liepa–rugsĖjis jurisprudencija konstitucinĖ · 2015. 3. 9. · valstybės ir jos teisės...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (7)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISP

RU

DEN

CIJ

A

2007

◆

L

IEPA

–RU

GSĖ

JIS

Nr. 3 (7)LIEPA–RUGSĖJIS

2007

ISSN 1822-4520


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 3 (7)LiepA–RuGsĖJis

2007

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkasEgidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojasViktoras Rinkevičius

Nariai:Armanas AbramavičiusKęstutis JankauskasRamunė SakalauskaitėErnestas SpruogisStasys StačiokasValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, 01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2007

TURINyS

SvEIKINIMAS

SPAlIO 25-OJI – KONSTITUCIJOS DIENA


Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakci-ja), 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakci-jos) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2007 m. liepos 5 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo nr. 222 „Dėl kandidato į vyriausybės atstovus“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitu-cijai, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui (2007 m. rugpjūčio 13 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos pilie-čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), taip pat dėl pareiškėjo – Šiaulių apygar-dos administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija) (2007 m. rugsėjo 6 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. re-dakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2007 m. rugsėjo 26 d.)


Dėl pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo ištirti Lietuvos Res-publikos civilinio proceso kodekso 4, 346 straipsnio 1, 2 dalių, 350 straipsnio 1, 2 dalių (pasak pareiškėjo, 2006 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitiktį Lietuvos Res-publikos konstitucijai, taip pat ištirti Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko plana-vimo schemos (generalinio plano)“ patvirtintos kuršių nerijos nacionalinio par-ko planavimo schemos (generalinio plano) atitiktį Lietuvos Respublikos kons-titucijai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), Lietuvos Res-publikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo

68

41

84

118

157

9

2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (pasak pareiškėjo, 2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija) (2007 m. liepos 5 d.)

Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo (2007 m. rugpjūčio 13 d.)

Dėl pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymo (nr. 1b-30) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai (2007 m. rugsėjo 6 d.)

Dėl pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymo (nr. 1b-31) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai (2007 m. rugsėjo 12 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo reglamento patvirtinimo“ pa-keitimo (2007 m. rugsėjo 18 d.)

KONSTITUCINIO TEISMO POTvARKIS

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo (2007 m. rugpjūčio 1 d.)

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠyMAI

2007 m. liepos 1–rugsėjo 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti pra-šymai

UŽSIENIO ŠAlIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo 2006 m. lapkričio 3 d. nutarimas

vokietijos federalinio konstitucinio teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimas

MOKSlINIAI STRAIPSNIAI

Dominique Chagnollaud. sąvokų „maišalynės“ panteone: artišoko sindromas

Dr. Rytis Krasauskas. kai kurie kolektyvinės darbo teisės konstitucionalizavimo aspektai

PRANEŠIMAI

Ramutė Ruškytė. svarbiausi Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo priimtų nutarimų aspektai (2006 m. spalio 1 d.–2007 m. rugsėjo 1 d.)

Doc. dr. Armanas Abramavičius. Ultra vires doktrina Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijoje

RECENZIJA

Arnoldas Matijošius ir Ernestas Milius. teisės galiojimas atgaline tvarka ir tei-sinės valstybės principas

175177

184

191

212

213

214253

277

285

302

323

331

vENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2007 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUAlIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS lITERATŪRĄ

nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

336338340

SvEIKINAME PIRMĄJĮKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKĄ

JUOZĄ ŽIlĮ JUBIlIEJAUS PROGA

Gerbiamasis profesoriau Juozai Žily,rugsėjo 7 dieną Jums sukako 65-eri. kai pažvelgi į atkūrus nepriklausomybę pradėtą statyti valstybės rūmą ir jos tei-

sinius pagrindus, suvoki, kaip glaudžiai Jūsų biografija yra susipynusi su Lietuvos valstybės ir jos teisės istorija. taip galima įvertinti ilgametę Jūsų patirtį, sukauptą valstybės institucijose ir teisės srityje.

su pagyrimu baigęs vilniaus universiteto teisės studijas, dirbote Aukščiausiosios tarybos prezidiumo Juridiniame skyriuje, vilniaus universitete dėstėte užsienio šalių konstitucinę teisę. Atgimimo metais rengėte įstatymų, įteisinusių tautos siekį atkur-ti nepriklausomą Lietuvos valstybę, projektus. pirmaisiais nepriklausomybės metais prisidėjote prie konstitucijos kūrimo – buvote darbo grupės konstitucijos projektui rengti vadovas. pradėjus funkcionuoti Lietuvos parlamentui, tapote seimo Juridinio skyriaus vedėju. nenuostabu, kad 1993 metais įsteigus naują instituciją – konstitucinį teismą iškart buvote pasiūlytas šio teismo teisėju, o vėliau paskirtas jo pirmininku.

7

Analizuojant konstitucinio teismo veiklą matyti, kad Jūsų pradėto kurti jo dar-bo braižo yra laikomasi ir dabar. pareigos paisymas, nuoseklumas, pagarba ne tik įstatymo raidei ir dvasiai, bet ir asmeniui, – šios Jūsų įdiegtos tradicijos vertinamos ir šiandien. Jūsų pastangomis konstituciniame teisme atsirado ir įsitvirtino diskusijų dvasia.

tikro demokrato polinkis į kompromisą, tikro, ne tariamo, konsensuso paieškos, platesnis problemos suvokimas sutvirtino šią svarbią valstybės instituciją iš vidaus. Į tinkamą dirvą Jūsų pasodinti želmenys prigijo ir yra puoselėjami net ir praėjus aštuo-neriems metams nuo tos akimirkos, kai nusivilkote teisėjo mantiją.

o kur dar gausus būrys į Lietuvos teisės olimpą įkopusių Jūsų auklėtinių, kur gausybė publikacijų, straipsnių ir knygų apie konstitucinę jurisprudenciją!

Atskirai norisi paminėti Jūsų jautrumą, dėmesingumą žmogui, sugebėjimą pa-guosti ir suprasti. iš pažiūros paprasti dalykai neretai tampa esminiai.

nuoširdžiai sveikiname Jus su 65-uoju gimtadieniu. Linkime stiprios sveikatos, asmeninio ir kūrybinio džiaugsmo.

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

SPAlIO 25-OJI – KONSTITUCIJOS DIENA

2007 m. spalio 25 d. sukako penkiolika metų, kai Lietuvos Respublikos piliečiai referendume priėmė Lietuvos Respublikos konstituciją. Šia proga Lietuvos Respubli-kos konstitucinis teismas vilniaus rotušėje surengė konstitucijos dienos minėjimą. kalbėjo Lietuvos Respublikos prezidentas J. e. valdas Adamkus, pranešimus perskai-tė Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo teisėjas kęstutis Lapinskas ir europos tarybos direktorius, venecijos komisijos sekretorius Gianni buquicchio. buvo apdo-vanoti geriausiai išlaikiusieji nacionalinį konstitucijos egzaminą. minėjime perskai-tytų pranešimų tekstai bus išspausdinti „konstitucinės jurisprudencijos“ 2007 metų 4 (8) numeryje.


NUTARIMAS

DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS PIlIEčIŲ NUOSAvyBĖS TEISIŲ Į IŠlIKUSĮ NEKIlNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATyMO 5 STRAIPSNIO 2 DAlIES 1 PUNKTO (2002 M. BAlANDŽIO 2 D. REDAKCIJA), 16 STRAIPSNIO 7 DAlIES (1999 M. GEGUŽĖS 13 D., 2001 M. GRUODŽIO 11 D. REDAKCIJOS)

ATITIKTIES lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJAI

2007 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio sta-čioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams sei-

mo nariams Antanui bosui, Gintarui Šileikiui, valdemarui tomaševskiui, seimo Ap-linkos apsaugos komiteto vyresniajam patarėjui Dariui karveliui,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. birželio 27 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 03/04-15/04-05/06 pagal:

1) pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miš-kas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis par-kas ar valstybinis draustinis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams (prašymas nr. 1b-01/2004);

2) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miš-kas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik

2007 m. liepos 5 d. nutarimas ◆10

tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribo-jančiuose kaimuose ir miesteliuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-14/2004);

3) pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straips-nio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl lais-vos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai (prašymas nr. 1b-05/2006).

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-01/2004, Šiaulių apy-gardos administracinio teismo prašymas 1b-14/2004, vilniaus apygardos administ-racinio teismo prašymas nr. 1b-05/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 03/04-15/04-05/06.

konstitucinis teismasnustatė:

I

1. pareiškėjas – klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valsty-biniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, neprieštarauja kons-titucijos 18, 29, 32 straipsniams (prašymas nr. 1b-01/2004).

2. pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuo-se žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygia-verčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam

◆ DĖL nuosAvybĖs teisių AtkūRimo vALstybiniuose pARkuose iR DRAustiniuose 11

ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvena-muosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės vals-tybės principui (prašymas nr. 1b-14/2004).

3. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakci-ja) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai (prašymas nr. 1b-05/2006).

II

1. pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-mas šiais argumentais.

konstitucinės teisės ir laisvės traktuotinos atsižvelgiant į konstitucijos 18 straipsnį, įtvirtinantį žmogaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį. Jeigu įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti konstitucinių teisių apribojimai neturi aiškaus ir teisėto pagrindimo, jie turėtų būti pripažįstami prieštaraujančiais konstitucijai. Įstatymai draudžia arba riboja tokią veiklą valstybiniuose parkuose, kuri gali pakenkti saugomiems komplek-sams ir objektams, taip pat rekreaciniams ištekliams. tokio ribojimo tikslas ir paskir-tis yra suprantami. tačiau, pasak pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo, subjektų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą valstybiniame parke, rato ribojimas nenurodant ribojimo tikslo ir pa-skirties neturėtų būti pripažįstamas pagrįstu. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas riboja subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises valstybiniame draustinyje ar valstybiniame parke ekvivalen-tine natūra, ratą nenurodant ribojimo tikslo ir paskirties. taip, pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo nuomone, yra nepagrįstai ribojamos žmogaus tei-sės ir laisvės, nepaisoma konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinto žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio. be to, toks teisinis reguliavimas nuosavybės teisių atkūrimą su-sieja su nuosavybės teisių subjektų požymiais, nes nuosavybės teisės yra atkuriamos asmenims, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, o tai, pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo manymu, pažeidžia konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą. pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama ir konstitucijos 32 straipsnyje


įtvirtinta asmens teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, nes yra sukuriama prieš-prieša tarp teisės pasirinkti gyvenamąją vietą ir teisės turėti nuosavybę: asmens teisė pasirinkti gyvenamąją vietą, kaip teigia pareiškėjas, „apribojama pagal jo pageidau-jamos gauti nuosavybėn žemės sklypo buvimo vietą“, todėl asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netenka galimybės įgyvendinti kitos konstitucinės teisės.

2. pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

iki 2001 m. gruodžio 11 d., kai buvo pakeista Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, teisė atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu sklypu valstybiniuose parkuose ir draus-tiniuose įstatymuose buvo siejama su sąlyga, kad pretendentas gyventų valstybinio parko, valstybinio draustinio ar gretimoje teritorijoje. toks teisinis reguliavimas su-kėlė piliečiams lūkestį, kad jei jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis bus suteiktas žemės sklypas ekvivalentine natūra vals-tybiniame parke ar draustinyje. tačiau pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises valstybi-niuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ar miško plotą, buvo nustatyti kitokie, sunkesni reikalavimai šiai teisei įgyvendinti. pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas, kai prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams yra nustatomi nauji reikalavimai, pažeidžia konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asme-nų lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą.

3. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-mas šiais argumentais.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nu-stačius, kad „grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, per-duodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neuž-statytos) žemės šiame mieste trūkumo“, yra apribojamas plotas žemės, į kurią galima atkurti nuosavybės teises. toks kiekybinis apribojimas neleidžia atkurti nuosavybės teisių į visą laisvą ir neužstatytą žemę, kuriai nėra konkretaus visuomenės poreikio. pasak pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo, negalima apriboti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į laisvą (neužstatytą) žemę, jeigu nėra konkretaus visuomenės poreikio tai konkrečiai žemei, priešingu atveju yra pažeidžiama konsti-tucijos 23 straipsnio 3 dalis, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – seimo atstovų seimo nario A. boso ir D. karvelio (atstovaujančių suinteresuotam asmeniui – seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio


teismo prašymą nr. 1b-14/2004) ir seimo nario v. tomaševskio (atstovaujančio su-interesuotam asmeniui – seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-05/2006) rašytiniai paaiškinimai.

1. seimo nario A. boso ir D. karvelio paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo ginčijama Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyve-namuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, neprieštarauja konstitucijai. Šie suinteresuoto asmens – seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais.

Ginčijamomis nuostatomis panaikintas iki tol kurį laiką buvęs absoliutus drau-dimas perduoti savininkams lygiavertį žemės sklypą valstybiniuose parkuose ir vals-tybiniuose draustiniuose. tuo siekta atkurti visuomeninių santykių pusiausvyrą – iš-saugoti vertingiausias šalies teritorijas ir kartu apginti šių teritorijų gyventojų nuo-savybės teises. tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigta asmenų nuosavybės teisė, o tik buvo apribotas jos įgyvendinimas asmenims, kurie iš tikrųjų negyvena valstybi-niame parke ar valstybiniame draustinyje, neturi jame nuosavybės teise gyvenamo-jo namo, buto ar jų dalies ir nenaudoja žemės asmeniniam ūkiui. taigi ginčijamose nuostatose yra numatyta tik viena asmenų grupė – piliečiai, gyvenantys ir turintys gyvenamuosius namus ar butus valstybiniame parke ar draustinyje, ir neįtvirtinta, kad šiai grupei priklausantys asmenys skirtingai įgyvendina savo teises; todėl, seimo nario A. boso ir D. karvelio nuomone, konstitucinis asmenų lygybės principas nėra pažeidžiamas, nes jis nepaneigia galimybės įstatyme nevienodai reglamentuoti tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, teisinio statuso.

2. suinteresuoto asmens – seimo atstovo seimo nario v. tomaševskio paaiškini-muose teigiama, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra supro-jektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teri-torijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, prieštarauja konsti-tucijos 23 straipsnio 3 daliai.

Iv

1. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai seimo nariai A. bosas, v. tomaševskis, taip pat D. karvelis iš esmės pakartojo savo rašyti-niuose paaiškinimuose pateiktus argumentus.


2. konstitucinio teismo posėdyje savo paaiškinimus pateikė suinteresuoto as-mens – seimo atstovas seimo narys G. Šileikis.

3. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai seimo nariai A. bosas, G. Šileikis, v. tomaševskis konstatavo inter alia tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas; tai nulėmė šio proceso nenuoseklumą, prieštaringumą, nevienodą atitinkamų teisės aktų nuostatų traktavimą.

4. konstitucinio teismo posėdyje kalbėjo specialistai: nacionalinės žemės tarny-bos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius s. sta-liūnas, nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės skyriaus vedėja J. Liaskovskaja.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) atitiktis konstitucijai.

2. teisės aktų (inter alia įstatymų), reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo santykius, atitiktį konstitucijai konstitucinis teismas nuo 1994 m. įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. konstitucinio teismo aktuose yra su-formuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina. Ji yra grindžiama šiomis ne kartą konstatuo-tomis principinėmis nuostatomis.

okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir ne-atsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės val-domu turtu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. pri-ėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems pri-klausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kom-pensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms.

paneigtų nuosavybės teisių atkurti remiantis įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo priimtas minėtas principinis sprendimas atkurti nuosavybės teises, buvo ne-


įmanoma. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai at-kurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. todėl Aukščiau-siosios tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; tokį pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės vals-tybės galimybės. Šis įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; tokį jo pobūdį lėmė tai, kad: jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo; jis buvo taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas; nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimas buvo vykdomas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka.

3. Aukščiausiosios tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl pilie-čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

4. Restitucijos procesas nuo 1997 m. sausio 22 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas pagal seimo 1997 m. sausio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvar-kos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo 1 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas sustabdomas laikinai, „iki bus priimtas naujas įstatymas“.

Šio teisinio reguliavimo konstitucingumas buvo ginčijamas konstituciniame teisme. konstitucinis teismas, apsvarstęs pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-statymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas neprieštarauja konstitucijos 23, 106, 109, 114, 145 straipsniams, 1997 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos konstituciją“, kuriuo, atsižvelgdamas į tai, kad seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimo įstatymą, pagal kurio 22 straipsnio 3 punktą įsigaliojus šiam įsta-tymui neteko galios Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, pradėtą teiseną nutraukė. kartu pažymėtina, kad, kaip minėtame savo sprendime konstata-


vo konstitucinis teismas, „įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su konstitucijoje nurodytais atvejais“. paminėtina, kad toks atvejis numatytas konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Respublikos prezidento teikimas konstituciniam teismui ar seimo nutarimas iš-tirti, ar aktas sutinka su konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“.

pacituota oficialios konstitucinės doktrinos nuostata reiškia inter alia tai, kad konstitucija neleidžia įstatymų leidėjui priimti įstatymų, kuriais sustabdomas galio-jančių įstatymų galiojimas; kad tol, kol įstatymas galioja, jis turi būti taikomas; kad prireikus netaikyti įstatymo (jo dalių), turi būti pripažįstama, kad jis (jo dalys) neteko galios, o ne kad sustabdomas jo (jo dalių) galiojimas. kita vertus, seimas gali nu-statyti, nuo kada pradedamas taikyti jo priimtas ir įsigaliojęs įstatymas, kad įstatymo įsigaliojimo ir jo taikymo data gali nesutapti (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

5. seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d. pažymėtina, kad nors šio įstatymo pavadinimas ir skiriasi nuo anksčiau nuosavybės teisių atkūrimą regu-liavusio įstatymo – įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, jis reguliuoja to paties pobūdžio, t. y. restitucijos, santykius. Įstatymo preambulėje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 me-tais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta <...> konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę“, kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos pi-liečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams re-guliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, o baigus restituciją jis neteks prasmės ir turės būti pripažintas netekusiu galios.

6. pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pradėjus atkurti nuosavybės teises piliečiams atsirado teisėtas lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuo-savybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą-jį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. minėtą piliečių teisėtą lūkestį, kad jiems įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, saugo ir gina konstitucija, įsigaliojusi 1992 m. lapkričio 2 d.


7. teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš konstitucijoje įtvirtinto teisinės valsty-bės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus. konstitucinis teismas savo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstata-vęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal konstituciją, konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsau-ga. konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatuota ir tai, kad konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštarau-jančiais konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos, kad sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu kons-titucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. tačiau pabrėžtina, kad konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, ku-rios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pa-žeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, konstitucijo-je įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės val-džią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieš-taraujančius konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti rea-liai įgyvendinamos.

8. nuo pat restitucijos proceso pradžios, t. y. 1991 m., piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daugybę kartų keičiamas; teisės aktų pakeitimais ir papildymais, viena vertus, buvo plečiami asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratas ir turto, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas; kita vertus, kartais asmenų, kuriems gali būti at-kurtos nuosavybės teisės į atitinkamą turtą, ratas buvo siaurinamas nustatant vis ki-tokias sąlygas, kurioms esant nuosavybės teisės gali būti atkurtos.

pabrėžtina, kad restitucijos santykių teisinio reguliavimo nestabilumas nemažai nulėmė ir teisinio tikrumo stoką – teisinių santykių subjektai, tam tikru laikotarpiu įgiję lūkestį, kad įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka galės atkurti nuosavybės


teises į atitinkamą turtą, neretai atsiduria tokioje padėtyje, kai jie nėra tikri, ar dėl nuolat besikeičiančio teisinio reguliavimo šis jų lūkestis tikrai galės būti įgyvendintas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad suinteresuoto asmens – seimo atstovai seimo na-riai A. bosas, G. Šileikis, v. tomaševskis konstitucinio teismo posėdyje taip pat kons-tatavo, jog restitucijos procesas buvo nenuoseklus, prieštaringas dėl to, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas, o atitinkamos teisės aktų nuostatos buvo nevienodai traktuojamos.

9. ypač pabrėžtina, kad konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės vi-suomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lū-kesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai užtęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą-jį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasi-tikėjimas valstybe ir teise.

II

1. pagal seimo 1997 m. liepos 1 d. priimto ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio pi-liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudo-jamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus neringos miestą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha vilniuje, kaune, klaipėdoje, Šiauliuose, panevėžyje, Alytuje, marijampolėje, Druskininkuose, palangoje, birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių nau-dojamo žemės sklypo plotas, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha“.

Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžina-mi perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik šiose teritorijose gyvenantiems piliečiams“.

2. Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia buvo keičia-mi jo 5 ir 16 straipsniai (1997 m. liepos 1 d. redakcija).

3. seimas 1999 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. birželio 2 d.


3.1. Šio įstatymo 3 straipsniu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo pakeista ir papildyta bei išdėstyta nauja redakcija.

pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos: <...> „perduodant neatlygintinai nuosavy-bėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus kuršių nerijos nacionalinio par-ko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha vilniuje, kaune, klaipėdoje, Šiauliuose, pa-nevėžyje, Alytuje, marijampolėje, Druskininkuose, palangoje, birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie sta-tinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli pi-liečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jiems pageidaujant, neat-lygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepai-sant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto vilniuje, kaune, klaipėdoje, Šiauliuose, panevėžyje, Alytuje, marijam-polėje, Druskininkuose, palangoje, birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose.“

3.2. pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnį piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) tapo 7 dalimi (2 dalis), o ši dalis buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija (3 dalis).

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžina-mi perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis“.

4. konstitucinis teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 12 straipsnio 3 punktas neprieštarauja šio įstatymo bendrosioms nuostatoms, konstitucijos 23, 29, 46, 47 straipsniams, Lie-tuvos Respublikos žemės įstatymo 15, 21 straipsniams, Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui, taip pat ar pilie-čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio


3 dalies antras sakinys, 16 straipsnio 9 dalies 5 punktas neprieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsniui, 2001 m. balandžio 2 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstituci-jai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“, kuriame nutarė, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis ne-turi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat 12 straips-nio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors mi-nėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

5. Įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, pa-darytais seimo 1999 m. gegužės 13 d. priimtu piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straips-nių pakeitimo ir papildymo įstatymu) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: seimo 2000 m. sausio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymu, kuris įsiga-liojo 2000 sausio 19 d.; seimo 2000 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos pi-liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2000 m. liepos 31 d.; seimo 2000 m. spalio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 25 d.; seimo 2001 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

6. seimas 2001 m. rugpjūčio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegu-žės 13 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.

6.1. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nu-statyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas


negrąžinami perduodant nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą“.

taigi buvo panaikinta iki tol buvusi galimybė gauti nuosavybėn valstybinių par-kų ir valstybinių draustinių teritorijoje esančius žemę ar mišką kaip lygiavertį turtą kitoje vietovėje anksčiau turėtajai žemei ar miškui bei kitoje valstybinių parkų ir vals-tybinių draustinių teritorijos dalyje anksčiau turėtajai žemei ar miškui.

6.2. piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu buvo pratęsti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti – buvo nustatyta, kad tokie prašymai gali būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. vėliau prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai pratęsiami nebuvo.

7. seimas 2001 m. gruodžio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13, ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. gruodžio 28 d. Šio įstatymo 3 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kurios nuosta-tų atitiktis konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„valstybiniuose parkuose, išskyrus nemuno deltos regioninį parką, ir valsty-biniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, ku-rių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. nemuno deltos regioniniame parke žemė perduodama nuosavybėn lygiaverčiu žemės plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, piliečiams, kurie gyvena šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir pagėgių savivaldybėse. Remiantis iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais, valsty-biniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai piliečiams, gyvenusiems ir turėjusiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, grąži-nami perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško plotą ar vandens telkinį.“

8. vėliau piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: seimo 2002 m. sausio 15 d. priimtu Lietuvos Res-publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo


2002 m. sausio 18 d.; seimo 2002 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 17 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

9. seimas 2002 m. balandžio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pa-keitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo nauja redakcija išdėstyta Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija).

pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakci-ja), kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės tei-se turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami ne-atlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grą-žinti natūra turėtoje vietoje, planus vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldy-bių tarybos“.

taigi piliečiams grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės plotas negali būti didesnis negu 1 ha, jeigu šioje laisvoje (neužstatytoje) žemėje yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai sta-tybai (pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą) ir jų negalima suprojektuoti kitose mies-to teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.

10. vėliau Įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo keičiamas ir papildomas: seimo 2002 m. spalio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 25 d.; seimo 2002 m. spalio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d.; seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2003 m. birželio 30 d.; seimo 2003 m. spalio 14 d. priimtu


Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.; seimo 2004 m. kovo 23 d. priimtu Lietuvos Res-publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2004 m. balandžio 10 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

11. seimas 2004 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstaty-mą, kuris įsigaliojo 2004 m. spalio 26 d. pagal šio įstatymo 1 straipsnį buvo paliktas tas pats terminas – 2001 m. gruodžio 31 d. – prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti, tačiau kartu buvo nustatyta, kad asmenims, dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleidusiems minėtą terminą, terminas prašymams pateikti gali būti atnaujinamas.

12. vėliau Įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) dar buvo keičiamas ir papildomas: seimo 2005 m. gegužės 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2005 m. birželio 9 d.; seimo 2006 m. lapkričio 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės tei-sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. lapkričio 21 d.

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) buvo pakeistas bei papildytas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamos nuostatos pakeistos nebuvo.

Šiais įstatymais Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nebuvo keičiama ir (arba) papildoma.

III

1. minėta, kad konstitucinio teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo doktrina.

pagal pareiškėjų – klaipėdos apygardos administracinio teismo, Šiaulių apygar-dos administracinio teismo ir vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus sprendžiant, ar konstitucijai neprieštarauja piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos), oficiali konstitucinė restitucijos doktrina plėtojama remiantis ankstesnė-se konstitucinės justicijos bylose suformuluotomis nuostatomis.


2. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. tai dary-damas įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucijos, taigi privalo paisyti kons-titucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kitų konstitucinių vertybių. konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatuota, kad įstatymais nustatant nuo-savybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas. konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atku-riant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingu-mo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai natūra nėra grąžinami asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; Įstatymo nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarau-ja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (konstitucinio teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad įsta-tymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos na-cionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos ki-tais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė.

3. konstitucijos 23 straipsnį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį ne-kilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pa-sirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas, kai sa-vininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavy-


bės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingu-mą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

4. konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

kartu pabrėžtina, kad nors konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių teisiniam reguliavimui, jo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įsta-tymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos. kaip tik priešingai – paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka at-kuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms kons-titucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. tačiau ir tokiais atvejais turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos sie-kiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

5. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia Įstatymo 16 straips-nio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) nuostatos dėl tokio nuosavybės teisių atkūrimo, kai asmeniui perduodamas nuosavybėn neatlygin-tinai lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas, esantis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje.

5.1. Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės ob-jektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. pagal konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir auga-lija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudo-jimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valsty-


bės konstitucinė priedermė (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

5.2. konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gam-tinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gam-tos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvū-niją (2 dalis). paminėtina ir tai, kad pagal konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

bendrinė konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lie-tuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. pagal konstituciją įstatymų lei-dėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, tačiau vietovių priskyrimas ypač vertingoms vietovėms turi būti pagrįstas. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir ki-tokią vertę ir pan.).

5.3. konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvokos „ypač vertingos vietovės“, kaip bendrinės sąvokos, kontekste paminėtina, kad konstitucija neužkerta kelio įstaty-muose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami konstitucijos tekste, kad reikalavimo įsta-tymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pa-čiais žodžiais ir formuluotėmis kaip konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystimąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai inter-vencija į konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina (konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). taigi konstitucijos 54 straipsnyje minimos ypač vertingos vietovės įstatymuose gali būti vadinamos ir kitaip, jeigu dėl to nėra iškreipiamas ar suvis pa-neigiamas konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinys.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tik-ros Lietuvos teritorijos dalys įstatymuose vadinamos saugomomis teritorijomis. pa-gal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (2001 m. gruodžio 4 d. redakci-ja) saugomomis teritorijomis laikomos sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę


ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (2 straipsnio 32 dalis); saugomoms teritorijoms yra priskirtos ir tokios teritorijos, kurios vadinamos „valstybiniais parkais“ ir „valstybiniais draustiniais“: valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – tai didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritori-jose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu (2 straipsnio 43 dalis); „draustiniai“ – tai saugomos teri-torijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą, kai šio-se teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos (2 straipsnio 8 dalis).

taigi valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingo-mis teritorijomis. pažymėtina, kad saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) vartojamos sąvokos „valstybinis parkas“ ir „valstybinis draustinis“ neiškreipia, juo labiau nepaneigia konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinio.

5.4. turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vieto-vėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsau-goti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konsta-tuota, kad toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veik-los tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus.

pagal konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asme-nims, užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto teisinio režimo.

taigi dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji ribojimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims. siekiant užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą, tokiais ribojimais ir draudimais gali būti įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų teises. visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tiks-lams pasiekti (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).


6. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog ta ap-linkybė, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra tokioje vietovėje, kuri priskirta ypač vertingoms vietovėms, yra pakankamas pagrindas įstatymų leidėjui di-ferencijuotai reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą į tokį turtą, atsižvelgiant inter alia į vietovės teisinį statusą. pabrėžtina, kad nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius, esančius ypač vertingose vietovėse, sąlygas ir tvar-ką, įstatymų leidėjas negali nepaisyti iš konstitucijos kylančio imperatyvo reguliuoti šiuos santykius taip, kad nebūtų pakenkta ypač vertingų vietovių apsaugai, nes, kaip minėta, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė, jas būtina išsaugoti ateities kartoms, jų apsauga yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

7. iš konstitucijos (inter alia iš jos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybi-nio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas) kyla reikala-vimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti. pagal konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. negalima nustatyti tokio teisinio regu-liavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (konstitucinio teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad okupaci-nės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybi-nė, visuomeninė nuosavybė ir kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. susiklosčius tokiai padėčiai, kai valstybė laikinai faktiškai valdo ir naudoja jai nuosavybės teise nepriklausantį turtą, šis turtas taip pat turi būti valdomas ir naudojamas paisant tų pačių konstitucinių reikalavimų, kaip ir valdant ir naudojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

Jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise pri-klauso valstybei, – nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta; tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai būtų perleisti kitų asmenų nuosavy-bėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėju-siam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, par-ką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).


8. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti ir tokį piliečių nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to žemės, miško, van-dens telkinio ploto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacio-nalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos asme-niui suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, pagal konstituciją negali nustatyti tokio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo būdo, kad asmeniui vietoje jo kitoje vietovėje turėtų žemės, miško, vandens telkinio kaip lygiavertis turtas būtų perduodama nuosavybėn žemė, miškas, vandens telkinys, kurie yra vietovėse, priskirtose ypač vertingų vietovių kategorijai. toks tei-sinis reguliavimas sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams ir būtų nesuderinamas su konstituci-jos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

9. minėta, kad konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuo-savybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) nuosavybės teisės yra atkuriamos, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią nuosavybės teisės yra atkuriamos, tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad ypač vertingų vietovių teritori-joje (valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose) asmeniui natūra būtų grąžinama būtent ta žemė, miškas, vandens telkinys, kurie iki neteisėtos nacionali-zacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo jam priklausė nuosavybės teise, jeigu jie nėra valstybės išperkami.

10. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, jog nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad apskritai nėra galimas ir toks teisinis reguliavimas, kai atkuriant nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam valsty-binio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kuris to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėjo nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pa-gal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jo turėtos žemės, miško, vandens telkinio yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje. tačiau toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas neturi sudaryti teisinių prielaidų atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėju-sios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje). taigi toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas nėra neleistinas valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės iš-


perkamas), turėjusių ir to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje gy-venančių asmenų atžvilgiu; toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

11. kitaip turėtų būti vertinamas toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teri-torijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybinio draustinio terito-rijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, nes toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas minėtiems asmenims sudarytų teisines prie-laidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams po-kyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veik-los valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui. toks teisinis regu-liavimas būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

Iv

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Konstitu-cijos 18, 29, 32 straipsniams ir šios dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose drausti-niuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus as-meninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę as-meniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybinia-me draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. minėta, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valsty-binis parkas ar valstybinis draustinis.“

cituotoje nuostatoje sąvoka „rajonas“ buvo ir šiuo metu yra suprantama kaip atitinkamos savivaldybės teritorija.

2. taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuo-savybės teisė į žemę, mišką galėjo būti atkurta: 1) piliečiams, kuriems nuosavybės tei-se priklausanti žemė ar miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nu-savinimo buvo valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje; 2) piliečiams,


kuriems nuosavybės teise priklausanti žemė ar miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur. be to, nei vieniems, nei kitiems nurodytiems piliečiams nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra būtent tą žemės, miško plotą, kuris jiems priklausė nuosavybės teise – valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esanti žemė ar miškas jiems nuosavybėn yra perduodama kaip turtas, lygiavertis jų turėtjam turtui (žemei, miškui); minėti žemė, miškas perduodami nuosavybėn tik tiems piliečiams, kurie gyvena tame rajone, ku-riame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis.

3. sprendžiant, ar Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakci-ja) nustatydamas, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybi-nis parkas ar valstybinis draustinis, įstatymų leidėjas neveikė ultra vires, neperžengė savo diskrecijos ribų, esminę reikšmę turi tai, kad nustačius vien sąlygą gyventi ra-jone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, teisę atkurti nuosavy-bės teises, gaudami lygiavertį žemės, miško, esančių valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, plotą, įgijo ir tie asmenys, kurių neteisėtai nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas niekada nebuvo valstybinio parko ar valsty-binio draustinio teritorijoje – jie buvo kitur.

Šios Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytos sąlygos (gyventi tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis drausti-nis) nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas, kam nuosavybės teisė gali būti atkuriama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėta-jam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, paisė minėtų konstitucijos 54, 128 straipsnių reikalavimų. ne valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško vadinama-sis perkėlimas į valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją, remiantis vien tuo, kad asmuo gyvena tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, negali būti laikomas konstituciškai pagrįstu.

4. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytas tei-sinis reguliavimas leido nuosavybės teises atkurti perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą valstybiniuose parkuose ir valsty-biniuose draustiniuose inter alia tokiems piliečiams, kurie gyvena valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir kurių neteisėtai nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas yra to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau šios žemės, miško negalima natūra grąžinti (jie yra valstybės išperkami).

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad nėra konstitucinių argu-mentų, kurie leistų teigti, kad toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo būdas, kai atkuriant nuosavybės teises asmenims, gyvenantiems valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir toje teritorijoje turėjusiems nuosavybės


teise žemės, miško, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės iš-perkamas), vietoje jų turėtos žemės, miško yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai že-mės, miško plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje, nėra neleistinas, taip pat kad toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinio parkų, valstybinio draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

taip pat konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miš-ko, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), su-teikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draus-tinio teritorijoje, sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draus-tinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 16 straips-nio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam ati-tinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio ne-teisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijo-je, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacio-nalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritori-joje, prieštaravo konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. minėta, kad seimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pa-keitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. rugpjūčio 17 d., 6 straipsnio 2 dalimi Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo pa-keista ir išdėstyta nauja redakcija ir buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas negrąžinami perduodant nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą“. konstatuotina, kad tokia Įstatymo pataisa buvo panaikinta iki tol buvusi galimybė gauti nuosavy-bėn valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijoje esančią žemę ar mišką kaip turtą, lygiavertį kitoje vietovėje anksčiau turėtajai žemei ar miškui bei kitoje


valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijos dalyje anksčiau turėtajai že-mei ar miškui.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) seimo 2001 m. gruodžio 11 d. priimto piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo 12, 13, ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. gruodžio 28 d., 3 straipsniu buvo pakeista. be to, ši dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijama. Jos santykio su konstitucija konstitucinis teismas netirs.

7. minėta, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nustatyta:

„valstybiniuose parkuose, išskyrus nemuno deltos regioninį parką, ir valsty-biniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, ku-rių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. nemuno deltos regioniniame parke žemė perduodama nuosavybėn lygiaverčiu žemės plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, piliečiams, kurie gyvena šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir pagėgių savivaldybėse. Remiantis iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais, valsty-biniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai piliečiams, gyvenusiems ir turėjusiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, grąži-nami perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško plotą ar vandens telkinį“.

taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) valstybiniuose parkuose, išskyrus nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlyginti-nai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu piliečiams, kurie atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) naudoja žemę asmeniniam ūkiui valstybinio parko ar valstybi-nio draustinio teritorijoje; 2) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje; 3) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvena-muosius namus ar butus, jų dalis su valstybiniais parkais ir valstybiniais draustiniais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose; 4) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje, jei sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. be to, pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą


galima atkurti perduodant žemę, mišką, vandens telkinius, esančius valstybiniuose parkuose ar valstybiniuose draustiniuose, tiems piliečiams, kurie gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra vals-tybinis parkas ar valstybinis draustinis, – tokiu atveju remiamasi žemės reformos žemėtvarkos projektais, kurie yra patvirtinti iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. tuo tarpu piliečiams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į žemę nemuno deltos re-gioniniame parke, taikomas tik vienas reikalavimas – gyventi šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir pagėgių savivaldybėse.

8. pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo ginčijamos Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos (būtent kad vals-tybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens tel-kiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis vals-tybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose) yra susijusi su kitomis šios dalies nuostatomis.

9. sprendžiant, ar Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redak-cija) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi ne-prieštarauja konstitucijai, konstatuotina, kad visos šioje dalyje nurodytos sąlygos su-ponuoja galimybę atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybiniuose parkuose ar valstybiniuose draustiniuose, ne tik tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise pri-klausantys žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir nesvarbu, ar tie piliečiai gyvena to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, ar kitur.

10. minėta, kad nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas, kai atkuriant nuo-savybės teises asmenims, gyvenantiems valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir toje teritorijoje turėjusiems nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jų turėtos žemės, miško, vandens telkinio yra suteikiamas lygiavertis atitin-kamai žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje, nėra neleistinas, taip pat kad toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinio parkų, valsty-binio draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui. minėta ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vie-


toje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kon-troliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsi-rasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konsti-tuciniu teisinės valstybės principu.

11. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 16 straips-nio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam ati-tinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio ne-teisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijo-je, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacio-nalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritori-joje, prieštaravo konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nurodyta apimtimi pripažinta prieštaravusia konstitucijai, konstatuotina, kad konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuo-savybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitin-kamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacio-nalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisė-tos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar van-dens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur.

12. tai konstatavus, netenka prasmės Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) atitiktį konstitucijai tirti pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi.


13. pabrėžtina, jog tai, kad šiame konstitucinio teismo nutarime Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) ati-tinkama apimtimi yra pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, nereiškia ir negali būti interpretuojama kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais atkuriant nuosavybės teises piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo perduoti nuo-savybėn valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose esantys žemė, miškai, vandens telkiniai kaip lygiavertis turtas vietoje to turto, kurį piliečiai turėjo ne tame valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje, bet kitur.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. re-dakcijos) pripažinimas atitinkama apimtimi prieštaraujančia konstitucijai nereiškia ir negali būti interpretuojama ir kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams žemė, esanti vals-tybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kaip vadinamoji asmeninio ūkio žemė arba šią asmeninio ūkio žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn, taip pat valstybės ar sa-vivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kita žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, arba šią žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn.

v

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimti-mi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto terito-rijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, atitikties Konstitu-cijos 23 straipsnio 3 daliai.

1. minėta, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įsta-tymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl


laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės skly-pų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos“.

2. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija ne viso Įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai, o tik tai, ar šis punktas konstitucijai neprieštara-vo ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, ir tik tuo aspektu, ar toks teisinis reguliavimas neriboja nuosavybės teisių atkūrimo į laisvą (neužstatytą) žemę, kuriai nėra konkretaus visuomenės poreikio.

konstitucinis teismas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balan-džio 2 d. redakcija) atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje tirs pa-reiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi ir aspektu.

3. pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, galėjo būti atkuriamos: 1) piliečiams grąžinant natūra būtent tą žemę, kuri jiems nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo; 2) piliečiams, nuosavybės teise turintiems pastatus, grąžinant natūra jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą. ir vieniems, ir kitiems piliečiams žemė natūra grąžinama tik tuo atveju, jei ji nėra pri-skirta valstybės išperkamai žemei. be to, visiems šiems piliečiams grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas yra sumažinamas iki 1 ha ploto tuo atveju, jei jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto vietose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2002 m. ba-landžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią mies-tams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos inter alia perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją.

4. minėta, kad valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pa-žeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; tokį pasirinkimą taip pat lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos mate-rialinės bei finansinės valstybės galimybės; įstatymais nustatant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į paki-tusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas; atkuriant nuosavybės teises būtina de-rinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius;


atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės; teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaiso-ma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu.

5. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsta-tymų leidėjas, pagal konstituciją turėdamas diskreciją nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, turi ir įgaliojimus nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visa miestuose esanti laisva (neužstatyta) žemė yra grąži-nama natūra jos savininkams, jeigu šiai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio (konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

taigi įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus nustatyti maksimalų piliečiams grąžin-tinos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydį, jeigu tai yra konstituciš-kai pagrindžiama.

6. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad išlikusio nekilnoja-mojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal kons-titucijos 23 straipsnio 3 dalį).

vadinasi, konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys nėra tapatus visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, sampratai. visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys.

7. sprendžiant, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi ir aspektu neprieštaravo konstitucijai, esminę reikšmę turi tai, kad grąžina-mo natūra mieste esančio žemės sklypo dydis sumažinamas iki 1 ha būtent dėl to, kad grąžintiname piliečiui laisvame (neužstatytame) žemės plote yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams, iki neteisėtos nacionalizacijos ar ki-tokio neteisėto nusavinimo turėjusiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą tame pačiame mieste, individualiai statybai ir šių sklypų negalima suprojektuoti kito-se miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.

8. konstitucinis teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) piliečiams, ku-riems nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos jų turėtą žemę grąžinant natūra, gali būti neatlygintinai nuosavybėn perduodami kiti žemės sklypai, kad pagal įstaty-mą tokiems tikslams naudojama ir ta laisva (neužstatyta) žemė, kurią susigrąžinti na-tūra siekia jos savininkai, kad tokia žemė yra valstybės išperkama, taip pat kad tokiu būdu didesniam skaičiui savininkų, kuriems nėra galimybės grąžinti natūra jų turė-tos miesto žemės, yra iš dalies natūra atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizuotą


žemę, miestų teritorijose esančius nustatyto dydžio žemės sklypus jiems perduodant kaip dalinę kompensaciją natūra. minėtame konstitucinio teismo nutarime konsta-tuota ir tai, kad, atsižvelgiant į su nuosavybe susijusių santykių pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėtos nacionalizacijos, tam tikros dalies privačios laisvos (neužstatytos) žemės išpirkimas siekiant kuo didesniam skaičiui savininkų at-kurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuo-savybėn žemės sklypus atspindi visuomenės interesą.

9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su konstitucijos 23 straipsnio 3 da-limi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas pagrindas, kuriam esant piliečiui grąžinama ne visa mieste esanti laisva (neužstatyta) žemė, o tik ne daugiau kaip 1 ha.

taip pat nėra ir konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas natūra grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydis – ne daugiau kaip 1 ha.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 5 straips-nio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams indivi-dualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, ne-prieštaravo konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. re-dakcija) (Žin., 1999, nr. 48-1522) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai že-mės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritori-joje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštara-


vo Lietuvos Respublikos konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) (Žin., 2001, nr. 108-3904) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai že-mės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacio-nalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valsty-binio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to vals-tybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) (Žin., 2002, nr. 41-1526) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad grąži-nant natūra laisvą (neužstatytą) žemę grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštaravo Lietuvos Respub-likos konstitucijai.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis

paskelbta: Valstybės žinios, 2007, nr. 76-3018.

41

NUTARIMAS

DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS vyRIAUSyBĖS 2004 M. vASARIO 27 D. NUTARIMO NR. 222 „DĖl KANDIDATO Į vyRIAUSyBĖS ATSTOvUS“ ATITIKTIES lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJAI, lIETUvOS

RESPUBlIKOS KORUPCIJOS PREvENCIJOS ĮSTATyMO 9 STRAIPSNIUI

2007 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovui

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisės departamento teisėkūros skyriaus vedėjo pavaduotojui Audriui kasinskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. rugpjūčio 7 d. išnagrinėjo bylą nr. 33/04 pagal pareiškėjo – vilniaus apy-gardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 „Dėl kandidato į vyriausybės atstovus“ ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtin-tam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui.


I

vyriausybė 2004 m. vasario 27 d. išleido nutarimą nr. 222 „Dėl kandidato į vy-riausybės atstovus“ (toliau – ir vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222), kuriame nustatyta:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, nr. 43-772; 1998, nr. 41(1)-1131; 2000, nr. 92-2843; 2002, nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, nr. 51-1392; 2002, nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, nr. 66-2130; 2002, nr. 45-1708; 2003, nr. 17-705, nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu,

2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas ◆42

10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstaty-mo (Žin., 2002, nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos vyriausybė nutaria:

1. neskirti pauliaus ulecko į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas.2. Įgalioti vidaus reikalų ministrą virgilijų bulovą teisės aktų nustatyta tvarka at-

rinkti pretendentą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.“

II

pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-cinę bylą. teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarau-ja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui.

III

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. pagal konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą vyriausybė vykdo įstatymus ir sei-mo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos prezidento dekretus.

1.1. vyriausybė, turėdama įgaliojimus priimti asmenis į valstybės tarnautojo pareigas, turi ir pareigą laikytis įstatymų reikalavimų dėl valstybės tarnautojų pri-ėmimo į darbą – ir bendrųjų, ir specialiųjų. bendrieji reikalavimai yra nustatyti vals-tybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), ir jie yra tokie: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesniam kaip 18 metų ir ne vyresniam kaip 62 metų ir 6 mėnesių; 4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. pagal to paties straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: 1) įstatymų nustatyta tvar-ka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas; 3) kurio sutuoktinis, artimasis gimi-naitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiks-niu; 5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys; 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. pagal to paties straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 5 dalį į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikala-vimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos

◆ DĖL kAnDiDAto Į vyRiAusybĖs Atstovus skyRimo 43

vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis); pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nu-statytas funkcijas (valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 dalis).

1.2. vyriausybės nutarimas dėl vyriausybės atstovo priėmimo į tarnybą turi ne-prieštarauti ir savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatoms, įtvirtinančioms vyriausybės atstovo priėmimo į tarnybą tvarką: vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas valstybės tarnybos įstaty-mo nustatyta tvarka (1 dalis); vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administra-vimo srityje patirtį (3 dalis).

1.3. priėmimo į valstybės tarnybą tvarką, konkursų į pareigas valstybės tarnybo-je organizavimą detaliau reglamentuoja vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvir-tinta priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka, kurios 14 punkte yra įtvirtintas reikalavimas priimant pretendentų paraiškas patikrinti jų atitiktį valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimams; pagal minėtos tvarkos 66 punktą kon-kursą laimėjęs asmuo skiriamas į pareigas ne anksčiau kaip po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų nuo konkurso pabaigos.

2. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, priimant vyriausybės atstovą į pareigas pakanka, kad jis: 1) atitiktų nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus; 2) būtų laimėjęs konkursą; valstybės tarnybos įstatymo 11 ir 13 straipsniuose nenumatyta, kad (ir dėl kokių priežasčių) konkursą laimėjęs asmuo galėtų būti nepriimamas į tarnybą, todėl jeigu yra įvykdytos abi nurodytos sąlygos, asmuo turi būti skiriamas vyriausybės atstovu. pasak pareiškėjo, „priešingo turinio vyriausybės nutarimas“ prieštarautų savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straips-nio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui; toks įstatymams prieštaraujantis vyriausybės nutarimas neatitiktų ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį vyriausybė vykdo įstatymus.

3. Ginčijamas vyriausybės nutarimas yra grindžiamas: 1) valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią į valstybės tarnautojo pareigas asmuo ne-gali būti priimamas kitų įstatymų nustatytais atvejais; 2) Lietuvos Respublikos korup-cijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią darbdavys turi pareigą tikrinti pretendento patikimumą – prašyti informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, ir šio straipsnio 9 dalimi, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą. pareiškėjo – vilniaus apy-gardos administracinio teismo manymu, paraiškų dalyvauti konkurse padavimo sta-


dijoje pretendentų patikimumo negalima tikrinti, nes tai nenumatyta nei valstybės tarnybos įstatyme, nei vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl pri-ėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje.

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, vadovaujantis korupcijos prevencijos įstatymo nuostatomis (būtent jo 9 straipsnio 9 dalimi) už-baigti konkurso procedūros ir nepriimti konkursą laimėjusio asmens į pareigas ne-galima, nes šis įstatymas (jo 9 straipsnio 9 dalis) nėra valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantis (t. y. specialusis) teisės aktas. valstybės tarnautojų pri-ėmimo į pareigas teisiniai santykiai įstatymais turėtų būti sureguliuoti taip, kad ne-būtų prieštaravimų: arba pretendentų patikimumas tikrintinas paraiškų priėmimo stadijoje, arba įstatymai turi nustatyti išimtis, kada pareiga priimti į valstybės tarnybą asmenis, laimėjusius konkursą, nevykdytina.

taigi, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, neskirti p. ulecko į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas vadovaujantis ko-rupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi nebuvo galima.

4. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, vyriausy-bės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 prieštarauja ir konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygybės principui), taip pat 33 straipsnio 1 daliai, pagal kurias kiekvienas atitinkantis įstatymo nustatytas stojimo į valstybės tarnybą sąlygas ir jos procedūras įvykdęs asmuo turėtų būti priimtas į valstybės tarnybą, nes p. uleckas buvo nepaskirtas į pareigas, į kurias jis buvo laimėjęs konkursą, nors tam nebuvo kliūčių, numatytų įstatymuose (vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punk-te, savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1, 3 dalyse, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte). taigi, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, p. uleckui buvo tai-kytas kitoks teisinis reguliavimas nei kitiems.

5. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, abejo-nė dėl vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo nr. 222 atitikties konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui suponuoja ir abe-jonę, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

6. vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme inter alia pažymima, kad tarp šio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į konstitucinį teismą, šalių nėra ginčo dėl asmenims, priimamiems į valstybės tarnau-tojų pareigas, keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų.

Iv

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – vyriausybės atstovo A. kasinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja konstitu-


cijai, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytiems valsty-bės tarnybos ir savivaldybių administracinės priežiūros įstatymų straipsniams (jų dalims). suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 buvo priimtas nepažei-dus savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio, valstybės tarny-bos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 13 straipsnio, todėl jis neprieštarauja ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

1.1. pasak suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo, pagrindų, kuriais re-miantis asmuo negali būti priimtas į valstybės tarnybą, sąrašas, išdėstytas valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, nėra baigtinis; tokius pagrindus gali numatyti ir kiti įstatymai; tai matyti iš šio straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad „priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir vyriau-sybės patvirtinta tvarka“. todėl jokiu būdu negalima teigti, kad valstybės tarnybos įstatymas ir vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka yra vieninteliai teisės aktai, reguliuojantys vyriausybės atstovo apskrityje paskyrimo santykius.

1.2. vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, privalėjo paisyti korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių: pagal 2 dalį informacijos apie asme-nį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria inter alia vyriausy-bė, pateikimas yra privalomas, o 1 dalyje yra įtvirtintas siekis, kad „valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys“; šis siekis taikytinas ne tik asmeninio pasitikėjimo, bet apskritai visiems valstybės tarnauto-jams. korupcijos prevencijos įstatymo netaikymas šiuo atveju reikštų, kad teisės šaltinių hierarchijoje šio įstatymo normų galia yra žemesnė nei valstybės tarnybos įstatymo normų.

1.3. Aptariamuoju atveju priėmimo į valstybės tarnybą santykiai yra „daugia-sluoksniai“: viena, jie yra valstybės tarnybos santykiai, reguliuojami valstybės tarny-bos įstatymo ir vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos priėmimo į vals-tybės tarnautojo pareigas tvarkos; antra, jie yra vyriausybės sprendimų priėmimo santykiai, reguliuojami vyriausybės įstatymo ir vyriausybės nutarimu patvirtinto vyriausybės darbo reglamento; trečia, jie yra neteisėtų veikų (korupcijos) valstybės tarnyboje užkardymo santykiai, reguliuojami korupcijos prevencijos įstatymo. vy-riausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, privalėjo vadovautis visais minėtais teisės aktais, o ne vien valstybės tarnybos įstatymu.

1.4. Jeigu vyriausybės atstovas apskrityje būtų skiriamas į pareigas vien nusta-čius, kad jis atitinka valstybės tarnautojams keliamus bendruosius bei specialiuosius reikalavimus ir laimėjo konkursą, vyriausybės kreipimasis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir stt) dėl informacijos pateikimo bei atsaky-


mas į jį būtų tik formalūs ir nesukeltų jokių teisinių ar faktinių padarinių; taigi liktų neįgyvendinta konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tar-nauja žmonėms (A. kasinsko nuomone, tai prieštarautų konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas), o valstybės žmogiškieji ir finansiniai ištekliai būtų veltui eikvojami.

1.5. tai, kad korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje nėra viena-reikšmio įpareigojimo nepriimti į valstybės tarnybą asmens, apie kurį yra pateikta abejonių dėl jo patikimumo keliančios informacijos, neprieštarauja konstitucijai, nes vyriausybei yra palikta diskrecija jai pateiktą medžiagą apie kandidato patikimumą įvertinti atsižvelgiant į tos medžiagos reikšmingumą valstybės tarnybai.

2. vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja konsti-tucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, nes šių dalių nuostatos nereiškia, kad visiems asmenims, stojantiems į visas valstybės tarnybos pareigas, visais atvejais turi būti taikomos identiškos sąlygos; toks reikalavimas būtų nepagrįstas, nes valsty-bės tarnautojai dirba darbą, susijusį su labai įvairiomis visuomenės gyvenimo ir ūkio sritimis. minėtos nuostatos nereikalauja ir to, kad asmuo, atitinkantis įstatymų nusta-tytas stojimo į valstybės tarnybą sąlygas ir įvykdęs stojimo procedūras, besąlygiškai būtų priimamas į valstybės tarnybą: jos įtvirtina tik asmenų lygybę stojant į valstybės tarnybą; vadinasi, visiems asmenims, siekiantiems eiti pareigas valstybės tarnyboje, turi būti sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti konkurse, visi jie turi būti vertinami vienodai, įstatymai visų jų atžvilgiu turi būti taikomi vienodai. kad ir koks konkretus asmuo laimėtų konkursą į vyriausybės atstovo apskrityje pareigas, jam turi būti tai-komas korupcijos prevencijos įstatymas.

be to, konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata „konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ reikalauja, kad vertinant ginčijamo vyriausybės nutarimo atitiktį konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai būtų atsižvelgta ir į konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; valstybės tarnautojas turi būti nesavanaudiškas, stengtis kuo geriau tarnauti žmo-nėms, į pirmą vietą kelti visos visuomenės, valstybės interesus. būtent dėl to įstatymai numato galimybę (o tam tikrų valstybės tarnybos pareigų atveju – ir pareigą) prieš priimant asmenį į valstybės tarnybą patikrinti, kaip jis praeityje paisė visuomenės interesų, ar virš jų neiškeldavo savo asmeninės gerovės.

3. suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo teigimu, ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes vyriausy-bė, jį priimdama, neturėjo teisės rinktis, vykdyti konstitucijos ir tam tikrų įstatymų nuostatas ar jų nevykdyti, – ji privalo pagal savo kompetenciją taikyti visas konstitu-cijos ir įstatymų normas.

v

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti vyriausybės kanclerio v. sarapino rašytiniai paaiškinimai (su priedais).


vI

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovas A. kasinskas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argu-mentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kurie įtraukti į šią konstitucinės justicijos bylą.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vy-riausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 „Dėl kandidato į vyriausybės at-stovus“ neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam tei-sinės valstybės principui, konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straips-niui, valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punk-tui, 13 straipsniui.

2. ministras pirmininkas 2003 m. spalio 23 d. išleido potvarkį nr. 242 „Dėl įga-liojimų suteikimo“, kuriame, atsižvelgęs „į tai, kad nėra paskirtas vyriausybės atstovas utenos apskričiai, o kitų <...> vyriausybės 1999 m. gruodžio 2 d. nutarimu nr. 1335 „Dėl vyriausybės atstovų skyrimo“ paskirtų vyriausybės atstovų skyrimo į pareigas terminas teisės aktų nustatyta tvarka baigiasi“, vidaus reikalų ministras v. bulovas buvo įgaliotas teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentus į vyriausybės atstovų pareigas ir pateikti vyriausybės nutarimo dėl jų skyrimo projektą.

3. iš vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į konstitucinį teismą, iš vyriausybės kanclerio v. sarapino rašytinių paaiškinimų (su priedais) konstituciniam teismui ir suintere-suoto asmens – vyriausybės atstovo A. kasinsko rašytinių paaiškinimų, taip pat pa-aiškinimų ir dokumentų, jo pateiktų konstitucinio teismo posėdyje, matyti, kad:

– vidaus reikalų ministerija (toliau – ir vRm) 2003 m. spalio 30 d. „valstybės žinių“ priede „informaciniai pranešimai“, nr. 82, paskelbė konkursą inter alia vy-riausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigoms eiti;

– prašymą leisti dalyvauti konkurse vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai (įstaigos vadovo) pareigoms eiti buvo padavę trys pretendentai (vRm pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas nr. 195);

– pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkursas įvyko 2003 m. lapkričio 28 d. vidaus reikalų ministerijoje; konkurse dalyvavo du pretendentai – k. kuber-tavičius ir p. uleckas (vRm pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas nr. 195);

– komisija, sudaryta vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 18 d. įsakymu nr. 1v-408 p. ulecko žinias įvertino 16 balų, o k. kubertavičiaus žinias – 14,7 balo;


konkursą laimėjo daugiausia balų surinkęs p. uleckas (vRm pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas nr. 195);

– vyriausybės kancleris A. Z. kaminskas 2003 m. gruodžio 4 d. raštu kreipėsi į stt su prašymu pateikti informaciją apie asmenis, kurie siekia eiti vyriausybės atsto-vo atitinkamose apskrityse pareigas, inter alia apie p. ulecką, kuris siekė eiti vyriau-sybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas (suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo A. kasinsko paaiškinimai konstitucinio teismo posėdyje);

– vidaus reikalų viceministras Z. b. kazakevičius 2003 m. gruodžio 5 d. lyd-raščiu-teikimu nr. 1D-6961-(31) „Dėl vyriausybės nutarimų projektų“ vyriausybei pateikė inter alia vyriausybės nutarimo „Dėl vyriausybės atstovo marijampolės ap-skričiai skyrimo“ projektą (jam vyriausybės kanceliarijoje buvo suteiktas numeris 3-1724n); minėtas projektas buvo išdėstytas taip:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, nr. 43-772; 1998, nr. 41(1)-1131; 2000, nr. 92-2843; 2002, nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, nr. 51-1392; 2002, nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, nr. 66-2130; 2002, nr. 45-1708; 2003, nr. 17-705, 112-4993) 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lie-tuvos Respublikos vyriausybė nutaria:

paskirti nuo 2003 m. gruodžio 15 d. paulių ulecką į vyriausybės atstovo mari-jampolės apskričiai pareigas (A lygis 17 kategorija).“;

– vyriausybės kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 8 d. buvo gautas ministrui pirmi-ninkui A. m. brazauskui, vidaus reikalų ministrui v. bulovui, seimo nariui A. Rimui adresuotas, 2003 m. gruodžio 2 d. data pažymėtas nepasirašytas, t. y. anoniminis, skundas (vyriausybės kanceliarijos registracijos nr. 3487), kuriame nurodyta, kad jo autoriai – „14 marijampolės savivaldybės darbuotojų“, kuriems „su p. ulecku teko dirbti nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų“ (p. uleckas yra buvęs marijampolės savivaldybės administratorius); skunde teigiama, kad p. uleckas yra nesąžiningas (ir išdėstytos tam tikros, skundo autoriaus ar autorių nuomone, to asmens nesąžiningu-mą liudijančios aplinkybės, susijusios su p. ulecko darbu vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai, būtent piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi vykstant į komandiruotes ir keliant kvalifikaciją, nuosavo namo įsirengimas iš savivaldybės pastato remontui skirtų lėšų, tam tikrų įmonių protegavimas perkant telefonus, kom-piuterinę techniką ir remontuojant tarnybinį automobilį, neblaivaus buvimas darbe), taip pat reiškiamas įsitikinimas, kad p. uleckas yra netinkamas vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigoms;

– vyriausybės kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 9 d. buvo gautas stt direktoriaus pirmojo pavaduotojo Ž. pacevičiaus 2003 m. gruodžio 9 d. raštas nr. 2.5-01-3786 vyriausybės kancleriui A. Z. kaminskui (vyriausybės kanceliarijos registracijos nr. 13975), kuriame inter alia buvo nurodyta, kad stt dėl p. ulecko, kuris siekia eiti atstovo marijampolės apskričiai pareigas, operatyvinio tyrimo neatlieka; taip pat


stt pranešė, kad ji „kreipėsi į kitas teisėsaugos ir kontrolės institucijas dėl turimos informacijos apie tikrinamuosius asmenis pateikimo. Gavę informacijos apie tikrina-muosius asmenis, pranešime papildomai.“;

– p. ulecką 2003 m. gruodžio 10 d. vyriausybės kanceliarija supažindino su 2003 m. gruodžio 4 d. pranešimu apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informa-ciją (nr. 39-8830) ir su 2003 m. gruodžio 9 d. pranešimu apie pateiktą informaciją (nr. 2.5-01-3786);

– vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai skyrimas buvo svarstomas vy-riausybės 2003 m. gruodžio 10 d. posėdyje; šio vyriausybės posėdžio medžiagoje prie vyriausybės nutarimo „Dėl vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai sky-rimo“ projekto nr. 3-1724n buvo pridėtas minėtas „14 marijampolės savivaldybės darbuotojų“ skundas (vyriausybės kanceliarijos registracijos nr. 3487); buvo nutarta vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai skyrimo svarstymą atidėti (vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas nr. 51);

– vyriausybės kancleris A. Z. kaminskas 2003 m. gruodžio 10 d. raštu nr. 39-9033 „Dėl p. ulecko“ kreipėsi į stt ir paprašė „skubos tvarka išnagrinėti marijampolės savivaldybės darbuotojų 2003 m. gruodžio 2 d. raštą dėl pauliui uleckui keliamų įta-rimų piktnaudžiavimu tarnyba ir apie tyrimo rezultatus informuoti vyriausybės kan-celiariją“ (prie šio rašto buvo pridėtas minėtas anoniminis skundas);

– vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. sausio 2 d. buvo gautas stt direktoriaus v. Junoko 2003 m. gruodžio 29–30 d. raštas nr. 2.5-01-3994 „Dėl anoniminio skundo tyrimo“ (vyriausybės kanceliarijos registracijos nr. 1), kuriuo vyriausybės kancelia-rija buvo informuota, jog tiriant minėtą „14 marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminį skundą „duomenų, kad p. uleckas piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi vykdavo į komandiruotes ir kėlė kvalifikaciją, iš savivaldybės pastato remontui skirtų lėšų įsirengė nuosavą namą, protegavo jam palankias įmones, iš kurių pirkdavo kom-piuterinę techniką ir remontuodavo tarnybinį automobilį, darbo metu dažnai būdavo neblaivus, negauta“, taip pat kad nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. vasario 25 d. „marijampolės savivaldybės kontrolieriaus įstaiga nenustatė jokių savivaldybės ar sa-vivaldybei perduoto turto naudojimo teisėtumo ar tikslingumo pažeidimų, susijusių su savivaldybės administratoriaus p. ulecko veikla“; minėtu stt direktoriaus raštu vyriausybės kanceliarija inter alia buvo informuota, kad: 1) 2002 m. marijampolės savivaldybė (tuo metu jos administracijai vadovavo p. uleckas) be viešojo pirkimo konkurso įsigijo įvairios kompiuterinės technikos už 98186,36 lito, t. y. už daugiau nei 75 000 litų, nors, pasak stt direktoriaus, pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pir-kimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą privalėjo skelbti viešąjį konkursą, todėl stt 2003 m. gruodžio 24 d. išsiuntė raštą viešųjų pirkimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – viešųjų pirkimų tarnyba) ir paprašė nustatyti, ar marijampolės savivaldybės administracija, 2002 m. be viešojo pirkimo konkurso įsi-gijusi įvairios kompiuterinės technikos už 98186,36 lito, nepažeidė viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų; 2) tuo metu, kai p. uleckas vadovavo marijampolės savivaldybės


administracijai, buvo užpajamuoti trys mobiliojo ryšio telefono aparatai, lengvatinė-mis sąlygomis įsigyti iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – uAb) „omnitel“, ta-čiau „kiek telefonų iš tikrųjų įsigyta lengvatinėmis sąlygomis, savivaldybės adminis-tracijai nežinoma“, todėl stt 2003 m. gruodžio 22 d. išsiuntė raštą uAb „omnitel“ klientų aptarnavimo centrui ir paprašė informuoti apie marijampolės savivaldybės įsigytų pasinaudojus taikomomis nuolaidomis mobiliojo ryšio telefono aparatų skai-čių; 3) 2003 m. gruodžio 23 d. stt išsiuntė raštą viešajai įstaigai (toliau – všĮ) ma-rijampolės pirminės sveikatos priežiūros centrui ir paprašė informuoti, ar p. uleckas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 25 d. gydėsi šiame centre; 4) gavus atsaky-mus iš viešųjų pirkimų tarnybos, uAb „omnitel“ klientų aptarnavimo centro ir všĮ marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro, „bus sprendžiamas klausimas dėl tolesnio skundo tyrimo“;

– vyriausybės kanceliarija p. uleckui pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalį bei vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, sie-kiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 1 priedą nepranešė, kad buvo kreiptasi į stt ir paprašyta ištirti „14 marijampolės savivaldybės darbuotojų anoniminį skundą“;

– p. uleckas 2004 m. sausio 22 d. prašymu „Dėl priėmimo į darbą“ kreipėsi į vyriausybės kanclerį A. Z. kaminską ir nurodė, kad, nors jis 2003 m. lapkričio 28 d. laimėjo konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, darbdavys jo neskiria į tas pareigas ir neinformuoja apie tokio neskyrimo priežastis, taip pat paprašė raštu atsakyti, kodėl jis yra neskiriamas į minėtas pareigas; į šį raštą nebu-vo atsakyta (suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo A. kasinsko paaiškinimai konstitucinio teismo posėdyje);

– vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. sausio 30 d. buvo gautas stt direktoriaus v. Junoko 2004 m. sausio 29 d. raštas nr. 4-1-406 (vyriausybės kanceliarijos registra-cijos nr. 1294), kuriuo vyriausybės kancleris buvo inter alia informuotas, kad: 1) viešųjų pirkimų tarnyba, patikrinusi marijampolės savivaldybės administracijos 2002 m. vykdytų kompiuterinės technikos ir 2003 m. vykdytų benzino, gazolių, kitų lengvųjų bei vidutinių naftos produktų pirkimo procedūrų teisėtumą, nustatė, jog p. ulecko vadovaujama marijampolės savivaldybės administracija, 2002 m. įsigyda-ma kompiuterinę techniką, programinę įrangą ir vykdydama benzino, gazolių, kitų lengvųjų bei vidutinių naftos produktų pirkimo procedūras, pažeidė viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 1 dalį, 35 straipsnio 1 dalį, ta-čiau už marijampolės savivaldybės administracijos 2002 m. vykdytą kompiuterių ir kompiuterinės technikos bei programinės įrangos pirkimą ir už 2000–2001 m. neter-minuotas kuro pirkimo sutartis, sudarytas nevykdant viešųjų pirkimų įstatymo rei-kalavimų, atsakingų asmenų negali patraukti administracinėn atsakomybėn, kadangi yra suėjęs senaties terminas; 2) p. ulecko vadovaujamos marijampolės savivaldybės


administracijos iš uAb „omnitel“ nuo 2001 m. balandžio 7 d. iki 2003 m. vasario 25 d. įsigytas ilgalaikis turtas nebuvo apskaitomas taip, kaip nustatyta Lietuvos Res-publikos finansų ministro 2001 m. kovo 16 d. įsakymu nr. 70 „Dėl biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos biudžetinių įstaigų buhalte-rinės apskaitos tvarkos 28 punkte; 3) „šiuo metu“ stt yra „sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens netinkamas pareigų at-likimas)“;

– su šiuo raštu p. uleckas nebuvo supažindintas pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį ir vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar sa-vivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patei-kimo tvarkos 2 priedą (suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo A. kasinsko pa-aiškinimai konstitucinio teismo posėdyje);

– p. uleckas 2004 m. vasario 5 d. skundu „Dėl valstybinio administravimo subjek-to vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus“ kreipėsi į vilniaus apy-gardos administracinį teismą su prašymu įpareigoti vyriausybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo skirti jį į vyriausybės atstovo marijampolės ap-skričiai pareigas;

– vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. vasario 23 d. buvo gautas stt direktoriaus v. Junoko 2004 m. vasario 20 d. raštas nr. 4-1-697 (vyriausybės kanceliarijos re-gistracijos nr. 2414), kuriuo vyriausybės kancleris buvo inter alia informuotas, kad marijampolės savivaldybei įsigyjant mobiliojo ryšio telefono aparatus ar jų priedus, kai buvo taikomos prekybinės nuolaidos (nes marijampolės savivaldybės vardu buvo registruota daug abonentų), pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros būdavo iš-rašomos būtent šios savivaldybės vardu, tačiau mobiliojo ryšio telefono aparatai ne-buvo apskaitomi kaip marijampolės savivaldybės turtas, „nes už juos buvo mokama ne iš marijampolės savivaldybės lėšų, o darbuotojų asmeninėmis lėšomis“, už po-kalbius dauguma abonentų (dirbančių šios savivaldybės įmonėse, įstaigose ar kitaip su ja susijusių) mokėjo savo lėšomis; telefono aparatai buvo naudojami tarnybinėms reikmėms; „jokių objektyvių duomenų apie marijampolės savivaldybės administraci-jos darbuotojų galimas nusikalstamas veikas ar padarytą didelę žalą savivaldybei“ ne-buvo gauta, todėl stt kauno skyriuje 2004 m. vasario 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsniu, buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;

– su šiuo raštu p. uleckas nebuvo supažindintas pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį ir vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar sa-vivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patei-


kimo tvarkos 2 priedą (suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo A. kasinsko pa-aiškinimai konstitucinio teismo posėdyje);

– tą pačią dieną, t. y. 2004 m. vasario 23 d., kai buvo gautas stt direktoriaus v. Junoko 2004 m. vasario 20 d. raštas nr. 4-1-697, vyriausybės atstovo marijam-polės apskričiai skyrimas buvo svarstomas ministrų pasitarime ir buvo nutarta „pri-tarti nuostatai šį klausimą svarstyti <...> vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdyje“ (2004 m. vasario 23 d. ministrų pasitarimo protokolas nr. 9 R);

– vidaus reikalų ministras v. bulovas 2004 m. vasario 25 d. lydraščiu-teikimu nr. 1 D-1037- (31) „Dėl vyriausybės nutarimo projekto“ vyriausybei pateikė vy-riausybės nutarimo projektą „Dėl kandidato į vyriausybės atstovus“ (jam vyriau-sybės kanceliarijoje buvo suteiktas numeris 4-231n) ir paprašė šį projektą svarstyti artimiausiame vyriausybės posėdyje; minėtame lydraštyje-teikime nebuvo nurodyta, kodėl šis projektas teikiamas svarstyti ypatingos skubos tvarka; šis projektas buvo iš-dėstytas taip:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, nr. 43-772; 1998, nr. 41(1)-1131; 2000, nr. 92-2843; 2002, nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, nr. 51-1392; 2002, nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, nr. 66-2130; 2002, nr. 45-1708; 2003, nr. 17-705, nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstaty-mo (Žin., 2002, nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos vyriausybė nutar ia :


rinkti pretendentą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą“;

– prie vidaus reikalų ministro v. bulovo 2004 m. vasario 25 d. lydraščio-tei-kimo „Dėl vyriausybės nutarimo projekto“ nebuvo pridėta jokių priedų, kuriuose būtų kokios nors informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie p. ulecko patikimu-mą ar nepatikimumą (o pačiame šiame lydraštyje-teikime nebuvo jokių nuorodų į kokius nors tokios informacijos šaltinius); jame tik buvo pažymėta, kad „klausimas dėl p. ulecko skyrimo vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai buvo svarstytas 2003 m. gruodžio 10 d. vyriausybės posėdyje ir buvo atidėtas nutarus atlikti tyrimą dėl p. ulecko galimo piktnaudžiavimo tarnyba“;

– vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdžio protokole nr. 8 yra įrašas, kad p. uleckas buvo pakviestas į šį vyriausybės posėdį; protokole nėra įrašo, kad p. ulec-kas posėdyje būtų kalbėjęs;

– vidaus reikalų ministro v. bulovo pateiktas vyriausybės nutarimo projektas ypatingos skubos tvarka buvo svarstomas vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdy-je, ir buvo nutarta „priimti vidaus reikalų ministerijos parengtą nutarimo projektą“


(vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdžio protokolas nr. 8); minėtas vyriausybės nutarimas buvo išdėstytas taip:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, nr. 43-772; 1998, nr. 41(1)-1131; 2000, nr. 92-2843; 2002, nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, nr. 51-1392; 2002, nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, nr. 66-2130; 2002, nr. 45-1708; 2003, nr. 17-705, nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstaty-mo (Žin., 2002, nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos vyriausybė nutar ia :


rinkti pretendentą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.“

4. Apibendrinant (inter alia atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo vyriausybės nutari-mo preambulėje yra pateikiama nuoroda į korupcijos prevencijos įstatymo 9 straips-nio 9 dalį, (kurioje nustatyta, kad „pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, api-būdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą“ ir kad „asmuo, praradęs pasitikėjimą, valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstai-gą arba atleidžiamas iš pareigų“)) konstatuotina, kad formalus teisinis pagrindas ne-skirti p. ulecko į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas buvo tai, kad vyriausybė iš stt gautą informaciją apie p. ulecko veiklą vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, jog p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą.

5. paminėtina ir tai, kad nors ginčijamas vyriausybės nutarimas yra įformintas 2004 m. vasario 27 d. data, vyriausybės posėdis, kuriame buvo priimtas šis vyriausy-bės nutarimas, įvyko 2004 m. vasario 25 d.

pagal konstitucijos 95 straipsnį vyriausybės nutarimai priimami posėdžiuose visų vyriausybės narių balsų dauguma (1 dalis), juos pasirašo ministras pirmininkas ir tos srities ministras (2 dalis). konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, per kiek laiko priimtas vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas; tai, per kiek dienų turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas vyriausybės priimtas nutarimas, turi būti nustatyta įstatymu (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

tokia vyriausybės nutarimų ar kitų kolegialių teisėkūros subjektų teisės aktų leidimo praktika, kai teisės aktas įforminamas (išleidžiamas) ne vyriausybės ar kito kolegialaus teisėkūros subjekto posėdžio, kuriame jis buvo priimtas, bet kokia nors vėlesne (pavyzdžiui, pasirašymo) data, yra ydinga.

tačiau Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (su


vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausy-bės darbo reglamento, kuriuo tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222, buvo grindžiama tokia teisėkūros prakti-ka – vyriausybės nutarimo įforminimas pasirašymo data, santykis su konstitucija šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad tokios praktikos teisinis pagrindas buvo panaikintas vyriausybei 2007 m. sausio 15 d. priėmus vyriausybės nutarimą nr. 34 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ ir nustačius (nuo 2007 m. vasario 1 d.), kad vyriausybės nutarime nurodoma po-sėdžio, kuriame jis buvo priimtas, data (vyriausybės darbo reglamento 91 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija)).

tačiau tai, kad vyriausybės ar kito kolegialaus teisėkūros subjekto teisės akte yra nurodyta ne posėdžio, kuriame šis teisės aktas buvo priimtas, bet vėlesnė (pavyzdžiui, pasirašymo) data, savaime nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti šio teisės akto atitiktį konstitucijai pagal turinį.

II

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui (2002 m. gruodžio 10 d. redakci-ja), valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 daliai (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakci-ja) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsniui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).

2. iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonė, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštarauja:

– ne visam savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 daliai, kurioje nustatyta, kad „vyriausybės atstovas yra valstybės tarnau-tojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. vyriausybės atstovo teisinę padėtį, be šio Įstatymo, nustato ir valstybės tarnybos įstatymas“, ir 3 daliai, kurioje nustatyta, kad „vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo ad-ministravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsila-vinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį“;

– ne visai valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 daliai (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d.


redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) nuostatai „Į valstybės tarnau-tojo pareigas negali būti priimtas asmuo: <...> 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais“, t. y. šios dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija);

– valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatai „Į įstaigų vadovų pareigas priima <...> 3) vyriausybės atstovą, apskrities viršininką ir apskrities viršininko pavaduoto-ją – vyriausybė“, t. y. šios dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui;

– ne visam valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsniui (2002 m. balandžio 23 d. re-dakcija), bet tik šio straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai, kurioje nu-statyta, kad „asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuo-jamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis)“ ir kad „pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas“.

3. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštarauja inter alia konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik konstitucijos pream-bulėje, tapatinti tik su konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas verty-bes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. konstitucinio teismo aktuose ne kar-tą yra konstatuota ir tai, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.

III

1. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, ginčijamas vyriausybės nutarimas buvo priimtas taikant korupcijos prevencijos įstatymą (būtent jo 9 straipsnio 9 dalį), kuriuo vadovaujantis užbaigti konkurso procedūros ir nepriimti konkursą laimėjusio asmens į pareigas negalima, nes šis įstatymas (jo 9 straipsnio 9 dalis) nėra valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantis (t. y. specialusis) teisės aktas; taigi, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, neskirti p. ulecko į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas vadovaujan-tis korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi nebuvo galima.

2. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme inter alia pažymima, kad tarp šio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nu-tarta kreiptis į konstitucinį teismą, šalių nėra ginčo dėl asmenims, priimamiems į valstybės tarnautojų pareigas, keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų. vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal p. ulecko skundą nagrinėdamas adminis-tracinę bylą, netikrino iš stt gautos informacijos apie p. ulecko veiklą vadovaujant


marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi vyriausybė nutarė neskirti jo į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, taip pat nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų įvertinti minėtos informacijos teisingumą, patiki-mumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan. taigi vilniaus apygardos administraci-nis teismas, pagal p. ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesuformulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos.

3. pareiškėjo nuomone, šis vyriausybės nutarimas konstitucijai (ir pareiškėjo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims)) prieštarauja būtent dėl to, kad buvo pažeista tokių vyriausybės nutarimų priėmimo tvarka: esą jeigu būtų buvę laikytasi įstatymų (ir vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos), tokio vyriausybės nutarimo nebūtų buvę galima priimti.

4. konstatuotina, kad pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo abejonė dėl ginčijamo vyriausybės nutarimo atitikties konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims) yra grindžiama išimtinai tuo, kad, pareiškėjo nuo-mone, p. uleckui laimėjus konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, vyriausybė, spręsdama dėl šio asmens paskyrimo į šias pareigas, jam ne-galėjo taikyti korupcijos prevencijos įstatymo, būtent jo 9 straipsnio 9 dalies, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą.

pabrėžtina, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas negin-čija vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo nr. 222 atitikties konstitucijai ir įsta-tymams jokiais kitais aspektais, inter alia tuo aspektu, ar pagal inter alia korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį neskiriant į vyriausybės atstovo marijampo-lės apskričiai pareigas p. ulecko jis pagrįstai laikytas praradusiu pasitikėjimą.

paminėtina ir tai, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nekelia ir asmens, siekiančio eiti pareigas, patikimumo patikros pagrindų ir (arba) tvarką reglamentuojančių teisės aktų atitikties konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir įstatymams) klausimo.

5. tokia pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija trak-tuotina kaip abejonė, ar konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims) vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja ta apim-timi, kuria šio vyriausybės nutarimo preambulėje yra pateikiama nuoroda į korup-cijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, būtent ginčijamo vyriausybės nutarimo preambulės nuostata „vadovaudamasi <...> Lietuvos Respublikos korupcijos preven-cijos įstatymo (Žin., 2002, nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi“.

6. kita vertus, iš minėtos ginčijamo vyriausybės nutarimo preambulės nuostatos matyti, koks buvo formalus teisinis pagrindas p. ulecko neskirti į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas ir įgalioti vidaus reikalų ministrą v. bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į vyriausybės atstovo marijampolės apskri-čiai pareigas bei pateikti vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.


todėl ginčijamo vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo nr. 222 pream-bulės nuostatos „vadovaudamasi <...> Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi“ konstitucingumo tyrimas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu aspektu ir pripa-žinimas antikonstitucine suponuotų ir viso šio vyriausybės nutarimo pripažinimą prieštaraujančiu konstitucijai.

7. pagal konstituciją vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posė-džiuose visų vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis); vyriausybės nutarimus pasirašo ministras pirmininkas ir tos srities ministras (konstitucijos 95 straipsnio 2 dalis).

Šios konstitucijos nuostatos aiškintinos kitų konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucijos 94 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kontekste.

7.1. pagal konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos prezidento dekretus).

Atsižvelgiant į tai, kad vyriausybė vykdo įstatymus, seimo nutarimus dėl įstaty-mų įgyvendinimo, Respublikos prezidento dekretus, ji turi laikytis įstatymų nusta-tytos vyriausybės nutarimų parengimo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos.

7.1.1. vyriausybė, vykdydama įstatymus (taip pat seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos prezidento dekretus), leidžia poįstatyminius teisės ak-tus – nutarimus. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal konstituciją visi valstybės valdymo reikalai, konstitucijoje ir įstatymuose priskirti vyriausybės kom-petencijai, yra sprendžiami priimant nutarimus, kad valstybės valdymo reikalai ne-gali būti sprendžiami vyriausybei priimant kitos rūšies aktus (konstitucinio teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucijos 94 straipsnis, pagal kurio 2 punk-tą vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos prezidento dekretus), yra išdėstytas ne konstitucijos i ar Xiv skirs-nyje, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga ir kurio nuo-statos pagal konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį gali būti keičiamos tik referendumu, bet vii skirsnyje.

oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad vyriausybė, spręsdama valsty-bės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, konstitucinio teismo jurispru-dencijoje buvo suformuluota inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respub-likos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“, ku-riuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė europos sąjungoje (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai) ir kuris pagal konstitucijos 150 straipsnį yra konstitucijos sudeda-


moji dalis. Įsigaliojus konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės euro-pos sąjungoje“, iki tol suformuota vyriausybės aktų oficiali konstitucinė doktrina konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad šio konstitucinio akto 4 dalyje nustatyta, jog vyriausybė pasiūlymus priimti europos sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka ir jog dėl šių pasiūlymų vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos konstitucijos 95 straipsnio nuostatos. taigi oficialios konstitucinės doktrinos nuo-stata, kad vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nu-tarimus, netaikytina vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pa-gal konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 4 dalį (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginči-jamam vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimui nr. 222 ši išlyga negali būti taikoma.

7.1.2. konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostata, kad vyriausybė vykdo įsta-tymus, aiškintina inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste. Šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). konstitucinio teisi-nės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi tei-sinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). konstitucinis teismas savo aktuose (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegu-žės 5 d. nutarimuose) yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatymi-niai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir kons-titucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. konstitucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad tam tikrais – konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, ku-riais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis konstitucija (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

7.1.3. Aiškindamas konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal konstituciją vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, ji negali pažeisti kitų; vyriausybės teisės aktuose –poįstatyminiuose teisės aktuose – negali būti nu-statyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose.


7.1.4. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, vyriausybės pareiga priimti poįstatymi-nius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei seimo nutarimų dėl įstatymų įgyven-dinimo (konstitucinio teismo 2001 m. spalio 30 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). tačiau vyriausybė neprivalo poįstatymi-niuose teisės aktuose nurodyti konkrečių įstatymų, seimo nutarimų ar Respublikos prezidento dekretų, kuriuos ji vykdo priimdama poįstatyminį teisės aktą; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų konstitucijai ir įstatymams (konstitucinio teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

7.1.5. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2007 m. gegužės 23 d. nu-tarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, jeigu vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį vyriausybė vyk-do inter alia įstatymus.

pabrėžtina, kad konstitucinio teismo jurisprudencija visuomet buvo ir yra grin-džiama principine pozicija, jog tai, kad vyriausybės nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja įstatymo straipsniams (jų dalims), nustatantiems reikalavimus tokių vyriausybės nutarimų priėmimui, suponuoja, kad tas vyriausybės nutarimas prieštarauja ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui; toks vyriausybės nutarimas gali prieštarauti ir kitoms konstitucijos nuostatoms – normoms ir principams (inter alia konstituciniam valdžių padalijimo principui (konstitucinio teismo 2006 m. gegu-žės 31 d. nutarimas)). Antai konstitucinio teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarime yra konstatuota, jog „konstatavus, kad ginčijamas [vyriausybės] nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vie-netų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai, darytina išvada, kad jis prieštarauja ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai“.

be to, konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra laikomasi ir principinės pozi-cijos, kad jeigu vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas (konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).

7.2. vyriausybę pagal konstituciją saisto ir jos pačios priimti nutarimai; kol vy-riausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, vyriausybė turi laikytis jame nu-statytų reikalavimų (konstitucinio teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 23 d. nutarimai). Leidžiant teisės aktus turi būti pa-isoma ir teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats


teisėkūros subjektas (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). savo pačios priimtų nutarimų nepaisymas reikštų, kad vyriausybė nukrypo nuo konstitu-cinio teisės viešpatavimo imperatyvo, taigi ir tai, kad išleidžiant atitinkamą vyriausy-bės nutarimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas bei konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja konstitucija.

8. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą spren-džiant, ar vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja kons-titucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims):

– pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar, p. uleckui laimėjus konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš stt), o nusprendusi, kad p. uleckas yra pra-radęs pasitikėjimą, galėjo taikyti korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą;

– jeigu būtų konstatuota, kad vyriausybė turėjo minėtus įgaliojimus, turi būti išsiaiškinta, ar tikrinant p. ulecko patikimumą nebuvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo pa-tikros tvarka, ar buvo paisoma iš konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

9. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas neginči-ja vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo nr. 222 atitikties konstitucijai ir įsta-tymams inter alia tuo aspektu, ar pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį nepaskiriant p. ulecko į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas jis pagrįstai laikytas praradusiu pasitikėjimą.

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad vilniaus apygardos ad-ministracinis teismas, pagal p. ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, ne-tikrino iš stt gautos informacijos apie p. ulecko veiklą vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi vyriausybė nutarė neskirti jo į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, ku-rios leistų spręsti apie minėtos informacijos teisingumą, patikimumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan., šis teismas nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesuformulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos.

pažymėtina tai, kad įvertinti, ar vyriausybės iš stt gauta informacija apie p. ulecko veiklą vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai, kurią ji įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, kad p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, ir kuri buvo formalus teisinis pagrindas vyriausybei nutarti neskirti jo į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, yra teisinga, patikima ir ar jos tikrai pakanka, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti, jog p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, yra admi-nistracinę bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje tai nebus tiriama.


Iv

1. Ginčijamas vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 – tai teisės tai-kymo aktas, kuriuo buvo sureguliuoti individualūs santykiai: nutarta, kad p. uleckas neskiriamas į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, o vidaus reikalų ministras v. bulovas įgaliotas teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į vy-riausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.

Šie individualūs teisiniai santykiai – tai valstybės tarnybos santykiai, būtent san-tykiai, susiję su stojimu į valstybės tarnybą (nagrinėjamu atveju – vyriausybės atsto-vo marijampolės apskričiai pareigas) ir su asmens, laimėjusio konkursą, neskyrimu į atitinkamas (nagrinėjamu atveju – vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai) pareigas.

2. konstitucinė valstybės tarnybos samprata gali būti atskleista tik ją grindžiant pačios konstitucijos nuostatomis, jų turiniu ir sisteminėmis sąsajomis; konstitu-cinė valstybės tarnybos samprata negali būti aiškinama remiantis tuo, kaip valsty-bės tarnybos santykius reguliuoja įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai; atskleisti konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turinį – konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos funkcija; kita vertus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti konstitucijos normų ir principų; pagal savo kompetenciją reguliuodami vals-tybės tarnybos santykius konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turi paisyti ir kiti teisėkūros subjektai (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

valstybės tarnybos santykiai (plačiausia prasme) apima santykius, susijusius su piliečio konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valsty-bės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje; su valstybės tarnybos santykiais yra glaudžiai susiję ir kai kurie santykiai, susiklostantys asmeniui baigus eiti parei-gas valstybės tarnyboje (pavyzdžiui, santykiai, susiję su tam tikrais buvusių valstybės tarnautojų darbinės veiklos apribojimais, su pensijomis, skiriamomis ir mokamomis buvusiems valstybės tarnautojams, ir kt.) (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

3. konstitucinis teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialią konstitu-cinę valstybės tarnybos doktriną.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tiriama, ar konstitucijai ir pareiškėjo nu-rodytiems įstatymams (jų dalims) neprieštarauja vyriausybės teisės aktas, kuriuo nu-tarta, kad į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas yra neskiriamas kon-kursą laimėjęs asmuo, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės valstybės


tarnybos doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia konstitucinio teismo 1999 m. kovo 4 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose, kuriuose konstitucinė valstybės tar-nybos samprata aiškinama ją susiejant su kitomis konstitucijos nuostatomis:

– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų korpusą sudarančių asmenų pro-fesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; profesionalūs valstybės tar-nautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant vie-šąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.), tačiau nevykdo funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią; valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas;

– įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų tei-sinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš vals-tybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vyk-dymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perima-mumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį inte-resą tęstinumą;

– tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias pa-slaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą;

– vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikala-vimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vientisumas; tačiau atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai;

– pasirinktas valstybės tarnybos sistemos modelis, organizavimo ir funkcionavi-mo pagrindai turi būti nustatyti įstatymu;

– pagal konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilieti-nei tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstituci-nei santvarkai; ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontro-liuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės; konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos si-stemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai Lietuvos valstybės interesams ar pažeidžia Lietuvos vals-


tybės konstitucinę tvarką; valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių;

– dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai kyla ypatingi reikalavimai; valstybės tarnautojai ne tik privalo pa-tys nepažeisti konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugodami Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;

– valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik konstitucijai ir teisei; kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvie-nas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų; valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų; pa-gal konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn;

– valstybės tarnyboje turi dominuoti viešasis, o ne privatus interesas; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaro-ma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis negali būti pasinaudojama asmeniniam pasipelnymui; garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vyk-dant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); įstatymų leidėjas pa-gal konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti;

– būtinumas nuolat veiksmingai vykdyti viešąjį administravimą ir teikti viešąsias paslaugas garantuojant viešąjį interesą, valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, samprata, valstybės tarnybos veiksmingumo reikalavimas valstybės tarnybai kelia ir kvalifikuotumo reikalavimą; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, einantieji parei-gas joje turi sugebėti atlikti jiems keliamus uždavinius; tai suponuoja gana didelius (didesnius, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikacinius ir profe-sinius reikalavimus valstybės tarnautojams, ypač pareigūnams (pirmiausia tiems, ku-rie sprendimus priima vienasmeniškai), taip pat būtinybę užtikrinti galimybę šiems asmenims valstybės tarnyboje nuolat gerinti savo profesinę kompetenciją;

– konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai savo ruožtu su-ponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą arba jau yra įgyvendinę šią savo konstitucinę teisę, t. y. jau yra tapę valstybės tarnautojais; su konstituciniais reikalavimais asmenims, kurie siekia


įgyvendinti arba jau yra įgyvendinę savo teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Res-publikos valstybinę tarnybą, yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garanti-jos asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir garantijos valstybės tarnautojams;

– lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą – konstitu-cinė piliečio teisė; tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmo-gaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais; valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami poįstaty-miniais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu;

– konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su konstituci-jos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis; pagal konstituciją asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje sri-tyje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą;

– piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos vals-tybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įsta-tymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu; piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais; konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką;

– sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (taigi ir stoti į valstybės tarnybą), įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgda-mas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti konstitucijos; valstybė, įgyvendindama savo priedermę už-tikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse; profesinės kompetencijos reikalavimai taip pat neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą;

– piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bend-rieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitin-kantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju; minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti žinomi iš anksto; jie turi būti nustatyti įstatymu; iš tokių bendrųjų reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminė-tini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, konstitucijos ir tei-


sės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, geras valstybinės kalbos mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačiųjų interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt.; taip pat gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su sto-jančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt.; gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą;

– teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekian-tiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje, – specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnybo-je; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį; nustatant šias sąlygas privalu paisyti konstitucijos; jos taip pat turi būti aiškios ir bendros visiems, kurie siekia ati-tinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojantiesiems į valstybės tarnybą jos turi būti žinomos iš anksto; iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąly-gų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt.; priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinė-mis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt.; visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami;

– konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti; valstybė negali įsipa-reigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje; kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims.

4. Šios konstitucinės doktrinos nuostatos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti sie-kiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas; kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių.

pabrėžtina, kad tokia asmenų patikimumo patikra turi būti reglamentuojama griežtai paisant konstitucijos normų ir principų; inter alia turi būti paisoma konstitu-cinio teisinės valstybės principo, suponuojančio, be kita ko, tinkamą teisinį procesą.

minėtos asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros vykdymo pagrindai turi būti nustatyti įstatymu; po-įstatyminiais teisės aktais gali būti nustatyta tokios patikros vykdymo tvarka.

5. ypač pabrėžtina, kad šių asmens (ir siekiančio pareigų valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti


toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų dirbtinėms priekabėms, dėl kurių asmuo būtų nepriimamas į valstybės tarnybą, o asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje, tu-rėtų iš jų pasitraukti, t. y. kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas ne-būtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

6. minėta, kad pagal konstituciją valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje.

taigi, jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinka-mas pareigas.

7. visa tai taikytina ir asmenims, siekiantiems eiti vyriausybės atstovo pareigas.7.1. vyriausybės atstovo pareigos yra expressis verbis įtvirtintos konstitucijoje.

konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar savivaldybės laikosi konsti-tucijos ir įstatymų, ar vykdo vyriausybės sprendimus, prižiūri vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal konstitu-cijos 123 straipsnį vyriausybės atstovas yra subjektas, vykdantis savivaldybių prie-žiūrą, veikiantis vyriausybės vardu ir jai pavaldus (konstitucinio teismo 1998 m. va-sario 18 d. nutarimas). nustatyti vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant konstitucijos, inter alia vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, konstitucijoje įtvirtintų vyriausybės atstovų funkcijų); šioje sri-tyje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius vyriausybės atstovo įgaliojimus (konstitucinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

7.2. Įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją reglamentuoti vyriausybės at-stovo statusą ir įgaliojimus, turi ir diskreciją nustatyti bendruosius bei specialiuosius reikalavimus asmenims, siekiantiems šių pareigų.

7.3. tačiau pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti šias pareigas asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Akivaizdu, kad jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, pretenduojančio į vyriausybės atstovo pareigas, nepa-tikimumas, toks asmuo negali būti skiriamas į šias pareigas.

Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinio teismo jurisprudencija visuomet yra grindžiama principine pozicija, jog vyriausybės atstovas turi turėti vyriausybės pasitikėjimą; jeigu vyriausybės atstovas netenka vyriausybės pasitikėjimo, jis gali būti iš šių pareigų atleistas (konstitucinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

v

1. tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 „Dėl kandidato į vyriausybės atstovus“, priėmimo į vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) pareigas tvarką reglamentavo:


– vyriausybės įstatymo 22 straipsnis (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) (jo 14 punktas (2000 m. spalio 10 d. redakcija));

– savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2 dalis, 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalys;

– valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 1 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 3 dalis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 5 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalis (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) (jos 3 punktas), 11, 13 straipsniai (2002 m. balandžio 23 d. redakcija);

– vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tar-nautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ (su pakeitimais, padarytais vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu nr. 1366 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. bir-želio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos pa-tvirtinimo“ pakeitimo“, vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu nr. 695 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valsty-bės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu nr. 1452 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“) patvirtinta priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka.

2. vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) (jo 14 punktas išdėstytas 2000 m. spalio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta: „vyriausybė: <...> 14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei sa-vivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas.“

seimas 2007 m. birželio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo 9, 13, 14, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 311, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 441, 45, 46 straipsnių ir ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildy-mo įstatymą, kurio 5 straipsnio 5 dalimi pakeitė vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktą (2000 m. spalio 10 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. vyriausybės įstatymo 9, 13, 14, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 311, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 441, 45, 46 straipsnių ir ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymas (su nurodyta išimtimi) turi įsigalioti 2007 m. spalio 1 d.

vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje (2007 m. birželio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta: „vyriausybė: <...> 14) priima į pareigas ir atleidžia iš jų apskričių viršinin-kus, jų pavaduotojus, vyriausybės atstovus, vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus, skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas.“

3. savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio (2002 m. gruo-džio 10 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta: „vyriausybė apskrityje skiria vieną vyriausy-bės atstovą.“


Šio įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta:„1. vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas

skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas valstybės tarnybos įstatymo nu-statyta tvarka. vyriausybės atstovo teisinę padėtį, be šio Įstatymo, nustato ir valstybės tarnybos įstatymas. <...>

3. vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo ad-ministravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsi-lavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį. <...>“

4. valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija) (jo 1 dalis išdėstyta 2002 m. balandžio 23 d. redakcija, 3 dalis – 2003 m. balandžio 3 d. redakcija, 5 dalis – 2003 m. liepos 4 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„1. Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bend-ruosius reikalavimus:

1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;2) mokėti lietuvių kalbą;3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių;4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. <...>3. Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo:1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nu-

sikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar ko-rupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepa-naikintą teistumą;

2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina

valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais;

4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu;5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. <...>5. be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius

reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.“valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija)

2 dalyje (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Į įstaigų vadovų pareigas priima: <...> 3) vyriausybės atstovą, apskrities viršininką ir apskrities virši-ninko pavaduotoją – vyriausybė.“

Šio įstatymo 11 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta:„1. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:1) konkurso būdu;2) be konkurso.


2. Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). pokalbio metu patikrinami as-mens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkci-jas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reika-lavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus.

3. be konkurso į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimami šio Įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys. Jeigu tokių asmenų yra du ir daugiau, jie egzaminuojami žodžiu (pokalbis).

4. valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar kolegiali valstybės ar savival-dybės institucija (toliau – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) gali skelbti konkursą dėl priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu informaciją apie atsilaisvinusias karjeros valstybės tarnautojo pareigas pateikė valstybės tarnybos tvar-kymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir per 7 darbo dienas nuo pateikimo dienos negavo iš jos informacijos apie šio Įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis. Šie asme-nys turi būti priimti, jei atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus.“

valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta:

„1. Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu.

2. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuoja-mas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.“

5. vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valsty-bės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ (su pakeitimais, padarytais vyriausy-bės 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu nr. 1366 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriau-sybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutari-mu nr. 695 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeiti-mo“, vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu nr. 1452 „Dėl Lietuvos Respubli-kos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“) patvirtintos priėmimo į vals-tybės tarnautojo pareigas tvarkos 14 punkte (2002 m. birželio 24 d. redakcija) inter alia nustatyta: „personalo tarnyba, gavusi dokumentus, juos patikrina ir pretendento anketoje pažymi, ar pretendentas atitinka valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bendruosius reikalavimus <...> ir specialiuosius reikalavimus pagal preten-dento pateiktų dokumentų duomenis.“

priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 66 punkte (2002 m. birželio 24 d. redakcija) nustatyta:

„konkursą laimėjęs asmuo skiriamas į pareigas ne anksčiau negu po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų po konkurso pabaigos. konkursą


laimėjusio asmens ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens susitarimu šis terminas gali būti pratęstas.“

paminėtina, kad vyriausybės 2006 m. birželio 28 d. nutarimu nr. 640 „Dėl Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmi-mo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas minėtos tvarkos pavadinimas – ji pavadinta konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašu (kartu buvo pakeistas ir vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvir-tinimo“ pavadinimas – jis pavadintas „Dėl konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“).

6. cituotos įstatymų nuostatos aiškintinos kituose valstybės tarnybos įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat kituose įstatymuose, kaip antai korupcijos preven-cijos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme, nusta-tyto (tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas vyriausybės nutarimas) teisinio regu-liavimo kontekste.

Atsižvelgtina ir į poįstatyminių teisės aktų, kaip antai vyriausybės 2002 m. rug-sėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvir-tintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savi-valdybės įstaigoje, pateikimo tvarkos nuostatas.

6.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „priėmimo į valstybės tar-nautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir vyriausybės patvirtinta tvarka.“

pabrėžtina, kad valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalies (2003 m. liepos 4 d. redakcija) formuluotė „kiti įstatymai“ – itin talpi. Ji yra blanketinė ir gali apimti iš esmės bet kurį įstatymą (jo dalį), inter alia korupcijos prevencijos įstatymą (jo dalį).

seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2, 4, 6, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 24, 27, 30, 34, 35, 36, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildy-mo 161 ir 311 straipsniais įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo pripažinta netekusia galios, o seimo 2007 m. birželio 7 d. valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo papildytas 6 dalimi, kurioje nustatyta:

„Jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reika-lavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informa-cija, kandidatūra teisės aktų nustatyta tvarka patikrinama iki asmens, pripažinto


laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio Įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso. Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.“

pagal valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymo 22 straipsnio 1 dalį valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnis (2007 m. birželio 7 d. redakcija) turi įsigalioti 2007 m. spalio 1 d.

6.2. Reikalavimai gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nu-statyti valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme, kuris tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas vyriausybės nutarimas, buvo išdėstytas 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Šio įstatymo 9 straipsnyje (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) (jo 2 dalis išdėstyta 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija, 3 dalis – 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, o 7 da-lis – 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:

„<...> 2. eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija gali tik specialius leidimus turintys asmenys. pretendentai į valstybės tarnybą, atrink-ti pareigoms, susijusioms su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, skiriami patikrinus jų kandidatūras Lietuvos Respublikos vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir kai šie asmenys gauna leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Šių pareigybių sąrašą nu-stato pats paslapčių subjektas.

3. Leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija iš-duoda paslapčių subjektas, asmenų kandidatūras patikrinus Lietuvos Respublikos vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka bei suderinus, išskyrus slap-tuosius operatyvinės veiklos dalyvius, su valstybės saugumo departamentu. prieš priimdamos galutinį sprendimą, asmens kandidatūrą tikrinančios institucijos asme-nį gali iškviesti pokalbio ir prireikus, jei šis asmuo sutinka, patikrinti poligrafu arba pareikalauti raštiškų asmens paaiškinimų. paslapčių subjektui draudžiama išduoti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, jeigu valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis šio straipsnio 5 dalimi, tam prieštarauja. <...>

7. Leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „visiškai slaptai“ arba „slaptai“, išduodamas 5 metams, o su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „konfiden-cialiai“, – 7 metams. Šiems terminams pasibaigus, asmuo tikrinamas iš naujo. Asmuo gali būti papildomai tikrinamas ir nepasibaigus šiame straipsnyje nustatytiems ter-minams. <...>“


6.3. korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta:„1. informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar

savivaldybės įstaigoje, pateikimas – tai įstaigos vadovo, valstybės politiko prašymu (išskyrus siekiant eiti šio straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas) ar teisėsaugos ir kontrolės institucijų iniciatyva atliekamas teisėsaugos ir kontrolės institucijų turi-mos teisėtai surinktos bei objektyvios informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas teisės aktų nustatyta tvarka valstybės tarnautoją paskyrusiam ar skiriančiam įstaigos vadovui ar valstybės politikui, siekiant, kad valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys.

2. informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstai-goje, į kurias skiria seimas, Respublikos prezidentas, seimo pirmininkas, vyriausybė arba ministras pirmininkas, taip pat valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, viceministrų, ministerijų valstybės sekretorių, ministerijų sekretorių, skiriamų savivaldybių merų pavaduotojų, ministerijoms pavaldžių įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų pareigas, pateikimas yra privalomas.

3. sprendimą dėl prašymo, kad specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas. priimant sprendimą atsižvelgiama į pareigas, darbo pobūdį bei turimus duomenis apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, taip pat įvertinamas tokio sprendimo reikalingumas bei pagrįstumas.

4. specialiųjų tyrimų tarnybai pateikiamas raštiškas prašymas dėl informacijos apie pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje einantį asmenį pateikimo turi būti motyvuotas ir paremtas duomenimis, keliančiais pagrįstų abejonių dėl asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, patikimumo.

5. informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar sa-vivaldybės įstaigoje, pateikia specialiųjų tyrimų tarnyba, gavusi raštišką šį asmenį skiriančio ar paskyrusio įstaigos vadovo ar valstybės politiko prašymą. specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir raštu pateikia jos pačios bei policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos, valstybės tarnautojų registro, taip pat reikalui esant kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų turimą informaciją. teisėsaugos ir kontrolės insti-tucijos įstaigos vadovui ar valstybės politikui gali pateikti turimą informaciją ir savo iniciatyva.

6. Apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją arba apie teisėsaugos ar kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas per 3 dienas nuo atitinkamų veiksmų atlikimo praneša asmeniui, apie kurį pateikta ar prašoma pateikti informaciją.

7. Asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija.

8. Asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas prašyti pateikti informaciją, gali šį sprendimą ir (ar) pateiktą informaciją ginčyti teismo tvarka.


9. pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą. Asmuo, praradęs pasitikėjimą, valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų.

10. Įstaigos vadovas ar valstybės politikas pateiktą informaciją gali naudoti tik priimdamas sprendimą dėl asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo. teisėsaugos bei kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas negali perduoti tretiesiems asme-nims, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

11. specialiųjų tyrimų tarnyba, vadovaudamasi įstatymais ir remdamasi prašy-me pateikti informaciją nurodyta bei kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų pateikta informacija, gali pradėti tyrimą įstatymų nustatyta tvarka.

12. informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar sa-vivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarką nustato vyriausybė.“

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pa-gal šį straipsnį: informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tikslas – užtikrinti, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys (1 dalis); jei asmuo siekia eiti tam tikras pa-reigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria vyriausybė, yra privaloma gauti informaciją apie tą asmenį (2 dalis); informaciją pateikia stt (3, 4, 5 dalys); stt surenka ir raštu pateikia turimą teisėtai surinktą bei objektyvią informaciją apie asmenį (1, 5 dalys); asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus įslaptintą informaciją (7 dalis); šios informacijos pagrindu įstaigos vadovas sprendžia apie as-mens patikimumą, nepriekaištingą reputaciją (1, 9 dalys); informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvar-ką turi nustatyti vyriausybė (12 dalis).

6.4. vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkoje inter alia nustatyta, kad: sprendimą dėl prašymo, kad stt pateiktų informaciją apie asmenį, įskaitant ir privalomai tikrinamus asmenis, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas, inter alia sprendimą dėl asmens, kurį į pareigas skiria vyriausybė, – ministras pirmininkas (10 punktas); sprendimo dėl prašymo priėmimu laikytinas rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas stt (pagal šios tvarkos 3 priedą) (10 punktas); prašyme pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, turi būti inter alia nu-rodyta prašymo pavadinimas, asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, var-das ir pavardė, einamųjų pareigų arba pareigų, kurias asmuo siekia eiti valstybės ar


savivaldybės įstaigoje, pavadinimas, informacija, kurią būtina pateikti, informacijos pateikimo terminai, prašymo reikalingumas ir pagrįstumas, sprendimą prašyti pa-teikti informaciją priėmusio asmens pareigų pavadinimas, vardas ir pavardė (šios tvarkos 3 priedas); rašytinis prašymas, kad stt pateiktų informaciją apie asmenį, einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, turi būti motyvuotas ir parem-tas duomenimis, keliančiais pagrįstų abejonių, ar asmuo, apie kurį prašoma pateikti informaciją, yra patikimas (11 punktas); tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo sprendimo prašyti pateikti informaciją apie jį priėmimo dienos gauti rašytinį pranešimą apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją (pagal šios tvarkos 1 priedą) (6.1 punktas); informacijos pateikimo procese dalyvauja siekiantys eiti arba einantys pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje asmenys, apie kuriuos įstaigos vadovui ar valstybės politikui pateikiama informacija (3.1 punktas); stt ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surenka ir raštu pateikia jos pačios, policijos departamento, valstybės tarnautojų registro, o prireikus – ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų turimą informaciją (13 punktas); tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo informacijos apie jį pateikimo informacijos gavėjui dienos gauti rašytinį pranešimą apie tai, kad teisėsaugos ar kontrolės institucijos pa-teikė informaciją (pagal šios tvarkos 2 priedą) (6.2 punktas); tikrinamasis asmuo turi teisę pasirašytinai susipažinti su pateikta informacija apie jį, išskyrus tą jos dalį, kuri yra įslaptinta (6.3 punktas).

pažymėtina, kad vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl in-formacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, sie-kiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 7 punkte nustatyta, kokią teisėtai surinktą objektyvią informaciją informacijos tei-kėjai gali pateikti, būtent teisėtai surinktą objektyvią informaciją apie: tikrinamojo asmens teistumą (7.1 punktas); tikrinamojo asmens atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą už tyčinį nusikaltimą (7.2 punktas); tikrinamojo asmens nubaudimą už administracinių teisės pažeidimų padarymą (7.3 punktas); tai, kad tikrinamojo asmens atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas (7.4 punktas); tikrinamojo asmens įstatymų nustatyta tvarka pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu (7.5 punktas); tikrinamojo asmens piktnaudžiavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu (7.6 punktas); tai, kad stodamas į valstybės tarnybą tik-rinamasis asmuo pateikė suklastotus dokumentus, nuslėpė ar pateikė tikrovės neati-tinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas (7.7 punktas); prevencinio poveikio priemonių taikymą tikrinamajam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (7.8 punk-tas); atvejus, kai tikrinamasis asmuo buvo pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus (7.9 punk-tas); tikrinamajam asmeniui skirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas – griežtą pa-peikimą ar atleidimą iš pareigų (7.10 punktas).


kaip matyti, informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas vals-tybės ar savivaldybės įstaigoje, kuri teikiama institucijos vadovui ir iš kurios galima spręsti apie asmens patikimumą, yra apibrėžta kaip tam tikras baigtinis duomenų sąrašas, kuriame įrašyti tik kai kurie tarnybinės drausmės pažeidimai, bet į jį įtraukti visi (taip pat ir mažareikšmiai, neatsargūs bei labai seniai padaryti) administraciniai teisės pažeidimai; paminėtina ir tai, kad minėtoje tvarkoje nėra nurodyta, jog turi būti teikiama kokia nors informacija apie tikrinamojo asmens padarytus etikos tai-syklių pažeidimus.

minėta, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 12 dalį vyriausy-bė turi nustatyti informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valsty-bės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarką, tačiau ne tokios informacijos turinį.

taip pat minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nekelia ir asmens patikimumo patikros pagrindus ir (arba) tvarką reglamentuojančių teisės aktų atitikties konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir įstatymams) klausi-mo. vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie as-menį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarka šioje konstitucinės jus-ticijos byloje nėra tyrimo dalykas.

6.5. paminėtina, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas vyriausybės nutarimas, vyriausybės nutarimų projektų rengimo, svarstymo ir priėmimo tvarką reglamentavo vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės darbo reglamentas.

vI

Dėl vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 „Dėl kandidato į vyriausybės atstovus“ atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Savi-valdybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalims, valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. ba-landžio 23 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai.

1. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja konsti-tucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui, savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalims, valstybės tarnybos įstaty-mo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redak-


cija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai.

2. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad pagal pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja konstitucijai ir jo nurodytiems įstaty-mų straipsniams (jų dalims), pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar, p. uleckui laimėjus konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, vyriausybė, spręs-dama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal konstituciją ir įstatymus turėjo įgalioji-mus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš stt), o nuspren-dusi, kad p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepri-imamas į valstybės tarnybą.

3. minėta, kad valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nu-stato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir vyriausybės patvirtinta tvarka.“ minėta ir tai, kad šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalies (2003 m. liepos 4 d. redakcija) formuluotė „kiti įstatymai“ yra itin talpi, blanketinė ir gali apimti iš esmės bet kurį įstatymą (jo dalį), inter alia korupcijos prevencijos įstatymą (jo dalį).

4. minėta ir tai, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį: informa-cijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstai-goje, pateikimo tikslas – užtikrinti, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik nepriekaištin-gos reputacijos asmenys (1 dalis); jei asmuo siekia eiti tam tikras pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria vyriausybė, yra privaloma gauti informaciją apie tą asmenį (2 dalis); informaciją pateikia stt (3, 4, 5 dalys); stt surenka ir raštu pateikia tu-rimą savo ir iš kitų valstybės institucijų gautą teisėtai surinktą bei objektyvią infor-maciją apie asmenį (1, 5 dalys); asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus įslaptintą informaciją (7 dalis); šios informacijos pagrindu įstaigos vadovas sprendžia apie asmens patikimumą, nepriekaištingą reputaciją (1, 9 dalys); asmuo gali sprendimą dėl informacijos pateikimo ir pateiktą informaciją ginčyti teismo tvarka (8 dalis).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad ap-tariamojo straipsnio 2 dalyje expressis verbis nustatyta, jog „informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės <...> įstaigoje, į kurias skiria <...> vyriausybė <...>, taip pat valstybės <...> įstaigų vadovų <...> pareigas, pateikimas yra privalomas“.

Ši nuostata reiškia, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį vyriausybė turi pareigą patikrinti asmens, siekiančio eiti vyriausybės atstovo (kuriai nors apskričiai) pareigas, patikimumą.

5. pažymėtina, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymą (jo 9 straipsnį) infor-macijos apie tikrinamąjį asmenį gali būti paprašyta iki konkurso į atitinkamas parei-gas ir po to konkurso.


minėta, jog pagal vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, sie-kiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 13 punktą stt turi pateikti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surinktą ir jos pačios, policijos departamento, valstybės tarnautojų re-gistro, o prireikus – ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų turimą informaciją.

Šiame kontekste pažymėtina, kad vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvir-tintos priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 66 punkte nustatytas 14 ka-lendorinių dienų po konkurso pabaigos terminas, per kurį konkursą laimėjęs asmuo turi būti skiriamas į pareigas (nebent konkursą laimėjusio asmens ir valstybės tar-nautoją į pareigas priimančio asmens susitarimu šis terminas būtų pratęstas), gali būti ir nepakankamas reikalingai informacijai apie tikrinamąjį asmenį gauti.

vis dėlto, kol šis terminas nepakeistas (jis nustatytas ir vyriausybės 2002 m. bir-želio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organi-zavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2006 m. birželio 28 d. redakcija) patvirtinto konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 66 punkte), jo turi būti laikomasi; jo turi laikytis ir šį terminą nustatęs teisėkūros subjektas – vy-riausybė.

ypač svarbu, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją arba apie teisėsaugos ar kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas per 3 dienas nuo atitinka-mų veiksmų atlikimo praneša asmeniui, apie kurį pateikta ar prašoma pateikti infor-maciją (6 dalis); asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija (7 dalis); asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas prašyti pateikti informaciją, gali šį sprendimą ir (ar) pateiktą informaciją ginčyti teismo tvarka (8 dalis).

6. minėta, kad pagal valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktą (2002 m. balan-džio 23 d. redakcija) asmuo negali būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas „kitų įstatymų nustatytais atvejais“.

7. vienas iš tokių atvejų kaip tik numatytas korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje, kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad „pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas vals-tybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą“, ir kad „asmuo, praradęs pasitikėjimą, valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų“.

taigi konstatuotina, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį (jo 9 dalį) konkurso laimėtojas gali būti nepaskirtas į pareigas, net jeigu laimėjo konkur-są į jas, jeigu pagrįstai konstatuojama, kad tas asmuo yra praradęs pasitikėjimą.


8. pagal konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos prezidento dekre-tus. minėta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją.

vadinasi, p. uleckui laimėjus konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašy-dama informacijos iš stt), o nusprendusi, kad p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą.

9. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus, kad, p. uleckui laimėjus konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, vyriausybė, spręs-dama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal konstituciją ir įstatymus turėjo įgalio-jimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš stt), o nu-sprendusi, kad p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti korupcijos pre-vencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą, turi būti išsiaiškinta, ar tikrinant p. ulecko patikimumą nebuvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti arba einan-čio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, ar buvo paisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

10. sprendžiant, ar tikrinant p. ulecko patikimumą nebuvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, ar buvo paisoma tinkamo teisinio proceso rei-kalavimų, esminę reikšmę turi šios aplinkybės:

– vyriausybė turėjo teisę inicijuoti „14 marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminiame skunde nurodytų aplinkybių tyrimą įvairiose valstybės institucijose pagal įstatymų nustatytą jų kompetenciją, taip pat ji galėjo ir pagal korupcijos pre-vencijos įstatymą prašyti stt pateikti turimą informaciją apie minėtame anonimi-niame skunde nurodytas aplinkybes;

– minėta, kad vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo nr. 222 preambulė-je vyriausybė nurodė, kad ji vadovaujasi inter alia korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi;

– minėta, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį spren-dimą dėl prašymo, kad stt pateiktų informaciją apie asmenį, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas; pagal vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einan-tį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ pa-tvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 10 punktą sprendimą dėl prašymo, kad stt pateiktų informaciją apie asmenį, įskaitant ir privalomai tikrinamus asmenis, priima


jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas, inter alia sprendimą dėl asmens, kurį į pareigas skiria vyriausybė, – ministras pirmininkas; tuo tarpu, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, į stt kreipėsi ir „skubos tvarka išnagrinėti marijampolės savivaldybės darbuotojų 2003 m. gruodžio 2 d. raštą dėl pauliui uleckui keliamų įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba ir apie tyrimo rezultatus informuoti vyriausybės kanceliariją“ paprašė vyriausybės kancleris A. Z. kaminskas (vyriausybės kanclerio 2003 m. gruodžio 10 d. raštas nr. 39-9033 „Dėl p. ulecko“);

– minėta, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, jei as-muo siekia eiti tam tikras pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria vyriausybė, yra privaloma gauti informaciją apie tą asmenį; pagal vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį parei-gas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldy-bės įstaigoje, pateikimo tvarkos 11 punktą rašytinis prašymas, kad stt pateiktų in-formaciją apie asmenį, einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, turi būti motyvuotas ir paremtas duomenimis, keliančiais pagrįstų abejonių, ar asmuo, apie kurį prašoma pateikti informaciją, yra patikimas; pagal minėtos tvarkos 10 punktą sprendimo dėl prašymo priėmimu laikytinas rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas stt pagal šios tvarkos 3 priedą; tuo tarpu vyriausybės kanclerio A. Z. ka-minsko 2003 m. gruodžio 10 d. raštas nr. 39-9033 „Dėl p. ulecko“ (prie kurio buvo pridėtas „14 marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminis skundas) neatitinka minėtos tvarkos 3 priedo – jame, kaip minėta, turi būti inter alia nurodyta prašymo pavadinimas, asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, vardas ir pavardė, eina-mųjų pareigų arba pareigų, kurias asmuo siekia eiti valstybės ar savivaldybės įstai-goje, pavadinimas, informacija, kurią būtina pateikti, informacijos pateikimo termi-nai, prašymo reikalingumas ir pagrįstumas, sprendimą prašyti pateikti informaciją priėmusio asmens pareigų pavadinimas, vardas ir pavardė – turinio ir formos, jame nėra nurodyti motyvai arba duomenys, keliantys pagrįstų abejonių dėl p. ulecko pa-tikimumo, be to, yra prašoma tirti galimai nustatytiną informaciją apie asmens nepa-tikimumą, o ne pateikti turimą informaciją;

– minėta, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalį apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją arba apie teisėsaugos ar kontrolės insti-tucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas per 3 dienas nuo atitinkamų veiksmų atlikimo praneša asmeniui, apie kurį pateikta ar prašoma pa-teikti informaciją, ir pagal vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, sie-kiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 6.1 punktą tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo sprendimo prašyti pateikti informaciją apie jį priėmimo dienos gauti rašytinį pranešimą apie priimtą sprendimą


prašyti pateikti informaciją (pagal šios tvarkos 1 priedą); tuo tarpu p. uleckas ne-buvo šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka informuotas, kad vyriausybės kanclerio A. Z. kaminsko 2003 m. gruodžio 10 d. raštu nr. 39-9033 „Dėl p. ulecko“ stt yra paprašyta pateikti informaciją apie jį;

– minėta, kad pagal korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija; pagal vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savival-dybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 6.2 punktą tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo informacijos apie jį patei-kimo informacijos gavėjui dienos gauti (pagal šios tvarkos 2 priedą) rašytinį praneši-mą, kad teisėsaugos ar kontrolės institucijos pateikė informaciją; pagal minėtos tvarkos 6.3 punktą tikrinamasis asmuo turi teisę pasirašytinai susipažinti su pateikta informa-cija apie jį, išskyrus tą jos dalį, kuri yra įslaptinta; tuo tarpu p. uleckas nebuvo šia tvarka supažindintas su stt apie jį pateikta informacija, gauta tiriant „14 marijampolės savi-valdybės darbuotojų“ skundą (paminėtina, kad vyriausybės kancleriui (arba vyriausy-bės kanceliarijai) ši stt pateikta informacija nebuvo pažymėta kaip įslaptinta);

– minėta, kad pagal vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, sie-kiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 13 punktą stt ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surenka ir raštu pateikia jos pačios, policijos departamento, valstybės tarnautojų re-gistro, o prireikus – ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų turimą informaciją; minėtos tvarkos 7 punkte nustatyta, kokią teisėtai surinktą objektyvią informaciją informacijos teikėjai gali pateikti, būtent teisėtai surinktą objektyvią informaciją apie: tikrinamojo asmens teistumą (7.1 punktas); tikrinamojo asmens atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą už tyčinį nusikaltimą (7.2 punktas); tikrinamojo asmens nubaudimą už administracinių teisės pažeidimų padarymą (7.3 punktas); tai, kad tikrinamojo asmens atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas (7.4 punktas); tikrina-mojo asmens įstatymų nustatyta tvarka pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu (7.5 punktas); tikrinamojo asmens piktnaudžiavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu (7.6 punktas); tai, kad stodamas į valstybės tar-nybą tikrinamasis asmuo pateikė suklastotus dokumentus, nuslėpė ar pateikė tikro-vės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas (7.7 punktas); prevencinio poveikio priemonių taikymą tikrinamajam as-meniui pagal organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (7.8 punktas); at-vejus, kai tikrinamasis asmuo buvo pažeidęs viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus (7.9 punktas); tikrinamajam asmeniui skirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas – griežtą papeikimą ar atleidimą iš parei-


gų (7.10 punktas); tuo tarpu stt direktoriaus v. Junoko 2003 m. gruodžio 29–30 d. rašte nr. 2.5-01-3994 „Dėl anoniminio skundo tyrimo“, 2004 m. sausio 29 d. rašte nr. 4-1-406 ir 2004 m. vasario 20 d. rašte nr. 4-1-697 nėra informacijos, nurodytos vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvar-kos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 7 punkte.

11. visos išvardytos aplinkybės liudija, kad nors vyriausybė, p. uleckui laimėjus konkursą į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrin-ti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš stt), o nusprendusi, kad p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą, p. ulecko patikimumas buvo tikrinamas nesilaikant korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio (inter alia jo 6, 7, 8 dalyse) nustatytos asmens, sie-kiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikros tvar-kos ir buvo nepaisoma pačios vyriausybės nustatytos tvarkos – vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1484 „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos.

pažymėtina ir tai, kad ginčijamas vyriausybės nutarimas buvo teikiamas svars-tyti ypatingos skubos tvarka. p. uleckas iš esmės neturėjo galimybės pasinaudoti korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teise teismo tvarka ginčyti pateiktą informaciją.

12. vertinant šio konstitucinio teismo nutarimo vi dalies 10 ir 11 punktuose išdėstytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad tikrinant p. ulecko patikimumą buvo nepaisoma teisės aktų nustatytos asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas vals-tybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarkos, tinkamo teisinio pro-ceso reikalavimų.

13. minėta, jog tai, kad vyriausybė nesilaiko įstatymų, reiškia, jog yra pažeidžia-ma konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja konstitucija, konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį vyriausybė vykdo inter alia įstatymus, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją. taip pat minėta, kad toks vyriausybės nutarimas gali prieštarauti ir kitoms konstitucijos nuostatoms – normoms ir principams.

minėta ir tai, kad savo pačios priimtų nutarimų nepaisymas reiškia, kad priimant atitinkamą vyriausybės nutarimą buvo pažeista konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 pagal priėmimo tvarką prieštarauja kons-


titucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui.

15. tai, kad šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, jog tikrinant p. ulecko patikimumą buvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, buvo nepaisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų, taip pat kad ginči-jamas vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 prieštarauja konstitu-cijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui, negali būti interpretuojama kaip stt pateiktos informacijos apie p. ulecko veiklą vadovaujant marijampolės sa-vivaldybės administracijai teisingumo, patikimumo, pakankamumo konstatuoti, jog p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, paneigimas.

16. minėta, kad vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal p. ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, netikrino iš stt gautos informacijos apie p. ulecko veiklą vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi vyriausybė nutarė neskirti jo į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie minėtos informaci-jos teisingumą, patikimumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan., šis teismas nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesufor-mulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos.

minėta ir tai, kad įvertinti, ar vyriausybės iš stt gauta informacija apie p. ulec-ko veiklą vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai, kurią vyriausybė įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, kad p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, ir kuri buvo formalus teisinis pagrindas vyriausybei nutarti neskirti jo į vyriausybės atstovo marijampolės apskričiai pareigas, yra teisinga, patikima ir ar jos tikrai pakanka, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti, jog p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, yra admi-nistracinę bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

todėl konstitucinis teismas netirs ginčijamo vyriausybės nutarimo atitikties konstitucijai nurodytu aspektu.

tai negali būti interpretuojama kaip stt pateiktos informacijos apie p. ulecko veiklą vadovaujant marijampolės savivaldybės administracijai teisingumo, patiki-mumo, pakankamumo konstatuoti, jog p. uleckas yra praradęs pasitikėjimą, pa-tvirtinimas.

17. visa tai konstatavęs, konstitucinis teismas toliau netirs, ar vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas nr. 222 neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalims, valstybės tarnybos įstaty-mo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redak-cija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai.



nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nuta-rimas nr. 222 „Dėl kandidato į vyriausybės atstovus“ (Žin., 2004, nr. 34-1096) pa-gal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui.


konstitucinio teismo teisėjai: Armanas Abramavičius toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


84

NUTARIMAS

DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS vyRIAUSyBĖS 1997 M. SPAlIO 23 D. NUTARIMO NR. 1154 „DĖl vAlSTyBINĖS REIKŠMĖS MIŠKŲ PlOTŲ PATvIRTINIMO“ (2002 M. GEGUŽĖS 28 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ ATITIKTIES lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJAI, lIETUvOS RESPUBlIKOS PIlIEčIŲ NUOSAvyBĖS TEISIŲ Į IŠlIKUSĮ NEKIlNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATyMO 4 STRAIPSNIO 2 DAlIAI (2001 M. RUGPJŪčIO 3 D. REDAKCIJA), TAIP PAT DĖl PAREIŠKĖJO – ŠIAUlIŲ APyGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠyMO IŠTIRTI, AR lIETUvOS RESPUBlIKOS vyRIAUSyBĖS 1997 M. SPAlIO 23 D. NUTARIMO NR. 1154 „DĖl vAlSTyBINĖS REIKŠMĖS MIŠKŲ PlOTŲ PATvIRTINIMO“ (2005 M. lIEPOS 14 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJOS 23 STRAIPSNIUI, lIETUvOS RESPUBlIKOS PIlIEčIŲ NUOSAvyBĖS TEISIŲ Į IŠlIKUSĮ NEKIlNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATyMO 5 STRAIPSNIO 2 DAlIES 1 PUNKTUI (2004 M. KOvO 23 D. REDAKCIJA), 5 STRAIPSNIO 2 DAlIES 3 PUNKTUI (2002 M. BAlANDŽIO 2 D. REDAKCIJA), 12 STRAIPSNIUI (2003 M. SPAlIO 14 D. REDAKCIJA)

2007 m. rugsėjo 6 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovui

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos teisės ir personalo departamento direk-toriui Robertui klovui,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. rugpjūčio 14 d. išnagrinėjo bylą nr. 44/04-10/06 pagal:

1) pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas nr. 750 „Dėl Lietuvos Respub-likos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, trakų rajono varnikų kaimo 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypų miško žemė pagal Aplinkos ministerijos parengtas sche-mas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (prašymas nr. 1b-46/2004);

◆ DĖL vALstybinĖs ReikŠmĖs miŠkų pLotų pAtviRtinimo 85

2) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame margių kaime pagal Aplinkos mi-nisterijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straips-nio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuo-statai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavy-bėn piliečiui naują vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straips-niui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės (prašymas nr. 1b-11/2006).

konstitucinio teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo – vilniaus apy-gardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-46/2004 ir pareiškėjo – Šiaulių apy-gardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-11/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 44/04-10/06.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas nr. 750) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybi-nės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

2. pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstituci-nį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas nr. 765) 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškė-jo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta

2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas ◆86

A. Donelaičio turėta žemė buvusiame margių kaime pagal Aplinkos ministerijos pa-rengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės tei-sės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos są-lygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.

II

1. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-mas šiais argumentais.

miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos direk-toriaus 2000 m. spalio 12 d. įsakymu „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų patikslinimo trakų rajone“ nr. 170 trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4–13 sklypai buvo įrašyti į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą.

vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu nr. 750 minėtas kvartalas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. taigi trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime, pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra išperkami valstybės.

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, į minėto kvartalo 4, 5, 6 sklypus pretenduoja asmuo, kuris siekia atkurti nuosavybės teises į šiuos sklypus.

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, vyriau-sybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas nr. 750 ta apimtimi, kuria trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varni-kų kaime, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

2. pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

pagal vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu nr. 1651 „Dėl Alytaus, klai-pėdos, marijampolės, Šiaulių, tauragės, telšių, utenos ir vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“, taip pat vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas sche-mas žemė, pasak pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo, priklausiusi A. Donelaičiui, patenka į miesto miškams priskirtą teritoriją. pasak pareiškėjo, vy-


riausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu nr. 765 ši žemė buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, į šią sklypo dalį pretenduoja asmenys, kurie siekia atkurti nuosavybės teises į ją ir atitinkamus pra-šymus yra padavę dar iki vyriausybei išleidžiant ginčijamą 2005 m. liepos 14 d. nu-tarimą nr. 765.

pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo nuomone, vyriausy-bės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pa-tvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių mies-to savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas sche-mas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuria-mos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygin-tinai nuosavybėn piliečiui naują vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – vyriausybės atstovo R. klovo rašytiniai paaiškinimai.

1. suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo paaiškinimuose teigiama, kad ginčijama vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo nr. 750 nuostata nepriešta-rauja konstitucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

1.1. konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės teisės apsaugos garantija yra status quo garantija, kuri saugo asmens turimas nuosavybės teises. Atitinkama teritorija gali būti pripažįstama reikalinga valstybei; valstybės reikmės kartu yra ir visuomenės po-reikiai, todėl prašymas natūra atkurti nuosavybės teises į tam tikrą teritoriją neturėjo įtakos vyriausybės sprendimui pripažinti atitinkamą teritoriją valstybinės reikšmės miškais. Jeigu vyriausybė, atsižvelgusi į prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, nebūtų pripažinusi atitinkamos teritorijos valstybinės reikšmės miškais, vieno as-mens interesai būtų iškelti virš visuomenės interesų; taip būtų pažeista konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Įstatymų lei-dėjas, pasirinkęs ribotą restituciją, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatė, kada ir koks turtas natūra negrąžinamas ir yra vals-tybės išperkamas.


1.2. pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymo 13 straipsnio 1 punktą vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų, kurie yra išperkami valstybės, plotus – nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikšmės miškai. tokius įgaliojimus vyriausybė turi ir pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnį. taigi vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nu-tarimas nr. 1154 ir vėlesni jo pakeitimai, įskaitant vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimą nr. 750, buvo priimti vadovaujantis įstatymais – aukštesnės galios teisės aktais. Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nėra įtvirtinta konkrečių kriterijų, pagal kuriuos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytus miškus vyriausybė gali priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, taip pat nėra nustatyta valstybės institucijų pareigos tokius kriterijus nustatyti poįstatyminiuose teisės aktuose; teisė priimti sprendimus dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams įsta-tymu yra nustatyta vyriausybei. tačiau svarbu, kad miškai, priskiriami valstybinės reikšmės miškų plotams, būtų reikalingi visuomenės poreikiams, t. y. kad jie būtų valstybinės reikšmės. būtent tokie yra miškai, kurie vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu nr. 750 buvo pripažinti valstybinės reikšmės miškais.

valstybinės reikšmės miškų plotai pirmą kartą buvo patvirtinti vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu nr. 1154. Rengiant šio vyriausybės nutarimo projektą ir vėlesnius jo pakeitimus, pasiūlymus vyriausybei dėl miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytų miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams teikė valstybinio miškotvarkos instituto specialistai; jie siūlė valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti inter alia miškus saugomose teritorijose, kurių buvę savinin-kai nepageidauja susigrąžinti.

1.3. trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime yra ypač vertingi. valstybinis žemėtvarkos institutas, vykdydamas vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimą nr. 912 „Dėl trakų istori-nio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, 1993 m. parengė trakų is-torinio nacionalinio parko miškų miškotvarkos projektą ir nustatė, kad 106 kvartalo 4–13 sklypai yra negrąžinami ir neprivatizuojami draustinio miškai. 2001 m. atlikus valstybinę miškų inventorizaciją, aplinkos ministras 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu nr. 636 „Dėl miškotvarkos projektų tvirtinimo“ inter alia patvirtino trakų istorinio nacionalinio parko miškotvarkos projektą, pagal kurį 106 kvartalo 4–13 sklypuose nėra privačių savininkų valdų, ir, vadovaudamasis vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu nr. 1171 patvirtinta miškų priskyrimo miškų grupėms tvarka, šiuos miškus dėl ypatingos vertės priskyrė ekosistemų apsaugos miškų (kurių paskirtį draudžiama keisti) grupei.

Ginčijamos teritorijos vertingumas ir valstybinė reikšmė buvo pripažįstama dar iki tol, kai 1996 m. buvo pateiktas pirmasis prašymas atkurti nuosavybės teises į šiuos sklypus; jie yra pripažįstami ir dabar. sprendimas atkurti nuosavybės teises į trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius trakų rajono varnikų kaime, dar nepriimtas; kol toks sprendimas nėra priimtas,


siekiantys atkurti nuosavybės teises asmenys dar neturi subjektinių teisių į atitin-kamą turtą.

2. suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovas konstitucinį teismą prašo atsisa-kyti nagrinėti pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriau-sybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja konstitucijos 23 straips-niui, pareiškėjo nurodytiems piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims), ir savo poziciją grindžia šiais argumentais.

2.1. vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas nr. 765 nereguliuoja santykių, susijusių su A. Donelaičio turėta žeme buvusiame margių kaime, – juos reguliuoja vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimas nr. 1651, kuriuo atitinkama teritorija yra priskirta miško parkams.

2.2. miško parkai prilygintini valstybinės reikšmės miškams. pagal konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso inter alia valstybinės reikšmės miškai, parkai. pagal miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikš-mės miškai, kuriems priskiriami inter alia miesto miškai (tokia nuostata galioja nuo 1995 m. sausio 1 d.), pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą prie valstybės išperkamų objektų taip pat priskiriami miško parkai, kurių sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvir-tina vyriausybė, o pagal Žemės įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, kurios negalima įsigyti privatinėn nuosavybėn.

pasak R. klovo, įstatymų leidėjas pagrįstai priskyrė miestų miškus valstybinės reikšmės miškams, nes jie turi ypatingą ekologinę reikšmę – gerina miestų aplinkos kokybę, mažina neigiamą poveikį aplinkai, kuris miestuose yra ypač didelis, taip pat atlieka svarbią socialinę bei rekreacinę funkcijas – užtikrina kokybišką poilsį urbani-zuotose teritorijose.

2.3. vyriausybė pagal įstatymus turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie atitinka miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus. tam tikros teritorijos priskyrimas miškų plotams nesietinas su įgaliotų valstybės instituci-jų valiniais sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegu-žės 29 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-14-499-2004). net jeigu vyriausybė tam tikros miškų įstatyme nustatytus kriterijus atitinkančios ir į miesto teritoriją pa-tenkančios teritorijos nepriskiria valstybinės reikšmės miškų plotams, pagal miškų įstatymą ši teritorija vis vien laikoma valstybinės reikšmės mišku ir nuosavybės teisės į ją negali būti atkuriamos natūra.


Iv

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Aplinkos ministerijos vals-tybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus A. kuliešio, trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktoriaus G. Abaravičiaus rašytiniai paaiškinimai.

v

1. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovas R. klovas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-tus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kurie yra įtraukti į šią konstitucinės justicijos bylą.

2. konstitucinio teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos direktorius A. kuliešis.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vy-riausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriau-sybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, trakų istorinio nacio-nalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, o pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas – ar vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nu-tarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuo-statai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.

2. vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nu-tarimas nr. 1154), įsigaliojusį 1997 m. spalio 30 d., kuriuo inter alia patvirtino valsty-


binės reikšmės miškų plotus pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio minis-terijos parengtas schemas (1 punktas) ir pavedė Žemės ir miškų ūkio ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo 1 punkte nurodytas schemas pateikti su-interesuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms (2.1 punktas). Šiame vyriausybės nutarime valstybinės reikšmės miškų plotai buvo nurodyti pagal apskritis ir rajonus; miestams priskirti valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai ne-buvo nurodyti.

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 turėjo sudedamąją dalį „valstybinės reikšmės miškų plotai“, kurioje buvo patvirtinti inter alia trakų rajonui 30,7 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (42 pastraipa). minėtu vyriausybės nutarimu Šiaulių apskričiai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško plotai, tačiau Šiaulių miestui valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodyti nebuvo.

3. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 buvo keičiamas: vyriau-sybės 1998 m. kovo 31 d. nutarimu nr. 379 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pa-tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 1998 m. kovo 31 d. nutarimas nr. 379); vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu nr. 111 „Dėl Lietuvos Respub-likos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimas nr. 111).

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (1999 m. vasario 4 d. redak-cija) 2 punkte inter alia buvo nustatyta: „pavesti miškų ir saugomų teritorijų departa-mentui prie Aplinkos ministerijos: <...> 2.3. tikslinti valstybinės reikšmės miškų plo-tus ir jų ribas pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis“.

4. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (1999 m. vasario 4 d. re-dakcija) buvo keičiamas vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu nr. 239 „Dėl Lietu-vos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimas nr. 239).

nors vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimas nr. 239 įsigaliojo 2000 m. kovo 9 d., jo 4 punkte buvo nustatyta, kad jo „1 ir 2 punktai įsigalioja nuo 2000 m. balandžio 1 dienos“; taigi visos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija) nuostatos turėjo būti pradėtos taikyti 2000 m. balandžio 1 d.

5. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redak-cija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.) buvo nustatyta:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos vyriausybė n u t a r i a:

1. patvirtinti 1003 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus pagal miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos parengtas schemas.


2. pavesti miškų ir saugomų teritorijų departamentui prie Aplinkos ministerijos:2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo nurodytas 1 punkte schemas

pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms;2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvo miškų fondo masyvus, nusta-

tytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos vyriausybei suderintus su atitinkamų ap-skričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentais pasiūlymus dėl šių masyvų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams;

2.3. tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal rengiamus že-mės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis.“

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakci-ja, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.) turėjo sudedamąją dalį „valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2000 m. kovo 1 d. redakcija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.), kurioje buvo patvirtinti inter alia trakų rajo-nui 32,49 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (43 pastraipa). minėtu vyriau-sybės nutarimu Šiaulių apskričiai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau Šiaulių miestui valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodyti nebuvo.

6. vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu nr. 750 „Dėl Lietuvos Respub-likos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (kurio (atitinkama apimtimi) atitiktį konsti-tucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ginčija pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas) vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miš-kų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir iš-dėstytas nauja redakcija.

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. re-dakcija) buvo nustatyta:

„1. patvirtinti 1014,12 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus (pride-dama) pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.

2. pavesti Aplinkos ministerijai:2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte

schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams;2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybinės žemės fondo miškų

plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos vyriausybei suderintus su ati-tinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybi-nės reikšmės miškų plotams.“

paminėtina, kad šiame vyriausybės nutarime neliko ankstesnio vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija) 2.3 punkte buvusios nuostatos tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal ren-giamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse


valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pažymėtina, kad vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) valstybi-nės reikšmės miškų plotai buvo nurodyti pagal apskritis, rajonus ir miestus; tačiau atskirai buvo nurodyti valstybinės reikšmės miškų plotai, priskirti ne visiems, o tik Druskininkų, klaipėdos, vilniaus miestams.

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) turėjo sudedamąją dalį „valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2002 m. ge-gužės 28 d. redakcija), kurioje trakų rajonui inter alia buvo patvirtinti 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (44 pastraipa). minėtu vyriausybės nutarimu Šiaulių apskričiai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau Šiaulių miestui valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodyti nebuvo.

7. nei vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (1997 m. spalio 23 d., 1998 m. kovo 31 d. redakcijos) nurodytos Žemės ir miškų ūkio ministerijos pareng-tos schemos, nei šiame vyriausybės nutarime (1999 m. vasario 4 d., 2000 m. kovo 1 d., 2002 m. gegužės 28 d. redakcijos) nurodytos Aplinkos ministerijos parengtos schemos oficialiame teisės aktų skelbimo leidinyje „valstybės žinios“ nebuvo pa-skelbtos.

7.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struk-tūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „valstybės žinių“ numeriuose, buvo pri-pažintas prieštaraujančiu konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7.2. minėtame konstitucinio teismo nutarime inter alia yra konstatuota, kad:– konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės

principu – reikalauja nustatyti ne tik bendrąją teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės da-lies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžian-čių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų oficialiai paskelbiami laikan-tis alternatyvios (palyginti su bendrąja teisės aktų oficialaus skelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais; tai mutatis


mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti pa-skelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių;

– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo teksti-nės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu (tam tikrų teisės aktų grafinės dalies skelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu turi būti ne taisyklė, bet išimtis), privalu laikytis iš konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad atskiras teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimas nesudarytų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumo; inter alia būtina, kad: lai-kantis bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos atitinkamame šal-tinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra pa-skelbta (paskelbtos); kad būtų aišku, kur galima susipažinti su šia (šiomis) minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosio-mis dalimis); kad būtų praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiš-kumo; jeigu laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu atitinkamos teisės akto sudeda-mosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti kons-tituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad atitinkamas teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės vals-tybės principo; toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam yra pakanka-mai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties konstitucijai;

– galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinį ar vienintelį teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų ne tik neracionalus, bet ir teisiškai ydingas, konstituciškai nepa-grįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų dėl to, kad nebūtų įmanoma operatyviai, kuo sparčiau įgyvendinti tam tikrų legisla-tyvinių sprendimų, dėl to, kad būtų negarantuojama atitinkamos informacijos slap-tumo apsauga, taip pat dėl to, kad teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės ir t. t.; taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės);

– pagal konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, taip, kad nepažeistų teisės, jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja


teisė, – to reikalauja nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejamas bend-rasis teisės principas bona fides; jeigu kurios nors teisės akto sudedamosios dalies nepaskelbimas oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje gali būti kons-tituciškai pagrindžiamas ir jeigu nepažeidžiamos sąlygos, kad minėtame šaltinyje turi būti paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra šio teisės akto sudedamoji dalis šiame šaltinyje nėra paskelbta, turi būti aišku, kur gali-ma susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos minėtame šaltinyje nepa-skelbtos teisės akto sudedamosios dalies turinio autentiškumo, joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

7.3. paminėtina ir tai, kad seimo 2007 m. sausio 16 d. priimto ir 2007 m. sausio 30 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsiga-liojimo tvarkos įstatymo 3, 12 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 31 straips-niu įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punk-tas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), o 2 straipsniu minėtas įstatymas buvo papil-dytas nauju 31 straipsniu.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nustatyta, kad pagal šį įstatymą „valstybės žiniose“ turi būti skelbiami vyriausybės nutarimai, išskyrus šio įstatymo 31 straipsnyje numatytus atvejus. pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsiga-liojimo tvarkos įstatymo 31 straipsnį (2007 m. sausio 16 d. redakcija) tais atvejais, kai seimo nutarimai, vyriausybės nutarimai, ministrų, vyriausybės įstaigų, kitų valsty-bės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priimti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbiami tą pačią dieną: „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „valstybės žiniose“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „valstybės žiniose“ ir „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai (2 dalis).

7.4. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (1997 m. spalio 23 d., 1998 m. kovo 31 d. redakcijos) nurodytos Žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtos schemos, taip pat šiame vyriausybės nutarime (1999 m. vasario 4 d., 2000 m. kovo 1 d., 2002 m. gegužės 28 d. redakcijos) nurodytos Aplinkos ministerijos parengtos schemos yra didelio formato.

7.5. pažymėtina ir tai, jog nėra jokių duomenų, kad būtų netinkamai vykdomas vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 Žemės ir miškų ūkio ministe-rijai nustatytas pavedimas minėtas schemas per nustatytą laiką pateikti suintere-


suotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms, taip pat analogiški pavedimai, šiai ministerijai arba Aplinkos ministerijai nustatyti minėtu vėlesnių re-dakcijų vyriausybės nutarimu. taip pat nėra jokių duomenų, kad minėtos schemos būtų neprieinamos teisės subjektams ar kad jiems būtų kilę pagrįstų abejonių dėl minėtų „valstybės žiniose“ nepaskelbtų schemų turinio autentiškumo. Administra-cinėse bylose, kuriose buvo nutarta kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo nr. 750 ir vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo nr. 765 nuostatų atitiktį konstitucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims), ginčo dėl šių dalykų nekilo.

8. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) buvo keičiamas: vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas nr. 2013); vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nu-tarimu nr. 980 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“; vyriausy-bės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu nr. 159 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvir-tinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimas nr. 159); vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu nr. 1214 „Dėl Lietuvos Respublikos vy-riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutari-mas nr. 1214); vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2004 m. lapkri-čio 3 d. nutarimas nr. 1370).

vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu nr. 1370 buvo pakeista vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2004 m. rugsėjo 23 d. redakcija) sudedamo-ji dalis „valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2002 m. rugsėjo 23 d. redakcija) ir inter alia buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai: Šiaulių miestui – 0,26 tūkst. ha, trakų rajonui – 28,46 tūkst. ha.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vals-tybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodant Šiaulių miesto plotus vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu nr. 1154 buvo patvirtinti tik šį vyriausybės nutarimą išdėsčius 2004 m. lapkričio 3 d. redakcija.

9. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo keičiamas vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl vals-tybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (kurio 2 punkto (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį


turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) ginčija pareiškėjas – Šiaulių apy-gardos administracinis teismas).

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redak-cija) buvo nustatyta:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, nr. 65-1558; 1999, nr. 48-1522; 2001, nr. 35-1163, nr. 108-3904; 2002, nr. 112-4965) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, nr. 96-1872; 2001, nr. 35-1161; 2003, nr. 123-5593) 4 straipsniu ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, nr. 34-620; 2004, nr. 28-868) 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos vyriausybė nutar ia :

1. patvirtinti 1095,74 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Ap-linkos ministerijos parengtas schemas (1–60 priedai).

2. pavesti Aplinkos ministerijai:2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte

schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams;2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybinės žemės fondo miškų

plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos vyriausybei suderintus su ati-tinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybi-nės reikšmės miškų plotams.

3. pavesti apskričių viršininkams, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos pro-jektus, teikti Aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams.“

vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redak-cija) turėjo sudedamąją dalį „valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija), kurioje buvo inter alia patvirtinti tokie valstybinės reikšmės miškų plotai: Šiaulių miestui – 0,26 tūkst. ha (37 pastraipa, 37 priedas), trakų rajonui – 28,6 tūkst. ha (56 pastraipa, 56 priedas).

kiekvienas iš vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) nurodytų šešiasdešimties priedų – tai atitinkamo miesto arba rajono valstybinės reikšmės miškų plotų schema, kuri kartu su vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) buvo paskelbta oficialiame teisės aktų skelbimo leidinyje „valstybės žinios“ ir į kurią daroma nuoroda interneto tinklalapyje paskelbtame šio vyriausybės nutarimo tekste. Šiame kontekste pažymė-tina, kad kai kurios „valstybės žiniose“ paskelbtos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos dėl prastos spaudos kokybės ir mažo mastelio yra sunkiai suprantamos.

10. vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. re-dakcija) vėliau buvo keičiamas: vyriausybės 2005 m. gruodžio 2 d. nutarimu nr. 1299 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“; vyriausybės 2006 m. balandžio 26 d. nutarimu nr. 383 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“


pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2006 m. balandžio 26 d. nutarimas nr. 383); vyriau-sybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 916 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvir-tinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimas nr. 916); vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimu nr. 1376 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nuta-rimas nr. 1376); vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 713 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 713).

11. vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu nr. 750 „Dėl Lietuvos Respub-likos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio atitiktį (atitinkama apimtimi) konsti-tucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ginčija pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas, buvo keičiamos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.) tam tik-ros nuostatos, o vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 2 punkto atitiktį (atitinkama apimtimi) konstitucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo straipsniams (jų dalims) ginčija pareiškėjas – Šiaulių apygardos admi-nistracinis teismas, – vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) tam tikros nuostatos.

pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo ginčijamu vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respub-likos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu buvo kitaip išdėstytas vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvir-tinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 punktas; šiame punkte (2005 m. liepos 14 d. redakcija) buvo nustatyta: „patvirtinti 1095,74 tūkst. hektarų valstybinės reikš-mės miškų plotus pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas (1–60 priedai).“

12. taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama, ar konstitucijai ir pilie-čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) neprieštarauja:

– vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa ta apimtimi, kuria trakų rajonui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio


teismo teigimu, apima ir trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius trakų rajono varnikų kaime;

– šio vyriausybės nutarimo (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipa ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame margių kaime.

13. pagal pareiškėjų – vilniaus apygardos administracinio teismo ir Šiaulių apy-gardos administracinio teismo prašymus tiriant atitinkamų vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d., 2005 m. liepos 14 d. redakcijos) sudedamosios dalies „vals-tybinės reikšmės miškų plotai“ pastraipų atitiktį konstitucijai ir piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims), atitinkamų nuostatų (pastraipų) turinį galima išsiaiškinti atsižvelgiant į atitinkamas schemas, būtent Šiaulių miesto ir trakų rajono valstybinės reikšmės miškų plotų schemas.

14. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodo, kurios redakcijos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, jo manymu, prieštarauja ginčijama vyriausybės 1997 m. spa-lio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) pastraipa (atitinkama apimtimi), tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad tai – 2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija.

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatyta:

„Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės iš-perkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais. Žemės sklypų, įgytų bendrosios nuosavybės teise, padalijimo projektai rengiami šios žemės savininkų lėšomis pagal vienodo dy-džio vyriausybės nustatytus darbų įkainius.“

15. pažymėtina, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas expressis verbis ginčija vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) priedo „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos (atitinkama apimtimi) atitiktį ne visai piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), o tik jos nuostatai „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje“.

tačiau vien dėl to, kad yra numatyta atitinkama pareiškėjo nurodytos bendros taisyklės išimtis, akivaizdu, kad ši nuostata glaudžiai siejasi su kitomis šios dalies nuo-statomis (taip pat su kitomis minėto įstatymo nuostatomis). Jeigu nebūtų atsižvelgia-ma į minėtą išimtį, tyrimas pagal pareiškėjo prašymą būtų apskritai neįmanomas.


16. pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nenurodo, kurios redakcijos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktams, 12 straipsniui, jo manymu, prieštarauja (ati-tinkama apimtimi) ginčijama vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) pastraipa, tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad tai yra piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto – 2004 m. kovo 23 d. redakcija, 3 punkto – 2002 m. balandžio 2 d. redakcija, 12 straipsnio – 2003 m. spalio 14 d. redakcija.

pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2004 m. kovo 23 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose te-ritorijose, atkuriamos: „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išper-kamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąži-namos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha. ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygo-mis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.“

pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritori-jose, atkuriamos: „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus vilniaus, kauno, klaipėdos, Šiaulių, panevėžio, Alytaus, marijampolės, Druskininkų, palan-gos, birštono miestus ir kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). miestų terito-rijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numa-toma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuoja-


ma vidutinė vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato vyriausybė.“

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji:

1) užimta valstybės ir savivaldybės kelių; aerodromų (jų sąrašą ir žemės plo-tus tvirtina vyriausybė); užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai (žemės plotus ir jų ribas tvirtina vyriausybė); yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje;

2) kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir orga-nizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pa-statytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose;

3) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose terito-rijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (ener-getika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei tu-rizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civi-linė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, ar-cheologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploataci-jai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta seimas arba vyriau-sybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatly-gintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje;

4) užimta sodininkų bendrijų sodų;


5) yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų, kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje;

6) pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn;7) pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat

suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose;

8) suteikta kaimo vietovėje mokslo ir mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, perduota valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veis-lininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato vyriausybė;

9) yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais (įskaitant užtvankos įrenginių užimtą žemę);

10) atitinka šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies pirmajame sakinyje nurodytas są-lygas;

11) pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės iš-mokos;

12) yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato vy-riausybė;

13) užimta gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kurie pagal šio įstatymo 15 straips-nį priskirti valstybės išperkamiems. Šių žemės sklypų, jų dalių plotai ir ribos nustato-mi teritorijų planavimo dokumentuose.“

17. pažymėtina, kad pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas expressis verbis ginčija vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos (atitinkama apimtimi) atitiktį ne visam piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), o tik jo nuostatai „nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąži-nant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje“, ir ne visam 5 straipsnio 2 da-lies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), o tik jo nuostatai „nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują vyriausy-bės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė“.

tačiau vien dėl to, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) yra numatytos atitinkamos pareiškėjo nurodytos bendros taisyklės išimtys, akivaizdu, kad šios nuostatos yra glaudžiai susi-jusios su kitomis šių punktų nuostatomis (taip pat su kitomis minėto įstatymo nuo-statomis). Jeigu nebūtų atsižvelgiama į minėtas išimtis, tyrimas pagal pareiškėjo pra-šymą būtų apskritai neįmanomas.


II

Dėl vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudeda-mosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos ta apimtimi, ku-ria Trakų rajonui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono varnikų kaime, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama inter alia vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvir-tinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos ta apimtimi, kuria trakų rajonui patvirtinti (pagal ati-tinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius tra-kų rajono varnikų kaime, atitiktis konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

iš pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumen-tų matyti, kad jam kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštarauja tuo as-pektu, kad, pasak pareiškėjo, vyriausybė trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius trakų rajono varnikų kaime, priskyrė valsty-binės reikšmės miškų plotams, nors dar nebuvo priimtas sprendimas dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į šiuos sklypus.

tai, ar tas asmuo pagrįstai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į minėtus sklypus (ar šis jo prašymas yra grindžiamas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu), šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas. Šių klausimų sprendimas priklauso atitinkamą administra-cinę bylą sprendžiančio teismo jurisdikcijai.

2. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamo-sios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja konsti-tucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-


rimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), pažymėtina, kad trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai yra trakų istoriniame nacionaliniame parke esančio varnikų botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje.

2.1. trakų istorinis nacionalinis parkas (8 tūkst. ha) buvo įsteigtas Aukščiausio-sios tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu nr. i-1244 „Dėl Dzūkijos, kuršių ne-rijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, trakų istorinio nacionalinio parko ir viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ (1 punkto 4 papunktis). Į jį pateko ir trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime. Šiame kontekste paminėtina, kad toje teritorijoje iki tol buvo trakų landšafti-nis draustinis (įsteigtas dar 1960 m.).

2.2. vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą nr. 283 „Dėl Dzūkijos, kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, trakų istorinio na-cionalinio parko laikinųjų nuostatų ir viešvilės valstybinio rezervato nuostatų patvirti-nimo“ (toliau – vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimas nr. 283), kurio 1 punk-tu patvirtino inter alia trakų istorinio nacionalinio parko laikinuosius nuostatus.

pagal minėtų laikinųjų nuostatų 9 punktą trakų istorinio nacionalinio parko te-ritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes buvo suskirstyta į funkcines zonas; viena iš jų – konservacinė zona, kuriai buvo priskirtas inter alia varnikų botaninis-zoologinis draustinis. pagal šių laikinųjų nuostatų 8.1 punktą vienas iš svarbiausių trakų istorinio nacionalinio parko uždavi-nių – išsaugoti inter alia varnikų miško kompleksą.

trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 4 punkte buvo nustatyta, kad trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos miškai, išskyrus nedidelius, įsiter-pusius į žemės ūkio naudmenas, vandens telkiniai, išskyrus privatizuojamus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, rezervatų, rekreacinių zonų žemė yra vals-tybės nuosavybė ir kad kitoje parko teritorijoje gali būti valstybinė ir privati žemės nuosavybė.

trakų istorinio nacionalinio parko laikinieji nuostatai buvo keičiami ir papildo-mi vyriausybės 1995 m. vasario 13 d. nutarimu nr. 239 „Dėl trakų istorinio naciona-linio parko laikinųjų nuostatų dalinio pakeitimo“, tačiau minėtos nuostatos nebuvo pakeistos.

2.3. vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą nr. 912 „Dėl trakų isto-rinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirti-no paminklotvarkos departamento prie statybos ir urbanistikos ministerijos pateiktą trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teritorijos su funkcinė-mis zonomis planą ir aiškinamąjį raštą).

minėtos schemos 3 skirsnyje „trakų istorinio nacionalinio parko zonavimas“ tra-kų istorinio nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes buvo suskirstyta į funkcines zonas; viena iš jų – konservacinė zona, kuriai buvo priskirtas varnikų botaninis-zoologinis drausti-


nis (1 punktas). pagal šios schemos sudedamosios dalies „trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ skirsnio „konservacinė zona“ 2.9 punktą varnikų botaninis-zoologinis draustinis apėmė inter alia varnikų mišką, taigi ir trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius trakų rajono varnikų kaime.

2.4. vyriausybė 2000 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą nr. 388 „Dėl trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimas nr. 388), kurio 1 punktu patvirtino trakų istorinio nacio-nalinio parko nuostatus.

pagal minėtų nuostatų 5.8 punktą vienas iš trakų istorinio nacionalinio parko uždavinių – saugoti inter alia varnikų botaninio-zoologinio draustinio miško, pel-kių, pievų, ežerų kompleksą su jų ekotopams būdingais augalais ir gyvūnais.

pagal trakų istorinio nacionalinio parko nuostatus trakų istorinio nacionalinio parko rezervatų žemė yra valstybės nuosavybė, o kitoje parko teritorijoje gali būti valstybinė ir privati žemės nuosavybė (9 punktas); valstybė turi pirmumo teisę įsi-gyti istorinio nacionalinio parko teritorijoje parduodamus žemės sklypus, kitą nekil-nojamąjį turtą (10 punktas); atkuriant nuosavybės teises, pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą istorinio nacionalinio parko žemė, vandens telkiniai ir miškai savininkams grąžinami arba perduodami nuosavy-bėn ribotam tiksliniam naudojimui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (11 punktas).

2.5. minėta, kad miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2000 m. spalio 12 d. įsakymu „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų patikslinimo trakų rajone“ nr. 170 trakų istorinio nacio-nalinio parko miškų 106 kvartalo 4–13 sklypai buvo įrašyti į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą.

3. iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos valstybė visą laiką teritori-ją, iki 1991 m. priskirtą trakų landšaftiniam draustiniui, o vėliau – trakų istoriniam nacionaliniam parkui, traktavo ir traktuoja kaip vertingą gamtos kompleksą – sau-gotiną teritoriją, turinčią ypatingą landšaftinę (kraštovaizdžio) ir botaninę-zoologinę vertę, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. taip pat visuotinai yra žinoma ir abejonių nekelia šios teritorijos ypatinga istorinė ir kultūrinė vertė.

3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal seimo 1993 m. lapkričio 9 d. priimto saugomų teritorijų įstatymo 21 straipsnio 1 punktą nacionaliniai parkai (kurie yra saugomos teritorijos – valstybiniai parkai, t. y. kompleksinės paskirties (integracinės) saugomos teritorijos) steigiami nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultū-rinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti; specifiniai nacionaliniai parkai yra istoriniai nacionaliniai parkai, kurie steigiami istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti; pagal šio įstatymo 3 straipsnio (1993 m. lapkričio 9 d.


redakcija) 1 dalies 1 punkto 2 papunktį draustiniai (jie yra saugomos teritorijos – iš-saugančios (konservacinės) teritorijos) steigiami moksliniu, pažintiniu požiūriais vertingiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams, ansambliams bei vietovėms saugoti; juose yra reguliuojama ir ribojama ūkinė, rekreacinė veikla.

3.2. Lietuvos valstybės požiūrį į teritoriją, priskirtą trakų istoriniam naciona-liniam parkui, kaip į vertingą gamtos kompleksą – saugotiną teritoriją, inter alia į varnikų miško kompleksą kaip į šios saugotinos teritorijos neatskiriamą dalį, atspin-di vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu nr. 283 patvirtinti trakų istorinio nacionalinio parko laikinieji nuostatai bei vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nuta-rimu nr. 388 nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia minėtu vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu nr. 283 patvirtintų trakų istorinio nacionalinio parko lai-kinųjų nuostatų 8.1 punktas ir vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu nr. 388 patvirtintų trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų 5.8 punktas.

3.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad aplinkos ministras, įgyvendindamas europos bendrijų tarybos 1992 m. gegužės 21 d. direktyvos 92/43/eeb dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nuostatas (su paskutiniais pakeiti-mais, padarytais 2003 m. rugsėjo 29 d. europos parlamento ir tarybos reglamentu (eb) nr. 1882/203), 2005 m. birželio 15 d. išleido įsakymą nr. D1-302 „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti europos komisijai, patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti europos komisijai. Šio sąrašo 235 pastraipoje į europos mastu sau-gomų „natura 2000“ teritorijų tinklą yra įtrauktas visas varnikų miškas ir aplinkinė teritorija (ribos sutampa su trakų istorinio nacionalinio parko varnikų botaninio-zoologinio draustinio ribomis).

konstatuotina, kad trakų istorinio nacionalinio parko teritorija, inter alia var-nikų miško kompleksas kaip šios teritorijos neatskiriama dalis, yra itin saugotina ne tik dėl jos nacionalinės, bet ir dėl tarptautinės svarbos; ji atitinka europos gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.

3.4. konstitucinis teismas savo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad pagal konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvū-nija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių ra-cionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

4. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tiriant, ar vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-mės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios da-lies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo as-pektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-


tymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), pažymėtina, kad kons-titucinis teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę nuosa-vybės doktriną; konstitucinio teismo jurisprudencijoje konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškinamos kitų konstitucijos normų ir principų, inter alia jos 54 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų teri-torijų apsaugą bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimą, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo, kontekste. konstitucinio teismo aktuose yra suformuluota ir plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina.

4.1. konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstaty-mo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficia-lios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos konstitucinio teismo anks-čiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose priimtuose aktuose:

– konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir inte-resus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams;

– konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatą, kad Lietuvos Respub-likai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai (ji buvo įtvirtinta ir šio straipsnio 3 dalyje (1992 m. spalio 25 d. redakcija), 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija)), kuri reiškia, kad konstitucijos 47 straipsnio 1 da-lyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendi-mų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati konstitucija tai leidžia; tai, kad valstybi-nės reikšmės miškai konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad jie, priklausę nuosavybės teise tam tikriems asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn (įstatymo nustatyta tvarka visuomenės porei-kiams ir teisingai atlyginant); konstitucija toleruoja ir tokį teisinį reguliavimą, kai įstatymu nustačius požymius, pagal kuriuos būtų apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, tie miškai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik valstybei: šiuo atveju, jei miškai, nuosavybės teise priklausantys ne valstybei, būtų pripažinti turinčiais valsty-binę reikšmę, jie galėtų būti paimti valstybės nuosavybėn;

– miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal kons-tituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip


pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga eko-loginė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus;

– pagal konstituciją miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir iš-imtine nuosavybės teise priklausančiais valstybei, galima pripažinti ne bet kokius miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valsty-binę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui; atsižvelgiant į valstybinės reikšmės miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugoti, jiems, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas; požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remda-masis konstitucija turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas;

– valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas;

– jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, – nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti kitų asmenų nuosavybėn perleisti tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta.

4.2. pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respub-likos Aukščiausioji taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir pa-tvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems pri-klausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jį susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukš-čiausioji taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl pi-liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsiga-liojusį 1991 m. rugpjūčio 1 d., kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo vykdoma ribota restitucija – ankstes-niems savininkams nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius buvo atku-riamos inter alia grąžinant juos natūra, sumokant kompensaciją, suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje. Restitucijos procesas tebevyksta; jį reglamentuoja įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pakeitęs seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).


nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo doktrinos nuostatos, suformuluotos konstitucinio teismo anksčiau nagrinė-tose konstitucinės justicijos bylose priimtuose aktuose:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi dis-kreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucijos, taigi ir konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio;

– įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsi-žvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas; nuosavybės teisių atkūri-mo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus;

– įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; res-titucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūri-mą; įstatymų leidėjas taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant gali-mybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra at-kuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško plotą kitoje vieto-vėje, t. y. vietoj nuosavybės teise turėto turto suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė; konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferenci-juotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) yra atkuriamos nuosa-vybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą;

– ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nu-savino savininkų turtą; siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, ku-riems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų; išlikusio nekilno-jamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį); visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas,


samprata yra daug platesnė negu konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies sąvokos „visuo-menės poreikiai“ turinys;

– konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų lei-dėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos; paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo (aišku, paisydamas inter alia konstitucinio proporcingumo princi-po) atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai vals-tybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai kitų asmenų nuosavybėn būtų perleisti atkuriant jiems nuo-savybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, per-duodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą.

5. pažymėtina, kad nuo restitucijos proceso pradžios buvo draudžiama natūra atkurti nuosavybės teises į miškus, esančius ypač vertingose teritorijose, inter alia valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose, arba toks nuosavybės teisių atkūrimas buvo labai ribojamas. Antai pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnį (1991 m. bir-želio 18 d. redakcija) buvo išperkami valstybės reikmėms reikalingi pirmosios gru-pės miškai, kuriems pagal tuo metu galiojusio miškų kodekso 28 straipsnio 3 dalį (1979 m. birželio 21 d. redakcija) inter alia priklausė nacionalinių parkų miškai.

vėliau įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsta-tymo tvarkos ir sąlygų“ neliko buvusių absoliučių draudimų natūra atkurti nuosa-vybes teises į valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esančią miško žemę, tačiau toks šių teisių atkūrimas buvo labai ribojamas – jas natūra atkurti ga-lėjo tik atitinkamoje saugomoje teritorijoje arba su ja besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose gyvenantys piliečiai, o buvusių savininkų valdos negalėjo būti skaido-mos į dalis. Įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-statymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pakeitusiame seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtame ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo (ir nėra) ekspli-citinių nuostatų, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esanti miško žemė turi būti valstybės išperkama (negrąžinama savininkams), tačiau pagal


piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straips-nio 1 punktą (1997 m. liepos 1 d., 2001 m. balandžio 10 d. redakcija) yra išperkami valstybinės reikšmės miškai; tokių miškų plotus tvirtina vyriausybė.

6. minėta, kad vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 sudedamojo-je dalyje „valstybinės reikšmės miškų plotai“ inter alia trakų rajonui buvo patvirtinti 30,7 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (42 pastraipa).

iš bylos medžiagos (inter alia iš Žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtos schemos, pagal kurią vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu nr. 1154 trakų ra-jonui buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai) matyti, kad trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime tuomet nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams.

tai buvo padaryta vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), kurio sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipoje trakų rajonui buvo patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai.

7. minėta, kad tai, ar į trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius trakų rajono varnikų kaime, pretenduojančio asmens pra-šymas nuosavybės teises atkurti natūra yra pagrįstas (ar šis jo prašymas yra grin-džiamas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu), šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje tyrimo dalykas nėra ir vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvir-tinimo“ (pirminė, 1997 m. spalio 23 d., redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.

8. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybi-nės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudeda-mosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimti-mi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), pažymė-tina, kad vyriausybė pagal miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktą (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą (1997 m. liepos 1 d. redakcija) turėjo įgalio-jimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, taigi ir miškų plotus trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypuose, esančiuose trakų rajono varnikų kaime. Analogiški vyriausybės įgaliojimai buvo nustatyti ir Žemės įstatymo 4 straipsnio 3 punkte (1994 m. balandžio 26 d. redakcija).

tokie vyriausybės įgaliojimai kyla ne tik iš minėtų įstatymų, bet ir iš konsti-tucinių imperatyvų, kad vyriausybė vykdo įstatymus (konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), kad užtikrinti ypač vertingų vietovių, kaip visuotinę reikšmę turinčių


nacionalinių vertybių, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausini-mą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. mi-nėta, kad Lietuvos valstybė trakų istorinio nacionalinio parko teritoriją traktavo ir traktuoja kaip vertingą gamtos kompleksą – saugotiną teritoriją, turinčią ypatingą landšaftinę (kraštovaizdžio) ir botaninę-zoologinę vertę, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; ši teritorija, inter alia varnikų miško kompleksas kaip šios teritorijos neatskiriama dalis, yra itin saugotina ne tik dėl jos nacionalinės, bet ir dėl tarptautinės svarbos.

9. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas expressis verbis ginčija vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) priedo „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos (atitinka-ma apimtimi) atitiktį ne visai piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), o tik jos nuostatai „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje“. taip pat minėta, kad ši pareiškėjo nuostata glaudžiai siejasi su kitomis šios dalies nuostatomis (taip pat su kitomis mi-nėto įstatymo nuostatomis) ir kad jeigu nebūtų atsižvelgiama į tai, kad šioje dalyje yra įtvirtinta ne tik bendra taisyklė, jog „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje“, bet ir jos išimtis, – t. y. nustatyta, kad valstybės išperkama žemė turėtoje vietoje natūra yra negrąžinama, – tyrimas pagal pareiškėjo prašymą būtų apskritai neįmanomas.

10. Atsižvelgiant į trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos, inter alia varnikų miško komplekso, kaip šios teritorijos neatskiriamos dalies, nacionalinę ir tarptautinę svarbą, nėra pagrindo teigti, kad trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvar-talo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime būtinai turėjo būti natūra grą-žinti pretendentui ar pretendentams, juolab kad nebuvo nustatyta tvarka konstatuotas tokių prašymų pagrįstumas (tai, kad atitinkama prašymas ar prašymai yra grindžia-mi piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu).

11. taigi vien tai, kad trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys trakų rajono varnikų kaime tam tikrą laiką nebuvo vyriausybės nutarimu priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams ir kad tai buvo padaryta tik vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), o ne anksčiau, savaime nėra pagrindas teigti, kad vyriausybė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pa-tvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

13. tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m.


gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui.

III

Dėl vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamo-sios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame Margių kaime, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija).

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitin-kamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, api-ma ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame margių kaime, atitiktis konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija).

iš pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas konstitucijos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straips-nio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija) neprieštarauja tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, vyriausybė A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame margių kaime priskyrė valstybinės reikšmės miškų plotams, nors dar nebuvo priimtas sprendimas dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę.

tai, ar atitinkami asmenys pagrįstai pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę (ar šis jų prašymas yra grindžiamas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu), šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas. Šiuos klausimus spręsti priklauso atitinkamą administracinę bylą sprendžiančio teismo jurisdikcijai.

2. pažymėtina, kad žemėje, į kurią siekiama natūra atkurti nuosavybės teises, yra miškas, būtent miesto miškas. Šio fakto niekas neginčija.


3. pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą spren-džiant, ar vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-mės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios da-lies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja konstituci-jos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija), būtina išsiaiškinti, ar vyriausybė turėjo įgaliojimus minėtą žemę pri-skirti valstybinės reikšmės miškams.

4. Šiame kontekste pažymėtina, kad vyriausybės nutarimai yra poįstatyminiai teisės aktai.

konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hie-rarchiją. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstituci-nis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstaty-mams ir konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepai-sant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. kons-titucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam tikrais – konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (deta-lizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai re-miantis konstitucija (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

5. pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą spren-džiant, ar vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-mės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios da-lies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja konstituci-jos 23 straipsniui, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spa-lio 14 d. redakcija), atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, miškų įstatyme nustatytą tuo metu, kai vyriausybė priėmė savo 2005 m. liepos 14 d. nutarimą nr. 765 „Dėl Lietu-vos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“.

miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės


reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“.

beje, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą).

taigi, nepaisant to, ar vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra pri-skyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal miškų įstatymą yra vals-tybinės reikšmės miškai.

6. pažymėtina, kad nors buvusiame margių kaime, pareiškėjo – Šiaulių apygar-dos administracinio teismo teigimu, A. Donelaičio turėta žemė vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipoje yra priskirta valstybinės reikšmės miškams ir šitaip yra pa-žymėta atitinkamoje Aplinkos ministerijos parengtoje schemoje, iš tikrųjų taip nėra. minėtoje schemoje minėta žemė nėra pažymėta kaip valstybinės reikšmės miškas.

7. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad žemėje buvusiame margių kaime, į kurią yra siekiama natūra atkurti nuosavybės teises, yra miškas ir kad šis miškas yra miesto miškas.

Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad nepaisant to, ar vy-riausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miš-kams, ar ne, miestų miškai pagal miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

taigi pagal miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies (2001 m. balandžio 10 d. re-dakcija) 2 punktą minėtas miškas buvusiame margių kaime yra valstybinės reikšmės miškas, nors jis, kaip minėta, vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipoje ir atitinka-moje Aplinkos ministerijos parengtoje schemoje nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

8. Atsižvelgiant į tai, kad vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipoje (pagal ati-tinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) nėra nustatyta tai, ką esant nustaty-ta teigia pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatuotina, kad šios konstitucinės justicijos bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą ištirti vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvir-tinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) atitiktį konstitucijai ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) nebeliko ty-rimo dalyko.


9. konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio, reglamentuojančio konstituci-nio teismo atsisakymą nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklau-simo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, konstitucinis teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.

Ši konstitucinio teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir pra-šymų ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nag-rinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą konstitucinio teis-mo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-mo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija; Žin., 2002, nr. 54-2121) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa ta apimtimi, kuria trakų rajonui patvirtinti (pagal atitin-kamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius trakų rajono varnikų kaime, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

2. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spa-lio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinka-mą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miš-kų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame margių kaime, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija).


Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: Armanas Abramavičius egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


118

NUTARIMAS

DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS vAlSTyBINIO SOCIAlINIO DRAUDIMO ĮSTATyMO 4 STRAIPSNIO (2004 M. lAPKRIčIO 4 D. REDAKCIJA) 3 DAlIES, 8 STRAIPSNIO (2004 M. lAPKRIčIO 4 D. REDAKCIJA) 2 DAlIES, 34 STRAIPSNIO (2002 M. lIEPOS 4 D., 2003 M. SPAlIO 7 D. REDAKCIJOS)

3, 4 DAlIŲ ATITIKTIES lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams sei-

mo kanceliarijos teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjai Jad-vygai Andriuškevičiūtei (atstovaujančiai seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymus nr. 1b-43/2004 ir 1b-45/2004), seimo nariui Algirdui sysui (atstovaujančiam seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-63/2006),

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. rugsėjo 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 35/04-37/04-72/06 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konsti-tuciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-43/2004);

2) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžia-miems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veik-los, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mo-kėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 mini-malių mėnesinių algų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-nio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-45/2004);

◆ DĖL vALstybinio sociALinio DRAuDimo ĮstAtymo nuostAtų konstitucinGumo 119

3) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakci-ja) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad sava-rankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nusta-tyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-63/2006).

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – vilniaus apygardos administra-cinio teismo prašymas nr. 1b-43/2004 (byla nr. 35/04) ir prašymas nr. 1b-45/2004 (byla nr. 37/04) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/04-37/04. Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimu „Dėl prašy-mų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai nr. 1b-43/2004, 1b-45/2004 (byla nr. 35/04-37/04) ir pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-63/2006 (byla nr. 72/06) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/04-37/04-72/06.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, kons-tituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-43/2004).

2. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nu-statyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gau-namų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pen-sijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir mmA), neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituci-niams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-45/2004).


3. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-cinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straips-nio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudi-mo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 mmA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingu-mo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-63/2006).

II

1. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstitu-ciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-43/2004), grin-džiamas šiais argumentais.

pagal valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalį Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte nurodyti asmenys, tarp jų ir advokatai, yra privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos dalims. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje inter alia nustatyta, kad advokatai, esantys valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti tuo atveju, kai jų pajamų metinė suma yra mažesnė nei 12 mmA. pareiškėjo teigimu, dėl tokio teisinio reguliavimo advokatai traktuojami nevienodai: vieni advokatai – valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, jei jų pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 mmA, o kiti ad-vokatai – valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, kurių pajamų metinė suma viršija 12 mmA, turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pensijos papildomai daliai; taip viena advokatų grupė yra išskiriama kitos atžvilgiu ir yra pa-žeidžiamas konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. pareiškėjo manymu, ginčijamos nuostatos prieštarauja konstitucijai ir tuo atžvilgiu, kad neužtikrina tinkamo žmogaus teisės gauti pensiją arba socialinę paramą įgyven-dinimo ir teisinio gynimo, nors konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja valstybę nusta-tyti pakankamas piliečių teisės į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą įgyvendini-mo ir teisinio gynimo priemones.

2. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos,


kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pa-jamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socia-linio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 mmA, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-45/2004), grindžiamas šiais argumentais.

pagal konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pen-siją, todėl, pareiškėjo manymu, asmuo, kuris moka valstybinio socialinio draudimo įmokas ir yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respubli-kos įstatymus, neturėtų būti verčiamas mokėti papildomų įmokų pensijai gauti dar ir nuo pajamų, gaunamų iš individualios veiklos, nes, pasak pareiškėjo, prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas jis jau vykdo. toks reikalavimas, pasak pa-reiškėjo, prieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Juk valstybinio socialinio draudimo įmokas moka asmenys, kurie turi pajamų ir kuriems, pasak pareiškėjo, ši prievolė yra nustatyta tam, kad ateityje jiems galėtų būti skirta vie-na iš Įstatyme numatytų pensijų. Šios, pasak pareiškėjo, prievolės atsiradimas negali būti grindžiamas asmens vienų metų pajamų dydžiu: reikalauti, kad asmenys, kurių pajamos yra didesnės negu 12 mmA per vienus metus, mokėtų įnašus bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai, o asmenis, kurių vienų metų pajamos yra mažesnės negu 12 mmA, atleisti nuo šio mokėjimo yra neteisinga. taip pat yra neteisinga reikalauti, kad asmenys, kurie yra draudžiami socialiniu draudimu ir turi pajamų, mokėtų tokias draudimo įmokas, o asmenis, draudžiamus socialiniu draudimu, bet neturinčius pa-jamų, atleisti nuo šio mokėjimo. pasak pareiškėjo, „įstatymas negali būti skirtingas skirtingos socialinės padėties asmenims“. todėl Įstatymo nuostata, kad įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai privalo mokėti tik pajamų turintys savarankiškai dirbantys asmenys, jei tos pajamos yra lygios 12 mmA sumai per metus arba didesnės, laikytina diskriminacine ir prieštaraujančia konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, drau-džiančiai varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

3. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redak-cija) 3 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad sa-varankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra siejama su 12 mmA, apskaičiuotų įstatymo nusta-tyta tvarka, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-63/2006), grindžiamas šiais argumentais.


pagal ginčijamas nuostatas pensijų valstybiniu socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra privalomai draudžiami ne tik tie individualia veik-la užsiimantys – savarankiškai dirbantys asmenys, valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją gausiantys ateityje, bet ir tie, kurie jau atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, taip pat ir tie, kuriems ši pensija jau yra paskirta ir mokama; pagrindinei pensijos daliai jie privalomai drau-džiami be išlygų, o papildomai daliai – jei jų pajamų metinė suma yra lygi 12 mmA arba didesnė. bet tai, kad asmeniui įstatymų nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto yra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, reiškia, kad asmuo atitinka visas įstatymo nustatytas sąly-gas šiai pensijai gauti, o valstybė turi vykdyti turtinį įsipareigojimą šią pensiją mokėti. pareiškėjo nuomone, tai, kad senatvės pensiją gaunantys ir savarankiškai dirbantys asmenys turi ir toliau mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, pa-žeidžia asmenų lygybės, teisingumo, teisinės valstybės principus, varžo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gaunančių asmenų teisę laisvai pasirinkti dar-bą bei verslą (konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia socialinės paramos nuo-statas (konstitucijos 52 straipsnis).

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovų J. Andriuškevičiūtės, seimo nario b. bradausko (atstovaujan-čio seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-43/2004), seimo kanceliarijos teisės departamento vyresniosios pa-tarėjos D. petrylaitės (atstovavusios seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-45/2004), seimo nario A. syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos ne-prieštarauja konstitucijai.

1. J. Andriuškevičiūtės (atstovaujančios seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-43/2004) teigimu, argu-mentas, esą asmuo, jau įgijęs teisę į senatvės pensiją, laikytinas įvykdžiusiu prievolę sumokėti įmokas pensijai gauti, nedera su valstybinio socialinio draudimo esme bei paskirtimi ir paneigia konstitucijoje įtvirtintą darnios pilietinės visuomenės ir teisi-nės valstybės siekį, taigi yra konstituciškai nepagrįstas. valstybė, turinti rūpintis savo piliečiais, yra sukūrusi visuotinumo ir solidarumo principais paremtą valstybinio socialinio draudimo sistemą, kurią taikant darbingi asmenys turi mokėti įmokas, o asmenys, dėl objektyvių priežasčių negalintys pasirūpinti savimi, turi teisę į paramą. valstybinį socialinį draudimą reikia skirti nuo privataus draudimo: privataus drau-dimo atveju asmuo pats sprendžia, draustis ar ne (tokio draudimo sąlygos yra šalių susitarimo dalykas), o valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato vals-tybė. be to, Įstatymas nustato ne tik pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo


įmokas, bet ir teisę gauti išmokas; įmokas privalo mokėti visi, gaunantys draudžia-mųjų pajamų, o teisę gauti išmokas turi tie, kurie negali gauti pajamų dėl to, kad dėl amžiaus ar neįgalumo negali dirbti. Ginčijamos Įstatymo nuostatos nėra diskrimi-nuojančios, nes įtvirtina visuomeniškai svarbų siekį – labiausiai socialiai pažeidžia-mų, mažas pajamas gaunančių asmenų teisę nesidrausti.

2. seimo narys b. bradauskas raštu pritarė šiems J. Andriuškevičiūtės argu-mentams.

3. D. petrylaitės (atstovavusios seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-45/2004) teigimu, Lietuva pasi-rinko pasaulyje dominuojantį socialinio solidarumo principu pagrįstą valstybinio socialinio draudimo modelį, pagal kurį jauni ir sveiki asmenys dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo ar netekę darbo negali dirbti ir už-sidirbti. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema yra universali ir apima beveik visus Lietuvos Respublikos gyventojus, o teisė gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas siejama visų pirma su asmens dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje – su tuo, ar jis mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas (arba jos buvo mokamos už jį). valstybė, sukūrusi tokią socialinio saugumo sistemą ir ga-rantuodama jį, gali ir turi reikalauti iš asmens vykdyti tam tikras pareigas. Įgyven-dinant konstitucijos 52 straipsnio nuostatas privalu sukurti tokį mechanizmą, kad nebūtų pažeistas asmenų lygybės principas ir nebūtų nustatyta nepagrįstai didelių išimčių solidarumu ir vieningumu paremtai socialinio draudimo sistemai; niekas neturi pamiršti savo priklausomybės visuomenei; naudodamasis jos socialine, tei-sine parama, garantijomis, asmuo turi vykdyti tas pareigas, kurios jam atsiranda dėl priklausomybės visuomenei.

4. seimo pirmininko 2007 m. kovo 13 d. potvarkiu nr. 135 „Dėl seimo pirmi-ninko 2004 m. lapkričio 11 d. potvarkio nr. 182 pakeitimo“ bylos dalyje pagal pareiš-kėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-45/2004 atstovauti seimui vietoje D. petrylaitės įgaliota J. Andriuškevičiūtė pritarė minėtiems D. petry-laitės argumentams.

5. seimo nario A. syso (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – seimui by-los dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-63/2006) teigimu, perskirstymo principu pagrįstoje socialinio draudimo sistemoje visi apdraustieji privalomai moka socialinio draudimo įmokas nuo viso jiems priskaičiuoto darbo užmokesčio, o socialinio draudimo įmokų dydis yra pro-porcingas apmokestinamosioms pajamoms. solidarumo principu paremtą pensijų socialinio draudimo sistemą, kurioje dirbančių asmenų įmokomis finansuojamos valstybinės socialinio draudimo pensijos, valstybė nustatė būtent laiduodama kons-titucijos 52 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Ginčijamas teisinis reguliavimas užtikrina socialinį teisingumą taikant perskirstymo principą, taip pat socialinio draudimo išmokoms mokėti bū-


tinų lėšų surinkimą ir nieko nediskriminuoja, niekam neteikia privilegijų, taip pat neriboja asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Iv

1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos tei-singumo ministerijos valstybės sekretoriaus p. koverovo, Lietuvos Respublikos so-cialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. kairelio, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus m. mikailos, teisės instituto direktoriaus pavaduotojos v. valeckaitės rašytiniai paaiškinimai.

2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas dešimties advokatų raštas (su priedais – klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimis), iš kurio in-ter alia matyti, kad dėl Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies ir jos 1 punkto atitikties konstitucijai teismams (teisėjams) kilo abe-jonių nagrinėjant ir kitas bylas, kuriose nebuvo nutarta kreiptis į konstitucinį teismą.

v

1. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovai J. Andriuškevi-čiūtė, seimo narys A. sysas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėsty-tus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

2. konstitucinio teismo posėdyje kalbėjo specialistas – valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Įmokų ad-ministravimo skyriaus vedėjas L. Rudys.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar:– Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punk-

tas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-43/2004;

– Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 da-lis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mo-kėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų metinių pajamų sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turin-tiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti, kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybi-niu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių metinė pajamų suma yra mažesnė už 12 mmA, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-45/2004);


– Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 mmA, apskaičiuo-tų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-63/2006).

2. pareiškėjui – vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių dėl jo nu-rodytų valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnių (jų dalių) atitikties kons-titucijai kilo nagrinėjant administracines bylas dėl to, kad advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas arba draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, Įstatyme yra nustatyta pareiga mo-kėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

pažymėtina, kad ginčijamuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintas tei-sinis reguliavimas yra skirtas ne tik advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas arba draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietu-vos Respublikos įstatymus, bet ir kitiems šiuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nurodytiems savarankiškai dirbantiems asmenims. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytų Įstatymo straipsnių (jų dalių) atitikties konstituci-jai negalima tirti išskiriant tik vieną asmenų grupę – advokatus.

3. Ginčijamas teisinis reguliavimas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildo-mas, tačiau jo esmė (tuo aspektu, kuriuo jo atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas) išliko ta pati: atitinkamuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys, kurių draudžia-mųjų pajamų metinė suma, apskaičiuota pagal Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) 3 dalį, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redak-cijos) 3 dalies 1 punktą, yra mažesnė už 12 mmA ir kurie yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, valstybinio socialinio draudimo įmokų pa-grindinei ir papildomai pensijos dalims gali nemokėti.

II

1. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis (va-dinamasis pay as you go modelis), pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba


yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti).

2. toks valstybinio socialinio draudimo modelis yra taikomas ir kai kuriose kito-se valstybėse; jis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dir-bantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdan-tys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objekty-vių priežasčių negali pasirūpinti savimi – dirbti ir užsidirbti ir jiems tuo metu yra reikalinga socialinė parama). kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nu-statytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį.

taigi Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekono-mine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos iš-mokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti), turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas. Lėšo-mis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne jas mokančių asmenų būsimosios senatvės pensijos, bet pensijų išmokos tuo metu senatvės pensiją gaunan-tiems asmenims. Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos ak-tyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios paja-mos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamo-sios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pa-grindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, – įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą. taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, – tiek dirbantys pagal


darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, – jeigu jie turi įstatyme numatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos.

3. valstybinio socialinio draudimo išmokų mokėjimas yra siejamas su dirbančių asmenų teise į įstatymo nustatytas išmokas, įskaitant senatvės pensiją. Šiai ir kitoms socialinėms teisėms įgyvendinti yra sukurtas valstybinio socialinio draudimo fon-das, grindžiamas ekonomiškai aktyvių (dirbančių) asmenų lėšomis, kurios sumoka-mos kaip privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš vieniems metams sudaromo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, kuris yra valstybinio socialinio draudimo finansų pagrin-das. valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato valstybė, kuri pagal konstituciją privalo laiduoti piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, so-cialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nu-matytais atvejais.

4. ilgą laiką valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją sudarė dvi dalys: pa-grindinė ir papildoma. pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis yra vienoda visiems pensijų gavėjams, turintiems įstatymo nustatytą būtiną se-natvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir ji atlieka pajamų per-skirstymo arba pensijų dydžių išlyginimo funkciją, leidžia įgyvendinti solidarumo principą, kuriuo yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo modelis. o papildoma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis priklauso nuo asmens turimo valstybinio socialinio draudimo stažo bei pajamų, nuo kurių buvo mokamos valstybinio sociali-nio draudimo įmokos; šios pensijos dalies paskirtis – susieti asmens senatvėje gauna-mas pajamas su buvusiomis darbo pajamomis.

tokia valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos struktūra buvo nusta-tyta dar 1994 m. liepos 18 d. seimo priimtame ir 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, pagal kurį valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos turėjo būti diferencijuojamos susiejant jas su asmens darbo stažu ir gautomis draudžiamosiomis pajamomis; jas sudarė dvi dalys: visiems (turėjusiems būtinąjį draudimo stažą) vienodo dydžio bazinė pensija ir diferencijuota papildoma pensijos dalis, priklausiusi nuo asmens įgyto darbo stažo bei gautų draudžiamųjų pajamų; bazinės pensijos dydis buvo su-sietas su minimaliu gyvenimo lygiu (toliau – mGL) ir negalėjo būti mažesnis nei 110 procentų mGL.

Šiame kontekste paminėtina, kad nuo 2007 m. liepos 1 d., kai (su numatyta iš-imtimi) įsigaliojo seimo 2007 m. gegužės 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos vals-tybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5, 6, 32, 39, 42, 46, 52, 64 straipsnių pa-keitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 241, 421, 531, 661 straipsniais įstatymas,


valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro ne tik pagrindinė ir papildoma dalys, bet ir priedas už stažo metus.

5. Darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos įvairovė yra didžiulė; dalyvauti darbo rinkoje galima įvairiais pagrindais. minėta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo mode-lis, pagal kurį darbo rinkoje dalyvaujantys asmenys, – tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, – pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai. kita vertus, savarankiškai dirbančių asmenų ekonominė (darbinė) veikla yra gerokai specifinė, nes jie negauna „formalaus“ mėnesinio atlyginimo ir garantuotų nuolatinių pajamų, todėl atitinkama specifika turi būti būdinga ir jų valstybiniam socialiniam draudimui. beje, ši specifika atsispindėjo dar 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respub-likos Aukščiausiosios tarybos priimtame ir 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kuriame, be kita ko, buvo numatytos išimtys, kada tame įstatyme nurodyti savarankiškai dirbantys asme-nys galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų.

6. paminėtina, kad leidžiant valstybinio socialinio draudimo pensijų santykius reguliuojančius įstatymus nebuvo išvengta ir tokio teisinio reguliavimo, kuris vė-liau buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai. konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo ginčijama pensijų, socialinės paramos santykius reguliuojančių tei-sės aktų (jų dalių) atitiktis konstitucijai, priimtuose aktuose konstitucinis teismas, formuluodamas oficialią konstitucinę socialiai orientuotos valstybės doktriną, yra atskleidęs konstitucijoje įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo, pensinio aprū-pinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo nuostatas, inter alia kons-titucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.

III

1. pareiškėjai abejoja, ar ginčijami Įstatymo straipsniai (jų dalys) neprieštarauja inter alia konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui.

1.1. konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

1.2. konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „kiekvienas žmogus gali lais-vai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

1.3. konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitinto-jo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

2. pagal konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota; taigi ji turi kons-titucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. vals-


tybės socialinę orientaciją išreiškia ne tik konstitucijos 52 straipsnio nuostatos – ji atsispindi įvairiose konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir vals-tybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Atskleidžiant Lietuvos valstybės socialinės orientacijos – konstituci-nio principo turinį reikšmės turi ir konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies bei 48 straips-nio 1 dalies nuostatos.

minėta ir tai, kad konstitucinis teismas savo aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktri-ną, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuo-jant atitinkamus santykius. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus spendžiama, ar konstitucijai neprieštarauja Įstatymo straipsniai (jų dalys), skirti pensijų santykiams reguliuoti, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia konstitucinio teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose konstitucinio teismo aktuose:

– konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis, kaip minėta, išreiškiama valstybės so-cialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai ap-rūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones;

– valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuome-nės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;

– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsako-mybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pa-sirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant


socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, ku-rių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;

– asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; konstitucinio teisingumo principo būtina paisyti ir tada, kai pensinio aprūpinimo sistema yra per-tvarkoma, inter alia jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą pa-tirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama;

– konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asme-nims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, ati-tinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir tei-sinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pen-sijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);

– konstitucijos 52 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įsta-tymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės pa-ramos teikimą;

– materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudi-mo biudžetą bendras dydis; asmens bendras indėlis (asmens privalomojo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grin-džiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienu iš kriterijų, į kurį reikėtų atsi-žvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti;

– solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo dis-kreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; socialinio draudimo įmokų mokėjimas


suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali ne-priklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų;

– įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pen-sija, pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dy-džius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinių teisin-gumo, protingumo ir proporcingumo principų; taip pat būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją bei privilegijas, įpareigo-jančio vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pa-čius faktus savavališkai vertinti skirtingai, tačiau nepaneigiančio to, kad įstatyme tam tikroms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas; diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuo-tas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižy-minčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio po-būdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

– reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti konstitucijos 48 straipsnio 1 da-lies, kurioje įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti užsiėmimo rūšį; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; pagal konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asme-niui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai as-muo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis.

3. konstatuotina, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensi-joms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės para-mos teikimą. kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuo-menei (konstitucinio teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirsty-ti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asme-niui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. taip pat pabrėžtina, kad tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiš-


kai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą.

4. socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisi-nio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištek-liai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalo-mųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finan-savimo šaltinis, atitikties konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama.

Iv

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. lie-pos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies 1, 7 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valsty-bės principams.

1. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo iš-tirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1, 7 punktai neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymai nr. 1b-43/2004 ir 1b-45/2004).

2. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta:„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose, vals-

tybinio socialinio draudimo įmokos mokamos taip: individualios (personalinės) įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus ir nuomininkus, tikrosios ūkinės bendrijos – už jų narius, komanditinės ūkinės bendrijos – už jų tikruosius narius, o advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, patentus įsigiję asmenys už save ir ūkininkai už save ir dirbančius ūkyje pilnamečius jų ūkio narius valstybinio socialinio draudi-mo įmokas moka patys:

1) individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai vyriausybės nusta-tyta tvarka ir terminais; įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės su-mos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų; šiame punkte iš-vardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno,


apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokes-čio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mo-kestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 mi-nimalių mėnesinių algų;

2) patentus įsigiję asmenys draudžiasi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai;

3) ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia vals-tybinio socialinio draudimo bazinei pensijai; vyriausybės nustatyta tvarka ekono-miškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius, turi teisę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį; kita valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis dengiama iš valstybės biudžeto lėšų.“

Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta:„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, valstybinio so-

cialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybi-nio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų pa-dėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra:

1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai;2) i ar ii grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją;3) sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kom-

pensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą;4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos

Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;5) laisvės atėmimo vietose;6) įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės

bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai at-leisti iš darbo;

7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įsta-tymus.“

3. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas tei-sinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalį, į kurios nuostatas daroma nuoroda ginčijamose Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse.


Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalyje inter alia buvo nustatyta:

„valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys: <...>6) individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių)

įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai <...>.“

Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 3 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–14 punktuose nurodyti asmenys privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (6 punkte nuro-dyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka <...>).“

4. nors pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, tei-sinės valstybės principams neprieštarauja inter alia Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalis ir jos 1, 7 punktai, iš pareiškėjo prašymų (nr. 1b-43/2004 ir 1b-45/2004) argumentų ir prie šių prašymų pridėtų administracinių bylų, kuriose buvo nutarta kreiptis į konstitucinį teismą, medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonė ne dėl to, ar konstitucijai neprieštarauja visa Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalis, o tik dėl to, ar konstitucijai neprieštarauja tos dalies 1, 7 punktai.

5. pagal ginčijamus Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 1, 7 punktus individualių (personalinių) įmonių savininkai, indi-vidualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai (t. y. Įsta-tymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys):

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokes-čio sumą) buvo ne mažesnė negu 12 mmA, privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir bazinei pensijai, ir papildomai pensijos daliai; įmokos papildo-mai pensijos daliai turėjo būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asme-nų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negalėjo būti mažesnė negu 12 mmA; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma,


apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pa-jamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 mmA, kurie nebuvo valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai ir nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (taip pat neatitiko nė vienos iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. nebuvo i ar ii grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, nebuvo sukakę senatvės pensijos amžiaus ir negavo šalpos (socialinės) pensijos arba kom-pensacijos pagal Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, negavo valstybinio socialinio draudimo pensijos iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, nebuvo laisvės atėmimo vieto-se ir nebuvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Įmonių rejestre ir visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai nebuvo atleisti iš darbo), privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokes-čio sumą) buvo mažesnė negu 12 mmA ir kurie buvo valstybinio socialinio draudi-mo fondo pensininkai arba (ir) buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pa-gal Lietuvos Respublikos įstatymus (arba (ir) atitiko vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. buvo i ar ii grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsi-galiojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo), galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų (nei bazinei pensijai, nei papildomai pensijos daliai).

6. pabrėžtina, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas ne-pateikė argumentų, kurie pagrįstų poziciją, kad konstitucijai galėjo prieštarauti Įsta-tymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis regu-liavimas, skirtas toms teisinėms situacijoms, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų pa-dėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodytų savaran-


kiškai dirbančių asmenų) valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma buvo mažesnė negu 12 mmA, o patys šie asmenys atitiko vieną iš Įsta-tymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalies 2–6 punktuose nurodytų sąlygų (t. y. buvo i ar ii grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likvi-duojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo), tačiau nebuvo valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai ir nebuvo drau-džiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. kons-tatuotina, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas šios teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai neginčija.

7. taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1, 7 punktai neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams nepriešta-ravo Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija):

– 3 dalies 1 punktas (kuriame, kaip minėta, buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos ba-zinei pensijai ir papildomai pensijos daliai vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais; įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti ma-žesnė negu 12 mmA; šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, indi-vidualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 mmA);

– 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komandi-tinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokesti-


namojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestina-mųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstaty-mą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“;

– 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komandi-tinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokesti-namojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestina-mųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstaty-mą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“.

8. pagal Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalį (pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) atitinkamo savarankiškai dirbančio asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas priklausė nuo jo gaunamų valstybiniu socialiniu draudimu drau-džiamų pajamų, taip pat nuo to asmens teisinės padėties, t. y. nuo to, ar jis atitiko vieną arba kelias Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nu-rodytas sąlygas.

9. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 34 straips-nio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, ginčijamų 4 dalies nuostatų atitiktį konstitucijos 52 straipsniui kvestionuoja tuo aspektu, kad advokatams (kaip ir kitiems šiose dalyse nurodytiems savarankiškai dirbantiems asmenims), kurie yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jeigu jų valstybiniam so-cialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota taip, kaip nu-rodyta šiose dalyse) yra ne mažesnė už 12 mmA, yra nustatyta pareiga mokėti valsty-binio socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

10. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (nr. 1b-43/2004 ir 1b-45/2004) sprendžiant, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. lie-pos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, ginčijamos 4 dalies nuostatos neprieštaravo konstitucijos 52 straipsniui, konstatuotina, kad nė viena iš šio konstitucinio teis-mo nutarimo motyvuojamosios dalies iv skyriaus 5, 7 punktuose nurodytų nuostatų anaiptol nepaneigia to, kad asmenys, atitinkantys įstatymuose nustatytus senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus, tą pensiją gaus nustatyto dydžio ir nusta-tyta tvarka.


taigi nėra ir teisinio pagrindo teigti, esą ginčijamu Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo paneigta valstybės konstitucinė pareiga laiduoti piliečių teisę gauti senatvės pensiją arba garantuoti kitokią konstitucijos 52 straipsnyje nustatytą socialinę apsaugą.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskai-tytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (persona-linių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tik-rųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuo-to pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valsty-binio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advo-katų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietu-vos Respublikos įstatymus“ neprieštaravo konstitucijos 52 straipsniui.

12. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 34 straips-nio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, ginčijamų 4 dalies nuostatų atitiktį konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui kvestionuoja tuo aspektu, kad, jo manymu, advokatai (kaip ir kiti šiose dalyse nu-rodyti savarankiškai dirbantys asmenys) traktuojami nevienodai, viena advokatų grupė išskiriama kitos atžvilgiu ir diskriminuojama: vieni advokatai – valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, jei jų draudžiamųjų pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 mmA, o kiti advokatai – valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, kurių draudžiamųjų pajamų metinė suma yra lygi arba viršija 12 mmA, turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pensijos papildomai daliai; be to, pasak pareiškėjo „neteisinga yra reikalauti mokėti nurodytas draudimo įmokas iš asmenų, kurie jau yra draudžiami socialiniu draudimu ir turi pajamų ir atleisti nuo šių mokėjimų asmenis, draudžia-mus socialiniu draudimu, bet neturinčius pajamų.“


13. minėta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę prieder-mę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asme-niui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu.

nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pa-reigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrė-žiantys kriterijai. savaime suprantama, valstybinio socialinio draudimo įmokų mo-kėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įsta-tymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį; nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pabrėžtina, kad šis dydis gali būti lygus ir mmA. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo, kaip teisės instituto, paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens mini-malųjį darbo užmokestį per mėnesį, kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius (kons-titucinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas).

pažymėtina ir tai, kad nustatant minimalų dydį gaunamų draudžiamųjų pajamų, kurias gaunant atsiranda pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra siekiama konstituciškai reikšmingų tikslų (ypač jeigu jis lygus mmA, kuris, kaip mi-nėta, mokamas periodiškai, turėtų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius): viena vertus, siekiama sudaryti prielaidas formuoti valstybinio socialinio draudimo fondą, kad valstybė turėtų materialinių ga-limybių teikti socialinę paramą ir garantuoti socialinę apsaugą; kita vertus, siekiama, kad pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nepagrįstai neapsunkin-tų asmenų, gaunančių labai mažas pajamas, ir jie patys dėl to, kad vykdo šią pareigą, netaptų socialiai remtini. taigi dirbantys asmenys į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, – suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų paja-mų dydį. toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas.

14. būtent toks pareiškėjui – vilniaus apygardos administraciniam teismui abe-jonių sukėlęs teisinis reguliavimas ir yra įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte ir ginčijamose 4 dalies nuostatose.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Įstatymo 34 straips-nio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valsty-


binio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmo-nių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valsty-binio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmo-nių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, konstituci-niam teisingumo principui.

16. konstatavus, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 da-lies 1 punktas, 4 dalies nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (perso-nalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuo-ta iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socia-linio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (perso-nalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuo-ta iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą,


yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisingumo prin-cipui, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, taip pat minėtos šio straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštaravo ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

v

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spa-lio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams tei-singumo, teisinės valstybės principams.

1. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – abu ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad sava-rankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir pa-pildomai pensijos dalims yra siejama su 12 mmA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, – neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-63/2006).

2. Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta: „Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose, valstybi-

nio socialinio draudimo įmokos mokamos taip: individualios (personalinės) įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus ir nuomininkus, tikrosios ūkinės bendrijos – už jų narius, komanditinės ūkinės bendrijos – už jų tikruosius narius, o asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, valsty-binio socialinio draudimo įmokas už save moka patys:

1) individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių, taip pat asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individua-lią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai vyriausybės nustaty-ta tvarka ir terminais. Įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pa-sirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų. Šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (per-sonalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrų-jų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio


įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudi-jimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mo-kesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų;

2) asmenys, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą, drau-džiasi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai“.

Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta:„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, valstybinio so-

cialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybi-nio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuo-ta iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pa-jamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra ma-žesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys:

1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai; 2) yra i ar ii grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją;3) yra sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba

kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą; 4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos

Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;5) yra laisvės atėmimo vietose;6) yra įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės

bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai at-leisti iš darbo;

7) yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.“

3. Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija)1 dalį, į kurios nuostatas daroma nuoroda ginčijamose Įstatymo 34 straipsnio 3, 4 dalyse.

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 dalyje inter alia buvo nu-statyta:

„valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys: <...>6) individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių)

įmonių nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pa-


jamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą <...>.“

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalyje inter alia buvo nu-statyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–14 punktuose nurodyti asmenys privalo-mai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (6 punkte nurodyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka <...>.“

4. pagal Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 1 punktą individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (per-sonalinių) įmonių nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Lie-tuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 da-lies 1 punkte nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys):

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi indivi-dualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) buvo ne mažesnė negu 12 mmA, privalėjo mokėti valstybinio socialinio drau-dimo įmokas ir bazinei pensijai, ir papildomai pensijos daliai; įmokos papildomai pensijos daliai turėjo būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės su-mos, kuri negalėjo būti mažesnė negu 12 mmA; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi indivi-dualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 mmA ir kurie nebuvo valstybinio socialinio drau-dimo fondo pensininkai (taip pat neatitiko nė vienos iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. nebuvo i ar ii grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, nebuvo sukakę senatvės pensijos amžiaus ir negavo šalpos (socialinės) pensijos arba kompensacijos pagal Lie-tuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, negavo valstybinio socialinio draudimo pensijos iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptauti-nę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, nebuvo laisvės atėmimo vietose ir nebuvo įregistravę


likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Įmo-nių rejestre ir visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai nebuvo atleisti iš dar-bo, nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus), privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi indivi-dualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 mmA ir kurie buvo valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai (arba (ir) atitiko vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. buvo i ar ii grupės inva-lidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pen-sijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (so-cialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (persona-linės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo, buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus), galėjo nemokėti valstybinio socia-linio draudimo įmokų (nei bazinei pensijai, nei papildomai pensijos daliai).

5. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 34 straips-nio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto ir 4 dalies 1 punkto atitiktį (pa-reiškėjo nurodyta apimtimi) konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai kvestionuoja tuo as-pektu, kad, jo nuomone, atitinkamu teisiniu reguliavimu socialinio draudimo senat-vės pensijas gaunantys asmenys, kurie nedirba, ir asmenys, kurie, gaudami senatvės pensijas, dirba ir gauna papildomas pajamas (savarankiškai dirbantys asmenys) atsi-duria nelygioje teisinėje padėtyje ir tai varžo socialinio draudimo senatvės pensijas gaunančių asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

6. taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingu-mo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisin-gumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija):

– 3 dalies 1 punktas, kuriame, kaip minėta, buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių, taip pat


asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčia-masi turint verslo liudijimus, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos ba-zinei pensijai ir papildomai pensijos daliai vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažes-nė negu 12 mmA. Šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai drau-džiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 mini-malių mėnesinių algų);

– 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčia-masi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokesti-nių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.

7. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-63/2006) sprendžiant, ar Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redak-cija) 3 dalies 1 punktas, ginčijamos 4 dalies nuostatos neprieštaravo konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad nė viena iš šio konstitucinio teismo nutari-mo motyvuojamosios dalies v skyriaus 4, 6 punktuose nurodytų nuostatų niekaip nereguliavo santykių, susijusių su asmenų teise pasirinkti tam tikrą darbą ir (arba) užsiimti tam tikru verslu; taigi jos niekaip neribojo šios teisės, juo labiau nedraudė jos įgyvendinti.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 34 straips-nio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punkto nuostata „vals-tybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą,


atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyvento-jų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

9. pažymėtina, kad Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalyje (pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčija-ma apimtimi) įtvirtintas teisinis reguliavimas (jį aiškinant sistemiškai) tuo aspektu, kuriuo šio teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo tapatus teisiniam reguliavimui, kuris buvo įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalies nuostatoje „valstybinio socialinio draudi-mo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, in-dividualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.

10. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „vals-tybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advo-katų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ nepriešta-ravo konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

11. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame konstitucinio teis-mo nutarime padaryta išvada, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakci-ja) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personali-


nių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš ap-mokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokes-tinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įsta-tymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudi-mo fondo pensininkai“ neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straips-niui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, darytina ir išvada, kad konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo ir Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. re-dakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo sta-žą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (per-sonalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestina-mųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mo-kestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.

vI

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redak-cija) 4 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams tei-singumo, teisinės valstybės principams.

1. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas – abu ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra siejama su 12 mmA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka – neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas nr. 1b-63/2006).

2. Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta:„savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia

veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu drau-


dimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuo-ta iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė. tuo atveju, kai šioje dalyje išvardyti asmenys draudžiami pensijų socialiniu draudimu papildomai pensijos daliai, jie gali draustis pensijų iš-mokoms, numatytoms pensijų kaupimo įstatyme.“

Įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta:„Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmo-

kų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys:

1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pen-siją, paskirtą pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą;

2) gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, pa-skirtą pagal valstybinių šalpos išmokų įstatymą;

3) gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) se-natvės ar invalidumo pensiją iš europos sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo;

4) yra laisvės atėmimo vietose arba jiems baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuosprendžiu yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medici-nos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveika-tos priežiūros įstaigose;

5) yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuoto-jai atleisti iš darbo;

6) privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įsta-tymus;

7) turi būtinąjį socialinio draudimo stažą socialinio draudimo senatvės pensijai gauti pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.“

3. Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalyje, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įsta-tymo 2 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 8 dalį, kurioje apibrėžta Įstatyme vartojama savarankiškai dirbančių asmenų sąvoka, Įstatymo 6 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 dalį, 7 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalį.


Įstatymo 2 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta: „sava-rankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; tikrųjų ūkinių bendri-jų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys).“

Įstatymo 6 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nusta-tyta: „savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo stažas nustatomas pagal laikotarpius, už kuriuos buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos.“

Įstatymo 7 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta:„Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmo-

kos papildomai pensijos daliai skaičiuojamos nuo jų pasirinktos socialiniam draudi-mui deklaruojamų pajamų metinės sumos. Ji negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų per kalendorinius metus.“

4. pagal Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalį, 8 straips-nio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktą savarankiškai dirbantys as-menys:

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba apskaičiuota iš apmokes-tinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) yra ne mažesnė negu 12 mmA, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir pagrindinei pensijos daliai, ir pa-pildomai pensijos daliai; įmokos papildomai pensijos daliai turi būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam drau-dimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 mmA; atitinkamas laikotarpis turi būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba apskaičiuota iš apmokes-tinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) yra mažesnė negu 12 mmA ir kurie ne-gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensijos, pa-skirtos pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (taip pat neatitinka nė vienos iš kitų Įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. negauna šalpos pensijos ar kompensacijos, išskyrus šalpos naš-laičių pensiją, paskirtą pagal valstybinių šalpos išmokų įstatymą; negauna su socia-linio draudimo santykiais susijusios (socialinio draudimo) senatvės ar invalidumo pensijos iš europos sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Res-publika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo; nėra laisvės atėmimo vietose arba jiems baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuospren-džiu nėra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės ar


auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstai-gose; nėra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuoto-jai atleisti iš darbo; nėra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; neturi būtinojo socialinio draudimo stažo socialinio draudi-mo senatvės pensijai gauti pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą), privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai; atitinkamas laikotarpis turi būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;

– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) yra mažesnė negu 12 mmA ir kurie gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal valsty-binių socialinio draudimo pensijų įstatymą (arba (ir) atitinka vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal valstybinių šalpos išmokų įstatymą; gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar invalidumo pensiją iš europos sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutar-tį dėl socialinės apsaugos taikymo; yra laisvės atėmimo vietose arba jiems baudžia-mojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuosprendžiu yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Juridinių asmenų registre, o visi in-dividualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; turi būtinąjį socialinio draudimo stažą socialinio draudimo senatvės pensijai gauti pagal valstybi-nių socialinio draudimo pensijų įstatymą), gali nemokėti valstybinio socialinio drau-dimo įmokų (nei pagrindinei pensijos daliai, nei papildomai pensijos daliai).

5. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 4 straips-nio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punkto nuostatų atitiktį konstitucijai ginčija tuo aspektu, esą, jo manymu, konstitucija neleidžia reikalauti, kad senatvės pensiją gaunantys ir sa-varankiškai dirbantys asmenys ir toliau mokėtų įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

6. taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punk-tas (pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) ne-prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašy-


mas ištirti, ar konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Įstatymo:

– 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „savaran-kiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestina-mojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokesti-nių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“;

– 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nu-rodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), ap-skaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 mini-malių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal valstybinių socialinio drau-dimo pensijų įstatymą“.

7. pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 da-lyje, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje (pareiškėjo – vilniaus apy-gardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) įtvirtintas teisinis reguliavimas (jį aiškinant sistemiškai) tuo aspektu, kuriuo šio teisinio reguliavimo atitiktį konsti-tucijai ginčija pareiškėjas, yra, nepaisant padarytų pakeitimų, tapatus teisiniam regu-liavimui, kuris buvo įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalies nuostatoje „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (persona-linių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų na-rių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mo-kestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio lai-kinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“, taip pat teisiniam reguliavimui, kuris buvo įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalies nuo-statoje „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių


(personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mo-kesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie ver-čiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskai-čiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 mmA ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.

8. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad:– Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 da-

lies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotar-pis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai indi-vidualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuo-mininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pel-no mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamų-jų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;

– Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 da-lies 1 punkto nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčia-masi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokesti-nių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituci-niams teisingumo, teisinės valstybės principams.

9. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame konstituci-nio teismo nutarime Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 da-lies 1 punktas, 4 dalies 1 punkto nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo


stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individua-lių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstaty-mą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pen-sininkai“ pripažinti neprieštaravusiais konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, darytina išvada, kad konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ir Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „savarankiškai dirbantys asme-nys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, priva-lomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“, taip pat 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invali-dumo pensiją, paskirtą pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“.

10. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame konstituci-nio teismo nutarime Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemo-kėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mo-kestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio lai-kinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ pripažinti neprieštaravusiais konstitucijos 29 straips-


nio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (ir kuriais remiantis šiame konstitucinio teismo nutarime konstitucijos 29 straips-nio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams pripažinti neprieštaravusiais Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (persona-linių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių ben-drijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, ap-skaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokes-tinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“), da-rytina išvada, kad konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja ir Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „savarankiškai dirbantys asme-nys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, priva-lomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“, taip pat 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invali-dumo pensiją, paskirtą pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“.


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įsta-tymo 34 straipsnio 3 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija, Žin., 2002, nr. 73-3095;


2003 m. spalio 7 d. redakcija, Žin., 2003, nr. 101-4535) 1 punktas, 4 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija, Žin., 2002, nr. 73-3095) nuostatos „valstybinio socialinio drau-dimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, in-dividualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų paja-mų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio sociali-nio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų pa-dėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pa-jamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“, 4 dalies (2003 m. spalio 7 d. redakcija, Žin., 2003, nr. 101-4535) nuo-stata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, ku-rie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, nr. 171-6295) 3 dalies nuo-statos „savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu drau-dimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuo-


ta iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, nr. 171-6295) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 daly-je, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į sociali-nio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“ neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos konstitucijai.





SPRENDIMAS

DĖl PAREIŠKĖJO – KlAIPĖDOS MIESTO APylINKĖS TEISMO PRAŠyMO IŠTIRTI lIETUvOS RESPUBlIKOS CIvIlINIO PROCESO KODEKSO 4, 346 STRAIPSNIO 1, 2 DAlIŲ, 350 STRAIPSNIO 1, 2 DAlIŲ (PASAK PAREIŠKĖJO, 2006 M. RUGSĖJO 11 D. REDAKCIJA) ATITIKTĮ lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT IŠTIRTI lIETUvOS RESPUBlIKOS vyRIAUSyBĖS 1994 M. GRUODŽIO 19 D. NUTARIMU NR. 1269 „DĖl KURŠIŲ NERIJOS NACIONAlINIO PARKO PlANAvIMO SChEMOS (GENERAlINIO PlANO)“ PATvIRTINTOS KURŠIŲ NERIJOS NACIONAlINIO PARKO PlANAvIMO SChEMOS (GENERAlINIO PlANO) ATITIKTĮ lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCIJAI, lIETUvOS RESPUBlIKOS ĮSTATyMO „DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS ĮSTATyMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKElBIMO IR ĮSIGAlIOJIMO TvARKOS“ 1 STRAIPSNIO 1 DAlIAI (1993 M. BAlANDŽIO 6 d. REDAKCIJA), 2 STRAIPSNIO 1 DAlIES 4 PUNKTUI (1993 M. BAlANDŽIO 6 d. REDAKCIJA), 8 STRAIPSNIO 1 DAlIAI (1993 M. BAlANDŽIO 6 d. REDAKCIJA), lIETUvOS RESPUBlIKOS ĮSTATyMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKElBIMO IR ĮSIGAlIOJIMO TvARKOS ĮSTATyMO 2 STRAIPSNIUI (2005 M. lIEPOS 7 D. REDAKCIJA), 3 STRAIPSNIO 1 DAlIES 4 PUNKTUI (PASAK PAREIŠKĖJO, 2005 M. lIEPOS 7 D. REDAKCIJA), 9 STRAIPSNIO

1 DAlIAI (2005 M. lIEPOS 7 D. REDAKCIJA)

2007 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono nama-vičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio stačioko, Romualdo kęstu-čio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – klaipėdos

miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-21/2007) ištirti:– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis, 346 straipsnio

1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys (pasak pareiškėjo, 2006 m. rugsėjo 11 d. redakci-ja) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams;

2007 m. liepos 5 d. sprendimas ◆158

– ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pa-tvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redak-cija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) bei, pasak pareiškėjo, šio įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija).


pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas 2007 m. vasario 15 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti:

– ar civilinio proceso kodekso (toliau – ir cpk) 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys (pasak pareiškėjo, 2006 m. rugsėjo 11 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams;

– ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (toliau – ir vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269) patvirtinta kuršių nerijos nacionali-nio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir schema) neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įsta-tymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) bei, pasak pareiškėjo, šio įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija).

Šis pareiškėjo prašymas konstituciniame teisme gautas 2007 m. balandžio 23 d.


I

1. pagal konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieš-tarauja konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į konstitucinį teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka konstituciją.

2. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės

◆ DĖL AtsisAkymo nAGRinĖti pRAŠymo DALĮ iR DĖL pRAŠymo DALies GRąŽinimo pAReiŠkĖJui 159

aktas atitinka konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja konstitucijai.

3. konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad pa-gal konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į konstitucinį teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar kons-titucijai ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstaty-mams, seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet ku-ris Respublikos prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitin-kamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje. Šios principinės nuosta-tos yra pakartotos ir konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendime.

konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendime (aiškinant konstituci-jos 110 straipsnio 2 dalį ir konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį) yra konstatuota, kad pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieš-tarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (nega-lėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. minėtame konstitucinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad jeigu teismas į konstitucinį teismą kreipiasi su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje by-loje (taigi neturėdamas locus standi), atsižvelgiant į visą tokį prašymą pagrindžiančių argumentų visumą spręstina, ar pareiškėjo kreipimosi į konstitucinį teismą motyvai yra teisiniai.

Šios konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime ir 2007 m. gegužės 22 d. sprendime išdėstytos doktrininės nuostatos aiškintinos kaip reiškiančios ir tai, kad bylą nagrinėjantis teismas turi įgaliojimus kreiptis į konstitucinį teismą dėl įstatymo (jo dalies) ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, ir tais atvejais, kai tas teisės aktas nėra tiesiogiai skirtas reguliuoti tiems santykiams, dėl kurių turi būti priimtas sprendimas atitin-kamoje byloje, bet tai, kad yra atsižvelgiama į tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), teismo nuomone, neleidžia jam įvykdyti teisingumo atitinkamoje byloje.

4. konstitucinio teismo įstatyme yra nustatyti prašymų konstituciniam teismui ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai turinio, formos bei priedų bendrieji reikala-vimai (66 straipsnis), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos apeliacinio


teismo, apygardų ir apylinkių teismų nutarčių, kuriomis kreipiamasi į konstitucinį teismą, specialūs reikalavimai (67 straipsnis). Šie reikalavimai yra sukonkretinti Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo reglamento vi skyriaus 1 skirsnyje.

5. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai turi būti nurodyta tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas), o pagal 8 punktą – pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodo-mis į įstatymus. pagal šios dalies 9 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitu-cijai turi būti suformuluotas prašymas konstituciniam teismui.

6. konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje yra nustatyta, kas turi būti nu-rodoma prašyme ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai, kai su tokiu prašymu į konstitucinį teismą kreipiasi teismai. pagal šio straipsnio 2 dalį teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į konstitucinį teismą prašydamas ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai (5 punktas), taip pat turi būti suformuluotas teismo prašymas konstituciniam teis-mui (6 punktas).

konstitucinio teismo įstatyme ir konstitucinio teismo reglamente nustatyti pra-šymų konstituciniam teismui ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai turinio, formos bei priedų bendrieji reikalavimai ir teismų nutarčių, kuriomis kreipiamasi į konsti-tucinį teismą, specialūs reikalavimai taikytini ir konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje numatytų specializuotų teismų nutartims, kuriomis kreipiamasi į konstitucinį teis-mą (konstitucinio teismo 2005 m. kovo 31 d., 2006 m. spalio 10 d., 2006 m. spalio 11 d. sprendimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymą – taip pat ir tais atvejais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, nutartyje privalo tiksliai nurodyti, kurios redakcijos tei-sės akto (jo dalies) atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama (konstitucinio teismo 2006 m. spalio 10 d., 2006 m. spalio 11 d. sprendimai).

7. iš konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie krei-piasi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuo-monę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, jog įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos


ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (konstitucinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d. sprendimas).

8. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 3 dalies 1 punktą prie pra-šymo (konstituciniam teismui) pridedama ginčijamo teisės akto viso teksto nuora-šas, o pagal šio straipsnio 5 dalį šių nuorašų konstituciniam teismui turi būti pateikta 30 egzempliorių. be to, pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą prie teismo nutarties (kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą) pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal šio straipsnio 4 dalį šių nuorašų konstituciniam teismui turi būti pateikta 30 egzempliorių.

pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „valstybės žinios“. pagal konstitucinio teismo reglamento vi skyriaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „valstybės žinio-se“ (jeigu tas teisės aktas yra paskelbtas „valstybės žiniose“ (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas)).

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skel-bimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 31 straipsnį (2007 m. sausio 16 d. redakcija) tais atvejais, kai seimo nutarimai, vyriausybės nutarimai, ministrų, vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priim-ti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbiami tą pačią dieną: „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „valstybės žinio-se“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „valstybės žiniose“ ir „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skel-bia juos pasirašę pareigūnai (2 dalis). konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu pripažino būtinybę diferencijuoti teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

9. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreip-tis į konstitucinį teismą.

10. teismo prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, neatitinkantis konstitucinio teismo įstatymo 66 ar 67 straipsnio reikalavimų, pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžinamas pareiškėjui. pra-šymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalis).


II

1. pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas inter alia prašo ištirti, ar schema neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redak-cija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 8 straips-nio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) bei, pasak pareiškėjo, šio įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija).

2. pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas ginčija ne tai, kas nustatyta vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime nr. 1269, t. y. ne šio vyriausybės nu-tarimo ir juo patvirtintos schemos turinį, bet tai, kaip šis vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas.

3. tuo metu, kai buvo priimtas vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269, galiojo seimo 1993 m. balandžio 6 d. priimtas ir 1993 m. gegužės 10 d. įsi-galiojęs įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“.

Šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimu ir įsigaliojimu. Jame buvo inter alia apibrėžta, kas yra oficialus teisės aktų paskelbimas, kuris teisės akto tekstas yra oficialus, nustatyta, kokie teisės aktai turi būti skelbiami „valstybės žiniose“ ir kokių teisės aktų „vals-tybės žiniose“ galima neskelbti, apibrėžtas teisės aktų įsigaliojimo laikas, nustatyta, kokiais atvejais ir kokie teisės aktai gali būti paskelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose leidiniuose.

Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarkos“ buvo numatytas vienintelis oficialaus pagal šį įstatymą skelbtinų vyriausybės nutarimų (kaip ir kai kurių kitų teisės aktų) skelbimo šaltinis – „valsty-bės žinios“.

pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo priimtas ir „valstybės žiniose“ paskelbtas vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269, įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ buvo iš-dėstytas savo pirmine – 1993 m. balandžio 6 d. – redakcija, t. y. be pakeitimų ar pa-pildymų.

4. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, o seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu ir 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos įsta-tymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo išdėstytas nauja redakcija ir, pakeitus jo pavadinimą, jis buvo pavadintas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu.


vėliau Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas buvo dar ne kartą keičiamas ir papildomas.

nagrinėjamo prašymo kontekste paminėtina, kad seimo 2005 m. liepos 7 d. pri-imto ir 2005 m. liepos 21 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 2, 3, 9, 11, 12, 13 straipsnių pa-keitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėsty-ta Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), 4 straipsniu buvo pakeistas ir nauja re-dakcija išdėstytas minėto įstatymo 9 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), o 7 straipsniu buvo pakeistas, papildytas ir nauja redakcija išdėstytas minėto įstatymo 13 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija).

paminėtina ir tai, kad seimo 2007 m. sausio 16 d. priimto ir 2007 m. sausio 30 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalioji-mo tvarkos įstatymo 3, 12 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 31 straipsniu įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija).

pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar schema ne-prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-mo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija), traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar schema neprieštarauja Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo straipsniams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m. liepos 7 d. redakcija.

kartu pažymėtina, kad pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreiptasi į konstitucinį teismą, priėmimo metu (2007 m. vasario 15 d.) pareiš-kėjo nurodyti Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnis ir 9 straipsnio 1 dalis iš tikrųjų buvo išdėstyti 2005 m. liepos 7 d. redak-cija, tačiau pareiškėjo nurodytas šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas buvo išdėstytas 2007 m. sausio 16 d. redakcija (iki tol 3 straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta 2005 m. liepos 7 d. redakcija, o jos 4 punktas – 2002 m. gruodžio 10 d. redakcija); jis niekuomet nebuvo išdėstytas 2005 m. liepos 7 d. redakcija, kurią nurodo pareiškė-jas – klaipėdos miesto apylinkės teismas.

taigi konstatuotina, kad pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas savo prašyme konstituciniam teismui klaidingai nurodė vieno iš įstatymo, kurio atžvilgiu ginčijama schemos atitiktis, straipsnio (jo dalies), būtent Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, redakciją.

5. schemos atitiktis konstitucijai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. ba-landžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redak-cija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), taip pat Įstatymų ir kitų


teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (kaip nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)) straipsniams (jų dalims) buvo ginčijama ir konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalioji-mo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 9 straipsnio 1 daliai, taip pat pagal pareiškėjų – klaipėdos apygardos administracinio teismo, klaipėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-mo, klaipėdos apygardos teismo prašymus ištirti, ar minėtas vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straips-nio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, kurioje konstitucinis teismas 2007 m. birželio 27 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio pla-no)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“.

minėtas konstitucinio teismo nutarimas „valstybės žiniose“ buvo oficialiai pa-skelbtas 2007 m. birželio 30 d. (Žin., 2007, nr. 72-2865) ir nuo tos dienos galioja.

6. konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime inter alia nutarta, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalio-jimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalau-jant juos oficialiai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specia-liuose „valstybės žinių“ numeriuose, prieštaravo konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; taip pat konstatuota, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos kaip tik ir atspindėjo šiame įstatyme nustatyto visumi-nio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą.


konstatavęs, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, ku-ria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų da-lys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „valstybės žinių“ formato, prieštaravo konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat konstatavęs, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos (dėl kurių buvo ginčijama vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ ati-tiktis) kaip tik ir atspindėjo šiame įstatyme nustatyto visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą, konstitucinis teismas toje konstitucinės jus-ticijos byloje netyrė, ar minėtas vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punk-tui, 8 straipsnio 1 daliai. konstitucinis teismas konstatavo, kad jeigu vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ atitiktis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai būtų tiriama (toje konstitucinės justicijos byloje), būtų paneigta konstitucijoje įtvir-tinta teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra konstitucija, samprata, konstituci-jos viršenybės principas, būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė.

Dėl tų pačių motyvų vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 (juo patvirtintos schemos) atitiktis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) neturi būti tiriama ir pagal nagrinėjamą pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą.

7. Šiame konstitucinio teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – klaipė-dos miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar schema neprieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija), traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar schema neprieštarauja Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo


ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo straipsniams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m. liepos 7 d. redakcija; taip pat konstatuota, kad pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teis-mo nutarties, kuria kreiptasi į konstitucinį teismą, priėmimo metu pareiškėjo nu-rodytas šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas buvo išdėstytas ne 2005 m. liepos 7 d. redakcija, kurią nurodo pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas (tokia redakcija šis punktas niekuomet nebuvo išdėstytas), o 2007 m. sausio 16 d. redakcija (kaip minėta, iki tol 3 straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta 2005 m. liepos 7 d. redakcija, o jos 4 punktas – 2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), taigi pareiškėjas – klaipėdos mies-to apylinkės teismas savo prašyme konstituciniam teismui Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakciją nurodė klaidingai.

8. sprendžiant, ar konstituciniame teisme gali būti priimtas nagrinėti pareiš-kėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar schema neprieštarauja Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (pasak pareiškėjo, 2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija), esminę reikšmę turi ta aplinkybė, kad schemos atitiktis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (kaip nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsiga-liojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-pildymais)) straipsniams (jų dalims) jau buvo ginčijama ankstesnėje konstitucinės justicijos byloje, būtent byloje, kurioje buvo priimtas konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas.

minėtame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad pagal konstituciją teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri yra nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išleidžiami.

todėl nors toje konstitucinės justicijos byloje konstitucinio teismo buvo pra-šoma ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 (juo patvir-tinta schema) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja ne tik įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) straipsniams (jų dalims), bet ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (kaip nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsiga-liojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais)) straipsniams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m. liepos 7 d. redakcija, kons-titucinis teismas netyrė, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 (juo patvirtinta schema) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja 2005 m. liepos 7 d. redakcija išdėstytiems Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo straipsniams (jų dalims).

Dėl tų pačių motyvų vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 (juo patvirtintos schemos) atitiktis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo


tvarkos įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (pasak pareiškėjo, 2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija) neturi būti tiriama ir pagal nagrinėjamą pareiškė-jo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą.

9. konstitucinis teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime inter alia yra nustatyta, kad vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos na-cionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja konstitucijai.

10. vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių neri-jos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (ir juo patvirtintos kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)), kurio atitiktimi abejoja pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas, atitikties konsti-tucijai klausimas (kaip ir santykio su pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo nurodytais įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (kaip nuo 2003 m. sausio 1 d. vadi-namas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)) straipsniais (jų dalimis) klausimas) yra išspręstas minėtame konstitu-cinio teismo nutarime.

11. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – klai-pėdos miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (ge-neralinio plano)“ patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakci-ja), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (pasak pareiškėjo, 2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija).

III

1. pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas inter alia prašo ištirti, ar cpk 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys (pasak pareiškėjo,


2006 m. rugsėjo 11 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pa-reiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. nors, kaip minėta, prie teismo nutarties (kuria kreipiamasi į konstitucinį teis-mą) turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (30 egzemplio-rių), pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas konstituciniam teismui nepa-teikė prašomų ištirti cpk straipsnių (jų dalių) tekstų nuorašų.

3. nors seimo 2002 m. vasario 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio pro-ceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniu pa-tvirtinto ir 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio cpk straipsniai (jų dalys) buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi, pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo pra-šyme nurodyti cpk 4, 346, 350 straipsniai nebuvo keičiami ir (arba) papildomi; jie ir šiuo metu yra išdėstyti 2002 m. vasario 28 d. redakcija. cpk 350 straipsnio 1, 2 dalys niekuomet nebuvo išdėstytos 2006 m. rugsėjo 11 d. redakcija, kurią nurodo pareiškė-jas – klaipėdos miesto apylinkės teismas.

taigi konstatuotina, kad pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas savo prašyme konstituciniam teismui klaidingai nurodė vieno iš ginčijamų cpk straips-nio (jo dalių), būtent cpk 350 straipsnio 1, 2 dalių, redakciją.

4. paminėtina ir tai, kad pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas inter alia prašo ištirti jo nurodytų cpk straipsnių (jų dalių) atitiktį konstitucijos preambu-lėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų negalima aiškinti kaip įtvirtintų tik konstitu-cijos preambulėje, tapatinti tik su konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir integruo-ja įvairias konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. konstitucinio teismo aktuose ne kartą yra konstatuo-ta ir tai, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties konstitucijos preambulėje skelbiamiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.

5. iš pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo matyti, kad jo pra-šymą ištirti, ar cpk 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 da-lys neprieštarauja konstitucijai, nulėmė tai, kad nurodytų cpk straipsnių (jų dalių) atitiktimi konstitucijai suabejojo ir kreiptis į konstitucinį teismą paprašė vienas iš atsakovų šio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje – neringos savivaldybė. Šį pareiš-kėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą pagrindžiantys argumentai yra nurodyti neringos savivaldybės – atsakovės šio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje prašyme šiam teismui.

6. neringos savivaldybės abejonės dėl cpk 4 straipsnio, 346 straipsnio 1, 2 da-lių, 350 straipsnio 1, 2 dalių konstitucingumo grindžiamos šiais argumentais, in-ter alia oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis (išdėstytomis konstitucinio


teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime), aiškinančiomis konstitucinį teisinės valstybės principą.

6.1. konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia konstatuota, kad:

– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą;– „konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema

turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai“;

– „užtikrinant iš konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų prakti-kos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę <...> turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priim-dami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų pre-cedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompe-tencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams“;

– „bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai <...> kuriami tik tada, kai tai yra neiš-vengiamai, objektyviai būtina; toks <...> praktikos koregavimas <...> visais atvejais turi būti deramai <...> argumentuojamas“;

– „bendrosios kompetencijos teismų <...> susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais <...> neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų <...> turinio, taip pat <...> taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi tai-kant tas nuostatas <...> ankstesnėse bylose <...>. Šios iš konstitucijos kylančios mak-simos <...> nepaisymas reikštų <...> konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui <...> principų nepaisymą“.

6.2. pagal cpk 4 straipsnį teismai, taikydami teisę, privalo atsižvelgti tik į kasaci-ne tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.

pagal cpk 346 straipsnį, kuriame nustatyti įsiteisėjusių teismo sprendimų, nu-tarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai (1 dalis); pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvar-ka yra: materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos ne-teisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (1 punktas); jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos tei-


sės taikymo ir aiškinimo praktikos (2 punktas); jeigu Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda (3 punktas).

pagal cpk 350 straipsnio, kuriame reglamentuojama kasacinio skundo priėmimo tvarka, 1 dalį kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko ar šio teismo civilinių bylų skyriaus pirminin-ko iš trijų teisėjų sudaryta atrankos kolegija; kasacinis skundas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo bent vienas iš atrankos kolegijos narių; kasacinio skundo pri-ėmimo klausimas išsprendžiamas priimant nutartį rašytinio proceso tvarka; teisė-jo dalyvavimas atrankos kolegijoje, sprendžiant joje tam tikro kasacinio skundo priėmimo klausimą, netrukdo jam nagrinėti bylą pagal tą kasacinį skundą kasa-cine tvarka. pagal šio straipsnio 2 dalį kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis: paduotas praleidus kasacinio skundo padavimo terminą ir nėra prašymo at-naujinti praleistą terminą arba prašymas jį atnaujinti nėra tenkinamas (1 punk-tas); prieštarauja cpk 341 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (2 punktas); neatitinka cpk 346 straipsnyje nustatytų reikalavimų (3 punktas); neatitinka cpk 347 straipsnio reikalavimų (4 punktas); nepasirašytas ar pasirašytas neįgalioto as-mens arba paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą (5 punk-tas); paduotas pakartotinai po to, kai byla jau buvo išnagrinėta kasacine tvarka (6 punktas); paduotas nesumokėjus nustatyto dydžio žyminio mokesčio ir nėra prašymo iš dalies atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo arba jį atidėti arba ne-tenkinamas kasatoriaus prašymas iš dalies atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo arba jį atidėti (7 punktas).

6.3. neringos savivaldybės, kuri yra atsakovė klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, nuomone, cpk 4 straipsnyje, 346 straipsnio 1, 2 dalyse, 350 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka nurodytų kons-titucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo doktrininių nuostatų.

7. konstatuotina, kad pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas savo pra-šymą konstituciniam teismui grindžia ne savo, bet neringos savivaldybės, kuri yra atsakovė šio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, prašyme minėtam teismui išdėsty-tais argumentais. Šių argumentų pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas neanalizavo ir nevertino, jis tik apsiribojo teiginiu, kad „siekiant išsiaiškinti“, ar cpk 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja konsti-tucijos 29, 30 straipsniams, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, „tikslinga kreiptis“ į konstitucinį teismą „dėl nutarimo minėtu klausimu priėmimo“.

kartu konstatuotina ir tai, kad pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas neišdėstė savo pozicijos dėl ginčijamų cpk straipsnių (jų dalių) atitikties konstituci-jai ir nepateikė tą poziciją pagrindžiančių teisinių argumentų.

taigi iš pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo neaišku, ar jam pačiam kilo abejonių dėl cpk 4 straipsnio, 346 straipsnio 1, 2 dalių, 350 straipsnio 1, 2 dalių atitikties konstitucijai, ar pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas tik


patenkino atitinkamą neringos savivaldybės, kuri yra atsakovė šio teismo nagrinėto-je civilinėje byloje, prašymą.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip nurodoma pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartyje, kuria kreiptasi į konstitucinį teismą, neringos sa-vivaldybė, kuri yra atsakovė klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, prašė kreiptis į konstitucinį teismą dėl cpk 4 straipsnio, 346 straipsnio 1, 2 dalių, 350 straipsnio 1, 2 dalių atitikties ne tik konstitucijos preambulėje, pasak pa-reiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, bet ir konstitucijos 29, 30 straipsniams, tačiau pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties rezoliucinėje dalyje konstitucijos 29, 30 straipsniai nėra minimi. nors pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas, kaip minėta, teigia, kad „siekiant išsiaiškinti“, ar šie cpk straipsniai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijos 29, 30 straipsniams, kons-titucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, „tikslinga kreiptis“ į konstitucinį teismą „dėl nutarimo minėtu klausi-mu priėmimo“, konstitucinio teismo prašoma ištirti atitinkamų cpk straipsnių (jų dalių) atitiktį tik konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

taigi iš pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo neaišku, ko-dėl jis, patenkinęs neringos savivaldybės, kuri yra atsakovė šio teismo nagrinėto-je civilinėje byloje, prašymą kreiptis į konstitucinį teismą dėl cpk 4 straipsnio, 346 straipsnio 1, 2 dalių, 350 straipsnio 1, 2 dalių atitikties konstitucijai vienu aspek-tu, būtent dėl atitinkamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo principams, kartu nepa-tenkino jos prašymo kreiptis į konstitucinį teismą dėl nurodytų cpk straipsnių (jų dalių) atitikties konstitucijai kitu aspektu, būtent dėl atitinkamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 29, 30 straipsniams. tokios savo pozicijos pareiškėjas – klai-pėdos miesto apylinkės teismas niekaip neargumentavo.

9. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, aiš-kindamas konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį bei konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs konstituci-nis teismas, „kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties konstituci-jai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas konstitucinio teismo jurisdikcijai <...>, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas seimo, Respublikos prezidento ar vyriausybės iš-leistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės ga-lios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai“; „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš konstitu-cijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais);


argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo ky-lantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs bylo-je dalyvaujantiems ir kitiems asmenims“; „minėti reikalavimai dėl teismų sprendi-mų argumentavimo taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams kreiptis arba (nors to prašo kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis) nesikreipti į konstitucinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas seimo, Respublikos prezidento ar vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai“.

konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad „baigia-masis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausi-mu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas“. Šis reikalavimas taikytinas ir teismų nutartims, kuriomis yra patenkinamas teismo nagrinėjamos by-los šalių prašymas kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, arba atsisakoma tokį prašymą patenkinti.

10. Ginčydamas cpk 4 straipsnio atitiktį konstitucijai, pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas (persakydamas neringos savivaldybės, kuri yra atsakovė klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, argumentus) teigia, kad pagal šį straipsnį teismai, taikydami teisę, privalo atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.

pažymėtina, kad cpk 4 straipsnyje nustatyta: „teismai, taikydami teisę, atsižvel-gia į teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutar-tyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.“

taigi cpk 4 straipsnyje nėra žodžio „tik“, t. y. to žodžio, kuris neringos savival-dybės – atsakovės klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje nutarta kreiptis į konstitucinį teismą, argumentuose (persakomuose pareiš-kėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo) yra itin svarbus, esminis.

vadinasi, prašymas ištirti cpk 4 straipsnio atitiktį konstitucijai yra grindžia-mas nuostata, kad ginčijamas teisinis reguliavimas šiame straipsnyje yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, bet implicitiškai. kitaip tariant, minėtas prašymas yra grindžiamas atitinkamu cpk 4 straipsnio aiškinimu, kad pagal šį straipsnį teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taiky-mo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra paskelbti ne kasacine tvarka. tačiau pareiškėjo – klaipėdos miesto apy-linkės teismo prašyme nėra pateikta jokių argumentų, kurie pagrįstų būtent tokį šio straipsnio aiškinimą.


11. pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas, prašydamas ištirti cpk 4 straipsnio, 346 straipsnio 1, 2 dalių, 350 straipsnio 1, 2 dalių atitiktį konstitucijai, nepaaiškino, kurio teismo (ar teismų) ir kokiu (ar kokiais) sprendimu (ar sprendi-mais) jis turėtų vadovautis nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje buvo nutarta kreiptis į konstitucinį teismą, tačiau jo prašomos ištirti cpk nuostatos to neleidžia padaryti, taip pat kodėl ir kaip konkrečiai jos to padaryti neleidžia.

taigi iš pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo neaišku, kokia yra ta teisinė situacija, kurioje šis teismas, kaip žemesnės instancijos teismas, priimdamas sprendimą atitinkamoje civilinėje byloje, dėl cpk 4 straipsnyje, 346 straipsnio 1, 2 daly-se, 350 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo negali vadovautis jį saistančiu aukštesnės instancijos teismo (ar teismų) precedentu (ar precedentais) ir šitaip nepažeisti jurisprudencijos tęstinumo imperatyvo, užtikrinti, kad jo sprendimas toje byloje atitiks bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringu-mo) reikalavimą. taigi neaišku ir tai, kaip prašomi ištirti cpk 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys neleidžia minėtam teismui vadovautis jo nurodytomis konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo doktrininėmis nuostatomis.

12. konstatuotina, kad klaipėdos miesto apylinkės teismo prašyme nematyti, ar jis (jo nagrinėjamoje byloje) turi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašy-mu ištirti cpk 4 straipsnio, 346 straipsnio 1, 2 dalių, 350 straipsnio 1, 2 dalių atitiktį konstitucijai.

13. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo – klai-pėdos miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar cpk 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys (pasak pareiškėjo, 2006 m. rugsėjo 11 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6, 8 punktų, 3 dalies 1 punkto, 5 dalies, 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 2 punkto, 4 dalies reikalavimų ir pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžintinas pareiškėjui.

minėta, kad pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pa-šalinti buvę trūkumai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straips-niu, 25 straipsnio 2 dalimi, 66, 67 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. Grąžinti pareiškėjui – klaipėdos miesto apylinkės teismui prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis, 346 straipsnio 1, 2 dalys, 350 straipsnio 1, 2 dalys (pasak pareiškėjo, 2006 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.


2. Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašy-mą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kons-tituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), 8 straipsnio 1 daliai (1993 m. balandžio 6 d. redakcija), Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui (2005 m. liepos 7 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui (pasak pareiškėjo, 2005 m. liepos 7 d. redakcija), 9 straipsnio 1 daliai (2005 m. liepos 7 d. redakcija).

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


175

SPRENDIMAS

DĖl PAREIŠKĖJO PRAŠyMO PRIĖMIMO

2007 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė vilniaus apygardos teis-

mo prašymą (nr. 1b-32) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 4, 165 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.


pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutar-timi bylą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar civilinio proceso kodekso (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 4, 165 straipsniai neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.


pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymas iš esmės atitinka Lietuvos Res-publikos konstitucinio teismo įstatyme nustatytus reikalavimus.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsnio 1 dali-mi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi ir 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas ◆176

nusprendžia:

priimti pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietu-vos Respublikos civilinio proceso kodekso (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 4, 165 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.



177

SPRENDIMAS

DĖl PAREIŠKĖJO – KAUNO MIESTO APylINKĖS TEISMO PRAŠyMO (NR. 1B-30) IŠTIRTI, AR lIETUvOS RESPUBlIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 192 STRAIPSNIO 1 DAlIS NEPRIEŠTARAUJA lIETUvOS

RESPUBlIKOS KONSTITUCIJOS 42 STRAIPSNIO 3 DAlIAI


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio stačioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – kauno

miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-30) ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numaty-tas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galio-jančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos kons-titucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.


1. pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lie-tuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrin-du“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nu-stačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.

pastaba. Čia pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymo tekstas cituo-jamas toks, kokį jį konstituciniam teismui pateikė pareiškėjas, – su paties pareiškėjo padarytais trumpinimais, teisės aktų pavadinimų ir nuostatų formuluotėmis ir kt. Šiame konstitucinio teismo sprendime pareiškėjo argumentai taip pat cituojami ne-taisant kalbos.

2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas ◆178

2. pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutartis, kuria kreipiamasi į kons-titucinį teismą (prašymo nr. 1b-30), buvo priimta dar 2006 m. lapkričio 10 d., tačiau į konstitucinį teismą ji buvo išsiųsta tik 2007 m. liepos 12 d., t. y. nuo jos priėmi-mo praėjus daugiau nei 8 mėnesiams. konstituciniame teisme ši pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutartis gauta 2007 m. liepos 17 d.


I

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir bk) 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 mGL dydžio sumą,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

2. pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis ne-prieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozi-cija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.

3. Šitaip suformuluotas pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymas, atsižvelgiant į tai, kas nustatyta bk 192 straipsnio 1 dalyje, traktuotinas kaip pra-šymas ištirti:

– ar bk 192 straipsnio 1 dalies nuostata „jeigu kopijų bendra vertė pagal tei-sėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 mGL dydžio sumą“ dėl to, kad šioje dalyje nustatytas „mažmeninės kainos kriterijus“, kaip mano pareiškėjas, neati-tinka autorinio atlyginimo sampratos, neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai;

– ar tai, kad, kaip mano pareiškėjas, pagal bk 192 straipsnio 1 dalį neteisėtai atgamintos kūrinio kopijos visais atvejais yra sunaikinamos, neprieštarauja konstitu-cijos 42 straipsnio 3 daliai.

4. Šiame konstitucinio teismo sprendime šis pareiškėjo – kauno miesto apylin-kės teismo prašymas toliau vadinamas ir prašymu ištirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.

◆ DĖL AtsisAkymo nAGRinĖti pRAŠymą 179

II

1. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 da-lies 2 punktą prie teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal šio straipsnio 4 dalį teismo nutartis ir ginčijamo teisės akto nuorašas pateikiami konstituciniam teismui po 30 egzempliorių.

prie pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, yra pridėtas ne ginčijamos bk 192 straipsnio 1 dalies, bet Lie-tuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo, t. y. teisės akto, kurio atitikties pareiškėjas neginčija, nuorašas.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1 punktą prie teis-mo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti pridėta sustabdytoji teismo byla.

prie pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, sustabdytoji teismo byla nėra pridėta.

3. konstatuotina, kad pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymas iš-tirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų, 4 dalies reikalavimų.

4. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį prašymas, kuris ne-atitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui.

III

1. minėta, kad bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tas, kas neteisėtai atga-mino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 minimalaus gyvenimo lygių (toliau – mGL) dydžio sumą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Dvasinius ir materialinius au-toriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.“

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, o pagal 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

minėtas iš konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylan-tis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuo-


monę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstaty-mas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos gin-čijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (konstitucinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

4. vienais argumentais, kuriais savo prašymą grindžia pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas, kvestionuojama ne bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai, bet tikras ar tariamas jo nesuderinamu-mas su žemesnės nei konstitucija galios teisės aktų (inter alia paties bk) nuostato-mis, kaip antai: „galiojanti LR bk 192 str. norma nesuderinta su specialiais teisės aktais, tarptautinėmis sutartimis ir neužtikrina literatūros, mokslo, meno ar kito-kio kūrinio autoriaus teisių apsaugos, kai yra pažeistos autoriaus teisės, numatytos AtGtĮ, berno konvencijoje, Romos konvencijoje, pasaulinės prekybos sutarties iii dalyje, europos tarybos direktyvose bei kituose teisės aktuose“; „kelia abejonių, ar pagrįstai baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už tokias veikas, kaip neteisėtai atgamintų kūrinių platinimas, gabenimas, laikymas ir pan.“, nes „bau-džiamajame kodekse tokia atsakomybė numatyta, tačiau tik už nusikaltimus, susi-jusius su žmogaus sveikata, gyvybe ar pavojumi visuomenei“, o „kūrinio, atgaminto kompaktinėje plokštelėje, kitoje laikmenoje ar knygos pavidalu laikymas, gabeni-mas, platinimas ar gali būti prilygintas ginklams, radioaktyviosioms medžiagoms, narkotikams, netikriems pinigams ir pan.“; „teisėtai atgaminti bet kokia forma kū-riniai laisvai cirkuliuoja be jokių apribojimų, todėl jų laikymo, gabenimo, plati-nimo pripažinimas nusikalstamomis veikomis yra abejotinas ir neadekvatus kitų nusikaltimų atžvilgiu“; „autorinis atlyginimas už autoriaus sukurtų kūrinių panau-dojimą nesiejamas su išleistų į apyvartą kūrinių mažmenine kaina, nes tame auto-rinis atlyginimas sudaro tik nedidelę dalį“, o „kūrinio egzemplioriaus kainą sudaro autorinis atlyginimas, kūrinio išleidimo, parengimo ir gamybos kaštai, pervežimas, saugojimas, muitai, pridėtinės vertės ir kiti mokesčiai bei gamintojų, pardavėjų, perpardavėjų pelnas“, todėl kyla klausimas, „ar mažmeninės kainos kriterijus ati-tinka autorinio atlyginimo sampratą ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstituciją konstitucinis teismas, kaip savo aktuose jis ne kartą yra konstatavęs, nesprendžia vienodos galios teisės aktų su-derinamumo, konkurencijos klausimų; jeigu konstitucinio teismo yra prašoma iš-spręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks pra-šymas yra nežinybingas konstituciniam teismui, ir pagal konstitucinio teismo įsta-tymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą.


konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal konstituci-ją nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali su-ponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo konstitucijai ir kad konstitucinis teis-mas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas). tokiais atvejais turi būti vertinama pareiškėjo prašymo argumentų visuma.

5. kitais pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo argumentais kvestionuoja-mas ne pats bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, bet tai, kaip yra arba gali būti taikomos šios dalies nuostatos, kaip antai: „galiojančio įstatymo pa-grindu subjektai gali būti traukiami atsakomybėn ir už naudojimąsi autorinės teisės nesaugomais kūriniais, nes nuorodų įstatyme, kad jis taikomas tik saugomiems kū-riniams, nėra“; „praktikoje beveik visais atvejais baudžiamosios bylos LR bk 192 str. pagrindu keliamos ir tiriamos bei nagrinėjamos už kompaktinių plokštelių platinimą, laikymą, gabenimą komerciniais tikslais, nenustačius ir neįvardijus kompaktinėse plokštelėse įrašytų kūrinių pavadinimų ir jų autorių“; „LR bk 192 str. dispozicija, šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių gynimo, todėl kyla abejonė, ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 42 str. 3 d.“; „šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių gynimo“; „teisėtai atgamintos ir įvežtos į Lietuvą pardavimui kūrinio kopijos be jokių apribojimų gali būti platinamos be autoriaus ar gamintojo sutikimo, tačiau to negalima suprasti iš galiojančios bk 192 str. normos“.

be to, kai kurie iš tokių su teisės taikymu susijusių argumentų yra suformuluoti kaip klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto tei-sinio reguliavimo turinį ir tai, kaip ši dalis turi būti taikoma, kaip antai: „ar ginant autoriaus teises į jo sukurtą kūrinį, nenustačius paties autoriaus, nebus pažeista nuo-stata, kad autoriaus dvasinius ir materialinius interesus gina įstatymas, ar tam būtina nustatyti autorių ir jo sukurtą kūrinį“.

tokie argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo – kauno miesto apy-linkės teismo nuomone, jo ginčijama bk 192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinka-ma apimtimi) konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus tai-kyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). konstitu-cinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (konstitucinio teismo 1998 m. liepos 9 d. nu-tarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus tei-sės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės


aktų (jų dalių) taikymo (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi konstituciniam teismui (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).

6. Dar kiti pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo argumentai akivaizdžiai yra dirbtiniai ir fiktyvūs. Antai teigiama, kad „yra abejonių, ar teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos bk 192 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Atpk 21410 str. 1 d., taip pat ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nu-stačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 str. 4 d.“

tačiau bk 192 straipsnio 1 dalis, kurios atitiktį (atitinkama apimtimi) konsti-tucijos 42 straipsnio 3 daliai (bet ne 31 straipsnio 4 daliai ar konstituciniam teisinės valstybės principui) ginčija pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas, apskritai nereguliuoja su neteisėtai atgamintų kūrinių kopijų sunaikinimu susijusių santykių.

7. konstatuotina, kad nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pa-vieniai) argumentai, nei jų visuma teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, jo ginčijama bk 192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) konstituci-jos 42 straipsnio 3 daliai, taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.

8. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – kau-no miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 28 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-30) ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti nu-matytam Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus ati-tinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžia-mojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.



konstitucinio teismo teisėjai: Armanas Abramavičius egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


184

SPRENDIMAS

DĖl PAREIŠKĖJO – KAUNO MIESTO APylINKĖS TEISMO PRAŠyMO (NR. 1B-31) IŠTIRTI, AR lIETUvOS RESPUBlIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 192 STRAIPSNIO 1 DAlIS NEPRIEŠTARAUJA lIETUvOS

RESPUBlIKOS KONSTITUCIJOS 42 STRAIPSNIO 3 DAlIAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – kauno

miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-31) ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numaty-tas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galio-jančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos kons-titucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.


1. pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lie-tuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrin-du“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nu-stačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.

pastaba. Čia pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymo tekstas cituo-jamas toks, kokį jį konstituciniam teismui pateikė pareiškėjas, – su paties pareiškėjo padarytais trumpinimais, teisės aktų pavadinimų ir nuostatų formuluotėmis ir kt. Šiame konstitucinio teismo sprendime pareiškėjo argumentai taip pat cituojami ne-taisant kalbos.


2. pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutartis, kuria kreipiamasi į kons-titucinį teismą (prašymo nr. 1b-31), buvo priimta dar 2006 m. lapkričio 30 d., tačiau į konstitucinį teismą ji buvo išsiųsta tik 2007 m. liepos 12 d., t. y. nuo jos priėmi-mo praėjus daugiau nei 7 mėnesiams. konstituciniame teisme ši pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutartis gauta 2007 m. liepos 17 d.


I

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir bk) 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 mGL dydžio sumą,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

2. pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis ne-prieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozi-cija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.

3. Šitaip suformuluotas pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymas, atsižvelgiant į tai, kas nustatyta bk 192 straipsnio 1 dalyje, traktuotinas kaip prašy-mas ištirti:

– ar bk 192 straipsnio 1 dalies nuostata „jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 mGL dydžio sumą“ dėl to, kad šioje dalyje nu-statytas „mažmeninės kainos kriterijus“, kaip mano pareiškėjas, neatitinka autorinio atlyginimo sampratos, neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai;

– ar tai, kad, kaip mano pareiškėjas, pagal bk 192 straipsnio 1 dalį neteisėtai atgamintos kūrinio kopijos visais atvejais yra sunaikinamos, neprieštarauja konstitu-cijos 42 straipsnio 3 daliai.

4. Šiame konstitucinio teismo sprendime šis pareiškėjo – kauno miesto apylin-kės teismo prašymas toliau vadinamas ir prašymu ištirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.


II

1. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 da-lies 2 punktą prie teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal šio straipsnio 4 dalį teismo nutartis ir ginčijamo teisės akto nuorašas pateikiami konstituciniam teismui po 30 egzempliorių.

prie pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, yra pridėtas ne ginčijamos bk 192 straipsnio 1 dalies, bet Lie-tuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo, t. y. teisės akto, kurio atitikties pareiškėjas neginčija, nuorašas.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1 punktą prie teis-mo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti pridėta sustabdytoji teismo byla.

prie pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, sustabdytoji teismo byla nėra pridėta.

3. konstatuotina, kad pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymas iš-tirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų, 4 dalies reikalavimų.

4. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį prašymas, kuris ne-atitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui.

III

1. minėta, kad bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tas, kas neteisėtai atga-mino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 minimalaus gyvenimo lygių (toliau – mGL) dydžio sumą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Dvasinius ir materialinius auto-riaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.“

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, o pagal 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

minėtas iš konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylan-tis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuo-


monę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstaty-mas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos gin-čijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (konstitucinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

4. vienais argumentais, kuriais savo prašymą grindžia pareiškėjas – kauno mies-to apylinkės teismas, kvestionuojama ne bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisi-nio reguliavimo atitiktis konstitucijai, bet tikras ar tariamas jo nesuderinamumas su žemesnės nei konstitucija galios teisės aktų (inter alia paties bk) nuostatomis, kaip antai: „galiojanti LR bk 192 str. norma nesuderinta su specialiais teisės aktais, tarptautinėmis sutartimis ir neužtikrina literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio autoriaus teisių apsaugos, kai yra pažeistos autoriaus teisės, numatytos AtGtĮ, berno konvencijoje, Romos konvencijoje, pasaulinės prekybos sutarties iii dalyje, europos tarybos direktyvose bei kituose teisės aktuose“; „kelia abejonių, ar pagrįstai baudžia-majame kodekse numatyta atsakomybė už tokias veikas, kaip neteisėtai atgamintų kūrinių platinimas, gabenimas, laikymas ir pan.“, nes „baudžiamajame kodekse to-kia atsakomybė numatyta, tačiau tik už nusikaltimus, susijusius su žmogaus sveikata, gyvybe ar pavojumi visuomenei“, o „kūrinio, atgaminto kompaktinėje plokštelėje, kitoje laikmenoje ar knygos pavidalu laikymas, gabenimas, platinimas ar gali būti prilygintas ginklams, radioaktyviosioms medžiagoms, narkotikams, netikriems pini-gams ir pan.“; „teisėtai atgaminti bet kokia forma kūriniai laisvai cirkuliuoja be jokių apribojimų, todėl jų laikymo, gabenimo, platinimo pripažinimas nusikalstamomis veikomis yra abejotinas ir neadekvatus kitų nusikaltimų atžvilgiu“; „autorinis atly-ginimas už autoriaus sukurtų kūrinių panaudojimą nesiejamas su išleistų į apyvartą kūrinių mažmenine kaina, nes tame autorinis atlyginimas sudaro tik nedidelę dalį“, o „kūrinio egzemplioriaus kainą sudaro autorinis atlyginimas, kūrinio išleidimo, pa-rengimo ir gamybos kaštai, pervežimas, saugojimas, muitai, pridėtinės vertės ir kiti mokesčiai bei gamintojų, pardavėjų, perpardavėjų pelnas“, todėl kyla klausimas, „ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstituciją konstitucinis teismas, kaip savo aktuose jis ne kartą yra konstatavęs, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų; jeigu konstitucinio teismo yra pra-šoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui, ir pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti nagri-nėti prašymą.


konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal konstituci-ją nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali su-ponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo konstitucijai ir kad konstitucinis teis-mas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas). tokiais atvejais turi būti vertinama pareiškėjo prašymo argumentų visuma.

5. kitais pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo argumentais kvestionuoja-mas ne pats bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, bet tai, kaip yra arba gali būti taikomos šios dalies nuostatos, kaip antai: „galiojančio įstatymo pa-grindu subjektai gali būti traukiami atsakomybėn ir už naudojimąsi autorinės teisės nesaugomais kūriniais, nes nuorodų įstatyme, kad jis taikomas tik saugomiems kū-riniams, nėra“; „praktikoje beveik visais atvejais baudžiamosios bylos LR bk 192 str. pagrindu keliamos ir tiriamos bei nagrinėjamos už kompaktinių plokštelių platinimą, laikymą, gabenimą komerciniais tikslais, nenustačius ir neįvardijus kompaktinėse plokštelėse įrašytų kūrinių pavadinimų ir jų autorių“; „LR bk 192 str. dispozicija, šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių gynimo, todėl kyla abejonė, ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 42 str. 3 d.“; „šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių gynimo“; „teisėtai atgamintos ir įvežtos į Lietuvą pardavimui kūrinio kopijos be jokių apribojimų gali būti platinamos be autoriaus ar gamintojo sutikimo, tačiau to negalima suprasti iš galiojančios bk 192 str. normos“.

be to, kai kurie iš tokių su teisės taikymu susijusių argumentų yra suformuluoti kaip klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti bk 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto tei-sinio reguliavimo turinį ir tai, kaip ši dalis turi būti taikoma, kaip antai: „ar ginant autoriaus teises į jo sukurtą kūrinį, nenustačius paties autoriaus, nebus pažeista nuo-stata, kad autoriaus dvasinius ir materialinius interesus gina įstatymas, ar tam būtina nustatyti autorių ir jo sukurtą kūrinį“.

tokie argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo – kauno miesto apy-linkės teismo nuomone, jo ginčijama bk 192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinka-ma apimtimi) konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus tai-kyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). konstitu-cinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (konstitucinio teismo 1998 m. liepos 9 d. nu-tarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus tei-sės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės


aktų (jų dalių) taikymo (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi konstituciniam teismui (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).

6. Dar kiti pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo argumentai akivaizdžiai yra dirbtiniai ir fiktyvūs. Antai teigiama, kad „yra abejonių, ar teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos bk 192 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Atpk 21410 str. 1 d., taip pat ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje bylo-je nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijo-je įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 str. 4 d.“

tačiau bk 192 straipsnio 1 dalis, kurios atitiktį (atitinkama apimtimi) konsti-tucijos 42 straipsnio 3 daliai (bet ne 31 straipsnio 4 daliai ar konstituciniam teisinės valstybės principui) ginčija pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas, apskritai nereguliuoja su neteisėtai atgamintų kūrinių kopijų sunaikinimu susijusių santykių.

7. konstatuotina, kad nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pa-vieniai) argumentai, nei jų visuma teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, jo ginčijama bk 192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) konstituci-jos 42 straipsnio 3 daliai, taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.

8. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – kau-no miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar bk 192 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 28 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos kons-titucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-31) ištirti, „ar LR bk 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 mGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numa-tytam Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstaty-mo pagrindu“, ir „ar LR bk 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.

191

SPRENDIMAS

DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2004 M. KOvO 5 D. SPRENDIMO „DĖl lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO REGlAMENTO PATvIRTINIMO“ PAKEITIMO



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo organizaciniame posėdyje apsvarstė Lietuvos Respublikos

konstitucinio teismo reglamento projektą (nauja redakcija).

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 3 straips-niu, konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo reglamentą, patvirtin-tą Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo reglamento patvirtinimo“ (Žin., 2004, nr. 38-1237, nr. 57; 2005, nr. 137-4937; 2006, nr. 126-4804), ir išdėstyti jį nauja redakcija (pridedama).

2. Šį konstitucinio teismo sprendimą ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo reglamentą paskelbti „valstybės žiniose“ ir konstitucinio teismo interneto tinklalapyje.



pAtviRtintA konstitucinio teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimu (konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo redakcija)

lIETUvOS RESPUBlIKOS KONSTITUCINIO TEISMOR E G l A M E N T A S

I SKyRIUSBENDRIEJI NUOSTATAI

1. konstitucinio teismo (toliau – ir teismas) uždavinius, įgaliojimus ir darbo tvarką nustato konstitucija ir konstitucinio teismo įstatymas.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 3 straipsnį konstitucinio teismo vidaus klausimus, teisėjų profesinio elgesio taisykles, aparato struktūrą, raštvedybą ir kitus klausimus nustato konstitucinio teismo reglamentas.

3. konstitucinio teismo reglamentą tvirtina ir keičia konstitucinis teismas sprendimu, kuris priimamas ne mažiau kaip 2/3 visų konstitucinio teismo teisėjų balsų dauguma.

II SKyRIUSKONSTITUCINIO TEISMO DARBO ORGANIZAvIMAS

I skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO DARBO ORGANIZAvIMO

BENDRIEJI KlAUSIMAI

4. konstitucinio teismo teisėjų darbo diena yra nenormuota. prireikus teisėjai gali dirbti ir poilsio dienomis.

5. teismo posėdžiai vyksta darbo dienomis nuo 9 valandos, jeigu konstitucinis teismas arba konstitucinio teismo pirmininkas nenusprendžia kitaip.

6. Rengiant konstitucinio teismo posėdžius paliekama laiko teisėjų individua-liam darbui – jiems priskirtoms byloms teisminiam nagrinėjimui rengti, susipažinti su medžiaga, teikiama svarstyti eiliniame teismo posėdyje.

7. konstitucinio teismo teisėjai pedagoginį ar kūrybinį darbą paprastai dirba ne darbo teisme metu. pedagoginis ar kūrybinis darbas jokiais atvejais negali būti dirbamas teismo posėdžiams skirtu laiku.

8. teisėjo veikla, nesusijusi su teisėjo pareigomis, neturi trukdyti jam atlikti savo tiesioginių pareigų teisme.

◆ DeL Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismo ReGLAmento 193

9. konstitucinio teismo teisėjai, atsižvelgiant į teismo galimybes, dalyvauja tarptautinėse konferencijose, seminaruose ir kituose profesiniuose renginiuose, susi-pažįsta su kitų valstybių konstitucinės kontrolės institucijų ir panašaus profilio tarp-tautinių institucijų darbo patirtimi.

II skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO ORGANIZACINIAI POSĖDŽIAI

10. organizaciniuose posėdžiuose yra svarstomi ir sprendžiami konstitucinio teismo darbo organizavimo, konstitucinio teismo aparato (toliau – ir teismo apa-ratas) struktūros ir kompetencijos klausimai. organizaciniuose posėdžiuose taip pat yra svarstomi naujų finansinių metų konstitucinio teismo biudžeto projekto met-menys, tvirtinama finansinių metų konstitucinio teismo išlaidų sąmata, nagrinėja-mi kiti teismo veiklai užtikrinti svarbūs klausimai.

11. svarstytinus posėdyje klausimus siūlo konstitucinio teismo pirmininkas ir teisėjai. Darbotvarkę nustato konstitucinis teismas.

12. konstitucinio teismo pirmininkui arba teismui nusprendus, į organizaci-nius posėdžius gali būti kviečiami teismo valstybės tarnautojai, darbuotojai, moksli-ninkai, specialistai, kiti asmenys.

13. konstituciniam teismui nusprendus, organizaciniame posėdyje gali būti ra-šomas protokolas.

14. prireikus ištirti ar parengti svarstyti tam tikrus klausimus, konstitucinis teis-mas gali sudaryti laikinąsias komisijas ar darbo grupes.

III skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO TvARKOMIEJI POSĖDŽIAI

15. tvarkomuosiuose posėdžiuose yra svarstomi tarp teisėjo ir konstitucinio teismo pirmininko kilę nesutarimai dėl kreipimųsi priėmimo, visi atsisakymo nag-rinėti kreipimąsi atvejai, bylų parengimo, sujungimo, išskyrimo ir kiti pasirengimo teisminiam posėdžiui klausimai.

16. konstitucinio teismo pirmininko kvietimu tvarkomajame posėdyje gali da-lyvauti teismo valstybės tarnautojai, darbuotojai, mokslininkai, specialistai, kiti as-menys. posėdžio pirmininko leidimu jiems gali būti suteiktas žodis.

17. tvarkomajame posėdyje yra rašomas protokolas. protokole yra nurodoma posėdžio data, protokolo numeris, posėdyje dalyvavę teisėjai, kiti asmenys, darbo-tvarkė, klausimų pranešėjai ir pateikiamas priimtas sprendimas. protokolo projektas parengiamas pasirašyti ne vėliau kaip antrą po posėdžio darbo dieną.

18. tvarkomojo posėdžio protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir teismo posėdžių sekretorius.


Iv skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO TEISMINIAI POSĖDŽIAI

19. teisminiuose posėdžiuose yra nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos pagal konstitucinio teismo priimtus nagrinėti prašymus ir paklausimus, taip pat prašymai išaiškinti konstitucinio teismo priimtus nutarimus.

20. teisminiai posėdžiai vyksta pagal konstitucinio teismo įstatymo nustatytas procedūras.

v skirsnisPOSĖDŽIŲ ORGANIZAvIMAS IR KlAUSIMŲ SvARSTyMO

POSĖDŽIUOSE TvARKA

21. organizacinius ir tvarkomuosius posėdžius šaukia konstitucinio teismo pir-mininkas arba jie vyksta konstitucinio teismo nustatytu laiku.

22. teisėjas, dėl svarbių aplinkybių negalintis dalyvauti posėdžiuose, turi apie tai kuo anksčiau pranešti konstitucinio teismo pirmininkui. negalintis dalyvauti po-sėdyje teisėjas gali raštu pateikti savo nuomonę svarstomais klausimais, ir ji turi būti paskelbta posėdyje.

23. posėdžiui pirmininkauja konstitucinio teismo pirmininkas arba, jei jo nėra, jį pavaduojantis teisėjas.

24. posėdžio pradžioje posėdžio pirmininkas pateikia posėdžio darbotvarkę. teisėjai turi teisę siūlyti pakeisti arba papildyti darbotvarkę.

25. Darbotvarkės klausimai svarstomi iš eilės. teismas bendru sutarimu gali pa-keisti klausimų svarstymo eiliškumą.

26. posėdžio pirmininkas pristato kiekvieną darbotvarkės klausimą ir suteikia žodį pranešėjui. po pranešėjo kalbos jam gali būti užduodami klausimai.

27. paprastai žodis suteikiamas arba klausimai užduodami eilės tvarka. kalbėti be eilės galima tik posėdžio pirmininko leidimu. pirmenybė kalbėti be eilės teiktina pranešėjui.

28. sprendimo svarstomu darbotvarkės klausimu projektą paprastai teikia pra-nešėjas arba posėdžio pirmininkas. teisėjai gali teikti alternatyvius sprendimų pro-jektus.

29. baigus diskusiją, posėdžio pirmininkas gali formuluoti pagrindines tezes, iš-vadas diskutuotu klausimu, o prireikus – alternatyvas.

30. sprendimai posėdžiuose svarstomais klausimais priimami ne mažesne kaip pusės posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. posėdžio pirmininkas skaičiuo-ja, kiek teisėjų balsavo už sprendimą ir kiek prieš jį. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

31. posėdžiuose gali būti priimami žodiniai arba rašytiniai sprendimai. Rašy-tiniame sprendime nurodoma posėdžio data, posėdyje dalyvavę teisėjai, svarstytas


klausimas, prireikus – ir sprendimo motyvai, priimtas sprendimas. Rašytinius teis-mo sprendimus pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.

32. organizaciniuose posėdžiuose paprastai priimami žodiniai sprendimai. teismui nutarus, organizaciniuose posėdžiuose gali būti priimami ir rašytiniai sprendimai.

33. posėdyje nedalyvavusiam teisėjui pranešama apie teismo priimtus spren-dimus.

34. teismui nutarus, apie priimtus sprendimus yra informuojami teismo vals-tybės tarnautojai, darbuotojai, kitos valstybės institucijos ir (arba) pareigūnai bei ži-niasklaida.

III SKyRIUSTEISĖJŲ ETIKA (PROFESINIS ElGESyS)

35. teisėjas vadovaujasi tik konstitucija ir klauso tik konstitucijos ir jai neprieš-taraujančių įstatymų.

36. teisėjas turi konstitucijos jam nustatytą nepriklausomumą. teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės ar savivaldos institucijos, jų pareigūnų, taip pat privačių asmenų ar organizacijų, politinių partijų, visuomenės, taip pat žiniasklaidos priemonių. nepriklausomumas teisėją įpareigoja.

37. teisėjas turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo. teisėjas turi elgtis taip, kad nežemintų teisėjo vardo.

38. teisėjas, eidamas savo pareigas, neturi rodyti savo požiūrio į asmens lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, lytinę orientaciją, so-cialinę padėtį, dėl kurio būtų sudarytos prielaidos asmenis diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų.

39. eidamas savo pareigas teisėjas turi būti nešališkas. teisėjas, išklausydamas procese dalyvaujančius asmenis, turi būti jiems vienodai dėmesingas, tačiau reiklus proceso tvarkos pažeidėjams. teisėjas turi vengti pokalbių apie nagrinėjamą bylą su proceso dalyviais ne teismo proceso metu, išskyrus atvejus, kai proceso dalyvius tei-sėjas iškviečia į teismą ir juos apklausia rengdamas bylą teisminiam posėdžiui. teisė-jas, nagrinėdamas bylas, privalo nepasiduoti valdžios arba valdymo institucijų, parei-gūnų, žiniasklaidos, visuomenės ir atskirų piliečių įtakai.

40. teisėjas privalo įsigilinti į nagrinėjamos bylos esmę, vengti skubotumo ir pa-viršutiniškumo, nevilkinti bylos rengimo ir nagrinėjimo proceso. teisėjas daug dė-mesio skiria proceso ir kalbos kultūrai, yra tikslus ir punktualus. teismo posėdžiuose teisėjas yra oficialus, korektiškas, kantrus ir mandagus.

41. teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonės dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti konstituciniame teisme, esmės.

42. teisėjas neskleidžia konfidencialios informacijos, gautos rengiant ir nagrinė-jant bylas, saugo pasitarimo kambario paslaptį.


43. teisėjas negali priimti dovanų ir kitokių prielankumo ženklų, gauti kitų paslaugų, jeigu tai daroma – arba gali būti traktuojama, kad daroma, – siekiant pa-veikti nagrinėjamos ar priimtos nagrinėti bylos eigą arba sprendimą byloje.

44. teisėjas negali eiti jokių kitų renkamųjų arba skiriamųjų pareigų, dirbti ver-slo, komercijos arba kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Administracinės pareigos mokymo, mokslo arba kūrybinėse įstaigose yra nesuderinamos su teisėjo pareigomis. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą ir užmokestį už pedagoginę ir kūrybinę veiklą. teisėjas ne-gali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju arba atstovu.

45. teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veiklo-je. teisėjas neturi viešai reikšti savo politinių įsitikinimų ir užsiimti politine agitacija.

46. teisėjai yra solidarūs gindami savo kolegą nuo nepagrįstos kritikos.

Iv SKyRIUSKONSTITUCINIO TEISMO APARATAS

I skirsnisBENDRIEJI NUOSTATAI

47. pagal konstitucinio teismo įstatymo 86 straipsnį konstitucinis teismas turi aparatą, kuris užtikrina teismo kanceliarinį, informacinį, ūkinį, finansinį ir techninį aptarnavimą, vykdo teisėjų pavedimus, susijusius su teisėjų funkcijų įgyvendinimu, prireikus teikia teisėjams organizacinę pagalbą.

48. konstitucinio teismo aparato struktūrą ir nuostatus tvirtina konstitucinis teismas.

49. nustatoma tokia konstitucinio teismo aparato struktūra:49.1. kancleris;49.2. kanclerio pavaduotojas; 49.3. pirmininko patarėjai;49.4. pirmininko padėjėjai;49.5. pirmininko sekretoriatas;49.6. teisės departamentas;49.7. kodifikavimo ir kompiuterinių technologijų skyrius;49.8. bendrasis skyrius;49.9. finansų skyrius;49.10. ūkio skyrius.50. Šiame reglamente apibrėžiamos pagrindinės funkcijos tų teismo aparato

struktūrinių padalinių ir teismo tarnautojų, darbuotojų, kurių veikla tiesiogiai siejasi su konstitucinio teismo funkcijų vykdymu.

51. konstitucinio teismo aparatui bendrai vadovauja konstitucinio teismo pir-mininkas. vykdydamas bendro vadovavimo funkcijas, konstitucinio teismo pirmi-


ninkas: teikia konstituciniam teismui tvirtinti teismo aparato struktūrą; įstatymų nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų konstitucinio teismo kanclerį, teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo; tvirtina valstybės tarnautojų, dirbančių konstituciniame teisme, pareigybių aprašymus ir sąrašus; leidžia įsakymus teismo aparato darbo ir kitais vidaus klausi-mais; tvarko konstituciniam teismui skirtas lėšas; vykdo kitas įstatymų jam pavestas administravimo funkcijas.

II skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO KANClERIS

52. konstitucinio teismo aparatui tiesiogiai vadovauja konstitucinio teismo kancleris. Jis pavaldus konstitucinio teismo pirmininkui. kai kancleris negali atlikti savo pareigų arba jo nėra, jį pavaduoja (pareigas eina) konstitucinio teismo kancle-rio pavaduotojas. kai kanclerio pavaduotojas negali atlikti savo pareigų arba jo nėra, konstitucinio teismo pirmininkas gali pavesti šias pareigas eiti (pavaduoti) kitam konstitucinio teismo valstybės tarnautojui.

53. konstitucinio teismo kancleris:53.1. organizuoja konstitucinio teismo aparato darbą;53.2. įstatymų nustatyta tvarka skiria į pareigas konstituciniame teisme ir at-

leidžia iš jų valstybės tarnautojus, o konstitucinio teismo pirmininko pavedimu – ir kitus teismo darbuotojus, vykdo kitas valstybės tarnybos įstatymo jam pavestas per-sonalo valdymo funkcijas;

53.3. užtikrina, kad konstitucinio teismo aparato valstybės tarnautojai, darbuo-tojai laikytųsi tarnybinės (darbo) drausmės, įstatymų ir kitų teisės aktų;

53.4. atsižvelgdamas į konstitucinio teismo pirmininko nuomonę, įstatymo nusta-tyta tvarka priima sprendimus dėl tarnybinių atlyginimų, priemokų ir vienkartinių pini-ginių išmokų teismo aparato valstybės tarnautojams; teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl atlyginimų, priemokų ir vienkartinių piniginių išmokų teismo aparato darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, jų skatinimo ir pašalpų skyrimo;

53.5. teisės aktų nustatyta tvarka skiria teismo aparato valstybės tarnautojams tarnybines nuobaudas, o darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, – draus-mines nuobaudas;

53.6. rengia teismo aparato valstybės tarnautojų, darbuotojų atostogų grafikus ir pasirašo įsakymus dėl teismo aparato valstybės tarnautojų, darbuotojų leidimo atostogų;

53.7. pasirašo tarnybinius raštus organizacinio ir ūkinio darbo klausimais; 53.8. konstitucinio teismo pirmininko pavedimu tvarko konstituciniam teis-

mui skirtas lėšas ir pasirašo atitinkamus finansinius dokumentus; sudaro pirkimo–pardavimo, paslaugų ir kitas sutartis, kurių vertė neviršija konstitucinio teismo pir-mininko nustatytos sumos;


53.9. prisideda prie konferencijų, seminarų, pasitarimų ir kitų konstitucinio teismo renginių organizavimo;

53.10. organizuoja konstitucinio teismo leidinių rengimą spaudai;53.11. prireikus rengia ir teikia konstitucinio teismo pirmininkui tarnybinius

raštus finansų klausimais;53.12. rengia konstitucinio teismo pirmininko įsakymų projektus teismo apa-

rato darbo organizavimo klausimais;53.13. prižiūri, kad konstitucinio teismo pirmininko įsakymai ir pavedimai,

taip pat teisėjų pavedimai būtų laiku ir gerai įvykdyti;53.14. saugo konstitucinio teismo herbinį antspaudą ir nustatyta tvarka naudoja jį.54. institucijų, įstaigų ir organizacijų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų laiškus

ir raštus, kuriuos svarstyti nepriskirta konstitucinio teismo kompetencijai, nagrinėja konstitucinio teismo kancleris; atsakymus į tokius laiškus ir raštus pasirašo konsti-tucinio teismo kancleris arba jo pavedimu kitas teismo valstybės tarnautojas.

55. konstitucinio teismo kanclerio pavaduotojas organizuoja ir koordinuoja darbą jam priskirtose veiklos srityse.

III skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO PATARĖJAI IR PADĖJĖJAI

56. konstitucinio teismo pirmininko patarėjas teikia konstituciniam teismui ir konstitucinio teismo pirmininkui mokslinę ir organizacinę pagalbą rengiant medžiagą byloms nagrinėti, analitiškai įvertina ir apibendrina bylose sprendžiamas problemas, teikia motyvuotus siūlymus dėl konstituciniame teisme rengiamų nutarimų, išvadų ir sprendimų projektų, vykdo kitus konstitucinio teismo pirmininko pavedimus.

57. konstitucinio teismo pirmininko padėjėjas padeda konstitucinio teismo pirmininkui atlikti savo pareigas kaip bylą teisminiam posėdžiui rengiančiam tei-sėjui. konstitucinio teismo pirmininko padėjėjas rengia teismo darbui reikalingus konstitucinio teismo pirmininko įsakymų, potvarkių projektus, taip pat projektus tokių dokumentų, kuriais yra įgyvendinamos konstitucinio teismo pirmininkui su-teiktos procesinės teisės; informuoja visuomenę apie konstitucinio teismo veiklą, vykdo kitus konstitucinio teismo pirmininko pavedimus.

58. konstitucinio teismo pirmininko patarėjai ir padėjėjai yra valstybės tarnau-tojai. Jie skiriami į pareigas ir atleidžiami iš jų įstatymo nustatyta tvarka.

Iv skirsnisTEISĖS DEPARTAMENTAS

59. teisės departamentą sudaro teisės departamento direktorius, teisėjų padėjė-jai, kiti valstybės tarnautojai, darbuotojai; šie asmenys skiriami į pareigas ir atleidžia-mi iš jų įstatymų nustatyta tvarka.


60. teisėjų padėjėjai yra pavaldūs teisės departamento direktoriui, taip pat jie vykdo teisėjų pavedimus.

61. teisės departamentas:61.1. padeda teisėjams rengti bylas teisminiams posėdžiams, rengia teismo do-

kumentų projektus;61.2. vadovaujamas teisėjo renka ir apibendrina medžiagą bei kitą informaciją,

rengia mokslinės literatūros ir teismų praktikos apžvalgas bei apibendrinimus, reika-lingus rengiant bylas teisminiam nagrinėjimui ir kitoms konstitucinio teismo funk-cijoms vykdyti;

61.3. sistemingai apibendrina konstitucinio teismo nutarimuose, sprendimuose ir išvadose suformuluotą doktriną;

61.4. sistemingai, ne rečiau kaip kartą per mėnesį, rengia europos Žmogaus tei-sių teismo ir europos bendrijų teisingumo teismo, kitų tarptautinių teismų sprendi-mų apžvalgas, kitų valstybių konstitucinių teismų nutarimų santraukas ir apžvalgas;

61.5. kaupia ir sistemina surinktą rengiant bylas teisminiam nagrinėjimui bend-ro pobūdžio medžiagą, teisės aktus, literatūros apžvalgas;

61.6. prisideda prie konstitucinio teismo leidinių (publikacijų) rengimo.62. teisės departamento direktoriui yra pavaldūs konstitucinio teismo bibliote-

kos valstybės tarnautojai, darbuotojai, kurie teisėjų ir teisės departamento direkto-riaus pavedimu atlieka teisės ir kitos literatūros nurodytomis temomis paieškas, su-daro konkrečiai bylai aktualios literatūros sąrašus, rūpinasi, kad reikalinga literatūra būtų pateikta jos prašančiam teisėjui arba teisės departamento direktoriui.

v skirsnisBENDRASIS SKyRIUS

63. konstituciniame teisme gautus prašymus ir paklausimus, iš teismų atsiųstas bylas, kitus gaunamus ir siunčiamus dokumentus, fizinių ir juridinių asmenų laiškus ir raštus, taip pat konstitucinio teismo vidaus dokumentus registruoja ir tvarko teis-mo aparato bendrasis skyrius.

64. bendrasis skyrius, laikydamasis nustatytąja tvarka patvirtintos bylų nomen-klatūros, tvarko ir saugo išnagrinėtas bylas, konstitucinio teismo archyvą.

65. bendrasis skyrius pagrindinius prašymų ir paklausimų duomenis įrašo į konstitucinio teismo informacinės sistemos duomenų bazę, ne rečiau kaip kartą per mėnesį rengia statistinius duomenis apie gautus prašymus, paklausimus ir išnagrinė-tas bylas ir šiuos duomenis skelbia konstitucinio teismo interneto tinklalapyje.

66. bendrasis skyrius vykdo konstitucinio teismo personalo tarnybos funkcijas.67. bendrojo skyriaus vadovas konstituciniame teisme priima lankytojus ir tei-

kia jiems informaciją. prireikus bendrojo skyriaus vadovas siunčia lankytojus pas konstitucinio teismo kanclerį arba konstitucinio teismo pirmininką, pirma gavęs jų sutikimą.


68. Lankytojai konstituciniame teisme priimami ir informacija jiems teikiama teisės aktų nustatyta tvarka.

vI skirsnisTEISMO POSĖDŽIŲ SEKRETORIUS

69. teisminio posėdžio eiga, taip pat kiekvienas atskiras procesinis veiksmas, atliekamas ne posėdyje, yra protokoluojama.

70. protokolus rašo teismo posėdžių sekretorius arba kitas konstitucinio teismo kanclerio įgaliotas teismo aparato valstybės tarnautojas, laikydamasis konstitucinio teismo įstatymo 52 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

71. teisminiame posėdyje teismo posėdžių sekretorius vilki specialią aprangą, kurios pavyzdį tvirtina konstitucinis teismas.

vII skirsnisTEISMO TvARKDARyS

72. per konstitucinio teismo posėdį tvarką salėje prižiūri teismo tvarkdarys. teisėjams įeinant į posėdžių salę ir išeinant iš jos, jis paskelbia: „prašom stoti, teis-mas eina!“

73. teismo tvarkdario reikalavimai laikytis tvarkos arba vykdyti posėdžio pirmi-ninko reikalavimus proceso dalyviams ir salėje esantiems asmenims yra privalomi.

74. Jeigu per teismo posėdį jame dalyvaujantys asmenys pažeidžia tvarką ir ne-paiso posėdžio pirmininko arba tvarkdario reikalavimų, posėdžio pirmininko nu-rodymu pažeidėjams išvesti iš salės teismo tvarkdarys pasitelkia policiją.

75. per teismo posėdį teismo tvarkdarys vilki specialią aprangą, kurios pavyzdį tvirtina konstitucinis teismas.

v SKyRIUSTARPTAUTINIAI RyŠIAI

76. konstitucinis teismas yra europos konstitucinių teismų konferencijos tik-rasis narys ir vykdo iš šios narystės kylančius įsipareigojimus.

77. konstitucinis teismas palaiko dalykinius ryšius su kitų valstybių konstitu-ciniais teismais, kitomis aukščiausiosiomis teisminėmis institucijomis, taip pat tarp-tautiniais teismais, atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis. tuo tikslu kons-titucinis teismas organizuoja konferencijas, seminarus ir kitus profesinius renginius, kviečiasi užsienio valstybių konstitucinės kontrolės institucijų teisėjus ir tarnautojus pasidalyti veiklos patirtimi.

78. konstitucinio teismo teisėjai, valstybės tarnautojai vyksta į užsienio valsty-bių konstitucinių teismų, kitų įstaigų ir tarptautinių institucijų renginius, susijusius


su konstitucinės jurisprudencijos problemų nagrinėjimu. konstitucinio teismo teisė-jų, valstybės tarnautojų, darbuotojų siuntimo į komandiruotes klausimus sprendžia konstitucinio teismo pirmininkas.

79. konstitucinio teismo pirmininko, teisėjų, valstybės tarnautojų, darbuotojų keliones į užsienį, taip pat užsienio valstybių delegacijų ir svečių priėmimą konsti-tuciniame teisme organizuoja konstitucinio teismo kancleris ir pirmininko sekre-toriatas.

vI SKyRIUSKREIPIMAISI Į KONSTITUCINĮ TEISMĄ IR JŲ IŠANKSTINIS TyRIMAS

I skirsnisBENDRIEJI NUOSTATAI

80. kreipimaisi į konstitucinį teismą yra prašymai ir paklausimai. 81. prašymai paduodami:81.1. prašant ištirti konstitucinių įstatymų atitiktį konstitucijai;81.2. prašant ištirti įstatymų atitiktį konstitucijai ir konstituciniams įstaty-

mams;81.3. prašant ištirti seimo priimtų poįstatyminių teisės aktų atitiktį konstitucijai,

konstituciniams įstatymams ir įstatymams;81.4. prašant ištirti Respublikos prezidento aktų atitiktį konstitucijai, konstituci-

niams įstatymams ir įstatymams;81.5. prašant ištirti vyriausybės aktų atitiktį konstitucijai, konstituciniams įsta-

tymams ir įstatymams;81.6. prašant išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą.82. paklausimai paduodami prašant pateikti išvadą:82.1. ar per Respublikos prezidento ir seimo narių rinkimus nebuvo pažeisti

rinkimų įstatymai;82.2. ar Respublikos prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pa-

reigas;82.3. ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai;82.4. ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla,

konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai.83. pagal konstituciją, gavęs konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų

kreipimąsi, konstitucinis teismas turi įgaliojimus ir privalo tirti ir priimti sprendi-mus, ar konstitucijai neprieštarauja bet kuris konstitucinis įstatymas ir įstatymas, ar konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja bet kuris seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas, Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas, nepaisydamas to, ar teisės aktas yra (ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo arba kokia kita žyma.


84. seimas su prašymu ištirti, ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja konstitu-cijai, ar įstatymas neprieštarauja konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar sei-mo priimtas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Respublikos prezidento aktas neprieštarauja konstitu-cijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar vyriausybės aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, į konstitucinį teismą krei-piasi nutarimu. motyvai, kuriais grindžiamas prašymas, išdėstomi seimo nutarime (jo priede) arba seimo nutarimą lydinčiuose dokumentuose.

seimas su prašymu išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą į konstitucinį teis-mą kreipiasi nutarimu. motyvai, kuriais grindžiamas prašymas, gali būti išdėstomi seimo nutarime (jo priede) arba seimo nutarimą lydinčiuose dokumentuose.

85. konstitucijos 106 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra įtvirtinta, kad su prašymu į konstitucinį teismą gali kreiptis 1/5 visų seimo narių. nurodytą „1/5 visų seimo narių“ grupę sudaro ne mažiau kaip 29 seimo nariai.

86. seimo narių grupės prašymas turi būti pasirašytas visų prašymu besikrei-piančių seimo narių, jų vardai (arba inicialai) ir pavardės turi būti aiškiai nurodyti. prašymą pasirašančių seimo narių sąrašas turi būti įskaitomas, tvarkingas, jame ne-gali būti jokių neaptartų braukymų ar taisymų.

87. seimo pirmininkas arba jo pavaduotojas, savo parašu patvirtindamas seimo narių parašus, nurodo tvirtinamų parašų skaičių ir parašų tvirtinimo datą.

88. vyriausybė su prašymu ištirti, ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja kons-titucijai, ar įstatymas neprieštarauja konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituci-niams įstatymams ir įstatymams, taip pat su prašymu išaiškinti konstitucinio teis-mo nutarimą į konstitucinį teismą kreipiasi nutarimu. motyvai, kuriais grindžiamas prašymas, išdėstomi vyriausybės nutarime (jo priede) arba vyriausybės nutarimą lydinčiuose dokumentuose.

89. Respublikos prezidentas su prašymu ištirti vyriausybės aktų atitiktį kons-titucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, taip pat su prašymu išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą į konstitucinį teismą kreipiasi dekretu. motyvai, ku-riais grindžiamas prašymas, išdėstomi dekrete (jo priede) arba prezidento dekretą lydinčiuose dokumentuose.

90. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apygardų administra-ciniai teismai su prašymais ištirti, ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja konstitu-cijai, ar įstatymas neprieštarauja konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar sei-mo priimti poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Respublikos prezidento aktai neprieštarauja konstitu-cijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar vyriausybės aktai neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, į konstitucinį teismą krei-piasi nutartimi.


91. seimas su paklausimu dėl išvados visais konstitucinio teismo įstatymo 73 straipsnyje nurodytais klausimais į konstitucinį teismą kreipiasi nutarimu.

prie seimo nutarimo dėl paklausimo, ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, ku-riems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai, yra pri-dedamos nurodytiems asmenims pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti seimo su-darytos specialiosios komisijos išvados ir šias išvadas pagrindžiantys įrodymai, kita medžiaga.

92. Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties atitikties konstitucijai, taip pat dėl to, ar per seimo narių rinkimus nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, Respub-likos prezidentas į konstitucinį teismą kreipiasi paklausimu, išdėstytu Respublikos prezidento dekrete.

93. konstitucinio teismo nutarimas aiškinamas subjektų, nurodytų konstituci-nio teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, prašymu, taip pat konstitucinio teismo iniciatyva.

konstitucinio teismo nutarimas taip pat aiškinamas tų subjektų, kuriems kons-titucinio teismo nutarimas buvo išsiųstas nurodant, kad tai daroma vadovaujantis konstitucinio teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi, prašymu. nurodymą išsių-sti konstitucinio teismo nutarimą vadovaujantis konstitucinio teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi konstitucinio teismo pirmininkas duoda išleistu įsakymu.

kitų subjektų prašymu konstitucinis teismas savo nutarimų neaiškina.94. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66, 67 straipsnius prie prašymo ištirti,

ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja konstitucijai, ar įstatymas neprieštarauja konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Res-publikos prezidento aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar vyriausybės aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, pridedamas ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teksto nuorašas. tokiu nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „valstybės žiniose“ arba kitame oficialiame šaltinyje. Jeigu ginčijamas teisės aktas nėra paskelbtas „vals-tybės žiniose“ arba kitame oficialiame šaltinyje, prie prašymo pridedamas ginčijamo teisės akto (jo dalies), paskelbto kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, oficialaus teksto nuorašas.

prie prašymo išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą pridedamas visas kons-titucinio teismo nutarimo nuorašas. tokiu nuorašu laikytinas konstitucinio teismo nutarimas, paskelbtas „valstybės žiniose“ arba konstitucinio teismo leidinyje.

konstitucinio teismo įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos tarp-tautinės sutarties viso teksto nuorašu laikytina:

1) jeigu tarptautinė sutartis buvo ratifikuota ir paskelbta „valstybės žiniose“, – tarptautinės sutarties tekstas, paskelbtas „valstybės žiniose“;

2) jeigu išvados dėl tarptautinės sutarties atitikties konstitucijai prašoma iki tarptautinės sutarties ratifikavimo seime, – tarptautinės sutarties teksto nuorašas,


kurį pateikia konstitucijos 106 straipsnio 5 dalyje nurodyti subjektai, turintys teisę prašyti konstitucinio teismo išvados.

95. pareiškėjas prašyme turi pateikti teisinius motyvus, kuriais grindžiama abe-jonė dėl konstitucinio įstatymo, įstatymo, seimo priimto poįstatyminio teisės akto, Respublikos prezidento akto ir vyriausybės akto atitikties konstitucijai, dėl įstatymo atitikties konstituciniams įstatymams, dėl seimo priimto poįstatyminio teisės akto atitikties konstituciniams įstatymams ir įstatymams, dėl Respublikos prezidento akto ir vyriausybės akto atitikties konstituciniams įstatymams ir įstatymams.

96. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.

tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, ku-riam kilo abejonių, ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja konstitucijai, ar įstaty-mas neprieštarauja konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Respublikos prezidento aktas neprieštarauja konstitucijai, konsti-tuciniams įstatymams ir įstatymams, ar vyriausybės aktas neprieštarauja konstitu-cijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, konstitucinis teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar yra panaikintas.

tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti konstituci-jos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, konstitucinis teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną.

II skirsnisKREIPIMŲSI REGISTRAvIMAS IR PIRMINĖ PERŽIŪRA

97. kreipimaisi į konstitucinį teismą – prašymai ar paklausimai – yra registruo-jami prašymų ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai arba įstatymams ir paklausimų registracijos žurnale; nurodoma jų gavimo data, pareiškėjas, prašymo (paklausimo) turinys. vėliau šiame registracijos žurnale yra įrašoma teismo tvarkomojo posėdžio sprendimo ar konstitucinio teismo pirmininko potvarkio turinys ir data, bylos nu-meris, priimto konstitucinio teismo nutarimo, sprendimo ar išvados data.

98. prašymas ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja konstitucinis įstatymas, įsta-tymas, seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas, Respublikos prezidento aktas, vy-riausybės aktas, ar konstituciniam įstatymui ir įstatymui neprieštarauja seimo priim-tas poįstatyminis teisės aktas, Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas, gali būti atšauktas, kol byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje.

99. prašymas išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą gali būti atšauktas, kol nepaskirtas teisminis posėdis dėl konstitucinio teismo nutarimo aiškinimo.

100. paklausimas dėl išvados gali būti atšauktas iki nagrinėjimo konstitucinio teismo posėdyje pradžios.


101. konstitucinio teismo pirmininkas dėl sutikimo ar nesutikimo atšaukti pra-šymą ar paklausimą išleidžia potvarkį, kuris nusiunčiamas pareiškėjui ir įteikiamas konstitucinio teismo teisėjams.

III skirsnisKREIPIMŲSI PASKIRSTyMAS IR IŠANKSTINIS TyRIMAS

102. konstitucinio teismo pirmininkas darbą tolygiai paskirsto teisėjams, pa-prastai abėcėlės tvarka pagal teisėjų pavardes. Atsižvelgus į konkrečias aplinkybes byla teisėjui gali būti skiriama ir kitokia tvarka.

103. konstitucinio teismo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas 7 dienų ter-minas, per kurį konstitucinio teismo teisėjui turi būti pavesta pradėti išankstinį tyri-mą, skaičiuojamas darbo dienomis; šio termino pradžia yra kita diena po tos dienos, kurią konstitucinis teismas gauna prašymą ar paklausimą.

104. konstitucinio teismo pirmininkas, pavesdamas vienam arba keliems teisė-jams atlikti išankstinį kreipimosi tyrimą, nustato šio darbo terminą, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip 10 darbo dienų. Atlikęs išankstinį tyrimą, teisėjas surašo pažymą.

105. konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 dienų ter-minas, per kurį turi būti atliktas išankstinis medžiagos tyrimas ir tvarkomajame kons-titucinio teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinėti konsti-tuciniame teisme, skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis; šio termino pradžia yra kita diena po tos dienos, kurią konstitucinis teismas gauna Respublikos prezidento dekretą, kuriame yra išdėstytas teikimas ištirti, ar vyriausybės aktas atitinka konstitu-ciją, konstitucinį įstatymą ir įstatymą, arba po tos dienos, kurią jis gauna seimo nuta-rimą, kuriame prašoma ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja konstitucinis įstatymas, įstatymas, seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas, Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas, ar konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas, Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas.

106. teisėjas, tirdamas jam perduotą medžiagą, turi išsiaiškinti ir tai, ar konsti-tuciniame teisme nėra gauta kitų prašymų ištirti to paties teisės akto kitų straipsnių (jo dalių) konstitucingumą ir ar yra konstitucinio teismo įstatymo 41 straipsnyje nustatytas pagrindas sujungti prašymus į vieną bylą.

Iv skirsnisSPRENDIMAI DĖl KREIPIMŲSI ATlIKUS IŠANKSTINĮ TyRIMĄ

107. Atlikęs išankstinį tyrimą ir reikalingus parengiamuosius veiksmus, teisė-jas surašo pažymą su pasiūlymais ir pagal konstitucinio teismo įstatymo 25 straips-nį praneša apie ją konstitucinio teismo pirmininkui, jei siūlo priimti prašymą ar paklausimą arba siūlo grąžinti jį pareiškėjui konstitucinio teismo įstatymo 70 ir 81 straipsniuose nustatytais pagrindais.


108. tais atvejais, kai teisėjas konstatuoja, kad yra konstitucinio teismo įstatymo 69 arba 80 straipsnyje nustatyti pagrindai atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą, jis tai nurodo pažymoje ir siūlo konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje priimti sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą.

109. Jeigu dėl šio reglamento 107 punkte nurodytų klausimų tarp teisėjo ir kons-titucinio teismo pirmininko kyla nesutarimų, tokie klausimai perduodami svarstyti ir spręsti konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje.

110. Atlikęs išankstinį tyrimą, teisėjas pažymoje gali teikti siūlymą konstituci-niam teismui sujungti prašymus į vieną bylą, jeigu yra konstitucinio teismo įstaty-mo 41 straipsnyje nurodytas pagrindas.

vII SKyRIUSBylOS PRADĖJIMAS IR RENGIMAS TEISMINIAM POSĖDŽIUI

I skirsnisBylOS PRADĖJIMAS IR PERDAvIMAS TEISĖJUI

111. konstitucinės justicijos byla pradedama, kai konstitucinio teismo pirmi-ninkas priima potvarkį arba konstitucinis teismas priima sprendimą priimti prašy-mą ar paklausimą ir pradėti rengti bylą konstitucinio teismo posėdžiui.

112. konstitucinio teismo pirmininko potvarkiu yra paskiriama teisėjas (teisė-jai) bylai rengti teisminiam posėdžiui. paprastai skiriamas išankstinį kreipimosi tyri-mą atlikęs teisėjas.

113. konstitucinio teismo pirmininko potvarkis, kuriuo teisėjas paskiriamas rengti bylą teisminiam posėdžiui, perduodamas teisėjui, kuris pasirašo šį potvarkį.

II skirsnisBylOS RENGIMAS TEISMINIAM POSĖDŽIUI

114. teisėjas, rengdamas bylą teisminiam posėdžiui, atsižvelgia į konkrečios by-los aplinkybes ir atlieka konstitucinio teismo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numa-tytus veiksmus.

115. Apklausiant konstitucinio teismo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktuose nurodytus asmenis gali būti surašomas protokolas. protokolą surašo po-sėdžių sekretorius arba teisėjo padėjėjas. protokolą pasirašo teisėjas ir protokolą su-rašęs asmuo, kiti apklausoje dalyvavę asmenys.

116. konstitucinio teismo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytas bylos nagrinėjimo terminas bylą nagrinėjančio teisėjo arba konstitucinio teismo pirmi-ninko siūlymu konstitucinio teismo sprendimu pratęsiamas teismo tvarkomaja-me posėdyje.


III skirsnisBylŲ SUJUNGIMAS IR IŠSKyRIMAS

117. motyvuotu konstitucinio teismo sprendimu iki teisminio nagrinėjimo pra-džios konstitucinis teismas bylą (bylas) rengiančio teisėjo arba konstitucinio teismo pirmininko siūlymu gali į vieną bylą sujungti du arba daugiau prašymų.

118. bylą (bylas) rengiančio teisėjo arba konstitucinio teismo pirmininko siū-lymu teismas motyvuotu sprendimu kai kuriuos prašymus gali išskirti į atskirą bylą (bylas) arba sujungti su kita byla.

119. prašymų sujungimo į vieną bylą arba išskyrimo klausimai sprendžiami teismo tvarkomajame posėdyje.

Iv skirsnisBylŲ NAGRINĖJIMO EIlIŠKUMAS

120. bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo konstituciniame teisme laiką. prireikus konstitucinis teismas, atsižvelgda-mas į bylos pobūdį ir kitas aplinkybes, gali paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti jį vėlesniam laikui.

121. kai į vieną bylą sujungiami keli prašymai ar paklausimai, byla nagrinėjama pagal pirmos iš sujungtų bylų eilę.

122. bylų pagal Respublikos prezidento dekretus, kuriuose išdėstytas teikimas ištirti, ar vyriausybės aktas atitinka konstituciją ir įstatymus, arba dėl seimo nutari-mo, kuriame prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas, kitas seimo priimtas aktas atitinka konstituciją, ar Respublikos prezidento dekretas, vyriausybės aktas atitinka konstituciją ir įstatymus, nagrinėjimas paankstinamas. bylų dėl paklausimų arba konstitucinio teismo nutarimų aiškinimo nagrinėjimas taip pat gali būti pa-ankstinamas.

123. bylos pagal seimo paklausimus, ar Respublikos prezidento sveikatos būk-lė leidžia jam eiti pareigas, ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai, nagrinėjamos skubos tvarka.

124. su paklausimu, ar per Respublikos prezidento ar seimo narių rinkimus ne-buvo pažeisti rinkimų įstatymai, į konstitucinį teismą kreipiamasi ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai. Šio 3 dienų termino pra-džia yra kita diena po tos dienos, kai pagal atitinkamą rinkimų įstatymą yra paskel-biami oficialūs rinkimų rezultatai.

125. konstitucinio teismo įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje nustatyto 72 valandų termino pradžia yra kitos valandos pradžia po tos valandos, kai paklausimas buvo įteiktas ir nustatyta tvarka įregistruotas konstituciniame teisme.


v skirsnisBylOS SKyRIMAS NAGRINĖTI TEISMINIAME POSĖDyJE

126. bylos skyrimo nagrinėti teisminiame posėdyje klausimas svarstomas teis-mo tvarkomajame posėdyje išklausius bylą rengusio teisėjo pranešimą apie bylos pa-rengimą teisminiam posėdžiui.

127. byla nagrinėti teisminiame posėdyje gali būti skiriama ne anksčiau kaip po 7 dienų nuo sprendimo tvarkomajame posėdyje priėmimo dienos.

vIII SKyRIUSBylOS NAGRINĖJIMAS TEISMINIAME POSĖDyJE

I skirsnisPRANEŠIMAS APIE TEISMINĮ POSĖDĮ

128. konstitucinio teismo teisminis posėdis vyksta konstitucinio teismo spren-dime nustatytu laiku.

129. Apie konstitucinio teismo teisminius posėdžius paskelbiama konstitucinio teismo patalpose, taip pat konstitucinio teismo interneto tinklalapyje ir pranešama žiniasklaidai. pranešime žiniasklaidai nurodomas subjektas, kuris kreipėsi į teismą, trumpai išdėstomas prašymo ar paklausimo turinys, taip pat nurodomi dalyvaujantys byloje asmenys arba jų atstovai.

130. Dalyvaujantiems byloje asmenims apie konstitucinio teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama teismo pranešimais, o dalyvaujančių byloje asmenų atstovams – teismo šaukimais ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki posėdžio pradžios. Šaukimuose, pranešimuose nurodoma, kad dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti, nutarimui ar išvadai ir kitiems sprendi-mams priimti.

131. teismo šaukimais į posėdį taip pat yra kviečiami liudytojai, ekspertai ir ver-tėjai. Šaukimuose nurodomos neatvykimo į posėdį pasekmės.

132. specialistai arba pareigūnai į teismo posėdį kviečiami kvietimais.133. Šaukimai, pranešimai ir kvietimai pristatomi per kurjerius arba paštu. Šau-

kimo įteikimo adresatui laikas pažymimas įteikiamajame šaukime ir teismui grąžin-tinoje šaukimo dalyje su parašu apie šaukimo įteikimą.

134. Šaukimus, pranešimus ir kvietimus pasirašo konstitucinio teismo pirmi-ninkas.

135. Šaukimų, pranešimų ir kvietimų formą tvirtina konstitucinis teismas orga-nizaciniame posėdyje.


II skirsnisTEISMINIO POSĖDŽIO TvARKA

136. konstitucinio teismo teisminiai posėdžiai vyksta jo nuolatinėje būstinėje. teismo posėdžių salėje turi būti Lietuvos Respublikos valstybės herbo atvaizdas, vals-tybės vėliava, taip pat specialus Lietuvos Respublikos konstitucijos leidinys.

137. teisminiame posėdyje teisėjai vilki mantijas su teisėjo ženklu, kurių aprašą ir pavyzdį tvirtina konstitucinis teismas.

138. posėdžių salėje teisėjai, išskyrus konstitucinio teismo pirmininką, sėdi abė-cėlės tvarka pagal pavardes. konstitucinio teismo pirmininkas sėdi teisėjų viduryje.

139. teisminiam posėdžiui pirmininkauja konstitucinio teismo pirmininkas, jei jo nėra – jo pareigas laikinai einantis konstitucinio teismo teisėjas, o jei ir jo nėra – konstitucinio teismo išrinktas teisėjas, tačiau ne teisėjas pranešėjas. vadovaudamas teisminiam posėdžiui posėdžio pirmininkas turi konstitucinio teismo įstatyme nu-statytus įgaliojimus.

140. Jeigu konstitucinio teismo teisėjas dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti teisminiame posėdyje, jis privalo nedelsdamas pranešti apie tai teisminio posėdžio pirmininkui.

141. konstitucinio teismo teisminis posėdis vyksta pagal konstitucinio teismo įstatymo nustatytas procedūras. iškilusius klausimus dėl posėdžio eigos teismas iš-sprendžia vietoje arba pasitarimų kambaryje.

142. teisminiame posėdyje teismo posėdžių sekretorius rašo protokolą pagal konstitucinio teismo įstatymo 52 straipsnyje nustatytus reikalavimus. protokolas turi būti surašytas per 2 dienas po posėdžio ar jo atidėjimo. išspausdintą protokolą pasirašo teismo posėdžio pirmininkas ir teismo posėdžių sekretorius.

143. teismo posėdžių sekretorius bet kuriuo teisminio nagrinėjimo metu gali būti pakeistas.

III skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ, KURIAIS BAIGIAMA BylA, RENGIMAS

144. konstitucinio teismo aktai, kuriais baigiama byla – baigiamieji aktai, priima-mi pasitarimų kambaryje.

145. konstitucinio teismo baigiamųjų aktų projektus rengia teisėjas pranešėjas, jeigu konstitucinis teismas nenusprendžia kitaip.

146. konstitucinio teismo baigiamųjų aktų projektai svarstomi šio reglamento ii sky-riaus v skirsnyje nustatyta tvarka, jeigu konstitucinis teismas nenusprendžia kitaip.

147. konstitucinio teismo nutarimas surašomas laikantis konstitucinio teismo įstatymo 56 straipsnyje nutarimo turiniui nustatytų reikalavimų ir įforminamas pagal konstitucinio teismo pirmininko įsakymu patvirtintos Lietuvos Respublikos konsti-tucinio teismo nutarimų, sprendimų ir išvadų įforminimo tvarkos reikalavimus.


Iv skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ, KURIAIS BAIGIAMA BylA,

vIEŠAS PASKElBIMAS TEISME

148. konstitucinio teismo baigiamojo akto skelbimo laikas paskelbiamas kons-titucinio teismo patalpose ir konstitucinio teismo interneto tinklalapyje, taip pat jis pranešamas žiniasklaidai. pranešime žiniasklaidai nurodomas subjektas, kuris krei-pėsi į teismą, trumpai išdėstomas prašymo ar paklausimo turinys, taip pat nurodomi dalyvaujantys byloje asmenys arba jų atstovai.

149. Dalyvaujantiems byloje asmenims ir jų atstovams konstitucinio teismo baigiamojo akto skelbimo laiką praneša teismo posėdžių sekretorius.

150. konstitucinio teismo baigiamieji aktai visada skelbiami teismo posėdžių salėje viešai juos perskaitant. konstitucinis teismas gali nuspręsti, kad bus skaitoma tik akto rezoliucinė dalis arba akto rezoliucinė dalis ir dalis motyvuojamosios dalies.

151. konstitucinio teismo baigiamąjį aktą teismo posėdžių salėje perskaito teismo posėdžio pirmininkas arba jo pavedimu vienas iš teisėjų.

152. skelbiant konstitucinio teismo baigiamąjį aktą taikomos konstitucinio teismo įstatymo 18, 46, 57 straipsniuose nustatytos teisminio posėdžio tvarkos tai-syklės.

153. konstitucinio teismo baigiamąjį aktą viešai paskelbus teismo posėdžių salėje, žiniasklaidai išplatinamas pranešimas apie paskelbtą aktą. Šiame pranešime trumpai pateikiamas viešai paskelbto baigiamojo akto turinys. pranešimas taip pat paskelbiamas konstitucinio teismo interneto tinklalapyje.

v skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ, KURIAIS BAIGIAMA BylA,

IR KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTvARKIŲOFICIAlUS PASKElBIMAS

154. konstitucinio teismo nutarimai, išvados, taip pat sprendimai priimti nagri-nėti prašymą ar paklausimą, sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą, sprendimai nutraukti bylą (teiseną), sprendimai dėl konstitucinio teismo nutarimo išaiškinimo, konstitucinio teismo pirmininko potvarkiai konstitucinio teismo įsta-tymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais klausimais oficialiai skelbiami „valstybės žinių“ atskirame skyriuje.

155. konstitucinio teismo įstatymo 84 straipsnio 5 dalyje numatytu atveju šio reglamento 154 punkte nurodyti teismo aktai skelbiami konstitucinio teismo leidi-nyje, ir jie įsigalioja jų paskelbimo tokiame leidinyje dieną.

156. konstitucinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali nustatyti konkrečią šio reglamento 154 punkte nurodytų konstitucinio teismo aktų oficialaus paskelbimo datą.


157. Šio reglamento 154 punkte nurodyti konstitucinio teismo aktai skelbiami ir konstitucinio teismo interneto tinklalapyje. toks teismo aktų paskelbimas nėra oficialus jų paskelbimas.

vI skirsnisKONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ, KURIAIS BAIGIAMA BylA,

IŠSIUNTIMAS

158. konstitucinio teismo baigiamąjį aktą paskelbus viešame konstitucinio teismo posėdyje, konstitucinio teismo bendrasis skyrius ne vėliau kaip per 2 dienas nuo šių dokumentų priėmimo dienos jų kopijas išdalija konstitucinio teismo teisė-jams, išsiunčia dalyvavusiems byloje asmenims, jų atstovams, seimui, Respublikos prezidentui, vyriausybei, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkui, generaliniam prokurorui ir teisingumo ministrui.

konstitucinio teismo pirmininkas gali nurodyti konstitucinio teismo baigia-mąjį aktą išsiųsti kitoms institucijoms, pareigūnams ar piliečiams.

159. konstituciniam teismui išnagrinėjus bylą pagal teismo prašymą, atsiųstą bylą konstitucinio teismo bendrasis skyrius grąžina atitinkamam teismui.

160. konstitucinio teismo išnagrinėtos bylos (medžiagos originalai) saugomos konstitucinio teismo bendrajame skyriuje.

IX SKyRIUSBAIGIAMIEJI NUOSTATAI

161. konstitucinis teismas rengia ir leidžia savo priimtų nutarimų, išvadų ir sprendimų rinkinius, prireikus ir kitus leidinius.

162. kadenciją baigę konstitucinio teismo teisėjai gauna nustatyto pavyzdžio pa-žymėjimą ir turi teisę darbo dienomis nevaržomai lankytis konstituciniame teisme.

163. kadenciją baigusiems konstitucinio teismo teisėjams suteikiamos patalpos darbui, kad jie galėtų susipažinti su konstitucinio teismo išnagrinėtomis bylomis ir kitais konstitucinio teismo dokumentais.

164. kadenciją baigę teisėjai taip pat turi teisę naudotis konstitucinio teismo bibliotekos paslaugomis, konstitucinio teismo nuolatinėje būstinėje gauti konstitu-cinio teismo leidinius.

165. konstitucinio teismo sprendimu gali būti nustatomos ir kitos kadenciją baigusių konstitucinio teismo teisėjų teisės, apibrėžiančios buvusių teisėjų santykius su konstituciniu teismu.


KONSTITUCINIO TEISMO POTvARKIS

POTvARKISDĖl PAREIŠKĖJO PRAŠyMO GRĄŽINIMO

2007 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 2B-85Vilnius

2007 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme buvo gautas pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Lietuvos Res-publikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Atlikus šio prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas konstituciniam teismui pateikė tik sustabdytąją administracinę bylą, kurioje yra priimta nutartis kreiptis į konstitucinį teismą; teismo nutarties ir ginčijamo teisės akto kopijų prie šios bylos nėra pridėta.

konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie teismo nutarties pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas. pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įsta-tymo 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „valstybės žinios“. pagal konstitucinio teismo reglamento vi skyriaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „valstybės žiniose“. konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo nutartis ir ginčijamo teisės akto nuorašas pateikiami konstituciniam teismui po 30 egzempliorių.

konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnyje nustatyta, kad konstitucinio teismo pirmininkas savo iniciatyva arba teisėjo siūlymu grąžina pareiškėjui prašymą, jeigu prašy-mas arba jo priedai neatitinka šio įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

vadovaudamasis konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsniu,g r ą ž i n u pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti,

ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

konstitucinio teismo pirmininkas egidijus kūris



2007 M. lIEPOS 1–RUGSĖJO 30 D. KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendi-mu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 90-3581) priim-tas pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 4, 165 straipsniai neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu nr. 2b-91 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 103-4220) priimtas Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymas (nr. 1b-34) ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo dėl 2003 m. lapkričio 27 d. tarybos reglamento (eb) nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, su-sijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (eb) nr. 1347/2000, įgyvendinimo 2 straipsnio 6 dalies nuostata „by-lose dėl vaiko grąžinimo kasacija negalima“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

parengė Kęstutis Jankauskas

UŽSIENIO ŠAlIŲ KONSTITUCINĖJURISPRUDENCIJA

lENKIJOS RESPUBlIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOlO NUTARIMAS

147/10/A/2006

NUTARIMAS 2006 m. lapkričio 3 d.

Byla Nr. K 31/06*

lenkijos Respublikos vardu

Konstitucinis Tribunolas, kurį sudaro teisėjai:marek safjan – pirmininkas,teresa Dębowska-Romanowska,marian Grzybowski,Adam Jamróz – pranešėjas,Wiesław Johann,biruta Lewaszkiewicz-petrykowska,ewa Łętowska,marek mazurkiewicz,Janusz niemcewicz,Jerzy stępień – pranešėjas,mirosław Wyrzykowski,marian Zdyb,sekretoriaujant krzysztofui Zaleckiui,

2006 m. lapkričio 3 d. posėdyje, dalyvaujant pareiškėjo bei seimo atstovams ir generaliniam prokurorui, apsvarstęs seimo narių grupės prašymą ištirti:

1) ar 2006 m. rugsėjo 6 d. Gminų tarybų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rin-kimų įstatymo pakeitimo įstatymo (Dz. u., nr. 159, eil. nr. 1127) 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punktai neprieštarauja Lenkijos Respublikos konstitucijos preambulei, 2, 15 straipsniams, 169 straipsnio 2 daliai ir europos vietos savivaldos chartijos, sudarytos 1985 m. spalio 15 d. strasbūre, 3 straipsnio 1, 2 dalims (Dz. u., 1994, nr. 124, eil. nr. 607, su pakeitimais);

2) ar 1 punkte nurodyto įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punktai, susieti su 2 straipsniu, neprieštarauja konstitucijos 2 straipsniui, 31 straipsnio 3 daliai;

* Rezoliucinė dalis paskelbta 2006 m. lapkričio 8 d., Dz. u. [Dziennik Ustaw. – Vertėjos pastaba], nr. 202, eil. nr. 1493.

215◆ LenkiJos RespubLikos konstitucinio tRibunoLo nutARimAs

3) ar visas 1 punkte nurodytas įstatymas neprieštarauja konstitucijos preambulei, 2, 7 straipsniams, 119 straipsnio 1 daliai dėl seimo reglamento 70e straipsnio 1 dalies pažeidimo, kaip priimtas pažeidžiant sąžiningo ir veiksmingo viešųjų institucijų veiki-mo principą, demokratinės teisinės valstybės principą ir iš jų kylančius principus,

n u s p r e n d ž i a:

1. 2006 m. rugsėjo 6 d. Gminų tarybų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo (Dz. u., nr. 159, eil. nr. 1127) 1 straipsnio 2, 3, 7, 9–16 punktai:

a) atitinka lenkijos Respublikos Konstitucijos preambulę, 2 straipsnį, 169 straipsnio 2 dalį ir Europos vietos savivaldos chartijos, sudarytos 1985 m. spalio 15 d. Strasbūre, 3 straipsnio 2 dalį (Dz. u., 1994, nr. 124, eil. nr. 607 ir 2006, nr. 154, eil. nr. 1107);

b) nėra prieštaraujantys* Konstitucijos 15 straipsniui ir Europos vietos savi-valdos chartijos 3 straipsnio 1 daliai.

2. 1 punkte nurodyto įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9–16 punktai, susieti su šio įstatymo 2 straipsniu, atitinka Konstitucijos 2 straipsnį, 31 straipsnio 3 dalį.

3. 1 punkte nurodytas įstatymas atitinka Konstitucijos preambulę, 2, 7 straipsnius, 119 straipsnio 1 dalį ir nėra prieštaraujantis Europos vietos savival-dos chartijos 4 straipsnio 6 daliai.

MOTyvAI

I

1. seimo narių grupė 2006 m. rugsėjo 11 d. prašymu prašo pripažinti 2006 m. rugsėjo 6 d. Gminų tarybų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo (Dz. u., nr. 159, eil. nr. 1127; toliau – pakeitimo įstatymas) nuo-statas prieštaraujančiomis konstitucijos nuostatoms ir europos vietos savivaldos chartijos, sudarytos 1985 m. spalio 15 d. strasbūre (Dz. u., 1994, nr. 124, eil. nr. 607, su pakeitimais; toliau – chartija), nuostatoms. pareiškėjai prašo pripažinti priešta-raujančiais:

1) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punk-tus – konstitucijos preambulei ir jos 2, 15 straipsniams, 169 straipsnio 2 daliai, taip pat chartijos 3 straipsnio 1, 2 dalims;

2) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punktus, susietus su jo 2 straipsniu, – konstitucijos 2 straipsniui, 31 straipsnio 3 daliai;

3) visą pakeitimo įstatymą – konstitucijos preambulei ir jos 2, 7 straipsniams, 119 straipsnio 1 daliai dėl seimo reglamento 70e straipsnio 1 dalies pažeidimo, kaip priimtą pažeidžiant sąžiningo ir veiksmingo viešųjų institucijų veikimo principą, de-mokratinės teisinės valstybės principą ir iš jų kylančius principus.

* formuluotė „nėra prieštaraujantys“ konstitucinio tribunolo jurisprudencijoje vartojama tais atvejais, kai tyrimo dalyką ir pareiškėjo nurodytą kontrolės pagrindą sudarančios nuostatos reguliuoja skirtin-go pobūdžio santykius. – vertėjos pastaba.

216

1.1. pareiškėjo nuomone, ginčijamos nuostatos, kuriomis numatoma galimybė sujungti rinkimų sąrašus (sudaryti sąrašų grupes), privilegijuoja prie bloko priside-dančius subjektus. nustatant rinkimų rezultatus yra įskaitomi ir balsai, atiduoti už į grupės sudėtį įeinančius komitetus, kurių sąrašai negavo 5 procentų galiojančių bal-sų, ir tai didina rinkimų rezultatų deformaciją bei lemia perdėtą tų partijų, kurios turi didžiausią rinkėjų palaikymą, atstovavimą. taip yra pažeidžiamas rinkimų tei-sės materialiosios lygybės principas, garantuojantis vienodą kiekvieno rinkėjo balso reikšmę (vienodą galią). Šis principas nėra absoliutus – tai konstitucinis tribunolas patvirtino pripažindamas, kad nukrypti nuo pasyviosios rinkimų teisės lygybės prin-cipo galima siekiant pagerinti konstitucinių parlamento funkcijų vykdymą (1994 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje k 8/94, otk [Orzecznictwo Trybunału Konstytu-cyjnego. – Vertėjos pastaba], 1994, d. ii, eil. nr. 43). tačiau, pareiškėjo nuomone, savi-valdos sistemoje svarbiausia yra ne partinės sistemos koncentracija ir su tuo susijusi politinė centralizacija, bet priešingai – decentralizacija, tai tiesiogiai yra nustatyta konstitucijos 15 straipsnio 1 dalyje, o netiesiogiai – 15 straipsnio 2 dalyje.

konstitucinis reikalavimas decentralizuoti teritorinę viešąją valdžią reiškia ne tik būtinybę garantuoti vietos institucijų veiklos savarankiškumą (organizacinis ir fi-nansinis savarankiškumas), bet ir decentralizaciją jų kūrimo etape. pagal chartijos 3 straipsnio 1 dalį vietos savivalda suprantama kaip vietos bendrijų teisė ir tikras ge-bėjimas savo atsakomybe ir vietos gyventojų interesais, neperžengiant teisės nustatytų ribų, tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį. todėl centralizuojant savivaldą jos kūrimo metu yra pažeidžiama ne tik konstitucijos 15 straipsnis, bet ir chartijos 3 straipsnio 1 dalis bei konstitucijos 2 straipsnis. skirtumas tarp savivaldos sistemos esmės (atsižvelgiant į decentralizacijos idėją) ir parlamentinio valdymo sistemos, kar-tu ir kitokia šios sistemos funkcionalumo principo reikšmė atsispindi konstitucijos 170 straipsnio 1 sakinyje, kuriame numatyta, kad bendrijos nariai gali spręsti teritori-nės savivaldos institucijų, sudarytų tiesioginių rinkimų būdu, atšaukimo klausimą.

Jau pats 5 procentų rinkimų slenksčio egzistavimas savivaldos rinkimuose politi-zuoja savivaldos rinkimus ir privilegijuoja dideles politines partijas bei visuomenines organizacijas, stabdydamas vietinių socialinių iniciatyvų raidą. toliau didinant šį slenks-tį (iki 10 ir 15 procentų) lygybės principas tampa dar labiau sąlygiškas ir, „regis, yra dife-rencijuojamos atskirų balsų galimybės, o tai neleistina net parlamento rinkimuose“.

Ginčijamu įstatymu įvesta sąrašų sujungimo ir mandatų paskirstymo sistema rinkimų sistemą daro sudėtingesnę, dėl to turi būti nustatytas ilgesnis prisitaikymo laikotarpis (vacatio legis). Demokratinės teisinės valstybės principo požiūriu įstaty-mų leidėjo laisvė įvedant atskirų balsų galimybių diferencijavimą leistina tik jeigu tai atitinka „neatremiamų priežasčių“ kriterijus. sąrašų sujungimas, įvestas ginčijamu įstatymu, nėra tuo pagrįstas, be to, jis lemia su konstitucijos 2 straipsniu nederan-tį netikrumą, nes rinkėjas negalės numatyti savo dalyvavimo rinkimuose rezultato, ypač dėl to, kad nustatant balsavimo už sąrašų grupę rezultatus yra įskaitomi ir balsai, atiduoti už komitetus, kurių sąrašai, priklausantys grupei, negavo bent 5 procentų


galiojančių balsų. pareiškėjo nuomone, įvestas reguliavimas pažeidžia konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje išreikštą proporcingumo principą. neslepiamas įstatymo tiks-las – sudaryti galimybę labiau palaikomiems rinkimų komitetams priskirti sau už silpnesnius partnerius atiduotus balsus; padarinys gali būti rinkėjų įtikinimas, kad jie neturi lemiamos įtakos rinkimų rezultatams, o tai savo ruožtu menkins rinkimų proceso patikimumą, kuris yra būtinas demokratinės teisinės valstybės elementas. toks veikimas taip pat pažeidžia europinius standartus, nustatytus europos komisi-jos „Demokratija per teisę“ priimtame Geros rinkimų praktikos kodekse. kartu, bent jau netiesiogiai, yra pažeidžiamas konstitucijos 9 straipsnis.

Ginčijamas įstatymas trimis aspektais nukrypsta nuo lygybės principo ir skatina politinę koncentraciją bei centralizaciją: 1) pačia galimybe sujungti sąrašus ir tuo, kad skirstant mandatus pačioje grupėje yra įskaitomi ir už komitetus, kurių sąrašai nepasiekė 5 procentų slenksčio, atiduoti balsai; 2) didesnių nei 5 procentų rinkimų slenksčių įvedimu; 3) d’Hondto ir saint-Laguë metodų taikymu. kartu yra pažei-džiamas ne tik lygybės principas, įtvirtintas konstitucijos 169 straipsnio 2 dalyje ir chartijos 3 straipsnio 2 dalyje, bet ir savivaldos decentralizacijos principas, kylantis iš konstitucijos 15 straipsnio 1 dalies. taip pat yra kėsinamasi į vietinius ryšius (pa-žeidžiant konstitucijos 15 straipsnio 2 dalį ir chartijos 3 straipsnio 1 dalį) ir piliečių bendrijų interesus, taip pažeidžiant konstitucijos preambulėje apibrėžtus principus. pažeista ir konstitucijos 2 straipsnyje užkoduota savivaldos idėja.

pareiškėjas atsižvelgė į konstitucinio tribunolo 2005 m. vasario 8 d. nutarimą byloje k 17/03, kurioje tribunolas pripažino d’Hondto metodo taikymą savivaldos rinkimuose neprieštaraujančiu konstitucijai. tačiau prašyme pažymima, kad toje byloje kontrolės pagrindas nebuvo konstitucijos 15 straipsnis ir iš jo kylantis decen-tralizacijos principas, be to, toje byloje nebuvo situacijos, kai vienu metu veikia keli mechanizmai (didesni nei 5 procentų slenksčiai, sąrašų sujungimas), turintys įtakos rinkimų rezultatų proporcingumui.

1.2. Ginčijamas įstatymas įsigaliojo per trumpesnį terminą nei 14 dienų nuo pa-skelbimo. Gminų ir pavietų tarybų bei vaivadijų seimelių, išrinktų 2002 m., kaden-cija baigiasi 2006 m. spalio 27 d. Šių institucijų rinkimai turi įvykti ne anksčiau kaip 2006 m. spalio 29 d. ir ne vėliau kaip gruodžio 24 d. Įstatymas įsigalioja prieš pat artėjančius savivaldos rinkimus, paskirtus surengti 2006 m. lapkričio 12 d. Jo įsigalio-jimas prieš pat rinkimus bus netikėtas tiek rinkėjams, tiek rinkimų komitetams, kurie bus priversti keisti rinkimų strategiją. kaip pabrėžia konstitucinis tribunolas, 14 die-nų vacatio legis adekvatumas turi būti vertinamas kiekvieno konkretaus reguliavimo kontekste. tačiau šio laikotarpio ribojimas yra leistinas tik kaip ypatinga priemonė, svarbiu viešuoju interesu pagrįsta išimtis. Ginčijamo įstatymo priėmimo nelemia jo-kios ypatingos aplinkybės (pavyzdžiui, politiniai piktnaudžiavimai), todėl vacatio le-gis sutrumpinimą reikia pripažinti akivaizdžiu ir šiurkščiu konstitucijos 2 straipsnio pažeidimu. pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į būtinybę subjektams, turintiems tiek

218

aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teisę, prisitaikyti prie naujos teisinės padėties net ir 14 dienų vacatio legis demokratinės teisinės valstybės principo požiūriu reikėtų pripažinti nepakankama. interpretacine nuoroda gali būti nuostatos, reguliuojančios rinkimų apygardų ribų keitimą, įtvirtintos Gminų tarybų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rinkimų įstatyme, – rinkimų apygardų dydis ir struktūra yra rinkimų siste-mos plačiąja prasme elementas, ir jie negali būti keičiami likus mažiau nei 3 mėne-siams iki kadencijos pabaigos. Jeigu rinkimų sistemos plačiąja prasme pakeitimai yra negalimi likus mažiau nei 3 mėnesiams iki kadencijos pabaigos, juo labiau šis termi-nas privalo saistyti rinkimų sistemos siaurąja prasme (rinkimų rezultatų nustatymo principų) keitimo atveju. ilgesnės nei 14 dienų vacatio legis būtinybė kyla ne tik iš tei-sinio tikrumo ir pasitikėjimo valstybe principo, bet ir iš laisvų bei sąžiningų rinkimų principo. Jeigu įstatymų leidėjas pripažino nuolatinių rinkimų apygardų egzistavimo principą ir uždraudė keisti jų struktūrą likus 3 mėnesiams iki kadencijos pabaigos, šį draudimą reikia taikyti ir kitų rinkimų sistemos elementų keitimui.

Ginčijamas įstatymas įsigaliojo jau pradėjus oficialius veiksmus, susijusius su gminų tarybų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rinkimų vykdymu, – taigi reikia pripažinti, kad buvo pažeistas pamatinis laisvų rinkimų, kurie turi vykti pagal sta-bilias ir atitinkamai anksčiau nustatytas bei žinomas taisykles, kanonas. pareiškėjo nuomone, apibrėžiant tinkamą rinkimų įstatymų pakeitimų įvedimo vacatio legis ga-lima pasinaudoti argumentacija, analogiška tai, kuria tribunolas rėmėsi mokesčių įstatymų pakeitimų įvedimo atžvilgiu. kaip kitą deramos vacatio legis apibrėžimo pa-vyzdį pareiškėjas taip pat nurodo minėtą Geros rinkimų praktikos kodeksą, kuriame nustatyta, kad pagrindiniai rinkimų teisės elementai, būtent pati rinkimų sistema, narystė rinkimų komisijose ir rinkimų apygardų nustatymas, neturėtų būti keičiami likus mažiau nei metams iki rinkimų arba jie turi būti įtvirtinti konstitucijoje arba aukštesnės galios nei paprastasis įstatymas norminiame akte. pagal Kodeksą rinkimų teisei būtinas tam tikras stabilumas, saugantis ją nuo politinių partijų manipuliavi-mo. Juk teisės stabilumas turi lemiamą reikšmę rinkimų proceso patikimumui, kuris yra būtinas demokratijos konsolidacijai. pareiškėjo nuomone, Lenkijos Respublika, būdama europos tarybos narė, privalo derintis prie kodifikacijos, saistančios vals-tybes tarybos nares. kadangi ginčijamas įstatymas neatitinka šios kodifikacijos, jis pažeidžia konstitucijos 9 straipsnį, nustatantį, kad Lenkijos Respublika privalo lai-kytis ją įpareigojančios tarptautinės teisės. nukrypdamas nuo vieno iš laisvų rinki-mų kanonų jis taip pat pažeidžia chartijos 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią sprendi-mus priimančios vietos savivaldos institucijos turi būti sudaromos laisvų rinkimų būdu. chartijos 4 straipsnio 6 dalis įpareigoja laiku ir tinkamai konsultuotis su vietos bendruomenėmis sprendžiant visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus. tokių konsultacijų nebuvo, taip pat nebuvo sudaryta galimybės surengti viešą klausymą.

1.3. pareiškėjo nuomone, įstatymas buvo priimtas nesilaikant sąžiningo viešųjų institucijų veikimo principo, įtvirtinto konstitucijos preambulėje ir 2, 7 straipsniuo-


se. teritorinės savivaldos ir regioninės politikos komisija pagal seimo reglamento 70a straipsnį priėmė nutarimą atšaukti tą klausymą. kaip atšaukimo pagrindas nu-rodyta tai, kad paskirtasis viešo klausymo terminas kertasi su seimo nustatytu ko-misijos darbų ataskaitos pateikimo terminu. Atšaukus klausymą turėjo būti sudaryta galimybė komisijos darbus baigti per terminą, mažiausiai nukrypstantį nuo seimo nustatytojo. nutarime atšaukti klausymą yra konstatuota, kad nutarimas jį surengti, nustačius vėlesnę klausymo datą nei seimo nustatyta ataskaitos pateikimo data, buvo neteisėtas, t. y. prieštaravo seimo nutarimui, pagal kurį komisija ataskaitą turėjo pa-teikti iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo nuomone, komisijos nutarimas sureng-ti viešą klausymą buvo skirtas subjektams, kurie veikia už seimo struktūros ribų ir nėra valstybės institucijos. „taigi, jeigu seimo padaliniui, šiuo atveju – teritorinės savivaldos ir regioninės politikos komisijai, Lenkijos Respublikos vardu kyla viešas įpareigojimas surengti viešą klausymą, tai kad ir kaip būtų vertinamas to veikimo teisėtumas, pilietis jį traktuoja kaip viešą pasižadėjimą, kurio viešosios valdžios insti-tucija gali nevykdyti tik išimtiniais atvejais. Šie atvejai yra nurodyti seimo reglamento 70e straipsnyje.“ motyvai, dėl kurių klausymas buvo atšauktas, neatitinka tų, kurie pagal 70e straipsnį tai pagrindžia. Šitaip buvo įsiveržta į piliečių teisių ir laisvių, ku-rias seimas piliečiams ir jų organizacinėms struktūroms suteikė savo iniciatyva, sritį. pareiškėjo nuomone, viešas klausymas buvo atšauktas pažeidžiant seimo reglamento 70e straipsnį, kartu tai lėmė, kad ginčijamas įstatymas buvo priimtas pažeidžiant są-žiningo ir veiksmingo viešųjų institucijų veikimo principą (konstitucijos preambu-lė), pasitikėjimo valstybe principą (konstitucijos 2 straipsnis) ir teisėtumo principą (konstitucijos 7 straipsnis).

pareiškėjas taip pat prašo „užtikrinti kreipimąsi uždraudžiant atitinkamai valsty-binei rinkimų komisijai, vaivadijų rinkimų komisijoms, pavietų rinkimų komisijoms ir teritorinėms rinkimų komisijoms, iki konstitucinis tribunolas išnagrinės bylą, tai-kyti šias 2006 m. rugsėjo 6 d. Gminų tarybų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rin-kimų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas: 1 straipsnio 2, 3, 6, 7, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punktus“. pareiškėjo nuomone, toks prašymas galimas atsižvelgiant į atitinkamą civilinio proceso kodekso nuostatų taikymą procese konstituciniame tribunole. tri-bunolo taip pat nesaisto ankstesni sprendimai, priimti dėl panašių prašymų. Atsižvel-giant į artėjančius savivaldos rinkimus prašymas užtikrinti kreipimąsi yra pagrįstas.

2. Generalinis prokuroras 2006 m. spalio 6 d. raštu pateikė nuomonę, kad:1) pakeitimo įstatymas atitinka konstitucijos preambulę ta apimtimi, kuria joje

yra įtvirtintas viešųjų institucijų veikimo sąžiningumo ir veiksmingumo principas, taip pat konstitucijos 2, 7, 9 straipsnius, 119 straipsnio 1 dalį ir chartijos 3 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio 6 dalį;

2) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 11–13, 15, 16 punktai atitinka kons-titucijos preambulę ta apimtimi, kuria joje yra įtvirtintas subsidiarumo principas, taip pat konstitucijos 15 straipsnį, 169 straipsnio 2 dalį ir chartijos 3 straipsnio 1 dalį;

220

3) procesas dėl:a) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 10, 14 punktų atitikties konstitucijos pream-

bulei ta apimtimi, kuria joje yra įtvirtintas subsidiarumo principas, taip pat konstitu-cijos 15 straipsniui, 169 straipsnio 2 daliai ir chartijos 3 straipsnio 1 daliai;

b) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9–16 punktų, susietų su šio įstatymo 2 straipsniu, atitikties konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai

turi būti nutrauktas vadovaujantis konstitucinio tribunolo įstatymo 39 straips-nio 1 dalies 1 punktu – dėl to, kad sprendimas negali būti priimtas.

2.1. pirmiausia generalinis prokuroras pagrindė savo prašymą nutraukti pro-cesą. prašymo petitum 2 punkte kaip kontrolės pagrindas nurodomi konstitucijos 2 straipsnis ir 31 straipsnio 3 dalis. tačiau prašymo argumentuose ginčijamų pakei-timo įstatymo nuostatų prieštaravimo konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai klausimas praleistas; prašymo autoriai nenurodo, kuo pasireiškia ginčijamų nuostatų prieštara-vimas proporcingumo principui, brėžiančiam konstitucinių laisvių ir teisių leistinų apribojimų ribas. todėl, remiantis nusistovėjusia tribunolo jurisprudencija, pripa-žintina, kad pareiškėjas šio kontrolės pagrindo atžvilgiu neįvykdė reikalavimo argu-mentuoti prašymą, o tai suteikia pagrindą procesą šia apimtimi nutraukti dėl to, kad sprendimas negali būti priimtas.

pozicija dėl proceso nutraukimo dalyje dėl 1 straipsnio 10 ir 14 punktų atitik-ties konstitucijos preambulei ta apimtimi, kuria joje yra įtvirtintas subsidiarumo principas, taip pat konstitucijos 15 straipsniui, 169 straipsnio 2 daliai ir chartijos 3 straipsnio 1 daliai taip pat grindžiama tuo, kad prašymas šia apimtimi yra near-gumentuotas. prokuroro nuomone, nurodytas nuostatas pareiškėjas užginčijo per klaidą; priešingai nei teigia pareiškėjai, jose nėra įtvirtinta reguliavimo, išvedamo iš kitų ginčijamų pakeitimo įstatymo nuostatų, įdiegiančių kandidatų sąrašų sujungimo institutą ir su tuo susijusius rinkimų rezultatų nustatymo principus bei metodus. Šios nuostatos įdiegia naujus balsų galiojimo vertinimo principus situacijoje, apie kurią kalbama rinkimų įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje, ir yra nepriklausomos nuo kandi-datų sąrašų sujungimo instituto. tai, kad nurodyti du pakeitimo įstatymo 1 straipsnio punktai yra ginčijami per klaidą, gali liudyti ir faktas, kad nėra kvestionuojamas šio įstatymo 1 straipsnio 5 punktas, darantis pakeitimą, analogišką tiems, kurie yra pa-daryti pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 10 ir 14 punktais.

2.2. prokuroras laiko nepagrįstais argumentus, susijusius su pakeitimo įstatymo priėmimo tvarka. nutarimo surengti viešą klausymą priėmimas nėra tolygus viešam pasižadėjimui. viešą klausymą reguliuojančiu skyriumi (70a–70i straipsniai) seimo reglamentas papildytas tik 2006 m. kovo 7 d. konstitucija nereikalauja šio instituto. 2006 m. kovo 23 d. nutarime k 4/06 tribunolas pabrėžė: „konstitucijos nuostatos iš-samiai nereguliuoja įstatymų leidybos proceso. taikant seimo autonomijos principą šie klausimai yra palikti sureguliuoti reglamente, o konstitucija formuluoja tik tam


tikrus bendruosius principus ir reguliuoja tik ypač svarbiais pripažintus klausimus. prie šių principų reikia priskirti trijų svarstymų principą, suformuluotą konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje. Ši nuostata apibūdina konstitucinį proceso seime modelį, bet visų jo elementų nereguliuoja. konstitucija reikalauja, kad kiekvieną įstatymo projek-tą seimas priimtų po trijų svarstymų ir kad nebūtų galima reglamentu jų sumažinti“ (otk Zu [Orzecznictwo Trybunału Konstytucyjnego Zbiór Urzędowy. – Vertėjos pa-staba], nr. 3/A/2006, eil. nr. 32). tai, kad priimant pakeitimo įstatymą taikytas tri-jų svarstymų procesas, yra akivaizdu; generalinio prokuroro nuomone, atsižvelgiant į nurodytą tribunolo požiūrį į konstitucijos 119 straipsnio 1 dalies norminį turinį, tai reiškia, kad pakeitimo įstatymas atitinka šią konstitucijos nuostatą. net galimai konstatavus, kad aplinkybės, nurodytos seimo komisijos nutarimo dėl viešo klausymo atšaukimo motyvuose, nesuteikė pakankamo pagrindo tam atšaukimui, negali būti kvestionuojamas įstatymų leidybos proceso, pasibaigusio pakeitimo įstatymo priėmi-mu, konstitucingumas. negali būti nė kalbos apie įstatymų leidybos proceso priešta-ravimą demokratinės teisinės valstybės principui ar teisėtumo principui ta apimtimi, kuria šie principai gali būti taikomi įstatymų leidybos procesui. prokuroras čia nurodė tribunolo 2006 m. kovo 23 d. nutarimą k 4/06, kuriame yra konstatuota: „tačiau ne kiekvienas nukrypimas nuo reglamento principų gali būti pripažintas konstitucijos pažeidimu. Apie tokį pažeidimą galima kalbėti tada, kai dėl reglamento pažeidimų yra pažeidžiami įstatymų leidybos proceso konstituciniai elementai arba tie pažeidimai yra tokie šiurkštūs, kad seimo nariai komisijose ir plenariniuose posėdžiuose nebeturi galimybės pareikšti nuomonę dėl atskirų nuostatų ir viso įstatymo.“

Generalinio prokuroro nuomone, naujos sudėties komisijos veikimas – viešo klausymo atšaukimas negali būti pripažintas prieštaraujančiu konstitucijos pream-bulėje įtvirtintam sąžiningo ir veiksmingo viešųjų institucijų veikimo reikalavimui tokioje situacijoje, kai veiksmais, kurių ėmėsi komisija, buvo stengiamasi nepažeisti seimo nustatytos darbo rengiant atitinkamą projektą tvarkos. Šis veikimas nepažei-džia ir piliečių pasitikėjimo valstybe principo tokiu mastu, kad būtų galima kvestio-nuoti įstatymų leidybos proceso konstitucingumą.

2.3. prokuroras mano, kad abejonės dėl konstitucijos 9 straipsnio ir chartijos 3 straipsnio 2 dalies bei 4 straipsnio 6 dalies pažeidimo yra nepagrįstos, nes prašymo autoriai jas grindžia tuo, esą buvo pažeistas Geros rinkimų praktikos kodeksas, kuris yra europos tarybos vidaus dokumentas, priimtas vienos iš taryboje veikiančių komisijų. net galima nacionalinio įstatymo neatitiktis tokiam dokumentui negali lemti įstatymo pripažinimo antikonstituciniu. konstitucijos 91 straipsnyje yra įtvirtinta, kad tarptau-tinių organizacijų nustatyta teisė esant kolizijai su įstatymais turi pirmumą tik jeigu tai kyla iš Lenkijos Respublikos ratifikuotos sutarties, steigiančios tarptautinę organizaciją. iš europos tarybos statuto (Lenkijos Respublikos ratifikuoto 1991 m. lapkričio 20 d.; Dz. u., 1994, nr. 118, eil. nr. 565) kyla tai, kad tik ministrų komitetas yra įgaliotas pri-imti išvadas, galinčias įgyti rekomendacijų tarybos narių vyriausybėms formą.

222

pakeitimo įstatymo įsigaliojimo terminas, nors iš tikrųjų trumpas, taip pat nepa-žeidžia konstitucinių demokratinės teisinės valstybės principų. Juk reikia atsižvelgti į tai, nuo kada naujasis reguliavimas gali būti faktiškai taikomas, o tai kyla iš ministrų tarybos pirmininko 2006 m. rugsėjo 11 d. potvarkio dėl gminų tarybų, pavietų tary-bų ir vaivadijų seimelių, varšuvos miesto tarybos ir varšuvos miesto rajonų tarybų rinkimų, taip pat vaitų, burmistrų ir miestų prezidentų rinkimų paskyrimo (Dz. u., nr. 162, eil. nr. 1149). potvarkiu paskirta rinkimų data – 2006 m. lapkričio 12 d., taigi praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo pakeitimo įstatymo paskelbimo. pirmasis rinkimų veiksmas, susijęs su ginčijamomis nuostatomis, turi būti atliktas iki 2006 m. spalio 18 d. – atitinkamai teritorinei rinkimų komisijai turi būti pranešta apie suda-rytą sutartį dėl kandidatų sąrašų grupės sudarymo (patys kandidatų sąrašai turi būti paskelbti anksčiau, t. y. iki 2006 m. spalio 13 d.). kiti rinkimų veiksmai, kuriems įta-kos turi ginčijamos nuostatos, numatyti dar vėliau. Generalinio prokuroro nuomone, tai reiškia, kad rinkimų komitetai turi daugiau nei mėnesį nuo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo datos pokalbiams dėl kandidatų sąrašų grupių sudarymo surengti ir už-baigti, o rinkėjai galutinę informaciją apie sąrašų sujungimą gaus tada, kai pasirodys pranešimai, informuojantys apie pačius sąrašus, ir žiniasklaidoje prasidės nemokama rinkimų kampanija. prokuroras pasirėmė konstitucinio tribunolo pozicija, pareikš-ta 2004 m. liepos 13 d. nutarime p 20/03, taip pat susijusiame su savivaldos rinki-mų įstatymu. Jame tribunolas konstatavo: „formaliai pakeitimo įstatymas įsigaliojo jo paskelbimo dieną, o praktiškai – turint omenyje rinkimų kampanijos paskelbimo datą – galėjo būti taikomas tik praėjus 17 dienų nuo paskelbimo. tribunolo vertini-mu, šio laikotarpio turi užtekti susipažinti su naujojo reguliavimo turiniu“ (otk Zu, nr. 7/A/2004, eil. nr. 64). vadovaujantis šiuo vertinimu, trumpą formalią vacatio legis reikia pripažinti atitinkančia demokratinės teisinės valstybės principą. taigi negalima sutikti, kad pakeitimo įstatymas taip pakenkė rinkimų sistemos stabilumui, kad keltų grėsmę laisviems rinkimams, kuriuos garantuoja chartijos 3 straipsnio 2 dalis.

Generalinis prokuroras taip pat nesutinka su tuo, kad įstatymų leidybos procese buvo pažeista chartijos 4 straipsnio 6 dalis, nes reikia atsižvelgti į tai, kad pakeiti-mo įstatymo projektas 2006 m. liepos 20 d. buvo pateiktas savivaldos organizacijoms nuomonei pareikšti. Vacatio legis trukmė nėra susijusi su konsultacijomis su savival-dybėmis rengiant įstatymo projektą, o šių konsultacijų mastas ir forma negali nu-lemti vacatio legis in concreto konstitucingumo ar nekonstitucingumo, nors gali turėti įtakos naujojo reguliavimo žinomumui aplinkoje, kuriai jis skirtas. visų pirma nėra teisingas teiginys, esą vykstant įstatymų leidybos darbams seime nebuvo konsultuo-jamasi su savivaldybėmis.

2.4. vertindamas argumentus dėl ginčijamomis nuostatomis įvesto naujojo re-guliavimo turinio prokuroras remiasi konstitucijos 169 straipsnio 2 dalimi ir jos analize, pateikta konstitucinio tribunolo 2005 m. vasario 8 d. nutarime k 17/03. Šiame nutarime tribunolas konstatavo: „seimo ir senato įgaliojimai paisant kons-


titucijos nuostatų ir gerbiant konstitucinius principus įstatymu reguliuoti rinkimų vykdymo principus turi būti suvokiami kaip natūralus padarinys to, kad šioms insti-tucijoms yra priskirtas įstatymų leidžiamosios valdžios pobūdis (10 straipsnio 2 da-lis) ir patikėta įgyvendinti šią valdžią (konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis)“ (otk Zu, nr. 2/A/2005, eil. nr. 14). tribunolas taip pat konstatavo, kad konstitucijos kūrėjas savivaldos rinkimų atžvilgiu paliko įstatymų leidėjui laisvę pasirinkti rinkimų re-zultatų nustatymo principus (rinkimų sistemą siaurąja prasme). tribunolas pridūrė: „169 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje konstituciškai yra įtvirtinti (taip įgyda-mi aukščiausią teisinę galią) keturi pamatiniai principai, determinuojantys sprendi-mus priimančių teritorinės savivaldos institucijų rinkimus. tai yra visuotinių, lygių, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo principai. pagal konstitucijos 169 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje konstitucijos kūrėjo įtvirtintą dispoziciją likusia apimtimi nustatyti kandidatų kėlimo ir rinkimų vykdymo principus bei tvarką ir rinkimų ga-liojimo sąlygas yra konstitucinė paprastojo įstatymų leidėjo kompetencija.“ iš cituotų tribunolo nuostatų, generalinio prokuroro nuomone, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, pareiškėjo ginčijamu būdu keisdamas teritorinės savivaldos institucijų rinki-mų sistemą, neperžengė savo teisėkūros kompetencijos ribų, nubrėžtų konstitucijos 169 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje.

pakeitimo įstatymu įvesti sprendiniai negali būti laikomi pažeidžiančiais kurį nors iš rinkimų principų, suformuluotų konstitucijos 169 straipsnio 2 dalies pirmaja-me sakinyje, tarp jų ir chartijos 3 straipsnio 2 dalyje garantuojamą lygybės principą. konstitucija, nenustatydama, kokia rinkimų sistema turi būti taikoma sprendimus priimančių teritorinės savivaldos vienetų institucijų rinkimuose, kartu leidžia pro-porcinės sistemos modifikacijas. Daugumos sistema (taip pat konstitucijos neatme-tama) gali lemti ženklesnius rinkimų rezultatų iškraipymus nei ginčijamas reguliavi-mas. todėl argumentas, esą būtina užtikrinti balsų lygybės principą, nėra pagrįstas. Aukštesni rinkimų slenksčiai turi būti nustatyti dėl to, kad sujungtiems sąrašams turi būti keliami kitokie reikalavimai nei sąrašams, kuriuos savarankiškai sudaro atskiri rinkimų komitetai. ypač aukštą rinkimų slenkstį sąrašų grupėms vaivadijų seimelių rinkimuose galima pripažinti pagrįstu vaivadijų dydžiu ir uždavinių, kuriuos įgyven-dina vaivadijos lygmens teritorinė savivalda, pobūdžiu bei mastu.

esminė naujovė yra tai, kad sąrašas, už kurį rinkėjas balsavo, gali nedalyvauti skirstant mandatus, jeigu jis neįveikė 5 procentų galiojančių balsų slenksčio, tačiau rinkėjo balsas bus įskaitytas nustatant balsavimo už atitinkamą sąrašų grupę rezul-tatą. tačiau šis mechanizmas nereiškia, kad yra pažeidžiamas rinkimų teisės lygybės principas ar demokratinės teisinės valstybės principas. sujungti sąrašus yra rinkimų komitetų teisė, bet ne pareiga, o apie bloko sudarymo faktą yra pranešama rinkėjams. mandatų paskirstymas sąrašams, palyginti su visos grupės gautais rezultatais, yra antrinis dalykas, o nustatant visos grupės rinkimų rezultatą, palyginti su rezultatais tų sąrašų, kurie nebuvo sujungti, rinkėjų balsų galia nė kiek nesiskiria. Rinkėjas, bal-suodamas už į grupės sudėtį įeinantį sąrašą, žino, kad de facto balsuoja už visą bloką,

224

kartu startuojantį rinkimuose. taigi negalima kalbėti apie rinkėjo netikrumą, todėl negali būti nė kalbos apie demokratinės teisinės valstybės standartų pažeidimą.

išdėstytieji argumentai, generalinio prokuroro nuomone, rodo, kad nepagrįstas yra ir kaltinimas dėl ginčijamų (prašymo petitum 1 punktas) pakeitimo įstatymo nuo-statų prieštaravimo subsidiarumo principui, suformuluotam konstitucijos pream-bulėje ir chartijos 15 straipsnyje, o kartu – konstitucijos 2 straipsniui ir chartijos 3 straipsnio 1 daliai. subsidiarumo principas, stiprindamas piliečių ir jų bendrijų tei-ses, pagrindžia ėmimąsi veiksmų aukštesniu nei vietos lygmeniu, jeigu tai pasirodys geriau ir veiksmingiau nei pamatinio lygmens bendrijų veiksmai. turi būti supran-tama jo esmė, būtent tai, kad piliečių ir jų bendrijų teisių stiprinimas nereiškia, jog atsisakoma viešosios valdžios veiksmų aukštesniu nei vietos lygmeniu, – priešingai, tokie veiksmai būtini, jeigu pamatinio lygmens institucijos yra nepajėgios išspręsti problemų (plg. su konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimu k 24/02, otk Zu, nr. 2/A/2003, eil. nr. 11).

minėtame nutarime, priimtame byloje k 24/02, tribunolas taip pat kalbėjo apie decentralizaciją, kuri, jo nuomone, yra žemesnio lygmens viešosios valdžios subjektų teisių nuolatinio plėtimo procesas perduodant jiems uždavinius, įgaliojimus ir būti-nas lėšas, ir tai yra ne vienkartinis organizacinis veiksmas, o pastovus valstybės politi-nės kultūros bruožas. Decentralizuotoms institucijoms būdingas savarankiškumas ir nepriklausomumas, reiškiantis laisvę nuo aukštesnių institucijų platesnės nei leidžia įstatymai intervencijos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pakeitimo įstatymu įvesti sprendiniai nenu-krypsta nuo subsidiarumo principo ir nekelia grėsmės nei decentralizacijos procesui, nei decentralizuotų institucijų statusui. tai, kad ginčijamos nuostatos lemia mažesnį sprendimus priimančių teritorinės savivaldos vienetų susiskaldymą šias institucijas sudarančių asmenų organizacinio ir politinio priklausymo požiūriu, – pareiškėjas tai vadina „savivaldos centralizacija jos kūrimo momentu“, – negali būti laikoma decen-tralizacijos principo pažeidimu. Ginčijami pakeitimai nelemia savivaldos konstitu-cinio teisinio statuso pokyčio – kaip tik šis reguliavimas garantuoja, kad teritorinė savivalda, nepaisant galimo partijų svorio sprendimus priimančiose jos institucijose padidėjimo, įgyvendina savo funkcijas ir uždavinius. taigi ginčijamas reguliavimas nepažeidžia ir demokratinės teisinės valstybės principo, kuris yra decentralizacijos idėjos pagrindas.

3. Lenkijos Respublikos seimo vardu 2006 m. spalio 23 d. raštu poziciją išdėstė seimo maršalka. Jis prašė pripažinti, kad:

1) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punktai ati-tinka konstitucijos preambulę ir jos 2, 15 straipsnius, 169 straipsnio 2 dalį, taip pat chartijos 3 straipsnio 1, 2 dalis;

2) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 punktai, su-sieti su jo 2 straipsniu, atitinka konstitucijos 2 straipsnį, 31 straipsnio 3 dalį;


3) dėl to, kad nebuvo pažeista seimo reglamento 70e straipsnio 1 dalis, visas pa-keitimo įstatymas atitinka konstitucijos preambulę ir jos 2, 7 straipsnius, 119 straips-nio 1 dalį.

3.1. seimo maršalka atkreipia dėmesį į tai, kad prašymo argumentai dėl ginči-jamų nuostatų turinio prieštaravimo nurodytiems kontrolės pagrindams nėra aiš-kūs, – seimo maršalkos vertinimu, tam įtakos galėjo turėti tai, kad rinkimų lygybės principas, kuriuo remiasi pareiškėjas (konstitucijos 169 straipsnio 2 dalis, chartijos 3 straipsnio 2 dalis), savo tradicine reikšme iš esmės siejasi išimtinai su piliečių kaip rinkėjų teisėmis, konkrečiai kalbant, su aktyviąja rinkimų teise. formaliuoju aspektu šis principas reiškia, kad kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą, materialiuoju aspek-tu – kad visų rinkėjų balsų galia yra vienoda, kartu vienoda yra ir jų įtaka rinkimų rezultatams. Atsiranda tendencijų rinkimų lygybės principą imti taikyti ir kitiems klausimams bei rinkimų proceso etapams, tačiau, nors aksiologiniu požiūriu ir tei-singos, jos sukelia ne vieną problemą dėl rinkimų mechanizmuose esančių nelygumų ir apribojimų – objektyvių arba įstatymų leidėjo nustatytų siekiant užtikrinti „pro-porcinę galimybių lygybę“, o tam reikalingi kompromisai tarp griežtai suprantamo lygybės principo ir kitų konstitucinių principų bei vertybių reikalavimų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, maršalka prašymo teiginius, esą sąrašų sujun-gimas lemia esminį rinkimų rezultatų iškraipymą ir perdėtą stipresnių subjektų atsto-vavimą, vertina kaip perdėtus. Rinkimų rezultatai labiau priklausys nuo konkretaus konkuruojančių grupių jėgų santykio nei nuo teisinio reguliavimo. maršalka pažymi, kad ginčijamas reguliavimas iš esmės tėra nedidelė ankstesnių principų pataisa, kuria tikrai neperžengiamos lanksčiai suprantamo rinkimų lygybės principo materialiąja prasme ribos. Šią poziciją juo labiau pagrindžia tai, kad sprendimus priimančių te-ritorinės savivaldos institucijų rinkimų sistema siaurąja prasme konstitucijoje nėra įtvirtinta, o yra numatyta, kad šis klausimas turi būti reguliuojamas įstatymu (kitaip nei seimo rinkimų, kurie pagal konstituciją turi būti proporciniai, atveju).

maršalka pažymi, kad pareiškėjo ginčijami aukšti rinkimų sąrašų grupėms nu-statyti rinkimų slenksčiai atlieka vaidmenį „savotiško ribojamojo mechanizmo“, įkomponuoto į sąrašų grupių institutą bei turinčio saugoti nuo skuboto jų kūrimo ir skirstant mandatus eliminuoti tas grupes, kurios susikūrė tinkamai neįvertinusios savo galimybių rinkimuose, vis dėlto neatimant iš jas sudarančių komitetų galimybės gauti atitinkamą kiekį mandatų bendrais pagrindais.

kalbėdamas apie kaltinimus, esą buvo pažeisti konstituciniai decentralizacijos ir subsidiarumo principai, susieti su demokratinės teisinės valstybės principu, seimo maršalka pabrėžia, kad konstituciniu lygmeniu decentralizacijos principo negalima traktuoti kaip viršesnio už veiksmingo (tinkamo) savivaldos institucijų veikimo ati-tinkamais lygmenimis principą. tikras vietos bendrijų gebėjimas tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, be kita ko, per demokratiškai išrinktas atstovaujamą-sias institucijas, tiesiogiai yra pabrėžiamas ir chartijoje (3 straipsnio 1 dalis, susieta

226

su 2 dalimi). tad reikalavimas užtikrinti atstovaujamųjų institucijų funkcionalumą seimo rinkimams taikytinas taip pat, kaip ir sprendimus priimančių teritorinės savi-valdos institucijų rinkimams. Abiem atvejais ši vertybė gali konstitucinį pasyviosios rinkimų teisės lygybės principą padaryti tam tikru mastu sąlygišką. kaltinimas dėl „savivaldybių politinės koncentracijos ir centralizacijos jas kuriant“, maršalkos nuo-mone, siejasi su politiniais faktais, o ne teisiniais sprendiniais, be to, jį keliant neatsi-žvelgiama į tai, kad jėgų santykis vietos rinkimuose (pavieto ar gminos lygmeniu) gali susiklostyti kitoks nei matoma visos šalies mastu, taip pat į tai, kad sąrašų sujun-gimas yra fakultatyvus institutas. Jeigu ginčijamas institutas turės įtakos didesniam teritorinės savivaldos vienetų sprendimus priimančių struktūrų sutelktumui ir dėl to jos ims veikti veiksmingiau, tai visiškai atitiks savivaldai keliamą reikalavimą gebėti vykdyti viešus uždavinius, išreikštą konstitucijos 15 straipsnio 2 dalyje bei charti-jos 3 straipsnio 1 dalyje, susietoje su 2 dalimi, ir netiesiogiai kylantį iš konstitucijos preambulės bei 2 straipsnio; šis reikalavimas ne prieštarauja decentralizacijos princi-pui, bet papildo jį. todėl ir pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9–16 punktai ne-prieštarauja konstitucijos preambulei, jos 2, 15 straipsniams, 169 straipsnio 2 daliai ir chartijos 3 straipsnio 1, 2 dalims.

3.2. Dėl kaltinimo, kad pakeitimo įstatymo įsigaliojimui buvo taikoma perne-lyg trumpa vacatio legis, maršalka pažymi, jog pakeitimo įstatymas įsigaliojo pagal 2000 m. liepos 20 d. įstatymo dėl norminių aktų ir kai kurių kitų teisės aktų skelbimo (Dz. u., nr. 62, eil. nr. 718, su pakeitimais) 4 straipsnį, kurio nuostatos visiškai atitinka konstitucinio tribunolo jurisprudenciją. maršalka nurodo, kad pakeitimo įstatymo projektas į seimą pateko tik 2006 m. liepos 11 d. Jo rengimo darbai tvarkingai vyko ir seime, ir senate, nebuvo delsiama pasirašyti įstatymo ir jo paskelbti. Atsižvelgiant į tai, kad artėjo teritorinės savivaldos institucijų rinkimų datos paskyrimo terminas, pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta jo įsigaliojimo data – 2006 m. rugsė-jo 13 d., o tai reiškia, kad įstatymas įsigaliojo pagal norminių aktų skelbimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį esant sutrumpintai vacatio legis, – toje dalyje nustatyta, kad „pa-grįstais atvejais norminiai aktai gali įsigalioti per trumpesnį nei 14 dienų terminą“. tezės, esą yra pažeistas konstitucijos 2 straipsnis, nepagrindžia nei pakeitimų esmė, nei teksto, su kuriuo suinteresuoti asmenys turėtų susipažinti, platumas.

neteisingas yra prašymo teiginys, kad pakeitimo įstatymas įsigaliojo jau pradėjus oficialius su rinkimais susijusius veiksmus, nes ministrų tarybos pirmininko potvar-kis dėl rinkimų datos paskyrimo įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 13 d., o tokie veiksmai, atliekami iki rinkimų paskyrimo, teisiškai yra niekiniai.

seimo maršalka taip pat nesutinka su teze, kad draudimą keisti rinkimų apygar-das likus trims mėnesiams iki rinkimų reikia taikyti ir kitų rinkimų sistemos elemen-tų keitimui. visų pirma draudimas skirtas įstatymo taikymo aktams, kuriuos priima šios nuostatos adresatai, ir jis nepagrindžia jo taikymo pagal analogiją paties įstatymų leidėjo įgaliojimams. panašiai nėra pagrįsta kaip kontrolės pagrindą traktuoti postu-


latus ir rekomendacijas, įtvirtintus Geros rinkimų praktikos kodekse, kurį priėmė va-dinamoji venecijos komisija; šis aktas Lenkijos teisės sistemoje neturi privalomosios galios, juo labiau aukštesnės nei įstatymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9–16 punktai, susieti su jo 2 straipsniu, neprieštarauja konstitucijos 2 straipsniui, 31 straipsnio 3 daliai.

3.3. Dėl viešo klausymo atšaukimo, kuriuo pareiškėjas grindžia savo kaltinimą, kad buvo pažeista įstatymų leidybos tvarka, maršalka teigia, kad įstatymų leidybos procedūra nebuvo pažeista. ir pakeisti teritorinės savivaldos ir regioninės politikos komisijos sudėtį, ir atšaukti viešą klausymą pagal seimo reglamentą buvo visiškai ga-lima, nes pagal seimo reglamento 70e straipsnio 1 dalies 2 punktą yra leidžiama viešą klausymą atšaukti dėl techninių priežasčių. o „techninių priežasčių“ samprata apima ne tik tai, kas siejasi su technika, bet ir kas siejasi su tam tikro klausimo svarstymo ar sprendimo būdu, t. y. procedūra. todėl pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstitu-cijos preambulei ir jos 2, 7 straipsniams, 119 straipsnio 1 daliai.

4. 2006 m. spalio 31 d. raštu generalinis prokuroras, vadovaudamasis 1964 m. lapkričio 17 d. įstatymo – civilinio proceso kodekso (Dz. u., nr. 43, eil. nr. 296, su pakeitimais) 125 straipsnio 1 paragrafu, susietu su 1997 m. rugpjūčio 1 d. konstitu-cinio tribunolo įstatymo (Dz. u., nr. 102, eil. nr. 643, su pakeitimais) 20 straipsniu, pateikė prašymą konstitucinio tribunolo pirmininkui konstitucinio tribunolo įsta-tymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis į ministrų tarybą, kad ši pateiktų nuo-monę apie papildomų finansinių išlaidų, kurių galėtų būti, jeigu konstitucinis tribu-nolas pripažintų ginčijamų nuostatų nekonstitucingumą, dydį ir galimybę padengti tas išlaidas iš 2006 metų biudžeto įstatyme (Dz. u., nr. 35, eil. nr. 244) numatytų lėšų. Generalinis prokuroras taip pat prašė atidėti teismo posėdį, paskirtą surengti 2006 m. lapkričio 3 d.

prokuroro nuomone, jeigu tribunolas prieš rinkimus, turinčius įvykti 2006 m. lapkričio 12 d., pripažintų ginčijamų nuostatų nekonstitucingumą, tai galėtų sukelti padarinius, susijusius su 2006 metų biudžeto įstatyme nenumatytomis finansinėmis išlaidomis. tokios išlaidos, pavyzdžiui, būtų susijusios su būtinybe informuoti rinkė-jus apie dalinį pranešimų, apie kuriuos kalbama rinkimų kalendoriuje, neaktualumą arba su būtinybe rinkimų dokumentaciją priderinti prie teisinės padėties, susidariu-sios dėl tribunolo nutarimo. taigi kyla būtinybė įvertinti galimas išlaidas ir kompe-tentingai valstybės valdžios institucijai (ministrų tarybai) pareikšti nuomonę dėl šių išlaidų padengimo. kreipusis dėl tokios nuomonės būtų būtina atidėti konstitucinio tribunolo posėdį, kadangi paskirtoji data jau labai arti.

II

2006 m. lapkričio 3 d. posėdyje pareiškėjo atstovai paaiškino, kad prašymo argu-mentuose minimą europos vietos savivaldos chartijos, sudarytos 1985 m. spalio 15 d.

228

strasbūre (Dz. u., nr. 124, eil. nr. 607, su pakeitimais), 4 straipsnio 6 dalį pripažįsta kontrolės pagrindu, nenurodytu prašymo petitum. Likusioje dalyje jie palaikė pra-šyme išdėstytą poziciją, papildomai nurodę, kad seimo maršalkos atsiųsta nuomonė neatitinka Įstatymų leidybos komisijos, pareiškusios neigiamą nuomonę dėl ginčija-mo įstatymo nuostatų atitikties konstitucijai, pozicijos.

kiti proceso dalyviai palaikė procesiniuose raštuose išdėstytas pozicijas.

III

konstitucinis tribunolas konstatuoja:1. Ginčijamo reguliavimo turinys ir jo esmė1.1. prašyme konstituciniam tribunolui pareiškėjas ginčija visą Gminų tarybų,

pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą (Dz. u., nr. 159, eil. nr. 1127) dėl pernelyg trumpos šio įstatymo vacatio legis ir viešo klau-symo atšaukimo rengiant įstatymą dėl kitų priežasčių, nei nurodytosios seimo reg-lamento 70e straipsnio 1 dalyje; pareiškėjų nuomone, tai yra galiojančios įstatymų leidybos procedūros pažeidimas, o kartu – viešųjų institucijų sąžiningo ir tvarkingo veikimo konstitucinių principų bei konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinto demokrati-nės teisinės valstybės principo pažeidimas.

kartu pareiškėjai užginčijo daugumą įstatymo nuostatų, tarp jų – visas nuosta-tas, kuriomis buvo numatyta galimybė vaivadijų seimelių, pavietų tarybų ir gminų, kuriose yra daugiau kaip 20 tūkst. gyventojų, tarybų rinkimuose sudaryti kandidatų sąrašų grupes (sujungti sąrašus). pareiškėjai taip pat užginčijo balsavimo, susijusio su kandidatų sąrašų grupių dalyvavimu, rezultatų nustatymo būdą ir mandatų paskirs-tymo pačioje kandidatų sąrašų grupėje būdą.

1.2. išnagrinėjus ginčijamų nuostatų, keičiančių savivaldos rinkimų įstatymą, tu-rinį išskirtini šie esminiai, iki tol galiojusio reguliavimo atžvilgiu nauji, elementai:

– galimybė suinteresuotiems rinkimų komitetams sutartimi sudaryti kandida-tų sąrašų grupę (rinkimų bloką) – tai kyla iš įstatymo papildymo naujos redakcijos 641a straipsnio 1 dalimi,

– galimybė dalyvauti skirstant mandatus tik tiems sąrašams, kurie gminos lyg-meniu gauna bent 5 procentus balsų – gminose, kuriose yra daugiau kaip 20 tūkst. gyventojų (88 straipsnio 2 dalis),

– sumavimas rinkėjų balsų, atiduotų už visus atskirus rinkiminius komitetus, priklausančius grupei (blokui), siekiant paskirstyti mandatus sąrašų grupėms (rinki-mų blokams) ir pavieniui dalyvaujantiems sąrašams (88 straipsnio 3 dalis),

– taikymas kandidatų sąrašų grupėms naujų rinkimų slenksčių, nuo kurių pa-siekimo priklauso, ar nustatant sąrašų grupės gautų mandatų skaičių sąrašas traktuo-jamas kaip vienas subjektas (88 straipsnio 4 dalis, 162 straipsnio 3 dalis),

– būtinybė kandidatų sąrašus, sudariusius rinkimų bloką, traktuoti kaip sąrašus, kurie tokio bloko nesudarė, – tuo atveju, jeigu rinkimų blokas negavo įstatyme nu-


statyto atitinkamo procento balsų (88 straipsnio 4 dalis),– skirtingų metodų (d’Hondto ir saint-Laguë) taikymas nustatant rinkimų re-

zultatus, kai skaičiuojami atskirų rinkimų blokų ir individualių sąrašų gauti manda-tai, ir nustatant rinkimų rezultatus, kai skaičiuojami atskirų kandidatų sąrašų, pri-klausančių rinkimų blokams, gauti mandatai (123 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 151 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

pareiškėjų nuomone, šis naujas reguliavimas suteikia pranašumų tiems rinkimų komitetams, kurie sudaro rinkimų blokus, o tai reiškia, kad yra pažeidžiamas lygios rinkimų teisės principas, kylantis iš konstitucijos 169 straipsnio 2 dalies. pareiškėjai taip pat mano, kad tokia rinkimų teisė yra palanki didžiausioms Lenkijos politinėms partijoms, tai skatins teritorinės savivaldos institucijų centralizaciją jų sudarymo po rinkimų, įvykusių pagal pirmiau apibūdintus principus, etape. tai turėtų reikšti, kad minėtos nuostatos, keičiančios savivaldos rinkimų įstatymą, prieštarauja iš konstitu-cijos 15 straipsnio 1 dalies kylančiam viešosios valdžios decentralizavimo principui. tokios rinkimų teisės nuostatos taip pat pažeidžia europos vietos savivaldos charti-joje įtvirtintą savivaldos rinkimų laisvės principą.

Atsižvelgiant į Lenkijos teritorinės savivaldos institucijų struktūrą konstatuoti-na, kad priimti pakeitimai turi esminės reikšmės visoms gminų, kuriose yra daugiau nei 20 tūkst. gyventojų, sprendimus priimančioms institucijoms (taryboms), taip pat pavietų taryboms ir vaivadijų seimeliams. kartu reikia prisiminti, kad mažesnėse gminose (mažiau nei 20 tūkst. gyventojų) rinkimai vyksta taikant daugumos sistemą ir kad gminų, tarp jų ir miestų, vykdomosios institucijos (vaitai, burmistrai ir prezi-dentai) yra renkamos tiesiogiai, o pavietų seniūnai ir vaivadijų maršalkos įgaliojimus gauna netiesioginiuose rinkimuose (iš atitinkamų atstovaujamųjų institucijų).

2. Rinkimų standartai ir sprendimai demokratinėse valstybėse2.1. Atsižvelgiant į materijos, susijusios su pareiškėjų ginčijamomis nuostato-

mis (rinkimų procesas), ypatingumą, jos ryšį su šiuolaikiniais demokratinės vals-tybės standartais, taip pat į tai, kad pareiškėjai remiasi tais standartais, visų pirma reikia trumpai apibūdinti demokratinėse valstybėse vykstančių rinkimų standartus ir sprendimus.

Demokratinėje valstybėje rinkimai yra būtinas viešojo gyvenimo institutas, leidžiantis išrinkti atstovus, įgyvendinančius valdžią suvereno (visų piliečių) var-du. valdžios įgyvendinimas per atstovus pagal šiuolaikinius demokratinės valstybės standartus laikomas principu. tiesioginis valdžios įgyvendinimas, tiesiogiai išreiš-kiant suvereno, kuris šiuolaikinėse konstitucijose, kaip ir anksčiau, tradiciškai api-brėžiamas kaip „liaudis“ arba „tauta“, valią, laikomas reikalingu demokratinės valsty-bės modelio papildymu; tai yra arba incidentinis papildymas, kai suverenas pareiškia nuomonę svarbiausiais valstybės ar visuomenės klausimais (konstitucijos priėmimo procedūros elementas, sutikimas ratifikuoti svarbią tarptautinę sutartį, pozicija ypač svarbiu klausimu), arba netgi ir tam tikra parlamentinės įstatymų priėmimo proce-

230

dūros principo išimtis (įstatymų priėmimas referendumu, įstatymų leidybos iniciaty-va arba vadinamasis įstatymų leidybos veto).

konstitucijos 4 straipsnis, skelbiantis, kad „Lenkijos Respublikoje aukščiausioji valdžia priklauso tautai“ (1 dalis), leidžia abu tautos valdžios įgyvendinimo būdus: per atstovus arba tiesiogiai (2 dalis). tačiau nėra abejonių, kad valdžios įgyvendi-nimas per atstovus dabar veikiančioje konstitucinėje sistemoje yra principas, o tie-sioginis suvereno valdžios įgyvendinimas (referendumas, įstatymų leidybos iniciaty-va) – išimtis. tai yra konstatavęs ir konstitucinis tribunolas, apibrėždamas atstovau-jamosios demokratijos modelį kaip pagrindinę demokratijos formą Lenkijoje (plg. 2003 m. gegužės 27 d. nutarimą k 11/03, otk Zu, nr. 5/A/2003, eil. nr. 43).

Dėl parlamento rinkimų teisinio reguliavimo visada kildavo daug ginčų ir ne-sutarimų.

suskirstymas į rinkimų apygardas, kuriose yra pasidalijami mandatai į atstovau-jamąją instituciją, turi esminę reikšmę. Rinkimų apygardų suskirstymo būdas iškrei-pia lygybės principą, taikomą besivaržantiems kandidatams (kandidatų sąrašams), todėl kandidatai mandatą įgyja gavę skirtingo skaičiaus balsų palaikymą. Šitaip kai kurie mandatą gauna surinkę keletą kartų mažesnį nei kiti kandidatai skaičių balsų, nors suskirstymas į rinkimų apygardas turi būti „teisingas“, t. y. turi būti atsižvelgta į formaliai lygiateisių kandidatūrų „materialiąją lygybę“ ir „materialiai lygią“ kiekvie-no rinkėjo balso galią. taigi skirstant į rinkimų apygardas turi būti atsižvelgiama į vi-suomenės realijas (pavyzdžiui, į migracijos srautus), bet tas suskirstymas neturi būti vykdomas siekiant skubaus politinio tikslo, jis turi egzistuoti kiek įmanoma ilgiau, o pakeitimai turi būti daromi ne vykdomosios valdžios aktu, bet parlamento įstatymu – juk siekiama kurti iš tikrųjų lygiateisės konkurencijos prielaidas. pirmiau išvardytus imperatyvus galima išvesti iš demokratinės visuomenės ir demokratinės valstybės doktrinos. tačiau reikia pabrėžti, kad, kaip ir pagarbą lygybei keliant kandidatūras, suskirstymo į rinkimų apygardas teisinį reguliavimą taip pat nulems valdančiojo elito (politinės klasės) teisinės kultūros lygis.

teisiškai sureguliuotas mandatų skirstymo metodo pasirinkimas – tai dar vienas po balsavimo prasidedantis rinkimų proceso etapas, dėl kurio atsiranda didesnių ar mažesnių iškraipymų. Atsiranda visada, bet esminę reikšmę turi tai, kokiu mastu. Čia aptariami iškraipymai gali būti tikrosios (materialiosios) rinkėjų balsų lygybės iškraipymas ir – tai ypač pabrėžiama doktrinoje – materialiosios tarpusavyje kon-kuruojančių kandidatų (kandidatų sąrašų) lygybės pažeidimas. mandatų skirstymo sistemos pasirinkimas gali nulemti, ar tam tikras asmuo gaus atstovo mandatą, ar jo negaus; jis gali nulemti, kiek mandatų gaus tam tikras kandidatų sąrašas. tačiau, kitaip nei suskirstymo į rinkimų apygardas atveju, kuriuo yra lengviau atsižvelgti į „materialiosios rinkimų lygybės“ idėją atitinkamai suderinant mandatų toje rinkimų apygardoje skaičių su tos apygardos rinkėjų skaičiumi, visiškai įgyvendinti „mate-rialiosios lygybės“ idėjos pasirenkant tam tikrą mandatų skirstymo būdą, kad būtų maksimaliai atsižvelgta į šią idėją, neįmanoma. Rinkimų sistemoje, ypač teisiškai re-


guliuojant mandatų skirstymo būdą, turi būti atsižvelgiama į tai, kad rinkimų funk-cija yra glaudžiai susijusi su tikslu, kurio jais siekiama, – sudaryti daugumą, galinčią įgyvendinti konstitucinius ir įstatymų nustatytus įgaliojimus. Rinkimuose suformuo-ta stabili dauguma privalo sudaryti galimybes teisėkūrai, o parlamentinio pobūdžio sistemose – vykdyti ir politinę vykdomosios valdžios kontrolę.

taigi tam tikro mandatų skirstymo būdo pasirinkimas parlamento rinkimuo-se visada yra dviejų vertybių kompromisas: materialiosios rinkimų lygybės idėjos, atspindinčios plačiau suprantamą teisingų rinkimų idėją, ir „veiksmingų“ rinkimų, leidžiančių sudaryti stabilią parlamentinę daugumą, idėjos.

Daugiametė demokratinių šalių patirtis rodo, kad kompromiso adekvatumas sietinas su konkrečios valstybės sąlygomis, nes nėra universalaus tokio minėtų ver-tybių kompromiso pavyzdžio. Ši patirtis taip pat moko, kad šio kompromiso paieška kartais trunka daug dešimtmečių, – ieškoma rinkimų sistemos, taip pat ir mandatų skirstymo būdo, atitinkančių tautinio charakterio tradicijas, socialinį susiskirsty-mą ar partinę sistemą (pavyzdžiui, prancūzija). kartu galima konstatuoti, kad ten, kur rinkimų sistema ilgą laiką yra stabili, taip yra dėl to, kad pirmenybė teikiama veiksmingų rinkimų idėjai ir susitaikoma su rinkimų iškraipymais, taigi nukenčia materialioji rinkimų lygybė. pavyzdžiu gali būti Didžiosios britanijos mažoritarinė rinkimų sistema, kurioje parlamentinė bendruomenių Rūmų dauguma ir jiems at-skaitinga vyriausybė sudaroma suskirstymo į vienmandates rinkimų apygardas pa-grindu, rinkimai vykdomi vienu balsavimo ratu ir mandatai skirstomi pagal gautos santykinės daugumos principą stabilios partinės sistemos sąlygomis.

mažoritarinės rinkimų sistemos parlamento (bent jau žemesniųjų rūmų) rinki-muose šiais laikais demokratinėse europos valstybėse yra taikomos gerokai rečiau. tai yra tendencijos plačiau taikyti proporcines sistemas rezultatas. Dėl šios tenden-cijos suaktyvėjo diskusija apie materialiosios rinkimų lygybės idėjos įgyvendinimą. tačiau ši idėja yra doktrininis postulatas, kartais atspindimas ir kai kuriuose tarptau-tinės reikšmės aktuose, neturinčiuose privalomosios tarptautinės ar europos teisės galios. kokiu mastu ši idėja įgyvendinama konkrečios valstybės rinkimų teisėje, nu-stato atitinkamos valstybės konstitucija ir įstatymai.

konstitucinės teisės doktrinoje yra gerai žinomi atitinkamos – daugumos arba proporcinės – rinkimų sistemos pasirinkimo padariniai, taip pat įvairių sprendinių daugumos arba proporcinėje sistemoje pasirinkimo padariniai pagal tokius kriteri-jus: rinkimų apygardos pobūdis (viena integrali rinkimų apygarda ar daug apygar-dų), vienmandatės ar daugiamandatės apygardos, balsavimo pobūdis (vienas ar du balsavimo ratai), rinkimų sąjungų leistinumas ir pobūdis. tačiau demokratinių šalių sprendiniai visada yra susiję su konstituantos arba įstatymų leidėjo pasirinkimu, ku-riai iš dviejų minėtų vertybių teikti pirmenybę – „veiksmingiems“ ar teisingiems rin-kimams, o kartu – su tam tikro kompromiso tarp šių vertybių pasirinkimu. Dėl rinki-mų, pagrįstų proporcinėmis sistemomis ir balsavimu už kandidatų sąrašus, doktrino-je nurodoma, kad, be „matematinio“ rezultatų teisingumo įgyvendinimo, yra žinomi

232

ir neigiami šio pasirinkimo padariniai. Šis pasirinkimas sukelia nemažų sunkumų sudarant daugumą ir stabilią vyriausybę, didina politinių grupuočių skaičių, kartu lemia monolitinės struktūros, nacionalinio masto vadovų valdžios hierarchizuotų ir disciplinuotų politinių partijų formavimąsi. Asmuo, gavęs mandatą, vis labiau tampa partijos, nuo kurios priklauso jo perrinkimas, „gaminiu“. „Rimti neigiami propor-cinių sistemų, kai balsuojama už kandidatų sąrašus, padariniai įvairiose šalyse įvei-kiami taikant mišrias technikas, įdiegiančias proporcingumą į daugumos sistemas, o pasirenkami sprendiniai yra labai įvairūs“ (J. cadart. Institutions politiques et droit constitutionel. t. i. paris, 1990, p. 270; plg. taip pat p. 250–277).

Doktrinoje taip pat yra gerai žinomi padariniai atitinkamos mandatų skirstymo sistemos (daugumos arba proporcinės sistemos) pasirinkimo ir sąsajų su tuo, kokios yra rinkimų apygardos (vienmandatės ar daugiamandatės), kaip vyksta balsavimas (vienas balsavimo ratas ar du), taip pat ar yra leidžiamos konkuruojančių subjektų rinkimų sąjungos, o jeigu leidžiamos, tai kokios.

Šalių, kuriose žlugus komunizmui imta kurti šiuolaikinę demokratinę valstybę, padėtis buvo ypatinga. iš esmės iš naujo pradėtas demokratinės teisinės ir politinės kultūros brendimo procesas, ypač su rinkimais susijusios patirties stoka, nesusifor-mavusios partinės sistemos kontekste natūraliai lemia konkrečiai valstybei tinkamų sprendimų paiešką ir dažną rinkimų teisės keitimą. veiksniu, turinčiu įtakos daž-noms rinkimų teisės pataisoms, kartais tampa ir valdančiosios daugumos konjunk-tūrinis savos rinkimų naudos siekis (taip nutinka ne tik šiose šalyse). beje, rezultatai ne visada būna tokie, kokių tikimasi. tokia situacija nėra palanki stabilioms politinio gyvenimo taisyklėms formuotis, teisinei kultūrai gerinti. Dažnas rinkimų teisės kei-timas taip pat gali lemti piliečių nenorą politiškai šviestis šioje srityje, o galiausiai ir abejingumą politiniam gyvenimui (rinkimų absenteizmą).

konstitucinis tribunolas nori pabrėžti, kad, nepaisant pagarbos laisvų ir demok-ratinių rinkimų principams, tokią rinkimų sistemą, kuri nepajėgia sudaryti valdan-čiosios parlamentinės daugumos, būtų sunku pripažinti vykusia. esant teisingiausiai rinkimų sistemai, labai vertinančiai materialiosios lygybės principą, bet nesudaran-čiai sąlygų suformuoti stabilios daugumos, rinkimai taptų tik „reitingų pasitikri-nimu“, o politinio stabilumo stoka galėtų kelti grėsmę demokratijai. Demokratinės valstybės vertybė yra ne tik laisvi, demokratiniai ir teisingi rinkimai, bet ir stabili bei veiksminga po šių rinkimų suformuota valdžia. taigi, kaip minėta, konkrečiai valstybei tinkamos rinkimų sistemos suradimas visada yra minėtų dviejų vertybių kompromisas.

taip suformulavus problemą būtina į rinkimus demokratinėje valstybėje pa-žvelgti ne tik per formalių reikalavimų rinkimams (tiesioginiai, visuotiniai, slapti, lygūs) prizmę, nes šiais laikais tai akivaizdu, ir ne tiek per materialiosios lygybės rin-kimuose prizmę, nes tai yra tam tikras teisingų rinkimų imperatyvas, bet ir per šiuo-laikiškai suprantamo rinkimuose besivaržančių subjektų lygiateisės konkurencijos principo prizmę. Šis principas taikytinas teisiškai nustatytoms, lygioms rungimosi


sąlygoms, kurios rinkimuose konkuruojantiems subjektams turi būti žinomos pa-kankamai anksti. Lygios tarpusavyje besivaržantiems subjektams (kandidatams, kan-didatų sąrašams) sąlygos šiais laikais reiškia ir lygias galimybes naudotis žiniasklaidos priemonėmis, ir lygias teises, susijusias su rinkimų kampanijos finansavimu.

mandatų skirstymo tarp rinkimuose konkuruojančių subjektų (komitetų) būdas siejasi ne tiek su lygiateisės konkurencijos principu, kiek su teisingų rinkimų idėja, aprėpiančia ir materialiosios lygybės principą. nes, kaip minėta, materialiosios ly-gybės principas yra imperatyvas, įpareigojantis maksimaliai jo paisyti. kuo labiau siekiama visiškai įgyvendinti materialiąją rinkimų lygybę, tuo labiau, ypač kai yra daugiau konkuruojančių subjektų, mažėja galimybės suformuoti stabilią parlamenti-nę daugumą. taigi esminę reikšmę turi tai, kad pasirinkimas, pagrįstas kompromisu tarp tų dviejų vertybių, būtų pasvertas ir tinkamas konkrečiai valstybei, o tikrovėje tam gali prireikti daugelio rinkimų teisės praktikos metų.

konstitucinio tribunolo nuomone, negalimumas visiškai įgyvendinti materia-liosios rinkimų lygybės imperatyvo, taigi ir teisingų rinkimų idėjos, nereiškia, kad to padarinys rinkėjų valios iškraipymo mastas neturi reikšmės. tačiau iš konstitucingu-mo kontrolės esmės išplaukia, kad nukrypimo nuo doktrinos suformuluotų demok-ratinių imperatyvų ar idealių standartų mastą arba laipsnį dera atskirti nuo demok-ratinės valstybės imperatyvų, kiek jie kyla iš galiojančios konstitucijos, pažeidimo. tai pasakytina tiek apie parlamento, tiek apie vietos savivaldos rinkimus, su kuriais yra susijęs tribunolo nagrinėjamas prašymas. be to, reikia pridurti, kad, kalbant apie mandatų skirstymą po balsavimo (rinkimai sensu stricto), sunku iš anksto nuspręs-ti, kuriems rinkimų komitetams bus palankus naujasis mandatų skirstymo būdas. svarbu, kad reguliavimas, susijęs su mandatų skirstymu, besivaržantiems rinkimų subjektams būtų pakankamai anksti žinomas. Ši prielaida turi esminę įtaką tikram besivaržančių rinkimų komitetų lygiateisiškumui.

3. Demokratiniai standartai, susiję su sprendimus priimančių teritorinės savival-dos vienetų institucijų rinkimais; konstitucinis reguliavimas

3.1. teritorinė savivalda yra viena pagrindinių demokratinės valstybės idėjų. Ji reiškia, kad vietos bendruomenės savarankiškai sprendžia vietos ir kitus įstatymų pa-vestus tvarkyti reikalus. konstitucijos garantuojamas teritorinės savivaldos vienetų subjektiškumas yra teritorinės savivaldos reguliavimo įstatymais pagrindas. svarbus konstitucinio teisinio savivaldos subjektiškumo elementas yra sprendimus priiman-čių savivaldos institucijų rinkimų konstitucinis reguliavimas.

pirmiau išdėstytos mintys apie parlamento rinkimus iš esmės ir atitinkamai yra taikytinos ir savivaldos rinkimams. tokios išlygos („iš esmės“ ir „atitinkamai“) reiškia, kad demokratinių parlamentinių standartų taikymo mastas ir tinkamumas negali prieštarauti atitinkamos valstybės teritorinės savivaldos esmei, bet turi būti atsižvelgiama ir į jos konstitucinį modelį. savivaldos rinkimams taikoma laisvų ir demokratinių rinkimų idėja, juose vadovaujamasi principais, kad rinkimai turi būti

234

visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir slapti, taip pat imperatyvu, kad rinkimų rezultatas turi išreikšti vietos bendruomenės valią. be to, savivaldos rinkimų teisiniu regulia-vimu papildomai turi būti atsižvelgta į atskirų teritorinės savivaldos lygmenų toje valstybėje įvairovę ir kiekį.

Rinkimų teisės universalizavimas skirtinguose teritorinės savivaldos vienetų lygmenyse nėra visiškai įmanomas, dažnai jis netgi nenaudingas. pavyzdžiui, būtų nenaudinga sukurti visuose pagrindiniuose vienetuose (gminose) vienodą mandatų skirstymo sistemą, kai vienuose jų yra, pavyzdžiui, keli šimtai tūkstančių (ar daugiau) gyventojų, o kituose – tik 2–3 tūkstančiai. taip pat ir nustatant principus, susiju-sius su besivaržančių subjektų galimybe pasinaudoti žiniasklaidos priemonėmis ar su rinkimų kampanijos finansavimu, reikia atsižvelgti į skirtingų teritorinės savivaldos vienetų lygmenų specifiką ir dydį.

neatsitiktinai konstitucijoje, ypač jos 169 straipsnio 2 dalyje, yra atsižvelgiama į sprendimus priimančių teritorinės savivaldos vienetų institucijų rinkimų skirtin-gumą, palyginti su parlamentiniais seimo rinkimais. Šie rinkimai turi būti visuo-tiniai, lygūs, tiesioginiai ir vykti slaptu balsavimu, o seimo rinkimai (konstitucijos 96 straipsnio 2 dalis) – dar ir proporciniai. Čia reikia pabrėžti, kad konstitucijoje nereikalaujama savivaldos rinkimų proporcingumo, kaip yra seimo rinkimų atveju.

minėta konstitucijos 169 straipsnio 2 dalis expressis verbis palieka įstatymu nu-statyti „kandidatų kėlimo ir rinkimų vykdymo principus bei tvarką“, taip pat rinkimų galiojimo sąlygas. konstitucijos 169 straipsnio 3 dalies nuostatoje taip pat yra daroma nuoroda į įstatymų nustatytą „rinkimų ir teritorinės savivaldos vienetų vykdomųjų institucijų atšaukimo principų bei tvarkos“ reguliavimą. tai reiškia, kad pagal kons-tituciją įstatymų leidėjui yra palikta nustatyti teisinį reguliavimą tų prielaidų, kurios turi esminės įtakos „materialiosios rinkimų lygybės“ ir (plačiau) teisingų rinkimų idėjos įgyvendinimui. konkrečiau kalbant, konstitucija paliko įstatymų leidėjui nu-statyti rinkimų sistemą, nenurodydama, ar sprendimus priimančių teritorinės savi-valdos institucijų rinkimai turi būti proporciniai. taigi konstitucija leidžia įvesti dau-gumos sistemas, labiau iškreipiančias balsavimo struktūrą, kartu ir labiau nutolusias nuo teisingų rinkimų idealo.

konstitucinis tribunolas, aiškindamas konstitucijos 169 straipsnio 2 dalį, 2005 m. vasario 8 d. nutarime k 17/03 (otk Zu, nr. 2/A/2005, eil. nr. 14) kons-tatavo, kad pagal šios nuostatos dispoziciją kandidatų kėlimo ir rinkimų vykdymo principus bei tvarką, taip pat rinkimų galiojimo sąlygas nustato įstatymas. tribunolas pabrėžė, jog tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti mandatų skirstymo ir jų gavimo principus, kuriuos aprėpia konstitucinėje nuostatoje pavartota formuluotė „rinkimų vykdymo principai“. tuo tarpu „balsų perskaičiavimą į mandatus“ aprėpia konstitucinėje nuostatoje pavartota sąvoka „rinkimų vykdymas“.

primindamas aną nutarimą tribunolas nori pabrėžti, kad konstitucijos kūrėjo valia paprastajam įstatymų leidėjui yra palikta didesnė laisvė reguliuoti sprendimus priimančių teritorinės savivaldos institucijų rinkimus, nes nėra nustatyta reikalavimo,


kad mandatų skirstymo sistema būtų pagrįsta proporcingumo principu. taigi įstatymų leidėjas turi įgaliojimus pasirinkti tiek daugumos sistema pagrįstą, tiek proporcingumo principu grindžiamą sprendimą. tai reiškia, kad konstitucija teritorinės savivaldos ins-titucijų rinkimų atžvilgiu, palyginti su seimo rinkimais, įstatymų leidėjui paliko ir di-desnę laisvę įgyvendinant materialiosios lygybės idėją. Atsižvelgiant į didelius skirtingų lygmenų savivaldos vienetų ir, ypač kalbant apie gyventojų skaičių, to paties lygmens vienetų (ypač pagrindinių vienetų – gminų) skirtumus, pernelyg didelė su rinkimais susijusių sprendimų universalizacija nebūtų naudinga. taigi įstatymų leidėjas neatsi-tiktinai nustatė skirtingą rinkimų reguliavimą, priklausomą nuo gyventojų skaičiaus.

konstitucinis tribunolas pabrėžia, kad pirmiau minėti laisvų ir demokratinių rinkimų standartai, susiję su formaliais reikalavimais (visuotiniai, slapti, tiesioginiai, lygūs) ir su lygiateisės rinkimuose besivaržančių subjektų konkurencijos reikalavi-mais, taikytini ir savivaldos rinkimams. tačiau konkurencija lygiomis teisėmis ne-turi – netgi kalbant apie šiuos rinkimus – reikšti visiškos materialiosios kandidatų lygybės (lygios kiekvieno rinkėjo balso galios).

turint omenyje savivaldos rinkimų specifiką ir kitokį, nei santykis tarp seimo ir vyriausybės, santykį tarp sprendimus priimančių ir juos vykdančių teritorinės savival-dos institucijų, įstatymų leidėjas susiduria su ta pačia dilema, kaip ir seimo rinkimų atveju: kaip suderinti „teisingų rinkimų“ idėją su „veiksmingų rinkimų“ idėja? tačiau teritorinės savivaldos institucijų rinkimų atveju įstatymų leidėjo laisvė yra ženkliai di-desnė. savivaldos rinkimų aksiologija turi atsižvelgti dar ir į teritorinės savivaldos funk-cijas demokratinėje valstybėje bei jos nepriklausomumo nuo centrinės valdžios esmę.

4. prašymo 1 punkte ginčijamų nuostatų konstitucingumo vertinimas4.1. pareiškėjai ginčija pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 7, 9–16 punktus kaip

prieštaraujančius konstitucijos 2, 15 straipsniams, 169 straipsnio 2 daliai ir chartijos 3 straipsnio 1, 2 dalims ir argumentuoja tuo, kad naujasis reguliavimas suteikia pra-našumą sąrašų grupes sudariusiems (sąrašų sujungimas) subjektams, nes dėl jo atsi-randa sujungtų sąrašų grupės persvara prieš tuos subjektus, kurie rinkimuose varžosi pateikę pavienius (nesujungtus) sąrašus. toks reguliavimas, pareiškėjų nuomone, iš-kreipia rinkimų rezultatų nustatymo sistemą, nes gali lemti ženkliai perdėtą stipraus subjekto atstovavimą. taip gali atsitikti, – teigia pareiškėjai, – jeigu sąrašų grupę kartu su kitais subjektais sudarys subjektas, už kurį bus atiduota ypač daug balsų. tuomet šiai sąrašų grupei teks daugiau mandatų nei savarankiškai būtų gavęs stipriausias kandidatų sąrašas. Rezultatas bus tas, kad stipriausiam subjektui bus atstovaujama aiškiai perdėtai, palyginti su tikruoju rinkėjų palaikymu. toks reguliavimas, pagrįstas minėta preferencija, pažeidžia, kaip teigia pareiškėjai, rinkimų teisės lygybės mate-rialiąja prasme principą.

4.2. konstitucinis tribunolas nepritaria pareiškėjų požiūriui, kad ginčijamos nuo-statos pažeidžia rinkimų teisės lygybės materialiąja prasme principą. Demokratinių

236

valstybių teisinio reguliavimo srityje ir doktrinoje visuotinai pripažįstama istoriškai susiformavusi pasyviosios rinkimų teisės samprata yra susijusi su formaliais reikala-vimais, taikomais vienodai visiems fiziniams asmenims (piliečiams), besivaržantiems rinkimų kovoje dėl atstovaujamojo mandato gavimo. taip pasyvioji rinkimų teisė suprantama kalbant tiek apie parlamento, tiek apie savivaldos rinkimus. Ji glaudžiai siejasi ir su aktyviąja rinkimų teise, kuri taip pat suprantama kaip formalių ir teisės tiksliai nustatytų reikalavimų, taikomų visiems rinkimuose dalyvaujantiems asme-nims (piliečiams), visuma. toks yra ir konstitucijos 169 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto rinkimų lygybės principo norminis turinys. Jis apima formalius ir visiems kandida-tams vienodus, įstatyme preciziškai nustatytus reikalavimus, sudarančius aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Šių reikalavimų savivaldos rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas nepakeitė.

pasyviosios rinkimų teisės lygybės materialiąja prasme principas, kuriuo remiasi pareiškėjai, yra „teisingų rinkimų“, kuriuose už kiekvieną iš išrinktų kandidatų balsuo-tų vienodas skaičius rinkėjų, postulatas. taigi savo idealiu pavidalu tai yra tam tikros faktinės padėties pasiekimo postulatas. Šis postulatas, kaip jau išaiškinta (motyvų i da-lies 1 punktas), yra tam tikras reikalavimas, kurio netgi dėl techninių priežasčių ne-įmanoma visiškai įgyvendinti. taigi materialiosios rinkimų lygybės idėja, kuria remiasi pareiškėjai, yra tik tam tikras šiuolaikinio konstitucinės teisės mokslo ir įvairių, kartais prestižinių, ekspertų institucijų postulatas. Jis atspindi siekį taikomuose rinkimų spren-diniuose maksimaliai atsižvelgti į šią idėją. kaip minėta, įvairių šalių įstatymų leidėjai skirtingu mastu atsižvelgia į šį postulatą – tai priklauso nuo pasirinktų idėjų, kurias įgyvendinti siekiama, taip pat nuo minėtų pamatinių vertybių proporcijų pasvėrimo.

tribunolas taip pat nori priminti, kad, kaip jau minėta (motyvų i dalies 1 punk-tas), pasyviosios rinkimų teisės materialiosios lygybės postulato įgyvendinimas pri-klauso ne tik nuo sujungti sąrašus leidžiančio teisinio reguliavimo, rinkimų slenksčių nustatymo ar tam tikros mandatų skirstymo sistemos taikymo, bet esmingai ir nuo suskirstymo į rinkimų apygardas, kuriose skirstomi mandatai. konstitucinio tribu-nolo nuomone, rinkimų materialiosios lygybės postulatas labiau imperatyviai turi būti traktuojamas seimo rinkimų atžvilgiu, nes konstitucija reikalauja, kad rinkimai, be kita ko, būtų „proporciniai“ (konstitucijos 96 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu terito-rinės savivaldos vienetų tarybų rinkimams tokio konstitucinio reikalavimo nėra nu-matyta (konstitucijos 169 straipsnio 2 dalis). vadinasi, įstatymų leidėjas šiuo atveju turi laisvę nustatyti, kokiu principu bus grindžiamas mandatų skirstymas: ar tai bus proporcingumo principas, daugumos principas, ar mišri sistema (tuo įstatymų leidė-jas pasinaudojo įtvirtindamas daugumos sistemą gminose, kuriose yra iki 20 tūkst. gyventojų). taigi iš esmės materialiosios rinkimų lygybės idėja įstatymų leidėjui turi didesnę reikšmę tada, kai proporcingumo principas yra konstitucinis reikalavimas. bet net ir tada pasyviosios rinkimų teisės lygybė visų pirma reiškia, kad kiekvienas turi vienodą teisę tapti kandidatu, „tuo tarpu su jau iškeltų kandidatų teisine situacija lygybės principas siejasi ne taip ryškiai“. Šiais laikais proporcingumo principu pagrįs-


tose rinkimų sistemose politinių partijų lygybės principas „nėra besąlygiškai taiko-mas“. Jis dažnai keičiamas „proporcingos galimybių lygybės principu“, leidžiančiu tam tikru mastu privilegijuoti stipresnes partijas silpnesniųjų nenaudai (plg. L. Garlicki. Polskie prawo konstytucyjne: Zarys wykładu. Warszawa, 2005, s. 163–164).

tam tikra apimtimi pareiškėjų samprotavimai apie rinkimų iškraipymus, ma-terialiosios lygybės rinkimuose idėją ir stipresnių partijų privilegijavimą yra ne ar-gumentai, pagrindžiantys ginčijamų nuostatų nekonstitucingumą, o rėmimasis doktrinos postulatais arba postulatai de lege ferenda. taip galima traktuoti pareiškėjų pateiktus samprotavimus apie „proporcinio atstovavimo“ koncepciją arba jų prefe-rencijas Hare-niemeyerio metodui (prašymo p. 5 ir 8).

4.3. pareiškėjų nuomone, iš demokratinės teisinės valstybės principo kyla tai, kad įstatymų leidėjo laisvė įtvirtinti atskirų balsų nelygybę yra ribota ir leistina tik jeigu atitinka „neatremiamų priežasčių“ kriterijus. pareiškėjai čia nagrinėjamos pro-blematikos atžvilgiu remiasi „neatremiamų priežasčių“ koncepcija, esančia vokieti-jos federalinio konstitucinio teismo jurisprudencijoje. Šios koncepcijos paskirtis – išaiškinti, kad „proporcinį atstovavimą“ vokiškojo parlamentarizmo kontekste riboja „prakseologinis racionalumas“, kylantis iš demokratinės teisinės valstybės principo ir ribojantis pasyviosios rinkimų teisės lygybės principą mažų partijų nenaudai, kad būtų užtikrintas veiksmingas demokratinės sistemos veikimas (mažos partijos nėra pajėgios reikšti ar formuoti tautos valią).

konstitucinis tribunolas, remdamasis lygybės principo reguliavimu konstitu-cijos 169 straipsnio 2 dalyje, nori atkreipti dėmesį į tam tikrą prašymo argumen-tų nenuoseklumą. viena vertus, pareiškėjai mano, kad savivaldos rinkimų atžvilgiu aksiologija, „užkoduota“ demokratinės teisinės valstybės principe, yra priešinga nei seimo rinkimų aksiologija, taip pat kylanti iš demokratinės teisinės valstybės princi-po. „savivaldos sistemoje, – teigia pareiškėjai, – svarbiausia yra ne partinės sistemos koncentracija ir su tuo susijusi politinė centralizacija, o priešingai – decentraliza-cija, – tai konstitucijos kūrėjas tiesiogiai sako konstitucijos 15 straipsnio 1 dalyje, o netiesiogiai – konstitucijos 15 straipsnio 2 dalyje.“ kita vertus, pareiškėjai nori perkelti „prakseologinį racionalumą“ iš vokiškojo parlamentarizmo teritorijos (kur, beje, galioja kitoks konstitucinis reguliavimas) į nuostatų, reguliuojančių savivaldos rinkimus Lenkijos Respublikoje, konstitucingumo kontrolės sritį. taigi nori pasinau-doti aksiologija, pagrindžiančia galimybių rinkimuose lygybės principo apribojimą ir leidžiančia diskriminuoti mažas partijas.

konstitucinis tribunolas pabrėžia, kad parlamento rinkimų ir teritorinės savi-valdos institucijų rinkimų aksiologija, priešingai nei teigia pareiškėjai, nėra visiškai skirtinga. tinkamas ir veiksmingas demokratinės sistemos veikimas siejasi ne tik su tinkamu ir veiksmingu centrinės valdžios veikimu, bet ir su vietos viešosios valdžios, taip pat ir sprendimus priimančių jos institucijų, veikimu, o tai siejasi su būtinumu suformuoti vieningą daugumą savivaldos atstovaujamosiose institucijose, kad būtų

238

veiksmingai įgyvendinamos konstitucinės ir įstatymų nustatytos funkcijos. taigi ge-rai veikiančios ir veiksmingos valstybės principas, išvedamas iš demokratinės teisinės valstybės principo (konstitucijos 2 straipsnis), taikytinas visiems viešosios valdžios subjektams, taip pat ir teritorinių vienetų, kurie yra valstybės sudedamosios dalys, valdžiai, nes valstybė yra integralus subjektas, kuriam yra taikoma konstitucija. pa-reiškėjai to nekvestionuoja, jeigu kaip ginčijamų nuostatų kontrolės pagrindą nurodo konstitucijos 2 straipsnį. tačiau to negalima daryti selektyviai; iš 2 straipsnio išveda-mas veiksmingumo principas taikomas visoms viešosioms valdžioms. taigi tai yra vertybė, į kurią įstatymų leidėjas reguliuodamas savivaldos rinkimus turi atsižvelgti. kaip minėta, konstitucijos 169 straipsnio 2 dalies nuostata įstatymų leidėjui leidžia sprendimus priimančių teritorinės savivaldos institucijų rinkimus teisiškai reguliuoti laisviau nei seimo rinkimus. Įstatymų leidėjas turi pasverti proporcijas tarp teisingų rinkimų idėjos įgyvendinimo (materialiosios lygybės idėja) – konstituciškai tai įtvir-tinta silpniau nei seimo rinkimų atveju – ir veiksmingo viešosios valdžios veikimo principo (konstitucijos 2 straipsnis) bei pareiškėjų nurodomo konstitucijoje įtvirtin-to viešosios valdžios decentralizavimo principo.

prieštaraujančiu konstitucijai pareiškėjai laiko ne tik reguliavimą, privilegijuo-jantį sąrašų grupes (blokus) pavienių kandidatų sąrašų atžvilgiu, bet ir balsų bei man-datų skirstymo pačioje sąrašų grupėje mechanizmą.

pareiškėjų nuomone, pakeitimo įstatymas trimis aspektais pažeidžia lygybės principą: 1) galimybe sujungti sąrašus ir didesnio iškraipymo padariniu, kurį lemia nuostatos, pagal kurias nustatant balsavimo už sąrašų grupę rezultatus yra įskaitomi ir balsai, atiduoti už komitetus, kurių sąrašai, priklausantys grupei, nesurinko bent 5 procentų galiojančių balsų; 2) aukštesnių nei 5 procentų rinkimų slenksčių nu-statymu, nes tai didina iškraipymo efektą; 3) d’Hondto ir saint-Laguë metodų tai-kymu, – panašiai kaip ir rinkimų slenksčių institutas, jie pirmenybę teikia didelėms grupuotėms, nepalankiai mažesniosioms.

Ginčijamo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad grupuotės, ku-rios sudaro kandidatų sąrašų grupę, gali tikėtis gauti didesnę rinkėjų balsų dalį, tai-gi ir daugiau mandatų, nei gautų, jeigu tie balsai būtų perskaičiuojami į mandatus kiekvienam rinkimų komitetui atskirai. taip atsitinka dėl balsų „likučių“ reikšmės marginalizavimo, – tie balsai buvo atiduoti už tam tikrą sąrašą, bet dėl to tam sąrašui nebuvo skirtas papildomas mandatas, nes tų balsų buvo per mažai, kad užtektų dar vienam „visam“ mandatui gauti. tuo tarpu dėl kandidatų sąrašų sujungimo yra „už-valdomi“ ir tie balsai, kurie politiniu požiūriu iki tol nebuvo efektyvūs, nes tai, kad jie buvo atiduoti už tam tikrą grupuotę, nelemdavo jai papildomo tarybos nario man-dato. tačiau negalima sakyti, kad „stipresnė grupuotė pasisavina balsus, atiduotus silpnesniam partneriui“, kaip formuluoja pareiškėjai. Juk sąrašai sujungiami visiškai savanoriškai, ir tai savo nuožiūra gali daryti visi rinkimuose dalyvaujantys komite-tai. iš jokio rinkimų komiteto nėra atimta teisė sujungti savo sąrašą su kitu rinkimų komitetu. vienintele kliūtimi gali būti kito rinkimų komiteto nenoras sujungti sąra-


šus. tačiau tai yra faktinė aplinkybė, kurią lemia konkrečios politinės, o ne teisinės sąlygos. be to, konfigūracijos, kuriomis savo sąrašus gali jungti atskiros grupuotės, neprivalo įgyti visos šalies, taigi praktiniu požiūriu – centralizuoto partinio, masto. Jos gali būti skirtingos gminų, pavietų tarybų ir vaivadijų seimelių rinkimuose, taip pat vietos ir regiono lygmenyse.

taip pat dera priminti, kad panašus reguliavimas, susijęs su galimybe sujung-ti sąrašus, Lenkijoje buvo taikomas pirmuosiuose po nepriklausomybės atgavimo 1918 m. parlamento rinkimuose (valstybės viršininko 1918 m. lapkričio 28 d. dek-retas dėl seimo rinkimų tvarkos; Dz. pr. pp, nr. 18, eil. nr. 46, su pakeitimais), taip pat pirmuosiuose po Antrojo pasaulinio karo visiškai demokratiniuose 1991 metų seimo rinkimuose (Lenkijos Respublikos seimo rinkimų įstatymas; Dz. u., nr. 59, eil. nr. 252). vėliau, 1993 metų rinkimuose, kurie vyko pagal 1993 m. gegužės 28 d. rinkimų įstatymą (Dz. u., nr. 45, eil. nr. 205), vietoj sąrašų sujungimo buvo įtvirtin-tas rinkimų savanoriškų koalicijų institutas, egzistuojantis ir pagal dabar galiojan-čią teisę. būtent nauda, kurios tikimasi, lemia tai, kad atskiros politinės grupuotės apsisprendžia drauge startuoti rinkimuose, nors koalicijos sudarymas yra susijęs su aukštesniu procentiniu užtveriamuoju barjeru, kurį būtina peržengti seimo narių mandatams gauti.

tribunolas nori pabrėžti, jog dėl ginčijamų nuostatų, suteikiančių galimybę su-grupuoti kandidatų sąrašus, remiantis įstatymu, bet savo sąrašus pateikiančių rinki-mų komitetų valia yra sukuriamas bendras subjektas, rinkimuose konkuruojantis su kitomis sąrašų grupėmis (kurios taip pat yra „bendri“ subjektai) ir pavieniais sąrašais. tad lygiateisės konkurencijos negalima tapatinti su kandidatų sąrašų konkurencija lygiomis teisėmis.

tribunolas pažymi, kad naujasis reguliavimas gali (tačiau nebūtinai) padidin-ti rinkimų iškraipymus; tai sietina su rinkimų slenksčiais, ypač jeigu jie aukštesni nei 5 procentų, kaip pavietų tarybų (10 procentų slenkstis) ir vaivadijų seimelių (15 procentų slenkstis) rinkimuose. tačiau tribunolas nesutinka su pareiškėjų po-žiūriu (prašymo p. 11), jog „rinkimų rezultatų iškraipymai gali būti tokie ženklūs, kad vietoj „proporcinio atstovavimo“ (suprantamo kaip leidžiama lygybės principo reliatyvizacija) gali atsirasti „disproporcinis atstovavimas““. tribunolas pabrėžia, kad iš konstitucijos nekyla „proporcinio atstovavimo“ reikalavimas. tribunolas tiria gin-čijamų nuostatų atitiktį ne šiuolaikinėms doktrinos tendencijoms, o nurodytiems konstitucijos nuostatose įtvirtintiems pagrindams.

Žinoma, visada galima kelti maksimalaus leistino rinkimų rezultatų iškraipymo masto, kurį lemia pasirinktas teisinis reguliavimas, klausimą, taip pat ir šiuo atveju, nes pernelyg dideli iškraipymai gali ne tiek kirstis su pasyviosios rinkimų teisės mate-rialiosios lygybės principu, kiek kelti abejonių dėl atstovaujamosios institucijos rep-rezentatyvumo. tačiau tai gali būti pasverta tik per ilgesnį laikotarpį (plg. L. Garlicki. komentarz do art. 96 konstytucji. – Konstytucja Rzeczypospolitej Polskiej: Komen-tarz. t. i. Warszawa, 1999).

240

pareiškėjų nuomone, tiriamasis reguliavimas lemia didesnius rinkimų rezul-tatų iškraipymus, nes nustatant atitinkamos sujungtų sąrašų grupės rezultatus yra įskaitomi ir balsai, atiduoti už grupuotę, kuri atskirai surinko mažiau nei 5 procen-tus galiojančių balsų. bet ligšiolinė praktika rodo, kad ženklius rinkimų rezultatų proporcinio efekto iškraipymus lemdavo būtent užtveriamieji barjerai (rinkimų slenksčiai). pakanka pasakyti, kad pirmą kartą Lenkijoje pritaikius 5 procentų rin-kimų slenkstį 1993 metų seimo rinkimuose net 34,5 procento rinkėjų balsavo už grupuotes, kurios nepateko į parlamentą dėl to, kad neperžengė rinkimų slenks-čio, taigi daugiau nei trečdalis rinkėjų seime neturėjo savo atstovų. Ankstesniuose, 1991 metų parlamento rinkimuose, kai dar negaliojo užtveriamieji slenksčiai, šis procentas buvo tik 7,3. seimo rinkimuose taikomas rinkimų slenksčio institutas savivaldos rinkimuose imtas taikyti 1998 m. (Dz. u., nr. 95, eil. nr. 602). Ginčija-mas savivaldos rinkimų įstatymo pakeitimas 5 procentų slenkstį įtvirtina jau visose gminose, kuriose yra daugiau nei 20 tūkst. gyventojų, dar didesnis šis slenkstis pa-vietų tarybų (10 procentų) ir į vaivadijų seimelių (15 procentų) rinkimuose, bet tik toms grupuotėms, kurios apsisprendė sujungti savo kandidatų sąrašus, tačiau jeigu blokas nesurenka atitinkamo procento balsų, atskiri jam priklausantys kandidatų sąrašai iš mandatų skirstymo nepašalinami.

pažymėtina, kad nors užtveriamojo slenksčio įvedimas gminų, kuriose yra dau-giau kaip 20 tūkst. gyventojų, tarybų rinkimuose prašymo petitum formaliai yra gin-čijamas kartu su visomis naujos redakcijos rinkimų įstatymo 88 straipsnio nuostato-mis, prašymo argumentuose abejonės dėl 88 straipsnio 2 dalies nėra sukonkretintos, jos nebuvo atskleistos ir teismo posėdyje. Dėl to sunku nustatyti, ar pareiškėjai iš viso ginčija 5 procentų slenksčio įvedimą. tačiau reikia pabrėžti, kad teismo posėdyje sei-mo atstovo pareikšta nuomonė, esą gminų rinkimuose įtvirtinant slenksčius siekta suvienodinti principą visais savivaldos lygmenimis, skamba nelabai įtikinamai, nes gminų lygmeniu vykdomosios institucijos sudaromos tiesioginių rinkimų būdu, o pavietuose ir vaivadijose seniūnus ir maršalkas renka atitinkamos atstovaujamosios institucijos.

Čia būtina daugiau dėmesio skirti vadinamųjų „prarastų“ balsų problemai, t. y. tokių balsų, kurie proporcinių rinkimų sistemoje buvo atiduoti už sąrašą, bet be re-zultato, nes tas sąrašas neperžengė 5 procentų ribos ir neįgijo teisės dalyvauti skirs-tant mandatus. tiesa, tokie balsai nevirsta mandatais, tiesiogiai susijusiais su tuo są-rašu; tas sąrašas negauna jokių mandatų. tačiau reikia turėti omenyje, kad mandatų skaičius toje apygardoje, kartu ir visame teritoriniame vienete, nesumažėja dėl to, kad ribos neperžengė konkretus sąrašas ar sąrašai. nors rinkėjas subjektyviai jaučia, jog jo balsas prarastas tuo požiūriu, kad sąrašas, už kurį jis balsavo, galiausiai pralaimėjo, pasirinktoje sistemoje nėra taip, kad jis objektyviai taryboje neturėtų atstovo, kaip yra mažoritarinių rinkimų atveju, kai pralaimėję balsai objektyviai ir galutinai yra pašalinami iš mandatų skirstymo proceso. mažoritarinių rinkimų atveju „pralaimė-ję“ balsai mandatų skirstymo procedūroje tiesiogiai nebeįskaitomi; tuo tarpu pro-


porciniuose rinkimuose tokie balsai ribą peržengusių sąrašų gautais mandatais virsta tokiu santykiu, kokiu laimėję komitetai tarpusavyje pasiskirsto mandatus po to, kai iš tolesnio žaidimo pašalinami slenksčio neperžengę komitetai. „pralaimėjęs“ rinkėjas nebeturi jokios įtakos savo balso vaidmeniui mandatų skirstymo procedūroje, nors jo balsą faktiškai pasidalija laimėjusieji sąrašai, tarp jų ir jam pagal programą tolimi bei subjektų požiūriu svetimi.

Šio reiškinio siekiama išvengti rinkimų sistemose (pavyzdžiui, Airijos rinkimų sistemoje, kuri dalykinėje literatūroje pripažįstama viena iš labiausiai ištobulintų), kuriose yra vadinamojo perkeltojo balso institutas, nustatantis, kas turi būti daroma su rinkėjo balsu, jeigu kandidatas, už kurį jis balsavo pirmiausia, pralaimi rinkimus. tokiu atveju rinkėjas nurodo kitą konkretų kandidatą, kuriam atitektų jo balsas (plg. Prawo wyborcze do parlamentu w wybranych państwach europejskich. Red. s. Gra-bowska, k. składowski. kraków, 2006, s. 156).

sąrašų sujungimo sistema tam tikru požiūriu objektyviai „pasitinka“ šią pro-blemą, nes dar prieš rinkimus duotu ženklu yra nurodoma, kuriam sąrašui atiteks atitinkami pralaimėję balsai. tiesa, šioje situacijoje rinkėjas pats (antruoju balsu) nesprendžia dėl savo pralaimėjusio balso galios perorientavimo, bet bent jau yra tikras, kad jokia jo balso dalis neatiteks jam programos požiūriu tolimos stovyklos sąrašui. Juk jis dar prieš balsavimą yra informuojamas, su kuriuo komitetu yra su-jungiamas sąrašas, už kurį jis ketina tiesiogiai balsuoti, – žinoma, jeigu to sąrašo komitetas apskritai prisideda prie sujungimo. taigi sąrašų sujungimo institutas taip pat skirtas tam, kad nebūtų sudaryta prielaidų atsirasti subjektyviam rinkėjo pojūčiui, kad pralaimintis jo balsas pralaimi galutinai. Jo balsas galiojančioje sąra-šų sujungimo sistemoje gali objektyviai turėti įtakos mandato gavimui, galiausiai virsti mandatų, kurie jam bent jau programos ir subjekto požiūriais yra artimesni, gavimu.

Žinoma, būtų geriau, jeigu rinkimų sistema tiesiogiai rinkėjams suteiktų gali-mybę priimti sprendimą šiuo klausimu (pirminis ir lemiamas čia yra sąrašus sujun-giančių komitetų sprendimas), bet reikia pripažinti, kad ginčijamas įstatymas gali būti laikomas mėginimu ieškoti optimalaus ryšio tarp rinkėjo ir jo atstovų taryboje tokioje situacijoje, kai savivaldos rinkimų sistema dar nėra įgijusi visuotinai priimti-no pavidalo.

be to, reikia pažymėti, kad tam tikrų matematinių metodų, pagal kuriuos ati-duotų balsų skaičius proporcinėje sistemoje perskaičiuojamas į mandatų skaičių ir yra nustatomas atskiriems rinkimų komitetams „bloko“ viduje tenkančių mandatų skaičius, taikymas įstatyme visada yra susijęs su politologų aprašomais tokių spren-dinių padariniais (plg., pvz., J.-m. cotteret, c. emeri. Les systèmes électoraux. paris, 1994). Šiaip ar taip, pasaulyje žinomi ir visuotinai taikomi matematiniai modeliai (dažniausiai vadinami pagal jų kūrėjų pavardes) siejasi su tokiu padariniu, kad tam tikru mastu yra nukrypstama nuo grynai proporcinio rinkimų rezultato stipresnių arba silpnesnių grupuočių naudai, – tai priklauso nuo pasirinkto metodo. tai yra iš

242

esmės neišvengiamas proporcinės rinkimų tvarkos taikymo padarinys. metodą, kar-tu ir jo padarinius, gali pasirinkti įstatymų leidėjas. kad ir kokį metodą jis pasirinktų, vis tiek atskiriems rinkimų dalyviams jis bus labiau arba mažiau naudingas. idealiai neutralaus sprendimo iš esmės nėra. taigi sunku tam tikro matematinio (algoritmi-nio) metodo pasirinkimą traktuoti kaip elementą, iš dalies lemiantį konstitucinio lygybės teisės atžvilgiu principo pažeidimą. toks pažeidimas galėtų būti, jeigu įsta-tymas įtvirtintų tokį ypatingą balsų perskaičiavimo į mandatus metodą, kuris būtų ryškaus instrumentinio pobūdžio. nagrinėjamu atveju toks kaltinimas negalimas; įstatyme numatyti d’Hondto ir saint-Laguë metodai, visuotinai žinomi europoje ir už jos ribų, Lenkijos rinkimų įstatymuose taikomi nuo seno. Ginčijamos nuostatos įveda du mandatų suteikimo metodus. vienas jų skirtas mandatų padalijimui rinki-muose konkuruojantiems subjektams, kitas apibrėžia kitą algoritmą, kuriuo remian-tis mandatai skirstomi pačioje kandidatų sąrašų grupėje ir kuris iš esmės taikomas tik jeigu tokia grupė yra sudaryta. Dviejų skirtingų matematinių metodų taikymas vienu metu taip pat nėra Lenkijos rinkimų teisės išskirtinumas. Dera priminti, kad ir 1991 metų seimo rinkimuose mandatai buvo gaunami dviem būdais: rinkimų apy-gardose ir pagal visos šalies masto sąrašą (kuris funkcionavo ir kituose rinkimuose), be to, tuomet buvo taikomos dvi skirtingos balsų skaičiavimo sistemos. Remiantis jau keliolikos metų šių mandatų padalijimo metodų taikymo Lenkijoje praktika saint-Laguë sistema visuotinai laikoma palankia mažesnėms grupuotėms. tad galima ma-nyti, kad, būdamas palankesnis mažesniems komitetams, šis metodas kartu remia ad hoc kuriamas faktines rinkimų koalicijas.

savivaldos rinkimų įstatymo pakeitimuose įtvirtinti sprendiniai nė kiek nenu-lemia formalios rinkimų teisių lygybės principo pažeidimo. kiekvieno rinkėjo balsas turi vienodą vertę, o jo perskaičiavimo į mandatus būdas priklauso nuo taisyklių, tai-komų visiems rinkimuose dalyvaujantiems rinkimų komitetams. Dėl pareiškėjų itin kritiškai vertinamo d’Hondto metodo taikymo pasakytina, kad pagal konstitucijos 169 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą įstatymų leidėjas turėjo teisę pasirinkti šį mandatų skirstymo metodą.

Apibendrinant šią svarstymų dalį dera pažymėti, kad neproporcingiausią man-datų paskirstymą lemia mažoritarinė rinkimų sistema, ypač daugiamandatėse apy-gardose ir tuomet, kai rengiamas tik vienas balsavimo ratas (kaip gminose, kuriose yra iki 20 tūkst. gyventojų, ir senato rinkimuose). Šioje sistemoje „pralaimėję“ balsai, kurių suma paprastai viršija „laimėjusių“ balsų sumą, neretai ženkliai, yra „prarasti“, kaip jau buvo pažymėta, galutinai. tačiau, kadangi proporcinių rinkimų (t. y. tokių, kuriuose galiausiai sąrašo gautų balsų skaičių proporcingai atitinka jo gautų mandatų skaičius) principas savivaldos rinkimų (kaip ir senato rinkimų) atžvilgiu nėra kons-titucionalizuotas, akivaizdu, kad mažoritarinių, taigi visiškai neproporcinių, rinkimų įdiegimas savivaldybėse taip pat jokiu būdu negalėtų būti pripažintas antikonstituci-niu. Šis teiginys turi būti deramas kontekstas ginčijamų sprendinių, įtvirtintų naujau-siais savivaldos rinkimų teisės pakeitimais, esmei nagrinėti.


5. kaltinimas, kad buvo pažeistas decentralizacijos principaspareiškėjai nurodo ir kitus konstitucingumo kontrolės pagrindus – konstitucijos

2, 15 straipsnius ir europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1, 2 dalis. Jų nuo-mone, minėtų sprendinių dėl rinkimų nulemta pernelyg didelė deformacija nulems ženklų rinkimų rezultatų iškraipymą ir su tuo susijusią savivaldybių partinę centra-lizaciją, taip sumenkindama ne tik savivaldos decentralizacijos principą, bet ir vietos ryšius (socialinius, ūkinius ar kultūrinius) ir piliečių bendrijų interesus, apie kuriuos kalbama konstitucijos 15 straipsnio 2 dalyje bei preambulėje ir chartijos 3 straipsnio 1 dalyje.

pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai nepagrįstai sutapatino valstybės de-centralizacijos sampratą su savivaldybių pavertimo pernelyg partinėmis reiškiniu. valstybės decentralizacija – tai idėja, kurios tikslas – valstybės valdžios kompetenciją perduoti vietos bendruomenių demokratiškai išrinktoms teritorinės savivaldos vie-netų institucijoms. teritorinė savivalda vykdo iš konstitucijos ir įstatymų kylančius viešuosius uždavinius. teritorinės savivaldos savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo valstybės garantuoja konstitucija. teritorinės savivaldos vienetai yra juridiniai asmenys, jie turi nuosavybės teisę ir kitas turtines teises. Šių vienetų savarankiškumas ginamas teismine tvarka (konstitucijos 165 straipsnis). teritorinės savivaldos viene-tai turi teisę neperžengdami įstatymų nustatytų ribų nustatyti vietinių mokesčių ir rinkliavų dydį (konstitucijos 168 straipsnis), o tai taip pat yra teritorinės savivaldos savarankiškumo prielaida. Šis trumpas savivaldos esmės apibūdinimas atspindi vals-tybės decentralizacijos proceso rezultatą. kuo daugiau valstybės kompetencijos bus perduota teritorinei savivaldai ir kuo geresnės bus jos nepriklausomumo garantijos, tuo geriau (plačiau, išsamiau) bus įgyvendinta valstybės decentralizacijos idėja.

tuo tarpu savivaldos partinės centralizacijos, arba, paprasčiau tariant, valstybės masto politinių partijų įtakos savivaldybių veikimui, arba „savivaldybių pavertimo pernelyg partinėmis“, reiškinys gali tapti pavojingas, jeigu dėl to sumažės savivaldy-bių savarankiškumas, savivaldybėms vadovaujantys asmenys faktiškai taps pavaldūs valstybės masto partijų vadovybei. tokius reiškinius galima vertinti kaip patologi-nius. tačiau jie bus tik menkos politinės ir teisinės asmenų, vadovaujančių savivaldai, kultūros atspindys. Jokia sprendimus priimančių teritorinės savivaldos institucijų rinkimų sistema, taip pat jokios konstitucinės ir įstatymų nustatytos garantijos neuž-kirs kelio tokiai patologijai, kurios šaltinis yra menka teisinė ir politinė kultūra, par-tijų žaidimai arba nekompetentingumas, dėl kurių į teritorinės savivaldos institucijas išrinkti asmenys ieško stiprių politinių partijų vadų „globos“. panašiai jokia parla-mento rinkimų sistema arba (plačiau) jokia konstitucinė sistema neužkirs kelio parti-jų žaidimams, nesutrukdys valdančiosioms politinėms partijoms „savintis“ valstybės. vakarų valstybių doktrinoje daug anksčiau buvo nurodomi tokie pavojai, savotiškos „partinės valstybės“ formavimasis dėl to, kad valdančiosios partijos „savinasi“ vals-tybę (ypač vokiečių doktrinoje; reiškinys der Parteistaat). taigi tikroji garantija, kad nebūtų leista atsirasti patologiniams reiškiniams, dėl kurių įspėja pareiškėjai, yra ne

244

pareiškėjų postuluojamas kitoks mandatų skirstymo sprendimus priimančių teritori-nės savivaldos institucijų rinkimuose būdas, o pakankamas teisinės ir politinės kultū-ros lygis – tiek asmenų, išrinktų į savivaldos institucijas, tiek centrinio politinio elito narių. konstitucinis tribunolas neturi įgaliojimų konstitucingumo požiūriu vertinti prognozuojamus socialinius-politinius reiškinius; jis taip pat negalėtų konstatuoti tiesioginės ginčijamų nuostatų įtakos (nei tos įtakos dydžio) tokiems patologiniams reiškiniams. tokią įtaką galėtų atskleisti empiriniai tyrimai.

tribunolas taip pat nenustatė, kad ginčijamos nuostatos pažeistų vietos ryšius. tribunolas nori pažymėti, kad konstitucijos 15 straipsnio 2 dalis įpareigoja nustatant atitinkamą „pagrindinį teritorinį suskirstymą“ atsižvelgti į vietos ryšius (socialinius, ūkinius ir kultūrinius). pareiškėjai nepagrindė, kaip ginčijamos nuostatos siejasi su šios konstitucinės nuostatos norminiu turiniu. kaip konstitucingumo kontrolės pa-grindas pareiškėjų nurodyta konstitucijos 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Lenki-jos Respublikos teritorinė sandara užtikrina viešosios valdžios decentralizaciją“. kaip pirmiau nurodyta, pareiškėjų numatomas savivaldybių partinės centralizacijos reiš-kinys, kaip ginčijamų nuostatų taikymo padarinys, nėra susijęs su viešosios valdžios decentralizacijos teisiniu reguliavimu.

Dėl tų pačių priežasčių ginčijamos nuostatos nėra prieštaraujančios europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, apibrėžiančiai teritorinės savival-dos esmę. tribunolas taip pat nustatė, kad ginčijamos nuostatos atitinka chartijos 3 straipsnio 2 dalį savivaldos rinkimams iš demokratinio standarto kylančių formalių reikalavimų aspektu.

tribunolas taip pat neįžvelgė konstitucijos 2 straipsnio pažeidimo. tribunolas nepritaria pareiškėjų argumentams, esą „sąrašų sujungimo institutas įstatyme įtvir-tinta versija“ kelia netikrumą, nes rinkėjas negalės numatyti savo dalyvavimo rinki-muose rezultato dėl balsų, atiduotų už tuos sąrašus, kurie nesurinko bent 5 procentų galiojančių balsų, „užvaldymo“ pačioje sąrašų grupėje. kaip minėta, pagal įstatymą savanoriškos sąrašų grupės sudarymas reiškia, kad yra sukuriamas rinkimuose kon-kuruojantis „integruotas subjektas“. vadinasi, rinkėjai tokiu atveju balsuos už sąrašą, esantį grupėje, o kartu ir už visą sąrašų grupę. Labai svarbu, kad šios taisyklės rinkė-jams būtų žinomos pakankamai anksti prieš balsavimą. sunku numatyti, kokia bus rinkėjų reakcija į tokius sąrašų sujungimo padarinius. Galimas daiktas, tai sukels rin-kėjų nenorą balsuoti už sąrašą, kuris priklauso grupei, arba net už visą sąrašų grupę. tad pareiškėjų įsitikinimas, kad dėl sąrašų sujungimo atsiranda didesni iškraipymai, iš esmės yra rinkėjų elgesio prognozavimas.

6. tinkamos vacatio legis problematika6.1. Dėl pareiškėjo teiginio, kad „14 dienų vacatio legis sutrumpinimas turi būti

vertinamas kaip akivaizdus ir šiurkštus konstitucijos 2 straipsnio pažeidimas“, rei-kia pažymėti, jog konstitucija expressis verbis nenustato tokios vacatio legis. tuo tar-pu toks terminas tiesiogiai kyla iš 2000 m. liepos 20 d. įstatymo dėl norminių aktų


ir kai kurių kitų teisės aktų skelbimo (Dz. u., nr. 62, eil. nr. 718, su pakeitimais) 4 straipsnio 1 dalies, nors tam tikrais atvejais, numatytais to paties įstatymo nuosta-tose, jis gali būti trumpesnis, o ypatingomis aplinkybėmis įstatymas gali įsigalioti net ir be vacatio legis arba turėdamas grįžtamąją galią, jeigu tai nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo. Šiuo klausimu ankstesnio konstitucinio reguliavimo kon-tekste konstitucinis tribunolas (pavyzdžiui, 1993 m. kovo 2 d. sprendime k 9/92) nurodydavo galimybę nesilaikyti vacatio legis, jeigu tas įstatymas nenustato pareigų piliečiams ar kitiems valstybės institucijoms nepavaldiems subjektams, o jo įsigalioji-mą skubos tvarka lemia svarbus viešasis interesas.

nagrinėjamu atveju savivaldos rinkimų įstatymo pataisų vacatio legis buvo še-šios dienos, o pats įstatymas nenustato konkrečių pareigų piliečiams ar kitiems nevie-šiems subjektams. esminiai pakeitimų padariniai, kurie yra kreipimosi į konstitucinį tribunolą pagrindas, išeina už vacatio legis termino ribų, nes jie siejasi su rinkimų komitetų sprendimais dėl rinkimų sąrašų sujungimo ar nesujungimo ir su dar vėles-niais balsuotojų sprendimais, kuriems tam tikro rinkimų bloko atsiradimas gali turėti įtakos.

kartu reikia pažymėti, kad rinkimų komitetai formaliuoju teisiniu požiūriu galėjo veiksmingai veikti tik nuo pranešimo atitinkamam rinkimų komisarui arba valstybinei rinkimų komisijai momento, o šio veiksmo atlikimo terminas buvo nu-statytas vadinamajame rinkimų kalendoriuje, kuris yra atitinkamo ministrų tarybos pirmininko potvarkio priedas, paskelbtas tiek po savivaldos rinkimų įstatymo patai-sų priėmimo, tiek po jų paskelbimo. pats artėjančių savivaldos rinkimų faktas buvo visuotinai žinomas, ir asmenys, norintys juose pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise, jau seniai galėjo jiems faktiškai rengtis. Rinkimų įstatymo pataisos nenustatė tokių naujų taisyklių, kad jos tokį pasirengimą paverstų niekiniu. Reikia pridurti, kad paties rinkimų įstatymo nuostatos nenustato jokios konkrečios rinkimų datos; ji nu-statyta tik ministrų tarybos pirmininko potvarkiu.

tiriamosios savivaldos rinkimų įstatymo pataisos nesutrikdė rinkimų kalendo-riuje nustatytos rinkimų veiksmų tvarkos, nes savivaldos rinkimų įstatymą keičian-tis įstatymas, kuriame nustatyta jo įsigaliojimo data – 2006 m. rugsėjo 13 d., leidi-nio Dziennik Ustaw 159 numeryje buvo paskelbtas 2006 m. rugsėjo 6 d., o ministrų tarybos pirmininko potvarkis su rinkimų kalendoriumi leidinio Dziennik Ustaw 162 numeryje buvo paskelbtas 2006 m. rugsėjo 12 d. (jame nurodoma ta pati kaip ir įstatymo įsigaliojimo data), remiantis jau pakeistu rinkimų įstatymu, – tą liudi-ja atitinkamas potvarkio prierašas ir rinkimų kalendoriaus turinys, kuriame atsi-žvelgiama į rinkimų sąrašų sujungimą. Čia reikia pažymėti, kad pranešimo rinkimų institucijoms apie komitetų sprendimus dėl galimo sąrašų sujungimo, taigi dėl to elemento, kuris yra įstatymo novum, terminas pasibaigė 2006 m. spalio 18 d. vidur-naktį. taigi laikotarpis nuo įstatymo paskelbimo iki minėto termino buvo 42 dienos. sunku vienareikšmiškai įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju atskiriems rinki-mų komitetams to laiko pakako atitinkamam politiniam sprendimui priimti. be to,

246

reikia pridurti, kad tiriamasis rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas nenulėmė es-minio rinkėjų balsavimo būdo pokyčio ir nenustatė jiems jokių naujų apribojimų. Šiuo požiūriu ilgesnė ar trumpesnė įstatymo vacatio legis neapribojo jų kaip piliečių teisių, taip pat ir rinkimų teisių.

6.2. taip pat reikia pabrėžti, kad potvarkio dėl rinkimų datos paskyrimo ir jų kalendoriaus nustatymo priėmimas įstatymo pataisų vacatio legis metu pats savaime nėra peiktinas; priešingai – juk dar nuo tarpukario laikų Lenkijoje neginčijama yra laikoma taisyklė, kad įstatymą įgyvendinantį aktą galima paskelbti ir to įstatymo va-catio legis eigos metu (plg. s. Wronkowska, m. Zieliński. Komentarz do zasad techniki prawodawczej. Warszawa, 2004, s. 259). Šis principas kyla iš doktrinoje taip pat ne-ginčijamo postulato, kad tinkamai paskelbtas norminis aktas teisės sistemos dalimi tampa nuo paskutinio su jo išleidimu susijusio sutartinio veiksmo momento (taigi nuo tinkamo jo paskelbimo), o ne nuo jo įsigaliojimo. tuo tarpu galimybė taikyti tokį norminį aktą yra jau kitas klausimas; ji atsiranda tik tam aktui įsigaliojus. vykdomojo akto išleidimas po įstatymo paskelbimo, bet prieš jam įsigaliojant, jau nėra susijęs su neaiškumo teisės sistemoje pavojumi ar hipotetiniu įgaliojimų ribų peržengimu. taip suprantamą vykdomųjų aktų priėmimo ir skelbimo principą išreiškia, be kita ko, šiuo metu galiojančių Teisėkūros technikos principų 127 straipsnio („potvarkis privalo įsiga-lioti įstatymo, kurio pagrindu jis yra priimtas, įsigaliojimo dieną“) norminis turinys.

6.3. išdėstytos pastabos išsamiai neatsako į klausimą, ar keičiant savivaldos rin-kimų įstatymą buvo nustatyta tinkama vacatio legis, adekvati rinkimų teisės, suvokia-mos platesniame jos funkcijų demokratinėje teisinėje valstybėje kontekste, pobūdžiui. Čia reikia pritarti prašymo autoriams, kurie, remdamiesi europos tarybos vadina-mosios venecijos komisijos dokumentu (Geros rinkimų praktikos kodeksu), nurodo, kad apskritai netinka prieš pat rinkimus keisti rinkimų teisę. tikrai kritiškai vertinti-na tai, kad per pastaruosius 16 trečiosios Respublikos metų taip ne kartą yra atsitikę; tie atvejai buvo susiję su įvairiais rinkimais (įskaitant savivaldos) ir esminiais rinkimų sistemos pakeitimais, net ir konstitucinio pobūdžio permainomis, pavyzdžiui, vaitų, burmistrų ir miestų prezidentų tiesioginių rinkimų įvedimas 2002 m. birželio 20 d. įstatymu, paskelbtu 2002 m. liepos 20 d. (Dz. u., nr. 113, eil. nr. 984), likus dviem mėnesiams iki tarybų kadencijos pabaigos. bet principai, įtvirtinti pareiškėjų cituoja-mame Geros rinkimų praktikos kodekse, patys savaime negali būti tiriamojo įstatymo kontrolės pagrindas, nes tai nėra Lenkiją saistanti tarptautinė sutartis.

iš konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinto teisinės valstybės principo kyla būtinybė taikyti tinkamą įstatymo įsigaliojimo terminą, kad jo adresatai galėtų tinkamai pasi-rengti vykdyti jo reikalavimus ir naujas teisinis reguliavimas jų neužkluptų netikėtai. Vacatio legis reikalinga ir pačiam įstatymų leidėjui, kuris turi galimybę pašalinti gali-mas įstatymo klaidas ar teisės sistemos prieštaringumus, – dėmesį į tai konstitucinis tribunolas atkreipė savo 2004 m. vasario 18 d. nutarime (k 12/03). Čia reikia pri-


minti, kad konstitucinis tribunolas dekodavo konkrečius su vacatio legis susijusius laiko reikalavimus, siedamas juos su atitinkamo įstatymo funkcija teisės sistemoje, jo pobūdžiu ir reguliuojamų visuomeninių santykių rūšimi; ne kartą reikėjo rasti tin-kamas laiko ribas, kurios atitiktų iš konstitucijos 2 straipsnio kylantį vacatio legis „tinkamumo“ kriterijų. taip buvo apibrėžiant minimalią vacatio legis, susijusią su mokesčių sistemos pakeitimais (įstatymas skelbiamas likus ne mažiau kaip mėnesiui iki atitinkamų mokestinių metų pabaigos). Šiuo klausimu konstitucinio tribunolo jurisprudencija yra tokia nusistovėjusi, kad galima kalbėti apie preciziškai dekoduotą standartą. kitaip yra, jei kalbėsime apie atitinkamo „įstatymo ilsėjimosi“ principo taikymą rinkimų teisės, ypač savivaldos rinkimų įstatymų, įsigaliojimui.

6.4. kaip jau minėta, esminę reikšmę galutiniam rinkimų rezultatui turi tokie veiksniai: a) rinkimų apygardų dydis; b) galimų „rinkimų slenksčių“ aukštis propor-cinėje sistemoje; c) pasirinkta rinkimų rezultatų nustatymo (balsų perskaičiavimo į mandatus) sistema. taigi kiekvienas norminis keitimas šia apimtimi turi būti daro-mas taip iš anksto, kad visi potencialūs rinkimų proceso „veikėjai“ įstengtų išsinag-rinėti ligtolinės teisinės situacijos pokyčius ir visų pirma priderinti savo veiksmus prie naujų „žaidimo taisyklių“. be kita ko, būtent atsižvelgimas į tai, kokią įtaką rin-kimų rezultatui turi suskirstymas į apygardas, lėmė įstatymo nustatytą draudimą su-skirstymą į rinkimų apygardas keisti likus 12 mėnesių iki seimo kadencijos pabaigos (2001 m. balandžio 12 d. Lenkijos Respublikos seimo ir Lenkijos Respublikos senato rinkimų įstatymo 138 straipsnio 2 dalis; Dz. u., 2001, nr. 46, eil. nr. 499, su pakei-timais). savivaldos rinkimų įstatyme šis terminas yra trys mėnesiai iki atitinkamos tarybos kadencijos pabaigos (įstatymo 92 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 1 dalis).

tokią pat esminę įtaką galutiniam rinkimų rezultatui turi rinkimų slenksčių aukštis ir rinkimų rezultatų nustatymo būdas (taip pat ir pasirinkti matematiniai balsų perskaičiavimo į mandatus modeliai). todėl būtina reikalauti, kad įstatymų leidėjas ir šiuos klausimus sureguliuotų pakankamai anksti prieš rinkimus, kuriuos reikia suprasti kaip viso rinkimų kalendoriaus vykdymą, – kad šios srities pokyčiai suinteresuotųjų neužkluptų netikėtai ir jie laisvai galėtų atlikti reikiamus tyrimus bei priimti atitinkamus sprendimus dėl rinkimų taktikos. taigi net jeigu patys pa-keitimai negalėtų būti pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai, vis tiek tai nebūtų pakankamas pateisinimas to, kad jie daromi bet kada. Rinkimų teisės keitimo prieš pat rinkimus specifika leidžia formuluoti tezę, kad vacatio legis tiriamojo įstatymo atveju pagrįstai kritikuotina. tokia kritika būtų visiškai pagrįsta ir tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas būtų nustatęs 14 dienų laikotarpį iki pataisų įsigaliojimo, numatytą 2000 m. liepos 20 d. įstatymo dėl norminių aktų ir kai kurių kitų teisės aktų skelbi-mo 4 straipsnio 1 dalyje. pažymėtina, kad šio termino sutrumpinimas atsižvelgiant į minėtą įstatymą nebuvo pagrįstas jokiu svarbiu valstybės interesu, apie kurį kalbama šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. tokio intereso negalima tapatinti su parlamentinės daugumos savo nuožiūra pasirinktu rinkimų terminu, o atsižvelgiant į teismo po-

248

sėdžio eigą niekam negali kilti abejonių, kad pirminis sprendimas nustatyti, jog rin-kimų data yra lapkričio 12 d., nulėmė daugumą įstatymų leidybos proceso elementų, gal net visą jo eigą.

6.5. tiriant tinkamos vacatio legis problemą nagrinėjamoje byloje būtina atsi-žvelgti į dar vieną aspektą. Lenkijos teritorinės savivaldos sistemoje dar nėra susi-formavęs visuotinai priimtinas modelis. pakeitimai šioje srityje, neretai esminiai, da-romi beveik prieš kiekvienus rinkimus. Dėl to atsiranda tam tikras netikrumas. taigi pageidautina, kad pataisos, susijusios su esminiais rinkimų teisės elementais, būtent rinkimų apygardų nustatymo būdu, taikomais „rinkimų slenksčiais“ ir rinkimų re-zultatams nustatyti taikomais algoritmais, konstitucingumo kontrolei būtų pateikia-mos gerokai prieš patį balsavimą, atsižvelgiant į esminę rinkimų taisyklių teisingumo svarbą demokratinės valstybės viešosios valdžios legitimavimo procesui. Jeigu pri-imtos pataisos būtų pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai, parlamentui taip pat reikia turėti laiko atitinkamiems rinkimų įstatymų pataisymams, pašalinantiems nurodytus trūkumus, padaryti. Derėtų atsiminti, kad iš esmės kiekvienas įstatymo pakeitimas, išskyrus daromus vacatio legis metu, galutinai pašalina iš sistemos anks-tesnes nuostatas, aiškiai pakeistas naujomis.

Rinkimų įstatymo konstitucingumo kontrolė, atliekama po rinkimų, taigi turinti reikšmę tik ateičiai, arba būtų visiška fikcija, nes rinkimai jau įvyko, arba galėtų smar-kiai sutrikdyti ne tik renkamųjų institucijų, bet ir visos viešosios administracijos vei-kimą (šiame kontekste plg. konstitucinio tribunolo 2003 m. rugsėjo 16 d. nutarimo k 55/02 motyvus), jos sprendimų priėmimą, prisiimtų įsipareigojimų vykdymą ir t. t.

todėl šioje srityje turėtų būti būtina (savotiškas minimum minimorum) esminius rinkimų teisės pakeitimus (prie tokių neabejotinai reikia priskirti mandatų paskirs-tymo algoritmų ir vadinamųjų slenksčių nustatymą) daryti likus mažiausiai šešiems mėnesiams iki eilinių rinkimų, kurie suprantami ne tik kaip pats balsavimas, bet kaip visuma veiksmų, kuriuos aprėpia vadinamasis rinkimų kalendorius. Galimos taip apibrėžto laikotarpio išimtys galėtų būti daromos tik dėl objektyvaus pobūdžio ypa-tingų aplinkybių.

Ligšiolinėje savo jurisprudencijoje konstitucinis tribunolas nėra apibrėžęs tokių terminų reikalavimų, kurie galėtų būti laikomi konstituciniu rinkimų teisėje būtinos vacatio legis standartu. kitaip tariant, iš konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinto teisinės valstybės principo tribunolas iki šiol nėra dekodavęs tokios vacatio legis. tad čia juo labiau privalu pabrėžti, kad būtinybė paisyti mažiausiai šešių mėnesių nuo esminių rinkimų teisės pakeitimų įsigaliojimo iki pirmojo rinkimų kalendoriaus veiksmo ter-mino iš esmės yra neatsiejamas norminis konstitucijos 2 straipsnio turinio elemen-tas. tai reiškia, kad ateityje visas rinkimų teisės pataisas konstitucinis tribunolas ly-gins su būtent taip suprantamu konstituciniu reikalavimu, kylančiu iš demokratinės teisinės valstybės principo.

neigiamai vertindamas tiriamojo įstatymo vacatio legis sutrumpinimą, tribu-nolas vis dėlto nenusprendė dėl tos priežasties pripažinti jį antikonstituciniu. nagri-


nėdamas šią bylą tribunolas privalėjo atsižvelgti į ypatingas aplinkybes: jau vykstan-tį rinkimų procesą, artėjančią savivaldybių institucijų kadencijos pabaigą šių metų gruodį, negalimumą savivaldos rinkimų surengti per konstitucinį terminą. taigi rei-kėjo atsižvelgti į galimo ginčijamų nuostatų pašalinimo iš teisės sistemos teisinius padarinius. problemos visuma negali būti nagrinėjama atsietai nuo tų vertybių, dėl kurių teisė ir yra kuriama. Ginant konkrečias apsauginio pobūdžio vertybes neturi būti sunaikintos Respublikos viešajai tvarkai svarbiausios vertybės. Šiame kontekste reikia atsiminti, kad jokia valdžia neegzistuoja pati dėl savęs. Ji yra pavaldi aukštes-nei tikrovei, kuriai tarnauja ir kuriai tiek vietos, tiek valstybės bendruomenės nariai patiki savo orumą, savo teises ir konkretų viešosios tvarkos, suprantamos teisiniu etiniu aspektu, pojūtį, ir kartu tikisi, kad bus nustatyta vertybių, tarp kurių yra nedar-na, pusiausvyra, kartais netgi jų hierarchija. nėra abejonių, kad, pavyzdžiui, iškilus grėsmei valstybės saugumui, Respublikos visuomenės tvarkai, gali būti pateisinamas vienų vertybių prioritetas prieš kitas, ypač jeigu kalbame apie procedūrines apsaugi-nes vertybes. taip pat negalima nekreipti dėmesio į tą faktą, kad procedūriniai teisės veikimo aspektai neegzistuoja norminėje tuštumoje; jie neegzistuoja patys dėl savęs, bet yra skirti materialinėms teisinėms vertybėms apsaugoti.

7. kaltinimas, kad buvo pažeistas laisvų rinkimų principasklaidingu reikia pripažinti kaltinimą, kad tiriamasis įstatymas pažeidė europos

vietos savivaldos chartijoje nustatytą rinkimų laisvės principą, nes rinkimų teisės pa-keitimas buvo padarytas vėliau nei likus metams iki rinkimų. Rinkimų laisvės prin-cipas yra sudėtinis kriterijus, pagrįstas daugybe veiksnių, tiesiogiai susijusių ne tik su pačia rinkimų teise, kurią reikia nagrinėti ne tik kompleksiškai, bet ir atsižvelgiant į konkrečią situaciją bei konkrečius poreikius, tarp jų ir susijusius su rinkimų sistemos pokyčiais. Šio principo esminiai elementai taip pat yra: autentiška žodžio ir susirin-kimų laisvė, žiniasklaidos darna valstybėje apskritai, žiniasklaidos vietos rinkos pri-einamumas, skaidrios kampanijoms reikalingų lėšų įgijimo procedūros, atitinkamos tikros rinkimų teisių apsaugos garantijos ir t. t. tik pagal vieną kriterijų – trumpesnę nei 12 mėnesių rinkimų įstatymo pakeitimo vacatio legis, nors toks „įstatymo ilsėji-mosi“ laikotarpis neabejotinai yra optimalus ir labai rekomenduotinas, – spręsti, kad rinkimai nėra laisvi, negalima.

8. kaltinimas, kad buvo pažeista įstatymų leidybos procedūra8.1. prašymo konstituciniam tribunolui 3 punkte pareiškėjai formuluoja kalti-

nimą, kad įstatymas buvo priimtas pažeidžiant galiojančią procedūrą, dėl to, jų nuo-mone, buvo pažeisti konstitucijos 2, 7 straipsniai ir jos preambulėje įtvirtintas viešų-jų institucijų sąžiningo ir veiksmingo veikimo principas.

Šios prašymo dalies esmė grindžiama tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: per pir-mąjį tiriamojo įstatymo projekto svarstymą jis buvo perduotas atitinkamai seimo ko-misijai, kad ši pateiktų ataskaitą, ir padaryti tai buvo pavesta iki 2006 m. rugpjūčio

250

21 d. vadovaudamasi Lenkijos Respublikos seimo reglamento 70e straipsniu, komisija 2006 m. rugpjūčio 17 d. priėmė nutarimą surengti viešą klausymą dėl tiriamojo įstaty-mo projekto, paskyrė jo datą – 2006 m. rugsėjo 11 d., o vėliau, 2006 m. rugpjūčio 23 d. posėdžiaudama jau pakeistos sudėties, atšaukė šį klausymą; paskui buvo kiti konstituci-joje ir reglamente numatyti įstatymo projekto rengimo etapai, pasibaigę jo priėmimu.

konstituciniam tribunolui žinomas aprašytosios situacijos kontekstas buvo toks, kad parlamentinę daugumą sudarantys seimo nariai siekė greitai priimti įstatymą, o mažumai atstovaujantys seimo nariai šiam įstatymui prieštaravo. su tuo buvo susi-jęs seimo komisijos sudėties pakeitimas, kuris ir lėmė komisijos sprendimą atšaukti viešą klausymą.

turint omenyje šiuos įvykius ir jų teisinį kontekstą pirmiausia reikia pažymė-ti, kad demokratinėje valstybėje parlamentas iš prigimties yra politinio rungimosi laukas, kuriame veikiančios politinės jėgos turi teisę taikyti teisės ir etikos principus atitinkančius metodus, padedančius pasiekti politinį tikslą. tokie nestandartiniai, bet seniai žinomi ir daugelyje šalių taikomi metodai, be kita ko, yra ir įvairių rūšių obstruk-cijos, reglamentui neprieštaraujantis procedūrų, debatų, kalbų užtęsimas ir pan., taip pat atitinkama personalinė politika, taikoma parlamento struktūrose, įskaitant ati-tinkamų parlamentarų paskyrimą į pareigas ir atšaukimą iš jų. tokio pobūdžio situa-cijos susidarymas pats savaime neturi įtakos parlamento sprendimų galiai. tuo tarpu esminę reikšmę turi tai, ar tokie veiksmai nėra susiję su galiojančios teisės pažeidi-mu. nagrinėjamu atveju kyla problema, ar komisija tinkamai atšaukė viešą klausymą. tokia galimybė yra numatyta seimo reglamento 70e straipsnio 1 dalies 2 punkte, jeigu jo neįmanoma surengti dėl su patalpomis susijusių arba techninių priežasčių, konkrečiai kalbant, dėl norinčių dalyvauti viešame klausyme asmenų skaičiaus. taigi nuostata nenumato esminio arba politinio pobūdžio priežasčių. taip pat tik dėl „su patalpomis susijusių arba techninių“ priežasčių galima apriboti norinčiųjų dalyvauti viešame klausyme skaičių (70d straipsnio 1 dalis). tokia formuluotė liudija, kad vie-šas klausymas, traktuojamas kaip viešo pasižadėjimo rūšis, vis dėlto gali būti atšauk-tas, bet tik dėl nurodytų priežasčių. be to, seimo reglamente yra numatyti tam tikri informacijos apie „klausymo“ vietą ir datą paskelbimo terminai – jame nustatyta, kad paprastai tai turi būti padaryta likus 14 dienų iki klausymo dienos (70a straipsnio 5 dalis). Aptariamuoju atveju klausymas buvo atšauktas iki reikalaujamos informa-cijos apie viešą klausymą paskelbimo datos, ir tai gerokai sušvelnino neigiamus jo atšaukimo padarinius, bet kaip priežastis buvo nurodyta būtinybė greitai priimti įsta-tymą, – tai lėmė komisijos ataskaitai parengti nustatytas terminas. Ši priežastis tikrai nėra susijusi su patalpomis. Ją taip pat sunku pripažinti „technine“ siaurąja to žodžio prasme (pavyzdžiui, techninių priemonių, būtinų klausymui surengti, stygius), nors, nesant jokios kitokios šios palyginti naujos seimo reglamento nuostatos taikymo praktikos, labiau vienareikšmiškai įvertinti yra sudėtinga. tačiau šio termino aiškini-mą savo pozicijoje, konstituciniam tribunolui pateiktoje 2006 m. spalio 23 d. raštu, išdėstė seimo maršalka. Jo pateiktas kalbinis aiškinimas grindžiamas m. szymczako


(red.) Lenkų kalbos žodynu, kuriame pateikiama žodžio „techninis“ reikšmė – „susi-jęs su ko nors vykdymo, atlikimo, sutvarkymo būdu“ (t. iii, s. 483). maršalka pažymi, kad reglamento kontekste šį terminą taip pat reikia suprasti kaip „tam tikro klausi-mo svarstymą“. nors ši nuomonė nėra autentiškas seimo reglamento aiškinimas (jį galėtų nustatyti seimas in corpore), ji negali būti visiškai ignoruojama. neginčijama (tai patvirtino teismo posėdis, taip pat seimo maršalkos pozicijos turinys), kad įta-kos tokiam intensyviam tiriamojo įstatymo leidybos darbų skubinimui turėjo tai, kad rinkimai buvo paskirti lapkričio 12 d. – rytojaus dieną po nepriklausomybės šventės, nors pagal galiojančią teisę galėjo įvykti net iki šių metų gruodžio 23 d.

8.2. tačiau lemiamą reikšmę vertinant šiuos faktus konstitucinio tribunolo nag-rinėjamo prašymo kontekste turi klausimas, ar įstatymų leidybos tvarkos pažeidimas siejasi su normomis, kylančiomis tiesiogiai iš konstitucijos, tarp jų – iš konstituciškai įtvirtintų įstatymų leidybos proceso elementų. Remiantis ankstesne konstitucinio tribunolo jurisprudencija reikia pažymėti, kad ne konstitucijos, bet kitų teisės aktų, reguliuojančių įstatymų leidybos tvarką, pažeidimas automatiškai nereiškia konsti-tucijos pažeidimo. konstitucinis tribunolas į tai yra atkreipęs dėmesį 2005 m. sausio 18 d. nutarime (k 15/03). tąsyk jis išreiškė požiūrį, kad net konstatuotas profesinių sąjungų įstatymo nuostatų, įpareigojančių per nustatytą terminą perduoti įstatymų projektus profesinėms sąjungoms nuomonei pateikti, pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti po to priimtą įstatymą antikonstituciniu. pažymėtina, kad pats viešo klausymo institutas, įtvirtintas palyginti neseniai, nėra konstitucinės tvarkos elementas, jis kyla vien iš seimo reglamento, priimto po dabartinės konstitucijos įsi-galiojimo, nuostatos (Lenkijos Respublikos seimo 2006 m. vasario 24 d. nutarimas dėl Lenkijos Respublikos seimo reglamento pakeitimo; m. p. [Monitor Polski. – Vertėjos pastaba], nr. 15, eil. nr. 194). taip pat (pastaruoju metu – 2006 m. kovo 23 d. nutari-me k 4/06) konstitucinis tribunolas yra konstatavęs, kad ne kiekvienas reglamento principų pažeidimas įstatymų leidybos procese gali būti pripažintas konstitucijos pa-žeidimu. Apie tokį pažeidimą galima kalbėti tik jeigu reglamento pažeidimai lemia įstatymų leidybos proceso konstitucinių elementų pažeidimą arba yra tokie šiurkštūs, kad neleidžia seimo nariams dirbant komisijose ar plenariniuose posėdžiuose pa-reikšti savo nuomonės apie konkrečias nuostatas ar visą įstatymą.

nagrinėjamu atveju seimo reglamento pažeidimas praktiškai neturėjo jokios įta-kos pačiam teisės akto priėmimo faktui ir to akto turiniui. viešas klausymas skirtas tik susipažinimui su nuomonėmis, kurios seimo struktūrų nesaisto. be to, galima sutikti su generalinio prokuroro pozicija, kad viešo klausymo nebuvimas šiuo atveju neuž-kirto kelio įvairiems politiniams ir savivaldos sluoksniams įstatymo projekto rengimo laikotarpiu pagal galiojančius ir iki tol taikytus principus pateikti savo nuomones apie jį. teismo posėdyje nustatyta, kad rengdami rinkimų teisės pakeitimus seimo nariai ga-liausiai susipažino su rašytinėmis visų šalies masto savivaldos organizacijų, tokių kaip Lenkijos miestų sąjunga, kaimo gminų sąjunga, metropolijų unija, nuomonėmis. pats

252

viešo klausymo institutas nėra nei konstitucinis, nei įstatymo nustatytas įstatymų leidy-bos tvarkos elementas. tad toks seimo reglamento pažeidimo mastas, koks yra nagri-nėjamoje byloje, negali lemti viso priimto įstatymo pripažinimo antikonstituciniu.

9. kaltinimas, kad nesilaikyta pareigos konsultuotis su vietos bendruomenėmispareiškėjai taip pat mano, kad priimtas pakeitimo įstatymas prieštarauja eu-

ropos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta: „su vietos bendruomenėmis kiek įmanoma turi būti laiku ir tinkamu būdu konsultuojamasi planuojant ir sprendžiant visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus“, tačiau šios savo pozicijos neargumentuoja. Dėl to konstituciniam tribunolui nereikia išsamiau nagrinėti šio klausimo. vis dėlto konstatuotina, kad savivaldos rinkimų – vienodų visoje valstybėje – klausimas priklauso ne vietos, o aukštesniu lygmeniu sprendžiamų reikalų kategorijai. Šių rinkimų tvarka turi tik netiesioginės įtakos konkretaus terito-rinės savivaldos vieneto tikrovei. iki šiol taip pat nėra normiškai apibrėžta konsulta-vimosi su vietos bendruomenėmis rinkimų klausimais tvarka, jeigu ją apskritai įma-noma apibrėžti, kaip yra padaryta, pavyzdžiui, dėl sprendimų, susijusių su gminos ar pavieto įsteigimu arba likvidavimu, arba jų ribų keitimu. taip pat galima įsivaizduoti, kad tokio pobūdžio konsultacija turėtų sukelti sunkiai apčiuopiamus padarinius, nes jau iš anksto galima tikėtis, kad būtų pateiktas visas spektras rinkimų algoritmų bei slenksčių ir netgi suskirstymo į apygardas galimų variantų. konstitucinio tribunolo nuomone, cituotoje nuostatoje kalbama apie ilgalaikių padarinių turinčias konsulta-cijas konkrečioms vietos bendruomenėms esminiais ir su jomis tiesiogiai susijusiais klausimais (turimas omenyje cituotoje nuostatoje minimas planavimas). Apibendri-nant šią svarstymų dalį darytina išvada, kad šis konstitucingumo kontrolės pagrin-das, nurodytas nepateikus jokių argumentų, yra netinkamas.

* * *

spręsdamas šią bylą, konstitucinis tribunolas, atsižvelgęs į normatyvines realijas nutarimo priėmimo metu, turi paisyti to, kad, kaip skelbiama konstitucijos 1 straips-nyje, Lenkijos Respublika yra bendras visų piliečių gėris. neabejotina, kad bendro gėrio labui būtina išlaikyti viešosios tvarkos, kuri yra valstybės institucijų sistemos formavimosi pagrindas, tęstinumą ir deramai rūpintis tokiu jų veikimo užtikrini-mu, kad nebūtų sunaikinti joms veikti būtini elementai. taigi bendro gėrio ir kitų vertybių paisymas lėmė tokį konstitucinių vertybių suderinimą, kokį konstitucinis tribunolas atliko šiame sprendime.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, konstitucinis tribunolas nusprendė taip, kaip nurodyta rezoliucijoje.

[teisėjai e. Łętowska, m. safjanas ir m. Wyrzykowskis paskelbė atskirąsias nuo-mones. – Vertėjos pastaba.]

iš lenkų kalbos vertė Viktorija Staugaitytė

253

vOKIETIJOS FEDERAlINIO KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS

Antrojo senato 2007 m. liepos 3 d. sprendimo2 BvE 2/07

į ž a n g i n ė t e z ė

Dalyvavimas įgyvendinant išplėstinį isAf mandatą remiantis bundestago 2007 m. kovo 9 d. nutarimu nepažeidžia vokietijos bundestago teisių pagal pagrindi-nio Įstatymo (vok. Grundgesetz) 59 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį.

2 bve 2/07vokietiJos feDeRALinis konstitucinis teismAs

paskelbta 2007 m. liepos 3 d. vyriausybės tarnautojasbiuro dokumentų tvarkymo pareigūnas

Tautos varduinstitucinio ginčo procese

dėl prašymų

nustatyti: 1. ar vokietijos vyriausybė, prisidėdama prie konsensualaus 1955 m. Šiaurės

Atlanto sutarties (toliau – nAto sutartis) plėtojimo, kuriuo yra pažeidžiami esminiai struktūriniai šios sutarties sprendimai, ir taip peržengdama pagal pritarimo įstatymą (vok. Zustimmungsgesetz) suteiktų įgaliojimų ribas, nepažeidė pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nustatytų vokietijos bundestago teisių;

2. ar vokietijos vyriausybė, pagal vokietijos bundestago 2007 m. kovo 9 d. nu-tarimą dalyvaudama įgyvendinant išplėstinį isAf mandatą, nepažeidė pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nustatytų vokietijos bundestago teisių,

Pareiškėja: vokietijos bundestago Demokratinio socializmo partijos kairiųjų frakcija (vok. Partei des Demokratischen Sozialismus (PDS) / Die Linke),atstovaujama frakcijos pirmininkų Gregoro Gysio ir oskaro Lafontaine’o,vokietijos bundestagas:Deutscher bundestag, platz der Republik 1, 11011 berlin

– įgaliotieji atstovai: advokatai Wolfgangas kaleckis ir sönke Hilbransas,sozietät Rechtsanwälte Hummel, kaleck,immanuelkirchstraße 3-4, 10405 berlin –

254

Suinteresuotas asmuo:vokietijos federalinė vyriausybė,atstovaujama vokietijos federalinės kanclerės dr. Angelos merkel,vokietijos federalinė kanceliarija: bundeskanzleramt, Willy-brandt-straße 1, 10557 berlin

– įgaliotasis atstovas:prof. dr. Georgas nolte,Wissenschaftskolleg zu berlin,Wallotstraße 19, 14193 berlin – vokietijos federalinis konstitucinis teismas – Antrasis senatas, dalyvaujant tei-

sėjams: Hassemeriui, pirmininko pavaduotojui,broßui,osterloh,Di fabio,mellinghoffui,Lübbe-Wolff,Gerhardtui,Landau, 2007 m. balandžio 18 d. žodinio proceso posėdyje priėmė

sprendimą:

prašymus atmesti kaip nepagrįstus.

MOTyvAI

A

1prašymai pateikti institucinio ginčo (vok. Organstreit) procese dėl vokietijos

ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. Inter-national Security Assistance Force, isAf) operacijoje Afganistane. pareiškėja ginčija, esą suinteresuotas asmuo, viršydamas įstatymo nustatytus įgaliojimus, prisidėjo prie nAto sutarties plėtojimo ir taip pažeidė pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nustatytas vokietijos bundestago teises.

I

21. a) Žlugus talibano režimui didžiausios etninės Afganistano grupės 2001 m.

lapkričio ir gruodžio mėn. petersbergo konferencijoje susitarė dėl 2001 m. gruodžio 5 d. susitarimo dėl laikinųjų taisyklių taikymo Afganistane ir nuolatinių valstybi-nių institucijų atkūrimo, vadinamojo bonos susitarimo. Jame konferencijos dalyviai Jungtinių tautų saugumo tarybos paprašė nedelsiant atsiųsti pajėgas pagal Jungtinių

255◆ vokietiJos feDeRALinio konstitucinio teismo spRenDimAs

tautų mandatą; šios pajėgos padėtų užtikrinti saugumą kabule ir jo apylinkėse, o prireikus jas būtų galima panaudoti operacijose ir kituose šalies miestuose bei teri-torijose. 2001 m. gruodžio 20 d. saugumo taryba patvirtino Rezoliuciją 1386 (2001) dėl tarptautinių saugumo paramos pajėgų sukūrimo, kad padėtų Afganistano laiki-najai administracijai palaikyti saugumą kabule ir jo apylinkėse. saugumo taryba dar keletą kartų pratęsė šį leidimą, paskutinį kartą savo 2006 m. rugsėjo 12 d. rezoliucija 1707 (2006) terminą pratęsė vieniems metams – iki 2007 m. spalio 13 d.

3b) federalinė vyriausybė 2001 m. gruodžio 21 d. paprašė vokietijos bundestagą

pritarti vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimui tarptautinių saugumo paramos pajėgų operacijoje Afganistane, ir bundestagas 2001 m. gruodžio 2 d. pareiškė tokį pritarimą. pagrįsdama savo prašymą federalinė vyriausybė, be kita ko, motyvavo tuo, kad vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimas tarptautinėse saugumo paramos pajėgose būtų svarbus vokietijos indėlis įgyvendinant petersberge pradėtą Afganis-tano nacionalinio sutaikinimo procesą. tarptautinis pagrindas tam yra nurodytas bonos susitarime ir saugumo tarybos rezoliucijose dėl Afganistano. konstituciniu požiūriu vokietijos ginkluotosios pajėgos, dalyvaudamos – įgyvendinant Jungtinių tautų saugumo tarybos rezoliuciją 1386 (2001) – tarptautinėse saugumo paramos pajėgose, veikė kolektyvinio saugumo sistemoje, kuriai taikytina pagrindinio Įstaty-mo 24 straipsnio 2 dalis, ir pagal jos taisykles. iš pradžių vienam pusmečiui numatyta operacija, atsižvelgus į atitinkamus federalinės vyriausybės prašymus, vėliau buvo pratęsta, paskutinį kartą – iki 2007 m. spalio 13 d. tarptautinių saugumo paramos pajėgų statusas ir teisės yra grindžiama nAto ir Afganistano vyriausybės tarpusavio susitarimais.

42. a) 2003 m. rugpjūčio mėn. nAto perėmė vadovavimą isAf operacijoms. iš

pradžių kabulo ir jo apylinkių teritorija apsiribojęs isAf mandatas pagal Jungtinių tautų saugumo tarybos 2003 m. spalio 13 d. rezoliuciją 1510 (2003) buvo imtas tai-kyti visoje Afganistano teritorijoje. 2004 m. birželio mėn. nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime stambule buvo nutarta patvirtinti išplėstinį mandatą. iki 2006 m. vidurio jis iš pradžių buvo skirtas šalies šiaurinei ir vakarinei dalims, paskui isAf 2006 m. liepos 31 d. prisiėmė atsakomybę ir už Afganistano pietinį re-gioną, o 2006 m. spalio 5 d. – ir už rytinį. Šiose šalies dalyse esant sunkiai saugumo padėčiai iki tol veikė tik Jungtinės Amerikos valstijos ir kitos jas remiančios valsty-bės, vykdžiusios ilgalaikę taikos operaciją „enduring freedom“. Šia kovos, be kita ko, apimančios ir karinius veiksmus, su terorizmu operacija, kuria Jungtinės Amerikos valstijos atsakė į 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolius, 2001 m. spalio mėn. buvo pradėtas karinis Afganistano talibano režimo puolimas.

5b) išsiplėtus isAf, jų operacijų teritorija vis labiau susikerta su operacijos „endu-

ring freedom“ teritorija. isAf operacijų plane numatyta „ribotai perduoti žvalgybos

256

rezultatus“ operacijai „enduring freedom“, „jei tai reikalinga, kad sėkmingai būtų įvykdyta isAf operacija arba užtikrintas isAf saugumas“ (btDrucks 16/4298, s. 3). saugumo taryba, pagal Jungtinių tautų chartijos vii skyrių suteikdama mandatą isAf misijai, vėl skatino isAf bendradarbiauti su operacija „enduring freedom“ (žr. 2003 m. spalio 13 d. rezoliuciją 1510 (2003) ir 2006 m. rugsėjo 12 d. rezoliuciją 1707 (2006)), be to, labai aiškiai pritarė glaudesniam abiejų operacijų bendradarbiavimui išplečiant isAf misiją (žr. 2006 m. vasario 15 d. rezoliuciją 1659 (2006)).

6c) nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime 2006 m. lapkričio 28–

29 d. Rygoje buvo priimta deklaracija dėl būsimųjų nAto uždavinių ir bendrosios politinės gairės (angl. Comprehensive Political Guidance), skirtos gynybinio aljanso, kovosiančio su grėsmę keliančiomis padėtimis, organizavimo riboms nustatyti. Jose bendrame kontekste yra aptariami saugumo organizacijų bendradarbiavimo bei ka-rinių pajėgumų didinimo ir pertvarkymo klausimai; kartu kalbama apie dabartinių nAto operacijų politinį vertinimą ir būsimąją kryptį, nes „pagrindiniu prioritetu“ (valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracijos 5 punktas) vadinama isAf operacija Afganistane yra užėmusi plačią erdvę.

73. a) federalinė vyriausybė 2007 m. vasario 8 d. paprašė vokietijos bundestagą

pritarti platesnio masto vokietijos dalyvavimui nAto vadovaujamose tarptautinėse saugumo paramos pajėgose Afganistane vykdant žvalgybą iš oro ir kontrolinį seki-mą iš oro. Šis prašymas, be kita ko, buvo motyvuotas tuo, kad jau priimant 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimą dėl vokietijos dalyvavimo įgyvendinant isAf mandatą pra-tęsimo buvo tikimasi, kad isAf operacija bus išplėsta visame Afganistane, – tai ir įvyko 2006 m. spalio 5 d. perėmus atsakomybę už Afganistano rytinį regioną. taigi aljansui iškilo nauji uždaviniai, visų pirma dėl įtemptos saugumo padėties. taigi, pa-sak pareiškėjos, nAto prisiėmė iššūkį, visų pirma įtemptos saugumo padėties at-žvilgiu. todėl, žvelgiant iš nAto pozicijų, yra reikalingi žvalgybos iš oro pajėgumai. Žvalgybai bendros atsakomybės srityje tenka itin didelė reikšmė. federalinės vyriau-sybės prašymas buvo skirtas tam, kad vokietijos jau teikiamą paramą isAf sustip-rintų papildomi pajėgumai. Žvalgybai ir kontroliniam stebėjimui iš oro yra numatyti „tornado Recce“ tipo žvalgybos lėktuvai, pajėgūs atlikti žvalgybą fotografuodami fiksuodami vaizdą dieną ir naktį. tokie žvalgybos lėktuvai turi savisaugos ir savigy-nos įrangą; jų negalima naudoti kovos veiksmuose tiesioginei aviacinei paramai iš oro (angl. Close Air Support) (btDrucks 16/4298, s. 3).

8b) vokietijos bundestagas 2007 m. kovo 9 d. pritarė tokiam federalinės vyriau-

sybės prašymui. nuo 2007 m. balandžio 2 d. žvalgybos lėktuvai buvo perkelti į Afga-nistaną, o 2007 m. balandžio 9 d. perduoti nAto žinion jo įsakymams vykdyti. Žval-gybos skrydžiai buvo pradėti 2007 m. balandžio 15 d.


II

9pareiškėja 2007 m. kovo 20 d. įžanginėje dalyje aprašytus prašymus pateikė insti-

tucinio ginčo procese; prašymą išleisti laikiną potvarkį dėl pajėgų išsiuntimo į Afga-nistaną atidėjimo senatas 2007 m. kovo 29 d. nutarimu atmetė.

10savo prašymams institucinio ginčo procese pagrįsti pareiškėja pateikia tokius

motyvus:111. prašymai esą leistini. pareiškėja, kaip vokietijos bundestago frakcija, pagal

vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo (vok. Gesetz über das Bundes-verfassungsgericht (Bundesverfassungsgerichtsgesetz, BVerfGG)) 63 straipsnį yra šalis, turinti teisę dalyvauti institucinio ginčo procese ir galinti savo vardu įgyvendinti tas teises, kurias bundestagui priklauso pareikšti federalinės vyriausybės atžvilgiu. pareiškėja esą dėl to turi teisę pagal pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalį pa-teikti prašymą ištirti bundestago teisių pažeidimą, nes suinteresuotas asmuo nAto sutartį esą plėtojo peržengdamas nAto sutarties integracijos programos ribas, vėl nepradėdamas oficialios įstatymų leidybos procedūros, ir dėl to į minėtą plėtojimą daugiau neįtraukdamas bundestago. prašymo pateikimo termino pagal vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 3 dalį laikytasi, nes pra-šyme dėl 1 punkto apskųstas suinteresuoto asmens dalyvavimas plėtojant nAto su-tartį yra procesas, prasidėjęs ne vėliau, negu buvo pradėta įgyvendinti naujoji 1999 m. nAto strategijos koncepcija, ir besitęsiantis iki šiol, – tai ypač aiškiai matyti 2006 m. lapkričio mėn. Rygoje nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susi-tikime priimtoje deklaracijoje. pareiškėja teigia, kad, turint omenyje bundestago dalyvavimą taip yra tęsiamas antikonstitucinis neveikimas, kurį dėl konkrečių daly-vavimo plėtojant nAto sutartį veiksmų bus galima vėl apskųsti.

122. prašymai taip pat esą pagrįsti. bundestago teisė dalyvauti įstatymų leidybos

darbe pagal pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalį yra pažeista, nes federalinė vyriausybė prisidėjo prie nAto sutarties plėtojimo peržengiant pritarimo įstatyme nustatytas integracijos programos ribas.

13a) viena vertus, taip yra todėl, kad nAto, vadovaudamas isAf misijai, dalyvau-

ja karinėje operacijoje, jau nesisiejančioje su saugumu euroatlantinėje erdvėje, kuriuo yra grindžiama nAto sutartis, taip pat ją plėtoja net sukurdama naują 1999 m. stra-tegijos koncepciją. nAto sutarties pakeitimas, už kurį yra atsakinga ir federalinė vyriausybė, aiškiai atsispindi daugybėje teisinių dokumentų ir daugybėje priemonių, gerokai pakeitusių svarbių nAto sutarties struktūrinių sprendimų reikšmę. Antai nAto valstybių narių deklaracijoje, priimtoje 2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje

258

įvykusiame nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime, įžvelgtina nau-ja aljanso pakraipa – „pasaulinio saugumo paslaugų teikėjo“. vokietijos federalinis konstitucinis teismas jau savo sprendime dėl naujosios 1999 m. nAto strategijos koncepcijos (bverfGe [vok. Entscheidungen des Bundesverfassungsgerichtes – vo-kietijos federalinio konstitucinio teismo sprendimas. – Vertėjo pastaba] 104, 151) karinių saugumo priemonių įtraukimą į euroatlantinį regioną laikė esmine nAto sutarties integracijos programos dalimi, nustatančia draudžiamą peržengti ribą, už kurios nAto sutartis, oficialiai jos nepakeičiant, nebegalėtų būti plėtojama. tačiau riba peržengiama, kai nAto visame pasaulyje vykdo krizių valdymo operacijas, ku-rios, pvz., isAf misija Afganistane, su euroatlantine erdve jau neturi jokio tiesioginio ryšio. isAf kovinė operacija yra pirmoji nAto operacija out of area („už erdvės ribų“) ir ji skirta ne specialiai euroatlantiniam, bet Afganistano saugumui. todėl yra pažeistos vokietijos bundestago teisės, numatytos pagrindinio Įstatymo 59 straips-nio 2 dalyje.

14be to, pareiškėja teigia, kad plėtojant nAto sutartį jos integracijos programos

ribos yra peržengiamos tuo požiūriu, kad nAto valstybės narės, labiausiai Jungtinės Amerikos valstijos, netolimoje praeityje irako kare ėmėsi daugybės priemonių, ne-suderinamų su galiojančia tarptautine teise. taip jos pamėgino inicijuoti tarptautinės teisės, taip pat ir nAto sutarties, pakeitimą, kuriam suinteresuotas asmuo nepakan-kamai priešinosi.

15b) kita vertus, integracijos programos ribos yra peržengtos dėl to, kad vokietijos

federacinė Respublika, dalyvaudama išplėstinėje isAf misijoje, dalyvauja operaci-joje, kuri Afganistane vykdoma įvairiopai susieta su operacija „enduring freedom“. Dėl tokio bendradarbiavimo nAto valstybėms yra priskirtina atsakomybė už šios operacijos prieštaravimą tarptautinei teisei. tarptautinės teisės požiūriu karinės jė-gos panaudojimą vykdant operaciją „enduring freedom“ Afganistane kovojant su terorizmu galima pateisinti tik jei yra Jungtinių tautų saugumo tarybos mandatas pagal Jungtinių tautų chartijos vii skyrių arba operacija priskirtina kolektyvinei sa-vigynai pagal Jungtinių tautų chartijos 51 straipsnį; tačiau šiuo atveju nei vieno, nei kito nėra. beje, Afganistano vyriausybė iš esmės sutinka su ilgalaikiu jėgos naudoji-mu vykdant operaciją „enduring freedom“, bet ne su tam tikrais atvejais taikytomis konkrečiomis priemonėmis, kurios jau ne kartą yra pažeidusios tarptautinę huma-nitarinę teisę. taigi isAf misijai pažeidus tarptautinę teisę nAto sutarties integ-racijos programos ribos yra peržengtos, nes šis aljansas pagal pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį turėtų griežtai paisyti įsipareigojimo palaikyti taiką. todėl ir šiuo požiūriu yra pažeistos vokietijos bundestago teisės, numatytos pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje.


III

16suinteresuotas asmuo prašymus laiko neleistinais ir bet kuriuo atveju nepa-

grįstais.171. a) prašymas dėl 1 punkto yra neleistinas, nes nesilaikyta vokietijos federalinio

konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 3 dalyje nustatyto prašymo pateikimo termino. pareiškėja savo argumentaciją pagrindžia procesu, „vėliausiai“ prasidėjusiu sukūrus naują 1999 m. nAto strategijos koncepciją. toks tvirtinimas, esą vyksta „lė-tai slenkantis“ plėtojimas, neleidžia daryti išvados, kad gali būti nepaisoma termino paduoti prašymą institucinio ginčo procese. be to, prašymas yra taip abstrakčiai su-formuluotas, kad neįmanoma suprasti, koks yra konkretus prašymo objektas.

18b) savo motyvus dėl prašymo leistinumo suinteresuotas asmuo papildė žodinio

nagrinėjimo posėdyje: prašymas dėl 2 punkto taip pat yra neleistinas dėl termino praleidimo, nes žvalgybos lėktuvų „tornado“ siuntimas tėra nesavarankiškas teisę įgyvendinantis aktas, tuo tarpu iš tiesų tiesiogiai reikšmingas vokietijos dalyvavimas isAf misijoje bei šios bendradarbiavimas su operacija „enduring freedom“ tęsiasi jau daugelį metų.

19be to, pareiškėjos tvirtinimas, esą nAto nusižengė pareigai palaikyti taiką, nėra

susijęs su jokiomis bundestago teisėmis, todėl institucinio ginčo procese toks nusi-žengimas negalėtų būti skundžiamas.

202. prašymai bet kuriuo atveju yra nepagrįsti; suinteresuotas asmuo bundestago

teisių pagal pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 1 sakinį nepažeidė. nėra nei peržengtos nAto sutarties integracijos programos, kurioje dalyvavo suinteresuotas asmuo, ribos, nei pažeistas pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytas nAto siekis palaikyti taiką.

21a) Šiame instituciniame ginče iš esmės užduodami tokie pat klausimai, kaip ir

pareiškėjai kadaise inicijavus procesą prieš naująją 1999 m. nAto strategijos kon-cepciją. Jau tame procese vokietijos federalinis konstitucinis teismas pripažino, kad galimos krizių valdymo operacijos ne aljanso teritorijoje nėra nAto sutarties plė-tojimas, peržengiantis integracijos programos ribas; tokia krizių valdymo operacija yra isAf misija. todėl operacijos priskyrimo euroatlantinio saugumo sričiai nereikia suprasti visiškai teritoriškai.

222006 m. lapkričio 29 d. Rygoje priimtos nAto narių valstybių ir vyriausybių

vadovų deklaracija ir bendrosios politinės gairės rodo, kad pareiškėja pagal šiuos

260

dokumentus daro neteisingas išvadas, nes valstybių ir vyriausybių vadovų deklara-cijoje tėra įtvirtintas jau 1999 m. konstatuotas teiginys, kad vis labiau yra gerinama saugumo padėtis. bendrosiose politinėse gairėse yra laikomasi požiūrio, kad politiš-kai žlugusių valstybių nestabilumas ir regioninės krizės bei konfliktai ateityje nAto kels daugiausia pavojų ir sunkumų. todėl Rygoje deklaruoti valstybių ir vyriausybių vadovų teiginiai nei nAto valstybėms narėms nustatė naujas tarptautines pareigas, nei paskiau legitimavo svarstymus apie isAf operaciją. Šie deklaratyvūs teiginiai taip pat negalėtų būti traktuojami kaip suponuojantys nAto sutarties plėtojimą ar pa-keitimus, nes tam visada yra reikalingas abiejų sutarties šalių valios pareiškimas ir konkretus teisės konstatavimas, kurio čia nėra.

23Galiausiai neįmanoma suprasti, kodėl pareiškėjos apskųstas lėktuvų „tornado“

siuntimas yra siejamas su karu irake ir kitomis Jungtinių Amerikos valstijų taiko-momis priemonėmis; juk visi šie veiksmai, net jeigu apskritai priekaištai ir atitiktų tikrovę, šiaip ar taip, buvo vykdomi ne nAto kontekste, todėl jų nuo pat pradžių negalima sieti su nAto sutarties keitimu.

24b) Jeigu pareiškėja pareiškia, kad federalinė vyriausybė prisideda prie nAto si-

stemos, kuri nebenaudojama taikai palaikyti arba naudojama puolamiesiems karams rengti, pertvarkymo, ji nesupranta, kad isAf operacija yra grindžiama Jungtinių tautų saugumo tarybos mandatu, pagaliau jos 2006 m. rugsėjo 12 d. rezoliucija 1707 (2006); šioje rezoliucijoje saugumo taryba aiškiai pakvietė isAf bendradarbiauti vykdant ope-raciją „enduring freedom“. be to, Afganistano vyriausybė glaudžiai bendradarbiauja su abiem misijomis ir dar niekada nėra pareikalavusi baigti minėtų operacijų.

25pareiškėjai, abejojančiai, ar operacija „enduring freedom“ atitinka tarptautinę

teisę, reikia priminti, kad Jungtinių tautų saugumo taryba savo 2001 m. rugsėjo 12 d. rezoliucija 1368 (2001) aiškiai pripažino Jungtinių Amerikos valstijų teisę į in-dividualią ir kolektyvinę savigyną ir šią rezoliuciją nuolat sutvirtindavo, taip pat ir 2006 m. rugsėjo 12 d. rezoliucija 1707 (2006) dėl naujausio isAf mandato.

26nesvarbu, kaip tarptautinės teisės požiūriu vertinsime pavienius operacijos „en-

during freedom“ vykdymo aspektus, – negali būti keliama klausimo, ar veiksmai, kurie apskritai yra laikomi isAf ir operacijos „enduring freedom“ savitarpio veiksmais, – kildinant juos netgi iš Jt saugumo tarybos suteiktų šioms misijoms įgaliojimų koo-peruotis konteksto, – traktuotini kaip galimai prieštaraujantys tarptautinei teisei; taip pat ir laikant, kad nėra šių įgaliojimų kooperuotis, tarptautinės teisės požiūriu trūksta teisinio pagrindo, kuris pagrįstų tokį savitarpio „atsakomybės priskyrimą“, kuriuo re-miasi pareiškėja. kadangi isAf atitinka tarptautinės teisės nuostatas, reikia paneigti ir bundestago teisių pažeidimą pagal pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį dėl nAto nusižengimo principui palaikyti taiką.


Iv

27vokietijos bundestagas savo nuomonės nepareiškė.

v

28Žodiniame proceso posėdyje dalyviai išsamiau pagrindė ir papildė savo raštu

pateiktus motyvus. Dėl isAf ir operacijos „enduring freedom“ bendradarbiavimo detalių bei žvalgybos rezultatų, gautų naudojant žvalgybos lėktuvus „tornado“, už-sakymo ir jų perdavimo buvo išklausytas bundesvero generalinis inspektorius gene-rolas Wolfgangas schneiderhanas.

B29prašymai yra leistini dėl šių motyvų.

I

30pareiškėja, kaip vokietijos bundestago frakcija, pagal vokietijos federalinio

konstitucinio teismo įstatymo 13 straipsnio 5 punktą, 63 ir tolesnius straipsnius yra šalis, turinti teisę dalyvauti institucinio ginčo procese. Ji gali savo pačios var-du įgyvendinti tas teises, kurias turi bundestagas federalinės vyriausybės atžvilgiu (bverfGe 1, 351 <359>; 2, 143 <165>; 104, 151 <193>; teismų praktika). federalinė vyriausybė, kurios atžvilgiu yra pateikti konstituciniai pareiškimai, pagal vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymą yra proceso šalis – galimas suinteresuotas asmuo.

II

31pareiškėja turi teisę pateikti prašymą. Ji gana išsamiai išdėstė, kad dėl priemo-

nių, kurių buvo imtasi, galėjo būti pažeistos vokietijos bundestago teisės, suteiktos pagal pagrindinį Įstatymą (vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalis). tai taikytina tiek skundui, esą nAto sutartis dalyvaujant fede-ralinei vyriausybei buvo plėtojama peržengiant nAto sutarties integracijos progra-mos ribas, todėl buvo pažeistas pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys, tiek skundui, esą federalinė vyriausybė prisidėjo prie nAto plėtojimo tuo požiūriu, kad šis nebenaudojamas taikai palaikyti (pagrindinio Įstatymo 59 straips-nio 2 dalies pirmasis sakinys, pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Abu skun-dai institucinio ginčo procese yra tinkamai pateikti ir jame įtikinamai išdėstyti.

321. tačiau pareiškėjos pateikti prašymai privalės būti aiškinami, kad pagal vo-

kietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalį būtų galima

262

nustatyti konkretų prašymo objektą: suinteresuoto asmens konkrečių priemonių tai-kymą (veikimą) ar neveikimą (žr. bverfGe 68, 1 <68 et seq.>).

33a) prašymo dėl 1 punkto objektas, kurį pareiškėja laiko konsensualiu 1949 m.

balandžio 4 d. Šiaurės Atlanto sutarties plėtojimu (bGbl [Bundesgesetzblatt. – Vertėjo pastaba], 1955, bd. ii, s. 289) dalyvaujant suinteresuotam asmeniui, yra nepakanka-mai apibrėžtas; į jo pagrindu paimtą konstatavimo tikslą tik iš dalies galima atsižvelg-ti prašyme dėl 2 punkto.

34prašyme dėl 1 punkto pareiškėja kalba apie nAto sutarties plėtojimą, kurį pa-

tvirtina daugybė teisiškai įpareigojančių dokumentų ir daugybė priemonių, iš esmės pakeitusių fundamentalių nAto sutarties struktūrinių sprendimų reikšmę. tačiau pareiškėja beveik nenurodo konkrečių priemonių, kurios pakeitė fundamentalių nAto sutarties principinių struktūrinių sprendimų prasmę, be to, ji išsamiau ne-aptaria galimų žingsnių, lėmusių minėtus pasikeitimus, turinio ir jų poveikio. yra nurodyta 2005 m. gruodžio mėn. priimtas nAto tarybos nutarimas dėl isAf or-ganizacinio plano ir operacijų taisyklių pakeitimo, valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracija, priimta 2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje įvykusiame nAto narių vals-tybių ir vyriausybių vadovų susitikime, tuo pačiu metu priimtos bendrosios politinės gairės ir galiausiai – žvalgybos lėktuvų „tornado“ perkėlimas į Afganistaną nAto pajėgų žinion.

35be to, iš pareiškėjos išdėstytų motyvų aiškėja, jog ji pati pažymi, kad nAto pa-

sikeitė ir net tapo „pasauliniu saugumo paslaugų teikėju“, taip pat ir – visų pirma – nAto vadovaujamoje isAf misijoje Afganistane; taigi tai yra esminiai dalyvaujant federalinei vyriausybei Šiaurės Atlanto organizacijos priimti sprendimai dėl vadova-vimo isAf misijai perėmimo 2003 m., o vėliau – dėl operacijos išplėtimo 2004 m.

36suinteresuoto asmens dalyvavimas įgyvendinant pirmiau minėtus nutarimus

kaip tikrinimo objektas čia atkrinta. pagal vokietijos federalinio konstitucinio teis-mo įstatymo 64 straipsnio 3 dalį šie prašymų objektai nenagrinėtini jau vien dėl pa-ties prašymų pateikimo termino, nes nAto priemonės, kurios apskritai yra susi-jusios su isAf, ir operacijos plano keitimas, turint omenyje isAf misijos išplėtimą visoje Afganistano teritorijoje, yra vykdomos aiškiai ilgiau negu šešis mėnesius. tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos tvirtinimą, esą suinteresuotas asmuo nepateikė tei-siškai reikšmingo protesto prieš karą irake 2003 m. ir prieš kitas Jungtinių Amerikos valstijų priemones.

37pasibaigusio termino atžvilgiu net nuolatinio neveikimo nurodymas nieko pa-

keisti negali; taip pat ir dėl teisiškai reikšmingo neveikimo prasideda termino, nu-matyto vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 3 dalyje,


skaičiavimo eiga; vėliausiai termino eiga prasideda nuo to momento, kai atsakovas pastebimai ima delsti veikti tuo būdu, kurio iš jo tikimasi ir kuriuo – paisant kons-titucinės teisės – jis privalo veikti (žr. bverfGe 4, 250 <269>; 21, 312 <319>; 92, 80 <89>). institucinio ginčo procese paduodamu pareiškimu – laikantis terminų – gali būti skundžiamas pastebimas konkretus neveikimas, kuris prasideda nuo konkretaus momento; tuo tarpu negali būti skundžiamas – jau pasibaigus skundo padavimo ter-minui – paprastai ir toliau tebesitęsiantis bendrasis neveikimas.

Jei pareiškėja ir būtų savo pareiškime dėl 1 punkto įvykdžiusi reikalavimą nuro-dyti konkrečius skundžiamus objektus, tai, šiaip ar taip, ji šias konkrečiai apibūdintas priemones – išskyrus suinteresuoto asmens dalyvavimą 2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje vykusiame nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime priimant deklaraciją – apskundė praleidusi terminą.

38b) savo prašyme dėl 2 punkto pareiškėja skundžia – tai, beje, aišku iš konteks-

to – 2007 m. vasario 7 d. federalinės vyriausybės – vokietijos bundestago pritarimu priimtą sprendimą (žr. btDrucks 16/4298) dėl žvalgybos lėktuvų „tornado“ išsiun-timo į Afganistaną paremti isAf misijos, ir tai vėlgi galima laikyti vokietijos indėliu įgyvendinant bendrą Rygoje priimtą nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų de-klaraciją. prašyme yra nurodyta konkreti suinteresuoto asmens priemonė, kuri pagal vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalį yra galimas institucinio ginčo proceso objektas. Žvalgybos lėktuvų perkėlimą taip pat galima lai-kyti vokietijos indėliu įgyvendinant 2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje vykusiame nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime priimtą deklaraciją, todėl šiuo požiūriu tinkamas apskųsti bendras kontekstas yra.

392. a) institucinio ginčo procesas yra nukreiptas į pagrindinio Įstatymo aiškinimą,

kurį lemia tarp konstitucinių institucijų kilę ginčai dėl jų teisių ir pareigų (pagrin-dinio Įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas). procesas iš esmės yra skirtas konsti-tucinių institucijų arba jų dalių kompetencijai atriboti, kiek šis kompetencijos atribo-jimas yra susijęs su konstitucine teise, tuo tarpu šiame procese objektyvus konkretaus institucijos akto konstitucingumas nėra tikrinamas (žr. bverfGe 68, 1 <69 et seq.>; 104, 151 <193 et seq.>); ginčai, kylantys tarp aukščiausiųjų federalinių institucijų, nėra pagrindas peržiūrėti federalinės vyriausybės priemones, nustatytas užsienio politikos ar gynybos politikos srityje. bundestago ir federalinės vyriausybės santy-kių srityje visų pirma galima apskųsti įgaliojimus leisti įstatymus ir kitas bundestago teises dalyvauti konsultacijose. Įsiterpimo į įstatymų leidėjo kompetenciją situacija susiklosto ne tik tada, kai yra pasisavinama įstatymų leidybos kompetencija, bet ir tada, kai neturint įstatymų suteiktų įgaliojimų, būtinų pagal konstituciją, yra vyk-domas teisines pasekmes sukeliantis veikimas. todėl parlamentas institucinio ginčo tvarka gali prašyti priimti sprendimą dėl tokio veikimo konstitucingumo (žr. bverf-Ge 104, 151 <194 et seq.>).

264

40b) vokietijai įtraukti į kolektyvinio saugumo sistemą pagal pagrindinio Įstatymo

24 straipsnio 2 dalį, taikytiną su pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmuoju sakiniu, yra reikalingas įstatymų leidėjo pritarimas. Šis konstitucinis reikalavimas, įpareigojantis priimti pritariamąjį įstatymą, bundestagui, kaip įstatymų leidybos ins-titucijai, suteikia teisę priimti jungtinius, t. y. išvien su kitomis kompetentingomis institucijomis, sprendimus užsienio reikalų srityje ir taip pagrindžia jo teisę, numaty-tą federalinio konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje (žr.: bverfGe 90, 286 <351>; 104, 151 <194>; taip pat žr. bverfGe 68, 1 <84 et seq.>).

41aa) pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys, kuriame yra

įtvirtinta įstatymų leidybos teisė, bundestagui garantuoja teisę priimti sprendimus dėl vokietijos federacinės Respublikos teisių ir pareigų, pagrįstų tarptautine sutarti-mi, tais atvejais, kai šis sprendimų priėmimas turi įtakos federacijos politiniams san-tykiams arba kai yra susijęs su sritimis, priskirtinomis federacinei įstatymų leidybai. Ši nuostata garantuoja įstatymų leidžiamosios valdžios legislatyvinę funkciją užsienio reikalų srityje; įstatymų leidžiamosios valdžios pritarimas, pareiškiamas įstatymo dėl sutarties ratifikavimo (vok. Vertragsgesetz) forma, užtikrina šių tarptautinių sutarčių taikymą valstybės viduje, taip pat pritariama tarptautiniams veiksmams, kuriuos vy-riausybė atliks įgyvendindama sutartį (žr.: bverfGe 58, 1 <37>; 90, 286 <357>; 104, 151 <194>).

42vokietijos bundestago pritarimas tarptautinei sutarčiai nėra tik vienkartinis

dalyvavimo sudarant sutartį aktas – toks pritarimas veikiau reiškia, kad yra prisi-imama ilgalaikė atsakomybė už sutartyje ir įstatyme dėl ratifikavimo nustatytą po-litinę programą. Įstatymas dėl ratifikavimo yra pagrindas ne tik sutarčiai galioti ir ją taikyti nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir tarptautinių santykių srityje atlikti juri-diškai reikšmingus federalinės vyriausybės veiksmus pagal sutartį ir remiantis su-tartimi (žr.: Wolfrum. kontrolle der auswärtigen Gewalt. vvDstRL [Veröffentlichun-gen der Vereinigung der Deutschen Staatsrechtslehrer. – Vertėjo pastaba] 56 <1997>, s. 38 <54 et seq.>; Ress. verfassungsrechtliche Auswirkungen der fortentwicklung völkerrechtlicher verträge. Festschrift für Zeidler. bd. 2. 1987, s. 1775 <1779 et seq.>). tai galioja visų pirma tada, kai sutartis yra skirta integracijai arba įtraukimui į kolek-tyvinio saugumo sistemą, kaip apibendrintai yra numatyta bendrosiose pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir pagrindinio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, skirtoje itin integruotai europos sąjungos sričiai (žr. bverfGe 104, 151 <195>).

43politiškai veikti remiantis sutartimi ir ją sukonkretinti, taigi konkrečiai vykdyti

ir plėtoti ja nustatytą programą, yra federalinės vyriausybės uždavinys. pagrindinis Įstatymas suteikė vyriausybei užsienio politikos srityje gana plačią diskreciją veikti savo atsakomybe sprendžiant uždavinius. idant vokietijos galimybės veikti užsienio


politikos ir saugumo politikos srityse nebūtų suvaržytos funkciškai netinkamai pa-dalijus valdžią, užsienio politikos srityje yra apribotas tiek parlamento, kaip įstaty-mų leidėjo, vaidmuo, tiek toks teisminės valdžios vaidmuo (žr.: bverfGe 68, 1 <87 et seq.>; 104, 151 <207>). parlamentinis pritarimas tarptautinei sutarčiai reiškia ir tai, kad vyriausybė yra įgaliojama šią sutartį toliau plėtoti tarptautinėmis teisinėmis formomis, o pritariamuoju įstatymu dėl sutarties ratifikavimo nacionalinėje teisės si-stemoje yra įtvirtinamas paliepimas taikyti tarptautines teisines rezoliucijas, priimtas sutarties pagrindu (žr. bverfGe 104, 151 <209>).

44bb) kad ir kaip būtų, federalinės vyriausybės kompetencija, inter alia jos tei-

sė tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis – daugiau neįtraukiant į šį procesą par-lamento – prisidėti prie sutarties pagrindo plėtojimo ir konkretinimo, turi konsti-tucines ribas. mat pagal pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį išleistas pritarimo įstatymas dėl kolektyvinio saugumo sistemos sutarties pagrindų nustato programą ir visų pirma šios sistemos tikslą bei taikymo sritį. už tokią integracijos programą ir jos pagrindu vokietijos federacinei Respublikai atsirandančias politines pareigas iš esmės kartu yra atsakingos įstatymų leidybos institucijos. pritardami Įstatymui dėl sutarties ratifikavimo bundestagas ir bundesratas nustato vokietijos federacinės Respublikos įsipareigojimų, pagrįstų sutartimi, apimtį ir pagal pagrindinio Įstaty-mo 20 straipsnio 2 dalį jie dėl to yra nuolat politiškai atskaitingi piliečiams. todėl pirminis pritarimo įstatymas nebepagrindžia esminių nukrypimų nuo sutarties pa-grindo arba pakeitimų, susijusių su sutarties tapatybe (žr.: bverfGe 58, 1 <37>; 68, 1 <102>; 77, 170 <231>; 89, 155 <188>; 104, 151 <195>). Jei federalinė vyriausybė kolektyvinio saugumo sistemos tobulinimu užsiima peržengdama jai suteiktų įga-liojimų ribas, – ultra vires, – tai bundestago teisė dalyvauti formuojant užsienio po-litiką yra pažeidžiama, nes jis jau kartu neatsako už tokią sutartį, kuri pasireiškia tuo, kaip šalys iš tikrųjų ją įgyvendina savo faktiniais veiksmais (žr. bverfGe 104, 151 <209 et seq.>). Jei bundestagas, tvirtinantis, kad sutarties nuostatos iš esmės yra pažeistos arba pakeistos, inicijuoja institucinio ginčo procesą, tokiu atveju jis veikia siekdamas įgyvendinti jam suteiktą teisę kartu spręsti dėl federacijos teisių ir pareigų, kylančių iš tarptautinių įsipareigojimų.

45cc) tai, kad federalinė vyriausybė pažeidžia atskiras sutarties nuostatas, sa-

vaime dar nereiškia, kad ji peržengia pagal pritarimo įstatymą suteiktų įgaliojimų ribas. todėl vokietijos federalinis konstitucinis teismas bundestago prašymu gali konstatuoti, kad pagrindinis Įstatymas yra pažeistas tik tada, kai galima įrodyti, jog federalinė vyriausybė, nepaisant jai suteiktos didelės apimties diskrecijos, visgi viršijo pirminio pritarimo įstatymo jai suteiktus įgaliojimus, vadinasi, kai konsen-sualiai tobulinant kolektyvinio saugumo sistemą yra pažeidžiami esminiai sutarties struktūriniai sprendimai ir dėl to nesilaikoma joje nustatytos politinės programos pagrindo (žr. bverfGe 104, 151 <210>). vokietijos federalinis konstitucinis teismas

266

tik šia apimtimi patikrina, ar tam tikras tarptautinis vyriausybės veikimas atitin-ka Įstatymą dėl sutarties ratifikavimo ir pagrindiniame Įstatyme nustatytas jo ribas (žr.: bverfGe 58, 1 <36 et seq.>; 68, 1 <102 et seq.>, 90, 286 <346 et seq., 351 et seq.>; 104, 151 <196>).

46c) senatas savo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendime dėl naujosios 1999 m. nAto

strategijos koncepcijos (bverfGe 104, 151) jau yra nustatęs, kad pagal pagrindinį Įstatymą yra nustatyta dar viena sutarties, kuri pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies prasme yra kolektyvinio saugumo sistemos pagrindas, tolesnio plėtojimo riba, kurios ir įstatymų leidybos institucijos, išleisdamos pritarimo įstatymą, neturi teisės peržengti; tačiau bundestagas institucinio ginčo procese gali būti labai suinte-resuotas, kad tokia riba būtų nustatyta.

47pagal pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį federacija, „siekdama išsaugoti

taiką, gali prisidėti prie kolektyvinio saugumo sistemos“. Jau ši pagrindinio Įsta-tymo 24 straipsnio 2 dalies formuluotė neleidžia vokietijos federacinei Respubli-kai prisijungti prie kolektyvinio karinio saugumo sistemos, kuri nėra skirta taikai palaikyti (žr.: Randelzhofer. – Maunz-Dürig, pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio ii dalies 41 paraštės punktas; stern. Das Staatsrecht der Bundesrepublik Deutsch-land. bd. i. 2. Aufl. 1984, s. 547 et seq.). pagal pagrindinį Įstatymą vokietijos fede-racinė Respublika gali įsitraukti į tokią sistemą ir ilgą laiką joje veikti su išlyga, kad bus palaikoma taika. pagal pagrindinį Įstatymą taip pat yra uždrausta sistemą, kuri iš pradžių atitiko pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pertvar-kyti į tokią, kuri nebebūtų skirta taikai palaikyti arba netgi rengtų puolamuosius karus, todėl toks pertvarkymas negali būti pateisintas pritarimo nAto sutarčiai įstatymo – išleisto pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio, taikytino su pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, pagrindu – turiniu (žr. bverfGe 104, 151 <212 et seq.>). Šiuo požiūriu reikalavimas palaikyti taiką visada yra privaloma sutarties dėl kolektyvinio saugumo sistemos pagrindo sudedamoji dalis; tikslas palaikyti taiką nėra vienkartinė įstojimo sąlyga – tai nuolatinė sąlyga, tenkintina, kad vokietija išliktų kolektyvinio saugumo sistemoje. Jeigu pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies prasme tokia sistema nebebūtų naudojama taikai palaikyti, būtų viršytas pagal konstituciją suteiktas įgaliojimas prisidėti prie ati-tinkamos karinės aljanso sistemos.

483. pareiškėja pagal vokietijos federalinio konstitucinio teismo įstatymo

64 straipsnio 1 dalį pareiškė, kad pagal pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį, taikytiną su pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, yra pažeista bundestago teisė. Laikant šį pareiškėjos tvirtinimą prašymo teisiniu pagrindu, šiaip ar taip, negalima iškart atmesti varianto, kad federalinė vyriausybė ginčijamomis priemonėmis kartu su kitais subjektais prisidėjo prie nAto sutarties plėtojimo nu-


krypstant nuo sutarties esminių struktūrinių sprendimų. todėl jos prašymas atitinka institucinio proceso leistinumo reikalavimus.

49pareiškėja esminį integracijos programos ribų peržengimą įžvelgia visų pirma

tuo požiūriu, kad yra nepaisoma regioninio nAto sutarties apribojimo euroatlanti-ne erdve, ir tai vis labiau matyti iš to, kaip Afganistane yra vadovaujama isAf opera-cijai, išsiplėtusiai substantyviu ir erdvės požiūriu, taip pat iš Rygoje priimtos nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracijos. be to, ji tvirtina, kad dėl isAf operacijos vykdymo ir ypač dėl bendradarbiavimo su operacija „enduring freedom“ nAto nepaiso jam privalomo tikslo palaikyti taiką.

C

50prašymai yra nepagrįsti. federalinė vyriausybė, prisidėdama prie valstybių ir vy-

riausybių vadovų deklaracijos, priimtos nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime 2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje, ir nutarusi išsiųsti žvalgybos lėktuvus „tornado“ į Afganistaną, nepažeidė vokietijos bundestago teisių, numatytų pagrin-dinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje, taikytiname su pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi. institucinio ginčo proceso objektu tapę suinteresuo-to asmens veiksmai nepažeidžia esminių nAto sutarties struktūrinių sprendimų: nei yra nutrūkusi sąsaja tarp nAto konkrečių operacijų ir euroatlantinės erdvės sau-gumo (i), nei nAto nukrypo nuo tikslų palaikyti taiką (ii).

I

51vokietijos bundestago teisės, numatytos pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio

2 dalies pirmajame sakinyje, taikytinam su pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dali-mi, nėra pažeistos, nes nAto vadovaujama isAf operacija Afganistane yra siekiama euroatlantinės erdvės saugumo, todėl ši operacija yra vykdoma pagal nAto sutarties integracijos programą, už kurią vokietijos bundestagas kartu yra atsakingas pagal pritarimo įstatymą dėl šios sutarties.

521. a) nAto sutarties koncepcijos esmė yra tarpusavio pagalba ginkluoto užpuolimo

atveju, su tuo susijęs konsultavimasis ir institucija, turinti didelius įgyvendinimo įgalio-jimus (žr. bverfGe 104, 151 <152>). nAto sutarties 5 straipsnyje yra nustatyta, kad vienos iš valstybių narių ginkluotas užpuolimas kitų valstybių narių yra laikomas jų visų užpuolimu, tai įpareigoja suteikti pagalbą pagal tarptautinę teisę, ir šią pareigą valstybės narės vykdo savo atsakomybe (žr. ipsen. Völkerrecht. 5. Aufl. 2004, 60 straipsnis, 40 paraš-tės punktas). kitas karines operacijas nAto sutartis reglamentuoja nevienareikšmiškai, todėl nAto iš esmės yra klasikinis gynybinis aljansas (žr. ipsen, ten pat, 60 straipsnis, 39 paraštės punktas ir toliau), kurio pagrindinis principinis tikslas – palaikyti taiką regio-

268

ne, tačiau jis leidžia vykdyti taip pat ir krizių valdymo operacijas, nesukeliančias abejonių dėl aljanso gynybinio pobūdžio (žr.: bverfGe 90, 286 <349>; 104, 151 <211>).

53b) net jeigu plačiąja prasme nAto rūpinasi taikos palaikymu europos ir Šiau-

rės Amerikos erdvėje ir ne tik laiko save įsipareigojusiu Jungtinių tautų chartijai, bet ir siekia politinio bendradarbiavimo su Jungtinėmis tautomis (žr. bverfGe 104, 151 <211>), jis vis tiek lieka teritoriniu gynybiniu aljansu. tačiau toks regioninis pa-grindas, kaip esminis nAto sutarties integracijos programos elementas, jau nuo pat pradžių nereiškė, kad nAto karinės operacijos turėtų vykti tik šios sutarties valsty-bių teritorijoje. todėl, pavyzdžiui, nAto operacija bosnijoje ir Hercegovinoje buvo vykdoma vadovaujantis Jungtinių tautų nustatytu skrydžių draudimu (žr. bverfGe 90, 286 <309 et seq.>) už nAto teritorijos ribų, ir – žvelgiant į pilietinį karą buvusio-joje Jugoslavijoje – nebuvo labai abejojama dėl operacijos sąsajos su aljanso saugumo interesais bei jo uždaviniu palaikyti taiką regione.

54be to, bendros gynybos nuo užpuolimo iš išorės idėja taip pat suponuoja tai, kad

užpuolikas ir jo teritorija labai susisieja su nAto teritorija. nAto, kaip grupės vals-tybių sistemos, tikslas bendrai gintis nuo karinių išpuolių iš išorės jau nuo pat pradžių suponuoja gynybines karines operacijas ne tik aljanso, bet ir puolančiosios valstybės teritorijoje. užpuolimo atveju gynyba neturi baigtis prie aljanso sienos, bet gali vykti ir užpuoliko teritorijoje; ilgalaikis ir tvirtas taikos įvedimas šioje teritorijoje padeda al-jansui užtikrinti nuolatinę taiką. todėl, be karinės gynybos nuo užpuolimo, taip pat ir esmingai bei laiko požiūriu su ja susijusi papildomoji krizių valdymo operacija šalies užpuolėjos teritorijoje dar atitinka nAto sutarties regioninio apribojimo nuostatą.

55c) krizių valdymo operacijos, nepaisant išorinio užpuolimo arba ilgam neutra-

lizavus užpuoliką, taip pat gali atitikti nAto sutarties tikslą. esminis žingsnis toliau plėtojant nAto uždavinius, numatytus nAto sutartyje, peržengiant gynybinio al-janso siaurąja prasme ribas yra nurodytas naujojoje 1999 m. balandžio 24 d. nAto strategijos koncepcijoje. Šios koncepcijos esminė naujovė – tai nAto teisė pasirink-ti, reaguojant į euroatlantinei erdvei iškilusius naujus grėsmių scenarijus, ateityje įgyvendinti krizių valdymo operacijas, kurių neaprėpia nAto sutarties 5 straipsnis (strategijos koncepcijos 31 punktas; žr. bverfGe 104, 151 <160 et seq.>).

56senatas savo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendime (bverfGe 104, 151) konstatavo,

kad nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovams priėmus naująją 1999 m. strate-gijos koncepciją nAto sutartis nebuvo išplėtota peržengiant šios sutarties integra-cijos programos ribas. Atsižvelgiant į plėtrai atviras nAto sutarties, kurios bendroji koncepcija, atitinkanti Jungtinių tautų tikslus, yra neabejotinai skirta visapusiam regioniniam saugumui europos ir Šiaurės Amerikos erdvėje užtikrinti, nuostatas bei atsižvelgiant į federalinės vyriausybės plačią diskrecijos laisvę įgyvendinant integ-


racijos programą, krizių valdymo operacijos nėra iš esmės nauja operacijos rūšis (žr. bverfGe 90, 286 <349>; 104, 151 <210 et seq.>).

572. isAf operacija Afganistane yra nAto krizių valdymo operacija pagal naująją

1999 m. strategijos koncepciją. Reikia pripažinti, kad nAto taryba 2001 m. rugsėjo 12 d., reaguodama į praėjusios dienos teroro išpuolius prieš Jungtines Amerikos vals-tijas, pirmą kartą nAto istorijoje konstatavo ginkluoto užpuolimo atvejį, numatytą nAto sutarties 5 straipsnyje. tačiau teisiniu požiūriu isAf operacija turi būti trak-tuojama aiškiai atskyrus ją nuo taip pat Afganistane vykdomos operacijos „enduring freedom“, kuri pagal tarptautinę teisę grindžiama ginkluoto užpuolimo atvejo, numa-tyto 5 straipsnyje, konstatavimu ir visų pirma kolektyvinės savigynos teise, nustatyta Jungtinių tautų chartijos 51 straipsnyje (žr. btDrucks 14/7296, s. 1 et seq.).

58tai, kad nAto vadovauja krizių valdymo operacijai Afganistane ir, be to, už

aljanso teritorijos ribų, nėra praktika, peržengianti 1999 m. strategijos koncepcijos ribas. iš šios koncepcijos aiškiai matyti, kad jau nuo pat jos pradžių buvo apgalvotai numatytos krizių valdymo operacijos už aljanso teritorijos ribų (žr. strategijos kon-cepcijos 53e, 56 ir 59 punktus). kaip senatas jau yra konstatavęs, nAto sutarties integracijos programos ribos neperžengiamos, jeigu yra vykdomas (ir kol yra vyk-domas) pagrindinis uždavinys – užtikrinti taiką regione (žr. bverfGe 90, 286 <349>; 104, 151 <210 et seq.>).

593. Žvelgiant į isAf operaciją Afganistane, negalima teigti, kad yra nutrūkusios

nAto sąsajos su euroatlantiniu regionu; yra aišku, kad ši operacija ne tik siejasi su Afganistano saugumu, bet visų pirma yra skirta euroatlantinės erdvės saugumui nuo būsimųjų, taip pat ir dabartinių, išpuolių.

60a) isAf operacija iš esmės karinėmis ir policinio pobūdžio priemonėmis turi

sudaryti ir užtikrinti pagrindines sąlygas atkurti Afganistano civilinį gyvenimą. isAf pagal Jungtinių tautų saugumo tarybos 2001 m. gruodžio 20 d. rezoliuciją 1386 (2001) iš pradžių turėjo uždavinį „paremti Afganistano laikinąją administra-ciją palaikant saugumą kabule ir jo apylinkėse, kad Afganistano laikinoji adminis-tracija ir Jungtinių tautų darbuotojai galėtų dirbti saugioje aplinkoje“. saugumo tarybos 2003 m. spalio 13 d. rezoliucija 1510 (2003) šis uždavinys buvo išplėstas ir imtas taikyti visai Afganistano teritorijai, kur isAf pajėgos toliau turi teikti labiau išplėstą saugumui reikalingą pagalbą; tokio išplėstinio uždavinio vykdymas buvo pratęstas paskesnėmis rezoliucijomis – paskutinį kartą 2006 m. rugsėjo 12 d. rezo-liucija 1707 (2006).

61b) yra ne tik tam tikra atskira tokio isAf vykdomo uždavinio sąsaja su Afganis-

tano valstybės saugumu. tarptautinis įsipareigojimas Afganistane iš esmės kyla iš to,

270

kad veikiančios valstybės ir veikiančios tarptautinės organizacijos padėtį Afganistane sieja su savo pačių saugumo interesais.

62taigi Jungtinių tautų saugumo taryba padėtį Afganistane, susiklosčiusią nuo

pirminio isAf mandato suteikimo rezoliucija 1386 (2001) iki rezoliucijos 1707 (2006), kuria isAf mandatas paskutinį kartą buvo pratęstas iki 2007 m. spalio 13 d., nuolatos laikė grėsme pasaulio taikai ir tarptautiniam saugumui, nurodyta Jungtinių tautų chartijos 39 straipsnyje.

63be to, isAf operacija yra tiesiogiai susijusi su vienintele ataka prieš nAto vals-

tybę, kurios pagrindu buvo konstatuotas ginkluotas užpuolimas pagal nAto sutar-ties 5 straipsnį, t. y. 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuoliai prieš Jungtines Amerikos valstijas. karinė intervencija nuo 2001 m. spalio mėn. vykdant operaciją „enduring freedom“ prieš Afganistano talibano režimą buvo Jungtinių Amerikos valstijų ir kitų aljanso šalių reakcija į minėtus išpuolius, darant prielaidą, kad teroristų tinklas Al-Qaeda, kaip išpuolių kaltininkas, Afganistane turėjo svarbų atsitraukimo prie-globstį, iš dalies veikė iš Afganistano teritorijos ir buvo remiamas talibano režimo. todėl tarptautinės teisės požiūriu operacija „enduring freedom“, Afganistane nau-dojant karinę jėgą, visada rėmėsi Jungtinių tautų chartijos 51 straipsnyje įtvirtinta kolektyvinės savigynos teise.

64priešingai, isAf operacija, grindžiama ne savigynos teise, bet minėtomis sau-

gumo tarybos rezoliucijomis pagal Jungtinių tautų chartijos vii skyrių, pagal tarp-tautinę teisę yra nepriklausoma nuo savigynos teisės, vis dėlto ji vertintina šiame kontekste. operacijos tikslas nuo pat pradžių buvo suteikti galimybę atkurti civilinį Afganistano gyvenimą ir taip užtikrinti, kad bus neleista stiprėti talibanui, Al-Qaedai ir kitoms taikai pavojų keliančioms grupuotėms (žr., pvz., Jungtinių tautų saugumo tarybos rezoliucijas 1510 (2003), 1623 (2005) ir 1707 (2006)). euroatlantinio aljanso saugumo interesai turėtų būti ginami taip, kad iš stabilios Afganistano valstybės ir jos santvarkos ateityje nereikėtų tikėtis agresyvios ir taiką griaunančios politikos, – ne-svarbu, ar ši politika pasireikštų Afganistano valstybės aktyviais veiksmais, ar tęstiniu jos neveikimu teroristinės veiklos šios valstybės teritorijoje atžvilgiu.

65Ankstesnioji Afganistano laikinoji administracija, kaip ir nuo 2004 m. spalio

mėn. laisvuose rinkimuose legitimuota vyriausybė, negalėjo be tarptautinės pagal-bos pasirūpinti saugia aplinka, reikalinga atkuriant valstybės civilinį gyvenimą. todėl valstybių bendrija, be ginkluotos kovos su terorizmu operacijos „enduring freedom“, manė, kad reikalinga pasirūpinti saugios aplinkos stabilumu Afganistane (žr. nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime Rygoje priimtos deklaracijos 2 ir 6 punktus ir bendrųjų politikos gairių 2 ir 6 punktus).


66c) konstitucinio teismo tyrimas, ar iš esmės nėra peržengtos nAto sutarties

struktūrinių sprendimų – šiuo atveju regioninės tikslinės paskirties – ribos, negali priklausyti nuo to, ar visi su tarptautinių pajėgų buvimu Afganistane susiję verti-nimai pasitvirtino kaip visiškai tinkami tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu. vokie-tijos federalinis konstitucinis teismas neturi nei tikrinti, ar 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolius pagal tarptautinę teisę galima priskirti tuometiniam Afganistano talibano režimui, nei nuspręsti, ar operacija „enduring freedom“ galėjo arba gali ir toliau būti grindžiama teise į kolektyvinę savigyną ir koks vaidmuo dėl to tenka Jungtinių tautų saugumo tarybos rezoliucijoms 1368 (2001) ir 1373 (2001), kuriose tokia savigynos teisė yra pripažinta ar pabrėžta (šiais klausimais žr., pvz.: tomuschat. Der 11. septem-ber 2001 und seine rechtlichen konsequenzen. – euGRZ [Europäische Grundrechte-Zeitschrift. – Vertėjo pastaba] 2001, s. 535 et seq.; krajewski. selbstverteidigung gegen bewaffnete Angriffe nicht-staatlicher organisationen – Der 11. september 2001 und seine folgen. – AvR 40 <2002>, s. 183 et seq.).

67vis dėlto, nepaisant minėtų klausimų, nekelia abejonių tas faktas, kad dėl vis dar

vykdomų ginkluotų veiksmų prieš tenykštę vyriausybę ir gyventojus saugumo padėtis Afganistane yra įtempta. pavojingomis yra laikomos būtent valstybės be valstybinės valdžios arba turinčios tik ribotai veiksmingą valstybinę valdžią, nes jos yra poten-cialios atsitraukimo buveinės tarptautiniu mastu veikiančioms teroristų grupuotėms. Lygiai taip pat suvoktina, kad yra ryšys tarp Afganistano vidaus saugumo ir saugumo euroatlantinėje erdvėje. Atsakingi nAto asmenys turėjo ir turi teisę daryti prielaidą, kad Afganistano civilinio gyvenimo atkūrimo užtikrinimas taip pat tiesiogiai prisideda prie jų pačių saugumo euroatlantinėje erdvėje; turint omenyje šiandieninę grėsmingą situaciją dėl visame pasaulyje veikiančių teroristų tinklų, kaip parodė 2001 m. rugsėjo 11 d., grėsmė aljanso teritorijos saugumui nebegali būti siejama vien su teritorija.

68maža to, jeigu – tai parodė Afganistano atvejis – yra tiesiogiai susijęs konteks-

tas, tai vokietijos federalinio konstitucinio teismo patikrinimas, ar nAto veiksmų ryšys su apibūdintomis regioninėmis ribomis yra pakankamas, negali nulemti to, kad saugumo politikai būtini vertinimai ir analizė būtų pakeista jo paties vertini-mais ir analize (žr. Hailbronner. kontrolle der auswärtigen Gewalt. – vvDstRL [Ve-röffentlichungen der Vereinigung der Deutschen Staatsrechtslehrer. – Vertėjo pastaba] 56 <1997>, s. 7 <19 et seq.>).

69d) Galiausiai tas pats matyti iš valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracijos, pri-

imtos 2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje vykusiame nAto narių valstybių ir vyriau-sybių vadovų susitikime, kuri, pareiškėjos nuomone, nustato faktinę – visų pirma turint omenyje isAf operaciją Afganistane – pastarųjų kelerių metų plėtrą, vykusią, pasak pareiškėjos, nAto sutarties plėtojimui svarbiu būdu.

272

70aa) Reikia pripažinti, kad tokia realių įvykių ir politinių dokumentų tarpusavio

priklausomybė iš esmės gali pagrįsti juridiškai privalomą tarptautinės sutarties plė-tojimą (žr. ipsen, op. cit., 5. Aufl. 2004, 19 straipsnis, 20 paraštės punktas). tačiau, kaip jau rašyta, jeigu net ir reali plėtra negali parodyti nAto sutarties integracijos programos ribų nepaisymo, kuris yra vienintelis tiesiogiai susijęs veiksnys šios bylos kontekste, tai tokio nepaisymo negali parodyti ir vien su status quo besisiejantys po-litiniai pareiškimai. pareiškėja negalėjo paaiškinti, kiek iš esmės Rygos deklaracija pati savaime yra reikšminga nAto sutarties uždavinių koncepcijos plėtojimui bū-tent tuo aspektu, kad ji peržengė tuometinės plėtros stadiją; pareiškėja ginčijamos deklaracijos išsamiau nesvarstė, ji to nedarė netgi 2007 m. balandžio 18 d. žodinio proceso posėdyje pateikus užklausą senatui. Jei ši deklaracija nėra laikoma peržen-giančia nAto sutarties integracijos programos ribas, nėra būtina išsamiau svarstyti, ar Rygos deklaracija yra svarbi tarptautinės teisės požiūriu ir kiek svarbi.

71bb) be to, taip pat nėra aiškiai matyti, kad nAto Rygos deklaracija būtų apskritai

nutraukta jos sąsaja su apibrėžtu regionu. taip pat ir šioje deklaracijoje, apimančioje plačią gynybinę politinę programą, ne kartą yra nurodyta sąsaja su euroatlantinio regiono saugumu (žr. Rygos deklaracijos 11, 30, 34, 40 ir 46 punktus).

II

72nėra pažeistos ir vokietijos bundestago teisės, nurodytos pagrindinio Įstatymo

59 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje, nes nėra paneigtas pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nurodytas tikslas palaikyti taiką. isAf operacija sprendžiant iš to, kaip ji vykdoma ir politiniu požiūriu atspindima su tuo susijusioje nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime Rygoje priimtoje deklaracijoje, taip pat neduoda jokio pagrindo pareiškėjai tvirtinti, kad nAto struktūriškai nukrypo nuo savo tikslinės paskirties, nurodytos pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje.

731. a) pagrindiniame Įstatyme sąvoka „taikos palaikymas“ nėra apibrėžta, ta-

čiau pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje dalyvavimas kolektyvinio saugu-mo sistemoje apibūdinamas kaip lemiamoji priemonė taikai palaikyti, būtent tai-kiai bei ilgalaikei tvarkai europoje ir pasaulyje sukurti ir užtikrinti (žr. bverfGe 90, 286 <349 et seq.>; 104, 151 <212>; pernice. – Dreier. Grundgesetz. bd. ii. 2. Aufl. 2006, 24 straipsnis, 50 paraštės punktas). tai atitinka istorinio konstitucijos leidėjo ketinimus (žr. entwurf eines Grundgesetzes, Darstellender teil, s. 23 et seq. – JöR n.f. 1 <1951>, p. 222 et seq.), kad vokietijos federacinė Respublika kolektyvinio sau-gumo sistemoje, vadovaudamasi paprotine tarptautine teise, paiso draudimo naudoti jėgą (žr. iGH, military and paramilitary Activities in and Against nicaragua, ICJ Re-ports 1986, s. 13 <para. 187 et seq.>), kurį taikyti valstybėje yra nustatyta pagrindinio Įstatymo 25 straipsnyje (žr. bverfGe 104, 151 <212 et seq.>).


74b) todėl tarptautinės teisės pažeidimas vykdant konkrečias karines nAto ope-

racijas, kaip tvirtina pareiškėja, ypač draudimo naudoti jėgą pažeidimas, gali būti rodiklis, kad nAto struktūriniu požiūriu nukrypo nuo savo pagal konstituciją pri-valomos paskirties palaikyti taiką. kad ir kaip būtų, šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad net šios prigimties pažeidimai tarptautinei teisei patys savaime auto-matiškai dar nepagrindžia pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies pažeidimo, kuris galėtų būti užginčytas institucinio ginčo procese. mat institucinio ginčo pro-ceso konsteliacijai (aplinkybių visuma ir jų išsidėstymas) naudoti jėgą reikalavimo užtikrinti taiką pažeidimas yra svarbus tik kaip pagal konstitucinę teisę nustatytos kolektyvinio saugumo sistemos integracijos programos ribos. konstitucinis teismas integracijos programos ribų peržengimą institucinio ginčo procese gali tikrinti tik todėl, kad iš vokietijos bundestago atsakomybės srities yra pašalinamas nAto su-tarties bazinis dalykas, sietinas su aljansu, ir taip yra pažeidžiama bundestago tei-sė, numatyta pagrindinio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje, kuris yra taikytinas su pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi. Dėl šios priežasties tokia konstitucine kontrole nėra pradedamas bendras karinių nAto operacijų ati-tikties tarptautinei teisei tikrinimas. Juk institucinio ginčo procese nėra atliekama bendra teisėtumo kontrolė, o tik nagrinėjama, ar nAto veiksmai, ypač kai kurios konkrečios operacijos, teikia įrodymų, kad aljansas, atsisakydamas savo orientacijos palaikyti taiką, nutolsta nuo savo steigiamosios sutarties. todėl tik šiam klausimui išsiaiškinti pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies pagrindu yra leidžiama pra-dėti konstitucinę kontrolę paisant tarptautinės teisės standartų, ir tik tokio nAto struktūros pokyčio požymiai yra tokie tarptautinės teisės pažeidimai, konstituciškai reikšmingi institucinio ginčo procese.

752. nėra tokių požymių, kad nAto struktūriškai nukrypo nuo orientacijos pa-

laikyti taiką. Ginčijamos priemonės nerodo, kad nAto būtų virtęs aljansu, kuris ne-besirūpintų taika ir kuriame vokietijos federacinė Respublika konstituciniu požiūriu nebegalėtų dalyvauti (žr. Doehring. systeme kollektiver sicherheit. – Handbuch des Staatsrechts. bd. vii. 1992, 177 straipsnis, 12 paraštės punktas).

76a) Žodinio proceso posėdyje pareiškėja taip pat neabejojo, kad pati Afganistane

vykdoma isAf operacija, kuri buvo nuolatos grindžiama saugumo tarybos rezoliu-cijomis pagal Jungtinių tautų chartijos vii skyrių, – o šios rezoliucijos pagal tarp-tautinę teisę įteisina karinės jėgos panaudojimą, – atitinka tarptautinę teisę. pareiškė-ja teigia, kad tokia operacija „enduring freedom“, kokia yra vykdoma Afganistane, neatitinka tarptautinės teisės, tačiau to vokietijos federalinis konstitucinis teismas šioje procesinėje konsteliacijoje atskirai patikrinti negali. operacija „enduring free-dom“ nėra karinė nAto operacija, o šio teisinio proceso objektas yra tik nAto struktūrinis nukrypimas nuo savo pagrindinio tikslo palaikyti taiką.

274

77b) todėl konstitucinės teisės požiūriu nagrinėtinas tik klausimas, ar nAto,

Afganistane bendradarbiaudamas su operacija „enduring freedom“, nepažeidžia tarptautinės teisės ir ar tas bendradarbiavimas nereiškia, kad aljansas nukrypsta nuo tikslo palaikyti taiką. Į tokį klausimą reikia atsakyti neigiamai. isAf operacija Afga-nistane ir ten vykstantis bendradarbiavimas su operacija „enduring freedom“ tikrai nepakeitė nAto sutarties pobūdžio.

78aa) isAf ir operacija „enduring freedom“ yra siekiama skirtingų tikslų, jų teisi-

niai pagrindai yra skirtingi ir atsakomybės sritys yra aiškiai atribotos. 79operacija „enduring freedom“ iš esmės yra siekiama tiesiogiai kovoti su te-

rorizmu, o isAf yra skirta saugumui Afganistane palaikyti siekiant padėti pagrin-dą atkurti civilinį valstybės gyvenimą. tai, kad šie uždaviniai gali susipinti juos praktiškai įgyvendinant, visiškai nesisieja su šiais atskirtais tikslais. taip pat ir teisiniu požiūriu abi šios operacijos yra aiškiai atskirtos: isAf pagal tarptautinę teisę gali remtis pagal Jungtinių tautų chartijos vii skyrių saugumo tarybos su-teiktu mandatu, o operacija „enduring freedom“, panaudojant ginkluotąsias pa-jėgas, remiasi kolektyvinės savigynos teise, pripažinta Jungtinių tautų chartijos 51 straipsnyje.

80operacijų bendradarbiavimas, dėl kurio turi padidėti saugumas Afganistane

ir kurį nuolat skatina ir sveikina saugumo taryba (žr., pvz., saugumo tarybos re-zoliucijas 1510 (2003), 1659 (2006) ir 1707 (2006)), nepanaikino minėto teisinio ir faktinio operacijų atskirumo. neteisingi yra pareiškėjos tvirtinimai, kad dvigubo vadovavimo panaudojimas lėmė tai, kad abi operacijos instituciniu požiūriu smar-kiai susipynė lemiamą reikšmę turinčiame taške, kad nėra aiškiai nustatytų ribų, kurių paisant vokietijos lėktuvų „tornado“ žvalgybos rezultatai gali būti perduoti operacijai „enduring freedom“, kad pajėgos kariniu požiūriu yra taip integruotos, jog žvalgybos lėktuvai faktiškai vienodai pasirodo abiejuose karo veiksmų laukuose ir todėl atliko ir operacijos „enduring freedom“ kovos veiksmams reikalingą žval-gybos darbą. bundesvero generalinis inspektorius generolas schneiderhanas žo-dinio proceso posėdyje pateikė informacijos šiais klausimais, kuri visiškai papildė duomenis, susijusius su ginčijamu suinteresuoto asmens nutarimu dėl žvalgybos lėktuvų „tornado“ išsiuntimo į Afganistaną; šiam papildomos informacijos patei-kimui pareiškėja neprieštaravo.

81tai, kad apie bendras kovines operacijas negali būti nė kalbos, matyti jau pa-

skutiniame minėtame nutarime, pagal kurį lėktuvai „tornado“ turi vykdyti žvalgybos darbą, jų kariniai paramos veiksmai iš oro nėra numatyti, o lėktuvai yra ginkluoti tik dėl savo pačių savisaugos ir savigynos (žr. btDrucks 16/4298, s. 3 et seq.).


82kalbant apie žvalgybos rezultatų perdavimą operacijai „enduring freedom“ pa-

žymėtina, kad juos perduoti pagal pirmiau minėtą nutarimą remiantis nAto isAf operacijos planu yra numatyta tik jei „tai bus reikalinga isAf operacijai sėkmingai vykdyti arba isAf saugumui užtikrinti“ (btDrucks 16/4298, s. 3). Generolas schnei-derhanas išsamiau paaiškino, kaip šis ribotas naudojimasis žvalgybos rezultatais yra praktiškai tvarkomas ir saugomas: tik isAf dalyviai turi teisę užsakyti žvalgy-binį skrydį, o ne operacijos „enduring freedom“ pajėgos. po žvalgybinio skrydžio nuotraukos yra įrašomos duomenų banke (skrydžio metu perduoti duomenų neįma-noma), pažymimos kaip slaptos ir susiejamos su asmeniniu prieigos kodu. Galiausiai isAf savo atsakomybe ir laikydamasis operacijos plano nusprendžia, ar yra tokių rezultatų, kuriuos tarpusavio saugumo sumetimais reikėtų perduoti operacijai „endu-ring freedom“.

83Galiausiai pareiškėjai pareiškus, esą isAf saugumo operacijų vado pavaduotojas,

be to, tarnaujantis JAv karinės vadovybės struktūrose, yra kartu atsakingas ir už opera-cijos „enduring freedom“ kovos su terorizmu karines pajėgas (taip pat žr.: btDrucks 16/2380, s. 12; btDrucks 16/3894, s. 43 et seq.), generolas schneiderhanas į tai atsa-kydamas paaiškino, kad tokia dvigubas vadovavimas dabar yra ne isAf vyriausiajame štabe, bet Rytų regiono vadovybėje „Regional command east“, kuriai vadovauja JAv. Dėl to, pasak jo, kaip tik nebuvo pavojaus nekontroliuojamai sumaišyti operacijų.

84todėl ne tik teisiškai, bet ir praktiškai operacijoms vykdyti yra sukurtos pakan-

kamos atsargumo priemonės, neleidžiančios operacijų sumaišyti, kad dėl to neliktų esamo atsakomybės sričių atskyrimo.

85bb) taigi nebelieka pareiškėjos argumentų faktinio pagrindo pagal tarptautinę

teisę.86Reikia pripažinti, kad kol operacijos yra vykdomos čia aprašytu ribotu būdu,

tol negalima atmesti, kad konkrečiu operacijų atveju gali būti padarytas tarptautinės teisės pažeidimas; pavyzdžiui, jei koks nors operacijos „enduring freedom“ veiksmas neatitiktų tarptautinės teisės normų ir tai dar būtų galima priežastiniu ryšiu susieti su lėktuvų „tornado“ žvalgybos rezultatais, dėl to galėtų atsirasti nAto ir jo valstybių narių atsakomybė pagal tarptautinę teisę.

87net jei vienos operacijos padarytas konkretus pažeidimas, reikšmingas tarptau-

tinės teisės požiūriu, ir galėtų būti priskirtas kitai operacijai, vis vien to nepakaktų pa-grįsti, kad nAto nukrypsta nuo savo tikslo palaikyti taiką – vienintelio reikšmingo pagal pagrindinio Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį. kad būtų galima isAf operaciją paro-dyti kaip demonstruojančią sistemai svarbius nAto pokyčius, kuriais nukrypstama

276

nuo tikslo palaikyti taiką, ši operacija apskritai turėtų būti pripažinta tarptautinės teisės pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kad isAf mandatą yra suteikusi Jungtinių tautų saugumo taryba (žr. paskutinę 2006 m. rugsėjo 12 d. rezoliuciją 1707 (2006)), toks pažeidimas būtų įmanomas nebent tuo atveju, jeigu Afganistane vykdoma operacija „enduring freedom“ pati savaime pažeistų tarptautinę teisę ir tai atsilieptų isAf.

88tačiau tokiam pažeidimui kelią užkerta pirmiau minėtas faktinis ir teisinis ope-

racijų atskyrimas. be to, prisideda dar ir tai, kad ne vien pačios isAf operacijos, bet ir jo bendradarbiavimo su operacija „enduring freedom“ pagrindas yra nustatytas saugumo tarybos rezoliucijose pagal Jungtinių tautų chartijos vii skyrių; taip pat ir ši Jungtinių tautų pastangų palaikyti taiką atitiktis – kad ir kaip būtų išaiškintas klausimas, ar šiuo metu Afganistane vykdoma operacija „enduring freedom“ ati-tinka tarptautinės teisės nuostatas, – nepagrindžia, kad nAto atsisako savo tikslo palaikyti taiką.

89cc) Galiausiai tą patį rodo ir valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracija, priimta

2006 m. lapkričio 28–29 d. Rygoje vykusiame nAto narių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime. Rygos deklaracijos teksto, susijusio su Afganistane vykdoma isAf operacija, 5 punkte teigiama: „bendradarbiaudami su Afganistano nacionalinėmis saugumo pajėgomis ir suderinę su kitais tarptautiniais dalyviais, pasitelkę Jungtinių tautų mandatą turinčias ir nAto vadovaujamas tarptautines saugumo paramos pa-jėgas (isAf), ir toliau remsime Afganistano valdžios institucijas – padėsime vykdyti jų uždavinius rūpintis viso Afganistano saugumu, stabilumu ir atstatymu; tai darome paisydami tarptautinės teisės ir didžiausiomis pastangomis siekdami neleisti pakenk-ti civiliams gyventojams.“

90tai išreiškia nAto valią Afganistane vykdoma operacija siekti tikslų išsaugoti ir

įtvirtinti taiką. taip pat ir deklaracijos dalys, kurios nėra skirtos nAto veiksmams Afganistane, nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad nAto atsisako savo siekio pa-laikyti taiką, juo labiau kad ir jose yra pabrėžiama, jog nAto tvirtai laikosi Jungtinių tautų tikslų ir principų (žr., pvz., Rygoje priimtos nAto narių valstybių ir vyriausy-bių vadovų deklaracijos 1 ir 2 punktus, bendrųjų politikos gairių 5 punktą).

Hassemer broß osterlohDi fabio mellinghoff Lübbe-WolffGerhardt Landau

iš vokiečių kalbos vertė Kristupas Kerutis


SĄVOKŲ „MAIŠALYNĖS“ PANTEONE:ARTIŠOKO* SINDROMAS

Dominique ChagnollaudMonako Aukščiausiojo Tribunolo narys,

Paryžiaus II universiteto (Panthéon-Assas) profesorius

* L. Favoreu „artišoko efektą“ apibūdina taip: „Įstatymų leidėjas gali vieną po kito pašalinti teisinio reguliavimo elementus, tačiau negali šio reguliavimo iš esmės pažeisti.“ – Vertėjo pastaba.

Jau daugelį metų į mūsų konstituci-nę teisę, kaip ir į politinę bei žiniasklai-dos visuomenę, yra įsibrovusios naujos „sąvokos“, vartojamos semantinėje ir in-telektinėje plotmėje, tarsi žymių prekių ženklai konkuruojančios teisės pasaulyje. Ir, užuot leidusis į teorinius apmąstymus, netgi gerai argumentuotus, retorika virs-ta priemone sąvokų „maišalynei“ kurti, kurios kategorijas, kaip matyti, paprasta vartoti ir kuri teisininkui suteikia gali-mybę labai greitai savo veikla stiprinti teisinę valstybę. Sekant jurisprudencijos aktualijoms iš paskos, tiksliau, tiesiog bė-gant paskui aktualijas, sėkmė yra beveik garantuota, nes nauja idėja iš bendrinės kalbos „pasiskolina“ jos paprastumą. Vieną kartą sukurtas žodis, teisingai aiš-kinamas, tampa teisiškai pagrįstu, jį su-siejus su kitais panašiais žodžiais.

Pateiksiu keletą gana būdingų ir kaip priemonė tinkamų, konstitucinėje teisė-je, kuriai nelengva sutramdyti neaiškią, netgi klaidingai suprantamą, teisinę tik-rovę, plačiai vartojamų naujų „raktinių žodžių“ pavyzdžių.

Ar tikrai „pertvara“ yra skaidri ?

Savo minčiai pailiustruoti pavarto-siu sąvoką „pertvara“, kuri tiks siekiant a contrario pabrėžti, kad skolinys iš bendrinės kalbos nėra visada beprasmis. Žinome, kad administracinio teismo tei-sėjas vartoja sąvoką „įstatymas pertvara“ (pranc. loi écran), beje, ne gilindamasis į teoriją, o siekdamas pažymėti, kad ad-ministracinis aktas, kaip pažeidžiantis tarptautinį įsipareigojimą, negali būti ginčijamas, jeigu buvo priimtas pagal įsigaliojusį įstatymą: šis įstatymas būtų „pertvara“ tarp administracinio akto ir įsipareigojimo.

Taip pat žinoma, kad 2004 m. birže-lio 10 d. sprendimas Nr. 2004-496 DC dėl pasitikėjimo skaitmeninėje ekonomikoje įstatymo buvo skubotai interpretuojamas remiantis ta doktrinos dalimi, kurioje kalbama apie Bendrijos teisės viršenybę prieš nacionalinę konstituciją [1]. Per-nelyg nesigilindami į 2004 metų vasaros jurisprudenciją primename, kad Konsti-tucinė Taryba nustatė, jog įstatymo nuo-

Dominique Chagnollaud ◆278

statos, tiesiogiai kylančios iš direktyvos, privalėjo būti grindžiamos tik minėtos direktyvos, dėl kurios spręsti Konstituci-nė Taryba neturi įgaliojimų, 14 straipsnio 1 dalies besąlyginėmis ir tiksliai apibrėž-tomis nuostatomis. Tokiu atveju direktyva būtų tokia „pertvara“ [2]. Todėl analogija neturi pagrindo, kadangi „pertvara“ iš tikrųjų nėra skaidri. Iš tiesų pasirodo, kad direktyva ne visada bus „pertvara“ kontro-lei dėl paprastos priežasties: Konstitucinė Taryba pasilieka išlygą tam atvejui, jeigu reikėtų dėl aiškiai prieštaraujančios Kons-titucijai nuostatos sukliudyti įvykdyti konstitucinį reikalavimą perkelti direkty-vą. Konstitucinė Taryba priminė šią išly-gą daugelyje 2004 m. liepos mėn. spren-dimų (Konstitucinės Tarybos 2004 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 2004-497 dėl elektroninių komunikacijų ir audiovi-zualinių komunikacijų paslaugų įstaty-mo, 18 konstatuojamoji dalis, p. 12506; Konstitucinės Tarybos 2004 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 2004-498 dėl bio-etikos įstatymo, 4 konstatuojamoji dalis; Konstitucinės Tarybos 2004 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 2004-499 dėl fizinių asmenų apsaugos naudojant asmens duo-menis įstatymo, 7 konstatuojamoji dalis, 2004 m. rugpjūčio 7 d., p. 14087) ir sukū-rė doktriną, kuria pasirėmė savo 2004 m. lapkričio 19 d. sprendime (Konstitucinės Tarybos 2004 m. lapkričio 19 d. sprendi-mas Nr. 2004-505 DC „Sutartis dėl Kons-titucijos Europai“).

Teisinis tikrumas ir greitomissukurtos sąvokos

Kad ir kuo laikytume teisinį tikru-mą – sąvoka, reikalavimu ar principu, jis

labai gerai iliustruoja greitomis sukurtas sąvokas: žodžio išraiškos stiprumas yra atvirkščiai proporcingas principo teisi-niam krūviui, todėl principas yra sutvir-tinamas baime, kylančia iš teisinio ne-tikrumo – teisinio tikrumo priešingybės. Teisinis tikrumas yra teisinio netikrumo priešnuodis: kitaip sakant, jeigu yra nuo-dai (teisinis netikrumas), yra ir priešnuo-džiai (teisinis tikrumas). Teisinio tikru-mo principas, dažnas prancūzų autorių darbuose, vis dar nėra pripažintas Kons-titucinės Tarybos jurisprudencijoje. Tei-sinis tikrumas, interpretuojamas visose teisės šakose, ypač mokesčių teisėje, yra labai lanksti sąvoka, neapibrėžtu pavida-lu kilusi iš Bendrijos teisės, bet mokslinės pakraipos [3].

Įkvėptas Vokietijos teisės, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, kaip ir Pirmosios instancijos teismas, teisinio tikrumo principą iškėlė į Bendrijos teisės bendrųjų principų lygį (Europos Bend-rijų Teisingumo Teismo 1961 m. liepos 13 d. sprendimas Meroni prieš EAPB Aukščiausiąją valdžios instituciją, byla 14/60, Rink. p. 319, ir 1969 m. liepos 9 d. sprendimas Portelange prieš Smith Coro-na Marchant international, byla 10/69, Rink. p. 309), tačiau jo neapibrėžė.

Atsižvelgiant į santykinį Bendrijos teisės, tiesiogiai inkorporuojamos į na-cionalines teisines sistemas, nestabilumą, teisinio tikrumo principas, kurio pažei-dimą Europos Bendrijų Teisingumo Teis-mas kartais nustato, yra tarsi kėdė, besi-remianti trimis kojomis: Bendrijos teisės apibrėžtumu, pastovumu ir taikymo vie-nodumu. „Vienu iš sudedamųjų teisinės valstybės principo elementų, teisiniu tik-rumu, Teismas naudojasi labai pragma-

◆ SĄVOKŲ „MAIŠALYNĖS“ PANTEONE: ARTIŠOKO SINDROMAS 279

tiškai tiek pagrįsdamas savo ir Bendrijos teisės autoritetą, tiek nustatydamas mi-nimalius teisės aktų rengimo reikalavi-mus, tačiau kartu nuolat užtikrindamas (ši užduotis daugiausia tenka Pirmosios instancijos teismui), kad ūkio subjektai per daug nepasikliautų savo spėjimais dėl bendrų teisės aktų pasikeitimo. Nors vertinant filosofiškai toks Teismo požiū-ris ne kažin ką atskleidžia, jis yra reikš-mingas materialiuoju požiūriu“ [4]. Tei-sinis tikrumas, kaip pripažįsta net patys kritikai, yra ne tiek principas, kiek, jeigu taip galima apibūdinti, teismų praktikos apsauginė priemonė. Ir pažymėtina, jog „abejojame, kad Bendrijos teismų juris-prudencijoje dėl teisinio tikrumo būtų daug dalykų, kurių trūksta Prancūzijos viešojoje teisėje. To nepasakytume apie teisėtų lūkesčių apsaugą, kuri, nepaisant netobulumo, yra neabejotinai savaran-kiška sąvoka“ [5]. Valstybės Taryba savo 2006 metų viešojoje ataskaitoje teisinio tikrumo principą apibrėžė kitais termi-nais: „Teisinio tikrumo principas nu-mato, kad piliečiai, nors tam reikalingos milžiniškos jų pastangos, įstengtų nusta-tyti, kas taikomos teisės yra leidžiama ir kas – draudžiama. Siekiant tokio rezul-tato išdėstytos normos turi būti aiškios ir suprantamos ir neturi būti per dažnai keičiamos, o svarbiausia, neturi būti ne-nuspėjamos“ [6]. Teisinį tikrumą visų pirma užtikrina įstatymo kokybė. Tokia-me įstatyme privalo būti išlaikyta nor-mos struktūra, tai yra normoje turi būti numatyti liepimo, draudimo ir baudimo elementai. Šiuo požiūriu ataskaitoje pa-žymima, kad „nenorminis įstatymas yra silpnas įstatymas ir kelia abejonę dėl jo nuostatų realaus poveikio“. Be to, norma

turi būti suprantama. „Suprantamumas suponuoja įskaitomumą, taip pat ir for-muluočių aiškumą bei tikslumą, kartu ir jų ryšį“, – patikslina Valstybės Taryba. Teisinis tikrumas taip pat priklauso nuo įstatymo nuspėjamumo: „Teisinio tik-rumo principas suponuoja tai, kad teisė būtų numatoma ir kad teisinės situaci-jos išliktų reliatyviai pastovios“, – pa-žymima ataskaitoje. Visų pirma turima omenyje įstatymo negaliojimas atgaline tvarka, antra, įgytų teisių ir teisinių si-tuacijų pastovumo apsauga. Teisinio tik-rumo principas aiškinamas ir Valstybės Tarybos 2006 m. kovo 29 d. sprendime Bendrovė KPMG. Tačiau čia aukštoji institucija nusprendė dekretą panaikinti ne konstitucinio normos prieinamumo ir suprantamumo tikslais, bet dėl teisi-nio tikrumo principo pažeidimo. „Tai-gi, atsižvelgiant į tai, turi būti atmestas skundas dėl konstitucinio normos prie-inamumo ir suprantamumo tikslo pažei-dimo ir bet kuriuo atveju – dėl normos nuspėjamumo reikalavimo, kylančio iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos nuostatų, pažeidimo <...> ginčijamame dekrete nesant pere-inamosios nuostatos, kodekso reikalavi-mai ir draudimai sutrikdytų dar prieš tai teisėtai susiklosčiusius sutartinius san-tykius, ir dėl to, kad šie reikalavimai ir draudimai siekiamo tikslo atžvilgiu yra pernelyg dideli, jie prieštarauja teisinio tikrumo principui. Todėl yra pagrindas ginčijamą dekretą, kadangi jis neturi pereinamųjų priemonių, susijusių su auditorių įgaliojimais, panaikinti nuo jo įsigaliojimo dienos – 2005 m. lapkričio 17 d. – pagal bendrąją teisės taisyklę tai yra kita diena po jo paskelbimo Prancū-


zijos oficialiajame leidinyje.“ Čia konsti-tucinio normos prieinamumo ir supran-tamumo tikslas atskiriamas nuo teisinio tikrumo principo.

Nors 2004 m. Konstitucinės Tarybos jurisprudencija buvo vainikuota diserta-cija apie teisinį tikrumą (Anne-Laure Va-lembois. Teisinio tikrumo konstituciona-lizavimas Prancūzijos teisėje), šio princi-po pripažinimas išlieka akademinis, bet ne jurisprudencinis: kitaip tariant, tas pripažinimas yra ne formalus, bet „iš es-mės“. 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 96-385 DC, taip pat ir kitais metais priimtame 1997 m. lapkričio 7 d. spren-dime Nr. 97-391 Taryba nusprendė, kad „nė viena konstitucinė norma negaran-tuoja vadinamojo teisėtų lūkesčių prin-cipo“. Vis dėlto vieno iš teisinio tikrumo principo sudedamųjų elementų, pagrįsto subjektyviu teisinių situacijų stabilumo traktavimu, formalus pašalinimas nesu-griovė doktrinos dalies, žinant, kad mi-nėtas elementas yra įtvirtintas implici-tiškai, kadangi šį kartą jis sustiprins mi-nėtą objektyvistinį požiūrį į stabilumą. Taigi 1996 m. balandžio 9 d. sprendime, remdamasi Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsniu, Konstitucinė Taryba nusprendė, kad, „atsižvelgiant į svarbą, kuri teikiama kompetencijos pasidalijimui tarp šių valdžių, įstatymų leidėjo siekis sustiprinti (Prancūzijos Polinezijos) susirinkimo sprendimų tei-sinį tikrumą yra nepakankamas teisės kreiptis į teismą suvaržymui pateisinti“. Savo jurisprudencijoje Konstitucinė Ta-ryba, vienąkart apie tai užsimindama, teisinio tikrumo aiškiai nesuvienodina su privalomąja norma, bet prilygina jį paprastam įstatymų leidėjo susirūpini-

mui – rūpesčiui, pasakytume šiandien. Ar reikėjo nepripažinti? Tai apmąstant labiau įsigilinus (į jo objektą), teisinis tikrumas – tai neabejotina – yra sau-gumo [7] elementas, puikus principas, kaip įrodė François Luchaire, pagrįstas 1789 m. Deklaracijos 2 straipsnyje: kaip ir kitos žmogaus prigimtinės ir neatima-mos teisės, – laisvė, nuosavybė ir prieši-nimasis priespaudai, – ši teisė tikrai yra pagrindinė [8]. Bet Konstitucinė Taryba, saugumą laikydama viena iš žmogaus teisių (1982 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 132 DC, 1983 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 164 DC ir 1989 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. 254 DC), jo nelai-ko viena iš teisinio tikrumo sudedamų-jų dalių ir a fortiori jo sinonimu. Būtų klaidinga tiesiogiai ieškoti konstitucinio pagrindimo, esame priversti – pasinau-dodami dedukciniu ir kartu indukciniu samprotavimu – šiame principe atskleis-ti kitus konstitucinius reikalavimus, ku-rių norminė reikšmė labai nevienoda. Taip pat yra, jeigu kalbėsime apie įsta-tymo prieinamumą ir aiškumą, kurie yra konstitucinės svarbos tikslai (1999 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 421 DC) ir kurie kyla, be kita ko, ne iš Deklara-cijos 2 straipsnyje minimo „saugumo“ principo, bet iš 12 straipsnyje įtvirtinto teisių užtikrinimo. Visuomet yra įma-noma per teismų praktiką doktrininį požiūrį į teisinį tikrumą susieti su teisių garantavimu, ypač teisę į gynybą. Iš tie-sų, kas gali abejoti, kad teisinis tikrumas negalėtų būti suderinamas su įstatymų galiojimu atgaline tvarka? Niekas. Taigi Konstitucinės Tarybos pozicija šiuo po-žiūriu, deja, yra tvirta: įstatymų nega-liojimo atgaline tvarka principas pagal


Deklaracijos 8 straipsnį „yra konstitu-cinis tik baudžiamojoje teisėje: įstatymų leidėjas retroaktyvias mokesčių teisės nuostatas gali priimti tada, kai neatima-mos iš konstitucinių reikalavimų kylan-čios teisinės garantijos“. Principas apima ir nuostatą, kad įstatymų leidėjas gali retroaktyviai pakeisti teisės normas, dėl pakankamo viešojo intereso paisydamas konstitucinių reikalavimų, neapimančių įgytų teisių užtikrinimo (žr. Konstituci-nės Tarybos 2002 m. vasario 7 d. spren-dimą Nr. 2000-458 DC).

Ir savo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendime Nr. 2005-530, kuris taip daž-nai cituojamas siekiant jo pripažinimo, Konstitucinė Taryba nuostatai dėl bend-ro mokesčių lengvatų dydžio iš tikrųjų nepritaria, kadangi šis dydis yra teisiškai nepagrįstas ir jam pateisinti nepakan-ka viešojo intereso. Vis dėlto neįvertin-tas konstitucinis reikalavimas lieka ne teisinis tikrumas, bet įstatymo aišku-mas, grindžiamas 1789 m. Deklaracijos 6 straipsniu, ir teisių užtikrinimas, rei-kalaujamas Deklaracijos 16 straipsnyje, kadangi teisės nebus veiksmingos, jeigu piliečiai nepakankamai bus susipažinę su jiems taikomomis teisės normomis ir jei-gu šios teisės normos, tų asmenų, kurios jiems taikomos, požiūriu, pernelyg sudė-tingos, kadangi šie asmenys geriau įver-tina jų reikšmę; ypač tai pasakytina apie teisę kreiptis į teismą. Šis sudėtingumas apribos naudojimąsi laisvėmis ir teisėmis, garantuojamomis tiek pagal Deklaracijos 4 straipsnį, pagal kurį šis naudojimasis ribojamas tik tiek, kiek tai numatyta įsta-tymo, tiek pagal Deklaracijos 5 straipsnį, pagal kurį „tas, kas neuždrausta įstatymo, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčia-

mas daryti to, ko nenumato įstatymas“. Apibendrinant pasakytina, jog dėl to, kad Konstitucinė Taryba vis labiau atsi-žvelgia į teisinį tikrumą, negalima daryti išvados, kad ji laiko jį tikru konstituciniu reikalavimu, išskyrus, žinoma, atvejus, kai tai pripažįstama netiesiogiai. Kitaip tariant: „Teisinio tikrumo reikalavimas persmelkė teisinę prancūzų kalbą, tai yra būdinga ypatingam socialinio saugumo poreikiui, kuris apskritai apibūdina šiuo-laikines visuomenes“ [9].

Pagrindinių teisių užtikrinimo „saugiklis“

Sąvoka turi būti labai aiški. Sau-giklio efekto [10] sąvoka, kaip teisinio tikrumo sąvoka, gali būti visų supran-tama ir, be to, ji suteikia pasitikėjimo. Beje, ar pagrindinių teisių srityje gali būti priešprieša „saugikliui“? Žinoma „artišoko taisyklė“: net jeigu iš teisės yra atimama keletas požymių, ji išlieka ta pati, išskyrus atvejus, kai paliečiama jos esmė, – tuomet ji išnyktų. Taisyklės taiky-mas teisei į nuosavybę – skonio dalykas. Nuo 1993 m. mažiausiai 11 kartų buvo kreiptasi dėl „saugiklio efekto“ pažeidi-mo, nors Taryba saugiklio efekto sąvoką tiesiogiai minėjo vienintelį kartą – kai darė nuorodą į pareiškėjo argumentus (Konstitucinės Tarybos 2002 m. rug-pjūčio 29 d. sprendimo Nr. 2002-461 64 konstatuojamoji dalis).

Vis dėlto gana vientisa doktrina ne-leidžia kalbėti apie saugiklio efekto mir-tį (aišku, įsivaizduojamą), nes Taryba į „negrįžimo atgal saugiklio techniką“ atsižvelgdavo kaip į pagrindinių teisių hierarchizavimo elementą, glaustai iš-


reiškiamą formuluote: „visada daugiau“ [11]. Žymus Konstitucinės Tarybos sprendimų apžvalgininkas Jean-Éric Schoettlis galėjo sau leisti parašyti: „Taigi Taryba nusprendė, kad ginčijami pakei-timai „neatima konstitucinio reikalavi-mo teisinių garantijų““ (šiuo atveju pagal 1789 m. Deklaracijos 9 straipsnį), – šią formuluotę Konstitucinė Taryba nuo-lat vartoja tuomet, kai privalo įvertinti nuostatą, kuri panaikina arba pakeičia ankstesnę teisę pagrindinių teisių srityje. Taigi šioje srityje į Konstitucinę Tarybą pareiškėjai kreipėsi pernelyg pabrėžda-mi tariamą „saugiklio efektą“. Pilietinių laisvių srityje Konstitucinė Taryba seniai atsisakė mėginimo įtvirtinti bendrą „ne-grįžimo atgal“ taisyklę, kuri, beje, buvo numatyta tik informavimo laisvės ap-saugos srityje, kadangi ji yra kitų teisių ir laisvių garantas (1984 m. spalio 10 ir 11 d. sprendimas Nr. 84-181, 38 konsta-tuojamoji dalis, Rink. p. 78) [12].

Iš tiesų 1984 m. spalio 10 ir 11 d. sprendime yra aiškiai pažymėta: „Pagrin-dinė laisvė tuo vertingesnė, kad jos įgy-vendinimas yra viena esminių kitų teisių ir laisvių laikymosi bei tautos suverenite-to garantijų, įstatymas gali tik nustatyti tos teisės įgyvendinimo sąlygas, kad ji būtų veiksmingesnė.“

Dėl kitko Konstitucinė Taryba yra nustačiusi alternatyvą. Taigi savo 1993 m. rugpjūčio 13 d. sprendime Nr. 93-325 Konstitucinė Taryba primena, kad „dėl pagrindinės teisės, kurios pripažinimą lemia suinteresuotų asmenų naudojima-sis laisvėmis ir teisėmis, Konstitucijoje pripažįstamomis šalies teritorijoje rezi-duojantiems užsieniečiams, įstatymas gali tik nustatyti jos įgyvendinimo są-

lygas, kad ji taptų veiksmingesnė <...>, arba ją suderinti su kitais konstituciniais principais ar normomis“. Be to, Konsti-tucinė Taryba konstatuojamojoje dalyje primena, kad „įstatymų leidėjas, priim-damas sprendimus pagal Konstitucijos 34 straipsnį jam priskirtoje srityje, bet kuriuo metu gali pakeisti ankstesnius aktus arba juos panaikinti ir prireikus pakeisti kitomis nuostatomis; kad įgy-vendinant arba derinant konstitucinius tikslus jam ne mažiau leidžiama nustatyti naujas priemones, kurių būtinybę jis turi įvertinti, ir jis gali pakeisti arba panaikin-ti nuostatas, kurios, jo manymu, yra per-teklinės ar nenaudingos; kad vis dėlto šių įgaliojimų įgyvendinimas negali nulemti teisinių garantijų, kurios yra konstituci-nio pobūdžio reikalavimai, atėmimo“. Ir savo 2003 m. lapkričio 20 d. sprendime Taryba pažymi, jog, „atsižvelgiant į tai, kad 1946 m. spalio 27 d. Konstitucijos preambulės, į kurią nukreipia 1958 m. Konstitucijos preambulė, ketvirtojoje pastraipoje skelbiama: „Kiekvienas per-sekiojamas žmogus dėl savo veiksmų turi teisę į prieglobstį Respublikos teritorijo-je“, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad ir kokios būtų aplinkybės, teisinių garantijų visumą, kurią apima šis konsti-tucinis reikalavimas“. Būtų galima toliau cituoti šios konstatuojamosios dalies tei-ginius, visiškai nesudominusius komen-tuotojų, nepaisant tikro prieštaravimo, slypinčio pačioje saugiklio efekto sąvo-koje, pagal kurią pirmoji teisė, įtvirtinta jurisprudencijoje, saugotina labiau nei kitos teisės, ir tai taikytina visiems eilės tvarka priimtiems sprendimams. Net jei ir taikysime tokias kategorijas kaip „sau-giklis“ ar „teisinis tikrumas“, nepaisant


tam tikrų Europos teisės principų nu-manomo „šiuolaikiškumo“, bus neaišku, ar mes, paklusdami madai, geriau sau-gosime pagrindines teises ir laisves. Jų kūrimas ir suderinimas, kad ir koks su-

Pastabos ir nuorodos

1. Chagnollaud D. Watson propage une fausse nouvelle, après la décision n° 2004-496 DC du 10 juin 2004 du Conseil constitutionnel. – Les petites affiches, 9 juillet 2004, n° 137, p. 5–7.

2. Mathieu B. Le Conseil constitutionnel conforte la construction européenne en s‘appuyant sur les exigences constitutionnelles nationales. – D., 2004, n° 25, p. 1739 et s.

3. Kaip šią sąvoką taiko kitos teisminės institucijos, žr. Chagnollaud D. Droit à la sécurité juridique in Dominique Chagnollaud et Guillaume Drago. – Dictionnaire des droits fondamentaux. Dalloz, 2006.

4. Puissochet J.-P., et Legal H. Le principe de sécurité juridique dans la jurisprudence de la Cour de Justice des communautés européennes; taip pat Legal H. Les cahiers du Conseil constitutionne-l, n° 11, 2001, Dalloz, p. 104.

5. Ibid., p. 105.6. Conseil d’Etat, rapport public, sécurité juridique et complexité du droit. – Documentation

française, 2006, p. 234.7. Teisinio tikrumo ir saugumo sąvokų santykį Prancūzijos konstitucinėje teisėje Prancūzijos Kons-

titucinės Tarybos narys Olivier Dutheillet de Lamothe aiškina taip: „Teisinio tikrumo sąvoka yra paremta dviem sąvokomis, kurios, nors ir būdamos artimos teisinio tikrumo sąvokai, vis dėlto yra atskiros: pirmoji – saugumo sąvoka, kuri pagal Deklaracijos [1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos. – Vertėjo pastaba] 2 straipsnį yra viena iš žmogaus prigimtinių ir neatimamų teisių (kartu su laisve, nuosavybe ir priešinimusi priespaudai). Tačiau 1789 m. Deklaracijoje sau-gumo sąvoka iš esmės atitinka habeas corpus sąvoką, eksplicitiškai įtvirtinta 7 straipsnyje: „Niekas negali būti apkaltintas, suimtas, įkalintas, tiktai įstatymo apibrėžtais atvejais ir būdais, kuriuos yra nurodęs įstatymas“; antroji yra teisių garantijos sąvoka, įtvirtinta Deklaracijos 16 straipsnyje: „Kiekviena visuomenė, kurioje negarantuojamos teisės ir nėra apibrėžto valdžių atskyrimo, ne-turi Konstitucijos.““ Šaltinis: Conseil d’Etat, rapport public, sécurité juridique et complexité du droit. – Documentation française, 2006, p. 369. – Vertėjo pastaba.

8. La sécurité juridique en droit constitutionnel français, Les Cahiers du Conseil constitutionnel, op. cit., p. 67.

9. Valembois A. L. Op.cit., 4ème de couv.10. Saugiklio efekto doktrina Prancūzijos konstitucinėje jurisprudencijoje reiškia tai, kad įstatymų

leidėjas negali iš asmenų atimti pagrindinių teisių srityje įgytų teisių, jis gali tik padidinti jų ap-saugą. – Vertėjo pastaba.

11. Mathieu B., Verpeaux M. et al. Contentieux constitutionnel des droits fondamentaux. Paris, L.G.D.J., 2001, p. 497.

12. Schoettl J.-É. La loi d‘orientation et de programmation pour la justice devant le Conseil constitu-tionnel. – LPA, 2002, n° 178, p. 4.

dėtingas būtų, labiau verti nei skoliniai iš dienos aktualijų.

Iš prancūzų kalbos vertėVaidas Lubauskas


IN THE PANTHEON OF JUMBLED CONCEPTS: THE ARTICHOKE SYNDROME

Dominique ChagnollaudMember of the Supreme Tribunal of Monaco

Professor of Paris II University (Panthéon-Assas)Summary

The article reveals the new concepts “law screen”, “catch effect”, “legal certainty”, “artichoke”, which have been borrowed from the common language and which have lately been widely used in French constitutional law.

Upon disclosing the concept of “law screen”, the author pays much attention to legal certainty, by thoroughly surveying the view of the Constitutional Council of France and of the State Council as regards legal certainty. The au-thor notes that in the jurisprudence of the Con-stitutional Council the concept of legal certainty has not received sufficient recognition so far. In the opinion of the author, the principle of legiti-

mate expectations as one of constituent elements of legal certainty, which is not regarded by the Constitutional Council as a constitutional prin-ciple, is, nevertheless, implicitly entrenched in the Constitution.

According to the author, the concept of legal certainty helps to understand the concept “catch effect”. Speaking about the basic rights, the author presents the “artichoke” rule, which is well-known in French constitutional law, as a counter-balance to the “catch effect”. According to the said rule, the legislator can remove elements of legal regula-tion one after another, still he cannot violate this regulation in essence.

285285

KAI KURIE KOLEKTYVINĖS DARBO TEISĖS KONSTITUCIONALIzAVIMO ASPEKTAI

Dr. Rytis KrasauskasLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Teisės departamento vyr. specialistas

I. Įžanga

Europos kolektyvinės darbo teisės tradicija, kuriai priskirtina ir šiuolaikinė Lietuvos kolektyvinė darbo teisė, grin-džiama keturiais pagrindiniais principais. Be trijų principinių dalykų: kolektyvinės sutarties šalių atstovavimo, norminės ir procedūrinės kolektyvinės sutarties funkcijų, dar yra išskiriamas asociaci-jų laisvės principas [1]. Nuo asociacijų laisvės principo sampratos tiesiogiai pri-klauso kolektyvinės darbo teisės subjektų samprata, kolektyvinių sutarčių kaip dar-bo santykių reguliuotojo ir darbuotojų bei darbdavių teisėkūros rezultato reikš-mė, kolektyvinių ginčų instituto efekty-vumas, kolektyvinio sutartinio teisinio reguliavimo metodo taikymo konkrečiu valstybės gyvavimo laikotarpiu apimtis.

Asociacijų laisvės principo įtvirti-nimas ir realus įgyvendinimas sudaro prielaidas pasiekti socialinę partnerystę, kurios vienas pagrindinių uždavinių – užtikrinti kolektyvinio sutartinio teisi-nio reguliavimo metodo taikymą darbo teisėje, inter alia nacionaliniu, teritori-niu, įmonės lygiais sudarant kolektyvines sutartis ir jas vykdant. Tik turėdami ga-limybę jungtis į asociacijas, kurios atsto-vauja savo narių interesams, darbuotojai ir darbdaviai gali veikti kaip lygūs sociali-niai partneriai, pasiekti socialinį tarpusa-

vio kompromisą su valstybe ir užtikrinti tarpusavio santykių stabilumą, išvengti socialinių konfliktų [2]. Pažymėtina, kad asociacija (organizacija) aprėpia visas darbuotojų ir darbdavių organizacijas, norinčias įtvirtinti ir sujungti darbuotojų arba darbdavių interesus, ir yra supran-tama kaip organizacinė darbo santykių subjektų forma.

Pagrindiniai kolektyvinės darbo tei-sės subjektai yra profesinės sąjungos ir jų organizacijos bei darbdavių asociacijos. Teisės jungtis į profesines sąjungas idėja grindžiama tuo, kad susivieniję į orga-nizaciją darbuotojai gali pasiekti tikslus, siejamus su darbo užmokesčio didinimu, saugos darbe užtikrinimu, darbo sąlygų gerinimu ar paprasčiausiai su tuo, kad darbuotojai galėtų kaip lygiaverčiai part-neriai sėdėti prie derybų stalo [3], kurių pasiekti veikiant atskirai yra beveik ne-įmanoma. Pagrindiniai darbdavių orga-nizacijų tikslai yra koordinuoti ir propa-guoti savo narių verslą, atstovauti darb-daviams ginant savo narių interesus esant santykiams su vykdomosios valdžios institucijomis, profesinėmis sąjungomis, įstatymų leidžiamąja valdžia ir kitomis darbdavių organizacijomis, atstovauti darbdavių interesams esant santykiams su tarptautinėmis profesinėmis sąjungo-mis (jų organizacijomis) ir tarptautinė-mis darbdavių organizacijomis.

Dr. Rytis Krasauskas ◆286

Taikant asociacijų laisvės principą kolektyvinės darbo teisės subjektai – darbdavių organizacijos ir darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos, da-lyvaudamos sutartinės teisėkūros proce-se, veikia kaip nepriklausomi teisėkūros subjektai, dėl to kolektyvinėse sutartyse įtvirtinamos elgesio taisyklės įgyja auten-tišką kokybinę išraišką. Šitaip pasinaudo-jant demokratinėmis procedūromis yra išvengiama vienos darbo santykių šalies dominavimo kitos atžvilgiu. Todėl labai svarbu, kad kiekvienoje valstybėje būtų tinkamai įgyvendinamas asociacijų lais-vės principas, skatinama steigti savaran-kiškas ir stiprias darbdaviams, bet visų pirma darbuotojams atstovaujančias or-ganizacijas.

Pripažįstama, kad konstitucija – tai aukščiausios galios aktas, įstatymų įsta-tymas, teisinio reguliavimo centras, apie kurį formuojasi vientisa teisės sistema [4]. XX a. pabaigoje pastebėta, kad ir įvai-rios teisės šakos, ir teisės normų taikymo praktika, net teisės mokslas patiria vis di-desnį konstitucijos, jos vertybių poveikį. Konstitucija vis labiau skverbiasi į visą teisinį gyvenimą. Šis reiškinys vadinamas teisės konstitucionalizacija. Konstitucinis pagrindinių asmens teisių ir laisvių įtvir-tinimas, tiesioginis konstitucijos taiky-mas, konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas ir aktyvi jų veikla, galimybė ginti savo teises vadovaujantis konstituci-ja daro pagrindinį šalies įstatymą tikruo-ju teisinio gyvenimo centru [5].

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepri-klausomą Lietuvos valstybę prasidėjo naujas Lietuvos konstitucinės teisės rai-dos etapas, atsivėrė reali perspektyva „ir konstitucingumo koncepcijai formuotis“

[6], kurios rezultatas – 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta ir paskelbta Lietuvos Respublikos Konstitucija (to-liau – Konstitucija). Priėmusi Konsti-tuciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gy-venimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį [7]. Kaip ne kartą savo nutarimuo-se yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitu-cinis Teismas), tik visapusiškai aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, pa-skirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, nebus pa-neigta Konstitucijos dvasia ir kad gyve-nime bus įtvirtintos tos vertybės, kurio-mis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją. Iš pačios Konstitucijos kyla ir Konstitucinio Teismo išimtiniai įgalio-jimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Kons-titucijos nuostatų sampratą – formuo-ti oficialią konstitucinę doktriną. Pagal Konstituciją konstitucinių nuostatų sam-prata, argumentai, išdėstyti Konstituci-nio Teismo nutarimuose, taip pat kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose, saisto ir teisę kurian-čias, ir teisę taikančias institucijas (parei-gūnus) [8].

Konstitucinėje jurisprudencijoje at-skleisti imperatyvai daro įtaką visoms teisės sritims, taip pat ir darbo teisei. Tie-sa, kolektyvinės darbo teisės konstitucio-nalizacijos laipsnis Lietuvoje nėra didelis, tačiau ir kolektyvinėje darbo teisėje gali-ma pastebėti vis labiau ryškėjantį kons-titucinių imperatyvų poveikį. Būtina iš

◆ KAI KURIE KOLEKTYVINĖS DARBO TEISĖS KONSTITUCIONALIzAVIMO ASPEKTAI 287

karto pažymėti ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti konstituciniai kolektyvinės dar-bo teisės pamatai iš esmės pakeitė asocia-cijų laisvės principo sampratą Lietuvoje.

Konstitucijoje įtvirtintas asociaci-jų laisvės principas yra laisvės jungtis į bendrijas, politines partijas ir asociaci-jas, kurių veikla ir tikslai nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, principo da-lis. Antai Konstitucijos 35 straipsnyje pi-liečiams inter alia laiduojama teisė laisvai vienytis į asociacijas, t. y. garantuojama asociacijos laisvė visose socialinės veik-los srityse. Konstitucijos 50 straipsnyje, plėtojant šią teisę, yra įtvirtinta konkreti asociacijos rūšis – profesinės sąjungos ir apibrėžtos jų veiklos sritys; pagal Kons-tituciją profesinės sąjungos veikia darbo ir su juo susijusių visuomeninių santykių srityje ir gina darbuotojų profesines, eko-nomines ir socialines teises bei interesus. Konstitucijos 51 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Visuotinai pripažinta, kad teisė streikuoti yra sudedamoji aso-ciacijų laisvės principo dalis.

Konstitucijos 35, 50 ir 51 straipsnių nuostatos ne kartą buvo interpretuoja-mos Konstitucinio Teismo jurispruden-cijoje, inter alia 1999 m. sausio 14 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose.

II. Asociacijų laisvės principosamprata tarptautiniuosedokumentuose

Pažymėtina, kad asociacijų laisvės principas yra įtvirtinamas ir ginamas tarptautiniu lygiu. Konstitucinis Teismas

2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad sava valia prisiimtų tarptautinių įsi-pareigojimų laikymasis, pagarba visuo-tinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir pacta sunt servan-da principui) yra atkurtos nepriklauso-mos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas [9], o 2000 m. lie-pos 5 d. nutarime, kalbėdamas apie bū-tinybę užtikrinti intelektinės nuosavybės teisinę apsaugą, pažymėjo, kad tarptau-tinių šalies įsipareigojimų užtikrinimas yra viešasis interesas [10]. Konstitucinis Teismas Konstitucijos nuostatas ne kartą aiškino atsižvelgdamas į Lietuvos prisi-imtų tarptautinių įsipareigojimų kon-tekstą. Taigi, siekiant atskleisti vieno pa-grindinių kolektyvinės darbo teisės prin-cipų – asociacijų laisvės principo – kons-titucinę sampratą, tikslinga analizuoti ir tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintą asociacijų laisvės principo sampratą.

Asociacijų laisvės principas yra pa-matinis Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) principas. TDO kon-vencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ [11] yra įtvirtintos nuostatos, kurios tiek darbdaviams, tiek darbuotojams nustato iš esmės vienodas asociacijų laisvės ap-saugos garantijas. Minėtoje konvencijo-je yra tiesiogiai nustatyta: darbuotojai ir darbdaviai be jokių išimčių turi teisę pa-sirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisyklėmis (2 straipsnis); darbuotojų ir darbdavių organizacijos turi teisę steigti federacijas ir konfedera-cijas bei stoti į jas (5 straipsnis); kiekvie-na TDO narė privalo imtis visų reikiamų ir tinkamų priemonių, garantuojančių


darbuotojams ir darbdaviams galimybes laisvai naudotis teise jungtis į organiza-cijas (11 straipsnis). Šis principas taip pat yra tikslinamas TDO konvencijoje Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ [12] ir TDO konvencijoje Nr. 11 „Dėl že-mės ūkio darbuotojų teisės jungtis į orga-nizacijas ir vienytis“ [13].

Teigiama, kad minėtomis TDO kon-vencijomis yra suniveliuojamas profe-sinių sąjungų ir darbdavių organizacijų teisinis statusas. Antai I. Kiseliovas nu-rodo, jog darbdavių organizacijos pagal TDO konvenciją Nr. 87 traktuotinos kaip „darbdavių profesinės sąjungos“, kurių specifika reiškiasi tuo, kad jos atstovauja socialiniams ir ekonominiams darbdavių interesams, o tokias „darbdavių profesi-nes sąjungas“ daugeliu atvejų (išskyrus atvejus, kai darbdavys yra fizinis asmuo) sudaro ne individualūs asmenys, o įmo-nės (organizacinės struktūros). I. Kise-liovo teigimu, dėl to atsiranda prielaidos, turint omenyje kolektyvinių darbo san-tykių subjektus, kalbėti apie darbuotojų profesines sąjungas ir „darbdavių profe-sines sąjungas“ [14].

Manytina, kad toks profesinių są-jungų ir darbdavių organizacijų sugre-tinimas nėra visiškai pagrįstas. Pripa-žinus, kad tiek profesinėms sąjungoms, tiek darbdavių organizacijoms yra tai-komos asociacijų laisvės principo turi-nį sudarančios teisės ir laisvės bei tokių teisių ir laisvių apsaugos garantijos, de-rėtų pripažinti ir tai, kad asociacijų lais-vės principo turinį sudarančios teisės ir laisvės, kaip ir tokių teisių ir laisvių ap-saugos garantijos, turi kokybinių skir-tumų, susijusių su profesinių sąjungų

ir darbdavių organizacijų veiklos spe-cifika. Svarbu pažymėti, kad darbuoto-jų ir darbdavių organizacijos turi vieną esminį skirtumą: kiekvienas darbdavių organizacijų narys gali dalyvauti dar-buotojų ir darbdavių teisėkūros proce-se kaip savarankiškas subjektas (darbo teisės doktrinoje ir įstatymuose jis yra pripažįstamas savarankiška kolektyvinės sutarties ir kolektyvinių derybų šalimi), tuo tarpu profesinės sąjungos (darbuo-tojų organizacijos) struktūriniu požiū-riu yra kur kas sudėtingesnio teisinio mechanizmo, priklausomo nuo poreikio esant kolektyviniams darbo santykiams atstovauti atskiriems darbuotojams, ku-rie neturi kolektyvinio teisinio subjek-tiškumo, dalis. Europos socialinių teisių komitetas, pabrėždamas ypatingą pro-fesinės sąjungos vaidmenį darbuotojų ir darbdavių sutartinės teisėkūros procese, yra pažymėjęs, kad kolektyvinės derybos yra pripažįstamos pagrindine profesinių sąjungų privilegija [15]. Darbuotojų or-ganizacijų vaidmuo pabrėžiamas ir TDO rekomendacijos Nr. 91 „Dėl kolektyvi-nių sutarčių“ [16] 2 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad tik tuomet, kai dar-buotojų organizacijų nėra, kolektyvinėse derybose gali dalyvauti darbuotojai.

Prie TDO veikia specializuotas Asociacijų laisvės komitetas, nagrinė-jantis asociacijų laisvės principo pa-žeidimus. TDO konvencijos ar reko-mendacijos tiesiogiai neįtvirtina teisės streikuoti ir nenumato jos įgyvendinimo mechanizmo, tačiau savo sprendimuo-se Asociacijų laisvės komitetas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė streikuoti yra pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė, suteikianti jiems galimybes ginti


pažeistus ekonominius ir socialinius in-teresus. Komitetas išnagrinėjo daugiau kaip 2000 skundų ir savo sprendimuose suformulavo daugiau kaip 100 princi-pinių nuostatų, kuriomis išreiškiamas TDO požiūris į teisės streikuoti įgyven-dinimą [17].

Asociacijų laisvės principas sietinas su tarptautinėse sutartyse nustatytomis civilinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis, jis yra įtvirtintas 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir 1961 m. Europos socialinėje chartijoje. Antai Europos socialinės chartijos (patai-sytos) II dalies 5 straipsnyje yra įtvirtinti kolektyvinės darbo teisės subjektų (pro-fesinių sąjungų ir darbdavių organizaci-jų) steigimosi bei veiklos laisvės principai ir nustatyta: „Siekdamos užtikrinti arba skatinti darbuotojų ir darbdavių laisvę kurti vietines, nacionalines ar tarptauti-nes organizacijas savo ekonominiams ar socialiniams interesams ginti ir stoti į šias organizacijas, Šalys įsipareigoja savo na-cionalinės teisės normomis nevaržyti šios laisvės arba jų netaikyti taip, kad ją varžy-tų. Kokiu mastu šiame straipsnyje numa-tomos garantijos turi būti taikomos po-licijai, nustato vidaus įstatymai arba kiti teisės aktai. Principą, kuriuo vadovauja-masi taikant šias garantijas kariškiams, ir mastą, kuriuo jos yra taikomos šios kate-gorijos asmenims, taip pat nustato vidaus įstatymai ar kiti teisės aktai“ [18].

Asociacijų laisvės principas tiesio-giai yra įtvirtintas 1948 m. Visuotinė-je žmogaus teisių deklaracijoje, kurios 20 straipsnio 1 dalyje skelbiama: „Kiek-vienas žmogus turi teisę į taikių asociaci-jų ir susirinkimų laisvę“ [19].

Nors asociacijų laisvės principas tei-kia garantijų stojant į asociacijas ir ginant savo kolektyvinius interesus, jis nėra ab-soliutus. Asociacijų laisvės principo tu-rinys apima ir ribojimus, kurie gali būti nustatyti įstatymais, nevaržančiais ir ne-ribojančiais darbuotojams, darbdaviams ir jų organizacijoms suteikiamų garanti-jų, t. y. naudodamiesi asociacijų princi-po teikiamomis garantijomis darbdaviai, darbuotojai ir jų organizacijos, taip pat kiti asmenys ir organizuoti kolektyvai turi gerbti įstatymus ir jų laikytis. Pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalį, įgyvendindamas savo teises (taigi ir teisę vienytis į organi-zacijas) ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatytieji vien tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje vi-suomenėje.

Žmogaus teisių ir pagrindinių lais-vių apsaugos konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines są-jungas savo interesams ginti“ [20], o 1966 m. Jungtinių Tautų tarptautiniame ekonominių, socialinių, kultūrinių tei-sių pakte teigiama: „Pripažįstama teisė rengti taikius susirinkimus. Naudoji-muisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nu-mato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini valstybės ar visuo-menės saugumo, viešosios tvarkos in-


teresams, gyventojų sveikatai ir dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms ap-saugoti“ (21 straipsnis) [21].

G. S. Morrisas ir T. J. Archeris pažy-mi, kad asociacijų laisvės principą suda-ranti teisė jungtis į organizacijas yra vie-na iš žmogaus teisių, kurios tarptautiniu lygmeniu yra kolektyvinės darbo teisės pagrindas [22]. Reiškiama nuomonė, kad „asociacijų laisvė“ ir „teisė jungtis į organizacijas“ yra skirtingos prigimties. Tokios nuomonės šalininkų pagrindinis teiginys yra tas, kad „teisė jungtis į orga-nizacijas“ turi būti traktuojama siauriau nei „asociacijų laisvė“, kuri yra viena iš pamatinių pilietinių teisių [23]. Many-tina, kad vadovaujantis tokiu aiškinimu būtų sumenkintas kolektyvinės darbo teisės subjektų vaidmuo. Taigi „teisė jungtis į organizacijas“ nėra atskira tei-sė, turinti skirtingą teisinę prigimtį, – ji kartu su organizacijų veiklos užtikrini-mo garantijomis sudaro „asociacijų lais-vės“ turinį.

Tarptautiniu lygiu yra įtvirtinama ir teisė streikuoti. Pagrindinis tarptauti-nis dokumentas, kuriame yra įtvirtinta teisė streikuoti, – tai minėtas 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. Iš regioninių tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių teisę streikuoti, be jau minėtos 1961 m. Europos socialinės chartijos, paminė-tini 1988 m. Amerikos žmogaus teisių konvencijos papildomas protokolas dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių tei-sių, arba San Salvadoro protokolas [24], 1990 m. Europos saugumo ir bendra-darbiavimo konferencijos žmoniškojo matmens konferencijos Kopenhagos pasitarimo dokumentas [25].

III. Kolektyvinė darbo teisėiki Lietuvos nepriklausomybėsatkūrimo

Analizuojant šiuolaikinę Lietuvos kolektyvinę darbo teisę tikslinga bent trumpai apžvelgti kolektyvinę darbo teisę ir ją sudarančius kolektyvinės sutarties, profesinių sąjungų, kolektyvinių darbo ginčų institutus, egzistavusius Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo.

Pažymėtina, kad vyraujant totalita-rinio socializmo sistemai, kuri neskatino domėtis teisinių įstatymų turiniu, tenki-nosi teisės kaip elgesio taisyklės konsta-tavimu, pirmenybę teikė teisėtumui, o ne teisingumui, valstybės valią laikė vieninte-liu teisės šaltiniu, nebuvo tinkamų teisinių prielaidų susiformuoti kolektyvinei darbo teisei. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties iš esmės demokratinėmis vertybėmis grin-džiamas kolektyvinės darbo teisės me-chanizmas tuo metu neveikė, o visaverčio kolektyvinio sutartinio darbo santykių re-guliavimo tiesiog negalėjo būti.

Vertindama sovietiniu laikotarpiu galiojusį kolektyvinės sutarties institutą E. Sirovatskaja pažymi, kad „kolektyvi-nės sutarties institutas buvo labai savo-tiško pobūdžio. Jis veikė administraci-nės-komandinės sistemos sąlygomis. Ko-lektyvinėse sutartyse buvo nustatoma ne normatyvinės sąlygos, o konkretūs šalių, daugiausia įmonių, įsipareigojimai, todėl galima teigti, kad šios normos nebuvo darbo teisės šaltiniai“ [26].

Prasidėjus pirmajai sovietinei oku-pacijai buvo įvykdyta radikali šalies ūkio pertvarka, nacionalizuotas privatus tur-tas. Verslininkai nustojo egzistuoti kaip ekonominės sistemos dalyviai, o varto-


tojai buvo priversti atlikti visuomeninio produkto prašytojo vaidmenį. Taigi so-cialistinėje visuomenėje praktiškai išliko tik vienas veikiantis subjektas – valsty-bė, sujungusi tris nepriklausomas funk-cijas: verslininko, stambiausio vartotojo, taip pat teisėjo ir įstatymų leidėjo. Dėl to pamažu išnyko ir kapitalo bei darbo jėgos rinkos.

Totalitarinio valdymo metais įsta-tymai detaliai reglamentavo profesinių sąjungų veiklą, dėl to šios veiklos galimy-bės buvo smarkiai ribotos ir daugiau ar mažiau formalios.

Sovietinės kolektyvinės darbo teisės sampratą atspindi Rusijos Sovietų Federa-cinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) darbo įstatymų kodekse įtvirtintos kolek-tyvinės sutarties apibrėžties komentaras: „Pirmiausia <...> terminus „samdytojas“ ir „samdos sutartis“ neteisinga taikyti so-cialistiniams darbo santykiams, nes dar-bas tarybinių darbininkų ir tarnautojų, iš kurių ne tik atimtos gamybos priemonės, o atvirkščiai, kurie valdo jas kartu su visa liaudimi, nėra samdomasis darbas“ [27]. Iš šio komentaro galima daryti viena-reikšmę išvadą: nagrinėjamu laikotarpiu kolektyvinės sutarties šalys ir jų interesai buvo suniveliuota, taigi nebebuvo realios takoskyros tarp kolektyvinės darbo teisės subjektų. Manytina, kad toks požiūris, kai nebelieka takoskyros tarp socialinių partnerių, iš esmės keičia kolektyvinės sutarties kaip teisinio reiškinio prasmę ir iškreipia vieną pagrindinių kolektyvinės sutarties tikslų – sutartiniu būdu derinti darbuotojų ir darbdavių interesus. Šitaip kolektyvinė sutartis iš dvišalio dokumen-to virto vienašaliu deklaratyvaus pobū-džio dokumentu.

Unikalus socialistinės teisės siste-mos ypatumas yra tam tikrų tradicinių valdžios funkcijų įprastas perdavimas visuomeninėms organizacijoms. Vyk-dydamos šiuos joms pavestus įpareigo-jimus, visuomeninės organizacijos pro-mulguoja įvairias taisykles ir nutarimus. Normaliomis sąlygomis visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų nustatytos normos nėra laikomos privalomaisiais teisės šaltiniais, bet kai tik valstybė aiškiai patvirtina šias normas, jos pakeliamos į teisės normų lygmenį. Dauguma socia-listinių profesinių sąjungų organizacijos sukurtų normų pateko į teisės normų ka-tegoriją [28]. Kiekvienais metais būdavo išleidžiami Visasąjunginės profesinių sąjungų centro tarybos (VPSCT) nutari-mai dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ateinantiems metams, o pačios kolekty-vinės sutartys būdavo sudaromos pagal planą, įmonei tvirtinamą kiekvienais metais. Sovietiniu laikotarpiu kolektyvi-nių sutarčių sudarymo tvarka Lietuvoje buvo nustatoma ministerijų ir profesinių sąjungų centro komiteto direktyviniais raštais, suderintais su VPSCT [29]. Šiuo-se aktuose būdavo nurodoma planinės ekonomikos principais paremtų plani-nių rodiklių įtvirtinimas (t. y. einamųjų metų produkcijos išleidimo rodikliai, darbo našumo, darbo užmokesčio, pro-dukcijos savikainos rodikliai, kvalifika-cijos kėlimo rodikliai ir kt.), ideologinės nuostatos (t. y. nurodymai profesinių sąjungų fabrikų ir gamyklų komitetams dėl socialistinio lenktyniavimo vystymo ir pan.).

To meto tendencijas, darbo santy-kių reguliavimą kolektyvinėmis sutarti-mis pavertusias valstybinės propagandos


skleidimo ir politinio režimo įtvirtinimo įrankiu, atspindi VPSCT 1952 m. gruo-džio 6 d. nutarimas „Dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo 1953 metams“, kurio 1 straipsnyje inter alia buvo numatytas svarbiausias kolektyvinių sutarčių už-davinys: „<...> mobilizuoti darbininkus, inžinerijos-technikos darbuotojus ir tar-nautojus besąlygiškam Tarybų Sąjungos komunistų partijos XIX suvažiavimo iš-keltų uždavinių įvykdymui“ [30].

Minėtas teisinis reguliavimas nu-lėmė deklaratyvų kolektyvinių sutar-čių turinį, iškreiptą asociacijų laisvės principo sampratą ir vienintelio tuo metu veikusio kolektyvinės darbo teisės subjekto – profesinės sąjungos – teisinio statuso nevisavertiškumą. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad iki Lietuvos nepri-klausomos valstybės atkūrimo Lietuvo-je veikusios profesinės sąjungos buvo SSRS profesinių sąjungų sistemos dalis, jos iš esmės buvo SSRS valstybės mecha-nizmo dalis, per kurią ta valstybė vykdė tam tikras socialines ir kitas funkcijas [31]. Panašus tuo metu veikusių pro-fesinių sąjungų vertinimas pateikiamas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms prof-sąjungoms ir buvusių valstybinių prof-sąjungų organizacijų turto“, kuriame teigiama, kad „Lietuvos TSR veikusios profsąjungos, vykdydamos valstybės sankcionuotą priverstinį darbuotojų ap-mokestinimą, atstovavo valdančiosios valstybinės partokratijos sistemos, o ne Lietuvos žmonių interesams. Tokios profesinės sąjungos buvo valstybinės, o ne visuomeninės organizacijos“ [32].

I. Nekrošius, apibrėždamas sovie-tinėje darbo teisėje taikyto teisinio re-guliavimo metodo požymius, nurodė: „<...> darbo santykių teisinio reguliavi-mo metodui būdinga: profesinių sąjun-gų dalyvavimas kuriant ir taikant darbo teisės normas; piliečių įjungimo į visuo-meninę darbo organizaciją sutartinis principas, centralizuoto (bendro ir šaki-nio) darbo santykių teisinio reguliavimo derinimas su lokaliu reguliavimu; darbo santykio subjektų lygybė ir jų priklauso-mybė nuo įmonėje įstaigoje ar organiza-cijoje nustatytos vidaus darbo tvarkos“ [33]. Pažymėtina, kad šiame apibrėžime neminimas nei darbdavys, nei darbda-vių organizacijos, kadangi, kaip minėta, sovietinėje darbo teisėje vyravo planinė ekonomika, lėmusi tai, kad darbuotojai ir darbdaviai neturėjo socialiniams part-neriams būdingų požymių, t. y. nebuvo siekiama atskirų interesų. Tokia faktinė situacija, be kita ko, turėjo įtakos ir tam, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje nebuvo įtvirtinta teisė streikuoti.

Taigi sovietinės Lietuvos kolek-tyvinės darbo teisės sampratą nulėmė keletas veiksnių. Pirma, vyraujant tota-litariniam režimui dominavo draudimo ir įsakymo (įpareigojimo) imperatyvai, dėl to negalėjo kurtis laisvos profesinės sąjungos, kurios yra pagrindinis visa-vertiško kolektyvinio sutartinio teisinio reguliavimo garantas. Antra, valstybės ūkis buvo paremtas planine ekonomika, socialiniu požiūriu visuomenė buvo vie-nalytė, t. y. nebuvo susisluoksniavimo turtiniu pagrindu, o tai eliminavo tiek darbuotojų tarpusavio konkurenciją, tiek darbdavių ir darbuotojų savaran-kiškus interesus.


IV. Konstitucinė asociacijųlaisvės principo samprata

Pripažįstama, kad pozityvi kolek-tyvinių darbo santykių plėtra įmanoma tik demokratijos sąlygomis, kai yra atsi-žvelgiama į pagrindines žmogaus teises ir laisves, privataus savininko egzistavimą, rinką ir darbo rinką [34]. 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė pabrėžė savo ištikimybę visuotinai pripa-žintiems tarptautinės teisės principams, garantavo žmogaus ir piliečio teises [35]. Taigi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsirado tinkamas teisinis pagrindas po-zityviai kolektyvinių darbo santykių plėt-rai, grindžiamai asociacijų laisvės princi-po teikiamomis garantijomis, atsisakius totalitarinio sovietinio režimo buvo pe-reita prie demokratijos, o planinę ekono-miką pakeitė rinkos ekonomika.

Įsigaliojus 1992 m. spalio 25 d. Tau-tos referendumu priimtai Konstitucijai buvo įtvirtinti konstituciniai kolektyvinės darbo teisės pamatai, o įstatymų leidėjui atsirado pareiga užtikrinti, kad kolekty-viniai darbo santykiai būtų reguliuojami taip, kaip reikalauja Konstitucija. Kons-titucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės prin-cipas yra neatsiejamai susijęs su konsti-tuciniu teisinės valstybės principu – uni-versaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos virše-nybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Konstitucinis Teis-mas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime

konstatavo ir tai, kad teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės vie-na svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešin-gu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu [36].

Konstitucijoje, be kitų demokratinių principų, yra įtvirtintas asociacijų laisvės principas. Konstitucijos 35 straipsnyje piliečiams inter alia laiduojama teisė lais-vai vienytis į asociacijas, 50 straipsnyje ši teisė plėtojama įtvirtinant konkrečią asociacijos rūšį – profesines sąjungas, 51 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę strei-kuoti. Oficiali asociacijų laisvės principo konstitucinė doktrina yra plėtojama ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

Konstitucinis Teismas 2003 m. rug-sėjo 30 d. nutarime pažymėjo, kad laisvų profesinių sąjungų steigimasis vertintinas kaip viena iš konstitucinio atviros, teisin-gos, darnios pilietinės visuomenės siekio prielaidų, o 2004 m. liepos 1 d. nutarime [37] konstatavo, kad asociacijų laisvė yra konstitucinė vertybė, ir suformulavo principinę nuostatą, jog Konstitucijoje įtvirtinta teisė į susivienijimus, arba aso-ciacijų laisvė, yra viena iš pilietinio ir po-litinio veikimo garantijų.

Pažymėtina, kad per visą Konsti-tucinio Teismo veiklos laikotarpį iš visų minėtų Konstitucijos nuostatų, kuriose yra įtvirtintas asociacijų laisvės princi-pas, mažiausiai interpretuotas Konstitu-cijos 51 straipsnis. Antai Konstitucinis


Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad profesinės sąjungos tei-sė skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje ir įstatymuose garantuotos darbuotojų tei-sės streikuoti; kad profesinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pri-taria dauguma įmonėje, įstaigoje, orga-nizacijoje dirbančių asmenų; kad, skelb-dama streiką, profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų tos įmonės darbuotojų valią [38]. Inter-pretuodamas Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbuotojų teisės strei-kuoti taikymą valstybės tarnyboje, Kons-titucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad ši teisė dėl tam tikrų tarnybų arba dėl atitinkamų valsty-bės tarnautojų pareigų specifikos gali būti įstatymu apribota remiantis šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad šios tei-sės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas [39].

Konstitucinis Teismas 2003 m. rug-sėjo 30 d. nutarime nustatė profesinių są-jungų veiklos prielaidas ir pažymėjo, kad tik atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje atsirado politinės ir teisinės prielaidos formuotis pilietinei visuomenei, plėtotis žmonių visuomeniniam aktyvumui, tai-gi ir kurtis laisvoms profesinėms sąjun-goms – vienam iš pilietinės visuomenės elementų. Laisvos profesinės sąjungos gali kurtis ir veikti tik nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Konstitucijo-je įtvirtinti profesinių sąjungų statusas ir pagrindiniai veiklos principai kartu su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės vi-suomenės ir teisinės valstybės siekiu bei Konstitucijoje įtvirtintu Lietuvos valsty-bės demokratiniu pobūdžiu suponuoja

profesinių sąjungų autonomiškumo vals-tybės, jos institucijų atžvilgiu principą. Tik laisvai susikūrusios ir nepriklauso-mai nuo valstybės valdžios, kitų valsty-bės institucijų, nuo darbdavių bei jų or-ganizacijų, kitų organizacijų veikiančios profesinės sąjungos gali ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines tei-ses bei interesus. Pagal Konstituciją ne-gali būti nustatytas toks teisinis reguliavi-mas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę laisvai kurtis ir savarankiškai veikti ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines tei-ses bei interesus.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pro-fesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, nubrėžia valstybės ir pro-fesinių sąjungų sąveikos ribas. Kartu yra nubrėžiamos ir profesinėms sąjungoms valstybės teikiamos paramos konstitu-cinės ribos. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pa-gal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų sudarytos teisinės prie-laidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą profesinių sąjungų veiklos savarankišku-mą, padaryti jas priklausomas nuo valsty-bės ir šitaip suvaržyti profesinių sąjungų galimybes ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei inte-resus. Negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesi-nėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų pažeistas profesinių sąjungų lygiateisiškumas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo


30 d. nutarime pateisino Aukščiausio-sios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nu-tarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ [40] iš-reikštą ketinimą besikuriančias ar jau susikūrusias nepriklausomas profesines sąjungas paremti perduodant joms dalį buvusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto. Konstitucinis Teismas pa-žymėjo, kad tuo metu, kai valstybė buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę, o pilie-tinė visuomenė dar tik kūrėsi, principinis sprendimas, kad valstybė parems besiku-riančias ar jau susikūrusias profesines sąjungas, iš esmės atitiko konstitucinį at-viros, teisingos, darnios pilietinės visuo-menės ir teisinės valstybės siekį. Minėta-me nutarime buvo konstatuota, kad lais-vos profesinės sąjungos Lietuvoje jau yra, o šis pradinis laikotarpis jau pasibaigė.

Konstitucinio Teismo jurispruden-cijoje asociacijų laisvės principas taip pat interpretuojamas atskleidžiant vieno pagrindinių kolektyvinės darbo teisės subjektų – profesinės sąjungos – teisinio statuso ypatumus. Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime pabrėžė, jog Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų pa-skirtį bei funkciją: viena, pirmiausia atsto-vauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmo-nės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus. Profesinės sąjungos per dvišales ir trišales derybas su vyriausybės, darbdavių atsto-vais gali spręsti ekonomines ir socialines

ne tiktai savo narių, bet ir kitų darbuoto-jų problemas. Įmonės profesinė sąjunga, atsižvelgdama į darbuotojų interesus, gali veikti visų jų labui ir siekti, pavyzdžiui, kad būtų nustatytas tos įmonės darbuo-tojų teisingas darbo užmokestis arba už-tikrintos saugios darbo sąlygos. Paprastai visų darbuotojų interesams atstovaujama sudarant su darbdaviais kolektyvines ar kitokias sutartis. Įstatymai profesines są-jungas įgalioja atstovauti visiems įmonė-je ar kitokioje organizacijoje dirbantiems asmenims bendrai sprendžiant jų ekono-mines bei socialines problemas.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė profesinėms sąjungoms priskirtinas kontrolės funkcijas ir pažy-mėjo, kad kontrolė yra svarbus profesinių sąjungų veiklos būdas, o įgyvendinant kontrolės funkcijas galima nustatyti, ar darbdavys savo sprendimais nepažeidi-nėja darbuotojų profesinių, ekonominių ar socialinių teisių bei interesų. Taip pat pažymėta, kad tais atvejais, kai darbda-vys priima tokius sprendimus, kuriais vienaip ar kitaip yra pažeidžiamos profe-sinės sąjungos narių darbo, ekonominės ir socialinės teisės, profesinė sąjunga turi į tai reaguoti ir pareikalauti panaikinti tokius sprendimus.

Konstitucinis Teismas, 1999 m. sau-sio 14 d. nutarime tirdamas tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į ren-kamuosius profesinės sąjungos organus, papildomų darbo ir socialinių garantijų įtvirtinimo konstitucingumą, pažymėjo, kad papildomos garantijos tokiems pro-fesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuo-siuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y.


kad su jais nebūtų susidorota už jų veik-lą šiuose organuose (pvz., be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, at-leidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, pras-tesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Visos minėtos normos vertintinos kaip papildomos profesinės sąjungos na-rių teisių garantijos, kurios savaime ne-paneigia kitų darbuotojų teisių gynimo.

Išskiriami du asociacijų laisvės prin-cipo aspektai: pozityvusis ir negatyvusis [41]. Pozityvusis asociacijų laisvės prin-cipo aspektas apima kiekvieno asmens teisę laisvai kurti asociacijas, stoti, jung-tis į jas ir joms priklausyti. Negatyvusis aspektas reiškia, kad joks asmuo negali būti verčiamas priklausyti kuriai nors asociacijai ir kiekvienas turi teisę iš to-kios asociacijos išstoti.

Asociacijų laisvės principo turinį interpretuodamas pozityviuoju aspektu Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad profe-sinės sąjungos yra savanoriškos ir sa-varankiškos darbuotojų organizacijos. Darbuotojai į profesinę sąjungą vienijasi tam, kad galėtų organizuotai ginti savo profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasiren-ka šią organizaciją kaip vieną iš minėtų savo teisių bei interesų gynimo formų. Konstitucijos 50 straipsnis yra susijęs su Konstitucijos 35 straipsniu, kuriame laiduojama piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Darbdaviui, jo įgaliotajam atstovui draudžiama priėmimą į darbą

arba siūlymą išlaikyti darbo vietą susieti su reikalavimu darbuotojui nestoti į pro-fesinę sąjungą arba išstoti iš jos. Konsti-tucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime aiškindamas valstybės tarnau-tojo teisinio statuso ypatumus, konstata-vo, kad dėl valstybės tarnybos, kaip spe-cifinės darbinės veiklos, pobūdžio Kons-titucijos 50 straipsnyje įtvirtintos teisės kurti profesines sąjungas įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų.

Konstitucinis Teismas 2004 m. lie-pos 1 d. nutarime pažymėjo, kad kons-titucinė teisė laisvai vienytis į susivie-nijimus yra susijusi su galimybe užimti įvairias pareigas tuose susivienijimuose. Šių pareigų užėmimo susivienijimuose tvarką nustato ne valstybė, o tik paties susivienijimo vidaus tvarką reglamen-tuojantys aktai (įstatai, statutai ir pan.). Minėtame nutarime Konstitucinis Teis-mas taip pat pabrėžė, kad pagal Konsti-tuciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris dirbtinai arba nepa-grįstai suvaržytų susivienijimų steigimo laisvę ir veiklą, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivieni-jimus (asociacijų laisvė).

Šia jurisprudencinės konstitucijos nuostata privalu vadovautis tiek teisė-kūros, tiek teisės taikymo procesuose. Dėl darbo santykių, kurie grindžiami darbuotojų subordinacija darbdaviams, specifikos darbdaviai, įskaitant ir Lie-tuvos darbdavius, neretai siekia, kad jų valdomose įmonėse profesinės sąjungos nebūtų steigiamos. Pastebėta, kad, siek-dami išvengti darbuotojų vienijimosi į organizacijas, darbdaviai: a) paaukština administracijai lojalių darbuotojų parei-gas, didina jų atlyginimus; b) adminis-


tracijai priimtiną darbuotojų nuomonę tam tikru klausimu suformuoja, kol dar nėra suformuota priešinga visų įmonėje dirbančių darbuotojų nuomonė tuo pa-čiu klausimu; c) prisivilioja potencialius profesinių sąjungų lyderius ir padaro juos lojalius darbdavio administracijai; d) stengiasi kalbėtis su darbdavio ad-ministracijai lojaliais darbuotojais ir tai pateikti kaip dialogą su visais darbuoto-jais [42]. Akivaizdu, kad minėtų kliūčių profesinių sąjungų steigimui sudarymas yra nesuderinamas su Konstitucija. Taigi Konstitucijai prieštarautų ir teisinis re-guliavimas, sudarantis prielaidas atsirasti tokioms kliūtims.

Asociacijų laisvės principą interpre-tuodamas negatyviuoju aspektu, Konsti-tucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nuta-rime yra konstatavęs, kad Konstitucijoje yra laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, kuri yra pamati-nis narystės asociacijose principas.

V. Išvados

1. Nors kolektyvinės darbo teisės konstitucionalizacijos laipsnis Lietuvoje nėra didelis, tačiau konstitucionalizacijos procesas reiškiasi ir kolektyvinėje darbo teisėje. Tautos referendumu 1992 m. spa-lio 25 d. priėmus Konstituciją buvo įtvir-tinti konstituciniai kolektyvinės darbo teisės pamatai, iš esmės pakeitę asociaci-jų laisvės principo sampratą Lietuvoje.

2. Konstitucinis asociacijų laisvės principas, apimantis „teisę jungtis į orga-nizacijas“ ir darbuotojų teisę streikuoti, yra pamatinis TDO principas, sietinas

su tarptautinėse sutartyse įtvirtintomis civilinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis. Šis principas yra įtvirtintas pagrindiniuose tarptautiniuose dokumentuose, inter alia 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių de-klaracijoje, 1950 m. Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijoje, 1961 m. Europos socialinėje chartijoje.

3. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvo-je vyraujant totalitarinio socializmo si-stemai, valstybės ūkį grindžiant planine ekonomika, susiformavo socialiniu po-žiūriu vienalytė visuomenė, dėl to prak-tiškai nebuvo savarankiškų socialinių partnerių, t. y. darbuotojų ir darbdavių, interesų. Akivaizdu, kad dėl šios prie-žasties tuo metu iš esmės demokratinė-mis vertybėmis grindžiamas kolektyvi-nės darbo teisės mechanizmas neveikė. Tinkamos politinės ir teisinės prielaidos pozityviai kolektyvinių darbo santykių plėtrai, grindžiamai asociacijų laisvės principo teikiamomis garantijomis, atsi-rado Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o įsigaliojus 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimtai Konstitucijai buvo įtvirtinti konstituciniai kolektyvinės dar-bo teisės pamatai.

4. Asociacijų laisvės principo turi-nį sudarančios nuostatos yra įtvirtintos Konstitucijos 35, 50, 51 straipsniuose. Oficiali asociacijų laisvės principo kons-titucinė doktrina plėtojama Konstitu-cinio Teismo jurisprudencijoje, kurioje yra suformuluota principinė nuostata, kad asociacijų laisvė yra konstitucinė vertybė, o Konstitucijoje nustatyta teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė, – tai viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų.


5. Per visą Konstitucinio Teismo veiklos laikotarpį iš minėtų Konstitucijos nuostatų, kuriose yra įtvirtintas asociaci-jų laisvės principas, mažiausiai interpre-tuotas Konstitucijos 51 straipsnis. Kons-titucinis Teismas yra konstatavęs: skelbti streiką turi profesinės sąjungos; profe-sinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pritaria dauguma įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančių asme-nų; skelbdama streiką, profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų tos įmonės darbuotojų valią; teisė streikuoti dėl tam tikrų tarnybų arba dėl atitinkamų valstybės tarnautojų pareigų specifikos šiems tarnautojams įstatymu gali būti apribota.

6. Konstitucinis Teismas suformu-lavo profesinių sąjungų autonomiškumo valstybės, jos institucijų atžvilgiu princi-pą ir pažymėjo, kad negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų pažeistas profesinių sąjungų lygiateisiškumas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama dvejopa profesinių sąjungų paskirtis ir funkcija: viena, pirmiausia atstovauti profesinės

sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įsta-tymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar or-ganizacijos darbuotojus.

7. Asociacijų laisvės principo turinys oficialiojoje Konstitucinio Teismo doktri-noje interpretuojamas pozityviuoju ir ne-gatyviuoju aspektais. Joje yra pažymėta, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizaci-jos; darbdaviui, jo įgaliotajam atstovui draudžiama priėmimą į darbą arba siū-lymą išlaikyti darbo vietą susieti su rei-kalavimu darbuotojui nestoti į profesinę sąjungą arba išstoti iš jos; konstitucinė teisė laisvai jungtis į susivienijimus yra susijusi su galimybe užimti įvairias parei-gas tuose susivienijimuose, ir šių pareigų užėmimo susivienijimuose tvarką nusta-to ne valstybė, o tik paties susivienijimo vidaus tvarką reglamentuojantys aktai (įstatai, statutai ir pan.). Asociacijų lais-vės principą interpretuojant negatyviuoju aspektu yra konstatuota, kad Konstituci-joje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, kuri yra pamati-nis narystės asociacijose principas.

Nuorodos

1. Industrial Relations in Europe 2006. European Commission. Directorate-General for Employment, Social Affairs and Equal Opportunities. Unit F.1. Manuscript completed in June 2006. Luxem-bourg: Office for Official Publications of the European Communities, 2006, p. 41.

2. Nekrošius I. et al. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. T. 1. Vilnius: Justitia, 2003, p. 23.

3. Rees A. The Economics of Trade Unions. Chicago: University of Chicago Press, 1997, p. 30.


4. Jarašiūnas E. Nuo pirmosios iki naujausių konstitucijų: keletas minčių apie konstitucinio regulia-vimo raidą. – Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą. Kolek-tyvinė monografija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005, p. 12.

5. Birmontienė T. et al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001, p. 191.

6. Žilys J. Teisės aktų konstitucingumo problema rengiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 18.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 123-4650.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 65-2400.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos že-mės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje regla-mento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosa-vybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redak-cija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“. – Ibid., 2006, Nr. 30-1050.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2000, Nr. 56-1669.

11. Tarptautinės darbo organizacijos 1948 m. liepos 9 d. konvencija Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“. – Ibid., 1996, Nr. 27-653.

12. Tarptautinės darbo organizacijos 1971 m. birželio 3 d. konvencija Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“. – Ibid., 1996, Nr. 30-737.

13. Tarptautinės darbo organizacijos 1921 m. spalio 25 d. konvencija Nr. 11 „Dėl žemės ūkio darbuo-tojų teisės jungtis į organizacijas ir vienytis“. – Ibid., 1996, Nr. 27-647.

14. Kiselev I. J. Sravnitelnoe i meždunarodnoe trudovoe pravo: učebnik dlja vuzov. – Мoskva: Delo, 1999, s. 234.

15. Europos socialinė chartija: vadovas = European Social Charter: Short Guide. Vilnius: Lietuvos žmo-gaus teisių centras, Europos Tarybos Informacijos biuras, 2002, p. 119.

16. Meždunarodnaja Organizacija Truda. Konvencii i rekomendacii 1919–1956. T. I. Ženeva: Meždu-narodnoe biuro truda, 1991, s. 1042–1044.

17. Report of the Committee on Freedom of Association of the International Labour Organisation on Complaint against the Government of Lithuania presented by the Motor-Transport Workers’ Federation (Case No.2078), 09/03/2004.

18. Europos socialinė chartija (pataisyta). – Valstybės žinios, 2001, Nr. 49-1704; ibid., 2001, Nr. 53.


19. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. – Ibid., 2006, Nr. 68-2497.20. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. – Ibid., 1995, Nr. 40-987.21. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. – Ibid., 2002, Nr. 77-3290.22. Morris G. S., Archer T. J. Collective Labour Law. Oxford, Portland, Oregon, 2000, p. 1.23. Plačiau žr. Sugeno K., Kanowitz L. Japanese Employment and Labour Law. Published in Japan and

Asia by University of Tokyo Press, 2002, p. 21.24. Žmogaus teisės: regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1993, p. 197.25. Ibid., p. 281.26. Sirovatskaja E. A. Trudovoe pravo. Мoskva: Jurist, 1998, s. 113.27. Aleksandrovas N. G. et al. Darbo įstatymai. Komentaras prie TSRS darbo įstatymų ir RTFSR darbo

įstatymų kodekso. Vilnius: Profleidykla, 1957, p. 17.28. Glindon M. A., Gordon M. W., Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos / E. Kūrio įžanginis straipsnis

„Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicija“, p. XI–VLVII. Vilnius: Pradai, 1993, p. 368.

29. Aleksandrovas N. G. et al. Op. cit., p. 18.30. Ibid. 31. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, ku-

riais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valsty-binių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 93-4223; ibid., 2003, Nr. 100.

32. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimas „Dėl paramos bes-isteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“. – Lietuvos aidas, 1990, Nr. 52; Valstybės žinios, 1990, Nr. 23-567.

33. Dambrauskas A. et al. Tarybinė darbo teisė. Vilnius: Mintis, 1976, p. 13.34. Dambrauskienė G. Kolektyviniai darbo santykiai. Demokratijos principų įtvirtinimas darbo san-

tykiuose. – Personalo vadyba, 1998, Nr. 4 (50), p. 14–18; Idem. Kolektyvinių derybų principai tarptautinėje ir Lietuvos darbo teisėje. – Jurisprudencija, 2003, Nr. 40 (32).

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 5 punkto, 15, 20 ir 21 straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktų, šio straipsnio 2 ir 4 dalių, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, bū-tinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respub-likos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniui (1993 m. sausio 12 d. redakcija)“. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 24-1004.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 90-3529; ibid., 2006, Nr. 137.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2004, Nr. 105-3894.


38. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Kons-titucijai“. – Ibid., 1999, Nr. 9-199.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių tei-sės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai ir įstatymams“. – Ibid., 2004, Nr. 181-6708, ibid., 2004, Nr. 186.

40. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos bes-isteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“. – Lietuvos aidas, 1990, Nr. 52; Valstybės žinios, 1990, Nr. 23-567.

41. Nekrošius I. et al. Op. cit., p. 23–24. 42. Okafor A. N. White Collar Unionazation: Why and What to Do. – Personnel Journal, no. 62, 1985,

p. 17–21.

SOME ASPECTS OF CONSTITUTIONALISATION OF COLLECTIVE LABOUR LAW

Dr. Rytis KrasauskasChief Specialist of the Law Department of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

While surveying the process of constitu-tionalisation of collective labour law in Lithuania, the article underlines that in collective labour law the principle of freedom of associations is of ut-most importance. The concept of the subjects of collective labour law, the significance of collective agreements as the regulator of labour relations and the result of law-making by employees and employers, the efficiency of the institute of collec-tive disputes, the extent of the application of the method of collective contractual legal regulation at a given time of the existence of the state, di-rectly depend on the concept of the principle of freedom of associations.

It is underlined that the principle of freedom of associations is the fundamental ILO principle, which is related with the civil, political, economic, social and cultural rights entrenched in interna-tional treaties. However, it is noted that in itself this does not ensure the positive development of collective labour relations, which is possible only under conditions of democracy, where one takes account of the basic human rights and freedoms, the existence of the private owner, the market and

the labour market. Due to this reason, in the sys-tem of totalitarian socialism the mechanism of col-lective labour law, which is based upon the values of democracy, virtually was not operational, and there simply could not exist any full-fledged regu-lation of collective contractual labour relations.

It is noted that after the Constitution has come into force there appeared a proper legal basis for positive development of collective la-bour relations, which is based on the guarantees provided for by the principle of freedom of as-sociations, while there appeared a duty for the legislator to ensure that collective labour relations be regulated in the way that is demanded by the Constitution.

The article analyses the provisions en-trenched in Articles 35, 50 and 51 of the Consti-tution in which the concept of the constitutional principle of freedom of associations is consoli-dated. Also, an analysis of the constitutional doc-trine of the principle of freedom of associations, which was developed in the Constitutional Court rulings of 14 January 1999, 30 September 2003, 1 July 2004 and 13 December 2004, is presented.

PRANEŠIMAI

SVARBIAUSI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

2006 M. SPALIO 1 D.–2007 M. RUGSĖJO 1 D. PRIIMTŲ NUTARIMŲ ASPEKTAI

Ramutė RuškytėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

Šiame biuletenio skyriuje spausdinami pranešimai, perskaityti 2007 m. rugsėjo 6–8 d. Ventspilyje (Latvija) vykusioje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų septintojoje mokslinėje konferencijoje „Ultra

vires principas konstitucinių teismų praktikoje“

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) per aštuonis 2007 metų mėnesius priėmė 10 nutarimų ir 11 sprendimų, o per apta-riamąjį laikotarpį, nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d., – 14 nutarimų ir 19 sprendimų. Šiuo laikotarpiu buvo priimta daugiau sprendimų, kuriuose Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinė-ti visą prašymą arba tam tikra apimtimi atsisakė tirti teisės akto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Kons-titucija), – jų buvo 7. Be to, Konstituci-nio Teismo sprendimu 5 prašymai ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai buvo grą-žinti pareiškėjams [1].

Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu

[2] pirmą kartą kreipėsi į Europos Bend-rijų Teisingumo Teismą su prašymu pri-imti prejudicinį sprendimą [3].

Toliau šiame pranešime bus anali-zuojama tik viena iš Konstitucinio Teis-mo baigiamųjų aktų rūšių – nutarimai. Paminėtina, kad paskelbtų Konstituci-nio Teismo nutarimų skaičius neatitin-ka išnagrinėtų prašymų skaičiaus, nes kai kuriais atvejais iki teisminio nagri-nėjimo pradžios Konstitucinis Teismas sujungė kelis ar net keliolika panašių at-skirų pareiškėjų pateiktų prašymų (pvz., vienoje byloje buvo sujungta 12 prašy-mų, kitoje – 35 prašymai) patikrinti to paties teisės akto atitiktį Konstitucijai ir išnagrinėjo juos kartu. Iš viso 2006 m. spalio 1 d.–2007 m. rugpjūčio 30 d. Konstitucinis Teismas ištyrė 77 pareiš-kėjų prašymus, gautus iš Seimo, Seimo

◆ SVARBIAUSI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ASPEKTAI 303

narių, teismų, Respublikos Prezidento. Daugiausia prašymų pateikė teismai – 71 [4]. Buvo ginčijamos įvairių teisės aktų – įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Respublikos Prezidento dekretų – nuo-statos.

Šiame pranešime aptariami Konsti-tucinio Teismo nutarimai:

1) kuriuose pirmą kartą buvo su-formuluota arba gerokai išplėtota atski-rų Konstitucijos normų, principų dok-trina;

2) kurie turėjo akivaizdų poveikį tei-sinei sistemai (reikėjo iš esmės koreguoti teisinį reguliavimą arba toks koregavimas jau buvo atliktas bylai patekus į Konstitu-cinį Teismą).

Be to, ir viena, ir kita pranešime ap-tariamų Konstitucinio Teismo nutarimų grupė sulaukė visuomenės atgarsio, iki šiol yra diskutuojama ne tik apie šių nu-tarimų baigiamąsias nuostatas (rezoliu-cijas), bet ir apie Konstitucijos normų, principų prasmės atskleidimą kitose Konstitucinio Teismo nutarimo teksto dalyse, nutarimo tekste suformuluotų rekomendacijų [5] teisėkūros subjek-tams ar teisės taikymo institucijoms įgy-vendinimą.

Kai kuriuose toliau aptariamuose nutarimuose atsispindi visi trys minėti pagrindai (doktrinos plėtojimas, povei-kis teisės sistemai, Konstitucinio Teis-mo nutarimų įgyvendinimo problemos (realios ar tariamos)). Kiekvienas toliau aptariamas nutarimas bus taip pristato-mas: 1) trumpas bylos esmės ir sprendi-mo išdėstymas; 2) doktrininiai teiginiai; 3) Konstitucinio Teismo nutarimo reko-mendacijos įstatymų leidėjui ir (arba) jo įgyvendinimas.

I. Pilietybės konstitucinės dok-trinos plėtojimas Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime [6]

Bylos esmė ir sprendimas. Konsti-tucinis Teismas tyrė du prašymus: vienas buvo gautas iš teismo, nagrinėjusio ginčą dėl turto grąžinimo pagal restituciją reg-lamentuojantį įstatymą, kitas – iš Seimo narių grupės. Abu pareiškėjai prašė Kons-titucinio Teismo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui (draudžiančiam diskri-minaciją) ir Konstitucijos 12 straipsniui (įtvirtinančiam atitinkamą dvigubos pi-lietybės draudimą) neprieštarauja Piliety-bės įstatymo normos, kuriose nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietu-vos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu jie nerepatrijavo). Pareiškėjų nuomone, repatrijavimas yra siejamas su išvykimu į tėvynę, todėl tik lietuvių kilmės asmenys gali turėti dvigu-bą pilietybę, taigi kitų tautybių asmenys yra diskriminuojami ir yra pažeidžiamas Konstitucijos 12 straipsnis, leidžiantis dvigubą pilietybę tik atskirais atvejais. Vienas iš pareiškėjų taip pat nurodė, kad toks reguliavimas prieštarauja ir konsti-tuciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijos 29 straipsniui ir konstitu-ciniam teisinės valstybės principui prieš-tarauja net devynios Pilietybės įstatymo nuostatos, kuriose pilietybės įgijimas ar netekimas buvo siejamas su repatrijavi-mu. Iš viso šiame nutarime Konstituci-nis Teismas pripažino, kad Konstitucijai

Ramutė Ruškytė ◆304

prieštarauja 20 Pilietybės įstatymo nuo-statų.

Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir Pi-lietybės įstatymo nuostata, kuri leidžia suteikti Lietuvos pilietybę neatsisakan-čiam turimos kitos valstybės pilietybės asmeniui, kai tai sietina su viešuoju in-teresu arba Lietuvos Respublikos vardo garsinimu.

Doktrininiai teiginiai. Šiame nuta-rime Konstitucinis Teismas nurodė vals-tybės, pilietybės formavimosi pagrindą, pilietybės turinį, pilietybės įgijimo būdus, taikytinas lengvatas lietuviams, kurie gy-vena kitose valstybėse ir nori įgyti Lietu-vos Respublikos pilietybę. Išskirtini tokie pagrindiniai Konstitucinio Teismo doktri-niniai teiginiai (kai kuriuose iš jų atsispin-di ir rekomendacijos įstatymų leidėjui):

1. Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių – pagrindu, tai atsi-spindi Konstitucijos preambulėje, Kons-titucijos 14 straipsnyje („Valstybinė kal-ba – lietuvių kalba“), 32 straipsnio 4 da-lyje („Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“).

2. Atkurtos nepriklausomos Lietu-vos valstybės piliečių korpusas buvo su-formuotas Lietuvos nuolatinių gyventojų pagrindu, neatsižvelgiant į jų tautybę.

3. Lietuvos Respublikos pilietybė iš-reiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę pri-klausomybę pilietinei tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš valstybės santykių ir valstybei kyla tam

tikros pareigos savo piliečiams; pilietybė leidžia garantuoti asmeniui visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respub-likos piliečiai, prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

4. Konstitucijos 12 straipsnio 1 da-lyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas – gi-mimu; pilietybė gali būti įgyjama ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais; tačiau Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus at-skirus atvejus.

5. Tai, kad pagal įstatymą Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę, pagal Konstituciją yra nepateisinama.

6. Lietuvos pilietybė gali būti nuver-tinama ir dėl to, kad asmenų, kurie tuo pat metu galėjo būti ir Lietuvos Respub-likos, ir kitos valstybės piliečiai, ratas įsta-tyme buvo išplėstas taip, kad buvo suda-rytos prielaidos dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu. Ir vienu, ir kitu atveju tai ne-pateisinama. Šiame kontekste paminėti-na, kad tokią poziciją buvo išreiškusi ir Konstitucijos projektą rengusi darbo gru-pė, sudaryta Lietuvos Respublikos Aukš-čiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. I-753. Jos paskelbtuose Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos koncep-cijos metmenyse [7] buvo nustatyta: „Tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitu-cijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvi-gubą pilietybę.“ Šis principas Konstituci-


jos 12 straipsnyje taip išreikštas: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, nie-kas negali būti kartu Lietuvos Respubli-kos ir kitos valstybės pilietis.“

7. Jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilie-tybės nereikia riboti, jis pirmiausia turė-tų imtis keisti Konstitucijos 12 straipsnį, ir tai gali būti daroma tik referendumu.

8. Joks pilietybės santykių korega-vimas neturi pažeisti asmenų lygiateisiš-kumo ir nediskriminavimo dėl etninės kilmės. Kartu Konstitucinis Teismas pa-žymėjo, jog yra konstitucinis pagrindas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad kitose valstybėse gyvenantys lietuviai tu-rėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos pi-liečiais lengvesnėmis sąlygomis.

Kai kurie nutarimo padariniai. Pa-minėtina keletas reikšmingesnių:

1. Po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo užsienyje gyvenantys lietuvių kilmės asmenys jau negali pagal galiojusį įstatymą įgyti Lietuvos pilietybės, jei ne-atsisako kitos valstybės pilietybės. Kartu Konstitucinis Teismas, kaip minėta, pa-žymėjo, jog yra konstitucinis pagrindas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad kitose valstybėse gyvenantys lietuviai tu-rėtų teisę Lietuvos Respublikos piliečiais tapti lengvesnėmis sąlygomis.

2. Asmenys, tokia teise pasinaudoję anksčiau, ir toliau lieka Lietuvos Respub-likos piliečiai, t. y. jie turi dvigubą pilietybę (Konstitucinis Teismas patvirtino anks-tesnėse savo bylose suformuotą poziciją, kad antikonstitucinių normų pagrindu anksčiau priimti sprendimai negali būti kvestionuojami, nes jie priimti tuomet, kai šios normos dar nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai).

3. Buvo atsisakyta spręsti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo iš kitos valstybės atvykusiai JAV pilietybę turin-čiai sportininkei, iš kurios buvo tikima-si nuopelnų Lietuvai, klausimą (užbaigti pradėtą procedūrą). Kaip minėta, vienas iš Konstitucinio Teismo doktrininių tei-ginių buvo toks: tai, kad pagal įstatymą Lietuvos Respublikos pilietybė suteikia-ma kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę, pagal Konstituciją yra nepateisinama.

Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimo problemos. Seime buvo įregistruotas Pilietybės įstatymo pakei-timo ir papildymo įstatymo projektas; jame nustatytas labai platus sąrašas at-skirų atvejų, inter alia daugiausia susi-jusių su lietuvių kilmės asmenimis, kurie galėtų įgyti Lietuvos Respublikos pilie-tybę ir kartu būti kitos valstybės piliečiu [8]. Kaip jau minėta, Konstitucinis Teis-mas konstatavo, jog šiuo metu galiojanti Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, išskyrus tik atskirus atvejus; šie atvejai gali būti tik reti, bet koks pilietybės san-tykių koregavimas neturi pažeisti asme-nų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo dėl etninės kilmės.

Paminėtina, kad 2007 m. rugsėjo 11 d. Seime buvo įregistruotas Pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstaty-mo projektas [9], kuriam 2007 m. rugsė-jo 5 d. pritarė Vyriausybė [10].

Yra rengiamasi ir referendumu pa-keisti Konstitucijos 12 straipsnį – panai-kinti jame įtvirtintą principą, draudžiantį įgyti dvigubą pilietybę.


II. Visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo konstitucinė doktri-na, kiti doktrininiai teiginiai Kons-titucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime [11]

Ši byla reikšminga ne tik tuo, kad Konstitucinis Teismas suformulavo itin plačią konstitucinę visuomeninio (nacio-nalinio) transliuotojo doktriną, bet ir tuo, kad jis pirmą kartą nurodė, jog Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui kaip teisės aiškinimo šaltinis yra svarbi ne tik Euro-pos Žmogaus Teisių Teismo, bet ir Euro-pos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pir-mosios instancijos teismo jurispruden-cija (pačiame nutarime buvo pateiktos keturių Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų, vienos Europos Bendrijų Teisingu-mo Teismo ir vienos Pirmosios instan-cijos teismo bylos sprendimų, susijusių su visuomeninio transliuotojo veikla, santraukos). Paminėtina, kad šioje byloje Konstitucinis Teismas tam tikra apimtimi pakoregavo savo ankstesnę doktriną.

Bylos esmė ir sprendimas. Konsti-tucinis Teismas nagrinėjo Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo nuo-stata, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodamas komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komerci-nę veiklą, ir to paties įstatymo nuostata, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir tele-vizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, ne-prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, kuriame įtvirtinta inter alia sąžiningos konkurencijos laisvė, taip pat ar šio įsta-tymo ir Visuomenės informavimo įsta-tymo nuostatos, suteikiančios Lietuvos

nacionaliniam radijui ir televizijai pir-mumo teisę į elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) ne konkurso būdu, ne-prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui ir diskriminaciją draudžiančiam Konsti-tucijos 29 straipsniui.

Konstitucinis Teismas šioje byloje nenustatė prieštaravimo Konstitucijai. Jis konstatavo, jog tai, kad įstatyme yra įtvir-tinta galimybė Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime nereiškia sąžiningos konkurencijos principo pa-žeidimo; Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog turi būti užtikrinta, kad visuomeninis (nacionalinis) transliuoto-jas prireikus gaus naudoti naujai sukoor-dinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį).

Doktrininiai teiginiai. Rekomen-dacijos įstatymų leidėjui. Lietuvos Kons-titucijoje, priešingai nei, pvz., Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniame Įstatyme [12], kurio 5 straipsnio 1 dalyje inter alia yra nustatyta: „Garantuojama spaudos laisvė ir laisvė transliuoti per ra-diją ir vaizdo retransliacijos įrenginius“, nei televizija, nei radijas nėra tiesiogiai įtvirtinti kaip informacijos perdavimo būdai; Lietuvos Konstitucijoje, priešingai nei, pvz., Lenkijos Respublikos Konstitu-cijoje [13], tiesiogiai nėra įtvirtinti nacio-nalinės televizijos ir radiją prižiūrinčios institucijos – Lietuvos nacionalinio radi-jo ir televizijos tarybos – formavimo, jos veiklos principai.

Konstitucinis Teismas Lietuvos Res-publikos visuomeninio transliuotojo sta-tusą pirmiausia kildino iš Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės, iš Konstitucijos ginamo ir saugo-


mo visuomenės intereso būti informuo-tai, iš Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir sklei-dimą. Kartu Konstitucinis Teismas pa-žymėjo, kad visuomeninio transliuotojo samprata yra susijusi ir su konstitucine sąžiningos konkurencijos laisvės sampra-ta, kitomis Konstitucijos nuostatomis ir principais. Konstitucinis Teismas konsta-tavo, kad informacija, kurią valstybė (jos institucijos) yra konstituciškai įpareigota per žiniasklaidą, radiją ir televiziją, skleis-ti piliečiams, gyventojams, yra susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos gi-namų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendini-mu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokios informacijos skleidimu siekiama daugelio konstituciškai reikšmingų tikslų: užtikrinti nacionalinių interesų apsaugą, stiprinti demokratiją, ugdyti pilietišku-mą, pagarbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėti kalbą, kultūrą.

Iš Konstitucinio Teismo nutarimo turinio matyti, kad informacijos skleidi-mas yra ne vien visuomenės teisės būti informuotai įgyvendinimas, bet ir būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vyk-dymo sąlyga. Konstitucinis Teismas pa-žymėjo, kad šis informacijos skleidimas gali būti vykdomas ir per privačius tran-sliuotojus, ir kartu pabrėžė, jog Konsti-tucija suponuoja tai, kad radijo ir televi-zijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Svarbu tai, kad Konstitucinis Teis-mas šiame nutarime ir privatiems radijo ir televizijos transliuotojams suformulavo tam tikras iš Konstitucijos kylančias tei-ses dėl programų transliavimo bei api-

brėžė su tuo susijusius reikalavimus. Kai kurie iš jų siejasi su valstybės teise remti privačius transliuotojus, pavedant jiems transliuoti viešąsias programas, valsty-bės teise tam tikra apimtimi kontroliuoti jų programas, netgi reguliuoti privačių transliuotojų rinką, siekiant išvengti mo-nopolijos. Konstitucinis Teismas apibūdi-no atitinkamas valstybės teises ir pareigas privačių transliuotojų atžvilgiu. Valstybės teisės, susijusios su privačių transliuoto-jų programomis, yra šios: 1) valstybė gali privatiems transliuotojams patikėti tran-sliuoti (laikantis nustatytų reikalavimų) tam tikras viešąsias radijo ir televizijos programas; 2) valstybė gali įstatymu nu-statyti tam tikrus reikalavimus radijo ir televizijos privačių transliuotojų progra-moms, inter alia tai, kad tam tikrą pro-gramų dalį turi sudaryti viešųjų progra-mų turinį atitinkančios laidos; 3) valsty-bė gali skatinti privačius transliuotojus transliuoti radijo ir televizijos viešąsias programas, iš anksto nustačiusi kompen-savimo kriterijus. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė gali reguliuoti ir transliuotojų įėjimo į rinką sąlygas, rinkos koncentraciją šalyje (draudimas vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris veikia vienas ar kartu su kitais, turėti tam tikrą visuomenės informavimo priemo-nės kapitalo, teritorijos ar auditorijos dalį, licencijų, suteikiančių teisę transliuoti ra-dijo ir televizijos programas, kiekio, elek-troninio ryšio kanalų (radijo dažnių) rin-kos dydžio ribojimas (taikoma asmeniui atskirai arba kartu su kitais asmenimis, kitomis žiniasklaidos priemonėmis)).

Konstitucinis Teismas nurodė, kad valstybė turi ir pareigą prižiūrėti, ar radijo ir televizijos privačių transliuotojų pro-


gramos nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo, žmogaus orumo, asmens teisių, laisvių, teisėtų interesų, taip pat pri-žiūrėti finansavimo teisėtumą ir skaidru-mą (įskaitant investavimo šaltinius).

Nors šiame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo ginčijamos įstatymų normos, kuriose yra įtvirtinta visuome-ninio (nacionalinio) transliuotojo misi-ja, jis „išlukšteno“ plačią visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo konstitucinę misiją.

Konstitucinės informacijos laisvės doktrinos plėtojimas. Visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo konsti-tucinė misija. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Konstitucijoje nėra var-tojama visuomeninio transliuotojo sąvo-ka, tačiau iš jos kylanti valstybės pareiga skleisti visuomenei informaciją ir tai, kad valstybės galimybės patikėti privatiems transliuotojams skleisti atitinkamas vie-šąsias paslaugas yra ribotos dėl to, kad jų veikla yra skirta ne viešajam interesui tenkinti, o pelnui gauti, suponuoja būti-nybę įsteigti visuomeninį radijo ir televi-zijos transliuotoją.

Konstitucinio Teismo doktrininiuo-se teiginiuose atskleidžiant visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo konstitucinę misiją išskirtini šie esminiai konstituci-niai principai: visuomeninio transliuoto-jo visuotinumas, universalumas, kokybė, nešališkumas, sąžiningumas, teisingu-mas, racionalumas, apimantys inter alia pareigą, prisidedant prie piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių užtikrinimo, telkti vi-suomenę.

Taigi pagal Konstituciją, kaip kons-tatavo Konstitucinis Teismas, visuomeni-nis (nacionalinis) transliuotojas:

• turi viešąsias paslaugas teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kul-tūrai puoselėti;

• privalo atsisakyti transliuoti laidas, kuriose yra įžeidžiami ar kitaip žeminami oponentai, kiti asmenys, pažeidžiamas žmogaus orumas, arba tai darantiems asmenims neleisti dalyvauti savo progra-mose ar laidose;

• turi suteikti deramą eterio laiką programoms, skirtoms kultūrai, mokslui, menui, kitoms kūrybos sritims, visuome-nės materialiajam ir dvasiniam paveldui; jo programos, skirtos kultūrai, visuomet turi būti kokybiškos, kad ir kokiam žan-rui priklausytų;

• visuomeninio transliuotojo pro-gramos visuomet turi išlikti nepriklau-somos nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonomi-nių ar kitokių); jo programose turi būti atspindima visa visuomenės ir valstybės gyvenimo, kultūrų įvairovė; jis turi ska-tinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas.

Dėl tokios visuomeninio (naciona-linio) transliuotojo misijos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog ypač svarbu, kad šis transliuotojas teiktų teisingą, nešališką informaciją. Visuomeniniam transliuo-tojui turi būti keliami didžiausi žinias-klaidos etikos reikalavimai: 1) jo, kaip ir kitų transliuotojų, programose absoliu-čiai draudžiama skleisti bet kokią dezin-formaciją; 2) jis yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto veikimo ar neveikimo jo pro-gramose toks skleidimas įvyko (inter alia asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinfor-muojami); 3) pagal Konstituciją visuo-


meninis transliuotojas turi pašalinti visas prielaidas piktnaudžiauti informacijos laisve.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymu turi būti sudarytos sąlygos įgy-vendinti šią konstitucinę visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo misiją. Pir-ma, įstatymu turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nu-krypta nuo transliuotojo konstitucinės misijos, nebus paneigtas jo nepriklauso-mumas. Antra, visuomeninio transliuo-tojo konstitucinė misija suponuoja ir bū-tinybę sudaryti jam materialiąsias, orga-nizacines, finansines sąlygas veiksmingai vykdyti savo misiją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas yra visiškai laisvas įstatymu nustatyti finansavimo modelį ir reguliuo-ti reklamą per visuomeninį (nacionalinį) transliuotoją, tačiau kartu nurodė tam tikrus galimus finansavimo ir reklamos būdus. Jis konstatavo:

1) pagal Konstituciją įstatymų lei-dėjas turi diskreciją pasirinkti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos finan-savimo modelį; finansavimo modelio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, pri-klausantis įstatymų leidėjo kompetenci-jai; iš Konstitucijos išplaukia, kad jeigu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikrą valstybės funkciją, jis turi numatyti finansavimo šaltinius ir tas finansavimas turi būti pakankamas atitinkamai funk-cijai vykdyti, tačiau tai nereiškia, kad visos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, jog visuotinai pripažįstama, kad

visuomeninio (nacionalinio) transliuoto-jo finansavimas iš kelių šaltinių labiausiai užtikrina šio transliuotojo nepriklauso-mumą;

2) kad visuomeninio transliuotojo veikla būtų veiksminga, Seimas gali ati-tinkamus santykius reguliuoti ir taip, kad reklama visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo programose būtų leidžia-ma, taip pat gali nustatyti reklamos ribo-jimus; reklamos ribojimai yra įstatymų leidybos, bet ne konstitucinės kontrolės dalykas, nebent jie akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir būtų žalingi visuomenei;

3) visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo nepriklausomumą užtikri-na ne tik finansinės, kitos materialiosios, bet ir organizacinės sąlygos. Konstituci-nis Teismas nurodė atitinkamas kryptis, kaip valstybės institucijos, nepažeisda-mos šio transliuotojo nepriklausomu-mo, galėtų prisidėti prie visuomeninio transliuotojo priežiūros institucijos (ins-titucijų) formavimo parenkant tokius asmenis, kurie būtų nešališki, išreikštų visos visuomenės interesus.

Doktrininio teiginio koregavimas. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime buvo konstatavęs, kad transliavimo kanalų skaičius yra ribotas, o 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarime buvo pažymėjęs, kad telekomunikacijų veiklai vykdyti yra riboti ištekliai – radijo daž-niai ir telefono ryšiai. Atsižvelgęs į tai, kad spartėja telekomunikacijų technolo-gijų plėtra, atsiranda skaitmeninės tech-nologijos, Konstitucinis Teismas aptaria-mame nutarime šį doktrininį teiginį pa-koregavo taip: „<...> radijo ir televizijos <...> funkcionavimas buvo ir tam tikru


mastu tebėra susijęs su valstybei nuosa-vybes teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (ra-dijo dažniai), naudojimu. <...> elektroni-nio ryšio kanalai (radijo dažniai) ilgainiui gali prarasti savo, kaip riboto ištekliaus, pobūdį. Kol tai nėra įvykę, turi būti už-tikrinta, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį).“

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ribotų kanalų skai-čių buvo akcentavęs 1995 m. balandžio 20 d. nutarime [14]. Tokį Konstitucinio Teismo argumentą teisėjas E. Jarašiūnas sukritikavo, pavadindamas jį „kiek sena-madišku“ [15].

Nutarimo įgyvendinimas. 2007 m. sausio 31 d. Seime įregistruoto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo pro-jekto [16] kai kurie straipsniai iš dalies atspindi konstitucinę nacionalinio trans-liuotojo misiją.

III. Rinkimų teisės doktrinos plė-tojimas Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime [17]

Bylos esmė ir sprendimas. Pareiškė-jas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteikta po-litinėms partijoms, neprieštarauja Konsti-tucijos 35 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

Savivaldybių tarybų rinkimų įsta-tymo 34 straipsnyje (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatyta, kad kandida-tus į savivaldybės tarybos narius partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstaty-mą ir atitinkanti šio įstatymo reikalavi-mus dėl partijos narių skaičiaus, gali kelti ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rin-kimų (1dalis); partija kandidatus į savi-valdybės tarybos narius kelia pateikdama kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustatytą eilę. Kandidatai į savivaldy-bės tarybos narius turi atitikti šio įstaty-mo 2 straipsnio reikalavimus (2 dalis).

Konstitucinis Teismas pripažino, jog ginčijama įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tary-bas ir būdami įrašyti ne į politinių par-tijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Kons-titucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Doktrininiai teiginiai. Konstituci-nis Teismas konstatavo, kad proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema pa-gal Konstituciją yra galima. Tačiau jei pa-sirenkama vien proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema (t. y. tokia siste-ma, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), tai nereiškia, kad yra konstituciškai patei-sinama kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pasirinkus proporcinę savivaldybių


tarybų rinkimų sistemą turi būti užtik-rinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgy-vendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius, ne tik politinių partijų, sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir indivi-dualiai).

Rekomendacijos įstatymų leidėjui. Konstitucinis Teismas nenurodė, kokiu būdu asmenys turėtų būti organizuoti, norėdami kelti kandidatus į savivaldybės tarybos narius, kokia turėtų būti organi-zavimosi teisinė forma (susivienijimas, asociacija), šios institucijos paskirtis, narystė, laikotarpis, kuriam ji steigiama, taip pat kokie reikalavimai keltini kandi-datų sąrašams, tačiau nurodė tam tikras kryptis, kaip tokie „nepartinių kandidatų sąrašai“ galėtų būti sudaromi. Konstitu-cinis Teismas pažymėjo, kad susivieni-jimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savival-dybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuo-lat veikiantys.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskre-ciją nustatyti reikalavimus, kuriuos turi atitikti minėti ne politinių partijų sąrašai, inter alia tai, kiek asmenų turi būti įrašy-ta į tokį sąrašą, ar kas nors turi jį parem-ti, kad jis būtų įregistruotas savivaldybių tarybų rinkimams, o jeigu taip, tai kiek asmenų turi tai padaryti, laiką, kada toks sąrašas turi būti pateiktas registruoti, kaip tai turi būti daroma ir t. t.; įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad teritorinių bendruomenių nariai savo pasyviąją rin-kimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius gali įgyvendinti būdami įtraukti

į ne politinių partijų sąrašus, privalo pai-syti tos akivaizdžios aplinkybės, kad rin-kimai yra politinis procesas.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nebūtų konstituciškai nepagrįstas ir toks teisinis reguliavimas, kai toli gražu ne bet koks (ne bet kokiems tikslams su-kurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia asociacija, visuomeninė organiza-cija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašą ir pa-teikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams.

Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas. Šis Konstitucinio Teis-mo nutarimas priimtas jau vykstant savivaldybių tarybų rinkimų (paskirtų 2007 m. vasario 25 d.) procesui, be to, kai kurioms Savivaldybių tarybų rinki-mų įstatyme numatytoms šio rinkimų proceso stadijoms (rinkimų apygardų ir rinkimų apylinkių sudarymo, rinkimų komisijų sudarymo, rinkėjų sąrašų su-darymo, kandidatų į savivaldybių tarybų narius iškėlimo) jau pasibaigus.

Konstitucinis Teismas pačiame nu-tarime dėl jo įgyvendinimo ir dėl vyks-tančių rinkimų rezultatų kvestionavimo pažymėjo:

1) kol įstatymų leidėjas nėra priėmęs atitinkamų legislatyvinių sprendimų, teritorinių bendruomenių nariai – Lie-tuvos Respublikos teritorijos administ-racinių vienetų nuolatiniai gyventojai į atitinkamų savivaldybių tarybas negali būti renkami būdami kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu vien dėl to, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Savivaldybių tarybų


rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai, 2007 m. vasario 25 d. turintys įvykti savivaldybių tarybų rinkimai būtų atšaukiami, atidedami ar kitaip stabdomi, neabejotinai būtų pada-ryta kur kas didesnė žala rinkėjų lūkes-čiams, taip pat ne tik vietos savivaldos, bet ir visos viešosios valdžios sistemos stabilumui, negu šiems savivaldybių tarybų rinkimams vykstant teritorinių bendruomenių nariams negalint būti renkamiems į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būnant kaip kandidatams į savivaldybių tarybų narius įrašytiems į kurį nors ne politinės partijos sąrašą;

2) 2007 m. vasario 25 d. turinčių įvykti savivaldybių tarybų rinkimų konstitucingumas negali būti kves-tionuojamas vien tuo pagrindu, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Savivaldybių tarybų rinkimų įstaty-mo 34 straipsnio nuostata (atitinkama apimtimi) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės nepaneigia iš Konstitucijos kylančių savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperaty-vų ir nekliudo demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyven-dinti savivaldos teisės, taip pat iš esmės nepaneigia konstitucinės vietos savival-dos sampratos.

Paminėtina, kad Seimo valdyba 2007 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 1555 „Dėl darbo grupės Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektui parengti įgy-vendinant Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą sudarymo“ [18] sudarė darbo grupę Savivaldybių tarybų

rinkimo įstatymo projektui parengti įgy-vendinant Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą. Minėtas projekto pakeitimas turi būti parengtas iki 2007 m. gruodžio 15 d.

IV. Valstybės tarnybos doktrinos plėtojimas Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime [19]

Bylos esmė ir sprendimas. Į Konsti-tucinį Teismą kreipėsi Seimo narių grupė ir keliolika administracinių teismų [20] su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vy-riausybė Trišalės tarybos teikimu gali nu-statyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius, ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ [21] bei vė-lesni jį keitę nutarimai ta apimtimi, kuria nustatytas minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga valstybės tarnautojams, valstybės politikams, tei-sėjams, valstybės pareigūnams, kariams buvo mažesnė nei kitiems darbuotojams, neprieštarauja Konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

Pagal įstatymus, reguliuojančius valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų atlyginimus, yra nustatyta, kad valstybės tarnautojo atlyginimą sudaro trys sude-damosios dalys: 1) pareiginės algos koe-ficientas, kuris yra dauginamas iš mini-maliosios mėnesinės algos; 2) priedas už stažą; 3) priedas už kvalifikacinę klasę. Valstybės tarnautojams minimalioji mė-


nesinė alga pagal įstatymą buvo viena iš atlyginimo sudedamųjų dalių – Vyriau-sybės nustatytas kintamas koeficientas. Kitiems darbuotojams minimalioji mė-nesinė alga yra mažiausias privalomas gauti atlyginimas, t. y. mažiausias bet kurio dirbančio asmens gaunamas at-lyginimas negali būti mažesnis nei Vy-riausybės patvirtinta minimalioji mėne-sinė alga.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai.

Doktrininiai teiginiai. Konstituci-nis Teismas jau ankstesnėse savo bylose buvo suformulavęs plačią valstybės tar-nybos doktriną. Šioje konstitucinės justi-cijos byloje ji buvo toliau plėtojama, pa-pildoma naujais doktrininiais teiginiais.

Konstitucinis Teismas konstatavo (inter alia paminėdamas Konstitucinio Teismo nutarimų, priimtų 2001 m. gruo-džio 18 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d., nuo-statas), kad:

• valstybės tarnybos santykiai tokiu mastu, kokiu jie yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, turi būti reguliuoja-mi įstatymais; aiškūs kriterijai, pagal ku-riuos valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis, yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą ap-mokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu;

• pagal Konstituciją draudžiama mažinti valstybės tarnautojams darbo užmokestį dėl aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, ne-pasikeitus darbuotojų darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.;

• Konstitucinio Teismo aktuose su-formuluotos valstybės tarnautojų darbo

apmokėjimo oficialios konstitucinės dok-trinos nuostatos mutatis mutandis taiky-tinos visiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asme-nims. Tačiau valstybės tarnybos sistemos vienodumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius regu-liuoti diferencijuotai;

• nėra negalimas toks valstybės tar-nautojų apmokėjimo santykių diferenci-juotas teisinis reguliavimas, kai ne visų valstybės tarnautojų atžvilgiu šie santykiai teisės aktais yra reguliuojami vienodai;

• toks diferencijuotas darbo apmo-kėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

Taigi Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad valstybės tarnybos santykių ypatumai suponuoja tiek galimybę nu-statyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės ir kitiems darbuoto-jams, tiek galimybę nustatyti diferen-cijuotą darbo apmokėjimo reguliavimą valstybės tarnautojams ir atskiroms jų grupėms.

Kartu Konstitucinis Teismas pažy-mėjo, kad to meto darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas nebuvo stabilus, nuolat kito, buvo mažai paisoma visuotinai pripažintų teisėkūros techni-kos reikalavimų (antai kaip lygiavertės būdavo vartojamos artimos sąvokos, bet jos nebūdavo tiksliai apibrėžiamos), dėl to teisinio reguliavimo turinys tapdavo dviprasmis, neaiškus, painus, vietomis beveik nesuprantamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad šioje byloje pareiškėjų prašymai ištirti atitinkamų Vyriausybės nutarimų


nuostatų atitiktį Konstitucijai iš esmės reiškia, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma spręsti valstybės tarnautojų ir kai kurių kitų darbuotojų atlyginimų pa-didinimo klausimą; Konstitucinis Teis-mas nesprendžia, kokio dydžio minima-lioji mėnesinė alga ar kokio dydžio darbo užmokestis turi būti nustatyti kuriems nors darbuotojams, inter alia valstybės tarnautojams. Taigi Konstitucinis Teis-mas konstatavo, kad darbuotojų atlygi-nimai nustatomi atsižvelgiant į įvairius ekonominius, socialinius, kitus veiks-nius, kurių vertinimas nėra konstitucinės kontrolės dalykas.

Rekomendacijos įstatymų leidė-jui. Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas. Rekomendacijos įsta-tymų leidėjui buvo nereikalingos, nes, administraciniams teismams ir Seimo nariams kreipusis į Konstitucinį Teismą, Seimas 2006 m. liepos 19 d. padarė įsta-tymo pakeitimus [22], kuriais valstybės tarnautojams vietoj anksčiau nustatyto koeficiento – minimaliosios mėnesinės algos nustatė koeficientą, pavadintą ba-ziniu dydžiu, ir paliko galioti tą pačią 430 litų sumą.

Be to, Ministro Pirmininko potvar-kiu [23] buvo sukurta darbo grupė, kuri turi nustatyti naują darbo apmokėjimo sistemą tiek valstybės tarnautojams, tiek kitiems darbuotojams, gaunantiems atly-ginimą iš biudžeto.

Paminėtina, kad administraciniai teismai iki šiol tebenagrinėja tūkstančius pareiškėjų skundų dėl neišmokėtos atly-ginimo dalies priteisimo. Jų nagrinėjimas buvo sustabdytas, iki Konstitucinis Teis-mas išspręs teisės aktų normų, kuriomis valstybės tarnautojams nustatyta mini-

malioji mėnesinė alga, atitikties Konsti-tucijai klausimą.

V. Konstitucinė tėvų pareiga išlai-kyti vaikus Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime [24]

Bylos esmė ir sprendimas. Konsti-tucijos 38 straipsnyje yra nustatyta tėvų pareiga išlaikyti vaikus iki pilnametys-tės, o Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad išlaikymas tam tikrais atvejais privalo būti teikiamas iki 24 metų. Šioje byloje Konstitucinis Teis-mas pagal iš teismų gautus 35 prašymus tyrė Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies nuostatos „išlaikymą teismas pri-teisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ atitiktį Konstitu-cijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostata, jog tė-vai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, yra skirta tėvų ir jų ne-pilnamečių vaikų santykiams reguliuoti ir nereguliuoja tėvų ir vaikų santykių po to, kai vaikai tapo pilnamečiai, ginčija-ma nuostata neprieštarauja nurodytai Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuo-statai.

Tačiau Konstitucinis Teismas pripa-žino, kad Civilinio kodekso 3.194 straips-nio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas privalo priteisti tėvų (ar vie-no jų) išlaikymą paramos reikalingam,


vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukš-tosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Doktrininiai teiginiai. Rekomen-dacijos įstatymų leidėjui. Konstituci-nis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtinta ne tik tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pil-nametystės juos išlaikyti, bet inter alia ir vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Kitaip tariant, ši Konstitucinio Teismo pozicija reiškia, kad Konstitucija nedraudžia įsta-tymu numatyti ir daugiau pareigų vai-kams, kurie yra sulaukę pilnametystės, arba pareigų vaikams tėvų atžvilgiu.

Kartu Konstitucinis Teismas pažy-mėjo, kad tėvai turi moralinių prieder-mių ir pilnametystės sulaukusiems vai-kams, kaip ir vaikai turi moralinių prie-dermių tėvams, tačiau ne visų moralinių priedermių vykdymas (arba jų vykdymas „visa apimtimi“) gali būti užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant analogiškas tei-sines pareigas.

Konstitucinis Teismas konstata-vo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo insti-tutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto; išlaikymo pri-teisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams. Priešingu atveju būtų paneigta pati pilnametystės sam-prata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje

teisės sistemoje. Skirtingą teisinę poziciją Konstitucinis Teismas taip pat išdėstė dėl pilnamečių asmenų, kurie yra įgiję vidu-rinį išsilavinimą ir kurie nėra jo įgiję, iš-laikymo. Jis pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilname-čiui, tėvai turi pareigą materialiai išlaiky-ti vaiką tol, kol jis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, įgis vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu.

Konstitucinio Teismo nutarime gali-ma išskirti dvi bendro pobūdžio prielai-das įstatymu nustatyti tėvų pareigą išlai-kyti pilnametį vaiką iki 24 metų:

1) išlaikymą iš tėvų priteisti minė-tam paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui būtų galima tik šiam asmeniui išnaudojus visas protingas galimybes pa-čiam pasirūpinti lėšų, reikalingų moky-muisi (studijoms) aukštojoje mokykloje;

2) negalima nepaisyti tėvų galimy-bių, jų pareigų kitiems asmenims (inter alia nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams, išlaikytiniams).

Konstitucinis Teismas pateikė ir aiš-kius orientyrus, kokio teisinio reguliavi-mo negalima nustatyti:

• negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas dėl nustatytos tėvų pareigos vykdymo iš es-mės pabloginti tėvų ar kitų asmenų padėtį, juo labiau nustatyti tokią tėvų pareigą ma-terialiai išlaikyti jų paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukš-tosiose mokyklose, kurios tėvai, nepada-rydami esminės žalos savo ar kitų asmenų teisėms, apskritai negalėtų įvykdyti;

• teismas visais atvejais, kai tėvai ar vienas iš jų turi pajamų ar kito turto, ypač


kai tos pajamos ar kitas turtas nėra dide-li, turėtų pareigą priteisti išlaikymą pa-ramos reikalingam pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje;

• kai išlaikymas priteisiamas iš tėvų, kuriems patiems reikia paramos, globos ir pan.;

• kai teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą ne pirmo aukštojo išsilavini-mo siekiančiam pilnamečiam asmeniui, tegul ir reikalingam paramos, arba kai teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą to-kiam išsilavinimo siekiančiam pilname-čiam asmeniui, kuris mokosi nesąžinin-gai ir nepažangiai, piktnaudžiauja šeimos teisėmis.

Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, ir dėl to padarė iš-vadą, kad valstybė turi konstitucinę prie-dermę prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs tėvų parei-gą materialiai išlaikyti paramos reikalin-gus pilnamečius vaikus, bet ne vyresnius negu 24 metų, besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieni-niuose skyriuose, kartu nenustatė esmi-nių tokių paramos reikalingų pilnamečių vaikų išlaikymo instituto elementų ir šitaip sukūrė didelį teisinio reguliavimo neapibrėžtumą, neaiškumą.

Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas. Paminėtina, kad Civi-linio kodekso pakeitimas dėl išlaikymo priteisimo besimokantiems pilname-čiams vaikams kol kas nėra pateiktas Seimui, todėl teisinis neapibrėžtumas, neaiškumas lieka. Tačiau teismai negali nespręsti bylų dėl to, kad įstatymų leidė-

jas nėra įstatymu deramai sureguliavęs atitinkamų santykių. Bendrosios kom-petencijos teismai minėtas teisinio re-guliavimo spragas užpildo ad hoc, vado-vaudamiesi šiame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotais doktrininiais teiginiais, inter alia tuo, kad išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims ne-gali būti grindžiamas tokiais pat princi-pais kaip ir nepilnamečiams.

VI. Konstitucinio teisinės valstybės principo (teisė negali būti nevieša) plėtojimas Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime [25]

Bylos esmė ir sprendimas. Pareiškė-jas – Seimo narių grupė, taip pat keletas teismų kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko pla-navimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, atitinkamiems įstatymo, regla-mentuojančio teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarką, straipsniams.

Pareiškėjai prašymus grindė konsti-tucinės doktrinos nuostatomis, aiškinan-čiomis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, pagal kurią visos norminio teisės akto dalys (taip pat ir priedėliai) sudaro vie-ną visumą, priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant juose nusta-tytą teisinį reguliavimą keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys. Pareiškėjų teigimu, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. patvirtinta Kur-šių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) yra neatsie-jama šio Vyriausybės nutarimo dalis, bet


oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje, „Valstybės žiniose“, ji nebuvo paskelbta nei kartu su Vyriausybės nutarimu, nei vėliau, o tai neatitinka konstitucinio rei-kalavimo skelbti visą teisės aktą, taip pat įstatymo nustatytos teisės aktų skelbimo tvarkos.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 1269, ku-riuo buvo patvirtinta minėta schema, ne-prieštarauja Konstitucijai, tačiau Lietu-vos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ ta apim-timi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuo-se esama itin didelės apimties grafinių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žinio-se“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenu-statyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų da-lys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui. Taigi Konstitu-cinis Teismas konstatavo, kad įstatymas, nenumatęs, kad teisės aktai, kurie dėl didelės apimties, sudėtingos struktūros galėtų būti skelbiami kitais oficialias bū-dais (ne tik „Valstybės žiniose“), neatitiko Konstitucijos.

Doktrininiai teiginiai. Rekomen-dacijos įstatymų leidėjui. Konstitucinis Teismas pirmiausia nurodė plačią įsta-tymų leidėjo diskreciją pasirinkti teisės

aktų paskelbimo būdus ir šaltinius ir kar-tu pateikė atitinkamus orientyrus, kada tokie skirtingi teisės aktų skelbimo būdai ir šaltiniai galėtų būti nustatomi:

• Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą oficialus viešas teisės aktų paskelbimas yra vien šių teisės aktų teksto išspausdinimas tradiciniame „po-pieriniame“ leidinyje (oficialiame biule-tenyje ar kt.) ar kad apskritai oficialus vie-šas jų paskelbimas būtinai sietinas tik su jų išspausdinimu kokiame nors leidinyje. Įstatymų leidėjas gali, bet pagal Kons-tituciją neprivalo, nustatyti, kad teisės aktai – taip pat ir tie, kurie turi grafines dalis, – oficialiai paskelbiami kokiame nors spaudinyje. Jeigu tai konstituciškai pagrindžiama, tokie teisės aktai (grafinės jų dalys) gali būti oficialiai viešai paskel-biami ir kitais būdais;

• nustatydamas oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ir į technines ga-limybes teisės aktus paskelbti tam tikru būdu;

• nėra būtino reikalo tam tikrą tei-sės aktą, nors jis ir turi būti oficialiai paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys), visą (visas jo sudedamąsias dalis) oficialiai skelbti tame pačiame šaltinyje (leidinyje); tačiau tai nereiškia, kad kuri nors to teisės akto dalis gali būti apskritai nepaskelbta (nevieša), taip pat kad kuri nors jo dalis (dalys) gali būti paskelbta (paskelbtos) taip, kad būtų apribotas jos (taigi ir viso to teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams;

• tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafi-nę dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie


teisės aktai yra didelės apimties ir sudė-tingos struktūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo (spausdinimo, tiraža-vimo) kyla didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdi-nimo, tiražavimo) išlaidos yra nepama-tuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės fi-nansines galimybes, taip pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises ir pareigas)), įstatymu gali būti nustatyta tokia oficia-laus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos;

• galimybių susipažinti su tame pa-čiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelb-tų) teisės akto sudedamosios dalies (su-dedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nu-rodytais atvejais), jeigu tam yra pakanka-mai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas įsakmiai nu-rodė, kada būtina nustatyti skirtingus teisės aktų skelbimo būdus ir šaltinius ir kokie reikalavimai taikomi tokiam alter-natyviam teisės aktų skelbimui:

• Konstitucija reikalauja nustaty-ti ne tik bendrąją teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuo-tą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl didelės teisės akto apimties, sudė-tingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės dalies publika-vimo, ar kitų pakankamai svarių prie-žasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų oficialiai paskelbiami lai-

kantis alternatyvios teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais; tai mutatis mutan-dis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti pa-skelbiamos dvi ar daugiau teisės akto tekstinių dalių;

• kai teisės akto grafinė dalis pa-skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ar kitu būdu, turi būti užtikrinta, kad atskiras teisės aktų teksti-nės ir grafinės dalių publikavimas nesu-darytų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumo;

• iš oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kur galima susipažin-ti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi, turi būti praktiškai užtikrintas teisinio reguliavi-mo prieinamumas teisės subjektams.

Ankstesnio doktrininio teiginio paaiškinimas. Šiame nutarime Konstitu-cinis Teismas, paaiškindamas savo anks-tesnį – 2003 m. spalio 29 d. – nutarimą [26], pažymėjo, kad ankstesnėje byloje buvo tiriama, ar Konstitucijai nepriešta-rauja teisės aktas, kurio apimtis nebuvo itin didelė, struktūra nebuvo sudėtinga, tas aktas neturėjo grafinės dalies, dėl ku-rios publikavimo „Valstybės žiniose“ kiltų kokių nors techninių problemų, todėl pats aktas – Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, pada-rytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvir-tinimo“ buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui, įsta-tymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui.


Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas. Priėmus šį nutarimą, administraciniuose, bendrosios kompe-tencijos teismuose yra tęsiamas nagrinė-jimas sustabdytų bylų (dėl Vyriausybės nutarimu patvirtintos schemos nepaskel-bimo oficialiame leidinyje ir kreipimo-si dėl to į Konstitucinį Teismą), kuriose sprendžiamas ginčas dėl statybų pajūry-je, prokurorui ginant viešąjį interesą. To-kių bylų yra kelios dešimtys.

VII. Išvados

Aptartieji šeši Konstitucinio Teismo nutarimai – tai maža per visą nurodytąjį laikotarpį priimtų Konstitucinio Teismo aktų mozaika, tačiau ji atspindi bendrą tendenciją: nors trečdalyje šių nutarimų nebuvo nustatytas teisės normų antikons-titucingumas, vis dėlto bendra teisės nor-mų, pripažintų antikonstitucinėmis, dalis

yra palyginti didelė. Iš pateiktų nutarimų analizės matyti, jog Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad įvairių ekonominių, socialinių, kitų veiksnių vertinimas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, ir ne kartą aiškiai nurodė įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų diskreciją reguliuo-ti atitinkamus visuomeninius santykius, kartu (kai kada) nubrėžė galimas tokio reguliavimo gaires, alternatyvas.

Konstitucinis Teismas kai kada plėtė savo atliekamo tyrimo ribas ir taip atliko prevencinę funkciją – mažino antikonsti-tucinių teisės aktų priėmimą.

Taigi Konstitucinis Teismas, nurodęs teisėkūros subjektų diskreciją reguliuo-jant atitinkamus santykius, tam tikrais atvejais – ir valstybės pozityvią pareigą (įgyvendinant Konstitucinio Teismo nu-tarimus), darė ryškų poveikį teisinei siste-mai, o gyvoji Konstitucija, kaip visų teisės šakų „skėtis“, šiuo laikotarpiu tvirtėjo.

Pastabos ir nuorodos

1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį prašymo grąžini-mas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

2. Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnio nuostatos dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą yra aiškinamos nevienareikšmiškai (kaip apimančios valstybių narių kons-titucinius teismus ir jų neapimančios) ir konstitucinių teismų praktikoje kreipimaisi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą nėra dažni.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimas „Dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą“.

4. 2006 m. spalio 1 d.–2007 m. rugsėjo 1 d. statistinius duomenis apie Konstitucinio Teismo gautus prašymus, ginčytus teisės aktus, priimtus nutarimus žr. prie pranešimo pridedamoje lentelėje.

5. Sąvoka „rekomendacijos“ šiame pranešime vartojama kaip apibendrinanti; atsižvelgiant į konteks-tą, tai gali būti: 1) Konstitucinio Teismo paaiškinimai (pvz., kaip suprantamas teisinis reguliavi-mas neprieštarautų Konstitucijai ir (arba) įstatymams); 2) paliepimai, nurodymai, kokias teisinio reguliavimo spragas, dviprasmybes ir kt. teisėkūros subjektas turi pašalinti, kad teisinis regulia-vimas atitiktų Konstituciją ir (arba) įstatymus; 3) orientyrai, gairės, kryptys, kurių laikydamasis teisėkūros subjektas priimtų Konstitucijai neprieštaraujantį teisės aktą.


6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 123-4650.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys. – Lietuvos aidas, 1991, Nr. 92 (5792), p. 4.

8. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1, 17, 18, 20 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 171 ir 181 straipsniais įstatymo projektas Nr. XP-2167. – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=295334&p_query=&p_tr2=

9. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1, 9, 16, 17, 18, 20, 21, 22, 26, 28, 29, 30 straipsnių pa-keitimo, 6 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo projektas Nr. XP-2501. – Valstybės žinios, 2007, Nr. 97-3932.

10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 5 d. nutarimas Nr. 936 „Dėl Lietuvos Respubli-kos pilietybės įstatymo 1, 9, 16, 17, 18, 20, 21, 22, 26, 28, 29, 30 straipsnių pakeitimo, 6 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respub-likos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“. – Ibid., 2007, Nr. 97-3931.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 141-5430.

12. Užsienio šalių konstitucijos: mokomasis leidinys. 2-asis leidimas. Sud. E. Jarašiūnas, G. Mesonis. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004, p. 41.

13. Lenkijos Respublikos Konstitucijoje Nacionalinei radijo ir televizijos tarybai yra skirti net trys straipsniai (213–215). Žr. ibid., p. 258.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos radi-jo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komi-sijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 1995, Nr. 34-847.

15. Jarašiūnas E. Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje. – Juris-prudencija, 1998, t. 9 (1), p. 128.

16. Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 5, 6, 9, 10, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 141 straipsniu įstatymo projektas Nr. XP-2029. – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=291667&p_query=&p_tr2=

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2007, Nr. 19-722.

18. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2007 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 1555 „Dėl darbo gru-pės Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektui parengti įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą sudarymo“. –

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=296746&p_query=&p_tr2= 19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d.


nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didini-mo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl mini-maliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2007, Nr. 34-1244.

20. Konstituciniame Teisme iš viso buvo gauta 11 prašymų. 21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo

užmokesčio didinimo“. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3371. 22. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės parei-

gūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas. – Ibid., 2006, Nr. 87-3400. 23. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2006 m. gruodžio 20 d. potvarkis Nr. 416 „Dėl darbo

grupės sudarymo“. – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=289553&p_que-ry=&p_tr2=

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2007, Nr. 65-2529.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2007, Nr. 72-2865.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai,


STAT

IST

INIA

I DU

OM

ENYS

API

E K

ON

STIT

UC

INIA

ME

TEI

SME

GA

UT

US

PRA

ŠYM

US,

GIN

ČY

TU

S T

EISĖ

S A

KT

US,

PR

IIM

TU

S N

UTA

RIM

US

2006

M. S

PALI

O 1

D.–

2007

M. R

UG

SĖJO

1 D

.

Kon

stit

uci

nio

Tei

smo

nu

tari

mo

dat

aIš

vis

o

2006

11

13

2006

11

27

2006

12

21

2006

12

22

2007

01

16

2007

02

09

2007

03

20

2007

05

05

2007

05

15

2007

05

23

2007

06

07

2007

06

27

2007

07

05

2007

08

13

14

Pareiškėjų prašymų ir ginčijamų teisės aktų skaičius

1.1.

Sei

mo

praš

ymai

1

1

1.1.

1. G

inči

jam

i įst

atym

ai

1.1.

2. G

inči

jam

i Pre

zide

nto

dekr

etai

1.1.

3. G

inči

jam

i Vyr

iaus

ybės

akt

ai

11

1.2.

Pre

zide

nto

praš

ymai

1

1

1.2.

1. G

inči

jam

i Vyr

iaus

ybės

akt

ai2

2

1.3.

Sei

mo

nari

ų gr

upės

pra

šym

ai1

11

14

1.3.

1. G

inči

jam

i įst

atym

ai

12

14

1.3.

2. G

inči

jam

i Pre

zide

nto

dekr

etai

1.3.

3. G

inči

jam

i Vyr

iaus

ybės

akt

ai

41

5

1.4.

Tei

smų

praš

ymai

13

13

110

235

113

171

1.4.

1. G

inči

jam

i įst

atym

ai

21

11

11

21

111

1.4.

2. G

inči

jam

i Pre

zide

nto

dekr

etai

11

2

1.4.

3. G

inči

jam

i Vyr

iaus

ybės

akt

ai

41

16

323323

Tiek teisės moksle, tiek teismų praktikoje yra suformuluota ir toliau plėtojama ultra vires (lot., „daugiau negu leidžia jėgos“) doktrina, kuri paprastai reiškia, kad viešojo administravimo sub-jektas negali veikti viršydamas savo įga-liojimus, peržengti jam suteiktų diskre-cijos ribų.

Ultra vires yra skirstoma į tris rūšis:a) esminė ultra vires (substantive ult-

ra vires);b) procedūrinė ultra vires (procedu-

ral ultra vires);c) piktnaudžiavimas įgaliojimais

(abuse of powers).Pirmuoju atveju kalbama apie tai,

kad tam tikras administravimo subjektas veikia peržengdamas savo diskrecijos ri-bas. Pavyzdžiui, vienas iš teisėkūros sub-jektų priima teisės aktą, prieštaraujantį Konstitucijai ar kitam aukštesnę teisinę galią turinčiam teisės aktui.

Procedūrinė ultra vires – tai tokie at-vejai, kai valstybės institucija (jos parei-gūnai) priima sprendimą (pvz., išleidžia teisės aktą) pažeisdama šio sprendimo priėmimo, paskelbimo procedūras, nors pats savaime tokio sprendimo priėmimas priklauso tokios viešosios valdžios insti-tucijos (jos pareigūnų) kompetencijai.

Trečiuoju atveju kalbama apie dar su-dėtingesnę situaciją, kai procedūros nėra

ULTRA VIRES DOKTRINALIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Doc. dr. Armanas AbramavičiusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

pažeidžiamos, taip pat konkretus spren-džiamas klausimas patenka į institucijos veiklos sritį, tačiau viešosios valdžios ins-titucija vis tiek gali piktnaudžiauti įgalioji-mais. Kitaip sakant, institucija (jos parei-gūnai) veikia neperžengdama savo kom-petencijos ribų ir laikosi nustatytų proce-dūrų, tačiau priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą (žr. B. Pranevičienė. Ombuds-meno ir administracinių teismų vaidmuo užtikrinant žmogaus teises į gerą viešąjį ad-ministravimą. – http://www.lrski.lt.

Ultra vires doktriną Lietuvos Res-publikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) formavo vykdy-damas jam pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) pa-vestus įgaliojimus:

1) nagrinėdamas, ar įstatymai, kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, ar poįstatyminiai teisės aktai nepriešta-rauja įstatymams;

2) teikdamas išvadas, ar nebuvo pa-žeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;

3) teikdamas išvadą, ar valstybės pa-reigūno, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konsti-tucijai.

Čia bus aptarti tik tam tikri ultra vires doktrinos aspektai, suformuluoti nagrinėjant teisės aktų atitiktį Konstitu-

Doc. dr. Armanas Abramavičius ◆324

cijai ir poįstatyminių teisės aktų atitiktį įstatymams.

Pačia bendriausia prasme būtų ga-lima pasakyti, kad jeigu teisėkūros sub-jektai išleisdami teisės aktus nepaiso Konstitucijoje įtvirtintų normų ir princi-pų, jie paneigia Konstitucijos viršenybės principą ir taip peržengia savo diskrecijos ribas, veikia ultra vires. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Kons-titucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Kons-titucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustaty-ti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitu-cijoje įtvirtintas Konstitucijos viršeny-bės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės princi-pu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis tei-sinės valstybės principas.

Konstitucinio Teismo jurisprudenci-joje sprendžiant, ar teisės aktai nepriešta-rauja Konstitucijai, o poįstatyminiai tei-sės aktai – įstatymams, buvo nagrinėjami labai įvairūs teisėkūros subjektų bei tam tikrų viešosios valdžios institucijų parei-gūnų veikimo ultra vires aspektai. Panag-rinėsiu tik kai kuriuos iš šių aspektų ir juos pailiustruosiu konkrečiomis Konsti-tucinio Teismo nagrinėtomis bylomis.

Pirmiausia norėčiau aptarti teisėkū-ros subjektų veikimą ultra vires, kai jų iš-

leistuose teisės aktuose yra įtvirtinamas Konstitucijai prieštaraujantis teisinis re-guliavimas.

Vienas iš tokių veikimo ultra vires reguliuojant teisinius santykius atvejų – teisėkūros subjektai, nustatydami teisinį reguliavimą, pažeidžia Konstitucijoje, inter alia jos 5 straipsnyje, įtvirtintą val-džių padalijimo principą. Konstitucijos 5 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respub-likos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis), valdžios galias riboja Konstitu-cija (2 dalis), valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 dalis).

Aiškindamas konstitucinį valdžių padalijimo principą Konstitucinis Teis-mas savo nutarimuose ne kartą yra kons-tatavęs: valdžių padalijimas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teis-minė valdžios turi būti atskirtos, pakan-kamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį ati-tinkanti kompetencija; institucijos kom-petencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis val-džiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius kon-krečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios ins-titucija negali iš kitos perimti tokių įga-liojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Ne vienoje konstitucinės justici-jos byloje Konstituciniam Teismui teko spręsti, kokio lygio teisės aktu (įstatymu

◆ ULTRA VIRES DOKTRINA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 325

ar poįstatyminiu teisės aktu) gali būti re-guliuojami tam tikri teisiniai santykiai. Bene dažniausiai problema kildavo dėl kompetencijos tarp Seimo ir Vyriausy-bės pasidalijimo. Čia būtų galima pami-nėti Konstitucinio Teismo suformuluotą mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų santykių teisinio reguliavimo doktriną.

Konstitucijos 127 straipsnyje nusta-tyta:

„Lietuvos biudžetinę sistemą suda-ro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.

Valstybės biudžeto pajamos formuo-jamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų.

Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respubli-kos įstatymai.“

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies turi-nį, yra konstatavęs, kad joje įtvirtinta, ko-kia teisės akto forma nustatomi mokesčiai: mokesčius gali nustatyti tik įstatymas.

Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą valstybinius mokesčius ir ki-tus privalomus mokėjimus nustato tik Seimas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tokie esminiai mokes-čio ar kito privalomo mokėjimo elemen-tai kaip objektas, šių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, dydžiai (tarifai), terminai, išimtys bei lengvatos turi būti nustatomi įstatymu. Taigi Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti vals-tybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai, taip pat ir Vyriausybei. Vy-

riausybė arba kita institucija negali pri-siimti tokių įgaliojimų. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo nuta-rimas, kuriuo prieštaraujančiu Konstitu-cijai buvo pripažintas Vyriausybės nuta-rimas, nustatęs atskaitymus valstybinių automobilių kelių tiesimui, taisymui ir priežiūrai. Tame nutarime Konstituci-nis Teismas konstatavo, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta piniginė prievolė valstybei – atskaitymai valstybinių automobilių kelių tiesimui, taisymui ir priežiūrai, buvo nurodyti subjektai, turintys mokėti šiuos atskai-tymus, nustatyti atskaitymų objektas ir dydžiai. Konstitucinis Teismas pažymė-jo, kad pagal Konstituciją tokie privalo-mi mokėjimai ir jų esminiai elementai turėjo būti nustatyti tik Seimo priimtu įstatymu.

Nagrinėjant kitas su mokesčiais su-sijusias bylas kyla klausimas, ar iš tiesų visi su mokesčių mokėjimu susiję santy-kiai turi būti reguliuojami tik įstatymu. (Buvo tiriama Vyriausybės nutarimu pa-tvirtintos mokesčių apskaičiavimo meto-dikos atitiktis Konstitucijai.) Konstituci-nis Teismas konstatavo, kad pagal Kons-tituciją mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka, taip pat ir konkretaus mokėtino mokesčio apskaičiavimo tvarka, gali būti nustatoma ne tik įstatymais, bet ir poįsta-tyminiais teisės aktais.

Pažymėtina ir tai, kad poįstatymi-niuose teisės aktuose, nustatančiuose mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarką, taigi ir mokesčių apskaičiavimo tvarką, negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą, negu nustato įstatymas, ir konkuruojančių su įstatymo normomis.


Kalbant apie teisėkūros subjektų vei-kimą pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą būtų galima prisiminti ir dar vieną nutarimą, kuriame buvo konstatuota, kad Seimas įsiterpė į Konstitucijoje nustatytus Vyriausybės įgaliojimus. Konstitucinis Teismas tyrė įstatymų (Sveikatos sistemos įstatymo, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavi-mo įstatymo) nuostatas, kuriose buvo numatyta, kad sveikatos sistemos veiklai bei mokslui, studijoms ir švietimui finan-suoti kasmet turi būti skiriama tam tikra išlaidų dalis, ne mažesnė už iš anksto fik-suotą dalį. Pavyzdžiui, Sveikatos sistemos įstatyme buvo nustatyta, kad nacionalinės sveikatos sistemos veiklos finansavimo dydis turi sudaryti ne mažiau kaip 5 pro-centus bendrojo vidaus produkto vertės. Pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriau-sybė rengia valstybės biudžeto projektą, pagal 130 straipsnį valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė. Konstituci-nis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojami Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą biudžetiniams metams atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekono-minę situaciją, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir nu-matomus gauti finansinius išteklius, kitus svarbius veiksnius.

Vienoje iš paskutinių Konstituci-nio Teismo nagrinėtų bylų buvo keltas Vyriausybės veikimo ultra vires vykdant valstybės ekonominę politiką klausimas. Šioje konstitucinės justicijos byloje buvo tiriama, ar Vyriausybės nutarimas, ku-riuo buvo pritarta akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise pri-klausančių akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties projektui, neprieštarauja Kons-titucijai. Bylos esmė ta, kad Vyriausybė pritarė, jog „Alitos“ akcijos, pasitraukus viešo konkurso laimėtojui, be naujo vie-šo konkurso būtų parduotos kitam šio konkurso dalyviui. Pagal Privatizavimo įstatymą šioje situacijoje turėjo būti skel-biamas viešas konkursas. Nagrinėdamas šią bylą Konstitucinis Teismas konstata-vo, kad Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompetenciją formuoda-ma ir vykdydama valstybės ekonomi-nę politiką ir atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutari-mus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos, taip pat ir įstatymų. Konstitucinis Teismas, be to, pažymėjo, jog Konstitucijos 128 straips-nio 2 dalies nuostata, kad valstybinio tur-to valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, reiškia, jog valstybei nuosavybės teise priklausan-čio turto perdavimas kitų subjektų nuo-savybėn turi būti grindžiamas įstatymu. Tai taikytina ir Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors atitin-kamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose. Tokios diskrecijos neturi ir kitos teisę taikančios institucijos, inter alia insti-tucijos, turinčios tam tikrus įgaliojimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas konstatavo, jog


Vyriausybė buvo saistoma Privatizavimo įstatymo imperatyvo, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu poten-cialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriau-sią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų; priimdama sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo (inter alia pritardama ar nepritardama privatizavimo sandorių projektams), Vy-riausybė taip pat negalėjo nuspręsti ne-paisyti šio imperatyvo ir netaikyti atitin-kamos įstatymo nuostatos.

Minėtas Vyriausybės nutarimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Kons-titucijai.

Konstituciniam Teismui nagrinėjant teisėkūros subjektų veikimą ultra vires, kai yra nustatomas Konstitucijai priešta-raujantis teisinis reguliavimas, teko su-sidurti ir su tokiu atveju, kai teisėkūros subjektas (šiuo konkrečiu atveju Seimas) mėgino įveikti jau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo galią. Situacija buvo to-kia, kad Konstitucinis Teismas savo nuta-rime, priimtame 2002 m. gruodžio 24 d., konstatavo, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendi-nant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savival-dos teisė, nariais, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti sa-vivaldybių veiklą. Po šio Konstitucinio

Teismo nutarimo priėmimo Seimas pri-ėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstaty-mo pataisas ir nustatė tokį teisinį regulia-vimą, pagal kurį Respublikos Prezidentas, Seimo narys, Vyriausybės narys, valsty-bės pareigūnas, pagal Konstituciją ir įsta-tymus turintis įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, taip pat apskrities viršininkas ar apskrities virši-ninko pavaduotojas, savivaldybės kon-trolierius ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojas, savivaldy-bės administracijos direktorius, jo pava-duotojas ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, jeigu jie išrenkami savivaldybių tarybų nariais, tuo pat metu gali toliau eiti savo pareigas ir būti savi-valdybės tarybos nariais.

Konstitucinis Teismas, vertindamas minėtą pataisą, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį re-guliavimą, ne tik nepaisė Konstitucijoje įtvirtinto draudimo asmenims, vykdan-tiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat valstybės pareigūnams, pagal Konstituciją ir įstatymus turin-tiems įgaliojimus kontroliuoti ar prižiū-rėti savivaldybių veiklą, ir savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų orga-nų pareigūnams tuo pat metu toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybių tarybų nariais, – Seimas taip pat nepaisė ir iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančio draudimo vėliau priimtais įsta-tymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucijos nuostatų samprata, iš-dėstyta Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime.

Šiame nutarime Konstitucinis Teis-mas ne tik konstatavo, kad toks teisinis


reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, bet ir pabrėžė, kad priimdamas įstaty-mą Seimas nepaisė Konstitucinio Teis-mo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime suformuluotos konstitucinių nuostatų sampratos ir, pažeisdamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalis, mėgindamas įveikti Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo galią viršijo jam Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus, pažeidė konstitucinį valdžių padalijimo principą.

Konstitucinis Teismas yra įvertinęs ir Seimo veikimą ultra vires sprendžiant jo paskirtų pareigūnų atleidimo klausimus. Antai Seimas priėmė įstatymą, kuriuo iš pareigų faktiškai buvo atleistas genera-linis prokuroras. Konstitucinis Teismas šį įstatymą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Jis konstatavo, kad pagal Konstituciją teisės aktas, kuriuo atleidžia-mas Seimo paskirtas įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovas, visada yra individualus teisės aktas, todėl šio teisės akto forma yra ne įstatymas, bet kitas Seimo teisės aktas – poįstatyminis aktas. Pagal Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalį tokius Seimo teisės aktus pasirašo Seimo Pirmininkas. Jie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais teisės aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Pagal Konstituciją įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovo, kurį pasky-rė Seimas, negalima atleisti įstatymu, nes susidarytų tokia teisinė situacija, kai Sei-mas, turintis konstitucinius įgaliojimus atleisti savo paskirtą įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovą, negalėtų šių įgaliojimų įgyvendinti pats vienas: kaip ir bet kuris įstatymas, taip ir įstatymas, ku-riuo atleidžiamas Seimo paskirtas įstaty-

mo numatytos valstybės institucijos va-dovas, turėtų būti įteikiamas Respublikos Prezidentui pasirašyti ir paskelbti; Res-publikos Prezidentas galėtų tokio įstaty-mo nepasirašyti ir motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti; pakarto-tinai Seimo apsvarstytas įstatymas būtų laikomas priimtu tik jeigu būtų priimtos Respublikos Prezidento teikiamos patai-sos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsuotų daugiau kaip pusė Seimo narių. Jeigu Seimo paskirtas įstatymo numaty-tos valstybės institucijos vadovas būtų atleistas įstatymu, būtų apriboti Kons-titucijos 67 straipsnio 5 punkte Seimui nustatyti įgaliojimai atleisti jo paskirtų įstatymo numatytų valstybės institucijų vadovus, kartu būtų pažeistas konstituci-nis valdžių padalijimo principas.

Teisėkūros subjektas gali veikti ultra vires ne tik nustatydamas Konstitucijos neatitinkantį teisinį reguliavimą, bet ir pažeisdamas teisės akto išleidimo pro-cedūras. Tai yra vadinamasis procedūri-nis ultra vires. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūri-nių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nustatęs pats teisėkūros subjektas. Šiame kontekste būtų galima paminėti Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymas buvo pripažintas prieštarau-jančiu Konstitucijai pagal jo pasirašymo ir paskelbimo tvarką. Šioje konstitucinės justicijos byloje buvo tiriama tokia teisi-nė situacija, kai Respublikos Prezidentui nustatytu laiku nei pasirašius ir oficia-liai paskelbus Valstybinių pensijų įsta-tymo pakeitimo įstatymą, nei jį vetavus, šį įstatymą pasirašė ir oficialiai paskelbė


Seimo Pirmininko pirmasis pavaduo-tojas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiuo atveju konstitucinę teisę pasi-rašyti ir oficialiai paskelbti Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą turėjo tik Seimo Pirmininkas. Konstitu-cinis Teismas taip pat pažymėjo, jog pa-sirašant ir oficialiai paskelbiant minėtą įstatymą buvo nepaisoma Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir ne-pasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Sei-mo Pirmininkas.

Galima paminėti ir kitą neseniai priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo Vyriausybės nutarimas „Dėl kan-didato į Vyriausybės atstovus“ buvo pri-pažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmens, siekiančio eiti Vyriausybės atsto-vo pareigas, patikimumas buvo tikrina-mas nesilaikant Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatytos asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pa-tikros tvarkos ir pačios Vyriausybės nu-statytos tvarkos ir taip buvo nepaisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitu-cijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės vals-tybės principui ir Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui.

Formuodamas ultra vires doktriną Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės institucijos, pareigūnai jo-

kiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmo-gaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griau-namas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos vals-tybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei.

Konstitucinis Teismas yra tyręs ir teismų veikimą ultra vires. Antai keliuose Konstitucinio Teismo nutarimuose yra konstatuota, kad aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendaci-nio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires.

Kai kuriuose savo nutarimuose Konstitucinis Teismas suformulavo tam tikras „taisykles“, kaip vienoje ar kitoje teisinėje situacijoje pagal Konstituciją turi elgtis viešosios valdžios institucija ar jos pareigūnas. Šiuo atveju gali kilti klau-simas, ar, jeigu tokia institucija arba pa-reigūnas neveikia taip, kaip juos įpareigo-ja Konstitucija, toks neveikimas gali būti traktuojamas kaip jų elgesys ultra vires. Pavyzdžiui, viename iš nutarimų Kons-titucinis Teismas konstatavo, kad pagal


Konstituciją Respublikos Prezidentas turi teisę ne vėliau kaip per dešimt dienų po Seimo priimto įstatymo įteikimo at-likti vieną iš teisinių veiksmų: arba pasi-rašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priim-tą įstatymą (promulgavimo teisė), arba jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (atidedamojo veto teisė). Atlikti vieną iš šių teisinių veiksmų – Respub-likos Prezidento konstitucinė pareiga.

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalies formuluotė „nurodytu laiku Seimo priim-to įstatymo Respublikos Prezidentas ne-grąžina ir nepasirašo“ neinterpretuotina kaip reiškianti Respublikos Prezidento teisę nepasirašyti ir oficialiai nepaskelbti Seimo priimto įstatymo ir kartu moty-vuotai negrąžinti jo Seimui pakartotinai svarstyti.

RECENzIJA

TEISĖS GALIOJIMAS ATGALINE TVARKAIR TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAS

Arnoldas MatijošiusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Teisės departamento teisėjo padėjėjas

irErnestas Milius

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Teisės departamento vyr. specialistas

Charles Sampford. Retrospectivity and the rule of Law. Oxford University Press, 2006.308 p. ISBN 0-19-825298-6978

Šioje australų autoriaus septynių skyrių monografijoje (liet. „Teisės galio-jimas atgaline tvarka ir teisinės valstybės principas“) yra nagrinėjamas teisės ga-liojimas atgaline tvarka – tema, kuriai, be keleto išimčių, paprastai yra skiriamas vos vienas kitas konstitucinės teisės pro-blemas gvildenančio leidinio poskyris. Remdamasis daugiausia anglosaksų tei-sinės sistemos patirtimi, autorius anali-zuoja teisės galiojimo atgaline tvarka ins-tituto santykį su teisinės valstybės princi-pu. Šioje savo tematika fundamentalioje knygoje siekiama išsamiai ištirti ir skaity-tojams pateikti atsakymą, ar retroaktyvus teisės galiojimas iš tikrųjų, kaip neretai manoma, teisinės valstybės požiūriu yra nepageidautinas.

Teisės galiojimas atgaline tvarka yra labai prieštaringa, daug teisinių bei po-litinių diskusijų kelianti konstitucinė ir etinė problema, aktuali tiek anglosaksų, tiek kontinentinės teisės sistemas pripa-žįstančiose šalyse, todėl ši teisės filosofo profesoriaus Ch. Sampfordo aukšto aka-

deminio lygio knyga yra svarbus šaltinis minėtos problemos tyrėjams. Knyga tu-rėtų sudominti ir lyginamosios konstitu-cinės teisės tyrėjus, nes joje apstu įdomių pavyzdžių iš įvairių šalių konstitucinės jurisprudencijos, susijusių su teisės ga-liojimo atgaline tvarka institutu.

Retroaktyvi teisė turi tik keletą šali-ninkų ir labai daug oponentų. Jos gynė-jai dažniausiai teigia, kad tokia teisė yra neišvengiamas blogis, pateisinamas ypa-tingomis aplinkybėmis: kai yra siekiama įkalinti teroristus, užlopyti mokesčių si-stemos spragas ar patraukti atsakomybėn nuverstus tironus. Plėtodami ir tobulin-dami anglosaksų teisinę sistemą ja nere-tai naudojosi ir teismai. Jau iš knygos įva-do aiškėja, kad Ch. Sampfordas kritiškai vertina kai kuriuos su teisinės valstybės principo pagrindiniais elementais sun-kiai derančius retroaktyvų poveikį turin-čius legislatyvinius manevrus, susijusius su tokiomis aktualiomis problemomis kaip kaltinimų Guantanamo įlankos karo bazės belaisviams formulavimas ir kt.

Arnoldas Matijošius ir Ernestas Milius ◆332

Pažymėtina, kad knygos dalyse, kuriose yra analizuojama atitinkama Australijos įstatymų leidėjo, Vyriausybės ir teismų praktika, autorius, pats būdamas austra-las, teisės galiojimo atgaline tvarka insti-tuto taikymo praktinius aspektus vertina laisviau (kartais itin kritiškai) nei aptar-damas kitų šalių atitinkamų institucijų praktiką.

Ch. Sampfordas savo knygoje ap-žvelgia teisės galiojimo atgaline tvarka instituto raidą istorinės perspektyvos požiūriu: nuo Hamurapio (Babilonas), Klestenio (Graikija) laikų iki Angli-jos 1689 m. Teisių bilio ir garsiausio tų laikų precedentų teisės komentuotojo W. Blackstone’o (kuris, beje, laikėsi pozi-cijos, kad ex post facto įstatymai galioja, tačiau yra „aiškiai blogi“, nepateisinami), nuo JAV 1776 m. Teisių ir pagrindinių taisyklių deklaracijos (aiškiai pasmerku-sios ir uždraudusios tokių įstatymų pri-ėmimą), ankstyvosios JAV Aukščiausio-jo Teismo praktikos (jo teisėjai pripaži-no, kad teisės galiojimas atgaline tvarka draudžiamas tik baudžiamųjų įstatymų atžvilgiu, pvz., 1798 m. Calder prieš Bull byla), Anglijos parlamentinės apkaltos modelių santykio su įvairiais retroakty-vumo aspektais ir Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos (expressis verbis uždraudusios šį institutą baudžia-mojoje teisėje) iki po 1948 m. priimtų tarptautinių teisės aktų.

Aptariamojo instituto įtvirtinimas lyginamuoju konstituciniu aspektu taip pat nėra paliktas nuošalyje – pa-teikiamas platus spektras konstitucijose įtvirtintų normų, vienaip ar kitaip drau-džiančių teisės galiojimą atgaline tvarka. Autorius remiasi įvairių valstybių kons-

titucijomis: Vakarų Europos, Japonijos, Indijos, Indonezijos, Rusijos, PAR, Lo-tynų Amerikos.

Ch. Sampfordas pabrėžia šio ins-tituto, reguliuojant teisinius santykius tam tikrais atvejais atliekančio pozityvų vaidmenį ir, jo manymu, nepakeičia-mo teisinės valstybės modeliu pagrįstos visuomenės elemento, legitimumą ir vertingumą. Terminologinės painiavos autorius siekia išvengti jau pirmajame skyriuje pripažindamas, kad anglų teisi-nės terminijos sąvokos retroactive ir ret-rospective jam iš esmės yra sinonimiški neologizmai, kurie konkrečių autorių veikaluose vis dėlto atspindi šiek tiek skirtingus šio reiškinio funkcionavimo aspektus, tačiau dėl aiškumo Ch. Samp-fordo jie nėra kvestionuojami ar pa-pildomi kokiu nors nauju pavadinimu. Siekdamas aiškumo pats autorius pabrė-žia, kad jo monografijoje aptariami tei-sės aktai, jo apibūdinami būtent sąvoka retroactive, pasižymi tuo, kad pačiuose tuose aktuose pabrėžiama, jog juose nu-statytos taisyklės žmonių elgesiui regu-liuoti taikomos dar iki jų įsigaliojimo. Kaip tik tokie teisės aktai dažniausiai su-kelia ir daugiau teisės galiojimo atgaline tvarka pasekmių, nei kiti atgaline tvarka galiojantys teisės aktai, kuriuos jis apibū-dintų sąvoka retrospective.

Teisės galiojimo atgaline tvarka ana-lizę Ch. Sampfordas pradeda nuo moks-linių definicijų – kas gi teisėje yra apta-riamasis teisės galiojimo atgaline tvarka institutas. Autorius analizuoja moksli-ninkų darbuose atsiskleidžiančią teisės galiojimo atgaline tvarka teisinio insti-tuto turinio įvairovę ir turinio reikšmę, pabrėždamas, kad nė vienas apibrėžimas

◆ TEISĖS GALIOJIMAS ATGALINE TVARKA IR TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAS 333

neturėtų užkirsti kelio dėstyti argumen-tų nei prieš galiojimą atgaline tvarka, nei už jį. Deja, kaip pažymi pats autorius, nepaisant gausybės šio instituto kriti-kos, nėra vieno bendro jo apibrėžimo, maža to, esami apibrėžimai yra ydingi, juose nestinga kritikuotinų elementų. Ch. Sampfordas pateikia įvairias teisės ir filosofijos disciplinų mokslininkų for-muluojamas ir aptariamas teisės galioji-mo atgaline tvarka instituto koncepcijas, iš kurių paminėtini platusis ir siaurasis apibrėžimai.

Plačiajame apibrėžime šis institutas apibūdinamas kaip teisės aktų grupė, į kurią atgaline tvarka negaliojantys teisės aktai nepatenka. Ch. Sampfordas siūlo laikytis tokios loginės maksimos, kad jei-gu įstatymas liepia žmonėms tam tikru būdu elgtis ateityje, jis negalioja atgaline tvarka, o jeigu jis žmonėms nurodo, kaip jie turėjo elgtis praeityje, jis būtų priskir-tas prie atgaline tvarka galiojančių.

Antrojo apibrėžimo, kurį 1981 m. pasiūlė australų profesorius D. Pearce’as, esmė yra tokia: atgalinio galiojimo galią turintis įstatymas pažeidžia esamą teisę arba pareigą. Ch. Sampfordas pateikia šio apibrėžimo variacijų pavyzdžių, kaip antai: ekonomikos terminologijos kalba tai būtų toks įstatymas, kuris pakeičia jau sukaupto kapitalo rinkos vertę (pvz., praėjusio amžiaus devintojo dešimt-mečio JAV mokesčių įstatymų reforma, sumažinusi neapmokestinamų pajamų apimtį). Knygos autorius kritikuoja api-brėžimą dėl jo siaurumo, kadangi pagal jį vertinant įstatymai, suteikiantys daugiau teisių, tačiau savo galią nukreipiantys į praeitį, nebūtų priskiriami teisės galioji-mo atgaline tvarka institutui.

Palyginimui galima pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sufor-muluotą retroaktyvaus galiojimo sam-pratą: „Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavi-mo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios gali būti palankios vienai šaliai, bet nepa-lankios kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada galioja atgal, nes pri-vatinėje teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padė-tis gali pablogėti“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas).

Ch. Sampfordas pabrėžia, kad įvai-rių minėto instituto apibrėžimų norma-tyvinė ir praktinė reikšmė yra nepakan-kama. Knygoje diskutuojama, ar teisės stabilumas, kaip nuo jos pačios neatsieja-ma vertybė, visada turi pirmenybę prieš kitas teisės vertybes (pvz., prieš teisės dinamiškumą arba tų asmenų, kurie ne-suinteresuoti, kad jų bei kitų teisės sub-jektų praeities elgesį ir ateityje reguliuo-tų nesikeičiantys, status quo nustatantys įstatymai).

Viename iš knygos skyrių skaity-tojams pateikiamus argumentus prieš teisės galiojimo atgaline tvarka institutą apibendrintai būtų galima pavadinti tei-singumo, sąžiningumo, lygybės, teisės viešpatavimo reikalavimu, kurį teisės subjektai kelia teisei. Autoriaus nuo-mone, individo veiklos tiesioginės teisi-nės pasekmės turi būti žinomos iš teisės aktų tekstų, paskelbtų iki minėtos veik-los įvykdymo. Kitaip tariant, teisės sub-jektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys,

Arnoldas Matijošius ir Ernestas Milius ◆334

atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių pa-darinių. Ch. Sampfordo nuomone, tik per tokį teisinį mechanizmą teisė gali vadovauti individo poelgiui, kadangi šis dėl tokio vadovavimo gali racionaliai ir pagrįstai tikėtis, jog jam bus taikomos darant poelgį galiojusios teisės nustaty-tos elgesio ribos, t. y. teisinės taisyklės. Deja, autorius pernelyg nesigilina į tai, kaip teismų (pvz., konstitucinių) spren-dimai, suteikiantys platesnį turinį teisės normai, ją interpretuojantys pagal tam tikrą aiškinimo modelį, dera su minėtais racionaliais individo poelgių teisėtumo lūkesčiais.

Recenzuojamojoje monografijoje pripažįstama ir tai, kad nėra ir vieno vi-suotinai priimtino teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo sąvokos apibrėžimo, todėl teisinės valstybės reikalavimų prieš-priešinimas retroaktyviam teisės galioji-mui tampa labai problemiškas. Autorius pabrėžia, kad politinės jėgos, kovodamos politinėje terpėje, nuolat vartoja teisinės valstybės sąvoką, tačiau dažnai akcentuo-ja skirtingus jos elementus. Apibūdin-damas europinį teisinės valstybės, arba teisės viešpatavimo, modelį (žinomą kaip Etat du Droit (pranc. k.) arba Rechstaat (vok. k.)), Ch. Sampfordas daugiausia remiasi J. Razo (Joseph Raz. The Rule of Law and its Virtue. Law Quarterly Review, April 1977, No 93, p. 196) suformuluotu apibrėžimu, pagal kurį teisė išplaukia iš šaltinio, nesutampančio su ją taikančiais pareigūnais (t. y. jos šaltinis nėra tie pa-reigūnai). Ch. Sampfordas, taikydamas istorinį teisės analizės metodą, atskirai aptaria teisinės valstybės modelio atsi-

radimo anglosaksiškoje teisės sistemoje prielaidas ir cituoja 1607 m. bylą The Case of prohibitions, kurioje pirmą kartą buvo pavartota svarbi maksima Quod Rex non debet esse sub homine, sed sub Deo et lege („Karaliaus sostas turi būti ne žmogaus valdomas, bet Dievo ir teisės“). Anglo-saksiškojo (nors ankstyvoji jo kilmė atse-kama iki romėnų teisės veikalų) modelio indėlis į šiuolaikinę teisės principų teoriją šioje srityje yra puikiai pažįstamas iš po-sakio „Nė vienas žmogus negali būti tei-sėju savo byloje“. Monografijoje atliktoje teisės viešpatavimo doktrinos analizėje skaitytojai ras naujų įžvalgų.

Knygos autorius argumentuotai paneigia dažniausiai literatūroje aptin-kamą retroaktyvaus galiojimo pateisi-nimą, esą tai yra nors ir būtinas, tačiau visiškai pateisinamas blogis, kadangi taip suprantant šį institutą jo taikymas labai apribojamas. Jis pateikia kitokių išsamių argumentų, patvirtinančių teisės galio-jimo atgaline tvarka svarbą įtvirtinant demokratiją, veiksmingumą ir sąžinin-gumą. Būtent šie elementai, monografi-jos autoriaus manymu, teisinės valstybės koncepcijoje yra kertinis akmuo. Atidus teisinės valstybės principo tyrėjas, be jokios abejonės, pažymėtų, kad teisiniai individo ar kurio kito teisės subjekto tei-sėti interesai ir lūkesčiai turi ne mažesnę reikšmę. Vis dėlto tai nepaneigia profe-soriaus Ch. Sampfordo atlikto nuodug-naus tyrimo didelės mokslinės reikšmės ir vertingumo. Knygoje yra nemažai jos autoriaus – teisės filosofo įžvalgų, kurių nebūtų galima tikėtis iš mokslininko, analizuojančio vien „grynąją“ teisę, t. y. neatsižvelgiančio į ją pagrindžiančius moralinius bei filosofinius imperatyvus,

◆ TEISĖS GALIOJIMAS ATGALINE TVARKA IR TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAS 335

teisinės minties raidos konkrečių tradici-jų ypatumus.

Baigiant šios, kaip minėta, savo te-matika fundamentalios monografijos re-cenziją pabrėžtina, kad kiekvieną, kuris tikrai domisi svarbiais teisės filosofijos ir

teisės teorijos klausimais, patraukia pa-grindinis jos tikslas – išsamiai ištirti ir pateikti skaitytojui atsakymą, ar retroak-tyvus teisės galiojimas iš tikrųjų, kaip teigia nemažai autorių, teisinės valstybės požiūriu yra nepageidautinas.


Venecijos komisijos trečiojo metų ketvirčio veiklos aprašymas dėl vasaros atostogų paprastai būna trumpesnis, ta-čiau dėmesio vertų darbų būta ir šiuo lai-kotarpiu.

Liepos 4 d. Ministrų įgaliotiniai pri-tarė Alžyro prašymui tapti Venecijos ko-misijos nariu ir paprašė šią šalį paskirti savo atstovą Venecijos komisijoje.

Liepos 6–7 d. Batumyje (Gruzija) vyko konferencija „Konstitucinio teis-mo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikcija konfliktų zonose“. Konfe-rencija surengta minint Gruzijos Kons-titucinio Teismo įsteigimo dešimtąsias metines. Jos organizatoriai – Gruzijos Konstitucinis Teismas, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir teisės reikalų genera-linė direkcija, Vokietijos techninio ben-dradarbiavimo bendrija (vok. Gesells-chaft für Technische Zusammenarbeit, GTZ) ir OSCE.

Rugpjūčio 28–29 d. Venecijos ko-misijos delegacija lankėsi Jeruzalėje (Izraelis) ir Ramaloje (Palestinos savi-valda). Delegacija susitiko su Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininku, taip pat su Palestinos Aukščiausiojo Teismo pirmininku ir teisingumo ministru, tarp-tautinę pagalbą teikiančių organizacijų ir

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA 2007 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.

nevyriausybinių organizacijų atstovais. Susitikimuose buvo tartasi dėl teisminės valdžios veiklos.

Rugsėjo 4 d. Venecijos komisijos at-stovai dalyvavo Alžyre vykusiame Arabų šalių konstitucinių teismų ir konstituci-nių tarybų sąjungos įsteigimo dešimtme-čio minėjime ir naujų Alžyro Konstituci-nės Tarybos rūmų inauguracijoje.

Rugsėjo 6–7 d. Taline (Estija) Esti-jos Aukščiausiasis Teismas ir Venecijos komisija surengė seminarą „Politiniai klausimai ir konstitucinė kontrolė“.

Rugsėjo 14–15 d. Kijeve (Ukraina) Ukrainos aukščiausiasis administracinis teismas ir Venecijos komisija surengė ap-skritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo bendrosios kompetencijos ir adminis-tracinių teismų teisėjai. Diskutuota apie rinkimų skundų ir rinkimų ginčų nagri-nėjimą.

Rugsėjo 18 d. Astanoje (Kazachija) Kazachijos žmogaus teisių komisaras ir Venecijos komisija surengė konferenciją „Ombudsmeno instituto raida Kazachi-jos Respublikoje“. Konferencijoje Vene-cijos komisijos atstovas išdėstė komisijos nuomonę dėl galimos šios institucijos reformos.

337337

Rugsėjo 19 d. Venecijos komisijos at-stovas dalyvavo metinėje Europos rinkimų administratorių asociacijos (ACEEEO) konferencijoje ir perskaitė pranešimą apie Venecijos komisijos vaidmenį plėtojant švietimą rinkimų klausimais.

Rugsėjo 20–21 d. Strasbūre (Pran-cūzija) Venecijos komisija surengė rin-

kimų institucijų konferenciją „Kova su sukčiavimu rinkimuose ir rinkimų ginčai“. Konferencijoje diskutuota, kaip reikėtų apibrėžti rinkimų pažeidimus, taikyti baudžiamąją arba administracinę atsakomybę, garantuoti balsavimo slap-tumą ir kt.

Parengė Egidijus Jarašiūnas


Liepos 29–rugpjūčio 10 d.,Trentas (Italija)Konstitucinio Teismo teisėjų pa-

dėjėjos Vitalija Tamavičiūtė ir Indrė Pukanasytė dalyvavo Trento universi-teto Teisės fakulteto kartu su Europos Komisija antrus metus surengtoje va-saros mokykloje „Lyginamoji konsti-tucinė analizė“, į kurią buvo susirinkę patyrę konstitucinių teismų, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Eu-ropos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų padėjėjai. Paskaitas skaitė ir patirtimi dalijosi buvęs Lenkijos Konstitucinio Tribunolo pirmininkas Marekas Saf-janas, vasaros mokyklos mokslinis ku-ratorius, lyginamosios konstitucinės teisės profesorius, Trento universiteto Teisės fakulteto dekanas Roberto To-niatti, Vokietijos Rėgensburgo univer-siteto Teisės fakulteto teisės, viešosios teisės ir Europos teisės profesorius Raineris Arnoldas, Liublianos univer-siteto konstitucinės teisės profesorius Francas Grandas, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sekreto-rius dr. Luigi Malferrari ir kt. Vasaros mokyklos dalyviai diskutavo apie žmo-gaus orumą, vietos savivaldos konsti-tucines teises, konstitucinių teismų sprendimų „kainą“ bei nacionalinės teisės ir Europos teisės sąveiką konsti-tucinių teismų jurisprudencijoje.

Konstitucinio Teismo teisėjų padė-jėjos vasaros mokykloje pristatė Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją minėtomis temomis.

Rugsėjo 5–7 d., Talinas (Estija)Konstitucinio Teismo teisėja Toma

Birmontienė dalyvavo Taline vykusio-je Estijos Aukščiausiojo Teismo, kuris vykdo ir konstitucinio teismo funkcijas, įsteigimo 15-ųjų metinių proga sureng-toje konferencijoje „Politinių klausimų reikšmė vykdant konstitucinę kontrolę“.

T. Birmontienė dalyvavo diskusijoje apie socialiai orientuotos valstybės, so-cialinių teisių ir lygiateiškumo problemas konstitucinėje jurisprudencijoje.

Rugsėjo 6–8 d.,Ventspilis (Latvija)Lietuvos ir Latvijos konstitucinių

teismų teisėjai buvo susirinkę į kasmetę konferenciją „Ultra vires (sprendimas, priimtas viršijant įgaliojimus) koncep-cija ir jos taikymas konstitucinio teis-mo bylose“, kuri šiemet vyko Latvijoje. Renginio dalyvius pasveikino Lietuvos ir Latvijos konstitucinių teismų pirminin-kai Egidijus Kūris ir Gunaras Kūtris. Pra-nešimus joje skaitė abiejų teismų teisėjai. Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė savo pranešime nag-rinėjo svarbiausius Konstitucinio Teis-mo nutarimus, priimtus 2006 m. spalio 1 d. – 2007 m. rugsėjo 1 d., teisėjas Ar-manas Abramavičius apžvelgė ultra vires koncepciją Konstitucinio Teismo juris-prudencijoje.

Rugsėjo 12–15 d., VilniusLietuvoje lankėsi pirmojo oficialaus

vizito atvykusi Slovėnijos Konstitucinio

339339

Teismo delegacija. Pokalbyje, vykusiame Konstituciniame Teisme, buvo pasikeista nuomonėmis apie individualų konstitucinį skundą, nuosavybės teisių atkūrimą, kons-titucinių teismų ir bendrosios kompeten-cijos teismų santykių teisinius pagrindus.

Slovėnijos Konstitucinio Teismo pir-mininko Janezo Čebuljaus vadovaujama delegacija, kurioje buvo teisėjai zvonkas Fišeris ir Marija Krisper Kramberger, vizito Lietuvoje metu susitiko su Seimo Pirmininku Viktoru Muntianu, svečius priėmė ir Respublikos Prezidentas Val-das Adamkus. Slovėnijos Konstitucinio Teismo delegacija taip pat susitiko su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjais, Kauno apygardos teismo pirmininku Albertu Miliniu.

Kultūrinėje vizito programoje buvo ekskursija po Vilniaus universitetą, išvy-ka į Trakus ir Kauną.

Rugsėjo 21 d., Vilnius Konstituciniame Teisme lankėsi ir su

Konstitucinio Teismo teisėjais Armanu Abramavičiumi bei Ramute Ruškyte susi-

tiko Lietuvoje viešėję Armėnijos valdžios institucijų atstovai spaudai ir šios šalies žurnalistai. Svečiai buvo supažindin-ti su Konstitucinio Teismo įgaliojimais ir jurisprudencija. Armėnai domėjosi, kaip vykdomi Konstitucinio Teismo nu-tarimai, kokia yra naujų teisėjų skyrimo tvarka, kokios taikomos antikorupcinės priemonės.

Rugsėjo 27–28 d., VilniusKonstitucinio Teismo pirmininkas

Egidijus Kūris ir teisėjas Armanas Abra-mavičius dalyvavo ir skaitė pranešimus Seime vykusioje Vilniaus universiteto Teisės fakulteto surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos ir Lenkijos konstitucijų 15 ir 10 metų ga-liojimo sukaktys“. Teismo pirmininkas tarė sveikinimo žodį konferencijos da-lyviams, A. Abramavičius perskaitė pra-nešimą „Lietuvos Konstitucinio Teismo įgaliojimai Lietuvai tapus Europos Są-jungos nare“.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė


1. Constitutionalism – the Key to Democracy, Human Rights and the Rule of Law, annual Forum of the North-Sought Centre in co-operation with the Venice Com-mission of the Council of Europe, Lisbon, 28–29 November 2006: Reports. – [B. l. v.], 2006. – 8 pranešimai [Stasys Stačiokas. Constitutional justice – an effec-tive guaratee of constitutionalism (Lithaunian experience)].

2. European Public Law Center Annual Report 2005–2006 / European Public Law Center. – Athens: National Printing House, 2006. – 142 p.

3. Evaluation of fifteen years of constitutional practice in Central and Eastern Euro-pe [UniDem Seminar, Warsaw, 19–21 May 2004] (Science and Technique of De-mocracy, No. 40) / European Commission for Democracy through Law. – Stras-bourg: Council of Europe Publishing, 2005. – 99 p.

4. Konstitucinio Teismo aktai. – Kn. 5 (2005). – Vilnius: Lietuvos Respublikos Kons-titucinis Teismas, 2006. – 659, XXXIV p. – ISSN 1648-1062.

5. Konstitucionnoe pravosudie: Vestnik Konferencii organov konstitucionnogo kontrolja stran molodoj demokratii. – Vyp. 4 (34). – Erevan, 2006. – 131 p. – ISSN 1829-0125.

6. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolek-tyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007. - 523 p. – ISBN 978-9955-19-061-5.

7. Mačiulytė J., Ragauskas P. Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link? – Vilnius: Versus aureus, 2007. – 112 p. – ISBN 978-9955-34-023-2.

8. Revue française de droit constitutionnel. – 2007, no 70. – Paris: Presses Universi-taires de France. – ISBN 978-2-13-056146-0.

9. Romeris M. Dienoraštis: 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji. – Vil-nius: Versus aureus, 2007. – XLVII, 486, [2] p. – ISBN 978-9955-34-017-1.

10. Sravnitelnoe konstitucionnoe obozrenie. – 2007, No. 2. – Moskva: Institut prava i publičnoj politiki. – ISSN 1812-7126.

11. Swięto Konstytucji 3 Maja w Trybunale Konstytucyjnym: Refereaty / Trybunal Konstytucyjny Rzeczpypospolitej Polskiej]. – Warszawa, 2007. – 30 p. [Bumb-lauskas A. Konstytucja 3 Maja a amnezja historiczna Litwy i Polski]

12. The Constitutional Revision in today‘s Europe: Conference Internationale, At-henes, 7–9 Decembre, 2001 / European Public Law Center. – [Athens], 2001. – 20 pranešimų [Stačiokas S. The recent amendments and drafts of the Lithuanian Constitution].

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

341341

13. Valstybės tarnyba Lietuvoje: praeitis ir dabartis: kolektyvinė monografija / Suda-rytojai Kęstutis Masiulis, Algis Krupavičius. – Vilnius: PRaction, 2007. – 430 p. – ISBN 978-9955-9981-0-5.

Parengė Zita Kadūnienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 3 (7)2007 LIEPA–RUGSĖJIS

Kalbos redaktorė Rima MekaitėViršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2007 11 14. 43 leidyb. apsk. l.Tiražas 200 egz. Užsakymas 225.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, 01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Spausdino UAB „Petro ofsetas“Žalgirio g. 90, 09303 Vilnius

El. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (7)



PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA


PRANEŠIMAI

RECENZIJA




KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISP

RU

DEN

CIJ

A

2007

◆

L

IEPA

–RU

GSĖ

JIS

Nr. 3 (7)LIEPA–RUGSĖJIS

2007

ISSN 1822-4520

liepa–rugsĖjis jurisprudencija konstitucinĖ · 2015. 3. 9. · valstybės ir jos teisės...

Documents