perleidimo Rolandui Paksui artimiems asmenims, prieštarauja

Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad visais šiais veiksmais Respublikos Pre-

zidentas Rolandas Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Konstitucinis Teismas taip pat pateikė išvadą, kad Respublikos Prezidento Ro-

lando Pakso vieši pasisakymai per susitikimus su gyventojais apie Seimo laikinosios

tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadas ne-

prieštarauja Konstitucijai.

Ši Konstitucinio Teismo išvada buvo pagrindas Seimui priimti sprendimą dėl

Respublikos Prezidento Rolando Pakso pašalinimo apkaltos proceso tvarka iš jo už-

imamų pareigų.

Ši Konstitucinio Teismo išvada svarbi ir tuo, kad buvo išaiškintos konstitucinės

Seimo ir Konstitucinio Teismo funkcijos apkaltos procese. Konstitucinis Teismas joje

konstatavo, kad Konstitucijoje yra nustatytos skirtingos Seimo ir Konstitucinio Teis-

mo funkcijos apkaltos procese ir nustatyti šioms funkcijoms įgyvendinti reikalingi

atitinkami įgaliojimai: Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Respublikos Preziden-

to konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ir pateikia Seimui išvadą (Konsti-

tucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas), o Seimas, jeigu Respublikos Prezidentas

šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sprendžia, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš par-

eigų (Konstitucijos 74 straipsnis). Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies nuosta-

ta, kad Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nustatytus klausimus galutinai sprendžia

Seimas, susiejus ją su Konstitucijos 74 straipsnio nuostata, kad tik Seimas sprendžia

Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka klausimą, ir

su Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Konstitucinio Teismo išvada

yra galutinė ir neskundžiama, reiškia, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį


Seimas turi įgaliojimus spręsti ne tai, ar konkretūs Respublikos Prezidento veiks-

mai prieštarauja Konstitucijai, bet tai, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų.

Seimas, spręsdamas, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų, negali paneig-

ti, negali pakeisti, negali kvestionuoti Konstitucinio Teismo išvados, kad konkretūs

Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai. Pa-

gal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra

pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja

(arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas.

Baigiant apie konstitucinį apkaltos institutą paminėtina, kad Konstituciniam

Teismui teks nagrinėti dar du Seimo paklausimus dėl dviejų Seimo narių, kuriems

Seime pradėtas apkaltos procesas, konkrečių veiksmų. Šie Seimo nariai yra kaltina-

mi šiurkščiai pažeidę Konstituciją ir sulaužę duotą Seimo nario priesaiką iš esmės dėl

to, kad vienas jų keliolika kartų balsavo už savo frakcijos narį, kai šis tuo tarpu buvo

išvykęs į užsienį ir nedalyvavo Seimo posėdžiuose, o paskui abu viešai teikė tikrovės

neatitinkančią informaciją, siekdami nuslėpti minėtus veiksmus.

221

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO JURISPRUDENCIJOS APŽVALGA

(2009 M. RUGSĖJIS–2010 M. RUGPJŪTIS)

Doc. dr. Pranas Kuconis

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas)

2009 m. rugsėjo 3 d.–2010 rugpjūčio 20 d. priėmė 28 baigiamuosius aktus: 13 nuta-

rimų ir 15 sprendimų.

Konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo priimti nutarimai, išnagrinėti

23 prašymai: 20 prašymų pateikė teismai (daugiausia administraciniai), 2 prašymus –

Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) in corpore, 1 prašymą – Seimo narių

grupė. Konstitucinio Teismo nutarimuose dešimt įstatymų nuostatų ir viena Lietu-

vos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nutarimo nuostata buvo pripa-

žintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija);

neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos aštuonios įstatymų ir kitų Seimo pri-

imtų aktų nuostatos, šešios Vyriausybės nutarimų nuostatos ir vienas Lietuvos Res-

publikos Prezidento dekretas. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimų buvo pareikštos

4 atskirosios nuomonės.

Per minėtą laikotarpį priimti 6 Konstitucinio Teismo sprendimai, kuriuose aiš-

kinamos anksčiau priimtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, 5 sprendimai,

kuriais atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjų prašymus ištirti teisės aktų nuostatų

atitiktį Konstitucijai arba pradėta teisena nutraukta, 4 sprendimuose sprendžiami pa-

reiškimų priėmimo klausimai – pareiškimuose išdėstytų prašymų dalis buvo priimta

nagrinėti, o dalis atsisakyta priimti nagrinėti ar grąžinta pareiškėjams. Dėl Konstitu-

cinio Teismo sprendimų, kuriuose buvo aiškinamos anksčiau priimtų jo nutarimų

nuostatos, pareikštos 2 atskirosios nuomonės.

Konstitucinis Teismas sprendė labai įvairias problemas, formavo krašto apsaugos

konstitucinio reguliavimo doktriną, toliau plėtojo socialinių teisių, asmenų lygiatei-

siškumo principo, žalos atlyginimo, vietos savivaldos, konstitucinio teisinės valstybės

principo ir kitokią doktriną.

Išskirtini šie pagrindiniai aptariamo laikotarpio Konstitucinio Teismo jurispru-

dencijos aspektai:

– konstitucinis krašto apsaugos reguliavimas;

– socialinės teisės;

– asmenų lygiateisiškumo principas;

– ankstesnių Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų aiškinimas.

Doc. dr. Pranas Kuconis ◆222

KONSTITUCINIS KRAŠTO APSAUGOS

REGULIAVIMAS

2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas1. Šioje konstitucinės justicijos byloje buvo ti-

riamos teisės aktų, kuriuose numatytos krašto apsaugos sistemos organizavimo po-

litikos kryptys, taip pat teisės aktų, kuriais reglamentuojami su karo tarnyba susiję

santykiai, nuostatos.

Seimas ir Vyriausybė 2008 m. pavasarį ir vasarą priėmė teisės aktus, kuriuose

nustatytu teisiniu reguliavimu inter alia siekta pertvarkyti Lietuvos kariuomenę – ją

organizuoti profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu; numatyta mobilizaci-

jos atveju išsaugoti privalomąją karo tarnybą; taip pat numatyta poreikį atlikti pri-

valomąją pradinę karo tarnybą persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu;

2013 ir 2014 metais nenumatytas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą (Sei-

mo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucija „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo prin-

cipų“, Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcija,

patvirtinta Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redak-

cijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“, Prin-

cipinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės

struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių sta-

tutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymas, Principinės ka-

riuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros

2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių vals-

tybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymas).

Į Konstitucinį Teismą dėl nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumo kreipė-

si Seimas 2009 m. kovo 28 d. nutarimu. Seimas Konstitucinio Teismo prašė ištirti, ar

minėtų teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai (Tau-

ta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos

valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), 5 straips-

nio 2 daliai (valdžios galias riboja Konstitucija), 139 straipsnio 1, 2 dalims (Lietuvos

valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respubli-

kos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos

1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“

penktosios, šeštosios, aštuntosios pastraipų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d.

nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepci-

jos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo kon-

cepcijos 18 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais,

planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos

tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straips-

nio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuo-

jamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą

atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 da-

lies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2009, Nr. 115-4888.

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOS APŽVALGA 223

piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 dalis), kons-

tituciniam teisinės valstybės principui.

Išnagrinėjęs bylą, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčytas

teisinis reguliavimas, kurį taikant numatyta pertvarkyti Lietuvos kariuomenę – ją or-

ganizuoti profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, o privalomąją karo tarny-

bą išsaugoti mobilizacijos atveju, neprieštarauja Konstitucijai.

Paminėtini šie pagrindiniai doktrinos teiginiai, suformuluoti šioje konstitucinės

justicijos byloje:

– Konstitucijos 3, 139 straipsnių nuostatose yra įtvirtinti Lietuvos valstybės, jos

nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos gynimo, krašto

apsaugos principai ir su jais susijusios piliečių teisės ir pareigos; šios Konstitucijos

nuostatos yra tarpusavyje susijusios, kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir

principais sudaro vientisą krašto apsaugos konstitucinio reguliavimo sistemą, todėl

turi būti aiškinamos sistemiškai, inter alia ir konstitucinio teisinės valstybės princi-

po kontekste;

– Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar al-

ternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis nėra nu-

statytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos,

reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra

įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta

kaip privalomoji pradinė karo tarnyba. Nustatyti krašto apsaugos sistemos organiza-

vimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui. Taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų

leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsau-

gos sistemos, inter alia karo tarnybos, reguliavimą; įstatymais reglamentuodamas

krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstaty-

mų leidėjas turi gana plačią diskreciją, antai jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos

rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus

karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomo-

sios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlik-

ti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.); įgyvendindamas minėtą diskreciją

įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų; įstatymuose turi

būti nustatytas toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos (įskaitant pri-

valomąją karo tarnybą), organizavimo reguliavimas, kuris užtikrintų vienų iš pagrin-

dinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo,

konstitucinės santvarkos – apsaugą ir tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio gink-

luoto užpuolimo;

– iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavi-

mą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, pajė-

gią vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio

ginkluoto užpuolimo; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir princi-

pų, gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas; Konstitu-


cija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos kariuomenė,

kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo ginkluoto užpuoli-

mo, būtų organizuota profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu; Konstitucijos

139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti

organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu ir kad kiekvieno piliečio parei-

ga yra atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip priva-

lomoji pradinė karo tarnyba; įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės

organizavimo modelį, pagal kurį kariuomenė yra organizuojama profesinės ir sava-

norių karo tarnybos pagrindu, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia Konsti-

tucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad Lietuvos valstybės gynimas

nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir

pareiga; profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu suformavus organizuotą ka-

riuomenę nepaneigiama piliečių konstitucinė priedermė ginti Lietuvos valstybę nuo

užsienio ginkluoto užpuolimo, kartu įstatymų leidėjas nėra atleidžiamas nuo parei-

gos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius

tinkamai parengti vykdyti šią konstitucinę priedermę;

– Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta formuluotė „Lietuvos Respubli-

kos piliečiai privalo atlikti karo <...> tarnybą“ negali būti aiškinama taip, kaip ordi-

narinėje teisėje yra interpretuojama privalomosios karo tarnybos samprata; aiškinant

šią Konstitucijoje įtvirtintą formuluotę reikia paisyti konstitucinės karo tarnybos ins-

tituto prasmės ir paskirties; karo tarnybos, inter alia privalomosios karo tarnybos,

konstitucinė paskirtis – užtikrinti pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluo-

to užpuolimo ir jos gynimą; privalomoji karo tarnyba yra būtina tam, kad piliečiai

būtų parengti ginti valstybę, tačiau tai nereiškia, kad pasirengimas gali vykti tik vie-

nu būdu – atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą ir kad kiekvienas pilietis turi

pareigą atlikti būtent privalomąją pradinę karo tarnybą; konstitucinė piliečių parei-

ga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuoli-

mo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia

valstybės gynybos priemonių įvairovė, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas santy-

kius, susijusius su karo tarnyba, turi paisyti konstitucinės tos tarnybos paskirties ir

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų karo tarnybos konstitucinių tikslų

įgyvendinimą, t. y. tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluo-

to užpuolimo;

– pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasi-

rengimą ginklu ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo; pasirengimas gin-

ti valstybę negali būti suprantamas tik kaip tarnyba kariniam parengimui įgyti; šalies

gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs – ne tik kariuomenės ir gink-

luotės didinimas siekiant sustiprinti valstybės karinę galią, bet ir su ginkluota gynyba

tiesiogiai nesusijusios informacinės-technologinės, gamybinės ir kitos panašaus po-

būdžio priemonės, tam tikru aspektu lemiančios valstybės karinės galios stiprinimą;

ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę;


– piliečiams, vykdantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą gin-

ti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinka-

mai pasirengti vykdyti šią pareigą; priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių

vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter

alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo už-

sienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei,

bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios prie-

dermės ginti savo valstybę ir taip būtų paneigta Konstitucijos 139 straipsnio 1 daly-

je įtvirtinta pareiga;

– pertvarkant krašto apsaugos sistemą, inter alia pereinant prie profesinės ir sa-

vanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus

privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, iš Konstitucijos, inter

alia konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisė-

tų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų, įstatymų leidėjui kyla parei-

ga įtvirtinti tokį karo tarnybos sistemos teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatytos

veiksmingos, kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba, piliečių, turinčių parei-

gą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., priva-

lomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto

apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.),

užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valsty-

bę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).

SOCIALINĖS TEISĖS

Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati socialinės apsaugos dokt-

rina. Aptariamu laikotarpiu ji buvo toliau plėtojama, papildoma naujais elementais.

Šiuo atžvilgiu paminėtini trys Konstitucinio Teismo aktai.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas2. Byloje buvo tiriama, ar Konstitucijai ne-

prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio

23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos), kurioje buvo nustatyta, kad valstybės tarnau-

tojams mokamų priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos,

t. y. buvo įtvirtintas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius

„Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta ap-

imtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę ga-

lima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems

poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant

nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Vals-

2 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d.

redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2009, Nr. 148-6632.


tybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)

nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas

žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituci-

niam teisinės valstybės principui. Tyrimo apimtis buvo susiaurinta, nes nagrinėjant

bylą ginčijamas teisinis reguliavimas jau buvo pakeistas ir buvo nustatyta, kad į prie-

dų ir priemokų sumą neįskaitomas inter alia apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių

dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, – dėl to ir buvo sprendžiamas

ginčas bylose, kurias nagrinėjant buvo nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis tuo, kad pagal Konstituciją įstatymų

leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustaty-

ti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokes-

čio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų

sumos apribojimus, konstatavo, kad pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, t. y.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakci-

ja) nustatytas teisinis reguliavimas, savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio

1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti

teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tačiau vertindamas ginčijamą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje

(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tar-

nybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytu

teisiniu reguliavimu, pagal kurį vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus

tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei šven-

čių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą, Konsti-

tucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokių situacijų, kai vidaus tarnybos

sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papil-

domų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti iš-

mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų

priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m.

balandžio 23 d. redakcija) nustatytą priedų ir priemokų ribą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straips-

nyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo

užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kuriame nustatyta valstybės tar-

nautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams,

straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlygin-

ti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių

dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo

trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos

įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą.

Dėl tokių nuostatų nebuvimo Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo už-

mokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) atsirado prielaidos susidaryti tokioms

teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio


bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą

darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tar-

nybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą

ribą, negalėjo būti apmokama.

Įvertinęs tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti

tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis,

nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygo-

mis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar, viršydamas nustatytą darbo truk-

mę, atlieka papildomas užduotis, būtų nemokama arba nebūtų apmokama teisingai,

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje

„Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kuris vidaus tarnybos sis-

temos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis re-

guliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos

sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atli-

kusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų

priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje

(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą. Taigi Konstitucinis Teismas kons-

tatavo legislatyvinę omisiją.

Šioje byloje teisėja Ramutė Ruškytė pareiškė atskirąją nuomonę – ji nesutiko su

Konstitucinio Teismo suformuluota legislatyvinės omisijos apimtimi ir su atitinkamu

Konstitucinio Teismo teisinės pozicijos motyvavimu.

2010 m. balandžio 20 d. sprendimas3. Prašymą išaiškinti aštuonių Konstituci-

nio Teismo nutarimų ir vieno sprendimo nuostatas pateikė Seimas. Pareiškėjas prašė

išaiškinti ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias konstituci-

nius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi mažinant pensijas ir iš valstybės bei sa-

vivaldybių biudžetų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų

(kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų

lėšų) atlyginimą už darbą, dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosčius itin sunkiai

ekonominei, fi nansinei padėčiai, taip pat doktrinos nuostatas dėl itin sunkios ekono-

minės, fi nansinės valstybės padėties.

Konstitucinis Teismas ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose buvo sufor-

mavęs doktriną, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ su-

ponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų,

kad būtų sukauptos lėšos, būtinos pensijoms mokėti, ir mokamos pensijos; tačiau

valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai

objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų

santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas

3 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d.,

2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų

ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“. Valstybės žinios, 2010, Nr. 46-2219.


ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuo-

menės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti

mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija.

Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis savo ankstesne doktrina, 2010 m. ba-

landžio 20 d. sprendime plačiai išaiškino tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimų

nuostatas. Iš jų paminėtinos šios:

– negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dir-

ba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija

būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo

ir nesiverčia jokiu verslu;

– įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo

asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, me-

chanizmą, kurį taikant valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos

ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, at-

siradusius dėl senatvės ar invalidumo pensijos sumažinimo;

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svar-

bius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens

teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir

mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų

pažeistos iki itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties susidarymo valstybėje nu-

statytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin

sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos nebūtų ma-

žinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją

negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki

tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socia-

liai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri

užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius,

minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti ma-

žinama;

– iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svars-

tant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susi-

klosčiusią ekonominę, fi nansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia

ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valsty-

bė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi

būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami sumažinti atly-

ginimai, pensijos;

– atlyginimų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis

turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių

akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti;


– valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai ir dėl to iškilus

būtinybei laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų fi nansuojamų

institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą ap-

mokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimus siekiant užtikrinti

gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines

vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį iš vals-

tybės ir savivaldybių biudžetų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės

tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldy-

bių biudžetų lėšų) atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms iš valstybės ir savival-

dybių biudžetų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų

darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų)

kategorijoms atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios

ekonominės, fi nansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos atlyginimų skir-

tingoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų

ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir

savivaldybių biudžetų lėšų) kategorijoms dydžių proporcijos;

– tik kai yra ofi cialiai konstatuota, kad valstybėje susiklostė itin sunki netrum-

palaikė ekonominė, fi nansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti prisiim-

tų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių

biudžetų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų dar-

buotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) at-

lyginimus;

– nebelikus itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties turi būti vėl taikomi iki

šios padėties susidarymo valstybėje buvę nustatyti iš valstybės ir savivaldybės biudže-

tų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų,

kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimų

dydžiai.

2010 m. birželio 29 d. nutarimu4 prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pri-

pažintos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria

įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teis-

mų sistemų ypatumus, šio įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalys, kai kurios kitų įstatymų

nuostatos, nustatančios asmeniui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ir kitų pensi-

jų bendro dydžio ribojimus. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 daly-

je nustatyti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka:

45 procentai teisėjo gauto darbo užmokesčio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nu-

stojant eiti teisėjo pareigas metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio; teisę gau-

4 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų

įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių iš-

mokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio

4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žiniose nutarimas ofi cialiai bus pa-

skelbtas 2010 m. lapkričio 16 d.


ti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turi asmenys, įgiję ne mažesnį kaip

20 metų teisėjo darbo stažą; 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisėjų, neįgi jusių 20 metų

teisėjo darbo stažo, valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarka, įtvirtinti teisėjui ski-

riamos teisėjų valstybinės pensijos procentiniai dydžiai (35 procentai, 20 procentų

ir 10 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, apskaičiuojamo iš pasku-

tinių 5 metų prieš nustojant eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio), kurie priklau-

so nuo teisėjo darbo stažo trukmės: teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 5 iki

10 metų, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų

valstybinė pensija, nuo 10 iki 15 metų – 20 procentų, nuo 15 iki 20 metų – 35 procen-

tų; 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas apskaičiuotos tei-

sėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei

kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas: pensijų suma

vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama

teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio

mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Paminėtini šie svarbiausi Konstitucinio Teismo nutarimo teiginiai, kuriais va-

dovaujantis minėtos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos buvo pripažintos

prieštaraujančiomis Konstitucijai:

– pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės

pensijos dydis, taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Teisėjų valstybinių pen-

sijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, ku-

riuo jame yra inter alia nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis, t. y.

45 procentai teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, neatitinka iš Konstitucijos ky-

lančių reikalavimų;

– pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami

9 metams ir tik vienai kadencijai, taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straips-

nio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neapima asmenų, buvusių Konstitucinio

Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą 9 metų kadenciją ir turinčių tik 9 metų

Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant teisėjų

valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarką ir maksimalų jos dydį nebuvo atsižvelg-

ta į specifi nį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstituci-

nį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami 9 metams ir

tik vienai kadencijai, ir taip yra pažeistas iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio

2 dalies, kylantis reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garanti-

jas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, paneigtas iš kons-

titucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas;

– pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį asmenims, buvu-

siems Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą 9 metų kadenciją

ir turintiems tik 9 metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą, kaip ir asmenims,

įgijusiems nuo 5 iki 10 metų darbo kituose teismuose (nesvarbu, kokios teismų siste-


mos ir kurios grandies, taigi ir žemiausios grandies teisme) stažą, teisėjų valstybinė

pensija skiriama taikant mažiausią valstybinės pensijos procentinį dydį, t. y. 10 pro-

centų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis

reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti tokioms teisinėms situacijoms, kai tei-

sėjams, kurių gauto darbo užmokesčio vidurkis, pagal kurį apskaičiuojama teisėjų

valstybinė pensija, yra vienodas ar panašus, tačiau jų teisėjo darbo stažo trukmė la-

bai skiriasi, bus paskirta vienodo arba panašaus dydžio teisėjų valstybinė pensija, pa-

vyzdžiui, teisėjui, turinčiam 9 metų teisėjo darbo stažą, gali būti paskirta tokio pat ar

panašaus dydžio teisėjų valstybinė pensija, kaip ir teisėjui, turinčiam 5 metų teisėjo

darbo stažą; toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisi-

nėms situacijoms, kai teisėjui, kurio teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi nuo

kito teisėjo darbo stažo trukmės, bus paskirta daug mažesnė teisėjų valstybinė pensi-

ja nei tam teisėjui, kurio teisėjo darbo stažas yra nedaug didesnis (aišku, jeigu šių tei-

sėjų gauto darbo užmokesčio vidurkis, pagal kurį apskaičiuojama teisėjų valstybinė

pensija, yra vienodas ar panašus), pavyzdžiui, pagal Teisėjų valstybinių pensijų įsta-

tymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjui, įgijusiam 14 metų

teisėjo darbo stažą, skiriama 20 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio

dydžio pensija, o teisėjui, jau įgijusiam 15 metų teisėjo darbo stažą, – 35 procentų tei-

sėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensija;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis

reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių la-

bai skirtingą teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus,

sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisė-

jams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės

pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų

įgaliojimams, sampratos, inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš

konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, pro-

tingumo reikalavimų;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu re-

guliavimu yra „neutralizuotas“ šio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis

reguliavimas, nes faktiškai mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis kartu su kito-

mis pensijomis yra ribojamas Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio viduti-

nio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, t. y. priklauso nuo to, kokias ir kokio

dydžio pensijas asmuo turėjo gauti pagal kitus įstatymus; toks reguliavimas paneigia

teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materia-

linės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti

nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės vals-

tybės principo kylančių reikalavimų.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas taip pat nutarė, kad nutarimas „Valstybės ži-

niose“ turi būti ofi cialiai paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Konstitucinis Teismas


konstatavo, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų ofi cialiai pa-

skelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų

teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdy-

tų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą; šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti

reikalingas tam tikras laikas.

KONSTITUCINIS ASMENŲ LYGIATEISIŠKUMO

PRINCIPAS

Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačią asmenų lygiateisiškumo, įtvirtinto

inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje doktriną. Per praėjusius metus ši doktrina ne

kartą buvo taikyta sprendžiant konkrečias bylas ir papildoma naujais elementais.

2010 m. kovo 22 d. nutarime5 buvo padaryta išvada, kad Notariato įstatymo

23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad no-

taro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu,

iki notarui sukaks 70 metų, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio

1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą buvo konstatavęs, kad konsti-

tucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos tai-

kant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę

teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vie-

nodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita ver-

tus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis

reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, kategorijų atžvilgiu.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems

sulaukus 65 metų, išskyrus notarus, kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingu-

mo ministro įsakymu pratęsiami, iki jiems sukaks 70 metų. Nei Notariato įstatymo

23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose

šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įga-

liojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įga-

liojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų

pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų tei-

kimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo. Toks teisinis reguliavi-

mas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o

kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems su-

kaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiiman-

čius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.

5 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2010, Nr. 34-1620.


2010 m. gegužės 28 d. nutarime6 buvo konstatuota, kad Administracinių teisės

pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 15 straipsnis (2007 m. sausio 16 d. redakcija) ta

apimtimi, kuria jame buvo nustatyta, kad tikrosios karo tarnybos kariai, taip pat po-

licijos, vidaus reikalų tarnybų pareigūnai ir jiems prilyginti asmenys, Specialiųjų tyri-

mų tarnybos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai, kiti asmenys,

kuriems taikomi drausmės statutai arba specialūs drausmės nuostatai, administraci-

nėn atsakomybėn bendrais pagrindais traukiami ne už visus administracinius teisės

pažeidimus, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-

bės principui.

Konstitucinio Teismo tirtame ATPK 15 straipsnyje (2007 m. sausio 16 d. re-

dakcija) buvo nustatyta, kad statutiniai valstybės tarnautojai (pareigūnai) už admi-

nistracinius teisės pažeidimus atsakė pagal drausmės arba tarnybos statutus, o

administracinėn atsakomybėn bendrais pagrindais, t. y. pagal ATPK, buvo traukiami

tik už ATPK 15 straipsnio 1 dalyje išvardytus administracinius teisės pažeidimus. Tai

reiškia, kad tokiu reguliavimu statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams)

buvo suteikta tam tikra privilegija – galimybė išvengti administracinės atsakomy-

bės už administracinių teisės pažeidimų, neišvardytų ATPK 15 straipsnio 1 dalyje

(2007 m. sausio 16 d. redakcija), padarymą.

Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar ATPK 15 straipsnyje (2007 m. sausio 16 d.

redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją, konstatavo, kad įsta-

tymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su administracine atsakomybe už

administracinių teisės pažeidimų padarymą, inter alia nustatydamas tam tikrų su-

bjektų administracinės atsakomybės už administracinių teisės pažeidimų padarymą

ribojimus, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių imperatyvų, kad teisinė

atsakomybė už tokius pačius administracinius teisės pažeidimus įstatymu turi būti

nustatyta ir taikoma visiems asmenims, išskyrus Konstitucijoje numatytas išimtis.

Pagal Konstituciją imunitetą nuo administracinės atsakomybės turi Respublikos Pre-

zidentas, dalinį imunitetą turi Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai ir teisė-

jai; jokie kiti asmenys, inter alia kariai ir statutiniai valstybės tarnautojai (pareigūnai),

pagal Konstituciją jokio imuniteto nuo administracinės atsakomybės neturi.

ANKSTESNIŲ KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ NUOSTATŲ

AIŠKINIMAS

Minėta, kad per aptariamą laikotarpį Konstitucinis Teismas priėmė 6 sprendi-

mus, kuriuose buvo aiškinamos anksčiau priimtų Konstitucinio Teismo nutarimų

nuostatos. Vienas iš šių sprendimų jau aptartas (pensijų ir atlyginimų mažinimas).

Paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną aiškindamas savo

6 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos administracinių teisės pažeidimų kodekso 15 straipsnio (2007 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2010, Nr. 63-3111.


nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nu-

tarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį,

visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutari-

mas; Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos by-

loje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; prašymo išaiškinti

Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja nau-

jos konstitucinės justicijos bylos.

2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas7. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d.

priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sau-

sio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio

pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiame nutarime buvo pripažin-

ta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutari-

mo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas

neprieštarauja Konstitucijai. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimas su prašymu išaiš-

kinti Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies

4 punkto nuostatą „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine

kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatą „Jeigu teisės normomis būtų nu-

statyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi

kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės

kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstai-

gų bei organizacijų veikla“ tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius

asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima

nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugra-

matinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai yra pirminiai užsienio valstybėse iš-

duoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba)

pavardė įrašyti nelietuviškai.

2009 m. lapkričio 6 d. sprendime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad nurody-

tos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo nuostatos reiškia ir tai, kad,

Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba,

to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne

lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks as-

mens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis ne-

turėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

2010 m. birželio 30 d. sprendimas8. Prašomose išaiškinti Konstitucinio Teis-

mo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2007 m. spalio 22 d. nutarimų nuostatose Konstitucinis

7 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo 1999 n. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų

nuostatų išaiškinimo“. Valstybės žinios, 2009, Nr. 134-5859.8 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus

15.3.1.1 punkto ir 2007 m. spalio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 12.2 punkto

nuostatų išaiškinimo“. Valstybės žinios, 2010, Nr. 79-4078.


Teismas kaip konstituciškai pateisinamą vertino Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 da-

lies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatą „Jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibai-

gia teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti

arba jos nagrinėjimas bus atidėtas“ ir konstatavo: „Tuo metu, kol minėtos bylos dar

nėra baigtos nagrinėti, tas teisėjas yra visavertis teisėjas: jis turi tuos pačius įgalioji-

mus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai,

jo, kaip teisėjo, statusas yra nedalomas, jam taikomi tie patys iš Konstitucijos kylantys

veiklos suvaržymai bei atlyginimo ribojimas, jis turi tą pačią atsakomybę, imunitetus,

kaip ir kiti teisėjai. Taigi jis turi gauti tokį patį darbo krūvį (inter alia dėl to, kad tame

teisme teisėjo, turinčio atlikti svarbią konstitucinę funkciją – vykdyti teisingumą, vie-

ta dar nėra laisva), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, ir jam turi būti mokamas

toks pat atlyginimas, kaip ir kitiems atitinkamo teismo teisėjams, jis taip pat turi tas

pačias socialines (materialines) garantijas, kurias turi atitinkamo teismo teisėjai.“

Praktikoje ši Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata buvo vertinama neviena-

reikšmiškai: kartais buvo traktuojama, kad teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, visa-

vertis teisėjas yra tik tose bylose, iki kurių išnagrinėjimo jo įgaliojimai yra pratęsti, o

kitų bylų jis negali nagrinėti.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teisėjas savo įgaliojimų pratęsimo laiku gali

vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju,

kolegijos nariu) ir kitose bylose, kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įga-

liojimai buvo pratęsti, ir kad teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, gali vykdyti teisin-

gumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu)

ir kitose bylose (kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo

pratęsti) tik tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos, kurios nebuvo baigtos nag-

rinėti tuo metu (tą dieną), kai jo įgaliojimai buvo pratęsti.

236

TEISĖTŲ LŪKESČIŲ PRINCIPAS IR

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO JURISPRUDENCIJA

Prof. dr. Egidijus Šileikis

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

BENDROS PASTABOS

Kiekvieno konstitucinio principo, juolab tiesiogiai neišreikšto Konstitucijoje,

kaip pamatinės gairės, konceptualiai nagrinėtini mažiausiai penki aspektai: a) bend-

rasis supratimas, optimalus įvardijimas ir išvedimas (kildinimas); b) turinio elemen-

tų supratimas ir formulavimas; c) atskyrimas nuo kitų principų arba priskyrimas tam

tikrų principų grupei; d) taikymo sritis; e) taikymo intensyvumas arba ekstensyvu-

mas.

Šiais požiūriais (pjūviais) galima nagrinėti ir konstitucinį teisėtų lūkesčių princi-

pą, kuris tiesiogiai nenurodomas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Kons-

titucija) ir pakankamai ilgai (apie 8 metus, t. y. 1993–2001 m.) konkrečiai nebuvo

minimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teis-

mas) jurisprudencijoje.

I. PRINCIPO BENDROJO SUPRATIMO, OPTIMALAUS ĮVARDIJIMO IR

IŠVEDIMO (KILDINIMO) KLAUSIMAS

1. Gali būti sąlygiškai absoliučių konstitucinių principų1, tačiau negali būti ab-

soliučių lūkesčių. Kaip jokio būsto (nuosavo buto ar namo) savininkas negali turė-

ti absoliučių lūkesčių gyventi „malonioje, nekeičiamoje ir neplėtojamoje aplinkoje“2,

taigi lūkesčių, kad pro jo langus matoma aplinka niekada nesikeis ir nebus ūkiškai

vystoma ar užstatoma, taip ir asmuo, galiojančio teisinio reguliavimo pagrindu rea-

liai įgijęs (juolab pradėjęs įgyvendinti) tam tikras teises, negali turėti absoliučių lū-

1 Pavyzdžiui, teisminės gynybos (jos gavimo, „prieinamumo“), kuri, Konstitucinio Teismo teigimu, yra

absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 30 d. nutarimas: „Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti“;

2005 m. vasario 7 d. nutarimas: „jos [teisės. – E. Š.] negalima apriboti ar paneigti“). Dėl to galima dis-

kutuoti, teoriškai samprotaujant, kad netgi ir toks minėtas principas iš esmės yra sąlygiškai absoliutus,

kadangi gali būti ribojamas dėl, pvz., piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą, nesinaudojimo advoka-

to pagalba civiliniame teismo procese arba žyminio mokesčio nesumokėjimo. Todėl labiau įtikinamas

(vykęs) gali atrodyti Konstitucinio Teismo teiginys, kad minėtas principas yra universalus (Konstitu-

cinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas: „Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto

ir universalumo principas“; 2002 m. liepos 2 d. nutarimas: „Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio

18 d. nutarime konstatavo, kad <...> konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus“).2 Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenci-

jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos negarantuoja teisės naudotis nuosavybe „malonioje, ne-

keičiamoje ir neplėtojamoje aplinkoje“. App. No. 40425/98, EHRLR (1999), Issue 6.

◆ TEISĖTŲ LŪKESČIŲ PRINCIPAS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJA 237

kesčių, kad tas (jam palankus) teisinis reguliavimas niekada nebus iš esmės pakeistas

(nustatant naujus tam tikrų teisių ribojimus, pvz., sugriežtinant jų įgyvendinimo rei-

kalavimus) ar panaikintas. Tokie lūkesčiai, jei juos bandoma įrodyti ir ginti, negali

būti laikomi teisėtais (teisiškai pagrįstais), antraip įstatymų leidėjas ar kitas teisėkū-

ros subjektas negalėtų vykdyti savo funkcijų, t. y. tinkamai reaguoti į „besikeičiančią

tikrovę“ ar „konstituciją kaip teisinę realybę“3. Žinoma, galima ir reikia pripažinti są-

lygiškai absoliučius lūkesčius, kad kiekvienas „ginčo dalyką sudarantis lūkestis“ galės

būti tinkamai įvertintas teismo tvarka.

Tokių samprotavimų kontekste žodis „lūkesčiai“ gali išsyk sudaryti prieštaringą

įspūdį, t. y. pasirodyti esąs pernelyg abstraktus ar net grynai fi losofi nis, beveik kelian-

tis asociacijas su viltimis ir todėl neatitinkantis juridinės technikos reikalavimų, taigi

netinkantis teisės aktams ir su jų vertinimu bei taikymu susijusiai jurisprudencijai.

Panašų įspūdį gali sukelti ir terminas „teisėti lūkesčiai“, ypač tuo požiūriu, kad

lūkesčių turinio abstraktumo savaime negali atstoti jų teisėtumo ar neteisėtumo krite-

rijus, antraip reikėtų manyti, kad ir, pvz., kategorija „teisėtos viltys“ savaime kompen-

suoja žodžio „viltys“ uždarumą teisinei mąstysenai (nors ši mąstysena tam tikruose

ginčuose, pvz., santuokos nutraukimo bylose, vis dėlto turi atrasti „prieigą“ prie tam

tikrų vilčių – tiek, kiek tai būtina sutarties šalių ketinimams sukonkretinti).

Todėl, vartojant teisėtų lūkesčių kategoriją, svarbu omenyje turėti tik tokius lū-

kesčius, kurių pagrindas – ne teorinės ar iliuzinės teisės, bet realiai galiojančios as-

mens teisės. Būtent per tokią prizmę ir kartu realių lūkesčių bei nepagrįstų vilčių pjūvį

Europos Žmogaus Teisių Teismas bando teisėtus lūkesčius atriboti nuo vilčių4 ir pa-

žymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Kon-

vencija) nesaugo asmens viltimi pagrįstų lūkesčių (įgyti nuosavybę)5.

Šiame kontekste galima vaizdingai teigti, kad teisininko, slegiamo minėtų prieš-

taringų pojūčių ir nešino kukliu žodynėliu, akys nušvistų, intuityviai prisiminus se-

nus gerus ir (svarbiausia) išbandytus terminus: „interesas“, „teisėti interesai“. Tačiau,

vengiant skubotumo ir vertinant objektyviai, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad:

a) Konstitucijos (59 straipsnio 4 dalis, 136 straipsnis) kategorija „valstybės intere-

sai“ savaime nereiškia, kad valstybė pagal Konstituciją turi (gali turėti) vien interesus

ir neturi tam tikrų specifi nių lūkesčių, pvz., susijusių su naryste Europos Sąjungoje;

b) vietoje Konstitucijos (23 straipsnio 3 dalis) žodžių „visuomenės poreikiai“ ga-

lėtų būti pavartota iš esmės tapati sąvoka „visuomenės interesai“6;

3 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas: „Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negali-

ma traktuoti vien kaip jos tekstinės formos.“4 Žr., pvz., Jokela v. Finland, App. No. 28856/95, Judgment 21 May 2002. Šiame kontekste iškalbinga Eu-

ropos Žmogaus Teisių Teismo pozicija, jog „viltis, kad seniai nebeegzistuojanti teisė galėtų būti atkur-

ta, negali būti laikoma nuosavybe Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme“ (Jantner v. Slovakia, App.

No. 39050/97, Judgment 4 March 2003).5 Žr., pvz., Van der Mussele v. Belgium (1983) 6 EHRR 163.6 Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimą: „<...> Europos žmogaus teisių teis-

mo nutarimuose <...> pažymėta, kad sąvoka „visuomenės interesai“ yra neišvengiamai plati. Teismas,

suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirin-

Prof. dr. Egidijus Šileikis ◆238

c) formuluoti abstrakčias ir ne vien teisinės prigimties kategorijas – tai iš dalies

teisėkūros subjektų stiliaus, tam tikros juridinės terminologijos formavimosi tradici-

jų ar savitumų reikalas;

d) žodžių junginyje „asmens teisėti lūkesčiai“ įterpta kategorija „teisėti“ iš esmės

aiškiai rodo (suponuoja), kad prireikus suinteresuotojo asmens lūkesčių turinys ir

teisėtumo aspektas gali (turi) būti teisme individualizuotas ir juridizuotas pagal ati-

tinkamą metodologiją.

Todėl iš esmės nereikėtų pernelyg stengtis ieškoti geresnio žodžio „lūkesčiai“ ati-

tikmens arba kategoriškai teigti, kad tas atitikmuo turėtų būti terminas „interesai“.

2. Klasikinė kategorija „interesai“ („teisėti interesai“), kurią istoriškai galima sie-

ti su civilinės (privatinės) teisės (ypač nuosavybės teisių7) sistema (o moksliškai – su

Rudolfo von Jheringo ar Georgo Jellineko8 interesų teorija), tradiciškai suponuoja,

kad yra ne tik tam tikros teisės, bet ir su jų įgyvendinimo būdais ar mastu susiję in-

teresai, tarp jų – turtiniai (ekonominiai) interesai, tiksliau – ekonominę vertę turintys

interesai arba komerciniai interesai.

Todėl nėra keista, kad konstituciniame teisiniame žodyne tradiciškai vartojama

ne tik konstitucinė kategorija „konstitucinės teisės“ ar „pagrindinės teisės“, bet ir ją

ekonomiškai patikslinanti (pedagoginiais terminais kalbant, tarpdisciplininė) kate-

gorija „asmens teisės ir teisėti interesai“9; taip siekiama pažymėti, kad interesai yra

pagrįsti teisėmis10. Šiuo požiūriu asmens teisėti lūkesčiai taip pat gali būti grindžiamai

ne kuo kitu, bet, kaip minėta, būtent realiomis asmens teisėmis.

Be to, nereikėtų pernelyg stebėtis, kad įvairiose konstitucijose tiesiogiai nenu-

rodomi asmens teisėti lūkesčiai ar teisėti interesai, nors būtent jie (o ne kas kita) iš-

plaukia, pvz., iš Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos „asmeniui

padarytos materialinės ir moralinės žalos“ atlyginimo garantijos.

Šiame kontekste neturėtų pernelyg stebinti ir tai, kad Konstitucinio Teismo ter-

minijoje (per ją išreiškiamoje ofi cialiojoje jurisprudencijoje):

a) iki 2001 m. apskritai nebuvo tiesiogiai vartojama kategorija „asmens teisė-

ti lūkesčiai“. Tiesa, 1999 m. pradžioje ją pavartojo vienas iš pareiškėjo (Seimo narių

kimo galimybė turi būti pakankamai plati, atsižvelgs į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „vi-

suomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.“7 Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas: „<...> subjektinę nuosavybės teisę galima

apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir

disponuoti savo nuožiūra ir interesais [Čia ir toliau Konstitucinio Teismo aktų citatose žodžiai kursy-

vu išskirti šio pranešimo autoriaus. – E. Š.], bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų

asmenų teisių ir laisvių.“8 Žr. Kersten J. Georg Jellinek und die klassische Staatslehre. Tübingen, 2000.9 Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimo aprašomojoje dalyje nurodyta: „Suinteresuoto

asmens atstovės nuomone, <...> Vyriausybė <...> siekė, kad būtų apgintos ne tik buvusių savininkų,

bet ir nuomininkų teisės bei teisėti interesai.“10 Konstitucinio Teismo nutarimas: „Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą paaiškė-

jo, jog taikant įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąly-

gų“ ir Žemės reformos įstatymą būna pažeidžiami piliečių interesai, pagrįsti konstitucinėmis teisėmis

ir laisvėmis.“


grupės) atstovų Seimo narys Vytenis Andriukaitis11. Nors jo argumentacija, susijusi

su asmens teisėtais lūkesčiais, tapo atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo teks-

to dalimi, tai nenulėmė Konstitucinio Teismo argumentų formulavimo tame nutari-

me krypties ir neturėjo įtakos tam formulavimui, t. y. Konstitucinis Teismas neišsakė

savo pozicijos dėl minėto pareiškėjo atstovo nurodyto principo. Tokį Konstitucinio

Teismo rezervuotumą (ne termino, bet jame slypinčio konstitucinės justicijos įrankio

atžvilgiu) galima iš dalies aiškinti tuo, kad pirmąjį Konstitucinio Teismo veiklos penk-

metį nebuvo radikalių „socialinės politikos pertvarkymo bylų“, būtent atlyginimų ir

pensijų akivaizdžiai diskutuotino sumažinimo ar ribojimo lygmens. Tokios bylos ga-

lutinio teisminio nagrinėjimą atkarpą pasiekė 2001 ir 2002 m.;

b) pirmą kartą tiesiogiai nurodant asmens teisėtus lūkesčius šalia jų buvo pažy-

mėti asmens teisėti interesai („<...> valstybės pareigą <...> gerbti teisėtus interesus bei

teisėtus lūkesčius“12), o nuosavybės teisių atkūrimo (restitucijos) vertinimo konteks-

te (t. y. buvusių savininkų ir nuomininkų atžvilgiu) 1994 ir 1995 m. paminėti „teisėti

interesai“13 2003 m. buvo susieti su savininkų ir nuomininkų lūkesčiais14, kartu pažy-

mint šių subjektų interesus15.

Viena vertus, galima teigti, kad nuomininkas pagal restituciją reguliuojantį įsta-

tymą turi ir tam tikrus turtinius interesus, nesusijusius su valstybės prisiimtais įsi-

pareigojimais (arba su jais susijusius gerokai mažiau nei su savininkų interesais), ir

lūkesčius, kylančius iš valstybės prisiimto įsipareigojimo suteikti lygiavertę gyvenamąją

patalpą. Šiuo požiūriu galima suprasti ir pateisinti tai, kodėl Konstitucinis Teismas,

vertindamas įstatymų leidėjo nustatytą piliečių nuosavybės teisių atkūrimo (restitu-

cijos) tvarką, vartoja ir tokius žodžius: „Savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosa-

vybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą

lūkestį saugo ir gina Konstitucija.“16

11 Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime nurodyta: „V. P. Andriukaičio nuomone, <...> po

nepriklausomybės atkūrimo buvę VSK [Valstybės saugumo komitetas. – E. Š.] darbuotojai galėjo spe-

cialiai įgyti tam tikrus darbo įgūdžius arba tam tikrą kvalifi kaciją. Uždraudimas dirbti tokį darbą ver-

tintinas kaip teisės į atlyginimą praradimas. Tai pažeidžia tokio asmens teisėtų lūkesčių principą, todėl

prieštarauja Konstitucijos <...>.“12 Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas.13 Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas: „<...> neįmanoma ignoruoti valstybės teisės

reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygų taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų

interesai ir visuomenės poreikiai“; Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas „<...> atsi-

žvelgiant į tai, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atstatymas neišvengiamai

veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų su-

derinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose

namuose, teisėti interesai.“14 Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas: „Liko nepakitę ir savininkų bei nuomininkų, gyve-

nančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose (jų dalyse), teisėti lūkesčiai“; „Įstatyme dar

kartą buvo įtvirtinti savininkų ir nuomininkų teisėti lūkesčiai, atsiradę iš anksčiau galiojusio įstatymo.“ 15 Ibid. („Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės

interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nutarimai), tiek buvusių ir

esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti in-

teresai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“)16 Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas.


Kita vertus, galima manyti, kad Konstituciniam Teismui derėtų apsispręsti, ko-

kią kategoriją (iš minėtų dviejų) konstituciniu (asmens teisių) požiūriu laikyti pa-

grindine.

Šiaip akivaizdu, kad jei tos pačios realios teisės gali būti ir interesų, ir lūkesčių

pagrindas, tai kiekvienas interesas apima tam tikrą lūkestį, o kiekviename lūkestyje

atsispindi tam tikras interesas. Šiek tiek aiškumo gali atsirasti teigiant, kad teisėti lū-

kesčiai – tai, ką asmuo pagal savo realias teises jau turi ir ko jis pagal galiojantį ar nu-

manomą teisinį reguliavimą neturėtų netekti prieš savo valią, arba tai, ko asmuo dar

neturi, bet pagal savo realias teises pagrįstai siekia, ir toks siekis pagal galiojantį ar nu-

manomą teisinį reguliavimą yra realus. Be to, galima teigti, kad vienas iš pagrindų

atriboti kategorijas „teisėti interesai“ ir „teisėti lūkesčiai“ – valstybės prisiimtų įsipa-

reigojimų (!) kriterijus, kuris pirmiausia (daugiausia) sietinas su teisėtais lūkesčiais.

Taigi nors Konstitucijos požiūriu galima manyti, kad teisėtų interesų suarti-

nimas su teisėtais lūkesčiais teisinės valstybės kontekste gali būti vertinamas kaip

teoriškai diskutuotinas17, reikėtų pripažinti, kad šiuo atveju fundamentalios proble-

matikos nėra.

3. Vertinant kitų konstitucinių principų įvardijimo (formulavimo) Konstitucinio

Teismo jurisprudencijoje raidą galima teigti, kad teisėtų lūkesčių principas nėra kokia

nors analogų neturinti išimtis ar ypatybė. Antai valdžių padalijimo principas, įvardy-

tas dar 1994 m.18, vėliau buvo susietas su pusiausvyra ir neretai vadinamas valdžių pa-

dalijimo ir pusiausvyros principu19. Tą patį galima pasakyti apie konstitucinį atsakingo

valdymo principą, kurį Konstitucinis Teismas pirmą kartą paminėjo 2004 m.20

4. Nagrinėjant teisėtų lūkesčių principo kildinimo (išvedimo) klausimą pirmiau-

sia tikslinga paminėti keletą bendrų aspektų.

4.1. Jei pačiose Konstitucijos nuostatose tiesiogiai apie tam tikrą principą X ne-

kalbama, jis iš esmės gali būti konceptualiai išvedamas (kildinamas) iš:

a) net ir vienos Konstitucijos nuostatos, kurioje pakankamai aiškiai įtvirtinta tam

tikra daugiabriaunė taisyklė arba daugialypis principas; tokiu atveju išvestasis konsti-

tucinis principas Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucijose galėtų (jei Konstituci-

nis Teismas norėtų) būti nurodytas kaip konkretus Konstitucijos straipsnis (jo dalis),

taigi tarsi turintis savo straipsnį (kuris pažeistas arba nepažeistas);

17 Žr., pvz., ir Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. bei 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarimus: „Reguliuo-

damas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti

asmens teisėtų lūkesčių, nes <...> konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pablo-

ginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus.“18 Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 19 d. nutarimas.19 Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas: „Ši Konstitucijos nuostata sudaro valsty-

bės valdžių padalijimo ir pusiausvyros pagrindą“; „Toks konstitucinis valdžios institucijų galių ir tarpu-

savio santykių reglamentavimas <...> atspindi Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių padalijimo ir

jų pusiausvyros principą“; Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas: „Ši Konstitucijos

nuostata yra valstybės valdžių padalijimo ir pusiausvyros pagrindas.“20 2004 m. liepos 1 d. nutarimas: „Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė. Kons-

titucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas.“


b) kelių to paties Konstitucijos straipsnio nuostatų, kurias galima konkrečiai nu-

rodyti Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucijoje; tokiu atveju išvestasis principas

rezoliucijoje taip pat galėtų būti pateiktas kaip turintis savo straipsnį;

c) abstrakčiai suvokiamos Konstitucijos nuostatų grupės, kuri yra gausi ir iš esmės

negali būti preciziškai detalizuota išvardijant visus atitinkamus Konstitucijos straipsnius

(jų dalis), kuriuose įtvirtintos tą sistemą sudarančios nuostatos. Antai teisinės valstybės

principas iš esmės negali būti išvedamas iš vienos konkrečios Konstitucijos preambu-

lės (!) nuostatos („Lietuvių tauta <...> siekdama <...> teisinės valstybės“), jis turi būti iš-

vedamas iš gausybės Konstitucijos nuostatų. Todėl šis principas Konstitucinio Teismo

nutarimų rezoliucijose įvardijamas, t. y. pateikiamas kaip neturintis savo straipsnio.

Tą patį galima pasakyti apie konstitucinį valdžių atribojimo (padalijimo) princi-

pą, kurį, kaip neįvardytą, bet iš esmės įtvirtintą Konstitucijoje, Konstitucinis Teismas

1994 m. išvedė iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies21, tačiau vėliau tokio konkretumo

atsisakė ir ėmė papildomai sieti su įvairių neišvardijamų nuostatų sistema22. Šis prin-

cipas Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucijose taip pat įvardijamas, taigi patei-

kiamas kaip neturintis savo straipsnio.

4.2. Teisėtų lūkesčių principas Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtintas. Jis Kons-

titucinio Teismo išvestas iš kelių (taip pat nerašytinių) konstitucinių principų, taigi

(a) negali turėti savo straipsnio, kurį būtų galima nurodyti Konstitucinio Teismo nu-

tarimo rezoliucijoje, ir (b) teoriškai galėtų pretenduoti būti įvardytas rezoliucijoje.

Nepaisant to, konstatavus ginčijamo teisinio reglamentavimo prieštaravimą teisėtų

lūkesčių principui, galiausiai (reziumuojant) rezoliucijoje nurodomas prieštaravimas

teisinės valstybės principui.

Šiame kontekste verta pažymėti, kad Konstitucijoje yra viena kita23 itin ab strakti

rašytinė nuostata, tiesiogiai susijusi su asmens teisėmis, tačiau nėra tokių, iš ku-

rių (joms skirtų straipsnių) būtų galima argumentuotai išvesti būtent teisėtų lūkes-

čių principą. Jei šį principą išvesti metodiškai būtų įmanoma, jis galėtų turėti savo

straipsnį, nurodomą Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucijose.

Be to, svarbu pažymėti, kad teisėtų lūkesčių principą Konstitucinis Teismas pir-

muoju bandymu (2001 m. liepos 12 d. nutarimu) išvedė iš teisinio saugumo principo,

kuris savo ruožtu taip pat išvestas iš teisinės valstybės principo, kaip minėta, atsi-

21 Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas: „Iš <...> Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto

valdžių padalijimo principo akivaizdu, kad <...>.“22 Pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas: „Šia norma, kurios turinys detaliau at-

skleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas“;

1999 m. birželio 3 d. nutarimas: „Šioje Konstitucijos normoje įtvirtintas valstybės valdžių padaliji-

mo principas, kuris toliau kituose Konstitucijos straipsniuose detaliau atskleidžiamas nustatant kiek-

vienos valstybės valdžios įgaliojimus, jų tarpusavio santykius“; Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario

26 d. nutarimas: „Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos

5 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių

valstybės institucijų įgaliojimus, įtvirtintas valdžių padalijimo principas inter alia reiškia, kad <...>.“23 Pvz., Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis („Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“), 18 straipsnis („Žmo-

gaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“).


spindinčio Konstitucijos preambulėje ir įvairiuose straipsniuose (jų dalyse). Antruo-

ju bandymu (2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu) nagrinėjamas principas buvo išvestas

iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Trečio bandymo nebuvo, taigi lieka galioti

kildinimas iš principo, kuris Konstitucinio Teismo teisėjų darbiniame žargone trum-

pinamas jo pirmųjų žodžių raidėmis „ktvp“.

II. PRINCIPO TURINIO ELEMENTŲ SUPRATIMO IR

FORMULAVIMO KLAUSIMAS

1. Minėta, kad teisėtų lūkesčių principo turinio elementų, kaip ir jo paties sub-

stancijos, samprata pirmiausia buvo suformuluota Konstitucinio Teismo 2001 m.

liepos 12 d. nutarime, kuriame, be kita ko, nagrinėta teisėjų atlyginimų mažinimo

problematika. Šiame nutarime konstatuota keletas konceptualiai naujų dalykų, iš jų:

a) teisinio saugumo principas ir jo priklausomybė teisinės valstybės principo ele-

mentų sistemai („Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės princi-

po elementų yra teisinio saugumo principas“);

b) teisinio saugumo principo plačiąja prasme suprantamas turinys, apimantis,

be kita ko, visų valstybės institucijų, ypač įstatymų leidėjo, pareigą gerbti teisėtus lū-

kesčius24, nesielgti taip, kad „nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis“, ir

elgtis taip, kad būtų galima užtikrinti „teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, ap-

saugoti teisinių santykių subjektų teises <...>“25. Taigi išeina, kad asmenų teisinis sau-

gumas turi būti suprantamas, be kita ko, teisėtų lūkesčių požiūriu;

c) teisinio saugumo principo turinio sampratos du pagrindiniai aspektai (pjū-

viai). Pirmasis aspektas, Konstitucinio Teismo teigimu, susijęs su reikalavimais teisi-

niam reguliavimui, kuris to principo kontekste privalo būti ne tik „aiškus ir darnus“,

tikslus (t. y. tiksliai formuluojamas) ir viešai paskelbtas, bet ir teisėtas, atitinkantis

Konstituciją. Taigi iš teisinio saugumo principo buvo išvesti reikalavimai tiek teisė-

kūros juridinei technikai ir viešumui, tiek teisės normų atitikčiai, suderinamumui

(nors, žinoma, galima diskutuoti, ką teisinio saugumo principas apima labiau – ju-

ridinio prieštaravimo nebuvimą ar bendrojo juridinio suprantamumo ir viešumo

buvimą). Antrasis aspektas susijęs su teisinio reguliavimo galiojimu, tiksliau – jo nu-

statymu ir keitimu bei panaikinimu (nors Konstitucinis Teismas tąkart apie regulia-

vimo panaikinimą tiesiogiai neužsiminė), ir jurisprudencijos tęstinumu (!). Išeina,

kad būtent antrojo aspekto kontekste ir ypač teisinio reguliavimo pataisų atžvilgiu turi

būti atitinkamai suprantamas ir taikomas teisėtų lūkesčių principas;

24 Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas: „<...> teisinio saugumo principas <...> reiškia

valstybės pareigą <...> apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus

interesus bei teisėtus lūkesčius.“25 Ibid.: „Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos, visų pirma Sei-

mas <...>. Ypač svarbu, kad šio principo laikytųsi įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucijoje

įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, kad nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė pa-

dėtis, kad nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai.“


d) teisinio saugumo principo paskirtis – „laiduoti asmens pasitikėjimą savo vals-

tybe ir teise“.

Taigi Konstitucinis Teismas, pirmą kartą įvardydamas teisėtų lūkesčių principą,

jį vertino kaip kito, šiek tiek daugiau aprėpiančio, principo – teisinio saugumo prin-

cipo – elementą, kuris su tuo principu priklauso dar daugiau aprėpiančio principo –

teisinės valstybės principo – elementų sistemai.

Kitaip tariant, teisėtų lūkesčių principas ofi cialiosios jurisprudencijos dalimi

pirmiausia tapo ne kaip sąlygiškai atskiras principas arba tiesioginis (pirmosios eilės)

konstitucinio teisinės valstybės principo elementas, bet kaip teisinio saugumo prin-

cipo, kuris yra teisinės valstybės principo elementas, aspektas.

Tokiame kontekste dar nebuvo užsiminta apie valstybės prisiimtų įsipareigoji-

mų laikymąsi.

2. Tais pačiais 2001 m. (gruodžio mėn., taigi praėjus penkiems mėnesiams) antrą

kartą tiesiogiai nurodydamas nagrinėjamą principą (šįkart valstybės tarnautojų teisės

gauti teisingą atlyginimą už darbą problematikos kontekste) Konstitucinis Teismas

jį tiesiogiai (be „tarpininkaujančių principų“) susiejo su teisinės valstybės principu,

neužsimindamas apie teisinio saugumo principą ir pirmą kartą užsimindamas apie

valstybės pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Toks doktrinos patikslinimas (pa-

tobulinimas) atsispindi tokiuose teiginiuose:

a) „<...> teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitu-

cinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą“26;

b) „Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų parei-

ga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą,

t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos

teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.“27

Taigi Konstitucinio Teismo antrojo bandymo suformuluoti uždelstai suvoktą

konstitucinį teisėtų lūkesčių principą ypatumu galima laikyti: a) tam tikrą šio prin-

cipo atitolinimą ar atribojimą nuo teisinio saugumo principo; b) įgytų teisių apsau-

gos nesureikšminimą, t. y. laikymą tik vienu iš dviejų elementų, kurie sudaro teisėtų

lūkesčių principo esmę. Antrasis esminis elementas yra valstybės prisiimtų įsiparei-

gojimų laikymasis.

3. Vėlesniuose savo aktuose užsimindamas apie nagrinėjamą principą Konstitu-

cinis Teismas iš esmės nepakeitė jo principinio supratimo ir formulavimo, išskyrus

keletą aspektų:

a) dėl tam tikrų subjektų konteksto, kuriame pagal Konstituciją turi būti ypač

paisoma teisėtų lūkesčių, t. y. asmens santykių su valstybe28. Taip Konstitucinis Teis-

mas netiesiogiai pabrėžė, kad nesiekia plėtoti ir tokios doktrinos, kuri tiktų asme-

26 Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas.27 Ibid.28 Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas: „Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su vals-

tybe laikomi teisėtais.“


nų tarpusavio santykiams, kylantiems, pvz., restitucijos kontekste. Paprasčiau tariant,

Konstitucinio Teismo vartojami žodžiai „savininkų ir nuomininkų teisėti lūkesčiai“

turi būti suprantami valstybės (įstatymų leidėjo) ir savininkų (nuomininkų) santykio

lygmeniu (bet ne savininkų ir nuomininkų santykių kontekste). Aiškumo labui tiks-

linga pacituoti du Konstitucinio Teismo 2003 m. nutarimuose pateiktus aiškinimus,

kuriuose yra subtilus skirtumas: a) 2003 m. kovo 4 d. nutarimas: „<...> pagal Kons-

tituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio <...> teisės akto kylantys lūkesčiai,

bet tik tie, kurie kyla iš <...> teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie

lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais <...>“; b) 2003 m. liepos 4 d. nutarimas: „<...> pa-

gal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkes-

čiai, kurie kyla iš <...> teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens

lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais“;

b) dėl teisėtų lūkesčių atsiradimo pagrindo (šaltinio). Konstitucinis Teismas nuo

minėto 2003 m. kovo 4 d. nutarimo laikėsi minėtos pozicijos, kad teisėti lūkesčiai gali

atsirasti tik iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų ir kitų teisės

aktų. Tačiau po daugiau nei pusantrų metų, t. y. nuo 2004 m. gruodžio mėn., Konsti-

tucinis Teismas sušvelnino savo doktriną, t. y. pripažino, kad teisėti lūkesčiai, kuriuos

gina Konstitucija, ypatingais atvejais gali atsirasti netgi iš įstatymų, kurie vėliau pripa-

žįstami antikonstituciniais29.

Šiame kontekste galima daryti dvi išvadas.

Pirma, Konstitucinio Teismo nutarimų taikymo į ateitį principas (beje, tų nutari-

mų negaliojimo į praeitį principas šiuo metu yra ginčijamas Konstituciniam Teismui

pateiktuose prašymuose ištirti... Konstitucinio Teismo įstatymą!), susietas su minė-

tu teisėtų lūkesčių principo turinio sampratos patikslinimu, reiškia, kad iš esmės turi

būti nebloginama asmenų teisinė padėtis, atsiradusi įgyvendinus (suspėjus įgyven-

dinti) subjektines teises, kurias įtvirtinęs įstatymas (ar Vyriausybės nutarimas) vėliau

buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Antra, ypatingais ar išimtiniais atvejais po Konstitucinio Teismo nutarimo, ku-

riuo pripažintas tam tikras asmenų teises įtvirtinusio įstatymo (ar Vyriausybės nu-

tarimo) prieštaravimas Konstitucijai, (a) vadovaujantis bendrosios kompetencijos

teismų ir administracinių teismų sprendimais arba (b) paisant naujo įstatymo įtvir-

tinto reguliavimo, prireikus nustatyto pagal atitinkamą Konstitucinio Teismo nutari-

mo išaiškinimą, gali būti sudaromos sąlygos baigti įgyvendinti (pradėtas įgyvendinti)

subjektines teises, jei iš esmės yra tokio įgyvendinimo alternatyvų, taigi yra daugiau

variantų be to, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pavyzdžiui, jei nuosavybės teises pagal įstatymą galima atkurti įvairiais būdais, tuo-

29 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas: „Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tik-

rais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pri-

pažintų prieštaraujančiais Konstitucijai <...>, kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys,

visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba

valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.“


met tai, kad Konstitucinis Teismas eliminavo šių teisių atkūrimą parko ar drausti-

nio teritorijoje, savaime nereiškia, kad suinteresuotieji asmenys, pradėję įgyvendinti

anti konstituciniu pripažintą variantą, apskritai negalėtų turėti teisėtų lūkesčių atkur-

ti nuosavybės teises kitais įstatyme numatytais būdais (žr. toliau).

4. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad nagrinėjamas principo turinys negali

būti išsyk suvoktas ir suformuluotas taip idealiai, kad atsispindėtų visi jo turinio as-

pektai tam tikrų asmens teisių ir jų ribojimo situacijų atžvilgiu.

Antai konstitucinės teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos

48 straipsnio 1 dalis) kontekste konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas

„reiškia, kad jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už

darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką“30. Šiuo požiūriu labai svarbu nusta-

tyti momentą, su kuriuo gali būti siejamas teisėtų lūkesčių atsiradimas. Toks momen-

tas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu ginčo atveju, atitinkamai atsižvelgiant į

Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje nustatyta, kad:

a) „<...> vien leidimas padidinti tarnybinius atlyginimus (koefi cientais) nereiškė,

jog darbuotojams buvo nustatyta garantija, kad jų tarnybiniai atlyginimai bus padi-

dinti. Minėti Vyriausybės nutarimai savaime nenustatė didesnių tarnybinių atlygi-

nimų koefi cientų ir savaime negarantavo, jog tokie didesni tarnybinių atlyginimų

koefi cientai bus nustatyti. Pagal šiuos Vyriausybės nutarimus teisėti lūkesčiai galėjo

atsirasti tik tada, kai remiantis minėtais Vyriausybės nutarimais valstybės institucijos

vadovas priėmė sprendimą, kuriuo konkretiems asmenims padidino tarnybinio atlygi-

nimo koefi cientą“31;

b) „Valstybės institucijos vadovui priėmus sprendimą dėl tarnybinio atlyginimo

koefi ciento padidinimo konkretiems asmenims, šiems asmenims atsirado konkretūs

lūkesčiai, kad jiems atlyginimas pagal padidintus koefi cientus bus mokamas tam tikrą

laiką, kurį valstybė įsipareigojo mokėti.“

Išeina, kad jei „tam tikras laikas, kurį valstybė įsipareigoja mokėti“, nėra konk-

rečiai nustatytas, yra pagrindas kalbėti apie neterminuotą mokėjimą, taigi pagrindas

atsirasti teisėtam lūkesčiui, kad visada bus taikomas kartą jau padidintas tarnybinio

atlyginimo koefi cientas, nebent jis būtų pagrįstai sumažintas objektyviu pagrindu,

pvz., dėl darbuotojo kaltės ar ekonomikos krizės.

Asmens privataus gyvenimo neliečiamumo kontekste (Konstitucijos 22 straips-

nio 1 dalis) nagrinėjamas principas taip pat įgauna savitų aspektų, tarp jų tokius:

„Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali ti-

kėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo

pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kito-

se privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal

Konstitucijos 22 ir Konvencijos 8 straipsnius, ir asmuo negali tikėtis privatumo.“32

30 Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas.31 Ibid.32 Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas.


Nuosavybės teisių atkūrimo (restitucijos) kontekste teisėtų lūkesčių principas

reikšmingas ir tuo, kad:

a) „Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuo-

se, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn

kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių

valstybės garantijas nuomininkams“33;

b) „<...> vien nustatyti valstybės garantijas nuomininkams nepakanka. Nors

kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų suteikimas nuomininkams, taip pat kitų būdų,

kuriais gali būti užtikrintas nuomininkų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpo-

mis vykdymas, yra susijęs su valstybės ekonominėmis ir fi nansinėmis galimybė-

mis, pažymėtina, kad įstatymais nustatytos valstybės garantijos nuomininkams ir iš

to kilę nuomininkų teisėti lūkesčiai suponuoja valstybės pareigą parengti nuominin-

kų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose,

jų dalyse, butuose, aprūpinimo lygiavertėmis gyvenamosiomis patalpomis valstybinę

programą, valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nuomininkams nustatytoms ga-

rantijoms įvykdyti. Pagal Konstituciją valstybė turi tesėti savo prisiimtus įsipareigo-

jimus.“34

III. PRINCIPO ATSKYRIMO NUO KITŲ PRINCIPŲ ARBA

PRISKYRIMO TAM TIKRŲ PRINCIPŲ GRUPEI KLAUSIMAS

Teisėtų lūkesčių principas savitas ne tik dėl to, kad palyginti ilgokai skynėsi kelią

į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (ją išreiškiančią terminiją), bet ir dėl to, kad

buvo (iš dalies tebėra) blaškomas tos jurisprudencijos sistemoje, negaudamas pasto-

vios vietos tarp kitų principų ir jų kompleksų.

Nagrinėjamas principas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo įtvirtintas

ir tebėra įtvirtinamas trejopai:

a) kaip suvokiamas (ir taikomas) šalia teisėtų interesų principo, tačiau ne tiek

kaip jo priklausinys ar derinys, kiek atskiras teisinės valstybės principo antraeilis ele-

mentas, kuris į to principo elementų sistemą patenka ne savarankišku ir ne pirmaeiliu

kanalu, bet per teisinio saugumo principui skirtą kanalą. Tai rodo minėti Konstituci-

nio Teismo teiginiai, pateikti 2001 m. liepos 21 d. nutarime;

b) kaip suvokiamas (ir taikomas) kartu su kitais dviem principais – teisinio sau-

gumo ir teisinio tikrumo – trijų principų mini sistemoje, kuri patenka į teisinės vals-

tybės principo elementų megasistemą šiems trims elementams bendrai rezervuotu

kanalu. Tokią sampratą patvirtina, pvz., Konstitucinio Teismo teiginys: „Neatsiejami

teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir

teisinis saugumas“35;

33 Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas.34 Ibid.35 Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas.


c) viena vertus, kaip suvokiamas (ir taikomas) kartu su įgytų teisių apsaugos

principu36, taigi kaip įgytų teisių apsaugos principo priklausinys ar derinys, kita ver-

tus, kaip pats apimantis įgytų teisių apsaugos principą37 (savo antrąjį elementą), taigi

į teisinės valstybės megaprincipą patenkantis kaip pakankamai platus, pats apiman-

tis kelis elementus.

Trečiasis minėtų principų ir jų elementų persipynimas (jo supratimas) yra itin

sudėtingas ir dėl to, kad įgytų teisių apsaugos principas Konstitucinio Teismo ju-

risprudencijos sistemoje taip pat buvo blaškomas kaip iš dalies atskiras, iš dalies pri-

skirtinas teisinio saugumo principo turiniui38. Todėl trečiosios sampratos kontekste

(ir iš dalies antrosios sampratos kontekste) galima kalbėti apie sudėtingą trijų prin-

cipų – teisėtų lūkesčių, įgytų teisių apsaugos ir teisinio saugumo – rezginį teisinės

valstybės principo kontekste tuo požiūriu, kad teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo

principai tarsi rungiasi dėl to, kuris daugiau apims įgytų teisių apsaugos aspektą.

Atsižvelgiant į visa tai, gali susidaryti prieštaringas įspūdis, t. y. atsirasti neaiš-

kumas. Todėl, šių eilučių autoriaus nuomone, galima teigti, kad ateityje Konstituci-

niam Teismui reikėtų tiksliai pasirinkti vieną iš trijų pozicijų: arba nebekonstatuoti,

kad įgytų teisių apsaugą apima teisinio saugumo principas, arba aiškiau pažymėti,

kad įgytų teisių apsaugą atitinkamai apima keli mini teisinės valstybės principo ele-

mentai, tarp jų teisėtų lūkesčių principas, arba grįžti prie ankstesnėje Konstitucinio

Teismo doktrinoje įžvelgiamų teiginių, kad įgytų teisių apsauga yra atskiras teisinės

valstybės principo elementas, kuris į tą megaprincipą patenka tiesiogiai, bet ne per

teisėtų lūkesčių principą.

IV. PRINCIPO TAIKYMO SRITIES KLAUSIMAS

1. Konstitucinis Teismas skiria universalius ir tokiais nevadinamus (neapibū-

dinamus) principus, taigi neuniversalius arba ribotai taikomus. Pavyzdžiui, nuo

2000 m. laikomasi pozicijos, kad teisinės valstybės principas yra universalus konsti-

tucinis principas39. Išeina, kad toks principas gali būti atitinkamai taikomas spren-

džiant bet kokią (bet kokio pobūdžio) konstitucinę problemą. Turint tai omenyje,

natūraliai kyla klausimas, ar teisėtų lūkesčių principas taip pat gali būti supranta-

mas kaip universalus asmens teisių katalogo požiūriu, t. y. sietinas su bet kokiomis

36 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas: „Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių ap-

sauga aiškintina neatsiejamai nuo <...> Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos <...>.“37 Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai.38 Tai akivaizdžiai atsispindi, pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo konstatuoja-

mosios dalies II skyriaus 8.2 punkte, kuriame daromos nuorodos į ankstesnius Konstitucinio Teismo

nutarimus.39 Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas: „Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valsty-

bės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos

Respublikos Konstitucija, kad teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos

nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos,

darnios pilietinės visuomenės siekio.“


(bet kokio pobūdžio) asmens realiai turimomis teisėmis, nesvarbu, kur ir kaip jos

įtvirtintos.

Nurodytasis teisėtų lūkesčių principo pirminio ofi cialaus paminėjimo Lietuvos

Respublikoje kontekstas, t. y. tam tikros problematikos specifi ka (atlyginimų ir pen-

sijų mažinimas), savaime perša mintį, kad šio principo taikymo klasikinė arba hipo-

tetiškai dažniausia sritis – tai vadinamosios trečiosios kartos asmens konstitucinės

teisės (Konstitucijos III ir IV skirsnių nuostatos, pvz., teisė gauti senatvės pensiją),

tiksliau – jų įgyvendinimo arba įgyvendinimo pertvarkymo, susijusio su tų teisių ri-

bojimu, neišsaugojimu ar kitaip pasireiškiančiu asmens teisinės padėties pabloginimu,

problematika.

Be to, nagrinėjamo principo turinio elementų samprata, ypač minėta įgytų teisių

kategorija, taip pat atribojimo nuo kitų principų ir priskyrimo kitų principų grupėms

samprata leidžia teigti, kad principo taikymo sritis iš dalies yra (gali būti):

a) vadinamosios antrosios kartos konstitucinės teisės (Konstitucijos 33–36 straips-

niai, pvz., aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė), tiksliau – jų ribojimo ar net netekimo

(neišsaugojimo) problematika. Kad ji ypatingais atvejais įmanoma, rodo, pvz., Lietu-

vos konstitucinė jurisprudencija, susijusi su tuo, kad asmuo, kuris apkaltos proceso

tvarka neteko Seimo nario mandato ar Respublikos Prezidento pareigų, nebegali būti

pasyviosios rinkimų teisės subjektu Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimų lygme-

nimis. Šiame kontekste vis dėlto galima abejoti, ar teisėtų lūkesčių turinio elementai –

ir kokie jie – gali išryškėti pagal Konstitucijoje įtvirtintas pilietines ir politines teises.

Antai nei valstybės prisiimti įsipareigojimai, nei įgytų teisių išsaugojimo ar teisinės

padėties pabloginimo aspektai, pagal kuriuos, kaip minėta, galima optimaliai supras-

ti teisėtų lūkesčių principo turinį, nėra susiję, pvz., su rinkėjų teise balsuoti vietos

savivaldos (tarybų) rinkimuose, kurių būsimieji (netrukus paaiškėsiantys) rezultatai

tampa kontroversiški dėl Konstitucinio Teismo netikėtai nustatyto jų tvarkos (kandi-

datų kėlimo tvarkos) prieštaravimo Konstitucijai. Šiuo požiūriu galima diskutuoti, ar

vykusiai Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio mėn. nurodė rinkėjų lūkesčius, dėl ku-

rių būtų neteisinga abejoti netrukus įvyksiančio balsavimo rezultatais40;

b) pagal įstatymus (pvz., Statybos įstatymą, Medžioklės įstatymą) ar net valdymo

aktus (pvz., licencijos aktą) įgytos teisės, tiksliau – jų įgyvendinimo ar įgyvendinimo

pertvarkymo, susijusio su tų teisių ribojimu ir asmens teisinės padėties pabloginimu,

problematika.

Tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, kuria-

me nustatyta, kad įstatymų leidėjas, keisdamas Medžioklės įstatymą (be kita ko, me-

džioklės plotų minimalius dydžius), pažeidė medžiotojų teisėtus lūkesčius, kilusius iš

40 Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas: „<...> jeigu 2007 m. vasario 25 d. turintys įvyk-

ti savivaldybių tarybų rinkimai <...> būtų atšaukiami, <...> neabejotinai būtų padaryta nepalyginamai

didesnė žala rinkėjų lūkesčiams, <...> negu tai, kad šie savivaldybių tarybų rinkimai vyks <...> nuolati-

niams gyventojams negalint būti renkamais <...> būnant įrašytais į kurį nors ne politinės partijos są-

rašą <...>.“


senesnio teisinio reguliavimo, pagal kurį buvo numatyti mažesni minimalūs medžiok-

lės plotai (mažesni nei 1 000 ha)41.

2. Šiame kontekste galima diskutuoti, ar nagrinėjamas konstitucinis principas

apskritai gali būti taikomas sprendžiant prigimtinių (neįgytų) asmens konstitucinių

teisių ir laisvių (Konstitucijos 19–26 straipsniai, pvz., nuomonės ar religijos laisvė)

įgyvendinimo problemas. Viena vertus, galima manyti, kad Konstitucinio Teismo

teiginiai apie įgytų teisių apsaugą neapima prigimtinių (gimimu įgytų) teisių ir netin-

ka šių teisių pažeidimams vertinti, kadangi šių teisių iš esmės negalima teisėtai pra-

rasti ar neišlaikyti. Kita vertus, galima samprotauti, kad tam tikri prigimtinių teisių

saugomi objektai (vertybės), pvz., būstas ar nuosavybė, yra susiję su tam tikru jų įgi-

jimu ir lūkesčiu juos išsaugoti. Žinoma, gimusiam žmogui nereikia (ir neįmanoma)

įgyti konstitucinės teisės į būsto ar nuosavybės neliečiamumą (antraip tektų itin klai-

dingai išvedžioti, kad reikia įgyti net ir teisę į orumo gynimą...). Todėl iš esmės gali-

ma teigti, kad pirmosios kartos konstitucinių teisių įgyvendinimo problematikai turi

būti taikomas bendrasis teisinės valstybės principas, o jo kontekste – prigimtinių tei-

sių neatimamumo principas (Konstitucijos 18 straipsnis).

Tiesa, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra teiginių, patvirtinančių, kad tei-

sėtų lūkesčių principas gali būti iš dalies siejamas su pirmosios kartos (prigimtinėmis)

teisėmis, jei jos yra atitinkamai susijusios (tampa itin persipynusios) su trečiosios kartos

teisėmis. Antai Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime teigiama: „Asmuo,

atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks as-

muo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai Konsti-

tucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens

įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.“

Išeina, kad teisėtų lūkesčių principas su prigimtine teise į nuosavybės neliečiamu-

mą (Konstitucijos 23 straipsnis) sietinas tiek, kiek jis apima pensijos, kilusios iš trečio-

sios kartos teisės (Konstitucijos 52 straipsnis), turtinių aspektų neliečiamumą. Todėl

pensijos turtinius aspektus, kurie yra apsaugos (kylančios iš teisės į nuosavybės nelie-

čiamumą ir kartu teisėtų lūkesčių principo) objektas, galima sukonkretinti taip: Kons-

titucijoje nenumatyta ir iš jos imperatyviai nekylanti pensija savaime (kaip kategorija,

institutas) gali būti, gali nebūti, tačiau įstatymų leidėjas, nusprendęs iš esmės reformuoti

ar net visiškai panaikinti savo „diskretiškai sugalvotas“ pensijas, turi nepaneigti suinte-

resuotųjų asmenų, kuriems tos pensijos buvo paskirtos ir mokamos, turtinių interesų,

taigi turi nustatyti praradimų kompensavimą arba kitokį tapatų pensinį aprūpinimą.

Panašiai galima vertinti minėtą Konstitucinio Teismo poziciją dėl pažeistų me-

džiotojų teisėtų lūkesčių, kurių kompensavimas nenustatytas. Tokia pozicija susieta

41 Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas: „Medžioklės įstatymo <...> dalyje nustatytu

teisiniu reguliavimu buvo paneigti asmenų, pagal galiojusius teisės aktus suformavusių individualius

medžioklės plotų vienetus, lūkesčiai, kad jie galės šiuos medžioklės plotų vienetus naudoti medžiojimui

tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis šių medžioklės plotų vienetų nau-

dojimas medžiojimui pagrįstai taptų negalimas.“


su nuosavybės teisių apsauga tuo požiūriu, kad: a): „Medžioklės įstatyme nėra numa-

tyta, kaip valstybė kompensuoja praradimus, kuriuos žemės savininkai gali patirti dėl

to, kad Medžioklės įstatymo <...> dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo paneig-

ti minėti <...> lūkesčiai“; b) „Šitaip yra sudarytos prielaidos pažeisti ir minėtų asmenų

privačios nuosavybės teises, kurias gina Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys“42.

3. Šiame kontekste reikėtų atsižvelgti į tai, kad iš prigimtinių, taigi vadinamo-

sios pirmosios kartos, konstitucinių teisių gali būti išvedamos kitos (išvestinės) teisės,

kurios, tiesiogiai nebūdamos įtvirtintos konstituciniu lygmeniu, vis dėlto tam tikra

apim timi yra ginamos per tas (jų išvedimo pagrindu esančias) konstitucines teises.

Tai galima pasakyti, pvz., apie teisę vairuoti transporto priemonę ir lūkestį, kad to-

kia tam tikromis sąlygomis įgyta teisė bus išsaugota ir neribojama. Beje, Konstitucinis

Teismas yra nagrinėjęs bylas, susijusias atitinkamai su pastovaus vairuotojo pažymė-

jimo, kuris patvirtina minėtą įgytą asmens teisę, poėmiu (negrąžinimu, kol nebus su-

mokėta paskirta piniginė bauda) ir transporto priemonių priverstiniu nuvežimu (bei

iš to kylančia apmokestinimo ir konfi skavimo problematika).

Tokioms išvestinėms (sąlygiškai konstitucinėms) teisėms taikant nagrinėjamą

konstitucinį principą neišvengiamai tenka konceptualiai aptarti (tegul ir tam tikra

apimtimi) ir konstitucines teises (laisves), pvz., privataus gyvenimo neliečiamumo ar

judėjimo laisvę. Tačiau toks aptarimas nereiškia, kad tas pats teisėtų lūkesčių prin-

cipas turi būti taikomas tiek „motininei“ (konstitucinei) teisei, pvz., asmens laisvei,

įskaitant judėjimo laisvę, tiek išvestinei (iš dalies konstitucinei) teisei vairuoti auto-

mobilį, kadangi pirmosios minėtos teisės iš esmės negalima prarasti ar neišsaugoti (ji

tegali būti ribojama), o antroji minėta teisė vis dėlto yra įstatymo lygmens teisė, ku-

rią galima prarasti (neišsaugoti).

Žinoma, kitaip reikėtų diskutuoti, jei kuri nors konstitucija ar konstitucinė ju-

risprudencija tam tikrą teisę, kuri dėl savo esmės ar pobūdžio akivaizdžiai kyla ne iš

prigimtinės teisės, pvz., teisę nešioti šaunamąjį ginklą savigynos tikslu, dėl tam tikrų

tradicijų (ar kitaip pasireiškiančios konstitucinės specifi kos) paskelbtų esant konsti-

tucinio lygmens...

4. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nagrinėjamas konstitucinis principas

buvo taikomas, pvz., tokiose srityse:

– žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą ribojimų srityje. Toks riboji-

mas gali būti, pvz., teisėjų, valstybės tarnautojų ar statutinių pareigūnų atlyginimų ma-

žinimas. Jis pagal Konstituciją (a) galimas „tik išimtiniais atvejais“, (b) taikomas visoms

(ne atskiroms) darbuotojų kategorijoms, (c) yra proporcingas43. Pirmąsyk 2001 m.

42 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas.43 Minėtame Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime išaiškinta: „<...> teisėtų lūkes-

čių apsaugos principas nereiškia, jog valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš

valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžetų lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti

daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas verty-

bes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant

Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Pažymėtina ir tai, kad ap-


gruodžio 18 d. nutarime taip išaiškinęs, Konstitucinis Teismas visiškai neatskleidė, ką

reiškia proporcingas atlyginimų mažinimas visoms darbuotojų kategorijoms. Patiksli-

nantį šio aspekto aiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2010 m. balandžio 20 d., taigi

tuometinės ir, regis, vis dar šiandieninės ekonomikos krizės kontekste, taip sukeldamas

didelį socialinį politinį rezonansą, kadangi paneigė klaidingą kai kurių politikų nuomo-

nę, jog proporcingas mažinimas esą reiškia... didesnio atlyginimo didesnį sumažinimą

ir mažesnio atlyginimo mažesnį sumažinimą! Pasak Konstitucinio Teismo, mažinant

atlyginimus negalima pažeisti iki mažinimo buvusių jų dydžių proporcijų44;

– „pensinio aprūpinimo santykiuose“45, tiksliau – asmenų gaunamos senatvės pen-

sijos ribojimų (sumažinimų) srityje, kai paskirta ir mokėta senatvės pensija (jos dalis)

sumažinama dėl to, kad (a) ją gaunantis asmuo nusprendžia įgyvendinti konstituci-

nę teisę laisvai pasirinkti darbą (2002 m. nagrinėta problematika)46, arba (b) prasideda

ekonomikos krizė (2010 m. nagrinėta problematika). Pažymėtina, kad netgi ekonomi-

kos krizė, kuriai esant šiaip jau leidžiama mažinti iš valstybės lėšų mokamus atlygini-

mus ir pensijas, negali būti pagrindu labiau (papildomai) mažinti būtent tas pensijas,

kurias gaunantys asmenys įgyvendina konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą47;

– transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

srityje, tiksliau – dėl draudžiamojo įvykio patirtos neturtinės (!) žalos riboto atlygini-

mo kontekste. Pagal Konstitucinio Teismo 2010 m. nutarimą išeina, kad savo riziką

privalomai apsidraudusiam asmeniui neatsiranda tokių lūkesčių, kurie, įvykus drau-

džiamajam įvykiui, leistų jam iš draudimo kompanijos reikalauti kone visiško ne tik

turtinės (materialinės), bet ir neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo, nors tai nenu-

matyta draudimo sutartyje ir ją imperatyviai numatančiame įstatyme, kuriame nu-

statytos neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo ribos48;

– generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo pagrindų nustatymo įstatyme sri-

tyje, tiksliau – generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus nustatytai jo

kadencijai kontekste49;

mokėjimas už darbą negali būti mažinimas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama

iš valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų lėšų, kategorijoms. Teisėtų lūkesčių principas reiškia ir

tai, kad apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.“44 Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas.45 Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas: „<...> valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo

santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.“46 Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas: „<...> jaunesniems kaip 65 metų pensinin-

kams, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, mokama ne visa senatvės

pensija, o tik pagrindinė senatvės pensijos dalis, jeigu jie turi didesnių kaip 1,5 minimalios mėnesinės

algos draudžiamųjų pajamų. Tokiomis įstatymo nuostatomis reguliuojant senatvės pensijų santykius

nepaisoma teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų.“47 Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo rezoliucijos 1 punktas.48 Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas: „Konstatuotina, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas

tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį transporto priemonių valdytojai sudaro civilinės atsakomybės privalo-

mojo draudimo sutartį, nesukuria pagrindo atsirasti teisėtiems lūkesčiams, kad draudikas atlygins visą jų

padarytą žalą <...>. Taigi nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad draudikas išmoka

maksimalų 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą, pažeidžia apsidraudusių asmenų teisėtus lūkesčius.“49 Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimas.


– teisėtų lūkesčių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, atsiradimo momen-

to nustatymo srityje. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime nagrinėtas

nuosavybių teisių atkūrimas buvo susijęs su tokiu kontroversišku variantu: perdavi-

mas nuosavybėn ne iki nacionalizavimo turėto miško ar vandens telkinio ploto, bet

kito, kuris lygiavertis turėtajam, bet yra kitoje vietoje, pvz., parke ar draustinyje, arba

nors ir yra toje pačioje vietoje, bet yra tapęs parku ar draustiniu ir toje teritorijoje

buvę savininkai ar jų vaikai nebegyvena. Tokį nuosavybės teisių atkūrimą Konstituci-

nis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Seimo Pirmininkas (!) 2008 m.

paprašė Konstitucinį Teismą išaiškinti, nuo kurio momento pagal Konstitucinio Teis-

mo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą atsiranda piliečių teisėti lūkesčiai, kad jiems nuo-

savybės teisės bus atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai

žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draus-

tinio teritorijoje. Konstitucinis Teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendimu pasirinko po-

ziciją, pagal kurią minėti asmenys: a) nebegali būti laikomi turinčiais teisėtą lūkestį

įgyvendinti minėtą nuosavybės teisių atkūrimo variantą, pripažintą prieštaraujančiu

Konstitucijai. Taigi išeina, kad Seimo Pirmininko teiravimasis dėl tam tikrų teisėtų

lūkesčių atsiradimo momento netenka prasmės; b) apskritai turi teisėtus lūkesčius at-

kurti nuosavybės teises pagal kitą įstatyme numatytą variantą50;

– turtinio pobūdžio privilegijos (neatlygintinai suteikiamas žemės sklypas in-

dividualiai statybai), kuri buvo suteikta valstybinio apdovanojimo pagrindu, bet dėl

tam tikrų priežasčių (hipotetinių administracinių kliuvinių) nespėta įgyvendinti iki

tokią privilegiją nustačiusio įstatymo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, to-

lesnio įgyvendinimo srityje. Trumpai tariant, Seimo Pirmininkė (!) paprašė Kons-

titucinio Teismo išaiškinti jo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo... teisines pasekmes:

a) atsižvelgiant į tai, kad minėta privilegija (kol ji dar buvo preziumuojama kaip tei-

sėta ir konstitucinga) galėjo būti laiku neįgyvendinta dėl neteisėto valdininkų biu-

rokratizmo; b) papildomai įvertinant, ar tam tikri asmenys pagal Konstituciją turi

teisėtą lūkestį baigti įgyvendinti minėtą privilegiją ir po tokio Konstitucinio Teismo

verdikto įsigaliojimo, kuris, formaliai žiūrint, nebeleidžia priimti ir taikyti valdymo

aktų, kurių pagrindas – antikonstituciniu pripažintas įstatymas. Konstitucinis Teis-

mas pasirinko poziciją, pagal kurią: a) konstitucinis teisėtų lūkesčių principas minė-

toje teisinėje situacijoje negali būti pagrindu paneigti Konstitucinio Teismo įstatymo

vienareikšmiškai nustatytas Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimo pasekmes

tam tikrų valdymo aktų atžvilgiu; b) padarius vieną išlygą, būtų sudarytos prielaidos

daryti ir kitas išlygas, pvz., tiems, kurie dėl hipotetinio valdininkų biurokratizmo iki

50 Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimo rezoliucija: „<...> piliečiai, kuriems nuosavybės

teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki

neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybi-

nio draustinio teritorijoje, bet kitur <...>, negali būti laikomi turinčiais teisėtą lūkestį atkurti nuosa-

vybės teises įgydami nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio

plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tai nereiškia, kad gali būti pa-

neigtas minėtų asmenų teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises kitu Įstatymo nustatytu būdu.“


tam tikro Konstitucinio Teismo nutarimo nespėjo laiku įgyvendinti pradėtų atkurti

nuosavybės teisių draustiniuose...51

Šis pavyzdys, ženklinantis Konstitucinio Teismo veiklos 2010 m. pirmojoje pu-

sėje (iki vasaros atostogų) pabaigą, vertas diskusijų ne tik dėl to, kad buvo pateikta

viena teisėjo atskiroji nuomonė, bet ir dėl to, kad siejasi su teoriškai įsivaizduojamo-

mis pensijomis, kurias politiniu pagrindu vienos politinės sudėties Seimas nustato, o

kitas panaikina, taigi tam tikromis pensinio pobūdžio privilegijomis.

Šiame kontekste verta prisiminti kai kuriuos Konstitucinio Teismo nutarimuose

pateiktus palyginimus, pvz., tokius: a) „Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažy-

mėjęs, kad pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją

yra ginama asmens turima nuosavybė ar turtas, taip pat ir teisiniai reikalavimai (pre-

tenzijos), kuriais remdamasis pareiškėjas gali įrodinėti, jog turi bent „teisėtą lūkestį“

disponuoti nuosavybe“; b) „Kartu pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių

Teismo jurisprudenciją <...> Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu negalima remtis, jeigu yra sumažinta ar

panaikinta speciali turtinio pobūdžio privilegija, paskirta politiniais motyvais“52.

Visa tai susiejant su pateiktuoju teisėtų lūkesčių principo taikymo srities Lie-

tuvoje pavyzdžiu galima samprotauti, kad asmeniui, be valstybės apdovanojimo

(t. y. būtent valstybės apdovanojimo skyrimo pagrindu), papildomai neatlygintinai

suteikiamas žemės sklypas yra ir tokia turtinio pobūdžio privilegija, kuri paskirta

(daugiau ar mažiau) politiniais kultūriniais motyvais. Todėl asmens teisės, kylančios

iš tokios privilegijos ir dėl Konstitucinio Teismo nutarimo tarsi pakimbančios ore,

jei iki jo įsigaliojimo nebuvo baigtos įgyvendinti, iš esmės neturėtų būti siejamos su

situa cijomis, Konstitucinio Teismo, kaip minėta, pavadintomis „ypatingais atvejais“,

kuriems esant pagal teisėtų lūkesčių principą gali būti ginamos ir tokios asmens tei-

sės, kurios kilo iš antikonstituciniais pripažintų aktų.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruo-

džio 13 d. nutarime pirmą kartą darydamas minėtą išlygą, jog ypatingais atvejais gali

būti ginamos net ir tokios teisės, kurios kilo iš antikonstituciniais pripažintų teisės

aktų, vienareikšmiškai nurodė tokios išimties ribas: „Kartu pabrėžtina, kad Konstitu-

cija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos.“

Vadinasi, minėtu neatlygintinai suteikiamo žemės sklypo atveju „ypatingų atvejų“ iš-

51 Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo rezoliucija: „<...> asmenys, apdovanoti Vyčio

Kryžiaus ordinu ir <...> pateikę prašymus dėl <...> teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną žemės skly-

pą individualiai statybai įgyvendinimo, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m.

gegužės 12 d. nutarimui neturi teisėto lūkesčio, kad ši teisė, kuri dėl tam tikrų priežasčių nustatytąja

tvarka nebuvo įgyvendinta iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigalioji-

mo, dar gali būti įgyvendinta neatlygintinai suteikiant vieną žemės sklypą individualiai statybai.“52 Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas; Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité,

Schwengel c. l’Allemagne, le 2 mars 2000, Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité Jankovic c. la

Croatie, le 12 octobre 2000, Recueil des arrets et décisions 2001-X, European Court of H.R., Decision

as to the admissibility, Skórkiewicz v. Poland, 1 June 1999, Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet

c. Pays-Bas du 4 juin 2002.


lyga akivaizdžiai negalėjo būti taikoma. Antraip būtų paneigta Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d. nutarime suformuluota doktrina.

V. PRINCIPO TAIKYMO INTENSYVUMO ARBA

EKSTENSYVUMO KLAUSIMAS

Konstitucinio Teismo jurisprudencija verčia diskutuoti, kokiu intensyvumu ar

ekstensyvumu turėtų būti taikomas nagrinėjamas konstitucinis principas ir ar tai

apskritai galima konceptualiai įvertinti, strategiškai projektuoti.

Viena vertus, galima teigti, kad pateiktas klausimas priklauso nuo to, ar nagrinėja-

mą konstitucinį principą pareiškėjas pateikia (formuluoja) kaip konstitucinės patikros

pagrindą (kriterijų) ir kaip jis tai daro. Laikantis tokio požiūrio išeitų, kad viską lemia

pareiškėjų akiratis, konstitucinės problematikos aspektų įžvalga. Toks požiūris vargu ar

visiškai priimtinas, nes jis verčia manyti, kad kol pareiškėjai savo pareiškimuose nebuvo

pradėję nuosekliai nurodyti teisėtų lūkesčių principo, tol ir Konstitucinis Teismas netu-

rėjo savo iniciatyva perimti jo iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos...

Kita vertus, galima teigti, kad nagrinėjamas klausimas ir jo atsakymas yra su-

siję ne tiek su pareiškėjų įžvalga ir Konstitucinio Teismo uždelstu juridiniu aktyvu-

mu, kiek su objektyviai neišvengiama tapusia teismine gynyba, kuria Konstitucinis

Teismas buvo priverstas reaguoti į socialinę teisinę tikrovę, t. y. įstatymų leidėjo ir

kitų pagal Konstituciją suverenių teisėkūros subjektų drastiškus sprendimus radika-

liai keisti socialinę ekonominę politiką.

Todėl ir teisėtų lūkesčių principo taikymo intensyvumas ar ekstensyvumas pri-

klauso ne tiek nuo Konstitucinio Teismo, kiek nuo socialinės tikrovės ir ją formuo-

jančio įstatymų leidėjo inspiruojamų teisinių galvosūkių.

Kitaip tariant, perspektyva ypač sietina su įstatymų leidėjo reakcija į minėtą

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, kuriuo, be to, išaiškintos

valstybės teisėkūros ekonomikos krizės laikotarpiu ribos.

APIBENDRINIMAS

Prabėgus beveik dešimčiai metų, kai Konstitucinis Teismas tiesiogiai nurodo ir

taiko teisėtų lūkesčių principą, galima manyti, kad jis tapo vienu iš labiausiai viešo-

sios nuomonės formavimosi procesą veikiančių konstitucinės patikros kriterijų. Šis

principas savo diapazonu ir rezonansu ekonomikos krizių laikotarpiu užgožė „moti-

ninį“ teisinės valstybės principą, kurio viso labo elementas jis pats yra.

Galima samprotauti, kad teisėtų lūkesčių principas tam tikrose konstitucinės

justicijos bylose, bent jau susijusiose su atlyginimų ir pensijų mažinimu, vertas būti

tiesiogiai paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucijose. Galimi du tokio

paminėjimo variantai: vietoj tradiciškai vartojamų žodžių „prieštarauja teisinės vals-

tybės principui“ arba prieš tuos žodžius.


Paprasčiau tariant, kaip Konstitucinis Teismas nutarimų (pvz., 2002 m. sausio

14 d. ir liepos 11 d.) rezoliucijose yra nurodęs ginčyto teisinio reguliavimo prieštara-

vimą konstituciniam valdžių padalijimo principui53 (ne jį apimančiam teisinės valsty-

bės principui!) arba abiem minėtiems principams54 (tiek vienam, tiek kitam!), taip jis

tą patį galėtų padaryti, rezoliucijoje teisėtų lūkesčių principą pavadindamas ginčytu

reglamentavimu labiausiai pažeista Konstitucijos kūno arterija.

53 Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo rezoliucijos 1 punktas: „Pripažinti, kad Lietuvos

Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų fi nansinių rodiklių patvirtinimo

įstatymas <...> prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Res-

publikos Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui“; plg. su to paties nutarimo rezoliu-

cijos 2 punktu: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių

biudžetų fi nansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas <...> prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-

cijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.“54 Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimo rezoliucijos 4 punktas: „Pripažinti, kad Lietuvos

Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis prieštarauja <...> konstituciniam val-

džių padalijimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui“; Konstitucinio Teismo 2006 m.

gegužės 9 d. nutarimo rezoliucijos 12 punktas: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Teismų įstaty-

mo <...> prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai,

konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

RECENZIJA

DEMOKRATINIŲ RINKIMŲ PRIELAIDOS:

GALIMYBĖ NAUDOTIS ŽINIASKLAIDOS

PRIEMONĖMIS IR RINKIMŲ KAMPANIJŲ

FINANSAVIMO SKAIDRUMAS

Vaidas Lubauskas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamentas, teisėjo padėjėjas

Science and Technique of Democracy. No. 43: Th e Preconditions for a Democratic Election.

Council of Europe Publishing, 2006, 100 p.

ISBN 978-92-871-6011-9.

Demokratija neįsivaizduojama be rinkimų, periodiškai rengiamų remiantis vi-

suotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, laisvu ir slaptu balsavimu. Šiems tarptauti-

niams standartams, kurie Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos

komisija) parengtame Geros rinkimų praktikos kodekse (2002) vadinami Europos

rinkimų teisės paveldu, įgyvendinti reikalingos tam tikros sąlygos, kaip antai: pa-

garba pagrindinėms teisėms, ypač saviraiškos, susirinkimų ir asociacijos laisvėms;

tam tikras rinkimų įstatymo stabilumas, kad politinės partijos negalėtų juo manipu-

liuoti; reikalavimas, kad rinkimus organizuotų nepriklausoma institucija; galimybės

naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir rinkimų kampanijų fi nansavimo skaidrumo

užtikrinimas.

Venecijos komisijos leidžiamo rinkinio Science and Technique of Democracy1

43 numeryje, pavadintame Th e Preconditions for a Democratic Election („Demokra-

tinių rinkimų prielaidos“), spausdinami Venecijos komisijos kartu su Rumunijos

užsienio reikalų ministerija 2006 m. vasario 17–18 d. Bukarešte surengto semina-

ro pranešimai. Nors leidinio pavadinimas leidžia tikėtis, kad jame plačiau ar siauriau

1 Science and Technique of Democracy („Mokslas ir demokratijos veikimas“) yra Venecijos komisijos

nuo 1993 m. leidžiamas rinkinys, kuriame spausdinama šios komisijos rengiamų tarptautinių semi-

narų medžiaga.

Paminėtini šie rinkimams skirti Venecijos komisijos pastaraisiais metais išleisti Science and Tech-

nique of Democracy numeriai: Code of Good Practice in Electoral Matters („Geros rinkimų praktikos

kodeksas“), 2003, European Standards of Electoral Law in Contemporary Constitutionalism („Euro-

pos rinkimų teisės standartai ir šiuolaikinis konstitucionalizmas“), 2005, Organisation of Elections by

an Impartial Body („Nepriklausomos institucijos organizuojami rinkimai“), 2006, Th e Cancellation of

Election Results („Rinkimų rezultatų panaikinimas“), 2010, Supervising Electoral Processes („Rinkimų

procesų priežiūra“), 2010.

◆ DEMOKRATINIŲ RINKIMŲ PRIELAIDOS 257

analizuojamos visos demokratinių rinkimų prielaidos (ar bent dauguma šių prielai-

dų), skaitytojams iš karto reikėtų pasakyti, kad leidinyje, kaip teigiama trumpoje jo

anotacijoje, nagrinėjamos tik svarbiausiosios: pagarba pagrindinėms teisėms, ypač

saviraiškos, susirinkimų ir asociacijos laisvėms, taip pat vienodos galimybės naudo-

tis žiniasklaidos priemonėmis ir fi nansuoti rinkimų kampanijas. Iš tiesų, šiuolaiki-

niai rinkimai tikriausiai neįvyktų, jeigu politinėms partijoms ir kandidatams nebūtų

užtikrinta apskritai jokia galimybė naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir fi nansuoti

rinkimų kampanijas, o net ir įvykę tokie rinkimai vargu ar galėtų būti vadinami de-

mokratiniais. Šiame leidinyje analizuojami klausimai aktualūs ir mūsų valstybei, nes

pastaraisiais metais sugriežtėjus teisiniam politinių partijų fi nansavimo reguliavimui

visos problemos nebuvo išspręstos, mažesni ar didesni rinkimų kampanijų fi nansavi-

mo reikalavimų pažeidimai nustatomi kone per kiekvienus rinkimus2.

Recenzuojamasis Venecijos komisijos leidinys yra nedidelis (jį sudaro šeši praneši-

mai), todėl nereikėtų tikėtis, kad nagrinėjamų demokratinių rinkimų prielaidų analizė

bus išsami. Vis dėlto pranešimų autoriai pateikia daug nuorodų į įvairius informacijos

šaltinius, kuriuose galima išsamiau susipažinti su nagrinėjamais klausimais.

Po Venecijos komisijos sekretoriaus G. Buquicchio įžanginės kalbos spausdi-

namas Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos Informacijos ir komunikacijų siste-

mų valdybos Tyrimų ir programinių įrangų skyriaus vadovo D. Vinolo pranešimas

„Pagarba pagrindinėms teisėms, ypač saviraiškos, susirinkimų ir asociacijos lais-

vėms“, kuriame analizuojamos pagrindinių teisių – saviraiškos, susirinkimų ir asocia-

cijos laisvių – ribos. Pasak pranešėjo, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijos laisvės

gali būti ribojamos įstatymu (pavyzdžiui, dėl viešosios tvarkos, sveikatos apsaugos).

Tačiau net ir tokiais leistinais ribojimais šios laisvės gali būti pažeidžiamos, jeigu

piktnaudžiaujama teisinėmis procedūromis, nesurandama pusiausvyros tarp visuo-

menės saugumo poreikio ir pagarbos asmens laisvėms. Prie neleistinų saviraiškos

laisvės ribojimų, kurie nėra nustatyti įstatyme arba, nors jame ir nustatyti, tačiau ne-

atitinka tarptautinių standartų, autorius priskiria cenzūrą. Pranešėjas pažymi, kad

šiandien tenka kalbėti ne tik apie valstybių veiksmais pažeidžiamą saviraiškos lais-

vę, bet ir apie naująsias technologijas valdančių privačių kampanijų šioje srityje pa-

darytus pažeidimus, kurie, deja, per mažai kritikuojami (čia autorius aprašo Kinijos

atvejį, kai didžiausia paieškos internete sistema google mainais į galimybę šioje šalyje

vykdyti komercinę veiklą iš savo paieškos sistemos pašalino informaciją, kuri Kinijos

valdžios sprendimu piliečiams negalėjo būti laisvai prieinama; po šio įvykio vienas

2 Europos Tarybos 1999 m. įsteigtos Valstybių prieš korupciją grupės (GRECO), kuriai priklauso ir

Lietuva, 2009 m. liepos 2 d. Lietuvos politinių partijų fi nansavimo skaidrumo vertinimo ataskaitoje

Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės

įstatymas vertinamas teigiamai, nes jame numatytos išsamios taisyklės ir sąvokų apibrėžtys, pateikia-

mas išsamus politinių kampanijų subjektų ir jų atsakomybės sąrašas, išdėstytos nuostatos, kuriomis

siekiama užtikrinti itin skaidrų politinių partijų ir rinkimų kampanijų fi nansavimą, numatytas kon-

trolės mechanizmas, taip pat sankcijos ir pan. Tačiau, GRECO vertinimo grupės nuomone, didžiau-

sias dabartinės sistemos trūkumas – nepakankamas šio įstatymo įgyvendinimas.

Vaidas Lubauskas ◆258

Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso narys parengė įstatymo projektą, kuriuo buvo

siekiama, kad pagrindiniai portalai nelaikytų savo serverių šalyse, ribojančiose nau-

dojimąsi internetu). Pranešėjo nuomone, vyriausybės klysta manydamos, kad kokie

nors pagrindinių teisių suvaržymai ir ribojimai de facto ar de jure gali padėti išsilaiky-

ti valdžioje. Galbūt naudojant tradicines informacijos platinimo priemones (spaudą,

radiją, televiziją) dar galima bandyti vienaip ar kitaip formuoti visuomenės sąmonę,

bet laisvė platinti informaciją internetu šią galimybę visiškai panaikina.

Bifrosto verslo mokyklos (Islandija) Teisės fakulteto profesorė H. Th orgeirsdót-

tir pranešime „Galimybė naudotis žiniasklaidos priemonėmis kaip demokratinių rin-

kimų prielaida“ išsamiai analizuoja vieną iš saviraiškos laisvės elementų – galimybę

naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Pasak pranešėjos, suteikiant galimybę naudo-

tis žiniasklaidos priemonėmis siekiama užtikrinti, kad rinkimų rezultatai atspindėtų

informuotos visuomenės nuomonę. Tačiau galimybė naudotis žiniasklaidos priemo-

nėmis reiškia ne tai, kad visi vienodai gali prieš rinkimus kreiptis į visuomenę per ži-

niasklaidos priemones (realiame gyvenime tai nepasiekiama), o tai, kad užkertamas

kelias vienai ar kelioms valdžioje esančioms partijoms daryti pernelyg stiprią įtaką for-

muojant visuomenės nuomonę apie politinius procesus. Vis dėlto šiuolaikinėje visuo-

menėje dėl žiniasklaidos priemonių nuosavybės koncentracijos atsirado naujų labai

svarbių politikos dalyvių, kurie turi dideles galimybes formuoti visuomenės nuomo-

nę, todėl valstybė turi ne tik pareigą susilaikyti nesikišusi, bet ir pozityvią pareigą užtik-

rinti galimybę naudotis žiniasklaidos priemonėmis, kad būtų užtikrinta informacijos

ir nuomonių įvairovė, vadinasi, ir veiksmingos politinės demokratijos tęstinumas. Sa-

viraiškos laisvė toli gražu nėra absoliuti, taigi ir galimybė naudotis žiniasklaidos prie-

monėmis gali būti ribojama. Autorės nuomone, galimybę naudotis žiniasklaidos

priemonėmis geriausia analizuoti atsižvelgiant į tris jai įtakos turinčias reguliavimo

formas: teisinį reguliavimą, rinkos reguliavimą ir savireguliaciją. Pranešėja daug dė-

mesio skiria spaudai ir tradicinei elektroninei žiniasklaidai (televizijai, radijui), gana

išsamiai apibūdina, kokie reikalavimai šioms žiniasklaidos priemonėms keliami de-

mokratinėje visuomenėje ir kaip ribojamos galimybės jomis naudotis. Čia skaitytojai

suras nemažai nuorodų ir į konkrečias Europos Žmogaus Teisių Teismo bylas.

Žiniasklaidos analitikė G. Maiola (Osservatorio di Pavia, Italija)3 pranešime

„Žiniasklaidos analizės metodai rinkimų stebėjimo procese“ aprašo metodiką, daž-

niausiai taikomą rinkimų stebėjimo misijose atliekant žiniasklaidos analizę, taip pat

pateikia rekomendacijų ir nurodo geros praktikos pavyzdžių, kaip tirti žiniasklaidoje

pateikiamą informaciją. Pranešime taip pat aprašomi dėl žiniasklaidos ir komunika-

cijos procesuose taikomų naujųjų technologijų plėtros atsiradę sunkumai, su kuriais

susiduriama atliekant žiniasklaidos stebėseną. Pasak pranešėjos, visuotinai sutaria-

ma, kad žiniasklaidos, ypač televizijos, vaidmuo rinkimuose yra svarbus šiais aspek-

tais: suteikiama galimybė naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir pateikti informaciją

3 Pavijos stebėsenos institutas (Osservatorio di Pavia) yra 1994 m. įsteigtas mokslinių tyrimų institutas,

kurio pagrindinė veiklos sritis – teorinė ir empirinė žiniasklaidos analizė.


apie kandidatus; įgyvendinama rinkėjų teisė gauti informaciją apie politines alter-

natyvas, suteikiant jiems galimybę pasirinkti, ir žurnalistų teisė nušviesti rinkimų

kampaniją, kelti klausimus, diskutuoti apie problemas ir savo auditorijai pasiūlyti al-

ternatyvų požiūrį.

Žiniasklaidos stebėsena, kuri yra svarbiausia stebint, kaip žiniasklaida informuo-

ja apie kandidatus ir rinkimų kampaniją, yra plačiai taikoma, o nacionalinės regulia-

vimo institucijos, tarptautinės rinkimų stebėjimo misijos, taip pat nevyriausybinės

organizacijos nuolat stebi rinkimus tam, kad įvertintų, ar politinės partijos ir kan-

didatai turi galimybę naudotis žiniasklaidos priemonėmis, ar pateikiant informaci-

ją apie politines partijas ir kandidatus yra laikomasi pusiausvyros, ar žiniasklaidos

priemonės ir institucijos laikosi nacionalinių kampanijas reguliuojančių teisės aktų ir

tarptautinių įsipareigojimų, ar visuomenė galėjo gauti teisingą ir pakankamą infor-

maciją, kad galėtų rinkimų dieną apsispręsti. Tačiau išsamiam žiniasklaidoje patei-

kiamos informacijos vertinimui vien stebėti žiniasklaidą nepakanka. Taip pat svarbu

nustatyti, kiek žurnalistai nepriklausomi nuo politinės, o kartais ir ekonominės val-

džios ir koks yra teisinis žiniasklaidos veiklos, ypač prieš rinkimus, reguliavimas.

Pranešėja žiniasklaidos analizę apibrėžia kaip tam tikrų susijusių sričių tyrimą,

kurio pagrindinis tikslas – apibendrintai įvertinti žiniasklaidos pateikiamą informa-

ciją apie rinkimų procesą. Žiniasklaidos analizė yra skirta žiniasklaidos sistemos au-

tonomiškumo politinės sistemos atžvilgiu laipsniui, žiniasklaidos priemonių įvairovės

lygiui (išorinis pliuralizmas) įvertinti ir nustatyti, ar pateikiant informaciją apie opo-

nentus išlaikyta pusiausvyra (vidinis pliuralizmas). Atliekant žiniasklaidos analizę yra

vertinami įvairūs su teise gauti informaciją ir teise skleisti informaciją susiję klausi-

mai, kaip antai, ar žiniasklaidoje buvo pateikta pakankamai informacijos apie rinkimų

organizavimą ir balsavimo procedūras, ar kandidatai ir politinės partijos turėjo gali-

mybę žiniasklaidoje pristatyti rinkėjams savo politines programas. Siekiant gauti pati-

kimus atsakymus į šiuos ir kitus klausimus trijose tyrimo srityse taikomos skirtingos

metodikos: 1) dokumentų analizė, naudojama teisiniam žiniasklaidos reguliavimui

tirti; ji leidžia patikrinti, ar teisės aktai atitinka tarptautinius standartus ir įsipareigoji-

mus žiniasklaidos laisvės ir rinkimų srityje, ar žiniasklaidos priemonės ir politikos da-

lyviai per rinkimus laikėsi šių teisės aktų nuostatų; 2) lauko tyrimas, taikomas stebint

žiniasklaidos aplinką ir leidžiantis atsižvelgti į konkrečios šalies istorinę, politinę, so-

cialinę ir kultūrinę aplinką; 3) turinio analizė, taikoma stebint žiniasklaidą per rinki-

mų kampaniją. Toliau pranešime daugiau dėmesio skiriama būtent šiai tyrimo sričiai

(turinio analizei) – aprašomi žiniasklaidos stebėsenos objektai, metodika ir rezultatų

vertinimas. Pranešėjos teigimu, daugiausia sunkumų atliekant žiniasklaidos stebėseną

rinkimų procese kelia internetas ir palydovinė televizija bei radijas.

Lundo universiteto (Švedija) viešosios teisės profesoriaus H. H. Vogelio prane-

šimu „Rinkimų kampanijų fi nansavimas“ šiame leidinyje pradedami nagrinėti rinki-

mų kampanijų fi nansavimo klausimai. Pasak pranešėjo, daugumoje valstybių teisės

aktai, reglamentuojantys politinių partijų fi nansavimą, buvo priimti visai neseniai.


Todėl šioje srityje teismų, ypač konstitucinę kontrolę vykdančių institucijų4, prakti-

ka vis dar negausi, o viešosios valdžios institucijos retai paaiškina tai, kas nėra aiškiai

reglamentuojama galiojančiuose teisės aktuose. Autorius pažymi, kad toks viešosios

valdžios institucijų abejingumas daugelyje Europos valstybių turėjo neigiamų pasek-

mių. Teisės neaiškumas ar neabejotina spraga reiškė, kad viskas daugiau ar mažiau

yra leidžiama. Kadangi politinės partijos negalėtų išgyventi be fi nansavimo, o to-

kio, koks numatytas, nepakanka, kiekviena partija pati turi surasti priemonių savo

tikslams pasiekti. Viso to pasekmė – įtartinas, slaptas fi nansavimas. Todėl netrukus

baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti partijų lyderiai ir iždininkai, kurie, siek-

dami bet kokia kaina gauti savo partijos veiklai būtinų lėšų, rinko jas neteisėtai. Tokių

skandalų būta Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Danijoje. Pranešime pakankamai

išsamiai aprašomos neteisėto rinkimų kampanijų fi nansavimo schemos ir kaip jos

per tam tikrą laiką buvo patobulintos. Pasak pranešėjo, Europos Taryba, siekdama

užkirsti kelią neteisėtam rinkimų kampanijų fi nansavimui, gana sėkmingai ėmėsi

veiksmų, kaip antai priimta Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, Civi-

linės teisės konvencija dėl korupcijos, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos

rekomendacija 1516 (2001) dėl politinių partijų fi nansavimo, Europos Tarybos Mi-

nistrų Komiteto rekomendacija Rec(2003)4 valstybėms narėms dėl bendrų kovos su

korupcija fi nansuojant politines partijas ir rinkimų kampanijas taisyklių. Autoriaus

nuomone, kiek įmanoma reikia riboti politinių partijų išlaidas, o galiausiai jas suma-

žinti, priešingu atveju demokratija nebus veiksminga. Kartu turi būti išlaikyta partijų

lygybė, kurios dažnai gali būti nepaisoma suteikiant pranašumą pagrindinėms par-

tijoms: joms gavus didesnę balsų dalį ar iškovojus daugiau vietų, iš biudžeto skiria-

mos nemažos dotacijos. Be to, būtina užtikrinti, kad politinėms partijoms nustatyti

reikalavimai dėl fi nansavimo būtų skaidrūs, o gaunamų lėšų naudojimas – veiksmin-

gai kontroliuojamas.

Nors D. Hazaparu ir C. Sima, atstovaujantys Rumunijos fondui „Demokratija

per teisę“, pranešimą pavadino „Politinių partijų ir rinkimų kampanijų fi nansavimas

Rumunijoje“, jame daugiausia dėmesio skiriama Rumunijos politinių partijų fi nan-

savimui, apie rinkimų kampanijų fi nansavimą beveik nekalbama5. Rumunijoje yra

trys pagrindiniai politinių partijų fi nansavimo šaltiniai: valstybės biudžeto dotacijos,

privačių asmenų lėšos ir partijos veiklos lėšos. Politinės partijos iš valstybės biudže-

to kasmet gauna dotacijas, tačiau partijoms skiriama suma per metus negali viršy-

ti 0,04 proc. valstybės biudžeto pajamų. Pasak pranešėjų, politinės partijos, kurioms

4 Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iki šiol nėra nagrinėjęs bylų, kuriose

būtų tyręs politinių partijų (rinkimų kampanijų) fi nansavimo teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos

Respublikos Konstitucijai. Tiesa, Konstituciniame Teisme 2010 m. balandžio ir birželio mėn. priimti

du Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymai ištirti Politinių partijų ir politinių kampanijų

fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai. Bylos pagal šiuos pra-

šymus šiuo metu yra rengiamos Teismo posėdžiui.5 Apie rinkimų kampanijų fi nansavimą yra užsiminta tik tiek, kad iš fi zinių ir juridinių asmenų gautos

lėšos prasidėjus rinkimų kampanijai gali būti naudojamos tik jas viešai deklaravus.


nėra atstovaujama parlamente, taip pat turi teisę gauti valstybės dotaciją, tačiau joms

šios dotacijos nėra ir niekada nebuvo skiriamos. Fizinių asmenų aukos per metus ne-

gali būti 100 kartų, o juridinių asmenų – 500 kartų didesnės už atitinkamų metų mini-

malų darbo užmokestį. Aukotojų, kurių aukos 10 kartų viršija šalies minimalų darbo

užmokestį, sąrašas yra skelbiamas Rumunijos ofi cialiajame leidinyje. Siekiant išvengti

tam tikrų institucijų veiklos politizavimo, politinėms partijoms draudžiama gauti au-

kas iš viešosios valdžios institucijų ir bendrovių bei bankų, kuriuose didžioji kapitalo

dalis priklauso valstybei. Politinės partijos gaunama bendra aukų suma per metus ne-

gali viršyti 0,005 proc. tų metų valstybės biudžeto pajamų. Draudžiama priimti aukas

iš užsienio organizacijų ir valstybių. Kontroliuoti, kaip laikomasi teisės normų, susi-

jusių su politinių partijų fi nansavimu, patikėta Rumunijos audito rūmams. Pranešėjai

pažymi, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje įkurtos politinės partijos monopoliza-

vo visus fi nansavimo šaltinius – tiek viešuosius, tiek privačius. Valdžioje esančios par-

tijos laikosi politikos, ribojančios kitų politinių grupių galimybę gauti fi nansavimą,

taip pat kontroliuoja ir riboja nepolitinių organizacijų fi nansavimą.

T. Zellwegerio ir U. Serdülto iš Ženevos universiteto (Šveicarija) pranešime

„Kampanijų fi nansavimo ir galimybės naudotis žiniasklaidos priemonėmis refe-

rendumuose reguliavimas“ apžvelgia referendumo kampanijas reglamentuojančių

Europos Tarybos valstybių narių teisės aktų nuostatas, susijusias su kampanijų fi nan-

savimu ir galimybe naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Pranešėjai konstatuoja, kad

per pastaruosius du dešimtmečius Europoje padaugėjo nacionalinių referendumų.

Tačiau referendumų skaičiaus didėjimas pats savaime nepatvirtina, kad sprendimai

priimami demokratiškiau. Gerai žinoma, kad referendumais gali būti (ir istorijoje

buvo tokių atvejų) piktnaudžiaujama.

Autorių nuomone, teisės normos, įtvirtinančios referendumo kampanijų fi nan-

savimą ir galimybę per šias kampanijas naudotis žiniasklaidos priemonėmis, yra

svarbiausi pradinio referendumo etapo – referendumo kampanijos aspektai. Išanali-

zavę valstybių teisės aktus, įtvirtinančius referendumo kampanijų fi nansavimą ir ga-

limybę per jas naudotis žiniasklaidos priemonėmis, pranešėjai pažymi, jog tai, kad

nėra referendumo kampanijoms reglamentuoti skirto teisinio reguliavimo, nebūtinai

reiškia, kad referendumų kampanijos yra nesąžiningos, ir priešingai, valstybėse, ku-

riose nustatytas išsamus referendumo kampanijas reglamentuojantis teisinis regulia-

vimas, šios kampanijos gali būti nesąžiningos.

Kalbėdami apie Šveicariją pranešėjai pažymi, kad šioje valstybėje referendumo

kampanijos nėra išsamiai teisiškai reguliuojamos (nors daugelis manytų priešingai),

inter alia nėra priimta specialių nuostatų, reglamentuojančių referendumo kampa-

nijų fi nansavimą, galimybę per jas naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Vis dėlto

pagrindiniai principai, pagal kuriuos vyksta referendumo kampanijos, yra įtvirtin-

ti Konstitucijoje ir kai kuriuose įstatymuose (pavyzdžiui, Federaliniame politinių tei-

sių įstatyme). Kadangi nėra specialių referendumo kampanijų fi nansavimo nuo statų,

todėl ir šių kampanijų išlaidos nėra ribojamos, o jų dalyviai neturi pareigos atskleis-


ti savo rėmėjus ar kampanijai išleistą pinigų sumą. Šveicarijoje pripažįstama, kad

galimybę naudotis žiniasklaidos priemonėmis vykstant referendumo kampanijai už-

tikrina Federaliniame radijo ir televizijos įstatyme nustatytas bendras teisinis regu-

liavimas, nors referendumo kampanijos dalyviams televizijoje ar radijuje neskiriama

nemokamo laiko. Šveicarijoje įstatymu draudžiama politinė reklama radijuje ir te-

levizijoje, tačiau šis draudimas teismų praktikoje buvo sušvelnintas (vis dėlto refe-

rendumo kampanijoms jis ir toliau taikomas). Šveicarijoje nėra reglamentuojamas ir

politinių partijų fi nansavimas, o politinių partijų veiklai fi nansuoti viešųjų fondų lė-

šos nėra skiriamos.

Apžvelgę Europos Tarybos valstybių narių referendumo kampanijų fi nansavi-

mo nuostatas, pranešėjai šias valstybes suskirstė į tris kategorijas: 1) valstybės, ku-

riose draudžiama referendumų kampanijas fi nansuoti iš viešųjų fondų (Šveicarija,

Slovėnija, Malta, Lenkija); 2) valstybės, kuriose kampanijos dalyviams suteikiama ne-

fi nansinė parama, pvz., skelbiama nemokama politinė reklama, leidžiama naudotis

viešosios paskirties pastatais, taikomos mokesčių lengvatos (Portugalija, Moldova,

Makedonija); 3) valstybės, kuriose referendumų kampanijoms fi nansuoti skiriama

viešųjų fondų lėšų (Ispanija, Nyderlandai, Estija, Švedija).

Apžvelgę Europos Tarybos valstybių narių teisinį reguliavimą, įtvirtinantį galimy-

bę per referendumo kampanijas naudotis žiniasklaidos priemonėmis, pranešėjai teisi-

nį reguliavimą suskirstė taip: apskritai nėra teisinio reguliavimo; nustatytos bendrosios

nuostatos, užtikrinančios galimybę per kampanijas naudotis žiniasklaidos priemonė-

mis; įtvirtintas politinės reklamos draudimas; tik politinėms partijoms skirta nemoka-

mo laiko televizijoje ir radijuje; visiems kampanijos dalyviams skirta nemokamo laiko

televizijoje ir radijuje. Taip pat yra skirtumų tarp teisinio reguliavimo, kuris taikomas

tik viešajam sektoriui priklausančiai žiniasklaidai, ir teisinio reguliavimo, kuris taiko-

mas tiek viešajam, tiek privačiajam sektoriui priklausančiai žiniasklaidai.

Savo pranešimo išvadose pranešėjai, bandydami įvertinti aptartąjį Europos Ta-

rybos valstybių teisinį reguliavimą, nurodo, kad dauguma valstybių dar neatitinka

fi nansavimo ir žiniasklaidos taisyklių, nustatytų Venecijos komisijos rekomendaci-

jose dėl konstitucinių referendumų, tačiau pačiame pranešimo tekste nenagrinėjama

valstybių teisinio reguliavimo atitiktis minėtoms rekomendacijoms, būtent tai, ko-

kios konkrečios valstybių teisės aktų nuostatos neatitinka rekomendacijų. Pranešė-

jai daro išvadą, jog tai, kad nėra išsamaus teisinio reguliavimo, nebūtinai reiškia, kad

referendumo kampanijos yra nesąžiningos, nes referendumo kampanijoms gali būti

taikomos panašios rinkimų įstatymų nuostatos, be to, konkrečios šalies politinė kul-

tūra taip pat yra svarbi.

Taigi Venecijos komisijos rinkinio Science and Technique of Democracy 43 nu-

meris galbūt nėra tas leidinys, kuriame išsamiai analizuojamos demokratinių rinki-

mų prielaidos, tačiau skaitytojai jame tikrai ras įdomios ir vertingos informacijos apie

žiniasklaidą ir rinkimų kampanijų fi nansavimą, be kurių šiuolaikiniai demokratiniai

rinkimai tik riausiai neįvyktų.


VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2010 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.

Liepos 7–9 d. Managvoje (Nikarag-

va) Venecijos komisijos atstovas dalyvavo

VIII Iberoamerikos konstitucinės justici-

jos konferencijoje „Konstitucinė justicija

ir socialinės ir ekonominės teisės“.

Liepos 12–15 d. Džakartoje (Indo-

nezija) Venecijos komisijos atstovas da-

lyvavo Indonezijos Konstitucinio Teismo

ir fondo Konrad Adenauer Stift ung su-

rengtoje 7-ojoje Azijos konstitucinių

teismų teisėjų konferencijoje.

Liepos 13–14 d. Batumyje (Gruzi-

ja) Venecijos komisija kartu su Gruzijos

Konstituciniu Teismu surengė konferen-

ciją „Teisinis aktyvizmas“.

Liepos 15–16 d. Berlyne (Vokieti-

ja) Venecijos komisijos delegacija kartu

su kai kuriais Gruzijos valstybinės kons-

titucinės komisijos nariais ir kitais tarp-

tautiniais ekspertais dalyvavo Vokietijos

techninio bendradarbiavimo agentūros

surengtoje konferencijoje, skirtoje Gru-

zijos konstitucinei reformai.

Rugpjūčio 2–13 d. Kišiniove (Mol-

dova) Moldovos centrinės rinkimų ko mi-

sijos prašymu lankėsi Venecijos komisijos

siųstas ekspertas rinkimų klausimais, ku-

ris Centrinei rinkimų komisijai padėjo

pasirengti 2010 m. rugsėjo 5 d. konstitu-

ciniam referendumui.

Rugpjūčio 24 d. Kišiniove (Moldo-

va), vykdant pasirengimo 2010 m. rugsėjo

5 d. konstituciniam referendumui progra-

mą, Venecijos komisijos atstovas dalyvavo

Centrinės rinkimų komisijos surengta-

me seminare, kuriame buvo nagrinėjami

apylinkės teismų teisėjų įgaliojimų spren-

džiant rinkimų ginčus klausimai.

Rugpjūčio 27 d. Astanoje (Kazach-

stanas) Venecijos komisijos atstovas da-

lyvavo Kazachstano Konstitucijos 15-ųjų

metinių proga surengtoje konferencijoje

„Konstitucija – valstybės demokratinio

vystymosi pagrindas“.

Rugpjūčio 30–rugsėjo 3 d. Taškente

ir Samarkande (Uzbekistanas) Uzbekista-

no valdžios institucijų prašymu Venecijos

komisija kartu su Uzbekistano Aukščiau-

siojo Teismo Tyrimų centru surengė du

seminarus, kuriuose buvo nagrinėjami

su Habeas corpus susiję klausimai. Šie se-

minarai buvo organizuoti įgyvendinant

Europos Sąjungos iniciatyvą Centrinėje

Azijoje kurti teisinę valstybę.

Rugsėjo 3–6 d. Moldovoje Veneci-

jos komisija teikė teisinę pagalbą Euro-

pos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos

stebėtojų misijai, atvykusiai dėl 2010 m.

rugsėjo 5 d. konstitucinio referendumo.

Rugsėjo 8 d. Paryžiuje (Prancūzija)

Venecijos komisijos Konstitucinės justi-

cijos skyriaus vadovas susitiko su Pran-

cūzų kalba kalbančių šalių konstitucinių

teismų asociacijos (ACCPUF) generali-

ne sekretore ir Prancūzijos Konstitucinės

Tarybos atstovu ryšiams su Venecijos ko-

misija. Per šį susitikimą buvo aptarti tar-

pusavio bendradarbiavimo klausimai.

264264

Rugsėjo 9–10 d. Strasbūre (Prancū-

zija) Venecijos komisijos pirmininkas ir

generalinis sekretorius susitiko su Kana-

dos Aukščiausiojo Teismo delegacija, va-

dovaujama šio teismo pirmininko.

Rugsėjo 9–11 d. Tbilisyje (Gruzi-

ja) Venecijos komisijos atstovas dalyvavo

Europos rinkimų pareigūnų asociaci-

jos konferencijoje „Tikslių rinkimų sąra-

šų sudarymas“ ir generalinės asamblėjos

posėdyje.

Rugsėjo 13–14 d. Sofi joje (Bulga-

rija) lankėsi Venecijos komisijos dele-

gacija, kartu su Moldovos Respublikos

teisingumo ministerijos atstovais dalyva-

vusi diskusijose, kuriose aptartas naujojo

įstatymo dėl baudžiamosios kilmės turto

konfi skavimo valstybės naudai projektas.

Venecijos komisija savo galutinę nuomo-

nę šiuo klausimu pateiks 2010 m. spalio

15–16 d. plenarinėje sesijoje. Dvi paren-

giamosios tarpinės nuomonės buvo pri-

statytos balandžio ir birželio mėn.

Rugsėjo 16–17 d. Rėgengsburge (Vo-

kietija) Venecijos komisijos sekretoriato

atstovas dalyvavo 12-ajame tarptautinia-

me Europos Sąjungos teisės ir lyginamo-

sios konstitucinės teisės kongrese tema

„Konstitucinės teisės progresyvus inter-

nacionalizavimas ir europeizavimas, Li-

sabonos sutarties poveikis“.

Rugsėjo 16–17 d. Tbilisyje (Gruzi-

ja) Venecijos komisijos delegacija kartu

su Gruzijos parlamento atstovais aptarė

Gruzijos konstitucinę reformą. Veneci-

jos komisija savo galutinę nuomonę šiuo

klausimu pateiks 2010 m. spalio 15–16 d.

plenarinėje sesijoje.

Rugsėjo 21 d. Lankarane (Azer-

baidžanas) Venecijos komisija kartu su

Azerbaidžano Prezidento institucijos

administracija surengė seminarą regionų

ir vietos policijos įstaigų atstovams.

Rugsėjo 21–22 d. Dušanbė (Tadži-

kistanas) Tadžikistano valdžios institu-

cijų prašymu Venecijos komisija kartu

su Tadžikistano teisėjų mokymo centru

prokurorams ir advokatams surengė se-

minarą Baudžiamojo proceso kodekso

įgyvendinimo klausimais.

Rugsėjo 23–24 d. Biškeke (Kirgizsta-

nas) Kirgizstano valdžios institucijų pra-

šymu Venecijos komisija kartu su Teisin-

gumo ministerija sudarė darbo grupę teisės

aktų priėmimo klausimams nagrinėti.

Rugsėjo 24–25 d. Baku (Azerbaidža-

nas) vykdydama Azerbaidžano rinkimų

veiksmų planą, Venecijos komisija kartu

su Azerbaidžano valdžios institucijomis

teisėjams ir advokatams surengė semina-

rą, kuriame buvo nagrinėjami kreipimosi

į teismą dėl rinkimų klausimai.

Parengė Jolita Urbonaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS PUBLIKACIJAS

Justitia, 2010, 1, p. 2–14: spausdi-

namas Vilnius universiteto Teisės fa-

kulteto profesoriaus Egidijaus Šileikio

straipsnis „Konstitucinis Teismas ir

valstybės atsakomybė už Europos Są-

jungos teisės pažeidimą“.

Autorius teigia, kad pamatinės as-

mens teisės ir jų garantijos (pvz., dis-

kriminavimo ar monopolio įvedimo

draudimas, ūkinės veiklos laisvė ar tei-

sė įsisteigti ir patekti į rinką) Lietuvos

Respublikos ir Europos Sąjungos teisės

aktuose iš esmės yra vienodai įtvirtin-

tos. Tačiau šiuose aktuose gali nesutap-

ti tam tikrų aspektų, susijusių su asmens

teisėmis, reglamentavimas, todėl gali kil-

ti normų kolizija, numatyta Konstituci-

niame akte „Dėl Lietuvos Respublikos

narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra

Lietuvos Respublikos Konstitucijos sude-

damoji dalis. Be to, gali nesutapti minė-

tų teisės aktų teisminis aiškinimas ir dėl

to gali atsirasti teisminės jurisprudenci-

jos kolizija. Siekiant jos išvengti, Europos

Sąjungos teisėje yra nustatyta nacionali-

nių galutinės instancijos teismų pareiga

kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo

Teismą dėl prejudicinio (preliminaraus)

sprendimo.

Autoriaus nuomone, jei valstybės

galutinės instancijos teismas nesikreipia

dėl tokio išankstinio sprendimo, nors pa-

gal bylos aplinkybes (kilusį neaiškumą)

yra pakankamai akivaizdus pagrindas

kreiptis, arba dėl minėtos normų kolizi-

jos nesprendžia pagal Europos Sąjungos

teisės normų taikymo primato principą,

arba apskritai ignoruoja šias normas, jis

ir kartu jam įgaliojimus (jurisdikciją) su-

teikusi valstybė gali šiurkščiai pažeisti ne

tik valstybės prisiimtus įsipareigojimus,

susijusius su naryste Europos Sąjungoje,

bet ir Europos Sąjungos teisės normose

garantuotas konkretaus asmens subjek-

tines teises. Tokiu atveju teisminė (in-

terpretavimo ir taikymo) klaida, kurios

neįmanoma apskųsti įprasta hierarchine

(instancijų) tvarka, gali būti vertinama

kaip pagrindas suinteresuotajam asme-

niui teismine tvarka reikalauti, kad būtų

užtikrinta valstybės atsakomybė (už jam

padarytą žalą).

Tokiomis aplinkybėmis gali susiklos-

tyti ir tokia paini teisinė situacija, kai su-

interesuotieji asmenys pagrįstai mano,

jog Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo galutinis nutarimas, kuriame

skelbiama, kad jų subjektinėms teisėms

nepalankus įstatymas ar valdymo aktas

atitinka Konstituciją, ir yra tas galutinės

instancijos teismo aktas, dėl kurio valsty-

bė turi atsakyti už Europos Sąjungos teisės

normose garantuotų jo teisių pažeidimą.

Profesoriui kyla abejonių, ar Konstituci-

nis Teismas apskritai gali būti laikomas

tuo galutinės instancijos teismu, dėl kurio

teisminio aiškinimo ar taikymo „klaidos“

atsirastų (kiltų) Lietuvos valstybės atsako-

mybė, ir koks kitas, jo žodžiais tariant, na-

cionalinis teismas galėtų nagrinėti tokios

atsakomybės klausimą, tarsi pakildamas

ne tik virš Konstitucinio Teismo, bet ir

virš jo jurisdikciją papunkčiui įtvirtinan-

čios Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

266266

Teisė, mokslo darbai, 2010, 76,

p. 76–82: spausdinamas Vilniaus uni-

versiteto Teisės fakulteto Baudžia-

mosios justicijos katedros docento

Remigijaus Merkevičiaus straipsnis

„Teismo nešališkumo principo sam-

prata Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių

Teismo jurisprudencijoje“.

Autorius bando atskleisti teismo neša-

liškumo principo sampratą Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo ir Europos

Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.

Straipsnyje aptariami konkretūs, autoriaus

nuomone, teismo šališkumo pavyzdžiai ir

pateikiamos išvados.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė


Rugpjūčio 27–28 d., Astana (Ka-

zachstanas)

Konstitucinio Teismo pirminin-

kas Kęstutis Lapinskas dalyvavo Astano-

je vykusioje tarptautinėje konferencijoje,

skirtoje Kazachstano Konstitucijos pri-

ėmimo 15-osioms metinėms, ir perskaitė

pranešimą „Konstitucinė jurisprudencija

ir demokratijos plėtra Lietuvoje“.

Rugsėjo 8–10 d., Daugpilis (Latvija)

Lietuvos ir Latvijos Konstitucinių

Teis mų teisėjai dalyvavo devintojoje dvi-

šalėje konferencijoje „Teisėtų lūkesčių

(teisinio tikrumo) principas“. Įžanginį

žodį tarė šių teismų pirmininkai Kęstu-

tis Lapinskas ir Gunaras Kūtris. Teisėtų

lūkesčių principą Lietuvos Konstitucinio

Teismo jurisprudencijoje apžvelgė Kons-

titucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis,

o Latvijos – G. Kūtris. Svarbiausias prob-

lemas savo šalies Konstitucinio Teismo

jurisprudencijoje aptarė Lietuvos Kons-

titucinio Teismo teisėjas Pranas Kuconis

ir Latvijos Konstitucinio Teismo teisėjas

Viktoras Skrunda.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS LITERATŪRA

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Constitutional Court Decisions. – Seoul: Th e Constitutional Court of Korea,

2006–.

Vol. 2. – Seoul: Th e Constitutional Court of Korea, 2009. – XII, 872 p.

2. Corte costituzionale della Repubblica Italiana: Raccolta delle decisioni della Cor-

te costituzionale, della normativa e della documentazione rilevante relativa agli

anni 1956–2009 [Elektroninis išteklius]. – Roma, [2009].

3. Konstitucinio Teismo aktai. Kn. 9 / Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. –

Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2010. – 748, XXXIII p. –

ISSN 1648-1062.

4. Legal regulation of funding of political parties and political campaigns in Lithu-

ania: daktaro disertacijos santrauka / Elena Masnevaitė. – Vilnius, 2010. – 49 p.

5. Podstawowe założenia Konstytucji Rzeczypospolitej Polskiej / Trybunał Konsty-

tucyjny. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2010. – 113 p. – (Studia

i materiały; t. XXXIII). – ISBN 978-83-87515-54-6.

6. Preambula Konstytucji Rzeczypospolitej Polskiej / Trybunał Konstytucyjny. –

Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2009. – 148 p. – (Studia i mate-

riały; t. XXXII). – ISBN 978-83-87515-53-9.

7. Recueil des decisions du Conseil constitutionnel. – [Paris]: Dalloz, 1991–2009.

– 2010. – 550 p. – ISBN 978-2-247-08830-0.

8. XIII konferencja sędziow Trybunału Konstytucyjnego Rzeczypospolitej Pols-

kiej i Sądu Konstytucyjnego Republiky Litewskiej: Warszawa, 23–26 czerwca

2009 r. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2010. – 283 p. – (Studia i

materiały; t. XXXIV). – ISBN 978-83-87515-55-3.

9. Tarnybinė teisė ir naujoji valstybės tarnybų (institucijų) valdymo paradigma /

Alfonsas Laurinavičius. – Vilnius, 2010. – 359 p. – ISBN 978-9955-19-168-1.

10. Teisės teorijos įvadas: vadovėlis / Linas Baublys, Darijus Beinoravičius, An-

drius Kaluina, Paresh Kathrani, Kristina Miliauskaitė, Ernestas Spruogis, Eglė

Venckienė. Mykolo Romerio universitetas. – Vilnius: MES, 2010. – 365 p. –

ISBN 978-609-95202-0-9.

11. Tribunal Constitucional [Espana]: Memoria / Tribunal Constitucional. – Ma-

drid: Tribunal Constitucional, 2000–2009.

– 2010. – 287 p.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 269

12. VII Conferencia Iberoamericana de Justicia Constitucional: Yucatan, Mexico,

15–17 abril 2009 / Suprema Corte de Justicia de la Nacion. – Mexico,

2009. – DVD.

13. Žmogaus teisių apsaugos institucijos: kolektyvinė monografi ja / Egidijus Ja-

rašiūnas, Dovilė Gailiūtė, Saulė Vidrinskaitė, Inga Žalėnienė, Edita Žiobie-

nė. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009. – 445 p. –

ISBN 978-9955-19-163-6.

Parengė Zita Kadūnienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 3 (19)

2010 LIEPA–RUGSĖJIS

Kalbos redaktorės Rima Mekaitė, Dangirutė Giedraitytė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2010 11 05. 33,75 sp. l.

Tiražas 150 egz. Užsakymas 12158.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius


www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius


www.kopija.lt

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (19)








PRANEŠIMAI

RECENZIJA





KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

10

◆

L

IEP

A–

RU

GS

ĖJI

S


2010ISSN 1822-4520

2010 liepa–rugsĖjis jurisprudencija konstitucinĖ · prezumpcijos doktrina, pažymi, kad...

Documents